Pirmučiausiai kas man leidžiant tą veikalą į pasaulį veržiasi iš širdies, tai nuoširdžių-nuo-širdingiausis dėkingumas mano menkam rateliui draugų, kurių vardų ir pavardžių delei nekurių priežaščių neminėsiu, padėjusių man tiek rašiant tiek išleidžiant tą veikalą. Turiu taip gi atsiprašyti skaitytojo už klaidas, kurios jsibriovė į mano veikalą. Tas iš jų, kur žodžių reikšmę, arba sakynio mintį sunku numanyti ir atspeti, ras skaitytojas atitaisytos knygos gale.

Turiu paaiškinti, jog klaidų įsibrovimas priskaitomas gangreit išimtinai tai aplinkybei, jog vieta, kur mano veikalas buvo taisomas, perrašinėjamas, o ypatingai spaudžiamas, guli toli nuo mano apsigyvenimo vietos, delei ko vedimas korektos buvo neišsakomai apsunkintas.

Dobilas.

Buvo tai 1905 m. — Su kamža ir be kepurės, švaitydamos juodu rankšluoščiu, grežiojosi ant tako šone bažnyčios Karklynkiemio zakristijonas ponas Kuprevičius ir, matomai, ką nors jieškojo. Buvo tai nedidelis, susilenkęs arba greičiau, kuprotas, plikaktis senis metų apie 60, stačiai augančiais šalin nuo veido ilgais ančakiais, didele karpa šaly nosies iš kairės pusės ir niekados nenueinančiu nuo jo veido savo vertės žinojimu, rimtas, geriau sakant rūstas. Jis priėjo prie pasikuprinusios bobelytės ir kažką pašnibždėjo jai į ausį, bet ta turėjo baisiai kvailai atsakyti: tarsi kad kas jam per nugarą būtų sudavęs, staigu išsitiesė, taip kad kokiai valandelei ir kupra jam pasimažino, paskui mostelėjo, nusigręžęs, ranka ir skubiai sugrįžo senojon vieton, kur jis dar su didesniu uolumu pradėjo dairyties — ir pasilenkdamas, pasistiepdamas, tai vėl kairę akį primerkdamas, arba ranką prie kaktos pridėdamas. Nieko vienok tas visas nepadėjo: jieškomojo, kaip nebuvo, taip nebuvo.

Visųmažiausia bažnytėlė Lietuvoj turi geroką skaitlių atlaidų. Iš to atžvilgio Karklynkiemio bažnyčios negalima priskaityti prie laimingųjų: jai vos keli tebuvo

Bet užtat tarp tų kelių — to jai ir didžiausios bažnyčios pavydėjo — vieni kaikokio ten, visoj Lietuvoj negirdėto šventojo, į kuriuos suplaukdavo iš aplinkinių parapijų nemažai žmonių. Vėl kuo skyrėsi Karklynkiemio bažnyčia: niekados per atlaidus nebūdavo svetimų kunigų. Vienok per minėtuosius, Karklynkiemiečiai turėdavo laimę matyti jų net kelius — kartais 5—6. Visa tai traukdavo žmonelius. Jei kam girdėjusiam apie šitus atlaidus šiandien priseitų pirmutinį kartą apsilankyti Karklynkiemy, tai žvilgterėjęs į šventorių ir pamatęs grudžiantis prie didžiųjų durų tuojau pasakytų: tiek žmonių! Nekitaip — Karklynkiemis apvaikščioja savo garsiuosius atlaidus. Kartu jis pastebėtų dar ir trečią Karklynkiemio ypatybę: kada kitur panašiame laike ne tik šiaip žmogelis, bet ir kunigas be šveicoriaus nedrįstų kruštis per didžiasias duris, ponui gi Kuprevičiui prisiartinus prie jų pasidarė tikri stebuklai. Kaip kitkart Aarono lazda išskyrė Raudonųjų jūrų vandenis į dvi dali, taip zakristijono juodasis rankšluostis įnirtusią minią į dvi, ramiai prieš kits kitą stovinti kariuomeni. Tiesa, iš pradžios rankšluostis su neišpasakytu greitumu šmykštelėjo ore keletą kartų ir ne su mažesniu smarkumu nusileido ant galvų, žmoneliai griuvo, gręždami galvas nuo Kuprevičiaus, lyg kad jiems kas štinkspirito butų davęs pauostyti. Ne žinodami, turbūt kas tai būtų, jie išpradžios dar labiau buvo bepradedą tarp savy stumdyties. Pasidarė mišinys. Vienas — jam turėjo būti galva apsisukus, net ant pono zakristijono buvo beužmaklinąs, bet, kaip matai, tas chaosas aiškinosi ir priima jau žinomą skaitytojui formą, o p. Kuprevičius eina lyg koks generolas, savo pulkų žiūrėdamas, — kaip visados rimtas, su nepajudinamu įsitikinimu, apie savo neišpasakytą vertę ir tuom stebūklingu įrankiu nuleistoj dešinėj rankoj. — Gyvuliai! gyvuliai! — pasigirdo jo girgždžiąs balsas bobinčiuj; kur buvo toks susikrušimas žmonių, kad ir rankšluostis jau nieko nebepadėjo. — Gyvuliai! A? vainą kelsite?... Eikite į karčemą, o ne čia! Gyvuliai! — Nei kokios ten „vainos“ nebuvo.

Kuprevičius taip išbaikštino žmones, kad net ir jam pačiam jau nebesmagu buvo. Nepatiko jam jų vergiškas paklusnumas, ir jis nekartą be jokio pamato įsivaizdindavo sau kokį ten priešinimosi. Ne karė kilo bobinčiuj, bet ta pati metomorfoza, kokią matėme mes prie didžiųjų durų. Kada žmonės pamatė, kad senis lips ant viškų, — ant kopėčių kimšte prikimštų svieto... skaitytojas jau žinai, kas ir čia stojosi. Ypatingai įdomus buvo tie saltomortale, kuriuos ne vienas, bėgdamas nuo zakristijono rankšluoščio, turėjo padaryti ir tos prisispaudusios, gangreit įaugusios į sieną, žmonių figūros. Nerado senis jieškomojo ir ant viškų. Ta tikt tebuvo nauda iš jo apsilankymo čia, kad jam ištiko proga apolbyti minėją, idant netrukčiotų, o vargonininką, kad nedovytų vargonų. Už poros minučių mes jau jį matome sakykloje. Suskambino prie pakėlimo. Visa bažnyčia kriste sukrito. Kuprevičius padėjo pamažu savo rankšluostį ant pulpito, kur dedama evangelijos knygelė, o pats atsiklaupė ant tam tyčia įtaisytos paminėlės.

Nelaiminga buvo zakristijonui diena: ir čia, iš kur visa bažnyčia, kaip ant delno buvo matoma, to, ko jieškojo, ne pasisekė pastebėti. Žmogus, didis veikėjas, ne duoda žingsnio, kad iš to neišeitų koki nauda. Su Kuprevičiu, jo nuomone, tas visados atsitikdavo. — Taip ir dabar: nerado jieškomojo, užtat su kokia iškilme, kokiu rimtumu nušluostė sakyklą. Reikia manyti, kad toks planas buvo jo padarytas išanksto. Nieko nepešė senis ir antroj pusėj bažnyčios, nors jis su tuo pačiu uolumu, atsargumu ir nenuilsimu kraipėsi ir žiūrinėjo. — Do piekla ty i siedriba ślochecka — tarė jis sau vienas lenkiškai jau gale bažnyčios ties didžiuoju altoriu, keldamas ranką prie kaktos: — tu niema, tam niema, cy juź doprawdy!... Bažnyčioj suskambino prie komunijos, žmonės suklaupė ir pasidarė regima akmenų krūva riogsanti, šaly seno pakrypusio kryžiaus. Kuprevičius tuojau suprato svarbumą, kokį turėjo minėtoji akmenų krūva jo tikslui. Aiškiai buvo matoma, kaip per jo apsiblaususį raukšlėtą veidą perbėgo kažkoki linksmesnė banga, kuri vienok tuojau pražuvo, kada jis nuleidęs nuo akių ranką pradėjo eiti, o ant akmenų krūvos (ten jis nors stenėdamas ir bardamas, vienok užsibraškino) buvo tas pats pikčiurna Kuprevičius, kaip jį žmonės paprastai vadindavo. Kadangi jo akįs buvo ilgiau apsistojusios kertėj tarp koplyčios nabašninkams dėti ir didelės kuplios, senos liepos, galima buvo numanyti, kad šį kartą p. zakristijonui pasiseks. Senis vis akyviau žiūrėjo į paminėtą vietą, negalėdamas atitraukti akių. Jis buvo panašus į alkaną vanagą, pamačiusį grobinį. Nebeužteko jau primerkimo akies ir užsidengimo ranka: jis padarė viską iškarto ir prisidengė ne viena, bet abiem rankom kartu su rankšluoščiu.

Senoji liepa buvo garsi ne tik savo didumu ir gražumu, bet ir dar, kad ji turėjo apkėtusi ir gynė nuo įkyrių saulės spindulių vasaros laike smetoną Karklynkiemio parapijos. Kairysis jos sparnas sklėtėsi koplytėlės linkui — tą vietą užimdavo tankiausiai viršaičiai, seniūnai, maršalkos, turtingesnieji ūkininkai ir jų pačios su vaikais. Prie stuobrio, taip sakyt, prie savo krūtinės, glaudė tas rūpestingas medelis atlikimus mūsų garsios bajorijos — siedriba ślechecka. — o dešiniuoju sparnu, nuleizdamos jį lig pat šalymais augančių alyvo (bezdo) medžių ir kitų kokių ten krūmų, darė vietą nuo visur uždarytą, kaip tik mūsų liuosiajai naujajai bajorijai — studentams ir mokiniams tinkančią. Čia visados ir lindėdavo jie, kada tik būdavo bažnyčioj. Jei mes dar primįsim, kad tuojau už tos liepos iš užpakalio buvo tvora, o už jos gražus, didelis klebonijos sodnas, — suprasime, kaip meili smagi ta vieta kaitros laike, ir nestebėtina, kad tokia publika ją užima.

Tiesa, tie skyriai nevisuomet būdavo pilnai vienų ir kitų užimami. Atsikartodavo kartais, kad koks pramokęs lenkiškai, arba turintis pažintį su bajorais ūkininkas peržengdavo padavimų-padavimais išvestas sienas ir, nors nedrasiai, vienok čiauždavo pamažu į „siedribą“, iš antros vėl pusės ne vienas bajoras, suprazdamas ypač prie šiandieniškio jų materijališko ir kulturiško padėjimo — tokio skyrimosi juokingumą, prisidalydavo prie ūkininkų.

Mūsų jaunają bajorijąinteligentiją nekartą įvezdavo į pagundą dailiosios bajorytės. Nesutikimai ir peštynės del rykų ir sienų — Lietuvos sena giesmė. Vienok čia to ne buvo. Pagaliaus, rugojimų, ir tų nesigirdėjo. Vienas tik ponas Kuprevičius baisiai nekentė studentų ir mokinių skyriaus. Jis tvirtino, būk iš čia girdįsi klyksmai, rėkavimai, juokai, net per pakėlimą ir smilkstą dūmai. Nekartą tas narsus bažnyčios teisių gynėjas kalbino kleboną, kad lieptų iškirsti alyvų krūmus, bet tas to nedaręs iš baimės, — aiškino zakristijonas.

Varpelis vis dar skambėjo bažnyčioj. Dalijo komuniją. Vakacijos jau buvo pasibaigusios ir mokslus einančioji jaunuomenė buvo sugrįžus į mokyklas. Nors spaudėsi kaip jau skaitytojas žino, begalo, tečiau vieta už alyvų krūmų stovėjo tušti — matomai ji buvo šiek tiek visgi įtariama. Siedriboj ir nedaug tebuvo publikos. Matėsi klūpinti, šviesi, geltonkasė be skonio apsidariusi bajorytė. Šaly jos sėdėjo papliokštanosis barzdyla ir perkeliais apsitaisiusi moteriškė — turbūt jos tėvai. Varpeliui skambinant jie linkučiojo galvas. Užpakaly liepos, atsirėmę į tvorą, stovėjo du frantu: vidutinio ūgio paprastas bajoraitis ir ilgakaklis, pilnas puikybės kavalierius su surdutu, kuris, vienok, jam gulėjo nekaip: apikaklė buvo atsilošusi, vietomis perdaug ištemptas, vietomis pasikabinęs. Skaitlingiausias buvo paskutinis skyrius — jis buvo krušte-prikruštas.

Moterįs tai sėdėjo ant žemės, apsisodinusios vaikais, tai kniapsojo ir meldėsi (kiek ten jų snaudė, kiek ne, kas gali žinoti) vyrai meldėsi stovėdami, arba klūpojo. — Nakonice, — suriko p. Kuprevičius, žergdamas per pasikuprinusią moteriškę (kodėl jis nepasinaudojo savo stebūklingu įrankiu, kad nušlavus ją nuo kelio — nėra žinios). — Bajoriūnas? — Augšto, tvirto, daili ir kartu simpatiška klūpiančio prie pat koplytėlės, kertėje, vyro figūra pradėjo dairyties. — Nu brać ir įlindai! — pasigirdo vėl zakristijono balsas. Jis peštelėjo dairantįsi vyrą už rankovės ir duodamas galva ženklą, nusivedė į koplytėlės galą, kur turbūt, del didelio saulės spindulių deginimo, visai nebuvo žmonių. — Bajoriūnas?—užklausė vėl p. Kuprevičius.

— Tas pats, po... (jis nežinojo, ar sakyti pone ar ne).

— Staršina?

— Tai jau taip.

— Vienas?

— Ne. Tokia dien... Nu susilaukėm, — permušė jį p. Kuprevičius. — Neklausite, nesirūpinote bažnyčia... Nu dabar yra padėjėjai: dykai sugriaus. Anžinierius atėjo.

Bajoriūnas lankydavo kleboniją tik su reikalais, zakrastijos del Kuprevičiaus jis stačiai vengdavo; netiek gal visiems gerai žinoma zakristijono galybė, kiek jo paviršutinė išvaizda baidė tą sarmatingą lietuvį. Jis tik mislijo, kaip čia greičiau nuo to pono atsikračius, o, nežinodamas, kokios naujienos jo laukia, nors ir jautė (tas budavo su juo visados, kada jis su ponais, arba pusponiais susitikdavo) kaž-kokį nesmagumą, vienok iš pažiūros buvo ramus ir savo papročiu šaipėsi. — Rugojant: senas, senas klebonas, aure ir naujas, — tęsė p. Kuprevičius. — Šiandieną išgirsite pirmutinį pamokslą... rinkelėje. Jis pakėlė galvą, pažvelgė per savo ilguosius, kaip karštuvai, ančakius į viršaitį, paskui į alyvų krūmus ir tarė: — O kiek kartų sakiau klebonui: iškirsk tuos krūmus... Bažnyčioj nobaženstva... Armazuoja... bliauna... papirosus rūko... Susilaukėm!... Senis nusigręžė, įbedė akis į žemę ir užsimąstė.— Ar girdi,— tarė jis po valandėlės plodamas per petį viršaičiui: — mano mielas, tu su tuo karaimu, urėdniku, nesusidėk; jis pats gatavas bažnyčią uždegti. Nesusidėk! Pats pasijieškok žmonių... Ale kaip tu čia įlindai? Tie gyvuliai stumdosi... buvau ir ant viškų ... po bažnyčią po šventorių... Tokia kaitra... Juk čia neidavai?

— Nei.. . ei ... stenėjo raudonuodamas viršaitis.

Jis niekados nesitikėjo, kad zakristijonui ateitų į galvą pajudinti tą taip opų jam klausimą ir visai sumišo. Iš tikro, jo dar niekas čia ligšiol nebuvo matęs. Nors jau dveji metai, kaip Bajoriūnas viršaičiu, nors sulyg padavimu turėjo pilną teisę ant jos ir gerai suprato jos patogumą ir smagumą, labiausiai vasaros laike, vienok ligšiol negalėjo užgalėti savo nedrąsumo. — Oi, rodos, kad visi į tave žiūri, šaiposi — aiškinosi jis prieš savo pačią, kuri neperstodavo jį delto erzinusi. Šiandieną buvo pirmutinė diena, kada noras garbės perviršijo įgimstą sarmatingumą — ir reikė buvo Kuprevičiui išvažiuoti su savo klausimu. Tas Bajoriūno raudonavimas ir sumišimas zakristijonui patiko ir nepatiko. Patiko: mužikas, nors jis būtų viršaitis, arba, nežinau koks mokytas ir piniguočius, prieš augštesnes asabas, labiausiai dvasiškas — prie jų jis ir save prisiskaito — turi visados rodyti pašenavonę. Nepatiko: iš tokio, košės, nedaug ko galima buvo tikėties, ir visas tas didis planas apie kurį taip daug manė p. Kuprevičius, galėjo niekais pasibaigti. — Tu mano mielas... tfui! kad jį velniai patrauktų! Aš jo ir priminti negaliu... Neklausyk to biaurybės, — tarė zakristijonas, grasydamas dešinės rankos smaližių. — Jis tau los, daug los: zokonai, prikazai ir visi ten velniai... Tu jo neklausyk, to karaimo.

P. Kuprevičius aiškinosi Bajoriūnui, koks sunkus laukia jo atsakymas prieš Dievą, jei per jo kaltybę ir apsileidimą taptų sudeginta bažnyčia, olbijo ir keikė urėdniką, žadėjo jį iš klebonijos išvyti, gailėjosi, kad nesa siedruko, kuris geriausiai būtų tą uždavinį atlikęs. Siedrukas — garsus Karklynkiemio kraujolaidis; siundinamas Kuprevičiaus, jis apkaurijo urėdniką ir dabar sėdėjo kalėjime. Paskui sudavė jis viršaičiui per petį, ragino, kad, nieko netrukęs, eitų jis žmonių pasijieškoti: po pamaldų busią pervėlu.

— Tai kaip? Vadinas, rinkelėj sakys pamokslą, ar ką? Taigi kas .. . ar ... buvo bepradedąs Bajoriūnas.

— Nu, kad gi tu ir nebesupranti, atsiliepė truputį piktai zakristijonas, — et, koks žmogus! Kas?...

Razbainikas, parmazonas, cucijalistas atsipeklino — ot — kas! Urėdnikas: zdrastvui, zdrastvui, su juo pasibučiuos, bažnyčią sudegįs, kunigą užmuš, mums atgaivas nukapos... supratai? Rauda, jųs vadinote cicilikais. — Senis labai juokėsi, kad žmonės vadina socijalistus cicilikais, o ne cucijalistais, kaip jis. — O žmonės... manai, ratavos? Lauk! Žmogus dirbi del jų, mučijis... Širdį jiems rodai, o jie? Jie ramtys tau galvą kartu su cuci... tave velniai, vis užmirštu... ciciliku ir urėdniku. — Senis baisiai susiraukė, stengėsi padaryti slėpiningą miną ir buvo benueinąs. Paėjęs vienok truputėlį jis atsigręžė, šūktelėjo balsiai: — Bajoriūnai! Bajoriūnai! — ir tuojau užklausė: — O kur važiavai? Aplinkui, ar per liekną?

— Per liekną, — atsakė viršaitis.

— Tak ja i mysliłem — burbleno, eidamas p. Kuprevičius: — a proboszcz: mokro, mokro. Jakic tam mokro.— Bajoriūnas dar nesumetė, koks pavojus grasino iš socijalisto apsilankymo, bet jam buvo labai nesmagu. Kaip senis atsitolino ir jis paliko vienas, jam tuojau rodėsi, kad visi į jį žiūri, juokiasi, kad nevienas manąs zakristijonas atėjęs iš tos privilegijuotos vietos išvaryti, jį už sėdimasi ne į savo roges olbijęs. Jis bijojo akių pakelti. Pirmutinė mintis, kuri jam atėjo, šiek tiek atsikvošėjus, buvo: ar tebėra kepurė? — Ji buvo. Ir knygelė buvo, bet pagal jo kojas gulėjo kažkoks lapelis, kuris išrodė lyg kad būtų iš jo knygelės. Jis pasilenkė jo paimti ir kruptelėjo: ten pat prie to lapelio, gan greit jau po jo kojų gulėjo akiniai. Juos labai brangino Bajoriūnas. Kaž kaip grįždamas iš kelionės sustojo kokioj ten karčemoj ir rado vengrį. Nors jam nieko nereikėjo, vienok juokais jis pradėjo derėti akinius, o jogiai vengris buvo netikėtai nulaidus — nupirko.

Karčema, kur viršaitis pirko akinius, buvo Lietuvoj, vienok jis juos vadino kurliandčikais, delto, kad miestas, iš kurio jis tuomet grįžo, gulėjo Kurše. Akinių, kurie geriau už kurliandčikus „pritrauktų“ — ne buvo. Matydamas dabar tą savo brangenybę tokiame pavojuje, kuogreičiausiai ir su nemažu susijudinimu lenkėsi jis ją paimti, bet nepaspėjo paėmęs išsitiesti, kaip ant jo ausies pasigirdo moteriškas balsas: — kažin kas atpuskus dalįs?—Viršaičiui dilgtelėjo į širdį. Jis pagręžė galvą ir pamatė šaly savęs jau nebjauną moteriškę, apsitaisiusią taip, kaip tankiausiai Lietuvoj taisos grytelninkės ir kumetės: didelėms žalioms klėtkoms sijonu, trumpa lakštingelio nažutka, iš po kurios dripsėjo pasikabinę pakulniniai marškiniai ir kaž-kokia senovės skarele ant galvos. Ant kaklo kabėjo jai stačiai milžiniškas ražančius; karolėliai savo didumu ir varsa buvo panašus į musiškius riešučius, o kryželis nemažesnis už vyskupo. Nėra žinios, kaip būtų pasielgęs Bajoriūnas su žmogum, drįsusiu užkabinti jį tokioj kritiškoj valandoj, jei jis būtų buvęs iš augštesnės kilmės, dabar jis tik jieškojo gero žodžio, kad ją kuogreičiausiai nusikračius. — Nežinau, — atsakė jis atšakiai ir nusigręžęs pradėjo kišti akinius į makštelę. — Gal jau Lumbiui galima, — dulsesniu balseliu mėgino vėl moteriškė. Viršaitis pyko vis labiau, vienok apsimetė negirdžiąs ir varė savo darbą toliau: atsisegęs kamzielką įkišo kur-ten giliai akinius, sutvarkė savo knygą, apžiūrėjo kepurę. —

— Tamsta su zakristijonu kalbėjai...? — dar lėnesniu balseliu gangreit patyloms buvo ir vėl bepradedanti moteriškė.

Bet viršaičiui pritrūko kantrybės.

— Kokia Tamsta keista!— tarė jis karščiuodamas, — ar gi aš galiu žinoti, kam galima, kam negalima, klausk

Tamsta klebono. Dar kartą sakau: nežinau! — Jis atgręžė jai nugarą. Jam pasirodė, kad po ta būsianti dar antra ir trečia ir taip begalo, kad jos jį tyrinėjančios. Jis nutarė apleisti tą vietą. Ant šventoriaus tuo-tarpu visi sujudo. Suma jau buvo pasibaigusi. Atsidarė mažosios zakristijos durįs išleisti kunigui, kuris laikė sumą, bet žmonės taip ėmė grūsties iš vidaus, kad nebegalima buvo jų jokiu būdu uždaryti. Buvo tai išimtinai gan greit jaunimas. Visi šlapiais pažasčiais. Ypač negražiai išrodė mergaičių šlapios susivėlusios, šviesaus perkelio, bluzėlės. Kuomet vieni griuvo iš vidaus, kiti grūdosi į bažnyčią pamokslo klausyti. Tretieji ėjo į miestelį, o gudresnieji prisišliejo prie bažnyčios sienų, kad greičiau pabučiavus atlaidus. — Mat ir čia protas, — tyčiojosi viršaitis iš moteriškės, eidamas bažnyčios linkui, — jau kad su zakristijonu kalbi, tai žinosi ir kas atlaidus dalys, ir kam galima ir kam ne. Višta!

Ties zakristija, po kaštonu, stovėjo beveik vienų vyrų būrelis. Viršaitis pristojo prie jų. Čia buvo nemažai Bajoriūno pažįstamų. Jis tai žinojo ir, kad nesusitikus kartais su jais akimis, žiūrėjo tai augštyn į bažnyčios bonią, apie kurią skraidė karveliai, kregždės ir kuri visai buvo panaši į karvelinę, tai vėl į žemę, arba knygą. Kepurę jis turėjo kietai suspaudęs pažastyje; akiniai gulėjo makštelėj kamzielkos kišenėj iš vidaus, kur jis juos pirma įkišė. Viršaitis kiek kartų apčiupinėjo ranka tą vietą. Jie buvo. Jis užmetė akis ant eilės žmonių, apgulusių bažnyčios sieną. Ant žemės sėdėjo ir žiūrėjo į jį jo paties grytelninkas, apžėlęs, išdžiuvęs, pailgaveidis, visųpravardžiuojamas Giltine. Tikros jo pavardės niekas nežinojo. Tas žmogus buvo labai nelaimingas. Nieko jis savo neturėjo... atsiprašau: turėjo pačią ir kibždelyną vaikų. Rodos, ir negėrė ir nerūkė, bet badas buvo jo kasdieninis svečias. Bajoriūnas iš gailestingumo priėmė jį į savo grytelę, nuomos nereikalavo, bet Giltinė kiek galėdamas, turėjo jam atidirbti. Viršaičio pati buvo ir gera žmona; ji negalėjo žiūrėti į nuskurusius, apdriskusius, alkanus vaikus ir nuolat šį tą jiems pavezdavo. Giltinė ir darbininkas buvo menkas. Visados išišiepęs baltais dančiais, kurie smarkiai atsimušdavo nuo juodo apžėlusio veido, pilvą įtraukęs; kiekvienam jis rodėsi ligonis. Viršaitis visados matant jį gailėdavosi. Dabar kažkodėl jam rodėsi, kad tas į jį su pasigailėjimu ir ironija žiūris. Pasigirdo šnekėjimas ir juokai.

Pro pat viršaitį praėjo jau žinomas bajorų būrelis. Motyna su dukterim ėjo priešais; išpaskos pridurmai du kavalieriu, o truputį atokiai nuo jų, iš šono ėjo senis dairydamas. Duktė nuolat grežėsi atgal ir trukšmingai kalbėjo su ilgakakliu kavalieriu, kuris tankiai stabtelėdavo, brykštelėjęs koja, linkterėdavo galva, ir tada viršaitis aiškiai girdėdavo žodžius: Z przeproszeniem, arba za pozwoleniem. Bajoriūnas labai mėgdavo klausyties lenkiškai kalbant ir su didžiausiu džiaugsmu įsidėmėdavo, jei koks žodis atsirazdavo jam suprantamas. Kada tas būrelis buvo atsitolinęs per penkiolika žingsnių nuo Bajoriūno, jis stabtelėjo. Tą jautė viršaitis ir pakeles galvą žvilgterėjo į tą pusę. Senis bajoras ėjo kaip ėjęs, senė varlino taip pat, bet panytė su kavalieriais buvo pasilikusi ir kas-žin ko visi juokdamiesi kraipėsi į visas šalis, lyg kad ko jieškotų. Bajoriūnui pasirodė, jog tai jo. Ilgakaklis kavalierius, ištiesęs savo kaklą, kiek tik gali, ir dairydamasis per visų galvas, visai priminė gervę. Su savo tuo vadinamu surdutu, perdėtoms nenaturališkoms, nedailioms akalicų pliuškio manieroms ir tąja garsiąja mūsų ślechecka mova, jis buvo tipas, kurį pamatęs, nemažai apsidžiaugtų kiekvienas artistas-malerius, o jau pasijuokti, tai pasijuoktų ir visųmažiausiai estetikos skonies teturįs. Bažnyčioj arba šventoriuje Bajoriūnas tokiais niekais neužsimdavo, jį sąžinė labai grauždavo, jei kartais per neatsargumą užmezdavo ant jo akis. Bet už tat miestely susitikęs su pažystamais arba namie su kaimynais pridarydavo nemažai iš jo juokų. Dabar ir tas buvo jam pavojingas. Viršaitis greit atitraukė akis nuo viso to būrelio ir įvedė jas į knygą, o ausis taip ir turėjo atstatęs į tą pusę. Bajorai toj vietoj gerokai užtruko. Viršaičiui nuolat skambėjo ausyse ilgakaklio balsas, girdėjosi kartas nuo karto spiegiąs ausis ūmas panytės juokimasis. Keletą sykių bambtelėjo kaž-koks apsivėlęs senio baritonas, tarstelėjo senė. Antgalo visų tų tonų nekaipo nuspauzdamos subliovė ūmai ir vėl ilgakaklis. Nei tai abejojančiu nei tai klausiančiu, nei tai pašiepiančiu, kaž-kokiu nežmonišku tonu, vienok labai aiškiai girdžiamai, ištarė jis pavilodamos: te—e—en?!

Bajoriūnas tuomet, nuleidęs akis, jau nebepakėlė jų. Vienok jis buvo įsitikrinęs, kad į jį taikinama. Jam rodėsi tas visas būrelis, prie kurio ir senis su sene prisidėję, turįs įbedęs į jį akis ir tyčiojąsis iš jo. Netik jie, bet įtariančiai pažvelgusi į jį kaž-kokia nepažystama moteriškė, viršutinį sijoną lig pažastų pasikėlusi einanti klaupėms apie bažnyčią. Paskui antra moteriškė su vaiku. Moteriškė vilko vaiką skersą, o tas su barankomis ant kaklo, rodė atžagarią ranką atkišęs, piršteliu į viršaitį ir šaukė: mem, mem. Praklepsėjo greit pro šalį ant baltų kojinių kaliošus užsimovęs kaž-koks frantas; jis kreivai pažvelgė į jį. Varlino kalbėdama ražančių į visas puses dairydamasi moteriškė; žvilgterėjo ir ta.

Bajoriūnui vis darėsi kebliau. Jam rodės, visos akįs, kiek tik jų buvo šventoriuj, iš visų ir kertelių žiūrėjo į jį. Ant galo lyg kai šmykštelėjo Kuprevičiaus rankšluostis. Zakristijonas, atsistojęs priešais, pažiūrėjo, ironiškai nusijuokė, nusispiovė ir vėl pražuvo tarp žmonių. Viršaičiui metėsi kraujai į galvą, pradėjo rausti veidas ir drebėti rankos. Tartum visi sunkumai, kokie ten buvo, visi griuvo ir slėgė jo širdį: medžiai lenkė savo viršūnes žemyn, o bonia ... ta jau be abejonės, triokštelėjo, išbaidė neišpasakytą sputį karvelių, kregždžių, šikšnosparnių ir kitų savo gyventojų ir stačiai puolė ant jo. Viršaitis pastovėjo dar kiek laiko, lyg kad nežinodamas, ką daryti, paskui apsigrežė ūmai ir, nuleidęs galvą, pasileido eiti. Einant pro vartelius jis ką ten stipriai užgavo pečiais. Tą jis gerai jautė. Bet kas ten buvo: vyras ar moterė, senas ar jaunas — to jis nematė. Jam tik dilkterėjo į širdį, kad tai nebūtų buvęs koks-nors iš „geresnių asabų“: kunigas, ar koks ponas. Vienoj vietoj jis matomai užgriuvo ant ubagės, nes sukliuksėjo vanduo, ir pasigirdo: begėdis. Tai kam ten išmušė iš dantų cigarninką su bankrutka ir gavo už tą pasiutėlį. Jis vienok nei į ką neatsižiūrėdamas, pluošė savo keliu toliau.

Ant špitolės kiemo griūdosi žmonės prie šulinio. Spaudimasis buvo toks pat, kaip kad einant prie „mūkos“ arba atlaidų. Vienok, kartais ir du gėrė iš viedro, kiti siekė semti puodeliais, stiklinėms arba kepurėms. Kaip tik tame laike vienas kratė iš kepurės palikusį nebereikalingą vandenį ir viršaitis čiuptelėjęs, pamatė, nors jo kepurė dar pažastyje. Užsidėjęs ją kuogreičiausiai, dar labiau susigėdęs, jis vėl ėjo.

Nuo senų senovės Bajoriūnai atvažiavę sustodavo pas vieną žmogų krikščionį. Ten sustodavo visados viršaičio tėvas, jis pats ir kiti jo šeimynos nariai. Tokia didi ir sena pažintis, garsus Bajoriūnų vardas ir dovanos turėjo savo padaryti: ūkininkas, kur sustodavo Bajoriūnai, laikė juos didžiausioj pagarboj. Bajoriūnams būdavo visuomet pirmeinybė: per didžiuosius atlaidus pavezdavo jiems išimtinai kokią ten daržinėlę arkliams pastatyti. Sustojamoji vieta buvo patogi čia pat prie bažnyčios ir niekados joje nebūdavo didelio trukšmo. Bajoriūnas mėgdavo karštai pasimeldus per sumą ir išklausius pamokslo, ateiti į tą vėsią daržinėlę, apžiūrėti savo arklius, paliuobti suduoti ranka jiems per pasturgalį, o paskui atsisėdus nuošaliai pasišnekėti su jais: — Širmuk, tai kas? Ar nenustosi gyliavęs, avižas išbarstysi! Arba: beriuk, ką knisi, kaip kiaulė, ką?!

Dabar jam tas nei į galvą neatėjo. Jis pagaliaus ir pažvelgti nepažvelgė į tą pusę, kur stovėjo daržinėlė. Prasimušęs pro ratus ir arklius kieme, kluone, kuris nebuvo prikištas ir turėjo gana platų paliktą kelią praėjimui ir pravažiavimui, ėmė skubinties. Prakėlė pakluonės vartus ir išėjo į lauką. Čia pat už klojimo augo dvišakas žilvytis. Jis stovėjo ant ežios. Audra jau daug metų atgal nulaužė vieną šaką, kuri ir tebegulėjo apipuvusi. Bajoriūnas ant jos atsisėdo. Nuošalybė, paūksnis, šaltas vėjalis truputį atgaivino viršaitį, bet širdį vis dar slėgė kažkoks nesuprantamas sunkumas.

Jis buvo gerų ir turtingų tėvų sūnus. Jo tėvas pragarsėjo visoj apielinkėj savo protu, ištverme, pavyzdingu ūkavimu, teisingumu, bet kartu puikybe ir šaltumu. Nors pats nekentė pliuškavimo, taisėsi kuo-prasčiausiai ir stengėsi pasirodyti tikru mužiku, vienok jo idealu buvo ponas, labiausiai, žinoma, kunigas. Pats to idealo negalėjęs pasiekti, jis visa savo širdžia linkėjo jo savo vaikams. Vieną sūnų jis buvo nutaręs leisti į mokslus ir išmokyti nebet kaip, kaip tai ne vienas iš jo kaimynų padarė, išleisdamas savo sūnų į kunigus, bet duoti jam tokį mokslą, kad jis net vyskupu paliktų. Svajonė senio vienok neišsipildė — viso labo jam Dievas tedavė vieną sūnų ir tas pats teneturėjo didelio noro mokyties. Į savo kaimynus senis žiūrėjo iš augšto, retai su kuom susitikdavo ir mėgdavo juos pravardžiuoti: nutruktgalvių, žioplių, kvošų, avingalvių buvo begalės. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kada jis susilaukdavo kunigų, kurie ištikro pas Bajoriūną, kaipo pas gerą žmogų, mėgdavo dažnai lankyties, nekartą dar su šiaip jau ponais. Būdavo, pamatys žmonės važiuojant ponišką vežimą per kalnelį vieškeliu, einančiu pro Bajoriūno kaimą ir šaukia: — Svečiai pas Bajoriūną!“ — Neapseidavo, žinoma, be pavydo. Pradėjo visokius niekus išmislinėti. Sykį paleido kas-ten garsą, būk pats gubernatorius, važiuodamas pro šalį, užsuksiąs pas Bajoriūną. Šie plepalai nueidavo kartais ir lig pačiui Bajoriūnui, jam pranešdavo apie tai pati. Bet jis iškolojęs pirma pačią gerai, pavadindavo ją tvora, nusispiaudavo ir nueidavo sau, paskui jau vienas pats užduodavo kaimynams ir davatkoms. Davatkų jis baisiai nekentė ir visaip jas pravardžiuodavo. Senis vienok niekados nebuvo užganėdintas ir tankiai sau vienas apsikniaubęs laužydavo galvą, kaip čia tokį žodį atradus, kuris tas biaurybes, kaip reikiant, aptartų.

Auginimas Petriuko — taip buvo vardu jo vien-turis sūnus — jam mažai terūpėjo. Jei pamatydavo kokią-nors betvarkę apie vaiką, arba jei tas rėkdavo, gaudavo už tai „Močia“. Petrukui šiek tiek paaugus, tėvas liepdavo jam išnešti vakarais savo naginis ar čebatus į prieangį. Petriukas bijojo tėvelio, jo paliepimus pildydavo sąžiningai. Jis galėdavo, nežinau, kur būti, bi tik pasigirsdavo rūstus tėvo balsas: Petrai — Petriukas zvimbdamas pribūdavo. Žinoma, kad Bajoriūnas, niekindamas savo kaimynus, negalėjo leisti, kad jo sūnus kartais su svetimais vaikais žaistų. Peržengimas savo sodybos ribų buvo visųdidžiausias prasikaltimas. Jei senis reprezentavo labai tankiai sutinkamą Lietuvoj tipą sausaus, šalto, visa savo esybe atsidavusio idėjai žmogų, jo pati buvo tikra lietuvė — motina geraširdė, begalo kantri; kiekvieną nusidėjimą su didžiausiu noru ir pagaliaus džiaugsmu atleidžianti; paklusni, nužeminta, visados gatava pasiaukavimui už artimą. Ji tai su nuošimčiais atiduodavo Petriukui tą, ko jis nuo tėvo negaudavo. Ji pukštė, malonėjo savo Petriuką kaip įmanydama. Senis kartais imdavo sūnų mokyti, tuomet jis ant jo pykdavo, šaukdavo, o motina užsistodavo, nu ir žinoma, gaudavo. Senis, užmiršęs iš pikčio apie sūnų, visą savo energiją atkreipdavo į ją. Reikia jog vaikai kaikada ir aštriaus pamokyti — gresmė reikalinga. Senis ima rykštę, o motina savo Petriuką apkabina, užsistoja ir neduoda bausti.

— Neduodi vaiko, tai tau, — tardavo tada senis. — Tau jos labiau reikalingos. — Ir sąžiningai atskaitydavo tas malones jai.

Negalėdamas pasiekti savo pirmutinio tikslo — išleisti Petriuką į kunigus, senis pasirinko sau kitą. Jis manė padaryti iš Petriuko gerą ūkininką, pripirkti žemės, prijungti ją prie savosios, taip kad išeitų palivarkas: visgi jo sūnus tada nebebūtų tokiu knisėju, kaip jis. Atėjo metas mokyti Petriuką dirbti ir ūkininkauti. Senis paėmė jį į savo rankas. Nieko nepadėjo motinos ašaros ir dejavimai, senis žadindavo sūnų gangreit sykiu su šeimyna, siųzdavo prie arklių, liepdavo biržyti, mokydavo akėti, paskui arti, piauti, aiškindavo ūkio paslaptis.

— Sakeisi nenorįs, kad sūnus būtų tokiu knisėju, kaip tu, o dabar tą kūdikį taip kamuoji, — tarė jam sykį pati, kada jis su Petriuku sugrįžęs iš lauko, ėjo linksmas pusryčiauti. Ji glostė sūnų, glaudė prie savęs, meilinosi ir kaltino tėvą. — Argi nebeužaks kada-nors ta tavo gargalinė — atšovė tas kiek pakentėjęs — visu vežimu tavo nasrų neužkiši, tvora.

Nuo to karto jis dar labiaus spaudė Petriuką prie darbo. Vaikiukas iš pradžios pasirodė gabus. Senis tik trynė rankas ir džiaugėsi sau vienas. Pačiai savo džiaugsmo nerodė. Jis net stebėjosi iš Petriuko sumatumo. Truputį palaukus, pradėjo senis pavesti sūnui ir menkesnius komercinius dalykus. Jis sekė kiekvieną Petriuko žingsnį, kiekvieną jo žodį ir mintį. Praėjo nemažai metų. Petriukas paliko vyru ir senis savo nelaimei turėjo galų-gale pripažinti, jog tai ne jo, tėvo būdas, bet „močios“ išglebėlis. Jis pagaliaus kitaip ir nevadindavo savo sūnaus, kaip „jos vaiku“.

— Kaipgi sūnelis? — ir klaus, būdavo, koks pažystamas, ar giminė. — Neturiu sūnaus — mostelėjęs ranka, atsakydavo senis.

— Duok Dieve kiekvienam tokio. Geras vyras Petriukas!

— Tai ne mano — jos. Toks pat košė, kaip močia, — užbaigdavo senis.

Atsitikdavo, kad Petriukas ir savo mylimajai ir mylinčiai motynėlei užgavo širdelę, žinoma, netyčia. Pas Bajoriūnus, neskaitant kunigų, ponų ir giminių, retai kas tesilankydavo. Jaunuomenei nei sapnuoti nesisapnavo gauti pas juos vietą savo pramonelėms. Petriukui suėjus į metus ir pradėjus bičiuliuoti su kitais vaikinais, stačiai buvo reikalas ir pas save pasiprašyti. Suprato tą gerai Bajoriūnienė ir nors su baime ir be mažiausios vilties, kad gerai pasisektų, vienok priminė seniui. Tas vienok taip atsakė, kad ji paskui negalėjo užtenkančiai atsigailėti jo užklausus. Jai net šurpulys perėjo per kūną nuo vyro atsakymo. Petriukas pradėjo tankiai lankytis pas savo tetulėną Giedučio, kur jau kas šventę būtinai turėjo būti koks-nors susirinkimas.

Giedutis, žmogus gana originališkas, buvo vienintelis iš taip Bajoriūno vadinamųjų mugulių, kurį jis kentė. Giedutis pirmutinis pradėjo nešioti tame krašte juodai darytus kailinius. Žiemą vartodavo paties pasisiūtą su ausims kepurę, vasarą — šiaudinę skrybelę su nepaprastai plačiais, nudriskusiais kraštais, prie kurios kaikada dar prisegdavo kaspinėlius. Jis net ištraukė iš kažin-kur ten visai tame krašte nežinomas žemaičių klumpes ir giria jas kaipo labai praktišką apavą nueiti vakarais ir rytais, rudenį ir žiemą, arklius apžiūrėti ir pašerti. Netik apdarais, bet ir savo nuomonėmis ir kalba skiriasi Giedutis nuo kitų paprastųjų žmonių. Sodiečių sukraipytus žodžius kaip: levorvelis, luvorucija, jis pertaisė savotiškai ir jie skambėjo šitaip: volveriets, volvernicija. Altaracija, taipgi kaimiečių dažnai vartojamą žodį, perdirbo Giedutis taldaracija arba daldaracija. Apie ūkį nors labai daug mokėdavo Giedutis šnekėti, tečiau suprasti menkai ką tesuprato ir kad ne jo pati Gražilda, didelė darbininkė ir plukėja, kaip jų visas kaimas ją vadino, apsukri šeimininkė, Dievas žino, ar tik tam dideliam teoretikui nebūtų panašiai išėję, kaip nevienam iš mūsų iškalbingųjų, kurie skelbimu savo augštų minčių užsiėmę, nepataikė nei laike pasėti, nei suimti javų, apleido žemę, sukirmidė triobas ir galų-gale visai nusigyveno. Giedutis labai mėgdavo pasakoti istorijas, jį ir vadindavo visi istorininku. Nors ir nedaug knygų jis teturėjo: živatą šventųjų, kun. Gontkos aprašimą šventos žemės, Juozapinę knygelę, bromą į viečnastį ir dar keletą vis senoviškų mažesnių, tečiau, ačiu savo iškalbai, mokėjimui pagražinti, ir dideliam prityrimui, galėjo jis kalbėti kiauras dienas ir naktis be paliovos. Mūsų sodiečiai yra labai palinkę viską suversti ant Dievo. Jie nesulyginamai mažiau moka atsižvelgti į tokias blogo javų užderėjimo priežastis, kaip atmosferos veikimas, neracijonališkas žemės išdirbimas, menkas jos įtrešimas. Pas juos tokios nelaimės yra tankiausiai išaiškinamos norėjimu Dievo pabausti žmones arba juos perspėti del kokių ten turinčių atsitikti nepaprastų bėdų ir katastrofų. Tokiems dalykams aiškinti buvo Giedutis tikras meisteris. Vienok neveizint į tą žmonių palinkimą ir vargiai kam iš jų ateidavo į galvą aiškinti tokiu būdu labai dažnai atsitinkantį Lietuvoj faktą, kaip reikalingumą pavasarį kelti karves už uodegos. Giedutis matė ir čia antgamtinės spėkos įsikišimą ir prirodinėdavo savo ištirta pastaba, jog vienodu pašaru šeriami raguočiai vienais metais keliantis patįs, kitais reikia jų kelti. Taip iš neužderėjimo javų, arba kito kokio atsitikimo mokėdavo padaryti kokią nors pranašystę. Jo tuo palinkimu labai dažnai naudodavosi šeimininkė, ypatingai vasarą lauke dirbant. Reikėdavo tik kam nors paprašyti, kad gaspadorius kokį-nors nesuprantamą kitiems dalyką paaiškintų ir Giedutis tuojau lyg tikras žinovas imdavo tamsuolius šviesti ir taip kartais užsidegdavo, jog jam šnekant po kelias valandas darbininkai stebėdavosi.

Žinojo tą Gražilda ir jam dažnai prikaišiodama grasė jį visai į lauką nebeleisti. Jei ta žemė pakrentanti po visais mūsų pajautimais, tas pilnas paprastas gyvenimas budavo Giedučiui tiek materijolo savo fantastiškiems išvedžiojimams, tai tuo labiaus paslaptingasis dangus su savo nesuskaitomais spinduliais. Jis kasmet matydavo nepaprastas žvaigždes, kokias ten ugnis arba razdavo skirtumą spindėjime tos pačios žvaigždės kasmet.

Mylimiausiais Giedučio dalykais buvo Jeruzolimos bažnyčia, apie kurią jis apsakinėdamas niekados neužmiršdavo atkreipti klausytojų atidę į jų durų masiviškumą, kurias turėdavo atidarinėti ir uždarinėti net 30 stiprių vyrų; paskui Išganytojaus į dangų žengimas, o labiausiai paliktieji jo ant kalno pėdai. Giedutis gerai žinojo, kokia koja buvo labiaus įspausta ir jos pėdas gilesnis ir kuri menkiaus. Iš visų mylimiausiųjų dalykų bene labiausiai buvo užsiinteresavęs apsakinėtojas Nojaus arka, apie kurią atsiminęs jis dažniausiai, jei nebūdavo aplinkybių priverstas pereiti ant kito dalyko, apsakinėdavo labai ilgai, neretai visą vakarą paaukodavo. Sulyg jojo, nors šiek tiek aptrenijusi, tečiau tebestovinti ant „Raratų“ kalno, kur ji stovėsianti lig paskutinio teismo dienai.

Užėjus japonų su rusais karei ir su ja turėjo Giedutis nemažai darbo. Girdėdamas nuolat minint Port Arturą, jis ilgai negalėjo niekaip to žodžio pasisavinti, kol galų-gale nepraminė minėtosios tvirtovės iš pradžios Tapturu ir paskui Gubturu, ir Giedučiui paliko aišku, kaip diena, delko japonai, arba kaip jis juos vadino, „pončikai“ pasirodžiusiais tokiais narsiais visose karėse, negali jo taip ilgai paimti. Giedutis ir priežastį žinojo del kurios karė kilusi: mat lietuviai nuvažiavę į Ameriką dasiskundę, jog Russija labai spaudžianti žmones.

Amerikiečiai pasigailėjo prispaustųjų ir nusiuntė japonams kaž-kokias ten naujai išduotas šaudykles, pasiundę tuos laukinius, pakulninias pančiais persijuosusius žmones ant rusų.

Nuo senovės buvo paprotis, jog pas Giedutį susirinkdavo subat- ir šventvakariais ir šventomis dienomis jaunimas, daugiausiai vaikinai. Ten eidavo plaukų kirpti, ripkos mušti, komedijų daryti, per velykas supiklėse pasisupti arba stačiai istorijų pasiklausyti. Nors pačios persekiojamas, Giedutis stengėsi viską iš savo pusės padaryti, kad tik daugiau jaunimo pritraukus; kartais, Gražildai nematant, kad svečius labiau priviliojus, pasukdavo ir alaus kokį ąsotėlį ir jau kasmet rudenį pavaišindavo laukinėmis kriaušėmis, kurias jis kokioj ten drevėj taip mokėdavo gerai užlaikyti, jog jos nevisai sukirmija, o vienok būdavo skanios, kas su laukinėmis kriaušėmis retenybė. Taip pat netik kad mėgindavo, bet dar pakurstydavo jis jaunimą ripkos mušti, kurių jis visados turėdavo nemažai gatavų, lygiai kaip ir šnypelių, liepdavo bernams visados, nors pats vaikų neturėjo, per velykas pakabinti supikles ir mėgindavo, už ką jam jau begalo karčių tiesų priseidavo nuo pačios prisiklausyti, daryti, atsiradus mėgėjų, ant karčių rudenį ir žiemą gryčioj giminastikų, arba kaip kaimiečiai paprastai vadina komedijas. Čia Gražilda, būdama iš prigimimo kantri, jau nebegalėdavo šaltai žiūrėti, kaip kartais vaikinai besigiminastikuodami nublaškydavo sudžiautus jos drabužius arba net sulaužydavo kartį ir veltu savo vyrą senu kvailiu bariusis ir vaikinus draudusi, pasičiupdavo nesykį už kočėlo ir puldavo varyti laukan neprašytųjų svečių kartu su šeimininku.

Ypač pragarsėjo Giedutis savo išrodymu, jog esą tokie vaistai, kurie jei būtų duodami žmonėms ir jei juos galėtų suvartoti, nors nežinia kaip blogai būtų išdirbta žemė ir metai negeri, visados būtų neišsakomas javų ir kitų augalų derlius. Reikia žinoti, jog tamsus ir nuolat apie dangaus karalystę, kur be mažiausio darbo galima bus ragauti negirdėtus ir neregėtus pamėgimus, svajojąs, labai yra palinkęs tikėti į panašių vaistų buvimą. Giedutis aiškino, tie vaistai esą padėti kokioj ten bene deimentinėj spintoj, turinčioj tiek raktų, kiek yra valstybų pasaulyj, svarbiausias iš jų guli pas šventąjį tėvą, viso tai esą tuo tikslu sutvarkyta, kad nei vienas karalius be visų žinios negalėtų kartais tais vaistais pasinaudoti. Bet kad ir visi sutiktų galų-gale atrakyti spintą ir pavesti vaistus visuotinam vartojimui, jie dar turėtų pasiklausti šventojo tėvo, pas kurį, kaip žinome, gulėjo svarbiausias raktas. Iš dalies netikėdami, kad šventasis tėvas būtų tiek begailestingas į varguolius, kad jis jiems lieptų taip sunkiai prakaitauti, kad užsidirbus kasdieninę duoną, kurios dažnai irgi stinga, iš dalies abejodami ir įtariamai žiūrėdami į ponus, kurie galėję apsukti karaliaus ir popiežiaus galvas, didesnė pusė kaimo griežtai pasipriešino tam Giedučio tvirtinimui ir į jo išrastuosius vaistus tikėti nenorėjo. Pas Giedutį labai dažnai dabar ūžia gryčia nuo trūkšmingiausių ginčių. Vienok jų negalima sulyginti su tais, kurie kartais per povilius išeidavo, kada mūsų taip mėgstančius „sporyti“ tautiečius sujudydavo stiprus Lietuvos alutis. Čia jau dažnai tie ginčiai nueidavo gan-greit lig kabinimusi į krūtinę. Giedutį tokiu būdu užgauti, kaipo žmogaus seno, niekas gal būtų išdrįsęs, bet už tat jo pasekėjams reikdavo iškentėti dvigubai.

Kaimas, kuriame gyveno Bajoriūnas ir Giedutis, atsižymėjo išimtinu tylumu ir buvo paprastai vadinamas cistas. Ten nebūdavo nei vakaruškų nei trūkšmingų jaunuomenės susirinkimų ir žaidimų vasarą po pakluones ir laukus, o žiemą gryčiose, nesigirdėt buvo nei per pokylius, kad ten kam galvą perskeltų, pirštą nukastų arba taip kokiu būdu sužeistų, kaip kad kituose kaimininuose sodžiuose. Tečiau iš priežastės paminėtųjų Giedučio išrastųjų vaistų viename kieme, kur buvo pietus po užpirktųjų mišių, toks kilo susirėmimas, jog nebetoli buvo nuo muštynių, ir tik senio Bajoriūno tame pokylyje dalivavusio įsikišimas, jo autoritetas ir energija laiku numalšino suniršusius svečius ir muštynes suturėjo. Bajoriūnas atsiliepė, jog jis nepasikalbėjęs pirma su kunigais, negalįs stačiai tikėti, kad tokių vaistų būtų, vienok, jei ištikro taip esą, kaip Giedutis tvirtinąs, tatai visai suprantama, kodel jie nepavedami visutinam vartojimui: tada jau atsirastų tiek tinginių, pasileidėlių ir netikėlių, kad geram žmogui pasauly nebegyventi. Nors ir lysk gyvas į žemes, Giedučio aiškinimas kaip tik supuolė su tik ką paminėta Bajoriūno nuomone, ir jis triumfavo, o suniršę svečiai po truputį nurimo.

Be kitų knygų nuo senų-senovės gulėjo pas Giedutį naujojo įstatymo šventasis Raštas — vyskupo Giedraičio vertimas. Kaipo į knygą, prie kurios sulyg kaimiečių lietuvių net prisiliesti nuodėmė. Giedutis per visą gyvenimą gangreit nei nepažvelgė, vienok ant senatvės ir tas noras ėmė jį kamuoti.

Atsitiko, jog į Niškių atkėlė naują altoristą kun. Kuzmickį, su kuriuo Giedutis greitu laiku susipažino ir susibičiuliavo. Neilgai trukus po susipažinimu su tuo kunigu Giedutis drysiai ėmėsi studijuoti Giedraičio Raštą šventą, jį ir privezdamas nesykį susirinkime citatais, kurių net evangelijinėse knygelėse nebuvo, kuriuos kas kuris-nekuris tik iš sakyklos privedant kunigus buvo girdėjęs, nemažai žinoma, pakėlė savo autoritetą. Negalėjo, žinoma, nepavydėti jam to davatkos, kurioms, nors jos statėsi nesulyginamai už jį šventesnės ir dievobaimingesnės, jų dvasiškas tėvas tokių dalykų skaityti neleisdavo. Jos pranašavo, Giedutis nei pas vieną kunigą negausias išrišimo, jam gal priseisę važiuoti pas patį vyskupą, ir jei jis laike to nepadarysiąs, gal būti jog jis užtrauksiąs ant savęs bažnyčios prakeikimą, ir mirus nebūsiąs priimtas į kapus.

Neveizint į tokius baisius davatkų pranašavimus, Giedutis nesiliaudavo šventajį Raštą skaitęs, eidavo išpažinties pas kun. Kuzmickį ir niekados be išrišimo namo negrįždavo; bent jis pats tą tvirdindavo, o tokiuose dalykuose taip tikinčiam žmogui kaip Giedutis netikėti vargiai kas tegalėjo. Vienok ir čia tuose šventojo Rašto studijuose be išradimo Giedutis neapsėjo: nepraėjo nei metų, kaip po visą kaimą ir paskui po apylinkę pasklydo žinia, Giedutis pramanęs, jog taip kaip prieš visuotiną tvaną nebuvę orarykštės, taip prieš šventojo Petro užsigynimą Išganytojaus negiedoję visai gaidžiai. Giedutis ištikro tą tvirtino ir tvirtino su tuo pačiu įsitikinimu ir atkaklumu kaip ir viską, remdamasis šventojo Rašto žodžiais, kur esą aiškiai pasakyta: Nesugiedos gaidys pirm manęs tris sykius neužsigysi (Joan 13. 38). Nors kai-kuris ir pastebėjo, tie žodžiai gali reikšti, jog tą vakarą gaidžiai negiedosią, kol Petras neužsigysiąs Išganytojaus ir jog gal ir ištikro nebūtų giedoję, jei Petras nebūtų užsigynęs, tečiau apskritai imant, tas išradimas buvo visas priimtas gana prielankiai ir mažiausiai bent kuriam laikui. Tuo padrąsytas Giedutis bėgo su naujiena kuogreičiausiai pas savo svainį Bajoriūną, kurį, šventoj dienoj po pietų esant, rado senu papročiu besėdžiantį ant prieklėtis akmenio. Nors Bajoriūnas pasiklausęs kunigo ir pavadino savo svainį melagiu už ankščiau paminėtųjų taip nepaprastų vaistų prasimanymą, tečiau iš to, kad jis prisivienijo prie jo nuomonės anakart, kada buvo beiškilančios muštynės, Giedutis buvo išvedęs jo gimines vis gi šiek tiek jo pažiūroms prijaučiąs. Jis nepaspėjo pasisveikinęs pasisėsti ir tuojau pradėjo neramiai dairytis aplinkui. Tame laike, apie kurį šnekame, nesunku buvo tokio Lietuvos ūkininko sodyboj, kaip Bajoriūnas, pamatyti gaidį, o to kaip tik nerviškai galvą gręžiodamas ir jieškojo Giedutis.

— Mat, Dievo surėdimas, — tarė jis rodydamas į mažą šiemetį gaidžiuką, didžiai apie vištas besisukantį,

— dabar jo ir apsiklausyti negali, o jog buvo laikas, kad jis visiškai negiedojo!

— Kas negiedojo? — pakėlęs galvą užklausė rūščiai Bajoriūnas nuduodamas, jog svainio nesupratęs.

— Ką tu čia štapolioji?

— Gi kad ir tie gaidžiukai, — paaiškino Giedutis.

— Kaip taip, tai prastas žmogus nieko nežinai kaip yra, taip, rodos, visados ir buvę, o kaip pradedi šventas knygas skaityti, ir randi visą tiesą. Oi, kaip viskas gudriai, kaip gudriai Viešpaties sutaisyta!

— Apie kokią tu čia tiesą šneki? — dar labiaus pakėlęs galvą ir rūščiai į savo svainį pažvelgęs lyg kad stebėdamasis atkartojo savo klausimą Bajoriūnas.

— Gi apie gaidžiukus, kad jie prieš Kristaus atėjimą negiedojo, — drąsiai atšovė Giedutis. — Mat kaip orarykštės nebuvo pirma, ji tik atsirado po tvanu, kad parodyti žmonėms, kad daugiaus tvano nebebus, tai ją Dievas sutvėrė, o gaidžiai tai tą vakarą pirmutinį kartą sugiedojo, kaip šventas Petras užsigynė Išganytojaus. Tai mat, svaini, koks Dievo sutaisymas! Kaip mes prasti žmonės nieko nežinome!

— Gaidžiukai!.. . Negiedojo! ... ironiškai šyptelėjęs atkartojo Bajoriūnas ir nulenkęs galvą užsimastė.

— Negiedojo, negiedojo, svaineli, — skubino įtikinti savo giminę Giedutis. Prieš švento Petro užsigynimo negiedojo, o paskui jau pragiedojo ir giedojo. Šventajame Rašte gražiausiai taip pasakyta, o mes prasti žmonės to nežinome.

— Ma rodos, kad ir niekas to nežino, kaip tik tuojau — pridėjo nepakeldamas galvos Bajoriūnas ir jau visą laiką gangreit nieko nebešnekėjo, nors Giedutis su tokiu įsitikimu teisingumą savo tvirtino, prirodinėjo, tokią parodė iškalbą ir jį labai žinoma mandagiai, vienok visokiais būdais mėgino į šneką įtraukti. Nebuvęs atsiminęs apie tą dalyką kalboj su kunigais, Bajoriūnas negalėjo užginti, jog tai netiesa esanti, vienok širdy jis tikėjo, jog tai yra gražiausias prasimanymas. Jis pykdamas klausėsi svainio prirodinėjimų ir išvedžiojimų, pakol ant galo pritrūkęs kantrybės atsistojo ir rūščiai tarė:

— Iš tiesų, kad tau ant senatvės pasibaigė protas! Nebūtų daigtų iš savo knygų išskaitai, bet kad tu šitą išrodytum, ot būtų gerai, — ir nieko daugiaus nesakydamas nuėjo sau į kluono pusę.

Bajoriūnas seniaus su pamėgimu dažnai klausydavos savo svainio pasakų. — Jog žinai ir matai stačiai, kad jis meluoja — nusijuokdavo jis nekartą prieš kitus — bet kaip gražiai moka meluoti, tai ir patinka žmogui. Kartais taip tave nuaušina. — Vienok po augščiaus aprašytojo atsitikimo, kada jis paklausęs kunigėlio sužinojo, jog tas prasimanymas apie gaidžius neturįs nei mažiausio pamato ir esąs tikras obsurdas, jis visai nuo savo svainio atšalo ir stačiai su juo nebeįsileizdavo į ilgesnius painevesius. Užtat kaip tik apie tą laiką susiartino su savo tetulėnu jaunylis Bajoriūnas.

Jau pirma, kada jam vienam ten lankyties buvo negalima, apsilankęs kartais su tėvu arba motyna jis neišpasakytai džiaugdavos tais visais pramoneliais ir žaislais, kokius jis ten matydavo. Taip pat ir Giedutis jam labai patikdavo, kuris visados apdovanodavo jį kuom nors ir būdavo taip lipšnus ir taip nebaisus, jog su juo jausdavosi jis, kaip su kokiu labai sau artimu žmogum, su kuriuo galima buvo be baimės apie viską kalbėti ir klausinėti, o jo tėvas kartais už menkniekį taip jį subardavo, jog jam dažnai tekdavo graudžiai apsiverkti. Dabar jo tėvas nustojęs vilties padaryti sūnų kunigą arba kokį nors pusponį, numojo ranka ir nebegynė jam vaikščioti, kur jis nor. Sūnus ypač pamėgo savo tetulėno kiemą ir negalėjo atsidžiaugti ta liuosybe, kuri čia viešpatavo ir kurios jis buvo taip ištroškęs. Čia tai pas tą savo tetulėną besilankant, su juo buvo atsitikimas, kuris turėjo nemažą įtekmę į visą jo gyvenimą.

Sugrįžęs sykį velykų rytą iš bažnyčios, pavalgęs gerai mėsos ir kiaušinių, Petriukas nuėjo gulti į klėtį. Petriukas visą naktį be miego išvargęs, tuojau užmigo, bet viduriai nuo mėsiško ir pieniško per visą gavėnę atpratę, matyt, jokiu būdu nenorėjo sutikti su ta porcija, kurią jiems išalkęs jų savininkas buvo pavedęs. Petriukas turėjo baisų sapnį, atbudo ir paskui jau nebegalėjo užmigti. Neturėdamas ką veikti, jis nuėjo pas tetulėną. Bet ir čia visi miegojo. Tada Petriukas nuėjo apžiūrėti supuoklių. Nuėjęs, pradėjo mėginti. Staigu, kaip iš žemės būtų išlindusios, pasirodė trįs mergaitės. Jos visos buvo to paties sodžiaus, tarnaitės, Petriukui gerai pažįstamos: su joms jis dažnai susitikdavo pas savo tetulėną. Kaipo tikras kavalierius, jis jas užprašė pasisupti, nors ir su kaž-kokia baime, nes girdėjo, kad pirmojoj dienoj supties esą negalima. Joms sutikus, pasupę visas tris. Už tokį patarnavimą priimta Lietuvoj mokėti kiaušiniais. Iš tų trijų tedavė tik viena Jevutė, pažįstama Petriukui nuo to laiko, kada ji tame pačiame kaime ganė bandą. Tada nekokie buvo jų santykiai. Ganydamas arklius Petriukas nekartą sueidavo ir su piemenimis, pas kurius, kaip žinoma, didžiausią įtekmę turi tas, kas yra stipriausias. Mergaites priimta imti viena ranka. Petriukas mėgino sykį tokiu būdu perversti Jevutę, bet pats nepamatė, kaip atsirado ant žemės. Supykęs, jis čiupo abiems, bet ir vėl atsirado apačioj. Petriukas susigėdo, žiūrėdavo į ją kreivai, vis taikė dar kartą su ja susiimti, net ir stačiai pyko, nors jos energija ir sveikata visados jam tiko ir jis greta su tais neprielankiais jai jausmais nešiojo savo širdyj ir pagarbo jausmus. Kada ji išsiskyrus iš savo būrelio, artinosi prie Petriuko su kiaušiniu kaž ko truputį užraudo. Petriukui tai patiko. Jis visai to nejauzdamas džiaugėsi. Bet jo džiaugsmas nesulyginamai pasididino, jam pažvelgus į paduotajį kiaušinį. Ko ten nebuvo? Ir rūtų darželis ir mergaitė, jos savininkė, rūteles ravėjanti ir būk nematanti bernužėlio, ant tvoros atsirėmusio ir ją bekalbinančio; ir rūmelis ir sodnelis ir tarp medžių, vos tematomas, bestovįs kryželis. Žodžiu, visas tas be tvarkos minčių, varsų sukrušimas, kuriuo taip turtinga begalo tvari mūsų tautos dailė, visas tas švelnumas, liūdnumas, skurdumas, nors ir stačiai ligotas, vienok estetiškai neperdėtas jausmingumas, kuris dvelkia iš mūsų tautos poezijos, jos dainų — visa tai buvo išreikšta ant mažo vaizdelio. Petriukas, visas nušvitęs, pavartė, pavartė kiaušinį, paprašė paaiškinti kai kurių paveikslėlių. Jevutė taip-pat nedrąsi ir raudonuodama sykiu su savo draugėms paaiškino. Paskui jaunikaitis džiaugdamasis, įsidėjo kiaušinį į kiešenę. Mergaitės, kaip staigu, lyg kad iš žemės būtų išdygusios, taip pat ūmai ir pražuvo. Petriukas, nesulaukdamas nei vieno atsikeliant, sugrįžo namo. Klėty, atsisėdęs ant savo lovos, jis dar ilgai žiūrėjo į tą taip netikėtai gautą gražią dovanėlę; džiaugėsi, šaipėsi ir padėjo jį spintoj, kur jo buvo didelė kiaušinių krūva. Ten buvo tureckinių, kepėsių, cukrinių ir taip kur miklesnių. Jį suėmė vėl miegas ir jis atsigulė.

Atsikėlė pavakary ir, nors buvo nutaręs tas netikėtas dovanas niekam nerodyti, vienok neiškentė ir parodė savo motynai. Ir ta negalėjo atsidžiaugti. Petriukas turėjo viską išaiškinti, o motyna nuolat spėkavo, kas čia galėjo taip mitriai ištaisyti. Subrazdėjo kažkas ant pečiaus ir pasirodė skreblius ant pečių besidedąs tetušis. Jis matomai viską girdėjo ir taip visą interesavo, kad žingeidumas paėmė viršų. Paėmęs kiaušinį ir prikišęs prie šviesos jis apžiūrėjo jį iš visų pusių, susiraukęs nusipiovė ir išėjo laukan. Po valandėlei pravėręs duris, jis tarstelėjo rūščiai keletą žodžių, o tie skambėjo šitaip: — Petrai, arkliai paliuobti? — ir vėl nuėjo sau. Petriukas žinojo gerai, jog tai ne Jevutės darbas, bet kokio-nors meistro-galvočiaus, vis gi jam ta dovana labai patiko, ir jis į ją stačiai įsimylėjo: tankiai paims, būdavo, ją sau vienas, žiūrinėjo, šaipėsi, džiaugėsi. Viena iš Jevutės draugių pranešė jam, kad kitoms Velykoms yra rengiama dar gražesnė dovanėlė. Jis pradėjo tankiau mislyti ir apie Jevutę, pradėjo kai-kada truputį ir svajoti apie ją.

Buvo karšta, karšta liepos diena. Piovė rugius. Petriuką subegėdino tetušis prieš šeimyną, ir jam baisiai paliko sunku ant širdies. Visi ėjo visu pulku namo pietauti. Petriukas, apsimetęs norįs kokios ten kumel-palaikės prie jų javų besiartinančios nuvaryti, pasiliko vienas. Jis atsisėdo ant akmenio ant ežios stovinčio, nenupiautuose rugiuose ir užsimąstė. Jam kartais buvo pikta ant tėvo, net atkeršyti norėjosi, tai vėl gailėjosi, kad įsileidęs tokias mintis į galvą. Nerimastis perėjo ir jis grįžo namo. Eidamas pakluonėms ties pirmutiniu kiemu jis pažvelgė išilgai rėžių ir pamatė ežia einančią žaliuojančiu vasarojų mergaitę. Žiūri — Jevutė. Jiem abiem reikė eiti didesnę pusę kaimo. Jevutė buvo pasipuošus gėlių vainikėliu ir dar turėjo saujelę jų rankoj. Pamačius Petriuką, ji nuleido galvą ir susigėdo ir pradėjo raudonuoti. Petriukas, norėdamas ją padrąsinti, pirmutinis prašneko. Jis atsiminė apie velykas, džiaugėsi taip netikėtai gauta dovana, dėkojo už ją. jevutė beveik nešnekėjo. Ji vis raudonavo. Tik prisiartinus prie Bajoriūno sodno, ji pakėlė savo pilnas ilgesio akeles ir dalsiu balseliu ištarė: — Gražus sodnelis. — Paskui įbrukė greit į ranką Petriukui gėlių žiupsnelį, tą patį, su kuriuo ją tas sutiko ir skubiai, dar labiau paraudonavus, nubėgo savo keliu.

Petriukas įsikišęs dovaną už ančio, nunešęs paslėpe ją sodne, o pats nuėjo pietų valgyti. Per pietus ir per visą tą dieną Petriukas turėjo geriausią ūpą. Jis buvo lyg kokiame pagavime. Vakare jis apžiūrėjo, apžiūrėjo Jevutės duotasias gėles (paskui kiaušinį) ir naktį miegojo gerai. Tik po kelių dienų pajautė jis atmainą. Jam norėjosi baisiai su Jevute susitikti, bet progos nepasitaikė, o tyčia eiti buvo pavojinga. Petriukui kaž - kodel nuolat skambėjo ausyse ištarti Jevutės tie du žodžiai: „Gražus sodnelis“. Jis stačiai kaip ir negalėjo atspėti jų reikšmės, bet jam rodėsi, jis buvo įsitikinęs, jog juose slepiasi kaž-kokia gili paslaptinga ir labai svarbi mintis. Ilgai Petriukas taip sapnavo ir kankinosi, nuolat tykodamas, ar neatsitiks proga su Jevute susitikti. Jo troškimai vienok kaip nesipildė, taip nesipildė. Kad ir sueidavo jis kuomet ją, bet vis ne vieni, o to jam visųlabiausiai norėjosi ir reikėjo.

Iš pradžios jis apie vestuves nei nesvajojo netik delto, kad jo tėvai niekados nebūtų sutikę, bet apskritai jam tokios mintįs dar į galvą neateidavo. Ilgainiui, jam vis apie ją besapnuojant, kaž-kodel pradėjo rodyties, kad tai labai pritiktų ir jam būtų malonu, jei po jo tėvo sodnelį nuolat vaikščiotų Jevutė. Oi, kaip visur būtų šviesu ir koks būtų sodnelis, o jis pats tai nuo jos neatitrauktų akių: jis žiūrėtų ir žiūrėtų pro langelį, kaip jo numylėta biteles žiūrinėja arba kviet-kelius rankioja. Jam gangreit rodėsi, kad tada net užsiėmimo nebūsią, ir tai galima būsią išpildyti. Taip praėjo vasara ir ruduo, atėjo Mikalojus, ir Jevutė persiskyrė visai su tuom kaimu, nuėjo gyventi pas savo seną motyną, grytelėj minėtojo sodžiaus galulankyj. Petriukas vienas su ja taip ir negavo pasišnekėti. Sykį jam rodėsi, kad jo troškimas išsipildys, jam net širdis pradėjo tvaksėti.

Kokiuose ten atlaiduose, jieškojęs veltu akimis savo gerybės po šventorių ir bažnyčią, išėjo jis pamokslui baigiantis į miestelį. Jam pasinorėjo gerti ir jis įlindo į vieną būdelę limonado atsigerti. Pro šalį grūdosi žmonės. Petriukas, išmovęs vieną po kitos tris stiklus, kaž-kaip dvilktelėjo į žmones ir pamatė tarp jų Jevutę. Ji ėjo su kaž-kokia kita mergaite, tur būt savo drauge.

Jevutė ar jį pamatė. Praėjus pro šalį, ji ir vėl greit sugrįžo, kartą kitą, pradėjo šaipyties ir ant galo, Petriukui akims mirksint, įšokė į vidų, bet tik sykiu su savo drauge. Petriukas pašaukė tuojau daugiau liminado, vaišino jas ir jam kaž-kodel vis rodėsi, kad Jevutės draugė greit išeis, ir jie pasiliks dviese. Tuo-tarpu netik kad ji neišėjo, bet žmonės taip pradėjo grūsties, jog būdelė, kaip matai prisikimšo pilna. Jiems pasidarė nebesmagu, tuo labiau, kad Petriukas ir Jevutė pastebėjo tarp jų ir savo pažįstamų.

Liūdnas grįžo Petriukas iš atlaidų namo, kankinosi, svajojo ir laužė savo galvą toliau. Apsvarstęs geriau, Petriukas pamatė, jog svajonė, kad Jevutė galėtų kada-nors po jo sodnelį vaikščioti, neturi nei mažiausio pagrindo: tėvai, labiausiai tėvas, greičiau mirs, negu leis. Tada jis pradėjo svajoti apie Rygą, Ameriką, apie didelius turtus, kokius jis ten būk užsidirbsęs ir kaip jo tėvai tą matydami džiaugsiąsi, atsileisią ir jam Jevutės vesti nebegįsią.

Taip slinko Petriukui gyvenimas — nuobuodus, kartus, pilnas rūpesčių ir sielvartos visus metus. Ant galo jis, kaip ir pradėjo truputį sirgalioti, mažiaus valgė, blogai miegojo. Jis baisiai pasilgo Jevutės ir jam žūt ar būt norėjosi jos pamatyti.

Buvo kaip tik tas pats laikas, kaip metus atgal, jis grįždamas iš lauko susitiko Jevutę, ir jie vieni ėjo pakluonėms, kada jis gavo brangią dovanėlę, o labiausiai išgirdo žodelius, kurie nuo to laiko nebnustojo skambėję jo ausyse. Vieną naktį, Petriukas, negalėdamas užmigti, atsikėlė, išėjo laukan ir atsisėdo ant akmenio prie prieklėčio, kur šventomis dienomis, arba ir taip kada, jo tėvas mėgdavo sėdėti ir mastyti, jei turėdavo ko svarbaus. Gryčia knarkė. Buvo taip tylu, kad toj visuotinoj tyloj veršiukų ėdančių žolę žlebsė-jimas labai aiškiai girdėjosi. Petriukas staigu sugalvojo eiti pas Jevutę. Jis pavaikščiojo apie gryčios priebutį, paskui lyg kad buvo beeinąs į sodną, bet staigu apsigręžė ir nuėjo per kiemą. Ties diendaržiu sutiko jį žiovaudamas šunelis. Jis jį paglostė ir per kluoną nusidavė į pakluonę. Praėjo nuolat aplinkui dairydamasis vieną kiemą antrą ir atsirado ant galo ant kelio, traukiančiosi pro kaimo galą. Čia jis stabtelėjo, dar kartą apsidairė ir gerai pasiklausė. Visur buvo tylu kaip pirma, tesigirdėjo tik svirplių čirškimas. Einant tuo keleliu jam reikėjo praeiti pro kapus. Jis apie tai visai buvo užmiršęs, užtat išvydęs kryžius net kruptelėjo ir pajautė tuojau savo širdyje kaž kokį judėjimą, panašų į sąžinės graužimą. Jis nugręžęs nuo kapų akis ėjo skubiai tolyn, tas naujas judėjimas širdy vienok nesiliovė, sekė kartu. Petriukas patankino žingsnius ir pasileido greičiau, lyg norėdamas jį palikti užpakaly, tečiau tas netik nepaliko, bet užbėgo jam už akių; jis veizėjo savo baisiomis akimis nuo kiekvieno akmenio, kiekvienos gubos arba krūmelio. Nepadaręs nei pusės kelio, Petriukas sugrįžo taip-pat aplinkui dairydamasis ir krūpčiodamas atgal. Jis buvo nutaręs tai visai pamesti, užmiršti Jevutę ir atsiversti prie Dievo. Nors Petriuko jausmai prie Jevutės buvo tyriausi, vienok jis skaitė juos nuodėmingais.

Sugrįžęs jis gerai pasimeldė ir nutarė kasdieną tam tikras maldas sukalbėti, kad išprašius iš Dievo dvasią šventają. Kiek tai padėjo, matoma iš to, kad jis ant rytojaus tame mete stovėjo, ausis karpydamas, kaip zuikis, užsiglaudęs už dievmedžio krūmelių ir žiūrėjo į mažą, pailgą, per vieną rąstą platumo Jevutės grytelės langelį, kuris nuo jo tebuvo vos už 10 žingsnių ir tvėrė fantastiškus vaizdus apie savo Jevutę: kaip ji gali? ar miega? gal mislija apie jį? bene nujaus, kad jis taip arti ir neišeis laukan. Jam kiek kart pasirodė, kad mažutės, kreivos durelės jau girgždelėjo ir lyg kad atsivėrė, jų vietoj pasidarė tamsiaus. Gal Jevutė ir nemiegojo, gal ji svajojo apie Petriuką, kaip jis apie ją, vienok jo artumo matyt nenujautė ir Petriukas nieko daugiau neišgirdo, kaip tik tą patį svirplių čirškėjimą. Ta pati tyla, tas pats ramumas ir gana. Tiesa, vieną sykį tas tylumas valandėlę tapo suardytas, pro grytelę einančiu keliu kaž-kas pravažiavo, bet kokia iš to jam nauda? Prisėjo tik atsigulti ant žemės ir prisiglausti prie tvoros, kad jo nepastebėtų. Petriukas stovėdamas nekartą pats sau prikaišiojo: ką aš čia stoviu kaip beprotis, jog ji nežino ir neišeis laukan. O vienok stovėdavo ir gerokai užtrukdavo. Grįždamas, kol jo akįs siekė, nuolat atsigręždamas, dvilksėdavo, net sode, kada jis tematydavo didelį juodą šešelį. Viskas apsėjo laimingai. Pagaliau ir šuniukas nesulojo, bet taip pat, kaip vakar žiovaudamas maloniai jį sutiko. Petriukas atsigulė ir gardžiai išsimiegojo. Krūpčiojimas, sielvarta, baimė ir didelis susijudinimas, visaką jis paskutinioms dienoms pergyveno, jam išėjo į gerą. Jis truputį nusiramino.

Atėjo nedėlia. Sugrįžęs iš bažnyčios, pavalgęs pietų ir pamiegojęs išėjo jis pasivaikščioti. Tėvai buvo sodne. Motyna jieškojo tėveliui galvą. Petriukas ir įėjo į sodną ir tuojau, žinoma prie vyšnių. Bečiulp-damas saldžiausias uogas, jis užmetė kiek kartų akis ant tėvelių ir jų pasielgimas pasirodė jam truputį įtariamu. Motyna kaž-ką patyloms šnekėjo, o tėvas nei žodžio nepratardamas, kartas nuo karto kilstelėdavo galvą ir pažiūrėdavo pačiai į akis lyg norėdamas įsitikinti, ar ištikro jo pati tatai šnekanti. Paskui Petriukas liuobėsi kartu su tėveliu, net sušneko apie ūkį, bet prikaišiojimų jokių nebuvo. Petriukas žinojo gerai keistą savo tėvo būdą, visgi tečiau truputį nusiramino.

Atėjo metai eiti vakarieniauti. Petriukas išėjęs iš kleties atrado sėdintį ant akmenio prie prieklėčio senį Bajoriūną. Jie ėjo kartu. Keldamas koją ant pirmutinio laipsnio gryčios priebučio kopetelių, senis stabtelėjo. Tai atkreipė Petriuko atidą ir jis ar pažvelgė į savo tėvelį, kuris įbedęs į jį akis, linksėjo galvą, o išvaizda jo veido buvo kitokia, negu paprastai: per tą piktumą ir nuožmumą lyg kad blykstelėdavo retkarčiais priejautos spindulėlis. — Drigantas! — pasigirdo senio balsas. Petriukas persigandęs prisišliejo prie priebučio stulpo, o senis, pasakęs tą, skubinos į gryčią.

Tatai buvo antras kartas, kada senis į savo sūnų, taip sakyt, nuo širdies prašneko. Pirmutinį reikia jieškoti tame laike, kada senis po ilgo sunkaus, sunkaus ir neišsakomai skrupuletiško tyrinėjimo ir mėginimo, ant galo pabaigtinai įsitikino, iš jo sūnaus nieko nebūsią ir tokia pat veido išreikšme pasakė „išglebėlis“.

Dar kartą atsiliepė senis į savo sūnų, bet jau ištikro nuoširdžiai. Buvo tai jam mirštant. Atsitiko taip, kad kunigas, davęs Bajoriūnui paskutinius sakramentus, po keletą dienų, važiuodamas pro šalį, užvažiavo jo aplankyti ir rado ligonį visai silpną. Senis tuojaus pradėjo mirti, bet sugriaudentas neišsakoma Dievo gerybe, atsiuntusio jam toj sunkiausioj valandoj kunigą, suėmė visas spėkas ir jau ištikrai griaudingai, skurdžiai ir nuoširdžiai pasakė keletą žodžių sūnui ir pačiai, ragindamas juos klausyti bažnyčios. Tų tėvelio žodžių Petriukas jau per visą savo gyvenimą nebužmiršo. Visados kartodavo jis juos susijudinęs, o kai į senatvę, net su ašaromis.

Per vakarienę buvo labai nesmagu. Petriukui nei-maž valgymas nelindo. Kada jis pažvelgęs į motiną, pamatė raudonas užverktas akis, nebegalėjo net į bliūdą pataikinti: viskas jam krito iš nagų. O, sunkus buvo tas vakaras ir turėjo neišsakomai didelę įtekmę į visą jo gyvenimą. Jis nespėjo po vakarienės nueiti į klėtį, kaip šit paskui jį pribuvo ir jo motyna. Kurį laiką ji nieko negalėjo pasakyti, kaip tik: — vaikut! vaikut! ir vaikut!

Petriukui iškarto lakstė baisiai šiurpuliai per kūną, paskui jis visai pastyro, vienok neištarė nei žodžio ir nesiaiškino. —Vaikut! — tarė žliupsėdama, šiek tiek atsigavus motina, — kokią sarmatą tu mums padarei, kokią? Naktims į svetimus namus... ką žmonės pasakys? Kaip mums akis žmonėms parodyti?... Po jomarkus, liminadais vaišinti... vaikut! vaikut! vaikut! Kad nors būtų kitokia, dabar... šluž... šluž... šlužmelninkė... vaikut! vaikut! vaikut! — Dejuodama ji nuolat glostė sūnų tai viena, tai abiem rankom, o tas kaip matėme, stovėjo pastyręs. Paskui jis pagavo motinos ranką, suspaudė ją, pridėjo prie lūpų ir turėjo taip visą laiką.

Baisus buvo tai vakaras. Petriukas ilgai neužmigo, įkišęs veidą į pogalvį net apsiverkė, bet užmigęs miegojo gerai. Kada ant rytojaus apsitaisęs, jis išėjo ant prieklėčio, jo akims atsidengė visai naujas pasaulis. Buvo, tiesa, graži diena, bet visgi to šviesumo, to giedrumo niekados gyvenime jis dar nebuvo matęs. Rodos, kad jis iš naujo užgimęs, arba gyvenęs kur-nors urve, ir dabar staigu, kaž-kokiu stebuklingu būdu išlindęs iš po žemės. Jevutė išrūko jam iš galvos, jau gavus nuo tėvelio „drigantą“. Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo jis įsimylėti į tą mergpalaikę. — Ir eik tu mat, bėgiok paskui ... per naktis ... fe! — nusikratė Petriukas.

Jis nustojo net pas tetulėną lankyties ir vengė savo draugų. Motyna po ta baisia scena vakare pasidarė dar lipšnesnė, net ir senis šiek tiek suminkštėjo. Taip praėjo nemaža laiko, Petriukas subrendo ir išaugo vyras. Tėveliai pasenėjo. Jie pradėjo kvaršinti sūnų, kad jis vestų. — Petriuk, apsimislyk — jei kalbėdavo motyna, — Petrai, tu žiūrėk, pamislyk, — jei tėvelis, — nuolat atsimušdavo jam į ausis. Kartą, sugrįžus iš bažnyčios, motyna išgyrė per pietus kokią ten Dalbyčią: esanti nepliuškė, čuini, tyra, labai protinga mergaitė.

Petriukui dilgtelėjo į galvą padaryti motynai siurprizą; jis nuvažiavo ir užsirašė su ja. Sugrįžęs, pranešė apie tai motynai ir paprašė jos palaiminimo. Ta net kruptelėjo.

— Aš gi tau ne liepiau tą — tarė ji nustebus į jį žiūrėdama.

— Liepei, neliepei — atsakė Petriukas: — o dabar jau pabaigta. Gausi Dalbyčią.

— Taip gal nekas, tik ta pavardė tokia, — pridėjo Bajoriūnėnė.

Dalbyčia pasirodė ištikro gera moteriškė ir gaspa-dinė, tik jos būdas Petriukui nelabai patiko. Jis buvo lėtas, nedrąsus minkštaširdis, ji atšaki energinga ir apišaltė. Juokais, juokais, vienok nekartą ji savo vyrui įkyrėdavo.

Pareina, būdavo Petriukas kai-kada iš kur blogame ūpe, norėtųsi jam pagal seną tautišką paprotį truputį pačią pabarti, o ta tą jau ir jaučia. Atsiraito tuojaus rankoves, įsiremia ir atstačius savo storą krūtinę eina jam priešais ir pradeda: — Śto prikazat, panie gaspa-dor, — arba jam palikus viršaičiu: — Panie starśina! Što prikazat?

Bajoriūnas susigėdydavo ir po valandėlės pradėdavo pats prie jos labinties. Daug labiau kankino jį pačios atsakumas ir šaltumas, kada jį apipuldavo rūpesčiai ir nerimastis, ką inteligentai vadina melancholija hipochondrija. Tada jis laukdavo, kad jį pati paguostų, paglamonėtų, kad taip ramiai prie jos prisiglaudus, ko vienok jo Ona (taip ji buvo vardu) nesu-prazdavo, o jis nei pasakyti jai tą, nei prie jos prisiglausti nedrįsdavo.

Tada tai jam ir vėl skambėdavo ausyse Jevutės žodžiai: gražus sodnelis, tada vėl jis apie ją sapnuodavo ir jam rodydavos, kad jis neišsakomai būtų laimingas, jei vietoj Onos, turėtų dabar Jevutę. Jis ir vėl be rūpesčių žiūrėtų prie langelio ir veizėtų, kaipo Jevutė po sodnelį biteles žiūrinėja.

Greit po vestuvių mirė tėtušis, Petriukas labai verkė. Neužilgo neteko jis ir matutės ir verkė dar labiau. Ona buvo netik gera gaspadinė ir moteriškė, bet pavizdinga motyna. Per šešerius metus padovanojo ji savo vyrui keturis vaikus.

Pirmutinį sūnų norėjo tėvas apkrikštyti savo na-baštiko tėvelio vardu, bet ji užmetė būtinai, kad jis būtų vardu Petras; taip ir liko. Beto, Ona buvo gana godi garbės. Iš dalies del jos agitavimo Bajoriūnas paliko viršaičiu. Jis anaiptol to nenorėjo ir visoms keturioms gynėsi.

Betarnaudamas viršaičiu antrus metus, jis susilaukė garsaus 1905 metų pavasario. Tiesa, Kurše prasidėjo bruzdėjimas gerokai ankščiau, lig Bajoriūnui gyvenančiam netoli nuo sienos ne kartą ateidavo visokios žinios, ant galo ir laikraščiai apie tai rašydavo. Aplinkui vienok buvo ramu ir viršaitis nei jokio rūpeščio neturėjo.

Sykį, pabaigus savo reikalus valščiuje, pasiprašė jį raštininkas pas save. Viršaitis nusistebėjo, jam lyg dilgtelėjo, kad čia gali kas-nors ir negeras būti. Vos tik jie įėjo į valgomajį ir privėrė duris, raštininkas pakišo jam tuojau, sakydamas: — Čitai, vsio sekretnoje, — glėbį popierų. Bajoriūnas negalėjo nieko išskaityti, jam tavaravo akis, nerimastis truputį ėmė, antgalo ir kalba buvo per sunki — kaž-kokiais neišsakomai iš-driektais perijodais. Tiesą pasakius, raštininkas nekiek jam ir tedavė tuo užsiimti, tuojau pradėjo viską aiškinti žodžiais. Buvo tai vis taip vadinami paslaptųs cirkulerai, su priminimais valdininkams jų priedermių ir patarimais, kaip reikia elgties tame neramiame laike, kuris vietoms jau buvo prasidėjęs ir kurio plėtimasi visi tikėjosi.

— Poniai? — užklausė jį raštininkas, viską po keletą kartų išaiškinęs. — Da ty tam na ščiot ksendzov tože nie zievaj... Malo śto katolik, a ty cariu batuśkie prisiagal ... A skubentikov i ... nu vsiakij zbrod tam, tak priamo taśći za karśen siuda. Poniai!

Ir tai didelio įspudžio į Bajoriūną nepadarė, nes jis vis nesitikėjo, kad tas ramumas, kuriame jis gangreit pusę savo amžio pergyveno, galėtų pražūti. Tiek tik nuo to raštininko pamokslo ant jo tesimatė, kad važiuodamas namo dažnai šaipydamasis šnekėjo pats su save: — Nebūk maskolis, ot ir „ksendzov“ tuojau. Tie jam labiausiai užkliuva.

Netoli tos vietos, kur jam reikėjo išsukti iš vieškelio, jis pamatė iš tolo važiuojantį su grūdų vežimu savo svainį Dalbą, matomai į malūną. Tebuvo vos koks pusvarstis nuo jo kaimo, o jau Dalba snaudė. Buvo tai išimtinai tvirtai sudėtas vyras, sakyčiau atletas, bet kadangi tas žodis šiandieną reiškia netik spėką, bet ir iš dalies dailumą, bent taip supranta jį ponios ir panelės, tatai nežinau, ar jis Dalbai pritiktų. Jam buvo neproporcijonališkai ilgas liemuo ir trumpos, drūtos kojos. Pažvelgęs į Dalbos veidą, tuojau matai, jog sielos ten daug nėra, vienok, kiek jos yra — ji gera. Ir ištikro, savo kaime jis buvo mylimas.

Vieną, ką jam prikaišiodavo, ypatingai senesnieji ir moterįs — tai, kad jis perdėdavo štukose. Jei jį kartais perdaug įkaitindavo, ir jis pasijudindavo, būtinai turėdavo kas-nors plyšti, lūžti arba trūkti. Jei kartais jam palikdavo rankove, apikaklė, koks skvernas, rankose, tatai paprastas dalykas, ir jis į Dalbą nedarydavo nei mažiausio įspudžio: ramiai, padėdavo jis tą nereikalingą jam lobį ant suolo, arba kur kitur ir sėzdavo vėl į savo senąją vietą.

Tokie juokai atsitikdavo dažniausiai tada, kada Dalba truputį įkaušęs, užsnūzdavo — o tai būdavo kas-kart, jei nors ir menkiausiai degtinės paragavo, — ir nenuoramos pradėdavo jį erzindami pešioti. Apskritai sakant, blaivus jis daug labiau mėgdavo „štukas“ daryti, negu įkaušęs. Iš jo mylimųjų štukų buvo: įversti kam-nors į ratus akmenį, kurį bevoliojant laukan iš vežimo nevienam priseidavo gerokai sušilti, o kartais net ir kitų pagelbos šaukties, užversti tokį pat akmenį arba ką-nors kitą sunkaus ant durų, taip kad jas kitoniškai atidaryti nebegalima buvo nepašalinus užverstųjų ant jų dalykų, eiti veltinėse kiloti sunkius dalykus, vartyti akmenius ant lauko ir namie arba kokį nors iš jų užversti laukų darbo laike ant akėčių, užsimesti be kito pagalbos maišą su trimis pūrais javų ir t. t.

Nevienas jodamas prisisaugodavo Dalbos, kad kartais, užėjus jam norui štukas daryti, nereikėtų pačiam ir arkliui pasivolioti po griovį. Važiuotieji bijodavo, kad neatsitiktų taip, kaip kokiam ten grytelninkui, kurio kumelėlė nei iš vietos pasijudinti negalėjo, kaip Dalba už galo ratų sučiupo, arba kaip vienam ūkininkui, apie ką taip-pat plačiai buvo žinoma, kuriam tas milžinas tokiu pat būdu bejuokuodamas brikelės visą galą išlaužė.

Kada tai jaunystėj, matydamas kaip vaikinai su mergaitėms juokuoja, kaip mergaitės, nors gerokai kartais niurkomos nepyko, o jei ir pyko, tai tik del žmonių akių, o širdyje, kaip tai kiekvienam aišku buvo, matoma, jautė didelį užsiganėdinimą, ir Dalba ėmė gundyti noras prisidalinti prie to taip meilaus jaunam žmogui žaislo. Kiek pasvyravęs sučiupo ir jis vieną mergelę ir ėmė ją saviškai glamonėti. Kaip gi nustebo vargšas, pamatęs jog mergina ne tik del žmonių akių ant jo supyko: sudavė jam į krūtinę, užkaito ir pavadinus savo glamonėtoją meška, tikru Dalba, nuėjo šalin. Toks netikėtas atsitikimas taip stiprų padarė įspudį į jaunutį Dalbą, kad jis netik kad daugiau panašių pagundų nebeprityrė, bet stačiai neapkentė per visą savo gyvenimą moteriškosios lyties ir mirė nevedęs.

Atsitraukęs nuo jaunimo, jis pradėjo per pokilius ir susirinkimus artinties prie senesniųjų, megstančių rišti augščiausius klausimus. Dalba iš pradžios atsisėdęs nuošaliai klausydavosi kiek sau per šalį, ilgainiui, augant jam į metus ir protą, pradėjo jis ir aktyviškai po trupučiuką prisidalinti ir nors sunkiai ir per ilgą laiką, vienog įgijo šiokį tokį autoritetą, kalbant apie sveikatą ir stipruočius.

Toks pasisekimas paragino Dalbą į darbą. Jis stengėsi labiau įsigilinti į įvairius dalykus ir ėmė rūpinties įgytą autoritetą netik paturėti, bet ir padidinti. Čia jau Dalbai nepavyko, ir klausytojų vis kas-kart turėjo mažiau. Nenorėdamas dykai nasrų aušinti, Dalba tada dažniausiai pasišalindavo nuo šnekančiųjų. Jei jau būdavo ragavęs alučio, tai tuojau, jei ne, tai jo pors stiklinių išgėrus, nuleidęs ant krūtinės galvą arba atsirėmęs rankoms ant stalo užmigdavo saldžiu miegeliu.

— Smirno! — suriko viršaitis, žiūrėdamas į snaudžiantį ant vežimo svainį, — dorogu davaj! — Dalba krūptelėjo, kad net vežimas subraškėjo. Paskui timptelėjo viena vadele, net arklio snukys atsidūrė ant galo jienos prie lanko. — Svainis — tarė jis pažinęs Bajoriūną ir susigėdo. Giminės sušneko. Nors gerai kiekvienas suprato, vienok pasiklausė kits kitą, kur važiuoja, paskui prasidėjo iš abiejų pusių rūgojimas, už neapsilankymą, užsiprašinėjimas.

— Jau ir trečią alų baigiu gerti vis, sakau, ateis svainis, laikiau, laikiau, o svainio kaip nėr taip nėr, — tarė Dalba, apžiūrinėdamas iš visų pusių viršaičio šir-muką. — Užmiršai visiškai. O širmuko, žiūrėk, jau nebepakelčiau, — pridėjo jis kraipydamas galvą. — Irgi nupenėjimas tavo.

— Nu užtat — nusijuokė Bajoriūnas — puikavok, puikavok, tat širmukas ir padarys tau štuką! Ir pas tetulėną nebesilankai?

Susigiminiavęs su Bajoriūnu, Dalba po kiek laiko susipažino su Giedučiu ir labai jį pamylėjo. Pradėjo pas jį lankyties būk tai pamokslų klausyties. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika, kuris, kaip jau žinome, visados pas Giedutį kartu su pamokslais atsilikdavo. Paskutiniu laiku, kada viršaičio širmukas paliko mitulys, Dalba net tankiaus lankydavos pas Giedutį. Eidamas pro šalį jis užsukdavo pas svainį ir būtinai paėmęs už pirmutinių kojų arti krūtinės turėdavo širmuką pakiloti. Kaip buvo, kaip nebuvo, o santykiai tarp Dalbos ir Giedučio kryptelėjo, matomai gerokai į blogąją pusę. Jau apie pusę metų, kaip Dalba savo draugo ir mokytojo nebelanko.

— Kas gi tau pasidarė, kodel tu pas tetulėną ne-bevaikštinėji, — Dalbai besirangant atkartojo savo klausimą viršaitis, — gi ar jau būtų tau atsibodę?

Dalba dar kurį laiką rangėsi, pasikrapštė savo kudlas ir ant galo tarė drūtu balsu, kaip iš kokio boso:

— Matyk, svaini, aš žmogus toks, ta Dievo dovana, tai kagi, bet kad malonės nėra — nesmagu. Nesmagu, vyrel, — gerai palaukęs atkartojo Dalba. — Jis žmogus geras, bet pati. — Dalba vertė visą bėdą ant pačios, tuotarpu negalėjo jis pasidžiaugti nei vieno nei antro malone. Dalba tuojau iš pirmos dienos nutraukė ne vienam rankovę, apikaklę, skverną, ne vieną sutraukė, sudaužė keletą ripkų... Tik prisilietė prie kartos, kad pamėginus, ar nebūtų galima padaryti tos taip interesingos štukos, ką jis matė kitus darant, toji sutreškėjo baisiu balsu ir tuojau persiskyrė į dvi pusi. Ne vienas iš jaunųjų nustojęs apikaklės arba sugėdintas ėmė murmėti, kitas parbėgo namo. Žinoma, visa tai negalėjo patikti Giedučiui. Gražilda pyko už bereikalingą laužymą padargų ir draskymą drabužių. — Suaugęs žmogus, o kartu su piemenimis, — išsitarė ji kažkaip per neatsargumą. — Net ir nebepritinka: Kad nors nebūtų toks didelis. — Beto Giedutis labai kreivai žiūrėjo į jo piktinantį ir visai neleistiną pasielgimą per pamokslus, jis kartais taip pradėdavo knarkti, kad net Giedučio balso jau nebsigirdėdavo, ir visi klausytojai būdavo šaipysis ir šniurkšės. Pabudus ir matant, kaip kiti juokias ir pačiam Dalbai būdavo nesmagu. Jis netik bažnyčioj, bet ir namie, jei kas-nors apie šventus dalykus apsakodavo, stengdavos kovoti su miegu ir su didele pagarba klausyties. Vienok kaip tik tas jo stengimasis ne kartą būdavo priežastis, kad jis tuojau užmigdavo.

Bajoriūnas nenorėdamas toliau besigilinti į taip opų klausimą, užsiganėdino Dalbos atsakimu, tas vėl netikėtai skubiai perkėlė kalbą į kitą pusę ir ėmė už-prašinėti Bajoriūną, kada-nors ateiti pas jį — esanti ir bačkelė tam tyčia taupoma, ir giminės persiskyrė.

Sugrįžęs namo, viršaitis rado savo pačią nevisai gerame ūpe. Valgant vakarienę seklyčioj ji jam net pradėjo prikaišioti.

— Aure Dūdienė, — tarė ji rodydama ranka į tą pusę, kame gulėjo kaimas, kur gyveno Dūda, — būdavo tik ir girsis dvidešimt penkius parsiveže, šimtuką. O, tai pśinaimnie starśina! O tu, kaip nieko taip nieko. Pisorius — nemožna, jam ir dreba kinkos. Gana jau gana su savo ištižusia širdžia.

Ona, nors ir buvo truputį kaž-ko suerzinta, vienok kalbėjo nepiktuoju. Matoma buvo, kad ji džiaugėsi sulaukus vyrą. Tie prikaišiojimai darėsi tik taip sau del politikos. Užtat ir viršaitis nenuliūdo, bet nusijuokęs sau vienas širdyje, pamislyjo:—Tave vilkai, tokią bobą, kalba, lyg kad kas jai būtų pasakęs.

— Toks jau, matyt mano būdas, — atsiduso jis, nors ir nelabai nuoširdžiai po valandėlės.

Nuo Kuršo visokios baugios žinios nesiliovė ėjusios. Prasidėjo vietomis ir Lietuvoj darbininkų judėjimas. Apie tai pranešdavo laikraščiai. Kas nežino, kokį trukšmą padarė mūsų laikraščių pirmieji numeriai, išėjusiai Lietuvoj savo neologizmais: kulkasvaidžiais, šarvuočiais, skraiduoliais ir k. Senieji jų net ir nemėgino tarti. Bet už tat moterįs, atsižymiančios visados didžiu žingeidumu, stačiai įkyrėjo laikraščius skaitantiems ir šiaip jau gudresniems, kurie net po dešimtį kartų turėjo tą patį žodį kartoti, o jos mėgįs, mėgįs kariaudamos su jausmais, būk tai tarti, neištars nei vieno skiemens ir vėl pasileidžia juokties. Paskui ir vėl joms kartok. Kraipyta, manyta tie žodžiai, juoktasi, ant galo pradėta jais kolioties ir keikties. Kada, prasidėjus bruzdėjimui, pasirodė tas tikrai svetys nebuvėlis, jau be abejo dar niekados Lietuvoj negirdėtas žodis „streikas“, komedijos tos ir vėl atsinaujino. Senis Giedutis, kreivai žiūrįs apskritai į laikraščius su panieka į jų nukaltuosius žodžius, tą paskutinį sutiko su tokia neapykanta, kad net užgynė, jam esant, jį priminti. Tuo-tarpu jaunuomenę kaip tik tas žodis labiausiai interesavo. Neveizint į Giedučio protestą ir taip griežtą užgynimą, nebuvo susirinkimo, pagaliaus jo paties namuose ir akiveizdoj, kad tas žodis nebūtų svarstomas, nors kartais ir patyloms.

— Kas gi jis yra toks, ką jis reiškia, tas jūsų žodis? — užklausė sykį piktai jaunuomenės, matant ją tarpusavy bešnibždant, — ką jis, vadinas reiškia?

— Kas? — atsiliepė vienas kitas iš pulko, nuduodami nesupratę senio klausimo.

— Gi tas, kur jųs sakote, kad darbininkams ne-reiksę dirbti.

— Streikas?

— Taigi, tas, — ironiškai ir sykiu gardžiai šaipydamasis patvirtino senis, — ką jis sulig jūsų reiškia?

Jam išaiškino, jog tas žodis visai nereiškiąs, kad darbininkams nereiktų dirbti, bet kad jie nedirbą ir reikalaują didesnės algos.

— Nedirba ir reikalauja didesnės algos! — taip-pat ironiškai šaipydamasis atkartojo senis. — Nedirba, vadinas ir reikalauja didesnės algos!

Jo ilgoji pipkė pradėjo švaityti, baisiai kriokti, veržties iš jo dantų, paraudonavo jo mažoji kaip špiga noselė. Senis tik kartojo ir kartojo tuos pačius žodžius: — Nedirba, reikalauja didesnės algos. — Ant galo prisiartino prie šnibždėjusio būrio, kaž-kaip išaugšto mostelėjo ranka ir truputį drebančiu sujudintu balsu pradėjo:

— Vaikai, jųs, vaikai! Blozmai jųs! Gimiau ir augau, baigiu senti, greit reiks eiti pas Dievą... Dar jūsų ant žemės nebuvo jau aš žinojau tą visą. — Paleistuvystė, paleistuvystė! Paleistuvystė! O kas ten... Paleistuvystė! Darbininkai nenori dirbti, reikalauja didesnės algos... paleistuvystė! Taip buvo ir bus, taip ir knygose stovi.

Ar jis neužsitikėjo savo kalbamojo organo liau-numu, ar stačiai per neapykantą, vienok, nors jam tiek kartų privestojoj kalboj reikėjo pasakyti žodį „streikas“, to nepadarė. Liaudis pripratusi išeinančius maž-daug iš normalinio gyvenimo apsireiškimus aiškinti tuojau įsikišimu viršprigimtinės jėgos. Tatai ir dabar, kokių nepripasakota stebuklų, kokių neduota tiems faktams, tankiausiai iškraipytiems ir savotiškai pagražintiems paaiškinimų ir spėjimų. — Leveriucija, metiežos, paustania, sudni diena, antikristas — visa tai išėjo ant scenos. Bajoriūnas turėjo visas žinias, jis mėgdavo vieną-antrą paklausinėti, girdėjo visus tuos baisius paaiškinimus, vienok ūpas jam tarnavo. Jam kartais kaip ir patikdavo toks sujudimas, jį žadino sensaciją ir dailiai kuteno monotonišku gyvenimu truputį atbukintus jausmus. O kad iš to menko siautimo ir čiudijimosi išeitų tai, ką mes pergyvenome, kas tiek aukų pareikalavo, tiek žmonių šeimynų ir net tautų krauju ir ašaroms apsipylė, tiek jaunų jėgų sulaužė, tiek talentų pragaišino, to jog netik vienas Bajoriūnas nesitikėjo.

Viršaičio kaime gyveno ūkininkas, pas kurį amžinai buvo nesutikimas ir barniai — tąsėsi tėvas su sūnumi. Kad ten lig šiol dar neatsitiko didesnės nelaimės, kad jie vienas kito neužsimušė — tatai stačiai toks aplinkybių supuolimas lyg tyčia pačiame kritiškame laike ir nei vieną minutę ne vėliaus atsitikdavo, kad kas nors eidavo pro šalį ir išgirdęs nežmonišką klyksmą, pasiskubindavo į pagalbą. Sykį supykęs tėvas atėmė nuo sunaus, kuriam buvo pirmu iš geros valios visą pavedęs, net, ūkį atgal ir išvarė iš namų. Pradėjus po kiek laiko sūnui labai prašyties, tėvas sutiko dovanoti ir sugrąžinti jam viską, bet su sąlyga, kad jį akyvaizdoj kunigų ir liudytojų prižadėtų ir prisiektų savo gyvenimą pataisyti, tėvo visados klausyti ir jau gink Dieve, ant jo rankos nepakelti. Buvo taip padaryta, kaip tėvas norėjo. Atvažiavo kunigai, suėjo kaimynai, daug buvo spręsta, kalbėta, manyta; susirinkusieji išklausė daug ilgesnį pamokslą, negu bažnyčioj, prisidūsavo ir apsiverkė, sūnus palaidūnas atsirado net po kunigų ir paskui po tėvo kojų, verkė, šaukė, klykė, siekė, rodėsi, kad jis visą dangų sušauks į savo aprūkusią, mažais pailgais langeliais, nešvarią gryčią, o jau po trijų dienų, sugryžęs namo vienas jo kaimynas tokiu budu prabilo į savo pačią: — Žinotum, kad per pusę minutės paskiaus, būtum turėję pakasinas. Vos, vos gyvą išvilkau senį Avinėlį iš jaujos. Tas šetonas uždarė, duris užkišo ir nuėjęs į gryčią gieda sau karunką Ot, šetonas! — Tas senis Avinėlis, kurį jo kaimynas išgelbėjo nuo mirties, ir buvo tatai minėtasis ūkininkas, negalįs jokiu būdu su savo sūnum susitaikinti.

Keista, vienok tokia jo buvo pavardė. Kas iš jų kaltas, gerai niekas nežinojo, vieni peikė tėvą, kiti sūnų. Visi tik stebėjosi matydami juos nesutinkant. Žiūrėk, kad ne tą, tai kitą dieną vėl vaidai, vėl muštynės. — Avinėlis! Avinėlis! — palinksėjęs galvą ištardavo ne kartą vienas-antras to kaimo gyventojas, eidamas pro šalį, pro kiemą kur daržely prieš gryčią stovėjo su dideliu paauksuotu iš tolo blizgančiu išganytojaus paveikslu kryžius — tik neleisk jo prie arklių!

Bajoriūnui priseidavo dažnai pas tą Avinėlį apsilankyti — kartais, kad juos sutaikinus, kartais vėl su visokiais popieriais ir reikalais. Dabar kaip tik reikėjo jam po „rospiska“ įduoti Avinėliui kokį ten dokumentą. Bajoriūnas, kaip tai nuolat, su juo atsitikdavo vis atidėliojo. Sykį, parėjęs iš lauko po pietų išėjo į sodną ir atsigulė pauksny po obelim. Jis tuojau užmigo ir kurį laiką gardžiai pamiegojo, bet paskui taip pradėjo lipti musės, kad jis negalėjo jų atsiginti, atsikėlė ir nuėjo. Jis buvo bejieškąs geresnės vietos, bet miegas jam tuotarpu taip nurūko, kad jis nutarė kitaip tą pagulios laiką suvartoti. Jis pasiėmė minėtajį dokumentą ir nuėjo pas Avinėlį. Kelyje jam kiek kart buvo užėjusi mintis, jog šiame pasauly daug nereikalingų sutvėrimų, prie kurių jis priskaitė ir muses, bet paskui, atminęs, jog tai vis sutvėrė ir surėdė Dievas, kuris apsirikti negali, netik kad atmetė tuojau tą netikėtai įsispaudusią į jo galvą mintį, bet dar abejojo, kad nebūtų kuomet nusidėjęs prieš Augščiausiąjį. Kad tą pataisius, stengėsi jis nors ir be pasekmių ir gana nelagingai sujudinti savo, dažnai ir labai greičią prie poniškų jausmų ir nuširdžių, bet dabar kaž-ko suglebusią sielą ir įkalbinėjo jai, jog tai, kas iš Dievo rankų išėjo, visas geras, o pikta tik ji, to viso kartais per savo tamsumą negalinti suprasti. Atlikęs reikalą pas Avinėlį, jis ir vėl išėjo į pakluonę. Senosios mintis, kurios, kaip musės, lyg kad būtų čia jo laukusios, ir vėl jį apspito.

Namo eiti nebuvo reikalo — užmigti taip ir taip jis negalės, o šeimyną kelti per anksti. Jis pažvelgė į vieną pusę išilgai sodžiaus, paskui į antrą ir jam tuojau metėsi į akį išsikišęs gerokai į lauką, originališkos strukturos aplipęs visokiais padanginėliais ir peludėms Giedučio klojimas. Nuo to atmintino vakaro, kada jis nuo tėvelio gavo „drigantą“ ir pergyveno tą baisią, visą jo esybę sujudinančią sceną, jis labai retai pas savo tetulėną tesilankė, tankiausiai su reikalu. Jis vedė, tėveliai numirė, kartais slėgdavo širdį rūpesčiai, įkyrėdavo nuobodumas, jam stačiai norėdavos nusiaušyti ir tuojau užeidavo noras nueiti pas tetulėną, vienok kažkokia nežinoma, nesiduodanti savęs aptarti jėga, jam neleizdavo to užmanymo išpildyti. Netik eiti, jis stačiai ir mislyti apie tai ilgai negalėdavo: per kūną jam tuojau perbėgdavo drebulys. Dabar jis to viso nejautė ir nutarė padaryti savo vis gi kaip ir seniau labai myliamam tetulėnui, nuolat jam stačiai į akis arba per kitus atšalimą ir puikybę prikaišiojančiam, surprizą. Jis žinojo gerai, kad senelis nemėgsta pagulio miegoti, bet tą ramų laiką paaukojo augštesniems savo tikslams. Jį visados tada galima rasti jo dirbamajame kambaryje, vėl name padarginely prie klojimo. Ir ištikro, vos tik viršaitis prisiartino prie klojimo, tuojau išgirdo lengvą kalenimą plaktuku. Eidamas į padangenį, iš kur girdėjosi kalenimas plaktuku, viršaitis pastebėjo, kaip jo tetulėnas jį užmatęs kaž-ką įmetė į skrynelę po varstotu. Jau iš keletą pirmutinių viršaičio žodžių Giedutis suprato, jog jis ne su kokiu reikalu atėjo, bet stačiai, kad pasišnekėjus ir tai taip smarkų padarė į senelį įspudį, kad jam net balsas ėmė drebėti. — Petriukai! Petriukai! — kartojo jis nenusto-damas glostyti Bajoriūną per petį. Senelis lyg iš naujo atgimė. Jam staigu atsistojo prieš akis praėjusis gyvenimas, taip malonus ir gražus. Jam būdavo labai malonu, kad jo klausytojų skaičiuje turėdavo visoje apylinkėje garsaus Bajoriūno sūnų. Tuomet jis su dideliu paniekinimu žiūrėdavo į tuos, kurie kartais mėgdavo iš jo pasijuokti. Bet netik praeitim džiaugėsi Giedutis, Bajoriūno akįs rodė, ateitis būsianti dar gražesnė. Reikia žinoti, jog be to viso, Giedutis neišsakomai mylėjo Petriuką, kaipo giminę, o labiausiai, kaipo mandagų, be galo geros širdies ir tylų vaikiną. — Eisim į vidų, — tarė senelis turėdamas ranką uždėjęs viršaičiui ant pečių. Į vidų. Bajoriūnas priminęs, jog visi tebemiega, nesutiko ir atsisėdo ant lentų, netoli varstoto prie sienos sudėtų. Pamažu ir senelis nusiramino, sutvarkęs savo pypkelę, užrūkė ją ir atsisėdo prie varstoto. Valandėlę jie tylėjo. Viršaičiui buvo gerai žinomas tetulėno dirbamasai kambarys, prikrautas visokių padargų ir pastiros medegos, ir jo neinteresavo. Jis net neatkreipė akių į vieną kertį, kur stovėjo sustatyti su visoms šaknims išrauti pagalios, matomai materijolas škipeliams, bet jam rūpėjo, ką įmetė senelis į skrynelę po varstotu jam į vidų įeinant. Pataikinęs, jis žvilkterėjo į ten ir pamatė kaž-ką, ko jis suprasti negalėjo ir tik paskui jam dilgterėjo į galvą, bene bus tatai imitacija Nojaus arkos, apie kurią taip tankiai ir su tokiu persiėmimu mėgdavo senelis apsa-kynėti. Pirmutinis prašneko senelis ir ėmė Bajoriūnui prikaišioti puikybę. Tiesa, tą darė geruoju ir labai atsargiai, vienok Bajoriūnui pajudinimas taip opaus jam klausimo negalėjo patikti. Pradėjus seneliui teirauties apie priežastis, del kurių taip ūmai viršaitis sutraukė su juo santykius, viršaitis truputį susigėdo ir ėmė nuduotai kriunkšėti.

