Rankrasztis szito veikalo likosi prisiųstas man per p. E. Volterį isz Peterburgo. Spausdindamas jį nedariau jokių permainų, vien tik żiamaitiszkąjį budą raszymo pertaisiau pagal abelnai vartojamą sziądien liet. raszybą. Tikiůsi żmonės pamėgs szitą kningutę skaityti.

J. Andziulaitis.

Plymouth 30 Rugsėjo, 1890.

Dotnavos kliosztoriuje buvo vaikiukas vardu Antanas, kurs, įsiraszęs į trecziąjį zokoną S. Pranciszkaus, tarnavo klioszturiuje gyvenantiems kuningams, kaipo berniukas. Vos szventomis dienomis tegebėjo apsimauti su zokono jupu, nės nebuvo prisiekęs amżinai buti kliosztoriuje. Tacziaus nů zokoninkų iszmoko gerai skaityti kningas ir įmaningai raszyti.

Jam begyvenant, nebliko kliosztoriaus; paskutinis gvardijonas Prokopavyczia tarė Antanui: „Jau nebėsi mums reikalingas, eikk kur tinkamas!“ Szitas ir leidosi tiesiai į Devindonių ulyczią arbą sodżių. Atėjęs tůjaus po użdusznai dienai, rudenyje, pakliuvo į namus pasiturinczio ukininko Mate-uszo, pasveikino jį paprocziu katalikų, sakydamas: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!“ o ukininkas atsakė: „Ant amżiu amżinųjų Amen!“ Paskiaus sveczias tarė: „ar żinai ką, tėvai? esmi tretininkas Dotnavos kliosztoriaus, moku gerai raszyti ir skaityti, jusų sodżiuje daug yra vaikų — jei norėtumėte, galėcziau jůs raszto mokinti! Surinkk ukininkus, paszekėsime ir sutarsime, ką ir kaip turime daryti“. Atsakė Mateuszas: „Gerai sakai, ein szitai adventas, o neturim kur vaikų leisti. Tarsi pats Vieszpats tamstą mums atsiuntė. Rasi alkanas esi! Motyna pavaiszins, o asz tůmi tarpu susiedus pavadinsiu.“ Vyrams susiėjus, tarė Antanas: „Szitai noriu jusų vaikus mokinti, algos nereikalauju; jei mano sermė-

gėlė bemokinant nuplisz, důsite geresnę, o pakoliai mokinsiu — manę szersite“. Atsiliepė ukininkas Jokubas: „Bet kurioj‘ grinczioj‘ mokinsi?“ Antanas atsakė: „Kad vienam ukininkui, daug vaikų surinkdami, neįkirėtumėme, szaip pa-darykiame: per tris dienas bus iszkala prie vieno żmogaus — visi vaikai prie jo susibėgs; pietams atėjus, skries vaikai namon valgyti ir vėl sugrįższ, o man důs pietus vietos gaspadinė. Po trijų dienų asz eisiu prie susiedo ir su manim vaikai. Nakvoti eis tie namon. Ir taip toliaus darysime.“

Visiems ant to sutikus, ukininkai iszsiuntė vaikiukus į Szaduvą ir Josvainius pirkti lementorių su kningelėmis, kurias parneszus susirinko vaikų trys deszimtys ir du; tůs Antanas ir pradėjo mokinti. Iszgirdę apie tą iszkalą Goszcziunų ir Jaubutėnų sodżiai, taipogi prileidė savo vaikus. Taip susirinko jų keturios deszimtys ir trys.

Antanas, turįs jau keturias deszimtis su pyragu metų amżiaus, buvo labai dievobaimingas; drauge su vaikais klaupęs kalbėjo kas vakarą poterius, vaikų nemuszinėjo, nukaitusius ar slinkius gebėjo pastatyti kertelėje ir paraginti, kad mokintusi, pats mokino, kaip yra sakoma, antsigulęs, nei żingsnio nů vaikų neatsitraukdavo. Todėl vaikai uż kits kitą mokinosi.

Vieną vakarą studentėlis Juzė į langą pażvelgęs tarė: „Oi kaip szviecz‘ żvaigżdelės, laikas mums namon eiti.“ Tůs żodżius iszgirdęs, Antanas sakė: „Nu, vaikai, padėkit lementorius, nekurius daigtus jums papasakosiu, ir eisite namon.“

Szie tůjaus klakszt, klakszt użdengė savo kningeles ir padėjo discipulkas, o Antanas szaip prabylo: „Juzė sakė żvaigżdes szviecziant, o ar żinote, isz kur tos nakties żvakės atsirado?“ Keletas vaikų atsiliepė: „Neżinom!“ Atsakė Antanas: „Nu, gerai, asz jums papasakosiu; klausykitės.“

„Pirm szeszių tukstanczių metų nebuvo nei dangaus, nei żiamės, nei saulės, nei mėnesio, nei żvaigždžių. Pats tiktai Dievas trijose asabose, kurios vadinosi: Dievas Tėvas, Dievas Sunus, Dievas Dvasė Szventa, nů amżių gyveno galybėje savo. Budamas laimingu ir viso — ko partekusiu, rįżosi sutverti żiamę su visu jos gyviu. Tarė tiktai tůs żodżius: lai bun żiamė! Ta, beriagiant, butinai isz nieko atsirado; bet buvo sumiszusi su vandeniu ir pabliurusi didżioje tamsybėje.

„Vėl tarė Vieszpatis: tegul bun szviesybe! ir atsirado szviesybė. Tą savo darbą nudirbo pirmos dienos buvyje. Antrą dieną Vieszpats atskyrė vandenis nů vandenių ir sutvėrė orą arba żiedrą dangų, kurį matome. Dar sutvėrė kas-żin kokiame laike dangų ir daugybę aniolų, kuriůs danguje patalpino. Tarp tų visų vyresnysis aniolas Liucipierius pasiputė, norėjo buti lygus Augszcziausiam Dievui, nebnorėjo jo priklausyti ir partraukė į savo pusę daug aniolų. Tů kart Vieszpats, sutvėręs pragarą pilną ugnies, nustume Liucipie-rių su visais jo szalininkais. Su lyg tů laiku pikti aniolai tapė velniais, neprieteliais Vieszpaties Dievo ir żmonių.

„Treczią dieną sutvėrė Vieszpats żoles ir medżius, kitus vaisingus, kitus nevaisingus. Ketvirtąją dieną sutvėrė saulę, mėnesį ir żvaigżdes, kurias naktimis matome. Penktąją dieną sutvėrė visokį gyvį vandenyje ir paukszczius ore lakiojan-czius. Szesztąją dieną sutvėrė Vieszpats karves, arklius, a-vis, kiaules, szunis, vilkus, zuikius ir visokius medės paukszczius.

„Ant galo Traicė Szvencziausia rįżosi sutverti żmogų. Vieszpats, ėmęs molio szmotą, nulipė isz jo kuną żmogaus ir įkvėpė į tą duszią, negalinczią numirti. Praminė jį Adomu, padarė jį virszininku ant visokio gyvio ir patalpino grażiame darże, rojumi vadiname. Adomas atsikėlęs stebėjosi į visas puses ir neżinojo, kame ėsąs. Vaikszcziojo po darżą, matė gyvulius, bet neturėdamas su kůmi pasisznekėti, ilgėjosi.

„Regėdamas tai Vieszpatis tarė: „Negrażu yra Adomui vienam gyventi, sutverkiam moterį, į aną paveidżią!“ Vakarop Adomas atsigulė ir użsnudo, o Vieszpats, traksz, iszlaużęs jam vieną szonkaulį, isz to sutvėrė moteriszkę ir pavedė Adomui uż moterį.

„Adomas dżiaugėsi ją pamatęs, o Vieszpats anůdu palaiminęs, tarė: „Nu, gyvenkite rojuje, skinkite ir valgykite visų medżių vaisius, bet szitai to viduryje daržo ėsanczio medżio vaisių nekuszinkite, nės jei kumet suvalgysite - numirsite!“ Tai pasakęs pasislėpė. Sekmoje dienoje nieko Vieszpats nesutvėrė ir paszventė ją; dėlto tai ir lygszioliai sekmąją dieną szventiname.

„Adomui su Jieva rojuje dailiai begyvenant, neprietelius Vieszpaties ir żmonių, velnes, isz kailio ėjo. „Ar matot,“ sakė Liucipierius draugams savo, „jog żmonės użims musų vietą danguje; reik czia mums padaryti pinklę, kad neįeitu į dangų.“ Beriagiant velnias, į rojų nulėkęs, vinkst, parsivertė į żaltį arbą kirminą, įsirietė į użgintą medį ir gali buti pra-dėjo griaużti jo obůlius. Jieva atėjusi stebėjosi, o żaltys tarė: „Kodėl judu nevalgota tų vaisių? labai yra gardus!“ Szi dar nieko neżinodama, jogei paprastas żaltys negali kalbėti, atsakė: „Vieszpats mudviems użgynė kuszinti ir użsakė, jogei suvalgę mirsiva.“ Tarė velnias: „Ko czia klausota, netiesa, nenumirsita suvalgiusiu, bet atsidarys judviem akys, it Dievu busita, żinancziu gerą ir piktą.“ Szita paklausiusi, nuskobė obulį ir valgė. Tada atėjęs Adomas klausė moterės: ,,ką czia dirbi?“ Szi atsakė: „valgau obulį użgintą, żaltys sakė nieko-pikto neatsitiksiant, szia, valgyk ir tu, nės yra skanus.“ Adomas triauksz, triauksz ir kanda. Suvalgiusiu beregiant su-sigėdė ir sakė: „Oi, ką padarėva, Vieszpats użgynė valgyti, sudus mudviem per kailį!“ Susiprato ėsancziu pliku, pradėjo dangstytiesi su placziais medżių lapais ir sulindo į tanksmę.

„Tujaus iszgirdo Vieszpaties balsą, sakantį: „Adomai, kame esi?“ Szis pakerėje kiutodamas atsiliepė: „Oi, Vieszpa-tie, esmi plikas, gėdžiůsi į tavo szviesias akis iszeiti.“ Tarė Vieszpats: „Bet kas tav pasakė, jogei pliku esi, bene kandai tiktai użginto vaisiaus?“ Szis atsakė: „Vieszpatie, gal asz bu-cziau ir nekandęs, bet moteriszkė, kurią man daviai, ta para-gino ir kandau.“ Klausė Vieszpats: „O tu, Jieva, dėlko tai padariai?“ Szi: „Matai, tėveli, żaltys bjaurybė manę apgavo!“ Tůkart tarė Vieszpats: „Nu, kad mano prisakimą perżengėta, bus judviem negerai. Tu, Adomai, vos prakaitą kaktos braukdamas, użdirbsi sav důną. Be darbo żiamė iszdaigins-tav vos usnis ir erszkėczius. Tu, Jieva, sopuliůse gimdysi vaikus ir busi po valdżia vyro. Judu ir judviejų vaikai, pagyvenę neilgai pasaulėje, iszmirsite. O tu, żalty, kurs apgavai moteriszkę, nů visų neużkencziamas po żiamę slankiosi; ateis tacziaus gadynė, gurioje moteriszka sutrins galvą tavo.“ Tai pasakęs, liepė aniolui iszginti Adomą su Jieva isz rojaus. A-pie tą atsitikimą sako giesmė musų: „Adoms isz rojaus dygst, dygst — Aniols per kinkles szvykszt, szvykszt!“

„Iszvarytu pajuto szaltį, verkė ir neturėjo su kůmi apsivilkti. Susimylėjęs Vieszpats davė amemdviem kailinėlius. Taip Vieszpats paliko pirmůju kraucziu pasaulėje.

Tarė Antanas: „Nu, vaikai, ar supratot, isz kur atsirado pasaulė?“ Szie atsakė: ,,Supratom, Vieszpats Dievas ją sutvė-rė isz nieko!“ — „Eikiat dabar namon, ryto vakarą kitką pa-pasakosiu.“ Vaikai ir iszskriejo.

Vaikai pagal savo paprotį rytą metą sugrįżę, skaitė savůtiszkai ir badė su discipulkomis literas. Per dieną sztikai-liojo, sakydami: „ai tegul ką szi vakarą pateigs mums geras mokintojas musų!“ Vienas atsakė: „kad dugną dėsime, tad regėsime; kad iszgirsime, tad żinosime.“ Vakarui atėjus, tarė mokintojas: „Mano vardas yra Antanas, noriu szį vakarą papasakoti jums apie savo użtarytoją.“ Vaikai ausis pastatė.

„Einant dvyliktam szimtui metų po użgimimui Vieszpaties Kristaus, Portugalijos żiamėje, Lizbonos mieste, Martyno moteris, vardu Marija, pagimdė vaikeli, kurį prie krikszto praminė Antanu. Vaikas tas nů pat kudikystės priklausė tėvų, niekumet jiems szirdies neużdavė, niekados neprieszta-ravo; todėl mylėjo jį Vieszpats ir tėvai. Augdamas iszmoko raszto, o paskiaus įstojo į zokoną Sz. Pranciszkaus. Elgėsi visumet, kaip szventas; kuningu tapęs, sakė graudżius pamokslus, kurių tukstancziai żmonių skubėjo klausyti. Gyvą skaitė visi Antaną uż szventą; kad pasakęs pamokslą namon grįżo, daug żmonių serganczių dasilytėdami jo jupos sveikais paliko. Moteriszkosios prilindusios karpė jo padalkus ir laikė kaipo relikvijas. Kad daugybė żmonių bażnyczioje netilpo, sakė pamokslus laukůse, isz kurių pareidavo apkarpytas vos ne sulyg kelių, ir turėjo naują jupą siudinti.

„Prancuzijoje, Tuluzos mieste, vienas eretikas nenorėjo tikėti szvencziausiame sakramente ėsant Kristų Jėzų; sz. Antanas żadėjo per stebuklą parodyti, jogei yra. Eretikas per tris dienas nedavė savo asilui nieko ėsti; paskui, atvedęs pas szventorių, padėjo po snapa pintinę su avižomis. Sz. Antanas iszėjo isz bažnyczios su szvencziausiu sakramentu; asilas norėjo smeigtiesi prie aviżų, bet szventasis suszuko: „gyvuli, atiduk pirma garbę czia ėsancziam Sutvertojui tavo!“ Asilas tůjaus priklaupė ir nulenkė galvą. Regėdamas tai eretikas, įtikėjo, jogei ostijoje yra tikras Dievas ir paliko kataliku.

„Viena moteriszkė norėjo eiti į miestelį, kuriame sz. Antanas sakė pamokslą, bet vyras nedaleidė. Nemitusi palipo ant savo stogo ir girdėjo żodżius szventojo, nors miestelis, kuriame sakė, buvo per dvi myli atstu.

„Sz. Antanui kasżin kumet besimeldżiant, nusileidė isz dangaus Kristus Jėzus paveiksle grażio kudikėlio, sėdosi ant jo rankų ir atneszė jam gausias mylistas. Isz karsztos meilės vos szirdis szventojo nesutirpo.

„Vienam labai godžiam didturcziui mirus, giminė meldė sz. Antano, idant per laidotuves pamokslą pasakytu. Szven-tas į kozelninczią įlipęs pradėjo sakymą nu tų żodżių Vieszpaties Kristaus: „Kame yra skarbas tavo, ten ir szirdis tavo.“ Toliaus sakė: „Numirė sukczius, bagoczius ir palaidotas yra pragare. Szirdį jo rasite skrynėje ant piningų.“ Galinga giminė tai iszgirdusi, supyko, pradėjo klegėti, skubėjo namon, atidarė skrynę ir atrado szirdį numirusiojo ant piningų. Tardamiesi kam norint svetimą szirdį skrynėje padėjus, iszneszino kuną isz bażnyczios, liepė perskriosti, bet szirdies ne-brado. Ką regėdama susigėdo ir nutilo.

„Mirė sz. Antanas 1231 m. Padvos mieste. Gyveno jis didelėje prietelystėje su vienu zokoninku Mediolano kliosztoriaus. Vos numiręs ėjo prie savo prieteliaus ir tarė: „Palikęs savo asilą Padvoje, szitai einu į atilsį.“ Tai pasakęs, iszėjo isz cieliaus. Prietelius, tardamas Antaną vieszėti atėjusį, jieszkojo jo po visą kliosztorių, bet neberado. Neużilgo dasiżinojo szventąjį Padvoje mirus.

„Nebtekus S. Antano pasaulėje, jo stebuklai nepasibaigė. Żmonės, skaitydami jį uż szventą, pradėjo żadėtieji ir datirdavo per jo użtarimą nů Vieszpaties prajovų. Szpanijos żiamėje jau seniai sirgo paties karaliaus duktė; daktarai dėl gydymo atsispirdami gydė, tacziaus mergelė numirė. Karalienė verkdama pradėjo melsti Vieszpaties, idant per użtarimą S. Antano atgydintu.

„Praslinko keletas dienų, lavonas pradėjo dvokti, bet karalienė nedaleidė laidoti ir stygavojo atgysiant mergelę. Vieszpatis, iszklausęs jos meldimą, atgydė mergelę, bet neilgam. Prisikėlusi isz numirusių tarė: „Ar żinai ką, motynėle, tamstai meldżiant Vieszpatį, kad manę prikeltu, asz buvau danguje grażiausioje draugystėje szventų mergelių ir nenorėjau, idant Vieszpatis iszklausytu maldas tamstos, bet Vieszpatis tarė: priżadėjau niekam meldżiancziam per użtarimą S. Antano neatsakyti, todėl, keikies, tacziaus po penkiolikos dienų vėl į dangtį sugrįższi. Todėl, neverkk, motynėle, jogei neużilgo vėl mirsiu.“ Kaip pasakė, taip ir įvyko: penkioliktoje dienoje vėl dailiai numirė.

„Vienas Szpanijos vyskupas pametė didiai brangų żiedą; gana jieszkojęs ir niekur neradęs, meldė Vieszpaties, idant per użtarimą S. Antano susivoktu. Każikůmet vyskupas, su svecziais pietus bevalgydamas, pradėjo sznekėti apie stebuklus per użtarimą S. Antano datirtus, pridurė: „ir asz meldżiau Vieszpaties, idant žiedą atrascziau, tacziaus lyg szioliai neturiu.“ Vos tai pasakė, żiedas bimpt nů palubės ant stalo nukrito. Visi svecziai stebėjosi prajovui ir garbino Vieszpatį.

„Italų żiamėje vienai ponei pragaiszo brangus su maneliais papůsztas auskaras. Nebesumanydama kame jieszkoti, użpirko miszes prie sz. Antano. Paskiaus atidariusi skrynelę atrado abudu auskaru ir tarė vyrui savo: „szitai atrada skrynelėje abudu auskaru, turi buti pirma negerai teperveiżė-jau; be reikalo iszleidau piningus miszes użpirkdama.“

„Kelioms dienoms praslinkus, norėdama su auskarais pasipūszti, atidarė skrynelę — atrado vieną tiktai auskarą, o vietoje antrojo piningus, ant miszių důtus. Gailėjosi paskiaus savo tauzyjimo, bet neblaiku; auskaras amżinai prapů-lė.

„Dotnavos bażnyczios zokristijoje 1817 m. kasżin kas pagveldė nedidį, bet gryno sidabro smilkintuvą. Zokristijo-nas, veikiai pasigedęs, klausinėjo żmonių, zokristijoje pasitikusių — bene nematė kas żmogų vagiantį? Tai girdėdamas vienas sziauczius keikė żmones vagianczius szventus daigtus, o zokristijonas jam tarė: „prieteliau, szitai kuningas iszeina miszių laikyti prie altoriaus sz. Antano, eikiava iszklausyti, bene parodįs tas szventasis vagį?“

„Iszėję abudu klaupėsi ir klausė. Miszioms baigiantėsi, sziauczius sucziaudėjo ir pareikalavo skepetą nosį nuszlůstyti. Siekė į kiszenę jupelės, betraukdamas skepetą isztraukė ir lenciugėlius smilkintuvo. Zokristijonas, pamatęs, jo nebeatstojo, sugrįżo abudu po miszių į zokristiją ir su gėda sziauczius turėjo atidůti smilkintuvą.

„Metůse 1857 degė Telszių miestas. Ugnis, pavėju eidama, naikino namus visa paażere. Kromininkas Dovydas, žydas, matydamas pakarcziui ugnį einant, suprato ir jo namus nebtversiantės; todėl skriejo prie klebono Manavyczės, davė jam rublį ir tarė: „tėveli, atlaikyk miszes prie sz. Antano, idant gelbėtu mano namus.“ Dovydo namai tebyra ir lygszioliai (1872 m.); żydas tacziaus į katalikus nepervirto.

„Bet kas iszskaitys prajovus nu Vieszpaties per użtarimą sz. Antano padarytus! Todėl mażne nėra bażnyczios, kurioje nebutu altoriaus sz. Antano, nės żmonės visur prie jo glaudżiasi. Ir jus, vaikai, jį mylėkite, turėkite jo abrozėlį ir kumet - ne - kumet poterėlius kalbėkite.“

Rytą metą sugrįżę vaikai per kiaurą dieną skaitė. Vos pietai jų darbą pertraukė. Subrėszkus, studentėlis Stasius tarė mokintojui: „tamsta żadėjai ką — norint mums papasakoti.“ Szis atsakė: „gerai, gerai, padėkit lementorius.“ Vaikams padėjus ir apsuku sustojus, Antanas szaip prabylo:

„Laike sumiszimo 1863 m. nepertoli nů Papilės miestelio, Jonaiczių sodelės medsėdžiůse, turėjo savo butelį Mateuszas, didiai darbus vyras. O vedęs moterį Marijonę, sulaukė sunaus, kurį apkriksztindino vardu Povylu. Tam vaikui użkliudżius szeszioliktus metus amżiaus, kilo prie musų sumi-szimas arba karė.

