I.

Vieną nedėlios pavakarį susirinko Liepkalnių dvare, pas pp. Skirgailus, paprasta vinto kompanija. Atėjo klebonas ir atvažiavo du kaimynu dvarponiu su žmonomis: p. Gudavyče ir p. Pukšta. Ponas Gudavyče, jaunas dar, neseniai apsivedęs elegantiškai apsirėdęs, su dideliu signetu ant baltos rankos o jo žmona taipogi elegantiška, graži, šilkais šnabždanti. P. Pukšta, gerokai nutukęs vyras, buvo jau pražilęs ir praplikęs; jo žili ūstai ir maža barzdelė stebėtinai buvo žymųs ant skaistaus, sveiko veido. Flegmatikas, pamažu kalbąs, buvo tikru kontrastu savo žmonos, daug už jį jaunesnės, gyvos ir energiškos. Kadangi ponios kortomis nelošė, ketvirtu partneriu buvo pats šeimininkas vidutinio amžiaus, su dideliais «lenkiškais» ūstais kuriuos tankiai raitydavo.

Pasikalbėjimas prasidėjo nuo karės.

— Jųs arčiau krasos gyvenate, tarė p. Skirgaila, atsikreipdamas į p. Gudavyčę, žinote daugiau, kas pasaulyje dedasi Kokios-gi naujienos iš karės?

— O ką-gi? Žinoma, lupa kailį maskoliams. Kiekviena telegrama praneša, jog rusų kariumenė «traukiasi atgal pilnoj tvarkoje.»

— Ištikro, įlindo maskolis, kur jam nereikėjo, pasakė p. Pukšta. Net malonu žmogui darosi, kad tas neprietelis nors sykį gaus užmokesnį už kankinimą mus per kiek metų.

— Nėra čia ko taip džiaugties, atsiliepė p. Skirgaila; męs tą taipogi skaudžiai pajusime, kaip reiks užmokėti visokią kontribuciją.

— Gal ir аnt gеrо išeis maskoliams tas pamokinimas, tarė klebonas. Gal pradės įvedinėti kokias nors reformas pamatę, jog taip menkai viskas surėdyta. Bet kiek žmonių žuna!

Ir musiškių daugybė. O dabar vėl kiek paėmė per tą mobilizaciją.

— Taip, taip, pasakė p. Gudavyče, kurs stengėsi kalbėti Varšavos akcentu, męs tą geriausiai jaučiame. Dalį paėmė į karę, o tris sykius tiek išbėgo į Ameriką. Ateina pats darbymetis, reikia darbininkų — nėra. O tie, kurie pasiliko, tokią kainą stato, jog žmogus tik už galvos nusitveri. Nors bėgk pats į Ameriką, viską metęs.

— Ir ne tik didelės algos reikalauja, panie dobrodzieju! traukė pamažu, flegmatiškai p. Pukšta; sutikčiau mokėti daugiau, kad tik dirbtų, kaip reikia. Bet vis daugiau nori imti ir sutrumpina darbo laiką. Kiek jie dabar dirba — juokai tik. O dar vis nori mažiau. Žinoma, čia socijalistų darbas. Įstabųs žmonės, ištikro, kursto mužikus ir kam? Juk žmogus yra sutvertas darbui; kad tik sveikata butų, darbuoties galima. Nelaimė, jei darbo nėra, o jei yra — jokia bėda, panie dobrodzieju. Ar ne vis tiek, ar valanda ilgiau pasidarbuosi, ar trumpiau; praeis greit, kad ir ne pajusi. Žmogus dirbdamas, gerai ir gyvenimu gerėjasi, ir geresnis yra, nes nėra kada piktoms mintims į galvą ateiti; o kaip tik yra daug liuoso laiko, žmogus palieka tinginiu, pradeda gerti — ir toks galas tų visų socijalistiškų svajonių. Nusprendžiau: kitą metą pats eisiu dirbti į laukus. Ką-gi, panie dobrodzieju? Darbininkų negalima gauti — dirbsiu pats. Vis-gi kokiais dviejais mažiau reiks samdyti. Ir kaip bus gerai, p. dobrodzieju! pamatysite koks būsiu linksmas ir sveikas besidarbuodamas!

— Aš tau pietus atnešiu lauknešėliuose — tarė juokdamos p. Pukštienė. Nieks daugiau neišreiškė savo nuomonės apie socijalizmą, nes šeimininkas pertraukė kalbą, tardamas:

— Ponai, gailu laiko! Musų kovos laukas jau pataisytas laukia.

Taigi susėdo visi prie žaliojo stalelio, ir prasidėjo vintas. Žinoma, svarstymui visokių dalykų laiko nebebuvo. Girdėti buvo tiktai: pas! du pyku! be atų! Kartais p. Skirgaila užpykęs ant savo partnerio, šaukė:

— Eik tamsta verčiau nagines raukti, ne vintą lošti! Kaip galima pirkti, nieko ne turint! !

Tai vėl greito budo p. Gudavyčė užpuldavo ant ko nors:

— Apie ką tamsta mąstai, norėčiau žinoti! Kaip galima šaukti «mažąjį», tokią «varsą» turint! Apie ką tamsta mąstai, nesuprantu!

Užtai ponios susitupusios mažiame salioniuke, vedė labai gyvą pašnekėsį. Pasikalbėjusios apie skaitomas knygas, užkomunikavus kita kitai keletą naujienų iš kaiminybės — priėjo, taip sakant, prie opiausio klausymo, prie klausymo apie vyrus.

— Keisti žmonės tie vyrai — tarė p. Skirgailienė, jauna ir labai graži moteriškė. Ant savęs išleisti pinigus jie nesigaili; pralošti vinte kelioliką rublių — tai niekas; nuvažiavus į Telšius išleisti be reikalo — taipogi niekas. O ant kiekvieno skatiko, reikalingo naminioms išlaidoms, tiesiog dreba. Kaip tik reikia prašyti pinigų namų užlaikymui — visados scenos.

— Tas paeina iš egoizmo — pasakė p. Pukštienė. Nėra didesnių egoistų, kaip vyrai — visi kruvoje. Ne pažįstu nei vienos išimties.

— O taip! Sau jie nieko neatsako. Jiems galima ir pasilinksminti, ir išvažiuoti, bet gink Dieve, kad žmonos panorėtų to paties! Nesulyginamai daugiau už mus turi jie pasigerėjimų: turi medžioklę, turi kartas, tankiai važiuoja tai į Telšius, tai į Kauną ar į Vilnių — męs-gi ką turime? Kokius pasigerėjimus męs galime rasti tokiame užkampyje? Ir jei kada nebegalėdamos ilgiau ištverti savo skylėje, panorėsime išvažiuoti kur nors, prasivėdinti ir bent civilizuotų žmonių pamatyti — ne duok Dieve, kokia audra kila! Kokie išmetinėjimai, koks pasipiktinimas! Kaip galima, girdi, taip pinigus mėtyti, mesti ukę, vaikus ir t. t. ir t. t. Jie norėtų, kad mes vis dar kaip Rymo matronos sėdėtumėme prie šeimynos ugniavietės ir linus verptumėme. Gali sau jie norėti, kas jiems tinka, o mes galime daryti taipogi, kas mums tinka. Svarbiausis daiktas, kad pastatytumėm savo norą ant jų noro. Tai yra didelė iliuzija, jog moterystėje gali būti lygybė. Tai ne tiesa. Moterystėje viena pusė turi visados viršų. Jei ne esi ant viršaus, esi po apačia — kitos alternativos nėra, pasakė p. Pukštienė, apie kurią visi žinojo, jog laikė savo vyrą po «pantofliu».

— Aš, atsakė ant to p. Skirgailienė, duodu savo vyrui pilną liuosybę kas link jo ypatiškų dalykų; nesikišu į jo ukę, nei į jo šunis, nei į arklius, bet noriu turėti taipogi pilną liuosybę savo dalykuose ir ne būti surišta jo valios, lyg koks vaikas. Vis tiek, gali jis šaukti, ar pykti, o aš važiuosiu rudenį į Varšavą. Varžyti savęs neleisiu.

— Žinoma, pritarė p. Pukštienė. Su vyrais reikia mokėti elgties; valdvci juos būtinai reikia, bet valdyti mandagiai. Jie valdymui tuojau pasiduoda, bet ne mėgsta jausti to nuolat, kad yra valdomi. Taigi, reikia kad nejaustų perdaug. Mažuose daiktuose kartais pasiduodant, stumti į savo vėžes pamažu, palengva — bet vis-gi ant galo, būtinai įstumti.

— Dėlko tamsta ne pridedi nei žodžio prie skundų ant tų egoistiškų, taip vadinamųjų sutvėrimo ponų? paklausė p. Skirgailienė p. Gudavyčienės, kuri užsimąsčius tylėjo visą laiką.

— Ne esmu dar praktiška tame klausyme, atsakė šypsodamos. Manau, kaip vienog skyriasi svajonės nuo tikrojo gyvenimo. Visos tos svajonės apie dvasių susiliejimą, apie amžiną meilę — kokios tai iliuzijos!

Taip besikalbant, ponioms galų gale vienog pasidarė nuobodu be tų egoistų. Nuėjo ir susėdo prie lošikų.

Staigu sudundėjo ant kiemo ir šunįs ėmė smarkiai loti. P. Skirgaila perprašęs savo partnerius, išėjo į prieangį pažiūrėtų, kas važiuoja, ir už valandelės sugrįžo į salioną su svečiu. Buvo tai p. Rimša, taipogi tos apylinkės dvarponis, vidutinio ūgio, su pražilusiais žemyn nusileidusiais ūstais, apskrytomis mėlinomis akimis ir didele plike.

— Sveikiname, sveikiname retą svetį, tarė p. Skirgailienė. Tamsta visiškai užmiršai savo kaimynus.

— Ne užmiršimas, bet ukė yra priežastimi, kad taip seniai buvau pas Tamstas. Rengiaus kasdieną per visą vasara, bet vis negalima išvažiuoti. Žinai tamsta, šioj gadynėj kaip yra: kol pats viską prižiūri — tol eina gerai, atsitrauk nors ant dienos — rasi tokias «nadužycia», kad net baisu.

— Tai žinomas daiktas, tarė p. Gudavyče, neverta nei kalbėti apie tai. Užmiršk tamsta nors sykį per metus, kad priguli prie to nelaimingo dvarponių luomo.

— Sunku užmiršti apie tą, kas lyg kaulas gerklėje stovi, ir ne turime tiesos užmiršti. Priešingai, reikia be paliovos atminti ir galvoti, kokiu būdu galima blogą pataisyti. Perdaug mes lenkai stengėmės visados užmiršti apie mums grąsančius paojus. Per tą savo nelaimingą «jakoś to będzie» ir pražuvome. Laikas jau tą suprasti ir pasitaisyti!

— Bet kol kas bus, neprošalį dabar būtų užbaigti musų partiją, tarė šeimininkas šypsodamos. Tamsta mums atleisi, p. Rimša, už kelioliką minučių pabaigsime. Vyliuos, kad tamsta nieko prieš tai neturėsi, kad tuotarpu paliekame tamstą vieną trijų ponių draugijoj.

— O gal tamstą nustojai savo kartų neapykantos, panie dobrodzieju? paklausė p. Pukšta. Taip seniai matėmes, gal iš desperacijos ir išmokai vintą?

— Dovenok tamsta, bet pasakysiu, kad juokai nevietoje. Stebiuos labai, kad tamstos galite sau taip ramiai linksminties kartomis. Baisi gadynė, kurioje dabar gyvename visiškai nėra atsakanti pasilinksminimams. Namams degant, tik vaikas tegali žaisti, visi protingi žmonės skubinasi gelbėti juos, gesinti ugnį, arba bent išnešti daiktus. O mūsų namai dega, ponai! Mūsų tėvynė dega!

P. Rimša buvo labai sujudintas; veidas paraudo, akįs metė žaibus, balsas drebėjo. Lošikai apleidę savo stalelį, priėjo arčiaus nusistebėję. Ir p. Pukšta flegmatiškai, pagal savo budo, paklausė:

— Kas tai, p. dobrodzieju? Bene gavai žinią, kad Japonai atplaukė į Liepojų?

— Bet p. Rimša, tarsi visai neišgirdęs tų žodžių, kalbėjo toliaus, kaskart balsiau ir labjau susijudinęs:

— Tėvynė mūsų dega, dega Lenkija! Griuna mūsų tradicijos, griūna kalba ir tikėjimas! Baisių laikų sulaukėme! Gaisras kasdien eina platyn, o mes snaudžiame, negelbiame, sėdime sudėję rankas!

Tie baisųs žodžiai pasakyti su tokiu patosu, išgązdino visus. Visi žiūrėjo į p. Rimšą nusistebėję, nežinodami, ką mąstyti.

— Klausyk tamsta, tarė p. Skirgaila — kalbėk išmintingai: kas yra? Kas uždegė Lenkiją? Mes nieko nesuprantame!

— Litvomanai! sušuko p. Rimša pašokęs nuo kėdės.

— Litvomanai!?... atkartojo visi, kiekvienas kitoniškai: vienas su paniekinimu, antras su apmaudu, trečias su baime.

