Apie senoves Lietuvos pylis.
Parasze
J. Basanaviczius
Prekė 20 kap.
Tilžėje 1891.
Raszytoju kasztu ant naudos "L. M. Draugystos" Baltimoreje
Spaustuve pas M. Jankaus
Paraszytan dar 1881 m., „Auszroje“ 1883—84 m. atspaudintan, veikalelin „apie senoves Lietuvos pylis“ paleisdamas szitoje kningeleje in žmonias, raszytojas noretu suteiktie Lietuviams musun laiko tulas žinias apie senoves musun pylis ir tuos „Kryžeivius“ arba „Kryžokus“, kuriuos lietuviszkos pasakos bei dainos ir szendien dar minavoja.
Nors psychiatro akimi žvelgent ant politikos Kryžokun Lietuvoje, reikes tan jun smarkaviman, persekiojant pas mus „pagonystan“, kaip ir deginiman raganun, heretikun viduramžije, pripažinti po intekme aptemdinto klaidže tikybe proto invykusin asantin, taczau nieks ginczytis ne bandins, kad tie Kryžokun kruvini veikalai, ta jun, ilgus metus duruojanti, medžokle ant „pagonun“ Lietuviun, turejo aname laike didei baugingan inspaudan omenije visos musun tautos paliktie, jai dar ir szendien, tiek szimtun metun praejus po isznykimui Kryžokun, Lietuvio phantasija priežastin viso pikto, „velnen“, ne gali sav kitaip iszreikszti, kaip tik paveiksle „Vokieczo“, ar „Vokietuko“. Jog tikrai Kryžokai netik sunaikino senoves Prusun, bet ir paczioje Lietuvoje prieszkrikszczoniszkan musun kulturan, jog jie, isz dalies, supústijo ir visan Lietuviun tautan — tai yra ne abejotina.
Spaudinamoji Daukanto „Lietuvos istorija“ supažindina skaitytojus, placziai paduotomis žiniomis, su veikalais Kryžokun; mano veikalelis, geresniun ne asant, supažindins juos su senoves pylemis. Norins del pažinties praeigos musun szitas mano darbas ir ne suteikia nieko naujo, bet raszytojui labai malonu butu, idant jis del Lietuviun atgabentu nors tan menkan naudan, kurios galima laukti nuog populariszkai paleistun in žmonias žiniun: fiat lux — libertas erit.
Tas pylims laukuos, kan nug amžun niukso, Kryžus apsenens, kan prie kelo stukso, Kruva akmenun sukrauta prie tako — Vis gyveniman Lietuviun apsako...
Retai kuriam isz mus’ neteko visame savo gyvastyje regeti nors syk’ taip vadinaman szendie pylekalnin, pylkalnin; kiti patis neregejen, rasi nors girdējo asant musun žemeje tokius kalnus. Ne vieni kalnai tur szendien tokin vardan; daugumas yra Lietuvoj ir kaimun, kurie nuo žodžo „pylis“ vardus apturejen k. t. Pylupei, Pylupenai, Pylekalnei. Pyliunei ir t. t. Vienok szendien retai kursai žino, kas tai yra pylekalnis, kas jin ir kokios priežasties delei supylens. Musun gadynes žmones regi juose paminklan praejusiun ir senei užmirsztun kariun ir musziun; ne-kuriuose vien kampuose placzosios musun Lietuvos pasakojama, jogei szitie pylekalnei supylti per Szvedus arba Žuvedus kariun laike su Lietuva ir Lenkais septinioliktame szimtmetije. Kiek yra tiesos szitose pasakose, tolau paregesime ir suprasti galesime isz žodžun garbingo Lietuvos vyro, viskupo Valanczausko: „Žmoniun pasakos apie jun pyliman per Szvedus galejo isz to kilti, jog jie (Žuvedai) ant tun kalnun, kaipo už kitus auksztesniun, sargyben pilde ir stebejos, kan daran pamuszti Žemaiczei.“
Pylkalnei arba pyliun kalnai turi tokin vardan nuog to, jog tenai ant tun vietun, kur jie szendien riogso, senoves gadyneje buvo pylis, t. i. tvirtos, apkastos ir apipyltos vietos del apsigynimo nuog neprietelun. Pagal visun senoves raszytojun ludijiman Lietuvei deszimtame ir vienoliktame szimtmetije, o dar ir paskiau, neturejen taip apgyventun vietun, kaip sziendien, miestais vadinamun. Gyveno jie girese daugiausei viensedžeis, ir, pakolei neprivalen su baisais neprieteleis teriotis, neturejen nei pylun arba ginuoklun: baisios kares pirmiau su Normanais (Žuvedais) ir Mozurais, o paskiau su Vokieczeis, iszmokino Lietuvius ir pylis statyti ir jose apsigynimo jieszkoti. „Pyle“ arba „pylis“ paeina nug žodžio „pylti“, ir kas nors vienan syk matens pylekalnin, tas gerai numanyti ir persiludyti galejo, jog tas kalnas aiszkei supiltas, arba apypiltas yra. Graikai ir Romenai tokias pat tvirtynias vadino „polis“; kursai vardas susiriszens yr’ su musun žodžu „pylu, pylti“, ir kila isz tos žilosios gadynes, kuomet musun tauta ir aukszcziau paminetos gimines artymoje kaiminystej’ Arijoj, senoje visun musun teviszkeje, dar Asijoj’ gyveno. Graikiszkoji Atenuose „Akrópolis“, lietuviszkai iszguldant asztri arba smaila pylis, nuog to, mat, taip vadinosi, jog buvo supylta jiji ant auksztos, smailos ir labai staczos uolos, lyginai taip, kaip daugumas ir musun pylun supylta buvo ant auksztun pakriauszuotun kalnun, ant kuriun ne lengva turejo buti neprietelams užkopti.
Apavažinejus daugel užsilikusiun iki szendien pylekalniun senoves Užgiriniame Trake ir isz arti in juos prisižiurejus, nebuvo galima ne užtemitie, kokiu budu ir kokiose vietose jos intaisytos tapo. Visos tos vietos, kur sziendien niukso musun pylekalnei, labai yra gražos ir kiekvienam patinkamos, tarytum musun garbingi prosenei tycza del akies grožio jas del pylun iszsirinken. Visos jos randasi ar ant auksztun upes krantun, daubun ir duburiun, arba vel ant auksztun kalnun, ant kurun szendien užkopens gali apžvelgti didelin plotan musun brangios žemes visokeis javais žaluojantin, o senoveje — traszkanczomis giriomis apželusin. Musun praboczei, isztisai sakant, buvo girininkai; givendami daugiausei paupeis ir paupeleis, arba trakinuose kalnuotosios dalies Lietuvos, jie ir pylis savo steige daugiausei paupeis, ne tiktai del apgynimo cze jau esancziun aprubes gyventojun, bet ir del to, jog buvo daug lengviau pylin intaisiti ant upes, ažero ar daubos kranto. Tokios pylis — szendien pylekalnei — guli ar santakoj’ tarp dviejun upiun, kur jiedvi in viena-kitan inteka, arba vel alkunese ir vingiuose upes, kuri, isz dviejun arba trijun pusiun jas apsiaupdama, geriausei ir smagiausei pylije susirinkusius senoveje nuog neprietelun gyne. Jei vel kur randi pylen ant daubos ir mažo upelo kranto, tai lengvai dar ir szendien gali užtemiti, jog senoveje užtvenkus tan mažan, isz kalnun tekantin, upelin galejei visan dauban sklidinai pripyldinti vandenimi. Teip senoves Peleniun pylij ant up. Aistos daubos kranto intaisitoj’, szendie gali aiszkei pamatyti, toli nuog paties pylekalnio, auksztan ir platun paczioj’ dauboj’ skersan pyliman, kurin jau szendie upelis pragrauže, bet kursai senoveje, sulaikindamas vandenin, užpluktindavo visan dauban. Tokiu tad budu ir vanduo musun upiun: Nemuno, Szeszupes, Dubiosios ir kitun, nedaleisdamas musun neprietelun arti prie pylun ir gilyn in musun žemen, gelbejo musun senelams su Kryžokais kariauti ir lengvino jun per virsz’ sunkun kareiviszkan darban... Kitos pylis riogsojo ant virszaus auksztun kalnun; tokius pylekalnius dar szendie gali regeti senoves Naujojoj Pyleje, dabar Rudamina vadinamoj’, Klebiszkije ir t. t. Szitun pylun volai supylti apskriczei ant virszaus smailun kalnun, ir tik isz vienos, arba isz dviejun pusiun galima dar ir szendie užtemiti senoves duriun vietas. Vel jaigu reikejo pylen taisiti ant pailgo kalno, volan supildavo tik skersai kalno nugaros, ir atidalindavo tik geran sklypan prie paties galo kalnyno. Tokius pylekalnius galima szendie matyti Kaupiszkiuose, Naujinelej ir kitur.
Kokie tai turējo buti aukszti pylimai ir volai tun pylun, kurios riogsojo ant upiun krantun bei anksztun kalnun, isz to galima dar szendien suprasti, jog jie dabar, praējus jau kokiems szesziems szimtams metun, dar yra tokie status ir aukszti, jog szendien ne lengva ant jun užlipti, nors jau visokiomis žolemis ir visokeis krumais apžēlen.... Auksztis nekuriun pylekalniun dar szendien per 30—50 pēdun laiko! Nekurios senovēs didelēs pylēs — kaip Peléniun — yra szitaipos intaisytos: Ant daubos kranto riogso aukszczausias pailgas pylimas, o tarpe jo ir paczun daubos krasztun liekti lygumos plotas in du szimtu pēdun ilgio ir kone tiek ploczo; ant paties kraszto daubos kranto tensiasi žemesnis, in stuomenin aukszczio, volas ir apie szimtan penkisdeszimts pēdun ilgio. Pamatas ir virszus didžojo volo laiko in tris szimtus pēdun ilgio, o jo auksztis in szeszesdeszimts pēdun. Isz tolo, beveik in varsnas nuog didžojo volo, yra in stuomeniu aukszczo volas ir in keturis szimtus penkesdeszimts pēdun ilgio. Tarpe szitun dviejun volun yra taipogi didelis lygumos plotas, ant kurios senoveje, rasi, buvo pastatytos medinēs trobos, kuriose sargyba gyveno.
Giloje senovēje musun prosenei nepažinojo plytun ir plytiniun murun, to dēlei visi seniausujun pylun volai yra supylti isz žemiun, arba sukrauti ailomis isz akmenun ir žemiun ir apipylti žemēmis. Isz lauko volus tuos aptepdavo storai molu, o paskui tan molo plutan apdegindavo, apkraudami malkomis visan volo szonan. Ant tokio aptepto molu, apdeginto, stataus ir slidaus kalno ne jokiu budu neinmanydavo neprietelius užlipti isz lauko ir vidun pylēs inseveržti, inpaczei geležineis szarvais apsirēdens; proseniams vēl musun buvo labai smagu, už volun pasislēpus gintis ir szaudyti in neprietelus. Dar ir musun laike ant kelunpyle-kalniun — inpatingai Lakinskuos — iszsiliko nekuriose vietose tokios molo plutos slidžos ir kietesnēs už akmenin.... Kitose pylēse vieton volun, arba ir in paczius volus, inleisdavo statinius, t. y. inleisdavo gilei in žemen ir sustatydavo vienus pagal kitus auksztus aržuolun kamēnus; virszutinis galas junjun turējo buti smailyn nutaszytas, o auksztumas junjun in 20—30 pēdun laikē. Iszardyti ir iszgrauti szituos statinius sunku buvo, ir ingrēbti su jais intaisytan pylen buvo ne lengva. Szendie dar gali rasti vietomis puvesius szitu statiniun voluose pylekalniun. Mums patiems neteko matyti, bet senoves raszytojei ludyja, jogei apie tulas pylis iszkastos buvusios didelei gilos ir placzos grabēs, vandeniu sklidinos, o kures pereiti teipogi buven sunku. Nekuriose pylēse, kaip patys Kryžokun rasztininkai pasakoja, buvusios auksztos medinēs trobos ir aukszti boksztai (turmai, koryczios), isz kuriun Lietuvei in Vokieczius szaudindaven. Priesz musun gadynēs armotas tokios senovēs tvirtos pyles nieko negiluotu; bet penkiems ar szesziems szimtmecziams atgalos, kuomet musun prosenei, o ir patys Vokieczei, szaudyklēmis isz lankun ir kilpyniun szaudē, jos labai gerai apginti galējo nuog neprietelun. Tankei patys Lietuvei, regēdami pylen nuog Vokieczun neaplaikysen, sudegindaven jan, idant ji Vokieczams nepatektu. To dēlei labai tankei atsitinka skaityti senovēs metraszczuose (kronikose), jog tuloji pylis, kelis syk sudeginta ir iszgrauta, vel pridurmai trumpame laike atnaujinta ir atstatyta tapus. Ir n’ier kan stebētis: parsigabenimui ir prirengimui reikalingos medegos tuomet daug laiko nereikējo, nēs medžei, keleis glēbeis neapkabinami, cze jau ant vietos, prie paczos pyles in padanges ramstēs, o darbininkun visuomet buvo per virszu: nēsa kaip liuosyben savo tēviszkes, savo tikyban ir prigimtan kalban apginti nuog Vokieczun: Lenkun buvo dēl musun proseniun dalykas szventas, teip ir pylis strunyti ir prie jun instatymo dirbti ējo kiekvienas — senas ir jaunas — su didžiausiu noru, ir isz viso pavieto. Dar ir dabar pasakojama, jog tulosios pyles volai rieszkucziomis, arba kepurēmis supylstyti ir suneszioti, arba vēl jog viena nakczia tuloji pylis su pylstyta ir intaisyta tapus! Ar musun laike tenka nors kur Lietuvoj’ pamatytie tokian tarp žmoniun vienyben, tokian tēviszkes meilen, kaip senovēje?...
