PAVEIKSLAI.

Parašė

Žemaitė

Plymouth, PA.

Kasztai ir spauda "Vienybė Lietuvininkų"

1899.

Lietus ir lietus per kiaurą dienelę! Tarytum, niekad nebebus giedros: apsiukęs, apsiniaukęs dangus iš visų pusių, vėjas vakarinis debesis dumia ir dumia į rytus — lekia smulkiais lašais vilnydami lietų; nors smulkus lašai, bet teip sodrus, juog żemė visa pasriuvo vandeniu, ant smiltyno labai giliai smunka pėda; aut velėnos tuojau padrėko, o ant kieto, suvażinėto żvyryno tvaksojo klanų klanai, ant kurių pluduriavo burbulai; kur lomelės — vienalyte vanduo tyvalioja.

Tokioj darganoj nė ant oro paukšteliai neskrajojo, kiutojo papurę, kur po šlapiu lapeliu palindę; naminės vištos gunżės į pastoges, tik su didżiu reikalu — ant kutnojimo gaidżio prie slieko — brido pasikaišiusios; balandżiai sulindę į čiukurą burkuodami pešėsi ir bučiavosi. Antims tai berots gadynė: kvarkdamos, purvinos, šlapios kumpinėjo, skubėjo iš vieno į kitą klaną, kiekviename turšėsi ligi pat akių.

Žmonės darbininkai negalėjo darbuotis po laukus, kiekvienas pastogėj išrado sau šiokį tokį knyburį; tik kur ne kur matyti vyrai pasiraitę braido apie arklius su pančiais, brizgilais. O tie piemenėliai-vargdienėliai — jiems nepaguodos nėra — sušlapę, sušliurę čiużinėjo apie savo bandelę.

Vakarop vėjalis truputį nuščiuvo, lietus praretėjo, nuslinko debesys į rytus; vakaruose, pakraštyj debesų raudona saulelė leisdamos atsiveizėjo priešais antrame pakraštyj dangaus — aiškus kampas orarykštės pasirodė; ant valandėlės nušvito visi pašaliai. Netrukus saulelė użkrito uż miško, orarykštė išgaišo; progydruliais kur ne kur żvaigżdelė spiktelėjo. Piemenėlis subirbino birbynę, bandelės barškalai ant namų barškėjo.

Sodne medżių šakos nulinkusios varvino vandenį nuo lapų; pukštelėjus vėjui sukrutėjo medżiai ir vanduo nubiro lašais ant smiltinuotų takelių. Sodno gale nuo šiaurės dvi tankios eglinės eilės, tarpe kelias nugrėbstytas ir smiltims išbarstytas, o nuo šiandienykščio lietaus truputį pabliuręs. Gale tos gatvėm tankiame keryne suolelis, o priešais ant stulpelio apskritas akmuo użmautas. Ant to suolelio tankumoje sėdėjo jauna mergelė ir graudżiai verkė.

Mėnuo patekėjęs, pasilenkdamas pro debesius żiurėjo per tarpus šakų, tarytum norėdamas paklausti: „ko tu mażele verki?!..” Vėjas pukšnodamas stačiai jai į veidą, draikė ant kaktos gelsvus plaukelius, tarytum, norėdamas atvėsinti raudonus skruostelius, użkaitusius nuo rietėjimo ašarų. Krutinė jos kilsavo skausmu ir giliais duksėjimais; rankeles sunėrusi nuleido į skreitą; żiedras akeles, storai ašaruotas įdurė tolyn, tolyn — į żarą; bet nė żvaigżdelių tenai spiksančių nematė. Gilmėje jos omenės stovėjo gyvai paveikslas vyriškio sudarios stovylos, su garbiniuotais plaukais, żiedrioms akimis, rausvais usais ir barzdele — apie jį nuoširdżiai mergelė dumojo.

— „Kelintą vakarėlį laukiu čia ligi vėlumo? jo kaip nėra, teip nėra!... Iš pradżios visuomet pirmutinis manęs laukė, arba atbėgusi tuojau pajusiu be įšokant per tuinus — apsikabinęs karštai prispaus prie širdies, arba atsiklaupęs priešais po vieną pirštelį rankų išbučiuos; o tų żodelių jo meilums!... Niekad neużmiršiu kaip sakė: „Zoselyte, tu mano širdelyte! uż viso svieto grożybes grażesnė, uż visas brangybes tu man brangesnė, uż visas saldybes mano širdżiai saldesnė, uż visas żvaigżdeles ant dangaus skaistesnė; be tavęs negaliu gyvas buti, vienos dienelės neišturėčiau tavęs nematęs, tu mano širdies dżiaugsme! kaip aš tave myliu neišpasakytai ir mylėsiu ant amżių!... Jeigu aš tau meluočiau, sakė, kad mane toj valandoj perkunija nutrenktų arba kiaura żemė prarytų, tegul gyvas į peklą krisčiau“. żegnojosi, Dievo vardo šaukė, brostvas bučiavo. Kaip-gi ne įtikėti tokioms prisiegoms, kas galėtų ir pamislyti, juog tai gal but melagystė ?!“...

Sušnabżdėjo šakos, Zosė, kaip iš miego krustelėjo, apsiżvalgė — nėra nieko!... Vėl apsipylusi ašaroms duksavo.

„Dievuliau brangus! kur aš dabar dingsiu, jei jis pames neims manęs?! Lenkiasi dabar ištolo, negaliu nė pasakyti juog kas vakarą čia jo laukiu... Pirmu vienu pażvelgimu, mirktelėjimu susipratom, o dabar nė żodżių mano nebesupranta... Gal ko pyksta?!... Gal aš kuo jam nusidėjau?!... Bet kam teip reikėtų mane varginti, mano širdelę gildyti? Ar gi negalėtų stačiai man išrugoti, jei kas nepatinka; ar gi aš jo neklausau?... Użgynė man šokti, į susirinkimus vaikščioti, nedainuoti, pagalios nė šnekėtis su nieku neleido — visko klausau, kiekvieną użsakymą išpildau, per tai visi pradėjo juoktis, pirštais į mane rodyti... Neżiurėčiau nieko, kad tik jisai mylėtų... Bet nelaimė mano! matau — jo meilėje jau didelę atmainą“....

Mergelei ašaros kaip żirniai rietėjo. „Perspėliojo, teisybė, mane ponia ir gaspadinė, kad neużsitikėčiau nėkokiam vaikinui; lindo keli jau pirma, pagaliaus ir patsai ponas lindo: kur użpuldamas grobstė, bučiavo, dar ir į ranką nesykį, bet nuo visų laimingai atsikračiau, nes nė vienas ne įsmigo teip giliai į širdį; o Topylis nors nė vienai mergai netinka — visos jį peikia, ir aš pati girdżiu ir matau, juog keikunas ir użsispyrėlis, dėlto nieko — mano širdelę kaip su reteżiu prikaustė prie savęs? Tegul visas svietas šauktų, juog nebus jisai geras pačiai, neżiurėsiu nieko, kad tik imtų; stengčiaus iš visos išgalės nulenkti, slaugyti, klausyti o mylėti begalo; ir jis mane tada mylės. Nors neturtuose vargčiau, visoko netekčiau, bado pasiekčiau, pataikysiu vis nukentėti, jei tik jį mylėti galėčiau....

Mylėti — dumojo mergelė — kas man użgįs mylėti?! Nor ir pamestų jisai mane, aš galiu jį širdingai mylėti!... Bet kur man reiks dingti pamestai?!... Matušėlė kaip man yra sakiusi „dabokis vaikeli! Jei tu kaip pasidarysi nesirodyk man nė ant akies! išsiżadėsiu tavęs ant amżių!“... Nepriglaus, nepasigailės matušėlė, nė pasiskųsti jai negaliu. Pulčiau prie ponios — ir ta atstatys, tuojaus išgįs, sakys: „ko ne klausei manęs?“ kur gi tuomet dingsiu?!... Nieko neveiksiu, niekur globos negausiu, jei bent smertis susimylėjęs greičiau prispėtų“...

Sukliko pelėda ant pat galvos mergelės; baisiai nusigandusi pašoko ir neatsižvelgdama nubėgo namo.

* * *

Šiltame prikvėpintame kambaryje, su išmuštomis puikiai sienomis, stovi apskritas poleruotas stalas viduryj blizgančios aslos, apstatytas į ratą minkštomis linguojančiomis kresėmis; ant vidurio stalo lempa šviesi, kaip saulė, nuleista nuo lubų, kybo ant žibančių retežių; pusė stalo apmesta pluokštais laikraščių; atsisėdęs gale vieną lakštą skaito ponas. Čiupra jo stačia, juoda, spindanti, kaip susmaluota, akys didelės, kaip vabalai: jei į ką pažiurėjo — kaip su jiešmais perdurė. Vyras — jaunas raudonas, suraitytais usais, linksmo veido, gražios stovylos.

Ponia teipogi skaitė. Baltai raudona mėlynakė, geltonas karčiuks garbiniuotas, papurentas ant kaktos, eilia żaibuojančių akmenaičių, auksu sumazgyta, spinduliavo po jos kaklu, kreizuoti, išpustyti rubai verżė liemenį; mażiulėlis laikrodėlis ant aukso reteżėlio kybojo ant krutinės; ant rankų teip gi użmautos auksinės rinkės. Veidas jos nors storai apdulkintas baltais miltais, vienok nurodė daug vyresne uż poną.

Dvi mażos panelytės papuoštos kaip lėlytės bovijosi, ritinėdamos ant stalo auksinius żiedus, jas dabojo nebejauna jau auklė. Mażoji pradėjo każiko verkšlenti; ponia pasiżiurėjusi į laikrodėlį tarė auklei:

— Laikas panytėms jau gulti, veskis į miegamajį kambarį, użdegk żaliają lampą, pašaukk Zosę — tegul pataiso joms patalynę.

— Kasżin kaip tą Zosę reik prisišaukti: ašarojo, šniurkščiojo visą popietį, o vakare każikur prapuolė, tur but użmigo kur įlindusi; bepigu jai, o man nė valandėlės pailsio nėra, turiu buti, kaip prie saito pririšta.

Nuėjo auklė, bambėdama, vienu vaiku nešina, antru vedina. Ponia, surinkusi żiedus, susimaustė ant rankų ir atsisėdusi šnekėjo:

— Vienos nelaimės su tomis mergomis! Kaip ir ta Zosė: ligi šiol berots negalima buvo atsigėrėti jos darbštumu, o dabar suvis pasileido: liepk ką dirbti — żiurėk kitką bedirbanti; šaukk paduoti ką — żiurėk kitką beduodanti; susimaišiusi, kaip pusklaikė, tarsi, įsimylėjusi, tur but kas nors apsuko jai galvą arba suvisu apgavo. Prakeikta tų vyrų mada! — vedęs ar ne — prie jaunų mergų kimba, kaip smala prie tekinio: ir patys jas išpaikina.

Tai sakydama, tėmyjosi, kokį įspudį padarys jos kalba ant pono. Tas beskaitydamas jau pradėjo švypsoti, metęs popierą, galva kinknodamas ir į pačią żiurėdamas, juokėsi:

— Ciapa, tu ciapa! — sako į ponę

— iš pirmo tavo żodżio supratau, ką tu nori sakyti. Lygini mane prie tokios šiukšlės! Ant to steigdamas, ar gi ąš nerasčiau kiek tiek vertesnės; bet aš netoks żmogus, — man to nereik! Šimtai mergų nors grażiausių te voliojas man po kojų, nė viena neprikibs, nė iš kelio manęs neišves. Ar nevalia ant juoko pagirti katrą grażią?! Bet ištiesų, kad pradėtų katra lįsti, maučiau į żandą, net apsilaiżytų!

Juokdamiesi abudu pouai bučiavos. Patraukė skambalą — ant to balso tarnas, augštas padoras vaikinas, įbėgęs paklausė:

— Ką ponia liepsi?

— Zosę šaukiau, ne tave — tarė ponia.

— Nėra jos: auklė šaukė, niekur neprisišaukė, tur but nulėkė pas Topylį — juokdamasis użbaigė tarnas.

Ponas į tarną akis įdurė. Ponia dyvydamos paklausė: — Ką? Zosė pas Topylį laksto? Ką tu čia plepi.

— Teisybė, ponia! įsimylėjo merga, prisikabino be malonės prie to vaikio, rėkdama, kaukdama paskui jį laksto; tas nė atsikratyti negal.

Ponia, kraipydama galvą, užsidegė žvakę ir išėjo.

— Gali eiti gulti — pasakė ponas tarnui, ir pats išėjo.

Ponas, eidamas karidoriu, subarškino į vienas duris: „Esu” atsiliepė viduje.

— Įnešk man šalto vandens.

Paliepęs ponas įėjo į kitą kambarį; įkandin paskui jį įnešė Zosė vandens stiklą; pastačiusi ant stalelio, spėriai grįžo atgal. Nutvėrė ponas į glėbį bėgančią Zosę, greitai tylomis kalbėjo.

— O, tu melagėle! sakei „nemylėjau ir nemylėsiu nė vieno”; Topylį mat gali mylėti, o manę ne! bent pabučiuok!

Zosė sukdamos kaip stums poną į krutinę nuo savęs, net pasišliejo.

— Salin!—sušuko — ne man lygus esi ir ne kibinėkis! Ne sykį sakiau! O kad tu neliausi, tuoj pasakai! po niai!