— Litvomanai! su dideliu paniekinimu pasakė p. Gudavyče. Tai jie tokį gaisrą padarė? Na, žinote ką, dėl tokio pavojaus ramiai sau galime lošti vintą, kaip lošę.

— Man rodos, Stach; atsiliepė p. Gudavyčienė, kad tu labai ne toli matai tame dalyke. Judėjimas yra ir vis auga — tai faktas. Ar ignoruoji ar ne, vis tiek, jis yra.

— Perdaug mes jį ignoruojame perdaug! tarė vėl p. Rimša. Su ta savo ignorancija sulauksime to, kad mus litvomanai išvarys iš Lietuvos, arba išpjaus visus. Tik pamąstykite ir atsiminkite, kas dedas, koks baisus tos litvomanijos plėtojimos: pirm keletos metų ar daug mes apie litvomanus girdėjome? Kartais retai sutikdavai kokį studentėlį, kalbantį lietuviškai, bet taip nedrąsiai, bijant... o dabar! Jau ne po vieną, ne po dešimtį, reikia juos skaityti, bet šimtais. Visur teatrai, gegužinės, susirinkimai... knygos, laikraščiai... O visur, visuose teatruose, laikraščiuose, knygose, visur tik naikinimas lenkystės, griovimas religijos ir pjudymas prieš dvarponius. Plaukai ant galvos atsistoja! Visi tie litvomanai socijalistai ir nihilistai paskutinio laipsnio!

— Tamsta jau pervirš paėmei, atsiliepė klebonas, kurs ligšiol tylėjo. Ne visi jie socijalistai, juk yra terp jų ir daug kunigų.

— Ar žinai tamsta, kun. klebone, tarė p. Pukštienė, aš tokių kunigų negaliu kitaip pavadinti. Tai ne krikščioniškas ir ne katalikiškas darbas sėti nesantaiką ir neapykantą. Buvo pas mus vienybė, turėjome tik vieną priešą dabar baisi kova, neapykanta, o iš viso to kas pasinaudos? Maskoliai.

O p. Pukšta pridėjo:

— Žinomas visiems daiktas, p. dobrodzieju, jog valdžia iššaukė tą litvomanų judėjimą, rėmė jį ir dabar štai aiškiai tą matome spaudos leidime. Aiškus dalykas, kad valdžiai, labai malonus tas perskirimas lietuvių ir lenkų. To jai tik ir tereikėjo! Litvomanai geriausi rusų prieteliai, tai aiškus dalykas, p. dobrodzieju: Lenkiškos kalbos iš tolo bijo, bet rusiškąją labai noriai vartoja. Girdėjau jog savo gegužinėse paskirė bausmę už kiekvieną lenkišką žodį; tegalima kalbėti rusiškai ir lietuviškai.

— A propos tų gegužinių, tarė p. Pukštienė į p. Skirgailiene; ar tamsta girdėjai apie jas? Baisu, kas ten dedasi! Jaunuomenė susivažiuoja viena, be vyresnių, ir dar kokia jaunuomenė: vis mužikų vaikai ir plikbajoriai. Gali įsivaizdinti, kas ten dedasi. Sako, buk tikros orgijos. Sako, kad... čia p. Pukštienė pasilenkus prie Skirgailienės ausies, šypsodama, šnibždėjimu užbaigė savo pasakojimą.

— Ak, ką tamsta! perpus šypsodamos, perpus pasipiktinus, tarė p. Skirgailienė. Mas c‘est horrible!

— Įsivaizdinkite, ponios, tarė p. Pukšta, tose gegužinėse, p. dobrodzieju, kavalieriai, įkaitę numeta švarkus ir taip šoka.

— Labai konsekventiškai daro, atsakė p. Gudavyčė: kaipo litvomanai, turi priimti lietuvių budą.

— Negalima kaltinti labai tų bėdinų kavalierių pridurė p. Skirgaila; apšilus pasirodė jiems, kad rugius pjauna, arba kad bėgioja po pudymą paskui visokių raguočių ir neraguočių. Žinoma juk kad pripratimas antras prigimimas.

Visi prasijuokė. O ponė Pukštienė vėl tarė:

— Girdėjau iš tikrų šaltinių, jog į tas gegužines važiuoja ir kunigai, apsidarę civiliškai, ir šoka.

P. Rimša nerviškai pasijudino ant kedės; jo raudonas veidas paraudo dar daugiau. Visi litvomanai buvo jam neapkenčiami, bet litvomanai — kunigai ypatingai. Nes juk nuo kunigų daugiau reikalaujama, jie yra krikščionybės atstovai, tai juo labjau turi buti persiėmę krikščioniškos dvasios ir elgties pagal jos. Krikščionybė tai vienybė, tai meilė — o jie griauna tą šventą tradicijonališką vienybę tarp bajorų ir liaudies. Labai suirituotu balsu tarė:

— Tikiu, visiškai tikiu tam. Nes visoko galima tikėties iš tokių kunigų. Jei jau yra litvomanas, tai negali turėti nei trupučio katalikiškos dvasės, nes vienas neguoja antrą. Klausykite tamstos, prie ko priveda litvomanija, naujas visai faktas: Užberžių vikaras pasakė per pamokslą, kad tiktai nuo bėdinųjų negalima esą vogti, o vogti nuo ponų nėra jokios nuodėmės. Ar suprantate tamstos? Pasakė viešai, bažnyčioj iš ambonos! Plaukai ant galvos atsistoja! Šiandien leidžia vogti nuo ponų, rytoj varys ponus pjauti. Baisių laikų sulaukėme! Juk pas mus litvomanai padarė iš bažnyčių politišką areną. Kur buvo sakomos lenkiškos evangelijos nuo amžių dabar nebesako. Įveda į bažnyčią neapykantą, nesantaiką kas tai do kunigai! tai socijalistai, masonai, ne kunigai!

— Išsiųsti visus į Sibyrą, daugiau nieko, p. dobrodzieju — pritarė p. Pukšta. Gerai padarytų valdžia, kad apie juos pasirupintų; juk tai papiktinimas tokie kunigai!

Daug buvo privesta faktų kunigų ištvirkimo, kiekvienas turėjo ką nors pasakyti tame dalyke. Klebonas mėgino apginti savo draugus, tai vėl pripažino, kad nekurie per daug karščiuojas. Pasibaigus kalboms apie kunigus, p. Rimša vėl tarė:

— Teisingai prilyginau pirmu litvomaniją prie gaisro: kaip gairas apima vis naujas namo dalis, taip ir litvomanija. Ligšiol prigulėjo prie jos vien tik mužikai, dabar tas amaras įėjo ir terp dvarponių. Tai ne tušti žodžiai, turiu faktą, tik vargiai tamstos norėsite į jį tikėti, nors galvą duodu, kad yra teisingas. Tamstos juk pažįstate mano giminaičius Rimšus iš Naudvario, Šiaulių pavieto? Žinote, kokie tai patrijarchališki namai: šeimyna pilna tradicijų ir patrijotizmo. Ir dabar štai girdžiu, jog mirus tėvui, viskas ten persimainė: lenkiška biblijoteka uždaryta, lenkiški atmininiai išmesti, vietoje lenkiškų laikraščių lietuviškieji, visi lietuviškai kalba... Ką-gi ant to pasakysite?! Greičiau tikėčiaus kad lakštingala varna taps, nekaip į tokią permainą. Baisu pamislyti!

— Ar gal būti? Ar-gi tai teisybė? atsiliepė balsai. Tokie patrijotai!

— Matote, tėvas mirė, motina silpna, kokie nors studentėliai pasisuko prie panų ir išvertė viską galva žemyn — išaiškino p. Skirgaila.

Šneka pasidarė toki gyva ir užimanti, jog ir vintas tapo užmirštas. Kiekvienas turėjo ką pasakyti apie litvomanus. Daugiausiai tylėjo klebonas, iš reto tik juos apgindamas, perdaug jau ant jų visiems užpuolus. Bet tie apginimai buvo taip nedrąsus, jog nyko apkaltinimų juroje. Labai ginti jisai net ir nesistengė, nes nors manė, jog tie užpuolimai ne visai teisingi, vienog vis-gi anot jo, ant didesnės jų dalies litvomanai pilnai buvo užsitarnavę savo bedievyste, lenkystės ir ponų neapykanta. Bet teisybę pasakius, buvo tai jam vis dalykai antros eilės. Jis nebuvo «politikas». Jam visu-pirmu rupėjo

Dievo garbė. Buvo jis nuolat užsiėmęs įvedliojimais naujų atlaidų ir pamaldų, įrašinėjimu į visokias «brostvas»; taisė procesijas su baltai aprėdytomis mergaitėmis, su altorėliais ir vėliavomis. Dvasiškos valdžios buvo kitiems pavyzdžiu statomas, o aplinkiniai dvarponiai mėgo jį, sakydami jog tai yra «prawdziwy kapłan», įpač, kad nedėliomis pamatęs juos bažnyčioje, skaitydavo lenkišką evangeliją.

Tuotarpu šeimininkė pakvietė svečius prie arbatos, šneka tapo pertraukta ant valandėlės, bet susėdus visiems už stalo, p. Rimša, kurs buvo taip įbaugintas litvomanais kad apie ką kitą nei mislyti negalėjo, vėl pradėjo:

— Ar tamstos girdėjote, ką litvomanai daro Palangoje?

Pasirodė, kad nieks nebuvo girdėjęs, o visiems labai įdomu sužinoti.

— Praėjusią savaitę buvau ten kelias dienas. Ir sakau tamstoms, žmogaus imaginaciją pereina, kas do tų litvomanų niekšystė! Kad galėtų, įmanytų, visus lenkus vandenio šaukšte nuskandintų. Matote, įniršo daugiausiai už tai, kad lenkai paėmė į savo rankas maudyklas. Neseniai visa lenkų draugija taisė gegužinę; kad pigiau apsieitų, vyną ir kitus gėralus parsigabeno iš Prusų. Visi susirinkę linksminas, tik staigu ateina pasienio sargybos aficieris su kareiviais ir atima visus butelius, kaipo kontrabandą. Žinoma, nesmagu visiems pasidarė, prie to, reikėjo užmokėti nemažą bausmę. Ir ar žinote tamstos, pasirodė, jog tai litvomanai apskundė.

— A psiakr...! išspruko iš p. Gudavyčės lupų. Bet tuojau, užsigėdinęs, tarė:

— Atsiprašau tamstų labai; bet žmogus negali ramiai klausyties.

— Tai dar ne viskas, tęsė p. Rimša. Nusiraminus po to incidento su aficeriu, draugija linksminosi toliau, tik staigu kažikas sušuko; gaisras! Ir ištikro nuo juros pasirodė dumai ir ugnis. Visi nubėgo į tą pusę ir pamatė, jog tai dega sena buda ant juros kranto, kurioje kitąsyk muzika grajidavo. Suprantamas daiktas, jokios nelaimės tame nebuvo, sena buda sudegė ir tuo pasibaigė visa baimė. Bet, įsivaizdinkit ponai, ir čia buvo litvomanų darbas!

— Kokį-gi jie galėjo turėti tikslą, degindami seną budą? nusistebėjo p. Gudavyčienė.

— Palaukk tamsta, turėjo didelį tikslą. Uždegė budą su tuo išrokavimu, kad visi lenkai susirinkę gegužinėje, pamatę gaisrą, atbėgs prie jo. O jie tada žadėjo užpulti ant jų su peiliais ir pagaliais, ir sumušti.

— Bet neužpuolė? pertraukė vėl p. Gudavyčienė.

— Neužteko, mat, drąsos, paaiškino p. Rimša. Vis-gi lenkų buvo kur-kas daugiau.

— Įstabu, kad tos drąsos neteko paskutinioje valandoje, taip prisitaisius — tarė p. Gudavyčienė lig netikėdama.

Klausytojų įniršimas buvo neapsakomas.

— Ne, tai jau perdaug, panie dobrodzieju! — šaukė p. Pukšta. Juk tokiems ponams Sibyre vieta!

— Bet kas do kvailiai tie litvomanai! iritavosi p. Skirgaila. Turėtų džiaugties ir dėkoti lenkams, kad atvažiuoja į tą užkampį ir duoda uždarbį tiems garbingiems žemaičiams. Kad ne lenkai, sėdėtų ant savo Birutės kalno ir smiltis graužtų. Ak, kvailiai, bepročiai! Kol lenkų nebuvo — nieko nebuvo; paėmus-gi lenkams visą maudyklą į savo rankas tuojau Palanga, galima pasakyti, atsistojo į eilę Europos kurortų. Tie litvomanai ir jų žemaičiai tik smiltis graužti temoka, daugiau nieko.