Murinēs pylis Lietuvoj’ daug vēliaus atsirado. Prosenei musun kas mielan dienan su Kryžokais Vokieczeis, Lenkais ir kitais kariaudami ir muszdamies, tankei ing jun verguven papuldami, iszsimokino nuog Vokieczun ir plytas deginti, ir murus isz plytun bei akmenun lipyti; pasprusdami isz vokiszkosios Kryžokun verguves ir Lietuvon sugrinždami, jie tan kruvinu prakaitu ir kanczomis nupelnytan mokslan ir brolams savo inteikē. Tokiu tad‘ budu atsirado Lietuvoj’ ir kryžokiszkai intaisytos pylis, ir kareiviszki ginklai, ir visoki geležinei szarvai ir daugel kitun seniau nepažinstamun daiktun ir padarun. Jau kone pradžoje keturioliktojo szimtmeczo, inpaczei didžunjun Lietuvos kuningaikszczun, Algirto ir Keistuto, laike (1330—1382 m.) randame Lietuvoj‘ keles murines, labai stiprei intaisytas pylis, kaip Kaune, Vilniuje ir tulose Panemunio vietose. Po sunumi Keistuto, Vytautu, tokiun muriniun pylun dar daugiaus atsirado; paskiaus vēl, priēmus Lietuviams krikszczioniun tikyben ir karēms su Kryžokais pasiliovus, ir pylis, inpaczei medinēs ir žeminēs, tapo apleistos: medinēs trobos, kur pastatytos buvo, sutreszo, supuvo ir isznyko per metun metus, o pylun kalnai, arba pylekalnei, dar ir iki szei dienai vejomis apsipuoszen, niukso, tarytum, nebylei ir ludni ludytojai senei pragaiszusios garbēs kareiviszko musun tēvun truso ir kruvinun su Kryžokais karioniun... Pirmucziausei pylis Lietuvoj’ atsirado parubežēse nuog Mozurun, o vēlaus nuog Vokieczun pusēs; ko tolyn paskesniuose metuose Kryžokai Lietuvon lindo ir jos vidun veržēsi, kardu ir ugnimi viskan pustydami, to tankiau pradējo prosenei musun viduj žemes pylis arti viena-kitos statyti, jeib jose apsigynimas lengvesnis rastus. Kožnas czon lengvai suprasti ir numanyti galēs, jog artybēje tokiun pylun ramiau buvo gyventi, nekaip vidugirije arba vidulaukije, kur Vokieczei arba ir Lenkai isz netycziun užklupen, visus ir viskan galējo su menku trusu isznaikinti ir iszdeginti, ar in savo verguven iszsigabenti. Gyvenant vēl arti pyles galima buvo visuomet tikētis pagelbos cze jau asanczosios sargybos, ir vēl, namus pametus, veikiau nuog Kryžokun pabēgti ir pyles viduje pasislēpti. To dēlei il gainiu prie pylun atsirado szeip jau paprasti gyventojei papylonimis vadinami, o per ilgus metus czejau atsirado, taip isz lenkiszko vadinami, „miestai“ ne vien Lietuvoj’, bet taip lyginai ir kitose žemēse. Kuo tankiau pradējo Kryžokai žemen musun naikinti ir plēszyti, tuo labiau musun prosenei turējo budresneis tapti, inpaczei Kryžokun parubežēse, idant dienan ir naktin nuog užpuolimo neprietelun saugotusi. To dēlei-gi visuomet privalē turēti inpatingan sargyban, kuri apreiksztu gyventojams prisiartiniman Kryžokun. Musun prosenei buvo intaisyti inmēgen tokin parsergējimo gyventojun ženklan, apie kurin tēvai musun dar ir szendien daug papasakoti gali. Ant aukszczausiun visame paviete kalnun, kurie ir per tankumynus giriun isz tolo matomi buvo, intaisydavo stiebus t. y. inkasdavo auksztas kartis, arba storus, ilgus, lygius medžus, kuriuos, apsuken sziaudais, aptepdavo derva. Prie szitun stiebun, sustatytun visoje Vokieczun parubežēje, per dienun dienas ir naktis sargai budējo. Pamatens dabar sargas Kryžokus per rubežun in musun žemen insiveržusius, uždegdavo stieban, o jo gaisras jau davē kiekvienam gyventojui žinen, jog reikian veikei ar nuog Kryžokun slēptis, arba vēl rengtis su jeis kariauti ir nuog ju apsiginti. Tokiu stiebu daugumas buvo, dēltogi vienam užsidegus, kiti taipogi uždegti tapo ir visam pavietui tuomi apsakyta, jogei Vokieczei jau po Lietuvan skraidan. Labai tankei, kaip galima isz senoves rasztun matyti, didelei gaila buven Kryžokams, jog jie inlinden in Lietuvan turtun plēsztu ir vislab naikintu, Lietuviun jau neužtiken ir kaimus tuszczus atraden, nēs visi gyventojei, apsaugoti giriose nuog jun ir pelkēse, arba ir pylēse paspējen pasislēpti, o Kryžokai su nuliuduse szirdže ir tuszczomis rankomis turējen namon grinžti.
Vigandas pasakoja, Lietuvoj’ buvens szitoksai pylun sergējimo budas. Isz kiekvieno pavieto susirinkdaven paeilu po keletan vyrun kareiviun, kurie visan septyndienin arba ir mēnesin visan turēdaven ant savo maisto gyventi pylēje ir saugoti visan pavietan, o reikale ir apginti nuog užpuolimo Kryžokun. Szitan Lietuviun paprotin žinodami, Kryžokai giriose tankei paslapta tykodaven ant sargybos vyrun ir juos, grinžtanczius, apspiesdaven ir iszmuszdaven. Taip tas patsai raszējas pasakoja, vienan syk’ Vokieczei dasižinojen, jog Basines pylēs isz asztuonesdeszimts vyrun asanti sargyba, pabaigus savo septyndienin, turēsenti namon grinžti; draugbrolis Kryžokun, Friedr. v. Liebencelle, vicekommendatorius, (vietininkas valdytojo vieno per Kryžokus užplēszto kampo, komturijos) isz Ragainēs, draugbrolis Albertas v. Ora ir brolis Th. v. Aldenburg drauge su devynolika kitun Kryžokun ir szeszesdeszimts szeip szarvuotun virun, paslapta apsiaupēn isz visu pusiun Kalkiemio laukuose musun sargybos virus, ir kone visus užmuszēn; tik trys isz viso, sunkei sužeisti isz Kryžokun vilaus iszspruden. Tokiun atsitikimu daugyben galima butu, norint, apraszyti. — Sargybos vienos terminui pasibaigus, ant jos vietos kiti virai stodaven, o po to vēl kiti, ir taip per kiauran metan sargyba nesilove, inpaczei parubežēje gulinczose pylise.
Isz Vigando ir kitun senoves Vokieczun raszytojun pasakojimun, regima, jogei ir daugelis kelun, inpacz vieszkelei, buvo turējen parubežēse taipogi sargybas. Paminēsim, jog vienan syk Keistutas insakens, idant szimtas penkesdeszimts virun isz kaimo Szalaves vieszkelun sargyban laikintu. Tuo tarpu vokiszka Kryžokun szeimyna isz Ragainēs, per Nemunan persikeldinusi, susitarē aitu in Lietuvan ant grobiun ir plēszimun; susitinka jie su musiszkeis, kurie persiganden pasmunka ir pameta savo skydas (skutas) ir szaudykles. Tankei bet atsitikdavo ir taipos, jog pavieszkelij’ virai musun sargybos nedorus Kryžokus isz netyczun užklupen, smarkei jiems kailin iszperdavo, ir daugumas krikszczionyszkun kareiviun pražudavo tankumynuose lietuviszkun giriun.
* * *
Isz nepersenei atrasto ir iszspaudinto apraszymo kelun ir keloniun Kryžokun po Lietuvan galime aiszkei matyti, jog jie žinojen ne tik visus to laiko kelus ir vieszkelus Lietuvos, ale ir kone visus takus ir szuntakius, neminint jau apie visas musu pylis ir jujun vietas. Kiekviena brasta, kiekviena upē ir upelis, tiltas ir jo plotis, kur yra gera žolē ir paszaras — apie tan viskan yra Kryžokun keloniun apraszyme paminēta. Žodžu sakant, Kryžokai be paliovos po Lietuvan besivalkiodami ir kaipo baisiausi vilkai jan beplēszdami ir belupdami, labai aiszkei ir gražei musun žemen pažinojen. Pamuszen jau pirmiaus Prusijan ir insteigen sav joje tokius tvirtus lizdus Ragainēs, Tilžēs, Klaipēdos, Instruczio, Angerburgo, Rastenburgo ir kitose pylise, pradējo jie ir tolymesnius kampus Lietuvos naikinti. Iszeidami isz Tilžēs, Klaipēdos, Ragainēs, jie visuomet Panemuniu ir viduje Žemaiczus plēszydavo, nueidami iki Raseiniu ir Kauno pylēs; vēl isz Instruczo ir Rastenburgo — iszeidavo lupti ir pustyti Užgirinin Trakan (szendie Suvalku gubernijan) ir nukakdavo iki Gartēno, Slonimo, Alytos, Trakun ir Vilniaus. Kartkarczeis lietuviszkun pylun prisidingēdami, aplenkdavo jas ir tik pakelēmis kaimus aprubēje iszdegindavo ir apiplēszdavo; bet jaigu pylis tolimesnei jun kelionei didelei užkenkti galējo, tai rupindavos token pylen apgulen inimti ir su žeme sulyginti. Visose po Lietuvan kareiviszkose kelionēse, Kryžokai inpraten buvo visuomet turēti drauge nors vienan vadovan, kursai gerai žinotu visus vieno ar kito Lietuvos kampo kelus ir vietas. Tokeis vadoveis buvo — pagailēk Dieve — tie patys Lietuvei Prusun, kurie, pripraten jau tempti jungan sunkiausios Kryžoku verguves, neturējo gailesties dēl savo brolun, tarnaudami baisiausiems Lietuvos kankintojams. Mes cze galētumēm ilgan ailen vardun, grynai lietuviszkun, sustatyti tun vadovun, kurie po visus kampus musun žemēs Kryžokams kelius rodē, bet tikimēs, jog ir musun gadynēje daugumas tokiun pravardžun Prusuose randas!...
Pasakojant apie Lietuviun pylis, nē jokiu budu negali užtylēti apie senovēs su Kryžokais kariun inpatybēs ir ju asztruman. Žinoma, jog Kryžokun draugystei Palēstynoj’ antsirandant, jie insižadējo su netikinczeis kariauti; ateidami paskiaus in Kelmijos žemen (1228 mete) ir in Prusus, jie tan patin insižadējiman ir czon su savim’ atsigabeno, ir vēl taip prigulinczei pildē, jog per kokes penkisdeszimtis metun didesnen pusen Lietuviun Prusuose iszgalabyjo, o gyvais likusius sunkiausei savo verguvei pavedē. Cze reikēs nors trumpai paminēti, jog tuomet praboczei musun, pagonais dar budami, tokie buvo žmonēs, apie kurius vienas dvyliktojo szimtmeczio raszējas (Helmoldas) yra isztarens: „Daugel galima butu pagirtinun daiktun apie szitos giminēs (Lietuviu) paproczus sakyti, jei tiktai ji turētu vien tikyben Kristaus, kurio apsakytojus ji persekinēja...“ Kaip kožna giminē, prisiriszus drutai prie savo inpatingos tikybes, kuri, pagal jos nuomonen, yra geriausia, iszganytingiausia bei naudingiausia, teip lyginai ir prosenei musun tvirtai ir stiprei laikēsi prie tun tikējimun, kuriuos nuog savo garbingun senelun buvo apturējan. Kryžokei vēl, pyldidami valen popiežiun Romos tos gadynes, kurs norējo, idant szviesa krikszczioniszkos tikybēs ir Lietuvan apszviestu, gerai, regis numanē ir žinojo, jog kardu bei ugnimi negalimas daiktas naujan tikyben iszplatinti ir investi. Ale jie ir tai numanē, jog isznaikinus ir iszgalavus Lietuvan, labai butu smagu ant jos vietos invaisinti kitan tautan; ir koken jie intaisē puikian karalysten!
Žinome, jog Kryžokun draugystē kareiviszka uždēta tapē vardan panos Marijos, ir Kryžokai visuomet szitan vardan aukszcziausioje garbēje laikydami, didžesias dēl jo aukas isz Lietuviun kunun bei kraujo darydavo. Tuomet, matai, Kryžokai, insteigtojei musun laiko Prusun stipriosios karalystēs, dar katalikais buvo, ir kaipo tikri katalikai szvensdavo kas mets su didele iszkilme visas paženklintas vardui Marijos szventes. Ant visun szitun szvenczun pas Kryžokus visuomet didelios minios visokiun auksztun sveczun — kareiviun isz visos Europos apsilankydavo, kuruos jie iszsivesdavo drauge in Lietuvan, idant su tun atējunun pagalba per tas szventas dienas kono smarkiausei Lietuvius sumuszti, o vis „ant garbēs p. Marijos, jujun draugystēs užtartytojos, ir dēl pagarbinimo vardo Vieszpaties“, kaip patys Kryžokai giresi. Katalikun bažnyczoje, kaip žinoma, didžausios vardan Marijos szventēs pripuola: 8. rugsējo — jos užgimimo, 8. grudžio nekalto prasidējimo p. Marijos. Ant szitun tad dviejun szvencziun didelēs kelones (vokiszkai „reizus“) in Lietuvan atlikti Kryžokai buvo inmēgen. Per szitas szventes ne tik jie musun žmones daugiausei iszmuszinēdaven, bet daugel rupindavusies sudegint tame rudens laike jau suvalytus ir suvežtus javus, idant likusiejie musun prosenei ateisentin metan turētu badan kentēti. Tankei ant meto dar ir treczen kelonen didelen in Lietuvan užsiimdavo pradžioje vasario, apie dienan apvalymo p. Marijos, ir szitos keliones laike isznaikindavo visus tuos javus, kurie buvo ant sēklos ateisencziam metui užsiliken. Mažesniun kelionun atlikdaven, pagal Kryžokun raszējun liudijiman, po deszimts, penkiolika ir daugiau per metan, o kiekvienoj kelionēje ne vien naikino gyventojus Lietuvos, viriszkius iszmuszdami, o moteres ir mažus vaikus su savim isz Lietuvos iszsigabendami, bet ir visus kaimus, javus ant lauko ir tt. — in plentan sudegindaven visame paviete, kurin aplankyti teko. Senoves apraszymuose kryžokiszkunjun keloniun po Lietuvan, kone ant kiekvieno lakszto jun metraszczun yra paminēta, jog tokiam paviete sudeginta tapo tiek ir tiek kaimun, iszmuszta tiek ir tiek žmoniun, sugrēbta tiek ir tiek bandos. Kaip daug jau ir senovēs gadynēje Lietuvoje buvo auginama ir prilaikoma visokiun naminiun gyvulun, isz to suprantame, jog 1337 mete viename netoli Kauno paviete Kryžokai sustveren ir iszsigabenen su savimi in asztuonis szimtus arklun; galvijus — kapomis, o avis — tukstanczeis isz Lietuvos iszgabendaven!...
Neturite užmirszti, jog kas mets tokius grobius Kryžokai musun žemēje grebe! Gyventojun jau ir tuomet musun žeme turejus apsczei, jog vienoj’ Darsuniszkiun aprubeje 1380 mete per kelas dienas daugiau per 4000 Lietuviu pateko in Kryžokun rankas ir tapo in vokiszkanjan Prusuose verguven iszgabenti... O kas gales suskaityti, kiek buvo užmuszta ir isznaikinta musun proseniun per visas tas kelones po kelis syk ant metun ir per tiek daug metun atliekamas!... Szitose kelonese Kryžokai po menesin ir daugiau Lietuvoj’ užtrukdaven, valkiodamiesi isz vietos in vietan pakelui pleszdami, degindami ir naikindami. Gaujos Kryžokun kartkarczeis neinmanomai didelios budavusios: po 10, 20—30 tukstanczun stipriun szarvuotun virun kareiviun su pagalbininkais ir szveczeis, isz visos kone Europos susirinkuseis. Galima numanyti, jog musun proseniams sunku buvo szitoms kareiviun minioms prieszytis, ir jos Lietuvoj’ baugingai smarkavo pylis musun inimdamos ir viskan naikindamos.
