EGLĖ
Žalczių karalienė
Dramatas penkiuose apsireiszkimuose
Paraszytas isz mitolodiszko
Senovės lietuvių padavimo
Iszgriovimas
Kauno pilies 1362 m.
Dramatas keturiuose apsireiszkimuose
Paraszytas iš Lietuvos dejų
Aleksandro Gužuczio
Plymouth, Pa.
Kasztais Raszliaviškos Draugystės ir Juozo Paukszczio
Spaustuvėje Juozo Paukszczio
1893 m.
Żaltys — Żalczių karalius, vandeninis dievaitis.
Gulbi-dievaitais — sergėtojas žmonių, Żalczio prietelius.
Vaidevutis — senas ukininkas.
Audronė — jo pati.
Rustulis
Vainis {Vaidevuczio sunus.
Auskė
Graźutė { Vaidevuczio dukterys.
Eglė — Žalczio pati
Szviesutis 11 metų
Anžůlis 7 „ { Žalczio sunus.
Mildė — 9 „ Žalczio duktė.
Simonas — senas vaidelytis.
Baniutė — aukintoja dievaiczio Vaizgamczio.
Kaimėnai ir Kaimenės.
Dėjosi senovės Lietuvoj’. Parednės lietuviszkos.
Tiesą perguldymo ant svetimų kalbų raszytojas sav palieka.
Teatras rodo lietuviszką triobą, isz abiejų pusių kurios giria. Po medźiu stovi apeinamas stalas. Rytmetys, pradeda auszti.
Vaidevutis, Audronė ir Rimonas.
Vaidevutis (įeidamas su Audrone). Czionai viduje kaimo lauksime grażiųjų mųsų mergelių, kurios kaip blezdingės linksmu savo gvėravimu apreiksz mums meilingą pavasarį.
Audronė. Szventė pavasario deivės Pergrubės yra linksmiausia szvente, nės apskelb mums netikt praėjimą speigůtos żiemos, bet ir ateinantį laiką, kuriame atgaivintas prigimimas pasidabins rubais neapsakomos grożybės.
Vaidevutis. Isztiesų meilingas pavasaris, kurs kożną metą grįżta, bet meilingesnė yra jaunystė, laiminanti mumis vieną kartą amżiuje; nės, kaip iszleista isz kilpinės vilyczia atgal negrįżta, taip ir praslinkusi jaunystė negrążinamoji.
Audronė. Brangiausias vyreli! ar atmeni aną dorą Vaidevutį, dailiausią jaunikaitį mųsų apygardoj’?
Vaidevutis. O tu, Audronyte, ar meni tą laiką, kada buvai grażiausia tarp visų pasaulės mergaiczių?
Audronė. Oi! dėlko toji valanda yra negrążinama?
Vaidevutis. Brangiausioji mano! kaip vandů bėganczios upės, taip ir praeitė negal sugrįżti, — tai neatmainomas prilikimas, vienok galim’ dżiuginti savę mislia, kad, atsigimę kudikiůse, nekuriůmi budu netik atsijauninam’, bet ir pastojam’ nemirsztancziais savo vaikůse.
Audronė. Teisybę isztariai, nės liudna ir be lukesczių yra senatvė tiems, kurių dievai nepalaimino vaikeliais.
Rimonas (įeidamas įnesza viedrą alaus). Dievams
garbė!
Vaidevutis ir Audronė. Garbinam‘ dievus!
Rimonas (statydama viedrą ant stalo). Labą rytą jums, dorus kaimynai.
Vaidevutis. Dėkui uż labą rytą ir tamsta anksti pasirengiai.
Rimonas. Tarnas dievų tur buti rupiumi savo apżadůse.
Audronė. Tůjaus iszgirs‘me mųsų mergelių giesmę. (Antstogiais triobų pasirodo saulė).
Rimonas. Jau saulutė sveikin‘ żemę, iszgirs‘me balsą grażių pavasario pranesztojų.
Tie patys, Auskė, Grażutė, Eglė ir trys mergaitės. Visos lengviai parėdytos; spalva pancziakų nudůd‘ basumą kojų. Įsz tolo girdėtis artinantysi giesmė.
Einam‘ mes, einam pavasarį sutikti,
Deive Pergrube laimink mums tą atlikti!
Mergaitės įeina ir gieda.
Saulutė mielą szilumą żemei dalin‘,
Speigai ir sniegynai tegul nyksta szalin!
Laike dainavimo įeina keliatas kaimėnų ir kaimėnių.
Sprogs lapeliai, iszdygs żolė ir kvietkelės,
Kuriais pasidabins Lietuvos mergelės.
Pamażėli eidamos į antrą pusę regyklės Eikim‘ pasiuntinį Pergrubės sveikinti,
Linksmą pavasarėlį svietui garsinti!
Paskutinės dvi eilės atsikartoja — giesmė kas kart‘s tolinasi ir nutylsta.
Kaimėnė. Tai pragydo gegużėlės mųsų!
Rimonas (atsistojęs į skůmę pecziais, o visi stojas prieszais jo, szonais į publiką). Maldingi garbintojai Lietuvos dievų! koliai pranesztojos pavasario pereis visą kaimą ir pagrįsz prie mųsų, iszguldysiu jums żenklybę giesmės, kurią dainůs parėjusios mergelės.
Visi. Praszome sakyti, noringai klausysim‘!
Rimonas. Seniai, labai seniai, kada prabocziai mųsų gyveno anoj‘ palaimintoj‘ rytinėj‘ szalyje, kur nėra szaltos żiemos ir tver‘ amżina vasara, visůmet żyd‘ prajovingos kvietkos ir medżiai, tada Mėnů vedė paczią Saulę. Saulutė anksti guldavo, o Mėnużėlis per naktis vienas vaikszcziodamas įsimylėjo grażią Auszrą, Saulės dukrelę, uż ką użsirustinęs dievas Perkunas perkirto kalavijumi Mėnesį ant dviejų dalių.
Prie to pasakojimo klausantiejie rodo pasistebėjimą.
Vaidevutis. Mat, viltvilis Saulę apleido, o supaikino Auszrutę.
Audronė. O Saulė ar nerustavo ant Mėnesio ir savo dukters ?
Rimonas. Noris rustinos, bet kaltiems neatkersztavo. Ne taip buvo su smarkiu Perkunu, kurs laike svodbos pakeltos per Auszarą, įjojęs per angą, nutrenkė żalią arżůlą, isz kurio isztyszkęs kraujas apszlaksztė Auszros rubus ir vainiką.
Kaimėnai. Szitaip — tai dyvai!
Rimonas. Nemitusi Auszrutė verkdama tris metus rankiojo pavytusius aržůlo lapelius ir klausė motinėlės Saulės: „kur rubus iszmazgoti? kur anůs iszdżiovįti ir kada galės apsivilkti“? — Saulė atsakė: „dukrele mano, rubus iszmazgosi tam eżerelij‘, į kurį tek‘ devyni upeliai, iszdżiovįsi darżelij’, kuriame żydi devynios rożelės, o apsivilksi toj‘ dienoj‘, kurioj‘ szvies devynios saulės“.
Vaidevutis. Tas gudrus atsakymas Saulutės aiszkina, kad Auszra niekůmet nedėvės rubų pirmosios grożybės.
Rimonas. Tas paveikslas mokin‘ mumis sergėti prisakymus dievų, nės perżangą suteptų dvasių nepigu nuvalyti.
Visi. Pildysime mųsų dievų prisakymus!
Tie patys, Rustulis, Vainis ir keturi jaunikaicziai. Mergaitės grįżt‘ apsiavusios. Uż regyklės girdėtis jůkai, plojimas rankoms ir szauksmas:
Pavasaris! pavasaris!
Mergaitės (įbėgusios, szokinėdamos ir plodamos rankomis). Pavasaris! pavasaris! jau atėjo linksmas pavasaris. Visi. Dėkui jums, dėkui uż linksmą naujieną!
Muzika grajija galiopadą, o mergaitės, pasiėmusios uż rankų, poromis aplinkui szoka, tů turpu Rustulis, Vainis ir keturi jaunikaicziai įbėgę pagrieb‘ mergaites ir, su anomis toliaus apsuktinę szokdami, szaukia:
Oa! Oa! Oa!
Żiurintiejie plodami rankomis su pamėgimu:
Tai jaunůmene mųsų! daili jaunůmenė!
Mergaitės (pasibaigus szokimui gieda).
Kada Saulę vedė Mėnużėlis,
Tai buvo pirmas pavasarėlis,
Saulutė visad anksti guldavo,
O Mėnů toloj‘ pasislėpdavo.
Mėnů vienas naktį vaiksztinėjo,
Grażioj‘ Auszrelėj‘ įsimylėjo,
Uż ką Perkunas supykęs labai,
Perkirto ji kardumi visai.
Kam tu Saulės nedabojai?
Kam prie Auszrutės nujojai?
Kam Auszrelėj‘ įsimylėjai,
Kam vienas naktimis vaiksztinėjai ?
Rimonas. Pasidżiaugę pavasariu, atminkim‘ apie dievų, viso gero davėjų, garbę.
Visi. Garbiname Lietuvos dievus!
Rimonas (padeda ant stalo torielką, ant kurios pastato pripiltą alaus sidabrinę arba blekinę taurę su atlosztais krasztais ir paded‘ tris szmotelius důnos). Pagarbinsime deivę Pergrubę!
Visi. Garbė, garbė, deivei Pergrubei!
Rimonas. Palaiminta auka prasideda! (su żmonėmis sustoja prieszais skůmės (stalo), ant kurios pastato pripiltą taurę, o paskui apėjęs tris kartus aplink skůmę, kloniojas ir pradeda kalbėti maldą, kurią żmonės pasiklonioję pusbalsiu drauge kalba). Vieszpatiene mųsų, deive Pergrube! Tu szalin varai speigůtą żiemą ir grążini mums pavasario meilingumą, per Tavę laukai ir darżai gauna gyvybę, o girios ir miszkai żaliomis szakomis apsidengia; mes Tavęs dabar praszom‘, idant mųsų javus, użsėtus ir kuriůs rengiamės sėti, apscziai pagarsintumei, kad derlingomis varpomis augtų, o visus kukalius Tu pati norėk sutrempti. (Pakėlęs balsą). Atneszkime auką deivei Pergrubei!
Żmonės. Tepriima auką maloningoji deivė!
Rimonas (suvalgęs gabalėlį důnos, pasilenkęs pagrieb‘ dantimis uż krasztų taurės ir, pakėlęs galvą, iszgeria alų, po to nuleidęs galvą żemyn, staigu pakėlimu anos permeta per savę taurę, kurią żmonės ant oro pagauna). Deivei Pergrubei auka atlikta!
Żmonės. Garbė dievams!
Rimonas. Antrą auką darysime dievui Perkunui.
Żmonės. Sudėsim‘ mųsų auką prie kojų galingo dievo Perkuno.
Rimonas (pastatęs pripiltą alaus taurę ant skůmės prieszais savęs ir, apėjęs tris kartus aplink skůmę, kloniojas ir kalba maldą, kurią żmonės pusbalsiu drauge kalb‘). Galingas dieve Perkune, kurio trenksmas sujudin‘ pamatus żemės ir ugniniai żaibai pasiekia rubeżių svieto, praszom Tavęs, nuramink smarkumą perkunijos, ledų kruszą, viesulas ir visas oro audras, baisybes oro, idant mums, gyvuliams mųsų ir laukams nekenktų, nės tikimės, jog esi galingas. Atneszkim‘ auką dievui Perkunui!
Żmonės. Teprijima maloniai!
Rimonas (suvalgęs gabalėlį důnos, pajima dantimis uż kraszto taurę ir, iszgėręs alų, permeta per savę aną, o żmonės ant oro ją pagauna). Auka dievui Perkunui atlikta.
Żmonės. Dievams garbė!
Rimonas. Treczią auką darysime dievui Svaitiksiui.
Żmonės. Dievui Svaitiksiui aukausime!
Rimonas (pastatęs ant skůmės prieszais savę pripiltą alaus taurę, apeina tris kartus aplink skůmę ir pasikloniojęs drauge su żmonėmis kalba maldą). Galingas dieve Szvaitiksi, kurs szviesa savo apszvieti żemę ir gaivini visą prigimimą, nusiżeminę meldżiam‘ Tavęs, idant suteiktumei szviesą, szilumą ir giedrą, javų ir żolės ugiui reikalingą (suvalgo gabalėlį důnos, pasilenkęs pajima dantimis taurę, iszgeria alų, permeta per savę taurę, kurią żmonės ant oro pagauna). Dievui Svaitiksiui auka atlikta.
Żmonės. Garbė dievams!
Rimonas. Żinote, broliai, kad pereiti metai buvo blogi, nės javai supuvo ant lauko ir nevienas pritruks maisto. Tą koronę apturėjom‘ uż nusidėjimus mųsų, dėlei to (kloniodamasi) iszpażįstame kaltybes ir praszom dievaiczio Anszlavio, ligonių ir nedagalinczių globėjo, idant użtartų mumis ir iszpraszytų nů dievų Pergrubės, Perkuno ir Svaitiksio gerus ir derlingus metus.
Żmonės. Galingi dievai! susimylėkit‘, atleiskit‘ kaltybes ir suteikkit‘ mums gerus metus.
Rimonas. Dieviszkoji tarnystė jau atlikta, dabar galite pasilinksmįti.
Vaidevutis. Pavasario pranesztojas ir visus podraugei praszau į mano namus, kur rasite szirdingą priėmimą.
Visi. Aczių, aczių tamstai, eisime.
Audronė. Kům turėsiu, pavaiszįsiu svetelius, o jaunůmenė pasiszoks.
Visi. Aczių, aczių!
Rimonas. Koliai atsitolįsime isz czia, teużgieda mergaitės deivės Pergrubės giesmę.
Eglė. Giedogim‘ sesutės!
Mergaitės. Giedokim‘ giedokim‘! (gieda).
Důk mums żiedų, důk Grubyte pasiskinti,
Grażius vainikėlius dėl savęs nupinti!
Neszyksztůkis deive savo dovanose,
Kurios pavasaryj‘ iszdygsta darżůse;
Tebun anos geros laimės burinįkais,
Terėd‘ plaukus mergelės kvietkų vainikais.
Muzika grajija galiopadą, vaikinai, pagriebę mergaites,
apsuktinę szoka, o po valandos szokimo.
Visi (apart Vaidevuczio). Eikim‘, eikim‘ pas Vaidevutį.
Vaidevucziai. Praszom‘? praszom‘! (Visi iszeina).
Żaltys, Karalius Źalczių, su karuna ant galvos, apsiaustas karaliszku mėlynu ploszcziumi su iszsiutais ant ano jůdais źalczių paveikslais. Gulbi-dievaitis apvalkůse su paźibais, ant galvos graźi kepuraitė.
Żaltys (įeidamas su Gulbi-dievaicziu). Użslėpti nů regėjimo żmonių girdėjom‘ jų maldas ir matėme linksmybę.
Gulbi-dievaitis. Taip, karaliau, o daugiaus ką iszvydom‘, tai apie tą pakalbėsime.
Żaltys. Stebėtinas żmonių budas! noris visą amżį żųsta vargůse ir nelaimėje, bet randa linksmybės valandą, per nusijůkimus kurios ką tik nepermatomos yra aszaros, nės liudnas prilikimas żmogaus daug iszmanyti, o mażai galėti.
Gulbi-dievaitis. Kad taip tikrai numanai buvį żmogaus, dėlei kogi nori sujungti savo dalį su moteriszke, kuri yra apsireiszkimu silpnybės ir nestangumo?
Żaltys. Dievas Okapirmas nusprendė likimą visiems, o tas nusprendimas neatmainomas. Tur buti prilikta yra, kad mylėcziau ne tik prajovingai grażią, bet ir padorią Eglę.
Gulbi-dievaitis. Mylimos visůmet prajovingai gražios ir padorios, bet paczioms tie privalumai retai yra pripažįstami.
Żaltys. Noris kalbos tavo tiesą gerai suprantu, bet myliu Eglę visą szirdies galybe, be jos nėra dėlei manęs laimės visose gėrybėse dievaitiszko buvio.
Gulbi-dievaitis (pats sav). Ui moteriszkės! baisi galybė gražių jųsų akelių. Kaip jums lengva nuvergti žmogų, kad ir dievaitis prilinksta jųsų galybei! (į Żaltį). Tegul taip labai myli Eglę ir be jos negali buti laimingu, tai ką czia ilgai mislyti; kaip tavo grażioji ateis maudytis į eżerą, pagriebk aną ir nuvesk į savo rumus.
Żaltys. Padaryti to negaliu, nės priverstina meilė lygi neapkantai. Meilė tai dangaus pauksztis, kurs ilsisi ant tinkamos szakelės ir gieda aną prajovingą giesmelę, kurios visas prigimimas mėgsta klausyti.
Gulbi-dievaitis. Kągi mislyji veikti?
Żaltys. Prilikimas norėjo, kad, budamas żalczių karaliumi, apsireikszcziau savo mylimai paveiksle żalczio; jeigu tada Eglė priżadės paczia mano buti, tai tu vażiůsi į pirszlius, o parveżtai mergaitei asz apsireikszsiu dabarnykszcziame grażaus jaunikaiczio paveiksle.
Gulbi-dievaitis. Budamas żmonių sargu nevieną kartą sergėjau jauną mergaitę ir visus jos szirdies jausmus macziau, dėlei to galiu sakyti, kad meilė moteriszkės paveidi oraryksztei, kuri nors grażiai szvieczia, bet greitai nyksta.
Żaltys. Vis tai teisybė, bet Eglė yra nepaprastoji mergaitė, o jos meilė bus amżina.
Gulbi-dievaitis. Taip kalba visi įsimylėjusiejie.
Żaltys. Ryto atėjusi į eżerą mergaitė nuspręs mano ir savo likimą.
Gulbi-dievaitis. Tebun‘ tas nusprendimas laimingu!
Żaltys. Laikas namon grįżti, eikim‘! (Abudu iszeina).
Uźdanga nusileidźia.
Teatras rodo Vaidevuczio triobą.
Vaidevutis ir Audronė, paskui Rustulis, Auskė, Graźutė ir Eglė.
Vaidevutis (kasżin ką taszydamas). Vakar mųs vaikai atsiszoko ir atsidainavo.
Audronė (verpdama verpetumi). Gerai pasilinksmino vaikeliai.
Vaidevutis. Dukrelė Eglė iszveiz‘ kaip karalienė. Daili mųsų mergytė, verta gero vyro.
Audronė. Grażios jos akutės, dailus veidelis ir iszkilmingas pavyzdis neturi sav lygių visoj‘ apygardoj‘; czia nepriskiriu jai vyro, verta karaliaus mųsų balandėlė.
Vaidevutis. Negerai mąstai Audronytė, apie karalius nėra ką mislįti, jie neatsiųs pirszlių; kad tik dukrelėms atsieitų geri ukinįkai, tai laimingesnės butų uż karalienes, kurių grażias akeles tankiai suvilgin‘ graudżios aszarėlės ir dėlei to, kad, saulei szviecziant, lyja, tai żmonės kalb‘, jog karalienė verkia.
Audronė. Karalienės yra viso pilnos, ko tur‘ anos verkti ?
Vaidevutis. Mano geroji, karaliai ir karalienės lygiai kaip mes turi savo vargus, nelaimes ir kanczias, o ateina tokia valanda, kad nevienas isz jų velytų buti mųsų stovije.
Audronė. Karaliai, turėdami viso ko patektinai ir paskendę meilybėse, ar galėtų buti nelaimingais?
Vaidevutis. Taip rodosi, vienok ir jie prilinksta kanczioms paprastųjų żmonių, o prie to naszta rėdymo pavaldiniais slogin‘ anůs, noras-gi praplatįti savo żemę ir padaugįti turtus sunkiai vargin‘ tůs galingus valdimierus.
Audronė. Kas gi yra laimingas ant svieto?
Vaidevutis. Tas tikrai laimingas, kurs kakdinasi savo buviu ir turtais, o negeidżia to, ko negal turėti.
Audronė. Tokiu budu mes laimingesni uż karalius, nės, rupiai dirbdami, nejaucziame vargo, negeidżiam‘ didelių turtų.
Vaidevutis. Taip, mano Audronyte!... Kas tai yra, kad mųsų mergelės taip ilgai negrįżta isz maudyklės?
Audronė. Kad joms kokia nelaimė neatsitiktų — nerimastis manę ima. Żmonės kalb‘, jog regėjo iszeinantį isz isz eżero vieną sykį grażų jaunikaitį, o kitą sykį didelį żaltį.
Vaidevutis. Nesupaisysi żmonių kalbos, vienok butų laikas pareiti mergaitėms — bijau, kad kuri nepaskęstų.
Audronė Mano baltosios lelijėlės plaukia kaip żuvytės, nėra ko bijotis paskendimo.
Vaidevutis. Reikia siųsti pasiteirauti. (Priėjęs prie durių szaukia) Rustuli, eik szian!
Rustulis (atsiliepia). Girdżiu! (įeidamas) ką sakysi tėveli ?
Vaidevutis. Mano vaike, eik pas eżerą ir pasiteirauk, dėlko sesers taip ilgai nepareina?
Rustutis. Tůjaus einu (iszeina).
Audronė (sudėjusi rankas). Dievai, sergėkite mųsų mergeles!
Vaidevutis. Kada mergaitė pasirėmusi dumoja, duksauja, jos akelėse aszarėlės blizga, żiurėdama į neiszmatůtą erczią tarsi ko jieszko, tada mergaitei atėjo laikas tekėti. Tokius pat żenklus nutėmyjau ir pas mųsų dukreles.
Audronė. Vyru budamas isz kur taip tikrai żinai jausmus moteriszkės?
Vaidevutis. Amżiaus datyrimu įsipażinau su szirdies paslaptimis.
Rustulis (įeidams). Jau pareina sesutės.
Audronė. Aczių dievams!
Auskė, Graźutė ir Eglė, pasirėdźiusios kaip prie maudyklės, įeina nusiminusios.
Vaidevutis. Użtrukimas jųsų rupino mumis.
Auskė. Mieliausi tėveliai, stebėtini prajovai mums atsitiko.
Eglė. Ak! asz nelaimingoji.... Nusiminimas atėmė man kalbą, kalbėk Auske.
Vaidevutis ir Audronė. Dievai bukit‘ malonus! — Kas jums atsitiko? kalbėkie greicziaus.
Auskė. Baisius dyvus pasakysiu — klausykite.
Audronė. Kalbėk! kalbėk!
Auskė. Neregėti prajovai! — ilgai maudydamos, skaistam‘ eżere plaukiojom‘ po didżiausias gilmes ir skynėm‘ żolynus vandeniniůse eżero darżeliůse, o kada, patektinai prisinarstę, norėjom‘ apsirėdyti, tai su didżiausiumi iszgąscziu ir stebėjimu iszvydom‘ marszkiniůse Eglės didelį żaltį, kurs, iszkiszęs isz rankovės galvą, geltonomis savo akimis protingai į mumis żiurėjo.
Vaidevutis, Audronė ir Rustulis (su pasistebėjimu). Iszvydote żaltį!
Auskė. Taip żaltį, kuris nemislyjo szalin trauktis: sustojusios rodavojomės, kokiu budu tą nepraszytą svetį nů drabużių nuvaryti.
Rustulis. Reikėjo tą baisybę użmuszti.
Graźutė. Bijojom‘, kad żaltys paszokęs neapsivyniotų mums ant kaklo.
Vaidevutis. Kalbėk Auske, kas toliaus buvo?
Auskė. Dyvai! żaltys żmogaus balsu atsiliepė: „asz tůjaus szalin pasitrauksiu, bet viena isz jųsų tur‘ priżadėti mano paczia buti“.
Audronė. Dievai malonus! buti żalczio paczia.
Auskė. Padaryti tą nei viena isz mųsų nenorėjo, asz sakiau Grażutei: „tu żadėkis“, Grażutė kalbėjo Eglei: „tu pritark“, o ant galo, kada żaltys neatsitolino, tai Eglė pasiżadėjo jo paczia buti.
Audronė. Ak! nelaimingoji Eglele, dėl ko tůs priżadus padariai?
Eglė. Sesutės manę vertė, o asz, norėdama nusikratyti żalczio, pasiżadėjau.
Auskė. Po isztarimo priżadų żaltys tůjaus pasitraukęs prakalbėjo: „nebijok‘, mieliausioji Egle, nebus tav baugus mano pavyzdis, busi laiminga ir tikrai mylima; parveżti tavę atsiųsių pirszlį“. Ką pasakęs żaltys isznyko, o mes namon greitai parbėgom‘.
Audronė. Kas isz tų prajovų iszdigs? — Daugiaus neikit‘ į eżerą, dukrelės.
Mergaitės. Neis‘me, mamele, neis‘me!
Vaidevutis. Gal tie monai pasibaigs niekais, bet ką darys‘me, jeigu atvažiůtų pirszlys?
Rustulis. Ką czia rupįtis! pavelyk, tėvai, o mes su Vainiumi tą żaltį nugalabįsim‘.
Vaidevutis. Netik nepavelyju, bet ir smarkiai użginu użmuszti nesuprantamą esybę, nės żaltys, żmoniszkai kalbantis, nėra paprastumi żalcziu, o tur buti eżero dievaicziu, użmusztojams kurio dievai atkersztautų ir ant visos mųsų gimines baisias nelaimes użleistų.
Audronė. Kągi veiksime, kad żaltys atsiųs pirszlį ir pareikalaus pasiżadėjusios Eglės?
Eglė (verkdama). Tėveliai gelbėkit‘ manę nelaimingą.
Audronė. Nusiramink, dukrele, neprażudysim‘ tavęs.
Vaidevutis. Auske nueik prie burtinįkės Meliatos ir, apsakiusi jai visą veikalą, paklausk, ką mums reikia daryti, kad żaltys pareikalaus Eglę?
Auskė. Einu tėveli (iszeina).
Rustulis. Tai jums lakstyti į eżerą! — rutų darże ożį radot‘.
Grażutė. O tu kaip katinas, Kovo mėnesyj‘ bėgiodamas po viensėdžius, vietoj‘ padorios mergaitės piktą kiaukę rasi.
Rustulis. Kad bus nelaboji, tai pasmaugsiu szirdelę.
Vaidevutis. Vaikai! gana jůkų, żodżiai, tariami Rustulio lupomis, nepadorus yra, nės dievų galybė smarkiai koroja użmuszėjus.
Audronė. Kokia tai atmaininga żmogaus dalis — ne seniai laikėme savę laimingesniais uż karalius, o dabar baisus rupesnis apie Eglės burtą*) isznaikino mųsų laimę.
Vaidevutis. Żmogaus dalis paveidi yra saulei, kuri tekėdama grażiai szvieczia, o nusileidżiant tamsiůs‘ debesiůs‘ skęsta. Ką daryti ? dievų nulėmimui reikia prilinkti.
Auskė (įeidama). Jau grįżtu nů Meliatos.
Vaidevutis. Kągi sakė burtinįkė?
Auskė. Minė, kad kalbantis żaltys tur‘ buti dievaicziu, dėlto jam priesztarauti sunku; vienok verta mėgįti, ar nenu sidůs prigauti — kad żalcziai atvyks veżti jaunąją, tai vietoj‘
*) Burta — liosas.
anos důti jiems baltą żąsį, o jeigu tas prigavimas nepasisektų, įdėti į veżimą baltą avį.
