Švento Kazimiero draugijos leidinys
No. 145.
Dvejopas galas.
Parašė
J. D. Kareivis
Kaune,
Saliamono Banaičio spaustuvė
1914
Gražus Nemunas pavasariu, kada jo krantai aprėdyti žaluma, papuošti puokštėmis, apaugę svyruojančiais medžiais. Iškilmingai neša jis savo vandenis, tai par lygius laukus išsitiesęs, tai pas daubas vinguriuodamas, bėga, skubinas į neapimamą toli, pakol nesutiks jurių gilmių. Prie krantų susigrudę medžiai žiuri į jo spindintį paviršių ir, pučiant šiltam vėjui, linguoja savo garbanuotas žalias viršunes; o puokščių aibės šypso jam ir sveikina, ir džiaugias matydamos savo atmuštą skaisčiame vandenyje margą papuošalą. Šimtametės pušįs nusilenkusios ant jo Vilnių snaudžia ir sapnuoja savo sapnus apie senovės laikus. Beržai, aprėdyti baltomis tošėmis, nuleidę savo garbanuotas kasas iki vandens, svyruodami maudo jas gaivinančiose vilnyse. Šale jų jauni berželiai, neseniai tepamačiusįs jo bėgimą, supdamies, nustebę žiuri į jį ir geria jo gajų drėgnumą. Amžiais suretėję ąžuolai, iškėlę savo viršunes į padanges, stovi kaipo senovės milžinai, apdengę savo galingomis šakomis smulkius lazdinus, nuraudusius putinus, ar nukrypusius juodalksnius. Dreba jų stambųs šešėliai upės vandenyse, linguoja vilnyse ir verpetuose ir glamonėja juos bėganti srovė. Linksmai žiuri saulutė iš mėlyno dangaus, glosto ir šildo suraukšlėtą paviršių, maudydama savo žibančius spindulius; o jis žalčiu par žydančias pievas, žaliuojančius dirvonus, išmargintas dirvas plaukia sau ramus į mėlyną tolį.
Vakare, kada mėnulis iškilmingai išeina ant dangaus skliauto, sklaidydamas savo klajojančią sidabrinę šviesą ir žvaigždės mirgdžiodamos augštybėse žiuri į jo gilmes, spindi Nemunas kaipo nulietas iš gyvojo sidabro, blizga jo drebanti lyguma žvaigždėtu dangumi. Čia, toli nuo gyvenimo trukšmų, taip tylu, taip malonu ir gražu. Miškas apsidengęs tamsiu nakties rubu, snaudžiantis medžiai, nuo kurių krinta ilgi fantastiški šešėliai, nutylusi gamta tartum jautriai klausosi kokių-ten slepiningų praeities balsu ir tyliai svajoja-sapnuoja savo sapnus. Ir štai tarp tos tylos pušyne anapus Nemuno praded skambėt lakštingalo giesmė. Pagavusis ją artimieji medžiai atkartoja iš naujo, o atkartoję siunčia į epušrotą, į pušyną, vienas medis atkartojęs paduoda ją kitam, tartum ne vienas lakštingalas tegieda, bet kiek medžių, tiek lakštingalų, o ji gražutė plaukia vis tylesne toliaus ir toliaus, pakol nepasiekia apdengto šešėliais medžių kaimo. Klauso tos giesmės nustebęs miškas, nutylusi upė, paukštis pasislėpęs medžių pašakėse, žvėris urvų gyventojas, klauso ir žmogus, užmiršęs savo rupesčius, ir jo dušia persikėlusi į nežinomą jam pasaulį ilsta ir stebis ir džiaugias girdėdama tą stebėtiną muziką.
Išgirdęs ją jaunikaitis, kurs vaikščiojo Nemuno krantu, sustojo, sustojo ir klausėsi, o jo įdubusios akis pilnos ramumo, žiurėjo į tą pusę, iškur sklido stebuklingas sparnuoto giesmininko skambėjimas. Tartum giedojo jam paukštytė apie slepingą ateitį, apie persiskyrimą su tuomi pasauliu, ir kelionę į kitą nematytą kraštą, pilną grožių ir pagavimo. Nedaug metų jis tegyveno: dar nesuspėjo žybteli jo gyvenimo žvaigždė, o jau pradėjo gęsti ir nykti. Jo sveikata nuo mažo nebuvo tvirta, bet universite besimokinant pradėjo matomai nykti, kaip džiusta medis padiegtas į naują vietą, kurioj neranda gajaus drėgnumo. Gydytojai išsiuntė jį gimtinėn, idant gaivinantis jos oras pratęstu šiek-tiek jo gyvenimo dienas. Ir džiuvo ir juto, kad jis nebegyventojas tos žemės; ir pilnas gilaus tikėjimo, kad persiskyręs su kunu, ras geresnią gyvenimo šalį, ramiai laukė paskutinios dienos. Šitą šiltą vakarą jis išėjo pasidžiaugtų užmigusios gamtos grožiais, o išgirdęs paukštytės giesmę, užmiršo apie viską. Tuo tarpu namie jo jieškojo.
— Antanai — uku-uu! praskambėjo tęvas balsas kurį pagavusi gyria atkartojo šimteriopai.
— Ko reikia, Onyte, atsiliepė jaunikaitis, atsibudęs iš savo dumojimų.
Prie jo atbėgo maža mergytė, jo sesutė.
— Svetys atvažiavo, tavęs lauk namie.
— Kas toks? iš kur?
— Pavardės nežinau. Augštas, gražiai apsirėdęs...
— Gal but Leonas Pėža, mano draugas, kurį kviečiau pas save.
Ir juodu nuėjo namon.
— Kaip aš džiaugčiaus, kad tu butumei sveikas, tarė mergytė eidama šale jo.
— Nėra ko ir dabar liusti, sesyt.
— O jei tu numirsi, su išgąsčiu užklausė ji ir jos balsas sudrebo.
— Bus taip kaip Dievas duos, atsakė jis norėdamas ją paguosti.
Beeidamas namon Antanas sustojo ir tarė.
— Svetys gal paviešės pas mus ilgesnį laiką. Paprašyk, sesyte, močiutės, idant lieptu priruošti jam mano kambarį. Aš pats eisiu miegoti ant augšto.
Nedidžioj salėj apšviestoj kybančia lampa sėdėjo svetys. Jis buvo augštesnis negu vidutinio ugio, gana tęvas ir gražaus sudėjimo. Iš po ilgų tamsių blakstienų žiurėjo tamsiai žydrios akįs, išlenkti, gauruoti antakiai, ant augštosios lupos jaunas uostas, tamsi apstųs plaukai, pilnas su raudonais skruostais veidas — visa jo stovyla žibėjo jaunumu, gyvybe ir sveikata.
Įėjus Antanui, svetys prisiartinęs prie jo apkabino jį.
— Kaip tu sumenkėjai, kaip sumenkėjai, tarė jis, veizėdamas į Antaną atsitraukęs porą žingsnių atgal.
Ir tikrai, jo smulkus ugis, įdubusi krutinė, išblyškęs veidas, ant kurio gludėjo liudnas malonus šypsojimas, įdubusios susimąsčiusios akįs — viskas liudijo gęstančią jame gyvenimo ugnį.
— Tu žinai, kad aš niekad nebuvau stiprus, atsakė jis. Ir draugai atsisėdę pradėjo vienas antram pasakoti ką nuo parsiskyrimo pargyveno.
Tuo tarpu padavė vakarienę, kuriuoje juodu minėjo gimnazijos universito laikus.
Antanas visad buvo geros širdies. Jis visad buvo besiruošiąs padėti kiekvienam, kuo tik galėjo, vienus šelpdavo patarimais, kitus — suieškodamas lekcijas. Giliai tikėdamas pats, niekad žodžiais neužgaudavo tų, kurie skyrėsi su juomi religijinėse pažiurose. Apsiėjime linksmas, naturalis, malonus ir lipšnus, jis mažne su visais sugebėjo draugiškai sugyventi ir delto nusipelnė tarp mokinių visuotiną pagarbą ir meilę. Leonas gyveno su juomi mažne nuo pat pradžios gimnazijos vienam bute ir lankė tą pačią klasę. Juodu labai sutiko ir buvo širdingi draugai. Tiesa, kada nuo VI klasės Leonas per įtekmę tų, kurie netikėjo, o labjausiai ačiu Povilui Dumčiui, augštesnės klasės mokiniui, liko „geriaus susipratęs” ir pradėjo laisviaus manyti, nekaip lig šiol, santikiai tarp jųdviejų buvo pradėję šiek-tiek šalti, nes Leonas iš dalies bėgdavo nuo Antano; vienok kuomet ant Leono galvos užgriuvo visoki nesmagumai, ir Antanas pagelbėjo jį net savo pinigais, seni draugiški santikiai tarp jų vėl pasitaisė. Universite, į kurį Antanas del silpnumo sveikatos vėliau tepastojo, užlaikė juodu senus santikius, iki užbaigus Leonui universitą, vėl persiskyrė.
Pabaigus vakarienę, draugai išėjo priešbutin. Buvo tylu. Mėnulis kybojo padangėse liedamas savo klajojančią išbliškusią šviesą ant sodno, daubos ir netolimo miško. Juodu veizėjo tylėdami į tą gražų nakties reginį. Paskui svetys, atsisėdęs patogiau ir užkuręs popierosą tarė:
— Gražu čia. Ištikrųjų gamta yra gera motina. Ji parupino žmogui daug visokių daiktų, idant linksmintumėmės, pakol šviečia gyvenimo žiburys, pakol neužgesys jo tamsybė — išnykimo vilnis.
— Ar gal nemirią žmogaus sielą paliesti išnykimo vilnis?
— Tu vis tebetiki?
— Vis tebetikiu.
— Ir delto negali pasakyti, kad tai gamta duoda mums tas grožybes, idant jomis naudotumėmės.
— Jei nejieškau gilesnės daiktų priežasties, galiu taip pasakyti. Bet giliaus įsižiurėję, turime pripažinti, kad gamta tėra tik Dievo įrankiu.
— Dievo įrankiu, apie kurį mes nieko nežinome, pridurė svetys su pajuoka.
— Kaip tai, nieko nežinome?
— Paprastai. Daugis tiki, kad yra Dievas, bet kas tiki? Nemokyta ir tamsi minia. Ji nesupranta gilesnių gamtos dėsnių, ir jos fenomenus priskaito asmeniškai visagalinčiai Esybei-Dievui, prieš kurį puola ant kelių. Bet ateis laikas, kada pražibs mokslo šviesa, kada žmonija, žengdama vis augštyn, pažins geriau tą pasaulį, tada išnyks visi mistiški burtai ir svajojimai, kuriose skęndo lig šiol žmonija.
— Nenoriu su tavim ginčytis, nes ginčai retai teatneša naudą. Vienok negaliu nepatėmyti, jog ta minia ne del to tiki, kad yra tamsi, nes ir labai apšviesti vyrai tikėjo ir tiki, bet aišku, jog del to tiki, kad jai sveikas protas rodo, jog yra Dievas.
