﻿<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?>
<bible language="Lithuanian 2012 EKU (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko Vertimas su Antrojo Kanono Knygomis)" status="Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012" link="https://www.bible.com/bible/420/PSA.8.LBD-EKU">
	<testament name="Old">
		<book number="1">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="2">O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.</verse>
				<verse number="4">Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.</verse>
				<verse number="5">Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.</verse>
				<verse number="6">Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“</verse>
				<verse number="7">Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="8">Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.</verse>
				<verse number="9">Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="10">Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.</verse>
				<verse number="11">Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="12">Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.</verse>
				<verse number="13">Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.</verse>
				<verse number="14">Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus,</verse>
				<verse number="15">tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="16">Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes.</verse>
				<verse number="17">Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,</verse>
				<verse number="18">valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.</verse>
				<verse number="19">Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.</verse>
				<verse number="20">Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="21">Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.</verse>
				<verse number="22">Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“</verse>
				<verse number="23">Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.</verse>
				<verse number="24">Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="25">Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.</verse>
				<verse number="26">Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“</verse>
				<verse number="27">Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.</verse>
				<verse number="28">Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“.</verse>
				<verse number="29">Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.</verse>
				<verse number="30">O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, – maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="31">Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.</verse>
				<verse number="2">Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.</verse>
				<verse number="3">Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.</verse>
				<verse number="4">Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti. Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,</verse>
				<verse number="5">kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,</verse>
				<verse number="6">tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių, –</verse>
				<verse number="7">tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.</verse>
				<verse number="9">Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.</verse>
				<verse number="10">Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes.</verse>
				<verse number="11">Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai vingiuojančioji per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso.</verse>
				<verse number="12">(To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.)</verse>
				<verse number="13">Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai vingiuojančioji per visą Kušo kraštą.</verse>
				<verse number="14">Trečiosios upės vardas yra Tigras. Tai tekančioji į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.</verse>
				<verse number="16">Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,</verse>
				<verse number="17">bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.</verse>
				<verse number="19">Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.</verse>
				<verse number="20">Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.</verse>
				<verse number="21">Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis.</verse>
				<verse number="22">O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.</verse>
				<verse number="23">O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta “.</verse>
				<verse number="24">Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.</verse>
				<verse number="25">Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“</verse>
				<verse number="2">Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti.</verse>
				<verse number="3">Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“</verse>
				<verse number="4">Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!</verse>
				<verse number="5">Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“.</verse>
				<verse number="6">Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė.</verse>
				<verse number="7">Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.</verse>
				<verse number="8">Išgirdę VIEŠPATĮ Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.</verse>
				<verse number="9">Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“</verse>
				<verse number="10">Jis atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau“.</verse>
				<verse number="11">[Dievas] jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“</verse>
				<verse number="12">Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="15">Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“.</verse>
				<verse number="16">O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“.</verse>
				<verse number="17">O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’ – tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="18">Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais.</verse>
				<verse number="19">Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“</verse>
				<verse number="20">Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos.</verse>
				<verse number="22">Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai!“</verse>
				<verse number="23">Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas.</verse>
				<verse number="24">Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Vyras pažino savo žmoną Ievą, ji pastojo ir pagimdė Kainą. „ VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, – pasakė ji.</verse>
				<verse number="2">Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.</verse>
				<verse number="3">Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,</verse>
				<verse number="4">o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,</verse>
				<verse number="5">o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas?</verse>
				<verse number="7">Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“.</verse>
				<verse number="8">Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu. Kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį.</verse>
				<verse number="9">Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“ – atsakė jis.</verse>
				<verse number="10">O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!</verse>
				<verse number="11">Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="12">Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje“.</verse>
				<verse number="13">Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, negaliu jos pakelti!</verse>
				<verse number="14">Šiandien išvarei mane nuo žemės, turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje; kas tik mane sutiks, galės užmušti“.</verse>
				<verse number="15">Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septyneriopai“. Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.</verse>
				<verse number="16">Po to Kainas paliko VIEŠPATIES Artumą ir apsigyveno klajoklių krašte į rytus nuo Edeno.</verse>
				<verse number="17">Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Vėliau jis pastatė miestą, kurį pavadino Henochu, savo sūnaus Henocho vardu.</verse>
				<verse number="18">Henochui gimė Iradas, Iradas buvo Mehujaelio tėvas, Mehujaelis – Metušaelio tėvas, ir Metušaelis – Lamecho tėvas.</verse>
				<verse number="19">Lamechas vedė dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ada, o kitos – Cila.</verse>
				<verse number="20">Ada pagimdė Jabalą. Jis buvo protėvis visų gyvenančių palapinėse ir laikančių kaimenes.</verse>
				<verse number="21">Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo protėvis visų grojančių lyra ir trimitu.</verse>
				<verse number="22">Cila savo ruožtu pagimdė Tubal Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.</verse>
				<verse number="23">Lamechas sakė savo žmonoms: „Ada ir Cila, klausykitės mano balso; Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius: užmušiau vyrą už žaizdą, bernioką už įdrėskimą.</verse>
				<verse number="24">Jei už Kainą atkeršijama septyneriopai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyneriopai“.</verse>
				<verse number="25">Adomas vėl pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu, nes sakė: „Dievas parūpino man kitą palikuonį vietoj Abelio, kadangi Kainas jį užmušė“.</verse>
				<verse number="26">Ir Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis [Dievo] VIEŠPATIES vardu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą,</verse>
				<verse number="2">kaip vyrą ir moterį sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą žmonės.</verse>
				<verse number="3">Adomas buvo šimto trisdešimt metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir jis pavadino jį Setu.</verse>
				<verse number="4">Po to, kai tapo Seto tėvu, Adomas gyveno aštuonis šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="5">Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="6">Setas buvo šimto penkerių metų, kai jam gimė Enošas.</verse>
				<verse number="7">Enošui gimus, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="8">Taigi iš viso Setas gyveno devynis šimtus dvylika metų. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="9">Enošas buvo devyniasdešimtmetis, kai jam gimė Kenanas.</verse>
				<verse number="10">Kenanui gimus, Enošas gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="11">Taigi iš viso Enošas gyveno devynis šimtus penkerius metus. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="12">Kenanas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Mahalalelis.</verse>
				<verse number="13">Mahalaleliui gimus, Kenanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="14">Taigi iš viso Kenanas gyveno devynis šimtus dešimt metų. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="15">Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Jeredas.</verse>
				<verse number="16">Jeredui gimus, Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="17">Taigi iš viso Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="18">Jeredas buvo šimto šešiasdešimt dvejų metų, kai jam gimė Henochas.</verse>
				<verse number="19">Henochui gimus, Jeredas gyveno aštuonis šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="20">Taigi iš viso Jeredas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Henochas buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Metušelachas.</verse>
				<verse number="22">Metušelachui gimus, Henochas ėjo su Dievu tris šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="23">Taigi iš viso Henochas gyveno tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus.</verse>
				<verse number="24">Henochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.</verse>
				<verse number="25">Metušelachas buvo šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, kai jam gimė Lamechas.</verse>
				<verse number="26">Lamechui gimus, Metušelachas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="27">Taigi iš viso Metušelachas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="28">Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, kai jam gimė sūnus.</verse>
				<verse number="29">Jis pavadino jį Nojumi, tardamas: „Iš tos pačios žemės, kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso“.</verse>
				<verse number="30">Nojui gimus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="31">Taigi iš viso Lamechas gyveno septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus. Po to jis mirė.</verse>
				<verse number="32">Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Semas, Chamas ir Jafetas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,</verse>
				<verse number="2">dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.</verse>
				<verse number="3">Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.</verse>
				<verse number="4">Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.</verse>
				<verse number="8">Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.</verse>
				<verse number="9">Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.</verse>
				<verse number="10">Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.</verse>
				<verse number="11">Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.</verse>
				<verse number="12">Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.</verse>
				<verse number="14">Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva.</verse>
				<verse number="15">Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu.</verse>
				<verse number="17">Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.</verse>
				<verse number="18">Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.</verse>
				<verse number="19">O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du – patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.</verse>
				<verse number="20">Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi.</verse>
				<verse number="21">Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.</verse>
				<verse number="22">Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tuomet VIEŠPATS tarė Nojui: „Eik į laivą su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="2">Pasiimk po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių – po vieną porą, patiną ir patelę,</verse>
				<verse number="3">taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje.</verse>
				<verse number="4">Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės paviršiaus“.</verse>
				<verse number="5">Nojus taip ir padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="6">Nojus buvo šešių šimtų metų, kai užėjo tvanas, ir vandenys užliejo žemę.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis įlipo į laivą gelbėtis nuo tvano vandenų.</verse>