— O man net galvelė pradėjo sukties, bespėjant kas čia galėjo būti. Petriukas nebeateina, — tarė senelis skurdžiu balseliu. Jis palinksėjo galva, atsiduso ir jau prie to klausimo nebegrįžo. — Eikim Petriuk į vidų, — tarė artindamasis prie Bajoriūno, kuris palengva atsakė — paspėsim — ir nuo lentų nei nemanė rangyties. — Eikim, — atkartojo senelis, — po tiek metų ir vėl nors kartą pasišnekėsim kaip giminės.

Kieme kaž kas sukosi, ūmai sulojo šunįs, senelis stovėjo, įbedęs akis į sodną, ir aiškiai galima buvo matyti, kad jis ką-nors svarbaus mano. — Taip, — atsiduso jis palinkėjęs galva: — vienų metų, o jis jau seniai pas Dievą... tavo tėvelis, o tu rizgėk, pakol tave laiko. Nori — nenori, o rizgėk.

Bajoriūnui, priminus tėvelio mirtį, dilgtelėjo į širdį. — Ir dar ko gali sulaukti, — tarė jis, norėdamas, matomai, kalbą į kitą pusę nukreipti. — O ko? — skubiai užklausė senelis. — Daug ko, — lyg nenoroms paaiškino viršaitis ir būk patogiaus atsisėsti mėgindamas, pasirangė ant lentų. — Matom kokie laikai, kokios kalbos, kokie...

— O kokios? — smarkiaus užklausė senelis, — kokios? — Viršaitis jau nieko nebeatsakė, tik vėl ėmė rangyties.

— Kokios? — teiravosi prispyręs senelis. — Kokios? Aš nieko nežinau, negirdėjau nei kokių. Jog tą snarglių, — tą.... — jam atsiminė žodis streikas ir jis pradėjo karščiuoties — tų gyrulėlių, argi jų galima klausyti.

— Jonai! — pasigirdo baisus šauksmas kieme. — Jonai! turėk Rabiną! — Rabiną turėk, Jonai!

Bajoriūnas žinojo gerai, ką tai reiškė; bet įsivaizdinus dvidešimties metų, ilgais lig žemei karčiais ir žeme velkančiasi uodega, blogą, atsikišusiais kaulais, eržilą, kurį tatai visi vadino Rabinu, Senelis netikt kad tam nesipriešino, bet dar, kad žydus už Išganyk tojaus nukankinimą pabaudus, kurstė jaunuosius taip vadinti ir pats juokdavosi iš tokio vadinimo. Kalbos svarbumas ir senelio susijudinimas reikalavo kuorim-čiausios atidės, o čia jis, kaip negalėjo, taip negalėjo susiturėti nuo juokų: Rabinas stovėjo jam akyse. Lyg tyčia ir vėl: — Ar tu apkurtai? Jonai? Turėk Rabiną! Kas velnias! — Snargliai! — atkartojo senelio žodį su juokais bekariaudamas. — Čia jau nebe snargliai, ir nuo vyresnybės yra prikazas, nuo gubernatoriaus.

— Matei?

— Kaipgi nematysiu, mačiau. Pisorius skaitė.

Senelis nutilo ir truputį užsimąstė, bet greit ir vėl susigriebė: — Niekis, Petriuk, neklausyk tu jų. Jie savo daro ir gana. Nesuvysi tu jų. Jog Dievas geriaus žino ir būtų kokius ženklus parodęs... Blogai eina, pančikas priskutė, dabar ir nori tuos tamsius žmonelius apgauti. Nesuvysi tu jų. Būtų buvę ženklai, taip kaip prieš karą buvo, o dabar jog nieko nematyti.

Bajoriūnas žinojo, jog apie tuos ženklus prieš karę pradėjo Giedutis šnekėti, tai jau prasidėjus ir dvasioj nusijuokė, jis vienok niekados nemėgdavo prie-šinties tetulėnui ir nudavė sutinkąs su senelio nuomone. Viršaičiui nelabai buvo laiko, vienok sutiko įeiti į gryčią, matydamas, jog nuo savo tetulėno sunku jam bus atsikratyti. Jie ėjo pirma pagal sodno galą, paskui pasuko takeliu, einančiu patvoriu šaly į kiemą. Šeimyna jau buvo sukilusi ir išėjusi į lauką. Namie buvo pasilikusi viena Gražilda. Ji sutiko juos kieme su viedru rankoje. Bajoriūnas pasisveikino, ji jam atsakė šaltai. Tik paskui, prisižiūrėjus gerai į jų abiejų veidus ir gavus nuo vyro paraginimą pasirūpinti kuo svetį priimti, atsimainė. Ji sukruto, sujudo, numetė viedrą ir linksmai ėmė kviesti svečius į seklyčią. Šeimininkas su svečiu pasiliko dar kieme, o Gražilda pasiskubino į vidų, turbūt, kad apkrausčius seklyčią ir parūpinus užkąsti. Gudrus buvo, amžiną atilsį, dovanok jam, Dieve, dangaus karalystę, — tarė senelis rodydamas pirštu į klėties pusę, — kad ir šit tėvelis, bet kaip tik iš rašto — ne. Ne ir ne. Jog žmogus, taip sakyt ne iš savo paikos galvos išimi, gi viskas iš knygų, raštų šventų... Nu ką padarysi, kad taip stovi. Buvome truputį net pyktelėję: ot niekaip nesutinka, kad ot tas rėksnis, — jis ir vėl parodė pirštu į kleties pusę, kur įsikasusios gan greit visai į žemę, snaudė vištos su gaidžiu — pirma negiedojo. Nesutinka ir gan, nors tu žmogus ir pasibaigk. Sakau, gi ir orarykštės nebuvo, ją po tvanu Dievas sutvėrė.

— Taip, sako našninkas, bet tik ženklas, o gaidys — sutvėrimas. Geras ženklas, o vandenį traukia, — pamatęs pačią tarpdury, paskubino užbaigti senis.

Suėję giminės į seklyčią — rado jau viską gatava: stovėjo naujas ąsotėlis su alum ant stalo ir sukapotas kietas sūris ant senoviškos torielkos užkandai. Gražilda parodė dar nematytą lipšnumą; ji prispyrė iš karto net 3 išgerti, kišo paėmus kąsnelį sūrio į ranką, glostė ir nuolat žiūrėjo į akis, lyg kad norėdama atspėti, ar Petriukas užganėdintas jos vaišėmis ir meile ir ką čia dar jam reiktų pagaminti. Bajoriūnas žiūrėdamas į ją tarė sau: — Tikrai kad bus pampuškos. — Gerk, — pasigirdo senelio balsas. — Kaip gerai padarei, Petriuk, kad atėjai, o aš maniau... — Jis kad kiek ir vėl nepradėjo išmėtinėti Petriukui už jo atšalimą ir puikybę, bet atsiminęs, jog viršaitis to klausimo nemėgi, nutraukė ir nugręžęs kalbą į kitą pusę, tarė: — O aš taip maniau, taip ir yra: varnų šiemet visai mažai, visos ten nuvažiavo. — Kaip tyčia daug, — tarė sau Bajoriūnas — ir dar tokios biaurios. Kaip viršaitis ūkininkauja, nebuvo tokių metų, kad varnos nuneštų 10 žasiukų, o dabar dar tik pradžia vasaros tebebuvo. Viršaitis nepaspėjo užtektinai atsiguosti tą savo mintim, kaip staigu pasigirdo „štapalioklis“, ir senelis susigėdęs atsitraukė truputį toliau ir atsisėdo prie stalo galo. Jis tuojau paskendo mintyse, o Gražilda ir vėl pradėjo apie Petriuką glabaščiuotis.

— Oi, kaip čia atsitiko, kaip čia atsitiko, — tarė ji pakeldama truputį rankas augštyn ir leizdama jas pačias kristi, taip kad, jom į sijoną atsidūrus, net plum-telėjo, — kaip čia atsitiko! kad mano tokia kvaila galva.... aš nieko blogo nemaniau... paskui nors ir kask liežuvį... ot ir pati nepamačiau, kaip pasakiau. Užėjo širdis ir pasakiau ... Petriukas už Dalbą pyksti?

— Kokį Dalbą? — užklausė viršaitis ir sutraukė pečius.

— Dalbą, svainį.... Aš ir pati nepamačiau, kaip pasakiau.

— Pone Dieve susimilk, — nusistebėjo Bajoriūnas.

— Aš nieko apie Dalbą nežinau, kad ten būtum tetulė jam ką pasakius. Aš dar Dalbos nepažinau, o jau.... aš nieko nežinau. Nusiramink tetule! — Jis pabučiavo jai į ranką.

— Aš nenorėjau — cirpė vėl senelė, — jis geras žmogus, labai geras, bet tik jam tos rankelės jau tokios. Kur tik prisilies, ir palieka kas-nors. Aš nenorėjau, ot širdis užėjo ir gana. Tas ciudelninkas, — pažvelgė ruščiai į vyrą — raičiojosi su tais piemenims, sulaužė kartelę. Paprašiau berniuką, padirbo gražią, ąžuolinę. Na, dabar, maniau, galite sau laipioti kiek norite, nieko nepadarysite. Dalba pridėjo ranką, pokš... Kad man taip užėjo piktumas, ėmiau ir pati nepamačiau, kaip pasakiau: ir toks didelis ir kone ir su tais piemenimis. Paskui nors ir liežuvį kąsk, nebesugriebsi, jau pasakyta. Petriuk, dovanok ir svainį paprašyk, kad jis nepyktų. Jis nebevaikšto.

Bajoriūnas pažiūrėjo į senelį, ant stalo pasirėmusį, liūdniai sėdintį, į siaubiančią senelę, jau paliko jį gaila. Rodos vis tokie niekai, o vienok žmonės ir dar tokie geri, šventi barasi, dejuoja, liūsta.

— Gana jau gana, — subarė jis senelę, apsimez-damas truputį užgautas, — yra ko čia rūpinties, yra ko čia siaubti. Nei aš pykau, nei man tas į galvą atėjo. Linksmiausios dienelės mano gyvenimo buvo pas tamstas. Aš namie to neturėjau, ką pas tamstas. Niekados to neužmiršiu. Oi, kaip saldžiai aš dažnai sau vienok apie tas dienas svajoju! Prašau nesirūpinti, prašau nusiraminti, — pakėlęs balsą, greičiau ir pa-spauzdamas tęsė jis toliau. — Aš niekados nepykau ir nepyksiu. Nepyksiu! Nepyksiu! Nepyksiu! Ir Dalba, prašau nesirūpinti. — Priėjęs, jis pabučiavo pirma Gra-žildai, paskui Giedučiui ranką.

Seneliai savo gyvenime, kažin ar daug turėjo tokių linksmų valandų, kaip dabar. Jie abu ir vėl kartu nušvito. Senelė ėmė glabaščiuoti viršaitį, užprašinėti valgyti ir gerti, o iš Giedučio veido aiškiai buvo matyti, jog netrukus jis ir vėl pradžiugįs svietą kokiu-nors išrodymu. Bajoriūnui taipogi apsidžiaugė širdis. Jis skubino į savo vietą ir manė išmauti lig dugno stovinčią prieš jį stiklinę alaus, apie kurią, kalbant, jis visai buvo užmiršęs. Tik jam staigu dilgtelėjo į galvą: — Gerai, tai gerai, bet ką mano žandaras daro, ar ne-sustatys tik ant manęs protokolo? — Neveizint į tai jis atsisėdo ir abu išvarė. Senelė kaž kur prapuolė ir prie jo vėl prislinko Giedutis.

— Tai mat surėdymas pono Dievo, — tarė jis išgėręs stiklinę ir pildamas Bajoriūnui.

— Net ir galva pradeda sukties: pas mus diena, o Amerikoj naktis. Taip surėdyta, taip ir yra! Važiuoji — čia šviesu, ten tamsu — smakšt ir įlendi, kaip į kokį debesį. Iš tolo matosi: juoda, juoda kaip jau naktis. — Nors Bajoriūnas to klausimo ir nebuvo sau dar gerai išaiškinęs ir juo nemažai interesavosi, vienok dabar tai jam nerūpėjo: jam lindo į galvą protokolas. Išgėręs vieną, antrą, jis atsikėlė, padėkavojo tetulėnui ir, nors tas labai jo nenorėjo leisti, vienok svečias pasiėmė kepurę ir išėjo. Bet prieangy užbėgo jam už akių Gražilda ir sugražino atgal: Bajoriūnas atspėjo: pampuškos jau buvo ant petelnės ir jų būtinai reikėjo paragauti. Kada Bajoriūnas po tais visais vaišinimais ir susijausminimais ėjo namo, buvo jau apie šeštą. Jis buvo gerai įkaitęs ir, kad išvengus visokių plepalų, ėjo pakluonėms. Senelis jį palydėjo, o Gražilda atkartojus savo atsiprašinėjimus sveikindamasi, suriko dar iš paskos, viršaičiui jau gerokai atsitolinus, kad jis neužmirštų atsiprašyti nuo jos savo svainį, kurį ji pavadino net Dalbele. Kada prie klojimo jie sveikinosi, senelis paglostė jį ir vėl pradėjo guosti.

— Nebijok, Petriuk, — tarė Giedutis, — nieko nebus. Jeigu turėją būtų kam-nors būti, be abejo ponas Dievas kokį ženklelį būtų parodęs. Oi, Petriuk, Petriuk, kaip man lengva, — tęsė senelis, jausmingoms akelėms žiūrėdamas į Bajoriūną, — taip lengvu, taip lengvu, kad rodos, visos tolderacijos ir viskas kaž-kur ten nuvažiavo ir nubrazdėjo. Nebijok, gyvęsime ir vėl. — Bajoriūnui pasirodė tetulėnas, norįs jam prikergti baigštumą ir jis pajautė savyje kaž-kokį neužsiganėdinimą.

— Nei aš jau taip bijau, nei ką, — atsakė jis gana rimtai. — Tik tiek, kad visi šneka, nu ir mes turime prikazus.

— Prikazus? — atkartojo senelis.

— Taip, prikazus. Kad, esą socijalistai, ar cici-likai, ar kaip ten. Paibelis, juos vadina, norį visai, taip sakyt permainyti, kad nei Dievo nebūtų, nei karaliaus. Vadinas, nebereikią nei volosčių, nei pisorių, nei gubernatorių, pralotų, senato, bažnyčių, kunigų ...

— Vadinas volveriucija?

— Tai jau kaip ir leveriucija, — atsakė Bajoriūnas ir mėgino eiti sau, bet Giedutis pralenkė jo norą ir netikėtai autoritetiškai pradėjo:

— Nasturijonai, liuteronai, kalvinijonai, žvingijonai, bambizijo... nu ir cicilijonai. Jų gyvas pragaras, jų nesuskaitysi, nu ir visi jie prasmegs kokioj versmėj, o bažnyčioj ir šventajam tėvui, vyskupams ir kunigams jie nieko nepadarys. Čia nei kokia volveriucija, čia tik bažnyčios neprieteliai; jų visados buvo ir bus. O kad sakote, kad Kurše sujudimas, tai man dabar rodos, ar nebus tik jie angličankos pamatę; jie arčiaus prie marių. Matysi, matysi, Petriuk!

Būdamas jau savo kluone, išgirdo Bajoriūnas baisų rėksmą. Atėjęs į kiemą, pamatė jis tokį reginį: Ona, suėmusi savo tvirta ranka katę už kubrio, antra tvatijo ją be pasigailėjimo samčiu. Bajoriūnui tai labai nepatiko, vienok jis, pats kaltas būdamas, neišdrįso pačios užkabinti, ir išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių: — Tatai tau atiteko, nabagėle tas protokolas, — nusijuokė sukdamas į tą galą, kur jam reikėjo eiti į savo lauką. — Vargšė katelė! — Jis labai apsiriko: katelė nebuvo viską suėmusi, dalis atliko, ir jis nenuėjo ir penkių žingsnių, kaip ji jam pateko.

— Pani starśina pakiemiais valkioties prikazai, — pasigirdo aštrus Onos balsas jam iš užpakalio. — Žmogus nors ir persiplėšk, o jis prikazai pakiemiais.

Viršaitis tik suglaudė ausis ir gurino. Jis tik tą ir galėjo, kad tiek atsitolinus, kad pačios balsas nebebūtų jam girdimas. Opas viršaičiui ir po tuo protokolu nesigedo. Matyt, alutis ir tas susitikimas ir susitaikinimas su savo senais prieteliais ir giminėmis, tie meilųs pašnekesiai paliko ant jo savo pėdsakus. Jau ir pirma judėjimas ir visos tos bauginančios žinios menkai ką į jį teveikė, dabar jis buvo ištikro įsitikrinęs, kad nieko ir nebus, kaip tai taip autoritetiškai ir drąsiai Giedutis pranašavo. Jam buvo begalo gera ant širdies ir jis eidamas su kūjeliu pažastyje į savo dirvą, nutarė, šiek tiek apsidirbus, užpirkti mišias ir padaryti pokilį.

Jo gyvenimas slinko senovės vėžėmis lig pačio rugpiūčio. Jis koliai dirbo, gerai valgė, gerai miegojo. Kartais suerzindavo jį Ona, arba koks šeiminiškis, kaimynas, raštininkas, žmonės su visokiais reikalais ir taip jei užeidavo koki nerimastis ir sunkumas, išeidavo jis tada sau vienas į lauką, pasvajodavo kur ant akmens ar ežios atsisėdęs, o paskui jau tiesiai pasileiz-davo pas Giedutį, kuris kartu su savo senele sutikdavo, vaišindavo ir lydėdavo jį su ta pačia širdžia, tais pačiais jausmais, kaip anakart, kada viršaitis nuėjęs atnaujino su jais santykius, išmovė gerai alučio ir pavalgė gardžių pampuškų. Tik retkarčiais erzindavo jį tas raštininko pasakymas: — Nu i na śćlot ksendzov nie zievai. — O jei jis būdavo blogame ūpe, tai net paklauzdavo pats savęs:

— Nu, kasgi būtų, kad maskolis man lieptų kunigą raštavoti, arba ten... Jis tai padaryti gali. — Jam tada pareidavo šurpulys per kūną. Viršaitis kone kiekvieną šventadienį važinėjo į bažnyčią tai į savo Kark-lynkiemį, tai į kaimynines. Pradėjo lipti ant bačkų sakytojai, viršaitis iš tolo pažiūrėdavo ir nusijuokdavo, atėjo kareiviai ir tai, kaipo atsitikimas tame krašte labai interesavo jį, jis visados grįždavo namo gerame ūpe.

Vienas, kas jį truputį erzino ir baidė, tai ponas Kuprevičius, su juo jis nenorėdavo susitikti ir jei za-krastijonas eidavo kartais netoliese pro jį pro šalį, jis įbedęs veidą į knygą palaukdavo, kol senis gerai, gerai neatsitolįs. Valsčiuje, kaipo viršaičiui, Bajoriūnui pri-seidavo dažnai būti. Ten jis daugiausiai ir išgirzdavo visokių žinių iš Kuršo, iš Lietuvos, iš viso Rusiejaus, prisiklausydavo kuofantastiškiausių, stačiai kvailų ir nei mažiausių pagrindų neturinčių pranašavimų ir nuomonių, raštinininkas lįzdavo nuolat į akis su savo prika-zais, mokymais ir perspėjimais, vienas-antras, revoliucijos garo užgavęs, pradėdavo pūsties, rūpiai arba stačiai grąsinančiai atsiliepti, vienok visa tai gilesnio įspudžio į viršaitį nepaliko. Kad ir užeidavo kartais nerimastis — ji greit pereidavo. Nors lėtas ir nuolaidus žmogus, vienok gana savystovis buvo Bajoriūnas. Tas savarankiškumas jo ypatingai apsireikšdavo ūkininkavime. Jis, neveizėdavo į tai, kad kas ten tą ir tą daro, jis stengdavos pats savo protu viską apspręsti: aplinkybes, laiką, žemę, metus, seklą ir darydavo taip, kaip jam rodydavosi geriausiai. Ot ir dabar, gubos jau seniai matėsi lauke, o viršaitis nebuvo dar net nei pradėjęs. Kitiems pradėjus piauti, jis tyčioms apėjo visą lauką, ištrynė keletą varpų: vieną nuo kalnelio, kitą iš slenio, trečią, kur su zuparu ir t. t. ir radęs grūdus dar neprinokusius, siuntė šeimyną prie kitokio darbo, nors toji ir labai tam prieštaravo ir nuolat viršaičiui kvaršino galvą, kad pasilikus paskui, gėda būsianti. Kada jau ant galo atėjo laikas, Bajoriūnas turįs visados viską už laikų prirengta, liepė lig pusryčiui dar kartą peržiūrėti visus padargus: išplakti dalges, grėbliams dančius apžiūrėti, surinkti ir sudėti į tam tikrą tarbelę instrumentus, kurius reikia pasiimti su save į lauką ir pats jautė tokią energiją savyje, kad rodos išėjęs piauti, jis nebegrįš, kol visi rugiai nebus nupiauti; piaus dieną naktį ir taip nors ir visą savaitę, be miego ir valgio. Tik atėjus pusryčio valgyti, jam tą taip brangų ir pageidaujamą kiekvienam ūkininkui ūpą, netikėtai sugadino. Įėjęs į gryčią, paragino jis geruoju, gangreit juokais pačią, duoti greičiau valgyti. Tai matomai to ir reikėjo. Ji netik kad atšovė gerai vyrui, bet dar išdėjo ir sumaišė jį su žemėmis, kaipo ūkininką.

— Darbimetė, o miltai kur? — užbaigė Ona.

— O kiek kartų sakiau.

— Sakyt, tai tu nesakei nei sykio, — nusijuokė sau vienas viršaitis. — Šį kartą kaž-kaip jau tau atsitiko užmiršti, bet prasidėk su tave! — Jis žvilgterėjo pro langą — beržo šakelės gerokai svyravo ir nutarė: — Šeimynai parodysiu, kur pradėti, o pats nušoksiu lig malūnui. Be duonos jog nebūsi. — Bajoriūnas apsvarstė, jog prieiti jam bus lengva: malūnininkas geras pažįstamas, darbimetė, vėjelis ne menkas. Už tat, kaipgi traukė jis pečius, kad įėjęs į malūną atrado jį krušte prikruštą žmonių. Ir stebėtina: vežimų buvo nedaug. Apsisveikinęs ir su vienu antru sušnekęs, jis maž-daug gavo žinoti, jog pusė — tatai tokie pat ponai, kaip jis, juos atvijo čia, tokioj darbimetėj, silpnumas atminties. Antra pusė susidėjo iš „išlepėlių”, užsigeidusių būtinai šviežios duonelės paragauti. Bajoriūnas suprato teisiu keliu nieko nepešęs ir pradėjo dairyties malūnininko.

Apie malūnininką reikėtų keletą žodžių pasakyti. Jis buvo vokietis ir vadinosi Kommnichtmehr. Bet jį šaukė Komeriu. Kai kurie buvo girdėję apie garsiają visoj Lietuvoj dvarininkų familiją ir stebėdavosi, kokiu būdu tas vokietis galėjo įgauti taip nepaprastą pavardę, vienok nei vienam nei sapnuoti nesisapnavo, jog jo tikrasai pavadinimas gangreit ir panašumo nei jokio neturi į tai, kaip jį apskritai šaukiame. Ta nuomonė turėjosi tuo stipriau, jog niekas nebuvo girdėjęs, kad ponas malūnininkas prieš tą jo pavardės kraipimą protestuotų. Ypatingai nusistebėdavo koks nors dvarininkas, į tą kraštą papuolęs: vokietpalaikis ir Komeris, tai negalimas dalykas. Komeris, kaip tik tame laike buvo malūne, jį atrado viršaitis augštai cigarą berūkant girnas apžiūrintį. Malūnininkas sutiko nors tam kartui porą maišelių tuojaus pramalti. Jiem abiem nulipus žemėn ir kaž-ką ten bešnekant, visi žmonės pradėjo rinkties į vieną vietą ir apstojo didelio ūgio, išdžiūvusį senį, kuris balsiai pradėjo kaž-kokią ten istoriją apie viversitečikus, kurie išmušę bombomis ne tik visus savo propesorius, bet ir visą pulką kareivių. Pasidėjo protestai, užklausinėjimai, paaiškinimai, koliojimai, nu, ir ką tik neužsibaigė peštynėmis. Komeris, kuris visą tą girdėjo ir matė, palinksėjo, palinksėjo galva, net jam lašiniai ant veido ir pagurklėje sudrebėjo, ir atsigręžęs į Bajoriūną tarė: — Durniai, durniai! Bei Gott, kok tę durniai, — paskui, išsiėmęs cigarą iš burnos ir prisikišęs prie viršaičio, ėmė sakyti paslaptingai tyloms:

— Vilem Karol kaip ateis, — bus visi still. Smirna! O Vilem Karol ateis. Matys, matys, kaip Vilem Karol ateis — užbaigė Komeris ir vėl įsikando savo ilgajį cigarą.

Bajoriūnas susimalęs porą maišelių išvažiavo namo. Per visą laiką, jis gangreit nei atidės neatkreipė į ginčijančiuosius, jam tankiai net baisu buvo, kad koks neprisikabintų prie jo.) Tik prieš pat jam išvažiuosint, kada pradėta kalbėti apie juodašimčius, jis truputį pasiklausęs, pagalvojo: — Kasgi čia galėtų būti per sutvėrimas? — Važiuodamas keliu jis priminė Komerio žodžius, paslaptingai pasakytus, tą tvirtą įsitikinimą, su kokiu jis kalbėjo, ir jį suėmė rūpestis. — Vilem Karol ateis, — samprotavo jis. — Gerai, kogi jis čia eis? kam jis reikalingas? Gal musiškiam nekaip eina. Bene striukė tik bent? Ir bus smirna — atsakė jis pats sau — bus! Protas mat! Eis ir žvalgys... karalių... taip be niekur nieko išvaryti ir gana. Kamgi jie būtų karaliai. Gi taip-pat kaimynai, suvažiuoja, svečiuojasi. Mes prasti žmonės kiti-kitam pasidedam, kągi apie juos bekalbėti. O čia dar giminės... Vilem Karol, tai bus. Jau kad vokietis sako, tai žinok... Reiks dar su žydeliais pasiteirauti, jų geros gazietos.

Bajoriūnas, sugrįžęs, skubino į lauką. Jis dirbo, vienok rūpestis jam, kurį pagimdė Komerio žodžiai, nežuvo. Kaip žinome, jam ir pirma užeidavo sunkumai ant širdies, jie būdavo tankiai daug smarkesni, bet jie greit pereidavo. Tas — ne. Įsikabino, kaip siurbėlė ir turėjosi ir matomai buvo, kad jis taip greit nepasileis. Bajoriūnas užsidavė savyje, paliko kaž-koks užsimąstęs, parūstis, mažai šnekąs.

Atėjo šventė. Bajoriūnas nuvažiavo į Karklyn-kiemį. Po pamaldų, gerokai jau žmonėms prasiskirš-čius, atsiklaupė jis prieš Mot. švenč. altorių ir meldėsi.

Jam norėjosi per švenč. Panelės užtarimą išprašyti nuo Dievo malonės, kad kaip-nors pasiliuosavus nuo to naujojo, taip įkyriaus rūpesčio, ir gavus šiek-tiek šviesos, nes juo toliau, juo vis darėsi viršaičiui tamsiau. Jame susispyrė dvi nuomonės: tetulėno Giedučio, žmogaus nors daug žinančio, daug mačiusio ir Komerio, tiesa, daug mažiau gyvenusio, bet užtat žmogaus nesulyginamai mokytesnio, pervažiavusio daug svieto ir kas svarbiausia, vokiečio, skaitančio užsienio laikraščius. Kameris stačiai ir įvardijo, apie Vilemo taisymasi į Rusejį iš kokių ten Berlyno laikraščių esąs išskaitęs.

Eiti po pamaldų į bažnyčią melsties — tatai dalykas nevisai pritinkąs tokiam vyrui, kaip Bajoriūnas. Greit galima gauti vardą davatkos, o tai jog nepatogu. Reikia tą visą pridengti ir viršaičiui tai pavyko. Jis tuojau po mišparų nuėjo į miestelį, ten sutiko su pažįstamais, atliko daug visokių reikalų ir ant galo paaiškinęs savo draugams, nenorintiems jo iš savo kompanijos atleisti ir dar apie magaryčias manantiems, esąs uždavęs ubagams poterius už dūšias kalbėti, už ką neturėdamas varinių, negalėjęs užmokėti. Dabar turįs tatai skubinties, nes tam vaiskui išsiskirščius, kur kiekvieną ten besuvaikysi. Jokių maldų viršaitis nebuvo už-pirkęs, jis trupučiuką pamelavo, vienok eidamas į bažnyčią padalino ubagams po keletą kapeikų iš dalies del akių, iš dalies ir stačiai iš reikalo: jam kiekviena tokia pagelba to dabar buvo neišsakomai pageidaujama. Bažnyčioj jis, būk tai ką jieškodamas, apžiūrėjo pirma, kad nebūtų kokio pažįstamo ir nuėjęs prie šv. Panelės altoriaus atsiklaupė. Malda jam vyko. Jis jau nebe-sykį sunkesniuose atsitikimuose kreipėsi prie Motinos šv. ir visados, kaip jam rodėsi, su pasekmėmis. Už tai, žinoma, buvo jis begalo daug ką prižadėjęs savo geradarei: kalbėti ypatingus poterius, daryti apžadus, aplankyti jos stebuklingas vietas, kokių ten aukų duoti. Iš to viso tik menką dalelę jam tepasisekė išpildyti. Reikėjo atsiprašinėti.

Atsiprašinėjmas ir gerai vyko. Rodos visokios priežastįs ir prirodymai patįs lįste lindo. Ko tik viršaitis neėmė, visur jis buvo teisingas ir nekaltas. Širdis tirpo, jausmai didinosi, paliko šviesiaus galvoj, saldžiaus, ramiaus širdyje. Viršaičiui tik reikėjo ištiesti ranką, ir laimė būtų buvusi jo rankose, kaip staigu prie didžiojo altoriaus pasigirdo toks baisus klyksmas, ir kilo toks trukšmas, kad viršaičiui netik kad viskas sumišo, bet dar kaž-kokia nežinoma jėga, nejučioms pagavo jį, ir jis pats nepasimatė, kaip atsirado prie didžiojo altoriaus. Jis būtų daug greičiau aukoti kokią porą arklių arba karvių, negu matyti, ką jis dabar pamatė. Matomai krikštyta vaikas. Šaly altoriaus, kur stovėjo krikštykla, Bajoriūnas pamatė savo kleboną Gumbelevičių, apie kurį skaitytojas savo vietoj išgirs dar plačiau, su kamža ir stula, zakristijoną Kuprevičių, jauną mergaitę su vaiku ant rankų ir šaly jos stovintį taipgi jauną, gražiai pasipuošusį vaikiną. Mergaitės veidas nebuvo regimas, prieš ją stovėjo zakristijonas ir mostigavo baisiai rankomis. Geriau prisižiūrėjus, suprato ir to mostigavimo tikslą. Senis tempė mergaitei nuo galvos šilkinę skarelę ir matomai, norėjo ją draskyti, bet pasipriešinus savininkei, kuri negalėdama kitaip, gynėsi tuo pačiu, nors tame karte gulėjo jai ant rankų vaikas su jo ilgais, posėnobinusiais apdarais. Ji tai kėlė jį augštyn, tai vėl leido žemyn, klykė pati, ir vaikas jai gerai padėjo. P. Kuprevičius irgi netylėjo. Nors retkarčiais, bet užtat aiškiai, plačiu gergzdančiu balsu pasigirzdavo jo svarųs žodeliai:

— Sakiau, sakiau trucizna! Šimtais kartų sakiau sakiau, trucizna. sakiau! — Mergaitė su kūdikiu nenustojo bliovusi. Išėjo tokia kakofonija, kokios ir garsiausieji Lietuvos vargonininkai su savo stipriausiais vargonais niekados neįstengs padaryti. Gražusai vaikinas sumišęs nežinojo ką daryti, kraipėsi, trypė ant vietos. Dievas žino, kuo būtų pasibaigusi ta scena jei nebūtų pasiskubinęs pats kn. klebonas, ilgą laiką mėginusis net drebančiu balseliu sustabdyti sušėlusį, kaip kokį vanagą į savo lobį nagus įleidusį, zakristijoną. Matydamas, žodžiais nieko nepešiąs kn. Gum-belevičius ryžosi fiziška jėga įvykinti savo norą. Iš pažiūros jis buvo daug silpnesnis už zakristijoną. Jog tik ne iš baimės prieš tą spėką arba tą gražiai užsivilkusį vaikiną, kuris klebonui apie zakristijono apykaklę besiruošiant, ar gerokai atsigavo ir net padrąsėjo, paleido antgalo dar p. Kuprevičius suglamžytą mergaitės skarelę iš savo nagų.

Ne kartą dar priseis mums toj apysakoj susitikti su garsiuoju Karklynkiemio zakristijonu, ir skaitytojas, tikiuos, turės užtenkančiai progos susipažinti su jo sielos augštoms ypatybėmis, įgauti supratimą apie jo nepaprastą narsumą ir galų-gale įsitikinti, jog ne baikštumas buvo priežastim, kad jis šį kartą taip lengvai klebonui nusileido, bet kokie nors prakilnesni karžygio jausmai arba gilus politiko užmanymai.

Bajoriūnas taip netikėtai ir staigu kaž-kokios nežinomos ir nesuprantamos jėgos stačiai atneštas, žiūrėdamas į tą švelniai kalbant, keistą sceną ir nejautė didelio pasibiaurėjimo savo širdyje. Jis pažino gerai p. Kuprevičių, žinojo, kaip baisiai erzino zakristijoną jei kartais kūmai užmiršdavo skepetėles vartojamas ištrinimui kūdikio kūno vietose, kur tepama alieju šv., buvo matęs nekartą panašias scenas, neteisindavo p. Kuprevičiaus, vienok dažnai papeikdavo ir kūmus už apsileidimą, o jei kuomet priseidavo pačiam vešti kokį vaiką į Karklynkiemį, jau būtinai turėdavo apie tą priedermę priminti kūmai po keletą kartų namie, važiuojant ir artinanties prie bažnyčios ar klebonijos. Neveizint į tai, padėjimas sielos, kokiame jis tuomet atsirado, nebuvo pavydėtinas. Viena, jis krimtosi ir pyko ant savęs už tai, kad per paties neatsargumą ir bereikalingą žingeidumą jo akįs susitiko su p. Kuprevičiaus kaž-ko ten ūmai atgal atsigręžusio nuožmioms akims, kas tokį į jį padarė įspūdį, kad net jį šaltis nukratė. Antra — iš to viso, ką jis buvo patyręs prieš Motynos švenčiausiosios altorių beklūpiant, tie saldus jausmai, ta laimė, kuri taip arti buvo, viltis, ramumas — jog netik kad iš to viso nei krislelio nebeliko, bet ir tas senasai sunkumas, tuojau, tartum kas jį būtų šaukęs, sugrįžo ir taip slėgė, jog viršaičiui rodėsi jis mažiausiai kokius penkius sykius padidėjęs.

Bažnyčioj daugiau nebebuvo ką daryti; apie maldą viršaitis nei manyti nebemanė. Nenorėdamas susidurti su Kuprevičiu ir Bajoriūnas pasiskubino greičiau prie arklio ir išvažiavo namo. Šį kartą atkako jis į bažnyčią be pačios vienas ir važiuodamas kiek lendant galėjo prisvajoti. Bet šį kartą ir svajonės jam nėjo. Tik važiuojant jau per savo lauką ir žiūrint ištolo į savo javus: balzganuojantį po truputį, gražų vasarojų, geltonuojančius linus, augštas rugių gubas, jam, nei iš šio nei iš to staiga dilktelėjo į galvą: o su nedvimkoms tai pakol kas skubinties nėra ką. Ir tuojau po to ėmė svajoti apie juodašimčius, apie kuriuos jam daug ką apsakojo jo draugai ir pažįstami Karklynkiemyj. Žinia apie juodašimčius, pridarusi tiek trukšmo visoje Rusijoje, pasklydo po Lietuvą gerokai paskiau. Tame laike dar apie ją mažai tešnekėjo liaudis, ir niekas jos nebijojo. Tuotarpu Kurše ji jau gerai buvo žinoma kiekvienam pavasaryj, o į rugepiūtę pradėta jos bijoti. Atsitikdavo, jog socijalistai nuteisę ką, ateidavo vidury dienos ir jį nušaudavo. Visi juos matydavo, pagal jų apdarą ir apavą spręzdavo, jog tai miestelėnai, o vienok tuojau pradėdavo šnekėti apie kokius ten nematytus dyvinus žmones, užsiturinčius miškuose ir slėpiningai apsakinėti apie tuos baisius pranašavimus, būk tai nuo tų žmonių girdėtus. Visa tai, nemažai sukraipytoj formoj, ateidavo tuojau ir į Karklynkiemį, netoli nuo sienos gulintį ir jau vėl naujame, sulig vietos ir žmonių būdą padarytame pavidale sklyzdavo toliau. Bajoriūnas neišsakomai norėjo išdirbti sau šiokią-tokią apie tuos juodašimčius nuovoką, šiaip-taip juos išsivaizdinti arba priskaityti prie kokios-nors jam jau žinomos netikėlių kategorijos, bet to neįstengė. Tas dalykas paliko jam ir yra dar, kaip ir daugelims dideliu klausimu. Kinkydamas arklį stengėsi sužadinti savyje jausmą, nemaža charakterizuojantį būdą, kurio nepažymėti negalima.

Jau žino skaitytojas apie viršaičio paprotį kelionėj svajoti. Turiu čia paaiškinti, jog tai tik jo priprotis, bet anaiptol ne idealas. Su tuo pripročiu jis nuolat kariauja ir, dar sugrįžęs namo, turi nemažą sąžinės prikaišiojimą ir gailesį. Idealas, kokiu būdu turėtų kiekvienas krikščionis suvartoti liuosą laiką kelionėj, jo nuomone — tai melsties. Melsties neveizint į tai, kad tas kartais gali išrodyti juokingu, ypač jei tas, kuris meldžiasi, yra vyras, dar labiaus jei jis visų gerbiamas ir už rimtą laikomas ūkininkas. Ne sykį veizėdamas į davatkas ir nerazdamas jose netik proto, bet dažnai ir sąžinės, jis pradėdavo abejoti apie maldos naudingumą ir sykiu su tuo apie savo idealą. Bet, kaip apskritai su visokiais „bludais“, taip ir su tuo, viršaitis elgdavosi kategoriškai: tą mintį, kaipo nuodėmingą jis varydavo šalin, o idealą stengdavosi pastatyti dar stipriau ir tvirčiau senojoj vietoj. O to idealo, netik jis nei menkos dalelės nepasiekė, bet vos-vos kaip per miglą jį ir tematė, o jei kada pasistengdavo, kaip tai matėme iš pavyzdžio su davatkomis, paspirti jį prirodymais iš gyvenimo, ta jo brangenybė taip iškarto pragaišdavo, kad jam reikdavo visos spėkos suimti, gailėties, gailė-ties, net akis perversti, pakol ta matomai, jo gyvenimui būtinai reikalinga švieselė ir vėl neblykstelės kur-ten augštai per tamsius juodus debesius.

Nežinau, kaip kam, man ta viršaičio ypatybė primena visą tą tragizmą ir kartu taip prakilną, neišsakomai daug pamėgimų duodantį gyvenimą, visą galybę ir silpnybę kiekvieno idealisto apskritai ir lietuvio en detail. Nemaž nereikia įsileisti giliai į tyrinėjimą lietuvio sielos, jo stačiai vaikiško naiviškumo, su kurio jis tiki ir gerbia kiekvieną dalyką kartais vos-vos šešėlį šventumo teturintį, jo rezignacijos be galo, su kuriuo jis velka dūsaudamas ir šniokšdamas tankiausiai nereikalingos tikybos naštą, jo pasiaukojimo, nežinančio ribų ir išimties, kada to reikalauja ta pati naiviška jo tikyba, jo palinkimo, kankinti savo ir taip jau nuvargintą, sunykusį ir sudžiūvusį kūną, susisiekiančio su noru sudraskyti save į kąsnelius; galima nejausti bedugnės, kartais net per švelnios ir truputį ištežusios, o vienok taip teisingai tautos būdą ir jos fatališkąją dalį istorijos piešiančią Lietuvos melodijų melancholijos, užtenka pažvelgti į vieną antrą lietuvio veidą ir viršminėtoji mintis stovi kaip gyva prieš tave.

Bajoriūnas nukinkė savo berulę, numovęs, padėjo pavalkus ant ratų ir vedė ją už ilgo pavadžio į kūtę. Jis dar vis tebevarė savo pradėtąjį darbą, stengėsi sužadinti gailesį, tą tatai jausmą, kurį aš augščiau pavadinau charakteristišku ir pažymėtinu. Iš pradžios, kaip tai gangreit kas-kart sugrįžus iš kelionės, kinkant arklį, atsitikdavo, prikaišiojo jam sąžinė pragaištą taip gražų laiką kelyje. Jo smarki fantazija griebėsi tuojau išskaityti tas visas malones, kurias jis būtų galėjęs nupelnyti, jei būtų elgėsis taip, kaip tai pridera kiekvienam krikščioniui, ką ir paties protas pripažįsta — būtų išsiėmęs ir kalbėjęs rožančių. Visas kelias nuo Karklynkiemio lig pačių namų buvo viršaičiui labai sunkus, tas neišsakomas sunkumas, su kuriuo jis išėjo iš bažnyčios, neapleido jo nei minutės. Jis pagaliaus, kaip matėm, nei minties negalėjo sulipdyti. Dabar jam rodėsi, kad tai būtų visai kitaip apsivertę, jei jis būtų sekęs savo idealą. — Kažin, ar nebūtų sugrįžęs tas, kas buvo prie švenč. Motinos altoriaus — tarė sau viršaitis ir giliai atsiduso. Be to Bajoriūnas turėjo dar daugybę ir kitų idealų, jų vardas — lėgijonas. Jis juos taip-pat vos-vos kaip per kokį rūką tematė, kaip pir-mutinąjį, taip-pat nei menkiausios jis dalelės nebuvo įvykdinęs, o vienok gerbė garbino ir veizėjo į juos, kaipo į augščiausias ir didžiausias žemės brangenybes. Jis buvo panašus į kūdikį su neišsakomu džiaugsmu rodantį piršteliu į žvaigždėtą dangų, tiesiantį rankelę ir norintį tuos gražius žiburėlius pasiekti. Dabar apspito iš karto Bajoriūną tie visi jo idealai su savo reikalavimais. Gal būt ir pats viršaitis tame buvo kaltas, gal būt neįstengdamas jokiu būdu sužadinti savyje pageidaujamo ir jo nuomone, taip tame karte reikalingo jausmo, jis pats juos šaukė į pagalbą — faktas, jog pažvelgęs savo dvasios akimis augštyn, jis pamato tokią daugybę visokių šviesų, taip jos puikiai mirgavo, taip graži slėpininga buvo jų šviesa. Bet kaip-gi toli jis nuo visų tų groženybių! Jam užėjo abejonė, ar gaus jis jas regėti ir po mirties. Žinomas atėjo jam tuojau atsakymas — jei taip gyvęsiu, kaip dabar — niekados. Ir jis vėl su despotišku įnirtumu, puolė tąsyti savo nuvargintą širdelę — kad ji gailėtųs už pra-eitę, būtų toliau veiklesnė, pakeltų jį lig tų viršum jo galvos taip gražiai spindinčių žvaigždelių ir leistų jam paliesti jų pirštu. Jog ji tą galinti ir taip lengvai galinti... Ak! koks tada būtų gyvenimas!... Bajoriūnas išaugo sulyginamai gerovėj ir laisvėj. Jis ir ištikro buvo gražus vyras. Augšto ūgio, status, tvirtai sudėtas, šviesus, sveikais raudonais skruostais, geltonplaukis ir geltonūsis — jis su savo niekados nenueinančiu nuo veido maloniu šypsniu reprezentavo tikrą lietuviško tipo idealą. Dabar veltu to viso jieškotum.

Pirma, susitikus su Bajoriūnu galima buvo gerėties jo išvaizda. Taip ir traukdavo į save žmogaus akis jo sveikata, gyvumas ir kartu meilus, švelnus lietuvio būdas. Dabar veizėdamas į jį, tu būtinai nuliūsi: tie visi taip augšti ir brangųs dalykai stovi prieš tave paniekinti, puikus vaizdas sudarkytas. Žiūrint dabar į viršaitį, žmogui galėjo ateiti į galvą anie Lietuvos davatkų isterininkių tipai, kurie daro įspūdį, kad jie ot, ot išsiskirstys į sudaromasias savo dalis ir, kaip matai subyrės. Ta Bajoriūno permaina tuo labiau mušėsi į akis, kad paskui jį sekančiojoj jo numylėtojoj bėrutėj, netik kad nieko panašaus nebuvo matyti, bet atbulai: nors dėmės ant pečių ir nugaros, kur gulėjo šlajai aiškiai liudijo, savo poną bevežiant ji nemažai pasikamavusi, vienok iš to, kaip ji dėsto savo dailias laibutes kojeles ir iš jos gyvų lakstančių į visas puses akių ir visos pastatos tryško toks gyvybės, gero ūpo ir linksmybės gausumas, kad žmogus negalėjai nepasakyti:

— Kad tu galėtum šiek tiek tuo savo turtu sušelpti savo poną!

Gręžintis viršaičiui į diendaržį, bėrutė, naudodamasi pavadžio ilgumu, pakėlus galvą, pažvelgė į gatvę, pakarpė, pakarpė ausims, o kada viršaitis, nuliūdęs savo keliu benyrindamas, truktelėjo taip smarkiai pavadžiu, kad net jai dančiai subarškėjo, ji vietoj nuliūsti ar pyktelėti papurtė galvą, kilstelėjo pasturgalį, ir padarė tą taip kaž-kaip dailiai, kad jau jokios abejonės nebebuvo, jog jai norisi pasispardyti ir pasilakstyti.

Pačios nerado Bajoriūnas namie, ji buvo kaž-kur išėjusi. Tarnaitė, kuriai matomai viskas buvo paskirta ir prisakyta, padavė jam pirma šiltos, garuojančios srubos, paskui lašinių su svogūnais grėtinėj suveltais. Kas čia būtų per pucijimas, ypač sugrįžus iš bažnyčios, jei viskas būtų kaipo reikia. Bet viršaitis buvo kaipo ne savas. Jis pasrėbė, pasrėbė skubiai srubos ir, ne nepalietęs lašinių ir svogūnų, savo mylimojo valgio, išėjo į lauką. Jis apėjo ir apžiūrėjo iš visų pusių savo gražųjį balzganuojantį vasarojų, geltonuojančius linus, rugių gubas, ar nėra kur-nors sugriuvusios, — sutrynė rankoj keletą dar neplautųjų rugių varpų, pasijuokė iš kai-kurių savo kaimynų, nupiovusių pusžalius rugius, truputį nusiaušino ir, pasėdėjęs vienoj, antroj vietoj ir pasvajojęs, nutarė aplankyti Giedutį. Jam atsiminė širdingas senelių priėmimas pavasarį, atsiminė pam-puškas ir jis gardžiai nusijuokė, kad jam, nors ir visiškai apie tai nemanant, pasisekė taip gerai nuspėti, jog senelė neiškęsenti jomis jo nepavaišinus. Paskui protokolas, — tas ar gerai jį prijukino. Čia ar juokingas atsitikimas: Būdamas svečiuose jam nuolat mintis apie protokolą, pareina, — jis yra.

— Vargšė patelė! — nusišaipė viršaitis — aš tau kaltas. — Jis dar pagalvojo, kaip jis išgirdęs užpakalyje „prikazuj“ bėgo, suglaudęs ausis į lauką, ir ūpas jam visai pasitaisė. — Reikia užeiti pas senelius — nutarė jis pradžiugęs — žiūrėk gal ir vėl viskas pasitaisys.

— Palauk! — pasigirdo staiga kaž-koks pakeltas balsas, einant viršaičiui pro Giedučio kutes.

Jis pažiūrėjo į vieną galą gatvės, paskui atsigręžęs į antrą — nieko, nič-nieko nesimatė. Nepaspėjo nužengti penkių žingsnių ir vėl atsikartojo tas pats, bet jau dar labiau pakeltas balsas: — Palauk!... mu-gulėl!... palauk!... Ot, toldaracija!

— Aha, — palinksėjęs galvą nusijuokė viršaitis ir skubino į kiemą.

— Palauk! — atsikartojo dar kartą balsas Bajoriūnui esant tarpuvarty, bet jis jau nebesigręžiojo į visas puses, kaip pirma, jis žiūrėjo prieš save į kiemą, kur buvo tikrai interesingas reginys. Prie klėties stovėjo būrys žmonių. Jie buvo taip sustoję, jog darė savimi tikrą važiuojamą lanką, kurio kubris siekė lig prieklėčio, o atidarytasis šonas buvo atkreiptas į gryčią ir turėjo didį palinkimą susiverti ir įsprausti ten stovintį sujudintą, su maskatuojančia ir gargaliuojančia didžiaja pypka Giedutį. Pačiame lanko viduryje, veidas į veidą su Giedučiu trypė, mynė ir primerkęs akis bėrė kaip žirnius, kaž-kokius nesuprantamus žodžius mažo ūgio, rečiuotas, su kepure ant šono, visas sukaitęs ir prakaituotas pusbernėlis. Visų akįs buvo įbestos į Giedutį ir prieš jį stovintį minėtąjį vaikiną. Iš užpakalio vis rinkosi nauji, jie lipė priešais stovintiems ant pečių, stiepėsi, grūdosi ir buvo priežastis manyti, jog iš to lanko gali greit išeiti, nekalbėsiu jau apie baranką, bet tikras plocinis.

Tik keletas senesniųjų sėdėjo sau ramiai ant prieklėčio ir rūkė pypkas. Bajoriūnas prisėdo prie vieno iš jųjų, jam gerai pažįstamų to paties sodžiaus kampininkų su senovės didelėms raudonoms klėtkoms kelnėmis. Vidury lanko stovįs vaikinas, užsimerkęs ir matomai nieko jau nebematąs, kartojo kaž-kokius nesuprantamus žodžius, iš kurių viršaičiui pasisekė tik keletą tesugauti, kaip antai: cicijol-damokrot, voliucinia, prolotorije, susivienykit, daloi samoderžavije ir k. Senis Giedutis, įbedęs į jį akis ir matomai baisiai suerzintas, pakenčia, pakenčia kokį laiką, paskui pradeda judinties, nerimauti, užkaista, švaito ilgąją pypką į visas puses ir antgalo, pritrūkęs galutinai kantrybės, surinka: — Palauk! — Jis tuo žodžiu ir užsiganėdindavo ir tik retkarčiais pridėdavo „mugulėli“ arba „toldaracija“. Scena ta truko geroką laiką. Rimtai ir aštriai stabdė Giedutis išsikarščiavusį vaikiną, vienok jo žodžiai negalėjo suturėti to sušėlusio kalbėtojo.

Jis susiturėjo, matomai savaimi. Vienas iš dviejų: arba gal kalbėtojui pritrūko medegos arba stačiai jėgos; jis sustojo stačiai netikėtai ir ištraukęs iš kiešenės juodą į kamuolį sukrustą skepetą, pradėjo trinties sau prakaitą.

— Palauk! — suriko Giedutis, jau kalbėtojui apstojus, tikėdamasis, turbūt, kad dabar šiek tiek atgavęs protą, jis geriau jo žodžius supras. — Palauk! Jog ne tu vienas turi akis, ir kiti žmonės mato ir galvą ant pečių nešioja. Dar tu... Tu ir nemislijai dar gimti, o kiti jau matė ir daug ką matė, taip sakyt ir knygas skaitė ir su žmonėms visokiais susitikdavo. Šurum-burum numes, mat, karalį, išvaikys gubernatorius, spraunikus, sjiezdus, akružnus, kaip kokius

žvirblius iš kviečių... Dar ir tų žmogus negali, o kur tu prie tų ponukų prieisi. Čia viskas Dievo valioj, jo apveizdoj. Neklausykit, — kreipėsi jis jau į visus sugriaudintus, — visokių monelninkų, vaikai! Jų yra daugybė, taip ir šventasis Raštas sako, visokių. Jog viskas yra šventajame Rašte surašyta, kas buvo nuo pat pasaulio pradžios ir dar bus, vadinas paskui. Viskas yra, tik reikia suprasti. Jog Dievas viską žino ir mato, ir yra surašyta koks kokį karalį pergalės ir kaip ir kame ir ar užmuš, ar gyvą paleis, ir kokie jų vardai.

— Taigi ir apie Rusiją yra, koks ją taip ... su-tranys? — užklausė kaž-kas iš būrio. Seniui ką tik neišslydo iš lūpų „Nabakodonozoras“, bet jis susiturėjo, o paskui pats džiaugėsi ir tarė: — Būtinai yra, viskas yra, o dabar tai nieko nebus.

Giedutis pabrėšė žodį „nieko“ ir, nusigręžęs truputį į šalį, išsiėmė pypką iš dantų ir nusispiovė.

— Kas? kas? — suriko visas gangreit būrys vienu balsu. — Koks, koks karalius Rusiją sumuš?

— Japončikas! — suriko kas ten iš būrio.

— Angličianka! — pasigirdo antrame krašte.

— Daloi samoderžavije! — suklyko ir perrėžė visus balsus smarkusai kalbėtojas.

— Tikros komedijos — tarė sau Bajoriūnas, kažkaip instinktiviškai keldamas nuo savo vietos ir skubindamas prie būrio, kad pažvelgus į tą šaunąjį kalbėtoji, kurį jis gerai pažino ir net žinojo jo vardą ir pavardę. Bet jis nespėjo atsikelti, kaip staiga zvonktelėjo jam į ausis ir aštrasai Giedučio: — Palauk! — Šį kartą seneliui pasisekė greičiau savo priešą sustabdyti. Vaikinas, matomai, visai atsikvošėjo; nusišluostęs prakaitą, lyg susigėdęs truputį, apleido senąją vietą ir įlindo į būrį.

— Ot, toldaracija su tokiais, — tarė Giedutis, jau pražuvus kalbėtojui būry. — Jis vienas ir vienas. Palauk, duok gi tu ir kitiems nors žodį pasakyti? Kągi tu čia giedi tą pačią giesmę... Ot, toldaracija su tokiais! Nors jam ir galvą kirsk žemėn, jis gieda ir gieda. Žino — nežino, o gieda.

Užgalėjęs priešą, senis jau drąsiai galėjo pradėti savo pamokslus. Jis atkartojo po kelius kartus pabrėždamas, jog dabar dar nieko laukti negalima. Jei rusams nesiveda, muša juos „pončikas“ ir žmonės pradeda judėti, tatai Dievo pabauda už visokius krikščionių prispaudimus. Jau esančios liuosybės ir būsiančios dar didesnės. Kad tai išaiškinti, jam prisėjo pasiekti laiką prieš japonų su gudais karą, kada būk suvažiavę visi karaliai mėginti rusus su japonais sutaikinti. Tuomet buvęs ir popiežius. Visi karaliai pabučiavę popiežiui ranką, bet mūsiškis to nepadaręs ir tik pakratęs. Austrijonas tada pagrasęs į mūsiškį pirštu. Čia senelis pradėjo smulkiai aprašinėti „austrijoną“ ir kad geriau tą padarius, buvo beeinąs į vidų atnešti „abrozą“, kur buvo visų karalių portretai, bet klausytojai, matomai taja istorija baisiai užinteresuoti, pradėjo protestuoti ir Giedutis tęsė ir vėl savo istoriją. Pasirodė, jog pradėjus rusams nebesisekti, karalius supratęs iškur ta nelaimė ir suteikęs visokius pagerinimus. Vienok šventasis tėvas tuo neužsiganėdinęs ir pareikalavęs, kad karalius pats nuvažiuotų jo atsiprašyti. Karalius vilkęs, vilkęs, matydamas vienok, jog geryn neina, antgalo sutikęs ir išvažiavęs.

— Pas popiežių? — suriko vėl gangreit visas būrys vienu balsu.

— Pas popiežių! — atšovė Giedutis.

— Cha, cha, cha! — balsiai ir sarkastiškai nusijuokė smarkusai kalbėtojas kaž-kur ten būryje.

— Pas popiežių, — atkartojo Giedutis, apsimez-damas to juoko nemaž negirdėjęs. — O kada sugrįš... Žinoma, šeimininkui nesant, tarnai ištvirksta, ištvirksta, o sugrįš karalius, viskas bus gerai, po senovės, tik liuosybių bus daugiau.

— Taigi gerai, — atsiliepė viršaičio kaimynas, kampininkas, gana stipriai pakėlęs balsą, turbūt, kad Giedutis geriau išgirstų, — taigi gerai, ar neparveš jis liekarstų?

— Kokių? — užklausė smarkiai Giedutis.

— Taigi tų, kur sakot, kad javai auga.

— Cit, — trumpai atšovė Giedutis.

— Taigi mat yra ir neduoda.

— Cit, — atkartojo senelis ir piktai įbedė į jį akis.

Kampininkas nutilo, ir Giedutis beaiškindamas kaž-kaip užgriuvo ant temos, kaip karaliai elgiasi, jei išeina nesusipratimai arba karės. Ta tema seneliui labai tiko, ir jis pradėjo plačiai apsakinėti, kaip karaliai supykę nevengia kits-kito, kaip tai pas prastuosius daroma, kurie tokiuose atsitikimuose ne ir akių pakelti ir pažvelgti į savo neprietelį nenori. Karaliai gerią sau arbatą kur-nors ant augšto kalno ir žiūrį, kaip jų kariuomenė kariaujanti. Pagaliaus tas, kurio kariuomenė pralošusi, ar neparodąs nei didelio nuliūdimo, nei apmaudos ant savo priešo. Pas juos viskas, esą, atlieką juokais.

Bajoriūnui, lig tik senelis priminė apie karalių susivažiavimą, tuojau suskambėjo ausyse: — O Vilem karol ateis. Matys, matys, kaip Vilem karol ateis. — Kartu su tais žodžiais užgulo ant jo širdies, trupučiuką ne-kaipo nusiaušinusios ir nusiraminusios ir vėl senasai sunkumas. Ir kad jis nors būtų toks, kaip anaurėj, kada jis malūne pirmą sykį tą naujieną nuo Komerio išgirdo. Kur tau, jis buvo daug sunkesnis už tą, prislėgusį taip negailestingai viršaičio širdį po scena su p. Kuprevičiu Karklynkiemio bažnyčioj. Jog tiesą pasakius, dalykai, kuriuos gvildė Giedutis, buvo gana jam interesingi, net ir prirodymai senelio žadino jame didesnį įsitikėjimą, negu kitų, kad ir mokytesnių, bet nuo tos valandos, kada ant jo širdies užgulė sunkumas, jam kaž-kodel pradėjo rodyties, jog Giedutis ne tą darąs, kas reikia. Jis dar palaukė trupučiuką, pasiklausė, antgalo pasakęs dvasioj: — tikros komedijos, — atsikėlė ir išėjo namo. Būdamas jau tarpuvarty, jis išgirdo Giedučio balsą, atsigręžė ir išvydo visą nušvitusį, iškėlusį rankas bėgantį jam priešais tetulėną. Giedutis įsikarščiavęs visai nepastebėjo viršaičio įeinant, ir dabar stipriai sujudintas, panašiai, kaip tai buvo pavasarį, kada viršaitis po ilgu pertrūkiu, atėjo antgalo su seneliais susitaikinti, užpra-šinėjo, atsiprašinėjo, glostė, kabinėjo ir traukdamas už rankos į kiemą, vadino į vidų. Viršaitis, nors dailiai ir mandagiai, vienok griežtai atsisakė ir, atsisveikinęs, nuėjo sau gatve.

— Petriuk! — pasigirdo iš užpakalio tetulėno balsas, kaip jis buvo jau ties pirmutiniu nuo Giedučio kiemu. — Petriuk! Palauk trupučiuką, Petriuk! Aš ką pasakysiu, turiu reikalėlį.

Ant vidurio kelio tarp minėtojo ir Giedučio kiemo, jie ir vėl suėjo.

— Petriuk! — tarė senelis, mėginęs dar keletą sykių veltu perlaužti viršaičio užsispyrimą. — Girdi, Petriuk, anaurėj, kaip čia mat buvai pas mus, dėku atėjęs, mojalė šnekėjo ir aš nenorėjau kišties, paskui užsimiršo... Pasakyk Dalbai, kad ir aš prašiau, nuo manęs paprašyk, kad jis nepyktų. Tegul ateina, bus linksmiau.

— Gerai, — gana atšakiai atšovė viršaitis ir dar sykį atsisveikinęs, skubino namo.

Senelis Giedutis, kuris dar tebestovi toj vietoj, kur giminis paskutinj sykį atsisveikino, ir žiūrėdamas į atsitolinantį viršaitį iš užpakalio, laužo galvą, ar čia dar pamėginus kokį kartelį jį paprašyti, ar ne; apie Dalbą visgi visos tiesos nepasakė. Kad jis Dalbai dovanojo, apie tai nėra abejonės, kad jis ir nežinau kam del Petriuko dovanotų, ar abejoti negalima. Bet jei jis tvirtino, nenorėjęs pavasarį viršaičiui su jo pačia apie tą dalyką šnekant, kišties, tai jau melas. Jis ilgą, ilgą laiką galvojo, ar priimti Dalbą atgal į skaitlių savo klausytojų, ar ne, o kaip galų-gale nutarė, tą skaitytojas jau žino.

Sugrįžęs namo ir pradėjęs šnekėties su pačia ir šeiminiškiais pirma apie ūkio dalykus, paskui ir kitus paliezdamas po truputį, staiga atrado Bajoriūnas naują tiesą: jie visi kalbėjo, ko nereikia. Jis stačiai stebėjosi kaip tos kvailystės pirma nematęs. Jau tada, kada jis sugrįžo iš malūno su gautaja nuo Komerio naujiena, gangreit visi pastebėjo nemažą jame atamainą — jis paliko kaž-koks porūstis ir mažai tešnekąs. Dabar veik visai nustojo jis kalbėti. Pagaliaus, ir ten, kur būtinai reikėjo, jis buvo neregėtai žodžiais šykštus: pasakys, būdavo, taip trumpai, kad ir suprasti sunku, o gink Dieve, nebus padaryta taip, kaip jis norėjo, tada jau barnis ir koliojimasis. To viso seniau nebūdavo. Dar buvo nepiautų rugių, ir viršaitis griebėsi prie jų. Dabar, nuolat nuliūdęs ir užsimąstęs, dirbo jis dar smarkiau. Tame krašte rugiams piauti vartojo striu-kutes dalges. Bajoriūnas, turbūt kad neužgavus jo sa-vameilės, leido vyresnįjį berną pirmin, o pats stodavo tuojau paskui jo. Viršaitis jautė, kad jei jis norėtų, galėtų greit privaryti bandininką prie „pakaros“. Bet jis to apskritai nerodydavo. Dabar ir visai apie tai nemanydamas, jis dažnai taip arti preidavo prie pirmutinio piovėjo, kad aiškiai matydavo per rugius jo ilgas kojas. O tos ilgosios kojos jį baisiai erzino, leidžiant dalgę pagal jas, jam nekartą užeidavo biaurus noras: ot, kad uždavus kokį kartą taip, kad su rugiais nueitų ir tos ilgosios, liurbiškos kojos. Kartą supykęs bernas numetė dalgę ir tarė: — Tai kas velnias, dėdė, ar nupirkai mano kojas, kad nori nukirsti? Švilpia ir švilpia tik pagal kojas. — Bajoriūnas nieko neatsakė ir nuėjo pats pirma.

Parėjo dvejetą savaičių, ir vėl pritrūko miltų. Ba-joriūnas pasikinkė arklį ir nuvažiavo parsivešti likusiųjų maišų, kuriuos Komeris buvo jam prižadėjęs pats sumalti. Buvo jau visai sutemę, kai Bajoriūnas grįžo su miltais. Artindamasis prie sodžiaus pamatė jis kaž-ką pakluonėj šmišeliuojant. Jis tuo nemaž nesistebėjo, nes laikas dar nebuvo taip vėlas. Važiuojant pro šalį, jis pažvelgė į Giedučio kiemą. Buvo tuščia. Tik jau gangreit pravažiavus, grįžtelėjo atgal ir pamatė kaž-ką už vartų stulpo bejudantį. Jis pradėjo labiau žiūrėti, ir pasirodė, jog tai pats Giedutis. Giminis sušneko. Pirmutinis klausymas, su kuriuo kreipėsi senelis į viršaitį, buvo, ar jis vienas grįžtąs iš maluno ir ar buvęs kas daugiau. Viršaitis pažvelgė į senelį ir jam tuojau metėsi į akis ta baisi atmaina, kurią jis dabar pastebėjo. Nebebuvo to gyvumo, smarkumo, greito judėjimo, noro jieškoti vis naujų temų kalbai — viso to, kuo taip aiškiai atsižymėdavo Giedutis, dabar viršaitis nebemato. Senelis buvo lyg susitraukęs, pasirietęs, lyg ko išsigandęs. Davęs klausymą, jis nežiūrėjo, kaip pirma drąsiai ir dar su kai kuriu pasididžiavimu į akis, bet tuojau nuleizdavo galvą žemyn. Apie tai, ar viršaitis vienas grjštąs ir, ar vienas buvęs malūne, jis nenustojo klausinėjęs. Bajoriūnas ir pats nežino, kaip jam tas klausimas pasirodė; jis tai stebėjosi, tai vėl veizėjo į dieduti, vienok vis neatšovė.

— Kogi čia tetulėnas prisikabinai? — tarė jis antgalo porūščiai. — Kaip ta pati, taip tai pati giesmė. Gi matai, kad vienas važiuoju, o į malūną, tai ar aš užgįsiu vaikščioti žmonėms, ar ką?

— O tie tai judošiukai, vadinas... — tarė senelis truputį sumišęs, lyg tik viršaitis nustojo kalbėjęs.

Judošiukai? Kas tie? — paklausė stebėdamasis Bajoriūnas.

— Gi tie, kur tu sakei, kad prikazas buvo.

— Aa! — truputį ironiškai šyptelėjęs ir kartu lyg kad mažumėlį susigėdęs nusistebėjo viršaitis. — Cici-likai? — Sulyg prikazų gal jie ir taip, o sulyg šventojo Rašto — judošiukai, — nulinkęs galvą paaiškino Giedutis ir tuojau užklausė: — Tai, vadinas, daug buvo malūne? daug? gal du?

— Viešpatie Dieve! — susirūpino viršaitis, — kas-gi čia pasidarė? Ar jau man galva apsisuko, ar su tavim nebegerai.

— Anandien nešnekėjai, ką reikia, o dabar tai jau stačiai šneki, ko nereikia. Visai jau nuvažiuoji į šalį.

Jis nieko nebeatsakė, atsisveikino ir nuvažiavo. Giedučio atmaina jam nuolat stovėjo akyse, o žodžiai ir mintįs, kurias jis nuo tetulėno išgirdo, išrodė jam juokingi ir keisti, kad jis negalėjo užtektinai atsistebėti: — Jau čia stačiai nuvažiavai į šalį, — tarė jis pats į save pravažiavęs vieną kiemą. — Kaipgi jie gali būti judošiukai? Jog kad ir kaž-koks būtų žmogus, vis jam yra pavadinimas, o čia koliojimas ir gana. Toks buvo drąsus, dar čia anaurėj, sakė buvo istorijas apie karalius, o dabar ir nuleido sparnus. Tai kas, ar gi vis dar karalius nesugrįžo nuo popiežiaus? — Pasakė, nusišaipė, nors ir labai nenoroms, pats nežinodamas ko ir vėl atsigręžė atgal. — Toldaracija! Toldaracija — kaž-kaip neaiškiai pasigirdo nuo Giedučio kiemo ir vėl paliko tylu. Viršaičiui lyg pasidarė truputį gailu, lyg baisu, ir jis jau nieko nebemanydamas sugrįžo namo.

Gyvenimas Bajoriūnui slinko posenovei. Tetulėno atmaina padarė į jį įspūdį tik labai trumpam laikui. Jau ant rytojaus atsikėlęs, jis nieko gangreit apie praeitą vakarą ir tų kalbų su tetulėnu nebeatminė, jį ir vėl kankino ta pati mintis, kaip pirma: delko niekas nedaro to, kas reiktų daryti. Jis pyko ant pačios, pyko net ir ant savo kūdikių, ant šeimynos, kaimynų, tų, kurie ateidavo pas jį su visokiais reikalais, ant tetulėno, net ant kunigų ir pats ant savęs — žodžiu, nebuvo žmogaus, kas jo šiaip ar taip neerzintų. Seniau jam dažnai užeidavo mintis, kad musės, žvirbliai ir dar koks ten sutvėrimas nereikalingi, dabar galėjo visas pasaulis kur prasmegti ir tai, rodydavosi viršaičiui, kad delto didžios bėdos nebūtų.

Dažnai važiuodavo Bajoriūnas į bažnyčią manydamas, išgirsiąs ką-nors tokio, labai dabar reikalingo, galinčio iškarto viską apšviesti ir išaiškinti ir parodyti žmogui, ką reikia daryti. Tuotarpu kunigai, lygiai, kaip Giedutis ir kiti šiaip sau žmonės, šnekėdavo kaip tik ne tą, ką reikia, užtat dažnai užeidavo viršaičiui širdis ir ant jų. Jis, žinoma, su tuo kariavo, kaip galėjo, tuotarpu tos mintįs, rods kad ir mažiausios atidės neatkreipė į tą jo protestą ir priešinimąsį ir sekiojo jam paskui, kur tik vien jis ėjo. Pagaliaus ir naktį pabudęs, atrazdavo jis jas tuojau prie savęs. Prapuolė noras valgyti, blogai miegojo ir suliso. Tai pastebėjo ir Ona, klausinėjo, kas yra. Ji pasidarė lipšnesnė ir elgdavosi su juo mandagiau, nebeerzino.

„Prikazai“ nebeteko nei sykio per visą tą laiką išgirsti.

Taip praėjo rugpiūtis, žmonės suvežė rugius, kviečius, pradėjo dirbti vasarojų ir sėti rugius. Sykį ėjo viršaitis, kaip visados, nuliūdęs po pusryčių į lauką. Ant gonkelio jis sutiko moteriškę, gerai jam pažįstamą, to paties sodžiaus. Ji baisiai alsavo ir kątik ant jo neužgriuvo.

— Ku.. ku... kunigą nušovė! — tarė ji išvertus akįs į viršaitį žiūrėdama.

— Kokį? — paklausė greit, truputį kruptelėjęs viršaitis.

— Ku... kunigą — atkartojo moteriškė. — Avinėlis važiavo... sakė... nušovė...

— Kur? kokį kunigą? — klausė vėl prispyręs viršaitis. — Gal tau taip pasigirdo? Kokį-gi kunigą? Kas nušovė?

— Ku... kunigą — pasigirdo ir vėl trukčiojąs moteriškės balsas. — Avinėlis sakė... kunigą... ku... šovė ...

Bajoriūnas turėjosi visomis jėgomis, tečiau jautė kojos jam jau po truputį bepradedančios drebėti.

— Jog jei nušovė, tai jau žinoma, kur, kokį ir kas jį nušovė — paaiškino Bajoriūnas jau šiek tiek susivaldęs. — Kągi sakė Avinėlis? Tą pat turėjo pasakyti, kur ir kaip ir kas vadinas, jei jau taip būtų buvę.

— Buvo, buvo! — suriko jau visai liuosiu, aiškiu balsu moteriškė.

— Taigi kur? Ką nušovė?

Moteriškė, pirma nulinkus galvą, truputį galvojo, paskui pasidairė kaž-kaip juokingai aplinkui ir antgalo pradėjo:

— Buvo tai buvo, Avinėlis sakė... cici... vi-vers... Ne! — suriko ji staiga mostelėjus šalin nuo savęs ranka, lyg nuo bitės gintųsi, — kad rodosi, ne taip. — Cic... viver.... žal.... ar ne Žalnieriai tik? Žio, tai kaip čia dabar pasidarė? — užbaigė ji truktelėjus pečius. — Kad žinojau, Avinėlis sakė ... cici... viver...

— Ne Avinėlis, bet aš tau pasakysiu, — perkirto ją staiga viršaitis: — Žiople! Ot, kas!

Tą pasakęs, Bajoriūnas pametė moteriškę ir nuėjo sau. Jis retai niekados gangreit nebuvo buvęs taip susierzinęs — jam net žandus ir skruostus kelius kartus timptelėjo. Kaž-kodel viršaičiui dilktelėjo į galvą, jog šis atsitikimas tatai pradžia, po juo greit bus antras, trečias ir taip be galo. Susarmatinus moteriškę, viršaičiui buvo palikę visai gera, smagu, bet greit ir vėl tamsųs debesiai aptraukė jo nusigiedrijusį dangų, ir tas atsitikimas vis delto giliai įsmego jam į širdį. Tikėti moteriškei, tiesa, nebuvo pagrindų, bet tokiuose laikuose visaip galėjo būti. Visą tą dieną darbavosi viršaitis po lauką. Grįždamas vakare namo, jis atsiminė apie muštukės sparnelį, kurio jau kelius kartus prašė pati sutaisyti; vienok jis padaryti negalėjo: jam nulūžo mažasis grąžtelis. Jis nutarė grąžtelio užeiti pas tetulėną, ir pažiūrėti, ką jis veikia. Jis jo nebebuvo matęs nuo to atmintino vakaro, kada vėlai iš malūno grįždamas, rado jį už vartų stulpo bestoviniuojantį. Sukdamas į Giedučio kiemą, pamatė jis Rabiną beuostinė-jantį apie puodines, ant statinių prie gryčios sukabintas. Eržilas, pajutęs einantį žmogų, pakėlė savo kudlotą galvą ir paveizėjo į gatvę. Viršaitį paėmė juokas.

Kaip tik tame pačiame laike trinktelėjo gryčios durįs ir iš prieangio pasigirdo moteriškas balsas: — Skez, gi ko tu čia, smalinga, kamšai snukį, kur nereikia. — Nespėjo tie žodžiai praskambėti, kaip kieme pasirodė vienmarškinė Gražilda, kuri pamačiusi viršaitį, truputį kaip ir susisarmatijo. Nesakydama svečiui nei žodžio, nusigręžus į diendaržio pusę suriko ji: — Vaikai! Jonai! Kumelis (tą garsų ir garbų pavadinimą gaudavo Rabinas tik nuo jos vienos) palaidas! Kad nežiūrite! Jonai, eikš, vesk kutėn — ir greit pasiskubino į vidų.

Ar tas taip garbus pavadinimas buvo priežastim, ar gal noras parodyti savo mokslą ir vikrumą prieš svetimą žmogų, Rabinas tik iškarto užrietė savo ilgą kaltunuotą kaklą, papūtė uodegą, suprunkštė, ir, pasi-spardęs kad eis, eis pats į diendaržį. Bajoriūnui, nors taip neišsakomai bėdų suspaustam, vienok toks užėjo juokas, kad jis nepastebėjo, kaip jo tetulė, žinoma, jau pasipuošusi, taip prie jo prisiartino, kad besikraipyda-mas, sudavė jai ranka.

— Žio, — tarė jis truputį nustebęs, — tetule!

Senelė, prisirišusi, vadinėjo jį į vidų. Viršaitis paaiškino, atėjęs tik valandėlę pasiklausti, kaip tetulėno sveikata ir turįs mažą reikalėlį.

— Gana jau, gana, Petriuk — su savo tetulėnu! — numojus ranka tarė Gražilda. — Jau ir taip jam nedaug buvo, o dabar visai protas baigia vodėtis. — Išsikraustė ... —

— Kur? — užklausė nustebęs viršaitis. — Baigia protas vodėtis, — nulinksėjus palengvo galvą, tarė Gražilda: — Visiškai baigia. Čia anaudien atsivilko vaikpalaikiai, kokie pasileidėliai, matyt, dzingeliukais ... tata, ką aš čia dabar kalbu... Cincilikais persitaisę, atėjo pasileidėliai ir ėmė prie langų daužyties... Nuo to karto išsikraustė pranašas. Anaiptol nebeina į vidų gulėti ir kur jis guli — Dievas — tėvas žino. Tik per pusrytį ateina. Pranašas! .. .

Naujiena iškarto nuvarė viršaičiui visus juokus. Jis lyg nebenorėdamas arba stačiai bijodamas, ko nors blogesnio išgirsti, pradėjo prisispyręs dejuoti neturįs grąžtelio, reikalas esąs neatidėtinas, ir užklausė, ar senelis dar tebėra gryčioj, ar jau išėjo.

— Seniai jau, nei dvasios, — atsakė Gražilda ir buvo vėl bepradedanti savo istoriją iš pradžios, bet viršaičiui pradėjus sveikinties, ji tarė: — Ir aš galiu duoti grąžtelį.

Gražilda nuvedė jį į klėtį ir parodė į vieną kertį:

— Rinkis, Petriuk, kurio tau reikia.

Ant rytojaus į pavakarį pradėjo lyti lytus. Visi, darbus pametę, grįžo iš lauko kuogreičiausiai namo.

Kiaurai perlytas, sušalęs, linksmas šiaip-taip apsi-ruošęs, skubinosi kiekvienas į gryčią. Prie pečių, kaip tai apskritai tokiuose atsitikimuose Lietuvoj esti, pasidarė toks trukšmas, kad ne vienas, iš šalių žiūrėdamas, nusijuokęs tarė:

— Tikrai kaip prie Port-Arturo, vyrel!

Pas Bajoriūną to šį-kart nebuvo. Viršaitis liepė anksti uždegti šviesą ir paėmė taisyti muštukės sparnelį. Noroms-nenoroms prisėjo ir šeimynai ką-nors į nagus paimti: vyresnysis bernas pradėjo lopyti sau nagines, pusbernis taisyti botagą, Ona, nuskutus su mergaitėms bulves, liepė užkurti ugnį ir užkaisti bulvienę. Bulvės ėmė virti ir Bajoriūnienė, lig pečių marškinių rankoves atsiraičiusi, pradėjo dideliu šaukštu po katilą maišyti. Apie ją sukėsi vaikai, iš kurių keli buvo sijono įsitvėrę ir kamšė žabeliais ugnį. Bėgant jai ko-nors greit prie suolo, ar lentynos, vaikai pervirzdavo, ir tada gryčioj pakildavo baisus riksmas. Vyresnysis Petriukas, labai užsiinteresavęs, vaikštinėjo apie savo tėvą, vidury gryčios ant žemos kraselės besėdintį ir muštukės sparnelį taisantį. Vaikas tėvo nuolat šį-tą klausinėjo. Tik piemuo, taip kaip atsisėdo ant prieždos, parėjęs iš lauko, taip su visais kailiniais ir užmigo. Galvą ir vieną petį jis buvo pridėjęs prie krosnio, bet slydo nuolat žemyn ir kiekvienoj valandoj galima buvo laukti, kad jis nuo ten nuriedės. Kojos jam kabėjo. Taip visi buvo užsiėmę ir įsigilinę, kiekvienas į savo darbą. Tuomet kieme pasigirdo pirma smarkus tupsė-jimas ir tuojau su baisiausiu trukšmu ir klyksmu kažkas įgriuvo į prieangę. Visi iš karto kruptelėjo. Ona su visu šaukštu atsirado akies mirksnyje prie vyro, ir prisiglaudus prie jo, išsigandusiomis akimis žiūrėjo į duris, vaikai slėpėsi jos platame sijone ir klykė, kartu su jais klykė ir mergos.

Pusbernis, pripuolęs pasičiupo pliaucką, piemuo pašoko iš miego, persižegnojo, atstatęs kubrį pasirangė ir nuėjęs prie durių, pasiėmė nuo kuolo kabančią savo duonos terbelę ir užsikabino. Viršaitis ir vyresnysis bernas iš vietos nesijudino, tik, pametę savo darbus, turėjo įbedę akis į duris. Pasigirdus trukšmui visai netikėtai, taip kad visi net nusistebėjo, o kiti persigando ir dar labiau klykti pradėjo, iššoko iš pasuolio baisiai lodamas šuo ir metėsi tuojau į duris; šoko, draskė, lojo, vienok neatsirado nei vieno, kas jį išleistų. Pusbernis, atkišęs plauckigalj, jau buvo besiartinąs prie gryčios durų, kaip staiga jos atsivėrė ir į gryčią įgriuvo baltas, kaip popieris, įsigandęs Giltinė.

— Žio, Giltin, tai ar velnias tave čia nešioja? — atsiliepė vyresnysis bernas. — Pasiuto!

Bet Giltinė nieko neatsakė, tik suriko baisiu balsu: — Piauna! — ir kuogreičiausiai per prieždą užsibro-čino ant krosnio ir nulindo kaž-kur ten j galą.

Tai kas, ar tu piauni, ar tave piauna? — užklausė pusbernis, prisiartinęs prie krosnio, vis dar su pliauckigaliu rankoj.

Giltinė būtų ir toks baigštus, — pridėjo vyresnysis.

— Piauna, žmones piauna! — pasigirdo ir vėl baisus Giltinės balsas iš užkrosnio. — Kaž-kas taip baisiai latviškai suriko, bėgdamas prošalį...

Cha, cha, cha! — šaltai nusijuokė vyresnysis bernas, o paskui jį ir pusbernis.

— Jau kad latviškai, tai ir piauna.

Piauna, piauna, turbūt Tauciniekus (kaimas jau Kuršo pusėj), iš tos pusės lėkė ...

Ir taip rėkia latviškai, — atsiliepė iš patamsio ir vėl Giltinė. — Net aš iš lovos iššokau. — Viršaitis visai nenusigando, pasiėmė muštuką ir tęsė savo darbą toliau. Jis apsimetė nieko nematąs ir negirdįs. Tik šeimynai, pagaliaus ir vaikams sujudus baisiai juokties, o Giltinei vis nesiliovus niekus plepėjus, Bajoriūnas sukrutėjo, nusibarstė nuo savęs skiedreles ir nuėjo krosnio linkui. Užlipęs ant prieždos, jis nukišė pirma kaž-kur ten dešinę ranką, paskui ir pats gangreit visas pražuvo iš visų akių, tik kojos jo tebuvo matomos ir po valandėlės pasirodė, bet jau nebe vienas: jo dešinėj rankoj raitėsi, kai žaltys koks gandro snape, nutvertas stipriai už kubrio Giltinė ir taip klykė, kad, rodos, visi namai perplyš. Giltinė bliaudamas kartojo jau žinomus skaitytojui žodžius: — piauna — ir — taip latviškai suriko — iš kurių, pirmutinysis jo dabartinėj ištarmėj skambėjo šitaip: pia-a-an-o, o žodis latviškai: lo-o-oti-šk. Ypatingai interesingas pasidarė reginys, kada, Giltinę turintis, Bajoriūnas keltinai kėlė jį nuo prieždos. Kaip šakaliai išdžiūvusios kojelės taip lakstė į visas puses, jog tikrai nei vienam galėjo pasirodyti, kad jos ant plunksnų. Viršaitis visą tai padarė neištardamas nei žodžio. Tik išstūmęs Giltinę laukan, darydamas prieangio duris, ištarė jis visiems girdžiamu balsu:

— Ne piauna, o tu žiūrėk savo vaikų ir pačios, kad badu nenudvėstų. Latviškai suriko, mat ir piauna... Žiopla!

— Gryčioj pasidarė trukšmas. Pradėjo juokties iš Giltinės išsigandusio veido, jo lėsųjų kojų ir klyksmo: „piauna“ ir „latviškai suriko“.

Viršaitis, sugrįžęs ir vėl pasiėmė savo senąjį darbą į rankas, bet jam nesisekė. Dar niekados savo gyvenime viršaitis nebuvo pasinaudojęs taip aštria priemone, kaip dabar, maldydamas Giltinę. Jis buvo nemažai sujudintas ir išėjo seklyčion truputį nusiaušinti.

Tie keli taip staigųs, komiški ir sykiu tragiški atsitikimai — moteriškė be žado, pranešusi apie kunigo užmušimą, Giltinė ir Giedučio atmaina nemažai sutampė Bajoriūnui, jau taip gerokai įžeistus nervus. Jis greit pradėjo net žmonių bijot: sulos šuo, pravers kas duris, subels vėjas prie langų, sukosės ar sukalbės kas-nors vakare gatvėj — viršaičiui tuojau ir dilteli į galvą: —Ir vėl ko-nors susilaukiau. — Pamatęs keliu einant žmogų priešais, jis tuojau stengėsi padaryti kuobaisiausį reginį savo vaidentuvėj, kurį tas žmogus jau būtinai turįs jam pranešti. Jis bijojo kiekvieno šešėlio ir drebėdavo, jei mažiausią kur-nors subelzdavo arba tekštelėdavo. Nors Bajoriūnas visomis jėgomis stengėsi apslėpti tą ligotą stovį savyje prieš pačią, vienok ji pastebėjo tai, pasidarė be galo lipšnį, dažnai klausinėjo, ar jis neserga, ir matomai nemažai ėmė rūpinties savo vyro sveikata.

Viršaitis pradėjo dažnai matyti lankantis kaimynes, jas su Ona besiteriaujant ir kartais taip neatsargiai tą darant, jog viršaitis stačiai iš jų kalbos galėdavo suprasti, pats to rimto susirinkimo ir posėdžio priežastim beesąs.

Po kelių dienų išėjo jis rugių sėti. Jam buvo labai sunku ant širdies. Kol sėjo, tai dar šiaip-netaip, bet kaip pabaigęs tą darbą, atsisėdo ant akmenio ant ežios stovinčio pasilsėti, jam rodėsi, jog ne jis, bet akmuo ant jo sėdi ir slegia taip neišsakomai širdį, kad žmogus gatavas būtum gyvas į žemes įlysti. — Na, kad nebūtų dar į tą prakeiktą staršinystę įpainioję, — tarė sau vienas greit iš vietos keldamasis: — Dabar tai ir su kūnu ir su dūšia gali žmogus prasmegti. Oi, čia ne juokai. — Jis prisiartino visai be reikalo prie vežimo, pakylojo dykus maišus, paskui, pakėlęs galvą, pasidairė aplinkui ir, pasakęs netoliese akėjančiam bernui, kad jis jodamas pietų, parvežtų ratus namo, nuėjo einančio skersai jo rėžio, kelelio linkui. — Dabar aš geras, — tyčiojosi, eidamas keleliu, iš savo pačios: Klausinėja, ar sveikas, niekų teiriaujasi. O jog ne per kitą, kaip per tave patekau aš į tas pinkles. Garbės, matykit, užsinorėjo! Staršinienė ar nežinot. Tpfui!

Iš to kelelio pasuko jis į kitą ir tada kiekvienam buvo aišku, kad jis eina į N. kaimą, kur gyveno jo svainis Dalba. Artindamas prie sodžiaus pradėjo jis mąstyti apie tai, kaip jo gyvenime beveik visados atsitikdavo ne taip, kaip norėdavo, bet vis priešingai. Dabar jis pamatė, jog kariaudamas su tuo likimu, jis daug savo gyvenime prikentėjęs, vienok jam niekados tas dalykas nebuvo taip aiškus, kaip dabar. Beširdis likimas, galima sakyti, pirmutinį kartą pažvelgė savo nuožmiomis, pragariškomis akimis į jį, o jis iš jų skaitė: — Tu vertei bėdą ant kitų, kaltinai save, aiškinai Dievo valią. Mulkis! Žiūrėk į mano akis — ten tu pamatysi visų savo nelaimių priežastį. Aš, aš tau visas tas štukas iškirtau, aš tatai tą dariau, kad tau visados išeitų ne taip, kaip tu nori. Aš vėl darysiu, aš nieko nebijau, spiaunu ant tavęs; tavo Dievo, jo tarnų, ant visko... Aš milijonus paskandinau, milijonus dar paskandįsiu, o tu tai ką gi man reiški, mul-keli! Tatai mano žaislas, aš juokiuos, juokiuos, juokiuos! — Ot vis priešingai, — atsiduso viršaitis eidamas jau pakluone, — vis ne taip, kaip norėta, jog taip-pat tėvelis norėjo mane padaryti kunigu, o kas išėjo? Norėjo ponu — o niekai. Mylėjau Jevutę, labai patiko man ta mergaitė, kur ji?

Jevutės jau seniai tame krašte nebebuvo, ji išėjo į kokį ten miestą. Priminus Jevutę, viršaičiui kaip gyvos atsistojo atmintyje tos saldžios valandėlės, praleistos kartu su ja, gražios svajonės, praskambėjo jos žodeliai. Prieš jo akis toj baisiausioj tamsenybėj ir audroj, iš karto blykstelėjo kaž-kokia pažįstama ir taip meili švieselė. Jis nebesumanė, ką daryti, kad ją dar kartą pamačius. Vienok šviesa taip greit nepasirodė, o viršaitis taip karštai jos bejieškodamas ir vėl kaip anąkart staiga persimainė ir nusispiovęs tarė: — Jau kaip nėra doros, taip nėra! Ir tu mergopalaikė, ir tu dar mane persekioji! Lendi, kaip koks gyvulis į akis ... Tpfui! kad tu susmegtum, ar gi man apie tokius dalykus... Tpfui! — Priėjęs prie Dalbos kiemo, jis pirma truputį apsidairė, turbūt, kad kartais neapsirikus ir į svetimą neįmaklinus, atsikėlė varius ir įėjo į kluoną. Čia klojimo gale gulėjo didelė krūva akmenų, jie buvo be jokios tvarkos išblaškyti ir matoma buvo, jog čia gerai gimnastikuotasi: išminta, vietoms stačiai su visomis šaknimis išplėšta, greičiausiai kojomis išspardyta žolė, geltonos arba balsganos akmenų išgulėtos vietos ir tie patįs be tvarkos išblaškyti akmenįs aiškiai tai liudyja.

— Kogi aš čia atėjau? — užklausė pats savęs šaipydamasis Bajoriūnas, pažvelgęs į tą lavinimosi vaidintuvę.

— Bene rodos Dalbos pasiklausti?

Viršaitis stovinuodamas artinosi į kiemą. Iš gryčios tik po pietų, išėjo savo atstatytą „bakaną“ bekasydamas Dalba. Jis buvo vienmarškinis, rainomis juodmargoms, dideliais langais kelnėmis, kurios taip buvo nusmukę, jog rodėsi, kad tuoj paims jos ir visai nukris. Pažvelgęs į Dalbą, jo dabartinėj išvaizdoj, žmogus nenorams pasakytum sau: — Kažin kiek toks vyrukas galėtų suimti savyje Dievo dovanėlės, jei jis gerai pasileistų. — Pamatęs viršaitį, jis iškarto nusistebėjo, paskui baisiai nudžiugo ir nuvėžlino jo sutikti. Jam ir į galvą neatėjo, kad Bajoriūną būtų koks kits reikalas čia atvedęs, kaip pasiilgimas Dalbos, pas kurį jau taip seniai bebuvo buvęs.

— Kad ir man taip-pat, ot ilgu, ilgu — tarė jis, kratydamas viršaičio ranką tokiu būdu, jog rodėsi, kad jis plukia linus, o ne atlieka tą gražią, taip visuotinai priimtą sveikinimosi apeigą. — Ot, ilgu ir ilgu, rodos, trūksta ir trūksta ko-nors. Kad jau švogeris ir iš-puikai! Kiekart aš numislijau, — tęsė jis išmetinėjančiu balsu, — nueisiu pas švogerį. Bet vėl gal nenori, gal ką, manęs neaplanko ...

O aš toks žmogus: su Dievo dovana, kaip sau, bet kad nėra, vyrel, volug patikimo ir malonės, tai man nesmagu, lysti neprašomas, aš negaliu, o kaip neatėjai...

— Kiek kartų tu išėjai iš manęs alkanas arba matei, kad tavęs kas ten nenorėtų, arba nemylėtų? — perkirto jį ūmai viršaitis: — Sakyk, kiek kartų? — Dalba net krūptelėjo. Išveizėjo taip, kad jis nebetoli nuo kritimo viršaičiui prie rankos. Jis, matomai, taisėsi ką-nors pasakyti, bet niekaip negalėjo išspausti žodžio. Tai matydamas viršaitis, pasiskubino išvesti savo giminę iš keblumo ir, nuleidęs balsą, tęsė toliau:

— Aš gi tavęs, švoger, nemuštravoju, tą tu nemanyk, tik tiek, kam reikia taip šnekėti. Nei aš, nei mano žmona niekados to kąsnelio Dievo dovanos del tavęs nesigailėjom; didžiausias džiaugsmas būdavo, kaip tu pas mus apsilankydavai. Net ir Giedučiai, ant kurių tu man skundeisi, labiausiai ji pati, man stačiai pro šalį praeiti neleidžia: — ot, atsiprašyk ir atsiprašyk Dalbą, kodel jis neateina. Ji ką neverkia gailėdama, jei kada ten netaip išsitarusi. — Kaip staigus Bajoriūno užklausimas, taip ir ta žinia apie Giedučius Dalbai buvo visai netikėti daigtai. Iš vienos pusės jį taip nugązdino, kad jis gangreit nustojo žado, o žinia apie Giedučius jį vėl pradžiugino, kad jis žiopsėjo ir vėl nei žodžio ištarti negalėjo.

— Švoger, aš tik taip, aš tik taip! — kartojo jis truputį atsigavęs. — Aš tik taip! — Paskui paglostė jis viršaičiui petį ir, paėmęs jį už rankos, kartodamas tuos pačius žodžius, nusivedė jį klojimo linkui.

— Aš tik taip, — tarė dar kartą Dalba, darydamas klojimo duris. — Saugok Dieve, kad aš ką ant tamstų! Saugok Dieve! Aš tik taip. Ir Giedutis geras žmogus, nu... ji pati, ir žmona gera. Aš tik taip, aš būčiau nuėjęs... darbimetė... aš būčiau... — Taip bešnekėdami įėjo giminės į klojimą. Čia tuojau puolė Bajoriūnui neišmestas miežių vežimas į akį; jis, ištraukęs varpą, pirma apžiūrėjo ją, paskui ištrynė ir pradėjo girti grūdus. Dalbai pagyrimas labai patiko, iš džiaugsmo jis šokinėjo apie savo svainį, kaip mažas vaikas, apsakinėjo, kaip, kokiame laike jis sėjęs, kaip dirbęs, kaip pažinęs žemę, kokioj geriausiai miežiai augą ir, ant galo, priėjo šaipydamasis prie viršaičio ir tarė:

— Švoger, dar vieną daigtą tu man dovanok! Dovanok, švoger!

— Ką? — nusistebėjo viršaitis.

— Dovanok! Ar dovanosi?

Tai gi sakyk, ką? Ko čia, švoger, niekus, kokio dovanojimo čia tau reikia ? — klausė, bet pats juokėsi.

Ne, — atsakė Dalba, stengdamasis rodyti smagų veidą — ne niekai. Švoger, tu man dovanok, aš tavo keturias bačkeles alaus pavogiau. — Bajoriūnas ir vėl nustebo.

— Gi kur pavasarį prašiau, tai tą išgėriau, — pradėjo truputj net kratydamasis nuo juoko savo paaiškinimą Dalba, — paskui padariau antrą —ir tą išgėriau; trečią ir tą, ketvirtą — taip-pat. Dabar jau penktas, nu ir tavo bačkelė penkta, kuri buvo tau paskirta.

Jis vos-vos baigė tuos savo žodžius. Toks jam užėjo juokas, taip jis kratėsi, tokiais milžiniškais lašais varvėjo jam prakaitas nuo kaktos, jog tikrai galima buvo manyti, kad jį užpuolęs baisiausias drugys. Jis, matomai labai buvo patenkintas tais savo sąmojingais žodžiais ir dar ilgai negalėjo sustabdyti savo juoko. Nurims, nurims, šnekės gražiai su viršaičiu, žiūrėk — ir vėl jis besikratąs, vėl tie lašai, kaip pupos, bevarvą jam per veidą. Dalbai tas jo sąmojis, atėjęs jam kaž-kokiu stebuklingu, nesuprantamu būdu į galvą, rodėsi tokia gudrybe, jog jis stačiai stebėjosi savo mitrumu, nebe-užmiršo jau jo visą savo gyvenimą. Pritiko, ar nepritiko, visur jį kartodavo, visiems sakinėdavo, kaip jis juom viršaitį išgązdinęs.

Ke.. keturias pa... pa... vo... giau, o penktą dar y . . yra, — taip-pat kratydamas atkartojo Dalba.

Yra. Eisiu jos pažiūrėti. — Jis ir vėl paėmė viršaitį už rankos ir vedė jį prie jaujos durų.

— Man vasarą, švoger, vis delto smagiau čia, — tarė Dalba lyzdamas į patamsį, kaž-kur ten į paardę į galą jaujos, — smagiau čia! Ateini užsikeli bačkelę ir išgeri gurkšnelį, taip vėsu žmogui... — Dalba nespėjo tą visą savo pramogą nupiešti, kaip ir vėl pa-trūko juokais ir matomai, ką ten nuvertė: patamsyje baisiai subeldė.

— Kas gi čia su tavim šiandieną pasidarė? — nusistebėjo viršaitis: — Būdavo, net prakaitas išmuš, kol nuo jo išgauni žodį, apie juokus nebuvo ką ir bekalbėti, dabar, kaip mažas vaikas, užsiturėti negali. Tai kas pasaulyj darosi: vienas visai prie ašarų, kitas juokiasi! Laimingas!

Gurkšnelį! — vėl pasigirdo paardėj Dalbos balsas, — gurkšneliuką. Ar žinai ką, švoger — pakėlęs balsą tęsė Dalba tonu, kuriuo šnekama, kada žmogus netikėtai pamato ką-nors įdomaus, atranda ką-nors naujo, atidengė kokią tiesą. — Ar žinai ką, aš netyčioms tave apvogiau. Šunis žino, ar čia kas kitas padeda, ar tos bačkelės tokios, rodos po gurkšnelį, žiūrėk, — jau ir nebėra.

— Oho! —apsidžiaugė jis staiga, — matyt atradęs jieškomą statinaitę. — O ta, vyrel, kaip geras meite-liokas. Pilna. — Dalba turėjo visados jaujoj visus reikalingus alaus gėrimui indus: bliūdą, leidimui, ąsotį ir didelę, kaip kvortą, stiklinę.

Tas neišsakomas svainio ūpas, jo komiškumas, taip nuaušino viršaitį, išvaikė visus tuos debesius, kurie buvo ties juo susirinkę, nuvarė sunkumą nuo širdies, alutis įkaitino galveles ir giminės pasivaišino, kaip niekados dar gyvenime. Taip gražiai, maloniai ir kartu taip draugiškai.

Truputį kauštelėjęs, Bajoriūnas pradėjo erzinti Dalbą, kad jis nors jau su viršų 40 m. turįs, vis dar negali sau apsirinkti panos. Užsiminimas apie paną jam nelabai tiko. Dažnai jo kaimynai lyzdavo jam į akis su piršimais; tų piršimų jis nemėgdavo, ir piršliams beveik kas-kart priseidavo brangiai už tai užsimokėti; nustodavo ne vienas rankovės, apykaklės, skverno, o kartais ir visų kūno dalių: išsukdavo kojas, rankas, arba dieglį įvarydavo.

— Žiopsok, žiopsok, — užbaigė savo juokus viršaitis, — matai kokie laikai, tat ir paliks taip, o paskui ožkos ir berėks ant kapo.

Dalba iškarto pasirodė truputį nepatenkintas viršaičio juokais, paskui taip ėmė juokties, kad viršaitis, nustebęs, prisikišė ir paveizėjo jam į akis. Viršaitis visai nesitikėjo, kad tas jo priminimas apie tą dalyką, tokioj nekaltoj, linksmioj formoj padarytas, būtų galėjęs būti priežastim to taip netikėtai staigaus svainio juoko. O vienok tas taip buvo. Dalba paskaitė tą, nors gal ir ne už taip didelį sąmojį, kaip jam šiandieną pirmutinį kartą savo gyvenime nusidavė atrasti, bet vis delto už labai juokingą, mitrą pasakymą.

— Gali viskas pasibaigti, — vis dar tebesijuokdamas užbaigė jis. — Štukorius švogeris.

Jau gerokai pirmeliau pasigirdo klojime čiužėjimas, paskui šnekos, beldimas. Viršaitis suprato, jog tai šeimyna atėjo vežimų mesti. Dabar jį nustebino kaž-koks keistas brazdėjimas, tai vėl rėkavimas šone jaujos, kur buvo gerai jau žinomas siauras urveliukas.

Atstatęs ausis pasiklausė viršaitis — vis dar ten tebesibrazdina, koliojosi, antgalo pradėjo lyg barbarka (medinis kujis) tvatyti, bet greit pametė ir tai.

— Dėd, tai kas velnias, — pasigirdo po valandelės stiprus baritonas berno, matomai pajutusio savo šeimininką jaujoj. — Įspraudė taip kartį, kad jos joks velnias neištrauks. — Kaip gi dabar važiuosi į lauką? Kazimier, imk kirvi ir kirsk!

Viršaičiui tas svainio žaislas nelabai patikdavo, jis stačiai pykdavo ir jam išmetinėdavo, jei per tai kartais priseidavo šeimynai gaišti. Dabar jis labai neužganėdintas pažvelgė į Dalbą ir tas atsakęs ramiai: — Tai jie, niekis, švoger, — išėjo tvarkos padaryti. Sugrįžo jis po valandelės jau su ilgu šviežiu, baltu sūriu pažastyje.

— Štai ir vėl sugriešijau, — tarė jis artindamasis prie viršaičio, — nuo motutės pavogiau sūrį, aure, bus užkąsti. — Jis buvo daug rimtesnis. Giminės užkandę dar smarkiau sudrožė, ir šeimininkas taip surimtėjo, kad ką tik neužmigo; vienok susiturėjo nuo miego ir rodydamasis giliai užsimąsčiusį veidą tarė:

— Dažnai aš taip pats sau vienas kvailu savo protu numisliju, kas žin kas iš jų galėtų būti stipresnis: ar tie, kur vadina cicilikais (jis daug prakaito padėjo, kol tą žodį išmoko, bet užtat dabar tarė jį drąsiai ir tai-sykliškai), ar juodieji, ar viversitečikai. Nutie viversite-čikai, — paaiškino jis nelaukdamas svainio atsakymo,— tai jau man rodos ne kokie, turbūt, kaip vieversiai išdžiūvę, tik gal gudrybės turi, bet kas iš tų dviejų kas žin užsiveiktų! cicilikų ir juodųjų.

Bajoriūną tas klausimas stačiai suerzino; jis pajuto širdyje labai nemeilą judėjimą ir tarė lyg pašiepdamas:

— Ką dabar ta spėka reiškia. Pastatyk nors šimtą stipriausių veršių, eis kulipka, ir visi kris.

— Gana jau gana, švoger, — atsakė pasipiktinęs Dalba, — taip tai syla, vadinas, jau niekis, už nieką jau, vadinas, ta Dievo dovana. Ginklai, tai ginklai, bet išglebėlis ir su tuo nieko nepadarys. Kol...

— Nepadarys — pertraukė jį viršaitis. — Štai praėjusį utarninką.... pala, kad tik nepameluočiau... taip praėjusį utarninką: Einu aš po pusryčių — boba man priešais, Marcė žinai, lėkia, uždususi, be žado, žodžio ištarti negali, esą užmušę kunigą.

Kur? kas? — klausiu — nežino. Išolbijau (išbariau) ir nuėjau sau. Paskui, girdžiu, ką ne tiesą pasakiusi: kulipka perėjo per duris, per altorių ir kur ten į mūrą įmarmėjo. Nu, kad būtų kiek žemeliau, bažnyčia buvo pilna žmonių, būtų visą barą išvariusi, o kad taip, tai Dievas žino, kaip ir su kunigu būtų buvę.

— Aš ne kartą sau vienas numisliju, — stengdamasis, bet vėl taip-pat veltu, kaip pirma apsimesti giliai užsimąsčiusi, — tarė Dalba, — jog būk tai žmogus ir kone, kodel jos tokios kvailos... kad ir tos bobos. Turbūt jau Dievas joms nedavė proto. Nu kur tu matęs, — nušaus, mat, kunigą. Viešpatie Dieve, saugok su tokiu kvailumu!

— Jau čia tai kvailumo jokio nėra, — atsakė kaip ir užgautas viršaitis.— Koks čia kvailumas? ką kulipka užgriebia, jau gyvo nebepalieka.

Dalba nuliūdo. Patylėjo valandėlę, atsiduso ir vėl pradėjo:

— Gerai, švoger, kaip gi gali kulipka kunigą imti, man visiškai galva pradeda sukties. Ne, švoger, — tęsė jis ir vėl atsidusęs jau drąsesniu balsu, — to tai nebus. Kunigams jie nieko nepadarys, bet man nuolat kaip ir rūpi trupučiuką, kas čia bus, kaip tie visi ateis, jog jiems kunigai taip užduos, kad ...

Jis nebebaigė sakyti, pradėjo dairyties apie save, prisipylęs didžiąją stiklinę, išgėrė pirma lig dugnui pats, o paskui, duodamas ją sklidiną viršaičiui, užbaigė:

— Kad jiems visiems kepurės nulakstys. —

Jis, matomai, tikėjo ir čia gana mitriai pasakęs ir vėl gardžiai nusijuokė. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitį, kaip nieką. Užtat, kaip po kelių ąsočių viršaitis atsistojo ir pradėjo ruošties namo, jis nemažai nuliūdo ir pasipiktino.

— Švoger, kad jau mes tos puodinėlės neužgalė-tumėm, — tarė jis ir vėl savo „bakaną“ kasydamas,— tai jau gana. Jog čia tik puodinėlė. Taip seniai nebuvai ir nenori nors kiek pas mane pasikieminėti. Eisim į vidų, motutė, ką-nors gal daž pažiūrės.

Vienok viršaitis griežtai nuo viso atsisakė. Pradėjus kalbėti apie bėgamus dalykus, jam vėl pasidarė nesmagu. Tiesa, savo nesmagumo nereiškė, vienok pats vienas nemažai nusistebėjo, kaip galėjo jis taip ilgai užtrukti jaujoj prie alaus statinaitės, tauzydamas visokius niekus, kuomet lauke tokia darbimetė, o priešais... Nu, kas ten priešais, sunku išspėti, vienok lyg tik Bajoriūnas apie tai pagalvojo, tuojau jam praskambėjo pro ausis Komerio žodžiai: — O Vilem Karol ateis. Matys, matys, kaip Vilem Karol ateis ... — O čia nedaroma tas, kas reikia: nedaro jis valkiodamasis, kur nereikia, niekus plepėdamas ir alų traukdamas, nedaro Giedutis niekus plepėdamas; nuo Dalbos ir norėti nieko negalima, bet nedaro ir tie, kuriems rodos, kaip tik tam viskas ir duota: mokslas, išmintis, Dievo malonės — nedaro kunigai. Nors viršaitis, apie tai mastydamas, ir pasidarė kaž-koks šiurkštas, blandus, vis delto Dalba prispyrė jį dėl laimingos kelionės išgerti net tris ir prižadėjo palydėti. Eidami pakluonėms, pamatė jie artinantis ir priešais griuvinėjantį į visas puses girtą žmogų.

— Kas gi čia toks? — užklausė viršaitis. — Žio, tai gi Marcinkevičius iš kantoros grįžta, nuo Maušos, — atsakė šaltai Dalba. Pažino gerai jį viršaitis, nemažai turėjo su juo targalio del visokių „nedoimskų“, kurios kas-met netik kad nesimažino, bet vis augo. Iš pakluonės gerai matėsi gangreit visos Marcinkevičiaus trobos; jos baigė griūti. Viršaitis pažvelgė į nudraskytus stogus, atsikišusius, pasikabinusius, arba ant žemės išblaškytus grebėstus, išvalkiotus, supuvusius, matomai kapojamus sugriuvusių trobų rąstus; išsivaizdino nelaimingą, išblyškusią, kranksiančią pačią, su daugybe alkanų, pusplikių vaikų, kurie visados darydavo į jį baisų įspūdį, kuomet jis nuvažiuodavo mokesčių reikalauti. Tuomet versdavo jį kuogreičiausiai bėgti iš to pragaro; įsivaizdino tas scenas, kurios ištikdavo, girtam vyrui sugrįžus, jam pasidarė neišsakomai liūdna ir kartu pikta.

— Jei jųs imate jau žemę, tai imkite nuo tokių, — kreipėsi jis piktuoju į socijalistus. — Už juos ir kitus gali Dievas nubausti. Kam gi jųs kabinatės, kur nereikia, kur pats Dievas paskyrė ir davė: prie ponų, kunigų, karalių.

Netrukus susitiko jie ir su Marcinkevičių, kuris, jiems dar gerai atokiai esant, išsitiesė staiga, kiek galėdamas, atšliejo nugarą į tvorą ir pridėjęs dešinę ranką prie smilkinio, kaip tai kareiviai prieš savo vyresnybę daro, laukė, kol viršaitis su Dalba prisiartįs.

— Zdravi... želaj.... vaš.... visokoblagarodi... gospodin... N-ski... staršina! — atramtė jis, giminėms einant prošalj. — Zdravi želai spacerovat sazvolil, spaceravot. Spaceravokit, spaceravokit, — tęsė jis jau lietuviškai toliau. — Spaceravok, pone staršina, greit tamstai kamašiukus numaus, nebebus gerai spaceravoti. Numaus kamašiukus ir kubrį pakasys... Zdravi želaj gospodin N-ski staršina spacerovat sazvolil, šagom... marš! Raz... dva..., raz... dva, tri, četuri, pet... Gospodin N-ski staršina zdravi želaj ... — Jis dar daug ten visokių niekų ir nebūtų daigtų prikalbėjo.

Viršaitis su Dalba, pro jį praeinant ir paskui nei žodžio neatsakė, nepaisydami, ką jis ten vebla. Tik paskiau, kaip viršaitis ėjo nuleidęs galvą ir paskendęs savo mintyse, Dalbai pasirodė tas gana keista, kad Marcinkevičiaus žodžiai, kuris turėjo būti jau gerokai toli užpakalyje, taip aiškiai girdisi. Jis grįžtelėjo atgal ir, pamatęs bekreivuojant paskui juos girtuoklį, nusistebėjo ir ištarė:

— Žio! — Nespėjo viršaitis atsigręžti, kad pažiūrėjus, ko ten mato jo svainis, kaip staiga pasigedo baisus Marcinkevičiaus plūdimas čia pat už tvoros, o Dalba grįžo sau ramiai atgal.

— Už ciciliką verčiasi, — tarė jis prisiartinęs prie viršaičio ir eidamas šaly jo toliau.

— Na ko tu, snargly, kad ne tam Dievo leistas? Žinai, švoger, — pradėjo jis ir vėl iš gilumos, — aš tankiai sau vienas galvoju, kaip čia dabar yra? Žiūrėk: žydai, čigonai, latviai, vokiečiai, gudai — iškur jie atsirado? Ir taip galvojau ir šiaip. Atėjo Altoristas (garsus tame krašte savo išminčia ir iškalba ubagas), tariaus paklausiu jo. Sakau, pasakyk, kad gudrus, kaip čia dabar yra: iškur tie latviai, gudai, žydai, vokiečiai — tie visi nekrikščionįs? O jis: — Kokiu tave Dievas sutvėrė, tuo ir būk, — sako: — Sutvėrė žydą — žydas, vokietį — vokietis, latvį — latvis, žmogų — žmogus, ūkininką — ūkininkas, ubagą — ubagas. Vis, toks Dievo sutaisymas, — sako. Ir daug ten visokių priklodų ir visokių knygų prisakė, tik mano tokia galva, nebeatmenu. Nu, kad taip ir yra, kaip pagalvoji, — paaiškino Dalba nuoširdžiai ir su pasididžiavimu. — Kad taip ir yra, švoger, kaip pagalvoji: sutvėrė tave žmogų — žmogus, cici-liką — cicilikas... nu, ko tu čia lendi, kad ne tam Dievo leistas! Jog taip-pat ubagėlis... jis ir žmonių daug mato ir prie geresnių asabų dažniau prieina, taip sakyt, nuolat apie bažnyčią, apie kunigėlius, mišių klauso, gieda, poterėlius kalba... jog taip-pat jis geriau žino, kaip tu prastas žmogus, žemės vabalas.

Viršaičiui iškarto paėmė baisus noras užduoti taip Dalbai, taip ir jo giriamajam Altoristui: tvirtinimas, jog ir socijalistus Dievas tokiais sutvėręs, jam pasirodė baisiu absurdu.

Vienok jo dvasia buvo perdaug suspausta ir nuspausta, kad tą padarius, o čia jis dar pradėjo labiau į tą dalyką gilinties ir, nors nesutiko su Dalbos nuomone, kad socijalistai taip-pat Dievo leisti, kaip žydai, vokiečiai ir kiti, vis delto negalėjo atsikratyti nuo minties, kad tai visa kas daroma, ir ko galima tikėties, galėtų kilti iš asmenų, iš tų pačių žmonių išėjusių: lyg kad tiems baisiems darbams reiktų ir baisių darytojų, jau paties prigimimo tam leistų ir paskirtų. Bajoriūnas nieko neatsakė, tik truputį piktai pažvelgė į savo svainį ir, užėjęs ant kelelio, vedančio pro galą sodžiaus, pradėjo sveikinties. Dalba ir vėl netoli buvo nuo to, kad pasilenkus pabučiuotų savo svainiui į ranką. Jis ėmė užprašinėti ir atsiprašinėti, kad nepyktų už jo kvailą galvą, nepuikus būtų, dažniau lankytųsi.

— Dovanok, švoger, — tarė jis, matydamas, jog viršaitis labai nerimuoja, — dovanok! Jau tiek dovanojai, dovanok! Aš dar... tamstos, ką gi, taip sakyti, mokyti žmonės, kalbas žinote, su šviesuoliais susitinkate, geriau suprantate už mano kvailą galvą, bet, švoger... tik jau prašau nepykti... matysi švoger, kad taip ir bus, kaip mano kvaila galva sako: kunigams jie nieko nepadarys... Lėks be kepurių, cha, cha, cha! Dovanok, švoger!

Bet svainis netik kad nemanė pykti, jis ir Dalbos kalbos mažai tegirdėjo: ji jam buvo nuobodi. Jis labiau interesavos: delko jo svainis nuolat bekalbėdamas žvilgsi į netoli nuo kelelio dirvose gulinčias akėčias: rodos, tai papraščiausias daigtas, o Dalba pasakys žodį, kitą ir vėl į jas žiūri.

Giminės antgalo galutinai atsisveikino ir nuėjo kiekvienas savo keliu. Paėjęs kokį 100 žingsnių, viršaitis kaž-kaip atsigręžė atgal ir pamatė Dalbą toj pačioj vietoj kaž-ką bedirbantį: jis nuolat lankstėsi. Geriau prisižiūrėjęs, pamatė, kad Dalba vertė ant akėčių akmenį.

