VINCAS PIETARIS
KEIDOSZIŲ ONUTĖ
Tėvynės sargas TILŽĖ,
1899 M.
J. Schoenkės sp., Tilžė
Vasarinės saulės karszti spinduliai, prasiveržę per lapus gruszių suaugusių Keidosziaus sodnę, apszvietė žemą namo sieną, prasimuszė pro langą ir viduryje grįczios nutįso ilgais dulkių smugiais, kol neatsimuszė į kelius Keidosziaus, sėdinczio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. — Žalia, medžių lapais iszblaszkyta, szviesa nudažė žaliokai grįczios vidų, priduodama viskam nepaprastą spalvą. Vienok, vis-tiek matyt’ buvo, juog abudu Keidosziu, pats ir pati, da neseni žmonės. Pats, kokiais szeszeis metais vyresnis už paczią, rukė pypkę, atsirėmęs pecziais į sieną. Pati meldesi, tolydžio vikriais pirsztais leisdama žemyn rožancziaus žirnelius. — Balti, kaip toszis, jųjų marszkiniai liudyjo, juog tai szventa diena, nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuosę namuosę laikę popietinio darbymeczio, kurs vienas Lietuvoje ikvaliai aiszkiai szventę ženklina.
Ant nuskusto pailgo Keidosziaus veido, jo mėlynosę akįsę ir visamę apsejimę žymu buvo lyg kokia nelengva mislis, kvarszinanti galvą, lyg koks rupestis. Deszinioji vyro ranka tolydžio kąnors veikė: tai bruslotą taisė, tai isz brusloto kiszenės kneibikį ėmė krapsztyti pypkei ir teip karsztai krapsztė, lyg tartum mislies iszriszimas gulėjo ant dugno pypkės ir tiktai jį reikėjo isz tenai iszkrapsztyti. Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir butu buvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo,
Tuotarpu Keidoszienė pabaigė rožanczių. Ką patėmyjęs vyras, užvožė antvožu pypkę ir isztraukęs cibuką isz burnos, padėjo ant lango. Turbut jis ir laukė tik pabaigiant melsties paczią, nės padėjęs pypkę net atsikrunksztė, kaip ir ant ilgesnės sznekos rengdamos. Bet jam dar neprisirengus, Keidoszienė jau užklausė jo:
— Turbut tu nori man ką sakyti?
— Tai matai, pacziut’, asz norėjau tavęs paklausti, ką darysime su Vincu, — pratarė Keidoszius, — ar leisime jį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?
— Kažin, kaip butu geriau, — atsiliepė žmona, ir patylėjusi pridėjo:
— Malonu butu, kad vaikas taptu kuningu, malonu butu, kas jis mums akis nuszviestu, kad už duszias pasimelstu... Bet jeigu jis pramokęs padaro teip, kaip daugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuo kuningystės...?
Matai, motyn, asz ne apie tai kalbu, kuomi jis turi buti: ar kuningu, ar teip kokiu nors virszininku. Asz tik tavęs klausiu, kurį sunų tu norėtum palikti ant namų gaspadorium ir kurį taikintum į szalį leisti?
— O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?
— Pagal mano numanymą, leisti į szalį ir leisti į mokslą, tai vis viena. Nės leisti po senovei kurnors į namus į svetimą svietą nesinorėtu. Namuosę dabar sunku gyventi, ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai...
— Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargų nesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela ag klausyties barantįsi kuningą ant vaiko, kaip aną nedėlią prabaszczius barėsi ant mokmancziųsi vaikų... Skaudu szirdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirsztais bado kuningas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!...
— Tu turi ant mislies Vincų Vincą, kaip matau?
— Tai-gi!
— Na! Szitą vaikiną, motyn, tai ir nesupaisysi.
Musų prabaszczius ant jo szunis karia. Deszrių kuningas laiko jį už velnią... bet paklausyk, ką kiti apie jį kalba. Asz neperseniai buvau rėdybos miestę ir tenai teko man netikėtai iszgirsti kuningę kalbą apie Vincų Vincą; tai kad žinotumai, visai kita. Gird, tik kvailas, nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. — Jis, gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas isz tę vyrų, kurie mato toliaus už kitus, atmena daugiaus ir atmindami rodo kelią kitiems, kur eiti, kad iszsisaugoti nuo didelės nelaimės arba ir amžinos prapulties.
— Na, argi gali buti, kad teip apie jį kuningai kalbėtu?
— Tai-gi matai. Dviem jis brudas, o kitiems geras. Du rėkia: velnias, bedievis! kiti sako: vyras! Supaisykite dabar!
Nutilo abudu ant valandėlės. Tyku ir ramu pasidarė visuosę namuosę. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuosę smugiuosę saulės spindulię, ir ant aslos, apszviestos saulę, bėgiojo szėszėliai lapę, pucziamę lengvo vėjo. — Pirmutinė atsiliepė vėl Keidoszienė.
— Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Bet gana poros peikiancziųjų, kad suterszti žmogę. Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slenktę slenkia. Tiesa, juog niekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darbo arba piktinanczio apsejimo. Vienok viso to mažai. Apskelbia, kaip szunįs, ir nekalcziausį žmogų užpuola; dėlto arba reikia juos iszsilenkti, arba drutą lazdą turėti, kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenkta. Ne, neužtenka! —
— Taigi motyn, dėlto ir asz norėjau su tavim pasiszekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apseiti. — Vienam, žiurėk, kaip ir nesmagu. — Kalbėjo Kleidoszius, keldamos nuo suolo. — Laiko da turime ikvaliai, dėlto apmislyk gerai. O asz eisiu dabar pažiurėtų, kaip piemenis gano. — Kolaik rengėsi Keidoszius, įbėgo į grįczią geltonplaukė mergaitė kaip deszimties metų su rasotą nuo prakaito kaktukę ir pilną saują žiedų visokių.
— Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! — linksmai prie motinos pribėgusi szukterėjo. — Man parvežė jisai purceleno lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...
— Vis tai gerai, Onute! — pratarė Keidoszienė, glostydama gluotną dukters galvutę, — niekai tiktai, juog ant to Vincų Vinco prabaszczius baras.
— O-gi, kažin, dėlko jis baras?
— Už tai Onute, baros, juog iszvažiavęs į Makoliją isz kelio paklydo.
— Mama, o-gi musų vyskupas irgi ag važinėjo po Maskoliją, tai ir jis turėjo ben sykį paklysti, o kodėl-gi ant jo prabaszczius nesibara?
— Vaikeli! ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamas paklysta isz kelio. Vincų Vincas perdaug su ruskiais susidėjo, tai jis ir paklydo.
— Mamul! o-gi pats musų prabaszczius tolydžio su ruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal buti, kad jau ir paklydo?
— Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaszczius ne už tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik už tai, juog pilnas maskoliszko kvapo pagrįžo isz mokslo.
Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbut apvaliojimas žinios pasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajiegų, nės paklausė motinos:
— Mamul! kaip-gi tai tą maskoliszką kvapą... turbut perkurnors pripuczia žmogui?... Prabaszcziui da, gal, jis iszsisuko?
Ant szitų klausimų Onutė nesulaukė atsakymo nuo motynos, nės ta prunksztelėjusi iszėjo laukan isz grįczios.
Vienok Onutės kalba nepaliko be įspudžio ir turėjo svarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima butu mislyti. Terpu Keidoszię daugiaus jau Vincę Vincas nebuvo pavyždžium netikėlio, norints prabaszczius ir toliaus ant jo barėsi. Po vakaciję Keidoszię sunus Vincas dėlto atsidurė klasosę. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis. Neteko ji dabar su kuom vasaros laikę bėgioti po pievas, su kuom rudens metę po sodną obuolius rinkti, laukuosę voratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvo suaugęs ir rupinos apie darbus, o ne apie vaikiszkus zaislus; turėjo ji seserį, bet ta buvo permaža. Įpacz, tapo Onutei nuobodu, kadą atėjęs žiemos laikas pridengė suszalusią žemę baltu sniego patalu, kadą isznaikino visą jos linksminantį puikų vasaros parėdą, o sziaurus szaltis kadą rustaudamas vėjais varė isz plataus lauko į angsztą ruimą grįczios.
— Mamulia leisk ir mokyties! — praszės sykį Onutė motynos.
— U-gi jau ir tu nori mokyties? — paklausė motyna mesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.
— Neteip noriu mokyties, kaip namie nuobodu, — atsakė Onutė. — Mokslinyczioje esti daug mergaiczių; su jomis gali pasibovyti, pasisznekėti... Andai pasakojo Bernienė, juog Bielskų Jonieszkaitė jau mokinasi.
— Ji, Onute, namie mokinasi, — atsakė motyna. — Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldakningių iszmokyti melsties, Dievą garbinti, o į mokslinyczią, tai da nežinia, ar leis, ar neleis.
— Tai ir namie, mamulia, tegu nors manę mokytu!
— Gerai, gerai dukrelė, — asz pasznekėsiu su tėvu.
Ir tiesa, ta paczią dieną Kleidoszienė tėvui praneszė apie
Onutės norą. Per ką nuo szitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant kningų.
Didelės Keidosziai sulaukė paguodos nuo jauno kuningo kamendariaus, kadą tas atvažiavo po metu pas juosius kalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie Szventojo Raszto pradžią niekamę nepadarė klaidos, atsakydamas kuningui gražiai lietuviszkai....
Onutė ir-gi pasigyrė netik skaitymu ant maldakningių, bet ir rasztu.
— Keidosziau, — pratarė kuningėlis viską iszklausinėjęs. — kaip matau, tu netik dievobaimingai, bet ir iszmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kiti sektu tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —
— Siekiuosi, kuningėli, kiek galėdamas, — tas atsakė, — bet ne viskas yra mano valioje.
— Tiesa, tiesa, — pertraukė Keidoszių vienas isz vežėjų kalėdos, Szkeredelninkas, — ne viskas tėvų valioje. Ot, netolie einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus, o vaikas paklydėlis, bedievis...
— Cit, Szkerdelnike, — sutramdė kuningas jigį, — neapkalbėk vaikiną! Svietas tankiai neteisingai žodį numeta ant žmogaus. Jeigu nori sznekėti ką piktą ant Vincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktus jo žodžius.
— Ką czia, kuningėli, da rodyti, — jis visiems žinomas bedievis....
— Asz, vaikeli, — atsiliepė nesiliaudamas kunigas, — nekartą macziau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėlto liaukies velyt ir neapkalbėk, kiteip mudu susipyksiva.
Keidoszius džiaugės isz to, kad jį kuningas pagyrė, bet nemažai džiaugės ir isz to, kad kuningas užstojo už Vincų Vincą, kurį mylėjo netiktai kaipo artymą, sąsiedą ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėlto mielai užklausė ir kuningo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apie szitai kalbėjo jau ir be to Keidosziai ir kalbino savo tetą, gyvenanczią miestę, priimti Onutę ant kvateros. Dabar vienog po pakurstymui kuningo szitos sznekos tapo drąsesnėmis, ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavo į miestą mokytųs.
Pirmus metus rupinos Keidosziai drucziai apie vaikus, įpacz apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet isz teisybės kalbant ir antruosę metuosę Keidoszienė labai džiaugės, kadą jai pasakė, juog Onutė miesto mokslinyczią pabaigė ir juog negrįsz daugiau į aną.
— Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyczią! — kalbėjo moteriszkė, — asz visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.
— Ar tai nesidžiaugi, mama, nei isz pagyrimo ir dovanę, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyczią? — klausė Motiejus.
— Ką czion, vaikeli, džiaugsies, kadą visą laiką szirdis nerimstanti buvo.
— Na, cit, motyn, — pratarė Keidoszius, prisidėdamas prie sznekos. — Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikas pradėti pratinties prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar po tavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda man rupėti, — sveikata jos ne pervirsz dikta.
— Tiesa, — atsakė ant szito ir Keidoszienė.
— Tai-gi matai, — traukė toliau Keidoszius, — leisi dabar ją prie darbo, baisu, — bematai apsirgs ir ant viso amžiaus bus prapuolęs isz jos žmogus.
— Tai, tėvai! — atvertė Keidoszienė, — prie namų visokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnį kokį darbą.
— Galėt’ gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bematai ir pasklys paskalas, juog iszlepinta mergysczia. O kar paskui dėsi, kaip gaus įžodį?
Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi; didelė daugybė atsitikimu prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neisztyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutinių gadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ugis žmogaus. Dėlko vienas žmogus auga didesnis už kitą, dėlko auga greicziau, dėlko greicziau subrensta, — iksziolai nežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų, terp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.
Onutė ir augo ir brendo vargiai; budama trylikos metų nurodė nedaugiaus, kaip mergysczia deszimties, arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motyna kalczią vertė ant prasto valgio pas tetą miestę ir ramino savę viltimi, juog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps umai kitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka, teip ir liko; ag, neva truputį paaugo, bet pajiegų nepribuvo.
— Palaukk, mama, — ne sykį kalbėjo Onutė besirupinanczei motynai, — ateis laikas, atsiras ir vėkos.
— Bet dabar, dukrele, kaip buti? — klausė motyna savo žaru. — Dirbti tu persilpna, ganyti jau sarmata...
— Tai leisk manę, mama, į miestą da pasimokytų.
— U-gi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ag jau tu miesto mokslinyczią pabaigei.
— Ten, mamulia, pas vieną ponią ant bažnytinės ulyczios mokinosi perniai kelios mergaitės visokių darbų: mezgimo, iszsiuvinėjimo... O asz, mamulia, da gal ir visokio virimo pramokcziau.
— Ar ji brangiai už tai ima? — paklausė Keidoszienė debtelėjusi akimis ant Onutės.
— Asz to, mamulia, negaliu pasakyti, nės tos mergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės ...
— Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei ką mislyti: ji tau ne giminė, — nutarė Keidoszienė ir tuom pasibaigė szneka.
Tiesa, szneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutės mislis liko motynos omenyje ir tolydžio su naują pajiegą kilo augsztyn, nors ir drucziai tremiama. Ant galo, neiszkentė Keidoszienė nepakalbėjusi su patim, kurs pažino ir patį minėtos ponios ir ją porą sykių matė.
— Tai, motyn, iszmintingi ir labai guodojami žmonės buvo, ir musų duktė patekusi pas szitą ponią apart naudos dėl savęs nieko daugiau nerastu, — kalbėjo Keidoszius pacziai. — Tik ar priims ir priimdama kiek už tai praszys, ot kamę visa beda! —
Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kad nesuvilioti mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pas ponią ant bažnytinės ulyczios gyveno per tris metus kelios mergysczios isz jos giminių. Dvi isz jų apart to mokinos miestinėje mokslinyczioje, o pas ponią tik priestolį turėjo; kitos gyveno sau tik teip, — mokinos muzikos, darbelių visokių. O teip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiems neturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta. Gavęs tokias žinias Keidoszius ir ranką mostelėjo. Bet Keidoszienė, turbut, sekdama patarlę: kas sunku, tai gardu, — įpacz užsispyrė iszpildyti savo užmanymą. Gali buti, juog ant szito ją paskatino miestiszkės tetos žodžiai, kuri ponią visomis pusėmis iszgyrė: ir iszmintingą ją rado, ir dievobaimingą, ir gerą gaspadinę ...
— Pas tokią ponią Onutė pabuvusi mokėtu ir žmogų priimti ir su juom apseiti, — antrino Keidoszienė pacziam Keidosziui, kol ant galo neprisznekėjo važiuoti stacziai pas ponią dėl pabaigimo ar sziokio ar tokio szitos mislies.
Lietuviai viską negreitai daro, o Keidoszius, gryno kraujo lietuvis, negalėjo skirties nuo kitų ir szitamę dalykę, dėlto kol prisirengė iszpildyti paczios norą, praslinko apscziai laiko, — ponia spėjo dasižinoti nuo miestiszkės Keidoszių tetės apie jų užmanymą ir didelį norą jo iszpildymo, ir pertai, kadą Keidoszius, atkeliavęs į miestą pas bažnytinės ulyczios ponią, ėmė ilgai rengties iszguldyti poniai, ko jis atvažiavo, ta nelaukdama galo jo prierangos atsakė:
— Szirdelė mano, oto asz jusų norą turiu pagirti ir mielai jį iszpildycziau. Bet pats suprasite, juog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždrausta visiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu asz paimsiu jusų dukterį pas savę ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabins valdžia.
— Na, tiesa!— atsakė Keidoszius tikdamas ant ponios žodžių.
— Poniute, — paskubino pertarti vyrą Keidoszienė, — ag niekam valdžia neuždraudžia turėti grįczinę mergaitę dėl lengvo patarnavimo. Tegu musų Onutė bus pas jus už-tokią grįczinę mergaitę. Jųs mums galite iszduoti ir rasztą nuo savęs, juog kaipo tokią imate ir algą apsiimate mokėti.
— Kokią algą, szirdele, asz nesuprantu?
— Alga, poniut, bus paraszyta dėl visoko. O isz tikrųjų apie jokią algą negali buti nei kalbos. Ne ponia mokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą, užlaikymą.
— Oto teip. Oto dabar lyg pradedu suprasti....
— Apie algą rasztę reikia paminėti, kad nesakytu, juog ponia mokini. Nors, tiesa sakant, ponia ir nemokysi jokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, — ko nei valdžia nedraudžia.
— Oto tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsejimo butu vis-tiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytu. Oto kol dar tokio uždraudimo nėra... tai vežkite pas manę savo dukterį! Oto, tiesą pasakius, asz gyvenu viena ir pertai tankiai man ir nuobodu buna be gyvos duszios esant. Oto vežkite!
Szita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidoszius, nės, kaip matyti buvo, poni bažnytinės ulyczios mielą padarė ant jos įspaudį.
Onutė tokiu budu pateko pas ponią ir jau pirmomis dienomis teip mokėjo patikti poniai, juog ta budavo pažinstamiems kalba:
— Oto asz nežinau kas man pas Onutę labjau dabojasi ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsųs skruostai, ar geltoni plaukucziai ir skaistus veidelis.
O, gal buti, ir tai, juog patinka man ne teip jos veidas, kaip gražus budas ir meilus apsiėjimas. — Tikrai sakau, tiktai czionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.
Reikia vienog pridėti, juog szita simpatija buvo abipusė: Dėl Onutės geresnio žmogaus ne buvo per ponią. — Per tai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai ir mokinosi visko gerai. Ir szilta ir miela pasidarė viengugiai poniai pirma tuszcziuosę liudnuosę namuosę.
— Oto, kas man rodosi, Onute, — užkalbino sykį poni mergiszczią, — tu benaudingai daug laiko praleidi, bedirbdama ranku darbus ir apart to, gali buti da, juog tau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.
— Kur nenubos, poniute, — ta atsakė, — bet ką daryti, reikia mokintis, reikia dirbti. —
— Oto, palaukie Onute, mes pabandysime szitą laiką sunaudoti ir padaryti linksmu. Tai pasakius poni pakilo no krasės ir po kiek laiko atsineszė kningą. —
— Oto dabar, tu sau dirbkie, o asz skaitysiu.
Teip pradėjo poni isz palengvo supažindyti Onutę su svarbesniais darbais lenkiszkos literaturos. Rinkdama atsargiai kningos ir vesdama darbą pagal sistemą gerai apmislytą, suvis netikėtai poni dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiszczios galvą ir adarė akis. — Onutė pasijautė savę kitoniszka neg buvo. — Atsirado pas ją noras, noras karsztas didesnio apszvietimo. — Umai dabar ji isz lenkiszkų versmių pasipažino su abelną Europos literaturą, su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama ir szituoju, sudėjo savo galvoje visą plianą dėl tolymesnio savo apszvietimo ir kiek galėdama siekėsi iszpildyti jį. —
Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias ir tvanai velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidoszius nuo lankimo vaikų ir vertė nedelia nuo nedelios atidėti pasimatymą. Teip atėjo ir vakacijos. — Isz visų pusių grįžo namo jaunumėnė į linksmus ruimus laukę, sodų... įneszdama su savim ir į muro rumus, ir po sziaudinią pastogią, jauną linksmybę. — Mėlini mundurukai, su baltais sidabruotais guzikais, juodos skrybėlės su ilgais abitais, sklido isz miestę į visus krasztus. Ir visur juosius su džiaugsmu sutiko, su iszskėstomis rankomis priėmė ir mielą szirdžią vaiszino. —
Nudžiugo ir Keidoszių namai, sugrįžus vaikams. Pirmos dienos praslinko, kaip kokia szventė ilgai laukta per visus. Pažįstami, svecziai, giminės... mažai davė progos ir atsižiurėti ant vaikų. —
— Ar tu žinai ką, — kalbėjo sugrįžęs isz lauko Keidoszius į paczią, — rupi man dabar tas, juog Onutė prie darbo, prie truso...