				<verse number="8">Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių</verse>
				<verse number="9">po du, patinas ir patelė, įlipo į laivą drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.</verse>
				<verse number="10">Po septynių dienų žemė aptvino vandenimis.</verse>
				<verse number="11">Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antro mėnesio septynioliktą dieną, būtent tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros.</verse>
				<verse number="12">Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.</verse>
				<verse number="13">Tą pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu, žmona ir trim sūnų žmonomis įlipo į laivą,</verse>
				<verse number="14">jie ir visi visų rūšių žvėrys, visi visų rūšių galvijai, visi visų rūšių žemės ropliai ir visi visų rūšių paukščiai, visi paukščiai ir visi sparnuočiai.</verse>
				<verse number="15">Poros visų būtybių, turinčių gyvybės alsavimą, įlipo į laivą su Nojumi.</verse>
				<verse number="16">Įlipusiųjų buvo po patiną ir patelę visų gyvų būtybių. Jie įlipo, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs. Tuomet VIEŠPATS uždarė jį iš lauko.</verse>
				<verse number="17">Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. Vandenų daugėjo, ir jie taip iškėlė laivą, kad šis pakilo nuo žemės.</verse>
				<verse number="18">Vandenys žemėje labai patvino, ir jų padaugėjo, o laivas plūduriavo ant vandenų.</verse>
				<verse number="19">Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti.</verse>
				<verse number="20">Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau virš apsemtų kalnų.</verse>
				<verse number="21">Ir visos gyvos būtybės, krutėjusios žemėje, žuvo: paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat visi žmonės.</verse>
				<verse number="22">Sausumoje visi, turėję šnervėse gyvybės alsavimą, mirė.</verse>
				<verse number="23">Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo laive.</verse>
				<verse number="24">Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, buvusius su juo laive. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.</verse>
				<verse number="2">Bedugnės šaltiniai ir dangaus skliauto užtūros buvo uždarytos, liūtis iš dangaus sulaikyta,</verse>
				<verse number="3">ir vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimt dienų, vandenys buvo taip nusekę,</verse>
				<verse number="4">kad septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose.</verse>
				<verse number="5">O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimto mėnesio pirmą dieną pasirodė kalnų viršūnės.</verse>
				<verse number="6">Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė laivo langą, kurį buvo įtaisęs,</verse>
				<verse number="7">ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžius vandenys.</verse>
				<verse number="8">Tuomet jis išleido iš laivo balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.</verse>
				<verse number="9">Bet balandis negalėjo rasti vietos kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys dar tebebuvo ant viso žemės paviršiaus. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo laivą.</verse>
				<verse number="10">Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš laivo balandį.</verse>
				<verse number="11">Vakare balandis sugrįžo pas jį, ir jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Dabar Nojus žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.</verse>
				<verse number="13">Šeši šimtai pirmų metų pirmo mėnesio pirmą dieną vandenys žemėje pradėjo sekti. Nojus nukėlė laivo dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės paviršius džiūsta.</verse>
				<verse number="14">Antro mėnesio dvidešimt septintą dieną žemė buvo sausa.</verse>
				<verse number="15">Tuomet Dievas tarė Nojui:</verse>
				<verse number="16">„Eik iš laivo drauge su savo žmona, sūnumis ir sūnų žmonomis.</verse>
				<verse number="17">Išlaipink kartu visus su tavimi esančius gyvūnus, visas gyvas būtybes: paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje“.</verse>
				<verse number="18">Išlipo tat Nojus drauge su sūnumis ir žmona bei sūnų žmonomis.</verse>
				<verse number="19">Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai – visa, kas juda žemėje – išlipo iš laivo šeimomis.</verse>
				<verse number="20">Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias atnašas.</verse>
				<verse number="21">Užuodęs malonų kvapą, VIEŠPATS tarė sau: „Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės. Niekada daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs.</verse>
				<verse number="22">Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir tarė jiems: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.</verse>
				<verse number="2">Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūrų žuvys. Į jūsų rankas jie atiduoti.</verse>
				<verse number="3">Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.</verse>
				<verse number="4">Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.</verse>
				<verse number="6">Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų.</verse>
				<verse number="7">O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite žemėje ir užvaldykite ją!“</verse>
				<verse number="8">Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums:</verse>
				<verse number="9">„Štai sudarau Sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis,</verse>
				<verse number="10">su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išlipo iš laivo.</verse>
				<verse number="11">Aš palaikysiu Sandorą su jumis: niekada daugiau visi mirtingieji gyvūnai nebebus tvano vandenų išnaikinti, niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti.</verse>
				<verse number="12">Ir tai, – pridūrė Dievas, – bus ženklas, kurį duodu visiems amžiams, mano Sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų:</verse>
				<verse number="13">savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas Sandoros tarp manęs ir žemės.</verse>
				<verse number="14">Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas,</verse>
				<verse number="15">aš atsiminsiu savo Sandorą tarp manęs ir jūsų bei visų mirtingųjų gyvūnų, ir vandenys niekada daugiau nebetaps tvanu visiems mirtingiesiems sunaikinti.</verse>
				<verse number="16">Kai lankas bus debesyje, aš pažvelgsiu į jį ir atsiminsiu Sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mirtingųjų“.</verse>
				<verse number="17">Dievas sakė Nojui: „Tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir visų žemėje esančių mirtingųjų“.</verse>
				<verse number="18">Nojaus sūnūs, išlipusieji iš laivo, buvo Semas, Chamas ir Jafetas. Chamas buvo Kanaano tėvas.</verse>
				<verse number="19">Tai buvo Nojaus sūnūs, ir iš jų buvo apgyvendinta visa žemė.</verse>
				<verse number="20">Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną.</verse>
				<verse number="21">Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje.</verse>
				<verse number="22">Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke.</verse>
				<verse number="23">Tuomet Semas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant pečių ir, eidami atbuli, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė.</verse>
				<verse number="24">Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs,</verse>
				<verse number="25">Nojus tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus žemiausias vergas savo broliams“.</verse>
				<verse number="26">Ir pridūrė: „Šlovė VIEŠPAČIUI, Semo Dievui! Tebūna Kanaanas jiems vergas!</verse>
				<verse number="27">Tepadaro Dievas vietos Jafetui, teleidžia jam gyventi Semo palapinėse, o Kanaanas tebūna jų vergas“.</verse>
				<verse number="28">Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Po to jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Štai palikuonys Nojaus sūnų – Semo, Chamo ir Jafeto; vaikai jiems gimė po tvano.</verse>
				<verse number="2">Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.</verse>
				<verse number="3">Gomero palikuonys: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.</verse>
				<verse number="4">Javano palikuonys: Eliša, Taršišas, Kitimai ir Rodanimas.</verse>
				<verse number="5">Iš jų pasklido salų tautos savo kraštuose su savo kalba pagal kiltis ir tautas.</verse>
				<verse number="6">Chamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="7">Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos palikuonys: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="8">Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“.</verse>
				<verse number="10">Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas – miestai Šinaro krašte.</verse>
				<verse number="11">Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą</verse>
				<verse number="12">bei Reseną tarp Ninevės ir Kelacho. Pastarasis miestas buvo sostinė.</verse>
				<verse number="13">Egiptui gimė ludai, anamimai, lehabiečiai, naftoachai,</verse>
				<verse number="14">patrosiečiai, kasluhai ir kaftoriečiai. Iš pastarųjų kilo filistinai.</verse>
				<verse number="15">Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas ir Hetas,</verse>
				<verse number="16">taip pat jebusiečiai, amoritai, girgašai,</verse>
				<verse number="17">hivai, arkai, sinai,</verse>
				<verse number="18">arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai. Po to kanaaniečių kiltys pasklido.</verse>
				<verse number="19">Kanaaniečių žemė nuo Sidono driekėsi Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimų kryptimi – iki pat Lešos.</verse>
				<verse number="20">Tokie tat Chamo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.</verse>
				<verse number="21">Taip pat ir Semui, visų Ebero vaikų protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų.</verse>
				<verse number="22">Semo palikuonys: Elamas, Asūras, Arpachšadas, Ludas ir Aramas.</verse>
				<verse number="23">Aramo palikuonys: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.</verse>
				<verse number="24">Arpachšadui gimė Šelachas, o Šelachui – Eberas.</verse>
				<verse number="25">Eberui gimė du sūnūs: pirmasis buvo vardu Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė, o jo brolis – Joktanas.</verse>
				<verse number="26">Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,</verse>
				<verse number="27">Hadoramas, Uzalas, Dikla,</verse>
				<verse number="28">Obalas, Abimaelis, Šeba,</verse>
				<verse number="29">Ofyras, Havila ir Jobabas. Tai vis Joktano palikuonys.</verse>
				<verse number="30">Jų gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų krašto rytuose.</verse>
				<verse number="31">Tokie tat Semo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.</verse>
				<verse number="32">Tokios tat Nojaus sūnų kiltys pagal jų šeimas ir tautas. Po tvano iš jų pasklido tautos žemėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.</verse>
				<verse number="2">Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.</verse>
				<verse number="3">Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą.</verse>
				<verse number="4">„Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“.</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.</verse>
				<verse number="6">Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!</verse>
				<verse number="7">Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“.</verse>
				<verse number="8">Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą.</verse>
				<verse number="9">Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.</verse>
				<verse number="10">Štai Semo palikuonys. Semas buvo šimtametis, kai po dvejų metų po tvano jam gimė Arpachšadas.</verse>
				<verse number="11">Arpachšadui gimus, Semas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="12">Arpachšadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelachas.</verse>
				<verse number="13">Šelachui gimus, Arpachšadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="14">Šelachas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Eberas.</verse>
				<verse number="15">Eberui gimus, Šelachas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="16">Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas.</verse>
				<verse number="17">Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="18">Pelegas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Reuvas.</verse>
				<verse number="19">Reuvui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="20">Reuvas buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas.</verse>
				<verse number="21">Serugui gimus, Reuvas gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="22">Serugas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Nahoras.</verse>
				<verse number="23">Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="24">Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terachas.</verse>
				<verse number="25">Terachui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.</verse>
				<verse number="26">Terachas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.</verse>
				<verse number="27">Štai Teracho palikuonys. Terachui gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas.</verse>
				<verse number="28">Haranas mirė gimtajame krašte – chaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terachą.</verse>
				<verse number="29">Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmona buvo Saraja, o Nahoro – Milka, Milkos ir Iskos tėvo Harano duktė.</verse>
				<verse number="30">Saraja buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.</verse>
				<verse number="31">Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="32">Terachas gyveno du šimtus penkerius metus. Terachas mirė Harane.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Abromui: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.</verse>
				<verse number="2">Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas.</verse>
				<verse number="3">Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“.</verse>
				<verse number="4">Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną.</verse>
				<verse number="5">Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos buvo sukaupę, ir visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo.</verse>
				<verse number="6">Tarpais sustodamas, Abromas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Sichemo. (Tuomet krašte buvo kanaaniečiai.)</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims“. Ten Abromas pastatė jam pasirodžiusiam VIEŠPAČIUI aukurą.</verse>
				<verse number="8">Iš čia jis pajudėjo kalnų link į rytus nuo Betelio ir pasistatė savo palapinę; į vakarus nuo jos buvo Betelis, o į rytus – Ajas. Ir čia pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="9">Po to Abromas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.</verse>
