Baltruvienė liuobėsi o Liūgytė sėdėdama prie stalo siuva.

Baltravienē (priējusi prie Liudytēs, glostydama veidą jos). Aukso balandėli, kokia tu ėsi graži mergaitė.

Liudytė (bucziuodama ranką bobutēs). Mylinczioji szirdis brangiosios bobutės, visados pripažįsta mane gražiausią, o tiesą kalbant, pacziame mūsų valscziuje, daug yra gražesnių mergaiczių.

Baltravienē (atsisēdusi prie Liudytēs). Gana gana, mano żemcziūge, tu visados savę žemini, o asz tikrai žinau kad mūsų apygardoje, nėra nėi vienos mergaitės, kuri gražumu ir protu, galėtu buti tau lygi.

Liudytė. Gerai kad asz ne turiu nėi jokio užsitikėjimo, o tai gyrimas bobutės apsvaigįtų mano galvą, ir mislycziau kad isz tiesų ėsu gražiausia ir protingiausia.

Baltravienē. Na na, tu giegužėle — kad asz žinocziau kad tavo galvutė apsvaiginama, tai ne gircziau tavęs. — Nabasznįkė ponia tegul bus dangui linksma, nedovanai per penkis metus laikė tave dvare, ir mokino visokių mokslų, matai rutele, ponia didei mylėjo tavo mamutę, mano mielausią dukrelę Urszulėlę ir dėlto laikė tave savo apveizdoje.

Liudytė (atsidusējusi). Tėvelių mano nepažinau veidus-gi nebasznįkų ponų aiszkei atmenų.

Baltravienē. Ką tu nabage pažinsi savo tėvelius, kad tėvas paliko tavę vienų o motina dvejų metų, — norįns privargau augindama Liūdytę, bet dabar ėsi palinksminimu mano senatvės.

Liudytė (bucziuodama ranką bobutės). Dieve duok kad tik mokėcziau atpildyti tuos sunkius vargus, kurių bobute datyrei, mane augįdama.

Baltravienē. Tuos mažus vargelius senei jau užmirszau, ir būcziau visiszkai laiminga, kad vienas smarkus rupesnis, ne slogytų mano szirdies.

Liudytė (glausdamosi prie bobutės). Pasidalyk tuomi smarkiu rūpesniu su manimi, o dvi mūsų szirdelės lengviaus pakels aną.

Baltravienē. Kaip suaugusios dvi žemvuogėlės, taip suvienytos yra mūsų szyrdys, dėlto ne slėpsiu nuo tavęs, varginanczio manę rūpesnio, klausyk. — Drebu visa isz baimės kad blogos akys ne pamatytų mano Liūdytės.

Liudytė (juokdamasi). Mano brangioji bobute, ar tu tiki burtams ir misliji kad paveizėjimas blogo žmogaus gal mums kenkti?

Baltravienē. Ne mano balandėli, asz ne tikiu burtams, bet datyrimas senatvės rodo man baisią prapultį į kurią galim įgriūti. — Żinai jogiai nabasznįkai ponai buvo padorūs żmonės, bet jų sūnus dabarnyksztis valdytojas mūsų, yra didžiausiu niekdarbiu ir paleistuviu. — Tas blogas žmogus iszvedė isz kelio ir pražudė, ne vieną mergaitę.

Liudytė. Ne bijok miela bobute, asz niekados kelio dorybės ne pamesiu.

Baltravienē. Dukrele mano, tvirtai tikiu tavo dorybei, bet silpnos musę pajiegos, o didelė yra galybė neprietelių dėl kurių nieko nėra szvento, nes taip blogiejai žmonės, kaip yra mūsų ponaitis ir draugas jo paleistuvysczių urėdas Araburda, dėl užganėdinimo savo bjaurių norų, ne drovėsis dasileisti didžiausios nedorybės.

Liudytė (paszokusi isz vietos graudžiai). Visagalis Dieve! būk apgineju mūsų, o geriaus atsiusk mą mirimą ne kaip baisų pažeminimą vertumo moteriszkės. Zinoma bobutei, kad prižadėjau amžiną meilę padoriam Ignacui ir nė jokia galybė ne uždraus mą buti jo paczią.

Baltravienē. Garbė tau drąsi mergaite, kuri kaip tikra lietuvė, moki užlaikyti prižadą meilės. — Senei prilygau ant jūsų raiszczio, bet dėl atitolinimo nelaimingumo, ir nuraminimo mano rūpesczio, didei norėcziau, kad sudorojimas jūsę, ką greicziausei atsiliktu.

Liudytė. Sziądien kaip ateis mano Ignacėlis, galutinai apie tą pakalbėsime.

Baltravienē. Gerai dukrele — reikia mums Liūdytei pripažįti iszmintį iszrinkime vyro, nes Bajonis yra dailus, padoras ir no mažai mokįtas januikajtis. — Matai nabasznįkas jo tėvas, amžiną atilsį, norėjo iszleisti sūnų į kunįgus ir dėlto leido jį į didelią mokslavietę, vadinamą galvoczią.

Liudytė. Mano bobutė, prigul sakyti gimnazija.

Baltravienē. At vis tiek, te bun ir taip, vienok turiu pritarti, kad gražios akutės Liūdytės, suklaidino mūsų Ignacėlį, ir privertė atsižadėti kunigystės.

Liudytė. Toks buvo prilikimas Vieszpaties Dievo, ir geriaus, kad mano Ignacėlis ne priėmęs kunigystės be paszaukimo ir neliko blogu kunigu, o užtad bus geru vyru mylinczios jį moteriszkės.

Baltravienē. Oi tu protgalve, viską moki patogiai iszguldyti. — Dabar ėisiu į daržą priskinti barszcziams lapų.

Liudytė. Asz priskinsiu, bobutei per sunku lankstytis (rengesi eiti).

Baltravienē (užlaikydama Liudytę). Na, na mano vabalėli, būk trioboi, asz pati eisiu, nės tavę galėtu saulė įdegįti, o manę seną pajuodėlę nei saulė, nei visos žvaigždės neįveiks juodesne padaryti.

Liudytė. O manęs ir pajuodusios Ignacėlis ne pamestu.

Baltravienē. Na na, Liudytė, baig siūti marszkinius savo mylimam (tą pasakiusi Baltruvienė iszeina, o Liudytę atsisēda siuti).

Liudytē. Geroji ta bobutė lepina manę kaip kacziukę. — Didei mylių guodojamą bobutę ir mano Ignacėlį, bet szirdelė mano negal dabar susekti, prie ko isz juodviejų daugiaus linksta. — Bobutė manę užaugino, o Ignacėlis įžadino szirdyj’ mano nepažįstamus lyg szioliai jausmus tos skaisczios meilės, kurią gal mylėti aniuolai ir nekaltos mergaitės. — Palikusi gaspadinė laikysiu prie savęs bobutę, ir kaip įmanydama tarnausiu jai, — te ilsėsis miela senutė (girdētis žingsnei einanczio).

Liudytė (su džiaugsmu kalba). Tur buti mano mieliausias Ignacėlis ateina.

Liūdytė ir urėdas Araburda o paskui Baltruvienė.

Araburda (įeidamas linksmai). Labą dieną gražei Liūdytei! didei laimingas ėsu rasdamas tamstą vienįtelę.

Liudytė (ne pasikēlusi nuo kedēs rustai). Jaigu tamsta turi kokį ūkiszką reikalą, tai praszau eiti prie bobutės, kuri darže batvinius lauže.

Araburda (prisiartinęs prie Liudytēs, meilingai). Ne turiu nėi jokio ūkiszko reikalo, o atvedė manę czia szirdingas noras, pamatyti gražiausią visoj’ pasėulėj’ mergaitę.

Liudytė (svarbiai). Nepritinkamų tų viežlyvasczių, asz nepriimu ir visiszkai prie savęs netaikau.

Araburda (pusbalsiai). Mat kokia sziurkszti — (balsei). Ką asz darysiu, kad lupos mano sutar su jausmais szirdies? — (atsisēda ant kedēs arti Liudytēs). Matai gražiausioji Liūdyte, asz czia atėjau su laiminga naujiena, o tai kad ponas mūsų labai įsimilėjo į tamstą ir geidžia, kad szirdelė jūsų būtu jam prilanki.

Liudytė (pakilusi nuo kedēs rustingai). Nedoros meilės pono asz ne priimu. — Pasakykite jam, kad ėsu padori mergaitė ir velycziau numirti, nekaip dasileisti nedorybės.

Araburda (pusbalsei). O kokia gudri (balsei) Kas czia per nedorybė? Tamsta kaip kunįgaiksztienė vieszpatausi visam dvare, szilkuose dėvėsi, o auksas, žemcziūgai ir deimantai priduos gražybės prajovingai Liūdytei.

Liudytė (su įpykimu). Gana tų nedorų įkalbinėjimų. — Sakiau kad ėsu padori mergaitė, ir dėlto neiszmintingos kalbos neklausydama, atmetu aną su didžiausiu paniekinimu.

Araburda (pusbalsei). Sze tau Jurguti devintinės — (balsei). Džiaugiuosi isz to statkaunumo, nors patsai neapsakomai tamstą myliu ir tikrai norėcziau apturėti szirdį ir ranką gražiausios Liūdytės.

Liudytė (su paniekinimu). Meilė ir ranka mano jau prigul kitam, o tamsta jeszkok sau lygios moteriszkės.

Araburda. Gražiausioji visoj’ pasaulėj’! neatmesk tikros mano meilės ir szirdingų dūksavimų (mēgina paimti Liudytę į glēbį).

Liudytė (greitai atszokusi, laikydama deszinę ranką atstatytą musziui, rustingai). Sergėkis! nės tuojaus nedoras tavo veidas pajus skaudžią atspaudą mano rankos.

Araburda (nusiminęs pusbalsei). O kad tavę velniai, ką tik negavau per ausį — (balsei). Ne rustaukite gražioji Liūdyte, tai asz teip sau isz didelės meilės.

Baltruvienē (greitai iējusi). Ko czia tamsta landai? į baudžiavą jau iszsiuncziau darbinįkus.

Araburda (nusiminęs). Nieko motin, nieko, — asz taip užėjau pasikalbėti valandėlę.

Liudytė (rodydama pirsztu į Araburdą rustingai). Tas nedoras žmogus drįso mą įkalbinėti, kad būcziau mylima pono arba jo paczia.

Baltravienē (greitai pagriebus isz kampo szluotą rustingai). Ar tu szunie landydamas paikysi man czia mergicą, — asz tau užkursiu pirtį! — (pradeda muszti ju szluota Araburdą).

Araburda (atbulas traukdamasis prie durių.) Ar girdi boba, nustok’ tegul tave velniai liaukis! (Liudyti didelei juokesi).

Baltravienē (ne paliaudama muszti). Laukan szėtone, laukan! ne landyk czia kaip žaltys!

Araburda (iszbēgdamas per duris). Na! atminsite manę. — Asz jums padarysiu.

Baltravienē (uždususi gryždama nuo durių). Kad daviau, tai daviau, tam szungalviui. — Ką jis czia tauzijo ?

Liudytė (bucziuodama ranką bobutes). Mano bobute pailsai, be muszdama tą niekvertį. — Gerai jam taip, te neužkabin padorių mergaiczių. —

Baltruvienė, Liudytė ir Bajonis o paskui Stonis.

Bajonis (greitai įeidamas). Labą vakarą motinėlei ir brangiajai Liūdytei (bucziuoja ranką bobutēs ir padavimu rankos sveikina Liudytę).

Baltruvienē ir Liudytē. Dėkui už labą vakarą, mielas Ignacėli.

Liudytē. Į patį sykį atėjai Ignacėli, senei mes tavęs laukėva.

Baltruvienē. Turėjome svetį, kurį su szluotą pavaiszinau.

Bajonis. Macziau iszbėgantį Araburdą, ir pasiskubinau ateiti. — Ko jis czia lankėsi?

Liudytē. Apmislyk tiktai mano brangiausis; kad tas paleistuvis pradėjęs savo kalbą gyrymu mano gražybės, drįso įkalbinėti kad pasilikcziau mylimą pono (bajonis rodo nekantrybę). o kadą su didžiausiu paniekinimu atmecziau tuos nedorus pasznabždzius; tai Araburda pasakė jogei jis pats didei myl’ mane ir nori apturėti mano ranką. —

Bajonis (rustingai). Asz tam piktadėjui, kaulus sutrupįsiu.

Liudytē. Mano Ignacėli, ne verta tepti padorių rankų, mūsziu to palaiduno, jis sziądien ir taip gerai laimėjo, nės nuo manęs ką tik ne gavo per ausį, o bobutė su szluotą, diktai jį sutvojo.

Bajonis. Ryto eisiu prie pono praszyti pavelijimo atlikimui mūsų sutuoktuvių, o saugok Dieve tas žmogus ne užganėdįs mano linkėjimo, tai skaudulingai datirs, kad ir mužikas moka jausti savo vertumą. — Vargas! paniekįtojui nekaltybės mūsų mergaiczių! nės valandos amžiaus jo, bus suskaitomos.

Baltruvienē. Ne kalbėk tų baisių žodžių Ignacėli.

Liudytē (pajēmusi už rankos Bajonį). Klausyk mieliausis Ignacėli, tu žinai didybę mano meilės, o norįs ėsi man brangesnis už visus turtus svieto, laimę mano ir gyvybę, vienok kad suteptumei rankas tavo krauju artymo, tai kentėdama baisu sopulį szirdies, niekados nesudėcziau mano rankos užmusztojui, ir nepasilikcziau jo draugė.

Bajonis (skaudulingai). Kentėti skriausmus ir pažeminimą, o negalėti! atkerszyti tai yra kanczia kurios smarkumo ir vaidintuvė Danto, nedrįso peklai iszreikszti — (bucziuodamas ranką Liudytas). Tu ėsi paczią gerybią! žodžiai tavo ramin mano szirdį. — Užsilaikysiu tykai, bet apgynime tavo ne gailėsiuos padėti gyvybės. —

Baltruvienē. Ar girdi Ignacėli pasakyk man, kas tai yra ta pekla, to pono Danczio?

Bajonis. Mamele, — Dantė buvo tai garsingas rasztinįkas, kuris pagal savo iszsimanymo apraszė kanczias peklos.

Baltruvienē. Aa suprantu. — Sūnau mano, tu būdamas protingu lengvai suprasi, kad kova su galingesniais yra nenaudinga, — mes silpni vargužiai, tik gudrum apmislijimu, galime iszsipainioti isz tų žabangų, kuriuos prirengė nedoriejai žmonės.

Stonis (įeidamas). Tegul bus pagarbįtas!

Visi. Ant amžių amžinujų!

Stonis. Ka jūs padarėte tam Araburdai? kuris sodydams szimtais perkūnų ir velnių, kaip nuplikįtas iszlėkė isz kaimo.

Liudytē. Ka mes jam padarysime? tik bobutė apszventino jį su szluotą.

Stonis. Ne tik szluotos, bet ir aužuolinio vertas yra, vienok isz to gal iszdygti didelis negerumas. — Asz pažystu Araburdą yra nedoras žmogus ir didžiausis kersztinįkas.

Baltruvienē. Ir asz taip misliju, — Kūmai duok mums sumonę (rodą) ką turiva daryti?

Stonis. Smarki yra piktybe, žmonių apakintų blogais pageidimais ir kovoti su jais, ėsate per silpni.

— Ryto kaip sakaisi Ignacas, eisi į dvarą, praszyti pono pavelijimo vesti Liūdytę, ir jaigu ponas ne užganėdįs tavo linkėjimu, tai nėra kitos pagelbos kaip tik pasitraukti Liūdytei.

Bajonis ir Liudytē. Ak Dieve!

Liudytē (liudnai). Asz ne pakelsiu to liūdno persiskyrimo, su bobute ir Ignacėliu.

Bajonis. Norįs persiskyrimas su mieliausia Liūdyte, užduoda szirdžiai sopulingą kirtį; vienok tą skausmą kantrei pakelsiu, dėl iszgelbėjimo mano brangiausios.

— Buk vyriszka, praeis sunkios valandos datyrimo, ir vėl busime drauge, o drauge per visą amžį.

Baltruvienē (graudžiai). Užpuolė neprietelis mano ramius namelius, ir geidžia pražudyti, vargiai užaugintą mergytę. — Norįs pasiskirymas su mylimą Liūdyte, yra didei sopulingas mano szirdžiai, vienok ne galiu nepritarti, neatbutinam pasitraukimai isz czia Liūdytės.

Liudytė (apkabinusi bobutę graudžiai). Bobute tu mano, brangioji! kaip asz tave vieną paliksiu.

Baltruvienē (iszkelmingai). Mano Liūdyte, asz ėsu sena ir neužilgo reikės mą persiskirti su visais, kuriuos mylėjau ant žemės; bet turiu tvirtą viltį, mielaszirdystejė Vieszpaties Dievo, kad neužmerksiu akių, koliai ne atiduosiu tavęs apveizdai (rodydama į Bajonį) to padoro žmogaus, kurį szirdis tavo iszrinko.

Bajonis. Te iszsipildo pranaszingi žodžiai tavo, brangioji bobute! — Dabar reikia mums pakalbėti apie tai, kur gal Liūdytė pasislėpti.

Stonis. Klausykite: — mūsų gerasis kunįgas Juozupas, tur seserį gyvenanczią už szimto verstų, pas ją galėtu Liūdytė baimingą laiką perbūti. — Asz nueisiu prie senelio klebono, ir apie tą pakalbėsiu, o tikiuos kad jis ne atsakys pagelbos; persekiojamai nekaltybei.

Baltruvienē. Dėkui tau kūmai, už gerą patarmę.

Bajonis (paduodamas ranką Stoniui). Dėkui tau szirdingas prieteliau.

Liudytē (bucziuodama ranką Stonio). Mylimasis dėde, tavo geros szirdies, niekados ne užmirsziu.

Stonis. Nėra už ką dėkavoti — turiu pakinkytą arklį, ir tuoj aus sulakstysiu prie klebono, o jūs czia manęs valandą palaukite. (Stonis iszeina).

Visi. Dieve duok laimingai!

Baltruvienē. Sėskitės vaikai, be laukiant Stonio pasikalbėsime (visi atsiseda).

Bajonis. Ak Dieve! kokia yra nelaimė neturėti brangios liuosybės, — turtai mūsų ir mes patys prigulim kitiems žmonėms, kurie tankei ne moka guodoti; nei jausmų mūsų szirdies, nei vertumo žmogystės.

Baltruvienē. Ką daryti vaikialei, prilikima Dievo reikia kantriai pakelti.

Bajonis. Kas galėjo mislyti, kad sūnus tokių padorių ponų, būtų taip blogas, — važinėdamas po užrubežius ir didelius miestus, nustojo visokios dorybės o paleistuvaudamas gi, muszdamas kortomis, iszgaiszino turtus, iszpardavinėjo girias, ir apsunkino tėviszkę didelėmis skolomis.

Lindytē. Man regis, kad tas ponaitis, ne ilgai tvers tėviszkėj’ — skolinykai sudraskys aną ir Dievas žino kokį gausim poną.

Baltruvienē. Kaip Dievas duos taip ir stosis. — Ar žinote ką man Balsiuvienė pasakojo; kad ponaitis savo mylimą Onytę, kurią taip puikiai rėdė; jau iszvarė isz dvaro, ir liepė namon grįszti.