„Mateuszas paprastai miszke taszė gantas; tomis vartavo-jęs ir padirbo sav krume trobelę. Vieną rytą, Povyliukas, Sabaliu vedinąs, atskriejo prie tėvo parsigandęs ir tarė: „Oi, tėveli, nebuvai namie, įsisuko, girdi, į musų namus maskoliai, reikalavo mėsos, sviesto, důnos ir piningų. Motinėlei ir man per kuprą gunkst, gunkst, sudavė, rasi butu ir trobą iszvertę, jei Vieszpats nebutu vyresnėlį atsiuntęs. Tas, girdi, su spindincziais drabużiais apsiredęs ir kas dedasi pamatęs, isztraukęs szoblę pradėjo maskolius takszt, takszt tvotinti; vienas neb-tverdamas pro langą iszszoko ir tą dzinkst iszdaużė, visi spru-ko laukan ir iszėjo ant Kurszėnų linkon.“

„Atsakė tėvas: „Oi negerai, kad asz namie nepasitikau, bucziau sudavęs tiems bezlėpiczioms.“ Tarė Povyliukas: „O ką butumei padaręs, teveli, visi girdi su strielbomis, su ge-lezies jieszmais, su szoblėmis ir su pyksztilietomis neszinįs — baugu ir veizėti.“ Atsakė tėvas: „To bucziau neveizėjęs, juk ir gaidys ant savo pieszų ir szů savo namůse yra drąsesnis. O kirvis kam? Czakszt į kaktą pirmam į trobą lendan-cziam — ir gana!“

„Paskiaus pridurė: „Jau yra vakarop, antkaisk bulves vakarienei ir padėk man gantas kraulioti.“ Szis, supustęs ug-nelę, antkaitė ir darbavosi su tėvu. Bulvėms iszvirus susėdo valgyti, iszsrėbė bliudą rugsztaus pieno ir sugulė.

„Rytą metą abiem sukilus, motyna Marijonė atneszė pri-laidienės szmotelį ir iszvirė batvinius. Visiems pavalgius, sunus su tėvu iszėjo į miszką prie darbo, o Marijone grįžo namon. Besidarbůdamu prieszpietėje iszgirdo ant Papilės linkon pakszt, pakszt szaudant. Tarė Povyliukas: „Oi, tėveli, tatai musiejie su maskoliais muszasi! eikiav veizėti, kurie kurius pergalės, kam teks suteptasis galas ?“ Atsakė tėvas:

„Suneli, yra sakoma: kame piningus skaito, ar baras‘, muszas‘ — isz ten bėgk szalin! o tu nori į ugnį eiti, ar tatai tavo protelis?“ Sunus tarė: „Tėveli mudu į ugnį neeisiva, bet isz tolo dabosiva, eikiava, eikiava!“ Paklausęs tėvas ėmė kirvį su sunumi vedinąs ir ėjo. Kokį verstą miszku nuėjus, Sabalys, į szalį pabėgęs, pradėjo didiai loti. Tėvas tarė: „Jau szuniukas ażį rado!“ Beregiant Sabalys cypdamas sugrįżo ir vėl nuskriejęs lojo. Povyliukas szoko veizėti, pamatė begulintį maskolių vyresnį, aptekusį su krauju ir pavadino tėvą.

„Povyliukas per dvi żiemi Vėkszniůose mokiniasis raszto, kiek-tiek nużlėbė lenkiszkai ir klausė gulinczio: „Kas esi?“ Tas atsakė: „Esmi pulkauninkas maskolių Czertkov, musziausi po Papile su jusų Jablonauskiu, kurs musůsius baisiai pa-muszė. Asz, su dviem kulkom parszautas, pradėjau alpuliůti, pajojau į szalį ir czia szitai nukritau nů arklio; jei galite, gelbėkita!“

„Sunus pażeistam prisistebėjęs, klausė: „Meldżiamasis, bene tamsta iszvariai użvakar maskolius isz musų namų?“ Szis atsakė: „Asz tatai, asz!“ Tarė Povyliukas żiamaitiszkai: „Tėveli, gelbėkiva jį, geras yra żmogus, juk tai ir namus musų nů maskolių apgynė.“ Klausė tėvas: „O kaip jis vadinasi?“ Sunus atsakė: „Pulkauninkas Czertas.“ — „Ką tu szneki, sunau“ — tarė tėvas — „kas gali su czertais įsidůti? Geresniai użmuszkiva ir bus vienu pajůdėliu mażiaus!“ Sunus atsakė: „Neveizėk to, tėveli, paprastai maskolių tokios pavardės menkos, beje: Golokvostov arba plik — bulis, plik-ůdegis, Kozodovlev arba ożkasmaugis, Veriovkin arba virvinis, Zamarajev arba apsibjaurojęs, Krivogubov arba kreivalupis, Żerebcov arba drigantinis ir taip toliaus. Kurie nors taip jůkingai vadinasi, tacziaus kartais gali buti ir gerais żmonėmis.“

„Tėvas tůjaus iszkirto du mietu, sujungė su karklais, iszpynė, į tas kėstes paguldė ligonį, padėjo po galva sermėgą ir ketino neszti. Povyliukas klausė: „O kame tamstos arklys?“ Atsakė: „Turi buti czia netoli.“ Beregiant sunus pa-szoko, atrado arklį grażiai pabalnotą, begliamżiantį medżių lapus, ir atvedė. Taip girdi geras gyvulys, sziemdviem poną neszant, ėjo paskui, kaip avinas paskui avinvedį. Trobelėje nebuvo kame padoriai paguldyti. Povyliukas skubėjo namon ir sugrįżo su pora arklių su gardėmis prikimsztomis su szienu, paguldė ligonį ir nuveżė namon.

„Padoriai lavoną paguldęs, suplėszė senus marszkinius ir użkiszo skyles, isz kurių kraujas tekėjo. Marijone davė ligoniui batvinių, bet tas maż tevalgė. Povyliukas, kaisziodamas skurlotus, apstabdė kraują, ligonis buvo labai iszblyszkęs. Dar Povyliukas, sutirpinęs vaszką, su sakais ir aliejumi padirbo mostį, su kuria tvarstė skyles ir kas dieną du kartu su drungnu vandeniu mazgojo. Kulkų kune nebuvo, nės isz abiejų pusių kojos ir szono buvo skylės; tos rodė kulkas kiaurai iszlindus.

„Marijone vaiszino sveczią tůmi, ką turėjo. Iszplovė jo kruvinas drapanas, Povyliukas szėrė arklį su szienu; ronos ligonio puliavo, o po trijų nedėlių ir użruko. Tumi tarpu Szauliůse paskelbė karėje kritus pulkauninką, o szis jau vaikszcziojo. Pagijęs norėjo uż viską użmokėti, bet Mateuszas nieko nepriėmė:

„Pulkauninkui į Szaulius iszvażiavus, atėjo prie Mateuszo lenkai ir iszvedė Povyliuką nenoriantį į miszką. Tėvai atsispirdami nenorėjo leisti, bet nieko negalėjo padaryti.

Żadėjo tėvą pakarti, ir turėjo iszleisti. Iszvedę davė ginklus ir padarė żolnieriu.

„Nedėlei praslinkus, Triszkių girėje lenkai susimuszė su maskoliais — prakiszo. Maskoliai sugavo szeszioliką musųjų ir nuvarė į Triszkius. Atjojo tůjaus Czertkovas, jau generolas, sustatė sugautůsius į eilę ir ėjo perveizėti. Nesitikėtai pamatė tarp jų ir Povyliuką. Didiai stebėdamasis tarė: „Meldżiamasis, kas tavę czia atvedė?“ Szis atsakė: „Tamstai iszvażiavus, lenkai manę nenoriantį iszvedė į miszką.“

„Generolas kitus suimtus iszvarydino į Kauną, o Povyliuką atskyręs nuvedė į kleboniją, davė jam piningų ir rasztą, kad nieks jo nekabavotu. Dovanojo arklį, į kurį įsėdusį liepė dviem szerżentam nuvesti jį namon ir tėvams atidůti.

„Tas atsitikimas rodo, jogei geras darbas, artymam padarytas, ne vien mirus, bet ir szioje pasaulėje nepraeina be uż-mokesties. Todėl, per kiaurą savo arnžį szilkitėsi, vaikai, daryti gerą żmonėms; tůkart ir tie padės jums reikalůse jusų.“ Tą privedimą iszklausę, vaikai spruko namon.

Rytą metą Antanas perėjo į kitą gyvenimą ir vaikai ten subėgo. Mokinosi gerai, o brėksztant gaspadoriaus sunus Pranokus klausė Antano, tarydamas: „Musų szunias yra didiai pikti, visiems svetimiems nori įkąsti, o tamstai einant, nei loti neloja, vyzgina su ůdegomis, it kazokai su savo ragotinėmis — pasakyk, dėlko taip?“

Atsakė Antanas: „Na gerai, Pranceli, isz prieżasties tavo klausimo papasakosiu jums szį vakarą apie szunelius. Vieszpats Dievas sutvėrė szunelius dėl żmonių gero, dėlto tai ir niekame nerandame szunių be żmonių. Szunias visůmet tarnauja żmonėms; vieni isz tų, mażi, gyvena grincziose arba ru-můse ponų ir trukiana namiszkius, kiti padeda żmonėms medżioti ir turi didelę ůslę, treti yra sargais namų ir skaitosi uż naudingiausius.

„Visi myli savo gaspadorius ir pażįsta namiszkius. Miegti jautriai ir veikiai iszgirsta eiseną svetimo žmogaus. Ukininkas neturi didesnio prietelio uż savo szunį. Jam iszvažiūjant, ar skrieja drauge, ar neleidžiamas pasilieka namůse nuliudęs. Parvażiůjant sutinka, dżiaugiasi, vyzgina su ůdega, szokinėja ir cypia isz dżiaugsmo.

„Gaspadoriui, gaspadinei, ar vaikams įsirgus, użvis jei turi numirti, kaukia arba verkia savotiszkai. Numirus kartais apleidżia namus ir padvesia isz gailesczio. Pats susirgęs, patrakęs, namiszkių nekanda, neaprieja, bet iszbėga į svetimus namus ar laukus. Neużkenczia żmonių, daranczių skriaudą savo gaspadoriui ir nenori į namus leisti. Uż vis pjauna: żydus, maskolius ir ubagus. Żydas prie żmogaus ateinąs niekumet jam nieko gero neatnesza, bet nori pelnyti, apgauti ar ką pavogti. Maskoliai ateinantiejie lygia dalia nežada nieko naudingo gaspadoriui. Ubagai tycziomis stumdosi, kad ką gautu isz gyvenimo, szuniems důną numażintu. Vagis eina, kad ukininkui skriaudą padaryti, dėlto tai szune-liai tų visų baisiai neużkenczia.

„Szunias użůdžia prietelius ir neprietelius savo gaspadoriaus, todėl, aplenkdami prietelius, kanda neprietelius. Użůdžia żmones — szunių prietelius, szunis mylinczius ir tų nedrąsko. Szitai, Pranceli, dėlto szunialiai manęs nebara, jog asz jůs myliu. Reikia tad jůs mylėti, o anie skriaudos jums nepadarys.

„Użvis nereikia muszti jaunų szunelių. Regėjau sziokį atsitikimą: Vienas ukininkas augino szunelį; susiedo vaikiukas, użlenkęs jį kerczioje, sudavė didiai su lazda. Paskiaus per kiaurą savo amżį gieżė apmaudą: kitų nekandżiodamas, jam tris kartus staibi įgrobė.

„Nemyli svetimų szunių, nės ir tie mażina gaspadoriaus důną. Su vilkais, nors yra szunias vienos gamtos, bet kitos veislės — didiai nesugyvena, nės vilkai sugriebia parszelius, verszius ir kumelius gaspadoriaus.

„Lygszioliai pasakojau apie visus szunelius; dabar noriu papasakoti atsitikimus įpatingus.

„Metůse 1860 Vėksznių parakvijoje, Czekių sodoje, ukininko Petro vaikai iszėjo į Ventą plaukytiesi, ir iszskriejo su jais namų bandszunis Briszis. Nesitikėtai vienas vaikas skęsti pradėjo. Briszis pliumpt, szoko į vandenį, sugrobė vaiką uż rankos, traukė vaiką laukan; vos pats nenuskendo, tacziaus isztraukė.

„Żalakių sodżiuje, Szidlavos parakvijoje, ukininko Ju-zupato sunus, Kazys, iszėjo żiamůgių rinkti; kaitra buvo didelė, bet szitas, ůgų gaudamas, nedabojo użeinant debesį su perkunija. Lynoti pradėjus, Kazys įlindo į iszpuvusį důplį ąžūlo. Bet namų szunelis, drauge buvęs, kibo uż jo żambo ir cypdamas traukė laukan. Kazys rįżosi ir lyjant grįżti namon. Vos per kelis deszimtis żingsnių nů ążůlo atsitolino, perkunas tvinkt, spyrė į tą patį medį ir sudrąskė. Taip isz-gelbėjo vaiką.

„Czadasų parakvijoje, Baublių sodżiuje arba ulyczioje, kampininkė Jurgienė su vaiku neszina ir su szuniuku vedina metůse 1854 iszėjo linų rauti. Vaiką pamiszkyje paguldżiusi rovė, o prie vaiko paliko begulįs szunelis. Neužilgo tas, pamatęs atslenkant gyvatę, pradėjo ursti. Bet kirmėlei neklausant, paszoko, kibo per pusę, pradėjo į savę plakti ir użmuszė. Motyna, tai pamacziusi, paglostė gerą szunelį.

„Metůse 1817 Viduklės parakvijoje rendorius dvaro, La-banauskis, ketindamas su reikalais į Vilnių vażiůti, įdėjo į ratus szikszninį maiszelį su musztiniais. Vażiůjant iszbėgo drauge Garsonas, vyżlas. Ilgainiu sunkus piningai brakszt iszlaużė gardėje du virbalu ir takszt piningai iszkrito. Garsonas tai pamatęs szoko uż arklių, norėjo nustabdinti. Labanauskis, tardamas kad szů patrako, paėmė strielbą, kurią su savimi turėjo ir paukszt parszovė szunį. Garsonas cypdamas ir kaukdamas pasivilko. Neveikiai prie karcziamos apsistojęs pamatė gardę iszlużus ir piningus iszkritus. Grįżo atgal, atrado maiszelį su savo nauda ir szunį prie jo begnlian-tį, bet jau negyvą. Apsiverkė ponas tai radęs, bet szunies neatgydė.

„Seredżių parakvijoje Belvėdero ponas, Burba, Kauno gubernės marczelka, labai geras vyras, klėtyje turėjo trobų szunelį. Vieną kartą vagims pradėjus lupti langą, szunelis lojo, bet sziam nejuntant, szoko ant lovos, pradėjo braiżyti su nagais, pażadino poną, kurs paszokęs suszuko ir praginė vagis.

„Viduklės parakvijoje pono Jastrzemskio tėviszkėje, vagims naktyje atėjus, szů lojo; kad namiszkiai nejuto, szů-pradėjo braižyti į langą — kėlėsi ponas, sużadino szeimyną ir atrado vagis jau į klėtį įsilaużiusius.

„Szunias użvis myli żmonių vaikus, su kuriais drauge augo. Regėjau szunelį troboje beguliantį ir besikuliantį su vaiku treczių metelių. Vaikas tąsė szunelį uż ausių, uż ůde-

gos, sėdo ant virszaus, o nuvargęs — padėjo galvelę ant szu-nelio ir użmigo. Szuniukas tacziaus nei urzgė, nei kuszėjo, kad vaiką nepażadintu.

„Sakykiate, vaikai, ar nevertas yra daigtas tokius gyvu-lėlius mylėti?“ Visi atsakė: „oi vertas, vertas! ir mės visůmet szunelius mylėsime!“

„Szunias nekenczia vandens; todėl nereikia jų į vandenį mėtyti, nei ant jų szlakstinėti, nės tai darantis gali jůs didiai supykinti.“

Gadynėje, kurios niekas neatmena, szunias buvo neprastais: turėjo tėviszkes su rasztais arba dokumentais. Żmonėms priderėjo iszdirbti jų żiamę, szieną nupjauti ir javus iszkulti, o szunias, kaipo ponai, gerai priėdę, gulėjo lovose savo rumůse. Truko tiktai jiems įstatymų arba provų; todėl kartkartėmis susibėgdami sakė: „negerai taip mums gyventi be kokių provų, susieikiame į vieną vietą ir nuspręskiame, kaip szunims pagal jų didybes pridera gyventi ir elgtiesi.“

Taip susitarę, kad jau taisėsi į Kurtuvėnų girią į seimą skrieti, rasztus savo, żmonėms neżinant, atidavė palaikyti katėms. Tos, neturėdamos kur dėti, pakiszo po pastogėmis. Susirinkę szunias visu pirmu iszrinko į marczelkas seimo bandszunį Sabalį, isz Telszių atbėgusį; o tai dėlto, jogei tas, aplink sudus skrajodamas, regėjo gaują suktybių ir daugel ko buvo jau iszmokęs.

Tas drutu balsu vampt, vampt ilgai privadżiodamas darodė, dėlko jiems reikalingas buvęs seimas.

Jam lojant, szunias ratavo ir sakymą Sabalio gyrė. Tas pabaigęs kalbą tarė: „Nu, broliai, neturiame karaliaus, ar nereikėtu mums dabar iszrinkti?“ Vos tai pasakė, pakilo tarp szunių klegėsis; szaukė seimas: „kam reik gadynėje musų apszvietimo to karaliaus?“ O jogei atsirado ir kitaip sakan-czių, todėl marczelka rinko balsus. Pasirodė, jogei 2998 szunias nereikalavo karaliaus; vos tiktai du reikalavo jo. Taip tada nusprendė:

1. Artikulas: Szunias turi gyventi visotimėje, kuri nereikalauja nei karaliaus, nei Pirmiausiojo arba prezidento. Sabalys vėl tarė: „Bet kaip gyvensime be vyresnybės? Kas turi buti vyresniu isz musų?“ Czia szuneliai, użvis rumůse gyve-nantiejie, tarėsi į vyresnius paszoksę, todėl ir reikalavo, idant tas dalykas butu gerai perkratytas. Marczelka vėl rinko bal-sus ir tų daugumu nusprendė, jogei:

2. A. Tas tarp szunių turi buti vyresnis, kurs yra stipresnis. Tokia pat eile nusprendė sekanczius:

3. A. Jogei kales, kaipo moteriszkas, visi apszviesti szunias turi lenkti ir negali jų kandżioti.

4. A. Jogei kalės norėdamos gali tarp savęs rietiesi.

5. A. Jogei kalės turi buti moterimis visų szunių; stip-resniejie tacziaus turi buti pirmiausiais vyrais.

6. A. Szunieras nereikia rupintiesi apie szunyczius: kalių tai darbas su anais rusztiesi.

7. A. Szunyczių, neturianczių dar vienų metų amżiaus, nei szů, nei kalė negali kandžioti, nės yra vaikais.

8. A. Szunias (nors butu turtingi) negali neszioti nei batų, nei kurpių.

9. A. Szunias niekůmet negali vażinėtiesi, bet turi pėsti skrajoti.

10. A. Negali niekůmet raiti jodinėti.

11. A. Szunias, neturėdami ką valgyti ar lakti, turi gavėti. Bet įgavę maisto nereikalauja pasninko.

12. A. Goncziai turi gaudyti zuikius, bet tiktai dėl savęs.

13. A. Viżlai turi gaudyti paukszczius, bet neėsti jų.

14. A. Kurtai turi zuikius dėl savęs gaudyti laukūse.

15. A. Didi szunias turi bandą ganyti.

16. A. Likusiejie turi namus daboti ir priveizėti żmones, idant isztikimai dirbtu.

17. A. Nei vienas szů negali svetimų szunių į sveczius priimti, bet turi beregiant iszrieti.

18. A. Szů lakdamas ar kaulą griaużdamas gali neuż kęsti ir savo motyną.

19. A. Vienam szuniui kaukiant arba gvoltą szaukiant, turi visi gelbėti, o atstėje esantiejie turi loti.

Szuniems taip apie gerą rėdą besirupinant, vilkai sugrobė vieną szuniuką ir praryjo. Iszgirdęs apie tai Sabalys taip prabylo: „Ar matote, broliai, ką vilkai padarė? Vilkai, musų broliai, kuriůs galėjome į vienybę priimti, sudrąskė musų szunelį. Tai darydami parodė, jogei musų sueimę uż nieką skaito ir jogei yra musų neprieteliais; todėl prisiekiame, jogei visůmet jų neapkęsime kaipo razbaininkų.“ Nei vienam nepriesztaraujant, visi prisiekė ir padėjo į provas:

20. A. Szunias turi buti amżinais vilkų neprieteliais.

Tůs įstatymus nusprendę, visi su didżiųjų nagu pabrėżė.

Namon sugrįžę, reikalavo nů żmonių savo tėviszkių; u-

kininkai atsakė: „parodykite mums, jogei tos buvo jusų!“ Szunias tůjaus kibo į kates; katės jieszkojo dokumentų po pastogėmis ir atrado sukirstus pelių.

Nu to laiko szunias pjauna kates, o tos peles. Szunias, neturėdami kur pasidėti, apsiėmė vergauti żmonėms, kurie jų tėviszkes paglemżė. Vergais tapę, turi lauke gulėti, dėvėti savo drabużį, żiemos laike szalti, maż temiegoti, daboti ponų namus, paplovas lakti, kaulus krimsti, striktus drauge su varnomis ryti, visůmet alkanais buti użvis vergaudami plikiems ukininkams, o už savo darbą nei kokios algos neimti.

Nors taip szunias prakiszo, tacziaus įstatymus, Kurtuvėnų girioje nuspręstus, lyg pat szioliai stipriai użlaiko. O kas provas użlaiko, pagal jas elgiasi — tas turi buti geras.

Vaikai nů pat ryto susirinkę skaitė kningeles ir badė tas su discipulkomis. Ką Antanas matydamas, padirbo isz medżio dideles litaras, kurias vaikai dėliodami nelygiai veiklaus jų vardus atminė ir pradėjo guviaus szlebżdavoti. Vakare atleidė jůs namon be pasakos, todėl tie ėjo gulti nelinksmi, nės per kiaurą dieną jos laukė.

Dienos buvyje Antanas iszgirdo, kaip gaspadinė su kampininke bara mażus vaikus savo, todėl, studentėliams iszejus, tarė: „Motynėlės, kad ir neesmi jusų mokintoju, tacziaus noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kurį savo akimis regėjau.“

Salantų parakvijoje, Sausgalvių sodoje, 1824 metůse gyveno ukininkas Preibis; turėjo įpatingą pirtelę, į kurią įleidė vargdienę naszlę Drimbienę su vaiku Petriu. Pati buvo labai nedora, todėl ir Petris į aną atsigimė: buvo didiai atkaklus. Budamas vos ketvirtų metelių, turėjo veidą padorų, grażų. Motyna, ant jo supykusi, davė jam per sprandą ir tarė: „ar neeisi tu laukan, rupuże!“ Petris ir iszspruko. Atsitiko tai pavasaryje. Preibio żąsys, iszperėjusios żąsyczius, vaikszcziojo po żardyną.