				<verse number="10">Krašte kilo badas. Abromas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus.</verse>
				<verse number="11">Prieš pat įeinant į Egiptą, jis kreipėsi į savo žmoną Sarają: „Žinau, kokia tu graži moteris.</verse>
				<verse number="12">Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: ‘Tai jo žmona’. Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą.</verse>
				<verse number="13">Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas“.</verse>
				<verse number="14">Abromui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži.</verse>
				<verse number="15">Ją pastebėję faraono dvariškiai labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną.</verse>
				<verse number="16">Per ją Abromui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių.</verse>
				<verse number="17">Bet už Abromo žmoną Sarają VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis.</verse>
				<verse number="18">Faraonas pasišaukė Abromą ir sakė jam: „Ką tu padarei! Kodėl nepasakei, kad ji tavo žmona?</verse>
				<verse number="19">Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’? Aš paėmiau ją už žmoną. O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!“</verse>
				<verse number="20">Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir tie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, Abromas iš Egipto nusikėlė į Negebą. Kartu buvo ir Lotas.</verse>
				<verse number="2">Dabar Abromas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso.</verse>
				<verse number="3">Iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Betelio – tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Betelio ir Ajo,</verse>
				<verse number="4">tos vietos, kur pirmiau buvo padaręs aukurą. Čia Abromas vardu šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">Lotas, keliavęs kartu su Abromu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių.</verse>
				<verse number="6">O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, išlaikyti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo likti kartu.</verse>
				<verse number="7">Be to, kildavo vaidų tarp Abromo ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizai.</verse>
				<verse number="8">Tada Abromas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai.</verse>
				<verse number="9">Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“.</verse>
				<verse number="10">Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Coaro buvo gerai drėkinama, kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė. (Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.)</verse>
				<verse number="11">Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Jiedu taip ir atsiskyrė vienas nuo kito.</verse>
				<verse number="12">Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų ir pasistatė savo palapines prie Sodomos.</verse>
				<verse number="13">O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus,</verse>
				<verse number="15">nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims.</verse>
				<verse number="16">Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.</verse>
				<verse number="17">Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“.</verse>
				<verse number="18">Abromas išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Kedorlaomero ir Goimų karaliaus Tidalo dienomis</verse>
				<verse number="2">šie karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimų karaliumi Šemeberu ir Belos (tai yra Coaro) karaliumi.</verse>
				<verse number="3">Pastarieji susirinko Sidimų slėnyje, kur dabar Druskos jūra.</verse>
				<verse number="4">Dvylika metų jie buvo vergavę Kedorlaomerui, bet tryliktaisiais metais sukilo.</verse>
				<verse number="5">Keturioliktaisiais metais Kedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino refajus Aštarot Karnaimuose, zuzus Hame, emus Šave Kirjataimuose</verse>
				<verse number="6">ir horus Seyro kalnuose iki pat El Parano dykumos pakraščio.</verse>
				<verse number="7">Grįždami jie atėjo į En Mišpatą (tai yra Kadešą) ir numalšino visą amalekiečių kraštą bei amoritus, gyvenusius Hacecon Tamaroje.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimų karalius ir Belos (tai yra Coaro) karalius išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų slėnyje</verse>
				<verse number="9">su Elamo karaliumi Kedorlaomeru, Goimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu – keturi karaliai prieš penkis.</verse>
				<verse number="10">O Sidimų slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai bėgdami įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.</verse>
				<verse number="11">[Nugalėtojai] pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas maisto atsargas ir pasitraukė,</verse>
				<verse number="12">pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abromo brolio sūnų Lotą su jo turtais.</verse>
				<verse number="13">Bėglys atnešė žinią hebrajui Abromui, gyvenusiam prie amorito Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abromo sąjungininkai.</verse>
				<verse number="14">Išgirdęs, kad jo brolio sūnus pagrobtas į nelaisvę, Abromas sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų – savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje – ir vijosi iki pat Dano.</verse>
				<verse number="15">Naktį, paskirstęs prieš grobikus savo vyrus, jis ir jo tarnai juos užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos į šiaurę nuo Damasko.</verse>
				<verse number="16">Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris bei kitus žmones.</verse>
				<verse number="17">Kai Abromas sugrįžo nugalėjęs Kedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės (tai yra Karaliaus) slėnį.</verse>
				<verse number="18">O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.</verse>
				<verse number="19">Jis palaimino Abromą, tardamas: „Tepalaimina Abromą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas!</verse>
				<verse number="20">Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!“ Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Sodomos karalius tarė Abromui: „Duok man žmones, o turtus pasiimk sau“.</verse>
				<verse number="22">Abromas atsakė Sodomos karaliui: „Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui,</verse>
				<verse number="23">kad neimsiu nei siūlo galo, nei apavo dirželio, nei ko nors, kas tau priklauso, idant nesakytumei: ‘Aš padariau Abromą turtingą’.</verse>
				<verse number="24">Tebūna man tik tai, ką suvalgė su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų vyrų – Anero, Eškolo ir Mamrės – dalis. Tebūna leista jiems pasiimti savo dalį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“.</verse>
				<verse number="2">Bet Abromas atsakė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras!“</verse>
				<verse number="3">Abromas pridūrė: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis“.</verse>
				<verse number="4">Ir štai išgirdo jis VIEŠPATIES žodį: „Jis nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties“.</verse>
				<verse number="5">Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti“. Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys“.</verse>
				<verse number="6">Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.</verse>
				<verse number="7">Tuomet jis tarė jam: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“.</verse>
				<verse number="8">– „Viešpatie DIEVE, – paklausė jis, – iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu?“</verse>
				<verse number="9">Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį“.</verse>
				<verse number="10">Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto.</verse>
				<verse number="11">Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė.</verse>
				<verse number="12">Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa.</verse>
				<verse number="13">Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų.</verse>
				<verse number="14">Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu.</verse>
				<verse number="15">Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.</verse>
				<verse number="16">O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“.</verse>
				<verse number="17">Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną VIEŠPATS sudarė sandorą su Abromu, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato, –</verse>
				<verse number="19">kraštą kainitų, kenazų, kedemiečių,</verse>
				<verse number="20">hetitų, perizų, refajų,</verse>
				<verse number="21">amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Abromo žmona Saraja nebuvo pagimdžiusi jam vaikų. Ji turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara.</verse>
				<verse number="2">Saraja kreipėsi į Abromą: „Žiūrėk, VIEŠPATS sulaikė mane nuo gimdymo. Todėl sueik su mano tarnaite. Gal nors per ją aš turėsiu sūnų “. Abromas paklausė Sarajos prašymo.</verse>
				<verse number="3">Taigi tada, kai Abromas buvo išgyvenęs dešimt metų Kanaano krašte, Abromo žmona Saraja paėmė savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją savo vyrui Abromui kaip žmoną.</verse>
				<verse number="4">Jis suėjo su Hagara, ir ji pastojo. Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Saraja tarė Abromui: „Tu kaltas dėl man daromos skriaudos! Daviau savo tarnaitę tau į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!“</verse>
				<verse number="6">Abromas atsakė Sarajai: „Tavo tarnaitė tavo rankose. Daryk su ja, kas tau tinka“. Saraja tat su ja taip šiurkščiai elgėsi, kad ši nuo jos pabėgo.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie šaltinio pakeliui į Šūrą,</verse>
				<verse number="8">ir tarė: „Hagara, Sarajos verge, iš kur ateini ir kur eini?“ Ji atsakė: „Bėgu nuo savo šeimininkės Sarajos“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES angelas tarė jai: „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai,</verse>
				<verse number="10">nes, – kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES angelas, – padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kad jie per daugumą bus nesuskaitomi“.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES angelas tęsė, sakydamas jai: „Žiūrėk, tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų; pavadinsi jį Izmaeliu, nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus.</verse>
				<verse number="12">Jis bus smarkus žmogus, ranką pakėlęs prieš visus, o visi – prieš jį. Pykdamasis su visa savo gimine gyvens“.</verse>
				<verse number="13">Su ja kalbėjusį VIEŠPATĮ ji taip pavadino: „Tu esi ‘Matymo Dievas’, – sakė ji, – nes argi aš iš tikrųjų mačiau Dievą ir pamačiusi išlikau gyva?“</verse>
				<verse number="14">Todėl šaltinis buvo pavadintas „Šaltiniu Gyvojo, kuris mane mato“. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.</verse>
				<verse number="15">Hagara pagimdė Abromui sūnų. Sūnų, kurį jam pagimdė Hagara, Abromas pavadino Izmaeliu.</verse>
				<verse number="16">Abromas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų, kai Hagara jam pagimdė Izmaelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto.</verse>
				<verse number="2">Aš sudarysiu Sandorą tarp manęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą“.</verse>
				<verse number="3">Abromas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo:</verse>
				<verse number="4">„Štai mano Sandora su tavimi: tu būsi tautų daugybės protėvis.</verse>
				<verse number="5">Daugiau nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų daugybės tėvu.</verse>
				<verse number="6">Padarysiu tave be galo vaisingą; iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai.</verse>
				<verse number="7">Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą – būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu.</verse>
				<verse number="8">Tau ir tavo palikuonims po tavęs duosiu kraštą, kuriame gyveni kaip ateivis, visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas“.</verse>
				<verse number="9">Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysiesi mano Sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas.</verse>
				<verse number="10">Štai Sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas.</verse>
				<verse number="11">Apipjaustysite apyvarpio odą, ir tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų.</verse>
				<verse number="12">Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių.</verse>
				<verse number="13">Abu – vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktasis už tavo pinigus – turi būti apipjaustyti. Taip mano Sandora bus jūsų kūne amžina Sandora.</verse>
				<verse number="14">Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpio oda nėra apipjaustyta, – bus atkirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano Sandorą“.</verse>
				<verse number="15">Dievas kalbėjo Abraomui: „O savo žmonos Sarajos nebevadinsi Saraja, nes jos vardas bus Sara.</verse>
				<verse number="16">Aš palaiminsiu ją ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu; ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“.</verse>
				<verse number="17">Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: „Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimtmetė, gimdyti?“</verse>
				<verse number="18">Tad Abraomas Dievui ir sakė: „O kad Izmaelis gyvuotų tavo malone!“</verse>
				<verse number="19">O Dievas tarė: „Vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo Sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims.</verse>
				<verse number="20">Ir dėl Izmaelio tave išklausiau: štai laiminsiu jį, padarysiu be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas; padarysiu iš jo didelę tautą.</verse>
				<verse number="21">Bet savo Sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais“.</verse>
				<verse number="22">Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas pakilo nuo Abraomo.</verse>
				<verse number="23">Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo pinigais, visus savo namų vyriškius, ir tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė jų apyvarpio odą.</verse>
				<verse number="24">Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpio oda.</verse>
				<verse number="25">O jo sūnus Izmaelis buvo trylikametis, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpio oda,</verse>
				<verse number="26">Abraomas ir Izmaelis buvo apipjaustyti tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="27">Drauge su jais apipjaustyti visi jo namų vyrai – vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš pašaliečių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">VIEŠPATS pasirodė prie Mamrės ąžuolų, Abraomui sėdint pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos.</verse>