— Suprantu! Rupi tau, kad ji gal imti dabar, iszsilepinus, slapstyties nuo darbo ir sarmatyties darbo. Ar teip? — pertarė vyrą Keidoszienė.
— Tai-gi!
— Ugi ar tu nieko ne patėmyji namuosę?
— Ką asz czion patėmysiu per tolidinius sveczius!
— Ar-gi tu ne patėmyjai, juog norint ir svecziai, bet viskas valu ir namuosę ir ant kiemo?
— Tai kur szito ne patėmysi... nutęsė Kleidoszius ir apsimislyjo. Szito tai isz tikro jis likisziol ne suprato norins ir patėmyjo. Dabar vienog kaip pati paklausė tai aiszkiai atsiminė, juog pirma norins jis ir drucziai dardavosi, vis tik ne galėjo priversti, kad laikytu kiemą szvariai. O dabar ir žodį ne sakius, szvaru. Kvasztelėjo Keidosziui į galvą, juog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.
— Gerai ir tai, — motyn, — dėlto traukė toliau Keidoszius jeigu tai nors jos parėdkas. —
— Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai! Sustvėrus grėblį, szluotą į rankas, da niekam nekėlus, jau nuvalė visą kiemą. — O grincziosę? — Įeiki pažiurėki!
— Hm! tai dėkui Dievui!
— Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija Onutė sluginę: „Et Mariute, girdi, ar szvari busi, ar tu susrutusi busi, vis turi dirbti, turi trusties, — tai ar ne geriau szvariai buti? Ir pacziai miela ant savęs pažiurėti ir kiti ne netaria žodį.
— Hm! — numykė vėl Keidoszius ir iszsilygino visos riaukszlės ant jo kaktos. — Dabar jisai nustojo vieno rupesczio.
Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirupinti apie svetimus darbus. Dėlto ir Keidosziaus kaimynai besirupindami apie jo dukterį Onutę ne mažai visko priszekėjo, visados nubaigdami, juog jau Onutė pargrįsz namo atpratus suvis nuo namų darbo. — Žinomas dalykas, juog tokios sznekos buvo tai asztrus peilis dėl Keidosziaus. — Ar grįsz tokia, ar grįsz sziokia jo duktė o jau apkalbos gatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet szirdis jo vis ne buvo suvis rami iki paskutiniui laikui, iki sznekai su paczią. — Vis jam į galvą smelkėsi mislis: na, o ką, jeigu žmonės turi teisybę? Dabar jisai nusiramino. — Tegu sau svietas ir toliau iszradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors szitai bus ne tiesa, o Dievas duos ir viskas bus gerai; teip sau mislyjo senis Keidoszius dabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuosę. — Gyvenimas namuosę Keidosziaus, iszkreiptas ant tarpo isz senų vėžių, sugrįžo umai į jas. Kalbos apie iszsislepinimą Onutės isznyko galutinei, akivi kaimynai o ypacz kaimynkos pamatė merginą imanties už prascziausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam ticzia darbininkė.
Pasilsio laiku o įpatingai szventadieniais Onutė ir dabar ne mesdama mokslą į szalį, pasiskaitydavo sau, tai sziokias, tokias mokliszkas kningas. Ne retai budavo su broliu sukimba ji į ginczą, isz kurio ant jo tankiausiai su sarmartą iszeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi ir tam tyczia užvestoje mokslinyczioje, kur ir mokytojai gana apszviesti ir lavųs buvo. — Bet ne isz szito dyvyjosi Keidoszius. — Jis labjau dyvyjosi isz to, juog szitie ginczai galėjo kaip kadą tarp vaikų likties nepabaigti. — Jonas tarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, be matai budavo, atvelka kningą, kaipo paramą ir czion atradęs patvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna virszų, bet sztai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą kningą, atranda sau pamatus ir paramą.
Kaip tai galėtu buti? — statė sau ne sykį klausymą Keidoszius. — Teisybė viena! Kaip tai gali buti, juog viena kninga sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba?—Bet szitas klausymas liko ne iszrisztas. Onutė kaltino Joną ir jo kningas, Jonas-gi Onutę su jos kningomis. — Naminių pajiegę dėl iszriszimo tokio klausimo buvo per mažai.
Atėjo szv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotį isz bažnyczios po miszių prigužėjo, privažiavo pilni namai Keidosziaus sveczių.
Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikariuszas pasilsėti po darbui visos dienos, prižadėjo ir prabasczius po miszparui atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų. —
Už stalo svetlyczioje sėdėjo Keidoszius ir mylėjo kuningą vikariuszą. Su jaisiais sėdėjo porą studentų: Vincų Vincas ir senio Szkerdelniko sunus karsztas lenkų patriotas, per tai žinomas daugiaus po vardu Lenkstudeczio tarpu studentų universiteto, kuriamę abudu buvo.
— Tai kunigėli ne tik nesigailiu, juog leidau Onutę pas ponią, bet džiaugiosi. — Kaimynai gązdino, juog atpras ji nuo darbo, juog iszdyks. O kaip asz matau, tai ji tik akis praplėszė. Ir ne žinau katras isz jų daugiau pasinaudojo isz mokslo ar Jonas ar Ona, — kalbėjo paklaustas Keidoszius į jaunajį kunigą.
— Na, tai matai — linksmai pertarė jį vikaras, — teip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.
— Teip! Teip! Atsiliepė ir abudu studentai beveik vienu sykiu. Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.
— Vieno ne suprantu — traukė toliau Keidoszius truputį pamislyjęs — tankiai Jonas su Onutę kelia ginczus. Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu kningose randa patvirtinimą savo žodžię. Kaip tai dedasi? Ak viena teisybė?
— Tai ne gali buti, — atverti ant szito Vincų Vincas, kad vienoje ir toje paczioje kningoje rastusi patvirtinimas dėl abiejų....
— Ne! ne vienoje! — Jonas randa sau kningosę, o Onutė savo. —
— Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jono kningos rusiszkos, tai jos ir linksta į rusų pusę. Onutės lenkiszkos, — paraszytos teip, kaip lenkams miela. —
— O kur-gi teisykė?
— Teisybė, Keidosziau, ar tik ne bus per vidurį.
— Tai sveikas laikai, juog ir lenkai meluoja? — paklausė, sznairai akimis metęs lenkstudentis.
— Ar tai da klausti reikia? Man rodos, juog szitą teisybę szendien ir maži vaikai žino.
— Kamę-gi sveikas tą lenkų melą matęs? Ar arytmetikoje paraszytoje lenkiszkai, ar geografijoje? —
— Arytmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, asz to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus. Vienok matote, ne apie geografiją ir arytmetiką eina tolidiniai ginczai ir ne apie szituosius mokslus klausia Keidoszius.
— Na, tiesa! — atsiliepė ir Keidoszius ant szito. Ginczyjasi Jonas su Onutę vis apie istoriją.
— Tai-gi matote. O kamę, jeigu ne istorijoje didžiausiai visi apie savę meluoja? — pritarė ir vikaras. — Paimkiti kokią norite istoriją ar angielską, ar vokiszką; visur rasite ne mažai melo.
— Asz to ne ginu. Asz tai visados sakau, juog rusai meluoja ir meluodami klaidina ir isz kelio veda, — atsiliepė lenkstudentis — Szkeredelukutis. —
— Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ag ponia lenkė ir katalikė, į ką-gi ji gali versti? Vers ji į katalikus — mes visi katalikai; vers ji į lenkus — mes visi lenkai! Kam-gi jai, meldžiamas, meluoti?
— Gerai! kaip sveikas dabar czionai szneki — ar lenkiszkai, ar lietuviszkai?
— Tegul sau ir lietuviszkai, bet tai vis-tiek!
— Ne! pavelykite! — pertarė Vincų Vincas — paskui žiurėsime, ar tai vis-tiek, o dabar eikime toliau. Kas maisztus visus kėlė — ar lenkai, ar lietuviai?
— Na, žinomas dalykas, juog lenkai, bet tai vis tik ..
— Pavelykite! — pertarė vėl Vincas. — Pasakykite man, ar tie maisztai buvo mums reikalingi, ar naudingi?
— Ką czion da ir klausinėti, tai tikra dėl musų vien buvo prapultis, ir visi mes tų maisztų ir kylant bijojomės ir pakilus nuo jų szalinomės — atsakė Keidoszius.
— Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maisztui uždraudė lietuviszkas kningas, lenkiszkų gi neuždraudė. Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kningų, turi savo laikraszczius, turi kningas, isz kurių pasimokyti visokių darbų ir iszmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime, tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. — Tiesa, galite pasakyti, juog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiszkai ir naudoties isz lenkiszkų kningų, bet, susimildami, atsiminkite, juog tik retas tai gali padaryti, — o visi reikalauja praszvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duoti jiems duoną. — Mes gyvename savo szalyje ir esame vargszais. Visi pas musę kiti gerai gyvena, apart musę: ir žydai, ir prusai, ir rusai, ir lenkai... tiktai mes skurstame, o dėl ko? Dėl to, juog neturime isz kur gauti tas žinias, kurias lengvai gauna kiti isz savo kningų. Francijoje praszcziokai dirba karunas (įkaras) ir turi nemažą isz to pelną, Szvaicarijoje dirba adynininkus, Vokietijoje termometrus, lėles... Kodėl-gi mes nieko nedirbame? Ar mes rankų neturimę? Ar musų rankos prie darbų nelinks?
— Bet, susimildami, — pratarė vėl Szkeredelnikutis, — kuo tamę kalti lenkai?
— Atleiskite už žodį, bet asz turių jums pasakyti, juog tai vaikiszkas klausimas ir pritinkantis prastam vaiku, o ne intelligentui. —
— Kaip tai vaikiszkas? — ruscziai paklausė užgautas vaikinas.
— Teip juog szitamę ir yra didžiausioji nuodėmė lenkų priesz Lietuvą, o jųs da klausiate.
— Gerai, bet praszau jus tai darodyti pirma, o jau paskui sakykite, kad tai teip.
— Jeigu teip norite, tai gerai. — Pasakykite man, kokia valdžia buvo Lenkuosę ir Lietuvoje pradedant nuo liublininės unijos, kadą paskutinai susiliejo lenkai su Lietuvą?
— Na, tai žinomas dalykas, juog valdžia buvo lenkų; nės lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystę lenkų, kurioje ir vieni ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesų.
— Kokios-gi mokslinyczios buvo Lietuvoje? Kokį universitetą uždėjo lenkai Vilniuje?
— Gerai! Atsakysiu jums, juog mokslinyczios buvo lenkiszkos ir universitetas buvo lenkiszkas, bet kas-gi uždraudė lietuviams užsidėti tadą lietuviszkus?
— Ant szito asz jums atsakysiu kitu klausimu: kas dabar uždėjęs rusiszkas mokslinyczias, uždraudė lenkiszkas?
— Na, tai ir vaikas žino, juog valdžia.
— Gerai, kodėl-gi jęs nežinote to, juog lenkų valdžia draudė pirma uždėti lietuviszkas mokslinyczias? —
— To niekad nebuvo! kad lenkų valdžia spaustu lietuviszką kalbą! Lenkai ir Lietuviai buvo tai lygųs visamę, kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visamę. Tik lietuviszka kalba, kaipo nekulturiszka (neiszdirbta moksliszkai), atsiliko ir, kaipo netinkanti, buvo pamesta per savuosius, o dabar jęs visamę kaltinate lenkus. Jųs tik priežasties jieszkote purvais mesti ant viso lenkiszko, mat, dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiszkas persekiojamas, dergiamas ...
— Pavelykite, jęs ne tą užimate kalbėti; pabaigkime vieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.
— Tai, ką czion da kalbėti!
— Bet pavelykite — pratarė ir kuningas, — tegu jis pabaigia.
— Ką czion da laukti, kur jis ras darodymus to, juog lenkai spaudė lietuviszką kalbą?
— Pavelykite, o darodymai rasis — atsakė Vincų Vincas.
— Na, gerai, raskite!
— Kas isz jusų, vyrai, neatsimena „notalingvos“? — atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.
— Kur neatsiminsi brudo — prakalbėjo senis Szkeredelnikas, nusiszypsojęs.
— O kas tai buvo do per ,,notalingva“?
— U-gi, budavo, jeigu kas mokslinyczioje iszsitaria lietuviszkai, tai jam rėždavo liniją į delną, kad nėt ranka sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip szunbranktą, su paraszu „nota linguae“. —
— Musų iszkaloje buvo neteip, ne lentutę ant kaklo kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį — pridėjo Keidoszius.
— Na, o ar muszdavo į delną su liniją? — paklausė Szkeredelnikutis.
— Kur nemusz! muszdavo bjauriai ir ne sykį, tik tris sykius ... —
— Tegu ir teip, bet kuo kalta lenkų valdžia, juog tokiosę iszkalosę o draudė lietuviszką kalbą? Ag tai patįs žmonės samdydavo tokius mokytojus.
— Asz mokiausi miestę pavietavoje mokslinyczioje — ant szito atsakė Keidoszius.
— Szito ginti negali, — pridėjo vėl ir Szkeredelnikuczio tėvas, — mano dėdę kuningą du sykiu klasosę plakė už lietuviszką kalbą. —
— Na, gerai, tegu bus teip, juog klasosę mokslinycziosę draudė lietuviszką kalbą, bet teip ji turėjo sau laisvę, — ginczyjo Szkeredelnikutis.
— Ir tai netiesa, — traukė toliau Vincų Vincas. — Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiszkai kalbėti ir spaviedoties lenkiszkai.
Kitaip nepavelydavo vyskupai. Bažnycziosę pas mus Lietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiszkai, paliepta buvo lenkiszkai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite, kokiu da jiems reikia darodymų, juog lenkų valdžia persekioja lietuviszką kalbą? — Ar da geriaus jums reikia parodyti, kaip lenkiszkas brolis o lietuviszką brolį, paėmęs už gerklės, smaugė? —
— Na-gi, na-gi parodykite da? — piktai szypsodamas pritarė lenkstudentis.
— Gerai. — Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti isz jų pabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokias biuras (kanceliarijas), tapdami urėdninkas (virszinkas). Paklauskite, kas darydavosi jeigu kokiu nors budu o gera vieta tekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam? Kiek skundę, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kad tik iszvytu lietuvį ir tai paskutiniuosę laikuosę, kadą ir paczius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?
— Tiesa ir tai — atsiliepė jaunasis kuningas. Budamas gimnazijoje daug sykių asz apie szitokius lenkų darbus girdėjau.
— Mažai to, paimkite senus rasztus musų kampo valdžios, o ten isztisai visur sutiksite lenkiszkas pavardes, tartum, musų kampę tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaip urėdninkai, teip sudžios, teip visi virszininkai grynai lenkiszkos tautos buvo. Tamę tarpę, kaip isz gyventojų sąraszo matyties, musų kampę buvo ir turtingesni ir pakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiszkomis pavardėmis ne teip daug buvo.
— Na, tai kas-gi isz to? — atvertė Szkeredelnikutis.
— Sztai kas! — Tamę, juog mes dabar vargstame, juog neturime savo literaturos, kalti lenkai su jų valdžią. — Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginczias. —
— O dabar prie rusiszkos valdžios ar geriau?
— Asz to ir nesakau. — Nės tai jau suvis kitas klausimas. — Jeigu Jonas szlubas (raiszas) ir Raulas szlubas, tai da tai nežinklina, kad asz jiedviem kojas iszsukau, pertai ir nėra ko manę apie tai ir klausti. Nės toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį teip ilgą ginczią teko kelti. Dėl to...
Bet nenubaigęs, szyptelėjo Vincę Vincas ir pakilęs nuėjo su keliais gimnazistais szalin. Szkeredelnikutis paraudo isz piktumo.
Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum, nuo mostelėjimo galingos rankos po szaltai žiemai sukilo vėl žolės — parėdai laukų, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; — nukratę nuo savęs ledo ryszius, sujudo upės, upeliai; ažerų pavirsziai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei, tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.
Buvo pabaiga Gegužės mėnesio. Sodelyje ponios ant bažnytinės ulyczios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia ir dirbdamos sznekucziavosi. Onutė dabar jau paaugusi mergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo. Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metų praleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo piningus bereikalingai laidyti, ryžosi grįžti atgal suvis namo.
Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jei tai beveik parodyjo.
— Oto, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiaus jau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitu ir į salioną patikti, tu ir ten sarmatos man nepadarytum nei savo kalbą nei apsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingus naminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia pajieszkoti.
Butu viskas gerai — viena ne, juog asz pripratau prie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.
Ant szito atsiduso ir Onutė ir pratarė:
— Guodotina ponia! ir man nelengva bus nuo jusų skirties, bet mano toks padėjimas, juog neturiu savo valios ir isztekliaus tokio, kaip asz norėcziau. Pas jus pripratau asz prie szviesesnio gyvenimo — ir kaimę gal but juog dabar bus man sunku, bet ką padaryti.
— Tiesa, vaikeli! nubraukk savo aszaras ir atsiduokie ant Dievo valios! Asz pati žinau, juog nelengva isz geresnio padėjimo o patekties į sunkų. Bet visur randi ne sziokią tai tokią paguodą. Asz savo sunkiamę, tartum, be jokios praszvaistos tamsiamę padėjimę, radau vienog nusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines ir tavę apsejimo ir darbų, man žinomų. Tu, vaikeli, grįszi į kaimą, mokykie kitus kaimynus mylėti savo tėvynę Lenkus!
— Poniute! — iszlėto pratarė ant szito Onutė — asz esu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynę mylėti, tai asz turėcziau mokyti Lietuvą mylėti, o ne Lenkus.
— Ot jau ir matyties Vincų Vinco įtekmė — užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriszkas balsas Szkerėdelnikuczio, neseniai sugrįžusio isz universiteto ant vakacijų.
— O, kaip ponas mus nugązdinai — atsiliepė ponia — teip vagczią prie musę prėjęs!... Ar-gi jums ne sarmata?
— O ko man sarmatyties? asz norėjau paklausyti, apie ką jųs czionai kalbatės, apie kokius kavalierius?
— Tai da negražiau isz Jusų pusės, ir atleiskite man, jeigu asz jums tai sakau, nežiurint ant visos mano guodonės, kurią turiu dėl Jusų, kaipo Lenko — tautieczio gero. Vagczią klausyties yra tai vienas isz darbų negražių, terszianczių garbę, o vagczią klausyties kalbos moterų yra tai da piktesnis dalykas.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė kaip kumelė negražiai Szkeredelnikutis — tai, kaip matau, ponia dėl manęs prirengė visą pamokslą. O tuomtarpu turėcziau asz poniai kitą pamokslą pasakyti apie tai „juog ponia per porą metų nemokėjai įkvėpti lenkiszką dvasią szitai jaunai savo mokytinei“. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau ne sarmata, tik stacziai prasižengimas prieszai tautiszką lenkų darbą.
— Susimildamas, ką ponas kalbi? ar tai mislyji, juog asz nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkė tautietė? Bet ką asz galiu padaryti? Ką asz tik pasakau ir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iszkreipia saviszkai. Asz sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus; ji man atsako: tiesa, reika man mylėti mano tėvynę Lietuvą. Asz sakau; Lenkai ir Lietuvą vis tai viena. Ji-gi man atsako, juog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkų ir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, ir pertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; juog apart to skiriasi kalbą, budu svieto ir neszenę. Ką asz turiu ant szito atsakyti?
Nemielai debtelėjo žvairai kiauliszkomis be blakstienų ir skrustų akimis Szkeredelnikutis ant ponios; storos jo lupos susiglaudė į nemėgusį szyptelėjimą; bet tuojau ir pasibaigė. Pikta jam buvo, juog jį susarmatyjo, nors siekėsi tai ir užslepti. Pikta dabar jam pasidarė, kad neturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsi atkerszyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęs lupomis, atsiliepė:
— Szitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime, o dabar pavelykite paklausti, ar gėrėte arbatą.
Iszgirdusi szitokią pabaigą ginczio, Onutė turėjo drucziai susicziaupti, kad ne prunksztelėtu juoku, nės atsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuo vienų namų pas kitus ėsti. Ir neiszkentė nepratariuosi duszioje:
— „Tikra kalė... o neva mokytas žmogus ir sarmatos tik tiek, kiek pas kalę, ir apsejimas visamę toks jau.“
— Poniute, asz, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajus rengties, nės tėvai kas valanda gali atvažiuoti — pakilusi atsiliepė Onutė ir debtelėjo akimisant Szkeredelnikuczio. Ką patėmyjęs tas iszsisziepė ir parodė gelsvus, kreivus ir placzius kaip kumelės dantis. Paskui nelaudamas ponios atsakymo nei ant savo klausimo, nei ant Onutės — gręždamosi į Onutę pratarė:
— Gal ir arbatą pagaminsite ?
— Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jusų norą sluginei, tai asz pasakysiu, o gal ir patįs... szyptelėjusi truputį pridėjo ir nepabaigė.
— Eisime, Onute, visi į pakajus — ant galo prakalbėjo ir pakilo nuo suolelio.
Eidama ji ir sykį ir antrą pažiurėjo ant Szkeredelnikuczio ir Onutės.
— Kodėl Ponia teip žiurite ant mudviejų? — patėmyjęs tai paklausė Szkeredelnikutis.
— Žiuriu ant judvieju ir lyginu....
— Kas-gi isz to palyginimo iszėjo?
— Norėcziau, kad ponas butum nors truputį panaszus ant Onutės — atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.
— O kam-gi tas panaszumas man butu reikalingas?
— Tadą mažiaus ant savęs ponas panesztumi.
— Kitais žodžias ponia saka: juog asz niekam nevertas.
— Suvis ne tai. — Asz poną dideliai guodoju; o ką asz sakau, tai tik rodo, juog asz Onutę da augczcziau statau nei Jusę mylistą.
— Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriszkis yra visados vertesnis už geriausią merginą; — atsakė lenkstudentis.
— Teip, bet tai dėl nuotakos. O asz ne nuotaka. Dėlto dėl manęs. Onutė virszesnė už kiekvieną vyrą, ne mokantį savę vesti. O tamista szendien du sykiu parodei save ne žentelmenu. —
— O ponia man szendien jau antrą pamokslą sako. Bet asz vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai Vincų Vincui teip gražiai pakiszo koją už jo litvomaniją, juog jis szįmet nei ant vakacijų ne pervažiuos ir ne darkys czionai jaunumenės su savo antilenkiszkomis idejomis. — Tiesa sakant, asz tai jam daugiausiai ir įtaisiau.
— Jeigu pasakytum pons, juog atvertei jį ant gero kelio, pavertęs į lenkiszką tautietį, tai asz džiaugcziosi labai, o dabar.... nėra man ko džiaugties. Asz kaipo lenkė stoju... ir turiu stoti visados už lenkiszką darbą ir aklai seku tokius kaip pons beveik visamę. Bet szirdis mano ir protas isz szito jusų darbo nesidžiaugia.
— Na, tai gal džiaugsitėsi, kadą asz jumis pasakysiu, juog mes ryszomėsi padaryti teip, kad Vincų Vincas ne grįžtu mažiausiai po kelius metus namo. —
— Kaip-gi jus padarysite?
— Mes užsiundysime ant jo prabaszczių ir teip... !
— Vieszpatie! Kas do per isztarimas! Perpraszau bet.... tai ne pritinka suvis kalbėti teip apszviestam žmogui!... Tai viena. O antra, jeigu norėsite teip padaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nės kiek žinau Vincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats ne lenda. Nelindo tokiu budu ir prabaszcziui. O melas ant ilgo netęsias ir, tiesa sakant, intrigos ant gero niekados ne veda ir man jos nepatinka.
— Mes ne meluosime, nesibijokite.
— Ar tai jųs teisybę sakysite?
— Mes sakysime pusę teisybės.
— Kaip tai pusę?
— Ot kaip: Vienas žmogus atsiuntė į sudą tokį liudyjimą, ant laiszkelio paraszytą: — „Asz gerai žinau, juog ne Jonas užmuszė Baltrų“. — Geras sudžia perpleszė pusiau laiszkelį ir numetė szalin dalį iki žodžiui „Jonas“. Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su paraszu: „Jonas užmuszė Baltrų“. Prisiuvęs szitą pusę teisybės prie aktę, sudžia su lengvą szirdžią apkaltino Joną nesibijodamos nieko.
— Atsileiskite! — ant galo pratarė ponia, — bet man rodos, juog jųs tik juokiatėsi, o ne teisybę kalbate. Jus teip nedarysite!
— Suvis ne! Asz jums kalbu serio ir kalbu dėlto, juog szitamę darbę ir jums paskirta dalis. Jųs turite dergti Vincų Vincą pas savo pažįstamus czionai miestę. Tautiszkuosę darbuosę, supraskite, visi įrankiai ir visi budai darbo geri.
Ponia su lenkstudencziu eidami truputį atsiliko nuo Onutės, kuri įsprudo umai i namus, ir galą sznekos vedė tiktai vieni du, pertai teip aiszkiai apie viską ir kalbėjo. Bet bereikal jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi... Tankiai ir sienos turi ausis.
Onutė sugrįžo namo.
Nelengva buvo isz pradžių jai dirbti baltomis, iszlepintomis, rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus; nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o szvintant kelti, bet viską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutė jau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur prie darbo. Mažai to, namuosę spėjo viską ji paversti saviszkai. Iszlygino molinę stubos aslą, kakalį iszbaltino vapną su druską; seklyczioje ant langę pakabino savo rankų darbo firankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyczios aslą kasdien spėjo iszbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, nors nelabai puikios, bet atsirado lyselės su gražiais takais terpu jųjų. Neiszsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėga pagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkanczius jai guzikus. Takelis į grinczią, kiemas, szulinys... visi kitą paveikslą gavo.
— Motin — kalbino sykį Keidoszius paczią — asz savo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.
— Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiszkiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.
Ant s. Onos suvažiavo vėl svecziai į Keidoszius, nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs isztikro negrįžo ant vakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaszczius, norins ir drucziai po pietų atvažiavo.
Naudodamiesi isz giedraus oro, svecziai pasklydo po sodną, po laukus, bet kožnas isz jų pulkas (burys) norėjo, kad jamę butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javų žiurėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunumenė isz sodno neleido nuo savęs.
— Onute! — szaukė senis Katilius, szvepluodamas — meskie tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti; eikie velik su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomis į laukus Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. — Ag jau mums neilgai ant svieto buti.
— Tiesa, seni — pritarė jam Onutės podė — likusi jaunumenės pulkę jauna da moteriszkė — laikas jau tau apie kapines mislyti.
— Asz ir isz gruczko padarytą giltinę tau atsiųsiu, tegul gi tavę Tipulis papjautu — pridėjo Kurpiunas — jeigu jau tu jieszkai greitos smerties.
— Ei, ne, Petruti, asz ne smerties jieszkau, asz tik Onutę vadinu — atsakė senis jam ant to.
— Na, tai gerai! asz tau dvi giltini atsiųsiu, kad tik tu Onutę neszauktum.
— Onute! tavę moters szaukia! — užriko tamę tarpę Keidoszienė, iszkiszusi galvą isz klėties.
— Dėdiene! pasakykie moterėlėms, juog mes vietoje Onutės atsiųsime joms du diedu: vieną molinį, kitą senį Katilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kad paspėtu szendien kur ją szaukia, reikėtu merginą suplėszyti į dalis.
— Tik ant valandėlės, vyrucziai — kalbėjo gaspadinė.
— Gerai. Tai mes patįs ją ir palydėsime į klėtį.
Jaunumenės pulkę Onutė žydėtę žydėjo. Galvą jos, kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkė su sidabriniu galionu ir kvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtas kikliku, bet viskas truputį ne teip iszrodė, kaip ant kitų. Už jos pakalkės buvo prikimszta ne daržinė kvietkų, tik kelios szakelės rutų su žibucziais ir du žiedu radastos. Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenį palikdamas ikvaliai vietos dėl iszsiutų marszkinių baltų. Zaliadryžis sajonas su blizganczią limavonę norins buvo panaszus ant kitų, bet rasztus daug gražesnius turėjo. Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.
— Ir graži-gi Onutė — kalbėjo Kurpiunas į jos podę — akių atitraukti nuo jos negali.
— Tik sergėkis, kad neiszsidurtum — szyptelėjusi, ta pratarė.
— Jusų mylista, į tokią ir iszsidurus ne sarmata.
— E! kaip matau, Petruti, jau tu, turbut, ir iszsidurei — užmetė moteriszkė.
— Jau jeigu senis Katilius iszsidurė, tai man ir Dievas liepė — atkirto vyras.
— Na, tai ko da daug laukti?
— Mm! laukt reikia — Onutei tik penkiolika metų.
— Sziteip! tai jau tu ir metus jos paskaitei? — juokdamos kalbėjo moteriszkė.
— Geriaus, nei kitų, savo pereitus ...
— Ką ten judu tarstotėsi?— atsiliepė isz tolo jaunasis kuningėlis, prieidamas artyn prie Kurpiuno — ar judu nesibijote nei žmonių, nei...? — Czion ir kuningas prabaszczius, czion ir vyras.
— Kuningėli! mudu ant nieko pikto nesitarstėme su Kurpiunu, kad reiktu man ko nors bijoties — atsakė podė Onutės — asz tik jį spavėdojau saviszkai.
— Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?
— Dabar asz kuningėliui jį palieku, tai gal Jums jisai aiszkiaus viską iszpasakos, nei man, apie savo nuodėmes.
— Gerai sakai — pasakė kuningas, imdamas Kurpiuną už pažasties ir vesdamas szalin.
— Ar tu nepatėmyjei — kuždėjo jisai Kurpiunui — juog prabaszczius visą laiką su lenkstudencziu.
— Tiesą sakant, nepatėmyjau; asz tik vieną Onutę macziau — atsakė Kurpiunas szypsodamas.
— Ne! be juoko asz tavęs klausiu — su nusiminimu kalbėjo kuningas — manę labai rupina tas jų ilgas pasznekis ir apsiniaukimas prabaszcziaus. Isz tokio pasznekio nieko gero negali iszdygti, asz tai žinau isz datyrimo. Jau kelintas metas asz patėmyjau, juog kaip tik szitas lenkstudentas paszneka su prabaszczium, tai prabaszczius kiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumus musų kampo jauniems intelligentams. Prieikite jųs ir pakalbėkite su kuningu, ar negalėsite kokiu nors budu lenkstudenczio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmes sumažinti, ag ir teip jau musų vaikinams nekaltai o daug tenka nukentėti, įpacz per priežastį szito iszgamos lenkstudenczio.
Teip pasakęs, paleido rankas Kurpiuno ir nuėjo į szalį kreipdamos vienog linkon prabaszcziaus.
— Kuninge prabaszcziau! — szuktelėjo Kurpiunas — ar ne pastatyti stalelį po liepą ir ar nepajieszkoti kartų?
— U-gi ar rasis partnerai dėl loszimo? — atsakė paklaustas prabaszczius.
— Rasis, Jusų Mylista! Asz sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kuningas vikaras ir Jusų Mylista.
— Onute! — priėjęs Kurpiunas prie jos isztyko prakalbėjo — liepkite atneszti stalelį dėl loszimo kartomis, ir jeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentį, jis czionai kokią nors vėl intrigą su prabaszczium priesz musų intelligentus vaikinus pradėjo.
— Žinau — atsakė ant szito Onutė, debtelėjusi ant Kurpiuno savo mėlynomis akimis, kuriosę jis pasaulio visą laimę tartum pamatė — tai ant Vincų Vinco jis pakėlė prabaszczių.
— Isz kur jųs galite žinoti? — paklausė nusidyvyjęs Kurpiunas.
— Pas ponią buvo apie tai kalba — traukdamosi pratarė Onutė.
Neužilgo prabaszczius sėdėjo už stalo ir kartomis loszdamas puryjo ant Vincų Vinco.
— Kas galėjo tikėties, kad tokių tėvų vaikas iszeis teip isz kelio. O vis tai per tai, juog užsimanė augsztų mokslų, kurių jo menka galva nedalaikė. Vis tai per sziksztumą savo. Neiszmokino tėvai mažą baimės Dievo ir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jau jis pavirto suvis i maskolių ir priėmė stacziatikystą.
— Kuninge prabaszcziau! ag tau jau ne pirmą kartą teip apie jį sznekant tenka girdėti, ir užpernai teip apie jį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visi pamatėme, juog tai ne tiesa.
— Matote, tadą ir lenkstudentį suviliojo patįs musų kampo litvomanai tyczią, kad daugiaus jam niekados ir niekas netikėtu. Tai matote, buvo priešz jį visą intrigą padaryta.
— Gerai! o pernai ką-gi tas pats lenkstudentis melavo apie musų kampo intelligentus, juog jie visi butin padavę į gubernatorių atsiliepimą su prižadėjimu apmaskolinti musų kampą į penkis metus ir butin gavę užtai po dvarą Vilniaus rėdyboje?
— Na, da nežinia, ar tai melas, ar tiesa?
— Tegu teip! bet kur jau tie dvarai jų?
— Dvarus galėjo jiems žadėti paskui.
— Gerai! bet kodėl jie ik-sziam-laik nieko pas mus tokio nedaro, kas verstu musų žmones į maskolius.
— Kaip-gi nedaro! — užriko prabaszczius. — Į Dievą netiki, į bažnyczią neina...
— Kuninge prabaszcziau, kaip-gi jie eis į bažnyczią, jeigu ten iszkeikia juosius ant ambonos.
— Asz juosius ir iszkeikiau užtai, kad jie neina. Ir dabar nebus to pamokslo musę bažnyčioje, kuriamę nebus užgauti tie bedieviai litvomanai musų kampo. Ir dėlto praszau dabar kuningą vikarą ir paliepiu jam nuo szios dienos visados teip vadinamus intelligentus musę kampo statyti visur ir visiems už paveikslą pikcziausių žmonių, kurie pikcziau velnio siekiasi žmones traukti į pragarą. Paliepiu nesisaugoti ir vadinti juosius vardais ir pavardėmis. Tegu visi aplinkiniai tai žino ir saugojas jų.
— Kuninge prabaszcziau! — atsidusęs net atsakė ant szito vikaras — tai nesutinka su mano saužinę. Asz nieko pikto nežinau ir negirdėjau apie intelligentus. Jeigu jie ir kaip kadą iszsitaria nepritinkancziai, tai ne pikcziau už kitus jaunus žmones, kurie per nedatyrimą, ar per karsztumą nevisados priderancziai valdo savo liežuvį. Tai viena, o antra kaip matau jums tai pasakojo lenkstudentis, kuris jau du sykiu jums pamelavo ir kuriuoju užsitikėti negali.
— Ką tai, kuninge, kalbi! — pakėlė Iprabaszczius vėl balsą — lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemes žodį bereikalingą ant kito.
— Ant ko-gi jus pažįstate jo dievobaimingumą?
— Jis kas nedėlia musų bažnyczioje meldžiasi...
— Tiesa! pratarė Skriaudupys— tik reikia pridėti, juog jis meldžiasi žiurėdamas į Onutę, o ne į altorių ir juog vietoje „Tėve musų“ sznabžda vieną žodį „Onute“. Dėlto jeigu jis dievobaimingas, tai ir asz ne mažiau už jį, norins szįmet man da neteko nė sykį „Tėve musų„ sukalbėti.
Prabaszczius ant szitų žodžių pakilo nuo kedės, su juoju pakilo ir jaunukas.
— Meskime velik szitą loszimą — pakilęs pratarė prabaszczius. — O ką apie dievobaimingumą, tai asz jums, pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos, kaip jusų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui, kaip Vincų Vincas“.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė Skriaudupys, — Kas man pritinka, tai jau asz pats gerai ir žinau ir praszau apie manę nesirupinti. O ką į litvomanus asz niekados neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manim...
— Kas-gi sveikas esi? — paklausė, akis net iszputęs isz nusidyvyjimo, prabaszczius.
— Asz esu mokytojas — szypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabaczių.
— Asz klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?
— Ka! ka! ka! — pasileidė vėl juokais Skriaudupys.
— Asz neturiu nė saito, nė brankto. Asz nepripažįstu nė tikybos, nė tautos. Asz esmi žmogus ir daugiau nieko. Ot, jųs intrigavojate vieni priesz kitus, kaip lenkstudentis priesz litvomanus...
— Perpraszau! Litvomanų pas mus nėra — pertarė Kurpiunas.
— Na, gerai!.. Intrigavojate teip, kaip lenkstudentis priesz lietuvius — traukė toliau Skriaudupys — o jųs, lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėlko ir kaip. Tokie-gi, kaip asz, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matome ir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.
— Kuo-gi negeras lenkstudentis, kuo-gi kvaili tokie kaip jis, jųs ir isz jų juokiatės? ag jie siekiasi užlaikyti musų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją — klausė prabaszczius.
— Tai-gi ar reika didesnio durniaus? Ar-gi jųs mislyjate, juog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus? Tai kurs kitaip mislyja, teip kvailas, kad apie jį nė kalbėti nereikia. Bet kvaili ir litvomanai — pfu! vėl apsirikau. — kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti. Lietuvoje už poros desėtkų metų neliks nei vieno lietuvio, visi pavirs į stacziatikius maskolius. Teip mums iszreiszkė musų direktorius... Dabar, gal, suprantate, dėlko asz į nėjokią tauta nepriguliu. Ag netiki į nieką ir lenkstudentis, bet vis-tiek jis kvailys, nės dirba dėl lenkų, ir butu da kvailesnis, jeigu jisai dirbtu dykai....
— Ar tai jis už piningus dirba? — neiszkentė Kurpiunas nepaklausęs.
— Jis sakosi gaunas po deszimtį rublių kas mėnuo, o iszleidimai vardan „polskos spravos“ ne isz jo, tik isz lenkų kiszeniaus. Ot, neperseniai jam atsiuntė penkias deszimtis rublių ant lenkiszkų reikalų, ant rankų vieno mokytojaus, man pažįstamo, kuris teipo-gi neva laiko lenkiszką pusę.
Palengvo partnerai prasiszalino nuo Skriaudupio, iszsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.
— Ar tu žinai — kuždėjo prabaszczius į ausį vikarui — man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai, ką da asz apie tai neiszsitariau priesz szitą mokytojų... Turbut, tai jis man davė isz tų atsiųstųjų... Bet Dievo valia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Ir ką asz sakiau apie Vincų Vincą, tai praszau iszpildyti.
— Ir dabar, po szitai sznekai? — paklausė vikaras neisztikincziai pažiurėjęs į prabaszczių.
— Szita szneka nieko nemaino — atvertė ant paklausimo prabaszczius musų, kaipo dvasiszkų asabų pereiga stoti už lenkus.
— Praszysiuosi, kad manę perkeltu į kitą parapiją — pratarė vikaras į Kurpiuną, atsisveikindamas.
— Dėlko-gi teip‘?
— Matote, gyventi terpu tokių kaip prabaszczius ir tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man per sunku. Prabaszczius liepė man pasakyti pamokslą žmonėms, kadą isz tikro reiktu jam pasakyti pamokslą. Skriaudupys vaikszczioja be brankto ir be saito, kaip ta degloji; isz tikrųjų reiktu jam neatbutinai ir saitą ant sprando užnerti ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas, Kurpiune! antai, jau tavęs Onutė akimis jieszko. Jeigu asz czionai negyvensiu, pakvieskie ant svodbos.
— Duokie, Dieve, kuningėli kad teip butu, kaip man užmenate — atsiliepė Kurpiunas — ag tartum mergina nesiszalina nuo manęs.
Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės debesų ir pabironutiszko drebanczią szviesą ant pievų vejos, ant liemenų linų, avižų ir miežių, svyruojanczių laukuose.
Jaunas kuningas ėjo namo pėkszczias ir nors buvo sunku jam ant szirdies, vienok negalėjo nepatėmyti prigimimo grožybės ir pratarė į savę:
— Koks gražųs Dievo rankų darbas, koks gražųs jo sutvėrimas mažiausiamę krislę ir neapimamę pasaulės ruimę! Tik dėlto žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis ant Dievo paveikslo ir panaszumo, vietoje pataisyti savo laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau kaip pats, — nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir verczia gražų pasaulį ant aszarų pakalnę? Bet, Tėve Visagalįs! buk valia Tavo kaip Danguje teip ir ant žemės!
Toli nuo Lietuvos, dideliamę miestę, už stalo sėdi jaunas vaikinas ir raszo. Ant stalo guli kelios kningos ir popierių apszczįai. Vienos raszytos, kitos da grynos... Per adarytus langus lėkė vilnįs vaiskaus, plyno oro ir gaso balsai, bet truputį pasilpę, nės butelis (kvatera) ant antrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt, nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbas eina smagiai. Alavėlis skubriai braižo popierą, laksztas laksztą seka.
— Da valandėlė, ir bus gatavas netik szios dienos, bet ir rytdienos darbas — pratarė atsikeldamas smarkiai nuo stalo ir vaikszcziodamas po butelį... — Dabar reikia truputį pavaiksztinėti.
Bet nespėjo kelis sykius pereiti iszilgai butelį, kaip atsidarė durįs ir per jasias pasirodė pora jaunų teipjau-gi vaikinų.