Buvo apie valandą 3—4, laukas kibždėjo nuo žmonių: akėjančių, sėjančių, su vasarojaus vežimais, arba rugius sėjimui į lauką bevežančių. Viršaitis nuėjo pirma pažiūrėti, kaip dirba jo bernas, o paskui sugrįžo namo, prisidėjo sau vežimą seklės ir išvažiavo sėti. Jis lig vėlam vakarui darbavosi lauke. Sugrįžęs namo ir apsiruošęs, jis nutarė tiesiai eiti į klėtį gulti, bet jam žergiant prie prieklėčio ant didžiojo akmenio, kopėtėlių vietą pildančio, ant gryčios gonko pasigirdo Onos balsas:

— Kur gi tu, Petriuk, taip ilgai palikai... mes jau seniai laukiame... tetulė atėjo... Eikš!

— Kokia tetulė? — paklausė viršaitis atsukęs galvą, vieną koją ant akmenio beturėdamas.

— Koki? gi Giedutinė. Eikš greičiau į seklyčią. — Ona ir vėl pražuvo, o Bajoriūnas pastovėjo kiek, iš vietos nei nekrustelėjęs, paskui pasikrapštė kelis kartus galvą ir antgalo, matomai labai nenoroms, nuėjo į seklyčią. — Jau čia kas-nors vėl bus, — mąstė jis eidamas: — Jog ji niekados pas mus neidavo, ir taip niekas jos kitur nemato, jau čia tikrai kas-nors turi būti.

Seklyčioj rado jis stalą apdėtą užkandomis, ir Gražilda su pyragu kąsniu krikšstalėj sėdinčią.

Ona užprašinėjo. Pasisveikinęs, viršaitis atsisėdo stalo gale priešais tetulės, kuri kaž-kodel šiandieną iš-sirodė nemažai susigėdinusi, lamdė, nulenkus galvą, pyrago kąsnelį rankose ir nieko nešnekėjo, net ir už Onos nuoširdžius užprašinėjimus ne visados dėkojo.

Bepigu tau, Onel, — pagaliaus prašneko ji at-dusus, — tavasis pirmutinis rytoj, paskutinis vakare, o man... Ji nebebaigė sakyti ir pradėjo mešlungiškai traukyti ir kraipyti žandus. Matomai kariavo su verksmu ir stengėsi visomis jiegomis jį užspausti. Bajoriūnas negalėjo šaltai žiūrėti į panašias minas; jis truputį nubalo ir pradėjo kraipyties savo krėsle.

— Ko čia niekus, tetule, rūpiniesi — glostydama Gražildos petį guodė ją Ona. — Senas žmogus, pereis. Gi mat, kad ir tokie laikai.

— Nepereis, nebepereis — mostelėjus ranką, tęsė smarkiau Gražilda. — Kam, kam, o jam — nebepereis. Visas mano gyvenimas toks. Visą savo gyvenimą dirbi, plukiesi, visur pati, žmonių nematai. — Ir nenori matyti su tokiuo nežmonišku vyru būdama, gėda į akis pažvelgti geram žmogui: su piemenims ir su piemenims. Anaure... anaure... — Daugiau ištarti ji negalėjo, pasikėlus priejuostę, užsidengė ja veidą ir pradėjo šniurksėti.

Ona vėl bandė maldyti, viršaitis sėdėjo išbalęs. — Pavasarį, — tarė Gražilda šiek-tiek nusiraminus ir šluostydama veidą, — kaip Petriukas atėjai, rodos, kad dangus atsivėrė, taip man buvo linksma; nors vienas, sakau, žmogus. Su tais vaikpalaikiais ir tuo juokdariu, žmogui ir galva apsisuka: pamatai žmogų ir su juo apseiti nemoki, tartum kur miške ar urve būtum gyvenusi... Nu, kam man reikia, kam man reikia tą Dalbelę užrūstinti, vienas žmogus atėjo geresnis ir tą užpykdžiau, tartum...

— Gana jau gana, — perkirto ją apsimetusi truputį neužganėdinta Ona, — ką čia tetule. Rado mat delko čia dejuoti! Del to meškos! Kiek mes su mamyte turėjome su juo bėdos! Kokių jis mums jeibių nepridarys, būdavo — verki žmogus stačiai ir gana! Baromės, baromės ir verkiame, griebėme kočilus, pradedame jį lakyti, kiek tik galime ir... vėl verkiame: juokiasi biaurybė ir gana, padaryk tu jam, ką darys. Nebarti, bet kočilu reikėjo apibakyti gerai už tokius dalykus, — užbaigė Ona. — Kočilu ir gana, o čia tetulė žodį kokį pasakė ir dabar jau per visą amžių nebeužmirš. Tpfui! Del tokio meškos... Tpfui!

— Jau čia tai be reikalo, tetul, — atsiliepė iš-lengvo viršaitis. — Šiandieną buvau, sakiau ką prašei, tetule, matysi nedėlioj jau bus. Tik žiūrėk tetul, kad tau vietoj kartės, kokio rąsto iš sienos neišspirtų... Iš balos su savo notura, — nusistebėjo šaipydamasis viršaitis, — jog nuolat jį baru, o jis savo ir savo. Prie manęs kaip ir truputį pribijo... atsisveikinom ... paėjęs atsigręžiu: jau ir bevoliojąs baisų akmenį ant kažin-kieno akėčių. Turės vyras darbo atradęs. Tave ir bala su visu!

Ona prisipylus užgėrė Gražildą, paskui įbrukė jai į ranką pilną alaus stiklinę, užprašinėjo valgyti, prispyrė ir vyrą prisidalinti prie jų kampanijos. Nieko vienok tas nepadėjo. Gražilda pasiliko nuliūdusi: alų ji siurbsėjo, o pyragą lamdė rankose.

— Gera jums kalbėti, — pradėjo ir vėl ji po valandelės, pažvelgus iškarto į Oną ir jos vyrą: — Jųs gyvenate, taip sakyt, kaip rojuj: vienas savo, kits — savo, o aš... jau buvo, kaip buvo, nors klausė, bet dabar ir to nebėra, gyvenk kad nori.

Mergiotė, įkišus galvą, pašaukė Oną kam ten į gryčią, o Gražilda, atsikėlus prisiartino prie viršaičio, glostydama jam petį ir žiūrėdama meldžiančiomis akimis, ėmė dejuoti.

— Petriuk! Petriuk! Kaip man linksma buvo, kada tu pavasarį pas mus atėjai ir paskui dažnai pradėjai vaikščioti, o dabar visai suiro mūsų gyvenimas, nustojai vaikščioti. Petriukas, ir manasis visai jau iškrypo, jau nebėra kaip ir žmogui pasakyti.

— Kas gi ten pasidarė? — paklausė viršaitis, — kad jau taip tetulė verkia.

— Kas? Kaip išgirsi, tai ir pats persigąsi ... Petriuk, ateik tu mano sūnus, ar nenumaldysi mano senio, jis tavęs klauso, labai klauso... Petriuk! Rodos, kad aš ir savo vaiko taip nemylėčiau, nors jų taip Dievo prašiau, kaip aš tave myliu. Kaip tu ateini, man stačiai dangus atsiveria. Ateik, subark tą mano senį. Tu — visa mano viltis.

— Gerai, tetul, bet nieko man nesakai, kaip ir kas ten yra? Kogi dabar gali žmogus žinoti.

— Ką čia ir besakysi... Kad nėr kaip ir žmogui pasakyti: jam kaip ir pradeda maišyties. Visą gyvenimą ... nu kogi, juokdarys tai juokdarys, bet visą gyvenimą klausė; būdavo nei žodžio, ar tu taip padarysi, ar taip, vis gerai, o dabar...

Ant Gražildos veido pasirodė pasipiktinimas, ji atėmė ranką nuo viršaičio peties ir smarkiai mėtydama tęsė toliau:

— Dabar jau supraskit, jis verčiasi gaspadoriu, mane varo prie pečiaus... Jau pirma koks bebuvo iš jo gaspadorius, dabar, kaip visiškai iš proto išėjo, gaspadorius! Cha, cha, cha! Petriuk, ateik, ateik, subark tu jį, mums priseis visai dubą sunaikinti ir senatvėje terbas užsikabinusiems eiti šunų lodyti. Ateik!

Pirma viršaičiui kaip ir norėjosi išgirsti ką tetulė pasakys, tuo labiau, kad jis žinojo, jog dėl niekų Gražilda nesiaubs ir neis kitiems skųsties. Dabar jis visai nebuvo užganėdintas. Netiktai, kad nedaroma tas, kas reikia, bet tartum būtų visi susitarę, kur tik ką išgirsi, vis taip neprotingai padaryta, taip kvailai pasakyta, kad rodos, jog visam pasauliui apsisuko galvos, ir jie negalėdami tai dovanoti, kad tavoji dar šiek tiek sveika, visomis spėkomis stengiasi ir tave į tą sušėlusį verpetą įtraukti. Jis nulenkė galvą ir tylėjo, o Gražilda varė toliau:

— Ir buvo gi taip gražu: ir, šit tada, dėku, buvai Petriukas ir paskui ateidavai. Dar tik nesenai taip buvo smarkus, dar čia tuos vaikpalaikius, kada jie pradėjo ten apie cinciliukus šnekėti, subeldė, sako nieko nebūsią. Kaž-kaip jis čia nuvažiavo į bažnyčią. Sakėsi, pas Kuzmicką buvęs, ir sugrįžo visai kitoks. Taip persimainė, taip persimainė...

— Kokį Kuzmicką? — užklausė viršaitis.

— Žio, tai gi pas Kuzmicką, naltaristą.

— Aha! —

Tai gi sugrįžo ir visiškai kitoks. Pradėjo: judo-šiukai, judošiukai, kaž-ką ten stapoliojo nuo apaštalų apie Judošių, aš ten nieko nesupratau, paskui pradėjo po laukus vakarais veplinėti, ženklų ant dangaus jieš-kojo, sakė, žvaigždės ir saulė greit aptemsiančios, antrą kartą medžiai sprosią.

— Tai jis tada ir bus buvęs pakluonėj, kaip aš grįžau, — tarė sau viršaitis.

— Kaip jau jis toks žmogus, tai nieko blogo nemaniau, — tęsė vis toliau Gražilda, — sakau, gal taip. Bet kuo tolyn, vis blogyn, pasidarė aštresnis, toks biaurus. Atsivilko Altaristą, žinai tas istorininkas ubagas?

Su juo jie jau dideli prieteliai. Pasakė, kad kokie ten paleistuviai išbaidę Kuzmicką. Naktį išbėgęs su visa gaspadine į sodžių, ir džiakonas taip-pat, tik vienas Kantička pasilikęs... Nuo to karto, kad žinotum, kad padūks, padūks. Pats bijo, gryčioj nebeguli, kaž-kur ten įlenda, kad ir rasti jo niekas negali, o kaip ateina diena, tai šiaušiasi, kaip ožys. Aš siunčiu į malūną, lietelis po truputį lašnoja, nieko dirbti negalima, sakom, tegul važiuoja abudu bernai; vienas, šiek tiek sumalęs, sugrįš, o kitas paliks, gal reiks palaukti. Senis — ne: esą, kaip du į malūną važiuosią, tai vienas turės kristi, vadinas numirti, taip būk šventajame Rašte stovį parašyta. Reikėjo didelį barnį pakelti.

— Beskuo jis mane čia anaurei taip klausinėjo, — tarstelėjo viršaitis, — kada aš grįžau iš malūno: ar buvę kas daugiau malūne, gal, esą, du?

— Taip, taip, visai išdūko, — patvirtino Gražilda, — ne ir gana. Tegul vienas važiuoja, o du — ne... O kaip šiandieną, — suklyko ji staiga keldama priejuostę prie burnos, — tai nebeduok Dieve.

Nustojus kalbėti, ji pradėjo baisiai šniurkšėti, o Bajoriūnui perbėgo per kūną šurpulys. Jis buvo besitaisąs ir vėl ją suraginti, bet Gražilda jį pralenkė.

— Aš kalta, aš ar kalta, — suklyko ji vėl smarkiai. — Anandien su Dalbele, dabar su savuoju. Aš kalta. Netikęs mano būdas!

— Tai gi gerai, ką dabar žmogus gali žinoti, kas kaltas, kad nieko nesakai, — tarė viršaitis, norėdamas parodyti truputį savo nekantrybę.

— Aš kalta, aš! Anandien Dalbelę, dabar savo vyrą. Vis mano tas netikęs būdas. — Ji nusišluostė veidą, paleido priejuostę ir pradėjo lenesniu balsu:

— Nu, kad ir perėda širdį, — vėl ėmė skėsties, mėtydama rankomis, — kad perėda. Mergeles išsiunčiau po pietų avižų apvartyti, bernams pasakiau, kad eitų nubaigti piauti, dar kąsnelis buvo likęs. — Ne,

— sako manasis. — Vienas, kad nori, gali, bet dviem

— ne. — Kaip negalima, — sakau aš, — o ką pats springsi, ar nevalgęs būsi? Eikit! — Negalima, — ir vėl jis tą patį. — Eikit — sakau. — Negalima!

— Nu, tai eik tu pats, — sakau, — kad šeimynos nenori leisti. Eik!

— Negalima! — atsakė jis.

— Prašau čia perdaug nešeimininkauti, — sako jis, per Jėvą atėjęs prakeikimas ir dabar visos bėdos ateinančios, kad žmonės nepildą Dievo įsakymų. Dievas prisakęs moterims apie namus, tai jos turinčios tą pildyti. Vyrams prigulįs visas ūkis. Jis sako, kad negalima dviem eiti, tai ir negalima, man, busią, tylėti ir žiūrėti, apie save ruošties, šeimininkas jis esąs. O kad tu nesulauktum — tariau sau viena. Visą amžių plu-kiuos, dirbu... viską apžiūriu, ūkininkauti išmokau ir ką, dėku Dievui duonelės mums netrūko ... gi pats,

Petriuk, žinai, koks jis žmogus, jis kuolo įkalti nemoka... — Tai tu dabar viską nori išaikvoti, — sakau, — ką aš kruvinu prakaitu uždirbau? — Paskiau ir kaip duosiu, duosiu kaušu, kur turėjau rankoj ėdalą kiaulėms maišydama... Netikęs ir mano būdas, netikęs, — užbaigė Gražilda vėl verkšlendama. — Anandien Dal-belę taip įdrėbiau ir pati nepamačiau, dabar su kaušu... bernai juokiasi... Ką žmonės pasakys... Netikęs mano būdas, netikęs!

— Tai, vadinas, kaip nuo kunigo Kuzmicko sugrįžo, tuojau ir persimainė, — užklausė viršaitis.

— Taigi, tuojau, kaip tik sugrįžo, tuojau pasidarė kaž-koks keistas, užsimąstęs. Iš pradžios dar taip sau: judošiukai, judošiukai, barėsi, riejosi su tais vaikpalaikiais, kad jie ne taip vadiną kaip reikia tuos cinceliu-kus, juos, esą, pagal šv. Raštą reikia vadinti judošiu-kais; rausėsi po knygas, šv. Raštą skaitė labai, paskui pradėjo vakarais vėplėnėti, būk ženklo, ko ten žiūrėdamas, apie pasaulio galą kartais tarstelėdavo, bet vis nieko. Avu, kaip čia atėjo Altaristas, kad pradės abudu armaruoti, ten viską aiškinti: ir iš raštų ir iš šventųjų gyvenimo... daug ko ten jie prištapoliojo, aš ir su-praste nesupratau... Tai kaip nuo to karto, tai visai išdūko. Kaip tik Altaristas pasakė, kad kunigai išbėgiojo, tai lyg šaute būtų iššovęs: manasis tuojau nubalo, pradėjo drebėti ir anaiptol jau gryčioj nebegulė. Doro.... Dar čia tie pasileidėliai pasimaišė, cinceliukais persitaisę, nu ir — amen, — pridėjo Gražilda. — ir kad toks pasidarė biaurus!

Gryčioj pasigirdo trepsėjimas ir Onos balsas. Gražilda nusišluostė greit veidą ir ašaras, pažvelgė pirma į duris ir, prisikišus visai prie viršaičio ausies, tarė protyloms:

— Turbūt su juo nebegerai, kad jis... oi! ištiesų net baisu pasakyti!... Net ant kunigėlių pradėjo bluznyti: — Niekas, — sako, — nepildąs Dievo įsakymų, o kunigai netik kad nesibarą, bet dar patįs padedą, jie ir patįs nedarą, kaip jiems įstatymas liepiąs. Esą, kunigams negalima kitaip šnekėti tarpusavy, kaip tik lotiniškai ir lenkiškai, lietuviškai tai tik žmonėms, tarpusavy labai retai ir tik trupučiuką. Nu, o jie dabar, esą to nepildą, kalba lietuviškai jaunieji. Poterių, esą, negalima mainyti, jie mainą, sukraipą taip, kad ir suprasti jų nebegalima. Esą mūsų tėvai ir tėvų tėvai ir mes visados kalbėję: „Paušednai“, „smertelnas“, o dabar, kaip esą visa perkraipyta: ir giesmės ir kas ir poteriai vis kitaip... — Oi, Petriuk, Petriuk, visa mano viltis, kad jis turbūt bus pamišęs! Ir Dievas greičiau dovanos už tą mušimą ir žmonės žino, kad su tokiu sunku kitaip... tik kad tu eitum, jis tavęs klauso, labai klauso.

Iš pradžios padarė tos tetulės siaubimas didesnį įspūdį į viršaitį, negu paskui, kada jis maž-daug gavo susiorijentuoti, kame dalykas. Žinia, tiesa, labai nemaloni, tuo labiau, kad to skandalio aktoriai labai jo širdžiai artųs žmonės, vienok tiek laiko, tiek laiko tokioj nerimasty begyvendamas, jis buvo užtektinai užgrudijęs savo jausmus, ir susiprato su tais visais skauduliais taip, kaip susipranta kareivis su krauju ir mirtimi: jam pavojingas buvo pirmutinis susijudinimas, paskui jis palikdavo visai gangreit indiferentišku. Taip opus pradžioj, tolimesniame apsakojime, jis pradeda mąstyti ir visokius praktiškus išvedimus daryti ir antgalo jam tai visa nubosta ir jis tik laužo galvą, kaip čia dailiai įsikarščiavusią tetulę numaldžius: greičiau žmogus gautum atilsio, nes ir miegas jam pradėjo labai įkyrėti. Jis paprašė keletą kartų Gražildą sėsties, tai neklausant, padėjęs dailiai rankas ant jos pečių, stūmė vis tą savo užpra-šinėjimą kartodamas, atžagarią, tebsiaubiančią tetulę ir, pasodinęs ją griebėsi tuojau už stiklinės alaus, kurią jis neatsidvėsęs išgėrė, o pildamas Gražildai tarė:

— Kogi čia tetulė taip rūpiniesi ir dejuoji. Matai, kokie laikai. Žmonės, taip sakyt, visus mokslus išėję: svietiškus ir dvasiškus, šventimus apturėję ir taip... Nu jau, rodos, kad šiam pasaulyje žmogus daugiau gauti nebegali ir tai, mat, kaip kartais išeina ... Ot, kaip sakei, Altaristas sakęs — išvaikė kunigus ir gana... Taigi mes prasti žmonelės, taip sakyt, vos-vos suslebi-zuoti iš maldaknygės tegalį, kogi mes? Stačiai, kad galva kartais pradeda suktis. Nekas, tetulyt... nusiramink... senas žmogus... matai kokie laikai ... pereis.... Tik tiek negerai, kad jis su tuo šv. Raštu užsiima, — paaiškino rimtai Bajoriūnas, — tas tai negerai. Žmonės, taip sakyt, ant to mokęsis, tai kas kito, o dabar... Tegul žmogus ir protingas ir daug matęs, apsiskaitęs, bet vis delto bo jau ne ant to mokytas. Ką ten mes prasti tokius gilius dalykus galime suprasti... galva tik apsisuka ir gana. Gi jei jau taip galima būtų, kunigai negintų, bet turbūt, kad negalima, jei taip gina. Prasti žmonės tai kaip žinau, tai visiems jiems apsisuka protelis, kas tik prasideda su tais dalykais. Galvelės neišneša... Gerai kalbėdavo tetušis nabašninkas, kad jam koks ten kunigas sakęs, tokie žmonės, esą, kaip varlės: pučiasi, pučiasi ir nori palikti, kaip jautis... žinoma priseitų persprogti. Matyt, kad mums tas nesveika.

Iš Gražildos veido ir visos jos figūros matoma buvo, jog jai prisirinko neišsakomai daug medegos kalbėjimui: vietoj numalšinti, viršaitis dar labiau ją sujudino. Laimė, prieangy pasigirdo stiprus tupsėjimas, ir į seklyčią įlėkė, kaip vėjas, savo storąją krūtinę kratydama, Ona.

— Kodėl neini padėti savo sūnaus suvaldyti, — užpuolė ji ant vyro, nespėjus durų užtrenkti, — mes visos trįs nieko negalime padaryti, lipa iš lopšio ir lipa: toks nenuorama. Visai ne į tėvą pasekęs.

— Į tave, į tave! — atsiliepė viršaitis.

— Žinoma, kad į mane, — atšovė Ona ir įsirėmus, atstatė vyrui savo storąją krūtinę. — Užtat bent vaikas!

Bajoriūnienė užsipuolė ant tetulės, kad ji nieko nei valgiusi, nei gėrusi, sarmatijo vyrą už nemokėjimą prašyti ir, matomai, norėjo viską pradėti iš pradžios. Ji išgėrė, kaip šauti iššovė, stiklinę ir, pripylus kitą, brukė Gražildai, bet ši, nors ir paėmė alų, vienok pastatė iš-lengvo stiklinę ant stalo ir atsistojus pradėjo sveikinties. Viršaitis sulig Onos atėjimu tą tik ir mąstė, kaip čia iš tos kampanijos išsisukus. Niekas nepadėjo. Onos iškalbingumas ir energija, lygiai, kaip ir tas, kad ji, turbūt, mėgindama pasiekti geru pavyzdžiu tą, ką žodžiu negalėjo, pagrečia išrovė net 3 stiklines pati; Gražildai staiga atėjo į galvą jos ūkis, apie kurį ji besiaubdama visai buvo užmiršusi, ir jos už jokius pinigus užturėti nebebuvo galima. Jie išėjo visi kartu šnekučiuodami. Ant kiemo viršaitis atsisveikinęs su tetule, ėjo į klėtį gulti, o jo pati, matomai, laikė už pareigą dar toliau viešnią palydėti, ir jos nudunduliavo į gatvės pusę. Vos užlipo viršaitis ant prieklėčio, kaip staiga pasigirdo užpakalyje vėl Gražildos balsas:

— Petriuk, aš dar mažą reikaliuką... Petriuk, ką man daryti su toms knygoms, aš manau jas sudeginti.

— Kaip čia dabar jai atsakyti, — samprotavo Bajoriūnas: — Šventus dalykus nejau mesi kur į mėšlyną, juos jau reiktų deginti, bet. ..

— Kaip sau žinai, tetul, — atsakė viršaitis, — kaip del kitų, man rodosi, kad nekas, tik su tuo šventuoju Raštu ... ar būtų geriau kunigui atidavus.

— Tai jau tu, Petriuk, tu, — užsipuolė, kaip višta ant kviečių, Gražilda.

— Kur aš, nei į bažnyčią negaliu nuvažiuoti, nu, kur aš pas kunigą: aš nežinau nei kur ten įeiti, baisu ...

Petriuk, nuvešk tu, aš atsiųsiu.

— Še kad tau reikia, — tarė sau viršaitis, ir vėl bėdą užsikrėčiau. — Gerai, jau gerai, sutiko jis, matysiu. Tik žiūrėk, tetul, paimk taip, kad jis nematytų.

Viršaitis įėjo į klėtį. Nors taip nuvargęs, vienok sukalbėjo, kaip jis apskritai nuo kurio laiko sulyg savo apsižadėjimu darydavo, visus poterius ir pradėjo tai-syties. Prie durų kaž-kas subeldė. Jis jautė, jog tai jo pati ir eidamas daryti sukeikė:

— Kas jums bala šiandieną ir pasidarė, ar jau iš-tiesų būtumėt pasiutę. Pratrūko.

Ona buvo lipšni ir meili. Ji atsistojo šaly ir vėl atsisėdusio ant maišo su kaž-kokiais javais vyro, apsikabino jo kaklą, pabučiavo kelius kartus ir tarė:

— Petriuk, Petriuk! Kodel tu toks nublyškęs? Gal tu ko labai persigandai, gal Giltinės anandien?

Pačios meilumo tai viršaitis neniekindavo, jo minkštutė širdis, kaip tik to reikalaudavo, visa bėda, kad ponia Bajoriūnienė tų brangenybių turėjo nedaug; tik jam nepatiko tas baikštumo prikaišiojimas, nors ir tokioj švelnioj formoj Onos išreikštas. Vienok jis nieko neatsakė.

Petriuk! — tarė ir vėl Ona, vis labiau meilin-damos ir malonėdama, — Petriuk... Kad tu tuoj pradėsi... Petriuk, žiūrėk, dabar visi guli, aš tave pasmilkysiu ...

— Kuo? — perkirto ją viršaitis.

— Pasmilkysiu šventoms žolėms. Visi guli.

— Gana jau, gana, — pasipyktinęs ir lyg ją sar-matydamas tęsė viršaitis, — gudri, gudri moteriškė, o kai nuvažiuoji kartais, tai nei kaip ir žmogui pasakyti. Kas gi užaugusius žmones smilko?... Eik gult, aš taip noriu miego.

— Vis tu priešgintas, vis. Kai tekėjau, tai visi: — Gerą vyrą gauni oi, kokia laiminga Onel: tokį protingą, tokį lėtą žmogų gauni ... Kas iš to, kad priešgintas! Tyloms, tyloms, niurkso, bet savo daro. Kas gi čia tave matys: dabar visi guli... Petriuk! — kartojo ji vėl švelniu meiliu balseliu, kabindamas! ir bučiuodama viršaitį. — Petriuk, duokis! Visi guli, aš atnešiu čia katilėlį... O kad ne, tai žinai, kaip: einam atsineš-kim vaiką, manys, kad aš vaiką smilkau.

— Gerai? Gerai? — klausė ji nudžiugus savo išradimu... Žiūrėk, kaip bus tuojau geriau. Šventų dalykų negalima niekinti, jie visiems naudingi: tiek mažiems, tiek dideliems, pagaliaus, ir numirėliems, kitoniškai, kam gi smilkytų kunigai?

Tą gerai žinojo viršaitis, o būdamas labai iš to atžvilgio atsargus, jis kaip ir pabijojo toliau su pačia ginčyties, kad kuomet nenuvažiavus į šalį, ir nutarė geruoju nuo jos atsikratyti:

— Tegul jau šiandieną palieka, — tarė jis atsistojęs, vieną ranką pačiai ant nugaros uždėjęs, o antra jos skruostą glostydamas, — tegul jau šiandieną palieka, aš duosiu ant mišių, matysim paskui... Aš taip noriu miego! — Ona sutiko. Apkabinus pabučiavo dar kartą tvirtai vyrą ir nutupsėjo į gryčią.

Nors taip nuvargusiam, vienok miegas kaž-kodel viršaičiui nėjo. Jis ilgai dar vartėsi. Bėdos ir vargas jam nedavė ramumo. — Kad jau boba, tai boba, — nusispiovė jis, atsiminęs apie Onos užmanymą smilkyti, — nu, kur tu matęs, užaugusį vyrą smilkyti? Paskui nors ir lįsk kur į žemes, nei žmonėms nebegali pasirodyti... O tas vienok paliko! Visi išbėgiojo, Kan-tička — ne! — Jis mėgino įsigilinti ir sau maž-daug išaiškinti tiesą, kurią jis nuolat matydavo gyvenime, dažnai jaja ir ilgai užsiimdavo, bet niekados galutinai išrišti negalėdavo. Tiesa ta buvo: delko kunigai gavę tą patį mokslą, apturėję tuos pačius šventimus, vieni yra šventesni, kiti mažiau šventi. To klausimo ir dabar išrišti jis neįstengė, tik galų-gale nutarė, jog šventesnis, kaip kun. Kantička, Dievas žino, ar begalįs būti kur pasauly, bent jis tokio savo gyvenime nebuvo matęs. Užtat niekas geriau, jo nuomone, negalėjo to viso, kas jį taip spaudė, išaiškinti, kaip tas šventasis žmogus. — Oi, reiks nueiti, reiks, reiks, — atkartojo po kelius kartus leizdamasis į miegą Bajoriūnas.

Buvo šaltas, apsiblausęs rudens rytas. Po kaimą vaikščiojo susimaišęs su rūku dūmų kvapas. Ūkana buvo taip tiršta, kad viršaitis, išėjęs ant prieklėčio, net gryčios gerai matyti negalėjo — prieš jį riogsojo didelė juoda krūva, iš kurios tik retkarčiais smylkštelė-davo: gonkos, dalis stogo, namo kertįs. Labai nemalonu žmogui atsikėlusiam rasti tokį orą. Žmogus gali geriausią ūpą turėti — jis tave suerzįs. Nežinodamas nei už ką, nei ant ko, tu vienok pyksi ir jieškosi priekabių. — Vienok nesimatė, kad oras būtų turėjęs tokią įtekmę į viršaitį. Atbulai, būdamas nuolat kaž-ko užsimąstęs ir suniuręs, jis tokiame laike rodėsi natura-liškesniu. Gryčioj jokio judėjimo girdėties nebuvo, ir Bajoriūnas pabeldęs prie kamaros lango, pakėlė tarnaitę ir liepė jai kurti krosnį, tik perspėjo, kad ji nebelstų, nes šalinėj kamarėlėj gulinti dėdina.

Paliuobęs arklius ir užpylęs bėrutei avižų, jis ir vėl atsigulė. Vienok miegas kaž-kodel šį-kart visai jam nėjo. Vartėsi, vartėsi vyras, koki dvi valandi ir turėjo galų-gale, nei akies neužmerkęs kelties. Kaip pirma kieme ir gryčioj buvo tylu, taip dabar visur atsikėlę žmonės krutėjo, dirbo, ūžė. Jie tatai, viršaičio nuomone, jam nedavę miego. Kriokė gangreit be perstolio senis didelis apžėlusioms kojoms, beuodegis gaidys, gautas Onos nuo malūnininkienės Komerienės. Mažieji gaidžiukai čirškėjo, neužsileizdami seniui. Karkė vištos, baubė karvės, veršiukai, barėsi žvirbliai, kranksėjo varnos, kalbėjo žmonės, girdėjosi Ona barantis — vis dar tai galima buvo kentėti, bet kaip suklyko kelios dešimtis žąsų stemplių, viršaitis nuspyrė piktai duknas nuo savęs, ir taręs — prakiuro jau šiandieną visiems, — ėmė taisyties. Išėjus jam laukan, oras buvo gerokai jau persimainęs, vietoj ūkanos pamatė jis visą dangų apdengtą debesiais. Arkliai baigė ėsti, kas jiems buvo paduota. Viršaitis pakėlė bernus ir liepė dar juos paliuobti. Tik bėrutei jis pats ir atnešė ir užpylė avižų.

Lig pusryčiui galėjo būti apie kokią valandą, ir Bajoriūnas nuėjo pasivaikščioti. Pakluonėj pažiūrėjo jis, ar nėra gyvulių javuose, buvo beeinąs į lauką, bet kaž-kodel susiturėjo, sugrįžo į kluoną atgal ir, pasirėmęs ant pakluonės vartų, pradėjo dairyties aplinkui užsimąstęs. Jis ilgai žiūrėjo augštyn į debesius, kurie neišpasakytu greitumu dūmėsi kažin-kur į kaž-kokius nežinomus kraštus. Žiūrėjo, žiūrėjo, paskui atsiduso ir, tares „lekia“, apsigręžė ir pradėjo eiti į kiemo pusę. Jis buvo bepraeinąs pro čia-pat prie pakluonės tvoros gulintį didelę kudrą, bet susiturėjo ir pažvelgė į ją. Kudra buvo apaugus mažučiais žilvytėliais, arba, geriau sakant, žaliuojančiais meteliais, toliau ėjo ajarai ir antgalo tirštai maurais apklotas vanduo, vidurys blizgėjo lyg kokia milžiniška akis ir į ją kišo savo nosis viskas, kas tik ten buvo artumoj: mažieji, paskui du dideliai išpuvusiais akmenėlių ir kitokių šiukšlių prikrautais viduriais į tvorą įsprausti žilvyčiai, ajarai, klojimo galas, dar kokie ten medžiai, pati tvora ir kt. — Tarp dviejų minėtųjų didelių žilvyčių riogsojo kelmas, labai patogus sėdėti. Viršaičiui atsiminė, kaip čia dažnai sėdėdavo jo tetušis šventomis dienomis ir per mažą spragelę žiūrėdavo į lauką. Beabejo, tokiam ūkininkui, kaip nabašninkas Bajoriūno senelis, visados malonu pažvelgti į lauką: pavasarį jam tuojau atgija viltis ir energija, vasarą jis gėrisi pasiektais rezultatais, rudenį saldžiais atminimais. Vienok beto, turėjo senis Bajo-riūnas ir praktišką tikslą: tarp medžių pasislėpusiam ir dar už tvoros, jam lengva būdavo sugauti visokius jei-bininkus. Telušiui atsisėdus tarp tų dviejų žilvyčių, Petriukas eidavo tuojau į sodnelį gale seklyčios ir lygiai per tvorą žiūrėdamas laukdavo, ar neis senelis į pakluonę olbyti ir vaikyti pasileidėlių, leidžiančių gyvulius į javus. Tatai Petriukas, kaip matai, atsirazdavo tetušio vietoj ir gėrėdavos svetima bėda. Priminus visa tai viršaičiui sunkumas nežuvo, bet jis pasidarė saldesniu. Jis ir vėl paveizėjo augštyn į skubinančiusi savo keliu debesius ir vėl atkartojo: „lekia”. Dabar po įtekme tų atminimų apie praeitą daug laimingesnį gyvenimą, jis galūtinai nutarė nueiti pas kun. Kantičką, duoti jam ant mišių ir pasikalbėti apie taip baisius, nesuprantamus dalykus. — Kas čia per gėda! — drąsino jis pats save apžiūrinėdamas savo ratelius (vežimukus) su lopšiu ra-tainėj. — Kas čia per gėda! Su tokiais šviesuoliais ir tai matai, kaip atsitinka, kagi mums ... Eisiu.

Tuose pačiuose Niškiuose, kur kamendoravo kun. Kantička, buvo ir viršaičio valščius. Kad galėjus po visam tuojau eiti pas kunigą, viršaitis nutarė reikalus, kuriuos turėjo valščiuje, atlikti prieš pamaldas. Raštininką kaž-kodel jis rado šį kartą labai „nie v duchie“. Nieko nešnekėdamas jis jam padavė popierius pasirašyti ir tik atsisveikinant mėgino pajuokuoti, bet tie jo juokai buvo šalti.

— Treskajut, naševa brata — tarė jis duodamas viršaičiui ranką nesikeliant nuo stalo, — v Kurliandiji nynče troich uložyli.

Išėjo taip, kad viršaitis nei valščiuje reikalų nepabaigė ir dar ant votivos pasivėlino, kas jį nemažai suerzino, nes ją laikė pats Kantička.

Kelis žodžius apie tą pragarsėjusį tame krašte kunigėlį.

Smulkaus veido, smailianosis, visados nulenkta galva, sudėtoms ant krūtinės rankomis, susegiotu nuo apykaklės lig pačiai žemei, plačiu, lyg ne ant jo pasiūtu sutonu, ištolo boluojančiu didele, kaip torelkėlės dugnys tonsura, išdžiūvęs, išblyškęs, jis lyg ir gimęs kunigu būti. Rodos, tu gali jį aptaisyti į kokius nori drabužius, pasodinti, nežinau, kokioj vietoj, o jis netik kad pasiliks visados tas pats kunigas, bet ir pavardė, nei viena jam niekados taip nepritiks, kaip toji, kurią jis dabar nešiojo, nors ji, kaip visi tvirtino, ir esanti gerokai sukraipyta. Kokia jo tikroji pavardė, nei vienas iš prastųjų nežinojo, nors tai kiekvienas tvirtino ji esanti kitoniška, kaž-kokia keista, poniška, kurios prasti žmonės negalį ištarti. Kilo nemažas trukšmas, ginčiai, barniai, ką lig muštinių nenuėjo: klausinėjo davatkų, kurios buvo jam artimesnės, ketino eiti pas kokį kunigą, net ir pas patį Kantičką pasiklausti. Jiems besiteiriaujant apie tai, praėjo treji metai, kurius minėtasis kunigas tame krašte kamendoravo, — bet nieko nesužinojo. Dažnai vienas-antras pasigirdavo sužinojęs tikrąją to kunigo pavardę, vienok lig tik jis būdavo pamėgina tą tikrąją pavardę ištarti kitiems, tuojau ir beeiną nuleidę galvas vieni šalin, o kiti visa gerkle be-protestuoją: išėjo tas pats — Kantička. Seniai ir ubagai, kurių viena dalis laikė tą pavardę labai gražią ir šventą, paties gal Dievo paskirtą, kartu su davatkoms, antra be jokių ceremonijų prikergdavo šablonišką uodegelę „evič“ ir buvo visai ramųs, bardavo jaunuosius už pliuškavimą, bereikalingą ir užgaunančią šventą ypatą jos minėjimu. Viena moteriškė kaž-kaip pavadino jį sykį net Mišolu. Kun. Kantička nešiojo didelius batus ir eidamas darė į kiekvieną tokį įspūdį, kad jis vaikščioja nematydamas tako, iš atminties žinodamas, kur eiti.

Ne beto, kad kartais nebūtų atsitikę nemalonus susidūrimas arba stačiai juokingos scenos, bet visa tai niekiek jo garbės nemažindavo, atbulai dar sutvirtindavo žmonėse įsitikinimą apie jo neišsakomą šventumą. Ir ištikro galima buvo pasijuokti iš jo menkumo, šiurkš-tos išvaizdos, supelėjusiu pažvilgiu, — vienok nematyti jame gilios tikybos — niekas nedrįso. Viena nervinga ponia, stačiai negalėdavo su juo viename kambaryje būti: jai rodydavosi, kad jis imsiąs ir užgiedosiąs Kirie leison. Moterįs, o ypatingai davatkos jį laikė stačiai šventu. Kada jis per mišias darydavo memento, tai kitas neabejodavo, kad jis betarpiškai šnekąs su Dievu. Viena net tvirtino, girdėjusi, kaip vienas iš stovinčiųjų abiejuose šonuose aniolų su trimitais padėjęs kunigui giedant prefaciją. Vienok kitos, jai turbūt, tos netikėtos malonės pavydėdamos, užprotestavo, prasidėjo ginčiai, kurie nuėjo lig paties kun. Kantičko, kuris subeldęs gerai davatkas ir uždavęs joms nemažą atgailą, nubaudė taipogi ir save. Ūkininkai gerbė jį už jo teisingumą ir gerumą: kad jis neduoda valios bažnyčios tarnams kalenduojant, nejieško priekabių, nuvažiavus prie ligonio, prie krikšto, ar su kitais reikalais; visados, užėjus didelei kaitrai, ar ilgam lietui, užgieda „pone Karaliau“ ir apseina su visais mandagiai, išskyrus, žinoma, pasileidelius, kurie ir jokios teisės neturėjo to reikalauti. Kaž-kodel visi buvo įsitikinę, kad jis prašydamas viską galįs iš Dievo išprašyti. Pagaliaus ir žydai kitaip apie jį neatsišaukdavo, kaip tik: — ui, jis šventas. — Jie prilygindavo jį prie kokio ten savojo rabino. Dekonas Ūsevičius, pas kurį dabar Kantička buvo kamendoriu, žmogus, kaip paskui skaitytojas pamatys, visuose dalykuose pasistengęs sekti ponus, kitaip apie jį neatsišaukdavo, kaip: — wielce ograniczony człowiek, takiego do inteligencji nie puszczają, zwłaszcza w naszych czasach. Istny kiep pan dobrodzie ju. — Jis laikė jį blogiau už tarną, užkrovė ant jo netik visus bažnyčios darbus, bet dar liepdavo kasdieną paskirtoj valandoj ateiti kalbėti su juo poterius. Dekonas aiškindavosi, bestudijuodamas sunkius, filiozofiškus dalykus, nusilpninęs akis ir turįs jas pataupyti tokiems reikalams, kur jų nei vienas pavaduoti negalįs, o brevijorių galįs skaityti kiekvienas kvailys. Paskirtoj valandoj įeidavo Kantička ant pirštų galų su brevijoriu į valgamąjį, apsidairydavo — lyg bijodamas — aplinkui, jei razdavo gaspadinę, paklauzdavo: —Czy možno pani?

— o jei ne, eidavo taip-pat ant pirštų galų prie dekono kabinėto durų ir ten vos-vos girdžiamai sukalbėdavo.

Tada pasigirzdavo iš vidaus: — entrez, monsieur, — ir Kantička vėl taip-pat — lyg ko bijodamas — palengva įčiauždavo. Dekonas, visados tame laike gražiu raudonai aplemuotu šlafroku apsivilkęs, sėzdavosi į fotelį, o Kantička skaitydavo, žegnodavos sulyg to, kaip reikalavo rubrikas. Neveizint į tai, vis delto dekonas pripažindavo jam pirmenybę maldos ir maldingumo dalykuose ir prasidėjus revoliucijai, liepė jam atlaikyti už save mišias. Žinoma, Kantička apie tai nežinojo, dekonas pasakė, kaip ir visados sakydavos: — Proszę na moję intencję, — vienok pats buvo padaręs minėtąją intenciją ir mišias atlaikė už jį.

Savotiškos buvo nuomonės apie tą šventąjį kunigėlį pons Kuprevičius, Karklynkiemio zakristijonas, kur Kantička nuvažiuodavo į atlaidus. P. Kuprevičius turėjo paprotį apie kiekvieną naują kunigą, persikėlusį į tą kraštą, viešai išreikšti savo nuomonę, neveizint į tai, kad per tai dažnai išeidavo dideli nemalonumai netik jam pačiam, bet ir klebonui kun. Gumblevičiui, su kuriuo skaitytojui paskiau gerokai priseis susipažinti. Kada tatai kun. Kantička nukakęs į Karklynkiemį, pradėjo po ištisą valandą vieną davatką klausyti, p. Kuprevičius nusišaipė, eidamas pro šalį kelis kartus ironiškai, o sykį ir nusispiovė. Paskui, kada Kantička atėjo į zakristiją ir, norėdamas, turbūt, ko-nors nueiti į kleboniją, jieškojo matomai savo kepurės, zakristijonas padavė jam didelę suglebusią skrybelę ir taip į jį iš augšto žiūrėjo, jog rodėsi, kad ne jis kunigui, bet kunigas, priimdamas nuo jo duodamąjį dalyką, jam tarnauja. Kantička dar neperžengė zakristijos slenkščio, kaip Kuprevičius, skersai į jį iš užpakalio žiūrėdamas, numojęs ranką, tarė ironiškai: „Perekšlis!“

Prasidėjus revolucijos judėjimui, minėtasis kunigėlis tuojau ėmė sau viešias laikyti ypatingas pamaldas, kad jei būtų tokia Dievo valia, jis jam suteiktų malonę noriai už tikėjimą kraują pralieti. Paskui tam kraujui iš-tikro pradėjus lieties, jis taip susigraudeno, tokį pajuto savyje karštį, kad dieną ir naktį apie tai vien galvojo, kaip čia tapus kankiniu. Net kryžmais gulėdamas tos malonės nuo Dievo meldė. Negerbti jo, kaipo švento, net ir prieš revoluciją, viršaitis negalėjo: jog ir šventieji, kurių paveikslai dabino bažnyčias, į jį labai panašųs, bet jo palaikis apdaras, menka išvaizda, prasta vientisi kalba, įsileidimas su davatkoms, kurių rimti ūkininkai ir apskritai vyrai — perdaug didžioj garbėj nelaikydavo, — visa tai jo akyse augštai nepakeldavo. Viršaitis tame dalyke atiduodavo pirmenybę kitiems. Dabar ir čia ėmė viršų Kantička. Nuo jo ir tik vien nuo jo viršaitis laukė išaiškinimo taip įkyriai jį slė-gančių klausimų.

Nors jis gerokai pyko ant savęs, pasivėlinęs ant votivos, kurią kaip tik, kaip žinome, laikė Kantička, vienok nusiramino apmąstęs, jog pamokslas, sulyg priimtos tvarkos, turės būti kamendoriaus. — O kas gali žinoti, ar nekalbės jis apie tą, — dilktelėjo viršaičiui į galvą. Kaip tik sumos pabaigoj subarškėjo lazda, viršaitis tuojau pradėjo nerimuoti. Lazda matėsi aiškiai per žmonių galvas, ji ėjo sakyklos linkui, tečiau, kas ją taip sumaningai valdė ir ar sekė, kas paskui, — tą sumatyti negalima buvo. Viršaičiui to ir nereikėjo, jam ceremonija, kaip ir kiekvienam lietuviui, buvo gerai pažįstama: tatai kunigas ėjo pamokslo sakyti. Bet koks kunigas? Tai tas labai interesavo Bajoriūną. Nors, kaip jau žinoma, priimtoji tvarka sulyg kurios ten, kur du kunigu: laikusis votivą, visados sako pamokslą ir įtikino jį, Dievo žodį jis šiandieną išgirsįs iš to, iš kurio visų - labiausiai geidžiąs, nes kaipo paprastą sekmadienį svetimųjų kunigų nebuvo, nors jis stiepdamas net ir galvą einančiojo kunigo pamatė, tečiau kaž-kodel vis dar negalėjo nusiraminti: jis kuo ant pečių kaimynams nelipo. Nusiramino, pamatęs įlendant pro dureles išdžiūvusią Kantičkos figūrą į sakyklą. Viršaitis dažnai murmėdavo, kad jam vis neina sulyg jo norų, vis lyg kad atbulai, šiandieną tokiam murmėjimui nebuvo pagrindų — netik kad sakė tas, kurio jis visų-labiausiai geidė, bet ir pamokslo tėma buvo tokia, kad jis sau geresnės ir naudingesnės ir įsivaizdinti negalėjo: sakytojas gvildė, kaip tik tuos klausimus, kurie taip baisiai ir taip jau seniai slėgė viršaičio širdį. Kantička skyrė žmones į dvi dali: katalikus, kurie buvo išmintingi ir geri, iš kurių rekrutavosi išrinktieji Dievo ir šventieji ir svetimtikius ir netikėlius, kurie netik kad visi buvo paskirti į amžiną prapultį, išėmus, žinoma, tuos, kurie pamatę savo klaidas priima katalikų tikėjimą, bet dar buvo žmonės neišsakomai kvailųs.

Tarp katalikų buvo: ponai, kurių Kantička visų-labiausiai bijodavo, kunigai, davatkos ir šiaip jau žmonės. Iš jų tik maža dalelė, jo nuomone, tegalėjo būti išganyti, kiti gi būsią prakeikti lygiai, kaip svetimtikiai ir netikėliai, tik kaž-kodel Kantička į tos rūšies prakeiktuosius nulaidžiau žiūrėjo, negu į jo brolius iš svetim-tikių ir netikėlių. Didžiausiu išrinktųjų skaitliu, galėsią pasididžiuoti kunigai ir davatkos: davatkos esančios geriausias materijalas šventiemsiems daryti, tik visa bėda, kad kunigai dažnai neišmanydami tą taip brangų dalyką sugadiną. Tą tiesą ir be ceremonijų apreikšdavo ir davatkoms tiesiai į akis, ir primindavo, jog iš to švento pašaukimo dar nesą ką per daug didžiuotis, su visu tuo galima būti prakeiktu, kaip tai atsitikę su Judošiu ir kitais, taip augštas vietas bažnyčioj užėmusiais, ir tokių malonių iš Dievo gavusiais. Į kunigų gyvenimą Kantička nesikišdavo; jis mato gerai, iš jų ir daug gyvenančių ne pagal bažnyčios ir Dievo reikalavimų, bet, matomai, neskaitė save pašauktu tai reformuoti. Iš ponų taip-pat buvo nemažai piktų, bet būti jų apaštalu Kantička skaitė per augštu jau uždaviniu. Tai galį ir turį padaryti vyresnieji kunigai, iš dalies pats vyskupas. Jo avidė — tai davatkos ir šiaip jau prastieji žmoneliai. Iš pirmųjų jis buvo užmanęs padaryti nors kelius šventus, iš antrųjų paprastus išrinktuosius.

Galima drąsiai sakyti, jog vargiai yra tokia šalis Europoj, kur tiek būtų drąsuolių, kiek jų mes turim. Vienas — antras, perskaitęs, menką tokio pat kaip jis meistro parašytąją knygelę, supuiskavos ir sudulkys tau teoriją, kokią tik tu nori; tokių ponų pilna tarp dva-siškiųjų, kaip ir svietiškosios inteligentijos. Kantička prie tos rūšies kritikų neprigulėjo; jis nereikalavo jokios knygelės, jam buvo aišku, taip aišku, jog nepri-gulįs prie bažnyčios, o labiausiai jos persekiotojas yra kvailas, vien tik pikto geidžiąs žmogus; kad kunigams kartais pradėjus šnekėti apie socijalistus, jis toks paklusnus ir nužemintas, negalėdavo išsiturėti su ironija į kokį-nors nepažvelgęs. Jam rodėsi, apie ką čia šnekėti, ką čia ginčyties, kokios čia galį šiokios ar tokios nuomonės būti, kad viskas taip aišku. Kantička nebuvo toks, kaip tie kunigai, kurie iš sakyklos daro vietas miklinimusi taip vadinamojoj gatvinėj literatūroj. Lietuvis nekartą už tokius žodžius nuplaka savo vaiką lig kraujo, kokių jis yra priverstas klausyties bažnyčioj. Tam buvo Kantička per rimtas ir per šventas. Tiesa, aptardamas kokį-nors iš bažnyčios priešų, jis nesigailėdavo pravardžiavimų, juose, kaip nesunku kiekvienam suprasti, ir viso aptarimo išminties skirtingumas ir įvairumas, bet nei viename tokiame žodžiuje nesimatė to noro pasirodyti savo išminties ir sąmojo, kaip kad per minėtuosius. Kiekvienas jo žodis, nors nežinau, kaip vulgariškas, nešiojo nuoširdumo, nepajudinamo tikėjimo, ir noro įkvėpti tą tikėjimą ir Dievo meilę ir bažnyčios savo klausytojams antspaudą. Pamokslą pradėjo Kantička nuo socijalistų charakteristikos. Jo nuomone, jie niekas kitas, kaip tik bažnyčios priešai, kurių jau tiek buvę ir dar gal daugiaus būsią, juos siunčias pats pragaras ir jų vienodas likimas: čia žemėje gėda, o ten — tas pats pragaras, iš kurio jie išėję. Sakytojas atkreipė savo klausytojų atidą į tai, jog dabartiniai bažnyčios priešai, socijalistai, esą tik vaikpalaikiai, sulyginus su tokiu Neronu, Deoklecijonu, Liu-teru, Zvingliju ir kitais, kuriuos visus bažnyčia pergalėjusi. Pavadinęs dar tuos vaikpalaikius neišmanėliais, kvailiais, avigalviais ir menkais paties Liucipero tarnais, padavęs trumpai visą bažnyčios persekiojimo istoriją, Kantička ėmėsi piešti pirmųjų amžių krikščionių gyvenimą, pasižymėjusį nematyta tikyba ir Dievo meile, del kurių pagaliaus nesumaningi kūdikiai kitokio noro ne nešiojo savo širdyje, kaip tik, kad sulaukus nuo Dievo malonės būti vertais pralieti kraują už Kristų. Čia kunigas baisiai įsikarščiavo, kartodamas su retu patosu: — Vaikeliai — tai kūdikėliai!... tie nieko kito nežino!... tik kad gavus už Viešpatį kentėti! — Jis neatsargiai kėlė augštyn rankas ir stiepėsi, net stačiai buvo pavojus, kad jis neišsiverstų iš sakyklos, negalima buvo į jį žiūrėti. — Vaikeliai, kūdikeliai lieja kraują už Išganytoją —tęsė Kantička, blaškęs rūstų žvilgį į klausytojus. — O dabar? ... Ką mes dabar matome?

— Dabar vaikpalaikiai, lyg kokie velniukai, patįs užsigeidė krikščioniško kraujo ... Velnias juos siunčia, o jie ir eina, ir lieja tą nekaltą kraują, tie avidvaikiai, išpendetgalviai, kipšoberniai! — O krikščionįs! — vėl rūsčiai pažvelgęs klausė klausytojų sakytojas: — Ką krikščionįs daro? Kas nežino, kiek turi prikentėti dievobaimingi žmonės! Kiek visokių pravardžiavimų, prikaišiojimų jie turi prikentėti, „kiek!?“

Davatkos, supratusios, kunigui jas savo globon imant, paleido birbynes; joms pritarė visa bažnyčia. Viršaitis, išgirdęs iš kunigo lūpų visą tiesą apie socija-listus, nepasiliko nuo kitų. Ir buvo ko jam taip susigraudinti: jam pasimatė, kad jis pats ne krikščionis. Paduodamas bažnyčios persekiojimo istoriją, Kantička trumpai išskaitė visas persekiotojų kategorijas ir jų neišpasakytą gudrybę, paties Liuciperio jiems kaipo kokį pavyzdį duotą, kuria jie suklaidina silpnus ir neatsargius krikščionius. Jie — nuolat savo kailį mainydami — kartais užsivelka net šventumo ir nusižeminimo rūbais, kad tik žmones suvedžiojus. Bažnyčiai nieko negalėdami padaryti, tai nors tuos silpnuosius žudo, ir taip jų motinos širdį įžeidžia. — Taip yra, taip yra — giliai atsidusęs mąstė sau vienas viršaitis: — jie ir mane taip vedžioja už nosies, ir aš nei jauste nejaučiau. Oi, Dievuli, pasigailėk manęs kvailio!

Tuo tarpu Kantička varė savo darbą toliau. Jis pradėjo labai įdomią istoriją, ir visa bažnyčia nutilo. — Iškur kilo tvanas? — pradėjo sakytojas. — Ar jau taip Dievas pamanė ir nubaudė žmones? — Ne. Klausykimės, ką šv. Raštas sako: Matydami Dievo sūnųs žmonių dukteris, jog buvo gražios, pasiėmė sau už pačias... Ir toliau: ir tarė Dievas: nesilaikys mano dvasia žmogūje per amžius, nes yra kūnas ir (Gene-sis 6) bus jo dienos šimtas ir dvidešimt metų. Žmones neklausė, praėjo tiek laiko, kaip Dievas buvo paskyręs, ir užėjo tvanas. Štai iškur jis!! Nesilaikys mano dvasia žmoguje,— aiškino toliau cituodamas šv. Rašto žodžius. — Kaip gi ji laikysis! Ar gi gali Dievas būti vienoj vietoj su piktaja dvasia?!...

O dabar krikščionįs, matyti, mano, jog — gali: netik kad kartu valgo, geria, linksminas su visokiais eretikais, bedieviais, socijalistais, bet dar su jais drau-gaujasi ir giminiuojasi. Kada prieš visuotinąjį tvaną susipačiavo Dievo sūnųs su žmonių dukterims, išėjo, sako šv. Raštas, milžinai, didžiausi paleistuviai, kurių Dievas visų-labiausiai nekentė ir užtat visus pražudė. Ar dabar, manot, kitas kas išeina iš to giminiavimosi su eretikais ir visokiais bedieviais. Jau čia negali atginti, lenda per pagalį, pamatę gražiasias žmonių dukteris, visokias latves ir vokietes ir kitas. O kas dedasi miestuose, kur mūsų lietuvių šiandieną pilna, kur jie be jokios priežiūros? Iš kur gi tie visi milžiniukai, tie paleistuviai, piktžodžiuotojai, šventvagiai, tie socija-listai ir kiti visi jų broliai, kad ne iš čia?! — Iš čia! Iš čia! Iš čia! Savuosius dievobaimingesnius krikščionis persekioja, pašiepia, pirštais rodo, su visokiais eretikais ir bedieviais, tais milžiniukais jiems gera, ot ir turite dabar! — Davatkos ir vėl suprato, į kur sakytojas taiko, pradėjo šiurkšėti, paskui sekė ir daugumas kitų.

— Štai ir turite dabar, — atkartojo Kantička, — Vaikai kelia rankas prieš tėvus, brolis žudo brolį, žmogus savo namuose ramios vietelės neranda. Štai ir turite dabar! Kur jūsų protas, jųs avigalviai? Argi jųs manot, kartu su tais milžiniškais gėrę ir valgę, kartu su jais linksminęsis, ar jųs manot paskui aname gyvenime atsisveikinti ir eiti jau į dangų, o jie tegul eina į pragarą?... Ne, gudročiai!... Kartu bičiuliavotės, kartu ir prašom ... į pragarą, kur visiems tokiems vieta. Bažnyčia apseis ir be jūsų, bus kam jos ginti. Dievas ir iš akmenio gali padaryti didžiausius kovotojus už bažnyčią, jos pragaro vartai nepergalėjo ir nepergalės... o jųs: prašom į pragarą! Į pragarą! Į pragarą! Į pragarą... — Sunku aprašyti trukšmą, koks kilo bažnyčioj: vaitojimas — ne vaitojimas, verksmas— ne verksmas, šniurksėjimai ir, pagaliau, klyksmas susijaukė kartu ir sukėlė tokį baisų gaivalą, kad paskutinis buržujis netik kad į Kantičkos pamokslą, bet ir apskritai į tikybą ir Dievą, kaip į kokias pasakas veizįs ir net nesapnuojąs, kad tos dažnai taip komiškos vaikiškos apeigos turėtų kokią-norint reikšmę žmonių plėtojimosi ir toks, sakau, dabartiniame sujudime bažnyčioj atsiradęs, negalėtų šaltas užsilaikyti: stačiai fiziškai tampytų jam nervus ir eitų šiurpulys per kūną.

— Oi, Dievuli, Dievulėliau — kartoja sau vienas, klupėdamas, užsikniaubęs į piliorių, viršaitis, visai bažnyčiai pradėjus ūžti. — Kaip žmogus kartais kvailas, kaip kvailas! Stačiai lyg be proto būtum. Melzdamosi ir tai Tave, Dieve, užrūstini. Dievuli, Dievulėliau, pasigailėk manęs kvošos! —

Jei pirma tik taip sau, del pamaldumo pavadino jis save nekrikščioniu, tai dabar nebebuvo nei mažiausios abejonės, kad jis stabmeldis. Ta tiesa, kaip gyva atsistojo jam prieš akis, atsiminus vieną atsitikimą iš savo gyvenimo. Kada tai jo kaimynystėj gyveno latvis nuomininkas. Tas latvis jam patiko, ir jis ištikro su juo susibičiuliavo ir pamylėjo jį taip, kaip savo tikrą giminę. Taip su tuo svetimtikiu ir svetimtaučiu be-draugaujant, jam sykį užėjo klausimas, ar galimas daigtas, kad tokie žmonės, nors ir nekatalikai būtų prakeikti. Ilgai viršaitis mastė, laužė galvą, skaitė visokias knygeles, pradėdavo šneką apie tai susitikęs su daugiaus išmanantiems, bandė pas Giedutį gauti kokią-nors patarmę, pagaliaus per išpažintį klausė savo dvasiškojo tėvo, tečiau išrište to klausimo neišrišo. Kunigas, tur būt, jo gerai nesupratęs, net subarė: — Ką čia, girdi, niekus plepi, sakyk, kuo nusidėjai.

Tas klausimas delto jo dar ilgai nepametė ir su juo viršaitis nemažai pasirūpino.

Kaž-kaip sykį sugrįžęs iš kur ten vėlai namo, kada visi miegojo, įėjo į sodą ir, pradėjus visokioms abeji-nėms grūsties į galvą, atsiklaupė prieš seną vinkšnoje prikaltą koplytėlę pasimelsti. Jam greit, besimeldžiant, visos abejonės pragaišo, sunkumai nugriuvo nuo širdies, ir jis įsitikino, kad nei vienas geras žmogus, kaip jis netikėtų, nežūsiąs. Dievas esąs visų-geriausias tėvas, ir gailestingas, ir neišpasakytai maloningas. Jei šiaipjau tėvas nenori niekados savo vaikams pikto, tai ką gi bekalbėti apie dangaus Tėvą. Tu nei vieno neatmesi, glausi kaip galėdamas po savo sparnu visus, ar jis šioks būtų, ar toks — užbaigė viršaitis graudindamas savo maldą. Nuo to karto abejonės ir sąžinės nerimavimas jam daugiau nebeatsikartojo. Dabar buvo aišku, jog tada stačiai Dievui nusidėjo. — Prieš tavo akis aš tada tokius niekus maniau. Ak, Dievuli, Dievulėli, koks aš kvoša, koks aš kvoša — raudojo viršaitis — kokia mano galva. Tu galėjai mane tuojau nutrenkti į pragarą, bet susimilai, susimilai, Tėve geriausias. Jei jau taip kiekvienas galėtų būti išganytas, tai kam gi būtų reikėję siųsti Tau Savo Sūnų ant žemės, kam reikėjo Išganytojui kentėti, apaštalus rinkti, juos į visą svietą išsiuntinėti. Kam reikalinga ta bažnyčia, kunigai, sakramentai, kad ir be jų eretikas arba koks stabmeldis gali būti išganytas. Oi, Dievuliau, Dievulėliau, koks aš kvoša!

Jam prisimine, kaip jis dažnai ir su kitais svetim-tikiais sueidavo ir meiliai praleizdavo laiką ir nesykį juos augščiaus statydavo už savuosius. Prisimine latvis kaimynas, dvaro nuomininkas, su kuriuo jis buvo ir gana arti. Prisiminė, kaip, Gražildai jo tetulei išro-dinėjant — kad jos vyras pamišęs — faktą, jog jis ir kunigus pradeda kaltinti, kaip jam tada stačiai nenorams lindo į galvą pagunda, kad gal ir ištikro tie kunigai kalti. Priminė, kaip jis tą judėjimą neaiškinęs, kokios jam mintįs dažnai neateidavusios į galvą, kada tas dalykas taip aiškus: neprieteliai persekioja bažnyčią ir gana. Ar jie cicilikai, ar juodašimčiai vadinas—vis tiek: jie visi to paties nori — sugriauti bažnyčią. Oi, kaip aišku, o jis tiek klydęs, tiek nusidėjęs. — O, Vilem Karol ateis. Matys, matys, kaip Vilem Karai ateis, — prazvimbė jam staiga pro ausis Komerio žodžiai. — Teeina, kur jis nori, tas tas tavo Vilem karalius. Aš su tave ir tavo tuo karaliu nenorėčiau būti vienoj vietoj numirus, — atšovė viršaitis, mostelėjęs smarkiai ranka, kad net ir kaimynui truputį teko. — Nenoriu, nenoriu, nenoriu! Eik tu sau su savo karaliu!

Jam ištikro dabar niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik bažnyčia ir paties išganymas. Visą pasaulį jis padalino į dvi dali: kovojančią, ir niekados nepergalimą bažnyčią ir jos piktus kvailus priešus. Tame buvo visų-augščiausia sinteza, ji iškarto išrišo viršaičiui visus abejojimus. Dabar tik reikėjo žiūrėti, kad nepapuolus į bažnyčios priešų skaičių. Viršaitis priminė savo tėvelio paskutinius žodžius, pasakytus prieš pat mirimą, kunigui ten pat esant. Tėvelis jam liepė klausyti bažnyčios; jis taip-pat klausęs, už tai susilaukė tokios malonės, kad pats kunigas atvažiavo jį marinti. — Kaip gi man gali gerai sekties, kad aš tos bažnyčios lig šiol dar nepažinau, — kaitinosi save viršaitis; jam pradėjo ašaros birėti ir kaskart darėsi vis skurdžiau, vis skurdžiau, tuo labiau, kad Kantička vis dar nesiliovė baręsis iš sakyklos. — Kaip man gali sekties, — atkartojo Bajo-riūnas, mąstydamas apie savo tėvelio paskutiniuosius žodžius. Jam, kaip anankart, kada jis ėjo pas Dalbą, atsistojo prieš akis visas jo nelaimingasis gyvenimas, nuožmus likimas ir žvilgterėjo į jį savo pragaro akimis. — Ne, čia nebėra ko tikėties, — nutarė Bajoriūnas, — kad nors ten... kad nors ten kaip nors... Ką gi, pačiai su vaikais, dėku Dievui, užteks, jei Dievas duos dvasią šventąją, galės Petriuką leisti mokyties, o man... Dievulėli, Dievulėli! Nepyk ant manęs kvošo! — atsiduso ir vėl viršaitis. — Ką gi, jei tokia valia Tavo būtų, tai man. — Jis dar savo nusprendimo nedrįso aiškiai išreikšti. Jam taip su save besitąsant, bažnyčioj pasigirdo čiužėjimas, kuris pasidaro, kuomet žmonės, vietoje stovėdami, ima sukolioties į visas puses. Viršaitis, kuris nuo to laiko, kaip Kantička nusiuntė visus į pragarą, tegirdėjo tik žodžių garsus, nesuprazdamas, ką jie reiškia, kaip tai visados su mūsų žmonėmis esti. Čiužėjimas pažadino viršaitį, kaip iš miego; jis greitai atsikėlė ir ėmė žiūrėti, kas čia pasidarė. Jis nespėjo išsitiesti, kaip aštrųs, matyti, gerai supykusio Kantičkos žodžiai, atsimušė jam į ausis: — Leiskit tą baltapukį! Leiskite! Leiskite! Tą smaką leiskite! Jis bijo, kad jo smala neatauštų, kurią jam jo ponas išvirė. Leiskite! — Visų akįs buvo atgręžtos į vieną daigtą vidury bažnyčios, tečiau to baltapukio viršaitis nematė. Jis, vyras, turėjo iš gėdos tą savo baltąją galvelę kur nors įkišti tarp žmonių. Viršaičiui, ne kartą tokių dalykų mačiusiam, buvo aišku, kad koks-ten nutruktagalvis, ant kurio jam neišsakytai pasidarė pikta, mėginęs išeiti iš bažnyčios; užtai ir gavo nuo kunigo pamokymą. Jis negalėjo stačiai suprasti, kaip gali atsirasti toks žmogus, kurs nesiinteresuotų panašiu pamokslu. — Kalbėk tu dabar tokiems paleistuviams apie krikščionio priedermes, apie šventus sakramentus ir pasišventimą bažnyčiai — tęsė savo pamokslą sakytojas: — Ne šventi sakramentai jiems rūpi, bet ta smala, smala. Jiems snogo liežuvis, jie ir tos menkos valandėlės negali pakentėti. Jie nesupranta to, ką jiems Išganytojas paliko švenčiausiame sakramente, jie trokšta to, stačiai kaip šunįs lokuoja, kad gavus tų nuodų, kurių jiems duoda žydė, iš visų stiklelių supilščius ir dar prispiovus. Tai jiems skanu, oi kaip skanu, o kas čia bažnyčioj, apie tai jie neturi nei mažiausio supratimo. Kalbėk dabar tu tiems mil-žiniukams apie pasišventimą Dievui, bažnyčiai! Jie kenčia ir noriai kenčia ir dar daug čia kenčia, bet už kitus. Kada juos, prisprogusius tos smalos, pešioja žydžiukai ir spardo žydai su žydėmis, kada jie sau patįs galvas skaldo, kada juos įkiša į šaltąją už tai, į Sibi-riją išsiunčia, tas jiems patinka. Kalbėk tu tokiems gyvuliams apie pasišventimą bažnyčiai! Jie jog didžiausi bažnyčios neprieteliai, jie jai daro didžiausią gėdą... Jie tatai labiausiai išjuokia dievobaiminguosius, jiems jog tokie negali patikti, milžiniukai jiems patinka. Jie sužeidžia gerosios motinos širdį, jie nuolat išnaujo kryžiuoja Išganytoją, jie... Išganytojo kraujas plūsta, visas kraujuose paskendęs... Kas tai padarė, kas? Jie! Jie! Tie, tie bedieviai, tie eretikai, tie Neronai... Jie! Jie! Jie! Jie už bažnyčią nekentės, jiems rodu patiems nekaltą kraują lakti. Jie! Jie! Kiek jūsų, yra? klausia jis staiga, blaškęs žvilgį kaip žaibą, ant visos bažnyčios, kiek?

— Žinau, jūsų milijonai, — atsakė jis pats. — Motinos kruvina širdis, sūnus kraujuose... Eikit čia!... Eikit! Nebijo ji jūsų! Sudaužė tiek daug pasiutėlių galvas, sudaužys ir jus... Bažnyčia karaliaus, bažnyčia viešpataus! Žemė ir dangus praeis, o ji nepraeis ... Ir pragaro vartai jos nepergalės, sako šventas Raštas. Viešpataus, viešpa... a... taus! O jųs... prašom į pragarą!...

Kas buvo bažnyčioj, apie tai nėra ką ir bešnekėti. Tik reikėjo stebėties, kad toks išdžiūvėlis, silpnas ligo-stas žmogus, kaip kn. Kantička, galėjo išduoti taip stiprų balsą, kad per tą baisų trukšmą, kiekvienas jo žodis buvo aiškiai girdimas. Viršaitis ir vėl klupėjo, užsikniaubęs į pilorių, ir nieko daugiau nemanė ir nedarė, kaip tik su neišpasakytu atsidavimu į Dievą ir rezignacija kartojo šiuos žodžius: — Dievuli, Dievulėli! Jei Tavo valia... — Žinoma, dabar tokių buvo ir daug čia bažnyčioj, bet mus interesuoja Bajoriūnas ir galima drąsiai sakyti, kad jis visai buvo pasiryžęs pralieti kraują savo, jei to Dievas ir bažnyčia reikalautų.

— Žiūrėkit! — tęsė perdaug pakeltu balsu Kantička. — Tai motina su kruvina širdžia nieko daugiau gal taip negeidžia, kaip jūsų atsivertimo... Štai Išganytojas! — (sakytojas, ištiesęs rankas, atsigręžė į di-džiąjį altorių) — Visas kraujais paplūdęs, paplūdęs del jūsų kaltybių! Jųs jį kryžiavote, jųs, jųs apsvaigėliai! Gal paskutinį kartą... Eikite! Kriskite! Kriskite po jo kojų, bučiuokite žaizdas, kurias jųs patįs atvėrėte. Eikite!.. Bučiuokite!... Eikite!.... Jųs nenorite? Nenorite?... Gera jums savo kvailias galvas sudaužyti... Bažnyčia viešpataus! Viešpa... a... a... taus, o jųs ... į pragarą ...

Sakytojas, matyti, labai nuvargo, jis užsikosė ir paskutinio žodžio aiškiai nebeištarė. Nusišluostęs prakaitą, visas išbalęs, jis ir vėl pradėjo, bet susijausmi-nimas jo buvo nematytas, o jėgų mažai, reikėjo pasitenkinti keliais sakiniais ir uždavus poterius ant intencijos bažnyčios ir už dūšias ir dar vieną už bedievių ir eretikų atsivertimą ir eiti sau. Sakytojo žodžiai: — Eikite! Kriskite po kojų! — visiškai prilenkė viršaitį prie žemės. Susilenkęs jis ir vėl kartojo baisiai susijausminęs tuos pačius žodžius:

— Dieve — Dievulėli! Jei būtų Tavo valia, tai aš... gatavas. — Jam buvo neišsakomai lengva ant širdies.

— Eikite! Eikite! — kartojo jis sakytojo žodžius ir iš jo veido, akių ir visos figūros buvo matyti, jog jam jokio daugiaus paaiškinimo nebereikė. Visos tos abejonės, visi tie klausimai, galvojimai, visas tas neramumas, kuris jį lig šiol persekiojo — visa nuskendo ir nušvito toje šviesoje, koki mušė iš to žodžio: — Eikite!

Viršaitis atkalbėjo daug daugiau poterių, negu Kan-tička buvo uždavęs, meldėsi nuoširdžiai per mišparus ir tuojau po pamaldų nuskubino į valščių.

Išėjus iš bažnyčios, jam visai kitaip išrodė pasaulis. Pirma veizėjo jis į kiekvieną žmogų su apatija ir įtarimu, dabar tik ir skambėjo žodis: — Eikite! — ausyse ir norėjos apkabinti, jei tai galima būtų visą žmoniją ir nuvesti po Išganytojo kojų, ten tai atrastų jie tikrą laimę ir nusiraminimą, ir žemė pavirstų rojum. Tečiau tas ūpas neilgai jam tetrūko. Miestely rado jis daug girtų: vieni vaikėsi griuvinėdami po gatves, kiti kėlė trukšmą prie karčiamų, kurios buvo kište-prikištos neblaivų žmonių. Girtų buvo pilnas miestelis. Matyti, kaikurie iš jų net prieš pamokslą buvo nuėję ir išsėdėję visą laiką karčiamoj, jog po pamaldų negalima buvo taip greit nusigerti.

— Tatai per pamaldas... tokį pamokslą... tokius darbus atlieka krikščionįs!

Ties viena smukle pamatė jį Marcinkevičius. Jis buvo visai girtas, ėjo susilinkęs ir vis turėjosi viena ranka kur-nors prisikabinęs. Viršaitį jis pažino ir mėgindamas veltui, kaip anąkart išsitiesti, keldamas ranką prie smilkinio suriko: — Zdravy želaj N-iski staršina! Zdravy želaj! — Jis dar daug ką ten murmėjo, bet viršaitis nesiklausė ir nuėjo skubiai savo keliu.

— Jųs nenorite, nenorite! Jums patinka savo kvailios galvos daužyti, — atsiminė jam dabar Kan-tičkos žodžiai.

Valščiuje tas pats. Ten rado jis kelis žmones su visokiais reikalais, bet tiek tie žmonės, tiek jų reikalai, net ir raštininkas ir jo padėjėjai — viskas išrodė žema, menka. Jis atsiminė, kad jis, su raštininku ir jo padėjėjais bičiuliuodamas, gal ne kartą užrūstino Dievą, ir, atlikęs greit savo reikalus, skubinos laukan. Eidamas per raštynę, kurios langai buvo nuo gatvės pusės, pamatė jis bevažiuojantį dviračiu kitos parapijos kamen-dorių. Veizėdamas į jį iš užpakalio, jis pasigerėjo, bet išgirdęs raštininko pašiepiančius žodžius, pasakytus apie kunigą, jis išsiskubino kuogreičiausiai laukan. Jis nuėjo pirma pas savo bėrutę, užmovė jai terbą avižų ir, atsikratęs nuo pusgirčių ir girtų, norėjusių jo pamylėti, išėjo iš kiemo. Jis norėjo eiti pas kun. Kantičką duoti jam ant mišių, padėkoti už taip gražų pamokslą ir dar apie šį-tą pasišnekėti. Bet, kaip paprastai, vis nedrįso ir lūkoruodamas stoviniavo. Laimė buvo šiandieną viršaičiui visur. Nereikėjo jam eiti į kleboniją, klausinėti ar namie, klausyties tarnų pašiepimų ir nuolat krupčioti, kad nesusitikus kokio kito kunigo, labiausiai jau gerai pragarsėjusio tame krašte savo puikybe de-kono. Kantičką jis rado šnekantį su kunigu, važiavusiu dviračiu, prie šventoriaus vartų. Iš karto kaip ir nesinorėjo jam artinties, bet paskui, sumetęs, kad kunigai galį kur-nors išeiti, o čia svetimasis jam buvo žinomas, kaipo meilus linksmas kunigėlis, viršaitis priėjo. Jau artindamasis ir dabar taisydamas siekti prie Kantičkos rankos, viršaitis nerimavo, kad kuomet ne-užmiršus pasakyti: — tegul bus pagarbintas — arba vietoj jo neištarus ką kitą. Tuo galima buvo visą savo opiniją pas Kantičką sugadinti ir vietoj patarmės gauti tokią pirtį, kad žmogus ir mirdamas ją atmintum. Viršaičiui buvo žinomi keli atsitikimai, kad Kantička, užmiršus kam jį krikščioniškai pasveikinti, išvadino tokį stabmeldžiu ir išvarė pro duris. Viskas pavyko gerai. Kantička pasirodė labai gerame ūpe esąs; jis nors ir iš-po kaktos, bet pažvelgė į viršaitį net kelis kartus. Tatai skaitoma buvo apskritai didele malone, nes dažniausiai Kantička šnekėdamas, visai į žmogų nežiūrėdavo. Viršaitis išėmė iš kamzelkos kišenės jau pirma tam tyčia įdėtą trisrublinę ir bučiuodamas antrą kartą Kantičkai ranką, padavė ją ir prašė atlaikyti mišių.

— Ne mišių, bet šventų mišių — pataisė kunigas Kantička.

— Šventų mišių, — atkartojo nusigandęs Bajo-riūnas. — Jis delto greit nusiramino, nepastebėjęs jokios atmainos Kantičkoj. Kunigas po to pasidarė lyg dar meilesnis ir net kelis kartus pažvelgė į viršaitį.

— O kokių? caluninių? — klausė Kantička, imdamas savo notesą iš kišenės.

— Ne, taip, kaip ponas matai, kokie dabar laikai... Kad Dievas.

— Aha, gerai, gerai! Labai gražiai, matyt, kad esi tikras krikščionis ... Kokių, skaitytų, ar giedotinių?

— Tai jau prašau, pone, giedotinių.

— Labai gražiai, — atkartojo žymėdamas notesan kun. Kantička. — O kiti tą dalį jau seniai praspringo, ot... — ir parodė galva į miestelį. — Nuo žydų ir savo pono laukia pagalbos. Matysiu! Matysiu! Čia dar tamstai grąžos, — pridėjo kunigas duodamas Ba-joriūnui rublį. Viršaičiui labai nesinorėjo imti tie pinigai, jis buvo pasiryžęs dar pridėti, bet žinodamas Kan-tičkos skropuliatiškumą ir opumą tame dalyke, nebesipriešino ir, paėmęs rublį, įsidėjo jį į kamzelkos kišenę, dar sykį pabučiavęs kunigui ranką.

— O iš kur esi? — užklausė Kantička, pažvelgęs ir vėl iš-po kaktos į viršaitį.

— Iš N.

— Ar ne tu mane vežei žiemą su savo stainavuoju?

— Tai jau rodos, pone, kad taip ir bus. — Viršaitis ir vėl lenkėsi prie kunigo rankos.

— Oi, arklys, arklys! — nusigardžiavo kunigas.— Tokio aplinkybėj dar nebuvau matęs. Ar daug turi arklių?... Rodos Bajoriūnas pavardė, staršina taip?

— Tai jau tas pats, — atsakė viršaitis. — Turiu kumeličką ir prastesnių keletą.

— O čia, kas tavo, — traukdamas viršaičiui iš pažasties kaž-kokį skepetoj suvyniotą pokelį, paklausė staiga Kantička, — ar knyga?

— Taigi knyga, pone.

— Knyga, — atkartojo kunigas vyniodamas pokelį, — o kokia?

— Knyga, pone, — paaiškino Bajoriūnas. — Čia man tetulė įdavė atvežti tamstai atiduoti.

— Šv. Raštas?! — suriko smarkiai tartum nusigandęs kunigas, vartydamas knygą. — Šv. Raštas?... O kas jį skaitė, kas? kas?

— Tai gi tetulė įdavė man tamstai, pone, atvežti — tetulėnas ...

— O jo pavardė?

— Giedutis.

— Giedutis?

— Giedutis, pone, jam lygi kad kaip ir nebegerai palikę.

— Turi palikti negerai, kas bažnyčios neklauso — autoritetiškai patvirtino Kantička. — Kas nuo bažnyčios atsigręžia — atsigręžia nuo Dievo, o kas nuo Dievo ... — Jis nebebaigė sakyti, vėl pradėjo knygą vartyti.

— Kiep ty kiep! — atsiliepė balsas užpakalyj Kantičkos.

Sakytojas buvo svetimasis kunigėlis. Pradėjus Kantičkai šnekėtis su viršaičiu, jis tuojau ėmėsi taisyti savo dviratį ir visą laiką tupinėjo. Dabar pasakęs minėtuosius žodžius, įsivezdino už rankvietelės savo dviratį į šventorių ir kaž-kur greit pražuvo. Kantička pasikišė šv. Raštą po pažaščia ir, pavadinęs viršaitį, įėjo į šventorių. Jis, matyti, dairėsi savo svečio, bet to niekur nebematant, nusivedė Bajoriūną prie mūro šone bažnyčios ir vėl pradėjo:

— Žinok, kad jam turėjo apsisukti galva, kitoniškai ir negalėjo būti. Mums kunigams ir tai ne kiekvienam šv. Raštas leista skaityti... Šitam mes neturime teisės. Neturime, — atkišęs knygų, paaiškino kunigas kažkokia paslaptinga mina. — Kunigai... išėję mokslus... penkerius metus tą vien mokęsis... penkerius metus!... Profesoriai du, o kiti gal ir tris kartus už juos mokytesni juos mokė... ir tai ir kunigai tik retas teturi vyskupo leidimą visus šv. Raštus skaityti. O dabar prastas žmogus ir tokį šv. Raštą... Čia gi vyskupo Giedraičio, be komentarų. — Viršaitis ir vėl pabučiavo Kantičkai ranką ir atsiprašydamas tarė:

— Nieko aš, ponai, nežinau, koks čia tas Raštas.

— Tik „šventasis“ — pridėjo Kantička.

— Tetulė atbėgo pas mane čia anaurei, sako, jos vyras kaip ir truputį pamišęs būtų. Sakau... Jis skaito labai daug knygų, tai sakau, kad tas negerai, kad jis tą šv. Raštą ar skaito, sakau reikia jam nematant atimti.

— Gerai, gerai, — pagyrė Kantička. — Matyt, kad esi geras krikščionis. Kur jam begali būti gerai? Jam turėjo galva apsisukti, suprask tu pats: jog čia dvi nuodėmės — viena, be bažnyčios leidimo, — antra, šv. Raštas be komentarų. Tai suprask pats! O gal dar ir seniai jis tuo užsiima?

— Toks jis visą savo gyvenimą, — atsakė nulink-sėjęs galva viršaitis.

Jau tuojau atėjus į tą vietą, pamatė viršaitis besėdintį ant priebučio altaristą Kuzmickį. Buvo tai dar tvirtas smarkus seniukas rūstaus veido, apsivilkęs vienu pussutoniu ir kaž-kokiu rausvu megstiniu spanceriu viršum jo ir ilga pypke dantyse. Altarijos sodnas siekia mūrų, kur stovėjo Kantička su viršaičiu ir pats rūmas buvo visai čia-pat, taip kad viršaitis gerai girdėjo, kaip Kuzmickis, parūkęs pypkės, įėjęs į vidų su kaž-kuo ten rėkojo. Dabar kiaurai girdėti buvo jo žodžiai: — Von! von!

Viršaitis pažvelgė per mūrą į altariją, iš kur tas rėksmas ėjo, o Kantička dar labiau nuleidęs galvą, matyti, susimąstė.

— Kiek jam metų? — paklausė jis po valandėlės.

— Tai jau rodos aštuntą dešimtį varo, — atsakė viršaitis ir nusistebėjo, pamatęs labai nemalonų kunigo veido išreiškimą, panašų į tą, koks pasirodydavo kartais, kada jis imdavo nagan iš sakyklos didelius nusidėjėlius arba bažnyčios priešus.

— Aštuntą dešimtį! — atkartojo atsidusęs kunigas. — Išpažinties jis eidavo?

— Eidavo. Apie tai, ponai, nėra ką ir kalbėti: žmogus jis labai dievobaimingas. Duok Dieve, kad daugiau tokių būtų ...

— Oi, neduok Dieve, kad tokių daug būtų — perkirto pyktelėjęs Kantička. — Ką galima žinoti, gal visos jo išpažintįs šventvagiškos. Žiūrėk, sugrįžęs pasakyk, kad tuojau arba jį atvežtų į bažnyčią arba kunigą nu-veštų ten. Čia juokų nėra. Tik žiūrėk, neužmiršk! —

— Von! — pasigirdo vėl stiprus balsas iš altarijos.

Viršaitis padėkojęs už visas geradarystes, taisėsi eiti į gaspadą, bet Kantička jį suturėjo ir užvedė kalbą apie socijalistus, tuo ir viršaitis neišsakomai buvo patenkintas, nes ištiko proga padėkoti kunigui už taip gražų pamokslą ir išgirti stačiai genijališkus pastebėjimus ir pažiūras. Gavęs žinoti, jog jo pamokslas atidaręs Bajoriūnui akis ir tas dabar esąs visai atsidavęs Dievo valiai ir priimsiąs viską ką dangaus Tėvas pri-siųsįs noriai ir su padėka, nors tas būtų ir labai jam nemalonu, Kantička tarė:

— Žinoma, turime būti ant visko gatavi ir tai didelė Dievo malonė, kurios ne kiekvienas yra vertas, jei Jis duoda kam ką-nors sunkesnį del tikėjimo iškentėti ir suteikė tam būtinai reikalingą savo dangišką pagalbą, bet reikia ir išminties. Oi, kaip reikia išminties. Ir Išganytojas, siųzdamas apaštalus apsakoti

Dievo žodį prisakė, kad būtų prastais, kaip balandis, o išmintingais, kaip žaltys. Taip, reikia išminties. — Kantička priminė maž-daug tą patį, ką jis kalbėjo bažnyčioj apie priešų gudrybę, jų mokėjimą mainyti nuolat savo kailius ir kartais tokia nekaltybe prisidengti, kad juos nemokyti prasti žmoneliai stačiai angelais ir savo didžiausiais prieteliais pradedą skaityti ir perėjęs paskui ant bėgamųjų dalykų, atidengė savo pastebėjimą, nuo kurio viršaitis ką-tik pagaviman nepateko.

— Net gaili tų žmonelių, — pradėjo Kantička, — matant kaip socijalistai juos apgaudinėja. Socijalistai žada jiems daug liuosybių ir žemės kiek kas norėsiąs. Esą, nebūsią karalių, ponų, kunigų, nebebūsią tų visų prispaudėjų (mat jie mus prispaudėjais vadina — hm!), būsiąs kiekvienas ponas... Cha, cha, cha! Visi ponais, ar girdi? O tie žmoneliai — žiopliai ir tiki ir nenori tikėti, jei juos pamoko, kas daugiau išmano. Mokytam žmogui aišku, jog tai negalimas dalykas, jog tai melas. Nu gerai, — tarė kunigas filosofo tonu, — gerai, jie manė duoti žemės, tai kodel jie nesako po kiek jie kiekvienam duos ir kam išdalys tą dvarą, kam tą. Nei vienas, kiek iš žmonių klausiau negalėjo man pasakyti, kad jie tą būtų įvardiję. Kaip jiems paaiškini, tai jiems tuojau akįs atsiveria ir stebisi iš savo kvailystės, kad įtikėję tokiems apgavikams. Ne, to jie nesako, nes jie visai ir nemanė, kam kitam tuos dvarus atiduoti, jie patįs sau pasiims. Dabartiniai ponai turisi prie bažnyčios, gerbia ją, stato patįs arba padeda statyti bažnyčias, duoda dideles aukas... Jie mato, kad kol tie ponai bus, jiems labai nepatogu. Reikia, esą, juos išvaikyti, užpindyti ant jų tuos praščiokus, patįs atsisės ir ką gi tada bereikia. Jie kitose karalystėse taip ir padarė. Kodel gi socijalistai nesako kam kur duos ir kiek duos, kodel? Skaityk visas jų knygas, o to niekur nerasi, — prispyręs kartojo kunigas. — Kodėl?

Kad už Kantičką niekas geriau nežino kunigo mokslo, apie tai įsitikino viršaitis šiandien per pamokslą. Bet kad jis taip gerai žinotų ne kunigą, kad taip butų įsigilinęs į tą paprastą kasdieninį gyvenimą, to jis vis dar kaip ir nesitikėjo. Dabar jam buvo gėda paties savęs, atidavus seniau pirmenybę tame dalyke kitiems kunigams.

— Iš tiesų, — tarė jis drąsiai sau vienas, — ką tas mokslas daro! Kaip aišku, kaip aišku! Mat, kaip gerai, kai žmogus su išmintingais žmonėms pasišneki. Tai kodel gi jųs nesakot, ką ir kam duosite, kodel neduodate kokio-nors dokumento, kur būtų antspauda, ar koks parašas arba planas. Dabar duosim! Žadėti daug ką galima, o paskui sakysit: mes tavęs nepažįstam. Gudročiai! Nu, palauk, tegul tik lenda man dabar koks-nors glytlaižis su savo liuosybėms!

— Kodel socijalistai to nesako, — atkartojo dar sykį taip-pat, kaip pirma, pabrieždamas Kantička. — Kodel?

— Judošiukai! — pasigirdo už mūro basas. — Judošiukai.

Kunigas apsimetė negirdįs, jis stovėjo, kaip pirma veidu į bažnyčią. Viršaitis neišturėjo ir grįžtelėjo. Iš pradžios jis nieko nematė. Altarijos priebuti ir sodne buvo tuščia. Jis ištikro krūptelėjo, kada čia pat prie jo antroj pusėj mūro staiga pasirodė žilas kn. Kuz-mickio pakaušis. —Judošiukai, Judošiukai, o ne kaip ten kitaip, — tarė altaristas pasistojęs, matomai ant krasės, taip kad iš šventoriaus buvo regiamas gangreit visas jo liemuo. — Judošiukai! Ar jau ir tu pradėjai tas velnio žinias (Vilniaus Žinias) skaityti? — kreipėsi

jis rūsčiai prikaišodamas vis į bažnyčios pusę tebžiū-rintį Kantičką. — Kiek kart aš tavęs prašiau, kad tu juos vadintum jų tikruoju vardu: Judošiu—ukai!

Ot, kaip!

— O iš kur tu? — klausė jis grjždamasis į Bajo-riūną.

— Iš N-onių, pone.

— Pažįsti Giedutį, pažįsti?

— Esame net labai arti giminės, pone.

— Nu, kaip jis tuos velnio perus vadina? Buvai suėjęs?

— Taip-pat, kaip ponas. Jau seniai jis taip pradėjo vadinti.

— Nu, — tarė senis pakišęs pirštą Kantičkai po panose, — nu, ką tu dabar pasakysi? Prastas žmogus, bet turi galvoj, daugiau, kaip jųs su visais savo mokslais. Turi aliejaus, ko tiems mokytiems visados trūksta. Tai vyras!

— Vyras, vyras! — nulinksėjęs galvą, atsakė Kantička.

— O žiūrėk! — jis atkišo Kuzmickiui gautąją nuo viršaičio šv. Raštą. — Kas žin tik tas vyras, ar ne pragyveno, viso savo ilgo amžio šventvagystėj? Šventas Raštas ir... be komentarų! Bajoriūnai, jog iš to Giedučio atimei tą šv. Raštą?

— Nebėra šventvagysčių, nebėra. Tu jas visas surinkai su savo davatkoms — užgriuvo altarista ant Kantičkos. — Tu žiūrėk, kad žmonės neskaitytų visokių „Velnio žinių“ ... kur nuo velnio, iš pragaro ateina, o tokias knygas, tai dar liepk žmonėms skaityti. Supranti?! Ir pats skaityk, gal kiek kalbėti geriau išmoksi, bo jau visiškai tatariškai pradedi. O tu neklausyk, — kreipėsi jis į Bajoriūną. — Jie Judošiukai,

Judošiukai! Visiems sakyk, kad kitaip nevadintų. Ju-došiukai! — pabaigė senis, padaręs giestą, panašų į augštelninką lanką.

Jis pradėjo apie save dairyties taikindamas, turbūt, kaip nulipus ir kartu burbleno: — Kanonista, moralista, altarista na i... socijalista. Do jednej kategorji zaliczają! Zrob ty im co chcesz!

Kantička buvo labai nuliūdęs ir taisėsi vesti viršaitį į kitą vietą, kaip staiga ir vėl pasigirdo balsas, tik jau ne iš altarijos sodno, bet nuo bažnyčios galo. Pasirodė kunigas svetys.

— Ką jųs čia šukajat, kaip ant rinkos! — tarė jis spustelėjęs viršaičiui dviem pirštais nosį ir pradėjo tuojau vaksyti Kantičką, kam jis taip ilgai varginąs be reikalo žmogų.

— Tai tu ištikro, kaip buvai žadėjęs Karklynkiemy, „grzmociłeś“ socijalistus — paklausė jis po valandėlės Kantičkos. — Aptiekorienė sakė, net baisu buvę bažnyčioj būti.

— Kiekvienas turi savo pildyti, — atsakė grieštai užklaustasis.

— Pildyti... Kiep ty kiep! Nu ko tu lendi? Niešti, turbūt, pakaušis, ar ką? Jau jei ant socijalistų užpuldinėti, tai ir ant kitų. Jie turi vietoms nemažiau socijal...

— Socijalistai?! — perkirto kartu neišsakomai išsigandęs, nustebęs, kaž-kokiuo nepaprastu balsu Kantička. — Socijalistai? ... Raciją? ...

— Przepraszam, moje panowie — pritarė jam už mūro basas ir tuojau išvydo visi kalbėjusieji raumeningą Kuzmickio liemenį.

— Przepraszam mocno, źe przerywam tak sczytną, o takich wzniosłych rzeczach, toczącą się rozmowę. Otóź sprawiedliwość i moje własne sumicnie, a takoż przepis zwierzchności zmusza mię — przepraszam szanownych pranów jeszcze raz! — zrobię wam pierwszą uwagę. Otóź był cyrkularz konsystorza za Nr. O 1/0000, źeby tych arcyzacnych, acyszanownych, arcyswiętych, arcy ... Ja biedny grzesznik juź nie umiem wyróżnić... Źeby tych otóź, jaśnie wiél moźnych panów inaczej nie nazywać jak: Najjaśniejsi wielcy ksiąźęta z panującego domu panowie socijalisci! ... To jest z rozporządzenia Najwyźszego! Więc proszę z tem się liczyć, — pridėjo senis. — Ja naturalnie do policji nie pójdę, ale w kaźdym razie ostroźność nie zawadzi.

Tai pasakęs, kun. Kuzmickis pražuvo. Kantička, nebelaukęs galo, mostelėjęs viršaičiui, nuėjo į antrą bažnyčios pusę, o svetys, kuris vos užmatęs altaristą darė visokias minas, smailino liežuvį ir kartais net švilptelėdavo, paliko ant vietos. Radęs ramią vietelę, ėmėsi tuojau Kantička taisyti viršaičiui tai, ką suardė altarista ir svečias kunigas. Apkalbinėti savo brolius kunigus, arba pasakyti nors ir tiesą, nužeminančią juos kitų akyse, to jis anaiptol bijojo. Visų dvasiškių nusidėjimus jis taip aiškindavo, kad jie palikdavo visados nekaltais. Jei kartais kunigai tarpusavy ką-nors iš ten neesančių pradėdavo kritikuoti, jis, niekados, žinoma, tame nedalyvaudamas, atsiduk-sėdavo tik prie Dievo, prašydamas visiems šventosios dvasios ir tik retkarčiais, kada šnekėtojas būdavo maždaug jo metų ir vienodos su juo rangos arba jaunesniu, tik tada švelniai juos perspėdavo. Dabar Kantičkai buvo sunkus uždavinys: reikėjo atitaisyti tai, ką jis sakė viršaičiui ir neužgauti savo brolių kunigų. Iš tokių painių jis mokėdavo gana gerai išeiti. Prisakęs neišsakomai daug apie minėtųjų kunigų gerumą, jų dorybes, atkreipęs viršaičio atidą į tai, jog visados prasti žmonės nesuprantą gerai kunigo minties, išaiškindami ją kartais Dievas žino kaip, pavadinęs dar svetį su altaristų juokdariais, jis palengvo priėjo prie savo dalyko. O dalykas tas buvo dvejopas: viena, reikėjo paaiškinti viršaičiui, jog neveizint į išreikštą pirma kun. Kuzmickio nuomonę, vis delto šv. Rašto be bažnyčios leidimo negalima skaityti, net ir tada, kada jis su komentarais, o be to tai nėsą ką ir svajoti, tai net kunigams užginta. Ir antra, sutvarkyti viršaičio nuomonę apie socijalistus, kuri, taip neatsargiai išsireiškus svečiui, galėjo kiek pakrypti. Tą tai reikėjo padaryti ir tai skubriai, nes galėjo, kaip matai, ir vėl pribūti. Kantičkai nevisai nusidavė. Jis, tiesa, gavo, kaip apie vieną taip ir apie antrą gerokai pašnekėti, taip-pat neužmiršo prigrasyti viršaičiui, kad jis paragintų Giedučio namiškius atvežti kunigą, arba, jei tas galima būtų, atvežti jį patį į bažnyčią. Visa tai paspėjo Kantička padaryti, bet nelabai buvo patenkintas. Svečias tikrai atėjo, ir jam rodėsi, jei ką-nors dar nepasakęs arba, kad ir pasakęs, tai ne-užtektinai. Svetys prisiartino prie Kantičkos su viršaičiu ir, parodęs ranka į klebonijos sodą, kuris iš čia buvo gerai matomas, šyptelėjęs tarė:

— O čia antras frantas.

Negalima buvo pažinti, ar Kantička pažvelgė, ar ne, viršaitis ir šį kart neišturėjo. Po sodą vaikščiojo gražiu šlafroku, raudonai aplemavotu, tuo pačiu, kuriame jis kalbėdavo kartu su Kantička poterius, apsivilkęs dekonas. Ant kojų turėjo jis sidabru išsiuvinėtas čeverkas. Aplink jį sukoliojosi du gražųs šunįs, kurie dekonui komanduojant, tai bėgo ką paimti, tai čiaužė pilvu, arba kitas kokias „štukas“ darė.

— Tikrai du frantai, o kas iš tavęs? — juokėsi svetys. — Žinai ką? — tarė jis po valandėlės. — Kuz-mickis tečiau turi gerą liežuvį: iš konsistorijos esąs cirkuleras, kaip socijalistus tituluoti... Ir prasimanyk tu man! Žinai ką, pravadinkim mes jį Šaliapimu, gerai? Kantička parodė, kaž-kokią labai keistą, negražią grimasą.

— E, susikalbėsi tu su tokia mumija, juokdamasis tarė svetys ir mėgino pasimėgzdyti iš Kantičkos, rodydamas jo grimasą.

— Tau, turbūt, rodos, kad senis papyks? Matysi, kokių mes malonių įgausim, kad nu. Mes sykį su N. tiek prisijuokėm ... Cit! Jis pakėlė augštyn dešines rankos smalyžą ir, atkreipęs į tą pusę ausį, kur buvo klebonijos sodas, pradėjo klausyties. Iš ten ėjo balsas:

Wobec tego, to juź wielce mądre psy. Wielce, wielce, zwłaszcza Karo. Istny Aristoteles! ... Nero, wara!

— Fiut! — švilptelėjo svetys ir supliauškenęs pirštais tarė: — Wobec tego, to ty wielce malowany kiep! Ot, co. Sakyk, kokią tvirtovę jie ima, — padaręs rimtą miną klausė jis Kantičkos.

— Kas? — atšovė stebėdamasis Kantička.

— Gi tie tavo riceriai? Kuzmickis su tuo moliavotuoju, nu? — pridėjo svetys, Kantičkai vis tylint. — Gi tai visi žmonės žino, kad su visoms gaspadinems išbrazdėjo naktį ...

— Kada tas buvo? Kas juos išvaikė?

— Nu, sakyk! Ką, nenori paslapčių išduoti, a?

Kur jie buvo nusidavę?

Kantičkos veidas darėsi vis baisesnis, ir tylėjo. Jam ta kolegos liuosybė baisiai nepatiko. Jau pirma jis pasielgė labai netaktingai, taip nekrikščioniškai išsitardamas apie socijalistus prie pašaliečio žmogaus, dabar gi juokėsi ir tyčiojosi iš vyresnių kunigų. Tai jau perdaug; tuo labiau kad jo klausėsi vienas iš tų mažutėlių, kurių piktinti taip grieštai užgynė Išganytojas.

Tegu patįs pajuokiantieji žodžiai buvo pasakyti lenkiškai, bet svetys ir lietuviškai gana visokių niekų prišnekėjo. Antgalo, kas galėjo tvirtinti, kad viršaitis tiek daug nesuprantą ir lenkiškai? Kantička pamatė, jog vietoj sustiprinus, jis gali tik dar labiau susilpnyti viršaičio tikybą; ir davė suprasti savo mokiniui, žinoma, labai mandagioj formoj, jog jau laikas ir apie namus pasirūpinti. Svetys, pirma už tai vaksijęs Kantičką, dabar pasipriešino ir, prisiartinęs, dar labiau prie Bajoriūno, tai jį už nosies ar už ausies arba už plaukų kiek peš-telėjęs, ėmė jau stačiai jam visokius juokus pasakoti. Viršaitis tuo, žinoma, buvo labai patenkintas. Užtat Kantičkai tas labai nepatiko, ir jis negalėdamas savo pirmojo sumanymo įvykdinti, rado kitonišką būdą, kad apsaugojus savo mokinį nuo pasipiktinimo; jis pradėjo ir vėl labai rimtą šneką apie blaivybę. Svetys ir tai mėgino iškarto paversti juokais, bet jam čia kaž-kodel nesisekė; matyti jog jis pats blaivybę laikė labai svarbiu daigtu. Jis pats įsimaišė į šneką, išreiškė savo nuomones, net karščiuoties pradėjo. Nuo tos temos greit priėjo jie prie bėgamųjų dalykų ir vėl užsimezgė kalba apie socijalistus. Pasirodė, jog svetys, nors ir toks juokdarys, turėjo tečiau savo nuomonę, kurią norėjo gana mitriai net išrodymais paspirti, apie tuos naujos tvarkos skelbėjus. Jis stovėjo ant krikščioniško pagrindo ir, kaip nors ir labai neskaitlinga dalis kunigų, mokėjo atskirti, kas jų moksle pagirtinas ir sutinkąs su bažnyčios mokslu, ir kas tam mokslui prieštarauja. Linksmo būdo ir optimistas, jis neturėjo socijalistų neapykantos; jis išreiškė norą, kad jie atėję dar dažniau pabaidytų tuos ricerius: Kuzmickį ir kn. dekoną; paskui net išsitarė, statąs kaikurius iš jų augščiau už panašius kunigus, kaip minėtieji riceriai.

— Kuzmickis, — pridėjo jis, — tai nors sąmojingas, turi gerą gerklę, o kas iš dekono: Donkišotas ir daugiau nieko.

Suprantamas dalykas, jog tos drąsios kolegos pa-žvalgos nemažai suerzino kn. Kantičką. Jo akyse buvo tai tikra blasfemija. Reikėjo pasinaudoti radikalėms priemonėms, kad apsaugojus viršaitį nuo dar didesnio papiktinimo, kurs lengvai galėjo ištikti, jo kolegai juo toliau, juo liuosiau vis šnekant. Tai buvo tuo labiau reikalinga, kad Kantička pastebėjo, kaip graži vaizdinga kalba, linksmas apsakojimo būdas ir mokėjimas įtikinti, kuriais taip aiškiai pasižymėjo svetys, kaip tos, taip reikalingos sulyg Kantičkos kiekvienai svietiškai graž-bylistei dovanos, neveizint į tai, kad pažvalgų klaidingumas taip aiškus, vis delto savo daro: viršaitis atidžiai klausėsi svečio — kunigo išvedžiojimų. Atsisveikinęs greit su Bajoriūnu, Kantička pagriebė savo kolegą po ranką ir nutempė jį geroką gabalą. Keistas buvo reginys: išdžiūvėlis N-iškių kamendorius, velkąs didesnį ir jau mažiausia kokius dukart drūtesnį už save svetį, buvo panašus į skruzdėlę, tempenčią negyvą musę arba širšoną.

— Ar pasiutai! — svetys, traukdamasis atžagrias. — Duok su žmogu atsisveikinti.

Bajoriūnas ir vel išgirdo juokuojant iš savo ka-mendoriaus. Svetys sugrįžo atsisveikinti su juo, patampė jam už ausies, už nosies ir liepė neklausyti to davatkos. Grįždamas prie Kantičkos, svetys ir vėl už-proponavo praminti Kuzmickį Šaliapinu; jie šnekučiuodami nuėjo sau į kleboniją.

Viršaitis skubino pas arklį. Prieš didžiąsias duris jis visuomet vienu keliu priklaupdavo ir nusiimdavo kepurę ; šiandien gražiai atsiklaupęs ir palinkęs galvą, užtruko ilgiau; dėkojo viršaitis dar sykį už tas nesuskaitomas geradėjystes, kurias Jis jam šiandien taip gausiai suteikė, ir prašė padėjimo išpildyti pirma padarytus apžadus. — Dievuli — Dievulėli, tebūna su manim, kaip tu nori, — tarė jis sau vienas, keldamas.

Karčiamose dar buvo nemaža girtų, girdėjosi dar baisesni klyksmai ir beldimai. Ir tai vėl sugadino truputį viršaičiui ūpą. — Nenorite! Nenorite! prisiminė jam Kantičkos žodžiai.

Važiuojant pirmiausia atėjo į galvą viršaičiui mišras Kantičkos pastebėjimas, kurį jis išgirdęs, ką tik, kaip matėme, nepakliuvo pagavimam Jis stebėjosi ir gerėjosi kunigo išminčia ir manė: — Palauk, atidengsiu aš visiems akis, galės cicilikai mušties sau vieni, jei norės, žmonės su jais neis. — Ištiesų, kaip tai vis gudriai, pasukaliojęs galvą, tarė sau vienas viršaitis: — Vadinas, eikite su mums, padėkite paimti, o paskui gausite... Bet ką gausite? Kad loska, prašom vekseliuką, duokite pieną, parodykite: ot tu čia gausi, tu — čia, jis čia. Ot, tada kaskit. Dabar — duosim! Taip jei norite, aš galiu jums visą pasaulį atiduoti. Gudročiai! — Nuo to perėjo viršaitis prie girdėtojo šiandieną bažnyčioj pamokslo; jo širdis ir vėl sujudo. Vėl jis kartojo: — Dievuli — Dievulėli, — atnaujino savo pasiryžimą, jei tokia būtų Augščiausiojo valia, paaukauti už tikybą net gyvybę ir kraują. Jis net įsivaizdino, kaip jis kentės už tikybą, kaip narsiai kariaudamas, pataikintas kulkos, krauju apsiliejęs kris ant žemės. Priešai jį, žinoma, spardys kojoms, tyčiosis iš jo, bet užtat paskui gerbs jį visi krikščionįs ir kunigai. O kas gali žinoti, ar neišeis jis vienas iš tokių kankinių, kuriuos šiandieną garbina bažnyčia, kurių vardai litanijose ir kalendoriuose. Tokia mintis viršaičiui iš tikro šmykštelėjo, tečiau jis ją kuogreičiausiai nuvarė, kaipo labai netinkamą ir turinčią savyje gal kiek ir nuodėmingos puikybės, šalin ir ėmėsi kalbėti poterius. Jam tai, turbūt, pirmutinį sykį savo gyvenime pasisekė. Išskyrus tos, kuri pirmutinė kelyje jam atėjo į galvą, daugiau jokia pašalinė mintis maldos netrukdė. Tik ties kryžiu vidukelyj, prie miškelio atokiai nuo gyvenimų stovinčiu, jis truputį stabtelėjo ir, pažvelgęs į didelį medinį baltą Išganyto-jaus paveikslą, kurį minėtasis kryžius nešiojo, atsidusęs ištarė: „Eikite!“ Jam ir vėl, kaip išėjus iš bažnyčios, norėjosi apkabinti visą pasaulį ir išvesti čia po kojų Išganytojui. Artinanties prie savo kaimo, jam nei iš šio, nei iš to staiga pasinorėjo žinoti, ką reiškiąs žodis „kiep“, kurį jis taip dažnai girdėjo juokdarį kunigėlį vartojant. Jis nemažai žinojo lenkiškų žodžių, bet to dar nebuvo girdėjęs. Be abejo, to žodžio prasmė, negalėjo ateiti jam į galvą. — Mat kaip kitoniškai, kada žmogus nors trupučiuką pradedi krikščioniškai gyventi, — tarė viršaitis sau vienas, kinkydamas savo bėrutę, — ir malda tau kitoniškai sekasi ir niekai nelenda į galvą. Nu, kad dar žmogus galėtum visiškai! Taip kaip bažnyčia moko ir Dievas nori... — Jis buvo visai savim patenkintas, ir jo širdyje ramu — šviesu. Ant priebučio sutiko jį labai meiliai Ona. Kitkart erzindavo jį Onos šaltumas, dabar gangreit nepatiko jam jos lipšnumas. Jis tik žiūrėjo, kad kaip nuo jos atsikračius. Pavalgęs, jis apžiūrėjo dar ūkę ir nuėjo į klėtį gulti. Kol užmigo svarstė šiandienykščius įspūdžius. Seniau sugrįžęs gerame ūpe iš kur-nors, jis mėgdavo pasidalinti įspūdžiais su savo pačia, ypač jei jie būdavo nepaprasti. Ir netik su pačia, apskritai jis mėgdavo tada daug šnekėti ir jieškodavo draugystės. Dabar buvo visai atbulai, jis stačiai vengė kiekvieno; negalėdamas tai padaryti, šnekėjo taip šaltai, kad niekas nebenorėjo jo kalbinti. Jis buvo panašus į vaiką, kur nors slaptai gavusį labai interesingą dalyką, ypač jei tas dalykas, jo nuomone gali būti ir užgintas. Vaikas tada jieško tokios vietos, kur jo niekas negalėtų matyti, nuolat dairydamos išima tą savo brangenybę iš kišenės ir nespėjęs jos gerai apžiūrėti vėl kiša atgal ir vėl dairosi. Taip ir viršaitis jau tesijuto tik tada laimingas, kada jis vienas pats kur ramioj vietelėj pasilikęs, galėdavo netrukdomas atsiduoti savo mintims. Ir, kaip vaikas, ką-nors išvydęs, nesumano kaip savo tą brangenybę paslėpus, net pats ant jo gulasi, taip ir viršaitis kiekviename žmoguje matė savo neprietelį, galintį išplėšti jam tai, ką jis skaito augščiausiu savo idealu. Sykį prieblandoj ėjo viršaitis iš trobos ko ten laukan. Ant priebučio jis staiga sustojo ir paliko ant vietos lyg kad įkastas. Prieš jį ant kiemo stovėjo jo svainis Dalba su dukart ilgesne už save lazda, kurią jis turėjo rankoj stačią, kaip senovės kareiviai kalaviją. Giminės, žiūrėdami į vienas kitą, ilgą laiką tylėjo. Tik Dalba, kaip išsižiojo tardamas „žio“ taip ir visą tą laiką nebesusičiaupė.

— Kur gi tu dabar naktį su tokia gegne, — sušneko pirmutinis viršaitis. — Jei nemanai mušties, prašau į vidų.

Dalba vis stovėjo toj pačioj pozoj išsižiojęs. Jis taip alsavo, jog, turbūt, sunku buvo ir šnekėti. — Žio! tai kaip čia dabar pasidarė, — tarė jis po valandėlės. — Sakė, tikrai, tikrai, o čia žiūriu — švogeris stovi sau ant gonko ir gana. O sakė ...

— Ką tikrai? — perkirto viršaitis.

— Tegi, atbėgau be dvasios, — sako — lėk savo švogerio gelbėti — sako — Bajoriūną... piauna! Manau sau, kaip čia gali būti. Toks žmogus, netaip kaip mes prasti — karališka, taip sakyt, asaba. Gi per medalį, manau sau nelįs — niekis!

— Tikrai, tikrai! Per sodžių kaž-kas lekia: N-onių kaimą piauna! Paskui jojo: piauna! Bobos iš visų pusių: piauna! Tai mat atbėgau.

— Dėku, dėku — atsakė Bajoriūnas, — matyt, skubinai, kad dar vis dvasios negali atgauti.

Jis ištikro pajuto savo širdyje jausmą, labai panašų į dėkingumą.

— Nu, o čia kas? — nusistebėjo Bajoriūnas pažvelgęs į gatvę.

— Aa! Niekas. Čia mano zenkiai.

— Kur tavo zenkiai? — pasipriešino viršaitis. — Čia visa kariuomenė.

Ir ištikro į kiemą pradėjo grūsties žmonės, vis jauni vaikinai, kas branktu, kas dalbu, kas šakėms, pagaliais ir tt. apsišarvavę. Kad taip kitame ūpe ir laike, viršaitis būtų turėjęs gerą pramonėlę, nemažai būtų prisijuokęs ir pridaręs juokų. Dabar tai visą jį erzino. Jaunimas pakėlė nežmonišką trukšmą, pasisveikinę su šeimininku, vieni ėjo į vidų, kiti į kaimą pas pažįstamus, treti grįžo namo. Apmiręs, rudens vakaro tamsume pasislėpęs kaimelis iškarto atgijo; vien tik ir tegirdėti buvo klyksmas, rėkavimas ir nuoširdus trukšmingas sodiečio juokas.

Visiems išsiskirščius, viršaitis su savo svainiu dar valandėlę paliko lauke. Viršaičiui jieškančiam atski-rybės, vengiančiam stačiai žmonių, toks nepaprastas Dalbos su savo kompanija pasirodymas negalėjo patikti, iš antros pusės svainio noras tiek buvo gražus ir nuoširdus, kad užgauti jį būtų buvę daugiau negu nemandagu. Bajoriūnas tylėjo ir jieškojo švelniausios formos, kad parodžius savo giminei jo netaktingumą.

— Aš jau taip ir maniau, kad per medalį nelįs, — pradėjo pirmutinis Dalba. — O tuos prastuosius, vyrel, ima ... Ar jis Giltinę nusinešė, ar paliko?

— Kokį Giltinę? — klausė stebėdamasis viršaitis.

— Žio, tą gi švogerį, kur papiovė.

— Kur papiovė... Senas žmogus, o tokius niekus klausai. Kas gi tau sakė, kad Giltinę papiovė? Saugokis, kad jis tavęs nepapiautų!

Dalba labai gerbdamas savo svainį ir skaitydamas jį išmintingiausiu žmogu pasauly, išskyrus kunigus, bijojo jo užgauti. Paskutini viršaičio žodžiai rodėsi peraštrųs, ir Dalba stengėsi taip kalbėti, kad nuraminus giminę.

— Prašom nepykti, — tarė jis. — Aš klausiu apie tamstos trobelninką Giltinę, kur papiovė.

— Iš tiesų, kad kuo senyn, tu vis kvailyn, — atsakė rūščiai viršaitis. — Aš gi tau apie tą patį Giltinę sakau, kad jo niekas nepapiovė. Ar gi tu jau to ne-besupranti?

Dalba išsižiojo ir vėl ilgai nebegalėjo susičiaupti.

— Tai vadinas, Giltinė gyvas? — tarė jis po valandelės.

— Žinoma, kad gyvas.

