Plunksnos abrozēlei.
Szią kningelę parūpino broliams
Lietuviams.
Romojus.
Bitėnai.
Spaustuvėje M. Jankaus.
1894 m.
Harambaszico.
Labai gerai atsimenu — tai buvo rusti ir liudna diena, tarsi ji verkti norējo, bet asz buvau linksmas. Namuose mano bobos nieko kito ne buvo, kaip tik mano sena auklē. Szi pakajingai mezgē pencziaką, asz-gi ant aslēs isz kvortų stacziau czielus miestus. Aplink taip buvo tyku, kaip ligonio pakajuje. Netikētinai suskambo varpai artimiausios, bažnyczios mano aukle ant manes žvilktelējo per jos suvytusi veidą aszara nurydējo. Ne supratau tų aszarų, tada tik szeszerius metus teturējau.
Ne žinojau, jog kotik priesz valandēlę mano motyna pasimirē.
Kada pavakare Į tēvų namus sugrįžau, radau ten viską taip liudna, kaip kokiame grabe. Tetuszis. nei žodžio nepasakęs, nuvedē manę i musų „didį“ pakajį, kame tą pamacziau, ko niekados neužmirsziu; Viduryje pakajaus ant stalo mano motyna gulējo; apie ją žibējo keturios dideles gromnyczios savo szviesą leidē ant iszbalusio numylēto veido. Gangreit visi musu giminieczei su nuleistomis galvomis stovēja aplink, viena tiktai mono nelaiminga bobute sopuleis suspausta, apsiaszarojusi sēdējo prie numirusios savo dukterēs. Asz nusidyvyjau, jog mano miela motyna buvo paguldyta ant taip navatnios lovos, jog gromnyczios apie ją. tapo uždegtos, nēs mislyjau, jog ji tik pakajingai miegta.
Tēvas paēmē manę ant rankų ir pakēlē prie motynos veido: „pabucziuok savo motyną!“ Pabucziavau tą szaltą jau kaktą ir pajutau, tarsi tas pabucziavims buvo mano szirdies raminimu. Nelaimingas mano tetuszis tarē drebancziu balsu: „Tavo motyna pasimirē, melskies už jos duszią!“ Verksmas stabdē man kalbą, bet atsiklaupiau prie galvos pasimirusios motynos ir pradējau tylomis melsties: ,.Tēve musu, kuris esi danguose, szvenskis vardas Tavo, ateik karalyste Tavo, buk vale Tavo, kaip danguje taip ir ant žiamēs“.
***
Prabēgo deszimts metų.
Tai buvo szventa diena: du mano draugus aplanke jų motyna ir jaunute sesuo. Macziau ją laike miszių ir mano duszia isz džiaugsmo net iki padangių paszoko. Maža koplytēlē man iszsirodē gražesne, neng kada norint, balsas-gi vargonų — dangiszka muzika. Akių nenulei džiau nuo gražiausios mano draugų sesytēs-mano szirdyje užgimē pirmutinē, tyra, nekalta meile. Labjaus idēaliszko pajautimo kaip manasis ant svieto ne buvo, tada asz turējau szeszioliaką metų: ji — deszimtį. Į aniolēlį buvo panaszi ir jau senei tarpo aniuolų yra, bet myliu dar ją, norint jau niekados jos savo gyvenime nebmacziau po anuom, laike szventenybēs koplyczioje susitikimo priesz desētką metų. Taip laimingu jau niekados nebuvau ir nebusiu. Matydams, kaip jį pagal savo motyna klupoja, neiszpasakytu pabažnumo jausmu tapiau perimtas. Jaucziau, jog mano szirdyje gimsta tyra, nusižeminanti malda, bet žodžių pririnkti negalējau, idant ją Vissagaliam papasakoti. Ne žinojau, kaip padēkavoti už tą didę laimę, jog gavau sutikti tokią dieviszką esybę; ne žinojau, kaip turiu motyna laiminti, kuri ant svieto pagimdē tokį stebuklingą kudikį. Mano akis puolē ant didelio Motynos Szvencziausios aukorio; tada man pasirodē, jog tas abrozas visiszkai yra panaszus i mano aniolelio motyną ir ne jutau, kaip mano lupos paczios pradējo kalbēti: „Sveika Marija, mylistos pilna, Pons Dievs su Tavimi, palaiminta tu tarpo moterų, palaimintas vaisis žyvato Tavo“...
***
Kareiviszka tarnystē nepaliko manyje nei jokių malonių atsiminimų, bet vienos valandos kol gyvas neužmirsziu. „Metai nelaisvēs“ ējo galop. Didi manēvrai pasibaigē ir po marszų, laike deszimtes dienų vēl pamacziau mano numylētą Zagrzeb. Nuo kelio nuvargę ant Zrinskos turgavietēje pribuvome. Turējome Dievui padēkavoti, jog tiek vargo gražiame Požegano slēnyje iszturējome. Iszkarto tikumas užvieszpatavo. „Budējimą!“ Visas 53 regimentas stovējo, kaip uola, nepajudinams. — „Malda!“ — suskambējo kamendavojims. Kairę ranką prie kepurēs dugnelio pakēliau, muzika ramei maldą grajįti pradvjo, taip tykei, taip pajudinamai, jog manę perēmē tikras nuobažnumo pajautimas. Kratinē mano, piktumu pripildyta, siubavo po Austrijoku mundura ir asz, kaip svetimas nelaisvis ir tarnas, kaipo svetimas kareivis, isz gilumos szirdies atsiduksējau: „Dieve, iszgelbēk mano nelaiminga tēvynę“!
Apisaka Roberto Davis, isz engloniszko.
No. jeigu jau tamstos taip noriate, tai galiu apsakyti tą atsitikimą.
Buvau tada devynioliakos metų ir su tetuszeis gyvenau viename Pensilvanyjos mieste. Sunku man butu iszaiszkinti, isz kur tas noras manēp atsirado, vienok gana, jog umai tada pajutau nepergalētiną norą gelžkeliu važiuoti ir didžiausiu užmanymu mano vaikiszkos tusztenybēs buvo maszynista tapti, norint mokslas ir skyrē man truputį prakilnesnę vietą draugijoje.
Laike paskutinių universitetinių vokacijų nuolatai valkiodavausi ant vietinēs stacijos ir. žinoms, susipažinau su tarnaujanczeis prie trukių, labjauseigi su vienu maszynistu, Sailes Markli vardu. Greitai prie to žmogaus prisiriszau, norint jis jau keturisdeszimtis metų turējo ir ant bendrystes skubus ne buvo.
Mano akyse jis buvo idēalumi smagio, tikro, be jokios nuotartēs maszynisto; žiurējau net ant jo, kaipo ant kokio karžygio. Paczios neturējo ir gyveno su savo sena motyna. Netrukus tapiau dažnių jų namuose szvecziu ir abudu, kaip man rodosi, manēp pamēgo, žinoms savotiszkai, kaip yra pratę prasti žmones, o tai be pagirsmu ir komplementu.
Tame pat laike taip atsitiko, jog mano Marklio kurējis nuo vietos atsisakē. Rodēsi pats dangus mano užmanymams laimina, dinoms tuojaus prisiriszau prie mano draugo su praszymu, idant neatmestinai daleistu man laike vakacyjos užimti vietą pasitraukusio kurējaus.
Maszynistas isz pradžios truputi nenorējo, bet potam sutiko mano vaikiszką užmanymą atlikti ir pripildē manę didžiausiu džiaugsmu. Isz tikro užsiēmimo stoka ir smagenēs nuo žiemos darbo truputį nuvargę ragino mane ant panorējimo stiprių įveikimu, lygiai taip-pat kaip įpratusis girtuoklis noro yra raginamas apsisvaiginti stiprais gēralais. Podraug su tuom buvau pilnas kopoliavimo apie greitą važiavimą kaip viesulas, apie per kalnus ir uolas skriedimą ant taip dyvinai apspamuoto gelžinio arklio.
Ir sztai stojausi amatoriu — kurējų. Ne reikalauju apie tą kalbēti, kaip didžei mano užsiēmime pamēgau; apturētiejie įveikimai net perdaug dēsningai atlygindavo man už sunkių techninį darbą, kuri, žinoms, lygių budų turējau kaip ir kiti atlikti. Vienok norint tie įveikimai buvo stiprus ir įvairi, bet greitai pasirodē. kad likimas turējo dēl manęs sutaisus ką ten prakilnesnį už tuos paprastinius atsitikimus.
Syki sena poni Markli padarē užmanymą, kurs regimai jai daug džiaugsmo siulyjo. Nēs toje dienoje pripuolē metines sukaktuves jos sunaus užgimimo, tai ji užsimanē nuo sunaus slaptu važiuoti su musu trukiu į Filadelfiją, idant ten jam dovanas nupirkti. Dēl manēs ji savo paslēptinę atidengē ir praszē padēti jai uēmanymą, atlikti. Zinomas, asz viską kaip priguli sutaisiau ir ją į vagoną taip pasodinau, jog Markli, savo maszina užsiēmęs, nieko neužmatē.
Tai buvo graži vasariszka diena. Trukis turējo apsistoti tiktai ant svarbiausiųjų stacijų. Isz tikro jis nebuvo greitasis, bet ir ne paprastinis keleiviszkas. Ant tos paczios vienotinēs linijos jo nerokuojant važinēdavo dar du trukei tikrai greitiejie. Nežinantiems paslēptinių ant gelžkelių judējimo czia turiame paaiszkinti, jog tokiuose atsitikimuose maszynistas tur klausyti paliepimu, ant kožnos stacijos aptariamujų ir czia jis pats yra tarsi maszina kontrolerio rankose, ant kurio galvos kaba atsakymas už visos linijos judējimą. Jeigu maszynistas kame norint pasidrasįtu kontrolerio prisakymus permainyti, tada visame judėjimo pliane pasidarytų sumiszimas ir pasirodytu tokio žingsnio rusti pasekmē.
Laimingai iszkeliavome laike suraszymo paskirtame ir lygei laimingai savame laike pribuvome ant sekanczios stacijos. Bet kotik apsistojome, kaip pas mus atbēgo vaikas isz telegrafo ir maszynistui depeszę padavē. Toje pat valandoje iszgirdau pritariamą Marklio szuktelējimą:
— Bek atgal, pasakē vaikui, ir pasakyk Villjamsui, idant depeszę užtvirtintu; czia tur buti koks norint pasirikimas.
Vaikas greitai nubēgo, Po deszimtes minucziu vēl sugrįžo:
— Dar sykį telegrafavoja — sake uždusęs; Villjams labai ant tamstos užpyko ... sako, jog czia nēr nei jokio pasirikimo, ir idant tamsta greit į kelionę važiuotum.
Tą sakant kitą depeszę jam padave.
Markli ją perskaitė ir apie pusę minutos abejojo, stovēdams su nulenkta galva. Potam umai akis pakēlē ir atsižiurējo ant ilgo vagonų lenciugo, paskui maszinos stovenczio. Lupomis pajudino nei jokio balso neiszduodams, tarsi ką ten rokavo, potam jas sopulingai sucziaupē, o jo aptemusiose akise matēsi toks dvasios nuopuolis ir be galo sielvartos, jog ne buvo galima apie tą, koks rokavims iszējo, abejoti.
Ant maszynisto jam skaitant žiurējau, nieko isz jo veido nuspēti negalēdams. Pasidransinau net užklausti, kas atsitiko.
— Padarysiu kaip paliepta, trumpai atsakē.
Maszina iszdavē ilgą asztrų vaitojimą, nuo
kurio nenorēdams sudrebējau. Tame tarsi dalis balso paczio Marklio buvo. Po valandai jau grudomēs pylimu tarpo iszblaszkytų apaczioje namų ir tai su greitumu, kurs man tuokartu pavojingu pasirodē.
— Užmesk dar anglių — pasakē Markli. Užmecziau truputį ir tai ne isz karto, bet su pertraukomis.
— Markli — atsiliepiau drebēdams — jau ir taip važiuojame labai greitai.
Nieko ant to man neatsakē. Jo akis nepajudinamai ant monometro ilsējosi, o danczei stiprei sukansti buvo.
— Anglių dar! — pasakē.
Vēl užmecziau.
Laukai ir namai pradējo pro mumis su tokiu greitumu pralēkti, jog gangreit negalima buvo ju paveikslo įsitēmyti. Artinamēs prie ateinanczios stacijos. Markli nulatai savo akis nuo monometro ant dziegoriaus blaszkē. Jo pasijudinimai buvo automatiszki; net pats veidas įgavo pažiura nekurio instrumento.
— Dar! — riktelējo užkimęs, akiu nuo dziegoriaus rodykliu ne pakeldams. Ant lopetos anglių paēmiau, bet susiturējau abējodams.-— Markli — nedrąsai isztariau — juk-gi dabar lekiame su greitumu szesziudeszimtu mylių ant adynos!
— Anglių! — atkartojo su negirdēta energija
Prietelio delei nerimastis manę pradējo apimti, jo iszsižiurējims ir nžsilaikyms rodē nekurį dyvina rustumą, szaltumą arba vēl nepaprastiną visu spēkų isztimpimą.