Vaidevutis (pats sav). Szirdis mano baidosi prigavimo; żmonės dėl iszplėszimo svetimų turtų ir atkersztavimo dasileidżia didżiausių apgavysczių, o asz dėl iszgelbėjimo mano kudikio priverstas esu paklausytį rodos burtinįkės ir tůmi dasileisti neapkencziamos neteisybės; (garsiai) koliai kas bus, tu, Rustuli, su Auske eikite pavartyti szieno ,mes su motina pridabosime spieczių, (Rustulis su Auske iszeina; Grażuei ir Eglei) judvi galite namie‘ pasilikti.
Graźutė Gerai tėveli.
Vaidevutis ir Audronė iszeina.
Eglė (puldama į prieglobstį Grażutės). Sesutė brangioji! neiszreiszkiami jausmai narsto mano szirdyje, noris bijau neżinomos dalies, kurią sav suteikiau, priżadėdama żalczio paczia buti, bet kasżin kas traukia manę prie tos paslaptinės esybės, o vidurinis balsas sako: „nebijokie Egle, jisai ne żaltys, bet grażus jaunikaitis, kurį visa szirdies galybe numylėsi“.
Graźutė. Nusiramink, mano balandėle, asz norėjau tav sakyti, jogei tavo pasavintas nėra żalcziu, nės prie isznykimo jo tėmyjau, kad povyzdis żalczio pavirto į ukus, isz korių kilo grażi żmogystė.
Eglė. Sesute mano! ar isztiesų tą matei?
Grażutė. Taip, Eglyte.
Eglė. Tavo żodżiai grążin‘ man gyvybę; noris netėmijau żalczio permainos, bet prajutis dar daugiaus man sako, kad mano pasavįtas priėmė żalczio povyzdį, o tikrai yra ar żmogumi virszgamtiszkos galybės, ar dievaicziu.
Grażutė. Ir asz tos pat nůmonės, sesute, buk geros mislies, didi laimė tavęs laukia. Už ką-gi turėtumei prażuti tu, nekalcziausioji mergelė? Dievai yra malonus, niekados neprażudo nekaltųjų.
Eglė. Ligi szioliai nepażinau meilės, bet tas neżinomas jausmas dabar apėmė mano szirdį, noris tikrai neżinau, ar baisybę, ar grażų jaunikaitį myliu; vienok toji meilė yra patektina apsaldinimui netik didżiausios nelaimės, bet ir paczios smerties.
Graźutė. Taip, mano żemcziugėli, meilė yra svarbiausia użdůte moteriszkės amżiuje: kudikystėj‘ mylim‘ tėvus, brolius, seseris, lėles ir żolynus, toliaus mųsų szirdyje gimsta neżinomas bet galingas meilės jausmas prie jaunikaiczio; moteriszkė, pasilikusi paczia, didżiausią dalį meilės kreipia ant savo vaikelių ir taip visą amżį tur‘ mylėti; nemylinczioji-gi moteriszkė paveidi yra nudżiuvusiai szakai, riogsancziai ant amżinai żaliůjanczio żmogystės medżio.
Vaidevutis (įeidam‘s su Audrone). Kas żin kas, pasikinkęs į veżimą du dideliu żalcziu, atvażiůja per lauką, tur buti żalczio pirszlys.
Eglė. Dievai susimylėkit‘ ant manęs!
Audronė. Dukrele buk drąsi.
Vaidevutis. Mergaitės eikite į savo kambarį, o mes su pirszliu pakalbėsim‘.
Eglė. Tėveliai! sergėkit‘ savo kudikį.
Grażutė (imdama į prieglobstį Eglę). Asz sesutės mano lig paskutinei valandai neatstosiu (abi iszeina).
Vaidevutis. Ar prirengiai baltą żąsį ir avį ?
Audronė. Jau prirengtos.
Vaidevutis. Ak! kaip sunku doram żmogui apgaudinėti, bet ką darys‘me, kad nenusidůs prigauti ir żaltys reikalaus mergaitės?
Audronė. Asz neżinau, kaip tu sakysi; man‘ rodos, kad vietoj‘ Eglės důs‘me vyriausią dukterį Auskę.
Vaidevutis. Pritariu tavo nůmonei.
Tie patys, Gulbi-dievaitis ir Vainis. Girdėtis trenksmas atvaźiůjanczio veźimo.
Vaidevutis ir Audronė. Jau atvażiavo!
Gulbi-dievaitis (apsirėdęs lietuviszkai, įėjęs kloniojas Vaidevucziams). Szviesus żalczių karalius, siųsdamas tamstoms labas dienas, nużemintai praszo, kad atidůtumėt‘ jam savo dukrelę Eglę, kuri pasiżadėjo jo paczia buti.
Vaidevutis. Ar tamstos jaunikaitis yra karaliumi?
Gulbi-dievaitis. Tikru viso svieto żalczių karaliumi.
Audronė. Żalczių karaliumi! Tur‘ buti yra tai baisybė, ryjanti gyvus żmones?
Gulbi-dievaitis. Ne, motinėle, żalczių karalius turi meilingą povyzdį, nepraris tamstos dukrelės, bet suteiks jai didżiausią laimę.
Vaidevutis. Noris żmonės sako, kad pirszlys melagis, vienok tamstai tikėdami, jogei mergaitės neprażudysi, priżadus isztesėsim‘.
Gulbi-dievaitis (kloniodamasi). Uż tą malonę szirdingai dėkavoju.
Vaidevutis. Praszau prisėsti, motin‘ įsodįk mergaitę į veżimą.
Audronė. Gerai. (Iszeina).
Gulbi-dievaitis (pats sav pusbalsiai). Greitai pritarė, ar nemislija manę prigauti. Tie żmonės taip iszgudro, kad ir dievaiczius norėtų apvilti. (Balsiai). Nebijok, tėvai, tamstos duktė bus mylima ir laiminga.
Vaidevutis. Tikiůs, kad tamstos lupos tiesą isztarė.
Audronė (įėjusi). Įsodinusi į veżimą Eglelę, liepiau važiůti.
Gulbi-dievaitis. Tevażiůja, asz pavysiu.
Girdėtis trenksmas vażiůjanczio veżimo.
Pasilikkit‘ sveiki! (pasikloniojęs iszeina).
Vaidevutis. Laimingos kelionės! — (Iszėjus Gulbi-dievaicziui). Sziaip taip nusikratėm‘, tegaben‘ baltą żąselę.
Audronė. Nusidavė żalczius apvilti.
Uź regyklės girdėtis balsas geguźės.
Kuku, kuku, kuku! svoteliai żalteliai, prigavo jumis: vietoj‘ mergaitės żąsį davė! kuku! kuku! kuku!
Vaidevutis. O kad tu nuspringtumei, nelaboji geguże!
Audronė. Visą darbą suardė toji plepa.
Girdėtis trenksmas grįźtanczio veźimo.
Vaidevutis ir Audronė. Jau grįżta!
Gulbi-dievaitis (įėjęs). Jeigu tůjaus neatidůsite dukteres Eglės, tai smarki rustybė żalczių karaliaus użgaus jumis.
Vaidevutis. Atleisk pirszleli, tai buvo jůkai. Eik motin‘ ir įsodink į veżimą mergaitę. (Audronė iszeina).
Gulbi-dievaitis. Nepatogu yra prigaudinėti.
Vaidevutis. Teisybė, bet isz pirszlio truputi pas‘jůkti pritinka.
Girdėtis trenksmas szalin vaźiůjanczio veźimo.
Gulbi-dievaitis (iszeidams). Likkitės sveiki.
Vaidevutis. Geros kelionės ir nesugrįżimo!
Audronė (įeidama). Nusiveżė avelę.
Vaidevutis. Jeigu gegużė vėl nejims tauzyti....
Uź regyklės girdėtis balsas geguźės.
Kuku, kuku, kuku!
Vaidevutis. O kad tu galą gautumei!
Uź regyklės balsas geguźės.
Żalteliai, svoteliai! prigavo jumis: vietoj‘ mergaitės baltą avį davė! Kuku, kuku, kuku!
Audronė. Tai nelaboji gegużė ką daro!
Girdėtis trenksmas grįźtanczio veźimo.
Vaidevutis ir Audronė. Ir vėl grįżta!
Gulbi-dievaitis (įeidams). Drebėkit priesz rustybę żalczių karaliaus, kurs uż priżadų neisztesėjimą smarkiai koros jumis.
Vaidevutis. Kad jau taip użsispyrėt‘, tai imkite mergaitę — motin atidůk dukterį. (Audronė iszeína).
Gulbi-dievaitis (pats sav pusbalsiai). Tur buti żmonės vienas kito negal‘ įveikti, kad stengias dievaiczius prigauti; (balsiai) kad vėl nebutų prigavimo.
Vaidevutis. Nebus, nebus, dabar gausit‘ dukterį.
Uź regyklės girdėtis, Auskės raudojimas ir Audronės balsas.
Sudiev! sudiev mano dukrele.
Girdėtis trenksmas vaźiůjanczio szalin veźimo.
Gulbi-dievaitis (iszeidams). Sudiev! nesirupink apie dukterį.
Vaidevutis. Sudiev, sudiev mielas pirszly. (Iszėjus Gulbi-dievaicziui). Ką daryti? veżkitės Auskę: ji vyresnė, geriaus mokės svetur apsieiti.
Audronė (įeina verkszliananti). Jau iszgabeno mųsų dukrelę.
Vaidevutis. Ką darysi? gal neprażus mergelė. Dabar atminiau, kad gegużė tur‘ kersztą ant manęs uż tad, jogei radęs jos kiauszinį, padėtą mażo pauksztelio lizde, iszmecziau ir sukuliau.
Uż regyklės girdėtis balsas geguźės.
Kuku, kuku, kuku! Svoteliai! żalteliai! prigavo jumis — kuku, kuku, kuku! — vietoj‘ jauniausios vyriausią davė.... Kuku, kuku, kuku!
Vaidevutis. Szia tav, oży, kopustai — kersztinįkė vėl teisybę palojo.
Audronė. O kad ją vanagai sulestų.
Girdėtis trenksmas grįźtanczio veżimo.
Vaidevutis. Jau nieko neveiks‘me, reikės Eglę atidůti.
Audronė (liudnai). Mano mieliausią dukrelę turėsiu iszleisti.
Gulbi-dievaitis (įėjęs — rustingai). Vardu żalczių karaliaus liepiu tůjaus atidůti pasavįtą Jo Mylestos Eglę, o jeigu neiszpildysite mano prisakymo, tai karaliaus galybė użgaus jumis tvanais, marais ir visomis smarkiomis koronėmis, ledai iszmusz javus ant lauko, o milijonai kenkianczių żalczių apnyks jumis ir visą giminę isznaikys.
Vaidevutis (nużemintai). Nerustauk vieszpatie! atidůs‘me Eglę, pasiżadėjusią karaliui. Audrone atvesk czia Eglę, tevażiůja drauge su pirszliu.
Audronė (iszeidama). Tůjaus pakviesiu mieliausią dukrelę.
Vaidevutis. Tikiůs, kad ne ant prażuvimo atidůs‘me dukrelę.
Gulbi-dievaitis. Nesirupįk tamsta, duktė bus laiminga.
Vaidevutis. O żinią apie ją ar galės‘me gauti?
Gulbi-dievaitis. Kożną metą gausite labas dienas nů dukters ir żinią apie jos buvį.
Vaidevutis. Dėkavoju uż tą żmoniszką priżadėjimą.
Audronė įveda verkianczią Eglę, parėdytą kaip prie vincziaus, su vainiku ant galvos. Drauge įeina Auskė, Graźutė,
Rustulis ir Vainis, visi liudni ir verkszlianantiejie.
Audronė. Szitai mųsų duktė Eglė, żalczių karaliui pasiżadėjusi.
Gulbi dievaitis (kloniodamasi). Meilingai sveikinu karaliaus pasavįtą. Neverk grażůle, galingo vyro meile laiminga busi. Dabar laikas mums vażiůti.
Eglė (verkdama půla tėvams po kojų). Sudiev brangus tėveliai — dėkui jums uż malonų auginimą, dovanokite mano prasiżengimus.
Vaidevutis. Buvai gera dukrelė, busi gera paczia ir motina, telaimin‘ tavę, Eglyte, dievai visůse tavo amżiaus keliůse.
Audronė (paėmusi Eglę į prieglobstį, verkdama). Sudiev mieliausioji mano dukrele!
Eglė (bucziůdama motinos rankas). Sudiev motinėle brangioji! (bucziůdama brolius ir seseris). Sudiev, broliai! sudiev sesutės!
Visi (verkdami). Sudiev brangioji, ligi laimingo regėjimo.
Tėvai. Dievų galybė tesergsti tavę.
Graźutė. Asz palydėsiu Eglytę.
Gulbi-dievaitis. Praszau palydėti ir su sesers pasavįtu įsipażįti.
Rustulis, Vainis ir Auskė. Mes taipgi lydės‘me sesutę.
Gulbi-dievaitis. Tik viena Grażutė gal‘ seserį palydėti ir pagrįżusi apsakyti, ką regėjo; daugiaus żmonių użdrausta yra drauge imti — vażiůkim‘.
Eglė (bucziůdama tėvų rankas). Sudiev tėveliai!
Tėvai (bucziůdami Eglę). Sudiev, mieliausioji!
Eglė (iszeidama). Sudiev broliai, sudiev sesutės!
Gulbi-dievaitis drauge su Egle ir Grażute iszeina, o visi palydi; uź regyklės girdėtis trenksmas szalin vaźiůjanczio veźimo — visi pagrįżta.
Vaidevutis. Dievai żino, kokia dalis laukia mųsų Eglytę.
Uź regyklės girdėtis geguźės balsas.
Kuku, kuku, kuku! —Svoteliai, żalteliai, vażiůkit‘ greicziaus, veżkit‘ mergelę prie jaunikaiczio, kuris labai jos laukia! — kuku, kuku, kuku!
Vaidevutis (prie gegużės). Tu, kale, lok dabar, ką nori, — jau iszlojai dukrelę.
Audronė. Prajutis man‘ sako, kad Eglė bus laiminga.
Vainis. Kad tik tas żaltys neprarytų jaunosios drauge su pamerge.
Vaidevutis. Noris żalczių karalius pasirodė paveiksle żalczio, bet yra paveidus żmogui ir mergelių nepraris.
Audronė. Pagrįżusi Grażutė visą teisybę pasakys.
Auskė. Labai akyva esu, ką ten regės; kad ne viltviliszkoji gegużė, tai asz pati drauge su pirszliu bucziau vażiavus.
Vainis. Butumei vażiavus, bet tavęs neveżė.
Auskė. Nesisiuliau — tėvelis liepia ir rengiaus važiuti.
Rustulis. Prie tekėjimo jųs labai paklusnos.
Auskė. Lygiai kaip jųs prie vedimo.
Audronė . Pirszlys sakė, kad Grażutė tůjaus pagrįż.
Auskė. Dżiustu isz akyvumo.
Rustulis. Isz akyvumo ir pailgos mergaitės kaip skiedros dżiusta.
Auskė. O tu isz nedorumo į titnagą sudżiusi.
Girdėtis trenksmas grįźtanczio veźimo.
Visi (żiurėdami per langą). Grażutė, Grażutė parvażiůja!
Girdėtis trenksmas szalin vaźiůjanczio veźimo.
Graźutė (įbėgusi su dżiaugsmu ploja rankomis). Dżiaugkites, dżiaugkitės! Eglė yra laimingiausia ant svieto.
Visi. Sakyk! sakyk Grażute, kaip ten atsitiko?
Grażutė. Kaip tik įsėdom‘ į veżimą, żalcziai pradėjo lėkti vėjo greitumu ir akies-mirksnije nuveżė mumis į antkrantį eżero, kur valandėlę stovėdamos baimingai laukėme iszėjimo isz vandens baisaus żalczio; pirszlys drąsino mumis ir liepė buti geros mislies. — Susidrumstė vandů ir pasirodė baltų putų jůsta, o mes isz baimės drebėjom‘, bet koksai buvo meilingas stebėjimas, kada vietoj‘ żalczio iszėjo isz eżero karaliszkai parėdytas, prajovingai grażus jaunikaitis.
Visi (su nůsteba). Karaliszkai parėdytas jaunikaitis?!
Grażutė. Kurs, vieżlyvai pasikloniojęs, prie Eglės atsiliepė: „sveika mylimoji pasavįta ir pati mano! — Norįs mėgįdams tavo drąsą pasirodżiau żalczio paveiksle, bet esu vandeniniu dievaicziu ir żalczių karaliumi, uż tą drąsą ir laikymą priżadėjimo busi laimingiausia ant svieto“. Paskui, padavęs man ranką isztarė: „uż palydėjimą sesutės aczių tav, drąsi mergaite, pasakyk tėvams, ką girdi ir ką regėsi“. Tą isztaręs, mostelėjo ranka į eżerą, o tůjaus vandů użdamas į abi puses persiskyrė ir tada eżero dugne pamacziau didei grażius rumus, papůsztus auksu, gintaru ir żemcziugais.
Visi (su nůsteba). Eżero dugne regėjai rumus!
Graźutė. Taip, rumus prie angos kurių stovėjo buris grażiai iszrėdytų tarnų ir tarnaiczių. Żalczių karalius padavęs man ranką ir pasakęs „lik sveika, padori Grażute, důk labas dienas tėvams“, paėmė Eglę uż rankos ir taręs: „nebijok, mieliausioji, vandů nepaskandįs tavęs“, — nuvedė ją į rumus, kur tarnai żemai kloniodamiesi sveikino naują karalienę, o Eglė sustojusi atsiliepė: „sudiev, sesute, grįżk pas tėvus“. — Sulyg isztarimui tų żodżių użiantis vandů susivienodino ir viskas isznyko, asz gi żalczių veżama akies-mirksnij‘ namon pagrįżau.
Visi. Garbė dievams uż jų malonę!
Audronė. O ką? ar asz nesakiau, kad mano Eglė verta karaliaus?
Vaidevutis. Tavo teisybė Audronytė, visos motinos taip sako, kad jų dukteres, jeigu ne karaliaus, tai kunįgaikszczio vertos, o żemiaus nei krislo; bet tos dukrelės tankiai isz pupų nevarytinos; — galybei motiniszkos meilės nėra ką priesztarauti — ir pelėda mislyja, kad jos vaikai uż visus paukszczius grażesni. (Visi jůkiasi).
Uźdanga nusileidżia.
Dedasi po 15 metų paskui antro apsireiszkimo. Teatras iszrodo puikią seklyczią żalczių karaliaus rumůse; vidurij‘ saklyczios stovi du sostu.
Eglė, karaiszkai parėdyta, paczioj‘ groźybėj‘, suaugusi moteriszkė, źalczių karalienė. Gulbi-dievaitis ir Źaltys.
Eglė. Penkiolika metų praėjo laimingos mano moterystės. Dievai mųsų raisztį palaiminimo dums sunumis ir duktere, o noris esu vyro mylima, visotinai esu laiminga, bet skaudi pailga prie tėvų, brolių seserų ir gimtinės kaimo vargin‘ manę. Daug sykių praszau vyro, idant pavelytų man aplankyti gimtinę; jis visůmet tam użsikėsėjimui priesztarau ja, o nenorėdamas mano atsitolinimo, priżadėjo tada iszleisti prie tėvų, kada sudėvėsiu (rodydama į kampą, kur guli sudėvėti plieniniai czeverykai) tůs plieninius czeverykus — mislijo vargszas, kad per visą amżį nesudėvėsiu anų; neiszmanė nabagytis, kad vykli moteriszkė ir protingą vyrą gali prigauti. Taip, vyreliai, didelė yra jųsų iszmintis ir galybė, bet szvelnus ortinkliai moteriszkos sąmonės supainioja ir paveik‘ tůs privalumus. Toliai deginau ugnije czeverykus, koliai atlesziůti pradėjo trupėt‘, tada, użsimovusi ant kojų, treptelėjau į akmenį, o padai trupiniais iszlakstė (jůkiasi). Dabar kara liau turi żodį isztesėti ir prie tėvelių iszleisti. Kas ten bus dżiaugsmo, kada pamatysiu veidus mano senolių, brolių ir se sėlių! kiek bus teravimo, meilingos kalbos ir jůkų! Sziądien‘ laukiu Gulbi-dievaiczio, kurs nuėjo dasiżinoti, kas girdėtis mano gimtinėj‘. Isztiesų żmogus ant żemės negal‘ buti tikrai laimingu, nės visůmet trokszta kas żin kokios laimės, kurią ant svieto negalima yra apturėti.
Gulbi-dievaitis (įeidamas). Sveikinu grażią karalienę.
Eglė (padůdama ranką Gulbi-dievaicziui — greitai). Aczių už meilingą pasveikinimą — meldžiamasis ką girdėjai mano gimtinėj‘? ar visi sveiki? tėvai ar labai paseno? ar lauk‘ manęs? broliai ar vedė paczias? sesutės ar isztekėjo? sodne medżiai ar dideli suaugo‘ ? ar mano darżelije yra żolynai?
Gulbi-dievaitis. Ot tůjaus pażįsi moteriszkų budą, kurios vienoj‘ valandoj‘ nori viską żinoti, asz ant taip daug użklausymų negaliu atsakyti; — důk atsivėpti, grażi karaliene, ką macziau ir girdėjau pamażėli pasakysiu.
Eglė. Pieteliau! neprotauk ilgai ir greicziaus sakyk.
Gulbi-dievaitis. Jau, jau pasakoju. Tėvai noris apseno, bet dar drucziai laikosi ir laukia tamstos su didżiausia pailga.
Eglė. Brangus tėveliai! paukszcziu nulėkcziau prie jųsų!
Gulbi-dievaitis. Sesutės isztekėjo, broliai dar nevedė paczių, medżiai sodne suaugo, o darżelije vietoj‘ grażių żolynų żaliůja batviniai.
Eglė. Nabagas mano darżelis! kitkart żibėjo rożėmis ir lelijomis, o dabar jame żaliūja batviniai.
Gulbi-dievaitis. Ką daryti? viskas mainosi ant svieto; kur buvo miszkai, svyrůja derlingos javų varpos, o laukai vietomis użżėlė giriomis. Kaip visi daigtai, taip ir dalis żmogaus yra atmaininga, o nevienas galingas valdimierius, priesz kurį milijonai pavaldinių drebėjo, nustojęs valdżios, vaitoja tamsioje kalinėje.
Eglė. Tikiůs, kad tokia nelaimė neatsitiks mano vyrui, nės neturi neprietelių, o pavaldiniai jo żalcziai per daug nesumanus, kad galėtų karaliaus valdżią numesti.
Gulbi-dievaitis. Tiesą isztariai protingoji karaliene! Tamsa ir neiszmintis pavaldinių tankiai yra paramų neteisingų karalių valdżios, vienok ir prie tų iszlygų żalczių karaliaus ateitės negaliu aprokůti, nės neżinau likimo isztarmės.
Eglė. Gana mums kalbėti apie ateitę ir politiką, nės viena isz jų yra tamsi kaip gelmės marių, o antroji savo kalboje ne aiszkin‘, bet użslepia mislis, pakalbėkim‘ geriaus apie mano vażiavimą prie tėvų. (Rodydama į sudėvėtus czeverykus). Szitai plieniniai czeverykui jau sudėvėti.
Gulbi-dievaitis. Lengvas karalienės żengimas įstengė kietą plieną sudėvėti! Kaip tas atsiėjo, tą paslaptį gal‘ iszreikszti tik moteriszkoji politika, kuriai viskas tur‘ plilinkti.
Eglė. Ir vėl toji nedora politika! — karalius tur‘ savo żodį isztesėti.
Gulbi-dievaitis. Vyras visůmet tur‘ pritarti linkėjimui savo paczios, nės grażiose akyse bijosi iszvysti aszarėles.
Eglė. Per daug esi nedoras savo protavime.
Gulbi-dievaitis. Ką daryti Tamsta — ganėtinai isztyrinėjau żmonių szirdį ir pażįstu anų visus jausmus.
Żaltys (įėjęs bucziůja Eglę ir Gulbi-dievaitį, kalbėdamas). Laba rytą mano Eglelei ir tav gerasis prieteliau!
Eglė ir Gulbi-dievaitis. Uż meilingą pasveikinimą dėkavojam‘ Jųsų Mylistai.
Żaltys (prie Gulbi-dievaiczio). Jau pargrįżai isz kelionės, mielas prieteliau. Kas ten girdėtis ant margo svieto?
Gulbi-dievaitis. Kaip upė kaskart naują vandenį varo, taip atmainingi svieto veikalai vien‘s po kito seka: turtingi persotinti gėrybėmis ilgsta, o vargszai paskendę netekimůse liudnai vaitoja.
Żaltys. Paprasti tai daigtai ant svieto, ką-gi veikia mano Eglytės tėvai?
Gulbi-dievaitis. Dar sveiki laikosi, prie dukters pasiilgo ir dideliai jos laukia.
Żaltys. Nelabai norėcziau paczią iszleisti į svietą, kurio keliai nukloti yra apvylimais ir nedorybėmis.
Gulbi-dievaitis. Tamstos pasikalbėkit‘, o asz eisiu dasiteirauti, ar kas neatėjo prie karaliaus su reikalu.
Żaltys. Gerai, prieteliau.
Gulbi-dievaitis iszeina.
Eglė. Brangiausias vyre ir vieszpatie! per daug metų negaliu nů tavęs iszmelsti pavelijimo atlankyti gimtinę; tur‘ buti jau nemyli manęs.
Żaltys. Ot ir „nemyli“! — Tokia tai kalba moterys pergali vyrus, kurie, norėdami darodyti paczioms meilę, prilinksta jų linkėjimams ir tůmi nevieno paklydimo dasileidżia.
Eglė (prisimalonėdama vyrui). Mano balandėli, dabar dėlei dviejų prieżasczių turi iszpildyti mano linkėjimą, tai yra darodyti meilę ir isztesėti karaliszkus priżadus, kuriůs man daviai, kad manę prie tėvų iszleisi, kaip tik plieninius czeverykus sudėvėsiu.
Żaltys. Teisybė, asz tą priżadėjau, bet tu, szirdele, dar negreitai tůs czeverykus sudėvėsi.
Eglė. Prieszingai, nů kasdieninio dėvėjimo czeverykų padai jau isztrupėjo (rodydama į gulinczius czeverykus). Szitai guli tie czeverykai — praszau paveizėti.
Żaltys (apżiurėdamas czeverykus). Dievażi! czeverykai jau be padų; mano szirdele, kaip galėjai taip greitai plieną sudėvėti?
Eglė. Kas do dyvai? prie kasdieninio dėvėjimo ir plienas sutruksta.
Żaltys. Teisybė, mano brangioji, moteriszkės norui ir kietas plienas negal‘ priesztarauti. Ką daryti! reikės isztesėti priżadus ir tavę su vaikais prie tėvų iszleisti, bet be pyragų negali į gimtinę vażiůti, dėlei to reikia pasirupįti apie iszkepimą dailių pyragų.
Eglė (apglobstinėdama ir bucziůdama vyrą). Mylimasis vyreli, szirdingai dėkavoju uż tavo malonę! Tůjaus bėgu pyragus kepti (greitai iszeina).