				<verse number="2">Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Pamatęs juos, jis atbėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės,</verse>
				<verse number="3">tarė: „Mano viešpatie, jei susilaukiau malonės tavo akyse, neaplenk savo tarno.</verse>
				<verse number="4">Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu.</verse>
				<verse number="5">Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte pasistiprinti. Po to galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną“. Jie atsakė: „Daryk, kaip sakai“.</verse>
				<verse number="6">Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių“.</verse>
				<verse number="7">Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė tarnui, ir šis greitai jį paruošė.</verse>
				<verse number="8">Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats patarnavo jiems valgant po medžiu.</verse>
				<verse number="9">„Kurgi tavo žmona Sara?“ – paklausė jie. Jis atsakė: „Va ten, palapinėje“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet vienas jų tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų“. Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi.</verse>
				<verse number="11">Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pagyvenę. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis.</verse>
				<verse number="12">Tad Sara juokėsi, sau sakydama: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą? Mano vyras toks senas!“</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokiasi, sakydama: ‘Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?’</verse>
				<verse number="14">Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų“.</verse>
				<verse number="15">O Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“, – nes buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: „Tu tikrai juokeisi“.</verse>
				<verse number="16">Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas lydėdamas ėjo kartu su jais.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti,</verse>
				<verse number="18">žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą?</verse>
				<verse number="19">Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“.</verse>
				<verse number="20">Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki,</verse>
				<verse number="21">kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne – sužinosiu“.</verse>
				<verse number="22">Vyrai pasuko Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas liko stovėti priešais VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="23">Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį?</verse>
				<verse number="24">Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum dėl penkiasdešimt mieste esančių teisiųjų?</verse>
				<verse number="25">Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos šios vietos“.</verse>
				<verse number="27">O Abraomas vėl tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai.</verse>
				<verse number="28">O jeigu trūktų penkių ligi penkiasdešimt teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis“.</verse>
				<verse number="29">Bet jis vėl kalbėjo, sakydamas: „O jei keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimt to nedarysiu“.</verse>
				<verse number="30">„Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – tarė jis, – kad aš toliau kalbu. O jei trisdešimt?“ Jis atsakė: „Nedarysiu, jeigu rasiu trisdešimt“.</verse>
				<verse number="31">Jis tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimt nesunaikinsiu“.</verse>
				<verse number="32">Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, kad dar kalbėsiu. O jei dešimt?“ „Nesunaikinsiu dėl dešimt“, – atsakė jis.</verse>
				<verse number="33">Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės,</verse>
				<verse number="2">tarė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje“.</verse>
				<verse number="3">O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įžengė į jo namus. Tada jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jiedu papietavo.</verse>
				<verse number="4">Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus</verse>
				<verse number="5">ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti “.</verse>
				<verse number="6">Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris,</verse>
				<verse number="7">kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin“.</verse>
				<verse number="9">Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, – šaipėsi jie, – atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti.</verse>
				<verse number="10">Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris.</verse>
				<verse number="11">O žmones, buvusius prie namų durų – jaunus ir senus – jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.</verse>
				<verse number="12">Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų – išvesk juos iš šios vietos,</verse>
				<verse number="13">nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti“.</verse>
				<verse number="14">Lotas išėjo tada ir kalbėjosi su žentais, ketinusiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, eikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą“. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.</verse>
				<verse number="15">Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės“.</verse>
				<verse number="16">Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų – VIEŠPATS buvo jam gailestingas – ir išvedė jį saugiai už miesto.</verse>
				<verse number="17">Kai jau buvo išvedę, vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“</verse>
				<verse number="18">O Lotas atsakė jam: „O ne, mano viešpatie!</verse>
				<verse number="19">Štai tavo tarnas susilaukė malonės tavo akyse, ir tu parodei didelį gerumą, išgelbėdamas man gyvybę! Tačiau gelbėtis, bėgdamas į kalnus, aš nepajėgiu iš baimės, kad užklups mane nelaimė ir aš numirsiu.</verse>
				<verse number="20">Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti – tai tokia maža vieta, ar ne? – ir išliksiu ten gyvas!“</verse>
				<verse number="21">Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu.</verse>
				<verse number="22">Skubėk, gelbėkis ten, nes negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi“. Todėl anas miestas ir buvo pavadintas Coaru.</verse>
				<verse number="23">Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.</verse>
				<verse number="24">Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį.</verse>
				<verse number="25">Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.</verse>
				<verse number="26">O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.</verse>
				<verse number="27">Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ</verse>
				<verse number="28">ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.</verse>
				<verse number="29">Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.</verse>
				<verse number="30">Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje.</verse>
				<verse number="31">Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.</verse>
				<verse number="32">Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.</verse>
				<verse number="33">Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.</verse>
				<verse number="34">Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.</verse>
				<verse number="35">Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.</verse>
				<verse number="36">Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.</verse>
				<verse number="37">Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis yra šiandienių moabitų protėvis.</verse>
				<verse number="38">Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben Amio vardą; jis yra šiandienių amonitų protėvis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Iš ten Abraomas iškeliavo Negebo srities link ir įsikūrė tarp Kadešo ir Šūro. Gyvendamas Gerare kaip ateivis,</verse>
				<verse number="2">Abraomas sakė apie savo žmoną: „Ji mano sesuo“. Užtat Geraro karalius Abimelechas ją parsigabeno sau.</verse>
				<verse number="3">Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir sakė jam: „Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes tai ištekėjusi moteris“.</verse>
				<verse number="4">O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs, todėl tarė: „Viešpatie, argi tu pražudytum nekaltą žmogų?</verse>
				<verse number="5">Argi ne jis pats man sakė: ‘Ji mano sesuo’? Ir ji pati patvirtino: ‘Jis mano brolis’. Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos“.</verse>
				<verse number="6">Tuomet sapne Dievas atsakė jam: „Taip, aš žinojau, kad tu tai darai dora širdimi ir nekaltomis rankomis. Be to, aš pats sulaikiau tave, kad nenusidėtum, todėl ir neleidau tau jos paliesti.</verse>
				<verse number="7">Dabar sugrąžink vyrui žmoną; jis pranašas, todėl tave užtars, ir liksi gyvas. Bet jei nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai mirsi; pražūsi pats ir visa, kas tau priklauso“.</verse>
				<verse number="8">Abimelechas atsikėlė anksti rytą, susišaukė visus tarnus ir papasakojo jiems visa, kas buvo įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti.</verse>
				<verse number="9">Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą ir tarė jam: „Ką tu padarei! Kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei tokią didelę kaltę man ir mano karalystei? Padarei man dalykų, kurie neturėtų būti daromi.</verse>
				<verse number="10">Ką gi tu galvojai, – klausė Abimelechas, – darydamas tokį dalyką?“</verse>
				<verse number="11">„Aš pamaniau, – atsakė Abraomas, – kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės, ir jie mane užmuš dėl mano žmonos.</verse>
				<verse number="12">Be to, ji iš tikrųjų mano sesuo – mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė. Ji tapo mano žmona.</verse>
				<verse number="13">Kai Dievas išvedė mane iš tėvo namų toli klajoti, aš jai sakiau: ‘Prašyčiau tavęs padaryti man malonę: kad ir į kokią vietą nueitume, visur apie mane sakyk: jis mano brolis’“.</verse>
				<verse number="14">Abimelechas paėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino jam ir Sarą, jo žmoną.</verse>
				<verse number="15">„Mano kraštas prieš tavo akis, – tarė Abimelechas, – apsigyvenk, kur tik tau patiks“.</verse>
				<verse number="16">O Sarai sakė: „Žiūrėk! Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai bus tau apginti prieš visus, esančius su tavimi; tu esi visiškai išteisinta“.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Abraomas užtarė Dievui, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną bei verges, idant vėl galėtų gimdyti,</verse>
				<verse number="18">nes dėl Abraomo žmonos Saros VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs.</verse>
				<verse number="2">Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs.</verse>
				<verse number="3">Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą.</verse>
				<verse number="4">Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip buvo įsakęs Dievas.</verse>
				<verse number="5">Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas.</verse>
				<verse number="6">O Sara sakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi“.</verse>
				<verse number="7">Ir pridūrė: „Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui, kad Sara žindys vaikus? O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų senatvėje“.</verse>
				<verse number="8">Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.</verse>
				<verse number="9">Pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ši buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku, Sara</verse>
				<verse number="10">sakė Abraomui: „Išvaryk šią vergę su sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!“</verse>
				<verse number="11">Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų.</verse>
				<verse number="12">Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.</verse>
				<verse number="13">Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis“.</verse>
				<verse number="14">Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, išsiuntė ją drauge su vaiku. Išėjusi ji klajojo Beer Šebos dykumoje.</verse>
				<verse number="15">Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji padėjo vaiką po krūmu,</verse>
				<verse number="16">paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais maždaug per lanko šūvį, sakydama: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta“. Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.</verse>
				<verse number="17">Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas: „Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra.</verse>
				<verse number="18">Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą“.</verse>
				<verse number="19">Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.</verse>
				<verse number="20">Dievas buvo su berniuku, jam augant. Jis gyveno dykumoje ir tapo įgudusiu lankininku.</verse>
				<verse number="21">Parano dykuma buvo jo namai. Jo motina gavo jam žmoną iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="22">Atsitiko taip, kad tuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sakė Abraomui: „Dievas yra su tavimi, kad ir ką tu darytum.</verse>
				<verse number="23">Todėl dabar Dievo vardu prisiek man šioje vietoje, kad su manimi ar mano pažįstamais ir giminėmis nesielgsi apgaulingai, bet su manimi ir su kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis, elgsiesi taip palankiai, kaip aš elgiausi su tavimi“.</verse>
				<verse number="24">Abraomas atsakė: „Prisiekiu!“</verse>
				<verse number="25">Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho tarnai,</verse>
				<verse number="26">Abimelechas atsakė: „Nežinau, kas tai padarė. Iš tikrųjų man nieko apie tai nepranešei, ir aš iki šios dienos apie tai nebuvau girdėjęs“.</verse>
				<verse number="27">Abraomas paėmė avių ir jaučių, davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus.</verse>
				<verse number="29">Abimelechas klausė Abraomą: „Ką reiškia šie septyni atskirtieji ėriukai?“</verse>
				<verse number="30">Jis atsakė: „Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų, idant būtum liudytojas, kad aš iškasiau šį šulinį“.</verse>
				<verse number="31">Todėl ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jiedu padarė priesaiką.</verse>
				<verse number="32">Taigi, sudarę Beer Šeboje sutartį, Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas pakilo ir sugrįžo į filistinų kraštą.</verse>
				<verse number="33">O [Abraomas] pasodino Beer Šeboje tamariską ir ten vardu šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo.</verse>
				<verse number="34">Filistinų krašte Abraomas ilgą laiką gyveno kaip ateivis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia!“</verse>