— Jau dabar tai prašom nepykti, — tęsė Dalba, — man visiškai galva pradeda sukties. Žio tai kaip čia dabar yra? Sakė: papiovė, papiovė, o čia gyvas. Ištiesų stebuklai. Nu, gerai, švoger, — paaiškino jis statydamas savo lazdą prie tvoros: — Kad nebūtų sakę, tai sakytum... Dabar gražiausiai: Giltinė užmuštas... esą, ant švogerio... Ištiesų stebūklai!

Bajoriūnui tų zabiegojimų buvo ligi kaklui, jis paprašė svetį į vidų. Dalba ilgai rangėsi, atsiprašinėjo, aiškinosi neturįs laiko, tečiau galų-gale sutiko ir, dėdamas seklyčioj ant krosnies savo didelę nuplyšusią kepurę, vėl pirmutinis pradėjo:

— Tai mat ko žmogus per gyvenimą nematai, net ir kaip ir ant juoko išeina... Sakė gražiausiai piauna, piauna... iš visų pusių rėkė, o čia kad nors kas-nors būtų. Nu kad nebūtų sakę, tai... — Jis nepaspėjo pabaigti, pamatęs viršaitį beeinantį alaus atnešti, pripuolė prie jo karštai atkalbinėdamas, kad to nedarytų: esąs vėlas laikas, visi nuvargę, jis tik atbėgęs savo giminės gelbėti, o kada pasirodę, jog tai visai nereikalinga, eisiąs tuojau namo.

Taip tatai šnekėjo Dalba, vienok iš jo akių ir iš to, kaip jis paskui dėjosi sau alučio stiklinę prie burnos ir ją išrovė, buvo aišku matyti, jog jis šįkart nevisai nuoširdžiai kalba. Tiesa, tatai buvo vienintelis dalykas, kuriame jis, būdamas tiek iš prigimimo vientisiu, griebdavosi ir tai labai nelaimingai, politikavimo. Pajuto ir Ona svetį beesantį ir atnešė tuojau užkandos, tik pati, būdama gryčioj užimta, negalėjo prie tos kompanijos prisidėti, prižadėjus greit sugrįžti, ji greit nutupsėjo į gryčią. Dalba gardžiai alutį betraukdamas dar nesykį nusistebėjo, kaip tai atsitikę, kad jis dykai sugaišęs. Stipriausia jo argumentacija buvo kaip ir pirma, ši: sakyta — ir nėra. — Nu kad nebūtų sakyta... Atsistebėjęs ligsočiai iš šiandieninio nepaprasto atsitikimo, Dalba pasisakė turįs prie viršaičio svarbų reikalą.

— Žinai, švoger, prašom nepykti, aš dažnai savo kvailoj galvoj sau vienas taip numisliju, — pradėjo Dalba stengdamasis veltui, kaip ir paprastai, padaryti rimtai užsimąščiusį veidą: — kad per žmonių drąsumą tie tokie laikai. Perdaug jau drąsųs pasidarė. Perdaug!

— Nu, kad jau tas lokys pamatė, — dilgtelėjo Bajoriūnui į galvą, — tai jau turbūt kad kas geras yra. Tas lokys ir tas pažiūrėjo.

— Perdaug jau drąsųs, — atkartojo Dalba. — Čia darbimetė ir kas, ir čia su glitlaižiu į sūdą. Net gėda. Švoger, aš turėjau reikaliuką... Gal galėtum apseiti ir be manęs... prašom ir sūdžioms išaiškinti, gi jie švogerio klausys.... O del to glitlaižio į sūdą, tai jau aš neisiu. Prašom jau ...

— Kam gi? — perkirto suerzintas viršaitis. — Su kuo gi tau reikia eiti į sūdą? Kalbi kaip vaikas... Aš gi nieko nežinau, su kuo tu ten susikabarojei!

Viršaičiui buvo net dukart pikta: viena, kad jis apsirikęs savo mintyse apie svainio pražiūrėjimą, antra, kad jį kvaršinama tokiuose kritiškuose laikuose stačiai vaikiškais mažmožiais.

— Prašom nepykti — pasigirdo basinis Dalbos balsas, — tapat jau nebe nuo šios dienos pasižįstam, švogeris žinai mano būdą, aš žmogus makarninkas, aš neužpuldinėju ir okazijų nejieškau, kaip kiti. Atėjai — gerai. Pasibovysim, kaip žmonės, to ir kunigėliai negina... Pas mane ne karčiama, degtinės negausi, o bovyties — bovykis; kad tik gražiai, kaip žmonės, o dabar... Jis manė kad aš išsigąsiu, turįs mat gerą advokatą ... Pabaidys!

— Tu šneki ir šneki, o ko reikia, kaip nepasakai, taip nepasakai. Su kuo gi tu susibarei, — paklausė jau visiškai suerzintas Bajoriūnas, — pasakyk gi nors kartą stačiai su kuo?

— Gėda ir sakyti, prašom nepykti, pas Marcinkevičių yra toks pusbernis.

— Gana, jau gana — nudejavo prikaišiojamu balsu viršaitis. — Ir tu, svainį, su tokiais piemenims prasidedi. Kaip neišaugi, taip neišaugi.

— Prašom nepykti, švoger! Švogeris mane žinai, aš žmogus neokazininkas, aš nelendu, kur nereikia, neužsipuolu... Švogeris žinai mano būdą, nu, gerai ar gi aš kaltas, kad jis lenda. Lenda stačiai per pagalį, o kaip tik maž-kiek — bėda. Jis nebūtų, — pridėjo Dalba, bet advokatas jį prikalbėjo, Marcinkevičius. Vis per drąsumą. Perdaug jau dabar tie žmonės pasidarė drąsųs. Perdaug. Nėra ko žiūrėti išsikėtėlis, o žiūrėk užkabink tu jį.

— Už ką gi jis tave padavė į sūdą?

— Už ką? — atkartojo Dalba. — Okazininkas ir gana. Marcinkevičius jį prikalbėjo, gyrėsi pamokysiąs, tuos storanugarius — mane, — suprask, įkišiąs į šaltąją, o paskui imsiąs jau švogerį į nagą. Okazininkas ir gana! Sakosi drapanas jam nuplėšęs, koją pasukęs... Nu gerai, ko gi tu lendi, kad tu toks išsikėtėlis. Kas gi tau liepia lįsti prie vyrų. Eik su boboms. Perdaug drąsus, perdaug! — pabaigė netikėtai, gerokai įsikarščiavęs Dalba.

Bajoriūnui pasidarė stačiai pikta. Netik kad jį erzino giminės kvailumas, neleidžiąs jam pamatyti bėgamų dalykų, prieš kuriuos panašios bėdos, apie kurias jis taip karštai, taip ilgai pasakojo yra nedaugiau, kaip kada įkandimas, vaikiškas Dalbos atsidavimas žaislams, kuriais rods tik vaikai tegalėtų interesuotis, netik tai, bet jam dar lindo viena labai nemaloni pašalinė mintis. Jis atrado didelį panašumą tarp savo svainio ir tų milžinų, kuriuos nupiešė kun. Kantička, buvusių visuotinio tvano priežastim. Gan viršaitis stengėsi tą biaurą pagundą kuogreičiausiai nuvaryti nuo savęs, jieškojo išrodymų, galinčių išvesti aikštin jos absurdiškumą. Išrodymų atsirado daugybė: netik pats Dalba, nors ir apykvailis ir labai storai sudėtas, buvo vis delto žmogus geros širdies ir jau stačiai pavyzdingai doras. Tėveliams ir seneliams, kiek pats viršaitis minė, ir nuo kitų buvo girdėjęs, nei vienas nieko pikto pasakyti negalėjo. Atbulai, būdami lygųs doroj, jie parviršiję savo sūnų ir anuką protu ir išmintim. Neveizint į tai, ta keista mintis juo labiau, juo labiau lindo; pagaliaus tiek įkyrėjo, kad Bajoriūnas ir pats nežinojo, ko jis belaukė, būdamas visai pasiryžęs pasakyti savo giminei sudieu ir eiti. Progą davė pats Dalba. Pabaigęs pirma gana susi-jausminęs savo kalbą, jis ėmėsi save gesinti karštį ir išgėrė neatsidvėsdamas visą stiklinę. Pripylęs antrą, jis buvo beduodąs jos Bajoriūnui, bet kaž-kodel pastatė ją netoli nuo savęs, o po valandelės išrovė ir ją.

— Gal mano ir ne koks protas, — pridėjo jis, išgėręs antrąją stiklinę, turbūt, kad nedavus viršaičiui susiorijentuoti, jog tvarka, kokioj paprastai Lietuvoj geriamas alus, truputį sukraipyta.

— Tamstos daugiau išmanot, bet tokie laikai, tai per žmonių drąsumą. Tik pažiūrėk, švoger, o pasakysi, kad taip. Kad nebėra kaip ir žmonėms sakyti, kaip dabar žmonės drąsųs. Šit ir šiandien, ar ne drąsumas. Tegul dar neužpuolė, bet vis delto. Nėra ko žiūrėti (Dalba ir vėl staiga įsikarščiavo ir net atsistojo) glitlaižys, dar piemuo tebėra, kad ir prie mūkos arba ten prie atlaidų... ištežėlis tikras, ot lenda ir gan. Rodos spustelėtum, tai ten nieko nebeliktų, o lenda. Ištiesų, švoger, prašom nepykti, bet seniau to nebuvo... Per drąsumą, vis per drąsumą! Ir tam glitlaižiui prašom pasakyti, — pridėjo jis, — kad jis daugiau pas mane nebesilankytų. Tegul nelenda, kad toks ištežėlis. Aš jog nei vieno už skverno netraukiu, aš jo nenoriu, kam man tokių niekų reikia. Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. Prašom apol-byti, tokie reikia barti, kitoniškai su jais nesusikalbėsi...

Per drąsumą, švoger, per drąsumą. Prašom nepykti, gal mano protas ir nekoks, bet per drąsumą!

Dalbai bešnekant įėjo Ona, ji apreiškė esanti ap-siruošusi ir džiaugėsi galėsinti ramiai prie svečio valandėlę pabūti. Neveizint į tą įsikarščiavimą ir įkvėpimą, su kokiu kalbėjo Dalba, žvilgterėjusi į uzboną ir ant stalo, ji tuojau ėmė barti vyrus už mažą Dievo dovanų ragavimą. Pradėjo juokties iš brolio, tvirtino jo tatai nuo cicilikų išmokta taip smarkiai kalbėti, pasodino, pagavus jam už pečių, į senąją vietą ir tuojau užgėrė jį, paėmus prieš viršaitį stovinčią pilną stiklinę. Bajoriūnas, užimtas vidurine kova, visai pabaigos svainio kalbos negirdėjo. Jis buvo labai patenkintas, sulaukęs savo pačią ir pasakęs: „būkite“, atsisveikino su Dalbu, neveizint į prašymą pačios nors vieną valandėlę paaukoti jai, kuri tiek turėjusi ruošto ir skubindama jį užbaigti, nuolat mislijusi, nors trupučiuką galėsinti netrukdama su juo ir broliu pasišnekėti. Esą, dabar tiek dalykų, kurių reikėtų apšnekėti, jis, viršaitis, vis tylįs ir tylįs, baigiąs blykšti, nieko vis nesakąs, kas jam trūkstą, ko jis labiausiai bijąs, pasišnekėjus, esą, vis geriau, galima kas-nors nutarti, kur patarties pasiklausti arba kokios pagalbos jieškoti. Dabar ištikusi proga tarpusavy pasiteirauti, nors tą menką valandėlę ramiai praleisti. Ji taip troškusi tos valandėlės, tiek apie ją svajojusi — sulaukusi, o jis dabar imąs ir viską suardąs... Esą, tai labai nedėkinga.

Toks keistas ir niekados neregėtas švogerio pasielgimas nustebino nemažai ir Dalbą; jam iškarto praėjo visas karštis, ir jis nusiminęs ėmėsi jieškoti savo didžiosios kepurės. Bet visai tai nepadėjo: viršaitis nieko daugiau nesakydamas, atkartojo dar kartą „būkite” ir išėjo laukan.

— Gana jau gana, kad tu ir tikras Dalba, — tarė pažvelgus rūsčiai į savo brolį Ona, viršaičiui vos uždarius seklyčios duris. — Ar gi gali su tave žmogus pasikalbėti? Meška ir gana. Toks buvai, toks ir palikai, toks, turbūt, ir sprogsi. Net gėda prieš žmones. Eina: buldi — buldi, buldi — buldi, o kai pasakys žodį, tai nežinai žmogus ką bedarius, nežinai kur akis kišti. — Tikras Dalba! Kartis tik tau laužyti ir daugiau nieko. Kvaila ta Giedutienė! Mano kvailas būdas, sako, nepasimačiusi, esą, kaip įdrėbusi žodį... Ne žodžiu, tetul, pasakiau, bet kučilu tu tam verbliugui užduok. Kučilu! Ką gi tu dabar čia atlėkei? Ką gi tu atlėkei tą dalbą įsitvėręs... Dalba su dalba, gyvi juokai!... Ką gi? Kaip koks arklys, didžiausį sienojį įsitvėręs lekia, niekur ... Tik žmones juokina.

Nei mažiausio įspūdžio nedarė tas smarkus sesers pamokslas į Dalbą. Atbulai, jo ūpas ėjo geryn. Pranyko nusiminimas, apėmęs jį, švogeriui taip netikėtai sveikinantis, ir jis ramiai netoli durų stovėdamas, vartė rankose ir žiūrinėjo savo skylėtą kepurę ir, matyti, laukė Oną nustojant plūsti. Jam rūpėjo uzboniukas, kuris nei lig pusei nebuvo nugertas. Jis nutarė taikinti kuošvelniausiai pasielgti su seserim, nuo kurios dabar prigulėjo arba užprašyti jį ir pavaišinti atlikusiu alu, o gal dar ir daugiau kiek pridėti arba stačiai liepti eiti namo.

— Tai gi gerai, sesei — tarė jis kaip galėdamas dailindamas savo bosinį balsą, — gerai, tai gi ar aš iš savo valios ėjau? Sakė — tai ir ėjau. Kad sakytum nebūtų sakę, dabar sakė, rekė, buvo ... Nu, kaip gi neisi, giminės gelbėti. Jog čia, kaip ir nuodėmė, vyrel.

— Gelbėti — atkartojo brolio žodžius Ona. — Tai kam gi reikė tau tokį sienojį vilkti, kam tokį trenksmą kelti? Visą svietą sukėlė ... Sveiks!

Ji užgėrė jį ir gerdama prisiartinus, paėmė jį už peties, atvilko prie stalo ir pasodino į senąją vietą. Dalbai to ir reikėjo. Padėjęs čia-pat prie savęs ant žemės kepurę, jis, kaip sakoma, visoms keturioms griebėsi už duodamos jam pilnos alaus stiklinės. Ona nei manyti nemanė baigti savo pamokslo; tai karščiuodama, tai atsileizdama varė toliau:

— Nu pažiūrėk tu pats, — tarė ji antgalo: — ar tu ne dalba. Žiūrėk, kokios tavo kudlės, kaip ožio, ko ten nėra, kokios kojos, rankos... Nu tikras dalba ir gana...

— Nu gi tu? Tai kas kad dabar kita pavardė, bet pirma buvo ta pati. Nėra ko girties. Del pavardės menka bėda, by žmogus sveikas, Dievui dėku, tai ir gerai.

— Ta pati — ne ta pati—atšovė Ona, — bet, turbūt, ponas Dievas matė, kad man ji nepritinka, davė kitą ir dar kokią? O tu toks ir sprogsi su savo pavarde. Žiūrėk — tęsi ji toliau, padarius rimtą veidą, — kad man tas vyrelis mano rūpi. Kad jis toks išblyškęs, toks nieko nevalgo, tyli ir tyli. Aš jį kalbinu, o jis nieko ir nieko. Taip aš šiandieną džiaugiuosi kaip jųs suėjot į seklyčią, sakau apsiruošiu greit, pasišnekėsim, gal, sakau, ir jis kiek pradės, bet ką su tokiuo dalba!? — pabaigė ji ir vėl rūsčiai — ką su tokiuo velėnu kalbės gudrus žmogus!

— Ne su manim, bet su tavim! — atdrėžė drąsiai Dalba. — Kol tavęs nebuvo, mes gražiai šnekėjome, ir švogeris šnekėjo. Kaip tik tu atėjai, jis išėjo. Ot, ir išėjo tuojau.

Oną brolio atsakymas tiesiog supykino, ji ir vėl pradėjo plūsti. Dalba mažai tegirdėjo. Jis, matyti, buvo įsitikinęs, jog jo pozicija tvirta, tiktai rūpinosi gerai ją išnaudoti: išgėręs vieną stiklinę, jis pylėsi sau antrą.

Užsidegusi Ona ir vėl greit atsileido, ėmė išnaujo dejuoti su savo vyreliu.

— Kad jis toks išblyškęs, toks išblyškęs — suriko ji blaškydama rankas; — kad ir aš pati nebežinau ką daryti. Tyli ir tyli. Jis nebe tas, nebe tas.

— Darbimetė, —tarstelėjo Dalba lyg skubindamas.

— Darbimetė? Tai ar jam pirma tokia darbimetė. Kiek jau tų darbimečių praleido, o niekados taip nebuvo ... Darbimetė!

— Gal nuo piovimo? — atsiliepė vėl Dalba.

— Nuo kokio?

— Nuo kokio? — atkartojo Dalba — gi mat sakė, kad Giltinė papiautas ant švogerio užpuolo... Užtat aš ir atbėgau.

— Ar žinai? — tarė linguodama galvą Ona: — jau tu buvai avinas, bet dabar tai nei kaip žmogui pasakyti. Ko gi jis nuo piovimo nusigąs, kad jo niekas nepiovė? Ar jau tau ir ta pati kvailoji puodinė apsisuko, ar ką? Kas gi jį piovė? Tai gi, kad butų užpuolę, piovę, bet dabar ...

— Nepiovė, bet sakė — atrėžė Dalba, — o kaip sako — baisu. Galėjo nusigąsti.

Dalba patylėjo valandėlę, nulinkęs galvą, lyg galvodamas ką, paskui tarė:

—Tave visi skaitė gudria: ir tėvelis nabašninkas, ir kiti. Visi sako, kad tu gudri, bet kaip žiūri, kad ir gudri, bet moterės galva, moterės. Tai gi, jei jį butų piovę, tai būtų papiovę. Ar jis bebūtų dabar galėjęs vaikščioti, ar ką. Kur gi jį bematysi, ar jis nusigandęs, ar ne, kad jau papiautas. Tai gi pati matei, kaip jis atsisveikino ir gražiai sau išėjo... Nu, kad jis būtų buvęs papiautas, ar butų galėjęs eiti, ką? Jog ne būtų ... O kaip sakė, tai ir galėjo nusigąsti.

Kas gi pas mus ką sakė? Niekas nieko, tylu, gražu... Aš verdu valgyti... visi susirinko į gryčią... jis kaž-ko ten išėjo... Girdžiu šneka. Maniau, gal koks kaimynas... Klausau, klausau — tavo balsas. Pone Dieve, pasigailėk, kaip gi tu čia taip vėlai atsiradai — manau sau viena... Iš pradžios kaip ir nenorėjau tikėti, žiūriu pro langą — ištikrųjų. Stovi, kaip koks beprotis... išsižiojęs lig ausų... čia vėl didžiausis sienojis... Dalba su dalba!... Paskui di-džiausis pulkas, kaip koks vaiskas... Kas gi pas mus ką sakė, paklausė ji staiga atstačius krutinę, priėjus dar arčiau prie jo, — sakyk, kas? Jis manė, kad pas juos rėkia, tai ir pas mus. Sakyk, kas čia ką sakė? Tylu, gražu, o jis: O kaip sakė, tai ir galėjo nusigąsti. Ga—a—lė—ė—jo—o, ga—a—lė—ė—jo—o! — atkartojo keletą kartų mėgdžiodama brolį Ona stengdamos ir į jo balsą įtaikinti: — ga—a—lė—ėjo! Ot, besmegenis! Jam rodosi, jau kad pas juos sakė, tai ir pas mus. Nu sakyk, ar gi galima taip toli girdėti, — klausė ji prispyrus, kišdama savo plaštaką broliui panosėn, — ar gi galima? Ar tu girdi namie, ką mes šnekame, girdi? girdi? girdi?

Ji nutilo. Atgavo greit dvasią, įbedus į Dalbą akis, žiūrėjo iš pradžios pikta, paskui jos veido išreikšmė atsimainė, pasirodė paniekinimas sumaišytas su pasigailėjimu, ji palinksėjo, palinksėjo galva ir kėzdama ir kartu lyg kad blokšdama nuo savęs rankas staiga ir vėl sujudo:

Nu, sakyk, ar gi gali su tavim gudrus žmogus pasikalbėti? Sakyk tu pats, ar gali? ar gali? Galva, kaip puodas ir dar, ar nežinot, vyras, o nesupranta nei tiek, kiek mažas vaikas: pas juos suriko, o jis manė, kad ir pas mus. Ištikrųjų ir nebežinau, iškur tu toks kvailas ir išsigimei.... Ga—a—lė—ė—jo! Ga—a—lė—ė—jo!... Sakau pasišnekėsime, kuone, bet kur su tokiu kvošu gudrus žmogus kalbės?! Pametė ir išėjo gulti ir labai gerai padarė, labai gerai.

Ar gi verta del tokio nasrą aušinti?!

— Turbūt verta, kad šnekėjo, — atsakė ramiai Dalba. — O kaip tu atėjai, tai ir išėjo.

Ona, turbūt taip gudraus atsakymo niekados nuo brolio nesitikėjo; pikčiausia buvo tai, kad jo atsakymas iš pažiūros visai buvo panašus į tiesą. Ji tik užkaito baisiai, net pamėlynavo, bet nieko iš karto neatsakė. Matėsi ji jieškojo argumento, kuris iš sykio sutranytų į šukes tą taip ją užgaunantį brolio tvirtinimą, bet kada tai jai nepavyko, prasidėjo ir vėl tas pats plūdimas, kuris dabar priėmė stačiai nuožmią formą: apie Dalbos galvą kartas nuo karto neišpasakytu greitumu švilpdamas ir vos-vos jos vieton neleizdamas apsisukdavo, kaskart pačioj panosėj apsistodamas raumeningas Onos kumštis. Bet keistas dalykas, juo labiau karščiavosi Ona, juo ramesnis darėsi Dalba. Jis išrodė visai jos nematąs ir jos kalbos negirdįs, rūpinantis visai kitais daigtais. O tie daigtai buvo du: alaus uzbonėlis, kuris jo nelaimei kaž-kodel pasidarė visai lengvutis ir sąmojingas pastebėjimas, kad Bajoriūnienė pripažįstanti, kad negyvas žmogus galįs eiti. Ne sykį jis perkirto plūstančią seserį, sakydamas: — Nu o tu tai gudri? oi, kaip tu gudri, visi sako, kad tu gudri, o kaip reikia, tai moterės galva ir gana. Kur tu matęs, kad žmogus negyvas eitų? Nu ir švogeris, kad būtų papiovę, nu ar būtų galėjęs eiti? Nu sakyk, kad jau tu tokia gudri, ar būtų?

Tai dar labiau erzino Oną. Kada ji sykį įsivaizdino tą baisų reginį, kada jos vyras kraujais paplūdęs guli vidury aslos, o jos — mirtinai išsigandusios — žmogžudžiai net neprileidžia artyn, ji tokiu baisiu balsu suriko, kad net Dalba kruptelėjo. Ona griežtai užgynė tokius nuodėmingus dalykus minėti. Jis tuojau priminė, kaip jis anąkart nustebino savo švogerį sakydamas esąs pavogęs nuo jo 5 bačkas alaus. Jam rodėsi, jog viršaitis neišsakomai tada stebėjosi jo išmintim. Priminęs tą visą ir sulyginęs su dabartiniu savo pasakymu, jis net nuoširdžiai nusijuokė, o kad juokintis viskas turėjo sudrebėti, apie tai nėra ko ir besakyti, tą kiekvienas pats numano, kaip lygiai ir tą, jog toks rupus brolio pasielgimas jog tik dar labiau turėjo karščiuojančiąsį ir taip nuoširdžiai šnekančią seserį suerzinti. Žinodama brolio paprotį, įgėrus snausti ir matydama jį į tą pusę belinkstantį, ji tik ir laukė, kad jis bostelėtų nosim. To laukti jai ilgai nereikėjo. Seklyčia tuojau prisipildė balsu, panašiu į tai, koks turėtų pasigirsti, jei kas iš oro pusės suduotų akmeniuku į sieną. Taip išrodė, bet tuo tarpu dalykas buvo visai paprastas: pradedančiam snausti broliui užvažiavo per nugarą sesuo savo kumšteliu ir daugiau nieko.

— Kad tu ir mušiesi! — tarė palengvai keldamasis Dalba. — Mušiesi. Nu kad aš tau suduočiau, kas būtų? — Visa tai nemaž nekenkė giminėms dar atsinešti alaus, sugerti dėl laimingo kelio ir gražiai persiskirti. Sugraibęs patamsy savo lazdą, išvožlino Dalba namo.

Einant pakluonėms ties paskutiniu kiemu užpuolė jį to paties kiemo šunįs: baltas ir rudas, abu kudloti, kurie jį palydėjo toli į lauką. Ant Rutkos Dalba buvo nuo senovės piktas, jam dabar baisiai norėjosi jį per-dobti. Tečiau neveizint į jo sumaningumą tame dalyke, jam nepavyko, ir jis piktas ėjo toliau. Bene del to pykčio užėjo jam biaurus noras apibaigti versti griūvančią Marcinkevičiaus pirtelę, pro kurią jis gavo eiti. Jis jau buvo, net ir savo dalbą pakišęs po ją, truputį kilstelėjo, trobelė sutreškėjo, bet jis kaž-kodel susiturėjo. Ištraukęs pabaigė grįžti namo.

Bajoriūnas stačiai sielvartavo. Jo mandagus būdas niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad jis taip nedailiai pasielgė su savo svainiu ir pačia; jam stačiai norėjosi grįžti, jis net atsikėlė ir buvo bepradedąs taisyties, bet paskui sugalvojo kitaip. Beto, nemažai erzino jį ir Dalbos kvailumas. — Rodėsi, — kalbėjo jis pats su savim, — kad jau ir jis vieną kartą pamatė, kas dedasi. Bet kur tau? jam, mat, kas rūpi. Nu ir kvailumas nežmoniškas! Oi, kvailumas! Net pradžiugau, sakau pasikalbėsime, o čia ... reikalėlis! Oi, kvailumėlis, kvailumėlis!

Mintis apie milžinus ir panašumą Dalbos į juos taip-pat jo neapleido; su ja rišėsi visas kn. Kantičkos pamokslas ir viršaitis pergyveno maž-daug tą patį, kaip tada bažnyčioj. Jis ne kartą lipo iš lovos ir atsiklaupęs meldėsi: prašė Dievo šventosios dvasios sau, kad jis suprastų: ką jam reikia daryti, kad niekur nenukryptų į šalį, o jei būtų tokia Augščiausiojo valia, noriai neštų visas kančias, kokias jam reikėtų del tikybos iškentėti. Meldėsi ir už kitus: jis tai šaukė juos kunigo žodžiais „eikite“ prie kryžiaus, tai vėl priminęs to paties kunigo išsireiškimą — jųs nenorite — užsidegdavo piktumu, taip kad jam net veidas pradėdavo kaisti, tečiau grųsti visus milžiniškus į pragarą, kaip tai padarė Kantička, neįdrįso. Kada Dalba jieškojo savo lazdos patamsy, jis dar buvo neužmigęs ir girdėjo. — Nu kad tu nebūtum toks kvošelis! — tarė jis sau vienas, lyg kad atsiprašydamas savo svainio, — kad nebūtum!

Visas tas Bajoriūno kančias smarkiai padidino tai, kad jam staiga atėjo į galvą Jevutė. Jei jis būtų ją vedęs, nebūtų susigiminiavęs su Dalba, su kuriuo jam dabar tiek vargo ir ta protinga ir jautri mergaitė būtų jį daug geriau supratusi, daug geriau mokėjusi kartu su juo kentėti, jį geriau, negu šiurkščioji Ona, paguosti. — Aš nelaimingas, o kur ji? — klausė jis ir tuojau, susigriebęs, jog apie tokius dalykus svajoti nuodėmė, varė kaip galėdamas tas mintis nuo savęs šalin. Įbedęs veidą į pagalvį, turėjo tol, kol vidunakty apsiašarojęs užmigo. Viršaitis užmigo pačiam vidunakty. Rodos kas-kas, o jau Dalba, žmogus iš prigimimo tiek tiesio-gus ir naiviškas, jokiu būdu negalėjo prisidėti prie viršaičio nusiminimo padidinimo. Ir norėtųsi prilyginti prie lotų arba grebėstų ant stogo, per kuriuos žmogus krizdamas tiesa gal kiek ir užsigauna, nors jis to sopulio, būdamas tokiame pavojuje, — žinoma, — menkai ką atjaučia, tečiau nei vienas iš grebėstų nepadidino tos spėkos, kuri stumia žmogų žemėn, — nei vienas jo nepastumėjo. Dalba galėjo tame karte suerzinti, savo kvailumėliu gal ir širdį užduoti, bet, kad jis būtų galėjęs pakurstyti tą jėgą, velkančią viršaitį į nusiminimą, tai nesirodėtų tikėti. Tečiau tai buvo faktas ir nutiko tokiu būdu:

Kaip žinome, Dalbos kvailumas, su tokiu nuogumu pasirodęs, jam apie savo reikalėlius apsakojant, ir jo nežmoniškai tvirtas liurbiškas sudėjimas atvedė viršaičiui į galvą mintį apie panašumą savo svainio į tuos mil-žiniukus, apie kuriuos apsakojo kunigas, kad jie buvę visuotinio tvano priežastim. Viršaitis, kaip ir kiti prastuoliai buvo įsitikrinęs, kad seniau žmonės buvę daug stipresni, negu dabar. Apie tai sodiečiai susirinkimuose labai dažnai šneka. Viršaitis atminė nemažai tuose susirinkimuose, nuo senelių girdėtų apsakojimų. Į tai sodiečiai tvirtai tiki, nes ir šv. Raštas jų nuomonę tvirtina. Nebus, rodos, perdėta, jei pasakysim, kad mažai kas iš suaugusių nežino, kiek gyveno Adomas ir Matu-zaiis. Suprantamas daigtas, jog žmogus tiek galįs gyventi, turėjo būti ir nepaprastai sudėtas. Užtat netik sodiečiai, bet gangreit visi veizime į gilios senovės žmones, mūsų protėvius, kaipo į milžinus. Tečiau viršaitis nebuvo girdėjęs, kad tokį Adomą ir Matuzalį vadintų šv. Raštas milžinais.

O Kantička jog aiškių-aiškiausiai įvardijo ir dar užcitavo paties šv. Rašto žodžius. Žmones, buvusius priežastim visuotino tvano, kaip tai išaiškino kunigas, pats šv. Raštas vadinęs milžinais. Nėra ko ir kalbėti, kad apie juos susidėjo viršaičiui galvoj stačiai baisus vaizdas nežmoniškai tvirto sudėjimo ir jėgos. O kad tokį vaizdą tik vienas Dalba visoj apylinkėj tegalėjo jame atnaujinti, tai ir gi dalykas neabejotinas. Tečiau iš pamokslo turinio buvo aišku, jog ne tiek jų milžiniškas fizižkas sudėjimas, kiek jų menka dora privertė Dievą nubausti visą pasaulį. Kunigas jog aiškiai sakęs ir dabar milžiniškų esą pakankamai, o to tačiau neįvardijęs, kad jie tikrai būtų tvirto sudėjimo. Tatai sutikti su tuo, jog Dalba panašus į šventojo Rašto milžinus, buvo stačiai nuodėmė, nes doros žvilgsniu svainis stovėjo augštai. Tą mintį reikėjo nustumti nuo savęs, o kad tai padarius, reikėjo galutiniai apgalvoti, ką pri-skaityti prie tų milžinų skaičiaus, ką — ne. Uždavęs, pats apie tai, žinoma, nei nemanydamas, savo svainiui tokį klausimą. Dalba kad tik nebūtų nusidėjęs daugiau prieš savo giminę, negu visų-didžiausieji jo priešai. Viršaitis pradėjo dabar perkratinėti savo giminių ir visų pažįstamų gyvenimus.

— Jo gyvenimas? — Oi, kaip jis netikęs, kaip menkas! Neskaitant jau kitų nukrypimų ir nusidėjimų, kurių begalės, kaip sunkiai jam užgulė ant širdies tas, kad jis del savo kvailumo ir tinginio netapo kunigu. Jog nieko, rods, netrūko: tėvelis turėjo pinigų ir dar taip baisiai norėjo jį leisti Į mokslą; jis gerai žinojo, jog visų-didžiausiu nabašninko idealu buvo padaryti jį kunigu, apie tai jam nekartą šnekėjo matutė. O kas dabar išėjo?... Del savo kvailumo ir tinginio jis liko paprastu ūkininku, žemės knisėju ir gana. Tiesa, jis pertekęs, gerbiamas, net ir viršaitis, bet kas tai sulyginant su kunigo padėjimu? Pertekęs, tai pertekęs, bet kaip sunkiai tau tas duonos kąsnelis atseina: per visą savaitę knisiesi, kaip koks gyvulys, po žemę, geri dulkes, dūmus ir tik vos šeštadienį ir tai dar ne kiekvieną, gauni tuos purvus, — pasikūrinęs sau pirtelę, — numazgoti. Visi tave apgaudinėja, visi pašiepia! Menkiausias sekretorėlis arba koks ten urėdnikas, o tu prieš jį drebėk. Ir ką gi darysi žmogus, nedrebėjęs, kad nieko neišmanai. Nedrebėsi — bus kilpa ant kaklo. Kaip gi visai kitoniškas kunigo gyvenimas! Visados kuošvariausia, visados pamėgimuose plaukąs, tu esi net pačių priešų nemažiau už savuosius gerbiamas. O kas tą daro? — Vis mokslas, mokslas, šviesa! O jog to mokslo kaip norėjo tau tėvelis duoti, — kalbėjo jis pats sau — o tu, kaip koks beprotis; lendi į matulės sijoną, slepiesi, bėgi iš mokyklos. Tpfui! Kur būtum buvęs, o kur esi?!... Ne tik su kūnu, bet kaip lengva kunigams su siela. Išėjęs mokslus, jie visados gerai žino, kur nuodėmė, kur ne; niekados baimės, niekados abejojimo! Aišku, aišku ir aišku! Tiesa, jie žmonės — ir gali kartais šiokių-tokių pagundų turėti, bet kaip nesulyginamai lengvesnis jų stovis už to praš-čioko. Kasdien mišios, kasdien komunija, kasdien šneka su Dievu. Tu žmogus tik kelis kartus per metus gauni paragauti to dangaus peno ir tai, žiūrėk, kaip tuojau kitoniškai: Pirma stačiai atsikratyti negalėjai, o kaip priėmei tai ir pažiūrėti nebenori į tuos niekus. Rodos, kad tau kas ir visą pasaulį atiduotų ir tada tu nieko nepadarytum ... O kas tai daro ?

Šitą galvodamas viršaitis pažvelgdavo į savo gyvenimą, kaipo krikščionio, ir jam tuojau reikdavo griebties už galvos. Viršum galvos tuojau jam pasirodydavo tas neišsakomai gražus, žvaigždėtas idealų dangus, o čia ant žemės taip buvo tamsu, taip biauru — rodos, pragaras ir gana. Pirma Bajoriūnas neturėjo visai papročio kritikuoti savo artimų, jis stačiai nekęzdavo, jei kartais draugystėj kas-nors pradėdavo kalbą apie kitų piktus darbus. Ypač jis biaurėjosi tais, kurie su pamėgimu tai darydavo. Tas visa buvo, — jo nuomone, Dievo žinioj, o nusidėjėliams nepridera nusidėjėlių teisti. Jis sykį išgirdo per pamokslą kunigo paaiškinimą, jog Dievo gerumas esąs didesnis už visas nuodėmes, kokios yra ir galinčios būti, ne tik tame pasaulyje, bet jei tokių pasaulių nors milijonas būtų. Ir jam ta tiesa ant visados paliko atmintyj. Tam tatai Augščiausiojo gerumui pavezdavo jis visus: nusidėjėlius, svetimtikius, žydus, čigonus ir tt. Ir tokiuo būdu kas-kart, kada jam ateidavo pagundos, kurstančios jį įteisti artimą, visų lengviausiai nuo jų atsikratydavo. Viename dalyke buvo keblumas, o tai, kada reikalui užėjus pa-klauzdavo jo nuomonės kas-nors iš rimtų žmonių arba perdėtinių, apie kokį nors žmogų: koks ūkininkas apie tarnavusį pas jį bernelį, mergaitę, ar ką-kitą iš šeimininkų, — kunigas apie jam pažįstamus parapijoms arba kaimynus, — tarpininkas apie ką-nors iš valstiečių. Jis nežinodavo tada, koki priedermė augštesnė: meilės ar teisybės? Rokuodamas sąžiningai su teisybe viršaitis, nors ir, žinoma, labai atsargiai, tečiau prisakydavo tokiuose atsitikimuose daug pažeminančios artimą tiesos ir tada visados turėdavo sąžinės graužimą ir iš to spa-vėdodavosi. Išklausęs kn. Kantičkos pamokslo, jis savo nuomonę tame dalyke šiek-tiek atmainė, nors ir niekam nieko nekalbėdavo, tečiau pats savo mintyse drąsiai įsileizdavo į kito gyvenimą ir perkratinėdavo kiekvieną jam žinomą artimo darbą arba nuomonę. Jis skaitė dabar tai beveik savo priederme: rengiantis į karą reikia būtinai žinoti, kas bus jo priešas ir kas lygiai su juo kariaus. Kada jis kitų gyvenimą lygindavo su tais idealais-žvaigždėmis, kurios šviečia augštai, — jie išrodė jam taip-pat baisus, kaip ir jo — tikri pragarai.

Taip nuolat po savo ir svetimus gyvenimus besi-knizdamas, viršaitis tiek toli nuėjo, jog jis ką-nors priminęs, ar susitikęs, visados pagalvodavo apie kokį-nors svarbesnį jo darbą arba nuomonę. Sykį jis kaž-kaip priminė, kaip jo nabašninkas tėvelis žiūrėjo į svetim-tikius, kaip jis latvius-liuterius, kurių jis daug pažino, girdavo ir, eidamas stačiai prieš visų nuomonę, tvirtindavo, jog kiekvienas žmogus, jis gali būti šioks ar toks, liuteris ar katalikas, jei tik jis būsiąs geras, visados tapsiąs išganytas. Tą savo nuomonę nabašninkas atvirai skelbdavo, dažnai ją net viešai susirinkimuose išreikšdavo, nors daugumas, kuriems jis visame kame buvo didelis autoritetas ir jų labai gerbiamas, šitame klausime jam dažniausiai pasipriešindavo, o kai-kurie net kunigų ėjo klausties ir paskui jų nuomone savo protestą paremdavo. Davatkos jį vadino stačiai prakeiktu ir grąsino kunigams apie tai pranešančios, ir jis daugiau pas jį nebesilankysiąs. Senelis delto paliko prie savo nuomonės, ir jo įtekmei reikia priskaityti, kad ir sūnus nekitoniškai veizėjo į svetimtikius. Dabar atverstam Kantičkos ant tikro kelio ir visai kitaip į tą pasaulį žiūrinčiam viršaičiui, rodėsi... Ne, jis stačiai bijojo apie tai ir galvoti, bet jam lindo į galvą mintis, jog galį būti, kad jo nabašninkas tėvelis, taip jo neišpasakytai gerbiamas ir stačiai neišganytas. Kas pažįsta Lietuvos patriotiškumą, žino, kaip geras lietuvis gerbia savo tėvelius ir kad jo visų-saldžiausia svajonė ir didžiausias idealas — tai po šios ašarų pakalnės vargų susitikti vėl su savo brangiais gimdytojais antrame, jau nesulyginant, geresniame gyvenime, ir ten sykiu su jais garbinti Tą, su kuriuo juos kūdikėlius su tokia gilia tikyba ir meile minėtieji tėveliai supažindino. Kas žino tai, tas maž-daug supras Bajo-riūno nusiminimą ir jo širdies skausmus. Nebe pagrindų tarėsi jo Ona su savo draugėms, vyrui prieštaraujant, pasiprašyti brolį, surišti jį ir nuvežti pas daktarą arba pas kunigą, kad jam egzortą atskaitytų. Naiviškai Onai tankiai įeidavo į galvą, kad jos vyrą koks-nors iš neprietelių, kurių jis kaipo viršaitis, neveizint į savo mandagumą ir gerumą, vis delto turėjo ir jie paskutiniame laike judėjimui prasidėjus gerokai padrąsėjo, kad jie ar patįs, ar gal papirko kokį burtininką ir tas jos vyrą apkerėjo. Kaip vaikiškas buvo jos numanymas ir užmanymas, taip vaikiškas ir būdas, kurį ji įvykdi-nimui to savo sumanymo buvo apsirinkusi: be abejo Dalba turėjo tiek jėgos, kad Bajoriūną surišus ir jį prievarta nuvežus prie daktaro ar kunigo, bet nors šiek-tiek numanančiam jo būdą, galima buvo iš anksto drąsiai pasakyti, jog jis taip neišsakomai gerbiąs savo švogerį, niekados to nepadarysiąs. Jau greičiau Ona nustotų kokios savo kūno dalies, negu Bajoriūnas pajaustų nors vieno piršto prisilietimą.

Ta dvasios stadija, į kurią dabar įėjo Bajoriūnas, be kalbos, galima pavadinti desperacija. Abejonė apie tėvelio išganymą, tai biauri pagunda, bene biauriausia iš visų, kokias jis savo gyvenime patyrė. Tuo lengviau buvo viršaičiui ją pergalėti, labiausia kad argumentų prieš buvo užtektinai: tėvelis jog visados buvo prisirišęs prie Dievo ir bažnyčios; pas jį nuolat lankėsi kunigai; numarino jį ir kunigas; prieš mirštant jis tokį gražų pasakė pamokymą, kaip reikia klausyti bažnyčios ir paaiškino tą malonę, jog jį marinąs jo dvasiškasis tėvas, jis apturėjęs nuo Dievo užtai, jog visados klausęs bažnyčios. Aplinkybės, kuriose mirė tėvelis taip buvo gražios, jo mirties vaizdas taip prakilnus ir šventas; jis stovėjo, viršaičiui, kaip gyvas, akyse ir sakytinai sakė:

— Tėvelis tavo išganytas, jis laimingas. Tu sau negali įsivaizdinti, kokių grožybių jis gavo regėti, kokius pamėgimus ragauja. Jis tavęs laukia, oi, kaip laukia!

Priminęs tai Bajoriūnas iš karto nusiramindavo, jam net saldu palikdavo ant širdies, apsurdiškumas pagundos, kad jo tėvelis del savo liberališkumo galįs būti ir neišganytas, taip buvo aiškus, jog jis stačiai nesu-prazdavo, kaip jam panašios mintįs galinčios ateiti į galvą: — Ar jau mano toks biaurus prigimimas, ar ką

— nusistebėdavo išsigandęs viršaitis.

— Na, kaip galima tokius dalykus manyti, kaip tai galima. Tpfui! — Jam rodydavos, jog pasaulyje nebėra antro žmogaus, kuriam panašios mintįs ateitų į galvą ir tada tuojau pereidavo per kūną šiurpulys. Neveizint į tai, dar nesuspėjo pakankamai atsigerėti jis tuo prakilnu šventu vaizdu ir atsibiaurėti pagundos ciniškumu ir savo būdo žemumu, kaip šit to visų — absurdiš-kiausioji mintis ir vėl čia. Inteligentas, nors ir taip sujudintas ir morališkai aplaužytas, vis dėlto ypač mūsų laikais, būtų atsiminęs psichologiją, tokių daugybė apsireiškimų, kurių priežastįs arba visai buvo ligšiol nesuprantamos, arba viršprigimtinei jėgai priskaitomos, taip naturališkai išaiškinusios ir tuo nemažai savo kančias palengvinęs. Viršaitis ir tos paguodos neturėjo. Jo nuomonė, visos mūsų mintįs išeinančios arba nuo Dievo, arba nuo piktosios dvasios arba, antgalo, iš mūsų sugadinto būdo. Geros, esą, tik tos, kurias įkvėpia Dievas. Viršaitis ne kartą girdėjo kunigus aiškinant, jog pagundos neesančios nuodėmėmis tol, kol žmogus su joms kariaująs, tada jos esančios visų-geriausiais jo prieteliais, nes jomis žmogus nupelnęs neišpasakytai daug malonių nuo Dievo. Teorijoj buvo jam tas mokslas aiškus, bet praktikoj kiekvieną pagundą laikė jis nuodėme ir visados iš jos spavėdodavos. Jis, lygiai kaip ir visi kiti žmonės, negalėjo atskirti, kurios iš piktųjų minčių išeina nuo piktosios dvasios, kurios iš jo būdo. Sunku darydavos jam ant širdies, pagalvojus, jog jį Dievas užmiršęs ir tyčioms leidžiąs piktajai dvasiai jį persekioti, bet dar nesulyginamai labiau nuliūzdavo jis, kada jam kartais dilktelėdavo į galvą mintis, tai visa kilą iš jo sugadinto prigimimo. Piktoji dvasia galinti jį kokį laiką persekioti ir paskui liautėsi, bet tas gundytojas organiškai su juo surištas, tas jau niekados jo neapleisiąs. Visą gyvenimą reiksią su tuo neprieteliu gyventi. Oi kaip liūdna, kaip liūdna. Ir iš kur galėjęs jis toks išsigimti? — Iš tėvelių? Bet tai dar didesnė šventvagystė, negu abejonė apie savo tėvelio išganymą; čia užgaunami abudu: tiek garsųs visoj apylinkėj savo protu ir teisingumu, visų, net ir kunigų taip gerbiamas ir dabar su tokia pagarba minimas tetužis, kiek stačiai anioliška motinelė. Ne, čia turėjo būti kokia paslaptis, paskui kurią besigainiodamas, viršaitis kartais į tokias abejones ir tamsenybes įbrizdavo, jog jam rodydavosi, jis į kokią bedugnę besmengąs.

— Dievuli, aš prapuolęs — šaukdavo jis tada susiėmęs galvą. Neveizint į tai, jis vistik nesiliovė ir kariavo toliau. Matydamas jėgas slugstant, jis nuėjo prie kn. Kantičkos išpažinties ir priėmė švenčiausiąjį sakramentą. Jis stengėsi, kaip galėdamas, teisingai nupiešti dvasiškam tėvui visą tą savo baisų sielos padėjimą, atidengė visas jos žaizdas ir tvirtai tikėjosi vėl sulauksįs palengvinimo. Kn. Kantička darbavosi arti valandos su juom per išpažintį, liepė dar ateiti pas save į namus. Jis buvo šį kart daug atsargesnis ir padarė taip, kad jų niekas nebetrukdytų. Praėjusiu kartu Kantička buvo labai nepatenkintas. Atminęs nekartą tą, kaip išsireiškė Kuzmickis apie šv. Rašto skaitymą, o labiausiai svečio kunigėlio nuomonę apie socijalistus ir jo, stačiai kunigui neleistiną liuosą pasielgimą, apmąstęs kaip tai visa negeistinai galėjo atsiliepti ant to prastaus žmogelio tokius pasibiaurėtinus dalykus iš kunigų lūpų girdinčio, jis stačiai nesitverdavo savo kailyj. Jis buvo nutaręs pats pakviesti dar kartą viršaitį. Galima dabar suprasti, koks buvo jo džiaugsmas, kada jis staiga išvydo Bajoriūną prie konfesijonalo langelio. Jsitikėji-mas viršaičio neužvilo, ir šį kartą išėjo jis nuo Kantičkos visai nusiraminęs.

— O seniai besimatėm, — tarė Kantička viršaičiui, į jo kambarį įėjusiam. Viršaitis truputį nusistebėjo ir pasakė: — Tegul bus pagarbintas! — pabučiavo kunigui ranką ir tylėjo. O Kantička tuotarpu ėmė skubriai klausinėti, ar visi sveiki namie, ką veikia, ar jau apsidirbę ir tt. Bajoriūnas atsakinėjo ir vis stebėjosi, delko kunigas nepradeda apie dalyką, del kurio jis jį pavadino.

— Ar gi jau būtų užmiršęs, — tarė jis sau vienas. Jų akįs nekartą susitikdavo ir tada jiems būdavo aišku esąs koks nors persipratimas, kuris neleidžiąs jiems nuoširdžiai pradėti šnekėti. Kantička pradėjo nervuoties.

— Pone Dieve pasigailėk, — galvojo vėl sau vienas viršaitis, — sakė gražiausiai: — ateik povisam, tik taip pataikink, kad niekas tavęs nematytų. Ant šventoriaus, sako, ar kitur, neik prie manęs, ateik stačiai į namus, o dabar... ar gi jau būtų užmiršęs... Ne, užmiršti negalėjo, kas čia dabar pasidarė?

— Gal kokį reikalėlį turėjai? — paklausė po valandėlės Kantička, apsimezdams visai ramus.

— Matyt, kad užmiršo, — nutarė viršaitis ir pabučiavęs kunigui ranką, tarė: — Ponas, liepei man ateiti.

— Aš?...

— Tai gi, bažnyčioj, pone. Pons gal užmiršai... Dėkų, taip gražiai pamokėt, pone, kad dabar...

Jis ir vėl pabučiavo Kantičkai ranką.

— Bažnyčioj? — dar labiaus stebėdamos, klausė kunigas.

— Per išpažintį, pone, — tęsė viršaitis ir padė-kavojo už pamokymą, bučiuodamas ranką kunigui.

— Išpažintį?... Aš nieko nežinau, nieko nežinau, — nusigręžęs ir eidamas nuo viršaičio šalin kartojo Kantička. — Aš nieko nežinau. — Tu buvai išpažinties, išpažinties? ... Aš nieko nežinau.

Bajoriūnas visai sumišo. Apie tai, kad kunigui būtų sumišus galva, jis anaiptol ir manyti nedrįso. Bet jam rodėsi, jog su juo pačiu jau negerai. Ilgai stovėjo jis, kaip apsvaigęs. Kunigas tai artinosi prie jo, tai vėl tolinosi ir tuos pačius žodžius: — aš nieko nežinau — kartojo.

Antgalo suėmęs visas jėgas, jis rado savyje tiek drąsos, jog pabučiavęs Kantičkai ranką proverksniu balsu tarė:

— Prašom atleisti! Jau ir taip kokia gi mūsų galva. Žmogus po žemes besirausdamas, nieko nematai, džiaugiesi šventoms dienoms bažnytėlę pamatęs ir tai ne visados galima. Kol dar Dievas saugo, ką gi, dirbi sau ir gana, bet kaip suspaudžia bėdos, visai apsisuka mūsų galvelės. Prašom atleisti, mes prasti žmonės ar gi mes mokame ir pasakoti, kaip reikia, ar ką.

— Prašom atleisti — atkartojo ir vėl bučiuodamas kunigui ranką viršaitis.

— Jau ponui, tai jei Dievas užmokės už tuos pamokymus, tai taip aišku pasidaro, kad net žmogus stebiesi, kur buvo tavo galva, kad pirma to nesupratai. Oi, mūsų galvos, mūsų galvos! Prašom atleisti.

Kantička net truputį susigėdo, iš jo akių ir visos stovylos buvo matyti, jog jis labai norėjo pradėti šnekėti; bet kaž kodel tik nervingai sukolojosi, o prašnekėti, kaip negalėjo, taip negalėjo.

— Kokios bėdos — paklausė jis po valandėlės?

— Kokios bėdos sakaisi, — tarė — suspaudžiusios?

— Prašom atleisti, ponas žinai, kaip galėjau, taip tamstai, pone, apsakiau. Ponas, dėku, mane taip pamokei.

— Nieko nežinau — atšovė rūsčiai kunigas ir nuėjęs prie lango, atgręžęs nugarą Bajoriūnui, stovėjo ir žiūrėjo laukan. Viršaitis nekaip nebegalėjo surinkti jėgų; juo toliau, juo jam darėsi blogiau. Geriausiai, kad nieko nesakydamas, jis būtų iščiaužęs pro duris, bet jį iš to keblaus padėjimo išvedė Kantička.

— Kokios bėdos, — klausė prispyręs kunigas,

— kokios? — Aš tavęs prašau, sakyk, kokios bėdos suspaudė? Aš nieko nežinau, ar tu buvai išpažinties, ar ne, man negalima žinoti. Aš tavęs prašau, apsakyk viską; Dievui ir švenčiausiajai Panelei padedant, gal ir bus galima tau kokį-nors patarimą duoti. Sakyk, kokios bėdos?

Dabar tik maž-daug suprato viršaitis to kei-staus kunigo pasielgimo priežastį, stebėdamasis savo kvailumu manė: — Ot galva! Nu ir to aš nebeatmenu, kad kunigas greičiau numirs, negu ką-nors per išpažintį girdėtą pasakys!

Jis kuogreičiausiai pripuolė prie Kantičkos rankos.

— Kad aš užmiršau, visiškai užmiršau pone — aiškinosi jis. — Žinojau, gerai žinojau, kad kunigas, nors jam ir prieitų mirti, o to ką jis per išpažintį girdėjo nepasakys, tai jam negalima. Ir iš sakyklos kunigėliai aiškina ir taip daug apie tą girdėjau, gyvenimą šv. Jono Nepamuceno skaičiau... Žinojau — prašom atleisti! man galva dabar susisukusi ir pamiršau. Prašom atleisti, pone!

Kantičką apleido nerimastis; jo veidas darėsi kažkoks komiškas; matyti, jį buvo apėmęs stiprus jausmas.

— Kad mes žinotumėm, — tarė jis glostydamas viršaičiui per petį, — kiek mes nuodėmių padarome apie tai nei nemanant. Oi, kad mes tą žinotum!

Kantička taip jausmingai kalbėjo, jog viršaičiui iš karto pasidarė skurdu; jis norėjo verkti.

— Tečiau ponas Dievas savo neišsakoma gerybe, — tęsė kunigas, — dovanojo, užtat, kad mes ne iš piktos valios tą darome, bet del savo silpnumo, bet... — Kantička ir vėl susimąstė.

— O kaip tau rodos, iš kur dabar tas pasiutimas? — klausė jis po valandėlės. — Kits-kitą rįja, Dievas už nieką ... iš kur tai?

— Iš kur gi, kaip ponas sakei, taip ir yra, ką žmonės stapolioja, to nesakysi.

— Aš nieko nežinau, — tarė vėl Kantička. — Aš gi tau, mylimasis sakiau, kad aš nieko nežinau, man ...

— Prašom atleisti, — skubino paaiškinti viršaitis, bučiuodamas ranką kunigui: — Kaip per pamokslą.

— Per pamokslą?

— Tai gi, pone, kaip per pamokslą, dėku, taip gražiai išaiškinot... Aš ir mirsiu, o to pamokslo neužmiršiu. Nebemoku nei kaip ponui padėkoti, nei kaip pasakyti, kaip jis gražus buvo. Aš savo gyvenime tokio nebuvau girdėjęs . ..

— O vis tai Dievo žodžio galybė ir jo gražumas, — atsakė nužemintai kunigas. — Ką mes galime, tai niekis, bet Jis viską daro. Labai gražu, jog taip klausaisi pamokslo ir atmeni. Dievas tau už tai daug ką dovanos. Bet sakyk... ar gali Dievas dovanoti tiems milžiniukams, kurie dabar, kaip kokie vilkai pasiutę, drasko žmones ir norėtų ir Dievą... Cha, cha, cha! Tie rupūžės nori Dievą pasiekti!... Sakyk, ar jie būtų taip apduję, jei jie žinotų šiek-tiek apie Dievą? Jog jie tokie nebūtų, jie žinotų, kas Dievas ir kas jie, bet dabar... Žmogus, kuris kiek galėdamas stengėsi pažinti katekizmą, kad ir kartais užmiršta, Dievas dovanoja, bet tokiems — ne. Gal daug daugiau gaus tie, kurie juos tokiais padarė ... Cha, cha, cha, — ironiškai nusijuokė kunigas, kaž-kaip juokingai perkreipęs žandus. — Net juokas ima, kaip jie po tas giminazijas išguldinėja. Stačiai matai — tai Dievo galybė, o vadinamieji tie profesoriai — ne. Esą, tai tas, tai ten tas, gamta tai padariusi, sukęsis kas ten, buvęs rūkas. Cha, cha, cha! Sukęsis!... Nu, ar nenusuks tie patįs jų mokiniai jiems patiems galvą. Sukęsis!.. . Žinotum, kaip dabar atsimeni, tai taip darosi pikta, rods, kad galėtum, sviestum tą pačią knygą tokiam profesoriui į galvą, kad jis... Tai po giminazijas, o kas dedasi po universitetus. Pažiūrėk į jų knygas, ar rasi kur-nors apie Dievą? Ne, ten bus apie visokias beždžiones, gyvates, driežles, bet Dievo ten nerasi, o jei ir rasi, tai bus piktžodžiavimas. Jums sukasi, tegul sukasi! Jie, mat, mus šviečia... Cha, cha, cha! Matei, kaip naktims šviečia dabar, matei? Greit jie taip apšvies, kad nei vienos trobos nebeliks, visos sudegs ...

Viskas buvo gerai ir gražiai ir labai teisingai pa-sakyta, bet viršaičiui dilktelėjo į galvą, kaip padarius su savo Petriuku, kurį jis norėjo būtinai leisti į kunigus, jog į tokias mokyklas vaiko negalima atiduoti, o kitaip, kaip gi papulti į seminariją. Kantička bekalbėdamas apie inteligentiją, taip įsikarščiavo, jog paleido keletą svarių epitetų jos adresu ir nors taip atsargus ir tame dalyke begalo skrupuliatiškas, net savo brolius — kunigus, į kultūros galybę tikinčius ir per ją tėvynės išganymo laukiančius, užgavo. — Žmogus nesupranti — pabaigė jis, — kaip kartais ir gudrųs žmonės to nemato! Jog jei jis nenorės ir nelaimįs, sakyk, ar mes ką-nors savo išminčia galėsim padaryti?... Savo išminčiai Cha, cha, cha!... Jog ir šventame Rašte stovi, jog per Jį viskas stojosi, o be Jo niekas. O žmonės nori savo išminčia viską padaryti. Cha, cha, cha! ...

— Šventa tiesa! Šventa tiesa, — kartojo sau dvasioj viršaitis. Jam prisiminė Giedutis tvirtinęs, jog ir kunigai nepildą savo zokonų ir jis galūtinai persitikrino ir tarp jų esą nuo tikro kelio nukrypusius gavęs dvasiškius, Kantička lyg trupučiuką sumišo, susimąstė, atsiduso giliai ir tuojau paklausė kokios bėdos ten tave vargina? Kokios?

Daugiau raginti viršaičio nereikėjo; atmindamas, kas pirma buvo, jis kuogreičiausia ėmėsi pasakoti tą savo kančių istoriją. Darė jis tai su tuo pačiu atvirumu ir įsitikėjimu, kaip per išpažintį, tik kunigas savo paaiškinimais ir pastabomis jį taip nukreipdavo nuo kelio ir nuvilkdavo paskui save, jog, kada gaudavo grįžti į vietą, kur jis buvo apsistojęs, jam nemaža reikdavo palaužyti galvelę, kol jis tą vietą atrazdavo. Kantička nesiliovė jį spyręs apsakinėti, kol visko, kas jo nuomone buvo reikalinga, viršaitis neišpasakojo. Aprašinėti tą, ką šnekėjo kunigas, Bajoriūnui savo apsakojimą užbaigus, būtų visai nereikalingas dalykas.

Rengdamas viešai pradėti kariauti su socijalistais, Kantička ilgą laiką taisėsi prie to; jis meldėsi, studijavo, slapčia pasninkavo ir sutvėrė veikalą ano pamokslo pavidale, kuris taip neišsakomai stiprų padarė įspūdį į visus klausytojus, o viršaitį stačiai permainė. Gal būt, kad jis tą savo veikalą skaitė už augštesnės galybės įkvėpimą, gal būt, kitoniškai negalėjo. Visi Kantičkos pašnekesiai, tiek vieši, kiek ir privatiški, nešiojo minėtojo pamokslo charakterį. Jei tik mažmožiuose nuo jo skyrėsi, turiniu, tvarka, pagaliau, ir retoriškos figuros — visos buvo tos pačios. Sunku tikėti, kad atsirastų daug bendrų su Kantička nuomonių, tokių ir tarp dvasiškių buvo maža. Nesulyginamai didesnis gali būti skaitlius tų, kurie interesuotųsi juo, kaipo tipu. Tokie jo pirmutinį pamokslą būtų išklausę su pasimėgimu, bet girdėti jį antrą kartą, nežinau, ar būtų užtekę kam kantrybės, apie interesą jau nebekalbant. Tuotarpu viršaičiui ne tik, kad to viso užteko, bet jis išklausė jį su ta pačia nepaprastai pakelta širdžia ir dvasia, tuo pačiu susijausminimu ir pergyveno tą patį, kaip anoj atmintinoj dienoj, kada jis išgirdęs tą garsų

Kantičkos pamokslą, taip staiga atsimainė. Jam ir vel viskas išsiaiškino, ir vėl pasidalino pasaulė į dvi tarpusavy kariaujanti dali, ir jis tik degė noru, kad papuolus į tąją, kur buvo jo dvasiškas tėvas, kur jis vadovavo.

Ir vėl atsirado jam energijos ir noro pasiaukoti dėl Dievo ir bažnyčios ir vėl buvo jis pasiryžęs, jei būtų tokia Dievo valia, tapti kankiniu. — Dievuli — Dievulėli, — kartojo jis dvasioj, — jei tokia Tavo valia, tai aš gatavas.

Matydamas, kaip veikia jo žodžiai į klausytojus, Kantička dar labiau pradėjo karščiuoties ir tiek pakėlė savo balsą, kad net pats nusigando. Jis nepabaige savo pamokslo, kaip paprastai, bet jį stačiai kirste nukirto, greit apsidairė aplinkui, pasisukaliojo nervingai kurį laiką, nieko nesakydamas ir tuojau, nulinkęs galvą, susimastė. Toj pozoj išbuvo jis gana ilgai.

— Oi, kaip šventas! Kaip šventas!—šaukė dvasioj viršaitis, veizėdamas į jį. — Rodos stačiai su Dievu šneka. — Ir ištikro: kunigas buvo kaž-kokiame pagavime. Stovėdamas nejudant toj pačioj pozoj, jis išrodė nieko nematąs ir negirdžiąs, kas aplink jį dedasi. Viršaitis ilgai gerėjosi tuo šventu vaizdu, jautė, kaip jo širdis tirpo, kaip jam vis saldžiaus darosi, ir buvo ir pats į kažkokią nirvaną beįkrintąs. Kaip iš pažiūros negyva figura sukrutėjo, ir iš jos pasigirdo nerviškas juokas. Bajoriūnui iškarto pradėjo sukties galva. — Cha, cha, cha! — juokėsi kunigas. — Jie!... Tie milžiniukai!... Tie gyvačiukai!... Jie Dievą nuo sosto nuvers!... Cha, cha, cha! Tie šetoniukai!... Girdi!... Jie!... Dievą! ... Cha, cha, cha! ...

Saulelė buvo nebeaugštai, kada Bajoriūnas atsisveikinęs su savo dvasišku tėvu, skubino per šventorių į miestelį. Jo sielos stovis buvo išimtinai geras, geresnis, negu po pirmu pas Kantičką buvimu. Tiesa, persipratimas pradžioj ir keistas kunigo sielos apsireiškimas pabaigoj privargino baikštų viršaitį nemažai, bet jis dabar apie juos nemaž negalvojo. O jei ir būtų kartais apie juos atsiminęs, be abejo būtų gerėjesi jais taip, kaip gėrisi keliauninkas sunkią kelionę atlikęs, visokiomis nelaimėmis jį toj kelionėj privarginusiomis. Ypatingas buvo savo pasekmėmis turtingas pagavimas; po juo kunigas pasidarė nesulyginimai lipšnesnis, ramesnis ir nuoširdesnis. Nebebuvo to oficijališkumo, kaip pirma, kada Kantička net ir gestikuliavo, kaip sakykloje, buvo tikrai šeiminiškas pašnekesys, šnekėjosi tėvas su sūnumi — šnekėjosi, tiesa, rimtai, bet kartu taip širdingai ir ramiai. Į viršaitį tas pašnekesys tokį padarė įspūdį, kad jis stačiai nebejautė žemės. Einant per šventorių jam rodėsi, kad jis neina, bet lekia ir to, kas jį kėlė augštyn ir nešė, toks buvo gausumas, kad jis net alsavo. Buvo vienas brūkšnys, kurio skyrėsi dabartinis viršaičio sielos stovis nuo to, kuriame jis grįžo pirmutinį kartą nuo Kantičkos, o tai, kad jis šį kart, nors ir tokį lengvumą savyje jaučiąs ir taip pakelta dvasia, vis gi jautėsi tame pačiame pasaulyje beesąs, kada tuotarpu anąkart veizėjo jis į jį nuo kokių ten augštenybių ir jam viskas išrodė keista. Tada ant ant kiekvieno žingsnio matė jis milžiniuką ir tai šaukė jį prie kryžiaus, tai vėl jam grąsino Kantičkos žodžiais: „Jųs nenorite“.

Dabar jam tai visai nerūpėjo, jis gangreit nieko nematė, jis buvo linksmas, atgavęs ramumą, ir nesumanė, kaip beslepiąs tą brangenybę. Bajoriūnas atliko savo reikalus valščiuje ir sankrovose ir skubino į savo gaspadą. Netoli nuo bažnyčios, pro kurią vedė gatvė į jo gaspadą, sutiko jis uždususį žmogų.

— Ar ne Bajoriūnas? — paklausė nepažįstamasis.

— O kam tamstai reikia? — atsakė viršaitis.

— Yra reikalas, — alsuodamas tęsė žmogus. — Yra. Kunigas jieško. Sakyk, ar Bajoriūnas, ar ne. Nėra laiko.

— Tas pats.

— Nu tai, prašom, prašom! Kunigėlis šventoriuje laukia. Aš išlaksčiau visą miestą ... Prašom, prašom, kunigėlis labai laukia. Prašom.

Viršaičiui prisiminė, kaip jam su kunigu sveikinantis, tas staiga susimastė ir lyg kad norėjo jam ką pasakyti, bet, matomai, nebegalėjo atminti ir paliko. Viršaitis, pamatęs nepažįstamą, negalėjusio paskui jį paspėti, skubinosi į šventorių. Kantičką rado jis tarpu-varty stovint labai neramų.

— Eikš čia, — tarė kunigas ir įsivedė jį į vidų... — Girdi, aš pamiršau tavęs paklausti — tęsė kunigas vis nerimuojant. — Galvojau, galvojau ir užmiršau. Sakyk, kaip gi su Giedučiu? Ar buvote parvežę jam kunigą, o gal į bažnyčią jį patį buvote atvežę? Buvote? Nu mat kaip negražu — tarė Kantička, pamatęs, kaip viršaitis susigėdo. — Aš jau iš tavo akių matau, kad tu visai apie tai buvai pamiršęs. Oi, kaip negražu! Nu, o kad jis numirs be kunigo? Jog išėjęs iš proto, nebegalės išpažinties atlikti, pasiliks tose nuodėmėse, kuriose buvo sveikas būdamas. O ką tu žinai, gal jo visos išpažintis netikros, šventvagiškos. Jog jis visą savo amžį skaitė šv. Raštą be bažnyčios leidimo. Tu pats jog sakei, kad jis visados skaitęs. Nu, kad jis su tomis nuodėmėmis numirs, jog žinai, kur jo dūšia eis, o jog čia būsi ir tu kaltas. Ne, Bajoriūnai, nuo tavęs aš to nesitikėjau. Negražu, negražu! Kaip gali būti taip šaltas tokiuose dalykuose? Valandelę pražiopsojai, ir viskas prapuolo, amžinai prapuolo! Ar girdi? amžinai!

Truktelėjęs, ir vėl varė kunigas savo pamokslą toliau:

— Čia netik kad šventvagiškos išpažintįs, čia gali dar blogesnis kas būti. Gali būti ekskomunika? Žinai?

Stovėjęs lig šiol lyg pastyręs, viršaitis staiga sujudo ir pripuolęs kunigui prie rankos pradėjo prašyties.

— Prašau atleisti, dvasiškasis tėveli! — tarė jis drebamu balsu. — Aš kaltas, kaltas. Sugrįžęs, tuojau pasakysiu. Jei jis negalėtų, pats atvešiu. Prašom atleisti, dvasiškas tėveli, galva man sukasi, aš nuolat užsimirštu. Aš kaltas, aš kaltas, prašom atleisti.

Pagaliau, toks rimtas perspėjimas ir prikaišiojimas, kuriuos bedarant viršaičiui, mes matėme Kantičką, kunigo numone taip svarbame dalyke, ir tai neturėjo to šiurkštumo, kokiuo panašųs prikaišiojimai pas Kantičką paprastai pasižymėdavo, bet nešiojo tą patį švelnų charakterį, kaip jo šneka pamokslo pabaigoj, kambary po ekstazu.

— Ne manęs, — tarė jis dulsiu švelniu balsu susigėdusiam viršaičiui: — ne manęs, bet Tą, kurį tu užrūstinai. Bet ir Jis tokiems, kurie pripažįsta ir gailisi del savo kalčių, lengvai dovanoja... Į miestelį nebeisi? Nebeturi reikalų, viską atlikai?

— Viską.

— Nu, tai žiūrėk, važiuok tuojau namo ir nueik pažiūrėti, kas darosi su tuo Giedučiu. Jei kaip matytum, liepk tuojau šį vakarą siųsti kunigo atvežti. Eik, eik ir niekur neužtruk! Sugrįžęs tuojau nubėgk pas Giedutį pažiūrėti. Eik, mylimasis, eik! Tik žiūrėk, jau nebeužmiršk!

Viršaitis pabučiavo savo geradariui ranką ir buvo bepasileidžiąs gangreit tekinas, kaip jį, vos kokius penkius žingsnius nužengusį, staiga atšaukė kunigas atgal.

— Žiūrėk, — tarė kunigas dėdamas ranką jam ant peties, — man vis baisu, kad tu nepamirštum. Žiūrėk, daryk taip, kaip aš darau, kai kartais baisu, kad nepa-mirščiau. Važiuodamas tu vis galvok apie tai. Tau lys kitos mintįs, tu jas varyk šalin ir galvok tik apie tai. Supratai? Tik apie tai ir apie tai. O dabar bėgk, mylimasis, bėgk. Pasiskubink, kiek galėdamas.

Kun. Kantička, kurio visa kultūra ir išsiplėtojimas rėmėsi keliomis pasenėjusiomis, gangreit nustojusioms turinio formomis, nepriimtomis, bet stačiai jam prigimtomis, nemačiusiomis nei iš tolo nors ir visų-men-kiausios kritikos, tokiam Kantičkai, per tų formulų akinius į pasaulį veizinčiam ir visus jo turtus, visą jo kultūrą, visus genijus ir jų šedevrus į jas sugrudusiam arba mažiausiai norinčiam ir tvirtai nepajudinamai tikinčiam tai pasiekti. Tokiam Kantičkai, žinoma, lengva buvo daryti tuos galvatrūkčio žygius į augštą, iš kurių, taip sakyt buvo sudarytas visas jo gyvenimas ir iš migluotų augštenybių, vos menką dalelę ir tai iš tolo tikrybės tematant, iš jos juokties. Jam buvo tai lengva, nes prigimta ir naturališka.

Kas kit viršaičiui. Gerbdamas savo geradario išmintį, kaipo visų-didžiausią pasaulyj, jis savo gyvenimo pažinimu, pažiūrų platumu ir proto sveikumu toli jį paviršijo. Ne kas jam jo dabartiniame sielos padėjime būtų galėjęs padėti, bet stengties sugrūsti savo dvasios turtą į siauras Kantičkos formulkas, buvo stačiai jo pražūtis, o jis tuo tarpu kuotvirčiausiai buvo įsitikrinęs, vien tik čia galėsiąs rasti tą ramumą, kurio jam dabar taip trūko. Delto jo sielos padėjimas ne tik kad neėjo geryn, bet darėsi kaskart vis labiau apverktinas.

Užkeltas nepajudinamos Kantičkos tikybos ir įsitikri-nimo ant augštenybių, kokiose, panašiai, kaip lunatikas po sienų stogus ir bokštų gzimsus, taip liuosiai bujavo kunigo dvasia, jis nors su didžiausiu jėgų įtempimu, vis delto pirmutinį kartą ne tik kad ilgiau išsiturėjo, bet dar galėjo pažvelgti žemyn ir pasibiaurėti tais vabalėliais, kurie po žemę replinėja. Tečiau tai truko, kaip matėme, sulyginant labai neilgai, jam ir vėl reikėjo šauktis prie savo geradario. Prityrimų pamokytas ir jaučiąs savo jėgų silpnumą, buvo jis dabar jau daug atsargesnis, jis jau nebeveizėjo žemyn, net stačiai to vengė, jis buvo linksmas pasiekęs iš naujo savo idealą ir iuom tik džiaugėsi. Kas, kas, o jau lunatiko rolė sveikam žmogui bene bus sunkiausia iš visų, mažiausiai viršaičiui, nors ir svajotojui iš prigimimo — ji visai nepavyko. Neveizint j prityrimą ir atsargumą, jis tą antrą kartą nesusiturėjo nei dešimtos dalies tiek tose sferose, kur jį užtraukė jo geradarys, negu pirmutinį sykį. Akįs instinktiviškai pažvelgė žemyn. Atsidengė bedugnė, ir jis nubrazdėjo žemėn. O čia jį taip sutrankytą ir sužeistą, kaip kokios hienos apipuolė ir vėl jo priešai ir persekiotojai — mintįs. Tai atsitiko jam vos išvažiavus iš miestelio.

— Pone Dieve, pasigailėk! — stebėjosi dairydamos į visas puses viršaitis, lyg norėdamas įsitikrinti, iš kurios tas smūgis atėjo. — Pone Dieve pasigailėk, tai kas čia pasidarė?! — Jo širdyje toks viešpatavo ramumas, daug didesnis, negu pirmutinį kartą nuo Kantičkos grįžtant. Jis visai buvo įsitikrinęs to ramumo jau nebe-prarasęs niekados. O čia... nespėjo išvažiuoti iš miestelio, nepraėjo nei pusės valandos, kaip šnekėjosi su savo numylėtu dvasišku tėveliu ir to turto taip brangaus jau nebėra. — Pone Dieve pasigailėk! — atkartojo viršaitis — kas čia dabar darosi?! Bene sapnas tiktai?

Tečiau tos juodos mintįs ir abejonės taip buvo jam pažįstamos, taip aiškiai stojosi prieš akis, jog greit reikėjo įsitikrinti — tikrybė esanti.

— Dievuli, Dievulėli! aš prapuolęs! — atsidusęs giliai nudejavo viršaitis ir nuleido galvą.

Jis kokį laiką negalėjo nieko nei galvoti nei melsties; sėdėjo kaip apsvaigęs. Tik kada privažiavo prie tos vietos, kur pamiškėj stovėjo kryžius su dideliu baltu Išganytojaus paveikslu, pakėlė liūdnias akis į tą paveikslą, atsiduso giliai ir vėl nuleido galvą. Jis sulygino savo dabartinį sielos stovį su tuo, kokiame jis grįžo pirmutinį sykį nuo Kantičkos, kada jis, sustojęs toj pačioj vietoj, taip drąsiai šaukė visus Kantičkos žodžius po kryžių: — Eikite! — ir jam dar pasidarė liūdniau. Jis suragino arklį ir nemaž nestabtelėjęs, tik kepurę kilstelėjęs, nuvažiavo toliau. Netoli nuo savo kaimo pamatė jis savo Oną su Petriuku, jam priešais einančių, ir trupučiuką nusiramino. Petriukas, pažinęs jį, suriko: — Tetušiukai! — ir, iškėtęs rankeles, bėgo tekinas jam priešais, palikęs užpakaly motiną. Jis įsisodino sūnų į briką sau tarp kojų ir paleido arklį žingsniais. Niekados dar savo gyvenime jis neglaudė su tokia meile savo Petriuko prie savęs, kaip dabar. Apkabinęs jį viena ranka per krūtinę, jausmindamas veizėjo, kaip vaikas sukalojosi, strekinėjo, ragino arklį. Jam neišsakomai patiko, kad jo trumpai nukirpta galvelė nuolat jam brūžavo veidą.

— Kur gi tu Petriuk palikai? — tarė Ona švelniai, kada viršaitis su sūnum prie jos prisiartinę, abudu sykiu suriko: — Prrru!

— Aš laukiau, laukiau visą dieną! Atsibodo ir išėjau tavęs pasitikti. Net baisu buvo, kad kas nebūtų atsitikę. O aš maniau, kad tu angščiau parvažiuosi, būtum nuėję visi pas Giedutį.

— Pas Giedutį?! — išsigandęs paklausė Bajoriūnas. — O kas, ar ką girdėjai?! Girdėjai?

— Nebijok, ne, — nuramino jį Ona.

— Tik mergaitę šit sutikau, sakė Giedutienė nuolat rūgojanti, kad mes ją užmiršome.

— O apie jį patį nieko nesakė, nieko? — klausė prispyręs viršaitis.

— Nieko. Dar paklausiau, ar dėdė sveikas? —

Sveikas — sako. — Nieko.

Kantičkos pribaidytasis viršaitis ištikro buvo iš pradžios nusigandęs. Pačios paaiškinimas nuramino jį.

— Žinai ką, Petriuk? — tarė Ona po valandėlės.

— Tu nuvargęs, nebenorėsi... o aš vis delto manau pas juos nueiti... Kad tetulė labai rūgoja!

Viršaitis susimąstė ir nieko neatsakė.

— Valgyt aš tau palikau — tęsė Ona — liepk mergaitei, ji tau paduos, o aš nueisiu valandėlei. Petriuk, o tu su kuo?

— Su tetušiuku! Su tetušiuku! — suriko vaikelis.

— Gerai, tai važiuokit sau.

— Aš tik lig pakluonei — pasigirdo vaikiuko balsas.

— Tetušiukas paveš.

— Mat, koks gudročius — nusijuokė Ona. — Ir čia, ir ten.

— Žinai, kad ir aš turiu reikalą, — vis taip-pat susimąstęs tarė viršaitis. — Norėčiau ir aš.

— Nu, tai einim visi.

— Visi! Visi! — atkartojo vaikelis. — Tetušiuk, visi! Tegul matutė sėdas, važiuokim važiuoti. Tetušiuk, visi!

— Ne, vaikel, lig pakluonei aš tave nuvešiu, duosiu kermašavo, eikit su mama. Aš nuvargęs.

— Nu, o man tai neparvežei nieko? — atsiliepė Ona.

Viršaitis, ištraukęs iš kišenės, padavė du ilgus barzdotus cukrainius ir pradėjo krapštyties apie sėdinę.

— Palauk, paskui aš tau atsiduosiu, — tarė jis, — reikia versti visą sėdinę, nepatogu.

Petriukas džiaugėsi savo cukrainiais, rodė jas šaly briko einančiai motinai ir strekinėjo. Tėvai šnekučiavo.

— Eikite su mama, — tarė Bajoriūnas į savo sūnų, stabtelėjęs ties pakluone: — Aš nuvargęs. Nueisiu kitą kartą. O tu, Onel, pažiūrėk, kaip ten su tetulėnu. Man jau anąkart sakė Kantička, kad jį reikia arba į bažnyčią nuvežti arba kunigėlį namo atvežti. Šiandieną labai prigrąsė, kad tuojau, sugrįžęs, pasakyčiau. Žiūrėk, Onel, pasakyk, kad jis gerai apgalvotų. Jog jei kunigas sako, tai turbūt, yra reikalas. Labai prigrąsė. Tai kas, kad jis, sakai, sveikas. Čia tokia liga, jis gali būti sveikas ir kuone, vaikščioti, o kunigą atveši — ir nebe-susikalbės. Aš pats nueičiau, bet labai esu nuvargęs, nueisiu kitą dieną. Žiūrėk, Onel, pasakyk jiems.

— Gerai, gerai, tik užmokėk.

Viršaitis suprato, ką tas reiškė. Jis atsistojo, pakėlė sėdinę ir, išėmęs, didelį ryšį, padavė pačiai.

— Oho! žuvelės! — suriko ji džiaugdamos. — Dabar tai pasakysiu, pasakysiu ir tetulę pamylėsiu. Nu dabar Petriuk su kuo? Ar su tetušiu, ar su manimi?

— Aš tik lig pakluonei, aš sakiau, kad lig pakluonei — šnekėjo taisydamasis lipti iš briko vaikelis. — Aš tik lig pakluonei.

— Kai žuveles pamatė, tai prie manęs — nusijuokė Ona. — Eikš!

Ji iškėlė sūnų iš brikelės ir, paėmus už rankos, nusivedė pakluonėms.

Viršaitis sugrįžo namo. Kada jis nukinkęs arklį įėjo į trobą, jau viskas buvo sudėta ant stalo: barščių bliūdas, švieži aviena ir dar kokie ten gardėsiai, kuriuos viršaitis mėgdavo. Valgyte suvalgė jis nemažai, bet be noro, ir tuojau išėjo gulti. Jam rodėsi, kad jis lyg tik įkris į lovą, tuojau užmigs — taip jautėsi jis nuvargęs. Tuo tarpu atsitiko visai atbulai: nulakstė miegas ir jį apspito vėl jo neprieteliai... įvairių-įvairiausios abejonės. Iš pradžios ilgai laužė jis savo galvą, kaip tai galėję atsitikti, kad jis taip greit nustojęs to ramumo, kuri jam buvo davęs Kantička.

— Oi, kaip gera buvo, kaip gera — dejavo jis.

— Ir kaip tai atsitiko, kad jis taip greit prapuolė?... Kaip koks dūmas ėmė ir pragaišo, o aš ir vėl sujakau. O kaip buvo gera!

Jam dilktelėjo į galvą, kad gal Dievas ir negerai darąs, atimdamas tokius brangius dalykus. Jog tada ir malda kitokia, ir yra noras gyventi ir tarnauti Dievui, drąsa nors ir gyvybę Jo garbei paaukoti. Tada žmogus kilsti, leki, kaip sparnais, o dabar nors ir lįsk į žemę.

— Oi, Dievuli — Dievulėli, kaip sunku! O gal tai vis sapnas? — klausdavosi jis pats savęs kartais.

— Gal aš sapnuoju? ... Praeis laikas, atsibusiu ir rasiu viską, kaip buvę. Oi! kur tau sapnas? — atsakydavo jis tuojau pats. — Kur tau sapnas?!... Tiek iškentėjai, tiek prisiuvei visokių minčių, tiek meldeisi, dejavai ir dar sapnas! Nu gerai, kodel atėmė man tas ponas Dievas tą ramumą? — atkartodavo jis savo klausimą.

— Kodėl?! ... Aš gi dariau, kiek galėdamas ir su-prazdamas taip, kaip bažnyčia liepia: meldžiausi, daviau mišioms, klausiausi kunigo ... Kodel? ... Buvo viskas aišku ir vėl... nebėra... Kodel?... Man gi to reikėjo ir labai reikėjo... Aš būčiau žinojęs ką daryti, aš mačiau kelią, o dabar... Oi! Dievuli!... Dievulėli!... kodel?! Nu gerai! — samprotaudavo jis toliau: — Jei aš kam ką padaryti prisakiau, tai aš turiu duoti viską, kas yra reikalinga. Siunčiu berną į lauką, duodu arklį, plūgą... Ir kuo geresnis bus arklys ir plūgas, tuo lengviau bus jam mano įsakymas išpildyti. Jei aš vietoj arklio ir plūgo, liepčiau jam kastuvu lauką kasti, tai ką jis padarytų?! ... Cha, cha, cha! — nusijuokė jis susimąstęs del savo paskutiniosios minties.

— Ištiesą, kaip mitriai, nu, ką jis kastuvu padarytų?! Cha, cha, cha! Juokai ima! Nu, jei Dievas duoda mums įsakymus ir nuo mūsų reikalauja, tai iš savo pusės turi veizėti, kad mes tuos įsakymus galėtumėm išpildyti. Turi viską duoti, kas reikalinga. Nu ką tu dabar žmogus darysi, kad tave drasko į visas puses? Nežinai, nei kur eiti, nei ką daryti, nors ir lįsk į žemes!

Jam atsiminė tas svetys kunigėlis, kurį jis sutiko, nuėjęs pirmutinį kartą pas Kantičką. Viršaitis gerai nesuprato, ką jis ten kalbėjo apie socijalistus. Tečiau, iš to, kokį įspūdį padarė jo žodžiai ant Kantičkos, kaip tas stačiai akims norėjo savo kolegą praryti, jis daug daugiau buvo išskaitęs, negu tas kunigėlis pasakė. Jam stačiai rodėsi, kunigas einąs kartu su socijalistais. Tada buvo jis visai kitokiame ūpe, ir ta mintis prašvilpė pro jo ausis, kaip prašvilpė jų nesuskaitoma daugybė, visai tai jam nejaučiant. Dabar susimąstęs, geriau apsvarstęs visas aplinkybes, jis galūtinai įsitikrino, jog jo pastebėjimas teisingas. Jam atsiminė Giedučio nuomonė, tvirtinančio, jog kunigai nepildą savo zokono, atsiminė dekonas Usevičius, trumpu laiku pragarsėjęs labai puikiu ir piktu. Viršaičiui buvo žinomi faktai, kur jis visai nekaltą žmogų užtai, kad jis atidavė ne taip, kaip reikalauja dekonas, jam labas dienas, išmetė pro duris, o kitą net apdaužė. Atminė kas dėdavosi, kada suvažiuodavo kunigai jo namuose, kur jis ar nemažai dalykų, nesutinkančių su kunigo pašaukimu, buvo matęs. Tai visa prašvilpė jam pro ausis lygiai, kaip to kunigėlio nuomonė apie socijalistus, bet dabar stovėjo tie visi faktai, kaip gyvi, jo atmintyj. Gyveno kada tai vienoj iš kaimyninių bažnyčių senas šykštuolis kunigas. Apie jo beširdingumą kalbėjo visa apylinkė. Viršaičiui buvo žinomi stačiai baisųs nežmoniški faktai. Ir tai jam dabar atėjo į galvą. Jo numylėtas šventas Kantička staiga atsistojo jam prieš akis tokiame mizerin-game pavidale, kad jis gatavas buvo jį kvailiu pavadinti. — Reikia atvežti, reikia atvežti arba nuvežti — kalbėjo viršaitis pats su savim. — Tik nežinau, kam reikalingiau, ar Giedučiui, ar mums abiems. Jam dilk-telėjo galvon, kad gal jis su Kantička eina iš proto, o ne Giedutis, kuris visai teisingai samprotauja. Jis mato, jog kunigai nebepildo zokono, o jog ir tas svetimasis kunigėlis nuolat juokėsi iš dekono Kuzmickio ir net paties Kantičkos. Kam gi man klausyti tokio Kantičkos, gi ir tas taip-pat kunigas ir dar daug gudresnis. Jam buvo besivaidinęs tas visas judėjimas, kaipo prispaustųjų protestas prieš jų prispaudėjus, ir jis ką tik nepavadino Kantičkos bepročiu, kaip staiga susigriebė, suriko baisiu balsu: — Bludas! — ir atsirado beklupąs prie lovos.

— Bludas, bludas, — atkartojo jis keletą kartų klūpėdamas. — Dievuli — Dievulėli! pasigailėk! Bludas!

Jam rodėsi, jis įkritęs į kokią bedugnę. Pakėlęs akis ir rankas augštyn, šaukėsi pagalbos.

— Dievuli — Dievuli gelbėk! — meldėsi jis. — Aš subludijau! prapuoliau! aš skendu! tuojau numarmėsiu į bedugnę!... Gelbėk! — Tik po gerai valandėlei, jis šiek-tiek nusiramino ir ėmė kalbėti poterius. Jis buvo tokioj Kantičkos įtekmėj, arba, geriau sakant, po pamokslų įtekmėj, jog stačiai negalėjo pakelti minties prie Dievo, kad jam nesirodytų tas vaizdas, kurį nupiešė savo atmintinais pamokslais minėtasis kunigas. Tai buvo jau nuo pirmutinio pamokslo, bet aiškiausiai pasirodė šiandieną. Tas vaizdas stovėjo, kaip gyvas, prieš jo akis, jis net matė neįsakomai sujudintą, rūstą, karš-čiuojantįsi Kantičką sakykloj ir pastebėjo, kad jam lūpos dreba. Sakytojas išrodė daug rūstesnis ir piktesnis, negu tada, o jo pažvelgimas, kaip žaibas, labiausiai buvo taikinamas į jį, viršaitį. Nėra kalbos, jog tai visa stipriai turėjo veikti į viršaitį. Jis prisilenkė visai prie žemės, bučiavo ją, balsiai vadino save stabmeldžiu, paskui su neišsakomu nusižeminimu mėgino pakelti akis augštyn ir prašė Dievo, kad jis ištrauktų jį iš mil-žiniukų skaičiaus ir priskaitytų prie išrinktųjų, prie tų, kuriems vadovauja Kantička, prižadėdamas iš savo pusės išpildyti viską, kas bus reikalaujama. Jis pergyveno tai visa, ką anąkart per pirmutinį Kantičkos pamokslą ir paskui per antrąjį kunigo kambaryje. Susijausmino, net apsiverkė ir pabaigė savo maldą savo geradario žodžiais: — Eikite! — ir — Jus nenorite!

Jam paliko lengviau. Pabučiavęs kelius sykius žemę, jis ir vėl įlipo į lovą. Dabar jis ir vėl veizėjo į tą pasaulį taip, kaip po pirmutiniu Kantičkos pamokslu: ji dalijosi į dvi dali: išrinktųjų ir prakeiktųjų. Bet kada jis mėgindavo pervesti sieną, tarp tų dviejų dalių, paskirstyti, kas priguli prie tos, o kas prie antros kategorijos, įbrizdavo jis į tokias tamsenybes, į tokį mišką, jog jis nieko nebematydavo, pagaliau, ir dangaus. Viena tik žvaigždelė žipterėdavo retkarčiais augštai, lyg kad norėdama pasakyti: — Šit yra šviesa! bet tau tamsybės. Aš pasirodau tau, kad tu nepamirštum, jog yra šalis, kur viešpatauja šviesa, kad neapsiprastum su tamsumu, sielvartautum, ilgėtumies ir kentėtum. Daugiau nieko tu nuo manęs negausi. Eidamas šituo keliu, viršaitis, kaip matai, susitikdavo su abejone apie savo tėvelio išganymą ir jam reikėjo grįžti. Būtinai reikėjo grįžti, bet kur?... Taip, nebebuvo kur, viršaitis kelio nebemato, jis viską išmėgino, meldėsi, mąstė, kariavo, jieškojo patarties, bet dabar jau reikėjo sutikti su tuo, kad taip jau reiks amžinai palikti. Oi, kaip tai spaudė viršaičiui širdį, kaip jį kankino. Kad nors tik čia žemėje, bet kas gali pasakyti, kaip bus paskui. Jog tokioj tamsenybėj gyvenant, menka viltis pakliūti į dangų. Viršaitis taip besikankindamas, ilgai negalėjo užmigti ir vartėsi nuo vieno šono ant antro. Ona parėjo gana vėlai, ji buvo priėjusi prie klėties durų ir paklebeno. Bajoriūnas tai girdėjo, tečiau apsimetė miegąs.

— Aš norėjau pas tave įeiti, — tarė susitikus ant rytojaus Ona savo vyrą. — Bet tu jau miegojai. Man taip tavęs pagailu. Mes ten taip linksmi buvome. Mes čia taip linksmai, o Petriukas mano dar, gal nemiega? Kad tu toks sublogęs... Jau tave gal labai kokia nerimastis ėda ... Man tavęs taip gailėjo, taip!...

Kaip vakar prie sūnaus, taip dabar pajautė jis staiga savo širdyje neišsakomą pačios meilę. Jam norėjosi ją pagavus pabučiuoti, apkabinti ir taip ilgai, ilgai palikti. Jis tečiau save suturėjo ir taip mokėjo paslėpti savo mintis, jog Onai nei sapnuotis nesisap-navo, kad jam dabartiniame jo padėjime galėtų panašios mintįs ateiti į galvą. Be abejo, ceremonijų ji būtų nedariusi.

— Nu, o kaip su Giedučiu? — klausė šaltai viršaitis.

— Niekas! Jis visados toks buvo, šnekėjo jis ten savo istorijas, bet taip nieko. Sakiau tetulei, ką buvai liepęs; ji žadėjo jį greit nuvežti į bažnyčią. Sako išpažinties jau seniai bebuvęs, ir vis toks atšakus esąs, bene paliksią geriau. Žinai? — sušneko ji staiga mainydama balsą: — Gi brolį radau.

— Kokį brolį?

— Ar jau Dalbos nebepažįsti, ar ką? Gi mano brolį, tą Dalbą, jį radau. Žinai gerai, kad nuėjau. Kad ne aš, gal ir vėl ką-nors būtų sulaužęs, o dabar taip gražiai pasismaginom. Dėku tau už žuveles, labai buvo geros! Tetulė taip valgė, gardžiuodamos... ir tetulėnas mėgino. O brolio kokia gudrybė?!... Jis, mat, aplink ėjo, kad aš nepamatyčiau. Bijo. Aš jam sakiau: prašiau Giedutienės, kad tave lazda apvanotų, tai, mat, bijo... Palauk! ką jis manęs ten prašė? Aha! kokį ten reikalėlį turėjęs prie tavęs... Prašęs... prova, ar kas jam ten koki. Sakė, tu žinąs. Prašė, kad tu jam padėtum. Labai linksma buvo, brolis kiek kart užmigęs, aš jam užvažiavau per nugarą... Gie-dutienė ginti, o aš ir vėl! Tiek prisijuokėm, kad nu... O Giedutienė visus pusbernius išvaikė, kad jie nei kojos nekeltų... — pabaigė Ona. — Nei vieno nebuvo, tur būt, ir brolis daugiau nebesilankys, ką jis darys be štukų, snaus ir gana. Taip buvo linksma, kad mes taip gražiai pasilinksminom. Tik man labai gailėjo, kad tavęs nebuvo. Tu vis vienas ir vienas, nešneki. Žinai nueisim kada visi pas juos. Paskui pas save pasiprašysim. Gerai?

Viršaičiui prisiminė senovės laikai, ir paliko lengva ant širdies.

— Tai sakai tetulėnas nieko sau? — klausė jis.

— Nieko sau. Koks buvo, toks ir tebėra. Gi žinai, koks jis žmogus.

— Ir tetulė žadėjo vežti?

— Taip. Sako: išpažintį atbus, kuone. Jis toks dabar aštrus esąs.... Niekis, niekis! — pridėjo Ona. — Dievas duos, viskas bus gerai, tik tu nebesirūpink! Petriuk: kad man tavęs taip gaila! Tu taip rūpiniesi, nešneki, vienas vaikštai, sublogai. Nesirūpink, Petriuk, nesirūpink!

Visą tą dieną jautėsi viršaitis pusėtinai, vakare ir vėl užgriuvo, kaip kokie tamsųs debesįs, jo senieji priešai, visokios juodos mintįs ir abejonės. Atsigulęs kariavo jis su joms ilgiau, negu praėjusį kartą, gangreit lig pačiai dienai neužmigo. Ir kasdieną darėsi ta karė vis sunkesnė, o čia viršaičio jėgos vis žlugo. Kaž-kaip prisiminė jam sykį, kaip jis kada tai atsikratė nuo panašių minčių, pasimeldęs sau vienas vakare sodne — prieš senąją koplytelę. Kankino ir persekiojo jį tada kaip augščiaus buvo pasakyta jo sąžinė už tai, kad jis labai arti buvo susidraugavęs su vienu latviu liuteru, statydamas jį augščiau už katalikus ir net tvirtino į dangaus karalystę eisią tiek katalikai, kiek ir svetimtikiai, viskas prigulėsią nuo to, koks žmogus, kaip jis elgėsi. Niekas jam tame dalyke nepadėjo. Pasimeldė prieš koplytėlę vakare ir parėjo. Nebžinodamas ką bedarius, nutarė jis šito būdo išmėginti. Negalėdamas užmigti, jis pasivartydavo lig pusiaunakčia po lovą, o paskui, kada visi sumigdavo, eidavo į sodną ir ten melzdavos. Bet ir čia vaizdas, įspaustas į jo fantaziją Kantičkos pamokslais, jo neapleizdavo. Dažnai jis užsimiršdavo, kur beesąs, jam rodydavosi, kad jis bažnyčioj, ir jis matydavo Kantičką. Atsiminęs, jog jis sodne prieš koplytelę, kurioj buvo Išganytojaus paveikslas, jis melzdavos toliau ir tada ne kartą atsitikdavo, jog vietoj Išganytojaus paveikslo, matydavo jis savo geradarį Kantičką prie kryžiaus primuštą. Palengvinimą, tiesa, jis gangreit kaskart atrazdavo, bet tik tam kartui. Savo maldą būtinai turėdavo baigti žodžiais: „eikite!“ ir „jųs nenorite!“ — Neradęs ir čia to, ko jieškojo, nutarė viršaitis, jog jam nulemta pražūti. Kas jį nuteisęs ir už ką, to jis tikrai nežinojo, vien tik tai aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas. Energija jo mažėjo, ir jis ilgainiui nustojo visai su toms pagundoms ir abejonėms kariavęs. Jis elgdavosi su joms panašiai, kaip mes su musėms, nuvarydami jas rankos mostelėjimu, jei jos mums lenda į veidą, kada tuotarpu kitur vaikštinėjo jos visai liuosiai. Skirtumas buvo tik toks: mes esam indiferentiški, kol musė neįkanda, bet lyg tik kur-nors dilktelėjo, pašokstame lyg pašauti. Viršaitis leizdavo nekartą savo toms piktosioms musėms ir gerai kraujo pagerti. Pirma Bajoriūnas džiaugėsi, kad jo Ona guli su vaiku troboj. Išklausęs pirmutinį Kantičkos pamokslą, jis pradėjo ruošties duoties kankinti, arba pasidaryti tikru krikščioniu, viską, kas kokį-nors pamėgimą suteikdavo jo kūnui, skaitė nuodėme. Dabar nors jis ir vis taip-pat mažai tešnekėdavo, jam tečiau norėjosi kuotankiausiai būti su savo pačia kartu, lab-jausiai geidė jis prie jos prisiglausti. Jis stačiai sykį buvo nutaręs prašyti, kad ji atsikeltų į klėtį gulėti, bet nedrįso.

O kad būtų tai žinojusi Ona!

Kaip pablūdęs vaikščiojo viršaitis, užsimiršdavo dažnai ir tiek, jog sykį su keseliu užlipo net ant trobos gonko. Matydamas vien tik tamsią ir juodą dabartį ir ateitį, jis dažnai persikeldavo į jaunystės laikus, atsimindavo, kaip jis vaikščiojo pas Giedutį, kaip tada buvo linksmu ir jis nežinojęs kas yra vargas. Tankiai taip-pat ateidavo jam Jevutė į galvą. Jis rods tai gynėsi, tečiau perleizdavo neretai visą vakarą apie ją besvajodamas. Kartais jam ateidavo stačiai vaikiškos mintįs, labiausiai iš jaunystės laikų, jis jomis užsiiminėdavo valandomis. Paskui ir pats nusijuokdavo iš savęs. — Kas čia su manim darosi, kas nedarosi...

— nudejuodavo jis ne sykį. — Aš, turbūt, iš proto einu.

Vieną vakarą po vakarienės atsisėdo jis ant akmens prie klėties, kur mėgdavo sėdėti šventadieniais jo tėvelis ir susimąstė. Paskui atėjo apsiruošusi ir jo pati Ona ir jie kurį laiką šnekučiavo. Viršaitis šį kart šnekėjo daug daugiau, kuo, žinoma, Ona labai džiaugėsi ir nei nemanė eiti gulti. Kas žin kaip ilgai būtų jie dunduliavę, jei nebūtų pradėjęs verkti troboj pabudęs vaikas. Išgirdus verksmą, Ona greit pabučiavo vyrą ir tarus: — Oho! nubėgo.

Eidama per kiemą, ji nusipurtė ir atsigręžus į vyrą pasakė: — Brrr! Utite! Eik į vidų, sušalsi... — Ant gonko vėl ji tą patį atkartojo.

— Vargšė! — apgailestavo ją viršaitis. — Taip plonai apsitaisiusi, stovi niekur taip ilgai. Gali nušalti. Bet jau ir mano nematymas. Reikėjo seniai ją varyti į vidų, arba liepti ką šiltesnį užsivilkti. Vargšelė! — Jis ir vėl pajautė karštą meilę savo širdyje, kokios seniau nebūdavo, net pirmaisiais metais po šliubui! jam ir vėl norėjosi eiti ir prašyti pačią į klėtį gulėti.

— Tai kas? — samprotavo jis: — Gi galima visus vaikus pasiimti. Petriukas turi savo lovelę, tą galima atnešti, o kitiems pataisyti ant aruodų arba kokią lovą atnešti. Nėra jau taip šalta, gerai užsiklos ir nesušals. O būtų daug geriau, daug maloniau! Vis nevienas, tai nevienas, jauti, kad gyva dvasia yra prie tavęs.

Būtų daug maloniau! — Jį ar lyg kad šiurpulys nukratė, į vidų vienok jis nėjo. Čia jis jautėsi pusėtinai, o klėtis, kur jis tiek daug iškentėjo, išrodė jam lyg koks kalėjimas. Jis žvilkterėdavo vakare į atviras jos duris ir jį tuojau nukratydavo šiurpulys.

— Rodos, kad į kokį pragarą lendi, — tardavo jis nekartą, žergdamas vakare per jos slengsnį. Nei iš šio, nei iš to atėjo jam mintis apie kiaušinius. Jis ilgą laiką laužė ant to, kurie iš jų stipresni ir praktiškesni: kepėsiai, cukriniai, smaliniai, tureckiniai, ar kiti kokie. Viršaitis priėjo prie to įsitikrinimo, jog geriausis paprastas kiaušinis, kur miklesnis. Tik, kad gavus tokio vaisto, kad vištos dėtų stiprius kiaušinius: kokią norint kepėsį cukrinį arba kitą kokį, į juos panašų, jog neduosi pamiklenti, o ne miklenus, kas su tavim muš? — Gi toks-pat ponas... Su tikru kiaušiniu niekas be miklinimo su tavim neįsileis. — Viršaitis staiga nusijuokė.

— Iš tiesų, kad jau su manim negerai — tarė jis sau vienas. — Kaip vaikas... apie kiaušinius: ir dabar, kada ... Oi, nebegerai, nebegerai.

Jis buvo beketinąs eiti gulti, bet atsigręžęs pažvelgė į klėties duris, ir jį ir vėl nukratė šiurpulys. Kur buvęs, kur nebuvęs prėjo prie jo išlengvo vocuodamas uodega jo šunelis. Sabaliukas, turbūt, nujauzdamas jo ponas gerame ūpe esąs, prisiartinęs pradėjo trinti savo galvą apie viršaičio kojas. Bajoriūnas jį paglostė. Šunelis, tokia malone padrąsytas, dar labiau pradėjo slangoties, uždėjo ant jo kelių galvą.

— Šunelis! Šunelis! Sabaliukas! — kartojo glostydamas jį viršaitis.

— Geras šunelis! Sušalo! O ... kailiniai tavo nieko sau; nesušalai, ne ...

— Aaauu! — sužiovojo šunelis.

— Ne, ne. Nesušalai, ne. Nemeluok, šune, vage. — Aaauu!

Jam neišsakomai paliko gaila to šunelio. Jis priminė kiek jis turi iškentėti šalčio, kiek kartų jį be reikalo užgauna, kaip žvėriškai apseina su juo piemenįs ir jo širdyje sukilo panašųs jausmai, kaip šit neseniai prie savo pačios ir anaurei prie sūnaus ir pačios. Viršaitis atsikėlė, pasiklausė, atstatęs trupučiuką ausį į trobos pusę, ir nuėjo į kluoną. Sabaliukas, trindamasis apie jo kojas, bėgo kartu. Išryto buvo didelė ūkana, panašiai kaip tada, kada viršaitis pirmutinį kartą važiavo pas kun. Kantičką. Tečiau po pietų pradėjo gie-dryties ir dabar neišpasakytu greitumu skrido paskutinieji debesiai. Lyg būtų pasivėlinę, taip skubino jie paskui kits-kitą ir vargšas mėnulis nei kaip negalėjo pramerkti savo didžios melancholiškos akies. Vos tik maža jos dalelė blykstelėdavo pro plyšelį, liepdama šešėliams daryti įvairių-įvairiausius, kartais puikius, tveriančius stačiai žaviančius vaizdus, kartais komiškus judėjimus, kaip va, kada ilgos per pusę kiemo arba kluono nosis pradėdavo badyties su kits-kita, viena kitai durti į šoną arba ant kits-kitos lipti. Vos tiek teblykstėlęs mėnuo pasislėpdavo, bet po valandėlės ir vėl pasirodydavo ir taip mirksėjo jis begalo. Keldamas kluono vartus, viršaitis pažvelgė augštyn, bet nieko nepamanė ir nepasakė, tik tuojau, atkreipęs į trobą ausį, pasiklausė. Jis ėjo takeliu tiesiai į klojimą, paskui pasuko į dešinę, pagal daržinę, peršoko per griovelį ir atsirado prie didžiausios kudros. Dabar ir vidurys jos nebebuvo tyrus, kaip vasarą, ant jo matėsi juodos dėmelės, tatai nukritę, ant kraštų augančių, žilvyčių lapeliai. Mėnuliui staiga apšvietus, tie plaukiančiai, paskui nuo medžių kristančiai lapeliai, žilvyčiai apie kudrą, dar didieji žilvyčiai įtverti pakluonės tvoroj, pirties ir daržinės galas visa tai staiga atsimušdami vandeny, darė stačiai buriantį vaizdą. Ne stebuklai, kad žmogui į tai žiūrint, ateina kartais koki pasaka iš tūkstanties ir vienos nakties į galvą. Viršaitis įsitvėręs viena ranka žilvyčio pažiūrėjo trupučiuką į kudrą ir tuojau nuėjo ir atsirėmė ant pakluonės vartų. Pakėlęs akis, jis ilgai žiūrėjo į dangų.

— Lekia! — tarė jis, antgalo, sunkiai atsidusęs.

— Nu, į kur jie lekia? Kur jųs lekiate, kur? — klausė jis sekdamas akimis paskui kokį-nors debesį.

— Kur? — Jam staiga įėjo į galvą, kad jie ne tik kad lekia, taip lengvai, taip smarkiai, taip liuosiai taip majestatiškai, bet ką jie dar nemato?

— Oi, matot, matot!... — tarė jis sau vienas atsidusęs. — Ko jųs nematote?... Matote gerus, matote piktus, matote baltus, matote juodus... Aš tik menkai žinau iš knygelių ir apsakojimų, ir tai žmogus stebiesi, o jųs matote, matote viską, o gal viską ir žinote, gal žinote? ...

Jam staiga pasinorėjo atsisėsti ant kokio debesio ir lėkti. Lėkti, ne kad viskan pamačius, bet lėkti, lėkti ir taip belekiant pražūti, lygiai kaip pražūva laivas ant horizonto, ant marių. Viršaičiui paliko iš sykio lygi trupučiuką saldu, bet kartu taip sunku ant širdies, kad jis tuojau atsitraukė nuo vartų. Jis buvo beinąs sėstis ant kelmo tarp dviejų žilvyčių, kur jo tėvelis kartais sėdėdavo ir tykodavo „zbitkininkų“, bet susiturėjo ir atsiminęs, jog jo Sabaliukas peršoko per pakluones vartus, pašaukė palengvo:

— Sabaliuk! Sabaliuk! — Jis net sušvilpė. Šuniukas su dideliu trenksmu peršoko per vartus ir atsirado prie jo kojų. Viršaitis atsisėdo ant didžiojo kelmo tarp dviejų žilvyčių ir susimąstė.

— Iš tiesų lekia ir lekia ir kur jie lekia? — tarė jis po valandėlės. Jam atėjo į galvą, jog jie lėkė, kada jo visai šiam pasauly nebuvo, kada čia toj vietoj, kur jis dabar sėdi, sėdėdavo jo tėvelis, ir tada jie lėkė. Netik ką, dar tėvelis nebuvo gimęs, jie lėkė. Lėkė tėvelio tėveliams gyvenant, lėkė jų tėveliams gyvenant — ir taip kas-žin kiek kartų gimė ir augo ir mirė, o jie vis lėkė. O į kur jie lėkė? Iš tiesų, kaip aš pirma negalvojau?! — nusistebėjo jis.

— Niekados man tai nei į galvą neatėjo, jog jie matė mano senelius, prasenelius ir taip begalo. Aš mažas buvau, dar nieko nesupratau, jie lėkė. Paskui augau, pradėjau senti — jie lekia ir lekia. Jis, įspyręs akis, pažiūrėjo gerokai į kudrą, paskui pradėjo glostyti slangantįsi apie jį Sabaliuką.

— O tu nieko nežinai? — tarė jis, imdamas šuniukui už snukio galą. — Nieko? Nežinai, jog mūsų dar nebuvo šiam pasauly, o tie debesiai jau lėkė, mūsų ir vėl nebebus, o jie lėks, kaip lėkę. Tu nežinai, šune, vage, nežinai. O kur lakstei? Visas sušlapęs zuikelius vaikei? Zuikelius? Oi, tau niekas nerūpi, pavaikei ir tu laimingas. Bet žiemą reikia ir tau pavizgėti ant šalčio. Šalta tada? Šalta?

Jis ir vėl pažiūrėjo į kudrą. Paskui atsikėlė, pažvelgė į trobą, pasiklausė ir, paėjęs trupučiuką į pakluonės vartų pusę, pažvelgė ir vėl į dangų. Debesiai ėjo vis retyn, ir mėnulis jau dažnai žiūrėjo visa savo akimi. Žiūrėjo, tiesa, melancholiškai, bet neramiai, jautėsi lyg koks karščiavimas, sujudimas, skubinimasis. Viršaičio akyse kildavo vienoj pusėj ant horizonto, debesiai, neišsakomu greitumu slinkdavo augštyn, prazvimbdavo pro mėnulį ir vėl kaž-kur ten antroj pusėj ant horizonto prapuldavo. Viršaitis, kurį laiką žiūrėjo į tai ir vėl sugrįžęs sėdo ant kelmo. Jis dabar pradėjo galvoti apie tai, kad galėjus prie tų debesių...

— Ne, prie debesių negerai, jie lekia. Bet, kad taip galėjus ten pakabinti ten augštai supekles... Su-pekles... Oi, būtų supimosi! Augštai, augštai pakabinti, ilgas virves arba geriau grandinius paimti ir pakabinti... Paskui kad pasileidi ...

Ilgai jis taip galvojo, galų-gale nusijuokė nerviškai ir tarė:

—Ištiesų, kad aš beprotis. Nu sakyk pats, jau sęsti, o apie tokius niekus manai. Tpfui, kad tu iš-pūstum.

Jam prisiminė, kiek apie tai galvojo vaikas būdamas, kaip jam kartais, net valgyti nesinorėjo ir miegas nelindo. Sykį mama iškepė jam kiaušinį ir dar truputį padegino, žinodama, kaip jis tai mėgia. Ji tikėjosi Petriukui džiaugsmą padarysinti, o jis tuo tarpu paėmęs kiaušinį visai šaltai, nevalgė jo, bet turėdamas rankoj, pradėjo sėdėdamas ant krosės linguoti ir krai-pyties, stengdamos pasirodyti supąs, ir išvirto su visa krose. Mama tada užpyko ir jam net sudavė, ir tas faktas kaž-kodel paliko jo atmintyj ant visados.

— Nu, gerai, — galvojo viršaitis, — tai buvo 30 metų atgal, o dabar? Dabar ne ranka, bet paga-lioku reiktų už tokius niekus užvažiuoti. Matyt, kad su manim jau nebegerai ... O jie vis lekia!... Kuo retesni, tuo smarkiau lekia! Net, rodos, ūžia, kaip eina.

Jis ir vėl atkreipė akis į kudrą.

— Ištiesų, kaip gražu, — gerėjosi jis, paveizėjęs gerokai į jį.

— O vis jog Viešpaties Dievo sutaisymas. Jog žinai gerai, kad čia ne kas kitas, tik mėnuo šviečia ir krenta šešėlis nuo medelių, lapelių, trobų. O kaip žiūrėk, rodos, Dievas žino kas. Gražu! Ištiesų! Nu, rodos, kad ten galo nėra: šviesa ir šviesa. Užgriuvusi kudra, o kaip žiūri, rodos, visą žemę matai kiaurai... O čia, žio, lyg kalnas, šviesus, šviesus, kaip iš stiklo... Kaip iš kokio kristalo. Čia rūmas... Pirties galas, o išeina rūmas. Mat, ką daro Dievo sutvarkymas... O jie eina! Jau visiškai retai, bet užtat ir ėjimas!

Paveizėjęs į dangų, jis nuleido galvą ir susimąstė.

— Šunelis, šunelis! Sabaliukas! — paglostė jis pradėjusi vėl apie jį smaigyties šunelį. Jis šnekėjo lyg per miegą. Iš tikro jo stovis sunku buvo apsakyti. Jam staiga atėjo į galvą pasaka, kurią jam mažam ap-sakojo senelė, paskui tarnaitės-mergaitės, ypač viena apysenė, kurią jis del pasakų labai buvo pamylėjęs, ir net kokią cukierką, gavęs nuo švečių ar tėvelių, jai pakišdavo. Pasaka, apie vieną karalaitę, sėdinčią ant augšto stiklo kalno, kurią tėvas pažadėjo tam, kuris raitas ant to kalno užlėks. Oi, kiek viršaitis prisva-jojo apie tą pasaką, mažas būdamas! Priviltas karčios tikrenybės, vien tik bedugnę po savo kojų tematąs, atsidavė jis tai fantastiškai pasakai ir dabar visa savo esybe. Jis su tikru pamėgimu veizėjo ir gėrėjosi įsivaizdinęs, kaip visokie jaunikaičiai, karžygiškai apsitaisę, ant gražių ir visaip papuoštų arklių renkasi iš visų pusių apie kalną, kaip jie, kiek tik galint, įsibėgėję mėgina lipti ant kalno, kaip laksto stiklo skeveldos nuo pasagų, kaip jie visi — vienas vos kalno pašaknėj, kitas nuo pusės, tretysis visai netoli savo tikslo bebūdamas staiga suklumpa ir čiaužia žemėn.