— Tai dar ne galas, kalbėjo p. Rimša. Grapas T. sumanė duoti vardus Palangos gatvėms. Vardai buvo parašyti ant lentelių lenkiškai, rusiškai ir net lietuviškai. Tuo grapas davė geriausį priparodymą, kad jokios lietuvių neapykantos ne turi ir jų kalbos neniekina; pasielgė jis labai mandagiai. Bet kur tu litvomanams įtiksi! Netik neparodė jokio dėkingumo už lietuviškus parašus, bet naktį visas lenteles nuplėšė ir sulaužė. Paliko tiktai su Mickiewicziaus vardu — suteikė jam tą garbę — o Oginskio, Tiškevičiaus gatvė ir visos kitos liko sunaikintos. Net ir Senkiewicziaus, ponai! Nei to garsingo vyro nepripažįsta ta augštai civilizuota tauta!

— Turbut norėjo, kad grapas duotų vardus jų garsios literaturos žvaigždžių, kokių nors Maironių, Pelėdų, Žvirblių, ar kaip jie ten gražiai vadinasi — prasijuokė p. Gudavyčė.

— Aiškus dalykas, patvirtino p. Rimša. Nes kitaip koks būtų to plėšimo tikslas. Parašai buvo lietuviški, ko-gi daugiau norėti. O gal reikalavo, kad lenkiškų parašų visai nebūtų! Ar taip, ar šiaip, iš to galima suprasti, kaip baisiai litvomanai neapkenčia lenkų, ir aiškiai pamatyti, iš kieno priežasties ta neapykanta atsirado. Lenkai visados ir visur pasirodo lietuvių prieteliais: išleido štai neseniai lietuvių dainas, dabar vėl taiso Kriokuvoje lietuvių kalbos katedrą... ar tai yra neprietelių darbai? Kas čia gali atrasti lietuvių neapykantą!

— Tai matote, p. dobrodzieju, yra lenkams užmokesnis už tai, kad jie visados apsieidavo su lietuviais, kaip su broliais, duodami jiems pilną liuosybę. Kad būtų užmetę iš pradžios savo kalbą, kad būtų varę priverstinę polonizaciją, tai jau dabar nei žymės nė vieno lietuvio nebebūtų, p. dobrodzieju, — tarė p. Pukšta.

— Gerai sakai, pritarė p. Pukštienė; tai užmokesnis už lenkų augštaširdystę! Litvomanai dabar neleidžia lenkiškai net mokyties, o skaitymas lenkiškų knygų tai didžiausia nuodėmė.

— Kas jiems yra, pasakykite — paklausė p. Skirgailienė, suirituota. Ar jie yra apakę, ar ką? Kaip gali inteligentiškas žmogus nemokėti lenkiškai? Ką jis skaitys? Kokia jų literatura — juk tai juokai tik vieni.

— Abelnai sakant, aš nesuprantu — tarė p. Skirgaila — ant kokios tiesos pasirėmę tie litvomanai vadina save lietuviais, savo kalba lietuviška. Juk lietuviai tai yra Minsko, Vilniaus, Gardino gubernijų gyventojai — kurie kitaip net ne moka, kai tik lenkiškai. O čia-tai žemaičiai ir kalba jų žemaitiška.

Tokia istorijos pažintis sujudino net kleboną.

— Juk lietuviai ir žemaičiai — tas pats ir kalbos tos pačios. Žemaičiais vadinasi viena Lietuvos dalis; akcentas truputį skyriasi, bet tai viena kalba. O anųjų gubernijų gyventojai tik dėlto vadinasi lietuviais, kad prigulėjo kitasyk prie lietuvių viešpatijos.

— Tegu ji sau būna lietuviška ar žemaitiška ta kalba — tarė p. Skirgailienė — bet bjauri, ak kokia bjauri! Kas per jos šiurkštumas, prastumas, nešvelnumas! Ir litvomanai nori, kad mes tokią kalbą priimtumėme į savo namus! Sutinku ją vartoti virtuvėje, tvartuose, ten yra ji kaip tik savo vietoje; bet įvesti į salioną... Ne, ištikro, puiki ideja! cha, cha, cha! Poni Vanda, įsivaizdinkit: sėdime salione, didelioj draugijoj, ir aš sakau tamstai! «Vandikė, pagrajik ant purtepijona!» Cha, cha, cha!

Cha, cha, cha! pritarė visi.

— Gal lietuvių kalba dar neišdirbta, kaip reikia, tarė p. Gudavyčienė, bet girdėjau nuo mokytų filologų, būk esanti labai senoviška ir turtinga.

— Net keli mokyti francuzai atradę, kad esanti labai graži — tarė klebonas.

— Kalbėk tamsta sveiks! prasijuokė p. Skirgaila. Gali sau litvomanai girties, bet esu persitikrinęs, kad francuzai net nežino, kad tokia kalba egzistuoja pasaulyje.

— Kas-gi tai per kalba! sušuko juokdamos p. Pukšta. Visokių dijalėktų mišinys — ne kalba! Juk kiekvienoj beveik parapijoj kitoniškai šneka ir viens kito nesupranta.

— Bet pažiūrėkite į jų laikraščių kalbą — tarė p. Gudavyčė. Šimtas žino, kokių žodžių neišmislyta. Paėmiau kanakados vieną numerį peržiūrėti — mano urėdas prenumeruoja — nieko nesupratau, absoliutiškai nieko. O juk rodos gerai moku žemaitiškai.

— Ar misliji tamsta, kad jie patis supranta? paklausė p. Skirgaila. Žmonės nieko nesupranta. Ir kaip galima parašyti ką nors tokioj kalboj, ne bent apie karvių auginimą. Juk visiškai žodžių nėra mintims išreikšti. Paimkime nors žodį «nerw», kaip pasakysi žemaitiškai? Juk nėra to žodžio visiškai.

— O dėlko ne gali pasilikti tas pats žodis? paklausė p. Gudavyčienė. Juk ir lenkai savojo neturi.

— Ką tamsta kalbi! atsakė p. Skirgaila. Ar tie mužikai supras, kas tai yra nervas! Pamėgink tamsta, pasakyk jiems, pamatysi!

— Užėjus kalbai apie laikraščius — atsiliepė p. Pukšta, turiu pasakyti p. dobrodzieju, jog tai didžiausė nelaimė tas spaudos leidimas. Čia jau valdžia aiškiai padavė ranką litvomanams. Kol buvo čia uždraustos lietuviškos knygos, platinosi jos mažai; žmonės bijojo papulti, skaitė su baime. O dabar užnuodytos idėjos plaukia nieko nevaržomos ir nėra kaip jąs sulaikyti.

Visi pripažino teisybę p. Pukštos žodžiams. Paskui p. Rimša tarė:

— Turbut visi sutiks, kad iš viso to, kas buvo pasakyta apie litvomanus aiškiai matyti, jog 1-mo — yra jie baisiausi musų neprieteliai, o 2-do — jog jų spėkos kaskart auga. Jų darbai, raštai pilni neapykantos mus; jų tikslas — suardyti uniją, išnaikinti Lietuvoje lenkystę, atsiskirti visiškai nuo Lenkijos. O kadangi mes esame čia lenkystės apgynėjais ir reprezentantais, tai visu pirmu jie nori išnaikinti mus. Jie stengias, kad mes nebegalėtumėm užsilaikyti savo dvaruose, kad jie pereitų į jų prietelių — maskolių rankas... O perspektivoj, ponai, perspektivoj turime Galicijos pjovynes!

P. Rimša vėl pasikėlė nuo kėdės, susijudinęs.

— Jei kas užpuola, reikia ginties — aiškus dalykas. O mes ligšiol nesiginame. Sėdime ramiausiai, lyg laukdami Dievo susimylėjimo. Bet Dievas nepadeda tiems, kurie patis nieko neveikia, jei toliau taip snausime — pražusime. Laikas stoti į kovą už tėvynę, už Lenkiją, už tąs amžių tradicijas, paliktas mums musų prabočių! Stojant į kovą, reikia butinai susiorganizuoti, pasitarti. Dėlto tai aš sumaniau prašyti apylinkės dvarponius susivažiuoti pas manę. Per tą susirinkimą kiekvienas galės duoti patarmes, pasakyti savo nuomonę. Prašau tamstų, ponų ir ponių, ne atsisakyti dalyvauti tame susivažiavime.

Ta prakalba pasakyta su entuzijazmu, iššaukė atgarsą tiktai poniose ir pas poną Pukštą. Ponios labai karštai pritarė tam užmanymui ir prižadėjo atvažiuoti, sakydamos, jog dėl tėvynės labo yra prisitaisiusios visados darbuoties. O p. Pukšta. priėjęs prie p. Rimšos ir spauzdamas jam ranką, tarė drebančiu balsu:

— Pildai piliečio priedermę, pone Leonardai! Užsitarnausi vardą tėvynės apgynėjo! P. Gudavyčė-gi pasakė:

— Aš to pavojaus ne matau, bet vis-gi atvažiuoti pasistengsiu.

Kalbų apie litvomanus vis nepritrukdavo: buvo tai neišsemamas tematas. Vėlai jau buvo, kada išlieję visi, ką turėjo ant širdies prieš tuos savo neprietelius, ir pabaigę galų-gale vintą, svečiai išvažiavo namon.

II.

Buvo gražiausia vasaros naktis. Dangus žiūrėjo į žemę tukstančiais auksinių akių kurios, mirkčiodamos ir drebėdamos, šnibždėjo jai paslaptingas istorijas, nepabaigiamas pasakas. O žemė-tylitelaitė, klausėsi. Apmirė visi medžių lapai, nutilo paukščiai lizduose, žiedai palenkė savo dailias galveles. Kvapas nuo nupjautų pievų, nuo banguojančių rugių laukų nuo tamsių pušynų, kilo augštyn, plaukdamas į dangų, lyg tylus svajojančios žemės atsiduksėjimas, nusiųstas dangui, tam jos numylėtiniui, prie kurio ji kilsta ir kilsta nesiliaudama, bet niekados negali pasiekti...

P. Rimša sėdėjo savo fajetone mintyse paskendęs. Arkliai bėgo šauniai, retkarčiais prunkščiodami ir skambindami pasagomis į akmenius. Bet jisai nieko negirdėjo ir nematė: liudnos mintįs, lyg juodvarnių būrįs, apsupę jo galvą, uždengė viską. Nuo nekurio laiko gyveno jisai, kaip kokioje karštinėje. Seniai jau jis buvo atkreipęs atidą į litvomanų judėjimą, bet tas judėjimas nepasirodė jam tada pavojingu. «Varcholų» kruva, mislijo sau, valdžios papirkti, paūž valandą ir išnyks, kaip nebuvę. Greit pamatė, kad apsiriko. «Varcholų» kruva vis augo ir augo. Neramumas apimdavo jį kaskart didesnis, o nuo to laiko, kaip lietuviams tapo sugrąžinta spauda — jis beveik neturi nei vienos ramios valandėlės. Rodėsi jam kartais, kad mato kalaviją, pakabintą ant savo šeimynos galvos ir ant visoko, kas jam brangu. Tai vėl turėjo jausmą, kad ateina baisi audra; juodi debesiai renkasi, traukia iš visų pusių, griaustinis girdėti tolumoje, tuojau-tuojau ateis arčiau, trenks baisi perkunija ir sugriaus viską, prie ko jo dvasia priaugo, ką širdis numylėjo, be ko jis negalėtų gyventi. Reikia ginties, reikia varyti šalin tą audrą, reikia debesius išblaškyti, ar bent nusilpninti perkūnijos spėką. Negalima laukti, negalima laiką gaišinti... Suvienytomis spėkomis reikia stoti į kovą. Bet kaip sunku tąs spėkas suvienyti! Štai vieni nemato visai pavojaus, kiti nors ir mato, bet tingi pasijudinti, vintą sau ramiai lošdami. Nebematyti juose tų narsių karžygių pasekėjų, senos tradicijos lyg apmirė jų dvasiose... Bet niekas! jis juos prižadįs! Jis jaučia savo gįslose tų garsingų prabočių kraują, kurie grobė nuo Turkų vėliavas, grumė Svedus ir Maskolius; jis ne padarys jiems gėdos, atsistos priešakyje tėvynės apginėjų ir ves juos į kovą su priešais.

O taip! į kovą su litvomanais! Į kovą su tais, kurie nori išnaikinti tradicijas, suardyti vienybę ir tikėjimą, viską, už ką jo garsųs protėviai guldė savo galvas, kas buvo jų gyvenimo turiniu ir idealu, kurie nori sugriauti tų protėvių neužmirštamą veikalą — uniją.

Unija! Ar yra visų pasaulio tautų istorijoje antras toks faktas? Kur rasi antrą tokį dviejų tautų susibroliavimą, tokį susivienijimą, įvykdintą ne kardu ir ugnimi, bet tikra meile?!

Čia p. Rimša atminė numylėtas eiles, kurių ir savo vaikus išmokino, ir uždekliamavo pusbalsiu:

«Lączmy się wiecznie!» — zawołał sejm cały.

Wtem dwaj rycerze weszli z chowągwiami,

Na jednej Pogoń, w drugiej Orzeł biały,

Obiedwie były owite laurami.

Litwin z polakiem nawpół się ujęli,

Gmach głosem zabrzmiał: «Nic nas nie rozdzieli!»

«Nic nas nie rozdzieli!» atkartojo taip balsiai, jog vežėjas atsikreipęs, paklausė:

— Ci pan co mówiłaśz?