— Sveiki druti, pons Vincentai! — pratarė vienas isz jų.
— A, sveiki druti! — atsiliepė pavadintas Vincentu vaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. — Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, praszau į vidų, sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas manę meblių, kaip matote, nedaug. Pons Keidosziau, sėskite artyn ir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvai ten gyvena?
— Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.
— Onutė, girdėjo, namie jau.
— Onutė manę atlydėjo.
— Ar gali buti? — neisztikincziai paklausė Vincų Vincas.
— Isztikrujų! Poni turėjo reikalą į szitą miestą, na, tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: asz, Kurpiunas, Onutė ir poni.
— Tai ir Kurpiunas czionai?
— U-gi, ir jis atvažiavo.
— Na, kad teip, tai po szimts velnių viskas! Szendien ir rytoj but man szventė.
— Ot, asz ir atėjau tamistą vadinti pas savę. Mes czionai netoli nuo jusų mylistos sustojome nameliuosę.
— Ar žinote ką? pas jųs asz eiti eisiu, bet mislyju, ot, ką padaryti. Numeriuosę nė jųs da nespėjote apsigyventi, dėlto ant arbatos, man rodos, butu geriaus pas manę susirinkus. Ag tiesa, tai butu truputį pries etiketą, bet pakeleivingiems ir svetimoje szalyje vargu visus etikėtus iszpildyti. Dėlto pavelykite man valandėlę tik atiduoti prisakus, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ag tiesa, tai bus per anksti ir, gal but ponai ir Onutė nusutiks, bet man vis reikia pasirengti...
— Tiesą sakant, jos nesutiktu eiti prieszai etikėtą... bet asz teip mislyju, juog sutiks.
— Dėl ko-gi teip jųs mislyjate?
— Mat, abiedvi akyvos pažiurėti, kaip gyvena studentai...
— Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys praszymas, tai pabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidosziau, juog esi labai pasargus.
Po valandėlei, kaip ir prakorė Keidoszius, visa draugija susirinko Vincų Vinco butelyje.
Ant stalo dabar vietoje popierų ir kuningų stovėjo virdulis garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris, deszra, pora butelių vyno, truputis saldumynų...
Poni metusi etikėtą į szalį ir visą su juoju stangumą, trusėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė-gi tamę tarpę akyvai žiurėjo visą gyvenimą: geltoną popierą apklyjuotas sienas, kampę stovinczią lovą, uždengtą užklovu, lentynaitę su kningomis, komodą; paskaitė kedes, esanczias butelyje, paskaicziusį nusiszypsojo ir pratarė:
— Da vienas sveczias turėtu ant ko sėsti.
Szitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo, nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiuno.
— Žydai szabą negali szvensti be dvylikos žmonių, o kaip matau, ant studentiszko szabo daugiau per szeszis ne leidžia; turbut, bijo, kad į žydiszką nepavirstu.
— Pons Kurpiunas iszjuokia musų gyvenimą, bet be jokio pamato.
— Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumete da porą atėjusių sveczių?
Studentai ne riebus, ne stori, tai gal po du ant vienos kedės iszsitenka, — pritare poni.
— Ne! Turbut ne teip! Kedelės per gležnos, ne dalaikytu.
— Poniute! — atvertė ant szito Vincų Vincas, — jųs nepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langų iszsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi. Ot! matote, kiek da vietų. — Tiesą sakant, czion musų, lietuvių, teip ne daug, juog niekados da ir ne reikėjo man rupinties apie tai, ant ko bus pasodinti svecziai. —
— Bet klausykite! kaip ir ant juokų girdžiu ateinant per kiemą pažįstamus, — pratarė Vincų Vincas, eidamas szalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.
— Tegul sau eina, — atsiliepė poni, — arbatos yra ikvaliai, o su atsisėdimu, tai jau jusų darbus. Gyrėtėsi, ir gerai!
Tamę tarpų isztikro įėjo pora pažįstamų studentų. Bet tai mažai draugijai pertarnavo, nės jie buvo pažįstami visų, musų kampo vaikinai. Kalbos ir juokai ėjo toliau, tartum, tai buvo Lietuvoje, — szirdingai, atvirai.
— Ot, ir lietuviszka besieda — atsiliepė Kurpiunas besigerėdamas svecziais. —
— Ne galiu tamistai nepasakyti, juog tai manę nemažai dyvyja, juog iksziolaik da vis laikotėsi savo senų numanymų ir skiriatėsi nuo lenkų, — užmetė serijo kalbėdama poni. Ag tik jums žinoma liublininė unija, ant kurios proseniai lietuvių prisiekė vienybę laikyti su lenkais, o dabar jųs ne tik ne laikote vienybės, bet ir skiriatėsi nuo jų, ir nedraugiszkai ant jų žiurite.
— Liubline unija — atvertė ant szito ir-gi isz linksmos kalbos pereidamas ant serijo Vincas, — liublininė unija, guodojama poni, buvo tai darbas iszsitautėjusię musų bajorų, kurie galėjo prisiegauti vardu savo ir savo ainiy, bet ne musų vardu. Jų darbai mums ne rupi ir mus nelypsto. O ką sakote apie ne draugystę, tai tegul manę Dievas myli ir sergti nuo to, kad asz bucziau nedraugu, ar lenko ar vokieczio, ar kito kokio nors žmogaus. Asz nėsu jų nedraugu... Asz tik esu draugu lietuvių...
— Na, tai vis-tiek! Kas nėra draugu, tas esti nedraugu.
— Ne! persipraszau jusų mylistą: nuo draugo iki nedraugui toli.
Nedraugas persekioja, o indifferentnas žmogus nesikisza į svetimus darbus, kaip asz į darbus lenkų. —
— Gerai! Bet kodėl jųs skiriaties nuo lenkų, su kuriais teip ilgai prakorimas kruvoje laikė? ko jųs norite ir ko jųs jieszkote?
— Norite žinoti, ko mes geidžiame ir ko mes jieszkome? Gerai! Poniute, patėmykite, kas darosi Vokietijoje. Ten ukininkas, turintis 15 margų, gyvena teip, kaip pas mus gyvena ant 60 margų, o žemė vis ta pati, kaip pas mus. Dėlko-gi taip?
— Na! Ten apszvietesni žmonės.
— Tai-gi, taigi poniute! Tarpu musų žmonių nėra fabrikantų, nėra nė amatninkų, dėlko? Juog neapszviesti žmonės. Vaisbą jiejai teipos-gi neužsiima, dėlko? Kad neapszviesti
— Na, ar tai tuomi, juog su lenkais piktumą užvedate, apszviesite savo žmones? — paklausė nekantriai poni.
— Nesusidėdami su lenkais — kalbėjo isz lėto Vincų Vincas—mes apszviestieji, neiszvirsime į lenkus. Neiszvirtę, mes ar sziek, ar tiek vis tik savo kampui duosime apszvietimo, prigimtoje kalboje paraszę ar sziokią, ar tokią kningelę. Nebus to, kas iksziol buvo, iszvirsdavo visi apszviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumoje be praszvaistos.
— O kuo-gi lenkai tamę kalti?
— Lenkai kalti tuomi, juog jie visokiais budais siekėsi atitraukti apszviestuosius lietuvius nuo jų pareigos — apszviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tik iszmanė tai darė, siekdamėsi uždvasinti lietuvius, paversti į lenkus.
— Jusų neperginsi — nutarė poni. — Jųs vieną antrinate mislį: lenkai kalti, lenkai kalti ...
— Suvis ne! Lenkams asz tik atiduodu garbę pagal jų uždarbį. Ir tiesą sakant, lietuvius asz szimtą sykių kaltinu daugiaus, nei lenkus, — kaltinu juosius už tai, kad jie iszsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo paproczių ir viso, kas saviszka.
Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:
— Bet ar kitaip ir galėjo buti? Musų galingi bajorai, tikri lietos vyrai, griuvo kovosę amžinosę su prieszais, užstodami savo veislę ir savo szalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O darbartiniai bajorai tai daugiausiai žmonės su vergutiszką duszią, su szeszkaus budu, kurie paojaus gadynėje slapstėsi po sziaudus ir kakalius (peczius). Ko nuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiszkų, beprotiszkų darbų?
— Pavelykite, ponas Vincentai — pratarė ant galo Onutė — Pradedant kalbą jums su ponią, asz ne sykį norėjau jųs pertraukti ir pasakyti; be ginczių tuszczių, be darodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų, neszalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius kruvoje gyvenome. Bet dabar, iszgirdusi savo ausimis, kokį mierį norite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantanczių jys: dėku ir dideliai dėku, juog turėjote ikvaliai drąsos isztarti žodį dėlei naudos žmonių; neiszsigąsdami nė persekiojimų nė keiksmų. Dėku jums da sykį. Dabar asz suprantu viską.
Poni iszgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido ir nubalo. Ir teip tai žymiai viskas buvo, juog ir Onutė patėmyjo.
— Poniute! — patėmyjusi pratarė mergina — jųs manę czionai vežėte labiausiai, kad asz savo įtekmę padarycziau tai, kad pons Vincentas mestu platinęs lietuvystę terpu jaunų lietuvių, kad isznyktu nesutaika paojinga dėl musy szalies... Szendien nuo mano akių nuslinko vaikius ir asz pažiurau... pražiurau tautiszkai... Kas mano galvoje pirma kaip brėksztantįs spinduliai vaidintiniai szvytavo, dabar aiszkiai viskas sužibo. Asz esu lietuvaitė, szito — man rodos — žodžio užteks dėl jusų, kad žinotumete, ko nuo manęs toliau reikalauti. O kad butu suvis aiszku, pridėsiu, juog kožną, kuris prieszingas lietuvystei, asz nuo dabsr laikysiu už prieszingą ir man. Nės persekiotojas mano tėvynės ir mano brolių negali buti mano draugu. — Vargiai be kas galėtu apraszyti tą sujudėjimą terpu jaunų vyrų, kuris pakilo po Onutės žodžių. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardami vieni kitus. Tylėjo tik kaltininkė Onutė, tylėjo nuliudusi poni. Paskutinei, matyti buvo juog szita kalba buvo labai perszirdi, bet pripratimas gyventi ant platesnio svieto, terpu augsztesnių žmonių, dideliai perdirba žmogų, ir tik ant ruscziai žiurinczių akių ponios galėjai suprasti, ką ji turėjo duszioje; lupos meiliai sudėtos ir veidas meilus gerai slėpė jos mislis. Rodėsi ant pavyzdžio, juog ir ji linksminasi su visais.
— Matote dabar — kalbėjo į ją atsigręždamas Kurpiunas
— juog niekas isz lietuvių, ir labjiausiai apszviestų, nenori persekioti lenkus arba jiems ką nors pikto daryti. Lietuviai nori buti tiktai lietuviais — tuomi, kuomi nuo prigimimo jiems lemta buti, ir nori mylėti savo tėvynę Lietuvą. O tai, kaip matote, nevienam geram žmogui neuždrausta.
— Ach! tai labai gražus ir girtini norai, ir jausmai teip gerbiami, kad prieszai to nieko negalima butu kalbėti
— atsakė ant to poni, meilingai linktelėjusi galvą — jeigu tiktai norai ir jausmai szitie neslėptu už savęs kitų — paojingų, jeigu jie nevestu su savimi pasekmių negerų ...
— Isz ko-gi jys matote, kad lietuvių darbuosę ir žodžiuosę slepiasi paojus?— atkirto Vincų Vincas. — Dėlko mes negalime lygiai lenkų žodžiuosę ir darbuosę matyti dėl savęs paojų, ag mes dėl tokios nuotarties jau ir pamatą turime, ko jys iksziol apie lietuvius negalite pasakyti?
— Ar jųs žinote, pamato aiszkaus, darodymų tiesių nėra, juog lietuvių ideja slepia už savęs paojų, bet... aplinkui eidamas mislią, matai aiszkiai, kas czion darosi ...
— Gerai! parodykite tą aplinkinį kelią, parodykite.
— Tai umai galima. Atsakykite man ant vieno klausymo: kokį mierį jųs dasiekti norite vieni eidami, jeigu jo netikite dasiekti eidami sykiu su lenkais? Ar nematote nelegiszkimo savo žodžiuosę ir darbusę, kuris nelogiszkumas jųs iszduoda ir rodo slėptas mislis ir slėptus jusų mierius atidengia?
— Poniute! pirmu nei jums atsakyti, asz norėcziau ir jųs paklausti, apie kokius mierius jųs kalbate? Ar apie galimus pagal nuomonę sveikų žmonių, ar apie tokius, kurie tankiai kyla smegenysę serganczių žmonių ir užkrėtę kitų galvas, patenka paskui į mierius visos tautos, į mierius nedasiekiamus, kvailus ir iszjuokiamus per kitas tautas?
— Žinomas dalykas, juog kalba gali eiti tiktai apie galimus, apie iszmintingus mierius.
— Gerai! koks-gi, pagal jusy mislį, gali buti pirmiausis mieris musų?
— Man rodos, juog mieris lietuvių, kaipo ir lenkų, pirmiausias turi buti tautiszka liuosybė ir savistovystė politiszka. Kitaip sakant, pagal mano numanymą, lietuviai turi siekties pirmiausiai atsiskirti nuo Rosijos, iszrinkti sau karaliy, ir t. t.
— Ir jųs szitą mierį laikote dėl lenkų ir lietuvių už dasiekiamą?....
— Na, jeigu asz kitaip mislycziau — atkirto akimis metusi poni — tai asz ir kitaip ir elgcziasi: visas mano amžius tai liudyja...
— O asz isz savo pusės turiu jums pasakyti, juog toks mieris yra nedasiekiamas ...
— Dėlko-gi?
— Ot, dėlko. Lenkai turėdami savo kariumenę pasidavė Rosijai. Lenkai trisyk kilo priesz Rosiją, trisyk pludo kraujas geriausiy sunų Lenkijos ir nieko nepadarė... Neužmirszkite, juog turėjo tadą lenkai ir daugiau ginklų, ir daugiau isztekliaus ir daugiau pagalbininkų isz szalies... kiteip ir buti negalėjo. Nemokantis kareiviszko dalyko, beginkliai, iszsilepinę žmonės užsimanė pergalėti mokytą kariumenę ir szarvuotą pagal paskutinius mokslo iszradimus. To mažai. Ant milijono ėjo deszimtis tukstanczių. Sakykite, ar tai sveiko proto mislis juosius vedė? Keli beginkliai rasztininkai ant kareivių pulko! A! ar tai ne beproczio darbas? Ir teip, poniute, dabar asz jums atsakysiu — pakilęs kalbėjo toliau Vincų Vincas, ir nedidelis jo stomuo, tartum, isztiso ir akįs aiszkiau blygstelėjo. — Mes lietuviai, ne lenkai, mes neužsiimame nedasiekiamais, beprotingais mieriais. Mes jau nejieszkome liuosybės nei sykiu su lenkais nei be lenkų, nes tai negalimas jau dalykas. Mes tą savo liuosybę sudermėje su lenkais pražudėme tadą, kadą galėjome dar ir ginties, kadą ant to turėjome ir mokytą kariumenę ir gerai szarvuotą.
— Ko-gi jųs norite?
— Mes norėme įgyti apszvietimą ir tapti dalininkais tų naudų isz apszvietimo, kurias turi ir kitos tautos pasaulio, neatsižiurint ant to ar jos liuosos, ar pavergtos. Mes norime įgyti apszvietimą ir naudoties isz jo, kol Dievas laikys mus ant svieto. O tai — kaip matote — mes galime geriaus dasiekti be pertamaujanczių mums lenkų.
— Tiesą sakant, asz nesuprantu gerai, kamę tas viską gydantis mokslo vaistas. Nevieną asz apszviestą lietuvį pažįstu, o nieko tokio visuosę asz nematau. Ot, kiek asz macziau lietuvių pabaigusių kalbų fakultetą įvairių universitetų, macziau ir nevieną juristą, ir matematiką macziau; ant galo pridėsiu, ir medikus. Ir nėviens isz jų, man rodos, negalės nieku pakelti padėjimą savo szalies, nei darbu, nei žodžiu.
— Tiesa, iksziol jųs to nematėte; bet neužmirszkite, juog lietuvystės ideja tik neperseniai gimė. Juog tie mokyti lietuviai, kuriuos teko jums matyti, tai pionerai, einantįs į nežinomas dėl musų tautos szalis. Jų niekas negalėjo persergėti, kur eiti ir kur neiti; niekas jiems nepasako, ko reikia mokyties ir ko nereikia. Ėjo jie apcziupą ir skynė kelius. Isz visų pusių jų tą darbą tramdė ir tramdo. Tiktai nemažai žuva tu pionerų, nemažai bereikalingų žygių jie atliko, žudydami ir savo amžį ir iszteklius. Bet mets nuo meto musų svietas įgyja daugiaus datyrimo, nesutaikos mažinosi, randasi vis daugiau ir daugiaus darbininkų...
— Jusę mylista atleiskite, bet tai vis tik žodžiai ir žodžiai. Isz szitų žodžių nieko iszeiti negali. Mokslas tai ne viską gydantis vaistas ir jis prie didžiausio datyrimo mažai ką gali duoti. Ot, ir sveikas ag esi jau, gal, nemažai datyręs, bet jeigu kas paklaustu, kuomi galėtum pakelti savo szalį, tai, man rodos, neturėtum ką atsakyti, nės tai ir negalimas beveik daiktas.
— Atsakyti asz rascziau ką, vienok ne tamę darbas, ne tamę branduolis jo. Ir jeigu nuo manęs nieks da negirdėjo mano numanymo tautiszkamę darbę, tai priežastis to suvis kita. Asz vieną gerai žinau, juog „humanum errare est“ — žmogiszkas dalykas klysti. Dėl to ir asz apmislyju savo nusprendimą ne metais...
— Akyva labai bucziau paklausyti jusų mislies — net szyptelėjusi linkon Vincų Vinco, pratarė poni.
— Nesubrendusią mislį nenorėcziau nuo savęs paleisti — atsakydamas pratarė Vincų Vincas.
Vienok suarzinti jo pažistami, neiszimant ir Onutės, antpuolė ant jo ir toliak ujo, kol neprivertė ant galo.
— Na, gerai! gerai! — prispirtas prie kampo pratarė Vincas ir pradėjo:
— Galutiniu, tai yra: svarbiausiu dėl musų kampo mokslu asz sakau chemiją. Tai mokslas ateities! Chemijos darbas — isz žemės padaryti, pagaminti viską: ir valgį, ir drabužį, ir visokį irankį...
— Gerai, bet dėl ko jęs mislyjate, juog jęs neklystate? — paklausė poni. — Ag yra ir kiti mokslai, isz kurių svietas naudojasi: yra philologija (kalbų mokslas), medicina (gydymo mokslas), jurisprudencija (tiesų mokslas), yra ant galo matematika (skaitlių mokslas) su inžinieriją, yra technologija, yra iklybos mokslas.... Kuo-gi tie visi negeri, arba nors nelygus su chemiją?
— Poniute! asz kalbą vedu apie Lietuvą ir lietuvius, o ne apie visą svietą. Jeigu mes gyventumem pamaryje arba ant salos, tai asz sakycziau, juog mokslas apie marias mums reikalingiausias. Bet mes ne ant marių gyvename. Kiti mokslai, kaip philologija, jurisprudencija ir-gi mums netinka, nės su tais mokiais gali buti tiktai priveizdėtoju (tarnu valdžios), o valdiszkos vietos musų žmonėms neduoda. Per tai patėmykite, kiek mokytų musų kampo vargsta be vietų. O da labjaus vargsta tie, kuriems teko valdybos vietos, nės jiems davė tokias, kurių kitiems nereikia. Ir teip, kaip matote, visi mokslai, kurie suriszti yra su tarnavimu dėl valdžios, mums netinka. Mums reikalingi tie mokslai, kurie patįs per savę gali duoti užpelną — gali duoti duonos kąsnį. O kurs mokslas gali daugiaus žadėti nei chemija? Ant chemijos remiasi ir technologija — gausiausias mokslas savo pasekmėmis. Chemija pamokino Krupp’ą vokietį daryti gerą plieną, chemija parodė, juog naudingas dalykas krėsti lauką superphosphatais. Chemija atrado vaistus nuo įvairių ligų. Chemija rado, kaip daryti stiklą, kaip isz marinių žolių jodą ir bromą gamintį; kitaip sakant, chemija mokina iszrasti naudą isz įvairių daiktų, duotųper prigimimą... Jeigu mes isz datyrimo supratę, juog mums kiti keliai užkirsti, o imsimesi už naudingo dėl musų mokslo, jeigu mes vietoje tykoti kokios-nor valdiszkos vietelės, o imsimesi už darbo, tai mes umai pavysime kitas pralenkusias mus tautas. Chemija tai mokslas ateities. Kas pirmas ją sunaudos, tas ir pakils, nežiurint ant to, ar jis liuosas, ar pavergtas. Reikia tiktai vienybės ir sutaikos dėl musy žmonių, kad jie iszradę ką pirmiausiai siektusi apversti ant naudos savo žmonių. Dabar ikvaliai jau turimi mes intelligentų dėl sudarymo rankvedžių visokių mokslu, be kurių butu sunku suprasti chemiją ir naudoties isz jos.