Kokia meilē szirdyse Kryžokun degē, kuomet jie musun nelaimingus prosenius kardu bei ugnimi krikszczonysten verte, mes aiszkei ir geriausei suprasti ir numanyti galesime isz žemiau primegstun kelun apipasakojimun paties Kryžoko Vigando, kuriam teko ne syk’ Lietuvan aplankyti ir matyti kitun Kryžokun veikalus. Cze tiktai reikes pamineti, jog Vigando kronikoj (nuog 1293 iki 1394 meto) ant kiekvieno lakszto randame tokius apipasakojimus.
Dabar insitemykite! 1331 m. Kryžokai turējen vienan su Lietuveis karionen, kuri jiems nepasisekus, nes daugel Kryžokun pražuven. „Kovai pasibaigus jos vietan apžurēdamas kommendatorius Kelmijos, Otto von Luterberg, atsiliepens, idant kiekvienas, kursai draugysten Kryžokun mylins, pagieža užsidegtu, ir ingraudenens, idant nei vienam pagonui (Lietuviui) nepraleistu, bet visus užmusztu...“ „1338 mete, dienoj’ dangunemimo p. Marijos (15. rugpiuczio), Kryžokun marszalkas Henrikas Dusemer kovoje Galekaukiun laukuose (Žemaitijoj) in 1220 pagonun Lietuviun iszmusze...“ Kitansyk užmuszta tapo daugiau per 12,000 pagonun, „kuomet jie malones nuog magistro (Kryžokun vyriausiojo) melde...“ „1352 m. brolis Schindekopf pas Kurszo mares sugrebe 45 vyrus, neskaitant tun, kuriuos liepe užmuszdinti ir prigirdinti...“ Žiema 1361 m. „brolis Henr. Schieningen dusyk’ iszejens isz Ragaines, su pagonais neprieteliszkai pasielge, naikindamas juos kardu, ugnimi ir pleszimais, ir kryksztaudamas (su trijumpu) namon linksmai sugryžo diden daugyben Lietuviun nužudinens...“ „1363 m. magistras Venrikas su daugybe Kryžokun ir kitun sveczun, inemens ir sudeginens Basinos pylen, apgule Vielones (Veluonos) pylen ir jan in ketvirtan dienan suarde ir iszgriove. Tos pyles perdetinis, vardu Gasztautis, iszsigandens meldža susikalbeti su magistru, o marszalkas Hennig Schindekopf sveikindamas jin pratare: „Nenoriu idant tu manen už tai kaltintumei, jog einant, užmusztas tapsi,“ ir užmusztas tapo drauge su daugybe pagonun. Sugauta buvo dar in 500 pagonun; penktan dienan grinžta kareivei namon, kiekvienan sugaudami kalejimon gabena ir visus užmusza...“ Toliau Vigandas pasakoja, jog vienan kartan Kryžokai in „devintan dienan ateinan vieton, kur buvo savo maistan paliken, o Vieszpatis Dievas apdovanoja juos visokeriopu grobiu, sugautais virais, moterimis ir tt. Nei numanyti negalima, kiek buvo užmusztun; patys vēl (Kryžokai) sveiki namon gryžta vesdamies drauge Lietuvius ir Gudus sugautus...“ „Tuo paczu metu (1377), kuomet marszalkas (Hennig von Schindekopf) buvo žemeje pagonun, nekurie pateikunai ir latrai, apie tai dažinojen, degina arkliun szienan ir linksmi grinžta in Prusus vezdamies drauge Gudus ir pagonus. Tam pacziam mete, dienoj’ užgimimo p. Marijos, magistras Vinrikas ir perdētinei su didele kareivun gauja atējo pas Vielones pylen, kan užmaten, pyles bajorai ir kiti iszsigando ir patys pylin, su visu labu sudegino, o magistras su karužemis savo nuējo iki naujojo Kauno ir tenai stovējo 6 dienas ir ugnia iszczudyjo Eirogales apruben ir kitus pavietus. Paskiau magistras perējo drauge su saviszkeis per didelius tyrimus pagiryje, o pereidamas skersai ir iszilgai daugyben pagonun užmusze ir in kalinin sustvere moteriszkes ir virus... Nepoilgo vēl renge naujan kelionen (reizan). Magistras pavede jan atlikti marszalkui (Hennig von Schindekopf) ir kitiems viresniems, kurie isz szios pusēs Niamuno Lietuvos žemen pustyjo ir daugel užmusze; apgule naujanjin Kaunan, o Vieszpatis Dievas suteike jam iszmintin, idant jis nuplukdintu (valtims) savo kareivius ir prie kitos pyles ant upes Nevežos kranto; ineidami in szitan pavietan pagonus isznaikina... Pylen Streben apgula, inima ir degina. Daugelin pyleje virun ir moteriun nužude. Tam paczam mete marszalkas iszilgai pustyjo ugnimi bei kardu Szalviszkiun pavietan. Tuo tarpu Burgardas von Mansfeld (Ragaines komendantorius) tan darban atlieka Romaines paviete (Źemaitijoj)...“ Ateinantin metan vēl tas pats marszalkas „dienoj apvalymo p. Marijos netiketai užpuole ant Lietuvos žemes ir visus virus ir moteres ir vaikus (pakeleje) sugavo arba iszmusze...“ 1370 m. Kryžokai aplanke Raseiniun ir kitos Žemaitijoj‘ pavietus ir „visur kankina pagonus ir užmuszineja...: niekur pagonai negalējo ramei buti, bet visur užmuszami ir kalinyn gabenami, o brolei (Kryžokai) ramei grinžta sav namon...“ 1372 m. Initruczo perdetinis Vigandas „su 100 iszrinktun virun ineina in giren pleszti ir pagonus naikinti. Nuseden nuog arklun ant Szeszupes kranto jie valgo ir geria ir atsikelen pereina per Niamunan ir užklumpa keturis neapsaugotus kaimus, kuriun gyventojei saldžu miegu užmigen; kan tik sutinka, kardu iszkerta virus su moterimis ir vaikais ir viskan degina, o didelin grobin grebia. Tas pats Instruczo viresnysis vel rudenyje renka savuosius ant keliones. Perējen Niamunan po Kraistekiemiu neapsaugotu, visan kaiman sudegino, apgrebe ir surinko didelin grobin.“ Toleu Vigandas raszo: „Žemaiczun žemeje nenorejo (Kryžokai) užtrukti žinodami, jog gyventojai apsiginklaven, to delei jie aplanke Kaltinenun kampan, kurin grobeis (pleszimais) nuskriauden ir ugnimi, užmuszinedami viriszkius ir moteriszkes ir vaikus, dideloj’ daugybeje iszsigabendami drauge su neiszpasakytais grobeis. Regedami tai pagonai traukiasi in giren, kurioj’ buvo upelis, per kurin brolei (Kryžokai) tekini pereidami, skubinasi per giren. Ale ir pagonai pridurmai meto in juos ragotinemis (lancomis), akmenimis ir szaudyklemis isz saidokun, pažeizdami juos, nors jie apsimoven szarvais ir geležinemis kepuremis. To delei brolei nuseda nuog arklun, ir cze pakinla asztriausia kova, kurioj krito 21 Kryžokas, neskaitant daugybes bajorun. Brolin vienan pagonai pririszo prie medžo, o ragotinemis savo jin subaden užmusze.“ Taip Vokieczius Lietuvei apgalejo rudenyje jau po Visuszventes 1374 m. Pavasaryj’ 1377 m. „pas magistran Vinrikan, stiprunjin pagonun žudytojin, atejo Albertas [III.], Austrijos kuningaiksztis, su 62 kareiviu ir bajorais in Prusus del szelpimo tikybes, ir tape su didele garbe priimtas ir traktavotas, kaip kuningaiszcziams pritinka. Sutarta atlikti kelonen (reizan), ir visi atejunai sveczei linksmi drauge su magistru szarvuojasi ir rengiasi priesz pagonus ir pasiraszo paklusneis tapti vienam vokietiszkam bajorui, kaipo vyresniui (kapitonui), ir ateina in Kaltinenun (Žemaiczuose) pavietan ir cze, magistrai liepiant, iszsplecza Kryžokun draugystes karužen (blizgen). Ir Austrijos kuningaiksztis kareivisžkai apsielge; szitame paviete magistras bei kuningaiksztis užtruko dvi dieni ir visan iszdegino; virus vel, moteres ir vaikus sustvere, ir nei viens neiszsprudo isz junjun rankun. Po tam Vidukles paviete viskan smarkei pustyja per 10 dienun ir grinžta namon vezdamies su savimi Gudus ir pagonus... Rudenyje to paties meto, pasakoja Vigandas, „brolis Gottfriedas, marszalkas, su daugybe kareiviun trauke in Keistuto žemen pas Trakun pylin, o buvo daugiau per 12000 virun, ir padalinta kareivyste in tris dalis prieszai Merkes pylen (ant Niamuno kranto), kur sugabena didelin grobin. Drauge su atejuseis sveczeis keleiveis prisartina prie Naupyles, Trakun paviete, kur sekesi didelis pustijimas ir baisios ugnys, o gyventojai iszvaikinti. Vilniaus pylis sudeginta tapo...“ Apie darbus Kryžokun 1380 m. szitaipo pasakoje: „Magistrui liepiant, brolis Kuno, marszalkas, kareiviszkan kelionen 1380 m. atliko... Užklupo Vaiguvos pavietan (Užgiriniam’ Trake), apiplesze jis vidunaktije szitan pavietan... Toliau ateina in Naujapylin (szendien Rudamina, Suvalkun gubernijoj), kur pirmutinei sargybos raitelei daugelin virun nužudė. Seka kareivei ir sustoja prie pylies ir atsigabena su savimi bombardas (armotas). Antran dienan szaudykles leidža; daugybe pagonun didei persigando (nuog armotun), nes seniau Kryžokai nesivažojo drauge tun bombardun. Szitos priežasties delei pagonai drauge su paczomis ir vaikais pasiduoda, prisižadedami amžinai Kryžokam tarnauti. Treczan dienan anksti Kryžokai pakilo, o tolyn eidami, pakeliui daugyben Lietuviun iszmusze. Kareivei ateina pas Dirsunun pylen (ant Niamuno kranto), kurian pagonai patys sudegino, pabegdami isz pyles, o visa Vokieczun kareivyste ramei sav grinžta namon, vezdamasi 4000 sveikun sugautun Lietuviun...“ Toliau tas pats raszejas pasasakoja, jog vienan metan „magistras su kareivyste atkelavo in Medininkun pavietan Žemaitijoj’, kurin biaurei apilpesze ir iszcziudyjo; virun, moteriun, vaikun sustvere 700 o balnojamun žirgun iszgabeno keturiolikan tukstanczun!...“
Galima butu paminetie, isz rasztun to paties Wigando, da ne vienan szimtan tokiun kruvinun ir baisiun atsitikimun musun nelaimingoje ir nuvargintoj’ per — Kryžokus žemeje; tikime vienok jog ir isz aukszczau suguldintun Wigando žodžun, skaitotojai numanytie gales, kokes tai nežmogiszkas Kryžokai kares vede su musun proseneis!... Tas patsai raszytojas, Kryžoku budam’s, tankei pats sako, jogei jo brolei, Kryžokai, viskan Lietuvoj’ „nežmogiszkai“ (inhumaniter) naikinen!.
Ne vien didelomis karionemis ir kelonemis, bet ir mažomis gaujomis Kryžokai buvo pamegen Lietuvan naikintie. Instruczo, Ragaines ir k. pylese, buvo prilaikomi, taip vadinami, latrukai (vok Stroter), kurie kito jokio darbo ne privale veiktie, viena parubežemis valkiodamis per dienun dienas lauke ir tykojo Lietuvius užpultie ir apiplesztie. Susirinken po 10—20, tankei vel po 60—100 virun, tokie Kryžokun latrukai, paslapta rubežun perejen, užpuldaven vidurnaktij’ ant kokio girioje viensedžo Lietuvio, arba ant kaimo, o uždegen trobas, javus, vislab grebe, kas tik pasiseke. Tankei Wigando kronikoj, yra pamineta, jog kone kasmetas toki latrai daugyben arklun, galvijun in Prusus parsivardydaven. — Prosenei musun, žinodami tokin Kryžokun budan, per dienun dienas ne galejo kardo isz ranku paleistie, inpaczei parubežese, kuomet numanytie ne galejei, kurioj’ valandoj’ ir vietoj’ Kryžokai in Lietuvan inlins. Didelems vel kryžokun minioms ne visuomet prieszintis galint, reikejo tolidžo nors ginvastin savo saugot, ir nog vokieczun sleptis moketie. Tos’ gadynes’ tankios ir placzos girios, vietomis ne pereinamos pelkes ir klampynes, tvirtai intaisintos pyles visados gelbejo musun prosenius nuog persekinejimun kryžokun. Tankei labai junjun raszytojai mumis pasakoja, kaip vokieczei, per Lietuvan kelaudami, suvisai netikētai tulojo pavieto giriose dauguman susitēlkusiu Lietuviun raden. Taip vienoje kelonej’ Kryžokain didelu buriu per Lietuvan traukdamiesi drauge su savo magistru, susitiken ne toli kaimo Svilone, ant upes Nerio (Vilijos) kranto, vienan „dievobaimingan“ Lietuvin, kursai, iszsigandens, prižadejo nuvestie juos in token vietan, kurioj’ draugia esan susirinken gyventojai isz trijun pavietun. Pagal magistro paliepiman, perdētinei Kryžokun skubinas in parodintan vietan, kur atejen randa tankumyne girios susirinkusius gyventojus isz trijun kaimun, isz tun kaimun, po kuriuos Kryžokai ejo. Szituos kaimus vokieczei sudegina. Nuejen, dar du kaimu atranda, kuriun gyventojai pasislepen taipogi. Tolau girioje ir szituos Lietuvius atrado: vieni isz jun — raiti, nog vokieczun pasprudo, o pekszczus Kryžokai gaudo, musza, kaleimon stvere, moteris gedije...
Kožnas cze gales suprastie, jog tos visos kruvinos kelones gerausei Kryžokams pasisekdavo vasara ir žiemos laike, kuomet upes bei upelei musu ledu apdengtos asti. Rudeneis ir pavasareis, Kryžokai ir junjun sveczei atejunai, inpaczei to laiko sunkeis geležineis szarvais apsireden, su didelu vargu galejen pereitie pelkias ir klampynes senoves. Sziluma sauleles, tarpindama žiemos skrandan, gelbejo ne vienan syk’ Lietuvan nog Kryžokun, kurie, ne noredami rankosna musun proseniun patektie, pameten grobius ir pleszimus, turejo namon grinžtie. Pavasariui prisiartinant’ ir sniegui bei ledams tirpti pradedant, Kryžokai isz Lietuvos tekini skubinos grinsztie, nes upems ir upelams aptvinus, pereitie ne galima buvo, inpaczei kokeme nežinomame kampe. Taip 1343 m. Kryžokun magistras, Luter vardu, su daugybe kitun auksztun kareiviun, labai jau per dvi dieni nuskriaudens didelin Lietuvos plotan ir daugel iszpustijens, turejo vienok su pasiskubinimu namon grinžtie, nes, saulei užkaitinus ir sniegui betirbstant, pakilen dideli pavandenis. Jei musun laike maži upelei, isz kalnun begdami, lytinguose metuose, arba ir pavasareis, didelemis srovemis tapsta, tai kokie galejo butie senoveje pavandenis, kuomet visa Lietuvos žeme žalavo traszkanczomis giriomis apželusi, ir kuomet dregnos bei vandeniun daug daugiau buvo! Taip Wigandas pasakoja, jog po sekminiun, 1381 mete, tokie buven Užgiriniam’ Trake pavandenis, jogei Kryžokai „su didilu vargu turejen perplauktie ir mažus upelus“. Lytingi metai didelei Kryžokams ne patikdaven, nes je, in Lietuvan ineitie ne galedami, be jokio darbo ir truso, kaip tas pats raszejas pasakoja, „ludni namie sedejen“ (tristes domi residebant).