— Žmogus yra palinkęs labai prie tikėjimo kasdieniniame gyvenime. Be to žmogus jaučias silpnas matydamas aplinkui milžiniškas gamtos spėkas. Jis turi kariauti kentėti, jieškoti paguodos. Ir štai jis išmano kokią ten Esybę, kuri su juomi yra, jį guodžia, kuriai esąs paduotas pasaulis. Galop jis tą vaidentuvės išdavą permaino į gyvą Dievą, kurį praded garbinti
— Toli netaip. Tegu perkontroliuoja kiekvienas savo apie Dievą mintis, o atras, kad jis priima Dievą, kaipo visų daiktų priežastį, pradžią ir galą.
— Įsikišimas Dievo yra nereikalingas. Ir delto bepaliekta vien išaiškinti taktą, delko daugis žmonių tiki.
— Kaip tai nereikalinga Dievo priežastybė. O iš kur tat atsirado visas pasaulis ir jo grožiai?
— Stebėtinas klausimas. Ar mokslas nežino apie medegą, ar neliko atidengti mechaniški, fiziški ir fiziologiški dėsniai, sulig kurių medega par evoluciją sutveria visą netik neorganizuotąją bet ir organizuotąją karaliją?
— Nesiskubink, drauge, jei taip butu, tai reikėtu pripažinti, kad ta tavo medega neturėjo jokio palinkimo sutverti visą tą gražų pasaulį ir reikėtu tvirtinti, kad viskas tai atsirado išnetyčia (c a s u), kaip sako senovės filosofai. Toliaus, kad jis netyčioms užsilaiko per tukstančius metų, kad organizmai, gimdydami kitus organizmus, netyčiomis pagamina tipą tos pačios rušies ir tie netyčiomis užsilaiko. Netyčybė (przypadek, casus) tat viešpatautu visur par tukstančius metų. Bet nei vienas mokitesnis vyras, bešališkai veizdėdamas į daiktą, nepanorės prileisti tokios netikusios išvados ir tvirtinti, kad nėra gamtoje jokios užmanytos tikslybės. Be tikslybės ir tiksliško tvarinių palinkimo nei atsirasti nei užsilaikyti pasaulis negali. O jei yra užmanyta tykslybė, tai turi buti ir tas, kurs suprato, užmane pasaulio ideją ir davė kiekvienam tvariniui atsakančią jiegą ir palinkimą paskirtam jai tikslui išpildyti. Pažiura į pasauli iš tikslybės kertės, yra vienas iš svarbiausių argumentų, prirodančių Dievo buvimą. Bet pirma reikia jį studijuoti ir suprasti, o ne stačiai užginčyti. Iš to musų pašnekesio gali matyti, kad aš netikiu aklai.
— Bet delko gi taip daugis yra netikėlių?
— Jiems mat geriau, be Dievo, ir delto nenor, kad jis butu. Tatai arba visai atmeta mintis apie Dievą, nesirupindami savo gyvenime, ir liekta indiferentais, bedieviais praktiškais arba pradeda jieškoti tyčioms visokių kliučių, užmetimų, kybelių, supainiotą sofizmų, idant šiek-tiek nuramintu savo sąžinę ir nuteisintu prieš ją ir žmonės savo pasielgimą ir taip liekta ateistais, teoretikais. Arba vėl mokytesni vyrai, norėdami pasirodyti daug išmanantįs, kas tik parviršija jų supratimą, priskaito tai prie smagenų žmogaus išmislų. Supratimas jų teapima tik jautulinių prityrimų sritį, todel tiesa tepripažįsta tik tai, ką jie gali paliesti, pauostyti, nusverti, išskaitliuoti; taip pavyzdžiui gamtininkas laiko medegą ir kaikurias jos jiegas absolučiai paskutiniomis priežastimis, nors turėtu pripažinti, kad tos jo priežastis visai nėra paskutinios, bet yra kiti mokslai, kurie užsiima išaiškinimų visatos paskučiausiomis priežastimis. Bet, kas visųliudniaus tai tas daiktas, kad jie stačiai nenor nei tyrinėti, ar mokslas apskritai turi tikrus argumentus Dievo buvimui prirodyti, ar ne.
Jie nenor pažinti savo priešu. O juk kiekvieno žmogaus priedermė yra su didžiausia atida tyrinėti tą klausimą, nuo kurio išrišimo priklauso visas žmogaus moralis ir secialis gyvenimas, ir sulig savo išgalių jin atsakyti; nes tas klausimas visusvarbiausis žmogaus gyvenime, o klaida tame dalyke patrauktu neatitaisomas amžinai nelaimingas pasekmės. Vienok teizmo priešai nesirupina suprasti teizmo priparodymų, o jei šiek-tiek apie juos žino, tai vien iš sugadintų šaltinių, iš rašinių pačių ateistų. Paklausk ateisto, ar skaitė bent vieną kningutę krikščioniškos filosofijos, apologijos, ar kitą svarbesnį veikalą. Jie neskaito. O jei skaito, tat jau ne delto, kad jieškotu teisybės, kaip tai daro išmintingi bešališki vyrai, ir gerai apmąstytu svarbumą argumentų, bet skaito vien tam, kad rastu kokią nors kybelę, ir nekartą visai nesuprasdami argumento vertės, kimba už tos kybelės, painiodami ją dar daugiau, ir džiaugias, buk ir savo sąžinę nuraminę ir teizmo argumentus išgriovę. Taip nedaro mylėtojas teisybės. Taip tedaro tik tie, kurie tyčiomis, aklai ginčija, ir nori ginčyti, neatsižvelgdami į baisias pasekmės jų tokio pasielgimo. Aš girdėjau irgi daug užmetimų prieš tikėjimą, ir norėdamas nuraminti savę, jieškojau atsakymų. Daug skaitydavau ir sanprotaudavau, ir prieidavau vis prie tvirtesnio įsitikrinimo, kad yra Dievas, kuri žmogus gali ir turi priedermę pažintį.
— Delko gi tat Lietuvos jaunumenė taip tankiai atmeta tikėjimą? Bene, delto kad ji savo jautimu spėja kame yra teisybė?
— Ne, netiesa. Yra tai kažkoks apjakimas, manija. Lietuvoj platinas tarp jaunųjų proto ir valios sugedimas. Puikybė taip apjakina daugybę jaunikaičių, kad jie mano, viską žiną, viską išmaną. Tuo tarpu religijos dalykuose yra visiškai tamsuoliai; bet nori pasirodyti esą mokyti, mokslininkai. Kadangi dar išsižadėjimas religijos atneša tulą liuosybę, nes prašalina baimę, neprileidžiančią minioti prisakymų moralumo, tatai greit religiją ir atmeta, tardami sau dvasioje: „štai aš liuosas, atmečiau monus-burtus, aš netoks tamsus kaip jie tikintieji“. Vos tik pauostė matematikos, įžangą į gamtos mokslus, literaturos pradžią, štai jau ir liuosas, tartum ten išskaitė, išrokavo, kad tikrai Dievo nebutu. Paikystė, paikystė!..
Nutylo Antanas, tylėjo ir svetys, kurs jautė kaž kokį apimantį jį susigėdėjimą. Valandėlę pasėdėjusįs, palinkėjusįs vienas antram labos nakties, draugai nuėjo gultų.
Svetys liko įvestas į mažą kambarėlį. Du langu išeinančiu į sodą, mažas staliukas, pora krasių, lova, indauja ir lentynos su kningomis. Ant staliuko stovėjo žibinčius, kuriame deganti žvakė metė aplinkui rustą šviesą.
Pasilikęs vienas, sėdos ant krasės, pasirėmė alkunes ant kelių, o delnomis uždengė veidą. Ilgai ilgai jis taip sėdėjo. „Kaip tai gal buti“, mintijo jis: „aš lig šiol jo nežinojau. Tiesa, lig šiol su juomi mažne niekad apie tikėjimą nešnekėjau. Jis mane mylėjo ir be jo pagalbos kas-žin kas su manimi butų buvę. Aš jį taipogi gerbiau ir mylėjau; bijodavau jį užgauti. Maniau, kad jis pats pažinęs daugiau mokslo, atmes visas tas misticizmo svajones, kaipo nereikalingą naštą, ir kartu su mumis kovos už laisvos minties idėją. O dabar... Virto suvisu priešingai. Jis taip įsitikrino savo idėjose, kad ištikrųjų liko nepajudinamas. Bet... gal delto... jis serga ir... svajoja. Dar užmetė, kad aklai neguojame... O gal ištiesų... Gal ir tiesą pasakė: juk aš neskaičiau nei vienos kningutės, kurioj butu dorai išguldytas krikščioniškas mokslas, ir jo apgynimus težinau iš ateistų raštų ir iš pašnekėsiu su ateistais, kurie tyčiojos iš jo. Gal jie iškreipė, gal ne taip supranta, ar suprasti nenori... Arba... supratę neguoja, pakišdami sofizmus. Butu tai baisi neteisybė... O juk toks svarbus dalykas, kurio menku, nesąžiningu tyrinėjimu negalima aplenkti. Klaida didžiausia!.. viso gyvenimo. O jei Dievas, kurį taip lengvai... užginčijame, yra... tada... kas tada?!. Čia pakilęs, perėjo keletą sykių po kambarį ir vėl sėdos.
— „Juk tiesa, jei noriu ginčyti su ramia sąžine, reikia visą žmogaus tame dalyke pasiekti žiniją ir... jei tada pasirodytu, kad Dievo nėra, galėčiau be baimės pasakyti: jieškojau, kiek galejau, neradau ir lodei nežinau. Už tokią išvadą nebutu atsakymo, jei ir butu Dievas... Gaila, kad aš nežinau filosofijos, ant kurios katalikai stato savo tikėjimą. Kad žinočiau, bent ką turiu skaityti... Ak, delko aš tada, taip lengvai... o ir paskui nekartą man sąžinė sakė: Saugokis, gal yra Dievas ir tada... kas tada!? O siela... mintis... protas... iš kur aš žinau, kad mintis tėra smagenų išdavas. Tiesa, nekartą man taip sakė, bet tiktai sakė. Gal siela nemiri ir tada... kas tada?!. Čia jis pašoko nuo krasės ir drožė kumščia į stalą, taip kad žibinčius žvangėdamas pašoko, ir jis pradėjo machinaliai, nieko nemąstydamas vaikščioti po kambarį.