— Cit, tu ożka! Tylėk! — draudė ponas Zosę išlekiant pro duris. Patsai użsidegęs żvakę nuėjo apżiurėti savo vaikų. Każiką patyliais pašnibżdėjo auklei, ta nieko neatsakydama, palinkčiojo tik galva: „gerai, gerai!”

Ponia sėdėdama prieš didżiausią zerkolą, vyniojo plaukus ant popierėlių. Zosė taisė patalą. Ponia pirmoji prašneko:

— Niekados nesitikėjau, kad tu bumei tokia paleistuvė, kaip dabar persitikrinau. Ar gi tau negėda lakstyti pačiai pas vyrus? laimė dar kad ponas neużsiimąs su mergomis; o kad tik bent ant juoko pakibintų, paskui nebeatsikratytų. Begėdės! Paleistuvės! Dar sykį išeik tu vakare — tuojaus išvarysiu nuo savęs, arba apskųsiu tavo motinai, išgirsi tu, ko negirdėjusi, kaip išpers gerai tau kailį, tuomet nė vaikiai nebeużstos. Ji prašė manęs valdyti tave; o kad tu neklausai, tesiżino, pati tevaldo! Ką tu mislyji jieškoti sau nelaimės? Vaikis tave greitai apjuoks, labiau toks, kaip Topylis: akyls, buvuol’s, padorus — ne tau lygus, nė jisai tave paims. O kur tu paskui dingsi, kas tave priglaus? Katrą tu pakaltįsi, tas paniekįs tave ir ką tu jam padarysi?! Kiekvienas tave pačią pakaltįs, niekur globos negausi, niekas nepasigailės, nės po teisybės, mergos visada yra kaltesnės, ne kaip vyrai....

Ponia šnekėjo ir šnekėjo vis tą patį, nors Zosės senei nebebuvo.

Ta, apėjusi savo darbus, użsidariusi kambarėlyje, krito kryżium prieš Dievo muką, ir gailiai verkdama šaukė:

— Dieve mielaširdingiausis! priimk į juodą żemelę, suvalyk, użdengk mane nuo svieto akių, gelbėk nuo lieżiuvių piktumo, šią pat naktelę atimk mano gyvastį!...

* * *

Stonėje, veżikų kambaryj, susirinkę dvariškiai kortas lošė — iš piningų, iš butelio, tų nebetekus iš brieżiukų; pakyrėjus, metę kortas, juokavo.

Użteks, pakako jau kortos! — sakė medinčius, bepigu butu negrįżti su mokančiais, o jus nė vienas nemokate. Ot, kaip aš buvau prie kniazio Bybikovo, budavo susimesime ant kortų, użsikaisime samavorą — cukriaus, romo ligi soties — uliavosme, duosime garą per kiaurą naktį; įeis ir mergos — siuvėjos, pakajavosios įsipuošiusios — tai moja pačtenija! Kad prie manęs kibo! kaip muselės prie medaus: viena „panie Teopyl!” kita „panie Teopyl!”

Vienas vaikinas pusbalsiai pamietavo: — viena „pantofel!” kita „pantofel!”

— Ar tu, durniau, mislyji, išrodżiau kaip tu ahlauche? — Dabar tai apsileidau, o tuomet išsipamadavęs, gelumbiuotas, kaliošuots, čiels ponaitis, mocpanie!

— Je, je — sako tas pats vaikinas — ponaitis — „kalės šuds”, ponaitis „kalės šuds”!

— Maučy, rapuka, sukin sin! — sušuko medinčius ir vėl lengviau tęsė toliau. — Ne tik slużankos, bet ir pačios ponios seilę rijo. Kaip buvau prie grapo Suvoro— pats senis buvo, o pati jo jauna — kanečnai buvo użsistačiusi išsiveżti mane uż gronyčės, sakė: „durniau, nebijok, apščėslyvysiu aš tave”. Nusamdė mane potam baronas fon de Fleri, išvażiavom į Niżnagorod, iš ten į Paryżių; viena kupčienė, našlė buvo użsimaniusi tekėti — bagota, milijonierka! — kad ne butų buvusi ruskė, pevnai bučiau apsiżenyjęs; kiek aš esu jos tabako surukęs! paimsiu iš kromo, norėsiu użmokėti, „nienado, nienado! ” šaukė iš tolo. Żinoma reikia turėti poznane, reik atvitoti: ir aš vzajemnie tankei ją pačestavojau; buvo piningų, buvo iško gerti! Aut baliaus prie grapo Naikino—jisai iš davė savo miškuose cesarską palevonę; ciesorius sėdėjo sau miške aut krėslo, o cesarska svyta ir senatoriai varinėjo ant jo żvėris; kaip tik żvėris koks kyšr! tuojau tam tyčia pastatytas lekojus šmakšt ir pakiš ciesoriui gatavai użprovytą strielbą; ciesorius — paukšt! ir nušaus użvarytą żvėrį: ką tik neperšovė Vilniaus gubernatorių: jisai użvarė ant ciesoriaus lapę ir pats atsitupęs żiuri; kaip šaus tik ciesorius — paukšt! lapei uodega nulėkė, o šruotai visi į gubernatorių; turėjo potam darbo daktarai kol išlupinėjo. Mus šešis lekojus suskyrė slużyti į stalą, pasirėdėm po formos juodais prakais, baltoms kelnėms, ligi kelių pančiakos raudonos, użraišiotos mėlynomis štonżkomis su kukardomis żemiau kelių, čeverykai geltoni paryżski, stosovany kapeliušas po pażastim dėl formos — kaip lėlės vaikinai visi, o aš uż visus čiuinesnis! Ministras vnutrennich diel perveizėjo mus, iškratė teip sragiai, juog netik peilio, bet nė adatos nevalna prie savęs turėti; ant prisiegos mus varė prie seno barzdylos popo. Tuomet uż tris dienas slużmos gavome zaplatą nuo ciesoriaus po penkis rublius, o ką padarysi?! — vis użdarbis! ir tų pats ciesorius neturėjo, nuo gubernatoriaus pasiżičyjo. Aš begalo įtikau. Ciecorius, tapnodamas man į petį, sakė:

— Ty vierno żmudiak?

— Da, żmudiak, tolko dvorianin — atsakiau.

— Vyżų vyżų, čto tinkrasyvi. A bil ti v Krożach?

— Da točno tak, bil. Na, kaip aš pradėjau pasakoti ciesoriui, kaip ten buvo, kas ten dėjosi! Ciesorius tik pečius trauko, da trauko žiurėdamas į gubernatorių kauniškį. Tas, nuraudęs kaip burokas, merk da merk man, kad nebepasakočiau čielos teisybės ....

Kitą syk su tokioms vožnioms asaboms perstavojau, o dabar įlindau čia prie jusų, kaip į kokią urvą, nė piningų nebeliko ir pats čyst apnokau — nebepažintu nė miesčionkos!

— Dabar ir vienos Zosės užtenka — tarė senis vežikas jau snausdamas.

— Kaip yra sakoma: šuo iš bado ėda ir vabalus; teip ir man Zosė — kad vertesnės nėra, turi ir tokios užtekti, iki pakyrės, potam spirk į šalį ir — vabank! Kiek jau tokių esu perleidęs, ne Zosės bestovinčių, bet pašėlusią ir turiu ščėstį ant mergų: tik aš pamisliju ant kokios, galiu iš kalno sakyti, juog jau mano.

— Sčėstį, šcėstį! — atkartojo veżikas — tamstai berots ščėstis, o tai mergelei amżina nelaimė.

— Ko norėjo, to ir dastojo — atsakė Topylis.

— Bene ji per gvoltą ir prisimetė į meilę, tik ir tamsta pats turėjai maż daug šnekint.

— Na, ant to tai štuka mano lieżuvio! Delikatniai mandriai kaip imsiu komplementus šnekėti malonėtis — netokias mandras subalamutyjau nesuskaitomai sykių; o Zosė kas tai man znočyja: vieno piršto pamojimu prikibo kaip smala prie tekinio.

— Uż tai tokį nekaltą kudikį ir negali spardyti į šalį, jei su savo mandru lieżuviu, kaip giries, pritraukei jos širdį; nereikėjo apgaulioti, nės tamsta vyriška galva ir ne jos metuose beesi; neštuka suėsti jauną vaiką ant viso jos amżiaus, reikia ir į savo sążinę pażvelgti.

Ka, ka, ka! — susijuokė Topylis — dar sumnenė dėl mergos! man kepurė da kepurė, o ji te kirkinės, kaip katė kur użpečkyje. Ar aš nemačiau? ir Zosė budavo ateis į pliušką, tai su tais palkusais šoks, dainuos, dračysės; — zlastis mane ėmė; pastanavyjau — mano Zosė! beveizint nustumiau visus paršelius. Vot, dabar štuka: ani tibe, ani mine ... — kvakėjo użsivertęs — żinos nabagė juog aš ne jai lygus!

Vaikinas, kurs pirma pamietojos iš Topylio pagyrų, dabar nusispjovė į delną, kepurę pasmaukė ant pakaušio; išraudonavęs, kaip gaidys, net akys jam żaiżaravo! Atsistojęs priešais Topylį, sugniaużęs kumščias — żiopt, żiopt! — nė żodżio neištarė, rodos lieżuvis jo sustingo. Visi pradėjo juoktis, tas pro duris! Išlekęs pro duris sukeikė, sumurmėjo; ėmė arklius šerti, o sau ašaras braukė ir braukė rankove.

Trioboje pasiliko vienudu Topylis su vežiku. Tas vėl pradėjo:

— Ar żinai, p. Topyli, juog nelabai ir gali lygintis prie Zosės; tik anai dabar bėda, kol parglabos motiną, o dėl kitoko nė kokio strioko: vyras jai atsitiks, nors ir ne tuojau, nes da jauna. Tur tėvo palikimą keletą šimtų, jauna, grażi, prie to sinti grażiai moka. Išmintingas vyras jos nekaltįs, nebrakįs, jei tik bus piningai. Dabar tiktai nėra kam użsiimti: čia į tamstos garbanas galėtų įsivelėti uż apgavimą.

— Na, naujiena! Merga man padarys ką! Kiek yra atsitikimų, juog merga su vaiku atsistoja vyrui prie šliubo, kitą beimant, o ką gauna? klebonas użdaro pirmają į kiaulininką iki su kita suvinčiavoja. Merga ir pavuosto špygą.

Su klebonu kita — sako veżikas — o kad teip kas motinai patartų, įkištų advokatui kokią šimtinę, teip grażei įsivelėtų ponaičiui į kailinius!... Čia bepigu gera prova: merga metų gal septyniolikos, o preikšas gal daugiau kaip antrą tiek tur amżiaus; kaip aviną sudas nukirptų. Dėl manęs żinokis, o ištikro ant żenybų, żiurėk, motina dar nenorėtų uż tamstos leisti; ji tikisi išleisti kur į namus uż gaspadoriaus.

Topylis, padumojęs valandėlę, paklausė:

— O kur tuos piningus motina laiko? Turbut ant procentų ar banke.

— Kur tau ji duos ant procentų! tokia kytra boba; turbut prie savęs laiko, slepiasi, niekam nesigiria turinti; pagalios nė Zosė neżino, tik mano pati, kaip jos giminaitė; jai parodżiusi ar penkis šimtus, sakanti: „Zoselei tėvas paliko; kaip nutekės atiduosiu”.

Topylis tylėjo, veżikas, użsikuręs pypkę, vėl šnekėjo:

— Aš nesuprantu šios gadynės vaikinų meilės: nieko daugiau netyko, kaip tik prilįsti, kad tik apgauti! kokia ten nebutų merga, be jokio skyriaus: ir tuomi giriasi dar, didżiuojasi. Tfu! kas ta do meilė po velnių! Kitą sykį kol aš išsiskyriau pačią budavo patiks kokia merga, żiurėsiu iš tolo ir šiaip, ir teip, kamantinėsiu, bet jai to nerodysiu, juog juog ji man patinka; truputį pasergėsiu ant jos kokią kliaudę — idi sebe k čiortu! bet be jokios nuskriaudos ir be priekabės. O pażinęs šit savają, kaip įsimylėjau, tai nė šimts velnių nebutų manę nuo jos atitraukęs, — gatavas į vandenį ar į ugnį šokti, kad tik jos širdį pasiekti! O pirma mylėti, vylioti mergą, pakyrėjus paspirti nuo savęs, amżinas galgonas teip tegali daryti!

Topylis pasukinėjęs usus, pakrankščiojęs tarė:

— Pons Katauski! Esi svietavas żmogus, ir nevieno pečiaus duonelę valgęs, turi tiek razumo ir išmanai, juog aš esu stone ir galiu į vertesnę kibti kaip į Zosę, ale aš netoks żmogus: nors mizerna mergelė, bet aš nepamesiu jos, kaip yra sakoma „reik vieną kartą apakti”; apsiżenijus vienas smertis terupės. Tuotarpu laba naktis! Kitą sykį pašnekėsime apširniau, sykį pradėjai, turėsi ir baigti.

Veżikas įėjęs gulti juokdamasis pasakojo pačiai savo šnekalą su Topylių.

* * *

Sena, maża, sulinkusi triobelė prastai išrodo iš lauko, bet vidui labai švaru: asla iššluota, smiltimis išbarstyta, langeliai, stalelis nušveisti, lova baltai pataisyta. Moteriškė nebejauna, balta skepetėle galvą apskritai susirišusi, po langu każiką knibinėja — turbut tos triobelės gaspadinė. Kita daug jaunesnė, švelniai apsidariusi, įšoko pro duris.

— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! Dėdienėle, ką beveiki?

— Ant amżių amżinųjų! Viešnia — nebuvėlė — turbut dvaro šunys išsikovė, kad tu pas mane atėjai; kątik ketinau eiti pas jus paveizėti, bene išdvėsote: nė Zosė niekuomet neatitabaluoja. Kas begirdėti po dvarą? Sėskis!

— O kas ten bus girdėti, dėdienėle?! et, tiktai — makalai, tabalai — maišomės, kaip po šiupinį.

— Ir aš kartu—tarė senukė sėsdama

— sapnuoju kas naktį: żunu, vargstu, po purvyną braidau, vis po dvarą. Bausius, bausius eiti pas Zosę: rodos nedrąsu landyti; lauksiu kiekvieną dieną ji bene atitrauks, valiukė! Ir nepasiilgsta manęs?!

— Dėdienėle, żinoma, tarnysta: kur pamislyjęs neišlėksi. — Boba košė żodżius per dantis, żiūrėdama dėdienei į akis. — Każikas ir Zosė... paliko teip nesmagi... be jokio linksmumo... niekur nebelaksto... ir pas mus retai teatbėga.

— Tur but ponia prituri? — paklausė senoji..

— Kasżin, dėdienėle, ar ten ponia įkremta, ar darbo nevalioja... tokia išbalusi... tankiai matyti użsiverkusi... gal serga... arba valgis netinka... neżinau, ko?... lyg Zosė atsimainė dideliai.

— Ko čia teip įzgi — smarkiai paklausė senoji — bene pajuokė biesas jau Zosę? Na, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė — sako kumščia mušdama į stalą — tai vaikas išmanytų Jezaus malonę!

— Dėdienėle, juk tamstai vaikas tai vaikas: kad ir teip butų, dėlto nieko nepadarytumei, reikėtų dovanoti.

— Nepadaryčiau?! Ką tu čia plepi? — sušuko, išraudonavusi, kaip kalakutė, bobe dovanoti!... mat plepalas — nepadaryčiau!—kad duočiau! tai duočiau tai bezlepyčiai dvasės pasiklausydama; tave ir tavo vyrą ir tą jos preikšą priperčiau — galva negalva ponams akis išbadyčiau! — šaukė boba; lakstydama po aslą vieną grobė kitą metė ir vėl grobė: tai skepetą ar puodelį tai kedę pastumė ir vėl patraukė; šėlo, keikė Zosę su velniais. Jaunesnioji juokėsi tyloms żiurėdama įtokį įniršimą, paskui pratarė:

— O ką padarytumei, dėdienėle?! Pertum, pertum visus nuo krašto, ant galo apilsusi ir dovanotumei.

— Kad tu nesulauktumei!... Bet palukėk tu padla! — grażojo pripuolusi arti — ir tu augini vaikus, neżinai kaip ir tavomsioms gal nušlypti!

— Žinoma, dėdienėle, kad auginu ir myliu, o neżinau, kokiais bus; tik tą żinau aiškiai, kol tik gyva busiu, didżiausioje vaiko nelaimėj arba nusidėjime niekados neišsiżadėsiu, bet visada kaip įmanydama gelbėsiu ir priglausiu.

— Kad duodi patuoką paleistuvėms, tur but ir pati tokia pat buvai, o aš ne! żiurėk, mes buvome penkios seserys, kitos nebejaunos nutekėjom, o ar pasileidom bent viena? musų giminėje nebuvo mergos su vaiku ir nebus! Išsiżadu Zosės, jei teip pasidarė! Nei savo akimis nenoriu jos matyti! Tesprogsta šiandien pat kartu su savo benkartu! Aš ją prakeiksiu, użmušiu!...

— Liaukis, dėdienėle! nekeik bereikalo, jug nieko dar nematai, nė jokios paleistuvystės. — Topylis, musų medinčius, įsimylėjo į Zosę, įsityżo żenytis, manojo prašė piršti, dėlto duktė liko rupesninga ir nubudusi, o blogo nieko nematyti tarp anuodviejų; żinoma, kiekviena tekėdama rupinasi.

— Użtat teip ir šnekėk — tarė truputį atlyżusi senoji!

— Tik, dėdienėle! Nelabai mums patinka tas jos kavalierius, nesumanome piršti ar griauti, bijau kad neprapultų mergelė ant viso amżiaus; bene butų verčiau vienai vargti norint ir su vaiku — saugok Dieve — liktų?

— Šitaigis tau ir čia kalba! „nepatinka”, „kad neprapultų”; lyg kada nutekėjusi merga prapuola; vyras truputį vertesnis uż velnią, jei tik ne luošas ir pamaitina pačią. Negriausiu, netrauksiu, nevilkis; kad tik ima Zosę, taisysiu ir duosiu, ką tik išmanydama, savo żenteliui; ir tavasis te perša. Ar tuomet bus laikas, kaip striokas użeis?! Tuomet nemislyk nieko neiškaulytų nuo manęs, atsiżadėčiau Zosės ant amżių!

* * *

Rudens diena nors saulėta ir šviesi, bet vėjas šiaurės labai żvarbus ir moteriškujų, paprudėje skalbenčių, nosys pamėlynavo, kaip slyvos; bet jos neżiurėdamos šalčio, nė šiaurės vėjo, smagiai klegendamos darbavosi, o kaip praplyšo dainuoti, tai laukai skleidėsi. Zosė vedė, kitos pritarė, juo našiau daina kilo, tuo spėriau apie plovinius šarpavo. Zosė net tekina laksto, kiekvienai bobai padeda, perveizi; pagrobs kulimą, nulekia, išdżiausto ir vėl pagrįżusi dainuodama šarpuoja.

— Żiurėk, Zosilaite, baltus plovinius atiduoti pastarajį kartelį — sako veżikienė — man rodos paminės ir ponia tavo dalbą: begu pataikys kita teip ištaisyti, kasżin kokią pakajavają parveża šį vakarą!

— Zoselė teisiai tarnavo keletą metų, uż tai jai ponia doras vestuves pakels.

— Kur čia ne! — pridėjo kita — gaspadinė antai treikė, kad reik tiektis alų daryti, pyragus kepti; kaip mat nepaslenka! rodos ponų naudos gailisi. Ko tau tingėti, jei tik ponai neskundżia.

— Geri mano poneliai, geri! — gylė Zosė — netik vestuves man kelia, bet dar kaip apdovanojo! duok Dieve jiems atpelną! Naujintelaitę siuvamają mašiną man nupirko, kur kelias dešimtis kaštuoja. Kame kitus ponus tokius rasi?

— Ar jus żinot, mergelės — sako apysenė boba — Zosės dėta aš nė skersa neżiurėčiau į tą Topylį. Į ką tu ir įsispitrėjai, mergele! kad bent butų doras żmogus! Dabar tik su lieżuviu temoka gyventi: tai vieną, tai kitą įsikandęs, prilos, priskųs ponui; paėda širdį visiems!

— Visada doroji merga tur patekti blogam vaikinui. Bene tas Topylis bus doru vyru?! prapuls jauna mergina, įkris kaip muselė į išrugas!

Snekučiavo bobos savytarpėj pusbalsiai, paskui balsu każikatra Zosės paklausė:

— O kur tave išves tas Topylis po vestuvių?

— Niekur! busime čia pat liki Topylio metų galo; ponai mane laiko, duonos man neskundżia.

— Zose, Zose! — šaukė każikas użpakalyj.

Visos bobos atsisuko. Be ateinąs Topylis, każiką baltą gumuliuką nusitvėręs.

— Ką teip įsitarškėjai?—sako Zose — turbut ausys kruta, ar użkimštos, kad negirdi mano šaukimą. Dėlko mano brudnios beliznos nesurinkai išplauti ?

— Rinkau, jieškojau, neberadau daugiau.

— O manęs pasiklausti negalėjai? Tikra pliozė — nesakyk į tokią — per tave gavau patsai nešti teip toli. Išplauk ir tuos — še!

Kaip metė Zosei atneštajį pundą ir apskleidė visą jos galvą; išsiskleidę marškiniai, pasirodė bjauriai priteršti. Bobos — żvylgt, żvylgt viena į kitą! Zosė numetė nuo galvos.

— O tu šalaputriau! — sušuko veżikienė — dżiaugkis, kad tavo Zosė nepikta. Kad teip man, įduotumei kauzurus uż tokį darbą!

— Prabočyk, ponytėle! — kloniojosi Topylis, pakylėjęs kepurę — norėjau per kojas, tropijau per galvą — juokdamasis nuėjo atgal. —

* * *

Sena matušėlė šį vakar ir langelius mażne praveizėjo: kur bus buvus, šoks prie lango, apsiżvalgys po triobelę, šė pelę pravers, pasiżiurės, nuo puodelio museles nubaidys ir vėl żiur pro langą. — „Turbut kojas ir użkilnojo — bambėjo sau — čyst jau pavakarė o dar nėra!” Skrynios viršų pakėlusi, pavartė, panaršė skaras; użvėrusi vėl prie lango. Ant galo kalelė sulojo ir pasigerino; įbėgo Zosė pailsusi, pabučiavo motinai į ranką.

— Kur anuodu pasiliko? — klausia motina — ko teip vėluojatės? negali nė sulaukti.

— Tuojau ateina, truputį pasiliko.

Zosė puolė ant kelių prieš motiną, pagrobusi rankas jos bučiavo, verkdama meldė:

— Matušėle, balandėle! Pasigailėk manęs, pasigailėk manęs, pasigailėk!

Kas tau rados? ko tu nori? ar pabludai? ko verki?! sakyk!...

— Matušėle, matušėle! Gelbėk! Nebeleisk manęs uż vyro, priglausk mane vieną; dirbsiu, trusiuos, siusiu, ką tik użpelnysiu, viską tau atiduosiu.

— Dėl meilės Dievo! Turbut tu iš proto išėjai!

— Neišėjau, matušėle, neišėjau, bet įgijau protą! Atsivėrė man akys, matau, juog prapulsiu aš uż jo: nemyli ir użvarinėja ir dabar jau mane, verčiau nebetekėti, vieną kartą nukentėti, ne ko visą amżį verkti. Visos bobos ir Marcelė tokią duoda man rodą atsitraukti nuo Topylio. Mamaite susimylėk!

— O tu padla, bestija! — šaukė motina atšokusi atbula — kokių mat išmislų bereikia, bobų lieżiuvio klausyti! o man użkarti savo benkartą auginti! Ne, to nebus niekados! Tiko jis tau pirma, tur tikti ir dabar. Pasikloniok dar jam, kad tavęs nepametė apteršęs. Šiukštu! kad daugiau to negirdėčiau! O kad imsi ożiuotis, kaip matai pagalį paėmusi išperiu kailį! Arba von man ir iš akių! kad daugiau nebematyčiau tavęs, nė tavo benkarto!

Tuotarpu įbarškėjo veżikas su Topyliu, abudu jau įšnabaravę. Pasisveikinę su mamunėle, pašurmuliavę po aslą, pasistatė ant stalo butelį degtinės. Motina padėjo użkandos, susvadino visus vaišinti.

— Mamunėle, lenkk iki dugnelio, lenkk! Prašom!

— Negaliu, żenteli! Negaliu —teip macni!

— Kad negeri, nemyli manęs, mamunėle!

— Kur čia nemylėsi tokį puronėlį!

— sakė motina, glostydama Topylį — tai mano żentelio grażumėlis, kaip purinis dobilėlis! Kiekviena tavo garbanėlė verta po šimtelį!

— Kol aš buvau po miestus — pradėjo rokuoti Topylis įsireiżėjęs — Paryżiuje prie grapo Golubievo, nė iš tolo ...

— Ką čia użvedi ilgą kalbą! — pertraukė veżikas — man reikia skubėti namon; šnekėkit kas reikalinga.

— Vo kas bus mikalinga kalba: šit parodysiu mamai żiedus šliubinius, kokius nupirkau — pastumė ant stalo żiedus.

— Vaje, koki spindą — dżiaugės motina, čiupinėdama.

— Użtai brangus — tarė Topylis — jie yra čysto aukso, dente.

— Kas tai yra dente? — klausė motina.

— Tas żodis lenkiškai išsivirożyja

— stors arba lietinis; kiti żiedai ar spilkos yra tuštviduriai, pusti, tai lenkiškai vadinas masyv, toks auksas pigesnis, o mano żiedai brangesni; manęs nieks neapgaus, aš persimanau ant cenos.

— Kam tokius brangius pirkai? użtektų ir pigesnių.

— Aš żmogus neprasčiokas ir nemużikas; man teip: jei ką perku, nors brangiausiai użmoku, bet tur buti akuratnei, doskonalus daiktas, o prastą pigų można verčiau nepirkti. Kiek aš aukso esu perleidęs per savo rankas! Kaip buvau ant obovionzko prie p. Žulikovo, Kamčatkoj, strošna kiek ten kromų!...

— Klysti jau iš tako kalbos, p. Topyli! — pertraukė veżikas — verčiau trumpai, pasikloniojęs matušėlei, sakykis, ko atėjęs; ant galo ir ji pati numano, ko mums truksta prieš vestuves.

— Numanyti numanau juog piningai visada yra reikalingi, bet ir pas mane nėra pertektinai.