* * *
Inimdami musu pyles, Kryžokai buvo inmegen visuomet sargybos ir apginimo virus visus užmuszinetie, arba uždegen pyles trobas, liepsnose ir dumuose juos nutroszkintie. Senoves rasztuose randame pamineta labai tankai, jog token ar token pylen iszgriaudami, Kryžokai pokelis szimtus musun kareiviun visokerpiu budu nužuden. Pastverdami savo rankosna pyles, jie inpraten buvo sienas jun ir volus iszgrautie ir su žeme sulygintie, idant prosenei musun, ne teken apsiginimo vietos savo paviete, lengveu inveikemi ir naikinami taptu. Kryžokai, kelonese savo po Lietuvan, pylin užtiken ir apseupen jan isz visun pusiun, apguldaven jan, laukdami iki badas kareivius musun privers pasiduotie; Lietuvems vel ne pasiduodant, jie rupindavens statininiun asztrakuolun sienas iszgrautie, volus iszardintie ir tokiu budu pylin ingriebtie. Del uždegimo trobun jie vartojen pakulomis apsuktas ir apdervotas bei uždegtas szaudykles, kurios isz aukszto puldamos, szaudinius stogus liepsnoms pavesdaven; dēl iszgriovimo pyles sienun su savimi visuomet Kryžokai gabendavens ipatingas maszinas, taranais vadinamas, o paskesniuose metuose — ir armotas arba bombardas. Tankei Kryžokun raszytojai pasakoje, jog inimtie ir atimti isz Lietuviun tulajan pylen labai sunku buven, nes narsybe proseniun musun neimanitinai didelē buvus. Senoves Lituvei žinodami, jog Kryžokai pylen pastveren, visus jos apginejus ir gyventojus nužudins, ginesi nog atejunun su didžause energije ir stiprybe už luosyben savo teviszkes, trokszdami nors krauju savo brolus tevynaiczus nog kryžokiszko kankinimo atvaduotie!... Pasislepen už statininiun pyles sienun ir volun prosenei musun in vokieczun kareivysten szaudiklemis isz kilpiniun leiden, akmenaiczeis isz metiklun meten, nog virszaus volun dideleis akmenais in neprietelus risdaven, ragotinemis lipanczus badidaven; susistverdamies vel kovoj’, su vokieczeis krutis in krutin, kalavijais arba szoblemis juos kapodaven, sunkiomis muszdaven buožemis ir geležies votagais ant kuriun galo kibojans bumbuolas in du svaru smagumo. Vartodami per ilgus metus vien tokius paprastus kares ginklus, prosenei musun, pagal senoves raszytojun ludijiman, kariose buven labai smarkeis ir dranseis ir ne vienan kartan Kryžokams kailin skaudžei iszperdaven. Senoves Lietuvei per ilgus amžus turejen nesulygitinai menkesnius szarvus bei kareivystes reikmenis, ne kaip jun kaimynai Kryžokai; kareudami dangstesi giriniun gyvulun kaileis, kaip skydomis, tik paskesniuose metuose ir tai vien turtingesni bei bajorai — insimanen devetie geležineis szarvais ir skydomis. Da 1406 m. Lietuviun Kareivystei prisiartinant, Kryžokun magistras, neiszsigansdamas, pratarens: „junjun kareivyste (Lietuvei) turi daugiau szauksztun bei bludun, ne kaip ginklun.“
Koksai buvo apsiginimo ir pylun apginimo budas, jujun per Kryžokus inemimas, o taipogi musun praboczun narsybe, aiszkiausei regetie ir numanytie galesime isz sekanczun atsitikimu, kuriuos patys Kryžokai aprasze.
Pabaigoj’ vieszpatavimo didžojo Lietuvos karalaus, Gedimino, Užgirinem’ Trake, o Trempun arba Trempiniun paviete, riogsojo ne per toli nog Kryžokun rubežaus, stiprei intaisyta ir tvirta pyle, ant kurios bei ant visos Trempun aprubes viresniu perdetiniu buvo paskirtas garbingas o stiprus vyras, vardu Margis (Marger).
Tuomi tarpu, kelonems kareiviszkoms vokieczun nesilaujent, pradžoje 1335 m. Kryžokun magistru iszrinktas tapo Teoderikas von Altenburg, didis Lietuviun neprietelus, kursai dabar visan savo neapikantan bei bjauriausen narsan ant musun praboczun iszlietie geide. Jau pradžoje 1336 meto, dēl pagelbos Kryžokun, isz visos kuone Europos renkasi ir telkiasi pas juos dideles gaujos visokeropun dikaduoniun — kareiviun, troksztanczun musun praboczun krauju visokes bjaurybes ir nusidejimus gyvasties savo nuplautie. Cze pas Kryžokus sveczuose regime ir Brandenburgijos markgrovan Ludvikan, jaunutelin Vokietijos Ciecoriaus sunun, grovan Pilipan von Namur, grovan Bertholdan von Henneberg ir daugel-daugel kitun szarvuotun kareiviun ir bajorun isz Prancuzijos, Austrijos bei kitun žemiun. Pabaigoj’ menesio Vasario, kuomet musun upes, upelei bei pelkes užszalen dar buvo, minios Kryžokun drauge su jun sveczeis, perejen Lietuvos rubežun, atsigrudo per tankes gires, pro Pajevonio pylin, in Trempun pavietan, kursai tuomet ne buvo dar per vokieczus apiplesztas ir iszczudintas. Praboczei musun, apsaugoti per deganczus stiebus, renkasi visi ir isz viso pavieto in Peleniupylen, kuren pridurmai apsiaupia ir apgula Kryžokai. Jau kelias dienas apgulimas duravo, o Kryžokai pylen ne gali inimtie; dienomis bei naktimis muszis palei sienas nesilauja. Praboczei musun su didžause bei divina narsybe stiprei ginasi nog Kryžokun, gelbedami savo dievus, savo luosyben, savo gyvastin, moteriszkes bei kudikius. Bet jems, sako Voigt’as, jau ne szviete laimes žvaigždele! Gindamies be palovos per keuras naktis bei dienas ne mažai, nuilso, o Kryžokun maszinos-taranai, jau prie paczun pyles sienun parioglintos, be palovos ir vis labjau statininiun asztrakuolun auksztas sienas beldže bei truszkina. Kryžokai, tikedamies didelin pyleje grobin rasen, vis smarkiau sienas tranko; viens kareiviun, vardu Werner von Rohensdorf, sustatens in 30 virun, liepe szaudit’ in pyles trobas vien deganczomis, szaudyklemis kuriun in 600 paleista. Sztai jau ant szaudiniun stogun ugnis sublizgejo, o Kryžokai, kiek imanidami, praded’ jau sienas ardytie. Rasi ant balso Margio: „Virai! žuva jau pastera apsiginimo nog Kryžokun viltis; geriau per ugnin dangun patektie, ne in Kryžokun rankas papultie!“ praboczei musun mēto in ugnin visan turtan savo, veržesi in deganczes trobas bei ant liepsnojanczo laužo; kudikelei, moterys, senei, virai kareivei — visi linksmai liepsnose givastin baigen... Patsai Margis kerta kareiviun galvas, idant jie gyvi vokieczems ne tektų, o pabaigens szin baugingan darban, vaikelus ir savo paczen kardu nugalabijens, pats ant deganczo laužo, krutinen savo tuomi paczu kardu perverens, liepsnose garbingan dvasen iszleidže... Tuotarpu, jau iszgrioven pyles sienas, Kryžokai kriksztaudami vidun veržesi, turtus grebtu... Per dumus bei liepsnas regi jie tiktai ant liepsnojanczo laužo vienan senuten, kuri su didelu kirviu rankoje užsimoje, galvan paskutinio kareivio kirsdama... Da valandele — ir baisios liepsnos bei kamuolai dumun in padanges risdamis, apsiaupe szitan visan traszkantin ugnise laužan, iszgelbedami praboczus musun nog Kryžokiszko kardo ir verguves!... Tokiu tad budu, cze Peleniunpyleje, pražuven in 12000 Lietuvun, tarp kuriun buven in 4000 kereiviun, pyles apginejun... Kryžokai ilgai pelenuose bei anglise žarsten, turtun jeszkodami; bet szitaje niekur ne regeta narsybia praboczun musun taip quven inbauginti, jog in Lietuvan jau ne drysen kelautie ir taj’ pacze diena, keletan arklun pyles aprubije sustveren, namon dulinen. Tai buvo 25. d. Vasario.
1362 m. vokieczei užsimane Kauno pylin iszgrauti. Apie szitan jun darban senoves raszejas szitaipo pasakoja:
„Po valdže brolo bei magistro Vinriko, Kryžokun perdetinei Prusuose dideleje buvo tarp visun garbeje. Tame tad mete Kryžokas Lupus (Vilkas) von Baldersheim, didis komendatorius, Hennig Schindekopf, didis marszalka draugystes, susisznekejo vilumi ir apgautinai Kauno pylin ingriebti. Todel draugystes brolis Ortholfas isz Trevirun, Elbingos komendatorius, komendatorei isz Christburgo, isz Baiges, brolis Wriko (Ulrich Fricke), brolis Kuno von Hattenstein (Brandenburgo komendatorius), Rodgier von Elner, Samlandijos arba Samijos vaitas, drauge su paskirtais gyventojeis Prusijos, o magistras su kareivyste Prusun, pagal susikalbejiman isztrauke Kauno linkon, vesdamiesi drauge sveczius isz Anglijos, Italijos ir Vokietijos; plaukte pavejui valtimis Nemuonu plauke, paslapta pro Veluonos ir Bistenes pylis praeidami, atplauken žemiaus Kauno apsistojo, per tris dienas tiltus dirbdami, o treczan dienan ant kranto kopes netoli paczios pylies. Keistutis taipogi su didela kareivyste atejo, del apgynimo pylies, bet krikszczonis priverte jin atsitraukti, o magistras su savaiseis pylin, isz visun pusiun apsiaupe. Krikszczionis (vokieczei) prakase placzan graben iki upei Neriui (Vilijai) ir supilstė augsztus volus, už kuriun pasislepti galetu, ir lietuvius kankintu. Susitare veikiaus numirti, nekaip pylies neinemus namon grinžti. Marszalka Hennig, pildidamas magistro insakiman, padalino kareivysten, parodidamas kožnam inpatingan vietan. Dalin kareivystes ant salos pastate del valczun sargybos o treczanjan dalin kareiviui sustate aplinkui pylies. Tuomi tarpu liepe grovimo maszinas bei kitus instrumentus paroglinti taip augsztas, kaip pylies sienos, kurios buvo labai augsztos ir drutos. Bet pridurmai Kryžokai turejo nuog pylies atsitraukti, nes lietuvei turedami daugyben szaudyklun, vokieczus didelei pažeiden. Tada tulasis dailidžiun, mistras isz Marienburgo, vardu Markvardas, pastrunijo ir pastate maszinan arba taranan, vokiszkai „tumeler“ vadinaman, su kuriuomi pasiseke nugrauti nuo pylies sienos vienan boksztan (koryczan) ties Nemuonu. Tokian lygei maszinan intaise dailidžun mistras, Mattias isz Karalauczaus, su kuria iszgrioven taipogi boksztan ant Nerio kranto, ir su kuria smarkiai belden in pylies murus. Tokiu pat budu ir isz Strasburgo Kryžokai truszkino sienas pylies taranais. Iszgansties apimtas kuningaiksztis Keistutis drauge su daugybe savunjun stovejo ties Nemuonu; buvo cze ir Algirtis su savo bajorais ties Neriu, ir juodu susiszneka ir sumonen daro, kokiu budu galetu iszluosuoti pylin nuog vokieczun apgulimo. Magistras vel Vinrikas su draugystes vyresneiseis taipogi sumonen atlieka, apdumodami, kaip galima butu kankinti Kryžaus bei tikybes neprietelius (t. e. lietuvius) ir kokiu budu galetu pylin iki pamatu iszardyti. Taip susisznekejens, liepe magistras perkasus žamemis užpylti ir pastatyti netoli pylies sienos, sulyg augsztumu murun, vienan trobesin (viszkas), idant per jin vokieczei pylin galetu koptiesi. Tai regedami lietuvai iszkiszo per murun skiles balkius, idant kabantis tiltas, žemiaus budamas, nenusileistu. Tacziau Kryžokai lietuvius taip apipuole, jog jie per dienas ir naktis atvangos neingijo; bet stiprei jie ginasi krikszczonis kankindami. Viszkomis pylies jie susirinko in boksztan ties Neriu, isz kurio (bokszto) daugybe szaudyklun Kryžokus pažeidža; bet szitan ju darbavieten mistras Markvardas teip (su taranu) nuszlave it lapelus liepos in Nerin... Tuo tarpu prusai (apvokieczuoti) bei vokieczei skubinasi prie kito bokszto, uždega vienan troban ir pradeda pylies muran del apgynimo prieszpylinio muro, kurin Kryžokai jau teip subloszke, jog jis drauge su lietuveis apginejeis žemyn nugruvo; szitus apipuolen vokieczei užmuszo.