Żaltys. Kepk, szirdele, kepk — paveizėsiu, kaip tu iszkepsi pyragus be laszo vandens, kurio negausi su kům parsineszti, nės visus indus liepiau paslėpti. Moterių norai tvermingesni yra uż vyriszką użsikėsėjimą, kurį menka kliutis tankiai suardo, moteres-gi lepinimais, nusijůkimais ir aszaromis mażne visůmet savo użsikėsėjimų dasiekia. Noris dideliai nenorėcziau iszleisti paczios tarp żmonių, nės prajutis man kalba, kad jų nedorybė sugriaus mano laimę, bet Eglės norui negalėsiu priesztarauti, jeigu be vandens įstengs iszkepti pyragus.
Źaltys ir Gulbi-dievaitis, paskui Eglė.
Gulbi-dievaitis (įeidamas). Deszimt — tukstantinis żalczių virszinįkas skundżiasi, kad żmonės be jokios prieżasties naikin‘ żalczius, kurie nieko blogo jiems nedaro, slepiasi ir bėga, o tik prispirti persekiotojų retai kada savo gyliu ginasi.
Żaltys. Ką gi daryti su nedorais żmonėmis, kurie nelinkstantį jų valdżiai gyvį norėtų isznaikįti! Nedyvai, kad tarp żmonių ir slenkanczių yra amżina neapkanta, bet didżiausio papeikimo vertas nożmus pritaisymas żmonių, kurie, użmirszę apie visotiną brolystę, gaivina savije kvailą gentiszką neapkantą ir smarkiomis karėmis skleidżia smertį ir isznaikinimą.
Gulbi-dievaitis. Tok‘s jau żmonių prigimimas — augsztin‘ savo protą ir vertumą, o neapsakomai żemin‘ savę tokiais darbais, kurių ir neprotingi żvėrys nedasileistų.
Żaltys. Żmonių budo mes nepermainys‘me, teryjasi tarp savęs, bet uż nekaltą persekiojimą mųsų pavaldinių użleisiu tvanais, kurie isznaikįs javus ant laukų ir nevieną żmogų nuskandįs.
Gulbi-dievaitis. Tą isztarmę pranesziu żalczių virszinįkui; dar vieną veikalą protingam Tamstos nusprendimui atneszu: eżerų Undynės, viliojanczios į gelmę viltvyliszkus vyrus, teraujas, ką tur‘ daryti, kad dabar lygiai su vyrais ir moterys vyliumi nusikalsta: ar po senevės vienus vyrus skandįti, ar taipgi ir viltvyliszkas moteris į eżerus murdyti?
Żaltys. Jeigu mųsų grażios sesutės Undynės pripażįst‘, kad moterys lygiai su vyrais yra viltvyliszkos, tai tegul neskandin‘ nei vyrų nei moterų, nės anie vieni kitų verti. Bausmę likkime dievams parėdżiusiems, idant kożna perżanga pati savimi nusikaltusiam bausmę atnesztų.
Gulbi-dievaitis. Tą protingą isztarmę apskelbsiu Undynėms.
Żaltys. Pasirokavę apie viszpatystę, pasikalbėsim‘ apie namų reikalus: norėdamas sulaikyti paczią nů vażiavimo į gimtinę, priżadėjau iszleisti ją tada, kaip sudėvės plieninius czeverykus, nės mislijau, kad tų czeverykų ir per deszimts metų neįveiks sudėvėti; bet veltas mano iszsimanymas: per pusę metų czeverykai sutrupėjo ir reikės priżadus isztesėti.
Gulbi-dievaitis. Ką padarysi su moteriszkės użsigeidimu? ji visůmet savo norą tur‘ iszpildyti.
Żaltys. Dabar paskutinę kliutį iszmislijau — įsakiau iszkepti kelionei pyragus, o tů tarpu liepiau visus indus paslėpti, idant Eglė neturėtų su kůmi vandens parsineszti, o jeigu mano pacziutė suspės be vandens pyragus iszkepti, tai toliaus negalėsiu jai priesztarauti.
Gulbi-dievaitis. Nenaudingas stengimas! asz żinau, kad protingoji karalienė důs sav rodą.
Eglė (įeidama, linksmai). Mieliausias vyreli, jau pyragai iszkepti!
Żaltys (pusbalsiai). Szitai tav, gużuti, deszra — (balsiai) kaip galėjai iszkepti pyragus be vandens? ar kas isz tarnų davė tav indą vandenio pasineszti?
Eglė (nusijůkdama). Niekas isz tarnų nedavė man nei jokio indo — (grumodama pirsztu). Oi tu jůkdari! visus indus liepiai paslėpti, bet asz susimislijau vandens parsineszti su rėcziu.
Żaltys. Kaip galėjai tą padaryti?
Eglė (nusijůkdama). Labai pigiai! tirszta teszla użlipinau rėczio skylutes ir vandens pakaktinai parsinesziau.
Żaltys. Oi tu, iszmislincze! nėra ko veikti, reikia tavę prie tėvų iszleisti.
Eglė (apglobdama ir bucziůdama vyrą). Aczių tav szirdele! einu į kelionę rengtis (greitai iszeina).
Gulbi-dievaitis. O ką, ar asz nesakiau, kad iszmintingoji karalienė důs sav rodą?
Żaltys. Moteriszkės użsigeidimui nepriesztarausi.
Gulbi-dievaitis. Silpna yra moteriszkė vieku, bet galinga savo norais ir szirdies prajucziumi. Taip, karaliau, turėsi keletą nedėlių panaszlauti.
Żaltys. Noris sunkus buvimas be mylimos Eglės, bet sunkesnis bus rupesnis, iszleidus ją tarp klastingų żmonių, kurių nadorybė gal‘ sugriauti mųsų moterystės laimę.
Gulbi-dievaitis. Nesirupįk, prieteliau, karalienė padori ir neprieinama viltvilystei.
Żaltys. Tikėdamas paczios dorybei, nevarginu savęs pavyda, bet neatminamas prajutis slogina mano szirdį.
Gulbi-dievaitis. Jausmas, kurį vadinam‘ prajucziumi, nevisůmet yra neklystancziu szirdies balsu, bet tankiai buna klaidżios vaidentuvės atbalsiu, kurios ugnėti pavidalai neramin‘ mumis.
Żaltys. Gal‘ buti, — vienas laikas gal‘ iszreikszti, ar manę neramin‘ szirdies prajutis, ar klaidi vaidentuvė.
Tie patys ir Żalczio vaikai: sunus Szviesutis, Anźůlis ir duktė Mildė.
Eglė (pasirėdżiusi kaip į kelionę, su vaikais įeidama). Mieliausias vyre! naudodamasi isz tavo pavelijimo jau pasirengiau į kelionę.
Żaltys. Gerai, mano szirdele! Be tavęs liudnos bus mano dienos.
Eglė. Stengsies kůgreicziaus pagrįżti.
Żaltys. Su didżiausia pailga lauksiu tavęs, o kada laimingai pagrįżsi, tai, sustojusi antkrantij‘ eżero, taip paszauksi manęs: „vyre mano, pati tavęs szaukia; kad esi gyvas, pasirodyk pieno putomis, o jeigu numiriai, apsireikszk kraujumi“. Po isztarimo tų żodżių asz pasirodysiu.
Eglė. Pagal tavo velijimą padarysiu, bet kam tas liudnas atsiliepimas? sveiką ir linksmą tikiůs tavę rasti. (Bucziůdama vyrą). Lig meilingo regėjimo, mano balandėli.
Żaltys (bucziůdamas Eglę). Sudiev mano brangiausioji !
Eglė (padůdama ranką Gulbi-dievaicziui). Lig pasimatymui, geras prieteliau!
Gulbi-dievaitis (padůdamas ranką Eglei). Laimingos kelionės ir linksmo pagrįżimo.
Żaltys. Důk labas dienas tėvams.
Eglė. Gerai, szirdele.
Vaikai (bucziůdami į ranką tėvui). Likk sveikas, tėveli, prie bobutės vażiůjam‘.
Żaltys (bucziůdamas vaikus). Sudiev, mano vaikeliai.
Vaikai (bucziůdami į ranką Gulbi-dievaicziui). Likk sveikas dėde.
Gulbi-dievaitis (bucziůdamas vaikus). Sudiev mażuliai.
Visi iszeina. Uźdanga nusileidźia.
Teatras iszrodo ukiszką triobą: skůmė ir sůlai, po deszinei durys, prieszais kurių viduryj‘ aslos trumpas sůlas, stovintis galu į duris. Ant skůmės ąsocziai (uzbonai) su alum‘, moliniai půdeliai, pyragų ir surių riekės.
Rustulis ir Vainis, paskui Vaidevutis ir Audronė.
Rustulis. Noris sykį Eglė davė żinią, kad aplankys gimtinę.
Vainis. Nedoras Żaltys! per penkioliką metų neiszleido paczios prie tėvų. Kas mums do svainis (szvogeris), kurs nenor su broliais pasivaiszįti ir į pażintį sueiti?
Rustulis. Jůdsiai żino, kůmi jisai yra? gal pavirsti į żaltį ir vėl priimti paveikslą żmogaus, o apart to garsin‘ savę żalczių karaliumi ir vandeniniu dievaicziu.
Vainis. Jisai yra ne dievaitis, bet bjaurus staubunas*) gyvus żmonės ryjantis; tokį neverta ant svieto laikyti.
Rustulis. Kad tik mes jį prigriebtumėm‘, tai daugiaus nematys saulės.
Vainis. Dar vadina savę karaliumi!
Rustulis. Mes jam parodysim‘ karalystę! reikia nů Eglės iszkvoszti, kokiais żodżiais iszszauk‘ savo vyrą isz eżero, o kad tą żinos‘me, tai iszmasinę Żaltį, dalgiais nukirs‘me.
Vainis. Protingai kalbi, brolau.
Abudu. Smertis! smertis tam nedoram staubunui.
Vainis. Kad tik tėvai ir Eglė nedasiżinotų apie mųsų darbą.
Rustulis. Isz kur gal‘ dasiżinoti? taip apsiliūbs‘me, kad ir szuva nelos, żmonės neregės, o saulė ir żemė tylės.
Girdėtis eisena.
Vainis. Tur‘ buti tėvai pareina.
Rustulis. Laikas mums eiti prie Vaizganczio rėdos.
Vaidėvutis ir Audronė įeina.
Vaidevutis. Vaikai, ką czia gaisztat‘, dėlko neinat‘ prie Vaizganczio rėdos.
Rustulis ir Vainis. Einam‘ jau, einam‘ (iszeina).
Vaidevutis ir Audronė atsisėd‘ prie skůmės.
Vaidevutis. Sziądien‘ tikimės dviejų linksmų atsitikimų: Vaizganczio szventės ir apsilankymo seniai laukiamos dukrelės.
Audronė. Per penkioliką metų savo gulbelės neregėjau, o dabar laukiu jos, kaip gervė pavasario giedros.
Vaidevutis. Sziądien sulauksi, motin‘, mylimos Eglės ir anos vaikelių.
Audronė. Sunkią pailgą gausiai atpildys dievai, kada priglausiu prie savo szirdies dukrelę su kudikiais.
Vaidevutis. Laukdamas mylimos dukteres, nelabai
*) Staubunas — siaubunas, slibinas, smakas.
norėjau, kad mųsų troboj‘ atlikta butų auka Vaizgancziui, bet ką daryti, kad mażos mano kaimynų trobelės yra nepatogios darymui szventos įmonės.
Audronė. Kaip debesys dengia saulės szviesą, taip daugis susirinkusių żmonių gaiszin‘ giminiszką dżiaugsmą, vienok patalpos szventai įmonei negalima atsakyti.
Vaidevutis. Tiesą isztariai, mano Audronyte! Tu visůmet protingai sąprotauji.
Abudu pakyla; uź regyklės girdėtis giedojimas prie grajijimo kapelijos: Garbįs‘me dievaitį Vaizgantį,
Didelius linus mums důdantį,
Garbė! garbė Vaizgancziui,
Mųsų geram dievaicziui! {du kartu.
Vaidevutis. Susirinkimas jau ateina.
Tie patys, Rustulis, Vainis, Auskė, Grażutė, parėdytos kaip tekėjuses moteriszkės, penki vaikinai, szeszios mergaitės, isz kurių dvi veda Baniutę, baltai parėdytą, su vainiku ant galvos. Viena mergaitė nesza graźų źiurstelį, antroji ilgą raudonai-geltonos spalvos kaspiną, o treczioji torielką su aukos pyragaicziais, vadinamais sikės. — Visi, oriai (svarbiai) įėję ir sustoję uźpakaliais į duris, o veidais į stovintį viduryje aslos zoslaną, gieda:
Teauga mums grażus lineliai,
Tesukas linksmai verpetėliai!
Garbė! garbė Vaizgancziui,
Mųsų geram dievaicziui! {d. k.
Senoves auką mes aukaus‘me,
Malonės dievaiczio maldaus‘me,
Garbė! garbė Vaizgancziui,
Mųsų geram dievaicziui! {d. k.
Vaidevutis. Pradėsim‘ szventą įmonę.
Audronė. Mergaitės prijůskite aukintojai żiurstelį. Mergaitės prijůsia Baniutei źiurstą.
Audronė. Įpilkit į żiurstelį sikes!
Mergaitė įpila isz torielkos sikes į Baniutės źiurstą, kuri aną uźsikisza; tuszczią torielką mergaitė padeda ant skůmės.
Aukintoja Baniute, prijimk į kairią ranką kaspiną.
Baniutei paėmus kaspiną, mergaitės veda ją prie stovinczio vidurij‘ aslos zoslano, o tů tarpu Vaidevutis, pripylęs taurę alaus, padůd‘ Baniutei į deszinę ranką; Baniutė-gi uźsilipusi ant zoslano, stovėdama ant deszinės kojos, pakelia kaspiną augszcziaus galvos ir kalba:
Baniutė. Dievaiti Vaizganti! użderink mums linus, taip ilgus kaip asz augalota, nedaleisk, idant nůgos vaikszcziotumėm‘.
Iszgeria taurę alaus, o Vaidevutis vėl pripylęs taurę, padůd‘ Baniutei.
Visi (apart Baniutės, lenkdami galvas). Vaizganti, buk mums malonus!
Baniutė. Dievaiti Vaizganti! użderink mums linus, taip ilgus kaip asz augalota, nedaleisk, idant nůgos vaikszcziotumėm‘.
Iszpila alų isz taurės į kairią pusę zoslano, o Vaidevutis, pripylęs treczią sykį, padůd‘ taurę Baniutei.
Visi (lenkdami galvas). Vaizganti, buk mums malonus!
Baniutė. Dievaiti Vaizganti! użderink mums linus taip ilgus, kaip asz augalota, nedaleisk, idant nůgos vaikszcziotumėm‘.
Meta taurę su alumi į deszinę pusę zoslano,
Vaidevutis-gi, pakėlęs taurę, pastato ant skůmės.
Visi (lenkdami galvas). Vaizganti, buk mums malonus!
Aukintoja mandagiai pagriebusi źiurstelį, vienu sykiu iszberia sikes taip, kad į abi zoslano pusi nukristų.
Baniutė. Sikės, půlusios po deszinei prigul‘ susirinkusiems czia żmonėms, o nukritusios po kairei prigul‘ mųsų motinėlei żemei ir pożeminiems dievams. Auka yra atlikta!
Visi (lenkdami galvas) . Garbė Lietuvos dievams!
Baniutė nuźengia nů zoslano.
Vaidevutis. Garbintojai dievų! rinkit dėl savęs kritusias po deszinei sikes, o asz surinksiu půlusias po kairei.
Źmonės greitai renka prigulinczias jiems sikes, o Vaidevutis, surinkęs į torielką sikes kairės pusės, padůdamas vienam isz kaimėnų torielką.
Tas sikes prigulinczias żemei ir pażeminiems dievams użkask giliai į żemę.
Kaimėnas su torielką iszeina.
Rustuli, eik drauge ir padėk kůgiliau sikes użkasti.
Rustulis. Gerai tėvai — į dugnus użgriaus‘me! (iszeina).
Vaidevutis (prie kaimėnų). Aczių jums, kaimynėliai, kad neniekinot‘ mano namų ir atėjot‘ czia auką atlikti; praszau artintis prie skůmės, iszgerti alaus ir użkąsti, o paskui Vaizganczio szventę giesmėmis ir szokiais linksmai pabaigti.
Vaikinas. Gerai, dedute, alaus nesibaidysim‘, o szokti nůszirdżiai sudrożs‘me.
Vaidevutis. Praszau svetelių prie skůmės slinktis.
Svecziai. Aczių, aczių tamstai!
Vaidevutis. Auske ir Grażute, sodįkit į skůmę moteris ir mergaites, o vyrai ir patys prieis.
Vyrai. Na jau mes nesididżiůs‘me.
Auskė ir Graźutė sodin‘ į uźskůmį moteris ir mėrgaites, o vyrai prie skůmės prieina.
Vaidevutis (pripylęs půdelį alaus, użgeria prie vyresnio kaimėno). Sveikas kaimynai! (Iszgeria, o pripylęs půdelį padůda kaimynui). Gerk brolau!
Kaimynas (prijimdamas půdelį). Aczių tamstai, (iszgeria).
Vaidevutis (prie kitų sveczių). Vyrucziai, praszau gerti.
Vyrai, pildami į půdelius alų, geria. Auskė ir Graźutė vaiszin‘ moteris ir mergaites — girdėtis źodźiai.
Praszau gerti. — Aczių, aczių — pilk į gużį — nesididžiůk, iszgerk.
Audronė (tankiai veizėdama per langą). Praszau valgyti ir gerti.
Vyrai (griebdamiesi prie valgio). Aczių, aczių matuszaite, nesididżiůs‘me.
Audronė (prie moterių ir merginų). O jus, gulbelės, dėlko nevalgote?
Moterys ir Mergaitės (pradėdamos valgyti). Valgom‘, motinėle, valgom‘.
Vuidevutis pildamas į půdelius alų vartin‘ vyrus gerti; girdėtis zodźiai.
Gerk, brolau, nesiddžiůk — ką veizi kaip verszis į putrą? — Plemk! —
Źodźiai vartinamų vyrų.
Aczių dėdute, nesididžiůsiu — sriobsiu — prie tamstos!
Vaikinas (prie mergaiczių). Mergaitėms neprider‘ daug valgyti, kad butų lengvos szokti.
Mergaitė. Mes privalgiusios lengvai szoks‘me, tik jus dabokitės, kad, pilvus prikimszę, kojas pavilktumėt‘ (visi jůkiasi).
Vaikinas. Netik kojas, bet jumis dar pavilks‘me (jůkai).
Audronė (veizėdama per langą). Eglė! Eglė parvażiavo (iszbėga).
Auskė ir Grażutė. Sesutė! sesutė mųsų! (iszbėga).
Vaidevutis. Vaini, vaiszink sveczius, asz eisiu mylimą dukterį pasitikti (iszeina).
Vainis. Gerai, tėveli! — Nu, sveteliai nesididżiůkite, gerkit‘ ir valgykit‘ tilptinai.
Vyrai (valgydami ir gerdami). Nesigailėsime dėdės Vaidevuczio alaus ir valgio, nu griebkimės prie půdelių.
Vainis. Jųs, mergaitės, gerkit‘ alaus, kad butumėt‘ raudonos kaip putinėliai.
Baniutė. Mes ir be alaus esam‘ raudonos, tik jųs dabokitės, idant nů alaus neapszlubtumėt‘ (visi jůkiasi).
Vainis. Nesirupįkit‘, gegużėlės, arkliai nů aviżų, o vyrai nů alaus niekůmet neszlumba (jůkai).
Tame laike uź rėgyklės.
Audronė (bucziůdama Eglę). Mieliausioji dukrele!
Eglė (bucziůdama motiną). Mamele mano brangioji!
Auskė ir Graźutė (bucziůdamos Eglę). Sesute! Egle! sesute! Egle! kaip dideliai mes tavęs laukėm‘.
Eglė (bucziůdama Auskę ir Grażutę). Sesutės mieliausios, sesutės!
Audronė (bucziůdama ir glostydama Eglės vaikus). Kokie grażus tavo vaikeliai!
Vaikai. Bobutė! mųsų bobutė!
Vaidevutis. Norįs sykį tavęs, dukrele, sulaukėme.
Eglė. Brangiausias tėveli, malonėjau prie jųsų paukszcziu atlėkti!
Vaidevutis. Eeikim, jau eikim‘ į triobą (einant) sziądien pas mus susirinko kaimynai dėl apvaikszcziojimo Vaizganczio szventės.
Tie patys, Eglė ir jos vaikai, Szviesutis, Anźůlis ir Mildė.
Vaidevutis, Audronė, Auskė, Graźutė ir Eglė su vaikais įeina.
Vaidevutis. Szitai mųsų duktė, kurios penkiolika metų neregėjom‘.
Eglė (įeidama). Labą dieną padoriems kaimynams!
Kaimynai (keldamiesi nů sůlų). Aczių už labą dieną — seniai matytos.
Moterys. Mes apverkėm‘ kaip pražuvusią.
Vainis (bucziůdamas Eglę). Ar sveika sesute?
Eglė (bucziůdama Vainį). Broleli mano, broleli!
Vaidevutis (prie pakilusių kaimynų). Ko pakilot‘? reikėjo dar valgyti ir gerti.
Kaimynai. Aczių, tamstai, aczių! jau pakaktinai pasidrutinom‘, dabar reikia szventę użbaigti.
Eglė. O kur Rustulis?
Vainis. Nuėjo sikes užkasti, tůjaus pagrįsz.
Audronė (bucziůdama, glostydama vaikus ir vesdama anůs drauge su Egle prie skůmės). Sėskitės, balandėliai, sėskitės, gal iszalkot‘ ?
Eglė. Aczių mamele, sotus esame.
Vaikai. Bobute, mes pyrago norim‘.
Audronė (důdama vaikams pyrago). Valgykit‘, balandėliai, valgykit‘!
Kaimėnai pakilę rengiasi dainůti ir szokti.
Vaikinas. Nu, mergaitės, pradėkit‘ dainůti, mes norim‘ szokti.
Mergaitė. Bukit kantrus, dar prisiszoksite.
Vainis. Mes norim‘ pristabdyti jumis.
Mergaitė. Mes nepristosim‘, bet jųs karkulį gausite. Laike tų kalbų Audronė, Auskė ir Graźutė, apsėdusios Eglę, vaiszin‘ aną ir vaikus.
Audronė. Eglyte mano, kaip tu gyveni ?
Eglė. Kaip karalienė gyvenu; turiu gerą vyrą ir esu laimingiausia ant svieto.
Audronė, Auskė ir Grażutė (sudėjusios rankas). Aczių dievams, aczių dievams!
Baniutė (prie mergaiczių). Mergaitės, laikas mums dainůti.
Mergaitės. Tůjaus, Baniutėle, tůjaus.
Mergaitės pradeda stoti į eilę, vaikinai sustoja uźpakalij‘, senesni vyrai ir moterės atsisėd‘ ant sůlų.
Rustulis (įeidamas). Į patį gerumą spėjau — (sveikįdamas Eglę). Seniai matyta, sesute, ar sveika?
Eglė (sveikįdama Rustulį). Sveika esu, o tu, brolau, kaip gyvůji?
Rustulis. Drutas kaip titnagas!
Kapelijai grajijant, mergaitės gieda:
Verpetus griebkim‘, kůdelius darykim‘,
Augsztoj‘ seklyczioj‘ stakleles statykim‘,
Gausi malonė dievaiczio mums atėjo,
Nės Baniutė ant vienos kojos stovėjo.
Mergaitės, pasiėmusios uź rankų, muzikai grajijant galiopadą, szoka aplink sůlą, ant kurio stovėjo aukintoja, o po valandos szokimo vyrai gieda.
Garbė, garbė Vaizgancziui,
Mųsų geram dievaicziui! { du kartu.
Sůlą nů vidurio aslos padeda į szalį, o septyni vaikinai pagriebę mergaites, poromis apsuktinę szoka; po valandos szokimo visi gieda;
Dainůkim‘, koliai szirdis jaunyste dainůja,
O viltis amżiaus kelionę kvietkomis kloja. Szokinėkim‘ koliai jauni, smagus kaip paukszteliai, Neszokinės‘me, kaip ateis senatvės vargeliai.
Po valandėlės szokimo użdanga nusileidżia.
Gelmėj‘ regyklės eźeras, isz abiejų pusių giria, uź eźero prieszais — debėsiai, auszta, kas kartas darosi szviesiau.
Rustulis ir Vainis. Abudu įeina, baimingai besidairydami ir neszdami stacziai įtaisytus dalgius, kuriůs prie medźio pastato.
Rustulis (pusbalsiai). Tyla, nei dvasios negirdėti — mųsų darbui patogi valanda.
Vainis. Kad tik nusidůtų szvogerėlį isz eżero iszmasinti.
Rustulis. Żinodami żodżius, kuriais Eglė szauks savo vyrą, lengvai iszmasįsime nedorą Żaltį isz gelmės eżero.
Vainis. Kaip tu, brolau, suspėjai tůs paslapczius żodżius iszkvoszti?
Rustulis. Nu jau nemażai turėjau darbo, koliai dasiżinojau. Jodamas naktigonėn į girią, paėmiau su savimi vyresnį Żalczio sunų, kurio isz pradżios su geru klausinėjau, kaip pagrįżusi namo motina szauks tėvo. Tasai bugnas atsakė: „asz neżinau, motina tą żino“; po to pradėjau vaiką bausti ir ryksztėmis plakti, bet nedoras szikszuosparnis nieko daugiaus nepasakė.
Vainis. Mat, koks tai upas!
Rustulis. Jodamas antrą sykį, paėmiau jaunesnį sunų, nů kurio taipgi nei malone nei plakimu nieko neiszkvosziau; toksai buvo atsakymas kaip ir vyresnio: „asz neżinau, motina żino“.
Vainis. Vaikai pasakys Eglei, kad jų klausinėjai.
Rustulis. Nebijok, nepasakys: gerai jiems įgrumojau, kad negyvai użplaksiu; dėlto kada Eglė klausė vaikų, kodėl jų akutės raudonos, tai atsakė, kad nů dumų paraudonavo.
Vainis. Kągi toliaus padariai ?
Rustulis. Tretį kartą jodamas į girią paėmiau su savimi Żalczio dukterį Mildę, kuri isz pradżios nenorėjo nieko pasakyti, bet kad użdrożiau rykszte, iszpażino żodżius, kuriais motina szauks tėvą. — Dabar isz mųsų rankų neisztruks szvogerėlis, kuris giminės savo paczios nenor‘ pażįti ir į vaiszes nekvieczia. — Sziądien‘ Eglė keta grįżti namo, o tůmi tarpu mes apsiliůbs‘me. Jau iszauszo, laikas prie darbo griebtis; kaip isztarsiu Eglės żodżius ir arti kraszto vandů susijudins, tai abudu kirskim‘ į tą vietą — imkim‘ dalgius! (abudu, pajėmę dalgius, eina į antkrantį eżero, Rustulis atsistojęs szonu į eżerą). Stokis użpakalij‘ manęs. — (Vainiui atsistojus). Nuleiskim‘ dalgius ant żemės (nuleidę dalgius, uż dalgekoczių tvirtai laiko). Atmink, drucziai kirsti. Dabar asz pradėsiu. Żaltį masinti (nudůdamas balsą moteriszkės). „Vyre mano, pati tavęs szaukia, kad gyvas esi, pasirodyk pieno putomis, o jeigu numiriai, tai apsireikszk krauju. (Rustulis ir Vainis tyli su iszkeltais dalgiais — po valandos susijudina vandů, o piktadėjai į vandėnį smarkiai dalgiais kerta). Neregėsi saulutės, Żalteli, aiszkiai macziau, kad galva nusviro.