Żąsinas Petrį pamatęs, půlė ant jo sznybżdamas, pavertė augsztinalką, patį plakė su sparnais, o su snapu gnaibė jo burną, taip jog deszimtyje vietų kraujas isztiszko. Klykian-tį vaiką motyna pagelbėjo ir įvedė į trobelę.

Szaszams dar neiszgyjus, Petris susirgo rauplėmis: kur tik buvo szaszas, ten rauplės użvis paugo didelės. Taip Petris iszgyjęs paliko it tikra rupużė. Bjauru buvo ir veizėti, tarsi giltinė ant jo burnos butu żirnius kulusi. Todėl iszsipil-dė linkėjimas Drimbienės, kuri vadino sunų savo rupuże.

Negana to. Petris, użkliudęs deszimtus metus amżiaus, ganė Preibio bandą giriose. Vieną kartą suszlapęs, sucziuszkęs parginė bandą ir atsigulė trobelėje. Rytą metą dar ne-iszmiegojusį ir neiszdżiuvusį vaiką plucino motyna, kad keltu bandą gįti. Tas pradėjo verkti. Motyna jį apmuszusi tarė: „Ar nekelsi tu, parszeli? kad tu bent prapultumei kame!“ lszginė vaikas bandą — paklydo ir prapůlė giriose. Vakare Preibys suvokė savo gyvulius, bet piemenies Petrio nerado. Motyna susigriebusi jieszkojo, bet kame berasi? Kas iszkrito isz maiszo, tas ir pragaiszo.

Pusei metų praslinkus, meldė kuningų Kretingos, Palangos ir Darbėnų, idant bażnyczioje apskelbtu apie prapůlimą vaiko. Tu kart kas-żin kas pasakė ėsant tokį vaiką Vaineikių sodżiuje. Kur motyna nuėjusi parsivedė ir didiai nutvojo Vaikas pasisakė paklydęs giriose, iszalkęs, ilgai klaidżiojęs ir pakliuvęs į Vaineikius.

Kad vaikas turėjo jau keturioliktus metus amżiaus, motyna kas-żin uż ką supykusi tarė į Petrį: „Kad tu bent su-degtumei!“ Neużilgo motyna trobelėje ugnį sukurusi iszėjo kulti į jaują Preibio. Użsidegė trobelė, Petrį bemiegantį użkrito lubos ir sudegė nelaimingas vaikas.

Drimbienei raukiantėsi ir verkiant sakė Preibienė: „Ko tu czia raukaisi, kaip rugsztų obůlį użsikandusi? Tu pati pra-żudiai vaiką — kaip linkėjai, taip ir atsitiko. Nekartą girdėjau tavę kieikiant ir braszkinant. Kaip norėjai, taip Viesz-pats ir daleidė. Prakeikiai Petrį, kurs uż tavę buvo geresnis!“

Czia jau matote, motynėlės, kaip negerai darote, keikda-mos vaikus savo. Nů jusų pacżių vaikai iszmoksta bjaurių żodżių. Paczios sutraukiate nelaimes ant vaikų! Kartais jus ant kitų supykusios grieżiate apmaudą ant vaikų ir muszinė-jate be kokio reikalo. Taip darydamos, grieszyjate.

Jei vaikas ką pikto padarė, o motyna supyko — tai ne-koroja jo tůjaus, nės gali per daug nukoroti. Kaip atsileidżia — tůkart koroja, kaip motyna, ne kaip terionis. Viesz-pats prisakymůse savo pasakė: „gůdok tėvą tavo ir motyną tavo.“ Bet vėl rasztas szventas pasakė: „jus tėvai nenorėkia-te vesti į růstybę vaikų savo.“ Isztikro, vaikai nepraszo tėvų, kad jůs pagimdytu.

Jeigu taip, dėlko paskiaus skaito vaikus uż savo vergus? Mylėkiate savo vaikus, tůkart sugebėsite padoriai jus auginti.

Visą tą privedimą iszklausę, motynos atsakė: „Jau gerai, gerai — mylėsiva vaikus ir niekůmet nekeiksiva!“

Pagal savo paprotį studentėliai susiėję per dieną mokinosi, o vakare iszgirdo sziokią pasaką:

Neperseniai Skėmenų parakvijoje, Żagių ulyczioje, gyveno ūkininkas Tamoszius su savo motere Barbora. Susilaukė vieno tiktai sunaus, kurį apkriksztyjo vardu Andrius. Motyna tą vaiką, kaipo vienatinį, be galo mylėjo, niekůmet jo nebarė, nei korojo; todėl vaikas ir tapė nedoru. Andriukas nů kudikystės buvo piktas. Vieną, girdi, kartą Barbora, pasodinusi aną ant żiamės pablakų, davė jam srėbti baltos putros. Vaikas srėbdamas apsilaistė; ką regėdama tarnaujanti mergelė Magdė tarė: „Audreli, srėbkie dailiai, kam laistai ?“ Szis, kas-żin ką pamurmėjęs, kaukszt, davė mergaitei su szauksztu per kaktą. Motyna, pamacziusi, nebarė vaiko, bet tarė Magdei: „Et, ką czia kisziesi prie to vaiko — asz pati priveizėsiu!“ Kitą kartą Barbora neszė kiauszinius po viszta dėti ir perinti. Pamatęs Andriukas jų użsigeidė. Mo-tynai nedůdant, krito ant żiamės, spardėsi, szaukė ir pamėlynavo isz růstybės. Motyna tacziaus nieko nesakiusi iszėjo isz grinczios.

Andriukas, użkliudęs jau szesztus metus amżiaus, gainiojo visztas, du viszcziuku użmuszė, parszelius ir szunis taipogi su lazda blaszkė, barėsi su szeimyna ir nei vieno neklausė.

Kas-żin kůmet atėjo prie Tamosziaus susiedo vaikas Juzė ir atsineszė seidokėlį. Andriukas atėmė nů jo szaudyklę ir patį sumuszė. Verkdamas vaikas namon grįżo.

Andriukas kas dieną ką norint pikto padarė. Tėvas, tai matydamas, sakė Barborai: „Ai motyn, ką mudu iszaugysiva — vilką ar vanagą? Lepini tą vaiką, o jo kas-dien didesni auga ragai.“ Szi atsakė: „Et, jau duszele nemyli to vaiko, todėl tav negeru rodosi. Żinoma vaikas, kaip įgaus protelį ir bus geresnis.“

Norėjo tėvas Andriuką raszto mokinti, bet negalėjo priversti; todėl augo vaikas be mokslo, it beržas miszke; vos motyna poterių iszmokino.

Andriukas, turėdamas dvyliką metų amżiaus, ganė gyvulius tėvo savo. Bet ganė neżmoniszkai — plakinėjo galvijus be reikalo, iszkirto karvelei akį, versziui koją padaużė, ir kas dieną muszėsi su piemenimis. Vieną kartą visi sukibę parito Andriuką ir gerai sudavė skersai. Atsikėlęs pametė bandą, skubėjo skųstiesi motynai, kuri pasisakė atminsianti vaikams, ir taip nutildė sunų.

Neużilgo vakare parvaręs bandą namon, ėjo grinczion su botagu ir czaiżė szeimynykszczius be kokio reikalo. Beczaiżant, szmakszt, įėjo tėvas, iszverżė botagą ir pacziam gerai sudavė. Įtużęs vaikas nebvalgė vakarienės, użlindo į użpeczkį ir vė, vė, vė trubyjo be galo. Tėvai grinczioje gulėdami negalėjo użmigti isz prieżasties szaukimo. Ilgainiu nutilo Andriukas, o tėvas tarė: „Garbė Dievui, tas ożiukas nutilo!“ Ką iszgirdęs sunus tarė: „Je, je nutilo, nenutilau, bet nuvargau — kaip atilsėsiu, vėl szauksiu.“ Tamoszius tarė: „Oi liaukiesi, paimsiu asz tav viezdą!“ Andrius dar ilgai żiaugcziojo ir użmigo.

Kad Andriukas jau turėjo keturioliką metų, kas-żin uż ką supykęs, akivaizdoje motynos davė per ausį Magdei. Barbora, matydama neteisybę, grobė sunų uż plaukų ir nupeszė. Tas atsisukęs tarė: „Ar dabar ir tu priesz manę?“ Tai pasa- kęs, daużė su kumszczia motynai per kuprą. Barbora nuliu-dusi atsiliepė: „Gerai sakė vyras mano, jog paaugęs tas vaikas iszvarys mudu isz gyvenimo, o rasi ir isz svieto!“ Tai pasakiusi ėjo szalin verkdama. Bet tos aszaros motynos pamu-szė vaiką ir sutraukė ant jo koronę Vieszpaties.

Żiemai atėjus, Andriukas tėvų neklausdamas iszėjo szliu-żinėti ant prudo. Ledas buvo dar netvirtas — tvakszt, įlużo, o vaikas — szmurkszt, įkrito į vandenį sulyg jůstai, kaip varlė į balą. Iszlipo ilgainiu, bet suszlapo ir didiai suszalo. Parėjęs grinczion įsirgo karszcziais, nedėlę gulėjo ir numirė.

Andriukui pasibaigus, Tamoszius tarė: „Gerai padarė, kad numirė, nės buvo iszgama, ne vaikas.“ Motyna vaipėsi, tacziaus nedidżiai. Budynę atlaikę, kuną palaidojo ulyczios kapinėse. Antrą dieną palaidotas Andriukas iszkiszo isz żiamės ranką; żmonės, tai pamatę użkasė ją su żiame. Per naktį vėl numirėlis ranką iszkiszo. Iszgirdęs Skėmenų kuningas Bernotavyczia ėjo pats veizėti. Atradęs taip, kaip żmonės sakė, suvadino parapijonus. Susirinkus klausė tėvų, kas tai buvo per vaikas? Abudu atsakė: „Buvo labai piktas”, o Barbora prisipażino gavusi nů jo per sprandą.

Tůkart kuningas pasakė pamokslą labai graudų ir pridurė: „Negali żiamėje tilpti ranka, użgavusi motyną savo. Turi buti korota ir czaiżyta, nės gyva budama paliko be koronės.“ Tai taręs iszpjovė lazdelę isz blendės medżio, kapinėse auganczio, ir liepė motynai kapoti per szitą iszkisztą ranką. Vos tiktai Barbora keletą kartų — czakszt, czakszt surėżė, ranka pasislėpė ir daugiaus nesirodė. Klebonas tą lazdelę įsmeigė į kapą Andriuko, kuri pavasaryje prigyjo ir ilgainiu iszaugo į medį.

Paskiaus motynos baidė negerus vaikus, tarydamos: „Oi

vaikai, iszaugo jau kapinėse karklas! Nukoros ir jus Vieszpats, jei gimdytojų negůdosite, neklausysite!“

Studentėliai tą privedimą iszklausę, persigando ir żadėjo niekůmet tėvams nepriesztarauti.

Vaikams per dieną skaicziusiems, Antanas szį privedė atsitikimą:

Neperseniai Vainutos parakvijoje, Paprusėje, įmaningai gyveno ukininkas Petras Żilis, kurs su savo motere Ona turėjo du sunu — Jurgį ir Joną. Tůdu vaiku iszmokino poterių ir vieros katalikų tiek, kiek pacziu du mokėjo.

Vyresnysis sunus, Jurgis, nů pat kudikystės buvo atkaklus ir piktas. Nepriklausė uż vis lėtos motynos ir tankiai użdavė anai szirdį. Nekartą su atduksiu ta sakė:

„Oi vaikeli, vaikeli, kas bus isz tavęs? Nelenki tėvų savo — busi nelaimingu, pakoros tavę Vieszpatis!“ Szis tacziaus tų żodżių neklausė.

Paaugęs Jurgis pradėjo valkiotiesi į Prusus ir neszė a-rielką. Kitiems tą bjaurybę pristatydamas ir pats lyglaiku sriůbti brauszkę pradėjo. Żodžiu sakant, pasileidė, nės nu gerianczių kantrabandneszių niekůmet negali viltiesi nieko gero. Petras, tėvas, turėdamas septynes deszimtis trejus metus amżiaus, suszalo turguje ir įsirgo karszcziais arba sziltine. Ligoje kaip reikiant spaviedojosi ir pavedė gyvenimą Jurgiui. Bet żinodamas jį esant nedoru, kartkartėmis įsakė, idant jo moterį, o savo motyną Oną, padoriai iszkar-szintu. Tokį parėdymą padaręs, dailiai numirė. Kurį palaidojęs sunus Jurgis vedė sav moterį, vardu Kotryną. Tů-jaus po parėdkos atėmė nu motynos moteriszkąją gaspado-rystą ir atidavė savo pacziai, o senai motynai szaip użsakė: „Jei tu, motyn, dirbsi prie gyvenimo, kaip samdyta mergė, důsiu tav důną, bet nedirbant — nedůsiu.“

Motyna tůs sunaus żodżius iszgirdusi, atsakė: „Suneli, pasenau, turiu jau szeszis deszimtis sekmus metus amżiaus savo; neżinau, ar stengsiu taip dirbti, kaip jauna mergė, tacziaus kiek galėdama krutėsiu, szarpůsiu.“

Darbai motynos netiko Jurgiui: vieną kartą isz Tauragės jomarko girtas parvażiavęs, skaudżiai ją subarė ir praminė veltėdżia. Motyna apsiverkė ir nieko neatsakė. Kad O-na negalėjo greitai pavalgyti, Jurgis tarė: „Oi tu, motyn, valgai uż keturis, o darbo tavo nėra nei uż pusę mergos!“ Atsakė motyna: „Vaikeli, pasenau, negaliu daugiaus dirbti, o dantų neturėdama negaliu veikiai sužlaburti, jauni visą dalyką mėsos suvalgo, pakol asz vieną kąsnį praryju; todėl rodausi daug valganti.“

Keletui dienų praslinkus vėl Jurgis użpulė barti motyną, szi pradėjo verkti. Ką iszvydęs Jurgis suszuko: „Dabar czia vaipysiesi, ir be to, surukai kaip sena naginė —kas tu esi per pone? Paėmusi tarbelę, eik per żmones ir surinksi maitnastį!“ Tai taręs grobė motynai uż rankos ir iszstumė pro duris. Dabar pridurė: „Eik, idant asz tavęs namůse savo nebregėcziau!“ Motyna priemenėje atsakė: „Nu gerai, gerai, Jurgeli, kad manim bebepatelpi — eisiu, bet atsimink, ką tav mirdamas tėvas įsakė. Minėk, jogei visą turtelį, per amżių mano sudėtą, atėmiai!“ Jurgis tůs żodżius iszgirdęs kriokterėjo: „Dabar tu savo turtus man kaisziosi! Ką turiu vis tai mano yra!“ Ant galo sugrobęs motyną už sprando iszstumė isz priemenes.

Motyna verkdama iszmeldė nů marczios Kotrynos maiszelį, antsikabino, paėmė ramentą ir iszkrupsztino į żmones. Į pirmus namus įėjus, tarė susiėdė: „Na, Petriene, ar jau ir tu ubagauji?“ Szi, sunaus neskųsdama, atsakė: „Einu, einu, susiedėle, — pasenau, negaliu sav důnelės uždirbti.“ Tai tarusi papoteriavo, gavo saują miltų, ir stumėsi toliaus. Taip vaikszcziojo ir maitinosi per pusę metų. Į Lapkasių sodą nuėjus, użpůlė szunias, parvertė ir perplėszė sermėgą, tacziaus neįkando. Atsikėlusi tarė: „Szuneliai, szuneliai, ko taip įpykote? asz jums per kiaurą amżį savo niekůmet nieko blogo nedariau!“ szunias tůjaus nutilo. Senutė sėdosi ant pamato ir sukuro sz. Tadėuszą ożio balsu, nės isz prieżasties priepů-lio virpėjo.

Gaspadinė iszėjusi tarė: „Oi tatai vargszę Petrienę musų szunias taip pergąndino, eiksz, meldżiamoji, grinczion!“ Szi per slenkstį įsiritusi parpůlė ir sakė: „Oi, kumelė, persigan-dau, įdaużiusi nugarkaulį, nės kritau augsztinolka ant pasitikusio akmenies, szirdis alpaliůja, be nebus tas parpūlimas prieżasczia smerties mano! Tiesą pasakiusi, ir nebijau mirti, nės negaliu paeiti ir nebveikiu grumtiesi su żmonių szune-liais.“ Gaspadinė, pasodinusi ją prie pecziaus, davė sziltų batvinių srėbti, bėt szi maż tesrėbė ir tarė: „Ponytaite, liepk man pataisyti gultą priemenės kertelėje, matau negalėsianti toliaus keliauti!“ Gaspadinė taip ir padarė; davė anai ant sziaudų gultą, suteikė paduszką arba pogalvį ir kailinius apsikloti.

Gaspadinė matydama Oną silpnyn einant parvesdino ku-ningą, kurs ją dailiai apveizdėjo su szventais sakramentais. Paskiaus davė żodį Jurgiui, bet tas neatėjo, tiktai brolis Jonas atvyko aplankyti savo motyną. Dar trejetą dienų pagulėjusi Petrienė atidavė duszią Dievui. Gaspadorius vardu Ignacius pats vażiavo prie Jurgio ir praszė piningų grabui su laidotuvėmis. Jurgio nerado namieje, nės buvo į Prusus iszėjęs arielkos neszti. Jonas, jo brolis, davė tris rublius, o Jurgienė, Kotryna, taipogi tris. Naktyje, Jurgiui girtam parsivilkus, tarė moteriszkė: „Ar żinai ką, tėvai, tavo motyna, o mano uszvė, Lapkasių sodoje prie ukininko Ignaciaus mirė; buvo czia pats Ignacius, reikalavo piningų laidotuvėms — Jonas davė tris rublius, o asz antra tiek.“ Atsiliepė Jurgis: „Oi gerai, kad ta supuvusi boba ir nuspindėjo, nulė-pė, bet kame tu gavai tris rublius, kuriůs davei?“ Szi atsakė: „Ėmiau isz skrynelės, kurioje laikai naudą.“ Tarė Jurgis: „Kaip tatai mano piningus dalini?“ Szi atsakė: „Mudviejų abiejų piningai, ne tavo vieno.“ Kriokė Jurgis: „Dar tu, bjaurybe, bezlėpiczia, man piningus kleisi! Asz tavę taip isz-varysiu, kaip motyną — nejůkůk su manim!“ Atsakė Kotryna: „Ne, meldžiamasis, kad taip gailiesi tų piningų, eikiava prie Ignaciaus, rasi dar neiszleidė — atimsi.“ Vos iszauszus, Jurgis pagrobė kepurę ir ėjo. Kotryna neszinosi paskui. Įėjęs į grinczią Jurgis ir gulianczią motyną pamatęs, nei poterį nesukalbėjo, bet tůjaus půlė ant Ignaciaus, tarydamas: „Atidůk man tris rublius.“ Ignacius tarė: „Susimildamas, pasimislykie, ką tu darai, juk tavo tikroji motyna mirė! Tu neėsi su visu plikis — dėlko negali tos palaidoti, kurios smer-czio pats buvai prieżasczia?“ Jurgis szaukė: „Tauzyk, netauzyk— atidůk man tris rublius!“ Ignacius isztraukęs piningus tarė: „Ne tu man davei, ne tav ir atidůsiu.“ Jo akyse atidavė Kotrynai. Ta szoko prie nabasztininkės, po sudėtomis jos rankomis pakiszo piningus ir sakė vyrui: „Asz Vieszpacżiui žadėjau důti tůs piningus laidotuvėms, negaliu jų priimti — atimk kad nori nů motynos!“

Jurgis tůjaus szoko prie kuno ir griebė atimti piningus; beimant numirusi motyna — capt, kibo uż rankos ir użgniaużė visą delną. Żmonės budynion suėję persigando. Jurgis norėdamas iszsisukti, laużė pirsztus numirusiosios, bet jů szis didesniai verżėsi, tů numirėlė stipresniai spaudė. Jurgis, nors tikras bandżulis, tacziaus parsigando, pradėjo verkti ir melsti motyną, kad paleistu, bet nieko nemaczyjo.

Jurgis, negalėdamas pasilenkęs pastovėti, szoko szalin; nutraukė nů lentos sustingusį kuną motynos ir valkiojo po trobą arba grinczią. Żmonės persigandę spruko laukan. Użverżta Jurgio ranka pamėlynavo, nės kraujas tekėti negalėjo. Įpůlė liga, gangrena vadinama. Ignacius skubėjo parveżti isz Tauragės daktarą, kad apveizėtu, bene gyva tebėra Petrienė ar atpjautu jos ranką. Bet pakol tas atvażiavo, Jurgis pradėjo alpuliůti ir mėlynůti, o ilgai netrukus be kunin-go numirė ir pajůdavo, it anglis. Tůkart motyna jį paleidė.

Paskiaus atvażiavo daktaras su assesoriumi, iszsiteiravo kas kaip buvo, suraszė ir daleidė kunus palaidoti. Żmonės, nedrįsdami kuną Jurgio szventoje vietoje palaidoti, użkasė aną be kuningo uż kapų, o motyną kapůse. Garsmas tos ko-ronės Vieszpaties pasklido į visas puses.

Antanas, pabaigęs tą apsakymą, tarė vaikams: „Nors ne visůmet Vieszpats taip aiszkiai koroja vaikus, tėvų negůdojan-czius, tacziaus amżyje savo neregėjau laimingų tų vaikų, kurie neklauso ir nelenkia savo gimdytojų. Nėsgi Dievas pats pasakė: „Jei nori buti laimingu ir ilgai pasaulėje patekti, gůdok tėvą ir motyną tavo.“

Krukių parakvijoje, Trumpakojų sodżiuje, gyveno ukininkas Jokubas su motere savo Jonke; turėjo sunų Mateuszą ir dukterį Marijonę. Mateuszas buvo niekůmi nedėtas vaikinas, bet Marelė iszsigimė labai pikta. Vos szesztus metus amżiaus użkliudżiusi, isz mažos prieżasties pyko. Supykusi narstė akis, grieżė su dantimis ir plėszė pagaliaus marszkinius savo.