Umai jo akįs krito ant sienos, prie kurios stovėjo lova. Tenai apšviestas tamsia šviesa kabojo kryžius, o ant jo spindėjo žalvarinis Kristaus Prikaltojo paveikslas. Leonas sustojo ir žiurėjo. Kryžiun Prikaltasis tarsi veizėjo į jį, į jo sielą, veizėjo giliai, kiaurai, veizėjo perimdamas visą jo esybę. Veizėjo vienas į antrą lig du nebyliu senu neprieteliu: bedievis ir Dievas, vienas ant kryžiaus, prieš kurį per šimtus metų puldavo ant kelių milionai, atiduodami jam dievišką garbę,— antras prieš kryžių, kurio nekentė, kurį norėjo išnaikinti. Neišturėjo bedievis to galingo žvilgio, šiurpulio sukratytas sudrebėjo kaipo epušės lapas. Nusikreipė ir, sėdęs prie lango, žiurėjo į nakties tamsą. Nieko tenai nematė, tik kryžių, — kryžių, nuo kurio Prikaltasis veizėjo į jį tomis pačiomis viską matančiomis akimis. Bedievis uždengė veidą delnomis, bet kryžiun Prikaltasis veizėjo... ir matė, kaip jis budamas mažutėliu klaupdavo prieš jį, prižadėdamas jį mylėti, kalbėdamas „Tėve musų“ ir „Tikiu“, ir matė, kaip jis gimnazijoj užsigynė jo, klausydamas prikalbinėjimų savo draugų ir bijodamas jų tyčiojimosi, — ir matė, kaip jis paskui trokšdamas liuosesnio gyvenimo, išsižadėjęs jo, virto jo priešu, persekiojo jį pasityčiojimais iš tikinčiųjų, keikė jį, norėdamas prašalinti vardan augštesnios žmonijos liuosybės. Ir juodu veizėjo vienas į antrą akis į akį. Naujas baisus šiurpulys sukratė jo kuną.
Jis pašoko, užgesino žvakę ir pradėjo vaikščioti, nukreipdamas veidą nuo sienos, ant kurios buvo kryžius. Bet veltui. Švietė pro langus mėnulis. Toj šviesoj jis vėl matė Prikaltąjį į kryžių, kurs maloniai veizėjo į jo sielą viską matančiomis akimis su neapsakoma gale, tarsi trokšdamas susitaikinti su juomi. Ir neišturėjo bedievis. Ir puolė ant kelių ir ištiesė rankas prie kryžiaus ir meldėsi: „Jei tu esi Dievas, nebekankink manęs, duok man šviesos, duok man pažinti Tave.“ Ir akįs jo, kurios seniai nebverkė, prisipildė ašaromis, kurios riedėjo per veidą. Ilgai klupojo jis atkartodamas tuos pačius žodžius, ir jautė, kaip jo nerami dušia prisipildo gaivinančia viltimi.
Po ilgos maldos atsigulė, tikėdamos užmigsiąs. Ilgai jam nepasisekė. Mėnulis vis švietė pro langą. Šale jo lovos ant sienos kybojo tas pats kryžius ir Kristus maloniai veizėjo tarsi sakydamas: „Sunau tikėk: aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, prisikėlimas ir gyvenimas“. Ir du senu neprieteliu dabar be baimės žiurėjo vienas į antrą: vienas prižadėdamas dovanoti, o antras — prižadėdamas viską padaryti, idant atrasti prarastą tiesą. Galop nuvargintas užmigo.
Sapnavo jis, kad plaukia par plačią jurą. Užėjo naktis. Ant juodo dangaus nei šviesos, nei žvaigždės; nebežino kur plaukti. Ir štai sušvilpė vėjas, pakilo audra. Jo smulkus laivutis tuoj liko išverstas. Jis nusitvėrė laivelio, bet milžiniška jiega mėčiojo juomi kartu su laiveliu. Jis keikia ir šaukia baisiu balsu, nes kiekvienoj valandoj grumojo didžios vilnis jį užlieti ir paskandinti. Bet štai ant dangaus pasirodo kryžiun Prikaltasis. Tuoj audros nutilo ir pasidarė didelė tyla. Jis atsibudo. Nuo jo kaktos tekėjo prakaitas.
Vos suspėjo užmigti, vėl naujas sapnas. Rodos jam, kad jis stovi prieš baisiai augštą ir staigų kalną. Veda į jį siauras takelis, akmenuotas, apaugęs erškėčiais. Prie takelio stovi dideli akmenįs, apie kuriuos auga rožės, jurginai, visokios uogos. Nesuskaitoma žmonių minia lipa tuomi takeliu į kalną, pasiremdami rankomis, kruvindami akmenimis ir erškėčiais basas kojas ir plikas rankas. Kai-kurie nebenorėdami lipti sėdas ant didžių akmenų, randami meilumų puokštes, rinkdami uogas. Bet akmenis ant kurių jie ilsėjos, griuvo, o jie kartu su jais riedėjo į baisią bedugnę, kuri tuoj po kalnu atidariusi savo nasrus, tarsi, jų tykojo. Pradėjo lipti ir jis pats. Bet takas buvo taip sunkus ir skaudus, o jis taip nuvargęs, kad pradėjo žvalgytis, beneras kitą laisvesnį taką. Ir tiesa, jis rado ir prasidžiugęs nusuko į šalį, o sutikęs didelį akmenį, atsargiai atsisėdo atilsėtų. Bet umai akmuo sujudėjo ir jis rieda žemyn į bedugnę. Ir štai ant kalno pamato jis kryžių, o Prikaltasis sako: tikėk, kelkis ir eik. Jis atsibudo.
Buvo jau šiek tiek šviesa; dangaus skliautas raudonavo laukdamas iškilančios iš užgirio dangaus saulutės. Pirmą ką jis pamatė, buvo kryžius. Ir čia jam prisiminė visa vakarikščioji baisi tragedija, jo dušios tragedija. Atsikėlęs pradėjo tyliai vaikščioti, Kartas nuo karto pačios jo lupos kalbėdavo: „Dieve, duok man šviesos“.
Bevaikščiodamas apsistojo prie lentynos su kningomis. Buvo tenai visokių moksliškų daugiausia jam žinomų kningų. Vienoj lentynoj rado kningų filosofiškų, apologetiškų ir... Evangeliją. Jis jos niekad nebuvo skaitęs. Tiesa, gimnazijoj jis mokės Kristaus gyvenimą, nes to reikalavo kapelionas, bet paskui ir tą su džiaugsmu užmiršo. Dabar paėmęs ją, atidarė, kame papuolė ir skaitė: „Nes taip Dievas numylėjo pasauli, jog davė savo viengimį Sunų, idant kiekvienas, kurs į jį tiki, nepražutu, bet turėtu amžiną gyvenimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sunaus į pasaulį, kad teistu pasaulį, bet idant pasaulis butu per jį išganytas. Kas į jį tiki, n’esti teisiamas, kasgi netiki, jau yra nuteistas, nes netiki vardan viengimio Dievo Sunaus...“ (Jon. III, 16). Rankos jo drebėjo, kraujas puolė į veidą ir jis padėjo kningą, nes perskaitė nuteisimą savęs. Bet neišmanydamas ką daryti vėl atidarė Evangeliją ir skaitė: „o Petras sekė jį ištolo. Kada buvo sukurta ugnis ant vidurio kiemo, ir jie aplink sėdėjo, Petras buvo tarp jų. Viena tarnaitė išvydusi jį sėdintį prie šviesos ir prisižiurėjusi jam tarė: Ir šis buvo su juomi. O jis užsigynė, tardamas: Moteriške, aš jo nepažįstu. Ir po mažos valandėlės išvydęs jį kitas tarė: Ir tu esi iš jų. Bet Petras tarė: O žmogau, ne’smi. Ir kad praslinko arti vienos valandos, dar kitas patvirtino, tardamas: „Tikrai ir šis buvo su juomi, nes jis ir Galiliejietis yra“. Ir tarė Petras: Žmogau, nežinau, ką tu sakai. Ir tuojau dar jam tebekalbant gaidys sugiedojo. Ir atsigrįžęs Viešpats pažvelgė į Petrą. Ir atsiminė Petras Viešpaties žodį, kaip buvo sakęs: Jog pirm, negu gaidys sugiedos, tris kart manęs užsiginsi. Ir Petras išėję laukan karčiai verkė (Luk. XXII 54).
Čia gaivinanti viltis nauja šviesa prašvito jam. Jis skaitė vis toliau sklaidydamas gyvenimo kningos lapus: prastais žodžiais surašytus pamokslus neapsakomo gražumo, pilnus gyvybės ir jiegos, palyginimus, gyvenimą ir mirtį Jezaus iš Nazareto; skaitė lapus, kurių autoriai paliudijimui surašytos ten tiesos padėjo savo galvas, ir milionai asmenų tikėjo ir mirė liudytojais esančios tenai teisybės. Ir nesuprantamas jausmas pripildė jo krutinę tai galėsiu, tai džiaugsmu, tai vilčia.
Antanas, kurs jo seniai laukė įėjo pas jį. Jis sėdėjo krasėje parėmęs delnomis savo galvą, ir nesijudino.
— Labas rytas, drauge. Maniau, kad tu tebmiegti. Laukiau prie pusryčio, galop ėjau žadintų.
Leonas, tartum atsibudęs iš gilaus saldaus miego, pakėlęs galvą tarė:
— Ar jau atsikėlei. Taip anksti.
— Kaip tai anksti. Juk jau nebetoli pusdienis.
— Aš jau seniai atsikėliau.
Veidas jo buvo išbalęs kaip po drugio, akis įdubusios, plaukai nesušukuoti.
— Tu sergi? užklausė draugas, veizėdamas į jį.
— Ne. Šią naktį blogai miegojau. Greit viskas praeis.
Visą tą dieną svetys praleido vienas, išėjęs į netolimą pušyną, nešinas slapčia kningomis. Pietų nebuvo. Jis skaitė ir galvojo. Tiktai vakare, kada nuraudusi saulė pradėjo slėptis už miško, pagrįžo namon, pas draugą, kurs besirupindamas laukė jo ir jieškojo. Norėdamas nusiteisinti tarė:
— Šią naktį mažai temiegojau. Išėjęs į pušyną ilsėjausi, taip kad man nei pietų nesinorėjo.
Draugas tik paveizėjo į jį netikėdamas ir nieko neatsakė.
Po vakarienės draugai išėjo ant Nemuno kranto. Abudu buvo susimąsčiusiu. Mažai terupėjo jiems aplinkiniai kerėjančios nakties grožiai. Jų mintis sklido augštyn. Susėdo ant kalvos ir žiurėjo į tolį apsiaustą pustamsia naktimi. Toli, toli kas tave išmatuos, kas apims? Aure ten augštai žib’ milionai žvaigždžių. Kaž-koki galinga ranka tėškė jas į plotus be galo ir be krašto, o jos paklusnios sukdamos ir bėgdamos vingiais sustatė planetų sistemas, sustojusios buriais, kiekviena radusi paskirtą sau taką, ir žybsi, ir spykso, ir gęsta ir vėl užsidega pustamsiame padangyje. Bėga amžiai, bėga dienos, bėga valandos, o jos sukas ir spykso. Praeina išnyksta kaipo rukas žmogaus gyvenimo dienos, o jos pasiliekta kybančios ten augštybėse. Ir milionai žmogiškų esybių, kurios žiurėjo į tas žvaigždes, guli žemėje. Delko žmogus nėra tokia ilgametė žvaigždė, delko gęsta jis trumpu laiku, delko vysta jo gyvenimas? Tiesa, vysta jo gyvenimas žemiškas, bet pražysta jam gyvenimas kitas, gražesnis už žvaigdžių mirkseną. Jo dvasia, pamačiusi to nykstančio gyvenimo šviesą, trokšta buti visad, trokšta amžinybės.