Krapštinėdama galvą motina pravėrė skrynę ir išėmė sulankuotą popierėlę, išvyniojo iš jos pluokštą bumaškų ir padėjo ant stalo prieš Zosę.

— Sia! — pako — vaikeli, tavo penkesdešimts, kur tu pati użsipelnei ir pas mane dėjai; atsiimk dabar pati arba vyrui atiduok, kaip nori.

Topylis nieko nelaukdamas suglemżė piningus sakydamas:

— Zosiunėle mano dukrele, dabar jau aš tavo apekunu; kas tau truks, mano rupesnis, o tu mane tik šėnavosi, klausysi, mano paliepimus pildysi, ar gerai ar blogai padariusi niekuomet prieš mane nemeluosi, busi mylima; aš esu geros širdies, kas man paklusnas, begalo myliu, su pakara paskutinį można nuo manęs ištraukti. Kad teip keltume veseliją mieste, pamatytumei ko nebutu: visokių trunkų, ciastų, pulkava muzika, użpirkčiau drożkas svečiams vażioti. Aš jau teks żmogus, kad jau ką provyti, tai šauniai, vistauniai; użtai kur mieste pasisukau, visur mane magnatu vadina. Kitą sykį nuvażiavom į Černogorską, begaliniai didelis, miestas....

— Matušėle! — pertraukė veżikas — atidavei piningus Zosės locnuosius, o gi nuo savęs ar nė maż nepridėsi ant pirmos pramatnos?

— Vaikučiai! kokio čia norėt pridėjimo? jug ką tik turiu, kokius truputėlius, visitėli jums pateks: tą vieną vaiką teturiu, ji maue iškaršįs ir naudelę visą sugerbs. Żentelis, matau juog geriausias esi żmogus, mylėsi pačią ir manęs nespardysi senatvėj, teipogi ir mes tamistą mylėsime begalo.

Topylis użmaukęs jau gerai degtinės, sugraudintas motinos pagyrimu įpuolė į tokį širdingumą, bučiavo rankas, kojas motinos nuoširdżiai beveik su ašaromis kalbėdamas:

— Mamuniečko brangiausia! Saugok Jėzau, neišgirsi nėkuomet grubijoniško żodelio, tamsta nė Zosiukė, Sv. aniole sergėk! Jei turėčiau jums kokią priklastį padaryti, verčiau gyvas į peklą įšokti!...

— Gana, gana tu mano balandėli! širdies mano patiekėle! — verkdama matušėlė glostė Topylį, bučiavo — tokį brangų żentelį gavusi bent laimingai amżelį pabaigsiu.

Zosė pirma nulindusi, o dabar iš dżiaugsmo net ašarėlę nubraukė, dėkavodama širdyje matušėlei, juog ją subarė ir neleido atsitraukti nuo tokio brangaus vyro.

* * *

Dabar Zosė jau linksma, pasotinta ant viso amżiaus: pasiekė ant galo, ko teip dideliai troško, meilė Topylio nebepertruks ligi grabo lentos!

Po vestuvių persikėlusi į vyro kamarėlę sukosi sau lizdelį ant gyveninio, aptaisė, apvalė kerčias, perveizėjo vyro drabużius, menkus teradusi parsinešė nuo matušėlės porą ritinėlių drobės, siuvo vyrui reikalingiausią apdarą.

Iš nieko teip nesidżiaugė kaip iš mašinos: teip gerai ir lengvai ėjo, kaip patepta.

Vakare, vyrui iš miško parėjus, globstė jį, bučiavo, šildė, kojas nuavė, padavė šiltai laikytus pietus, šnekino maloniai, rodė savo dienos darbą, sakydama:

— Topyle štai pasiuvau tau aštuonerius marškinius, dar ketveri bus; żiurėk ar geros apkaklikės!

— Su tokiais marškiniais — tarė Topylis skersoms żiurėdamas — į čystus mużikus reik pavirsti; nebeatmenu kuomet naminiais dėvėjau; kaip pašėlę braiżys nugarą.

— Sirdelyti! Dabar jau teks naminiais dėvėti, nės tavo krominiai visi skindeliais nutruko, o tie, nebijok, nebraiżys: tokia plona drobė, dar išmogliuosiu, bus kaip bovelna.

— Kas čia do per pasiuvimas! pfu! — spjaudė Topylis, vartydamas marškinius: rankovės kaip tarbos, kvaldai kaip sijonė, apkaklės kaip vėdarai; kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, bučiau pamokinęs po pormos pasiuti, o tu nemoki; navet nė matyte dar nematei bieliznos dorai pasiutos; papratusi mużikiškai pavyżti, ir mane nori tokiais apvilkti; neprilyginsi mane prie savęs, galėsi pati dėvėti. — Teip bambėdamas Topylis użsikuręs papirosą atsigulė.

Zosė savo pasigyrimu vyrui atsimušė nuo jo żodżių, kaip nuo kietos sienos; skausmu ir apmaudu jos kakta nuraudo; o mašina spėriai sukosi, barškėjo ligi vėlumo.

Vos paspėjo Zosė vyrą apsiuti, dvariškiai beveizint apmetė ją darbais: vaikiukai pirko drobes, perkelius, arba naminius; prašė, meldė pasiuti, nės Zosė labai dailiai įgebėjo. Todėl neapsikopė siuvimu; nebuvo tos dienos, kad nepaimtų uż darbą keletą auksinų.

Pribrėkšmiais, atlikę nuo darbo, rinkosi dvariškiai pas Topylienę: vienas atimti darbą, kitsai įduoti, kits pasimieruoti arba użsimokėti.

Vyras parėjęs randa Zosę visada nevieną; uż pirmą susiraukė, paskui subambėjo, ant galo vieną vakarą, išsirinkus vaikinams, labai smarkiai sušumijo ant pačios:

— Paleistuve tu, begėde! Atmink Zose juog tu mane išvesi iš kantrybės: aš tave su tavo vaikinais visus išpersiu; tik aš netoksai żmogus, nenorėjau šį vakarą tau gėdą padaryti. Susivesk tu juos kitą sykį, atmink, įduosi kailį!

Zosė nusigandusi didelėms akimis żiurėjo į vyrą, nesuprasdama prieżasties jo apmaudo, paskui bučiuodama jam į rankas maloniai paklausė:

— Topylėli, dušelyte! ko teip apmaudauji? Ką čia blogą pamatai, kad vaikinai atėjo dėl siuvinių; ar uż tai pyksti, kad per nedėlę użdirbau trejetą rublių tau ant tabako?! — Tai sakydama siekė vyrą pabučiuoti.

— Salin po velnių! — pastumė vyras Zosę nuo savęs — neprašau aš tavo użdarbio, gavai uż mano galvos duoną ir ėsk! Pamatysiu daugiau besiuvant, mašiną su kirviu sukaposiu ir tau pačiai tiek berasis. Trumpai pasakau: nebevożykis daugiau tiems palkumams siuti, jei nori sveiką kailį dėvėti.

Ką padarysi?! Zosė tur išmintingo vyro klausyti; vienam pabaigė darbą kitam ne, bet visiems atidavė siuvinius, pasisakė nulaużiusi adatą, nebegalinti siuti; mašiną į skrynelę użdarė. Be jokio darbo Zosei ilgu, parsinešė nuo matušėlės keletą dešimtelių linų, pasiskolino verptuvą.

Parėjęs vyras vakare, rado Zosę beverpenčią; pašokusi nurėdė vyrą, nubučiavo, nuglamonėjo, padavė valgyti, pataisė lovą, pati atsisėdo verpti. Verptuvas truputį barškėjo.

— Ot ko nekenčiu baisiai, to praklento verpalo! — tarė Topylis, valgydamas — net ausys mano bijo to plerpinimo. Mesk po biesais tą ożį; bo kad spirsiu, tuo į smulkius trupinius supiškės! Ar ne velnių darbininkė? Verpalą pasiims pasigirti darbštumu, arba man ant zlasties ko nekenčiu dirbti.

Zosė tylėdama pastatė verptuvą į kerčią ir juokdamasi paklausė:

— O ką dabar dirbsiu?!

— Pirštu rurą użkišusi saldų tancių šokk!.. Dar mat erzįs kaip piemenį; aš su tavim kiaulių neganiau, juodnugare! Chamuvka! tokią te turi poznanę, neišmanai savo ščėsties uż mano galvos. Kits mano vietoj tau tokios loskos nebutų padaręs; šunį apsikabinusi butum bekaukianti. — Teip bambėdamas użsimovęs kepurę, każinkur išėjo.

Zosė nuliudusi dumojo, dumojo ilgai; laukė vyro ligi vėlumo, bet nebejuto, kokiu laiku jis parėjo gulti.

Zosei per kiaurą dieną be jokio darbo begalo prailgo; šian ir ten pasivalkiojo, paskui nuėjusi pas ponią, paprašė ką norint paskaityti. Ponia, żinodama, kad Zosė mėgsta skaityti, prikrovė jai knygų čielą malką. Zosė dżiaugdamos parsinešė visą glėbį.

Vakare vyras parėjęs rado Zosę su knyga rankoj. Spėriai pametusi ant stalo knygą šokinėjo, puldinėjo apie savo vyrelį, taisydama ir paduodama, ko tiktai jisai pageidavo, Rodos nebebuvo jam nė kokios prieżasties bartis. Priešingai, šį vakarą teip nusiteikęs, juog papasakojo keletą atsitikimų kitą sykį pritiktų po miestus. Pakyrė jus šnekėti vienai klausytojai, išėjo pas veżikus.

Zosė atgal pasiėmė knygą; vyras po valandos sugrįżo gulti. Kaip tik pro duris, tuoj ant pačios paleido gerklę.

— Maldauninke velnių! Ar į biesų minyškas įsirašei? per naktis sėdėti įsismerkus į biblijoteką! čia vieta tavo knygai! — Tai sakydamas capt knygą pačiai iš nagų, švilpt po lova — pustodomka! Żiburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei verčiau darbą! Berazumiai tiktai skaito; iš to pablusta, išdurnėja, o tu ir be tų knygų mażai te turi razumo, da skaitydama ir to paties nustosi.

Teip pramanydamas apskritai aut visų skaitytojų, użputęs żiburį, atsigulė.

Zosei suspaudė skausmas, kaip su replėmis, širdį, net prakaitas ją apipylė. Ilgai, ilgai klupojo, suglaudusi delnuose veidą prieš paveikslą nukryżiavotojo, karštai melsdama sau kantrybės.

II.

Pavasarėlį grażus ir tykus oras. Saulelė ką tik nusileido, vos vos tik šildo, Šviesa jos teipo gi lengvesnė. Apšvietus įskipai miškus, tarytum pasilenkusi, pro pakočius żiuri į skleidżiančius lapelius, sprogstančius pumpurėlius ir ant żemės klestančias żoleles: Pirmutinės żolės didżiavosi pranokusios kitaa żolelės, apgożė kiminus, paslėpė po savo lapais skujas ir rudenyje nubirusius lapus, dżiaugės savo użugiu pastiebusios ilgus sprandelius, baltuosius veidelius atgrężusios į saulelę, tarytum dėkavojo uż pirmutinį išauklėjimą, garbanojosi, baltavo, żaliavo, klestėjo apsiautusios kiekvieną kelmelį, kiekvieną kuitynėlį; kur tik miške progumėlė, ten burelis, kitur — burelis, o kur didesnis plotelis, tarytum drobulėms priskleista. Trakuose, po krumus ir żolynus, nedrąsios żybuoklės slapstėsi lapeliuose įsikniaususios, żabarėliais użaiskreibusios, kiutodamos żolynėlyje, kvėpėjo. Pakraščiais miško, kaip jaunosios prie vinčiavonės, baltais rubais pasirėdżiusios, klestėjo jievos; greta jaunos eglės, skujų raudoniais apkibusios šakos. Per vidurį miško ištiestas siauras kelelis, tankiai perkirstas skersai įdubusiu sušliaużiotu takeliu, kuriuo priešu priešais kużėjo darbininkės skruzlėlėlės, nieks joms nekliudo valkioti šapelius, nės kelelis jau išdżiuvęs.

Per mišką eina du żmoneliai: vyriškis — augštas, suraitytais usais, su viena sermėga, naginėtas, vienoje rankoje ryšelis, antroje susikibęs su moteriške;—ta basa, su kikliku, perkeline skepetėle apsigobusi, o vilnonę skepetą pasisvėrusi ant liuososios rankos. Matyti šarpavo keliauti, nės abudu išraudonavę, apšilę, każiką balsiai šnekučiavo, tankiai juokėsi, pażvelgdami į viena kitą. Kelias nubėgo po kairia, anuodu po dešinia pasisuko taku stačiai ant liepto. Miškas pasibaigė, prasidėjo trakas, skardingi atkrančiai Dubysos.

— Čia budavo żydi żibuoklės — tarė vyriškis ir, paleidęs ranką pasisuko į krumus. Moteriškoji, taku į pakalnę pasileido tekina; kaip kurapka rytėjo pakalniui; pabėgėjusi porą varsnų, atsidurė pačiam atskardyje, netoli liepto ant kalvelės atsisėdo, iš kur suvis kitoniška żiura priešais tiesėsi.