— Duren! — atsakė p. Rimša, truputį užsigėdinęs. Ir tuojau vėl pradėjo austi toliau savo svajones. Turbut po tų numylėtų eilių įtekme pajuto jis ūmai įsitikėjimą į savo galę ir tvirtą persitikrinimą, jog su jais apgalėjimas. Ne, negalima suardyti to, ką amžiai surišo! Visa ta litvomanija praeis, išnyks, kaip baidyklės, kuriomis auklės vaikus baugina. Ką jie padarys, tie litvomanai, be tradicijos, be augštų idealų, mužikų gauja, be bajorijos, kuri yra tautos kakta!

Prieš p. Rimšos dvasios akių atsistojo kaip gyvi visi tie penki amžiai brolybės su lenkais. Ir jo širdis prisipildė dėkingumo. Buvome stabmeldžiai — lenkai atnešė mums krikščionybės šviesą; buvome laukiniai — jie davė mums savo augštą kultūrą, savo prakilnia literatūra penėjo mūsų dvasias, įkvėpė į mus tokius didelius etiškus idealus, o įpač taip augštai ir gražiai suprastą šeimynos idealą. Tuotarpu fajetonas įvažiavo į sodžių. Nežiurint į vėlybą laiką, jaunuomenės būreliai šian ir ten stovėjo prie rutų darželių, šnekučiuodami. P. Rimšos mintis staigu užsisuko.

— Vis mažiau linksmumo žmonėse — mąstė. Atmenu, kol dar buvau labai jaunas, vakarais laukai net skambėjo nuo dainų, o dabar kas? Žmonės nuliūdę nusiminę. O dėlko? Žinoma, aš netvirtinu, kad baudžiava buvo gera, bet vis-gi aišku, kad žmonėms buvo tada geriau. Ponas, kaip tėvas rūpinosi apie savo žmones, nieks nekentėjo bado, nei šalčio, pas gerus ponus kokie buvo sodžiai gražųs, kokie geri namai, kokia tvarka visur. Patrijarchališki buvo santikiai...

Kas do kvailystė norėti, kad prasti žmonės būtų visiškai liuosi ir patįs save valdytų! Juk jiems patiems tai yra prapultis. Ką jie išmano, tie mužikai? Kvailiai, vagįs, girtuokliai, už degtinės stiklelį parduoda savo sąžinę. Kaip vaikai privalo turėti globėjus, taip ir mužikai; mužikai tai vaikai, o bajorai — tėvai, globėjai. Gavo štai liuosybę ir kas iš to? Bėda vis didesnė, vis daugiau nori turėti, vis skaniau valgyti — mislija, kad jau ponais tapo. Jau ir rėdyties nori pagal mados, ir be batų nei namie negali vaikščioti... štai prie ko priveda liuosybė! Jau čia jokia vieta jų nepakakina, vis permažai moką — važiuoja į Ameriką, o ten kas? Taip turi darbuoties, kad ir sveikatos nustoja.

Arkliai prunkštelėjo, ir vežėjas, savo pono išmokytas, pasakė:

— Na zdrowia, koziuki, na zdrowia!

Pono Rimšos minčių siulas tapo pertrauktas. Atsiminęs ūkės reikalus, pradėjo kalbėties su vežėju apie kinkinių taisymą, naujų ratų kaustymą ir kitus panašius dalykus. Vežėjas su dideliu vargu kalbėjo lenkiškai, iškreipdamas nemielaširdingai žodžius ir maišydamas juos su lietuviškais, bet lietuviškai šnekėti nedrįso, žinodamas, kad ponas labai nemėgsta «mužikų» kalbos. P. Rimša su savo tarnais visados vartodavo lenkišką kalbą; laikė tai už šventą savo priedermę, kurios niekados neužmiršdavo pildyti. Tiesa, santikiuose su mergomis ir bernais prie lauko sunku buvo elgties pagal to principo, taip jų lenkiškos kalbos pažinimas buvo menkas, bet buvo tai jau perdidelis prastumas, ir ponui mažai su jais teprisieidavo ir kalbėties; už tai tarnai augštesnio rango, kaip antai: urėdas, vežėjas, kambarinės mergaitės — turėjo būtinai mokėti lenkiškai; be tos kvalifikacijos negaudavo nieks iš jų vietos ponų Rimšų dvare.

Pabaigęs šnekas su vežėju, p. Rimša vėl užsimąštė. Vežėjo lenkiška kalba truputį jį suiritavo.

— Kas do tų mužikų kvailumas — mąstė. Šimtą sykių taisau vieną žodį ir vis savotiškai ištaria!

Čia jo mintįs perėjo ant mokslo abelnai.

Mokslas! manija kažikokia dabar užstojo to mokslo; bėdiniausis mužikas ant trijų dešimtinių sėdžias — ir tas svajoja apie gimnaziją savo sūnui. Rodėsi kartais p. Rimšai jog neužilgo turi būti svieto galas. Nes juk negalimas daiktas, kad visi mužikai mokslu užsiimtų, kas-gi tada dirbs fiziškai?... Mokslas dabar madoje; reikia mokinti liaudį, sako. Bet koks morališkas rezultatas? Reikia apmąstyti gerai, kokios bus tų mužikų mokymo pasekmės: išmokęs rašyti, vyras pradės gal tuojau rašyti prašymus žmonėms ant ponų, o mergos laiškus savo numylėtiniams. P. Rimša buvo persitikrinęs, jog šių dienų ištvirkimas, visos tos socijalistiškos ir anarchistiškos teorijos yra pasemės to, kad perdaug yra mokytų mužikų. Prisigrobę mokslo, neturėdami jokio pamato, jokių tradicijų, jokių principų — prieina prie baisiausių rezultatų ir teorijų.

Vieni tik bajorai sulaiko dar draugiją nuo galutinio ištvirkimo; jie vieni tiktai stovi dar ant morališkumo sargybos... Seniai jau čia viskas būtų pražuvę, kad ne jie. Ir dar tie litvomanai drįsta jiems, dvarponiams, išmetinėti, būk jie ne myli Lietuvos! Kad nemylėtų, ar jis vargtų dabar ir taip nerimastautų? Parduotų tuojau savo dvarą, nusipirktų kitą Lenkijoj ir gyventų ramiai. Nedaro to dėlto, kad prisirišęs yra prie to savo krašto; myli Lietuvą ir jos vaikus ir laiko už savo priedermę ginti ją nuo priešų. Žmonės tamsųs, eina kur litvomanai veda, nesuprazdami, kad yra vedami į prapultį. Be bajorijos nėra tautos. Bajorija yra tai ugniavietės, nuo kurių plaukia liaudžiai šiluma ir šviesa. Tiktai pas dvarponius liaudis gali atrasti augštus patrijotizmo ir šeimynos idealus, tikrą religišką jausmą, grynus etiškus principus, švelnius papročius, augštą kultūrą. Kur kitur gal ji tą visą atrasti, kokį kitą pavyzdį sekti? Nejaugi pas tą, taip vadinamą liaudies inteligentiją, kuri tik prisigrobė visokių mokslų, o neturi jokių pamatu, jokių idealų nei tradicijų. Dėlto litvomanai taip ir nekenčia dvarponių, taip nori nuo jų atsikratyti. Pardavus jiems dvarus, į jų vietą ateitų, žinoma maskoliai, ir pradėtų čia platinti savo įtekmę. Konkliuzija aiški! visi litvomanai yra bedieviai, jiems vis tiek, kokį tikėjimą tauta išpažįsta, o kadangi yra maskolių bičiuliai ir stačiatikystė yra dabar taip privilėgijuota, aiškus dalykas, kad varytų liaudį į stačiatikystės glėbį. Štai Lietuvos ateitis, jei jie — bajorai — jos neapgįs. Pražus Lietuva, pražus!

Apsižvelgė aplinkui ponas Rimša: po kairei tęsėsi lygųs, platųs laukai ir pievos, po dešinės riogsojo kalneliai, jaunoms eglėmis apaugę. Po kalneliu stovėjo maža tamsi trioba su ilga svirtimi. Baltas augštas kryžius ant kiemo, apipiltas mėnesio šviesa, žibėjo ant tamsaus bakužės fono. Tylu buvo visur ir neapsakomai ramu. Susigraudino p. Rimšos širdis. Kaip jis mylėjo tą savo gimtinį kraštą ir kaip jam buvo jo gailu! Kaip jam brangųs buvo tie tamsųs miškai, tie laukai, kur rugiai banguoja, tie smiltiniai kalneliai!

O ne, jis Lietuvos neapleis! Jis kovos su litvomanais lig paskutinio kraujo lašo, jis neapleis savo vietos.

P. Rimša įsmeigė akis į tolybę, kur nuo pievų kilo balti rukai. Ir rodėsi jam, jog terp tų rukų mato jis visų tų savo narsių protėvių stuomenis. Eina štai, viens paskui kito, tokie, kaip ant portretų; vieni gražiuose kontušuose, ilgus «vyliotus» ant pečių užsimetę, su paskustomis čiupromis; kiti plieno šarvais apsidengę, su ilgomis, kailiais apdėtomis delijomis ant pečių, tvirti ir narsųs, ištikimi «rzeczpospolit’os» tarnai, tėvynės ir tikėjimo apgynėjai, puikųs ir liuosi, nesilenkiantieji nei prieš ką, ištraukiantieji kardus iš makščių bažnyčioje, per evangeliją, ženklui, kad visados yra pasitaisę ginti katalikų tikėjimą... O paskui jų žengia gašios moterįs, robronuose, dideliose kepurėse, tiesios, akįs droviai žemyn nuleidusios, su maldaknygėmis ir rožančiais rankose... dievobaimingos, papročių grynumo sargai, namų ugniavietės kunigės, tikros lenkės patrijotės, ištikimos pačios, geros motinos, auginančios narsius sūnus tėvinei... Ak, kur tie laikai! Dabar viskas griūna, tradicijos niekinamos, papročiai gadinasi, atmetama viskas, kas jiems buvo šventa. Gryną, be jokio taško skydą, paliko jie savo vaikams, o dabar tas skydas tapo sutaškytas...

P. Rimšos akįs prisipildė ašarų.

Tuo labiaus jis turi veikti ir kovoti, jis turi nuplauti tą tašką nuo savo giminės; jis nepadarys gėdos tiems visiems didvyriams — taip jam pone Dieve padėk! O kad taip kuris nors vienas iš jo vaikų taptų litvomanu... Dieve gink! Perbaisus smugis jam būtų. Ta mintis jau nesykį ateidavo jam į galvą ir vargino. Matydamas, kaip tas amaras platinasi, nuolat bijojo, kad jo vaikai neužsikrėstų. Išauginti tradicijose, persiėmę giliais principais, tiesa, bet jaunuosius taip lengva išvesti iš kelio. Dėlto sūnų išsiuntė į Krakovo universitatę, o dukteris taipogi tenai-pat į klioštorių. Nežiūrėjo į išlaidas, kurių reikalavo ta jų užsieninė edukacija, siuntė iš paskutinio, kad tik apgintų savo vaikus nuo to baisaus litvomanijos amaro.

Fajetonas įvažiavo pro vartus, į kiemą: šunįs atbėgo lodami, bet tuojau, pažinę savuosius, nutilo. Sustojus prie gonkų, p. Rimša nusikratęs savo mintis ir davęs vežėjui keletą paliepimų, ant ko tasai nuolat atsakinėjo: «słukam, pan!» — išlipo iš vežimo.

III.

P. Rimša padarė dar kelias tokias vizitas pas apylinkės dvarponius. Nežiūrėjo visai, kad jo dažnas nebuvimas namie kenkė ūkei, kad sugrįžęs visados razdavo «nadužycia» — pildė savo pareigas, nes kas buvo ta jo ūkė sulyginus su tėvynė! Žinojo, jog laiškais nieko nepeš, jog daugumas dvarponių per savo mulkybę ir pavojaus nesupratimą neatvažiuos į susirinkimą; tai-gi važiavo pats, ir rodydamas grasinantį pavojų, primindamas visas litvomanų šunybes, judino ir ragino prie veikimo. Visi dvarponiai prižadėjo atvažiuoti.

Pp. Rimšai nusprendė apvaikščioti tą dieną labai iškilmingai, kaip ir priderėjo tokiai svarbiai dienai, kurioje Lietuvos bajorija žadėjo po taip ilgo pertrukio vėl susirinkti pasitarimui apie tėvynės labą. Ketinama buvo taip viską įtaisyti, kad svečių patrijotiškas jausmas pakiltų kuoaugščiausiai. Buvo rengiama gyvas paveikslas patrijotiško turinio, deklamacijos ir dainos. Mat p. Rimša įpatingai mėgo deklamacijas ir be jų ne apsieidavo pas jo nė viena iškilmingesnė diena. Jo vaikai mokėjo ilgas, patrijotiškas eiles, kurias turėjo sakyti, svečiams atvažiavus.