— „Kas žino? gal nebeužilgo... mintija Antanas: „Kiekviena valanda yra vėju, yra banga, kuri neša mano laivelį arčiaus prie mano tikslo. Kaipo nuvargęs sunkiu darbu artojas grįšta iš lauko atilsėt po savo pastoge, taip ir aš keleivis atlikdamas savo kelionę grįžtu prie amžinatvės. Ir gal neužilgo atsidarys tos duris, kame pasibaigs šita kelionė ir atsivers gyvenimas tikras. Išmuš valanda, nukris pančiai, rišantis mane prie žemės, ir mano dvasia liuosa, niekuo nekliudoma, kaipo jaunas erelis lėks prie to, iš kurio rankų išėjo. Apleidusi tą šalį? išlėks į kitą, pilną grožio ir pagavimo. Ir kame ta šalis? Ar ji yra tuose antai plotuose, kur blizga žvaigždės? Gal ten toli, toli už tų aure žvaigždžių sukas kiti milionai žvaigždžių, kyba kili pasauliai užimantis plotus be galo, be krašto. Platus pasaulis, tartum neturįs galo, kaipo neapimama neišmatuota tobuliausioja esybė, pirmoji priežastis visų daiktų. Kas žino, kaip toli siekia pirmosios priežasties rankų darbai? Kas žino ribą tarp sutvėrimo ir nieko? Čia ant žemės tiktai ištrėmimo vieta, vieta kelionės, vienok jei taip plati ir graži žemė, kaip plati ir didi turi buti tėvynė tikroji, į kurią einu. Tenai nebėra laiko, — tenai amžinatvė ir ta amžinatvė mano butas. Vistiek kame jis yra, bei butinai yra. Toli tas kraštas nuo tos žemės vargti ir gražus, kurio grožių dabar suprasti negaliu pakol dušia tebgyvena griunančio kuno kiaute. Tur buti gražus, nes didžia ir graži tobuliausioji Esybė, kaip man sako jos darbai, jos veikimo ir buvimo pėdsakos. Tenai nekeičias dienos su naktimi, nesenėja jaunumas, negaišta linksmybės, nevysta grožis, bet žydi visad gražus amžinas pavasaris. Ir aš tenai eisiu... gal neužilgo... Viltis, viltis... kaip ji man brangi! Nelinksmas be jos, tiesiog negalimas butu man gyvenimas ant tos žemės“.
Sklido Antano mintis į anapus grabo, vis gražesnės ir pilnos vilties ir paguodos. Galop pradėjo žiurėti į sėdintį tyliai draugą, kurs nuleidęs galvą, parėmęs ją delnomis giliai kaž-ką dumoja. Ilgai veizėjo jis ir gaila jam pasidarė, kad tas draugas neturi tos gaivinančios vilties, kuri buvo jo vadovu, — žvaigždė visame jo gyvenime. Galop paklausė jo:
— Ką taip giliai mintiji?
— Stebėtinos mintis. Norėčiau žinoti, ar yra kitas gyvenimas po mirties? ar yra amžinatvė?
— Jei yra Dievas, yra ir amžinatvė. Apie tai nėra ko nei kalbėti. Bet kitoks daiktas, ar yra gyvenimas anapus grabo?
— Taip. Juk jei viskas baigias čia ant žemės, ką padės visi tie triukšmai, ką padės tikėjus, kad yra Dievas?
— Visupirmu reikėtu tikrai žinoti, kad viskas baigias su tuomi gyvenimu. Tada jau galėtumei pastatyti antrą klausimą, kaipo išvadą iš pirmojo: Ką padės tikėjus?
— Sutinku. Bet iš kur mes žinome, kad yra gyvenimas anapus grabo. Juk apie tą dalyką sukas mažne visi ginčai tarp netikėlių ir tikinčiųjų.
— Ne vien apie tai!
— Bent viena dalis tą ginčų yra čia.
— Taip. Nors ir tą klausimą reikia padalyti į du klausimu; pirmas: ar žmogaus siela yra dvasiška; antras: ar ji kaipo dvasia pasiliks gyventi sugriuvus kunui. Kaip matai, pirmasis klausimas yra pagrindu išrišimui antrojo ir delto pirmąjį užginčija ateistai. Užginčijus pirmąjį, nebereikalingas liekta antrasis klausimas. Jis tada savaimi griuna. Bet aš jau sakiau tau, kad disputos retai tėra naudingos ir delto atsisakau disputuoti. Jei jieškai teisybės, skaityk atidžiai geresnius tame dalyke krikščioniškus autorius ir galvok. Kai-kurius aš turiu; galėčiau tau duoti.
— Skaityte skaitysiu. Bet vis norėčiau paklausti, ar dušia žmogaus yra dvasia, t. y. nemedegiška substancija, kaip tvirtina tikintieji.
— Jei nenorėtumei priimti be prirodymų teorijos materialistų, kurie mintijimą priskaito smulkiai medegai, ar smagenims, arba teorijos sensualistų, kurie protą identifikuoja su pajautimu, turėsi pripažinti, kad dušia žmogaus yra dvasia. Kitokio išėjimo nerasi. Tiesa, yra dabar daugybė pramanytų visokių teorijų, bet visos jos yra ar materialistų ar sensualistų, tiktai kituose ir kituose pavidaluose, o pagrindai visose teorijose tie patįs: ar medega, ar pajautimas. Jei nenorėtumei logiškai prieiti prie tokios išvados, kad dušia, yra dvasia, turi priimti vieną iš minėtų teorijų, ir tai priimti liuosai be prirodymų, nes jie tikrų prirodymų netur. Pamatysi tai pats, jei logiškai galvosi.
— Prileiskim, kad dušia yra dvasia. Kaip tada išrištumei antrąjį klausimą?
— Labai lengvai. Juk daiktas nesudėtas iš dalių, jei nepriklauso nuo medegos, negali medegai irstant, kaipo nesudėtas, išskleistis į dalis Dušia, kaipo dvasia yra toki; ir delto nežusta irstant kunui. Reikėtų tat idant Dievas ją išnaikintu. Bet Dievas jos nenaikins; ir priparodyti tam yra nauji tam tikri argumentai. Taigi žmogus bešališkai jieškąs tiesos, turi butinai prieiti prie tos išvados, kad yra gyvenimas anapus grabo.
— Taigi nėra ko bijotis mirties.
— Jei kas veda dorą gyvenimą, nėra ko bijotis. Nes Dievas yra Dievu, t. y. visutobuliausia Esybė, visudidžiausia gerybė. Ženklus tos gerybės matome ant kiekvieno žingsnio sutvėrimuose ir apveizdoje. Juk jis ir prigimtį žmogaus taip sutaisė, kad ji visa savo pajiega linksta prie laimės. Laimės, laimės šaukia jo prigimtis, ir visą, ką žmogus daro, daro del atradimo sau laimės. Bet mes matome, kad jokie daiktai negali pripildyti to žmogaus palinkimo ir delto paliekta vienas Dievas, kurs gali pripildyti tą troškimą ir tai antrame gyvenime. Žmogus tat sutvertas kad naudotus laime, kurią padaro vien pats Dievas, kadangi Dievas yra visuaugščiausia gerybė, ir žmogaus laimė turi buti taip didelė, kokia atsako žmogaus jiegoms, žmogaus prigimčiai Ir delto doro žmogaus mirtis išrodo kaipo užgimimo diena. Apleidžia jis žemę, sveikina laimę, dangų, paliekta žmones, atranda Dievą, su kuriuomi vienijas ragaudamas Jo gerybės. Viltis tenai atsirasti apsaldina gyvenimo skausmus, yra didžiu akstinu prie doros, prie gero visuomeniško gyvenimo, tvarkos ir gerovės. Ir štai visą tą taip gražų mokslą, paremtą ant visusvarbiausių argumentų užginčija naujos gadynės išminčiai, kad nustumtu žmoniją į fatalį materializmo slėnį, ir žada jai žemišką, niekad neįvykdomą liglaikinę laimę.
— Delko tat žmogus bijos mirtį?
— Nevisi tebijos. O jei bijos — tai del aplinkybių: ar tai bijodami bausmės už nedorą gyvenimą, ar tai bijodami apleisti ką mylėjo, ar tai bijodami paties sugriuvimo žmogaus prigimties; kiekvienas sutvėrimas stengias užlaikyti sveiką nesuardyta savo prigimtį. Tad ir žmogui, nors turi protą, baisus tas sugriuvimas. Juk aš žinau, kad man nebeilga čia gyventi, vienok bijaus paties mirimo; nors dažnai džiovininkams mirimas yra lengvesnis, bet visgi norėčiau velyk staigu, netikėtai numirti, nekaip išpalengvo. Nežinau valandos mano mirimo, gal rytoj, gal ir paskiaus ateis ta valanda. Viena tiktai jaučiu, kad nebeužilgo. Baisus pats perėjimas, o antras gyvenimas manęs nebaido, nes sąžinė man sako, kad gerai man bus.
Liudna pasidarė Leonui, nes jis mylėjo savo draugą, labjaus dabar. Ir jis turėjo su juomi persiskirti. Ar gali buti, kad juodu amžinai persiskirs išnykdami nirvanos vilnyse. Ne, ne; turi buti antrasis gyvenimas, kuriame juodu vėl susitiks. Ilgai veizėjo į jo veidą, pilną ramybės, rimtumo, vilties ir tyliai ištarė: Drauge, aš tikiu į amžiną gyvenimą. Antanas, maloniai nusišypsojęs, apkabino savo draugą, kurs dabar tapo jam dar brangesnis, ir juodu ramiu, susimąsčiusiu nuėjo namon.
Ant rytojaus nedėlios pavakaryje draugai išėjo pasivaikščioti. Buvo karšta. Juodu atsisėdo ant žaliuojančios vejos pušyne ir ilsėjos.
Umai išgirdo šauksmą Nemuno pusėje. Buvo tai šauksmas vaiko, kurs, įlipęs į žvejų laivėlį, atrišo jį ir važinėjos ties upės krantu. Bet laivelį pagavo srovė ir sukdama jį nešė tolyn. Šauksmas atsikartojo dar baisesnis. Draugai paveizėjo vienas į antrą. „Skęsta“, tarė Antanas. Abudu pašoko ir pabėgo Nemuno linkon. Antanas bėgo greitai, svetys atsiliko užpakalyje. Jis norėjo suturėti Antaną, nes žinojo, kad jam bėgimas gali pakenkti. Pradėjo tat šaukti, kad sustotu. Antanas nieko negirdėjo, užimtas mintimi, kad vaikas skęsta. Umai jis pavirto. Atbėgo svetys, žiuri: jo draugas guli, nesijudina, o iš jo burnos eina kraujo srovė. Persigando. Pasižvalgęs pamatė netoli vandenį. Sušlapinęs skepetą apdengė juomi apalpusiojo kaktą. Pakėlęs jo galvą, padėjo sau ant kelių. Kraujas tekėdamas kruvino jo rubus. Bet štai nustoto tekėti ir po valandėlės Antanas atvėrė akis, o pakėlęs jas į savo draugą maloniai nusišypsojo. Leonas pašaukė žmones, kurie atvežė jį namon.