Skardinga Dubysa, nusimalšinusi jau iš pavasarinių patvynių, nusekusi su visu, vagoj, tik mėlynavo; nors gana srauniai gurgėjo, sukosi į verpetą, putojo, šniokštė, pykdama skubėjo, bet nesiplietė į pievas — vienoje vagoj’ talpinosi. Kalnuoti atkrančiai, apaugę krumais grażiai mainėsi šviesesniu ir tamsesniu żalumu; paupiai dauboje, sausai nusekę, teipogi żaliavo, šmotais net geltonmargiai nuo sużydusių purvażolių; pačiais pavagiais iš abiejų pusių upės, kaip użbrėżta, juodavo apsekę šapai ir šamalai, nurodė rubeżių pavasarinio użtvinimo. Pievose, paupiais kobrinėjo gyvuoliai, graibydami nors retą, ką tik dygstančią żolelę; bureliai żąsų pėrėsi, nardė po vandenį; po ilgo perėjimo dżiaugės išvedusios vaikus į ganyklą; geltoni żąseliai, ką tik apsipukavę, kilsavo ant bangų Dubysos; nestengdami paplaukti prieš vandenį, piepdami kabinos aut krašto. Piemenėliai braidė, taškėsi po upę, šokinėjo per akmenis, arba vamzdijo visokiais balsais, visaip nnrodydami dżiaugsmą iš sulauktos šilumos. Gaujos lakštingalų čiauškėjo, pleškėjo garsiai uż kits kitą, tarytum eidami į lenktynes su piemenėlių vamzdeliais. Kur ne kur po krumus pašmieżavo baltos skepetėlės, kvietkaujančių mergikių. Uż kalnų każikur burelis dainavo...

Moteriška, sėdinti atskardyje, atsismaukė skepetėlę, nubraukė sušilusę kaktą, visa krutine atsikvėpė šilto ir kvapaus oro, mėlynomis akimis apvedė tolyn aplinkui ir nustabdė ant liepto; čia użsidumojo każi kokiais minėjimais... Iš użpakalio, įsikibdamas į elksnius, nusileido nuo skardżio vyriškis nusitvėręs keletą żybuoklių, atsisėdęs greta tarė:

— Mat, kiek żybuoklių radau!

Neatgrężdams jos akis į żybuokles savo pasigyrimu vėl nutvėrė ją uż rankos ir, suspaudęs pirštus delne, paklaus?

— Ar neapilsai teip greitai bėgdmaa Magdele?

— Ne; kaip čia grażu pasėdėti! Aš niekuomet nepraeinu tos vietos neapsistojusi, jei ne atsisėsti, tai nors apsiżvalgyti turiu visada.

Vyriškis rudoms liepsnotomis akimis meta šian ir ten:

— Teisybė, čia grażu, pavaizu... o tie paukščiai virte verda!... każikas dar dainuja, ir gerai sutaria... tykums oro! nė lapelis Dekruta... puikus vakaras!... meilu man sėdėti, o labiausiai greta mano mylimosios; pirmą sykį čia sėdim abudu.

— Tai vis niekis dabarnykščiai grażumai, bet aš turiu čia senovės meilų širdżiai įspudį!

Rudujų ir mėlynujų akių pażvelgimai susidurė. Vyriškis, żiurėdamas į truputį rauplėtą Magdelės veidą, tarė:

— Turbut su kokiu vaikinu čia sėdėjai?

— Mażne įspėjai, Juozupėli —tarė Magdė, glausdama galvą prie jo peties. — Vieną, patį mylimajį, pirmą sykį čia pamačiau. — Ir vėl rudosios akys įsmigo į mėlynaisias.

— Kas jis toks buvo, Magdel? pasakyk, norėčiau żinoti.

— Gerai: kaip pasakysiu, ir żinosi. Pernai prieš Velykas, pačių paleidimu,

Żeberienė użsimanė kadugių dażiniams; siunčia mane parnešti; niekur nėra, kaip tik šiame miške. Atėjau prie liepto iš anos pusės Dubysos: pakaraščiais dar ledai, o vanduo teip użkilęs, mażne sulyg lieptu, o tas be paramčio; ėmiau rėploms ir peršliaużiau į šią pusę. Prisipjoviau naštą, atsinešiau, niekaip negaliu atgal pareiti; nuėjau antai prie anos brastos ir taisausi bristi; żiuriu į pakalnę: atšvilpauja vaikinas, kirvį pasibraukęs, strykt ant liepto ir eina sau, kaip keliu; pamatė mane ir pradėjo šaukti: „bobutėle, ką čia dirbi? bene żadi bristi?”—„kad per lieptą bijau eiti” sakau eidama arčiau. Żiuriu, nepażįstamas. Kaip pervers mane akimis! net kakta man użkaito. „Eikš, aš tave pervesiu” sako. Susimaišiau, nebeżinau, ką sakyti, kaip daryti, nebedrįstu nė akių pakelti, čiupinėjuosi tik apie naštą. Vaikinas priėjęs użsimetė sau ant kupros mano kadugius, nusitvėrė mane tvirtai uż rankos ir veda per lieptą. Kaip aš paskui jį ėjau, nebeżinau, tik jutau stipriai suspaustą savo ranką jo delne; dar eidamas šneka: „o tai protas? ir kaip tu čia butumei perbridusi?! Jei bent stačiai į aną svietą”. Pametęs mano kadugius prieškalnyje, patsai atgal lieptu grįżo į šią pusę; aš pasilikau, kaip pakluikusi: širdis man tvaskėjo, kakta kaito, akise regėjau įsmeigtas jo rudas akis. Żvilgterėjau atsigrężusi, jau jisai šiame atskardyje; tol veizėjau, kol tik per krumus użmačiau jo kepure. Nuo to akise nebeišdilo jo paveikslas, iš galvos ir iš širdies mano; ligi šiandien tebėra giliai, giliai įsmigęs!

— Juozeli, ar atsimeni vilkęs mane per lieptą? — apsikabinusi jo kaklą paklausė.

— Kaip priminei, rodos, truputį miniu, juog pareidamas pas Raubą, vieną sykį jauną mergelę pervedżiau. Daug buvo tokių atsitikimų, kol paramtį pataisėm. Kartą Tytavėnų davatką, kitą sykį żydą su kromu pervilkau. O tu man pirmą sykį įstrigai į akį per mėšlaveżį dvaro talkoje; nuo to, teisybė, dieną naktį stoksojo akise Żebelių Magdė; o rudenyj, kaip pagarsino, juog Kumża tave imsęs, tuomet tai nė valgyti, nė użmigti negalėjau, iki nuo tavęs neišgavau żodelio.

— Kada tai buvo!.. Aš pirmiau tave pamilau Juozeli! nuo pat pirmutinio pamatymo. Tuomet, kaip susitikome čia ant liepto, parėjusi namo niekaip negalėjau użmiršti to vaikino. Kas żino iš kur jis buvo?!.. Kas jis toksai?... Kur nuėjo?... ar aš susitiksiu kuomet su juomi?... ir teip toliau tokie mąstymai neišėjo man dieną naktį iš galvos. Uż kelių dienų brakšt! ir beįeinąs tas pats pas mano gaspadorių paskolinti pjuklo. Sumišo mano verpals, ratelis pašėlo, siulas nutruko, šniuras nukrito, tekinys ėmė priešingai suktis; čiupinėjuosi, taisausi, o burna kaista, kaip liepsna; vienatį kartelį pażvelgiau, bet jis to nematė. Kaip išėjo, gaspadinė sako:

— Padorų vaikiną nusisamdęs Rauba.

— Anoks nepadorus— pridėjo Jonike — akys tokios rudos...

— Aš tuo tarpu pasilenkiau pakojų pasitaisyti. Paskui, kur tik teko jį pasitikti, ar sušnekti, begalo nedrįsau, neżinau, dėlko; o jo żodelis kiekvienas smigo man į širdį, veidas gulėjo įsismerkęs giliai mano akise.

Tai sakydama, Magdelė apkabino Juozapo galvą ir bučiavo akis:

— Aš dėl tavęs Magdele, daugiau širdgėlos prityriau, susikrimtau nesykį pamatęs tave bešėlstant su kuomi. Atmenu dvaro talkoje pirmą sykį įsispytrėjau į tave. Jonas nutraukė tau skepetėlę, tu jam numetei kepurę, jis įkibo tave risti, tu jam nepasiduoti; aš iš apmaudo vażiuodamas su valkčiu tyčioms pataikiau stačiai ant tavo kapstyklės, trakšt! ir nulaużiau kotą; tu pašokusi, capt! żiuri — nulaużta, żvilgt į mane, tik latatai į mišką, beveizint ir atsinešanti lazdinį kotą; użsimovei šakę, įkalei kotą ir vėl kapstai! kad bent pusę żodżio man butum pasakiusi: ar tu — velne, ar tu kas, kam nulaużei? ar—użdėk kitą. Aš to tik ir meilyjau, o ana nė vampt; tokia pakramta paėmė...

Juokėsi abudu.

— Aš numaniau, juog tu tyčiomis mane erzini — tarė Magdė — dėlto nieko ir nesakiau, atmenu aiškiai. Neveikiai dar pradrįsau su tavim šnekėtis.

— Kaip ten buvo, teip, kad tik dabar gerai, Magdele!...

— Teip man čia gerai — tarė Magdė, priglaudusi galvą prie Juozo krutinės — o saulelė visiškai jau ant laidos. Eikim, sutems?

Slenka laikas, lekia diena po dienos, sanvaitė po sanvaitės, metas po meto, kaip raiti joja: nepaspėjo vasara išaušti, żiurėk, atslenk jau ir ruduo, įkandėn, żiema genasi — beveizint ir vėl saulelė augštyn, pavasaris artyn. Linksmybėse ar nuliudimuose, turtuose ar varguose gyvena żmogus — vis tiek laikas neżvalgydamas neapsistodamas lekia ir lekia išmieruotu taku...

Daug lytaus išlijo, daug giedros iškaitino, daug sniego iškrito ir vėl sutirpo, daug sykių Dubysa użtvino, putojo ir vėl, nukritusi vagoje, srauniai bėgo, daug sykių jau persimainė nuo propernykščio pavasario, kada grażiame laike, grażioje vietoj, pačiam paupyje susisėdę Magdelė su Juozu meilingai kalbėjosi.

Šiandien, nors jau daugiau, kaip dveji metai pralėkė nuo tos dienos, ir laikas kitoniškas, nės jau šv. Jonas, labiau vasarop, vienok pavakarėlis toks pat grażus.

Pażįstami mums Magdelė su Juozu, senei jau apsivedę, Sutkai, gyvena trobelėje ant kelių margų savo żemės, Juozapui nuo jo tėvo atiduotos. Tėvas — senelis, ne teip senelis, kaip dusulingas — nebegalėjo sunkiai dirbti. Motina, nors tvirtesnė, viena nevaliojo lauką apdirbti. — Todėl liepė vyresniamjam sunui Juozapui, apsivedus pareiti gyventi. Visi dirbo, kiek katras begalėdamas krutėjo ir visi dailiai maitinosi, vienoje trobelėj’ ir vienoj’ kamarėlėje talpindamiesi. Duonelės, putrelės użteko iš savo żemelės; turėjo karvę pasimilżti, kumelėlę — żemelei išarti, paršelį — pasiskersti; vištelė, gaidelis, katelė, šunelis — štai ir visi gyvuoliai ir visa nauda: mażai te turėjo, mażai te ir reikėjo. Uż tai širdinguose jausmuose buvo gan turtingi.

Šį vakarą, kaip sakiau, grażu ir tyku: pievos żaliuoja; rugeliai siubuoja, żiedais apsidraikę, dulka, net migloja; gegużės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas į dangų mušasi, kur tik akį użmeti, ar ausį atkreipi, visur širdis dżiaugiasi. O prie musų Sutkų nieks nesidżiaugia grażumu gamtos, bet visi nuliudę, nusiminę, su ašaroms akise grobstos, pagelbos jieško: Magdelė suspausta sopulių, dejuoja troboje; tėvas-senelis lauke użsikvempęs ant tvoros, kosėdamas poteriauja — skubinai barškina rażančių ir ašaras sau braukia, Juozapas, išpuolęs iš trobos, rankas laużydamas šaukia: „Jezus Marija! nebelauksiu nieko, tuojau vażiuoju prie daktaro!” motina išsiginusi paskui verkdama tarė:

— Ką tu, vaikeli, padarysi su ta viena kumelėle? — nenorės dakraras nė vażiuoti; o dar prieš naktį.

— Dar ir ratukai tebėra mėšluoti reik pirmu nuplauti — pridėjo tėvelis.

— O ką aš dabar veiksiu? Duokit rodą, tėtulėliai — verkė Juozapas — bijau Magdelę numarinti.

— Pone Jezau, sergėk nuo smerčio! — sušuko tėvas — bėgk į sodżių bene gausi kame arklius.

— Niekai — tarė motina — arkliai visų jau ganykloje, naktis użėjo, kada kas bus, o čia reik spėriai; verčiau — bėgk į dvarą, apkabink ponios kojas, ji susimylės, nusiųs arklius daktarai... bėda man, kad aš pati negaliu bėgti, bijau čia prastoti... żinau, kad tuojau išmelsčiau....

— Tu, motin, buk prie ligonės, o tu, Juozai, greitesnis bėgk skubinai — liepė tėvas — neišgandink ponios ir pats netruk, pasiimk kepurę — użsikosėjęs šaukė Juozui, nės iš paskubos buvo be kepurės bebėgąs.