Vainis. Tai, brolau, kaip kopustą nukirtom‘ — kokiomis baisiomis akimis į mumis paveizėjo —ak! to smarkaus veizėjimo visą amżį neużmirsziu.
Rustulis. At, kudikis esi? isz pragaro gelmės neįveiks į mumis żiurėti.
Źaibůja, trenkia perkunas.
Rustulis ir Vainis (labai nusigandę). Kas czia yra? isz kur toji perkunija? bėgkim‘, bėgkim‘!
Vėl perkunas trenkia.
Balsas isz debesio. Nepasijudins‘te isz vietos.
Rustulis ir Vainis stengiasi bėgti, bet nematomos galybės
laikomi ant vietos, dreba isz baimės. — Źaibůja ir griauja.
Piktadėjai! dėlko użmuszėte savo sesers vyrą?
Rustulis (drebėdamas). Mes... mes nieko neżinom‘.
Balsas. Użmuszėjai! veidai jųsų pażįmėti yra krauju... neturės‘te ramumo per visą amżį... smarki perżanga slogins jumis... slapstysitės po traszkanczius miszkus, bet nů graużimo sążinės ir nů nekaltai użmuszto baisių akių niekur nepasislėpsite.
Rustulis. Oi! tos baisulingos akys ir dabar żiuri į mumis! bėgkim‘, bėgkim į tamsius miszkus!
Balsas. Bėgkit‘, piktadėjai , bėgkit‘ į amżiną pragarą!
Źaibůja, perkunas trenkia.
Rustulis su Vainiu. Vargas! prażuva! (bėga į girią).
Eglė su vaikais.
Eglė (įeidama). Grażioj‘ dienelėj‘ prie mylimo vyro grįżtu. Mano vaikeliai, anksti pakilę, użsimanė miego, dėlto suguldżiau anůs girioje ant minksztos żolelės — tepramiega nabagycziai, koliai tėvą suszauksiu; noris pas tėvus buvau mylima ir vaiszinama, bet prie to, kurį visa szirdżia numylėjau, smarkiai ilgstu. Dabar eisiu savo vyrelį paszaukti. (Priėjusi prie eżero szaukia). „Vyre mano, pati tavęs szaukia, kad gyvas esi, pasirodyk pieno putomis, o jeigu numiriai, tai apsireikszk krauju. (Ant vandens pasirodo kraujas). Kraujas! ak asz nelaimingoji! (verkdama). Vyreli mano, balandėli mano, ar taip jaunůse metůse numiriai ir manę su kudikiais naszlaite palikai.
Balsas isz eżero. Neverk, mieliausioji Egle.
Eglė. Tai jo balsas! Mieliausias! iszeik isz eżero prie manęs.
Balsas isz eżero. Iszeiti prie tavęs negaliu, nės tavo broliai nukirto man galvą.
Eglė (verkdama). Ak! nedori broliai, paliko tavo użmuszėjais. Dėlko prie tų piktadėjų iszėjai?
Balsas isz eżero. Dėlei to iszėjau, kad manę szaukė tais żodżiais, kuriůs tav įsakiau.
Eglė. Isz kur tie piktadėjai dażinojo tůs żodżius? asz jiems nieko nesakiau. Mieliausias mano, kad gali kalbėti, tai iszeik prie manęs.
Balsas isz eżero. Dievaitiszka esybe gyvas esu, bet żmoniszkas mano paveikslas numarintas ir dėlto tav pasirodyti negaliu. Sudiev, sudiev brangiausioji, augink mųsų vaikelius!
Eglė (laużydama rankas ir verkdama). Vyreli mano, vyreli, pasakyk dar noris vieną żodį! (Valandą klausos).
Jau neiszgirsiu tavo meilingos kalbelės! Kur dingsiu vargingoji? — grįżti prie tėvų ir gyventi drauge su vyro użmuszėjais negaliu. Dievai! susimylėkit‘ ant manęs naszlaitės ir į savo globą prjimkit‘.
Debesys nuszvinta, o nusiminusi Eglė į debesį źiuri.
Balsas isz debesio. Neverk, sopulingoji moteriszke! Dievai pasigailėjo tavęs: dėlto tavo ir vaikų tavo dvasia nużengs į laimingą Anapielių, o kunai jųsų į naudingus medżius bus permainyti — tavo į eglę, vieno sunaus į ążůlą, antro į ůsį, o dukters į drebulę.
Eglė (sudėjusi rankas). Teiszsipildo galingų dievų parėdymas.
Regyklė apsiszvieczia bengaline ugnia, o nutėpliota ant drobės eglė, nuslinkusi nů virszaus regyklės, dengia moteriszkę, kuri rodosi į eglę yra permainyta. Uźdanga nusileidźia.
Galas apsireiszkimo penkto ir paskutinio.
Algirdis Lietuvos kunįgaikszcziai.
Keistutis — jo brolis {
Voidatas — Keistuczio sunus, Kauno pilionis, t. y. sargybos vadas.
Mykolas — rusiszkas bajoras.
Gelgudas
lietuviszki bajorai.
Gineitis {
Almonė — Gineiczio pati.
Vismantis — senas bajoras.
Zulelė — bajoraitė, mylima mistro.
Kurėjų-Kurėjas — augszcziausias kunįgas.
Vitenas — senas vaidelytis.
Kryźeivių didis mistras.
Didysis komandoras Baldersheimas.
Marszalas Szindekopfas.
Spanheimas
Virnebergas {grapai.
Robertas — lietuvis, kryżeivių iszaugįtas.
Pricas — vokiszkas dailydė.
Vokiszki ir lietuviszki kareiviai.
Vergai lietuviai.
Apginklavimas lietuvių ir vokieczių: kalavijai, ragotinės, kilpinės su vilycziomis ir įdėtuvėmis, szarvai, szalmai ir uźdengtuvės. Rėdyklės: kryźeiviai ant virszaus szarvų apgaubti ploszcziais su kryźiaus źenklų: vokiszki karźygiai (ritieriai) szarvůse be kryźiaus źenklo. — Lietuvių kunįgaikszcziai trumpůse rubůse isz baltos gelumbės, virszuj‘ szarvai; ant Algirdżio galvos augszta ir smaili kepurė, o ant Keistuczio galvos szalmas.— Lietuviszki kareiviai trumpůse rubůse isz drobės, apsijůsę dirżais. — Kurėjų-Kurėjas ilgůse rubůse isz baltos drobės, apsijůsęs septynis kartus tokia pat siaura jůstą, per peczius taipgi jůsta, kepurė smaila, su pażibais ir gintariniais karoliais. — Kurėjų-Kurėjo źenklas — lazda, tris sykius linkusi, su trimis prikabįtais maiszeliais. — Vaidelyczio apvalkas — ilgas, balta apsiuva apsiutas, susegtas trejais prastais ir baltais uźnarais su kutais, apaczioje apsiutas per sprindį ilgais kudrais; ant galvos ążůlinių lapų vainikas. — Kunįgaiksztis Algirdis — ugio daugiaus kaip vidutinio, su didele jau źilstanczia barzda, o, truputį szlubůdamas ant deszinės kojos, pasiramsto su lazda.
Kauno pilies seklyczia, sienos apkabinėtos įvairiais ginklais, skůmės ir sůlai ąžůliniai; ant skůmių kalavijai ir vilyczios.
Voidatas, Mykolas ir Gelgudas.
Voidatas. Vargingoji mųsų Lietuva! nei valandos ramumo neturi — ir vėl atrėplino viską naikinantiejie skieriai*). Kryżeivių mistras sulaukęs pagelbėtojų: grapų Virnebergo, Spanheimo, Valakų, Vokietijos ir Anglijos karżygių ir daugybės kitų żmogżudżių, drauge su komandoru ir marszalu, didele karumėne apsiautė Kauną ir neatbutinai geidżia aną iszgriauti.
*) Skieriai — szarancza.
Gelgudas. Tegul smarkus Pikolis*) nugramzdin‘ anůs visus į pragarą! Lietuvių szirdyse dar neisznyko drąsa, todėl nepraszytus sveczius prigulincziai pavaiszins‘me.
Mykolas. Iszgriauti pilį nelengvai nusidůs, nės tvirti murai ir mųsų krutinės apgins aną.
Voidatas. Noris pilije pakaktinai yra pagaminta maisto, visokių ginklų ir daugybė drąsios karumenės, vienok negalim‘ użslėpti, kad atsieis iszkentėti smarkų apgulimą, už půlius ir kovas.
Gelgudas. Żinoma, be to neapsieis, bet ir tų plėszikų nemażai iszterios‘me.
Mykolas. Uż mano kniazį ir Lietuvą gyvastį padėsiu. Nė vienas gudas savo kunįgaikszczio neapvilė.
Voidatas (spausdamas Mykolo ranką). Už tą isztikimumo iszpażinimą aczių tav, szaunus Mykolai! Liepiau Gineicziui įlipti į boksztą ir isz ten apżvelgti prieszų darbavimus. Dėdė Algirdis drauge su mano tėvu priżadėjo użpulti ant nedorų kryżeivių, o tada ir mums reikės padaryti antpůlį. Dabar, koliai Gineitis pabaigs apżvalgą, eisiu perżiurėti sargybą, o judu, apeidami visą pilį, liepkite artyn murų prineszti ganėtinai akmenų ir rąstų, idant turėtumėm‘ ką mesti ant galvos tų bjaurių kirmėlių, kurios įsimanys į tvirtynę slinkti. Taipgi isz pożemių iszriskite penkesdeszimts baczkų smalos, kurią użvirinę pyls‘me į nasrus troksztantiems mųsų kraujo żmogżudżiams. (Visi iszeina).
Mykolas ir Gelgudas (iszeidami). Paliepimą Jųsų Mylistos iszpildys‘me.
Gineitis, Voidatas ir Mykolas, paskui Gelgudas, Pricas dailydė ir du kareiviu.
Gineitis (įeidamas). Kunįgaikszczio nėra? Norėjau atidůti skaitlių isz mano apżvalgos, kuri daug negero rodo, nės prieszai su didele karumėne visą pilies apygardą apgulė.
*) Pikolis — pragaro dievaitis.
Meilingas pavasaris iszskleis Lietuvos girių ir pievų medżius ir żolynus, o tėvyniszkoji żemė nusidażys krauju savo sunų ir gaisrų liepsnomis nuszvis. Dievai żino, kas atsitiks su mano nameliais, mylima paczia ir mażais kudikiais? Smarkus kryżeiviai neczėdyja nei moteriszkių, nei kudikių. Brangioji Almone, kad noris vieną kartą dar pamatycziau tavę! Bet veltas ilgstanczios szirdies linkėjimas: visi keliai apspiesti prieszų, man lemta neiszvysti daugiaus mylimos paczios ir savo vaikelių.
Voidatas (įeidamas su Mykolu). Pasakyk mums, mielas Gineiti, ką ten isz bokszto patėmijai?
Gineitis. Macziau didelę daugybę prieszų, kurie padarė ant Nemuno du tiltu, sustatę tarp anų tas laives, ant kurių isz Ragainės atplaukė. Tavoras ir laivės jų yra dabojami drutos sargybos.
Mykolas. Tedaboja, o dėlto musiszkiai prislinks ir tiltus su laivėmis sudegįs.
Gineitis. Visoj‘ prieszų karumenėj‘ regiamas yra szarpus darbavimas: dailydės dirba keliamus boksztus ir tiltus, taszo storas ążůlines kalades, o apart to tarp mųsų pilies ir savo tavoro kryżeiviai iszkasė gilų revą ir anůmi isz Nėrio į Nemuną praleido vandenį.
Voidatas. Jeigu taip, tai iszbėgio ant prieszų negalės‘me padaryti.
Mykolas. Mat kaip tie szungalviai apsigusztino. Tepamėgin‘ prisiartinti — szuvių debesiu pavaiszįs‘me anůs.
Voidatas. Nesėdėsime, sudėję rankas, o kaip įmanydami galabysime tůs żalczius. Dėl susiżinojimo su lietuviszka karumene dabar mums lieka tik vienas urvas, kurs pożemiais į girią iszeina. Mykolai, pastatyk tvirtą sargybą prie to urvo durų ir, paėmęs du kareiviu, pereikite su żiburiais visą pożemį, tėmydami, ar nesisunkia į vidų vandů, o taipgi ar galinės durys gerai yra użslėptos stovincziu ant anų karklynu.
Mykolas. Tůjaus viską rupiai apżvelgsiu (iszeina).
Gineitis. Kasżin kaip ten musiszkiams nusidavė użpůlis ant kryżeivių?
Voidatas. Sziądien reikėtų gauti nů tėvelio Keistuczio żinią.
Gineitis. Aczių dievams, kad mumis su lietuviais pożemiu vienija.
Gelgudas (įeidamas). Daneszu jųsų mylistai apie sugavimą vokieczio.
Voidatas. Kas ten do vokietys ir kaip jį prigriebėt‘?
Gelgudas. Stovinczioji ant murų sargyba patėmyjo, kad arti pilies prislinkęs vokietis laikoma rankoj‘ karczia mieravo griovę, todėl sugabus użnarų mėtinėjime Drutulis, pagriebęs virvę, metė ant to żalczio użnarą ir, drucziai aną patraukęs, kaip sziaudų kulį, vokietį ant muro użkėlė.
Voidatas (jůkdamasi). Prie meszkeriojimo vokieczių Drutulis labai mandagus. Sujimtą czia atveskite.
Gelgudas (iszeidamas). Tůjaus.
Gineitis. Vokietys papůlė į żabangus, ką tik żino, turės mums pasakyti.
Voidatas. Pasiteirausime.
Gelgudas (įeidamas). Szitai pauksztis, kurį sugriebėm‘.
Du kareiviu, su apnůgįtais kalavijais, įveda vokietį Pricą, surisztą virve.
Voidatas (smarkiai). Kalbėk teisybę, nės uż vieną neteisingą żodį liepsiu tavę pakarti.
Pricas (baimingai). Erbarme diech herr Fuerst (susimylėk vieszpatie) asz nenoriu buti pakartu ir tikrą teisybę pasakysiu.
Voidatas. Kas esi?
Pricas. Esu nabagytis Pricas, dailydė.
Voidatas. Dėlko prie pilies prisiartinai ir ką ten veikiai?
Pricas. Vyriausiu mųsų dailyde yra didis mistras Markvardas isz Malborgo, kurio mes prasti dailydės kaip ugnies bijome, dėlto tasai Markvardas, kad jį velnias butų nurovęs, pasakė: „ar girdi, Pricai, prislink prie pilies ir taja karczia iszmierůk platumą griovės, o użtatai baczkutę byro (alaus) gausi.“
Gineitis. Mes tavę geru byru pavaiszins‘me.
Pricas. Erbarme herchaft! asz nieko nekaltas, tai tas szpicbukas Markvardas liepė, o asz turėjau jo klausyti.
Voidatas. Kam Markvardui tas griovės iszmieravimas buvo reikalingas ?
Pricas. Dėl įtaisymo dviejų didelių musztuvių, tumeler, kuriais żada griauti pilies murus.
Voidatas. Koksai yra įtaisas tų musztuvių?
Pricas. Negaliu żinoti, herr Fuerst, bet man pasakojo kalvis Hansas, jogei stori ążůliniai rąstai bus apkaustyti geležimis, retėżiais ant stulpų pakabįti ir prie pilies sienos pristumti dėlei griovimo murų.
Voidatas. Kada kryżeiviai keta ant mųsų pilies užpulti ?
Pricas. Tikrai negaliu żinoti, bet numanau, kad uż půlį pradės tůjaus po įtaisymo boksztų, musztuvių ir mestuvių.
Voidatas. Koksai yra skaitlius vokiszkos karumenės?
Pricas. Mes prasti żmonės to neżinom‘, vienok galima yra skaityti apie dvideszimt tukstanczių galvų.
Voidatas (prie Gelgudo). Użdekit‘ tam vokiecziui geleżis ir nuveskite į pożemio kalėjimą.
Pricas. Erbarme Fuerst! kam tos geleżys? asz niekur nebėgsiu, Vahrhaftiger Got (teisingas Dieve) niekur nebėgsiu.
Gelgudas (prie kareivių). Veskite!
Kareiviai iszveda Pricą ir Gelgudas iszeina.
Gineitis. Kryżeiviai su dideliu prirengimu żada ant pilies užpulti.
Voidatas. Gana drąsos ir vieko turėsime, kad atsispirti tiems nedorėliams.
Mykolas (įėjęs). Apżiurėjau pożemius, ten viskas butų gerai, kad vienoje vietoje neprasidėtų sunktis vandů.
Voidatas. Vandů?
Mykolas. Taip, Jųsų Mylista, bet varvantį plyszį użkimszome padażytomis į smalą pakulomis ir vandů nustojo laszėti.
Voidatas. Gerai padariai, Mykolai, — paskatinį kelią, vienyjantį mus su lietuviais, prigul buklai sergėti.
Gineitis. Vandenių dievas Audrimpas teużlaiko vandenį ir mųsų vienintėlį kelią nů użtvinimo tesaugoja!
Voidatas. Pasakyk mums, doras Mykolai, ar jųs rusai iszpażįstat‘ tą patį vieną Dievą, ką ir vokiecziai.
Mykolas. Taip, kunįgaikszti, viso svieto krikszczionysiszpażįsta vieną Dievą, tik mumis nereikalingai skiria nekurios įmonės ir tikėjimo iszguldymas.
Voidatas. Ar krikszczionių Dievas yra taip smarkus, kad liepia savo iszpażintojams naikįti żmonis svetimos tikybos, plėszti jų naudą ir degįti sodybas?
Mykolas. Vieszpatie! mųsų Dievas neapsakomai yra malonus, teisingas, neapkenczia nedorybės ir įsakė mylėti visus żmonis kaip brolius.
Gineitis. Dėlko-gi kryżeiviai su kalaviju rankose bruka mums tą tikėjimą, kurio patys nepildo?
Mykolas. Dėlto, kad yra blogais, godżiais ant svetimo gero ir nudůdami, buk platina krikszczionystę, geidżia įvesti Lietuvoje savo vieszpatavimą.
Voidatas. Isztiesų, kad tie nedori żmogżudżiai vietoje smarkumo, skleistų krikszczioniszką tikėjimą malonės żodżiais, tai lietuviai noringai iszpażįtų krikszczionių Dievą, o ramumas ir laimė praszvistų tarp giminių.
Gineitis. Teisybę isztariai, kunįgaikszti.
Voidatas (prie Mykolo). Pereik sargybas ir liepk důti żmonėms po saiką midaus.
Mykolas. Kunįgaikszczio prisakymą atliksiu (iszeina).
Voidatas. Tas Mykolas yra teisingas vyras ir savo tikybą geriaus iszmano, kaip nedoriejie kryżeiviai.
Voidatas, Gineitis, Gelgudas, Almonė ir Vitėnas, senas vaidelytis.
Gelgudas (įeidamas). Daneszu Jųsų mylistai, kad prie geleżinių pożemio durių girdėtis lengvas baladojimas tris kartus isz reto, tris greitai ir vėl tris isz reto.
Voidatas. Tai sutartas ženklas — tur buti nů kunįgaikszczių pasiuntinys atėjo. Pastatyk prie urvo durių kareivius su grynais kalavijais, iszsiteirauk, kas ten pasibaldė ir pasiuntinį czia atvesk.
Gelgudas. Jųsų Mylistos liepimą iszpildysiu (iszeina).
Gineitis. Dievai żino, ką mums pasiuntinys atnesza?
Voidatas. Neijokia żinia nenutramdys mųsų drąsos; ginsimėsi isz viso vieko ir į pilį prieszų neleis‘me.
Gineitis. Tik per mųsų lavonus įeiti galės į tvirtynę prakeikti vokiecziai.
Voidatas. Tikiůs, kad kunįgaikszcziai pasistengs prieszus atmuszti nů Kauno.
Gineitis. Labai gaila, kad apsikasimai ir pilna vandens griovė gaiszins mums użpulti ant kryżeivių, drauge su lietuviais.
Voidatas. Kaip neużlaikoma yra marių audra, taip neapstapdys mųsų narsumo kryżeivių szanciai ir griovės. Ant tų nevidonų kaklų atszipins‘me kalavijus ir jų kunais iszlygįs‘me grioves.
Gelgudas (įeidamas). Ateina pasiuntiniai nů kunįgaikszczio.
Almonė ir Vitenas įeidami żemai kloniojasi Voidatui.
Gineitis (pamatęs Almonę, norėdamas prie jos bėgti, susilaikęs). Almone!
Almonė (prie Voidato). Nů szviesiausio kunįgaikszczio Keistuczio parneszam Jųsų Mylistai pasveikinimą ir laiszką.
Iszėmus isz po kepuraitės laiszką, padůda Voidatui.
Voidatas. (prijimdamas laiszką). Uż atneszimą pasveikinimo ir laiszko dėkavoju jums, mieli pasiuntiniai. — Gineiti, pasisveikink su Almone, nės to abudu geidżiate.
Gineitis ir Almonė metasi vienas kitam į prieglobstį ir bucziůjasi.
Gineitis. Brangiausioji mano Almone!
Almonė. Mieliausias Gineiti!
Voidatas (padedamas ranką Vitenui). Ar sveikas esi, doras Vitenai ?
Vitenas (kloniodamasi). Aczių dievams, dar gyvůju.
Voidatas. Mielus svetelius ir visus podraugei praszau sėstis.
Voidatas atsisėda gale skůmės; isz vienos pusės Gineitis su Almone, o isz antros pusės Vitenas su Gelgudu; Voidatas skleisdamas laiszką.
Dabar perskaitys‘ me tėvelio laiszką (skaito):
„ Mieliausiam mano sunui Voidatui ir visiems apgynė„ jams Kauno pilies szirdingas pasveikinimas! Praneszu „ jums liudną żinią, kad dievai nepalaimino mųsų użpů„ lio ant nedorų kryżeivių, nės palikome atmuszti ir su „ didele blėdżia turėjome pasitraukti. — Dabar naujam „ musziui renkam karumėnę ir stengsimės atneszti Kau„ nui pagelbą. Ginkite pilį su pritaikiu lietuviams „ drąsumu, o mes nedůs‘me neprieteliui ramumo. Pri„ jimkite visokios palaimos linkėjimą. Kunįgaiksztis „ Keistutis“.
Voidatas (slėpdamas laiszką). A! nelaimė — nepasivyko musiszkiems.
Vitenas. Dievų malonėje turėkime viltį, o jų galybė suteiks mums pergalėjimą.
Gelgudas. Mųsų kalavijai nukapos galvas varginancziam Lietuvą staubunui.
Gineitis. Darodys‘me tiems żmogżudżiams, kad mokame savo tėvynę ginti.
Voidatas. Szaunus vyrai, tas drąsus atsiliepimas atnesza jums garbę. Dabar, koliai ateis valanda kovos ant smerczio ar gyvybės, pasikalbėsim tarp savęs. Numanau, kad meilingą Almonės apsilankymą suteikė mums linkėjimas pasimatymo su mylimu vyru.
Almonė. Neużsiginant meilės, kurią, prie mano vyro gaivinu, prigul‘ man Jųsų Mylistai pasakyti, kad pribuvimas mano į Kauną atsiėjo nesitikėtai isz pasekanczios prieżasties.
Voidatas. Noringai tamstos klausys‘me.
Gineitis. Kalbėk Almonėle.
Almonė. Prisiartinę prie Kauno kryżeiviai per tris dienas żiurinėjo aplinkines vietas ir naikino apygardą. Buriai tų piktadėjų, jodinėdami po kaimas ir viensėdżius, degino triobas, grobstė naudą, żudė żmonis ir niekino moterių nekaltybę. Dėlto baisių atėjunų buvimą żįmino stulpai dumų ir liepsnų, o mųsų traszkancziose giriose atsikartojo atgarsiai żudomų vyrų vaitojimų, moterių raudojimo, klykimo kudikių.
Voidatas. A, pragaro pasiuntiniai! dar geidżia, kad mes prijimtumėm‘ tą tikybą, kurios iszpażintojai taip baisias piktinybes daro.
Gelgudas. Szalin krikszczionystė! — Smertis piktadėjams!
Gineitis. Dėl dievų malonės sakyk, Almonėle, ar atliko gyvi mųsų kudikiai?
Almonė. Aczių dievams, gyvi ir sveiki.
Gineitis. Dievams garbė.
Voidatas. Ir mes regėjom‘ gaisrus, o szirdis mųsų skausmu plyszo.
Vitenas. Dievų kantrybė neapsakyta, bet ateis rustybės valanda ir mųsų vargįtojai smarkiai bus pakoroti.
Voidatas (prie Almonės). Praszau toliaus kalbėti.
Almonė. Dasiżinojusi apie vokieczių piktadėjystes, surinkau brangesnius daigtus ir, sukrovusi anůs ant arklio, pasiėmiau su savimi du tarnu ir mano vaikelius; giriomis nujojau į lietuviszką tavorą, kur meilingai buvau prijimta, o kada atsitiko reikalas nusiuntimo żinios į Kauną, tai iszsiprasziau kunįgaikszczio, kad man pavelytų tą veikalą atlikti. Palikusi kunįgaikszczio globoje savo kudikius, po użdanga kareivių, vaidelyczio vedama, pribuvau į tą girią, kurioj‘ yra paslėptos durys į pożemį; czia palikusi sargybą, draugystėj‘ Viteno įėjau į urvą ir laimingai į Kauną dasigavau.
Voidatas. Szauni esi moteriszkė, tikroji lietuvė.
Almonė. Pildydama priderystę neużsitarnavau kunįgaikszczio pagyrimo.
Gineitis. Aczių tav, Almonėle, uż atsargumą ir meilingą aplankymą.
Almonė. Nėra uż ką dėkavoti, nės aplankymas tavęs buvo mano szirdies geidimu. Neapvylė manęs prajutis; kryżeiviai, użpůlę ant mųsų, viską isznaikino, żmonis vienus użmuszė, o kitus į verguvę paėmė. — Dabar jodama regėjau mųsų sodybą ir su szirdies skausmu atradau, kad tą vietą żenklina tiktai akmenys, vandů ir degėsiai.
Gineitis. Nesigailėdamas turtų uż apsaugojimą mano Almonės ir vaikelių dievams dėkavoju.
Voidatas. Użsikalbėjęs pamirszau apie tą, kad mųsų keleiviai reikalauja pasidrutinimo. Gineiti, liepk atneszti midaus ir użkandį.
Gineitis (pakilęs). Tůjaus, kunįgaikszti! (iszeina).
Almonė (pakilusi). Uż rupesnį apie mumis dėkavojame kunįgaikszcziui.
Vitenas (pakilęs kloniojas). Aczių Jųsų Mylistai — nevodytų midaus taurę iszlenkti.