Szitaip vokieczei ingriebe prieszpyles muran, ir lietuvei turejo sleptiesi troboje. Keletas krikszczoniun drauge su pagonais pražuvo toje (uždegtoje) troboje ir nei vienas neiszliko, kurs in jan pateko, nes visus ugnis prarijo. Inirszen Kryžokai susispiete prie vietos iszgruvusio muro, o tuotarpu cze sudege vaitas isz Morungen (Eberhard Monheim), Johann von Tscheno, vokietis ir dar du Kryžoku: czejau sudege Elbingos blizge. Tuliejie Kryžokun sveczei keliauninkai liepsnose apsvilo. Taczau grovas von Sponheim su savo blizge smarkei sprendžiasi artyn pylies, paskui jos seka draugystes Kryžokun blizge, paskui jos telkiasi grovas von Verneburg ir du grovu von Hohenlohe su-kitais sveczeis-keliauninkais, tolau szv. Georgo (Juro) blizge, neszama per Georgan von Hartenberg, kursai ejo palei Ragaines blizgen. Marszalkas tuomi laiku rupinosi apie sargyban viso Kryžokun turto, maszinun ir tt. Kryžokas Markvardas naujan taranan pastate toje vietoje, kur buvo pirmutinis paroglintas, ir su juomi pradeda baiseis trenksmais grauti paczos pylies muran, kursai eme irti. — Jau pirmiaus buvo Kryžokams nusiboden cze 14 dienun bestovint ir sunkius apgulimo pylies darbus beatliekant. Todelei magistras, su viresneiseis susisznekejens, paliepe su smarkavimu pylin apipulti ir ardyti; palei patin kuone muran sustatyti tapo murininkai del ardimo. Pylies gyventojai iszardytan muran tuojaus isz vidaus pataiso, o taisanczus Kryžokai isz lauko pavaryti rupinasi. Tuomi tarpu verbu nedeloje pylin Kryžokai isz visun pusiun apspietē, turēdami tan viltin, juog per iszgrautan mure skylen, kuren mistras Markvardas iszmuszens buvo, galesen pylin sulinsti, o per kurian lietuvei smerkei szaudiklemis Kiyžokus galabijo ir ineinanczius baisei kapojo. Sumonen su viresneiseis draugystes atlikens, magistras rupinasi platesnian skylen padaryti, ir per dienas bei naktis paliepe apie tan dalinkan trustiesi iki seredos priesz velikas. Szitan darban pamatens, Keistutis pasivadino magistran ir vienas kitam prižadejens be vilaus pasielgti, tarp savens kalbejo ir magistrui pasake: jeigu asz buczau pylije, niekuomet tu jan su visa savo kareivysta neingriebtumei“. Magistras atsake: „kodel tu isz pylies iszjojai, mus pamatens?“ Keistutis tare: „todel, kad musiszkei nieko nenuvokia, turejau pas juos likti.“ — „Jei turi reikalan, atsake magistras, gali imti drauge su savimi iszrinktus virus ir ineiti luosai in pylin; mes ale turime viltin Vieszpatyje, jog jus neinmanisite nei atlaikyti pylin, nei jan apginti“. — „Kaip asz galesu pylin ineiti, klause Keistutis, kuomet ji isz visun pusiun perkasais bei volais apvesta?“ O magistras atsake: „prižadek man patsai su manimi susikirsti, asz tau iszlyginsiu perkasus bei volus.“ Ant szitun žodžun kuningaiksztis (rex) nieko jam neatsake, o magistras atsiliepe: „jei kuningaiksztis neturi ko daugiaus pasikalbeti, tegul grinžta pas savo sargyban.“
„Tame paczam laike tulasis gudas, vardu Mikas, atejo isz pylies ir atnesze szaudikles parodyti, paprastai „selpschosse“ vadinamas; tulasis vēl bajoras, vardu Gelgotas Genegutis, dave žinian, jog pylije labai angszta esan, bet ant to nežurēdami lietuvei visokius ginklus dirban, viltin gaivindami, pylin apginti galesen. Magistras su savaiseis susisznekejens pastate augsztumu lygun murams medinin trobesiu pas paczan muro skylen, o uždegus, mistras dailide pristume jin prie paczos sienos. Lietuvei per asztrius muro akmenis iszeiti negalejo ir per tan medinin trobesin, kursai taip insidege, jog pagonai (lietuvei) ugnin užgesyti negalejo. Vieszpats Dievas rasi norejo, idant jie (lietuvei) tokiu budu numirtu toje pat dienoje, kurioje Kristus už mus (vokieczius!) yra numirens. Didžoj’ subatoj’ priesz velikas insakyta tapo, idant augszczaus paminetas dailidžun mistras su savo szeimyna pastatytu kitan trobesin toj’ paczioj’ vietoje su murais lygaus augsztumo; szitan trobesin paroglino prie sienos Brandenburgo komendatorius (Kuno von Hattenstein) ir kitus apgulimo darbus apžuredamas, pamate, kaip prasidejo sienun gruvimas nuo taranun beldimo ir tun mediniun trobesiun. Tuo tarpu Karalauczaus komendatorius su 80 virun saugojo muran, o nenoredamas juos nuogandai pavesti, liepe visiems nuo sienos pabegti, kad muras ant jun neužgrutu. Nugruvo tad tas muras, per Dievo malonen, nuogandos nesuteikdamas Kryžokams, kurie inmanitinai iszsigelbejo. Kareivyste krikszczoniun, sugruvusin muran pamaczusi, linksmai czon susibego. Brolis Ortholf (isz Treviru) drauge su savaiseis isz Brandeburgo skubinasi prie iszgrauto muro, ir drauge su pagonais paczoje pylije visi susitelke. Teipo ir marszalka su pasiskubinimu atejo ir insake saviemsiems gryžti atgalios del angsztumo iszgrautos sienoje vietos, kurian smarkei apgyne pagonai, ir nei vienas vidun ineiti negalejo. Bet tolyn lietuvei regedami nei jokian jau pagalban neateisenczan, sunesze laužus visokiun medžun bei balanun, o krikszczionis vidun pylies inmete ugnin, kurian dar galima buvo užgesinti, ale krikszczonis atgal iszeiti isz pylies jau negalejo ir drauge su pagonais pražuvo. Tokioj’ baisioj’ del gyvasties valandoje pylis sugruvo. — Tuliejie pagonai susitelke prie pylies angos ties upe Neriu, kur iszeiti jiems nedaleido Ragaines komendatorius, brolis Henrikas, o brolis Burhard von Mansfeld kovesi su tais, kurie nuo murun pasprusta ir, sugaudens, visus užmusza palikdamas givan vien Vaidutin, Keistuczo sunun, ir 36 pagonus, kurie kalineis (verguczeis) tapo. In 600 lietuviun užmuszta kiti vel liepsnose prožuvo, daugumas pylije užtroszko; teip cze in 3500 lietuviun ir 200 vokieczun pražuven. Todelei krikszczonis linksmai pradejo vokiszkai giedoti tan garbingan giesmen: Christ ist erstanden! Wir wollen alle frohlich sein, die Heiden sind in aller Pein!... Kyrie eleison!“
„Pylies iszgriovimo laike abudu augszczaus paminētu Lietuvos kuningaikszczu buvo ant virszunes kalno ir didelei ludnu ant iszgriovimo truso žurejo, negaledamu pagelbos pylei suteikti. Magistran vien melde, idant atsiunstu jiemdviem suraszytus kaliniun vardus. Magistras per rasztininkan savo kuningaikszczui apreiszke skaitlun ir vardus kaliniun, ir tapo suskaityta tiktai 36 virai. Kuningaikszczei szitos priežasties delei didelei nuludo ir graudžei verke isz dideles gailesties, nes niekumet nebuven tiek daug žmoniun prapulden. Magistras vēl su savaiseis didelei džaugesi, garbindam’s Vieszpatin Dievan. — Kuningaiksztin subatoje priesz velikas labai iszgansdino szernas. Tulasis pagonun, magistran, marszalkan ir Sambijos viskupan garbavodamas, isz gerumo szirdies padovanojo dvilikan riebiun meitelun bei vienan liesan karven, tarydamas, jog namie budamas daugiaus gyvuolun padovanoti galetu, ir melsdamas, idant szitan menkan dovanan priimtu. Ryto metan pirmosios velikun dienos susirenka visi Kryžokai ant miszos, kurian laike Sambijos viskupas, Baltrus (Bartolomeus), ir pamokslan sake susirinkusiems kareivystes źmonems, o ragindamas garbinti Vieszpatin, giedojo tai dienai pritinkanczas giesmes. Apskelbta atlaidos dienos, ir visi kuomunijan priima bei viskupo palaiminiman. Potam kožnas gryźta in paskirtan sau vietan, ir linksmindamiesi valgo, o pietums pasibaigus, balsais trimitun kareivystes virus suvadinens, magistras drauge su jais nuejo pas pylies muran, kursai tulose vietose rogsojo dar medžeis paramstytas; szitas muras tapo iszgrautas tanjan paczan dienan, velikun panedēlije... Pagonai regedami, jog krikszczonis grinźti pradeda, skubinasi prie volun ir juos iszardo, persekioja krikszczonis, turedami viltin juos kankinti; bet su pagelba Dievo visi sveiki iszsprudo ir iszarde tiltan, kursai ant plukojanczun valczun intaisitas buvo. Tuo tarpu, magistrui liepiant, marszalkas dave kožnam kareiviun po valtin, kurioje, miszei pasibaigus, kožnas galejo ramei Nemunu namon plauktie. Pietums pasibaigus vokieczei valtimis isz Kauno linksmai iszplauke“..
Tokeis žodžeis pats vokietis Kauno pylies iszgroviman aprasze. Isz szito bei kitun kruvinun atsitikimun apraszymo ir musun gadynes lietuvei supras ir numanitie gales, kokian del Lietuvos meilen szirdije visuomet turejo Kryžokai!
Iszgriovus Kauno pylin, praboczei musun ne per toli nuog jos kitan pylin intaise ir pramine Naujuoju Kaunu; taipogi intaise per Nemunan tiltan, kurin ipatingai sargybai pavede. Magistras kryžokun apie tai dasižinojens, sukviecza perdētinius draugystes ir klausia: „Kaip lietuvei taiso pylin Kaune, ir kan mums reikes veikti?“ O kryžokai vienu balsu atsake: „musun noras yra, kan lietuvei isz naujo intaiso, idant taptu su žame suliginta.“ Ir križokun noras iszsipilde: ir szita pylis iszgrauta tapo, idant lietuvei savo prigimtoje žameje neturetu apsigynimo vietos!...
* * *
Skaitant szendien senoves kryžokun palikimo rasztus su pasistebejimu bei pasibaisejimu regime, juog Lietuvoje nebuvo tokios pylies, kurian nebutu Kryžokai po kelius syk’ aplanken, ar iszgrioven! Isz tun junjun vien’ rasztun — nes prosenei musun patis apie savo veikalus mažai kan žinios mums paliko — szendien mes žinome vardus senovēs lietuviun pylun, junjun vietas, nors ne visun, kuomet jos per Kryžokus aplankytos, ar iszgrautos tapo, ir daugel — daugel kitun veikalun..
Toj’ dalije Lietuvos, kuri senoveje Prusija vadinosi, o kuri szendien vokieczun valdžei priklauso, vokiszkos pylis — szendien miestai, — per Kryžokus intaisitos tapo dar XIII. bei XIV. szimtmetieje, daugiau ant tun paczun vietun, kur pirmiaus buvo lietuviszkos pylis. Szos dienos Tilže, Ragaine, Klaipeda, Instrutis, Rastenburgas, Angerburgas, Balge, Graudene ir tt. — visi szite miestai guli ant senoves Lietuvos pylun vietos) Maskolams szendien priklausanczos dalies Lietuvos (Žamaiczun ir Auksztieczun) mes nors trumpai paminesime sekanczas senoves pylis:)
1) Ampyle Žamaitijoje, nepertoli nuo Klaipedos; szita pylis pamineta rasztuose apie 1262 m.
2) Arvistes pylis (Arviston) Žamaitijoj’, bet paczos pylies vieta nežinoma, kur buvo. Pylis iszardyta per Kryžokus apie 1378 m.
3) Bausko pylis santakoj‘ Muszos upes su Nemunelu, ant Kurszo rubežaus, Kauno gubernijoj’. Pylis rasztuose paminėta 1473 m.
4) Betigale netoli nuog upes Dubisos Žamaitijoj’; labai sena pylis. 1254 mete, Lietuvos karalus, Mindaugis), buvo szitan pylin pavedens Kristinui, pirmamjam Lietuvos viskupui.
5) Peliczei, pas Kryžokun raszytojus Pelic, Delic vadinama, buvo pylis ant deszinio Nemuno kranto, 3 miles atstu nuog Lydos pylies (Vilniaus gub.). Labai tankei Kryžokai szitan pylin aplankidavo, ir vien jan inemen, galedavo tolaus ir Gudijan naikinti.
6) Basinos ar Basenos pylis, per Kryžokun raszytojus Bissen, Basine vadinama, intaisita buvo prie santakos upes Dubisos su Nemunu. Prie pat pylies, ant augszto kalno tarpe tu dvieju upiu, buvo cze labai sena ir viriausia Lietuvos žinycza, kuri vadinusis Romove. Kryžokun laike pasakojama buven, juog szitoj’ pylije ir žinyczoj’ didelus lobius lietuvei turejen.. Szitun pasakun delei Kryžokai baisei geisdaven pylių iszgrauti. Lobiun taczau didelun, kaip visoj’ tuomet Lietuvoj’, taip ir cze nebuvo. Ant augszto vien kalno asztuonkampemis augsztomis sienomis apsiaupta buvus žinyczos vieta, ant kurios augens didelis aržuolas; po jo szakomis stuksojen stabai dievun, ir buvus czejau ugneviete, kur szventoji proseniun musun ugnis, Gabija, kurinosi... Jau 1283 m. Kryžokun marszalkas, Konradas v. Thierberg, apgule pylin, kurian ingriebti negaledamas, vien jos apruban apiplesze ir iszdegino. 1294 m. Ragaines komendatorius, Ludvikas v. Liebenzelle, su didelu kareivun buriu prie pylies atsikraustens, pylin isz pamatun iszarde ir daugyben lietuviun užmuszo. Pati žinycza taipogi isznaikinta tapo, bet pylin lietuvei graitai naujan pastate ir visuomet cze nuo Kryžokun stiprei gynesi. Kryžokun gaujos per ilgus metus ir po kelussik ant metun pylin aplankidavo. 1316 m. sudegino jan Dietrich von Altenburg, o praboczams musun vel naujan intaisius, Kryžokai taip smarkei ir be paliovos pradejo per metun metus lietuvius szito kampo kankinti, juog galausei pylis 1336 m. teko rankosna Kryžokun. Tuojaus czon Kryžokai užsimanė savo pylin intaisiti, kurei vardan Marienwerder inteike. Lietuvei dabar ant jun pylies užpuldami ir vokieczun darban begaiszindami, neužilgo vel jan nuog jun ateme. Bet jau 1364 m. Ragaines komendatoraus, Endris v. Szoningen, vel iszpustijo ir iszgrove pylin, o keliems metams praejus, Kryžokai pastate czon savanjan pylin ir pramine Dobisheim. Szitan jun pylin žamaiczei ingriebe 1405 m., o jos viresninjin, Martinan von Helfenbach, nužude. Neužilgo vel pylis Kryžokams teko, bet jau 1409 m. Kryžokun sargyba, regedama pylin nuo lietuviun negalesinti apgynti, naktije 14 rugpjuczo paslaptomis isz pylies iszsprudo ir in Prusijan pabego... Nuog szitos dienos pylis mums priklause. Nuog senoves pylies liko didelis, o gražus pilkalnis, kurio augsztumas ir dabar in 50 pedun laikans! Ant tos vietos, kur senoveje kraujas musun praboczun liejosi szendien guli juodbarzdžun miestelis Seredžus...
7) Bebirvartes ir Senoraites pylis, Kryžokams per vilun patekusios ir apie 1312 m. sudegintos. Gulejensios Raseiniun paviete, nuog ju ir pilekalnio neliken.
8) Cidar (?) szaures linkon nuog Raseiniun, o netoli Szidlavo, per Kryžokus sudeginta 1296 m.
9) Czekiszke — labai senas kaimais ir pylis, ant kranto upes Dubisos.
10) Dirsunun arba Dirsuniszkiun pylis, ant Nemuno kranto, kelussyk’ per Kryžokus aplankyta, o per paczus lietuvius sudeginta, idant vokieczams nepatektu.
11) Druskininkai (vok. Salseniken) kaimas ir pylis jau Kryžokun rasztuose 1283 m. pamineta. 1312 m. Kryžokai ingriebe pylin, o paskiaus 1378 mete dar jan aplanke. Pylies palaikai — pylekalnis — dar ir szendien, riogso ant upes Ratiniczos kranto, netoli Nemuono. Szendien cze maudimo vandenis intaisiti.