— Netrukk Juozeli, netrukk! — ragino motina grįżdama į vidų. Bet Juozapas nebegirdėjo, nės jau per pusvarsnį buvo ant dvaro nubėgęs. Motina, żengdama per slenkstį, jau Magdelei kalbėjo:

— Juozas išbėgo į dvarą, pasiklonios poniai ir parveż daktarą, pagelbės tave, mano pupele! Sunku kentėti nabagėlei. — klostinėjo, glostinėjo ligonę. Ta, motinai bučiuodama į ranką, tarė:

— Ačių mamytei, kad patarei daktarą parveżti, gal dar neprisieis mirti...

Viltis spėrio sulaukimo pagelbos paramino Magdelę: nutilo, użmerkė akis ir gludojo kantriai.

Tėvas poteriaudamas dumojo: „jeigu negautų arklių dvare, reikėtų nors viena kumele vażiuoti... Juozas nabagas laksto, kaip sudegęs: pirmas sykis — nesumano, ką bedaryti. Kiek kartų man teip budavo! Bet daktaro nė sykio neveżiau, katras augo-użaugo, katras mirė-numirė... o motina ir šiandien sveika tebėra; ir čia man rodos apsieitų be daktaro, tik truputį kantrybės... Biednas vaiks! Nė tėvas, nė motina — netur prie ko šauktis, mes ir vyras — visa giminė; tie tėvai, tie globėjai... bent pamatys juog mylim ir tausojam... nors tiek turės uż savo darbus ir vargus...

Teip dumodamas ir pasikosėdamas traukė ratukus prie klano nuplauti ir pasitaisyti dėl visoko. Motina, nuraminusi ligonę, żygiavos apie apyvoką, nės saulelė jau visiškai leidosi. Pamačius tėvą betraukiant ratukus, nubėgusi stumė bardamasi:

— Dvasios neatgauni, o teip sunkiai trauki! nematei mane pasišaukti.

— Użtenka darbų ir tau, matušėle!

— Su darbais pusė bėdos, kad tik Dievas duotų visiems sveikatą... Ot, ar aš nesakiau! — ir bredi į vandenį; tai per naktį paskui krankš, nė akių nesudės — ryto — čielas ligonis.

— Kas padarysi, matušėle! musų vaikai — musų vargai.

Żara vakarinė temo-temo, niekaip nesutemo. Dangus żvaigżdelėms jau apsipylė. Żemė drėgna rasa apsigrendė, o żara vis dar tebėra; siaurėjo ir tamsėjo iš vakarų, bet tęsės, kaip kokia juosta pakraščiu dangaus per visą šiaurę į rytmečius; ten plietės, kilo, balo ir švietėjo. Rytų pusėje ta pati pavirto jau į aušrinę żarą, kurioje mėnesio pjautuvėlis spinksojo. Saulelė tebemiegojo giliai įsismerkusi baltojoje żaroj’. Vėjalis miegojo, każikur uż miškų tykiai nugulęs. Nejudindamas nė lapelio, miškas teipogi miegojo. Bemiegė grieżlelė nustojo jau čerkšti; į jos vietą pabudo pirmasis vėversėlis: truputį pačiurškęs, pamażi, rodos nedrąsiai, pradėjo savo giesmelę vingiuoti. Pajutęs naminis gaidys pašoko, sparnais suplasnojęs, staiga użgiedojo....

Tuo laiku Sutkų kiemelyje stovėjo puikus porinis veżimėlis. Veżikas — barzdyla su ilgu ploščiumi, baltais guzikais, kepurė baltais kraštais, — sėdėjo ant pasostės to veżimėlio: vadżias rankoje nusitvėręs, galvą nuleidęs, į barzdą įsikniausęs, skaniai snaudė. Pora širvų żirgų pakinkytų uors prunkštė ir su kojoms kasė żemę, bet stovėjo ant vietos, kaip įsmeigti. Tėvelis kertelėje ant kaladėlės susirangęs, kiutodamas girdėjo troboje Magdelės dejavimą, guodżiojimą motinos, verksmą Juozapo, aiškią kalbą daktaro.

Saulelė tekėdama spinktelėjo į Sutkų trobos langelį; toje pat valandoje tenai staiga suriko kudikis.... Tėvelis atsiduksėjo lengvai, kaipo butų sunkiausis akmuo nuritėjęs jam nuo širdies, rankas susidėjęs pakėlė į dangų; Juozapas ant pirmutinio balso kudikio visas sudrebėjo, nebeżinojo kas su juomi dedasi: ašaros, kaip lytus, lijo, o kartu širdingai juokėsi; skaudus skausmas staiga virto į didżiausią dżiaugsmą. Motina garbstydama globstė kudikį, glaudė ant rankų ir kartu ašaras sau braukė. Juozapas kartu verkdamas ir juokdamasis puolinėjo nuo motinos prie daktaro ir atgal prie motinos, abiem rankas bučiuodamas; truputį atsikluinėjęs iš pirmutinio įspudżio, krito ant Magdelės kojų; ta juokdamosi rankas prie jo ištiesė. Użmiršę savo vargus ir skausmus, susiglaudę meilingai, verkė dżiaugsmo ašaromis.

* * *

Saulelė visuomet vienoje pusėje teka, antroje leidżiasi; kas diena vienodai rieda per dangų iš rytmečių į vakarus. Mėnuo teipo-gi vienodai mainosi: sykį vakaruose pasirodo plonutėlis, kas kartas storėdamas użauga į apskritą ritinį; tuomet šviečia per naktį; ir vėl kas karts dyla; sudilęs pasirodo rytmečiuose vėl plonutėliu pjautuvėliu. Šviesus mėnesėlis persimainė jau dešimtimis sykių, o spindanti saulelė leidos ir tekėjo tukstantimis kartų nuo to laiko kada pirmą sykį ant šio balto svieto suvirkęs Sutkų Jonelis pradżiugino tėvus ir senučius.

Nors per tą pralėkusį laiką nemaż ašarų iškrito Sutkams, daug rupesčių ir skausmų nesykį širdį nuspaudė, dżiaugsmai ir linksmybės, kaip żaibu kartais spiktelėjo, vienok laikas nieko neprailgo, treji metai rodos, kad viena diena praslinko. Sutkų gyvenime atmainos teipogi visai mażai: Senelis — vienokiai pasikosėdamas poteriauja ir ką galėdamas dirbinėja; motina vienokiai gera ir nuolanki; Magdelė vienokiai švelni ir darbšti; Juozapas vienokiai rupestingai darbuojas apie savą nors mażą ukę. Jonelis vienas tik labai atsimainė: tuomet kudikėlis silpnas, nevaldąs nė kokio sąnarėlio, verkiąs neżinodamas ko, o dabar — kojalėmis savo bėgioja greitai, pasisako ko verkia arba juokiasi, ir su šuniuku ritasi, dėvi ilgus marškinius ir ant galvos jau nulaiko kepurę.

Šiandien karšta dienelė, saulelė, kaip deginte degina; o ten toli pakraštyje dangaus guli juodi murai, kuriuose griaustinis, kartais vos tik girdėtinai, bet rusčiai sudunda. Sutkų šeimyna po kiemelį bruzda, kiekvienas prie savo darbo: Juozapas tašo lentas, skubina, darbuojasi niekur nesiżvalgydamas, prakaitas jam net čiurkšlėms eina per burną, o ant pečių marškiniai net grężiami; pasistatęs šeip teip naują triobelę, stengias ir išgrįsti, sako: „bus šilčiau żiemą senučiui kojoms, bus geriau ir Joneliui su Juočkum voliotis”. Senutis ir Jonelis pasišnekėdami renka skiedras ir dėlioja padarżėn šalyje į pastogę. Motina —prieaugėje naujosios triobelės, pavėsyje plazda prie verptuvo ir linų kuodelio; tekinėlis birbdamas sukasi; ji kas valanda pasilekdama żiuri įšpulę ir glosto kuodelį, o siulą paseiliodama traukia ir traukia per pirštus. Magdelė, milštuvėlę nešdama, pareina papieviais iš alksnyno; netoli kiemelio nusišnypštė nosį, Jonelis pajutęs, pasigrobė kvortelę, bėga priešais šokinėdamas.

— Mamyte, pienelio, pienelio!... Magdelė, użkėlusi vartus, pametė tuščią milštuvėlę ir drebančiu balsu tarė:

— Šėmukę nebegyvą radau... pripampusi, kaip statinė, kuo ne sprogsta...

Jos żodżiai kaip żaibas użgavo visus: Juozapui kirvis iš rankų iš krito, motinai siulas nutruko, tėvui skiedros pabiro; visi su nusistebėjimu ir išgąsčiu żiurėjo į Magdelę. Ta, vos ištarusi tuos żodżius apsipylė karštoms ašaromis; Jonelis tik juokdamasis barškino su kvortele po tuščią milżtuvėlę...

— O Jezau, Marija, kokia nelaimė! — Sušuko motina, użlaużusi rankas. — Tokia gera karvelė!.. likom dabar be pieno lašelio...

— Kad bučiau rytą patsai neišva: ręs... — pridėjo senutis — tokia buvo smagi, sveika... kas galėjo įr pamislyti?!

Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį, o Magdelės ašaros kaip su peiliu jam širdį pervėrė.

— Ne verkk, širdele neverkk! Davė Dievas nelaimę, duos ir rodą kitą karvelę įgyti; ar gi mes nepapratę vargą vargti, kokią valandą pasrėbsime ir juodą putrelę; tik ne verkk, negraudink man širdį — ramino Juozas pačią.

— Su didżiaisiais pusė bėdos, visaip gali pakentėti — atsiliepė motina — bet tas musų mażiulėlis Jonukėlis kur dings be pienelio?! O tai Dievo prastojimas: ne nuėjom nėi vienas nuo pat ryto nė paveizėti karvelės!...

— Rinkau paršeliui żolės — teisinosi Magdė — neturėjau laiko nueiti.

— Nieks čia tavęs dėlto nekaltina, širdfle, nieko nebutų gelbėję, kad butumei ir prisisėdusi sėdėjusi, kad jai sprogtina użėjo.

— Ar nereiktų eiti skurą nuimti?

— Dieve saugok! nereik! — šoko

Juozapas — įversiu į duobę suvisu: teip staiga krito, gal kokia nedora arba kimbanti liga; tamstos sveikata brangesnė, kaip tos naginės.

— Ne verkkit, vaikučiai, nesirupinkite —tarė motina—jau aš apmislyjau kaip gelbėtis: baigiu verpalą, gausiu porą rublelių, nueisiu pas vaikus, gal gausiu po kelis rublelius pasiskolinti ir nusipirksime karvelę ant Sv. Petro. Neverk k Magdele, Dievui garbė!..

— Jau apsiskolinome, matušėle, nuo Onos ir nuo Petro rąstams pirkti; nebent paršelį verčiaus parduosime, gausime kokią dešimtį — atkutęs jau paišelis.

Senutis, sėdėdamas ant rąsto, ranka pasirėmęs żiurėjo į nuliudusį Juozą, jieškantį lopetos, żiurėjo į użsiverkusią Magdę ir į użsirupinusią motiną ir dumojo:

— Kokia tų nabagų vaikų širdis?! Pardavė karvelę, pardavė kumelę, dar apsiskolino... vis ant tos triobos.... sakė: „tėtušėliams bus šilčiau”... teisybė senoji buvo visai supuvusi... kad butų karvę nepardavę, nė kokios bėdos. . ne paskutinė butų nusprogusi... parduos paišelį, o kokia tos nabagės bus širdelė? teip šėrė, żolias rovė, vargo, meilyjo sau, o dabar kitam reiks atiduoti ir likti be mėsos kąsnelio, jei dar bent kiek gaus?... Berods turiu dar apsigniaużęs tą penkioliką rublių... nė pačiai nesakau... kad teip atiduočiau? Butų čia ant karvės... Nedidelis daiktas įduoti... o kas atiduos? numirus nė mišioms nebus... te prašo nuo svetimo, bent rupįsis atiduoti... o jei negaus? anie jauni—srėbs ir juodą putrą, o man kaip reiks nuryti?... Et diena po dienos galiu numirti, prasidżiugs radę pagrabui, visam kam uż teks... kruvina bėda be karvelės, tiesa... kiek buvo karštų reikalų, tiek sykių, vis iškentėjau nedavęs... Tegul! neduosiu nė dabar — pamojo su ranka.

Juozapas išėjo karvės użkasti. Magdelė, pasirinkusi skiedrų, nusineszė pietums pravirti. Motina skubėjo špules lenkti ir kas valanda żvalgės į kilstančius debesius. Jonelis glaudėsi aplink senutį, o jisai vis pasirėmęs, dumojo ir dumojo: atiduoti paskutinius slepiamus grašgalius, ar ne? ant galo pamislyjo: „kaip bus, teip, lauksiu dar pietų, pabandysiu juodus viralus valgyti”.