				<verse number="2">– „Paimk savo sūnų, – tęsė jis, – savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu“.</verse>
				<verse number="3">Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas.</verse>
				<verse number="4">Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą.</verse>
				<verse number="5">„Pabūkite čia su asilu, – paliepė jis tarnams, – berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus“.</verse>
				<verse number="6">Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose. Jiedu tęsė kelionę.</verse>
				<verse number="7">Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ – „Aš čia, mano sūnau“, – atsiliepė šis. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“</verse>
				<verse number="8">Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.</verse>
				<verse number="9">Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti.</verse>
				<verse number="11">Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė jis.</verse>
				<verse number="12">„Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų“.</verse>
				<verse number="13">Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.</verse>
				<verse number="14">O tą vietą Abraomas pavadino „ VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien sakoma: „ VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart</verse>
				<verse number="16">ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienturčio sūnaus,</verse>
				<verse number="17">aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir</verse>
				<verse number="18">visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“.</verse>
				<verse number="19">Po to Abraomas sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer Šeboje.</verse>
				<verse number="20">Atsitiko taip, kad po šių įvykių Abraomas gavo žinią: „Milka irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui:</verse>
				<verse number="21">pirmagimį Ucą, jo brolį Būzą, Aramo tėvą Kemuelį,</verse>
				<verse number="22">Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį“.</verse>
				<verse number="23">Betueliui gimė Rebeka. Anuos aštuonis Abraomo broliui Nahorui pagimdė Milka.</verse>
				<verse number="24">O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė vaikų: Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.</verse>
				<verse number="2">Sara mirė Kirjat Arbos mieste (tai yra Hebrone), Kanaano krašte. Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą.</verse>
				<verse number="3">Pasitraukdamas nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus:</verse>
				<verse number="4">„Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau nunešti savo mirusiąją ir palaidoti“.</verse>
				<verse number="5">Hetitai atsakė Abraomui:</verse>
				<verse number="6">„Viešpatie, klausykis mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis. Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse. Niekas iš mūsų neatsakys kapo tavo mirusiajai palaidoti“.</verse>
				<verse number="7">Abraomas pakilo, nusilenkė hetitams, krašto gyventojams,</verse>
				<verse number="8">ir tarė jiems: „Jeigu sutinkate, kad aš nuneščiau savo mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite mane Coharo sūnui Efronui.</verse>
				<verse number="9">Teparduoda jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje. Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp jūsų“.</verse>
				<verse number="10">O Efronas sėdėjo tarp hetitų. Efronas Hetitas atsakė Abraomui, girdint visiems hetitams – visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, – tardamas:</verse>
				<verse number="11">„O ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą lauką ir duodu tau olą, esančią jame. Aš duodu tau ją savo tautiečių akivaizdoje. Palaidok savo mirusiąją“.</verse>
				<verse number="12">Tuomet Abraomas nusilenkė krašto gyventojams</verse>
				<verse number="13">ir tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams: „O, kad tu manęs paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją“.</verse>
				<verse number="14">Efronas atsakė Abraomui:</verse>
				<verse number="15">„Mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių šimtų sidabrinių šekelių – kas tai mudviem, ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją“.</verse>
				<verse number="16">Abraomas susiderėjo su Efronu dėl kainos. Tada Abraomas atsvėrė Efronui sidabrą, kurį buvo išsilygęs hetitams girdint, – keturis šimtus sidabrinių šekelių pagal įprastinius pirklių svarsčius.</verse>
				<verse number="17">Taip Efrono laukas Machpeloje priešais Mamrę – laukas su ola ir visais tame lauke buvusiais medžiais – perėjo</verse>
				<verse number="18">Abraomui kaip jo nuosavybė hetitų akivaizdoje – akivaizdoje visų, ėjusių pro miesto vartus.</verse>
				<verse number="19">Po to Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje priešais Mamrę (tai yra Hebroną), Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="20">Laukas ir ola iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kaip kapavietė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.</verse>
				<verse number="2">Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi,</verse>
				<verse number="3">ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,</verse>
				<verse number="4">bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui“.</verse>
				<verse number="5">Tarnas atsakė jam: „O jei moteris nesutiktų sekti mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“</verse>
				<verse number="6">Abraomas tarė jam: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus!</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: ‘ Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi ten žmoną mano sūnui.</verse>
				<verse number="8">O jei moteris nesutiktų sekti tave, tu būsi laisvas nuo šios priesaikos, bet mano sūnaus ten nevesk!“</verse>
				<verse number="9">Tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.</verse>
				<verse number="10">Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių, pasiėmęs iš šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram Naharaimuose.</verse>
				<verse number="11">Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens.</verse>
				<verse number="12">Jis meldėsi: „ VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę man šiandien ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui.</verse>
				<verse number="13">Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukterys antai ateina vandens semtis.</verse>
				<verse number="14">Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį ir duoti man atsigerti’, atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Taip aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui“.</verse>
				<verse number="15">Vos jam baigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties.</verse>
				<verse number="16">Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.</verse>
				<verse number="17">Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio“. –</verse>
				<verse number="18">„Gerk, mano viešpatie“, – atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti.</verse>
				<verse number="19">Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“.</verse>
				<verse number="20">Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems kupranugariams.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu anas vyras stebėjo ją tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.</verse>
				<verse number="22">Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusšekelį, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt auksinių šekelių.</verse>
				<verse number="23">„Prašyčiau pasakyti, – klausė jis, – kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“</verse>
				<verse number="24">Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“.</verse>
				<verse number="25">Ir tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei“.</verse>
				<verse number="26">Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,</verse>
				<verse number="27">tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekada nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes atvedė mane tiesiai į mano šeimininko brolio namus“.</verse>
				<verse number="28">Tuomet mergaitė nubėgo ir visa papasakojo savo motinos šeimynai.</verse>
				<verse number="29">Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio,</verse>
				<verse number="30">vos pamatęs nosies žiedą bei apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius: „Taip tas vyras man kalbėjo“. Atėjęs pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio.</verse>
				<verse number="31">„Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl tebestovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?“</verse>
				<verse number="32">Vyras užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, buvusiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti.</verse>
				<verse number="33">Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: „Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti“. Labanas atsiliepė: „Kalbėk!“</verse>
				<verse number="34">„Esu Abraomo tarnas, – pradėjo jis. –</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATS apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas. Davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų.</verse>
				<verse number="36">Mano šeimininko žmona Sara, būdama senyvo amžiaus, pagimdė šeimininkui sūnų, kuriam šis paskyrė visa, ką turi.</verse>
				<verse number="37">Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: ‘Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu,</verse>
				<verse number="38">bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui’.</verse>
				<verse number="39">Aš sakiau savo šeimininkui: ‘O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?’</verse>
				<verse number="40">Bet jis man atsakė: ‘ VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų.</verse>
				<verse number="41">Nuo priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo priesaikos’.</verse>
				<verse number="42">Atvykęs šiandien prie šaltinio, meldžiausi: ‘ VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą!</verse>
				<verse number="43">Aš stoviu čia, prie vandens šaltinio. Tegul ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: ‹Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio›</verse>
				<verse number="44">ir kuri man atsakys: ‹Atsigerk tu pats, o aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams›, būna ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui’.</verse>
				<verse number="45">Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su ąsočiu ant peties. Ji nusileido prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: ‘Prašyčiau man duoti atsigerti’.</verse>
				<verse number="46">Ji skubiai nukėlė ąsotį nuo peties ir tarė: ‘Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius’. Aš atsigėriau, o ji pagirdė ir mano kupranugarius.</verse>
				<verse number="47">Tuomet jos ir paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ O ji atsakė: ‘Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Užkabinau jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes.</verse>
				<verse number="48">Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukterį jo sūnui.</verse>
				<verse number="49">O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, tai sakykite, ir jeigu ne, tai sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę“.</verse>
				<verse number="50">Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: „Reikalas VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už.</verse>
				<verse number="51">Žiūrėk, Rebeka stovi prieš tave, pasiimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo“.</verse>
				<verse number="52">Išgirdęs šiuos žodžius Abraomo tarnas parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="53">Po to tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybių bei drabužių ir įteikė juos Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.</verse>
				<verse number="54">Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai atsikėlė ryto metą, jis tarė: „Leiskite mane atgal pas savo šeimininką“.</verse>
				<verse number="55">Bet jos brolis ir motina sakė: „Tepabūna mergaitė su mumis dar valandėlę, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja“. –</verse>
				<verse number="56">„Neužlaikykite manęs, – prašė jis, – nes VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo šeimininką“.</verse>
				<verse number="57">Jie atsakė: „Pasišaukime mergaitę ir paklauskime, ką ji sakys“.</verse>
				<verse number="58">Pasišaukę Rebeką, jie klausė: „Ar nori eiti su šiuo vyru?“ Ji atsakė: „Eisiu“.</verse>
				<verse number="59">Tuomet savo seserį Rebeką kartu su žindyve jie išleido su Abraomo tarnu ir jo vyrais.</verse>
				<verse number="60">Laimindami Rebeką, jie sakė jai: „Tu, mūsų seserie, tapk tūkstančiais miriadų! Tepaima tavo palikuonys savo priešų vartus“.</verse>
				<verse number="61">Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, sėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas paėmė Rebeką ir išvyko.</verse>
				<verse number="62">O Izaokas buvo ką tik grįžęs iš Beer Lahai Roijo apylinkės ir apsigyvenęs Negebe.</verse>
				<verse number="63">Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius.</verse>
				<verse number="64">Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario,</verse>
				<verse number="65">ji klausė tarno: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Tarnas tarė: „Tai mano šeimininkas“. Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.</verse>
				<verse number="66">Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką buvo atlikęs.</verse>
				<verse number="67">Izaokas tuomet nusivedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas mylėjo ją ir rado paguodos po savo motinos mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.</verse>
				<verse number="2">Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.</verse>
				<verse number="3">Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašūriečiai, letušai ir leumai.</verse>
				<verse number="4">Midjano palikuonys buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Jie visi buvo Ketūros palikuonys.</verse>
				<verse number="5">Visa, ką turėjo, Abraomas paliko savo sūnui Izaokui.</verse>
				<verse number="6">O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo galvos, prieš išsiųsdamas juos tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.</verse>
				<verse number="7">Abraomas gyveno iš viso šimtą septyniasdešimt penkerius metus.</verse>
				<verse number="8">Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine.</verse>
				<verse number="9">Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės,</verse>