12) Duobles pylis, Žamaitijoj’, pamineta rasztuose 1334 m.
13) Drogezin arba Drusminei, Lydos paviete; pylis isznaikinta per Kryžokus 1394 m.
14) Eigergale arba Egollen, ant Nerio (Vilijos) kranto, netoli Kauno. Pasakojama, juog cze Keistutis pastatens pylin, kaip Kauno pylis iszgrauta tapo 1362 m.
15) Eirogala pasakojama, juog intaisyta tapus sykiu su Czekiszkes bei Betigales pylimis; rasi seniause Lietuvos pylis. Jau 1262 m. cze giveno Lietuvos kuningaiksztis, vardu Lutavaras; czejau gimens kuningaiksztis Vitenis. 1382 m. pylis per Kryžokus sudeginta.
16) Eisziszkei arba Eiksziszkei kaimas ir pylis Lydos paviete. Pasakojama, juog pylis insteigta per Eikszan apie 1070 m. Cze ir dabar dar gali matyti didelin pilekalnin.
17) Gedmino pylis ant upes Minijos kranto; cze szendien guli kaimas to vardo. Kryžokun rasztai pamineje apie 1304 m.; apgulta nuog Kryžokun tapo 1313 m.
18) Garteno pylis (Garden) — ant Nemuno kranto; szendien miestas Grodno.
19) Garsde (Gargždai) ant upes Minijos kranto, netoli rubežaus.
20) Gasuvos pylis nuog Veluonos szaures linkon; apie 1378 m. per Kryžokus iszgrauta.
21) Gressen (?) netoli nuo prusiszkosios Geldingos; pylis sudeginta per Kryžokus 1265 m.
22) Grubin (?) žamaiczun pylis, iszgrauta per Kryžokus 1263 m.
23) Junigeda labai tvirtai intaisyta pylis ant Nemuono kranto 1291 m.; 1293 m. Kryžokai inimti jan negalejo, bet jau 1295 mete jiems pasiseke jan sudeginti; neužilgo lietuvei vel jan intaise. Cze pas szitan pylin 1317 m. kovoje lietuvei smarkei Kryžokams kailin iszpere.
24) Jurbarkas arba Juros-pylis, santakoje upes Juros su Nemunu; cze dar ir szendien riogso pylies kalnas Viszpylu vadinamas. Szita pylis, rasi, seniause visoj’ Žamaitijoje; pasakojama, juog apie 1025 m. insteigta tapus. Nuog pradžos XIV. szimtmeczo labai tankei szita pylis yra pamineta Kryžokun rasztuose apie junjun po Lietuvan keliones. 1316 m. sudeginta per Kryžokus, ir isz naujo per juos intaisyta, priklause ji vokieczams iki 1392 m.; szitame mete lietuvems pateko.
25) Karszo (Karszau) pylis, gulejusi to pat vardo paviete, Žamaitijoj’, bet kurioje vietoje nežinoma.
26) Kimelio (Kymel) ar Kiemelio pylis, Raseiniun paviete, bet pati jos vieta neatrasta szendien. 1294 m. Kryžokai jan sudegino.
27) Kuolaines pylis, panemunije, netoli Jurbarko, kur szendien kaimas Kalinenai (?). Szita pylis senoveje didelen užsipelnius garben, nes czonai 1290 mete, Lietuvos garbingas karaivis, vardu Surminas, apsigyne nuog Kryžokun magistro, Meinhardo von Querevord; bet atainanczeme mete szitan pylin ingriebe Karalaucziaus komendatorius, Berthol v. Brükave, radens jan nuog lietuviun sargybos apleistan. Musun gadyneje ant pylies vietos riogso vien’ didis pylekalnis, plytun ir kalkiun trupineis apdengtas. Pylis turejo buti murine.
28) Kiernavo pylis, senoveje Lietuvos kuningaikszczun viriause pylis (sostine pylis). Kaimas cze, regis, jau 1036 m. buvens. Kryžokai Kiernavo arba Kierno pylin sudegino 1365 m. Sunus Keistuczo, kuningaiksztis Vitautas, jan atnaujino, bet 1390 m. vel sudeginta tapo nuog paczun lietuviun, Kryžokams prie pylies prisiartinant.
29) Kauno pylis. Senamjame Kaune, santakoje upes Nerio (Vilijos) su Nemuonu, nuog žilos senoves, jau nuog 1030 m., buvo intaisyta pylis. Kuone kožnan metan Kryžokai szitan pylin ir jos apruben aplankydavo; 1362 m., kaip jau augszczaus regejome, ji iszgrauta ir iszardyta per vokieczus tapo. Szitos pylies netekens Keistutis, 1364 m. insteige kitan pylin, naujuoju Kaunu vadinaman, ant Nemuono salos, prie pat intakos in Nemuonan Nevežos upes. Bet ir szitan pylin Kryžokai veikei instvere ir intaise cze savanjan vardu Gottes-Werder (Dievosalos pylis); tankei taczau jie szitan pylin isz lietuviszko Salin (sala) vadina. Nuog to laiko szitoj pylije tankei susurinkdavo Lietuvos kuningaikszczei ant susikalbejimo su Kryžokais, ir ne-vienas czonai sandaros susikalbejimas tarp lietuviun bei vokieczun buvo atliktas. — Senanjin Kaunan veliaus, nes 1421 m., aplankydamas prancuzun keleivis, Gruillebert de Lannoy, pasakoja, juog szis tuomet miestas labai buvens gražus ir turejens labai didelen bei stipren pyli isz muro. Nuog pylies musun szendien užsiliko jau tiktai puse nugrauto vieno bokszto ir dvi apgrauti sieni, kuriodvi neužilgo, rasi, upes Nerio vilnise pragaisz, kaip jau pragaiszo ir kitos sienos, upei pylies vietan pagraužent. Sienos szitos pylies, kaip galima regeti, numurytos isz akmenun, ir tik vietomis plytun, labai yra storos (2½—3 metrus), todelei nedivai, juog iszgrautie tokias sienas turejo buti neinmanitinai sunku. —
30) Klaipeda. Senoveje buvo cze lietuviszka pylis. Pamuszdami musun kampan, vokieczei Kurszo Kardininkun draugystes (Ordo Gladiferorum) intaise ant senos pylies vietos vokiszkanjan pylin, kurian 1328 m. paveden Križokun draugystei.
31) Krevo-pyle seniausia tarp Lietuvos pylun (szendien Vilniaus red.) 1383 m. czonai užsmaugtas tape kuningaiksztis Keistutis.
32) Kuno pylis, Aukamerges pavietije, rasi toj’ vietoj’ gulejusi, kur szendien kaimas Kunei.
33) Lakinos arba Lakiniszkiun (Lenkenisken) pylis ant Szeszupes kranto, netoli nuo Kalvarijos, Suvalkų gub., senoves Užgiriniame Trake. Szitan pylin su daugybe Kryžokun aplanke Kuno v. Hattenstein ir Rotger v. Elner, 1381 m., ir baisei apruben jos apiplesze ir iszdegino. Szendien ant upes kranto vingije, stukso labai gražus ir ramus pylkalnis, žaluojanczeis medžeis bei krumais apsipuoszens. Ant paties pylekalnio guli aržuolo pavesije didelis akmuo in žamen gilei jau ingrimzdens, ant kurio gali ir szendien pažinti ugnavieten; szale akmens dauguman randi aržuoliniun anglun. Cze buvo praboczun musu žinycze: ant akmens amžina ugnis rusejo, aržuolun malkomis kurinama, ant garbes Perkuno. Lietuviun narsybei drauge su Perkuno garbe sunykus, szitan ramian vietan Lietuvos laksztingalos pamego: nekuomet neužmirszu tos valandos, kurioje ant szito pylekalnio rimodamas ir su nuluduse szirdže senoves kruvinus Lietuvoje atsitikimus apdumodamas, klausiau tulamjam pažinstamun jun giesmeles žodžun: „Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplakk, paplakk, trrrr!
34) Lemotin (?) pylis, nežine, kuriame kraszte Žamaitijos gulejusi.
35) Lydos pylis ir kaimas rasi anksczaus 1180 m. atsiradens. 1323 m. Lydoje pylin intaise kuningaiksztis Gediminas. 1392 m. Kryžokams prisiartinant, szitan pylin apleido Lietuviun sargyba drauge su kuningaikszczu Kuributu, o visas pylies turtas vokieczams teko.
36) Luszies (Lusen Losen), pylis Žamaitijoje, netoli nuo Geldingos, per Kryžokus ingriebta 1262 m.
37) Lasziszkiu (Loszesk) pylis, netoli Kauno buvus, bet nežinoma jos vieta.
38) Medininkun (Medewageln, Medwaiken), pylis toj‘ paczoj’ vietoj’ buvo, kur szendien miestas Varnei arba Medininkai Žamaiczuose. 1329 m. Kryžokai su pagelba vokieczun Kardininkun draugystes isz Kurszo, bei Jono, Czekun karalaus, ingriebe szitan pylin, o 1377 visiszkai iszgriove. Medininkuose nuo gilos senoves buvusi lietuviun žinycze, ir ant garbes Perkuno kurinama amžina ugnis, kuri gadineje karalaus Jegailo bei Vitauto Lietuvai krikszczionysten priemus, užgesinta tape 1413 m. Kita pylis, taipogi Medininkun vadinama, buvusi netoli Vilniaus, kurian Kryžokai 1393 m. norejo inimti.
39) Meiszagales (Meisagalen) pylis buvo pakeleje nuo Aukmerges in Vilniun. Kryžokai szitan pylin užeme 1390 m.
40) Mederabe (?) inimta per Kryžokus 1291 m. gulejus, nežine kur, po deszinei pusei upes Nevežos.
41) Metelun pylis, ant kranto Metelun ažero, Užgiriniame Trake. Kryžokai szitan pilin vadino Methenburg.
42) Merkes pylis (Merken arba Merkenpille) gulejusi santakoje upes Mirkinio (Mereczanka) su Nemunu, kur szendien miestas Merecz guli. Tankei szitan pylin vokieczei aplankidaven, o 1377 m. didelin joje sustveren grobin. 1403 m. vel jan Kryžokai apemen. Buvus dar ir kita to paties vardo pylis Žamaitijoje, kurian Kryžokai dar 1263 m. inemen.
43) Naujapylis (Nawpil, Nauenpille) intaisita buvo ant smailaus, stataus ir augszto kalno, Užgiriniame Trake; szendien ta vieta Rudamina vadinasi, Suvalkun red. Netoli nuo bažnyczos ir kaimo stukso labai gražus kalnas; virszune jo apskriczei augsztu volu apipylta. Pylis intaisyta tape per kuningaiksztin Ringaudin apie 1240 m. Szitoj’ pylije karunavojosi pirmasis Lietuvos karalus, Mindaugis. 1381 m. Kryžokai pylin ineme ir sudegino. Isz Kryžokun viresniujun cze buven: Kuno v. Hattenstein, Rotger v. Elner, margrovas Badeno, pats magistras Vinrikas, jo sebras Steponas v. Ameu, karaivis v. Leke ir v. Yewenburg su didela karumene. Pirmansyk‘ vokieczei czon atsigabeno bombardas arba armotas, kuriun szuvei taip inbaugino pylies sargyban ir giventojus, juog visi, isz gero noro, pasidave Kryžokams; o buven cze susirinken in 300 virun ir moteriun su vaikais! Dauguman Kryžokai iszmuszen ir per 6 dienas pylies apruben pustijen. Netoli nuo pylekalnio ir musun laike randi žameje didelas apskriczas akmeninias kulkas, nuo tun bombardun. Ant paties pylekalnio virszaus ludnoj’ ramybeje, szendien ant prisigerusios krauju musun tevun žames, nuskurdens ir pavargens vienun vienas berželis auga...
44) Alyta arba Alytun-pylis ant Nemuono kranto, Užgiriniame Trake ir senoves Trakun pavietije. Pylies apruben Kryžokai baisei apiplesze szaltos žiemos laike 1382 m. Deszimczei metun praejus, Kryžokai su pagelba Anglun ir kitun kareiviun vel atsibaste pas szitan pylin in 2000 lietuviu sustveren ir daugyben užmuszen.
45) Ankaimiu ar Aukaimiu pylis (Auken, Oukaim) Žamaitijoje netoli Betigalos, prie intakos upelo Viszkutis in Dubisan. Vardas pylies rasi paeina nuo žodžo auka, aukauti, nes czonai buvo dar senoveje Lietuviun garsinga žinyczia, ir giveno Krivun-Krivaitis, viriausias kuningun perdetinis. Kryžokai tikedamiesi pylije didžausius bažnytiszkus lietuviun turtus atrasti, tankei szitan pylin aplankidavo. Jau 1285 m. Kryžokams cze ataitant, apie tai lietuviams pranesze vienas apkriksztintas lietuvis, vardu Gerdilis: Križokai tape smarkei sumuszti per lietuvius. 1291 m. vokieczei pylin sudegino. Du ar trissyk’ buvo per lietuvius isz naujo intaisita ir vel Križokams teko. Pirmansyk jan vokiecziams padave Draikas, arba Draikolitis, kursai paskiaus su savo gentimis Ragaineje apsikriksztijo; 1304 m. jan Kryžokams vel iszdave Svirtilis. Lietuviams jan atnaujinus, jau 1328 m. tape ji su žame sulyginta per Ragaines komendatoriun. 1345 m. kareiviszkoje keloneje jan aplanke ir apiplesze Kryžokai drauge su savo magistru Dusemer. Krikszczoniszkan tikyben Lietuvoje invedant (nuo 1387 m.) szitoje pylije apsirinko sau gyvenimo vietan paskutinis Lietuvos Krivun-Krivaitis, vardu Gintautis, o su juomi drauge ir pasekejai senoviszkos tikybes. Gyveno jis cze iki 1414 m., kuriame karalus Jegailis ir Vitautas aplanke Žamaitijan del krikszczonystes invedimo. Kuomet szventosios Lietuvos girios, ant insakimo Jegailo, iszkirstos tape, Gintautis apleide Aukaimiun pylin ir ilgai dar tarp žamaiczun slapstesi, nuo visun dideleje garbeje laikomas. Pasimire szitas garbingas Lietuvos viras 74 metus amžaus savo praleidens... Szendien ant pylies vietos stukso vien didelis pylekalnis.
46) Pajevonio pylis, sziandien pylekalnis, riogso padaubije ant upes Jevonos kranto, in upen Szirvintan tekanczos. Netoli nuo pylekalnio yra didelis kalnas, senoves puszimis apsipuoszens, ant kurio szendien stovi Pajevonio bažnycza, o senoveje cze buvo žinycza. Pylis turėjo buti labai senei intaisyta, nes cze 1855 m. tape atrasti Romenun keli piningai, butent ciesoriun Tiberiaus ir Kaligulos. Pajevonis guli Suvalkun red., Vilkaviszkio pav.
47) Pernariun (Parnrey) pylis buvus netoli Eirogales, Žamaitijoje; Kryžokai kelissyk jan apiplesze.
48) Pastoviun pylis (Pastow) gulejusi netoli Seredžaus, Kauno red., kur dabar kaimas Pastvenai (?) Pylis iszgrauta tape per Kryžokus 1378 m.
49) Pasvaitun pylis ant upes Szventosios kranto netoli Jurbarko, ant paties Prusun rubežaus.