Vēl anglių užmecziau, savę tuom ramindamas, jog szaip; ar taip vis-gi apsistosime ant ateinanczios stacijos Dafrim, nēs pats Markli, priesz depeszes apturējimą buvo pirmines, jog
Dafrim prie apsistojimo vietų prigul. Pradējome prie to mažuczio miestelio artintos ir kaip tiktai pirmutinei namai pasirodē, musų maszina iszdavē persergējimo signalus, viens už kitą, balsesni ir iszgastingesnį. Grudomēs per ulyczias, greitumo nepamažinant, susilyginom su debarkaderu kame pasažierų pulkas musų laukē ir, visiszkai neapsistojant, begome toliaus. Priesz mumis tik mostelējo iszsigandusiejie veidai laukiancziuju žmoniu. Ir vēl atsiradome viduryje placzių laukų. Trūkis ējo su greitumu, dvasią užimamuoju. Peczius iki raudonumo buvo įkaitęs. Sziluma neiszturiama, bēgio greitumas ir baisus nervų isztempimas žmogui pagal manę esancziame ant manēs darē įveikimą netik prislegiantį, bet tiesei smaugentį.
Kvēpuoti negalēdams kas valandą griebiau orą, kaipo skenstantis.
— Jack, dar įmesk! skambējo laikas nuo laiko monotoniszkas Marklio paliepimas; imdavau tada lopetą anglių ir mesdavau ją į peczių įkaitusį: tą jau dariau be jokios mislies, kaip koks gyvuolis, varomas muszeis nekurio nepergalētino reikmenēs pajautimo. Niekados nieko tam panaszo ne buvau datyręs laike savo moksliszkų užsiēmimų. Nuo tos valandos suprasti pradējau, kokiu tai budu žmonēs ant pažiuros prasti ir mažmokįti, savēp nei žiežerkēles entuzijazmo neturintiejie, atlikime savo reikmenēs, ar tai kariumenēje. ar tai ant sargybos, ar tai ant skendanczio aklinto, — gal milžinais tapti. Stumi juos ant to tas, jeigu taip pasakysiu, rutininis reikmenēs pajautima, kurs pranoksta mano nuomonių prakilnius pasireiszkimus paprastinio drąsumo.
Taip sav mislyjau. Gilumoje vienok duszios daleisti pradējau: o ką, jeigu Markli tiesei isz proto iszējo, arba baltaję sziltinia yra apimtas? Teisybē vēl ir tas, savę duszioje raminau, jog niekados ne macziau, idant maszynista savo lupomis kieliszkelio butu dasilietęs. Tuo tarpu Markli kaipo įkastas stovējo, nei truputį nesijudindams, jegut nerodyti jo mechaninių pasijudinimų neatmestinų prie maszinos kieravojimo, tik jo akis nuolatai bēgiojo nuo monometro ant dziegoriaus rodyklēs, ir tai su tokiu vienodumu ir energija, jog tame atkartojime buvo daugiaus baisingo, neng kokiame proto susimaiszymo ženkle. Sykį tiktai atsižiurējo ant ilgos vagonų eilios, paskui maszinos begancziu su greitumu galvasuktį daranczių ir isz vienos į kitą pusę siubuojanczių.
Tur buti toje valandoje jam per mislią praējo szimtai moterų ir vyrų, kurie dabar vagonuose sedējo laikraszczius skaitydami, kalbēdami, taboką rakindami ir nei žinoti nežinojo, jog jų gyvenimas yra rankose žmogaus kurio protai manēp juo tolyn juo labjaus abejojimą gimdē.
Bet vienok koks jo buvimas nebutu buvęs, veido iszsižiurējims apie vieną ebejoti nedaleidē: Markli rodēsi kogeriausei atmenancziu ir suprantancziu, kiek žmonių toje valandoje jis ant savo atsakymo turējo.
O taip, jis tą kogeriausei žinojo.
Vēl ant dziegoriaus atsižiurējo.
— Dvideszimt myliu! . . . iszsunkē per danczius ir tuojaus pridējo: Jack, užmesk dar anglių, ugnis gęsta.
Iszpildžiau paliepimą. Be abejojimo iszpildžiau. To žmogaus veide buvo kas žina kas, kam priesztarauti negalējau. Toliaus vienok jau iszturēti nebgalējau; prie jo prisispaudžiau, nerviszkai už peczių ji sugriebiau ir dar labjaus nerviskai surikau:
— Markli, kas tai yra? juk-gi visą tą trukį tiesei blaszki į myrio nasrus.
— Žinau tą — atsake pakaj ingai.
— Bet-gi motyna tavo yra trukyje! . . .
— Dieve! iszsiplēszē isz jo jautojims, arba persigandimo balsas . . . Visas sudrebējo, pasviro. Bet akis nei ant valandos nuo monometro ne pasitraukē.
— Sudrutink ugnį! — po valandai asztrei ir pakajingai suriko, truputj atsargumo kumsztę pridengdams.
— Nei už ką ant svieto!
— Sudrutink ugnį! — sakau tav, greicziaus! — Markli dar su didesniu asztrumu atkartojo.
— Ne! gali savę ir savo motyną užmuszti jeigu tas tav patinka, bet asz nenorių, idant man galva nutruktu, nežinomai dēl ko.
Pažiurējo man tiesei į akis. Jo pažvelgimas visuomet lagadnas, tuo kartu blikstelējo kaip pas kokį laukinį žvērį. Bet tuojaus susiturējo.
— Galecziau tuojaus toje valandoje tavę nuo maszinos numesti ir ant viso reikalą užbaigti. Bet . . . Žiurēk ot ten ... Ar matai tą staciją?
Pamacziau priesz savę ant horizonto maža taszkelį, atstogume nuo musu maž-daug penkių mylių.
— Paliepta, man ant tos stacijos buti lygei szesztoje, sakē lyg žaibuodams — nepaprastinis trukis dabar isz prieszos eina isz tikro reikējo apsistoti ir praleisti jį ant stacijos Dafrim. Bet paliepta važiuoti toliaus . . . Czia tik vienas reisu poris. Jeigu ant stacijos ne busime (ant dziegoriaus atsižiurējo) už tryjų minuczių — tai sztai aname slenyje su greitu trukiu susitiksime . . . Supranti?
— Viską kažinkas supainiojo . . . pasakiau umai viską suprasdams, norint ir pats nežinau dēl ko ir kaip.
— Tur buti.
Daugiaus jau nieko nebkalbējau. Užmetinējau anglis. Jeigu kerosino bucziau turējęs, tai jį į peczių bucziau pylęs, bet tas vien yra tikru, jog niekados gyvenime ne buvau taip pakajingu, kaip toje valandoje. Datyriau, jog kada žmogui prisieina tiesei į akis myriui žiurēti, tada baimē persimaino į akmeninį pakajingumą. Markli pridavinējo atsargumo kumsztį. Maszina pradējo iszdųoti baisingą kaukimą. Tada, nuo pietu puses ant horizonto pasirodē ir augo juodi durnelei.
Klausianczei ant maszynisto atsižiurējau.
Jis patvirtino galvą linktērēdams.
Tai buvo trukis greitasis.
Pasilenkiau, idant angliu, užmesti.
— Nebreikia daugiaus! — tarē Markli balsu neskambiu.
Vēl atsižiurējau ant czysto vasariszko dangaus į tą pusę, kame ant horizonto stovējo tykas, pakajingas sodelis: Už jo sukasi ilga, juoda, kaskart labjaus prisiartinanti dumu juosta.
Į dziegorį atsigrežiau . . . Dar minute! ir ... .
Prisipažinstu, jogei kaip szuva susiriecziau, akis pridingiau. Ne atsimenu ar melstes mēginau. Akise man užszvitavo paveikslas sumaltų motynų su vaikais, moteriszkiu . . .
Maszina, apie kurią buvau atsirēmęs, iszdavē paskutini, baisiausi žviegimą. Gangreit toj paczioj sekundoje dasigirdo toks pat nepakajingas isz prieszos sužviegimas.
Tuojaus pagal manę, ant mano gangreit galvos pasirodē ugnies uraganas su baisu, apkurtinancziu griežimu. Veidą atidengiau, pakēliau akis . . . Buvome ant szonines linijos. Greitasis trukis lekia szalimais, tiktai paskutinį musu vagoną įžeidęs. Padukusiąme džiaugsme prie Marklio priszokau ir pradējau jam pats nežinau ką kalbēti ...
Jis tylējo. Sēdo ant zoslanēlio ir nesijudino, kaip į akmenį pavirtęs. Trukis norint apsistojo, bet dar drebējo, tarsi, nuo iszganszczio.
Kogreicziausei nubēgau į vagoną, kame motyna maszynisto sedējo ir greitai ją pas sunų atavedžiau. Valandoje, kada Markli akis pravērē ir savo motyną už rankos paēmē, turējau nuo jų atsigręszti.
Dažnai paskiaus man prisieidava buti prie trukių susikulimo, bet niekados ne buvau taip arti myrio gelmes... Kas priežastis pasirikimo buvo — nežinau. Markli apie viską potam dasižinojo, bet... paslēptinēs ne atidengē. Kaip ten ne butu buvę. bet nei vienas ant visos linijos žmogus ne turējo pas vyresnybę tokio didžio įsitikējimo, kaip Markli. Iszsigelbējimas gangreit negalimas buvo ir tiktai vēsus jo kraujas ir tvirti nervai szimtus žmonių iszgelbējo...
Franciszio Mažuraniczo, isz chorvatiszko.
Kožnas žmogus mirszta su tą kalba, kurioje jis gimē ir iszaugo.
Jenerolas X. buvo isz gimimo graniczaras. kiemonio sunus isz tikrai chorvatiszkų namų. Bet su vokietka apsivedē ir szi jo vaikus vokiszkai iszaugino.
Iki buvo sveikas, ējo szaip-taip. Net ne užmatē to, jog jo szeimyna chorvatiszkai nemoka. Bet sztai nelaimė atsitiko; jenerolas mirtingai susirgo. Ligos ant lovos parbloksztas visiszkai spēkos nebteko, maitojosi, ne gal nei gyventi, nei mirti. Isz didžio sopulio svetimų kalbų pamirszo; tik chorvatiszkai kalba.
Nieks isz jo szeimynos jo namuose nesupranta, to dēl jis pyksta.
Vaikai verkia; pati nežino ką daryti, o jis isz piktumo gatavas pliszti, jog jo neklauso.
Net jo paskutinio noro ne gal iszpildyti... Mirdams szaukią rēkia, liepia... bet ką?... Paskutinēs jo mislis . . . ant szalto, pilno sielvarto veido, ar-gi taip sunku nuspēti? . .. Kas dasilieczia manęs, perskaicziau ir gerai jas įsitēmyjau!
Su draugu ant medžioklēs buvome. Įkarvelį iszszoviau. Bet buvo tiktai paszautas . . . plavasuoja sztai sparneleis.
Mano „Vilkolak“ sugriebe ji baiseis savo dantimis. Nusmaugs! pamislijau sav.
Vienok biednas karvelis dar gyvas buvo, kada szuva ji man prie koja ataneszē. Idant nesimuczytu sprandą jam nusukau terbon įmecziau. Po adynai ant pietų i gaspadą įējome.
Žiuriu į terbą ir ką-gi matau? karvēlis dar gyvas.
Draugas mano — senas medžiotojis? plunksną jam isztraukē ir, kaip medžiotojai yra pratę, pervēria jį ... Vargszas karvelis trigubai turējo mirti.
Namie į virinę jį atidaviau.
Po valandai tarnaitē įeina ir sako. jog karvelis gyvas. — Ką su juom daryti? klausi. Paszautą ir smaugtą dabar jį gyvą pesz!
Gailu man vargszo pasidarę ir gyvastį jam dovanojau. Ir ar tikēsite? Sztai dabar iis po pakai u strokinėja ir biczuoliuojasi .... su „Vilkolak.“
Vargszas! Buvo paszautas, sprandą jam nusuko, pervērē, gyva peszē, o jis vis gyvuoja.
Su juom tas pats szunpalaikis bovyjasi, kurs ji smaugē, — gatavas ant pono paliepimo vēl isz naujo smaugti.
Ar-gi ne tiesa, jog varszas! . . .
Sykį pons jenerolas mums prie stalo szį atsitikimą apsakinējo:
Su savo kuopa stovējau augsztutinēje Vengrijoje. Dažnai, tiltu pervažiuodams, matydavau, kaip kiemonei neszdavo į miestą szį-tą parduoti ir kaip nekuris szlubas žyds —tur but muito rinkiks — visą tą nuo jų už pusiautiną prekę atsiimdavo.
Viens ir kits gindavos, neduodavo, bet žyds nepaleisdavo, iki savo ne atsiimdavo.
Sykj žiurējau, kaip tas nudvēsēlis milžiniszką kiemonį smaugē ir gvoltu isz jo plēszē jo gerą. Kiemonis neleido, tad žydas jį muszti
pradējo.
— Žmogyti — pasakiau jam — ar-gi tav negēda, jog žyds tavę tvatyja. o tu kaip mulkis stovi, norint už jį tvirtesnis.
Slovakas su padyvu ant manęs atsižiurējo. Jam pirm nei galvoje, kad ir jis ką norint muszti galētu. Dabar iszkarto suprato. Kaip-gi griebs žydą už sprando, kaip-gi szveis jį ant žiames! ... Ir pradējo kulti. Tikrai jį butu užmuszęs, jegut „gana!“ nebucziau riktelējęs.
. . . Isz tiesos, dyvini žmonēs tie slovakai! ant galo jenerolas tarē.
— Nu ka, ar-gi ne dyvini? . . .