Per visą tą trumpą laiką, kurs liko lig «seimo», visa šeimyna buvo labai užsiėmusi: poni Rimšienė rūpinosi, kad svečiai būtų pavaišinti su tikru «lenkišku vaišingumu»; panos taisė kostiumus paveikslui ir darė deklamacijų repeticijas tėvo akyvaizdoje, kurs vis tai šį, tai tą atrazdavo pataisyti. Bet daugiausiai už visus darbavosi pats p. Rimša. Ant jo galvos gulėjo viskas. Reikėjo jam sutaisyti visą dienos tvarką, sustatyti visus punktus, kurie turėjo būti apkalbėti; ant galo, jam, kaipo to seimo inicijatoriui, išpuolė būtinai pasakyti prakalbą. O kadangi jis neturėjo geros iškalbos ir mintis savo formulavo gana pamažu, tai norėdamas savo byla padaryti įspūdį, turėjo pašvęsti nemažai laiko jos parašymui ir išsimokymui.

Ilgai, kaip paprastai įsigylindavo į Sienkiewicz’ę, norėdamas persiimti jo styliumi ir atrasti augštas idėjas. Nes reikia žinoti, kad p. Rimša apart laikraščių ir ūkiškų knygų, skaitydavo tiktai Sienkiewicz‘ę ir Pol’ą. Kitų literatūros veikalų nepripažino, sakydamas, jog ne verta esą jie skaityti, nes taip gražiai, kaip Sienkiewicz’ė, niekas ne parašysiąs ir tokių augštų minčių niekas ne paduosiąs. Įpatingai mėgo jisai «Tvaną»; apysaka ta buvo jam lyg kokia evangelija; pabaigęs, pradėdavo vėl iš naujo. O tarp poetų Pol su savo praeities meile, su savo bajoriškais idealais, buvo artimiausis p. Rimšos širdžiai. Visą «Mohort’ą» mokėjo iš atminties, o «Daina apie mūsų žemę» išspauzdavo jam dažnai susigraudinimo ašaras.

Prisidarbavęs visą dieną ūkėje, vargo p. Rimša vakarais ilgai dėl tėvynės labo, ir lig pat vidurnakčio švietė žiburys jo kabineto lange.

Galų gale atėjo paskirta nedėlia. Visi namai priėmė stebėtinai iškilmingą išvaizdą. Salionas kvepėjo žiedais, kurių dideli bukietai buvo gražiai pastatyti šen ir ten. Salionas tas patvirtino visiškai sakinį, tiek sykių visokiuose romanuose atkartotą, kad iš kambario visųgeriausiai galima pažinti jo gyventojas. Ant sienų kybojo protėvių eilės, Grottgero Lituanijos reprodukcijos, gražus Kosčiuškos potretas ir gana gera kopija Mateikos «Liublino Unija». O pirmoje vietoje, ant kanapos, buvo pakabinti medalijonai su Lenkijos ir Lietuvos ženklais.

Dvi panos Rimšaitės ir ponaitis Rimša, Krakovo studentas, apsivilko lenkiškus rubus; viena turėjo kontušėlį šviesiai mėlyną, antra — amarantinį. Labai pritiko jiemdviem tas gražus apdaras. O jaunasis p. Rimša apsirėdė rausvu župonu ir tamsiai raudonu kontušu, persijuosė ilga marga, auksu žibančia Slucko juosta, ant galvos užsimovė raudoną konfederatką, «vyliotus» į užpakalį atmetė — ir vaikščiojo taip, visų akis pritraukdamas, kaip koks vojevodaitis, ketinantis siųsti piršlius pas paną kaštelianaitę.

Su pasididžiavimu ir džiaugsmu žiūrėjo p. Rimša į savo gašias dukteris, į sunų tvirtą ir lėkną, lyg jaunas anžuolas, ir įsitikėjimas į ateitį plaukė į jo dvasią. Tai negalimas daiktas, kad lenkystė žūtų Lietuvoje, turėdama tokius reprezentantus. Čia jauna karta, išauginta tradicijose, o ten kas? — mužikai, prisigrobę mokslo, bet be jokių etiškų idealų, kurie taip staigiai neatsiranda; turi jie būti kultivuojami ilgai, per ilgą kartų eilę.

Buvo sutarta, kad svečiai susivažiuos prieš 6-tą val.; nuo 6-tos lig 8-tos žadėjo būti posėdis, paskui arbata; po arbatos gyvas paveikslas, deklamacijos ir dainos, paskui dar pasikalbėjimas apie reikalus. Bet tik pora asmenų atvyko laike; kiti pradėjo rinkties tiktai apie aštuntą, kaip tik ant arbatos. Apie posėdį prieš arbatos nebuvo ką nei svajoti; visa tvarka buvo sugriauta. P. Rimša labai suirituotas, stengėsi neparodyti savo nepakakinimo, bet dvasios gilume keikė tą amžiną lenkų nepunktuališkumą, kurs jau tiek blogo yra tėvynei padaręs ir iš kurio jau laikas būtų, rodos, nors sykį pasitaisyti. Atsiprašydami už pasivėlinimą, vyrai metė kaltybę ant moterų, sakydami, būk tai jų toalėta viską padarius, būk jie patįs ir arkliai dvi valandi turėję laukti, kol jos susidecidavusios nuo veidrodžio atsitraukti. Ponios-gi kaltino vyrus, išmetinėdamos jiems, kad laiko tokius vežėjus, kurių reikia laukti valandomis. Bet nors vėlai, užtai atvažiavo visi, ir didelis pp. Rimšų salionas mirgėte mirgėjo pasipuošiusiomis poniomis ir elėgantiškais ponais. Moterų buvo dar daugiau, negu vyrų; kaipo tikros tėvynės dukterįs, norėjo jos taipogi dalyvauti veikliai jos apgynime.

Arbatą padavė priešais namų, ant mažu stalelių, pastatytų ant gazono, tarp žydinčių kliombų. Visa draugija susėdo mažais būreliais, kam su kuo buvo maloniau. Tas užmanymas patiko visiems, nes labai buvo malonu valgyti gryname ore. Vakaras buvo šiltas ir ramus, nuo kliombų plaukė levkonijų ir rezetų kvapas; kažinkur tolumoje, skambėjo liūdna lietuviška daina. Mėlinas ir amarantinis kontušėliai, lydimi visų ponų akimis, bėgiojo nuo vieno staliuko prie kito, dabodami, kad visi gertų ir valgytų. Kontušas raudonas sukėsi daugiausiai apie stalą, kur sėdėjo panos, nors aišku buvo, kad ir ponioms taipogi malonųs buvo gražaus jaunikaičio patarnavimai. Kalba ėjo apie politiką, ūkę, visokias naujienas; jaunuomenė flirtavo po truputį; visiems buvo labai linksmu. Juokas ir kalbos skambėjo aiškiai tyliame ore ir užslopino melancholišką tolimą dainą. Tik p. Rimša mažai kalbėjo ir buvo labai rimtas, nei ant minutės neužmiršdamas apie valandos svarbumą. Rupėjo jam taipogi kalba, su kuria ketino atidengti susirinkimą. Norėjo jis uždegti svečius, pakelti jų dvasią, suelektrizuoti, nes matė, kad jie labai to reikalavo. Pasiekimui to tikslo, reikėjo žinoma prakalbėti gerai. Dėlto atmindavo dabar be paliovos tą savo kalbą, atkartodamas mintyse patetiškesnias vietas.

Svečiams pabaigus gerti arbatą, p. Rimša priminė, jog reikia pradėti posėdį. Visi nuėjo į salioną, kur viskas jau buvo prirengta tam tikslui: viename gale stovėjo stalas su žvakėmis, popierio lapais ir skambalėliu, prieš stalo buvo sustatytos kelios eilės kėdžių. Svečiai užėmė vietas. Tiktai ponios buvo truputį rimtesnės, valandos svarbumą suprazdamos; vyrai juokavo, kalbėdami kits kitam pusbalsiu visokius konceptus.

— Duodu žodį, tikras «seimikas» — tarė kažikas

— Žinoma, ką-gi mislijai! Juk apie tokius svarbius dalykus kalbėsime — atsakė kits.

— Kad tik nebūtų perdaug svarbu — atsiliepė trečias. Iš tokių pritaisymų matau, jog tas mūsų pasikabėjimas apie tėvynės gelbėjimą ilgai gali prasitęsti. O aš važiavau su tokia tvirta viltimi vintą palošti!

— Nesakyk, meldžiamasis tokių erezijų — tarė p. Gudavyče. Paslėpk savyje nuodėmingas mintis, jei jąs turi. Ar nori, kad p. Rimša išgirdęs išvarytų tave iš «tėvynės apgynėjų» draugijos.

— Rimša tuojau pasakys graudingą bylą — bus juokų! Veizėkite, kaip čiupinėja savo kišenę, kurioj tikriausiai turi ją parašytą — pasakė p. Skirgaila.

— Dabar atidžiai klausykite, vyrai: tuojau užsidegs tėvynė, reiks gesinti gaisrą!

O p. Rimša buvo lyg karštinėje. Įritavo jį baisiai, kad visi taip lengvai ėmė tokį svarbų reikalą, dėl kurio buvo susirinkę. Vienutinė viltis buvo tiktai jo kalboje. Gal išklausę jos, susipras — mislijo sau — gal jo karšti žodžiai uždegs juos. Baimė jį ėmė, ar mokės gerai pasakyti, ar ne užmirš ko, ar ne susipainios. Ir nervišku gestu čiupinėjo nuolat savo švarko kišenę, kur gulėjo ta kalba. Visiems susėdus ir nusiraminus tarė:

— Ponai! Kiekviename susirinkime turi būti pirmsėdis ir sekretorius, be to negalima. Tai-gi pradėkime nuo išrinkimų tų dviejų asmenų.

— Žinomas daiktas, kad tamstą renkame į pirmsėdžius — sušuko visi vienbalsiai. Kam-gi kitam būti, jei ne to susirinkimo inicijatoriui.

P. Rimša tylėdamas pasilenkė, dėkodamas už suteiktą garbę.

— O į sekretorius patarčiau išrinkti p. Petrauskį – tarė p. Skirgaila.

— Žinoma, žinoma! pritarė dar keletas ponų.

Visiems buvo žinoma, kad p. Petrauskiui nebuvo sunkesnio darbo už rašymą ir kad nėvienoj kalboj ne mokėjo jis keletos žodžių pabriežti, nepadaręs klaidų. Truputį sudetonuotas, tarė jis:

— Bet ponai, yra čia daug ir be manęs... Aš ne pripratęs prie tokių... susirinkimų...

Galų gale tapo išrinktas ir raštininkas, kurs kartu su pirmsėdžiu užėmė vietas už stalo.

P. Rimšos susijudinimas pasiekė zenito; svarbi valanda, kurioje reikėjo prabilti, uždegti, atėjo. Nedrąsumas apėmė jį. Drebančia ranka ištraukė iš kišenės savo kalbą ir žvilgterėjęs į ją, pamatė kelius karštus žodžius. Ir staigu jo jausmai persimainė: išnyko nedrąsumas, širdis prisipildė narsybės ir didybės. Ko čia jam bijoti? Ar kas iš tų susirinkusiųjų dvarponių atsiprotėjo tą padaryti, ką jis daro. Jis vienas taip myli Lenkiją ir jam prigulės tėvynės apgynėjo vardas.

Tai-gi atsistojęs, pažiūrėjo į draugiją, lyg vadas prieš mūšį į savo kariumenę, paskui žvilgterėjo dar sykį į savo popierius, atsargiai, kad publika neužtėmytų, nes norėjo pasirodyti kalbąs visai iš atminties, įkišo juos atgal į kišenę ir taip prabilo:

— Gerbiamieji kaimynai — piliečiai! Turiu dvigubą priedermę prakalbėti į jus, tą mūsų susirinkimą atidengdamas: kaipo jo pirmsėdis ir kaipo šeimininkas tų namų, kuriems suteikėte garbę atvažiavę. Tai-gi, tegu man bus leista visųpir-mu pasveikinti tamstas, taip skaitlingai susirinkusius, ir kartu išreikšti savo didžiausį džiaugsmą, Lenko džiaugsmą, patrijoto, gyliai mylinčio tėvynę, džiaugsmą, kurs mato, kad ant pirmo ženklo pavojaus, tai tėvynei grasančio, taip greit, taip noriai atsistojote ją ginti. Ponios ir ponai, sveikinu jus ir dėkoju! Dėkoju vardan mūsų nelaimingos tėvynės, vardan «Rzeczpospolit‘os!»

Ko-gi mes čia susirinkome? Ar pasilinksminti, ar pašokti? Ne, ponai! Tegu tą litvomanai daro; tegu jie sau ant savo susirinkimų praleidžia laiką lošdami komedijas, šokdami net ir su kunigais. Nuo jų — žmonių iš liaudies, be tradicijų be idealų, nėra ko kito nei reikalauti. Mes turime kitą tikslą, ponai, mes esame bajorai.

Ištaręs tą žodį labai iškilmingai, p. Rimša apsistojo. Taip jau buvo apmąstęs, kad didesniam efektui reikia būtinai toje vietoje padaryti pauza. Dabar turėjo eiti svarbiausia kalbos dalis, kurioje kiekvienas žodis buvo pilnas reikšmės, ir p. Rimšą vėl apėmė baimė, kad gink Dieve, ne apleistų ko nors. Neatbodamas jau nieko, ištraukė vėl savo popierius, pažiūrėjo atsakančią vietą ir nebekišo atgal, kad prireikus, galėtų paveizėti.