Voidatas. Żinoma, kad keleiviams reikia pasidrutįti. — Padori Almone, ar nebijojai į tamsų pożemį įżengti?
Almonė. Nebuvo ko bijoti, Jųsų Mylista. Vokieczių ten neradom‘, o jų broliai żalcziai, pamatę żiburį, greitai pasislėpė.
Voidatas. Tamsta teisybę isztariai, nės geriaus bendrauti su żalcziais, kaip su klastingais kryżeiviais.
Gelgudas. Tenusmaugia anůs Jůdsiai. *)
Voidatas (nusijůkdamas). Tůmi darbu labai użsitarnautų lietuviams.
Gineitis su kareiviu atnesza indą su midumi, taures, keptinę, surį, sviestą, důnos riekeles, peilius ir padeda viską ant skůmės. — Kareivis iszeina.
Voidatas. Gineiti, pripilk midaus, visi iszgers‘me po taurę
Gineitis. Tůjaus, kunįgaikszti. (Pripila penkias tau-
*) Jůdsiai — piktos dvasios.
res).
Voidatas (įmdamas taurę). Praszau gerti. (Visi pakilę pajima taures). Geriu uż sveikatą mųsų sveczių! (geria).
Almonė. Aczių Jųsų Mylistai (su Vitenu kloniojasi Voidatui).
Gineitis. Mes geriam uż sveikatą brangiųjų mųsų kunįgaikszczių.
Visi. Tegyvůja ilgiausius metus! (Iszgeria).
Voidatas. Dėkui jums, prieteliai. — Isztiesų, kad galybė ir laimė didelio mųsų kunįgaikszczio tvirtai yra sujungta su visos Lietuvos palaima.
Gelgudas. Kaip nů saulės karszczio veikiai sutirpsta ledo grumulai ir sniego pusnynai, taip didżio Lietuvos kunįgaikszczio galybė teisznaikina mųsų tėvynės prieszus!
Visi. Lai gyvůja Algirdis, didis Lietuvos kunįgaiksztis!
Voidatas. Dar po vieną iszgersim — pripilk Gineiti.
Gineicziui pripylus taures, Voidatas imdamas taurę:
Uż sveikatą kunįgaikszczių Algirdżio, Keistuczio ir visos Lietuvos.
Visi. Tegyvůja laimingai! (Iszgeria).
Voidatas. Tamsta Gineiti, ragink sveczius valgyti — asz tů tarpu paraszysiu laiszką prie kunįgaikszczių, o tu, Gelgudai, įlipęs į boksztą, akylai veizėk, ką vokiecziai veikia ir apie nutėmintą antpůlio użsikėsėjimą tůjaus man důk żinią.
Gelgudas. Einu kunįgaikszti (padůdamas ranką Almonei ir Vitenui). Sudiev jums, mieli svecziai.
Almonė ir Vitenas. Ligi meilingo pasimatymo!
Voidatas ir Gelgudas iszeina.
Gineitis. Praszau valgyti — iszalks‘te, koliai lietuviszką tavorą pasieksite.
Almonė. Regėjimas tavęs, mielas Gineiti, sotin‘ manę.
Gineitis (bucziůdamas Almonės ranką). Mieliausioji mano Almone.
Vitenas (rengdamasi prie valgymo). Asz veizėdamas į jųsų meilę, dżiuginanczią dievus ir żmonis, tikrai użsimaniau valgyti.
Almonė. Tai ir valgyk sveikas.
Vitenas (valgydamas). Valgau ir jums velyju, mano paveizdą sekti, nės viena meile nebus‘te sotus.
Gineitis. Jųs vaidelycziai, negalėdami vesti paczių, neiszmanote, kad meilė visus netekimus dapildo, palengvina vargus, linksmin‘ nuliudusius ir karaliszkais turtai apdovanoja pavargėlius.
Vitenas (valgydamas). Gal buti.
Gineitis. Almonėle, noris szmotelį briedżio keptinės paragauk.
Almonė. Użganėdįsiu tavo linkėjimą. (Atpjovusi szmotelį mėsos valgo). Puiki keptinė, tik truputį persuri.
Gineitis, Mes apsiausti neprietelių, nesudytos mėsos negalime turėti.
Almonė (baigdama valgyti mėsą). Gana to valgio, geriaus pasikalbės‘me. Ar tikėjais manę czia regėti?
Gineitis. Noris nesitikėjau tavo pribuvimo, bet szirdis mano nujautė, kad mylimą paczią iszvysiu.
Almonė. Kożnoj‘ valandoj‘ mislyjau apie tavę.
Gineitis. Brangioji mano! Dideliai protingai padariai, kad isz namų atsitolinai, nės tie piktadėjai tavę ir vaikus butų użmuszę. Ar sveiki ir nepabugo kelionės mųsų vaikucziai Pelusas ir Damilė?
Almonė. Sveiki kaip ridikai ir grażią turi iszżiurą.
Gineitis. Koliai iszvarys‘me isz Lietuvos vokieczius, reikia tav kokioj‘ noris ramioj‘ vietoj‘ prisiglausti.
Almonė. Norėjau tav pasakyti, kad kunįgaiksztis Algirdis priżadėjo manę su kudikiais nusiųsti į Vilniaus pilį, kur karės laiką galėsiu perbuti.
Gineitis. Garbė dievams! Doras valdimieras rupinas apie pavaldinius, kaip tėvas apie savo vaikus.
Almonė. Dar valandėlė, o turėsim persiskirti.
Gineitis. Taip, mano brangioji! Pirmiaus esam lietuviais, kaip mylincziasi pora, dėlto, mylėdami tėvynę daugiaus kaip savę, vyriszkai pakels‘me liudną persiskyrimą.
Almonė. Turiu tvirtą viltį, kad dievai vėl suvienys mus.
Vitenas (baigdamas valgyti). O tai drucziai privalgiau! Pamatysiu, kas bus sotesnis, ar jus saldżiai pasikalbėję, ar asz diktai pavalgęs?
Gineitis. Tamstai ant sveikatos valgis, o mums ant laimės saldżios kalbelės. Dabar praszau taurę midaus iszlenkti.
Vitenas. Protingiau nepasakytų ir lietuviszkas tiesdavėjas Iszmintis.*)
Gineitis (nusijůkdamas). Dėlto mano parokavimu praszau pasinaudoti. — Almonėle, gal laszelį midaus iszgersi?
Almonė. Ne, szirdele, negersiu.
Vitenas (pildamas midų į taurę). Kaip matau, tai asz vienas turėsiu vargti. Sveikas, Vitenai! — dėkui vaidelyti! (Iszgeria).
Almonė (jůkdamasi). Jůkdaris tas mano vadovas. Kas jam rupi, paczios ir vaikų neturi.
Vitenas (pripildamas antrą taurę). Matai, mano rutele, żmogaus szirdyje negal buti visotinis tusztumas, — użginta yra vaidelycziams meilė moteriszkės, dėlto dapildįdami tą netekimą, vieni isz mųsų, myl‘ turtus, kiti taurę gero midaus, o retas isz vaidelyczių tikrai pildo savo apżadą ir myl‘ aną. — Pagal tokios nůmonės antrą taurelę iszgersiu dėlto, kad nabagytei pirmajai nebutų ilgu (iszgeria).
Voidatas (įeidamas su Mykolu). Nu ką, ar użvalgė te keleiviai?
Almonė ir Vitenis (kloniodamiesi Voidatui). Aczių Jųsų Mylistai, sotus esame.
Vitenas. Asz sotus valgiu, o Gineicziai meilingais żodeliais.
Voidatas (nusijůkdamas). Kas kam į prekę einasi.
*) Iszmintis — senovės tiesdavėjas.
Mykolas (padůdamas ranką Almonei ir Vitenui). Ar sveiki esate ?
Almonė ir Vitenas. Aczių tamstai, dar pasilaikome.
Voidatas (padůdamas Almonei laiszką). Tą laiszką praszau atidůti kunįgaikszcziams, pasveikįti anůs ir pasakyti, kad Kauno sargyba yra linkėjamoje sveikatoje, apgaivįta prigulincziu drąsumu ir, kaip akį kaktoj‘, sergės pilį.
Almonė (prijimdama ir slėpdama laiszką). Kunįgaikszczio prisakymą tikrai iszpildysiu.
Voidatas. Gineiti, paėmęs żiburį, palydėk pasiuntinius lig galinių pożemio durių ir tvirtai anas użdaręs, negaiszůdams atgal sugrįżk.
Gineitis. Tůjaus, einu żiburį pasijimti. — (Iszeina).
Vitenas. Jųsų Mylista, budami sunumi garbintojo Lietuvos dievų, pavelysite mums prie kelių dievo Gużo valandėlę pasimelsti.
Voidatas. Praszau melstis.
Vitenas. Pasijims‘me mųsų apvalkas ir lazdas.
Vitenas su Almone iszėję tůjaus sugrįźta, apsivilkę virszutiniais apdarais, su lazdomis rankose.
Vitenas ir Almonė (Vitenas użsimovęs kepurę). Galingas kelių dieve Gużai! kurio żinioje yra visi keliai, prijimk mumis į savo apveizdą, saugok nů visų priepůlių ir nuvesk ten, kur użsikėsėjom‘ żengti; mės atlikę kelionę, baltą visztą tav paaukaus‘me.
Voidatas. Apsiginklavus malda, nevodytų midaus taurelę iszgerti. Mykolai pavaiszink sveczius.
Vitenas ir Almonė. Aczių kunįgaikszcziui.
Mykolas (pildamas taures midaus). Bukite sveiki! (Geria).
Vitenas ir Almonė (imdami taures). Aczių tamstai. (Iszgeria).
Gineitis (įeidamas su żiburiu). Ar jau prisirengėt‘?
Vitenas ir Almonė. Galim‘ eiti. (Kloniodamiesi Voidatui). Sudiev Jųsų Mylistai.
Voidatas. Keliaukite sveiki — lig laimingo pasimatymo!
Vitenas ir Almonė (padůdami rankas Mykolui). Pasilikkite sveiki.
Mykolas. Laimingos kelionės! Mano draugams parneszkite labas dienas.
Vitenas ir Almonė (iszeidami drauge su Gineicziu). Gerai, gerai. (Iszeina).
Mykolas. Sziądien vokieczių tavore matomas yra nepaprastas sujudimas.
Voidatas. Tur‘ buti rengias ant mųsų użpulti. — Ar iszdalinai pagal įsakymo kilpinįkams apnůdįtas (użruczytas) vilyczias?
Mykolas. Penkiems szimtams szaulių daviau po trisdeszimt marinancziu vilycziu, kurių mażiausias įbrėżimas suteiks smertį pażeistam vokiecziui.
Voidatas. Viena apnůdįta vilyczia pavercziau szirdį visų Lietuvos neprietelių ir į prieszsmertines jų kanczias su pasimėgimu veizėcziau.
Mykolas. Mųsų szauliai taipjau nemażai vokieczių suvarstys. Liepiau gerai taikyti ir vilyczių dovanai neleisti, o reikia pripażįti, kad isz tarpo kilpinikų yra daug tokių, kurie lekianczias kregżdes nuszauja.
Voidatas. Noris geleżiniai kryżeivių szarvai nevieną szuvį atmusz, vienok taikįdami į veidus ir pilvus, prigulincziai vokieczius pavaiszįsime.
Gelgudas (greitai įeidamas). Vieszpatie, prie iszkastos kryżeivių griovės prisiartino daugybė vokiszkos kariumenės! Vieni isz jų tiesia tiltus, o kiti stumia artyn pilies pastatytus ant volų boksztus ir musztuves. Matomai, kad vokiecziai sziądien użpuls ant mųsų.
Voidatas. Drąsiai prijimsime mųsų tėvynės vargįtojus. — Mykolai! iszstatyk ant murų szaulius, o prisiartinus vokiecziams, tůjaus pradėkite leisti szuvius, ryżdamiesi iszszaudyti żmones, stumianczius įtaisus, griovimui muro priliktus.
Gelgudas. Patėmijau, kad vokiecziai, stumiantiejie įtaisus użdengti yra isz prieszakio lentomis.
Voidatas. Tai szaudykite anůs skersai isz abiejų pusių. — Mes tůjau ateisime.
Mykolas. Iszmanau, Jųsų Mylista, pasistengsiu, ků-daugiaus vokieczių isznaikįti. (Iszeina).
Gineitis (įeidamas). Kunįgaikszti, nelaimė, nelaimė!
Voidatas. Sakyk, kas atsitiko? ar kryżeiviai pasiuntinius sugavo?
Gineitis. Ne, kunįgaikszti — pasiuntiniai su lietuviszkais kareiviais savo keliu laimingai nujojo, bet grįżdamas atgal iszgirdau didelį kliokimą vandens ir ką tik suspėjau prie durių pribėgti, kaip visas pożemis vandeniu użtvino.
Gelgudas. A, nelaimė paskutinis budas susiżinojimo prażuvo.
Voidatas. Tur buti vokiecziai, kasdami grioves, murą pramuszė ir į pożemį vandenį praleido. Bet nėra ko rupįtis: negalėdami iszeiti isz pilies ir susiżinoti su lietuviais, narsiau muszime prieszus, kaip bjaurius żalczins, prie kojų slenkanczius. — Dvideszimts szeszi metai praėjo nů to laiko, kada szaunus Margeris, negalėdamas apginti kryżeivių użdegtų Pilėnų, drauge su esancziais ten lietuviais velijo atimti sav gyvybę ir tvirtynės liepsnose sudegįti mirsztanczių kunus, nekaipo pasidůti į gėdingą verguvę. Dar neisznyko mųsų szirdyse garbingoji Pilėnų apgynėjų dvasia, dėlto, neįstengdami apginti pilį, mokėsime vyriszkai numirti, o Kauno liepsnos bus malkyne mųsų szermenų. (Isztraukdamas kalaviją isz maksztų). Paskui manęs! ant murų! Smertis Lietuvos nevidonams!
Gelgudas ir Gineitis (drauge su Voidatu apnůgįdami kalavijus). Smertis! prażuva!
Visi su iszkeltais kalavijais greitai iszeina. Uźdanga nusileidźia
Ties Kaunu, szventame alke (gojuje) gelmej‘ regyklės matomas kryźeivių tavoras — paszėtrės ir kareiviai. Prieszakyje puiki paszėtrė didelio mistro, su įsmeigtu ant virszaus zokonopaparcziu. Isz abiejų szonų paszėtrės prikergtos uźdangos důda matyti vidų, o prieszais skůmė ir penkios kresės.
Kryźeivių didis Mistras, Marszalas Szindenkopfas ir Robertas.
Mistras (sėdėdamas prie skůmės su Marszalu). Noris Markvardo dirbtuvės (maszinos) isz dviejų szonų apgriovė aplinkinį tvirtynės murą, vienok padarytos spragos mażai naudos atneszė, nės pagonai ginasi su padukusiu narsumu.
Marszalas. Veltus jų narsumas! Mųsų galybei neįstengs ilgai prieszįtis. Įtaisytos isz lentų użdangos labai naudingomis pasirodė, nės be tų įtaisų darbaujancziůsi prie dirbtuvių żmonis lietuviai butų iszszaudę. Vyriszkingoji mųsų kariumenė, gaivindama smarkią neapkantą prie nedorų pagonų, per dienas ir naktis nepailstancziai darbůjasi.
Mistras. Su taip narsia kariumene iszgriaus‘me pagonų lizdą, bet dideliai manę neramina skraidżiojanti lietuviszkoji kariumenė, kuri gal iszsimanyti vėl ant mųsų użpulti, dėlto neatbutinai reikia kůgreicziaus tvirtynę pajimti.
Marszalas. Pagonų smarkumas ir visas burys melagingų Lietuvos dievų neiszverż isz mųsų rankų Kauno, nės kaip saulės szviesybė isznaikina nakties tamsybes, taip kryżiaus żenklas nutramdys pagonų galybę. Pagal įsakymo jųsų ekselencijos, norėdami dasigauti į vidų tvirtynės, użpylė me żeme grabę ir padėczkus pastatėme, bet lietuviai, supratę mųsų użsikėsėjimą, nuverstais nů murų rąstais mųsų pastrunijimą į smulkmenas sutrupino.
Mistras. Apie eimesnį Kauno użvaldymą prigul padaryti sumanią, todėl praszau pakviesti prie manęs vyresniůsius kariumenės ir pacziam marszalui drauge ateiti, o karės vedimą laike vyresniųjų atsitolinimo didżiam szpitolnįkui
Ortulfui perleisti.
Marszalas (keldamasi). Parokavimą didżio mistro tikrai iszpildysiu. (Pasikloniojęs iszeina).
Mistras (linktelėjimu galvos atsakęs ant marszalo paklono, pakilęs iszeina isz paszėtrės ir vaikszcziodamas kalba). Galybė, kurią turiu ir neapskaitomi turtai, kurůs valdau, neużganėdina mano szirdies. — Viskas linksta priesz mano norą, vieszpatauju, o drauge esu vergu prijimto apżado! — Isztiesų, kad visos svieto gėrybės negal użstoti tos meilės, kuri mums użginta; bet priesz nenuveikiamą prigimimo galybę silpni yra żmonių įstatai. — Prilikimas norėjo, kad nutėmycziau tą prajovingą lietuviszką bajoraitę Zulelę, kurią visa duszios pajiega numylėjęs, nei vesti ją uż paczią, nei gyventi be jos negaliu. Liepiau tą mergaitę pagriebti ir stovinczioj‘ ant Nemuno laivėj‘ laikyti, nugabensiu grażią Zulelę į Vokietiją prie mano giminaitės Millerienės, padabįsiu mergelę auksu ir tos prajovingos esybės meile busiu laimingas. (Priėjęs artyn tavoro). Robertai eik szian.
Robertas (prisiartindamas). Klausau paliepimo jųsų ekselencijos.
Mistras (atsitolinęs nů tavoro pusbalsiai). Mano Robertai, vakare, visiems nusiraminus, parėdyk į ritieriszkus apvalkus żinomą tav mergaitę ir aną czia atvesk.
Robertas. Įsakymą jųsų ekselencijos iszpildysiu.
Mistras. Dabar gali atsitolįti.
Robertas pasikloniojęs iszeina.
Mistras. Szį vakarą regėsiu brangią Zulelę, iszpażįsiu jai mano meilę. — Rodosi kad galiu tikėti Robertui, kurs budamas mażu vaikinu paliko pajimtas į verguvę, apkriksztytas, użaugįtas ir savo lietuviszką paėjimą seniai użmirszęs, o dabar yra drąsum kryżeiviu, mano mylimu tarnu ir prieteliumi. (Żiurėdamas į szalį tavoro). Jau ateina kariumėniszki vyresnie jie, dėlto, palikus meilingą mąstijimą, reikia użsijimti tůmi įkirėjusiu — iszgriovimo lietuviszkos pilies veikalu.
Didis Mistras, Marszalas Szindenkopfas, Komandoras Baldersheimas, grapai Virnebergas ir Spanheimas, paskui vaidelytis Vitenas, Robertas ir du kareiviai.
Marszalas, Komandoras, Virnebergas ir Spanheimas. (prisiartindami).
Didelį mistrą szirdingai sveikiname.
Mistras (padůdamas ranką atėjusiems). Dėkavoju uż malonų pasveikinimą ir dżiaugiůs regėjimu garbingųjų ritierių. — Noriu pasisznekėti su jumis, gůdojami ritieriai, apie veikalus greitesnio użvaldymo apgultos pilies — praszau sėstis. (Visiems atsisėdus) Pirmiaus praszau didelio komandoro apsakyti apie mųsų pasivykimą veikale apgulimo, idant geriaus galėtumėm apdumoti tolymesnį darbavimą.
Komandoras. Atsitikusius veikalus tikrai apsakysiu: didele Markvardo musztuve sugriovėme stovintį prie upės Nėrio boksztą, isz kurio prieszai kilpinių szuviais ir akmenimis musiszkiams labai vodijo, bet kada mųsų kariumenė skubinosi użvaldyti nugriautą sieną, o pagonai iszpůlę per vartus tvirtynės stengėsi tą użsikėsėjimą sugaiszįti, tada sujudintas musztuvėmis muras iszvirto ir apie keturis szimtus ritierių prislogino.
Mistras. Ta szirdį plėszanti nelaimė visą kariumėnę żelavą dengia.
Virnebergas. Isztiesų, kad baisi ta nelaimė dideliai skaudżiai mumis pażeidė.
Marszalas. Draugų smertį atkersztausime pagonams.
Komandoras. Toliaus kalbu. — Padaryta mure didele spraga drąsi mųsų kariumenė, żengdama per kruvas numirusių ir pażeistų, atspyrė pagonus į vidų tvirtynės, o tůmi darbu pirmą aplinkinį murą użvaldė. — Prie tokio tai pasivykimo neapsiėjo be nelaimių, nės użdegtoje didelėje trioboje daugumas musiszkių prażuvo, o apart to użmuszti buvo vaitas Mokrunskis Zenonas ir du ritieriai isz Elblongo.
Mistras. Datyrę daug skaudulingų iszkadų, nepaliksime czielybėje pagonų tvirtynės, o netekimas drąsos neużgėdįs mųsų.
Spanheimas. Man rodosi, kad lietuviai mato netmainingą smertį ir dėl tos gi smerties taip narsiai muszasi, bet ta smerties kova negal ilgai tverti.
Virnebergas. Żinoma, kad pagonai neiszsilaikys tvirtynėje, kurios murai taip baisiai yra apgriauti.
Mistras. Praszau didelio komandoro toliaus kalbėti.
Komandoras. Deszimtoje dienoje Karvelio priėjom‘ prie vidurinės tvirtynės, bet pasirodė, kad vietoj‘ sugriauto aplinkinio muro lietuviai apsiginklino szancziais, apkasimais ir użtvaromis, kuriůs nepigu yra użvaldyti, nės padukusis pagonų narsumas mųsų tulus użpůlius atspyrė. Ant galo Verbų nedėlioje padarėme ir isz trijų szalių abelną użpůlį, o noris prie to veikalo daugybė musiszkių prażuvo, bet pagonai lig szioliai neįveikti atliko.
Marszalas. Pabaigus komandorui kalbėti, laikau uż mano prigulėjimą garbingam susirinkimui praneszti, kad dvideszimt asztůnias dienas tverianti kova dideliai įkirėjo kariumėnei, kuri pradeda rodyti nerimastį ir netekimą noro prie tolesnio darbavimo. — Dėlto perėjau eiles kariumenės, įkvėpdamas drąsos ir isztvermės dvasią, o taipgi żadėdamas greitą pabaigą karės ir iszdalinimą tarp kariumenės turtų, kuriůs Kaune atrasime.
Komandaras. Asz mislyju, kad nedaug rasime Kaune gėrybės, o gal ir tą paczią ugnis praris.
Mistras. Noris nepasinaudosime turtais, bet isznaikindami svarbų pagonų lizdą, użpelnysime sav garbę.
Spanheimas. Garbė brangesnė uż turtus!
Mistras. Dabar prigul mums apsznekėti tolesnį veikimą, priskubinantį użvaldymą pilies; prie to-gi verczia mus netoli stovinczioji lietuviszkoji kariumenė. — Pagal mano iszmanymo dieną ir naktį reikia griauti tvirtynės murą, użpilti atliekanczias groves, pristumti prie sienos dirbtuves ir iszstatyti lygią sienos augszcziui boksztą, isz kurio versti į tvirtynę baczkas deganczios smalos, mesti maszinomis į vidų ugnį ir tůmi użdegti medinius stogus tvirtynės triobų, o kada gaisras viską apims, tada smertis pagonams! Gůdojami ritieriai, praszau kożno savo nůmonę iszreikszti.
Marszalas,. Didżio mistro użmanymą skaitau uż gerą ir naudingą.
Komandoras. Prie didżio mistro nůmonės visiszkai linkstu.
Virnebergas. Su mistro nůmene sutariu.
Spanheimas. Ir asz tai nůmonei pritariu, nės tų padukusių szirszių be ugnies neiszrukysime isz pilies.
Mistras. Kad mano użmanymą pripażįstate naudingu, tai pritaikiai anam vesim‘ karę.
Visi. Didżio mistro įsakymus noringai pildysime. Smertis ir isznaikinimas pagonams!
Robertas (prieidamas artyn). Lietuvos kunįgaikszczio pasiuntinys prie jųsų ekselencijos pribuvo.
Mistras. Pasiuntinį czia atveskite.
Robertas. Tůjaus. — (Iszeina).
Mistras. Ko ten geidżia nů mųsų tas pagonų vadovas?
Marszalas. Gal praszo, kad nustotumėm’ griauti Kauną.
Mistras. Veltus butų jo praszymas. Kaunas priliktas iszgriovimui, o akmens ant akmenio nepaliksime.
Spanheimas. Ta nedora pilis gaiszin‘ mums įżengimą į Lietuvos szirdį ir dėlto tur buti su żeme sulygįta.
Du kareiviai su apnůgįtais kalavijais drauge su Robertu įveda Viteną, bajoriszkai parėdįtą.
Vitenas (kloniodamasi mistrui). Nů szviesiausio kunįgaikszczio Keistuczio prie didżio Mistro laiszkas (padůda mistrui laiszką).
Mistras (prijimdamas laiszką). Praszau palaukti atraszo. Robertai, nuvesk pasiuntinį į savo paszėtrę.
Robertas (prie Viteno). Praszau paskui manęs eiti.
Vitenas pasikloniojęs drauge su Robertu ir kareiviais iszeina.
Mistras (skleisdamas laiszką). Paveizėsim‘, ko geidžia nů mųsų lietuviszkoji meszka? — (Skaito).
„ Didis Mistrai! Turėdamas svarbų reikalą veidingo „ pasikalbėjimo su Jųsų Mylista, mandagiai praszau pri„ buti į paskyrtą vietą tarpe lietuviszko ir vokiszko ta„ vorų, o taipgi isz Kauno pajimti su savimi bajorus Gi„ neitį, Gelgudą ir Mykolą Russą, kurie į tvirtynę galės „ pagrįżti. — Laiką pasimatymo ir skaitlių prigulinczių „ isz abiejų pusių użstatytinių praszau nuspręsti. Pasi„ lieku su tikru gůdojimu. Kunįgaiksztis Keistutis“.
Pasakykit, garbingi ritieriai, ar priguli man użganėdįti linkėjimus Keistuczio, o taipgi ar galiu użsitikėti to seno vilko żodżiui ir nebijoti apvylimo?
Marszalas. Asz misliju, kad, matydamas mųsų pasivykimus, Keistutis geidżia padaryti sądorą, suprantamai mums naudingą, dėlto velijimui to pagono neverta prieszintis, o prie użlaikymo prigulinczio atsargumo nėra ko bijotis, nės Keistutis visados tikrai użlaiko savo priżadus.
Komandoras. Pagal nůmones marszalo nematau reikalo prieszintis Keistuczio linkėjimui.
Spanheimas. Keistuczio velijimui prigul pritarti.
Virnebergas. Pagal manęs ant tuszczių pasikalbėjimų neverta gaiszįti laiką. Geriaus sudegįti Kauną ir ano sargybą iszkirsti, o paskui su ginklu rankose pasveikįti Keistutį.
Mistras. Noris dideliai gůdoju nůmonę grapo Virne bergo, vienok pritaikiai iszmanymui mųsų trijų draugų laikau uż reikalingą Keistuczio linkėjimui nepriesztarauti.