— Ar ne reik parvežti kunigą? paklausė jo, kada jis vėl atvėrė akis.
— Nereikia, nes šį rytą buvau prie šv. Komunijos.
Greit parvedė gydytoją, kurs apveizėjęs ligonį, pajudino galvą ir nusilenkęs prie svečio ausies tarė:
— Gal valandą pragyvens. Ligonis, tur but supratęs jo žodžius, vėl nusišypsojo ir pamojo, kad jam paduotų kryžių. Paėmęs prispaudė jį prie lupų, pažvelgė į kryžių su meile ir priglaudė prie krutinės.
Tylu buvo aplinkui. Gramnyčios žvakė žiburiavo rusta šviesa. Aplinkui klupojo namiškiai tyliai verkdami ir melsdamies. Ligonio veidas išbalęs, akįs užmerktos, alsavimas vos juntamas. Bet štai jis atidarė akis ir tyliai ištarė.
— Sudiev, tetuši ir močiute, sudiev, sesyte. Ačiu už rupinimos manim. Sudiev, drauge; ačiu kad įtikėjai... Visi ten... pasimatysim...
Čia nebteko dvasios. Pakilo baisus verksmas. Leonas nusisukdamas į šalį šluostė veidą. Galop visi šiek-tiek nutylo. Ligonis pasijudino.
— Tikėjau ir tikiu... Jezus, Jezus, Jezus, tyliai ištarė ligonis... dar valandėlė... ir nutilo ant visados. Užgeso.
Liudnas važiavo Leonas po laidotuvių savo brangaus draugo. Ten, ten... netoli nuo Nemuno kranto, prie sodžiaus bažnyčios maži kapeliai, kuriuose ilsis jo sustingęs kunas. O jo dušia?... Ne, jis nemirė. Jis užbaigė tik savo kelionę, praėjo vartus to žemiško gyvenimo, jis yra, jis bus... Kaipo medis, kurs šaltą rudenį meta savo išmargintą, sugeltonavusį rubą, kad dar gražiau apsirėdytu žaliu pavasarį, taip ir jis numetė tik tos žemės kiautą, užmigo, kad atsibustu gražesniame amžiname gyvenime. Gal jis dabar apdengtas šviesa, permainytas į angelą žaidžia, skrajoja, linksminas Augščiausiojo akivaizdoje, žiurėdamas su nuostaba į milžiniškus Jo rankos darbus ir veizi į tą žemę, vargų, kovos ir kentėjimo vietą, ir džiaugias, kad laimingai praėjo savo gyvenimo taką? Kas atidengs antrojo gyvenimo paslaptį? Žmogus tikintis tiki į jo gražybes, prie jo dusauja, del jo apsišarvojęs geležine kantrybe, išsižada šios žemės meilumų, veda milžinišką kovą, pašvęsdamas savo idejai net gyvybę; — bedievis tik tyčiojas iš tos idejos, jam užtenka žemės. Abudu vienok eina, atliekta gyvenimo kelionę.
Ir kas tai yra žmogaus gyvenimas?
Pražysta žmogus, kaip žolė ant lauko, kaipo darže puokštė, ir jis glamonėjamas močiutės meile ir globa auga kaipo medis prie bėgančio upelio vandenų. Jaunas jo dienas apsiaučia džiaugsmai ir pagavimai. Viskas jį linksmina. Kudikiu išėjęs ir tėvo namų, bėga prie žaliuojančio upelio kranto, papuošto gražiomis pavasario puokštėmis. Sustoja jis pamatęs pirmas margas puokšteles, ir nustebęs, pilnas džiaugsmo, renka jas atidžiai į savo švelnias rankutes. Bet štai po kelių žingsnių pamato jis naujų dar gražesnių puokščių aibę. Žiuri jis tai į vieną tai į kitą, neišmanydamas, kurias laikyti gražesnėmis, ploja iš džiaugsmo rankutėmis, ir stebias ir žiuri į tą išaustą margais žiedais divoną. Nekaltas kudiki, džiaugkis savo gyvenimo pavasariu, nes dar nepažinai jo paties.
Eina jo dienos, pinas džiaugsmo vainiku, pakol neįsipins į tą vainiką ir skausmo digliai, kuomet pamatys pilną rupesčių močiutės veidą, užsimąsčiusį, nuleidusį galvą, tėvą, kada pažins kentėjimus ir užvylimus savo gyvenimo aušroje.
Bet jis auga, stiprinas, lavinas jo gabumai, prisipildo energijos ir jis rengias prie savarankiškos gyvenimo kelionės.
Beaugdamas jis pažįsta geriau ir savo kelionės vietą — žemę.
Antai pumpso ji plati... apsiausta jurėmis, išvagota daubomis, aptaškuota riogsančiais kalnais, išraižyta upėmis ir upeliais. Dabina ją gražios kalvos, apdengtos augalais, slėniai ąžuolais apuoksminti, plačios lygumos, javais aprėdytos. Pučia švelnus zefirai malšinantįs spirginančią saulės kaitrą, šilti vėjeliai švelnina šiurkštų šiaurį. Viršuj, antai, tęsias neišmatuojama platybė dangaus skliauto, iš kurio žiuri, kaip akįs, tamsia naktimi blizgančios žvaigždės. Saulė anksti rytą išsiuntusi savo pirmtakuną — aušrinę, dažydama dangaus pusę švelnučiu pazaru, nuvijusi nakties tamsų apsiaustą, išplaukia iškilmingai, kaipo gamtos karalienė į padanges, vesdamas linksmutę jauną dieną. Guvus paukščiai brėkštant plasnoja sparneliais, sveikina baltą dieną, pripildo orą linksmu čiulbėjimu. Švelnųs jėreliai šokinėja pievoje jieškodami sau maisto. Šlama aplinkui miškas, pilnas gyvybės visokios.
Ir ko tik žmogui reikia, visa tai gamina jam maitintoja žemė. Ištiesęs ranką raško jis gardų medžių vaisių, renka saldžias uogas ir šaknis. Trykšta lašai vandens iš uolų ir bėga vinguriuotais upeliais žemyn jo troškuliui gesinti, o jo nuogumą dengia plonai išdirbtos gyvulių odos ir dailiai suausti augalų pluošai.
Mato žmogus tą visą gražiausiai surėdytą sau butą, ir atiduoda garbę visagalinčiai Esybei, kurios pirštai tą viską yra padarę iš nieko. „Ne, ne“, protestuoja maištininkas: „kam mums pirmos esybės? Viskas pasidarė savaimi sulig gamtos dėsnių, viskas rados netyčia“. Ar tikrai taip; pagalvok geriau, kad neapsiriktumei.
Pažiurėk aplink save. Štai laikas bėga. Diena keisdamos su naktimi trumpina žmogaus amžių. Paveizek: štai jaunikaitis, pilnas sveikatos ir jiegos, pilnas pasitikėjimo ir energijos, neseniai pradėjo savarankiškai eiti gyvenimo taku. Palaukk keletą dešimtų metų ir atradęs ji prisižiurėk. Štai jis eina: įdubęs veidas, suraukšlėta kakta, nuo kurios išnyko visas pirmesnis gyvumas. Kas jis dabar? Gi suvytusi, nusigyvenusi stovyla. Vietoj linksmų dainų, kuriomis išliedavo savo širdies džiaugsmą, teišgirsi vien skundimos, nes jau palaidojo savo pirmesnę linksmybę po šaltais užgesusios jaunystės pelenais. Ir dabar viskas jam nuobodu, viskas nemalonu. Tartum jo pavydale butu išjuokta jaunystė. Ir jis eina susikuprinęs, lyg neštu ant pečių savo grabą, ir nulenktu veidu jieško vietos, kame atsigulti ir užmigti amžinu miegu.
Štai ir kelionės-gyvenimo galas, kurs maino gimines, guldo kapuose vieną kartą, duoda vietą kitai, kurios likimas vėl toks pat.
Kas pasidaro, kada žmogus atsigula grabe? Ar paliekta kas iš žmogaus, bent dalis jo?
Tvirtina gilesnis mokslas, pati žmogaus prigimtis šaukte šaukia, kad be pelenų kupetos, pasiliekta dušia, kuri nemiršta, bet paskirtas jai yra kitas gyvenimas, atsakantis jos moralei tobulybei.
Išnaikink, jei gali, tą žmonijos tikėjimą, tada ne vienas atsisakys gyventi ir kentėti, nes kvailystė butu kentėti del liglaikinės laimės, o dar didesnė, kentėti ne del asmeniškos ir dabartinės, bet del ateinančių kartų žmonijos gerovės...
Tokios mintis žaibo greitumu plaukė Leono galvoje, jam namon begrįžtant. Jis lygino savo praeitą kelią, su keliu mirusio draugo. Jis gėdijos pats savęs, vadino save paiku, ir gailėjos, kad taip toli lengvamintiškai buvo nusukęs į šalį. Kad but galima, jis butu sugrąžinęs savo jaunystę ir vėl pradėjęs išnaujo gyventi. Jį jau seniai žadino neramus vidujis sąžinės balsas, žadino gamta, Dievo galybės pėdsakas, o jis miegojo, lyg keleivis tyruose atsilikęs nuo savo sąkeleivių: o atsibudęs jis persigąsta, ir skubinas ir jieško kelio ir gailis, kam jis užmigo. Šalin tamsybės, šalin apgaudinėjančių svajonių šmėklos, šalin melagystės, suvedžiojimai, jis dabar atgimęs kitam gyvenimui eis nauju keliu teisybės ir šviesos, vedamas tikėjimo ir vilties aušrine.
Štai netoli ir jo kelionės tikslas — jo antrojo draugo Povilo Dumčiaus jo bedievystės mokytojo butas. Štai ir jis pats išėjo svečio sutiktų.
Jis buvo vidutinio ugio, gana storas. Apie jo žiedrias akis rietės dvi mėlyni juosteli, išblyškęs veidas buvo apdengtas retais puškeliais, ilgi šviesiai tamsus plaukai, palaidi dengė tarsi kepurė jo galvą. Jo veidas susyk išrodė gana malonus ir lipšnus, bet geriau prisižiurėjus galima buvo jame skaityti atstumiančią didybę, pasityčiojimą ir staigumą. Jis stovėjo pasirėmęs ant priešbučio, rankas sukišęs į kelnių kišenes ir švilpavo kaž kokį rusišką maršą, pakol svetys prisiartino prie jo. Juodu pasisveikino.
— Aš, broliuk, maniau, kad tu nebeatvažiuosi, kaip buvova susitarę, ir todel nustojau laukęs. Bet negerai ir pataikei, nes aš neturiu laiko su tavimi užsiimti; rašau vieną straipsnį laikraščiui. Velnias atimtu visus kunigus su visais jų tarnais klerikalais. Darbuokis, mokyk juos, linkėk jiems gero, o jie atkakliai užsispyrę vis gieda savo giesmę. Pakol užbaigsiu savo rašinį, tu gyvenk sau vienas, daryk ką tinkamas.