Nekartą motyna ėmusi ryksztę czaiżė per basą ir varė ożelį į miszką, bet Marelė parplakta dar didesniai kriokė, żegcziojo; ant galo susirgo ir atgulė. Tėvas su motyna, tai regėdamu, dusavo ir sakė: „Oi, Vieszpatie, korodamas mudu davei tą nedorą mergelę, bet ką daryti! mudviejų yra duktė — au-ginkiava ir dabokiava ką iszauginsiva.“

Vieną vakarą motyna nusivedė Marelę prie susiedo, kurs keletą vaikų turėjo. Marelė pamacziusi lėlę, didiai jos użsigeidė. bet susiedo mażesnė dar mergelė nenorėjo důti. Marė tůjaus paszoko isz apmaudos, pradėjo didiai verkti. Jonkė, motyna, kibusi uż rankelių, norėjo vesti namon — szi neėjo. Motyna ėmė į glėbį, szi spardėsi ir drąskė su nagais motynos burną. Nemitusi motyna pametė ją ir ėjo viena namon; szi iszbėgo paskui, bet vos motyna sugrįżusi norėjo vestiesi — szi vėl sukrito. Motyna pagavusi viezdą sudavė gerai dukte-rei, partęsė namon, bet vos sugrįżusi Marelė susirgo.

Pagyjusi tankiai muszėsi su piemeniu Juze, użmuszė par-szelį, todėl tėvas, Marelei girdint, tarė Jonkei: „Motyn, kas bus isz tos mudviejų mergelės? Susiedai isz jos jůkiasi, namiszkiai visi neužkenczia — nieko nėra bjauresnio uż nedorą mażą. Isztikro, toliasniame amżyje savo bus nelaiminga! Bet ką padarysi, tarsi giltinė į aną įlindo!“ Motyna atsakė: „Teisybė, tėvai, neżinau kas gali buti isz jos; szitai rodos bjauri ir ant veido — akys iszputo, ir paraudonavo, it triuszė, lupa atkrito, kaip senos kumelės, pati suruko, it iszdżiuvęs sziksznogalis — bjauru ir veizėti!“ Tarė tėvas: Dar tas dalykas mażu teyra — ir prie bjauraus veido gali priprasti, bet kas galės gyventi su ta ožka? Juk szitai ir nugis susiedai sako: meldżiami, vaikai, neeikiate prie Jokubo, jo nedora Marė tůjaus iszmusz jus.“

Mariutė tai girdėdama meiszturėjo; pradėjo verkti, szoko prie tėvų, pradėjo perpraszinėti ir żadėjo metavotiesi. Pas-kiaus atgulė ir użmigo.

Buvo grinczioje su aliejumi muliavotas abrozdas mukos Vieszpaties Jėzaus, o tame iszraszytas didiai bjaurus żydas. Kad Mariutė, jau tryliką metų turėdama, vieną kartą didiai supyko; tarnaujanti mergelė, Nastė, tarė: „Ar matai, Marele, szitą żydą ? plaukai paryżę, it kiaulės sziariai, akys placzios, it torielkos, vambros storos, it pavalkai, nosis pakumpusi, it vanago, dantys ilgi, it vilko: tokia tu dabar esi!“ Mariutė grobė sav tůjaus uż nosies ir nutilo.

Vos mergelė isz grinczios iszėjo, Mariukė nulaipino ab-rozdą nů gembės, subadė ir sukarpė į szmotelius. Tėvas, ab-rozdo pasigedęs ir kur dingo pajutęs, pabarė Mariukę, tacziaus nemuszė.

Paaugusę jau Marijoną vienas jaunikaitis ketino paimti uż moterį, tik nugąstavo jos nedorybės, o norėdamas datirti ar taip yra pikta, kaip szneka żmonės, każikůmet nujojo prie jos ir atrado besiuvanczią marszkinius. Czia pat gulėjo żirklės, kurias vaikinas paėmęs — czakszt, tycziomis perkirpo jos drobę. Marijonė, apmaudą nebeiszturėjusi, grobė tas paczias żirkles ir su landżiůju galu szmakszt perdurė vaikiukui ranką iki kaului. Jaunikaitis, apvyniojęs su skepeta ranką, pametė ant stalo tris rublius, iszjojo ir daugiaus nebgrįżo. Po to atsitikimo nei vienas vaikinas nei skersas į Marijonę neżiurėjo.

Pakol tėvai gyvi buvo, Marijonė darbavosi prie gyvenimo, bet tų nebtekus, o broliui Mateuszui gaspadoriu palikus — iszėjo tarnauti prie żmonių. Niekame negalėjo perbuti daugiaus metų, nors buvo sveika ir darbi, bet bardamasi, be galo visur įkyrėjo.

Pasenus ėjo į davatkas ir steigėsi gyventi Tituvėnůse, tacziaus, nei kokioje gaspadoje nepatilpdama, turėjo eiti ubagais. Bevaikszcziodama įszalo ir Daukszių sodżiuje numirė. Visiems buvo żinoma ir nů visų Pasiut-Mare vadinama. Pats ją regėjau Tituvėnůse 1823 m.

Kad Mariutė, isz prigimimo pikta, butu savę suvaldżiusi, isztikro butu isztekėjusi ir dailiai amżelį savo pergyvenusi. Bet kad nemokėjo suvaldyti, turėjo vargti lygpat myrio. Taip viena yda prapuldo żmogų. Todėl, vaikai, piktais iszsigimę, stengkitėsi savę perlaużti ir suvaldyti per protą. Tůkart busite laimingais. Nesunku yra tam buti geru, kurs geru uż gema, bet didżiu daigtu yra piktam savę geru padaryti.

Uż Vilkmergės, Vilniaus vyskupystėje, Vilniaus pavie-tyje, Szeszolių parakvijoje, nů seno yra bażnytėlė Kiauklių ulyczioje. Turi żiamės trijůse laukůse po dvideszimtį purų sėjamos. Bažnytėlė yra gerai apveizėta, nės apsukuje gyve-nantiejie turtingi żmonės su viskůmi ją aprupina.

Neperseniai użrandavojo dvarelį karaliszkos żiamės arti Kiauklių burliokas. Tas, norėdamas użgrobti ir żiamę Kiauklių bażnytėlės, nuvażiavo pas Szeszolių kleboną, Tadeuszą Meszkauskį, ir meldė, idant daleistu Kiauklių bażnytėlę isz-naikinti, ir gali buti, jogei klebonui użmokėjo. Taip burliokas su klebonu suderėjęs, praneszė assesoriui, kuris paraszė prie sprauninko, jogei Kiauklių bażnytėlę aptrukusę, palaikę, griunanczią — kaipo butinai nereikalingą — reikia nugriauti. Ir jogei to nori pagaliaus pats Szeszolių klebonas, Tade-uszas Meszkovskis.

Sprauninkas daneszė apie tai Vilniaus gubernatoriui Kaminskiui, kurs ir liepė isznovinti bażnytėlę. O valdantis Vilniaus vyskupystę pralotas Petras Żilinskis įsakė Giedrai cżių dżiakonui, Jonui Borkovskiui nuvażiůti į Kiauklius ir drauge su Szeszolių klebonu akivaizdoje assesoriaus atimti isz bażnytėlės szventus jos daigtus.

Dżiakonas atvażiavo į Szeszolius 13 d. Rugpjuczio mėnesio 1871 metůse. Rytą metą atbuvo su vietos kuningu atpus-kus S. Onos, o 15 dienoje drauge su Szeszolių klebonu iszva-żiavo į Kiauklius. Atvyko taipogi ir assesorius.

Pajuto apsukuje gyvenantiejie ukininkai, supůlė, it musės ant medaus, ir neįleidė į bażnyczią nei kuningų, nei asseso-riaus. Apgulė namelius Dievo ir neėjo szalin nei naktyje.

Assesorius, tai matydamas, daneszė vyresnybei; żmonės pasamdė isztikimą zokristijoną, kuriam liepė zvanyti, kaip tik pamatys atvażiůjant kokį virszininką. Paraszę supliką, iszsiuntė su tumi du vyru prie paties karaliaus į Peterburgą.

Parapijonai, iszgirdę varpą, tůjaus skubėjo prie bażnyczios. Atvażiavo į Kiauklius du żandaru; zokristijonas suzvanyjo ir subėgo żmonės. Żandarai neleidė zvanyti — zokristijonas atsakė: „Żmonėms prider visi bażnytėlės daigtai; tůs noriate jiems atimti — todėl, kaipo vagims użpůlus, skubina gelbėti savo gerą.“

Żandaru tůdu daneszė vyresnybei Kiaukliůse żmonės sukilo, neklauso vyresnybės ir jogei reikia żalnierių. Gubernatorius Kaminskis paraszė prie Timaszevo, minystro. Tas liepė iszgriauti bażnytėlę. Atėjo kelios rotos maskolių; paczių vyresnėlių buvo į penkias deszimtis, ir atsiveżė keturias pusz-kas. Pirmąją ir antrąją dieną żalnieriai, eiliomis eidami, durtuvas sustatę — spaudė żmones, neturinczius nei pagalių, nei stripų, nei akmenių, nei kirvių.

Vienas vyresnėlis grobė mergelei uż kruczių taip nemie-laszirdingai, jog tas atplėszė nů kuno. Mergelė ta į trecziąją dieną numirė. Ne vienam żmogui maskoliai įdurė, du isz jų numirė — tacziaus żalnieriai isz strielbų neszaudė, o żmonės neatstojo nů bażnyczios.

Laukė gubernatoriaus Kaminskio. Tarpininkas Izma-jilskis patarė żmonėms, kaip turi priimti tą virszininką. Vos atvażiavus, żmonės priėmė su důna ir druska, půlė ant kelių, pradėjo giedoti ir atidarė bażnytėlę, į kurią gubernatorius įėjęs tarė: „Kas czia per buntas? Żmonės nori tiktai savo namus Dievo użlaikyti? Bażnytėlė yra gera — dėlko mums neteisingai daneszė, jog yra palaikė?“ Liepė tůjaus žalnieriams atstoti ir daneszė kaip yra general — gubernatoriui Potapo-vui. Tumi tarpu atėjo rasztas nů karaliaus, kad nekuszintu bażnytėlės.

Vyresnybė assesorių padavė po sudu, kleboną Szeszolių

Meszkauskį iszsiuntė į Aszmenę į kamendorius, į Szeszolių klebonus atleidė kuningą Juzapą Karvauską. Įsakė bażnytėlę palikti, o klebonui kas antrą szventą dieną į aną atva-żiůti su misziomis. Taip tas garsingas reikalas pasibaigė.

Vaikai Devindonių, kaip visůmėt, iszklausę tą pasakojimą, skubiai grįżo prie tėvų savo.

Metůse 1872, po żiemos butinai neszaltos, lyglaiku iszauszo pavasaris didiai sziltas. Kovo mėnů jau buvo karsztas, Gegużis dar karsztesnis. Lyjo tankiai, żolė su rugiais kiust, kiust regimai augo. Żmonės tai regėdami vėpsojo, it żiamai-tis geleżėlę radęs. Tumi tiktai negerai, jogei Gegużis mėnů labai buvo audrotas. Po karsztos dienos vos ne kożną vakarą isz Palangiszkės jurės kildavo jůdi debesiai, nů dviejų perkunų gianami. Perkunai spardėsi, it arkliai iszpenėti nesuvaldomi. Barstė su didia krusza, it prancuzai su geleżies kulkomis isz savo naujų kriuszinių. Pas Vilkiją, Raudondvaryje, Poboiske ir taip toliaųs iszmuszė jau iszplaukusius rugius. Pas Varnius ir Vaisztokių dvarelyje keturis kartus spyrė perkunijos ir be kokio reikalo sudegino penkis trobesius. Bjauru buvo ir veizėti! Kartinos parakvijoje tris, o Krażių — du, Tauraginos — asztůnis, Vendżiogalos — vienus namus perkunija sudegino. Netoli nů Utėnų vaikiuką beakėjantį — paukszt, nudaużė, o arkliai sveiki paliko. Stiprius, atkaklius, suberbėjusius medżius — trokszt, trokszt, sulaużė, kitus it girtus isz kojų iszvertė, pakarnėms karklams cziupryną audra gerai iszkeduliavo, bet paczių neiszvertė. Jei masus gyvulėlius — ėraiczius, żąsis lauke użlenkė — gyvų nepaliko.

Kas dar įpatingesnis: netoli nu Raudondvario, ant Ro-maszkių żiamės, nukrito keturi narai ir trys antys. Tůs pau-kszczius taip audra nużudė, jogei nors buvo sveiki, tacziaus palėkti negalėjo. Rytą metą 9 dienoje Gegużės żmogus at-neszė pardůti į Kauną du dar gyvu naru. Netoli nu Bukanczių — takszt, takszt nukrito isz debesių trys lydekos; visų didżioji svėrė dvideszimtį du svaru. Isz kokių vandenių tas żuvis ir paukszczius audra pagavo ir atbugino — kas gali żinoti? Tacziaus, girdi, żinau, nės pats valgiau.

Dar kitas atsitikimas.

Gegužės mėnesio 9 dienoje senis ubagas krupsztino isz Rumsziszkės į Kauną. Vakarop atėjo į Petraszunų sodżių, įlindo prie vieno gyventojaus ir tarė ukininkui: „Tėvuli, meldžiamasis, priimk manę į nakvynę, pavargau beeidamas, matau antslenkant lytų su perkunija - norėcziau buti po stogu.“ Ukininkas atsakė: „Nėra prie musų kame nakvoti, nėigi turiame su kůmi tavę paszerti. Kas żino dabar, kas tu per żmogus esi?“ Senis atsakė: „Poneli, jau turiu septynes de-szintis sekmus metus amżiaus, niekůmet niekam pikto nepadariau ir tamstai nepadarysiu! Leisk pernakvoti.“ Ukininkas trankiai atsakė: „Dabar tu, valkaczyna priklusis, eik savu keliu!“ Tai pasakęs iszstumė senį pro duris.

Szis nesżinosi toliaus ir įlindo į darżinę vieno gaspadoriaus. Nieko netrukus użėjo baisi audra — perkunija be pertrukio griovė, żaibai blaskėjo; beregiant — tvinkt, spyrė perkunija į tą gyvenimą, kuriame senis nakvynės negavo; użmuszė ukininką ir bobutę sėdinczią prie pecziaus. Dar namus użdegė.

Audrai praslinkus ubagas nuėjo prie gaisro, o paregėjęs ukininką negyvą tarė: „Kas tą żino — ar manę Vieszpa-tis norėjo dar pasaulėje użlaikyti, ar ukininką pakoroti uż nemielaszirdystę? Tegul buna Jo szventa valė! Kad bucziau tame gyvenime priimtas atsigulęs, użtikro jau nebucziau kėlęs.“

Żmonės, iszgirdę apie nemielaszirdystę ukininko, kuriam vardas buvo Jonas, jo priepůlį paskaitė uż tikrą koronę Vieszpaties. Nenorėjo pagaliaus nei szventoje vietoje laidoti. Pakasė jį be kuningo sodżiaus kapinėse.

Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos pasiturįs ukininkas, metůse 1806 pavasaryje isz Klaipėdos parvażiavęs tarė szeimynai savo: „Szitai pirkau Klaipėdoje septynias kartopeles — vokiecziai sako esant jas isz Amerikos parveżtas, labai naudingas ir skanes. Mergaite! torielką ėmusi sugraiżįk vieną — paragausime ir suprasime, ar tiesą vokiecziai sako.“ Mergaitė tůjaus sugraiżė vieną żalią kar-topelę. Pilypas ir visa szeimyna, su druska apsudindami, kando, bet praryti negalėjo. Petris sunus dar tarė: „Et, ne-gut vokiecziai gali jas valgyti, o ne żmonės!“ Pilypas liepė důti kiaulei — ta beriagint vieną sucziaupiojo. Pilypas atsiliepė: „Penkias likusias įdiegkite darżė; kad patys negalėsime valgyti, bent kiaules paszersime.” Mergaitė tůjaus darże pas namą ir sudiegė. Iszdygus, stebėjosi lapams ir laiszkams naujos żolės. Tą pat metą rudenop atvażiavo isz Liepojaus vokietis linų pirkti. Tam Brazdauskis tarė: „Pirkau kelias kartopeles, bet neżinau, kaip su jomis apsieiti. Pamokink manę.“ Vokietis apsakė, jogei vėlai rudenyje reikia jas rauti; noriant valgyti — reikia jas virti ar kepti, per żiemą laikyti arba rusyje arba kamaroje, it batvinius. Pavasaryje anksti sėti, bet retai. Pilypas, gavęs rudenyje isz penkių bulvių tris deszimtis tris, keletą iszvirino ir visi ragavo; atlikusias sėklai użlaikė.

O jogei bulvės yra apvalios, kaip ropės, dėlto ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dulėmis. Użrasziau tai, kad butu żinoma, kaip neseniai tas vaisius żiamės įveistu paliko Żiamaiczių kraszte.

Silkės nů amżių yra pażįstamos ir valgomos Żiamaiczių kraszte. Buvo jų žmonės pritrukę nů 1807 lyg 1812 metų, nės prancuzų ciesorius Napoleonas I buvo użdaręs jures. Toje gadynėje — Rygoje, Liepojuje ir Klaipėdoje uż vieną silkę reikėjo mokėti po auksiną (15 kapeikų) ir taip dar neveikiai buvo gauti. Paskiaus, Napoleoną pamuszus, atsidarė jurės ir silkės atpigo.

Stůrės sudintas nů 1813 metų atveżdavo burliokai į jo-markus Kretingos, Plungės, Lůkės, Varnių, Szaulių ir Kauno. Bet żmonės jų nepirko ir sakė: „Kas gali valgyti tas żuvis, dvokianczias alieju ir maskoliu?“ Tiesą pasakius, ir lygszioliai (1872 m.) neperka jų ukininkai. Tacziaus ima tas żuvis ponai, klebonai ir kliosztoriůse gyvenantiejie.

Stůrės jůdi ikrai (kavioras) ilgai Żiamaicziůse buvo neżinomi. Atveždavo jůs burliokai, bet musų żmonės nedrįsdavo jų valgyti. Su tais regėjau sziokį atsitikimą: Metůse

1818 Kalvarijoje vienas studentėlis radęs kningoje, jogei upė Volga daug pristato maskoliams labai tinkamo valgio „ka-vioro“, norėjo żinoti, kas tai yra per valgis. Iszėjęs isz iskalos, pamatė burlioką su savo veżimu bestoviantį prie zomato, ir klausė: „Ar turi kavioro?“ Tas atsakė: „turiu!“ Studentėlis tůjaus pirko svarą, użmokėjo du auksinu (30 kop.) ir neszė namon. Susiėjo visi tų namų studentėliai, kiszo prie nosies — rado dvokiantį, o nenumanydami kaip reikia valgyti, atidavė gaspadinei, idant iszvirtu. Senutė, atgożusi saldżiu pienu, iszvirė ir padėjo ant stalo. Visi studentėliai ragavo, bet nei vienas praryti negalėjo. Atidavė szuneliui, tacziaus ir tas nelakė. Po to dar ne veikiai ponai pradėjo tůs ikrus valgyti, o žmonės artojai dar lygszioliai (1872 m.) anais te-bebaidosi.

Iki 1820 metų Żiamaicziůse nebuvo żinoma Kynų arbata; paprastai vadino arbatėle żoleles, liepos żiedus, veronikos ir taip toliaus. Tokią arbatėlę gėrė tankiai żmonės seni, ku-ningai, ponai, gulti eidami. Po tų metų didesniůse miestůse pradėjo kromininkai laikyti Kynų arbatą, bet niekas nepirko jos svarais. Kam susirgus, ar daktarui įsakius ją gerti, imdavo paprastai tam kartui żiupsnelį uż griviną, auksiną ir tt. Vos po 1330 metų pradėjo ją gerti perkeltais su kava ar kakua.

Maskoliai, arbata vartavodamiesi, lyglaiku isz Kynų parvežė virdulį (samovarą), kurs musų kraszte suvisu nebus-tamas. Regisi pirmą virdulį 1826 metůse parvedė į Varnius isz Peterburgo kanauninkas Stanislovas Czerskis. Szią-dien kożname dvare, dvarelyje, kliosztoriuje, karcziamoje, klebonijoje ir prie stiprių ukininkų jį rasi.

Pirmąjį plentą (szosę) nů Tauragės iki Szaulių pervedė garsusis karalius Mikalojus I metůse 1839, o nů Szaulių lyg rubeżiaus Kurszo 1853 metůse.

Pirmasis geleżinkelis, nů Kauno lyg Liepojaus, iszklotas

paliko 1871 metůsė, Aleksandrui II karaliaujant.

Po to pasakojimo vaikai iszėjo namon.

Vos praauszus vaikai susiėję skaitė ir szaukė kożnas savu balsu. Tarytum kas ėraiczių burį be, be, be sakanczių suvarė. Po pietų Antanas iszvedė jůs pavaikszczioti; vaikai szokinėjo, it mażi ożeliai, sutaisė żąsiną, bet kits kitam żambus atplėszė, idant pasiutu sav pilines.

Vakarui atėjus vaikai reikalavo pasakos; szis ir prabylo:

Didiai senoje gadynėje Żiamaicziai, musų pranokėjai, buvo pagonimis. Neturėjo svietiszko karaliaus, valdė jais aug-szcziausias pagonų kuningas, vadinamas Kurėjų — Kurėjas, kurį kiti rasztininkai vadina Krive — Kriveicziu, nieko nů żmonių nereikalaudamas. Gyveno mieste Rusnėje. Miestelis tas tebyra lygszioliai Prusůse pas sąnteklį upės Niamu-do su jure. Po valdžia Kurėjų — Kurėjo buvo: Prusai, Żiamaicziai, Lietuviai, Kurszininkai, Użdauguviecziai ir Żiam-galiecziai su szios dienos Vidżiame. Maskoliai pagaliaus jo priklausė. Visos tos srytės żmonės nedirbo sav bażnyczių, bet meldėsi ant augsztų kalnų, kuriůs gebėjo iszpilti; todėl ir lygszioliai tokie kalnai vadinasi pilėmis arba pilelėmis.

Ant tų pilių pagonų kuningai kurstė be pertrukio ugnį su ążůlo medżiais; żmonės truputį żiamiaus stovėdami meldėsi savotiszkai. Ant galo kuningai sakė stovintiems pamokslus. Tas piles użėmę Żiamaicziai gynėsi nů neprietelių. Taisė paprastai pas vandenį, idant turėtu ką gerti.

Lygszioliai Lietuvoje tebyra szios pilės:

1) Pacziame pajuryje supilta ant kapo didżios kunin-gaiksztienės Byrutos, moterės didżio kuningaikszczio Keistu-czio, o didżio kuningaikszczio Vytauto motynos, kuri gimė ir paaugo netoli nů Palangos miestelio.