— Mes esame bajorai, ponai — kalbėjo toliaus. Bajorija tai didelis daiktas. Tai yra tautos kakta, tai yra tautos pamatai. «Bo bez szlachty ludu niema!» Taip, be bajorijos nėra liaudies, nėra tautos. Tauta egzistuoja tik tol, kol egzistuoja bajorija, nes ji tiktai auklena visus patrijotiškus idealus, senas tradicijas, tiktai ji yra krikščioniškos etikos nešiotoja. Pažvelkime į istoriją, ponai, ką ten randame? Kas suteikė Lenkijai galę ir spėka? bajorija, kas kovojo už idealus? — bajorija. Ir mūsų didžiojo Sienkiewicz‘ės karžygiai kas? — vis bajorai: Čenstachavą išgelbėjo bajoras Kmicic, Zbaražą — bajoras Skrzetuski — visur ir visados bajorai. Ėjo tie garsingi didvyriai, narsiai ir nesigailėdami savęs, «na chłód, na trud, i na śmierć rycerską bez sławy!»

Ir ant mūsų, jų pasekėjų, ne mažesnės nelaimės užgriuvo: ne užpuola mūsų Švedai, nei Kazokai — bet užpuola dar didesnis, galima pasakyti, priešas — litvomanai. Mūsų tėvynė dega, ponai, dega «Rzeczpospolita!» Lūžta ir griūva rąstai už kits kito — tie rąstai tai mūsų šventos tradicijos, mūsų idealai! Litvomanai uždegė Lietuvą: litvomanai nori išgriauti musų idealus, priversti prie antrų Galicijos pjovynių, išnaikinti.

O išnaikinus bajoriją — Lietuvos ateitis aiški, ponai; ateis baisus mosonerijos ir socijalizmo viešpatavimas!

Tai-gi į kovą, panowie—bracia! Į kovą su neprieteliais! Nėra ko tęsti ilgiau, nėra ko snausti, nes pavojus didelis!

Čia p. Rimša vėl truputį primiršo, kas paskui. Skubinai pažiūrėjo į kalbą, bet lyg tyčiomis, negalėjo tuojau atrasti reikalingos vietos. Kad pauza ne pasirodytų per ilga, atkartojo kelius sykius:

— Nes pavojus didelis... pavojus didelis... ponai...

Pagalios atrado, žvilgterėjo — ir tęsė toliau:

— Kaipo priparodymą, kad neperdedu, paduosiu vieną faktą. Liudną, skaudų faktą, apie kurį norėčiau užmiršti ir neminėti, bet negaliu, nės patrijoto priedermė ne leidžia man to padaryti. Senoviška yra mūsų giminė, ponai; pradžioje XV-to amžiaus suteikė jai karalius Jiegaila garbės ženklą, o prieš tai turbut taipogi ne paskutinę vietą užimdavo ji Lietuvoje. Nuo XV-to amžiaus, karta už kartos, tarnavo mūsų giminė Lenkijai, aukleno idealus ir tradicijas; buvo joje kaštelianai, buvo vojevodai ir vyskupai. Senoviška giminė ir didelė! Ne pro-šalį bus priminus, kad turime tiesą vartoti grapų titulą, tik mano protėviai nesirūpino apie tai ir taip pasiliko. Nebuvo jokio taško ant tos mūsų senoviškos giminės skydo... grynas jis buvo, kaip krikštolas. Ir štai dabar didelė nelaimė ją pasiekė: viena jos šeimyna užsikrėtė litvomanija! Taip, ponai, užsikrėtė litvomanija!

Niekas iš tamstų nenori į tą tikėti, žinoma; ir aš pats nenorėjau. Neapsakomai man skaudu rodyti tą sunkią savo giminės kalčią, bet laikau tai už savo priedermę manydamas, jog tas liūdnas faktas gali būti mums visiems labai naudingas. Nes jei jau į tokią giminę, iš XV-to amžiaus paeinančią, taip garsią savo tradicijomis ir patrijotizmu, įsiskverbė tie baisųs litvomanijos nuodai, tai galima suprasti, koks pavojus grasina kitiems. Užtat sergėkitės, ponai! Sergėkite savo vaikus. Jie iš visų pusių yra apsupti tų nuodingų idėjų; priversti būti mokyklose mužikų draugijoje, persiima litvomanija, užmiršdami savo tradicijas. Ateina neprietelis į mūsų lauką, ponai, ir sėja kukalius į musų kviečius; būkime budrųs, neįsileiskime neprietelio! Ne leiskime savo vaikų į maskolių mokyklas, į tuos širšių lizdus, į tuos amaro šaltinius! Tegu mūsų jaunuomenė važiuoja į Krakovą; ten, galima pasakyti, yra mūsų tradicijų lizdas, ten plaukia dar didžiųjų Zigmantų dvasios. Sakau tai iš prityrimo, ponai, nes kaip žinote, mano vaikai lavinasi tame mūsų šventame mieste. Ir negaliu nepasigirti, kad esmu labai laimingu tėvu: mano vaikai nesutaškys savo skydo, bus jie visados ištikimiausiais Lenkijos vaikais.

Baisių laikų sulaukėme, ponai! Visos tradicijos niekinamos, visa šimtmetinė kultūra atmetama; mužikai nori užimti bajorijos vietą. Apsižiurėkime, ponai, kas pas mus dedas: kunigai, tie Kristaus pasekėjai, į ką pas mus pavirto? Į baisiausius kurstytojus prieš bajorus, į socijalistus, litvomanus. Kur ta meilė ir ramybė, kurias jie turi skelbti? Vietoj ramybės, uždegė jie naminę karę, bažnyčias pavertė į peštinių namus. Dabar dar yra senesniosios dvasiškijos dalis, kuri sulaiko tą įniršimą, bet pamislykite, ponai, kas bus tiems seniemsiems išmirus... Pamislijus apie tai, aišku man, kad svieto pabaiga netoli.

P. Rimša vėl sustojo. Dabar jau artinasi epilogas, taigi padarė jis pauzą, kad surinkęs spėkas, galėtų užbaigti su didesniu patosu.

— Ginkimės, ponios ir ponai! Ginkimės nuo litvomanų! Su mumis pergalėjimas, nes reikalas mūsų šventas. «Ramię do ramienia,» ponai! Atmindami, esą tų didelių protėvių vaikais, eikime kaip jie «na chłód, na trud i na śmierć rycerską bez sławy!»

P. Rimša pasilenkė ženklui, kad pabaigė prakalbą. Suskambėjo delnų plojimai ir šauksmai: bravo! P. Pukšta atsikėlęs nuo savo vietos, sunkiais žingsniais priėjo prie pirmsėdžio ir spauzdamas jam ranką, drebančiu balsu tarė:

— Pone Leonardai, dėku tamstai vardan Lietuvos!

— Pildau tik savo priedermę, pone Adomai, atsakė p. Rimša, taipogi labai sujudintas. Sunkiai alsuodamas ir šluostydamas sau prakaitą nuo kaktos, žiurėjo jisai į publiką, norėdamas pamatyti savo kalbos įspūdį.

Deja! kietesnės už uolą pasirodė tos publikos širdįs! Klausytojai išsiskaidę į grupas, linksmai sau šnekučiavosi.

— O ką? ar nesakiau, kad bus gaisras — tarė juokdamos p. Skirgaila į arti stovinčius ponus.

— Bet, ponai — pasakė kažikas — jei jau rąstai lužta, tai ką čią begelbėsi! Nebėra mums pagalbos, reikia tik taisyties prie mirties, daugiau nieko.

— Abelnai, mūsų likimas baisus: tėvynė dega, litvomanai žada mus išpjauti ir pagalios svieto pabaiga artinasi. Ar galvosime, ar ne — nieko nepadarysime — galas mūsų ateina. Dėlto aš esu tos nuomonės, kad reikia nors tąs paskutinias gyvenimo valandas gerai sunaudoti ir paduodu projektą palošti vintą.

— Priimame, priimame! tarė visas buris. Ponas Vizgirdas visados taiko, kur reikia.

— Žinote ką, ponai, tarė p. Skirgaila — gal būti dar didesnė nelaimė: tame gaisre gal sudegti p. Rimšos skydas iš XV-to amžiaus pradžios, be taško. Ir paskui niekas nežinos, kad Rimšai gali vadinties grapais, tik nenori.

Kitoje kambario kerčioje antras būris taipogi juokavo.

— Dėku už mylistą eiti «na chłód, na trud» — sakė p.

Petrauskis. Kad tie litvomanai nesulauktų, kad mes dėl jų vargus kentėtumėme! Perdaug būtų jiems garbės, tiems mužikams.

— Duodu žodį, ponai, net plikė p. Rimšos paraudo!

Nemaż darbo turėjo, kol išmoko tos savo kalbos, ką mislijate; juk vis-gi gana dailiai pasakė. Ir kaip gudriai įpynė savo giminę iš XV-to amżiaus ir savo vaikus. Be to juk jis negali.

— P. Rimša visados mato viską per juodus akinius — tarė viena poni. Jo klausant, net baisu darosi, rodos, kad ištikro iš visų pusių tyko kas ant mūsų gyvasties.

Ant vienų tik panelių kalba padarė geistiną įspūdį. Kelioms iš jų burelio akįs sužibėjo entuzijazmu, veidai paraudo.

— Ak, kaip malonu pasišvęsti tėvynei! kalbėjo viena. Padaryti ką nors didelį, didelį, ko per amžius neužmirštų, kaip Jeanne d’Arc.

— Aš nesuprantu, kaip tai galima: pavojus toks grasina, o visi sau sėdi ir nieko nedirba.

— Norėjau įtaisyti mokyklėlę ordinarčikų vaikams — skundėsi trečia — vis-gi kasmet kelioliką vaikų bučiau lenkiškai išmokinusi. Bet tėvas neleido, bijodamas, kad policija nesužinotų. Jei nieko negalima dirbti, tai kaip išgelbėsi tėvynę!

P. Rimša skaudžiai paliestas, kad po jo patetiškos kalbos draugija taip juokėsi, atsilsėjęs, suskambino. Visiems nutilus, tarė:

— Ponios ir ponai! Žinome jau visi, kad pavojus didelis, kad baisus gaisras vis platinasi. Apsvarstykime dabar, kokiu budu reikia mums jį užgesinti. Meldžiu tamstų paduoti projektus, kiekvienas turi balsą.

— Jezus Marija! tarė pusbalsiu p. Skirgaila į savo kaimynus — vėl gaisras! Bene duos Dievas, bene užsidegs ir tie namai, pasibaigtų bent tas gerbiamasis seimas.

— Aš patarčiau — atsiliepė kažikas — visiems litvomanams gerai kailį išperti. Piemenų kitaip negalima proto išmokinti.

Visi prasijuokė.

— Pagal manęs — tarė p. Vizgirdas — nėra čia apie ką nei mąstyti. Kokiu būdu mes galime nuo jų ginties? Jokiu. Nei mokyklų, nei jokių rateliu tverti negalime, nes valdžia neleis. Negut apsiginklavę, trauksime į lauką prieš litvomanus. Bet ir tas būdas ne pasiektų tikslo, nes litvomanai, kaipo mužikai, įlįstų į šieną pamatę ricerius. Paniekįsime tik savo senoviškus skydus iš XV-to amžiaus pradžios, norėdami su mužikais kariauti, daugiau nieko.

Viena iš panelių, ta pati, kuri buvo priminus savo draugėms apie vaikų mokinimą, visa paraudusi lyg rožė, tarė labai nedrąsiu balsu:

— Man rodos, kad mokinant vaikus galima visųlengviausiai praplatinti lenkišką patrijotizmą. Man rodos, jog galima mokinti atsargiai, kad valdžia nesužinotų... O juk ir pakentėti dėl tėvynės malonu... Bijodami visoko, nieko ne padarysime.

Rodėsi, kad kraujai ištrikš iš jos veido, taip nedrąsu jai buvo prakalbėti viešai. Bet pasakė sau, kad turi taipogi prisidėti prie tėvynės labo ir dabar smagu jai buvo, išpildžius tą priedermę.

Ant tų jos žodžių atsakė p. Gurskis, senas dvarponis, turįs plačius santikius ir labai godojamas apygardoje.

— Pagirtinas «zapał», labai pagirtinas. Bet ne užmirškime, jog tankiausiai jaunystė yra blogu patarėju. Aš kaipo žmogus daug prityręs, sakau jums, ponai, būkite atsargųs, neprasidėkite su mokyklomis ir rateliais, ne erzinkite valdžios. Turiu naujas žinias iš Peterburgo, jog valdančiose sferose ūpas (usposobienie) labai persimainė ant mūsų naudos. Ketinama įvesti daug reformų, naudingų permainų, etc. Tiktai, ponai, nepagadinkime patįs savo reikalų, sėdėkime ramiai, ne erzindami valdžios. Nes kaip tik ką nors užtėmys — vėl viskas nueis ant niekų.

