I.

Rašau.

Rašau, galvoju. Skraidau tolimame, plačiame minčių pasaulyje. Mēlyni rukai jį šiandien dengia; mēlynuose rukuose jis nuskendęs. Ir laukai, ir pievos žalios, ir girios vēsios ten nuskendę. Ir tylios-ramios tokios stovi, sapnų neaudžia.

Blyksterēs-žybterēs mintis-kibirkštēlē ir išnyksta — baltas debesēlis ją užgeso. Sugauti neįstengiu, — nesuprantu josios.

Štai už durų skubųs žingsniai. Tai pas mane kas ateina.

— Iš to pasaulio sugrąžins.

— Tegul sau.

Ineina tēvas. Sustojęs pasikaso pakaušį ir šypsosi meiliai.

Nudžiugau. Prablaivēs gal, gundinančios mintįs atstos.

Artēliau pasitraukē. Sakys ką nors.

— Žinai, Ignasēl, ko aš tavęs prašysiu?

— Ką aš galiu žinoti? — paklausiau iš savo pusēs, plunksnos nuo popieros neatitraukdamas. Sugavau gudruolę mintį ir bijau, kad ji neišsprustų.

— Sakyk, tēveli.

— Pirmai prižadēk tat padaryti, ko paprašysiu.

— Ne, taip aš bijau. Duosi man kokio darbo, kad nei iš vietos negalēsiu pajudinti.

— Nu jau, nu jau! Darbas visai menkas. Prižadēk išviršaus ir pabaigta!... Tai ką?

Pamēginsiu. Visviena čia nesiseka. Atsakysiu, da užpyks. Gal jam labai reikia... Bijau. Panašiai jis kai-kada gana gerai mane apgauna: užduoda darbo visai dienai... Kaip bus taip!

— Tai jau prižadu.

— Gerai! — uždējęs man ranką ant peties, susijuokē. — Nueik už mane malunan.

— Aš nueičiau pats, — pradējo teisinties, matydamas, kad susiraukiau truputį, — tavęs neprašyčiau, bet matai, šiandien pasirengiau važiuoti mugēn: ketinu šitą arklį parduoti. Tu atvažiavai, tai reikia geresnio. O tas pasenęs visai, sarmata su juo ir žmonēse pasirodyti. Kuprelis vienas nei už jokius pinigus nemals! Sakē: „Kaip tik pamatysi, kad malūnas sukasi, tai ir eik nieko nelaukdamas”. Jau mačiau sukasi — jis mala.

— Kad aš susimiltuosiu, — patempiau lupą.

Gailiuos savo prižado.

— Jau čia juokai! Nusikratysi. Prižadų gi laužyt negalima... Tu manai, kad jis tave darban inkinkys? Lieps maišus tampyti? Taip nepadarys: mato juk, koks tu žmogus... Tik pasišnekēsi su juo, pajuokausi. Gek žinai, kad jis tave mēgsta?

— Nežinau...

— Tylēk geriau... Grudų nedaug nuvežiau. Spustersit, vējas, matyt, bus geras ir nepamatysit, kaip susuksit... Ir tau gi bus geriau. Prasivaikščiosi kiek. Jau penkta diena kaip parvažiavai, o da niekur nebuvai išējęs. Svečias juk esi, tai neturi ko kampan įlindęs sēdēt. Dabar dienos tokios gražios.

Padējęs plunksną žvilgterējau langan. Tikrai matēsi graži diena. Oras skaidrus, medžiai skaisčiai žali, taip ir vilioja į save.

— Eik, žiūrēk! — pradējo jis nerimaut.

— Eisiu! — atsakiau atsistojęs.

— Tik greitai, jis širdysis nesulaukdamas.

— Palukēs truputį.

— Ne, ne! Skubink, skubink!

— Tuoj.

Išējo kinkyties.

II.

Tai tau, ir eik dabar!

Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.

Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vēl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punēn norētų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvēmis nepaims. Jau kas norējo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.

Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarē.

Tečiau tēvas da nei nemanē jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.

Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetē jį pro grēvą vandenin.

Parsivedē jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ēmē:

— Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur — balon! Gana jau, gana!

— Parduosiu, kad jis man nesulauktų! — burbējo tēvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.

— Nejaugi taip ir padarytum? — kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentē to seno arklio ir senai tēvui inkalbinējo, kad parduotų.

— Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.

— Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!

— Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, — peikē, kaip įmanē.

Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.

Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.

Kaip ējau, tēvo jau buvo išvažiuota.

III.

Gērējausi eidamas visa siela. Rodos, kad įmanytum, tai pritrauktum tą pavasario gražumą arti-arti į save ir glaustum prie širdies ir žiurētum jam akysna.

Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukē į savo mēlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galētum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorētų.

Tik šen tai ten raižo jo mēlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko rodos. Sparnais nemosuoja. Augščiau užu jų matyti tarp baltų, ištižusių debesēlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai, kaip įsegti. Nei nesukruta.

Žemiau, ties sodžium, narstosi, žaibu skraido skregždēs. Gaudo, veja viena-kitą. Jau regis žemēn, kaip akmeniukas nupuls, tai žiurēk jau net kur padangēn nušovē.

Bitelēs tik zimbia, tik zimbia po pievą. Ir su savimi gardų žiedų kvapą nešioja.

Švelnus gegužēs vējalis supa, bučiuoja medžių-medelių viršunes, vilniuoja išplaukējusias rugių dirvas. Bēga-bēga bangomis varpos per laukus. Įsisvaruos, regis ir augštai-augštai pakils.

Šit jau netoli ir malunas. Jis stovi pasistiebęs ant gražaus, apvalaino, yt pilekalnis, kalniuko, atokiai nuo Gerveračio dvaro.

Po vienai jo pusei tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Po kitai skaisčiai žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krumeliais eilēse suaugę bulbieniai matytis. Užu jų į pabalį dirvonas, linais užusētas.

Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia savo viršunēmis senas-senas beržynas. Rodos senovēs priminimui tepaliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai nuo vienos gēlelēs į kitą, mergaitēs ir berniukai. Vieni renka gēles, vainikēlius pina. Kiti taip sau žaidžia, gainiojasi. Lyg tiems mažučiams linksmumo pavydēdama, liudnai virš jų gegutē kukuoja.

Pietuose, tarp krumų, pievų, tarp augštų-stačių krantų, bēga-srovena upelē. Žvilga, kaip sidabras, saulēs spinduliuose.

Į rytus, užu juodalksnyno, kuriame nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri musų, nuplyšusiais stogais ir pakrypusiais kaminais, sodžius. Rodos jis vienas, kaip elgeta tarp to žaliumo: nuskaręs, nuplyšęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai da, kad jį šiaip-taip sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.

Netoli gi nuo čia, į žiemius, tarp puikių sodų, tarp debesius siekiančių medžių, baltuoja dailųs, milžiniški pono Sargtauto rumai. Nuo jų žēri, ne vienas Gerveratis, bet visa tolima apylinkē. Važiuojant už dešimties varstų lengva juos įžiurēti. Kitą-syk, gražią dieną, da ir nuo toliau.

Visai užsižiurējau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo gražesniais. Rodosi pernai tat netaip buvo, tat netaip, o šiemet kur kas gražiau, labiau akį veria. Ir da norisi pažiurēti ir da kartą visą apylinkę akimi apibēgti.

Gi žiuriu, kiškis su trejatu savo vaikučių ant kelio iš rugių išlenda. Stapterējau ir laukiu, kas bus, ką jie darys. Ogi senis pastatē auseles, atsitupęs ant paskutiniųjų, pakēlē augštyn pirmutines kojeles. Atsargiai žvalgosi visosna pusēsna. Ir vaikai tēvą seka. Tik štai užmatē mane. Tyliai sumykē kažin kokiuo keistu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai truputį da lukterējo. Indomiai į mane pažiurējo. Ausytēmis pakraipē. Paskum gi puolē, lyg akmeniukai, paskui savo tēvą.

Malunas eina palengva. Tarytum užkimęs, burba. Taigi nēra ko skubinties. Artinuos prie jo tik-ką krutēdamas.

Maluno sparnas, iškilęs augštai, lac sustoja akimirksniui, pažiuri į žemiaus stovintį savo draugą ir puola ant jo, kaip vanagas ant vištos, bet tasai tuoj pabēga, ir ant jo, iš viršaus, žiuri ir taiko jau kitas.

Bildēsis, teleskavimas ratų-ratelių vis didinasi. Girdētis jau ir pikliaus sunkus dusavimas. Lyg iš-po maluno jis veržiasi.

IV.

Inējęs vidun, tuojau pamačiau patį malunininką-Kuprelį.

Tokiuo vardu jį visi žmonēs vadina. Tečiau tai ne vardas ir turbut ne pavardē. Kitokios gi aš nuo nieko nesu girdējęs. Tai tik, matyti, yra dovana už tiedvi kupri, kurių viena krutinēje, kita nugaroje styri. Turi jis, tiesa, ir vardą, Olesis. Vardu jis tada vadinama, kada su juo asmeniškai šnekama. Jei norima išreikšti paguodą, paprašyti, kad greičiau sumaltų, tai ir „ponas” primezgiama.

Jis manęs ineinant nepasergējo. Dirba. Pasistojęs suolelio, taiso inplyšusią, sujungiančią du ratu juostą. Jo ilgos, laibos, kaip gandro, kojos nesiliaudamos virpa. Sudžiuvusiais, kaip šakaliai, pirštais, knaibo ir siuva plyšusią vietą. Liesas, miltais išbaltintas veidas piktas. Susiraukęs net. Akutēs, kaip žarijos, tik bēgioja ir bēgioja šniureliu, kuriuo siuva. Kas jį taip inpykdino, nesuprantu. Bet piktas jis dabar labai.

Pyktis matosi ir iš visos stovylos. Tik rodosi ramus vieni kailinukai, dengią jo kuną. Ingudo jie, matyt, prie jo ir nei ne galvoj jiems, ar jų ponas piktas ar linksmas. Tik kasmetai jie labiau sensta, daugiau juose skylių atsiranda ir gausiau pro juos vilnos viršun veržiasi. Jis pats beveik visai nesimaino. Koks buvo pernai, toks ir šiemet. Ne kitoks ir užupernai ir da už keliolikos metų prieš, kaip tik jį pamenu.

Da kartą permečiau akimi visą apystovą. Ją lygiu, storu sluogsniu dengia eilē miltinų dulkių.

Žvilgterējau kertēsna. Jose eilių-eilios voratinklių kaba. Ir jie indulkēję, sunkus. Dreba-supasi. Kaip juose ir vorai gali gyventi! Regis, kad juos tenai lig mirčiai užkratys. Ir da į patį Kuprelį nuo galvos lig kojų pažiurējau. Atidžiai, atsargiai. Paskum tik išdrįsau pasakyti.

— Labą dien! pons Olesi.

Neskubindamas pakēlē galvą. Žiuri į mane, tarytum nepažįsta. Nieko neatsako.

Ne to aš nuo jo laukiau. Kiekvieną pavasarį, kaip tik parvažiuoju namon, su juo susiėjęs maloniai pasišneku. Pirmiausiai pasisveikinova gražiai. Pasakova kitas kitam gerą žodį.

Nulipē nuo suolelio, užbaigęs darbą. Priējo ir duoda savo šaltą, yt ledas, ranką. Spaudžiu ją, kaip galēdamas karščiau. Švelniai klausiu:

— Ar Tamsta, pons Olesi, dabar musų mali?

— Uhu! — suburbia į atsakymą piktai ir pro nosę.

Antgalo klausia kiek aiškiau, bet taip-pat pro nosę:

— Ger jau tēvas ir neateis?!

— Tur-but, kad ne... Mat, aš jo vieton, — aiškinuos suklupdamas ir traukadmasi atopakalin.

Staigu jis nei šiaip nei taip žybterējo į mane akimis, buvo lyg norējęs smarkiai surikti, deltog susiturējo ir nurimo kiek.

— Tai kodēl neateis?

— Mat jomarkan išvažiavo. Su labai dideliu reikalu, — pamelavau.

— Ger nebutų galējęs kitą ketvergą?

— Kad neatidētinas tasai reikalas.

— Kaip gi dabar bus? — Balsas kurkas švelnesnis. Intikējo, matyt.

— Aš jo vieton atējau...

— Ir ką aš su Tamsta veiksiu?... Iš Tamstos malunininkas, kaip... tik nenoriu pasakyti.

— Pasistengsiu buti kuogeriausiu. Ką tik Tamsta liepsi, viską padarysiu — atsakau, lyg juokdamasi. Nujaučiu, kad jis mane darban varys.

— Kažin... Kažin ar padēsi man ką-nors: ponu, mat, atrodai, — nusijuokia jis.

Pyktis Kuprelio pamažēl, lac dumai, išnyko. Apsiniaukęs veidas prašvito, prasiblaivo.

— Ką padarysi, gerai bus ir taip, — galvoju sau.

— Na, pažiurēsim, jeigu taip, tai taip... Imk tą maišą — prisako jis man, rodydamas pirštu pro išlēto besisukantį stiebą, — kiton pusēn, kurion iš pikliaus suplēšti grudai bįra. Matai? Atkabink jį nuo tos rankovēs: bus tuoj artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinion, bet antron. Pirmutinēs girnos sugedę. Jomis daugiau nebemalu. Blogai. Kuomet esti geras vējas, tai iš-sykio ir dvejas paleisti galima. Butinai reikēs pataisyti. Vis tu žmogus prisirengti negali... Bet ką Tamstai daug aiškinti. Tur-but meni, kaip seniau ateidavai ir man padēdavai malti! Tik paskum, kai pradējai mokyties, paliovei...

Nelaukęs, kolei jis užbaigs, nuējau, kur buvo liepta.

Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Gi girdžiu, Kuprelis mane bara!

— Kas jau, ar sveikatos nebeturi, kad negalētum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį, kaip plunksną nutarunčkinčiau. Taip virve traukadmas daug laiko sugaiši. Tempk savimi, mano ponaiti!

Užraudonijau, kaip burokas. Nēra ko daryti. Užsiverčiau maišą ant pečių ir stenēdamas net tempiu laiptais viršun. Jis juokiasi ir ragina:

— O, o! O taip, o taip! Tik nenugriuk. Žiurēk, kad kartais maišas nenutrauktų.

Vis tik galop užunešiau ir užpyliau.

Nežinau nei kur, išsimiltinau baisiai. Pajieškojau šepečio, neradau. Dulkinuosi taip. Rankomis mataruoju ir daužau save per šonus.

Girdžiu kvatojasi kas, net plyšta! Kruptelējau. Nuleidau rankas. Gi beišlendąs Kuprelis iš apatinio gyvenimo juokiasi visa gerkle. Nesuprantu kas pasidarē: dairausi ir vienon pusēn ir kiton, ir į save ir į jį žiuriu.

— Cha-cha-cha-cha! Gana jau, gana! Atējo žmogus malunan ir da padēti malti, nori pareiti namon nemiltuotas!... Cha-cha-cha! Nesidulkink bent Tamsta, da netoks busi! Pamatysi. Nuo miltų nieko blogo nebus. Išējęs iš čia išsivalysi, kaip tik norėsi. Mergiotēs ir nepažins, kad malune buvai. Čia gi jų nēra, niekas nematys.

Rodosi nebuvo ko, bet aš nuo jo juokų susisarmatijau. Atsakyti nei žodžio nesugraibiau. Jis tat pasergējo. Jau nebesijuokia. Šneka-pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.

— Lukterējęs kiek, vēl nueik tenai pasidairyti. Permainęs maišus, atneši čionai ir išpilsi. Dabok gerai. Saugokis, kad neužmirštum. Baisus tarapotas gali pasidaryti: tenai užsikimš ir sēlinų pribēgs miltuosna, o čia girnos dykos malsis, dils ir akmeno prisuks. Susimildamas tiktai!

Pažvelgē skrynion. Paklausē girnų užimo ir gretai ant trečio gyvenimo nuritējo.

Vos suspējau linkterēti galvą, parodydamas, kad puikiai sergēsiu.

V.

Mainau maišus dažnai. Jei tik pusę randu, ir tai nepalieku. Suplēšos kaskart smulkesnēs. Bet visdelto nesiskubina.

Maluno užēsys tai apsilpsta, tai vēl staigu pakįla. Matytis vējo pajiega mainosi, silpnyn eina.

Gerai man atmenamas tas ratų-ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš kudikystēs laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ir malonus jis dabar man, malonus! Štai, rodos, pasakoja ką. Klausaus atidžiai.

Pasakoja, kaip aš su Broniu ir Juzuliu klausydaviaus Kuprelio pasakų; kaip mes akeles ištrēškę prašydavome „daugiau, daugiau!” Kuprelis žodžių nesigailēdavo. Aibę nuo jo užgirsdavome įvairiausių daiktų. Gražiai apsakinēdavo vaidinimąsį raganų, laumių, kibšų. Kares gi lietuvių su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais da gražiau nupiešdavo. Ir tikdavo mums jos labiausiai. Rodēsi, kad jis pats buvo kovojęs. Ir mes, vaikai, dažnai tarp savęs spēliodavome, bene kokiam mušyje jis tiedvi kupri ir gavo. Todēl aš vieną kartą, pirmai su draugais susitaręs ir paklausiau jo, ar tik nesimušē jis su totoriais. Bet jis kažin kodēl užpyko, koja tripterējo: „Kas į jumis priguli, neužaugos!” Kuo iš maluno neišvarē iširdęs.

Tuo jo pykčiu mes ir patvirtinome savo spēliojimus. Daugiau jau nebeklausinēj ome. Pakako vieno priparodymo.

Nuo to laiko mes Kuprelį labiau pradējome godoti: „Žmogus karēje buvęs!” kitas kitam sakydavome.

Labiausia mano atmintyje tvyla tat, kad jis mumis dažnai sverdavo. Sakēsi dabojąs, kaip greitai augame. Taip-pat mēgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir augštai, tai džiaugsmu nesitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavome.

Užu visas Kuprelio pasakas ir geradējystes mes atsilygindavome blēniais, kai-kada ir ne labai švelniais. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavome maluną, nuo ko pons Olesis net iš savęs nerdavosi. Prikraudavom galan sparno, audeklo užlankon, akmenų: kuomet sparnas su jais pakįla augštyn, jie puola tiesiai ant maluno kepurēs, baisiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkia nei langų. Nu jau tada tai mes, kaip pelēs, bēgame, kiek tik siekt ir slepiamēs duobēsna, iš kurių smēlis imama. Bet jeigu jam pasisekdavo mus tenai atrasti, tai jau nepaleisdavo taip pigiai. Pabēgti gi nuo jo labai sunku: strikters kelius didelius žingsnius ir jau už apykaklēs laiko. Beto da žadēdavo ir ponui ir tēvams apskųsti; tečiau niekados neskųsdavo, ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.

Kai-kada deltog jis visai musų pas save neįsileisdavo. Vaikščiodavo liudnas, kažin kodēl susigraudinęs; bet kas griaudino jo širdį, kas jį krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai aš jo nesuprantu. Kiek kartų buvau norējęs sužinoti, kaip jis seniau gyveno, ką matē; jis apie save ne tik man, bet ir visiems nei vieno žodžio netaria.

VI.

— Ar Tamsta daboji savo darbo? — girdžiu klausimą. Tai Kuprelis nuo trečiojo gyvenimo sugrįžo. Dirbo tenai ką, dabar čia atējo.

— Kaipgi, — atsakau.

Bet tuometu dingterējo galvon, kad jau gerokai bus laiko praēję, kaip buvau apačioje. Skubinu žemyn, per kelintą laiptą peršokdamas.

Maišas pilnutēlaitis, lac prikimštas! Vos-vos užsitraukiau jį ant pečių. Tempiu stenēdamas viršun. Jis ir vienon ir kiton pusēn nuo nugaros ketina nusmukt. Prituriu šiaip taip. Neilgam nors.

— Greičiau nešk! — rēkia nuo viršaus Kuprelis. — Tuoj girnos bus dykos.

Nesulaukęs į laiptus prilēkē. Mato, kaip aš su maišu kovoju. Bara, ir šypsosi kartu.

— Reikia dažniau mainyti. Pilnus nešiodamas patruksi ir pačios negausi.

— Niekai! — sakau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią parlēkęs, alsuodamas. — Nepatruksiu ir pačią, gal Dievas duos, gausiu!

— Man rodosi, kad Tamstai... E! ką čia tave „Tamstu” vadinti. Ar neatameni, kaip mažą užu visokius blēnius, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu ištaisydavai, da ir už ausyčių, kaip mažą kiškelį, pakratydavau?

— Atamenu, kur gi neatminsi! — atsakau.

Kad nors nebutų pasigyręs ausių kratymu! Vienok stengiuos neišduoti savo neužsiganēdijimo.

— Vaikas iš tavęs buvo, oho! — Žvilgterējo akysna, paskum į mano uselius. — Man rodosi, kad jau laikas tau butų vesti?

— Kodēl? — nustebau. Bet tasai jo pasakymas kaip tai man patiko. Jaučiu, švelniai kutena širdį. Šešēlis neužsiganēdinimo pranyko, jo vietoje paliko malonus, neaiškus lukēsys; rodosi jis man pasakys ką naujo ir gero-gero.

— Gi todēl, — tęsia jis rimtai, — kad jau turi, tur-but, dvidešimts metų su kaupu. Matai ir usai jau panosēje išsikalē, viršun, augštyn riečiasi... Turi mokslą, gerą galvą, pinigų uždirbi, pačią lengvai galēsi pramaitinti. Ko gi da laukti, ko da stinga?

— Da aš jaunokas tokiam dideliam žygiui... Pagaliaus vienam reikia pramokti gyventi, kad paskum dviese ne vargas but.

— Mat kaip! Ar da gyventi „neišmokai“? Gyventi išmokti negalima, reikia tik mokēti naudotis gyvenimu ir daugiau nieko...

Patylējo truputį.

— Trisdešimties metų sulaukęs svarstysi, ar verta ar neverta poron jungties. Taip betupčiodamas vienoje vietoje prieisi ir prie keturiųdešimčių... Paskum gal ir aiškiai norēsi, bet jauna ir graži nebeis. Dabar, mat, mergaitēs mažai paiso turtingumo proto ir mokslo. Joms tinka jaunas, skaistus ir sveikas. Taip ir reikia. Tegul nebuva vyrai kvaili, tegul nelaukia ilgai. Jei koks senis, bedantis ir gauna kokiuo nors budu jauną, skaisčią pačią, tenesitiki josios stiprios, amžinos meilēs. Tenka, kad tiktai koks jaunas vyrukas patrauktų jos širdį, ir gyvenimas sugriautas, ir senis kokiuo dešimčių metų anksčiau nužengs pas Abrahomą. Juk meilē — vienatinē gyvenimo prasmē. Nerasi josios, visviena kaip ir gyvenimo nustosi. Jos jieškoti nereikia vēluoties. Juo anksčiau, juo geriau... Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokinties” gyventi, kada gįslose karštas kraujas verda ir širdis prie širdies trokšta. O kad pradēsi galvoti, svarstyti, laukti kažin ko, tai nei nepamatysi, kaip pasiliksi ligi karsto lentos viengungys, vienastypis.

Deltog kad sakytų jis teisybę nesimatē.

Tat tik dēl manęs, jauno.

— Kodēl gi Tamsta nevedei? — klausiu nusišypsojęs, vieną akį primerkęs.

Į mano klausimą jo baltas, yt drobē, veidas da labiau pabalo. Mažutēs akįs skubiai, tarytum ko jieškodamos, ēmē bēgioti nuo vieno daikto ant kito. Štai galop jos apsistojo ant, mažo, keturkampio maluno langelio ir žiuri pro jį toli-toli, kur, regis, niekados nei susiekti negalētum.

Pasidarē tylu ir nejauku, lac papuolēva kokion duobēn. Girnos liudnai užia. Apačioje girdēties kymus pikliaus dusavimas. Jam nedrąsiai taria ratų-ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Taip bailiai, pavagčiom. Ir visviena tylu regis. Da sunkesnē tyla.

— Aš? aš? — prašneko pagaliaus jisai. Bet vis da pro langą žiuri, mato tenai ką. — Daug pasakoti...

— Pasakyk Tamsta, buk geras! — prašau maloniai. Labai užsinorējo sužinoti, kodēl Kuprelis nevedē, kodēl jis liko vienas.

— Tai ne pasaka ir ne kokios karēs historija. Pasakyti tai nelengva. Tai nesugydoma sielos žaizda. Ir tramdyti jos negalima.

— Bet pasakyk Tamsta man.

— Tu žmonēse paskleisi.

— Niekam, nič-niekam nesakysiu.

— Tikēti sunku.

— Tikēk Tamsta man. Niekados nepasijuoksiu.

— Ak geras tu buvai vaikas. Mēgau aš tave, ir dabar da mēgstu.

— Tai Tamsta man papasakosi? — klausiu prisimeilindamas.

— Nenorēčiau, bet ką jau padarysi. Neatsikabinsi dabar nuo tavęs. O reiktų gi kam-nors ir pasakyti...

Visai man rodosi nepanašu, kad Kuprelis butų mylējęs ką kada-nors. Kur, rodosi, jam buvo mylēti, kad jis už varsto nuo moters šalinasi; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotē ateitų ir padētų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia butų. Ir ar galējo da jį mylēt kas?...

— Prisēsk. Bet tu jau sēdi... Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylējo, kaip džiaugēs jis laime kadai... Klausysi manęs gerai?

— Klausysiu atsidējęs.

— Mano meilužē buvo graži, kaip ankstyvo pavasario gēlelē. Maloni, lipšni, kaip rytmetinē aušružē. Jos skaidrios akutēs tirpino širdį, viliojo ją augštai, žadējo daug-daug. Aš ją mylējau, kaip myli naktis lakštingelēs dainelę, kaip šviesios žvaigždutēs baltąjį mēnulį...

Liejas jo žodžiai, meilēs inkvēpti, liejasi-plaukia iš gilumos širdies. Paskendo jis juose, lac brangią meilužę pamatęs.

VII.

Malunas sugirgždē-suspiegē visais savo sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus prislēgtas. Sustojo.

— A, kad tave šimtas paibelių suardytų! Kad jie tave nuneštų pragaran prakurams! — supyko Kuprelis. Smarkiai nuo vietos pašoko. Į girnas puolē. Tvērē viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrē grindysna, įsitempē visomis pajiegomis ir pajudino jį. Bet tai nieko negelbsti. Malunas stovi, lac inkastas.

Mato, kad iš vidaus sunku kas bepadaryti. Tekinas laukan išlēkē. Išējau ir aš paskui.

Žiuriu, stuma Kuprelis, net sušilęs, maluno sparną. Pastumējęs kiek vieną, ima kitą, kada jau tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Jie gi treška-braška, tarytum butų baisiausiai nuvargę ir toliau eiti neingalį.

Pamatęs ir mane prišaukē pagalbon. Mažai ir aš galiu ką bepadēti: sparnai eina-sukasi tolei, kolei mudu juos stumava.

Neilgai trukus paputē smagesnis vējalis. Tik jau truputį nuo vakarų pusēs. Taisome sparnus prieš jį. Malunas pamažēl, lyg nenoroms, ima krutēti. Kruta neilgai. Už valandēlēs vēl ēmē nustavinēti. Kuprelis tat pasergējęs šoko pusti į sparnus, kad jie visiškai nesustotų.

Vis dēlto nieko neįveikęs, vējo neatstojęs, susiraukęs ir da labiau susikuprinęs, grįžo vidun. Aš da lukterējau truputį. Klausaus vējo, ar nepradeda smarkiau jis pusti. Žiuriu į maluną — sparnai stovi, tarytum ir niekados nesisukē.

— Šiandien pasiliks nesumalta, — galvoju ir nuliudęs einu Kuprelio jieškoti. — Prašysiu, tegul nors apsakinēja.

Randu jį pirmame gyvenime. Vaikščioja sau iš vieno kampo kitan. Ištolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiuri į jas.

Ir tyliai-ramųs dabar čia visi daiktai, yt akmeniniai butų. Užstingo rodos. Tylus ir antras piklius, anoje pusēje stovįs. Užumestas visai. Jau Olesis visokius nebereikalingus daiktus krauna, lac muzējun kokian. Bet tą muzējų vien žiurkēs ir pelēs lanko ir lizdus savo krauna. Gera joms tenai, nepersekioja niekas. O kertēs ir šonai jo aibe skaitlinių išrašinēti. Daiktais ištrinta ir vēl užrašyta.

Iš viduraslio keliasi didelis stiebas net pačion kepurēn. Tai visa pajiega maluno. Tušt palubēmis milžinis ratas jį vainikuoja. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų-ratelių savo kulokais nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.

Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis, maluno sparnus nuduodamas, maskatuoja. Kažin ką piktai po nosim murma.

Galop, matyti, susimylo vējas ant Olesio: išpradžių palengva, paskum smarkiau ir smarkiau pradējo sparnus varyti. Tuojau jisai atgijo. Aiškiai pralinksmējo. Liepē man maišų pažiurēti, pats, kaip voverē, nulēkē laiptais viršun.

Viską čionai atlikęs ir aš ten nuējau. Jis sēdi sau kojas susikeitęs ant senos beržinēs kaladēs, prie jo kambarēlio durų pastatytos. Atsisēda čia visuomet, kada jau nēra ko veikti. Sēdi ir klausos linksmaus girnų užesio. Galvoja apie kažin ką. Akyse vilties ugnelē žiba.

— Kaip gaila, kad pas mane pinigų mažoka! — atsiduso man arčiau priējus.

Atsisēdau netoliesia ant skrynelēs. Ant tos pačios, kuria jis už malimą atsisema sau sēlinų karvei nuo kiekvieno. Tai jo išsiderēta. Klausau, ką jis čia sakys.

— Nevargintų tas nelabasis manęs taip, kad aš jų daug turēčiau. Tuojau sparnus po velniais! Ir viską perdirbęs, pastatyčiau savąją mašiną... Žinai tu, ką aš esu sugalvojęs? — klausia manęs linksmu nusišypsojimu, neaiškiai pasididžiuodamas. — Aš sugalvojau tokią mašiną, kuri, nelyginant, kaip laikrodis, bus užvedama kokiam laikui ir suks girnas su visu kuo. Ir jau gali malti kepurę pakreipęs, visai nepaisēdamas, ar tas prakeiktas vējas yr, ar nēr. Tai bent butų gyvenimas!... Tik gaila, kad pinigų truksta tokios mašinos padirbimui ir intaisymui; o išviso reiktų arti dviejų tukstančių. Man gi daugiau pusēs netenka. Prašiau pono Sargtauto paskolinti, bet jis apie tai nei klausyti nenori. „Kur, sako, tau mašiną išrasti — tu nepanašus tokiems išgalvojimams”. Ir šnekēk tu, žmogus, su juo, kad nori.

— Vargiai Tamstos mašina galētų didelį sunkumą sukti. Gaila tik Tamstos triuso.

— Geriau ir nešnekēk! Jau mano apgalvota iš visų pusių ir susidējęs daugiau kiek pinigų pradēsiu darbą. Pamatysi... Tu gal manai, kad toji mašina bus panašaus mechanizmo, kaip laikrodis? Klysti. Visai kas kita. Ji gamins tokią stiprią pajiegą, kad ja ne vien girnas sukti bus galima, bet ir kuliamąsias mašinas ir kitokias sunkenybes.

— Abejoju... Verčiau jau Tamsta pritaikintumei elektrą ar ką kitą.

— Nereikia man eletkros, nei ko kito. Atsibodo jau tat. Aš noriu savo ką-nors padirbti ir nors vienu tuo išradimu prie daugelio kitų prisidēti.

— Tai bent pamēgink Tamsta.

— Ir mēginti nēra ko. Viskas aišku, kaip diena. Pinigų reikia ir daugiau nieko... Nenoriu tik tau apsakinēti, kaip aš esu sumanęs. Tuojau intikētumei.

— Nors truputį, Tamsta, nupasakok.

Ilgai man aiškino, prirodinējo, rodē dagi ir planą tos jo sugalvotosios mašinos. Nieko aš tenai nesupratau, nepermaniau; tečiau mažai jau abejodamas pasakiau:

— Gali buti.

— Matai. Geriau buvo išpat pradžių su manimi sutikti. Ką jau aš sugalvojau, tai bus padaryta ir gyveniman pavaryta...— pirmai apsiniaukęs jo veidas dabar visai prašvito.

— Gi aš ir užmiršau tau pasakoti savo laimēs ir kančių dienas. Nieko, tuojau. Tik nueik pirma apačion pažiurēti. Maišą ten prikabink didžiausį. Daugiau laiko turēsime. Aš tuo tarpu čia apsižiurēsiu.

Nuējęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vējo smarkumo pritaikęs, atsisēdo ant kaladēs. Giliai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovēsna susinērē. Štai jau pradeda ramiai, tarytum su pagoda, savo nutrauktą apsakinējimą. Ir veidas jo tyliai-ramus. Akįs toli vidun, praeitin žiuri. Išviršaus, ant sienos, ties juo šventas Petras nusilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu ant kaktos senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai jo paties gražiai nupieštas, dailiuosna rēmuosna apsodintas. Vienatinis viso maluno paveikslas. Olesis kasdieną, jį nuo dulkių apvalo. Nors ir netiki jis kitiems šventiesiems, bet Šv. Petrą sakosi mylįs. Matosi, kad ir tas senukas myli savo garbintoją. Ir dabar štai į jį gerom, švelniom akim žiuri. Apsakinējimo klausosi ir užuojautą veide reiškia.

VIII.

— Pradēsiu nuo pat pradžių, — vēl atsiduso Kuprelis.

Pasilikau aš nuo savo tēvelių mažytis-mažas. Nei šnekēti, nei vaikščioti da, sako, negalējęs.

Tēvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užējus kokioms ten ligoms mirē. Mirē ir motina į keletą mēnesių paskui.

Mane paēmusi bobutē. Po motinai. Lig dvylikos metų laikē pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.

Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamēgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudē nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tēvas. O gal mane mylējo ir todēl, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadējo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpēdiniu padaryti.

Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dējau. Ir nemažai susitaupiau.

Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainē viskas nuo to, kaip mirē jo pati, labai valyva žmonelē. Už pusantrų metų jis vedē kitą. Negalējo, tiesa, kitaip. Turējo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitēs nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mēsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentē. Persekiodavo visaip, indavinējo.

— Kam tu šitą kuprį laikai pas save?— tiesiai pačiam akysna sakydavo. — Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.

Šitiedvi kupri vos tik žymi tuomet da buvo, — pasiteisino Kuprelis, — ir darbą aš atlikdavau visur geriausiai. Mano priežiurai visas malunas buvo pavesta.

Nors Šenfeldas (taip vadinosi mano šeimininkas) ir neklausē, nepaisējo savo pačios, tečiau už keleto savaičių buvo taip, kad man prireikē išsikraustyti iš tenai į platųjį-nežinomąjį pasaulį. Gaila buvo begalo; rodēsi, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikruoju tēvu atsiskiriu.

Tarnauti jau niekur nebējau. Nenorējau. Nesitikējau rasti kito tokio šeimininko.

Sumaniau mokinties. Mokslas jau senai mane viliojo. Dabar ir pinigų turējau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai jieškojau, ilgai klaidžiojau. Galų-gale nusprendžiau tapti Dievo muzikantu. Todēl stojau vargonininkų kursuosna.

— Ir taip bus gerai, — galvojau sau.

Labai mēgau muziką.

— Mokinties ko kito galēsiu ir pats paskum.

Baigiau kursus kuopuikiausiai, su pagyra.

Vienok vietą sunku man buvo gauti. Kiti, silpnesni muzikoje, kurkas greičiau už mane rado sau duoną. Aš ne tuoj da tekau vienon menkon filijon. Ir klebonas-senelis pasitaikē labai piktas, žmogų išnaudojąs. Jis mane tuojau po mišių varydavo darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai akėti, tai net mēšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata silpna, o ir tokiam darbui buvau visai nepratęs. Ištikrųjų tenai tikrą Siberiją turējau.

— Tai ar daugiau tarnų jis nelaikē? — klausiu aš nustebęs.

— Tai gi kad ne. Tik aš vienas pas jį tebuvau. Ir visi darbai ant mano pečių gulējo. Algą gi visai menką nuo jo gaudavau. Tokio šykštuolio da aš niekur nesu matęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai nei joks pas jį neužklius. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kada grafienē ir atsilankydavo savo dvare ir tai vos-vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rumus.

Labiausiai man tvylo atmintyje Didžioji Subata. Ir minēsiu aš ją, turbut, amžinai. Visą savaitę dirbau visur, kaip juodas jautis, neišskēsdamas rankų. Maža to. Da priējus Didžiąjai Subatai mane prikēlē gaidžiagystyj, nesuspējus da nē užmigti gerai ir liepē virējai padēti pyragus minkyti ir bobas plakti.

Maigiaus-kamavaus aš su tais pyragais, kolei nepašaukē manęs bažnyčion. Iš tenai nuvargęs, — gek žinai kiek tų apeigų esti Didžiojoj Subatoj, — vēl grįžau virtuvēn. Dabar pristatē prie krosnies, daboti, kad neperkeptų mēsa, nesudegtų pyragai, nepervirtų kiaušiniai ir tt. ir tt. Net pas klebonas gana dažnai turējo nosį virtuvēje inkišęs.

Prie krosnies prastovējau ligi pat kompletų. Pasigēriau nuo tvaikų, kaip puodas. Galvoje užē. Apie valgį tai nē pagalvoti nebuvo kada, nors akįs prieš save matē gardžiausius daiktus ir seilēs upeliais bēgo, (Kartą tik per metus jis nepagailēdavo sau lig sočiai pavalgyti.)

Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas prisakē vesti, sprukau, kaip kulipka, namon ir, lac negyvas, dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nebereikēs. Ir net norējosi. Geriau pasilsēsiu, tariau.

Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgēsį. Paskum balsą. Smarkų ir piktą: „Kelkis! Kelkis! Ar tu padukai lig šiam metui miegoti?!” Bet išpradžių jokiuo budu nesupratau, kas čia yra ir kur aš pats esu. Nejaučiau savęs. Galų-gale, kada tas dunzgēsys man ingriso, šokau. Apsidairiau. Žiuriu, jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais.

Šiaip-taip apsirengiau ir, kaip muštas, išlēkiau pro duris. Be kepurēs. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kēlē. Lēkdamas girdžiu giedant „Linksmą dieną apturējom”.

— Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs ! — Net mano kinkos sudrebējo. Iš baimes prisēdau ant žemēs. Visą šaltas prakaitas apipylē.

Paskum kas buvo, tai ir apsakinēti nēra ko. Gali dasiprotēti, kaip klebonēlis mane už tat paglostē.

Nelinksmos man Velykos buvo: galvoje kelių žiupsnių plaukų netekau ir šonkauliai, kaip išnarstyti, sopējo.

Po Velykų aš iš tenai išējau, atsižadējęs ir algos už tą mēnesį. Tegul jau, sakau, jam tie pinigai naudon virsta.

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram ponui, kuris mano tēvą seniau pažino, vargonininko vietą Skruzdynuose. Ten man buvo nieko sau, puiku. Klebonēlis pasitaikē jaunutis, geras. Vēl man buvo malonu, kad esu tame-pat krašte, kur mano tēveliai gyveno.

Tenai tai ir susipažinau ir susimylējau su Kaze Gervidžiute, kuri mano tamsų gyvenimą nušvietē...

IX.

— O kad tave šimtas! Turbut jis vēl sustos.

Malunas ištikrųjų pradējo daug lēčiau sukties. Kuprelio veidą lyg koks šešēlis užslinko. Taip ir matosi, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildēsiu ir užēsiu. Susijungęs su jais su siela ir su kunu. Be jų pabuti ramiai negalįs. Silpsta maluno eiga, puola ir jo upas ir jis ima širdyties. Va ir dabar, pasergėjęs tą netvarką, pašoko, kaip ingeltas ir puolē prie girnų. Bet jos, nors ir silpnai sukasi da. Ratai kruta.

— Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! — dejuoja piklius apačioje, lac pagalbon prašydamas.

— Matyti vējas mainosi, — atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon ir kiton pusēn pastumęs. Skubiai laukan išējo.

Už kelių minučių sugrįžo linksmas.

— Vējas apsivertē. Pučia nuo vakarų. Sparnus atasukiau prieš jį. Dabar eis, kaip sviestu!... Tu buvai apačioje?

— Buvau. Permainiau. Nedaug nors ir buvo.

— Tai dabar vēl pasakosiu. Tiktai mudviem reiks dažniau atsiminti savo darbas.

Niekam da aš nepasakojau, savo gyvenimo paslapčių, savo perkentētų skausmų. Tau pirmam. Gal pasidarys kiek lengveliau, kad tu mane išgirsi, atjausi nors truputį. Perdaug jau mane vieną ta uola slegia, perdaug kamuoja-vargina.

Lig tam laikui, broleli, mano širdis nepažino meilēs. Buvo ji užšalus, užstingus. Niekas jos nesušildē, karštu kvēpavimu neapgobē.

Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilē, kad žmonēs pasiekia ją; bet man rodēsi, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žēri. Ir kartu netikējau, kad ji galētų buti. Maniau, tai pasaka tiktai... O gal aš jieškoti nemokējau, kolei ji pati pas mane neatējo... Tēveliai man meilēs nepaliko. Bobutē irgi nemokējo duoti. Šenfeldas, nors ir koks man geras buvo, visviena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemēgo. Mergiočių aš, tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.

Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?

Džiaugiaus kningų skaitymu, galvojimu, aprašymu protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šenfeldą. Gaudavau nuo jo vokiečių historiją ir historiją Europos, jos senųjų valstijų. Tiko man historija begalo. Ir šiaip visokių senų kningų. Vien vokiečių kalboj. (Išmokino jis mane vokiškai.) Nei vienos dienos negalējau pabuti nors kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo — tai kninga.

Vasaros vakarais mēgau sēdēti ant krašto prudo. Žiurēdavau tada į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesēlius. Skaičiau žvaigždytes ant dangaus. Dabojau, kuri didesnē, kuri mažesnē. Sekiau jų kelią. Ir rodēsi man tuomet, kad aš visai išnykstu, virstu į kažin ką ir augštai-augštai skrendu. O paskui mane skrenda-genasi lankštingalēs daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus gražaus gyvenimo, švielnios meilēs. Jaučiu patį Dievą...

Kai-kada mane taip besēdint ir vieversēlio rytmetinē užtikdavo...

Verkdavau pamatęs elgetą, pavargēlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodēl jis ne toks, kaip ir kiti? Kodēl jis elgetauja, šunis lodo, kuomet kiti ramiai sau namie sēdi?... Kam žmogus žmogų ēda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodēl ir jie neužsieina?... Kodēl musų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali buti?” Aš, regis, kad bučiau įmanęs, tai bučiau padaręs, kad visiems gera butų, kad visi vien džiaugties ir džiaugties galētų; kad žmonēs mylētų žvēris, o žvērįs žmones. Ir kad tat padaryti, norējau galingu buti, galingesniu, kaip patsai Dievas. Net sudrebēdavau apie tat pagalvojęs. Ir tikējau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad tai aš tik plustu, bet laukiau... laukiau...

Užsimąstē-užsigalvojo Kuprelis. Akimis toli-toli, rodos, mato. Krupterējo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.

— Nueik apačion pažiurēti. Kaip tenai... Kažin apie ką aš čia tau pasakoju!.. Na, nieko. Toliau...

Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dusauja skubiai. Ratų ir mažų ratelių dantįs vien mirga, vien mirga. Kiti kitus gaudo. Net sienos dunda-dreba. Voratinkliai kertēse šokinēja-kratosi. Visas malunas, tarytum ne malunas, bet koks veikiąs-dirbąs gyvis. Rustus ir smarkus toks. Regis kažin ką galētų sumalti-sutrinti.

X.

Vēl pasakoja Kuprelis.

— Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.

Matydavau ją kas šventadienis, pas pirmą, nuo viskų, piliorių. Nesistodavo niekur kitur. Vien tik čia. Dažnai atsigrįždavo atgal ir žiurēdavo augštyn, į vargonus. Tuomet budavo mudviejų akįs susitinka, sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiurēti į jos puikias, meilias ir gyvas akeles kuoilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžiasi. Gaudžiau jos žvilgsnius, nepraleisdavau nei vieno. Laukiau tik kaklą ištiesęs, kada ji vēl atsigrįž. Nerupējo jau nei gaidų daboti. Iškarto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir grojau gražiai.

Laike pamokslo budavo patogiausiai. Ir taip norēdavos, kad tas kunigas sakytų ir sakytų, niekuomet jo nepabaigtų. Net liudna darēsi, kaip žmonēs pradēdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ukanota pasaka.

Po visam budavo tekinas lekiu ant šventoriaus. Jieškau jos tarp burelių mergaičių, berniokų. Niekur nesimato, tarytum išskrido.

— Gal ji karčiamon su kuo-nors įsmuko? Gal geria dabar? — galvojau.

Net šaltis mane perimdavo. Bet vēl nusiramindavau, kad ji nei nepanaši į tat, kad taip apie ją ir galvoti sarmata.

Ir eidavau namon, tikēdamasi kitą kartą kada-nors ją pamatyti. Bet siela norējo greičiau, širdis troško prie josios.

Ateidavo ji bažnyčion nors sodietiškai, vienok labai puikiai apsitaisiusi. Vilkēdavo rubus gražios, naminēs bovelnos. Daugiausiai vis tamsiai-raudonos varsos. Užvis labiau jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta, kaip sniegas, nažutka plačiom rankovēm.

Ugio ji buvo neaugšto, vidutinio. Apskritutē. Skaisčiai-raudonais veideliais. Kaip tik-ką pražydusi rožē. Galvelę gobēdideli, tankųs, tamsiai geltoni plaukai. Bruvēs da tamsesnēs. Ištolo atrodē net juodos. Ir tat neišpasakytai ją, dabino.

Ineidavo ji bažnyčion skubiai, vikriai. Apsižvalgius į visas puses, klaupdavos ties tuo pirmu pilioriumi.

Vos ją pamatydavau, visa man bažnyčia nušvisdavo. Bet apsiniaukdavo, kaip tik pasergēdavau, kad į ją dešimtįs porų berniokų akių žiuri. Kad budavo įmanyčiau, rodos, jiems visiems neleisčiau bažnyčion vaikščioti. Užginčiau.

Nuo to laiko pradējau aš į save žiurēti, pradējau dabinties. Pasisiųdinau, kiek išgalēdamas, švarius rubus. Susitaisiau minkštus, blizgančius čebatēlius. Susigadojau ir skrybēlę. Nusipirkau lazdelę sidabrine galvele. Prausiaus geriausiuoju muilu. Ēmiau į viršų uselius raityti. — Vienu žodžiu nei nepajutau, kaip virtau dabita. Norējęs da buvau, tiesa, net pensne ant nosies užsikabinti, bet laiku susivokiau, kad tat butų kvaila.

Tu nemanyk, kad aš ir seniau buvau toks, kaip dabar.

Pirmai, nors pas mane pinigų netrukdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei rubų gerų, nieko. Ir čebatus ne taip dažnai šveisdavau. Barzdą kai-kada tik nusiskusdavau. Plaukus taip-pat retai kirpaus. Taip ji, nors da jos nepažinau, permainē mane iš pašaknų.

Ir aš pats nesuprantu, kaip taip greitai galējau ją pamylēti? Kaip taip smarkiai ji mane iš pirmo pamatymo sužavējo? Tą pačią dieną, kad da pirmutinį kartą Skruzdynų bažnyčioje užgrojau. Vos galvą nuo vargonų atitraukiau ir žvilgterējau žemyn, į žmones. Ir susitiko mudviejų akįs. Ir užsisukę man galva.

Sapnavau ją kas naktį. Jei kada nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau nuliudęs, apsiniaukęs. Nežinojau kokio darbo imties. Klausiau ir pykau ant savęs: „Kodēl aš šiandien jos nesapnavau? Kodēl nesapnavau?”

Šventadienio laukiau labiau, negu vaikai Velykų.

Kartą, kad jos bažnyčioje nepamačiau, negalējau sau vietos surasti.

— Gal susirgo? O gal jau mirē? — dejavau.

Mano vargonai gaudē, verkē ir meldēsi kartu su manimi. Jeigu bučiau galējęs, bučiau lēkęs jos jieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.

Mišparams pasibaigus prireikē klebonijon nueiti. Nunešiau kokiuos tai popierius klebonui pasirašyti.

— Kas tau? Kodel tu toks šiandien išblyškęs, į giltinę panašus? — klausia klebonas. Rupestingai, nors ir pro juokus. — Matyt, jog tave liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai griaudingu balsu. Eik, atsigulk. Gali da smarkiau apsirgti.

— Nieko, aš sveikas,—teisinuos. — Tik taip man truputį negera.

— Kas gi galētų buti? Gal įsimylējai į ką? Gal patiko kokia mergiotē? O, jos greitai moka pagauti berniokų širdį, nei apsidairyti nesuspēsi... Tai niekis! Pereis.

Nieko neatsakiau. Nustvēriau pasirašytus popierius ir pro duris. Da ką sakē-juokavo, negirdējau.

Laukiau-tikējaus, kad ji kada-nors atvažiuos kūma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomerge, jaunąją prie altoriaus lydēs. Maniau pamatysiąs tuomet ją arčiau, galēsiąs susipažinti, švelnų žodelį tarti, nuo jos ką gero išgirsti.

Buvau prasimanęs medžioti vaikščioti. Šaudyklę susigadojau. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šienelio grēbiant, rutų darželyje ji dainelēs neniuniavo.

Baigēs vasara. Artinos žiaurus ruduo. Lapus nuo medžių rauti ketino. O vis aš jos negalējau rasti. Ir nemačiau da niekur. Bažnyčioje tik, prie pilioriaus augštojo.

— Gal tat vienas sapnas? Gal tat man bažnyčioje ji vien vaidinas? Trotina mane kokia pikta baisenybe? Tyčiojas manimi, kvatojas-juokiasi?

— Ne! Ne! Negalimas daiktas! Ne vaikas aš esu, — priešinaus toms mintims. Kovojau su jomis. Ir drąsios jos buvo. Nebēgo.

— Jei tat ir ne sapnas, tai gal ji apie mane nei trupučiuko niekuomet nepagalvoja? Gal ji bažnyčioje ne į mane žiuri? Į vargonus? Į kitą kokį užu mano pečių? Myli kitą?

— Ne! Ne! Nepanašu! Ji į mane žiuri, mane mato!...

Ir kovojo-grumēsi mintįs, galvą man svaigino, naktelēs užmigti neleido.

Ir šit vieną naktį, kad jau viso miestelio gaidžiai giedojo, diena aiškiai brēško, o nuo manęs vis miegas bēgo-bēgo, atējo viena mintis. Nepažįstama visai. Neregēta da. Nuramino, pasakē:

— Primink savo klebonui, kad labai reikalinga esą bažnytinis choras padidinti, pagerinti jis. Vienomis mergaitēmis. Vyrų gana. Tegul iš sakyklos pasako, karštai paragina.

Ir nudžiugau. Nei išgulēti negalējau.

— Bus ir ji!

— O gal neateis? Nepanorēs?

— Ateis! Butinai! — užrēkiau.

Aprimo viskas. Abejonē retai savo nosį kiščiojo. Taip aišku ir galima rodēsi.

Paprašiau klebono, žodžių nepasigailējau, kad parodžius choro silpnumą. Prižadējo. Sakēsi ir jam pačiam senai tat rupį.

Laukiau sekmadienio nekantraudamas.

Atējo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir puikiai ragino. Mergaitēs atidžiai, akeles pastatę klausēs. Žadējo joms malonēs nuo Dievo, garbēs nuo kitų parapijų, ir dangaus nepasigailējo.

— Vis tat garbinimas, malda Viešpačiui. O kad malda graži, daugelis ją siunčia iškarto, tuo ji Dievui tinkamesnē, tuo Jis geriau jos išklauso, — aiškino kunigēlis.

— Fertig! — džiaugiaus.

Tuojau po mišparų, kas panorēs išmokti giedoti, liepē visiems pas mane susirinkti. Žvilgterējau tuomatu į ją — klausos. Paskum, persižegnojus, greitai pro duris išspruko. Į mane, augštyn, praeidama pažiurējo ir lengvai šypterējo. Nuo to man net kvapą užmušē.

XI.

Kuprelis priminē darbą. Liepē man savo pažiurēti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.

Ir vēl pasakoja, nesiskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka tenai. Kiekvieną smulkmenēlę, jausmu pagražintą, atiduoda. Plonas, banguojąs jo balsas maišosi-pinasi su maluno užimu ir bildesiu. Plaukia grindimis, sienomis, lubomis. Veržias pro keturkampius mažus langelius ir oru pasikēlęs skrenda virš pievų, vilniuojančių rugių ir tamsiųjų girių. Tarytum mēlynę dangaus pasiekti stengias, Ir apsakinēja, rodos, ne jis, bet patsai malunas, daug laimēs ragavęs, daug vargo prityręs.

— Skubiai namon parsprudau. Laukiau naujų giesmininkų ateinant, laukiau tik jos vienos. Pietuoti nerupējo. Tarnaitē prašē, sakē, kad atauš, grąsino. Visviena, tegul sau! — pamojau.

Ējau nuo lango Į langą. Žiurējau pro juos nekantraudamas. Ant šventoriaus ir apie šventorių vaikščiojo-šnekučiavo žmonēs. Berniokai su mergiotēmis linksmai tarškējo-juokavo. Regis, kad ir pamokslą butų užmiršę, kunigo žodžius vēju pavarę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Ničniekas.

— Kad nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia nei tikēties nēra ko! — atsitraukiau nuo lango.

Atsibodo. Jau daugiau valandos. Užpykęs atsisēdau ir papietavau. Smarkiai ir greitai valgiau. Kad šaukštui galvos nenukandau, tai stebiuos.

Vis nieko nēra.

Prie fortepijano priējau. Pasiutusio ką užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolē ir kaip papuolē. Riaukē-gaudē balsai kitas už kito smarkiau, kitas už kito stipriau. Maniau nuo jų riksmo lubos sugrius, mane užslēgs. Nebojau. Da pikčiau.

Staiga girdžiu šneka priemenēje. Artinas prie durų. Mergiotēs! Karštas prakaitas perēmē. Krutinę suspaudē, širdis šokinēja-plaka.

Va jau inējo. Trįs. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Neatsiliko mat! Paskui seka.

Nēra jos tarp jų! Neatējo!

— Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, — užraudojo siela.

Kuone pasakiau tiems visiems.

— Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.

Jie ir neprašomi atsisēdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.

Viena mergiočių atsistojo, ilganosē tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, — regis ims ir rankon pabučiuos.

— Mes, Tamsteli, giedoti atējome... mokinties.

— Gerai, kad atējote, — burbtelējau, kampan nusigrįžęs.

— O ar tuoj, Tamsteli, pradēsi!..

— Ko?

— Mokinti mus.

— Palaukite. Jusų mažai teatējo.

— Daugiau ir neateis. Niekas nenori.

— Uhu! — sumurmējau pats į save.

— Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... — pradējo kita.

— Taigi, toli, — pridurē vyriškis.

Nebuvo kas daryti. Prisiējo pradēti.

Išmēginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegē, lac ožka, kita avelēs balsu bliovē, trečia, kuri pirma prašnekējo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.

Paskum jau neturējau ko su jais veikti.

Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylējome. Mano giesmininkēs sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukē.

Vēl priemenēje balsai, linksmas-guvus šnekesys, skubus žingsniai!

Plačiai prasivērē durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengē slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrēškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelē, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!

Tuojau priējo, pasisveikino mane, šiltai paspaudē ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atējusiomis viešniomis. Užkalbina visus.

Giedra, blaivu pasidarē.

Vēl prie manęs:

— Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivēlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parējau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atējusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dēdē su teta. Da jie pasiliko.

Šnekējo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivēlavimą, nei nieko.

Jos grynas, vaiskus balselis plaukē, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.

Gera pasidarē mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailējau... Mano kalba bēgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelēsna žvilgterēdavau. Ir vēl ir vēl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerējaus. Stebējaus, iš kur ji tokia graži.

Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.

Kartais ir šalta darēsi ir bailē ēmē. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelēs, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.

— Kaip butų gera, kad ji mane mylētų, kad aš ją galēčiau mylēti! — šnabždējau sau patylomis, negalēdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.

— O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! — sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodēsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.

Ji gi giedojo, augštai kningą pakēlusi. Jos balselis liejosi-plaukē, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautē mano minčių, kad tik ji dabino, šildē.

Pradējo temti. Tamsu kambaryje pasidarē. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkēmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukēsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.

Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkēs traukti namon, paliuosuoti meldžia. Gaila jų, visų jau gaila, visos brangios tapo. Kaip įmanydamas traukiu laiką, tai šiam, tai kitam užlaikau. Ne, nepasilieka. Vēlu, teisinas. Išējo.

Norējęs buvau Kazę praleisti, palydēti truputį. Bet pasisiulyti drąsos neteko. Tik paklausiau minkštą, švelnutę rankelę jos spaudamas:

— Ar toli Tamstai namon?

— Visai netoli. Čia-pat miestelyje. Ant galo sodžiaus, į ežerą... Tai ką? — paklausē trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipusi. Nusišypsojo, akysna pažiurējo.

Užsisukę man galvoje nuo žinios, kad jos čia-pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Už pusvarsčio kokio!

Ir nuo klausimo jos nejauku pasidarē. Nei šis, nei tas. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalējau, žodžių pristigau.

Lyg palaukē ko, pastovējo valandēlę. Paskum da žvilgterējo kartą, indomiai taip, ir apsisukus, kaip voveraitē, greitai nuējo paskui savo draugę. Toji paēmus ją už rankos, klausē apie ką, kuždējo tyliai.

Lydējau jiedvi akimis, siekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jiedvi gatvēs vingyje pasislēpē.

Geso jau aušra. Dažai jos blyško ant dangaus. Daiktais ir visai nyko. Žvaiždutēmis visas buvo dangus nubarstytas. Vakarinē į pat kraštą nuslinko, dingti už girios ketino. Silpni jos spinduliai žibčiojo da linksmai, pasakojo negirdētas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavējo.

Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambēsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdē, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvēje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turējau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovējo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norējau.

Nuējau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.

Gulējau, varčiaus, miegas nējo, nemerkē man akių. Mintįs vis pynēsi apie ją, vis audē lukesį.

— Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorēčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugē butų, mane amžinai mylētų.

— Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonēs, nei dangus, nei žemē. Ji viskas, viskas amžinai!...

— Bet ji, nors sodietē, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiējimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylēti. Kur man, prastam vargonininkēliui, siekti prie josios ! — nuliudau-nusiminiau.

Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darēsi, da labiau spaudē nežinēs akmuo.

— Kodēl atsigrįžo, kodēl taip skubiai nuo manęs nuējo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.

— Ne! Ne! Negali buti! — slopinau tą balsą.

Užmigau — nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.

Atsikēliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalējau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikējaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregētan pasaulin. Viltis liuliavo-supē vaidentuvę, skleidē joje puikius vaizdus.

Ilgu, baisiai man ilgu buvo laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitē jau susimažino, kad viena diena greičiau galēsiu ją pamatyti, pasigērēti gražiuoju balseliu ir drauge giedoti prie vargonų! Vargonai užaus, niuniuos ramiai, taip iškilmingai. Ji bus arti prie mano šalelēs, tars jiems ir į mane savo švelniais žvilgsneliais myluos.

XII.

Kitą šventadienį anksčiau atsikēliau, negu visuomet. Vos išaušus nuējau adynų giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj da nieko nesimatē.

Užlipęs ant viškų staiga nustebau. Kazē su savo drauge klaupkose prie vargonų sēdi! Mane pamačiusi išējo prieš, maloniai pasisveikino. Paskum pakreipē galvutę ir sako, tiesiai akysna žiurēdama.

— O kad mes, Tamsta, lietuviškai adynas užgiedotume? Ką? Pažiurētume, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?

— Nežinau. Negalima. Visai negalima... Pagaliaus, juk visviena ir lenkiškai, — paaiškinau.

— Ką Tamsta sakai?! — sušuko ji atopakalin atsitraukdama. — Iš Tamstos žodžių aiškiai matyti, kad Tamsta jokio supratimo apie savo tēvynę neturi, Lietuvos nežinai, — užbaigē ji su dideliu pasigailējimu.

Nieko negalējau, net ir bijojau, jai ką nors į tat atsakyti. Apie savo tēvynę aš tikrai ligtolei jokio supratimo neturējau. Kada augau pas gerą Šenfeldą, tai tikējaus esąs vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, lenku mane vadino. Dabar štai ji nusistebējo, kad aš nieko nežinąs apie savo tēvynę, Lietuvą!

Da kartą ēmiau jai aiškinti. Plačiai jau. Bet žodeliais atrinktais, maloniai, kad neužpykdinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonēs ir lietuviškai šneka, tečiaus nuo amžių Dievą bažnyčioje lenkiškai garbina, lenkiškai Jam maldas siunčia, taigi ir negalima esą jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Da sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.

Vienok ji į mano aiškinimus karčiai nusijuokē.

— Dovanok, Tamsta, kad aš iš savo pusēs negaliu Tamstai Dievo namuose paaiškinti, kodēl čia reikia lietuviškai užgiedoti, nors pirma butų buvę visas tukstantis metų lenkiškai ir da kažin kaip kitaip giedota... Tamsta gi buk toks geras, užeik kuomet-nors pas mus, tai aš, laiko turēdama, viską Tamstai, kaip ant delno, išdēsiu... Dabar gi užtraukime: „Garbinkim Viešpatį Dievą”... lietuviškai, — ir jau atsidengē „Šaltinį”.

— Bijok Tamsta Dievo! Ką ponai, ką kunigai pasakys tat užgirdę! — pradējau aš melsti nusigandęs.

— Buk Tamsta ramus! Aš užu viską atsakysiu, — pamojo ranka. — Na, Jievut, pradēkiva!

Ir jiedvi, susēdę klaupkosna, pradējo. Nieko neįveikęs ir aš ēmiau tarti vargonais.

Bet bailē kratē:

— Koks bus galas? Ar negausiu aš nuo klebono barti? Ar neišbruks jis manęs iš Skruzdynų? Juk tat sauvalē! Galų-gale nežinia kas!...

Po truputį, po truputį nurimau. Jos balsas sužavējo. Rodēsi ne mergiotē, bet pats angelas iš dangaus gieda. Ir pačios adynos taip dailiai lietuviškai skamba. Lenkiškai panašiai toli-gražu negalētų.

Baimēs nē pēdų neliko. Užgiedojau ir aš, vargonus smarkiau paleidęs.

Nežinau kodēl, bet man pasirodē, kad aš lietuviškai galiu liuosiau giedoti, negu latiniškai ir lenkiškai. Gal tai vien dēl jos!.. Ji pasergējus, kad aš giedu, atsigrįžo į mane, meiliai nusišypsojo, galvutę linkterējo. „Ačiu”, rodos pasakē. Ir nudžiugau, gera man pasidarē.

Davatkos inēję bažnyčion, tuojau kēlē galvas į viškas. Sustovinējo ir klausēsi nustebę. Į altorių eidamos ir tai da po keletą kartų grįžosi atgalion.

Po adynų aš maniau, kad ji ir rožančių giedosianti lietuviškai. Net pasiulęs buvau, bet ji pasakē, kad šiam kartui užteks. Paskum kada.

Po mišių klebonas pasišaukē mane pas save.

— Nu, jau po visam! — galvojau eidamas. — Gali buti da aršiau, negu su anuo kunigu... Ir kas jai davē užsispirti lietuviškai giedoti?! Juk negalimas daiktas, kad ji man blogo geistų? Pražudyti norētų?... O gal nori, kad mane greičiau išstumtų iš Skruzdynų?! — umai nusiminiau.

Einant klebonijon net stingau visas. Žengdamas per slenkstį kunigo kambarin persižegnojau ir permečiau „Sveika Marija”.

— Kaip tu šiandien adynas giedojai? — paklausē manęs lietuviškai. Pirma girdējau jį vien lenkiškai šnekant. Tai man dingterējo galvon.

— L-l-lietuviškai, — atsakiau dantimis kaukšēdamas.

— Tai ko bijai, kad lietuviškai? Aš lietuvis esu. Tur-but ir tu ne kitoks?

— Lietuvis, — padrąsējau.

— Tai ir gerai. Matai, aš nei trupučio tavęs nepapeiksiu, kad šiandien lietuviškai užgiedojei. Labai gerai. Pirmai maniau, kad tu esi lenkas. Ir bučiau, žinai, neēmęs tavęs vargonininkauti, kad ne rekomendacija to pono. Nenorējau, pats nesenai čia tekęs, atsakyti. Savojo gi neturējau... Tai puiku! Galēsi dabar kas šventadienis lietuviškai adynas giedoti... Paskum, už keleto mēnesių ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išgįsime. Tik nereikia greitai. Nereikia skubēti. Mano pirmtakunas, vos tik atvažiavęs, iškarto norējo viską permainyti. Taigi jam ir nepasisekē. Bematant jis iš čionai iškelta. Reikia pamažu. Pirma adynos, paskum rožančius, o antgalo ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus.

Aš net pralinksmējau.

— Kokia tai mergiotē, kuri padējo tau giedoti?

— Nepažįstu da gerai. Ji čia-pat miestelyje gyvena, — atsakiau.

Malonu man buvo, kad klebonas pradējo apie ją klausinēti. Norējos, kad da vis daugiau klaustų.

— Nu ir balselis! Puikiai, puikiai gieda. Atsiklausyti adynų negalējau. Ji, matyt, da pirmą kartą?

— Taip, tēveli.

— Nes ankščiau nesigirdējo.

— Tai ji ir užgiedojo šiandien lietuviškai. Aš buvau mēginęs išaiškinti, kad negalima čionai, bet ji nei neklausē.

— Matyt susipratusi kokia. Drąsuolē. Na tai dabar tik adynas lietuviškai giedokite. Daugiau nič-nieko. Kada bus galima rožančių, pats pasakysi.

— Gerai, tēveli, — sutikau. Tik abejojau, ar sutiks ji.

— Šiandien ateisiu pažiurēti, kaip jųs ten mokinatēs. Gal da lietuviškai ką uždainuosime... Reikia Lietuvą pamažēl gaivinti, išlengvo krapštyti ją iš miego, kad staiga nubudus neišsigąstų... Eik sveikas. Sudieu.

Išējau. Jokiu budu netikējau, kad panašus bus galas. Džiaugiaus, kad galēsiu dabar kartu su ja lietuviškai giedoti.

Ir klebonas man patiko. Begalo! Jis beveik kiekvieną šventadienį ateidavo pasiklausyti, kaip mes giedame ir galop pats mokino visus dainuoti. Ir kad užtraukdavome choru kokią dainą, tai net visas miestelis nuo jos skambējo.

Neapsakytai aš jas pamēgau. Da kada mažas buvau, tai kaip užgirsdavau sodžiaus mergiotes dainuojant, net saldu darēsi. Tiko man jų griaudingumas, liudesys. Tiko švelnus, malonus liuliavimas. Ir aš išlengvo, tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum kas supē mane, ar vežē laivu per didelį, platų ežerą.

Klebonas kelinton jau dienon atanešē man „Aušros” porą num. Skaityti da man sunku buvo lietuviškai, daug labai žodžių nesupratau, daug ko nepermaniau. Jis man aiškino, mokino, rodē. Mēgino su manim šnekēti tai apie tą, tai apie kitą perskaitytą dalyką. Po truputį inpratau. Pradējo geriau sekties lietuviškai galvoti, žodžius sakiniuosna rišti.

Pasijutau tikrai lietuvis esąs. Bet ne tiek į mane veikē klebonas, kiek Kazytē. Tiesą pasakius, kad ji ne lietuvē butų buvusi, tai klebonas vargiai iš manęs butų lietuvį padaręs. Gal visai jam but nepasisekę.

Adynų giedoti ji ateidavo vien su savo drauge. Kitos giesmininkių visai neateidavo. Toli joms buvo. Retai kokia, anksti išnamų išsprudusi.

Taip sutartinai ir puikiai mes visi trįs giedojome, kad rodēsi net šventieji bažnyčioje klausēsi musų maldos ir jųjų susimąstę-griaudųs veidai, nušvisdavo-pragiedrēdavo. O angelēliai tarytum tardavo mums ant savo dudelių. Pati bažnyčia kaip tai persimainydavo, pasidarydavo tokia švelni, lietuviška. Viskas joje virsdavo kitaip, savu ir artimu. Ko tik nemelstum, vis, rodos, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, malda mano meilēs prašē...

XIII.

— Ar tu girdi? — pašoko Kuprelis. — Dykos girnos mala! Bēgk greičiau apačion!

Kuo galvos nenusisukau lēkdamas laiptais.

Priējau prie maišo, jis palaidas kaba! Vējas, įsiveržęs pro duris, plavēsuoja jį į šonus. Nič-nieko jame nēra.

Vēl tekinas viršun. Į Kuprelį.

— Kas tai butų, Tamsta, kad maišas dykas kabo?

— O tai tau pagelbininkas! Tai tau žioplys!

Vos spējęs surikti, kaip skritulys, nuritējo žemyn.

Ir aš paskui. Persigandęs. Manau, kad jau čia nēr žinios, kas atsitiko.

— Žiurēk, ką tu čia gero pridirbai!

Atkišę jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstumęs visai užmiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiau-pilnis prisipildē sēlinu.

— Žiurēk da čia! — atidarē piklių iš šono. Pakēlē maršką. Iš pykčio lupas kramto, galvą kraipo.

Priējau. Žiuriu skrynion. Net akyse tamsu pasidarē. Didelē kruva baltų, kaip sniegas miltų, užterštų sēlinomis! Visas paviršius. Į galą, į rankovę net juoda.

— Pagirs tave tēvelis už malimą. Nēra ko sakyti! Reikēs piragai su sēlinomis valgyti. Gal tada nebusi tokiuo ponaičiu, mēgstančiu nieko neveikti. Nevaikščiosi, rankų kišenēsna susinēręs. Neskaldysi akimis lubų, — bara Kuprelis.

Stoviu ir nežinau kas daryti. Žiuriu tiktai žvairom į miltus.

— Ko stovi, kaip varna ant tvoros!?

Imk tą maišą. Tuojau nešk. Skrisk su juo viršun, — prisakē jisai.

Skubiai-greitai tvēriau maišą. Mečiausi visomis pajiegomis ant pečių. Permečiau kiton pusēn. Išsmuko iš rankų. Šliapt! žemēn.

Kuprelis visai patrako!

— Štai tau boba! Tokio maišelio suvaldyti negali! Duok jau bent aš nunešiu, kad toks netikęs esi.

Tuomatu pasitaisiau. Antrą kartą užsimečiau. Kaip vijurkas nunešiau. Užpyliau.

Atgalion. Jau jo čia nēra. Atsidengęs piklių, vēl žiuri į miltus. Baisiai-baisiai jie suteršti! Pyktis kremta. Rodos nežinau, ką įmanyčiau.

— Ką dabar su jais daryti?

Sustojo malunas. Sustabdē kas. įlēkē Kuprelis iš lauko. Piktas vis. Įširdęs. Ir skrebučiai ir kupros įširdę. Visas.

— Nu, ko žiopsai?! — užsidurē manęs. — Semk sēlinas iš pikliaus. Pilk maišan.

Pritaisiau maišą prie durelių. Ēmiau žerti su lentele. Nuo paviršiaus tiktai, gražiai.

— Semk ir su miltais! — liepia.

— Kad gaila, — sakau.

— Nieko, negailēk! — susijuokē pro pyktį. — Kaip sumalei, taip ir suvalgysi.

Tyliu. Ir jis tyli. Tylēdamu žeriava sēlinas maišuosna. Su miltais. Abu piktai. Aš da aršiau pykstu. Jau visai nežmoniškai jis mane barē. Koliojo tiesiog. Ne juokai. Yra už ką pykti. Ir dabar man rodos, kad ne aš kaltas, bet jis.

Kartkartēmis žvilgterēja į mane. Iš-padilbų, bet nerusčiai. Aš stengiuos nematyti.

Susēmēva. Liko vien balti, gražųs miltai. Tik nelygus jų paviršius. Išvagotas-išbraižytas. Tai ne pirmai. Bet ir tai gerai, kad nužērēva lig vienai sēlinai. Nei krislelis neužsiturējo. Regis taip.

— Nešk šitą maišą ir užpilk. Aš tuo-tarpu maluną paleisiu, —sako jis jau visai ramiai.

Gana ir man pykti. Užtenka.

— Tai su miltais nieko blogo nebus?— klausiu da vis rupestingai.

— Žinoma, ne. Jie pikliuje atsiskirs kuogreičiausiai. Sēlinos gi savo keliu nueis. Nei vienas miltelis nežus. Tik darbo daugiau. Bet tai niekis... Žiurēk, dabar jau niekuomet nepalik užkišęs anos rankovēs. Nes kitaip tik ji sēlinų prisipildo, o joms nēr kur išeiti, tai jos ir veržias per viršų skrynion, tiesiai miltuosna. Da kitą kartą taip užsigruda gale rankovēs ir pikliaus, kad jį suturi. Na jau tuomet lužta, genda kas-nors... Dabok!

— Kiek laiko sugaišavo! — prisiminē Kuprelis.

Ir vēl viskas užužē-subildējo.

Stebiuos, kur dingo taip umai Kuprelio pyktis. Gek ir mano greitai išnyko. Jo pasekē. Nebuvo vienam, ko atsiremti.

XIV.

Sēdiva kitas prieš kitą. Tarytum nieko nebuvo. Pykti nei nemanēva. Geriausieji draugai. Jis širdį man savo atveria, neslepia jos, apsakinēja.

— Kartą jau po Visų Švenčių, musų giedojimo Repeticijos labai ilgai traukēsi. Lig pačiam vidunakčiui. Tai buvo sekmadienį prieš-pat Nekalto Prasidējimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli; svarbųs pas mus rokuojami, nes Skruzdynų bažnyčios varduvēs. Taigi jau rengiamēs puikiai pagiedoti. Da mokinamēs vieną naują mišią, tai dienai pritaikintą. Užbaigēme kur jau, vēlai. Giesmininkēs, kurios buvo ištolo, nuējo špitolēn miegoti. Kitos pas savo drauges iš arčiau.

Kazytē tą vakarą buvo vienui-viena atējusi. Visoms jau išsiskirsčius, paprašē manęs palydēti truputį.

— Palydēk Tamsta mane. Naktis baisiai tamsi. Galiu da paklysti. Ar koks šuva ims ir apdraskys. Tokiuo laiku ir velniai valkiojasi. Bijau jų. Neisiu viena.

— Kodēl gi ne. Net namon parvesiu.

Džiaugiaus, kad ji pati paprašē. Jau buvau manęs, kaip bus taip, pasisiulyti.

Rengiaus ją palydēti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pasakysiąs visą ką, kas tik mano sielą slegia, širdį graužia.

Tečiaus baisu buvo gauti nuo jos šaltas atsakas. Visgi geriau gyventi nors ir viena viltimi, negu žinoti, kad jau viskas pražuvo, paskutinis šviesos spindulėlis dingo iš akių.

Sunki yra nežinia. Sunkiai vargina-kankina. Našta jos veržia pečius. Ir numesti noras ima, lengvai atsikvėpti.

Ak gera butų tamsią naktį, kuomet niekur nieko nesimato, nesigirdi ir pats žmogus savęs nejaučia, atidengti mylimąjai širdį parodyti josios žaizdas, kad užgydytų, paprašyti.

Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau.

Išēję iš kambario, įlindova, lac maišan. Nei kitas kito nematēva.

— Kur Tamsta? — sušuko ji tvoros užsidurusi. Mat, nulēkē jau tolokai.

— Čia atsiliepiau. Nuējau ton pusēn, kur jos balselis pasigirdo.

Susiradova galop. Deltog ilgai, ilgai pagraibēva tamsą.

— Duok Tamsta man savo ranką. Taip po vienam eidamu, galiva atsidurti vienas vienam gale miestelio, kitas kitam. O tai ir bus tada! — Juokavo Kazytē. — Da blogiau gali atsitikti: pakabinsiva akis kur ant sausos medžio šakos, ar ir patįs užsinersiva. Dviese vis lengviau. Jeigu vienas trauks šonan, tai kitas sulaikys, neduos.

Paēmiau ją už parankio. Ji prispaudē mano ranką į save karštai-karštai. Man per visą kuną perējo smarkus, geliąs net, drebulys. Paskum gera-gera, švelnu pasidarē.

Ejova susiglaudę. Ne labai nors. Žengēva mažais, trumpais žingsneliais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnē. Retkarčiais sušvisdavo joje sniego lapinēlis. Du-trįs. Ir ant veido užkrisdavo. Šalta nuo jo. Malonus, menkas šalteliukas. Ne piktas.

Ji pliauškē-šnekējo be paliovos. Neleido man nei žodelio tarti. O norējosi — norējau pasakyti ką. Drąsaus pasakyti. Vien klausiau. Ir laukiau da. Ko, tai ir pats nežinau.

— Ar tinka Tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man begalo tinka. Nieko rodosi nēra, viskas prapuolē, pasislēpē kur, — šnekējo ji užsimąsčiusi, tyliai. Taip tyliai, lac ne žodžiais, o mintimi. Ir aš klausiau ne žodžių, bet minčių. — Man tinka ruduo, žiema, ilgos naktįs. Tada niekas akies neveria, netramdo, gali apie vieną galvoti. Ilgai taip, ilgai. Aš mēgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiurēti-žiurēti į jį. Žmonēs pasakoja, kad tuo laiku mylēti gerai. Ir tikrai taip. Gali visa siela, visa savo širdimi atsiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinēse bangose.

Jaučiau, kad dabar bus pabaigta, bus suardyta siena. Neskirtų ji mudviejų, neslēptų kitą nuo kito. Juk žodelis tas trumpas, trumputis visai. Ištarsi jį ir jau sienos nebēr. Bet aiškus, neišpasakytai jis aiškus. Kad rodosi jis butų netoks, geriau butų.

Perējova visą miestelį. Štai jau vartai jų kiemo. Išlēkęs sulojo šuva. Ji kruptelējo. Į mane pripuolē — prisiglaudē. Išlengvo ją apsikabinau. Ranka sudrebējo. Atgalion atatraukiau.

— A-a! tai čia musų kiemas? — lyg nubudo Kazytē. — Tu Margi loji? Eik geriau miegoti, čia savi žmonēs!

Margis nutilo. Miegoti bet nējo. Prisiartino į mane, ēmē kojas uostyti. Norējo, matyties, įsitikrinti, ar nesumeluota jam. Suurzgē. Nuējo uodegą paspaudęs.

— Kaip greitai praējova visą miestelį. Tur-but labai skubinova, — stebējosi.

— Ne-k. Visai pamažu.

— Aš dabar eičiau toli-toli. Kokį dešimtį varstų. Ir šnekēčiau-šnekēčiau. Tamsta klausytumei. Gek taip?

— Klausyčiau... — tuomatu da norējęs buvau ką pridēti, bet užmiršau, ką buvau ir pagaminęs.

— Va jau sniegas pradeda dribti. Prisnigs daug-daug. Bus laukas baltas. Pirma nesnigo vis, — traukē ji.

— Aš Tamstą jau palydējau. Eisiu namon, — pratariau galvą nuleidęs, nuliudęs. Norējau da su ja pabuti, nors mažą valandikę, nors kelias minutes. Kad tik ji eitų, tai eičiau su ja ne dešimtį varstų, bet penkesdešimtis, daugiau da. Visą naktį.

— Ko Tamstai skubinties? Kas tenai laukia? Regis neturi kam? Pabuk čionai, pasišnekēk su manimi.. Atameni, kaip aš Tamstai bažnyčioje žadējau kadai paaiškinti, kodēl mums Dievas reikia lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Atameni? Tai dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena toli... Einava atsisēsiva ant svirno prieangio. Tenai užuovēja, sniegas nedrimba. O gal seklyčion? Tik reikēs seniai prikelti. Tuomet jie gali da miegoti nuvaryti. Neverta! Kad gi but galima kaip kitaip atidaryti? Ne, negalima... Tai vistasia. Ant prieangio prisieis tupēti. Kaip Tamsta manai, nesušalsiva?

— Gal-but ne, — nusijuokiau.

— Tamsta abejoji. Aš manau, kad ne, jauni da esava.

Susēdova. Arti-arti. Paskum da artēliau prisišlinēva.

— O ką, nešalta?

— Man nešalta. Tiktai gal Tamstai? — paklausiau, pro tamsą akelēsna pažiurējęs.

— Jau Tamsta greičiau sušalsi, negu aš, — palinko ji galvelę su švelniais žodeliais. Į mano galvą vos-vos prilietē. Ir staiga vēl atitraukē. — Tai Tamstai paaiškinti kodēl aš noriu kad musų bažnyčioje Dievulis butų lietuviškai garbinama?

— Aš apie tat jau šiek-tiek suprantu. Man klebonas aiškino. Gaunu nuo jo ir „Aušrą” skaityti ir kningelių visokių. Jau dabar žinausi lietuviu esąs, — pasigyriau.

— Tai jau aš daugiau neaiškinsiu Tamstai. Tamsta pats jau supranti... Mano tēvelis irgi gauna „Aušrą”. Iš Prusų mums ataneša. Nuo musų ir klebonas ima. Mes užlaikome visą sandēlį lietuviškų kningų. Pas mus nuo rubežiaus ataneša, o jau paskum, po truputį imdami, visoje apielinkēje platina. Jų yra keletas vyrukų. Mano tēvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti, jaunesni. Užtat pas jį kraunama, jis užlaiko. Musų kningos labai gerai paslepiamos, niekas jų niekuomet jokiuo budu nerastų.

Nekartą jau buvo krata, bet nieko nerado. Skundē nevienas išdavikas. Ta vieta tik vienam jam težinoma. Nerodo jos nei man, nei motinai. Dagi neparodo ir savo sēbrams. Jie ataneša, atiduoda jam kningas, jis palieka juos grinčioj, nuneša pačiame vidunaktyj ir padeda tenai. Reikia kam, ataneša, paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai, ar jau labai gerai pažįstamiems, ištikimiems. Jeigu ne taip, tai senai butume visi pražuvę. O-o, daug reikia kantrybēs, daug vargo! — atsiduso Kazytē. Užbaigē.