Pavasaryje 1883 metu skregždēms Celiovcan sugrįžus jos savo gusztoje ant banko namų žirbli atrado. Nepraszytas sveczias nei jokiu budu nesidavē pasivaryti.
Skregždēs nuskrydo. Netrukus jų pulkas sugrįžo, o kožna snapelyje dumblių szmotelį turējo. Akisa žmonių būrio jos užmuryjo, žvirblį užimtoje sēdyboje. Pats macziau tą užmurytą Celovce gusztą. Regimai, jog kovoje ant myrio jis savo kapo sieną pramuszti norējo.
... Taip daro skregždēs slovēnų kraszte — sav pamislyjau, ant gusztos žiurēdams . . . O ką daro broliai slovēnai, jeigu jiems kas namus užim?
— Daro tą, ką ir chorvatai daro: atejunui dar sziaudų nasztą atanesz, idant jam gerai klotusi . . .
Su Vasiliu Minczovu buvome draugais Zagrzebe ir Pragoje. Tas žmogus už viską labjaus savo tēvynę mylējo ir kada szi paszaukē jį ant kruvinos puotos, jis jos balso paklausē.
Serbijoje opa krutinen apturējo. Isz pusēs opa užgijo, bet viduryje užgytie negalējo.
Buvo ligotas, kas-kart labjaus nyko, iki ant galo lovon atsigulē ir isz ten daugiaus neatsikēlē.
Dažnai, kartu su kitais draugais buvojau pas jį. Daktaras mums pasakē, jog dēl jo nēra pagelbos. Vargszas Vasilis nei jauste to ne Jautē. Iki paskutinei valandai pilnas buvo ramumo ir vilties į ateitę.
Su kokiu tai uždegimu apie savo tēvynę kalbēdavo! Kaip gražei kupoliavo apie jos tolesnę liktinę! Kas da užmanymai jo buvo ant laiko, kada pasveiks!
Karumenē per Balkanus traukē, bulgarai už ginklu ēmēsi, tai ir mano Vasilis į Balkanus norējo eiti. „Turiu iszgyti — sake jis -- mano gyvenimas tēvynei priguli“. Ant naujų aukų atsidējęs buvo ... iki neatliko . . . paskutinēs isz jų ant žiames.
Draugai! ar ēsi ten už žvaigždžių laimingas? ... Sztai czia tarpo musu, ant žiames krauju aplaszintos, liuosybēs medis isz augo. Jo uksnyje tavo draugai ilsisi ir ant tolesnio-darbo taisosi. Tu-gi, ar ēsi rainus? Bulgarija liuosi, Bulgarija vienijasi ir liks pati savimi
O asz, ką-gi tav apie savo tēvynę pasakyti galēsiu, jeigu kada — norint susitiksime.
Arklys manę įspirē, turiu lovoje gulēti. Daug vandenio dar nutekēs, iki pasveiksiu. Isz ilgumo galima net mirti . . . Žiovauju . . . „Ak, norint-gi apsivedes bucziau!“ ... Ir sztai žiovauju...
Netikētinai virinėje (kuneje) dainavimą isżgirstu. Klausau.
Gaspadoriaus virinēje prie mano miegotuvēs prisikisz ir gangreit gali viską girdēt, kas ten dedasi. To balso vienok dar negirdējau; tai nauja tarnaite tur buti.
Įsiklausau labjaus. Tai sodieczių dainavims, slovēnų dainuszkēlē. Tarnaitē tur but tiesei isz sodžio pribuvo. Dainuszkēlēs liudnios skurdžios. Kai-gi malonei jos mano ansj glosto.
Balselis, kaip sidabras czystas, minksztas, kaip pirmas pabucziavimas.
Pats dabar nežinau, dēlko mislyju, jog tą mergaitē graži. Toks balsas, isz tiesu, gal tiktai isz karsztos szirdies iszeit; tik gražios lupos gal taip meilei dainuoti; nekalta tik duszaite gal taip skurdžias dainuszkas iszsirinkti.
Klausiau per keliatą dienu.
Dainavimas kartais prilygo mažo pauksztelio cziulbējimui. Tur but - sakiau sav — atsimen savo sodžiaus, savo motynos . . .
Nekuriam laikui praējus nutyla. Vietoj dainuszkos viename vakare iszgirdau virinēję kaip kalavija terksztelējo, o potam juokus . . .
Dainavimą vēl iszgirdau, bet koki? ir apie ką?
„Du hast Diamanten und Perlen . . „
Ir nuo to laiko tą „Du hastu girdžiu kiauromis dienomis! Dainavimas skamba syki balsei, tai vēl potylei, tai greitai, tai iszlengvo, tai liudnai, tai geidulingai — tur but pagal duszios siubavimą, bet vienok be perstogio ir ir vis vienas ir tas pats: „Du hast . .
Tą turbut ją iszmokē jos mylimas, ans pusžmogis, kalaviją (szoblē) tarszkantis.
Man tą raszant isz virines dar syki atsiliepia ans nelaimingas „Du hast.“
O!‘ jeigu sveikas bucziau, isz kailio iszsinercziau!
Slovenaite, vos tik deszimtį dienų mieste, o jau pamirszta savo meilių tautiszkų giesmelių. Prie mylimo apie motyną užmirszo, apie gražius jos pamokinimus, apie viską ...
„Mein Liebchen, was willst Du noch mehr!u — skamba balsas virinēje .
Ne, negaliu toliaus isztureti! Norint szlubuoju, bet tuojaus isz namų iszeinu.
Ar ne atsitiko kada tamstai ant szokimo žiurēti, muzikos negirdžiant? Ant paveikslo, vis-à-vis per langą?
Kaip-gi paikais iszsirodo tie szokantiejie ir szokanczios! Sukasi tarsi kokios marijonetkos! Tas yra juokingu lygei taip-pat, kaip yra juokingos lupas atsidaranczios ir užsidaranczios, kada ju balso negirdžiame. Taip-pat paiku iszsirodo juokentis veidas, kada nežinome dēl ko. isz ko... juokesi.
Arba, daleiskime, sztai esame pakajuje.
Ar-gi nedyvinais iszsirodo mums juokais, kuria tamstos ausi isz ulyczio siekia!
Prie lango prisiartini.
Matai viduryje ulyczios du, kaip priguli, ponus kalbanczius. Kaip-gi juokingu iszsirodo jų užsilaikymas!
Vienas tarsi pagal taktą uždaro ir pradaro savo lupas, rankomis majuodams. Kitas vēl kairę ausį palenkia ir atidžei klauso. Netikētinai maino stovylas... Atsisveikin viens su kitu. Paduoda sav rankas, linkczioja. dēl saldumo ir meilumo lupas kraipydami. Atsigręžia viens nuo kito ir- kožnas savo keliu eina...
Abelnai sakant viskas, ko priežasczio ne žinome, dēl musu juokingu iszsirodo.
Bet daugeliui net ir tautos verksmas, isz tolo žiurint, juokingu iszsirodo. Aszaras mato, bet priežaszczio nežino ... _
Arcziaus, ponutelei, prisiartinket! jums juokties nesinorēs...
Metuose 1875 pavasariui atējus pagal Pragą isz armotų szaudē. Tai buvo ženklas, jog ant Veltavos ledas luszti pradeda.
Vanduo pribun, bus patvanas.
Didelēs ledo lytis apie tilto jauczius daužē taip, net jis po kojomis dreba. Priesz kožną jauti susitaisē ledo pridengimas tartum todēl, idant ledas tiesei Į tiltą nedaužtu.
Ant, tilto pilna žiurinczių žmonių.
Isz karto dasigirdo dyvinas suužimas .... „Koukej koukej!„ (žiurēk žiurēk!) — rēkia.
Žmonių burys ant pat vidurio tilto, spaudžiasi.
Kasgi atsitiko?
Ant vienos ledo lyties, kuri prie tilto jauczio užsiturējo, žmonēs žvirblį užmatē.
Vargszas suszlapo ir per-pus perszalo. Paszok, nori pasikelti, nuskriest .... ir negal. Nuolatai ant ledo nupuol.
„Chudaczek“ (vargszas)! sako vieni.
„Armer Teufel! — atkartojo kiti. Abejose tautiszkose kalbose žvirblio gailestaują, kas Czekijoje neiszpasakytai retai atsitinka. Visų szirdis nelaimingas pauksztelis sujudino. Kožnas dreba apie jo likimą.
Ar vargulēlis iszsigelbes? Ar kartais, gink Dieve, j vandeni ne įpuls? Kadtik nauja ledo lyte jo su savim nenutrauktu!
0, kad butu galima ji kokiu nors budu iszgelbēti!
Netikētinai isz padyvu žmones net riktelėjo. Atsirado iszgelbētojis.
„Pro pana Boha, kaukej!“ . . . Ist denn der Mensch wahnsinnig?“ — szauke.
Isz tiesu, nekuris nutrukgalvis eldijēlēje nuo kraszto atsistumē . . . Žiurētojei net kvēpuoti liovėsi. Tuom tarpu drąsuolis žinoviszkai lytes aplenkia ir j vietą, kame žvirblis, plauke, laimingai prie žvirblio prisimuszē ir — sztai, laimingai jau grįžta . . . Sugrįžo? Jau ant kraszto!
Žmonių burei rēkauja, j delnus ploja, nežino kaip linksmintis ...
Ką per geras szirdis turi žmones, sav viens mislyjau, žiurēdams į tuos linksmus, rainius veidus kuriuose, tarsi, dusze linksminos . . . Ir tame zerkole macziau visą svietą, — gražu, platų, o laimēs pilną ...
Ar-gi jus nusidyvyjat? ... Bet-gi tada jaunas buvau, labai jaunas, gangreit vaikestis...
(Isz vilniszkos grestos) Ostojea.
Ant kožnos spaviednės kuningas barė Valentą. jog pasigeria, sakė, kad duszią prapuldys ir po myriui smalę gers. Valentas teisindavos, jog vien už savo piningus tegeria ir tai tik nedėliomis arba szventėmis, o szaip jau paprastose dienose. — tai jau jeigu koks bendras ant stiklelio paszauktu, bet tas taip retai atsitinka, kad ir minėti apie tą nėr verta. Kada-gi kuningas jam sakė, jog szventdienomis pasigerti yra dar didesniu nusidėjimu, Valentas mislydavo.
— Pasakos! Isz ko-gi žmogus szventę beiszpažintu? ‚ Ir taip nesyki laike menesio vienos arba dviejų nedėlių negaliu dasirokuoti!
Metė tada Bemadinų konfessijonalą; bet kada ir kitose bažnycziose spaviedotojei vienodai reikalaujanczeis iszsirodė. — tai visiszkai spaviedoties perstojo. O vienok girtuoklium ne buvo; laike szeszių dienų skudrei dirbdavo, nedēliojo iki piet miegodavo, potam-gi pats nežinodavo ką daryti. Savo familijos neturējo, gyveno pas sargą kertēje. Paprastinai budavo pasikalba tai apie szį, tai apie tą; isz pradžios griczioje, potam prie vartų, o ant galo kiutin ant alaus kvatierkos; vienoje nedēlioje sargas turėdavo mokėti, kitoj‘e Valentas. Szio paskutinio nedėlics tankiaus atsitikdavo; vienok apsimesdavo, buk tai neatsimenąs. Pas sargą buvo pati ir trejatas vaikų; jis-gi vien-vienutinis. Kartais draugė j Zakretą arba Rossą nueidavo — tada apie alų nei atsiminti ne atsimindavo. Valentas ant žolēs atsiguldavo, isz pažasczio pipkelę, iszsitraukdavo ir paprastinai tokią vietą iszsirinkdavo, isz kur Viliją ir mis?ką ant antro upės kraszto budavo galima matyti; nuo miesto atsigręszdavo — gana jo jam budavo laike visos nedēlios. Isz pradžios taip sav žiurēdavo; miszko kvepējimas, vanduo, žolė, koks ten katiliuojentis užimąs jj per imdavo; akis primerkdavo it klausydavo ant kelmo pasirėmęs. Žiurēdavo, kaip ten atstogume abudu upės krasztai miszkti ir krumais apaugę viens prie kito artinosi, o upė kaskart siauresniu loveliu plaukią kaip ant jų mėlyno dangaus juosta kažina kur nusileidžia. Gal buti. jog vis-tą jau koki szimtą kartu buvo matęs, bet vis-gi dar iki soczei neprisižiurējo, gražumu nepasisotino, kurs jam placzia vilnia į krutinę plaukte plaukė.
— Kaip ežia gražu, kaip gražu — murmėjo sav vien ot taip, bile tik tai ką pasakyti, neš krutinę degti degē nuo kokio ten neapskriesto pajautimo. Peczeis patraukdavo, akis užmerkdavo; tada vanduo dar balsiaus uže, oro oszims dar gardesnei jį katiliavo.
Atsitikdavo, jog dailus isz artimiausių villiu vaikesczei czia atbēgdavo vilką arba ratą, netinkanczei paleistą, sugauti. Pamatę žmogų su nudriskusia sermēga, be kepures, su apdulkejuseis czebatais. su veidu rustu ir miegustu, persigandę jie paszokdavo atgal, arba prie medžio prisilietę su pasistebējimu ant jo žiurēdavo, budami pasirengę isz karto prie jo mažiausio pasijudinimo pabēgti.
— Tai vagis, ar žmogžudis ? — tylomis sznibždējo.