Panytė žiūri į juos, kartais nusišypso, tai vėl nuliūsta, o kartais iš išgąščio net surinka: — Oi! — Antgalo, atūžia, kaip arelis, kaip koks viesulas kaž-koks riceris: dangus susimaišo su žeme, taip kad viską uždengė nuo žiūrėtojų akių ir kada tas rūkas prasisklaido, arelis-raitelis jau buvo ant kalno viršūnės ir stovėjo šaly panelės ir turėjo už šilkinių kamonių savo žirgą, kaip levą besidairantį aplinkui. Arklys buvo uždusęs; jis taip dusavo, kad iš tolo matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi. Paskui buvo neišsakomai gražioj pilyj vestuvės ir pokylis. Daug gražių ricerių ir karalaičių jaunikaičių ir panelė; paskui vedė savo žentui panos tėvas savo gerybes parodyti... Ir taip pus sapnyje, pus budėdamas gerėjosi, kaip koks vaikas taip fantastiškais vaizdais, kartas nuo karto glostydamas tankiai nejučiomis besislangantį apie jį šunelį, kaip staiga lyg kruptelėjo, išsitiesė, baisioms akimis apsidairė aplinkui.

— Jog čia ne sapnas? — klausė jis pats savęs, greit keldamasis nuo kelmo, ir dairėsi aplinkui. Žilvyčiai stovėjo ant vietos, vėjeliui paputus kilo lapeliai, ir kudra blizgėjo mėnesienoj, čia pat buvo daržinės galas, kūliais apkrautas, čia-pat pirtis. Visą tą mate jis gerai, net ir pirkios galas buvo aiškiai matyti, tik viršaitis nusistebėjo, kad jis jam per arti išrodė.

— Jog čia ne sapnas? — atkartojo jis vis aplinkui dairydamasis ir stengdamasis gerai į medžius ir kitus dalykus įsižiūrėti. — Ne sapnas? — Jis ir į kudrą dvejus sykius žvilgterėjo, bet kaž-kodel kaskart greit atsitraukė nuo jos akis. Ir pats to nepajuto, kaip jis be jokio tikslo išėjo į pakluonę. Debesių gangreit visai nebebuvo ir žaliuojanti rugiai jo šviesoj turejo gražią paslaptingą išvaizdą. Gale sodžiaus už kapų ant horizonto dar tebešliaužė žemyn tamsus debesys. Žiūrint nuo tos vietos, kur stovėjo viršaitis, išrodė, jog kapų kryžiai ne ant žemės stovi, bet ant debesio. Viršaitis žvilgterėjo į kapus, bet nuo jų taip-pat greit atitraukė akis, kaip nuo kudros, nervingai pasisukaliojo ant vietos ir paviršutiniai gana ramus, širdį tečiau turįs skly-diną smarkiausių jausmų, priėjęs atsirėmė ant pakluonės vartų. Jis nebeveizėjo niekur ir stovėjo nulinkęs gaivą. Tas, kas jo širdį taip pripildė jausmais buvo Jevutė. Veizint į tą pasakos karalaitę ant stiklinio kalno, jam staiga atėjo į galvą, jo buvusi sužieduotinė, ištikro gal kur dabar gyvenanti, kaip kokia karalaitė, mažiausiai, kaip ponia. Jis visai nesijautė kaltas, paklausęs motinos ir neėjęs pagal savo širdies jausmus. Anaiptol, tai skaitė jis labai krikščionišku Dievui patinkamu pasielgimu, tečiaus kaž-kodel jam niekados dar nebuvo taip gailu Jevutės ir dar niekados neiš-metinėjo taip sąžinė už tai, kad jis pametęs ją, taip dorą, taip išmintingą, susirišė su rupia Ona ir susigiminiavo su Dalba, kuris jį visados jau savo kvailumu erzino, o dabar paliko stačiai nepakenčiamas.

Mat, kokia aš! — pasigirdo lyg kad nuo kudros, lyg kad tarp žilvyčio lapų Jevutės balsas. — Tu manęs nenorėjai, matai, kokia aš dabar? O tą gražųjį sodnelį tu atidavei kitai... kitai, ir dabar esi nelaimingas ir būsi visą gyvenimą, būsi!

Toks aštrus prikaišiojimas taip smarkiai užgavo viršaičio sutrankytą širdį, kad jis, kaip matėme, pašoko nuo kelmo lyg iš kokio letargo staiga pažadintas ir kaip nesavyje. Pažvelgęs į kapus, jis priminė, kaip jis kada tai ėjo pro juos pas savo mylimąją. Jevutė ir vėl ėmė šmišeliuoti jam akyse.

— Aaauu! — sužiovojo Sabaliukas, veizėdamas į savo poną ir, matyti, nepatenkintas, jog jis stovi ant vietos.

Kur ten toliau sužvangėjo geležiniai pančiai — matyti, ganėsi arkliai, bet viršaitis vis stovėjo nekrutant, nors širdyje darėsi jam tikras chaosas. Antgalo, sukliko baisiu balsu apuokas ant stogo, ir jam taip radosi baisu, kad jis kątik nepasileido bėgti. Kariaudamas pats su savim, jis mėgino palengva atkelti pakluonės vartus, bet kada tas jam nepavyko, šveitė jis juos taip, jog jie net sutreškėjo. Eidamas per kluoną, jis jau nebegalėjo savęs suvaldyti, ir juo arčiau prie kiemo, juo labiau tankino žingsnius. Neatsargus Sabaliukas, padrąsintas pono savo glamonėjimais, ėjo visai prisišliejęs jam prie kojų ir gavo taip staiga, jog sukaukęs pašoko į šalį ir kaž-kur pražuvo. Užmiršęs, jog jis klėties duris užskleido, o dabar jos buvo valioj, su didžiausiu trenksmu įsidūmė jis į vidų ir užgriuvo ant žmogaus.

— Petriuk! — pasigirdo pilnas išgąsčio Onos balsas. — Petriuk, kas tau pasidarė?... Palauk, palauk, ant vaiko... Petriuk, ar ten kas buvo? ... Ko tu taip lėkei ...

— Niekas, niekas, — atsakė viršaitis. — Taip-pat.

— Ko gi taip-pat? kad tu taip lėkei. Man zubus sumušei ir vaiką būtum su visu lopšiu apvertęs. Sakyk, Petriuk, gal kas ten buvo?

Ji, pribėgus greit uždarė klėties duris ir vėl prispyrus klausė:

— Gal buvo kas? Sakyk, Petriuk, ko tyli? Buvo kas, buvo? Matei? ...

— Niekas, niekas, — nenoroms atsakė viršaitis kropinėdamas po patamsį. — Kad būtų buvę, pasakyčiau. Niekas. Šalta paliko, tai ir skubinau.

— Oi, Petriuk, Petriuk! — glostydama vyrui skruostus malonėjosi Ona. — Tu turbūt labai rūpiniesi! Nu, kam tu taip rūpiniesi, kam? Duos Dievas, viskas bus gerai. Kad man tavęs taip gaila, taip! Atsiguliau, o negaliu užmigti ir gana. Tu toks, kaž-koks pasirodei, kaip ėjei į pirkią. Išeinu žiūriu — klėties duris neužrakintos. Šaukiau: Petriuk, Petriuk— niekas neatsiliepė, o čia net baisu eiti žiūrėti. Petriuk, kad man tavęs taip gaila. Kaip neradau, apsidairiau ant kiemo, vaikas pradėjo verkti, maniau sau, taip ir taip neužmigsiu. Pasiėmiau vaiką ir atėjau. Sakyk, Petriuk, ar tik nebuvo kas-nors, gal ką matei?

— O kas tau lopšį atnešė? — tarė viršaitis, stengdamos nukreipti kalbą.

— Jau prie nešimo tai tu su Dalbų veislė nesusi-lygįsi. Pati.

Viršaitis tuo tarpu jau buvo atsisėdęs ant taukų spotskos, o Ona, uždėjusi vieną ranką ant jo kaklo, antra glostė jam skruostus ir meilinosi. Ji pradėjo vyrą raginti eiti gulti.

— Nusitaisyk, Petriuk — šnekėjo ji, — tu kaž-kas drebi, po duknų sušilsi.

Atsigulus prie pačios viršaičiui paliko geriau. Jis jautė prie savęs gyvą dvasią, jam labai atsidavusią ir taip arti. Jautė jos šilimą, plaukų kvapą, lietėsi prie jos minkšto kūno. Seniau erzino jį pačios šaltumas ne kartą, nenorinčios švelniai nuoširdžiai pasikalbėti ir pasimalonėti. Dabar to labo buvo užtektinai. Įbedęs nosį į pačios petį, jis gulėjo ramiai, mažai tešnekėjo, bet visai gangreit nusiramino. Tu tarpu Ona glostė jį, klausinėjo, bučiavo. Ona greit užmigo ir ėmė knarkti. Viršaičiui kaž-kas pradėjo graužti akis ir nosį, jis pakėlė galvą ir tuojau sučiaudė tiesiai pačiai į veidą.

Toji ir nepaliko skoloj, irgi sučiaudė vėl vyrui tiesiai į veidą, bet nesubudo. Nukėlęs pačios ranką nuo savo kaklo palengva, viršaitis išlipo iš lovos ir gręžiodamas pradėjo šnairuoti. Jis greit suprato, kame dalykas. Pasilenkęs apgraiboms pažiūrėjo pirma po lopšiu, o paskui po lova, kur jis ir rado didelį puodą su apgesusioms žarijoms ir šventytoms žolėms. Žarijos jau buvo apgesusios, bet žolių kvapas buvo jaučiamas. Antgalo, klėtis taip buvo prirūkusi, kad net jie abudu su pačia ir vaikas pradėjo čiaudyti. Viršaitis išlengvo pravėrė duris, paskui pasiėmęs puodą su žarijoms, nusinešė prie pirkios gonko ir, radęs čia kibirą vandens, užbaigė gesinti žarijas ir pakišo puodą po prieklėčiu. Jis dar truputį palaukė, kad prasivėdintų klėtis, ir vėl nuėjo gulti. Jam vaikščiojant po kiemą, visur buvo tylu, tik jis nusistebėjo, kad žąsįs diendaržy baisiai kirksi.

Atsikėlęs ant rytojaus, jautėsi viršaitis, kaip iš pagirių, jam rodėsi, kad jis ne savo galvą nešioja ant pečių, bet kokį svetimą kūną. Tečiau žiūrėjo j viską daug reališkiau ir ūpas buvo geresnis. Jam net norėjosi juokties, atminus, kaip jis vakar bėgo, o pamatęs pakluonės senus vartus, iš kurių jis pats seniau dažnai nusijuokdavo, net iš tikro nusišaipė. Tik Sabaliuko, kuris iš pradžios nei maž nenorėjo eiti, o paskui su baime prie jo prisiartino, jis atsiprašė. Greit užpuolė jį pati už šventytas žoles ir jis šaipydamasis parodė jai į poprieklėtį.

— Matysi, kad bus geriau, — triumfavo Ona. — Nu matysi! Tu vis nenori manęs klausyti: bobos galva, bobos galva. O matysi, kad bobos kartais gudresnės už jus.

— Gudresnės! Toks gudrumas, kad būtum save ir mus su vaiku užtroškinusi. Gerai, kad aš pajaučiau.

Vargiai tą padėjimą, į kurį dabar pateko viršaičio siela, galima pavadinti geresniu, vis delto buvo jis daug ramesnis. Tokių baisių paroksizmų, lig tai dienai, kada jis susitiko su Kuprevičiu ir nuo jo išgirdo apie soci-jalistų apsilankymą Karklynkiemy, jis nebeprityrė. Viršaitis buvo labai nuvargintas, nervingas; lyg tik kas subelzdavo nors menkiausiai, tuojau pažvelgdavo į tą pusę arba pasakydavo išlengvo: — Pamažu. — Bet tokių baisių valandų, tokios tąsimosi, kaip ligšiol, jis lig paminėtai dienai jau nebeturėjo. Jo energija, matyti, buvo išsisėmusi.

Revoliucijinis judėjimas tuo tarpu vis augo. Iš Kuršo kasdieną ateidavo vis baisesnės žinios, matėsi kas vakar pašvaistės ant dangaus, pasirodydavo dažnai latvių agitatoriai. Lietuva ar nesnaudė. Nors atsitikimų, panašų, kaip peršovimas bažnyčios durų, viršaitis ir negirdėjo, vis delto judėjimas nesimažino, bet didinosi. Apie tai ypač galėjo įsitikrinti viršaitis valščiūje. Jau ir jam reikėdavo ne kartą visko prisiklausyti. Ne vienas išvadino jį raštininko bernu, tečiau, būdamas apskritai gerbiamas, aštresnių susidurimų su žmonėmis jis neturėjo. Visai kas-kit raštininkas. Tas iš pradžios su panieka žiūrėjo į tą visą judėjimą ir gręsiantį iš jo pavojų. Jis išjuokdavo žmones ir kartais įkyriai juos erzindavo. Jis, matyti, nemažai buvo įsitikėjęs į policiją ir kariuomenę, kuri jau vasarą jo miestely pasirodė. Faktas, jog Kurše, neveizint į tai, kad ten tiek buvo kariuomenės, užmušė trumpu laiku net keletą valščių raštininkų, jį baisiai nubaugino, ir jis staiga atsimainė. Bet žmonės nesiliovė ir darėsi kas-kart vis drąsesni. Netik, kad raštininkui tekdavo išklausyti visokių nemeilių žodžių ir atsiliepimų, jam net reikėjo pagalvoti apie tai, kad savo kubrį išnešus sveiką, nes jam ne kartą buvo sakyta tiesiai į akis, jog apykaklė busianti jam nuardyta. Beto, miestely nebuvo dienos, kad nebūtų buvęs koks susirinkimas, kalbos. Jis buvo pilnas primėčiotas proklamacijų. Iš antros pusės, nuo vyresnybės ėjo vis nauji įsakymai, vis labiau reikalaujama buvo nuo valdininkų sąžiningo savo priedermių pildymo, drąsos ir pasišventimo tėvynei. Pirma labai nepatenkintas būdavo viršaitis, gavęs žinią šaukiančią jį į valščių arba kur-kitur del kokių ten reikalų. Dabar, kada jis papuolė į visai nesutinkantį su jo budu atšalimą, jis dažnai noriai važiuodavo ir ten, kur net pa-ojus gręsė ir jau taip didelio reikalo nebuvo. Ona, kuri vyrui iš namų atsitraukus, stengėsi jį visokiais būdais nuo to atkalbinėti, tečiau jis retai kada jos klausydavo. Kaip paskutiniu laiku tai jis stačiai jieškojo naujų įspūdžių, nes tas atšalimas, paliuosavęs jį nuo didesnio jėgų įtempimo, kankino jį nuobodumu. Praėjo kelios dienos po paskutiniu baisuoju vakaru, ir viršaitis vėl pradėjo taisyties ko ten į Pakuršę.

— Bijok Dievo! — suriko gavus žinoti apie tai Ona. — Ką tu manai geresnio? Ar tu savęs ir mūsų nebegaili? Ar nematai, kas ten darosi? Ar jau stačiai nori lįsti mirčiai į nasrus. Petriuk! man tavęs taip gaila, o tu manęs nemyli. Nemyli Petriukas manęs!

Viršaitis nuramino pačią, išaiškino jai, jog jam joks paojus negręsas, ir išvažiavo. Atsikėlęs anksti, jis pakėlė šeimyną, pasakė, ką dirbti ir nuėjo pats sau arklio kinkyti. Jam sėdantis į ratus priėjo kasydamos prie jo vyresnysis bernas.

— Dėd,— tarė jis, — pas mus kaž-kas nebegerai.

Gal vagįs bus.

— Kur? Kas?!

— Gi žąsų nebėra. Aš jau seniai girdžiu, kad jos kirksi.

— Ir aš girdėjau anandien, — tarė sau viršaitis. — Ir kaip aš nepamačiau veždamas arklį.

— Senai jau aš girdėjau... Maniau pasaugot, bet kaip dėdė nieko nesakai, tai ko gi aš. Sakys, kišai, kur nereikia — tęsė bernas.

— Tai žąsų nerado? Nerado? Išėjo kas jieškoti? A? Mergos sakė. Kol jos išsitaisys, tai, ar... O kad leidi vagims po diendaržį vaikščioti, tai labai negerai. Gali dar kada žmogui galvą perskelti. Tai iškur tu žinai, kad vagįs?

— Nu, mat, žinai? Kas gi geras žmogus eis naktims po svetimą diendaržį valkioties. Matysi, matysi, dėde!

— Tai gi sakai, kad jau senai girdžiąs, kaip žąsįs kirksi, o dar nieko nėra pavogta. Gal taip sau.

— Taip sau, taip, — nusispiovė bernas. — Tik jei kas atsitiks, prašom ant nekaltų neužpulti. Naktims vaikščioja po diendaržį vagįs ir gana! Geriau, dėde, duok man šaunamąjį, aš pasaugosiu ir paspro-gįsiu jam pakinklius, tai bus geriau. O taip, tai neduok Dieve gyventi.

Kaž-kodėl viršaičiui dilktelėjo į galvą, kad tik nebūtų tai Giedutis. Taręs bernui:

— Eik, liepk, tegul mergaitės eina tuojau žąsų jieškoti, o paskui dirbk, kaip sakiau — jis išvažiavo.

Kaime dar daugumas kiemų gulėjo. Tik pas Avinėlius girdėjosi pirkioj barniai, o iš Giedučio trobos kamino ėjo jau dūmai, nors ant kiemo gyvo žmogaus viršaitis nematė. Savo reikalą atliko viršaitis ir sugrįžo laimingai. Viršaičiui teko vienoj vietoj važiuoti visai pagal Kuršo sieną. Jam vėl buvo truputį parūpę,

tečiau nieko pikto neatsitiko. Jis tik matė gana keistą reginį. Artinantis prie kaži-kokio viensėdžio, kur sykiu buvo karčiama ir mokykla, pamatė jis ateinant priešais vaikų krūvą. Iš pradžios jam pasirodė, jog jie žaidžia, bet privažiavęs arčiau pamatė, jog jie eina gražioj tvarkoj, eilėmis, o tai, kas viršum jų galvų raudonuoja, tai ne popieriukai, — kaip viršaitis pirma manė, bet tikras vėluvas. Jie ėjo giedodami kokias ten giesmes. Vyriausieji iš jų galėjo turėti maž-daug 11—12 metų.

— Duok celu! — suriko einąs su vėluva pirmo būrio.

Ir viršaitis tuojau pasuko į šalį. Pravažiavęs pažvelgė Bajoriūnas į tą procesiją iš užpakalio ir nežinojo, ar juokties ar nuliūsti. Sugrįžo jis priešpiečiuose. Važiuodamas kaimu, pamatė jis vežimą ties jo kiemu bestovintį. Arklys buvo menkas. Jam tuojau atėjo į galvą, jog tai žydas su silkėmis, nes buvo penktadienis, ir pasinorėjo valgyti. Bet jis nustebo, kuomet, privažiavęs arčiau, pamatė, jog arklys, kurį jis buvo paskaitęs žydo kumele, — tai pats Rabinas.

— Pone Dieve, pasigailėk! Ir dar kalamaškėlėj užkinkytas, — nusistebėjo viršaitis. — Tai kas čia vėl pasidarė? — Žvilgterėjęs į trobos priebutį, išvydo jis savo pačią ir Giedutienę. Ona, stovėdama, kaž-ką smarkiai šnekėjo, Giedutienė sėdėjo. Galva jos buvo nuleista, ji buvo susimąščiusi, nuliūdusi ir tylėjo. Pamatę viršaitį moterįs apsidžiaugė.

— Eik čia! eik čia! Petriuk, — šaukė Ona. —

Viešnią turime, eik greičiau!

Nebuvo kam arklio nukinkyti, ir viršaitis atėjo viską apdorojęs.

— Tai gi prašom į vidų, tetul, — tarė jis bučiuodamas Giedutienei ranką. — Kode! neprašai, Onel, viešnios į vidų?

— Neprašai! — atsakė truktelėjus truputį pečius Ona, — kad neina.

— Prašom į vidų, tetul, — atkartojo viršaitis. — Aš eisiu arklį į vidų įvažiuoti, ką jis ten ore stovės?

Giedutienė nieko neatsakė, tečiau atsikėlė ir su Ona įėjo į seklyčią; viršaitis nuėjo Rabino apdoroti. Kuomet jis sugrįžo, rado Oną, bededančią valgius ant stalo, o Giedutienė sėdėjo ant kanapkos toki-pat ir taip-pat, kaip pirma priebutyje.

— Kas čia vėl būtų pasidarę? — tarė sau jis, darydamas seklyčios duris. Ir tai krito jam į akį, kad jo žmona ar neturėjo gero ūpo.

— Kur gi tetulė važinėjai? — pradėjo jis pirmutinis.

— Nebeklausk, — vos spėjo ištarti Giedutienė ir, įkišus veidą į skarą, pradėjo baisiai verkti.

Rados tyla ir ji tęsėsi gerokai, vien tik viešnios šniurkšėjimu kartas nuo karto ardoma. Tik Ona, eidama pro šalį su torielka, šnipštelėjo vyrui į ausį:

— Su tetulėnu ir vėl nebegerai!

— Gal pas daktarą tetulė važiuoji? — klausė viršaitis po valandėlės. Bet Giedutienė nieko neatsakė.

Viršaičiui nepatogu buvo užsipulti, taip ūmai klausinėjusi, tuo labiau, kad ir jo pati, jau tokia tame dalyke artistė, tylėjo, ir vėl pasidarė tyla. Ona valandėlei išėjo laukan ir sugrįžo nešdama silkių su svogūnais ant to-rielkos. Radus Giedutienę su vyru dar vis tylint, pradėjo ji pirmutinė.

— Ką čia, tetulė, jau taip rūpiniesi! — tarė ji glostydama viešnią per petį. — Kaip Dievas duos, taip ir bus. Iš Dievo rankos nei kur neišbėgsi. Prašom.

Nenusigando per daug ir viršaitis. Viena, jis buvo dabar tokiame padėjime, kad ant jo panašųs dalykai taip smarkiai jau nebeveikė, antra, žinojo gerai savo tetulės būdą ir jos santykius su vyru.

— Žinoma, kad nuo Dievo nei kur neišbėgsi — pridėjo jis.

— Kas jau žadėta, reikia iškenteti ir gana. O tas krimtimasis nieko nepadės. Tik sveikatą naikini ir gana. Tetul, prašom imti, ką-nors kąsti!

— Dar be pusryčio — atsiliepė Ona. Važiavo abudu išpažinties ...

— Tai kas? — dairydamasis nusistebėjo viršaitis.

— Su kuo?

— Su savuoju — netikėtai atsiliepė Giedutienė ir vėl nutilo.

Ji nebeverkė, bet sėdėjo nuliudusi nulinkusi galvą. Ilgai reikėjo Bajoriūnams kalbinti, kol jie ją prakalbino; prašnekėjo ji taip-pat netikėtai, kaip pirma: čia šniurkšėjo, verkė, čia iškarto:

— Neišbėgsi nuo Dievo, neišbėgsi! O manasis ir išbėgo. Nuo pusės kelio išbėgo! Įmarmėjo į mišką! O dabar Dievas žino, gal kur atsidūrė ...

— Kaip išbėgo? — paklausė greit viršaitis. Giedutienė pradėjo ir vėl šniurkšėti.

— Į bažnyčią vežė tetulėną, jis išlipo iš ratų ir pabėgo — pavadavo viešnią Ona. — Žinai už upelio, kur tas miškelis?

— Tai ten?

— Ot ir išbėgo nuo Dievo ... — atsiliepe ir vėl Giedutienė. — Niekas negali ... o manasis padarė!

Ji staiga sujudo ir pradėjo stipresniu balsu:

— Visi turi savo bėdas, Petriukas, kaip rūpiniesi...

Bet lengva, kai žinai, kad Dievo žinioj... Bet kaip pikta dvasia apsėda... tai jau žmogus prapuolęs. Anaure Petriukas mane taip paguodei ir patartį davei.

Maniau, gal dar ir apsaugos Dievas, bet dabar... (ji tik gerokai pašnirkšėjus tęsė toliau.) Tai tik lauk, kada žemė atsivers ir tave gyvą prarys ...

— Viešpatie Dieve! pasigailėk! — sušuko staiga Ona. — Ką čia dabar tetulė šneki? Jog ir Dievo reikia bijoti...

— Nebijo, vaikei, piktosios dvasios Dievo... Nebijo! O joms vietos jog kitur nėra, žemė atsivers, ir nuvažiuosi į pragarą.

Ir viršaitis sujudo. Niekados jis nebuvo girdėjęs tetulės taip baisiai šnekant. Antgalo ir visa jos išvaizda buvo labai atsimainiusi.

— Kan tetulė taip baisiai šneki? — tarė jis nepatenkintas. — Pabėgo... pabėgo... kas čia jau taip pikto?

— Kaip, kas pikto?! Kad nuo Dievo pabėgo, tai nieko pikto?! O.... ką jis šneka... Man net plaukai šiaušėsi... Aš negaliu, negaliu žmogui pasakyti... tuojau kaip šaltu vandeniu perpilia... Jau manęs ne-beperkalbėsi!... kad jis ne piktosios dvasios apsėstas... Nebeperkalbėsi! Žmogus kuopikčiausias ir tai to nekalbės, ką jis kalba... Pragaras pas mus, ot kas.

— Tai gi gerai, tetulyt — įsikišo Ona, — jog ir nuo piktosios dvasios yra vaistas. Ko gi čia jau taip nusigąsti? Su kokiais žmonėmis?!... ir tai pasidaro! Tetušis apsakojo apie vieną kunigą. Taip-pat buvę, kaip ir negerai, mišių neėjęs, švęsto vandens bijojęs, o koks buvęs paskui pamokslininkas.

— Taip, bet aš nesakiau, ką jis šnekėjo. Ot, šit nedėlioj — kreipėsi Giedutienė į viršaitį — buvo atėjusi, dėku, Onelė su broleliu... Dalbelė pirma atėjo... taip gražiai pasibuvome, ir jis dar vis buvo nieko. Dėku, šit Onelė pasakė: Petriukas kalbėjęs su kunigėliu, kad jį tuojau nuvežti, jei būtų blogesnis. Blogesnis — ne blogesnis, sakau, o aš jį nuvešiu tai nekenks. Išpažinties jau senai bebuvęs, sakau, mažum benepasitaisys... Jau tą vakarą, kaip tik išleidau svečius, benuovažiuojąs, bet susiturėjo. Ant rytojaus nieko, bet šit vakar... ne, užvakar!... sako jis... Avinėliui... kad až jį nunuodyti noriu — užbaigė trūkčiodama. — Aš jį nunuodyti noriu, — atkartojo taip-pat trukčiuodama Giedutienė. — Viešpatie Dieve, pasigailėk!... o čia tai tik velnias per jį taip galėjo pasakyti. Visą amžį jį kuopiu, žiūriu, visi rūpesčiai ant mano galvos, o jis?... Nunuodyti nori!... Dieve mano, pasigailėk! Čia jau nebe žmogus, čia pats velnias!...

— Tai kur jis tą Avinėlį priėjo? — dar labiau sujudintas užklausė viršaitis. — Tetulėnas niekados su juo nesueidavo.

— Atsivilko... Arba vėl: tam paleistuviui, jis savo tėvą ir taip jau nori užmušti, o manasis jam: esą, jei tu tėvą nužudysi, busiąs tai Dievo noras. Esą, taip šventajame Rašte parašyta, jog dabar sukilsią vaikai prieš tėvus, brolis prieš brolį ir kitaip niekas nemirsiąs, kaip tik taip, nuo savųjų. Ir... mane... — ir vėl trūkčiodamos pradėjo Giedutienė, — manasis taip-pat nužudys. Jau šv. Raštą pavogė. Nu, sakyk dabar, Petriuk, ar gi gali taip žmogus kalbėti? Ar gi beyra kur kitur mums vieta, kaip tik pragare? Sakyk, Petriuk, sakyk! Nors tu pasigailėk mūsų!... Naktims nebegalėjau užmigti, verkiau, verkiau... Norėjau bėgti pas Petriuką, bet ir tau dabar rūpestįs... Ko gi... vežiau į bažnyčią... Norėjau važiuoti — kaip pabėgo — pas Kantičką ir pasakyti viską. Kaip jis gali drįsti ant manęs taip sakyti?! Kaip jis gali drįsti taip, sakyti?! -atkakliu smarkiu balsu atkartojo Giedutienė. Kas gi tave kuopė? Kas ūkį žiūrėjo? Per naktis nemiegojo? Dirbo plukėsi?... Aš nesigiriu, Petriuk, bet jog visi žino, koks jis žmogus... O jis man už tą visą... Nu, Petriuk, čia jau nebe žmogus, čia... Kvailai padariau, kad nesurašiau ir nepasakiau kunigėliui... Kaip jis gali drįsti taip ant manęs kalbėti?!

Tuo tarpu įėjo į seklyčią pražuvusi viršaičiui su viešnia bešnekant Ona su arbatos stikline ir dar tebeidama tarė:

— Prašom, tetulyt, išgerk šilto vandenėlio. Jau pietųs, o dar nei raselės, prašom! Ką čia jau taip, tetule, karščiuojasi.... Kaip Dievas duos, taip ir bus. Gi visiems... Kad sakytum vienam, o dabar gi visi kartu. Prašom, prašom, kiek išdūkėliai sušils. Ištiesų, visą dieną nevalgiusi! Aš įdėsiu cukraus! Petriuk! žiūrėk, prašyk, kad tetulė kiek užkąstų, aš bėgsiu šeimynai pietų paduoti. Tuojau sugrįšiu. Petriuk! — atkartojo ji atsigręžus prie seklyčios durų — kad tu ir neprašai!... Tetulyt prašom!

— Tai gi prašom — pagriebė Bajoriūnas. — Atauš... Prašom cukraus dėties. — Jam prisiminė, kiek jis pats iškentėjo, kiek turėjo galvosukčio, kaip dažnai jam rodėsi, kad jis visai netoli nuo beprotystės. Priminė, kaip jis šit nesenai bėgo iš pakluonės jau stačiai, kaip ir sujakęs ir jis pradėjo:

— Dabar tokie laikai, kad perdaug prašom nesirūpinti. Žmogus dažnai nieką bedarąs, nieką bemanąs. Gaut turėsi, o tečiau negali. Ir gudresniu klausi... Dievo prašai, savo kvailą galvą laužai, o kaip negali, taip negali jokio galo rasti. Bet ką su mums praščio-kais, kad ir su mokytesniais visai. Ot, ir raštininkas, koks buvo drąsus: ims, sumals, į Sibirą išsiųs... O dabar... ir pats visai nuleido nosį. Žmonės, taip-pat sakyt, ir mokslus augštus išėję ir su visokiais šventimais, bet ar nevienodai: vienas taip, kitas taip. Gal jis ir supranta, o tu žmogus nežinai, ko turėties...

— Prie piktojo niekas nesituri, kaip manasis, ne! — atsiliepė Giedutienė, dėdama šaukščiuku cukrą į arbatą.

— Ką čia, tetulė, niekus šneki. Prie piktojo! Ir tetulėnas jo nesituri. Visą amžį žmogus nugyveno, apie Dievą tik manė... Tai gi, gerai, kas iš musų tiek visokių šventų knygų yra skaitęs, kaip jis?... Žmogus, jei šventadieniais kiek pripuoli...

— Jau, Petriuk, neužtark! Susimildamas neužtark!

Kas gi iš jo to skaitymo? Gi pats matei, ką jis skaito... Kur negalima, tai jis skaito. Kad būtum ant to mokytas, kaskit, o dabar... Ne, Petriuk, jį Dievas už tai gal ir pabaudė. Kai darbo dirbti, tai ne. Kalbėti daug kalba, o kai dirbti, tai... Aš nesigiru, visi tai žino, ar jis rūpinasi kiek ūkiu?... Knygas skaito?... Jog yra, kas knygas skaito, kam tam kišties, kur nereikia... Ir dar tokias, kur negalima... Ne, Petriuk, čia vis puikybė. Supraskit, aš jau gudrus, skaitau tokias knygas, o jųs ne... Gi jis ir ant kunigėlių pradėjo... Petriuk, - tęsė ji prikaišiodama, -jau prašom, nebeužtark! Jog matai, koks jis žmogus! Kunigas jam už nieką, jis, supraskit, daugiau žinąs už juos, niekina, nuo išpažinties bėga... Petriuk, nebeužtark! matai, kad čia jau nebegerai. Prapuolėme. Su juo ir kitam reiks pražūti.

Giedutienė, kariaudama su verksmu, tampė nerviškai žandus; viršaitis susimąstė.

— O vis delto vilties nustoti nereikia, — tarė jis po valandelės: — Taip kalbėti neverta. Jau jei pra puolėme, tai visi prapuolėme. Nei vienas iš musų nebemato kelio. Kantička ir labai smarkiai ima. Jis sako, žmonės pasileidę, Dievas ir baudžiąs už tai. Po giminazijas apie visokius vabalus moką, o apie Dievą ne. Žmonės nebeklausą bažnyčios... gerią, paleistuvaują... Kaip žiūri, tai taip ir yra. Rodos, kad iš knygos būtų išskaitęs. Kuzmickis vadina juos judošiu-kais, kad ir tuos cicilikus. Kai pažiūri, ir panašu. Jog ta-pat ir piktoji dvasia turi savo galybę. Gal ir jai Dievas davė, bet ji turi, tą mes matome ir kunigėliai mus moko. Jei Dievas leistų, tai ji kas-žin ką su mums padarytų. Kaip pasvarstai, tai, rodos, kad ir čia kaip ir tiesa būtų. Gal jie ir tokie, kaip juos vadina Kuzmickis. O šit — anaurei, kaip buvau pas Kantičką, buvo atvažiavęs dviračiu, žinai N-ių jaunasis kamendorėlis, tai jis...

— Tai ir Kuzmickis vadina juos judošiukais? — staiga perkirto jį Giedutienė.

— Gražiausiai! Savo ausimis girdėjau. Mes ten su Kantička šnekėjomės prie mūro, o jis pasistojęs: Judošiukai! Judošiukai!... Taip stiprai suriko ir Kantičką apibarė, kad jis nevadina, kaip jis liepęs.

— Kuzmickis?

— Tai gi Kuzmickis. Ar jau aš jo nebepažįsiu. Gražiausiai savo ausimis girdėjau. Ir už šv. Raštą jis barė, kam atėmėm, ant Kantičkos taip užsipuolė. Tai gi mat, tetul, vienas taip, kitas taip... O kaip tas N-ių kamendorėlis, gal, žinoma, prastas žmogus ir nesupranti taip kaip reikia, bet jis visiškai kitaip, negu tie. Kantička ant socijalistų, o jis nusišaipė, iš Kantičkos pasijuokė, ir iš Kuzmickio taip-pat... Gal, žinoma, prastas žmogus nesupranti, bet kaip į jį žiūri, tai jis visiškai kitaip. Tai mat, tetul, ką dabar suvaikysi. Kaip mums prastiems žmonėms, tai visiems galvos susisukę. Nereikia jau taip imti į širdį, vis delto

Dievo apveizdoje esame. Gal... — Viršaitis savo sakymo nebepaspėjo pabaigti. Pasigirdo Onos balsas:

— Petriuk! — ir su didžiausiu trenksmu atsidarė seklyčios durįs. Tai atsitiko kartu.

— Petriuk — atkartojo Ona jau prie stalo, palikusi duris valioj. — Tą Giltinę, tai reikia visiškai kur išvaryti. Matysi, ką jis tau padarys. Gali visus ubagais padaryti. Rytą jieškojo, jieškojo mergaitės žąsų, kol atrado, dabar pusbernis sako, kad Giltinė einąs ant kūtės gulti. Sako jis matęs. Jau senai, o vis nesakė. Sakau, kodel, nesakei? gi žinai, kad jis niekados be savo kaimino nevaikšto. Galėjome visi pelenais pavirsti. O jis: kas man darbo, ar aš šeimininkas. Matai, koki dabar šeimyna ... Ko čia, tetule, taip rūpiniesi! — tęsė ji atsigręžusi į Giedutienę. — Kad visiems jau galvos pradeda sukties su tokiais žmonėms. Čia jokių dyvų! Vaikščiok apie juos, kaip aplink kokius ponus: kad pavalgyti būtų gardžiai, gražiai apsitaisyti... Ir per vis neįtinki, dar vis negerai, o apie tavo gerą, tai jiems nei galvoj. Matome, kokie dabar žmonės, kur čia galva nebesisuks,

— Man bernas šįrit tarstelėjo... — įsikišo viršaitis.

— Aš pats anandien išėjęs vakare girdėjau, kad žąsis kaž-ko kirksi, bet neatėjo į galvą.

— O tas, mat, žinojo jau senai ir nesakė. Mat, koks nutruktagalvis — pridėjo Ona.

Išgirdus apie atsitikimą su žąsims, Giedutienė tuojau pradėjo nerimauti. Ji, matyti, tik norėjo išklausyti Onos pasakojimų. Vos Ona baigė, ji kėlėsi ir pradėjo sveikinties. Nėra ir kalbos, kad Ona užprotestavo. Prie jos prisidėjo ir viršaitis.

— Tetulyt, tai nei to šilto vandenėlio neišgėrei!

— rūgojo ji stumdama Giedutienę atžagarią prie kanapkos. — Ištiesų, ko čia, tetule, jau taip rūpiniesi! Bus ataušusį (ji pamėgino šaukšteliu), aš atnešiu šiltos...

— Ne, ne — sujudo Giedutienė abiems rankoms griebdama už stiklinės: — Gera, gera!

Arbatą ji išgėrė, bet nieko daugiau nebekando ir išvažiavo namo. Ona atnešė į antrą šiltesnę stiklinę, įdėjo pati cukraus, bet viešnia taip užsispyrė, kad jos jokiu būdu Bajoriūnai nebegalėjo priprašyti.

— Matot vaikeliai, kas darosi, kaip iš namų atsitrauki — tarė ji kaž-ko dairydamos aplinkui. — Kas-žin ir mano žąsis kur? Prasakai viską: taip padaryk, taip, o kaip paskui žiūri... Ar gi jiems tas rūpi? Vėjai tik po galvą laksto, o tokie dalykai jiems nerūpi. Važiuosiu, vaikeliai, važiuosiu! Arklys taip ilgai stovi prie kiemo, žmonės kas-žin dar ką gali pasakyti. Važiuosiu! Negražu!

— Aš gi arklį įvažiavau į vidų, — nusistebėjo viršaitis.— Tuojau įvažiavau. Kaip šit ėjot į seklyčią, aš nuėjau ir įvažiavau. Arklys paliuobtas, tuo prašom nesirūpinti ... Tai gi prašom dar, tetulyt, dar tą stiklinę.

— Prašom, tetulyt, ko čia mat — stumdama ir vėl atžagarią atsiliepė Ona. — Jau kad sakei, tai ir padarys. Išvažiuodama gi tetulė viską padavei... Del tos minutės... Prašom.

— Ne, ne, vaikeliai, negaliu, negaliu — kategoriškai ir vėl aplink save dairydamos atsakė Giedutienė. — Galva susisukusi, nebežinau, ar čia būsiu įsinešusi ar ore palikau botagą. Važiuosiu, važiuosiu — bučiuodama ir glostydama Oną pabaigė Giedutienė.

— Negražu! Petriukas gal man kumelį atvažiuosi.

— Nevalyti negaliu, — tarė išlengva keldamasis viršaitis iš vietos. — Bet dar tetulė galėjai tą stiklelę išgerti ir kiek užkąsti.

— Galėjai, galėjai, — pagriebė Ona. — Ištiesų, kas čia tetulei ir pasidarė.

— Ne, ne, vaikeliai, ne. Petriuk, prašom man kumelį atvažiuoti!

Dvilksėdamas tai į viešnią, tai į savo pačią perėjo viršaitis per seklyčią, paskui padėjęs ranką ant klengės, pagalvojęs tarė: — Kaž-ką dar norėjau tetulei pasakyti, bet užmiršau ...

Ir išėjo laukan. Kada jis, eidamas paskui kala-maškos su vadelėms rankoj, privažiavo prie pirkios priebučio, jau stovėjo Giedutienė, turėdama rankoj botagelį trumpu kotu. Karta buvo išėjus ir Ona.

— Atsiminiau, — tarė viršaitis sukdamas vadeles apie tvoros baslį. — Aš tuojau ateisiu, prašom palaukti. Gi grąžtelio aš dar neatidaviau. Anaurei, kaip paėmiau, taip ir tebėra. Dėku, tetulė davei, o aš ir užmiršau ...

— Ko čia, Petriuk! — su niekino mojuodama trumpuoju botkočiu Giedutienė: — Kam gi jis reikalingas. Atneši kada-nors pats. Mat niekados neateini. Aš prašau, prašau, o Petriukas neateini. Mat, kas su mumis pasidarė. Kad Petriukas būtum mūsų neužmiršęs, gal taip ir nebūtų buvę. Jis Petriuko klauso ...

— Tegul būna ir taip... — Tą pasakęs, viršaitis padėjo tetulei įsėsti ir padavė jai vadeles į rankas. Giedutienė apsikamšė pirma drapanas aplinkui, pasiėmė gerai botagą, pasvarstė trupučiuką ir tarė:

— Aš ištiesų dabar, Petriuk, ir pati nežinau, kaip čia padaryti, ar siųsti jo jieškoti, o gal pats pareis? ... Mat, kaip su tokiu žmogumi yra...

Ir Bajoriūnas susimąstė. — Dar pažiūrėk, tetule, ar jo namie nėra — pastebėjo jis. — Kur gi jis eis? Matysi, kaip atsiras. Ant vakaro bus tikrai. O jei ne... tai prašom man duoti žinią. Tik prašom nesirūpinti, aš viską padarysiu ...

— Mat, Petriuk, kaip su tokiuo žmogų reikia gyventi. Visą gyvenimą taip. Neduok Dieve! — Prašom nesirūpinti, ne! — atsiliepė Onos balsas nuo priebučio.

Ji buvo kaž-kur pražuvusi pirma. Jai sušnekus, viršaitis ir Giedutienė tuojau atsigręžo į ją.

— Prašom nesirūpinti — tęsė šeimininkė, priėjusi prie kalamaškos. — Kad jau tetulė ir perdaug! Senas žmogus, o matai, tetulyt, kokie dabar žmonės ir kokie laikai! — Tuo tarpu sužvengė iš po savo kudlotų, ilgųjų karčių Rabinas.

— Ir čia vėl! mat, ar nežinai? — uždrožusi botagu ir timptelėjusi vadelėms subarė Giedutienė. Supraskit — drigantas... — Tai tarusi, ji linkterėjo savo aptulotą galvą ir išvažiavo. Viršaitis nusijuokė sau vienas iš Rabino.

— Mat, kaip pasidarė su tetulėnu, — tarė Ona, Giedutienei už pirkios užvažiavus. — O nedėlioj buvo nei šio, nei to...

Viršaitis nieko neatsakė, tik susimąstė.

— Ką dabar padarysi? — tarė jis po valandelės, atsidusęs ir nuėjęs atsisėdo ant akmens prie klėties. Ona įėjo į trobą.

Ilgai sėdėjo Bajoriūnas ir mąstė. Jis prabėgo visą tą laiką nuo pat pavasario, priminė, kaip jam pirmutinį kartą apreiškė visokius „ukazus“ skaitydamas raštininkas apie judėjimą, kaip jis tada į tai gangreit nežiūrėjo, o užsimąstė tik labiau del to, kada jam Ko-meris pasakė, jog „Vilem karol ateisiąs.“ Priminė, kiek kartų jis mainė savo nuomones, kiek iškentėjo, kaip jam dažnai sukosi galva ir rodėsi, jog jis visai einąs iš galvos. Jis lygino savo padėjimą su Dalbos, ir jam norėjosi tikėti, jog jo svainis nesulyginimai laimingesnis už jį: jis to viso, kas dedasi, nematąs. Mat, kas jam galvoj! Reikalėliai... ot, kas jam galvoj. Susitiko su Onele ir neužmiršo vėl priminti.

— Tegul bus pagarbintas, — pasigirdo staiga balsas nuo gatvės. — Poni staršina, prašom dovanoti!

Viršaitis pakėlė galvą ir pamatė vieną savo kaimyną, senelį apie 70 metų, labai meilų ir Viršaičio mylimą.

— Prašom dovanoti, poni staršina! — atkartojo senelis. — O pas tamstą privyso davatkų. Matot, koks takelis.

Bajoriūnas žvilgterėjo į tą pusę, kur rodė senelis, ir pats nusistebėjo. Niekados nebuvo pas jį taip išminto tako nuo klėties prie koplytėlies, kaip dabar.

—Ištiesų, kaip išminta, — žiūrėjo viršaitis, — o aš ligšiol nemačiau. Tai mat, kiek mano vaikščiota.

Jis trupučiuką sumišo ir greit nukreipė kalbą kitur. Jis, kad kiek... nepaklausė senelio, ar jis kartais nematęs, grįžtant Giedučio, bet susiturėjo ir, pašnekėjęs trupučiuką apie orą, tarė:

— Reikia pažiūrėti, kas po klojimą darosi, — ir nuėjo sau. Senelis nukiūtino savo keliu.

Nuo Giedučio vakare jokios žinios nesulaukė, tatai buvo ženklu, jog senelis sugrįžo. Bet jis neiškentė ir antrytojaus nuėjo pasižiūrėti. Giedutienę rado jis pas diendaržį besiruošiant. Ji kartu su juo įėjo į pirkią. Senelis gulėjo ant krosnies. Viršaitis visokiais budais stengėsi prakalbinti Giedutį, bet tas jam nieko neatsakė, net nežiūrėjo. Tik degdamas savo pypkelę kaž-kaip baisiai pažvelgė į jį ir nusigrįžęs atsigulė. Giedutiene labai norėjo užimti svetį, bet viršaitis paaiškino reikia palaukti geresnių laikų ir išėjo.

Buvo gana graži rudens diena. Eidamas pro Avinėlio kiemą, išvydo viršaitis visą pustuzinį vaikų supantis ant vartų. Jie kaž-ką giedojo. Pamatę viršaitį, jie truputį lyg susigėdo ir pertraukė giesmę, bet vos jam praėjus, vienas iš jų staiga suriko: — cicilik! — ir tuojau visas pustuzinis laibais kaip birbynė balseliais iš pradžios šaukė, o paskui net užgiedojo: — cicilik! cicilik!

— Išpustum! — nusispiovė viršaitis ir ėjo toliau.

Artinosi didieji atlaidai Karklynkiemy. Bajoriūno buvo paprotys tą dieną duoti visai šeimynai arklius. Dažniausiai važiuodavo treji ratai, kartais net ir ketviri. Bajoriūnui šįmet kaž-kodel labai nesinorėjo važiuoti. Jis ir taip, jei reikalo nebūdavo, noriai likdavosi namie; dabar jį stačiai ėmė baimė, jam lyg kas šnekėjo, per tuos atlaidus turinti sutikti jį koki nelaimė. Tiesa, mieščiukas tai menkas, tikras karklynkiemis. Iš visų pusių pelkės, krūmeliais apaugęs, ne tik kad toli nuo vieškelio, bet stačiai be jokio kelio. Rudenį ir pavasarį net ir raitas ne visados gali jį pasiekti. Nors laikas ir labai neramus, o žmonių suplaukimas kas-met nemažas, vis delto sunku buvo tikėties, kad tokiame Karklynkiemy kas-nors ypatingo galėtų atsitikti, išskyrus pasi-gėrusiųjų muštynės, be kurių neapseina Lietuvoj beveik jokie atlaidai. Taip stengėsi nusiraminti viršaitis. Pusbernis ir viena mergaitė pasisakė nevažiuosią, jie eisią anksti pėsti išpažinties. Liko tatai keturi žmonės: vyresnysis bernas, mergaitė ir jie abudu su pačia. Petriukas taip-pat būtinai veržėsi ir kur buvęs, kur nebuvęs glaudėsi prie motinos arba prie tėvo ir ziurzeno:

— Tetušiuk! — arba — mamyt — ir aš važiuosiu. Važiuosiu, aš dar nebuvau. Visus leidžia, o manęs tai ne. Ką aš čia vienas veiksiu?

Bajoriūnienė siuntinėjo sūnų prie tėvo, o tėvas, savo Petriuką be galo mylėdamas, jau buvo ir besutinkąs jį paimti, bet priminęs, kaip neramųs laikai, staiga atmainė savo nuomonę: esą dabar tokie laikai, jog dideliems nelabai drąsu tolinties iš namų, ką gi bekalbėti apie vaikus, ir dar per tokius atlaidus, kur tiek žmonių. Nors jis žadėjo parvežti sūnui tokį kermašavą, kokio dar niekas nėra matęs ir ateinančiais metais pasikinkęs širmuką važiuoti su juo vienu į tuos atlaidus, Petriukas ėmė raudoti. Keturiems žmonėms reikėjo dviejų ratų. Viršaitis iš vakaro apžiūrėjo senąją brikelį, o rytą, anksti atsikėlęs, pašėrė gerai bėrutę su širmuku. Jam sugrįžus į klėtį, Ona jau buvo apsitaisiusi ir ėjo į pirkią ruošties. Viršaitis atsigulė. Jau buvo besileidžiąs į miegą, kaip staiga subeldė kaž-kas į duris. Būdamas suerzintas ir nervingas, viršaitis manė, kas-nors negera atsitikęs, šoko iš lovos ir, pribėgęs, greit atidarė duris. Ant prieklėčio stovėjo jo pati su laiškeliu rankoje, o ant kiemo prie pat prieklėčio kaž-koki svetima, bloga moteriškė. — Tau raštelį, — tarė Ona duodama vyrui laiškelį... — šit atnešė... nuo kunigėlio, sako.

Viršaitis paėmė laiškelį, pavartė jį rankose, mėgino adresą skaityti, bet be akynių negalėjo ir vėl vartė. Plėšti jis nedrįso.

— Nuo kunigėlio, — atsiliepė svetimoji moteriškė. — Kunigėlis davė ir liepė tamstai atiduoti.

— Tai gi koks kunigėlis? — pertraukė Bajoriūnas.

— Jaunasai kunigėlis, N-iškių kamendorius... Kantičkavičia!

— Aha — tarė viršaitis ir vėl pradėjo vartyti laiškelį.

— Tai gerai, ar ten kas atsiliko? — klausė viršaitis.

— Kunigėlis nieko nesakė, tik liepė atiduoti ir gana? Daugiau nieko neliepė pasakyti?

— Ne. Tik priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš pažįstu tamstą: Bajoriūną viršaitį, sako, ar pažįsti? Kaip nepažįsiu, sakau, netoliese gyvename, jis mūsų valščiaus staršina. Pažįstu, sakau. Tai šia atiduok jam, sako. Jei šiandien negalėsi, tai...

— O atsitikti nieko neatsitiko? — perkirto ją viršaitis. — Nebuvo ko-nors?

— Nu, kaip dabar visi matome, ar nebuvo kokios nelaimės, ar ką?

— Nelaimės?!! — atsidusus giliai atkartojo moteriškė. — Kokios gi didesnės nelaimės bereikia! Jau Dievas, bažnyčia ir kunigai niekais laikomi, tai ko daugiau bereikia! Gal žmonės ir pramanė, bet jis labai labai meldėsi. Mes visos nukalbėjome: ot aniolėlis ir aniolėlis? Rankeles sudėjęs, taip meldėsi, taip meldėsi. Mes visos apsiverkėme. Ir po avinėlį laimingos mirties kiekvienai davė ir poterių uždavė kalbėti. O meldėsi tai nei kaip žmogui pasakyti, mes visos verkėme. Sako, tie bedieviai, cicilikai parašę, kad jį užmušią... už tą pamokslą, kur jis taip davė...

— Už pamokslą?... — pagriebė lyg kruptelėjęs viršaitis.

— Sako, kad už tą: taip žmonės sako, jis pats mums nieko nesakė, tik liepė melsties už bedievius ir kad Dievas geruosius sustiprintų. Esą, užeiną baisus laikai, kad ir tie galį nebeišturėti. Ir po avinėlį davė kiekvienai.

Moteriškė, į kurią viršaitis geriau prisižiūrėjęs, pažino vieną iš to krašto garsiąją davatką, palipus pabučiavo viršaitienei ranką, siekė ir viršaičiui, bet tas, ar ištikro, ar tik del politikos, nenorėjo duoti.

— Tai kodėl? — tarė davatka ir, pagriebus greit viršaičio ranką, pabučiavo. — Eisiu, — tarė ji, lipdama nuo prieklėčio. — Nemaža kelio, kol nueisiu. Norėtųs ilgiau pasimelstį, žmogui su tais darbais vis netenka, nors per atlaidus. Šiandien toki brangi diena.

— Tai už pamokslą? — klausė viršaitis einant davatkai per kiemą.

— Praplėšk! tai ir pamatysi — suriko nekantriai Ona. — Jis vis klausia, klausia, o nežiūri, kas ten vidui. Gi tapat jei kunigas rašė, tai jau jis ir bus parašęs, jei teisybė.

— Kaip gi plėši, kad nežinai kam. Reikia pirma perskaityti, kas viršum stovi. Akinių reikia. Išspaustą, tai kaskit, o rankos raštą be akinių negaliu.

— Tamstai, tamstai! patvirtino dar sykį davatka.

— Pats kunigėlis padavė ir liepė tamstai atiduoti.

Eisiu, sudieu! mat jau saulelė taisosi tekėti. O kunigėlio tai nebus, — pridėjo ji su kai-kuria didybe. Dekonas pats važiuos — mums sakė.

Kada Bajoriūnas suradęs akinius ir perskaitęs adresą, taisėsi laišką plėšti, Ona stovėjo įspyrus akis į konver-tėlį taip kad rodėsi, jog ji per poperį permatys, kas ten viduje.

— Žio, tai kam tas? — nusistebėjo, kada viršaitis ištraukė paveikslėlį.

— Man, — atsakė greit viršaitis. — Prašiau, tai ir atsiuntė.

Ona ilgai žiūrėjo tą paveikslėlį, džiaugėsi jo dailumu, bet buvo kaž-kas nerami. Jai rūpėjo, kokia galėjo būti priežastis, kad Kantička tokią dovaną atsiuntė. Jai nesinorėjo kaž-kodėl tikėties, kad jos vyras ištikro būtų to prašęs. Tai buvo jauno dailaus šventojo su aureole viršum galvos ir palme rankoje pa- veikslas, matyti kokio-nors kankinio. Pačiai išėjus, viršaitis geriau įsižiūrėjo, pamatė jis po parašu St. Lau-rentius, ranka smulkiomis raidėmis parašyta: „Gražu ir saldu už Kristų kentėti!“

— Gerai, kad dar to Ona nepamatė, — apsidžiaugė gražiuodamas ir iš taip smulkaus ir kartu taip gražaus ir aiškaus rašto viršaitis. — Tikrai jau nebebūčiau galėjęs nuo jos beatsikratyti.

Jis tuojau priminė, kaip jis per tą garsų Kantičkos pamokslą buvo pasiryžęs net ir kraują už tikėjimą pralieti, kokia meile degė tada jo širdis prie Dievo, kaip ji žaravo ir kaip paskui ji ir vėl staigu ataušo, ir jis vaikščiojo lyg apmiręs. Jis turbūt numanė, jis šventas, jis gal ir žmogaus mintis žino. Žinojo, koks aš tada buvau, koks dabar. Gal delto ir atsiuntė, — nutarė Bajoriūnas. Baimė persekiojusi jį keletą dienų vis didinosi ir jis jautė, kad iš jos gali sukilti debesiai, kurie atneš panašių audrą, kaip Kantičkos pamokslas ir pašnekesys su juo. Nors viršaitis ir vėl atsigulo, bet jau lig pat pusryčių nebeužmigo. Valgis ir jam nelindo. Padažęs blyną taukuose, jis suvalgė nenoroms kelius kąsnelius, ir pirmutinis atsikėlęs nuo stalo, išėjo ruošties apie arklius ir brikelęs. Nelaimė, ir Petriukas atsikėlė ir vėl glaustydamos pradėjo ziurzenti. Viršaičiui nuolat rupėjo ir jis buvo nutaręs užtat ankščiau išsiruošti, kol dar sūnus miega; jam tai nepavykus, jis baisiai supyko ant „bobų“, negalinčių jokiu būdu pabaigti savo tualetų ir net jas suolbijo. Užvažiavus Bajoriūnui ant kalnelio per pusverstį nuo jo kaimo, jam atsidengė gana platus horizontas. Matėsi keli keliai, kurie buvo pilni žmonių važiuojančių ir pėščių. Viršaitis ir vėl pradėjo karę su persekiojančia jį baime. — Kam gi jau turi kas-nors atsitikti? — samprotavo jis: — viskas, kaip kitais metais būdavo: žmonės važiuoja, eina. Keliai pilni. Laikai, tai laikai, nėra ką ir šnekėti, bet kam būtinai, dabar, šiandien... — Jis džiaugėsi pasodinęs pačią su bernu ir paleidęs juos pirma su širmuku. Ona jam nebūtų davusi ramumo, o dabar jis liuosiai gali atsiduoti savo mintims. Mergaitė, su kuria jis važiuoja nedrįsta jo kalbinti, o kad ir prakalbintų, su tarnaite kokios gi ceremonijos — neatsakai ir tiek. Važiuojant į miestelį, sutiko viršaitis garsiausiąją to krašto davatką, piktąja Urše vadinamą. Ji lėkė, lyg kad kas ją būtų pasvilinęs ir tai ne į bažnyčią, bet laukan iš miestelio.

— Pone Dieve susimilk! — nusistebėjo viršaitis, tai kur gi ji? Ne, vis negeri ženklai.

Bajoriūnas pastatė arklius jau žinamoj skaitytojui daržinėlėj ir, priminęs bernui, kad jis jų neužmirštų, po visam neitų į karčemą, bet tuojau kas reikia nusipirkęs, atvyktų prie arklių, nuėjo stačiai į bažnyčią. Skambino dar tik jutrinos. Viršaitis savo papratimu atsiklaupė kertelėj netoli nuo vartelių, pro kuriuos įėjo. Čia dažniausiai būdavo labai ramu, ir del tos priežasties viršaitis visuomet toje vietoje būdavo. Šiandieną ir čia ramumo nebuvo: žmonės tai lipė per viršaičio kojas, tai net griuvo ant jo. Pritrūkęs kantrybės, jis apleido ją ir, nuėjęs, atsistojo šone bažnyčios. Bet ir čia jis ilgai nepabuvo. Bažnyčioje užgiedojo: „Šventas Dieve“; jis ką-tik buvo apsistojęs gale bažnyčios ties didžiuoju altoriu. Gal ne tiek buvo kalti žmonės ir jų grudimasis, gal priežasties viršaičio nerimavimo ir negalėjimo ilgiau susiturėti ant vietos reikia jieškoti jame pačiame. Ir toj paskutinioj vietoj jis ilgai neužtruko. Taip besibakštydamas atsirado ten, kur jį rado ponas Kuprevičius, kertelėj prie koplytelės nabašninkams dėti. Jis ir pats stebėjosi paskui, kuomet jį zakristijonas savo nedailiais klausimais įvedė į tokią striukę, kaip jis galėjo papulti ton vieton, kurios jis stačiai vengė. Žinome jau mes, koks buvo pašnekesys tarp viršaičio ir p. Kuprevičiaus, kaip Bajoriūnas ėjo pas savo arklius ir paskui, atsisėdęs ant nulaužtos žilvyčio šakos, paskendo sunkiose mintyse. Mat širdis nujautė, kad kas-nors turi atsitikti, — tarė sau vienas viršaitis. Ir Kantička žinojo, jis šventas. Bajoriūnas perbėgo visą savo gyvenimą, kuris jam išrodė dabar taip liūdnas, taip nelaimingas, taip juodas, paskui apsistojo ilgiau ant vieno fakto, kaip jį koks-ten gudas valkata apgavo. Tas gudas, atvažiavęs pas jį apreiškė turįs poperį nuo gubernatoriaus, paliepiantį visiems ūkininkams duoti jam molevoti stulpelius, kurie statomi šaly kelio vietai pažymėti, kur koks ūkininkas turi taisyti kelią ir lentelių su pavardėms, kurias matome primuštas prie kiekvienų namų Lietuvoj. Viršaitis pareikalavo, kad jam tas gudas parodytų tą gubernatoriaus jam duotąjį poperį. Gudas, tiesa, parodė, bet nedavė jam viso gerai išskaityti ir tuojau pradėjo reikalauti, kad gubernatoriaus paliepimas būtų kuoveikiausiai išpildytas. Viršaitis truputį paabejojo, ar tik viskas taip esą, kaip jam gudas aiškinąs. Gudas, vietoj viršaitį geriau įtikrinus, drąsiu, kategorišku balsu paklausė: — Tak wy otkazywajetes? Otkazywajetes? — Viršaitis nusigando ir tuojau prisakė visiems savo valščiaus ūkininkams duoti tam nepaprastam malioriui molevoti baslelius ir lenteles. Kiti valstiečiai pasipriešino tam viršaičio paliepimui ir pasiskundė vyresnybei. Tuomet pasirodė, jog jokio gubernatoriaus įsakymo duoti minėtojam gudui molevoti stulpelių nebuvę, jam tik buvę leista tuo amatu užsiimti toj gubernijoj kartu su kitais malioriais ir kaipo žmogui iš svetimo krašto atėjusiam duoda gerą rekomendaciją. Viršaitis už tokį paliepimą gavo papeikimą nuo komisoriaus. — Nu mat — karčiai juokėsi jis pats iš savęs dabar tą visą priminęs, — koks gudpalaikis valkata ir tas mane apgavo. Pasakė: „otkazywajetes“ ir aš nusigandau. Ką gi apie tą gudpalaikį bekalbėti, kad man net raštininko vaikai į striukę įvaro. Rodos glytlaižiai, o kaip pradeda klausinėti: o kam tas taip, o tas taip. Kam pas katalikus bažnyčioj vargonai ir kunigai nesivedę. Kam jie kunigams rankas laižo, jų taip klauso ir net dievais skaito — ot ir nebgali jiems atsakyti. Pradedi kaisti, raudonuoti, o atsakyti negali. O taip, rodos, lengva būtų jiems atsakyti: o kodel jūsų popai su karčiais vaikšto. Kam jie tas kasas augina, kaip bobos? Kam su arklio uodega švaistosi? Matytum, ką jie tada atsakytų. Paskui atmeni ir gailesį to nepasakęs, o priėjo laikas ir vėl nėra. Kvailas mano būdas, atkartojo jis ir tuojau pasilinkęs pakrapštė pirštu batą pagal padą, kur jam pasirodė, kad jau kiaura.

Del tokios iškilmingos dienos pamokslas buvo gana ilgas. Viršaitis visą tą laiką persėdėjo ant žilvyčio šakos, mąstydamas apie savo vargus. Tik galu jis trupučiuką nusiaušino. Nors ruduo, bet diena buvo graži ir nepaprastai šilta. Stačiai kaitino. Netoli matėsi miškelis, jis dar buvo žalias, tik vietomis tarp to žaliumo visą mišką dabindami ir lyg į buketus dalydami raudonavo apušės ir geltonavo berželių lapai. Rugiai jau buvo sudygę ir kiti gerokai įžėlę, ir tas jų žaliumas buvo toks šviežias, toks grynas, kad net akies nuo jo atitraukti nesinorėjo. Apskritai, buvo tai viena iš rudens dienų, kada žmogus, išėjęs pasivaikščioti sakai: — Ot, ir ruduo gražus ir dar kaip! — Nusiaušinęs, viršaitis pažvelgė į miškelį, paskui į rugius ir jautė taip-pat, kad gražu. Jis kaž-kaip užmetė akis ant daržinės, javų prikrautos, bet be sienų. Čia buvo tikros žvirblių vestuvės. Paukšteliai čiauškėjo, čirškėjo, dažnai prisidėdavo barniai, o kai-kurie iš jų, matyt, sibaritai, kviečių gerai prilesę, šildėsi pašalėj ant saulelės į žemes įsikasę. Jie nesidairė aplinkui. Papūtę uodegėles žiūrėjo kaž-kaip šelmiškai perkreipę ir truputį atgal atlošę galveles, lyg būtų norėję sakyti: — Ot, mes ir prilesėm kviečių ir gulime sau čia-pat po tavo kojų ir tavęs nebijome. Ką tu mums padarysi. — Kur buvęs kur nebuvęs nedailiu gzikzaku, maklinėdamas atlingavo drugys ir ar jis gal nepamatė viršaičio, ar taip jam kas įėjo į galvą, ką-tik neužgriuvo ant Bajoriūno nosies. Viršaitis net instinktiviškai mostelėjo į jį ranka, bet jau jis buvo viršum jo galvos.

— Mat ir aš ar nematėt! — nusijuokė viršaitis. Upas jam tiek pasitaisė, jog net pats savęs gėdijosi.

— Ištiesų koks mano kvailas būdas, — nudejavo jis ir vėl. — Jog man rodėsi, kad visas pasaulis į kąsnelius subirės ir ant manęs užgrius, o čia viskas kaip buvę. Bažnyčioj suskambino po pamokslu.

— Mat ir bonia!... — tarė viršaitis ir atsikėlė. Bonia tiesa dar tebebuvo ji matėsi ir tą liudijo skambinantis joj varpas, vis delto ji jam truputį rūpėjo. Bet kas tai prieš tą rūpestį, kokį jam uždavė Kuprevičius. Pirma bėgdamas kaip be proto iš bažnyčios ir paskui sėdėdamas ant žilvyčio šakos, paskendęs mintyse, jis tą nebuvo gerai apsvarstęs. Dabar ta taip nepageidaujama žinia, kurią apreiškė jam Kuprevičius su visomis galimomis kuobaisiausiomis pasekmėmis, atsistojo prieš jį kaip gyva. Visą tą dalyką painiojo dar labiau Kuprevičiaus keistas ir stačiai nepamatuotas, o taip kategoriškas reikalavimas, kad viršaitis nesiklausęs ir nesišnekėjęs su urėdniku, pats savystoviai imtųsi bažnyčios ir klebono apginimo ir su socijalistais sulig nurodymų zakristijono apsirokuotų.

— Pasijieškok pats žmonių! — tyčiojosi viršaitis kartodamas zakristijono žodžius. — Pasijieškok! Bet kas-žin ar galima? Tas gal ir neišeitų, — suniekino pats save jis. — Aš gi ir karaliaus pastatytas, bet ką galima žinoti? Kriminalas gali koks išeiti... Jam gi pirmutiniam reikia apie tai žinoti, jis tam ir yra. Bet urėdnikas ne katalikas, — šnibždėjo kaž-kas jam iš antros pusės, jis, pagaliaus, būdamas rusas, didelis bažnyčios priešas. Gali ir ištikro taip būti, kaip Kuprevičius sakė: — zdrastvuj, zdrastvuj — ir abu kartu eina bažnyčios deginti, kunigų piauti. Niekis, kad policija taip cicilikus persekioja, o ant kunigų gali užleisti.

Taip maitojosi viršaitis bemąstydamas, nerazdamas jokios išeities iš to taip kritiško padėjimo, į kurį jis dabar papuolė; o ant širdies darėsi jam kaskart vis sunkiau. Jis apžiūrėjo savo arklius ir ėjo vėl į bažnyčią, nes pradėjo skambinti ir mišparų.

Rods, ir ruduo ir kone, o špitolės šulnis buvo dar labiau apgultas, negu pirmu, jam einant iš bažnyčios. Žmonės bažnyčioj, ypač per panašius atlaidus, kaip šiandieną, kaip silkės bačkoj suspausti, gerai išsi-prakaituoja, kiti jau paspėjo paragauti druskos perėstų žuvelių, o jog yra tokių ir dar labai nemažai, kurie kru-šimosį ir stumdimosį laiko vieną už delikotniausį sportą. Ir viršaičiui labai pasinorėjo gerti. Kruštis jis nenorėjo, apskritai, to nekentė. Šįkart tečiau pasisekė labai laimingai, nes kada jis stoviniuodamas dairėsi, iš būrio išsitraukė bardamos, pančiu persirišusi, ubagė su pintiniu uzbonu vandens ir pažinusi viršaitį pasiūlė jam. Atgavęs širdį, turėdamas uzboną prieš save, jis pradėjo dairyties aplink. Kaž-kodel jis buvo įsitikrinęs, kad čia jau būtinai turi būti jo svainis Dalba. Neradęs svainio, viršaitis nusišaipė ir tarė sau:

— Kad ir aš juokingas! Jau kaip tik kur grūdasi, tai man rodosi, kad ir jis turi būti. — Jis dar kartą užsivertė uzboną. Ligsočiai atsigėręs grąžino jį ubagei, jo atidę atkreipė čia-pat prie jo balsiai bešnekančiu du vyru. Vieną jis pažino. Buvo tai špitolninkas apie 50 metų, nedidelis, ilga parudavusia sermėga apsivilkęs, plika krūtine ir dideliu rožančiu ant kaklo. Jis gyvai mostyguodamas kaž-kokiu paslaptingu veidu šnekėjo, stengdamasis kuobalsiausiai rėkti, matyt, tuo tikslu, kad ir kiti girdėtų maž-daug taip:

— Nu ką tu žmogus plikoms rankoms padarysi! Jau gerokai pritemę... vaikštau sau vienas poteriaudamas... apsiniaukę, nei vienos žvaigždelės nematyti... Žiūriu — dulia. Ar tu, sako, Jonai? — Aš sakau, pone. Klebono paties būta. — Gerai, gerai, sako. Saugok, saugok! Gerai, kad nemiegi, dabar tokie laikai. — Uždusęs, šniokščia, gal nusigandęs, ar ką. — Kaip gi ponai nesaugosi? — sakau. Reikia saugot, tik kad plikos rankos. Dabar žmonės su visokiais ginklais, o tu žmogus su plikoms rankoms, ką gi tu jiems padarysi?... sakau. — Nors duok ženklą — sako — už varpų patrauk, arba į miestelį bėgk! į kleboniją! — Ženklą, pone, tai ko gi neduoti, bet ar paspėsi?... sakau... Tamsu, nieko žmogus nematai, gali preiti ir ant vietos tave padėti — sakau. — Kad mat su plikoms rankoms dabar nieko nepadarysi. Kokių ginklų nėra pasaulyje?

Antrasis, kuriam špitolninkas apsakojo, ką tik nuo viedro atsitraukęs ir vandenį iš kudlių purtąs, menkai, matyti, tuo apsakojimu interesavosi. Jis tik paklausė:

— Pats! klebonas?

— Taip, pats! — atsakė špitolninkas tokiuo tonu, jog rodėsi, kad jis gatavas nežinau kaip ginčyties ir net prisiekti, kad jo žodžiai tikri:

— Pats. Gražiausiai mačiau ir kalbėjau. Aš stovėjau ties durimis šone, o jis priešais. Dusavo... Paskui atbėgo ir Panelė su Urše — tęsi spitolninkas.

Bet žmonės iškarto sujudo grūsties, nustūmė kažkur šnekančiuosius, ir viršaitis iš tos šnekos daugiau nebeišgirdo nieko. Apsidairęs dar trupučiuką apsigręžė jis ir ėjo į bažnyčią. Puskely susitiko jį sukaitęs, garuojąs jo svainis Dalba.

— Žio, tai kaip dabar? švogeris taip ankstį grįšti? nusistebėjo sveikindamas Dalba.

Viršaitis tik tepasakė: — Sveikas — ir, pažvelgęs trupučiuką ironiškai į garuojantį svainį, norėjo eiti toliau.

— Švogeris važiuotas! — stengdamasis, matomai, giminę užturėti klausė Dalba. — Gal kokie ketveri ratai?

— Važiuotas — atsakė viršaitis.

— Ir mes taip-pat, — paaiškino Dalba. — Du vežimai ... O kad tave!... sušilau.

Jis ėmė ranka šluostyties nuo kaktos prakaitą.

— Norėjau išklausyti pamokslą, bet, vyrel, bažnyčioj peršilta.

— Kas gi sakė pamokslą? — klausė viršaitis.

— Dekanas.

— Kaip dekanas? — nusistebėjo viršaitis: — kad jis sumą laikė.

— Tiesa, — stebėdamos atsakė išlengvo Dalba.

— Nu tai ne jis, švoger, gal ne jis.

— Kaip gi tas pats sumą ir pamokslą: taip niekados nebūdavo. Gal ne jis?

— Gal koks svetimas.

— Klausiesi ir nežinai? Jog pats sakai bažnyčioj buvęs ir nematei, koks kunigas pamokslą sakė?

Prašom dovanoti, švoger! Aš tiesą sakau. Kaip šit dekaną, tai įsidėmijau ir jį iškarto pažinčiau, o svetimųjų, tai kur tu prastas žmogus taip greit pažįsi?... Kai, mat, su žmonėms susitinki, pasiklausi, tai greičiau!.. .

Viršaitį giminės kvailumas stačiai erzino, ir jis vėl mėgino eiti. Bet ir vėl jį Dalba suturėjo.

— Prašom dovanoti — tarė jis, — gal dabar ir negalima, o aš vieno dalyko norėjau švogerio pasiprašyti. Gal būsi geras. Čia man vaikopalaikiai skaitė, bet ką su jais!... Daug jie tokiuos dalykus supranta!... Pasiimiau su savim!... sakau, švogeris tikrai bus!... paprašysiu, jis man išaiškys kaip reikia... Paviestką gavau. Tie vaikai paisto, kad nuo Marcinkevičiaus, bet kaip švogeris pasakysi, taip ir bus ... Gal po visam?

— Žinoma, po visam, — atsakė Bajoriūnas. Ateik, kur sustojau, tai ir perskaitysim. Žinoma, kad del to Marcinkevičiaus berno. Atmenu, pasirašiau. Jog tu nei su kuo daugiau nei jokių provų neturėjai?

— Neturėjau, švoger, neturėjau — sujudo susi-jausminęs Dalba. — Švogeris gi pats žinai, kad aš nieko neužkabinu. Aš geriau nusilenksiu, negu tenai su jais prasidėti. Švogeris gi pats žinai. Nu, kad lenda. Ar aš kaltas, kad jie lenda. Ot, ir dabar nusižiūrėjau bažnyčioj. Nėra ko žiūrėti žmogaus, ot lenda ir gana. Ir moterįs ir tos. Gi žmogus turi pasijudinti, ar jau stovėsi ant vietos. Kiek spustelėji ir nebegerai... rėkia. Tai gi gerai, kad negali, tai ko lendi?

Viršaičiui tų Dalbų pasakų, tiek kart girdėtų, buvo jau ligi kaklui. Pasakęs: — ateik po visam, jis nuėjo į bažnyčią. Viršaitis anaiptol nebemanė apie naująją vietą, jis atsistojo čia-pat prie vartelių, savo senojoj vietelėj. Mišparai dar nebuvo prasidėję, bet viršaitis pradėjo melsties. Malda jam nesisekė: nuolat lindo visokios mintįs į galvą. Kartais skaitydamas visų-gražiausius žodžius, kurie kitkart būtų sukėlę jame prakilnius ir sykiu meilius jausmus, jis persiimdavo tokia baime, kad net šiurpulys jam perbėgdavo per kūną, arba tokia neapykanta, kad staigu visas užkaizdavo. Prasidėjo mišparai, bet malda kaip nelindo, taip nelindo. Nemažą įspūdį padarė į jį špitolninko apsako-jimas. Jam pagailo savo senelio klebono, kuris dei tų bedievių net ir naktį ramumo neturėjo. O jog jau tą viršaitis gerai supranta, visų-labiausiai buvo reikalingas. Tas gailėsis sukėlė galutinai visą tą apmirusį jame, ką jis pergyveno ir iškentėjo, labiausiai susiartinęs su Kantička. Jis dar pažiūrėjo į savo patarėjo atsiųstąją dovaną šv. Laurenciaus paveikslėlį, kurį jis buvo tuojau į maldaknygę įsidėjęs ir pasijuto visai tame padėjime, kokiame buvo jo siela per tą garsąją prieš socijalistus Kantičkos pamokslą. Kad tikyba, tas pasiryžimas iškentėti nors didžiausias kančias už bažnyčią ir Dievą, kurie tada taip augštai buvo iškėlę viršaitį, ir nors trumpam laikui, bet vis delto ramumą ir pasitenkinimą atnešę, kad jie būtų dabar sugrįžę, viršaitis gal ir labai būtų buvęs Dievui už tai dėkingas. Bet jie negrįžo, jie tik tiek pasirodydavo, kad jį erzinus. Jau, jau, rodos, grįžta drąsa, energija, paniekinimas visko, kas žemiška, dega širdis meile prie Dievo, visų Jo priešų neapykanta. Jau gatavas viršaitis stoti nors į kuobaisiausia kova su tais Dievo ir bažnyčios priešais. Už tą šviesą, kuri šviečia nuo dangaus, gatavas net savo gyvybę paaukoti; kaip šit ir vėl tamsu ir vėl abejonės, baimė ir šiurpulys per kūną. Taip kankinosi viršaitis, kol maždaug apie pusę mišparų šaly jo nepasigirdo balsas:

— Nu kad tu ir moki įlysti. Pirma daužiausi, mušiausi su tais gyvuliais, dabar ir vėl...

Viršaitis pakėlė galvą ir, staigu susitikęs su rūstu Kuprevičiaus žvilgiu, krūptelėjo. — Ko gi tu taip žiūri? — tęsė senis: — Jog tu visados čia būdavai. Man ir žmonės sakė, kad čia. O pirma kur buvai nusipeklijęs? Man tie gyvuliai kone sulaužė bejieškant... Nu?! — dar rūščiau įbedęs į viršaitį akis klausė Kuprevičius. — Pasirūpinai?!

Viršaitis sumišo, lyg ką buvo pradėjęs miksėti, bet nieko neatsakė.

— O gal tegu! — belzebubiškai šypterėjęs, pridėjo senis. — Sena yra, taip ar taip reiks jas versti. Bus greičiau Mums ar su klebonu laikas sprogti. Nusivarėme, kaip žydo kumelė, kojų nebepavelkame — į pakluonę. Tegu šunįs pasipiauna. Nes esti nebus ko ten jiems, bet pasipiaute, pasipiaus. Taip?

Viršaičiui pasirodė kartu pikta ir skurdu, jam norėjosi kas-nori atsakyti, bet jam nesisekė ir jis bijojo tarti žodžio, kad jo balsas neparodytų jo dvasios stovio.

— Prašom, pone, (dabar jis jau kaž-kodel nebe-abejojo, kad Kuprevičiui toks titulas pridera) dovanoti, bet čia ne taip lengva, kaip rodosi — tarė su baime viršaitis. — Kad taip viskas nuo manęs priklausytų, bet dabar... Yra ta-pat įstatymas...

— Ot, įstatymas! — parodęs pirštu į vieną, dar atlikusį savo priešakinį juodą dantį, perkirto viršaitį zakristijonas. — Visur tas rusų įstatymas. Lendi jam ant to įstatymo ir dar ranką bučiuoji — geras. Vadinas pagal įstatymus. Ne — prieš įstatymą, vadinas. Ot, koks rusų įstatymas. Įstatymas! ... Rusų įstatymas vienodas su vilko: pavogė avį, susprengo — o ir įstatymas. Man čia apie rusų įstatymus nekalbėk! o jei nenori padaryti taip, kaip tikras krikščionis, kaip Dievas liepia ir bažnyčia, tai... tegu! Sakyk stačiai! tegu... ir gana... Bažnyčios taip ar taip reiks greit naujos statyti, o už kunigą ir zakristijoną pinigų mokėti nereiks! Tuos užbaigs — bus kiti, daug jaunesni.

Senis ir vėl velnioniškai nusijuokė ir matomai buvo, kad jis tai su dideliu pamėgimu daro. Bet užtat viršaitį užgavo tai lig pat gilumos.

— Ar gi aš galiu? — tarė jis daug drąsiau, bet drebančiu balsu: — Visos karalystės įstatymus permainyti?! Kas gi aš esu toks? Menkiausias viršininkėlis ir drebėk, o nepadarysi taip, kad tuojau koks kriminalas išeis ir tave Dievas žino, kur nukiš. Yra karalius, vyresnybė, jie rašo visus įstatymus. Aš negaliu kišties, kur man nepriguli. Čia reikia pirma su urėdniku susižinoti.

— Tpfui! Kad tave velniai! Toks žmogus... — spiaudydamos ir prunkšdamos baisiu balsu suriko senis, taip kad net aplinkiniai žmonės į tą pusę atsigręžė.

— Kam tu tą liciperų priminei?! Jog ne karčemoj esi!... bažnyčioj!!... nabaženstva... Kam tu tą antikristą priminei? Aš tą smarvę kasdieną uostau, kam tu?... Geriau eik, bėgk kuogreičiausiai pas tą savo aniolą, tik neužmiršk! žiūrėk! jam čėstės atiduoti! Žiūrėk! taip!... (jis pridėjo ranką prie smilkinio ir vėl tuojau ją atitraukė). Paskui: zdrastuj! zdrastuj su socijalistu! nu... Kam tu man tą biaurybę priminei?! Tpfui, kad tave vilkai su visais tavo įstatymais ir savo anarolais...

Senis taip buvo įsiutęs, kad viršaičiui ištikro baisu paliko, o čia dar iš visur akįs į juos įbestos.

— Tamsta mane gal nekiek pažįsti, — tarė viršaitis — ir amžis mano dar ne koks, bet mano tėvelį visi pažino. Kunigai visados pas jį būdavo, ir jis juos gerbdavo ir bažnyčios visados klausė. Mirdamas ir man prisakė, prisakė, kad aš bažnyčios visados klausyčiau ...

Viršaitis kalbėjo išlengvo, truputį skurdžiu balsu ir galvą žemyn nulenkęs. Paskui, pakėlęs akis, pažvelgė jis į p. Kuprevičių. Vis taip-pat rūstus veizėjo zakristijonas kaž kur šalin.

— Prisakė ir rodos, kaip galėdamas pildžiau — tęsė toliau viršaitis — bet kad dabar taip ant manęs kalba, taip kaltina, tai jau... Už galvažudį paskutinį daro!...

— Užtat niekų neštapoliok, neatsigręždamas atsiliepė senis.

Užstojo tyla.

— Kaip šiandieną gražiausiai atmenu, — pradėjo pirmutinis viršaitis. — Vaikei, — tarė tėtušėlis — o jau buvo visiškai prie mirties, lūpos pamėlynavusios — vaikei — sako — klausiau bažnyčios, ir Dievas man atmokėjo. — O kunigėlis klupėjo ir meldėsi, į jį tatai rodė tėtušėlis. — Matai, kaip Dievas man atmokėjo — tarė tėtušėlis.

— Nu, ar pabaigsi tu kada-nors su tuo savo tėtušėliu? — tarė senis raudona skepetele šluostydamas savo ilgąją nosį: — Kas iš to, kad tėtušėlis, o sūnus kitoniškai... O tu, poni, przeprašam, nežiopsoti čia atėjai, o melsties. Prašom į ten žiūrėti, ot!

— Tą tardamas pačiupo jis sėdinčiai ant žemės drūtai moteriškei, kuri tiek, matyti, viršaičio su zakristijonu kalba buvo užsiinteresavusi, kad stačiai į juos atsigręžusi išsižiojusi klausėsi, už ausies ir taip ją, sukdamas į bažnyčios pusę, tempė, kad toji padarė nežmonišką grimasą ir net šukterėjo. Kuprevičius, atlikęs tą, ką jis skaitė vieną svarbiausiųjų savo priedermių, pažvelgė į galą bažnyčios, kur pasigirdo smarkus lazdos barškėjimas, trypimas, beldimasis, pagaliaus, šauksmai ir pasirodė kunigas su relikvijomis, ir jau daug ramesnis ir geresnis sugrįžo prie viršaičio:

— Žinoma, kad reikia klausyti, — jis skersomis akimis pažvelgė į jo paties tik ką nubaustąją moteriškę, kuri pasikubrinusi dabar ramiai meldėsi. — Čia ir vaikas supranta, kad taip turi būti. Žiūrėk, šuo kaip bijo, kada nusideda. Jog, taip sakyt, ne bažnyčiai, ne Dievui, ne klebonui arba ten man ar kitam darote gerumą, bet patįs sau! Sakyk, kas dėtųsi, kad visi glytlaižiai nustotų klausyti? Sakyk, ar tu galėtum gyventi, kad tavęs šeimyna neklausytų? Sakyk? Kad tyli, sakyk? Jog iš pirmos dienos velniai patrauktų. Užsikabink terbas ir eik per žmones. Taip ir čia. Jog kad grasmės nebūtų... ištiesų aš nežinau, kas čia būtų. Visi velniai kartu su pačiu liciperu atsikeltų ant žemės... Nors jų ir dabar užtenka, tiesą pasakius, bet jau vis ne taip. Jog teismo diena būtų, ar ne? Tik tu gerai tą apgalvok, jųs dažnai to neapgalvojate. Įstatymas!... Jau su rusų įstatymais tu nesigirk. Ir britva taip gerai nenuims, kaip rusų įstatymas... Kas čia, bene Lium-biukas tik dalina? —

— Tai jau tas pats, matyt gali. Tik iš kiaušinio ir jau. Užteks lig vakarui.

Senis rūščiai pažvelgė į viršaitį. Buvo priežastis: Bajoriūnas nevisai atidžiai klausė jo pamokymų. Ypač į pabaigą, kada jis, pažvelgęs į didžiųjų durų pusę, pamatė tarp grudančiųsi prie relikvijų, kaip hipopotamą per Niliaus bangas, liuosiai į visas puses manevruojantį savo svainį Dalbą, jam staigu atėjo į galvą mintis, jog tas kvailys jo svainis yra daug laimingesnis už jį, kuris visų laikomas vienu iš protingesniųjų žmonių visame valsčiuje. Jis pasistumdys čia sau gerai, paskui kur įlindęs pasnaus, kaip per pamokslą ir eis sau pažiopsoti po rinką. Sugrįžęs namo išpliutys pusę katilo barščių, lašinių kokią paltį supleinys ir gulės sau, išvertęs savo bakaną. Visa bėda, kad jam ta paviestka, daugiau jis nieko nemato. Toji mintis ir dalintojas, kuris buvo gimęs iš tos pačios parapijos, jo šventas veidas ir dailus dalinimas taip atitraukė viršaičio akis į didžiųjų durų pusę, kad jis išrodė visai negirdžiąs, ką jam zakristijonas pasakoja. Kuprevičius tai pastebėjo, jautėsi, žinoma, nemažai užgautas ir uždavė, pirma dalintojam, o paskui, rūščiai į jį pažvelgęs, Bajoriūnui:

— Jųs nežinote... O, kad jųs žinotum, kad jums būtų čia daugiau (jis pridėjo pirštą prie kaktos)... Kartais, rodos, ir mokyti žmonės ir tai daug vietos nu-paisto į šalį, nes nežino. Nevedžiotų jūsų taip už nosies, kad jųs viską žinotumėt, ką rusai daro!

Senis pažvelgė skersoms ir vėl į tą drūtąją moteriškę, paskui į didžiasias duris ir tęsė toliau:

— Gazietos! Gazietos! Aš apie jūsų gazietas nešneku, ten tik gali išmokti, kaip geriau galvijus į javus leisti... Oi, primeluoja ir tos gazietos gerai. Kartais gal tyčioms, bet ir nežino. O čia vėl bijo. Manai, kad jos rusų įstatymų nebijo? Tikrai, nežinai... kur tu žinosi?... jog rusai norėjo visus kunigus į Sibirą išvežti: kunigus išvarys! bažnyčias uždarys! tada krimsk aveles be bėdos... Žinai, ko jis pabijojo? Žinai, kas mus užstotų?!. .. Kur tu žinosi?!

Senis mostelėjo ranka ir nulinksėjo galva.

— Pagonįs! Mat, kokių laikų susilaukėme, kad mus pagonįs pradėjo ginti. Girdėjai kaip Kynuose gudus piovė? Visi karaliai siuntė savo vaiskus ginti, girdėjai? Kalbėjo žmonės, visi taip šnekėjo, kad... Ot, ot, tik ne taip, kaip žmonės kalbėjo ir gazietos rašė! Ten ne krikščionis piovė, o tik rusus. Kam gi jie krikščionis piaus, kad tie nieko nedaro, o rusams peilis po kaklus zileno, nes jei tu jam — ne, tai jis tau. Su juo kitoniškai negalima. Vaiską siunčia, rėkia: krikščionis! krikščionis piauna! — kitų karalių prašo! ... Susimilo kitos karalystės, padėjo. Gal ir nebūtų padėję, bo visi buvo įpykę, visiems jie širdį perėdė, bet prancūzas sugadino... Eikš! — griebdamas už skverno tarė staigu senis ir darydamas sau taką, stumdydamos, koliodamos ir keikdamos, nutempė jį per žmones.

Sunku buvo viršaičiui visą tą laiką, bet dabar jau visai nepanešamai. Jis buvo toj pačioj striukėj, kaip pirma, kada jis pirmutinį kartą susitiko su zakristijonu. Jis numanė maž-daug į kur jį senis traukia, bet jog žmonės to nežino, Dievas žino, ką jie gali pamatyti. Prisiartinęs prie eilės, — jei tą krušimąsi, ant kits-kitą griuvimą apskritai galima eile pavadinti, — einančios bučiuoti relikvijų, Kuprevičius sustojo, apsidairė, paskui staigu atsigręžė į viršaitį ir tarė:

— Taip, kad ne tas prakeiktas prancūzas, rusui gerai būtų tekę, tas mėlynakis gerai jam būtų išdulkinęs, bet tas toks pat ponas, kaip ir mūsiškis... prancūzas. Jog pas juos kitose bažnyčiose nebėra kryžiaus... Jie liciperą toje vietoje pastatė ... velniukus. Tu nemanyk, kad aš meluoju. Pasiklausk gudraus kunigo, ir jis tau tą patį pasakys. Toks su tokiuo greit susi-uosto, dabar jog jie draugai: rusas sako: aš tau padėsiu, prancūzas: aš tau! Ko gi ne! O gazietose tu to niekur nerasi. Palauk, dar ne viskas — tęsė senis pažvelgęs ir vėl į eilę ir paskui aplinkui, nes žmonės ir toliau nuo eilės stovintieji ir jokios vilties prieiti neturintieji, pamatė kunigą relikvijas dalijant ar pradėjo nerimuoti.

— Dar ilga istorija. Kaip rusą paratavojo, jis pasiutėlis ėmė dar labiau kunigus spausti... Čia jį traukia už ausių paėmę iš bėdos, o jis ant kito... Tpfui!... kad jį velniai su savo žvėrišku būdu! Na, kaip taip... — pasakojo toliau, nusispiovęs senis: — Kad ėmė prancūzas gudrinti, o čia gudžiokas dar labiau pasiuto, šventasis tėvas prie Anglijos... jųs, rodos, angličanka vadinate, taip? Ji gera, ji ruso nekenčia labiau už kitus karalius: Prūsų, Austrijos, Valakų,... Gal nenorėjo terlyties, kitaip negali būti. Ji pati neėjo, bet japonišką imk sako, jei nepriveiksi, aš atvyksiu, bet kur tau?!... Žinai, vienas biaurumas, o kaip reikia: — beri, beri ir šnipš!... Nei ta arklio uodega ką padėjo nei šventieji!... parėjo be mėlynųjų ... — Senis gardžiai nusijuokė ir varė toliau:

— Gal manai, kad jam užteko? Kad jis pasitaisė? Kur tau?!... Tartum ten palengvino, vadinas, nebe-spaus jau taip... Nuo kunigų bilietų nebereikalauja, o cuzijalistus užleido. Kvailiai, jųs kvailiai! Visi mužikai tokie kvailiai. Jam rodos, kad tie nutrūktagalviai, pakaruokliai jau jiems dangų atidarys!... Žemės žada, ruso išvaikyti žada, mokesčius atleidžia, daryk, ką nori, nu tai ką gi čia?! Mužikas ir nebetveri savo kailyje! Nu, o ar jųs žinote, kas tie pakaruokliai yra, cucija-listai?! Kvailiai jųs, kvailiai!! — atkartojo senis su pasigailėjimu linksėdamas galvą.

— Tik pasakyk mužikui: daryk ką nori!... Nu tada jis po kojų, ir rankas bučiuoja, o jų molio prikištos galvos ir galvote negalvoja, kad tai tas pats rusas!... Paklausk tu kokio nori gudresnio žmogaus, kiekvienas tau tą patį pasakys. Ar girdėjai, kad koks-nors kunigas, apie juos gerai pasakytų?! Visi keikia, jei tik koks pribijo, nes tie piktos dvasios moka ir paspirginti, kai jiems kas nepatinka. ...

Viršaitis priminė Kantičkos pažiūrą j socijalistus.

— Ar girdėjai, kad koks gudrus žmogus juos pagirtų, ką?! — paklausė staigu prispyręs senis.

— Girdėjai? Kas gi kitas tuos velnius galėjo atsiųsti, jei ne rusas. Su jo žinia! tikėk tu man, senam žmogui! Nemažai aš per gyvenimą su visokiais velniais esu mušęsis, ir kaip dar tekdavo kartais vynioties!... Manęs nebeapgausi, pažįstu aš tuos paukščius! Giedok, kaip tu nori, o aš tave, žvirblel, visados pažįsiu! Ar tu į kiaulę įlysi, ar į rupūžę, ar kur geriau... Nuo manęs tu nepasislėpsi!... Ir tikėk tu man, čia vis ruso darbas: Cucijalistas — ne cucijalistas... — tiesa!... jųs, rodos, cicilikais vadinate... urėdnikas — ne urėd-nikas!... asesorius ir kaip ten jųs visus vadinate — vis tas pats velnias!... Pamatysi, pamatysi! ... Atmink mano žodžius, kaip tie vieversiai užgiedos jums paskui... Jog kad žmonės būtų gudresni, ar galėtų padaryti ką-nors rusas arba ten jų lekajai? ką?... Jog čia lengvu suprasti, delko taip rusas daro. Kad jis darytų taip, kaip pirma darė, gi ir vėl popiežius papra- šytų kokio karaliaus ir tas jam pašukuotų kaltunus. Jis mato, kad taip nieko nepadarys, tai jis kitoniškai, su gudrybe. Supraskit aš čia nekaltas, ir mane užpuolė ... Nori karalių užmušti... O suėjęs sau vienas:

— zdrastvuj, zdrastvuj su cucijalistu... Tikėk tu man, senam žmogui, aš ne tiek mačiau... Paustaniją pergyvenau ir kad galvoj neturėčiau, jau senai būtų mano kaulus po Sibiriją šunįs išvalkioję! Pamatysi, tu, pamatysi!... Tu nežiūrėk, kad jie taip gražiai, lietuviškai šneka. Velnias moka ir abraickai. Jis ir kaip gegutė pakukuos ir į gyvatę įlys arba ateis pas tave, kaip vokiečiukas gražiai apsitaisęs. Pamatysi, pamatysi, kas bus toliau! — Tai pasakęs, senis greit atsigręžė į pusę, kur dalijo atlaidus.

— Žaisti galima pėtnyčioj arba taip kokioj dienoj, bet ne šiandieną. Kaip tik pats neesi, ot ir padaro tau! Kam gi reikėjo Liumbiuką dabar leisti, ar negalėjo kitas. Žiūrėk, nei iš vietos. — Ištikro, kunigėlis labai palengva žengė pirmyn, neveizint į tai, kad jis darbavosi sušilęs ir siekė, kaip galėdamas toliau. — Mat, jis iš užpakalio! Taip niekados tu galo negausi!... griūs ir griūs žmonės!... — žiūrėdamas į kunigą barėsi senis.

— Tikrai kad prieis vakaras. Eikš!... Bet ne!... palauk! aš eisiu pirma pažiūrėti... Tenai bus sunku, čia prie zakristijos vis geriau ...

Senis pradėjo taisyti sau taką ir tuojau, žinoma, tarties, plūsti, keikties ir stumdyties. Jis greit pražuvo tarp žmonių. Palikęs sau vienas, pradėjo galvoti viršaitis apie tai, ar nebūtų geriau, kad jis dabar imtų ir pasislėptų kur tarp žmonių. Jog nuo to senio neatsikratysi. Keikiasi, barasi, visų akis atkreipė į save. Žmogus nežinai, kur akių dėti. Jam taip begalvojant, priėjo jo svainis Dalba.

— Tai jau švogeris gal pabučiavai, kad taip stovi?

Priėjai gal?

— Dar ne... — atsakė sausai viršaitis.

— Nu, tai reiks eit. Jau kad nepriėjai, tai reiks eiti. Aš dėku Dievui, jau priėjau, ten prie didžiųjų durų. Pasisekė ... Man rodos, švoger ... — pradėjo

Dalba stengdamas daryti susimąsčiusį veidą — kad tai niekis. Kiti sako, sunku per atlaidus prieiti. Man rodos, jog tai niekis. Kai žmogus nori, tai ir prieini, o kaip — ne, tingi, tai ir sunku. Žiūrėk, švogeris, kad eisi, ir prieisi...

Viršaitis nusistebėjo, kodel Dalba toks flegmatiškas, staigu trukterėjo ir greit, pečiais sau taką darydamas, nusidūmė per žmones, dvilktelėjęs dvejetą sykių kažkaip keistai atgal. Viršaitis, sekdamas akimis paskui atsitolinantį svainį, nepaspėjo nei pradėti sau to nepaprasto atsitikimo aiškinti, kaip iš antros pusės pasigirdo Kuprevičiaus balsas:

— Eikš! Eisim abudu. Ką gi aš ten vienas darysiu. Prisimušiu ir vėl grįžk tavęs jieškoti. Manai su tais gyvuliais lengva susirokuoti?

— Aha! — tarė sau vienas viršaitis: — tai mat, ko tu taip greit nubėgai!... Ir švankumas atsirado.

Kuprevičius tave išbaidė. Nu, sakyk tu vienas žmogus, bet nemačiau ir žmonės nekalba, kad jis kada-nors nuo Kuprevičiaus būtų gavęs. O jog, rodos, kas, kas, o jau Dalba, tai prie krušimosi pirmutinis. Liurba! liurba!... o čia, matyk, koks jis švankus pasidaro.

— Nu, mat! — tarė Kuprevičius, rodydamas galva į dalytąjį, kada jie atsistojo prie eilės, ties šveicorių.

— Ar gi tai tvarka? Jog taip lig vakarui nepabaigsi, o tas vėl ... Ką gi tu nepaėmei didžiosios lazdos? — užpuolo staigu senis ant šveicoriaus, jauno, stačiais šviesiais plaukais, tvirtai sudėto gražaus vaikino, del tokių atlaidų pilnoj savo formoj: raudonu ankščiu, tikrai lietuviškame, styliuje pasiūtu fraku ir baltoms geltonoms didelėms plemėms kelnėms apsidariusio.

— Švaitosi, kaip su aguonos galva!... Žvirblių nenu-baidytum, o jis nori su tokia lazda tuos gyvulius suvaldyti!

— Kad nedavė — atsakė taja pačia švaitydamas ir baisiai barškindamas šveicorius: — Del procesijos pasiliko!

— Del procesijos! — atkartojo zakristijonas. — Kiek kart aš sakiau, kad per atlaidus imtum didžiąją!... Kaskart vis reikia sakyti. Taisyk kelią!... turiu žmogų! ...

Reikia žinoti, jog Karklynkiemy, nei vienas šveicorius negalėdavo ilgai pabūti, kur nemokėdavo įtikti p. Kuprevičiui. Minėtasis tą dovaną turėjo ir tarnavo jau trečius metus, užtat savo viršininkui buvo vergiškai paklusnus. Lig tik išgirdo jis Kuprevičiaus žodžius: — taisyk kelią! — taip staigu pradėjo karščiuoties, rods, kad jam kas ten kokių vaistų būtų po oda iš-virkštęs. Lazdelė lakstė švilpdama ir kartais taip netoli nuo žmonių galvų, kad stačiai baugu buvo, kad ji už kokios neužkliūtų. Dažnai bestelėdavo jis lazdele kam-nors į petį, o kai-kada, matyt, labiau įsiširdijęs, įrėmęs lazdos galą su gaiva į krutinę kokio-nors žmogaus, antrą galą pridėdavo prie savo krūtinės ir tada su tokio jėgų įtempimu stumdavo, kad visas užkaizdavo kaip burokas. Baugu buvo žiūrėti net per šalį. Kaip matai, jis parodė visą šveicoriaus štuką, neišskyrus ir to galvatrūktiško prasimanymo, kad šveicorius staigu atsigręžė į bažnyčios pusę, įrėmė nugarą į žmones, o kojas į sieną ir iš visos sveikatos grūdo eilę atgal, nenustodamas tuo tarpu veikti su lazda, kuri tokiuose atsitikimuose pasižymi dažnai didesne savystovybe. Toks šveicoriaus neišpasakytas spirimasi ir energija kartu su p. Kuprevičiaus autoritetu ir jam pačiam taip-pat nesnaudžiant, turėjo, suprantama, neišsakomai veikti į žmones. Nors lietuvis tame dalyke atkaklus, bet prieš tokią jėgą ir jis nusilenkė ir bežiūrint pasidarė eilėje spraga, taip kad viršaitis su Kuprevičiu, nors paskui kits-kitą, tečiau lengvai įsiskverbė į eilę. Incidentas vis delto buvo. Kada zakristijonas, pamatęs eilę prasiskiriant, pagavo Bajoriūną už skverną ir, vilkdamas jį, pradėjo lysti gilyn, atsirado drąsuolis, kuris matomai, norėjo išnaudoti gerą progą ir grūdosi kartu su jais. Visųpirmu, žinoma, pastebėjo tai šveicorius ir davė pilną valią savo lazdelei, zvimbiant lakstyti apie jo galvą, žinoma, tokiame-pat, jei dar nemažesniame atstume, kaip mes pirma matėme. Drąsuolis, bet menkai į tai teatsižiūrėdamas, grūdosi. Šveicorius pradėjo jam į petį badyti: jis grūdosi.

Galu pamatė tai ir p. Kuprevičius ir paleido kelius svarius žodelius. Jis vis grūdosi ir grūdosi. Ar tai del įsikarščiavimo? Nėra dyvu, kaip mus šventojoj Lietuvoj, kad ir tyčioms. Šveicorius staigu nežmoniškai užkaitęs visomis jėgomis drožė lazdos galva drąsuoliui j nosį, iš kurios tuojau ištriško kraujas.

— Ot, ir pečentė yra!... — atsigręžęs į sužeistąjį, juokėsi Kuprevičius. — Be pečentės neapseisi! Parašei grometą, dėk pečentę! ... O kai pinigus siunti, tai net penkias!... Tik gaila, kad didžiosios lazdos nepaėmei, vidury reikia didesnės! — gręždamasis į šveicorių pridėjo senis. — O tu čia nesisnerglėk! — kreipėsi jis vėl į sužeistąjį: — Visus aptaškysi... Eik šalin! Sakau, eik šalin!

Ištikro, kn. Liumbiui nekaip sekėsi. Kuprevičius pažvelgė ir pamatęs, jog jis dar atokiai, — susiraukė. Be abejo, būtų jis paleidęs adresu dalintojo ko-nors tokio, kartu, jo nuomone, labai gudraus ir juokingo, bet zakristijos duryse pasigirdo trukšmas, kuris atkreipė jo akis į save. Ir kiti pradėjo žiūrėti į tas duris, iš kurių bežiūrint iškišė savo galvą didžioji lazda. Jos galva buvo didumu maž-daug sulyg gero bastučio galvos. Paskui lazdos pasirodė ir antras šveicorius su kamža ir raudona juosta per petį. Iškišus savo galvą didžiajai lazdai, kuri, reikia pripažinti, nors nesulyginamai didesnė, turėjo bet nemažiau švankumą už mažąją, tos paskutiniosios visai nebesigirdėjo, nors davė p. Kuprevičiui progą dar sykį išvaksyti šveicorių už nepildymą jo paliepimų.

Kiekvienas žino, kaip brangina lietuvis gerą vietelę, jei jam jį pasiseka gauti ar einant prie išpažinties arba prie atlaidų. Iš prityrimo jis žino, jog mažiausias neatsargumas — ir jis gali būti išstumtas iš savo pozicijos, o tada jau viskas prapuolė; tu nepaspėsi atsigręžti, o jau kitas bus tavo vietoj; tu eik nuo galo, jei tai prie išpažinties, arba bėgk kuogreičiausiai į priekį ir jieškok, kur plonesnė eilė, jei tai prie atlaidų. Užtat ir iškenčia ir kiek jis neiškenčia, tas vargšas lietuvis, kad užsiturėti taip sunkiai kartais užkariautojoj pozicijoj. Nors didžioji lazda, kaip matėme, veikia energiškai, tečiaus pasekmės buvo ne kokios: šveicorius nei žingsnio nenužengė į priekį. Vienas-kitas, matydamas jog užpakaly šveicoriaus stovi kunigas ir dar pats dekanas, mėgino pasitraukti, bet jam tik trupučiuką iš vietos pasijudinus, dar didesnis krušimos pasidarydavo. Pamatę liuosesnę vietą iš užpakalio grūdosi žmonės visomis jėgomis, matomai, kad ją užėmus, o čia pasitraukusiam niekaip gyvai, nesinorėjo taip brangios pozicijos atiduoti, jie kuogreičiausiai skubino atgal ir tada prasidėdavo... ištiesų sunkų aptarti, kas tada toks prasidėdavo: gimnastiška-negimnastiška, veltynės-nevel-tynės, muštynės-nemuštynės, tikras chaosas. Nesiseki-mas šveicorių suerzino. Kaskart vis labiau jis karščiavosi, barškino, švaitėsi lazda ir baisiai šaukė. Pasigirdo ir užpakaly stovinčio kas-koks nemalonus aštrus baritonas:

— Pandobrodžiu, traukitės! Gyvuliai, pandobrodžiu!

— Oho! Bene patį kraj-načelniką apstojo? — nusijuokė Kuprevičius, matomai, dekano balsą pažinęs. Vyras su žvake, paskui šveicorių einąs nusišypsojo.

— Mat kad ir didžiosios nebijo... — nustojęs darbuoties ir šluostydamas nosine kaktą, pastebėjo šveicorius.

— Beldžiu nežmoniškai, o vis ant vietos ir ant vietos ... Žio!

Daugiau šveicorius jau nieko nebesakė, jis žiūrėjo, akis įspyręs į zakristijos pusę, ir taip stebėjosi, kad net prasižiojo.

— Aš jau taip maniau, kad jis nepasiduos ... — paaiškino Kuprevičius. — Tokiam ponui ne onoras.

— Pats, pats! — pasigirdo eilėj, ir dažniau kartoda-damos perbėgo žodis tas visą eilę, paskui šventorių ir Dievas žino, kur jis atsidūrė. Ant šventoriaus prasidėjo judėjimas. Daugybė, kits-kitą stumdydami pasileido į zakristijos pusę, pasilikusiejie nustojo meldęsi ir ar į tą pusę žiūrėjo. Bobos, nors pačios užsimerkusios, grūdosi pro žmones. Kiek gavusios į pašonę arba suspaustos rėkė ir keikė: esą čia ne rinkas, kazoko šokti ir mušties nevalnia, čia reikią melsties. Šveicorius buvo priverstas darbuotis, nes kn. Liumbis su atlaidais artinosi, vis delto, nors darbuodamas, bet į zakristijos pusę žvilgsėjo. P. Kuprevičius neatitraukė nuo jos akių Ir Bajoriūnas pakėlė akis, bet, pažvelgęs, ir vėl jas nuleido.

— Oho! — tarė p. Kuprevičius. — Pečentė yra. Aš jau maniau, kad taip bus! Su krajonačelniku neprasidėk. Jam galima ... — pridėjo senis ironiškai šypterėjęs.

— Su tuo gali po visą Rossieją važinėti. Vyras su žvake... — ir vėl šypterėjo. Kaip pirma, pats, taip dabar iš visų pusių girdėjosi:

— Sukruvino! Pats dekanas sukruvino! — Tik jau tuose paskutiniuose žodžiuose nebebuvo tos gyvybės, kaip žodyje „pats“. Juos kartojo kiekvienas išlengvo, dažnai pašnibždoms, ir matėsi kaž-koks lyg nusiminimas. Tik anaiptol tegu niekas nemano, kad tai būtų paėję iš pasigailėjimo sužeistojo, arba pasi-biaurėjimo tokiuo barbarišku pasielgimu, specijališku būdu meilės Dievui pašvęstojoj vietoj. Tokių, Dievas žino, ar buvo vienas, du. Nusiminimas kįlo del pa-praščiausios priežasties: sensacija pasibaigė, ot ir niekas. Susirinkusi prie zakristijos minia pradėjo skirstyties, sužeistasis, nosį susiėmęs kaž-kur nubėgo, lydimas akimis visos minios. Kn. dekanas, karžygis to incidento, padavė su kai-kuriu triumfu šaly jo stovinčiam šveicoriui lazdą ir nuėjo į konfesionalą klausyti. Prie relikvijų prasidėjo darbas po senove. Kn. Liumbis galų-gale prisiartino. Kada dalytojas maž-daug buvo per kokius du, tris žingsnius nuo vietos, kur stovėjo zakristijonas su viršaičiu, pirmutinysis ištempęs kaklą ir kišdamas galvą prie kunigo tarė:

— Mam człowieka, proszę, poczeba. Prędko po-czeba! — ir parodė pirštu į viršaitį.

Duodant dalytojam viršaičiui relikvijos, Kuprevičius stovėdamas ir vėl prašneko:

— Starszina... prosza... bardzo poczeba... nu i mnie też... — pridėjo jis siekdamas stačiai prie pa-cifikolo. Kad traukiantis, pabučiavus viršaičiui, ypatingai Kuprevičiui daug daugiau reikėjo kariauti, negu laužantis prie relikvijų, pažįstąs mūsų bažnyčios papročius tą gerai žino, o kad p. Kuprevičius dabar dar labiau keikė, tą ar nesunku numatyti. Viršaitis išsitraukęs iš eilės kuogreičiausiai griebė už kišenės, kur buvo jo akiniai ir išėmęs juos pažiūrėjo, ar sveiki. Apsidairęs aplinkui ir pamatęs liuosesnę vietą čia-pat netoli, p. Kuprevičius peštelėjo viršaičiui už skverno ir tarė:

— Eikš. Medalį turi? — klausė jis jau ant vietos darydamas baisiai rimtą veidą. Viršaitis lyg truputį su mišo, paskui griebėsi greit už kišenės užančiuj ir atsakė:

— Turiu.

— Gerai — tarė p. Kuprevičius ir įbedęs akis į žemę, truputį pasimąstė.

— Tu žiūrėk su tuo urėdniku nebludyk! — pradėjo jis po valandėlės. — Tu nuo jo gero nelauk. Kaip vilkas, kad suėda avelę, jam rodosi, kad jis jai didelį gerumą padarė. Ginkimės mes patįs. Ką padės, kad jis suims! Pasizdrastvos ir abudu nueis pilkosios maukti, o paskui jau kartis ant tavo kūbrio. Ot, ir po zakonu ir po viskuo. Žiūrėk, čia pat Kuršė, kas ten darosi?! Suima nuveža įkiša, o paskui ir vėl primokę paleidžia, dar ginklų duoda. Paskui vėl ima, ir vėl paleidžia. Iš to jie duoną valgo. Dar vaiską traukia... Tpfui, kad tu išpūstum! Nesupranta, mat, kas jo gudrybės! Suėmimų jie nebijo, mums reikia patiems ginties. Tokiems ponams užduok gerą verbą veritatis (pas jį tas reiškia primušti) tada būsi tu nuo jų ramus. Žiūrėk, tau reiks nueiti pas kleboną!

— Pas kleboną? — klausė viršaitis truputį stebėdamasis.

— Pas kleboną. Taip buvo mūsų kalbėta. Naujo ką gi jis tau pasakys, bet mūsų buvo kalbėta, nueik ! Sakys dar, kad aš nepasakiau ... Tiesa, ar žinai, kas yra verba veritatis?

— Ką gi aš žinosiu, — atsakė palengva viršaitis.

— Čia jau nelietuviškai.

— Žinoma, nelietuviškai.

— Gal lotyniškai? — pridėjo viršaitis.

— Lotyniškai, — autoritetiškai atsakė Kuprevičius.

— Žinoma, kad lotyniškai. — Jis padarė ranka tokį giestą, jog viršaitis iškarto suprato, kas tas keistas žodis reiškia, bet kartu jam ir dilktelėjo į širdį.

— Eik! Eik, — tuojau! Aš eisiu į bažnyčią ... Jei rasiu pasakysiu. Nėra ko gaišti. O jei jis ką ten kalbėtų, kad reikia su urėdniku — nuleidęs balsą pridėjo prisikišęs Kuprevičius, — tu nieko nesakyk, tylėk!... Sakyk: gerai! ... ir gana. Ir apie tą, ką kalbėjome nesakyk. O paskui pas Maušą neik, ten visados tą smaką rasi. Ir po rinką daug nesivalkiok, eik pas Leibabynę, ten jau rasi.

Tą pasakęs, pažvelgė Kuprevičius du kartu į viršaitį ir nuėjo sau. Bajoriūnas dar pastovėjo kiek ant vietos, mąstydamas kokiuo būdu čia išradus išeigą iš to taip kritiško padėjimo, bet kada jam pradėjo kaskart vis sunkesnės mintįs lįsti į galvą, jis nuėjo į galą bažnyčios. Matyti jis buvo pasiryžęs eiti į kleboniją, nes iš čia vedė tiesiai takelis pas kleboną. Klaupiant prieš kryžių, prie bažnyčios galo primuštą, viršaitis išgirdo staigu smarkų varpelių skambinimą bažnyčioj. Jis iškarto suprato, jog tai procesija taisosi. Atsistojęs, paėjo jis truputį į šalį ir vėl atsiklaupė. Jis nutarė palaukti procesijos, dar paskutinį kartą gerai atsiduksėti prie Dievo ir paskui, kaip jau bus taip, eiti pirma į kleboniją, o iš jos į rinką. Žvilgterėjus kaž-kaip ne-tyčioms į šalį, viršaičiui staigu įkrito į akį netoliese nuo jo klūpanti figūra, atsišliejusi vienu šonu į kryžių ir nuolat linguojanti galvą. Viršaitis tuojau pažino savo švogerį.