— Ačiu už vaišingumą. Aš taipogi norėčiau šį tą paskaityti ir pamąstyti, ir todėl labai gerai atsitiko, kad ir tu turi užsiėmimą.
Ir apsigyveno Leonas pas draugą. Anksti rytą papusričiavęs išeidavo jis kas dieną į pušyną, sėdęs ant kalvos skaitydavo. Nustojęs skaityti, jis klaidžiodavo miške, visas užimtas viena mintimi, kaip geriau pažinti tikėjimą, kaip sulig jo sutvarkyti savo gyvenimą.
Gamta rodės jam didžiule kninga, surašyta amžinojo Dievo pirštu ir apsakinėjanti jam Jo galingus darbus.
Bėga štai šimtmečiai, kurie regėjo pasaulio pradžią, kada vienas Visagalinčio pamojimas tuščiuose plotuose ištiesė firmamentą, kaipo šėtros apdangą, prisagstė žvaigždžių, surengė dieną ir naktį ir parašė visai gamtai neatmainomus dėsnius. Ir žemė apsidengė visokiomis sėklomis ir išdavė vaisių, gamindama augalų ir paskui ir gyvulių karaliją. Kokiuo budu tai padarė, per kokius plėtojimos slenksčius vedė, nėra žinoma. Vienok pradžia, medega ir spėka eina iš Augščiausios Išminties, kuri nusvėrė, išskaitliavo, surėdė prieš amžius viską pagal saiko ir svarumo tikslybės. Kur pakelsi akis, visur rasi puikiausią tvarką, kurios tiktai norėdamas buti aklu gali nematyti. Žmogaus mintis, protas, dvasia, galinti pažinti taip didžius daiktus; akis kuriomis mato taip daug stebėtinų dalykų; sveikata, gyvybė, oras, kuriuomi alsuojame, versmės vandens trykštančios iš žemės, pati žemė, peninti mus savo turtais: viskas sako žmogui, kad tai yra dovanos begalinės gerybės ir galybės, kuriai visas sutvėrimas savo tvarka ir tikslybe gieda garbės giesmę.
— „Ir aš lig šiol buvau bepročiu“, mintijo Leonas, sėdėdamas ant daubos kranto, kurios gilmėje čiurleno upelis: „Jautis pažįsta savo poną, šunytis parodo dėkingumą tam, kurs jį maitina, o aš Jo nenorėjau pažinti, bėgau nuo Jo, užmerkęs akis, idant nematyčiau, užkimšęs ausis, idant negirdėčiau“.
Galop Povilas pabaigė savo rašinį. Linksmas pavadino jis savo draugą ir jam perskaitė. Buvo tai straipsnis įvardytas: „Tikyba ir pažanga“. Rašė jis, jog tikėjimas kliudo pažangą, ir jog vienas su antru negali sutilpti. Reikia ar vieno išsižadėti, ar antro. Ištraukė iš viduramžių visokias šąšlavas kaipo priparodymus savo sąprotavimo, ir metė jas į akis katalikams.
Pabaigęs skaityti, žiurėjo į draugą, laukdamas pagyrimo ir tarė:
— Na ar ne tiesa, kliuvo tiems tamsuoliams?
— Taip, bet man rodos, kad tau pačiam daugiau kliuvo.
— Kaip tai?
— Pasirodo iš to rašinio, kad jokio supratimo apie katalikų Bažnyčią neturi, o jos historijos ir akstinų jos pasielgimo pavieniuose atsitikimuose visai nežinai.
— Juk aš paduodu grynus faktus, paimtus iš historijos.
— Taip. Bet kokioj šviesoj juos statai, per kokius akinius į juos žiuri? O dar maišai pasielgimą pavienių asmenų, kurie galėjo apsirikti, su pačia Bažnyčios įstaiga. O iš antros šalies nenori nei pamatyti, kiek naudos atnešė Bažnyčia žmonijai visuomenės bei civilizacijos srityse.
— Tu rodos pradėjai abejoti musų visiškos liuosybės idejos teisingumu.
— Jei ten nematau pamatų, ką turiu daryti?
— Yra tai išdavimas!
— Arba geriau pasakius jieškojimas tiesos ir atsitolinimas nuo to, kas man išrodo netiesa. O atsitolinimas nuo netiesos negali buti išdavimu.
Povilas su pasityčiojimu nusijuokė.
— Tai mes neturim tiesos? Mes tamsesni už viduramžių ir dabartinių katalikų tamsuolius?!
— Aš nesakau kad jus tamsesni, tiktai kad tiesos pas jus nėra.
— Labai stebiuos, kad tu ligšiol to nematei.
— Ir gailiuos, kad nemačiau.
— Tat tu tiki?
— Neviskas dar man aišku katalikiškame tikėjime. Bet jei viskas praaiškės, tikėsiu, kaip kiekvienas katalikas.
— Atžagareivystė!
Tai ištaręs Povilas kėlės ir išėjo smarkiai uždauždamas duris. Nes supyko.
Greit vienok praėjo jo įpykimas ir kilo jame noras vėl atvesti draugą savo kelian, nuo kurio šis nukrypo. Vakare susėjo juodu sodno palapinėje.
— Aš negaliu suprasti, tarė Povilas, delko tu atmeti tai, ką taip gynei.
— Ir aš negaliu suprasti, delko aš taip gyniau tai, ko ginti nereikėjo.
— Tada tu supratai vieną tiesą, kad laimė žmonijos visiškoj liuosybėj ir pažangoj.
— Bet dabar matau, kad tos laimės tenai buti negali.
— Delko?
— Juk visiška liuosybė yra anarchija, betvarkė, na o betvarkėj ir laimės negali buti.
— Bet pati pažanga padarys, kad tvarka bus nereikalinga.
— Jei žmogaus prigimtis visiškai galėtu atsimainyti, galėtumei laukti to. O juk žmogaus prigimtis nesimaino. Žmogus visad bus žmogumi, ne angelu.
— O argi mes nepripažįstame, kad ligšiol pažanga atnešė žmonijai labai daug naudos, toliau, reikia tikėties, atneš dar daugiau, taip kad žmonija bus visai laiminga.
— Ne, laimės neatneš.
— Delko?
— Pažanga yra lipimas nuo blogesnio stovio į geresnį, tai tiesa. Bet dar kartą tvirtinu, kad pažanga negali išnaikinti žmonijos kentėjimu ir padidinti jos meilumų.
— Delko? Ar nepripažįsti pažangos naudingumo?
— Pripažįstu. Gera ji yra. Matom tą didį mokslų išsipiėtojimą, didžius naudingus išradimus, išsiplėtojimą pramonės ir pirklystės. Visur palengvinimai, patogumai ir puikumai. Bet nun paklausiu tavęs, ar žmogus dabartiniuose laikuose yra laimingas, ar nebekenčia vargų?
— Turime pripažinti, kad dabar dar yra daug kentėjimų, nes pažanga dar nesuspėjo jų prašalinti. Bet turime viltį, kad ateityje to nebebus.
— Ne, aš tokios vilties nebeturiu.
— Delko?
— Pažanga be Dievo negali nei padidinti šaltinių meilumų, nei išnaikinti šaltinių kentėjimų ir vargų. Kentėjimų šaltiniai yra ir bus visad maž daug šie: žemė niekad nieko neduos dovanai ir delto reiks darbuotis. Sunkus darbas del duonos kąsnio yra vargu ir kentėjimu. O kiek ant žemės priešingų žmogui gaivalų, kiek nedorų gyvių, naikinančių jo triusą, su kuriais turi kariauti. Toliau žmonės serga, sirgs ir kentės. Dar pati pažanga atneš nemaž ligų, sugedimą akių, plaučių ir t. t. Pati civilizacija yra gaunama triusu, ir kuo augštesnė civilizacija, tuo sunkesnis pasiekimas jos vaisių, nes reik įgauti didesnį mokslą, o juk mokymos yra nemažas vargas kaip mokytiniams taip ir mokytojams. Žmonės toliaus sęsta ir miršta; kiek tas dalykas atneš vargų ir kentėjimų. O juk joki pažanga to neišnaikins. Neužgesys ji ir meilės žmonių širdyse ir del to nelaimė ar mirimas vieno bus kentėjimu kitam. O ką besakyti apie žmogaus budą ir jo palinkimus, kurių jokia pažanga neišdildys. Daug dar kitokių šaltinių kentėjimų yra žmogui, kurių pažanga neišnaikins. Tuo tarpu šaltiniai meilumų nepadidės. Meilumai gali buti pajautimų — kuniški, proto meilumai ir moraliai. Tų paskutiniųjų pažangoj be Dievo negali buti. Kuniški meilumai nepadidės, nes žmogaus dirksniai vis pasiliks tokie pat ir taip pat teatjaus kuniškus meilumus, nors meilumų daiktai butu ir kitoki. Meilumai protiški — tai mokslas. Bet mokslas negali atnešti tikro meilumo, pakol žmogus nepažins nuodugniai daikto. Atmetus Dievą, paskutinę priežastį, toks nuodugnus pažinimas daiktų yra negalimas. Reikėtu tat protą apgaudinėti statant visokias netikusias teorijas. Toks proto apgaudinėjimas nebus žmogui tikrai smagus. Pažangai reikalinga yra protiška išmintinga pažiura į pasaulį ir žmogų. O juk pagal pažangos be Dievo žmogus tiktai tėra mašina, organizuotos medegos grumulys, kurį stipresnis, jei jam yra naudinga, gali suvartoti pagal savo noro, gali spausti, plėšti, kankinti, nes jokie pylimai, jokie tvenkiniai nun to neužgina, o paskui išnaudojęs gali pamesti kaipo nereikalingą padarą. Ne, ne, kas stato savo laimę pažangoj be Dievo, labai apsirinka.
Povilas, išnaujo užpykęs, paliko svetį vieną.
Naktis viešpatavo aplinkui. Vystydama žemę savo tamsybėmis, ji dažnai paverčia paprastuosius daiktus bauginančiais pavydalais. Yra tai valanda, kurioj šykštuolis tyliai kontroliuoja ir skaito savo auksą, neteisingai išplėštą iš silpnesniųjų. Ta yra valanda, kurioj išminčius, išsižadėjęs atilsio, atsiduoda tyrinėjimams, kurie peni jo tuštybę, ir stato drąsias teorijas, griaunančias net tikriausias tiesas, idant nuvesti žmoniją į melo tamsybes. Ta yra valanda, kurioj piktadarys tveria ir pildo savo nedorus užmanymus. Ta yra valanda, kurioj... Ne, tegu nakties tamsybės dengia baisų nedorybių reginį, pakol neapšvies jų pati augščiausioji Esybės šviesa, kuri valdo pasaulį ir neatiduos kiekvienam sulig nuopelnų.