— O asz mislyjau, juog jųs norite jaunus lietuvius mokyti chemijos įpatingosę mokslinycziosę.
— Tai jau kitas dalykas, kur jie turi mokyties, ir kaip turi mokyties. Pirmiausiai reikia žinoti, ko mokinties, o ko ne.
— Tiesa, tai didelė tiesa! — pridurė Kurpiunas — kiek dabar vargszų philologų musų kampo be vietų sėdi ir negali kasnį duonas užsidirbti, norins kiekvienas isz jų yra su dideliu mokslu. Kitas tiktu ir už profesorių akademijos, bet... vietos vis-tiek neduoda. Ir, kaip man rodosi, tai mislis pono Vincento apie valdiszką tarnavimą labai svarbi. Kiekvienas isz musų kampo einantis į mokslą turi pirmiausiai užsižadėti valdiszko tarnavimo, nejieszkoti ir nelaukti valdiszkos vietos ir duodant neimti. Kadą jaunas vaikinas su szitokią mislią eis į mokslą, tai jis mokinsis tik to, isz ko paskui galės turėti naudą ir be vietos valdiszkos. Kitaip sakant, pabaigęs ar sziokj ar tokį mokslą, užsiims darbu duodancziu jam duoną. Nesivalkios kampas nuo kampo, bet dirbs — dėl savo naudos ir dėl naudos savųjų.
— Matote, poniute — pritarė Vincų Vincas — atsakymas ant jusų klausimo ne teip sunkus, tiktai nežinia, ar jis teip tiesus, kaip man rodosi. O ką apie praktiszkus pamatus, tai jis turi jų ikvaliai.
— Szventa tiesa — atsakė ant szito ir poni — szventa tiesa!
— Tai jųs tinkate ant to, juog musų miriai geri ?
— Gerumo jie geri, tiktai... ant jų tikti asz negalėcziau.
— Dėl ko gi?
— Susimildami, kokie tai mieriai, kurie be jokių vilczių, be jokiu praszvaistų ateitėje?
— Bet tie musų mierai dasiekiami?
— Ne apie tai kalbu. Asz sakau, kad jusų mieriuosę, jusų programoje nėra nieko, kas galėtu pakelti žmogų, kas galėtu įkvėpti jam viltį szviesesnių laikų ateitėje... O be tokios vilties, asz nežinau, kaip gali gyventi?
— Jei tik vilczių neužtenka poniute — pridurė Kurpiunas — tai asz jau nuo savęs į programą pono Vincento kiek reik įdėsiu. Po szimtui metų lietuviai įgys tokį apszvietimą, kad juosius paszauks į visas žemes karaliauti ir tokiu budu visa tauta taps karaliais.
— Tik dėl ko nepridėjote, ar tai teip daug bus karalysczių po szimtui metų, ar teip mažai užsiliks lietuvių — pritarė vienas isz sveczių.
— Hm! ezion ir klausimui nėra vietos; žinomas dalykas, juog bus teip daug karalysczių — atkirto tas.
— Žiurėkite, kad nepavirstu visos į respublikas — pridėjo Onutė.
— Tai-gi, tai-gi! — pratarė Kurpiunas — pirmiausiai visos pavirs į respublikas, paskui respublikonai ims vogti vieszą labą, kol visko neiszvogs. Paskui ims peszties terpu savęs, paskui iszsidalys ant skirtų kaimų, arba parapijų ir susipras, juog be tvirtos monarchiszkos valdžios negalima gyventi; nuo tadą mes patapsime į karalius, kaipo nemokantiejie vogti.
— Tai matai, sveikas sakei, juog visi bus karaliais, na, o Balandinskutis kur dings?...
— Dėl jo bus skirta karalystė terpu vienu vagių, ag ir tokio matote, prireiks, kadą republikonų prasivogusius virszininkus pastarų gadynių atskirs į viena kaimą.
Iszgirdusi Kurpiuno žodžius apie viltis, poni labai sznairiai pažiurėjo, nės pajuto juosę ironiją ant jos tautieczių, bet kaipo datyrusi žmona nudavė, juog nepatėmyjo nieko, ir trusėsi toliau apie arbatą.
— Bereikal, vyrucziai, apkalbte formas valdystės — atsiliepė Vincų Vincas. Įvairios szalįs reikalauja ir įvairių valdysczių. Kaip Amerikai pritinka visotinė forma valdystės, teip Turkijoje gali buti tiktai monarchija. O ką apie vagystes valdanczių liuomų, tai jau, ar jųs žinote, kur paprato vogti tie liuomai, tai vogs neatsižiurint nė ant formos valdystės. Vogs, jeigu bus monarchija, kaip Francijoje prie Napoleono, vogs ir tadą, kadą bus įsteigta visotinė valdžia, kaip tai pastaruose laikuosę toje paczioje Francijoje parodė Panama, todėl suriszti į kruvą dvi prasmi: vagystę ir valdžią — bereikalingas darbas.
— Na, matote dadar, poniute, ką daro lietuviai su viltimis ateitėje neva skysdamos Kurpiunas kalbėjo į ponią — jau tik asz norėjau padaryti progą lietuviams patapti karaliais, kaip Vincų Vincas visą mano darbą ant niekų pavertė.
— Tiesa, poniute — pridėjo ir vienas isz sveczių — keblų vilczių lietuviai ne mėgsta. Dėl to musų mieriuosę bereikal jų ir jieszkoti. Įkiszus tokias viltis į musų mierius. mes jas rastume ir su juokais iszmestume.
— Man tai net dyvai, juog tautiecziai Mickevycziaus, Kondratavycziaus, vaikai poetiszkos tautos, o teip tolimi nuo viso ko phantaziszko ir poetiszko — pasakė tai iszgirdusi poni. — Ar tai tik ne ženklas isztvarkimo tautos ?
— Poniute! — atvertė Onutė — turbut tos poezijos ir phantacijos mes turėjome pervirsz... ir labai gal buti, juog mylėtojai ir gerbikai tokių niekų su apgaunancziais poezijos dumais ir iszlėkė, kaip dumai, į padangę...
— Tai teisybė pasakyta, tai gryna teisybė, tai liudyja ir atsitikimai paskutinių metų musų kampę, — kalbėjo Vincų Vincas, pritariant visiems.
Ponia tik pažiurėjo ant Onutės, kaip ir neisztikėdama, juog tai ją kalbant girdi. Ką patėmyjęs Vincų Vincas pridėjo:
— Szendien pana Ona Keidosziutė tapo jraszyta į skaitlių litvomanų, apgarsinamą kas metą ant ambonos per kuningą prabaszczių ir patvirtinamą per lenkstudentį ir davatkas.
— Ponas Vincentai — atsiliepė lig užrustinta Onutė — už galą jusų kalbos asz jums dėku negaliu sakyti, bereikalo jųs užgavotė kuningą prabaszczių. Senas jis žmogus, gimęs ir augęs ir amžių pergyvenęs prie senų idejų, jis negali teip greitai naujas suprasti ir jomis persiliudyjęs stoti į gretą su naują kartą lietuvių. Jeigu jisai ir klysta, tad jis tai daro tikėdamos naudingai dirbąs ir dėl savo kampo ir dėl duszių ganomų per jį avių.
— Pana Ona, kaip matau, jys karsztai užstojate už kuningą. Dėlto asz jums, ot, ką pasakysiu: la jeigu jis drįsta manę nekaltą užgauti ir mano vardą terszti, tai ir asz turiu tiesą kalbėti apie kuningą nors teisybę, nors ne teip, kaip jis apie manę kalba melą. 2a kiekvieno žmogaus darbai ir žodžiai priguli kritikai, tai ir jo...
— Perpraszau, jys užmirštate, juog jis kuningas!
— Ar tai kuningas turi įpatingas tiesas ant žmonių užpuldinėti neteisiai?
— Jis kuningas, pons Vincentai, ir jis turi ant savo sąžinės įpatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir įpatingą tiesą. Jis atsako už dvasiszką padėjimą ganomos parakvijos, per tai jam, jeigu jis ir neturėtu įpatingų tiesų, reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtu iszpildyti savo pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai iszpildydamas pareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam tai atleisti, nės tai jis daro, norėdamas gero savo kampui, kaip ir jųs norite.
— Turiu prisipažinti, juog jųs manę pergalėjote, pana Ona. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskos, ir neloskos, — atvertė truputį pamislyjęs Vincų Vincas.
— Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, bet uždraudžiu karauti prieszai kuningą prabaszczių.
— O tiesą ar valna man pasakoti?
— Ne! ir tiesa uždrausta.
— Kad teip, tai asz ant tokių įstatų netinku.
— Ant kitokių asz negaliu tikti, nės negaliu girdėti apkalbant kuningą.
— Gal tiksite ant to, juog asz prie jusų nieko nekalbėsiu apie prabaszczių?
— Na, gerai! Tegu bus nors teip. Norins asz ir labjau mėgcziau girdėti nuo jusų prižadėjimą niekados jį neužgauti, ar teisiai, ar neteisiai. Senas žmogus, nuo jo nėr ko ir norėti.
Į kelias dienas po szity kalbų, Onutė su savo bendrovę gryžo atgal į Lietuvą. Nelaiminga poni jautė, juog Onutė suvis iszėjo isz po jos įtekmės. Mažai to, ji pasijuto pati patekus po mergaitės įtekmę.
Poni priesz iszvažiavimą atlankė ir lenkstudentį, pateko ir į lenkų draugiją, kur teipogi nemažai girdėjo visokių kalbų. Dabar ji sugrįžusi namo ne sykį atmintyje palygino tai ką girdėjo terpu lietuvių pas Vincų Vinco, su tuomi ką kalbėjo lenkai pas lenkstudenczio. Pirmųjų siauri mieriai, kaip ir jy tėvynė, neblizga niekuomi. Antrųjų platųs, kaip jų phantaziszka tėvynė nuo marių iki marių, blizgantis, kaip senoviniai lenkų rubai, pakilus kaip Tatrų kalnai. Bet ten, tuosę siauruosę mieriuosę jautėsi jai kaip plieno branduolis; tamę tarpę kadą jos tautieczių idejosę mieriai iszrodė puikumi žibancziu augsztu moliniu stabu. Lietuvių neaugszti mieriai paneszėjo į luitą plieno gulintį ant žemės, kurį nei įkąsti, nei sukulti, nei apversti negali; tamę tarpę kadą molinį stabą ir vaikas lazdą gali sugriauti.
Toliau apmislydama poni patėmyjo, juog lietuviai savo mierį gali dasiekti nežiurint nei ant vietos, nei ant laiko. Galės dasiekti Europoje, tai dasieks Europoje, o jei neduos jiems Europoje, tai jie persikėlę į naująjį svietą dasieks mierį naujoje vietoje. Paskui jei pasirodė, juog dasekę vieną mierį, jie neužsiganatys. Isztarimas Vincų Vinco, juog lietuviai nori tik vieno: naudoties isz dovanų kulturos, kaip ir kitos tautos — neženklina suvis, kad jie padarę vieną žingsnį tamę naudojimos, nenorėtu padaryti kitą. Poniai pasirodė, juog tas lietuviu mieris panaszus į pleiszkį, kurio ji mato tik smaigalį... į pleiszkį plieninį.
— Tiesa — pratarė ji į savę — lietuviai mažai nori ir tą norą jie dasieks ar Europoje, ar Amerikoje ar Afrikoje, vis-tiek. — Jie nori žmogiszkų tiesų, ir jie tas tiesas gaus... Dabar pervėlu jau juosius drausti nuo szito, dabar jau nesudrausi. Suprato jie reikalą žmogiszkų tiesų, atsirado noras gauti tas tiesas, o jo iszsipildymas jau tai tik klausimas, prigulintis nuo laiko. Negaus szendien, tai gaus rytoj’, ne rytoj, tai už metų, už daszimties... o gaus. Jie moka norėti: nori mažai, bet labai, o prie tokių aplinkybių noras visados iszsipildo. Bereikalo dėlto ir kariauti su jais. Kaip prigimimas davė medžiams savo tiesas, vandeniui savosias, teip ir žmogui davė savosias. Kol medžias sekloje, jis nereikalauja savo tiesų; kol vanduo debesysę mes nejaucziame ji tekant per dirvas ir pievas, — teip ir su žmogum. Kol jis miega, nereikia jam nieko, o kaip pabudo, tai geriaus duoti jam valią naudoties isz žmogiszkę tiesų, kaip tai einasi visamę prigimimę.
Tokioje linkmėje parasziusi kelias gromatas poni iszsiuntinėjo į įvairias szalis, pas įtekmingus lenkus.
Kelionė ne be įtekmės buvo ir ant Onutės. Dabar ji aiszkiai pamatė ir pažino, dėlko jauni lietuviai nenorėjo susidėti su lenkais, — pamatė ir pažino, kiteip sakant systematiszką, organizuotą, nuo seno užvestą isztautinimą jaunų lietuvių per paczius lietuvius angszcziau aplenkintus. Dviveidė, vili, lenkų politika stojo priesz ją visoje savo negražioje nuogumoje. Tas brolis lenkas pasirodė jai dideliu veidmainiu ir apgaviku, viliojancziu isz brolio lietuvio paskutinį jo turtą — kalbą. Vincų Vincai, Burnotų Andriai ir kiti jauni lietuviai, apkalbami per aplenkėjusius, pasirodė Onutei milžinais dvasios, kovojancziais su dviveidžiu smaku melo.
Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savo seserį, isz paczių pradžių siekdamosi įkvėpti jai meilę tėvynės ir visko saviszko ir džiaugėsi matydama, kaip jauna duszia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksma darėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.
Elziutės szventadieniai iszeiginiai drabužiai truputį jau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motynai apie naujus.
— Ką tu, vaikeli, kalbi — gavo atsakymą nuo motynos — Elziutė ne nuotaka: geri ir sziti.
Ką daryti Onutei? Jai malonu su seserę visur iszeiti, o sarmata. Iszsipraszė ji nuo motynos vilnų; vėl nelaimė: vilnų striuogos striukos, vilnos sziurkszczios, ir padarius ką isz jų vis bus niekai. Praszyti motyną, kad sumainytu vilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir czion nelaimė: motyna ir mislyti apie tai nenorėjo, ruscziai atsakydama:
— Ot, da asz sau nereikalingą rupesnį ant savo galvos ansitrauksiu!...
Onutė praszyti, kad pavelytu nors jai pacziai sumainyti. Bet ir ant szito tėvai negreit sutiko, ir tai tik su vieną įtarmę: kad svaras už svarą eitu. Po ilgų jieszkojimų ten kur tai Paprusėje, vyresnysis brolis užtiko vieną žmogų su naują veislę avių. Jų vilnos ir ilgos, ir gana szvelnios, tik baltos.
— Ar tu žinai, brolyti — skundėsi žmogelis Keidosziukui — manę didelė nelaimė antpuolė: iszstipo avįs. Ką daryti? Jieszkoti avių. Na, man vienas geradėjas ir įteikė ot szitą naujų avių veislę, butent geriausią. O kas pasirodė? Sermėgą svietiszką isz jų vilnų negali turėti, skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu asz, broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytų panaszią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai...
Isz tolimesnės sznekos pasirodė, juog parduodant už tokias avis moka žydai brangiau, nės jos didesnės, ir juog jų vilnas perka ukvatniaus; viena tik niekai: ne pilkos avįs.
Onutė net paszoko isz džiaugsmo, dasižinojusi nuo brolio apie tokį žmogų. Klinczyti ji tėvą, kad tas sumainytų netik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgai kiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymų Onutės.
Po szitų mainų, kelias nedėlias Keidoszių namuosę burzgė neliaudami vindeliai, verpdami vilnas, nuo angsti ryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiui. Beverpiant, dalį suverptų siulų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomis spalvomis (koloriais); bet ir tas ją neužganatino: motiną pripraszė miestę nupirkti da ir skaisgijų, ir tik tadą prasidėjo audimas.
Motyna ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę, nenoromis, nesitikėdami nieko įpatingo nuo jos darbo, bet Elziutė, su kurią Onutė pradėjo dalyties savo mislimis, laukė pradžios audimo su dideliai nepakantrum akyvumu, įpacz žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų. Ant galo audimas, teip nepakantriai Elziutės laukiamas, prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas, pradėjo augti, isztiso iki žemesniam velenui audeklas puikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo isz džiaugsmo. Senis Keidoszius, motynos paszauktas, atėjo teipos-gi pažiurėti į Onutės darbą ir pažiurėjęs, ilgai kraipė savo žylanczią galvą.
— Na, netikėjau, juog teip bus — pratarė ant galo. Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akių suprato, ką ženklina jo žodžiai.
Vakarę vienok ir senis Keidoszius neiszkentė nepasakęs pacziai:
— Tai ar tu žinai ką, motyn, Onutei reikia duoti valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.
Ir nuo tos dienos Keidoszius nesykį kreipties pradėjo į paczią su tokiais žodžiais:
— Motyn! paklauski Onutės, kaip ji sakys ant szito.
O ant galo tyczią, budavo, laukia pietų, užveda senis kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotinę darbą, klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytu, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.
Buvo užgavėnes. Onutė sėdėjo staklėsę ir audė, žiurėdama per langą į storą sluogsnį sniego tirpstantį nuo saulės. — Isz reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjanczią jaunumenę. Szalią Onutes stovėjo brolis ir tarstėsi su Onutę teipos-gi pasivažinėti. Teip jiems besitarstant per vartus szmėksztelėjo lengvos rogutės su porą vaikiny ir umai per duris įėjo Kurpiunas su giminę Keidoszių, Baltakių, niiniuodamas:
„Einu per kiemą
Girdžiu per sieną:
Audžia trinkina
Plonas drobeles“.
— Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi,— gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, — kokios tai užgavėnes bus? —
— Ir tai mes jau su Jonu tarstomėsi važiuoti, — atsakė Onutė — o dabar, kadą atsirado ir kompanija, tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jųs be sesers?
— Ji namie su Baltakių Jonieszką laukia gando nuo jusų. — Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.
— Jos nori važiuoti į Szirminskus, — jeigu jųs ant to tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.
— Tikti asz ant to tinku, tik su viena apitarmę, kad isz Szirminskų važiuosime į Ragaiszius, o paskui visi pas mus. —
— Asz nieką geresnį nei iszmislyti ne galėcziau — atsiliepė ant szito Kurpciunas. — Dėlto už darbo! —
Neužilgo ilga eila roguczių cziužė vieszkeliu, veždama linksmą jaunumenę, arkliai prunksztaudami bėgo ir tėszkė minksztu sniegu į vyrus sėdinczius ant ožių. —
Kurpiunas sėdėjo vienosę rogutėsę su Onutę ir kuždėjo jai į ausį, ne matant kitiems. — Asz neperseniai buvau pas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenczio gromatą. Kas joje buvo paraszyta, nežinau, tiktai poni liepė, kad asz jus persergėcziau, kad lenktumete nuo to niekszo kiek galit. Turbut ką nors piktą ans bjaurybė dėl jusų rengia. — Nors man ir ne smagu, vienok pildydamas ponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik isz virszaus praszau nelaikyti manę už tokį, kuris nori kiszties į svetimus darbus. —
— Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykite žodžius ponios. Jie ne gali buti niekai, nės asz gerai žinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko ne pritinkanczio. —
— Ir jys turite tiesą. Poni ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji iszmeta isz savo szirdies tą niekszą, jeigu tiktai kadą-nors jis ten vietą turėjo.
Pasakęs tai, Kurpiunas nutilo, žiurėdamas kokį įspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. — Bet ant veido jos ne atsirado jokios atmainos, jokio įspaudžio. Tiktai užsimislyjo.
— Žodžiai ponios skatina manę druczių pamislyti,— atsiliepė po valandėlei Onutė — Ne suprantu isz kur ėmė poni mislį, juog lenkstudentis galėjo buti mano szirdyje? Ar jus ne patėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpu judviejų su ponią? —
— Jeigu poni žinotu, kaip jus su lenkstudencziu meiliai kalbėjotės per szv. Oną, tai ji galėtu tai mislyti, man rodos, — atverte Kurpiunas. — Nors apie tai tarpu mudviejų su ją ir ne buvo kalbos, bet man rodos, juog galėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentis mėgstantis pasigirti meilę mergų.
— Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenczio darbas — ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jis turėjo poniai aplink tai raszyti. —
— Ir kas manę baugina, tai szitai, juog tur but paojus yra tikras, jeigu manę poni persergsti, nors asz ir ne galiu suprasti kamę tas paojus.
— Kaip tai, pana Ona? — Jeigu jus mylite lenkstudentį, tai paojus lengvai tadą suprantamas...
— Asz nesuprantu kaip tokia dyka mislis gali iszsitekti jusų galvoje — debtelėjus akimis ruszkanai, pratarė Onutė.
Bet Kurpiunas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiurėjimo Onutės, pasidarė lingsmesnis ir linksmesniu balsu pratarė:
— Svetima szirdis — patamsės, o įpacz moteriszkų. Ant mano pusės da ir tai stoja už manę, juog jus niekados neužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka, kas ne. — Dėlto ir asz ne galėjau laikyti už negalimą dalyką, atsimindamas S. Oną.
Ant szitų žodžių, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiuno ir kaip ir su iszmetinėjimu paklausė:
— O kas manę praszė tadą užbovyti lenkstudentį, ar ne Tamista? kieno asz tadą norą pildžiau? — Jeigu Onutė isz žodžiu ir apsiejimo Kurpiuno suprato ne mažus jo jausmus, tai ir Kurpiunas isz jos paskutinių žodžių ir apsiejimo teipos-gi truputį suprato. Tas truputis vienok atėmė nuo jo žadą, teip buvo dėl jo mielas ir netikėtas. Ne spėjo vargszas ir į savę ateiti, kaip rogutės atsidurė jau ant kiemo Szirminskų ir savo jausmus Kurpiunas spėjo tik vienai Onutei iszreikszti, juog padedant įszlipti isz roguczių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirma kadą nors. —
Turbut vienok dėl susižinojimo ir szitokio ženklo buvo įkvaliai; nės apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiuno drucziai nuo tos valandos atsimainė. —
Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geri pažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. — Dabar.... dabar jie žinojo, juog jiedu viens kitą myli. — Malonu jiems buvo viens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bet teip, kad kiti ne patėmytu.
Malonu buvo ir baisu. —
Kadą asz matau jauną porą slepianczią savo patikimą nuo kitą, man visados ateina ant pomietės vienas pažįstamas — didelis negrėva — ką eidamas per salę isz tryju, ten esanczių kreslų mokėdavo vieną koją užgauti, stuktelti stalelį, kad nuo jo viskas nuvirstu ir atsimuszti į duris uždarytas, kad jos pravirtu negeistinai.
Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekados negalėjo iszsislapstyti, teip ir įsimylėjusi pora niekados ne iszsislapsto su savo meilę. —
Keidoszius sėdėjo už stalo namieje su lenkstudenczio tėvu ir vaiszinosi. Ant iszkaitusių veidų ir klumpanczių liežiuvių buvo žymu, juog vaiszinosi jau seniai, ką tvirtino tuszczia bonka isz po degtinės,
— Raszo man sunus studentas, akademczikas, — kalbėjo, antrindamas gal szimtmį sykį, tėvas lenkstudenczio, — raszo man: „tete, nueikie į Keidoszius ir pasakykie, tegul Onutė manęs neužmirszta“. Ha! ką tai, kumai, ženklina?... Tegul, girdi, manęs neužmirszta!... Mano sunus tai raszo. O! tai vyras!... Jis bereikal žodį ne meta!... Jeigu jis teip raszo, tai turbut tamę yra reikalas, — mislyju asz sau, ir kaip matai asz pas jus... Kumai, pilk da po stiklelį, — skatino Keidoszių, matydamas, juog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kumai! Pabaigs mano sunus mokslą, tadą stosime kitaip. Jis man raszė teip ne perseniai: „tete! siuskie dabar man kiek tik gali ir isz kur tik gali, ėmęs. — Man tik reikia, — girdi, — pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, teip tai akimirka viskas persimainis“... Tu ne tiki! Ha! kumai, asz matau, juog tu ne tiki; nekratykie galvą. — Na, jeigu tu ne tiki, tai ot ką asz tau pasakysiu: mano sunus, tai ne Vincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? — „Tete! Jis man syki kalba, — Vincų Vincas man tai tiek, kaip szitas stiklelis: noriu-pripilu, noriu-iszgeriu, noriu augsztyn kojom pastatau, o jeigu užsimanycziau, tai galiu mesti ir sumuszti į szmotelius“. — Motas jo kumai, tai protas filiozoto. Gabumo, tai jis menko, — na, o ką jis man kasztuoja? — beveik nieko. Czion jis iszsipraszo, ten iszsivilioja... „Tete, — raszo man, — kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką asz galiu, vieną akimirką stosiu turtingas“... Ha! tu ne tiki! Jau tai, kumai, ką aplink piningus, tai jau gali tikėti, jis teip juosius jauczia nosę, kaip szuo deszrą. — Oho! tai protas! Kad tikėtum, tai asz tau, kumai, galiu pasakyti, ką jis man raszo, — pakurdomis kalbėjo toliau tėvas lenkstudenczio, bet pakurdomis girto, kurias gali girdėti per varsnas.
— „Tete, — girdi, — turi asz czionai dvi mergas: viena su szimtu tukstanczių, kita su 10, kaip tik pabaigsiu, tai katrą noriu, tą ir imu“.
Girdi, kumai! Pilk da stikleli! pabaigs sunus, atsilygisime...
Tam tarpę Elziuna Keidosziutė buvusi vienoje grinczioje su seniais, kad jiems paduoti jeigu ko prireiktu, pamatė parvažiuojauczius isz svieczių. — Pamacziusi iszbėgo laukan pasitikti, — ir praneszti naujieną Onutei, kad lenkstudentis turi dvi mergas, viena su 10, kitą su 100 tukstanczių ir kad kaip tik pabaigs, teip ir vieną isz jų ims. Ant szitos kalbos nusiszypsojo Onutė ir pagloszczius galvą mylimos sesers, paragino ją bėgti į vidų ir papraszyti motyną, kad ta pasirupintu apie muziką dėl jaunumenės, kuri nori szokti.
— Mes ant intencijos jo ateinanczios svodbos szendieną paszoksime, — atsigręždama į Kurpiuną pratarė Onutė meiliai nusiszypsojusi. Jaunuminas iszgirdęs žodžius Onutės su juokais skubinosi į vidų daryti lenkstudencio svodbą. —
— Ha, Onute! — užriko, pamatęs ją lenkstudenczio tevas, — szen artyn, asz tau turiu naviną, ... asz tau turiu naviną tokią, juog...
....Mano sunus man raszo: „tete, pasakykie Onutei, kad ji manęs ne užmirsztu... Na, o ar tu supranti, ką tai ženklina? — Na, szen artyn ir bucziuok manę senį už tai... ką? Ne nori? — Tu, gal, apie Vincų Vincą mislyji... Tas tavo Vincų Vincas mano sunui tik nuspjauti. Kuma! girdėjai? Jis norėjo sykį mano sunui į ausį duoti.
Paszkudž! ne teip greit! — Ne toks mano sunus, kad tu jam į ausį duotum, jis ėmė ir po stalu palindo. Ne vieryji? — Dievaži! „Asz, girdi, tete, tikt szmakszt po stalu“, — pasakojo man pats sunus. — Bet Onutė jau seniai ir pėdos atszalo, o lenkstudenczio tevas vis da giria sunų — ir siurbe degtinę isz stiklelio. —
Kol neprasidėjo szokiaį, Onutė spėjo su Kurpiunu apsimainyti keliais žodžeis.
—Girdėjote? — lenkstudentis turi dvi mergas miestę: vieną su 10, kitą su 100 tukstanczių ir per savo tevą man siunczia praszymą, kad asz ji ne užmirszcziau. — Kas tai butu? —
— Dabar, pana Ona, sunku atminti, bet palaukime toliaus. Ag ne už kalnų ir vakacijos. —
— Turbut jis nori kokius liežuvius ant manęs suvadžioti, kaip ir ant Vincų Vinco, — ar ką ir ne kitaip, kaip mislydamas, juog asz dabojuosi labai tuomi vaikinu. —
— O gal jis ir ne toli už tiesos? — kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiunas. Onutė ne atsakydama jam tiktai palingavo galvą ir įsimaiszė į pulką jaunumenės. — Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiunas ir ne tėmydamas to, juog Keidoszienė nuo jo akių ne atitraukia, sekiodama jo kožną žingsnį, kaip pikcziausio vagies. Instinktas motynos praneszė jai remdamasi ant nežysnių dėl kitų ženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartų žodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiuno atsirado naujas budas mislių. —
Nuliudo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjo atsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagįs isz namų iszneszti ar iszvežti — Et! — vienok mostelėjusi ranką pratarė senė į savę. — Visų tokia laimė! kaip Dievas duos, teip bus. —
Bet, jeigu Kurpiuno merginimas nuliudino Keidoszių, tai atsirado ir toks, kurius stacziai supykdė. — Priesz Velykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidosziams gromatą, kurioje jis sau praszė rankos Onutės.
— „Ne žadu daug, — raszė pons Krepesorius, — bet ramų gyvenimą ir iszmintingą vyrą ji turės už manęs isztekėjusi“. —
Prasta žmona Keidoszienė neisztrivojo neužkeikusi.
— O, kad ji ir velniai su jo ramum gyvenimu. — Koks jau su kvailu gyvuliu gali buti ramus gyvenimas; fiu! ir gana; teip jam, tėvai, ir atsakyti reiktu, — bet tuszczia jo, — musų žodžiai ag lips prie dukters. — Atsakykie velik, juog dar per jauna, ir ikvaliai. — Tegul teip Jonas suraszo.
Senis teip ir atsakė; o Jonas teip suraszė.
Aplink szitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjo nieko sakyti Onutei, bet Jonas ne isztrivojo, nepaarzinęs seserį su jaunikiu „iszmintingu ir ramum“. — Juoku buvo ne mažai, kadą į kelias dienas atėjo garsas, juog Skriaudupis susipeszė su bobomis ant kriksztynų ir, juog gavo iszmesti lauk nuo vyru. —
— Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, — arzino Jonas. —
— Asz duocziau da vieną teip paglostyti, — szypsodamosi atvertė jam Onutė, — tik gaila, juog manęs ne klausia.
— Tu tik pasakykie man, asz jau pataikinsiu ir ne klausęs. — Netikėtai pratarė Jonas, iszgirdęs nuo Onutės tokią kalbą.
— Tu nuo manęs, Onutė, neslėpkie nieko, pridėjo vyras truputį pamislyjęs — ką nereiks tėvams žinoti, tai jie ir nežinos. O jau jeigu reikia tavę kur nor užstoti, tai ne kas kitas užstos, kaip tik asz. —
— Dėkui Dievui, Jonuti, da iksziol tokio reikalo ne buvo ir gal buti, juog ir ne bus ilgai... — bet....
— Kas-gi „bet“?—Tu Onutė kalbėkie aiszkiau. Nuo manęs nėra ką slėpti.
— Ot, kas Jonuti: poni manę persergti nuo lenkstudenczio. Na, o tu žinai, juog ji ne kokia tuszcziukė, kad bereikalo persergėtu. Ir persergti teip, kad szitas jos darbas butu mažai kam žinomas, dėlto ir tu Jonuti na iszsitarkie daugiau niekam, nei tevams niavat.
— Gerai, Onute! asz niekam suvis nesakysiu.
— Poni manę persergėjo, — traukė toliau Onutė, — per Kurpiun, ir davė rodą ne buti pas ją iki vakacijų, supranti? —
— Tai ko czionai ne suprasi, — ji ne nori, kad lenkstudentis žinotu, juog ji tavę persergėjo. Bet ko tadą atsiuntė jisai savo tėvą per užgavėnias? —
— O ką ji gali suprasti. Tik matyt, juog szitamę darbę ir randasi jo visas klastumas — atsakė Onutė ir pridėjo: Vieną pusę lenkstudentis siunczia labas dienas, kitą... — ką kitą? — Nuo Kurpiuno asz iszkvocziau, juog lenkstudentis ryžosi ar szeip ar teip manę prapuldinti. Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkių įpacz, nei sėklos neturi likti. —
— Ne rodycziau asz jam tavę užkabinti? — atvertė ruszcziai Jonas. —
Per velykas Keidosziuosę tapo įtaisyti kliubai. — Žinomas dalykas, juog norinczių pasisupti netruko. Jaunumenė isz apygardės nuo pietų iki vakarui, kaipo ant jomarko rinkosi; naudodamiesi isz progos ir vaikinai aplinkiniai lankė Keidoszius tankiau, nei kitokioje vietoje butu tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiais Skriaudupis ir Kurpiunas. Abudu džiaugėsi pretekstu, abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėse, juog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skiriumą, tas suprato. —
— Petruti, — iszstumusi per duris kalbėjo į Kurpiuną, — tu niekus darai, teip tankiai lankydamas. Palaukk, praleisime vakaciją, — persirgsime ligą — lenkstudenczio prižadėjimą prapuldinti manę. — Tadą galėsi ir tankiau buti ir tėvui ir motinai pasakyti. —
— Kodėl-gi ne dabar, Onute? — tas klausė merginos.
— Koks tu navatnas, — tu nori, kad lenkstudentis parvažiavęs namo žinotu viską ir eitu žinomu keliu su savo intrigomis. — Supraskie, juog tadą bus lengva jam įkąsti.
— Asz jam dantis iszmusziu kaip pasiutusiui szuniui.
— O kas naudos bus isz to? Tiesa, tu jam dantis iszmuszi, bet vis jis tavę įkas. — Man rodos geriaus davus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantis iszsisuktu pats ir tegul gautu paskui kaip szuva. —
— Kad nemistų jis, ką jis manę įkąs!
— Petruti, asz nežinau ar jis įkąstu tavę ar ne, bet jis rengiasi manę įkąsti. Ir turiu pasakyti, juog asz jį pažįstu geriau už tavę ir mislyju. juog jis savo prižadėjimą iszpildys. Vieno asz dėlto norėcziau, kad įkąstu manę ne skaudžiai, kad kąsdamas nežinotu kur kąsti, kur butu skaudu. —
— Ant szitokių tavo žodžių, Onute, asz negaliu prieszinties, bet....
— Be jokių „bet“... duokie man žodį, Petruti, pildyti viską, ką asz tau tik liepsiu, ir be rodos su manę nieko nepradėti prieszai lenkstudentį iki tam laikui, kadą Dievas pavelys ... —
— Man tavę, Onute, savo paczią vadinti, ar teip? pertraukė Kurpiunas. —
— Tegul teip. Ar prižadi?
— Gerai! Bet...
— Be jokių „bet“! Dabar sėski ant arklio ir name, — jau linksmai pratarė Onutė, — kitoje nedėlioje pasimatysime. —
Susiraukė Kurpiunas ant teip ilgo termino, vienok prižadėjimo reikia pildyti. —
Užsilikęs po Kurpiunui Skriaudupis nudžiugo, radęs progą su Onutę pakalbėti ir atnaujinti savo pirszimą. Duodamas suprasti Onutei, juog jis lauks jos suaugant ir metus ir trejis, norins ir dabar laikosi geros mergos... — klausė, ar jai nenubuos teip ilgas mergavimas. —Ag tiesa — kalbėjo ponas Krepesorius — juog per jaunos mergos isztekėję už vyro nustoja umai sveikatos, bet tai tadą, kadą patenka į rankas beprotingo kokio kaimieno, kur neranda nei pasilsio kaip kuniszko, teip ir dvasiszko. —
Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie, gyveni ramiai, tai už manęs dvigubei... Asz tuom ne noriu sakyti, kad asz jusų nelauksiu. Laukti lauksiu, deszimtį metų, bet. —
— Bereikal jus tai darytumete, ponas Skriaudupi. Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoraus. ... O asz, kaip žinote, priesz jų norą neisiu. —
— Ar gal tai buti, pana Ona! — vėl suriko Skriaudupis, iszgirdęs tokį nelaimingą galą savo viltims.
— Ar-gi jus velytumete sau tamsu kaimieną vietoje apsziesto žmogaus, norints ir ne gaspadoriaus? Ag ir idealas jusų, ans Vincų Vincas ir-gi ne negaspadorius, o tik ag už jo jus eitumete. —
— Ponas Skriaudupi, asz nesakau ar eicziau už jo, ar neicziau — Asz tik sakau už ko manę tėvai leistu ir už ko teks eiti
A, dabar suprantu, jusų szirdis užimta Vincų Vincu ar lenkstudencziu, tų gal laukėte, vienok veltui?...
— Perpraszau ! man trunku laiko tokią kalbą klausyti,
— užpykusi Onutė atkirto ir įėjo atgal į stubą, palikusi poną Krepesorių anapus durių apdumoti savo žodžius. —
Toks atsisveikinimas vienok nei pertarnavo ponui Skriaudupui ant rytojaus vėl ateiti į Keidoszius — „naudojantis isz laisvos laiko“ pasisvecziauti ir „kojas praminti.“
— O „mynė“ jisai tas „kojas“ per apygardę. Kaip ans vargszas szunelis. — Į treczią dieną vėl atsilankė, bet jau Onutės suvis ne matė... ir eidamas namo grasino, kumszczias sugniauždamas.
— Na, gerai! tu dabar mandraugi, palauk! pateksi tu ant galo į mano nagus, tadą tu pamandrausi! — Asz tavę tadą pamokysiu... Ne nori buti guodojamą paczią, tai pabandysi pirmo dumblo; panardys tavę lenkstudentis į jį, pasibovys su tavim... O asz isztrauksiu tadą tavę isz dumblo ir skalbsiu... ka! ka! ka! ir skalbsiu!... juokėsi pats savo žodžiams. —
— Bet-gi ir kytro esama to lenkstudenczio, — kalbėjo toliau, gniaužydamas kiszeniuoje ranką, — kaip jis mergų prigimimą žino, ot ir moka apsieiti su jomis; juokai tik ką jis raszo apie Oną. — Tai sakydamas isztraukė isz kiszeniaus sugniaužytą laiszką ir eidamas, ėmė skaityti: „Pernai asz pradėjau su Onutę intrigą, — paskui užmecziau meszkerį; teip mislyju, juog kvaila gružo iszsižios... ir asz per vakaciją pasibovysiu mielai. — Praszau vienok ne mislyti, juog asz eisiu jusų mylistai, pons Skriaudupi, į kelią. Tegul Dievas manę myli! Nori sveikas su jąją bovyties, tai bovykies, nori už paczią vesti, tai veskie, man tai vis-tiek, nei sveiks man, nei asz sveikam kelį nepastosime; ką sveikas daugiau pelnysi, tą man bus linksmiau... to man mažiau truso reiks. Susimildamas, paminksztinkie iki man parvažiuojant“. —
Ir velnias žino, ar tai kytrumas, ką jis daro, ar tai stacziai kiaulės darbas — niurnėjo toliaus Skriaudupis.... Kad ne prieraszas, tai beveik ir parodycziau szitą grometą Keidosziams. — Ot, butu trinksmo. Bet prieraszas, tegul jį ir velniai! „Kad tamistai ne ateitu pagundimas iszduoti manę Keidosziams, tai turiu priminti, juog pas manę randasi kelios popierėlės su tamistos paraszu“. — Ir pagundė tadą manę velnis nuraszyti į jį apie savo mislis!...
Ant rytojaus nuo Skriaudupio ėjo grota į lenkstudentį, isz kurio mes imame tiktai menką straipsnį. — Tankiausiai Keidosziuosę bunu asz, paskui jų giminės. — Isz reto Szirminskai, isz kurių vienas sziamę pavasaryje veda paczią. Syki macziau Kurpiuną, katras dabar užimtas labai savo namais ir sodu. — Klausi sveikas, koks vyras labiausiai dabojasi Onutei? — Man rodos, juog po senovei jos idealu yra Vincų Vincas. — Bet isz tikro dėl to asz neturiu jokių pamatų — gal but per tai, juog ir sveikas užimi juos szirdį nors ir tai ir-gi sakau be pamato. — Vieną galiu pasakyti, juog jos szirdis užgauta ne musų kampo gyventojais. — Beje! pati Ona man iszsitarė, juog ją tėvai nori atiduoti neatbutinai už gaspadoriaus. — Žinomas dalykas, juog tai tik žodžiai, kol nėra geresnės partijos.