— Abelnai sakant, visos tos mokyklos, draugijos, visas tas draugavimos su mužikais, visa ta, «chłopomanija» — man kokti, tarė p. Sobanskis. Tegu sau parvenijai (dorobkiewicze) užsitarnauja mužikams, mes to nereikalaujame.

Visas užsidegimas išnyko iš drąsios panelės akių. Sėdėjo galvą nuleidus, lupos vos matomai drebėjo, lyg nuo užlaikomo verksmo.

— Gerbiamasis pirmsėdis sakė, tarė p. Gudavyče, kad visi matome didelį pavojų ir gaisrą. Atsiprašau — bet aš to viso ne matau ir dėlto ne žinau nei ką gesinti. Litvomanai tai mužikų gauja ir tiek; paūž keletą metų ir išnyks.

— Ir aš esu tos nuomonės, pridėjo viena poni — kad tas judėjimas yra iškalno paskirtas suirti. Neturi jis jokios ateities, nes nesiremia nei ant kulturos, nei ant skaitlingumo, nei ant turtingumo — viso to litvomanai neturi.

Tuotarpu vienas dvarponis kalbėjo savo kaimynams:

— Ne, žinote tamstos, jei tie naudingi projektai tęsis ilgiaus ir jei musų gerbiamasis pirmsėdis uždegęs gaisrą, užmanys dar jį gesinti — tai aš pasuoju. Bėgsiu namon. Ar velniai mane įkvėpė atvažiuoti, nesuprantu juk pažįstu gerai Rimšą, galėjau tikėties, kas bus. Bučiau sau verčiau miegojęs namie, o ryto anksti bučiau išėjęs patetervinaut.

Draugijoj pakilo didelis užimas. Vieni juokėsi, kiti kalbėjo, nekurie pasikėlė nuo savo vietų, lyg norėdami išeiti. Veltui p. Rimša skambino drebančia iš iritacijos ranka, norėdamas pratarti — publika nenorėjo nutilti.

Pirmsėdis nebežinojo kas daryti. Visi seimo planai jo sustatyti, griuvo; svečiai juokėsi, tyčiojosi, matyt nežiūrėdami į susirinkimą rimtai. Toj kritiškoj valandoj prisiartino prie jo sūnus raudoname kontuše ir patyliais pasakė, jog reiktų dabar rodyti gyvą paveikslą nes tuojau gali pradėti lyti ir viskas pražus. P. Rimšai mislis ta pasirodė paties Dievo atsiųsta, gribėsi jos lyg išganymo lentos. Taip, buvo tai vienutinis išėjimas: jei kalba ne padarė jokio įspūdžio, tai gal paveikslas padarys; gal pamačius svečiams tą patrijotišką paveikslą, pakils jų dvasios. Liepęs sunui greičiau taisyti, ką reikia, apgarsino publikai, kad posėdis lieka visai valandai pertrauktas, prašydamas, kad gerbiamieji svečiai teiktųs tuotarpu pažiūrėti į gyvąjį paveikslą.

Gerbiamieji svečiai labai pradžiugo, išgirdę seniai laukiamą žinią; galėjo dabar juokdarinėti lig soties, nesibijodami užgauti šeimininką, kurs išėjo į sodną norėdamas pats viską prižiūrėti ir pridėti prie visoko savo ranką. Grynas nakties oras atgaivino jį ir atvėsino jo užkaitusią kaktą. Trošku jam buvo tenai kambaryje, jautėsi esąs prislėgtas didelio sunkumo. Jokio įspūdžio nepadarė jo kalba, jokio įspūdžio! O tiek vargo padėjo, kol ją sustatė ir taip gerai, rodos, pasisekė pasakyti...

O vienok jokio įspūdžio! Juokėsi sau visi, tarsi ne apie brangiausius žmogui daiktus buvo kalbama... Kas juos taip apakino, kad nemato pavojaus? Ar tai ištikro anųjų garsingų didvyrių vaikai?!

Bet gal dar susipras. Tas paveikslas — tai paskutinė viltis, gal jis prižadįs jų širdyse patrijotizmo jausmą.

Persiėmęs ta viltimi, stengėsi p. Rimša, kiek galėdamas, kad paveikslas išeitų kuopuikiausiai. Pats sustatė visus asmenis, liepdamas padaryti kuoiškilmingiausį ir kuosopulingiausį veido išreiškimą. Sūnui, kurs prie paveikslo žadėjo deklamuoti, priminė po kelius sykius kalbėti iš lengvo, su jausmu ir balsiai, kad nei vienas žodis ne praskambėtų neužtėmytas. Netrukus viskas buvo prirengta ir svečiai suėjo į sodną. Naktis buvo šilta ir labai tyli; kiekvienas žiedas, kaip kodylas liejo iš savęs kvapą. Nuo rytų pusės žibėjo dar ant dangaus auksinės žvaigždės, bet vakaruose juodavo didelis tamsus debesis ir pamažu kilo augštyn. Ore jaučiamas buvo netolimas lietus. P. Rimša nuvedęs svečius į pritaisytą vietą, rupestingai grupavo juos, kad kiekvienas gerai pamatytų ir išgirstų. Paskui davė ženklą. Bengališka ugnis užsidegė ir prieš žiurėtojų akis pasirodė gražus paveikslas, ant tamsaus liepų fono, į nulaužtą baltą kolonną atsirėmusi, stovėjo Tėvynė juoduose rubuose, ilgu gedulingu voaliu apsupta, jos galvą spaudė erškiečių vainikas, ant baltų rankų, desperatiškai nuleistų žemyn, blizgėjo geležiniai pančiai; liūdnas akis pakėlė ji augštyn, lyg skųzdamos dangui. Prie jos kojų gražiai susitupė tris jos dukterįs: iškilminga lenkė mėliname kontuše, juodakė rusė margai išsiutuose marškiniuose ir geltonplaukė lietuvė su gintarais ant kaklo. Visos trįs liudnai žiurėjo į tolumą, motinos nelaimės prispaustos. Paveikslui atsidengus jaunas p. Rimša atsistojęs salyje pradėjo deklamuoti eiles, apdainuojančiais tėvynės vargus. Svečiai su mėgimu žiūrėjo, gėrėdamos panelių gražumu. Bet nei nusiminusi motina, nei nuliudusios dukterįs nekliudė jiems šnibždėti kits kitam į ausį, visokius konceptus.

— Ar nesakiau, kad be deklamacijų neapseis — knibždėjo viena poni kitai. Ne, tai juokinga! Kam čia tos eilės, juk ir taip suprantame paveikslą.

— Žinote, ponai — sakė p. Skirgaila — aš bavau persitikrinęs, kad mums čia gaisrą parodys. Įstabu, kad ta ideja neatėjo p. Rimšai į galvą.

— Gaisras kaip gaisras — pridurė kažikas — bet reikėjo būtinai pastatyti prie tos tėvynės litvomaną su peiliu rankoje, ketinantį jai durti į pat širdį. Neturi jokios invencijos p. Rimša, juk tai geriausiai išreikštų jo ideją.

— Reiks paduoti mintį, kad turėtų tematą. Jei duos

Dievas sulaukti kito susivažiavimo.

P. Rimša buvo taip sujudintas, jog negalėjo pastovėti ant vietos. Tai neramia akymi tyrinėjo paveikslo įspūdį svečiuose, tai vėl rodėsi jam, jog sunus pertyliai deklamuoja ir jie negirdi visų žodžių. Bėgo tada prie jo, šnibždėdamas:

— Boleś, balsiau, balsiau! jautriau!

Manydamas, kad juo ilgiau svečiai žiūrės, juo didesnis bus įspūdis, liepė jisai vis pridėti ugnies. Pagalios nelaiminga motina su dukterimis taip pavargo, jog jų akįs pradėjo mirgčioti ir rankos drebėti. Svečiai matydami, kad galo čia ne bus, ėmė ploti delnais, šaukti bravo, sakydami, kad gražųs paveikslai jau perdaug pavargę. Ugnis užgeso, deklamatorius peršauktas nutilo, o publika norėjo išsiskirstyti. Tik ūmai suskambėjo p. Rimšos balsas:

— Atsiprašau, ponios ir ponai! Valandėlę kantrybės. Dar deklamacija nepabaigta. Boleś, klausome!

Boleś pradėjo toliau varyti eiles apdainuojančias tėvynės vargus ir privarė laimingai lig galo. Tada svečiai jau nieko nevaržomi, išsiskirstė po alėjas ir takus pasigėrėti nakties gražumu. Visas tas intermezzo sodne padarė ant jų visiškai kitonišką įtekmę, kaip p. Rimšos buvo norėta. Šilta, tyli, kvepianti naktis, svajodinanti, svaiginanti, sužadino visuose jausmus, labai tolimus nuo patrijotizmo. Pasaulis pasirodė toks gražus, gyvenimas toks linksmas; apėmė noras juo gėrėties kiek galima, naudoties tomis trumpomis valandomis ant šios žemės. Jaunuomenė užsimanė būtinai pašokti ir išsiuntė tame reikale delegaciją pas p. Rimšienę. Senesnieji-gi pajuto nepergalimą vinto ilgėjimos ir tarės kreipties taipogi į p. Rimšienės užtarimą, kad suteiktų jiems nors vieną žaliąjį staliuką. Vienas tik ponas pirmsėdis nejuto nakties burtų; jam niekados gal gyvenimas nebuvo pasirodęs taip sunkus ir taip menkas. Veizėjo nuolat į laikrodėlį, persitikrindamas su baime, kad valanda paskirta pauzai, seniai jau pasibaigė, o svečiai vis dar ne mislijo rinkties tolesniam posėdžiui. Neišmanė jis pats, kas daryti; sunku buvo gaudyti kiekvieną ir kviesti į vidų. Atėjo jam mintis, ar nesuskambinti varpeliu. Ne visiškai mandagus būdas, teisybė, bet per tokius susirinkimus juk vartojamas. Nežinoma, kaip būtų išrišęs jis galutinai tą klausimą, nes toj pačioj valandoj pamatęs arklydėje žiburį, atsiminė, kad tą vakarą dar nebuvo tenai nuėjęs. Mat, p. Rimša turėjo paprotį, svečiams esant, vaikščioti į arklydę pažiurėti, ar vežėjai ne rūko pypkių, bijodamas, kad gaisro nepadarytų. Per visą laiką savo ūkininkavimo tame dvare, buvo tai pirmas vakaras, kada visai użmiršo atlikti tą priedermę. Pamatytas žiburįs atminė jam apie tai ir sužadino baimę gaisro.

— Kad neuždegtų tie šelmiai, pamislijo, eisiu pažiūrėti, tuotarpu gal svečiai sueis į vidų.

Už valandėlės p. Rimša grįžo jau atgal. Nerimastis, ar svečiai jau suėjo, neapleido jo nei ant sekundos; vieną norą jis dabar teturėjo: visus rasti kambariuose. Prisiartinęs prie namų, suprato iš šešėlių, judančių apšviestuose languose, kad tas noras tapo išpildytas. Pradžiugęs ėmė eiti skubiniau, kad kuo-greičiausiai pradėti vėl posėdį ir mažne bėgte-įbėgo į gonkus.

Dviejuose jų galuose stovėjo du žaliu staliuku, apie kuriuos susirinkę ponai traukė kortas taisydamies prie vinto.

P. Rimša sustojo prie durų, kaip įsmeigtas. Brilius ką tik neiškrito iš jo rankos.

— Kaip matai tamsta, tarė p. Skirgaila, negaišiname laiko.

— Cha, cha! prasijuokė p. Pukšta, mislijame sau «vincik» niekados nekenkia, panie dobrodzieju.

P. Rimša įtempęs visą savo valią, kad neparodytų susijudinimo ir apmaudo, tarė:

— Žinoma, žinoma... Bet man rodos, išpradžios reiktų pabaigti mūsų pertrauktą posėdį, ponai.

— E, ką ten, p. Leonardai, atsakė vienas iš lošikų. Juk jau tiek prisikalbėjome apie tuos litvomanus. Visi juk žinome jų niekšystę; tamsta tokią gražią kalbą pasakei — tai jau ir gana.

— Bet supraskite, ponai, kad reikia pasikalbėti, kokiu būdu nuo jų ginties, kaip gelbėti tėvynę! — sušuko p. Rimša.

— Jei jau ji taip labai dega, tai sunku užgesinti — tarė p. Vizgirdas. Ką čia jau bemislyti apie pagalbą.

— Bet ponai, juk dėlto susivažiavote vis-gi... Tas neužims daug laiko; valandą pasikalbėsime, lig vakarienės, paskui turėsite dar laiko vintui.

— Kad tie litvomanai nesulauktų, kad mes apie juos per kiaurą naktį kalbėtumėme, išsižadėję visokių pasigėrėjimų! Būtų tai jiems per didelė garbė. Aš protestuoju prieš tai, tarė vėl kažikas.