Žmogus su pasididžiavimu tveria civilizaciją; štai čia, mano, ir laimė. Apipina žemę vielomis, apriečia geležiniais reisais ir kalbas vienas su kitu iš tolo, ir važinėjas-lakioja greičiau už vėją. Sukalė lentas, pakinkė vėją ar garą ir leidžias į jures pirkliaut ir rinkt aukso, kurs, kaip mano, duoda laimę. Pelkės džiovinamos ilgu triusu, liekta ariamos; nukasti ir sulyginti kalnai, padaryti par upes tiltai yra girtinu žmogaus meno darbu, tvirtovės, miestai, ginklai yra apsiginimo įrankiai. Išrasti vaistai — ginklai nuo ligų. Rausias žmonės kaip kurmiai žemėse, jieškodami branginamų naugių, brangių akmenų ir puošia jais save ir savo puikius rumus. Žvanga auksas, sidabras, šviečia švelnųs rubai — meno vaisiai. Dreba nuo fabrikų žemė, užia mašinos, sukas ratai, išdirba visokius rubus, pabuklus, papuošalus. Vis tai nebloga, vis naudinga, vis palengvinimas, bet kame laimė, kurios jieško ir trokšta žmogaus prigimtis, į kurią žmogus tiki, prie kurios duksauja?
Antai fabrikų smarvėje, mašinų dulkėse ir tarškėjime džiuna tukstančiai. Antai susilenkę be pertrukio dirba žemę, kuri šykštai su prakaitu teduoda duonos kąsnį. Kartais badas juos kankindamas pusgyvius paverčia ant žemės. Čia žudo juos sniegas, šiurkštus šaltis, kitur kepina saulė. Dangus nekartą apsidengęs tamsiais debesiais prapliumpa lietaus čiurkšliais; vėjai, audros, žvėrįs, kenksmingi vabalėliai naikina jį patį. Nesuskaitoma ligų aibė, karės ir marai naikina gimines. Kasdieniniame gyvenime engia žmogų nesuskaitoma daugybė mažesnių nesmagumų ir koktumų. Ir verkia žemė, kenčia žmonija, nors civilizacija atnešė tiek naudos, ir nerasi žmonių apgyvento krašto, kuriame nebutu skambėję dejavimai, neplauktu ašaros, del mirusiųjų brangių asmenų.
Tečiau žmogus pilnas puikybės stengias gaudyti net prigimties užgintas meilumų valandėles, stengias apgalėti silpnesnį, ir pavergęs kitą išsikelti iš minios. Jieško pataikunų, kurie jį garbina ir gadina. Ištisos tautos ir karalystės lenkias prieš auksą ir garbę, kaipo savo dieveklius. Skaito valdonai savo pavaldinius, kiek žmonių žuvo kasyklose, kurių darbo vaisiai dabina jų rumas, skaito kiek tukstančių gali jie išvesti į kovos lauką. Štai vadai, neva gynėjai darbininkų, kurie patįs juos išnaudoja savo nedoriems užmanymams, apgaudinėja juos, prižadėdami parodyti tiesą, kurios patįs neturi, o uždega širdyse tik neapykantą ir kerštą; jie neveizi į žmogų, kaipo į brolį, su kuriuomi kartu keliauja prie augštesnio tikslo, bet kaipo į gyvulį, nuo kurio tesiskiria tik geriaus išlavintais gabumais. Naujos gadynės išminčiai, atiduodami garbę dievaitei liuosybei ir pažangai, prižada laimę, kurios duoti negali, laimę, kuri jų lupose yra tuščiu žodžiu be reikšmės. Tiesa, kada Evangeliškos šviesos spindulys, išblaškęs tų išminčių sukeltus dumus, apšvies žmoniją, įkunydamas jos širdyje meilę teisybės, amžinojo Dievo ir artimo, tuomet ir materialė pažanga padės jos buvį pagerint. Nes religija laiko žmogaus gyvatą brangiu ir šventu daiktu, veizi į žmogų, kaipo į nemirią esybę, keleivį, kurs čia ant žemės rengias prie kitokio buvimo, prie kitokių augštesnių paskyrimų; ir delto pažanga, žinodama, kad kiekvienas žmogus yra sądarbininkas didžiame darbe prirengimo žmonijos prie nemirios ateities, pagerindama materiales žmogaus sąlygas, padės jai pasiekti tą amžiną tikslą ir tikrą laimę. Nes laimė žmogaus yra išpildyme tikslo, kurį jam paskyre Augščiausioji Išmintis.
***
Ryto metą šeimininkas, dar nenustojęs vilties atversti savo draugo, tarė jam:
— Matau, kad tu perdaug atsidavei metafizikai ir juodoms mintims. Reikia tau pasilinksminti. Todel važiuokiva į Palangą, ten dar maudynių laikas. Tenai rasi geresnę draugiją, rasi gražių merginų, pasilinksminsi, ir išnyks visos juodos mintįs.
— Gerai. Važiuokiva. Bet nesitikėk, kad užmiršiu apie visusvarbiausį daiktą, apie mano įsitikrinimus.
Ir juodu išvažiavo.
Jurė. Jurė užianti, jurė siaustanti, jurė be galo, jurė be krašto. Kiek tik akis užmato, vis vanduo, kurs kelias į kalną vis augštyn ir augštyn, o mėlynas dangus leidžias vis žemyn, pakol abudu, antai ten toli, toli susilieja į vieną melsvą tolį. Graži ir iškilminga jurė, kuomet, pučiant švelniam vėjeliui, vagojas jos paviršis nedidžiomis rukšlėmis, kuriose maudosi sulaužyti saulės spinduliai. Siubuoja išlengvo jos krutinė, supa atsitolinantį žvejo laivelį, kurs slysta jos paviršium į tolumą, pakol neuždengs jo mėlyni vandenįs. Bet kada suužia, sušvilpia smarkus vėjas, kuomet dangus apsiniaukęs rusčiai apsidengia savo juodu rubu užklodamas šviesą, sukilsta ir susidrumzdžia vandenįs apsipildami balta puta, ir visa jurės lyguma pasišiausia kalnais ir daubomis, o, kaip graži tada ir baisi jurė. Siubuoja jos krutinė ir užia ir kaukia, sukas vandenįs didžiais verpetais ir su milžiniška jiega daužos viena didelė vilnis į kitą dar didesnę, ir lekia putos ir vandens lašai augštyn, tartum milžinas, kurs tyliai gulėjęs ir snaudęs saldžiame miege staigu liko pažadintas, purslojas ir čiaudi ir spjaudo, ir pyksta suraukęs didžiomis rukšlėmis savo milžinišką kaktą. O ten, kur iš vandens kyšo tiltas, ten įsilingavęs gaivalas kariauja dar smarkiau: prisiruošęs, surinkęs jiegas, ritindamas didžias vilnis, eina į mušį, ir užpuolusios vilnis, pašokusios augštyn, sudaužia su baisia jiega į tilto pamatus, tartum norėdamos jį nugalėti, išversti ir išnaikinti; bet išskaidytos į smulkius lašus, nugalėtos, atšoksta, ir nukritusios žemyn, virdamos ir šniokšdamos, tarsi apmaudaudamos savo nepasisekimu, vėl rengias į mušį, idant su nauja jiega dar smarkiau užpulti ant priešo kranto, lyg butinai norėdamos išnaikinti savo ribą ir išsitiest aplinkinėje lygumose.
Pavakariais, kol saulutė dar nenuskendo vandenyse, vaikščiodavo jurės krantu jaunikaitis, musų pažįstamas Leonas. Jis karts nuo karto sustodavo ir veizėdavo į slenkantį žemyn raudoną saulės skritulį, į vilnis, kuriose raudonavo paskutinieji spinduliai. — „Ne, ne. Negalima užmiršti To, kurs davė pradžią visam taip gražiam sutvėrimui. Visa gamta, pati žmogaus prigimtis šaukte šaukia, kad yra Tas, kurio Apveizda ir Išmintis viską valdo. Jo rankoje yra visata, kurią tvarko neatmainomais įstatais pagal savo noro ir be Jo valios niekas nesidaro. Jis atveda ant vėjo sparnų audrą ir krušas, Jis paskiria kelią debesims ir žaibams. Jis prisako pusti šiauriui ir apdengti ledu upes ir ežerus, kalnus sniegu, lygius laukus balta šalna, kaipo baltu pelenu. Nuo Jo balso dreba jurės: „Lig čia tu sieksi“ tarė Jis, ir jurės klauso ir pasiliekta savo ribose, ir pilnos pagarbos traukias nuo kranto atgal jų putojančios vilnis. Jis pavasarį sėja auksinę sėklą į laukus, kuri plėtodamos apdengia žemę žaliuojančiais žydinčiais augalais. Augščiausiojo valia valdo kiekvieną valandėlę, kuri išduoda pasekmes atsakančias Jo norui. O aš Jį užmiršau. Išplaukė mano laivelis į gyvenimo jures, pakilo vėjai, sudrumzdė vandenį, ir aš nusukau nuo tikrojo tikslo, pakol Jo ranka vėl sustabdžiusi bangas neatvedė manęs į vienatinį tikrą kelį, kuriuomi ramiai galiu irtis į paskutinę tikrą amžinatvės prieplauką. Kas yra tie visi pasaulio triukšmai, tie rupesčiai, kuriuos sukelia žmonės, jieškodami geresnio kelio prie netikro tikslo. Kodel žmogus pradeda mylėti priemonę vietoj tikrojo tikslo, kam riša savo širdį prie įnagių. Ateis laikas paskirtas Augščiausiojo ir išgrius tie rumai, bokštai, miestai, žmogaus ranka sutverti, nes jie tiktai tėra priemonė. Tie platųs laukai, papuošti žaliuma, tos staigios uolos, kyšojančios debesyse, tos didžiulės upės, tos jurės, kuriose su pasididžiavimu airuoja karalysčių laivynai, turės galą. Išnyks ir pačios karalystės su jų sostais ir diademomis. Nebeskambės jų garbė kraštuose, kurie dreba nuo jų kareivių žingsnių. Nes kada pasibaigs didžioji žmonijos kelionė prie amžino tikslo, tada galinga ranka sugriaus naiklų gyvenimo butą — žemę, kurią jai buvo pastačiusi, kaipo priemonę jos augštam tikslui pasiekti. Galinga ir didi yra Augščiausiojo Išmintis, kuri veda gimines prie amžinatvės“.
***
Vieną pavakarį abudu draugu sėdėjo ant Birutės kalno, gėrėdamos gražiu užiančios jurės reginiu. Tuo tarpu atėjo keletą moteriškių darbininkių į esančią tenai koplyčią, pasimeldė, ir eidamos keliais apie koplyčią kalbėjo ražančių.
— Veizėk, kokie monai, kokia pusprotystė, tarė su pasityčiojimu Povilas.
— Jos tiktai meldžias.
— Nesuprantu jų gyvenimo.
— Labjau nesuprantamas gyvenimas tų, kurie nesimeldžia.
— Nesuprantu, delko žmogui kaikuriuose daiktuose negalima priparodyti, kad jis klysta. Paimk prastą žmogų, kurs mokslo visai netur, bet tiki; pradėk jam priparodinėti, kad jis klysta; jis klausysis tavęs atvėręs burną, o išklausęs pasakys: „Aš nesuprantu, kaip ponaitis taip gali kalbėti. Kaip gali buti, kad Dievo nėra? Juk aš ponaitį tuoj papjaučiau, kad atimti pinigus. Bet yra Dievas, kurs to neleid“. Man rodos, kad čia tik mokslo stoka.