Bajonis. Nelaimingoji moteriszkė, — žmonės pasakoja kad ji didei yra įsimylėjusi į ponaitį, o taipgi kad jisai prižadėjo Onytei amžiną meilę, — dabar paniekįta ir atstumta moteriszkė, pasirėdziusi poniszkai, kaip sublūdusi vaikszczioja antkrancziais ežero; ir reikia tikėtis, jogiai rengesi pasiskandyti.

Liudytē. Didei gailiuos tos nelaimingos. — Pagal mano iszmanymą, meilė ponų prie kaimiszkos mergaitės yra paveidi muilinei pūslei kuri oru siaubdama blizga visomis spalvomis oraryksztės; bet tuojaus persprogusi, į laszą bjaurių putų pavirsta.

Bajonis. Tiesą isztarei! mano brangiausioji, — meilė kaimiszko padoro žmogaus, norįs ne blizga aukso siūlais, bet yra tikra ir amžinai tverenti.

Liudytē (paēmusi ranką Bajonio). Tokia tai yra ir mūsų meilė, — mano Ignacėli.

Bajonis. (bucziuodamas ranką Liudytes). Taip mano aniuolėli meilė stangi tikroji ir niekados neatmainoma.

Baltruvienē. Tuos žodžius jūsų, te iszgirsta Dievas ir Jo aniuolai.

Stonis (įeidamas). Jau ir grįsztu.

Visi (pakylą nuo kedžių). Meldžiamasis ką ten girdėjai?

Stonis. Viskas gerai mūsų senelis klebonas prižadėjo pagelbą ir jaigu Ignacas negaus ryto pavelijimo vesti Liūdytę, tai vakare bus prirengtas vežimas, ir asz pats nuvežsziu Liūdytę, prie sesers klebono ponios Danavskienės, kur mūsų gražiausia balandėlę nė vanagas nesuras.

Visi. Dėkui tau geriausis prieteliau (Baltruvienė ir Bajonis bucziuoja veidą Stonio o Liudytējo ranką).

Stonis. Ne dėkavokite žmogui — Dievas siunczia pagelbą persekiojamai nekaltybei.

Bajonis (paėmęs už rankos Liudytę.) Mieliausioji Liūdyte, norįs ne žynom ką atnesz mums rytojaus diena, ar laimingą raiszti, ar liūdną persiskyrimą, vienok szirdis mūsų gaivin tvirtą viltį, kad ir prie smarkiausio nusprendimo dalios užlaikysime savotarpiszką meilę, kurios ne isznaikins, nėi jokia galybė.

Liudytē. Gerai pasakei Ignacėli, nes tarp visų galybiy, tykroji meilė, didžiause yra galybe.

(Uždanga nusileidžia).

Galas permainos pirmos.

Jonas ir Onytē.

Jonas (pasiramstydamas lazdą, vaikszczioja — liudningai.) Atsiųsk atilsį! tarnui savo Vieszpatie, ydant akys mano, neregėtu visų tų nedorybių, kurios dėjosi toje vietoje, kur kitą kartą užlaikomi buvo Tavo prisakymai. — Tas Albertėlis, sūnus mano mylimų ponų, per dienas ir naktis ulavodamas ir muszdamas kortomis, įbrido į dideles skolas; o tuo tarpu skolininkai kaip vilkai alkani, tykinėja iszgrobstyti turtus ir sudraskyti tėviszkę. — Ne gana to, jaunikaitis atsidavęs paleistuvystei, per prievartą ima į dvarą gražiauses valscziaus mergaites, kurias nustojusias dorybės, perlaikęs prie savęs, keliatą mėnesių, paveda lygiam sau paleistuviui Araburdai, arba visiszkai iszvaro, kaip tai dabar atsitiko su tą nelaimingą Onyte; kuri kaip sublūdusi klaidžioja po sodną, ir apie ežerą. — Mano persergėjimai, praszymai ir meldimai atmesti, ir asz pats nuo tarnavimo atitolįtas; dėlto kaip ponaitis sako, kad ėsu senas ir ne labai kvepiu; o gal bųti ir teisybė, bet Albertėliui kurį ant rankų nesziojau, neiszpůlė mane paniekįti. — Visi naujiejai dvariszkiai, paleistuviai ir vagys, o tarp anų blogiausis yra urėdas Araburda, kurs pritarinėdamas visoms nedorybėms ponaiczio, apgaudinėja jį, ir nežiurėdamas poniszko gero, skubina kimszti pinįgus į savo kiszenių, mūsų gi Albertėlis užsitikėjęs ant mylimo urėdo, laksto sau po miestus leisdamas tūkstanczius. — Dabar asz neturėdamas ką veikti, meldžiuos per dienas toje koplyczioj, szluoju aną, ir dabinu žolynais (žiurēdamas į tolį).

Regis ateina czia ta nelaimingoji Onytė, — gal susiėjimas su manimi, bus jai ne meilingas, dėlto guododamas skausmą szirdies artymo, pasitrauksiu į tankumyną (pasislepia tarp medžių. į tą pusę kur yra koplyczią kurios durys taip pataikytos, kad vidurys matomas butų publikai).

Onytė (pasirēdžiusi poniszkai, su aukso pagražinimais įeina užlaužusi rankas — liudningai, kas kartas su didesniu jausmu). Ne sugrįsz laimingos dienelės, kadą pirmą kartą pamacziau Albertą,—jo paveizdas kalba ir matomas apsiėjimas; ne buvo isz to svieto, kurį lyg szioliai macziau, — lūpos ir akys, gražaus jaunikaiczio, kalbėjo. — Onyte! tu ėsi gražiausią visoj’ pasaulej’ ir mylėsiu tave per visą amžių. — Visų tų pakerėjimų; per daug buvo, apsvaiginimui jaunos mergaitės. — Numylėjau Albertą visą galybe pirmutinės meilės, ir pametusi tėvus visiszkai jam atsidaviau. — Ne praėjo dviejų metų, o mano mylimasis pradėjo rūstauti ir sakyti, kad ėsu jau ne graži ir jam nusibodau, o kadą patemijo tą gražią Liūdytę; tai nemaloningai atstūmė mane ir liepė grįszti prie tėvų, kurie jau senei manęs iszsižadėjo. — Kad galėcziau! neapkensti jo szirdžiai mano būtu lengviau, bet nelaimingoji, turiu iszpažįti, kad tą apviltoją dar karsztai myliu — mirimas mielaszirdingesnis yra kaip žmonės, neatstums manęs, ir priims į savo prieglobstį — (atsigręžusi ant ežero ir publikos, o pasisukusi pecziais į koplyczią rodydama ranką ežerą).

Gražus yra tas ežeras, su savo krisztoliniu zerkolu, pakraszczeis uždaigįtais szvendrais ir baltomis lelijomis.— Ten gelmėse ano ant aukso smiltyno amžinai atsilsėsiu, — liūdnas balsas vandens paukszcziy apraudos mane, o vėjeliu puczemi szvendrai susznabždės, szermenų maldą — (Jonas patylomis iszējęs stovi užpakalyje Onytēs, rodydamas pasigailējimą, Onytė-gi didei nusiminusi, ir kaip iszbludusi, o nuožmiai susijuokusi).

Tokio kapo! ir szermenu, gal man pavydėti patys karaliai! — Albertas jau ne myli manęs, krūtinė skausmu sprogsta, Dieve susimilėk! Albertai myliu tave! (nuožmiai suszukusi ir pakēlusi rankas).

Pragarai! ežero, priimkite! mane — (Onytē greitai puola prie ežero, o Jonas užbēgęs apstabdo aną).

Jonas (liepencziai). Sustok! nelaimingoji.

Onytė. (stengdamasi atstumti Jona, rustingai). Eik szalin seni, kodėl man užstoji kelią prie mirimo?

Jonas (neleisdamas Onytēs prie ežero). Dėlto, kad noru parodyti tau kelią gyvybės, — meilingoji Onyte — surink mislis ir nusiramįk.

Onytė (truputēlį nusiraminusi). Tėvai! tur buti girdėjai, ką iszreiszkė suspausta sopulių szirdis, ir žinai, kad toliaus giventi ne noriu, nė galiu.

Jonas (meilingai). Kudiki brangus, girdėjau ir supratau, kad tau priguli nemirti, bet gyventi.

Onytė (svarbiai). Sakyk! žmogau, — dėlko geidi, kad vilkcziau tą skaudulingą gyvybę?

Jonas. Geroji Onyte, — įtikėk žodžiams prieteliaus. — Meilė yra ženklu gyvybės, o ne mirimo, taip ir tu iszpažinusi tą meile prie Alberto, dėl tos meilės turi dar gyventi ant svieto.

Onytė. Jisai jau ne myl manęs, ir kita užėmė jo szirdį.

Jonas. Mano Onyte, tikroji meilė ne tur kerszto ir atleidžia nusidėjimus. — Užtiesa sakau tau, pereis metai paklydimo ir prisiartins sunkios valandos gailesio, o kada Albertas datirs didelės nelaimės, tada tu busi aniuolu sargu, ir padavimu prieteliszkos rankos, palengvįsi jo vargą.

Onytė. Gerasis! žmogau, — norįs dar ne žinau, ar turiu dėkavoti, ar rūgoti už iszgelbėjimą nuo pasiskandinimo; vienok lūkestį, buti Albertui naudinga, szirdis mano dėkingai priima. — Dabar noriu gyventi dėlto, kad darodycziau, kaip jį dideliai mylėjau.

Jonas. Dukrelė mano, — ne žmogui prigul dėkavonė, bet davėjui viso gero Dievui, kuriam ir padėkavokime atsiklaupę priesz Jo namus.

(Paėmęs už rankos Onytę, veda prie koplyczios ir atidaręs duris, abudu puola ant kelių — viduryje koplyczios matomas yra altorius, papuosztas žolynais ir degancziomis žvakēmis).

Onytė (nusižeminusi). Mielaszirdingas Vieszpatie! Kuris nėi vieno nusidėjusio nuo savęs neatstumi, priimk ir manę nelaimingą, o atleidęs kaltybes, duok stiprybę ir isztvermę pildimui dorybės.

Jonas. Amen. — (Pakēlęs Onytę pasodina ant suolelio ir pats atsisēd). Sėskis nabagytė — pakalbėsim apie tolesnį tavo būvį.

Onytė (pakilusi ir atsiklaupusi). Tėvai! tu nepaniekinai nelaimingos ir nemetei ant jos akmeniu smarkaus nusprendimo, dėlto meldžiu tavęs apmislyti, kur dabar man reike pasidėti? — Prie tėvų ir giminaiczių grįszti ne galiu, nes jie visi iszsižadėjo manęs.

Jonas (sodindamas Onytę). Kelkis mano dukrele — Dievas atsiuntė man vieną mislį apie iszradimą dėl tavęs prieglaudos, klausyk: Turiu Vilniuje artymą giminaitę, minyszką seserų mielaszirdystės, prie kurios paraszysru gromatą, kad priimtu tave į tarnaites, bet pirmiau pasakyk man, ar pritari ant sunkio tarnavimo ligoniams?

Onytė. Geradėjau mano! — yra didžiausiu noru ir džiaugsmu, pritariu, sunkei darbuotis; nės žinau, kad darbas sujungtas su kantrybe, bus geriausia gydykla sopulių szirdies mano.

Jonas. Didei džiaugiuos isz tavo pritarimo. — Taip mano Onyte, — darbas naikina liūdnastį ir sopulį szirdies. — Ten pribuvime kanczios, prie lovos skausmo ir mirimo iszmoksi kantrei pakelti savo nelaimę ir priligti parėdimui Dievo. — Sziądien vakare galėsi iszkeliauti į Vilnių, o asz viską reikalingą kelionei prirengsiu.—Ant galo turiu tau pasakyti, kad Liūdytė su paniekinimu atmetė ne padorą meilę Alberto, ir velija numirti, kaipo buti jo mylima.

Onytė (bucziuodama ranką Jono). Prieteliau! grąžini man gyvybę — su didžiausiu užsitikėjimu atsiduodama tavo užmanymui, meldžiu pavelyjimo, dar vieną kartą pamatyti Alberta ir mesti jam po kojų tuos skarmalus ir niekniekius, kureis apdovanojo mane.

Jonas (bucziuodamas į galvą Onytei). Gerai mano brangioji. — Dabar eik su manim prie tos žmonos, kur galėsi atsilsėti, pasistiprinti kelionei, o vakare vardan Vieszpaties iszvažiuosi į Vilnių. (Abudu iszeina.)

Žydai Leizeris ir Berelis, o paskui Araburda.

Leizeris. (Įeidamas su Bereliu besidairydami). „Kukstu“? (ar matei) rebe Berel, kaip tas sodnas gražei isztaisytas? o tai vis pinigais paimtais ant 48 nių procentę.

Berelis. „Emes emes (teisybė teisybė) rebe Leizer, tie „prictai“ (ponai) yra tikrais ne gudreis pricais, nės daugiaus myl gražybę kaip pinįgus, kurie visomi yra ant svieto.

Leizeris. „Take take“ (taip taip) broleli. — Pas mūsų kitaip, — męs tai gerai žinom prekį rubliaus, ir nepigei jis isztrūksta, — pinigai tai galybė mūsų, o be ję ir devyni szunes ne suvarytų ponų į žydiszką kiszenių, taipgi ir mes ne įlystumėm į poniszkus portmanėtus.

Berelis. Žinoma kad taip. — Antra mūsų galybę yra degtinė be kurios niekaip ne įveiktumėm tę goję muzikę, katrie jau iszgudro kaip senos žiurkės, ir praded neužkabįti truto.

Leizeris (juokdamasis). Tur būti mūsų „Chedorose“ (mokslavietėse) geriaus kaip goję gimnazijose mokina rokuoti, nės dviejų veikimų aritmetikos tai yra sudėjimo ir dauginimo, ponai suvisu ne moka, o tik per daug supranta veikimą atėmimo, dėlto stengesi ką daugiaus pinįgų ant niekų iszleisti.

Berelis (Juokdamasis.) Tavo kalba rebe Leizer, plaukia medumi ir pienu iszminties, kaip žadėta Izraeliui žemė Kananėjaus. — Mes žydai iszmanom vertumą pinįgų, o gojams parodyk gražų arklį, žolynus, paveikslą ar kitą kokį norįs gražų daigtą, labiaus dailią moteriszkę, tai besistebėdami liežuvį iszleidžia ir nesigaili paskutinį rublį atiduoti, kad tik galėtu tuos niekus turėti. Pas sūnus Izraėliaus kitaip, matomos gražybės ne padaro ant mūsę nei jokios įspaudos, nes žydas pamatęs tuos monus, tuojaus imasi už szmotelio kreidos ir rokuoja, kiek isz tų dalykų galėtų iszrinkti pinįgų?

Leizeris (glostydamas barzdą). Tai yra tikras gudrumas ir iszmintis. — Dabar koliai ateis tas „macheris“ (veikentojas) Araburda, pasikalbėsime apie tuos pirkimus pas Magerskį. — Sėskimes czia ant to suolelio (abudu atsisēd).

Berelis. Kaip girdėjau urėdas Araburda tur czia dydelį pažiemimą (galę,) be jo nepadarysi „geszefto“ (reikalo.) jis viską gal ponui įkalbėti, o gudras yra kaip senas vilkas, dėlto mažumą „rebochem“ (dovanomis.) jį ne atliksime. — Kas tai yra kad lyg sziolai no ateina? o įsakė mums czia laukti.

Leizeris. Dar anksti, suspėsime atlikti reikalą.

— Su Araburdą didei mandagei reikia apsieiti, nes gudresnis yra ir už lapes kurias jis spantuose sugauna,

— dėlto szį pavasarį, gerai Leibkus jam pasakė.

„Lapė gudri, bet kas lapes gaudo, tai u!“ — Vienok asz mokėsiu jį suvystyti. — Kaip tai gerai yra, kad po kiekvienu ponu gyvena mūsų viengencziai, karcziamininkai, bravarninkai, randauninkai malūnų, karvių ir sodnų, o tie visi nuskerdę žydeliai, didei yra naudingais mūsų prekystei, nės viską apie savo poną žinodami; tikrai mums danesza: — kokie turtai pono, kiek tur skolas, ar daug turės javų isz lauko, kokie jo papratimai apsiėjimas su žydais, ar yra teisingas, ar sukcziųs, sziksztus, godus, duosnus, rųstingas, įlaidus, arba puikus, — kadą labiaus reikalauja, pinįgų? — ar sutartyje gyvena su paczią, ir kas isz jy tur name virszy? — Ant galo ar tur ant szalies mylimaises, ir kiek anos ponui kasztuoja? — Isz visų tų dalykų ir silpnasczių; mokam mes gerai pasinaudoti, nės žinodami kokioje vietoje yra sopulys, į tągi vietą smarkiaus muszam.

Berelis (glostydamas barzdą). „Rech recht“ (teisingai.) rebe Leizer „protingas tai yra parėdimas“ be kurio nenusiduotu mums taip tankei ponus nugaląsti. — Pasakyk brolau kokias gavai žinias apie Magerskį, su kuriomi sziądien turėsim padaryti „geszeftą“ (reikalą.)

Leizeris. Mausza, Leibkis ir Orkis, vienbalsiai pasakė: kad Magerskis yra didelis palaidūnas, barsto pinįgus niekniekiams ir įbrido į didelias skolas, — dabar tuojaus tur užmokėti: iždui vyresnybės 2500, bankui 2150, bankieriui Varszavos Levinsonui 1500. Lepontui bankieriui Paryžiaus 1200. Skolininkams Baranauskiui 1600, ir Epszteinui 1800, o viso labo 10750, rublių, apart kitų mažesnių reikalų, ponas rengesi važiuoti į Paryžių, o tai kelionei reikia mažių mažiaus 3000 rublių — Prie tokių veikalų Magerskio, niekas negal jam barguoti nei vieno rubliaus. — Numanantis vertybę girios Mejeris, pripažyno, jogei ta giria naktį verta yra 12000. — Ant galo po aprokavimo pasėlio ir vidutinio derliaus, javai laukuose verti 8000, — Magerskiui dabar neatbutinai reikia pinįgų, dėlto tik laikykimės tvirtai, o viską pigei nupirksim. — Na, ką daryti, tam szuniui Araburdai reikės primokėti.

Berelis. Ui vai! veikalas puikiai klojas, kad tik tas Abramsonas neužlystų mums už akių.

Leizeris. Asz prižadėjau Abramsonui duoti szeszius procentus nuo uždarbio, o jis padare! „Cherim“ (prisieką), kad prie to „geszefto“ nesikisz, ir kitų neprileis.

Berelis. Ui ui, rebe Leizer, tavo protas lygus yra iszminczei, garbingų raszėjų talmudo.

Leizeris (žiurēdamas į sodną). Jau ir mūsų Araburda atein, — gudras! tai pauksztis, bet isziszmintis Izraėliaus didesnė yra už gudrumą gojų (abudu pakyla nuo suolelio).

Araburda (įeidamas). Ką beveiket ponai Leizeri ir Bereli?

Žydai. (nusiēmę kepures ir kilstelēję jarmulkas.) Dekui Dievui sveiki ėsam.

Leizeris. Jau gera valanda, kaip mes laukem pono.

Araburda. Atleiskite, buvau užimtas, negalė, jau ateiti.

Berelis. Žynom kad ant jūsų galvos, viso dvaro veikalai atsirem.

Leizeris. Norėdami nupirkti tą giraitę, ir javus laukuose, linkėjova su ponu pasirodavoti, nės apie tokius pirkinius, ne labai numanom.

Araburda. Tiek galiu jums pasakyti: — mokėkite gerus pinįgus, o gausite pardavinį duodantį gerą pelną.

Leizeris. Kiek gi ponas praszai už tą giraitę ir javus?