Nutilova, pristigę šnekos. Ji, rodos, viską pasakē, o aš nieko, lac neturēčiau ko.

Praslinko tyli valandēlē.

Staiga aš, nei nežinojau, nei nejaučiau, kaip prašnekau. Tur-but norējau atsilyginti, už gerą geru užmokēti. Atsidusau taip-pat, vargus savo priminiau.

— Turējau ir aš nemažai vargo užu Tamstos galvos.

— Na? Kada tai buvo?—paklausē nustebusi ir prasijuokusi. Balselis suskambējo saldžiai, kupinas užuojautos.

— Gi po tų pirmųjų lietuviškų adynų. Klebonas, mat, pašaukē pasiteisinti.

— Kogi Tamsta taip išsigandai?

— Galvojau, kad mane už tokį darbą iš Skruzdynų pavarys. Kitas toks klebonas lenkas nebutų kitaip pasielgęs. Tą pačią dieną paskui mane galējo kelias dulkēmis rukti. Su Skruzdynais gi man atsiskirti butų buvę baisiai sunku. Plaukai ant galvos nuo baimēs šiaušēsi.

— Kas Tamstai brangu čionai, kad taip bijojai atsiskirti? — arti-arti į veidą prisitraukē. Pajaučiau net karštį jos lupų.

Neatsakiau, nes nieko negalējau atsakyti. Jau norējęs buvau ištarti žodį „Tamsta”, bet tuomtarpu lyg kas krutinę man suveržē, lupas sučiaupē. O ten, viduje, liepsnojo didelē ugnis, smarkiai kaitino širdį, viršun išsiveržti stengēs — negalējo. Aš neleidau. Tai ir ne aš, o kažin kas kitas ją užgesino — užslēpē. Ir užblēso, išnyko ji. Paliko tuščia, šalta, žiauru.

Ji da labiau glausties pradējo ir klausti — klausti nesiliaudama:

— Nejaugi man negalima žinoti, kas Tamstai čia brangu, ką Tamsta godoji-gerbi? Nejaugi Tamsta man nepasakysi? Nejaugi Skruzdynuos rados kas, kad Tamstos širdi savep patraukē, sielą sužavējo? Pasakyk Tamsta, buk toksai geras. Meldžiu!

— Dabar kleboną turiu gerą. Jis man vietos, manau, niekuomet neatsakys — ēmiau aš vēl pasakoti nei iš šio, nei iš to, lac nei negirdējęs, ko ji manęs klausē. Jos žodeliai vien glostē mane ir aš tolinaus-tolinaus, regis skridau kur.

— Nesuk, Tamsta, iš kelio! Važiuok tiesiai! — užkirto ji man jau visai kitokiu balseliu. Nebuvo jis jau toks malonus-švelnus, bet guvus, linksmas. Pajaučiau, kad atsišlijo nuo manęs ir toliau atsitraukē.

Iškarto lyg iš kur išbridau. Pamačiau, kad toli buvau nuējęs. Grįžti norējau. Ir ją sugrąžinti į tą vietą, apie kurią taip atsargiai, taip ištolo vaikščiojova. Ir norētųs prie jos prieiti ir bijaisi, atgalion kas stumia.

— Tai Tamsta nenori man pasisakyti? Ką? Gal nei šnekēti su manimi nenori? — klausē vēl. Tyliai, nuliudusi.

— Ką Tamsta sakai! Su kuogi aš galiu geriau pasišnekēti? — sušukau, yt kokį pavojų pajautęs. Ir drąsos net atsirado.

— Gal turi su kuo... — nulenkē galvelę žemai-žemai.

— Visai neturiu! — čia pasakiau taip, tarytum bučiau begalo nuvargęs, visų apleistas, neturįs nei vieno žodelio kam tarti.

— Tečiau Tamsta nuo manęs slepies, nieko pasakyti nenori. Juk aš niekam Tamstos neišduosiu, paslapčių nepaskleisiu. Užtikrinu, busi Tamsta ramus.

— Kad matai, Tamsta... — buvau pradējęs teisinties. Už ką pats nežinau.

— Tai gerai. Pasakysi man kitą kartą. Aš kantri esu, palauksiu.

— Viskas pasibaigē! — pagalvojau.

— Gerai, gerai, kitą kartą butinai pasakysiu, — prižadējau. Ir nusprendžiau ateinantį kartą, kas bus, kas nebus, pasakyti, kas man Skruzdynuose brangu.

— Pažiurēsiu gi, palauksiu. Tikiuosi, Tamsta savo prižadą ištesēsi... — vēl prisišliejo į mane.

Pasigirdo smarkus gaidžio „kakarieku”. Kartą, kitą. Paskum da ir trečią.

— Jau gaidžiai gieda, laikas namon, — pratariau kiek palukējęs ir atsistojau; pasirengiau eiti.

— Da palukēk, Tamsta. Diena toli, išsimiegosi... Man anksti reikēs kelties ir tai aš nesiskubinu, — atkalbinējo ji. — Sēskis, ko stovi.

Nebuvo ko daryti. Nesipriešinau ir atsisēdau. Neičiau nuo jos visai, sēdēčiau ištisą naktį, bet kad... nei šio, nei to. Kartu ir gera buvo ir sunku.

— Žiurēk, Tamsta, kiek daug prisnigo, —šnekējo ji džiaugdamasi.—Visur pabalo. Žemē, stogai, tvoros ir medžiai, tarytum apsivilko vos ką išvelētais marškiniais. Rodos pasidabino kokiai šventei, rengias sutikti didelį-brangų svečią. Ir rodos, kad tasai svečias malonus, geras, dovanų atneš, paskum užliuliuos saldžiai, lieps miegoti ilgą metą. Man patinka žiema. Myliu aš tą šaltį. Jis toks piktas, spirgina visus, žnaibo pirštus, nosį, užu ausių stvarsto. Žmonēs tada pasidaro guvesni, laksto, spurda, dirba daugiau. Graži, tiesa ir vasara; bet joje viskas, man rodosi, taip paprasta, kaip ir reikētų buti. Žinoma, kaskita pavasaris, kada medžiai da tik sprogti pradeda, paskum žydēti ima. Tečiau man žiema labiau patinka. Joje lyg kas paslēpto tvylo... O Tamstai kaip?

— Ir man žiema labiau, — sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žiemos grožės, bet nuo jos žodžių pamačiau, kad ji įstabi, žavinanti. Tarytum ji į tat atvērē kokiuos naujus vartus, parodē kitą pasaulį.

Ir vēl gaidys po keletą kartų sugiedojo. Jam pritarē kiti. Neilgai trukus jų rytmetinē giesmē visą miestelio tylą suardē. Vienas traukē drutu basu, kitas tenoru gargaliavo, o koks trečias spiegē, lac tvoroje inkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai užrēkdavo, kad savo „kakarieku’’ užspringdavo ir neužbaigdavo jo.

— Ne, Tamsta, dabar tai jau eisiu, — tariau da nesikeldamas. — Gali Tamstos mamytē nubusti ir neradusi pamanyti, kur Tamsta dingai, kodēl taip ilgai neateini. Gali, Dievas žino, ką pagalvoti... Gi mano durįs nerakintos! Visai užmiršau! — atsiminiau. Net strikterējau nusigandęs.

— Nelys gal niekas vogti Tamstos kambarin? Piningų aruodų ten nēra pripilta? — Tyčiojosi manimi.

— Kas yra ir to gaila. — Man ne prie juokų buvo, aš gerokai nusiminiau.

— Tai skubink Tamsta! — ragino šypsodamasi. — Dabar velniai jau nebevaikščioja, ramu bus eiti, niekas kelio neužstos... Matai Tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nebereiks graibyti, — surimtējo jinai. — Vis deltog da palydēsiu nors kiek. Reikia, mat, kiek galint Tamstai atsilyginti. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginčiau?

— Žinoma! — bet atsakiau taip smagiai, kad net pats savo atsaku nusistebējau. Rodos apie kažin kokį svarbų daiktą butų buvę kalbama.

— Tai ko gi man ir reikia! Geras iš Tamstos bernelis... Na, tai einava, — pirma išspruko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia.

Ējova dabar skubiau, negu pirma. Tylējova. Galvojova, regis, kiekvienas sau, bet tą patį. Ir nesinorējo šnekēti. Bijojosi minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mudu pynēsi, viniojosi ir artino vieną prie kito arčiau-arčiau.

Stapterējova ir pasakēva abu iškarto:

— Gal jau bus gana?

— Gana, — atsakēva taip-pat kartu.

— Jau daugiau pusēs kelio Tamstą palydējau, — padavē ji ranką.

— Ačiu Tamstai...

Norēję buvome da ką kits kitam pasakyti, bet susiturējova. Tarytum kas neleido, nedavē daugiau šnekēti. Nejauku pasidarē, ir nei šio nei to, lac inkliuvova kur, susisarmatijova ko.

— Sudieu!

— Sudieu!

Taip greitai-skubiai.

Pasispaudēva rankas karštai, lyg jomis norēdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarē, yt nuo musų koks šešēlis nuslinko.

Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžau.

Žiuriu ir ji atsigrįžo. Taip-pat į mane žiuri.

Da kiek paējējęs vēl atsigrįžau. Ji stovējo ir sekē mane savo akelēmis. Tečiau pamačiusi, jog mano į ją žiurima, vikriai apsisuko ir nuējo-nubēgo.

Stovējau. Negalējau akių atitraukti. Da buvo kartą atsigrįžusi. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš da ilgai mačiau ją toje vietoje. Tai arčiau į mane, tai toliau staiga. Tai artinos, rodos, tai bēgo. Tai artinos, tai bēgo...

Parējęs grįčią ištiesų radau nerakintą. Bailiai apžiurējau, ar viskas yra. Kiekvienas daiktas buvo savo vietoje.

Sušilęs lovoje pradējau perkratinēti visą praējusią dieną. Praējusią greta jos.

Stengiaus prisiminti, kaip ir visados, kiekvieną jos žodį, judējimą, akies mirksnį. Paskum ēmiau atsiminti viską nuo pirmos su ja pažinties. Gerējaus ir džiaugiaus. Po kelis kartus visą tą pažintį, visą tą laiką, nuo pradžių iki šiai dienai perkratinēdavau. Ant maloniausių vietų ilgiau apsistodavau; laikiau jas savo akyse tolei, kolei neatitraukdavo manęs kitas kas da malonesnis ir da švelnesnis.

Visų tų vaizdų viršumi plauke skaidrus įsitikinimas, kad ji mane mylinti, trokštanti mano širdies, norinti į save priglausti-prispausti. Apačioje gi, ant dugno, lyg koks dumblas rugo-kēlēsi ir sakē:

— Ne. Nemyli ji tavęs; ji vien tavimi žaidžia... Ir nori su tavo pagalba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai daugiau niekas ir nerupi. Kitaip gi negalima...

Tu jos nepažįsti — ji gudri... Dovanai tik sau galvą kvaršini...

Šaldē jis mane, šaldē ir augštyn kēlē. Drumstē viską ir nuo jo tamsu darēsi, kaip naktį.

— Abejok tu tik, abejok!... — barē įsitikinimas.

Ir vēl vienu matu viskas nušvisdavo ir vēl plaukē vaizdai vienas už kitą gražesni. Vēl jie džiugino-viliojo. Dumblas dugnan nuguldavo ir nei nesimatē jo. Tarytum slēpēsi tenai. Tykojo išpasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau jis mane gązdino.

Ir sapne ji man prisisapnavo. Šnekējau, džiaugiaus kartu su ja. Rodos mudu vaikščiojova plačiame tolimame lauke. Tas laukas buvo lygiai apklotas sniegu, kuris žemčiugais mirgējo-mainēsi saulēs spinduliuose. Po musų kojomis spiegē-girgždējo, lyg ką grojo. Ir rodos tai butų buvusi nepaprasta, negirdēta daina; taip baisiai mudu linksmino žavējo. Klausēvos jos ir rankas susitvērę ējova toliau, į didelį, apvalainą kalną. Juo augščiau, juo labiau ji į mane glaudēsi ir dējo savo galvutę ant mano peties. Jos atsiskyręs pluoštelis plaukų švelniai mylavo, glostē man veidą, kaktą. Pasiekēva galop ir viršunę kalno. Inējova apšarmojusian miškan. Jo šakos lingavo ir rodos vis mojo į mudu. Atsisēdova ant vēputēs po augštu, senu ąžuolu.

— Aš myliu tave! — tarē ji ir priglaudē savo karštas luputes į mano lupas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau.

Galva man svaigo. Negalējau jos pabučiuoti.

— Žiurēk! — atsitraukē nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon.

Skubiai pažvelgiau ton pusēn. Viskas umu laiku persimainē. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių-įvairiausiomis baltomis gēlēmis. Jos lingavo, nuolat stiebēsi į viršų, kēlē savo vainikēlius ir skleidē aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bematant iš tarp jų pasirodē mažutēs baltos paukštytēs. Jos purpterējo, paskraidžiojo ore, paskum eilēmis nutupē ant medžių šakelių ir ēmē čiulbēti-giedoti plonučiais, skambiais balseliais. Kaskartą smagiau ir svaigulingiau giedojo. Pradējo, tarytum, snigti. Ore, yt kokios rojaus muselēs, skraidžiojo, pažemiu lakiojo sniego žvaigždytēs. Tankiau ir tankiau jos leidos iš augštybių. O saulē vis švietē; lyg pro sidabrinį ruką, žaidē medžių šakose, paviršium kalno. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukštelių giesmēs negirdēti, tai viskas lyg iš kur ataplaukia ir vēl paukšteliai čiulba ir vēl gēlelēs kvepia.

— Mudu gyvensiva taip ilgai-ilgai... Niekados nemirsiva... Gražu vis mum bus, malonu visur, — skambējo jos šneka, tardama tam čiulbesiui.

Staigu žydįs miškas sutirpo-prapuolē. Išnyko paukšteliai su giesmēmis, aptemo ir saulē, dingo sniegas.

Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršunēs jų aštrios; kaip ylos, smailios. Aš lac duobēję kokioje. Ir viršuje nieko nesimato, vien žaibuojąs debesis niukso. Perkunas jį skalandoja-krato, — kalnai net užia-gaudžia.

Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkē. Rodēsi ir visam pasauliui galas...

Nubudau. Išsigandęs atsisēdau lovoje. Atsipeikēti negalējau.

— Gal ir užmušē mane?! Gal aš jau negyvas?! — galvojau graibydamasi aplink save.

Nudžiugau persitikrinęs, jog tai vien sapno buta.

— Gal jis ką blogo reiškia? — dingterējo galvon. — Gal pranašingas?

— Ar tai aš sapnui tikēsiu! — atsiliepiau į tą mintį.

Vienok jis visą rytą mane vargino. Akyse, lac šmēkla stovējo.

XV.

— Bet, žinai, laikas intikino mane, kad sapnui ne vien galima, bet ir reikia tikēt, — atsikreipē Kuprelis į mane, matyt, norēdamas daugiau apie tat pašnekēti.

— Tai Tamsta dabar jau jam tiki? — klausiau netikēdamas, kad sapnai jam butų indomu.

— O gal tu ne?

— Žinoma, kad ne!

— Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipažinti. Tiki taip-pat kiekvienas. Juk yra tokie sapnai, kurie musų omēnin taip įsirēžia, kad mes jų negalime per keletą dienų užmiršti; kitą kokį net keletą metų mename, ir pagaliaus visą savo gyvenimą, ir jie mums tiesiog sakyte sako, kad taip ir taip bus, ar gali da buti, jeigu mes nenustosime panašiai, kaip pirma darę, elgęsi. Bet mes paprastai tokią mintį užslopiname ir visai jos parodymų nebojame. Daug yra pavyzdžių iš musų gyvenimo, daug jų yra ne vieno moksliaus užrašyta, kad sapnai išsipildo. Žinoma, išsipildo ne kiekvienas, bet tik tie, kurie labiausiai mumis nugąsdina, arba sužavi. Kurie, vienu žodžiu tariant, musų domą savep pritraukia.

— Sapne prieš mus pasikelia ta uždanga, kuri slepia nuo musų visas gyvenimo teisybes, — traukia jis toliau. — Sapne mes pamatome kitą, paslēptą savo gyvenimo pusę. Pranašingas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Musų praeitis palieka mumyse savo žymę, savo pēdas. Ir ant praeities, kaip ant kokio pamato, auga, plētojasi žmogaus ateitis, jo tolimesnis kelias. Ir tą kelią mes vien sapne, kuomet miegas atskiria mus nuo viso pasaulio, pamatome. Pamatome nors neaiškiai, kaip pro ruką, bet jau galime patįs šį-tą atspēti. Sapnas beveik visuomet esti simboliškas, ir vien mums reik mokēti suprasti tuos jo simboliškus ženklus.

— Geriausiai tat burtininkai gali atlikti, — pertraukiau Kuprelį.

— Geriausiai kiekvienas pats sau gali savo sapno reikšmę išaiškinti, lyg pykti jis pradējo. Bet nieko. — Del to, kad kiekvienas žmogus pagal savo ypatybių, turi ir svetimus kitiems sapnų simbolius. Išaiškinti kito sapną, reiktų, vadinas, jo visos ypatybēs pažinti, o tai vargu kam galima... Kas pagaliaus žino musų gyvenimo reikšmę, jo tikslą? Niekas, o niekas! Gal mūsų gyvenimas, tai vien iliuzija, koks ilgas-kankinąs sapnas? Gal atbusime tiktai tuomet, kad „amžinai užmigsime”? Gal čia pasaulyje, tarp musų ar virš musų, gyvena kitokie, dešimtįs kartų tobulesni žmonēs? Ir gal mes jų nematome vien todēl, kad jie už mus augščiau gyvenimo kopēčiomis nulipę, kaip mes už infuzorijas?... Ir tikrai ta visa gamta netokia yra, kaip mes ją matome. Mes tat nujaučiame, bet tikēti nenorime ir bijome. Moksliškai tečiau sapno ištyrimas daug-daug mums ko atidengtų, parodytų. Bet jo rimtai ir netyria todēl niekas, kad bijo, tarytum ko drovisi... Apskritai gyvenimo klausimuose vienas, rodos, jau pasako gerai, kitas da geriau, o koks nors trečias tuos jų samprotavimus su žemēmis sumaišo, ir nieko tu, žmogus, tame klampyne nesurasi, nieko nesugraibysi. Viskas sumaišyta, suniurkyta ir sugriauta. Ir miršta žmogus, nesupratęs, kodēl ir kam jis miršta. O—o!... — atsiduso Kuprelis, lyg ko sunkaus slegiamas.

Tyliu, nieko jam nesakau. Ger galiu aš tikrai pasakyti, kad jis klysta? Šiandien įsitikrinu, kad Kuprelis visai ne toks, kokį jį esant maniau. Šiandien jis atidengia man savo turtų skrynias ir rodo brangenybes, kurių aš nei pamatyti pas jį nesitikējau.

Dabar matau, kaip stoja jisai prieš mane kitas, kaip auga ir didēja. O aš tuo tarpu atsilieku nuo jo, klimpstu neaiškiose mintyse; nesuprantu, kodēl jis toks. Juk pirmai vis budavo toks naivus, negilus, o dabar ir jame prasiveria kas...

XVI.

— Neužilgo sloginąs įspudis to baisaus sapno išnyko. Ir vēl senoviškai vaidentuvēje džiaugiaus „savo” Kazyte, balta lelijēle. Del vieno nerimavau, kaip čia reiks jai pasisakyti? Šiušu net darēsi apie tat pagalvojus.

Porai savaičių praslinkus po tojo minētino vakaro, man vēl prisiējo ją palydēti, nors vakaras buo šviesus, dangus žvaigždētas ir į Skruzdynus išblyškęs mēnulis žiurējo. Da nebuvo visur sumigę. Tai šen, tai ten švietēsi grinčiu langai.

Kokį galą ējova nešnekēdamu. Ji nesidairē niekur. Ējo galvelę nuleidusi, užsimąsčiusi. Norējęs buvau greičiau ją prakalbinti, bet nežinojau, nuo ko pradēt ir nedrįsau. Mintis apie pasisakymą žybters galvoje ir vēl gesta, kuomet į ją pažiuriu.

Kazē, galop, pasikreipusi į mane šonu, paklausē:

— Kas gi Tamstai taip brangu tuose musų Skruzdynuose?

Balsas jos visai kitoks buvo, kaip paprastai. Toks švelnus, toks švelnus, kokio da nebuvau girdėjęs.

— Visi brangųs, — greitai-skubiai atsakiau, bijodamas lyg, kad ji manęs ko nežinomo, paslaptingo neužklaustų.

— Kaip tai Tamstai gali but visi brangųs? — nusistebējo ji.

— Taip. Man Skruzdynuose kažin kodēl visi žmonēs brangus. Visi jie tokie geri, — atsikalbinējau aš.

— Tai jau negali buti. Meluoji Tamsta.

— Kodēl gi ne?

— Kur gi matyta: visi žmonēs! Ar Tamsta koks šventas ar ką, kad gali visus žmones mylēti. Į šventą, rodosi, nei nepanašus. Šventieji žili, ilgomis barzdomis, rubais sulig žemēs. Tamsta gi kaip paprastas žmogelis, kuris negali daugelio mylēti; jam vieno ir tai užtenka.

— Hm... — sumurmējau, nesugriebdamas ko į tat atsakyti.

— Na tai vis deltog Tamstai visi Skruzdynų žmonēs brangųs ir malonųs? Taip ar ne? — klausia ji vēl.

— Ir taip ir truputį...

— O, matai!

— Negalima, mat, visų vienodu mylēti. Tad vienus myli labiau, kitus mažiau... O kai-ką net ir labai... Ir širdies nepasigailētum atiduoti... viską atiduotum.. — Pasiteisinau. Bet kolei tat pasakiau, mane visą karštas prakaitas išpylē. Bučiau ir toliau ką sakęs, bet pagerklyj lyg kas atsistojo, suspaudē.

— Kad tiktai ir tas mylētų? — užbaigē ji klausimu.

— T-taip! — pats savaimi išsiveržē atsakymas.

— Tur-but Tamsta myli ką-nors labai-labai? Ir širdies tam nepasigailētum atiduoti? — žvilgterējo man akysna, pakreipusi galvelę, ir nusijuokē. Tylus ir geras tai buvo juokas, į save viliojąs.

Tylējau. Ir nējau į tą juoką. Neleido kas.

— Aiškiai matyti, kad Tamsta esi įsimylējęs į ką-nors Skruzdynuose. Per tat ir brangini juos taip su visais žmonēmis. Kitaip net pažiurēti nenorētum. Čia žmonēs tokie pavydunai, tokie bjaurųs, kad Dieve nematyk. Jiems daugiau nič-niekas nerupi kaip girtuokliauti, primušti ką, lošti kortomis ištisus vakarus, apšmeižti kokį žmogų nuo galvos lig kojų. Kningos gi nei jokios rankon nepaima, da induos, jeigu sužinos, kad skaitai lietuviškas... Neverti Skruzdynų žmonēs meilēs; mano dēta aš jų ištolo lenkčiaus.

Išpradžių linksmas jos balselis į liudną persikeitē.

Tuojau inējova Gervydžių kieman. Grinčioje buvo šviesu. Matēsi pro langą užustalēj sēdįs vyras, pasilenkęs ties kažin-kuo. Priešais jo, kitame gale, sēdējo da nesena skobnio atsirēmusi moteriškē. Klausēsi ko atidžiai.

Kazē, man nieko nesakydama, ējo tiesiai priemenēn. Aš sekiau paskui, vienok ant slenksčio susiturējau.

— Sudieu! — duodu jai ranką.

— Ką Tamsta darai? Ar namon nori grįžti? Palauk, užeisi pas mus paviešēti. Da, rodos, niekados nebuvai? Tad ir seną bobą gausi pabučiuoti. Mat kaip!

— Kad man nei šio, nei to: Tamstos tēvelių nepažįstu.

— Aš supažindinsiu.

— Nežinau.

Ištikrųjų nenorējau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus ir taip lyg kokia sarmata. Sunku buvo ir nuo jos atsiskirti. Paabejojęs kiek, vēl padaviau jai ranką.

— Aš gi Tamstai savo rankos neduosiu, „sudieu“ nesakysiu... Nebuk gi Tamsta koks! Pyksiu, jei nenori pas mus užeiti... Mano tēvelis džiaugsis, Tamstą pamatęs. Jis manęs seniau, kaip tik aš jam pasakiau, jog ir Tamsta skaitai „Aušrą”, prašē, kad paprašyčiau ateiti. Yis nedrįsau. Maniau, kad Tamsta nenorēsi...

— Kodēl? — paklausiau susirupinęs.

— Na gi taip. Mat ir dabar nenori, namon trauki, tarytum kas tenai lauktų.

— Tai jau eisiu. Ne ką su Tamsta padarysi, — guviai sutikau.

— O, ir gerai! — pradžiugo ji.

Vos inējova ir aš pasakiau „Tegul bus pagarbintas”, tuojau Gervydis, padējęs laikraštį ant skobnio, atsistojo ir išeidamas viduraslin linksmai prašneko:

— O, koks svečias! Džiaugiamēs sulaukę.

— Tamsta pas mus da nebuvēlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, — juokavo jo žmona, mitri moterēlē, kuomet su ja pasisveikinau.

— Ačiu, — atsakiau. — Čia senos nēra, naktį gi niekur ir nerasi. Telieka kitam kartui. Dabar gi gal da Tamsta man dovanosi?

— Negalima dovanoti: išsisuksi Tamsta paskum, — priešinosi ji. — Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos.

— Kad mat, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nēra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikējo buvo atnešti, laukiant svečio, — įsikišę Kazytē į tą šneką.

— Tai ką, dukrele, padarysi — nežinojau. Kitą kartą visviena šitam svečiui nedovanosime. Sēsk Tamsta, — atsikreipē į mane.

Atsisēdęs perbēgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltinta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Skobnis malevotas, suolai puikiai iššveisti. Ant langų, gerai matyt prižiurimi, vazonai žaliuoja. Visur malonu, kur nepažvelgsi. Matēsi, jog čia ne menko ukininko gyvenama.

Gervydis priējo prie pačios ir nusivedęs ją arčiau į duris, kažin ką pašnabždējo patylomis. Ji bematant išējo priemenēm Jis gi sugrįžo į skobnį, atsisēdo priešais ant zoslano ir ēmē klausinēti, kas apie mane gero girdētis. Pasakiau, ką žinojau.

— O pas Tamstą kas? — užklausiau iš savo pusēs.

— Nieko sau; viskas ligšiolei, ačiu Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu „Aušrą” ir ko gi daugiau. Noriu, mat, ir aš nors vienu spindulēliu daugiau šviesos įnešti iš Prusų Lietuvon. Begalo jau apsunko toje tamsoj. Reikia nors kiek ją praretinti. Dauguma gi da musų to nesupranta ir nejaučia. Jiems, kaip yra, taip gerai. Jeigu matys, kad tu žmogus kruti, judi, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiulius atatarunčkins, tavo naman atves. Tie gi jau nieko nepasigaili: išdraskys visur, išardys, ras ar neras, o tave priplaks sulig kraujų, paskum jei da kaip, tai ir belangēn nugrus. Dieve gi saugok rasti ką, nors vieną lietuvišką poperēlį, tai jau ir sakyk visiems amžiną, „sudieu”; nesitikēk pamatyti šito krašto. O tenai lig miriui vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentēsi šaltį ir badą... Mat ką gali padaryti geras kaimynas kiekvieną dieną. Ir lauki žmogus, ar nesuskambēs už vartų kardai, ar nepasigirs nuožmių burliokų koliojimasi. Ir taip visados... — Patylējo-pagalvojo galvą nulenkęs.— Ir man, kad žinotum Tamsta, akyse prašvito, tiktai kuomet pakliuvo rankosna „Aušros” numeris. Vos paēmiau aš jį ir pavarčiau kiek, jis mane taip sužadino-sugriaudino, kad net ašaros iš akių ēmē birēti. Tą pačią dieną pasisakiau sau: „Kas bus, kas nebus, o aš nesēdēsiu taip ilgiau!” Ir pradējau veikti, pradējau platinti lietuvišką raštą. Keletą kartų net krata buvo, bet pas mane nič-nieko negalējo surasti. Tai dabar da smarkiau ēmiau veikti.

— Bet ir labiau saugokis, tēveli, — persergējo Kazē, prie lango sēdēdama.

— Niekai! Nepaims jau jie manęs, — padrąsino Gervydis dukterį.

— Vis deltog... — nerimavo ji.

— Nebijau aš jų! — mosterējo ranka. — Tamsta matei paskutinį numerį? — atsigrįžo į mane.

— Da ne.

— Šit, pažiurēk! — parodē „Aušros” N 10-11, 1884 metų.

Godžiai jį visą peržiurējau, perskaitęs nors antgalvius.

— Straipsnis „Dvi ”Aušri” Lietuvoje labiausiai man patinka. Neišpasakytai gražios eilēs, prie jo pridētos. Paklausyk tiktai Tamsta, aš perskaitysiu, — paēmē „Aušrą” iš mano rankų ir pradējo jausmingai, gražiai skaityti:

Prabrēkšk, aušrele, spindēk, saulele;

Spindēk, aušros žvaigždele.

Papusk, vējali, varyk miglelę,

Pabudink vieversēlį.

Telaukia žmonēs dangaus malonēs,

Galo baisios karionēs.

Išvisim šviesą, pažįsim tiesą,

Sulauksim gerą čēsą...

— Ir taip toliau. Paskui ir galas labai puikus. Klausyk, Tamsta:

Žaliuos medeliai, čiulbēs paukšteliai,

Žaliuos musų vaikeliai.

Žaliuos pievelēs, žydēs kvietkelēs,

Žydēs musų mergelēs.

Papus vējalis, siubuos javeliai,

Svyruos musų seneliai.

— O ką, ar negražu? — sušuko Kazytē.

— Kaip Tamstai patinka? — klausia Gervydis, o tuo tarpu ašaros jam sužvilgo akyse.

— Neapsakytai! Patiko man jos labai. Da ir dabar patinka, kaip atsimenu.

— O mes, Tamsta, išmokkime jas dainuoti? — pasiUlē jinai.

— Kodēl gi neišmokti tokių gražių, — noriai sutikau.

— O judu dabar padainuokita, — paprašē jis.

— Kad, tēveli, adventas.

— A, kad tau bala, aš ir užmiršęs buvau! Gaila... Ką padarysi, — pagailestavo.

— Mudu su ponu Olesiu tēveliui po Kalēdų padainuosiva. Dabar gi ir gailēties nēra ko: aš nei nemoku, reikia išsimokinti. Ar ne tiesą aš sakau? — atsikreipē prie manęs šypsodamasi.

— Žinoma, žinoma! — skubiai patvirtinau. — Tamstai taip-pat tos eilēs patinka?

— Nejaugi, — pakreipē galvytę ir prisimerkē truputį.

— Nors „Aušra” kurkas menkiau atrodo lenkų „Tygodnikų” ir visokių kitų laikraščių, bet ateis laikai, kad ji bus už juos daug puikesnē. Ir ne vieną „Aušrą” mes turēsime, — šnekējo Gervydis.

— Vargiai, — paabejojau atsidusęs.

— Tamsta netiki?—kiek užsidegē jis.— ŽiUrēk ir pati „Aušra” rašo, kad „nenorēkime iškarto išvisti visą šviesą ateinančios saulēs; nes ir pats prigimimas moko žmogų pažinti, jog visi prigimti daiktai išpalengvo tesidaro: patsai žmogus kaip ilgai auga, kol jį galime visiškai žmogumi vadinti; nē menka gēlelē akimirksniu nepražįsta”. Reikia, Tamsteli, bUti kantriems ir su viltimi dirbti, norinti ko gero sulaukti.

Susisarmatijau savo paabejojimo. Jis laukē mano atsakymo, o aš į tat tylējau. Net man nejauku pasidarē. Gerai, kad tuo-tarpu inējo grinčion Gervydienē.

— Ko taip tyliai sēdite? Ar šnekos pritrukot? — užklausē.

— Ne šnekos pritrukome, tiktai laukiame tavo vakarienēs, — atsakē Gervydis.

— Pakentēkite truputį, tuojau bus. Čigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o jųs atžagariai.

— Mes ne čigonai ir nevalgę nuobodaujame.

— Del Dievo meilēs, nors valandēlę, — prašēsi ji.

— Ak jau ne ką su tavimi — nusileido vyras.

— Tu, Kazyt, nueik pažiurēti, kad samavoras nebēgtų, — liepē jai motina.

Kazē skubiai pažvelgusi į mane išējo.

— Kur gi Julytē? — paklausē Gervydis pačios. — Ji galētų samavoro padaboti. Ją pašauktumei.

— Miega jau. Sakēsi jai šiandien galvelē sopa. Sugaravo ar ką... Judu gi, ką be šnekos sēdite, geriau arcabomis paloštumēt. Turbut Tamsta, užmiršau vardą, moki?

— Olesis, Tamsta, mano vardas. Moku — atsakiau.

— Na, kad jau pritrukome šnekos, tai lošti reikia, — pasikēlē jisai. Nuējo ir atnešē iš skrynios arcabas. Man baltus, sau juodus pastatē. — Gerai ir šitas dalykas kai-kada. Aš seniau gerai lošdavau, bet jau dabar daug pamiršau. Viena, neturiu labai su kuo, o antra, gailiu laiko tokiems niekams.

— Aš ir-gi pamiršau, — prisipažinau. Budamas pas Šenfeldą kiekvieną šventadienį su juo lošdavau. Ir šiokiomis dienomis kai-kada, turēdami laiko. Vokietis, kito pasilinksminimo negaudamas, begalo juos mēgdavo. Tiko ir man, tiesa pasakius.

Gervydis kiekvieną kartą mane laužē. Net ir kampan pasodindavo. Aš daugiau turējau akis padējęs į duris, negu į arcabas. Ji vis negrįžo. Girdējosi varstymas durų tai kamaron, tai seklyčion. Tai šneka apie nenorintį užvirti samavorą. Kazē retkarčiais smarkiai susikvatodavo.

— Gal iš manęs? — nugąstavau.

Klausiaus ausis ištempęs, kad nors vieną aiškų žodį sugavus, nieko tečiaus. Kad, rodosi, vienas bučiau grinčioje, tai gal neiškęsčiau priējęs į duris, pasiklausyčiau.

Jisai gi vis žērē ir žērē mano apleistas arcabas. Sarmata net buvo. Pasistengti mēginau, vis taip-pat.

Galų-gale Kazē įsinešē murmuliuojantį ir šnypščiantį samavorą. Pati raudona, yt rožē. Įšilusi-inkaitusi.

— Kaipgi Tamstai sekasi? — prie manęs priējo.

— Ne labai kaip. Vis pralošiu.

— Kodēl taip? Nieko, aš Tamstai padēsiu. Pamatysiva, kas išeis. Gal kiek geriau bus, — apējo aplinkui skobnio ir atsisēdo priešais tēvo.

— O! Jau judu dviese ant manęs vieno? Nepasiduosiu! — sušuko Gervydis.

— Tat paaiškēs... — atsiliepē ji.

Ištikrųjų. Nuo pirmo karto viskas nuējo, lac kitu keliu. Aš pats pradējau visai kitaip lošti. Senis jau nebegalējo įveikti, nors kaip įmanydamas laikēsi.

Šeimininkē pakvietē prie vakarienēs. Apsčiai ant skobnio buvo valgymų pridēta: ir dešrų, ir surių, ir sviesto — visako.

Vakarieniaudami vēl šnekējomēs apie gabenimą kningų iš Prusų, apie raudonsiulius ir apie kalējimus su Siberija. Šnekoje lygiai dalyvavo ir Kazē ir jos motina. Matēsi, kad ir jos giliai persisēmę tos dvasios.

Toliau nukrypome į kitas puses.

Sužinojau, kad Gervydžio tēvas buvo šitame pačiame miestelyje kalviu. Jam labai puikiai klojosi, visados darbo turējo užtektinai. Daugiausiai vis dirbo dvaruosna. Už sutaupytus pinigus nusipirko valaką žemēs ir vieną sunų kuniguosna išleido. Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais metais po įsišventimo mirē. Tas taip prigniaužē senelį, kad jis neužilgo pats paskui sunų nusekē. Pačios savo senai jau buvo nustojęs. Liko jis, Tomas, vienas. Jaunam prireikē ukį pradēti. Ir daug vargo, nemažai nepasisekimų išpradžių iškentējo.

Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrē. Tur-but netoli dienos buvo.

Ēmiau namon rengties.

— Palauk Tamsta. Da nors truputį galime pasišnekēti. Kulti nereikēs mums kelties, iš-pat rudens viską mašina iškulēme, o Tamsta gal neturi savo kulatēs... Oho, mašina nepaprastai tai geras daiktas: visus javus keliomis dienomis iškulei, paskum ir galva nesopa. Tai, Dieve duok dangų, tēvo palikimas; pats pasidarē, kaip tiktai žemę nusipirko. Kitą kartą, jeigu ir pasiulai kam pakulēti, tai, kad žinotum, neima, bijo, sako: „šiaudų nesutrina gerai”. Ir daryk su jais ką nori. Ir neišaiškinsi jiems nieko. Jie žydui smuklēje tai intikēs, ką tasai jiems pasako... Pabuk da Tamsta valandēlę. Nesiskubink, — imdamas už rankos laikē Gervydis.

— Nesiskubink, Tamstēle, da giros išgerk stiklelį, — ritmon atsiliepē Kazē.

— Kur gi jau Tamsta lēksi, kad taip greitai nuo musų nori pabēgti? — klausē Gervydienē. — Da arcabais su vyru paloškit, kampan jį užsodinkit. Kad jau nenori su seniais, tai su Kaze.

— Su manimi, Tamsta? — prilindo ji.

— Ne. Negaliu ilgiau. Rytoj daug darbo: ekzekvijos giedoti ir taip prieš šventes tai šis tai tas pasitaiko, — atsikalbinējau.

— Kad taip tai ką-gi su Tamsta padarysi, — nusileido Gervydis.

— Ee, da diena toli, išsimiegosi Tamsta sulig kaklo, — priešinosi motina su dukterimi.

Išējau tečiau. O per slenkstį peržengęs gailējausi, kad taip padariau.

— Ateik Tamsta laiko turēdamas ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysime, pasišnekēsime, — prašē visi išeinant. — Ak, tur-but, niekur nenueini?

— Niekur, — atsakiau.

— Tai nors pas mus... Neiname ir mes niekur. Skyrium nuo visų gyvename. Ir neverta, žinai Tamsta, kaip toksai musų sodžius su miesteliu. Liuosas žmogus.

Pažadējau. Jų pakvietimas man labai širdin puolē.

Kazytē da už durų palydējo.

— Nemanyk, aš Tamstai nedovanosiu!

— Ko? — tyčia nusistebējau.

— Žinau ko. Ar Tamsta nemeni savo žodžio?

— Menu. Tai kad...

— Na, nieko. Neklausiu dabar Tamstos. Bet kad kada prispirsiu, tai butinai turēsi pasakyti. Sudievu! Grinčioje da gali ką pagalvoti, — suspaudē pirštus, kad net jie sulipo, ir, kaip voveraitē, įsmuko priemenēm

Pastovējau da truputį, lyg nežinodamas, ką daryti ir kur eiti. Prapuolē visi keliai. Atsiminiau. Radau.

Ējau skubiai, tarytum bēgau. Lac mane kas iš užpakalio vijo ir prieš traukē.

Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Jau rodēsi, jog Kazytē busianti mano.

Bet baidē tat, kad jie šitokie ukininkai, taip gerai gyveną. Tas vienas prisiminimas vērē bedugnę po kojų...

Atsilankydavau pas juos, kada tik rasdamas laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano atsilankymai neįgristų jiems. Retkarčiais ir pats Gervydis pas mane ateidavo. Atnešdavo su savim „Aušrą” ar taip kokią kningelę. Nuo klebono jau nebeēmiau, nes nuo Gervydžio kaip-tai maloniau buvo.

Kazē vis širdingesnē ir meilesnē su manimi darēsi. Deltog apie tat jau nebeklausē, tartyum užmiršusi butų. Kartais kaip nors priminti knietē, bet priminti nesugebējau... Tai tas mano bailumas nežmoniškas! Pamatau ją, ir mane viskas palieka. Ne vyro mano buta!...

XVII.

Po Kalēdų, prieš-pat Tris Karalius, sēdējau sau prie skobnelio ir galvojau. Galvojau apie ją. Buvo pats prietemis. Žiuriu prasiveria durįs ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip umai butų.

— Tuojau slēpk Tamsta visas lietuviškas kningas! Rytoj žada buti miestelyje krata, taigi gali buti ir pas Tamstą, — nepasisveikinusi da pasakē.

— O kur gi aš jas dabar paslēpsiu?! Kur padēsiu? Gal tiktai sudeginti? — klausiu šalčio perimtas ir visas drebēdamas.

— Nieko. Nebijok Tamsta. Rasiva joms vietą, — ramino ji.