— Gal girtas? Bēgkim!
Bēgdavo atsižiurēdami, ar kartais jų Besiveja, bet Valentas, kaip Įgēręs, sēdēdavo; nebutu vijęs norint ir jo laime ten butu buvusi.
Kartais vēl atsitikdavo, jog miszke ant antros pusas iszgirsdavo dainavimą, sutaikinta, žino viszkai j chorus padali tą; tai vokiecziai kailiakasei, isz dirbtuvēs, paprastini savo koncertą atlikdavo. Valentas negalēdavo suprasti, kame dainavime tame geras noras baigesi, o kame žinoviszkumas prasided; pirmucziausei jam patikdavo harmonija ilgu skardu atkartota, kurį upe neszē isz kasžino kur; tikdavo jam susitaikinimas keletos desėtkos balsų. Kada perstodavo, tai kaip peiliu nurēždavo; pradėdavo taip-pat visi vienu kartu, tartum visi vieną gerklę turējo. Klausydavos dvasios bijodamas atgauti, o kada miszkas ir krumai akise sztavaruodavo, tai drēgnes akis kumszczia pratrindavo.
Naktis drangas atgal į miestą varydavo. Czia miego dar nesinori, budavo pasižiurēs vienas į kitą ir be žodžiu susipratę kiutin sav į pasiraminimo szaltinį. Paprastinai tokią karcziamą iszsirinkdavo, prie kurios darželis budavo, tai yra szmotelis užgaradytos smiltynes su dilgynių kelmeliu. Budavo atsisēs ant zos-lanēlio tarp kutes su žydiszka oszka ir paczios grjczios paprastinai, cibuleis, silkēmis ir arielka atsiduodanczios; virszum ju szmotelis pilko dangaus būdavo, isz kurio ant jų truputis vakarines rasos krisdavo; tada czia vēsiaus budavo, ne-kad karczemoje sklidinai svietu pripildytoje.
Valentas pamylēdavo; du butelius iszgērus tapdavo labai kalbus, ant dugno kožnos isztusztintos stiklinės ar tai kokius juokus, ar kokj atsiminimą atrasdavo. Pirmiaus, kada dar vaikescziu buvo ir motyna jo gyva buvo, drauge į „savo szalelę“ pagal Lidą važinēdavo: ten pas dėdę keliatą biczių kelmų turējo. Motyną jau senei pasimirė, bitelēs taip-pat pražilo, jeigu tik noiszmire. Valentas vienok kartais jų atsimindavo; nes tai vien-vienutinis daiktas, kurs, jeigu dar buvo, jam prigulējo. Kožna karta kada jo szirdis nuo alaus atsileisdavo arba nuo arielkos užsidegdavo — tai avilei, dedes ir visi tetulėnai kaip gyvi jo akise stodavo.
— Viską mesiu, eisiu, isztikro į savo szalelę eisiu! Kas-gi asz . . . ar koks valkata? Dieve susimilk! Ir asz turiu savuosius ... ir avilius turiu, tris, ne, penkius avilius, taip penkius. Ak, biteles jus mano!
Ūsus aplaižydavo ir saldžei juokdavos.
— Na. iszgersim dar knmai ko? Už mano biteles gerai? Ir gerdavo tada iki vēlai nakczei.
Prasiblaivėjęs nei „savųjų“, bei biczių neatsimindavo; ant tuszczių misliu laiko ne buvo nuo pavasario iki rudenės gan darbo turējo; namai, gresta, azviesa, vandtraukei — vis tas buvo, kame jis savo rankas pridėjęs buvo. Taigi apie visus miesto darbus kaip apie savuosius kalbēdavo.
— „Mes“ dabar gazą arba vandeni vedame; „mes“ dirbame szį ar tą.
Podraug su tuom už savo reikmenę rokavo daboti apie tą publikiszką gerą,, prie kurio norint truputi ranką buvo pridējęs. Kiek sykių užmatydavo vaikus prie pompos besigrudanczius, tai tuojaus juos be jokios ceremonijos nuvydavo. Asz ums, paleistuvei! Dėl jusų tai padirbta! Atējo jau meistrauti! Isz lengvo, po viena, nesimindykite lyg kokie arklei!
Vaikesczei juokdavos isz persergos, kartais vandeniu jį patį aptėkszdavo, Valentas vienok ne apstodavo daboti; nes kožna pompą ir kožną liktarnyczią isz dalies už savają rokavo.
Baisiausiu dėl jo daiktu budavo žiema ilga, szalta, tikra Dievo ryksztē. Isz pradžios, iki žmonelei sav malkų nesusitaisys, tai uždarbis yra, norint ir mažas; juo toliaus juo sunkiau. Atsitinka dienos, kuriose nei skatiko ne mato.1 Tyczioms priesz dieną atsikeldavo, idant pirmutiniam prie rotužēs stoti. Budavo kotik dienelė pradēdavo brēkszti, kur ne kur sargai grestą szluoja, visur kromai dar uždarinēti, o languose nei gyvos dvasios dar ne matyti — jau Valentas traukia su piela (pjuklu) ir virvēmis ant peczių. Sermēga savo gerai užsisegiodavo, j czebatus įdēdavo liekanas vilnoninio spancerio, ant akių kepurę gerai užsispausdavo; budavo eina iszilgai namu ir žiuri, ar ne pamatys kame ant kiemo kaladžių dēl pielavojimo. Mislija, kad sziądien bus pirmutinis — kur tav! Jau ant kertes Yokiszkos ulyczios užmatē, du, toliaus dar vieną, visi ginkluoti — su pielomis ir virvēmis ant peczių.
— O, kad jus . . . pastiptumēt — sumurmēdavo ir skersoms ant jų atsižiurēdavo.
— Tas rudasis, vargei kojas velka, jau treczia diena, kaip stovi ir nieks jo ne szaukia. Kam reikalingas tok nudvėselis? Ńei už skatiką spēkos ne tur!.. . Šiądien vēl atsivilko... tur būt czia padvēsti nor! O tas antrasis, senis, tikras pakaruoklis, jau pirm laiko sustinga. Stovi lyg negyvas ir akių negali pakreipti! Tiktai kitiems keli užstoja, prekę gadin! Zmogs nesyk; už szuniszkus piningus eina, bile tiktai tiems iszgverēliams ne pasiduoti.
Tokios mislis kožnam skyrimai užeidavo; vienas kitą skersomis akimis mieruodavo. Netrukus visa eilē pagal rotužę jų susirinkdavo; pecziais apie sieną atsirēvmę, o kojas ant trotuaro isztempę — laukdavo.
Miestas keldavo isz palengvo; tai szen, tai ten dumai isz kamino pasirodydavo; kromus atdarinėt pradėdavo.
— Na, ką sziądien Dievas duos! mislydavo Valentas ir nenoroms atsižiurēdavo ant tų, kurie jau lauke nuo keletą dienu dieviszko susimylējimo.
Jeigut atsitikdavo, jog nuo kraszto pirmutinis greicziaus darbą gaudavo, tai Valentas negalēdavo sav dovanoti, jog ant jo vietos neatsistojo. Prie vietos daug svarbumo dēdavo, ir kame sykį ji geras uždarbys buvo sutikęs — ten visuomet stengdavos stoti, mislydams, jog ta vieta laiminga turi buti. Ilgą, baisei ilgą diena turēdavo priesz savę! Kad da ta diena norint žmogiszka butu — bet tai arba sniegas kaip su botagu kerta, arba lyja, kaip isz viedro, arba vēl szaltis, taip už szirdies griebia; kad net aszaros akise sustingsta, kojos nutirpsta, į pirsztus, kaip adatomis duria. Ūsai, kalnierius, kepure apszirksznėjusi, trepinēja, rankomis plo-juo, vaikszczioja trotuaru iszilgai.
— Ak, kad tu prpultum — sav niurzgē o garas isz burnos eina, kaip isz sziltos grinczios.
Atsibodęs j karcziamą įbēg; pažįstamam ant bargo stikleluką duos; tiktai už palukas keletą vandenio viedrų tur užneszti. malkelių suskaldyti, pamazgas iszpilti. padirbs, ką liepia ir vėl ant sargybos grįžta. Aplink jį krut žmonės, važiuoja vežimai, viskas juda, kožnas skubin, net szunis — ir tie neatsižiurēdami lekia, tartum turi kokius svarbius dēl atlikimo reikalus. O Valentas vis dar be darbo stovi: sieną turējo parēmęs desziniu pecziu, dabar parēmē kairiu, žiovauja užsnustu truputi, jegut stovējimo vieta sziek tiek vigadnesnē. Dairosi, prisiklauso . . . Iszsitiesia, ant bele pamojimo, kartais paszoks keletą žingkniu, o paskum jo kitas ir treczias, pasirodo, jog nieks jų neszauke, tai-gi griszta atgal nosis nuleidę.
Ant galo ir jam pateko darbas! Priesz pažįnstamą kromą furgonai sustojo, paszauke, idant padētu tavorus suneszti ir sustatyti, darbo bus ant adynos, arba daugiaus, gaus už tą kokius du auksinus, tai-gi sziądien negrįsz su dykomis rankomis.
Isz viso laike žiemos su finansais blogai: apie raskažį ir kalbēti nēr ko, taboka ir alus taip-pat tik atmintyje, o ir su valgymu nelab akuratnei matosi. Sargiene isz dalios jį ant bargo mitin, bet juo tolyn, juo labjaus nenoroms jam viralą duoda. Visi prie stalo susēs, o apie jį nieks nei minte neatsimena; nedrįsta prie bliudo siekti, tai-gi sukasi prie dnru, tartum ko jieszko, tuo tarpu-gi laukia, ar ne paszauks. Iszeina ant galo ir per visą valgymo laiką stovi ties grįczia, arba eina duonos ant bargo pasiimti. Arcziausiuose kromeliuose jau ganētinai apsiskolyjo, toliausiuose jo ne pažinsta, tai-gi bando laimes tai szen, tai ten. Kartais sargienei szirdis susopēs — tai paliks bliude truputi. Norētu pasipuoszti, ne priimti, bet badas puikybę paveikia — vargszas vis ką iki trupinēliui suvalgē, tiktai gerklēje kas-žin-kas taip jį smaugią tartum podraug su valgiu aszaras ryja. Greit ledą j skiepus pradės veszti, pradēs ulylias kuopti, interessai atsitaisys — jis vienas drąsei gal pylis ant ledo statyti! Iki pavasariui pragyvens szaip-taip; kaip tik saulele prikaitįs. tai darbas podraug su žolele isz po sniego pasirodys. Iki dvideszimtczei vietų jau prirokavo, kame tapo materijolai dēl budavojimo sutaisyti. Gailu tiktai, kad senatve kaskart labjaus atsiliepia. rankos dreba, nugarą sop, kasmet vis sunkiaus. Jau nelabai akvaczei ji samdo, nes isz jo darbininkas menkas, silpnas. Szioje vasaroje vargei nenugriuvo nuo žēglių ant trijų gyvenimų, akmenyczios ant galo jį paleidē, sakydami, jog tur lengvesnio darbo sav pasijieszkoti. Bet kur-gi jo jieszkoti! Mēgino, ak, ko-gi tai žmogs gyvenime nemegin! Mēgino ranką dēl almužnos isztiesti . ..
—Toks tvirtas senis ir ubagauji — bare praemantiejie; ar tai ne gali užsidirbti?
Nuleide ranka ir pats nežinojo ką daryti iki laikui, kame dēl ubagavimo pribrendes bus. Su pavydējimu atsižiūrējo ant aklo senio, prie kalvynų bažnyczios sedžianczios; tas iszsižiurejo kaip ridikas ir sziltai buvo apsitaisęs. —
Hm, tai-gi nekuriems Dievs palaimin!
Tuose metuose tikējosi gerai ant szv. Mikolo uždirbti. Visas miestas keliojasi: neszējei į visas puses buvo szaukiami. Jį su kitais penkeis žmonēmis suderējo nekuria tarnas ir vedē ant laiptu puikios akmenyczios. Valentas geriaus apsitaisē, barzdą apsikirpo, idant genaus iszsižiureti, turejosi staczei, lygei taip, kaip priesz dvidesetki metų. Tarnui pasakius, jog daiktų daug ir gal szeszeriesia jie neiszsigalēs anų iszneszti. kalentas pirmutinis pasigyrē, jog jis vienas, kada panorēs, tai už tris iszgalēs. Įējo. Salione meblei stovējo kaip papuola, zerkolai nuimstyti, ant aslēs ir kertēse liampos ir abrozai, fortepijonas į vidurį atstumtas. tarnas bēgiojo, ragina, rekē! . . . Pradējo nuo kojų fortepijono atsukimo. Už to pasiēmē labjaus žinantiejie. Talentas nuoszalyje stovējo, lauke iki palieps peczius duoti; galvą į visas puses kraipē, ant valandos atsižiurējo ant savo figuros, didžiame zerkole atsimuszusios, ir delną pavedē per aksamito sofą; ant fotelio prisēdo ir sprenžinoms iszlengvo linkstant prasijuokē, potam ant krēvslo mēgino atsisēsti . . . Czia jį paszaukē; fortepijonas buvo gatavas, kojos iszsuktos, pedalis atimtas.