Araburda. Gausite užmokėti 20000 rublių.

Žydai. Ui vai! gvalt!

Leizeris. Kad ponas būtumei sveikas. — Mes ir po szeszių paczių nepaimtumėm tiek pasogos kiek czia reikėtu pridėti savo pinįgų.

Araburda. „Liuosam laisvė o palaimintam rojus.“ — Kaip sau norite, mes pigei neparduosime.

Berelis. Ne geisdami didelio pelno, rūpinamės kad tik savo neprikiszti.

Araburda. Gana tos komedijos, — judu seniejai vilkai gerai numanote vertumą kiekvieno pardavinio, bet ir manę ne pigei galima į plynus laukus iszvesti.

Berelis. Kas czia gal mislyti, poną prigauti?

Leizeris. Nera ko ilgai tauzyti, pakalbėsim su ponu atvirai — už girią ir javus užmokėsim 9000, ir ponui duosime 500 rublių kontraktuvo.

Araburda (juokdamasis). Gausite gumbą o ne kugelį — iszto nieko ne bus, — ateis Abramsonas ir prigulincziai užmokės.

Berelis. Ką czia Abramsonas, ką czia Abramsonas? ar mūsų pinįgai ne tokie kaip jo?

Leizeris. Jūsų galva protingesnė — vienok kad mes ponui duotumėm 1000 rublię o tada, kaip būtų?

Araburda. Tada būtų kas kits — padėcziau jums taip nupirkti, kad turėtumėt gerą pelną, bet ne už devynis tūkstanczius.

Leizeris. O jaigu duotumėm 10000?

Araburda. Tai pasakycziau dar mažai.

Berelis. Ui! der poric ist klug (ui tas ponas yra labai protingas).

Leizeris. Norįs tas pirkinys, to ne vertas; bet norėdamas padaryti su ponu „geszeftą“ (veikalą) 11000 duosiu.

Araburda. Asz jums trumpai pasakysiu, kad be 13000 apart to, ką man duosite, nieko isz to ne bus ir sziądien važiuoju į Kauną, o ten tuojaus atrasiu pirkėją ant to pirkinio.

Žydai. Ui vai gvalt! mes tiek ne galim mokėti.

Araburda. Kad negalit, tai pasilikite sveiki (pasikloniojęs eina į szalį).

Leizeris. Palaukit jūsų mylista, — dar vieną žodį — dvylika.

Araburda (sustojęs). Nė skatiko neiszleisiu.

Berelis (pusbalsei). „O geharget veren.“ (Kad tave užmusztu) (balsei). Kad ponas sveikas būtumei — kaip tu Leizer sakai?

Leizeris. Asz sakau kad su ponu nėra ko ginczytis — (paduodamas Araburdai ranką). Te bun pagal žodžio pono — pabaigta.

Berelis. Ui vai brangu.

Araburda. Norįs pabaigėva, bet ne su visu — o mano tūkstantis?

Leizeris. Ar ponui dabar reikia atiduoti?

Araburda. Asz niekados kailio neparduodu, kad meszka dar girioje vaikszczioja.

Berelis (pusbalsiai). „Szvarce jor“ (vargūs metai) (balsiai.) Ponas ėsi iszmintingas, kaip mūsų didelis rabinas Elie.

Leizeris (iszimdamas pinįgus). Su padoru, ponu, padorei reikia apsieiti (paduodamas Araburdai pinįgus). Szitai tūkstantis.

Araburda (peržiurējęs pinįgus kavoja anuos). „Recht“ (teisingai). Dabar asz eisiu prie pono, o jūs po geros valandos ateisite į dvarą. — Ar turite su savimi visus pinįgus?

Leizeris. Kaip medėjas neiszeina medžioti be szaudyklės, taip ir žydas neturėdamas pinįgų nevaro prekybos.

Araburda. Tai gerai — (eina į szalį).

Berelis. „Makes auf deine Kopf“ (votis tau į galvą). Tai szunbrolis, įvarė į 14000.

Leizeris. „A chochem goi“ (gudrus pagonas). Vienok mūsų geszeftas iszeis gerai, — man rodosi kad isz girios iszrinksim 13 000 ir už javus 9000 o jaigu duosime Abramsonui deszimt procentu, tai yra 800 tada turėsime gryno uždarbio 7200 rublių.

Berelis. „Ui! vai gut“ (gerai). Kad per apskritus metus kožną dieną tiek pelnytumėm, tai būtu apie pustreczio milijono rublię, — Ui vai! koki tai gražūs pinįgai.

Leizeris. O tai vis yra pas Dievą — kad tik užlaikysime įstatymus talmudo, tai ir milijonai į mūsų kiszenes atplauks, — kuomi Rotszildas geresnis už mumis? Ponas Magerskis yra puikus, dėlto auksztinsime jį vadindami szviesumi grapu.

Berelis. Gerai gerai, — nėra ko tiems mulkiams gailėtis tę pažibę, kurias taip didėi mėgsta.

Leizeris. Dabar eisime į karczimą, liepiau pusryczius iszvirti žuvies su cibuleis ir cimesą su žąstaukiais, — pavalgę ir papoteravę, keliausime į dvarą iszkulti prigulenczius mums javus, nės pagal raszto mokytę rabinę, visos goiszkos gentės yra pėdais javę, o žydai kulikais kuriems Dievas priliko, tuos pėdus kulti ir naudotis anais.

Berelis. „Emes emes!“ „Kaip nasrai liavo, kurį užmuszė Samsonas, pripildyti buvo medumi,“ taip ir tu rebe Leizer pilnas ėsi iszminties ir proto — (abudu iszeina).

Jonas ir Araburda.

Jonas (iszējęs isz tankumyno sodno). Nuvedęs nelaimingą Onytę prie Baltruvienės, ir grįždamas patėmijau Araburdą besirokuojantį su žydais, o pasislėpęs krumuose alyvų, pamacziau visą nedorybę to mylimo ponaicziui urėdo, kuris už prigavimą savo pono ima pinįgus nuo žydų. — Daugel kartų sakiau Albertui, kad Araburda vagis ir prigavikas, bet kalbai mano neįtikėjo; Araburda-gi saldliežiuvaudamas ir spėrei kimszdamas į kiszenių pinįgus, po senovęs ponui yra mylimu, o norįs ir apie szios dienos darbą pasakysiu Albertui, bet kalba mano bus žirneis mestais į sieną. — Liūdna pamislyti, kad dvare nėra nei jokios rėdos, visi vagia ir plėszia, o visos tos nedorybės remesi ant peczię vargingų mužikų — (žiurēdamas į gelmę sodno), regis Araburda ateina, ar vėl nori pasimatyti su savo sebrais? — pasitrauksiu į tankumyną — (pasislepia.)

Araburda (įējęs dairosi). Nėi gyvos dvasios ne matyti, o asz mislijau rasti czia beklaidžiojentę tą Onytę, kurią norėjau prie savęs pamasinti, — kuomi tas iszblyszkęs ponaitis geresnis už manę? — Ant galo mat ją szunes tą puikią Onytę, užteks man Agotėlės, Petronytės ir Barbutės, kurios visos kaip kacziukės prie manęs glaudžiasi. — Nėra ką sakyti sziądien laimėjau, žydeliai gerą galąstuvą į kiszenię įbruko. — Kaip tai puikei, kad ponas nieko ne žino ir nesirūpina apie ūkę, o visą valdžią atiduod urėdui, kurs moka gudrei elgtis.—Dar keletą metų, tai Magerskį velniai grėbs, o asz Jo mylista pasiliksiu. — Teisybę kalbant ne verta tiems geltpilviams padorei tarnauti, — daugel macziau tokių vėpelių urėdų, kurie bedirbdami ponui, sveikatą pražudo, o ką pelno? ant kalėdų arba velykų gaunadovanas, nuo pono iszdėvėtas kelines o nuo ponios perkelinius marszkinius, pasiūtus isz senos jupelės (juokėsi), tokia tai yra mulkiams atpilda, kadągi toks kaip ponai vadina „muj kochani“ (mano mielas) urėdelis, nustoja sveikatos ir pasęsta, tai nebagas gano kalakutus (kurkas) dvaro, arba poszkįdamas botagu, baugina isz kvieczių žvirblius — (juokesi). Lekencziūjų paukszczių asz nenoriu ganyti, žaizdrakutes, stirnytes, tai kas kitas (žiurėdamas į sodną), tai tas persenėlis Jonas czia atdūlina, gal vėl ką prisznabždės ponui, — tiktai gerai, kad jo gveravimo ne klauso — (prie prisiartinusio Jono), ką beveiki pone Jonai?

Jonas. Ką veiksi neturėdamas darbo, Judoszius skaitau!

Araburda. Na meldžemasis, kokius tai Judoszius skaitai?

Jonas. O tokius kaip tu ėsi pone Araburda.

Araburda. Kas tai per kalba?

Jonas. Visiszkai teisinga.

Araburda. Praszau suprantamai kalbėti.

Jonas. Kaip įpilta į vandenį alyva iszeina ant virszaus, taip ir tavo visi nedori darbai aiszkiai pasirodė, nės macziau ir girdėjau, kaip begėdingai apgaudinėji savo poną ir jo naudą vagi.

Araburda (rustingai). Ką tu persenėli iszsimanei?

Jonas. Ne iszsimaniau, bet tikrą teisybę kalbu.

Araburda (grumodamas). Asz tau parodysiu.

Jonas. Ką parodysi, ar tuos pinįgus, kuriuos sziądien nuo žydų paėmei?

Araburda (pusbalsiai). Sze tau ragaiszis — (balsei) tur būti sublūdęs ėsi, kokius pinįgus?

Jonas. O tuos, kuriuos paėmei nuo žydų už pardavimą girios ir javų; — dėlto szimtą kartų ėsi blogesnis už savo tikrą dėdę Judoszię, kurs vieną tik kartą pardavė Iszganytoją o tu tūkstanczeis kartų parduodi savo poną ir į prapultį jį vedi.

Araburda. Jsz proto iszėjai tu senas grybe, verta tavę namuose pablūdusiu uždaryti.

Jonas. O tavę į Siberiją iszgabenti.

Araburda. Eik szalin nuo manęs nedoras persenėli, lok kaip szuva, niekas tau netikės — (traukiasi szalin).

Jonas. Palauk! dar pasikalbėsime, o ką jau bėgi, mano kalba ne tiko, kaip krienai įbrukti katinui į nasrus — (nuėjus Araburdai.) Gana su tuomi niekvercziu kalbėti, reikia pasirūpįti apie kelionę Onytės į Vilnių (iszeina).

Albertas Magerskis, urėdas Araburda ir Tomka.

Tomka (neszdamas ir statydamas sodne stalą). O kad jį velniai! tą ponaitį — iszsimanė sodne czekoladą gerti; ir nesziok czia stalus, kedes ir kitus niekniekius — nėra laiko nei Rozalytės pabucziuoti, nes turi žmogus vargti, kaip szuva prie sziaudy vežimo pririsztas. — Užsikalbėjau: o tuomi tarpu galiu užpelnyti dovanas isz deszinios — (greitai iszbēgęs atnesza dvi kedes ir taca su czekolada, pritaisęs prie anos popirosų cygarų ir briežukų). Dabar viską prirengiau į syki ir ponaitis ateina.

Magerskis (ateina rukydamas cygarą). Be mano pavelijimo, apart pono Araburdos, nieko daugiaus į sodną ne leisti — gali sau eiti.

Tomka. Suprantu szviesus ponaiti — (iszeina).

Magerskis (atsisėdęs gerdamas czekoladą.) Pagal mano iszmanymo, didžiausią iszminczią yra, mokėjimas vartoti dovanas jaunystės ir turtų, o geriaus gyventi linksmai trisdeszimtis metų, kaip liūdnastyj’ sulaukti senatvės. — Tiesa kalbant! nesigailiu sau visų meilingų daigty, — draugystėje linksmos jaunuomenės, tankei atsieina iszgerti szampansko, vengriszko, porterio ir szustrei! sudrožti kortomis, o ką kalbėti apie katytes isz kurių vardų galėcziau litaniją suraszyti. — Norįs Varszavoje ir Paryžiuje turiu daugel mylimu mergaiczių ir moteriszkiu, pradėjus nuo viklios gryzetkos o baigent ant puikių grapienių ir Markyzų, vienok tos visos miesto komediantkos, didei mą nusibodo, lygiai ta nepakencziamoji Onytė, savo nuobodžią meile ir nori kad asz ją viena mylėcziau; nepasakomai man įkirėjo, — dėlto tą mergaitę pavariau nuo savęs, ir užmokėjęs jai szimtą rublių, liepiau gryszti prie tėvų. — Už tiesa juokingas buvo linkėjimas tos moteriszkės, uždrausti liuosai plasztakei, lankyti gražius žolynus (vaikszcziodamas). Dabar dėl atgaivinimo szirdies, reikalauju naujos ir skaisczios meilės, o ta gražioji Liūdytė, kurios prajovingos akutės ir veidelis, didei užėmė manę, neatbūtinai bus manają, — ar-gi neturu valdžios, nuskinti kvietkos pražydusios mano dirvoja? — Kas žino ką ten girdėjo Araburda, ar Liūdytė noringai eis į dvarą, ar reikies ją paimti su prievartą?

Araburda (įējęs kloniojesi). Labą rytą brangiausiam ponui!

Magerskis. Isz tavo kalbos matysiu, ar labas bus rytas ar ne. — Sėskis ir kalbėk apie Liūdytę. (abudu atsisēda).

Araburda. Gėda, prisipažyti, kad mano pasiuntimas ne labai buvo laimingas, nes Liūdytė atsakė: jogei meilės pono ne priima, o kada dėl pamasinimo, norėjau prie savęs priglausti mergaitę, tai kad ją velniai ką tik negavau per ausį.

Magerskis (juokdamasis.) Gerai tau judosziau „ne kiszk pirszty prie poniszko kąsnio.

Araburda. Ponui bepigu juoktis, o mą buvo ne juokai kada pasiutusi ta ragana Baltruvienė, ėmė pilti mane su szluotražiu.

Magerskis (juokdamasis.) Nabagas, datyrei didei ne meilingu atsitikymu už kuriuos pasistengsiu tau prigulincziai atpildyti. — Dėlko tai padūkusiai bobai ne kirtai su bizūnu?

Araburda. Nenorėjau kiszti rankų prie persenusio daigto.

Magerskis. Užmirszęs visus ojumus, pasakyk man prieteliau, kaip darysime su Liūdyte, kurią neatbutinai noriu turėti?

Araburda. Ką czia ilgai rokuotis — ar ponas ne ėsi valdytoju savo pavaldonės? — Kožną vakarą eina Liūdytė ant kapinių melstis, tai asz paėmęs į karietą du gerus vyrus patykinsiu, ant kelio, o pagriebęs mergaitę ir susukęs galvą ploszcziumi pargabęsiu į dvarą.

Magerskis. Dėkui tau mielas Araburda — Lauksiu pasivedimo, to gudraus užsikėsėjimo.

Araburda. Mergaitė kaip žuvytė krepszyjė nėra ką abejoti, o kad Liūdytė pergyvęs prie pono keletą dienu, tai ir su pagaliu jos szalin nenuvarysi — (abudu juokesi). Apie mergaitę pabaigėm, dabar pakalbėsim apie reikalus.

Magerskis. Klausau — kalbėk.

Araburda. Žinoma yra ponui, kad mūsų veikalai ne labai puikiai stovi, — vyresnybė ir bankas ima už gerklės o skolininkai sėd ant sprando, — dabar reikia užmokėti 10750. rublių, ir apart to ne mažai prigul įvairiems amatnykams.

Magerskis. Taip! mano Araburda, — takai mūsų didei sziurksztus yra; vienok reikia gyventi po senovės. Tamsta primydamas pinįgiszkus reikalus, visiszkai užmirszai apie svarbiausį dalyką, kad man reikia važiuoti į Paryžių o tos kėlionės, be pinįgų; nei jokiu būdu neatliksi.

Araburda. Niekados ne užmirsztu apie daigtus, kurie mano geram ponui, atnesza meilingumą. — Kaip tik bus pinįgai rankoja, tai dalį anų, kelionei atskirsime.

Magerskis. Kalbi kaip garsingas kalbėtojas Ciceronas, o jaigu iszrasi szaltinį, kuris gausingai priteiktę pinjgų; tai pavadinsiu tave Salamonu.

Araburda. Atande — laikau žodį kad ponas vadynsi manę Salamonu, tai tur būti nustosi vadinti darniumi; nes kaip gyvas ėsu dar ne girdėjau, kad taip paprastu tarp žmoniu vardu, pramanytų kas Salamoną.

Magerskis (Juokdamasis). Nustosiu nustosiu, —tegul tave velniai, tiktai sakyk, kur gausime pinįgų?

Araburda. Pinjgai yra kiszeniuose dviejų barzdoczių žydų, norinczių nupirkti javus laukůse ir girią.

Magerskis (greitai). Kokią tai girią, nori parduoti?

Araburda. O tą kuri už upės riokso.

Magerskis. Žmogau — tai mažne paskutinė mūsų giria, ir visa gražybė tėviszkės.

Araburda. Nėra mums laiko daboti gražybes, kada jau griebia už sprando, — o kam ponui laikyti tą girią, ar dėlto kad ten įvystų vilkai, meszkos, ir saugok Dieve pradėtu žmones draskyti?

Magerskis (juokdamasis). Na jau — mes su tavimi ne tik ne įvaisysime žvėriu, bet savo įpėdiniams ir voverės nepaliksime.

Araburda. O tai ne tiesa ponuti, — atžalose iszkirstos girios tuojaus pradės vaidįtis mėlynakės stirnos kurias bevuogaujanczias, tankiai galėsime užklupti — (abudu juokesi). Vienok atmetus juokus, daneszu ponui, kad du Krezusai Izraeliaus, laukia palivarke, norėdami pasimatyti su ponu.

Magerskis. Tur būti reikės ir girios atsigailėti, — kaip misliji, kiek galėsime gauti už Krescencją ir girią?

Araburda. Kad žydai ne žinotų apie liūdningą stovį mūsų reikalų, ir jaigu dabar ant greitosios ne reikalautumėm pinįgų tai galina būtų paimti apie 16000 rublių, o prie dabarnūkszczio būvio veikalų, žydai norės nupirkti daug pigiaus.

Magerskis. Ner ką veikti, — vadink žydus, derėsimės.

Araburda. Tuojaus — (iszeina).

Magerskis (vaikszcziodamas ir rukydamas cigarą). Mano linkėjimas nuvažiuoti į Paryžių neužilgo iszsipildūs — tai! tikroji iszmintis mūsų gadynės, — nieko sau nesigailėti, ir vartoti viską kas yra meilingu, o kaip ten kitiems, gerai ar blogai klojas? tai man ne galvoj’ — (trindamas rankas isz džiaugsmo). Taip sziądien, naują vuogelę turėsiu: o norįs daili Liūdytė truputį ir paverks, bet mano lepinimai, greitai ją nuramins. — Nėra ko: caca mergytė (cziulpe pirsztus), kad asz aną kaip kunįgaiksztienę, parėdęs nusivežsziu į Paryžių tai pasistebės prancūzai, pamatę jogiai po ūkanuotu dangumi Lietuvos, galėjo iszdygti taip graži kvietka ir ne vienas papuosztas paryžionis, cziulps pirsztus veizėdamas į Liūdytę, o ne viena-gi pasipūtusi pone susirgs geltlige isz pavydo — (juokesi).