2) Bliudkalnis, arba pilė esanti Darbėnų parakvijoje, ties upeliu Tincza, netoli nů Sensų sodos.

3) Plynios kalnas, arba pilė esanti Żarėnų parakvijoje, ties upe Mine, kurios jau pusę vandů iszardė.

4) Pilelė Salantų parakvijoje, ties upe Salanta, netoli nů Barzdų sodos. Po szonais tos pilės yra versmė.

5) Aulakalnis, arba pilė, ant kurios senovėje pagonys Żiamaicziai degino aukas, tai yra apieras. Supilta yra ties upeliu Varline vadinamu.

6) Pilė Skůdo parakvijoje, ties upe Bortava, pas sodą vadinamą Putkale.

7) Pilė Telszių parakvijoje, ties dvareliu p. Goskio, vadinamu Dżiuginėnai.

8) Medżiogalia, augszcziausias Żiamaiczių kalnas, Kaltinėnų parakvijoje. Po kalnu yra szaltiniai, isz kurių gauna pradżią upelis Akmina.

9) Pilė, taipogi Kaltinėnų parakvijoje, ties upe Akmi-na, pas sodą Meiriu vadinamą.

10) Girgżdutei, didelė pilė Pavandenės parakvijoje. Isz-szaltinių, po kalnu ėsanczių, gauna pradżią upelis Krażan-czius.

11) Moteraitis, taipogi Pavandenės parakvijoje, ties aże-rėliu, isz kurio gauna pradżią upė Venta.

12) Szatrija, garsingas kalnas Lůkės parakvijoje.

13) Pilė, Krażių parakvijoje, netoli nů sodos Kartiszkių.

14) Pilelė, Nemakszczių parakvijoje, ties upeliu Balcziu,

arti sodos vadinamos Pabalcziais. Pilė jau ariama, todėl pra-gaisz ilgainiu.

15) Pilkalnis, Nemakszczių parakvijoje, ties upe Szeszu-va, pas dvarelį vadinamą Viduklė.

16) Pilė, Varnių parakvijoje, ties ażeru Luksztu, netoli nů Gelżyczių sodos.

17) Pilė, tarp Plungės ir Berżono, ties upe Bebrunga, netoli nů sodos vadinamos Elżupe.

18) Galdinga, pilė ties upe Bebrunga, Plungės parakvijoje, netoli nů sodos vadinamos Průseliais.

19) Pilė, Plungėje ties kapais, pas upę Bebrungą. Kalną tą jau aria žmonės.

20) Pilė, Kalvarijos miestelyje, sziądien vadinama kalnu szvento Jono.

21) Tvėrų kalnas, ties keliu vedancziu isz Tvėrų į Varnius. Kalnas arba pilė, apaugusi jau su medżiais, użlaikė daugelį kapczių, rodanczių, jogei czia buvo karės.

22) Pilės kalnas, deszinioje pusėje upės Ventos, pas patį miestelį Papilės; kalnas tas vos nevisai jau yra iszardytas per vandenį; po jůmi gali kożnas surinkti kiek tinkama varle-kauszių ir jurės sraigių, nors tas miestelis yra atscziai nů jurės per dvideszimtį mylių.

23) Pilės kalnas, kairiojoje pusėje upės Ventos, sziądien apverstas į kapus Papilės parakvijos, nės yra pas tą miestelį.

24) Saldus kalnas, netoli nů miesto Szaulių, ant kurio gyvena daugel kirminų.

25) Pilkalnis, ties upeliu Erdzvilkiu, pas Erdzvilko miestelį.

26) Pilė, Kurtuvėnų miestelyje, ant kurios pirma buvo katalikų bażnyczėlė pastatyta; sziądien apversta į kapus.

27) Pilė pas kapus Jurbarko parakvijos.

2S) Pilė, Kvėdainės parakvijoje, kairėjėje pusėje upės Juros; ant to kalno lygszioliai randa żmonės didżius żiedus, į kuriůs gali tris pirsztus įkiszti, todėl ir vadina milżinų żiedais.

29) Pilė, netoli nů Baisogalos miestelio, ant pelkės isz-pilta, vadinasi dar senaisiais kapais.

30) Onkaimis, ties upe Dubysa, Betygalos parakvijoje. Pilė tankiai minavojama senų dienų rasztůse.

31) Gedimino kalnas, Veliůnos miestelyje, supiltas buk ant kapo Didżio Kuningaikszczio Gedimino.

32) Unitos pilė, iszpilta baloje.

33) Pilė, Kormilavo parakvijoje, ties upe Vilija, pas sodżių Klebaniszkį, isz deszinės pusės Vilijos.

34) Pilės kalnas, apverstas į kapines Kupiszkės parakvijos, nės yra arti miestelio Kupiszkės,

35) Pilės kalnas, arti miestelio Lietuvos, Papiliu vadinamo.

36) Aukmeris — pilė miestelyje sziądien vadinamame Vilkmergis, vos ne suvisu sugriuvusi. Ilgainiu nebteks jos.

37) Pilės kalnas, netoli nů miestelio Szėtų, ties sodżiu Staige vadinamu. Ant to kalno yra vandů.

38) Pilės kalnas, Użpolio parakvijoje, pas ulyczią vadinamą Szeimyniszkiais.

39) Pilekalnis, Sudeikių parakvijoje, ties ulyczia Rukle. Lygszioliai żmonės tebepasakoja ant to kalno senovėje apie-ras deginę.

40) Pilekalnis, Sudeikių parakvijoje, pas ulyczią Nalėnai.

41) Pilė, ties Veteikių ulyczia, netoli nů bażnyczios Pakalnės.

42) Utėnų pilė, supilta Didżiam Kuningaikszcziui Utė-nui liepiant.

43) Braclavo pilė, tarp dviejų ażerų supilta per vokie-czius ir maskolius karėje sugautus.

44) Kernavo pilė, ties upe Nėriu arba Vilija. Senovėje stalyczia didżio Lietuvos kuningaikszczio.

40) Vilniaus pilė, Vilniuje, paskiaus stalyczioje didżio Lietuvos kuningaikszczio ir karaliaus.

40) Wetzpilė, Semigalijoje, ties upe Dauguva, netoli nů miestelio Kopilavo.

47) Piltinė — Kurszo miestas, ties kuriůmi yra ir kalnas.

48) Wentzpilė — Kurszo miestas pajurėje, vadinamas sziądien Vindava.

49) Ożputis — miestas Kursze, vadinamas Azenpot. Tame yra kalnas, ant kurio buvo paskiaus kliosztorius Bernardinų.

50) Wetzpilė, tarp dviejų kalnų, pas miestelį Altenburg vadinamą.

51) Impiltė, Laukżiamio parakvijoje.

52) Pilė, netoli nů Vieszvėnų, į kapus apversta.

53) Pilkalnis (Pilkalen), Prusůse, nepertoli nů Gumbinės.

54) Pilės kalnas, Laukuvos parakvijoje, ties upeliu pas sodżių Traidę.

55) Szventkalnis, Laukuvos parakvijoje, pas sodą Bilia-

nį.

56) Dievytis kalnas, Laukuvos parakvijoje, pas ażerėlį Dievytį.

57) Pilė, pas ażerą, kame yra ir dvarelis Paażeris.

58) Pilė, Szidlavos parakvijoje, pas dvarą Paszakarnis. Yra greta du kalnu.

5?) Pilės kalnas, pas miestelį Szaulėnus.

60) Pilė, Trakůse.

61) Pilė, pas miesteli Birsztonus, Trakų pavietyje.

62) Pilė, pas sodżių Lelėnus, Trakų pavietyje.

63) Skuburla-kalnas, Kaltinėnų parakvijoje, pas Akmi-

ną.

Żinausi ne visas piles teiszskaitęs, tacziaus bus jų gana, nės kalnai ir tukstancziui metų praslinkus tebeniuksos. Żu-vėdų karaliui Gustavui Adolpui ir Karoliui XII į musų kampą įsigriovus, ant tų kalnų Żuvėdai turėjo savo sargybas. Dabojo, kad żmonės ant jų nesukiltu. Todėl żmonės ir lygszioliai tebvadina jůs Żuvėdų kalnais.

Tas pasakojimas vaikams nepatiko: sakėsi neżiną, kame yra tie kalnai, tacziaus żadėjo daboti ir ėjo namon.

Vakar tarp kitų kalnų priminiau ir Senkų pilę, sziądien noriu dar nekuriůs dalykus apie tą pilę papasakoti — klausykitėsi ausis pastatę ir iszsiżioję.

Didiai seniai Żiamaicziai ant augsztų sausų kalnų iszpylę sav pilę ant upelio Tinczos, tankiai gebėjo ant jos melstiesi, bet niekůmet nesilaikė ten įgulę. Todėl gudai, pajuriu atplaukę, leidęsi į krasztą, atrado pilę ir użėmė. O kad żiamaicziai neiszkrapsztytu — iszmuryjo sav ant kalno augsztą bogsztą, kuriame laikėsi įgulę, prisitiekę gana maisto.

Budami ponais pilės, norėjo pajuriu valdyti ir tarėsi pamuszti dalį Żiamaiczių. Iszgirdęs apie tai Gintėnis, augszeziau-sias kuningas, kuris, paskyręs į karvadą poną Kirkutį, liepė jam surinkti żmones ir įsigriauti į pilę. Żiamaicziai, vardu Augszcziausio Kuningo vadinami, tůjaus griebę ginklus susirinko į burį. Buvo jų į tris tukstanczius. Kożnas isz jų turėjo uż justos keletą medżio stripų, szoblę, ragotinę, geleżies bizuną, ant kurio galo kybojo geleżies bumbalas nů dviejų svarų, o nekurie ir seidokus su vilycziomis.

Atsitiko tai Birżelio mėnesyje. Karvaida vedė jůs prie Senkų kalno. Kuriůs gudai pamatę, sukuszo bogszte, it skruzdės szapeliui į skruzdyną įkritus. Żiamaicziai tůjaus apgulė kalną, o Kirkutis suszuko: „Matot, vyrai, jogei tie nedori atėjunai įsimetė į musų pilę, it szirszunai į svetimą drėvę, nori musų żiamę użimti, mumis savo vergais padaryti ir musų dievus isznaikinti! Iszkrapsztykiame tas bjaurybes, iszmeskiame isz musų żiamės ir nepalikiame nei vieną gyvą. Lai pażįsta, ką gali stiprus Żiamaicziai padaryti!“ Atsakė żmonės: „Vis tai beregiant padarysime!“ Vėl suszuko Kirkutis: „Ei, vaikai, stripų tůjaus neiszmėcziokite, vienas uż vieno isz visų pusių lipkite į kalną ir muszkite gudus. Kas prie-szingaus, tas yra neprietelius!“ Żiamaicziai atsiliepė: „Linksma nelinksma, bet kibsime!“

Tai tarę — op, op pradėjo kabintiesi į kalną. Gudai gynėsi, bet negalėdami isztverti — spruko į muro bogsztą ir użsidarė su geleżinėmis durimis. Pro skyles bogszto tacziaus vilyczias laidė, nės parako ir strielbų tůkart dar neżinojo. Krito tůkart gudų į penkias deszimtis, żiamaiczių nemażiaus.

Kirkutis, regėdamas użėjus kaitrai, vyrams pailsus ir iszalkus, liepė pusti ożragį, kaipo żenklą, kad atstotu. Szie tůjaus nulipę nů kalno susėdo valgyti — maisto kożnas maiszelyje turėjo. Valgydami sznekėjosi apie kritusius ir pażeistus. Vienas atsiliepė: „Kritusiejie yra jau amżiname atilsyje, dievai użmokės jiems, nės gyniodami tėvynę ir krasz-tą savo padėjo galvas, bet kaip mės įsilauższime į gudų muro bogsztą?“ Kas-żin kas atsakė: „Nėra ką rupintiesi, turime geležies sztangas su bartomis — iszmuszime geleżies duris, vidus yra medinis — użdegsime ir iszsvilįsime, kaip vapsas į avilį įsimetusias. Dievai patys pagaliaus mums padės!“

Besėdint — gru, gru, gru! perkunas sugramojo. Visi suszuko: „Sztai dievas jau eina mums ant pagelbos!“ Ant-slinko isz jurės jůdai raudoni debesiai, pakilo tokis viesulas, jog ir puszis apsuku laużė. Sustoję žiamaicziai stebėjosi į debesius, rankas iszkėlę, ir meldėsi sakydami:

„Perkune dievaiti,

Nemuszk żiamaitį —

Bet muszk gudą,

Kaip szunį rudą!“

Tris kartus vos tą maldą atkalbėjo, perkunas — cinkt, spyrė į gudų bogsztą! Żiamė sudrebėjo, o gudų bogsztas — įlindo į żiamę su visais jo apgynėjais. Į jo vietą — kliur, kliur, iszszoko vandů, ir pasidarė ant augszto nů amżių sauso kalno gilus prudas, kurs tebyra ir lygszioliai. Nů to laiko pilę tą żmonės praminė Bliudkalniu. Audra tůjaus praslinko. Prasidżiugę żiamaicziai keletą gudų sużeistų, bet dar gyvų, sudegino ant garbės dievų savo. Apie tą atsitikimą praneszė Augszcziausiam Kuningui ir sugrįżo kożnas į namus savo.

Ar tikrai taip atsitiko? — Neżinau. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir asz jums iszdėjau.

Vaikams tas apsakymas didiai patiko. Skriejo namon ir żadėjo tėvams savo papasakoti.

Antkelėje tarp Lietuvos miestelio Szėtų ir Truszkavo, pas ulyczią Stagiais vadinamą, senoje gadynėje lietuviai ant augszto sauso kalno iszpylę sav bażnyczią meldėsi ir degino apieras. Kad paskiaus lietuviai 1386 m. į katalikus pervirto — Stagių kalnas paliko apleistas. Ilgainiu Stagių, Sta-gelių, Sriubių ir daug kitų ulyczių, arba sodżių, pakliuvo nedoram ponui Ostikui, kurs turėjo savo dvarą ir pilę Vėp-riůse ir ten paprastai gyveno.

Każikůmet patiko Ostikui Stagių kalnas, ir pastatęs ant jo nedidį medżio dvarą, gebėjo tame gyventi. Penkiesia į arklius įsėdę, su szesziais szunimis, medżiojo javůse padonų savo. Kad viena ukininkė, iszkadą savo matydama, pradėjo verkti — Ostikas szovė į aną su szrůtais; baisiai pażeidė ir sudegino jos namus. Po tokio darbo nieks jo sutikti nenorėjo: kożnas jį pamatęs skriejo szalin, kaip nů patrakusio. Nelaimė tiems, kurie turėjo baudżiavą jam atbuti!

Kasżin ko įtużęs ant pono Zaviszos, iszsigirdo jį atvażiavus nedėlios rytą į Szėtų bażnyczią. Tůjaus liepė arklį pabalnoti; ėmęs strielbą, kelis bernus, kuriůs drabantais vadino, ir jojo į Szėtus. Czia dasiżinojęs Zaviszą bażnyczioje ėsantį — jojo tacziaus į namus Dievo; įjojęs pamatė savo neprietelių Zaviszą ir szovė į aną. Kulka kliuvo į ranką. Żmonės persigandę spruko laukan; prie durių pasidarė baisi spustė ir szauksmas. Tris moteriszkasias taip suspaudė, jogei iszvilkus dvi tůjaus numirė. Ostikas to neveizdėdamas sukinėjosi ant arklio bażnyczios viduje.

Vyresnybė privertė nedorą iszjoti isz bażnyzios, bet kaipo didžiuną niekas nesudyjo, nei kerojo.

Anoje gadynėje nebuvo kastų kelių, todėl uż vis su karietomis sunku buvo važiůti. Ponas Ostikas, vieną kartą į Vilnių vażiodamas, liepė joti drauge dvylikai bernų su mietais ir kartimis, idant karietai į balą įsmukus turėtu su kůmi iszsversti.

Keliaudamas sutiko menkůse ratůse bevażiůjantį isz Vilkamergės kuningą su szvencziausiu sakramentu. Bernai tůjaus suszuko: „Isz kelio, isz kelio, tu kumpanosi!“ Sunku buvo iszsisukti pelkėje, todėl Ostikas suszuko: „Ką czia jo turit veizėti, iszverskite į balą!“ Drabantai tůjaus sukibę pavertė ratus ir su tais kuningą apdengė. Guvus vaznyczia iszszoko isz ratų ir isztraukė suszlapusį kuningą. Be to galėjo nuskęsti. Suszlapo jo ir szvencziausias sakramėntas, o ponas, it aitvaras, palėkė toliaus.

Keletui nedėlių praslinkus, parvażiavo namon ir sumu-szė moterį savo, kuri tůjaus vaikus paėmusi iszvażiavo į Vėprius. Szis pakvietęs bajorus, gėbianczius stipriai gerti, butinai ir pats apsigėrė. Sutemus svecziai iszvażiavo, o Ostikas be poterių atgulė. Nesitikėtai kalnas sudrebėjo, nedorą po-ną-szmirkszt, praryjo żiamė su visais namais, o ant kalno atsirado vandů, ką tebyra ir lygszioliai.

Żmonės, pamatę Stagių kalną, ir musų gadynėje tebepasakoja apie nedorybes Ostiko. Visa jo veislė buvo nedora, kuri ilgainiu ir pradėjo gaiszti. Karalius Steponas Batory regisi paskutinojo Ostiko galvą nukirtino, nės perėmė rasztus, leidżiamus prie svetimo karaliaus, idant Lietuvą użgrobtu. Pamatai rumų Ostiko tebyra ir lygszioliai ant kalno pas miestelį Vėprių.

Vaikai iszklausę tą apsakymą, tarė: „Isz kur tamsta żinai apie tokias nedorybes pono Ostiko?“ Antanas atsakė: „Daugelį piktų senos gadynės atsitikimų mokinti vyrai użra-szė, apie Ostiką tacziaus, kaipo pavojingą didżiuną, neraszė, bet żmonės jo darbų neużmirszta. Eina pasakomis nu giminės lyg giminės. Tokias tai pasakas ir asz girdėjęs jums patiegiau.“

Senovėje upė Vilija vadinosi Nėris. Kalnai netoli nů Vilniaus, ties ta upe ėsantiejie, lygszioliai yra vadinami Panėriais. Lenkų gadynėje tie kalnai buvo użaugę traszkancziomis girėmis; gyveno jůse briedżiai, szernai, meszkos, kiti medżių paukszcziai ir żmogżudżiai. Tų taip apscziai buvo, jogei ir vyresnybė pagaliaus su żalnieriais negalėjo jų iszjieškoti, nei isznaikinti.

Razbaininkai tie użvis antpuldinėjo ponus, nů Kauno į Vilnių vażnijanczius, nės numanė į miestą netusczius keliaujant.

Vieną kartą jaunas bajoraitis Ignacius Rudė isz Żiamaiczių su reikalais jojo raitas į Vilnių. Żinodamas pavojų esant kelionėje, ėmė vakartį ir dvi pyksztilieti su szoble. Buvo jau rudenies laikas, dienos trumpos. Rumsziszkėje pernakvojęs, tarėsi lyglaiku dajosęs Vilniaus. Bejojant apsiukė, pradėjo lynoti; arklelis pailso — todėl pamatęs antkelėje gražų nepjautą laukelį, sėdo nů arklio, nukėlė balną, paleidė ganytiesi gyvulį, o pats sukuręs ugnį kepė szmotelį kiaulės rieto. Tůjaus iszgirdo każį-ką bebambant: tė-ve mu-sų kursai esi dan-guje...

Ignacius nů ugnies paszokęs pamatė ateinant senį — su żila ilga barzda, su aptrukusia sermėga, su maiszeliais apsikabinėjusį, su storu ant sprando rażancziumi ir su drutu ramentu. Kurs jį pamatęs tarė: „Oi, suneli, suszlapau, susza-lau — leisk mano senus kaulus prie ugnelės paszildyti!“ Ig-nacius, nors sąnprotavo esant razbaininkų, tacziaus daleidė antroje pusėje ugnies sėstiesi. Jaunikaiczio mėsa pakvipo seniui; todėl ir pats isztraukęs isz tarbos laszinių szratą pamovė į padrožtą akstelę ir įsmeigė į żiamę pas ugnį, idant keptu. Dar Ignacius, isztraukęs isz maiszelio butelkėlę a-rielkos, davė svecziui du stiklu iszgerti. Ubagas iszkepęs laszinius użsikando, arielka apėmė, parszlyjo ir użmigo pas ugnį.

Pradėjus seniui knarkti, Ignacius padėjo antroje pusėje ugnies szatrą, apdengė su savo ploszcziu, padėjo prie galo balną, o ant to kepurę savo. Vietoje kojų padėjo batus numo- vęs o pats su pyksztilietomis neszinąs palindo po artyma szakůta agle. Ugnis nekurstoma prigęso; ubagas kniosterėjo, pamatęs gulintį Ignacių — isztraukė didelį peilį ir szmakszt, perdurė ploszczių. Ką regėdamas Rudė — paukszt isz pyksztilieto ir perszovė senį. Tas suszuko: „Oi, suneli, uż- muszei manę!“ Szis atsakė: „Je, użmusziau, o tu man ką gei- dei padaryti? Dvėsk dabar, kaip szů.“ Senis beregiant nu- alpo ir numirė. Ignacius ėmęs uż użpakalio tęsė kuną nů kelio, bet radęs apkaklę didiai kietą, stebėjosi kas tai gali buti. Apcziupinėjo sermėgoje įsiutus piningus. Ant pilvo senio atrado czereslą su raudonaisiais pripiltą ir tą atėmė. Sermėgą iszardęs gavo piningų, kaip sapne.

Sėdo tůjaus į arklį ir jojo. Vilniuje su piningais beregiant reikalus savo nuveikė ir namon laimingai sugrįżo.

Każi — kůmet jauna grażi mergelė isz Kauno priesz Sekmines ėjo į Vilniaus Kalvariją. Einant per kalnus Panėre, iszgzoko isz miszko keturi vyrai, visi barzdoti, kaip ożiai; barzdos jų rudos — kaip lapės ůdega, plaukai stambus — kaip karklai, dviejų akys kreivos ir baltos — kaip kumelės żvairos, vambros placzios — kaip mintuvai, nosys użkumpusios — kaip arklių prusinių, bryliai surungůti, sulaużyti, patys judi —susitepę; szvarkai trumpi, aptrukę, palaikiai. Kożnas isz jų apsikaiszęs su pyksztilietomis, su ilgais peiliais, su strielbomis.