— Stogan inkiši, kardais badydami užtiks, — kalbējau kesnodamasi rankomis ir iš kampo kampan vaikščiodamas. Ji gi sekē mane šypsodamasi. — Po grindimis padēsi, ir tenai atras. Pagalvin sukimši, vis-vien pavojinga. Gal pusnin užkasus butų gerai? Ne, ir taip blogai: gali pēdomis nusekti, jei jų sniegas per naktį neužpustys; o tai da ir nutirps. Hm... niekur nēra patogios vietos.

— Jau matyti, jog Tamsta nerasi kur jų padēti. Kaip aš matau, tai Tamstą bematant sugautų su kningomis... Geriausiai, kada jau visai sutems, parsinešiu jas pas save ir tenai tēvelis puikiai paslēps kartu su visomis, kad nei šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik da kurios.

Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Po kelius kartus žiurējau tuosna pačiuosna stalčiuosna, bijodamas, kad nei popiergalēlio lietuviško ten neliktų. Surišau paskum gerai. Duodu jai.

— Da nenešiu. Šviesoka. Padēk kur-nors.

Pakišau visą pundelį palovin ir marška nuo lovos krašto užleidau.

— Ir bailys gi Tamsta, — pabarē mane.

— O gi dabar gali ateiti.

— Kur jau... Verčiau pagrok ką gražaus, aš paklausysiu.

— Kas labiau patinka? Ko norētumei? — atsikvošiau.

— Tamsta pats išrink. Tik labai-labai gražaus, kad net sielą pagautų... Juk taip puikiai moki.

Atsisēdau prie fortepijono, ēmiau gaidų jieškoti.

Ji atsisēdo ant kēdēs netoliese fortepijono įlinkime. Pasirēmē alkune ir laukē; galvelę pakreipusi.

Kambaryj jau visai temo. Šešēliai iš kampų slinko sienomis toliau ir toliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko.

Tylu, ramu, tarytum sutema viską savo skvernuosna suvyniojo ir nutildē.

Užmiršau, kad ir gaidų mano jieškoma. Norējosi tylēti, tylēti ir žinoti, kad ir jos netoli esama. Mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesiasi kas nuo jos į mane, nuo manęs į ją.

— Gal šviesą užžibinti? — klausiu.

— Kam? Nereikia. Maloniau patamsēję.

Vēl pradējau jieškoti. Bet lyg nenoromis. Tečiaus norējau rasti ką tokio, kad ją visai sužavētų, pagautų.

Nutvēriau trečią Betchoveno sonatą, kurią man buvo vienas draugas padovanojęs ir kurią aš begalo mēgau.

Ēmiau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nebedabojau nei gaidų. Jos mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir iš akių dingo. Jo vietoje mačiau jos skaistų, užsimąsčiusi veidelį ir pastatytas mēlynas akutes. Į jas vien žiurējau ir kvēpiau savo sielą, savo ištroškusią meilę muzikos garsuosna. Jie verkē, dejavo kartu su manimi, tai vēl džiaugēsi, šypsojosi ir plaukē-bangavo į neišmatuotą pasaulio erdvę. Aplinkui mainēsi, žybčiojo, švyturiavo raudoni, mēlyni, žali bruoželiai, rituliukai. Ir, rodēs, maudēsi ji juose ir bēgo-bēgo nuo manęs, vyliojo paskui save. Neatsilikau ir vis greičiau, smarkiau giniaus...

Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą, kaip nakties šešēlio dasilytējimas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion sugrįžo, sugrįžo iš tolimos neregētos kelionēs ir čia tik aplinkui sukuliojasi, ribuliuoja, į vieną lyg susilieti stengdamies.

— Puikiai, puikiai, puikiai, — kuždējo ji. — Negirdējau da niekad taip.

Savo ranką pratęsē toliau, ant kito peties.

Pamažēl, išlengvo nustojau grojęs. Atsišlijau nuo fortepijono. Galvą į jos krutinę priglaudžiau.

— Puikiai, puikiai... Stebuklingai puikiai, — kartojo ji užsimąsčiusi.

— Nedovanosiu Tamstai, visviena! — sušuko staiga linksmai.

— Nedovanok... — paēmiau jos rankelę savo delnan. Paspaudžiau tik-ką, tik-ką.

— Žinai, ką nedovanosiu?

— Pasakyk.

— Pasakyti?

— Pasakyk.

— O gi tą, ką žadējai kadai.

— Ką?

— Gi kas brangiausias Skruzdynuose.

— Šitas?

— Žinoma.

— Neužmiršai?

— Ne.

— Neleisi man išsisukti?

— Nei jokia kaina.

— Nors šiandien.

— Gana jau!

— Gal bent vienai valandēlei?

— Nei kelioms minutēms!

Nutylova. Pavargova, tarytum, besiginčydamu. Nusigrįžova kiekvienas kiton pusēn ir klausēvos, kaip tiksena laikrodis, laiką mastuoja.

— Bet Tamstos širdelei kas Skruzdynuose brangu — pertraukiau tylą.

— Man?... Man?... — sumišo. — Tamsta pasakyk pirma, tada jau aš... — bematant vienok atsitaisē.

Patylējau kiek. Atsigavau giliai kvapo, lac rengdamasi į augštą kalną šokti. Aptemo akyse, yt koks verpetas nutvērē; užusukē smarkiai...

— Tu! Tu! — beveik surikau, pasakiau.

Suspaudžiai ją savo glēbyje, yt savin norēdamas intraukti.

— Tu?! — apskabino užu kaklo ir karštai savo veidelį į manąjį priglaudē.

Užstingova, rodos. Užmiršova viską. Ir pasaulio, tarytum, nebuta. Vieni-du.

Ilgai taip.

Sutemo. Kampai užtiesē savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką. Paslaptingo.

— Myli? — jos klausiu.

— Myliu, — atsako.

— Labai?

— Myliu, myliu! —

— Senai?

— Senai, jau senai.

— Kodēl mane myli?

— Kas gi tave mylēs? Kas vargelyje paguos? Kas širdį suramins? — klausia skubiai-tankiai. Paskum, lyg atgudusi, pradējo meiliai šnekēti, į mane, yt jauna katytē, glausdamosi. — Esi vienas, visų paliktas, kaip viduryj lauko berželis sviruonēlis, kurį vējas lenkia-drasko į visas puses ir negailestingas lietus plaka. Man tavęs, mano brangus broleli, begalo-begalo gaila... Ir mylių aš tave, myliu... Esi toli ne toksai, kaip musų kiti berniokai. Toks tylus, meilus, lac kokia mergaitē... O groji kaip puikiai, kaip puikiai!

— Visados mane mylēsi? Nepaliksi vieno?

— Visados, visados!

— Ir kolei gyva busi?

— Kolei gyva busiu, kolei juoda žemelē man akelių neužpils. Bet ir paskum, aname pasaulyje, mudu vēl susieisiva ir vēl drauge linksminsivos-gyvensime. Bus gerai, gerai! Tenai da geriau gal...

— Geriau, sesele, geriau.

— O tu, broleli, ar taip mane mylēsi?

— Dešimtį kartų labiau, dešimtį kartų smarkiau.

— Mylēsivos...

— Mylēsivos...

Ir susitiko mudviejų lupos. Ir susirišo į vieną begalį pasibučiavimą.

Rodēsi, kad tame pasibučiavime eteru ištirpova, pavirtova baltu-tyru debesēliu, pasikēlē va ir nuskrido va-nuplaukēva toli-toli, kur saulelē ne ta, žvaigždytēs ne tos ir kur visai kitokie, laimingi pasauliai gyvena. Skraidēva, gerējovos jais.

Ir ne tuoj sugrįžova.

Susēdova greta kitas kito. Susiglaudēva šiltai.

Ēmēva tyliai šnekēties, tarytum bijodami, tarytum ko nežinomo, bet sergstančio, privengdami.

— Tu esi jau mano, mano brangi paukštele ir busi mano visados. Aš stengsiuos, kad tu butumei laiminga, sunkaus vargelio nevargtumei, o vien linksmai čiulbētumei, man liusti neduotumei. Kaip man gera, kaip man gera bus prie tavo šalelēs ir kaip aš tada visai kitokiu busiu! Džiaugsiuos vien ir džiaugsiuos... Tu šitokia graži, šitokia skaisti, kaip pavasario pirmas žiedelis, kada šypsodamasi iš pakrumio į savo saulelę-motinēlę žiuri. Ir man tu taip žydēsi, taip svaiginsi gardžiuoju kvapsniu, — kalbējau, nei reikšmēs savo pasakymų gerai nesuprasdamas, žodžiai veržiasi patįs savimi, lyg bučiau aš keletą metų su niekuo nešnekējęs. Skrido ir pynēs apie ją.

— Taip, mano berneli, visą amžių aš tave džiuginsiu, tau puikiai, skaisčiai žydēsiu, ir paskum.... — lyg susigriebē ko, nutilo, tik mano ranką karščiau paspaudē.

Ilgai taip šnekējovos. Vis savo gražion ateitin mintimis ir žodžiais lēkēme. Artima, tat artima rodēsi. Traukē-mojo į save.

— Kada tu, sesyte, ištikrųjų busi mano? Kada mane drąsiai savuoju galēsi pavadinti? Kada, kada tat atsitiks?

— Kada, broleli, tu norēsi, — nuleido-nulenkē galvelę ant mano krutinēs. Daugiau nieko nepasakē.

— Kaip tai reiks mudviem tat padaryti? Kaip reiks paprašyti tēvelių palaimos, kad mums Dievulis Augščiausias visą amželį laimingai gyventi padētų? Kaip, sesutēle?

— Nežinau, nežinau... — nutraukē...— Pats pagalvoki, broleli, — bernelis esi... — šneką nukreipē kitur. Pralinksmējo. Mąsčiusi-galvojusi nustojo. — Jau man laikas namon.

Lik sveikas bereneli,

Atjok pasbalnojęs žirgelį,

Prie vartelių lauksiu.

— Žirgelio neturiu, — susijuokiau.

— Tai nors pēsčias, save pasikaustęs, atlēk.

— Atlēksiu. Lauk, mergele brangi.

— Lauksiu, lauksiu,

Pro langą žiurēsiu,

Šunįs ar neloja —

Klausysiu.

— Bet jau lik sveikas. Sudieu! — išsitraukē, vikriai pasilenkusi, iš palovio pundelį kningų ir pro duris, lyg skregždē.

— Palauk, da palydēsiu. Gali šunįs užpulti, apgriauti, apdraskyti, — draudžiau, kepurēs jieškodamas ir nerasdamas niekur.

Kolei suradau, tai ji jau ir išspruko. Vienok išsivijęs, kaip kulka, paskui radau stovinčią ant kiemo ir laukiančią nekantriai.

— Greičiau, greičiau, — kojalēmis trepseno.

— Kepurēs, mat, negalējau rasti,— teisinaus, piktai maudamas ją ant galvos.

— Bet tu mane netoli tepalydēsi. Aš eisiu pakluoniais, kad nepamatytų kas, nesuuostų. Žinai, juk, kokie musų „gerieji” žmoneliai. Ko gero da patįs gali suimti. Jie geriau sugebētų nugrusti Siberijon, kaip nuožmųs raudonsiuliai. Liežuviu ir tai da geriau, negu kirviu aptašo, o ko jau galima tikēties rankomis.

— Na, tai jau nors kelius žingsnius — pasiprašiau.

Taip norējosi net namon palydēti.

— Gerai. Ligi Raugalo klojimo.

— Mažai.

— Mažai? — nusistebējo.

— Nejaugi, — atsakiau mažo vaiko balseliu.

— Tai ligi Krioklio. Gana?

— Gal.

— Da maža?

— Mažoka.

— Toliau neisiu.

— Ką padarysi...

Ligi Raugalo klojimo nešnekējova. Kad ir nereikējo žodžių. Sniegas po kojų girgzdē-spiegē ir, rodēsi, vien jo muzikos klausēvos.

— Aštri tai muzika.

— Erzina žmogų.

Tiktai tiek pasakēva eidamu jau į Krioklio klojimą.

— Gal da toliau? — paklausiau.

— Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubinties. Šaltis, mat, kaip spaudžia... Aš vēl kada nors, prasimetus, atlēksiu... Sudieu!

— Kada gi tēvelių prašysiva? — nedrąsiai priminiau.

— Pasitarsiva, paprašysiva. O šiandien tarties šalta.

Pasibučiavova atsiskirdamu.

Nudulkējo ji per pusnis, kaip vējas Stovējau ir laukiau, kolei visai iš akių išnyks. Jaučiau da jos lupas, jų saldų dasilitējimą ir nesinorējo nei pakrutēti iš vietos. Stovēčiau ir stovēčiau, rodos, taip.

Žvaigždutēs vikriai šokinējo ant dangaus ir pasakojo ką viena kitai. Naujieną, rodos, butų kokią išgirdę.

XVIII.

Nuo to vakaro viskas man prasiblaivē, aišku pasidarē.

— Mano laimēs vartų nei baisiausiomis kanuolēmis niekas neišlauš. Niekas pro juos neineis, tyro ramumo nesudrums. Ant, mano gyvenimo kiemo visados graži vejalē žaliuos, žydēs gēlelēs ir paukšteliai ant medelių čiulbēs. Saulutē pro baltus debesēlius namelius myluos, vējalis mažas musytes gainios. Vis taip ir taip, taip ir taip. Kiekviena miela dienelē — svajojau sau.

Dirbti nieko nesinorējo. Sutingęs vaikščiojau. Sutingęs vargonais bažnyčioje grojau, sutingęs giedojau ekzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: Juodas katafalis viduryj bažnyčios, ant jo baltas karstas, aplinkui liudnai bemirga žvakēs. Pora gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiuti rubai. To laiko iškentēti negalējau. — Aš linksmas, o čia ties akimis tokios griaudenybēs.

Metrikai visai mane nukamuodavo. Rašai juos, rašai, skrebini-skrebini ir žiuri — vieton Jono, esi pastatęs Petrą! Mergaitēs dažniausiai Kazēmis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau! Kitą kartą visą tat pasuolin trenki. Bet pasikasai pakaušį ir vēl atgalion ant skobnio rioglini. Vēl dirbi-vargsti. Prakaitas net liejasi. Ne nuo paties darbo, bet kažin nuo ko. Neapribuoto labai.

Vis ji man akyse stovējo. Vis viliojo-mojo į save. Tai arčiau prieis, tai toliau atsitraukia. Ištolo ir iš arti. Šnekučiavau rodos su ja ir juokavau.

Laukiu, kada ateis tas laikas, kad ją be baimēs galēsiu prie savo krutinēs priglausti, mylima meiluže pavadinti. Ir kad bučiau įmanęs, tai bučiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atlēkti. Bet jis buvo neinprašomas. Vis toks-pat nesiskubinąs, šaltas. Kas jam...

Atgydavau tarytum, kada ji pas mane atlēkdavo, ar eidama iš miestelio nors trumpai valandēlei užsukdavo. Grojau jai. Ji džiaugēs, klegējo. Ir tylus mano kambarēlis budavo linksmybēs kupinas.

Žinodamas, kada ji ateis, savo tarnaitę išsiųsdavau kur-nors su reikalu, arba liepdavau nueiti pas draugę paviešēti. Ji neapsakomai budavo dēkinga už tokią mano gerą širdį, bet aš jai da labiau budavau dēkingas, kad ji negrįždavo iš tenai greitai. Gerokai pasēdēdavo. Man to tik ir tereikē.

Piršties, prašyti Gervydžių Kazytēs rankos vis nedrįsau. Diena nuo dienos atidēliojau. Tolimesniam, patogesniam laikui.

— Gal pasitaikys kuomet kaip...

Nueidavau pas juos dažnai. Bet nuo nekurio laiko pasergējau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie man malonųs buvo, ne tokie lipšnųs. Ir rečiau pradējau.

Gervydis tik taip sau su manimi šnekējos, kad netylējus tur-but.

— Tylējimas prie svetimo žmogaus negražus daiktas, — gal manē.

Gervydienē taip-pat po truputį nustojo juokavusi.

Išpradžių maniau, jog visa tat tik man taip regis.

Gervydis vien tada darydavosi linksmesnis ir kalbesnis, kada gaudavo „Aušrą”, arba laimingai per sieną jo sēbrams pasitaikydavo kningos pernešti. Skaitydavo tada balsu, gerēdavos kokiuo-nors gražiai parašytu straipsniu. Apsakinēdavo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip po Trijų Karalių pats antstolis, darydamas pas jį kratą, klojime nuo šieno prēsmo nudribo.

— Taip smarkiai žnekterējo, kad maniau prilips į padą. Vos gyvas pasikēlē. Raudonsiuliai už parankių nutempē rogēsna ir, kaip meitelį, pardumē namon. Nereikējo nei krēsti toliau. Dagi man vieną pagoną paliko, kuris, jam skrendant, nuo peties atšoko. Laikau jį suvyniojęs ir pabalkēn pakišęs. Atmintis gera. Sako vos pagijo. Keletą savaičių lovoje prastenējo. Ir, žinoma, kokią dešimtį bonkų vaistų turējo išryti. Minēs. Oi minēs ilgai! Prisipažinti bijos. Sarmata! — kvatojosi jisai.

Bet praeidavo kokia savaitē, kita ir jis su manim nebe taip šnekējos. Vis šalčiau ir nuobodžiau. Ir aš da rečiau stengiausi tenai lankyties, da rečiau nueiti. Deltog praslinks kelios dienos, ir mane vēl traukia. Vēl rupi pamatyti ją, vienu kitu žodeliu persimesti, meiliai žvilgsnius sumegsti.

Negalējau iškentēti ir eidavau.

Ji gi su manimi vis tokia-pat buvo. Švelni, moloni, lac katytē. Savo meilēs prieš tēvelius neslēpē. Dagi rodēsi su ja. Jų akyse mane balandēliu, broliuku vadino. Matydavau, kaip jie tat užgirdę raukdavosi, yt miškinio obuolio inkandę. Ji gi į jųjų pyktį nei domos nekreipē. Aišku man buvo, kad tarp jos ir jų, man nesant, esti kas nors. Barnēs gal?... O seniau jie savo Kazytę begalo mylēję, lepinę visaip.

— Tai mylimiausioji mano, — Gervydienē sakydavo.

Nenorēdavau aš, kad ji butų tokia neatsargi, mudviejų paslaptis rodytų.

— Erzina vien juos ir gadina viską. Kad ji kitaip apsieitų, gal viskas butų gerai? — galvojau-maniau.

Deltog ji pati kitokios buvo nuomonēs.

XIX.

Galop visai nustojau pas Gervydžius vaikščiojęs. Negalējau, bet turējau nustoti.

Vieną subatvakarį, man pas juos nuējus, Gervydis, kaip tik aš peržengiau slenkstį, už kepurēs ir išmovē sau pro duris nič-nieko man nesakęs.

— Matyti jau manęs nebenori, — dingterējo omenin.

Kitą kartą susitikau jį gatve einant. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakē, da nusugrįžē.

— Kodel jie taip ant manęs pyksta? Ką aš padariau? — jokiuo budu negalējau suprasti.

Rečiau jau mačiausi ir su Kaze. Išsiilgdavova vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavova ką ir šnekēti.

Ji naktį ištrukdavo pas mane. Mato, visi sumiega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.

Vis deltog blogai buvo, kad seniai dabar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonus, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo.

Vieną naktį, kada ji sēdējo pas mane, aš jai pasakiau apie tat.

— Ko tenai paisyti senių, — susirustinus atsakē. —Jie nori, kad aš mylēčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesulaukta jų! Mat jau nuo Kalēdų peršasi į mane koks tai berniokas nuo dviejų valakų. Ir, žinoma, patinka jiems. Aš gi jo nei ištolo nenoriu matyti. Ant kačergos išjočiau, jeigu išdrįstų pasirodyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul jau sau visą žemę Julytei užrašo... Tēvas sutiktų gal ir užu tavęs atiduoti, sako: „Vargonininkas, žmogus nekvailas, galēs pragyventi”, bet motina: „Kas gi išto, kad jis ir vargonininkas ir protingas, bet nesveikas. Kaip pasens, tai visai kupron paraugs”. Riejas ir riejas jie kasdien. Tēvas jau taip-pat pradējo galvoti. Pasidavē jai. Kur boba nenuveiks!.. Ir jis, tas mano tēvas, skaito laikraščius, kningas, o tečiau nesupranta, kad žmogus vien meilēje gali laimingai gyventi; nepadēs jam nei turtai, nei niekas. Gražumas gi vēl netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiurēk jau ir paseno, susirietē-susidvilinkavo. Gerai, jeigu da koksai gyvenimas; o jei ne, tai ir pagalam... Neapkenčiu aš jų už tat...— nutilo Kazytē, užsimąstē. Langan akis inbedē; į balzganą mēnasienos juostą.

Atsitraukē. Vēl ēmē šnekēti. Netaip jau nors liudnai. Tarytum ką butų pamačiusi. Ir prašvito.

— Ji pati, mano motina, ištekējo prieš norą savo tēvų. Papasakosiu, kaip visa-tat buvo?

— Gerai.

— Motinos tēvas buvo pas grafą Argaudą, Šileinių dvare, virēju. Gerai gyveno. Susitaupē kruvą pinigų. Dukterims, visoms penkioms, skyrē po penkius šimtus rublių. Su tokiuo kraičiu visos greitai ištekējo. Tai už užveizdų, tai už raštininkų. Liko pati jauniausioji ir pati gražiausioji. Ji, kaip tai išsprukusi sodžiun ant vakaruškų, susipažino su tēvu. Ir iškarto kits kitam puolē širdin. Taip susimylējo, kad ir dabar da tos meilēs neužmiršta. Jos tēvas baisiai nenorējo, kad jo duktē eitų užu kalvio sunaus, ir nei už ką nesutiko judviejų palaiminti. Tad jiedu slapta apsivainikavo. Mat jis, senis, buvo su grafu keliems mēnesiams Varšavon išvažiavęs. O grafas be savo virējo niekur nevažiuoja. Nevalgo svetimo virtą. Jam vis vaidindavos, kad jį nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriešino labai, leido save perkalbēti. Užtat tēvas, sugrįžęs jau, prakeikē savo dukterį, nei rublio jai nedavē ir da kraitį ketino atsiimti, kurį ji rubais ir taip šiuo-tuo buvo pasiēmusi. Teismu grąsino, prašē grafo pagalbos, bet grafas nieko negalējo padaryti, vien kunigą iškēlē, kuris jiems vinčių davē, rankas surišo.

— Juk dvariškiai galējo kaip nors pranešti apie tat tavo tam piktam diedučiui, parašyti, kad jo dukrelē teka už Gervydžio kalvio sunaus, — pertraukiau aš ją.

— Niekas nedrįso, — atsakē ji. — Motina neturējo dvare priešų, ją visi gerbē ir mylējo.

— Tai tuo labiau koks liokajus galējo liežuvį pakišti,

— Žinoma, galējo. Bet niekas da netikējo, o įsipykti be laiko kiekvienam nelabai butų malonu. Taip viskas, lyg patepta, ir nuējo.

— Taigi, mat, ir mano motina, kuri keikiama ištekējo ir dabar taip laimingai gyvena, negali da suprasti, jog vien meilēje gerovē. Kodēl taip?... — paklausē ji lyg manęs, lyg pati savęs.

Paskum, liudnom-gailiom akelēm žvilgterējusi į tolę, prieš save, padējo savo galvelę ant mano peties. Prisiglaudē. Nutilo.

Niekados man nebuvo taip gera, niekados aš taip nejaučiau, jog ji man su siela, su visakuo atsidavusi. Jaučiau, jog ji mane myli tolygiai ir galētų paskui eiti, sekti, nors kraštan pasaulio.

Spaudžiau-glaudžiau ją prie savęs, kaipo kokią neišpasakytą brangenybę ir galvojau, šnabždējau patylomis:

— Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amžinai! Tokia puiki, tokia skaisti. Nejaugi ateis laikas, kad ji visados galēs taip buti prie manęs? Galēs mane myluoti-skabinti be galo, be krašto?!

Ir į pasaulį tų šviesių svajonių-lukēsių spraudēsi-veržēsi, yt šešēlis apsiniaukusią naktį, mintis.

— Visaip da gali buti. Gali buti ji ne tavo, o kito.

Tečiaus greitai ta abejonē pranykdavo, lac dumblan ant dugno nugrimzdavo. Ir lengviau man darēsi. Ne ilgai trukus visai užmiršdavau.

— Olesi, — pasigirdo jos balselis, yt tolimas aidas. Aidas garso kokio, negirdžiamo niekad. — Tu nebijok, kad mano tēvai dabar ant tavęs pyksta. Nieko. Aš, nors ir prieš jų norą, bet už tavęs ištekēsiu. Jie kiek papyks-pasidraskys ir atsileis. Suminkštēs širdis. Tas mano diedutis-virējas koks jau buvo kietaširdis, deltog paskum atsileido. Ir kraitį, penkius šimtus rublių, atidavē. Nors ne greitai, už keliolikos metų. Jiedu da greičiau, pamatysi, atsileis. Netoks gi jau mano tēvelis. Jis pirmas dovanos. Motina gal da kiek pasiturēs. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir žemēs pusvalakį gausiva. Pamylēs jie mudu, kaip tikrus vaikus, nebematys net tavo kupros, nieko... Bet palaukiva, gal da jiedu ir taip atsileis, geruoju sutiks mane tau atiduoti? Kaip manai?

— Abejoju, — atsakiau aš.

— Ko tenai abejoti. Taip visados esti. Nepykti gi žmogui visą savo amžį.

— Gek mat. Bet...

— Bet?

— Bet gali prisieiti labai ilgai laukti.

— O kas?...

— Man sunku vienam gyventi. Vienas, vienas ir vienas!

— Tiesa, — atsiduso. — Vienas ir vienas...

— Aš laukiu, sesele, kad greičiau, kad greičiau, o laikas bēga, bēga kaip upelyj vanduo. Norēčiau tave visados jau čia matyti. Norēčiau tavo gamintą-virtą valgyti tavo siutą dēvēti...

Kažin kodēl rodēsi man, kad aš turiu savo delne mažą paukštytę. Ji sēdi, regis, ramiai, o širdelē deltog tinksi-tinksi. Iškēsk tik delną, ji purpt ir nuskris.

— Ger mudviem ir taip negerai? — klausia ji paslaptingai, švelniai. — Manai kad paskum bus geriau? Žinoma, bus gerai, bet jau ne taip, kaip dabar. Kada mes jokių rupesnių-vargų nepažįstava; tarytum jų ir nebuta. Taip kurkas geriau. Tada jau aš busiu motere, arba boba, tu vyras, arba diedas. Bobutē ir diedulis! Va! kaip negražu, — pasipurtē lyg nuo šalto vandens. — Ger blogai, kad aš esu jaunytēlē mergelytē, o tu bernužēlis, jaunikaitis? Kokie tie žmonēs nesuprantnųs; ypač kad veda taip anksti. Pats jaunumas žydi o jie sau galą daro. Keista... Juk galima ir taip draugauties ir mylēties.

Pritruko šnekos. Tylom sēdējova. Ji glostē man galvą, kedeno plaukus. Aš gaudžiau jos pirštus. Bet taip vis išpalengvo neskubiai.

Kambaryje, kaip visados, buvo tamsu.

Pelēs cypē palovyj. Pasuoliais bēginējo. Drąsu joms buvo, katē nesergējo.

Tiktai girdžiu, sučežējo staigu kas. Pelēs, tarytum paberti žirniai, subēgo iš visų kertelių palovin. Prigudo tenai.

Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nakties akįs, juodavo. Nemirkčiojo, lyg matē ką.

Už valandēlēs vēl sučežējo. Bet jau arčiau, prie mano kambario durų. Pirma neaišku buvo, kokioje vietoj. Matyties, kad kitame kambaryje slapstēsi kas-nors.

Vargonininkų butai esti, paprastai, tik iš dviejų kambarių. Pirmame, tuojau iš priemenēs, stovi, žiemą, krikšto skobnelis; jan užeina žmonēs tai apšilti, tai atsigerti, tai su kokiuo-nors reikalēliu prie „pono vargamistros”; tas kambarys esti, kaip kiekviena sodietiška grinčia. Kitas truputį geriau išduoda. Pabaltintas šiek tiek, su grindimis, nuo dantų sopējimo. Jame stovi senas, išklebetuotas fortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas išgverusių kēdžių ir medinē lova, su braškančiomis-traškančiomis lentomis. Keletas prakiurusių paveikslų kari. Kampe trikojis skobnelis. Ant jo nuo baudžiavos laikų surudiję gaidos... Pas mane, žinoma, viskas ne taip buvo. Nesulyginant geriau. Ir grindįs buvo geros, ir sienos lygios-baltos, ir skobnelis nešlubuojąs ir gaidos naujintelēs. Ištaisiau atvažiavęs.

Taigi klausovos, ausis suglaudę. Ji taip-pat užgirdo. Tik nieko man nesako.

Sugriebiau degtukus kešenēje ir čirkšterējau umai.

Gi pamatēva bestovinčią tarpdurēje mergiotę! Ji nusigando ir, kaip viesulą, išmušē pro duris. Nei pažinti nebuvo galima.

— Gal tai Julytē mane atasekē?— nusiminē Kazē. — Bus dabar man pirtis! Sugavo jau!

— Man rodosi, kad ne ji. Čia didesnē, tokia druta. Taip kas, — raminau ją.

— Visviena, blogai. Gal da mudviejų šneką girdējo. Paleis, išplepēs... Jau ir taip apkalbinēja.

— Nejaugi?! — pašokau nuo kedēs.— Aš maniau, kad da niekas nieko nežino kad da tylu apie mus. Tēvai gek tavo, kad ir nekenčia manęs, negali šmeižti?

— Ne jie, bet žmonēs.

— Iš kur gi žmonēs žino?

— Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, užu mylios suuodžia. Jei ko netenka, tai savo dešimteriopai prideda. Ar nežinojai?

— Nesitikējau.

— Tai įsitikinsi. Matyt da žmonių nepažįsti, negyvenai tarp jųjų. Pagyvensi, pasakysi...

— Bet tai greičiausiai bus mano tarnaitē, — švysterējo man galvon mintis. Nuo širdies lyg kas nusmuko. Visgi geriau ji, negu kas kitas. — Ji sugrįžo iš sodžiaus ir inējo, mudviem nepatrikus. Na paskum, žinoma, jai buvo indomu išgirsti, ką šnekavos. Antgalo parupo ir pažiurēti.

— Tai prisakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji miestelyje, sodžiuje nepradētų plepēti, savo draugēms-davatkoms pasakoti, — nerimastavo Kazē.

— Gerai. Aš inprašysiu. Nepanašu, regis, kad ji imtų savo poną šmeižti, visaip apkalbinēti.

— Kažin, ar ji tokia. Davatkos neperlauši. O jos visos, kaip lazda brauktos, lygios. Kiekviena vien tam ir sutverta.

— Ji, tarytum, kitokia...—susimąsčiau.

— Duok, Dieve.

— Da nieko blogo nepadarē.

— Bet da kažin ar ji? Gal taip kokia? — vēl pradējo abejoti Kazē.

— Ji tai ji, — tvirtinau aš, pats gerai savo tvirtinimu netikēdamas.

— Aš taip buvau išsigandusi, kad širdis da ir dabar šokinēja, — ēmē kiek liuosiau ji apsakinēti. — Maniau, kad kudriai, ar kas. Toks vēlus laikas. Ką gi, galējo ineiti. Gal da durįs nebuvo uždarytos.

— Tur-but, — pritariau.

— Ir tu, matyt, nemenkai išsigandai. Aš jaučiau, kaip krupterējai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai žmonēs da blogiau neimtų šnekēti. Nors nēra ko labai bijoti, vienok nemalonu, kaip šunįs loja. Šuniui tai nors duonos pluta gali gerklę užimti, o žmogui nieku — jis los ir gana.

— Geriau deltog butų greičiau vestuves padarius; ir žmonēs neturētų ko loti, ir tavo tēveliai nesierzintų, viskas aprimtų, — prašnekau lyg į ją, lyg į save, lyg į tolį, ir bijodamas ko. Taip tyliai, nedrąsiai, tarytum privengdamas užkliudyti ką.

— Žinoma, — sutiko ji da tyliau. Galvelę nuo peties atkēlē ir atsitraukē.

Neilgai laukusi ir išējo. Palydējau ją pakluoniais. Nešnekējova nieko. Tik „sudieu” sakydama paklausē, linksmai taip:

— Kažin kas mane namie laukia?...

XX.

Sugrįžęs radau tarnaitę jau parējusią. Rengēsi gulti ir poterius šnabždējo. Į mane nei nežiurējo, rodēsi. Bet vos nusigrįšiu, girdžiu, šypsosi. Atsigrįšiu, vēl nieko: šnabžda-poteriauja.

— Tai josios buta, — pagalvojęs nusprendžiau. — Aiškiai matyti.

— Ko tu juokiesi? — paklausiau.

— Kad baisiai mane juokas ima.

— Iš ko?

— Taip sau. Iš vieno daikto.

— Iš kokio gi?

— Sužiurēsi, kokio.

— Tai pasakyk, — spyriau.

— Kad nežinau... Tamsta užpyksi.

— Kam aš galiu pykti. Sakyk.

— Bijau.

— Keista tu mergiotė. Aš pyksiu, kad tu juokiesi, kur tai matyta! Kas gi tave prajuokino?

— Kad, kad nežinau?...

— Greičiau! — pradējau širsti.

— Tamsta jau pyksti!

— Sakyk, tai nepyksiu.

— Mat... mat... Šiandien Krioklys grįžo gerokai inkaušęs. Pasilakęs... ējo daržais. Rioglino. Ir pataikē Rapeikos duobēn, iš kur rudenį molis buvo imta. Duobē gili, vandens pilna. Atodrēkis, mat, dabar. Išsimaudē gerai. Ištraukē visą šlapią, vos su kvapu. Ir visakas, — pabaigē, bet vēl nusišypsojo, į mane žvilgterējusi.

— Ir aš tą patį girdējau. Tai buvo vakar, o ne šiandien. Sugavau melagę! Sakyk tiesą.

— Aš tiesą ir sakau, tik buvau maniusi, kad da Tamsta neesi girdējęs.

— Tu man dantų neužkabinēk! Tu iš kito ko juokiesi?

— Ne, Tamsta, iš to. Juk tat begalo juokinga. ējo, ējo ir indribo... — vēl nusišypsojo.

— Eik sau! — supykau.

— Kad Tamsta taip nori, tai pasakysiu ir kitą juoką.

— Na, na! — paraginau.

— Bet kad dēlto... — vēl susilaikē.

— Kas čia tau!

— Sakysiu, jau sakysiu. Bet Tamsta tikrai nepyksi?

— Ne.

— Pareinu aš, žiuriu, grinčioj tamsu, durįs ataviros. Ineinu vidun, šnabžda kas, kušta. Ir vienas balsas ir kitas. Apie portepijoną. Manau vagis, norį išnešt jį. Nusigandau. Užsiēmusi kvapą priējau arčiau. Klausau, klausau. Pažinau ant galo. Paskum da arčiau pasistengiau prieiti. Nemažai užgirdau, — nusikvatojo.

— A, kad tu suruktum! — sušukau.— Bet tu, girdi, nebuk tokia kvailē, nepasakok niekam, — ēmiau prašyti. — Nei vienu žodeliu neprasitark. Aš tau ir algos pridēsiu ir taip šiuo-tuo.

— Kiek gi pridētumei?

— Pusrublį, rublį į mēnesį, kiek tik nori, visviena. Tiktai, susimildama, nepasakok-neplepēk.

— Gerai. Niekam, nič niekam nesakysiu. Nei nešnapštersiu... Nors manęs jau klausinēja draugēs, bet aš tylēsiu.

— Ir ji tau šiuo-tuo atlygins... Buk tokia gera.

— Tylēsiu, tylēsiu, buk Tamsta ramus. Juk aš ne šmeižikē kokia.

— Tai ir puiku.

— Nejaugi ji Tamstą myli? — staigiu nusistebējimu ji manęs paklausē.—Jai tiek daug jaunikių buvo iš visų kraštų, kad nei surokuoti-suskaityti negali. Budavo važiuoja ir važiuoja. Tik šiemet kažin kas nesimato. Tēvai da vis pirma neleido, sakē jauna esanti, suspēs. Piršēsi jai ir Tamstos pirmtakunas... Ji ne vienam galvą užusukē. Oho, tai mergiotē, retai pajieškoti. Gudri, kaip voveraitē ir apsukri, lyg skregždē... Bet Tamsta neatstatysi manęs, jeigu ją vesi? — susirupinusi užbaigē klausimu.

Tylējau.

Mano širdyj virte-virē. Galvoje tarytum kas suktinį šoko. Užē visais balsais.

XXI.

— Na, bet žiurēk jau skrynioje dyka. Girnos vēl sausos dunda, — nutraukē Kuprelis.

— Aha! — pašokau, lyg iš miegų.

Strimakuliom nusileidau apačion. Bet maišas da vos pusiaupilnis buvo. Užnešęs viršun, skubiai užpyliau.

— Dabar jau paskutinį kartą perleisiva. Bus tuojau galas. Greitai sumalēva, ištikrųjų. Aš ir nesitikējau, kad šiandien bus toks geras vējalis. Mat, kaip puikiai mala, net klausyti miela-malonu. Kaip tos girnos zimbia, kaip ratai linksmai teleskuoja! Kad kasdieną butų taip!

— Kada gi man Tamsta užbaigsi? — klausiu nuliudęs, kad jau malti pabaigta.

— Pasilik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turēsiva laiko daugiau, mažai reikēs daboti.

— Gerai, — sakau, — pasiliksiu. Tik Tamsta pasiskubink pabaigti. Ligi vakaro gali neapsakyti.

— Nieko, apsakysiu. Aš tau noriu visa-ką, iš-pat padugnių atiduoti. Kitaip negaliu. Jeigu ką pradējau, tai noriu, kad butų širdingai atlikta. Sutrumpinimų nekenčiu.

— Tu gi kada-nors mano gyvenimą aprašysi. Parodysi, kaip aš gyvenau, savo kuprų prislēgtas... — nutylo ir sukando lupas. Paskum vēl. — Aprašyčiau aš pats, bet nedrįstu. Sarmatijuos kišti žmonēms į akis savo gyvenimą. Jiems reikia, kad butų labai baisu, biauru, šlykštu, arba neišpasakytai gražu. Reikia, vadinas, arba išbaisinti, arba išgražinti, kitaip nieko nesupras ir nenorēs suprasti. Aš taip nemokēsiu. O tu, kaip nori, gali padaryti. Tau vargo didelio nebus... Gerai? Atliksi mano prašymą?

— Ge-erai-i, — pratęsiau, lyg da galvodamas, ką jam į tai atsakyti. Paskum net nustebau, kad jau mano pasakyta gerai.

— Nenoriu, mat, ir aš eiti iš šito pasaulio, nepalikęs jame savo pēdsakų. Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minētų, su manimi džiaugtųsi ir liudētų... Taip, taip, mano broleli. Be galo baisu iš pasaulio išnykti, nič-nieko jame nepalikus! Ničnieko nepadarius!

— Žinoma, žinoma... — lac iš po žemių atsiliepiau.

— Žmogus vien tam ir sutvertas, — tęsia jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs,— kad po neilgo savo amžiaus, po trumpos laimēs ir virtinēs vargų, palikti savo atmintį, pasistatyti sau kokiuo-nors budu paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, kaip tiktai savo vaikus. Bet ir tai paminklas! — geriausias gal iš visų. Kiti gi palieka savo darbus, savo veikalus... Ir aš paliksiu savo darbus, — pradējo kitu balsu. — Ketinu, kaip žinai, mašiną padaryti melnyčios sukimui, da „kai-ką”, ir galvoju, nors ant senatvēs, kada lietuviai geriau susipras, prasiblaivys, laikraštį leisti. Jo turinys, arba programa, bus šitoks: Visų-pirmiausiai, pirmoje vietoje, gamtos tobulybēs, kurių visai mažai tēra; netobulybēs ir kova su jomis. Paskum išradimai ir jų pritaikinimas gyvenimam Antgalo filosofija, literatura, kritika, ekonomika ir tt. ir tt... Tik kas blogiausia, kad niekaip negaliu jam vardo surasti. Galvoju ir taip ir taip: tai tas negeras-negražus, tai tas jau išnaudotas. Kelinti jau metai. Nors tu gyvas žemēn lįsk! Visi geriausieji vardai jau išrankioti. Tiek mat, jau laikraščių Lietuvoj priviso.

— Tai aš Tamstai padēsiu. Gal man pasiseks, — siulau jam.

— Koksai tai gali buti tēvas, kad savo vaikui vardo nesuras! — atsispyrē Kuprelis. — Jau aš pats jam vardą duosiu, tik galēsiu tave kumu pavadnti. O gal tu busi redaktoriumi, aš leidēju? Ką, fertig?

Ką aš jam galiu atsakyti? Aš dabar beveik kad jo nepažįstu. Nejaugi jam visa tat rupi, nors toli jis nuo to ir gyvena?...