Magerskis, Araburda, žydai Leizeris ir Berelis, tarnas Tomka o paskui Onytė.

Araburda (imdamas su žydais). Tai yra tuodu prekėjai, apie kuriuos ponui kalbėjau. (Žydai stovėdami prie durių žemai kloniojas kilnodami jarmulkas).

Leizeris (žemai kloniodamasis). Szviesus grapai, mes norejova nupirkti tą mažą giraitę ir javus laukuose,

Magerskis. Giria ir javai, kasztuoja 16000 rublių.

Berelis. Ui gvalt! — szviesus grapai, taip brangei niekas negal mokėti.

Leizeris (kloniodamasis). Drystu pasakyti szviesiam grapui, kad giraitė ne tur didelės verczios prekyboj’, — eglės žemos ir szakotos, o aužuolai sukumpę ir isztrandiją. — Devynis tūkstanczius galėtumėm užmokėti.

Magerskis (puikei). Galite sau eiti, — už tiek ne misliju parduoti.

Leizeris (kloniodamasis). Jūsų galybė szviesus grapai, — vienok kas duod daugiaus kaip pusę prekės tai yra prekėjas. — Ne gaiszinant ilgai, szviesaus pono, 10000 užmokėsiu.

Magerskis. Ne — už tiek nebus.

Araburda. Su pavelijimu pono, ir asz į tą derėjimą įsikisziu, — ar girdi Leizer nenorėk pigei iszgauti gero pardavinio, nes to padaryti neįveiksi, o tuo tarpu mes galėtumem paskaityti tamstą, szyksztesniu už aną dydelį jūsų rabiną, kurs per pagautines, nedavė velniui dvyliką žydų, isz vienos iszkalos iszneszti, o tyk vieną žydą isz dvylikos iszkalų — (visi pradeda juoktis).

Żidai. Ui vai! tai iszsimanymas.

Leizeris. Perpraszydamas poną Araburdą, tur būti tamstą jezuvytai iszmokino, tokiu nedorų iszmislų ant žydelių.

Araburda. Kas czia jezavytai, gana to ką asz pats savo akimis macziau, o jaigu ponas pavelytų, tai ir pasakycziau.

Magerskis. Sakyk pon Araburda, o gal ką akyvo matei.

Araburda. Vieną kartą vakare iszėjau pasivaikszczioti aplink ežerą, ir tuo tarpu pakilo nuo miestelio vėjas, tik girdžiu gevalt, gevalt, gevalt! — misliju sau: dėl malonės Pono Dievo, kas czia yra, ar vaidinas ar ką? — Szauksmas prisiartino ir pamacziau žydą neszamą vėsulu. — Nabagui pantaplei jau nukritę, o kojos baltose pancziakose, kaip botagai vizgavo. — Isz pradžios persigandau, bet atsiminęs kad tai pagautinių diena, peržegnojau žydą, kurį tuojaus velnias ant žemės pametė.

Magerskis (juokdamosis). Gana Araburda ne juokink, — jau szonus pradėjo skaudėti.

Leizeris. O mums szirdis ir ausys, ponui-gi Araburdai liežuvis. — Szviesus grapai imkite 11000.

Magerskis. Už tiek ne atiduosiu.

Leizeris. Asz szviesam grapui pasakysiu paskutinį prekį 12000.

Magerskis. Be 15000 rublių ne duosiu.

Leizeris. Perpraszau szviesų grapą—tiek ne verta.

Magerskis. Kad jums ne verta, tai kitiems bus verta.

Leizeris Ką daryti juso mylista, negalėdami padaryti „geszefto“ turime szviesiam grapui pasakyti sudiev — (kloniojas ir kilnoja jarmulkas).

Magerskis. Sudiev — (žydai iszeina). O gal ir ne gerai padariau ne atidavęs už 12000.

Araburda. Nesirupįkit mielas pone, gausime daugiaus.

Magerskis. Dėkui tau už gerą žodį.

Tomka (įeina, neszdamas ant sidabrines tacos keletą užpeczētytų gromatų, padėjęs tacą ant stalo) szviesus pone isz pasztos (žįgunes) — (iszeina).

Magerskis. Nusibodo man rokuotis su tais žydais, užsiimsiu skaitymu gromatų, o tu mano Araburda, dar pakalbėk su barzdoczeis, gal brangiaus užmokės.

Araburda. O jaigu duos 13000, ar parduoti?

Magerskis. Parduok ir padaryk su žydais rasztą sukalbos, o paėmęs nuo jų visus pinįgus, atneszk pas manę.

Araburda. Pasistengsiu iszpildyti paliepimą pono — (užeina).

Magerskis (atsisēdęs prie stalo, atpeczētija pirmą gromatą ir greitai peržiurējas aną). Isz Varszavos nuo gražios Kotrinėlės, — raszo nabagytė, kad labai iszsiilgo, tik nežinau ar manęs, ar tų dviejų szimtų rublių, kuriuos praszo atsiūsti parėdams? — Palauk! mergytė — pagrįždamas isz Paryžiaus aplankysiu (peržiurėjęs antrą gromatą). Ten po velnių — mielas Emestėlis reikalauja užmokėjimo 1000 rublių, kuriuos prie pagelbos būbnų karaliaus, maloni iszgauti, — „Atande“! Emestėli, — pinįgų ne gausi, skūskis savo kortiniam karaliui (peržiurējas treczią gromatą). Didelis man daiktas Spraunįkas, kuris ragin užmokėti skolą vyresnybei ir bankui, o taipgi drįsta grūmoti pardavimu mano turtų, — palauk! tu policijos vanage, koliai parduosi mano dvarą, tai asz tuotarpu nuvažiavęs prie gubernatoriaus, iszkirsiu tau tokią rolę, kad ir tarnystės neteksi (paėmęs į ranką keletą užpeczetytų gromatų ir pažiurējęs į anas pameta ant stalo). Tų visų mielų gromatėlių ir skaityti ne skaitysiu, nes įtalpą anų gerai žinau, — tik tie mulkiai skolininkai praszo pinįgų — palaukit dar russiszką mėnesį, ir asz gana ilgai laukiau, koliai iszgavau asz jūsę pinįgus, dabar man nerup mokėjimas skolų, bet važiavimas į Paryžiu ir gražioji Liūdytė, kuri szį vakarą bus mano valdžioj’.

Tomka (įējęs). Szviesus pone, Ona nor pasimatyti su ponu, ar įleisti?

Magerskis. Ką ta nuobodi moteriszkė, dar geidžia nuo manęs? įleisk (Tomka iszeina.)

Onyte (įējusi ir atsistojusi isz tolo priesz Magerskį). Ne atėjau praszyti pasigailėjimo ir iszmetinėti nelaimes, nes gerai žinau, kaip nesugražinamas yra balsas nutilusios giesmės, taip ir isznykusi meilė, niekados jau nesugrįszta.

Magerskis (su nekantrumu). Ką-gi nori, ar daugiaus pinįgų?

Onyte (nusijuokusi). Taip jus ponai mislijat, kad pinigais galite užmokėti už visus skriaudimus, bet smarkiai klystate, nes ir vargužiai tur szirdį, kurios mirtinos žaizdos neiszgydomos yra nėi auksu nei sidabru. Tie pinįgai, kuriuos davei, yra man nereikalingi, ir atiduodu anuos (pametą ant stalo suviniotas į popierą bumaszkas).

Magerskis. Neiszmintingoji moteryszke, ką veiksi be pinįgų?

Onyte. Geriaus klausk ką veikcziau su pinigais. — Jūs! auksztesnio stovio žmonės, nesuprantate, kaip galima apsieiti be pinįgų, kurie dėl jūsų yra visuomi ant svieto, nės padeda iszpildyti visus panorius; o kada tas aukso dievaitis! atgręže nuo jūsų savo veidą, tada nuliūdę žūstate, kaip musės nuo szalczio rudens,— mes-gi mažiejai žmonės, turėdami dvi tikimingas maitintojas (rodydama rankas), tos pūslėtos nuo darbo rankos, mus iszlaiko ir neatiduodam dieviszkos garbės aukso stabui ir nebijom jo nemalonės. —

Magerskis. Žinokis.

Onyte. Nustumti ką į pragarą ir paskui pasakyti nelaimingam, žinokis, tai paprasta jūsę kalba; nes būdami vaikais laimės, nejuntate kanczios vargszo. — Ir asz tardama žinokis’, atiduodu tuos pažibus, kureis manę papuoszei — (nuėmusi nuo savęs visas brangybes, sudeda ant stalo). Atimk sau nepritinkamus man niekniekius — (Magerskis pasistebētinai žiuri į Onytę, o toji nusivilkusi nuo savęs puikius apvalkus, meta anuos po kojų Magerskio). Nuplėszei! brangiausią rubą nekaltybės, — imkis ir tuos skarmalus — (po nuėmimo puikių apvalkų, Onytē pasilieka lietuviszkose parēdnēse).

Magerskis (nusiminęs, pusbalsiai). O kad ją velniai kokia szustri — (balsiai), ką tu nori nuo manęs sublūdusi moteriszke?

Onyte. Ne sublūdusi! ėsu bet atvirtusį į protą, — nenoriu nieko ir ne keikiu tavęs Albertai, nes vienoj’ szirdyj’ negal talpintis neapkanta ir meilė. — Sudiev! lyg to baisaus laiko, kada nelaimė ir vargas geležiniais lankais suspaus tavę, o aptusztėjusį visi apleis, tada asz ar szeszeliu mirusios, ar esybėje gyvosios, — pribūsiu ant tavo pagelbos — (greitai iszeina).

Magerskis. Eik! po velnių, — norįs vieną kartą nusikracziau tos padūkelės, — szviesios akelės gražios Liūdytės, iszgėdrins! tamsumą szios valandos.

Araburda (įējęs rinkdamas ismētytas parēdnes Onytēs). Plunksnelēs pabertos, o pauksztis iszlėkė.

Magerskis. Telekia! po vanagais, —ta nedoroji Ona viską czia pametusi, ir prikalbėjusi daug neveižlyvasczių, iszbėgo kaip pasiutusi.

Araburda. Maža iszkada, te eina po velnių, — sutikau ją bėganczią per kiemą, o kada atsiliepiau: Onyte sustok! pasikalbėsime; tai pagriebusi akmenį, leido man tiesiai į galvą, ir kad ne būcziau užsiglaudęs už medžio, tai galva būtu sprogusi, kaip miltingoji bulvė.

Magerskis (juokdamasis). Nabagas, papuolei po pacziais szūviais, bobiszkos rūstybės.

Araburda. Ta padūkėlė, kaip stirna nulėkė linkon ežero, gal su užsikėsėjimu pasiskandinimo?

Magerskis. Te skandinas, nieks jos ne verks, — ką padarei su žydais?

Araburda. Viskas gerai, parasziau rasztą pardavimo, ir paėmiau pinįgus — (iszimdamas isz kiszeniaus bumaszkas ir dedamas ant stalo). Szitai 13000 rublių.

Magerskis (sudžiaugsmu priimdamas pinįgus). Dėkui tau mielas prieteliau, dabar pasikalbesime apie suvartojimą tų pinįgų, — asz paliksiu sau kelionei penkis tūkstanczius, asztuonis suvartosime mokescziams.

Araburda. Vyresnybei, bankui ir bankieriui Paryžiaus, reikia viską užmokėti, o atliekamais pinįgais apdalįti Levinsoną, Baranauskį ir Epszteiną, kuriems dar neteks 1750 rublių.

Magerskis. Te laukia szunbroliai — Lepontui pirmiaus reikia užmokėti, nės tas titnagas; nuvažiavus man į Paryžių, galėtu iszkirsti nemeilingą sztuką ir pakviesti nanę į draugystę ponų nemokanczių skolų, o atvirai sakant į kalėjimą.

Araburda. Dėl gavimo pinįgų, kitiems reikalams, persamdysiu isz valscziaus padvadas į Rygą ir tuomi apsiginsiu.

Magerskis. Ne apsimislijas ėsi, mano Araburda, gal parsamdęs padvadas ne turėsi ganėtinai žmonių, darbams dvaro?

Araburda. Nėra ko apie tą rupįtis, — padaugįsiu dienas gvoltų, kuriose visi turės iszeiti į dvarą, — ką czia tų kamų gailėtis.

Magerskis. Gerai rokuoji, velnias jų ne grėbs, kad per nedėlę bus dvare, — szventomis dienomis gal sau dirbti. — Gana kalbėti apie reikalus, geriaus pasakyk man apie gražią Liūdytę.

Araburda. Vakare turėsi ja ponas.

Magerskis. Už tikrą patarnavima, dovanoju tau tą aukso adyninką kurį pirkau Varszavoje (nuēmęs nuo savęs adyninką (ziegorēlį) duoda Araburdai).

Araburda (bucziuodamas ponui į petį). Dėkui ponui, — lyg mirimo, tikimingai tarnausiu mano vieszpacziui.

Magerskis, Araburda, Tomka ir Bajonis.

Tomka (įējes). Ukinįkas Bajonis praszo prileidimo prie szviesaus pono.

Magerskis. Ką tas mužikas, geidžia nuo manęs?

Araburda. Niekados ne verta pavelyti mužikui mokintis, nes įgavęs apszvietymą, per daug yra gudrus. — Eisiu prirengti spanstus sugavimui karvelio.

Magerskis. Apsisuk vikrei ir ne gryszk be paukszczio.

Araburda. Kaip krepszyje yra — (iszeina).

Magerskis. Te įeina Bajonis — (Tomka iszeina).

Bajonis (mužikiszkai gražei pasirēdęs, įējęs kloniojesi ponui).

Magerskis. Ką nori?

Bajonis. Atėjau praszyti pono pavelijimo, vesti paczią, anukę Baltruvienės Liūdytę.

Magerskis. A! Liūdytę — tai ne gal būti, asz noriu atimti ją į dvarą.

Bajonis. Liūdytė senei yra mano pasavintą, dėlto meldžiu pono, ne skirti mumis.

Magerskis. Taip ne skirti — o kas man darbo! prie jūsų pasisavinimo, kurio be mano pavelijimo negalėjote daryti. — Ar nežinot, kad su duszia ir kunų prigulite ponui?

Bajonis. Gerai iszmanom, kad turtai mūsų ir mes patis esame valdžioje pono; bet dūszia mūsų su visais savo jausmais prigul mums, ir yra valdžioj’ Dievo.

Magerskis (smarkei). Gana tų per daug protingų kalbų. — Esu ponu ir ką patinkamai galiu daryti su mano pavaldonais — (lengviau), vienok nenorėdamas jus skirti, galėcziau tavo praszymą užganėdyti; jaigu būsi iszmintingas ir pritarsi ant vienos mažos iszlygos, per kurią neapturėjęs nėi jokios iszkados, užpelnysi mano prilankumą.

Bajonis. Linkėjimą pono norėcziau žinoti.

Magerskis (priėjęs artyn Bajonio). Klausyk, tu ėsi mokytas ir protingas žmogus, dėlto gerai iszmanai, kad czia prieszginiavimas nieko ne gelbės, — Liūdytė pasidaboja man, ir noriu, kad ji keliatą mėnesių perbūtu dvare, nuvažiuotų drauge į Paryžių, o paskui galėsi ją sau vesti.

Bajonis. Pone! ėsi mūsų valdytoju ir tėvu; dėlto vaikų savo neversk prie nedorybės.

Magerskis. At, ne būk kūdikis, — kokia czia nedorybė? Liūdytei nieko blogo ne stosis.

Bajonis. Nusikaltusios moteriszkės asz niekados ne vescziau prie altoriaus, o Liūdytė greicziaus numirs, nekaip dasileis kaltybės.

Magerskis. Tu būdamas mužyku drįsti tą kalbėti savo ponui? — nenorėjai klausyti prieteliszkų mano žodžių, tai žinok, kad be tavo pritarimo paimsiu Liūdytę į dvarą.

Bajonis. Būdamas mužiku nenustojau buti žmogumi, ir po ta sermėga yra szirdis, kuri skaudulingai junta paniekinimą vertumo žmogystės, — atėmėt liuosybę, pavertėt mumis į vergus, — dėlko-gi norite iszplėszti brangiausius jausmus meilės ir dorybės.

Magerskis (rustingai). Ar tu kame taip man kalbėsi? — asz pamokįsiu tavę kaip reikia guodoti poną, — szimtą bizūnų liepsiu atskaityti.

Bajonis. Didžiausią kanczią ir mirimą noringai pakelsiu, dėl apgynimo dorybės ir garbės mano pasavintos, o vargas tam, kurs aną persekios.

Magerskis. Tylėk maisztinike! —kircziai bizūnų nužemins tavo puikybę, — szalin — isz mano akiu (Bajonis iszeina).

Magerskis. Tas mužikas negal būti kencziamas valscziuje, nes per daug yra drąsus ir gudrus. — Liepsiu jį atiduoti po rekrutais! — te neszioja verszį, tai jam ir Liūdytė iszdulkės isz galvos, — mat sziksznnaginė! — užsimanė prieszintis ponui, o vis kaltas tas mokslas, kuris garsindamas, kad ir mužikai yra žmonėmis, visiszkai anuos suklaidina.

Magerskis, Liūdytė, dvariszkiai Tomka ir Araburdą.

Liudyte (už regyklēs szaukia). Leiskite manę! ko norite piktadėjai?

Magerskis (iszgirdęs, trindamas rankas isz džiaugsmo). Jau rankoj’ karvelis, — nesiblaszkyk nabagytę, apsiprasi, apsiprasi — (du dvariszkiai už pažasczių, o tretysis stumdamas įveda Liūdytę, ir palikę aną, patys greitai iszeina).

Liudyte. Vieszpatie! užtarymo, užtarymo! — Nedori tarnai dvaro, radę manę ant kapinių besimeldanczią pagriebė ir czia atvežė.

Magerskis (meilingai). Ne bijok gražioji mergytė, asz užtarsiu ir nieko blogo tau neatsitiks.

Liudyte. Susimylėk! pone ir daleisk man sugrįszti prie bobutės.

Magerskis. Jau vakaras balandėle, galėsi czia pernakvoti; o ryto bobutę aplankysi.

Liudyte (atsiklaupusi). Atleiskite manę namon — asz czia nakvoti negaliu.

Magerskis. Sėskis gražioji Liūdytė, mudu pasikalbėsime.

Liudyte (pakilusi). Ne pritinka man sėdėti pas poną, — pavelykite namon grįszti.

Magerskis. O dėlko nenori czia nakvoti?

Liudyte. Dėlto, kad nakvynė dvare užmusza szlovę padorios mergaitės.

Magerskis. Ne tikėk duszele toms pasakoms, — iszsimiegosi ant minksztūjų patalėlių, būsi gyva ir sveika kaip žuvytė.

Liudyte. Pone buk įlaidus, nenorėk pražuvimo naszlaitės.

Magerskis (sėsdamas arti Liudytes ir duodamas jai kedę). Sėskis ir paklausyk manęs.

Liudyte. Dėkui ponui, asz pastovėsiu.

Magerskis. Nepaklusna ėsi mano mergyte, — asz tavę Liūdytė didei myliu ir noru, kad tu manę mylėtumei.

Liudyte. Žodžiai pono szūviu perkuno trenkė manę. — Esu padori mergaitė ir veliju numirti, nekaip ne padorei meilei tarnauti.

Magerskis. Ar girdi szirdele, kas czia nori nepadorios meilės? — Tu manę o asz tavę visados mylėsimės ir bus padoriai.

Liudyte. Asz ne galiu ir nenoriu pono mylėti.