				<verse number="10">tame lauke, kurį Abraomas pirko iš hetitų. Ten buvo palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.</verse>
				<verse number="11">Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer Lahai Roijo vietovės.</verse>
				<verse number="12">Štai Abraomo sūnaus Izmaelio, kurį Abraomui pagimdė Saros vergė, egiptietė Hagara, palikuonys.</verse>
				<verse number="13">Štai Izmaelio sūnų vardai pagal jų gimimo eilę: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="14">Mišma, Dūma, Masa,</verse>
				<verse number="15">Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.</verse>
				<verse number="16">Tokie tat Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal gyvenvietes ir stovyklas – dvylika vadų pagal gentis.</verse>
				<verse number="17">(Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Atsikvėpęs paskutinį kartą ir miręs, jis buvo sujungtas su savo gimine.)</verse>
				<verse number="18">Jie klajojo nuo Havilos prie Šūro, esančio netoli Egipto, iki pat Ašūro. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.</verse>
				<verse number="19">Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas.</verse>
				<verse number="20">Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį.</verse>
				<verse number="21">Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia.</verse>
				<verse number="22">Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti.</verse>
				<verse number="23">O VIEŠPATS atsakė jai: „Dvi gentys yra tavo įsčiose, dvi atskiros tautos kils iš tavęs. Bet viena tauta bus stipresnė už kitą; vyresnioji tarnaus jaunesniajai“.</verse>
				<verse number="24">Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai!</verse>
				<verse number="25">Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas – tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu.</verse>
				<verse number="26">Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.</verse>
				<verse number="27">Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas – tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.</verse>
				<verse number="28">Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.</verse>
				<verse number="29">Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.</verse>
				<verse number="30">Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.)</verse>
				<verse number="31">„Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, – atsakė Jokūbas.</verse>
				<verse number="32">Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“</verse>
				<verse number="33">Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti“. Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui.</verse>
				<verse number="34">Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Krašte kilo badas, skirtingas nuo ankstesnio bado, kilusio Abraomo dienomis, ir Izaokas išsikėlė į Gerarą pas filistinų karalių Abimelechą.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS buvo jam pasirodęs ir sakęs: „Neik į Egiptą. Įsikurk krašte, kurį tau nurodysiu.</verse>
				<verse number="3">Gyvenk tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave. Tau ir tavo palikuonims atiduosiu visus šiuos kraštus, idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui Abraomui.</verse>
				<verse number="4">Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą</verse>
				<verse number="5">dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus“.</verse>
				<verse number="6">Todėl Izaokas ir apsigyveno Gerare.</verse>
				<verse number="7">Kai vietiniai vyrai imdavo teirautis apie jo žmoną, jis sakydavo: „Ji mano sesuo“. Mat jis baiminosi sakyti: „Mano žmona“, manydamas sau: „Šie vietiniai vyrai gali mane užmušti dėl Rebekos, nes ji tokia graži“.</verse>
				<verse number="8">Atsitiko taip, kad, jam ten ilgesnį laiką pagyvenus, karalius Abimelechas kartą, žiūrėdamas pro langą, pamatė jį glamonėjant savo žmoną Rebeką.</verse>
				<verse number="9">Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: „Tikrai ji tavo žmona! Kodėl tat sakei: ‘Ji mano sesuo’?“ Izaokas jam atsakė: „Todėl, kad maniau per ją galįs netekti gyvybės“.</verse>
				<verse number="10">O Abimelechas tarė: „Ką tu padarei! Kas nors iš žmonių galėjo su tavo žmona sugulti, ir tu būtum užtraukęs mums kaltę!“</verse>
				<verse number="11">Todėl Abimelechas įspėjo visus žmones, tardamas: „Kas užgautų šį vyrą ar jo žmoną, tas bus nubaustas mirtimi“.</verse>
				<verse number="12">Izaokas tame krašte sėjo javus ir tais metais susilaukė šimteriopo derliaus. VIEŠPATS laimino jį,</verse>
				<verse number="13">ir žmogus praturtėjo. Jam vis labiau ir labiau sekėsi. Jis tapo labai turtingas,</verse>
				<verse number="14">įsigijo tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo.</verse>
				<verse number="15">Užpildami žemėmis, filistinai buvo užvertę visus šulinius, kuriuos iškasė jo tėvo tarnai Abraomo dienomis.</verse>
				<verse number="16">Ir Abimelechas sakė Izaokui: „Pasitrauk nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus“.</verse>
				<verse number="17">Todėl Izaokas iš ten ir pasitraukė. Pasistatė palapines Geraro slėnyje ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="18">Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis – filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties – ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas.</verse>
				<verse number="19">Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį,</verse>
				<verse number="20">Geraro kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami: „Tas vanduo mūsų!“ Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi.</verse>
				<verse number="21">Po to jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna.</verse>
				<verse number="22">Jis iš ten išsikėlė ir išsikasė dar vieną šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: „Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis“.</verse>
				<verse number="23">Iš čia jis nukeliavo į Beer Šebą.</verse>
				<verse number="24">Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok, nes aš esu su tavimi! Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis dėl savo tarno Abraomo“.</verse>
				<verse number="25">Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES. Ten pasistatė ir palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.</verse>
				<verse number="26">Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraro su savo patarėju Achuzatu bei kariuomenės vadu Picholu.</verse>
				<verse number="27">Izaokas paklausė jų: „Ko atėjote pas mane, jei manęs nekenčiate ir atstūmėte nuo savęs?“</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: „Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS buvo su tavimi, todėl siūlome sudaryti sutartį su priesaika tarp mūsų abiejų – tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą,</verse>
				<verse number="29">kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes tavęs neužgavome, visada su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!“</verse>
				<verse number="30">Jis iškėlė jiems vaišes, jie valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="31">Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie išsiskyrė taikiai.</verse>
				<verse number="32">Atsitiko taip, kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį ir pranešė jam: „Radome vandens!“</verse>
				<verse number="33">Jis pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas yra Beer Šeba.</verse>
				<verse number="34">Ezavas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Beerio Hetito dukterį Juditą ir Elono Hetito dukterį Basmatą.</verse>
				<verse number="35">Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Kai Izaokas jau buvo senas, o jo akys taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „Mano sūnau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia“.</verse>
				<verse number="2">Anas tarė jam: „Matai, jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos.</verse>
				<verse number="3">Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos.</verse>
				<verse number="4">Tuomet paruošk man gardų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man pavalgyti, idant prieš mirdamas palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“.</verse>
				<verse number="5">O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Ezavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos,</verse>
				<verse number="6">Rebeka tarė sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Ezavui:</verse>
				<verse number="7">‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant prieš mirdamas tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="8">O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu.</verse>
				<verse number="9">Nueik prie kaimenės ir parnešk iš ten du rinktinius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kokį jis mėgsta.</verse>
				<verse number="10">Tu nuneši jį tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas“.</verse>
				<verse number="11">– „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas!</verse>
				<verse number="12">Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“</verse>
				<verse number="13">O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir parnešk juos man“.</verse>
				<verse number="14">Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kokį jo tėvas mėgo.</verse>
				<verse number="15">Tuomet Rebeka paėmė namie paliktus geriausius vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius ir apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą.</verse>
				<verse number="16">Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais.</verse>
				<verse number="17">Po to padavė sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.</verse>
				<verse number="18">Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – atsiliepė šis. – Kas tu, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="19">Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu“.</verse>
				<verse number="20">Bet Izaokas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „ VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas, ar ne“.</verse>
				<verse number="22">Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas – kaip Jokūbo, bet rankos – kaip Ezavo“.</verse>
				<verse number="23">Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.</verse>
				<verse number="24">Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“,</verse>
				<verse number="25">jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“. Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė.</verse>
				<verse number="26">Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“.</verse>
				<verse number="27">Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas: „Ak, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino.</verse>
				<verse number="28">Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno.</verse>
				<verse number="29">Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“</verse>
				<verse number="30">Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas.</verse>
				<verse number="31">Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu“.</verse>
				<verse number="32">Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ – „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, – atsakė šis.</verse>
				<verse number="33">Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“</verse>
				<verse number="34">Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“</verse>
				<verse number="35">Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą“.</verse>
				<verse number="36">Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“</verse>
				<verse number="37">Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="38">Ezavas maldavo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ Ezavas ėmė garsiai verkti.</verse>
				<verse number="39">Tuomet jo tėvas Izaokas atsakė jam: „Štai tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.</verse>
				<verse number="40">Iš kalavijo gyvensi ir savo broliui tarnausi. Bet kai sukilsi, nusimesi jo jungą nuo sprando“.</verse>
				<verse number="41">Tad Ezavas nekentė Jokūbo už palaiminimą, kuriuo tėvas buvo jį palaiminęs. Ezavas galvojo: „Artinasi tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“.</verse>
				<verse number="42">Bet vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė jaunesnįjį sūnų ir pasakė jam: „Žiūrėk, tavo brolis Ezavas niršta, norėdamas tave nužudyti.</verse>
				<verse number="43">Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną.</verse>
				<verse number="44">Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis,</verse>
				<verse number="45">kol atslūgs tavo brolio įniršis prieš tave, ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti jūsų tą pačią dieną!“</verse>
				<verse number="46">Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tada Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!</verse>
				<verse number="2">Keliauk tuojau pat į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir ten paimk sau žmoną iš motinos brolio Labano dukterų.</verse>
				<verse number="3">Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija.</verse>
				<verse number="4">Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui“.</verse>
				<verse number="5">Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir šis iškeliavo į Padan Aramą pas Betuelio Aramėjo sūnų Labaną, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.</verse>
				<verse number="6">O Ezavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan Aramą ieškoti žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“</verse>
				<verse number="7">ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, buvo iškeliavęs į Padan Aramą.</verse>
				<verse number="8">Ezavas pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui.</verse>
				<verse number="9">Tada Ezavas nuėjo pas Izmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.</verse>
				<verse number="10">Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link.</verse>
				<verse number="11">Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.</verse>
				<verse number="12">Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn.</verse>
				<verse number="13">Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims.</verse>
				<verse number="14">Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą.</verse>
				<verse number="15">Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.</verse>
				<verse number="16">Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“</verse>
				<verse number="17">Drebulio krečiamas, jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“.</verse>
				<verse number="18">Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus.</verse>
				<verse number="19">O tą vietą pavadino Beteliu, nors ankstesnis to miesto vardas buvo Lūzas.</verse>