— Lietuviai, taip sakant, da ir neturi gero laikraščio, — šneka jis savo. — Ot tiktai yra vienas-kitas akims apvelti. Kiti ir tam neverti. Tiesiog kaleideskopai menkniekių-šiukšlių kokių. Tiesą sakau. Mudu, kad Dievas padēs, įsteigsiva tokį, kuris visiems tiems kelią užkirs ir nuvarys pas senelį Abrahomą „ant amžino adpačinko”. Lietuvai reikia tokio, pajiegų kupino, kurs visus tēvynēs vaikus vienu ypu arklan inkinkytų ir lieptų jį, neatsigręžiant, tęsti įžēlusiu-inaugusiu dirvonu. Reikia galiuno laikraščio!... Dabar kiti tik dergia tą dirvoną. Ir piktažolēs da labiau želia. Greitai jos visai mus užsmaugs. Rimtai da tvertis to darbo, rimtai užsimanyti nuvalymu tų piktžolių, pas mus niekas ir neužsimanē ligšiolei. Yra, tiesa, mēginimai vieno-kito žmogaus, bet visuomenēs darbo, „inteligentijos” musų, visai nieko.

Gek prisipažinus ištiesų, tai mes inteligentijos ir neturime. Turime keletą inteligentų, bet inteligentijos nēra. Jie nesudaro josios. Nēra da pas mus idējos, kuri tą šviesuomenę visai tautai sutvertų. Esama mažučių idējēlių, vienok ir jos ne tautiškos, o tiktai atskirų žmonių sutvertos. Todēl ir nesiseka joms ir skursta jos.

Mums tautine adēja, į kurią mes visi sektume, turi buti socializmas.?! Ir butinais tautinis. Ne toks, kaip anais judējimo metais, kuriais lietuviai nei kiek ne daugiau pagarsējo, kaip samojiedai ir Kamčatkos gyventojai. Todēl gal visa Lietuva ir nesujudo tada. Ir gerai, kad kulturinēs Europos internacionalizmas nerado mumyse atbalsio.

Šnekējovos taip, kolei musų nepabaigēva malti. Susēmēva, maišuosna supylova. Šnekoje aš jam nieku nesipriešinau, tik atidžiai sekiau kiekvieną mintį, kiekviena sumanymą, kad pasaulį pataisius. Ne tas šiandien Kuprelis. Tarytum jis visą savo gyvenimą pasislēpęs ir dabar štai aikštēn išējęs.

Galų gale visus svarbius darbus atlikova, ir jis rugius užpylē.

Atsikvēpē Kuprelis. Priējęs į langą pasistiebē, pažiurējo pro jį ir paklausē manęs, kuri valanda.

— Jau po penktai, — atsakiau.

— Tai lig saulēleidžio laiko turiva gana. Paskum da kolei sutems, tai kažin kiek galiva prisišnekēti... Bet aš matau, jog tu valgyti nori? — juokias jisai.

— Kas sakē?

— Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atējai prieš vienuoliktą, o dabar jau po penktai. Einava mano kambarēlin, tenai ir papietuosiva. Kuo turēsiu, tuo ir pavaišinsiu. Juk tu pas mane geras svečias. Lauktas — nesulauktas.

Tikrai norējau valgyti. Nuo pakvietimo nei nepamaniau atsisakyti. Motina, tiesa, buvo šio-to indavusi, bet aš neēmiau: „Kur tenai, sakau, eisiu malunan su tokiuo ryšuliu. Gal namon paleis”. Apsirikau.

Kuprelio kambarēlis, atidalintas dviem sienelēm nuo viso maluno, išduoda labai puikiai. Nei trikampē išvaizda nieko negadina. Sienos abēcēmis išklijuotos. Paveikslais-paveikslēliais nukabinētos. Daugiausia vis jo paties darbo. Reginiai, portretai visokie. Puikus skobnelis, šale toki-pat dvi kedi. Lova, gražiai apdengta. Visur švaru, malonu, niekur jokios dulkelēs. Bet gražiausias papuošalas tai buvo spinta, pilna kningų. Matēsi ten Kantas, Leibnicas, Fejerbachas vokiškoje kalboje; Flamarijonas, Mejeris, rusiškai; net Žiul-Vernas su Uēlsu ir Konan-Doiliu. Ir taip daugybē visokių.

— Vis tai mano perskaityta, — pasergsti jis man.

— Iš kur jų Tamsta tiek ir ēmei?

— Gi prisipirkau. Nemažai gavau nuo dvaro ponaičių, paties pono. Aš kningoms pinigų negailiu.

Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne tai paukštis, ne tai kas. Dasiprotējau, kad tai modelis kokiam nors monoplanui.

— Ko tu taip žiuri į jį, akis ištrēškęs? — klausia jis pasididžiuodamas.

— Matau, jog čia Tamstos išradimas.

— O kaip-gi. Matysi, kad aš skraidžiosiu, tai nei vanagas nepagaus. Mano bus geresnis užu visus, ligšiolei išgalvotus. Jis bus begalo lengvas ir valdysis ne kokiais ten prietaisais, bet paties žmogaus judējimu. Reikēs tiktai truputį pasilenkti ir jau žemyn skrisi, atsiloši — augštyn kelsies, pasikreipsi — šonan važiuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebētina, kaip tai žmonēs ligšiolei negalējo da sau oro pavergti. Juk tai lengviausias ir maloniausias kelias. O-o! kad skraidysiu, — trepterėjo Kuprelis koja.

Seniau, da prieš keletą metų, nieko aš nežinojau apie jo išgalvojimus. Nesigirdavo jis. Tiktai šiandien viskas pasirodė. Nebuvau taip-pat niekados nei šitam jo kambarėlyje. Jis nieko jan neįsileidžia. Pats-vienas teineina.

Tuojau išēmē iš mažutēs spintelēs sviesto bliudelį, didelį, kaip kelmą, surį, dešrą ir duonos pusbakanēlį. Iš mažo krepšiuko išdējo du peiliu ir dvejas šakutes.

— Buk toksai geras, ragauk mano valgymēlių, — maloniai kviečia rodydamas į skobnelį.

— Ačiu, ragausiu, — atsakiau artindamasi.

— Tai gerai. Kuo turiu, tuo ir vaišinu. Gal Dievas duos kada geriau pavaišinsiu. Jei tiktai norēsi užsukti į Kuprelį.

— Kodel-gi ne?

— Mat esi mokytas, o aš kas?

— Niekus Tamsta šneki!

— Na, nieko. Ir aš kada-nors pasikelsiu augščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Niekur dykai neišleidžiu. Jeigu kninga tik pavilioja kokia...

— Gardžios Tamstos dešros, — pagyriau, norēdamas jį nukreipti kiton pusēn, kad greičiau priējus prie pertraukto apsakymēlio.

— Nieko sau, gardžios, — atkando, pažiurējo ir padējęs sako: — Mat kaip pasaulis surēdytas, kad vienas gyvis kitą ēda. Tuomi vien ir gyvena... Uhu... Štai kiaulē bēginējo, kriukē, ēdē žolę, javus, o dabai mudu ją ēdava. Jeigu visa gamta nesipjautų pati tarp savęs keletą dienų, tai numirtų, tuojau viskam galas butų. Kad ir žmogus—valgo visokių gyvulių-gyvulēlių mēsą, visokius augalus, vaisius; jį gi iš savo pusēs kamuoja vargai, priespaudos, po myriui kirmēlēs užbaigia; be to ir kita kitą, pristigę maisto, suēda-surija. Net baisu pagalvoti; žmogų šiurpuliai sukrato!... Ir visa tat nelengvai kiekvienam duodasi, per kovą, per kraują, per prakaitą. Kas mielą valandą reikia sau gyvenimą pirkti. O kokia brangi kaina! Visa juk žmonija, nuo-pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo, stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką-gi matome: vieniems gyvenimas paliko visai pigus, beveik dovanai, kitiems begalo brangus, kad nei įsipirkti negalima. Ir vēlgi kadaikščiau jau kas, kaip stengiamasi tą nelygybę prašalinti! Ir prašalinta taip mažai, kad net išduoda, jog pabranginta. Rodosi jokių pajēgų nēra visa tai sulyginti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tosios pajēgos yra, yra, tiktai paslēptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas, ir raktas niekam nežinomas. Daugelis jas mato vien pro rakto skylutę. Kas neturi akių gerų, neintēmija. Tasai ir tų pačių vartų nemato... Bet ateis genijus ir ras tą raktą ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos viesula pajēgos negirdētos ir nugriaus-nuvers-suardys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonēs patįs sau per tukstančių-tukstančius metų lipdē-krovē ir dabar da tebelipdo. Nuplaus-nuneš jų griuvēsius į giliausias marias, kur juos banguodamos vilnįs sudaužys-pavers į smulkiausį smēlį. Ir nušvis gyvenimas kitoks... Jau yra apaštalų to genijaus, yra pasiuntinių, kurie skubiai skina-ruošia jam taką. Neužilgo ateis....

Nutilo Kuprelis. Rankomis užsidengē akis. Giliai susimąstē. Paskum atkēlē galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai, kaip vandens lašai, kristų juodon bedugnēn:

— Ar lauki tu genijaus to?

— Laukiu... laukiu... — iš gelmių sielos jam atsiliepiau.

— Ir tikējimas tada bus kitoks, ir žmonēs Dievą supras ir mylēs jį ne taip... Ir žmonēs kam gyvena žinos ir savo sielą matys ir į kitą pasaulį aukso kopēčioms lips... Ir meilē nevylinga bus, vien skaisčiai širdį prie širdies riš ir vaisius saulēs atakaitoje augins....

Vēl nutilo. Vēl paskendo savo mintyse.

Mane lyg šaltis suspaudē ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nematyti nieko...

Ir štai, rodos, keliuos, keliuos.. Keliuos į bekraščius, išmirusius plotus.. Visur lygu, tuščia, dyka, tamsu, šalta. Bet gera, gera... Nematau, nei žinau, kas ten apačioje yra, kaip ten grumias, kraujuos plauko, putoja, verda... Gera, gera...

Bet štai balta juosta švysterējo. Ji tęsias, auga, plečias. Viską uždengē. Viskas jau balta. Balti, platųs tyrynai. Staigu daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgējo. Kitas į kitą artinas, lekia-lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susitvērē. Užmarguliavo. Raudonos dēmēs paplito. Vien jau raudona-raudona...

Užsisukę galvoje.

Nusigandęs pravēriau akis.

Kuprelio jau nēra. Išējo kur.

Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galima.

Žiuriu pro jį.

Dangus iš visų pusių niaukiasi. Juodi debesēliai kįla, voliojasi augštyn. Vējas didinas ir didinas. Smarkiai svyra linguoja Juodalksnyno viršunēs. Rugių laukai, lyg marios siubuoja.

Ir linksma, malonu man, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Taip, regis, jie brangųs, taip brangųs.

Da linksmiau pasidaro, kaip pamatau keliu važiuojantį žmogų, dvi kažin kur einanti moteriški...

Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmējęs truputį.

— Visur apžiurējau. Klausyk dabar, pasakosiu...

XXII.

Praējo mēnuo, du, bet šnekos apie mudu nepakilo augščiau. Šmeižē po truputį, senoviškai. Manēva, jog taip viskas ir nueis-sudils, tarnaitē neišduos. Džiaugēvos, kaip ir pirmai. Matydavos bažnyčioje ir pas mane.

Tēvai ją, tiesa, nesiliovē barę, bet barē taip sau, neperpiktai, tikēdamiesi, kad jųjų dukrytē susipras, mes mane mylējusi. Ji gi galvojo, kad jiem atgris taip nuolatos barti, nusiramins išpalengvo, nutils ir leis ją tēviškai palaiminę, už manęs.

Bet per pačias Velykas, nei iš šen, nei iš ten, paplito po visą miestelį ir sodžių, kaip kokie pilki rukai, bjauriausios šnekos. Šnekējo, buk tai mudu tarnaitē vieną naktį radusi lovoje gulinčiu, buk jau Kazē neužilgo pagimdysianti vaiką, buk mudu kiekvieną vakarą vienas pas kitą pro langus landova ir taip be galo, be krašto.

Kada aš apie tat užgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu apipylē, tarytum krutinę replēms suspaudē. Niekados nesitikējau, kad žmonēs gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip begēdiškai vardą dergti, visų akyse niekinti. Įsitikinau tada, kad žmonēs, tai visviena, kaip šunįs, kurie jeigu mato kieno laimę, tai stengiasi ją išplēšti, pikčiausiu budu išvogti, lyg Rudis nuo Margio išmestą kaulą.

Sugedo man visų Velykų šventē. Vieton džiaugties, sunkiausias akmuo prislēgē... Ir kažin kodēl, kaip tiktai Velykos, tai su manimi kokia nors nelaimē, koks nors priepuolis, kad ir menkas. Ir ligšiolei taip. Gal aš užsihypnotizavau save, ar ką. Kolei buvau jaunesnis, nepasitaikydavo taip, tiktai nuo Velykų pas aną senį kunigą ir paskum Skruzdynuose. Matyti jog įsikalbējau.

Tuojau pradējau kaltininko j ieškoti. Prispyriau tarnaitę. Ji gynēsi, kryžiavojosi, jog nič-niekam nepasakiusi, nei vienu žodeliu neprasitarusi. Prigrąsiau nuo tarnystēs pavaryti, ir tai neprisipažino. Man da labiau pagrąsius pasisakē galų-gale.

Mat ji neiškentē jusi ir pasigyrusi savo geriausiai draugei, Rožei. Gavo nuo jos žodį, kad ji toliau nepaleisianti. Bet ir Rožē nebuvo tokia kieta, ištruko ir iš jos.

Kaip neverkē, kaip neraudojo mano tarnaitē, atstačiau ją ir gana. Sugrįžo, žiuriu, ant rytojaus. Ēmē vēl ašaroti, kojosna pulti, maldauti visai. Priēmiau atgalion. Neišturējo mano širdis.

Pravaduose Kazytē nebeatējo ant visky. Nebegiedojo, kaip lakštingalē, šale manęs, nebedžiugino savo žydriomis akelēmis.

Laukiau bažnyčion ateinant.

— Gal nors tarp žmonių pamatysiu, — sakiau.

Neatējo. Nepamačiau.

Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir su ja atsitiko. Kad ir ją kas kankina-vargina.

— Tēvai užpykę galējo primušti, pridaužyti.

— Ją primušti, ją pridaužyti!? Dieve, Dievulēli mano!

Gal jie išvežē ją kur-nors į gimines, pažįstamus, kad ir nematytų manęs? Gal laiko uždarę-užrakinę?...

Kiek jai reikēs be jokios, menkiausios kaltēs iškentēti! Kiek paniekinimų, piktažodžiavimų nuo tēvų išgirsti! Nabagēlē ji, nabagēlē!...

Kad įmanęs, rodosi, bučiau, tai kažin-ką su tais žmonēmis padaręs, uždegęs juos su miesteliu, su sodžiumi ir su visakuo. Tegul iškeptų ugnyje jų liežuviai, tegul jie patįs dumais nueitų!...

— Bet ne čia vien šneka, o tur-but ir visoj jau parapijoj, — maniau sau.

Ištisą savaitę bijojau iš namų nosies iškišti. Bažnyčion ējau slaptydamasi. Nemalonu buvo net kokį žmogų sutikti.

Bet paskum pradējau galvoti:

— Kas man, esu nekaltas! Ką man tie nenaudēliai gali pikto padaryti? Kam aš turiu jų bijoti, jų lenkties? Tai tiktai blogiau.

Vienok pamatęs ištolo kokį miestelēną ar miestelēnę, tuojau suku šonan.

— Da pažiurēs kaip, ar pasakys ką.

Nebeatējo Kazytē bažnyčion nei kitą šventadienį.

Visai nupuoliau. Da baisesnis nerimas pradējo imti.

— Kas bus, kas nebus, eisiu jos pažiurēti! Apginsiu ją! — nusprendžiau.

Neišdrįsau tečiau.

Tiktai naktį nuējau nors palangēn paklausyti.

Apējau iš kitos pusēs, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau prie grinčios. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Užēmiau kvapą. Klausau... Staigu Margis iš kažin kur sulojo. Puolē ant manęs, bet pažinęs liovēsi ir ēmē jau linksmai urgzti, ant krutinēs šokinēti. Vos atsikračiau nuo jo. Užpykęs paliko ir nuējo sau.

Klausiau arti valandos.

— Gal užgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos, ar sudejuos?

Neišgirdau nieko.

Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Galop kumsčia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai-nekantriai.

Girdžiu sučežējo kas lovoje. Persivertē, atsikēlē.

— Kas čia? — klausia plonas Julytēs balselis.

Persigandau. Nuo lango, kaip kulka, atšokau. Pervirtęs per tvorą, kiek tik siekt, drožiau namon. Atsigrįždavau kartkartēmis:

— Gal vejasi senis?!

Namie atsiduriau visas šlapias, kaip linų marka.

Vos trečią šventadienį pamačiau ją. Klupējo prie pilioriaus, kaip ir kadai. Niekur nesidairē, į nieką nežiurējo. Vienok jos stovyla tarytum sakyte-sakē.

— Aš jusų nepaisēju. Lokit nors plyškit. Nieko negausit.

Kunigas išējo mišių laikyti. Užgiedojo „Padnimy na twarz.” Aš užgrojau, smarkiai paleidęs vargonus. Net užē bažnyčia. Žmonēs taip-pat tarē vargonams, kiek kas išgalēdamas. Ji atsigrįžo, žvilgterējo į mane, nusišypsojo meiliai ir užgiedojo, jau į altorių nusikreipusi. Jos skambus, švelnus balselis išsiskyrē iš visų, pakilo augščiau ir tarytum bangavo-siautē ant jų.

Man iškarto akyse prasiblaivo ir širdyje pasidarē lengva-malonu, lyg iš tenai kas urkštus, žiaurus paliko išvytas-išgintas.

— Mano tvirtovēs sienos da nesuardytos. Visa audra atgalion parslugo, — džiaugiaus.

Ji retai atsigrįždavo į mane. Retai sumegzdavo su manimi savo žvilgsnį. Bet man ir to užtekdavo, ir tuomi aš buvau linksmas. Žmonēs iš vieno ją bažnyčioje sekē. Beveik visos moterįs turējo į ją akis indelbusios. Ir visų jų veidai reiškē aštrią panieką.

XXIII.

Šnekos apie mudu kilo vis augščiau. Ir vis tamsesniais dažais. Vis juodesnēs, piktesnēs darēsi. Pagaliaus net klebono ausių pasiekē.

Pašaukē jis mane į save. Ēmē barti, pamokslą sakyti:

— Ar girdējai, ką apie tave žmonēs šneka?! Ar žinai, ką tu esi geresnio padaręs?! Ar tat pritinka bažnyčios tarnui?! Sakyk, ar pritinka?! — prišoko į mane su iškēstomis rankomis.

Aš tarytum žadą užkandau. Nei žodžio negaliu ištarti.

— Kaip tu man drįsti dabar mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lupomis garbinti?! — treptelējo koja. — Tokie palaidunai negali buti vargonininkais, negali nei vieno žingsnio į vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, tiktai už žydo skobnio, smuklēje... Aš tave skaičiau da žmogumi, maniau, esi ko vertas; bet kaip pasirodei, tai pagalam matau, jog pirmas šelmis... Atmink, kad tu sugadinai, sugriovei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri, kaip krikštalas, buvo tyra, nesutepta; mergaitei tokių tēvų! Taip vien gali pasielgti paskutinis ištvirkēlis. Kaip tave šventa žemē nešioja!... Ir kaip ji galējo tokiam raguočiui pasiduoti! Jau gal jai protas susisukę...

Stovējau užstingęs ir laukiau, rodosi, kad tiktai žemē greičiau prasiskirtų, kad greičiau mane paslēptų. Ausis ugnimi degē. Krutinę peiliais raižē. Galvoje lac šimtas kulių kalē.

Jam sustojus rēkti, trepsēti, rankomis maskatuoti, aš atsigaivelējau kiek. Pamatęs kad prakaitą nuo kaktos braukia ir da galvoja daugiau ko pasakyti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu, ēmiau teisinties:

— Dvasiškasai Tēve, leisk man žodį pasiteisinti!... Aš Dvasiškasai Tēve, visai esu nekaltas, mane vien pikti žmonių liežuviai apšmeižē, mano vardą suteršē... Labai gerai suprantu, jog tat, kame mane intariama, butų man didžiausē nuodēmē ir apie tokius dalykus aš dagi pagalvoti nedrįstu... Aš, tiesa, ją myliu, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, atidavė savo širdį, bet tarp mudviejų neatsitiko nič-nieko blogo...

— Tylēk ir eik iš mano akių! Man tokių nereikia. Budamas kaltas da teisinties pradēsi. Aišku, koksai esi!... Laukan! — pravērē duris.

Sugniaužęs kepurę, išējau. Tarytum ne jis mane išvarē, bet kažin kokios pajēgos, kurios buvo susirinkę jo kambaryje. Jos mane įsiryžę išstumē. Net atsikvēpiau, kaip pamačiau, kad mano esama jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo ir sustoję, rodos, aplinkui plačiom akim žiurējo į vidų. Šaldē savo žvilgsniais. Niekur jų šonan nekreipē.

Neturējau sau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintįs galvoje sukinējosi. Kaip adatomis, smagenis narstē.

— Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams intikēti? Nejaugi ir jis prisidējo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi laimę išplēšti, meilę sugriauti?!... Juk širdies aš jam negaliu parodyti. Kad galēčiau, tai rodosi išimčiau ir pasakyčiau: „Tie, žiurēk!”

Vakare da nuējau pas jį. Vos įsileido. Bučiuodamas rankas ir verkdamas išpasakojau viską, kas tiktai galējo mane nors šiek-tiek pateisinti; kaip išpažintyje.

Jis klausē piktai, susiraukęs. Tečiau pasergējęs, kad aš nemeluoju, nieko nepridedu, suminkštējo; yt ledas, ineštas šiltan kambarin, atsileido. Pradējo visai jau kitoniškai šnekēti.

— Tiesa, kad žmonēs daug sumeluoja, daug ką nušneka nekaltai ir nevieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį žodį, tai ir laksto su juo, lac su pusle, kolei į didžiausį baraboną neišpučia.. Aš iškarto netikējau tiems plepalams, bet kaip atējo Gervydienē, jos motina, permirkusi visa ašarose, ir kaip pradējo ji tave keikti-raudoti, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedęs, purvuosna sumindęs, aš pamaniau, kad tai gali buti, nes kaip priežodis sako: tylus kampas velnius veisia, taigi ir paketinau tave bematant su šunimis pravaryti... Na vistik ir meilēje reikia buti atsargesniais ir taip toli nenubristi, kaip judu nubridota. Dievas, mat, kartais siunčia žmogui bausmę tuo tikslu, kad jį į gerą kelią sugrąžinti, kad jis neišsuktų toli... Eik sveikas namon, o aš pasistengsiu tikrą tiesą sužinoti, paklausiu jos pačios apie tą dalyką ir pasirupinsiu jos tēvelius suraminti. Seniai perdaug jau išsigando. Gek žinoma savas vaikas; kiekvienas negeidžia, kad su juo kas blogo atsitiktų.

Nežinojau iš džiaugsmo, kaip jam ir atsidēkoti. Rodosi visą vakarą kaip tiktai mokēdamas dēkočiau... Jis visuomet taip. Da kuolabiau užpyksta, tai tuo greičiau atsileidžia. Vienok nebuvau da matęs jo taip supykusio. Nei manyte-nemaniau, kad geruoju pasibaigs. Net pats tarytum kaltu pasijautē.

— Da nesidžiauk taip, gali buti per-anksti. Aš juk da neištyriau visako. Nēr žinios, koks bus galas, — perspējo, maloniai šypsodamasi.

— Jau aišku, jog gerai, — sakiau sau mintyje.

XXIV.

Praējo koks mēnuo. Šnekos žymiai aptilo-nurimo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis nusopsta ir atsibosta. Žmonēs jieško, kad vis naujesnio ko. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedē.

Kazytē bažnyčioje jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįždavo. Deltog ant viškų nelipdavo, matyt tēvų buvo užginta. Pritardavo iš tenai, iš apačios.

Susitikti mudviem vis nebuvo kaip. Negalējau nei aš tenai nueiti, nei ji į mane. Jau nebedrįso pasivogusi atlēkti.

Budavo sutemus nueinu pavaikščioju-pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties jų sodyba ir vēl grįžtu namon.

Vis stengiausi, kad tiktai arčiau buti nuo josios. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad nors vienu žingsniu mudu mažesnis tolumas skirtų...

Einu aš nuo vakarinių, prieš šeštinio šventę, mišparų iš bažnyčios, gi žiuriu ji, po liepomis atsistojusi, laukia manęs. Daugiau aplinkui nieko nesimatē. Jeigu ir buvo ant mišparų kelios davatkos, tai jos bažnyčioje tebetupējo.

Susitiko mane begalo linksmai:

— Na, kaip sveikas, senai matytas? Ar da gyvas tebeesi? Ar neužkrimto tavo išgirtieji Skruzdynų žmonēs?

— Nieko, da strimpiu, — atsakiau, nežinodamas kaip geriau ir atsakyti. — Su tavim gi kaip?

— O-o, su manimi buvo blogai, blogai... labai blogai. Jau tu tiek nekentējai. Aš vos gyva likau. Matai kaip...

— Kaip tai? Kaip tai? — prispyriau klausti.

— Daug pasakoti, maža klausyti... Apsakysiu kitą kartą. Čia gali da kas pasergēti. Vēl butų blogai.

— Kada gi apsakysi? — skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į indubusias akeles. Daug, nabagēlē, pablogo per tą laiką. Nepažinęs gerai, nepažintum iškarto. Lyg po ligai sunkiai. Gražybēs, vienok, savo nei truputēlio nenustojo. Man da labiau patiko. Buvo tokia tęva, lēna, švelnutē. Pajaunējo, tarytum.

— Žinai ką, rytoj? Mano tēvai išvažiuoja į atlaidus Draugeliunuosna. Bus ligi vakaro. O gal da svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pačią dieną. Laiko turēsiva. Tu tuojau po mišparų, po visam kam, ateik paežerių, Raganakrumin. Tenai mudviejų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščioja. Prisišnekēsiva gi prisišnekēsiva.

— Ir aptarsiva kas toliau daryti, — užbaigiau aš.

— Taip, — patvirtino ji, grakščiai galvelę pakreipusi.

Tuo tarpu bažnyčios durįs girgžderējo ir jose pasirodē sendavatkē, keliais rožančiais nešina.

Kazytē vos spējo pasakyti man „su dieu”, greitai, skara apsigaubusi, nubēgo nuo šventoriaus. Namon parējo.

Davatka kaip nežiurējo, ko nedarē, bet, matyti, nepažino, kokia tai buvo. Apižabales, ilgaliežuvē, jau akis turējo. Galējo vien spēlioti.

XXV.

Ant rytojaus tuoj, kaip buvo sušnekēta, visus darbus atlikęs, nukiutinau paskirtojon vieton.

Buvo tai didelis, augštas, tankiais krumais apaugęs, skardis. Tenai augo ir alksniai, ir jievos, ir šermukšniai, ir kai-kur jaunas klevelis.

Atsisēdau jievų pavēsyje ir laukiu jos.

Apačioje tyliai šnabždēdamos, gerēdamosi pavasariu, pliuškena ežero vilnįs. Plaka į kraštus, tarytum jiems pasakoja ką. Švelniai-maloniai.

Girdētis linksmųs narų šukavimai, rēkavimai laukinių ančių, besidžiaugiančių savo mažyčiais.

Aplinkui krumeliuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterēja šakelē, — tai kokia paukštytē neša savo besočiams maistą. Jie cypia — rēkia sulaukę...

Štai sušlamējo kas netoli. Smarkiai, greitai. Žiuriu, beišlendanti iš tankumyno mano Kazytē. Apsitaisiusi tamsiai raudonu sijonu ir balta nažutka. Prisisegusi į krutinę gēlių pluoštelį. Naminēs gēlelēs ir pievoje nuskintos. Naminēs viduryj, o tosios vainikēliu aplinkui.

— Mat kur jo sēdžiama! O aš kadaikš-čiau jieškau po visą Raganakrumį. Jokiuo budu rasti negaliu... Ar senai čia atējęs? — paklausē sēsdamosi greta.

— Ne, da nesenai, — atsakiau.

— Tie tau! O aš bastausi-bastausi, nēr jo. Ir da čia atējęs sēdi sau ramiai.

— Aš laukiau.

— Geras esi, nēra ko sakyti. Verta paglostyti.

— Kad mat negalējau anksčiau. Bučiau senai atējęs.

— Ir čia sēdējęs?

— Tai kur gi?

— Gi reikia vaikščioti, jieškoti. Taip galima butų ir ligi-pat vakaro nerasti. Laimē, kaip aš da tave radau. Visai nesimatē, nei iš arti. Bridau-bridau, taip sau, ir užbridau galų-gale. Botago tau reikia.

— Už ką? — stebējausi pro juokus.

— Kaip tai už ką? Ar nežinai? Pirmiausiai, atējai vēlai, o paskum, įlindai tarp tokių krumų, kad nei nerasti.

— Ateiti anksčiau negalējau. Buvo šiek-tiek darbo: keletas porų krikštan ir taip šis-tas. Atsisēdau čia, kad labai gražu ir niekas nepamatys.

— Tikrą tiesą sakai?

— Nei truputēlio nemeluoju.

— Tikiu jau. Ką padarysi, — nusijuokē.

— Ir nepyksti?

— Ir nepykstu... Tu toks geras-geras, kam ant tavęs pykti. Meilus, yt mažas avinēlis, — prisiglaudē savo veideliu į mano veidą.

— Gera ir tu, — apsikabinau ją.

— Ar ištiesų?

— Kaip angelēlis kokia,

— Tai pasibučiuokiva.

— Pasibučiuokiva.

— Senai-senai jau bučiavovos.

— Oi senai, — atsiminiau tuos tylius laimingus vakarus.

Užsimiršova tame pasibučiavime, tarytum išnykova kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo pasaulio.

— Papasakok dabar, kaip kentējai, kaip verkei užu mano galvelēs, — paprašiau.

— Gerai. Ar nori?

— Noriu.

— O tau sunkus buvo tas laikas? — paklausē iš savo pusēs.

— Begalo sunkus. Bet tau tur-but daug kartų sunkesnis?

— Daug kartų, daug... — skausmingai nutęsē balsą, akeles užmerkusi.

— Ne! Nepasakosiu da, — sako. — Taip pasēdēsiva... Žiurēk, koksai dangus gražus. Toks mēlynas-mēlynas, tarytum bēdulē kokia. Ir kokie puikųs, balti debesēliai ant jo plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai-kur po du... Žiurēk, kaip šiedu, — parode piršteliu, — gražiai skabinasi, bučiuojas, glaudžias į kitas kitą.

— Matau, sesele.

— Gera jiem, gera. Kaip mum, tur-but... Žiurēk, va jiedu jau į vieną susiliejo. Jau vienas, tiktai vienas. Štai skiriasi jau. Po truputi, po truputį. Žiurēk, visai išsiskyrē! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis štai nyksta; tuojau visai jo nebus... Išnyko, nabagēlis. O tas plaukia ir plaukia. Liudnas koks. Jam, matyti, skaudu; jis gaili ano. Gaili?

— Gali but, kad gaili.

— Žvilgterēk ton pusēn. Matai, kiek tenai smulkučių debesēlių? Ir visi vienijasi, skirstosi. Išlengvo vis kaip, ramiai. Susilies ir išsiskiria, susilies ir išsiskiria... O tenai va, ties bažnyčios bokštu, matai kokiu du dideliu debesiu kitas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų, kitas augštai pakēlęs laiko. Į jį išsižiojęs vilkas lekia. Sudraskys rodosi... O ano debesēlio, kuris vienas plaukia, žiurēk jau nēra. Kaip greitai išnyko... A va ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rumai kabo... Visaip tie debesįs draikosi. Kodēl taip?

— Dievas juos žino.

— O tu nežinai?

— Ką ten juos gali žinoti. Juos vējas visaip nešioja, visaip drasko; vienoj vietoj jie taip išduoda, kitoj kitaip ir mums žiurint panēši tai į gyvulius kokius, tai į paukščius, tai net į žmones.

— Ir aš taip-pat manau. Bet žmonēs sako, kad jie reiškia ką-nors, kaip kam parodo ką. Jeigu angelą pamatysi skrendantį, tai lainmingas busi, jeigu seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi iškarto pamatyti. Taip?

— Žinoma.

Nutylova. Sužiurova į dangų, į tuos visokius debesēlius. Ir netikējova, rodosi, savo pasiaiškinimams. Norējova, laukēva, kad jie patįs ką pasakytų, patįs paaiškintų, kodēl jie taip plauko, draikosi.

Jie nieko nesakē. Vien tik vienijosi, vieni nuo kitų bēgo ir nyko dangaus bedugnēje. Ramiai-iškilmingai.

Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesēlis ir sustojo viršuje ties mum. Prasitęsē toliau. Saulelę užtemdē. Ir kažin kas netaip pasidarē. Truputį šalta, tarytum liudna, lyg jis but pavogęs ką.

— Dabar, jeigu nori, papasakosiu, — sugrįžo akelēmis Kazytē nuo debesēlių. Tarpkrumin aplinkui žvilgterējo. Apsidairē.

— Papasakok, papasakok! — yt ko ištroškęs, senai jau laukęs, paprašiau.

— Klausyk. Antrą Velykų dieną, jau pavakariais pareina motina iš sodžiaus nieko nesakydama puola į mane ir trenkia su kumsčia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu savo smarkumu bloškia į žemę.

Aš persigandau, nežinau kas daryti.

Parbloškusi asloje ēmē mušti ir kojomis spardyti. Ir vis tyli, nieko nesako.

Pamaniau, kad su ja kas-nors negerai pasidarē, kad ji paduko. Pradējau rēkti visu balsu, pagalbos šaukti.

Inbēgo tēvas ir visas išbalęs, kaip drobē, klausia jos:

— Ką tu dirbi?!

Ji vis tyli ir da pikčiau mane muša.

Galop jis sugriebē ją už pečių ir ataplēšē nuo manęs.

Tuomet motina užsidengē priekaiščiu akis ir parpuolusi ant suolo baisiai užraudojo.

Tēvas, atkēlęs mane visą sudaužytą, ēmē rupestingai klausinēti:

— Sakyk, Kazyte, kas čia atsitiko?

— Nieko nežinau, tēveli...

Tuo tarpu motina pradējo tarti savo raudai:

— Tai tau dukrelē, tai tau musų geroji! Tai ką ji padarē! Suēdē ji mane, suēdē! Suteršē ji musų namus, apibiaurino visą giminę!... Aš tau sakiau, aš tau sakiau, jog reikia geriau ją priturēti, reikia geriau įžaboti! Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!

— Už ką tu ją keiki, aš nesuprantu, — visai nusiminęs ēmē ją tēvas spirti.

Aš gi sēdējau, kaip avelē vilko nusigandusi ir nič-nieko nesupratau, kas čia yra.

— Už ką?! — suriko atsistojusi motina. — Tu da nežinai už ką?!... Tu nežinai ką padarē tas prakeiktas kupris su tavo dukterimi?! Tu nežinai, kad jis sugadino-sudergē ją?!

— Kaip? Kaip?!

— Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos, tai žinosi!

Man galvoje juoda, tuščia pasidarē. Visu kunu, kaip ledas, šalta srovē perbēgo.

— O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, — barē motiną tēvas. — Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar save.

— Užmušti ją, užmušti! — vēl šoko į mane su kumštimis, bet tēvas ją atastumē. — Nelaiminga aš, nelaiminga tokia paleistuvę pagimdžiusi, — atgalion ant suolo krito. — Kad geriau ir tavęs bučiau nepažinusi... Kur man dabar dēties, kur man dabar dēties?... Tegul geriau negyventų toksai vaikas...

— Na, ką tu dabar man atsakysi? — piktai priējo į mane tēvas.

— Ką gi aš galiu atsakyti, budama visai nekalta ir nieko apie tat nežinodama, — ištariau pro ašaras.

— Ne, tu žinai! O kad pasakytumei teisybę, tai... — ēmē į kampus dairyties.

— Tēveli mylimas, mano brangus, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, — puoliau jam rankų bučiuoti.

Bet jis išsirovē ir nuējo užu krosnies.

Girdžiu, jog virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlēkusi seklyčion užsirakinau duris.

— Ką jie čia mane nekaltai plaks! Kur nematyta!—galvojau ir langinyčias iš vidaus užsidarinēdama.

Atsivijo jiedu paskui.

— Atidaryk, o ne tai užmušiva, — grąsino.

— Darykit, ką jau norit, — atrēžiau piktai.

— Duris išlaušiva!

— Laužkita.

Kaip beldē, ko nedarē, vienok neištraukē manęs iš tenai.

Arti dviejų dienų neišējau.

Kitas dienas jau nepuolē mušti, nors nuolat grąsino, bet užtat pamokslų, pamokslų buvo!

Ir daug aš pervargau, daug iškentējau, daug karčių ašarų išliejau, kolei nepašaukē jų klebonas ir neišaiškino jiems, kad da čia nieko blogo neesą atsitikę, nieko su manimi nepasidarē. Vargu-negalu intikējo seniai. Sakēsi dagi paskum, kad klebonas jiedviem pasakęs, jog meilei kelio negalima esą užstoti, jog reikia dukrelę leisti užu to, į ką jos širdelē traukia ir jog, Dieve sergēk, negalima esą varu už nieko varyti, nes tuomet tēvai patįs savo vaiko gyvenimą sugriauną, jį pražudą ir jis užtat visą savo amžių turi juodu keikti.

Tečiau, kuomet aš jiem pasakiau, kad tiktai užu to tekēsiu, užu ko norēsiu, motina man atsakē:

— Užu ko norēsi, užu to tekēk sau; bet užu kuprio, kad čia man žemē skirtųsi, niekados neištekēsi!

— Tikrai, Kazyt, užu jo mes tavęs neleisiva. Pagalvok tiktai pati... — pritarē jai tēvas.

— Nieko negalvosiu! — smarkiai atsispyriau.

Panašiai ne vieną dieną mes susikertame. Ir niekas neapgali...

— Matai, tai vis del tavęs, — užbaigē ji gailiai-gailiai į mane akutes pakreipusi ir giliai atsidususi.

— Kad tik tu truputį butumei kitoks, kad tiktai neturētumei tos kupros, butų visakas gerai; senai, gal, jau bučiau tavo, — ēmē ji po valandēlēs man sakyti, žemai palenkusi galvelę. — Tēvai nei kiek butų nesipriešinę, butų senai išleidę. Su noru didžiausiu. Bet dabar... Ir žmonēs sako: „Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką-gražų vyrą iškirsti.... Nejaugi jau negalima atitaisyti tos kupros? Juk gal gydytojai galētų taip padaryti, kad jos nebutų, kad ji išnyktų?

— Taigi, kad negalima, — atsakiau, kaip skradžių žemę virsdamas.

Paraudonijo ir ji. Yt serbinta, raudona buvo.

Tarytum sugauti, nutylova. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš ir ji neturējova, rodos, ko šnekēti. Į šalis dairēvos, į kitas kitą. Susitiks mudviejų akįs, tai ir kreipiava jas šalin. Nemalonu lyg žvilgsniai butų sumegzti.

— Ko mudu tyliva? — pertraukiau galų-gale tylą.

— Gi ir aš nežinau, — atsakē ji išlengvo, trumpai.

Ir vēl nutylova.

Mano galvoje išdygo menka-mažutē mintis. Augo ji, kēlēsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau — skubiau. Ir išsiveržē-išskrido galop. Kad ir bučiau norējęs, negalējęs bučiau jos sulaikyti. Smarki ir galinga buvo. Ir ne nauja, rodosi:

— Ar tu pirma manęs mylējai ką-nors?

— Ką sakai? — lyg nesuprato, lyg neužgirdo.

— Ar seniau, pirmai mylējai ką? — švelniai, lac įsivogdamas jos širdin, atkartojau.

Nusigandau paklausęs.

— Kam tau? — šaltai akysna pažiurējo.

— Taip tiktai....

— Tai kodēl klausi?

— Kad neturiva ko šnekēti; tu papasakotumei ką, aš paklausyčiau.

— Tai papasakok tu, aš paklausysiu, — staiga meiliai-meiliai galvelę pakreipē.

— Aš da nieko nemylējau ir manęs niekas.

— Gal gi ir aš nieko?

— Nek, tu tur-but mylējai...

— Mylējau, — netuoj atsakē. — Bet kokia ta meilē buvo: vaikiška, pati pirmutinē. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylējau? Gi rusą, burlioką. Buvo jis liaudies mokyklos mokytojaus sunus; ton mokyklon aš dvejetą žiemų vaikščiojau mokinties. Kada aš buvau pirmame skyriuje, jis jau buvo trečiame, baigē. Paskum jį tēvas išsiuntē mokytojų seminarijon. Atvažiuodavo tik vasarai, Kalēdoms ir Velykoms. Baisiai išsiilgdavova vienas kito. Užtat atvažiavęs saldainių, įvairių tētyčių man atveždavo. Lakstydavova kartu po miškus, rinkdavova gēles pievoje, eidavova uogauti. Tēvai mum nelabai gindavo — geruoju tarp savęs gyveno... Jis buvo neapsakytai gražus vaikas, tiktai man tuo jis nepatiko, kad buvo burliokiukas. Jis žadējo persikrikštyti, kad man visai patikus.