Magerskis (atsistojęs priesz Liudytę). Prisiveizėk Liūdytė, ar asz ne ėsu dailus ir gražus?

Liudyte. Dėl manęs ponas ėsi didei baisus; nės geidi pražudyti manę.

Magerskis. Mano kvietkele, asz nenoriu pražudyti tavęs, bet iszauksztinti ir padaryti laiminga. Pamatysi mieliausioji, kaip bus meilingai, — szilkuose vaikszcziosi, auksu ir deimantais žibėsi, o sunkaus darbo nedasilytės tavo rankelės; nės daugybė tarnų klausys paliepimo galingos Liūdytės (nori paimti Liudytē už rankos).

Liudyte (atitraukusi ranką). Tas iszauksztinimas ir laimė, kuria ponas prižadi, yra didžiausiu pažeminimu ir nelaime, o visos tos gražiosios parėdnės yra bjaureis spuogais, rodancziais moteriszkę nustojusią garbės ir dorybės. — Prie darbo ėsu pripratusi o tinginavimo niekaip nepakelcziau, dėlto nužemintai praszau pono, nemasinti manęs ir atleisti namon.

Magerskis. Neiszmintingoji Liūdyte, niekini tuos daigtus, kurių visas svietas trokszta.

Liudyte. Labiaus tu gerybių trokszta ir brangina anas žmonės poniszko stono, bet męs vargdieniai nepriduodami didelės vertybės tiems niekams, geidžiam turėti kąsnelį duonos ir gryną sąžinę.

Magerskis. Gana per daug kalbėti Liūdytė, — asz myliu tavę ir turi buti mą prilanki.

Liudyte. Esu sužiedota Ignaco Bajonio ir didei jį mylėdama, nieko daugiaus negaliu mylėti.

Magerskis. Ar tai Bajonis geresnis už manę? o kaip bus, kad asz tau nepavelysiu Bajonį mylėti?

Liudyte. Tai asz dėlto Ignacą mylėsiu, — norįs būdama mužikę priguliu ponui; bet szirdis mano yra liuosa, ir kam patinkamai, galiu aną atiduoti. — Pone susimylėk! ant vargdienės, ir pavelyk man, grįszti namon.

Magerskis. Palauk mergyte, dar vieną žodį tau pasakysiu. Girdžiu isz tavo lūpų kad labai myli Bajonj, ir keti jo paczia pasilikti, — tai pirma keliatą mėnesių pamylėsi mane, o paskui asz jums pavelysiu susieiti į porą, — padarysime puikią svodbą ir viskas bus gerai.

Liudyte. Klausydama tų žodžių, turiu nurausti gėda. — Ne senei kalbėjai ponas, kad mane visados mylėsi, o dabar girdžiu jogiai ta amžina meilė tvertu tik keliatą mėnesių, ir paskui galėcziau būti pavesta kitam. — Pone iszgirsk tikrą! teisybę — kad nedorybės nedasileisiu ir mylimą pono niekados nebūsiu.

Magerskis. O kad asz pats norėcziau tave paczia vesti?

Liudyte. Tai praszycziau Vieszpaties Dievo, kad saugotu mane nuo tos baisios nelaimės.

Magerskis. Dėlko tą vadini nelaime?

Liudyte. Todėl kad pasilikusi tamstos paczią, nepritikcziau prie jūsų poniszkos draugystės, būcziau iszjuokta ir paniekįta, o ant galo kaip galėcziau būti paczią žmogaus, kurio ne myliu ir niekados ne mylėsiu.

Magerskis. Gana tų per daug protingų kalbų, — tu Liūdyte būsi mano mylimą — (nori paimti Liudytę į glėbį).

Liudyte (stumdama nuo tavęs Magerskį). Szalin nedoras pone.ar misliji kad ranka silpnos moteriszkės! ne įveiks įsmeigti peilio į krūtinę savadžiotojaus?

Magerskis (rustingai). Asz tau parodysiu! grūmoti peiliu! — nenorėjai su geru, tai par prievertą turėsi man tarnauti, — ryksztės! iszmokys paklusnumo ponui — namon ne grįszi ir dvare pasiliksi.

Liudyte (puolusi ant kelių verkdama). Vieszpatie buk mielaszirdingas! ir nenorėk mano mirimo.

Magerskis. Dėl tavęs nėra mielaszirdystės — taip bus kaip asz noriu, — Araburda! — (įējus Ara= burdai). Paimk tą nedorą mergaitę, ir uždaryk kalėjime, — raktą man atneszi, o prie durių pristatysi tvirtą sargybą.

Liudyte. Pone jaigu turi szirdyje Dieva, tai ne vargįk nekaltą naszlaitę.

Magerskis. Tomka! — (įėjus Tomkai). Veskite tą blogą mergaitę (Araburda su Tomkum veda Liudytę).

Liudyte (vedama). Kada akmenine szirdis žmonių, netur pasigailėjimo, tai Visagalis Dievas bus mano globėjumi.

Araburda. Nusiramįk mergyte, gera nakvynę gausi (iszveda Liudytę).

Magerskis (vaikszcziodamas). Isztiesos padūkusi mergaitė, prižada įsmeigti į krūtinę peilį, man liavui Varszavos ir Paryžiaus, dėl kurio nebuvo ne prieinamos moteriszkės, — nusiramįsi nabagyte kaip pasėdėsi kalėjime ir paragausi rykszczių; — kas tai matė ant svieto kad mužikė ne neklausytų savo pono? — Tėvai mano negerai darė duodami tai mergaitei apszvietimą, o dabar atsieina man smarkiai tą apgailėti.

Araburda (įējęs paduod raktą ponui). Užrakinau tą pelėdą, te sueina į pažintį su žiurkėmis ir blakėmis triobos kalėjimo.

Magerskis. O sargą ar pristatei?

Araburda. O kaip-gi, pristacziau sergėtoją seną kareivį Baublį, kuris užsidėjas ant peties szaudyklę, — vaikszczioja marmėdamas: „Ne uidiosz golubuszka, ne uidiosz “ (Ne isztrūksi balandėle ne isztrūksi).

Magerskis. Gerai. — Ryto atvesti prie manes mergaitę, tikiuos kad bus szvelnesnė. — Tai Bajonis supaikimo tą mergicą todėl tą szyksznosparnį suimti, ir atiduoti po rekrūtais, o visą jo naudą atymti į dvarą.

Araburda. Su didžiausią tikrybe iszpildysiu, teisingą paliepimą pono.

(Uždanga nusileidžia).

Galas permainos antros.

Klebonas ir argamistra Dudulis.

Klebonas (uždengdamas knygą). Dėkui Dievui pasimeldžiau — (atsikėlęs klausosi). Dar nieko negirdėti — (vaikszcziodomas). Naktis gana tamsi, mūsų keleiviams bus patogi, — Dievas žino kaip nusiduos iszgelbėti tą nelaimingą Liūdytę? — Rodosi kad Bajonis su Stoniu mandagūs vyrai, o mano Dudulis norįs sriaubia degtinę kaip verszis putrą, vienok yra vikras ir numigdįs tą sargą Baublį. — Nabagė Liūdytė, dėl pasislėpimo nuo paleistuvingo persekiotojaus, priversta yra pasitraukti isz savo kraszto, sopulingai persiskirdama su savo bobute ir mylimu pasavintiniu, Dieve! Dieve! kada ateis karalystė Tavo ant žemės, ir bus isznaikyta iszsiplatinusi piktybe? — (girdētis eisena). Tur būti kas norįs ateina, isz darbaujanczių apie iszliuosavimą kalinės.

Dudulis (įeidamas pusgirtis). Tegul bus pagarbįtas.

Klebonas. Ant amžių! amžinųjų amen.

Dudulis. Tėveli viskas gerai — arklius isztepiau, o vežimą paszėriau.

Klebonas (nusijuokęs). Jau klysti Duduli, — na ką ten padarėte ar gerai iszeis? — (atsisėda).

Dudulis. Gerai — ot! kad tave bala ir sumiszau — reikejo pasakyti, arklius, paszeriau o vežimą isztepiau.— Atleisk tėveli, tai ta szpitrė mano liežuvį supainiojo.

Klebonas. Tuszczia tavęs su tavo sumiszimu, tik sakyk greicziaus, kaip ten apsiėjote?

Dudulis. Ot tuojaus teveliui papasakosiu: — iszėjęs isz klebonijos sutikau Bajonį, kuris įbrukęs mą į kiszenių tris butelius degtinės, pasakė: brolau Duduli meldžiamasis pasisteng užmigdyti Baublį, o męs ten ne toli stovėsime. — Bajonis nuejo savo keliu o asz savo. — Kaip ant spaviednės tėveliui prisipažįsiu, kad truputi toliaus paėjęs, atkimszau vieną butelį ir tik pavuoscziau — o degtine tvirta kaip ugnis pasirodė — dėlto misliju sau, mat ją szunes, dabar ne užkabįsiu.

Klebonas. Tų visų niekų nepasakok, o kalbėk man, ar iszliuosavote Liūdytę?

Dudulis. A Liūdytę? bus ir Liūdytė! — bet tėveli negaliu isz giesmės žodžio iszmesti, o kaip ten buvo tuojaus apsakysiu.

Klebonas. Sakyk! greicziaus — klausau.

Dudulis. Ot tuojaus, tuojaus, — skubinu eiti, o tie buteliai kiszeniuje vis sznekucziuoja: kliun, kliun, kliun, kliun, — mat tėveli ne labai pilni buvo.— Priėjęs prie triobos kalėjimo žiuriu, Baublis užsidėjes ant peczių szaudyklę vaikszczioja murmėdamas „kad jį velniai tą Araburdą, davė szaudyklę o užmirszo įduoti parako suszildymui vidurių — dabar czia žmogus drebėk nuo szalczio“.

Klebonas. Na meldžiamasis! greicziaus kalbėk.

Dudulis. Ką czia ilgai gaiszuoti, papasakosiu ant greitosios. — Sakau labas vakaras kūmai „mat asz jo sūny nesziau prie krikszto“ — A! kūmas Dudulis, — isz kur taip vėlai griszti? — Užklausė Baublis, — asz prisiartinęs pasakiau; at, pareinu isz bicziulių, — o tu kūmai, ką czia daboji, ar meszką?

Klebonas. Ar nugirdei Baublį?

Dudulis. Ne ne, — tuojaus nugirdysiu. — Ne meszką bet gražia mergaitę, atsakė Baublis, — tur būti nebagė ką norįs pavogė, atsiliepiau. — „Niet brat“ (ne brolau, isztarė) Baublis, mūsų Araburda ne sodina į kalėjimą vargiy, nes ir pats mėgsta grobstyti.

— Na kūmai sakau naktis szalta, ar ne patrauktumei truputį isz to butelio, kurį mą biczulienė įbruko? — Mano Baubliui sublizgėjo akys, o kada asz paduodamas jam butelį pritariau: atleisk kūmai neturiu czierkos, — tai Baublis pagriebęs butelį į abi rankas, atsakė: „davai! brat, dusza mieru znajet“, (duok brolau, dūsze saiką žino), ir tuojaus užvertė auksztyn butelį, tik iszgirdau: klukt, klukt, klukt, pasižiuriu jau mažai pasiliko, o kūmas girdamas degtinę, meilingai manę bucziavo. — Paskui vėl užtraukėm po laszelį, o trumpai kalbant, kada įvarėm į pusę trecziojo butelio, tai mano kūmas pradėjo pasakoti, kad kariaudamas Turkijoje, jis vienas penkesdeszimtis turkų iszmuszė, o toliaus kaip meszka murmėdamas: „padavai siudy turkų (duok szian turkų, iszvirto auksztinykas ir pradėjo knarkti, kaip didžioji argonų dūda kurią vadina trompėtu. — Misliju sau nėra ką prie to nabasznįko sėdėti, greitai nubėgau į antrą pusę triobos, kur pamacziau kad mūsų Ignacas su Stoniu, pasikasę po pamatu, isztraukė Liūdytę ir visi trys nubėgo. — Žinoma kad ir asz ilgiaus nestovėjau ir szuoliais į kleboniją pasiskubinau.

Klebonas. Didei džiaugiuosi iszliuosavimu tos nelaimingos mergaitės, ir ant tavęs jau nepykstu už nubody pasakojimą.

Dudulis. Tėveli nėra už ką rūstauti, — Baublis gul isztisas, o asz dar stoviu kaip virbalas.

Klebonas (nusijuokęs). Vikrus! mano Dudulis, — gauni nuo manęs puspūrį žirnįu.

Dudulis (bucziuodamas kunįgui į ranką). Dėkavoju geradėjui.

Klebonas. Ar viską, sutaisei kelionei?

Dudulis. Viskas yra prigulincziai prirengta.

Klebonas. Kas tai yra, kad jie taip ilgai ne ateina?

Dudulis. Tur būti nubėgo prie Baltruvienės, ir tuojaus visi czia pribus — (girdētis eisena).

Klebonas ir Dudulis. Jau ateina.

Tie patys, Bajonis neszans ryszelį, Liūdytė pasirėdžiusi kelionei, Baltruvienė, ir Stonis su bagata (pundais) ant peczių:

Visi (įeidami). Tegul bus pagarbintas!

Klebonas ir Dudulis. Ant amžių amžinujų amen. — (Bajonis, Liudytē, Baltruvienē ir Stonis bucziuoją į ranką klebonui).

Klebonas. Ar gerai sveiki vaikucziai? — (prie Liudytēs). Na ką tu mergele isztrukai isz žabangų.

Liudytē. Dėkui Dievui ir geriems žmonėms, ėsu iszgelbėta.

Bajonis (padējęs riszelį, paima už rankos Dudulį). Dėkui! tau brolau už szirdingą patarnavimą.

Liudytē (priējusi prie Dudulio). Didei dėkavoju ponui Duduliui, už pagelbą mano iszliuosavime.

Dudulis. Nėra už ką dėkavoti, — nugirdžiau tą marmeklį Baublį, ir guli sau kaip kaladė.

Klebonas. Pagal prižadėjimą vežimas sutaisytas, o Stonis nuveszi Liūdytę pas mano seserį; kur bus mylima, ir baimingą laiką rainei pergyvęs — (paduodamas gromatą Liudytei). Szitai gromata, kurią mano seserei atiduosi, — (Liudytē priima gromatą ir įdeda į kiszenių).

Bajonis ir Liudytē (Bucziuodami ranką klebono). Szirdingai tėveliui dėkavojam.

Stonis. Žinomais man keliais asz laimingai nugabensiu Liūdytę į vietą, kad nėi lapė ne los.

Baltruvienė. Vargingoji mano galvelė. — Norįs didei liūdna persiskirti su Liūdytė, kuri yra ramcziu ir palinksminimu mano senatvės; vienok matydama kad tas persiskyrimas neatbūtinas, kantriai pakelsiu tą sopulingą valandą.

Liudytē (bucziuodama rankas ir veidą bobatēs). Brangioji mano bobute, — persiskirdami ne busime perskirtos; nės pasiliekame suvienytos szirdimis; kurių kožnas dunktelėjimas, bus apreiszkimu mūsų meilės.

Bajonis. Norįs męs su Liūdyte prižadėjova vienas kitam amžiną meilę, bet kad pavydingoji dalis priliko mumis persiskirti, tai norėcziau sutartuves atnaujinti, pri buvimo mūsų dvasiszko tėvo ir liūdytojų (prie Liudytės), ar pritari tam mieliausioji Liūdyte?

Liudytē. Noringai pritariu mano Ignacėli.

Klebonas. Gerai vaikucziai — akivaizdoje Dievo ir žmonių, galėsite iszreikszti savo prižadėjimus.

Dudulis. Tai didei puikiai, nės kaip sutartuvėse taip ir svodboje, visados pritinka po laszelį iszgerti.

Klebonas. Szį kartą apsigausi Duduli, — sziądieną nei vienas laszelis ne įvarvės į tavo gerklę; nės iszpuola mums rūpįtis ne apie gėrymą, bet apie pagelbą Liūdytės.

Dudulis. Aa, — teisybė — sze tau užgavėnes,

Bajonis (paėmęs už rankos Liudytė, atsiklaupia priesz sėdinczią Baltruvienę). Brangioji mūsų bobute, palaimink vaikus savo!

Baltruvienė. Te palaimina jumis Visagalįs Dievas, ir asz szirdingai laiminu — (Baltruvienē žegnoj‘ anuos, pasavintiejai bucziuoja rankas bobutės, o ji anų galvas, — atsikele).

Klebonas. Padarytos tarp sužieduotų sutartuvės taip didelio yra svarbumo, kad nekurie mokyti teologai sako, jogiai negalima žinoti, kas duod tikrybę raiszcziui moterystės, ar savotarpiszkas prižadėjimas sužieduotų ar palaiminimas bažnyczios? — Todėl sužieduoti tvirtai tur užlaikyti savo prižadėjimus dapildytus, akivaizdoje Dievo ir žmonių. — Pasavintiejai prisiartinkite! (Bajonis ir Liudytē atsiklaupia prisz kleboną, kuris nuėmęs žiedus, perkeiczia anuos ir uždeda ant pirsztų pasavintųjų.) Tuom perkeitimu žiedų iszsipildė jusu susižadėjimas, kurį asz vardan Dievo ir bažnyczios laiminu (žegnoja sužieduotus, kurie pakilę bucziuoja ranką klebono).

Stonis. Jau laikas bus mums važiuoti, — reikia tikėtisi, kad jeszkos pabėgusios, dėlto priesz dieną, turime iszvažiuoti isz vieszkelio į szunkelius, o tada te gaudo vėją laukuose.

Klebonas. Jau laikas važiuoti, — arkliai stovi pakinkyti.

Liudytē (besibucziuodama su bobute). Sudiev! brangioji bobutė — kožnoje valandoje atminsiu apie tavę.

Baltruvienė (bucziuoja Liudytę). Buk drąsi mano balandėle — praslinks tamsūs debesiai, praszvis graži saulutė, ir vėl drauge gyvensime.

Liudytē (bucziuodama ranką klebono.) Sudiev tėveli — dėkavoju už visas geradėjystes.

Klebonas. Pasilik sveika Liudytė, o aniuolas Dievo, kurįs draugavo keliaujancziam Tabijosziui, te bun tavo apginėju ir vadovu.

Bajonis (bucziuodamas ranką Liudytēs). Lyg laimingo ir greito pasimatymo mano mieliausioji, — atmįk savo Ignacą, kurįs tavę myli ir visados bus isztikimas.

Liudytē. Lyg regėjimosi mielas Ignacėli niekados neabejok tikrumui jausmų tavo Liūdytės — (paduodama ranką Duduliui). Sudiev! prieteliau — acziu už pagelbą.

Dudulis. Laimingos kelionės ir greito sugryžimo pas mus.

Baltruvienė ir Stonis (bucziuodami ranką klebono). Sudiev tėveli.

Klebonas. Sudiev vaikucziai, (visi iszeina, tik pasiliekti klebonas).

Klebonas ir Bajonis.

Ne meilingai nusistebės paleistuvingas ponaitis neradęs kalėjime gražios Liūdytės, kurią dėkui Dievui nusidavė iszgelbėti. — Daugel kartų baudžiau nedorą Magerskį už jo blogus darbus, bet žodžei mano buvo balsu szaukenczio girioj’ nės suklydęs jaunikaitis nepaliaudamas gaiszįti savo turtų, ant paleistuvysczių ir visokių niekniekių, užsimerkęs brido į gelmę skolų ir nedorybių, bet ateis laikas, kada aptusztėjimas ir vargai skaudžei subaus suklydusį. — Pasistebėtinas yra žmogus, kurįs nugirdytas taure laimės, užmirszta apžadą žmogystės, o prispaustas vargais nusimena ir vėl įkrinta į paklydimus. — Kada dvasiszkoji dalelė žmogaus apturės virszų ant pageidimų kūno ir kada-gi tas žmogus rėdys savę pagal įstatus proto ir meilės artymo? — Ant to užklausymo vienas tiktai Dievas gal atsakyti — (prie įeinanczio Bajonio). Na ką vaikeli, iszleidai savo Liūdytę?