Tie perveizėję ryszelį mergelės ir nieko neradę tarė: „Tu dėl turėjimo nieko neturi, bet tu pati mums suderėsi — nebi-jokiesi, gausi prie musų důnos ir mėsos, darbo labai daug ne-bus“. Dar uż visus jaunesnis razbaininkas pridurė: „Busi ma-no moterė.“ Mergelė tai iszgirdusi szvypterėjo ir stebėjosi į jo burną. Tůjaus użriszo jos akis ir pasivedė į miszką.

Atriszus akis mergelė paregėjo deszimtį viriszkių ir keturias jau su vaikais moteriszkas. Sznekėjo maskoliszkai, nės buvo senos vieros burliokai. Gyvenimas jų buvo gilus urvas kalne iszkastas — tamsus, nės vos dviejose vietose buvo tarsi nů lapių iszkastos skylės, per kurias szviesybė įeidavo. Viduje ugnis kurinosi. Ant virszaus kalno buvo skylė, per kurią dumas ruko. Kalnas apaugęs su neįlendamu misz-ku. Durys użdengtos su nulinkusiais augancziais medżiais.

Tůjaus vienas razbaininkas kitiems tarė: „Sugavome grażią bebėganczią stirną, mażai teturiame moteriszkųjų — lai gyvena tarp musų; důkite anai valgyti ir apdrąsinkite, i-dant netartusi tarp musų prapulsianti.“ Gaspadinė tůjaus iszvirė koszę su lasziniais ir paszėrė viesznę. Dar klausė:

„Isz kur esi ir kaip vadiniesi?“ Szi atsakė: „Esmi isz Kauno, sziaucziaus duktė, vadinusi Nastė.“ Tarė gaspadinė: „Gerai, mano vaikas, musų vyrai pelnosi, kaip įmano, bet namisz-kiems nieko pikto nedaro. Asz jau czia nů penkiolikos metų gyvenu. Geri yra żmonės. Vienas bus tavo vyru“. Atsakė Nastė: „Bet kas mudviems důs szliubą?“ Tarė senė: „Et, matai, vaikeli, mės esame sentikiai — nereikia mums popo nei kuningo; gaspadorius důda szliubą savo szeimynai ir to yra gana. Kelionėje nuvargai — gulkiesi czia ant drapanų, prie musų nėra lovų.“ Szi ir atgulė.

Vakarop vyrai iszsineszino į miszką. Ausztant sugrįżo girdi netuszti — parsineszė apscziai piningų, plonų marszki-nių ir viso ko. Gaspadinė klausė: „Nu, ką sugriebėte szią naktį?“ Atsakė: „Acziu Dievui, gana prisipelnėme; vażiavęs girdi ponas — mes paukszt, nuszovėme vieną arklį, veżimas apsistojo; ponas szaudė į mus, bet persigandusi ranka virpėjo, szuviai nekliuvo. Dar su szoble perkirto musų Aleksiui petį; uż tai sukapojome aną į kresnas. Tumi tiktai negerai, kad vaznyczia iszspruko — gali mus apskųsti ir żodį kam nereikiant důti. Arklius su veżimu atpirko musų geras pakal-ninis sziąpus Vilniaus karcziamos rendorius Abromas“. Tai apsakę pavalgė, o senas żilas razbaininkas tarė: „Nu, Mikita, důsiu judviems su Naste szliubą.“ Sziůdu ir atėjo, o senis sudėjęs aniemdviem rankas, su skepeta suriszo ir taip suvin-cziavojo.

Vakarop Mikita iszėjo kas-żin kur; ilgai truko — jau sutemus sugrįżęs tarė: „Żinot ką? Musų draugas, kalninės karcziamos rendorius Ickė, sakė man ryto vakarop vażiůsiant poną Burbą isz Żiamaiczių į Vilnių; gavo jis żinią nů musų prieteliaus żydo Vigdaro isz Kauno. Kad tą stambią żuvį sugriebtume, pasilopintumėme. Bet sakė jį turiant pakalikų ir vaznyczią su ginklais aprėdytą.“ Atsakė gaspadorius: „Ką gelbės jų ginklai? persigąs, o mės įgysime aną, kaip szunį į tarankį.“

Pernakvoję laukė pavakarės, o tai prisiartinus, vyrai iszėjo į miszką, bet pusnaktyje sugrįżo, nieko nepelnę —kaip grobą putę. Gaspadinė klausė: „Nu, ką? szerną nesugriebėte?“ Szitie atsakė: „Je, szerpą nugalabinti — nėra tai utėlę uż-muszti! Giltiniop pono pakalikas guvus, buvome girdi pri-riszę virvę prie medżio ir pertiesę per kelią, bet pakalikas czikszt, ją perpjovė, o vaznyczia cziaukszt, czaukszt — sukirto arkliams ir palėkė ponas, it aitvaras. Szaudėme, bet kulkos nekliuvo. Kad jį giltinė nusmaugtu, iszkada żygio musų!“

Nastei įkyrėjo tamsiame skiepe tarp razbaininkų gyventi, todėl meldė gaspadinės, kad leistu į miszką ůgauti. Gaspadinė ir leidė. Szi iszėjusi pririnko půdelį mėlynių ir sugrįżo.

Antrą dieną iszėjo każi - kur Mikita. Parėjęs tarė: „Żinote ką, broliai? Musų bendrai żydai sako Żyżmarės kleboną turiant didżius piningus. Dėl datyrimo, ar turi ginklus — buvau prie jo; pasakiau esu susiedu, meldżiau, kad pażycziotu man strielbą ir żadėjau priszaudyti jam tetervinų, bet klebonas pasisakė neturįs. Apveizėjau jo gyvenimą. Klebonija yra augszta, szeimyna gyvena apaczioje, be drobynų negalėsime langą prilipti. Reik mums aną aplankyti.“

Taip susitarę, ateinancziąją naktį ir iszėjo į Żyżmarę de-szimtiesia. Priesz auszrą sugrįżo tiktai septyni, didiai nuliu-dę. Ką regėdama gaspadinė szaip klausė: „O Simionas, Ivanas ir Mikas kame paliko?“ Atsakė Mikita: „Paliko beguliantys, oi motyn, nelaimingą sziąnakt turėjome medżioklę! Apstojome, girdi, namus Żyżmarės klebono, szunias bjaurybės lojo — klebonas pakirdo ir mumis iszvydo. Szeimyną suriszome, pristatėme drobynas prie lango, Simionas visų pirmu lipo, bet klebonas — paukszt, iszszovė į pat galvą; Simionas — bimpt, nukrito, kaip drutas vėdaras nů akstės. Ivanas, tarydamas kleboną nebsuskubsiantį użdaryti striebą, vėl tůjaus lipo, tacziaus kuningas ir tą nuszovė. Mikas dar lipo, o klebonas su kas-żin kůmi perskriodė jam galvą — ir tas takszt, nukrito. Isz prieżasties szuvių pradėjo loti szunias viso miestelio, sukilo żmonės — vos iszsprukome į miszką. Kunai użmusztųjų paliko betypsantiejie pas kleboniją. Oi nedoras kuningas, kad aną szimtai baczkų jůdųjų pagautu! Dar kad kożnas velniukas taip butu smulkus, kaip agůnos grudas!“ Kitas atsiliepė: „Dar to negana, gal ir ant musų żalnierius sukelti, kad jis prapultu!“

Iszgirdusi użvis tůs żodżius, Nastė pradėjo mislyti, kaip galėtu iszsisukti isz rankų razbaininkų, ir tarė: „Gaspadinėlė, leisk man eiti ůgauti?“ Tai leidus ir iszėjo. Beeidama dasiekė vieszkelį. pamatė każi — koki prasczioką bevażiůjantį ir tarė: „Tėvai, kur vażiůji?“ Szis atsake: „Vażiųjų isz Kauno į Vilnių.“ Nastė, supratusi kuris yra kelias į Kauną, negrįżo prie razbaininkų. Iszlaużė toje vietoje szakas medżio, idant galėtu atsekti, ir ėjo tiesiai prie tėvo. Rumsziszkėje pernakvojusi, antrą dieną ir sugrįżo namon. Tėvas, skaitęs ją uż pra-půlusią, didiai prasidżiaugė. Szi papasakojo kame ir kaip gyveno prie żmogżudžių, o tėvas praneszė vyresnybei. Toji paraszė Vilniaus vaivadai, arba gubernatoriui. Sukapotojo pono giminė taipogi meldė vaivados, kad razbaininkus iszno-vytu. Tůkart vaivada liepė atsiųsti Nastę ir iszleido su ta szimtą żalnierių, kurie pradėjo jieszkoti. Atrado lizdą nedorųjų, apstojo ir użlenkė visus namieje.

Razbaininkai szaudė pro skyles kalno — du żalnieriu użmuszė ir du pażeidė. Bet įnirtę żalnieriai įsigriovė į vidų, sugavo visus ir suraisziojo. Atrado urvoje gana piningų ir viso ko gero. Kalną użrausė, o nedorus vedė į Vilnių. Razbaininkai, pamatę tarp żalnierių Nastę, tarė: „Tu tai, bezlėpi-czia, atvedei ant musų tą nelaimę! Kad mės iszsisuksime, tu gyva nebusi!“

Vyresnybė Vilniuje visus razbaininkus ir gaspadinę isz-karstė, o tris jų mergas parplakę iszsiuntė tiems ponams, kurių buvo buvusios.

To lizdo nebtekus, razbaininkai tacziaus Panėrių kalnůse visůmet buvo. Taip yra sunku nedorus isznovyti. Nastę vyresnybė nuveżino į Kauną prie tėvo.

Labai senoje gadynėje Żiamaiczių miestelyje Eirogaloje gyveno didis ponas ir kuningaiksztis, vardu Liutavoras, kuriam kad gimė derlingas sunus, praminė jį vardu Utenas. Ir tėvas ir sunus buvo pagonu, todėl krikszto nereikalavo.

Paaugęs Utėnas pastatė naują miestą, kurį nů savo vardo Utėnu praminė. Iszdirbo sav grażius rumus ir padoriai gyveno. Vedė sav moterį, vardu Vidą, kuri jam pagimdė sunų Gediminą, arba Gediminu pramintą.

Metůse 1292, tėvui Liutavorui mirus, Utėnas su nemaża kruva savo kareivių nuvażiavo į Kernavą, ties upe Vilija, arba Nėriu ėsanczią, ir nemażomis żmonystomis buvo pakeltas į Didżius Kuningaikszczius visos Lietuvos.

Netoli nů miesto Utėnų buvo kalnas. Kuningaiksztis tas, suvarydinęs żmones, liepė pilti ant jo żiamę; tie pylė ir labai augsztu padarė. Bepilant vienas vaikiukas nukrito nů trepų (skadų) taip nelaimingai, jogei nulużo jam sprandas ir tůjaus numirė. Ką regėdami priveizėto jai nuliudo ir tarė: „Be nėra tai piktas prijautimas? Gal ta pilė bus nelaiminga!“

Taip sąnprotaudami klausė savo kuningo. Tas atsakė: „Nenugąstaukite! todėl tą vaikiuką nelaimė użtiko, jogei nenorėdamas pylė dievams gyvenimą. Dar dievai parodė, jogei kożnas neprietelius, geidąs į tą pilę įsigriauti, nulauższ sav sprandą.“ Żinyczią iszpylus, Kuningaiksztis Utenas po kal-nu padirbino namus kuningams, kurie beregiant ant kalno sukurė niekumet negęsamą ugnį ir kurstomą su ąžůlo medżiais.

Utėnui karaliaujant, lietuviai ir żiamaicziai be pertrukio muszėsi su vokiecziais; nekartą tie sugavę karėje żiamaiczius vedė į Prusus ir kriksztyjo. Perkriksztai tie, nors kitaip jau tikėjo, tacziaus neużmirszo brolių savo. Iszsigirdę vokieczius ketinant į Żiamaiczius keliauti, tůjaus praneszdavo musų kraszto vyresnybei. Kaipogi Ragainės miesto virszininkas, Ernke, įsodinęs į laivą dvideszimtį ir penkis ginklůtus vokieczius, liepė plaukti į kalną Niamuno pagal. Perkriksztai be-regiant davė żodį Skirminui, Żiamaiczių gubernatoriui, kurs ties szios dienos Skirstimoniu użdėjo vokiecziams sląstas. Vos laivas į tą vietą atplaukė, atbėgo į paupį jauna mergelė, kuri rankas laużydama verkė ir szaukė lenkiszkai, sakydama: „Oi, geri żmonės, gelbėkite manę, esmi nelaiminga!“ Vokie-cziai, tai girdėdami, pasuko laivą į paszalį, o prisiartinę, paklausė: „Kas esi ir ko nů mus nori?“ Szi atsakė: „Esmi lenkė sugauta karėje ir isz Lenkų żiamės į Żiamaiczius atveżta. Pa-gonai nori manę apversti į savo vierą, asz esmi katalikė! Im-kiate manę drauge ir isztraukiate isz nelabų rankų!“ Vokie-cziai dar jopi prisiartino prie paszalio, padėjo lentą, kad mergelė galėtu į laivą įżengti. Bet tůjaus szeszios deszimtys vyrų isz karklyno sukilo — su savo geleżies kebėkliais capt, nutvėrė laivą, sulipo į tą, iszkirto visus vokieczius ir atėmė laivą su visa nauda.

Tariamoji mergelė nebuvo mergelė, bet jaunikaitis żia-maitis, moteriszkai apsidaręs, mokąs lenkiszkai. Kuningaik-sztis Utėnis apie tą vylių Skirmino iszsigirdęs, didiai ji pagyrė ir davė żiamės szmotą.

Metůse 1314 kryżokų virszininkas, Glock, surinkęs burį kareivių, iszsiuntė į Żiamaiczius, į Varnių pavietę. Ties szios dienos Taurage persikėlė kareiviai per upę Jurą ir krumais pagal traukė į Szilelę. Nů żiamaiczių suvisai neużkabinti atėjo pas ażerą Luksztą. Nakcziai uższokus, vokiecziai apsistojo, sukurė ugnis, iszsivirė valgius, pastatė sav szatrus ir sugulė. Żiamaiczių nematydami, sargybas pastatė antkelėje, bet nů krumų nepastatė. Miegojo be pavojaus, it savo krasz-te. Bet jauni ir drąsus żiamaicziai nemiegojo. Naktį pagal susirinko jų į du szimtu: paėmė kirvius, bortas, dalgines ir iszėjo naktovidu neprietelių smaugti.

Naktis buvo mėnesiena. Vieni żiamaicziai, krumų pagal prilindę, stebėjosi kurie szatrai yra grażiausi — půlę i tůs, kirto ir pjovė paczius virszininkus. Kiti, matydami szeriamus arklius, skubėjo prie tų; vadżias papjovę sėdo ir jojo szalin. Treti grobstė brangius daigtus, szatrose padėtus. Ketvirti, susėdę į valtis, leidosi lyg tenvojo galo ażero Lukszto. Iszsėdę iszgriovė tiltus ir perkasė keliose vietose skersai kelią, isz kurio negalėjo neprietelius iszsisukti, nės visur buvo balos.

Pakilo klegėsis vokieczių abaze: virszininkai paszokę jieszkojo savo galvų, bet tų rasti negalėjo. Kiti grobė ginklus, sustojo į rindas, norėjo musztiesi, tacziaus niekur nematė żiamaiczių, kurie, pagavę ką galėdami, sulindo į miszką. Beregiant sargyba nů paażerio daneszė vokiecziams żiamaiczius jau użimant użpakalį. Parsigandę atėjunai tarėsi jau ėsanti apsiaustais, todėl, pametę savo numirėlius, skubiai grįżo į Prusus. Pakelėje kame — ne — kame grobstė żmonių gyvulius, maistui reikalingus. Sugrįżę, kad savo Mistrui viską papasakojo, tas tarė: „Ar-gi ne mulkiai esat? Neżinojot żiamaiczius visados pasaliais esant! Svetimame kraszte sumi-got, sargybų nepastatę! Kad jus prapultumėte ir vokiecziais nebuvę! Mano ricierių prapuldėte keturias deszimtis ir szeszis, o żiamaiczio nei vieno neużmuszėte!“

Szie visą nelaimę dėjo ant papjautųjų virszininkų ir tarė: „Nu, tiktai siųsk tamsta mumis kitą kartą, mės tiems pa-gonams żiamaicziams sudůsime garo!“

Metůse 1315 Mistras kryżokų Enrikas priesz gramny-czias rįżosi siųsti stiprią kariauną į Żiamaiczius ir użimti pilę Girgżdutą. Vokiecziai, negalėdami vardą tos pilės iszrungůti, praminė ir savo kningose įraszė Surdita. Prusůse buvo jau daug żiamaiczių kriksztytų, kurie, pajutę vokieczius prie Girgždu to keliausianczius, praneszė Żiamaiczių vyresnybei, kuri żinią gavusi nesnaudė.

Visu pirmu susitiko vokiecziai su żiamaicziais ant kalno Kaltinėnų. Vadovu żiamaiczių buvo stiprus vyras vardu Girgżdis, kurs, sustatęs vyrus savo į eiles, suszuko: „Muszkit, vyrai, muszkit tůs nedorius atėjunus!“ Tůjaus visi pů-lė, it vanagai ant gaidżių, tacziaus czia negalėjo żiamaicziai iszturėti. Iszmuszė nemażai vokieczių ir atsitraukė, nės vo-kieczių nelygiai buvo daugiaus, ne kaip musųjų.

Neprieteliams toliaus traukiant, żiamaicziai kaip įmanydami jůs kropė: kurs tiktai vokietis atsiskyrė nů kitų — tůjaus buvo użmusztu. Vokiecziams kabinantėsi į kalną, ant kurio sziądien gyvena Ignacius Bitautas, baisiai jůs żiamaicziai įgrobė, nės nevien muszė, bet dar lyglaiku su. pjuklais nesuvisu papjovę medżius paliko bestovinczius, o paskiaus neprieteliams įėjus laidė ir vertė ant jų virszų. Taip jų arklius, veżimus ir paczius sutratino. Użvertė kelią; reikėjo su kirviais kelią sav taisyti. Tumi tarpu żiamaicziai szaudė su vilycziomis ir įvairiai galabyjo. Matydami tai, vokiecziai keikė be galo żiamaiczius ir pradėjo abejoti, ar galės įsikarti į pilę. Pėsti vokiecziai į kalną įsikabinę, pamatė Girgżdutą visą apstotą ir sakė: „Nu ką mės gausime ant to pliko kalno? Kaine rasime valgį? Juk tie prakeikti żiamaicziai vos pamatys mumis nů burio atsiskiedusius — użmusz! Kame czia rasi gyventojas, kurių galėtumėme atimti turtą su galvijais? Ko mus czia giltinė neszė? Argi Prusůse kapų negalėjome rasti?“

Nors taip sznekėjo, tacziaus, virszininkams liepiant, turėjo toliaus stumtiesi. Atėjus po pile, prasidėjo baisi mu-sza. Vokiecziai stipravo, żiamaicziai nepasidavė. Vokiecziams, su geleżies blėkomis apsidariusiems, neveiku buvo kabintiesi į kalną. Kuriam besikabinant żiamaitis kaip droższ su bumbulu prie lenciugo bizuno prikabintu — ir ritasi żiamyn, it kamůlys.

Per asztůnes adynas muszėsi. Vokiecziai, negalėdami į pilę įsikarti, pradėjo gurti. Karvaida įsakė pusti trubą, kad atstotu. Krito toje muszoje isz vokieczių szalies: En-rikis Reuss, Ulrikas Tetingen ir Insburgas Robertas ricieriai, Kairam, Spargierat, Michel ir Mindot — karvaidos. Szaip jau żalnierių daugybė. Aplinkui pilės paliko kupetas be-klaksanczių kunų, kuriůs paskiaus żiamaicziai turėjo palaido ti. Isz szalies żiamaiczių krito devyniolika stiprių kareivių, brolis vadovo karės, Maszius, kurs buvo labai narsus, todėl paskiaus visi jo gailėjosi. Żiamaicziai, pagal savo paprotį, sudegino jo kuną ant kalno Girgżduto.

Kryżokai, namon grįżdami, kropė gyventojus, kuriůs galėjo prigauti ir degino jų namus. Tai atsitiko Utėnui karaliaujant. Kuningaiksztis tas pasenęs traukė į Prusus — Klaipėdą sugriovė, bet grįżtant namon perkunas nutrenkė. Valdė visą Lietuvą per trisdeszimtis dvejus metus. Buvo drąsus, narsus ir buklus. Per savo amżį taip iszplėtė Lietuvos karalystę, jogei prie jo smerczio jau skaitė penkis tuk-stanczius ketvirtainiszkų mylių.

Utėnui didżiu kuningaikszcziu esant, Prusų kryżokai savo antpultimis didiai įkyrėję żiamaicziams; todėl ir tie kaip į-manydami stengėsi jems atmonyti.

Metůse l285 jaunas ponaitis, Girdylis, turtingų tėvų su nus, ynas żiamaitis, szaip apsivertė: Nuvażiavo į Prusų miestą Ragainę, pasisakė noris kataliku buti ir iszmokti jos įstatymų. Vokiecziai priėmė jį żmoniszkai, kuningui Ragainės įsakė mokinti poterių ir taisyti prie krikszto. Kuningas mokino. Girdytis rodėsi pamylėjęs katalikų tikėjimą, buvojo bażnyczioje, klaupęs meldėsi ir sakėsi norįs krikszto. Dar tarsi pamylėjos dukterį vieno turtingo vokieczio, kas dieną ją lankė ir ketino toje paczioje dienoje priimti kriksztą ir szliu-bą.

Taip į meilę vokieczių įsipirkęs, nekartą sakė: „Oi kaip butu gerai, kad jus visus żiamaiczius apkriksztintumėte, nės vargsta tamsybėje pagonų vieros!“ Paskiaus tarė: „Żinote patys, jog yra Żiamaicziůse ties upe Dubysa garsinga pilė — kad suteiktumėte man burį kryżokų, asz ją veikiai jums atidůcziau. Toje pilėje gyvendami, galėtumėte Żiamaicziais valdyti, kaipo padonais.“ Vokiecziai, visůmet geisdami Żiamaiczius pamuszti, patikėjo tai kalbai ir atidavė po valdžia Girdylo szimtą kareivių.