— O kaip pasibaigē? — neiškentējau nepertraukęs.

— Pasibaigē taip, kad išsiskyrēva. Mat, jo tēvą iš šitos vietos perkēlē kitur, labai kur toli. Paskutinį kartą atsisveikinova musų klojime. Raudojova net apsikabinę, kitas kitam „sudieu” sakydamu. Čia jis žadējo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tada užu jo eisiu, kada jis bus katalikas.

Kvaili mat da buvova. Kas gi man, tur-but, kokių dvyliką metų buvo, o jam nedaugiau kaip keturiolika.

Bet tenai užējo mus tēvas, kažin ko klojiman atējęs. Kad paēmē, žinai, šluotą, kad ēmē mus abu vanoti, kad nepataikēva kaip nei pro duris išbēgti. Paskum man vienai da geresnē pirtis buvo.

Tēvas ir seniau jau, pasergējęs, kad mudu labai vienas į kitą artinavos, užgynē man mokyklon vaikščioti ir iš namų išeiti nebeleido. Galop ir su mokytojumi supyko, tai mum ir visai blogai buvo.

— O ar neužmiršai jo? — susirupinęs paklausiau.

— Kur tau. Nei pagamų nuo tos meilēs neliko. Kas gali burlioką, savo priešą, mylēti.

Šlykštu man pasidarē. Juk kam man žinoti apie tatai? Širdį nerimas ēdē, kam paklausiau, kad nei kentēti negalējau. O ēdē kartu ir ta žinia...

— Man užaugus mane daug kas pradējo mylēti, daug kas važiavo piršliuosna, bet man visi jie tai dēl to, tai dēl kito vis nepatiko. Piršēsi-lindo į mane ir tavo pirmtakunas. Baisiai jo nekenčiau. Turējo bjaurų, ožišką balsą, ilgas, kaip kartis, kojas ir baltus, siaurus usus. Tēvam, tiesa, patiko. Labai net. Mokējo su savo geru liežuviu pataikauti jiem, prisimeilinti. Gyrēsi savo keliais šimtais ir žemēs kažin-kur esančiomis keliomis dešimtinēmis. Kad neturējo dviejų priešakinių dantų, buvo daugiau, kaip tris kartus dešimtelgis, nieko nesakē, tylējo.

Jokiuo budu negalējau nuo jo atsiginti, taigi kartą intaisiau gerą štuką. Žiuriu, vieną vakarą ateina mano ilgapaltis, įsitaisęs-įsirengęs, usus, kaip katinas, įseilinęs-užraitęs. Grinčioje vienui-viena buvau. Paēmiau išsuodžējau į krosnies kaktą pušinę, pastačiau prie durų. Ant josios puodelį, pilną vandens uždējau. Pati pasislēpiau kampe. Apsikroviau visokiais drabužiais. Užsidengiau galvą. Laukiu. Žiuriu pro marškos skylę.

— Kas čia bus? — manau sau.

Girdžiu ineina priemenēn. Graibo kliamkę. Atidaro duris... Pušynē tēkšt! į veidą, puodelis bukt! ant galvos.

— Kad jumis perkunas, tokiuos kiaules! — trenkē durimis atgal, nusispjovē ir nubindino namon.

Nuo to karto, kad nors akis parodytų.

— Tai tu ir su manim taip-pat gali padaryti,—sakau pralinksmējęs nuo tų juokų, nors kirminas širdį da labiau ēmē krimsti.

— Nek! — nekterējo į mano kuprą pažvelgusi.

Nuo to žvilgsnio mano kuproje dilgterējo kas.

Pasergējau, kad ji tą dieną kaip tai kitaip pradējo į mane žiurēti, kitaip šnekēti. Buvo ne tokia linksma ir meili, kaip visados. Pralinksmēs kiek, nusišypsos meiliai, švelniai prisiglaus ir vēl užsimąsto-susigalvoja. Tarytum stigo joje ko, tarytum persimainē kas.

Stengiausi pro vargus nors aš buti linksmesnis ir meilesnis prie jos. Užminiau apie vestuves.

— Kada tu busi mano? Aš šeimininkēs neturiu. Nēra kam valgyti išvirti.

— Juk tarnaitē yra.

— Kas man iš jos.

— Tai ko norētumei?

— Tavęs sesele. Man liudna-nuobodu vienam.

— Kas gi mudu sužieduos?

— Kunigēlis musų.

— O kas gi palaimins?

— Tēvelei tavo.

— Nenorēs jie. Nelaimins. Nekenčia tavęs.

— Tai patsai Dievulis. Jo geresnis palaiminimas.

— Reikia, kad tēvai pirma. Visados taip.

— Nek. Dievas pirma, paskum jau tēvai.

— Bet kunigas nesutiks, neleidžiant tēvams.

— Sutiks, aš tikrai žinau. Šnekējaus apie tat.

— Kažin... Žmonēs vēl pradēs loti. Paleis savo liežuvius.

— Spjauti ant jų. Palos ir sustos, kaip matys, jog nebijova.

— Nežinau... — svyravo. — Gali pasisibaigti blogai.

— Bet galiva tai padaryti, kad niekas nežinotų, — inkalbinējau.

— Kaip gi taip?

— Gi nueisiva pas kunigą, užsirašysiva ir paprašysiva, kad jis išsiųstų dispensą pas vyskupą. Nereikēs nei užsakų. Ateis dispensas, nueisiva kokią naktį bažnyčion, kunigas ir suriš mudviem rankas. Paimsiva du ištikimu liudytoju, kurie niekados neišduos tos paslapties. Ir viskas. Tu gi po vinčiaus pareisi sau, o aš sau. Galēsi tyliai gyventi pas savo tēvus. Paskum, kada jiedu bus geru, kada suminkštēs jų širdis, pasakysi tikrą tiesą ir su jų palaima pereisi į mane. Taip geriausiai...

Maniau, kad tasai mano sumanymas iškarto jai patiks. Bet ji, da man pasakojant, kraipē galvelę, pabaigus gi, atsakē:

— Tai kokios tenai bus vestuvēs be jokios grožēs, be iškilmēs, be jokio daikto ir da naktį! Nei šis, nei tas.

— Ką gi aš padarysiu? — nuleidau balsą. Ir tolima-tolima ji man tuomet pasirodē. Visai pasiekti jokiuo budu negaliu.

Pasergējo ji tat. Raminti mane ēmē: —Palukēk da, broleli. Aš nuo tavęs nepabēgsiu. Visviena tu mane rasi. Anksčiau ar vēliau. Žinok, jog ilgiau siutas, stipresnis esti... Palaukiva da rudens, gal da tēveliai sutiks, gražiai mudu palaimins. Žmoniškiau viskas bus. Mum patiem bus geriau.

— Kad labai ilgai... — pradējau daužyti lazdele pievą.

Staigu žvilgterējau į vakarus, į sēdančią saulę, tarytum norēdamas atspēti tenai ką. Ji didelē, raudona skendo į tirštai pakilusius rukus. Kaskartą darēsi didesnē ir matēsi silpniau.

Paskendo-prapuolē.

Toje vietoje ištriško didelēs-smarkios kraujų srovēs. Nudažē rukus, nudažē debesius. Visas dangus pasruvo tuose kraujuose. Rodēsi nuplauks jie nuo dangaus ir visą žemę užtvins.

Ir paraudo pievos, miškai, ežero paviršius, kalneliai.

Krumų lapeliai rodēsi kraujo persisunkę ir bailiai-graudžiai tarp savęs šnabždējo, tarytum skundēsi kam, pagalbos kieno meldē.

Man šiušu pasidarē. Plaukai ant galvos atsistojo.

Nusigandęs nutvēriau ją už rankos:

— Žiurēk, kodēl taip viskas raudona?!

— Tikrai raudona, — atsistojo. — Bet tai prieš didelį vēją, — nusiramino. — Pamatysi, koksai rytoj bus smarkus vējas, kad net medžius su šaknimis raus ir stogus draskys.

— Negali buti, — abejojau.

— Tikrai... Uh! kaip baisu, lac prieš kokį karą. Man patinka, kaip visur raudona-raudona... Dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir ant žemēs taip-pat. O žiurēk, klonįs, grioviai tai net tarytum kraujo pilni.

Pažiurējau. Atsigrįžau tuojau. Akis nukreipiau į rytus. Tenai kilo didelis, juodai-raudonas, kaip milžinas koksai, nakties šešēlis.

— Einava jau namon, — atsikreipiau į ją.

— Einava, — sutiko.

Po truputį, nei nepamatēva, visas raudonumas dingo kažin kur, išnyko.

Eidamu pakraščiu ežero žiurējova į jo užstingusį paviršių. Nuo vandens kįla baltas, kaip šimtamečio senelio barzda, rukas ir gražiai-švelniai tiesiasi pievomis.

Vakarų aušružē išblyško, atslugo; paliko vien kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.

Žvaigždytēs dygo kita po kitos. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Gausiau siuntē spindulēlių dangaus bedugnēn.

— Ar tai tiesa, kaip kningos rašo, tos visos žvaigždytēs esą tokios pačios saulēs, kaip ir musiškē? Kitos ir didesnēs. Rašo, jog apie jas visas esą po keletą planetų-žemių, ant kurių žmonēs gyveną. Vienur tokie, kitur kitoniški. Begalo protingi ir da daug kartų menkesni užu mus. Ar tiesa?

— Beabejo tiesa, — patvirtinau. — Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja nuo tų planetų, nuo menkesnių vis ant geresnių. Gal ir mudu mirę pereisiva ant kitos, geresnēs, pakliusiva ant kokios tolimos žvaigždytēs. Tenai busiva kitokie, negu čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsiva tokio vargo, tokių persekiojimų.

— Labai butų gerai!—nusidžiaugē Kazytē.— Gal tenai tu nebebutumei kuprotas ir aš bučiau da gražesnē?

— Žinoma, žinoma! —laimingai nusišypsojau.

— Tai butų gera, tai butų gera. Aš ir dabar norēčiau pamirti ir nuskristi ant anos tai žvaigždytēs, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, — parodē į vieną aiškiausią.

— Nuskrisiva kada-nors, pasieksiva ją, bet da pirma reikia ant šitos žemelēs pagyventi, reikia ant jos kuo galima pasidžiaugti.

— Kad čia džiaugsmo maža. Vis netaip ir netaip, kaip tu žmogus svajoji ir lauki...

— Eiki už manęs. Dviese linksmiau bus. Dviese džiaugsivos ir dviese liudēsiva. Vis lengviau, — priminiau vēl.

— Lengviau, lengviau... Bet da truputēlį pakentēti reikia... Juk vasarą taip gražu, tokios puikios naktįs... Rudenį... rudenį... — pakēlē galvelę į dangų, yt viską užmiršti stengdamosi. Rodosi, kad įmanytų, pasikeltų, nuskristų tenai. Čia ją spaudžia-slēgia kas. Begalo nuo jo pasiliuosuoti norisi.

Priējova prie kluono. Ties svirnu matēsi ratai, parvažiavusių iš atlaidų Gervydžių.

— Tēvai jau parvažiavo! — nustebo-nusiminē Kazytē. — Nerado manęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lēksiu, — skubiai perlipē per tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną.

Sugrįžau da į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krumuose mestas mano širdin grudas vaiskiai augo ir plačiai skleidē savo dygius lapelius.

Vaidentuvēje stovējo kruvinas saulēleidis ir kaskartą baisiau vis atrodē. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pranašavo man...

XXVI.

Kuprelis nutilo. Nulenkē galvą, pasirēmē rankomis ir žiuri į savo kojas; bet, rodosi, kojų nemato, o siekia akimis kažin kur kitur, toliau.

Ir viską tenai aiškiai regi...

Smarkiai pašoko, lyg atsiminęs ką. Išējo.

Priējęs į langą, prisispaudžiau į jo stiklą.

Matau, kaip kįla, auga po truputį užu beržyno juodas debesis. Savo sparnus kečia vis plačiau ir plačiau. Nuo jo skįla-plyšta maži sklypeliai ir greitai bēga priešakin. Tarytum burys mažų avinēlių. Štai uždengē jie saulę. Aptemo visur. Liudna pasidarē. Skregždēs smarkiau pažemiu narstosi. Šonan nusmuko, toliau nubēgo. Saulelē vēl nušvietē. Meiliai ir švelniai taip. Glosto-ramina visus.

Pyksta debesis. Murma piktai. Pasistiebē augščiau ir saulelę pagriebē. Nebe-užšvis ji daugiau.

Giliau akimis siekiu. Bet juoda-palša ir tenai. Ir tenai saulelē nešviečia. Visai pražuvo. Tai pražudē ją...

Malunas smarkinasi. Urzgia-dunda savo ratais. Sutrinti-sutriaškinti ką stengias. Bet kieta labai. Neingali. Ir greičiau-skubiau savo rankomis mosuoja. Švaisto vien ir švaisto.

Sugrįžo Kuprelis.

— Vējas didinasi, — burbterējo.

Dureles uždarē-užrakino, kad lyg kas neineitų-neinsiveržtų. Baugu dabar.

Vēl apsakinēja. Ir, rodos, mato visa tat. Aštriai įsispaudē vaizdai tie atmintin. Juk meilē juos pagimdē. Brangus ir malonųs užtatai. Bet ir kankina kai-kada baisiai. Kad ir užmiršti stengies, neužmirši.

— Sekminēse einu aš iš bažnyčios per miestelį, kaip visados. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur-nors aplinkui; nenorējau, kad pamatytų. Dabar jau nieko nebojau. Mano, mat, nameliai prieš bažnyčią kitoje pusēje kelio stovējo.

Pamačiau ją tarp žmonių. Pirmą da kartą. Prieinu arčiau. Su kokiuo tai bernioku linksmai šnekasi. Berniokas augštas, gražus, su užraitytais geltonais useliais. Girdžiu, da arčiau priējęs, šneka rusiškai!

— Gal man taip rodosi? — galvojau.

Žmonēs apie juodu tankiu ratu apstoję. Atidžiai klausosi, tarytum kiekvieną žodį gaudo.

— Kas tat butų?! — nusiminiau.

Prilindau ir aš į tą ratą. Įsiskverbiau į jį. Žvilgterējo į mane keletas išpadilbų. Kiti nei nepasergējo, vien į juodu turējo akis indelbę.

Rusiškai! Ir ji rusiškai šneka!

Stengiausi ausį atkišti, kad tikrai-tikrai išgirdus. Rusiškai, rusiškai!

Mano Kazytē, mano mylimiausioji Kazytē su kokiuo tai burlioku rusiškai šneka!

Tarytum kas liespna į mane paputē. Negalējau jau ilgiau klausyti. Pro žmones, stumdydamas juos alkunēmis, bēgau namon.

Iš tokios gražios, iš tokios puikios ji man taip pasirodē bjauri-šlykšti, kad net galvoje svaigo. Ir ji taip, kaip ir kokia burlioke, kraipo lupomis, supa-mataskuoja rankomis.

— Nei truputēlio nepaneši į lietuvaitę! Tikra burliokē, tikra burliokē! — tariau.

Vienok pribēgęs į savo grinčią da stapterējau, da delnu prisidengęs pažiurējau, ar tai tikrai ji, ar neapsigaunu aš. Ji! Ir da tokia linksma, tokia lipšni su juo!...

Inējęs kambarin iš pykčio nežinojau kas daryti. Trankiau kēdes, blaškiau kningas. Atējusių mergaičių chorą pavariau be jokių paaiškinimų.

— Eikit sau šiandien namon. Nenoriu jusų mokinti, — pasakiau sēsdamasi prie fortepijono.

Nieko neatsakē, tiktai viena į kitą įstabiai žvilgterējo ir išējo.

Pašokau nuo fortepijono. Ēmiau smarkiai žingsniuoti iš kampo kampan. Paskum atguliau lovon, įspaudžiau galvą pagalvin, prisiminiau visą, ir iš akių ištryško karčios ašaros. Nubēgę skruostais, suvilgē juos. Krutinē rodēsi plyš.

Keletą šventadienių nebežiurējau į ją nuo viškų. Nebekreipiau nei ton pusēn.

Nekenčiau jos, kaip galēdamas nekenčiau.

Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas biauriausiais savo darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmogus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net tavo širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodosi, įmanytum, tai padarytum jam ar pats sau galą...

Iš savo tarnaitēs sužinojau, kokio tai paukščio esama to ruso.

Jis buvo tas-pats pirmasis Kazytēs mylimasai, apie kurį ji man Raganakrumyje apsakinējo. Baigęs mokytojų seminariją, kokį laiką mokytojavo; bet paskum metē tą darbą, nuējo raštininkauti. Teko net Sarapulin, Viatkos gubernijoj. Pirmai buvo čia, musų krašte; bet prasilakęs ir pridirbęs begalę šunybių, turėjo greitu laiku išsinēšinti tenai. Ištenai tai ir atvažiavo į savo drauga, Skruzdynų raštininką, taip-pat metusį mokytojavimą, kad su jo pagalba vēl kur-nors čia prisimezgus. Sarapulyj mat neplaukia degtinē upēmis. Čia gi jos kiek nori. Nei lenkties nereikia, yra kam pasemti.

Rado čia ir savo pažįstamą, jau suaugusią ir pilnoje jaunystēs gražybēje žydinčią mergaitę. Prisiminē praeitis, karšti prižadējimai, taigi ir ēmē dabar sulig jų elgties. Vaikščiodavo sau su Kaze visur, nueidavo vakaruškosna, kur ji pirmai nei kojos nekēlē. Vaikščiodavo kartu su jais ir Skruzdynų raštininkas, jo draugas.

Visas miestelis, visas sodžius vēl pradējo šnekēti apie ją, vēl išsižiojo. Deltog ne taip baisiai šmeižē, kaip su manim, tarytum jai taip jau ir galima, tarytum ji jau visai puolusi, apie kurią ir šnekēti nebēra ko.

Jeigu su manimi susitikdavo kada, tai šonu praslinkdavo, o jei išsukti nebuvo kur, tai užkalbindavo keliais šaltais žodeliais, kaip paprastą pažįstamą ir vēl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekējimui negalēdavau: stigdavo man žodžių ir gerklę lyg su virve kas užrišdavo. Ir aš pats vengiau su ja susitikti. Nenorējau ir nemalonu buvo. Rodosi, kad nei nematyti.

Susitikus tiktai skaudžiau darydavosi. Mačiau, kad tas puikus, skaistus veidelis, skaidrios akelēs, kurios mane taip tirpino-žavējo, žavēs dabar jį, išdykusį žmogų. O gal ir ji jų nematys? Gal ji kitą ką trauks... Ir tai prie jos, prie jos!...

— Gal jau ne vieną jis suēdē, ne vieną pražudē-sutrynē. Nejaugi sutrins ir ją, tą nekaltą-jauną žiedelį?!...

— Kaip ji buvo susirišusi-susiliejusi su manimi! O dabar skiriasi-plyšta nuo manęs. Palieka krauju pludančias žaizdas. Kas sugydys jas?! Kas kraują suturēs?!...

XXVII.

Sapnuodavau vienok ją gražiai. Sapnas dabino viską. Lyg praeitį į ateitį traukē. Ir nubusti nesinorējo. Sapnuoti ir sapnuoti visados...

Kartą sapnuoju. Kitoks jau sapnas buvo. Ne tie, pirmieji.

Ateina ji naktį pas mane, gražiai-baltai apsitaisiusi. Rutų vainikēlis ant galvelēs. Tiktai jau nuvytęs.

Meiliai nusijuokusi, prašo kad pagročiau.

— Tiktai gražaus-gražaus ką-nors.

Atsisēdau. Groju. Kaskartą gražesnius ir gražesnius dalykus. Valandą, kitą, trečią ir penktą. Ji žiuri, šypsosi, veideliai skaisčiai raudonuoja, akutēs, kaip žvaigždelēs, spindi. Bet visą ją lyg koks rukas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks.

Paskum priējo į mane, apskabino-suspaudē, pabučiavo smarkiai, bet šaltos lupos, ir atsitraukusi duoda ranką:

— Sudieu! broleli.

— Kur eini?! — nusigandau.

— Kitur einu. Gana jau. Pas tave pasikieminējau. Užteks. Toliau dabar reikia. Tik kelias ten ne toksai, — nuliudusi užbaigē.

Atsiklaupiau prieš ją. Sudējau rankas. Meldžiu:

— Da pabuk. Nors truputēlį, nors vieną dienužēlę. Aš tau pagrosiu.

— Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pats... Einu jau aš, — pasuke į duris. Išējo.

Išsekiau ir aš paskui. Tylēdamas einu.

Priējova gilų bekraštį ežerą. Kazē ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršiumi. Neskenda.

— Kur eini?! — surikau.

Ji nieko neatsakē. Nuējo-nubrido.

Noriu ją vyties, iš vietos negaliu pasijudinti. Šaukti pagalbos, žodžio neištariu, tarytum žadą užkandau.

Priējo jau ligi vidurio. Staigu iš anos pusės milžinas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją voliojas-ritasi. Bangos aplinkui putoja-šniokščia. Grįžta atgalion, bēga nuo jų. Bet kalnas užtiko, susuke verpetan ir grumia gelmēsna...

Aš išsiveržiau iš vietos, bet jos jau nebuvo. Vien kalnas su paviršiumi skleidēsi-lyginos.

Nubudau ją šaukdamas:

— Kazyt, Kazyt! Sugrįžk, sugrįžk!...

Nuo tos dienos, nuo mano širdies juoda uždanga nuslydo. Turiu ją gelbēti iš burlioko nagų. Ji mano!

Kitą dieną išējau vedamas nežinomo jausmo, jieškoti josios. Ējau kaip žabalas, nežinodamas nei kaip einu, nei kur.

Meilē prie jos vedē.

Beeidamas pakluoniu, — brangus tai man kelias buvo! — pamačiau ją pakraštyj ežero baltarubius bevelējant.

— Prieisiu ir pašnekēsiu, — tariau sau automatiškai.

Priējau iš užpakalio. Tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepasergētų. Švelnus, mat, koks pasidariau.

— Kaip sveikutē! —linksmu balsu pasveikinau.

Ji krupterējo.

— A — kad tave!... — užraudonijo ir nulenkē galvą.

Aš stoviu ir nežinau kas toliau sakyti. Rodos prakalbinau svetimą mergiotę, kurią užkibinti butų sarmata.

Galų-gale, betupčiodamas kojomis, sugalvojau vieną sakinį:

— Ką čia dirbi, Kaze?

— Velēju, — atsakē urkščiai.

— Ką? — vēl klausiu, bet visai jau suklupęs.

— Ger nematai, — atšovē.

— Ko tu ant manęs pyksti? — staiga susigriaudinau. — Juk tau, regis, ant manęs visai nēra ko pykti... Aš ant tavęs ir tai nepykstu... Viską tau dovanoju...

Ji tylējo ir neramiai piršteliais priekaištį skabē. Veideliai judējo, raudonijo, balo.

— Aš tau, Kazyte, nieko pikto negeidžiu, — vis labiau klupo liežuvis. — Aš noriu, kad tu butumei laiminga, kad tau visados gera butų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražutum... Juk žinai, kad esu tavo geriausias prietelis, širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai tave... mylįs, — ištariau tą žodį taip tyliai, kad, tur-but, ji neužgirdo. — Aš matau, jog tau baisus pavojus artinas...

— Apie kokį tu pavojų šneki, aš nieko nesuprantu, — patraukē pečiais.

— ...Noriu iš jo išgelbēti, — sustojau. Nutruko mintis. Pyktis umai perēmē. Vos sulaikydamas jį sakau toliau. — Žinau... žinau jau... žinau, jog myli kitą... Myli burlioką... raudonsiulio brolį... Tą patį, kur seniau sakei... Pražudys jis tave... Viską puikiai žinau.

— A va, ką jis man užgiedojo! — suplojo delnais.

— Jis girtuoklis, jis begalo biaurus žmogus, — tarytum jos neklausydamas, sakau jai. Kas-kartą man labiau šalta darosi ir sunkiau jau žodį pasakyti. — Jis stačiatikis, jis musų didžiausias priešas... Saugokis girtuoklio ir burlioko nasrų...

— Nēra jau jis toks girtuoklis, kaip tu spēji. Girtuoklis nesusitaupys dviejų tukstančių rublių, kuriuos jis beraštininkaudamas susitaupē... Matai, koksai jis turtingas, tai ne tu. Toli tau prie jo... O stačiatikiu jis nebus, persikrikštys.

— Negalima jam persikrikštyti.

— Tu žinai! Pamatysi, kaip bus katalikas...

— Visai jam intikējai!...

Užsisukē galvoje. Viskas aplinkui ratu nuējo. Rodosi mane koksai verpetas nustvērē. Prapuolē ir ji iš akių.

Pasvyrau staiga ir tuo matu lyg atbudau.

Ji stovējo susimąsčiusi. Siekē akimis toli, kiton pusēn ežero.

— Nei aš eisiu už jo, nei nieko, — palenkē galvelę. — Bet kas tiesa, tai tiesa, jis turi daug pinigų...

— O tu jį myli? — skubiai-smarkiai išsiveržē klausimas iš krutinēs.

— Ką?

— Gi jį, ta burlioką.

— Burlioką? Nek, — lyg nubraukē ką nuo akių.

Pažiurējo į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį ant veido laikē, tarytum pro akis matyti ką stengēsi. Atitraukti. Ir lyg iš mano sielos išplēšē ką.

— Ne! Aš jo nemyliu, — atkartojo.

— Nemyli?! — nudžiugau.

Nieko neatsakē. Tylējo.

Šalbierkos kišenēje pradējau jieškoti. Radau. Tai buvo motinos žiedas, padabintas mažute deimanto akele, kurį ji man mirdama padovanojo. Bobutē man sakē, kad ji tą žiedą buvo gavusi nuo vieno didžponio, o kaip užaugo jos dukrelē, mano motina, tai ji ir padovanojusi jai. Aš jį visada su savim nešiojau, godojau, kaip šventenybę ir maniau jame esant didelę kokią pajiegą. Primindavo jis motinēlę ir aš tikējaus...

— Tie tau šitą žiedą, — duodu jau. — Turēsi mudviejų meilēs nors atmintį.

— Kam? Nereikia, — atastumē, susisarmatijusi, ranką.

— Imk, Kazyt.

— Nereikia. Taip minēsiu.

— Bet paimk; aš tau senai jį žadējau.

Paēmē galop. Ant pirščiuko užsimovē. Pralinksmējo, yt tas žiedelis butų rukus išsklaidęs.

— Ačiu... Koksai gražus! Spindi-mainosi visokiomis varsomis, — kraipē ranką ir gērējosi juomi.

Aiškiai rodēsi, kad visai susitaikinova. Lyg ir nebuvo tarp mudviejų nieko. Buvo koks kietas ledas, bet jis sutirpo, žymių nepalikęs. Tai žiedas sutirpino; stebuklą padarē. Įsišnekējova. Apsakiau jai savo sapną.

— Labai gražus, nors ir baisus labai. Paaiškinau, kad blogai pranašauja, gero nereiškia.

Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki vien senmergēs-davatkos. Aš žiurek, netikiu jiems ir niekados blogai nesusapnuoju.

Namon parējau, tarytum sugrįžęs iš tolimos, tamsios šalies.

Viskas dēl manēs atgijo, pražydējo iš-naujo. Lyg nieko ir nebutų buvę; tai lyg man taip buvo pasivaidinę, ar aš susapnavau.

XXVIII.

— Ar tamsta nuo to laiko, kaip mylējai Kazę Gervydžiukę, pamēgai lietuvių kalbą? — klausiu Kuprelio.

— Nekenčiu, kad tu vis mane pertrauki. Duotum bent apsakyti lig galui, — pyksta jis.

— Mat man indomu buvo, — teisinuosi.

— Tau vis indomu. Visiems tiems rašytojams indomu. Jie kiekvieno žmogaus sielon norētų įlysti, leisk tiktai juos... Bet aš ir mēgstu juos. Tur-but begalo malonu svetimoje sieloj knisties, jieškoti joje naujų vis, neregētų brangenybių? O da maloniau, kad savo pasaulį tveria,, tveria naujus žmones, naują gyvybę. Valdo tą pasaulį, kaip nori, daro su juomi, kas tinkama. Maži dievukai. Tikrai maži dievai. Jie arčiausiai ir į patį Dievą stovi, turi nuo Jo dalelę Jo tverybēs... Daug jie galētų žmonijos gyvenime padaryti, tiktai, matyt, nežino savo vertēs... savęs nemato. Kiekvienam žmogui reikētų save matyti, bet jiems, jiems, kurie turi savyje Dievo dalelę...

Galvoju, ar jis tikrai sako ar ne.

— Gal.

Bet man rodosi, kad kiekvienas žmogus šioks-toks poetas; kiekvienas kaip moka, taip tveria.

— Nesipriešinsiu jam. Kam ardyti svetimą pasaulį? Juk smulkiausi jo dalelē, tai savas žmogaus tvarinys... O ar galima jam ir pasipriešinti?...

Ir jis apie kažin ką, nutraukęs seną mintį užsigalvojo.

— Aš tau, rodosi, pasakojau, — pradeda truputį lukterējęs, lyg numetęs ką, — kad man mažam da beesant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai gi ji man patiko, kada užgirdau ja Kazę šnekant. Taip puikiai, taip švelniai ji mokējo lietuviškai šnekēti, kad aš atsigrožēti negalēdavau. Ta šneka tiesiog dabino ją... Gimta kalba kiekvieną dabina. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį budą, net išvaizdą pagražina. Kazē, kuomet pamačiau ją rusiškai šnekant, visai kitaip man atrodē, lyg ne ta butų. Visas tas svetimos kalbos skambesys nelygiu, šiurkščiu apsiaustu ją dengē, nelipo-nesiglaudē į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kurkas geriau, negu lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekēdamas kitu save jaučiu, netaip, kaip lietuviškai. Pašnekēsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tai tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo lekia. Taip tur-but su kiekvienu. Bet, žinoma, labiausiai savo kalbą pamēgau, tai kaip susipažinau su Kaze. Tai ne dēlto, kad ją pamylējau, bet dēl to, kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekēti. Tuomi-pat laiku susipažinau ir su „Aušra”, kuri sąmoningai pamokino mane savo kalbą mylēti ir branginti. Tada nors niekas nerupējo man skaityti, tečiau „Aušrai” valandikę rasdavau. Mat skaičiau meilēs kningą, varčiau jos malonius ir liudnus puslapius, kolei neperverčiau-neperskaičiau visų...

— Girdi? Perkunas dunda, — nustebo Kpurelis tolimą, bet jau smarkų dundesį išgirdęs. — Iškur gi ta audra? — vienu matu šoko į langą. — Ir baisumēlis gi jos! Ar tu matai? Pažiurēk... Beskuo čia, girdžiu malunas pradējo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, — tat pasakęs išējo.

Ištiesų audra jau visai netoli buvo.

Artinosi juodas, didelis, kaip kalnas, verpetais dukdamas, debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižē. Perkunas nesiliaudamas kratē-dundējo.

Sutemo, kaip naktį. Tarytum tas debesis niekados nenuslinks, visados turēs užgulęs žemę ir grumos-gązdins jai.

Įlēkē Kuprelis visas sušilęs.

— Kad jas... tas audras!...

Pasibarē jisai. Piktai žingsniuoja išilgai kambarēlio. Retkarčiais prieina į langą, kad pamačius, ar jau nepradeda lyti.

— Kiek man vargo! Tiktai lauk ir nulauš sparną, arba net ir visą kepurę nuvers. Tai tau ir malunas: mažas vējas — blogai, didelis —taip-pat! Jau tikrai, kad tiktai pinigų daugiau butų...

Staigu sužaibavo, kad visur šviesiai-žalia pasidarē. Net akis apraibo.

Trinko perkunas. Visas malunas sudrebējo. Ratai kitas į kitą ēmē dardēti.

— Gal malunan pataikē?! — atšokau nuo lango ir dairaus bailiai aplinkui.

Minutei įnirtęs vējas prapuolē. Paskum papilo, kaip iš boso, tarytum debesįs butų pratrukę.

— Ko čia jo paisēti, klausyk, aš pasakosiu. Visviena jeigu jau muš, tai užmuš, kad ir tylēsiva, — tarē Kuprelis atsisēdęs ir ramiai pradējo apsakinēti. Kada perkunas smarkiai ima griausti, tai jis balsiau apsakinēja. Viską gerai girdžiu.

XXIX.

Vieną subatvakarį dinkterējo man galvon mintis:

— Eisiu palangēn padaboti, ar nēra pas ją svečių?

Iškarto svyravau. Mintis ta traukē-spyrē iš namų, bet lyg kas ir neleido-draudē. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru.

Išējau tečiaus. Pergalējo mane.

Naktis buvo tamsi. ējo pats Senegalis. Vos kelios žvaigždytēs mirkčiojo juodoje erdvēj. Ir tai nuobodžiai-nenoriai. Tarytum joms kas liepē. Kitos gi nepaklausē. Nesužibo. Drąsios buvo.

Priējęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.

— Gal eina kur kas?

Niekur nieko. Nei garso, nei balso.

Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešēlį užgauti, prakēčiau tvoroje statinius. Da kartą paklausiau, apsidairiau aplinkui. Įlindau.

Patvoriu, mindydamas dilgines, nuslinkau į seklyčios pusę.

— Kad jos suruktų, kaip čeža! — nerimavau.

Toliau paējējęs, pasergējau languose šviesą.

— Tai jau yra kas! — nutariau.

Buvo apie pusiau dviliktą. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žiburių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimama.

Einu-šliaužiu, kvapą užēmęs. Širdis tunksi-plaka. Greičiau norisi sužinoti.

— Kad jau dabar žinočiau!

Prisiekiau langų. Gi jie uždengti!

Atsistojau prie sienos. Manau nors balsą užgirsiąs. Nieko! Girdēti murma-šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinsi, nei nesuprasi.

Kiek pastovējęs, atsiminiau, jog iš ano šono, nuo daržo esama nedidelio langelio.

— Gal tas ir neuždengtas? — bevyliai spēju.

Perējau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovelį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Išlengvo-išlengvo prisitraukiau į langelį.

Žvilgterējau...

Užturējo man kraują gįslose. Galvon aršiau perkuno kas trenkē. Apžabalau iškarto. Nuo sienos atsišlyjau. Į griovelį pasvirau.

Bet vēl tuojau į jį pripuolęs, veidu į stiklą prispaudžiau ir nagais rēmuosna įsiskverbiau. Akis į juodu pastačiau.

Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sēdi ant kedēs prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...

Jastrebov čiupinēja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazē nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...

Žiuriu suspindējo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelē. Ištriško raudonais, žaliais spindulēliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paēmē tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarē. Paskum akyse juoda bedugnē atsivērē. Joje raudoni ir žali spindulēliai žybčiojo. Žaidē tarytum. Sukinējosi-bēgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.

Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.

Bet ta ranka pradējo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertē ir jis, rodēs, prarytų ją...

Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.

— Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemē ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilēn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...

Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.

Dievą meldžiau:

— Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylēk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!

— Žvaigždēs-žvaigždelēs, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...

Bet niekas man nepadējo, niekas neprikišē savo rankos...

.....................................................................................................................

Vēl žaibas praskyrē tamsą. Nušvietē visą kambarēlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedējo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegē.

Kuprelis baisiai pasimatē prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mēlynas. Akįs baltai spindi.

Man rodēsi, jog pamačiau kokį šešēlį, iš ano pasaulio atējusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodēsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.

Perkunas toliau nudundējo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardē, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.

Kuprelis patylējo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vēl apsakinēja:

— Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nē necipters.

— Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, — blikterējo galvoje kita mintis.

Išsitraukiau poperiaus iš kišenēs. Sugraibiau degtukus. Išēmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.

— Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...

Jiedu sēdējo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbējo. Bet ji neklausē ir atsilošusi nuo jo, žiurējo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matē ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebēgo.

— Gal ji mane atsiminē? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?

— Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! — nusprendžiau.

— Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelēlis supleškētų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.

Žuti vienu kartu lengva...

— Paskum vēl galēs mane pamylēti. Vēl liuliuos-myluos. Užmirš viską...

Ir vilties žvaigždelē, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislēpusi, ēmē man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...

Išsiplēšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurējau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.

— Atsimokēsi tu man, burlioke, už savo darbus, už savo vagystę. Krauju atpirksi tą kaltę. Ji tau nepigiai kainuos! Minēsi tu ją, kada tave po žemēs pluta kirmēlēs ēs, tavo smagenis čiulps. Trunys tavo kaulai, juos dulkēmis vējas nešios, vis tu žinosi!

Laukti prisiējo ilgai. Maniau pasiusiąs belaukdamas. Drebējau iš pykčio ir iš baimēs, kad gali mano kerštas nepavykti.

O jiedu vis džiaugēsi vienas kitu. Ji jau pralinksmējo.

Galop Jastrebov atsistojo. Paēmē ją už rankos. Atsistojo ir ji, bet kaip tai bailiai, nenoromis. Lyg nujautē ką. Jis ēmē ją vesti į lovą. Kazē išpirmo ējo, tarytum nieko nesuprasdama. Paskum staiga sustojo ir stumē jį nuo savęs. Jis mēgino nustverti ją pusiau, tuo tarpu ji sugriebē jo rankas ir užlaužē atopakalin taip smarkiai, kad jis rikterējo.

Kovojo jie taip tyliai, be žodžio, keletą minučių. Vienok Jastrebov nieko nepadarē. Kazē atsigynē nuo jo.

Aš žiurējau kas bus, neatitraukdamas nuo jų akių.

Ji nusigrįžo kiton pusēn. Priējo į langą ir atskleidē dangtę. Atskleidē kitą, trečią, visas. Jastrebov tada nusikabino nuo gembēs kepurę, priējo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išējo. Matēsi tik, kaip lupas kramtē. Kazē vienok palydējo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekē.

Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulēkiau darželin prie kelio. Įlindau serbintų krumuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.

Žiuriu jau išējo iš kiemo. Ji priemenēn sugrįžo. Jis, tat pasergējęs, sušvilpē kažin kaip keistai.

Štai jau netoli manęs. Eina šalykeliu. Linksmai niuniuoja, mastaguoja lazdele...

Man akyse užsidegē. Kraujas užuvirē.

— Juk aš žmogų užmušiu?! žmogžudžiu tapsiu?!

— Jis didesnis žmogžudys. Užmušē meilę. Turiu keršyti jam, jeigu noriu Kazę išgelbēti!

Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krumai sučežējo. Jis susilaikęs atidžiai pradējo dairyties. Tuo matu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...

— A—a! — suriko jis nežmonišku balsu.

Atsigrįžau bēgti. Kojos užkliuvo. Išsitiesiau ant žemēs.

Jis, regis, da smarkiau rēkia.

Vēl šokau. Tvoroje užkliuvau. Štai, rodosi, mane kas stveria-stveria. Išsiplēšiau iš tvoros, palikęs joje skvernų dalis. Vēl bēgu, kiek tik kojos gali nešti.

— Aš užmušiau, užmušiau jį! Jis nei nežinojo, nei nesitikējo, o aš jį užmušiau. Vienu akymirksniu. Kas man dabar bus? Ką su manimi dabar padarys?...

Namon pardumiau, kaip kulka, tečiau maniau, kad bēgau dvejatą valandų. Reikia atidaryti duris, jokiuo budu negaliu rakto skylutēn pataikyti. Rankos dreba, maskatuoja visosna pusēsna. Galų-gale vos-vos atidariau ir įlēkęs grinčion ēmiau jieškoti, kur pasislēpti. Niekur nerandu ir gana. Palindau palovin...

Štai, rodosi, mane atsiveja. Barškina palangiais. Ineina vidun. Jieško-šnipždinēja visomis pakampēmis. Kiša rankas palovin. Graibo apie mane. Stveria jau už kojų...

Nuo tos baimēs mane visą drugys krētē.

Išlindau iš palovio, kaip jau visai išaušo. Ir tai užmigti bijojau. Klausiau ar neateina, ar neatsiveja manęs kas.

Bažnyčioje ant rytojaus ir tai neturējau ramybēs. Da labiau bijojau. Girdžiu, rodosi, ateina žandarai, urēdninkai, stveria mane už pečių ir veda nuo vargonų. Atsigrįšiu — niekur nieko, tiktai žmonēs vaikščioja, vieni nueina, kiti užeina ant viškų.

Maniau ištiesų, kad esu jį užmušęs. Nors inkalbinējau sau, kad jis vertas to buvo, kad neužtenka da jį užmušti, bet sąžine graužē mane. Negalējau ramiai nei užmigti, nei pavalgyti.

— Visviena kad ir kažin kaip žmogus kaltas butų, deltog užmušti-nužudyti jis perdaug. Žmogui žmonēms galą daryti?!... Ne!... O aš juk ir menkiausio gyvulēlio mirties negalējau matyti, ne tiktai ką užmušti... Dabar gi?...

Lyg didžiausias akmuo nuo mano krutinēs nuslinko, kaip išgirdau, jog jo gyvo esama. Akyse net prasiblaivē. Ir apie meilę užmiršau.

— O juk kad nors truputį kaip, tai jau bučiau tapęs žmogžudžiu.