Virnebergas. Testojasi pagal jųsų noro, didis Mistrai, bet isz to pasikalbėjimo mażai bus pelno.
Robertas (prieidamas). Jųsų ekselencija, tas senas lietuvis skundżias, kad jam iszdżiuvo gerklė kaip szakalys ir praszo porą taurių vyno.
Mistras (nusijůkdamas). Pavaiszinęs tą seną girtůklį, atvesk czia dėl įdavimo jam laiszko, o dabar padůk raszalus ir laiszką pergamino. — (Robertas isznesza isz paszėtrės raszalus, pergaminą ir, padėjęs anůs ant skůmės, iszeina. Mistras raszo, o po valandos skaito paraszytą laiszką).
,, Gůdojamas Kunįgaikszti! linkėjimui Jųsų Mylistos pri„ tariu ir po iszdavimo isz abiejų pusių dvylikos paki„ lesnių użstatytinių, į paskirtą vietą poryt pribusiu, „ drauge su minėtais trimis bajorais, kurie tik mano aki„ veizdoj‘ galės su jumis kalbėti. — Pasilieku su tikru „ gůdojimu. Didis Mistras“.
Virnebergas. Per daug mandagiai raszote prie to smarkaus pagono.
Mistras. Nemandagumas żemintų mųsų vertybę. Dabar praszysiu marszalo iszrinkti isz pażįmesnių vyrų szeszis użstatynius, kuriůs, po iszdavimo mums lietuviszkų użstatytinių, reiks nusiųsti į lietuvių tavorą.
Marszalas. Mistro įsakymą iszpildysiu.
Robertas (įėjęs su Vitenu). Pasiuntinys atėjo.
Vitenas (kloniodamasi). Dėkavoju Jųsų Mylistai uż vaiszes.
Mistras. Ant sveikatos. — (Padůdamas Vitenui laiszką). Kunįgaikszcziui Keistucziui atidůsite tą laiszką.
Vitenas (prijimdamas laiszką). Iszpildysiu velyjimą Jųsų Mylistos ir visiems lietuviams pasakysiu, kad vokiszkam tavore geras vynas ir patogios taurės. — (Visi nusijůkia).
Spanheimas. O drauge pasakyk, tamsta, savo tautie cziams, kad lankanezius mųsų tavorą mes vaisziname raudonu vynu, kurį isz gyslų nepraszytų sveczių praleidżiame.
Vitenas. To ir sakyti nereikia: lietuviai żino, kad voviecziai yra gerais kraujaleidżiais.
Mistras. Robertai, įsakyk dviem kareiviams pervesti pasiuntinį per mųsų sargybas.
Robertas. Klausau jųsų ekselencijos.
Vitenas (kloniodamsi). Sudiev Jųsų Mylistoms.
Mistras (linktelėjęs galva). Keliaukite. (Vitenas su Robertu iszeina).
Spanheimas. Tasai senas sziksnosparnis per daug drąsus.
Virnebergas. Verta butų jį pamokįti mandagumo.
Marszalas. Teeina czielybėj‘: pasiuntinys turi buti gůdojamas. — Atlikus reikalus, prigul prie kariumenės grįżti.
Mistras. Galite eiti, garbingi ritieriai, kożnas prie savo użsiėmimo, o griaunanczios murus dirbtuvės tedirba be paliovimo. — (Visi pakilę padavimu rankų atsisveikina su Mistru). Lig meilingo pasimatymo! Praszau grapo Spanheimo valandėlę pasilikti.
Spanheimas linktelėjimu galvos iszreiszkia savo pritarimą, o Marszalas, Komandoras ir Virnebergas atsitolina.
Mistras, Spanheimas, Robertas, kareiviai ir lietuviai vergai.
Mistras. Prieteliau mano! tav vienam galiu atverti szirdį, kuri kaip pripiltas sklidinai indas netalpina varginanczių jausmų.
Spanheimas. Żinau, kad tą grażią lietuvę dideliai myli, dėl ko-gi ta meilė vargina tavę? — Esi dailus ir galingas vyras, o mergaitė ne akmů, noringai mylės.
Mistras. Mano galybė suspausta yra tůmi apżadu, kurs użdraudė man mylimą moteriszkę paczia pavadįti, o apart to, naikįdamas Lietuvą ugnia ir kalaviju, esu vargįtoju Zulelės tėvynės ir jos brolių żudytoju. Dėlto abejoju, ar mylinti savo gimtinę mergaitė pritars manę mylėti?
Spanheimas. Apie tą neverta rupintis: aplinkstosi meilingumais moteriszkę, parėdysi ją szilkais, auksu ir deimantais, o neiszgimusi Jievos duktė, troksztanti valdżios ir turtų, użmirsz apie savo tėvynę ir karsztai numylės tavę.
Mistras (spausdamas ranką Spanheimo). Teiszsipildo tavo żodżiai, doras prieteliau, nės be Zulelės nėra dėl manęs gyvybės.
Spanheimas. Budamas tavo prieteliumi, negaliu użtylėti, kad per daug brangini moteriszkės meilę; tur buti dar pirmą kartą myli ir neżinai, kad neverta yra atidůti szirdį atmainingai moteriszkei, nės kaip ant apsiniaukusio dangaus sunku netėmyti żvaigżdę, taip nelengva rasti ant svieto statkauną moteriszkę.
Mistras. Gal buti tavo teisybe, bet senoliai kalbėjo, kad meilė yra akla, o asz dar pritarsiu — „ir kurczia“.
Spanheimas. Noris dangstais aklybe ir kurtumu, vienok tą suprasti, kad mylimoji mergaitė yra tavo verge, o todėl mylėti savę gali aną priversti.
Mistras. Klysti prieteliau! Tur buti użmirszai, kad meilė yra liůsa isz dangaus atėjune ir dėl to nei jokiu budu negal buti nuvergta, nės, kaip użdengta tamsiais debesiais saulė neszvieczia ir neszildo, taip priverstinoji meilė laimės neatnesza.
Spanheimas. Kada ant visų mano patėmijimų turi atsakymą, tai iszpůla man linkėti datyrimo laimingos meilės ir įgijimo tikrai vyriszko pritaisymo, tai yra mylėjimo be użsimirszimo; nės reikia żinoti, kad moteriszkė, puikaudama veikiai nykstanczia grażybe, laiko savę uż karalienę, o mylinczius vyrus skaito pavaldiniais, kuriůs galima yra apvilti. — Taip, mano prieteliau, vyras stato mylimą moteriszkę dangaus augsztybėse, o toji żemės duktė tankiai veidu į purvyną nugrimsta.
Mistras. Żodżiai, kuriůs tariai, użtemdino mano szirdį, dėlto paliausime apie tą kalbėti. — Prilikimas nuspręs dalį.
Spanheimas. Tą linkėjimą noringai iszpildysiu.
Robertas (prisiartindamas). Daneszu jųsų ekselencijai, kad kareiviai paėmė į verguvę penkis lietuvius.
Mistras. Sujimtus czia tegul atveda.
Robertas. Tůjaus. (Iszeina).
Spanheimas. Pamatysime, kas ten per vergai, o taipgi, ar verta aniems gyvastį palikti.
Robertas su keturiais kareiviais įveda pririsztus prie karties penkis lietuvius, isz kurių yra du jauni vyrai, vienas senis, viena sena moteriszkė ir viena-gi verkianczioji jauna mergaitė.
Spanheimas (prieidamas artyn vergų). A! nedori paukszcziai, pakliuvote į żabangus.
Mistras (prie kareivių). Atriszkite nů karties tůdu jaunus szungalvius. — (Paleidus jaunu lietuviu — prie anų). Tur buti żvalgai esate ir atėjote mųsų tavorą iszteirauti ?
Pirmas jaunas vergas. Neesame żvalgai, bet gyventojai netoli buvusio kaimo, kurį jusiszkiai sudegino.
Spanheimas. Dar czia su jais ilgai kalbėti — pakarti kaip szunis ant tų paczių medżių, kuriems dieviszką garbę atidůda.
Antras jaunas vergas. Nebjauriodami szventų medżių geriaus sudegįkite mumis — mųs dvasia gyvens ant laimingo kalno Anapieliaus, o pelenus po gimtinius laukus iszneszios vėjai.
Mistras. Taip greitai nenusiųsime jus prie velniszkų dievaiczių, dar ilgai turėsite kasti grioves ir szanczius, kuriůs mes jųsų brolių kunais użtiesime. — (Prie kareivių). Tůdu pagonu pristatyti prie darbo.
Pirmas jaunas vergas. Gerai! żinom, kad szventoje kovoje uż mųsų dievus ir tėvynę nevienas lietuvis padės galvą savo, bet nemażai ir vokiszkų lavonų lietuviszki szunys sudraskys.
Mistras (prie kareivių). Veskite anůs ir, padavę sargybai, czia sugrįżkite.
Spanheimas (prie kareivių). O tam drąsocziui szimtą vezdų atskaitykite.
Vienas isz kareivių. Įsakymą Jųsų Mylistos iszpildysime.
Du kareiviai iszveda jaunus vergus.
Mistras (prie seno vergo prisiartinęs). Kam tą seną grybą czia atvedėte? — reikėjo į upę įmurdyti.
Kareivis. Sugavome jį netoli mųsų tavoro.
Mistras. Tu, żalty, ko czia valkiojiesi?
Senas vergas (kloniodamasi). Asz nieko nekaltas, Jųsų Mylista, vokiecziai viską nu manęs iszgrobstė, dėlto kęsdamas badą iszėjau żirginių pasirinkti maistui.
Du kareiviai iszvedusiejie vergus sugrįżta.
Mistras (prie kareivių). Tą seną meszką prirakįti prie girnų, o kad tingės malti, tai kailį iszdyżti.
Senas vergas. Kad tik manęs nemusztų — asz kiek galėdamas malsiu.
Kareivis atriszęs seną vergą iszveda.
Spanheimas (prisiartinęs prie jaunos vergės, cziulpdamas pirsztus, ant szalies). Daili katytė.
Mistras (rodydamas į seną vergę prie kareivių). O tą seną raganą kam czia atvedėt‘?
Kareivis. Jųsų ekselencija nei jokiu budu negalėjome tos senos skrebės atplėszti na mergaitės ir dėlto drauge atvedėme.
Sena vergė (skaudulingai). Susimylėkite, Jųsų Mylista, ir nů vienaitės dukrelės neskirkite manęs.
Mistras. Tavo duktė bus apkriksztyta, gaus tėvą ir geresnę uż tavę motiną.
Jaunoji vergė (verkdama). Vieszpatie, buk malonus, neskirk manęs nů matuszės, kurią dideliai myliu.
Spanheimas. Nusiramink, gegużėle, nusiramink, bus tav gerai. (Prie Mistro). Praszau jųsų ekselencijos dovanoti man tą vergę.
Mistras. Pagal linkėjimo jųsų, grapai Spanheimai, tą jauną pagonę į amżiną verguvę jums pavedu.
Spanheimas. Uż tą malonę jųsų ekselencijos esu dėkingas.
Abidvi vergės (klykdamos). Susimylėk, susimylėk vieszpatie! neskirk mudviejų, nės isz gailesczio numirsime.
Mistras. Nedvėsite — (prie kareivių). Paleisti ryszius!
Vergės (verkdamos). Susimylėkite! susimylekite!
Mistras [prie kareivių). Tą senę atidůti į tarnavimą landsknechtams, o jauną į grapo Spanheimo paszėtrę nuvesti.
Vergės (paleistos isz raiszczių metasi viena kitai į prieglobstį szaukdamos). Dukrele mano! — Motinėle brangioji! — Dievai susimylėkite — gelbėkite mumis!
Mistras. Neateis dievai jumis gelbėti — (prie kareivių). Perskirti anas.
Trys kareiviai paszokę skiria motiną nu dukters.
Vergės (klykdamos). Susimylėkite! susimylėkite, jeigu esate żmonėmis!
Kareiviai, atplėszę verges vieną nů kitos, du laiko motiną, o vienas su Spanheimu dukterį; vergės klykdamos stengiasi isztrukti.
Mistras (prie kareivių). Veskit tą seną raganą.
Senoji vergė (stumiama kareivių). Piktadėjai! atplėszėte kudikį nů szirdies motinos, kad jums Aklytis*) dvasias iszplesztų.
Kareiviai iszvelka klykianczią motiną.
Jaunoji vergė. Żmogżudżiai! savo krutinėse turite akmenį, o ne szirdį, dėlto ir patys pavirskite į akmenis, o akys jųsų tegul neregi żaizdro dangaus ir grażios żemės.
Spanheimas (prie vergės). Nesiblaszkyk, balandėle, paprasi. — Kaip tavo vardas?
Jaunoji vergė. Verge esu — vardo mano niekados tu nežinosi.
Mistras (prie kareivio ir Roberto). Veskite aną į grapo paszėtrę.
Spanheimas. Atidůkite mergaitę mano tarnams, asz pats tůjaus ateisiu.
Kareivis ir Robertas iszveda klykianczią vergę.
Mistras. Per daug nożmi pagonė — neżinau, ar pasidżiaugsi isz anos.
Spanheimas (spausdamas Mistro ranką). Uż pavedimą man tos grażios vergės dėkavoju tav, mylimas prieteliau! — Asz aną tůjaus prijaukįsiu, o po kelių dienų nenorės nů manęs atsitraukti. (Jůkiasi).
Valandomis isz tolo girdźiami muszimas maszinų į griaunamus pilies murus ir klegėsis daugybės żmonių.
Mistras (klausydamasi). Musiszkiai vėl pradėjo
*) Aklytis, vodijanti žmonėms pikta dvasia.
griauti pilies murus. Uż trijų dienų szventos Velykos, — tikiůs, kad ant Kauno griovėsių apvaikszcziosime Vieszpaczio prisikėlimą.
Spanheimas. O paskui su gausingomis nuplėszomis ir daugybe vergų į mielą Vokietiją sugrįżsime.
Mistras. Eisiu apżvelgti kariumenės darbavimą.
Spanheimas. Eisim‘ drauge, tik użbėgsiu į paszėtrę paveizėti, ką ten veikia mano jaunoji vergė.
Mistras. Użėjęs prie savo vergės, neużsiveizėk ilgai į jos akeles ir veikiai prie manęs sugrįżk.
Spanheimas. Nebijok, nepakėrės manęs motėriszkės grażybė, o noris, teisybę kalbant, mėgstu tas katytes, bet nei vienai mano szirdies į verguvę neatidůsiu.
Mistras (nusijůkdamas). Laimingas pobudis. (Abudu iszeina).
Mistras, Robertas, grapas Spanheimas ir Kareiviai. Vakaras, pradeda laipsningai temti, tavore viskas nutyla ir nakties ugnelės pasirodo.
Robertas (įėjęs, apsidairęs ir į paszėtrę pażiurėjęs). Tų dviejų vanagų jau nėra. Mistras żmoniszkesnis: reikalauja meilės, o nelabas Spanheimas, iszpraszęs sav tą jauną vergę, be użsidumojimo nuskriaus aną! — Degįti triobas, grobstyti turtus, żudyti beszarvius żmonis ir niekįti nekaltybę moteriszkių — tai pamatai vokieczių krikszczionystės. Jau temsta — reikia żvakes użdegti.
Iszėjęs, įnesza dvi uźdegtas żvakes ir pastato anas ant skůmės Mistro paszėtrėje.
Dvideszimts metų praėjo nů to laiko, kada manę kudikį kryżeiviai paėmė į verguvę ir vardu Roberto pakriksztijo, bet neużmirszau brangios Lietuvos, grażių jos upių, pievų, debesius siekianczių girių ir stovinczių antkrantyje Dubysos mano tėvo namų. — Aiszkiai atmenu aną baisią valandą, kurioj‘ nożmus kryżeivis, pagriebęs manę uż sprando, kaip pakalų kůdelį użmetė ant arklio ir, netėmydamas klykimo motinos, żaibu nulėkė. — Taipgi galutinai atmenu, kad tėvelį mano vadino Vismancziu, o manę Jaunucziu — tai viskas, ką kudikystės atminimas atnesza. — Lietuviszkas kraujas teka mano gyslose ir lietuvės krutis żindė manę, dėlto prie savo brolių ilgstu ir, tarp klastingų vokieczių netverdamas, szią naktį prie savųjų nusidangįsiu. — Siuncziamas Mistro tankiai lankiau sergiamą laivėje grażią Zulelę, numylėjau ją visa mano duszios galybe, o rodosi kad ir jos szirdelė yra dėl manęs neatszalusi. — Nabagytė mergelė praszo, kad iszgelbėcziau ją isz vokieczių rankų; priżadėjau tą padaryti ir isztesėsiu tůs priżadus, o noris neiszpasakytai myliu prajovingą Zulelę, bet meilę mano iszpażįsiu jai po iszliůsavimo isz verguvės, nės kaip oras ir szviesa yra liůsais, taip ir meilė turi buti nepriverstina. — Mistras įsakė man parėdytą ritieriszkai Zulelę prie jojo atvesti, bet tą pavelijimą ne suvisu tikrai iszpildysiu; kryżeiviszkai parėdęs mergelę, użsodįsiu ant puikaus jo ekselencijos arklio, o patsai paėmęs antrą gerą arklį, drauge su mylimą Zulele į lietuvių tavorą vėjais nulėksiu; telaukia mistras żiemą Sekminių. — (Kloniodomasi). Sudiev jųsų ekselencijai, velnią suėsite, o ne Zulelę regėsite.
Iszeina; po valandėlės Mistras (įėjęs ir į paszėtrę pażvelgęs). Żvakės użdegtos, o Roberto nėra. Robertai, Robertai! — Tur buti prie Zulelės nuėjo. Kaip żolės ugiui reikalinga szviesa ir sziluma, taip żmogaus szirdies gyvybei neatbutina yra tikroji meilė, bet szita dabinanti żemę kvietka dideliai yra reta ir paveidżiai klystżvakei tankiai mus apvilianczia. Meilė prie grażios lietuvės apsvaigino manę, gyventi be jos negaliu, o jeigu Zulelė nenorės manęs mylėti, tai neatleidęs jos nugabensiu į Vokietiją ir apsieisiu su ana taip, kaip pritinka valdonui elgtis. (Valandėlę palukėjęs). Kas tai yra, kad ligiszioliai Robertas nepargrįżta? — Dideliai nerymstu ir prajutis kas żin kokios nelaimės vargina manę (priėjęs artyn tavoro). Sargyba! sargyba!
Isz tavoro atbėga du kareiviai.
Kareiviai. Esame, jųsų ekselencija.
Mistras. Ar nematėte Roberto?
Kareiviai. Nematėme, jųsų ekselencija.
Mistras. Nubėgkite į stovinczias Nemune laives ir surastam ten Robertui įsakykite, kad kůgreicziaus prie manęs ateitų.
Kareiviai. Tůjaus, jųsų ekselencija (greitai iszeina).
Mistras. Kaip sunku yra laukti tos valandos, kurioji żmogaus dalį iszreiszkia. — Ne! Robertas negali manęs apvilti.
Spanheimas (įeidamas). Iszgirdęs szaukimą sargybos, skubinůsi dasiżinoti, kas atsitiko?
Mistras. Nieko neatsitiko, bet labai nerymstu dėlei użtrukimo Roberto, kurs nusiųstas prie Zulelės negrįżta.
Spanheimas. Robertas, ant kurio per daug użsitikėjai, budamas lietuviszko paėjimo lengvai gali tavę apvilti ir drauge su verge prie pagonų pabėgti.
Mistras. Prieteliau nebuk apreiksztoju nelaimės — į Roberto tikrybę asz dar tikiu. — O ką tavo jaunoji ar apsiprato ?
Spanheimas. Noris dar neprieinamoji, vienok turiu viltį, kad per porą dienų prigulincziai sutarsime.
Kareivis (įėjęs). Jųsų ekselencija, laivėse neradome Roberto, o sargyba sako, kad jis apsigarsinęs, jogei su svarbiu reikalu yra pasiųstas, draugystėje kito ritieriaus kas żin kur iszjojo.
Mistras. A viltvilys! — Tůjaus nusiųsti dvideszimtį raitų ir nedorą Robertą su jo draugu sujimti.
Kareivis. Skubinůsi, jųsų ekselencija. (Greitai iszeina).
Spanheimas. Kaip augįtas namie vilkas į girią sprusta, taip apkriksztytas pagonas prie savųjų traukia.
Mistras. Vargas piktadėjui! żemės viduriůse surasiu jį ir kaulus sulaužyti liepsiu. — Prie pasimatymo su Keistucziu praszau man draugauti; pareikalausiu nů lietuvių iszdavimo viltvilio.
Spanheimas. Nusiramįk, mielas prieteliau; prie pasimatymo su Keistucziu noringai tav draugausiu, bet abejoju, kad pagrįżusį isz mųsų verguvės lietuvį Keistutis iszdůtų.
Mistras. Jeigu lietuviszkas kunįgaiksztis neużganėdįs mano linkėjimo, tai vargas Lietuvai; nės, smarkiai atkersztaudamas, kraujo upes praliesiu ir tukstanczius pagonų į verguvę iszvarysiu, o ugnies liepsnos praris lietuvių pilis ir kaimus.
Uźdanga nusileidźia.
Giria, tolumoj‘ matytis lietuviszkas tavoras.
Bajoras Vismantis ir vaidelytis Vitenas, parėdytas vaidelytiszkai.
Vismantis. Senatvės sunkybe vargintas aiszkiai jaucziu, kad mano dvasia veikiai apleis nusilpnėjusį kuną, o asz nepalikęs įpėdinio, kaip vėjo neszama dulkė, be pėdsakio isznyksiu. Turėjau vieną dailų vaikelį, kurį smarkus kryżeiviai iszplėszė — gal użmuszė aną, o dar baisiau, gal pavertė į vokietį, padarė jį savo brolių użmuszėju. Jaunuti! Jaunuti, sunau brangiausias! mano akys jau neiszvys tavęs ir lupos nepabucziůs skaistaus tavo veido. Dievai malonus! dėlko taip skaudżiai datyrėte manę? Skausmo naszta prislogino mano szirdį, smarkiose kovose jieszkau myrio, bet nerandu ano. Noris vienu kircziu geiscziau nukapoti galvas visiems kryżeiviams, vienok, iszkeldamas kalaviją, drebu isz baimės, kad tarpe vokieczių savo sunaus nepażeiscziau.
Vitenas (prisiartįdamas). Ir vėl skauduliauni — ar jau nenusiramįs tavo szirdis? — Taip ilgoji tużma nepatinka dievams, kurių galingam parokavimui reikia prilinkti.
Vismantis. Doras vaidelyti, tu neturėjai vaikų, dėlto ir negali suprasti baisybės to skausmo, kurį użdůda tėvui, iszplėszdami vienaitį sunų.
Vitenas. Teisindamas tavo skausmą, negaliu użylėti, kad budamas tėvu, nenustojai buti sunumi Lietuvos, apie kurios reikalus prigul mums rupįtis. — Sziądien‘ pribus czia didysis kryżeivių Mistras dėl pasikalbėjimo su kunįgaikszcziu Keistucziu. Dievai żino, kaip jie apsirokůs?
Vismantis. Koliai neturėsime galingos kariumenės, patekanczios sutrynimui to żalczio, kurs savo pynėmis suspaudė Lietuvą, toliai visi rokavimai ir sądoros neatnesz mums nieko gero, nės godulingi kaip pragaras kryżeiviai geidżia visą Lietuvą praryti.
Vitenas. Teisybę isztariai, bet mes, turėdami viltį dievų galybėje, nedůsime vokiecziams praryti Lietuvą, kuri kaip neapżiojamas „buterbrodas“ nusprangys anůs.
Vismantis. Tenuspringsta! mat anůs Judsiai, — o kaip tamsta dumoji, ar apginsime Kauną?
Vitenas. Noris pilies sargyba ginasi su pagirtina drąsa, vienok sugriauti murai neapgins tvirtynės ir neprieteliai veikiai ją użvaldys.
Vismantis. A! nelaimė, kad neturime vieko użpulti ant kryżeivių tavoro.
Vitenas. Kaip tik suspėsime surinkti pakaktiną skaitlių kariumenės, tujaus ant nedorų vokieczių użpulsime, o koliai tas viskas įvyks, eikim‘ į mano paszėtrę midaus taurelę iszlenkti.
Vismantis. Aczių tamstai, rupesnio ir skausmo midumi nenuveiksi.
Vitenas. At, neteisybę kalbi — geras midus linksmina szirdį ir įsikurusius ten vargus szalin iszvaro. — Nu nesiprieszink, seni. (Imdamas Vismantį už rankos). Eikim‘.
Vismantis. Einu jau, einu. — (Abudu iszeina).
Robertas ir Zulelė iszeina isz girios. Zulelė apsiausta kryźeiviszku ploszcziumi, su szalmu ant galvos.
Robertas. Aczių Dievui nusidavė mums isztrukti.
Praszau numesti nů savęs tůs nepritinkamus grażiai mergaitei apvalkus.
Zulelei numetus ploszczių ir szalmą, Robertas slepia anůs girioje.
Teriogso czia vokiszkos parėdnės. — Dabar, koliai į regimą lietuviszką tavorą nueisime, norėcziau su tamsta valandėlę pasikalbėti.
Zulelė (padůdama ranką Robertui). Doras jaunikaiti, tavo gerai szirdżiai ir drąsai kalta esu mano iszgelbėjimą, uż kurį visą amżį busiu dėkinga — praszau kalbėti.
Robertas (bucziůdamas Zulelės ranką). Brangiausioji Zulele, noris prie pirmo regėjimo numylėjau tavę visa mano szirdies galybe, bet tą galingą meilę iszpażįstu dabar, kada esi liůsa ir be jokios prievartos, isz szirdies tikrybės gali pasakyti, ar myli manę ir pritari mano paczia pasilikti?
Zulelė. Gerasis Robertai! myliu tavę skaisczia kaip dangus meile ir noringai tavo paczia busiu.
Robertas (apglobstęs Zulelę, sudeda ant jos kaktos pabucziavimą). Uż meilę ir malonų pritarimą szirdingai tav dėkavoju, mano skaistus aniūlėli, o myliu tavę daugiaus kaip gali mylėti tukstantis jaunikaiczių.
Nujimdamas nů savo pirszto źiedą ir uźmaudamas aną ant pirszto Zulelės.
Tas żiedas bus użtikrinimu mųsų amżinos meilės.
Zulelė (nujėmusi savo żiedą, użmauna ant pirszto Robertui). Prijimk, Robertai, tą żiedą, kaipo tikriausius priżadus didelės meiles, kurią savo szirdyje dėl tavęs gaivinu.
Robertas. Tą brangų meilės żenklą per visą amżių użlaikysiu ir sergėsiu.
Zulelė. Robertai, tu pasakojai man apie Visogalintį vieną Dievą ir apie laimę iszrinktųjų dvasių; įtikėjau tavo żodżiams, o noris neesu apkriksztyta, bet szirdyje palikau krikszczione.
Robertas. Mieliausioji mano! tavo įtikėjimas pamatams krikszczionystės padaugintų mano meilę, kad toji meilė galėtų buti dar didesne.
Zulelė. Kalbėjai, kad krikszczionys turi vieną paczią ir asz pas tavę, Robertėli, viena noriu buti.