Bajonis (liudnai). Iszleidau tėveli, o norįs sunkus nuliūdimas vargina mano szirdį, bet nebaimingas buvimas Liūdytės apdrąsino manę pakėlime tų baisių persekiojimu, kurių datirsiu.

Klebonas. Žinoma kad Magerskis supras, kas iszleido Liūdytė isz kalėjimo; vienok gal nenorės persekiojimu tavęs, garsinti savo nedorybės

Bajonis. Tas žmogus ne bijo Dievo, tai ir žmonių nesigėdįs.

Klebonas. Teisybę kalbi Ignacai, turėk viltį apveizdoj’ Vieszpaties Dievo ir kantriai pakelk Jo szventą parėdymą.

Bajonis. Vargas mums valsczionims, — kencziame baisius skriausmus ir prispaudas, o nėra kam mumis užstoti, — kas skūsdamas ant ponų atrado teisybę? — Laimė mano ir Magerskio, kad Liūdytė pasiliko iszliuosuota, o kitaip vargas nedoram žmogui, nes valandos jo amžiaus būtu suskaitomos.

Klebonas. Sunau mano, — ne kalbėk tų baisių žodžių, — kersztas negal talpintos szirdyje krikszczioniszko žmogaus, todėl mūsų atkersztavimus palikime teisybei Dievo.

Bajonis. Tėvai! tu savo amžiuje nedatyrei tų baisiy valandy, kuriose szirdis skausmu plyszta, o rūstybė ir nusiminimas pynėmis žalczio suvysto žmogų dėlto ir viso smarkumo kanczios negali suprasti.

Klebonas. Brolau! gerai numanau kanczią artymo, ir didei gailiuos ano. — Klausyk Ignacai, — padori meilė auksztina žmogų, nes ir piktadėjas mylėdamas pastoja doresnių, todėl ir tu sunau mano, tikrai mylėdamas skaisczią Liūdytę, nesutepsi savę bjauria peržanga.

Bajonis. Teisybę isztarei tėvai, — viena tik galybė meilės užlaikė manę nuo smarkaus atkerszijimo, ir dabar ta pati galybė suteiks stiprybė pakėlimui ty persekiojimų, kurių datirsiu, nės gerai žinau, kad rūstybė pono neužsiganėdįs vienu plakimu, o dar užsimanys pristatyti manę į karumenę, — tuomet brangus tėveli, būk globėju mano pasavįtos, ir tankei kalbėk jai, kad asz visados būsiu isztikimu ir pagryžės isz karumenės, susižieduosiu su mano Liūdyte.

Klebonas. Noringai iszpildysiu tavo linkėjimą, mielas Ignacai, ir nuo visokių skriausmų tavo Liūdytę buklai sergėsiu.

Bajonis (bucziuodamas ranką klebono). Geradėjau mano, priimk tūkstanczius szirdingy dėkavonių.

Klebonas. Sūnau! turėkime viltį mielaszirdystėj’ Dievo, jogei neužilgo ateis prilikta valanda iszliuosavimo valsczionių; tada milijonai szirdžių praszvis linksmybe, ir sudrebės žemė nuo žvangėjimo krintancziy retėžių sunkios vergavos.

Bajonis (pakilęs rankas puola ant kelių, o klebonas sudeda rankas maldai), Visagalis Dieve! atsiveizėk ant sunkiai vargstanczių ir dovanok mums brangią liuosybę — nės Tavo yra karalystė ir vieszpatavimas, dangui ir ant žemės.

Klebonas. Amen.

(Uždanga nusileidžia.)

Galas permainos treczios.

Baltruvienė ir Liūdytė o paskui Dudulis.

Lindytē. Septyni! metai persiskyrimo su Ignacėliu rodosi man septyniais ilgais amžiais, daug liūdno iszsiilgimo szirdis mano datyrė, ir nemažai aszarelių akys iszliejo, dabar-gi norįs saulutė laimės jau pražibėjo ir su didžiausiu iszsiilgimu laukiu mano mylimo, bet akeles peržiurėjau, o jo vis nėra ir nėra.

Baltruviene. Dukrele mano, — žinau kad daug nukentėjei, bet dabar nustok rūpįtis ir buk geros mislies; nės jau perėjo smarki žiema o gražus pavasaris auszta, — Ignacas raszė kad tame laike parvažiuos, tai mums prigul su džiaugsmu jo laukti, o ne vargįti save nereikalingu rūpescziu.

Lindytē. Miela bobute, asz ne abejoju prižadėjimui Ignacėlio, bet praslinkus trims mėnesems, nuo apturėjimo paskutinės jo gromatos; szirdis mano bauginasi mislimis, ar mano mylimasis ne susirgo, arba nedatyrė kokios norįs nelaimės.

Baltruviene (glostydama veidą Liudytēs). Nusiramink mano szirdele, — atmesk nuo savės rūpestį ir turėk viltį gerybėje Vieszpaties Dievo, kuris dovanos prigulinczią tau laimę.

Lindytē. Aukso bobute! — asz tvirtai tikiu apveizdai Vieszpaties Dievo, bet sunku yra jausmą szirdies pergalėti, — kaip žolelė netekusi gaivinanczios ją szviesybės vysta, taip ir asz atskirta nuo mano Ignacėlio, liūdningai žūstu.

Baltruviene. Pagrįsz pagrįsz, tavo mylimasis, ir pamatysi jį ne mužiku sermėgoj’, o kapitonu ciecoriszkos karūmenės, blizgancziu apiceriszkais parėdais,

— matai mano Liūdyte koks tai davimas Pono Dievo, ponas norėdamas pražudyti Ignacą, prieszingai savo blogam norui, pastatė jį ant laipsnio iszauksztinimo,

— taip Dievas nužemin didžiuosius, o paauksztin mažulius, — patsai puikus Magerskis paliko dabar vargszu neturincziu pastogės, nes ryto užvaldys dvarą kitas ponas.

Lindytē. O kur dings nabagas Magerskis?

Baltruviene. Kur dings rūtele? — eis szunims szėko pjauti, — o ką daryti, koks darbas, toks ir užmokestis.

Lindytē. Didei gailiuos to nelaimingo žmogaus.

Baltruviene. Tas pasigailėjimas persekiotojaus, auksztina tave, — taip mano balandėle, ir didžiausio neprieteliaus reikia gailėtis, o saugok Dieve, ne iszpuola džiaugtis nelaime artymo.

Lindytē. Turkai yr blogiejai žmonės, suklaidino mūsų buvusį poną, o labiaus tas nedoras Araburda, pritarinėdamas jaunam ponui, ir grobstydamas jo gerybę, pražudė nedatirtą jaunikaitį.

Baltruviene. Nelaimėje apleido jį visi prieteliai tik neatstojo nuo pavargusio vienas Jonas, tas senas tarnas Magerskių, kaip galėdamas tarnauja savo ponaicziui.

Lindytē. Veidmainingi prieteliai kurie rodo szirdingumą, dėlto kad gautu skanei pavalgyti, gardžiai atsigerti ir dailei sumuszti kortomis, paveidus yra juodvarniams, noringai lankantiems tą vietą, kur gaun palesti dveselienos, o kad to mielo peno netenka; tai su liūdningu krankėjimu apleidžia vietą savo bankieto.

Baltruviene. Mat anuos szunes tokius prietelius, jie ne verti yra to szvento vardo kurį pasisavino; todėl melskim Dievo, kad mumis nuo tokiy prietelių saugotų.

Lindytē. Teisybę isztarei bobute, — ot geriaus kalbekime apie tikrą prietelį mano Ignacėlį.

Baltruviene (nusijuokusi). Kaip nori prilenk prie žemės jauną medelį, o ansai vis auksztyn kels virszunę; taip ir mano Liūdytė misliomis savo, visados linksta prie Ignacėlio.

Lindytē (atsidusējusi). Ak Dieve! kuomet asz jį sulauksiu?

Baltruviene. Sulauksi, sulauksi savo Ignacėlį, — asz dabar sau misliju kokia tai bus puiki ponia ta mano kapitonienė Liūdytė, visi žmonės kepures kilnos o senutė Baltruvienė, pasipūtusi kaip kalukutė linksminsis isz laimės savo anūkės.

Lindytē. Gana, gana mano bobutė su tais puikumais, ne apsvaigins jie mano galvelės, — kaip dabar myliu mano Ignacėlį, kad yra kapitonu, — taip lygei milėcziau kad būtu ir mužiku, vienok prie tų jausmų džiaugdamosi paauksztinimu mano pasavinto, dideliai garbinu V. Dievą už tą laimę, kurią mums dovanojo — (žiurėdama per langą), matau ateinantį Dudulį, — ką jis czia mums gero pasakys?

Baltruviene. Ką pasakys? — žinoma, kad argamistro kiauras kiszenius, tai ateina ką norįs iszvilioti.

Dudulis (įeidamas). Tegul bus pagarbintas.

Baltruviene ir Lindytē. Ant amžių amžinūjų, amen.

Lindytē. Ar sveikas, pone Duduli?

Dudulis. Sziokią ir szventą dieną sveikas ėsu kaip ridikas.

Baltruviene. Teisybė kad tamsta niekados nesergi.

Dudulis. Oi ne matuszaite, — atsitinka ir man isz pagiriu skaudžiai sirgti, o tada tuojaus bėgu į vaistinyczią (aptieką), kur rudbarzdis laszais savo atgaivina ir iszgydo manę — (moters juokesi).

Lindytē. Asz girdėjau, kad tie laszai ne vieną jau amžinai nugydė.

Dudulis. At mano paniulaitė, — tai girtuokliams gal taip atsitikti, kurie kaip kiaulės degtinę plempia, o ne tiems, katrie kaip asz po laszelį ger ir drūti yra it Samsonai. Gana apie tuos laszus kalbėti, ot pasakysiu, kad buvau mieste ir isz ten parneszu naujieną, jogei sziądien parvažiuos czia kapitonas Bajonis.

Lindytē (paszokusi isz vietos). Kas tamstai sakė? (Baltruvienē prisiartin prie Liudytēs).

Baltruviene. Ar tai teisybė?

Dudulis (įsiēmęs isz kiszeniaus rasztą, ir paduodaaną Liudytei) szitai tolrasztis (telegramas), kurį isz Kijavo kapitonas atsiuntė.

Lindytē (greitai pagriebusi rasztą ir pažiurējusi į aną apsikabina kaklą bobutēs). Brangiausioji mano bobutė! Ignacėlis duod žinę per tolraszį, kad sziądien parvažiuos pas mus, — ak Dieve! kaip esu laiminga.

Baltruviene. Laime tavo, mano dukrele, neapsakomai džiaugiuosi.

Lindytē (paduodama ranką Duduliui). Szirdingai tamstai aczių už parneszimą laimingos žinios.

Dudulis. Didei laimingas ėsu parneszęs tą linksmą rasztelį, — apie parvaživimą kapitono pasakiau klebonui ir Stoniui, kurie ketino czia ateiti dėl pasitikimo senei laukiamo sveczio.

Lindytē. Už tą dėkui tamstai, — Ignacas didei džiaugsis pamatęs savo geriausius prietelius.

Baltruviene. Asz eisiu truputėlį apsiliuobti, ir priėmimui sveczių pasitiekti; o tu mano kvietkele pasidabįk.

Lindytē. Ne bobute, asz negražįsiu savę parėdais nės žinau, kad Ignacėlis mylės mane ir be tų pavirszutinių gražybių.

Baltruviene. Žinokis mano szirdele (iszeina).

Lindytē. Ar atmeni pone Duduli mano liūdna kalėjimą.

Dudulis. Kur neatmysiu, — ant rytojaus po iszliuosavimo tamstos; saulutė auksztyn buvo pakilusi, ir mūsų Baublis jau iszsiblaivęs, vaikszczioja ties durimis kalėjimo dainuodamas: „zaiczyku zaiczyku, ty maliusenkiji, ni siudy ni tudy ty ne vyskaczysz“ (zuikeli zuikeli, tu mažasis, nėi szian, nėi ten, tu ne iszszoksi), — tuotarpu atėjo Araburda su dviem vyrais, vesti tamstą prie pono, bet koks jo buvo nusiminimas, kada pamatęs žėruojanczią per pamatą skylę, nėi gyvos duszios viduj’, ne rado; tada su kumsczia priszokęs prie Baublio, paklausė: kur dingo dabojama kalinė? — nusigandęs Baublis atsakė: „ot vasze blagorodie, mergyte vakarė nusiverkusi, tur būti kur norįs miegta:“ — asz tau parodysiu miegta! veskite! jį prie pono, — suriko Araburda, ir nabagą kūmą nuvedė į dvarą. — ponas dideliai įpykęs, ne mažai prikalbėjo Araburdai szunpoterių, o nabagui Baubliui norėjo szimtą bizūnų įlieti; bet dasižinojęs kad jis būdamas apdalintu kryžiumi szvento Jurgio, liuosas yra nuo plakimo, atleido jį be koronės.

Lindytē. Dėkui Dievui, kad vargszas Baublis nuo plakimo atliko, — ar siuntė manęs jeszkoti?

Dudulis. Iszsiunte raitus į visas puses, kurie nėi jokių pėdsakų bėganczių ne susekė.

Lindytē. O tuo tarpu mes su Stoniu, laimingai į vietą nuvažiavom.

Tie patys, Klebonas ir Stonis, o paskui Bajonis kapitoniszkose parėdnėse.

Klebonas su Stonis (įeidami). Tegul bus pagarbintas!

Liudytē ir Dudulis. Ant amžiai amžinųjų amen. — (Liudytē bucziuoja į ranką klebonui, ir sveikina Stonį padavimu rankos).

Klebonas. Dasižinoję apie laukemą parvažiavimą mūsų mylimo Ignaco, atejova jo pasitikti.

Liudytē. Dėkui tėveliui ir dėdžiui Stoniui už gerą szirdį, — Ignacas radęs czia savo geriausias prietelius, dideliai džiaugsis.

Klebonas. Matai Liūdyte, — ar asz tau visuomet ne sakiau, kad už kanczę ir aszaras, Dievas gausingu džiaugsmu užmokės.

Liudytē. Teisybė tėveli, — perėjo tamsi naktis liūdnasczio, ir praszvito linksma dienelė, nės pagryžimu mano Ignacėlio didei ėsu laimingą.

Baltruvienē (įējusi bucziuodama ranką klebono). Labai džiaugiuosi kad tėvelis su Stoniu, atėjote mūsų Ignaco palaukti — (paduodama ranką Stoniui). Ar sveikas kūmai?

Stonis. Dėkui dar laikaus, — ot iszleidova Ignacą su aszaromis, o dabar su džiaugsmu pasitiksim.

Klebonas. Už tą didelę geradėjystę, padėkavokim Vieszpcziui Dievui, kurio galybė pažemin puikiuosius, o vargszams dovano laimę ir iszauksztinimą.

Baltruvienē (sudējusi rankas). Garbė ir szlovė Visagalincziam Dievui, — meldžiu svetelius sėstis — (visi atsisēda).

Klebonas. Na ką Duduli, ir tu atėjai kapitono palaukti.

Dudulis. Kur ne ateisiu tėveli — žynoma kad prie kunįgėlio ir argamistra reikalingas, — o prie to pasižiūrėjęs į kalendorių ne radau ten paraszyto tokio smarkaus pasnįko, kurs kitą kartą buvo, prie sutartuvių Liūdytės su dabamykszcziu kapitonu (visi juokesi).

Klebonas. Kaip tu ilgai atmeni, kad tuomet nei czerkos negavai, o tau vis rūpi atsigerti.

Dudulis. At teveli, — ne kalbek taip prie žmonių, nes galėty mane girtuokliu paskaityti, o tokiu nelabai noriu pasigarsjti, — teisybė iszgeriu po laszelį dėl sveikatos ir palinksminimo szirdies; bet saugok Dieve ne esu girtuokliu.

Liudytē. Teisybę isztarei pone Duduli, linksmoj’ dienoj’ pagryžimo Ignaco, kalendorius visiszkai ne rodo pasnįko, ir dėlto pritiks po laszelį iszgerti.

Dudulis. Tai iszmintingą kalbą Liūdytės verta ant akmens iszraszyti, o koliai ta padarysiu, tai eisiu pasiveizėti ar ne parvažiuoja laukemasis svetys.

Liudytē. Meldžiu užeiti ant kalnelio, isz ten visas kelias yra matomas.

Dudulis. Gerai, — užsidėjęs stiklakius (akuliorius) žiurėsiu — (iszeina).

Klebonas. Viskas persimainė! — nabagas ponas Magerskis, per savo ne gerą rėdą nustojo tėviszkės, jau ryto atvažiuos urėdininkai atiduoti naujam ponui dvarą su valsczium; o kaip žmonės kalba, kad tas ponas yra gana padoras.

Stonis. Dėkui Dievui, gal ir vėl bus taip gerai kaip buvo prie nebasznikų ponų, — labiausei mums įkerėjo tas nedoras Araburda, kurs turėdamas visą valdžią ką norėjo tą darė.

Klebonas. Araburda isz tarno pastojo ponu, nes dabar valdo geriausią palivarką Magerskio.

Liudytē. Dėlko tai tėveli, tankiau blogiems žmonėms gerai einasi ant svieto, o padoriajai visokiųi vargų datire?

Klebonas. Dukrele mano, — kas gal susekts parėdymą Vieszpaczio? — kaip rasztas szventas mumu rodo, jogiai geriejai žmonės, vargsta dėl užpelnymo satamžino palaiminimo, o blogiejai, vietoj’ laimės as einanczio gyvenimo, gauna isznykstanczias gerybe szio svieto.

Dudulis (greitai įbėges). Debesys dulkių rūksta, ir žvangejimas skambalų girdėtis — (visi isz vietos pakyla).

Liudytē. Tur būti Ignacėlis parvažiuoja — (artinasi balsas skambalo).

Visi. Skubinkime eikime mielą svetį pasitikti!

Klebonas. Eikite vaikeliai, eikite; o asz czia Ignaco palauksiu — (visi apart klebono greitai iszeina, o po valandos už regyklēs girdētis balsai).

Bajonis. Mieliausioji Liūdyte!

Liudytē. Brangiausis Ignacėli!

Bajonis. Tu laime! mano.

Liudytē. Laukiau tavęs su didžiausiu iszsiilgimu!

Bajonis. Ar sveika brangiausioji bobute?

Baltruvienē. Dar gyvuoju mieliausis sūnau! — (visi įeina).

Bajonis (priējęs prie pakilusio nukedēs klebono, bucziuodamas į ranką). Sveikinu brangų tėvelį, kurs buvai mano globėju ir palinksmintoju.

Klebonas (bucziuodamas Bajonį). Sunau! mano, didei džiaugiuosi isz laimingo tavo pagryžimo.

Bajonis (bucziuodamas Stonį). Ką beveiki gelbėtojau, mano Liūdytės?

Stonis. Dėkui! sveikas ėsu, ir labai tamstos laukiau.

Bajonis (sveikinamas Dudulį). Ar diktai laikaisi pone Duduli, ar įveiktumei Baublį numigdyti?