Reikia žinoti, jog Dalba, nors jo tėvai ir labai norėjo, visokiais būdais stengėsi ir nemažai jį mušė, skaityti neišmoko. Jis tik gerai atminė dvi raidi: A, Ą ir iš to nemažai didžiavosi. Susitikęs su giminėms ar pažįstamais, jei kartais išeidavo kalba apie vaikus ir kas-nors pranešdavo, jog jo vaikai jau mokantisi abecelę, kad jiems ji sekantisi, arba nesisekanti, jis gangreit niekados neužmiršdavo pridėti: — Vadinas, A, Ą — ir tuojau gardžiai nusijuokdavo. Visa jo malda: — rožančius. Bet ir tas buvo savotiškas. Grūdantis prie atlaidų, arba taip bažnyčioj rožančius jam nuolat trūko, neveizint į tai, kad Dalba kaskart atlikusius karolėlius suverdavo ant naujos, paties nuvytos kanapinės virve-lytės. Ir taip teliko jam iš to rožančiaus vos koks dvejetas dešimčių karolėlių, bet ir tų jis gangreit niekados negalėjo iškalbėti, nes jei nesikrušdavo, bemaž visados bažnyčioj būdamas snauzdavo. Turėdamas rožančių rankoj, jis kaž-kodel dar greičiau užsnuzdavo, nors ir taip tos dovanos jam Dievas suteikdavo lig sočiai. Su tuo tatai rožančiu rankose, klupėjo dabar Dalba ir, matyti, gerai pasišutinusiam bažnyčioj ir paskui kiek pasimastusiam einant prie relikvijų, jam toks iškarto snaudimo dovanos gausumas pateko, jog stačiai nejautė, kaip jis dažnai visas užsiguldavo ant priešais jo klupiančios moteriškės, kaip toji jį olbijo, net keikė ir galų-gale porą kartų pastūmus pikta atgal ir sudavus kumščiu jam į petį, pasitraukė. Viršaičiui paėmė juokai į tai veizint, bet jis greit atsigręžė ir nulenkęs galvą pradėjo melsties. Išgirdęs terškėjimą vėliavų ties didžiomsioms durims, persikėlė jis visa savo siela į bažnyčią, kur jau skambėjo: — Jesu dulcis, — atkakliai skambino visokie varpai, varpeliai ir nuolat dvasią atgaudami cipė visokiais balsais vargonai. Jis net pasigailėjo tokioj svarbioj minutėj žiūrėjęs į savo svainį, jam stačiai pikta pasidarė ant Dalbos. Viršaitis nutarė, kaip galint, geriausiai sutikti procesiją, išnaudoti tą nesiduodančią savęs aprašyti brangią progą, maž ar neduos Dievas nors dabar kiek šviesos.

Viskas Karklynkiemy buvo išturėta viename stiliuje. Bažnyčia, altoriai, abrozai, krasios, suolai, vargonai, vėliavos, liktarnes, visi bažnyčios aparatai, pagaliau, net pats vietos pavadinimas: Karklynkiemis — viskas čia darė savotišką pilnybę. Jei kas be tos pilnybės, reikalautų ir kitų veiksnių sudarančių stilių, jis tik teatrastų vieną neišsakomą: stengimasi paįvairinti. Visai harmonizavo su tuo stiliu ir muzika Karklyn-kiemio bažnyčios; čia buvo tas pats stengimasi išduoti kuodaugiausio ir kuoįvairiausio trukšmo. Ypatingai mušiesi į akį tos dvi Karklynkiemio dailos ypatybės, prisiartinus procesijai. Čia tik reikėjo žvilgterėti į liktarnes, aplipdytas įvairių-įvairiausiomis spalvomis ištepliotomis bletelėms, visos apkabinėtos skambalių-skambaliukais, pamatyti, kokio didumo varpeliai, kuriuos vaikinai nuo 17—20 metų taip nuoširdžiai tvatijo pasiklausyti, ką daro vėliavų galvos, varpai, šveicorių lazdos ir, antgalo, vargonai ir giesmininkai to tik bereikia ir jau turėsi užtektiną supratimą apie Karklynkiemio dailę ir jos muziką. Gaila, kad pas mus tie dalykai arba laikomi yra tokia šventenybe, kaip žydų dešimtinis, prie kurio tik vienas kunigas tegali prisiliesti, arba žiūrima į juos, kaipo į komedijas, kaipo į pasenėjusią apeigą, negalinčią inteligento užinteresuoti. Tuo tarpu drąsiai galima sakyti, jog per tuos keletą šimtų metų, susikrauta čia nemažiau lietuvio dvasios liekanų, negu piliakalnuose. Jei bus lemta lietuviams kada norint džiaugties savo daile ir muzika, daugiausiai materijalo jos tvėrimui ir brangiųjų akmenų pagrąžinimui duos joms karklynkiemiai.

Kaž-kodel, jei papuoli į tą trukšmą, kokiuo pripildo mūsų procesijos bažnyčią, net miestelį ir aplinkinius kaimus, iškarto pereina tau šiurpulys per kūną ir prisimena pilna majestato ir kartu net baisi Bethoveno muzika. Visa tai viršaičiui ne rūpėjo. Sudėjęs visą savo sielą į tą apskritą baltą duonos kąsnelį, įdėtą į monstranciją, jis gangreit nieko nematė ir negirdėjo, net nepastebėjo, jog tą brangenybę nešė jam gerai pažįstamas ir jo mylimas kunigėlis, su kuriuo jis susitiko pas Kantičką.

Jis jautė širdį savo kas-kart vis karštesniais jausmais pildantį, ir, galbūt, gerokai būtų užtrukęs besi-melzdamos, bet, vos praėjus procesijai ir prasigrūdus žmonėms, praėjo pro jį Karklynkiemio klebonas Gum-belevičius. Klebonas žvilgterėjo į jį ir nuėjo takeliu tiesiai į kleboniją. Viršaitis suprato, ką tas žvilgterėjimas reiškia ir netrukus nuėjo tuo pačiu takeliu ir pats. Įėjęs į klebonijos sodną, jis apsidairė, — nieko nebuvo. Viršaitis nutarė, klebonas jo laukiąs namie, ir nuėjo klebonijos linkui. Ties pačiu priebučiu pamatė jis gulinti didelį juodą šunį, kuris, jį išvydęs, pavartė baltas akis, paskui nusisukęs į šalį, sulojo ir padėjęs galvą ant vienos iš pirmutinių kojų, vėl žiūrėjo baltasias vartydamas į viršaitį. — Su tokiuo menki juokai, — tarė sau viršaitis, — o čia dar nieko rankose neturiu.

Pastoviniavo, pastoviniavo Bajoriūnas, laukdamas, matyti, ar kas-nors neišeis iš klebonijos ir jo nepamatys, bet nieko nesulaukė. Tik gaidys kaž-ką nuoširdžiai šnekėdamas, turbūt, meluodamas, atsivedė iš kaž-kur savo skaitlingą kompaniją; pamatęs viršaitį, gerokai nusistebėjo ir vėl kur-ten tarp agrestų krūmų pražuvo.

Pastovinėjęs vėl trupučiuką, viršaitis grįžtelėjo atgal į sodną — ir vėl nieko nesimatė.

— Kaip čia dabar gali būti, jog jis turi laukti, — samprotavo viršaitis: — Kuprevičius jog žadėjo, ir pats mačiau, kaip nuėjo. — Taip begalvodamas jis pradėjo grįžti išlengva atgal. Eidamas takeliu, pamatė jis vidury sodno kairėje suolelį po didele, kuplia, vaisiais aplipusia obele. Prieš suolelį stovėjo staliukas. Nors žvyru nebuvo išpilta, visdelto apie staliuką žolės beveik nebuvo: ji buvo numindžiota kojomis. Ir takelis vedė nuo didžiojo tako prie tos vietelės, jis taip-pat gerokai patrintas. Visa tai liudijo, jog ta vietelė lankoma, ir viršaitis kaž-kodel labai nusistebėjo neradęs čia savo klebono. Viršaitis sugrįžo lig-pat vartelių, vedančių į šventorių, apsidairė aplinkui, taisėsi ir vėl grįžti į klebonijos pusę; bet tuomet išvydo jis ateinantį pagal šventoriaus tvorą savo kleboną.

— Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus — tarė viršaitis skubindamas prie klebono ir pasilinkęs bučiuodamas jam ranką.

— Ant amžių amžinųjų. Dabar atėjai? Dabar?

— Tai jau neseniai. Buvau lig gonko priėjęs.

— Tai gi kaip, aplinkui ėjai? — atsiliepė klebonas.

— Ne šičia.

— Žio, tai kaip gi aš tavęs nemačiau? Laukiau tyčioms ir nemačiau... Atlaidus pabučiavai?

— Pabučiavau. Dėku ponas Kuprevičius... Kitoniškai prie tokios daugybės žmonių ...

— Eisiva — tarė klebonas, apsidairęs pirma aplinkui — aš trupučiuką ...

Jie nuėjo takeliu, klebonijos linkui.

— Ot čia pat — tarė kn. Gumbelevičius, pasukęs takeliu į tą vietą, kur stovėjo suolelis su staleliu po kupliaja obele, — čia pat.

Eidamas trupučiuką iš paskos, viršaitis gerai įsižiūrėjo į savo kleboną. Buvo visai suvargintas, sulinkęs amžio ir nelaimių sudaužytas senelis. Jis turėjo apsivilkęs seną, pažaliavusį, lakštinginį sutoną, kurio skvernai vilkosi žeme, o užpakaly visa pusė geltonųjų aulų matėsi nepridengtų. Giestai ir judėjimai senelio buvo kaž-kokie nervingi, ir kada jis ėjo išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos. Viršaičiui paliko neišsakytai jo gaila ir kartu nemažiau pikta ant visų bedievių, taip negailestingai tą nekaltą senelį ir dar dvasišką varginančių. Ir priminė viršaitis visa, ką girdėjo jis nuo kn. Kantičkos apie socijalistus. Jam smarkiai dilk-telėjo į širdį žinia, kurią jis išgirdo šiandieną rytą nuo davatkos, kad tie bedieviai žadą nušauti jo mylimąjį patarėją kn. Kantičką. Pirma jis tos žinios gerai ne-apsvarstė, neįsivaizdino taip gyvai to viso, kas būtų jei ji išpildytų. Dabar atsistojo ji prieš jį, kaip prasižioję pragaro nasrai; viršaitis stačiai matė, kaip jie laknoja ištroškę nekalčiausiųjų kraujo. — Ir jie rys geriausius žmones — atsiduksėjo viršaitis — rys kn. Kantičką, ir kiek jie nesurys. Jei ponas Dievas leis ir tą... Viršaitis nebepabaigė.

Gerbė Bajoriūnas ir mylėjo be išminties kiekvieną kunigą, labiausiai savo patarėją kn. Kantičką. Bet pažvelgus į savo kleboną, tą nekaltą, suvargintą, sumuštą senelį, viena koja jau grabe stovintį, jam tuojau taip suspauzdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo. Jis stačiai negalėjo suprasti tų žmonių piktybės, kurie tą žmogų persekioja.

— Čia pat—atkartojo senelis sėzdamas ant krasies ir dėdamas šaly savęs didelį oda aptaisytą breviorių, kurį jis pirma turėjo po pažaščia, — aš tik trupučiuką... Su urėdniku mateisi, mateisi? ...

— Ne, aš stačiai į bažnyčią nuėjau.

— Nesimatei, nesimatei? — drebančia ranka siekdamas į tabakierką pagriebė greit senelis: — Nesimatei? O su Kuprevičiu kalbėjote, kalbėjote?

— Taip, su Kuprevičiu mes kalbėjome — atsakė palengva viršaitis: — Sakė apie viską. Liepė pas poną ateiti.

Senelis giliai atsiduso. Užstojo tyla. Kaž-kodel viršaitis tik dabar pažvelgė į kaž-kokius rudeninius paukštelius medžiuose čirškiančius, kurie, kaip jis dabar priminė ir pirma čiauškėjo ir žvirblius lyg kad į muštynes besitaisančius. Ant staliuko stovėjo apkirmiję obuoliai, ant kurių bėginėjo muselės. Ir jas jis dabar tik tepastebėjo ir net truputį pasiklausė, kaip jos zvimbsi. Jam pradėjo daryties liūdna.

Kn. Gumbelevičius buvo arti aštuonių dešimčių metų. Paskutinis lenkmetis rado jį jau kamendoriu pas vieną labai piktą dekaną, turintį dar biauresnę už save gaspadinę. Dekanas tas mainė kamendorius, kaip čigonas arklius, bet Gumbelevičius ištarnavo pas jį net dešimtį metų ir, užtariant gaspadinei, į kurios malonę jis buvo įsipirkęs, gavo per dekano protekciją vieną iš geriausiųjų parapijų. Tada tai griebėsi jis kuogreičiausiai įvykinti savo idealą, apie kurį jis sapnavo net dar prieš įstojimą į seminariją: pasiimti pas save savo dvi seseri. Motina paliko jį dar mažą, tėvas mirė einant jam gimnaziją, ir jis mokėsi toliau iš dalies sko-lindamasis ir imdamas dovanas iš gerų žmonių, kurių, kaip žinome, pas mus nemaža ir jie labai duosnųs, ypač, jei šelpiamas yra maž-daug tokio būdo žmogus, iš kurio, jų nuomonė, gali išeiti kunigas, iš dalies ir iš nedidelių, tečiau dar visai gerų namelių su pleciuku miestely, kuriuos paliko tėvas mirdamas. Jo seserįs, pasilikusios sau menką salkelytę, visus namus išnuomodavo, pinigus už namus atiduodavo visus broliui, pridėjusios dar nuo savęs po kokį skatiką.

Kn. Gumbelevičiaus tėvas buvo dailidė. Tylus, sąžiningas, bet nekaip samoningas, jis tiek užsidirbdavo, kad šiaip taip pramisti, bet pradėjus sūnų leisti į mokslą, pasidarė sunkiau gyventi. Atšaukti sūnų iš gimnazijos jam gailėjo: viena, kad sūnus labai veržėsi prie mokslo, antra, jau buvo nemažai padėta, ir sūnus buvo toks dievobaimingas, tylus vaikas, jog ištikro galima buvo turėti viltis, kad iš jo išeis niekas kitas, kaip tik kunigas. Tėvas spyrėsi iš paskutinės ir, negalėdamas kitaip, vertė dukteris, kurios jau buvo trupučiuką pramokusios siūti, uždarbiauti. Mirus tėvui, jos tuo ir maitinosi ir dar, kaip matėme, taupiau gyvendamos, šiek-tiek padėdavo ir broliui.

Visa tai negalėjo nesužadinti prisirišiusioje prie savo šeimynos kn. Gumbelevičiaus širdyje dėkingumo ir noro, su nuošimčiais savo seserims atsilyginti. Tas noras atsilyginti, antra, pasitaisyti sau ramų, šiltą savųjų tarpe gyvenimą, vertė kn. Gumbelevičių, gavus kleboniją, pasirūpinti savo seserimis. Bet čia jau jam pradėjo nebesisekti. Į laišką, kuri jis parašė savo seserims, gavęs žinoti apie savo galutiną patvirtinimą paskirtosios jam parapijos klebonu, prašydamas jų kuogreičiausiai taisyties ir kakti pas jį, gavo jis atsakymą, tik viena tegalėsianti pas jį atsikelti, nes antra ištekanti už bajoro p. Kuprevičiaus. Nemalonu buvo girdėti tai kn. Gumbelevičiui, bet savo sesers sumanymui nesipriešino ir net nusiuntė savo palaiminimą. Antroji atvažiavo, bet pagyveno kokius metus, apsirgo ir numirė. Tada kn. Gumbelevičius pasiėmė kokią ten iš tolimesnių giminių jauną, tuščios garbės godžią mergaitę už gaspadinę, kuri jį greitu laiku paėmė visiškai į savo rankas.

Tuo tarpu p. Kuprevičius, tikras Lietuvos bajoras būdamas ir dar su kunigu susigiminiavęs, taip iškarto pradėjo plačiai gyventi, jog netik savo žemės gabalėlį, bet ir Gumbelevičių namus, kurie jam buvo patekę kraičiu, greitu laiku praleido, neveizint į geroką paspirtį, kuria jį kasmet kunigas šelpė. Kn. Gumbelevičius nutarė, paimti savo seserį Kuprevičienę kartu su visa šeimyna į kleboniją ir pradėjo teirauties apie tai su savo nau-jaja gaspadine p. Marcelka (taip ją vadino). Ši tečiau taip griežtai pasipriešino tam, jog kn. Gumbelevičiui nuo savo sumanymo reikėjo atsisakyti. Tada jis nusprendė kitokį būdą sušelpti savo giminėms, ant kurio ir Marcelka nors labai nenoroms, bet sutiko: paimti svainį zakristijonu.

P. Kuprevičius laikė pažeminimu tarnauti zakristijonu, bet negalėdamas kitoniškai sutvarkyti suirusio savo gyvenimo, sutiko. Jis paaiškino, priimąs tokią žemą vietą vien savo svainio meile, kuris, kaipo žmogus silpnaus charakterio nesugebąs, kaip reikiant parapijos valdyti ir, žinoma, atvažiavęs tuojau pradėjo tvarkyti viską saviškai. Parapijos valdymą jis tuojau paėmė į savo rankas, bet į kleboniją neįsiveržė, tą ginė visomis keturiomis p. Marcelka. Be abejo, visai būtų jam duris uždariusi, bet p. Kuprevičius laiku susiprato ir pradėjo truputį nusileisti. Ta karė tarp p. Kuprevičiaus ir Marcelkos, jų rūpus su žmonėms apsiėjimas, liežuvavimai ant kits kito, neprigulmingas viešpatavimas p. Kuprevičiaus po bažnyčią ir parapiją, jo nesiskaitymas su bažnyčios rubrikomis, — visa tai buvo geras materijalas visokioms intrigoms, taip dažnai kunigams reikalingoms, kad greičiau gavus gerą parapiją. Paėjo galų-gale kalba, kad p. Marcelka visai kn. Gumbelevičiui ne giminė ir jis, kaip matai, gerosios parapijos neteko.

Visa kn. Gumbelevičiaus galybė buvo tame, kad jis visiems nusileizdavo ir į niekieno gyvenimą nesikišdavo. Vien del to tik ištarnavo jis tiek metų pas tokį žmogų, pas kurį kiti vargiai kelius mėnesius tegalėdavo iškentėti. Kad jis išliko sveikas per maištą ir sulyginamai greit gavo vieną iš geriausiųjų parapijų, ne kam kitam, tai tatai savo ypatybei yra tą kaltas. Tečiau, prasidėjus visokioms intrigoms, tos ypatybės jau nebegalėjo ištekti, — reikėjo sąmoningumo ir ak-tiviško veikimo, o to kaip tik kn. Gumbelevičiui kaip ir nebuvo. Užtat, išgrauštas iš pirmutiniosios parapijos, keliavo jis be perstolio, kol senatvėje neatsidūrė Karklyn-kiemy, vienoj iš menkiausiųjų visoj dijecezijoj parapijų. Čia jau jam niekas nebepavydėjo, ir jis ramiai pragyveno keletą metų. Kn. Gumbelevičius norėjo čia ir savo kaulų paguldyti, kaip šit netikėtai ir vėl prasidėjo senoji istorija — vėl persekiojimai, vargai ir bėdos.

Atsitiko, kad dekanu, prie kurio prigulėjo Karklyn-kiemis, atkėlė kn. Osevičių, žmogų, kaip paskui pamatysime, daugiau, negu nesimpatingą. Jis kaž-kodel senelio Gumbelevičiaus baisiai nekentė ir kaip galėdamas jį žemino, niekino ir persekiojo. Kn. Osevičius buvo gana rūpus ir juokdavosi iš Karklynkiemio klebono prieš žmones, net senelio parapijonims vadindavo kn. Gumbelevičių zakristijonu, o Kuprevičių klebonu. Jis nuolat grąsė už apleidimą bažnyčios ir kitų beneficijo-linių trobų, už bažnyčios netvarką, už tai, kad joj viešpatauja Kuprevičius, nepripažįstąs jokių rubrikų, už negerą vaikų katechizaciją ir menkus pamokslus pranešti vyskupui ir paprašyti, kad senį iškeltų į altariją. Esą, jei Gumbelevičius ilgiau pagyvęsiąs, žmonės visai iš-tvirksią ir privysią daugybė visokių cicilikų. Dekanas dažnai apie tai atsimindavo, susitikęs su kitais kunigais, kurie tatai paskui pranešdavo kn. Gumbelevičiui.

Senelis iš pradžios baisiai nusiminė, net apsirgo ir netoli buvo mirties.

Tiek jis privargo kilodamasis iš vienos parapijos į kitą, klausydamas visokių plepalų apie savo gaspadinę, Kuprevičių ir patį save, malšindamas ir taikindamas savo svainį su Marcelka arba ramindamas žmones, atėjusius ant jų su skundomis visokiomis pas jį, kad jam rodėsi, jog to paskutiniojo smūgio, kurį jam padarė dekanas, jis jau nebegalėsiąs pakelti. įpratęs ir, turbūt iš prigimimo jau taip sudarytas būdas, vis delto pergalėjo, ir senelis pasitaisęs, Marcelkos ir Kuprevičiaus kurstomas, pasiryžo ginties. Šiek tiek aplopė trobas, įvedė geresnę tvarką bažnyčioj ir net ją pačią pradėjo taisyti ir puošti, bet kada kaimynai kunigai jam išaiškino senosios bažnyčios nesą vertą betaisyti, nes tai būtų niekais padėti pinigai, ir jis išgirdo dekanas beskelbiąs, kad jis bažnytinius pinigus tyčioms ant niekų aikvoja, senelis ėmėsi energingai ir naująją bažnyčią statyti. Jau buvo suvežęs nemažą krūvą akmenų, kuria, kaip matėme, taip sąmoningai jieškodamas viršaičio, pasinaudojo p. Kuprevičius. Pradėjo uoliau katechizuoti vaikus ir net cicilikams, pradėjusiems (prasidėjus japonų su rusais karui ir atgavus lietuviams spaudą), nosį augštyn kelti, ketino kada-norint gerai iš ambono užduoti, bet neįdrįso.

Laikai vis kas-kart darėsi baisesni, ir senelis sėdėjo ausis suglaudęs, dėkodamas Dievui, kad pas jį daug ramiau, negu, kaip tai iš laikraščių buvo aiškiai matyti, kitur ir Lietuvoj. Užtat, kada staigu pradėjo vaikščioti gandas, kad ir į Karklynkiemy žadąs koks-ten iš didesniųjų socijalistų atkakti, ir senelis antgalo tą žinią išgirdo iš lūpų tokio žmogaus, kuriam jis buvo priverstas tikėti, jam visai apsisuko galvelė. Nežinojo viršaitis detališkai visos savo klebono biografijos, bet tai buvo jam gerai žinoma, tą visa parapija šnekėjo, kad jis yra paties vyskupo persekiojamas, kad kenčia per savo gimines: gaspadinę Marcelką ir Kuprevičių. Žinojo gerai, kaip jo nekenčia dekanas, kaip jį išjuokia, niekina prieš žmones ir nuolat grąso jį iš Karklynkiemio išvaikyti, kas taip baisiai kankina senelį, pasiryžusi čia savo tiek sutrankytus kaulus paguldyti.

Kn. Gumbelevičius buvo geros širdies; jis daug kartų norėdavo nevienam ką gero padaryti, bet jam neleizdavo Marcelka ir Kuprevičius, kurie kartais elgdavos su juo, kaip su kokiuo vaiku. Ir tai buvo viršaičiui gerai žinoma. Kuomet jis visa kartu su grą-sančiu šiandieną tam nelaimingamjam seneliui pavojum priminęs, pažvelgė į kn. Gumbelevičiaus veidą, ant kurio, rodos, rašyte-išrašytos stovėjo visos iškentėtos senelio kančios, jam taip staigu suspaudė širdį, kad stačiai vos-vos suturėjo ašaras.

— Niekados nesitikėjau, — pertraukė tylą pirmutinis kn. Gumbelevičius, — kad senatvėj sulaukčiau tokių baisių laikų. Rodos, jau tiek per gyvenimą iškentėjau, viena koja jau grabe stoviu... Prašiau Dievo, kad nors numirti duotų ramiai, ir Dievas išklausė. Keletas metų dėku Dievui ramiai praėjo, bet dabar ir vėl ...

Seneliui truputį sudrebėjo balsas ir paplūdo ašaroms akįs. Jis, matyt, tą norėdamas apslėpti, greit išsitraukė tabakierą iš pussutonio kišenės, užgėrė tabakos, paskui, išsitraukęs raudoną margą skepetelę, apsitrynė sau nosį ir pašluostė akis, dėdamas nosinę šaly savęs paprastu balsu paklausė:

— O pas jus, kas girdėti? Ar taip-pat, taip-pat?

— Ką čia, pone, ir bekalbėti, — linkterėjęs galvą, atsakė viršaitis. — Galva baigia sukties. Ir šiaip žmogus manai ir taip... Klausi, rodos, gudresnių žmonių, meldiesi ir pats nežinai, kaip čia suprasti, kaip daryti. Ir koks čia bus galas, pats Dievas žino.

— O Kuršė kaip? Jums ten arčiau, geriau žinot. Laikraščiai labai rašo.

— Taip, ką ten daug žinosi, — atsakė viršaitis.— Nebevažiuojam nei į miestus, baisu. Žinios, tai jau labai baisios kasdieną ateina.

— Baisios! — lyg ko išsigandęs atkartojo greit senelis.

— Kasdien, — tęsė viršaitis. — Kaip pažiūri išėjęs vakare į orą, pašvaistės ant dangaus ir šviečia. Vis tame krašte.

— Tame krašte? — ir vėl atkartojo senelis ir tuojau susimąstė.

— Jog gan daug išgyvenau, — pradėjo kn. Gumbelevičius po valandelės. — Ko nemačiau, ko neiškentėjau, kokių baisybių kartais neteko matyti ir į Sibiriją kuo nepapuoliau, o to nemačiau. Nemačiau to — žvilgterėjęs į viršaitį atkartojo kn. Gumbelevičius. — Dar vis dėku Dievui buvo šiaip betaip, — tęsė senelis, — vis saugojo Dievas mūsų kertelę, bet dabar ir męs užkliuvom. Rodos, tie Dievo namai, ko jie jiems užkliuva! Žmonės, suėję, Dievą garbina... Rods, tuo reiktų tik džiaugties, — ne!... Bažnyčias išdraskyti, kunigus išvaryti arba nugalabinti, jie nori. Kvailiai, jųs kvailiai — linksėdamas galva atsiduso senelis. — Avinai, jųs, avinai! Argi jųs manote Dievą nuveikti? Ciesoriai, karaliai nenuveikė... kokių galiūnų nebuvo... priešinosi bažnyčiai, o tečiau turėjo pasiduoti... Karalystės krito, o bažnyčia, kaip stovi, taip stovi! Ir jųs, avinai, dabar norite sugriauti. Kvaišeliai!...

Senelis nutilo. Viršaitis, trupučiuką lukterėjęs, pažvelgė į jį ir pamatė riedančias per veidą ašaras. Ba-joriūnui ar paplūdo akįs ašaromis. Kaž-kodel ir vėl jis išgirdo čiauškančius paukštelius, žvirbliai jau plukėsi, muselės zvimbsėdamos raičiojosi po obuolius ir viena, ar tai iš jų atsiskyrusi, ar iš kitur atlėkusi, smarkiai zvimbdama apsuko kelius kartus apie galvą ir vėl kažkur prapuolė. Viršaičiui pasidarė neišsakytai liūdna ant širdies.

— Om! — žvonktelėjo šuo kieme. Viršaičiui rodėsi, kad kas jam būtų peiliu ar kitu kokiu aštriu daigtu į širdį bastelėjęs.

Ant šventoriaus vis dar tebesigirdėjo lazdų barškinimas, kuris visai pritiko prie tos tipiškai lietuviškos kakofonijos, kokią daro ubagai, kada jie atlaiduose tikromis armijoms su visomis skaitlingomis savo šeimynomis susirinkę ir į būrelius pasidaliję, iškarto sujunda smuikomis ir armonika sau pritardami, pradėjus nuo seno, išgverusio, gergždančio balso lig visų-čiš-čiausių superoktavų, kiekvienas būrys savo giesmę giedoti, kiti vėl stengdamies kuoaugščiausiai pakelti toną ir padaryti jį kuodievobaimingiausiu, melsties, litanijas skaityti, arba stačiai iš savo galvos visokius absurdus komponuoti, o nebyliai skambinti. Dabar kaip tik buvo prasidėjus ta muzika ir ėjo neišsakomu greitumu crescendo. Nuo rinkaus ėjo trukšmas.

— Kvaišeliai, jųs kvaišeliai! — pasigirdo vėl senelio balsas: —Jųs galite mane pasenusį ir sulužusį pribaigti, galite visus kunigus išvaikyti arba dar blogiau, bet Dievo bažnyčios jųs nepergalėsite.

Viršaičiui dilktelėjo į širdį, kad ir jo klebonas lygiai, kaip Kantička, gavo iš socijalistų laišką.

— Dangus ir žemė praeis — tęsė senelis — o žodis mano nepraeis, pasakė Išganytojas. O ką jis pasakė, tas ir išsipildys. Kvaišeliai, jųs, kvaišeliai! Tokios karalystės pražuvo, Rymo karalystė visą pasaulį valdė, jos jau seniai nebėra, o bažnyčia šventa, kaip buvo, taip ir tebėra... Ir kaip ją persekiojo, ko nedarė visi eretikai ir bedieviai, kiek kraujo praliejo, bet nieko nepadarė. Dievo bažnyčia vis platinasi ir platinasi. Neturi nei kariuomenės, nieko, o pergali visus karalius. Kvaišeliai, jųs, kvaišeliai! Jųs galite mane užmušti, galite visus kunigus... kraują jums nesunku pralieti, bet bažnyčiai nieko nepadarysite, nes kaip Išganytojas pasakė, kad dangus ir žemė praeis, o žodžiai nepraeis, taip ir turi išsipildyti. O Jo žodžius žinome: tu esi uola, ir ant tos uolos aš statau bažnyčią Savo ir pra... pragaro va... vartai jo... jo... jos ne...

Senelis nebepabaigė. Jam pradėjo kratyties, drebėti balsas, veidas apsipylė ašaromis, ir jis, pagavęs šaly savęs ant suolelio padėtą randoną nosinę, užsidengė ja greit veidą. Kaip tik seneliui pradėjo trukčioti balsas, viršaičiui ir vėl badė kaž-kas į širdį. Kiekvienas senelio balso sudrebėjimas varė tą peilį, jau pirma į jo širdį įsmegusį kas-kart vis gilyn ir gilyn ir kada jis pamatė apsipylusį ašaromis senelio veidą, jis pats nežinojo, kas su juo darosi. Jis ilgą laiką stovėjo, kaip pastyręs. Kada jis šiek-tiek atsigavo, pirmučiausiai ką jis savo širdyje pajuto buvo neišsakomas, beribis gailesis to geriausiojo ir nekalčiausiojo ir kartu nelaimingiausiojo, visų persekiojamojo žmogaus — savo klebono. Jo akyse buvo jis tikras kankinys. Jis neatminė dabar apie tuos, kas jį persekioja. Stačiai, kaip motina, išvydusi kraujais paplūdusį savo mylimiausį sūnų begulintį ant žemės, instinktiviškai norėjo jis kristi seneliui po kojų, bučiuoti jo rankas ir kojas ir kartu su juo verkti ir verkti. Suskambino didžiuoju varpu bažnyčioj, turbūt, po visam. Viršaičiui rodėsi, kad ne ten bokšte skambina, bet čia, kur jis su savo klebonu kamuojasi baisiausianjan dvasios sujudiniman patekę. Čia viršum jų galvų ir medžių viršūnių kaž kur ore kabėjo tas varpas kartu su bokštu, čia giedojo ir ubagai ir rinkos trukšmas ar buvo čia ir jie sykiu susimaišę, padarė tokį baisų gaivalą, kuris iš karto sujudino visą dar atlikusią ir apmirusią viršaičio energiją.

Gailesis staigu persimainė į baisiausią neapykantą. Visas tas pasibiaurėtinas, ką jis girdėjo apie socijalistus nuo Kantičkos, Kuzmickio ir dabar nuo savo klebono, tai ką jis pats savo akimis matė, nuo kitų girdėjo ar iš laikraščių buvo išskaitęs: tos pašvaistės ant dangaus kas vakarą gangreit, žmogžudystės, šaudymas į bažnyčias, skandalai, persekiojimas kunigų, labiausiai to nekalto, taip suvarginto senelio, kuris dabar ašaroms apsipylęs, taip šliuksia — visa tai atsistojo dabar prieš jį, kaip pats pragaras, kaip pats liuciperas. Ir tas liuciperas atsistojo nedelto, kad būtų atėjęs jo baidyti — ne. Jį pats viršaitis šaukė, šaukė kad pabaigti nors kartą rokundas. Bajoriūnas užmiršo viską: pačią, vaikus, savo mylimą Petriuką, kuris būtinai turės būti kunigas ir kurio jam dar šį ryt verkiančio taip gailėjo. Jis priminė gautąją nuo Kantičkos dovanelę taip gražiu parašu ir tarė sau: aišku, kad jis žinojo, kad man tas bus reikalinga. Bajoriūnas staigu užsidegė tuo pačiu, jei ne didesniu troškimu pralieti kraują už Dievą ir bažnyčią, kaip per tą paminėtiną Kantičkos pamokslą.

— Dievuli, Dievulėli! — atsiduksėjo jis karštai prie

Dievo — jei Tavo būtų tokia valia, duok nors tą paskutinį kartelį padaryti taip, kaip tu nori.

Nuo rinkos ėjo daug didesnis trukšmas. Viršaitis truputį pasiklausė ir jam tuojau pradėjo šmišeliuoti akyse susiutusi minia, susidedanti iš girtuoklių, vagių, žmogžudžių, visokių žmonijos išmatų su pagaliais, geležgaliais ir kitais įrankiais besitaisanti pulti ant jo visų švenčiausių idealų — bažnyčios ir kunigo. Priešaky tos gaujos, kaip jautis, akis išvertęs, ėjo su revolveriu rankoje socijalistas, kuris kaž-kodel išrodė jam dabar panašus į labai negražų plaukais apžėlusį gudą, turintį monapolį specijališkos arklių operacijos tame krašte, arba į dar ką-nors baisesnio. Tuojau pridurmai paskui socijalisto bėgo visas apsiputojęs buvusis kada tai jo bernas, galima sakyti, žmogus-žvėris, kuris išdaužė keliems arkliams dantis ir ko tik paties viršaičio, leiz-damas į jį kirviu neužmušė, o vienam arkliui, labai geram ir viršaičio mylimam, taip sudavė geležinėmis šakėms per nugarą, kad ir šiandieną tas arklys tebenešioja du dideliu gumbu. Viršaitis, žinoma, po kelių mėnesių jį išvarė, bet jis negalėjo atsistebėti to žmogaus žvėriškumu. Kiek kart pamatydavo jis arklius savo buvusio berno sužeistus, visados prisipildydavo jo širdis pasibiaurėjimu, taip kad arklius su išmuštais dantims jis net greit pardavė. Dabar jis taip gyvai įsivaizdino tą žvėrį-žmogų, kad net matė, jog jis tame pačiame bukštininiame, parudavusiame ploščiuje su apdraskytu skvernu, kaip jis pirma nešiodavo.

Energija ir drąsa viršaičiui vis augo. Pirmiausia jis manė, nuėjus rinkon, jei socijalistas pasirodytų, pasakyti urėdnikui: — araštovat. — Urėdnikas gali neklausyti. Tada jis pabrėždamas atkartotų dar sykį: — araštovat. — Ir jei ir tą sykį urednikas nepaklausytų, lieptų areštavoti jau jį patį. Viršaitis buvo visados įsitikrinęs, kad jo valdžia esanti didžiausia valsčiuje, tik del pačių žmonių apsileidimo ir tamsumo vedžioją juos už nosies raštininkai arba urėdnikai.

Taip besikarščiuojant dilktelėjo viršaičiui į galvą, jog senelis be abejo, eitų išnešti švenčiausiojo sakramento, jei susiutusi gauja kartu su socijalistu ištikro kėsintųs sudeginti bažnyčią. Jis pažvelgė į savo kleboną. Senelis vis dar turėjo uždengęs veidą nosine ir rodė šluostas nosį, matyti, vien tuo tikslu, kad neparodžius viršaičiui ašarų. Bajoriūnui rodėsi, jo klebonui neužteksią jėgų išnešti švenčiausiojo ir jis pakrisiąs ant akmeninių kopėčių prieš didžiąsias duris pačiame kovos įnirtime. Iš pradžios jis abejojo, kas jam reiktų tokiame atsitikime daryti: varyti toliau kovą, ar bėgti gelbėti savo klebono. Jis nusprendė gelbėti, ir tuojau neapykanta, įnirtimas ir drąsa vėl persimainė į gailesį. Jam ir vėl norėjos kristi seneliui po kojų ir vėl kartu su juo verkti ir jei jau mirti, tai ar kartu.

Taip kankinosi Bajoriūnas, veizėdamas į kariaujantį savo kleboną, širdį jo tampė ir draskė neapykanta, troškimas pasiaukoti, tai vėl gailėsis. Kraujas jam mušė į galvą, veidas kaito ir prakaitavo. Stipriai veikė į jį vaizdas gulinčio savo klebono su švenčiausiuoju po bažnyčios slenkščiu. Taip jis sau visa įsivaizdino, jog nesykį matė net du kunigu Gumbelevičiu: vieną gulintį prie bažnyčios durų, antrą prieš save sėdintį ir verkšlenantį.

— Kad nesėdi? — pasigirdo senelio balsas.—Sėskis! Ir kepurėlės neužsidėjai? Sėskis, sėskis, uždėk kepurelę! — Viršaitis kepurę užsidėjo, bet sėsties vis neįdriso.

— Taip nemačiau tokių laikų — tarė senelis, dėdamas ir vėl šaly savęs raudonąją nosinę. — Daug išgyvenau ir kokių bluznierstvų nėsu matęs, bet to nemačiau. Kad man kas būtų užmušęs, nebūčiau tikėjęs, kad tokių laikų dar teks susilaukti. Valia Jo šventa! Jog buvo visko ir per povstaniją ir bažnyčias išniekino, bet tai neprieteliai, svetimi žmonės, ne mūsų tikėjimo, o dabar?! Pats juos krikštijau, mokiau, iš šetono ne-valninkų padariau krikščionimis, o jie dabar tą savo gerąją motiną persekioja. Tegu jiems Dievas dovanoja! Bet šiurpulys perima, kaip pagalvoji, ką jie daro... Ne!... to nemačiau! ... O su urėdniku mateisi? —

— Nesimačiau — atsakė viršaitis. — Nieko nežinojau, pons Kuprevičius man viską pasakė.

— O jog sakei, kad mateisi?

— Ne, pone, to nesakiau. Tik su ponu Kuprevičiu...

Viršaitis nepabaigė, pamatęs kleboną staigu nervingai ir lyg kad su baime aplinkui besidairantį. Ištikro, kaž-kas ėjo iš bažnyčios takeliu į kleboniją, tik jo per medžius negalima buvo matyti. Iš akių klebono galima buvo aiškiai išskaityti, kad jis nekantriai laukė, kad einąs pasirodytų ties takeliu, vedančiu į vietą, kur jis dabar sėdėjo. Vos tik pro šakas dilk-telėjo kunigo sutanas, tuojau senelis sujudo ir viršaitis gangreit ir matyt nepamatė, kaip jo klebonas atsidūrė pas kelelį, vedantį į kleboniją. Bajoriūnas stebėjosi, kaip senelis taip greit galėjo pažinti, kas eina takeliu, kada tik jam prie jo prėjus, tepasirodė aiškiai einančio figūra. Buvo tai dekanas. Sunku sau įsivaizdinti didesnį nusižeminimą ir vergiškumą, kaip tas, su kokiu sveikinosi ir lakstė apie dekaną kn. Gumbelevičius. Jis, ir taip sulinkęs, siekdamas petį dekanui bučiuoti, išrodė norįs jam kelius apkabinti. Net Bajoriūnui nemalonu buvo į tai žiūrėti ir baisiai pagailo senelio.

Tuo labiau kad kn. Dsevičius, kaip tai jo, veido buvo matyti, netik kad nematė tame nieko nepaprasto, bet dar išrodė, lyg kad būtų nepatenkintas. Dekanas pasisuko į vietą, kur stovėjo stalelis su suoleliu ir ėjo palengvu tylėdamas. Tuo tarpu kn. Gumbelevičius, kaž-ką dažnai kartodamas apie jį lakstė ir linksėjo. Pamačius dekaną ir viršaičiui paliko baisu, ypatingai kada jis suprato jį besiartinantį prie jo.

Kn. dekanas Dsevičius turėjo daugiau kaip 50 metų. Sudėjimo buvo jis prasto ir rūpaus, bet labai tvirto, ūgio daugiau kaip vidutinio. Ant labai nesimpatingo veido nematyt buvo nei mažiausios inteligencijos, bet užtat iš pasikabinusių skruostų, plačiųjų lūpų ir smakro jau per daug aiškiai veizėjo kvailumas, o iš atsikišusių žandų — godumas. Vienas, kas ypatingai negražus buvo jame, kas net viršaičiui krito į akis, tai jo eigastis, giestai ir judėjimas ir tonas, kuriuose kuoaiškiausiai matomas buvo išimtinai nenaturališkas stengimasis padaryti, kaip nebegalima daugiau, viską aristokratiškiau. Kn. Dsevičius kalbėdamas lenkiškai mėgdavo kuodau-giausiai vartoti rinktinius garsiai skambančius žodžius: — iście, istny, jeno, pono, szczytny, a więc, wobec groźny — ir tt. Stengdamos minkštąjį lenkiškos kalbos „ść“ ištarti varšuviškai, jis kaž-kaip negražiai perkreipdavo lūpas, ir stačiai komiškai rodėsi. Pertaras jo buvo „pandobrodžiu“ ir jį vartojo jis stačiai be gailestingumo taip lenkiška kalba, taip ir lietuviška, pridėdamas dažnai, bet tik lenkiškai kalbant, dar „proszę pana.“ Kunigus titulavo jis taip-pat dažniausia: — Panowie, moście panowie, — ypatingai kviečiant svečius valgyt, arba pavalgius prašant juos atgal į saloną. Tada jau būtinai prie durų iš šalies atsistojęs, mostelėjęs ranka pasakydavo: — Proszę mości panowie.

Iš jo gestų ir manierų ypatingai komiškai išeidavo viena, kada jis, norėdamas labai gražiai ir kartu aristokratiškai ką-nors pasakyti, dažniausiai kad išreikšt savo neišsakomą stebėjimąsį, staigu nusisukdavo nuo publikos ir sudėjęs rankas, kaip per prefaciją mišiose pradėdavo: — Nu proszę, moje panowie! — Dekanas skaitė save dideliu arklių mėgėju ir rasų žinovu. Jei ko-nors nekritikuodavo, visados gangreit apie tą ir kalbėdavo. Važinėdavo dažniausia 4 arklių prieš kuriuos del didesnės iškilmės paleizdavo neretai surakintų savo du šunių: Karo ir Nero. Kaipo toks aristokratas ir estetas, jis, žinoma ir draugystę turėjo sau pritinkančią pasirinkęs. Labiausiai mėgdavo kn. Dsevičius stambiuosius dvarininkus, kur jis dažnai lankydavos, lošdavo kortomis, šnekėdavo apie arklius arba, kas jau buvo jo mylimiausiu dalyku, kalbėdavo su poniomis apie bažnytinius aparatus; išjuokdavo kunigus už jų neturėjimą skonies ir tvirtindavo inteligentija tik tada pagrįšianti prie bažnyčios, kada kunigai turėsią geriau išauklentus estetikos jausmus. Jis tą ištikro ir tikėjo. Po vienos ponios priežiūra liepė jis pasiūti savo šveicorui naują liberiją ir skaitydamas ją (liberiją) tikru dailės šedevru, neišpasakytai didžiavosi ir kiekvienam naujai atvažiavusiam jau būtinai turėdavo parodyti.

Kn. Usevičius buvo, žinoma, dideliu Senkevičiaus gerbėju, kurio veikalus tečiau vos tik prasidedant revoliucijai tebuvo pradėjęs skaityti. Be užtat tuojau atrado, jog tai vienas iš didžiausių genijų:

— Nu, proszę, co znaczy pandobrodziu genjusz! Jeno dwa słowa: Ogniem i Mieczem, a jaka iście wspaniała myśl. A teraz, pandobrodziu, czy nie to samo w Kurlandyi?!

Minėtojo autoriaus „Potop“ ir „Ogniem i Mieczem“ tokį padarė į dekaną įspūdį, kad jis panašiu būdu, tik, žinoma, daug augštesniu stiliu ir daugiau rinktinius žodžius vartodamas, nutarė aprašyti revoliuciją ir išsiųsti vyskupui. Paskui net apie romano parašymą ėmė svajoti, bet bruzdėjimui staigu pradėjus augti, visi tie jo augšti sumanymai pasibaigė tuom, kad jis apmušė bleka langinias guliamajame savo, o ant stogo po kamino stogeliu įtaisė skambalą, nuo kurio virvę pervedė į savo guliamąjį. Į liaudį žiūrėjo dekanas, kaip į gyvulius.

— To bydle, proszę pana — kurių nemokyti, bet tresuoti reikia. Mokslas ir apšvietimas, jo nuomone, buvo visai bereikalingi liaudžiai. Jei mužikėlis nieko daugiau nežino, kaip melsties, lenkties kuožemiausiai kunigui ir duoti „apieras“ tatai idealas, kurį pasiekęs, jis gali būti visai ramus: jo dūšia bus išganyta, o daugiau jog ir jis pats nieko nenori. Iš pragarsėjusių svie-tiškių mokslinčių arba rašytojų ir filiozofų jis vos kelias pavardes težinojo. Užtat ypatingai moderniškuosius, „Przeglądo Katolickiego“ ir kitų klerikališkųjų laikraščių niekinamus ir keikimus kaip gi mitriai jis mokėdavo aptarti:

— To, proszę pana, istny dureń, złodziej, błazen — ir tt.

Kn. Dsevičius, nors ir taip atkakliai prie aristokratiškumo stengėsi, neprigulejo prie tų liaunių lietuvių būdų, kurie iš surūkusios pirkios išėję, įgauna tokias dailias manieras, sakytum, jie ištikro nuo mažens, bo-nomis apstatyti kokioj-nors aristokratų šeimynoj būtų buvę išauklėti. Pas dekana buvo viskas sudurtinis, nenaturališkas, stačiai komiškas. Jis išveizėjo kaipo iš blogai parinktų gabalų sudėtas, — gabalų, kurie taip vienas prie antro nelipo, jog stačiai kartais galėdavo užeiti žmogui mintis, jog dekanas ims ir subiręs į sudaromasias jį dalis. Kaipo žmogus, buvo tai praščiausios rųšies egoistas. Jis nieko daugiau pasaulyje nematė, kaip pats save. Prieš vyresniuosius nužemintas begalo ir pabaigos, begailestingas į žemesniuosius net kolegus, jis gerai orijentavosi tose aplinkybėse, kuriose gyvena kunigas Lietuvoje, kur viskas paremta intrigomis, nesiskaitančiomis dažnai su elementariškiausio-mis žmogiškumo taisyklėmis, tiek prakilnesnių sielų pakirtusiomis ir dar vis taip sparčiai savo pragaištingą darbą bevarančiomis toliau.

Kn. Dsevičius jau pirmais savo kunigavimo metais pradėjo iš liuosos savo valios užsiiminėti denun-cijacijomis ant savo klebono ir kitų kolegų ir tikriausiai, jog tuo netikėtai greitu laiku užsipelnė kleboniją. Dabar jau metė kn. Dsevičius rašinėjimą, kaip nelabai praktišką denuncijacijos būdą ir pradėjo pats dažnai važinėti pas vyskupą. Greitu laiku įgavo opiniją „prawdziwie dbającego o dobro kościoła“ ir buvo paskirtas dekanu. Ir ištikro: be denuncijacijų, kurias daryti laikė jis savo šventa ir prakilnia pareiga, turėjo kn. Dsevičius visas gero kunigo, — imant tą žodį toj biurokratiškoj prasmėj, kurioj jis dažniausiai vyresnybės vartojamas, — ypatybes: jis skrupuliatiškai išpildydavo visus vyskupo paliepimus, stengdavos kuoiškilmingiausiai laikyti visas pamaldas, kurių visados būdavo pas jį daugiau, negu pas kitus. Fanatizavo žmones taip, jog su juo tame dalyke nei vienas susilyginti negalėjo ir net naiviškiausiai tikintieji kunigai traukydami pečius arba šaipydamiesi, stebėdavos jo drąsa. Buvo didžiausiu priešu, taip neapkenčiamų visiems senosios gadynės mylėtojams, reformų, lietuviškos kalbos, barė, keikė žmones už girtybę, vakaruškas, laužymą pasninkų ir kitus griekus ir baidė juos pragaro kančiomis, kurias irgi neblogai mokėdavo nupiešti. Bažnyčią savo visados kn. Dsevičius palaikydavo gražiai, puošdavo, dabindavo ją ir vieną net naują pastatė. Ir nors begailestingai plėšdavo žmones, bet ant jo skundų daug nebuvo. Visa tai gerai žinoma buvo vyresnybei ir ji negalėjo taip didelių nuopelnų palikti neapdovanotais.

Nesidžiaugė kn. Dsevičius savo kolegų, pažįstamų ir žemesniųjų prilankumu. Kunigai už akių vadindavo jį kvailiu, piktu žmogumi, net žmogžudžiu arba kaip anas linksmasis Kantičkos kaimynas „wielce malowany kiep,“ nors akyse vos tik apsukresni mokėdavo iš jo taip pasijuokti, kad jis visai to nesuprazdavo. Didesnioji gi pusė lankstėsi prieš jį panašiai kaip kn. Gumbelevičius. Kn. Dsevičius akyse daryti prikaišiojimų dažniausiai bijodavo, nes menką liežuvį teturėdamas, nemokėdavo atsikirsti ir ne kartą jau vienas-antras drąsuolis būdavo įvedęs jį į gana keblų padėjimą. Jis darydavo savo denuncijuodamas, tečiau tik del žaislo pasirinkdavo silpnesnį iš nustojusiųjų opinijos ir iš persekiojamųjų. Atrazdavo, žinoma, kaip toks specijalistas tame dalyke, tuojau priekabių ir su didžiausiu pamėgimu iš savo aukos lig sočiai atsityčiojęs, padėdavo ją, kur reikia, o sau jieškodavos naujo kandidato. Tokie nelaimingieji bijojo jo daugiau, ne kaip paties liucipero. Dabar jo auka buvo kn. Gumbelevičius.

Tresuojamai liaudžiai tik du dalyku teliko: bijoti savo dekano — no, ir jo nekęsti, kas ištikro ir buvo daroma. Neapykanta tuo buvo didesnė, jog visi žinojo, kad dekanas, kuriam ne vienas iš mužikų neįtikdavo nei durų atidaryti, nei laiku pas jį nueiti, su juo pasisveikinti, kuris taip švelniai stengdavos apseiti su ponais ir jais net iš ambonos didžiuodavos ir pavyzdžiu juos prastiesiems statydavo, kilęs ne iškur kitur, kaip tik iš tos pačios liaudies.

Negalima sakyti, kad ir ponai už tą išimtiną prielankumą, kurį dekanas visados jiems taip rodydavo, būtų buvę dėkingi. Paskendusi savo tradicijose ir nuolat atžagari žiūrėdama mūsų augštoji bajorija, — nors ir neblogiau moka ignuoruoti religijos įsakymus, kada dalykas liečia jų pačių reikalus, negu kiti luomai, — turi neišsakytą pietizmą prie viso to, kas tik vien rišasi su bažnyčia, mažiausiai jie tą prieš žmones rodo. Nors esant ant laukų vienas iš smagesniųjų jos pamėgimų, pasijuokti iš kunigų, išėjusių, kaip žinome, daugiausiai iš liaudies arba smulkiosios bajorijos ir nemokančių sulig priimto jų etikieto apseiti, — tečiau nerasi gangreit nei vieno dvarininko, — stambesnieji gali būti tame pavyzdžiu, kuris savo draugiškuose santykiuose aplenktų kleboniją. Taip buvo ir su kunigu Ūsevičiu. Už akių jis buvo dalyku, kuriam ne vienas priverstas perleisti ilguosius rudens vakarus ant laukų, jautė širdyje nemažai dėkingumo, — tiek visokių anekdotų apie jį pasakojo, tiek juokėsi.

Kunigas Dsevičius mėgdavo dažnai pasivažinėti. Jis tada pats arklius lenkdavo ir skaitydavo tai vienintele savo pramoga. — Plaskam z bicza... konie pędzą, pandobrodziu... istna przyjemność — girdavosi ne kartą kn. dekanas ir tuojau pridėdavo: — I to pando-brodziu, jedyna moja przyjemność. A tak, pandobrodžiu, jedyna.

Ponai buvo tos nuomonės, jog tai ir vienintelis jo pašaukimas. Kaip tik dekano parapijoj maišydavos dažnai kaž-koks ten amžinas studentas, didelis štuko-rius ir meistras pamėgdžioti. Jis lankydavos pas savo gimines ir kartu su jais būdavo pas kn. Ūsevičių. Dekanas ir gi neapsileizdavo ir kas-kart atvizituodavo. Savo taip išliaunytu liežuveliu studentas taip mokėdavo dekanui apdumti akis, jog leizdavo jo adresu stačiai užgaunamus žmogaus garbę impertinentiškus konceptus, juokindamas tuo visą susirinkimą, o dekanas ne tik kad to viso nesuprazdavo, bet dar rodydavo štukoriui savo ypatingą pasitenkinimą. Tas tada studentas surengdavo ne sykį tikrą vakarą, kur jis lošdavo solo kaipo artistas, ir prijuokindavo lig ašarų ypatingai ponias ir paneles, pamėgdžiodamas, kaip dekanas eina, šneka, gestikuliuoja, važiuoja vienas pasivažinėti ir tt. Nemažai materijalo artistui ir publikai duodavo ir p. Kuprevičius savo konceptais, kuriuos jis — labiausiai pradėjus dekanui jo švogerį persekioti — viešai gana dažnai prieš kn. Ūsevičių paleizdavo. Jdomųs buvo titulai, kuriais Karklynkiemio zakristijonas savo dekaną apdovanojo: krajonačelninkas, Muravjovas, prevaskodi-telstvo, bet ypatingą pramogą suteikdavo visiems nu-šaukimas, kuriuo vadindavo p. Kuprevičius dekaną paprastai namie, klebonijoj tarp savųjų ir viešai tik jau kaž-kodel protyloms, o tai: „chamska wątroba.“

Bet neveizint į visą tai, žiūrint paviršutiniškai iš šalies, sunku buvo įsivaizdinti sau geresnius nuoširdin-gesnius santykius, nekaip tie, kokie buvo tarp klebono ir aplinkinių dvarininkų. Nebuvo šventės, kad gerokas jų būrys pas jį neapsilankytų. Ir kaip gi mandagiai, švelniai, nuoširdžiai sveikinosi:

— Witamy szanownego naszego dziekana — arba — witamy drogiego, — net — najukochańszego naszego dziekana, — išgirzdavo iš tolo kiekvienas, ponams su dekanu susitikus. Ponios ir panelės atrazdavo visados, jog jis — zmizerniał, — sveikindamos dievobaimingesnės bučiuodavo jam į ranką, o kitos nesijauzdamos, matyt, savyje tiek krikščioniškos dvasios, kad pasilenkus prie rankos to, kurį jos kasdieną išjuokdavo, stengdavos kitokiu būdu už tai atsilyginti: kai kurios į petį pokštelėdavo, kitos prie širdies rankas pridėjusios vėl savo nuoširdžius jausmus išreikšdavo. Kn. Dsevičius, nemokėdamas giliau į žmonių širdis pažvelgti, priimdavo tai už visų-geriausią prekę ir kas kart vis stipriau tikėdavo į savo protą, didelį apšvietimą, gerą skonį, nepaprastą sumatumą ir rimtumą. Jei būdavo kuomet šaltas oras, ponai, o labiausiai ponios neleizdavo ver-žiančiosi jų lydėti dekano nei į priebutį išeiti, jos imdavo ir uždarydavo stačiai prieš jį duris, o kn. Ūse-vičiui vocuojant nuo priebučio į atsitolinančius svečius nosine, panelės ir jaunosios ponios turėdavo iškėlusios savo baltasias rankeles augštyn ir šmišeliuodavo šilkinėmis nosinėlėmis kokį paverstį arba daugiau. Žiūrint į jų šelmiškas akeles nesunku buvo suprasti, kokiuo tikslu jos tai daro, bet dekanui nei į galvą niekados neatėjo, kad jo prieteliai galėtų turėti prie jo kitokius jausmus, kaip tik prilankumą ir didelį prisirišimą. Tik, kada jam pačiam liepiant, ėmė prie jo šono stovėdamas ir į savo dekaną nuolat žvilgsėdamas mojuoti, kad net plekškėjo, savo stora drobine skepeta Kantička ir panelės tiek sauvališkai elgiasi, kad net dažnai balsu juokais patrūkdavo, kn. dekanas supyko, visą bėdą užmetė ant Kantičkos ir jį pagynė, iš ko tas neišsakomai buvo už tai jam dėkingas, ir visur Augščiausiojo apveizdą matydamas, padėkojo Dievui ir net už savo kleboną pasimeldė.

Taip gerbė savo dekaną ponai dvarininkai, nors buvo nemaža ir tokių, kuriuos prie jo traukė išimtinai gardųs gėralai ir užkandos, kaip tai gražiai vienas sma-gurys išreiškė: — Chamisko, to chamisko, ale ma pyszne naliwki i wina. — Jei dar pridėti, kad dekanas — su savo lekaju, kaip ir su kitais savo tarnais elgdavosi tikrai „aristokratiškai“ — tečiau savo kambarių paskirstyme, jų papuošime ir mebelyse ne taip aiškiai savo stengimasi daryti viską aristokratiškai mokėdavo pažymėti, bus maž-daug viskas, ką apie kunigą Use-vičių galima buvo pasakyti.

— A to, co za facet? — klausė dekanas, artindamas prie vietos, kur stovėjo stalelis su suoleliu.

— Istny burak...

— Nie... tak... to staršina — sumišęs atsakė kun. Gumbelevičius, o viršaičiui taip paliko baisu, kad jis ištikro jautė, kaip jam kraujas mušė į galvą.

— Pandobrodziu, czy tylko nie „tavos“? — sudavęs abiem pirštais į savo riebų, raudoną, surumbė-jusį kaklą, prontavajo ir vėl kn. Dsevičius.

— Nie, nie! To staršina — bučiuodamas dekanui į petį sujudo ginti savo parapijonį senelis. — Z interesem tu trochę...

— Ach, interes?... Dekanas staigu atsigręžė ir nuėjo. Senelis buvo bebėgąs paskui, prašinėdamas eiti į kleboniją, bet dekanas, atsigręžęs, padarė tokį gestą, jog senelis net truktelėjo atgal.

— Jak interes to proszę — pasakė smarkiai kn. Dsevičius ir nuėjo klebonijos linkon. Kn. Gumbelevičius dar pastovėjo valandėlę ant vietos, lyg nežinodamas ką daryti ir dusuodamas sugrįžo prie viršaičio.

— Sėskis! — tarė jis viršaičiui, sėzdamas greit ir pats ant suolelio. Kelios minutės praslinko abiems tylint. Senelis, rankas ant stalelio padėjęs dusavo ir stengėsi surinkti jėgas. Viršaitis žiūrėjo į jį ir gailėjosi.

— Tai nesimatei su urėdniku? — pradėjo ir vėl pirmutinis kn. Gumbelevičius. — Aš norėjau ...

Jis greit grįžtelėjo į takelį, vedantį iš bažnyčios į kleboniją ir paliko kaž-koks neramus. Ir Bajoriūnas žvilgterėjo ir pamatė besiartinančią prie jų riebią, iš-plerusią su priejuoste apie visą kūną, truputį atraity-toms rankovėms ir be skarelės moteriškę. Viršaitis pažino; tai pana Marcelka, kn. Gumbelevičiaus gaspadinė.

— Tute — tarė p. Marcelka pažvelgus į savo kleboną ir įsirėmė. — Słukajsia... A! ponas staršina... Sveiki gyvi!... Słukajsia ci jutro zajienta? Tam Zvirblis kce agzekvije zakupic... wiesz ten z Kelminiau?

— Sam zajdę, sam, — mostelėjęs ranka, lyg kad norėdamas pasakyti: — eik nors tu nuo mano galvos, — atsakė senelis:

— Niech poczeka. Sa ... a ... am! Sa... a... m! — atkartojo mėgdžiodamasi gaspadinė. — Ci widzieliscia, jaki on teraz wielki pan? Sa ... a ... am! — Ji žiūrėjo įsirėmusi su paniekinimo į senelį ir kraipė galvą. Senelio griežtasis atsakymas ją, matyti, labai užgavo. Ji norėjo pasirodyti prieš viršaitį, kas ji beesanti, kad net egzekvijas galinti priimti, tuotarpu jei visame kame paklusnas jos klebonas atsakė jai, kaip paprasčiausiai tarnaitei.

— Sam, to sam — ir vėl ironiškai atkartojo Marcelka: — Kturz to inny muoźe takie źeczy ruobić, tylko ludzia czekają. A puotam wydon. Ci zawionźesz im giemba? Ci nia widzesz, jakie teraz czasy? jeszcze u gazietak napiszon, a puzniej i bendzie bieda. A teraz duobźe, duobźe! Wiskszy jak szakaliuk, cały czensisia. A cija nia muowiłem, cuo? Muowiłem jiedcia duo dziekana... jiedcia do biskupa... pruościa... kam parchaty (ji nusispiovė) gaziety czi ta: niapodchodi! Guotuow ciebia uczic!... Jak tylkuo cuo, w gazietak ciebia odmaluji. Ci tuo duobźe?

— Marcelko, widzisz, cudzy człowiek — atsiliepė palengva senelis.

— A to cuo? Niek widzi źe ty jestesz duren! A ktuo naruobił ciciliukau (ji nesakydavo „cucijalistai“, kaip p. Kuprevičius arba cicilikai, kaip žmonės, bet visados ciciliuki) ci nia ty? Ty! i duosc! Pania Buoźe Ty swienty, szak kiba nia z nieba uoni przykodzon, o kodzby z piekła i psziszli, jak tu puomuocnikou nia bendzie tuo cuo uoni zrobion. Ale ty, ty, ty! tu ik naruobilesia. Tylko: waikeluki, waikeluki! A te waike-luki juź i w gazietak odmalowali i cuo tylko nia wyźucili! zuobaczysz, cuo teraz zruobion! Duren jestesz i duosc.

— Marcelko, uspokój się! — meldė sušėlusią savo gaspadinę kn. Gumbelevičius. — Wola Boska. Nie takie rzeczy widziałem, o jednak!...

— Tak, tak, „uspuokujsia“, jak zuostanesz bez... to bendzi tuobia uspuokujsia! Ci ja sliepa jiestem, ci cuo?! ci nia widzen, cuo dziejasia... Uspuokujsia! Człuowiek ruobilesz, bylesz — skurdžiu balsu tęsė ji toliau: — A jak czeba, ciebia wezmon i wyźucon, idz gdzie kcesz bez niczego. Jeszcze guotowi wszystko spalic i ciebia razem... W nuocy człowiek uoka nia zmruzisz, wszystko paczesz, źeby jaka bieda nia byla, bo szak widzimy, cuo dziejasia na wuokuola. Fuj! aź strak bieźe kiedy pomyslisz! A on tu jeszcze mnie bendzie gadać: uspuokujsia! Zuobaczym, jak ty puo-gadasz, kiedy ciebia te waikeliuki wyźucon!

— Wola Jego święta, — atsiliepė ir vėl senelis. Powstanie przeźyłem, jakich tam okrucieństw nie widziałem, a jednak Pan Bóg strzegł. Mam i teraz nadzieję w nim. Jak Bóg nie zechce, to i nie wyrzucą.

— Tak, tak! Spytajon noni Boga! — perkirto jį staigu Marcelka: — Czekaj!

— Žinoma, kad nuo Dievo viskas pareina, — tylėjęs lig šioliai ir tai stebėjęsis iš Marcelkos drąsos, tai vėl gailėjasis savo klebono, kurį net išsikėtėlė-boba vadina kvailiu ir olbija, nors ir nedrąsiai įsikišė, ant-galo ir Bajoriūnas: — Jei Dievas saugos, viskas bus gerai. Neklaus ir Dievas jų, tik savo padarys!

— Kad tik jie neužpultų, kad nesudegintų! — tarė jau lietuviškai Marcelka ir ant jos veido ištikro matomas buvo išgastis: — Jie viską gali išnaikinti! Jie viską gali, tie šetonai. Žmogus dirbai, buvai... — ji pradėjo verkšlenti ir užsidengė priejuoste veidą: — Ateis paleistuviai ir viską sunaikins! Ir tau dar gali gyvybę atimti.

— Proszę ciebie, uspokój się, — pasigirdo prašomas senelio balsas. — Mitręźysz nas i dość! Daj z człowiekiem pomówić!

— O koks čia socijalistas? — klausė staigu, pa-spėjusi jau nusiaušinti nuo verksmų gaspadinė. — Ar žinote, pone staršina?

— Kaip, koks socijalistas?

— Gi kur žada šiandieną pas mus būti. Ar jis iš tų biaurųjų, ar kur esą kiek geresni?

— Kad aš nieko nežinau, kad jie būtų dvejopi — atsakė stebėdamasis viršaitis.

— O Marciukas, (vargonininkas), sakė, kad esą dvejopi: kiti ne taip, o kiti labai biaurųs.

Senelis su pasigailėjimu nulinksėjo galva ir vėl kreipėsi į savo gaspadinę:

— Marcelko nie mitręź nas. Daj nam skonczyć!

— Ot — tebia — raz! i spitać nia wolno! ... A tego ja nie kcem, wiele razy muowiłem, źe ja tego nia lubia, źe ty taka brudna kustka masz! — užpuolė Marcelka, griebdama nuo suolelio gulinčią šaly klebono juodą nosinę. — Kuodz prandzėj! — (akcentas ant „ej“).

Ji nuėjo. Bet vos užėjus jai ant takelio, vedančio iš bažnyčios į kleboniją, ir vėl pasigirdo jos balsas:

— Vuo, i ksianźulek pszykodzi! To juź skonczylesz, znaczysia? Po wszystkiem?

Ką tas kunigėlis atsakė, viršaitis su klebonu girdėti negalėjo. Marcelka tuojau pasigręžė ir nuėjo į kleboniją, o ant takelio, vedančio į vietą, kur buvo Bajoriūnas su kn. Gumbelevičiu, pasirodė anas meilasai kamendorėlis, su kuriuo pasižino viršaitis pas Kantičką. Jis tuojau prisiartino ir taręs: — Padėk, Dieve! — prisikabino prie viršaičio: — Ar tu davatka nori palikti? — tarė jis griebdamas viršaičiui už ausies: — Kad taip pas kunigus landžioji? Ko tu su tuo kerėbla Kantička įsileidi, dar jis tave iš galvos išvarys. Tu to pusgalvio neklausyk! ... A ką? Teiraujaties? Kaip tą ciciliką sutikti, a? Sakyk, ar jis bus šiandieną, ar ne?

— Ar jau po visam? — klausė kn. Gumbelevičius.

Nors miestely ir stovėjo ant sargybos žmonės, kuriems buvo įsakyta kuogreičiausiai pranešti klebonijai, ką-nors įtariamo pamačius, vis delto kn. Gumbelevičius bijojo, kad viršaitis nepasivėlytų:

— Gali nebesusitikti su urėdniku, nesusišnekėti, kaip reikiant, ir paskui netaktingai veikti.

Jis norėjo greit su viršaičiu savo reikalą pabaigti ir dar per mišparų jį į miestelį išsiųsti, bet, nelaimė, ėjo trukdymas po trukdymui. Linksmąjį kunigėlį jis neišsakytai mylėjo, bet dabar iš jo apsilankymo labai buvo nepatenkintas; bet svetys ar stačiai nenorėjo, arba ir nesuprato, šnekėjo ir darė visokius juokus.

— Kad žinočiau, kad ištikro pas jus šiandieną ateis cicilikas, — tarė jis sėzdamas šalė kn. Gumbelevičiaus ir viršaitį kartu su savim už skverno tampydamas: — Reiktų, ir pietų nelaukus, sprūsti po velniais, kad nedarytų „šmoikštum pašmoikštum.“ Į pavakarę, kai pasigers visko gali būti. Tegu juos velniai!

Viršaitis matė, jog kunigelis nevien juokais šneka. Kaip pirma, priminęs tą linksmąjį kamendorėlį, jo linksmą būdą, konceptus, juokavimus jis nekartą bėdose razdavo palengvinimą, taip dabar paliko jam staigu labai baisu.

— O čia tas „wielce malowany,” kaip gyvulys, vėl pradėjo siusti po bažnyčią — tęsė kunigėlis. — Turbūt, klebonas nesakei, kad žada būti socijalistas? Anaiptol tada to nebūtų daręs. Savo bažnyčioj jau seniai nustojo. Kaip tik prasidėjo judėjimas, rods, kad jam, kaip jaučiui, grindę būtų į lūpas įvėręs, tuojau kitoks pasidarė. Mauroji, mauroji po vidų, bet bažnyčioj, kaip avinėlis. Jis tik tą savo kvošą Kantičką vis stumia ir pjudo, o pats, kad tik kas kiek, ir „alio” iš namų, pabrukęs uodegą.

Senelis, klausydamas svečio apsakinėjimų, taip staigu nusigando, jog tik žliapsėjo lūpomis ir vis lyg kad stengėsi, ką sakyti, bet negalėjo.

—Tai kas ten pasidarė?—įspyręs savo išsigandusias akis į kunigelį, paklausė jis, antgalo. — Aš nieko nežinau.

— Kas? Nu, kas su tokiu gyvuliu gali atsitikti?! Sukruvino lazda žmogų ir gana!

Senelis pradėjo visas drebėti.

— Duodu galvą — tikrino svetys kunigėlis, kad jis to nebūtų daręs, jei būtų žinojęs, kad ir apie Karklyn-kiemį sukasi socijalistai. Būtų tuojau apsigręžęs kur-nors, išsiduzginęs švilpdamas, kad net dulkės būtų rūkusios. O dabar, matysit, kas bus, jei gaus žinoti.

Dar kunigėliui bešnekant, pasigirdo ant takelio nuo klebonijos sunkųs, smarkųs žingsniai. Visa kompanija po obele ant suolelio sužiūro.

— Apie vilką šnekame, ot jis ir yra! — tarė pirmutinis svetys kunigėlis, išvydęs besiartinant greit prie jų dekaną, kurio stačiai žvėriškos akis, judėjimas ir visa figūra liudijo, jog jis neišsakytai sujudintas. Ir dar koks.

Dekanas žvilgterėjo piktai į viršaitį ir kunigą ir, įspyręs savo baisias akis į kn. Gumbelevičių, tarė:

— Proboszcz, pandobrodziu, pozwala sobie źarty robić ze mną, pandobrodziu ... Czy wiadomo było jemu, źe dzis mają, pandobrodziu, urządzić tutaj skandal? ... i dlaczego, pandobrodziu, trzymał to w sekrecie? Niech mi będzie łaskaw pojasnić, dlaczego to w sekrecie, pandobrodźiu? Wielce proszę szanownego pana zechcieć mi pojasnić, pandobrodźiu, dlaczego to zechciał trzymać w sekrecie i mnie nic o tem nie mówił?

— Ar aš nesakiau? — šnipštelėjo linksmasis kunigėlis, prisikišęs Bajoriūnui prie ausies. — Kaip arkliui, kad šiltą geležį po uodegos pakiši.

— Dlaczego to w sekrecie, pandobrodźiu? — kalbėjo prispyręs dekanas vis į senelį žiūrėdamas. — Czyź by juź ... — Tuo turpu senelis, taip netikėtai užkluptas, sumišo, pribėgęs pabučiavo dekanui į petį ir tylėdamas žiūrėjo į viršaitį ir kunigėlį, lyg kad norėdamas jų klausti: o dabar, ką daryti.

— Nie było kiedy — paaiškino jis šiek-tiek atsikvošėjęs, vėl dekanui į peti bučiuodamas. — Ksiądz dziekan dziś zrana przyjechał. Nie było kiedy ...

— Tak, pandobrodziu, nie było kiedy, a z tym facetem... žvilgterėjęs į Bajoriūną, pridėjo dekanas — to było kiedy całe naboźenstwo, pandobrodziu, naradzać się. Istny smiech! I ja sam tu byłem ...

— A tu iškur? — paklausė jis staigu Bajoriūno: — Klebono, pandobrodziu, pamocnikas?... Kartu ro-davojatės, o man, pandobrodziu, nieko nesakote. Gal eisite kartu su procesija to velniuko susitikti, pando-brodziu?... Peklos smalės, pandobrodziu, jau pririjai. Visas raudonas, pandobrodziu... prilakei? Prilakei? Sakyk, prilakei?

— Šiandieną bažnyčioj geresnių raudonumų buvo — atsiliepė svetys kunigėlis.

— Wielce proszę, pandobrodziu, szanownego pana nie wtrącać się w nie swoje rzeczy! To istna impertynencja, pandobrodziu! Chamstwo, pandobrodziu, godne... godne...

— Wielce przepraszam szanownego księdza dziekana za te istne chamstwo, bo po szlacheku ja nie umię ... kijem w głowę...

Pasakęs tai kunigėlis nusigręžė. Dekanas nieko neatsakė, bet iš jo truksiančių, atsikišusių žandų, baisių akių ir viso veido išsireiškimo buvo aišku matyti jau nebežmoniškas įnirtimas. Palikęs kunigą, užpuolė jis ir vėl ant Bajoriūno ir išliejo čia visą savo piktį.

— Užprašėte velniuką — tarė jis stivai ištiesęs ranką ir pirštu rodydamas į viršaitį. — Bažnyčios jųs negalite pastatyti, pandobrodziu, vyskupo neužprašote, viskas pas jųs sugriuvę, pandobrodziu, Dievo namai, kaip kiaulidė, pandobrodziu... Jųs sau velniuką užprašote, ot kas!... Jog Dievas be reikalo, pandobrodziu, ne-koroja... Už griekus vis tas, už lakimą tos pekliškos smalos, neklausimą bažnyčios šventos, skaitymą bez-bažnių raštpalaikių, pandobrodziu, išnevožijimą dukaunų asabų (hm! — pasigirdo nuo kunigėlio) už klausimą, pandobrodziu, ką visokie valkatos bliuznija! ot už ką Dievas koroja! ... Žinai, kas tu esi?!

Bajoriūnas dabar nieko nežinojo. Neišsakytai staigus ir taip nuožmus dekano užpuolimas be mažiausios priežasties ant žmonių, kurie, rodos, niekuom nebuvo kalti, atbulai, visa širdžia troško to paties, ko ir dekanas — apginti nuo priešų bažnyčią, taip smarkų padarė į jį įspūdį, taip jam galva apsisuko, jog jis ištikro nežinojo, nei kas jis yra, nei kas su juo ir aplink jį dedasi. Jis stovėjo, nulenkęs galvą, ir nieko neatsakė.

— Esi krikščionis katalikas, pandobrodziu — nu-leizdamas žemyn savo ranką su atkištu pirštu paaiškino dekanas. — Krikščionis katalikas, pandobrodziu, ot kas tu esi! pandobrodziu! O krikščionis katalikas turi kraują pralieti už savo geriausiąją motiną, bažnyčią šventą! — iškėlęs, jau kaip ir dėl jo, truputį per augštai savo stivąją ranką su atkištu pirštu, suriko nesvietišku balsu dekanas: Kraują! pandobrodziu.

— Na, kad tik į dangų neįlėktų ... — suburbleno ir vėl svetys kunigėlis — dar paskui gali būti mums bėda ...

— Skaitei gyvenimą mūčelninkų?... pandobrodziu. Matei, kokias jie mūkas kentėjo už savo motiną bažnyčią šventą? Matei?

Bajoriūnas tylėjo.

— Kas nenori kentėti taip už bažnyčią šventą, pandobrodziu, kaip mūčelninkai, tas nėra jos vertas — tęsė dekanas. — Nėra vertas, pandobrodziu, vadin-ties sūnumi jos! Tas degs, pandobrodziu, kartu su liuciperu ir tais liuciperiukais, kurie dabar bažnyčią šventą persekioja!... Jiems nepatinka, kad bažnyčia šventa, pandobrodziu, moka žmones ir veda juos į išganymą, jie nori traukti juos sykiu su savim, pando-brodziu, pas savo tėvą liuciperį. Ir nutrauks jus visus!... pandobrodziu, kurie jų bliuznierstvų klausote, o bažnyčia šventa karaliaus, kaip karaliauja. Jos pragaro vartai, pandobrodziu, nepergalės... — Tai pasakęs, kaž-kodel dekanas staigu atsimainė. Jau ir taip nekaip gudri jo mina pasidarė visai kvaili; jis lyg kad su baime apsidairė aplinkui. Paskui truputį patylėjo, linkterėjęs, žinoma, savotiškai, aristokratiškai pasakė:

— Dowidzenia panom! — ir apsigręžęs, greit nuėjo klebonijos linkui.

— Laimingos kelionės! — tarė linksmasis kunigėlis. — Matysit, kad mes jo tiek ir teregėsim!

— Nu, idiotai, tu idiotai vienas! — turėdamas delną prieš save, tęsė kunigėlis. — Kodel gi tu to savo pamokslo bažnyčioj nepasakai? Tenai, tai jis varo tą savo asilą, o čia, matot, koks auksaburnis. Tečiau, antgalo, nusigando! — gardžiai juokdamasis pridėjo kunigėlis: — Matėte, kokią kvailią miną jis padarė ir aplinkui tik dairosi, dairosi. Mat jau vilko būdas, kaip pasileidžia, ir nebegali susiturėti, o paskui baisu. Matyt ir zuikio nemažą dalią turima... Tai ko jųs taip stovite nusiminę? Klebonai! Nežiūrėk į tą žvėrį! tegu jis sau siunta! Ką gi jis padarys!

Senelis atsiduksėjo giliai ir tarė:

— Oi padaryt tai padarys!... jis mus sugubys!... Sugubys! Sugubys! Kam reikėjo taip jį užgauti! Jis ir tave sugubys!... Jaunas esi!... Nepažįsti gyvenimo!... Sugubys! Matysi, matysi, kaip sugubys! ...

— Trauk jį velniai! — rezonuodamas atsakė kunigėlis: — Ką jis man gali padaryti? Jei iškels iš to idioto dekanato, tai būsiu tik dėkingas.

— Matysi, matysi! Nepasigailės jis nieko! Jau kad jis užsisės ant kaklo, tai tikrai sugubys!... Jaunas esi!... nepažįsti gyvenimo, o su tokiais reikia atsargiai. Kuotoliausiai nuo tokių! ... Ir pats nesuprantu — atmainęs toną, nusistebėjo senelis: — Ko jis nuo manęs nori?! Už ką jis taip be pasigailėjimo mane persekioja? Galvoju, galvoju, galva pradeda sukties, bet suprasti negaliu! Gal delto, kad apie mane tie paleistuvai ga-zietose parašė, ar ką?... Bet ir jis pats taip-pat kalba, kaip ir aš senobiškai. Taip mus mokė, taip ir kalbame... kur dabar senas būdamas beišmoksi?... O bažnyčioj ar be vyskupo žinios nieko nemožna atmainyti. Tada jau dekanas tikrai sugubytų. Nesuprantu, ko jis iš manęs nori? kodel jis taip be pasigailėjimo mane persekioja?! ...

— Ko čia klebonas tokio gyvulio žiūri! By tik gavo prisikabinti, ot ir persekioja!... Kitų bijo... tyloms kanda. Važiuoja skųsti vyskupui, o čia, matyt, nori prisotinti savo gyvuliškus instinktus. O gazietų jis lietuviškų neskaito. Vadinamus mūsų korespondentus jis pats keikia ir kitaip, kaip piemenimis nevadina, o už „macną” ir „nesmertelną“, tai jis ne savo, o jau kitų, visą tuziną galvų padėtų...

— Tai ką jis taip persekioja? Prieš žmones mane niekina, žada išvaikyti... Kaip man žmonėms į akis žiūrėti? kaip juos barti? mokyti? kad mane už nieką laiko... Dieve — Dievulėli! Valia Tavo šventa! Bet, rodos, tiek iškentėjęs žmogus, to neužsitarnavau.

— Už gazietas, tai — ne, bet jis kitą priekabę rado ... Ar Kuprevičius nieko nesakė?

— Nieko.

— Ar nesakė, kad jis kartą šiokią dieną buvo įėjęs į bažnyčią?

— Tą sakė.

— Daugiau nieko?

— Nieko. Sakė, įėjo į bažnyčią, apsidairė; — jis prašęs į kleboniją, bet nesutiko ir išvažiavo.

— Daugiau nieko?

— Daugiau, rodos, nieko.

— Ot čia ir yra visos priekabos. Žinai? klebonas kaip jis važiuoja pasivažinėti?... pats atsisėdęs už vežėją, vadeles rankose ir švaitosi botagu, kaip tikras kučeris... O! jam kučeriu reikėjo būti!... būtų buvęs geras... Kaip jis čia per tas pelkes atsidangino ir įmaklino į bažnyčią. Rado cimboriją atvirą, o Kuprevičius ten apie ją kalinėjęs.

— Jis mane sugubys, jis mane sugubys! — imdamas už galvos sielvartavo senelis: — Į grabą jis mane įvarys.

Kaip jis apsakojo, kaip jis laužėsi, kaip kriokė per atlaidus pas mus atvažiavęs. Aš maniau, kad jis pasius. Esą, tai „horrendum” ... zwlaszcza w naszych czasach... Švenčiausiasis sakramentas cimborijoj, o į ją įlindęs Kuprevičius ir meistravojęs. Tai esąs kriminalas, už kurį ir svietiškas teismas baudžiąs, tai šventvagystė, į Sibiriją už tą siunčią.

— Jis mane sugubys! sugubys! — pertraukė ap-sakojimą senelis:

— Sugubys.

— Bet žinotum? tęsė toliau kunigėlis. — Biaurybė, ne tiek jis pyksta už tai, kad Kuprevičius į cimboriją buvo įlindęs, kaip už tai, kad jis stačiai grubijoniškai su juo pasielgęs: atsisukęs, pasakęs: — proszę do ple-banji, ja zaraz będę... — ir toliau varęs savo darbą. Kaip jis tą apsakojo, klebonai, stačiai nei žmogui nėra kaip pasakyti... Žinote, kaip jis mėgsta daryti? Iš-kėčia ilgai rankas, nusisuka nuo publikos... Nu, tai nesuskaitytus kartus jis ten tą pridarė. Kalbėjęs, kalbėjęs apie šventvagystes, jis palakstė, kaip pasvilintas po kambarį, paskui staigu sustojo ir tarė: — Jeszcze lepiej wam powiem: wszak nie raczył, pandobrodziu, zwrócić na mnie uwagi! ... Powiedział, proszę do ple-banji, ja zaraz będę i znowu robi swoje ... — Pasakė tą, pribėgęs atsisėdo ir, kaip koks kamedninkas, kažkokią kvailią miną padaręs ilgą laiką tylėjo ... Paskui tai jau prakiuro: — Harrendum! harrendum! Zwłaszcza w naszych czasach! To chyba dość.

— Oi! jis mane gubija ... — atsiduksėjo senelis.

— Neklaužados tokie! ot, ant savo vis nori pastatyti ir gana!... Manęs nesiklausia ir Kuprevičius nieko man apie tai nesakė ... Tai tikrai žinai, kad už tą?

— Tikrai! Kokia čia pas tokį sutvėrimą tikrybė! Bet užtai, kad ten kas gazietose parašė, tikrai galiu pasakyti, kad už tą toks Dsevičius nepersekios.

— O aš maniau, kad už kit-ką, — atsakė senelis:

— Žmogus, rodosi, vajavojasi su savo sugadintu no-turu ir Dievo prašai, ot vis, ir per tiek metų, kaip negali savęs pergalėti, taip negali... Kaltas ir aš pats. Paleidžiau liežuvį bereikalo sykį... Visi susirinkę šnekėjo... Pradėjo apie dekaną, šiaip taip, tas už tą pyksta, tas už tą... jog, kaip žinome, prietelių jis neturi... Kaž-kaip man užėjo, kaip kokiam bloznui mintis, ir pasakiau: — Usevič — eto znaćit motajet na us. — Man baisu, kad to kas jam nebūtų pasakęs. Gal jis už tą taip ant manęs pyksta...

Kunigėlis nekaltai nusijuokė.

— Man vis ta mintis — tęsė senelis — kad kas-nors tą bus pasakęs dekanui. Žinome, kokie mūsų broliai... Jėzus, Marija! Tai gi mes apie reikalą visai užmiršom! Eik, eik! vaikutis mano, skubink! Galva... mano galva! Užsišnekėjau ir užmiršau ...

— Tak, tak: Eik! Cuoź tam eik, kiedy ciciliuk juź wszystko obrobił! —pasigirdo nuo takelio, vedančio iš klebonijos į bažnyčią Marcelkos balsas: — Cuoź tam, „eik“, kiedy juź nic niema! Ciciliuk wszystko spalił. Pacz, źeby tylko swaja skura wynieść!

— Jėzus Marija! — suriko senelis: — Jėzus Marija! — Senelis greit atsigręžė į pusę, iškur ėjo balsas ir tuojau nusiramino. Tai buvo aiškiai matyti iš jo veido.

Kunigėlis jau seniai šaipėsi, dabar ir viršaitis šyptelėjo, nes visi jie aiškiai skaitė iš nušvitusio Marcelkos veido, jog ji ką kitą mananti, o kitą šnekanti. Suprato, ji štukas bedaranti. Ji stovėjo kaip tik toj vietoj, kur nuo išilginio tako, pasisuka mažesnis takelis į vietą, kur buvo klebonas su savo svečiais. Ji nesiartino. Išstačius savo priešakinę kūno dalį jau ištikro perdaug j priekį, stovėjo ji ant vietos ir šelmiškai šaipėsi.

Tuoź nia bęndzi, nia ... — tarė ji pamačiusi, jog jos fortelį visi suprato. — Abramka był i muowił, źe nia bendzie! I uriadnik muowi, źe nia bendzie! Pane Buože, gdzie juź teraz muoźe byc, kiedy ludzia rozkodząsia . .. Kuodzcia tylko na obiad i duość!

Senelis vis lyg nenorėjo savo laimei tikėti. Jis stovėjo nušvitusias akeles įbedęs į savo gaspadinę ir stebėjosi.

— A dziekan lenkawszysia jest — tęsė Marcelka. — Strak wzioł. Pszaz miasteczko nia pojekał, mimuo tuoku popuścił... Taki wielki pan, czut nia gabernator! A strak, niabojsia!... bieźe... Tuo juź niapienknie. Jak innik tuo guotuow zembami zyryzść, a sam į len-kasia. Zuopelnie puokamsku... Kuodzcia ną obiad! Ksianźulku! Kuodz, cuo ty tam z tym starym... Na ta radość dziangialufki maknem!. ..

Marcelkos rezonas taip matyt, veikia į kn. Gumbelevičių, jog jis visai nusiramino ir pradėjo pats kviesti svečius:

— Prašom, prašom! — tarė jis kaip ant jo gana vikriai sukaliodamas ir tai į viršaitį, tai į kunigėlį meiliai žiūrėdamas: — Reikia pasistiprinti. Nuvargome. Byle, Dievui dėku... Bajoriūnai! Nesirangyk, vaikei, likome!... Pasistiprinsim.

— Manęs lauks — paaiškino viršaitis.

— Lauks! Kas tavęs lauks? Pati?

— Pati ir daugiau.

— Nu tai nueik, pasiimk pačią ir ateikit abudu. Tik ateikit! Eik, pasiskubink! ...

— Pone staršina—atsiliepė vis toj pačioj vietoj bestovinti Marcelka: — Ar ir tu, kaip dekanas didžiuotis pradėjai? į ponus nežiūrėk!... Jų nesuvaikysi. Jie ketvertu važinėja, greit į namus parūž, o tu ir vidurius iškratysi, kol namo parsibelsi... Eikite sveteliai! Eikite, ne puikavokite! Dievo dovanėlės pakaks!

Pasakius tai, Marcelka nuėjo sau. Kunigėlis jau buvo davęs kelius žingsnius, jį pasekė ir klebonas ir, pasivijęs, ėjo su juo šalymais. Viršaitis sekė iš paskos.

— Tai tamstai, kunigėl, rodos, kad nekas, kad aš taip ant dekano pasakiau? — klausė senelis, artinantis jiems prie išilginio takelio: — Man vis baisu ir baisu, kad kas nebūtų jam pasakęs. Ko jis mane taip persekioja?!

— Ach, tą ... „motajet na us“ ?

— Tai gi, tai gi, tą mano seno vaiko durnystę. Kad tik kas jam nebūtų pasakęs!... Kad jis pirmą toks baisus nebuvo. Vis ne taip persekiojo. O dabar...

— Kas jam sakys! — suniekino kunigėlis. — Ar gi jis turi nors vieną, kas jam gero norėtų?

— Jaunas esi, kunigėl, nepažįsti mūsų brolių. Matysi, matysi! Man net gaili, kaip aš į tave, kunigėl, pažiūriu! — Jaunas, gražus! Toks linksmas, pilnas sveikatos, gyvybės, energijos, bet nebūsi atsargesnis, sulaužys tave greit. Susilinksi taip, kaip aš nuo savo brolių meilės. Augščiausias! Jei griešiju dovanok! Bet ką aš savo akimis mačiau, ką ant savo kupros išnešiau, to nei vienas neužgins!... Šuo su kate taip negyvena, kaip mūsų broliai. Blogesnės kas tos nerasi, kaip mes, kurie taip gražiai apie meilę moka kalbėti. Skelbėme mokslą To, kuris už meilę kraują praliejo... Matysi, matysi, pagyvenęs! Pone Dieve, dovanok, bet gailiu jaunų žmonių!... Gailiu tų kvietkelių, kuriuos dar nepražydusius taip be pasigailėjimo mindo ir su žemėmis maišo. Bėgk! bėgk! vaikel! — kreipėsi senelis į viršaitį jau ant didžiojo takelio: — Tik žiūrėk, pasiskubink. Ir žmoną atvesk!

Viršaitis pabučiavo klebonui ranką.

— Dėku! pone! — tarė jis. — Aš, kad jau ponas taip loskavas, jei galėsiu, ateisiu, apžiūrėjęs. Dar reikalų turiu, o jau pačią, prašom atleisti. Ji negali.

— O kodėl? Ne, ne abudu!

— Prašom, ponas, pačią atleisti — atkartojo Bajoriūnas antrą sykį klebonui ranką bučiuodamas: — Ponas žinai, kaip su boboms. Vaikai namie laukia.

— Tai kas? Tegu palaukia, parvešit jiems kermašavo.

— Ne, jei jau pono loska, prašom atleisti, ji su mažu — truputį lyg kad sumišdamas pridėjo viršaitis: — tegu jau aš vienas, kad jau ponas taip loskavas. O jai reikia skubinties.

Senelis truputį pasvarstė ir paklausė:

— Tai dabar į gaspadą?

— Pirma į gaspadą, paskui reiks nueiti į miestelį, ten dar reikalų turiu ir su urėdniku ...

— Taigi, taigi — pagriebė senelis: — sueik, pasišnekėk, su tokiais geriau atsargiau. Jie ir naktį moka pasirodyti. Bėgk, vaikel, pasiskubink, tik žiūrėk! — glostydamas petį viršaičiui pridėjo senelis, — kad tuo-jau sugrįžtum.

Viršaitis dar sykį pabučiavo klebonui ranką ir visai nusiaušinęs, linksmas nuėjo per šventorių į savo gaspadą. Čia rado jis visus savo žmones jo belaukiant. Pagyrė už tai pirmučiausiai berną ir prižadėjo visiems, neskiriant ir pačios, dovanų nupirkti. Susodinęs visus į ratus, išleido jis juos su širmuku namo, o sau pasiliko bėrutę. Jis ją pagirdė dar kartą, uždavė avižų ir paprašęs šeimininko, kad jis kartas nuo karto užmestų ant jos akį, nuėjo į miestelį. Čia buvo pats sujudimas. Rėksmas, klyksmas, beldimas, trukšmas toks, kad net ausįs plyšo. Einant susitiko jis nemaža pažįstamų, jau važiuojančių namo. Jie jau paspėjo prisipirkti visokio kermašavo. Vieni vežė ratelius priešais pasistatę, arba net turėdamos rankoj, kiti bačkeles, viedrus, kubilus ir t. t. Daugybė valgė žuveles ar pyragą ir buvo su kasniais burnoj. Įsprausti tarp kojų arba susirietę, už ranko-vietėlių įsitvėrę ant lentelės priešais vaikai, visi gangreit turėjo arba ant kaklo užsikabinę arba rankoj, kitas čia ir ten, po rožančių arba ir daugiau iš baronkėlių. Buvo ir laimingesnių, kuriems paskutinieji pavydėjo. Tie pūtė burninėmis armonikėlėmis, arba medinėmis dūdelėmis. Visi pažįstamieji sveikino ir kalbino Bajoriūną. Viršaitis jautėsi gerai ir nei vienam kaltas nepaliko. Ties šventorių ir paskui prie rinkos užpuolė jį žydės su pyragais:

— Ui, pone staršine, prasem, prasem prie gieri piragi. Pone staršinienė visadai pas mane imė.

— Išpūstum! — nusijuokė viršaitis. — Visos mane pažįsta, nors aš taip retai čia lankausi.

— Kur dabar eiti? — spauzdamas per žmones ant rinkos klausė savęs viršaitis. — Pas Leibabynę neverta. Ten bus ką-nors p. Kuprevičius padaręs. Surinko ko-kokią armiją. Jis toks žmogus.

Viršaitis nutarė eiti pas Maušą, kur jis, be abejo, tikėjosi rasti urėdniką. Jokio tarimosi nebereikėjo, nes, socijalistui nepasirodžius, pragaišo ir visas pavojus. Bet Bajoriūnui norėjos išgirsti ką-nors naujo, kad paskui papasakojus tai savo klebonui; antgalo, jis buvo ir prižadėjęs galutinai apie tą dalyką gauti žinoti ir su urėdniku pasišnekėti. Bet pirma nutarė jis šiek-tiek pasivaikščioti po rinką. Jis prasistūmė pro vieną žuvelių vežimą, paskui pro antrą, užėjo vežimą su šorais, pavalkais ir kitais pakinkalais; nors jam nieko nereikėjo, bet truputį pastoviniavo ir dar kitus dalykus pačiupinėjęs, paklausė kainos. Viršaitis, nieko ypatingo negavęs rinkoje regėti, nutarė eiti pas Maušą. Einant jam, kiekart gavo užeiti būrius ubagų į ratą ant žemės susėdusių ir savo giesmes, armonikomis ir smuika pritariant, giedančius. Nors tai dalykas Lietuvoj labai paprastas, tečiau viršaitis nusistebėjo, kaip jie drįsta lysti į tokį pulką žmonių, kur juos taip lengvai galima sumindyti. Kada jam sykį reikėjo tokį ubagų būrį aplenkti, ištiko grūsties pro pat žuvelių vežimą. Čia susitiko jis su Marcinkevičių, kuris išvydęs viršaitį, labai mandagiai šį kart pradėjo sveikinti. Tečiau viršaitis nenorėjo su juo net pasisveikinti ir lindo kuogreičiausiai į žmones.

— Pone staršina! — rėkė jam iš paskos Marcinkevičius. — Pone staršina! Aš prie tamstos turėjau reikalą. Pone staršina! Pons Kuprevičius... Daugiau viršaitis nebenugirdo, jis buvo labai linksmas taip greit nuo to taip įkyraus žmogaus atsikratęs.

Prisiartinęs prie Maušos durų, pamatė jis ant priebučio Karklynkiemio urėdniką Skvorcovą. Jis šnekėjo su šimtininku ant pirmutinės pakopos, o prieš priebutį buvo visa armija dešimtininkų.

— A tebia to i nevidas — suriko urėdnikas, pamatęs viršaitį. — Nebos trusiš... Zdrastvuj, golubčik! A piva taki opiat neprivioz? Na atpuski i to neprivioz? Ty vsio klebonasu, vot čto. Znajem my vas! Kol neprivioz, tak nam Mauša dast, a ty zaplotisz. Na minutučku.

Urėdnikas atsigręžė į šimtininkus ir perbėgęs per juos akimis klausė:

— Vsie? Raz, dva, tri ... jest?

Šimtininkas su dešimtininkais nusijuokė.

— Niedu Razučio — atsakė vienas dešimtininkas naginėms apsiavęs, bestovįs atsišliejęs į priebutį.

— Bolen.

— Nu vot i plocho. Značit komandy niet. A teper stupaite! Sotskij smotri! a to znaješ?... Nu, i pomni...

Aiškindamas viršaičiui, esą, nors socijalistas tikriausiai nebebusiąs, vis delto su tokiuo velniu reikią geriau atsargiai, pasiėmė jį po ranka ir įsivedė į vidų. Tarpdury jis staigu kaž ko atgręžė galvą atgal ir taip savo aštriu baritonu sušuko, kad viršaitis net kruptelėjo:

— Sotskij! Sotskij! — šaukė urėdnikas. — Ty smotri tam za Baltaragisem! čtob tot čort nenagadil. Za karšen jeho.

Iš prieangio, kur dabar įėjo viršaitis su urėdniku, vedė dvejos durįs į trobos vidurį. Dešinėje buvo atviros; ten matėsi didėlis, didėlis kambarys, pilnas stalelių, buteliais apkrautų, apie kuriuos sėdėjo žmonės. Bufetas buvo apgultas, taip kad pardavinėtųjų negalima buvo matyti. Pagaliaus, tarpai tarp stalelių ir suolelių ir tie buvo užimti, čia stumdėsi statieji. Visi taip ar-mazavo, kad per trukšmą, kuris pripildė visą kambarį, žmogaus balsą sunku buvo atskirti. Tečiau lyg tik Skvorcovas suriko, liepdamas duoti alaus, kaž-kur ten gilumoj tuojau atsiliepė balsas:

— Čičas, čičas, gaspadin urėdnik. Čičas.

Urėdnikas su viršaičiu įėjo pro kairines duris, kur buvo tarytum švaresnis kambarys geresniems svečiams.

— Sadis! — tarė Skvorcovas, mezdamas savo kardą ant kanapkos, išmuštos cerata, kuri taip buvo nusinešiojusi, jog vieni susivėlę, sutepti plaukai teriogsojo paviršui.

A u klebonasa ty był? — Viršaitis prisipažino esąs buvęs, ir tada Skvorcovas apsakė visą istoriją, kaip klebonas atsiuntęs pas jį špitolninką, prašydamas nueiti pas jį ir kaip jie visi: urėdnikas, klebonas ir p. Kuprevičius teiravęsi, kokiuo būdu pasielgus, jei socijalistas ištikro per atlaidus pasirodytų.

— Koniečno chorošij čeloviek, chot naš klebonas, počtenyj staričiok! — pabaigė Skvorcovas — no tolko čudak. Slabyj etakoj. A tot... Nu čort, vsia cho chamilija t. j tak skazat, familija, zabyvaju ... General gubernator eftot?

— Kuprevič.

— Vot, vot, etot samyj. Eto priamo nachał. — Urėdnikas, pertikrinęs senelį, jog jam taip didelis pavojus negrasąs, nes jis, urėdnikas, sugebąs tokius ponaičius suvaldyti. Klebonas sutikęs, bet visą dalyką sugadinęs Kuprevičius.

— On mnie priamo grubosti nagovoril, čort ef-takoj — didžiai susipiktinęs, pridėjo urėdnikas. — A kakije sumašedšije plany u neho, ponimaješ ... A efto čto takoje? Pivo to gdie? Vot, nechrist, židovskaja roža eftakaja! Žid! Židovskaja roža! Nechrist ty ef-takoj! — pravėręs duris suriko Skvorcovas! — Nego-vorili tebie, čtoli? Pivo davaj!

— Čičas, čičas, gaspodin urėdnik — atsiliepė vėl balsas per trukšmą. Ištikro, alus tuojau atsirado. Atnešė pats Mauša, pusės amžio žmogus, apsivilkęs ilgu, gangreit lig žemės surdutu, iš-po kurio kabaldavo ci-celiai. Urėdnikas apolbijo dar gerokai žydą ir, matyti, buvo nemažai ištroškęs, nes smarkiai griebėsi už pripiltos alaus stiklinės, kurios jis išdūmė pridurmai net tris.

— Nachal eftit ponimaješ — pradėjo jis trindamas ūsus, kad net lūpos persikreipė po trečiosios stiklinės — chotiel vo vsie kolokola udarit. V nabat! ... ponimaješ? ... Ach! čort! vsio zabyvaju, kak cho zovut!...

— Kuprevič!

— Da, da, Kuprevič. Vo vsie kolokola!... kak tebie efto nravitsia?

Urėdnikas vartodamas nuolat žodžius: „vo pervych“, „vo otorych”, „nadležaščija miery”, „vvide vseho više izloženaho“, apsakė, kaip jis išrodęs klebonui, jog tai esą visai nereikalinga, žmonių ir taip būsią, o jei jų nebūtų tai, esą dar geriau, nes tada nebūtų ką daryti, ir socijalistas turėtų apleisti miestelį. Antgalo, žmonės nesuprasią, nes dažnai šventomis dienomis skambina už dūšias. O klebonas vietoj kad tą „nachalą“ pagy-nus „k čortu“, baisiai pasipiktinęs pabrėžė Skvorcovas, dar pasakęs: — A možet i budet lučše?

— Nu, kakoj tam lučše?! — keldamos greit nuo krėslo, užkaitęs suriko urėdnikas: — Tut priamo je-runda!... a ne lučše! Je-run-da! Vot čto eto takoje! On s uma sošel, e tot vaš klebonas. A tot nachal, ponimaješ v ambiciju lomatsia! Klebonas skazal „lučše“, tak on vambiciju... Ach, ty sukin syn! čort eftakoj! Ty v ambiciju!... tak ja tože! I zapretil, čtolo mnie nie bylo. Ne budet.

Urėdnikas atsisėdo ir vėl su nemažu apetitu pradėjo gerti alų.

— A vsio taki vremena to vremena! — pradėjo jis po valandėlės: — Tut takaja retorika, čto i samomu Vitte možna zapiatuju postavit.

Jis apsakė, kaip net antstolio buvo nuvažiavęs klausties, kaip čia pasielgus. Esą, seniau buvęs senatas, valstybės taryba, cirkulerai, bet dabar tiek privisę visokių komitetų, ne komitetų, seimų — ne seimų, vėl visokių manifestų, jog stačiai nebegalima suprasti, ko beklausyti.

— Chot ty, ponimaješ? ... s uma schodi? — pabaigė karščiuodamas Skvorcovas.

— Žariat tebia so vsiech storon, nu i pojmi, kol chočeš eftu retoriku! Tut i samomu čortu možno v nos tknut!... A on, ponimaješ govorit: zakon, prisiagu, cariu batiuškie prisiagal. Da efto i my znajem. Zakon!... Zakon — zakonam, i prisiaga — tože. Cariu batiuškie to my vsie služym i gotory posliedniuju kapelku krovi prolit, no tolko tut i baška nužna. Umie-nije, bratec, umienije.

— Govorit! — pasigirdo staigu balsas nuo durų.

— Efto čto takoje? — sujudo staigu, kaip pašautas urėdnikas.

— Govorit! ... — atkartojo balsas. — Sotskij... vialiel ... Govorit!!

Tiek ir tematė viršaitis urėdniką. Tik kardas, kurį Skvorcovas, greit pasigavęs, bėgdamas, kabinosi, prisiekęs adveriją baisiai suterškėjo. Durįs baisiu trenksmu atsimušė į sieną, ot ir tiek! su Kantičkos siela. Iš visko pas jį veizėjo tas pats neatsižvelgimas į svetimą nuomonę, svetimas idėjas, kaip pas Kantičką. Jis buvo lygiai fanatikas, lygiai begailestingas, lygiai, galima sakyti, nuožmus į visus savo priešus, kaip ir didžiausis Bajoriūno mokytojas ir patarėjas kn. Kantička. Jei Kantičkai būtų duota galė, tai jis grūzdamas prievarta į dangų žmones, padarytų tai, kad pasauly teliktų urviniai žmonės. Panašaus tipo socijalistas, kaip dabartinis sakytojas lengviausia širdžia, kad tą savo rojų ant žemės sutverus, ardytų visų-didžiausius šedevrus ir, Dievas žino, ar pamatytų savo apakimą net tada, kada visas pasaulis būtų parverstas į skeveldrų krūvą. Ta tikyba be atsižvelgimo, pasiryžimas, nežinąs nei jokių trukdymų, gatavas galva net mūrus griauti, — davė sakytojas aiškų ir viršaičiui suprantamą paveikslą, užtat nieko stebėtino, kad jis jį greta su savo didžiuoju patarėju, Kantička, pastatė.

Kalbėdamas apie senovę, sakytojas su didžiu įsi-imimu piešė patriarchališką tvarką, kuomet buvę visi lygųs. Ten nebuvę, tvirtino jis, nei ponų, kurie šilkais apsitaisę ir sidabru auksu apsikabinėję, ketverta ar šešta arklių važiuodami, žiūrėtų į prastą žmogų, kaipo į kokį gyvulį, kuriam tik tam duodamas valgis, kad jis, kaip arklys dirbtų ir ponams naudą neštų. Kad jo kraujas būtų tirštesnis ir riebesnis ir ponams skaniaus būtų jį ciulpti. Nei vergų, kurių didžiausias užsiganė-dimas tame, kad jie patis alkani, nuskurę būdami, galį išlaikyti kruvinu darbu išsipenėjusius, ištvirkusius, nuožmius savo kankintojus. Tada visi buvę lygųs, visi mylėję tėvynę ir už ją galvas dėję. Paskui parėjo sakytojas į senovės lietuvių tikybą. Aprašinėjo dar su didesniu karščiu, kaip mūsų proseneliai garbinę savo dievaičius. Nereikėję tada nei pinigų, kurių dabar niekados negalima prikakinti bažnyčioms duoti, nei akmenų, žvyro ir kitokios medžiagos vežioti, pati gamta stačiusi jiems bažnyčias. Po šimtamečiais ąžuolais susirinkę, garbinę tada lietuviai savo dievaičius gražiuose goja-liuose. Garbinę kartu su gegutėle, lakštingėle ir kitais paukšteliais. Ir dorybė tada žydėjusi, nekaltos mergaitės, dieną ir naktį garbinusios dievaites, o jaunikaičiai dievaičius. Ta tikyba tiek buvo gera, nes ne kitos kokios tautos užmesta, bet kartu su lietuviais išaugusi, dar daugiau, juos kaipo tikra motina užauginusi, jog dėkojant jai lietuviai vis kaskart darėsi doresni, stipresni ir narsesni, užgalėję visus savo priešus, pamušę visus kaimynus ir sutvėrę valstybę nuo Baltijos lig Juodosios jūros. — O dabar ką matome? — klausė, mainydamas toną, pabaigęs sakytojas.

Jis, matyti, buvo labai susijudinęs, alsavo ir, ištraukęs iš kišenės nosinę, ėmė šluostyties prakaitą.

Apsakojant socijalistui apie patriarchališką tvarką, kokia buvo lietuvių senobėj, viršaičiui patiko, ir jis su tikru interesu, klausėsi. Nors apie tai, kad šiandieną būtų naudinga tokią tvarką įvedus, ir net nemanė. Negalėjo sutikti viršaitis ir su tuom, kad būtų gera ir gražu garbinti Dievas giriose, bet turįs, kaipo tikras lietuvis įgimtą poezijos jausmą ir pietizmą, jis vis delto gerėdamasis klausėsi sakytojo išvadžiojimų. Net jam dilktelėjo į galvą, jog jei būtų tais laikais gyvenusi be abejo būtų jo Jevutė tarp tų nekaltųjų mergaičių die-vėms dieną ir naktį tarnavusi. Jis dar pastebėjo, jog socijalistui, įsikarščiavus, dreba lūpos, lygiau, kaip Kantičkai ir stačiai į jį įsimylėjo. Su tikra priejauta veizėjo jis dabar į tą taip neišsakomai perimtą savo idėjomis, prakaituotą, išblyškusį veidą ir stebėjosi, kaip toks malonus žmogus gali būti socijalistu.

Viršaitis, atitraukęs nuo sakytojo akis, žvilgterėjo žemyn ir tuojau jam metėsi į akis didelė kudlota ir kartu pukuota galva; jis tuojau pažino — tai buvo jo svainis. Dalba stovėjo tiesiai ties socijalistu priešais ir, išsižiojęs lig ausų, turėjo įspyręs akis į sakytojį. Viršaitis, truputį iš šalies į socijalistą stovėdamas, tai aiškiai matė. Tiesiai ties Dalbą, antroj pusėj, socijalistui iš nugaros, padėjęs vieną ranką ant ratų, ant kurių stovėjo sakytojas, žvairiai dairėsi Baltaragis, kurio taip griežtai prisakė urėdnikas daboti. Ir ištikro: šimtininkas stovėjo visai nuo jo netoliese. Kitų dešimtininkų Viršaitis per žmones nematė.

— O dabar — atkartojo pakeltu balsu socijalistas, — ką mes matome?

— Ką davė mums ta krikščionija, kuri su tokiu paniekinimu veizi į stabmeldystę, bijo jos labiau, negu žydas kryžiaus? Žmonės tamsųs, nuskurdę, apstirę, biedni, alkani, tuo tarpu ponai, užėmę didžiausius ir geriausius žemės plotus, tie ponai, kuriems jųs, mužikėliai, už trupinius, krintančius nuo jų stalų, kruvinai prakaituodami tarnaujate, praleidžia užsienyje po Paryžių, Berlyną, po Valakus, net po Afriką besidaužydami, milijonus, o Kristaus mokslo skelbėjai, to Kristaus, kuris pats nieko neturėdamas, neleido apaštalams, einantiems apsakynėti žodžio, net duonos maišelio su savim imti, — šiandieniškiai to paties Kristaus skelbėjai negali pilvo ir maišo su auksu pavilkti. Tatai vadinas, krikščionija?! Jei piniguočiai griaužia užgulę dantimis vargšą, o dvasiškiai. kurie save Kristaus vietininkais vadina, to paties Kristaus mokslo ploščiumi prisidengę, kartu su kitais ponais tą mužikėlį ėdą, pašlapino paskui švęstu vandeniu žaizdas, kad jis jau nejaustų taip sopulių, arba atlaiko, liepę žinoma gerai už tai užmokėti, mišias, tai vadinas krikščionija!

— Kaslink medalį! — atsiliepė balsas Bajoriūnui prie ausies ir kartu peštelėjo jam už skverno.

Viršaitis grįžtelėjo ir pamatė stovintį prie jo Marcinkevičių, apie kurį jau sukėsi keli apdriskeliai, kurių skaičius, bežiūrint, dauginosi naujais, kurie stumdydamosi ir keikdami grūdosi per žmones ir pasiekę Marcinkevičių su jo kompanija apsistojo.

— Kabink medalį, ponie staršina! — atkartojo Marcinkevičius. — Matei, ką jis daro! Kunigus su žmonėms sumaišo — Urėdnikas jam nieko nedarys...

Matei, kaip nieko nedaro... Jis neleidžia... Sotskis su desetninkais paimtų, bet jis neleidžia... Jie kartu... P. Kuprevičius sakė... Jis mane siuntė... Bedievis kaž-ką padarys!... Sudegįs bažnyčią... Kunigą užmuš.... Urėdnikas jam nieko nedarys... Ponie staršina! kabink medalį!... Žmonių aš turiu ...

Tą sakydamas Marcinkevičius pažvelgė į savo kompaniją, kuri, rodos, tik ir laukė, kad jos vadovas tartų žodį. Visų akįs degte degė, jos stačiai ir taip aiškiai prašė, duoti patenkinti jų savininkų prakilnius norus, jog iš pirmutinio pažvelgimo kiekvienas tai lengvai galėjo pastebėti.

— Kaip jųs čia visi taip greit ir atsiradot — nusistebėjo drąsiai viršaitis veizėdamas į tą driskių būrį. — Jog kiek čia seniai dar nei vieno nebuvo, o dabar tokia daugybė!

Ir Bajoriūnas pamatė, kad sakytojas nevisai, kaip reikiant, kalbąs. Jis pripažino, jog ponai blogai gyveną, matė, jog ir kunigai nebe nuodėmės, kad jie gerai valgo, išgeria nemažiau už šiaip jau žmones, nors paskui tuos paskutiniuosius ir keikią iš sakyklos, kad jie dažnai daug begailestingesni už prastus žmones, plėšikai, net nusiseda baisiai. Sutiko viršaitis ir tame su sakytoju, kad žmonės nuskurdę, biedni, tamsųs, kad juos apgaudinėjama, net kunigai, kuriuos jie gerbia, nėra jiems už tai dėkingi. Už savo pinigus neretai tas mužikėlis yra dar olbijamas. Del to panašumo socijalisto į Kantičką, jo nepakrutinamoj tikyboj, kuri taip drąsiai veizėjo iš jo veido ir visos figūros, viršaitis, nors seniau ir nebuvo tos nuomonės, augščiau privestuose dalykuose jis su sakytoju sutiko, bet jau jokiu būdu negalėjo sutikti su tuo, kad tokius dalykus galima būtų viešai skelbti. Yra, tai yra, ir iš apaštalų buvo vienas Judošius, bet kam prieš žmones kalbėti ir apaštalus šmeižti. Dievas viską sutvarkė taip, jis ir visus sūdys. Ne mūsų tai dalykas. Vis delto Marcinkevičiui jis nieko neatsakė, nusigręžė nuo jo ir žiūrėdamas į sakytoją, kuris kaskart vis labiau karščiuodamos, vis didesnį įnirtimą rodydamas krikščioniją kritikavo.

— Tatai krikščionija?! Krikščionija?! — klausė socijalistas po valandėlės net truputį drebančiu balsu. — Jei piniguočiai siurbia tam vargšui, kaip voras musei, kraują, o mūsų geradariai kunigėliai kartu su ponais vargdienių kraują siurbusiais ir jį lig paskutiniu lašu iščiulpusiais, apkrapina tą supliuškusią skurą ir barškančius kaulus švęstu vandeniu ir už tai dar nesykį liepia paskutinę kumelę arba karvelę parduoti, tatai vadinas krikščionija! Tatai sekimas To mokslo, kuris ir pats nieko neturėjo ir savo apaštalams su savim neleido nieko imti! Tatai krikščionija! Krikščionija!

— Panie staršina, kabink medalį! kabink! — sušuko Marcinkevičius stačiai ant viršaičio gruzdamas:—Kabink! Kabink! Matei, ką jis daro! O urėdnikas, ar daro ką?

Daro? Daro? Sotskis norėtų, bet jis neleidžia, o pats ar daro? Daro?

— Ištikro nieko nedaro — sutiko viršaitis žvilgterėjęs į Baltaragį, kurio akįs nors ir buvo dažnai panašios į katės, pelę pajutusios, ir jis jomis smalščiai žiūrėdavo į socijalistą, bet jis stovėjo ramiai ir nebuvo matyti, kad jis taisytųs sakytoją suturėti. Dar daugiau. Jis, matyti, nemažiau interesavosi Dalba, kuris kaip atsistojo prieš pat socijalistą, išsižiojęs įspyrė į jį akis, taip ir paliko visą laiką nekrutėdamas. Baltaragis žvilgterėjęs dažnai į jį, kaskart gardžiai nusijuokdavo.