— Prasčiokas išmintingesnis tame dalyke už netikintį išminčių. Jis mato, kad jis turi tiesą, ir jos laikos visomis keturiomis. Nes jis supranta, kad jo tikslas, jo tikroji laimė ne tame gyvenime, bet anapus grabo, kurs yra jam stipriu motivu prie doros ir moralumo. Žmonės apsirenka dvi griežtai priešingi į gyvenimą pažiuri: su tikyba ir be tikybos, ir sulig savo pažiurų jieško laimės, prie kurios traukia jų prigimtis.
— Taip. Nustojus vilties rasti laimę vienoj pažiuroj, gali kreiptis prie antrosios, ir kada ateis tas laikas, kuriame visi, pamatys, kad nėra laimės gyvenime su tikyba, kada pažins visi kad tikėjime apsirikimas, tada atsikreips visi į antrą pusę. Ir todėl mokslo uždaviniu yra šviesti žmones, idant jie tai pamatytu, ir nusikreiptu nuo apsigaudinėjimo kelio.
— Arba ir antraip. Kada pamatys, kad be tikėjimo nėra tikros laimės, tada visi kreipsis prie jo, kaipo vienatiniai teisingo kelio. Mokytesnis gali geriau suprasti tą tiesą, ir delto labai pagirtina šviesti žmones mokslu.
— To negali buti. Žmonija lipa augštyn, vis daugiau lavinas ir geriaus mato, kame paklydimas, kame tiesa. Laimė, kurios žmogus jieško, negali buti tikėjime, kurs teduoda metafiziškas pažiuras, bet pagerinimime žmogaus buvio — pažangoj. Jei ir tenai jos nebutu, tada jos visai nėra ir bepasiliekta vien žmogui baisus pesimizmas.
— Religija duoda pagrindas, sulig kurių reikia varyti pirmyn ir pačią pažangą, jei ji turi pagerinti žmogaus buvį. Be tų religijos pagrindų nėra galima ant žemės tikra gerovė ir laimė.
— Tada bepaliktu vienas pesimizmas, jei laimės negalėtu sutverti ant žemės. Ir man rodos, kad tie, kurie žudosi, tankiausiai prieina prie tos išvados.
— Gal buti. Jie, tur but, suprato, kad tikros laimės be religijos nėra, o tikėjimo ar nenorėjo suprasti ar nenorėjo priimti del neparankių jiems priežasčių, ir todel bepaliko jiems vienas išėjimas: pabaigti su savimi. Ir delto savižudystė teatsitinka tarp tų, kurie ar visai netiki, ar nesirupina apie religiją.
— Man rodos, kad jie gerai daro, jei nustojo vilties rasti ant žemės laimę.
— Jei nebutu Dievo ir atsakomybės už nedorybę, jie, gal but, butu konsekventiškiausi, nors ir tada savižudystė pasiliktu baisiu žmonijos nupuolimo ženklu. Bet esant Dievui, kurs yra žmogaus gyvybės viešpačiu, savižudystė virsta baisia nedorybe.
— Nesuprantu, delko žmogus nustotu vilties atrasti laimę čia ant žemės. Tiesa, dabar dar jos nėra. Bet juk ateityje, del kurios kiekvienas turi darbuoties, ji bus.
— Visupirmu, jau tau sakiau, kad be religijos netikt neįvyks laimė, bet dar pasididinti gali kentėjimai, nes be religijos nėra kas nedorybes stabdytu. O jei ir prileistumėm nors netikusiai, kad ten po tukstančių metų bus geriaus, tada ne mes, ne musų karta taja gerove naudosis, bet musų nežinomi ainiai, gal suvisu mums svetimi. O juk žmogus visupirmu jieško visa savo prigimčia asmeniškos laimės, o ne laimės žmonijai, kiekvienas šaukia: aš noriu buti laimingas, ir tada jau kiti; ir toks akstinas, kaip žmonijos laimė, yra neužtenkamu motivu pasišventimo nepažįstamai ateičiai.
— Reikia giliaus tikėti į gyvenimą ir laimę; nes be tokio tikėjimo ištiesų nebeišmanau, kam bereikalingas žmogui gyvenimas. O laimė turi buti, nes tai rodo žmogaus prigimtis, palinkusi prie jos.
— Laimė turi buti, ir tegali buti gyvenime su tikėjimu.
Nutruko draugų kalba. Pradėjo brėkšti. Juodu pasėdėjusiu valandėlę, nuėjo į parką, kame skambėjo muzika.
Baigias naktis. Gęsta žvaigždės viena po kitos. Dangus rytuose skaidos nuo žemės: išsitiesė ten ant kranto regračio, dar apgobto tamsuma, aiški juosta, kuri dabinos visokiais dažais ir tarsi liepsnodama išsiliejo ant regračio raudona šviesa. Ir ant žemės pasidarė aiškiau. Pradėjo geriau žymėtis pilkumoj medžių ir triobesių bruožai, išsirito iš tamsumos juodais taškais sodžiai, suspindėjo kaip akis tvenkiniuose vanduo ir vinguruotas upelis. Nyko nuo žemės vejami aušrinės šviesa šešėliai, kurie gaubė juoda apdanga mišką; ant regračio kraštų vis aiškėjo ir aiškėjo šviesus raudonas ruožas, kurs augo, platinos, pakol neišsiskverbė raudonas saulės skritulys ir išbarstė iškilęs savo spindulius ant pievos, miško, sodžiaus, ant siubuojančios tyliai jurės lygumos. Miškas sušlamo, sujudo ir nulenkė savo vainikuotas galvas saulės linkon. Iš pievų pakilo augštyn pilkas permatomas rukas. Javai sušnabždėjo savo stiebais, pajudino mieguistas galvas puokštės, išskleisdamos lapelius prieš saulės spindulius. Augalų lapeliai apsidengė drebančiais rasos lašais, kuriuose persilaužęs spindulys sužibėjo vaivorykštės spalvomis. Veržias iš medžių ir puokščių švieži kvapai, kuriuos pagavęs vėjelis išnešioja toli, toli. Paukščiai, atsibudę iš miego, jau seniai plasnodami sparnais pripildė mišką ir orą įvairių giesmių skambėjimais, tarsi rytmetinę giesmę giedodami. Visa gamta tartum pasisėmusi naujos gyvybės alsuoja linksmiau ir sveikina jauną dieną.
Buvo tai nedėlios rylas, rylas pilno Leono atsivertimo. Jis ėjo iš bažnyčios gatve linksmas ir ramus. Jam rodės, kad numetė nuo pečių kaž-kokią slegiančią naštą. Jis atrado teisybės kelią ir džiaugias ir linksminas. Gražutis rytas tartum plojo pritardamas jo vidujam džiaugsmui. Jis išnaujo atgimęs jautė savyj naujų jiegų naujam gyvenimui. Eidamas gatve jis sutiko ir savo draugą, kurs užklausė jo:
— Kodel šiandien taip linksmas?
— Sutaisiau savo gyvenimą, kurs buvo suiręs.
— Kaip tai?
— Šiandien mano pilnas atsivertimas prie tikėjimo.
Draugas nedrąsiai paveizėjo į jį.
— Tat pertraukei su senesniaisiais įsitikrinimais.
— Taip.
— Ir dabar iš bažnyčios?
— Taip. Po ilgų metų vėl priėjau prie šv. Komunijos.
— Linkėju laimės naujame gyvenime, su pasityčiojimu nusijuokęs pridurė Povilas ir nusisukęs nuėjo. Ilgai veizėjo Leonas į atsitolinantį draugą, ir gaila jam pasidarė. Bet ką daryti? Juk jo neprikalbėsi. Pamojęs ranka nuėjo savo keliu.
Visą tą dieną draugai nesusitiko. Vėlai vakare, kada Leonas jau seniai ilsėjos, pargrįžo Povilas namo ir atsigulė. Anksti rytą atsikėlęs Leonas išėjo pasivaikščiot, palikęs draugą bemiegantį. Per visą tą dieną juodu nebesusitiko. Vakare Leonas pagrįžęs pas save sužinojo, kad jo draugas kažkur išvažiavo.
— „Ką daryti“, pamąstė Leonas: „juk aš jam nieko pikto nepadariau. Tiktai įsitikrinimai mudu perskyrė“.
Po kelių dienų Leonas gavo laišką:
„Brangus Drauge!
Gal nemažai nusistebėsi, delko aš taip greit neatsisveikinęs išvažiavau. Man buvo koktu ir pikta. Nenorėjau tavęs nei matyti, taip nedoru pasirodė man tavo išdavimas. Mane baisiai sujudino toks tavo pasielgimas. Par kiauras paskutines naktis nebgalėjau beužmigti. Vis galvojau, delko tai. Ar tikrai mano kelias yra kreivas, ir kame žmogaus tikslas. Priėjau prie dvejopos išvados: ar tikėti ir gyventi besirengiant prie antrojo gyvenimo, ar netikėti, ir tada nebemačiau jokio tikslo, jokio reikalo man gyventi. Tu nesuprasi, koks pragaras tada pakilo mano širdyje. Pamačiau, kad aš tikėti nebgaliu, o gyventi be tikslo irgi negaliu ir delto išmintingiau pabaigti su savimi, nes nebenoriu keikti savęs, savo gyvenimo ir viso pasaulio. Laimingas, kurs tokioj valandoj gali tikėti, bet ta laimė ne man teko. Aš netikiu, kad po mirties rasiu atsakomybę, o vienok baisu, nes turiu prisipažinti, kad aš tikrai nežinau, kad nėra antrojo gyvenimo ir atsakomybės. O vienok galas mano atėjo; tikiuos kad išnyksiu nirvanos vilnyse, ir su ta viltimi atsisveikinu su gyvenimu. Likk sveikas. Linkėju laimės naujame su tikyba gyvenime.
Tavo dr. Povilas.
1. Rugpjučio 19...
Leonas galvojo, ką turi daryti, kaip gelbėti draugą. Šiandien jau vėlu. Rytoj važiuosiu pas jį ir gal atvesiu nuo blogų užmanymų. Bet ant rytojaus perskaitė laikraštyje:
— „Vakar naktį galvažudžiai užpuolę ant Povilo Dumčiaus netoli nuo jo gyvenimo nušovė jį ir atėmę pinigus nustumė jį patį nuo staigaus kranto į upę. Kuną jo pamatė grįždami nuo darbo darbininkai. Galvažudžių jokiu budu lig šiol surasti nepasisekė“...
Leonas perskaitęs nusiminė, kad taip staigu pasibaigė baisi jo draugo gyvenimo tragedija, ir nesuspėjo jo atvesti nuo blogo užmanymo. Jis skaitė po kelis kartus ir pikta jam pasidarė, kad čia galvažudžiai kaltinami, nes žinojo, kad jokių galvažudžių nebuvo.
Skaitytojau — mano apysaka pasibaigė. Jei ji tau nepatiko, nemesk jos šalini bet, duok kitam pasiskaityti. Jos autorius nieko daugiau iš tavęs nereikalauja.