Bet tai atveda manę ant mislies, juog ji teks ant galo pagalios Szirminskucziui, — jeigu neims jos Vincų Vincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos? — Keidoszių namuose tamę tarpę ėjo viskas savo keliu. — Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namų reikalo. — Elziukė, praszvitus pavasariui, pradėjo vaduoti Onutę sodę ir darželiuosę. — Vincas parsiuntė sėklų visokię naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį ir ir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastamę padėjimę ir pasirodė netinkancziais dėl skiepyjimo ... —
Ant galo parneszė gromatą isz paczto, kurioje Vincas Keidoszius tėvams raszė apie sugrįžimo namo, po porai nedėlių. —
Visi namai sujudo. — Sujudo ir Onutė, bet prie jos džiaugsmo kaip kadą smelkėsi ir jausmas gražinanczio paojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiaus ji pradėjo užmirszti apie lenkstudenczio užmanimus. Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąją, tartum, pradėjo szvisti vėl namuosę Keidosziaus. —
Parėjo ir nuo lenkstudenczio į Keidoszius gromata pilna visokię vylių ir skystumų, — vis apie Onutę.
— Turbut, jis ją raszydamas mislyjo ir manę praskiesti — szypsodama kalbėjo Onutė į brolį Joną. Ant galo kaip garniai pasirodė grįžtanti isz mokslų vaikinai ir vaikai. Parvažiavo isz mokslų ir jauni lietuviai, o paskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsus szeszėlis pagal ir szviesiausį daigtą. Žilos jo kiaulinės akįs jau sznairinėjo į antrą dieną po Keidosziaus namus ir vuostė orą. Turbut, visuomi — kuo liko labai užsiganatinęs, nės eidamas namo linksmai trynė rankas ir muszė savo tėvo szuniuką, kurs paskui jį į Keidoszius nusekė, kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.
Vienok antrą sykį grįždamas isz Keidoszių lenkstudentis, jau szuniuko nemuszė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kadą grįždamas namo sutiko Skriaudupį, iszėjusį „pasinaudojant isz laisvos progos pramanksztinti kojas“.
— Kaip eina szirdingiejai darbai? — paklausė tas pirmiausiai.
— Nėra kuomi girties ik-sziam-laik. Norėjau asz bejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, czion reiks su atsidėjimu padirbti.
— Ar kliutis atsirado? — szypsodamas paklausė Skriaudupis. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau: — Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?
— Ką tėvai! tėvai manę gertę įsigertu. Bet kaip matyt, tas Vincų Vincas czion giliai sėdi szirdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiai tą jos idealą iszmesti laukan isz jos szirdies.
— Tai ne teip gal but lengvas dalykas.
— Ot, szneki sveikas niekus! Eime pas manę, o pamatysi, kaip tai lengva.
Ir du draugai nusivedė į Szkeredelninkus.
Į porą dienę po szitam kuningas prabaszczius nedėldienyje, sutikęs po miszių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamokslą apie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenczio, gąsdindamas ko ne amžiną prapulczią, jei ta eitu už tokio bedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė iszklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama, ir žodžio vieno nepasakiusi.
Visą sąvaitę nebuvo lenkstudenczio Keidosziuosę. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nubudusiu veidu ir tolydžio atdusiaudamas, isztikrųjų-gi atdusdavo tiktai tadą, kadą Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senių Keidoszių padarytos tyczią, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:
— Pana Ona! nemokate jųs nei pažinti nei gana gerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksnis rodosi dideliu ir meilės vertu vyru, kožnas intriganas meilum žmogum.... O ne matote suvis atsidavusį jums žmogę, kaip asz, ir meilę tokio žmogaus per nieką statote.
— Dėlko-gi jęs teip mislyjate, juog asz nemoku tikrą meilę pažinti ir laikyti pagal jos verczią?
— Jeigu jųs mokėtumete, tai seniai iszmestumete isz savo szirdies Vincę Vincą, kaipo nevertą mažiausią vietelę tenai užimti.
— Dėlko-gi jęs mislyjate, juog nevertas pagal mano mislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožną lietuvį nors truputį meilės.
— Tai-gi matote, ką jus sakote, o asz galiu jums vieną akimirką darodyti, juog jis pas jus neužsidirbo nei vieną žodį užtarymo.
— Akyva bucziau žinoti, kaip jųs tai darodytumete.
— Gerai, tik papraszykite jusų brolį Joną ir Vincą, o pamatysite...
Po valandėliai susirinko visa szeimyna Keidoszių, netik du broliai; bet to tik ir norėjo lenkstudentis. Tadą jisai iszėmė isz kiszeniaus popierą formoje gromatos ir pajieszkojęs vieną vietą davė paskaityti Vincui, pirma paklausęs ar pažįsta ranką, kuri raszė tą gromatą.
— Ranka lig Vincų Vinco — tas atsakė — bet sztai ir paraszas tikrai jo — pridėjo pamatęs paraszą.
Ant storų iszvirtusių lupų lenkstudenczio pasirodė szyptelėjimas, akįs blygstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos, ir vėl ant veido atsirado nuotartingas nuliudimas, kadą jisai da kartą pirsztu bagstelėjęs, pratarė:
— Paskaitykite, ką raszo.
„Asz ir szįmet negrįsziu namo, nės nenoriu stoti į negeistiną padėjimą. Ak tu girdėjai, gal, kaip pernai atvažiavo net stacziai pas manę ta pusgalvė Keidoszių Ona, apspaugyta meilę manęs. Ji net užsimanė tapti mano paczią, ar nors teip tekti man. O tu pats žinai, kaip asz ant jos žiuriu...“
Vincas, neskaitydamas toliau, metė gromatą į žemę ir sugniaužęs kumszczias pratarė:
— Na, laimė jo, juog jis szįmet pabaigė ir juog asz jį daugiaus nesutiksiu... Kas galėjo mislyti?...
Tėvai, Keidosziai teip nusiminė, iszgirdę savo mylimą kūdikį teip užgautą ant garbės sunkiai, juog tik rankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžię iszreikszti savo jausmams.
Onutė ir Jonas nusiminė teipos-gi, bet netikėtai jų akįs susitiko ir, turbut, viena mislis jų galvosę szvystelėjo. Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:
— Ot!... — ir nutęsė.
Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo „ot“ — o praeidama kaip ir netyczią pro Joną, pratarė isztyko:
— Prasidėjo! . . Supranti?
— Aha! Suprantu! — tas atvertė teipos-gi isztyko.
— Tėte! — rėkė Vincas — asz tuojaus balnoju arklį ir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sunus Vincas.
— Kaip sau nori! — mostelėjęs tėvas ranką pratarė ir atsidusęs pasitraukė szalin.
Kadą arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolis priėjęs prie Vinco sukuždėjo:
— Vincai, nejok į Vincus!
— Kaip tai nejoti? — paklausė tas.
— Jeigu Vincų Viucas ir kaltas, tai kuom jo tėvai kalti? O jeigu ne kaltas?
— Kaip ne kaltas? Ar tai asz jo rankos nepažįstu? Tu nežinai pats ką kalbi.
— Tai-gi, Vinculi, asz ir kalbu dėl to, kad asz vis tik geriau žinau, nei tu.
— Sakyk man aiszkiau, nės asz tavęs szendien nesuprantu.
Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavo nesikiszdamas į svetimus darbus, szendien-gi nežinau dėlko praszneko. Jeigu butu draudęs Vincą tėvas, tai Vincas butu jau seniai pėsczias bebėgąs į Vincus, bet draudė jį dabar Jonas, kuris niekad beveik lupų neatverdavo. Tai sulaikė Vincą.
— Ką tu szendien matai, tai mudu su Onutę laukiame seniai ir vargiai szituomi pasibaigs. Tai darbai lenkstudenczio — tęsė Jonas.
— Bet paraszas Vincų Vinco! . . .
Teip sznekėdamiesi du broliai iszsilydėjo į lauką, kur rado jie sau ramesnę vietą dėl pasznekos.
Ten Jonas iszpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo, o iszpasakojęs pridėjo.
— Dabar, Vinculi, tu jau ant arklio ir joti jokie į Vincus. Persergėki tėvus apie darbus lenkstudenczio, tegul žmonės žino, juog mes suprantame kas czionai darosi, bet papraszykie jų, kad jie kalbėtu, butin tu buvai pas juosius barties. Tai neduos lenkstudencziui isztikro piktą padaryti Onutei.
Pavakaryje, kadą sugrįžo Vincas namo, lenkstudentis prie visų praszė Onutės rankos — pridedamas, juog norints jis ją nuo seno myli, vienok imti galės tiktai po pabaigimui, o dabar praszo vieno, ne leisti ją už vyro, pakol jis ne pabaigs.
Senis Keidoszius, iszgirdęs szitokius žodžius po paskaitymui gromatos Vincų Vinco, labai nudžiugo ir sugriebęs į glėbį net pabucziavo lenkstudentį, kiti-gi szeimynykszcziai, szaltai klausė žodžių žmogaus su kiaulės akimis. Keidoszienė, paklausta per patį, ką jį ant to sakytu, atsiliepė:
— Et, tėvai, ne mudviem su Onutės vyru gyventi, tik jai, tai kaip ji nori, tegul sau ir daro? Onutė-gi rado greitą sau atsakymą:
— Tetuli, dar asz par jauna, — o per metus visko dar gali atsitikti, tai ką dabar ir kalbėti. — Lenkstudentis, su kurio mieriais szitokie atsakymai kuolabiausiai tiko, nei ne mislyjo įsistosi, kad jam tvirtesnį duotu atsakymą įpacz atsikėlęs padėkavojo visiems, kad jam paliko viltį, parvažiavus kitą metą pavadinti Onutę savo paczią.
Tokiosę kalbosę visą bendriją užpuolė naktis ir lenkstudentis liko nakvoti Keidosziuosę.
Naktyje pakilo riksmas Onutės grįnczaitėje ir gerai, juog arti nakvojo brolis, Jonas, tai tas umai, į — bėgęs davė jai pagelbą ir atginė nuo lenkstudenczio, užpuolusio ant merginos suvis žvėriszkai. —
Lengva suprasti ką pelnė lenkstudentis. — Yra patarlė: sumuszė jį į kartų abuolį, — bet kalbant apie lenkstudentį ir tai dar nesuvis butu teisybė, nės obolis ne turi dantų, o lenkstudencziui ir vieną dantį iszmuszė. Žinomas dalykas, juog po tokiai operacijai, lenkstudentis iszsiundytas szunimis grįžo vidunakczią į tėvus.
— O szunies kumpis, Szkeredelninkos! — keikė Jonas, — minės jis mano ranką visą amžių! — Ir tiesa minejo.
Nuo tėvų szito atsitikimo ar-gi negalėjo paslėpti, nės ant riksmo Onutės, atbego ir tėvas, kurs matė tik galą szito pikto užsikesimo, nės kiteip szito atsitikimo ne gali ir užvadinti. Ir Onutė ir Jonas laukė jo atminę mislį niekszo.
Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį ir Onutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsė niekszą nuo pikto.
Bet džiaugsmas pasirodė perankstibu. Nedėldienyje netikėtai važiuodami pro szalį užsuko du apicierai į Keidoszius. — Neva pirkti, neva kelio klausti — veltui senis siekėsi jiems kiek galėdamas iszreikszti, kad jis nieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tie sėdėjo sau kaip ir lukuriaudami ko. — Ant galo paklausė senio stacziai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tavą:
— „Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums tai ne galvoje. O asz jus paczius praszau laukan, jeigu nenorite, kad ne butu sudarytas per policiją aktas apie jusų įsiveržimą į namus ir apie jusų nedorą apsiėjimą namuosę, pritinkantį ne apicieriems ciesoriszkos kariumenės, tik valkėtoms nuo vieszkelio. —
Tokios sznekos buvo netikėtos pasekmės. — Apicieriai papasakojo, juog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęs jiems linksmą praleidimą vakaro.
Kitam nedėldienyje pora virszininkų policijos atsidurė Keidosziuosę. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti, teip sunku buvo atgrėsti policijantus. — Reikėjo paszaukti vietinę kaimo policiją, reikėjo szaukti svietą ir tiktai su tokią pagelbą vos-ne-vos pasisekė iszvesti isz namų įgėrusius virszininkus. —
Vincas apie apsiėjimą jų namuosę tėvo nuraszė skundą prie gubernatoriaus, isz kur gavo didelį pabarimą tie; bet per tai tik dar pikcziau stojo darbai Keidosziaus. Virszininkai prižadėjo jam atkerszyti. O kas nežino, juog musų kampę ir nekalcziausį žmogų, kiekvienas virszininkas gali prapuldįti suvis. — Žinojo tai Keidoszius, bet negalėdamas nieku gintis, atsidavė ant Dievo valios — kaip bus teip bus, — kalbėjo senis, o ginsiuos ir ginsiu vaikus, iki paskutiniajai. —
Apypietyje sykį parbėgo piemenukas isz žirnių ir praneszė Keidosziui. —
— Dėde, kas-žin ko po musų lauką valkiojas lenkstudentis. —
— Na jau nieko gero ne laukti, — pratarė senis pacziai, — jau tas szuva vėl pasirodė. Gailu man tik, juog jį tadą Jonas suvis ne užmuszė; vienu varnu ant žemės butu mažiaus. —
— Et, tėvai! Dievo valia, — pratarė pati.
Senis atminė, juog ne priesz gerą pasirodė lenkstudentis.
Ant rytojaus į Keidoszius, isz miesto apygardinio atvažiavo virszininkai krėsti, terp kurių buvo vienas isz tarpo iszvytųjų. —
Keidoszius, jausdamas savę nekaltu, davė jiems nuo viso raktus ir skatino krėsti. —
— Krėskite ponai ir pažiurėkite ar rasite ant manęs krislą. —
Kad galėtumeme suprasti tolimesnius atsitikimus, pažiurėkime, kas daros pas lenkstudentį.
Ant lovos stubelkoje, miestę, guli lenkstudentis tamę vakarę priesz kratymą Keidosziaus, o szalip sėdi Skriaudupis.
— Atsimeni sveikas, kaip man rasziai, kad asz paminksztincziau Oną Keidoszių priesz tamistos parvažiavimą. — Kaip matai paminksztino ir sveiką.... ką!. ka!. ka! . .
— Ką tu czionai su savo kumelinę smailkalbę dalendi! — ar-gi tu negirdėjei niekados nors priežodį iszmintingą, jeigu ne skaitei savo amžinoje nieko... tegul sau nors szitą: mėgsti ant roguczių važinėties, mėgk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimas jaunikiui ne sarmata. —
— Tamista, asz ne tai ir noriu kalbėti, manę tik dyvyja, kaip jųs o kytriai Keidosziams užmokėjote už savo skriaudą. Jie dabar isz namų per sarmatą nei nosies iszkiszti negalės. — Pamislyk: — atėjo apicierai klausia tuojau: kur duktė? Atėjo virszininkai ir-gi: kur duktė? ka! ka! ka!
Asz jiems szendien įtaisyti norėjau da puikiau. Tik ne laikę pradėjau, tai nenusekė: reiks dabar ot, pavakarį. Bet ar tu žinąs, kas man į galvą kvosztelėjo. — Ak sveiks grįszi szendien namo?
— Na, grįsziu.
— Tai paklausykie. Asz padariau ant Keidoszių į policiją skundą, kad jie turi uždraustas gazietas, kaip karszti litvomanai ir juog jas laiko rugiuosę ties szioželką. Vidurdienyje asz mislydamas, kad visi namiszkiai ję sumigę guli, nuselinau į ję lauką; — ugi, žiuriu, biaurybė piemuo žirniuosę budamas manę pamatė. Žinomas dalykas, asz, kaipo reikalu; ugi, žiuriu biaurybė seka manę kaip visztą dedenczią. Teip man ir nesusisekė palikti rugiuosę ties Keidoszię szioželkai pundelį gazietų lietuviszkų.
Jeigu sveikas grįszi namo, tai praszau užvaduoti manę. Ten kur nors įbruk į terplyszį, tiktai, žinai, ten ties szioželką, laukę.
— Gerai, — o kur gazietos?
— Anoje grinczaitėje ant stalo. Ten vienas pundelis dėl tamistos pagamintas naujų rusiszkų socialiszkų, o kitas dėl Keidoszių — lietuviszkų. — Ar ne duoti žvakę ?
— Tai da czia žvakę! Da ir teip gana szviesu, kad galėcziau perskaityti kas parašyta. O ant galo asz turiu kiszenėje szipulėlius, tai abejojimo laikę visados rasiu pragumą.
— Tamistos pundelyje rasis keli akivi dalykai; terp kitų rasi ir lietuviszką vieną numerį. Tik neužilgo grąžink meldžiamas.... Kalbėjo Szkeredelinkutis; ir pamislyjęs pridėjo:
— Jeigu Tamista ne bijei naktimis vaikszczioti, tai pasedėk da truputį, dabar da gali užeiti ant naktigonių Keidosziaus, kurie isz pavakaries ilgai rugiuosę po pievas gana jauczius. —
— Kodėl nepasėdėti, naktis da ne umai prasidės. — O man suvis ne malonu butu, kad man kas pamatytu su tokiu darbu. —
Ant rytojaus apie pietus praviro durįs Szkeredelnikuczio butelio ir per atidarytas duris pasirodė iszgązdinta galva Skriaudupio.
— Tamista namie? — pakuždomis paklausė, tykiai priverdamas duris paskui savę.
— Na, matai, o kas pasidarė?
— Sumaisziau, turbut, pundelius gazietų ir ne tą palikau rugiuosę.
— Na, tai kas czionai toks baisus? Nueik atgal ir permainykite.
— Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą asz szendien’ begu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jau policija erža su Keidosziu laukę, ties szioželką „tai pakiszta Szkeredelninkuczio, ne kitaip“ — girdžiu rėkia Keidoszius. Na, asz kaip niekadėja, pro szalį ir pas jus greicziau praneszti.
— O kad tavę-gi ir velniai su tavo kvailu darbu! — užriko Szkeredelnikutis, — prapuldei manę dabar... bet palaukk, ten numeriai su isztrintą pavardę... vienok atsargumą gerai užlaikyti.
Tai pasakęs iszbėgo į kitą galą ir girdėti buvo, kaip liepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaszczių, žadėdamas iszpildyti norą prabaszcziaus ir pagyventi pas jį kelias sąvaites.
— Sakyk tete, juog szendien’ pavakarį ir asz pats pas prabaszczių busiu.
Iszsiuntęs daiktus Szkeredelnikutis lig aprimo truputį ir pavaikszcziojęs po grįczaitę, atsiliepė į Skriaudupį:
— Bet kaip sveikas galėjei apsirikti?
— Asz isztikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienok matydamas likusį rankosę mano pundelį gazietų, kiteip mislyti negalėjau ir bėgau pas tamistą pažiurėti į atnesztasias.
Metęs akimis ant pundelio Skeredelnikutis atvertė:
— Nėr czionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jau tai reikėjo buti be galvos, be akių. Reikėjo buti tokiu kvailiu, kaip tamista.
— Nesiskubįkite teip jau kvailyti manę, gal ne tiek asz kaltas kaip tamista. Dėdamas į rugius pundelį gazietų asz peržiurėjau kokios; žiuriu ant virszaus, lietuviszka gazieta. Na, asz mislyjau, kad ir visos tokios. Mano kaltė, kad nepažiurėjau toliaus...
— Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da vis nieko. — Gal tie nesupras kas czion darosi ir netikės žodžiams Keidosziaus. —
— O jeigu tikės? paklausė Skriaudupis, — ką gali žinoti.
— Ot, kvailus esi, — ruscziai atvertė Szkeredelnikutis, — žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidoszius atvež į miestą ir patupdys, tai žinglins, juog ant Keidoszių ne užsitikėjo ir juog man jokio paojaus nėra. Jeigu jų ne ims, tai reikia bėgti, daugiaus nieko.
Už valandėlės po szitų kalbų pora draugų ėjo keliu lauko Keidoszių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kadą artinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Teip darydami atėjo ties kryžkelio Keidoszių ir czionai pasislėpė rugiuosę. Po valandėlės isz Keidoszių kaime iszvažiavo krėtikai, paskui juos, raitas iszjojo Vincas. — Tai matant, galvoje Szkeredelnikuczio pakilo visoki abejojimai... o iszgirdus szneką Vinco su virszininkais, abejojimai pavirto į tikrą paojų. Tarstėsi tie, isz kruvos peržiurėti rasztus gazietų ir suimti visą burį tokią, kaip Szkeredelnikutis, — sekdami žinias, kurias galės duoti netikėtas pas tokius niekszus kratymas.
— Teip jus manę ir suimsite, — praniurnėjo Szkeredelnikutis, — lydėdamas akimis policiją, — palaukite! Da asz jums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką manę prapuldė, — su szitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kur sėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atszalo. —
Turbut dasiprotėjo, juog nuo tokio sėbro, kaip Szkeredelninkas, dabar jis ne galėjo laukti nieko gero.