Tiesa, viršaitis jau nemažai buvo įpykęs už išniekinimą kunigų ant socijalisto, net įtikėjo p. Kuprevičiui ir Marcinkevičiui, jog urėdnikas eisiąs su socijalistu iš-vieno, labiausiai kiek tai liečia bažnyčią ir kunigus. Tečiau veikti aktiviškai ir dar nebuvo pasiryžęs. Viena, bijojo jis, kad nebūtų tai sau duotų teisių perviršijimas, antra, kaip tik pažvelgdavo į tą išblyškusį gražų veidelį, tas drebančias lūpas, jam tuojau ir pyktis pereidavo. Jis tik paėjo prataisytu Marcinkevičiaus ir jo kompanijos taku trupučiuką arčiau prie sakytojo ir vėl klausėsi.

Laimė, ir kalbėtojas permainė tėmą ir, pametęs patosą, ėmė moksliškai išrodinėti, kokiuo būdu susidarė kapitališkoji tvarka. Jis, matyti, buvo skaitęs žinomą Kautskio brošurėlę ir turėjosi jos stačiai vergiškai. Kažkodel moksliškas išvedžiojimas jam taip nesisekė, kaip patosas, jis net sutriko, trupučiuką susigėdo, paraudonavo ir tuojau permainė tėmą. Lygiai persiėmęs, kaip apsakojant apie senovės Lietuvą, tuo pačiu jausmingumu ir patosu griebėsi jis piešti socijalistiškąjį dangų žemėje. Kaip pirma matoma buvo Kautskio įtekmė, taip dabar mėgino sakytojas paimti gyvai iš žinomos Bebelio knygos: „Moteriškė ir socijalizmas”, kur autorius su tokiu įsitikrinimu piešia gale savo veikalo pirmutinę dieną po revoliucijos. Matyti, jog sakytojas buvo iš tų nuoširdžių žmonių, kurie tik tą gerai moka išreikšti, ką jis ištikro supranta ir atjaučia. Ir čia, su tuo soci-jalistišku dangu sakytojui nepasivedė, ir jis baisiai pradėjo plūsti. Keikė baisiausiais žodžiais karalių, ministrus, ponus, net urėdnikus, popėžių, vyskupus, kunigus, davatkas... Po to paties Bebelio įtekme jis tiek toli nuėjo, jog pastatė bažnyčią greta su paleistuvystės namais ir padarė tą taip nedailiai, vulgariškai, jog nesunku buvo ir praščiokui tai suprasti.

— Kabink medalį!... kabink medalį! — rėkė ne savo balsu Marcinkevičius kartu su savo kompanija, apstoję ir stačiai grūzdamies ant viršaičio! — Kabink! Kabink!

Nors ir taip gražus buvo sakytojas ir dar taip labai į kun. Kantičką panašus, bet tokio piktžodžiavimo viršaitis jam dovanoti negalėjo. Jį apėmė tokia neapykanta, kad jis ir to gražumo nebematė, o tik vien kažką tokį, kurio atsibiaurėti negalima. Bajoriūnas užkaito, paraudonavo ir iš jo veido buvo matyti, kad jis pirmutinis gatavas kristi, kad tą bjaurybę, drįstančią didžiausius jo idealus tokiu begėdišku būdu išniekinti ir dumblais apdrėbti, kuogreičiausiai kur-nors kuogi-liausiai arba kuotoliausiai nuo žemės paviršiaus nušlavus.

Kad viršaitis savo sumanymo neįvykino, išaiškinti galima tik tuo, jog tai nekoks kits iš plėšrųjų žvėrių, bet lietuviškoji meška. Jį išvadavo Baltaragis. Lyg tik socijalistas bekeikdamas ir plūsdamas užgavo karalių, šmaikštus ir vikrus kaip katė, užšoko ant ratų tas dešimtininkas. Įsikarščiavusiam sakytojui visai nejaučiant, sučiupo jam iškarto už abiejų rankų, kurias tuojau atlaužė atgal. Socijalistas, kuris vienoj iš kelnių kišenių turėjo ginklą, kurį net kartą, turbūt, kad savo priešus pabaidžius, išsitraukęs, viešai parodė, didžiausiu jėgų įtempimu stengėsi dabar paliuosuoti dešiniąją ranką. Jam pagalbon pasiskubino keli ten-pat prie ratų stovėjusių, turbūt, jo draugų, bet jie vos paspėjo pasijudinti, tuojau arba gavę gerai kumščiu pasislėpė minioj, arba buvo šimtininko ir dešimtininkų, kuriems nemažą paspirtį davė Marcinkevičius su savo kompanija suimti sykiu su socijalistu. Taip-pat ir socijalistui nepavyko ištraukti rankos, tuo labiau, kad ir laiko buvo maža. Padėti Baltaragiui tuojau pasiskubino keli jo sebrai, ir vargšas sakytojas, į gyvus spąstus papuolęs, be jokios vilties pasiliuosuoti, atlaužtomis į užpakalį rankomis ir baisia desperacija veide buvo nukeltas nuo ratų.

— O-o-o! — pripildė staigu nežmoniškas šauksmas visą Karklynkiemį, kada dešimtininkai, visiems matant, ant ratų su socijalistu ėmusisi, nusileido į žemę ir susimaišė su minia. — O-o-o!

— Vyrel, bene sakykla tik bus sulužusi? — pasigirdo vyro balsas, šauksmui kiek apstojus.

— Dvasios pritrūko! — pridėjo kitas. — Arbatos išgers, pasistiprįs ir vėl ateis...

— Kur tau beateis, kad jau mišparų skambina. Klausykitės, visais varpais, kas gi pamokslui taip skambina? Jau dabar tai mišparai gal bus.

— Mišparai, mišparai! Tikrai mišparai, nes pamokslininkas su visa sakykla nuvažiavo. Cha, cha, cha!

— O-o-o!

— Išgamos! — užprotestavo staigu laibas baisiai sujudintas balselis.

— Išgamos! Išdavikai! Judošiai! Šalin vergovė! Šalin kraugeriai! Tegu gyvuoja liuosybė! — prisidėjo kitas, kiek drūtesnis, bet nemažiau pakeltas balsas:

— Švabode! Švabode! — pritaria jiems iškarto kelių

žydžiukų balsai.

— Gospoda, uspokojtes! — užtrenkė vienu kirtimu visą tą ūžimą tirštas Skvorcovo baritonas. — Prosiat vas, uspokojtes! Po dobru, po zdorovu prosiat vas, gospoda, razojdites! Ibo... Prašu ne obraščat vni-manija na kolokola, tut naročno... Po dobru vas, gospoda, prosiat razojdites!

Viršaitis viso to kaip-ir negirdėjo. Jis buvo baisiai sujudintas tuo baisiu socialisto piktžodžiavimu, kurio graži išvaizda taip jį paviliojo, jog jis, vos jam pradėjus nežmoniškai plusti prieš bažnyčią ir dvasiškius, tik tesuprato, kokio tatai paukščio esama. Kada dešimtininkai su šimtininku, suėmę, vedė socijalistą, ir tas iš apmaudos ir gėdos kaito, viršaitis buvo patenkintas. Tik jam pikta buvo ant savęs už nerangumą, per kurį jis pasivėlino pats pripulti ir sakytojui atkeršyti už įžeidimą jo augščiausiųjų šventenybių. Jis ilgai sekė akimis atsitolinančius dešimtininkus su arestuotu kalbėtoju, kol jie nepražuvo minioj ir kas-kart vis didesne neapykanta į savo buvusią simpatiją degdamas, pavadino jį dvasioj net šmaižme.

— Vot čort!... — pagandino jį, savyje užsidariusį, Skvorcovo balsas, kuris suskambėjo visai jam prie ausies.

— Nu, pogodi ty sukin syn! budeš ty pomnit! čort ty etakoj! Mer zaviec prokliatyj! Klebonasa ty tut našel! čtoli? Raščitajemsia, pogodi! Raščitajemsia!

Gręžiantis Bajoriūnui į pusę, iš kur ėjo balsas, ko tik jo nosis nesusidūrė su milžinišku kumščiu, jam tiesiai į veidą atkištu. Viršaitis net truktelėjo atgal. To kumščio savininkas buvo ponas urėdnikas, užkaitęs taip, kad net pamėlynavęs ir kaž-kokiomis keistomis akimis. Jis viršaitį nemažiau nugandino, negu jo kumstis.

Baimė buvo tuo didesnė, kad viršaitis taip greit negalėjo sumesti, kokia galėtų būti to baisaus susijudinimo priežastis.

— Slyšyš? — kryptelėjęs galva į bažnyčios pusę klausė urėdnikas.

— Slyšyš? čto etot čort vydielyvajet. Nu, už ša-baš! dlia menia ty ne jeneral-gubernator! A, vied zapretil, sam tebie govoril, čto zapretil!... A on, smotri, čto vydielyvajet! I davno uže.

Ištikro visi varpai bokšte skambėjo, kiek tik gali. Ir skambinimas buvo visai negirdėtas. Kurį laiką skambino vienu didžiuoju varpu. Jam nutilus, pasidarė maža pauza, paskui paleido visus varpus tokiuo tempu, kad stačiai galima buvo bijoti, kad varpinė, kuri ištikro buvo menkos sveikatos, nesubyrėtų. Dar keisčiau išrodė tas, kad tame koncerte dalyvavo ir signaturka, kuri, kaip žinome, visiems varpams skambant, vartojama yra tik, kada skambinama, mirus kokiam kunigui.

Judošiai! Išgamos! Išdavikai! — pasigirdo ir vėl laibasis balselis. — Džiaugkitės dabar, džiaugkitės! Kas jums gero norėjo, tą dabar kankįs tie, kurie jūsų ir musų krauju minta. Džiaugkitės judošiai!

Tai tu Judošius, kad neėjai paskui savo Kristų. Jį nuvedė, suėmę, o tu pasilikęs klyki čia, kaip koks pusgalvis. Tu pats Judošius!

— Vyrai, čia labai nesijudošiaukit — pasigirdo rimtas balsas. — Žiūrėkit, kas čia darosi, kad taip bažnyčioj skambina.

Ugnelė! Ugnelė! — iš kelių daigtų atsiliepė balsai.

— Oje! Signaturka!... Klebonas! Klebonas!... Signaturka! — suklyko spiegiamu balsu kaž-kokia moteriškė.

— Neklausykit, vyrai, bus mišparai!

— Da kakoj tam klebonas! — suklyko jau stačiai desperatišku balsu ponas Skvorcovas. — Jerunda, ane klebonas! Tut vsio tot čort... kak jeho tam zovut? ... Kuprevič masterit. .. Kuprevič! Kuprevič.

— Vyrai! Kuprevičius mirė.

— Taigi, ar jis kunigas ar kas, kad su signaturka?

— Klebonas! Klebonas! ...

— Signaturka... Klebonas.

— Govoriat že vam, čto ne klebonas, atot čort pro-kliatyj Kuprevič. Čeho razošlis? Po dobru, po zdo-rovu vas prosiat uspokojtes. Razojdites!

Tiesą pasakius, jokio nepaprasto trukšmo nebuvo, mažiausiai nebuvo priežasties tikėti, manifestacijos ar ko panašaus. Žmonės tik tada pradėjo labiau nerimauti, kada po minia pasklydo gandas apie ugnelę ir klebono mirtį. Neveizint į tai Skvorcovas, kurio savy-meilė neišsakomai buvo užgauta, nesiliovė klykęs ir net pradėjo, surinkęs dešimtininkus, prievarta varinėti publiką nuo rinkos. Kaip tik urėdnikas, gręždamasis į minią nusisuko nuo viršaičio, šis tuojau pasiskubino susimaišyti su minia. Jam neišsakomai norėjosi rasti kur-nors ramią kertelytę ir ten vienam pasilikti. Smuklės pilnos žmonių, ten šiandieną sunku atskirą kambarėlį gauti. Be to, be abejo, teks susitikti su pažįstamais, kurių viršaitis turėjo daugybę, o ir taip vienas-antras, turįs kokį reikalėlį kabinasi tuojau prie viršaičio, kad jį pamylėjus ir, tokiuo būdu, padarius sau prilankesnį. To apskritai, o jau dabar tuo labiau, norėjo viršaitis išvengti. Jis atsiminė, jog pas Laibabynę galima lengvai įčiaužti į smuklę per krautuvę, ir nutarė pamėginti, bene atsiras ten koks-nors liuosas kambarėlis. Tatai butų ir iš to atžvilgio patogiau, kad nebūtų jokio pavojaus susitikti su urėdniku, kuris čia niekados beveik nesilanko.

Įėjus į Laibabynės krautuvę, viršaitis turėjo progą dar sykį nusistebėti, kaip jį visi pažįsta. Kur — kur, o jau pas Laibabynę jis ir nebeatmena, kada būtų buvęs, o delto kaip tik, peržergė krautuvės slenkstį, pats senis Laibabynė, pramintas taip už savo balsą — kuris ištikro buvo gana komiškas, laibas ir truputį avelės bliovimą primenąs, nežinia kokiuo būdu per žmones, kurių buvo pilna krautuvėlė, jį pamatęs, metęs užsiėmimą, šaukdamas: — Sveiki, gyvi, pone staršina! — bėgo jam priešais ir sutiko jį prie pat slenkščio. Ir žmonės visi sužiuro į durų pusę. Tuo, žinoma, viršaitis negalėjo būti patenkintas ir stačiai pyko ant žydo. Bet Laibabynė buvo taip švelnus, taip mandagus, tiek šnekėjo ir tiek klausimų uždavinėjo, kad viršaitis tik to vien neišsakomai geidė, kad kaip-nors greičiau nuo jo atsikračius.

— Ar neturi neužimto kambarėlio? — paklausė jis Laibabynės, prisikišęs prie ausies.

— Ui, del pone staršine visadi — atsakė žydas. — Ar nakte, ar diene... šabes... ne šabes... del pone staršine pas mane visade bus! Prašem, prašem! Tik prašem reikalaut! — pridėjo Laibabynė eidamas pirma ir kelią viršaičiui taisydamas, atgręžęs galvą atgal.

— Prašem tik nepuokavot ir mane aplankyt, o vete pas man del pone staršine visade!

Viršaitis gavo kambarį geriausią, koks tik pas Laibabynę buvo. Buvo tai paties šeimininko gulimasis. Kiti visi buvo užimti. Bajoriūnas paprašė alaus ir Laibabynė, nulėkęs į bufetą, atvarė, kaip matai, žyduką su dviem buteliais, o pats, atsiprašęs, išbėgo į krautuvę.

Viršaitis ištikro buvo nemažai ištroškęs ir su dideliu noru išmovė pridurmai dvi stiklini. Paskui jis susimąstė. Ant širdies jam buvo lengva, jis jautė, kad nuo jos lyg koks sunkus akmuo nuslinko. — Jau jei tam nepasisekė, tai ir kiti bijos, — samprotavo jis. — Bus tai visiems pamokymas. Ištiesų, kad jie per drąsųs ir stačiai begėdžiai. Jie nori karalių numesti. Vaikai, jųs vaikai! Ar jųs manot, kad kiti karaliai neateitų jiems padėti? Vilem Karol ateis! Matys, matys, kaip Vilem Karol ateis — praskambėjo jam pro ausis. Taip ir bus, patvirtino viršaitis. Visi jie susigiminiavę, visi suvažiuoja, kartu geria, uliavoja ir jie, mat, duos taip lengvai vieną iš savųjų numesti nuo sosto ir be nieko išvaryti. Vaikai, jųs vaikai! Jau jei visus pergalėtumėt, tai taip, o dabar mat, rėksniai, ką jie padarys. Tat suėmė ir gana ir teks gal ir gerai pakentėti. Jam paliko gailu socijalisto. Vis delto jis kariauja ir taip pasišvenčia, nors bereikalo užgauna bažnyčią ir prieš valdžią, kurios ir viršaitis, labiausiai už bažnyčios persekiojimą ir susiaurinimą kunigų teisių, labai nekenčia. Karalių gal ir bereikalo niekinate — nutarė jis. Jis nežino, bet taip tiems jo tarnams, oi, kaip jiems reikėtų.

Viršaitis, atsistojęs, priėjo prie lango. Iš čia buvo matyti visa turgavietė, o pro-pat langą ėjo gatvė. Rinkoje jau jokio sumišimo nebebuvo matyti, ten virė gyvenimas senobiškai. Ir urėdniko niekur viršaitis nematė, nors labai jo jieškojo ir net persikreipęs į visas kertes žiūrėjo. Jam bestovint, pravažiavo pro šalį viename vežime susikrovę, ta pati bajorų kompanija, kurią jis matė pirma bažnyčioj ir kuri jį tada nemažai privargino.

— Ir čia, mat ponai, — nusijuokė jis veizėdamas į trįs nudvėsusias kumeles, traukiančias vežimą, kuriame sėdėjo bajorai. — Arkliai paeiti negali, o vis delto trįs, o ne vienas. Tokia kumelė, tiesą pasakius, ir dykų ratų nepavežtų. Mat trįs ir tai vos-vos... Ir kalamaška, kalamaška! — Ištikro, toji kalamaška buvo originališka, kokią tik Lietuvoj galima sutikti pas smulkiuosius bajorus. Ji pasižymi neproporcijonališku augštumu, taip-pat neproporcijonališkai augštu užpakaliu, ant kurio iš-abiejų pusių riogso atsikišę du ilgu ragu. Minėtoji, be to, buvo matomai labai sena ir apleista.

— O žiūrėk, — samprotavo viršaitis, — pamėgink, tu pas jį nueiti, kaip jis į tave žiūrės. — Jam paliko staigu pikta ant visų ponų už niekinimą prasčiokų, kurių prakaitu jie minta. Ir kunigėliai, rodėsi viršaičiui, einą kartu su ponais, su kuriais jie apseina mandagiai, neišskyrus net tokių kaip ta kompanija, neseniai pro langus nuvažiavusi, o mužikėlius taip dažnai skaudžiai užgauną. Jam atsistojo prieš akis faktas, kaip dekanas pats savo ranka sukruvino žmogų ir jam taip staigu apėmė širdį neapykanta į tą dvasiškį, kad jis stačiai nebenorėjo jį matyti savo akyse.

— Kad ir pats kunigas jį keikia! — samprotavo jis. Jog ir tas ir tas kunigas, tie patįs šventimai, o delto tas visai kitaip supranta ir dekaną keikė. — Jis turėjo omenyje tą gražųjį kunigėlį. Priminęs dar kelių jam žinomų kunigų nedorybių ir sulyginęs juos, sotus, turtingus, dažnai ištikro, kaip socijalistas sakė, negalinčius pilvo pavilkti su tuo jaunikaičiu, taip nepajudinamu įsitikinimu, tokia gražia iškalba ir išvaizda, išblyškusiu, taip labai panašų į kun. Kantičką, tokiuo drąsumu ir pasišventimu, ginančiu praščiokėlius prieš jų prispaudikus, viršaitis iškarto pajuto tokį socijalisto gailesį, kurį gal dabar jau kankinąs urėdnikas, kad visas tas ramumas, kuriuo jis pirma taip džiaugėsi, staigu pražuvo. Jis matė, jog tai, ką skelbia socijalistas, yra neįvykdoma, bet negalėjo pasakyti, kad tai nebūtų tiesa, net apie kunigus. Tik tai buvo negerai, kad sakytojas, išsikarščiavęs, išvažiavo iš kelio, pradėjo piktžodžiauti švenčiausiems dalykams. O kad jis būtų daug neteisybių prikalbėjęs, ant kunigų, dabar Bajoriūnas to nematė. — Apšventina sudžiuvusius kaulus ir susitraukiusią odą — prisiminė jis sakytojo žodžius: — ir liepia už tai dar gerai užmokėti. — Ištiesų, taip ir yra, patvirtino viršaitis. Aš pats žinau, kur kunigas liepė paskutinę karvelę parduoti, kad jam už laidotuves užmokėjus.

Viršaitis giliai, giliai atsiduso, bet tuojau tartum ko persigando, atsimainė ir savęs paklausė: — Tai ką aš čia dabar darau? Tai, vadinas, aš su socijalistais? Yra, tai yra viso pasaulyje. Ir tarp apaštalų buvo vienas Judošius, bet ką aš čia dabar darau? Vadinas, socijalistams duoti valią ir bažnyčias ardyti... Tpfui!

Viršaitis, priėjęs, išbaigė pradėtąjį butelį ir nutaręs antro nebepradėti, ėjo užsimokėti. Jam pasirodė, kad toks bludas delto jam užėjęs, kad jis bereikalo aplankęs smuklę. Viršaitis ištikro skaitė nuodėme bereikalingai įeiti į smuklę, kurios jis vengė. Būdamas ne viršaičiu, beveik visai jų nelankydavo. Bet kur dabar eiti užsimokėti?

Iš prieangio, į kurį pirmučiausiai einant į kambarį, kur buvo viršaitis, matėsi per atviras duris pati smuklė, pilnut pilna žmonių, į kurią nenorėjo viršaitis ir kojos kelti. Tuo tarpu joje bufetas, ir tik ten tegalima pinigus užmokėti. Viršaitis buvo manęs, einant per krautuvę, atiduoti pačiam Laibabynei, bet ir ten jog daug žmonių, o čia tas senis žydas taip baisiai rėkia. Bajoriūnas nutarė laužties prie bufeto. Įėjęs į smuklę, viršaitis išvydo daugybę girtų, kurie arba gulėjo ant stalų užsikniaubę ir seilėjo, arba perkritę ant suolų. Nemažai buvo jau ir pastaly. Visur baisus šauksmas, rėksmas, keiksmai. Kertėj prie durų kaž-koks juokdarys pagavęs girto — ant kėdės sėdinti — bemiegančio kojas, užkėlė kitiems ant stalo; del to pakilo muštynės, kurios bet gi pavyko greit pribėgusiems žydams numalšinti. Gal būt, kad ir tas padėjo, jog iš visur ėjo šauksmai: — Nustokit! staršina!

Viršaitis ir vėl nusistebėjo, kad jis taip populeriškas.

Viršaičiui buvo lengva žydui, bėgančiam malšinti muštynes, atiduoti pinigai, bet jis pamatė vargonininką Marciuką, kurį jis už jo švelnumą ir mandagumą mėgo. Jis panorėjo dabar jį pamylėti. Priėjęs peštelėjo jį, nematant už skerną ir nusivedė atgal į kambarį, išbaigti butelį. Marciukas buvo pirmutinis, kuris ilgiau Karklyn-kiemy išsiturėjo. Būdamas paklusnus, lipšnus, jis mokėjo įtikti kartu p. Marcelkai ir p. Kuprevičiui, nuo kurių tik ir buvo prigulmingas vargonininkas, nes su klebonu visai nereikėjo skaityties. Įpratęs visados ir visiems komplementus sakyti, pradėjo Marciukas ir dabar nuo to.

— Pas tamstą, pone staršina — tarė jis imdamas pripiltą stiklinę — geresnė tvarka, kaip kitur. Jau turbūt, iš anksto tamstos!... buvo prisakyta, kada paimti, ir kaip priėjo laikas, tai ir matyt nepamatėm, kaip tas ponas pražuvo. O taip rėkė, toks drąsus buvo! — pridėjo jis dėdamas stiklinę prie lūpų: — O baimės ir tamstai buvo? — laižydamasis klausė vargonininkas.

— Ką veiks nebuvę. Tokie laikai, kad ir suprasti sunku.

— Gerai, pone staršina darai, kad medalį ant viršaus nešioji — pastebėjo vargonininkas: — Tuojau kitokia pagarba.

Viršaitis čiuptelėjo: — medalis ištikro pasirodė ant kaklo. Bajoriūnas net trupučiuką užkaito. Jis tik reikalui užėjus, jį kabindavos: valščiūje, arba taip, kada jis būdavo verstas oficijališkai pasirodyti, o šiaip visados nešiodavo kišenėj. Dabar jis suprato, kodel jį taip greit pažino žmonės smuklėj ir jam dar labiau paliko gėda. Atsiminte jis neatminė, kada jis jį užsikabino, bet buvo įsitikrinęs, jog tai tada atsitiko, kada socijalistui pradėjus plūsti ant bažnyčios, jis papykęs pats norėjo jo suvaldyti.

— Tečiau, kai knygas skaitai — prašneko vėl var- gonininkas, — daug geriau. Reikia tik žinoti prie kokios partijos socijalistas priguli ir tada jau žinai, ar jo reikia bijoti, ar ne.

— Tai ir jie dar nevienodi? — klausė viršaitis.

— Žinoma, kad ne. Yra socijal-demokratai ir socijalistai-revoliucijonierai — autoritetiškai paaiškino Marciukas: — Socijal-demokratai tai nekas, jų nereikia bijoti! Jie nieko nešauna ir nedegina, o revoliucijo-nierių, tai saugokis! Tie tuojau už kaklo. O klebonas to nepripažįsta — pridėjo vargonininkas: — Jis sako, visi tokie. Aš sakiau panelei ir ji jam sakiusi, o jis nenorįs tikėti. Jis sakąs, visi jie tokie-pat ponai.

— Jau kad klebonas sako, tai taip ir turi būti, nutarė dvasioj viršaitis. — Ką jųs vaikai ten iš tų knygų išskaitot, tai niekis.

— Nu, o tas koks buvo? — klausė viršaitis.

— To nežinau. Sakė, turėjęs revolverį, tai jau revoliucijonieris. O kiek baimės jis mums padarė! Tai gerai, kad iš vakaro dar svetimi kunigai atvažiavo, senelis būtų visą naktį nemiegojęs. Ir dabar kas žin, kaip buvo.

— Kada gi ta žinia pas jus atėjo? Vakar?

— Vakar prieš pietus. Abramka jau seniai šnekėjo, bet vakar Sotskis iš kaž-kur parėjo ir pasakė. Tuojau po visą miestelį toks pasidarė trukšmas, kad nėra kaip ir žmogui apsakyti, labiausiai klebonijoj.

Sotskis apsakė, kad koks ten labai garsus ateisiąs ir savo kariuomenę turėsiąs... Žinai, pone staršina, tikrai paskutinė diena. Paprašė urėdniką, pradėjo visi teirauties: klebonas, urėdnikas, Kuprevičius ir panelė. Ko nesusibarė Kuprevičius su urėdniku, paskui Kuprevičius sujudino visą špitolę, liepė žmonių pririnkti... Mane pas Abramką nusiuntė.

— Kas tas Abramka toks? — klausė Bajoriūnas:

— Ir panelė jį pirma minėjo. Sakė jis pranešiąs, kad socijalisto nebusią. Žydas?

— Ne, ne žydas, tik jį taip pavadino. Apie žydus nuolat trinas, pas juos dirba, sako, subatoms eina jiems žvakių degti, tai jį taip ir praminė. Visi taip jį čia vadina. Cha, cha, cha ... — nusijuokė staigu Marciukas.

— Jis, mat, pas mus skaitos didžiausiu ciciliku. Įsikandęs ilgą pypkę, stovi ant kelio, nei vienas žmogus nepravažiuos, kad jis jo neprakalbintų. Visokių plepalų prisirenka, paskui ir šneka. Net ant bačkos buvo kelis kartus užlipęs. Cha, cha, cha!... Užlipa ir pirmučiausiai pasako: dzien dobry. Žmonės, žinoma, pradeda juokties, o jis paaiškina, jog dabar visi kits kitam turi dzien dobry sakyti, nes visi esą ponai. Cha, cha, cha!...

— Tai jis, vadinas, jau prie cicilikų prisirašęs?

— Toks jo ten prisirašymas. Moka daug meluoti, na ir panelė jam patikėjo. Net rublį davė ir pribarė, prigrūmojo, kad jis žiūrėtų, kad nieko pikto neatsitiktų.

— Pone staršine, tamste jieške, — įkišęs galvą, tarė Laibabynė: — Vieno žmoge jieške.

Išėjęs į prieangį, rado viršaitis špitolninką:

— Aš tamstos jieškojau, jieškojau, — tarė žmogelis: — Visas karčemas ir gaspadas išlandžiojau... Klebonas prašė tamstos ateiti. Labai prašė... kad tuojau tamsta ...

— Gerai, — atsakė viršaitis ir, pamatęs žydžiuką, liepė dar du buteliu atnešti alaus, iš kurių vieną pa-statė jis ties Marciuku ant stalo, o antrą įdavė špitol-ninkui į rankas. Išgėręs su vargonininku po vieną stiklinę, viršaitis atsiprašė ir nuėjo užsimokėti.

Smuklėj jokios permainos Bajoriūnas nematė: čia gėrė, šnekėjosi, rėkavo, arba snaudė žmonės, kaip ir pirma. Tik jau vidury smuklės beesant, atkreipė jo akis į save dviejų šneka. Jie ginčiojosi. Vienas tvirtino, Anglija esanti stipriausia jūrioje, kitas tvirtino, kad Japonija.

— Tai pirma buvo angličanka, dabar japončikas — tvirtino antrasis.

— Buvo ir yra angličanka, — atkirto pirmutinis: — Ji jau per amžius. Nei vienas karalius negali pasidaryti tokių laivų, kad po vandeniu eitų, o ji turi.

— Tas tas niekis, bet japančikas turi tokių, kad pasikelia nuo vandens ir augštyn skrenda, kaip antis, angličanka dar tokių neturi.

Prie bufeto rado viršaitis stovintį vieną Laibabynės sūnų, jau visai suaugusį vyrą, apie kurį sukaliojosi du žydukėliu. Už to paties bufeto sėdėjo ir žydė. Ji turėjo pasiguldžiusi ant kelių pusplikį kūdikį, kurį žindė. Užsimokėjus, Bajoriūnas grįžo pro vienas dureles iš šono. Už durų pasigirdo basas: — Gana jau, gana, švoger, aniversitečikas ir eis mat po svietą valkiotis.

Bajoriūnas dvilktelėjo į tą pusę, bet bijodamas, kad nesusitikus su kokiu pažįstamu, pasiskubino toliau. Artindamas prie smuklės slenkščio, jis bemaž neužmynė gulinčio skersai tako žmogaus kojos. Pažvelgęs į jos savininką, jis pažino tuojau Marcinkevičių. Viršaičiui labai buvo linksma, kad Marcinkevičius jo nematė, išeinant iš karčemos. Bajoriūnas nepaėjo nei penkių žingsnių, kaip ir vėl jam reikėjo truputį sutrukti. Prieš pat Laibabynę, antroj pusėj gatvės, prie žydžių su pyragais ir pierninkais stovėjo Dalba. Vienoj rankoj turėjo jis pailgą didelį pyragą, kurio trečiąją dalį turėjo jau apžiojęs, o antroj rankoj kaž-ką panašų į žuvį. Pamatęs viršaitį išeinant iš Laibabynės neišleizdamas pyrago iš burnos ėmė jis linksmai linguoti galvą. Noroms-nenoroms reikėjo viršaičiui prie jo prieiti.

— Pietauji? — paklausė Bajoriūnas.

— Tai jau nebeiškenčiau — atsakė Dalba, žiūrėdamas į pyragą, kuriam trečiosios dalies jau trūko:

Tai ką gi jau čia taip labai dvasinties. Dirbi žmogus, rūpiniesi, o kad kartą sau kiek ir pasmaguriauji nieko blogo būti negali.

Ką gi taip sausai? — klausė vėl viršaitis.

— Tai nekas. Kad tik žmogus sotus, o su gėrimu gali ir pakentėti.

— Gi čia šulinys netoli, galima paskui atsigerti.

— Aš mat, švoger, ant tų žuvelių, tai ne labai, — pridėjo Dalba žiūrėdamas į tą panašų į žuvį dalyką, kurį jis turėjo rankose. — Paimi — kai seilė — ir ištirpsta. Vaikai arba mergaitės tai gali valgyti, o vyrui tai ir pradėti nėr ko. Giria visi plendarkas. Sakau, gal iš jų bus kokia nauda, šit pasiėmiau.

Dalba kilstelėjęs, parodė tą tariamąją plendarką viršaičiui.

Nors tame krašte dažniausiai vadina tą žuvį „plen-darkomis,” bet buvo tai tikras marių mentuzas, stačiai į skiedrą sudžiovintas ir taip įsūdytas, jog paviršiui tik viena druska tebuvo matyti.

— Rodos, švoger, kad reikėtų būti kitoniškai, — paaiškino Dalba vartydamas žuvį: — Ir druskelės yra, gal bus tvirtesnė, kaip tos žuvelės ... O švogeris mane ir apgavai, — mainydamas toną prikišė viršaičiui Dalba. Buvau nuėjęs į gaspadą, sakė, ateisiąs, ateisiąs ir nesulaukiau. Šit ir Onelė laukė ir šeimyna ir nesulaukėm. Švogeris užtrukai gal.

— Tai gi gerai, ar nematai pats, kas atsitiko? — atsakė viršaitis. — Jog žinai, kad aš bereikalo nemėgiu žiopsoti.

— Tiesa, tiesa! — pasitaisė Dalba. — Prašom atleisti, aš tik taip sau. Gi jau, dėku Dievui, švoger, nesu toks vaikas, kad nesuprasčiau reikalo. Šit ir Onelė, kaip laukėme gaspadoj: kur jis taip ilgai, kur? Kur? Sakau. Jau kad švogeris neateina, tikrai yra koks reikalas. Jog bereikalo jis to nedarys. Kaip tik mano žodžiai ir išsipildė... — linksmai pabaigė Dalba: — Palikęs juos ateinu čia... dar ten po rinką su reikalais trupučiuką... žiūriu... ir bestovįs ant ratų oni-versitečikas...

— Iš kur gi tu žinai, kad oniversitečikas? — juokdamasis paklausė Bajoriūnas.

— Oniversitečikas, švoger, oniversitečikas!... Jau prašau, švoger, dovanoti, o čia tikrai oniversitečikas!... Aš ir su Baltaragiu kalbėjau, kaip vedė... Jis sako nežinąs, bet čia, švoger, nėra ko nežinoti ...

— Nu, gerai, tai iš ko gi tu sprendi, kad tai oniversitečikas? —

— Oniversitečikas, švoger, tikrai oniversitečikas. Be barzdos, be ūsų, tikrai švoger, oniversitečikas!... Kiek gi jo ten tetėra? Kaip vieversėlis... tikrai oniversitečikas!... Gi tie cicilikai, kur vadina, sako esą labai biaurųs. Ir vyresnybės jie nebiją, o čia tikrai oniversitečikas...

— Gerai, kad Baltaragis taip vikrus, kad sugriebė už rankų, o kad — ne, ir tas turėjo šaunamąjį, žiūrėk ką būtų pridaręs vienas pats. Nežinau ar jį būtų suėmę, o kiek būtų sužeidęs ...

— Jau prašom, švoger, dovanoti! — truputį pasipiktinęs pradėjo Dalba: — Žinoma, ginklas, tai ginklas, bet išglebėlis ir su ginklu nieko nepadarys. Štai ir moterįs neina į kariuomenę — delto kad ir su ginklais jos nemokėtų ginties.

Viršaitis tylėjo ir visai apie ką kitą mastė. Dalbos kalba jam visados būdavo labai nuobodi, o čia dabar dar jam reikėjo skubinties į kleboniją. Jis nerimavo.

— Dabar aš neturiu laiko, — tarė pagaliaus viršaitis:

— Špitolninkas uždusęs buvo atbėgęs, prašė, kad tuojau eičiau pas kleboną. Jau ir taip sutrukau.

— Pas kleboną? — atkartojo Dalba: — Prašė?!? — Taigi su tuo oniversitečiku gal jau viskas pabaigta? — klausė Dalba.

— Žinai, kad pabaigta. Ves į sūdą ir gana.

— Ak, tai jis čia, vadinas, nebus? jį ves į sūdą?... taip, taip, dabar suprantu!... Ir Baltaragis man sakė, kad jį už karalių suėmę... Karalius... ar gi dovanos?! Aš, mat, švoger, paėjau trupučiuką su jais kartu, kaip jie vedė tą oniversitečiką į kalėjimą. Ten-pat stovėjau ir gerai nusiklausiau. Rodos, kad ant bažnyčios šventos nieko blogo nesakė. Jau aš tyčioms ir žiūrėjau, nes žmonės taip daug visko prikalba, sakau, ar nepradės ką ant kunigų ar bažnyčios šventos, bet ne. Tik pabaigoj palikau trupučiuką ant abejo: rodos, kad ne, bet iš antros pusės, kaip pagalvoji, kad kaip ir nuvažiuota jo trupučiuką nuo kelio. Tai, mat, aš Baltaragio klausiau. Sako — už karalių. Urėdnikas prisakęs nieko nedaryti, kol karaliaus neužgausiąs, o kaip tik užgausiąs, tai tuoj ir suimti. Taip, mat, švoger, ir buvo. — Kaip tik ant karaliaus, tai ir suėmė. Tik aš dar norėjau klausti vieno dalyko — pridėjo Dalba, matydamas, kad viršaitis jau besitaisąs nueiti. — Prašom, švoger, dovanoti, kad aš užturiu, o man norėjos žinoti, kaip švogeris apie tai manai. Aš manau, kad kitoniškai negali būti, jie gal ar persitaisę, ar kaip įlenda, kur kunigus moko ir išmoksta pamokslų sakyti. Tai gi švoger, dėku Dievui, ir girdėjau ir mėgstu nusiklausyti ir nusižiūrėti, bet tokių pamokslininkų, kaip tas oniversitečikas, ir kunigų nedaug tėra. Kad ten jam ar kiek pritrūktų, ar ką, arba ten į raštelį pažiūrėtų... Ot eina ir eina, taip kad ne baisu kartais darosi. —

— Žinai, švoger, kad dabar nėra kada apie tokiuos dalykus pradėti šnekėti. Mums prastiems žmonėms sunku visa žinoti. Mes turime tik savo pildyti ir gana. Jei jie užpuldinėja ant bažnyčios, mes turime ginti. Kaip jie tuos mokslus gauna, tai mums ne darbas, už tą mes prieš Dievą neatsakysim. Bet jei mes to, kas mums priguli, nepildysim, tai žinoma, kad tada bus bloga.

— Man rodos, švoger, tai niekis ką tie žmonės šneka — nutarė Dalba: — kad jie visi bažnyčios nenorį. Žadą viską nugriauti ir kunigus išvaikyti... Man rodos, kad žmonės bus prasimanę. Kaip gi tas gali būti, kad kunigų nebūtų. Jie, tur-būt... savų nori atvežti, ar ką? Kitoniškai tai kaip gali būti be kunigų?... Gal žmonės prasimanė. Kad ir tas nieko apie tatai šit dabar nešnekėjo. Antgalo, kaip ir buvo pradėjęs prieš kunigus, bet jis, švoger, taip-pat. O taip, kad ir barėsi, tai ant ponų, o suėmė jį už karalių, kad jis jį užgavo ... tą man aiškiai Baltaragis įvardijo.

— Žinai, švoger, ką aš tau pasakysiu? — tarė liūdnai viršaitis. — Gal tu ir nusižiūri, kaip kas pamokslus sako, nors ir tas tau nelabai sekasi; sakei dekanas sakęs pamokslą, o kaip reikia visai kitas.

Bet nusižiūrėti, tai gal ir nužiūri, o jau girdėti, tai nieko negirdi. Kad nors šiek-tiek būtum girdėjęs, tai taip nekalbėtum. Būtum supratęs, ką tas tavo oniversitečikas apie bažnyčią šventą šneka.

— Ne, švoger, prašom dovanoti, tai kad jis taip-pat. O suėmė jį tai už karalių, man Baltaragis aiškiai įvardijo.

— Taip-pat, taip-pat, — atkartojo ironiškai viršaitis: — Geras, „taip-pat“, kad bažnyčią su... ne!.. to aš netik, kad ištarti, bet ir pamanyti negaliu...

— Ne švoger, tai, kad rodos, kad jis nieko, tik taip-pat, vadinas... Antgalo, kaip ir buvęs, bet Baltaragis sakė, kad už karalių jį suėmę; gražiai man įvardijo: už karalių, sako, už karalių... Taip urėdnikas buvęs įsakęs.

— Taip-pat, taip-pat! — linguodamas galva atkartojo viršaitis. — Taip-pat.

— Žio, švoger, tai kaip čia dabar yra? — stebėjosi išsižiojęs Dalba: — Man net galva pradeda sukties. Baltaragis sako taip, o švogeris ...

Bet viršaičiui, matyti, buvo jau to viso lig kaklui. Antgalo ir rūpėjo ir klebonas, kuris, be abejo, jo laukia. Jis padavė svainiui ranką, pasakė sudiev ir nuėjo.

— Tai gi švoger, prašom dovanoti — tarė jam iš paskos Dalba — kad man visiškai galva apsisuko. Baltaragis sako už karalių, o švogeris, kad jis ant bažnyčios užpuldinėjęs, tai gal, kad jis savo nori kunigų atvežti, nes kitoniškai..

— Pasišnekėsim, svainį, kitą kartą, dabar aš laiko neturiu — atsakė atsigręžęs viršaitis: — Ar gi mes prasti žmonės galime viską žinoti?

— Tai gi, kur ten žinosi! — atsakė Dalba; — bet jau be kunigų negalima būti... Nu kad, švoger, krikštas? — klausė trijumfuojamu balsu jis. Laidoti, tai dar ir namie galima: ant savo kapų be kunigėlio. Nu gi krikštas? arba šliūbas, kaip tada būtų?

— Sudieu! — tarė viršaitis ir nieko nesakydamas nuėjo sau.

Bajoriūnas buvo pasileidęs stačiai per rinką, bet paskui apgalvojo, sugrįžo atgal ir jau kita gatve nuėjo pirma apžiūrėti dar sykį berutės, o iš čia jau stačiai per šventorių į kleboniją. Prie vartelių, vedančių iš šventoriaus į klebonijos sodną, rado jis bestoviniuojant pažįstamą našlę, kuriai jis šį pavasarį paskolino gangreit visą sėklą. Pamačius jį, moteriškė baisiai susigėdo. Ji dar nebuvo skolos atidavusi ir pradėjo nuoširdžiai atsiprašinėti. Paskui pasisakė ji pardavusi už 18 rublių karvę ir norinti 5 rublius duoti mišioms: vienoms giedotinėms už sveikatą savo ir gyvulėlių ir caluninoms už dūšias, bet neįdrįstanti eiti pas kleboną: ant kiemo stovį daug žmonių. Ji prašė, kad viršaitis, kuris pasisakė, į kleboniją einąs, tą jos reikalą atliktų.

— Gi man rodos, kad tas bus vistiek pat — truputį abejodama pridėjo moteriškė.

Viršaitis buvo iškarto besutinkąs net ir pinigų paėmė į savo rankas, bet paskui atsisakė ir pinigus sugrąžino. Besiartindamas prie klebonijos priebučio, sutiko viršaitis ateinantį jam priešais poną Kuprevičių, kuris, savotiškai šaipydamasis šitaip į jį prašneko:

— Žinai, Bajoriūnai, kad tau Dievas pataikė duoti nosį, tu taip įlendi, kad tavęs joks velnias negali rasti. Bepigu, bepigu su tokia smailia ir ilga nosimi.

P. Kuprevičius, matyti, dar ką-nors mitraus taisėsi pasakyti, bet, pradėjus klebonui šaukti nuo priebučio viršaitį, nebepaspėjo.

Prisiartinęs prie priebučio, rado Bajoriūnas bešnekantį kleboną su vienu latviu, viršaičio kaimynu, kuris buvo išnuomojęs dvariuką, netoli nuo kaimo, kur gyveno Bajoriūnas. Latvis buvo, matyti, jau savo reikalą atlikęs, atsisveikino su klebonu, padavė ranką, eidamas pro šalį, viršaičiui ir nuėjo sau. Bajoriūnas su klebonu šnekučiuodami įėjo į vidų.

— Na, kur gi tu taip užtrukai, mano vaikelis? — tarė klebonas glostydamas viršaičiui per nugarą. — Špitolninkai jau kada parėjo, o tavęs, kaip nėra, taip nėra. Reikalų turėjai? Gal su urėdniku, o gal dar su... Seneliui staigu užėmė gerklę, ir jis pertraukė šneką: — Eikim, eikim, — tarė jis po valandėlės, — į vidų. Pasistiprinsim, išleidę svečius ... ir tą didžiąjį.

Senelis dar silpniau išveizėjo, kaip pirma. Tiesa, jo ūpas nebuvo blogas, veide matėsi džiaugsmas, kuris tečiau negalėjo paslėpti jo neramumo.

Kada kunigas Gumbelevičius, nuolat atgal gręžio-damasis žengė per prieangio slenkstį, darė jis tą taip sunkiai ir nedrąsiai, kad jis nesuknubtų. Perėję per prieangį, didžiausių skrynių apstatytą, jie įėjo į valgomąjį. Čia buvo jau apkrautas stalas užkandomis ir buteliukais, tik žmonių nebuvo nei vieno. Kn. Gumbelevičius liepė viršaičiui nusivilkti ploščių. Jis pasodino jį už stalo iš šalies, o pats atsisėdo iš galo.

— Kaip bėda, tai visi prie Dievo — pradėjo pirmutinis senelis. — Kol gerai, tai neatmena, nenori apie Dievą nei girdėti, bet kad užeina kokia bėda, atranda tada ir kur Dievas ir kur bažnyčia... Matei tą latvį? Pažįstamas?

— Pažįstamas — atsakė viršaitis. — Nebūtų blogas ir žmogus, tik kad latvis.

— Taigi latvis — patvirtino senelis. — O mišioms davė. Sako dabar esą tokie laikai, kad Dievas nuo visokių nelaimių saugotų... Matau, kaip jųs dabar žinot, kur duoti, kieno maldos geresnės, kodel, kol nėra jums bėdų, sakau, jus nei veizėti į mus nenorite, dar išjuokiate mūsų tikėjimą, kodel nenešat savo pas-torams? klausiu... Sako, esą, jų pastorai tokių knygų neturį, jie negalį taip stipriai pasimelsti. „Taip stipriai”, tas latvis kalba... Gerai, — sakau, taip jau giriatės ir jųs ir jūsų pastoriai, kad taip mokyti, universitetus baigę, o tos menkos knygos negali nusipirkti arba stipresnės parašyti. Kai spredikį pasakyti, tai jie moka, — sakau, — gerai pasakyti, o kaip reikia ko išmelsti nuo Dievo, tai ir nebėra jų. Menki, — sakau, — jūsų pastoriai, gal jų ir tikėjimas toks... Kad ir žmonės kaž-kur mano paliko. Kad mums arbatos duotų, ar ką, pasistiprintumėm kiek.

— Dėku ponai, paspėsim, — atsakė viršaitis.

Senelis pasidairė, pasidairė aplinkui, užgėrė tabakos ir vėl prašneko:

— Net gailu tų žmonių — pradėjo jis: — eina, bliuznierstvas apsakinėja, kokių darbų nepridaro. Nu, ar gi jųs manot ką-nors Dievui ir bažnyčiai padaryti? Ne tą matė bažnyčia!... kiek ji amžių pragyveno, kiek karalysčių jau nebėra, kurios ją persekiojo! o ji kaip yra, taip yra. Ar gi prieš Dievą galima atsiturėti? Tu nenori! Jis pašaukė kitą ir liepė sau tarnauti. Net iš savo neprietelių, kaip šv. Povilą ir kitus. Jis išsirenka ir dar kokius šventus padaro! ... Gi pas Dievą nėra nieko, ko jis negalėtų padaryti. Net stebėties reikia žmonių apakimu, kad jie nemato, kad tą bažnyčią valdo pats Dievas. Mažutėliai vaikeliai eina ir lieja kraują už tikėjimą... nu gerai, kas juos varo?! jog vaikas nuo rykštės anaiptol bėga, o čia eina ir kraują lieja. Ar ne stebuklai?! ... Ar ne aišku, kad čia paties Dievo darbas. O gi mes patįs ant savęs to ar nematome? Rodos, griešnas žmogus, o delto kaip gerai pasimeldi Dievui, ir drąsos atsiranda. Kad Dievas norėtų ir būtų reikalas ir iš mūsų tą patį galėtų padaryti, ką iš tų kūdikėlių padarė.

Nors viršaitis gerai atminė, kaip išveizėio senelis pirma, kaip jis šnekėjo, nors, be abejo, buvo meldęsis, tečiau nenuoseklumo jis savo klebono kalboje nematė.

— Gal kad mūsų tikėjimas yra tikrai, paties Kristaus įstatytas, kad jo niekas pergalėti negali. Net svetimtikiai, kurie taip jį dažnai išjuokia, kaip užeina bėda ir tie prie jo glaudžiasi — pabaigė senelis, žvilgterėjęs į duris, vedančias į šoninį kokį ten kambarėlį, iš kur įėjo p. Marcelka.

— Pane staršina — klausė ji — o kur jį padėjo?

— Į kalėjimą, žinoma — atsakė Bajoriūnas. — Kur gi daugiau tokiuos ponus dės, o gal urėdnikas jį tuojau toliau siųs.

— Kad tik jis neišspruktų! — atsiliepė p. Marcelka, žiūrėdama į valgius ir gėrimus ant stalo: — Dabar galėsim nors ramiai arbatos stiklinę išgerti!... būdavo, geri ir vis drebi, net tas valgis nemiela...

— Duok, duok! — pridėjo senelis: — Mum ir gerklės išdžiuvo belaukiant.

Už valandelės pasirodė ir p. Kuprevičius. Nieko nei vienam nesakydamas, įėjo jis ir atsisėdo iš galo stalo. Iš pradžios jis ir sėdėdamas tylėjo, kartas nuo karto, ironiškai į viršaitį žvilgterėdamas, prie kurio pradėjęs kiek paskiau kabinties, jis tiek buvo nemandagus, kad net „liurba“ viršaitį pavadino, kuo labai pasipiktino senelis ir p. Marcelka; abudu sykiu ėmė zakristijoną olbyti.

— Liurba! — atkartojo p. Kuprevičius, lyg norėdamas parodyti, kad jis su savo klebonu ir jo gaspa-dine nemaž nesiskaito! — Ir žmonių jam pajieškojau ir ką!... tas liciperiukas bažnyčią ir kunigus su žeme sumaišė, o jis stovi, kaip koks balvonas. Liurba ir gana!... Aš čia būdamas, pajutau, kad jau nebežmoniškas smakas, stačiai peklos smala atsiduoda, o jis stovi ten-pat ir uosto savo ilgaja nosim tą garą. Turbūt, patinka. Gerai, gerai! į geras rankas papuolė! greit dar geresnį kvapą mums paleis. Galėsi atsi- uostyti lig sočiai! ...

Tuotarpu į vidų, keldamas savo kardą ir batais nemažą trenksmą darydamas, įėjo ponas Skvorcovas.

— Vy soizvolili mnie priglasit? — kreipėsi jis į kn. G. atsistojęs tiesiai, kaip stulpas prie durų: — Cest imėjem klaniatsia, k vašym uslugam.

— Prosim, prosim! — užkvietė senelis palengvo keldamasis nuo krėslo. — Razdzievajtes!

— Vy izvolili mnie priglasit, ja k vašym uslugam, čto prikažite? — atkartojo urėdnikas nuo vietos nei nekrustelėjęs.

— Tuo cuož to pan uriadnik dzisia taki fanaberysta? Pruoša duo stuolu, zakuonsim! — įsikišo p. Marcelka.

P. Marcelkos žodžiai, senelio, kuris tuo tarpu visai prie urėdniko prisiartinęs, dar švelnesniu balsu savo užkvietimą atkartojo, malonumas ir stalas taip gausiai apkrautas, padarė į Skvorcovą labai malonų įspūdį; jis iš karto suminkštėjo ir pradėjo taisyties.

— Vy kaniečno duchovnoje lico i vam vsiakaja viast, tak skazat, dolžna podčiniaksia, — skundėsi urėdnikas, dėdamas kepurę ant kanapkėlės prie durų.

No tolko obidno.

— Pruoša, pruoša! — ragino Marcelka kaž-ką ant stalo kilodama: — Cuož tam marudzicia. Panie urėdniku!

— Obidno — atkartojo urėdnikas, trindamas rankas: — Už vy pažaluista ne obižaites, a eto vychodit neladno. Ja že vas prosil včera ne zvonit!

— Tak ja ne vėliel, — skubiai atsakė senelis: — Vziali i zazvohili.

— Vy ne vėlieli, tak drugoj vėliel. Etož vied vsio ravno.

— Nikto ne vėliel. Oni vziali i zazvonili sami, — atkartojo senelis. — Vy že včera sami govorili, čto lučše budet.

— Niet, niet, ja nevėliel... začiem?... narodu jest dovolno... prosim, prosim... sami vziali i zazvonili....

Tai sakydamas senelis pradėjo dairyties neramus. Tai dar labiau suminkštino urėdniką. Seneliui dar kartą savo kvietimą atkartojus, jis prisiartino prie stalo ir atsisėdo parodytoj vietoj. Tik eidamas per kambarį žvilgterėjo vilko akimis į p. Kuprevičių. Ant stalo buvo viskas, kuo mūsų klebonijos taip turtingos ir taip garsios: buvo virto ir žalio kumpio, salcesonų, visokių piernikėlių ir visaip, vis skaniai, pritaisytos degtinės. P. Marcelkai su klebonu, nuoširdžiai prašant pradėjo svečiai visų tų gerybių ragauti.

Skvorcovas, kuriam pateko du kart didesnis stiklelis, nekaip kitiems, greitu laiku įgavo gerą ūpą. Jis pradėjo, labai, persiėmęs, apsakynėti apie savo žygius: kaip kaži-koks generolas, jam dar kariuomenėj tarnaujant, naudojasis jo patarimais, ir nieko be jo nepradėdavęs, kaip jis, urėdnikas, net karalių nuo mirties išgelbėjęs ir bandą anarchistų vienas pats suėmęs ir t. t. Paskui perėjo Skvorcovas prie šiandieninių atsitikimų ir paaiškino, jog jei jis nebūtų laiku pasirūpinęs, tai tuo skambinimu būtų velniai žiną kas išėję. Jis tatai savo drąsu sušėlusią minią, taip sakyt, atstumęs, o tas, kas liepęs skambinti, padaręs labai negražiai. Tas buvę panašu į tai, kaip kad per mišias pasileistų kaži-koks pusgalvis staigu kamarinską šokti.

Po tų žodžių ir vėl žvilgterėjo urėdnikas vilko akimis į p. Kuprevičių, visą laiką nekrutant ant savo vietos ruščiai sėdintį. Zakristijonas stengėsi parodyti, jog jis urėdniką ignoruojąs ir matyt buvo, jog jame verda priturimas piktis, kuriam tik reikia progos, kad jis jį išlietų. Tuo tarpu durįs trupučiuką prasivėrė, bet ir vėl tuojau užsidarė.

— Kas čia? — suriko klebonas. — Prašom į vidų!

Pamažu vėl atsidarė durįs, ir į valgamąjį nedrasiai įėjo moteriškė. Buvo tatai tą pati našlė, kur norėjo duoti ant mišių; su ja šnekėjo viršaitis prie šventoriaus vartelių. Pamatęs moteriškę, klebonas greit atsikėlė ir prisiartino prie jos.

— Ko nori? — klausė jis.

— Ant mišių — atsakė moteriškė, bučiuodama klebonui ranką.

Ji ėmė vinioti nosinę ir, išėmus iš jos auksinais penkius rublius, padavė klebonui.

— Gi kaip su egzekvijoms nori? — klausinėjo klebonas.

— Aš norėčiau vienas mišias giedotines už savo ir gyvulėlių sveikatą, o kitas gal ponas atlaikytum ca-lunavas — paaiškino ji, vėl bučiuodama klebonui ranką.

— Jau čia benebus tik perdaug? — tarė p. Kuprevičius keldamasis greit nuo krėslo, — ir esi, matyti, gera sakytoja — tęsė jis, artindamasis prie moteriškės.

— O iš kur esi?

— Iš N-onių, — atsakė moteriškė dusliai.

— O vyras kerčemoj laka? — klausė vėl zakristijonas.

— Neturiu vyro — paaiškino tuo pačiu balsu moteriškė. — Jau šeši metai, kaip mirė, su mažais paliko.

— Proszę nie wtrącać się, proszę iść do gości! — subarė klebonas.

— Tai dubą turi ir toki šykšti! — nei mažiausios atidės į senelį neatkreipdamas toliau kalbėjo Kuprevičius.

— Ką gi tu čia davei? Penkius rublius? Ir už tuos tu nori egzekvijų ir tuziną mišių. Vadinas, tik jųs galite per kartą jautį subatalyti, o kiti tegu ėda žemes?... Ėdėme, kol galėjome, bet dabar dančių nebeturime!...

— Proszę nie wtrącać się, jeszcze raz proszę! — piktai atkartojo senelis: — Ja proszę, czy słyszycz.

Tuo tarpu įėjo nešdama kaž-kokį garuojantį pus-bliūdį Marcelka, kuri, kaip tik prieš įėjimą moteriškės, buvo išėjusi į virtuvę.

— Słukaj! — kreipėsi į ją atsigręžęs zakristijonas:

— Kodz tu! Tu kce za 5 rubli akzekvije zakupić na cały rok i jeszcze czort wie wiele tam mszuf!

— Tak, tak na takia źeczy tuo uon majster, a puotam i sam niema cuo źrać — atsiliepė Marcelka, dėdama greit ant stalo pusbliūdį ir tuojau šluostydama rankas į šonus, prisiartino prie moteriškės. — O ko nori? ko nori? — klausinėjo ji, tai į moteriškę, tai į kleboną žiūrėdama:

— Ko nori? — atkartojo Marcelkos žodžius p. Kuprevičius: — Ji labai mandriai nori. Nori, kad męs žemių pagraužę jai per visus metus dykai mišias laikytumėm, ot ko ji nori ... Labai mandriai, ko čia ir bekalbėti!... Bene buvo tik pas Maušą patarimo klausti ir pasismaginėti ?

— Dajcieź jei powiedzieć! — prašneko, antgalo, matyti, neišsakomai tuo taip negeistinu, ypač prie svetimų žmonių, atsitikimu suerzintas senelis. —Uspo kojcie się!... Marcelko, idz do gości!

Šiurkštus Kuprevičiaus su Marcelka pasielgimas, jų taip beceremoniški klausinėjimai ir priejauta, kurią rodė jai senelis ir kurią ji taip aiškiai matė iš jo akių, galutinai sujudino moteriškę; ji pradėjo verkti.

— Nenoriu aš niekieno skriaudos — tarė ji per ašaras. — Karvelę pardaviau ir prašau, kad klebonas būtų loskavas atlaikyti dvejas mišias... aš užmokėsiu, užmokėsiu!... jei klebonas pasakys, kad penkių rublių maža, aš pridėsiu, pridėsiu... aš nenoriu niekieno skriaudos!...

— Vot bezobrazije — tarė protyloms urėdnikas, plaudamas kumpį, Bajoriūnui: — Viš, kak na dengi padki! A starika priamo zjest chotiat!

Bajoriūnui buvo baisiai gėda, kartu ir pikta ant Kuprevičiaus su Marcelka ir gaila senelio. Jis nieko neatsakė ir žiūrėjo nuleidęs galvą.

— Proszę iść do gości! — proszę nie wtrącać się! — pasigirdo drebąs senelio balsas: — proszę!

— Tuo cuź ty stary krien liezesz, kiedy nia rozumiesz? — užpuolė Marcelka ant Kuprevičiaus! — Szak ona duobźe daje!

Tai pasakius, pribėgo ji prie stalo ir ėmė prašinėti svečių ir tuojau pripylė urėdniko stiklelį, kurį jis buvo jau seniai lig dugniu ištuštinęs. Paskui užpuolė ant viršaičio, kad jo nei pradėtas gerti.

Nuraminęs moteriškę ir užrašęs mišias, sugrįžo ir senelis. Jis buvo neišsakomai susigėdęs ir, matyti, labai užimtas tuo, kaip pradėjus kalbėti, kad nukreipus visą atidą nuo to taip jo autoritetą sukompromitavusio atsitikimo su moteriške.

— A japončik razbil pod port-Arturem? — tarė jis sėzdamas savo vietoje, nieko geresnio nesugriebęs.

— Angličanka podgadila, — atsiliepė urėdnikas voliodamas po torielką kumpio gabalą.

— Ty!... Wy... Moskal nagadil! — pasigirdo netikėtai baisus balsas gale stalo, kur sėdėjo p. Kuprevičius: — Moskal! Moskali Moskal!

Zakristijonas buvo stačias ir, tardamas apsiputojęs augščiau padėtus žodžius, rodė pirštu į Skvorcovą.

— Moskal! — pridėjo p. Kuprevičius sėzdamas greit savo vietoje. Atsisėdęs, nusigręžė nuo stalo šalin.

Skvorcovas išveizėjo, kaip peršautas. Su kąsniu burnoj, sukaliojo jis galvą į visas puses, žiūrėjo tai j Kuprevičių, tai į nusigandusį kleboną ir, matyti, nežinojo, ką sakyti. — Efto, kak vy prikaźete poniat? — tarė jis stengdamasis kuogreičiausiai nuryti kąsnį. — Efto ?!. ..

— Panie Kuprewiczu, proszę uspokoić się! a to ja poproszę wyjść won, — tarė drebančiu balsu senelis; iš visko buvo matyti, kad jis daugiau jau nieko nebepasakys — jis visas ėmė drebėti.

Marcelka, kuri tuo laiku buvo kaž-kur pražuvusi, pasirodė su stikline kaž-kokių ten vaistų rankoj ir, pribėgus greit prie senelio, pridėjo stiklinę jam prie lūpų ir rėkė: — prandzej, prandzej!

— Efto ne pro sebia ja chlopočtu, efto priamo oskarblenije Eho Veličestva! — tęsė Skvorcovas baisiai piktas ir visas raudonas. — Ugolovnoje dielo ...

— Pritaisė visą Kitają ir Japoniją — pasigirdo Kuprevičiaus žodžiai, matyti, į viršaitį lietuviškai pasakyti.

— Cuo tu pan uriadnik na tego starego kriena paczi? cuo uon rozumi! — girdydama vaistais senelį mėgino nuraminti Skvorcovą p. Marcelka: — Duren i duość, cuo tam na niego paczic! Pruosza zakonsywać, ja zaraz dziangialufki nalieja!

Bet ponas Skvorcovas nei nemanė atsileisti, jis vis kas-kart labiau raudonavo iš piktumo, stengėsi išaiškinti nusidėjimo didumą, kokį papildė p. Kuprevičius, už kurį galima gauti net ir Sibiriją pamatyti. Jis grasė sustatyti ir protokolą ir tą dalyką pavesti teismui.

Atgavus senelį, Marcelka kartu su juo prisiartinus prie pono Skvorcovo ėmė energingai jį atkalbinėti ir maldyti, sudavė jam net tris stiklelius pridurmui savo „dziangialufkos.” Urėdnikas pradėjo atsileisti ir vėl buvo beįsileidžiąs į savo žygių apsakojimą, kaip staigu atsidarė valgamojo durįs, ir į vidų įėjo šimtininkas. Jis pasisakė, atvedęs suareštavęs du žmogų.

— Značit protokol prichoditsia pisat — pastebėjo urėdnikas, keldamasis nuo vietos.

— Na minutučku prašu vas vyjti gospodin uriadnik — prašė šimtininkas — na minutučku.

— Menia ?—paklausė dar urėdnikas ir jie abudu išėjo.

Viršaitis sėdėjo visą laiką nuliūdęs; akis jis turėjo įbedęs į stalą ir nieko nešnekėjo. Tas dar labiau darė neramią senelio širdį, buvo, tarsi gyvu išrodymu, jog klebonijoj dedasi dalykai, kurie nesutinka su augštumu jos savininko vietos. Senelis, kaip tik labiausiai to ir bijojo, kad nepapiktinus Bajoriūno; jam rūpėjo tuos dalykus, kuriais galėtų viršaitis pasipiktinti, išaiškinti. Kadangi tokioj kampanijoj negalima buvo to padaryti, senelis neišsakomai griaužėsi. Užtat vos tik išėjo urėdnikas su šimtininku, paskui kuriuos tekina pasekė ir pana Marcelka ir kiek palaukęs burbėdamas Kuprevičius, senelis tuojau atsikėlė nuo vietos ir prisikišęs prie viršaičio ausies, pradėjo:

— Ot, kad ir su tokiais burliokais, reikia kunigui sueiti ir gana, nieko nepadarys!... Jų rankose visi esame... Gi jau taip, tai aš su juo nemaž neįsileiz-davau. Nusiųsiu, būdavo, kas priguli, o jei ateidavo čia, duodavo porciją — ir išeina. Bet dabar matome, kokie laikai. Gi ne tiek žmogus del savęs, kiek del bažnyčios. Tenka ir su jais sueiti. Gi ką tu jam padarysi. Nors čia kas-žin kas, jis pasakys: neturim prikazo ir gana. Ir nieko nepadarysi.

— Staršina chodi siuda! — pasigirdo Skvorcovo balsas nuo durų.

Viršaitis greit atsigręžė.

— Chodi, chodi! — atkartojo urėdnikas, turėdamas įkišęs galvą pro duris: — Dielo jest.

Eidamas su urėdniku per prieangį, išvydo viršaitis kieme gerą būrį žmonių, daugiausia dešimtininkų, tik du buvo taip jau, ir iš jų vienas labai jį nugązdino.

— Susimušė — tarė Marcelka, stovėdama priebutyje, pamačius viršaitį su urėdniku einant iš prieangio: — Kaip gyvuliai susikruvino.

— Tik ne tam, kam reikėjo teko! — pridėjo Kuprevičius ten-pat stovėdamas.

Išėjęs, Bajoriūnas visai nusigando.

Kieme, dešimtininkų apstotas stovėjo susigėdęs ir baisiai liūdnas Dalba, o šaly jo, taip-pat iš visų pusių dešimtininkų apsiaustas kaž-koks nepažįstamas žmogus kruvinu veidu. Kraujas buvo susimaišęs su žeme, veidas buvo taip biaurus, kad žiūrėti į jį negalima buvo.

— Nu kak tebie uriavitsia? — tarė urėdnikas, parodęs į žmonių būrį: — Eto govoriat tvoj šurin? Čto?... Raznios Abramku...

Viršaitis nieko neatsakė, jis ir nežinojo, ko sakyti, nes stačiai negalėjo to dalyko išaiškinti, jį vargino gėda.

— O tai Dievas pabaudė! — prikaišiojo nuo priebučio Marcelka sukruvintojam. — Kam lendi, kur nereikia? Socijalistu dediesi, ant kunigų šneki, ot, už tą tave Dievas ir pabaudė! Begėdžiau, tu, begėdžiau! Manai aš nežinau, kaip tu kunigus išnevožiji, kaip tu juos išbiauroji?! Žinau, žinau, viską žinau!!... Ot dabar ir turi, Dievas pabaudė! ...

Dalbai buvo pradėję krutėti žandai. Jis, matyti, taisėsi ką-nors sakyti, bet nieko nepasakė.

— Da, molodec tvoj Dalba! — nusijuokė Skvorcovas. — Raznios biednaho Abramku. A ty, brat, idi-ka pomiri ich, a to znaješ neprijatnosti mogut vyjti. Sotsky! čto za bezobrazije?! — suriko staiga Skvorcovas. — Veli pomyt prežde Abramku. Vedite k ko-lodcu! desiatskije!

Viršaitis nulipo nuo priebučio ir prisiartino prie Dalbos, o urėdnikas, parėkėjęs dar ant šimtininko ir dešimtininkų, prašomas p. Marcelkos kartu su ja įėjo į vidų. Paskui juos įvežlino ir Kuprevičius. Viršaitis liepė dešimtininkams atsitolinti ir, palikęs vienas su Dalba, tarė:

— Švoger, tai kaip čia dabar pasidarė? Aš visai nesuprantu ...

— Per savo karštumą — turėdamas akis įbedęs į žemę, atsakė Dalba. Viršaitis supyko.

— Ką čia niekus man švogeris šneki? — tarė jis rūščiai. — Kas gi tavo karštumas? Iš vietos negalima išjudinti, kaip kokio jaučio, per karštumą mat!

— Prašom nepykti, aš tiesą sakau. Per savo karštumą! — atkartojo Dalba: — Aš dažnai nusigailiu, bet kaip užeina širdis, negaliu ir gana. Gi ir dabar, kam man reikėjo tuojau mušti, gi galėjau palaukęs, kur patykojęs ir visai užmušti, ir tai nieko nebūtų buvę, o dabar susiširdijau ...

— Kas gi tau pasidarė, ar tu pasiutai, ar ką? — karščiavosi Bajoriūnas: — Iš kur tau tas noras užėjo žmonių mušti?

— Niekados to nebuvo! — Koks čia, švoger, žmogus? tokių, kad ir nenorėtum, reikia mušti, tik kad truputį per karštumą pasiskubinau...

— Ar tu gėrei, ar ką? nusistebėjo Bajoriūnas: — Ką tu kalbi? Kas gi tau liepia mušti? Anas reikalėlis dar nepabaigtas, matysi, kas dabar išeis!

— Neišeis niekas — atsakė palengvo Dalba: — Prašom, švoger, dovanoti, o už tokius nieko nebus. Nei karalius, nei ponas Dievas, nei kunigėliai nieko už tokiuos nesakys!

— Gi kaip nesakys, kad jau suėmė? Ką čia tu niekus šneki? Ar jau ištiesų tau protas sumišo?

— Suėmimo, švoger, nėra ko žiūrėti. Kad jiems liepė, tai ką jie gali daryti? Jie ėmė ir suėmė. O urėdnikas nori prisikabinti. Gi švogeris ir aš ir visi žino, kaip jie kabinas. Nori gauti, ir kabinasi, kad jiem duotum. O del valnejimo švoger, tai prašom dovanoti, tokių galima mušti.

— Man rodos, kad aš geriau žinau ko galima, ko negalima, — tarė viršaitis: — Ištiesų, kad tau galvoj nebegerai, kad tokius dalykus kalbi. Kam gi būtų tie sūdai? kam viskas? kad kiekvienam galima būtų mušti, ką jis užsimanė.

Dalba nutilo ir žiūrėjo liūdnas kurį laiką, įbedęs akis j žemę, paskui nedrąsiai ir vėl pradėjo:

— Prašom, švoger, nepykti, prašom dovanoti, aš iš rašto nedaug tesuprantu, ar gi aš galiu susilyginti su švogeriu. Švogeris daugiau žinai, ir kalbos moki ir taip, bet kad aš iš kunigo girdėjau.

— Ką tu girdėjai?

— Girdėjau, kad piktą žmogų galima.

— Mušti?

— Taip!... kn. Karvelevičius, žinai, švogeris, matutės giminė. Jis dabar kas-žin kur altarijoj Žemaičiuose, tai nebeatvažiuoja, o seniau atvažiuodavo: tai jis sakė, kad esą galima.

— Kunigas sakė, kad galima žmogų mušti?

— Kaž-kas ten paklausė, sako ponai, turbūt gal kad nebūtų grieko, jei vagis, žmogžudžius žudytum. Policija nieko jiems nedaranti, sako, tai ko su jais daryti?... O kunigėlis: kam, sako, juos mušti? tas jiems per maža, ir policija paskui greičiau prisikabina... nes jiems, švoger, by tik gali prisikabinti, tai ir kabinas... Geriau, sako, išdurti akis ir tegu eina sau! Toks daugiau nebevogs? ...

— Švoger, švoger! — tarė su pasigailėjimu viršaitis. — Kunigas pasijuokė, o tu tuojau ir klausai... Jog žinai, kas Dievo įsakymuose pasakyta, kaip bažnyčia moko.

— Jau prašom dovanoti, bet nesijuoki Taip užkaito visas sakydamas. Jam didelę jeibę padarė, dvejetą gražių arklių pavoge. Mat, švoger — pridėjo Dalba — kaip del to mušimo, tai aš labai nesiginčiju. Kunigėlis sakė, kad akis išdurti, bet man prastam žmogui rodosi, ko čia terlyties!... Jam ir taip ir taip gyvenimo nėra, tai geriau jau ant vietos...

— Nu tai ką tau tas žmogus pavogė, kur tu sumušei? klausė viršaitis.

— Žio, švoger, tai kaip jis man pavogs. Ar gi aš jam duosiuos save pavogti?

— Nu tai kam tu jį mušei?

— Nes jis kunigus išnevožija, o tokie žmonės daug piktesni už vagis ir galvažudžius. Jau kad anuos galima, tai tuos tikrai! Ir dar taip negražiai pavadino — storapilviais.

Viršaitis negalėjo nesutikti su švogerio išvedžiojimais. Jis pats buvo ne sykį panašios kunigų nuomonės del vagių girdėjęs, neabejojo, jog tie, kurie drįsta šmeižti kunigus, piktesni už visus vagis ir žmogžudžius, tečiau gėda, kurią jam Dalba padarė, buvo perdidelė, kad jis butų galėjęs su juo sutikti, tuo labiau, atvirai tai išreikšti.

Tai tu tuoj ir mušei? — klausė viršaitis: —

Kaip tik kokį žodį ant kunigo, tuojau per galvą?

Mat, švoger, aš dar jo prašiau, o kai neklausė ir tyčiomis dar labiau pradėjo biauroties, tai ir stumtelėjau... O puzro buta, tuojau ir ant žemės! O pirma — pridėjo Dalba — tai jis labai mane šmeižė, ir šiaip ir taip, visokiais žodžiais, atsiprašant, net verbliūgu pavadino... Aš ką gi, manau sau vienas, tai niekis, manęs tu neapgausi, aš iškentėsiu, nors tu kas-žin ką. Nes, mat, švoger — paaiškino Dalba pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į viršaitį, — jie to ir nori, kad prie žmogaus prisikabinti. Įtrauks tave į muštynes, stumtelėji kiek, jis tuojau ant žemės, tada nebeatsikratysi. Ir visi sotskie pribuvo ir urėdnikai ir visokiems duok, ir tam, kur pargriuvo ar duok. Jog švogeris žinai, ar aš kada ką užkabinu. Žaidžiant, jei kartais koks ištežėlis pasipainioja po kojų, yra atsitikę per neatsargumą, bet taip, ar gali kas pasakyti, kad aš kur muštynėse būčiau buvęs, ar ką? Aš jų, švoger, kaip ugnies bijau ir į karčemą neinu! ... Bet prisikabino ir gana!

— Tai ne karčemoj jųs ten susikolinote? — paklausė Bajoriūnas.

— Ne, ten-pat, kur švogeris mane palikai. Aš valgiau pyragėlį su žuvele... Žmonės eina, važiuoja.. taip gražu... sakau dar pastovėsiu — ir prisikabino, kaip kokia smala. Pradėjo, pradėjo biauroties, šiaip taip, net piktumas paėmė. Ne, manau sau, čia tik jūsų gudrybė, kad žmogų į savo nagus paimti. Pridėsi pirštą, paskui nebeatsikratysi. Kas čia man yra pakentėti?! Ko jis nedarė, švoger, ko nebuvo?!... ir pyragėlį apspiovė, o aš vis kenčiau: maniau sau: žinau aš jųs, čia vis gudrybė! Bet kaip, švoger, ėmė kunigėlius biauroti, nebeiškenčiau!... Dar pasakiau: prašom, sakau, kunigų nekabinti, negalima!... O kaip jis ne! dar labiau širdis užsidegė!... tai ir pastūmiau!... o jis, kaip koks puzras ir ant žemės! Man rodos — baigė Dalba darydamas gudrų veidą — kad jis tyčioms. Norėjo prisikabinti! ... ir pargriuvo ...

— Tai gi mat, švoger,—tarė viršaitis skundžiamu balsu: — Tokią gėdą man padarei, kad nėra kaip ir akių žmonėms parodyti.

— Per karštumą... Aš ir pats paskui gailėjausi, bet tada užsidegė širdis ir stumtelėjau trupučiuką, o tas ir ant žemės ir ėmė visa gerkle rėkti!... Per karštumą! ... švoger! prašom dovanoti.

— Nu čto? končili? — su didžiausiu trenksmu paklausė, pasirodęs priebutyje visas raudonas ir labai, matyti, linksmas Skvorcovas: — Adamki ješčio niet? Ei! tam!... sotskij! vedi siuda Adamkų! čto vy tam zastriali?!

— Tečiot — atsiliepė balsas nuo šulinio.

— Da čort s nim!... etim samym lečenijem... Vedi siuda! Skoriej! A ty, brat, končaj paskariej! — kreipėsi Skvorcovas į viršaitį. — Končaj! i chodi, tam u nas...

Tai pasakęs, urėdnikas ir vėl su tuo pačiu trenksmu įbrazdėjo į vidų.

— Pinigų turi? — klausė Dalbos viršaitis.

— Dvi griveni paėmiau išvažiuodamas iš matutės. Tai mat, švoger, už pyragėlį užsiprašė markos su kapeika. Didesnis, tiesa ir buvo už kitus. Žinoma, su žydu, ar gi jau jam tuojau duosi, pradėjau derėties. Žydė ne ir ne... Kai, mat, švoger, tokių dalykų ne-pirkęs ir nežinai... Pasiderėjau, neduoda, manau sau, gal perkant pyrago ir negalima nusiderėti. Buvau, žinotum, švoger, jau beduodąs jai tą marką su kapeika — valgyti labai norėjosi — tai dėku viena žmona išgelbėjo, būtų apgavusi! sako: ko tamsta manai geresnio? Kiek moki? Sakau marka su kapeika prašo. Ko jos klausai? sako, tos monelninkės!... Visi moka už tokį po markę, ir tuojau užpuolė ant žydės. Tai mat, švoger, kad ne ta žmona, duok Dieve jai sveikatą, ir būtų žydė apgavusį stačiai per akis. Nes žmogus, kaip tokių dalykų nepirkęs, tai iš kur gali žinoti.

— Tai nei auksino nebeturi? — klausė viršaitis, gerokai Dalbai apsakojant, atsinuobodavęs.

— Auksinui turi būti, — atsakė ir pradėjo tuojau apie kišenes graibyties.

— Žinai ką švoger? — tarė viršaitis — eik tu namon! Tik žiūrėk niekur nebeužsiturėk, lėk tiesiai namo!

Dalba stačiai savo laime nenorėjo tikėti, žiūrėjo tik nušvitusioms akims ir pralinksmėjusiu veidu į savo švogerį, prasižiojo ir iš vietos nesijudino.

— Eik, eik! — atkartojo Bajoriūnas — aš viską padarysiu, tik jau eik tiesiai namo.

— Tai ir sūde nereikės būti? klausė Dalba.

— Aš viską padarysiu. Nereiks, ne.

Iš visko buvo matyti, jog Dalba taisosi viršaičiui ranką pabučiuoti. Bet žinodamas, jog viršaitis to neleis, pasitenkino giliu lig žemei galvos nulenkimu.

— Tai gal švogeris pinigus paimsi? — tarė jis taisydamasis eiti.

— Ką gi aš su tuo tavo auksinu darysiu? — atsakė viršaitis.

— Tiesa — pritarė Dalba. — Jie labai kabinasi. By tik jau rado žmogų, tai ir kabinasi. Prašom jau, švoger, savo uždėti! — pridėjo jis: — Paskui paprašysim matutės, tai ir atiduos!

Dalbai žibėjo veidas, kaip saulė, nulinkęs dar sykį taip-pat žemai prieš viršaitį galvą ir padavęs jam ranką, nuėjo jis, kaip ant jo netikimai greitais žingsniais takeliu bažnyčios linkui. Viršaitis, nesulaukdamas Abram-kos, ėjo žiūrėti prie šulnio. Pasirodė, jog sužeisto nebuvo niekur, tik iš sukultos nosies tekėjo vis kraujas. Dalbos nekaltybė buvo viršaičiui aiški, kaip diena. Jei jis to Dalbai aiškiai neišreiškė, tai tik delto, kad jam tas atsitikimas labai užgavo širdį. Jis norėjo duoti švogerį kiek paprašyti. Kada Dalba apsakojo, aiškindamas tą nepaprastą ir pirmutinį savo gyvenimo atsitikimą, lyg tik viršaitis gavo žinoti, kame dalykas, tuojau paėmė baisus piktumas del to valkato, netik nekaltus žmones drįstantį užkabinti, bet dar ir ant kunigų besikėsinantį. Jis matė, jog Dalba čia jokiu būdu bylos pralošti negali ir nors taip atsargus, atleido švogerį savo vardu namo ir buvo prisitaisęs pasielgti su Abramku kitoniškai ir be ceremonijų, jei jis jo sąlygomis nenorėtų sutikti.

— Nieko nėra! — tarė Bajoriūnas žiūrėdamas į Abramką, užsigulusį ant vandens viedro, beplaunantį savo nosį: — Tik nosis sukulta trupučiuką, ir bėga kraujas!

— Taip! — atsakė Abramka — bet jau jo pilnas visas viedras! Gali visas kraujas išbėgti, žmogus gali galą gauti!... per tokį verbliūgą ...

— Verbliūgas nepradėjo! — atkirto viršaitis: — o jei šunįs jį užpuolė ir griebė už kinkų, turėjo ginties!

Abramka pažiūrėjo skersai į viršaitį ir, nieko neatsakęs, mazgojo toliau savo nosį.

— Ir nebenustojimas! — stebėjosi vienas iš dešimtininkų: — Ar jis tyčioms ją spaudo, ar ką?

Viršaitis nusijuokė, žiūrėdamas, kaip uoliai Abramka darbuojasi apie savo nosį, patylėjo valandėlę ir tęsė toliau:

— Nosies geriau nebespaudyk! dešimtininkai, atmai-nykit vandenį! Čia ne kraujas, bet vanduo krauju nudarytas bėga. Atmainykit vandenį, matysit, kaip nieko nebus!... O tu! — kreipėsi jis į Abramką: — jei nori geruoju, tai kad atsikračius nuo visokių targalių, duosiu ant kokios butelkos alaus, kad susistiprintum, o jei ne, žinokis. Gali, kad nori, duoti į sūdą!

Dešimtininkai tuo tarpu atmainė vandenį, ir kaip sakė, taip ir pasirodė: įtrauktas į nosį, tekėjo tyras vanduo atgal.

Nenusidavęs fortelis ir kategoriškas viršaičio pasa-kimas, kuriame taip aiškiai jautėsi pasiryžimas, padarė į Abramką nemažą įspūdį. Jis pasidarė palankus, kalbėjo švelniai, skundėsi dideliais sopuliais, kokius jaučiąs galvoje nuo taip baisaus sutrenkimo Ir prašėsi, kad viršaitis jo nenuskriaustų.

— Jei geruoju, tai gausi ir geras magaryčias, o jei ne, tai matei, kaip mes ne su tokiuo ponaičiu padarėme. Anam ilgu, nusiųsim, kad užbovytum! — baidė viršaitis: — Ten galėsi atsilsėti ir pasigydyti nuo tų sopulių... Žiūrėk, gal dar tas ponaitis apydaktaris, o gal ir tikras daktaras... kas juos vilkai gali žinoti!... tai ir visai bus gerai.

— Žinoma, kad ponas staršina gali! — tarė tokiuo-pat balsu Abramka:— Tik nenorėsi biedno žmogaus skriausti. Jog ponas staršina matei, kiek kraujo išvarvėjo!.... Gi čia vis žmogaus sveikata!... Šulnį išsemi, gi ką apie žmogų bekalbėti? Galvoj, kaip malūne ūžia, kojos nukirstos, jau kokią nedėlią tikrai negalėsiu eiti į darbą, o biednas žmogus iš to gyvena, ponai staršina!... Tamstos turite plačius laukus, pievas, o mano visa manta rankose, galvoj. Jei sveikas užsidirbi: — sotus, — o ne! dvėsk badu ir gana!... Ir dar ne vienas dvesi: apie tave vaikai, pati žiūri ir reikia klausytis!... Ponas staršina!... nenorėsi biedno žmogaus skriausti! — pabaigė vergiškai nužemintu balsu Abramka ir tuojau siekė viršaičiui rankos bučiuoti.

Viršaitis išėmė rublį ir duodamas jį Abramkai tarė:

— Še! Jei sutinki geruoju, o ne — žinokis!

Abramka trupučiuką dar pasikraipė, bet matydamas, jog viršaitis ne juokuoja, paėmė greit rublį, padėkojo ir vėl pabučiavo viršaičiui ranką.

— O mums nieko? — tarė šimtininkas su dešimtininkais: — Dalba pasimušti gavo, Abramkai nosį išvalė ir dar rublį pridėjo, o mums dykai reikia su jais tampyties! Ot, tiesa pasaulyje!...

— Jieškokit nuo Abramkos!... jis uždirbo!... o kai turėsiu alaus, atvešiu kada-nors į bažnyčią važiuodamas.

Tai pasakęs, viršaitis atsitolino nuo jų. Jam neišsakytai nesinorėjo eiti į vidų pas kleboną. Jis buvo įsitikrinęs, urėdnikas būsiąs neiškentęs ir pasakęs, jog mušėjas buvęs jo svainis. Viršaitis laikė tai dideliu pažeminimu, jam rodėsi, kad jis, įėjęs, sudegs nuo kaitimo. Išeigos kitokios nebuvo, eiti reikėjo.

— Nu, čto, končili? — suriko pirmutinis urėdnikas, slenkant viršaičiui nedrąsiai į valgamąjį.

— Pomiril. Sutaikinau — atsakė susigėdęs viršaitis.

— Nu vot i ladno! — pagyrė urėdnikas: — Značit molodec!

— Prašom, prašom! — atsiliepė kartu Marcelka su klebonu.

— Dabar magaryčias, reikia išgerti! — nusijuokė p. Marcelka.

— Da, magariči! obiazatelno! — pridėjo urėdnikas.

— Tik kad tau tos magaryčios šonais išeitų! — nuburbleno p. Kuprevičius.

— Magaryčių! magaryčių! — kartojo p. Marcelka, bėgdama pagriebus butelį prie viršaičio.

Nieko nepadėjo ir toks nepaprastas visų ūpas, ir šeimininkų malonumas: viršaičiui buvo gėda. Paskui šiek-tiek apsipratus ir išgėrus vieną kitą stiklelį, gėdą pakeitė kitas jausmas: jam pasidarė liūdna ir gaila žmonių, kurie del niekų pradeda kivirčius ir daro kitus ir save nelaimingais. Rodos dabar, kada toks baisus pavojus, taip laimingai pasibaigė, galima būtų ištikro ramiai ir maloniai toj taip gražioj vietelėj, pas savo mylimą kleboną linksminantis laiką praleisti, bet — ne: Kuprevičiui būtinai reikia nepasiduoti ir erzinti urėd-niką, o tam vėl stengties parodyti savo galę ir kankinti senelį. Dalbai kaip tik šiandieną reikėjo susidurti su tuo valkata ir padaryti tą, ką jis savo gyvenime nebuvo daręs ir, be abejo, daugiau nepadarys. Fui, kaip tai visa žema, kvaila, nedora. Jis pažvelgė į urėdniką. Tas buvo išimtinai gerame ūpe. Gerokai jau įkaušęs, raudonas kaip burokas, apsakojo jis seneliui apie savo žygius, kurių buvo, žinoma, nesuskaitomas daugumas — ir vis tokie nepaprasti, vis su baisiais pavojais surišti, iš kurių išsisuko jis, kaip nebegalima geriausiai. Kada prisiartindavo prie jo Marcelka užprašinėti valgyti arba įpilti degtinės, jis buvo jau daugiau, kaip mandagus. Vaišindavo ją saldžiais žodeliais ir, apskritai stengėsi lošti tikro kavalierio rolę. Pamatęs, jog viršaitis, kaip ir su paniekinimu į jį žiūri, jis tuojau prisikabino prie jo ir ėmė jam Dalbą prikaišioti:

— Nu čort, vybral ty sebie i šurina! ... ej Bogu. Medvied etakoj, priamo sram — erzino jis, turėdamas pilną stiklelį rankoj: — Liudėj lomajet, čort etakoj. Kab jemu mieški taskat etak v pristan kakuju: tašči chot cielyj voz srazu, a liudej ty netrogai, čort etakoj!... A vy batiuška nebojtes! ... — kreipėsi jis išgėręs stiklelį į kleboną: — Ja grudju svojeju otstoju! Ei Bogu otstoju! — atkartojo Skvorcovas mušdamas kumščiu į krūtinę, kad net visa klebonija sudrebėjo:

Kuprevičius velniškai balsu nusijuokė.

— Batiuška, pane probošč! ponas klebonas! — pradėjo jis ir vėl po valandėlės. — Ne bojtes! Vam nečeho bojatsia, poka Skvorcov žyov. Otstoju, ej Bogu, otstoju! Grudju svojeju sobstvenoju otstoju! Kak vidite i javilsia nachal, za karšen jeho, poim ...

— Tak što, što pojmal? — pasigirdo Kuprevičiaus balsas: — Popustiš!

Kuprevičiaus žodžiai padarė panašų įspūdį į urėd-niką, kaip ir pirma. Jis tik dairėsi aplinkui lyg kad norėdamas įsitikrinti, iš kur čia tas taip staigus ir taip kartu skaudus kirtimas.

— Juž pruoša pana uriadnika nie gnievaisia, a juž zanato. Cuo zanato, tuo zanato... — pridėjo p. Marcelka. — Baltaragis kvicil a pan uriadnik: ostružno, ostružno!... Tpfui, žeby on nia dokowny!... dla takiego Liucipera, jeszcze ostružno!

P. Marcelka, matyti, galutinai suerzino p. Skvorcovą. Atsikėlęs greit nuo vietos ir pasakęs:

— Eto vy priglasili, čtob smiejatsia nad ruskim čeloviekom?... — pasileido greitu žingsniu į duris, kada tuo tarpu p. Marcelka bėgdama paskui šaukė:

— Panie uriadniku! Panie uriadniku! Cuo tu na tego starego kriena paczic, cie uon wie, cuo uon gada. Kuodz! niabondz taki fanaberysty! Kuodz wypijem!

— Panie Kuprevičiu!... proszę wyjść won! — atsiliepė drebąs senelio balsas: — Won! won!

— Vsio sterpliu, no čtob nad ruskim čeloviekom smiejalis, etoho nikogda! — pabrėžė sugniaužęs abu kumščiu, atsigręžęs prie Skvorcovas. Matyt p. Kuprevičius sumetė, jog ištikro iš to gali išeiti kokie keblumai, ypač klebonui, ir atsikėlęs palengvo išvožlino, kas tuojau labai gerai atsiliepė ant p. Skvorcovo. Užmiršus apie senelį, su kuriuo, kaip tai iš jo balso matėsi, tas pats galėjo atsitikti, kaip pirma, skubino p. Marcelka išnaudoti tą urėdniko atmainą į gerąją pusę ir prispyrus prašė jį prie stalo. Matydama netikėtą Skvorcovo šį kart nulaidumą, pagavo jį po ranka ir privedus pasodino jo vietoj.

Viršaitis matė dabar gyvą patvirtinimą to viso, apie ką jis pirma manė. Ar gi ne kvailumas buvo iš Kuprevičiaus pusės, kurį taip aštriai pirma senelis perspėjo, erzinti Skvorcovą ir tuo kankinti savo kleboną, tą li-guotą, vargų sulaužytą senelį. Taip-pat ir Skvorcovui, ar gi reikia jam kelti del tokių niekų taip didelį skandalą? Oi, kaip viskas pasaulyje žema, kvaila ir nedora. Viršaitis nutarė, pataikinus progą, atsisveikinti ir važiuoti namo.

— Vsio sterpliu — atkartojo urėdnikas sėdėdamas savo vietoj. — No etoho nesterpliu. Čtob menia, tak skazat, pri ispolnieniji moich obia zanostej... niet! etoho nikogda nesterpliu!... Ja uriadnik, konečno, nižnij čin, no ja služu tomu cariu batiuškė, čto i vsie gubernatory, generał-gubernatory, ministry i gotov služit jemu do posliednej kapli krovi.

Iš viso buvo matyti, jog labai geistiną įspūdį padarė tas griežtas senelio pasielgimas su Kuprevičiu. Iš to jo nulaidumas, prašinėjant jį pirma p. Marcelkai ir nesutinkąs su žodžių rimtumu balso minkštumas dabar. Dabar jau tikrai jautėsi p. Marcelka esanti pergalėjusi ir džiaugėsi. Pasigavus butelį, pribėgo ji prie urėdniko, pripylė jam stiklelį, paskui Bajoriūnui ir, ant galo, sau ir tarė:

— Nu teraz wypijem wszystkie.

— A nastojatel? — klausė Skvorcovas.

— Cuo uon stary! — paaiškino p. Marcelka: — Jiemu liekarstwa czeba. Jam i zapomniawszy jiestem.

— Za zdravije! — suriko urėdnikas, pakėlęs stiklelį, linkterėjęs galva pirma į kn. G. paskui į p. Marcelka: — Za zdravije!

Išgėrus ir apvertus stiklelį aukštelninką, padėjo jį smarkiai ant stalo Marcelka, tardama: — Ot baba!

— Blagodariu, blagodariu! — suriko urėdnikas, šokdamas nuo vietos: — Serdečno vas, barišnia, blagodariu! — atkartojo jis pridėjęs ranką prie širdies: — Ej Bogu! liubliu takija barišni. Drugijavsio: nemogu, neprilično, a tak, a siak... a tut vzriala, da i vypila... Ej Bogu, maladec! Po našemu!... Serdečno vas blagodariu.

Ne be to, kad tie Skvorcovo komplementai nebūtų Marcelkai patikę. Ji labai gailestavo nemokanti rusiškos kalbos, kas jai neleidžiąs geriau su ponu urėdniku išsišnekėti ir tuojau ir vėl pripylė visiems stiklelius. Ji ir vėl tokiuo pat būdu išgėrė, kaip pirma, kuo ponas Skvorcovas taip susijausmino, jog stačiai rodėsi, jis be-krintąs pagaviman. Neskaitant, nesuskaitomo daugumo komplementų, kuriais Skvorcovas apdovanojo p. Mar-celką, ėmė jis dar koketuoti ir smalščiomis akimis į ją žiūrėti. Dar pripylė dvejetą kartų Marcelka stiklelius, ir p. Skvorcovas pasidarė, kaip avinėlis: — Čtož ja značu — tarė jis į kleboną skurdžiu, nužemintu balsu, kas pas jį išėjo gana komiškai: — chot by nasuprotiv vas. Uriadnik nižnyj čin, da i tolko! A tolko ja služu gosudariu, služu čestno-vot moja čest... I toj česti ja ni za čto ne oddam. Žizn oddam — a česti niet!... Batiuška! — pridėjo jis ramindamas senelį: — Neboites! Grudju svoeju otstoju! U nas vsiech odin Bog i car batiuška tože. Otstoju, ej Boju otstoju!

Tai bekalbėdamas, urėdnikas net apsiašarojo, iš ko ir vėl pasinaudojo p. Marcelka ir ėmė prašyti, kad su socijalistais elgtųsi aštriau: — Bardzo dziankujem panu uriadnikuovi, že niapuozwolił temu szatanuowi nic złego zruobić — tarė ji, — a tylko juž zanato pan uriadnik datikatny: pan Baltaragis Kvicil, a pan uriadnik: ostružno, ostružno! Dla takiego liucipera, który wszystkich kce zabić i popalić wszystko jeszcze tuo juž zanato dalikatnie. Jak suobie kce pan uriadnik, ale tuo juž jak z jakim panem obkodzisia.

— Czy nie zamilkniesz ty choć raz! — suriko staigu senelis, žinodamas iš prityrimo, kaip opus tai klausimas ir kaip iš jo greit gali skandalas išeiti: —Przyczepila się!

— Oho-ho! — kraipydama galvą nusistebėjo p. Marcelka: — Paczcia, jaki uon teraz wielki pan! A cuo było pszudy?. ..

— Baryšnia! — įsikišo p. Skvorcovas: — Eto vam ne k licu!

— Ci widzieliscie, jaki on teraz wielki pan?! — atkartojo p. Marcelka: — A pszudy cuo było? I lužko ciuogni, niby jemu tam ciuony poduška duo mokna pakuje, žeby nia przeszczelili... wypeckal cała, že i zembami nie wygryzesz ... skuond, czort, i taki atrament wyrwalesz, a wszystko to strak! A teraz juž uon wielki pan!

— Nerugaitės, baryšnia! — atsiliepė urėdnikas: — Serdečno ja was prošu! — pridėjo jis keldamasis nuo vietos.

— Nia rugajsia! A czemu uon rugajsia?... Szak wszytkie wiedron, jaki uon strak ma i ludzie wiedron, przybiegli i pytają: — ar klebonas mirė, ar klebonas mirė? — Bo wiedron, že uon tkuž jest! ... uon kce byc wielki pan.

— Baryšnia! nerugaitės! — tarė urėdnikas, prisiartinęs prie p. Marcelkos: — Prašu vas serdečno, nerugaitės! Vy takaja molo deckaja, nerugaitės!

Marcelka tečiau nesiliovė, nors ir matyt buvo, kad ji tai netiek iš pykčio ant klebono darė, kiek norėdama su urėdniku pasijuokuoti.

Lyg ką piktą numanydamas kvietė senelis, ir tai gana kategorišku tonu, taip kad tai greičiau galima buvo laikyti paliepimu, negu prašymu, kelis kartus sėsties, bet nei p. Skvorcovas, nei p. Marcelka į jo žodžius nei mažiausios atidės neatkreipė. Tuotarpu įsismaginęs urėdnikas pradėjo jau per daug liuosiai elgties ir užpykdė paną Marcelką.

— Pašol vuon z mego doniu! — suriko ji piktai:

— Vuon! Nic vięcej nedostaniesz! — P. Marcelka ar ištikro pradėjo siusti, ar tik tokia apsimetusi, ir išvaksijusi urėdniką, pastovėjo valandėlę nuošaly ir greit pražuvo. Nieko per daug piktinančio urėdniko pasielgime nebuvo, bet iš atžvilgio į vietą, kur tas atsitiko, viršaičiui pasirodė taip šlikščiu, jog jis nutarė kuogreičiausiai apleisti kleboniją, tada ir urėdnikas turės eiti namon ir klebonas pasiliuosuos nuo taip negeistino svečio: — Ot, burliokas! Ot, šmeižmė! manė viršaitis, eidamas prie klebono atsisveikinti.

— Tai mat, kaip su tais burliokais yra — tarė senelis žiūrėdamas truputį susigėdęs į prieš jį stovintį Ba-joriūną: — Ar gi galima juos į gerus namus leisti? Įleidei ir tuojau ... tpfui! ...

— Da ty kuda? — bokštelėjęs viršaičiui į šoną suriko urėdnikas: — k Dalbie? čtoli spiešiš! ... Sadis!

— On to „sadis”, a ty wuon! — pridėjo Marcelka besiruošančia apie bufetą. — Nic wiencej niaduostaniesz, idz spać!

Tą pasakius išėjo ji kaž-ką ten rankoje nešdama iš valgamojo.

— Saditės! — suriko piktai senelis, kreipdamasis į urėdniką: — Tut ne karčma! Pejte i kušaite, a tolko vedite sebia prilično!

— Batiuška! gospodin ksiądz! klebonas! — kartojo urėdnikas: — Jei Bogu ja vas liubliu. Vy choro-šyj čeloviek, tolko neserdites!

— Karoš, karoš! kogda vodki dajot, avsa poslal i von nogonit, to karoš! pasigirdo Kuprevičiaus balsas iš šalinio kambarėlio.

Visi kaž-kodel apsimetė negirdį. Urėdnikas dar ilgai šnekėjo, gyrė kleboną, bėrė komplimentus ir karto nuo karto šlapino gerklę degtine, dažnai ir neprašomas. Viršaitis, kuris net ir klebono prašomas nebesėdo, jis net keikti pradėjo: — Oi, kodel tu gudas, kodel tu gudas? — galvojo su kaž-kokiuo keistu pasigailėjimu viršaitis žiūrėdamas į urėdninką iš šalies. Kad tu nebūtum gudas, ar gi tu būtum toks biaurus, kaip dabar? Neturėtum tada tokios susivėlusios barzdos ir nebūtum sušmeižęs tos taip augščios vietos tokiu kiaulišku pasielgimu. Taip-pat ir su Kuprevičiu nebūtum pradėjęs tąsytis, nebūtum baidęs senelio protokolu, kas jį nemaža turėjo išgązdinti ir dabar nereikalautum, tiek jau prigėręs, dar degtinės. Ir ištiesų, klausė pats savęs Bajoriūnas, kodel tas pasaulis taip sutvarkytas, kad jame tiek visokių žmonių: žydų, rusų, latvių, vokiečių, cigonų? Kodel nėra taip, kad būtų visi vienodi žmonės. Kodel iš tų pačių lietuvių yra tokių, kurie daug piktesni už rusus, žydus, latvius ir kitus svetimuosius. Kodel? Kodel tas geriausis Dievas nepadaro to, kad visi būtų geri, protingi, dievobaimingi ir kad taip daug visokių nebūtų. Jog tada ir Jam būtų linksmiau žiūrėti į tuos žmones, kurie iš vieno gražiai vienybėje, kaip broliai gyvendami, garbintų kartu savo dangaus Tėvą ir žmonėms būtų nesulyginamai lengviau ir geriau, nes tada nebūtų tarp jų barnių, neapykantų, pavydo ir persekiojimo, nuo kurių, kaip tai viršaitis šiandieną mato, net ir toji augša vieta, kurioj jis dabar yra, ar nėra liuosi. Ach, kodel ne visi priguli prie tikros katalikų bažnyčios, kam tie žydai, čigonai, rusai ir kiti svetimieji šiam pasaulyje ir kodel tarp savųjų taip daug nedorų. Kodel? Ant galo, viršaičiui, matyti, pritrūko kantrybės, jis pabučiavo seneliui ranką ir nors šaukė Skvorcovas:

— Pogodi! Da kuda ty? k Dalbie?! čtoli? — pasileido į duris. Kada jis buvo priebutyje, iš valgamojo su didžiausiu trukšmu ir keiksmais išbrazdėjo Skvorcovas ir tuojau nežmonišku balsu ėmė šaukti:

— Staršina! Staršina!

Kad neišbaidžius žmonių ir seneliui nepadarius nepatikimų, viršaitis atsiliepė.

— Kuda ty spiešiš? čort tebia poberi! — tarė urėdnikas, radęs viršaitį priebutyje: — Eho prosiat, a on neslušajetsia. Vot nachal kakoj!

Jau buvo visai sutemę ir mėnuo patekėjęs. Miestelyj dar tebesigirdėjo trukšmas, kuris, tiesa, jau nebebuvo taip tirštas, bet užtat daug smarkesnis ir aštresnis. Viršaičiui su urėdniku bestovint priebutyje čilinktelėjo, kaž-kur stiklais, ir tuojau pasigirdo klyksmas žydžių ir žydukų ir smarkųs barniai žydų su žmonėmis. Vienas iš tų paskutiniųjų taip baisiai rėkė, jog priebutyje aiškiai girdžiamas buvo kiekvienas jo žodis:

— Vot certi! — sukeikė urėdnikas nužergęs nuo paskutiniosios priebučio pakopos: — A tam mergaiki jest! — pridėjo jis pažvelgęs į antrą galą klebonijos, kur gyvena šeimynos: — Smotri, kak onie krasivo chodiat!

Ištikro, viduje matėsi šviesa, kurioj šmišeliavo žmonių figūros.

— Ach mergaiki, mergaiki, chorošija eftakija! — atkartojo urėdnikas ir tuojau paties sukomponuotą melodiją užtraukė: — Mergužielė, panitielė ...

— Pone urėdnikai! — perkirto jį viršaitis: — Ką dabar darai? visus žmones išgązdįsi! Kaip tas išveizi?! Visi žmonės ims juokties, ir klebonas gali užpykti!

— Ubiraisia k čortu su svoim klebonasom! — atrėžė urėdnikas. — Čto on mnie Bog? čtoli? A znaješ, čto ja tebie skažu? — pridėjo jis artindamasis prie viršaičio: — Tvoj klebonas jezuit. Dumaješ, čto ja jemu vieriu? Ja durak, čtoli? jeho chitrostej neznaju? Prežde, byvalo, brosit kusok, kak sobakie i ubirajsia k čortu! teper už on obezjanu nači najet lomat... Vsio efto ne liubov, liubeznost, a trusost! Vot čto takoje. Jezuit da i tolko. Da i ty tože jezuit i viera tvoja jezuit! i vaš papa jezuit! da i Bog vaš tože jezuit! i vsio tut u vas jezuit! ponimaješ? — pabaigė urėdnikas ... — Merguželė, panitelė ...

— Pone urėdnikai! — atsiliepė rimtai viršaitis:

— Aš tamstos ištikro prašau, prašom nustoti! Tamsta man darai gėdą! Mes, kurie turime žiūrėti, kad kiti skandalų nedarytų, patįs darome. Kaip dabar tas išrodo?

— Baišsia, čtob ja u tvojeho klebonasa mergaiki neotnial, čtoli? — nusijuokė urėdnikas ir tuojau pridėjo: — Nu skaži, brat, staršina, začiem driachlomu eftomu stariku takija, chorošija mergaiki? Vot spra-viedlivost ej Bogu!

Tas minėjimas Dievo vardo prie tokių nedorų dalykų, tokiu buvo viršaičio akyse piktažodžiavimu, kad jį net šurpulys nukratė, ir jis apsigręžęs nuėjo kuogreičiausiai šalin. Jis ėjo takeliu bažnyčios linkui, matyti, skubino į gaspadą.

— Pogodi, ty čort eftakoj! — rėkia jam urėdnikas:

— Uspieješ k Dalbie, pogodi!

Urėdnikas ir vėl šaukia visa gerkle; viršaitis taip-pat žinojo, jog jis greit nenustos. Jis sustojo. Kaip tik puskely tarp šventoriaus ir klebonijos jie ir vėl susitiko. Urėdnikas apolbijo viršaitį, paskui dar sykį užgiedojo mergaitėms giesmę, bet jau turėjosi įsikabinęs viršaičio ir, tam einant, sekė kartu. Einant pro vartelius, Skvorcovui kaž-kas pasipainiojo po kojų, ir kad ne viršaitis, kurio jis įsitvėręs turėjosi, be abejo būtų iškritęs. Skvorcovas dairėsi ilgai pasilinkęs, norėdamas įsitikrinti, kas jam pasipainiojo po kojų, bet ant žemės nesimatė nei mažiausios žolelės.

— Čto efto za čort?! — tarė urėdnikas, paveizėjęs pirma į krūmus, kurie prieš šventoriaus vartelių stačiai griuvo ant takelio ir tuojau į viršaitį:

— Bylo, ej Bogu, bylo! a teper už čeho niet!... Tut fokus dolžno byl kakoj!

Viršaitis nieko neatsakė, nors dvasioj labai gardžiai nusijuokė; jis matė, kaip iš krūmų išsikišo kartis pataikinus, šmokštelėjo urėdnikui tarp kojų ir vėl pasislėpė tuose pačiuose krūmuose. Jam tuojau dilktelėjo i galvą, jog tai Kuprevičiaus darbas, nors žmogaus per tankumą krūmų jis ir nepamatė. Einant per šventorių, urėdnikas vis keikė ir dar kartą išvadino kleboną, visus ir viską tame svetimame jam krašte jezuitais; jo žodžiai labai užgavo viršaičio jausmus, ir jis ir vėl sau vienas nudejavo: Ak, tu burliokai! Burliokai! Ir šventa vieta ir ta tau už nieką! Keiki sau, kaip kokioj karčemoj arba ant rinkos. Nu, kad tu nebūtum burliokas, ar gi tu taip darytum?! Mylėtum ir gintum tada kartu bažnyčią šventą ir savo kunigus. Kaip visai kitoniškai, tau esant kataliku, būtų buvę apseita, kad ir šiandieną. Nebūtų tada nei senelis tiek baimės turėjęs, nei Kuprevičius siutes, nei tu savo kiaulišku pasielgimu nebūtum sušmeižęs tos augštos vietos ir tiek klebono pri-erzinęs ir privarginęs. Dabar, eidamas šventoriu, nekeiktum taip baisiai, kaip tu dabar tokia lengva širdžia tai darai. Kam tu burliokas? Kam?

Atsisveikinęs gatvėje su urėdniku, viršaitis pasijautė, lyg kad jam koks akmuo būtų nuo širdies nukritęs. Atsiminęs tuojau apie savo berutę, kuri gal ir labai nuobodauja viena palikusi, o gal ir nėra kaip reikiant apžiūrėta, skubino jis į gaspadą. Kada viršaitis, atsiklaupęs abiem keliais, — paprastai jis ant vieno tekluptelėdavo — ties didžiosiomis durimis ir giliai atsiduksėjęs, ėjo pagal šventorių, ties pačia šventoriaus kerčia, prakalbino jį kaž-koks nepažįstamas balsas. Bajoriūnas apsidairė ir tuojau per vartelius išvydo sulindusį visą į milinį ploščių špitolninką. Buvo tatai tas pats, kurį jis matė eidamas ant mišparų prie špitolės šulnių ir kuris, suradęs jį pas Laibabynę, prašė pas kleboną.

— Ponas staršina, namo jau einate važiuoti? — klausė špitolninkas.

— Namo, — atsakė viršaitis, ir tuojau jam atėjo į galvą paklausti, ką jis ten špitolės kieme šnekėjo apie kleboną. — Tai gi, ar nebijai dabar, tokiais laikais vienas vaikščioti čia? — ėmė klausinėti viršaitis.

— Ką dabar padarysi! — atsakė špitolninkas. — Kol nieko gerai, o kad kas pasirodytų, pone staršina, tamsta pats supranti, ką plikoms rankoms žmogus gali padaryti? Tamsu, prieis, atstatys tau bvorvelį ir tylėk ... O ne — ant vietos busi gatavas! Kai dabar ten augštai — parodęs veidu į bokšto pusę pridėjo špitolninkas — yra daugiau,— tai gal jie ir išgirstų!... O tave žmogų, gali ant vietos padėti...

— Tai ir bokšte dar yra kas? — paėmė žingeidumas viršaitį paklausti.

— Yra, pone staršina! Pirma kalbėjo, kalbėjo vis ponas Kuprevičius, kad reiktų, kad ir bokšte kas gulėtų, nes taip esą sunku, taip greit bažnyčią atrakinti ir prie varpų prieiti, bet vis dar nebuvo liepęs. O šit vakar, kaip atėjo žinia, kad būsiąs, tai jau nuo pietų užvarė du! ... Jie ten ir per naktį gulėjo ir šiandieną dar p. Kuprevičius liepė, kad jie ten būtų!... Jie ten dabar yra — paaiškino špitolninkas: — o man, kaipo senesniam reikia čia žemai saugoti, o kaip p. Kuprevičius sušvilpia su šituo atsiliepti — (jis parodė raudoną nudarytą švilpynelę).

— Tai ponas Kuprevičius ir reviziją daro? — klausė toliau viršaitis.

— Kaip gi?... daro, pone staršina!... Kad ne jis, prie klebono būtų rojus, geresnio pono sunku rasti... Jau, dėku Dievui, nemažai jų praleidžiau, o tokio gero nebuvo. Tik bėda! kad jį turi užgulę panelė ir pons Kuprevičius. O su tais, tai ir nežinai žmogus, ką bedaryti ir kaip pradėti. Vienam įtikai, kitas tave bara, įtikai tam, anas vėl tave graužia!

Ar tau prie darbo, arba čia prie bažnyčios... jei ne vienas, tai antras turi tave užgulęs ir niekaip jiems negali įtikti!... Mėginome eiti pas kleboną — niekis!... teko dar daugiau! o ir klebonas ar gavo!... Taip kad nebesupranti žmogus, kaip čia yra. O kaip dabar — tęsė špitolninkas valandėlę patylėjęs — kaip čia atėjo žinia, kad jau ir pas mus žada tie bedieviai cicilikai ateiti, tai jau ir nėra kaip žmogui pasakyti!... Maniau, kad nuo kojų nuvarys. Žinoma, kunigui, negali žmogus sakyti, kad ten galva apsisuktų, kaip mums prastiems žmonėms, bet nusigandęs tai buvo ir mūsų klebonas. Tik dreba rankos ir gana... O tie jam ir kalbėti neduoda, dar grubijonija ir kaip pagalvoji, tai ir daro ir tarpu savy tikrai, kaip šunįs. Tik vakare, galėjo būti jau geras išvakaras, atbėgo jis uždusęs ir, radęs mane, liepė, kad saugočiau ir, jei kaip... tuojau duočiau žinią. Taip švelniai kalba, rankelės dreba, net gailėti man pradėjo... Bepigu, sakau sau, kaip būtų gerai pas tokį poną būti, kad jis nebūtų pasidavęs kitų valiai, o dabar... Sunku, sunku! pone staršina, kai kada net ir skurdu žmogui darosi. Tiek ištarnavęs bažnyčiai, norėtum žmogus čia kaulus savo padėti, bet kaip tave niekais turi, bara, prikaišioja nebūtus daigtus, dažnai už vagimą, o kaip Kuprevičius ir į kuprą suduoda, žmogus kartais ir visaip pagalvoji.

— Ir į kuprą? — nusistebėjo Bajoriūnas.

— Į kuprą! — patvirtino špitolninkas: — Jau kaip jis yra, tai saugokis!... Jis vis gaus prie ko prisikabinti... Gero žodžio nuo jo neišgirsi... O jau į kuprą labai greit gali gauti!... Kaip čia dabar to ci-ciliko laukėme, tai, rodos, nei vieno iš špitolninkų neliko, kuris nebūtų gavęs: vienam į kuprą, kitą apstumdė. Na ką-gi? — mainydamas toną ėmė aiškinties špitolninkas:— Jog prastas žmogus, tai ne mokytas. Galva apsisuka ir nebežinai, ką daryti. O čia iš visų pusių ant tavęs rėkia. Panelė su savo... Atsivedė tą davatką Uršę su kryželiais nuo ugnies: — rėkia, barasi, kad mes juos kuogreičiausiai prikaltumėm. Vieną liepia prikalti bažnyčioj, kitą bokšte ir po klebonijos trobas po vieną. Nu, o Kuprevičius reikalauja, kad jo klau-sytumėm... Sujieškotumėm žmonių, kurie iš miestelio būtų ir saugotų. O kiti tegu miestely... Kitiems liepė jis dar į medį įlipti ir signalą duoti, jei kaip... Aš tamstai, pone staršina, nemoku ir apsakyti, kaip jis ten sakė. Nesupratau aš ir jo, kaip jis ten kamanda-voja. Gavau į kuprą ir liepė man čia žemai būti. Tai, mat, kaip ponas staršina matote ir esu. O tos bobos, labiausiai ta davatka Uršė, tai ar perdeda. Iškalbėjo niekur, esą, būsią bažnyčią nudeginti ir kleboniją ir visą miestelį, kaip Kuršė, ten, sako viską deginą. Būsią, sako, su savo vaisku ateiti, o čia, kaip Dievas davė, nei buvo taip, nei ką, — suėmė ir gana!... O gal čia ir Dievo galybė? — dievobaimingai tarė špitolninkas: — Sako, tie kryželiai iš Kalvarijos parnešti. Kaip — žiūrėk — visiškai prasti, taip kaip vaikai kur daro. Du pagalėliai sunerti ir gana, o, matyk, kokia galybė! — pabaigė špitolninkas.