— No, kēlkim! — suriko vienbalsei ir svarus instrumentas atsirado ant ketverių Stundžių peczių. Talentas stovėjo prieszakvje po kliavijaturą.“ o nes nuo draugų buvo mažesnis, tai visas sunkumas į jo pusę persisvērē; asztrus krasztas isz karto jam į kaklą įsikirto; jau norėjo ant paszelpos paszaukti, kaip trys kiti riktelējo:
— Nu-gi. seni, kurs už tris imiesi neszti, eik, parodyk ką moki! Prie užmokējimo stosi podraug su jaunaiseis!
Tie žodžei kaip botagu jį uždrožē: paraudonavo, akis kraujeis apējo, bet jis tvirtai turejosi. Praējo vienas dures, kitas, ir iszlengvo laipomis žemyn pradējo leistis. Talentas ējo pagal turēkles; jautē, kaip jam kojos pakinklese susilenkti pradeda, a kiše temsta, jau . . . jau laipu nemato . . . ranką isztiesi, idant už turekliu nusitverti! Petys urnai pasitraukē — sugriuvo: fortepijonas ligsvarybēs netekęs paskui jį per laipas žemyn nurydejo. Apaczioje ir virszum kilo keiksmai; rėkimas, ursztas visus namus pripildē. Ties laipomis riogsojo brangus instrumentas, virszus nukrito, blizgējo geltonos striunos, szonai buvo suskaldyti. Valengalvoje jis skylę pramuszē. Ilga kraujų srove nutekejo, iki jį isz poapaczios fortepijono įsztrauke; akis turējo užvertas, ant veido nei ženklelio gyvybos, vienok kvēpavo; tuom tarpu jį į szalį paguldē. Draugai keikē. norint žinojo jog jų negirdžia.
— Kam-gi gyrēsi, kam-gi lindo? Be maž ko visiems sprandų ne nusukę tas, senas kiužis! Atsimins kada gimęs. Temiega dabar, o rasi ir visiszkai nenubus.
Žiurėjo ant jo podraug su rustybe ir pasigailējimu. Nubudo dar tame pat vakare ir ilgai žiurėjo suprasti negalėdams. kame jis yra. Ant galvos tarsi turėjo antra kiauszę sunkią, didelę; rankos ir peczio ne jautė — klausē, kete akis, bet nieko ne girdēti, ne matyti ne galējo r ausise uže, o ties akimis szokinējo raudoni ir geltom ratai; mēgino atsidvēsti, bet krutinēję kaip žvakēmis degino. Užmerkė akis ir tiktai su ranka vedžiojo po kaldrą, paduszkoms. pirsztuose paklodę cziupinejo, tarsi stebējosi nepažystamam iki sziolei raskažiui . . . Surinko visas savo spēkas ir dar sykį akis pravērē. Dabar truputį geriaus mate. Buvo ilgoje salioje, liampele, pakabinta ant priesz stovinczios sienos, szvietė ant eilios lovų, isz kuriu ant kožnos gulējo po žmogų su kaldra pridengtą. Atsižiūrējo ant savo kaimynų: vienas tarsi smaugiamas kriokē; to ne galējo apžiūrēti jam periszkadyjo sukultas petys ir svetima kiauszē, kurią ant savo galvos turējo; isz antros puses isz pradžios pamate pori basu kojų, kisziojan-cziu isz po kaldros, truputi toliau, dvi ilgos kauluotos rankos, iki alkunēmis plikos, kabējo be jokios valdžios; ant paduszkos matėsi galva, liekanomis žilu plaukų pridengta; barzda smaili plona nosis, primerktos akis, gilei idubę. Kaimynas nesijudino, ne kvēpavo... Pakajingas, tarsi isz vaszko.
Valentas su didžiausia uvoga jam prisižiūrējo, jis jį pažino . . . mate kas žiną kur...
— Ak! tai senis... isz po rotužēs! Jau norējo prakalbēti, lupomis pajudino, bet czia. svetimoji kiausza su visa spēka galva jam prispaudē, visos gysles žarijomis prisipildę.
Užmerkē akis. Gyvi ir numirusiejie atliko kas žin kaip toli; jisgi . . . iszkeliavo į savo krasztą, szalelę! Trys avilei, ne, penki, greta stovėjo Zakrete ant Vilijos — ligei toje paczioje vietoje, kame upē susisiaurin, o miszkai ant krantu stovintiejie prisiartin viens prie kito. Diena vasaros, saulēta, oszims, kvepējims. liuosybē! Mēgino dar sykį atsidvēsti gardžiausiu oru. Ligota krutinē kaip akmuo spaudē . . . suvaitojo skurdžei:
— Ak, bitelēs . . . jus mano!
Mažutis Espinvalio miestelis, netoliesia Panamos gulintis, buvo sujudintas žibintierninko pražuvimu. Nes tas laike audros atsitiko, tai žmones mislyjo, jog vargszas perdaug prisiartino prie kraszto uoluotos saleles, ant kurios stovi marių žibintieris, ir vilnēmis tapo nunesztas. Toks daleidimas tuom dar teisingesnis iszsirode, jog ant rytojaus ir žibintierninko eldija nebuvo rasta mažoje užtekoje, paprastineje savo stovyklēje. Ant vakantnios vietos reikejo ką kitą pasodinti, ir pasodinti kaip igalima greicziaus, nes marių žibintieris buvo ne mažo svarbumo kaip dēl vietinio irklavimo, taip ir dēl aklintu, isz New-Yorko į Panamą einanczių. Moskitų užtekoje daugybe negyliu vietų ir pavandeniniu akmenų, tarpo kurių ir dienos laike kelias itin sunkus, o laike nakties, labjausei tarpo ruko. dažnai pasikelianczio nuo sziu vandenio pavirsziu ekvatorines saules plikinamų, gangreit visiszkai negalimas. Tada vieninteliu vadovu daugvbes akrintu esti marių žibintieriaus ugnis. Triusas nauji žibintierninka sujieszkoti įszpuola ant konsulo Suvienytųjų Valstijų, — triūsas ne pigus: viena todēl, jog ipedinį reikejo rasti neatbutinai laike dviliakos adynu; antra, įpėdinis turējo buti žmogumi akuratniausiu; ant galo ir nei vieno kandidato ant mislios ne buvo. Gyvenimas ant maru: žibintieriaus labai sunkus ir visiszkai ne žadin sutingusiu pietinių žmonių. Žibintierninkas — tai gangreit kalinys. Nedēldienia iszskyriant, jis ne gal apleisti savo uolētos saleles. Isz Espinvalio eldija ant dienos sykį ataveža jam valgyt ir gerti ir tuoj aus grįszta atgal; ant saleles, desetinos didumo, nēr nei vienos gyvos dvasios. Zibintieminks žibintieriuje gyven ir ji parēdke užlaiko; dienos laike jis tur iszmesti Įvairias karūnēles, ant barometro atsižiuriant, nakties laike tur žiburi užžibinti. Vis tas ne butu per daug sunku, jeigu ne kopeezios su ketureis szimtais laiptų, isz pažemes boksztoiki liampai einanczios, o žibintierninkas tokią kelionę po keletą ant dienos kartu tur atlikti. Isz viso, gyvenimas sunkus, vargingas. Todēl nēr dyvų, jog mister Aizek Fokonbridž buvo didžiame neramume, nežinodams kame rasti naują žibintieminką vietoje pražuvusio ir pigu jo prasidžiugimą suprasti, kada įpēdinis visiszkai netikētinai toje paczioje dienoje atsirado. Tai buvo žmogus jau senas, septynių deszimtų metų. o gal ir daugiaus, bet tvirtas, status, su kareivio veidu. Jo plaukai buvo visiszkai žilus, veidas kaip kreolu nudegęs, tiktai mēlynos akis sakē, jog jis gimęs yra sziauriuose. Veidas — nuliēdęs, bet pasitikētinas. Jis isz pirmos pažiuros misteriui Fokonbridžiui patiko. Reike tiktai ji iszegzeminavoti.
— Tamsta isz kur?
— Lenkas.
-- Ką tamsta iki sziolei dirbai?
— Po svietą klaidžiojau.
— Žibintierninkas ant vietos tur sēdēti.
— Man taipo-gi atilsis reikalingas.
— Ar tarnavote kame? Ar turiate jusų tarnystos liudyjimą?
Senis isztraukę isz keszenēs szilkų skepetą, Į seną vēliavą panaszia, ir atvyniojo ja.
— Ya mano liudyjimai. Kryžis . . . asz ji gavau trisdeszimtuose metuose. Kitas — ispanu, už karlystų karę; treczias — francuzų, Pagarbes Legijono; ketvirtą Vengrijoje gavau. Potam Valstijose kariavau, priesz pietieczius, bet ten kryžių ne duoda, — tiktai popieri. Fokonbridž paēmē popierj ir pradējo skaityti.
— Hm . . . Skavinskas? Tai tamstos pavarde? Hm . . . dvi vēliavos attakoje paimtos. Tamsta narsus kareivis buvai.
— Asz stengsiuosiu ir geru žibintierninku buti.
— Tamstai prisieis ant dienos po keliatą kartu ant paczios bokszto virszunēs buti. Ar stiprios kojos?
— Asz pēszczias pienus perējau.
— All rigt! Ar žinoma jums marių tarnyste ?
— Trejus metus iszbuvau ant akrinto bangžuves gaudanczio.
— Tada daug amatu mēginote!
— Taip, bet nei ant vieno ne apsistojau.
— Dēl ko?
Senis pecziais sutraukē.
— Taip . . . likta.
— Yis-gi man iszsirodote perdaug dēl žibin-tierninko senu esat.
— Ser! — Kandidato balsas sudrebējo. — Asz labai priilsęs ir sukultas. Tamsta pats matai, kiek man laike gyvenimo reikejo iszkentēti. Tą vieta viena isz tų, kurios asz noriu visomis mano duszios iszgalēmis. Asz senas, man norisi pasakyti sav pacziam: czia stovēsi, czia tavo portas. Ak, ser. viskas tamstos rankose! Kita syki, gal but, tokios vietos neatitiksiu. Kas da laime, jog sziame laike Panamoje atsitikau! Meldžiu tamstą . . . Pons Dievs liudytojumi, asz lyg sena laive; jeigu ji į portą neįeis, tai nuskes . . . Jeigu norēte idant senis butu laimingas.. . asz gerai tarnausiu...
Mēlynos senio akis su tokia, malda ant Fokonbridžo žiurējo, kad tas ne galējo pakajingu atlikti.
— Well! — atsake jis — asz priimu tamstą. Bųusit žibintierninku.
Skavinsko veidas isz karto praszvito.
— Dėkui. Ak, dēku!
— Ar galite tuojaus ant žibintieriaus keliauti ?
— Gerai.
— Tai-gi, Good bye . . . Dar žodis: už kožną nusidējimą — atstatymas.
— All right !