Dudulis. Dėkui ponui, — Dievas laiko kaip savo vaiką, o galiu dar ir tris Baublius numigdyti, kad tik būtų gerų laszų.

Bajonis (bucziuodamas ranką Liudytēs). Ta laimingoji valanda pasimatymo! atpildo mums visą septynių metų skaudulingą iszsiilgimą.

Liudytē. Regėjimas tavęs, mielas Ignacėli! palinksmino nnliūdusią mano szirdelę.

Baltruvienē (apžiurēdama Bajonį). Koks tu ėsi gražus mano suneli, visas žibi sidabru it karalaitis, — dabar sėskitės sveteliai, o Ignacėli pasakyk ar nenori valgyti? — (klebonas atsisēda).

Bajonis. Szirdingai dėkavoju bobutei, — būdamas taip laiminga, kaip ėsu toj’ valandoj’, asz visą amžių nenorėcziau valgyti.

Dudulis. Tai tikras vargas su tais įsimilėjusiais, — jie ne nori nei gerti nei valgyti, o tarp jų ir paprastiems žmonėms, atsieina ne reikalingai pasipasnįkauti — (visi nusijuokia).

Bajonis. Nieko nieko, ir tarp iszsimylėjusių bus gerai — (prie Stonio). Dėdžiau praszau nueiti su ponu Duduliu ir suneszti mano daigtus į klėtį, o grįždami atgalbenkit czia szykszna apmusztą skrynutę.

Dudulis. Viską su didžiausią tikrybe, iszpildysime — (Stonis su Duduliu iszeina).

Baltruvienē. Meldžiu sėstis, o asz tuotarpu, ką. norįs valgyti patieksiu — (iszeina, o Bajonis atsisēda greta Liudytēs).

Klebonas. Regėdamas jūsų laimę, mano veikeliai, dideliai džiaugiuosi, ir suvytusi szirdis mano atsigaivin, — Dieve duok, kad per visą amžį būtumėt laimingais.

Liudytē. Dievas maloningas, — todėl tikimės kad už kanczią tamsios praeitės, dovanos mums szviesę ateitę.

Bajonis. Isz visų pajiegų stengsiuosi, kad niekuom nesudrumstos laimės, mano Liūdytė visados datirtų.

Liudytē. Tvermingos laimės nėra ant svieto; todėl skaudulingose valandose amžiaus, neszime Adenas kitam pagelbą ir palinksminimą, o kiekveiną rūpesnį ir skausmą kantrei pakelsime.

Klebonas. Iszmintingai pasakei mano dukrele.

Bajonis. Mano Liūdytė progalvė.

Liudytē. Nesijuok Ignacėli isz savo Liūdytės.

Bajonis. Asz nesijuokiu mano aniuolėli; bet tikrai sakau, — ar ne teisybė tėveli, kad Liūdyte dabar yra dar gražesne, kaip buvo prie mūsų persiskyrimo?

Klebonas. Žinokis su gražybe Liūdytės, — asz per senas ėsu, kad galėcziau tame dalyke isztarti tykrą nuomone, bet kad Liūdyte yra padori ir labai tave myl’, tai tą tikrai galiu pasakyti.

Bajonis. Žinau visus gerus privalumus mano Liūdytės, ir moku anuos brangįti. (Dudulis ir Stonis įnesza skrinutę).

Dudulis. Visus daigtus suneszėm į klėtį, o tą skrinutę kad ją vanagai! czia atgabenom kurioj’ tur būti koks norįs gyvas sutvėrimas, nes pajudinus vis vaitoja, kliunkt, kliunkt, kliunkt — (visi juokesi).

Bajonis. Ot tuojaus pone Duduli paveizėsime, kas ten vaitoja.

Dudulis. Reikia, reikia paveizėti, ir dejuojanczią duszią pagelbėti.

Klebonas. Tu gelbėdamas svetimas duszias savo prapuldįsi.

Dudulis. At tėveli, nepražudysiu savo duszelės.

Bajonis (atrakynęs skrinutę iszima du buteliu ir keliatą stiklelių, kuriuos pastato ant stalo). Paragausime rūkszties tu keleivių.

Dudulis. O kad kapitonas! patektumei jenarolu.

Baltruvienē (įneszusi tacą su užkandžiais statydama ant stalo). Praszau svetelių užkąsti.

Bajonis. Dėkui bobutei megįsime, — dedė Stonis su ponu Duduliu, ką geriaus velijat, ar vyną ar gerą arielkėlę?

Dudulis. Arielkėlė! tai senei mūsų pažystamoji, nes su tuomi vynu mums seniems per sunku sueiti į pažintį.

Stonis. Ir asz užsiraszau prie arielkėlės.

Bajonis. Gerkite judu arielką, o mes vengriszko tokajaus paragausime (pripylęs keturis stiklelius vyno o du arielkos, butelį anos pastato Stoniui ir Duduliui). Bobute sėskis czia prie mūsų, visiems reikia truputėlį iszgerti.

Liudytē. Ignacėli asz negersiu.

Bajonis. Mano brangioji, norįs pusę stiklelio, o turi gerti, — praszau visų griebtis už stiklelių, (vieni geria vyną o Dudulis paėmęs stiklelį arielkos).

Dudulis. Sveikas kūmai! (iszgeria), tai arielka, kaip gyvas ėsu, dar tokios ne buvau gėręs.

Stonis. Dėkui! tai arielkėlė.

Klebonas (surbtelējęs vyno). Tavo tas vynas karaliszkoji smalstybė, pas mus butelį ir už penkis rublius negausi, — dabar geriant tą skany vyną, apsakyk mums, Ignacėli apie savo karūmeniszką būvį, ir kokiu budu taip greitai įszokai į kapitonus?

Liudytē. Kalbėk Ignacėli, visi akyvai klausysim.

Bajonis. Tikrai tikiu, kad dalis žmogaus yra rankoje Dievo, todėl pasipraszęs Jo pagalbos akyvai pildžiau mano karūmeniszką tarnystę, ir greitai iszmokęs visus privalumus, pastojau unterapicieru, paskui pulkas mūsų nusiūstas buvo ant karės į pilę Sevastopolį, kur tuomet ūžė smarkioji kova, nės kariūmenė keturių karalysczių, tai yra prancūzų, anglionų, sardynų ir turky, visa galibe stengėsi įsigriauti į Sevastapolį, o musiszkiai niekįdami mirimą, gynėsi su didžiausiu narsumu, — milijonai szūvių užžėrė nelaimingą pilį, ir tūkstancziai vyrų krito. —

Liudytē. Ak Dieve! kokem tai baimingume buvai Ignacėli.

Bajonis. Kaip bitėms spiecziant ir vėjui ūžiant lakstė kulkos įvairio didumo, o sprogstanczios bombos ir kartocziai, tartum audra medžius, taip žmonių eilias klojo, kraujas draugų ant manęs triszko, smarkiai buvo suszaudįti, o asz pasilikau nepažeistu, — prie vieno smarkaus užpuolimo neprietelių nusidavė mums anuos vyriszkai atmuszti, ir tuomet už darodytą narsumą, dastojau laipsnį apiciero, o kada pagal paliepimą ciecoriaus už vieną mėnesį buvimo Sevastopoliuje skaitė mums metus tarnavimo, tai eidamas laipsniais, kapitonu palikau ir ženklas karūmeniszko užpelno apgražino mano krūtinę.

Baltruvienē. Garbė Vieszpacziui Dievui už Jo apveizdą.

Liudytē. Norįs nežinojau, kad ėsi tokiuose pavojuose, bet kožną dieną meldžiausi už tavę.

Bajonis. Dėkui balandėlė, — gal būti tavo maldos apsergėjo manę nuo pražuvimo.

Klebonas. Taip mano vaikeliai, — isz tūkstanczių mirimų Dievas gal iszgelbėti.

Dudulis. O męs su Stoniu didei džiaugdamiesi isz laimės kapitono, — po laszelį iszgersime.

Bajonis. Szirdingai tamstų meldžiu gerti, o tėvelis, bobutė ir Liūdytė, neiszskiriant ir manęs, visi kaip sako ponas Dudulis, po laszelį turime iszgerti (visi geria vyną).

Dudulis (pripylęs du stikleliu arielkos). Sveikas kūmai! (iszgeria).

Stonis (paėmęs stikleli). Dėkui brolau! (iszgeria).

Dudulis. Isztikro kapitone, kad tamstos arielka yra tikra vengriszka slyvinė.

Bajonis. Mat užuodė katinas mėsą, — ar tinka jums?

Dudulis. Ui, dievulėliau! kur netiks geras daigtas.

Stonis. Teisybę sakant, ta arielka geros burnos verta.

Bajonis. Tai-gi gerkite nesigailėdami.

Dudulis. Meilingą pavelijimą pono, noringai iszpildysime.

Klebonas. Prie iszpildymo tokio pavelijimo, mano Dudulis, didei paklusnas.

Dudulis. At, tėveli, — kalbėk sveikas, o duszią reikia maityti.

Klebonas. O dabar Ignacėli ar dar grįszi į karymenę?

Bajonis. Asz ant keturioliką dieny ėsu atleistas, ir turiu į savo pulką pagrįszti, brangioji Liūdyte, ar nepriesztarausi mano pasigryžimui, kad ateinanczioj’ nedėlioj’ mūsų susižiedavimas atsiliktu?

Liudytē. Žinai Ignacėli, kad tavę myliu, ir eiti prie altoriaus nesiprieszinsiu.

Bajonis (bucziuodamas ranką Liudytēs). Dėkui tau mano žemcziugėli, — po atlikimo vestuvių drauge su bobute iszvažiuosime į Kijavą ir ten laimingai givensime.

Baltruvienē. Mano vaikeliai, — asz ėsu sena ir būsiu jums sunkybė.

Liudytē. Brangiause bobute, nėi maž neapsunkįsi mumis, nės gyvendama prie savo vaikų jų laimę padaugįsi.

Bajonis. Mes bobutės nepaliksime, — po tiek vargy prigul tamstai atsilsėti.

Baltruvienē. Gerai sūneli, te bun ir taip, nės teisybę kalbant, sunku man būtų su jumis persiskirti.

Klebonas. Jūs vaikeliai kalbate, apie nedėlios szliūbą, o užmirszote kad tur užsakai iszeiti.

Bajonis. Tą dalyką jau aprupinau — (įszēmęs isz kiszeniaus dvi popieras paduoda klebonui). Szitai yra rasztas vyskupo pavelijantis mumis sužieduoti, ir rasztas naujo pono mūsų valscziaus daleidžiantis Liūdytę vesti.

Klebonas (peržiurējęs rasztus). Viskas geroj’ rėdoj’ ir su didžiausiu meilingumu jumis sužieduosiu, — tur būti Ignacas žinojai, kad Magerskis ne teko dvaro ir valscziaus.

Bajonis. Dasižinojęs apie tą pavietavam mieste, suradau naują poną, ir rasztą nuo jo gavau.

Baltruvienē. Vikrus tas mano žentelis, — viską aprūpino.

Liudytē. Kad mano Ignacėlis būtų sugriuvėlis tai ne pasiliktu apicieru.

Dudulis. Mūsų kapitonas, gudrus vyras! tai ir mes nebūkime sugriuvę (pripylęs du stiklelius arielkos), sveikas Stonį (iszgeria).

Stonis. Dėkui Duduli! — (iszgeria).

Dudulis (glostydamas pilvą). Ak slyvinė! — tai slyvinė! po visą kūną vaikszczioja.

Bajonis. Kad jums tinka, tai ir gerkite (dapildydamas stiklelius klebono ir bobutēs), meldžiu gerti, Liūdyte pakviesk pamerges, o asz brolius užpraszysiu.

Liudytē. Gerai Ignacėli.

Bajonis (paduodamas Duduliui bumaszką). Pone Duduli, priimki tą popierėlę už paargonavimą mūsų szliūbui.

Dudulis (primdamas bumaszką). Nužemintai dėkavoju ponui (paveizējęs į bumaszką ir laikydamas aną rankoj‘ suszunka). Kapitone suklydai! — davei penkrublinę.

Bajonis. Ne suklydau brolau, — vartok sveikas.

Dudulis (kovodamas bumaszką į kiszenių). Kaip tik gyvas! ėsu, tai dar niekuomet ne buvau gavęs tiek pinįgų už szliūba, — szirdingai dėkavodamas jauniemsiems pasistengsiu taip užgrajyti ir pragysti, kad langai bažnyczios sužvangės, o žmonėms ausis ir dantis pradės skaudėti (visi juokesi).

Liudytē. Pon Duduli, taip ne grajykite, kad ausys ir dantys pabūgtų.

Dudulis. Asz grajiju pagal gaidas didelių mistrų, o ką ėsu kaltas kad ausys ir dantys klausytojų, per silpni yra pakėlimui tos puikios meliodijos (juokai).

Klebonas. Gana kalbėti su tuomi niekvercziu, — ot geriaus rengkimės namo eiti, — rytoj’ atvažiuos urėdnįkai, atiduoti naujam ponui dvarą su valscziumi, o nelaimingas Magerskis be pastogės ir kąsnio duonos pasiliks.

Bajonis. Norįs tas žmogus buvo didžiausiu mano neprietelium vienok szirdingai jo gailiuosi.

Klebonas. Sunau! mano, — reikia užmirszti nusidėjimus, o labiaus to žmogaus, kurs yra nelaimingu, nes nelaimė visuomet verta pasigailėjimo.

Bajonis. Asz senei užmirszau nusidėjimą Magerskio, ir ryto rytmetyje koliai susilėks tie juodvarniai, nueisiu į dvarą, paduoti buvusiam ponui, ranką pritelystės ir sutarties.

Klebonas. Padaryk taip mano Ignacėli, — ryto anksti ateikite su Liūdyte miszių iszklausyti; o paskui iszgėrę pas manę kavos, mudu į dvarą nueisime.

Bajonis. Gerai tėveli, — iszpildysiu tą užmanymą.

Klebonas (dabaigęs stiklelį, rengdamasis eiti). Dabar pasisakęs lyg laimingo regėjimo, trauksiu namon.

Bajonis ir Liudytē. Tėveli, dar stiklelį vyno meldžem, iszgerti.

Klebonas. Kad tik ne būtu, per daug?

Bajonis (paduodamas stiklelį klebonui). Ne bus per daug tėveli, — meldžiu .szgerti, asz sau, bobutei ir Liūdytei įpilsiu, (pripyla stiklelius, paduoda bobutei ir Liudytei). Visi turim iszgerti (prie Dudulio ir Stonio). O judu ko vampsote?

Dudulis (greitai pildamas du stiklelius arielkos). Tuojaus szausime, tik szaudykles užtaisysiu, — kūmai griebkis už ginklo (abudu paima stiklelius).

Klebonas. Gerkime! už sveikatą kapitono Bajonio, ir jo būsenczios paczios padorios Liūdytės (klebonas su Duduliu ir Stoniu). Te givuoja laimingai! — (iszgeria).

Bajonis. Dėkavodami už tą szirdingą linkejimą, mes gersime už sveikatą, czia esanczių mūsų prietelių, (pakėlę auksztyn stiklelius). Te givuoja! ilgus metus.— (Bajonis, bobutē ir Liudytē isz geria).

Klebonas. Dėkui jums, — pasilikite sveiki, — lyg mielo pasimatymo (tą kalbēdamas atsisveikina su namiszkiais, kurie bucziuoja kunįgui į ranką).

Bajonis, Baltruvienē ir Liudytē (atsisveikidami). Sudiev! tėveli, sudiev, lyg meilingo regėjimo.

Dudulis ir Stonis (atsisveikindami). Dėkui už czesnį, — sudiev: tamstoms sudiev.

Namiszkiai. Sudiev! mūsų geriejai prieteliai, — lyg regėjimo (svecziai iszeina lydžiami).

Dudulis (iszeidamas). Visiems sakau lyg meilingo regėjimo, o drauge ir tai poniutei slyvinei, su kurią tikiuosi per vestuves dailei įsipažįti.

(Uždanga nusileidžia).

Galas permainos ketvirtos.

Permaina penkta.

Teatras iszrodo sėklyczią Magerskio, visame-gi isztaisyme sėklyczios ir parėdnėse paties pono, aiszkiai matomas yra vargas ir aptusztėjimas.

Jonas tarnas Magerskio, Albertas Magerskis, urėdas Araburda, žydai, Berelis su Leizeriu, ir Onytė.

Jonas. Tarnaudamas trecziai giminei Magerskių, namus jų laikiau už savo, ir mislijau kad akis mano czia užmerksiu; bet tą lūkestį senatvės, pavydingoji dalis, iszplėszė, nės sulaukiau tos liūdningos valandos, kada visus tartus pono iszgrobstė skolininkai ir tėviszkę sudraskė; o sziądien svetimi žmonės užvaldys dvarą, tą paskutinę prieglaudą nelaimingo Alberto, kurs pažinęs savo neapžvalgą ir paklydimus, baisei nusiminė, ir neapsakomai nuliūdo, — apart to, tas jaunas žmogus, tankiai atsiliepia, kad gyvybė nepakelema yra sunkumu, ir kad geidžia numirti, kaip malonės iszliuosavimo, isz tų baisių vargų, kurie jį suspaudė, girdėdamas tuos žodžius, drebu isz baimės, kad dvase tamsybės ne įkvėptu jam mislies, atimti savo gyvybę, — kaip įmanydamas stengiuosi apdrąsįti nelaimingą; bet nepigu yra nuramįti szirdį žmogaus, kuriam svietas visą viltį ateitės iszplėszė, — szioj’ paskutinioj’ mūsų dienoj’ czia buvimo, anksti, kaip tik saulutė sublizgėjo rasos deimantais, tai mano Albertėlis pakilo ir iszėjęs atsisveikįti su vietomis savo gimtinės — lyg szioliai dar nesugrįszta, — sėnas ėsu neįgalys, kokią pagelbą galiu atneszti mano nelaimingam ponui? — užtiesa tarnauju jam, taisau valgyti ir įkalbinėju atsidavimą apveizdai Vieszpaties Dievo, — ant galo karsztai meldžiuosi: ot ir viskas, ką įveikiu padaryti, — tūli prieteliai, turtingo ponaiczio, apleido aptusztėjusį — ir niekas malonaus žodelio neisztaria; o asz vienas prie pavargusio pasilikęs, visiszkai neiszmanau ką veikti — ar-gi ta Onytė, kuri savo padorumu ir nepailsimu tarnavimo ligoniams, užsipelnė visuotiną guodojimą, ne laikytų savo žodžio, ir toj’ sunkioj’ valandoj’ ne pribūtu ant pagelbos mylimo Alberto? — ne, to negal būti, — Albertas mislydamas, kad Onytė pasiskandino ežere, didei anos gailisi ir smarkiai savę kaltina, todėl apsireiszkimas Onytės ir žodžiai jos, kaip balsas pasiuntinio antro svieto, galėtų būti naudingais, nės apdrąsįtu Albertą prie smarkios kovos su vargais tolesnio amžiaus — (žiūrēdamas per langą), ponaitis jau ateina, bėgsiu pusrytį sutaisyti — (iszeina).

Magerskis (įējęs liudnai). Brangios yra tos vietos, kur praleidau laimingą kudikystę, dėlto didei sunku persiskirti su tais paminklais geresnės praeitės, — dabar mokėcziau guodoti tėvų palikimą; bet suvėluotas iszmanymas, nės iszgaiszįti tartai, kaip vakarykszczioji diena, niekados nesugryszta.

Jonas (įneszdamas tacą su puodeliu pieno, trimis kiauszinais ir riekią duonos). Ponaitėli! tur būti iszalkai.