P. Rimšai nebuvo ką bedaryti. Negalėjo uždengti juk staliukus ir priversti svečius tęsti tą nelaimingą posėdį. Kaipo svetingas šeimininkas, negalėjo daugiau atitraukti jų nuo pasigėrėjimo. Matydamas, jog su tai nieko nepadarys, atsiminė jis, kad liko dar antra dalis ponų ir visos ponios, todėl seimas gali būti atlaikomas ir be tų aštuonių sėdinčių prie vinto. Negaišindamas jau daugiau laiko, nuėjo skubinai į salioną. Bet peržengęs saliono slenkstį, p. Rimša sustojo, kaip įsmeigtas, antrą sykį: nei stalo su žvakėmis ir skambalėliu, nei kėdžių į eiles sustatytų, nebeliko nei pėdos; visas saliono vidus buvo ištuštintas, kėdės stovėjo prie sienų. Toj pačioj valandoj, p. Rimšai įėjus, suskambėjo pirmi valco akordai ir kelios poros dailiai ėmė siubuoti. Šeimininkui visas kraujas puolė į galvą. Pirmoj valandoj norėjo suturėti šokančius ir sušukti:

— Ką darote, neišmanėliai! Tėvynė žųva — o jųs šokate!

Bet susilaikė. Nusprendė palaukti kol pasibaigs valcas, tada primįs jiems, kad reikia užbaigti pertrauktą posėdį; pasakys, jog atlikus priedermes dėl tėvynės, galima bus ir pašokti, bet ant pirmos vietos turi būti tėvynė. Tuotarpu priėjus p. Rimšienė, tarė:

— Žinai, Leonardek, visi būtinai užsimanė šokti. Kas man buvo daryti? Pasakiau, kad tu norėjai pirmu pabaigti posėdį, bet jie sako, kad jau gana prisikalbėję, kad nesą daugiau apie ką kalbėti. Juk negalima, kad svečiai nuobodžiautų. Apkalbės paskui, kad pakvietėme ir «zanudziliśmy» mirtingai...

— A tegu sau šoka! tegu sau lošia! tesiryšta! pamojęs ranka sušuko p. Rimša taip balsiai, kad p. Rimšienė su baime apsižvelgė, ar kas neišgirdo — ir išėjo iš saliono. Ūmai apleido jį visa energija. Tegu sau visi dirba, ką nori, ką jis čia vienas padarys! Juk negaudys kiekvieno ir nesodįs tėvynės reikalus svarstyti. Ne, jau jis nebegali, jau pritrūko kantrybės! ...

Trošku jam buvo kambariuose, norėjo kuogreičiausiai išeiti į gryną orą. Perėjo per gonkus, nei žodžio neištaręs lošikams, ir išėjo į sodną.

Galva jam baisiai sopėjo, krutinę spaudė. Bet tie fyziški skausmai buvo niekas, sulyginus su kančiomis, draskančiomis p. Rimšos dvasią.

Štai tau ir seimas! štai ir posėdis! Tiek darbo, tiek rupesčių nuėjusių ant niekų, tiek sukultų vilčių... Gerai, kad dar leido jam pasakyti kalbą, nors tas triūsas nebuvo veltui. Puikiai vis-gi jam pavyko pasakyti, nieko neužmiršo, nieko ne praleido...

Atminus tą kalbą, p. Rimša su pasigėrėjimu pamislijo, kaip efektiškai išėjo prilyginimas litvomanijos prie gaisro — ir linksmiau jam pasidarė. Bet tik ant sekundos. Nes kas iš to, kad taip gražiai pasakė? Klausytojų kietos širdįs nesuminkštėjo visiškai, patrijotiškas jausmas neužsidegė nei mažiausia liepsnele... Matyt, ta ugnis užgeso visai jų krutinėse, jei nei toki kalba, nei toks paveikslas, nė visos litvomanų šunybės negali juos iškurstyti.

— O Dieve! sušuko p. Rimša, argi tai yra tų senovės didvyrių vaikai! Ar-gi tai yra bajorija! Tėvynė dega, o jie šoka ir kartomis lošia!

— Buvo jis taip suirituotas, jog retkarčiais savo mintis išreiškė balsiai. Vaikščiojo pamažu ten ir atgal ilgoj liepų aliejoj, o tos liūdnos mintįs lakstė aplink jo, nesiliaudamos draskė jam širdį.

Ir kas tai per darbas? Išrinko jį pirmsėdžiu, o paskui visai neklauso ir nenori tęsti posėdžio. Jis turėjo dar tiek pasakyti, buvo dar surinkęs daug baisių faktų apie litvomanus... Svajojo taip ilgai apie tą susirinkimą, žadėjo taip gražiai užbaigti, vėl trumpą prakalbą sakydamas... Viskas pražuvo! Nei deklamacijų nepasakė dukterįs. Kam sakys, kad vieni šoka, kiti lošia...

— Tėvynė dega, o jie šoka ir kartomis lošia! vėl balsiai tarė p. Rimša.

Tegu sau! tesilinksmina! jam jau vis tiek. Jis norėjo iš visos širdies gelbėti tėvynę, darė ką galėjo, daugiau nieko nebegali...

Ant pat bedugnės jie visi jau stovi. Dega rūmai ir neužilgo prispaus juos savo griuvėsiais... Ir nieks nesulaikys nuo tos bedugnės, nieks neužgesys to gaisro! Jis norėjo, jis matė pavojų — bet jo nepaklausė...

Dideli lietaus lašai nukrito p. Rimšai ant kaktos ir nosies; reikėjo eiti namon. Bet nei pamislyti jis negalėjo apie buvimą dabar su svečiais. Linksminties dabar kartu, kalbėties su jais, juokties — tas pereina jo spėkas. Tai-gi aplenkęs gonkus, įėjo pro kitas duris ir nėkieno nematomas nuėjo stačiai į savo kambarį. Tylu ir ramu čia buvo; muzikos skambėjimas ir lošikų šauksmai nepriėjo čia visiškai. P. Rimša nusprendė atsigulti. Jei ateis kas jo jieškoti, pasakys, kad susirgo — tegu sau dirba, ką nori be jo. Ir ištikro buvo jis sergąs; pasivaikščiojimas sodne nepagelbėjo nieko, galva skaudėjo dar daugiau, o krutinę lyg slėgte-slėgė, kad net sunku buvo kvėpuoti. Ką-tik jam atsigulus atėjo p. Rimšienė, jo jieškodama.

— Kas tai? Ar sergi? paklausė labai užsirūpinus. Svečiai klausia, kur esi. Ar tau negerai ištikro?

— Tegu sau pasikaria visi tie tavo svečiai! Neeisiu. Neerzinkite manęs ir nelandžiokite čionai! Nors sykį duokite man ramybę!

P. Rimšienė dar mėgino jį klausti, kas yra, ar nereikia kokių vaistų, bet negaudama jokio atsakymo, suprato, kad čia ne tiek yra ligos, kiek apmaudo — ir išėjo. Netrukus gailestingas miegas apsupo savo sparnais, nuvargusį pirmsėdį. Bet visiškai nenuramino, nes ir per sapną vis matė jisai milžinišką namą degant ir griunant ant jo galvos.

Tuotarpu svečiams buvo labai linksmu. Tame pačiame laike, kada snaudžiančiam šeimininkui pradėjo vaidinties gaisras, sudundėjo kieme ir lengvas kočas, keturiais arkliais pakinkytas, pavažiavo po gonkų. Iššoko iš jo p. Grajauskis, netolimas p. Rimšos kaimynas ir įėjo į gonkus. Pamatęs p. Rimšienę, kuri kaip tik buvo atėjusi prie lošikų, priėjo stačiai prie jos ir tarė bučiuodamas jai į ranką:

— Truputį per vėlybas svečias esmu. Meldžiu dovenoti, tuojau išsiteisįsiu. Matai tamsta, grįžtu iš Kauno. Žinojau, kad šiandien yra pas tamstas susirinkimas; tai-gi pamatęs iš kelio žiburius visuose languose, supratau, kad dar tebesilinksminate. Labai naturališkai, kad ir mane paėmė noras prie to prisidėti.

— Meldžiu, meldžiu, labai mums malonu — pasakė p. Rimšienė. Mano vyras truputį nesveikas ir atsigulė, bet tariuos, tamstai nebusiant nuobodu linksmoje kaimynų draugijoje.

Tą pasakius, šeimininkė išėjo, o p. Grajauskis pasiliko gonkuose, apipiltas klausimais apie naujienas iš Kauno.

— Žinote, ponai, naujienos, galima pasakyti, labai malonios: aiškus dalykas, kad politiška atmosfera persimainė ant mūsų naudos. Geriausis prirodymas — tokio gubernatoriaus paskirimas. Žinote, ponai, aukso žmogus...

— O ką, ar aš nesakiau to seniai! pertraukė p. Gurskis pasididžiuodamas. Visados turiu teisingas ir greitas žinias iš Peterburgo, kas dedasi valdančiose sferose.

— Atsiprašau, nepabaigiau dar — tarė vėl p. Grajauskis, neatkreipdamas atidos į p. Gurskio pasigirimą. Žinote, ponai, aukso žmogus. Prižadėjo padaryti mano reikale viską, kas tik bus jo galėje, priėmė mane kuoširdžiausiai, žinote, palydėjo lig priemenės. Daug kalbėjova, žinote; labai prilankus bajorijai. Sako, dideles reformas užmanęs, kurias įvezdamas norįs atsiremti ant dvarponių, kaipo ant luomo su augščiausia kultūra ir su didžiausiomis politiškomis tradicijomis.

— Tuojau matyti, kad senoviškos aristokratiškos giminės. Tai ne koks ten parvenijus — tarė p. Sobanskis.

— Žinote, ponai, turiu dar vieną svarbią naujieną — kalbėjo vėl p. Grajauskis: neužilgu gubernatorius važiuoja aplankyti savo guberniją, bus taipogi ir Telšiuose. Sakė man pats: «norėčiau susipažinti su dvarponiais, norėčiau įgyti jų įsitikėjimą.» Žinote, pas manęs tikriausiai bus su revizita, pamatysite! nes pasakė atsisveikindamas: «lig pasimatymo neužilgo». Žinoma aš jį priimsiu atsakančiai, bet tai privatiškas dalykas. Mano nuomene, reikia būtinai įrengti viešą priėmimą, reikia duoti pietus Telšiuose nuo mūsų pavieto dvarponijos. Turbūt visi sutiksite su tuo mano užmanymu?

Niekas nieko prieš tai neturėjo. Visi pripažino, jog tai yra labai gera idėja, suprazdami tokio priėmimo svarbumą. Tuojau prasidėjo tarybos, kaip viską surėdyti. Visi vienbalsiai sutiko, kad pietųs turi būti «poniški», su šampanu žinoma. Tam tikslui kiekvienas turėjo sudėti mažiausiai po 20 rb. Visus rūpesčius apie pietų įtaisymą priėmė ant savęs p. Grajauskis, o jam į pagelbininkus tapo išrinkti p. Sobanskis ir p. Gudavyčė. Komitetas tuojau ir pradėjo savo darbą nuo to, kad p. Grajauskis paėmė popieros lapą ir davė kiekvienam dvarponiui pasirašyti. Atėjus eilei prie p. Pukštos, pačiupinėjo jis rūpestingai savo žilų plaukų likučius, ir pamislijo sau!

— 20 rb.! mergos visų metų alga! a, kad tą gubernatorių velniai.

Bet nei žodžiu neišreiškęs to savo pikto noro, pasirašė.

Draugija labai palinksmėjo; visiems malonu darėsi dvasioje pamislijus apie skanius pietus su šampanu, apie tokią gerą progą susivažiuoti ir pasilinksminti.

— Taip, taip, ponai, valdžios būdas persimainė — tarė p. Gurskis: seniai tą sakiau. Tik dabar reikia tyliai sėdėti, ir gink Dieve neerzinti valdžios. Mažiausia klaida iš mūsų pusės — ir vėl viskas ant niekų. Visas tas p. Leonardo užmanymas kovoti su litvomanais nei prie ko neprivestų: valdžia tuojau pajus ir vėl mus suspaus.

— Žinote, ponai, tarė p. Grajauskis; jei jau kovoti su litvomanais, tai kovoti radikališkai, o kas-gi kitas gali mums padėti, jei ne pati valdžia. Gubernatorius dabar taip mums prilankus, tai reikia iš to naudoties: galima priminti jam laike to priėmimo, kaip čia platinasi litvomanija ir kokios jos pasekmės; jog jos siekis yra išnaikinti bajoriją. Gubernatorius paturįs bajorijos pusę, turės atkreipti į tai atidą.

Vieni sutiko su ta mintimi, kiti protestavo, sakydami, jog valdžia nieko nedarys prieš litvomanus, nes jie esą maskolių šalininkai. Ginčus tuos pertraukė jaunas ponas Rimša, kurs įėjęs pakvietė visus prie vakarienės.

Ilgai dar skambėjo fortepijonų balsai ir juoksmai dideliame pp. Rimšų dvare. Jau saulė buvo pakilusi ir žmonės išėję prie darbo, kada ponios apsidengusios skepetomis ir ploščiais, ponai su pakeltomis augštyn apykaklėmis — nes lijo smarkiai — susėdę į savo kočus, nuvažiavo namon.