Girdylas, vis tai padaręs, naktyje davė žodį Żiamaiczių vyresnybei; pasakė kokioje dienoje ir kokioje syloje ateis po pilė. Keletui dienų praslinkus, sėdo į arklį ir traukė slaptu per miszkus drauge su vokiecziais. Prisiartinus prie pilės, Onkaim vadintos, tarė Girdylas: „Sėskiamėsi, pavalgykiame ir pailsėkiame, idant stipriai galėtumėme grumtiesi. Pilė jau netoli, kurioje gal nėra nei įgulę.“ Vokiecziai, vyliaus nesąnprotaudami, paklausė — sėdo nů arklių, paleidė tůs ganytiesi į pievą, numauszė savo geleżies kepures ir susėdo valgyti.

Vos tai padarė, żiąmaiczių daugiaus nei tukstantis — szmurkszt, iszpůle isz pilės, it szirszunai isz drevės; beregiant apsiautė visus vokiecziųs ir iszpjovė, it żydai katalikus vely-koms. Vienas Girdylas gyvas pasiliko. Żiamaicziai paglemżė vokieczių arklius, vežimus, ginklus, piningus ir vis, ką tiktai rado.

Ragainės vokiecziai laukė żinios apie tą savųjų żygį, bet nebuvo kam żodį důti. Neveikiai dasiżinojo buvę nů Girdylo apvyltais ir visus vokiecziųs prażuvusius. (Narbutas, kningoje IV.)

Musų gadynės Kaltinėnų parakvijoje yra du dideliu kalnu, kuriůdu, kaipo greta rokůjancziu, vadinasi Medżiogaliu, nės lygiai su tais kalnais senovėje baigėsi medżiai arba krumas. Vokiecziai kningose savo użraszė Medwegalen. Vienas kalnas yra augsztesnis už visus Żiamaiczių kalnus; sako per stibio trubą żmogus ant to kalno stoviantis gali matyti Rygos miesto bogsztus. Greta yra antras kalnas, aiszkiai żmonių rankomis lygintas ir kastas. Żiamaicziai senovėje apvertė tą į savo bażnyczią, kurią tacziaus skaitė ir uż pilę. Gediminui didżiu Lietuvos kuningaikszcziu esant, bryżokų valdymieras, Verner Orseln, nuvażiavo prie czekų karaliaus Jono ir meldė, idant eitu żiamaiczius muszti, o paveikęs užimtu jų żiamę dėl savęs.

Karalius, tardamas taip busiant veiku żiamaiczius pamuszti, kaip stiklelį vyno iszgerti, pasiriżo keliauti. Beregiant pradėjo taisytiesi: ėmė su savim sunų savo Karolį ir pa-szaukė visus vokiecziųs, idant norintiejie pelnytiesi eitu su jůmi į karę. Susirinko įvairių valkaczynų, veltėdżių miestų ir vagių tokia daugybė, jogei karalius Jonas skaitė jų daugiaus nei tris deszimtis tukstanczių.

Karalius ir visa jo kariauna su veżimais po Ragainės miestu persikėlė per upę Niamuną ir įżengė į Żiamaiczius. Metůse 1329 Vasario mėnesyje 1 dienoje ta gauja neprietelių pasirodė pas pilę Medżiogalį. Żiamaicziai, lyglaiku apie tą antpůlį iszsigirdę, susirinko į pilę gerame buryje.

Jų karvaida Buczas, vyras diktas, narsus ir augalėtas, pamatęs neprietelius, szaip į savůsius prabylo: „Vyrai żia-maicziai, szian, klausykite! Ar matote, kiek neprietelių susirinko ant galvų musų? Jų ragotinių niekas neveikia suskaityti! O ko anie atkeliavo? Ką mės pikto jiems padarėme? Susiėjo dėlto, kad musų turtus iszplėszti, musų żiamę użimti, moteris su dukterimis musų gvoltavoti, dievus musų paniekti, o paczius savo vergais padaryti! Jei nedaturėsime, sugursime ir neiszmuszime jų — pakliusime į jų nagą! Vers mus į savo vierą: sakys reikiant artymą mylėti, patys nei truputėlio nemylėdami. Laistys mus su vandeniu, arba nenorianczius kriksztįs, o apkriksztyję apvers į savo bernus. Juk szitai Klaipėdoje, Ragainėje ir Tilżėje perkriksztams nedaleidżia vartavotiesi, prekioti, bet stato prie krikszczionių uż bernus! Tokį tai gerą atnesz mums tie atėjůnai! Todėl, vienas už kitą kibkiame, turėkiamėsi ir muszkiame neprietelius, nės szimtą kartų geriaus yra mums numirti, kaip vokiecziams vergauti!“ Visi klausiusiejie atsakė: „Oi kibsime ir muszime, lai tiktai dievai mums padeda!“

Vos Buczas żodżius pabaigė, vokiecziai norėjo apsiausti

abu kalnu, bet atrado visur didį atsparą. Pagaliaus isz użpakalio kruvos żiamaiczių pradėjo jůs spausti. Baisiai įnyko musztiesi; per kiauras tris dienas be pertrukio muszėsi. Isz abiejų pusių krito daugybė kareivių. Żiamaicziai ant kalnų pritruko důnos ir nebdaturėjo. Vokiecziai użmuszė vadovą żiamaiczių Buczą ir sugriebė tris tukstanczius żmonių. Vo-kiecziai norėjo visus iszpjauti, bet karalius Jonas, to neda-leidęs, liepė jůs kriksztyti.

Pergalėtojai stebėjosi į kuną Buczo, kurs buk buvęs ilgas į dvyliką ůlakczių. Użtiko didi speigai: karalius ir visa jo ponybė turėjo nakvoti szatrose, nės żiamaicziai visus namus apsukoje pilės isznaikino. Karalius susirgo akimis: antkritis vieną akį apvilko — pradėjo nugąstauti, kad ir antros nenustotu. Vokiecziai norėjo toliaus keliauti, bet karalius atsikandęs nenorėjo. Dar gavo żinią lenkus į Prusų żiamę įżengus, todėl grįżo namon.

Żiamaicziai sugauti, per miszkus bevedami, vieni iszbėgiojo, kiti į Prusus nuvesti iszspruko, sugrįżo prie savųjų, pametę vierą, per gvoltą antmestą, ir garbino dievaiczius senu paprocziu.

Taip ta didė karė į niekus iszėjo. (Narbutas — Istor. Liet., kninga IV.)

Salantų parakvijoje, ties upeliu Salanta, yra senų dienų pilė. Apie karę, pas tą kalną atsitikusią, sziůs dalykus girdėjau:

Kryżokai, norėdami isz Prusų į Kurszą pareiti, vieną kartą iszrinko nepaprastą sav kelią. Nů Kretingos į Salantus, tůkart Skilandżiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus żmonės vażiavo per giries ir balas, kurių kareiviai su sunkiais veżimais perbristi negalėjo. Nebuvo dar sodos Kulupėnų, nei Augsztkalvių; jų vietoje niuksojo misz-kai. Bet buvo soda Nasrai, paskiaus Nasrėnais praminta. Ta soda didiai turi buti sena, nės rasztůse 1112 metų jau yra minavojama. Nedrįsdami vokiecziai per minavotas girias traukti, ėjo per szios dienos sodą Żadeikių, paminėjais.

Iszsigirdę apie tą neprietelių kelionę, żiamaicziai pastatė vieną stulpą ties Nasrais ant kalno, apriszo su sziaudais ir antmovė ant virszaus smalinę baczką. Antrą tokį pastatė szios dienos Kalnelėje. Pastatė prie tų sargus ir įsakė neprieteliams pasirodżius użdegti, o patys po valdżia Klausia-galiaus didiame buryje susirinko aut pilelių.

Sargai, pamatę vokieczius paminėjais traukianczius isz puszyno iszlendant, użdegė Nasrų stulpą. Beregiant ir antras pradėjo tvatėti. Narsus żmonės vienas kitam sakė: „Kas bus, kas nebus — żiamaitis neprażus. Kibsime ir muszime!“ Nů kalnelio iki Skilandżių nebuvo kasto kelto — keleivis turėjo perbristi per upę Salantą, nės tilto taipogi nebuvo. Atėję vokiecziai ant Kalnelio kalno pamatė żiamaiczius ant pilės bekuszdanczius ir tarėsi veikiai pamuszę jůs. Nů kalno nusileidę, kad ir kliudomi, per upę persigavo su visais savo veżimais, kuriůs į eilę sustatė. Vos tai padarė, żiamaicziai atitraukė sklanstus melnyczių, kalne buvusių: Salanta tůjaus patvino. Nors versmė po pile esanti kliudė, vokiecziai ta-cziaus artinosi prie pilės. Prasidėjo baisi musza: żiamaicziai szaukdami bėgo nů kalno ir muszė lipanczius vokieczius. Rąstus pagaliaus, lyglaiku suveżtus, ritino nů kalno, kurie braukė neprietelius.

Jiems besigrumant, vienas jaunas żiamaitėlis, prusiszkai persidaręs, įkiszo į pirmąjį vokieczių veżimą deganczią kempinę. Vėjas buvo didis; ugnis, pavėjuje eidama, beregiant apėmė visus veżimus; arkliai, prie jų pririszti, pradėjo skrajoti, ką matydami vokiecziai liovėsi musztiesi, skubėjo prie arklių ir veżimų. Żiamaicziai, ant sprandų sėdėdami, muszė.

Neprieteliai grįżti norėdami rado upę patvinusią — turėjo plaukti, ar galvą guldyti. Taip daug czia żiamaicziai vokieczių iszmuszė, jogei vos pusė jų teliko. Żiamaicziai daug paczių ir arklių sugrobė, nemażai iszskendo. Dabar musiejie vieną vokietį ant garbės dievų savo ant pilės sudegino.

Nors vokiecziai grįždami Nasrų sodą sudegino ir żmones pasipainiojusius iszmuszė, tacziaus nerandame rasztůse, kad kůmet-nors antrą kartą butu traukę tumi keliu.

Regisi metuse 1256 vokiecziai pradėjo murįti pilę Żia-maiczių pusėje, Pakurszyje, ties upe Durben. Musiszkiai nenorėjo daleisti, tacziaus. sargybų nepaveikdami, negalėjo pa-varyti nů darbo. Taip vokiecziai ir pastatė tikrą pilę isz plytų ir akmenių ant svetimų żiamių. Żiamaicziai praneszė apie tai savo karaliui Mindaugui.

Vokiecziai, numanydami karaliui nedovanosiant, czuknų żiamėje, Użdauguvėje, Kursze ir Prusůse rinko sav Żalnierius. Żuvėdų pagaliaus karalaitis Karolis su buriu kareivių atplaukė per jurę vokiecziams padėti. Kryżokai tarėsi visą Żiamaiczių krasztą użimsę. Użdauguvos, arba Liplandijos, mistras Burhardas Hornhausen pakėlė į karvaidas vyrą stiprų, karėse datirtą Marczelgą Botel, kurs viską reikalingą karei sutaisė.

Vokiecziams kariauti taisantėsi, karalius Mindaugas įsakė Żiamaiczių vyresnybei surinkti burius żalnierių, o nieko netrukus ir pats slapta atvažiavo į Żiamaiczius. Surinkti kareiviai szios dienos Salantų parakvijoje ant Aukos kalno padarė dievams apieras ir traukė į Pakurszį.

Karalius įleidė į Kurszą pirma tiktai keturis tukstanczius żiamaiczių, kurie anos gadynės paprocziu muszė żmones, varė į kalinį, glemżė turtus ir degino sodus. Pajutę tą dalyką vokiecziai skubėjo iszginti żiamaiczius, bet aiszkiai pamatė ties upe Durbu bestovincżias dides kruvas żiamaiczių ir suprato esant patį karalių Mindaugą.

Żiamaicziai vienos rindos buvo apsidarę su meszkomis, kitos — su taurynomis, kitos — su vilkais, dar kitos — su briednomis. Ant jų galvų kyszojo ragai taurų, builių, ożių ir briedżių. Ant kitų galvų pritaisytas arklių ůdegas vėjai plakstė. Vokiecziai tokius pamatę parsigando ir tarė: „Uż-tikro ten ne żmonių, bet velnių rindos niukso!“

Pabugę susiėjo į vieną vietą, rodavojosi ką daryti ir isz kurios pusės kibti. Pomeranijos bajoras Macho tarė mar-czelkui Botel: „Jei norime pergalėti, sėskime visi isz arklių ir pėsti grumkimėsi, nės turėdami arklius — riestai atsitikus iszbėgiosime!“ To balso nepaklausė Żuvėdų karalaitis Karolis ir kiti ponai, nės, su geleżies blekėmis apsivilkę, negalėjo guviai vaikszezioti, nei musztiesi.

Tujaus kurszininkai atėję meldė marczelkos Botelio, i-dant daleistu jiems pirmose eilėse musztiesi ir atimti savo žmones iszverstus į żiamaiczius. Marczelka atsakė: „Kas pakliuvo į vergus, lai iszsiperka — mės żinome ir be jusų, kaip reikia musztiesi!“ Tai pasakęs, kurszininkus su czuknais pastatė isz użpakalio, o pirmose eilėse paczius tiktai vokieczius. Kurszininkams nepatiko tokis atsakymas ir parėdymas, todėl rįżosi atmonyti vokiecziams, kurių didiai neużkentė.

Prasidėjo baisi musza. Vokiecziai půlė ant żiamaiczių tie rėmėsi, nepasidavė. Su savo rindėtiniais brukliais svodino geleżėtus vokieczius nů arklių ir galabyjo. Parkriksztai nebturėdami pradėjo gurti, daug isz jų muko szalin. Tai regėdamas Botel szaukė: „Turėkitėsi, minėkite dovanas, nů kryżokų gautas!“ Bet szie, nů żiamaiczių muszami, to neklausė. Vokiecziai tacziaus turėjosi stipinai per asztůnias adynas.

Besimuszant, kurszininkai su czuknomis pamatė vokieczius gurstant — půlė ant jų isz użpakalio ir nemielaszirdin-gai muszė. Vokiecziai susznko: „Oi vylius, vylius — prapůlėme!“ Tacziaus kryżokai, danai ir brostvininkai dar nenorėjo pasidůti. Bet mistrui Hornkausen, marczelkai Botel ir Żuvėdų karalaicziui Karoliui vietoje kritus, likusiejie skry-jo szalin.

Szimtas penkios deszimtys brostvininkų ir kryżokų paliko vietoje bekleksant; neapregėmis laukai buvo nuskleisti kunais użmusztųjų szaip jau żalnierių; daugybė neprietelių kliuvo į rankas żiamaiczių. Tai atsitiko 1261 metůse, Liepos 13 dienoje.

Po tos muszies karalius Mindaugas sugrįżo į Vilnių. Żiamaicziai kurszininkus priėmė už brolius savo ir iszleidė visus, kuriůs buvo iszvedę į savo krasztą. Kurszo pilės Durbė, Ożputis, Wetzpilė, Piltinė, Wentzpilė ir Doblen żia-maicziams be karės pasidavė. Garsinas tos karės pasklido į

visą Europą. Żmonės salos Eżelio pasidavė żiamaicziams ir meldė, kad savo kareivius atsiųstu. Kurszo vokieczius tokia apėmė baimė, jogei jų kruva, keletą żiamaiczių pama-cziusi, skriejo szalin kůmi greicziausiai.

Żiamaicziai, norėdami atsigerinti dievams savo uż padėjimą, asztůnis vokieczius, sveikas suimtus, nuvedė į savo pilę Putkale vadinamą ir sudegino.

Pradżioje keturioliktojo amżiaus kryżukai, daugel vietose užėmę Żiamaiczių krasztą, spaudė gyventojus, jų rankomis statė trobėsius, taisė kelius, piles pylė, taipgi nedaleidė żmonėms savo dirvų arti. Lupo brangias rinklavas, użdėjo įvairius mokesnius, nei vienas użdirbtu turtu negalėjo gėrėtiesi, nės tůs vokiecziai kůmet tinkama atimdavo. Viengungiai tie zokoninkai per gvoltą piktino jų moteris ir dukteres. Ką regėdami żiamaicziai dauginosi į Lietuvą ir szaukėsi prie didżio kuningaikszczio Gedimino.

Tas, surinkęs ne mażai tautorių, baltųjų gudų ir żiamaiczių, traukė nů Dyneburgo Kurszo pagal ir susitiko su vokiecziais pas Żeimelius. Czia Gediminas baisiai pamuszė vokie-czius, kurie, nů Kurszo atkirsti, traukė per Żiamaiczių żiamę į Prusus. Nevisai teżinodami padėjimą kraszto, traukė per szios dienos Joniszkę, Kurszėnus, Użventę ir atvyko pas pelkėtą ażerą Birżulį. Żiamaicziai, lyglaiku pajutę vokiecziams trumpai busiant, sugriebė jůs, it żuvis tinkle. Iszgriovė tiltą ant upės Nekoczos ir kitus tiltelius. Nů szios dienos Nevardėnų, Janapolio ir Girgżdutos eidami, apsiautė vokieczius ant

Zdaniszkių kalno ir pradėjo isz visų szalių muszti. Spyrėsi vokiecziai, bet negalėdami iszturėti — smuko į versmes ir tose skendo. Nugalabyjo Endriką, marczelką karės, ir kitų daugybę. Atėmė tris puszkas, kurias jau turėjo vokiecziai, daug arklių ir vežimų užgrobė. Dabar gyvą sugavę Gerardą Rudę, valdymierą Zambijos, su geleżies blekėmis apdarytą, įsodino į arklį, nuvedė ant kalno Girgžduto ir sudegino ant garbės dievų savo. Vokieczius. isz karės iszsprukusius, vijo żiamaicziai lyg pat Tilżės.

Iszsigirdę żiamaicziai apie tą paveikimą, visose pusėse sukilo, iszmuszė perdėtinius savo, vokieczius, ir vėl liůsais paliko (Narbutas).

Metůse 1334 Brandenburgijos kuningaiksztis Liudvikas, galiunas Namur, galiunas Anenberg ir kiti, surinkę prancuzų, austrijieczių. prusų ir danų dvideszimtį tukstanczių, rįżosi eiti į Žiamaiczius ir muszti, kaipo pagonis.

Margeris, plataus Żiamaiczių kraszto valdymieras, narsus ir karėse datirtas vyras, turėjo Prusůse savo żvalgytojus, kurie jam daneszė ateisiant į Żiamaiczius gaują neprietelių. Kaipo virszininkas, tůjaus perspėjo gyventojus, idant, namus pametę, dangintusi į taukias girias, o keturis tukstanczius paczių żalukų vyrų sutraukė į Pilenę, davė ginklus, sutaisė maistą ir gintiesi rįżosi.

Pilenę apkasė su perkasų perkasais keliomis rindomis, aptaszkavo su rąstais ir daugel ążůlų į pilę sutraukė. Neprieteliai, į musų krasztą įėję, szoko tůjaus į butus arba dubas, bet gyvos duszios neradę — trobėsius degino. Margeris Pilenėje stovėdamas matė gaisrus, bet negalėjo neprietelių isztremti. Vokiecziai Pilenę apstoję, pradėjo rantyti su kirviais taszkus ir taisyti sav kelią prie pilės. Żiamaicziai nemurksojo: laidė vilyczias ir kaip įmanydami gynė lizdą savo. Neprietielius norinczius perlipti per griovus muszė visůtinai.

Żiamaicziai, pamatę vokieczius į kalną lipanczius, laidė nů pilės drutus ążůlus, kurie risdamiesi laużė neprietelių kojas ir guldė į griovus. Kitose pusėse lendanczius vokieczius muszė per galvas ir żiamyn ritino. Su kunais savo prikimszo vokiecziai gilius griovius, tacziaus kiti, kunus trypdami, vėl, kaip patrakę, Į kalną kabinosi. Neprieteliai laidė isz svilksnių tukstanczius akmenių; vilyczių deganczių szeszis szim-tus Į pilė įmetę, użkimszo paskutinius perkasus ir iszardė taszkus.

Żiamaiczių — Pilenės apgynėjų — vos pusė gyvų teliko, o treczia dalis nepażeistų; neprietelių tacziaus tebebuvo daug, it skruzdżių. Margeris, matydamas galui artinantėsi, suszuko: „Vaikai, sukurkite didę ugnį! Geriaus yra mums sudegti, ne kaip vokiecziams vergauti ir baisią smertį isz jų rankų laukti.“ Kareiviai tůjaus sukurė — sumetė į ugnį visus brangius daigtus. Paskiaus ir patys, vienas po kito, szoko į ugnį. Kryżokai, pro ardymą lysdami į pilę, sutiko augalotą ir stiprų vyrą, kurs kożną einantį sveikino su dide szoble. Vokie-czių geleżies kepurės yra it molio půdeliai. Buvo tai Margeris, karės vadovas, tacziaus ir tas, nebveikdamas visų pū-lanczių iszterioti, pametė szoblę ir szoko į ugnį.

Kryżokai, į Pilenę įlipę, pamatė daugelį lavonų beklak-sanczių, o vieną tiktai gyvą besėdinti pagonų kuningą su kirviu rankose, bet ir tas vokiecziams matant szoko į ugnį.

Kryżokai Pilenėje nieko neradę, lipo żiamyn ir sakė: „Ką mės użdirbome, kabindamiesi į tą pliką kalną? Butinai nieko. Iszmuszėme keturis tukstanczius żiamaiczių, savųjų pritrukome nelygiai daugiaus, o nupelnėme pelenų saują. Isztikro, sunku bus tokius żmones pamuszti, kurie geriaus velyja sudegti, ne kaip musų padonaisiais buti!“ Taip sznekėdami grįżo į Prusus. Voigt Prusų istorijos kningoje IV. sako, jog niekůmet kryżokai nesugrįżo taip nuliudę, kaip isz tos karės.

Metůse 1323 kas-żin kokis żiamaiczių vadovas, surinkęs burį kareivių, Gegużės 25 dienoje nesitikėtai antpůlė Klaipėdos miestą. Buvo tůkart Klaipėdoje kliosztorius kryżokų, su muru apvestas, kuriame daug gyveno zokoninkų kareivių. Żiamaicziams pradėjus miestą vėtravoti, iszpůlė zokoninkai ir gynėsi, bet kadągi żiamaiczių buvo nelygiai daugiaus, todėl jų paveikti negalėjo. Krito kryżokų septynios deszimtys: żiamaicziai paglemżė daugybę turtų, miestą ir laivus ůste pasitikusius sudegino. Tacziaus į klosztorių įsigriauti neveikė. Grįżdami iszsineszė daug brangių daigtų ir iszvedė burį, użvis moteriszkųjų, kurių nemuszė. Taip raszo Dusburgas perskyrime 337.