— Na jeigu teip, — murmėjo Szkeredelninkas, — tai man nėra ko czionai daugiaus laukti; Skriaudupis gali kožnoje akimirkoje manę iszduoti. Trukis gelžinkelio eina ant septintos; kol asz patenku ant stacijos bus ir laikas. — E, kad teip galėcziau da laukti nors iki ryt’ dienos — atkerszycziau asz ne vienam, — grieždamas dantimis niurnėjo kiauliakis Szkeredelnikutis. —
Nuo tos gadynės isznyko jis isz apygardos.
Tamę tarpę, kad Szkeredelnikutis drožė ant stacijos, Skriaudupis isznėręs isz rugiu per laukus per pievas stacziai patraukė pas prabaszczių, pas kurį tamę laikę jau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidoszių.
— Jagamasti! — dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupis įsivertęs į kleboniją, — tik ką policija krėtė Keidoszius, kur rado popierius iszduodanczius Szkeredelnikutį; dabar ji važiuoja į miestą krėsti Szkeredelninkus, o tėvai dasižinos, juog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasi vieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai. —
Prabaszczius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskui truputį atsipaikijęs pratarė:
— Sudeginti: bet gal ir ne spėsiu!
— Ne teip kuningėli! — pratarė Skriaudupis, — liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, asz sėsiu į vežimelį, įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą... ar upėje, ar girioje. O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdos žymės.
— A, tai tiesa vaikeli! imki tu ją nuo mano galvos...
Po valandėlės isz klebonijos iszvažiavo Skriaudupis lydimas karsztomis prabaszcziaus maldomis, kad jį Dievas panesztu kuoumiausiai ir kuo toliausiai nuo jo. —
Girioje Skriaudupis numetė valizą į laužą ir nuvažiavo toliaus, teip mąstydamas kad sutiks ką nors keliu einant isz pažįstamų. Ir tikrai, sutiko vieną stubelninką isz bažnytkaimio, kuriam davė parvažiuoti kuningo arklį, nevai muistantis labai girioje nuo sparvų. —
Isztikrųjų-gi Skriaudupis jieszkojo tik progos aprevidavoti valizą, kurioje galėjo ir turėjo buti ir jo dvi-tris nelaimingos gromatos. Ir szita viltis teipogi neapgavo
Skriaupio; terpu cielos krautuvės visokių įtalpų gromatų raszytų įvairių liuomų žmonėmis ir vis kompromintavojanczių rado ir savo gromatas su antraszu „kvaitenos Skriaudupio“. — Pirmuoju darbu buvo sudeginti jas, ir kadą vėjas iszmetė pelenus gromatų, Skriaudupis isz džiaugsmo ant visos girios užriko:
— Ura!
Tam tarpę per girią grįždamas Keidoszių Vincas iszgirdo szuksmą ir pamislyjęs, juog tenai smaugia kas žmogų, paspaudė arklį prieszakin.
Szuksmas prisiartino sykį ir antrą; sekdamas jį Vincas nuszokęs nuo arklio ir pririszęs jį prie szakos, pasileido į girią. Lengva suprasti jo dyvus, kad pamatė Skriaudupį triusiantįs ties valizą. Nieko nesakydamas norėjo Vincas grįžti atgalios, bet anas jį patėmyjo ir suszaukė:
— Ot tai pataikei į laiką! — Eik szian artyn ne bijokies, czion nėra plėszikų ir niekszų!
— O ką czion tamista veiki? — paklausė Vincas, stebėdamas į darbą Skriaudupio.
— Tai-gi matai, tu manęs da turi klausti, ka asz veikiu,o asz tavęs neklausęs žinau: kur buvai, ką veikei. —
— Na, vargiai be žinai, — atsiliepė Vincas.
— Ne tiki man? gerai! klausykies! Buvai tu policijoje, žiurėjei gazietas rastas ties szioželką; paskui buvai su policiją krėsti Szkeredelninkuczio, jieszkojote valizos su turto jo. . .
— Pfu! isztikrųjų, kaip-gi tu gali tai žinoti! — žingsnį atgal žengęs, paklausė Keidosziukas. —
— O valiza kaip matai, ot kur guli! — Neatsikeldamas traukė toliaus Krepesorius, užsiganatinęs įspudžiu padarytu ant Vinco.
— Susimildamas, tu man pasakyk kokiu budu viskas tau žinoma? — antrino klausimą Keidoszius. —
Dabar Skriaudupis mosterėjęs ranką pradėjo pasakoti viską apie Szkerdelninkutį, ką jis žinojo ir kas atsėjo pastarosę dienosę. — Isz szitos, gana ilgos, pasakos
Vincas dasižinojo, juog tą gromatą, dergenczią Onutę, kurią jisai skaite, raszytą nėra per Vincų Vincą; isztikrųjų falsikavojo du sėbru:
— Skriaudupis raszė tekstą pagal žodžių Szkeredelninkuczio, o tas padėjo ranką. — Toliaus dasižinojo ir apie tai, juog krepesorius per savo kvailumą patekęs į nagus kiaulakio, turėjo jo klausyti. —
— Broluti! — kalbėjo teisindamas Skriaudupis, — dabar tik asz jaucziu po savęs žemę tvirtą, o kol ne macziau sudegintų savo kvailų gromatų, dėl man rodės, juog mano kojos stovi ant lumpuojanczios po manimi balos, kuri gali kiekvienoje akimirkoje atsiverti ir praryti manę. — Pažiurėk ir pats į ką asz per tą laiką pavirtau.
Tiesa Vincas pažiurėjo į Skriaudupį, bet nieko tokio ne patėmyjęs, tik szyptelėjo. Terpu savęs dabar juodu susikalbėjo peržiurėti palaikus niekszo kiaulakio ir jeigu kas isz tokių jau gromatų kaip Skriaudupio, tai sudeginti, arba su savimi paimti, kad ne žutu nereikalingai apgautas per niekszą svietas. —
Tokių vienok gromatų rados neperdaug. — Bet apszcziai buvo kitos įtalpos, terpu kurių viena liudyjo apie tai, kad Szkeredelninkutis jau ženotas ....
Gromatos, kompromitavojanczios nekaltus žmones, visas sudegino, o likusias pametė girioje ant loskos oro ir vėjų. —
— Ar ne butu geriau likuczius padarus policijai į naugus? — paklausė Skriaudupis, — ar tokiu budu nepasirodytu aiszkesnė jusų nekaltybė ? —
— Ne! tatai bus nereikalingas darbas; rastam pundelyje gazietų, gana buvo žinių musų nekaltybės ir kaltės Szkeredelninko. Po lietui, o radosi sausos vietoje lietuviszkų — rusiszkos uždraustos; — paskui pėdos czebatu su padkavėlėmis ... —
— O szimts velnių! — suriko, patraukdamas kalbą Skriaudupis. —
— Ant galo paraszai ranką Szkeredelninkuczio daryti ant krasztų gazietų ... Ir kaip matau, tai tiesą nusakė ir pulkauninkas žandarmų, juog tai ne tas gazietų pundelis buvo padėtas per apsirikimą nakties laikę, patamsyje. Ir juog antrą pundelį turėjo kur nors jisai nusiųsti.
Sznekėdami teip Krepesorius su Keidosziuku pavakarį parkialiavo į Keidoszius, kur rado Kurpiuną su Szirminskucziu, atėjusius pažiurėti kas daros ir ar negali kuomi gelbėti žmones. —
Diena, prasidėjusi labai paojingai ir liudnai dėl Keidoszių, pasibaigė netiktai linksmai.
Kurpiunas gavo dabar nuo Onutės pavelijimą pakalbėti su tėvais ir nutarė su anais duoti ant užsakų.
— Mm! sau mikė po nosiai Skriaudupis žiurėdamas ant jaunųjų porą. Tiesą ji sakė, juog teksianti gaspadoriui. Ir asz nesupratau... bet ir suprasti sunku buvo beveik nesimatydavo. — Mm! O sutverta, tartum įpatingai dėl inteligento ir iszmintingo žmogaus su ramu gyvenimu, kaip mano. — Na, užaugs Elziutė, ta gal bus iszmintingesnė. Palauksiu da.
Per szv. Oną buvo pirmieji užsakai Onutės. Po Miszių prigužėjo namai Keidoszių pilni svieto. Buvo kuningai abudu, buvo isz aplinkinių pažinstamų gaujos ir inteligentų ir visokių. Vieno nebuvo: Vincų Vinco.—
— Tai da užsilikę darbai Szkeredelninkuczio, jo to vaikino nėra, — kalbėjo Kurpiunas, ir įpatingai vaiszino tėvus Vincų Vinco, pritardamas:
— Gerkite ir valgykite ir už savę ir už savo sunų, kurio czionai nėra, o kurs turėtu buti.
Vieno visi gailavo, juog jau nebus tokių linksminų varduvių Onutės, kaip iki sziol budavo. —
Menkai lieka dalykų papasakoti isz gyvenimo Onutės Keidoszių. Isztekėjus už vyro, atsiėmė pas savę ant žiemos Elziukę; pavasaryje vienok turėjo praszyti ponios isz bažnytinės ulyczios, kad priimtu mergaitę nors ant trumpo laiko pas savę. —
Naujas varduves Onutė Keidoszių paskutinį sykį szventė pas tevus. — Su dukterę trijų mėnesių ant rankų priiminėjo ji sveczius vaiszindama meiliai po senovei. — Elziukė paugėjus truputį, vadavo dabar Onutę ir motyną prie sveczių. Keli klerikai ir keli studentai sutartinės sodę giedojo, o seniai sąsedai apie stalą sznekucziavos. Terpu senių sėdėjo prabaszczius su jaunuku; prie jų prisėdo ir Onutė. —
— Girdėjai Onute naviną, pratarė jaunukas, — Vincų Vincas, sako, su stacziatikę apsiženyjęs. —
— Jeigu tai tiesa, kuningėli, tai padarė jisai klaidą didelę isz savo pusės, bet kaltinti asz jo ne galiu. —
— O kas-gi kaltas? — paklausė, pakėlęs galvą prabaszczius. — Ar tai neisztvirkimas; ar tai ne bedievystė jį vedė ant tokio darbo? — Tokie darbai ne liks be koronės Dievo, netik ant ano, bet ir ant szio svieto. Asz seniai tai pranaszavau ir dabar matote kaip iszsipildė mano žodžiai ant Vincų Vinco, kad jis niekai ir paklydėlis. — Tai galite girdėti ir nuo kitų dievobaimingų žmnoių. —
— Kuningėli! — atsiliepė užsirustinus Onutė, — visi mes žmonės ir niekas isz musų be nuodemės priesz Dievą ne iszgyvena ant svieto, nors ir malonu kiekvienam vaiskum rubu stoti ant sudo Dievo. — Tik vieni isz musų terszia tą rubą per piktą valią, kiti per inžulumą, o yra tokie, kurie per nelaimę supurvina szviesų rubą. Bet tankiai pasitaiko ir teip, juog einantį tiesum keliu įstuma per piktumą kitas į purvyną, balą. — Ar-gi, kuninge prabaszcziau jųs mislyjote, juog Dievas koros sutersztąjį? Ne! Jis pareikalaus ant atsakymo tą, kurs įstumė savo brolį į purvą. — Keli metai atgalios ar nesigirė Szkeredelninkutis, juog jis apskelbomis nedaleis Vincų Vinco sugrįszti namo į tėvynę? Ar terpu tų skelbikų ir terszikų Vincų Vinco nusirado ir kitu apart Skeredelninkuczio. Ar ne uždarėte jus vaikinui kelio į savo tėvynę, o dabar, privertę jį užsilikti toli nuo tėvynės, kaltinate, juog jis vedė svetimtautę ir svetimtikę? Ir kuningas kaip matau, randate savę teisum, o kaltu tik Vincų Vincą! Ka kuningas nori apgauti! . . .
— Gana kuningėli sekti keliais Szkeredelninkuczio ir laikyti kalbas tokio niekszo už szventas. Jis parodė visiems ko jis vertas...
Įpykusi Onutė da ne vieną asztrią teisybę priminė prabaszcziui, prikiszdama Szkeredelninkutį ir jo neteisų dergimą visų lietuvių.
— Onute! — atsiliepė neiszkentėjęs kuningas — ne minavokite man to niekszo, per kurį asz tiesą pasakius, gal buti kad padariau didelę klaidą, laikydamas jaunus lietuvius už suvis ne gerus žmones. —
— Kaip kuningėli ne minavoti? Ag kuningas ir dabar seki jo žodžius, kaltini vaikiną tanę, kanę patįs kaltesni esate. Terszėte ir kitus naujus lietuvius, kurie tik tuomi kalti, juog myli savo tėvynę.
— Gal buti, Onute, juog asz paklydau ir pažvilgyje savo ant Vincų Vinco, bet asz norėjau tik gero ir jam ir savo kampo žmonėms. Sofizmotais asz ne mislyju ginti teisingumo savo. Dabar man po tavo žodžių man aiszkesniais pasirodė darbai szito vyro. Gal but, juog Szkeredelninkutis visą laiką jį stumė ir stumė į purvą ir terszė jo vardą. Mažai to, ką pats darė, jis ir kitus gaudė ir vedė ant persekiojimo Vincų Vinco. Bet.... vaikeliai ir Vincas kaltas. Jam reikėjo iszkęsti iki galui, kaip sveika iszkentei. —
— Tiesa, kuningėli, juog reikėjo jam kęsti iki galui kaip asz kencziau. Bet, kuningėli, jus užmirsztate, juog manę persekiojo dvi-tris nedėlias, o tą vaikiną persekiojo ne metus, ne trejus.... Bepig, kuningėli, kitiems pasakoti apie krikszczioniszkus jausmus ir apie krikszczioniszkus darbus, pacziam vienok paduoti paveikslą, dėl kitų sunku. Bartis ant Vincų Vinco mes visi mokame, bet ne mokame apsvarstyti tą, ką jis gero yra padaręs...
Ir užkaitusi Onutė ėmė rodyti, ką darė naudos, kaip budino isz miego savo brolius lietuvius Vincas ir kaip lenkai, o sekdami lenkus ir nesuprantantįs lietuviai persekiojo jį. Czionai Onutė nesigailėdama dažų, pieszė abrozą ir teisų ir liudną. Isz pradžios prabaszczius klausė Onutės nekantriai. Bet ne poilgam, pradėjo klausyti su atsidėjimu, ant galo gaudė kiekvieną jos žodį. Da jis pirmą sykį girdėjo teip kalbant apie lietuvius. Senos nuomonės sujudintos pamatuosę dabar iro, griuvo. Kilo naujos. Ant veido matyti buvo, juog eina jo galvoje ne lengvas darbas. Iro ir griuvo senos nuomonės, bet su jomis tartum iro ir griuvo jo esybėje ir dalis jo paties.
Ne! tai iro ne jo paties dalis. Iro tai ir biro eilia purvo nuo jo proto, užauginta ir iszkarszinta rupesczią visokių lenkpalaikių. Seniai užmirszti jausmai pradėjo kilti szirdyje kuningo. Blykstelėjo jo omenyje nuvargę veidai jo tėvę, giminię ir sąsėdų. Atsiminė jų didelę meilę artymo, velijimą visiems gero, meilę viso ko, ką tiktai Dievas ant svieto leido. Isz antros pusės, atsiminė jis persekiojimą ir iszjuokimą tų tėvų per kiekvieną szunlenkį tankiai ne mažai pagelbėtą ir visuomi paszelptą ... Ir liudna ir rustu pasidarė kuningui; ir ta lietuviszka surudusi sermega, ir ta lietuviszka tukstancziais amžių sena kalba pasidarė jam artima, sava... ir miela. Dabar jo galvoje kilo mislis ne apie Vincų Vincą arba jo kaltę. Ne! dabar kilo kita suvis mislis, kitas platesnis klausimas: ar kalti kuomi nors tie jauni lietuviai vaikinai, kurie ryžės priminti kitiems, kad mylėtu savo tėvus, savo tėvynę ir savo kalbą? Priesz jį sėdėjo kiti tokie kaltininkai; ant jų linksmų tartum, ir jaunų veidų, gulėjo dėmė rupesczio apie ateitę tėvų, giminių ir artymų.. Palingavęs galvą, prabaszczius pamislyjo savyje: isz tokio burio vaikų
Lietuvos, tik tiek ją mylinczių! Likusiejie iszblaszkyti po visą svietą ir visas tautas per nedraugus ir persekiotojus Lietuvos; o terpu tų persekiotojų ir asz“. —
Isz terpo sėdinczių aplinkui stalą, pabaigus Onutei kalbėti, vienas pakilo ir pakėlęs pripiltą alaus stiklinę užriko:
— Sveikatą Onutės, musų užtarytojos!
— Sveikatą! sveikatą Onutės! — surinko ir kiti.
— Sveikatą tavo Onute! — atsiliepė ir prabaszczius pakeldamas savo stiklą; — dėkui tau, juog tu man senam akis praplėszei ant naujų idejų kampo, kurias iksziol asz macziau tik dumuosę ir klydau gal. Dėkui, juog man davei pažinti, juog tas kelias, kuriuo asz ėjau, ne teip tiesus, kaip man rodės. — Duok Dieve, kad asz stodamas nuo szios dienos draugu lietuvių, ne girdėcziau jau daugiaus tokiu navinų, kaip svodbą Vincų Vinco! —
— Dėkui visiems! Dėkui! O įpacz dėkui kuningui prabaszcziui, — atsiliepė Onutė. —
— Guodotinas prabaszcziau! — pertarė ją vienas isz sveczių studentų, — ką apie svodbas tokias, kaip Vincų Vinco, tai nuo jusų paczių jos daugiausiai prigulės, kaip ir prigulėjo. Nevaikykite avelių lazdą nersuodami, tik szaukkite pas savę, jos nesiskirstys. Jos glausis prie jusų . . .
— Manę labai įgązdino jaunais lietuviais, — pratarė prabaszczius.
— O, ar ne gązdino Onutę? — paklausė tas pats sveczias.
— Hm! — numykė szipterėjęs kuningas, — kur ne gązdįs, gązdino. —
— Na! szendien’ ir turite, tartum, patvirtinimą, — pertarė kitus Kurpiunas; bet reikėjo jums, geradėjau, paklausyti, kaip ji už kuningus užtojo kitoje vietoje...
— Tiesa! tiesa! — pritarė pora balsų isz terpo studentų.
— Tai tadą suprastumėt, guodotinas prabaszcziau, — traukė vėl Kurpiunas, — juog tie gązdinimai tik intrigos ir tai suvis paikos. Visi lietuviai myli savo kampą ir viską, kas tamę kampę yra gero. Ar-gi jie galėtu iszmesti isz savo szirdies tą teip guodojamą kuningų liuomą? Myli jie savo kampą, geidžia jam viso gero, geidžia dėlto ir santaikos, įpacz terp savo žmoniy. Szitą jųs galite patėmyti kaip apsiėjimę visų, teip ir apsiėjimę Onutės. —
Czion Kurpiunas privedė prabasziui ne vieną pasaką apie atsiėjimus isz studentiszko gyvenimo, teip ir apie atsiėjimus su Onutę, buvusią universitetiszkamę miestę. —
— Miela tai man girdėti, — pratarė prabaszczius linksmai; — duok Dieve, kad tokios Onutės pas mus augtu ant laimės musų nuvargusios szalies. Ir jeigu asz pirma gėriau jos sveikatą, tai dabar da mieliau man paantrinti.
Ir vėl suskambėjo stiklai ir pasklido balsai:
— Už sveikatą Onutės!
— Už sveikatą lietuvių visokių liuomų! — atsiliepė kiti. Ilgai ėjo puota. Tamsi naktis klausė giesmės jaunimo apglobusi savo rubais ramino žemę, ramino žmonių veislę, malszydama vargus ir rupeszczių aitrą. Ten suglaudė ji saldu miegu akių vokas vargszo, czion po jos sparnu lėkė laisvos dainos ir linksmi balsai klegėjo. Va! atsiliepė smuikas, judindamas stygas Va! ir retukas pritardamas suskambėjo ir jaunos poros, isz kur atsiradę, po iszkaiszytą žolinias svetlyczią paskrijo szokti.
Pirmoje poroje ėjo sesuo ir Onutės ir jaunesnysias brolis Vincų Vinco, baigiantis universitetą studentas. —
Patėmyjęs tą, linksmai szypterėjo prabaszczius ir metė akis ant Onutės. — Ir Onutė matė szokanczią porą ir ji patėmyjo pažvelgį kuningo, bet jos veidas buvo liudnas...
GALAS.