Tame pat vakare, kada saldē anoje pus persmaugos nusileido ir szviesi diena isz karto, be prietemos, nakeze pastojo, naujas žibintierninkas, regimai, jau buvo ant savo vietos: žibintieris kaip ir pirmiaus mete ant vandenio posmus savo apakinanczios szviesos. Naktis buvo visiszkai tyki. tikra ekvatorinē naktis, pilna žibanczio ruko su atszeszēleis visų parvų Laumes juostos. Titkai mares burbuliavo — prieplauka artinosi. Skavinskas ant balkono stovējo, pagal didžiausias liktarnes ir, isz apaczios žiuriant, mažu juodu taszkeliu iszsirode. Jis mēgino mislis į vieną vietą surinkti ir savo nauja padėjimą apmąstyti, bet mislios nenorējo jo klausytis ir po eilei rydēti. Jis jautēsi, kaip žvēris, kada szis, vijikams besiartinant, atsiranda neprieinamoje vietoje. Ir dēl jo atējo laikas pakajingumo. Pajautims nepavojingumo neiszpasakytu džiaugsmu jo duszią pripildē. Jis ant tos uoles tiesei juoktis galējo isz praējusiųjų savo klaidžiojimų, senų rupeszczių ir nepasivedimų. Isz tikro jis buvo prilygstąs akrintui, kurio žēglius audra sudraskē ir kuriuom kaip titilē bovyjasi, tai gangreit iki dangui iszkeldama, tai vėl gangreit ant marių dugno numesdama ir kurs visgi iki savo portui atsimusze. Nekurios tos audros valandos, jas su dabartinių tykumu palyginant, ko aiszkiausei dabar jam iszsirode. Dalią savųjų atsitikimu jis jau Fokonbridžui buvo apsakęs, bet buvo dar daug ko kito, — o, kaip daug! Kaip tiktai kame norint jis savo szētrą iszskēsdavo ir ugnį sukurdavo, idant stundžei ant tos vietos įsitaisyti, viesulas tuojaus kuolus jo szētros iszraudavo, ugnį užgesįdavo, o ir jį patį sugriebdavo ir į prapultį neszdavo. Tai-gi dabar, nuo balkono bokszto atsižiurēdams ant apszviestų vilnių, jis minējo perleistųjų laiku. Jis karevo keturiose svieto dalise daug professijų iszmēgino. Darbsztus ir nepailstąs jis neretai susidēdavo nemažus piningus, bet visuomet juos netiketinai prakiszdavo, ne veizdent į didi savo atsargumą. Jis buvo ir aukso jeszkotojum Australijoje, ir Afrikoje kase brilijantus ir kaipo kareivis tarnavo Rytinēje Indijoje. Kalifornijoje termą buvo uždējęs, - sausa jį iszpustyjo; mainą vedē su laukinei žmonēmis jo laive Amazonkoje sudužo, o pats jis be ginklo, pusnuogis keletą sąvaicziu po miszkus klaidžiojo, laukineis vaiseis maitinosi, nuolatai galimas laukinių žverių supleszytas buti. Elepe, Arkanzase, jis kalvę užvedē, ir sudege laike didžios ugneles. Potam Uoluotuose kalnuose į indijonų nagus papuolē ir tiktai stebuklingai kanadinių szaudikų iszgelbētas buvo. Tarnavo ant akrinto, reizus atliekanczio tarpo Bordo ir Bakijos, ir ant akrinto bangžuves; gaudanczio. — ir abudu akrintai sudužo. Havanoje cygaru fabriką įsitaisē ir savo draugų apvogtas buvo, jam patale nuo geltonojo drugio gulint. Ant galo, va jis į Fspinvalį pribuvo, ir czia tur but galas jo nepasivedimams. Kas galējo atsitikti ant szio uolēto žemes kąsnelio ? Nei vanduo, nei ugnis, nei žmones, bet teisybe, galiausei Skavinskas nuo žmonių daug blogo ir ne mate. Tie, kurie jį pažino, tiesei sake, jog laimēs ne tur. Tuom viskas ir pasiaiszkindavo. Ant galo pagalēs: ir pats manijaku tapo. Jam iszsirode, jog nekuri galinga ir kersztaujenti ranka ji persekioja visur, ant žemes ir marių, bet apie tą ne mēgdavo kalbēti ir tiktai užklaustas kieno tai ranka, paslapczei ant poliarines žvaigždēs nurodydavo ir sakydavo, jog viskas isz ten eina . . . Bet ir-gi isz tiesų, jo nepasivedimas taip buvo nuolatas, jog ir kožnas ant jo vietos j nekurį paslaptinį įveikimą įsitikējęs butu. Jis indijono pakantrumu apdovanotas buvo ir ta nepajudinama atkaklybę, kuri randasi kaipo rezultatas savo teisingume persiliudyjimo. Vengrijoje jis įgavo keletą dureklio uždaužimų vien tiktai už tą, jog ne norējo už kilpos nusitverti, ant kurios kaipo ant vienotinēs iszsigelbējimo iszgalēs buvo nurodomas, ir surikti: pardon! Taip-pat jis ir nelaimei nepasiduodavo ir lipo ant kalno, kaip skrusdēlē; szimtą kartu numestas ramei vēl pradēdavo lipti szimtą ir pirmutinį kartą. Tai buvo pasistebētinas žmogus. Senas kareivis, paraku aprukintas Dievs žin keleriuose musziuose, varguose užartavotas, — jis kudikēlio szirdį turējo. Kuboje laike epidemijos jis tiktai todēl ir susirgo, jog ligoniems visą kininos zopostą atidavē, sav nei vieno grano nepasilikdams.
Dar pasistebētinu daiktu jame buvo tas, jog į visą savo datyrimą ne veizdant jis vienok viltes neprastojo ir mislyjo, jog vis kas atsitaisys, vis kas bus gerai. Laike žiemos jis visuomet sukruždavo ir didžius atsitikimus pranaszaudavo, bet žiemos viena po kitai praeidavo ir Skavinskas tiktai to susilaukē, jog jo galvą nubalo. Jis paseno ir pradējo energijos pritrukti; jo pakantrumas su kožna pergyventa diena vis labjaus į sielvartą buvo panaszus. Pirmbuvusis dvasios ramumas persimainē į nepaprastiną nervų jautrumą — ir senas kareivis galējo verkszlenti kožname panaszame atsitikime. To ne rokuojant laikas nuo laiko ant jo užpuldavo baisus tēvynēs pasilgimas. Idant tą pasilgimą iszbudįti užtekdavo mažiausio atsitikimo: skregždelē, pilka pauksztytė žvirbliui panaszi, sniegas ant kalnų, net pažystamas motyvas kada tai, senei, girdėtas . . . Ant galo, jį visą viena tiktai mislis apēmē: atilsįo noras, — tas noras visą senį apēmē ir naikino visas kitas jo misles ir noras. Amžinas klaidunas nieko kito labjaus pageistino ir iszmislyti negalējo, brangesnio už tykią kertelę, kame jis atsiilsėti ir pakajingai galo laukti galėtu. Gal but tiktai todēl, jog jis supainiojimu dyvinų atsitikimų buvo mētomas Į visas svieto kertes, neturēdams nei atsidvēsti laiko, jis ir mislyjo, jog ne klaidžioti yra didžiausia žmonių laimė. Teisybe, jis užkarevo sav tą nedidele laimę, bet tiek jau ant savo amžiaus visokių atmainų buvo matęs, jog apie pakajingumą mislyjo kaipo apie nepaprastiną daiktą. Jis ir viltēs turėti nedrinso, jog umai, netiketinai, jis įgaus vietą, kuri tarsi tyczioms dēl jo sutverta buvo. Nēr dyvu, jog kada vakare jis savo liampą uždegē, tai vis savęs klausē, ar tai teisybē, ir ne drinso pasakyti: taip. 0 vienok szimtas buvo davadų, jog tai teisybē. Adyna bēga už adynos, Skavinskas vis žiurējo, mislyjo ir truputis po truputį persitikrino. Galima buvo pamislyti, jog jis pirmutinį sykį mares mato; Espinvalio dziegoris jau vidunaktį numusze, o jis ant vietos tebstovējo ir vis žiurējo. Apaczioje po jo kojomis, marēs uže. Liampos skyle pjove tamsumą didžiu szviesos konusu, už kurio senio pažvalga nyko tolumoje, gangreit juodoje, nežinomoje ir baisioje, bet pats tolumas iszsirode prie szviesos begancziu. Ilgos vilnes isz tamsumo rydejo, kriokdamos, sieke saleles krasztus ir tada matēsi jų skiauteres, rausva žibintierio szviesa apszviestos. Prieplauka didinosi ir tvindē žemus smēlio pakraszczius. Nežinoma juriu kalba girdējosi vis aiszkiaus ir aiszkiaus, panaszi tai į isz armotų szaudymus, tai į milžiniszkų miszkų užimą, tai į tolima szneką tūkstantines žmonių kuopos. Ant keleto minucziu viskas nutildavo. Potam senio ausią daeidavo neaiszkus vaitojimai, verksmai ir vēl — rusti szaudymai. Umai stipru užgavimu vējas ruką nuvarē, už tai ant dangaus suverte daugybę sudraskytų debesų, visiszkai menesį pridengusių. Nuo vakarų stipriaus vejas užputē. Vilnēs padukusei ant žibintieriaus bokszto szokinējo ir jau patį pamatą sieke. Tolimoji audra prasidējo Ant juodo sumiszusio pavirszio tiktai ir tesimate keletas žaliu žiburēlių ant akrintų žēglių. Zali taszkelei tai gerai pasikeldavo augsztyn, tai gilei nupuldavo žemyn, supdamos tai j desziną, tai į kairę pusę. Skavinskas Į savo kambarį įējo. Audra ējo vis baisyn. Ten, ant oro, žmones su nakczia, tamsumu, su padukusiu skystimu imtynēse ējo; czia kambaryje, buvo tyku ir ramu, audros užymas per storas sienas vargei buvo girdžiamas, o dziegoriaus vienodas tvaksējimas senelį tartum liliuoti liliavo.
Laikas bēgo. Dienos ējo po dienomis, sąvaitos po sąvaitomis . . . Žvejei pasakojo, jog atsitinka, kada mares perdaug jau sujunsta, tai laike nakties ir tamsumo nekuris balsas juos po vardu szaukia. Jegut marių begalumas gal ką szaukti. tai, gal but, kada žmogus pasensta, tai jį szaukia kitoks begalumas, dar labjaus tamsus, nežinomas ir tuom labjaus pageistinas, juo žmogus gyvenimu yra numaitotas. Bet, idant tą balsą iszgirsti, neatbutinai tykumas yra reikalingas. To nerokuojant senatvē atsiszalinimą mēgsta, tarsitai artimą kapą nujausdama. Marių žibintieris buvo dēl Skavinsko tokio kapo paveikslu. Nēr nieko vienodesnio kaip gyvenimas bokszte. Jauni žmones, jeigu ir apsiima ant tokios tamystos, tai greitai nuo jos atsisako, todēl žibintierninku esti žmogus jau paprastai pagyvenęs, rustas, pats savēp užsidarēs. Jegut jis savo boksztą apleidžia ir su žmonių mynę susimaiszo, tai vaikszezioja ten kaipo ko-tik isz miego kēlęs. Bokszte nēr niekniekiszkų įspaudų, daranczių niekniekiszką ir paprastini gyvenimą. Viskas su kuomi žibintierninkas susitinka — didis, viskas neapimamas. Dangus isz vienos puses, vanduo isz kitos, ir tarpo szių dviejų begalybių vienintelė žmogaus dvasē! Tokiame gyvenime sąprotavimas greicziaus Į apsimislyjimą persimaino, ir nuo to apsimislyjimo žibintierninko nieks neisžbudin, nei pats jo užsiėmimas. Viena diena tampa į kitą panaszi, kaip du rožancziaus karolēlei. Ant to neatsižiurint Skavinskas taip laimingu jautēsi, kaip niekados savo gyvenime. Keldavos sulyg dienele, pusrycziandavo, žibintierio stiklą czystydavo ir potam, ant balkono atsisēdęs, žiurēdavo i marių tolybę, ir jo akis negalēdavo atsigražiuoti puikiu abrozu priesz jį iszsitiesiancziu. Ant didžio tamsei melsvo lygumo nuolatai matēsi kruvos stundžei isztemptų žēglių, nuo saules taip aiszkei žibanczių, kad net akims buvo skaudu nuo perdidžios szviesos; kartais vēl luges, passatu pasinaudodamos, bēgo viena paskui kitos, kaig pempių eilē. Raudonos baczkos, kelį rodanczios, suposi ant vilniu tykiu, vienodu judėjimu; tarpo žēglių kasdien milžiniszkas pilku durnu stulpas pasirodydavo — tai isz New-Yorko garlaivis veždavo kasdien keleivius ir tavoms į Espinvalį, paskui savę ilgą putų vagą palikdamas. Isz kitos puses kaip ant delno Espinvalis buvo matomas su jo užiąncziu portu, su žēgliu miszku, su lugemis ir eldijēlems; truputį toliaus baltavo namai ir miesto boksztai. Isz žibintieriaus augsztybes namelei kaip pempių gusztos iszsirode, luges — kaipo vabalai, o žmonē ant baltų ulyczių lyg maži juodi taszkelei krutējo. Nuo anksto ryto mažas rytų vējelis atpusdavo sumiszusj miestinio gyvenimo užimą, ant kurio garvežimių szvilpimai vieszpatavo. Porte krutējimas apsistodavo, pempes į uolų plyszius kavodavos. vilnis susimažindavo ir nenoromis subuodavo; tada ant sausos, marų ir žibintierio — užstodavo laikas nesudrumsto tykumo. Geltonas smēlis, nuo kurio vilnys nuslugo, kaipo auksas szvituriavo; srovēs saulēs spindulių ant žiamēs vandenio, uolų isz dangaus bēgte bēgo. Tada ir senelį saldus isztižimas apimdavo. Jis jausdavo, jog atilsis, kuriuom jis naudojasi, yra komeiliausias, o kada atsimindavo, jog jis ilgai tvers, tai jam jau nieko ant svieto nebstogs. Skavinskas gērējosi savo laime; bet žmogus, greitai prie savo padējimo pripranta, nuolatai persitikrinimą įgauna — taip ir jis mislyjo, jog jegut žmones dēl invalydų namus stato, tai dēl kogi Ponas Dievas ir savo invalydo nepriglaustu? Laikas bēgo ir jį tame sąprotavime stiprino. Senelis priprato prie bokszto. Kampos, uolu ir prie savo nuo kitų žmonių atsitolinimo. Jis su pempemis susipažino, kurios uolų plysziuose gyveno, o vakarais į užianczią sueimę ant žibintieriaus stogo rinkdavos. Skavinskas visuomet savo puotos liekanas joms atiduodavo; pauksztes netrukus prie jo priprato, jog arti jo priskriedavo, jį tikrų savo baltų sparnų debesiu apsiausdavo ir senelis tarpo paukszczių, kaipo piemuo tarp aveliu vaiksztinējo. Laike atplaukos jis žemyn nusileisdavo ir gardžius kirminus rinkdavo, kuriuos nubēgusios vilnis ant smēlio atliko; nakties laike, mėnesiui ir žibintieriui szviecziant, eidavo žuvių gaudyti, kurių salelės užtekose aibės buvo. Ant galo pagalēs jis pamēgo savo uoloje ir savo bergždžioje salelēje kame augo tik žiamas, drūtas žolynas, limpanczia sulę duodąs. Sales biedningumas gražiausia ponorama susilygindavo. Vidu dienyje, kada atmosfere nepaprastinai permatoma tapdavo, visa persmauga iki jūrių krasztais kogeriausei buvo matoma. Skavinskui tada iszsirode, jog priesz jį vienat ir be galo sodnas atsidengia. Kokosu ir gigantiniu muzu gruppos tiesei už Espinvalio sienų puikius buketus taisē. Toliaus tarpo Panamos ir Espinvalio buvo didis miszkas. ant kurio rytmeczeis ir vakarais rausvas rakas pasikeldavo, — miszkas tropikinis, vandeniu apipiltas, lijanomis apipancziuotas, viena vilne gigantinių palmų, gumos medžių užiantis.