50) Peleniunpylis (Pillen, Pillenen, Pullen, Pelen) gulejo senoves Trempun pavietije, Užgiriniam’ Trake. 1336 m. garbingas Lietuvos viras, Margis, ginesi szitoje pylije nuo Kryžokun; ludnan to laiko atsitikiman augszczaus jau apraszeme. Jos pilekalnis szendien riogso Pylekalniun kaimo laukuose, ant augszto daubos kranto, per kurian teka isz Peleniun kalnun upelis Aista, in upen Rausven inpuldamas. Netoli nuo pylekalnio guli szendien Peleniun kaimas, nuo kurio senoves pylis vardan apturejusi. Isz treczos puses to pylekalnio randasi szendien dvaras Rasei, labai gražoj’ vietoj’, kur senoveje turejo buti proseniun musun žinycza. Visi tie kaimai guli in pusen milos tolumu nuo kaimo Bartninkun, Vilkaviszkio pavietije, Suvalkun red.
51) Leipunun pylis buvus toj’ vietoj’ Užgiriniam’ Trake, kur szendien mestelis Leipunai. Cze buvens Lietuvos kuningaikszczun rumas ir pylis, kurian Kryžokai savo kelonese tankei aplanken, rasi, pasimegdami paszaru ir vandeniu szito kampo.
52) Liszkavo pylis, kur szendien mestelis Liszkavas, ant Nemuono kranto, Suvalku red. Ant augszto supylto kalno dar ir szendien riogso pamatai sugrauto bokszto, isz baisei didelun akmenun numuryto. Kryžokai tankei pro szitan pylin praaidaven, o 1381 m. buvo jan ingrieben. Musun laike bokszto palaikai vadinami „milžinun boksztu“.
53) Plotelun pylis buvo intaisita ant salos ažero, Žamaitijoje, in 5 milas atstu nuo Telszun. Labai sena pylis.
54) Paparczun (Paparten) pylis buvus netoli Kiernavo ant up. Nerio kranto. 1391 ir 1394 m. Kryžokai jan aplanken. Paskutinin sykiu Kryžokai cze sugavo vienan Lietuvos bajoran, Sudimantan, kursai vokieczus buvo suvilojens. Ant insakimo magistro, szis nabagelis už kojun pakartas tapens! Pylis buvusi medine ant augszto kalno.
55) Parlainiun pylis (Villa Parlayn) gulejus ant Nemuono kranto, szaures linkon nuo Garteno, kur szendien mestelis Przelom. 1378 m. Kryžokai aplanke apruben pylies ir dauguman užmusze. Kelonen szitan atliko su kitais Kryžokais Teod. v. Elner, Balges komendatorius.
56) Punios pylis (Punnow, Pünnowe) arti Nemuono kranto, nuo Alytos szaures linkon. Žieman, 1382 m., per didelin sniegan bei szaltin, Kryžokai iszpustijo pylies apruben; paskiaus dar kelissyk jan aplanke.
57) Putinikun pylis (Puteniken, Puteby) ant upes Juros kranto, stiprei buvus intaisyta ir tankei per Kryžokus aplankoma. 1307 m. lietuvis, vardu Spudas, Kryžokams pylin padavens, kuri sudeginta tape.
58) Rojaus pylis gulejo toj’ paczoj’ vietoje, kur szendien mestelis Raigrod, Lumžos red. Szita pylis dar 1281 m. priklausius Lietuvos kuningaikszcziui Traidenui.
59) Romaines pylis (Romowe, Romene, Romayen) bei kaimas buven paczoj’ santakoj’ upes Szuszvos su Neveža, Žamaitijoje. Cze buvus ir garsinga žinycza, prie kurios givenens Krivun-Krivaitis visos Lietuvos. Pirmansyk žinycza isznaikinta tape per Ragaines komendatoriun, Liudvikan v. Liebenzelle, 1295 m. Velaus 1382 m. Romaines kampan, tuomi tarpu neapsaugotan, bjaurei kardu bei ugnimi iszpustijens Ragaines komendatorius, Vigandas: užmuszens jis 200 virun, moteriun bei vaikun, ir sustverens daugyben žirgun bei galvijun.
60) Rudaminos pylis ant kranto upes to paties vardo, pietun link nuo Vilniaus. Tankei per Kryžokus aplankyta.
61) Surditos pylis (Surdite, Sisditen, Sundite) buvusi labai drutai intaisyta, Medininkun pavietije, Žamaitijoje. 1314 m. Kryžokai negalejo pylin inimti ir, daugel kareiviun neteken, turejen nuo jos atsitraukti.
62) Sudargo pylis, ant Nemuno kranto, labai didela ir drutai intaisyta buvusi. Vardan apturejusi nu bajoro Sudargo; ant jos vietos szendien guli kaimas Sudargai, Naumiesczo pav., Suvalkų red.
63) Straviliszkiun pylis (Streben, Strawilissen) nežinoma, kur gulejusi, 1348 m. buvo apgulta, bet inimti nepasiseken. 1368 m. per Kryžokus iszgrauta ir iszdeginta, ir daugumas lietuviun užmusztas.
64) Sunun pylis ar Szurpylis (Suneepil, Sunnepille, Sunnenpille) gulejusi Užgiriniam’ Trake, in 5 milas tolumo nuog Naujosios pylies. Kryžokai pirmansyk jan iszgriove 1368 m., o 1381 m. ataidami nuo Naujosios pylies drauge su savo iki tuolaik Lietuvoje neregetomis bombardomis, vel jan ingriebe ir sudegino. Netoli nuo szitos pylies pylekalnio guli szendien kaimas Surpilai, ant kranto ažero to paties vardo, Suvalkun red., arti-beje kaimo Eglavos arba Aglaukos.
65) Trakun arba Trakenun pylis (Traken, Trakonen) rasi seniausia už visas Lietuvos pylis. Jau XII szimtmetije vienas Islandijos keleivis, vardu SnorrSturleson, aplankens szitan pylin, kur buvens jau kaimas ar mestelis, Triki vadinamas. Jau kuningaikszczo Gedimino laike (1321 m.) buvo cze stiprei pylis intaisyta, kuri ir buvo tuomet visos kuningaiksztystes sosto vieta, perkelta isz Kierniaus pylies. Trakuose buven dvi pyli: viena — senoji buvusi medine ant tos vietos, kur szendien mestelis Trakai; antra — per Keistutin isz muro pastatyta ant salos Galves, vidurije Trakun ažero. Jau 1375 m. Kryžokai drauge su draugystes marszalku, Gotfrid v. Linden, ir daugybe sveczun isz svetimun žamiun, aplanke pylies apruben ir per 9 dienas viskan plesze ir degino; 700 lietuviun grinždami su savim’ iszsivare, bet pylin inimti negalejo. 1376 m. Kryžokai nuo Vilniaus grinždami nakvojo netoli Trakun nekurio bajoro, vardu Virduko, dvare, kurin pernakvojen sudegino. 1377 m. tas pats Kryžokun marszalkas, Gotpridas, su 12.000 vokiszkunjun kareiviun baisei iszpustijo Trakenun kampan. 1382 m. Kryžokai apgule pylin ir po kelun dienun ineme; atainanczam’ mete vel kelissyk jan aplanke ir pylies mums bombardomis iszgriove. 1391 m. Trakenai vel buvo sudeginti per patin Lietuvos kuningaiksztin Szirgailin. 1394 m. keloneje Kryžokai Trakenuose pakelui nakvojo. — Krikszczonun tikyben Lietuvoje invedant, Kuningaiksztis Vitautas senojoje pylije intaise klosztoriun Benediktinun — Prancuzun keleivis, Guibert de Lannoy, kurs Trakenus 1420 m. aplankens, raszo: „Givena Trakun meste ir aprubes keluose kaimuose daugumas totoriun, kurie kaipo tikri Saracenai, nepažinsta neko isz tikybes Jezaus Kristaus, o turi invairian kalban, totoriszka vadinaman. Tame-gi meste givena taipogi vokieczei, lietuvei, gudai bei daugybe žydun, o kiekviena tauta turi sau inpatingan kalban. Totorius cze patalpino ant gyvatos kuningaiksztis Vitautas, kursai už upes Dono 1397 m. juos sugaude ir drauge su savimi parsigabeno. Nuo senoves pylies riogso szendien ant salos Galves vien ludni gruvesei; lietuviszka kalba czon isznykus.
66) Tverimanto pylis buvus Žamaitijoje; pamineta senoves rasztuose 1252 m., kuomet kuningaiksztis Tautavilis kares vede su Mindaugu, kursai tape velaus Lietuvos karaliumi.
67) Uteno arba Utino pylis intaisyta giloje senoveje, nes dar XII szimtmetije, per Lietuvos kuningaiksztin Utinan. Vieta jos buvusi netoli nuo szos dienos miesto Utenai, nuo jos liko pylekalnis. 1281 m. cze giveneno kuningaiksztis Daumantas, brolis Norimanto.
68) Vaiguvos pylis (Waiken, Waikan, Wygow), nežine, kur gulejusi; Vaiguves pavietis senoveje vadinosi tas kampas szos dienos Suvalkų red., kursai randasi tarp Kauno, upes Jesios, iki Prienun ties Nemunu. Pylis Vaiguviszkiun galejo buti toj’ vietoj’, kur szendien Klebiszkiun pylekalnis, nepertoli nuog Prienun. 1322 m. Kryžokai baisei iszpustijo szitan pavietin. 1380 m. vel vokieczun draugystes marszalkas, Kuno v. Hattenstein, su miniomis Kryžokun aplanken szitan kampan, aidami ant Naujosios pylies. Gyventojai szito nelaimingo kampo tapen kuone iki vienam isznaikinti.
69) Vendigalun pylis (Wendejagel) buvusi szaures linkon nuo Kauno, 1384 m. nuo Kryžokun aplankyta.
70) Vebriun pylis (Wepern) buvusi ant upes Szventosios kranto, per Kryžokus iszgrauta.
71) Veiksziszkiun pylis (Wissewalde) buvusi ant up. Nerio kranto, prie brastos per tan upen, netoli nuog mestelio Jonavos. Tankei pamineta Kryžokun rasztuose; 1390 m. lietuvei cze susikove su Kryžokais.
72) Veluonos pylis (Welym, Welin, Welun) insteigta kuningaikszczo Vitinio laike. Labai buvusi drutai intaisyta, ir Kryžokai ilgai jan ingriebti negalejen. Negaledami szitan pylin iszgrauti, vokieczei netoli nuog jos ant Nemuono kranto savo dvi pyli iszmurijo; viena vadinosi Fridburg, antra Bajern arba Baierburg,, vardan kuningaikszczo Bavarijos, Enriko. Szitose pylise tupedami jie visuomet naikino ir pustijo pakraszczus Nemuono ir tykojo lietuviszkan pylin ingriebti. Kryžokun szitos pylis pastatytos 1337 m. Jau 1338 m. Bajerburgan apgulo Lietuvos kuningaiksztis Gediminas; per 22 dieni maszinomis ir taranais pylies sienas tranke, bet iszgrauti negalejo. Kryžokun ir pylies perdetinis, vardu Tylman v. Sunpach, taip tiesei deganczan szaudykle nuo pylies murun paleidens, juog ji Gedimino krutinen perverus, ir jis neužilgo pasimirens. Asztrioj’ ir sunkioje žiemoj’ 1339 m. magistras Teod. v. Altenburg vel apgule Veluonos pylin, bet sumiszimui tarp paczun Kryžokun pakilus, turejo nuog jos atsitraukti. 1346 m. Kryžokun magistras v. Dusemer su stipria karumene atsibaste pas szitan pylin ir per 4 dienas aprubeje plesze ir degino. Lietuvei pylies sargybos, regadami pylin apgynti neinmanisen, pasidave vokieczams su visu labu; pylis sudeginta tape, o 1500 virun, moteriun, vaikun liepta apkriksztinti ir in Prusijan nugabenti. 1357 m. Kryžokun karumene drauge sn marszalku Siegfried v. Danefeld ir daugybe svietimun kareiviun apgule vel pylin, bet prosenei musun taip smarkei atsikirto, juog iki 150 Kryžokun galan cze gavo, o vokieczun karumenes maistas, vežimai ir visokios padarynes lietuvams teko. 1360 m. pylies sienas didelei sudarke Kryžokun marszalkas Henning v. Szindekopf. 1364 m. Kryžokai vel apgule pylin ir inemen visan sudegino ir volus iszarde; pylies viresnisis, Gasztautas, drauge su 100 szarvuotun sargybos virun užmusztas tape. Keistutis pylin vel atstate. Cze jau buvo ir lietuviun žinycza. 1404 m. Kryžokai antransyk iszgrove pylin, o senoves žinyczan pertaisen paverte in katalikiszkan bažnyczan. Pylei rankosna lietuviun atgal patekus, cze 1414 m. gyveno kuningaiksztis Vitautas. — Pylis buvusi pradžoje medine, o paskiaus murine ir buvusi intaisyta ant dviejun kalnun, tarp kurun buvusi gili dauba; per dauban pylin su pylimi vienijens tiltas. Senoves pylis riogsojo ant Nemuno kranto, toj’ paczoj’ vietoj’, kur szendien guli mestelis Veluona, in 7 milas nuo Kauno ir in puspenktos milos nuo Prusijos rubežaus. Szendien ant pylies vietos pastatyta ant vieno kalno bažnycza, ant kito — žaluoja vaisinio daržo medelei, ir nei ženklo neliko, juog cze senoveje pylis buvusi. Netoli nuo szitun kalnun stukso didokas piltas kalnas (kapas), kuriame asans palaidotas kuningaiksztis Gediminas, užmusztas per vokieczus pas Bajerburgan. Ant senoves Kryžokun Bajerburgo vietos guli szendien Raudones dvaras nuo to pramintos, juo vokieczun pylis, kuri iki szei dienai iszsiliko, buvo numuryta isz raudonun plytun. Antroji Kryžokun pylis Fridburg ir szendien kuone taip-gi iszveiždi, kaip Kryžokun laike, isz storun murun intaisita. Szendien vadinasi Gelgotiszkeis, nuo vardo bajoro Gelgoto, kuriam pylis bei dvaras seniaus priklause. Szita pylis stovi ant Nemuono kranto, in pustreczos milos nuo Veluonos, labai gražoje vietoj’.
73) Vilkijos pylis (Wilki, Wilkenberg) netoli Kauno, ant Nemuno, toj’ paczoj’ vietoj’, kur szendien m. Vilkija. 1384 m. pylin aplanke Ragaines komendatorius Vigandas su 500 Kryžokun; 1388 m. vokieczams prisiartinant, lietuvei patis pylin sudegino. 1391 m. per Kryžokus tape iszgrauta.
74) Vilkamerges pylis (Wilkomirgen) seniausia tarp Lietuvos pylun, ant kranto upes Szventosios. Senoves veikalun tyrinetojai vieni sako, juog pylis insteigta tapusi dar X szimtmetije, kiti vel ludija juog Dievaltavo kuningaiksztis Daugszprungis pylin pastatens apie 1225 m. Pylis intaisita buvo ant kalno, kur szendien pylekalnis stukso; Kryžokai jan sudeginen 1391 m., isz Vilniaus grinždami.