Robertas (bucziůdamas Zulelės ranką). Taip mano, aniůlėli, busi viena, vienįtėle lig paskutinės mano amżiaus valandos.
Zulelė. Pasakyk man, Robertėli, kas mumis suvincziavos?
Robertas. Krikszczioniszko kunįgo nėra czia; tai dėl użlaikymo patogumo susidorosime pagal lietuvių įmones, o nusiraminus karei, nuvažiůsime į Vilnių, kur esantis kunįgas pakriksztys tavę ir drauge suvincziavos mumis. — Koliai-gi atliksime tas szventas įmones, asz busiu dėl tavęs padorum broliu, o tu, brangioji, pasiliksi mano skaisczia ir mylima sesere.
Zulelė. Mieliausias Robertai, tu esi paveikslu dorybės, todėl visiszkai atsidůdu tavo broliszkai globai.
Robertas. Man rodos, jog mus patėmijo isz lietuviszko tavoro, nės matau ateinanczius kareivius.
Zulėlė (prisiartinusi prie Roberto). Robertėli, asz bijau, kad mumis neperskirtų.
Robertas. Nesibijok, mano brangioji, niekas ant svieto neperskirs mųsų.
Tie patys, Vismantis, Kareiviai, Vitenas, Algirdas ir Keistutis.
Vismantis (su dviem kareiviais, laikancziais apnůgįtus kalavijus, prisiartįdamas — pusbalsiai). Kryżeivis ir lietuviszkoji mergaitė! kas tai do prajovai? — (Garsiai). Kas esate ir ko czia atėjote?
Robertas. Esam lietuviai, isz vokiszkos verguvės grįżtame, atsidůdame kunįgaikszczių globai ir priesz jų szviesybę geidžiame stoti.
Vismantis. Kaip matyti, szaunus esi vyras, tik gaila, kad tavę bjaurina tas kryżeiviszkas apvalkas, o toji grażi mergaitė ar tamstos sesů?
Robertas. Daugiaus kaip sesů, nės yra mano sużiedotinę, kurią isz vokiszkos verguvės iszgelbėjau.
Vismantis. Grażi bus pora — dėlko dievai neapdovanojo manę tokiais vaikais?
Zulelė. Ar dėdė neturi vaikų?
Vismantis. Ne, mano balandėle — (skaudulingai) turėjau vieną sunų ir tą neprieteliai iszplėszė.
Vitenas (prisiartįdamas). A ! morgen szaunam Robertui, kurs vokiszkam tavore dailiai manę pavaiszino. Ar nů didelio Mistro esate atsiųsti?
Robertas. Vokieczių tarnu jau neesu, nės budamas lietuviszko gimimo prie savųjų pagrįżau — (rodydamas į Zulelę) drauge su ta bajoraite, kuri yra mano sużiedotine ir busianczia paczia.
Vitenas (imdamas Robertą į prieglobstį). Szitaip! důkie savę priglausti prie mano szirdies (padůdamas ranką Zulelei) ir tavo sużiedotinę meilingai pasveikinu.
Zulelė. Szirdingai tamstai dėkavoju.
Vismantis. Veizėdamas į tůs grażius vaikus, użsimirszau, kad prie kunįgaikszczių reikia eiti — (į szalį) kas tai do nesuprantamas linkimas prie to jaunikaiczio manę traukia?
Vitenas. Palauk dar valandėlę — su tais jaunais żmonėmis pasikalbėsim‘, tai geriaus żinosi, ką kunįgaikszcziams praneszti. Pasakyk man, doras Robertai, isz kur esi kilęs, o taipgi, ar seniai pajimtas buvai į verguvę?
Robertas. Gimiau antkrantije grażios Dubysos, o budamas kudikiu pagriebtas vokieczių ir jų użaugįtas, noris Mistro mylimůju pastojau, bet, jausdamas savo gyslose lietuviszką kraują, neapkencziau nedorų kryżeivių ir, nenorėdamas tapti savo brolių użmuszėju, sugrįżau prie savo tautieczių.
Vismantis (į szalį). Dievai! nedrįstu taip didelės laimės tikėtis. (Garsiai) Szaunus jaunikaiti, ar neatmeni vardo, kuriůmi tavę kudikystėje vadino?
Robertas. Aiszkiai atmenu, kad tėvai ir namiszkiai manę vadino Jaunucziu.
Vismantis (puldamas prie Roberto). Dievai malonus! ką isztariai? — o vardą savo tėvo ar atmeni ?
Robertas. Mano tėvą vadino Vismancziu.
Vismantis (pagriebdamas Robertą į prieglobstį). Tu esi mano sunumi, kurį graudżiai apverkiau.
Robertas. Tėvai mano, brangiausias tėveli, kaip saldus yra tavo prieglobstis!
Vismantis (bucziůdamas Robertą). Mieliausias Jaunuti, laimės prabanga manę svaigina!
Robertas (bucziůdamas tėvo rankas). Tėvai, priglausdamas prie szirdies sunų, priglausk drauge ir jo busianczią paczią, o tavo mylimą dukterį Zulelę.
Zulelė (puldama po kojų Vismancziui). Mano Jaunuczio tėveli, prijimk manę uż savo dukterį.
Vismantis (pakeldamas Zulelę ir glausdamas prie krutinės). Dukrele mano brangioji, tu lygiai su sunumi artyma esi mano tėviszkai szirdżiai.
Vitenas. O ką, seni, ar nesakiau, kad dievai yra malonus? Dabar netik sugrążino tav sunų, bet ir mylimą dukterį dovanojo.
Vismantis (sudėjęs rankas). Garbė dievams uż jų didelę malonę! — Dabar ramiai iszeisiu isz to svieto, o dvasia, pakildama į prosenių dangų, dovanos żemei visus skausmus, kuriais mano szirdį pażeidė.
Robertas ir Zulelė (bucziůdami rankas tėvui). Dėl laimės tavo vaikų gyvenk, tėveli, ilgiausius metus.
Vismantis. Dabar bėgsiu prie kunįgaikszczių apsakyti mano dżiaugsmą, o tu, Vitenai, prie vaikų pasilikk.
Vitenas. Pasiliksiu ir tavo grażiais vaikais dżiaugsiůs.
Vismantis. Tůjaus asz pargrįżsiu — (prie kareivių) sziąkite su manimi.
Drauge su kareiviais tavoro link nueina.
Vitenas. Mistras pasergėjęs jųsų bėgėsį tur buti pażaliavo isz apmaudo ir szimtais donnerveterių pavainojo jumis.
Robertas. Tevainoja, kaip iszmano! Jo rustybės dabar nebijome.
Vitenas. Nedoras tas vabalas pribus czia sziądien dėl pasimatymo su kunįgaikszcziu Keistucziu.
Zulelė. Robertėli, asz bijau to nelabo vokieczio ir nenoriu jo matyti.
Robertas. Nematysi, maro balandėle! Esame tarpe savųjų ir nėra ko mums bijotis.
Vitenas. Mųsų tavore neprivalote nieko bijotis, o rodytis tam vokiecziui visiszkai nereikia. Tu, Robertai, apsibusi tėvo paszėtrėje, o grażi Zulelė bus draugystėje Almonės, kurios vyras Kaune yra.
Zulelė. Tai gerai atsieina, nės, budama verguvėje, dideliai pasijilgau moterių draugystės.
Robertas. Mieliausioji Zulele, o prie manęs ar neilgsi?
Zulelė. Ir labai ilgcziau, kad tankiai manęs nelankytumei.
Robertas. Nelankyti tavęs negalėcziau, nės neregėjimas mano brangiausios lygus butų mirimui.
Vitenas. Gerai, vaikeliai, kad taip tvirtai mylitės, dėlto ir jųsų vinczių neprigul‘ atidėlioti.
Robertas. Norėtumėme sziądien susidoroti — ar turite czia szvalgoną*)?
Vitenas. Tikro szalgono czia nėra, bet karės laike ir asz galiu jųsų moterystę palaimįti.
Robertas (spausdamas Viteno ranką). Tai labai gerai atsieina — szirdingai tamstai dėkavoju.
Zulelė (padůdama Vitenui ranką). Uż tą malonų prilankumą nůszirdżiai dėkavoju.
Vitenas. Prieszingai, man prigul jums dėkavoti, nės Vismantis ant sava vienaiczio svodbos nepasigailės gero midaus, kurio asz drucziai prisisiurbsiu.
Robertas (nusijůkdamas). Żinoma, kad tėvelis neszyksztaus midaus, o tamstelę praszom kiek patinkamai gerti.
Vitenas. Nu jau nesznypsiu kaip żaltys be ożkos pieno; kad bus tektinai, tai bus ir mistinai.
*) Szvalgonas, kunįgas laiminantis pas senovės lietuvius moterystes.
Vismantis (prisiartįdamas). Viską apsakiau kunįgaikszcziams, jų mylistos nori jumis matyti ir dėlto czia ateis.
Robertas (bucziůdamas ranką tėvui). Aczių tėveliui.
Vitenas. Doras Vismanti, jeigu pavelysi, tai asz tavo vaikus sziądien suvincziavosiu.
Vismantis. Netik paveliju, bet ir praszau tą padaryti, o asz su dżiaugsmu svodbą pakelsiu.
Vitenas. Ir nesigailėsi gero midaus, nės uż szyksztumą pasmaugcziau tavę.
Vismantis. Nesigailėsiu, gerk tik sveikas. Tikiůs, kad midus įveiks tamstą ir neįstengsi manę pasmaugti.
Vitenas. Tai ir nesmaugsiu, gyvenk sav.
Robertas ir Zulelė (bucziůdami tėvo rankas). Uż tėvelio geradėjystes szirdingai dėkavojame.
Algirdis ir Keistutis iszeina isz tavoro.
Vismantis. Eeikime prie kunįgaikszczių.
Visi artinasi prie kunįgaikszczių. Robertas ir Zulelė prisiartinę źemai kloniojasi.
Robertas. Grįždami isz vokiszkos verguvės lietuviai atsidůdame galingai globai szviesiausių mųsų kunįgaikszczių.
Algirdis. Tikriausias mųsų tarnas Vismantis pasakė apie jumis ir dėlto aukaujame jums savo prilankumą ir malonę.
Keistutis (prie Vismanczio). Geras Vismanti, szaunų turi sunų, tik reikia aną parėdyti lietuviszkai, kad toji neapkencziama kryżeivių spalva neerzintų mųsų akių.
Vismantis. Tůjaus, kunįgaikszti, tą padarysime.
Algirdis (prie Roberto). Gražią iszsirinkai pasavintinę. — Tikiůs, kad busi narsum Lietuvos apgynėju.
Robertas. Uż Jųsų Mylistos sostą ir mano tėvynę noringai paaukausiu gyvybę.
Algirdis. Uż iszreiszkimą tų iszkilmingų jausmų dėkavojame tav, szaunus jaunikaiti, ir isz atsiradimo taip padoro sunaus Vismanczio szirdingai dżiaugiamės.
Keistutis (prie Zulelės). Grażioji mergyte, kaip tavo vardas ?
Zulelė. Zulele vadin‘ manę, Jųsų Mylista.
Keistutis. Vardelis grażus — ar labai myli savo sużiedotinį ?
Zulelė. Myliu, szviesiausias kunįgaikszti.
Algirdis. Kada bus jųsų susidorojimas?
Robertas. Jeigu pavelytumėtė, szviesiausi kunįgaikszcziai, norėtumėme kůgreicziaus susidoroti.
Algirdis. Nesiprieszįsime jųsų laimei.
Vitenas. Pritaikiai tam isztarimui Jųsų Mylistos, ar galėsiu sziądien tą porą suvincziavoti?
Algirdis. Galėsi, Vitenai, tą padaryti po pasimatymui mano brolio su Mistru.
Vismantis ir Robertas (żemai kloniodamiesi Algirdżiui). Uż tą malonų pavelyjimą dėkavojame kunįgaikszcziui.
Algirdis (prie Roberto). Doras jaunikaiti, vertas esi pagyrimo uż tad, jogei paniekįdamas Mistro malonę, kaip tikras lietuvis, pagrįżai prie savo tautieczių.
Robertas. Szviesiausias kunįgaikszti! netik malonė vokieczių, bet ir visos pasaulės dovanos neiszszaldytų tos karsztos meilės, kurią prie Lietuvos gaivina mano szirdis.
Keistutis. Netrukus pribus czia kryżeivių Mistras. Vismanti su Vitenu veskite jaunůsius į tavorą, nės tie nabagai tur but yra pavargę ir iszalkę.
Robertas. Datirtas dżiaugsmas neleidżia mums justi pailsio ir bado.
Keistutis. Tu budamas vyru gal nejunti pailsimo ir bado, bet tavo gegużėlė tur buti pavargusi ir iszalkusi. — Dabar galite eiti į tavorą.
Vismantis, Vitenas, Robertas ir Zulelė, źemai pasiklonioję kunįgaikszcziams, į tavorą iszeina.
Algirdis. Apie ką ypatingai kalbėsi su didżiůju Mistru?
Keistutis. Kam daugiausiai mųsų kalboje pridůti svarbos, asz pats neżinau.
Algirdis. Man rodosi, reikia Mistrą baugįti tůmi, kad turime surinktą galingą kariumėnę, su kuria użpulsime ant kryżeivių, jeigu anie neatsitolįs nů Kauno.
Keistutis. Galėsiu tą padaryti, bet nesitikiu gero įvykimo, nės vokiecziai, żinodami dabarnykszczią lietuviszkos kariumenės silpnybę, nepabugs ir, visiszkai neiszgriovę Kauno, neatsitolįs.
Algirdis. Iszskirtinai dėlko norėjai su Mistru pasimatyti?
Keistutis. Pasakysiu tav, brolau, teisybę, kad svarbiausia prieżasczia to pasimatymo yra noras żinoti tikrą buvį pilies, apie ką tikiůs iszsiterauti nů bajorų, kurie su Mistru atvyks isz Kauno.
Algirdis. Abejoju, kad akiveizdoje Mistro galėtum teisybę iszkvoszti.
Keistutis. Ką daryti — dangus augsztai, o ant żemės kieta. Kaip įmanydamas stengsiůs pasinaudoti.
Algirdis. Dievų pagelba tebun‘ su tavimi. Almonė praszė pavelijimo pasimatyti su vyru, ar bus galima?
Keistutis. Neverta yra laikyti tavore moteriszkių; po atlikimo reikalų su Mistru galės Almonė ateiti, o asz pritaikiai mandagumui papraszysiu Mistro daleisti pasimatymą.
Algirdis. Żinai brolau, kad buvimą czia Almonės iszkirtinai pavelijau dėlto, jogei Gineiczių namai paliko sudegįti, o pats Gineitis yra skaitliuje drąsių Kauno apgynėjų. Reikės Almonę su vaikais nusiųsti į Vilnių.
Vismantis (prisiartįdamas). Daneszu kunįgaikszcziui, kad kryżeivių Mistras atjojo draugystėje kito ritieriaus ir musiszkių trijų bajorų, o visi nusėdę nů arklių czia ateina.
Algirdis. Kalbėk tu, brolau, su Mistru, o asz, nenorėdamas jo regėti, pasitrauksiu.
Keistutis. Gerai broleli. (Algirdis iszeina). Vismanti, tu prie manęs pasiliksi.
Vismantis. Klausau Jųsų Mylistos.
Keistutis, Vismantis, Mistras, Spanheimas, bajorai: Gineitis, Gelgudas ir Mykolas, o taipgi Almonė. — Mistras su Spanheimu iszeina isz girios, o paskui jų Gineitis, Gelgudas ir Mykolas, kurs ant peczių turi kilpinę ir įdėtuvę, pilną vilyczių.
Keistutis (żengdamas prieszai). Didį Mistrą meilingai sveikina.
Padůda ranką Mistrui.
Mistras (kloniodamasi Keistucziui ir padůdamas ranką). Żemiausias tarnas Jųsų Mylistos. (Ranka rodydamas Spanheimą). Perstatau kunįgaikszcziui grapą Spanheimą. (Spanheimas kloniojasi).
Keistutis (padůdamas ranką Spanheimui). Labai man malonu pasipażįti.
Spanheimas. Pażinimu kunįgaikszczio esu laimingas.
Keistutis (prie Gineiczio, Gelgudo ir Mykolo). O jųs, Kauno apgynėjai, ar sveiki ?
Gineitis, Gelgudas ir Mykolas (žemai kloniodamiesi Keistucziui). Aczių Jųsų Mylistai, esam‘ sveiki ir druti.
Keistutis. Tai gerai vaikucziai. (Prie Mistro). Garbingas Mistrai, kad asz pats bucziau pilije, tai niekůmet negautumėte anos.
Mistras. Dėlko-gi atsitolinote nů jųsų tvirtynės, kada mes prie anos ėjome?
Keistutis. Dėlto, kad musiszkiai neturėjo kito vadovo, kurs prieszakije lietuvių su jumis kariautų.
Mistras. Jeigu kunįgaikszczio buvimas tvirtynėje rodos jam reikalingas, tai pajimkite savųjų kiek tik norite ir liůsai dabar įeikite į tvirtynę, o turime vyltį Dievuje, kad ir vyriszkingumas jųsų neįstengs Kauno apginti.
Keistutis. Kaip galiu dabar įeiti į tvirtynę, kada aplinkiniai laukai nuknisti griovėmis ir szanciais?
Mistras. Kunįgaikszti! důkite żodį stoti su manim į kovą, o asz liepsiu grioves użkasti ir szancius sulygįti.
Keistutis. Jeigu nepaliausite pilies apgulimo, tai laikau naudingesniu, neużdarant savęs tvirtynėj‘, su galinga kariumene użpulti ant jųsų, o tada karės laimė nuspręs mųsų dalį.
Mistras. Noris dideliai svarbiname kunįgaikszczio kariaunumą, bet nepabugsime kovos ir neiszgriovę Kauno nů ano neatsitrauksime.
Keistutis (rodydamas į pribuvusius isz Kauno bajorus). Tegul kalba anie.
Mykolas (prie Mistro). Galingas Mistrai, żinokite, kad kentėdami smarkų apgulimą turime gana szuvių, kurių mums ir pakaks — tai mųsų viltis ir pakaktinas apgynimas.
Mistras. Kunįgaikszti! jeigu neturite nieko daugiaus man sakyt‘, tai grįżkime prie savųjų.
Keistutis. Rytieriszkas Mistrai! pritaikiai Gineiczio paczios praszymui, pavelykite jai pasimatyti su vyru.
Mistras. Mano akiveizdoje valandą gali pasikalbėti.
Keistutis (prie Vismanczio). Pavadįk Almonę.
Vismantis (pamodamas ranka). Gineitiene, eik szian!
Almonė (iszėjusi isz girios, puldama į prieglobstį Gineiczio). Ar sveikas esi, mano mieliausias!
Gineitis (bucziůdamas Almonę). Esu sveikas, — o tu, mano Almonėle, kaip gyvůji?
Almonė. Drauge su vaikeliais sveika. Żinodama, kad mųsų pasimatymu galėsime trumpai dżiaugtis, nůszirdżiai sveikinu tavę ir sakau lig meilingo regėjimo czia, ant żemės, arba ten linksmame Anapielije. Drąsiai kariauk su Lietuvos prieszais, nės apgynimas tėvynės yra tavo apżadu, uż kurio neiszpildymą paniekincziau tavę. O jeigu szventoje kovoje padėsi galvą, tai asz įkvėpsiu tavo sunui baisulingą atkersztą, kuria vedamas jaunikaitis nepasergėtinai, kaip żaltys, įslinks į tavorą mųsų żudytojų ir jų vadovui nukirtęs galvą, numes aną szunims suėsti.
Mistras. Gana to kalbėjimo — laikas atsisveikįti.
Almonė. Tůjaus. (Padůdama vyrui ranką). Pasilikk sveikas, mano brangiausias, prijimk tukstantį pabucziavimų.
Gineitis (bucziůdamas Almonės ranką). Ligi laimingo regėjimo, mano mieliausioji. (Almonė iszeina).
Spanheimas. Toji moteriszkė nesidrovėtų pagriebti į rankas asztrų kalaviją.
Keistutis. Lietuvoje daug tokių szaunų moterų atsiranda.
Mistras. Turėcziau prie kunįgaikszczio vieną praszymą.
Keistutis. Malonu man bus jųsų linkėjimą pakakįti.
Mistras. Tarnas mano, vokietys Robertas, smarkiai manę apvylęs, į jųsų tavorą iszbėgo — dėlto praszau Jųsų Mylistos tą nedorą žmogų man iszduti.
Keistutis. Didei man gaila, kad jųsų linkėjimo negaliu iszpildyti. Pas mus nėra jokio vokieczio Roberto, tik atsiranda pagrįżęs isz verguvės lietuvis (rodydamas į Vismantį) to żmogaus sunus.
Mistras. Keno yra sunumi, neżinau, bet reikalauju iszdavimo krikszczioniszko żmogaus, dasileidusio nedoros viltvilystės.
Vismantis (prie Keistuczio). Pavelykite, Jųsų Mylista, man kalbėti.
Keistutis. Kalbėk.
Vismantis (prie Mistro). Grįżdamas isz verguvės į savo tėvynę mano sunus nedasileido jokios viltvilystės, o prieszingai kryżeiviai, iszplėszdami isz motinų rankų mażus kudikius, dasileidżia smarkios nedorybės.
Mistras (prie Vismanczio). Taip pagal tamstos. — (Prie Keistuczio). Kunįgaikszti! uż iszdavimą kaltinįko padarysiu naudingą Lietuvai sądorą.
Mykolas (pusbalsiai). Mat katinas užsigeidė krienų.
Keistutis. Jieszkanczius prieglaudos, o ypacz lietuvius mųsų įstatymai użgina iszdůti żmonėms svetimos tautos ir tikybos, dėlto meilingai praszau atleisti man, jog negaliu iszpildyti jųsų reikalavimo.
Mistras. Ar tai paskutinis żodis Jųsų Mylistos!
Keistutis. Paskutinis ir neatmainomas.
Mykolas (pusbalsiai). Sze tav, margi, skilandis.
Mistras. Tai atlieka mums atsisveikįti.
Spanheimas. Tėmykite, kunįgaikszti, kad prilinkima norui Mistro suteiksite naudingą Lietuvai sądorą.
Keistutis. Tą sądorą iszkariausime savo kalavijais. Grapai, budamas karżygiu, numanai, kad nekaltą żmogų negaliu iszduti į persekiotojų rankas.
Mistras. Kaip jums patinka. — (Padůdamas Keistucziui ranką). Pasilikkite sveiki.
Keistutis. Sudiev, gůdotinas Mistrai! Gaila, kad mųsų iszmanyme nėra sutarties. (Padůdamas ranką Spanheimui). Dabar busime gerais pażįstamais, o susitikę kovoje vienas kito neczėdysime.
Spanheimas. Teisybę isztariai, kunįgaikszti! Ligi meilingo pasimatymo kovoje.
Keistutis (prie Gineiczio, Gelgudo ir Mykolo). Szaunus vyrai, grįżdami į Kauną, parneszkite labas dienas Voidatui ir visiems tvirtynės apgynėjams.
Gineitis, Gelgudas ir Mykolas. Gerai, Jųsų Mylista — (kloniodamiesi) bucziůjam‘ kunįgaikszczio kojas.
Keistutis. Ligi laimingo regėjimo.
Mistras, Spanheimas pasiklonioję atsikloniojusiam Keistucziui drauge su trimis bajorai s iszeina.
Vismantis (iszėjus kryżeiviams puldamas po kojų Keistucziui). Vieszpatie! prijimk szirdingą dėkavonę uż tą galingą globą, kuria mano sunų maloniai użtariai.
Keistutis (prikeldamas Vismantį). Kelkis — nėra uż ką dėkavoti, nės użtardamas tavo sunų atlikau mano priderystę.
Vismantis. Tenugrimsta į pragarą nevidonai, geidżiantiejie mųsų prażuvimo.
Keistutis. Troksztanczių Lietuvos prażuties taip daug priviso, kad ir pragare nesutilptų.
Vismantis. Neiszmatůta Pikolio*) karalystės platybė sutalpįs piktadėjus.
Algirdis (prisiartįdamas prie Keistuczio). Iszvydęs atsitolinimą vokieczių, atėjau su tavimi pasikalbėti. (Prie Vismanczio). Gali dabar prie sunaus eiti, o prisirengę vincziui důkite mums żinią — taipgi tegul atnesza czia sůlelį, kad galėtumėme atsisėsti.
Vismantis (żemai kloniodamasi). Tůjaus Jųsų MyLista. (Iszeina).
Algirdis. Kaip ten ėjosi su Mistru, ar pelnysime ką noris ?
Keistutis. Mażas pelnas, broleli! Vokietys atsakė, kad mųsų użpulio nepabugs ir neiszgriovęs Kauno neatsitrauks.
Algirdis. Kągi kalbėjo pakviesti isz Kauno bajorai?
Keistutis. Mistrui girdint, tiek galėjau dasiżinoti, kad apsiausti kenczia sunkią suspaudą, bet turėdami pakaktinai szuvių, tikisi apsiginti — tai iszpula mislyti, kad ir pa gelbos nereikalauja.
Algirdis. Tvirtynės su apgriautais murais, apgultos tokia daugybe neprietelių, nei jokiu budu nevalios apginti.
Keistutis. Ak nelaimė! negalėdami użpulti ant kryżeivių, turėsime rankas sudėję veizėti, kaip vokiecziai griauja Kauną, seniausią mųsų pilį. — Toji neiszgalė użdůda mano szirdżiai neiszgydomą żaizdą.
Algirdis. O ką daryti, brolau! Mųsų amżis teka tarp nepaliaunamų vargų ir kovų, o noris vieszpataujame, bet esame nelaimių ir ojumų vergais.
Keistutis. Teisybę isztariai, żmogaus dvasia stengiasi pakilti ant galybės, sosto, o kunas savo sunkybe żemyn svarina.
Algirdis. Kaip saulės bėgis neapstabdomas, taip ir żmogaus prilikimas yra neatmainomas, dėlto priversti esame żengti tůmi keliu, kurį mums tas prilikimas nusmeigė.
*) Pikolis, pragaro dievaitis.
Kareivis įneszęs sůlelį, uźtiestą kaurais, pastato aną ir iszeina.
Keistutis. Dabar reikia mums tykoti ant grįżtanczių į Prusus vokieczių ir smarkiai ant jų użpulti.
Algirdis. O jeigu neprietelius pasitraukdamas nugriaus tiltus ant upių, tai ką tada darys‘me?
Keistutis. A! prakeikimas — tada vokiecziai su nuplėszomis ir vergais isztruks isz mųsų rankų, nės Bisenų ir Velionos sargyba nedrįs persekioti anų. Uż kryżeivių nedorybes asz jiems smarkiai atkerszysiu, įpuldamas į Jurbargo valstį, prigulinczią tam vyskupui Baltramiejui, kurs su kryżiumi rankoje atsivilko czia Lietuvą naikįti ir laukia iszgriovimo Kauno, kaip jůdvarnis dvėselenos. Pauliavosime Jurbarge — nusidażys krauju Mitvos vandů, gaisru ir liepsnomis nuszvis pusė Vokietijos.
Algirdis. Neįstengianti koja ragina manę atsisėsti.
Keistutis. Sėskimės, broleli, valandą atsilsėsime. (Abudu atsisėda).