Savo žiurono pasigaudams senelis galējo užmatyti ne vien medžius ir placzius bananų lapus, bet ir tikrus beždžionkų pulkus, margų paukszczių kuopas, kartais kaip laumes juosta ant miszko pasikelianczius. Skavinskas gerai tuos miszkus pažino, kada ant Amazonkos susikulęs kiauras nedeles juose klaidžiojo, — žinojo jog po puikiu ir žadinanczu jų paveikslu pavojis ir myris slepesi. Laike nakties jam dažnai prisieidavo arti nuo savęs jaguaru kaukimą girdēti; jis buvo matęs ir didžias gyvates, tarsi lijanas ant medžių pasikabinusias; pažino jis ir tuos snaudžianczius miszkų ežerus, krokodylais pripildytus. Jam gerai buvo žinoma, po kokia priespauda gyven žmogus tuose neisztyrinetnose miszkuose, kame vienas lapas deszimtį sykiu už žmogų didesnis, kame pilna medžio siurbēlių, nuodingų voru . . . Viso to jis pats dasižinojo, savo paties datyrimti, visą tą pirmiaus pats iszkente ir todēl dar su didesniu džiaugsmu isz savo bokszto augsztybēs galējo žiurēti ant szių matos, jų gražumu pasigražiuodams ir nuo visų nelaimių pridengtu budams. Jo boksztas jį nuo visų pavoju gynē. Jis apleisdavo jį tiktai nedēlių rytais. Tada jis užsivilkdavo savo mēlsvą muitininko mundurą su sidabro guzikais, savo kryžius užsikabindavo ir jo balta galva su unaru keldavos augsztyn, kada jis, jam prisiartinant, iszgirsdavo kreolus kalbant: geras pas mums žibintierninkas. — Dar ir ne heretikas, norint ir janki!“ Po misziu tuojaus ant sales grįždavo, ir grįždavo laimingas, nēs iki sziolei dar vis ne per daug tvirtžemei tikējo. Nedēlioje jis ispaniszką gazeta skaitydavo, kurią mieste nusipirkdavo, arba isz New-Yorko Herald’ą, kurį jam Fokonbridž duodavo — skaitydavo ir bodžei ten naujienų isz Europos jieszkodavo. Sena pavargusi szirdis, ant kitos žiampusēs, sziame bokszte dar dēl tēvynēs muszēsi. Kartais eldijai su provizija pribuvus jis nueidavo su eidininku Džonsonu pasikalbēti, bet tai tiktai isz pradžios, potam-gi žmonių pradējo szalinties, nustojo į miestą važinēti, mete laikraszczius skaityti ir apie politiką su Džonsonu sznekėti. Czielos sąvaitos praeidavo, kaip jis nieko ne buvo matęs ir jo nieks ne mate. Vieninteliu darodyjimu, jog senelis dar gyvas buvo, — buvo valgių ant kraszto atliktu isznykimas ir žibintieriaus szviesa, kas vakar su tokiu pat akkuratnumu atsirandanti, su kokiu anuose krasatuose saule nusileidžia, Regimai, senelis nuo svieto nieko nelaukē. Dabar dēl jo visas svietas prasidējo ir baigēsi ant jo saleles. Jis jau prie inislios priprato, jog bokszto iki myriui ne apleis, ir visiszkai pamirszo, kad dar kas kits anoje bokszto pusēje būti galētu. Po draug su tuom jis mistiku tapo ir jo akis ir be to jau lenios visiszkai vaikiszkomis tapo ir nuolatai į tolumą stengesi. Nuolatai viens, priesz puikų prigimties veidą, senelis jausmo individualiszko stigti pradējo, ir sykis nuo sykio vienyjosi labjaus su tuom, kas aplink ji buvo. Jis apie tą ne mislyjo, bet tiesei jaute ir netikētinai jam pradējo rodytis, jog dangus, vanduo, jo uole, boksztas, geltoni smēlei, isztempti žēglei. priplaukos ir atplaukos — vis tas vienas daiktas, viena didi ir nežinoma dvasē; jis pats taip-pat į tą nežinomumą pasinērē ir jauczia tą dvasę, kuri gaivina ir maldo visus sopulius. Jis paskendo, užsimirszo ir tame nuo individualiszko gyvenimo atsisakyme, tame pusmiege toki rado pakajingumą, kuri gangreit su myriu buvo galima palyginti.
Bet ir nubudimas prisiartino.
Sykį eldijei vandenį ir valgį atvežus Skavinskas, po adynai žemyn nusileidęs, pametē, jog paprastinio mazgelio nerokuojent yra koks ten dar vienas. Ant storos drobes suvienytu Valstijų pacztavos markos matēsi ir aiszkus adresas „Skavinski, Esq.“ senelis drobę perplēsze ir kningas pamate: vieną paēmē ir ją atgal padėjo, prie ko jo rankos labai sudrebējo. .Jis akis užmerke, tarsi pats savim nepasitikēdams; jam pasirodė, jog jis miega — kningos buvo lenkiszkos. Kas tai gal buti? Kas galējo jam kningas atsunsti? Begimai, pirmutinēje valandoje jis pamirszo. jog dar pradžioje savo ant žibintieriaus tamystos jis sykį Heraldo numerį perskaitė apie įsteigymą New-Yorke lenkiszkos draugystēs, ir jog tada jis tuojaus ten pusę savo mēnesinēs algos nusiunte, su kuria nežinojo ką daryt. Draugystē pasidēkavodama jam kningas atleido. Jos paprastu keliu atsirado, bet senelis isz pradžios to suprasti negalējo. Lenkiszkos kningos Espinvale, jo bokszte, ant jo neapgyventos sales buvo dēl jo netikētinas daiktas, tarsi atsiliepimas laikų senei praējusių, tarsi stebuklas. Dabar jis taip, kaip anie žvejei, jautēsi. Kažinkas jį vardu brangiu balsu paszaukē, tik — nelaimė ! — pamirsztu. Jis keletą minuczių su užmerktomis akimis sēdējo ir gangreit persitikrinęs buvo, jog kaip tiktai akkis pravers — sapnas prapuls. Ne! Maiszelis perplēsztas gulējo priesz jį czia pat, saulēs-spinduleis apszviestas — atvožta kninga tame pat padējime buvo. Kada Skavinskas vēl ją paimti isztiese ranką, tai tykumoje gangreit savo szirdies tvaksējimą girdējo. Jis pasižiurējo, tai buvo eilēs. Virszum didžiomis raidēmis kningos vardas stovējo, apaczioje vardas raszējo. Tas vardas Skavinskui nebuvo svetimas; jis žinojo, jog tas vardas didžiam poetui prigul ir jis trisdeszimtuose metuose Paryžiuje jo veikalus jau buvo skaitęs. Potam, Algiere ir Ispanijoje kariaudamas, jis nuo savo vientauczių apie didžio bardo auganczią szlovę buvo-girdējęs, bet prie karabino jau taip pripratęs buvo, jog kningų į rankas ir imte neēmē. 49 metuose jis į Ameriką nusidavē ir avanturisto gyvenimą vesdams, lenkų gangreit nesusitikdavo, o lenkiszkų kningų ir matyt nematē. Su didesniu todēl žingeidumu ir szirdies muszimu jis. pirmutinį lapą, atvertē. Jam rodēsi, jog ant jo apleistos sales szvente prasideda. Pati kaitra buvo. Espinvalio dziegoris numuszē penkias popietų. Szviesus dangus nei vieno debesēlio nebuvo apniauktas, tiktai keletas pempių begaliniame dangaus melsvume plauke. Jurēs gangreit visiszai užsnudusios buvo. Tolumoje szvyturiavo balti Espinvalio namelei ir dyvinos paimu gruppos. Ir isztikro, visur tyku ir ramu buvo. Umai, tame tykume, drebantis senelio balsas suskambējo. Jis balsu skaitē, idant pacziam geriaus suprati:
Lietuva! Tēvyne mano, tu kaip sveikata!
Kaip tavę branginti, tas tiktai pamato,
Kurs tavę neteko. Sziądien gražybes tavo
Matau ir apraszau, nes pasilgau tavęs!
Skavinskas balso ne teko. Raidēs akise szokinēti jam pradējo: krutinēje tartum kas trakti partruko ir nuo szirdies vilnių ējo vis augsztyn ir augsztyn, balsą užkimdidams, gerklē suspausdams . . . Minute praējo; jis atsitaise ir skaite toliaus:
Panele Szventa, kuri Czenstokavą globi
Ir Asztrioje szvieti Bromoje! Tu, kuri gini
Naujenpyles miestą ir jo dorus žmones —
Kaip man stebuklingai sveikatą sugražinai.
Kada verkianczios motynos asz Tavo globai
Paaukautas kūdikis vos pakēliau akis
Ir tuoj galējau j bažnyczią. eiti Dievui
Už sugražintą sveikata padēkavoti —
Taip mus tēvynēn stebuklingai sugražinsi! ....
Vilnis susidrutinęs valios pylimą perdrēskē. Senelis sukliko ir ant žemes parpuola, žili jo plaukai ant marių smēlio iszsiblaszkē. Va jau greit keturios deszimtis metų sukaks, kaip jis tēvynēs nēra matęs, ir Dievs žino — kiek, kaip savo kalbos nēra girdējęs; bet szita kalba pati pas jį atējo, jures perplaukē ir atrado jį apleistą vienintelį, ant kitos žiames puses, tokia numylēta, tokia brangi, tokia graži! Klykime, kurs juomi kratē, ne buvo skausmo, bet tik netikētinai iszbudyta, neiszpasakyta meile, priesz kurią vis kas niek-niekeis iszsirodo . . . Jis tiesei savo aszaromis meldē ją atleisti jo nusidējimus, tą, jog taip jau paseno, taip prie savo apleistos uoles priprato, taip užsimirszo, jog net ir nelaime jame myriop eiti pradējo. 0 dabar jis „stebuklingai grižo“ . . . Szirdis jam plyszte-plyszo. Minutis už minuczių ējo, o jis vis tebgulējo. Atskrydo pempes, tarsi nerimdamos. kas su jų senu draugu darosi. Artinosi valanda kada jis paprastinai joms savo pietų liekanas atiduodavo. Nekurios isz jų nuo bokszto virszaus prie jo nusilaidē, potam atskrydo vēl ir vēl, isz lengvo jį snapais kirsti pradējo ir sparnais ant jo galvos plavasuoti. Jis nubudo nuo sparnu užymo. Visas aszaras jis iszverkē, veidas jo praszvito neiszpasakytu ramumu. Jis visus savo pietus pauksztēms atidavē, tos nuskryda, o jis vēl už kningos pasiēmē. Saulē jau už sodnų, už nepalytētu Panamos miszkų buvo nusileidus ir dabar isz lengvo už persmaugos. į kitas jures leidosi, norint ir Atlantinēs dar žibējo, tartum ten isztirpdytas auksas tekējo. Ant oro dar sviesu buvo, ir skaityti buvo galima.
Tuom tarpu iszsilgusią mano dvase nukelk
Į tuos miszko kalnelius, į tas pievas žalias . . .
Prietema nusileidē — pietuose pritema kaip akēmirksnis trumpa. Senelis prie uolos galvą prisiliejo ir akis užmerkē. O tada Ta, kuri „Asztrioje Bromoje szvietē“ nukēlē jo dvasę Į tēvynēs laukus „su aukso kvieczeis ir sidabro rugeis“.
Ant dangaus dar ilgi aukso posmai žibējo, kada jis tuo keliu Į savo tēvynę skubinosi. Puszynai suužē, tēviszkēs upēs sumurmējo. Jis mato viską, kaip buvo. Viskas jį klausia: „ar atsimeni‘‘? Jis atsimen! Jis mato: neapimamus laukus, ežias, pievas, miszkus ir sodžius. Jau naktis. Tame laike paprastinai jo žibintieris užžibēdavo, bet dabar senelis — savo gimtinēs sodyje: Sena galva ties krutine palenksta ir senelis užmigo. Vienas abrozas kitu tunai atsimaino. Jis ne mato gimtinēs namų — juos nuo žiames veido kare nutrynē; nei tēvo, nei motynos ne mato — tie pasimirē jam vaikeszcziui dar ēsant: bet sodžius vis tas pats, tarsi jis ji tiktai vakar apleido: grinczių eilē su žibureis languose; pylimas, malunas, du prudai, su varlemis per visą naktį kvarkiancziomis. Buvo laikas kada jis visą naktį savo sodžiuje ant sargybos perstovējo; dabar ir ta naktis priesz jį atsiranda. Va jis vēl ulanas ir stovi ant sargybos: karczema isz tolo ant jo žiuri savo spiegiancziomis akimis, beldžią ir užia nakties tykume kojų trepinējimu, smuikų griežimu ir tirsztu kontrabasso balsu: „U-ha! U-ha!“ Tai ulanai cziabatu patkavelioms taktą iszmusz. o jam vienam taip ilgu! Laikas iszlengvo bēg, ant galo žiburei gesta; dabar į kur ne atsigręži — vis miglos ir rukas nepermatomas: nuo pievu garas kelesi ir visą svietą balta drobe pridengia. Tarsi — tai mares be galo, bet tai tik laukai: nes va pupsēdēs ir varles atsiliepia. Naktis tyki ir szalta, tikra lietuviszka naktis! Tolimoje be vējo puszynas. tarsi marių vilnis, ūžia. Greit-brekszta rytus nudarys: va jau ir gaidžei pragydo, ir gervēs kas žin kur augsztybēje sukrankē. Ulanui taip ger ir ramu. Kalbēta buvo apie rytiszkį muszį. Tai-gi ir jis, kaipo ir kiti, eis su rēksmu ir veliavų plavasavimu. Jaunas kraujas kaip verdenē musz, norint tyrus vējalis ir szaldo jį. Bet va ir auszra, auszra . . . Naktis prabalsta; isz tamsumo miszkai, krumai, namu eilios malunas, topolei iszsineria. Szulinei, kaipo Mētinės ant boksto vvjrodyklēs, girgžda, Koki tai graži, numylēta žeme rausvuose auszros..spinduliuose! Ak, brangi, brangiausia!