Saulelė stovėjo pačiame dangaus viduryje, kaitino į pat viršugalvį; miškai papilkavo lyg dumais aprukę, šniokštavo tirštu ir šiltu vėju; oras pasidarė troškus; visų żolelių lapai išvytę gulėjo ant żemės. Pakraštyje dangaus kaskarts rinkosi debesys: tams-juodai margavo, šmotais baisiai juodi, šmotais kruvinai rausvi, šmotais šviesiai gelsvi, kitur juodai rudi,— o teip stori ir gilus, nepermatomi, tarytum iškilusi jura, vilniuojanti audra juodų vandenų: arba kaip kokie kalnai tamsus juodos żemės, be pasiekimo saulės spindulėlio, be żolės lapelio, be medżio šakelės, be jokio gyvo vabalėlio. Smarkus griaustinis, tarytum sutrankęs ir sumaišęs visą jų pa-viršį, dabar pačius nuogus kalnus stumia pamażi kas kart augščiau, rodos ritina per didżiausius ir kiečiausius akmenis: kits akmuo pritriekštas sunkumu, sprogo — net kibirkštys išlėkė — ir vėl rieta, grumėdami toliau per dangų. Kruta, maišosi, kyla augštyn ir vėl virsta pakalniui, rodos tuojaus użgrius żemę, bet vis ant vietos, vis toli, vis prisivengia saulės. Griaustinis grumia, bilda, spardosi, rodos teip toli, o kokį trenksmą daro! — net żemė virpa; o saulės niekaip nepabaugina: juo griaustinis debesise šėlsta — juba saulelė karščiau kaitina; rodos atrėmusi spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs.

Juozapas nušilęs, nuvargęs, susikrimtęs, atgajaus jieškodamas ar alkį ramindamas, srėbė juodus batvinius po keletą šaukštų ant kiekvieno kąsnio duonos, użsikvempęs ant torielkos, nė akių niekur nepakeldamas; tik kartais su rankove braukė prakaitą varvantį nuo kaktos. Magdelė, pasisodinusi ant kelių Jonelį, atlaużusi šmotelį duonos įdavė jam į rankelę, kitą pati pakando ir, vėsindama batvinius, siurbstė ir Joneliui tą patį šaukštą prikišo; tas, pasrėbęs, ėmė šalin pliurkšti iš burnelės ir iš šaukšto; metęs duoną į żemę ir pats nusirito nuo motinos kelių. Magdelė taisės pati srėbti, kąsnis duonos atsistojo jai gerklėje, o ašaros ėmė lašėti stačiai į torielką; atsikėlusi nuo stalo išėjo pro duris. Senutis siurbstė batvinius, kramtė duoną, kosėjo, vėl srėbė, kąsnelį duonos įsimerkė į torielką, vėl kosėjo, valgė, kramtė, kaip ne savo dantimis, o batviniai torielkoje nėmaż nen usekė: kiek įsipylė, tiek ir stovėjo. Motina, siurbstydama pirmoji prašneko:

— Griaustinis użia ir użia be perstojimo, bet vis ten toli, šiaurėje, rodos mums neklius, ant vietos išsilis, bet baugus debesys. P. Jezau, sergėk nuo krušos! Jei matysiu, ne kyla ant musų, bėgsiu tuojau pas Vożkienę, nešiuosi verpalą, nešiuosi vilnonę skepetą: zyle, pelėda versiuos, o karvelę turim nors ant bargo nusipirkti. — Pażvelgė į tėvą: vienas — senas, antras — mażas, abudu išmirs badu.

Juozapas, żegnodamasis pavalgęs, pażvelgė nuliudęs į tėvą; išėjęs jieškojo pačios. Ta, pavėsyje uż triobos kerčios atsisėdusi, graudżiai verkė. Juozapas sėdos greta, apsikabino, priglaudė jos karštą galvą prie suspaustos skausmu savo širdies; juto, juog reikia raminti, reik tramdyti nubudusią savo mylimąją Magdelę, bet niekaip nesisekė prašnekinti; glostė su ranka jos galvą, ir jam pačiam ašara nurietėjo, atkartojo tik motinos żodżius:

— Ne verkk, Magdele, Dievui garbė!

Stojos dabar Juozapui akise visos valandos linksmos ir laimingos, toli jau pralėkusios: — kada pirmą kartą pamilęs Magdelę pilna širdżia meilės, pilna galva vilties, dumojo ir żadėjo apipilti ją laime ir meile, — żadėjo iš visos išgalės stengtis, kad jai niekados nieko netruktų; rupinos rodos apie tai kiek beišgalėdamas ligi šiol; bet dabar nelaimė trenkė, kaip griaustinis: sudużo ir sutrupėjo puikios jo viltys ir grażus użmanymai, palikdami į vielą rupestį ir širdgėlą... Gaila jam seno tėtušėlio, kramtančio sausą duonelę; gaila kudikėlio verkiančio pienelio; gaila geros matušėlės paskendusios rupesčiuose... Bet gailestis verkiančios pačios viršijo visus skausmus sukilusius per nelaimę. Glaudė pačią prie savęs, apkabinęs drebančioms rankoms, o verksmingu balsu ramino ir gudżiojo:

— Ne verkk, širdele! negildyk man širdies: tavo kiekviena ašarėlė kaip su peiliu mane varsto. Tu verki, rugoji, o čia mano kaičios nė maż nėra; gana!... bent nusimalšinki negaliu niekur skausmu tverties, kad tu verki!...

Magdelė nusišluostė skruostus, su nušvitusia kakta glaudės prie vyro, šypsodama:

— Juozeli, balandėli, kas tave gal kaltinti?! Ot teip sau apsiverkiau bereikalo. Dovanok tą kartą, nebematysi nė vienos ašaros daugiau: kaip dėsis teip — viskas bus gerai, nesirupink, Juozeli!

Teip ramino vienas kitą Juozapai. Tuotarpu tėtušis eidamas į klėtį, pamojęs motiną prie savęs, tarė:

— Ar żinai ką, motin? jug aš turiu apsigniaużęs dar keletą rublelių iš senovės; ar čia reik duoti ant karvės, arką?! Kaip tu sakai?

Motina prasidżiugusi sušuko:

— Ko-gi be lauki nedavęs, tėtušėl?! jei tik turi, duok tuojau, matai juog kruvina bėda. Mat koks! ir prieš mane slepiesi turįs piningų!

— Kaip gi prieš tave ne slėpsiu? tu jei tik żinai, tuojau tau duok ir duok; tiek ir te żinai — rugojo senis; paskutinius ir viską tik vaikams sukišti. O kaip numirsiu, kas bus su mano laidotuvėms?! Tuomet reiks lakstyti po kiemus, numirėlį pasiguldżius.

— Nesirupink, tėtulėl, — juokėsi motina — niekur numirėliai nesivolioja nelaidoti...

— Ar matai kokia tu! — pertraukė senis — tai tik į żemę įkišti ir gana! o kame mišios? kame pazvanai ir... użsikosėjo senis — tau tik atiduok ir atiduok daugiau nieks nerupi.

— Teip, teip, gerai, laikyk mišioms, o tuotarpu srėbk juodą putrą, tai bent greičiau numirsi. Verčiau dabar duok karvei nupirkti, o kaip kitą prisiauginę parduos; tuomet tau piningus atiduos: bus vilkas sotus ir avis čiela.

— Tu, motin, visuomet moki išrokuoti, kad tik nuo manęs išvilti. O ko vaikas vedė pliką mergą? ko ne veizėjo, kad turėtų maż daug? — butų beturįs dabar.

— Tėtulėli atsiminei po smerčio trečioje dienoje pe..ti — juokėsi motina: Kelinti metai, kaip vaikas żenotas, dabar liepi ištekliaus jieškoti. Su dalia parėjusi butų mumis bevarstanti żodżius, o ant šios ką išrasi? Tur but, kad uż mus visus daugiau dirba ir visus lenkia?!... Kame tik tėtulėli, kame tie tavo grašgaliai? duokš, veikiai pradżiuginsi ir vaikų širdelę. Kad butų triobos nestatęs, butų greit nusipirkęs karvelę... Duok, ne buk teip kytras, ne valia — kam ir pasisakei turįs, kad nenori duot?!

— Tokia tai visada tavo roda!... żinai gi bereikalo sakiausi.

Besilygstant seniams, Jonelis apkabino senučio kelį ir vartydamas tuščią kvortelę, čiauškėjo:

— Senuti, senutėli! usciu pienelio! usciu pienelio!... usciu!...

Senutis pasilenkęs glostė Jonelį o motina pridėjo:

— Ar gi tau tėtulėli, negaila to kudikėlio?! ar gi tavo širdis akmuo? aš ne galiu nė veizėti. — Pradėjo balsu verkti.

— Te, te, matušėle, atiduodu, tik ne verkk—tarė senis, verdamas skrynios viršų — penkioliką turiu, visus atiduodu: żinokitės, pirkit, tik susimildama neżlembk!

— Juozap, Magdele! — pašaukė motina. — Duok pats, tėtulėli, ir pasakysime vaikams, kad rupintusi veikiai atiduoti.

Įbėgo Juozapai nusigandę, mislyjo, kad vėl kokia nelaimė.

Tėvas, duodamas dvi popierėles, tarė:

— Vaikai! atiduodu paskutinius grašgalėlius karvei nupirkti, bet veizėkit mane palaidoti darai.

Magdelė ir Juozapas prasidżiugę apkabino tėvams kojas.

— Dėkui, tėtulėli — tarė Juozapas: —širdingai dėkui! ne lauksime laidotuvių tamstos, — użauginsime kitą karvę, parduosime ir sugrążinsime piningus. Dėkui, dabar nustumei mums rupestį. Kol tik mano gyvastis ir sveikata valios, tol stengsiuosi, kad tėveliams netruktų nieko; o palaidoti tėvus padoriai yra priderėjimas mano ir kiekvieno vaiko.

Magdelė teipo-gi kaip įmanydama dėkavojo. Saulelė iškrypusi iš pietų lengviau kaitino; debesys šiaurėje kas kartas balo ir skystėjo, rodos virto į permatomą tirštą miglą, šmotais dar šviesesni sukapoti tik išilgai juodais brieżulėliais, rodos, atsirėmusiais į żemę. żaibai użgeso, o griaustinis, każikur uż miškų nubildėjo. Augščiaus, pačiame skliauste aiškiai żydravo dangus; priešais saulę ant debesų żibėjo puiki orarykštė. Vėjalis skystesnis — vėdavo medżių lapus, atgaivino suvytusias żoleles, atvėsino ir troškinantį orą. Matušėlė apsisiautusi skepeta, skubėjo jau pro vartus. Juozapas ryšį verpalų pamovęs ant lazdos, użsivertė sau ant kupros, dar sykį tėveliui į ranką, dar sykį Jonelį bučiavo, dar sykį meiliai pażvelgęs į Magdelę, nubėgo paskui matušėlę. Magdelė, linksmai dainuodama, įsėdo į darżą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, šnekėjosi su Joneliu, pasakojo, kad bobutė su tėte parves karvelę ir pamilż pienelio...

* * *

Pażvelgkim į Sutkų gyvenimą dar uż dešimties metų. Atmainos dabar didesnės. Senutis jau pirm kelerių metų atsigulė į juodą żemelę amżinai ilsėtis, bet atstu pirm numirimo priėmė atgal nuo vaikų savo penkioliką rublių, kuriuos paskyrė ligi kapeikos, kur dėti ir ką użpirkti uż jo dusią. Vaikai netik uż tuos piningus, bet mażne antrą tiek pridėjo, palaidojo grażiai su devintinėms ir metinėms o po to dar kas metą użperka atminimus uż dušią tėvelio.

Nors żmonelės kas metas renkas po kits kitą į vieną ir tą pačią żemelę, o svietas dėlto lieka tokiu pat pilnu svietu, kokiu buvęs nuo pat sentėvių. Nors żmonelės vis mainos, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, sęsdami ir vėl mirdami, o gamta liekta vis ta pati, su toms pačioms, visada vienokiomis atmainomis oro.

Šį vakarą teipo gi grażus pavakarėlis. Saulelė lenkės netoli miško viršunės, pamażi rietėjo pakalniui, kaip didżiausias raudonas ritinys. Dienovidżio šviesus jos spindulei każikur użlużo, į vietą użsisiautė perregiama, kaip šidras balta migla, per kurią, kaip per giliausią vandenį, plaukė nuoga saulelė be baimės akių leisdama į save żiurėti. Tykus vėjalis virpino apušies lapais ir nešiojo kvapą vystančios į šieną żolelės, gulinčios pradalgėse żalioje pievoje. Dubysa tykiai gurgėjo per żvyryną, tarytum pavargusi darbininkė laukia tik vakaro, laukia valandos pailsio. Visur tyku; kartais tik gandras suklekina, arba piemenėlis vamzdelį subirbina.

Magdelė netoli savo triobos, pasilenkusi uż darżo rovė linus, pas ją bovyjosi nedidelė grażi mergaitė. Pakalnėje, elksnyne, keletas bandos šlemštė pażėlusius jau atolus. Piemenėlis pusdamas į vamzdį ir pakaitais dainuodamas artinosi prie dirvos. Mergaitė pasišokėdama bėgo priešais.

— Joneli, Joneli! duok man vamzdelį papusti!

— Te, Marele, papusk, teip — gerai birbia?

Marelė putė, birbino ir dżiaugdamos juokėsi.

— Jau baigi rauti, mamyte? Pati viena — pavargai; šnekėdamas Jonelis rinko saujas ir statinėjo į gubeles. Motina atsitiesusi rišdama, tarė:

— O tu, Joneli, gerai išalkai? nebuvai nė ant pavakarių; mudvi su Marele turėjom čia duonelės; paėmęs użsikąsk! paskui padėsi sustatinėti. Teip skubu nurauti, laikas jau bėgti namon, — Kazelis tur but jau pakyrėjo bobutėlei, o ir tėtė netrukus susivoks.