				<verse number="20">Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,</verse>
				<verse number="21">idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai VIEŠPATS bus mano Dievas,</verse>
				<verse number="22">ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą.</verse>
				<verse number="2">Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes iš jo buvo girdomos kaimenės. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.</verse>
				<verse number="3">Tik kai būdavo ten suvarytos visos kaimenės, piemenys nurisdavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užrisdavo akmenį į vietą.</verse>
				<verse number="4">Jokūbas prakalbino juos: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano“.</verse>
				<verse number="5">– „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ – paklausė. „Taip, pažįstame“, – atsakė jie.</verse>
				<verse number="6">Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ – „Gera, jis sveikas, – atsakė jie, – štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis“.</verse>
				<verse number="7">Jis tarė: „Žiūrėkite, diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis“.</verse>
				<verse number="8">„Negalime, – atsakė jie, – kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritame akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis“.</verse>
				<verse number="9">Jokūbui su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.</verse>
				<verse number="10">Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.</verse>
				<verse number="12">Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.</verse>
				<verse number="13">Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,</verse>
				<verse number="14">ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“ Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,</verse>
				<verse number="15">Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“</verse>
				<verse number="16">Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji – Rachelė.</verse>
				<verse number="17">Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.</verse>
				<verse number="18">Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.</verse>
				<verse number="19">„Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, – sutiko Labanas.</verse>
				<verse number="20">Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų – taip labai ją mylėjo.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi“.</verse>
				<verse number="22">Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.</verse>
				<verse number="23">Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.</verse>
				<verse number="24">Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite.</verse>
				<verse number="25">Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“</verse>
				<verse number="26">Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.</verse>
				<verse number="27">Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną“.</verse>
				<verse number="28">Jokūbas taip ir padarė – baigė vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę žmona.</verse>
				<verse number="29">Savo tarnaitę Bilhą Labanas paskyrė dukters Rachelės tarnaite.</verse>
				<verse number="30">Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją. O Labanui atitarnavo dar septynerius metus.</verse>
				<verse number="31">Pamatęs, kad Lėja nemylima, VIEŠPATS padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga.</verse>
				<verse number="32">Lėja tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Mat ji sakė: „Tai reiškia: ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės’“.</verse>
				<verse number="33">Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „ VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų“. Užtat ji pavadino jį Simeonu.</verse>
				<verse number="34">Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus“. Todėl jis buvo pavadintas Leviu.</verse>
				<verse number="35">Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ “. Todėl ji pavadino jį Judu. Tuomet ji liovėsi gimdžiusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“</verse>
				<verse number="2">Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“</verse>
				<verse number="3">O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“</verse>
				<verse number="4">Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja.</verse>
				<verse number="5">Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="6">O Rachelė sakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų“. Todėl ji pavadino jį Danu.</verse>
				<verse number="7">Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Rachelė ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Užtat ji pavadino jį Naftaliu.</verse>
				<verse number="9">Pamačiusi nebegalinti gimdyti, Lėja paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui žmona.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.</verse>
				<verse number="11">Lėja sakė: „Kokia sėkmė!“ ir pavadino jį Gadu.</verse>
				<verse number="12">Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.</verse>
				<verse number="13">Lėja pasakė: „Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!“ ir pavadino jį Ašeru.</verse>
				<verse number="14">Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų“.</verse>
				<verse number="15">Lėja jai atšovė: „Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Rachelė atsakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragoras“.</verse>
				<verse number="16">Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: „Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras“. Tad tą naktį jis gulėjo su ja.</verse>
				<verse number="17">Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.</verse>
				<verse number="18">Lėja sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę“, todėl ir pavadino jį Isacharu.</verse>
				<verse number="19">Vėl tapusi nėščia ir pagimdžiusi Jokūbui šeštą sūnų,</verse>
				<verse number="20">Lėja sakė: „Dievas davė man rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes pagimdžiau jam šešis sūnus“. Ir pavadino jį Zabulonu.</verse>
				<verse number="21">Po to ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.</verse>
				<verse number="22">Dabar Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias.</verse>
				<verse number="23">Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“</verse>
				<verse number="24">Ir pavadino jį Juozapu, sakydama: „Teprideda man Dievas dar vieną sūnų!“</verse>
				<verse number="25">Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man eiti namo, grįžti į savo kraštą.</verse>
				<verse number="26">Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau“.</verse>
				<verse number="27">Bet Labanas jam tarė: „O kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs.</verse>
				<verse number="28">Todėl, – tęsė jis, – nustatyk, kokią tik nori algą, aš mokėsiu“.</verse>
				<verse number="29">O Jokūbas atsakė jam: „Pats žinai, kaip tau tarnavau ir kaip sekėsi tavo gyvuliams mano globoje.</verse>
				<verse number="30">Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?“</verse>
				<verse number="31">Labanas klausė: „Kiek gi turiu tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene.</verse>
				<verse number="32">Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga.</verse>
				<verse number="33">O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis“.</verse>
				<verse number="34">„Puiku, – atsakė Labanas, – tebūna, kaip sakai“.</verse>
				<verse number="35">Tad tą pačią dieną Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas taškuotas bei margas ožkas, turinčias baltų lopų, ir visas juodas avis ir atidavė į savo sūnų rankas.</verse>
				<verse number="36">Po to nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; tuo tarpu Jokūbas toliau ganė likusią Labano kaimenę.</verse>
				<verse number="37">Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo.</verse>
				<verse number="38">Nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose – vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, atėję atsigerti,</verse>
				<verse number="39">ožkos kergėsi priešais lazdas ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius.</verse>
				<verse number="40">O avis Jokūbas atskyrė ir kaimenės snukius nukreipė dryžuotų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje link. Taip jis auginosi sau kaimenes ir nemaišė jų su Labano kaimenėmis.</verse>
				<verse number="41">Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius priešais gyvulių akis, idant kergtųsi jas matydami,</verse>
				<verse number="42">o silpnesniesiems gyvuliams lazdų nepadėdavo. Taip silpnieji teko Labanui, o stiprieji – Jokūbui.</verse>
				<verse number="43">Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbantis: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui“.</verse>
				<verse number="2">Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai, kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="4">Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Lėją į laukus, kur buvo jo kaimenė,</verse>
				<verse number="5">ir pasakė joms: „Matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.</verse>
				<verse number="6">Jūs gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis;</verse>
				<verse number="7">nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti.</verse>
				<verse number="8">Jei jis sakė: ‘Taškuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė taškuotus, o jei sakė: ‘Dryžuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė dryžuotus.</verse>
				<verse number="9">Tad Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.</verse>
				<verse number="10">Kartą kaimenių kergimo metu sapne staiga pakėliau akis ir pamačiau, kad ožiai kaimenėje, kai poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai’, – o aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’</verse>
				<verse number="12">Jis tęsė: ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Betelyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę’“.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Rachelė ir Lėja, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose?</verse>
				<verse number="15">Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo!</verse>
				<verse number="16">Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė“.</verse>
				<verse number="17">Po to Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių,</verse>
				<verse number="18">suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę – visus gyvulius, įsigytus Padan Arame, – ir leidosi pas savo tėvą į Kanaano kraštą.</verse>
				<verse number="19">O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos stabus.</verse>
				<verse number="20">Jokūbas nuslėpė nuo aramėjo Labano, kad ketina bėgti.</verse>
				<verse number="21">Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasuko Gileado kalnų link.</verse>
				<verse number="22">Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo.</verse>
				<verse number="23">Pasiėmęs savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose.</verse>
				<verse number="24">Bet Dievas atėjo pas aramėją Labaną naktį per sapną ir įspėjo: „Saugokis, negrasink Jokūbui!“</verse>
				<verse number="25">Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose.</verse>
				<verse number="26">„Ką tu padarei, – Labanas tarė Jokūbui, – apgavai mane ir tarsi kalaviju pasigrobei mano dukteris į nelaisvę?!</verse>
				<verse number="27">Kodėl taip slapčia išbėgai, apkvailinai mane ir nepasisakei man? Būčiau išleidęs tave su šventėmis ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis.</verse>
				<verse number="28">Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir dukterų! Pasielgei tikrai kvailai!</verse>
				<verse number="29">Aš turiu galios jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė: ‘Saugokis, negrasink Jokūbui!’</verse>
				<verse number="30">Na, tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl pavogei mano dievus?“</verse>
				<verse number="31">Jokūbas atsakė Labanui: „Todėl, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris.</verse>
				<verse number="32">Bet tas, pas ką atrasi savo dievus, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!“ Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus.</verse>
				<verse number="33">Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet nerado jų. Jis išėjo iš Lėjos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę.</verse>
				<verse number="34">O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet nerado,</verse>
				<verse number="35">nes ji savo tėvui sakė: „Tenepyksta mano viešpats, kad negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės“. Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.</verse>
				<verse number="36">Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas sakė Labanui: „Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi?</verse>
				<verse number="37">Nors ir visus mano daiktus išnaršei, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano ir savo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą.</verse>
				<verse number="38">Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekada nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu.</verse>
				<verse number="39">Niekada nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių, bet pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną ar naktį.</verse>
				<verse number="40">Taip man būdavo: dieną pribaigdavo kaitra, o naktį – šaltis, negalėdavau akių sudėti.</verse>
				<verse number="41">Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų tarnavau tau už dvi tavo dukteris, šešerius – už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą.</verse>
				<verse number="42">Jeigu mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė“.</verse>
				<verse number="43">Atsakydamas Jokūbui, Labanas tarė: „Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės; visa, ką matai, priklauso man. Betgi ką galiu su jomis ar vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti?</verse>
				<verse number="44">Tad dabar eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš; tebūna ji mano ir tavo liudytoja“.</verse>
				<verse number="45">Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.</verse>
				<verse number="46">O savo giminėms Jokūbas sakė: „Parinkite akmenų!“ Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną.</verse>
				<verse number="47">Labanas pavadino jį Jegar Sahaduta, o Jokūbas – Galedu.</verse>
				<verse number="48">„Šis kauburys, – tarė Labanas, – nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas“. Todėl jis buvo pavadintas Galedu,</verse>