Jau trupučiuką pirmeliau pastebėjo viršaitis, jog miestely ir vėl kįląs trukšmas. Dabar tas trukšmas tiek pasididino, kad nuo šventoriaus kiaurai buvo girdėti neišsakomas klyksmas ir keikimas. Išgirdęs tai špitolninkas tuojau po vartelius išėjo į gatvę, kur stovėjo Bajoriūnas. Jie trupučiuką paėjėjo miestelio linkui. Trukšmas ėjo nuo Laibabynės smuklės. Ir ištikro, tuojau pasirodė krūva žmonių priebutyje; jų balsai liudijo, jog tai vis žydai. Ypatingai komiškai skambėjo ir skyrėsi nuo kitų pakeltas senio Laibabynės avelės balsas. Žydai bešūkodami prisiartino prie priebučio pakopų; tada aiškiai matėsi, kaip jis kaž-ką pastūmė, kiti net koja paspyrė ir kaip tas kaž-kas pakrito ten-pat prie priebučio ant žemės ir baisiai keikdamasis spardė j stulpelius, ant kurių gulėjo kartis arkliams rišti.

— Aha! — tarė ramiai špitolninkas. — Tatai poną Marcinkevičių Laibabynė išprašė laukan. Su juo visados taip yra, kada tik jis į Karklynkiemį atkanka. Guli kur pasigėręs po stalu, kol žydai neišmeta.

Išgirdęs apie Marcinkevičių, viršaitis tuojau susiraukė ir apsigręžęs, ėmė eiti atgal. Pažiopsojęs, į Laibabynės smuklę bežiūrėdamas, trupučiuką, pasekė jj ir špitolninkas.

— Sakyk man! — tarė viršaitis grįžtelėjęs atgal galvą, spitolninkui baigiant jį vyties, — kaip ten buvo su tuo skambinimu? Kam jie skambino? Žmonių daugybė, o jie skambina lyg vidurnaktį ugnelei pakilus.

— Nemoku tamstai, pone staršina pasakyti, — atsakė špitolninkas.

— Klebonas sakėsi urėdnikui, neliepęs, dar ir užgynęs, o jie skambino. Urėdnikas labai pyko. Ir ištikro labai neprotingai jie padarė, skambindami. Kad sakytum žmonių nebūtų buvę, tai kas kit, o dabar žmonių taip pilna kad ir prasimušti negalima, o jie duoda garo, kiek tik gali... dar taip kaž-kaip keistai.

— Nemoku, pone staršina, pasakyti, — atkartojo špitolninkas: — Kad visaip šneka: kiti sako, kad klebonas užgynęs, o Kuprevičius liepęs, kiti vėl kad klebonas ir Kuprevičius užgynęs ir skambinti esą bereikalingai. Tik sumonijęs kas ten juos. O kiti sako, kad klebonas užgynęs, p. Kuprevičius ten buvęs ir nieko nesakęs, o paskui šnipštelėjęs, kad skambintų. Nemoku, pone staršina, tamstai pasakyti!

Viršaitis, turbūt, sumetė, jog taip besitramdant galima lengva su Marcinkevičiu susitikti; tai jam būtų buvę stačiai peilis po kaklu. Jis greit atsisveikino su špitolninku ir nuėjo sau.

— Reikia ir man eiti — tarė špitolninkas, — kad pulkauninkas neateitų! — ir ar įėjo į šventorių.

Bėrutę rado viršaitis ištikro labai nuobodaujant. Gunia, kuria jį buvo uždengta, gulėjo suminta po kojų, terba su avižomis numesta ant žemės, likusios avižos gangreit visos išbarstytos. Pirmutinės kojos stovėjo gerokai žemiau. Ten buvo duobė iškasta. Viršaitis, nieko nesakydamas, viską sutvarkė, pagirdė bėrutę, paskui paglostė ją ir dar kaž-kodel paturėjo pridėjęs savo veidą prie jos kaklo valandėlę. Paskui įsisėdo ir išvažiavo.

Už miestelio, pavažiavus kokį pusvarstį, reikėjo viršaičiui pasukti mažu keleliu į kairę, jei jis norėjo važiuoti papieviais. Viršaitis svarstė trupučiuką ir pasuko. Bėrutė bėgo labai linksmai, nuolat karpė ausimis ir kartas nuo karto mėgindavo baidyties. Bet jos savininko ūpas buvo nekoks. Mėnuo paslaptingai švietė. Veizėdamas į paslaptingus šešėlius, kuriais buvo išmar-guota visa matoma jam erdvė ir gėrėdamasis vakaro ramumu, pradėjo jis tininiuoti. Jis nuo to laiko, kaip jam Komeris taip autoritetiškai apreiškė, kad ateisiąs karalius Vilimas, gangreit visai to nebuvo daręs. Mylimoji viršaičio giesmelė buvo: — „Beržo šakelė nulinko, visos giminėlės susirinko”... — Jis tą dabar ir tininiavo. Jam prisiminė daug linksmų valandelių, su giminėms ir pažįstamais, praleistų; jo ūpas pradėjo taisyties; staigu atsiminė šiandieninis susirinkimas pas kleboną ir vėl nuliūdo. Jis niekaip, nors toks geraširdingas, negalėjo urėdnikui dovanoti jo taip šmeižmaus pasielgimo. Kad nors nebūtų klebonijoj, samprotavo jis, — bala tavęs nemato! Bet dabar tokioj augštoj vietoj prie klebono taip kiauliškai... Fe!... Viršaitis stačiai apie tai ir galvoti nenorėjo, jis labai graužėsi, kad tas to taip šmeižmaus pasielgimo vaizdas jam nuolat lindo į akis... Oi, kaip žema, kaip viskas nedora, kvaila šiam pasaulyje, nudejavo viršaitis atsiminęs visa tai, ką jis matė klebonijoj. Gi kaip būtų dabar lengva ant širdies, praleidus taip laimingai tokį baisų atsitikimą, o dabar?... Ach kodel, kodel nėra tarp žmonių vienybės, kodel?... Visi vieno dangaus Tėvo sūnųs, o mušasi, kaip šunįs, dar pikčiau, kaip kokie žvėrįs. Dangaus Tėve, kodel jie nesupranta, kad ir Tau tas labiau patiktų, ir jie būtų laimingesni, gyvendami kaip broliai, vienybėj...

Viršaitis privažiavo prie vietos, apie kurią buvo šnekama, jog čia vaidinantis. Netoli nuo kelio iš vienos pusės krūmais apaugęs riogsojo nedidelis kalneliukas, ant kurio, kaip visų kalbama buvo, gulėjo pakastu du jaunu vaikinu. Vienas iš jų buvo negyvai užplaktas dar baudžiavos laikais už tai, kad nužudęs ponios mylimąjį katiną; antras pakartas maišto metu kaipo šnipas. Viršaitis vaidinantis nebijodavo, bet važiuodamas pro šalį, labiausiai nakties laiku, visados kaž-kodel apie tai atsimindavo ir gangreit kaskart jauzdavo pasibiaurėjimo giedotų!... Matome mes, kas yra iš tų, kurie atstoję nuo Dievo: vagįs, žmogžudžiai ir gana! Tatai jųs visus tokiais norite padaryti?!... Bludas! Bludas! Bludas! Tada geram žmogui reiks gyvam lysti į žemę: kur pasidėsi nuo tų visų vagių ir žmogžudžių?! Dabar vis delto yra šiokia tokia gresmė ir tai, o gi tada? ... Bludas! Bludas! — Jam prisiminė socijalisto kalbos pabaiga, kaip jis taip neišsakomai, nežmoniškai begėdiškai sulygino bažnyčią su namais, kuriuos vos priminus, jau viršaičiui plaukai šiaušėsi ant galvos. Ir toks paėmė piktumas, jog širdis stačiai virė kraujais — Geradariai, ar nežinot, atsirado! — tarė jis visas sujudintas: — Pertaisys jie, mat, pasaulį. Dievą atmes, vietoj bažnyčios pastatys paleistuvystės namus, privaisįs vagių ir žmogžudžių ir bus tada liuosybė!?

Viršaitis privažiavo upelį. Per tą upelį buvo tiltas, per kurį jau dešimt metų, kaip niekas nebevažiuoja. Gangreit kasmet sueidavo vyrai ir teiraudavosi, kaip čia tą tiltą, be kurio ypatingai pavasario laike komunikacija visai sustojo, pagaliau sutaisius. Daug buvo šnekėta, daug bartasi, net alučio nemažai išgerta, tečiau prie jokių nutarimų neprieita. Kada kaži-kam arklys taip užgriuvo, jog net žmonių reikėjo šaukti iš artimojo kaimo ir kelias valandas darbuoties, kol gyvulį ištraukė, kitas vėl, įkišęs į skylę koją nusilaužė. Tos nelaimės, nuolat kartojamos, tapo žinomos visai apy-lenkei. Tuomet pasitaisė kelią tiesiai per vandenį, o tiltą paliko baigti irti. Paojaus, tiesa, nebuvo jokio, nes naktis šviesia, ir vanduo nedidelis, vis delto viršaitis labai veizėjo, kad papuolus važiuojamu taku ir kad neužvažiavus ant kokio akmens. Vanduo buvo sraunus. — Ištiesų, kokie kartais žmogui neįlenda daigtai į galvą, — tarė jis sau vienas laimingai parvažiavęs per upelį. Ir kodel jie man dabar taip lenda, kodel jų seniau nebuvo. Kas-žin? — klausė jis pats savęs, ar tai tik man vienam? ar ir visiems tokios pat mintįs lenda į galvą? Jis nutarė, Dievas baudžiąs žmonės už tai, kad jie atšalę, nebemylį—taip Dievo, kaip seniau, nebeklausą kunigų. Jog seniau, ar gi girdėjo kas, kad panašius dalykus kas viešai skelbtų, kaip kad šiandieną tas cicilikas. Ir kiek tokių cicilikų dabar privysę. Ne tik mokyti, bet piemenįs, pusberniai, kurie nemoka nei žodžio suslebizavoti, — veizėk ir tie ką šneka. Oi! kaip dabar pasileidę žmonės! —atsidusęs nudejavo viršaitis. Užtat ir tą visą subruzdimą ir tas visas nelaimes užleido Dievas ant žmonių už jų pasileidimą. Jam rodėsi, geriausiai būsią išvengti panašių užpuldinėjimų, kaip kad pirma jis iškentėjo, meldžiantis. Ir kn. Kantička liepia nuolat melsties, pridėjo jis kišdamas ranką už kaklo, kad sujieškojus rožančių, kurį jis visados ant savęs nešiojo. Kai žmogus meldiesi, tai ir piktasai ne taip drįsta prie tavęs artinties.

Viršaitis nesukalbėjo delto nei „Tėve mūsų,” kaip jį, jam visai nejaučiant, apėmė staigu snaudulys, ir jis užmigo. Pabudo jis pusę varstą nuvažiavęs, jau nebetoli nuo savo kaimo, visas nušalęs. Jį net drebulys nukratė. — Jog čia tai jau tikrai ne kieno kito, kaip to juodojo darbas! — tarė jis rangydamasis nuo šalčio. — Kam gi tas galėtų užkliūti, kad aš meldžiuosi, kaip ne jam. Kai taip tai kiša visokias mintis, o pradėjai melsties, jis tuojau miegą ant tavęs užleidžia. Oi, kaip nuo to pono reikia saugoties!

Viršaitis matė, iš jo maldos niekas neišeisią, užsikabino vėl rožančių. Jis mėgino visai nemanyti apie dabartinius, labiausiai šiandieninius atsitikimus ir ėmė svarstyti amžinybės dalykus.

— Oi, kaip gražu, — džiaugėsi jis, pažvelgęs į šviečiantį mėnesį ir žvaigždeles ant dangaus. O jog čia dar ne tikras dangus. Dar už to yra keli, o tada jau tas, kur pats Dievas gyvena ir šventieji. O tų paskutiniųjų jog tokį daugybė, kad ir suprasti sunku, kaip jie ten visi pareina. Neskaitant tų didžiųjų, kurių vardai randasi visų šventųjų litanijoj, gyvenimuose šventųjų ir kalendoriuose, jog kasdieną miršta didelis skaičius žmonių, iš kurių daug yra išganytų. Ir per tiek tūkstančių metų jie vis mirė ir ten ėjo ir visiems užteko vietos. Vis, mat, Dievo galybė. — Jam prisiminė, jog ten tame gražiame danguje gyvena dabar ir jo tėveliai, taip-pat pažįstami, draugai ir giminės; jo širdis visai apsalo. Bet kaip ten papulti, kaip papulti, kad ant kiekvieno žingsnio tokios sunkenybės? jog silpnas žmogus negali jų pergalėti? Kad nuolat tas piktasis savo pagundomis, kaip kokia gunia turi tave apglaubęs. O čia vėl žmogus taip silpnas, taip kvailas, kad kartais ir atskirti nemoki, ar tai tau Dievas šneka, ar tavo didžiausias priešas. Taip žmogus silpnas ir tamsus, — atsiduksėjo viršaitis. — Rodos norėtum klausyti Dievo ir Jį mylėti, o negali atskirti Jo balso nuo balso Jo ir mūsų visų didžiausio nevydono. Mat, kaip yra pasaulyje.

Jam staigu dilgtelėjo į galvą, kad gal ir jo tėvelis, kuris nenorėjo su tuo sutikti, kad tik vien katalikai galį būti išganyti, ir tvirtinęs, jog nei vieno gero žmogaus, ar tai jis būtų katatikas, arba nors ir latvis Dievas neatmesiąs, jog gal ir tas jo tėvelis dar nėra tame danguje, kur gyvena šventieji, gal dar jam ir labai sunkiai reikią kentėti čysčiuje, o gal?...

Tos paskutiniosios minties viršaitis anaiptol neleido į savo galvą. Jis nupurtė galvą, atsiduksėjo taip giliai ir su tokiu nusižeminimu, kaip tik vienas lietuvis tai gali padaryti, ir atidavė išganymą savo tėvelio dūšios Dievo galybei, nutaisęs kuogreičiausiai užpirkti calu-ninias mišias. — Ne taip lengva papulti į tą amžinąją tėvynę! — tarė jis po valandėlės, vėl giliai atsiduksėjęs. Kad, mat, tų pavydėtojų, kaip visur ant tos ašarų pakalnės daugybė neišsakoma! Kol gyveni žmogus, tai kad ir kartais nuklysti, atsiprašai, pasimeldi duodi apieras, bet numirus, kas-žin ar tave kas atmins! Vaikai dažnai užmiršta! Ot, kad taip Petriukas paliktų kunigas, jis atmintų... Kunigas visados savo tėvelius atmena. Jis neturi vaikų ir pačios, neturi kitką ką mylėti, kaip tik savo tėvelius, kurie jį žmogumi padarė. Kad Dievas duotų tik jam Dvasią šventąją. — Viršaitis svajojo, kaip tai būtų gražu jau jam klierikui beesant. Širmukas galįs pasenėti, bet jis kitą galėtų tokį užsi-auginti arba nupirkti. Pataisytų dar gražesnį brikelį ir pats jį vežiotų į bažnyčią, o žmonės visi susitikę keltų Petriukui kepurę ir kits-kito klausinėtų, koks čia galį būti toks gražus klierikas. Paskui Petriukas taptų kunigu, imtų savo bažnyčioj primiciją ir jį patį palaimintų! Jis būtų per pirmutiniasias sūnaus mišias už grotelių ir visa bažnyčia į jį veizėtų... Oi, kaip tai gražu, kaip gražu! Priėmęs primiciją, dar laiką sūnus pagyventų pas jį. Viršaičiui norėjusi, kad jis kokį pusę metų pas jį pasiliktu, išturėjęs tokias sunkenybes seminarijoj, gerai atsilsėtų, jam, tėvui duotų lig sočiai atsidžiaugti, o tada tegu jau važiuoja mokyti žmonių ir vesti juos išganymo keliu... Tiesa, sūnui-kunigui gyvenant pas jį ant laukų, reiktų dažnai jis važiuoti į bažnyčią ant mišių. Bet tas niekis, nutarė viršaitis. Arklių kad ir kas-žin kokia darbimetė man visados atlieka. Jis turėtų savo širmuką ir tegu begailestingai nuosekliai toliau, o jam noroms-neno-roms reikėjo jo klausyties.

Ilgainiui išvydo jis ir to balso savininką. Buvo tai tas sakytojas, kalbėjęs šiandiena Karklynkieme. Jis ir stovėjo taip-pat ant ratų, veidas buvo tas pats, iš-blyškęs, nuskustas ir lūpelė — labiau įsikarščiavus — jam drebėjo. Su tuo pačiu nepajudinamu įsitikrinimu kalbėjo jis apie senovės Lietuvos būdą ir papročius, kaip jie gražiai sutarty gyveno, lyg kokie broliai, kaip nebuvo tarp jų ponų ir vergų, kaip nereikia jiems duoti bažnyčiai pinigų, nes jiems statė jas pati gamta-moti-nėlė. Kaip galinga buvo toji Lietuva, taip garsi.

Paskui perėjo jis prie dabarties. Ir kaip apsako-damas apie senovės Lietuvą Dievo sakytojas lyg kad pagavime, taip dabar suraukė jo veidą baisus, begaile-stingas nepasitenkinimas. Jis parodė dabarties stovį visame jos nuogume, parodė, kaip neturinti krikščionija teisės girties ir veizėti iš augšto į stabmeldiją, ta krikščionija, kuri panėrusi varguolius ašarose, kad leidus ponams ir kunigams plaukyti visokiuose, dažniausiai begėdiškuose linksmumuose, ir tuo tiek toli Lietuvą nuvedusi, jog ji šiandieną ištikrųjų teisingai vadinama yra ubagų tauta. Krikščionija neturi teisės veizėti iš augšto į senovės mūsų prosenelių tikybą, kuri būdama visiems teisinga sutvėrė tokią galingą valstybę.

Viršaitis šaukė nuolat: „Bludas!” — purtė galvą, prašė Dievo pagalbos, sukaliojosi po savo sėdynę, tečiau nuo to keistaus sakytojo pasiliuosuoti negalėjo. Jis prikaišiojo jam tą begėdišką pabaigą savo kalbos. Karklynkiemy vadino jį bedieviu, vagiu, kuris atėjo išvogti žmogui tą, kas jam yra visųbrangiausia, vadino norinčiu visą pasaulį perversti į vagių ir žmogžudžių valstybę. Ne sykį viršaitis taip užsidegdavo pykčiu, jog stačiai, kaip rinkoje buvo gatavas pulti ant jo ir į gabalėlius sudraskyti. Nieko visa tai negelbėjo, sakytojas sakė, kaip sakęs, apdovanodamas kartas nuo karto paniekinančiu ir prikaišiojančiu žvilgsniu viršaitį. Ir stebėtina! Kalbėtojas žinojo net ir tą, jog viršaitis mylėjęs Jievutę, kuri buvusi gudri, gera ir padori mergaitė, kurią jis del kokių ten kvailių priežasčių ir kitų patarimų metęs ir vedęs paskui Oną, kvailią šiurkščią mergą, kurios jis pamylėti negalįs. Ir tą jam sakytojas prikaišiojo ir išrodė, jog taip jis, kaip ir visi kiti jo broliai lietuviai delto esą taip nuskurę, biedni ir nelaimingi, kad neiną pagal savo sąžinės balsą, bet leidžias kaip avelės botagu varinėties, kur tik tiems nusipenėjusiems tinginiams piemenims patinką juos ginti. Kerpant jiems kartu su vilnoms išplėšia ir odos gabalus, tuomet jie tiktai bliauna ir visa. Jiems visados taip nutinką, kaip ir tau, kuris, apleidęs Jievutę, kankiniesi dabar ir kan-kįsies visą savo gyvenimą su Ona, o labiau gal dar su jos broliu Dalba, tiek tau gėdos pridariusiu, ir tu džiaugdamos suėmęs ir atidavęs tiems žmogžudžiams mane ėjai, o tartum tai pasilinksminti su tais kvailiais ir tuo biaurybe urėdniku į kleboniją. Matei, kokia buvo tavo linksmybė? Matei? Kokių dalykų buvai tu ten liudininku, ar buvo tai pasilinksminimas, buvo?

— Dieve — Dievuli! — atsidūsėjo, pailsęs bekariaudamas, visas baimės perimtas, viršaitis ir nulenkė galvą. Jis stengėsi nebeveizėti nei į mėnesį, nei į žvaigždes, nei aplink save: į krūmus, tuos paslaptingus šešėlius, nes, nors jis ir buvo įsitikinęs, balsas einąs iš jo paties, vis delto, kaž-kodel prie pabaigos ir j paminėtus dalykus žiūrėjo įtariamai ir gangreit visai užmerkė akis. Tuo tarpu sakytojas nesiliovė sakęs, ir jo išvedžiojimai kaskart darėsi aiškesni ir prieš norą veržėsi į viršaičio galvą ir širdį. Kada sakytojas piešia, kokiu būdu išnaudoja ponai varguolius, kur jis, kaip žinome, pirmutiniuosius sulygino su voru, o paskutiniuosius su muse, kurios krauju voras minta, ir kaip paskui, kada, nebetekus kūno ir kraujo, ta oda su-pliunkšta ir ją šventina švęstu vandeniu kunigai, tai vaizdas jam taip įsiskverbė į jo fantaziją, jog jam stačiai rodėsi: jis girdįs kaž-kokį burbėjimą, labai į tai panašią, kaip kad kas ant sudžiūvusių kailinių varvintų vandeniu arba kaip barba lapukai, lietui dideliais lašais staigu pradėjus lyti.

— Bludas! Bludas! — gynėsi viršaitis vis taip-pat nulenkęs galvą turėdamas.

— Bar—bar—bar! — atsiliepė jam iš po ratų.

— Dievuli — Dievulėli! — meldėsi jis: — Tu jog matai, kad aš to nenoriu. Mane tas piktasai vis persekioja. Vis man prieš norą kiša tas piktas mintis. Dievuli — Dievulėli! pasigailėk manęs nusidėjėlio! —

— Bar—bar—bar! atsiliepė kartu iš po ratų ir iš tamsiųjų krūmų.

— Jievut! — kaž-kaip nuslydo, visai jam tai nejaučiant, nuo lūpų; jis net kruptelėjo, ir jam visos pagundos nulakstė. Tečiau tai tetruko tik valandelę. Nulėkusios pagundos, matyti, tik tuo tikslu atsitolino, kad įsibėgėjus smarkiau ant jo pasileidus. Pagaliau vis-tas viršaitį taip įveikė, jog jis nebežinodamas, ką daryti, sušveitė netikėtai savo bėrutei, o toji, niekados tokio kirtimo nuo savo pono negavusi, nei į akmenį, tiltą ir duobę nežiūrėdama, pasileidė bėgti. Viršaitis į vieną arba į antrą pusę sverdamasis ir tai už vienos arba antros dranyčios griebdamas, staigu atsirado aikštėje. Čia bemaž-ko neatsitiko su juo katastrofa: vos išbėgusi iš krūmų, bėrutė su tokiu greitumu siautė į vieną pusę, kad viršaitis vos-vos ją suturėjo. Geriau apsižiūrėjęs pamatė jis bestovįs ant pačios linmarkos kriaušės. Kada viršaitis su didžiausiu atsargumu, bėrutę išlengvo ragindamas, sugrįžo į kelią, jis kuogreičiausiai gręžė galvą į antrą pusę, kad įsitikinus, kas bėrutę iš-baidęs. Čia išvydo jis kaž-ką, kas jį iškarto baisiai nustebino. Prie krūmų, visai netoli nuo kelio, degė ugnis, prie kurios nebuvo jokios gyvos dvasios, o ant pievos per kokį dešimtį žingsnių nuo ugnies matėsi žmonių krūva, kuri visa roploja. Viršaitis greit suprato, jog pusberniai, nakties gulėdami, žaidžia — „dirvonus plėšia”. Tame nieko ypatingo nebuvo, ir tuo niekados viršaitis nebūtų stebėjęsis, bet keista buvo tas, jog buvo žaidžiama ne taip, kaip tai paprastai daroma: du, surišę dvejas žosles arba apynasrius ir jais paskui įsikandę, traukia kiekvienas iš visos galės į savo pusę, kol stipresnis silpnesnį nutraukia su savim. Čia buvo tas skirtumas, jog iš vienos pusės buvo neišsakoma daugybė mažesnių, o antroj kūpsojo, kaip koks meška, suaugęs nepaprasto didumo ir sudėjimo vyras, kuris iš pirmutinio žvilgsnio pasirodė viršaičiui labai panašus į jo svainį Dalbą. Viršaičiui į tą komediją bežiūrint, vyras pakėlė galvą. Su nemaža širdgėla viršaitis pažino savo svainį. Bajoriūnui iškarto taip paliko pikta, kad jis, nieko nesakęs, norėjo važiuoti toliau. Bet paskui, nusprendęs pasijuokti iš savo svainio, sustabdė bėrutę ir tarė:

— Padėk, Dieve, švoger! Vienmarškinis dirbi? Gi kam jau taip naktimis? — pridėjo jis truputį palaukęs: — Ar nepakanka dienomis? Nors ir turi sveikatos, nemažai prisivarysi. Trūkį gali gauti.

Dalba tylėjo. Jis pastebėjo savo švogerį, tik surikus jam: — Padėk Dieve! — ir tuoj greit nusikratė apynasrius, kuriais buvo apsiraizgęs, ir atsistojo. Išveizėjo Dalba baisiai susigėdęs ir, nei žodžio nekalbėdamas, stovėjo vietoje.

— Jau du reikalėliu turi, — tęsė ironiškai viršaitis:

— Ot ir trečias tuojau bus. Tik, švoger, kam jau taip skubini, gi mirti tur-būt dar nemanai. Paspėsi dar, o taip skubindamas, kad ir toks milžinas, gali trūkį gauti.

Dalba vis stovėjo vietoje, nekrutėdamas.

— Dėdė trūkio negaus! — atsiliepė vienas pusbernis. Kiti pusberniai sustojo ir žiūrėjo nuostebę j viršaitį.

— Jis stipras — atsiliepė kitas: — čia aplinkui nėra nei vieno, kas jį paimtų. Jis su visais eina klau-poms, su dviem, su trims ir daugiau ir visados priveikia.

— Tai gi ar ir sveikinties jau su manim nebenori?

— pasijuokė viršaitis, apsimetęs pusbernio šnekos ne-girdžiąs: — Ir arčiau prieiti nebenori?

Kaip dieną nors ir tokiame blogame ūpe ir tokiais rimtais dalykais užimtam teko viršaičiui nusijuokti iš Dalbos švankumo, kurį jis parodė, kada giminėms, šventoriuje kalbant, staigu pasirodė p. Kuprevičius, taip ir dabar turėjo viršaitis surinkti visas jėgas, kad nepa-trūkus balsu juokais žiūrint, kaip sujudo ir žergė artyn Dalba, išgirdęs jo paskutinius žodžius. Prisiartinęs, Dalba nusilenkė gangreit lig pačiai žemei, bet nieko nesakė. Viršaitis palaukė trupučiuką kol jam juokas nuėjo, tarė:

— Švoger! švoger! sakyk man kada tu išaugsi? Jau rodos laikas būtų ir labai laikas, o tu kaip vaikas, taip vaikas tebesi. Kam tau reikia su tais glyčais įsileisti. Visi pastumdėliu turi tave, švoger. Ar žinai, kad ir kitam labai nemalonu? Kad nebūtum man giminė, vilkai tavęs nemato, bet dabar visi žino, klausia: tavo švogeris? tavo švogeris?... Žinai, švoger, ir šiaip ir taip žmogus kartais manai, o stačiai nesinori prisipažinti!... Kaisti žmogus ir gana. Nu! kad tu, švoger, ir per-daugini!... Kas buvo ten kartais, bet dabar...

— Prašom dovanoti! — linkdamasis lig žemės prašneko ant galo Dalba. Prašom, švoger, dovanoti, o jau šį kart tai nekaltas. Žinoma... žmogus kartais ir pardedi. Užsidega širdis, ir per karštumą ir sumugu-liuoji. O paskui gaili, bet jau po laikui, nieko nebepadarysi. Kad ten, sakytum, kaip prie kėlimo, tai ką gi? Per sunku, — numetei!... ir gana!... O čia jau to nebegalima. Prisikabino tuojau prie žmogaus ir gana. Jie to tik ir laukia, švoger. Jau kaip tik pirštą pridėjai, žinok, kad jau tada bus blogai, iš jų nagų nebeištrauksi. Jie labai, švoger, kabinasi. Neduok Dieve! kaip jie kabinasi... O jau šįkart, prašom, švoger, dovanoti, aš nekaltas...

— Kaip gi tu nekaltas? Tai kas gi kaltas? — klausė smarkiai viršaitis: — Ar aš ten roplinėjau po pievą, ar ką?

— Jau prašom, švoger, dovanoti — atkartojo Dalba: — bet šįkart aš nekaltas. Prisikabino, kaip kokia smala, šit kad ir tie vaikpalaikiai ir nors tu kas-žin ką daryk, atsikratyti negali: kabina tau apynasrį ant kaklo, kiša žosles į gerklę, lyg kad, — atsiprašant gerų žmonių, — jiems koks pasiutimas ar kas būtų užėjęs. Ne, švoger, prašom dovanoti, o šį kartą, tai ne mano kaltybė.

— Tpfui! kad tu išpustum toks žmogus! — nusi-spiovė piktai viršaitis: — Visai apdujo!

— Tai gi gerai, švoger — sujudo Dalba, keldamas stipriai balsą, — ką su tokiais padarysi? Gi mušties neisi: kad būtų koks vagis, razbaininkas, arba koks, kur kunigus išjuokia, cicilikas arba kitas, tai tokius mušti galima. Nu gi dabar? Ką su tokiais snargliais darysi?... Prisikabina kaip smala ir nebeatsikratysi...

Ne, švoger, prašom dovanoti, jau šįkart tai aš nekaltas.

Pyktis viršaičiui perėjo staigu į gailesį. Jis su tokiu pasigailėjimu pažvelgė į Dalbą, jog rodėsi, kad jis nieko nesigailėtų, kad tik svainiui šiek-tiek tą kiaušą sutvarkius. — Švoger, švoger! — tarė jis po valandėlės balsu, kuriame gangreit viena priejauta ir pasigailėjimas tesigirdėjo: — Tau, turbūt tokiam reiks ir mirti!... Nekaltas... Kaip aš gerai apgalvoju, tai tu gal ir niekados nesi kaltas. Bet kodel vis tau taip išeina, kaip nereikia? Kodel kitiems taip neatsitinka, o vis kaip Dalbai, taip Dalbai!... Vis pas tave adverniškai — atkartojo viršaitis, palinksėjęs galva: — Tu visados girdi tą, ko nereikia, arba ko visai niekas neatsakė? ... O tas, kas reikalinga, tu ir negirdi, nors ir ausis ištempęs, rodosi, klausaisi ir nežinai. Visados pas tave taip! Pats Dievas, turbūt, tokiuo tave sutvėręs ir pavardę davė. Tokią sveikatą turi ir tiek jėgų!... Nu, kad tu būtum, kad jau taip su savo jėga giriesi ir net augščiau statai ją už visokius zbrajus ir nei valandelės nesitveri, nepalaužęs kaulų... Nu, kad būtum tu šiandieną tą bedievį, kur sakė Karklynkiemy suraitęs! Ot, tada visi būtų pasakę: Dalba vienas ėmė ir suėmė ciciliką; nei jis bijo, kad cicilikas parodė levorvelį, nei ką . .. Ėmė ir suėmė.

O urėdnikas ir stovįs su savo vaisku, kaip koks kvailys. Sušaukė tiek dešimtninkų, o ciciliką vienas Dalba suėmė. Ot! tada būtų buvę kaskit! — būtų garbė... O dabar su piemenimis, tpfui!...

Paskutinė viršaičio pastaba gana gerą padarė į Dalbą įspūdį. Jis pasidarė liuosesnis ir plostelėjo iš karto į abi kulši, kaip jis taisydamasis į ginčą arba kokį svarbų apsakojimą mėgdavo daryti: — Tai jau dėku Dievui! negaliu rūgoti del sveikatos. Ir sta-muntrumo ponas Dievas nepasigailėjo duoti. Negaliu rūgoti del to ponui Dievui. Jau kad rūgočiau, tai, švoger, tikrai būtų griekas ir spaviedotis reiktų iš to. Bet mokslo trūksta. Dėku, švogeris, mane ne kartą pamokai ir pats matau, kad mokslo trūksta. Kai taip prie ūkio, tai manęs, švoger, bet-kas nepamokys, bet ot, kaip tenka į miestą, tai tada ir matai, kad mokslo trūksta: galva pradeda sukties. Kad, mat, nebuvo, kas gerai pamoko nuo mažumės, o dabar jau bus!... švoger, gal per vėla? Jei dar taip ką nuo gudrių žmonių išgirsti, o jau iš knygos per vėlu.

— Oi, švoger! — pastebėjo viršaitis: — Čia knygos nereikia. Tik reikia girdėti, kas reikalinga ir daryti tą, kas reikalinga ir bus gerai. Nereikia adverniškai viską daryti.

— Ne, švoger, prašom dovanoti! Aš žinoma tamstos mokyti negaliu, bet prašom dovanoti, mokslas reikalingas. Kodel gi švogeris tuojau pamatei, kad jis ant kunigų užpuola, o man tas Baltaragis susuko galvą, sako, ant karaliaus. Švoger, prašom dovanoti, aš nemeluoju. Gražiausiai atmenu, kaip jis sakė, kad už karalių... O kaip už karalių, — tęsė Dalba: — tai nei šiaip, nei taip žmogui kišties, — sakys dar: kam kišiesi?... kas tavęs prašė?... Jau kaip tik už karalių, — atkartojo Dalba: — tai, švoger, kišties negalima. Karalius gali pasakyti: O ko tu lendi?... Ar aš pats tokių ponų negaliu suvaldyti?... ar man truksta vaisko?... O ką tada, švoger, pasakytum?... Ir nieko nebegali... Kad mat, švoger, jie ir prie to kabinosi. Žmogus norėtum jiems gero padaryti, o jie ima prie tavęs ir prisikabina, o paskui, švoger pats žinai, kaip sunku nuo jų atsikratyti. Užves dielą ir kas žin dar ką gali su žmogum padaryti. Jų, kaip ugnelės, reikia bijoti.

— Dėd! Dėd! — suriko keli pusberniai sykiu:

— Mes kartį gavome! Yra kartis!

Dalba apsimetė negirdįs.

— Tai vadinas komedijos dar nepasibaigė? — klausė kartu smarkiai ir ironiškai viršaitis.

— Ne, taip-pat... — pasiaiškino Dalba: — Prašom, švoger, dovanoti jau šį kartą, daugiau to nebebus. Jau kad švogeris taip bariesi, tai anaiptol to daugiau nebebus. Aš tikrą tiesą švogeriui pasakysiu — pridėjo nuoširdžiai Dalba — kad ir man tie vaikai atsibodo. Bet pradeda lysti, kaip kokie varlės, kabinasi, žmogus nenori jų užgauti ir nepasimatai... Jau daugiau, švoger... prašom šįkart dovanoti, daugiau nebebus.

— Ir duok Dieve! — tarė viršaitis: — Ar nežinai?... man labai nesmagu, kad reikia suaugusiam žmogui ką pasakyti, bet jau nebeiškenčiau. Kad jau švogeris iš tiesų perdaugini!... O dabar, pasilik, švoger, sveikas! Reikia važiuoti, vėlas laikas, ir bėrutė pyksta, kam aš čia taip ilgai užtrukau. Matai, kaip trypia!

— Sudiev! Sudiev! — linkdamos lig žemei, atsakė Dalba: — Prašom, švoger, jau nepykti! Kaip jau taip, tai taip su žmogum kartais ir perdedi... Sudiev! Tik... — pradėjo skubindamas Dalba: — Aš norėjau švogerio ko paklausti... Gal švogeris nepyksi?... Gi tą poviestkelę gal švogeris nebūsi pametęs? tebeturi?

— Turiu! turiu! — atsakė šypsodamasi viršaitis:

— Nebijok! Nepamesiu! Pas mane visokių popierių netiek yra.

— Dėku, dėku! Švoger! Man vis rupėjo, tai mat ir drįsau paklausti... Prašom dovanoti! Mat! jie, švoger ir prie to gali prisikabinti. Žinoma pas švogerį ne- prapuls, bet man rūpėjo, tai ir drįsau. Popierėlis kiek gi jis vietos užima, o kaip yra tuojau žmogui drąsiau: parodė ir žino koks reikalas.

— Nebijok! Nebijok! — drąsina jau važiuodamas viršaitis: — Pas mane neprapuls. Sudiev!

— Sudieu! sudieu! — nusilenkė vėl lig žemei Dalba: — Dieve padėk laimingai!

Tiesa nemaža prierzino viršaitį jo svainis Dalba, bet tai išėjo jo naudai. Jis gangreit visai pasiliuosavo nuo tų taip sunkių minčių, visą kelią jį kankinusių. Ilgą laiką negalėjo viršaitis atsikratyti nuo juokų iš savo svainio: iš jo kvailios išvaizdos, viršaičiui jį pašiepiant, iš jo išgasčio ir t. t. Paskui jam pradėjo to žmogaus gailėti, kuris nors ir doras ir geras, bet per savo kvailumą ir apsileidimą yra visų laikomas pastumdėliu. Jam ir vėl paliko gėda, atsiminus su kokia gimine jis susidėjo ir atėjo jam į galvą šiandieninis taip neišsakomai viršaitį suerzinęs Dalbos susidūrimas su Abramka. Nuo to jis buvo bepereinąs ir ant kitų šiandieną pergyventų atsitikimų, bet staigu susiturėjo ir ėmė galvoti apie ūkio dalykus: — Mat kaip gera — tarė jis sau vienas, kad kitiems yra kas nakties išjoja. Dienos šiltos, žolelės gana, ot ir nebereikia namie arklių penėti. Bepigu Dalbai, kad jam taip patinka pačiam nakties joti, o tu žmogus nors tave užmuštų negalėtum išsirangyti. O bernus leisti nedrąsu. Kaip su kokioms nusprogusiomis kumelpalaikėms, tai niekas, o gerą arklį, ar gi jis prižiūrės? lšleidei ir nebesugrįš. Taip Dalbai gerai, kad jam toks noras yra, o man visados pievas išgano.

Viršaitis užvažiavo ant kalnelio prieš savo kaimą, nuo kurio sodžius, gulįs trupučiuką slėny matėsi, kaip ant delno. Dabar mėnesienoj jis gana puikiai išveizėjo. Apsiaustas dar vos tik mažosios pusės tenustojusiais lapų medžiais, pakluonės ir galuose padabintas, kaip kokiais karbatkais, tolį į lauką išsikišusiais šešėliais, iš augšto sergstamas ir tartum švelniai liuliuojamas mėnulio, kuris kaip koks „veltšmerco“ rašytojas, paliko užmetęs ant kaimo savo žvilgsnį ir, paskendęs mintyse, apie žmonijos kančias, visai apie jį užmiršo, — darė sodžius tokį nepaprastai meilų įspūdį, jog net viršaitis jautė, veizėdamas į jį nemažą pasitenkinimą ir malonumą širdyje. Ir visą tą ramumą, visą tą tylą ir slėpiningą gražumą, rodėsi nekas kitas padarė, kaip tas mėnuolis, kuris tuo tikslu privertė visus: žmones, gyvulius ir medžius snausti, kad pačiam atsidavus savo svajonėms ir kad jis tuojau pabustų ir užpyktų, jei kas-nors drįstų tą tylą ir ramumą suardyti. Viršaičiui pasidarė ramu, gera ant širdies, jis ėmė galvoti apie savo namus ir šeimyną: — Onytė, žinoma, duoda į akį — nusijuokė viršaitis: — Gale kaimo, žiūrėk, išgirsiu jos knarkimą. O, kaip gera bus, apsidžiaugė jis, dabar nušalusiam prisiglausti prie jos šilto ir minkšto kūnelio. Ji mane dabar taip myli. O Petriukas bus nusispardęs. Naktįs vėsios, kad neperšaltų vaikelis.

Mėnuo švietė. Iš trobų, stengdamasis kits-kitą perviršyti, ėjo keista svirplių čirškimo ir žmonių knarkimo muzika; kaž-kur ten lygi sukriuksėjo kaži-koks žvėrelis. Suurzgė šuo. Atsiliepė apuokas. Viršaitis įvažiavo į šešėliais išraižytą kaimą. Kad nesukėlus šunų ir neatkreipus domos kieno-nors nubudusio, paleido jis savo bėrutę žingsniais visai palengvėlė. Iš tolo matėsi vinkšna jo sodnelyj prie gatvės, kur buvo sena koplytelė ir šalymais gražus berželis. Mėnesio spinduliai kaip tik krito nuožulniai per tuo-du medeliu, iš tikro gražiai išveizėjo. Viršaitis pažiurėjo kaž-kaip saldžiai maloniai į berželį, paskui į vinkšną, ant galo vėl į berželį ir ištarė: — gražu!

Giliausi lietuvio dvasios žinovą kunigą Vieno-žinskį tik berželis svyrunėlis per amžius verkdamas tesuprato. Kas-žin ir tas berželis, į kurį taip saldžiai pažvelgė Bajoriūnas, ar tik nežino dar ką apie savo savininką papasakoti, kas čia nepastebėta ir neužrašyta? Bet žinok tu jo kalbą!

Tyliai važiuodamas viršaitis buvo beprisiartinąs prie savo kiemo, kad jį vos tik vienas šuo tepamatė, bet ir tas nelaikė reikalu išeiti iš kiemo ir lojant palydėti. Bet staigu paskutinį kiemą pravažiavus, kaip kulipka, ūždamas iš kaž-kur atsidūrė to paties kiemo margis ir prašvilpęs pro ratus puolė ant bėrutės ir mėgino šokdamas pačiupti jai už šnervių. Viršaitis už tai labai to šunies nekentė. Pataikinęs, šveitė jam botagu: Bėrutė turbūt to šveitimo pasibaidžius šoko iš karto bėgti, o prie savo kiemo vartų ir vėl pasiautė į šalį.

— Kas čia šiandieną ir darosi? — stebėjosi viršaitis, matydamas, kaip bėrutė karpo ausimis ir nenoroms eina į kiemą. Jis ėmė dairytis aplinkui. Ištikro, pamatė jis prisiglaudusią prie vinkšnos žmogaus figūrą, į kurią trupučiuką įsižiūrėjęs, pažino Giltinę.

— Ar vilkai čia tave dabar naktį nešioja! — suriko jis ant Giltinės. — Kodėl neini varvėti? Kad kiek būtum mane į griovį įvertęs! štuokas tu!

Giltinė nusigando ir bėgo greit pro vartelius priešais ir, dar viršaičiui bevažiuojant, ėmė grabinėties apie jienas, norėdamas, turbūt parodyti, jis tatai laukęs viršaičio, kad jam nukinkius arklį. Bajoriūnas delto ne-pavedė jam bėrutės, bet kinkė kartu.

— Čia prikalbėjo — pradėjo pirmutinis Giltinė

— kad ten cicilikas buvęs ką... kiti sako, klebonas miręs... gal bus netiesa?... Aš nieko nežinojau, anksčiau išėjau.

— Gailu — atsakė sausai viršaitis: — Cicilikas vedė visus prie mieros. Tikrai būtum papuolęs.

Nieko daugiau nebešnekėdamas, viršaitis, nukinkęs kumelę įvedė ją pats į kūtę, o Giltinei liepė tuojau eiti gulti. Sugrįžęs, paėjo jis lig Giltinės pirkelei ir, radęs jį besėdint su pypka pašalėj, aštriai subarė ir įvarė į vidų. Įvežęs brikelę į daržinę, ėjo Bajoriūnas į klėtį. Ištikro, iš tolo buvo girdėti Onos knarkimas. Pirkioj ar knarkė. Viršaitis stovėdamas ant pryklėčio kaž-ko apsidairė, lyg pasiklausė pirmu, kas klėty darosi, paskui kriptelėjęs vieną ausį į pirkios pusę ir įėjo palengva į sodnelį. Jis ir pats nepamatė, kaip atsirado prie koplytėlės. Ilgą laiką meldėsi jis stačiai be sąmonės nei žodžio netardamas. Taip kaip ta nežinomojo galybė, jam visai nejaučiant, atnešė jį čia prie koplytelės, taip dabar traukė ji jo sielą į nežinomas augštybes. Jam buvo taip lengva, taip saldu ant širdies, kaip niekados jo gyvenime. Jis užmiršo apie tą „eikite po kryžių” ir „jųs nenorite”, be kurių jis paskutiniu laiku gangreit nei vienoje maldoj negalėjo apseiti, užmiršo Kantičką, Gumbelevičių ir Ūsevičių. Jis pats savęs nebeatminė, o tik jautė, jog iš gilumos jo esybės prasimušė šviesos kibirkštėlė, kuri eidama stačiai be jokių trukdymų prie Dievo, taip aiškiai apšvietė tą kelią, vedantį į amžinąją tėviškę ir susivienyjusi su ana begaline šviesa, tokį tos šviesos gausumą siuntė čion ant žemės, jog viršaitis, jei matė kokį juodą šlakelį, tai tuo buvo jis pats susi-linkęs, beklupiąs prie koplytelės.

— Gerybė tavo! — tarė jis, šiek-tiek sugrįžęs į save, graudingu balsu: — didesnė yra už visus griekus, kokie tik yra šiam pasaulyje ir kokie gali da būti. Tu nenori nei vieno pražudyti! Tu visus nori išganyti ir viskas Tavo žinioj! Daug sutvėrimų mums rodosi nereikalingų, bet ką Tu sutvėrei, viskas yra reikalingas! Kiekvienam sutvėrimui savo paskyrimas. Taip ir žmonės: visiems jiems savo paskyrimas, visi pildo Tavo šventąją valią. Mums rodosi, jog tai niekam vertas, o ką galima žinoti?... Tu gali padaryti iš jo didžiausį šventąjį. Gerybė Tavo didesnė už visus griekus!... Cicilikas su urėdniku daug ką piktai daro, bet jog jie ne be Tavo žinios tai daro, ir nėkas kitas juos sutvėrė, kaip Tu pats, Dievuli augščiausias. Aš juos niekinu, o gal Tavo akyse jie geresni už mane. Rytoj Tu gali juos atversti prie savęs ir jie daug geriau tarnaus Tau už mane!

Jam prisiminė, ką jam tėvelis sykį apsakojo, kaip vienas kunigas važiuodamas išvydęs šokinėjantį per griovį pustelninką. Peršokęs į vieną pusę, pustelninkas taręs: — Šia Tau, Dieve! — Peršokęs į antrą: — Tai man, Dieve! — Kunigas nusijuokęs. Bet pavažiavęs kiek ten, išvydęs jis atbėgantį jam priešais pustelninką per vandenį:

— Tėve dvasiškasis! — surikęs pustelninkas: — pamokyk mane melsties!

Kunigas peržegnojęs jį ir pasakęs: — Kaip meldeisi ir melskis! — ir nuvažiavęs sau.

Prisiminęs tą apsakojimą viršaitis dar labiau susitvirtino tame įsitikinime, jog kaip visi kiti sutvėrimai kaip mano kunigeliai garbino Dievą, taip ir žmonės garbina Jį kiekvienas taip, kaip jis supranta ir kaip Ponas Dievas jam paskyrė. O jei kartais mums tai išrodo juokingu, tame kaltas mūsų nesupratimas. Nupulti atsitaiko kiekvienam. Šventieji kaip mylėjo Dievą, kaip meldėsi, o dėlto ir jiems visaip kartais atsitik-

— Matai! matai! — nusistebėjo Ona, ėmusi nusiraižius, baisiai kasyties: — Kaip išpuikęs?... Nebūk staršina.

— Klebonijoj buvau, klebonas su panele mane pamylėjo, ot kas — juokavo viršaitis: — Ar gi tu gali prisilyginti prie panelės? Ko gi tu man duotum?... Lašinių?... ir gana. Gerai dar, jei svogunų pritaisytum, o gi ten... žinai? kaip pas ponus yra.

— Mat! mat! — atkartojo vėl Ona: — Matyt, kad gerai tau ėjo. Tu visai kitoniškas. Toks linksmas! niekur... O man širdis buvo labai nerami. Čia visaip prikalbėjo: ten cicilikas buvęs, kas... kaip męs išvažiavom nieko nebuvo, o čia davatkos pareidamos prikalbėjo baisiai... Aš taip buvau nerami... Tu taip ilgai neparvažiuoji... Padaviau vakarienę, palikau tau, dar ten po trobą trupučiuką, paskui ant pryklėčio sėdėjau ir laukiau. Kaip nėra, taip nėra. O širdis vis nerami ir užmigti žmogus negali.

— Matyt, matyt, kad negali — nusijuokė dvasioje viršaitis: — Knarki, kad net galu sodžiaus girdisi! — Ona tuojau ir vėl įbrazdėjo į lovą ir vos spėjo pridėti galvą prie pogalvio, kaip ir vėl paleido savo keistą knarkimo muziką. Viršaitis pirmu apžiūrėjo Petriuką, apklostė jį ir, nusitaisęs, atsigulo prie pačios. Šįkart ir jis vos prisiglaudė prie to minkšto ir šilto kūnelio, tuojau ir užmigo.

Ir taip tas, kuris gal tik vienas iš viso kaimo galėjo pajudinti taip augščius ir svarbius žmonijos gyvenimo klausimus ir už juos tiek iškentėti, kuris šiandieną taip kietai visam kaimui snaudžiant, tik vienas tebudėjo ir išrišo klausimą, apie kurį bemąstant ir jo gilios prasmės bejieškant gal ne vienam iš genijų visas gyvenimas praėjo, antgalo ir jis tas minkštaširdis ir gera- širdis kartu begalo jautrus ir nerangus, giliai tikįs, vergiškai nužemintas prieš tuos, kurių žinioj pavesti jo augščiausieji idealai, bet vis delto savo neprigulmingą, o taip gražią, taip prakilniai graudingą nuomonę turįs lietuvis, ant galo, ir jis prisivienijo prie visuotino kaimo ramumo. Prisiglaudęs prie pačios, miegojo jis lyg užmuštas, kaip vargiai kada gyvenime būtų turėjęs tokį miegą. O lauke tuo tarpu vis taip-pat švietė susimąstęs melancholiškai mėnulis, čirškė svirpliai, karts nuo karto suklykdavo ir nusijuokdavo apuokas, sukriuksėdavo koks-ten žvėrelis, suurzdavo ar sulodavo šunįs, giedojo gaidžiai ir žmonės nenustojo knarkę, tik ta muzika Bajoriūno klėty buvo kitoniška negu pirmu: vietoj plerpančio solo baso, rėžė duetas.

Nors ant rytojaus viršaitis ir nebejautė tokio ramumo ir malonumo, kaip vakar prie koplytėlės, tečiau pamatinė vakarikščio pagavimo mintis: jog kiekvienas tarnauja Dievui savotiškai ir tarnauja taip, kaip Dievas nori ir kad Dievas naudojasi silpnais sutvėrimais, kokiais yra visi žmonės, pasiekimui savo mums nežinomų prakilniausių tikslų, — ta mintis jam buvo aiški, ir ji pasiliko tokia per visą revoliucijos laiką. Prasidėjus ne-sulyginimai didesniam bruzdėjimui po spalių 17 dienos manifesto Lietuvoj, jis daug mažiau vodijo negu pirmu, kada jis buvo daug menkesnis. Mintis ta, jog Dievas skiria kiekvienam žmogui sutinkantį su jo prigimimu ir gabumu pašaukimą, liepė atsisakyti nuo tų augštų sumanymų, kurie dažniausia pas lietuvius tiek perdėti, jog jų įvykinimas esti negalimas, labiausiai nuo sumanymų tapti kankiniu, gimusių jo galvoj po įtekme kunigo Kantičkos, ir labiau apsižiūrėti aplink save, apie savo priedermes, kaipo tėvo, ūkininko ir visuomenės nario. Revoliucija, tatai ne tokių veikėjų, mylinčių tvarką, santaiką, vienybę, taip sakyt, naturališką plėtojimosi, kokiu buvo Bajoriūnas, arena. Jis nesuprato re- voliucijonierių, tiek vadovų ir agitatorių, norinčių viską seną sugriauti ir jų vietoj akimirksny sutverti naują pa-saulį, su nauja, visai viršaičiui nesuprantama tvarka ir naujais žmonėmis, jaib tos kvailios, o taip trukšmingos, nežinančios ko reikalauti minios. Čia dar nutiko liūdna permaina jo familijoj. Jis, nuėjęs į valščių, atsisakė nuo viršaitystės ir visą bruzdėjimo laiką, nors kiek tai nesipriešino jo etikos supratimams, jis jam buvo prielankus, tečiau stovėjo nuošaly.

Giedutis nuo to laiko, kaip jį paskutinį kartą ap-lankė viršaitis prieš didžiuosius Karklynkiemio atlaidus, geryn neėjo. Jis pasiliko pamišėliu, kokiu jis tada buvo. Su žmonėms, pagaliau, su namiškiais jis gangreit visai nešnekėdavo, o tik gulėdamas ant krosnio kaž-ką paistydavo, ko nei vienas suprasti negalėdavo. Minėjo Dievo, Išganytojo, švento Motiejaus, labiausiai Mykolo arkaniolo vardus, ne sykį nušokęs staigu nuo krosnies pribėgdavo greit prie lango arba durų, ištempęs ausis pasiklausydavo ir vėl grįždavo atgal ant krosnies. Vakarais mėgdavo išeiti į lauką, į žvaigždes žiūrėti, šnekėdamas vienas pats be perstolio ir mostyguodamas. Su kitais jis niekados į šneką nebeįsileizdavo o paklaustas, apsimezdavo negirdįs. Prieš patį spalių 17. d. manifestą jis staigu susirgo. Gražilda laikiusi savo vyrą jau ir pirmu pamišėliu, greit apsiprato, Giedučiui ištikro išėjus iš proto. Bet užtat kada jis staigu susirgo, ji labai nusigando ir tuojau nubėgo pas viršaitį, kad jis važiuotų kunigo atvežti.

Viršaitis sutiko ir prižadėjo, bet paskui turėjo nemažą striukę. Jis tikrai žinojo, kad Gumbelevičius serga ir visai į bažnyčią nevaikšto. Kalbama buvo, jog greitu laiku atvažiuosęs jam padėjėjas. Į Karklyn-kiemy tatai važiuoti nebuvo ko.

Viršaitis buvo manęs prie Kantičkos, bet paskui, geriau apgalvojęs, numojo ranka ir tarė: — Ne, su juo juokų daryti negalima! Jam paklausus: kodel nevežėte tuojau, kaip sakiau į bažnyčią, arba kodel į namus kunigo neatvežėte?... ką aš tada sakysiu?... Sakysiu: pati vežė... pabėgo... — O kur tu buvai? — sakys kunigas. Kodel pats neatvežei? Kodel į namus kunigo neliepei atvežti?... Ne!... su Kantička štukos mažos ...

Kitokios išeigos nebuvo, kaip tik važiuoti pas gražųjį kunigėlį. Į vietą, kur gyveno tas kunigėlis, buvo nuo viršaičio kaimo kaip tik 3 mylios. Kelias buvo apiprastis ir viršaitis pasikinkė porą arklių.

— O tu kaip čia atsiradai? — nusijuokė ir nusistebėjo kunigėlis, pamatęs viršaitį rišant arklius prie kartes ties špitolę.

— Bene nuo juodašimčių bėgi? O gal Kantička išvaikė? — Sužinojęs, kame dalykas, jis pridėjo: — Kad taip kitas būtų, nevažiuočiau, bet aš tave pamylėjau. Ir Giedutis man patiko, kad jis toks filosofas ir jo, — Kantička, tas idijotas, nekenčia, tatai be abejo geras žmogus.

Nors kunigėlis grįštant, ir nenorėjo, kad viršaitis jį vėl vežtų ir vargtų tokį kelią, tečiau viršaitis užsimetė ir važiavo pats. Kelyje daug jam visko prišnekėjo ir kaž-kodel jo žodžiai lipo viršaičiui prie širdies. Jis beveik visai atšalo prie Kantičkos. Po dviejų dienų Giedutis mirė, ir vėl kitokios išeigos nebuvo, kaip tik kreipties prie to paties kunigėlio: — Kantička gali nevažiuoti, man gerai užduoti ir į kapus numirėlio neleisti laidoti — abejojo viršaitis: — Kaip jau bus, taip!... važiuosiu pas savo gerąjį kunigėlį! — Laimingas buvo ir šis kartas viršaičiui.

Kunigelis atvažiavo, palaidojo kaimo kapuose Giedutį ir viršaičio prašomas sugrįžo nuo kapų — stačiai pas jį. Viršaitis turėjo parsivežęs konjako, vyno; turėjo gero alaus; užprašė rimtesnius vyrus iš pakasinų ir kaimo ir šviesesnes moteris pas save ir labai meilų turėjo susirinkimą. Kunigėlis pridarė daugybę štukų, prijuokino visus apsakodamas apie Kantičką ir apie tai, kaip dekanas su Kuzmickiu bėgę naktį iš namų. Pripasakojo daugybę visokių anekdotų; paleido kelis juokus dekono adresu ir ant galo, užsigeidė pamatyti Dalbos, apie kurį jis nuo kaž-ko buvo girdėjęs. Viršaičiui nepatiko, kaip tai, kad kunigėlis žino apie Dalbą, o gal ir apie tą, jog tai jo svainis, kaip lygiai ir tas jo noras pamatyti Dalbos.

— Tikrai aš jį būsiu matęs šiandieną kapuose! — tarė kunigėlis: — Ten buvo vienas tvirtas vyras pliku kaklu, senoviška ilga segute apsivilkęs. Visai netoli nuo manęs stovėjo jis ir labai klausėsi pamokslo, net išsižiojęs... Nu, jau tu!... maniau sau vienas, kad tik nebūtum Dalba!... Aš mėgstu tokiuos žmones, oj!... kaip mėgstu... Dabar jų Lietuvoj vis mažiau besiranda.... Jųs nesijuokite, tatai ir yra tikrieji lietuviai, kurie kitkart, meškos kailiais apsivilkę, gynė Lietuvą nuo gudų, lenkų, o labiausia kryžeivių. Kryžeivis visas geležim apsitaisęs, su visokiais ten blizgančiais kardais ir kalavijomis, ant gražių arklių, o Dalbos išrauna ąžuolioką su visoms šaknims, apkapoja šaknis taip, kad tik drūtesnių jų aštrius galus palieka, užsėda ant savo mažo, riesto, kaip gaidys arkliuko, kojos jam žeme velkas, bet kad jis ant to sako gaidžiuko duoda taja savo ąžuoline kuja, tai visos geležįs ir kalavijos nueina vokiečiui po velniais, ir jis tuojau nuo arklio nukrinta augštelninkas žemėn. O jei jiems kartais užeidavo striukė, jų ar vokietis negaudavo: jie tuojau ant tų arkliukų į mišką, per pelkes... eina, kaip paukščiai, o vokietis apsikrovęs geležim, ant didelių arklių ir nuklimpsta. Tada lietuviai ir vėl grįžta ir jau tada — vokietei!... žegnokis!... Mėgstu aš tokius žmones, Bajoriūnai!... Sakyk man, kur paliko Dalba? Jis, rodos, tau giminė, kodel jo čia nėra?

— Pakasynuose.

— Siųsk atvesti. Tuojau! Tuojau! Aš noriu su juo pasišnekėti. Mėgstu aš tokius žmones senoviškus, tokias Dalbas.

Tečiau tą senovišką žmogų turėjo net trįs vyrai vesti ir tai vos-vos teatgabeno jį lig priebučiui. Čia Dalba atsispyrė ir nei iš vietos. Pasidarė, žinoma, trukšmas, kurį išgirdo kunigėlis ir, išbėgęs iš seklyčios, pripuolė prie Dalbos.

— Švoger, tai ko taip didžiuoji? — tarė jis, imdamas Dalbą už plaukų pagal ausį: — Eikš, švoger, sugersim! Būsim draugai! — Tai pasakęs tempdamas už plaukų, vedė jis Dalbą į vidų, ir tas kurio net trįs vyrai negalėjo suvaldyti, ėjo kaip eriukas. Vyrai, pasilikę iš paskos, juokėsi. Įvedus kunigui Dalbą į seklyčią, ji staigu prisipildė trukšmingu juoku.

— Ko gi tu didžiuoji? — atkartojo kunigėlis, paleidęs Dalbą prie durų: — Aš tavęs jau kada laukiu, o tu vis neateini ir neateini!

— Tegul bus pagarbintas! — siekdamas bučiuoti kunigui ranką prašneko antgalo ir Dalba, buvęs ligšiol dideliame ambarase iš tos priežasties, kad jis eina su kunigu, nepabučiavęs jam pirma rankos ir nepasakęs „tegul bus pagarbintas.”

— Ant amžių! ant amžių! — atsakė kunigėlis: — Sėskis! sėskis! aš noriu su tavim išgerti... Ko ran-gaisi?... Greičiau! Ot, tai bent vyras! — nusidžiaugė kunigėlis, atsitraukęs per kokį žingsnį nuo Dalbos ir apžiūrėjęs jį nuo galvos lig kojų: — Tokie tai ir galėjo kryžeivių mušti.

— Ne, pone, — atsakė greit nusigandęs Dalba: — Ant muštynių, pone, tai jau aš — ne. Šit ir švogeris gali pasakyti, kad aš nieko nesikabinėju.

— Kaip ne?... reikia mušties! — erzino kunigėlis:— Kam gi tau Dievas tokius kumščius davė?.... ir tokias rankas, pečius, sveikatą, kad tu nenori mušties. Reikia mušties!... Ot, juodašimčiai jau artinasi... Jei tokie neis mušties, tai visus mus išpiaus.

— Pone, pone! — suriko keli moterų balsai: — ar ištiesų tie juodieji ateina?... Pas mus čia šneka, kad tamstų parapijoj jau vieną sodžių išpiovę?

— Tiesa! Tik piauti tai nepiovė, pastirus prarijo!

— Oje tu mano, pastirus! — nusistebėjo vėl moteris.

— Pastirus, pastirus! — patvirtino juokdamasis kunigėlis.

— Tai ir pas mus šneka — pastebėjo vėl kaži-kokia moteriškė — kad jie pastirus riją. Su visoms drapanoms, su viskuo.

— Ir su naginėms — pridėjęs kunigėlis ir kreipdamasis tuojau į Dalbą tarė: — O tu nenori mušties?... Nenori mūsų ginti?

— Kaip tokius, tai aš ir nuo kitų kunigėlių girdėjau, kad jų galima mušti. O kad jau, dėku, ponas leidi, aš ką gi... tik jei jų būtų jau perdaug, tai vienam...

— Cha, cha, cha! — gardžiai nusijuokė kunigėlis ir kaž-kodėl pabrėždamas, sudavęs Dalbai per petį tarė:

— O delto aš tave mėgstu, Dalba! Labai mėgstu! Žiūrėdamas į tave, žmogus stačiai matai, kaip gyvas, senovės mūsų taip garsius laikus. Na, dabar eikš, sėskies! Sugersim!

Kunigėlis pasodino jį pačioj krykšt-asloj. Dalba buvo susigėdęs ir jautėsi neramiai, nes toj vietoj jis nemėgdavo sėdėti.

— Matai, kokie dabar laikai — sėzdamas šaly Dalbos tarė kunigėlis: — nori karalių numesti ir visoms tautoms liuosybę duoti. Tada mes tave, Dalba, rinksime Lietuvos karaliu. Čia tu nori, čia nenori, bet rinksime.

— Koks, kunigėl, būtų iš jo karalius? — įsikišo viena moteriškė, kad jis karalienės nenori?

— Kaip nenori?

— Nenori ir gana! Baigia jau senti, o primink jam apie pačią, žiūrėk ir nebėra jo.

— Gal jųs ne tokią peršat, kokios jam reikia, — užtat ir nenori! Matysit, kaip jis panorės, kada aš jam išpiršiu. Ar taip Dalba? Kokios dranytelės gal perša — tęsė kunigėlis. Bet žiūrėk, kad aš tau išpiršiu! Iš savo parapijos! Oi, ten yra tvirtų! Gerai Dalba!

Dalba gardžiai juokėsi.

— Nieko nepadės, pone!— priešinosi moterįs — jis neims. Jau kiek jį visi badė: motina, kaimynai, kunigėliai, būdavo kartais atvažiuos ir tie! Bet jis, ne!... ir gana!

— O žiūrėk, manęs paklausys, — tvirtino savo kunigėlis: — Kaip tik išrinksim karalių, tuojau iškelsim ir vestuves. Jau tada ir aš šoksiu, skvernus pakėlęs.

Visi ėmė juokties, o Dalbai tai taip tas kunigėlio pasakymas patiko, kad jis net drebėti pradėjo nuo juokų, o kartu su juo drebėjo viskas, kas buvo seklyčioj. Kunigėlis dar daug apsakojo apie senovės Lietuvą, jos narsumą, galę, didžiuosius kunigaikščius ir ant galo, atėjęs lig į dabarčiai, tarė:

— Taip garsi buvo mūsų tėvynė senovėj, o kas iš mūsų dabar yra? Dabar jau nebeužtenka ąžuolo su buože, reikia ko kito. Ir tu Dalba dabar nieko nebepadarysi! — geraširdingai nusijuokė kunigėlis, pažvelgęs į Dalbą.

— O jis pone, vis nenori pasiduoti — atsiliepė Bajoriūnas: — Jis sako, kad ir dabar tokie stipri reikalingi.

— Nepasiduoda?

— Niekaip nenori pasiduoti — atkartojo viršaitis: — Kiekkart aš jam kalbėjau, o jis vis savo ir gana!

— Maladec! — pagyrė kunigėlis: — Jis senovės žmogus. Ką tu jam padarysi? Ir žiūrėk, ką jis ir dabar padarytų, kol kulipka nepakirstų jam kojų.

Dalba džiaugėsi.

— Nu gerai, švoger! — tarė jis: — Atsiminę paklaustom gudresnės asabos: nu, kodel imant į vaiską apžiūri, kad būtų sveikas ir kaip tik koks besveikatis, netenka mieros, tuojau nuvaromas?

— Žinoma, kad taip, — paturėjo Dalbos pusę kunigėlis: — Sveiki, stipri, drąsųs visur reikalingi, tik jis dabar turi būti ir šviesųs. Turi turėti galvą. Žiūrėkit japonai! Jie daug mažesni negu rusai. Duok rusui kokį nors japoną, jis tuojau sulamdys, o kaip išėjo? ... Visi matome. Taip! — tęsė kunigėlis darydamas rimtesnį veidą — dabar jau vien sveikatos nebepakanka. Reikia šviesos, supratimo! Kitokie buvo seniau žmonės, kitokie laikai ir viskas kitoks, o dabar vėl kitoks. Žiūrėkit, kaip gyvena apsišvietusios tautos? Kaip jos žemę išdirba ir kiek jiems ji išduoda? kokie jų namai, padargai, gyvuliai? kaip jie valgo? Lietuvoj jauno vyro neberasi beveik. O delko?... Delto, kad jis užuodė, kur galima geriau pragyventi, geriau pavalgyti, užsidirbti ir apsivilkti ir ten bėga. O jog, kad būtų apšvietimas, ar gi negalėtų ir čia pragyventi, kaip kitos tautos, daug menkesnį žemės kampelį turėdamos?... Ir kaip dar pragyvena. Žiūrėkit, suomius, kur vadina Finlendija. Jie gyvena ant uolų; tokios žemės, kaip mes, jie neturi. O žiūrėkit, kaip jie gyvena. Prineša ant tų uolų žemės ir tokius laukus ir pievas padaro, net miestus išstato, kad iš viso pasaulio važiuoja žmonės pasižiūrėti ir negali atsistebėti. O kas pas mus yra? Ubagystė ir gana! O kad jiems tą žemės plotelį, kur mes turime, davus? Matytumėt už kokių 10 metų jųs tos šalies nebepažintumėt! Kokie laukai! kokios pievos! kokie sodnai ir miestai čia būtų, kad jie ant uolų jau matot, ką padarė!

— Mums rodosi, kad jau nebegalima geriau be-išdirbti, kaip mes išdirbame — atsiliepė kaži-kas.

— Nebegalima! — nusijuokė geraširdingai kunigėlis: — O žiūrėk, kiek jųs gaunate, o kiek kitur! Kokios jūsų trobos, o kokios kitur? Kaip jųs apsitaisę, o kaip kitur. Kodel gi jųs bėgate į Ameriką? Kodel gi jųs taip masina ta Amerika? Delto, kad ten geresnis gyvenimas!... Ot kas!... Geriau apsidarę, pavalgę ir daugiau uždirba. Taip, apšvietimo mums reikia! — atsiduso kunigėlis: — Bet ką tu žmogus padarysi, kad pas mus turi užjoję tokie Osevičiai ir Kantičkos! Tik prasižiojai, žiūrėk!... jau tave padarė bedieviu ir važiuok pas vyskupą aiškinties... Dsevičius jau buvo mane apskundęs.

— Atleiskite! — pasigirdo iš moterų būrio balsas: — Tamstos, kunigel, be reikalo užpuolat ant kunigo Kantičkevičiaus, jis veda žmones išganymo keliu ...

— Tpfui! kad tu išpustum! — nusispiovė kunigėlis kreipdamas į Bajoriūną: — Jog šviesus žmogus esi, tipiškas lietuvis, taip aš tave pamėgau ir niekados nesitikėjau, kad tu davatkas laikai, o tu jas beturįs. Tatai Kantičkos davatka esi? — klausė jis įsikišusios moteriškės.

— Turiu savo didele garbe būti to švento žmogaus pasekėja!

— Turėk! Turėk! Jis ar turi garbę būti tavo vedėju. Garbinkities viens antrą, tik Lietuvai tos garbės per daug.

— Kad ponas ką-nors kąstum! — prašinėjo, priėjęs, viršaitis.

— Prašom! Prašom! — atsiliepė ir Bajoriunienė kaži-kodėl labai prie kunigėlio nedrąsi.

Viršaitis labai buvo nepatenkintas, pamatęs jau pirmu tarp moterų davatką. Dabar, kada kunigėlis jau tokį prikaišiojimą buvo padaręs ir dar buvo paojus, kad, davatkai šiaušiantis, gali koks skandaliukas išeiti, Bajoriūnui visai nesmagu buvo pasidarę.

— Prašom ponai išgerti! — norėdamas prisigerinti ir nukreipti kalbą į kitą pusę, prašinėjo vėl viršaitis: — Kad ponas ištiesų didžiuoji .. .

— Aš didžiuoju?! — nusistebėjo kunigėlis ir priėmęs, išgėrė neatsidvėsęs stiklinę alaus.

— Dėku ponas! — padėkojo viršaitis, bučiuodamas kunigui ranką.

— Tu man tokių niekų nekalbėk!... kad aš di-džiuočiuosi — tarė kunigėlis ir dėdamas šaly sėdžian-čiam Dalbai ranką ant peties, pridėjo: — Ir tu, prieteliau, neturi didžiuoti! Reikės mušti juodašimčius, užtat stiprinkis!

Kunigėlis išgėrė dar vieną stiklinę ir privertė užtai Dalbai keturias išgerti. Prasidėjo protestai, ginčai, labiausiai iš moterų pusės; kilo trukšmas. Tečiau kunigėlio sumanymas buvo išpildytas ir tuo visiems nemažai įkaitytos galvelės. Dvasia pakilo ir seklyčia pasidarė trukšminga, kuo neišsakytai džiaugėsi šeimininkai. Kunigėlis ypatingai buvo užimtas savo prieteliu Dalba, taip kad nevienas net pavydėti pradėjo tos laimės tam žinomam visai apylinkėj kaklų laužytojui. Paskui ir vėl pradėjo kunigėlis rimtesnę šneką, vėl apsakinėjo apie lietuvių skurdą ir kitų tautų kulturą ir turtus, stengdamos ir matyti sukelti savo klausytojuose patrijotizmo jausmus ir paraginti juos griebties apšvietimo. Davatka ir vėl įsikišo į šneką, ir kunigėlis beerzindamas nuvarė ją lig tuo, kad ji įpykus ištarė gana užgaunamą kunigėlį žodį. Tas taip sujudino Bajoriūną, jog jau buvo beišvarąs ją iš savo namų, tečiau kunigėlis jį nuramino, ir davatka pasiliko. Ji ir pati susiprato ir priėjus prie kunigėlio, pabučiavo jam ranką ir atsiprašė.

Paskui ėmė žaisti. Davatka pasidarė taip liepšni, kad tiesiai stumte stūmė kitus nuo kunigėlio ir vis sukėsi aplink jį ir nemažai nuliuzdavo, kada tas į kitus atkreipdavo didesnę atidę. Ypatingai susijausmino publika ir pakėlė tokį krioksmą, kad seklyčia paliko į žydų kagalą baisiojoj nakty, kada „kepant sarką” (žaislas) Dalba, vejamas kunigėlio ką tik neapvertė stalo ir vieną moteriškę, siekęs bėgdamas, pečiu per-trenkęs ant žemės.

Kunigėliui einant sėsties į ratus visa publika išsi-dūmė paskui jo. Jis išimtinai širdingai sveikinosi su Bajoriūnu ir savo prieteliu Dalba. Bajoriūnui pripa-sakė, jog jis delto ir vadinasi Bajoriūnas, kad paeinąs iš senovės bajorų. Mūsų šiandieniniems bajorams bai-giant nykti, jam ir kitiems panašiems teksią pagaminti Lietuvos naujus dvasios bajorus. Dalbą užprašė jis į savo bažnyčią, pamokyti žmones, kurie esą labai ištvirkę, neklausą kunigų ir elgiasi bažnyčioj kaip karčemoj.

— Kaip tu jiems palaužysi kaulus, gal jie tada susipras, — nusijuokė kunigėlis.

Kunigėliui važiuojant iš kiemo, publika neatsiliko, bet visa sekė paskui. Ilgai žiūrėjo jie, burblianant boboms tarpusavy, į atsitolinantį kunigėlį. Antgalo Dalba tarė:

— Dabar tai jau pataikys! O man kaip ir baisoku buvo! mat, kad kas nors iš mūsų, tai mes pripratę, o gi tokie... Sakau, kad tas bernas galų kaime ten per tą tiltą... Dabar pataikys!

— O toks makaras! — atsiliepė kaži-kas iš publikos: — Jei bernas nemokės, jei jį išblokš iš ratų ir pats išvažiuos. Su juo štukų nėra!

Žmonės dar valandelę šnekučiavosi, paskui buvo norėjusi išsiskirstyti, bet Bajoriūnas su žmona nenorėjo apie tai nei girdėti ir visus suprašė atgal į seklyčią.

— Makaras! — atkartojo kaž-kas svečiams del vietų besiginčijant ir net besistumdant: — Ko jis čia pripasakojo, ko prijuokino ir kaip moka gražiai kalbėti!

— Kad, mat, jam visur eina! — pastebėjo kitas.

— Gi, mat, kaip gražiai kapuose šnekėjo!

— Oj, čia kunigėlis, kunigėlis! — pridėjo kelios moterįs: — Su juo labai saugokis, jis kaip nori tave išvartys ir toks štukorius!

— Štukorius! Ką štukorius, tai jau štukorius! — patvirtino Dalba.

— Pasakys žodį, jau kaip žmogus turiesi, o reikia juokties ir gana! Nieko nepadarysi... Mat ir taip iš prastųjų ir atsiranda, katrie moka juokų daryti, bet ten gali žmogus susiturėti, o kaip mokytas žmogus, tai visai kitoniškai: čia jau nieko nebepadarysi. Turiesi, turiesi, bet juokties reikia ir gana!

— Na, Dalbai, tai jau ką gi, jam geriausiai, — pastebėjo viena iš moterų: — Ir karaliu žada išrinkti ir prieteliu vadina ...

Dalba patenkintas nusijuokė.

— Mat jis, kaip studentai, tai puikųs, nors ir klerikai nekaip nori su žmonėms įsileisti, — tarė jis: — bet kaip palieka kunigais, ir tuojau kitoniški. Tokie štukoriai pasidaro... Šit kunigas Svirplevičia. Kartu augome ir ganėme, būdavo veltynėse einame, o kaip paliko studentu, toks pasipūtęs ir kalbėti su tavim nenori. O prastas žmogus argi gali eiti kalbinti?

Avu, paliko kunigas — kitoniškas. O dabar buvo atvažiavęs, tai toks pats štukorius, kaip tas kunigėlis. Ko jis nepridarė?... Taip-pat visi prisijuokėm, kaip šiandien.

— Tai gi, jei jau kunigėlis liepė, tai reikia ir pildyti — atsiliepė vienas iš švečių: — Poną Dalbą reikia rinkti karaliu. Taip jau kunigėlis prisakė.

— Karaliu! karaliu! — vienu balsu sušuko visi.

Dalbai tas labai patiko ir jis gardžiai pradėjo juokties.

— Tik, kad jis karalienės nenori, — nusijuokė viena moteriškė: — tai blogai... Koks bus karalius be karalienės.

— Turi norėti — suriko kitos: — Ir kunigėlis sakė, kad karalius be karalienės negalįs būti, žadėjo jam išpiršti...

— Kam iš kitur? Tegul iš mūsų ima. Kartu su mums augęs, bėginėjęs, jis, mat, eis kur-kitur karalienės jieškoties. Kur teisybė? Tegul iš mūsų ima! Mes savo senius galime pamesti, tegul jie žinos su vaikais, o mes per karalienes!

— Jog visos negalite, Dalbą tik vieną tepaims, ką gi jųs čia jau taip džiaugiatės? — pastebėjo juokdamasis vienas iš svečių.

— Vieną? Tegul ima nors vieną! — rėkė moterįs: — Tegul išsirinka iš mūsų!

— Mane! — suriko viena.

— Mane! mes kartu ėjome riešutauti! — antra.

— Mane! mes dvisėda jojome, Dabel, mane! — trečia.

— Mane! mane! — šaukė visos vienu balsu, jog ir apsiklausyti nebegalima buvo.

Ir juo Dalba labiau pyko, juo jos labiau erzino. Bajoriūnienė patenkinta, kad svečiai taip linksmųs dar kurstė moterįs.

— Mane Dalba ims, — tarė stodamos ir eidama Dalbos linkui tvirta, šviesi, graži moteriškė. — Aš jauniausia. Ką karalius su tokiomis senomis veiks, kaip jis kitiems karaliams parodys? Mane!

Tas Dalbai jau buvo per daug. Jis atstojo, ištraukė iš kišenės kepurę ir, nieko nesakydamas ėjo į duris.

— Palauk, palauk! — suriko visi vieni balsu ir tuojau griuvo visi prie durų.

— Švoger, — atsiliepė sėdėdamas Bajoriūnas: — Tai ką taip, kaip mažas vaikas ir pasijuokti nebegalima?

Tečiau Dalba jau nebgirdėjo svainio balso ir nustūmęs visus į šalį, išėjo laukan.

— Ot ir neužturėjote visi! — nusijuokė Bajoriūnas ir paaiškinęs, jog tokiu būdu Dalba neužturimas, paprašė svečių sėsties, o pats ėjo Dalbos žiūrėti: — Jau jei ką padarysiu, tai aš padarysiu, — tarė jis atsigręžęs prie durų. Dalba jau buvo išėjęs iš kiemo, kuomet viršaitis išėjo iš prieangio: — Švoger! — suriko jis, — kur gi bėgi? Palauk!

Dalba atsigręžė ir matydamas viršaitį vieną patį, grįžo atgal.

— Kur gi bėgi? — tarė viršaitis pasiekęs jį kieme:

— Jau taip papykai, kad ir atsisveikinti nenori ir bėgi.

— Prašom, švoger, nepykti! — tarė Dalba: — O su joms aš negaliu. Ant siderstvos žmogų pastato... ar jos girtos, ar ką?... o gal ką apsigėrę ar apsi-valgė?... Aš taip sau vienas eidamas tariau, kad tik ko-nors jos nebūtų užgavusios. Mat, ir tai davatkai apsisuko galva.

Išgyrus taip kunigėliui Dalbą ir viršaitis jį pamėgo labiau. Jis žinojo gerai, kaip opus buvo vedimo klausimas Dalbai ir suprato gerai svainio supykimo priežastį. Jį neišsakytai ėmė juokas, ir jis dvasioje juokėsi, bet to nerodė. Apsimetęs rimtu tarė:

— Kad ir švoger jau trupučiuką perdaugini! Žmonės susirinko, alučio išgėrė, linksminosi, o švogeris tuojau pyksti. Jos juokiasi ir tu nepasiduok! Užvažiuok ir joms! ot! ir bus gerai!... o dabar tuojau ėmė pykti, o jos to ir laukė. Dar labiau ėmė erzinti!

— Švogeris man sakai, kad perdaugino, o kaip aš gerai pagalvoju, ir neperdauginu, — atsakė Dalba:

— Gi jau gyvendamas žmogus nusižiūri. Ir su geresnėms asaboms sueini ir nuo jų prisižiūri. Ko gi mes prasti žmonės daug suprantam?... Ką nuo jų prisižiūrėjai, tą ir žinai. O kaip aš matau, kad ir kunigėliai nelabai kaip ant jų. Žinoma, kur štukoriai, beldikai, tie juos paknirkina, bet loskos didelės neturi. Kad tuojau kitoniškai, kaip su kokiu vyru jie štukavoja: meiliai, gražiai. Kartais, kad ir pačiumpa už ūsų, arba ten plaukų, bet vis dailiau. O jas, žiūrėk tuojau ir gerai apkirkina: įžniba arba užduoda joms gerai. Daugumas visai su joms neįsileidžia ir mažai tekalba. Ne, švoger, jau prašom dovanoti! — pabaigė Dalba: — o perdėti, tai aš neperdedu. Toks jau jos sutvėrimas, kad jų geresni žmonės nekenčia. Amžiną atilsį dovanok jam dangaus karalystę Giedutis man apsakojo apie tą, kaip jas Dievas sutvėrė, bet kaip žmogus prie tokių dalykų nelabai pripratęs, nieką ir beatmenu. Švogeris, turbūt žinai? ... kur nežinosi!...

Tuotarpu įėjo kvieslys nuo Giedutienės ir ėmė, bučiuodamas viršaičiui ir Dalbai rankas, prašyti į pakasynas.

— Eisiu aš, švoger — tarė Dalba. — Jau atgal nebegrįšiu, prašom dovanoti. Žinoma, kaip prie kunigėlio, tai geriau, bet jau švogeris ir surinkai perdaug smarkios.

Prieangyj pasigirdo smarkus šnekėjimas. Dalba pažvelgė ir, pamatęs, jog tai moterįs, kuogreičiausiai pasileido iš kiemo.

— Su švogeriu mes dar pasimatysime — tarė jis, paėjęs trupučiuką kaimu: — Gi gal dar ateisi? Svečiai tuojau pasirodė priebutyje. Viršaitis mėgino dar juos suturėti. Bet, neveizint į jo ir jo žmonos nuoširdžius prašymus, svečiai nebepasiliko ir išsiskirstė.

* * *

Susilaukė Rusija 17 dienos manifesto, kuris ir Lietuvoj nemažą judėjimą padarė. Viršaičiui buvo įgimta vertinti ir gerbti liuosybę. Išgirdęs, jog manifestas tokias liuosybes suteikė ir suprasdamas gerai, jog tai revoliucijonieriai iškariavo, jis vėl norėjo prie jų prisidėti, bet ir šįkart taip vadovų, kaip ir minios nesupratęs, nutarė visai pasitraukti ir žiūrėti į tai iš šalies. Kaip tik jam ištiko ir proga. Jau pirma jis buvo prašęs savo vyresnybės, kad jį paliuosuotų nuo viršaitystės, bet tai nenusitikus reikėjo noroms-nenoroms pasilikti. Dabar atėjo žinia, jog tokią tai dieną visas valščius susirinksiąs apsvarstyti savo reikalą. Viršaitis nuvažiavo. Jam pasirodžius valščiuje keli balsai ėmė rėkti: — Nereikia, nereikia mums Bajoriūno! jis valdžios pusės turis!! Šalin jį!

Bet dauguma buvo už jį ir tik reikalavo, kad jis priimtų sąlygas, kokias jie paduosią. Viršaitis aiškinosi esąs taip savo šeimynos reikalais užimtas, miręs tetulėnas ir jo duba ar ant jo kaklo gulinti, taip kad jis jokiu būdu negalįs pildyti savo priedermių, kad jį nuo jų paliuosuotų. Valščius, kiek pasvyravęs sutiko. Bajoriūnas sugrįžo linksmas namo ir prijauzdamas, kiek tai jo etikos supratimams nesipriešino revoliucijai, laukė ramiai jos galo. Iš revoliucijonierių pusės jis jokių nemalonumų neprityrė, o jei išgirzdavo kartais apie kokius baisius atsitikimus, dažniausia nutikusius Kurše, jie jo jau taip nebaidydavo. Tik kada pasklido gandas po visą Lietuvą, apie juodašimčių prisiartinimą, kada kaip žinome, apsėdo panika netik praščiokus, bet ir kunigus, dvarininkus ir inteligentus, tik tada buvo ir viršaitis gerai nusiminęs, bet tai nei panašumo neturėjo su tuo, ką jis pirma buvo iškentėjęs.

Ir vėl netrukus pasklido po viršaičio kaimą liūdni žinia: miręs Avinėlis, senelis. Kitu laiku būtų tas atsitikimas sukėlęs nepasakytą sensaciją ir dar Dievas žino, kokios būtų buvę tos sensacijos pasekmės, nes visi kalbėjo, sūnus liepęs ir net padėjęs savo tėvui mirti.

Esant delto tokiai suirutei, kokia, kaip žinome, viešpatavo visoj Rusijoj niekas, nuolat daug įdomesnius dalykus girdėte girdėdamas, į tai neatkreipė didesnės atidės. Senelį Avinėlį palaidota ir tuo pabaigta.

Be abejo, jog viršaičiui, kuris gerai Avinėlių santykius žinodamas, labiau tikėjo, jog žmonių šneka šįkart turinti pamatą, toks pasibiaurėtinas darbas negalėjo ir neužgauti širdies, tečiau denuncijos nekentė jo prakilnus būdas, užimtas taip nepaprastais bėgančiais dalykais ir jis apie tą atsitikimą greit užmiršo.

Vieną dieną, pavalgęs pietus, viršaitis ėjo laukan. Sustojęs priebutyje, jis apsidairė ir pamatė einantį per daržą savo svainį:

— Kur gi tu? — tarė Bajoriūnas stebėdamasis, matydamas kaip Dalba alsuoja: —Kas gi vėl pasidarė?

— Niekas — atsakė Dalba: — Man žmonės prikalbėjo niekų. Sugrįžo iš N-iškių ir prikalbėjo.

— Ką gi jie prikalbėjo taip baisaus, kad taip bėgi?

— Sakė, kad švogeris nebe staršina, — atsakė greit Dalba: — Sako buvęs ir skodas ir kas, aš nieko nežinojau, nebuvau. O jie sako, kad buvęs ir švogeris, pats nenorėjęs.

— Buvau ir atsisakiau, — drąsiai atsakė Bajoriūnas.

Dalba visai nusiminė, jis išveizėjo taip, kaip visados, kada jam galva pradėdavo sukties.

— Tai kas tau? ar ne onoras? — juokdamasis klausė Bajoriūnas.

— Delto, švoger, tai niekis! — atsakė Dalba vis taip-pat sujudintas: — Ar švogeris tokiu būsi, ar šiokiu, visi tamstą gerbs, tik, mat, man tą reikalėlį žadėjai padaryti ...

— Aš taip ir maniau, — nusijuokė Bajoriūnas: — Nebijok, nebijok! kad aš ir nebe staršina, o tą reikalėlį aš tau padarysiu. Man visi pažįstami, kaip aš paprašysiu, taip ir padarys. O gal ir visai tas taip pasibaigs, dabar taip viskas suiro. Kurše visus dokumentus sudegino... Dalbai atsigavo širdis, jis visas nušvito.

— Tai, mat, tiesos būta, kaip žmonės sakė, — tarė jis po valandelės: — O aš nenorėjau tikėti. Sakau, gi man būtų švogeris sakęs, o dabar nieko nesakė ir kaip čia gali būti, kad taip greit?

— Tiesa, tiesa, — patvirtino Bajoriūnas. Einam į vidų, sugersim magaryčių.

— O paviestkėlės, tai gal švogeris nebūsi pametęs? — paklausė Dalba, padėkojęs nuoširdžiai už kvietimą.

— Kam gi aš ją pamesiu? ar aš vaikas, ar ką? Ką tu mane nuolat su ja kvaršini! Eikš!

Tai pasakęs, viršaitis timptelėjo svainiui už peties, ir jie įėjo į vidų.

Bruzdėjimas vis augo, kaskart vis labiau ėmė virti. Žmonės, labiausiai po miestus kai-kurie ir gulėdavo smuklėse, kur per kiauras dienas, vėlai vakare ir net naktį tęzdavosi trukšmingi valstiečių mitingai. Be dalykų, jų gyvus reikalus paliečiančių, apie kuriuos jie per kiauras dienas ir naktis spręzdami prie jokių rezoliucijų ne prieidavo, ypatingą atidę paskutiniu laiku atkreipė juodašimčiai. Gangreit apie nieką kitą ir nekalbėjo, kaip tik apie juos. Staigu atėjo į viršaičio kaimą žinia, jog kunigas Kantičką jau sugavę juodašimčiai ir žinomą... suėdę. Trukšmas pasikėlė nemažas. Bet jau antroj ar trečioj dienoj atėjo kita žinia, sulyg kurios kun. Kantička nebuvo juodašimčių suimtas, bet kaži-kokių valkatų, greičiausia latvių priplaktas. Greit po tuo liūdnu atsitikimu su Kantička kaž-kur pražuvo dekanas. Žmonės kalbėjo, jis išvažiavęs gydyties kur-ten į Varšavą, ar į užsienį. Kaž-kas buvo Karklynkiemy ir pranešė p. Kuprevičiui paaiškinimą, kokia liga dekanas sergąs: esą, jis mėgsti medžioti, labai mylį kiškius ir turįs daug su jais bendraus. Dabar, kaip prasidėjo šaudimai visi kiškiai šalinas į miškų gilumas ir tankumus, tatai ir dekonui nebgerai pasidarę, tečiau jis tąja liga nemirsęs ir kaip tik kiek nusiramįsią, be abejo sugrįšąs. Kaip pirmu, lyg kad tyčioms stodavo jam likimas skersai kelio, taip dabar skaitėsi save viršaitis laimingu. Revoliucija praėjo jam sulyginamai gana ramiai, o ir atėjus ekspedicijoms nieko pikto neprityręs, tik turėjo vėl būti viršaičiu. Užtat jo svainis Dalba ir vėl turėjo išgąsčio. Vieną vakarą kaž-kas ėmė belsties prie Bajoriūno durų. Kaip tokiuo neramiu laiku, dažniausiai eidavo pats Bajoriūnas įleisti, arba jei jo nebuvo, kas-nors iš bernų.

— Kas gi tave taip vėlai atnešė? — tarė viršaitis, atidaręs duris ir pažinęs Dalbą: — Jog del reikalėlių, turbūt, nebebijai?

— Nekas, nekas! — atsakė Dalba slenkdamas kaž-kodel vis į pirkios pusę.

Dalba šnekėjo apie šį, apie tą, bet ko jis atėjo, nesakė. Iš ko, žinodamas gerai savo svainį, kuris niekados ilgai negalėdavo užturėti, jei kas jam ant širdies gulėdavo, nemažai viršaitis stebėjosi. Bekalbant apie ekspedicijas, kaž-kaip Dalba išsitarė, jog kaž-kur ten netoliese nuo jo kaimo šaudę iš armotų.

— Tai kodel čia nesigirdi? — klausė viršaitis.

— Čia nesigirdi, — atsakė Dalba: — kalnas užstoja, o pas mus girdėti.

— Tai gal tu delto ir išbėgai iš namų?! cha, cha, cha! — nusijuokė viršaitis ir kartu su juo kiti.

Dalba truputį susigėdęs, tylėjo.

— Kad jau taip labai bijočiau, — tarė jis po valandėlės, apstojus kitiems juokties: — Tik zbrojus baisus. Šit anądien man teko būti N-iškiuose kaip vieną trobelę sudaužė. Net šurpulys pereina per kūną!

— O taip gyriesi su savo stiprumu, kad ten zbrojus nei už ką esąs — erzino Bajoriūnas.

— Tai jau prašom, švoger, dovanoti, aš nesakiau, kad nei už ką. Tik kad prie zbrojaus susiglebeliui ar niekis. Ir prie armotų, žiūrėk, švoger, vis deiringi vyrukai. Bet kas tokios mašinos nenuvaldys.

— Vakar buvai labai linksmas — visi erzino Dalbą, o tas, kaip galėdamas, gynėsi. Namo išėjo vis labai vėlai.

Į Karklynkiemį atkėlo naują kleboną, o kunigas Gumbelevičius buvo kaž-kur pražuvęs, bet apie užgavėnes 1906 metų pradėta kalbėti, jog jis atvažiuosęs į N-iškius pas altaristą. Šnekos ištikro išsipildė, ir ant pavasario atsikraustė kun. Gumbelevičia kartu su p. Marcelka, tik jau be Kuprevičiaus į minėtosios parapijos altariją. Važinėdamas, kaipo viršaitis, nuolat su reikalais į N-iškius viršaitis vis ketindavo užeiti aplankyti savo buvusį kleboną, bet tai del nedrąsumo, tai del kitokių priežaščių, vis tas taip palikdavo. Kažkaip sykį jau gegužės mėnesio pabaigoj ėjo jis pro altariją ir pamatė bestovintį užsigulusį ant savo darželio žemų vartelių senelį. Kn. Gumbelevičius jo nepažino, bet viršaitis jau nebeiškentė ir priėjęs pasveikino.

— Sveikas gyvas — tarė susijausminęs senelis — kad tu žinotum, vaikei, kaip aš tavęs pasilgau. Aš jūsų visų pasiilgau, aš jus mylėjau, bet reikėjo išvažiuoti. Jo valia šventa! Nepykstu aš ir ant savo neprietelių, tegu jiems Ponas Dievas užmoka. Jau kas man beliko! Kad tik šventoj vietoj kaulus paguldyti, daugiau niekas. Tik, mat, kaip prisiriši prie žmonių, tai gaili. Gerai dar, kad čia-pat pašonėj! O tu vis dar tebestaršinauji? — klausė jis, paglostęs viršaičiui petį: — Geras žmogus esi, myli Dievą, bažnyčios šventos klausai, užtat Viešpats Dievas tave ir saugoja. Jog nieko blogo neatsitiko? Ką?

— Tai jau dėku Dievui, nieko, — atsakė viršaitis: — Nei nuo vienos, nei nuo kitos pusės, nieko pikto neprityriau, tik liepė ir vėl būti staršina, ot ir visas blogumas.

— Tai gi — pradėjo vėl senelis: — Atmeni, kaip mes bijojame to laidoko socijalisto, kur tada per atlaidus buvo žadėjęs atsidązginti ir atsidązgino, o delto kaip su Dievu ėjome, viskas laimingai pasibaigė. Ponas Dievas nuo jo apsaugoja, bet kits užpuolė. Nu čia jau turbūt tokia Dievo valia. Eisim į vidų, išgersim šilto skystimo! Eikš!

Senelis užsivedė svetį ant verandos ir liepė sėsties. Apsidairęs kaž-ko ir kunigas atsisėdo. Buvo graži gegužės mėnesio diena, sodnelis pilnas kvapo, žydinčių medžių, taip kad į vidų niekaip gyvai nesinorėjo. Ant verandos stovėjo ir stalas ir, matyt, buvo, jog čia ir pats šeimininkas ne sykį ragauja šiltojo skystimėlio.

Laikrodis, kaip viršaitis gerai nusiklausė, numušė gergždamas keturias.

— Tai mat, kur ir vėl susitikome, — slenkdamas prie Bajoriūno tarė senelis: — O reikia mums sutikti, reikia dažnai. Žiūrėk, kaip esi N-iškiuose, visados pas mane užeisi. Tokius laikus kartu pergyvenę, turėsi visados apie ką pašnekėti. Nu kaip gi ten po jūsų kraštą? ar gi jau nieko neatsitiko? Ką veikia jūsų jaunasai klebonas?

— Žinai, ponai, kad ir nemoku nieko apie jį pasakyti. Gėda būtų, bet reikia prisipažinti: nesu jo matęs. Mums šičia panašiau, tai mes retai kada į savo parapiją tenuvažiuojame. Aš ir velykinės čia priėjau. Moterįs sakė, kad nei šio, nei to apybuinis esąs ...

— Nu, o pas jus per tą laiką nieko neatsitiko?

Nieko nesuėmė?

— Suimte tai, dėku Dievui, nesuėmė. Nėra ko girties, bet jau tiesą aš ponui pasakysiu, dėku Dievui, mūsų sodžius ramus. Tik tetulėnas man numirė — pridėjo liūdnu balsu viršaitis: — Bet čia jau Dievo valia.

— Girdėjau, girdėjau! — pagriebė greit senelis. Aš tada sirgau, o jųs parsivežėt iš N. kunigėlį. Pas šituos nenorėjote važiuoti.

— Kunigas, kaip kunigas, — tarė viršaitis: — visiems tokie šventimai, tik, mat, amžiną atilsį, toks žmogus buvo, sakau gali dar nekalbėti, jei neprimanytų jo paklausti... Dėku, pas poną tada aš pažinau, ir šit pirma pas Kantičką, tą kunigelį. Taip jis man patiko, toks lipšnus, meilus, tai mat ir nuvažiavau prie jo.

— Žinau, žinau! — tvirtino liūdnu balsu senelis ir, nieko daugiau nesakydamas, ėmė linksėti galva.

— Kad su manimi taip padarė, tai gal ir Dievo tokia valia, ir aš pats norėjau, kad arčiau prie jūsų, kur... — tarė jis po valandelės: — Dienos mano pabaigtos, o tuos kaulus kur paguldysiu, ten bus gerai, kad tik šventoj vietoj. Bet jauną žmogų žudyti, mindžioti tik ką pradedantį žydėti kvietkelį, tai, ponas Dievas tegul man atleidžia, bet čia ne tik kad nekuni-giškai, bet ir nežmoniškai. — Viršaičiui baisiai dilktelėjo į širdį. — Jau čia tai nekaip kitaip neišaiškįsi, — tęsė senelis: — Piktumas, nedorumas žmogaus ir gana!

Ant kiemo ten kaž-kur apie diendaržį rėkė moters balsas: — Vuon! vuon! iš mano namų, jųs kumelės!

Stervos tokios! Vuon! — Girdėjosi ir daugiau barantis moterų balsų, bet ką jos sakė, suprasti negalima buvo. Viršaitis iškarto pažino p. Marcelkos balsą. Kunigas Gumbelevičius vos tik tą trukšmą išgirdo: pribėgęs prie verandos durų, ėmė neramiai žiūrėti į pusę, iš kur ėjo moterų balsai. Jis sugrįžo truputį susigėdęs ir atsisėdęs, gerą laiką labai alsuodamas, tylėjo.

— Oi, kaip man gailėjo, išgirdus! — giliai atsidusęs, pradėjo jis po valandėlės: — Kad nebūčiau aš jam sakęs, gal nebūtų taip gailėję, bet aš jam sakiau. Jaunas vyras, gyvenimo nepažįsta, jam rodėsi, kad jis svietą apvers, o kaip reikia, tik save pražudė ir gana. Žinoma, kad taip kiti žmonės, to nebūtų buvę: būtų perspėję, pamokę, pasakę: taip nedaryk, svieto neper-versi, žmonės tavęs nesupras, tu pats paskui iš savo kvailios jaunystės juoksies. Būtų buvus kitoniškai, gal būtų ir paklausęs. Bet pas mus, tai kaip katė pelės tykuoja kits-kito: lyg tik kiek sujudėjai... ir gatavas. O aš jam sakiau ir kaip prikalbinėjau, nepaklausė!... Mano žodžiai ir išsipildė: tavo kunigėlio nebėra.

— Nebėra! — suriko viršaitis kruptelėjęs prikankintas, seneliui ilgai apsakojant, nežinojimo ir abejonės.

— Nebėra! — patvirtino senelis linktelėjęs galvą. Musiškiai abudu prie to prisidėjo. Kad jau dekanas tą daro, tai ką gi padarysi, visi žino, kad jis toks, bet kam tam Kantičkai kišties, kur nereikia. Davatkos visokius plepalus nešioja, o jis ir tiki. ..

Tolesnį senelio su viršaičio pašnekesį pertraukė p. Marcelka, kuri kartodama žodžius: Ja ciebie pšeucza, ragana ty jedna” — užlipo ant verandos.

— A, ponas staršina! — tarė ji išvydusi viršaitį:

— Gerai sveikas!

— Kaip matai, panel, — atsakė viršaitis, imdamas riebią gaspadinės ranką į savąją: — Išlikau dar gyvas!

— Ir mūsų dar tie smakai neprarijo, — pažvelgus piktai į klebonijos pusę, paaiškino p. Marcelka: — Ir neprarys! — mušdama kumščiu į stalą ir staigu užkaitus pridėjo p. Marcelka: — Neprarys! Jie patįs greičiau nusprogs, užsisprings žmones berydami, bet mūsų neprarys!

— Marcelka, nusiramink! — subarė švelniai senelis: — Kad tu tuojau su savo barniais ir piktumais. Žmogus atėjo, kuris mus myli ir taip gero padarė, norįs su juo pasišnekėti, o tu tuojau su savo rėksmais.

— Tai ar aš ant jo baruosi, ką? Ar jau apkurtai, ar ką, kad nebegirdi?

— Tai kas, kad ne ant jo? — vis taip-pat švelniai atsakė senelis — bet nesmagu.

— Nesmagu, nesmagu, — atkartojo Marcelka: — o kaip tave tie smakai prarys, tai bus smagu. Kad nebūtum buvęs toks išgverėlis, ar gi būtų tave išėdę iš Karklynkiemio ir atvarę čia badu dvėsti? Sakiau važiuok pats pas vyskupą ir pasakyk visą tiesą. Sakyk, kad tas smakas persekioja ir gana: nori ėsti ir jieško ko praryti? Ar tu važiavai?! Pati norėjau važiuoti, ar tu mane leidai? Kaip mažas vaikas, sijono įsikabinęs: ne, ne! ... O dabar ir miršti badu.

— Pakaks mano amžiui! — tarė senelis: — Turtų neturiu, o jau duonos pakaks.

— Taip, tai tu del savęs, del savęs, o kitas paskui gali badu dvėsti, — prikaišiojo Marcelka: — Mat koks gudročius!... Kad ne aš, seniai jau būtum kokio smako žoklėj buvęs. Tau tik, kad nusileisti. Kad ir kažin kokie žvėrįs jam ant galvos liptų, jis tuojau nulenkė. Ne! su manimi taip nebus, tai raganai aš nedovanosiu! — paturėjus atstatytą kumštį į klebonijos pusę, ji ir vėl sudavė į stalą: — Aš ją išmokysiu, kaip reikia su žmonėms gyventi! Bus jai nekaltus žmones šmeižti: žinau! žinau, ką jį ant manęs ir šnekėjo!

— Marcelko! duok šit mums su Bajoriūno šilto skystimėlio. Mes jau kada laukiame! Visai gerklės išdžiūvo.

— Duosiu! — atšovė piktai gaspadinė: — Ir pasakyti nebeduodi! Kaip ji gali ant nekalto žmogaus sakyti: kad aš stoviu, kaip žydė prie gatvės ir neleidžianti žmonėms praeiti, traukiu pas save pamačiusi, kad koks žmogus ką neša. Ar aš kalta, kad tokiems valkatoms nieko neduoda. Nedovanosiu aš tai raganai! — atkartojo mušdama į stalą Marcelka: — Prie mano šulinio tu nedrįsk eiti. Nuvaikiau dabar mergas ir vėl nuvaikysiu! Užrakįsiu, bet tai raganai neduosiu! Tegul savo liežuviu, tuo ilguoju išsikasa sau šulnį, kad gero vandens neturi! Sako kad aš pilvo savo negaliu panešti! Aš tavęs neprašau padėti, tu žiūrėk savąjį! kad tik jis didesnis neišaugtų... Tuojau! tuojau! Ba-joriūnai, bus arbata! pas mane greitai! — tarė Marcelka, matydama, jog viršaitis pradeda nerimuoti ir įėjo į vidų.

— Fe! kaip tos moterįs biaurios! — papurtęs galvą, skundėsi senelis: — Ji mane baigia krimsti! Vis jai negerai! Vis su kuo norint turi ji susipiauti. Ir jos baisus būdas — neperkalbėsi. Ir geruoju žmogus mėgini ir piktuoju, nieko padaryti negali.

Senelis apie tą laiką gerdavo arbatą ir Marcelka virdulį jau užvirusį, liepė tuojau nešti ant stalo.

Bajoriūnui nesinorėjo nei tos arbatos, nei saldumynų ir užkandų, kurių tokią daugybę Marcelka sunešė, jam tik gailėjo savo gerojo kunigėlio ir virė kraujas nuo piktumo ant tų, kurie jį apskundė ir pražudė. Jis buvo labai linksmas, kada, išgėrus trečiąją stiklinę, jam ant galo pavyko išsitraukti nuo kun. Gumbelevičiaus.

— Kad jau taip sakai neturįs laiko, tai ką gi padarysi! O man dar labai norėjosi su tavim pasišnekėti, — kalbėjo senelis lydėdamas viršaitį per savo darželį.

Viršaitis, pabučiavęs kunigui ranka, padėkojo jam už jo gerą širdį ir sveikindamas paklause:

— Ponai, prašom nepykti, mes neišsikalbėjome, kur iškelė tą kunigėli?

— Nemoku tau, vaikei, pasakyti — paaiškino kunigas Gumbelevičius. — Tik žinau, kad jis išvažiavo į N. pas vyskupą. Kiti sako, vyskupas ant rekolekcijų pasodinęs, kiti, kad visai vietos nebenorįs duoti, tretieji — kad į svetimą kraštą perkeltas. Nemoku, vaikei, tikrai pasakyti. Tik tu žinok, kad tą žmogų pražudė. Taip gailu žmogaus, — pridėjo jis pažiūrėjęs pirm į Bajoriūną ir giliai atsidusėjęs: — Bet ką tu su jaunais padarysi, kad jie neklauso.

Viršaičiui taip paliko skurdu, jog visą kelią jam veržėsi ašaros, ir jis tik dairėsi, kad kas to nepastebėtų. Naktį, kuomet jo Ona knarkė, jis šaly jos gulėdamas, ne sykį apsiašarojo. Prie Kantičkos jis visai atšalo, o ant davatkos taip buvo piktas, jog akyse jos nenorėjo matyti. Jis ir Onai pasakė, kad jos į savo namus nebeįleistų.

Prasidėjus reakcijai ir Bajoriūnas grįžo palengva į senąjį gyvenimą. Jis dar ne sykį primindavo taip baisiai pergyventą; prisimindavo visos abejones, kariavimus, visus augštus siekimus, ir vėl pradėdavo jo siela siūbuoti. Tuomet jis viską mezdavo į šalį ir, kiek galėdamas, kratydavos nuo tų baisių minčių, kurios dabar kaž-kodel kaskart vis paklusnesnės būdavo ir tuojau jį apleizdavo. Ir Jievutę jis primindavo. Jo širdis tada prisipildydavo neišsakomu gailesiu. Ona darėsi jam nebemiela, bet ir čia jis greit susigriebdavo ir atmindamas, kokia tai nuodėmė vedusiam žmogui apie tokius kvailius net šmeižmius niekus svajoti, dumdavo tuos vis delto saldžius jo širdžiai atsiminimus stačia galva nuo savęs šalin.

Jau gerokai pirmiau kvietė jį per vieną ūkininką kun. Kantička pas save apsilankyti. Viršaitis delto, kuris, kaip žinome, nuo savo patarėjo atšala visai ir buvo gražiojo kunigėlio įtekmėje, vis vilko ir, nors nekartą buvo ištikusi proga, par Kantičką nesirodė. Sykį, einant viršaičiui po visam pas N-iškių šventorių, staigu ir taip netikėtai, lyg kad iš žemės būtų išaugęs, pasirodė prieš jį išdžiuvusi Kantičkos figūra, taip kad viršaitis net kruptelėjo. Kunigas nusivedė Bajoriūną pas save ir buvo labai mandagus. Net saldumynais svetį pavaišino. Iš pradžios ėjo šneka paprasta: apie sveikatą, javų derlių, naujienas. Paskui Kantička atsiminė apie Giedutį, kurio mirtis jau jam buvo žinoma; jis išreiškė nepasitenkinimą, kad jis nebuvo pakviestas, kaipo artimiausias kaimynas, bet iš taip toli. Jis mielu noru būtų sutikęs važiuoti ir tuo būtų buvusi išvengta taip tolima kelionė. Prisiminus kunigui apie Giedutį, Bajoriūnas ir vėl kruptelėjo, tečiau, matydamas ir dabar tą patį nepaprastą Kantičkos mandagumą, vėl nusiramino ir pasiaiškino, stebėdamas nemažai, kad kunigas dabar nemaž nebesigilina į tą taip opų kada tai jam klausimą.

Toliau Kantička nusijuokęs paklausė, ar tiesa esą, jog pakasynos buvusios labai linksmios. Jis nuo kaži-ko girdėjęs. Bajoriūnas suprato, jog ne kas kitas jam apie viską bus pranešęs, kaip davatka, kurios jis tik gražamjam kunigėliui užstojant, neišvarė iš savo namų ir jam tuojau dilktelėjo, kad tik tas visas neturėtų ryšio su minėtojo kunigėlio iškėlimu į svetimą šalį, nes Gum-belevičius aiškiai pasakė, jog tai N-iškio kunigų su davatkoms darbas. Jam pasirodė, jog Kantička norįs išgauti ir jis atšovė trumpai, kategoriškai ir su tam tikru nepasitenkinimu, jog pas jį nieko ypatingo nebuvę. Jį staigu paėmė piktumas taip ant Kantičkos, taip dar labiau ant davatkos, del kurių nukentėjo jo mylimas kunigėlis. Neveizint į tai, kada Kantička paskui pradėjo apsakinėti apie tai, kaip bažnyčia nuolat su savo nevy-donais kariaujanti, kaip dažnai jos tikrieji sūnųs pasidaro jos priešais, dažnai del neišmanymo ir kipšo gun-dinami. Kada jis panašiai, kaip per tą garsų savo pamokslą pradėjo piešti tų vaizdų kariavimo bažnyčios su savo priešais ir kartu, žinoma, karščiuoties, viršaičiui ir vėl pradėjo bėgioti šiurpulys per kūną. Jis pasijuto greit tame pačiame dvasios padėjime beesąs, kaip tada beklausant pamokslą. Ir vėl pasidarė jo akyse Kantička be galo gudrus ir išmintingas kunigas. Kantičkai jau buvo žinoma, jog viršaitis skaitys „Ūkininką” ir Bajoriūnas gavo pirmutinį sykį žinoti, jog tai bedieviškas laikraštis ir prižadėjo jo nebesiliesti. Viršaitis buvo baisiai linksmas, kada, išėjus iš Kantičkos kambario, apleido jį visos tos baimės, kurios jį ten buvo apnikusios. Jis ir vėl atsirado tame ūpe, kaip pirmu ir vėl nebetikėjo Kantičkai, nors jį už jo dievobaimingumą ir gerbė, bet linko į gražiojo kunigėlio pusę, del kurio ir vėl jį apėmė nuoširdus gailesis.

Netrukus viršaitis taip nusiramino, jog be mažiausio paojaus sukelti savyje kokį-nors menkiausį neramumą, galėjo priminti visus tuos baisius atsitikimus, kurius išgyveno ir kančios, kurios iškentėjo.

Kaip pirmu, taip ir dabar svainis jo nesuprazdavo. Viršaitis primindavo jam dažnai jo reikalėlius su kuriais jis tiek vargo turėjo. Dalbai kaž-kodėl labai nepatikdavo, jis kuogreičiausiai pereidavo tada ant štukorių kunigėlių: gražiojo su kuriuo jis išsipažino per Giedučio laidotuves ir kito kaži-kokio Svirplevičiaus.

— Tai gi mat, ką mokslas daro — sakydavo jis stebėdamasis: — Ko jie nepridaro, o kaip vis gražiai. Tai, mat tas, kur šit pas švogerį, nors ir beldikas, bet daugiau kalba. Mat, jau Ponas Dievas jam tokią augštą dovaną davė, o gal ir mokslo didesnio, o šit kaip Svirplevičius, tas prie beldimo. Ko jis nepridarė, šit kaip sakiau, švoger, visus indus sudaužė, boboms bliu-zelius apipiešė, o paskui paklausė, kiek kaštuoja ir visiems užmokėjo. Tai sakant, visados juokdavosi Dalbai veidas iš pasigerėjimo. — Mat, švoger, kaip jie moka, ko tas mokslas neišdaro? — baigdavo Dalba patenkintas: — Tegul prastas žmogus taip padaro. Padarys iškadą ir išeis, išsigįs.

Tečiau ir revoliucija, geriau sakant, tie nelaimingieji reikalėliai, su kuriais, kaip tik tuo laiku Dalba tiek vargo turėjo, paliko savo pėdsakius jame. Jis atsimainė gerokai. Nebeįsileizdavo su visokiais pusberniais ir apskritai rengdavo visokių žaislų ir net pasilinksminimų, pašvęzdamas visą savo milžinišką jėgą ūkio reikalams, labiausiai lupimui ir skaldymui akmenų ir gabenimui jų į namus. Kad kartais nepasigundinus, ištikus kur apylinkiniuose miesteliuose kermošiams, jis nebeprašydavo nuo mamos 15 kapeikų ant „plendarkų“, kurioms jis labiausiai priskaitė tą nemalonų incidentą su Abramka per Karklynkiemio atlaidas.

Jei apie revoliuciją viršaitis atsimindavo su malonumu, kaip kiekvienas žmogus apie išgyventas bėdas, tai apie Jievutę jis visai užmiršo. Jo visa atidė buvo atkreipta į Petriuką, kurį jis išvežė į miestą mokyti. Jis visa savo siela troško jį padaryti kunigu ir svajojo dieną ir naktį apie tuos gerumus ir garbę, kurie pateks jam ir jo sūnui tą augštą tikslą pasiekus. Naujo judėjimo Lietuvoj jis menkai tesuprato ir menkai prie jo teprisidėjo, nors kunigėlis ir pranašavo, jog iš tokių turinti išeiti Lietuvai dvasios bajorija, tečiau vilties nenustokime ir kantriai laukime jo Petriuko.