Krakino arba Krakinavo parakvijoje neperseniai gyveno ant savo żiamės Szeszkus, kurs, kaipo bajoras, vadinosi Szeszkevyczia. Buvo tai vyras, użvis jaunystėje, niekůmi nedėtas, raszyti ir skaityti mokąs ir gan dievobaimingas. Nuvażiavęs szventą rytą į Krakinavą, nestovėjo szventoriuje, pypkės ten nerukė, bet ėjo į bażnyczią, padoriai meldėsi, pamokslo żiamaitiszkai sakomo klausė; po visam pagaliaus nei prie klebono nelindo, bet vażiavo tůjaus namon. Kiti bajorėliai, negalėdami sausi pro karcziamą pravažiůti, paprastai į tas ėjo, iki iszvakarų truko, gėrė, barėsi, muszėsi ir pusnaktyje girti namon griżo. Szeszkus, prieszingai, karcziamų nelankydamas, lyglaiku blaivus namelius savo pamatė. Gaspadorysta jam klojosi, skolos neturėjo; dar buvo grażaus veido — todėl bajoraitės laižėsi j aną veizėdamos, kożna norėjo uż ano tekėti.

Metůse 1828 Kazimieras Szeszkevyczia, nuvażiavęs į Dot-navą, į Parsinkulių atpuskus, įėjo į bażnyczią ir priderancziai klaupęs meldėsi. Viena panelė, jį regėdama, persiżegnojo, karsztai meldėsi ir sakė: „Szventas Martynai, patronai mergelių, szvento stono moterystės norinczių, iszmelsk nů Vieszpaties szį (tai tarydama su pirsztu parodė kurį). Szventas Antanai, sugiebąs atrasti prapůlusius daigtus, nedaleisk man prapulti, iszmelsk man szį! (Vėl su pirsztu parodė ir muszėsi į krutinę). Vieszpatie Dieve, Tavo valė — mano noras — důk man szį Kazimierą! Asz jį mylėsiu ir lyg amżiaus galo neapleisiu!“ Ta panelė buvo jauna, grażi Jadvygė, susiedo Stepono duktė, bajoraitė. Kazimieras, turėdamas dvideszimtį ketvirtus metus amżiaus, pamylėjo Jadvygę ir paėmė ją uż moterį. Pagyvenimas anůdviejų buvo gražus, meilėje vienas antro, baimė Vieszpaties buvo anůdviejų namůse — viskas klojosi, bet neilgai. Jadvygė pagimdė sunų, kuriam prie krikszto kliuvo vardas Justinas.

Reikia żinoti, jog Landos akalicoje vos ne kożnas bajoras ant savo rėżio turi karcziamą. O tai dėlto, idant arielkos nereikėtu toli jieszkoti. Savo susiedų paveizdą sekdamas, ir Kazimieras pastatė ant savo żiamės karcziamėlę ir įleidė żydą Mauszą. Randos sulygo ant metu keturias deszimtis rublių.

Żydas Kazimierui, kaipo savo ponui, visomis sylomis steigėsi įtikti — vażiůjęs jo reikalůse ir viską guviai padaryti sugėbėjo. Dżiaugėsi bajorėlis tokį randorių gavęs. Bet atėjus metų galui Mausza atskaitė visą randą uż imtą arielką. Kazimieras pradėjo per nelaimę gerti. Antrą metą ne vien randos negavo, bet dar primokėjo mauszai tris deszimtis rublių uż imtą arielką. Szeszkevyczia pavirto į tikrą girtůklį.

Negana to. Mausza iszmokino jo szeimyną gerti ir vogti. Samdyti bernukai, neturėdami piningų, naktimis neszė prie jo javus nevėtytus, sziecą, linus vos iszmintus, ir gaudavo nů jo arielkos. Mergaitės kasė bulves, rovė morkas, rinko kiauszius, kad gautu arielkos. Mausza jas czestavojo. Taip žydas prakuto, bet Kazimieras ir důnos pritruko.

Kad Mausza gyrėsi didiai mylįs poną savo, Kazimieras sziokį datyrimą padarė: Vieną kartą pavadinęs żydą tarė: ,,Mauszeli, użėjo pavoji metai (1831), gal manę vyresnybė kratyti, o asz turiu sziokias — tokias kningas — ar negalėtumei paslėpti?“ Mausza atsakė: „O kodėl ne, kame yra tos kningos?“ Szis parodė. Mausza nuneszęs įkasė į szieną stoginėje. Vakare taip padaręs, rytą metą atėjęs tarė: „Nu, pon, ar dusi man tris szimtus rublių?“ Kazimieras klausė: „Uż ką?‘‘ Żydas tarė: „Nu, kap gi, tamsta turi negeras kningas, asz danesziu vyresnybei, kad nedůsi!“ Ponas supykęs isz-ginė żydą. Użpůlė sprauninkas su żandarais namus, żydas parodė kningas, bet tos buvo neginamos: Aukso Altorius, Gramatika, Geographija ir kitos iszkalų kningelės. Tas visas sprauninkas atėmęs nusiuntė prie vyresnybės, kuri, geras radusi, vėl jam atidavė. Mausza nairėsi, kaip katinas peleną, pridarkęs, sakėsi tiktai jůkavęs, atneszė Kazimierui bariel-kėlę arielkos ir cukraus galvelę. Taip vėl įsipirko į mylistą pono.

Po to atsitikimo praslinkus metams, atėjo kas-żin ko Mausza prie pono, kuris tarė: „Ar żinai ką, Mauszeli, nelaimė man atsitiko.“ Tas atsakė: „Niů, kokia?“ Kazimieras: „Atvyko, girdi, mano brolis, nakvojo klėtyje, numirė naktyje — neżinau dabar, kaip jį palaidoti. Paregės szeimyna, bijausi sledstvos.“ Mausza nieko neatsakęs tůjaus davė żodį assesoriui, tas sprauninkui. Suvażiavo prie Kazimiero pati bala virszininkų. Sprauninkas tarė: „Nu, prie tamstos yra użmusztas żmogus — parodyk kame?“ Szis rodėsi rupestingu, paskiaus nuvedė į klėtį, pakėlė szeszką sląstůse negyvą ir tarė: „Szitai, poneliai, asz vadinůsi Szeszkus, o mano brolis szeszkas sląstůse galą gavo — kito numirėlio nėra namůse mano.“

Virszininkai perkratė visas kamaras ir nieko nerado. Iszmuszė Mauszą, gavo nů jo piningų ir iszvażiavo. Po to daneszimo Kazimieras norėjo iszvaryti Mauszą isz karcziamos, bet tas atsakė: „Niu, kad nori manę iszginti, użmokėk man keturis szimtus rublių.“ Szis klausė: „Uż ką?“ Żydas: „Uż

tai, ką asz vażinėjau reikalůse pono, iszkleidau nemażai piningų — pakol neužmokėsi, neeisiu isz karcziamos.“ Ponas lėtas ir nutilo.

Jadvygė pagimdė dukterį; tėvas labai dżiaugėsi, nės tos norėjo. Sunus Justinas, turėdamas asztůnerius metus amżiaus, szaip gaudė żvirblius: żiemos laike pabarstęs grudga-lius apdengė su krėtylu, tą su medeliu parėmęs pririszo virvele, o pats uż tvoros tupęs laukė pakol żvirbliai sulįs po krėtyla. Bet per nelaimę żvirbliai nelindo, pagal aną prieżodį: „seną żvirblį ant pelų nesugausi.“ Kitą kartą pametęs keletą szmotelių mėsos, į vieną įkabino sulenktą spilgą ir prie tos pririszęs szniurelį tarė varną pagausiant. Bet varnos pamatę kriokė, o mėsos nekuszino.

Dar każikumet tėvas paregėjo Justiną żiemos laike uż kutėmis obelies szakeles bekaisziojantį į sniegą ir klausė: „Ką tatai dirbi?“ Szis atsakė: „Matai, tėveli, asz maustau ant szakelių rugszczias obelis; kaip tiktai zuikis paragaus, susirauks ir akis użdarys — tůkart asz pastogėje buvęs iszszoksiu ir capt sugrobsiu uż ausies. Atsakė tėvas: „Nu, gerai, tykok, matysime, ar daug parveši gyvų zuikių!” Justinas naktimis szalo pastogėje; zuikiai atėję krimto obelis, bet vos szis pa-kuszėjo — pabėgo.

Justinas, turėdamas vienůliktus metus amżiaus, ganė gyvulius tėvo savo. Każikumet vakarop pargįdamas pamatė nebeesant vieno verszelio. Metė gyvulius ir grįżo jieszkoti. Beeidamas iszgirdo żmogų dainůjantį — skubėjo prie jo ir klausė: „Bene regėjai pragaiszusį verszelį?“ Tas tarė: „Koks jis buvo?“ Szis atsakė: „Buvo kaip verszis, turėjo keturias kojas ir penktą ůdegą!“ Sakė żmogus: „Bene żalas buvo?“ Justinas: „Taip, taip, tėveli, żalias, nevirtas buvo, o jo szonai raudoni, nežali buvo. Balselis jo buvo su visu kaip tavo, todėl asz iszgirdęs tavę niuniůjantį skubėjau, nės rodėsi, kad mano bliauna verszelis.“ Supykęs żmogus tarė: „Ar neeisi tu szalin, asz tav paimsiu viezdą!“ Szis paszokęs tarė: „Nu ką, ar begįsi, asz bebėgsiu?“ Żmogus murmėdamas ėjo toliaus.

Justinas sutiko mergelę ir tarė: „Meldżiamoji, bene regėjai mano verszelį?“ Szi klausė: „Koks buvo?“ Vaikas atsakė: „Buvo geras, drąsiai glemżė żolę, smurtai gėrė gėralą, nedůdamas — bliovė.“ Tarė mergelė: „Et, pliauszki savo —

kokio jis buvo plauko?“ Szis: „Buvo tarsi kerszas, turėjo dvi ausi stati, dvi aki plati, o prusną jůdą.“ Atsakė mergelė: „Macziau uż kalnų vilką bevelkantį szratą mėsos — bene tavo tatai verszelį pavilko?“ Szis tarė: „Kad jam kiaurai ne-iszeitu!“ Skriejo į tą vietą, atrado galvą, parneszė namon ir tarė: „Oi, tėveli, szitai alkanas vilkelis suvalgė musų verszelį, ir pats kaltas, kad atskydo nů bandos.“ Tarė tėvas: „O tu ko veizėjai?“ Pagavo ryksztę ir sudavė Justinui.

Kitą kartą, jam krume gyvulius beganant, atėjo żydas ir tarė: „Keno tie gyvuliai?“ Justinas atsakė: „Tėvelio.“ O tu keno esi?“ Szis atsakė: „Motinėlės.“ Żydas: „Kame jus gyvenate — asz noriu bergżdinę pirkti?“ Szis: „Gyvenam ant żiamės.“ Żydas, regėdamas vieną vaiką teėsant, nuriszo nů savo pilvo virvę, użnėrė karvei už ragų ir vedėsi. Suszuko Justinas: „Ką dirbi? juk ne tavo karvė!“ Żydas: „Niu asz pirksiu.“ Vaikas, mokėdamas akmenėlius isz svilksnės mė-czioti, įdėjo į svilksnę akmenėlį ir drożė żydui į nugarą, kurs - takszt, it pelų maiszas, iszvirto. Akmenėlis kliuvo į pat nugarkaulį. Vaikas jo nebveizėdamas savo bandą pavarė toliaus. Vakare parvaręs nei żodżio nesakė apie savo prie-půlį su żydu. Paskiaus żmonės atrado miszke żydą negyvą bepunantį, o niekas negalėjo žinoti, kodėl numirė.

Kada Justinas dasiekė trylikos metų, tėvas nuveżė aną į Vilkmergį, kame mokinosi per szeszis metus. Pargrįżęs pirko strielbą be żinios vyresnybės, kuri nedaleidžia ginklų turėti. Każikumet pamatė jį beszaudantį susiedas Jonas ir tarė: „Ar tu tai szaudai?“ Szis atsakė: „Asz, tiktai meldżiamasis neįkiszk lieżuvį kur nereikiant!“ Jonas atsakė: „Kas man darbo, niekam nesakysiu.“ Nors żadėjo, tacziaus nedaturėjo. Ateinanczioje nedėlioje pamatęs żandarą ir pasakė. Taipyra ilgi lieżuviai musų gyventojų! Panedėlyje żandarai, kliuczvaitį paėmę, antpůlė namus Szeszkevycziaus, bet nieko nerado, nės Justinas nelaikė namieje strielbos.

Neużilgo Vieszpats davė sunų susiedui Stanislovui, kurs pakėlęs kriksztynas pakvietė Szeszkevyczią su gimine, Joną ir kitus. Per pietus gaspadorius davė parszelinę; visiems bevalgant mergelė atneszė ant torielkos keturis parszelio lieżu-vius ir padėjo Jonui. Visi pradėjo jůktiesi; susigėdo vai-kszas, bet neżinau ar liovėsi lieżuviauti. Justinas per mergelę padarė jam tą akibraksztą. Nů to laiko nei vienas susiedas Joną nekvietė ir slėpėsi nu jo, kaipo nů żvalgytojaus.

Szeszkevyczia tėvas, pavirtęs į girtůklį, įgavo dżiuti ir nesenas numirė. Sunus Justinas dailiai jį palaidojęs apėmė tėviszkę. Elgėsi labai padoriai, arielkos negeri, nepaleistu-viavo, gaspadorystę vedė didiai gerai, todėl mergelės taip į aną smailiai veizėjo, kaip kanakados į tėvą.

Justinas, kaipo pramokintas, gavo każikame żiamaitiszkas mażas kningeles, paraszytas apie dalykus anos gadynės ir balsu skaitė. Iszgirdusi tai Marė, samdyta mergelė, naktyje nuėjo prie Mauszo ir apsakė: „Musų ponaitis turi kningeles vyresnybei prieszingas.“ Sugrįżo vėlai jau apigirtė ir atgulė greta Petronėlės, savo draugės. Ta klausė: „Kame buvai?“ Szi atsakė: „Buvau prie musų Mauszo.“ — „Ką ten dirbai?— „Et, norėjau pasakyti.“ Tarė Petronėlė: „Ką tokį pasakyti?“ — „Kad ponaitis turi kningeles.“ Petronėlė: „Nu ką, ar pasakiai?“ Szi: „Pasakiau, tiktai meldżiamoji neiszsitark kam norint. Justinas aną dieną pabarė manę uż tinginį — atgiežiau apmaudą.“ Tai pasakiusi użmigo.

Petronėlė ankstesniai uż Marę kėlusi pasakė Justinui, kurs beregiant kningeles paslėpė. Mausza rytą metą davė żodį żandarams, kurie atvykę kratė namus Justino, bet kningelių nerado. Vienas żandaras, żinodamas Marę daneszus, drożė anai per ausį ir tarė: „Oi prakeikti jus, żiamaicziai, meldżiatėsi, spaviedojatėsi, tacziaus nei kokios meilės artymo neturite! Niekas tarp jusų negali nei pabezdėti, kad mums nepranesztumėte! Ar mės to reikalaujame? Uż stiklą arielkos pardůdate brolius savo! Oi jus, katalikai, kaip szunias pasali — veiziate tiktai, kaip įkąsti kitus! Żydai, tautoriai apgina gavusius, tyli, o jus neklausiami sakote. Tu, Mare, darodyk dabar, ką danesziai — jei nedarodysi, uždarysiu tavę kalinyje!“ Taip ir padarė. Nuvedęs į Krakinavą laikė dvi nedėli uždarytą. Paskiaus nieks jos nebsamdė; sako Beisogalos parakvijoje gavusi vietą.

Justynas, nebįmanydamas kaip Mauszą nusikratyti, naktyje pagal gerą vėją pats użdegė savo karcziamą. Iszspruko Mauszelis su savo veisia, bet blakės, blusos ir prusokai, per żydus iszperėti, sudegė vargszai. Paskiaus Mauszą, jau turtingas, norėjo su savo piningais karcziamą atstatyti ir toliaus gyventi, bet Justinas to nedaleisdamas reikalavo, kad uż karcziamą użmokėtu. Nemitęs żydas meldė Justiną, kad tą iszkadą atskaitytu uż jo żygius ir keliones prie gyvos galvos jo tėvo atbutas. Ant galo abudu susitaikino. Justinas už karcziamą, żydas už keliones nieko nereikalavo. Mausza isz-sidangino į Keidainius ir įsteigė kromą. Bet neużilgo nupliko ir tapė Mausza valkaczynu. Nelaimingas żmogus, kurs żydu iszsitiki.

Justinas, żydo kaipo ylos į szoną durianczios netekęs, atilsėjo. Szeimyną, vogti ir gerti per żydą iszmokintą, metams pasibaigus atstatė, pasamdė isz tolo suvisu gerą, iszmo-kėjo skolas tėvo savo ir vedė grażią bajoraitę, su kuria padoriai meilėje ir vienybėje gyvena.

Vienoje nedėlios dienoje Justinas su jauna motere nuvażiavo į Krakiną. Klausė sumos ir pamokslo, paskiaus ėjo į gaspadą. Klebonas Bartoszevyczius, iszsigirdęs kaip nekurie žmonės apsigėrę voliojosi ir klegėjo, pabarė jis bażnyczioje isz kozelnyczios, tacziaus vardų ir pavardžių nesakydamas. Po to pamokslo girtůkliai gaspadon susiėję, Justinui girdint, pradėjo sklodavoti ir tarė: „Uż ką czia mumis bara klebonas? Juk mės geriam už savo skatiką — kas jam darbo? Ko czia mės turime klausyti? — raszykime supliką, bet ne prie vyskupo, kurs taipogi nori kad negertume, bet prie guberna-toriaus.“ Kiti atsakė: „Raszykime ir patys nuneszkime!“

Justinas tai girdėdamas tarė: „Vyreliai, norite skųsti kleboną uż tai, jogei daro tą, ką pagal savo paszaukimą turi daryti. Budamas tėvu ir ganytojumi musų, kad mato mumis, vaikus savo, klystant — argi negali pabarti? Jei jis negali, tada ir jus vaikų savo piktai daranczių negalite perspėti. Klebonui użginta yra brostvą blaivystės įvesti, bet niekas jam neużgynė szaukti ant girtůklių. Toje paczioje bażnyczioje, priesz tůs paczius altorius prisiekėme Vieszpacziui nebragauti arielkos, o sziądien ką darome? Skaitydami už nieką prisiegą, Vieszpacziui padarytą, uż nieką skaitome ir jį patį. Jeigu geras żmogus yra żadėjęs ką susiedui savo -turi atidůti ir stovėti prie żodżio: kągi sakyti apie żodį důtą Vieszpacziui? Juk tai ne susiedas musų! Pażįsime didybę majestoto jo, kad stosime priesz sudą!“ Visi klausę tůs żodżius nusiminė ir nebnorėjo skųsti kleboną, o Justinas iszva-žiavo namon.

Per kiaurą amżį savo įpatingai lenkė motyną savo, Jadvygę, todėl ir Vieszpats jį laimino. Klojosi jam gyventi, tapė turtingu ir nů visų už gerą żmogų skaitomu. Gali buti, jog ir lygszioliai tegyvena Justinas.

Kada Karolis dvyliktasis, Żuvėdų karalius, metůse 1710, 1711 ir 1712 visą Lenkų ir Lietuvos żiamę permaujojo, Żia-maiczių kraszte, kaipo użimtame, paliko įgulusį po valdžia savo generolą De-la-Gardį. Kożno gyvenimo ukininkas turėjo laikyti po vieną żuvėdų żalnierių.

Kareiviai tie, palikę be kokio pavojaus ir drausmės, nei patys neżinojo ką daro. Ne vien reikalavo nu żmonių maisto, bet dar per gvoltą piktino moteris jaunas ir jų dukteris, plėszė gyventojų turtą, be kokio reikalo kudikius ant ragotinių nesziojo, kitus gyvus į katilus sudėję virino, bet sriubos ir koszienos taip iszvirtos nevalgė; kitus uż vienos kojos sugavusius pusiau perkirto; kad motyna verkė ir vaikus steigėsi apginti, Żuvėdai joms krutis atpjaustė. Żodżiu sakant, darė tą, ką vos didžiausias terionis drįstu daryti su baisiu kaltininku!

Vaitojo, verkė ir szaukė żmonės, skundėsi generolui De-la-Gardi, bet tas nei kokios teisybės nedarė. Taip bevartodami iszsigirdo, jog maskolių ciesorius Petras ties Poltavos miestu pamuszė Żuvėdų karalių. Lenkų vyresnybė iszkėlė į perdė-tinius kraszto generolą kuningaiksztį Polubinskį, kurs bere-giant pradėjo rinkti żmones, uż vis Raseinių pavietyje. Iszleidė į Telszių pavietą pasiuntinius, kurie įsakė, kad kożnas ukininkas vienos nakties buvyje papjautu savo namų żuvėdą, o jei kurs nepadarytu to — bus użmusztu ar pakartu. Użdraudė dabar, kad apie tą įsakymą nei vienas nepranesztu żydams ir moteriszkomsioms. Żmonės tůkart nebuvo tokie vambros — ilgalieżiuviai, kaip sziądien: nei vienas nepraneszė żuvėdams, o atėjus paskirtai nakcziai — kożnas savo terionį papjovė. Żuvėdų generolas, Ploteliůse gyvenąs, iszsigirdo Polubinskį su gauja żmonių traukiantį į Plotelius, spyriai iszsiuntė įsakymą, kad visi żalnieriai prie jo susirinktu, bet tie galvų pritrukę nekrutinosi, żiamaicziai pagaliaus pasiuntinius iszmuszė. Parsigandęs generolas DelaGardi surinko savůsius, Ploteliůse pasilikusius, ir taisėsi remtiesi, Tumi tarpu antpludo żiamaicziai po valdżia Polubinskio. Żuvėdai bėgo į Kurszą; ties senąją Żagare buvo apsikapcziavę, tacziaus użpulti nů żiamaiczių spruko per Mitaują į Rygą ir ten użsidarė.

Żiamaicziai perėjo visą Kurszą, użėmė piles Gůbiną, Doblen ir Mitaują. Kame tiktai żuvėdus rado, visus użmu-szė, nei vieną gyvą nepalikdami. Taip nusikratė terionus arba įsikunyjusius velnius. Lygszioliai yra tarp żmonių giesmės ir pasakos apie żuvėdų nedorybę.

Tie patys żuvėdai użkrėtė Żiamaicziůse maro ligą, kuri paliko ir nedorųjų nebtekus.

GALAS.