Marelė prilakino Joneliui grebšelį, tas atsilaużęs duonos, użsitepė sviesto iš abrinelio, valgė, o antraja ranka rinko ir mėtė saujas į kruveles.

— Ne atėjai pirma, Joneli! karvės jug negyliavo? butumei man padėjęs anksčiau nubaigti.

— Mamyte, aš tvorą tvėriau, kur tėtės buvo pradėta, teip skubėjau, nė valgyti ne ėjau, privariau ligi pat volo galo.

— Kas tau mietus susmeigė?

— Nusinešiau kedę ir pasistodamas įmušiau su šlėga.

Motina nubaigusi rauti, nusišluostė prakaitą, pażvelgė į saulę, ir ėmusi statinėti šnekėjo:

— Gerai, vaikeli, kad imiesi uż darbo, reik stengtis padėti tėtei: matai kaip jis vargsta, użdarbauja, maitina mus visus, iš jo kruvinos procios turime duonelės, apdarą ir gyvuolėlių kiek reikiant. Turi jau dvyliktus metus, gali jau ir pats išmanyti.

— Mamyte! jug kad tėtė ne norėtų pats, galėtu mane leisti su dielėms į Kuršėnus, ar aš ne nuvażiuočiau? Tėtė tuotarpu pasilsėtu — šnekėjo rimtai, kaip senas vaikis — bene aš vażiuoti ne moku: kur į pakalnę —użšok ant veżimo, kur į kalną, nušokęs pastumėk su pečiu, paniuk, jei katras arklys ne traukia— ar aš ne matau, kaip tėtė vażiuoja?! arklius raiżyti ne reikia.

Motina żiurėjo dżiaugdamos į Jonelį ir juokės:

— Uż keletos metų gal tą ir padarysi, jei Dievas duos sveikatą, bet dabar, vaikuti, ne gali, ne tam dar tavo amżius, verčiau po namus slaugyk tėtę, darbuokis galimą darbą; gaua to, kad tėtė matys, kad tu ne tingi.

— Żinau aš mamyte, juog tingėti — griekas. Ir bobutė sako, kad dykai valgoma duonelė verkia.

— Żinoma verkia, vaikeli, kas dykai nor valgyti — tvirtino motina — żiurėk tėtulis kiek prakaito išlaisto bedirbdamas duonelę, ir tu sek jo pėdas. Dėkui Dievui, pabaigėm! Bėgkim, Marele, namon! Jei tik ryto ne lis: saulelė plaukia, kaip per vandenį.

— Saulelė ir vakar teip pat leidosi be jokio spindulėlio, bet varnų tiek nebuvo — šnekėjo Jonelis eidamas kartu — šį vakarą kokiais buriais čiulkinį gruda!... żiurėkit! — aida, aida! Visur kaip debesys; o kramtos kaip pašėlusios. Tėtė sako, juog prieš lietų teip jos šėlsta.

— Gal buti ir teip — pridurė motina.

— Nėra baimės, kad ir lytų —tęsė Jonelis — musų rugiai suveżti; šienas suvalytas, nebebus niekas ant lauko; linams, mamyte, jug nieko dar ne kenks? Kaipo bobutė sako: „kas apdrėkįs, tas ir išdżiovįs”.

Arti kiemelio atsigrężė motina į vieškelį.

— Nematyti dar tėtės — tarė — Marele, bene palikai grepšį?

— Ne palikau, štai parsinešiau!

Motina įbėgo į vidų, sukosi apie apyvoką, Jonelis įsisodinęs Marelę į ratukus lakstė aplink kiemelį; abudu juokės, kvakėjo.

Bobutėlė, kaip senei bematyta, per mierą jau pasenterėjusi, visai į kuprelę sulinkusi, bet senu papratimu darbšti ir greita. Išėjusi surinkti skarų nuo tvoros, ant Jonelio barėsi:

— Ko teip lakstai, kaip aitvaras? vaikui ir sprandą nusuksi, verčiau suveizėk gyvuolius, żąsis, vakaras nebetoli; įnešk virbų ugnelei, paslaugik matušėlę, matai, kaip ji sunkiai dirba. Toks dičkis — gali jau padėti darbuotis, nedykai lakstyti. Vaikeli mokinkis użsipelnyti sau duonelę!

Jonelis, sustojęs bėgioti, į seserį tarė:

— Klausykim bobutėlės! lėksime, Marele su ratukais į patvorį pavolyje, ten yra kruva skiedrų, kur tėtė mietus tašė:—Susipylę parveżšime ir karves parsivarysime.

— Aš vażiuota vażiuosiu, na! tu mano arkliuks!

Jonelis, atsikėlęs vartus, nulėkė su Marele ratukuose. Parvażiuojant Jonelis traukė, o Marelei liepė stumti. Kaip jis atsisukęs pażiurės, tuomet ji stumia, o kaip jis traukia, ne mato, tuomet ji atsigulusi ant skiedrų vażiuoja.

Vos paspėjo pro vartus namon, kaip ir tėvas parbrazdėjo. Vaikai, metę savo darbą, puolė priimti. Jonelis bučiuodamas į ranką, kartu ėmė tėvui iš rankų botagą ir vadżias, šoko arklių nukinkyti. Marelė įsikibusi į skverną tėvui, čiauškėdama pasakojo, kaip vażiuota vażiavusi skiedrų.

— Tėtulėli, uż ką bėruką pażebojai? — klausė Jonelis.

— Kam jis be proto lekia, negali išlaikyti ne żeboto.

Jonelis varsbėdamas šnekėjos su bėruku.

— Aa tu valiuki! ko nesiliauni? Użtai gavai geleżį pakramtyti ir smugis dar kliuvo, żinosi bėgti rimtai; duokš pavalkus, lenk galvą! trrr, lenkk! o teip.

Kumelė, miniodama vadżias, graibė veją.

—Trrr tu pelėda!—Saukė ant kumelės—ko nestingi? Apkaitęs bėrukas nabags! — apkabinęs kaklą arklio, prisiglaudęs nuvedė prie tvoros, atgal grįżo kumelės numauti. Magdelė išėjusi sušuko:

— Tėtė jau susivokęs!

Tėtė dabar jau tikrą vardą nešiojo, tai nebepirmutinis nuliudęs ir nusiminęs Juozas; dabar linksmas ir ramus, dżiaugėsi laime ir pasisekimu, żydėjo sveikata ir tvirtumu. Sveikinosi širdingai su savo mylimaja Magdele, teipos gi labai atsimainiusia. Dabar nebeišblyškusi Magdelė, bet su geru paliaukiu druta bobelė, baltai raudona, skaisti, kaip rożė purinė, matyti, gerą ganiavą turinti.

Tėtulėlis gyrė savo gaspadinę, Marelę ir, kuri po kišenes graibės „zuikio pyra go”, paskui paėmęs ant rankų bučiuodamas nešėsi per kiemelį, atsisukęs dar tarė:

— Prikabink, Joneli, arklius prie tvoros, teatsiput, kol mes pavalgysime.

Magdelė sukosi apie vakarienę. Juozapas, pabučiavęs matušėlei į ranką, atsiklaupęs prie lopšio, šnekino čverties metų Kazelį: nupraustas baltai, riebus, kaip rubuilis vaikas, rodos pażino jau tėvą, nės šnekinams krykštė ir spardėsi. Nubučiavęs jam rankeles ir kojales, sėdosi su savo šeimyna prie vakarienės. Magdelė klausinėjo apie kelionę.

— Mażne prisigavau šį kartą — tarė Juozapas— truputį per didelį veżimą prisikroviau, sunkiai traukė; kur į kalną, vis gavau pastumėti ir pečiai mażne skauda.

— Kam reik teip godėtis — barės motina — besigaluodamas benenustosi sveikatos, ar ne teip ir tėvas nabašnikas bedirbdamas per ne mierą įgavo dusulį ir da ne persenas gavo po velėna palįsti.

Debesėlis skausmo perbėgo visiems per kaktą dėl priminimo mirusio tėvelio, tai pasergėjusi, motina tarė:

— Ką padarysi? mes jo nebesulauksime, o jis mus belaukia pasitikti.

Magdelė iš naujo użvedė kalbą apie użdarbį ir kelionę.

— Pernai vasarą ir per żiemą nors tarpais vażiavau — kalbėjo Juozapas — o żiurėk, iš to użdarbio użmokėjom visas skolas, gali stačiai sakyti, juog triobą ir klėtelę pasistatėm, arklį nusipirkom, dar ištekliaus liko. Laiks lig laiko po du rubliu użvażiuoti, tai ne niekai!

— Ar ne prapuls tas tavo išteklius,

Juozai — tarė motina — vienam ir kitam įkaiš:ojai be jokio raštelio....

— Ką padarysi, mama, kad jo tokia gailinga širdis — teisino Magdelė — šį pavasarį Jonas verkia, kad jam kumelę pavogė, kartu ir Juozaps verkdamas duoda jam paskutinius dešimt rublelių...

— Kaip gi nesigailėsi?! — pertraukė Juozapas —pavogė żmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kiekvieną valandą reik ašvynio; piningų savo netur: nė żmogui plaukti, nė šaukti! vagį sekiotis — pėsčias nepaspės, o čia arti, sėti vėl butinai reik — ką gi darysi nedavęs paskutinius?!

— Nieks tavęs ne peikia, Juozeli, uż tai — teisinosi pati — aš tik sakau juog tu be galo gailingos esi širdies; tuomet ne gelbėtumei żmogaus jeigu ne turėtumei pats nė skatiko.

— Ot Kvečas mokesniams truko — daviau kelis rublius — kalbėjo Juozapas —żymantą broliai butų ištaksavoję uż „išderżkas” — vėl paskolyjom porą dešimtėlių... vis bėda, vis reik gelbėti; o dėl niekų dirbti kokius raštus — ne grażu su saviškiais. Atiduos żmonės — kiekvienas turi sążinę.

— Kartais ir labai norėtų atiduoti, o kad nebėr iš kur — tarė motina. — Ir tavo, vaikeli ne iš upės pasemiama, bet kruvinai użdirbta kapeika, reik pasimisyti, jug ir patsai, turi vaikus....

— Mama nesibark, — prašė Magdelė — tesiżino, teduod, nes nėra jam didesnio dżiaugsmo, kaip sugelbėti, ar ką gerą kam padaryti; jau tame dalyke atsigimęs suvisu į matušėlę.

Pertraukė kalbą Jonelis: apsisiautęs ilga sermėga, rankoje nusitvėręs pančius, pasisakė jojąs arklius ganyti.

— Ak tu mano kudiki! — šoko tėvas — kur tu vienas josi? gali naktį nusigąsti ar ką...

— Ne vienas ganysiu, tėte: nujojo Jankų Domė, żymantų Antaniuks, josime visi į Skynymus, jau susitarėme... susikursime ugnį. Tėte, miegok ramiai; aš pareisiu bandos išvaryti, kaip išauš.

— O tai mano vyras! — dżiaugės tėvas — imkis kailinius pasikloti, negulk ant plikos żemės, kad nesusirgtumei. Eikš, aš tave ant kumelės użsodinsiu, nepasilikk nuo kitų!

— Joneli, įsikišk duonelės! — šaukė bobutėlė — mażiulėlis tas mano!

— Te Joneli, varškės — kišo motina į kišenį — pravers tau, vaikeli pusryčiams użsikąsti.

— Ne sėsk, Joneli, ant bėruko — šnekėjo tėvas pas arklius, jok verčiau ant kumelės; tas beprotis kartais baidosi, gal tave išmesti; šit kailinius paklojau, op!... Ar turi brieżiukų? Te, ne gulk arti ugnies.... veskis Juočkų... surėżk bėrukui...

— Laba naktis! — Sušvilpęs Jonelis nujojo.

— Dieve padėk!—perżegnojo tėvas, keldamas kiemelio vartus.

Gera valanda, kaip saulelė jau nusileido, pagalios ir vakarinė żara jau uż geso; juoda prietamsa apsiautė visą żemę. Dangus, be jokio mėlynumo, ir be skaistumo, be jokio spindulėlio ir be vienos żvaigżdelės pilkavo tik truputį ant galvos, kaip storais dumais aprukęs, o pakraščiais jungėsi tamsenybėje su miškais ir kalnais; negalima atskirti rubeżio dangaus nuo żemės, kaskarts juodesnė tamsa dengė laukus, pievas, miškus ir pelkes. Nė paukštelio, nė żvėrelio, pagalios nė naminio gyvuolėlio — niekur nė balso: visi jau saldżiu miegu użmigę — ilsėjos. Toli spiksojo tik ugnelė arkliaganių ir retkarčiais, kaip iš po żemės, atsiliepė atbalsis tilstančios jau dainelės... Ir vėl visur tyku... Vėjalis tik kartais pustelėjo maišydamas drėgną miglą, tarytum skelbdamas netrukus šiltą lietų.

Bobutėlė, Marelė ir Kazelis — skaniai jau miegojo, o Juozapas, su Magde sėdėjo ant suolelio po langu; żiurėjo abudu tolyn prieš save, bet jų akys niekur nesirėmė, matė tik savyje mylimųjų paveikslus. Ilgas valandas teip sėdėdami, nors nė żodelio į viens kitą ne isztarė vienok labai daug apipasakojo viens kitam apie savo laimę.