Cit! . . . Jautrus sargas girdžia ką ten beprisiartinant. Turbut sargybą iszmuszti ateina.
Umai aut paežio Skavinsko nekuris basas suskamba:
— Hei, seni! Kelkitēs! Kas su jumis?
Senelis akis atidengią ir su pasidyvyjimu žiuri ant žmogaus priesz jį stovianczio. Sapnio szukēs maiszosi jo galvoje su tuom, ką ties savimi mato. Ant galo pagales sapnas kaip szaszēlis isznyksta. Priesz jį stov Džonsas porto sargas.
— Kas su jumis? — klausi Džonsas. — Sunegalot?
— Ne.
— Žibintieriaus ne uždegēte. Busis atstatyti. Luge isz San-Džeroma susikulē. Laimingai, nieks ne nuskendo, kitaip butumēt po sudu papuolę. Sēskit su manim, toliaus konsuliate dasižinosite.
Skavinskas iszbalo! jis, tikrai, toje naktyje žibintieriaus ne uždegē.
Keletą dienų pralaidus ant lubų akrinto, isz Espinvalio į New-Yorką einanczio, galima buvo senelį matyti. Yargszas vietos neteko. Priesz jį iszsitiesė naujas klaidziojimo kelias; vejas vēl tą, lapą nudrēskē, idant jį isz vienos vietos į kitą blaszkioti. idant isz jo iki soczei prisijuokti. Laike keletos tų dienų senelis labai sublogo ir palinko, tiktai akis kaip pirmiaus težibējo. Jo ranka, laikas nuo laiko kningelę ant krutinēs cziupinējo, tarsi bijodama, idant ana ne prapultu. —
Bēgyje pereitų vakacijų nuvažiavau į kaimą pas savo dēdę, ketindamas per porą vasaros mēnesių pasiilsēti. Buvau labai nuvargęs, nēsa iszdavinējau paskutinijį egzaminą ant daktaro; gavęs dipliomą ir atlikęs daktariszkają prisiegą, iszvažiavau, kad dēl mano ligustų plauczių rasti szviežų kaimiszką orą, pilną kvepsnumu szieno ir nokstanczių rugių. Mēgdavau buti draugēje mano pusseserēs Alenutēs, mēgdavau žiurēti į jos juodasias akutes, klausyti jos muzikos ir giedojimų.
Pirmosios dienos praējo greitai. Pradējau atsigaiveliuoti. Tau porą kartų drauge su Alenute iszjojome pajodinēti, porą kartų sukinējausi drauge su ją apie ukiszkus reikalus, o net dyrstelējau drauge su ja į keletą ukiszkujų grintelių.
Dimna tai buvo mergina!
Jos juodose akyse tokia ugnis žērēdavo, o kartais vēla rodēsi taip buvo atszalusiomis, kad galējo kožną karszcziausijį žodį suszaldyti tarp lupų.
Bet ne apie tai asz ketinau pasakoti.
Vieną dieną mudu sznekējova gana traszkiai. Arzinau Alenutę, kad ji yra sutverta dēl reformavojimo žmonijos —ji užkaitusi, su žerin-cziomis, kaip žvaigždēs akymis, sake, kad tiktai norētų visus nemokanczius skaityti surinkti į vieną didelę trobą ir tenai juos mokinti, mokinti, mokinti!
Juokiausi isz karszcziavimosi Alenutēs, kas vienok labai jai pritikdavo, o ji trepsējo su kojuke ir įpykusi sakē:
— Jus tenai, tame jusų universitēte abelno gyvenimo norite ar ką — isznyksta pas jus savžintis kad ēsate dalymis tiktai vieno retēžio. Perstojate žmonēmis buti!
Biskytį įarzintas taja nuomone merginos, norējau jai paaiszkinti, kad ji klysta, kaip tame per sodo dureles įbēgo vaikyszczias Pranys. Nublankęs buvo, kaip drobē, drēbējo, tarytum drugio krecziamas.
— Cholera ... cholera kaime... prastenējo.
— Kur! suriko Alenutē.
— Pas Baltrus. Mariutē apsirgo!
— Norējau iszklausinēti Pranio isz kur tai atsirado ir kuriuomi daigtu į tenai reikia eiti, bet neigu jis spējo man viską, iszpasakoti, įbēgo Alenute su ragažēle rankoje.
— Eik szia — isztarē grebdama manę už rankos.
— Kaip tai! Tu kas vēla! niekados to nepavelysiu! o ,tu ko tenai! kad pati apsirgtumei.
Pecziais patraukē.
Et, nesznekēk — isztarē ruscziai — negaiszaukime!
Bet asz negalējau jai pavelyti; pradējau praszyti atkalbinēti, pagaliaus stacziai paliepiau likti — bet ji vietoje atsakymo isitraukē ranką ir nuvėjo taip greitai, kad vos galējau spēti paskui ją.
Sunkus, dvokstantis oras, susimaiszęs su garavimais viralų ir kvēpavimais žmonių bei rutulių už abrozų džiustanczių žolių, muszesi man į gerklę. Alenutē jau buvo pasilenkusi ties guoliu, kuriame raicziojosi isz kanczių jauna asztuoniolikmetē mergina, paēme jos ranką ir tryne savosiose.
Asz, kaipo daktaras, atslinkau paskui Alenutę ir prisiartinau prie serganczios. Tuojau pažinau, kad tai buvo cholera. Apsidairiau, aplinkui — pirm neigu pasiuntinys pargrysztu isz aptiekos, jau galētu buti per vēlu.
Tame Alenute pradējo imti isz ragažēlēs visokias bonkutes. Su džiaugsmu pamacziau, kad jos aptiekēlēje radosi visko, ko szioje valandoje man buvo reikalinga. Kauliniu peiluku praskēcziau sukąstus dantis merginos, iszpyliau į burną keletą laszų vaisto ir sziltu spiritu pradējau trinti jos rankas.
Per pusantros adynos dviesa gynēva merginą nuo myrio, kuris rodēsi jau neiszvengtinų. Per tas pusantros adynos nēko nemacziau prieszai save, apart serganczios merginos, kuri raicziojosi guolyje isz skaudējimo. Nemislyjau apie Alenutę, nei ant mislių neatējo, kad ji gali užsikrēsti. Negirdējau dejavimu bei žliumbimų motynos ir sesers sergancziosios, kurios žodžiais garbstē sēdedamos kerczioje, nesiskubindamos vienok Į pagelbą.
Pagaliaus pargryžo raitasis pasiuntinys isz aptiekos, parvežē vaistą pagal receptą ir tojo įdavus serganczioji sziek tiek aptyko. Atsidusau. Pirmoji mano mislis buvo apie Alenutę.
— Atsitrauk — sakiau — iszeik isz czionai. pasigailēk pati savęs.
— Nesibaimink — atsake rainiai — man neko nebus. Asz esmi czionai neatbutinai reikalinga.
Apsidairiau aplinkui.
Ziamoje, troszkioje grintelėje vaikszcziojo sav visztos, per priemenę tvartas, isz kurio veržēsi szvinkstantis dvokas. Ant pecziaus baltavo szviesios galvutēs vaikyszczių, ką tenai užsirangę, bailiomis akymis Į mus žiurējo. Grinczioje, priemenēje ir ties langais buvo pilna kaimynkų, kurios subėgo iszgirdę apie tai ir isz anksto ramino garbstanczią motyną aiszkindamos jai, kad isz Mariutēs ir taip jau nieko nebus.
Oro! surikau oro czionai reikia neatbutinai!
Alenutē puolēsi prie lango, bet mažytis, aprukęs langelis buvo suvisai neatdaromas. Langelis buvo su vinimi užkaltas. Bet druta ranka mano pusseseres veikiai iszlupo tają nelaimingają vinj. Srove kvapsnaus, tyro oro Įsiveržē Į grinczią.
Alenutē apsisuko ir veikiai papraszē iszeiti visas kumutes, ką buvo ją apstoję, praszydamos, kad duoti balto audeklo ant mirtinių marszkinių ir naujas panczekas sergancziai.
Mergina paliepē joms tylēti, tvirtindama, kad Mariute liks gyva. Kumutes nelabai i tuos žodžius tikēdamos, galvomis kratė, sakydamos, kad vis jau neko isz jos nebus. Veltuo ir asz, kaipo daktaras, įkalbinējau, kad pavojus perējo, motyna neatbūtinai norējo siuti mirtinius marszkinius, o sesuo rinkti geles dėl apkaiszymo.
Alenute atsitraukē nuo jų ir pagryžo Įgrinczia, kurioje dabarties neko nebuvo. Iszrukē ją dikcziai uksusu, liepė atneszti szviežaus szieno, kad pakloti — ant jo paguldēme merginą, kuri veikei ir užmigo. Pavojus visiszkai praėjo.
Alenute įsakē motynai. kad saugok dieve! su visai neko merginai Į burną neduotų ir neko prie jos neleistu.
— Pamįkite, anei szaukszto viralo, nēsa tai jai galētu užkenkti. Vaikus ant nakties taipgi isz grinczios iszkraustykite.
Baltruvienē prižadējo, kad mergēs paklausys, kaip savo tikros moczios. Nuoszirdžiai mumis dēkavojo už pagelbą ir už geras szirdis, Asz stacziai reikalavau, kad Alenute tuojau persirengtu ir apsirengtu ir apsipraustu szitu uksusu. Paklausė manęs — ir po valandēlei atējo pas mus. Tuomi tarpu apsakiau dēdei mano stebējimasi ir nekantentumą. kad Alenutē be reikalo gali užsikrēsti per neatsargumą. Bet vietoje pripažinti teisingumą mano žodžiams, dēdē gailiai nusiszypsojo:
— Ką nori, vaike — atsiliepe jis — mes czionai stovime tarsi ant sargybos. Mums szalintieri nevalē.
Alenute tą vakarą buvo nublankusi, matyti buvo nuvargimą. Mažai sznekējo — ir asz taipgi tylējau, Žokžiai jos, dēdēs, taip-gi ir tai, ką macziau. daug man visokių mislių atgabeno. Tiesa, ji tenai buvo neatbutinai reikalinga — o vienok, kaip tai mažai yra merginų, kurios taip but pasielgę, kaip ji.
Vakare užējau dar į grintelę. Mariutē ramiai miegojo. Pradējau jos motynai pasakoti, kad jeigu kas privalgys gerai agurkų, o paskui rugusio pieno, gali net cholerą gauti — ale ji galva kraipē, sakydama, kad tai poniszki naravijimaisi.
Apie vidudienį kalbinau Alenutę joti drauge su manim prasijodinti - kaip tame įpuolē į namus sesuo Mariutēs.
— Bēda! bēda! — suriko — Mariutē jau myrszta!
Be skrybēlēs iszbēgau tekinas. Palei grinczią stovējo susigrudusi goviedą žliumbianczių kumuczių. Įbēgau į grinczią — Mariute raicziojosi baisiose kankynese. Pradējau trinti jos rankas, daviau vaisto, bet sopuliai nenustojo. Įbēgo Alenute ir pradējo man gelbsti, v eikei jos akys užmatē pusę nugraužto rugsztinio obuolio, gulinczio lovoje.
— Kas tai yra! — suszukau umai, — ar tai tu valgei, Mariutē?
Ji, negalēdama szneketi, galva linktelējo, kad taip.
Net surikau iszsigandęs ir perszirdęs. Iszbēgau ant kiemo ir pradējau kolioti Baltruvienę. Ji žiurējo Į manę akis iszputusi.
— Ir ką tai tamista szneki! — suszuko pagaliaus jszirdusi. — Juk tai yra szventintas obuolys! asz juk ant to ir daviau, kad jai butu geriausi
— Ir užmuszēte merginą! — žiaurei pasakē Alenutē, kuri toje valandoje pasirodē tarp durių.
Veidas Baltruvienēs užkaito piktumu, persižegnojo.
— Ar žinote! — suszuko — juk tai nuodēmē taip sznekēti, o net ir klausytiesi to! Kaip tai! szventas obuolys galētu užkenkti? Ot — taip jau jai buvo paskirta, ir gana! Oi! nelaiminga asz, varginga siraēle, varginga!
Ir gailiai pradējo žodžiais garbstyti.
Jau neko pagelbēti nebuvo galima. Mariute dar tą paczią dieną numirē.
Grįždamas namon po jos palaidojimo tiktai supratau dēl ko mano pussesere Alenutē nori, visus nemokanczius skaityti, surinkusi j vieną didelę mokslainę mokyti, mokyti, mokyti