Žmonēs šnekējo, kad jis buvo gerokai pritrenktas. Namon rauplom paršliaužē. Ilgai pasirgo. Mat mano buvo pečiuosna jam pataikyta, pačian kryžiun. Vienok kas jį taip pasveikino, niekas nespējo. Tiktai juokēsi visi:

— Gerai burliokui, tegul nesivalkioja į musų mergaites, tegul nelenda, kur nereikia.

— Kad bučiau geriau jį pritrenkęs, tai butų nieko nepakenkę, — galvojau sau.

Bet viskas manyje tuomet maišēsi.

Buvau, kaip iš vēžų iškeltas. Krypau ir vienon pusēn ir kiton. Įvairiausios mintįs galvoje verpetais siautē.

XXX.

Pasergējau, kad Kazē, kaip ir pernai, vēl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man švelniai-meiliai. Vēl visas tirpau nuo josios žvilgsnių.

— Tai vaisiai mano keršto. Sarmata juk, kad mylimasai išpasalų daužoma, akmenimis vanojama. Susiprato Kazytē, savo klaidą pamatē. Man reikējo seniau su juo taip padaryti.

Vieną šventadienį, tai jau buvo gale liepos mēnesio, ji išējusi iš bažnyčios priējo į mane. Pradējo linksmai šnekēti-juokauti. Klausē, kas pas mane gero girdēti, apsakinējo, ką ji pati veikianti. Gyrēs, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobēs išaudusi. Rugojo, kodēl aš jos neaplankau, kodel neužeinu niekados.

— Užmiršai visai, tarytum aš ir negyvenčiau. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.

Taip besišnekučiuodamu atsisēdova galop ant suolelio po klevais. Nebojova, kad ir žmonēs šventorių vaikščiodami į mum šnairavo-šaipēsi.

Ji man parodē vieną praeinančią panelę, kuri ējo pasispaudusi ranką didelio, ilgo jaunikaičio. Matyties, jog tai buvo ponai nebent kokie. Šnekējosi garsiai, begalo drąsiai, bet kaip, Dievas žino.

— Tinka tau ji? — nusijuokē į mane Kazē. — Ko gi reikia:

Skryblius, kaip sietas,

Panelē, kaip skietas,

Nosē, kaip kačerga.

Tai grafo Argaudo duktē. O tas štai žardas, kurį ji tempia, tai josios sužieduotinis, — paaiškino. — Mat ir jų grobuose esama meilēs koks šaukštas. Dievas geras, neaplenkē nieko, — kvatojosi ji net pasilenkdama.

— Žinai tu ką? — sušuko. — Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?

— Gerai, lauksiu, — atsakiau nei kiek netikēdamas jos žodžiais.

— Tai žiurēk, lauk. Ateisiu apie vienuoliktą. Tada jau musų miegos. Apgausiu juos. Bet kokioje vietoje tu manęs lauksi?

— Nežinau, — trukterējau pečiais.

— Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnēlēj yra toks kapčius, atsisēsi po juo. Žinai?

— Žinau.

— O jeigu tenai nenorētumei, tai savo sodelyje. Ką?

— Gerai.

— Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekēsiva. Begalo, neregētai bus malonu, — linksmai tarškējo Kazē.

Da kiek pasišnekēję, išsiskyrēva.

Stebējausi tai jos netikētai permainai:

— Ir kodēl ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratē? Ar nēra čia ko?...

Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslēpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorējau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.

— Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.

Prasiblaivys gal kada nors? Papus vējalis ir išvaikys juos.

Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.

— Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.

XXXI.

Audra potruputį-pamažēl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundesys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkēja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.

Kambarēlyje darosi šviesiau.

— Da matyti, saulē nenusileido. Visai prašvis, — sakau Kupreliui.

— Tur-but. Bet jau vakaras netoli.

Jis mažai perkuno pyktį girdējo. Nekreipē į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.

— Sutartą valnadą nuējau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta — jos nēra. Pusiau dvyliktos — da nēra.

— Tikai pasijuokē iš manęs! Labiau inarzinti norējo, — manau sau nekantruodamas.

— Palauksiu da ketvirtadalį, nebus — eisiu namon.

Praējo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikēti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atējęs drybsau.

Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.

— Tai ji! — nudžiugau.

Prisiartino artyn. Matau, šuva!

— A, kad tu suruktum! — pasikeikiau ant jo.

Pamojau ranka, atsikēliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilēkē.

— Ar pasiutęs, ar ką?! — nusiminiau.

Bet jis prilēkęs ēmē apie mane šokinēti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.

Neužilgo pasirodē ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelēkē taip greitai. Nuējau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazē.

— Ilgai tau prisiējo laukti? Gal nepyksi? Atleisi man?... Mat gi varliukštē, Julytē, ilgai neužmigo. Turējau jos laukti, kolei užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamēginsiu kelties, tai ji ir klausia: „Kur tu eini?” Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau”. Ji tarytum intiki ir vēl miega. Sukrutēsiu gi ir vēl klausia. Bet galų-gale tikrai užmigo... Tai eiva gi pas tave, — patarē. — Čia nedrąsu, gali kas užeiti.

Nuējova. Ir Margis neatsiliko.

Senai, oi senai ji pas mane buvo! Net šilta-gera pasidarē, kaip peržengē slenkstį. Juk toks brangus svečias.

— E, gi pas tave langai nedengti!— vos atsisēdusi tarē mano viešnia. — Aš šiemet pas save intaisiau. Be dangčių bloga.

Norējęs buvau tan žodin pasakyti, kad ištiesų gerai, nes jos neleidžia pamatyti, kaip mylimosios apgaudinēja savo mylimuosius, bet susiturējau. Gana jau ne vieną kartą buvau įsišokęs.

— Imkiva nors marškomis uždengti, nes gali kas pro langą pažiurēti, — pataria man.

— Tai jau uždengkiva.

Bematant nurengēva lovą ir užtiesēva langus.

— Dabar paskambink suktinį,—paprašē jinai.

— Kodēl suktinį? — truputį nusistebējau.

— Kažin kodēl jis man šiandien tinka. Gal užtatai, kad neužilgo ištekēsiu, savo vestuvēse šoksiu.

— Su kuo?— tarytum ramiai-šaltai paklausiau, bet mano balsas nupuolē ir buvo tylus, vos girdžiamas.

— Gi su tavim! Mat su kuo. Tai tu da nežinojai?! — meiliai nusišypsojo ir priējusi į mane uždējo savo rankas ant pečių.

— Su manim?! Negali buti!—atkirtau džiaugsmingai ir karštai.

Rukai, rodēsi, vienu matu išsiskleidē. Paliko šviesu-aišku.

— Kaip tai negali buti? — prisitraukē arčiau ir pažvelgē tiesiai akysna.

— Žinoma, — burbterējau nerangiai.

— Meluoji? — prasijuokē į tokį mano atsakymą.

— Nei truputēlio.

— Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norējai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.

Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukē jas kas. Pirmai to nei nesimatē, tik staiga išlindo ir nutraukē. Ir nejauku pasidarē.

— Kad tu manęs nemyli, — išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikējo.

— Sēskiva, aiškiau pašnekēsiva, — patraukē mane ir pasodino greta savęs.

Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikējo, kad jai reikēs taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukē.

— Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? — prispyrē klausti. — Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakē?... Kad aš tavęs nemylēčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, — pradējo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.

— Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! — staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.

Atsitraukiau nuo jos, susinēriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. jokios ištisos minties mano omenin neparējo.

— Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, — ēmē ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinēti. — Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandēlēs jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylējai, kad taip dažnai mini? — karčiai pašiepē.

Nieko daugiau neatsakiau. Neturējau ko atsakyti.

— O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentēsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurēsiu da koksai galas bus, — nusprendžiau.

— Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...

— Žinai, Olesi, — vēl į mane meiliai prisitraukē ir sako nuliudusiu balseliu, — tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spēliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, — trukterējo-suklupo. — Šiandien atējau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterējo... Tu jo užmušti norējai? — paklausē prisivogdama ir indomiai man akysna žiurēdama.

— Ką tu sakai?! — pašokau.

— Nesigink. Žinau. Žino ir jis.

— Ką...?

— Tai, kad užmušti jo norējai.

— Ne!... Ištiesų, — puoliau. Sukandau lupas.

— Taip?! — baisiai nusistebējo. Pabalo visa, kaip drobē.

Nutilova ir kitas į kitą žiurējova. Matēva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mēlynų dumų prapuolē. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matēva.

— Jis tau keršys, — pradējo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. — Sakē: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, — jau kitu balsu, — jam nesunku bus tat atlikti... Daēdē jis ir man...— kampan žvilgterējo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. — Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bēgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.

— Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai,— pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apēmē. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.

— Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? — susirupino.

— Turiu, — atsakiau jau lyg nubusdamas.

— Daug?

— Gana bus kelionei.

— Kiek?

— Da ir pradžiai gyvenimo užteks.

— Bet kiek gi?

— Kiek pinigų? — visai nubudau.

— Taigi.

— Bus... bus apie... keturius šimtus, — perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.

— Tai užteks, kolei rasiva tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galēsi pakliuti vargonininku į kokį kataliką kunigą. Gyvensiva, kaip ponai. Tenai lietuviškų kningų niekas nedraudžia. Skaitysiva, giedosiva, kiek tiktai norēsiva. Galų-gale, kada mano tēveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galēsiva sugrįžti. Ar ne tiesą aš, broleli, sakau? — paēmē mane už rankos.

— Tiesa sesele! — umai nudžiugau ir pralinksmējau, kada ji mane broleliu pavadino.

— Tai išgelbēsiu ją. Ji bus mano! Važiuosiu! Jau dabar bus viskas pabaigta.

Visos kančios ir abejonēs liksis užpakalyj.

Pirmai, da kaip ji atējo, tai ką aš galvojau, kas man rodēsi, tai ir iš galvos išdulkējo Ar tiktai pasislēpē joje. Bet tuo laiku neminiau.

— Tai mat, mano broleli, — pasidarē ji švelni-lipšni, kaip katytē. — Galēsiva ir tuojau važiuoti. Nēra ko laukti. Reikia skubinties. Jastrebov kiekvieną valandą gali tave sutikti. Man daug ruošties nereiks, tiktai pasportas išsiimti. Išimsiu lengvai.

— Tai sakyk, sakyk, kada važiuosiva? — nekantriai klausiau. — Man irgi daug rengties nereikēs.

— O kad ir sekantį šeštadienį. Galēsi?

— Galēsiu! — sutikau.

— Tai jau ir nutarēva. Galas.

— Fertig! — priduriau.

— Vadinasi šeštadienio naktį išvažiuosiva, o sekmadienį, šituo metu, galēsiva buti jau prie rubežiaus. Tai bus gerai. Penktadienio naktį aš da pas tave ateisiu. Pasišnekēsiva, kur susieiti prieš išvažiuosiant, ką daryti, ką imti su savimi ir tt... Dabar gi paskambink. Po tokio svarbaus ir didelio nutarimo reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek-nors, — užbaigē Kazē.

— Ką? — paklausiau keldamasi.

— Ar užmiršai? Pirmai juk prašiau? Suktinį. Paskum, ką pats norēsi.

Man skambinant ji išējo šokti. Šoko įsisprendusi, sukinējosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai. Galvą atsukęs žiurējau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.

Šoko apie pusvalandį, kolei visai sušilo-sukaito.

— Gana jau! — puolē ant kēdēs.

Išsitraukusi nosinę ēmē vēdinties. Net plaukai jai bešokant išsileido. Gražiai apdengē kaklą, pečius. Ant akių, ant krutinēs nugriuvo. Kiek pasivēdinusi pradējo juos taisyti. Dailiai piršteliais suēmē, iškēlē augštyn, ant galvos. Kaip taip rankas pakēlē, liemenēlis išsitiesē-išsilinko; augšta-apvalaini krutinē siubavo-kilnojosi. Pašokau nuo fortepijono. Priējau į ją. Apskabinau pusiau ir stipriai priglaudęs į save skubiai pabučiavau.

— Eik da paskambink ką-nors. Prieš kelionę man, — lengvai mane nuo savęs atastumē.

Vienok da kartą ją pabučiavau ir nuējęs užskambinau Raineke’s Farandal. Paskum da keletą gražių dalykų. Ji klausēsi atidžiai, užsimiršusi. Tarytum tat begalo jai brangu buvo. Sekē kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perējimą.

Atsistojo. Priējo „sudieu” pasakyti.

— Sudieu, broleli. Dienelē netoli. Namon jau laikas.

— Pabuk da truputēlį. Palauk. Daugiau paskambinsiu.

— Nek, negaliu. Sudieu!

Palydējau visą kelią.

— Sugrįžo ji, sugrįžo meilē, sugrįžo skaisčios dienos, — sprendžiau be abejonēs.

Laukiau penktadienio ir rengiaus ruošiaus kelionēn — naujan gyveniman.

XXXII.

Kazē penktadienio naktį atējo da prieš vienuoliktą. Anksčiau, kaip ir sakiusi buvo.

Buvo nuliudusi, begalo susirupinusi. Niekados da nebuvau matęs jos taip liudnos. Aš gi buvau neišpasakytai linksmas. Kad regis bučiau įmanęs, tai bučiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokinēčiau, kad visi girdētų ir matytų. Skraidyčiau nuo vieno namo ant kito. Kažin kur regis pakilčiau. Pačiais padebesiais. Ir visus debesius ant žemēs nudraskyčiau. Mēnulį nustvēręs ežeran blokščiau, prigirdyčiau. Kalnus viena ranka išvartyčiau. Visą bažnyčią ant vieno piršto pakeičiau.

Ji gi inējo grinčion bailiai-nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Inējusi tuojau atsisēdo ir nieko nepasakē. Su manimi net pasisveikinti užmiršo.

— Na, ir aš jau prisirengiau. Nors dabar važiuoti galiu, — linksmai, juokdamasi gyriaus.

— Gerai, — linkterējo galva.

— Tu gi jau, sesulyte, mažoji paukštele, prisirengei? — klausiu šale atsisēdęs.

— Jau, — vēl linkterējo.

— Tai rytoj važiuosiva-kraustysivos?

— Va, — taip-pat linkterējo.

— Į vieną dieną nei pagamų čia mudviejų neliks?

— Ne.

— O ar nejieškos-nesivys kas?

— Gal.

— Bet tu išblyškai, sublogai per tas dienas. Kodēl taip?

— Nežinau.

— Kodel nežinai? — juokauju-klausiu.

— Nežinau, — vis taip-pat atsako.

— Ir šiandien kodēl nuliudusi?

— Liudna man.

— Kas graudena?

— Kelionē.

— Gal važiuoti nenori?

— Nek, noriu.

— Tai kam liudēti?

— Liudna... gaila....

— Ko?

— Visų... ta.... — greitai susigriebē, į mane nusigandusi žvilgterējo.

Man kažin kodēl kraujas galvon dilgterējo.

— Ar manęs gaila?

— Ta... vęs, — atsiduso.

Pasijaučiau, kad mano veidai šalti pasidarē, bet vis viena buvo linksma.

— Kam manęs gailēti?

— Dēlto, kad mylējau.

— Juk ir paskum mylēsi?

— Paskum!..

— Da geriau galēsi mylēti: tēveliai nedraus, niekas nekliudys. Ir aš labiau tave mylēsiu.

— Mylēsi mane?

— Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!

— Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...

Skubinai paēmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelē, užteka kitoje pusēje mēnulis, vējas nutįla ir išlengvo banguoja javų marēs; pritaria-banguoja ir girios šlamesys, ir liudna-svaigulinga lakštingalēs dainelē bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelēs mirkčioti.

Atsikreipiau į ją.

Josios akelēs pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarēlēs, kaip rasa ant jaunosios žolytēs.

— Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, — paprašē rankeles laužydama.

Ką tiktai turējau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.

— Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, — tarē jau atguvusiu balseliu.

— Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekēsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.

Atējau. Susisēdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.

— Tai ką, apie kelionę šnekēsiva? — klausiu, bet kad apie ją šnekēti man nelabai ir norējosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sēdēti.

— Kad ir tos kelionēs nebutų, geriau butų, — galvoju.

— Šnekēsiva, kaipgi.

— Tai pradēkiva.

— Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, — sako Kazytē. — Tu gi gali viską palikti...

— Gal parduoti?

— O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurēti, kad butų lengva kelionēje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? — Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.

— O kur?

— Ateisi karklynēlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivēluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekējau.

— Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.

Prisiglaudē į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlēto, apgalvodama.

— Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...

— Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelēs mano kešenēje, — juokiuosi nieko nebodamas.

— Klausyk, — krupterējo jos balsas, bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.

Tau pačiam bus geriau. Tai dēl tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.

— Nieko, Kazyte, esu vyras, Jastrebovą da apgalēti galiu, — vis juokiuosi. — O jeigu jau jis toks milžinas, kad įstengs per mano grinčios slenkstį peržengti, tai aš tai dienai išsinešiu kur kitur. Nebusiu namie. Galiu pernakvoti kur krumuose įlindęs. Nesuuos jis mano pēdų, ne toks jau puikus skalikas.

Pasergējau, kad man taip baigiant, jos veideliai paraudo ir apie lupas trukčioti pradējo.

— Mudu dabar visviena, kaip pats su pačia, o vyrų pinigai paprastai moterų ižde guli. Ir visados taip... O da jeigu kelionēje mudu kas užpultų, tai tuojau tave, ne mane kratytų, pas tave pinigų jieškotų. Tai jeigu jie pas mane butų, tai ir liktų.

— Aš manau, jog ir vagįs žino, kad vyrai laiko savo pinigus moterų ižde. Jie tokiuo budu tave, ne mane kratytų, juokiuosi ir gana.

— Jie gi pamatytų, kad jauni esava, kad da nesusižiedavę...

— O kas jiems galvoj! Pamatytų, važiuoja vyriškis su moteriške, tai tur-but vyras su pačia. Vadinas jos kešenēje pinigai.

— Eik jau! Tu vien erzini mane. Matyt važiuoti negalvoji, — staiga aiškiai supyko.

Mačiau, jog visai nuvarginau ją savo juokavimu, bet man linksma buvo. Stengēsi ir ji kartkartēmis nusišypsoti, bet tiktai veidelis sukrutēdavo, o akyse buvo liudna ir griaudu. Rodēsi, kad ją baisiai kas slēgia-vargina; sunkus akmuo širdį užgulē.

— Kiek gi tau duoti? — nusileidau.

— Kad jau taip nenori, netiki manim, tai neduok. Nereikia man, tebuna pas tave...

— Aš noriu tau duoti, tiktai klausiu kiek?

— Kaip gi kiek? Gi visus.

— Ar nebus perdaug?

— Tu vis juokauji. Nekenčiu...

— Visai ne. Pusē tegul bus pas mane, o pusē pas tave.

— Tai jau geriau visus turēk pas save. Nenoriu...

— Tu nesupranti manęs, — negaliu nustoti juokavęs. — Jei bus pusē pas mane, o pusē pas tave ir jei užpuolę vagįs nuo mudviejų kurio atims, tai vis liks du šimtu.

— Nenoriu, nenoriu! Turēk visus.

— Tai jau visus atiduosiu. Nepyk, sesele.

Išēmiau iš skrynutēs, ataskaičiau ir padaviau.

— Ačiu tau, broleli, ačiu! Senai jau taip reikējo, o tu vis mane erzini, — lyg pralinksmējo. Pinigus surišę skepetaitēn. Paslēpē.

— Tai dabar turiva po pusę. Lygiai po pusę.

— Kaip tai? — nusistebējo.

— Gi pas mane keturi šimtai ir pas tave keturi.

— Mat koksai tu melagis, — pabarē.

— O tų nenorēsi nuo manęs atimti? — juokiuosi-klausiu.

— Gek gaila butų, kad ir tie nežutų.

— Tet! Tegul sau žųva.

— Tegul sau... Tegul lieka... O už tuos ačiu!

— Kodēl tu man už juos „ačiu” sakai? — nusiminiau valandēlei.

— Todēl, kad sunku buvo iškrapštyti.

— Visai nesunku, aš tiktai juokavau.

— Tai užtat, kad juokavai..

— Gal ir verta?...

— Kur gi ne. Net supykti man prisiējo.

Aš, vos tik atvažiavęs Skruzdynuosna, gavau nuo pono Šilinskio septynius šimtus rublių. Buvo tai tie pinigai, visas turtas mano tēvo, kuriuos jis man mirdamas paliko. Bet aš apie juos ligtolei nieko nežinojau. Jis paliko juos Šilinskiui, savo ponui, kad tasai man atiduotų, kaip jau busiu suaugęs.

— Kad man jaunesniam butų atidavę, butų buvę geriau, bučiau pasimokinęs, — nekartą su gailesčiu galvojau. — Dabar gi kas? Netaip jie man reikalingi...

— Tai žiurēk, Olesi, rytoj apie dvyliktą. Neužmiršk. Tu toksai, kad ir užmiršti gali. Gali da neateiti. Tu keistas, labai keistas žmogelis. Netoks, kaip kiti. Ne vyras... Lēnas, nedrąsus, lyg mergiotē kokia.

— Ar negerai tat?

— Žinoma, kad ne kaip...

— Kad aš negaliu buti kitokiu, negaliu buti, kaip kiti.

— Kad tu visai kitoks, visai. Ne vyras, ne berniokas.

— Ką padarysi, kad aš toks...

— Taigi... taigi...

— Man šiandien va linksma, gera, tai aš, rodosi, kažin ką padaryčiau.

— Ir nepadarytum.

— Viską augštyn galvom apversčiau.

— Ne, broleli, neapverstumei. Tau tik taip regis, bet tu neapverstumei.

— Kažin... kažin... — pats paabejojau. Susimąsčiau.

— Apversčiau, sesyte! — sušukau.

— Ne, ne, broleli!

— Ar tai aš silpnas?

— Taip! — gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkē. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnēn nugrimzdo.

Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnē. Ir man da linksmiau pasidarē. Šokčiau regis per ją...

— Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, — sako ji vis ten žiurēdama. — Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregētus da... Gaila, gaila del-tog... — užbaigē tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipē. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.

— Ar jau eisi? Pabuk da truputēlį, palauk, sesele! — nustvēriau jos ranką. — Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...

— Nuliusi... Bet tu neliudēk, linksmas buk.

— Negaliu be tavęs linksmas buti.

— Buk... Reikēs buti... Ne!... Jau aš einu.

— Da nors truputēlį! Kelias minutēles!

— Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.

Atsisēdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažēl. Tą maršą pabaigęs, ēmiau kitą.

— Gana. Daugiau nereikia.

— Kodēl taip skubinies? Diena da toli.

— Negaliu ilgiau... Visai negaliu.

— Aš gražesnį paskambinsiu.

— Sudieu!... Palydēk mane.

Mečiau skambinęs. Užsidējau kepurę, paēmiau lazdą.

— Tai palydēsiu. Paskutinį jau kartą! — linksmas sušukau.

Ji, perējusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetē. Paskum kitą kartą iš kitos pusēs.

Ējova pamažēl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalēdavau su ja sutaikyti.

Priējova jų kluoną.

— Jau. Čia išsiskirsiva, — sustojo Kazē.

Susiēmēva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudē. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ēmēva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalējova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vēl atgal.

Abu iškarto pajautēva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.

Tuo matu išsiskyrēva.

— Lik sveikas! — Bet, žengusi du žingsniu, vēl sugrįžo, vēl padavē ranką. — Lik... Sudieu!...

— Sudieu, sesele!

— Broleli!

Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.

Man staiga baugu ir baisu pasidarē. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.

— Kaze! Kazyte! — sušukau paliktas.

— Kaze! Kazyte! — atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepē sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.

XXXIII.

Vēl sudundējo. Bet kažin kur toli. Vēl matos atvažiuoja perkunas. Smarkiau grumoja, drąsiau ant dangaus ritasi.

Skubiai į langą žvilgterējau. Juodas, į visą vakarų kraštą išsitiesęs, debesis auga. Rodos išaugęs didelis-didelis grius ant žemēs ir sutriuškins-sutrupins ją. Nieko nepaliks. Vandeniu nuplovęs marēsna nuneš.

Lyg iš paties debesio išsiveržusi viesulą išbēgo. Ir nubēgo per laukus, per pievas ir per girias. Žolelē pievoje į žemę pripuolē-prisiglaudē. Rugiai verpetais banguoja ir lenkia-lenkia savo varpas. Beržyno viršunēs girgždžia-treška, lužta ir griųva. Juodalksnis rauda verkia.

— Vēl audra ateina, — atsigrįžau nuo lango į Kuprelį. — Baisesnē da.

— A? Audra? Tegul sau eina, — lyg nesuprato manęs.

— Daug jeibių gali pridaryti.

— Tegul sau daro...

Nutilau. Neturiu daugiau ko sakyti.

Žiuriu į Kuprelį. Jis sēdi galvą nuleidęs. Visą jį, tarytum, šaltis perēmē. Keliai dreba, daužosi į vienas kitą. Veidas labiau, kaip nuo miltų išbalęs.

Prašvito jis staiga. Keliai drebēti nustojo. Galvą pakēlē ir pasakoja dailiai-gražiai.

Atsiminimai ir gyvenimas viską nudailino-pagražino. Aiškiai rodo, lac dabar taip butų.

— Sulaukiau to vakaro. Anksčiau tos valandos pasirengiau. Negalējau ilgiau laukti, traukē tenai.

Susiēmiau geresnius ir reikalingesnius daiktus; sudējau juos rišulin; užurišau stipriai, atsargiai. Kitus taip palikau.

— Kas norēs, tesiima sau.

Tarnaitē jau miegojo. Duris užrakinau iš vidaus. Raktą duryse palikau. Pats išlindau pro langą.

Man beeinant per sodelį pasipainiojo kokia šaka po kojų ir aš vos neišsitiesiau.

— Blogas ženklas, — pamaniau.

Einant keliu suklupau ant akmens.

Mane ir visai baimē apēmē.

Atējau karklynēlin tiktai ką po vienuoliktai.

— Gal jau laukia kur manęs?

Bet pajieškojęs niekur neradau. Nebuvo da ateita.

Atsisēdau, rišulį pasidējęs, ir laukiu.

Visur ramu, tylu, tuščia. Vien ežero Vilnelēs, gainiojamos nakties vējalio, pliuškenasi į pakraščius. Rodos pasakoja jiems ką, ar kokiu neregētu sapnu žavi. Jie klausos ir tarytum da apie gražesnius sapnus svajoja. Toli pievoje girdētis suskamba kartkartēmis geležiniai pančiai. Tai arkliai, rasa suvilgintą žolelę skina. Danguje kur-ne-kur plaukia debesēlis, aplenkdamas mēnulį, žvaigždelēs tyliai mirkčioja, kita į kitą žiurisi.

Balzganoje šviesoje nuskendę platųs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje ramiai švelniai maudosi. Rodos tai sapnais nuausta šalis.

— Štai jau neužilgo, visai neužilgo, ji bus mano, — svajoju lūkesio apgobtas. — Mano siela, su kunu... Niekas jau jos nuo manęs nebevilios, niekas nebeatims. Bus mano amžinai... Linksmins-džiugins mane savo akutēmis, veidužēliais skaisčiais, geltonaisiais plaukeliais. Liuliuos širdį dainužēmis liudnomis. O aš jai skambinsiu-skambinsiu, įstabiais garsais žavēsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo jiems sielą atiduosiu. Nei viena paukštelē nebus tokia laiminga, nei viena gēlelē taip puikiai nežydēs, kaip mudu gyvensiva-žydēsiva... Ir taip visas gyvenimas! Nuo tos dienos lig paskutiniai.

— Ateik, ateik, sesele, greičiau, čionai. Atlēk voveraitēs kojalēmis! Atskrisk karvelio sparnais! Atnešk, greičiau atnešk begalinę laimužę, greičiau nušviesk juodąsias mano dieneles! Greičiau, sesele, greičiau! — šaukiau ištiesęs į ją rankas. Mojau, vadinau visokiais balsais.

Jos vis nēra ir nēra. Nei dvasios nesijaučia niekur.

Prislinko dvylikta.

Praējo. — Jos nēra.

Atējo pirma. — Nēra.

Ir ji praējo. — Vis nēra.

Klausau ar nesučežēs kur žolelē, ar netripters kur jos kojytē, bet niekur nieko. Nič-nieko. Vien mēnulis eina lenktyn su debesēliais ir žiuri-šypsosi į mane šaltom. Jam negailu ir neliudna. Jis taip jau liudnas.

— Ateik, ateik, sesele! Kadaikščiau tavęs laukiu... Ateik, ateik, brangioji! — šaukiu vis labiau.

Balsas mano pakįla, žodžiai plaukia ton pusēn. Ir paskęsta-ištirpsta tyloje. Nepasiekia toli. Kazē jų negirdi.

— Gal ji neateis?!

— O gal laukia kur manęs? Gal jieško ir neranda?

Pradējau jieškoti pakrumiais. Landžiojau karklynuosna, kēčiau kiekvieną krumelį ir šaukiau nuolatos:

— Kaze! Kazyte! — tai tyliai, pašnabždoms, tai surikdamas balsiai.

Rodos atsiliepia man kas:

— A-u! U-u!

Lekiu ton vieton. Jieškau visur. Klausaus ar vēl neatsilieps. Klausiu:

— Kur tu?

— U! U-u! — girdis kitame krašte.

Lekiu tenai. Jieškau, šaukiu — nēra.

Atsiliepia da toliau. Kitoje net ežero pusēje...

— O gal da ateis? Gal negalējo anksčiau išeiti?

Štai, rodosi, ateina: čeža žolelē, ji kosterējo. Lekiu pasitikti, — nei to čežējimo, nieko.

Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau-arčiau į mane.

Išnyko-prapuolē.

Girdžiu, rodosi, Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelēs. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!” Netepti ratai girgždžia-spiegia. Jau-jau... Išlēkiau ant kelio. Tylu-ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir skindami žolelę geležiniais pančiais skambina.

— Gal kas blogo atsitiko?! — klausiu nerimo perimtas.

Laukiu. Jieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.

Laukiau-jieškojau visą naktelę. Ir daug kartų girdējau-mačiau ją einant. O neatējo. Tarytum suklydo, šonan pasukē, ar paskirtą vietą užmiršo. Rasti negalējo.

Prašvito. Užtvisko aušružē rytuose. Išblyško mēnulis, į vakarus nuritējęs, žvaigždutēs, lyg nusigandusios brēkštančios dienos, dangaus gelmēje pasislēpē.

Nubudo varnos pušyne. Debesiu pakilo iš jo ir ratu sukdamosi krankē virš ežero. Jieškojo ko, keikē ką.

Sugrįžau į miestelį, į sodžių. Įlindau Gervydžių sodan. Apžiurējau visur, visas pakampes. Klausiau pridējęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Smarkiai ir piktai. Niekas tenai nesukrutējo, niekas neatsiliepē, nepaklausē:

— Kas čia?

Namon.

— O gal ji niekur manęs neradusi nuējo į mane? Gal laukia manęs?

Neradau vienok. Niekas nelaukē.

Kambaris buvo tuščias, kaip ir palikau. Kiekvienas paliktas daiktelis savo vietoje gulējo. Net nekrusterējo. Niekas jo nepajudino. Nebuvo da kam.

XXXIV.

Švysterējo žaibas. Rodosi visą žemę uždegs. Viską savimi apsiautē. Kambarēlis juomi pilnas. Kiekvienas kampelis aiškiai šviečia. Jokio šešēlio neliko.

Vēl staiga tamsu. Bailiai pabēgusi tamsa savo vieton sugrįžo. Ją įnirtęs griausmas atsivijo. Krato-skalandoja visomis pajēgomis. Daužo-blaško visosna pusēsna.

Neįveikē. Nutilo.

Vēją savo vieton pasiuntē.

Štai gaudžia-užia jis apie sienas.

Netikētai užbarškino sparnais. Jau lužta-griųva kas. Girnos net pradeda dundēti ir sukties-malti dykos.

— Kas čia bus? Kas čia bus? — širpuliai krato.

Ir vējas aptilo. Toliau kur nulēkē.

Kuprelis, matyt, nieko negirdējo. Neklausē.

— Nemiegojęs nei valgęs nuējau bažnyčion iš-pat ryto.

— Tur-but čionai pamatysiu. Juk ateis ji... Matyt, negalējo iš namų pabēgti.

Tēvai patriko mudviejų sumanymą, visą gal naktį duryse stovējo, dabojo... Ateis ji. į mane iš apačios pažiurēs ir akelēmis pasakys: „Nenutiko mums išsprukti, sugavo”. Ir nusišypsos truputį, parodydama, kad: „Niekai! Apgausiva juos kitaip”. Ateis, — galvojau, pusbalsiai adynas prie vargonų giedodamas.

O širdis lyg nujautē-sakē.

— Neateis. Nelauk.

Vis-deltog laukiau. Į kiekvieną ineinančią mergiotę žiurējau.

— Ar ne ji?

Vis tai ne ji, ne Kazē buvo.

Priējo jau pilna bažnyčia. Prasidējo mišios.

Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klupo ji prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, — ir ne, nēr jos. Tai, rodos, jos balselis plaukia-liejas, augščiau kitų balsų kįla, viršum jų banguoja — prisiklausysiu, nei žymēs to balso. Va, rodos, ji šiandien ant viškų užeina. Prieina į vargonus, ima gaidas, man paslapčia į ausį ką sako. — Apsidairau, nič-nieko.

Visą laiką ji man vaidenos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai pamatyti tikējaus.

Pamaldoms pasibaigus, kaip kulka, iš bažnyčios išlēkiau. Žmonēs tik žiurējo išsigandę. Matyt, mano gerai lēkta.

Ton pačion vieton, kur jos naktį laukiau, nudrožiau.

— Gal da ji laukia manęs? Vēliau atējusi gal jieško?

Išbraidžiojau-išlandžiojau visą karklyną, vieną vietelę po tris-keturius kartus apsukau, nei pēdų nebuta.

— Kad nenueitų tik Raganakrumin? Kad tiktai nelauktų manęs tenai?

Ir tenai ji nelaukē ir tenai josios nebuvo.

— Kur gi ji butų? Kur pasidētų?! — laksčiau laukais ir laužiau sau galvą. Kad bučiau, regis, įmanęs, tai bučiau ją taip rankomis suspaudęs, kad ji man aiškią mintį tartų.

Minčių daug buvo, ir vis įvairios begalo. Narpliojosi-pynēsi vienan mazgan.

Ir mazgas tas augo-didējo.

— Eisiu tiesiai į Gervydžius. Visviena, kas bus, kas nebus. Pačių tēvų klausiu.

Keliu kleboną susitikau.

— Ar Tamsta nematei mano Kazēs? — į jį priējau.

— Kas su tavim yra? Ką tu dirbi? Ar tu iš proto neišējai? Gi tu į žmogų nepanašus! — stvērē mane už peties. Pritraukē į save, matyt vesti kur tai norējo.

— Nematei? — paklausiau da kartą ir smarkiai paspurdējęs išsiveržiau iš jo rankų.

Nešiausi toliau. Jis mane vijosi, bet nepavijo. Bēgau kaip nuo kažin ko.

Atsiduriau Gervydžių namuose. Įlēkiau grinčion. Durįs visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi, tarytum, kur išbēgę, ar išsiviję ką.

Iš grinčios seklyčion.

Tuščia-dyka. Lova nerengta stovi. Patalas sudraikytas, pagalviai išmētyti. Krašte iš-po nutrauktos marškos šiaudai styri.

— Čia jos gulēta! Čia jos miegota! — puoliau į lovą. Landžiau-gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bučiavau antklodę.

— Tai tu čia, sesele, miegojai. Tai tu čia svajojai apie... — nutruko mano balsas. Surēmē krutinę ir ją lyg medis koks užgulē. Lac man kas aišku pasidarē, lac supratau aš ką.

Kuogreičiausiai išbēgau iš seklyčios. Tarytum išstumē mane kas.

Ant kiemo pamačiau Margį. Gulējo pašalyje ir mąstē ką. Nei galvos į mane nepakēlē, lyg butų ir nematęs.

Išējau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.

Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.

— Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? — paskutinē vilties kibirkštēlē brakšterējo.

Užēmęs kvapą prasivēriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivērē.

— Ar ne ji?! — topterējo galvoje ir visas kunas nutirpo.

Ne, ne ji. Tai tarnaitē.

Šalta-šalta pasidarē ir akyse rukai paplito.

— Tamstos Kazē su Jastrebovu išdumē. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? — ištrēškē į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.

Prieš mane, regis, gili duobē prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažēl. Žemiau ir žemiau...

Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelē, baisi, kaip koks milžinas, moteriškē. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnē pasidarē, — aš jai kitą kartą.

— Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli ! — girdžiu cypia ties mano ausimi.

Greitai apsisukau atgal, pro duris.

Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:

— Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!

Pastumiau nuo savęs. Nubildējo. Ir išējau.

Regis einu pakalnēn, pakalnēn ir pakalnēn. Toli matau žiba sidabrinis pavir šius vandens.

— Tai dugnas to klonio.

Priējau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnēs, viena per kitą ritasi-verčiasi.

Visai priējau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.

Štai vis didesnį volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.

Brendu vis gilyn.

Nuo anos pusēs, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilēkē į mane, sudavē, apipylē visą ir nunešē-nunešē. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgējo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supēlingavo kas. Supē meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.

Paskui viskas prapuolē-nutilo. Nieko nesimatē. Ir man gera-gera pasidarē.

XXXV.

Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundēdama, yt butų baisiai pavargusi, traukiasi toliau. Pirmąją seka. Jeigu sužaibuoja, tai tiktai pats žaibas matosi. Nenušviečia jau jis nieko. Tamsa nebebēga nuo jo, nesislepia kampuose ir girios tankumyne. Drąsiai visur paplitusi.

Iš debesų likučių purškia lengvas lietutis ir prausia langelio stiklus. Tarytum prisigerinti nori. O pirmai koks piktas buvo.

Kambarēlyje truputį-truputį nušvito; vien širma pasidarē. Naktis, mat, kolei audra siuto-duko, užskleidē ant žemēs savo juodus sparnus. Todēl ir tamsa tokią drąsą ingavo.

Saulelē jau nusileidusi. Vakaruose vos švitena, lietaus nuplauta, aušružē. Išblyškusi-pabalusi tokia.

— Ar saulutē jau nusileidusi? — rupestingai klausia manęs Kuprelis. — Tu arčiau į langą sēdį, pažiurēk.

— Jau nusileido, — sakau del jo pro langą pažiurējęs.

— A-a! Gaila begalo,— nuliudo jisai.— Kad gi šiandien negalima buvo pamatyti...

— Taigi, taigi negalima. Audros tos. Nutilo jisai ir ramiai-iškilmingai kokį laiką tylējo. Lyg matē ką gražaus, švento ir meldēsi sieloje. Paskum pakele galvą, žvilgterējo į mane įstabiai, bet nieko nesakē, tiktai lyg pamatyti manyje ką norējo.

Da valandēlę tyli. Mąsto-galvoja...

— Nubundu, gi šalta, drebulys mane krečia. Praveriu akis — naktis, dangus žvaigždētas, mēnesiena.

— Kas čia butų? — pašokau ant kojų. Žvalgaus aplinkui. Nieko nesuprantu.

— Kur aš esu!.. Ar miegojau lauke, ar ką? — klausiu savęs. — Sapnavau, rodosi. Baisus sapnas... Ar tik nesapnuoju ir dabar?

— Išvakaro nuējau karklynan. Iš to tai galo ežero, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodēl esu čia!.. Kur mano rišulys? — pradējau graibyties-jieškoti apie save.

Sustojau. Galvoje pradējo lyg kas žybčioti, mirkčioti-šviesties. Bet ir vēl viskas nyksta-pasislepia.

Išsiēmiau laikrodēlį—tuojau dvylikta.

— Tuojau ir ji ateis.

— Bet kodēl aš jos laukiau čia, kad sutarta tenai?

— Tenai tai ir mano daiktai.

Nusprendžiau eiti. Skubiai žengiau kelius žingsnius. Lac mane kas suturējo, stapterējau. Žiuriu į vandenį.

— Kur tos gražios bangos? Kur ta didelē banga? Kaip ji supē mane gražiai, kaip mylavo?

Priējau patį kraštą. Ežeras tylus, paviršius, kaip sustingęs. Visas dangus jame nuskendęs. Lyg jis tenai ir nurimo.

— O da nesenai, kaip tik aš atējau, jis pliuškenosi į kraštus, žavējo juos. Dabar taip greitai...

Vēl mano galvoje pradējo mirkčioti-šviesties. Aiškiau po truputį, aiškiau-aiškiau.

Umai aš į vendenį puoliau. Sulig kelių inbridau. Galvoje, visoje vaidentuvēje, lyg pašvaistē nušvito.

— Taip... taip... taip! — bēgau iš vandens, tarytum vēl juodą bangų kalną pamatęs. — Gal ne? Bet tarnaitē sakē... Ji žino... Jos paklausiu. Da kartą tepasako.

— Bet ji, Kazē, lauks manęs tenais. Tur-but jau atējo.

— Tegul palaukia truputį, aš greitai-greitai...

Prilēkęs savo namelių ēmiau belsti į duris, daužyti į sienas.

Niekas negirdi.