Algirdis. Kariumenės palaiminimui liepiau sziądien pakviesti Kurėjų-Kurėją.
Keistutis (mostelėjęs ranka). Maża pagelba isz to palaiminimo, į ano įvykimą nelabai tikiu.
Algirdis. Kaip į medinių mųsų dievaiczių galybę, taip į susiżinojimą Kurėjų-Kurėjo su dievais visiszkai netikiu, bet, użlaikant senovės paprotį, liepiau atlikti tas įmones dėl pakėlimo kariumenės dvasios ir jos sudrąsinimo.
Keistutis. Brolau — tavo parokavimas teisingas, bet ginklai ir drąsa tai geriausias palaiminimas. Taip tai ant svieto: kożnas vadovas bruka żmonėms kokį nors tikėjimą, nedėlto kad aną laikytų geriausiu, bet dėl savo medegiszkų reikalų ir użlaikymo valdżios, o tu tarpu Dievystė, iszskyrtinai reikalaujanti dorybės ir tiesos, jůkiasi isz klastingų žmogaus darbų.
Algirdis. Teisybę kalbi — żmonės visůmet rodo, kad Dievystės veikalůse darbůjasi, bet toji Dievystė, dėlei savo siekių įvykdinimo, nereikalauja żmonių pagelbos.
Algirdis, Keistutis, Vismantis, Robertas parėdytas lietuviszkai, Zulelė, Almonė, Vitenas, Kareivis, jaunojo brolis ir sargybos Kareivis. —
Kareiviai inesza skůmę, uźtiestą balta drobule, ant skůmės padeda źirkles, dvi taures, vieną tuszczią, o kitą su alumi, bliudelį su vandeniu, krapylą isz sziaudų, du maźu indeliu su medumi ir agůnomis, o taipgi deganczią vaszkinę źvakę — prie skůmės pastato kedę.
Vismantis (prisiartįdamas ir kloniodamasi kunįgaikszcziams). Praneszdamas Jųsų Mylistoms apie prisirengimą vincziui nůlankiai praszau parodyti malonę savo buvimu ant tos įmonės. Neturėdami czia namų, żadame sudorojimą toje vietoje atlikti.
Algirdis. Pritardami tavo praszymui, atėjimo svodbinės rėdos czia palauksime.
Vismantis (kloniodamasi). Dėkavodamas uż malonę, Jųsų Mylistų pavelijimą iszpildysiu. (Iszeina).
Keistutis. Vismantis atradęs sunų dideliai yra laimingu.
Algirdis. Tas szaunus żmogus vertas laimės.
Keistutis. Mistras prie pasimatymo reikalavo iszdavimo Vismanczio sunaus, kaip viltvilio.
Algirdis. Mat ko użsigeidė vokietys! Ką jam atsakiai?
Keistutis. Galutinai isztariai, kad mųsų įstatymai użgina iszdůti neprieteliams lietuvius.
Algirdis. Gerai padariai, brolau, nės papůlęs į rustaus Mistro rankas vargingas jaunįkaitis butų nużudytas.
Vismantis, Zulelė, parėdyta kaip prie vincziaus, su rutų vainiku ant galvos, Almonė ir Vitenas, įeidami żemai kloniojasi kunįgaikszcziams, kurie sėdėdami galvos linktelėjimu atsiklonioja.
Vitenas. Su dievų palaiminimu ir szviesiausių kunįgaikszczių malone pradėsime sudorojimo įmones. Jaunoji pasitikk sużiedetinio pasiuntinį.
Zulelė eina artyn girios nudůdama verkianczią.
Kareivis, svodbinis brolis, iszeina isz girios ir neszdamas vienoje rankoje degantį nůdėgulį, o antroje alaus taurę, apeina tris kartus aplink Zulelę, sakydamas:
Neverk, mergyte, szitai ugnis szventa — kaip użlaikiai aną ir sergėjai savo tėvų namůse, taip użlaikysi ir sergėsi pas mus.
Davęs Zulelei atsigerti alaus, patsai iszeina.
Almonė (veda ir sodina Zulelę uż skůmės). Asz, pasavinta motina, atliksiu pakirptines.
Uźėjusi į uźpakalį Zulelės, paleidźia kasas ir nudůda, kad źirklėmis kerpa plaukų galus. — Kareivis įneszęs důnkubilį augsztinįką pastato vidurije regyklės.
Almonė. Zulelę kaip ateinanczią ukinįkę pasodįsime ant důnkubilio.
Su Vitenu ir Vismancziu, neszancziu deganczią żvakę, veda Zulelę, sodina ant důnkubilio, nuėmusi nů Zulelės galvos vainiką, suvynioja aną į baltą skepetą ir padeda ant skůmės. — Uźėjusi į użpakalį Zulelės nudůda, kad degina ant źvakės plaukų galelius, desziniam ir kairiam antausije — tuszczią taurę stato ant keliu Zulelei. — Algirdis, Keistutis drauge su visais kitais, eidami aplink Zulelę, meta pinįgus į taurę, o po to veda Zulelę tris kartus aplinkui skůmės.
Vitenas (pamirkęs krapylą į vandenį, esantį bliudelije ant skůmės). Visus czia esanczius laszinu vandeniu, kuriame buvo numazgotos skaisczios sużiedotinės kojos.
Uźriszęs su skepecziuke Zulelės akis ir tepdamas midumi jos lupas:
Teneiszeina isz tavo lupų blogżodżiavimas, o tavo kalba tegul bus midaus saldybe. — Neturėdami girioje slenksczių, prie kurių galėtų jaunoji savo kojomis dasilytėti, atliksime tą įmonę, vesdami jąją prie medżių szaknų.
Paėmęs nů skůmės indą su agůnomis, drauge su visais, veda Zulelę į szalį regyklės, kur barstydamas Zulelę agůnomis kalba.
Mųsų dievai palaimįs tavę, jeigu użlaikysi tikybą, kurioje pasirinko isz to svieto tavo bocziai ir dabosi namų rėdos. — Dasilytėk koja szaknų to medżio. (Zulelei tą padarius, atrisza jai akis).
Robertas su kareiviu — broliu įeina ir źemai visiems pasikloniojęs, prie jaunosios prisiartina. — Vitenas pajėmęs nů skůmės taurę su alumi, geria patsai ir důd‘ atsigerti Robertui ir Zulelei, o paskui meta jiems po kojų taurę kalbėdamas.
Tokia yra auka perżengtinės meilės.
Jauniejie sumina taurę, po to Vitenas drauge su visais kalba. Tegul jųsų meilė bus stangi, teisinga, tikra ir savotarpinė.
Vitenas (permainydamas jaunųjų żiedus). Permaina jųsų żiedų yra żenklu amżinos ir tikrosios meilės. — Sudorojimas atliktas.
Visi. Garbė dievams.
Sargybos kareivis (įėjęs). Daneszu szviesiausiems kunįgaikszcziams, kad į tavorą atvażiavo Kurėjų-Kurėjas.
Algirdis. Almone su nutaka eikite į tą paszėtrę, kur prirengta yra svodbinė půta. Praleidus Kurėjų-Kurėją ir mes ateisime.
Almonė, Zulelė ir Vitenas pasiklonioję iszeina.
Vismanti, liepk viską nuvalyti isz tos erczios ir iszvedęs kariumėnę sustatyk aną. Mes eisime senutį pasveikįti. Vismantis. Tůjau, kunįgaikszti.
Kunįgaikszcziai iszeina.
Tu sunau, drauge su tůdviem kareiviais viską nuvalykite, o asz prie kariumenės bėgsiu. (Iszeina).
Robertas. Tůjaus, tėveli! Nu broliai griebkimės prie
darbo.
Viską isznesza ir patys iszeina.
Algirdis, Keistutis, Vismantis, Vitenas, Kurėjų-Kurėjas ir kariumenė.
Vismantis (laikydamas rankoje apnůgįtą kalaviją, įveda kariumėnę, kuri įeina su apnůgįtais kalavijais ir uždangtuvėmis [skydomis]). Į eiles stokite.
Kariumenei sustojus į eiles.
Prie palaiminimo ir maldos ramiai użsilaikykite.
Sargybos kareivis (įeidamas). Szviesiausi kunįgaikszcziai ir Jo Mylista Kurėjų-Kurėjas ateina.
Algirdis ir Keistutis, įėję su apnůgįtais kalavijais, prieszais kariumenės stojasi — paskui kunįgaikszczių eina Vitenas, neszdamas dievaiczio Perkuno stovylą ir lazdą Kurėjų-Kurėjo, kur įėjęs, laikydamas rankoje szvies-raudoną papartį, pereina iszilgai kariumenės eiles ir prieszais anos sustoja drauge su Vitenu.
Kurėjų-Kurėjas (isztiesęs ranką ant kariumenės). Asz vyriausis Lietuvos dievų vaidelytis vardu tų galingų dievų laiminu jums garbingi kareiviai! Tegul drąsa ir tvirtybė visůmet bus su jumis, o kaip priesz saulės szviesybę żųsta tamsybė, taip priesz lietuvių galybę teisznyksta jų żudytojai, nuklodami kelius bėgėsio savo kaulais. (Sudėjęs rankas). Dievai galybės ir karės — Perkunai ir Kovai, teikkitės důti mums visotiną mųsų tėvynės prieszų isznaikinimą: tada rami ir laiminga Lietuva amžinai garbins savo prosenių dievus.
Kariumenė. Teįvyksta tavo żodżiais, garbingas Lietuvos tikybos sergėtojau.
Uźdanga nusileidźia.
Vieta ties Kaunu. Tolumoje regima deganti tvirtynė, kyla liepsnos ir dumai. Naktis*)
Kryźeivių Mistras, Marszalas, grapas Spanheimas, Virnebergas, Komandoras, kariumenė lietuvių ir kryżeivių. Prieszais tvirtynės lietuviai, apsiszarvoję su kalavijais ir uźdangtuvėmis, muszasi su kryźeiviais, kurių vyresnybė su apnůgįtais kalavijais stovi użpakalije savo kariumenės szonais į publiką. — Tarp kryźeivių regimas szvento Jurgio papartis. Sumiszimas, kalavijų żvangėjimas, szauksmas ir vaitojimas. Girdżiami źodżiai.
Vyrai, uż dievus ir Lietuvą! Muszkime pagonus!
Muszkime vokieczius!
Uż szventą tikėjimą galvas padėsime! Smertis Lietuvos żudytojams!
Pražuva pagonams!
Isznaikinimas vokiecziams!
Į ugnį! į ugnį gruskime pagonus!
*) Dėl atsargumo su ugnia rodycziau nutėplioti dėgantį Kauną ant plonos drobės ir użpakalį tos dekuracijoe tvirtai apszviesti.
Ugnis pagal mųs budą mumis palaidos!
Marszalas. Į ugnį! į ugnį varyti pagonus!
Lietuviszkas kareivis. Narsiai muszkime vokieczius, nės, daugiaus jų isznaikinę, lengviau mirsime!
Mistras. Papartį szvento Jurgio pirmiaus! Suvaryti į ugnį pagonus!
Papartis neszamas pirmiaus — sujudimas kariumenės — lietuviai atspirti.
Lietuviai. Muszkim‘ vokieczius!
Kryżeiviai . Į liepsnas pagonus, į liepsnas!
Lietuviai. Pragysim‘ prieszsmertinę giesmę ir rasime atsilsį liepsnose.
Lietuviai suvaryti į deganczią tvirtynę — sumiszimas ir szauksmas nutilo. Kryźeivių kariumenė atsisuka veidais į savo vyresniůsius.
Marszalas. Nei vieno pagono neiszleiskite isz ugies.
Kryźeiviai. Pridabosime Jųsų Mylista, kad nekriksztyti gerai iszkeptų.
Deganczioje tvirtynėje Lietuviai gieda (akompanijavojant muzikai) prieszsmertinę giesmę, kurios linksmai — graudi gaida, pritaiki źodźiams, laipsningai tylsta.
Lietuvių giesmė.
Dievai malonus, důkite mums numirti,
Anapielio linksmybes veikiai datyrti.
Drąsiai į liepsnas! tai malkynė szermenų.
Żengkim į dangų! — ten jau nėra vokieczių.
Tedega mųsų kunai ugnies smarkybe,
Meilė tėvynės yra mųsų tvirtybe.
Smertis dėl mylimos Lietuvos laimę důs,
Tėvynės vėjai mųs pelenus iszneszios.
Nutilus giesmei.
Spanheimas. Tą iszkilmingą pagoniszką giesmę jau nutildino smertis.
Marszalas. Nakties tamsybėse tarp liepsnų ir jůdų dumų turėjome baisią kovą.
Mistras. Nożmus lietuviai, jieszkodami pagoniszkų szermenų, noriai szoka į liepsnas, o musiszkiai nabagai, vydami pagonus, priverstinai żųsta ugnije.
Spanheimas. Reikia stebėtis vyriszkingumui lietuvių, kurių drąsa verta yra gůdonės.
Komandoras (įėjęs su Virnebergu, prie Mistro). Daneszu didżiam Mistrui, kad pagonai visiszkai nugalėti, o noris dalis Kauno sargybos mėgino isztrukti per vartus antkrantije Nėrio, bet Ragainės komandoras Mansfeldas atgal atmuszė jůs ir į deganczią tvirtynę suvarė. Dabar Kauno sargyba isznaikįta, nės daugybė pagonų nů mųsų kalavijų atlikusių, isz savo valios sudegė liepsnose, o pajimtų į verguvę yra trisdeszimts trys drauge su Keistuczio sunumi Voidatu.
Mistras. Uż pagonų pergalėjimą ir iszgriovimą jų tvirtynės Dievui garbė. Jau pradeda auszti ir szventų Velykų diena artinasi.
Laipsningai pradeda darytis diena.
Garbingi riteriai ir krikszczioniszki kareiviai! — Jųs neczėdydami savo gyvasczio, iszlaikėte ilgą ir sunkią kovą, o nuveikdami nożmius pagonus ir iszgriaudami jų pilį użtarnavote amżiną garbę ir visos krikszczionystės dėkingumą. — Prie tokios tai szviesios palaimės prigul mums atminti, kad viso gero davėju yra Dievas, kurį linksma velykine giesme nůszirdżiai pagarbįsime.
Mistras drauge su visais pradeda giedoti.
Vieszpat‘s kėlės isz numirusių
Linksmybei żmonių nuliudusių.
Alleluja! Alleluja!
Dżiaugkimės — pagonai vargůse.
Kyrije eleizon!
Visogalincziam garbę důkim‘,
Linksmybe — szirdies dėkavokim‘.
Alleluja! Alleluja!
Dżiaugkimės pagonai vargůse.
Kyrije eleizon!
Mistras. Tą iszkilmingą mųsų giesmę teiszgirsta pagonai, o jų szirdyse tegul vieszpatauja baimė ir nusiminimas.
Kariumenė. Ura! teįvyksta żodżiai didżio Mistro, o garbė kryżeivių įstato (zokono) tegul amżinai tveria!
Mistras. Szaunus kareiviai, reikalaujate atsilsio ir pasistiprinimo, dėlto eikite dabar į tavorą, o prieszpietije, kas tik gyvas, tegul ateina į tą vietą klausyti miszių szventų, kurias ant Kauno griovėsių laikys jo ekselencija Samlandijos vyskupas Baltramiejus. — Marszalai, veskite kariumėnę į tavorą.
Marszalas (apnůginęs kalaviją prie kariumenės). Paskui manęs!
Marszalas su kariumene iszeina; tvirtynė dar vis dega.
Komandoras. Liepsnos jau apėmė visas tvirtynės triobas ir gyvo sutvėrimo ten neliko.
Virnebergas. Tekepa pagonai! bus szunims keptinė.
Spanheimas. Neverta yra kalbėti su paniekinimu apie żmonis, kurie drąsiai, pildydami savo priderystę, padėjo savo galvas.
Virnebergas. Grapas Spanheimas nů nekurio laiko pradėjo vadįti żmonėmis pagonus; tur buti tą idėją įkvėpė jam kokia noris lietuviszkoji deivė.
Spanheimas. Pavelysite man pasakyti, kad ritieriszkas paszaukimas visiems mums įkvėpė idėją żmoniszkumo.
Mistras. Gana jums, prieteliai, priesztarauti, geriaus pasikalbėsime apie veikalus.
Virnebergas. Tegul ir taip bus — kalbėkime apie veikalus.
Mistras. Asz misliju, treczioje Velykų dienoje pradėsime visiszką iszgriovimą pilies pamatų ir użkasime grioves; dėlto didysis Komandorai liepkite kariumenei ant balso trimitos (triubos) susirinkti ir darbą pradėti.
Komandoras. Mistro parokavimą iszpildysiu; — o pajimtus į verguvę lietuvius ar reikia varyti prie darbo?
Mistras. Żinoma kad reikia varyti — ar mes jůs dykai maitįsime?
Komandoras. Dar klausiu, ar visus be iszskyrimo lietuvius statysime prie darbo?
Mistras. Pakilesnius isz lietuvių prigul iszliůsůti.
Virnebergas. O pagal manęs grusti visus prie darbavimo, neiszskiriant ir Voidato, to nedoro Keistuczio sunaus; tepratinasi griauti savo tvirtynes, tai mums mażiau bus darbo.
Mistras. Noris uż neiszdavimą Roberto turiu teisingą pakersztį prie Keistuczio, vienok kunįgaiksztiszką jo lemtutumą prigul‘ gůdoti.
Virnebergas. Tedżiaugiasi, kad sunus gyvas atliko.
Mistras. Didysis komandorai, liepkite Voidatą ir kitus pakilesnius vergus czia atvesti.
Komandoras. Tůjaus. (Iszeina).
Virnebergas. Pamatysime, kas tai do Voidatas, kurs su taip dideliu upu norėjo iszsilaikyti tvirtynėje su nugriautais murais.
Spanheimas. Stebėtina, kad Voidatas drauge su kitais lietuviais neįszoko į liepsnas.
Mistras. Gal butų tą padaręs drąsoczius, bet su mażu savųjų bureliu prispirtas buvo į tokį angsztą użkampį, isz kurio negalėjo prie ugnies prieiti ir ten musiszkiai jį użgulė.
Spanheimas. Tur buti kariaunas, kad taip smarkų apgulimą ilgai iszlaikė, o jeigu nebutų mums nusidavę tvirtynę użdegti, tai Voidatas kasżin koliai butų gyvenęs savo griovėsiůse.
Virnebergas. Gaila, kad tas narsus kariautojas, neįveikdamas sudegti, nepasismeigė ant mųsų landsknecktų dzidos.
Mistras. Grapas Virnebergas visůmet mėgsta jůktis.
Virnebergas. Tai ne jůkai, bet geras linkėjimas, nės lietuvių vadui geriaus pritiktų smertis kaip verguvė.
Mistras. Ką daryti? — żmogaus dalis yra neżinoma.
Tie patys, Voidatas, Gineitis ir Kareiviai.
Komandoras (su dviem kareiviais įvesdamas Voidatą
ir Gineitį, turinczius geleżinius retėżius ant rankų). Szitai pajimti į verguvę: Kauno sargybos vadovas, kunįgaiksztis
Voidatas ir bajoras Gineitis.
Voidatas su Gineicziu įėję kloniojasi kryźeivių vyresniemsiems, kurie atsiklonioja.
Mistras (padůdamas ranką Voidatui). Malonu man įsipażįti su prieszu, kuris taip vyriszkingai gynė Kauną.
Voidatas. Įsipażinimas su dideliu Mistru butų ir man labai meilingas, kad nebucziau vergu.
Mistras. Dėlko-gi, kunįgaikszti, su taip dideliu upu gyniai Kauną ir tůmi daugybę mųsų kariumenės iszteriojai?
Voidatas. Dėlto, kad, gindamas Kauną, pildżiau savo priderystę.
Mistras. Tos priderystės pildymas kokią jums atneszė naudą? tvirtynė paliko iszgriauta, anos sargyba į rażuvo ir jus patys į verguvę patekote.
Voidatas. Apżado pildymas augsztina żmogų ir tůmi atnesza jam didżiausią budiszką naudą.
Komandoras. Grażus tai protavimas, bet patys pripażįsite, kad budiszkas pasimėgimas negali atpildyti medegiszkų blėdżių.
Voidatas. Ką daryti? — Dievystės parokavimas nusprendžia żmogaus dalį.
Mistras. Dabar budami mano vergu kaip norite, kad su jumis apsieicziau?
Voidatas. Kaip prigul apsieiti su kunįgaikszcziu.
Mistras. Pritardamas tam linkėjimui, pirmiaus liepsiu nujimti jums retėżius ir důti pritinkantį użlaikymą, bet rupiai sergėsiu, kad prie savųjų neiszbėgtumėte ir tůmi neprażudytumėte to brangio iszpirkio, kurį nů jųsų tėvelio tikiůs gauti.
Voidatas. Dėkavodamas dideliam Mistrui uż palengvinimą praszysiu, kad ir su mano draugu lygiai żmoniszkai apsieitumėte.
Mistras. Ir tą jųsų velijimą iszpildysiu. — (Prie kareivių). Nů kunįgaikszczio ir bajoro Gineiczio nujimti retėżius.
Kareiviai nujima nů abiejų retėźius.
Dabar praszau didelio Komandoro parodyti kunįgaikszcziui ir bajorui Gineicziui patogias paszėtres, o taipgi visůmi reikalingu apveizėti.
Komandoras. Didelio Mistro įsakymą tikrai iszpildysiu. — (Padůdamas Mistrui rasztą). Szitai pajimtų į verguvę lietuvių vardų suraszas.
Mistras (prijimdamas rasztą, paveizėjęs į aną). Isz pakilesnių lietuvių tik du gyvi atliko. Didis Komandorai, eikite valandą atsilsėti, veskitės kunįgaiksztį su jo bajoru. Komandoras ir vergai, pasiklonioję Mistrui, drauge su kareiviais iszeina.
Spanheimas. Drąsus ir iszmintingas lietuvis.
Virnebergas. Gaila, kad tiems pagonams liepėte nujimti pażvangus, kurie jiems labai pritiko; — reikėjo dar użmauti geleżis ant kojų ir kaklo, tai prigulincziai butų papůszti. (Kloniodamasi Mistrui ir Spanheimui). Dabar pasilikkite sveiki — eisiu valandą atsilsėti.
Mistras ir Spanheimas. Lig meilingo regėjimo. (Virnebergas iszeina).
Spanheimas. Nepakeliamoji żmogystė tas Virnebergas su savo ta smarkybe, kurią ant beszarvių żmonių malonėtų parodyti, kovoje-gi nelabai mėgsta smarkauti ir į tą szalį kreipias, isz kur lengvesnis vėjas puczia.
Mistras. Tokie smarkus vyrai visůmet laikosi prie pavėsio ir ant karszczio nemėgsta iszeiti. — Iszgriovimu atlikau vieną pusę kerszto, o dabar turėdamas rankoje Keistuczio sunų antrą pusę atliksiu, nės senas Keistutis turės man użmo kėti uż sunų brangų iszpirkį, o apart to iszdůti Robertą ir Zulelę.
Spanheimas. Kaip matau, dar nenustojai mylėti Zulelę.
Mistras. Taip prieteliau! — meilė prie tos prajovingos mergaitės użraszyta yra mano szirdyje ir rodbalsės to szvie-
saus jausmo niekůmet neiszdils.
Mistras, Spanheimas, Vitenas parėdytas vaidelytiszkai, lietuviszkas kareivis ir vokieczių kareiviai.
Vokiszkas kareivis (prisiartįdamas). Daneszu jųsų ekselencijai apie atėjimą nů lietuviszko kunįgaikszczio pasiuntinių.
Mistras. Atveskite jůs czion.
Kareivis. Tůjaus (iszeina).
Mistras. Pamatysime, ko geidżia nů mųsų lietuviszkas kunįgaiksztis?
Spanheimas. Tur buti nusigandęs mųsų galybės praszo sądoros.
Du vokiszki kareiviai įveda Viteną ir jo draugą, lietuviszką kareivį
Vitenas. (kloniodamasi Mistrui ir padůdamas laiszką). Nů szviesaus Lietuvos kunįgaikszczio prie jųsų mylistos laiszkas.
Mistras (priėmęs ir perskaitęs laiszką). Kunįgaiksztis praszo atsiuntimo pajimtų į verguvę lietuvių vardų suraszo. — Szitai geidżiami suraszai. — (Padůda Vitenui rasztą).
Vitenas (prijimdamas rasztą). Su pavelijimu jųsų mylistos paveizėsiu į tůs suraszus.
Mistras. Galite veizėti.
Vitenas (paveizėjęs į rasztą). Dievai malonus! isz keleto tukstanczių kareivių tik trisdeszimts trys atliko. — Taip liudna żinia perplėsz kunįgaikszcziui szirdį. — Iszgriaudami vieną mųsų tvirtynę, dėlko praliejote kraujo upę ir taip daug żmonių użmuszėte?
Mistras. Budami pergalėtojais nereikalaujame savo darbų teisįti.
Vitenas. Ir negalite iszteisįti.
Spanheimas. Privadżiojimų tamstos neprijimame.
Vitenas. Asz neprivadżiosiu, bet teisybę isztarsiu. — (Padůdamas savo draugui Mistro įdůtus suraszus). Atidůk tą rasztą kunįgaikszcziams ir pasakyk Almonei, kad jos vyras Gineitis gyvas ir sveikas. — (Prie kryżeivių). Dievai dovanojo man ateitės żinią, dėlto paklausykite mano żodżių.
Mistras. Kalbėk, ką ten lietuviszki dievai apreiszkė?
Vitenas. Kryżeiviai! kurie savo kelius żenklinate krauju ir gaisrais, atmįkite, jog ateis valanda, kurioje sujungtos dvi tautos sutrins jųsų galybę, o paskui iszauszus pavasariui daugiaus kaip penkis szimtus kartų, kada żmonės vartos perkunų szuvius, tada vėl bus įkurta Kauno tvirtynė, o visa Vakarų galybė neiszgriaus anos. (Rodydamas ranka į degantį Kauną). Ten dega mano broliai — nutilo prieszmertinės jų giesmės, dvasia nużengė į dangų, o suanglįti kunai į pelenus virsta. — Ugnis apėmė visą tvirtynę ir Perkuno szventinyczia. liepsnose prażuvo — veizėti į tą baisią regyklę negaliu, szirdis skausmu plyszta, dėlto (rodydamas ranka į kryżeivius) siųsdamas jums prakeikimą ir visas nelaimes prie tautieczių einu. (Bėgdamas į deganczią tvirtynę). Smarkybe liepsnų praryk manę!
Mistras (norėdamas użlaikyti Viteną). Laikykit‘ padukusį, laikykit‘!
Kryźeiviai stengiasi sulaikyti Viteną.
Vitenas (įpůlęs į ugnį). Dievai! prijimkite mano gyvybės auką... karszcziu troksztu... regiu szviesą Anapielio.
Spanheimas. Sudegė nelaimingas, o virszżmoniszka jo drąsa aiszkiai rodo, kad lietuviszkoje tautoje yra gaivinanti stiprybė, kurios pajiega szelpiami lietuviai niekůmet neiszsiżadės savo prosenių tikybos ir kalbos!
Uźdanga nasileidźia. Galas apsireiszkimo ketvirto ir paskutinio.