— szitai gardus atvirytas pienelis ir kiauszinėliai,

— meldžiu ragauti (stato tacą ant stalo).

Magerskis. Dėkui tau prieteliau už rūpesnį apie manę, bet valgyti ne galiu; nės prisotytas ėsu tulžia skausmo, kurs valgį į czemerį paverstu.

Jonas. Nusiramįk mano aukso ponaitėli, ir atsidavęs apveizdai Vieszpaczio Dievo, pastiprink kūną.

Magerskis. Gerasis Jonai, — po valandos mėgįsiu valgyti, o dabar pasirūpįk apie surinkimą visų daigty, taip kad galėtumėm sziądien iszvažiuoti.

Jonas. Viską prigulincziai iszpildysiu (iszeina).

Magerskis. Visi prieteliai, kurie mano namuose valgė ir gėrė, apleido manę o vienas tik senas tarnas pasiliko; norįs ty veidmainiszkų prietelių nesigailiu; vienok szirdį skauda. —

Araburda (Įeidamas, ir lynktelėjimu pasveikinęs Magerskį). Labas rytas, ponui.

Magerskis. Ir tu atsiminei, mane aplankyti.

Araburda. Skursdamas naujoj’ ūkėje neturėjau laiko.

Magerskis. Ką ten veiki mano Raczūnuose, — ar jau atsėjai vasaroją?

Araburda. Perpraszau, — dabar Raczūnai mano, o ne tamstos, — ūkėj’ vargstu ir darbuojuosi.

Magerskis. Matyti, kad ėsi valdytojumi palivarko Raczūnų; nės ir viežlyvasties nustojai.

Araburda. Viežlyvastis nemaitins manęs, — asz atėjau reikalaudamas užmokesnio, prigulenczių man penkių szimtų rublių.

Magerskis. Tuos penkis szimtus rublių, senei atsiėmei; o asz dabar neturiu pinįgų.

Araburda. Kas man lyg to? — mano kruvinai užpelnyti grasziai negal pražūti, — asz per dienas ir naktis tarnavau; o dabar tamsta nori mane nuskriausti.

Magerskis. Asz nenoriu nuskriausti tavęs, bet patsai žinai, kad jau nieko neturiu.

Araburda. Ponuti, — gyvenkim kaip broliai, rokuokimės kaip žydai: tamsta dar turi aukso adinįką, (ziegorelį) du žiedus, brangią prancūziszką szaudyklę, gerą vižlą ir du gražius kurtus, — asz tuos niekniekius priimsiu į skolą.

Magerskis. Tu! nedoras žmogau, nori iszplėszti adinįką ir žiedus, tą paskutinį paminklą tėvų mano; o taipgi geidi atimti szaudyklę ir szunis, kurie yra visuomi mano pasimėgimu, — szalin isz akių!

Araburda. Ką czia szalin! — jaigu tamsta neužmokėsi man prigulinczių pinįgų; tai asz skūsiuosi vyresnybei.

Magerskis. Laukan vagiliau! — per tiek metų, vogei mano naudą ir įvedei manę į prapultį, o dabar drįsti puikauti.

Araburda (traukdamasis prie durų). Paniekinimo ir skolos nedovanosiu; o norins dar primokėsiu, bet pasodįsiu į kalėjimą.

Magerskis (puldamas prie Araburdo). Asz tau parodysiu kalėjimą! kaulus sutrupinsiu piktadėjui!

Araburda (bēgdamas per duris). Turme atsisėsi, — gvoltas! žmogžudystė! (iszbēga).

Magerskis. Tasai tarnas neseniai bucziavo rankas mano, o dabar grūmoja, nucziuožiau nuo įkalnio szviesaus būvio, ir kirminai pakalnės rėplioja ant manęs, — galva ugnia dega, — iszeisiu truputį atvėsti (iszeina).

Jonas (įējęs). Mano ponaiczio jau vėl nėra (Leizeris ir Berelis įēję, trioboj’ nusiima kepures).

Jonas. Ko norite?

Leizeris. Ui vai! — ko norim? — pinįgų!

Berelis. O kur Magerskytis?

Jonas. Koksai Magerskytis?

Leizeris. Ot tas, kuris dvarą praszvilpino.

Jonas. Pono nėra namie!

Berelis. Mes žinom kad nėra pono, nės Magerskytis pastojęs pliksziumi negal vadintis ponu.

Jonas (rustingai). Dar jūs parkai, atėją czia mano poną niekinsite! — asz jums parodysiu.

Leizeris. Kukstu! — ar mes tavęs bijome?

Jonas. (griebdamas už szepeczio szlavimui aslos). Asz jus pabaugįsiu — netikėliai.

Magerskis (įeidamas). Kas czia par klegėsis?

Jonas. Tie szungalviai! kalbėjo su paniekinimu apie poną, dėlto norėjau tuomi szepecziu dantis iszgrūsti.

Magerskis. Ko reikalaujat?

Berelis. „Herstu“ ko reikalaujet? — atėjom atimti pinįgus, kurie mums prigul po vekseliais užtvirtįtais pas notarijų.

Magerskis. Jums nieko neprigul; ne duodami tūkstantį rublių paėmėt vekselį ant dviejų tūkstancziy; ir apart to lupote begalines palūkas.

Leizeris. Niu, — kaip buvo neatmenam; bet vekseliai yra vekseliais, reikia užmokėti.

Magerskis. Negaliu dabar užmokėti, — kaip turėsiu tai ir atsiteisiu.

Berelis. „Herstu“ Leiser — kaip turėsiu? — mes negalim laukti; skūsimės palatai.

Magerskis. Skūskitės norįs pacziam velniui, ir eikite szalin nuo manęs.

Leizeris. Ui vai! szalin — už apmokėjimą skolos, mes tamsta įsodįsme į turmą.

Magerskis. Laukan smirdėlei! — dar jūs manę baugysite.

Jonas (pagriebęs szepetį grudžia žydus isz triobos). Laukan szėtonai — asz jums iszdirbsiu kailį.

Žydai (bēgdami per duris). Ui gevalt! mumi užmuszė! pinįgus iszplėszė! — policia! žandarai! (iszbēga).

Magerskis (muszdamas delnu į kaktą). Nelaimingas! — neatsiginu nuo skolinįkų, kurie kaip įnirsze szunes užpuolė manę, — Jonai! sutaisyk viską kelionei, sziądien iszvažiuosime.

Jonas. Nesirūpįk ponaitėli, — viskas bus gerai, — baigsu daigtus sudėliotų (iszeina).

Magerskis. Isz visų paklydimų jaunystės, du nedorūs darbai didžiausia tužma saužinę mano vargina, — persekiojau nekaltą Liūdytę ir pristacziau į karūmenę jos pasavįtą Bajonį, kurs tur būti karėj’ pražuvo, o pasilikusi Liūdytė siuuczia man amžiną prakeikimą, — ne gana to, smarkiai nusikaltau apvylimu mylinczios manę Onytės, kuri negalėdama pakelti savo paniekinimą pasiskandino gelmėse ežero, katro tamsūs pragarai ir manę praris, nės nėra ant svieto tokio žmogaus kurs paduotu man ranką prietelystės ir pagelbos.

Onytē (įējusi). Neteisybę kalbi Albertai, — yra dar moteriszkė kuri dėl tavo pagelbėjimo nesigailės gyvybės.

Magerskis (nusiminęs). Ak Dieve! Onyte! ar tai szeszėlis mirusios ar ėsybė gyvosios?

Onytē . Esu gyva ir atėjau vargus tavo palengvįti.

Magerskis. Jaigu ne klystu, — balsas ir paveizdas Onytės, — aniuoliszkoji ėsybe — ar gali atleisti didį mano nusidėjimą?

Onytē . Senei užmirszau nusidėjimą ir geidžiu tau pagelbą atneszti.

Magerskis. Tu ėsi aniuolu gerybės! (metasi į preiglobstį Onytēs). Onyte! atleisk kaltę mano.

Onytē . Brangiausia Albertai, — szirdyje mano nėra rūstavimo ir kerszto o gyven linkėjimas būti naudinga.

Jonas (įējęs). Visagalis Dieve! — ką asz matau? — padori Onytė pribuvo mumis gelbėti.

Onytē (paduodama ranką Jonui). Ar sveikas ėsi tėvai! kurs mane iszgelbėjai nuo pasiskandinimo, ir parodei kelią padoro gyvenimo.

Jonas. Dievui garbė! už malonų atsiuntimą, tavęs,— dabar abudu darbausimės apie pagelbą mylimo Alberto.

Magerskis (sodindamas Onyte). Sėskis mieliausioji, — ėsi pailsusi isz kelionės (Onytē atsisēda).

Jonas. Dasižinok! vieszpatie kad padori Onytė per szeszis metus pildė apžadą užveizdėtojos ligonių, gydįtuvėje seserų mielaszirdystės ir savo garbingu darbavimu užpelnė guodojimą ir dėkingystę, tūlų gyventojų miesto Vilniaus.

Onytē. Doras žmogau! — tu užlaikęs mane ant kraszto prapulties ir davei prieglaudą kur galėjau būti žmonėms naudingą; dėlto visas mano geras darbavimas yra tavo veikalu.

Magerskis (bucziuodamas Joną). Mielas Jonai! szirdingai tau dėkavoju už tą gerą kurį padarei Onytei.

Jonas. Brangiausis ponaiti, — nėra už ką dėkavoti, iszpildžiau mano prigulėjimą.

Magerskis. Vargą ir nelaimę galim prilyginti žaibui kurs akismirksnyje ateina ir isznyksta, — nepraėjo gera valanda, kaip skaitydamas savę nelaimingiausiu ant svieto, ir nuo visų apleistu rengiausi atimti sau gyvybę; bet dabar turėdamas du tokius prietelius kaip Jonas ir Onytė, negeidžiu mirimo o noriu drąsei su vargais ristis.

Onytē. Mudu su Jonu didei džiaugemės isz laimingos permainos pasitaisymo tavo Albertai, ir neszame szirdingą pagelbą.

Jonas. Brangus mano ponaiti! — pakėlimas dvasios pastiprin kūną, dėlto tikiuos kad suvienytos mūsų pajiegos pergalės smarkumą visy nelaimių.

Magerskis. Už gerą szirdį dėkavoju jumis mielūs prietelei! — padoroji Onytė pribuvusi mano pagelbai dasižinok; kad netekau visų turtų, ir sziądien užvaldys tą dvarą svetimi žmonės, o asz pasiliksiu be pastogės ir kąsnio duonos.

Onytē. Apie viską žinau ir dėlto norėdama palengvįti tavo būvį didei meldžiu kad drauge su Jonu užsigiventumėte mano tėviszkėja, kurią užraszė man mirdama teta Balinskienė, toji tėviszkė su szesziais valakais derlingos žemės, padeta antkrantyje upės Nevėžio turi geras triobas ir reikalingas vedimui ūkės daigtus, ten judu ūkinįkaudami nieko nepritruksite; o asz pagrįžusi į Vilnių po senovės ligoniams tarnausiu.

Magerskis. Lūpos! mano neiszranda ganėtinų žodžių padėkavonei už gerą szirdį, bet taip didelės aukos asz niekaip negaliu priimti be pritarimo tavo vienai iszlygai. — Tu geriausioji Onyte! atiduodi į mano valdymą savo tėviszkę o pati nori eiti ant sunkio tarnavimo ligoniams? — ne, taip negal būti.

Jonas(bucziuodamas galvą Onytēs). Onyte! Onyte! — kaip tu neapsakomai ėsi gera.

Onytē. Ne rūpįkis apie mane Albertai; asz pripratusi prie darbavimo ir tas užsiėmimas ne sunkįs manęs. — Dabar-gi norėcziau žinoti kokio pritarimo nu manęs geidi?

Magerskis. Doriausioji! Onyte—jaigu užmirszai nusidėjimą ir gali mane mylėti; tai pasilik mano paczia.

Onytē. Brangiausis! Albertai — pirmai sakiau kad liūdnos valandos praeites jau užmirsztos, dabar-gi lūpos mano vienokei su jausmais szirdies isztaria: myliu! ir būti tavo paczia pritariu — (paduoda ranką Magerskiui).

Magerskis (bucziuodamas ranką Onytēs). Tūkstancziai dėkavoniu! už tą meilingą pritarimą, dabar tai drauge su ranką mano aniuoliszkos Onytės nedrovėsiuos ir jos geradėjystes priimti.

Jonas (klauso tos kalbos su sudētomis kaip prie maldos rankomis, o paskui‚ pripuolęs prie Magerskio ir Onytēs bucziuoja jų rankas). Brangiausiejai ponai! — tas sutarimas jusų palinksmino mano szirdį ir įkvėpė tvirtą viltį kad giminė mano gerūjų ponų atsigaivins; o asz jų anūkus nesziosiu.

Magerskis (bucziuodamas galvą Jono). Mielas Jonai! — szirdingai tau dėkavoju už tą didelę malonę kurią, mums rodai.

Onytē. Doras Jonai! gyvensi prie mūsų, o kaip tėvas būsi užlaikomas ir guodojamas (girdētis eisena).

Magerskis. Tur būti ateina tie urėdininkai, kurie atiduos kitam dvarą, — nemsimįnsiu — te atima viską, nes turiu prie savęs mylinczią mane Onytę kuri ir smarkiausioj’ nelaimėj’ neapleis manęs.

Onytē. Mielas Albertai, — kyrcziams nelaimės drąsei statykime krūtinę, o smarkūs ojumai atszoks nuo mūsų kaip nuo geležinio szarvo.

Jonas. Užtiesą tokia moteriszkė tai dangaus gavimas.

Tie patys, — Klebonas ir Bajonis įeina o ėsantiejai trioboja, pakyla.

Klebonas. Tegul bus pagarbintas (paduod ranką Magerskiui).

Visi apart Bajonio. Ant amžių amžinūjų amen.

Bajonis (kloniodamasis Magerskiui). Kapitonas Ignacas Bajonis.

Magerskis (besikloniodams). Kapitonai! jaigu už tą blogumą kurį tamstai padariau ateini apsirokuoti; tai pripažįdamas save kaltu praszau iszrinkti vietą ir ginklus dėl apsirokavimo už praeitę.

Bajonis. Norįs turiu gana drąsybės ir valdyti ginklais sugiebiu, bet smarkiose karėse macziau tūkstanczius myrių ir girdėjau szirdį plėszanczius vaitojimus pažeistu ir mirsztanczių, dėlto iszmokau neatminti nusidėjimų, — o dabar neateinu czia su pasikėsėjimu atkerszijimo bet su meriu padavimo ponui rankos prietelystės ir gero linkėjimo — (paduodamas ranką Magerskiui). Nuo szio laiko būkiva gerais prieteliais.

Magerskis (priėmęs ranką Bajonio). Atlaidumas tavo doras kapitone; dar aiszkiau duoda man pažinti sunkumą mano nusidėjimo, gailiuos ano ir szirdingai melsdamas atleidimo kaltybės, prietelystę tamstos meilingai priimu.

Klebonas (paduodamas ranką Magerskiui ir Bajoniui). Isz jūsų prieteliszkos sutarties neapsakomai džiaugiausi, — abudu darodėt kad esate žmonėmis auksztesnio pobūdžio, nės iszpažįti kaltybę ir aną atleisti, yra tai daigtas visiszkai neprieinamas dėl žmonių žemesnio pobūdžio.

Bajonis (paduodamas ranką Jonui). Ką beveiki padoras seneli?

Jonas. Dėkui Dievui sveikas ėsu, ir atsitikimais szios dienos labai džiaugiuos.

Klebonas. Už neapleidimą pono nelaimėj’, tu Jonai vertas ėsi didelio pagyrimo.

Magerskis. Užtiesa, isz visų tarnų tiktai vienas Jonas pasiliko man isztikimas; o kiti kaip szirszės netekusios medaus iszlakstė, — praszau sveczių sėstis mano aptusztėjusioj’ trioboj’ kurios sziądien netekęs, dėkui Dievui nepasiliksiu be pastogės (rodydamas Onytę). Perstatau ponams szitai mano pasavinta ir būsianti pati Ona Butvilaitė (Klebonas su Bajoniu kloniojęs Onytei kuri jiems taipgi kloniojasi), kuri turėdama antkrantyje Nevežio tėviszkę į aną mane priims.

Bajonis. Asz taip-gi vedu Liūdytę — poryt mūsų susižiedavimas ir svodba, ant kurių poną Magerskį drauge su pasavįtą meilingai užpraszau.

Magerskis. Dėkui doras kapitone! — asz prižadu lankytis o mano pasavintoji tegul pati isztare savo prižadėjimą.

Onytē. Guodojamas kapitone, — ant sužiedotuvių ir svodbos tarp padorios poros noringai būsiu, bet meldžiu daleisti mą padaryti vieną mažą iszlygą kad ponas drauge su savo paczią būtumėt ant mūsų sužiedotuvių.

Magerskis (bucziuodamas Bajonį). Neatsakykite mūsų szirdingam meldimui.

Bajonis. Su didžiausiu noru užganėdinsime malonu jūsų linkėjimą.

Onytē (paduodama ranką Bajoniui, kurs aną bucziuoja). Už tą meilingą prižadėjimą nepasakomai ėsu dėkingą.

Magerskis. Sziądien siuncziu prie vyskupo iszimti rasztą „indultą“ pervelyjantį sužieduoti mumis o paskui melsiu kunigo Juozapo tos szventos įmonės dapildįti.

Klebonas. Tamstos linkėjimą meilingai atliksiu.

Magerskis ir Onytē. Szirdingai tėveliui dėkavojam.

Klebonas. Nėra už ką dėkavoti, nės mūsų apžadu yra laimįti moterystes, linksmįtis su linksminanczeis ir verkti su verkencziais, — pone Albertai, — atsitikusioj’ nelaimėj’ užlaikyk stiprybę dvasės ir su prigulincziu vertumu pakelk sunkumą tos liūdnos valandos.

Magerskis. Dėkui tėveliui už gerus žodžius, — mokėsiu rainei užsilaikyti ir nelaimę drąsei sutikti.

Klebonas. Mudviem su kapitonu laikas rengtis namon, žinoma namai pragarai o be namu tik negerai.

Magerskis. Dideliai gailiuos kad taip greitai norite iszeiti — (girdėti toliaus žvangėjimus skambalų).

Magerskis. Tur būti urėdininkai atvažiuoja, — Jonai įleisk tuos ponus į mėliną sėklyczę, — tepalauke valandėlę.

Jonas. Tuojaus (iszeina).

Klebonas. Tai ir mums laikas eiti, — ne labai noriu su tais skambalocziais pasimatyti, bet prie atsisveikinimo pavelykite man iszreikszti didžiausį džiaugsmą isz tos sutarties prieteliszkų jausmų kuriuos iszvidau pražydusius tarp pono Alberto ir kapitono Bajonio, o linkėdamas, kad visos nesutartės ir rūstybės pavėdžiai baigtųsi, su didžiausiu nusižeminimu meldžiu Dievo, idant visiems žmonėms įkveptu broliszką meilę, sutartį ir aiszku pažinimą, kad yra vaikais gaivinanczio visą sutvėrimą Tėvo ir tarp savęs broliais, o tuomet praszvis ant žemės karalystė dorybės ir visa žmogystė pasiėmusi už rankų, nupins vieną nemieruotą vainiką, kuriuomi apjuos sostą Sutvertojaus.

Visi. Te iszsipildo žodžiai tavo guodojamas tėve.

(Uždanga nusileidžia.)

Galas permainos penktos.