72) Vilnius. Jau XII szimtmetije buvens cze kaimas, kurin praszaleczei — kelaivei vadina Velni. 1129 m. Vilniaus aprube prigulejus kuningaikszczui Davilui. Kuomet viriausioji Lietuvos žinycze Romaineje iszgriauta per Kryžokus tape, kuningaiksztis Szventaragis, ar jo sunus Gerimantas intaise žinyczen Vilniuje, 1272 m., pakalneje tarp intakos upes Vilnes in Nerin arba Vilijan. Szita pakalne vadinosi Szventaragio pakalne, ant kurios buvus žinycze, o netoli jos lavonun deginimo vieta, ragas. Gedinimas 1320 m. gudus smarkei sumuszens, perkele savo kuningaiksztiszkan sostan isz Trakun in Vilnun ir cze jis intaise didelen murinen pylin 1321 m. Paskiaus cze jisai pats ir jo inpedinei, Lietuvos kuningaikszczei, gyveno. Isz Vilniaus drauge su kuningaikszczun valdže ir krikszczoniszka tikybe Lietuvoje iszsiplatino. — Kryžokai labai tankei Vilniun aplankidaven, o kelissyk buvo jin inemen ir iszdeginen. Taip 1377 m. didesnian pusen Vilniaus ugnimi iszpustijo, o 1383 m. tan patin darban atkartojo. 1394 m. Kryžokai Vilniaus pylin ilgai apgulen laike, kelius jos boksztus iszgriove, bet inimti negalejo, nes lietuvei labai stiprei gynesi. Praboczun musun bukluman bei drasuman to laiko szitaip Kryžokas apraszo: „Lietuvei iszgriauja pylies muruose skylen per kurian tarytum blezdingos (kregždes) iszlekia ir raguotinemis bei kalavijomis krikszczonis bado ir kapoja, o atgal sugrinždami iszgriautan muran pridurmai pataiso. Visokeriopai vilodami, Kryžokus arzina: tai jie tekini bega prie krikszczonun pasislepimo trobesiun, noredami juos uždegti, tai vel sustato prieszai juos ginklus (armotas), taritum, szaudyti rengiasi. Vienam Kryžokui abi blauzdi nukirsta tape, kitan pagonai užmusze; akmenais bei szaudiklemis labai kankina ir sužeidža Kryžokus, ir vokieczun karumenen nuo pylies pavaro...“ — Szendien nuog senosios Gedinimo pylies ant augszto kalno stukso tiktai griuvesei storun, tvirtun murun; ant vietos senoves lietuviun žinyczos stovi didele, puiki bažnycza szv. Stanislovo, kurioj’ gali dar regeti ir dabar senoviszkan proseniun musun aukaran arba altorium
75) Vorutos arba Borutos pylis buvusi Novogrodko pavietije, Garteno red.; szendien likens nuog jos pilekalnis.
* * *
Apie augszczaus paminetas pylis randame senoves rasztuose, norint nevisada aiszkian, szokian ar tokian žinian, bet jun vardus, pagal Kryžokun užraszus, ne-visuomet numanyti galima. Daugumas dar buvo senoves Lietuvoje ir kitun pyliun, apie kurias rasztuose neatrandame nei trumpiausio paminejimo. Praboczei musun, per dienun dienas su Kryžokais grumdamiesi, patis neturejo nei atliekamo laiko, nei atvangos, apraszineti pyliun insteigimo metan, jun vietas ir tuos veikalus, kurie tenai atsitiken. Pylste jie vien ir taise pylis, žinodami gerai, juog jose nuo Kryžokun apsiginti reikes, o kan dumos jun tolimi vaikun vaikai, regedami senoves palaikus — pylekalnius, apie tai, rasi, mažai tesirupino. — Jau raszytojas XVI szimtmeczo, Matijas Strykauskis, apraszydamas kuningaikszczo Keistuczo su vokieczeis kariones, pasakoja, juog jau tuomet tiktai pylekalniun daugybe visoj’ Lietuvoj’ buvusi, o paczos pylis senei iszgriautos ir isznaikintos tapen, ir negalima jau buven jun vietas atrasti arba dasiklausti. Iki musun vel laikui, rasi isznyko daugumas ir pylekalniun, kurie dar Strykauskio laike stuksojo. Tacziaus ir musun gadyneje — neskaitant jau tun pylekalniun, kurie prie senoves pylun apraszymo augszcziaus pamineti tape — visoj’ Lietuvoje randi daugyben didesniun ir mažesniun pylekalniun, apie kuriuos nejokios žinios isz senoviszko laiko nevien rasztuose, bet ir pasakose neliko. Kauno, Garteno, Vilniaus gubernijose, inpaczei aprubese Utenun, Vitkunun, Kalvelun, Sungailiszkiun, Sziksznenun, Kurelun, ir tt. daugumas yra tokiun pylekalniun. Suvalkun gubernijoje randi: pas Lubava, Kaupiszkiuose, Naujeneleje, Szumskuose, pas Szipliszkius, Pylunuose pas Pilviszkius, Pylupiuose ant Nemono kranto, pas Pales ir tt.. Senoves Prusijoje taipogi daugumas pylekalniun randasi. O visi szitie pylekalnei — juk tai senoves pylun — mažesniun ir didesniun — vietos! Kiek buvo isz viso senoves Lietuvoje pylun — dar szendien tikrai nežinome, nes daugumas musun pylekalniun per mokintus virus dar neapveizdeta ir neapraszyta; todel vien abelnai galime isztarti, juog praboczei musun karioniun su Kryžokais laike, daugyben jau turejen pylun!
Vardai senoves vietun, kaimun, pylun ir tt. iki musun laikui didelei — nors nevisi — atsimaine. Dar Kryžokun laike (XIII ir XIV szimtmet.) vardai pavieczun, kaimun atsimaine del tos priežasties, juog gyventojus iszvaikius arba isznakinus, tulasis pavietas pustyne (Wildniss) tape, o vardai kaimun drauge su gyventojais pragaiszo. Senoves rasztai liudija, juog visoj Kryžokun parubežeje buven, tokie pavieczei, kurie per vokieczus visiszkai iszpustyti, per metun metus traszkanczomis perdiem’ giriomis apželen. Taip iszgaiszinti ir pustyti tapen: Vaiguvos, o dar labaus Pagraudeniun pavietis! Po ilgiun metun ateivei isz kito Lietuvos, Lenkun, Vokietijos kampo insikurdami cze ant gyvatos ir gires iszkirsdami, naujiems kaimams inteike ir kitus naujus vardus. Senoves Kryžokun rasztuose randi dauguman vardun tokiun senoves pavieczun, pylun, upiun, kuriuos szendien visoj’ Lietuvoje negali atjeszkoti; vel jun rasztuose yra pamineti vardai tokiun pylun, kuriun vietas, nors jun vardai iki szei dienai užsiliko, negalima szendien prigulinczei parodinti. Nes dar patis Kryžokai tulosios pyles vardan in rasztus intraukdami, paczos pylies sienas, volus sudegino, iszgriove, su žame sulygino, ir dabar negali pažynti, kur ji intaisyta buvo. Szios vel dienos kaimun, kurie senoviszkus vardus užlaike, per kelius szimtus metun ne vienas ant kitos naujos vietos perkeltas tape. Žodžu sakant, žinome szendien daugelin vardun senoves pylun, negaledami jun tikras vietas atrasti; žinome taipogi daugel senoviszkun pylun vietun — pylekalniun, nežinodami jun senoves vardun.
Rasi dabar tulasis skaititojun klaustu, kuomet-gi Lietuvos pylis atsiradusios? Ant szito klausimo tiktai trumpan atsakiman suteikti galima. — Vienos pylis intaisytos tape dar giloje senoveje, kaip mums ludija tuluose pylekalniuose randamos romenun, graikun ir kitun senoves tautun monetos arba piningai nuo pirmojo szimtmeczo Kristui užgimus, bet szitun seniausiujun pylekalniun, regisi, mažai Lietuvoje rastumei. Daugiausein ju supylstita tape laike kariones su vokieczeis-Kryžokais, butent nuog 1228 iki 1410 meto. —
* * *
Apie senoves pylis bepasakodami negalime nors keliais žodžeis, ant pabaigos, nepamineti senoves lietuviun tikyben ir josios inpatybes, kurios galetu iszreikszti priežastin tos stiprybes, tos stebuklingos praboczun musun narsybes visose su vokieczeis ir kitomis tautomis karese. Jau augszczaus pamineta tape, juog nevien už luosyben savo teviszkes, nevien už gyvastin savo brolun, nevien del užlaikimo savo milimos kalbos, prosenei musun kruvinas su Kryžokais kares vede, bet ir už luosyben bei iszlaikiman savo senoviszkosios tikybes, savo dievun, dievaiczun bei visokiun szventenybiun... Senoves lietuvei tikejo tvirtai, juog apgindami tuos privalumus savo tautos bei tikyben, ir kovoje krisdami tiesok in daugun proseniun savo nukaksen, kuriame nei gudas, nei lenkas, nei Kryžokas neinmanisen jau juos terioti, ir kuriame pilnan visokeriopun linksmibiun palaiman amžinan antrasen, draugysteje savo milimun seniun proseniun, tevun, brolun, seserun. Szitos priežasties del Peleniun pyleje daugybe lietuviun liepsnose gyvastin baige, nenoredami rankosna Kryžokun papulti; todel ir visose karionese bei kovose su Kryžokais visuomet jie stiprei smarkavo... „Ta tikybe Letuvos kuningaiksztysteje didelei gilavo, sako viskupas Valanczus. Ta tai tikybe dare, juog lietuvei dransus ir narsus karese, pirmaiseis buvo karaiveis didžun Lietuvos kuningaikszczun; ta juos nors iszskidusius po miszkus luobejo vienos nakties laike surinkti in vienan burin del atmonijimo neprietelems. Ta ant galo kutino juose didin noran luosybes, kuriaja szildyti stenge atsiremti nuo Kurszo ir Prusun griaunantiems in Letuvos žamen vokieczams, o tokiu budu luosais iszlikti. Ko viso szendien vos szaszuoletis beliko!“...
Nevien sargybos, bet ir tikybos reikalai senoves pylise arba junjun artybeje, atliekami buvo. Tulose pylise buvo insteigtos garsios visoje Letuvoje žinyczos, arba meldimo bei aukavimo vietos. Taip senoves rasztai ludija, tokios žinyczos buvusios: Romaines, Aukaimiun, Vilniaus ir kitose pylise. Mažesnios pylis taipogi turejo žinyczas. Buvusios taipogi žinyczos ir toli nuo pylun, bet ant augsztun kalnun intaisytos: ant Szatrijos kalno Žamaitijoje, puszyne ant Birutes kalno pas Palangan ir tt.
Velaus krikszczoniszkai tikybei Letuvoje besiplatinant, ant tun vietun, kur seniaus žinyczos buvo insteigtos tape, nors nevisur, krikszczoniszkos bažnyczos, tulose vel žinyczun vietose vien kryžei pastatyti.. Tokiu tai budu tulosios senoves žinyczos, kur praboczei musun laupsino dievus savo, paskirtos tape garbei krikszczoniszkojo Dievo: stabai arba statuvos viriausiujun Lietuvos dievu isznaikinta, o jun vieton altiorai intaisyta...
* * *
Senei jau isznyko Lietuvos pylis, senei jau pragaiszo praboczun musun stiprybe, isznyko jau tikybe senoves, pamaži nyksta ir pati Lietuva... Kas-gi mums liko nuog musun garbingun praboczun? — Didelis plotas musun žames Kryžokams teko; upes lietuviun kraujo nuplauke in jurias; szendien neatrastum bent sklypelin žames, kuris nebutu prisigerens lietuviszko kraujo... Kaimai iszdeginti, visa Lietuva iszpustyta bei nuvarginta... Senoves tikybe, kuri buvo susivienijusi su dvasia musun tautos, iszlaiszuota tape: per ilgus verguves metus isznyko senoviszkos giesmes, raudos, pasakos senoves, kuriose veikalai musun tevun apipasakojami buvo; isznyko ir dvasia senoves Lietuvos... Kryžokams musun žameje insikurus, Lietuvai in jun, o velaus in Lenkun rankas patekus, sunyko garbe musun tautos, josios stiprybe, teviszkes meile, o prasidejo ilgos ailos nelaimiun.
Kas-gi bet liko mums nuo musun tevun? Atsakimas trumpas: — rasztai apie jun senoves veikalus ir... pylekalnei — tai visos musun vistariszkos liekanos. Rasztus paliko daugiausei patis vokieczei; rasztams isznykus, szendien nei žinoti nežinotumeme, apie musun praboczun darbus, jun kruvinas kares ir rasi dumotumeme, juog rustusis Dievas, leisdamas mus ant szos aszarun pakalnes, liko mums amžinai vargti!... Pylekalnius vien patis musun praboczei supylste; szitie tad kalnai yra tai vieninteles liekanos tevun darbo. Kitos tautos turi daugyben visokiun senoves puikiun palaikun, kureis gerisi; mes vel galime geretiesi ir girtiesi vien pylekalneis, supiltais musun tevun rankomis, — tais pylekalneis, kurie ir tolimiausiems vaikun-vaikams ludis apie garbingus žilosios senoves praboczun musun veikalus!
Szendien pylekalnei musun niukso ludni, apleisti, daugiausei isz tolo nuo gyvenimun žmoniun, laukuose; tarytum musun laiko žmones baidosi ar prisidingi tun senoves liekanun. Apie juos vien girdesi tuloje vietoje visokias baisias pasakas: tai ant jun naktimis vaidinasi, tai asan juose paslepti dideli turtai, kuriuos saugojan piktosios dvasios... Iszardimas, kasinejimas pylekalniun visokias nelaimes atgabenti galin; taip vienam ukininkui puolen jauczei, kureis bandens pylekalnio ligumelen knaibinti... Szendien szirdise musun užsiliko vien baimes pajautimas po tun kruvinun veikalun, kurie cze prie tun pylekalniun senoves atsitiken... O kaip cze iszveizdejo senoveje? Ant pylekalniun, ir už jun volun praboczei musun turejo visuomet ramiausian vietan. Cze jie meldesi savo dievams. Cze jie isz viso pavieczo suejimus arba seimus laike, susikalbedami apie visokius kariones reikalus ir apdumodami apsigynimo budan. Czonai po dienun dienas virai sargybos budejo, nuo Kryžokun pleszimo gyventojus apsaugodami ir apgindami. Cze jau nuo Kryžokun ginesi; czejau kraujas musun prabocznn srovemis tekejo. Jei inmanytu szitie ludni ir nebyli pylekalnei iszpasakoti, kan jie yra per tiek metun regejen kraujo bei visokiun baisenybiun, kan jie mums pasakytu?!... Ar kas gales susilyginti su mumis ir pasigyrti tokeis puikeis pylekalneis?!...
* * *
Baigeme. Jei Lietuva iki szei dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti asame stiprybei musun garbingun proseniun bei pražilusiems musun pylekalniams... Guodokime tad savo pylekalnius! Atsimindami veikalus senelun musun, tan visan kraujan, kursai už luosyben musun teviszkes, musu brangios kalbos pralietas tape, rupinkimesi mes paveizdan praboczun sekdami, visuomet buti tikrais lietuveis, milynczeis savo nuvargintan žamen, ir brangen musun kalban!