Ēmiau duot kumsčia lango rēmuosna. Padaužysiu ir laukiu, padaužysiu ir laukiu. Vis viena. Net šaukti pradējau. Išējo galų-gale. Klausia:

— Ar tai Tamsta?

— Aš. Daryk greičiau!

Atidarē. Inējau. Ir užmiršau, ką buvau klausti pasirengęs. Viskas susipainiojo-susimaišē.

— Ar šiandien Kazē nebuvo atējusi?— klausiu nei iš šio, nei iš to.

— Kazē? Kazē gi vakar naktį su Jastrebovu išbēgo. Tamsta nežinojai? Aš gi, regis, sakiau jau.

— Tai nebeatējo šiandien? — klausiu vis nieko nesuprasdamas. Man rodēsi, kad ji ne apie ją, bet apie kažin kokią mergiotę pasakojo.

— Kur gi ateis, kad jau jos nēra, — išbēgo.

— Kodēl išbēgo?

— Nuo tēvų išbēgo. Ir nuo Tamstos kartu, — nusišypsojo į mane išpadilbų žvilgterējusi.

— Nuo manęs?! — tarytum proto atgavau.

— Kaipgi. Labiausiai gal.

— Nuo manęs niekas nebēga, — sakau, — aš ne vilkas.

— Tamsta miegoti eik. Atrodai kažin kaip keistai, lac dešimts dienų butum laukais lakstęs.

— Eisiu. Nelįsk į mane! — Rodosi ją, rodosi kitą ką, kuris didelis ir juodas užu jos pečių stovējo, pavariau nuo savęs.

Tarnaitē nuējo prie savo lovos, o aš nuējau savo kambarin. Pavaikščiojau truputį, pavaikščiojau išilgai jo. Galva, kaip puodas, ant pečių buvo. Viskas joje drumstēsi, maišēsi, virē išlengvo.

Vaikščiojau kreivuliuodamas, į kiekvieną kampą prieidamas, kiekvieną daiktą užkabindamas.

Užkliuvau fortepijono. Atsisēdau prie jo. Atsilošiau ant kēdēs, užmerkiau akis; paēmiau vieną akordą, kitą. Tyliai-tyliai. Pagavo garsai, sužavējo mano širdį ir sielą; mintis nunešē atgal, netolimon-artimon praeitin.

Galvoje pasidarē šviesu ir viskas aišku-aišku, kaip mēlynos gēlelēs tarp rugių...

Lyg mane butų kas karšta geležimi palytējęs, pašokau staiga nuo kēdēs ir puoliau prie durių.

Tarnaitē, nusigandusi, atsisēdo lovoje.

— Kas Tamstai yr? Kas Tamstai yr? Durįs priemenēn mane sulaikē. Užrakintos buvo. Ir rakto neradau jose.

— Kur raktas?!—tripterējau į ją koja.

— Nežinau, — ramiai atsakē.

— Duok greičiau! — rēkiau nerimaudamas.

— Nežinau kur.

— Duok! — ēmiau daužyti kumstimis durysna.

— Kam Tamstai?

— Man reikia. Duok greičiau.

Išlipē iš lovos. Ilgai jieškojo, visur knisinējo.

— Nežinau kur pasidējo, — sustojo.

— Aš tau nežinosiu! — vēl pradējau durysna belsti.

Da kiek pajieškojusi, rado, atrakino.

— Bet neišeik Tamsta kur.

Nieko neatsakiau.

— Kur gi Tamsta eini? — nusiminē ir nustvērē mane už rankovēs, yt pagalbos prieš ką melsdama.

Išroviau ranką ir išbēgau iš kiemo. Ji mane vytis. Sugrįžau ir norējęs buvau pastumti ją nuo savęs griovin, ji greitai puolē prieš mane ant kelių ir sudējo rankas.

— Neik Tamsta! Neik, neik. Kas gi bus? Kas gi bus? — pridususiu balsu dejavo.

Mane šaltis perēmē. Šiurpuliai sukratē. Lyg pririšę kas ant vietos. Noriu eiti— negaliu. Paskum tarytum atsiplēšiau ir lēkte nulēkiau toliau. Riščia bēgau. Ar vijosi, nežinau. Ir nesigirdējo nieko.

XXXVI.

— Mergele mano, gražute mano, palikai mane vieną. Bastaus aš dabar vienas vargo bernelis šitam margame pasaulyje. Mylējai mane, pamylējai kitą, kitam savo širdelę atidavei. Kodēl ne man, kodēl ne man tą savo gerą širdelę skyrei? Kodēl ne mane dabar myluoji, glaudi prie savo gražios krutinēlēs, o jį, tą, svieto bjaurų atējuna? Kodēl ne man, o kodēl jam, mergele numylēta, meilēs daineles dainuoji? Jį, jį savo švelniuoju balseliu supiliuliuoji, jam dieną saulētą sapną audi?!... Palikai, palikai mane vieną. Palikai. Pas jį nuējai, — verkiau-liudējau sopulio suspaustas, po senu ąžuolu sau prieglaudą radęs.

Ilgai ējau iš namų išējęs. Palikau tenai viską. Vien tą rišulį pasiēmiau, kurį buvau pagaminęs kelionei su ja.

— Rasiu da gal ją kur-nors, — galvojau-tikējaus.

Toli nuējau. Kad ir jieškoję, butų niekur manęs neradę.

Dieną miegojau kur-nors krumuosna įlindęs, o naktį ējau-bēgau. Bijojau žmonių, bijojau jų sutikti. Man rodēsi, kad aš vienas žmogus, o jie visi kažin kokie baisųs žvērįs, kurie mane visur seka-uodžia-genasi ir nori sugauti.

— Sugaus mane ir į mažus kąsnelius sudraskys. Kraują, kaip šernai, išgers.

Jeigu kur ir naktį pasivaidindavo man žmogus, tai dētis neturējau kur. Jau-jau, rodēsi, ir galas man bus.

Da, žinai, aš ir dabar bijau žmonių, labiausiai svetimo. Kad ką sutinku, tai tuojaus žiuriu, ar nekēčia jis iš savo pirštų nagų ir ar nesižioja į mane. Kad, tarytum, pasergēju kokį panašų judējimą, tai bematant traukiuos šonan ir, ištrēškęs akis, jį seku.

Kartais vakarais, saulelei nusēdus, kad pritemus pradēdavo kilti iš pievų balti rukai, man neišpasakytai susispausdavo širdis ir perimdavo begalinis ilgēsis prie Kazēs. Eidavau ton pievon, nerdavaus tan rukan.

Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bēga, bēga vis toliau. Jau pavargstu, uzumuša kvapą, nei pats nejaučiu — krentu pievoje, ji vēl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutē, yt debesēlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priējo. Duoda ranką, kelia nuo žemēs. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bēga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vēl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubēgo. Įlēkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vējalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.

Išaušta ir niekur jau jos nebematau.

— Kaze! Kazyte brangi, ateik, sugrįžk-sugrįžk! Žiurēk, kaip čia gražiai raudona saulutē teka, purpuru dengia girių viršunes, rengia jo rubais mažus debesēlius. Kokie jie tylųs, kaip dailiai plaukia visa dangaus mēlynē jos pasitikti. Klausyk, kaip linksmai su baile paukštutēs čiulba, tolimon kelionēlēn rengiasi-rokuojas. Kaip skris jos visos susitarę. Mažais ir dideliais bureliais. Stiprins-ramins vienos kitas. Gera joms bus, džiaugsis kartu prisiekę kitą šalį. Skristumēm ir mudu ir mudu šiltos šalelēs jieškotumēm. Rastumēm ją ir apsidžiaugtumēm-apsidžiaugtumēm. Neneiktumēm nuo žiauraus vējo, nespaustų mudviejų piktasai šaltis... Ir skridova... Tu viena išskridai... Su juo... Skrido du paukšteliai, vieną vanagas užklupo ir nuskrido tiktai vienas... Pakelyje kitą rado...

— Sugrįžk nuo jo, supįžk, Kazyte! Jį vieną palik. Jis ras ne vieną, daug. Palik jį, palik. Prie manęs ateik, man širdelę atiduok! Atimk nuo jo! — meldžiau ir mano maldai galo nebuvo.

Vēl grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau jo drēvēn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Jok sapnas neateidavo manęs nuraminti, palinksminti. Miegas juodas, kaip gili duobē ir tuščias buvo. Nubudęs jaučiau, kaip jis mane žemyn slēgē ir vēl savo juodon duobēn stumē.

Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau budavau sotus. Visai man mažai reikējo. Gurkšnelį da vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man lengva-gera pasidarydavo, mintis prasiblaivydavo.

Kai-kada net linksma man budavo. Vienas-vienas. Miške tylu, malonu. Retkarčiais kiškelis nusigandęs tarp krumelių švysterēja. Laputē pralekia, vilkas savo sermēgą parodo. Voveraitē riešutēlius lazdynuose braškina-gliaudo; įsikandusi po vieną apušin neša. Margasai genys medžiu šokinēja; kala, kaip įmanydamas, jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršunēse rēkauja, ant laibų šakelių supasi.

Neatsižiuriu aš į juos visus. Visi jie man artimi tapo, kaip giminēs kokie; kaimynai, Kožną regis, jų pažinau, su kiekvienu, žvilgsniais susitikę, galvomis linkterējame. Geniai ir mano ąžuolą kalē, nuo kirmelēlių gynē ir ne kartą voveraitē ant jo pasēdēti atlēkdavo. Ir lapē pro šalį nebijodavo prasmukti. Vilkas beveik kasdieną netolimais praeidavo.

Bet tokiai šviesiai valandēlei praslinkus, sunku, neišpasakytai sunku man budavo. Visi, rodosi, debesįs ant to miško užguldavo. Užtemdavo jame, lac saulelē visai butų pranykusi.

XXXVII.

Atējo rugsējo mēnuo. Pradējo naktimis buti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai jau ką gelbējo ir sausi lapai, kurių savo drevēn buvau prisinešęs. Reikējo buvo bēgti iš miško.

— Bet kur? Nejaugi prie žmonių grįžti?

— Negrįšiu prie jų! Negrįšiu!

Drebējau net iš baimēs pagalvojęs, kad reikia grįžti.

— Tai kur gi dēties? — klausiau primygęs savęs.

Nerasdavau atsakymo tan klausiman.

Kartą dingterējo galvon laiminga, regis, mintis:

— Važiuosiu Jeruzalin. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo nuodēmių ir jis man padēs. Duos taip, kad rasiu ją... Butinai rasiu! — tvirtinau sau.

— Dievas sugrąžins ją prie manęs. Sugrąžins. Išklausys mano maldos. Ir bus ji galop mano. Bus!

Visai įsitikinau, kad kaip tiktai suvažinēsiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur-nors, ji pati prie manęs ateis.

Jau va, regis, parvažiuoju iš tenai, vēl grįžtu Skruzdynuosna, vēl vargonininkauju. Sēdžiu sau prietemoje savo kambarēlyje. Tylu, niekur nieko. Staigu prasiveria durįs ir ji įlekia, visa raudona, sukaitusi, nuvargusi; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:

— Aš tavo, tavo Olesēli! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavimi. Visados dabar, visados!

Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka.

Ant rytojaus nešava užrašams. Kunigas apskelbia per tris savaites. Nekliudo nei tēvai. Su mielu noru sutinka, kraitį duoda. Paskum ir vinčius...

— Tikrai taip bus! Tikrai! — džiaugiaus, ausdamas vaidentuvēje gražius svajonių vaizdus.

Bet tai ne vaizdai rodosi, o tat, kas išties atsitiks. Ir visas tas matymas iš akių nesitraukia, vien tiktai juo ir gyvenu.

Tą pačią dieną palikau savo numylētą drevę. Negaila buvo nei atsiskirti. Nesižvalgydamas išējau iš miško.

Daug turējau vargo, begalę rupesnių, kolei įsēdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvēs: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekējo su tomis trimis moteriškēmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorējo kažin kodēl. Sēdējau, sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriējau prie vagono lango, kad pro jį pasigerējus neregētais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išējęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurēti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vēl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikējaus rasti.

— Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdēsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsējosi. Tai nuo vargų-kančių numylētos žemēs. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonēms džiaugsmą-laimę atnešē... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.

Ir marēmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdējau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampē-draskē. Nesigerējau nei puikiomis, kaip siekē mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurējau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekējaus su ja, laimēs sužavētas, tai linksmai su josios tēvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazē myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.

Laivas, tarytum tardamas mano svajonēms, išlengvo, maloniai supē. Nebuvo marēse nei audrų, nei didelių vējų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikēlęs žvilgterēdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurējau vis savo vaidentuvēn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalējau iš jo išeiti, negalējau atsiskirti.

Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ējau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.

Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus karsto. Staiga mane apēmē neapsakytas gailēsis, begalinis liudēsis. Puoliau ant kelių ir ēmiau melsties visa savo širdimi, visa siela. Save, regis, toje maldoje bučiau atidavęs.

— Dieve, Dievulēli geras, Jēzau Kristau, savo gyvastį žmonių labui, jų laimei, išganymui atidavęs, susimylēk ant manęs, nors menką truputēlį savo gausios malonēs man suteik. Melžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk prie manęs savo dangiškoje galybēje, atleisk man mano viso gyvenimo nuodēmes, visus nusidējimus, kuriuos gal ne vieną kartą per savo nežinojimą, per savo nesupratimą ir silpnybę papildžiau. Nebausk manęs už juos. Užmiršk mano praeitį. Užmiršk, Galingasai Viešpatie, žemēs ir dangaus Karaliau, ir josios nuodēmes, josios nusidējimus. Tenerustina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerustina jie visų Tavo šventųjų — teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš prie Tavęs, sugrįš, kaipo paklydusi avelē, tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražuti, išgelbēk josios sielą, ištrauk iš pragaro nasrų... Meldžiu, meldžiu tavęs, čia ant kelių ašarose papludęs, prie Tavo šventojo karsto, tegul tos ašaros nuplauna mano vargus, mano visas nesuskaitomas nelaimes; tebuna tas karstas mano džiaugsmu, tepriduoda jis laimēs, pasisekimo gyvenime. Priimk, Jēzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai už mano gal tēvelių blogus darbus, ant mano pečių uždējęs. Nuvargau, negaliu toliau jau jo nešti, nebepakelia jau jo mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, — priimk jį, susimylēk ant manęs. Ir duoki, Viešpatie, kad ji pas mane sugrįštų, vēl mane pamylētų, vēl nušviestų mano vargo dieneles, visą mano tamsų, apniukusį gyvenimą. Ji viena, per Tavo malonę, gali tuos rukus nuvaikyti, toli juos užu augštųjų kalnų paslēpti. Ir laimingu tada mudu busiva ir savo laimēje Tavo galybę garbinsiva... Išklausyk, susimylēk manęs, Viešpatie, atleisk mano ir jos nuodēmes; nors trupinēlį man savo gausios malonēs suteik... Tikiu, kad padēsi man, nes visavaldąs esi; kiekvienam, Tavęs meldžiančiam, ramybę suteikti... Nužengk pas mane savo dangiškoje galybēje ir grožēje...

Ilgai-ilgai meldžiaus. Mano maldai, regis, ir galo nebuvo.

— Tikrai mane Dievas išgirdo, tikrai. Jis dabar mane pamatē. Jis geras, malonus, padēs man; nepaliks toliau taip vargti. Pats jis pasakē: „Kiekivena širdinga malda pasieks mano sostą,” — džiuginau-tikinau save.

Priējus išpažintin ir priēmus Švenčiausį, visai atsimainiau. Tarytum didžiausi kalną bučiau nuo savęs nuvertęs.

Savo burio keliauninkų ir nelaukiau. Išējau su tais, kurie pirmiausiai apvaikščiojo visas šventas vietas. Aš-gi daugiau niekur nebuvau, kaip tiktai viename Jeruzalyje.

Kaip prisiējo palaukti Jafoje keletas dienų, tai nežinojau kas su manimi bus. Jeigu nebutų marių, bučiau pēsčias ējęs.

Važiuodamas vis laukiau stebuklo. Tikējaus, kad štai-štai Dievas parodys savo galybę, išpildys mano maldą. Į kiekvieną mergiotę visu keliu kur tiktai pasergējęs žiurējau ir klausiau savęs:

— Ar tik ne ji?

Bet buvo vis ne ji.

Grįždamas, kur tiktai traukinys sustodavo ilgesniam laikui, butinai išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau — jos jieškojau. Pamatęs ištolo kokią, lac į ją panašią, tuojau vydavaus. Prisivijęs, už akių užeisiu, matau ne ji, ir toliau lekiu-skubinu. Traukinin vėl bijau pasivėlinti.

— O gal ji šitan traukinin pateks? Gal važiuos juomi? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, jieško manęs?

Niekas jos nesiuntė. Ir nejieškojo manęs. Gal tą pačią valandą jį mylavo, jį glaudė prie savęs, skabino-bučiavo.

— O, kad aš jį dabar susitikčiau! — maniau kumštį spausdamas-gniauždamas. — Nebebutų jau taip...

Atvažiavau Skruzdynuosna. Mano vietoje jau kitas vargonininkas buvo. Kitas giedojo-grojo tais vargonais, kuriais aš kartu su Dievu ir meilę garbinau.

Vargonai svetimi pasirodė, tarytum nepažino manęs. Nebe tais balsais maldą žavėjo. Balsais sunykusiais, menkais, kaip ir pačių žmonelių vargas. Nekėlė jų sielos, bet kartu su ja pažemiu slinko, į tolimą, miglotą slėnį traukė.

Ir kunigas tapo svetimas. Susitikęs paklausė apie kažin ką. Kai-ką atsakiau. Pamojo ranka ir nuėjo.

Ir niekas nepažino. Ilgai, visiems svetimas, laukiau savo Kazytės Skruzdynuose. Ir maldą, karštos nuvargusios širdies Jeruzalyje pasakytą, kartojau. Bet blyško ji. Ir jau, rodos, Dievo nesiekė. Kaskartą žemiau kilo. Lyg kliudė kas. Lyg širmas paukštelis, iškētęs savo stiprius sparnus, jai už akių stojo. Piktu žvilgsniu kreipē į žemę, į siaurus tarpkalnius.

Ir mane patį pasiekē tas žvilgsnis. Iš Skruzdynų išeiti liepē, palikti juos.

— Bēgsiu, toli bēgsiu! Tenai, kur žmonių nei dvasios nēra, kur balsas jų negirdžiamas, — išbēgau-palikau.

XXXVIII.

Neužilgo gavau malunininko vietą, štai šitame pačiame Sargtauto malune.

Begalo nudžiugau.

— Liuliuos mane jo bildesys, savo skubią-skubią pasaką pasakos.

Gyvenau-gyvenau, daug girdējau ir mačiau.

Karalius-karaliukas jauną paną pamylējo.

Pamylējo-pamylējo.

Ji už kito ištekējo-ištekējo.

— Klausyties jo... Ir daug-daug da jis man pasakų pasakys.

Da pas Šenfeldą budamas mēgau klausyties jo bildesio, ratų ratelių teleskavimo, ir pikliaus dusavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man rodēsi, kad tai aš girdžiu žodžius, matau patį maluną pavidale senos, baltos, daug žinančios, daug mačiusios ir begalę girdējusios bobutēs.

— Ji viską žino. Ji klausos ir klausos ir paskum man apsakinēja.

Vējinį maluną labiau mēgau, negu vandeninį.

— Jis augštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vējalio žodį, kiekvieną jo garsą gaudo. Vējalis jam aibę gražių pasakaičių iš tolimų-mēlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios, kaip čia, musų žaliuose laukuose geltonų drugelių išaustos. Tenai drugeliai auksiniai, saulēs spinduliuose stebuklingais dažais žēri, ir žalio šilko siuleliais audžia.

Meilē prie Kazēs susispaudē mažutin-mažutēlin kamuoliukan susiviniojo ir atsistojo viduryje sielos. Aštriai ją gēlē. Bet tasai skausmas nesklido toli, ratu apie patį kamuoliuką spietēsi.

Išsiilgau kningos. Išsiilgau kaip gero, numylēto draugo, kuris manęs mažo niekados vieno nepalikdavo. Atsargiai augino ir vedžiojo gerai jo žinomais, išmindytais keliais.

Paprašiau pono, kad duotų ką-nors man pasiskaityti. Kokias turējau pirmai kningas, tai nei nežinau, kur jos dingo.

— Ką-gi tau duoti? Gal pasakų, gal kokį seną žurnalą?

— Ką ponas duosi, tat skaitysiu.

Davē du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukē iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodē man:

— Gal šitą tau duoti?

— Duok, ponai šitą, duok! — net sušukau ir vos nestvēriau jam iš rankų.

— Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?

— Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.

— Tie. Rytoj atgalion parneši, — tikrino atiduodamas.

— Neparnešiu! — linksmai atkirtau.

Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidējęs, nei miego nenorējau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau, Ir parnešiau taip.

— Na, o ką, patiko? Tur-but labai?

— Labai patiko!

— Nejaugi? — ištrēškę ponas akis.

— Da ką nors man iš filosofijos... — paprašiau.

Jis pažiurējo-pažiurējo į mane atidžiai, paskum ištraukē keletą kningų ir sako:

— Rinkkis.

Permečiau visų antgalvius ir skubiai paēmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.

Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.

Juo toliau, juo aiškiau pradējau suprasti. Galvoti ēmiau. Kai-kada ir ponas su manim pasišnekēdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Tarytum godojo mane, indomiai klausēsi. Aiškino ir taisē kai-kuriuos mano pasakymus. Jis gi tai daugiau jokių kningų ir neskaitē, kaip tik filosofiško turinio, todēl nuo to ir mane pamēgo. Toliau mažiau ēmiau skaityti, o labiau galvoti... Vakarais, saulelei besileidžiant, sustabdęs maluną, išeidavau ant kalnelio, atsisēsdavau ant didelio raudono akmens, kuris da ir dabar tenai tebeguli, ir žiurēdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs vakaro grožēje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelēlių kaspinais, ne šito pasaulio gēlelēmis. Ir rodēsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelēje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinēlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gēlelēs tupi, motinēlę akelēmis seka; beržyne, nustojusiame užtiverkti savo pasvirusiomis šakomis ir dabar ramiai susimąsčiusiame, lac butų savo raudą užmiršęs. Visur-visur man Dievas matēsi. Oro krikštaliniame skaidrume Jį jaučiau. Ir rodēsi Jis toks geras, galingas, malonus ir gražus, pasirodąs aiškiai per taip tylų-iškilmingą saulēleidį.

Štai nusileidžia saulelē, pabučiavusi savo paskutiniais spindulēliais plačiausius laukelius, tamsiąsias girias. Visa gamta užstingsta. Dievulis iš josios atsitraukia, palaiminęs visus juodai naktelei, žvaigždutēs ant dangaus viena po kitai nedrąsiai-bailiai sužiba. Mēnulis, paraudęs visas, iš-tarp krumų išlenda. Iškilęs augščiau užtiesia visą žemelę savo žalsvai sidabriniu šidu ir migdo-migdo saldame miegelyje. O žvaigždēs savo spindulēliais sapną pina-mezga...

Kartą, pirmais da metais mano malunininkavimo, kada nusileidus saulelei išvieno dangus žvaigždelēmis apsipylē, o mēnulis užskleidē šidu žemelę miegui, iš begalinių gelmių mano sielą balsas pasiekē. Visados, rodēsi, tas balsas iš juodųjų dangaus gelmių plaukē, bet aš jį tiktai tuomet užgirdau; o gal tai balsas buvo mano paties sielos, paskendusios tose gelmēse.

— Dievulis Amžinasai, kaip Poeta Didis, kasdiena naujus pasaulius tveria. Paima savo sielos mažytę-mažytę dalelę, pusterēja ją bekraštēn erdvēn, paskum liepia apsistoti ir augti tarp milijonų senesniųjų, seniau jau išskridusiųjų. Ir sutveria ji naują gyvybę ir pasklysta joje ir plētojas joje. Auga, keičiasi-mainosi, kaip poetos tvarinyje žodeliai gražus, savo Tēvą siekia, prie jo grįžti stengias. O Dievas daboja ir gērisi, kaip jo vaikelis per kančias, per vargus, per aštrius kalnus į jį kopia-lipa, ir stiprēja juose.

Ir tveria Jis da kitoniškus, da gražesnius ir tų, anųjų, nepalieka. O koks Jo linksmumas, kad Jo sielos trupinēlis, išaugęs jau ir išvargęs prie savo Tēvo grįšta, pasiekia Jį ir paskęsta Jame, lyg menkutis vandens lašelis, iš giliųjų marelių tolimuosna kraštuosna nuskridęs, grįšta į savo motinēlę didelę galingą upę. Ir skrenda iš Jojo kiekvieną valandēlę Jo sielos dalelēs, naujosios sielos, ir grįšta-grįšta kitos jau...

Ir aišku man pasidarē, kad ir musų žemē taip-pat esanti dalis Tosios Galingosios, Didžiosios ir Gražiosios Esybēs. Ir ji grįšta pre savo Tēvo, ir ji prie Jo kopia.

O-o... kad greičiau, kad greičiau. Da taip toli-toli...

Bet sugrįš! Pasieks!

Ir gera, švelnu mano sieloje pasidarē ir kas vienas mielas vakarēlis dabar ant to akmens sēdžiu. Dangaus bedugnēn siekiu, kur Dievas Savo grožēje naujus pasaulius tveria; siunčiu Jam karštą maldą, kad jis žemelę-dukrytę anksčiau prie Savęs pašauktų...

Tai matai, mielas Ignasēli, kokiuo laiku aš Dievui meldžiuos. Nebeinu šventyklon, negarbinu stabų, netikiu tam tikējimui, jo „mokslui”, kurį Fejerbachas tikrai historiškuoju melu pavadino. Dievą galima garbint tiktai gamtoje, tiktai jo Paties sutvertoje grožēje.

Nepilnapročiai tie žmonēs, kurie apie Dievą galvoja, Jį visokiosna teorijosna spraudžia ir dogmomis riša. Dievą vien jausti galima, kaip sako Fejerbachas, jausti taip, kaip jaučiama meilē, kaip jaučiama džiaugsmas; taip matyti, kaip matoma protas protingojo žmogaus akyse, kaip matoma mintįs jo veide.

Graikų tikyba kur kas buvo tobulesnē ir artimesnē į Tikrąjį Dievą, kaip dabar musiškē, katalikų. Ger ne puikiai lietuviai Dievą garbino? Gražus ąžuolynas, šventa ugnelē, simbolius Sutvertojo galybēs, malonēs ir teisybēs, po senu ąžuolu kurenasi. Aplinkui paukšteliai savo įvairiais balseliais čirena, tarp šakų šokinēja, žmonelių maldos klausosi. O taip aplinkui tylu, ramu, lac iššluota. Toli nuo gyvenimo, toli nuo visų kasdieninių darbų ir minčių. Ger tai negalējo čia jie pajausti Dievo, paaukuoti Jam savo sielą, susivienyti su Juomi grožēje? Kur tau; jie taip jautē Jį kad šiandien nei vienas lietuvis taip nejaučia.

Štai atējo iš pasaulio krašto svetimi žmonēs, iškirto-išvartē senus ąžuolynus, pristatē savo akmeninių uolų-urvų, suginē juosna gamtoje Dievą garbinančius, ataplēšē juos nuo tos mylimos gamtos ir liepē, grąsindami savo pragaru ir čysčiumi, melsties Dievui taip, kaip jiems patiems patinka ir kaip jie patįs meldžiasi. Ir negalējo lietuviai taip melsties, kaip anie atējunai norējo. Juos traukē savep šventos girios, tylus pavēsys.

Vien tame pavēsyje jie melsties galējo. O dabar ar meldžias tose akmeninēse šventyklose lietuviai, kaip rodos reikētų? Ar meldžias jose taip ir kitos tautos? Niekas! Visus traukia nuo tų stabų prie gamtos, prie Paties Dievo... Ką-gi, suvaro, kaip aveles, ir bevargina.

Ne, ateities tikyba nebus tokia. Turi žuti tas historiškasai melas, turi žmonēs išsiveržti iš tų akmeninių sienų, turi išsipančioti iš geležinių rodos, bet jau sutrunijusių dogmų... Augščiau gi vis siekia žemē į savo Tēvą...

Kaip, žinai, man šlykštu prisiminti mano kelionē Jeruzalin. Dievas čia, Dievas visur, o aš kažin kur Jo jieškojau. Ir kiek žmonelių tenai plusta ir kaip jų visų akįs apdumtos. O malda mano... Negaliu apie tat šnekēti.

Jēzui, žinoma, aš tikiu, kaipo žmogui, kuris, matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipē juos nuo to kelio, parodē jiems, kiek galēdamas, geresnį, o ne kaipo Dievo sunui, — Dievo sunus, tai visa žemē kartu su visa gyvija. Ir jo tikyba buvo tiktai pietų tautoms skirta. Visos tautos jokiuo budu negali vienaip tikēti ir vienaip Dievą garbinti... Jisai pats negalvojo savo Dievo sunumi esančiu, tai tiktai pasakos „gerų pasekējų” Jį tokiuo padarē. Ir Jo tikybą, Jo mokslą nežmoniškai sudergē. Labiausiai tuomi, kad po visą pasaulį užsimanē išplatinti.

Da nesakiau aš, tiesa, ką manau apie žmogaus sielą. Man tokios sielos, kokią skelbia visos dabartinēs tikybos, nesama. Bepigu kiekvienam mirus dangun patekti. Gek sako, kad tai padarius, tai reikia esą ant žemēs daug iškentēti. Na, kiti tyčiomis ir kenčia, plaka save, adatomis bado. Tai aiškiausias egoizmas: „Aš, vadinas, noriu dangun įlipti. Ir butinai įlipsiu. Kitas kas ar įlips ar ne, bet aš tai jau pirmutinis”. Aš gi sakau, kad dangun patekti, tai reikia išvargti-iškentēti ne penkes-dešimtis metų, ne šimtas, bet tukstančiai, milijonai. Milijonų metų reikia, kad su Dievu amžinai susivienijus. Ir ne vienas žmogus kada-nors Dievą pasieks, bet visa žemē. Taigi kiekvienas žmogus, kaipo augščiausiai pakilęs už visus gyvius, turi stengties savo trumpame gyvenime, kad nors truputį-trupuliuką pastumējus tą savo žemelę-motiną augštyn. Ir to tiktai siela nemiršta, kas žemę pastumēja, kas darbus-veikalus palieka... Jau gi mes patįs stengiamēs, kad nors ne mums, tai musų vaikams butų geriau, o anie stengsis, kad jų vaikams butų kiek gereliau, ir taip augštyn vis, augštyn. Mes mirę nemirsime, bet gyvensime ir matysime, kaip musų vaikai, anukai gyvens; nekartą jiems patarimus teiksime, juos stiprinsime. Ir lig-pat galui žemēs kelionēs su jais busime. Taip, kaip su mumis musų diedučiai-ainiai esą. Ir begaliniai vainikai žmonių sielų žemę seka... O kiek jų miršta kartu su kunu! Ir nei nežino, kad miršta. O kaltos tai tame tikybos musų. Jos labai-labai žemēs kelionę trukdo. Tai yra tie erškēčiai, kuriuos gal jai iškentēti skirta...

— O aš kuomi žemę pastumēsiu? — susimąstęs-susimąstęs Kuprelis savęs paklausē. — Kaip noriu, kaip stengiuos, o lig-šiolei nieko-nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas už mane nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Nenoriu mirti... o mirštu...

Tai ne Kuprelio lupos kalbējo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Da nebuvau matęs tokio žmogaus inkvēpimo. Perēmē jis mane visas. Aš virpējau jo beklausant.

XXXIX.

— Tai mane meilē tokiuo padarē, — atkēlē Kuprelis galvą.

Žiuri pro langelį, pro kurį sidabrinē mēnulio juosta tiesiasi ant skobnelio, per aslą, dengia lovos kraštą. Jieško, tarytum, ko. Surado, į mane atsigręžia.

— Stebētina, — tęsia toliau, — kaip tai laikas nudildo viską. Už keleto metų jau jokiu budu negalējau atsimint Kazytēs veido. Regis taip viską da įžiuriu, lac pro rukus, o veido jau visai nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nebesapnavau. Bet sieloje, širdyje buvo meilē, nors į mažą-mažutį kamuolēlį susispaudusi. Jo iš tenai niekas neįstengtų išstumti. Da kartą galvojau, laukiau, kad štai-štai prasivers maluno durįs, sugirgždēs laiptai ir ji pas mane ateis, ot šitan kambarēlin. Laikiau jį visados švariai, padabinau, kaip tiktai įmanydamas, nič-nieko jin neleidau. Anei per slenkstį.

— Tai tik jai, brangiai viešniai. Ir lig šiai dienai neleidau. Tu pirmas inējai... O kam tave įleidau, nežinau — lyg kokia mintis skersai jam atsistojo.

Pats jame visados skaitau, dirbu, galvoju. Čia tarytum ir ją jaučiu, tą meilę. Nors baisiai sunku ją prisiminti, bet kai-kuomet ir gerai, pastiprina mane. Teisinu save.

— Mažai vargo mačiau prieš tą meilę. Neteko pajēgų sutaupytų. Paskolinau. Dabar atsimokēti reikia.

Bet tai tik trumpam laikui. Labiausiai gaila man jos, norētųsi, rodos, kad ir dabar tos pačios dienos butų...

Bus jau penkeli metai, kaip tos dienos lac sugrįžę buvo prie manęs.

Vieną gražų pavasario vakarą nējau namon nakvoti. Užsimaniau pasilikti malune, pamiegoti savo kambarēlyje.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, menkiausia smulkmenēlē tos meilēs prieš mano akis išpalengvo plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodosi, kad ne vien matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tada. Jau tarytum ne malune aš. Skruzdynuose vargonininkauju.

Prisitraukē ir tas vaizdas, kaip aš su rišuliu mēnesieną naktį jos su Irša atvažiuojant laukiau. Štai, rodosi, laukiu-laukiu, jos gi vis nēra ir nēra. Atsiklaupiau, ištiesiau rankas, ēmiau ją šaukti, melsti prie savęs:

— Ateik, ateik, mano mylimoji, mano brangioji Kazyte. Greičiau, greičiau ateik. Ateik, ateik!...

Žiuriu, ištolo, nuo sodžiaus, prisiartina prie manęs kas balto. Persigandau, drebu. Eina taip ištyko, tarytum plaukia-slenka lengvo vējalio nešamas. Va jau arčiau... arčiau. Visai arti. Priējo, sustojo. Stovi, nekruta. Balta marška apsisiautusi. Nuo tos maršks aplinkui balta. Ji prasiskleidē ją... Noriu bēgti, negaliu; kaulai sustingo. Matau išblyškusį veidą, lyg iš žemių atkastą, ingriuvusias kakton akis; vietoj nosies krimzlē tiktai su dviem didelēm skylēm. Pro kiaurus marškinius, sijoną, pajuodavęs kunas matosi. Viena koja basa, ant kitos supuvusi čeveryka. Pakēlē augštyn ranką, balsu, lac iš bedugnēs taria:

— Olesi, tai aš, tavo Kazē... Einu jau... Pasilik!... Pasilik! O aš tenai...

Stojaus ant kojų ir, tarytum, nubudau. Atsisēdau lovoje. Dairaus aplinkui. Gi ji gale mano lovos stovi. Sako, prie manęs ištiesusi ranką:

— Olesi... aš Kazē. Einu... Pasilik... pasilik...

Surikau. Ji prapuolē. Užužē tik vējas apie maluną................................................

....................................................................................................................

Nutraukē Kuprelis.

Tyli. Nežiuri niekur. Akįs juodai spindi.

Baugu man darosi. Tarytum kas negyvais, šaltas kambarēlin inējo. Ir viduraslyje stovi. Į mudu abu paslapčia rankas tiesia...

Šalta, šalta!

Va jau rodosi pilnas kambarēlis. Rankų daug. Ties galvomis visos.

Kuprelis vis tyli. Ir negalvoja, regis. Tiktai laukia ko.

Laukia ir pats eina prie laukiamojo.

Štai atsistojo. Į mane eina. Pasitraukti noriu. Neįstengiu. Nustvērē mane už rankos. Suspaudē smarkiai. Dantimis girgždžia. Smarkiau ir smarkiau spaudžia. Jau nejaučiu savo rankos. Kraujas gįslose sustingo. Plaukai ant galvos stoja.

— Kam... aš... visa tat... tau... pasakiau?... Kam... pasakiau?... — savo juodu žvilgiu mano akis smeigia. Krupterējo staiga. Šonan atsitraukē. Ranką paleido. Žingsnį į dureles žengē.

— Girdi?... Girdi?... Ji ateina. Šaukia mane:

— Olesi!... Olesi!...

— Va, va! Einu!... Šaukia vis, šaukia... Einu! Einu!

Puolē į dureles, sudavē josna pečiais. Išlužo durelēs, išgriuvo. Atsistojo da už slenksčio:

— Tenai Dievas... tenai ji. Reikia Dievą pasiekti, reikia prie jo... lipti. Einu... Jau pasieksiu... Va ji.... visa balta... ateina... Šviečia... šviečia.:. ugnis šviečia... Einu jau... einu. Kaze!... — suriko baisiu, lac nutrukusiu balsu, ir greitai nulēkē viršun, ant trečiojo gyvenimo.

Tenai darda, pliaška.

Va jau net pačioje kepurēje.

Išbēgau iš kambario. Visur šešēliai, šešēliai. Visi į mane artinas-slenka. Rankas kēčia, savo juodais žvilgsniais smeigia. Jau rodos stveria mane, stveria.

Nustvērē. Viskas iš akių pranyko, Tuščia, dyka vien aplinkui.

XL.

— Ignasēl! kur tu? — tēvo balsas iš apačios.

Prašvito truputį akyse. Bet vēl šešēlius matau, vēl jie į mane savo ilgas, laibas rankas tiesia.

— Aš čia! — skubiai atsiliepiau.

Bailiai laiptais žemyn bēgu. Ir viskas, regis, vejasi mane. Šnabžda-kužda iš užpakalio. Stvers-stvers tuojau.

— Ar sumalot? — ištolo da jis klausia.

— Sumalova, sumalova... Maišus ratuosna neškiva, — pripuoliau prie vieno maišo ir jau tempiau jį.

— Nenešk vienas, patruksi, — priējo pagalbon tēvas.

Sunešēva-sudējova. Vis taip greitai-greitai.

— Reikia gi dabar jam užmokēti, — tēvas sako.

— Kitą kartą...

— Kaip-gi taip? — nustebo.

— Nieko, kitą kartą.

— Gal jau miega?

— Tur-but...—šiurpuliai mane sukratē.

— Tai ką jau padarysi... Važiuojava.

Įsēdova. Nuo maluno važiuojava pamažu.

Atsigrįžti traukia, atgalion pažiurēti. Negaliu. Atsigrįžau.

Maluno nulaužti sparnai ant žemēs guli. Sutreškinti-sudirbti.

Va ant vieno sparno juoduoja kas. Augštieninkas skersai guli. Rankas išskētęs-nuleidęs. Didelis-milžinis maluno šešēlis skubina-glamonēja. Gailestingai vysta savimi. Aplinkui dairosi, tarytum gina nuo ko. O toliau mēnesiena. Tyli naktelē josios sužavēta. Gal sapną gražy regi? žvaigždelēs mirga-mirga-mirga. Tik liudi, verkia ko. Mylimą ką ašarēlēmis prausia.

— Tai jis, tai Kuprelis!... Kuprelis, — kartoju sustingusia mintimi.

— Kur tu žiuri? — atsikreipē tēvas. — A, sparnai nulaužti? Ir nepamačiau pirmai... Vargo turēs, nabagas.

— Važiuok, tēveli, greičiau. Važiuok, — paēmiau jį už rankų ir spusterējau arklį.

— Nepasergējo da. Gerai, — galvoju.

Arklys nunešē-nunešē pakalnēn.

— Tai nusitiko pirkti! Tik tu pažiurēk, kaip eina — kaip paukštis skrenda. Tai ne anas,—giria tēvas, vos vadeles suturēdamas.

Negirdžiu jo, neklausau. Žiuriu tenai, atgalion. Ir viskas, viskas, kaip paverta, matosi. Juodi šešēliai baltais pavirtę ir ratu susispietę užpakalyj genas. Tyliai kužda-šnabžda. Arčiau-arčiau.

— Tu matai, koks tenai gaisras baisus? — parodē tēvas į šalį į pietus.

Žvilgterējau, lyg patrauktas ko.

Visa pusē dangaus raudona-kruvina. Ir rami kokia, iškilminga. Didinas-auga, stiebiasi-plečiasi pašvaistē tolimos šventos ugnelēs ir šit-šit, regis visą dangų apims.

Mēnesiena kaista, raudonuoja, lyg palietas kraujas joje tirptų.

— Ne vienon vietelēn šiandien perkunas sviedē savo vilyčią, — nuliudo-nusiminē tēvas, pamatęs tat.

— Nežiurēk, tēveli,—maloniai, intikindamas jo meldžiu.—Geriau nieko nematyti. Nieko, nieko!... Namon, greičiau namon.

Ir skrenda-neša žirgelis berašai. Kojomis žemēs nesiekia.

Viskas jau liko tenai... Viskas...

Šeiniunai—Vilnius, 1910-11 m.