				<verse number="49">taip pat ir Micpa, nes jis sakė: „Testebi VIEŠPATS mane ir tave, kai mes vienas kito nematysime.</verse>
				<verse number="50">Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris be mano dukterų, nors ir nebūtų liudytojo su mumis, atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas“.</verse>
				<verse number="51">Labanas tarė Jokūbui: „Žiūrėk, štai šis kauburys yra paminklas, kurį pastačiau tarp tavęs ir savęs.</verse>
				<verse number="52">Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti.</verse>
				<verse number="53">Tegu Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, būna mūsų teisėjas“. Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko Baime.</verse>
				<verse number="54">Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pavalgyti. Jie kartu valgė ir praleido naktį kalnuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Pakilęs anksti rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir palaimino. Po to Labanas leidosi kelionėn namo.</verse>
				<verse number="2">Ir Jokūbas tęsė savo kelionę. Jį pasitiko Dievo angelai.</verse>
				<verse number="3">Juos pamatęs, Jokūbas tarė: „Tai Dievo stovykla!“ Užtat jis tą vietą pavadino Mahanaimais.</verse>
				<verse number="4">Jokūbas pasiuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro kraštą, Edomo laukus</verse>
				<verse number="5">ir įsakė jiems, tardamas: „Mano viešpačiui Ezavui taip kalbėsite: ‘Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol.</verse>
				<verse number="6">Įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių, tarnų ir tarnaičių. Siunčiu šią žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę tavo akyse’“.</verse>
				<verse number="7">Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Nuėjome pas tavo brolį Ezavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti“.</verse>
				<verse number="8">Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, buvusius su juo, avių kaimenes ir galvijų bandas bei kupranugarius į dvi stovyklas,</verse>
				<verse number="9">galvodamas: „Jei Ezavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tai kita stovykla pabėgs“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet jis meldėsi: „Mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras’.</verse>
				<verse number="11">Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.</verse>
				<verse number="12">Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Ezavo rankos, nes aš jo bijau! Antraip, bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus.</verse>
				<verse number="13">Betgi tu pats pasakei: ‘Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti’“.</verse>
				<verse number="14">Praleidęs ten tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Ezavui:</verse>
				<verse number="15">du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,</verse>
				<verse number="16">trisdešimt žindančių kupranugarių su jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.</verse>
				<verse number="17">Perdavė juos į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarė tarnams: „Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių“.</verse>
				<verse number="18">O ėjusiam priekyje nurodė: „Kai mano brolis Ezavas sutiks tave ir paklaus: ‘Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?’</verse>
				<verse number="19">tu atsakysi: ‘Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia savo viešpačiui Ezavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina’“.</verse>
				<verse number="20">Lygiai taip pat jis įsakė ir antram, ir trečiam, ir visiems, variusiems būrius: „Jūs tą pat sakysite Ezavui, kai jį sutiksite.</verse>
				<verse number="21">Būtinai pridurkite: ‘Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus’“. Mat jis galvojo: „Jei aš iš anksto suminkštinsiu jį dovana ir po to jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis“.</verse>
				<verse number="22">Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.</verse>
				<verse number="23">Tą pačią naktį jis kėlėsi ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą.</verse>
				<verse number="24">Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo.</verse>
				<verse number="25">Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros.</verse>
				<verse number="26">Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.</verse>
				<verse number="27">Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“.</verse>
				<verse number="28">O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas“, – atsakė šis.</verse>
				<verse number="29">Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“.</verse>
				<verse number="30">Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.</verse>
				<verse number="31">Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“.</verse>
				<verse number="32">Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penielį.</verse>
				<verse number="33">Todėl iki šios dienos izraelitai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinant Ezavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus,</verse>
				<verse number="2">pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Lėją su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai.</verse>
				<verse number="3">O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė ligi žemės septynis kartus, kol priėjo prie savo brolio.</verse>
				<verse number="4">O Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė.</verse>
				<verse number="5">Pakėlęs akis ir pamatęs moteris bei vaikus, Ezavas klausė: „Kas gi tie su tavimi?“ Jokūbas atsakė: „Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo tarnui“.</verse>
				<verse number="6">Tada priėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė,</verse>
				<verse number="7">po jų priėjo taip pat Lėja su savo vaikais ir žemai nusilenkė, galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.</verse>
				<verse number="8">O Ezavas vėl klausė: „Ką gi reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?“ Jokūbas atsakė: „Kad rasčiau malonę mano viešpaties akyse“.</verse>
				<verse number="9">Ezavas tarė: „Aš turiu pakankamai, mano broli! Tebūna tavo, ką turi“.</verse>
				<verse number="10">Bet Jokūbas tarė: „Ne, prašau tave! Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą; taip maloniai mane priėmei.</verse>
				<verse number="11">Prašyčiau priimti mano dovaną, kurią tau atvariau, nes Dievas man buvo maloningas, ir aš turiu visko apsčiai“. Taip raginamas Ezavas priėmė.</verse>
				<verse number="12">Tuomet Ezavas tarė: „Leiskimės į kelionę kartu, aš eisiu greta tavęs“.</verse>
				<verse number="13">O Jokūbas atsakė jam: „Kaip mano viešpats žino, vaikai silpni. Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių, ir kelia man rūpestį. Greičiau varant, jie išvargtų per vieną dieną, ir visi gyvuliai nugaištų.</verse>
				<verse number="14">Tekeliauja mano viešpats pirma savo tarno, tuo tarpu aš keliausiu toliau pamažu pagal žinginę priekyje einančių galvijų ir pagal žinginę vaikų, kol neateisiu pas savo viešpatį į Seyrą“.</verse>
				<verse number="15">Ezavas tarė: „Leisk man bent palikti su tavimi keletą mano žmonių“. Bet jis atsakė: „Kam gi? Mano viešpats man per daug geras“.</verse>
				<verse number="16">Taigi Ezavas tą dieną leidosi kelionėn į Seyrą.</verse>
				<verse number="17">O Jokūbas keliavo Sukotų link, ten pasistatė namus ir padarė pastoges savo gyvuliams. Todėl tos vietos vardas yra Sukotai.</verse>
				<verse number="18">Taigi parėjęs iš Padan Aramo, Jokūbas saugiai atkeliavo į Sichemo miestą Kanaano krašte ir pasistatė palapines priešais miestą.</verse>
				<verse number="19">Žemės sklypą, ant kurio buvo pasistatęs palapinę, jis pirko už šimtą aukso gabalų iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų.</verse>
				<verse number="20">Ten pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų.</verse>
				<verse number="2">Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti.</verse>
				<verse number="3">Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį.</verse>
				<verse number="4">Sichemas prašė ir savo tėvo Hamoro: „Gauk tą mergaitę man žmona“.</verse>
				<verse number="5">Jokūbas išgirdo, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Bet jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo.</verse>
				<verse number="6">Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti</verse>
				<verse number="7">kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Sichemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!</verse>
				<verse number="8">O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: „Mano sūnus Sichemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona.</verse>
				<verse number="9">Giminiuokitės su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite sau mūsų dukteris!</verse>
				<verse number="10">Įsikursite tarp mūsų, ir kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę“.</verse>
				<verse number="11">Tada pats Sichemas jos tėvui ir broliams sakė: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite.</verse>
				<verse number="12">Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona“.</verse>
				<verse number="13">Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną.</verse>
				<verse number="14">Tad jie sakė jiems: „Mes tokio dalyko negalime daryti – duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą.</verse>
				<verse number="15">Tik su tokia sąlyga sutiksime su tavimi: jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes.</verse>
				<verse number="16">Tada mes duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta.</verse>
				<verse number="17">Bet jeigu mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir eisime sau“.</verse>
				<verse number="18">Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui.</verse>
				<verse number="19">Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose.</verse>
				<verse number="20">Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami:</verse>
				<verse number="21">„Tie žmonės mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte yra apsčiai jiems vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris.</verse>
				<verse number="22">Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir tapti viena tauta tik su šia sąlyga: visi mūsų vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip kad ir jie yra apipjaustyti.</verse>
				<verse number="23">Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai ir nuosavybė – visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens su mumis“.</verse>
				<verse number="24">Visi stiprūs miesto vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Sichemu, visi vyriškiai buvo apipjaustyti – visi stiprūs miesto vyrai.</verse>
				<verse number="25">Trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius.</verse>
				<verse number="26">Ir Hamorą bei jo sūnų Sichemą nudūrė kalaviju, atsiėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo.</verse>
				<verse number="27">Tuomet kiti Jokūbo sūnūs, aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta.</verse>
				<verse number="28">Jie pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.</verse>
				<verse number="29">Visą jų turtą, visus vaikus ir žmonas – visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir grobį.</verse>
				<verse number="30">Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams – kanaaniečiams ir perizams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima“.</verse>
				<verse number="31">Bet jie atsakė: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Dievas tarė Jokūbui: „Pakilk, eik į Betelį ir ten apsistok. Padaryk ten aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai tu bėgai nuo savo brolio Ezavo“.</verse>
				<verse number="2">Užtat Jokūbas savo šeimai ir visiems buvusiems su juo įsakė: „Atsikratykite svetimų dievų, kuriuos turite prie savęs, nusiplaukite ir apsivilkite šviežiais drabužiais.</verse>
				<verse number="3">Tuomet ateikite, kilsime į Betelį. Ten aš padarysiu aukurą Dievui, kuris išklausė mane pavojaus dieną ir buvo su manimi, kur tik ėjau“.</verse>
				<verse number="4">Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos turėjo, ir auskarus iš ausų. Jokūbas užkasė juos po ąžuolu prie Sichemo.</verse>
				<verse number="5">Kai jie vėl leidosi kelionėn, didžiulė Dievo baimė taip apėmė visus aplinkinius miestus, kad jie nesivijo Jokūbo sūnų.</verse>
				<verse number="6">Taigi Jokūbas atkeliavo į Lūzą, tai yra Betelį, Kanaano krašte, jis ir visi su juo buvę žmonės.</verse>
				<verse number="7">Ten jis pastatė aukurą ir pavadino tą vietą El Beteliu, nes ten, jam bėgant nuo savo brolio, buvo apsireiškęs Dievas.</verse>
				<verse number="8">Rebekos žindyvė Debora numirė ir buvo palaidota po ąžuolu žemiau Betelio. Užtat jis buvo pavadintas Verksmo ąžuolu.</verse>
				<verse number="9">Dievas vėl pasirodė Jokūbui, jam sugrįžus iš Padan Aramo, ir palaimino jį.</verse>
				<verse number="10">Dievas tarė jam: „Tavo vardas yra Jokūbas. Nebebūsi daugiau vadinamas Jokūbu, nes tik Izraelis bus tavo vardas“. Taip jis pavadino jį Izraeliu.</verse>
				<verse number="11">Dievas tarė jam: „Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir auk! Tauta, netgi tautų bendrija, išaugs iš tavęs, ir iš tavęs kils karaliai.</verse>
				<verse number="12">Kraštą, kurį daviau Abraomui ir Izaokui, dabar duodu tau. Ir tavo būsimiems palikuonims aš duosiu šį kraštą“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Dievas pranyko nuo jo toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęsis.</verse>
				<verse number="14">Toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęs, Jokūbas pastatė paminklinį akmenį, atnašavo ant jo liejamąją auką ir apliejo jį aliejumi.</verse>
				<verse number="15">Vietą, kurioje Dievas su juo kalbėjosi, Jokūbas pavadino Beteliu.</verse>
				<verse number="16">Tada jie iškeliavo iš Betelio. Jiems dar tebesant netoli nuo Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.</verse>
				<verse number="17">Kai gimdymo skausmai tapo nebepakeliami, pribuvėja tarė jai: „Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų“.</verse>
				<verse number="18">Paskutiniu atsikvėpimu, nes jau merdėjo, ji pavadino jį Ben Oniu. Tačiau jo tėvas pavadino jį Benjaminu.</verse>
				<verse number="19">Rachelė numirė ir buvo palaidota prie kelio į Efratą, tai yra Betliejų.</verse>
				<verse number="20">Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Tai Rachelės kapo paminklinis akmuo, esantis ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="21">Izraelis keliavo toliau ir pasistatė palapinę už Migdal Edero.</verse>
				<verse number="22">Izraeliui gyvenant tame krašte, Rubenas nuėjo ir sugulė su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis apie tai išgirdo. Jokūbo sūnų buvo dvylika.</verse>
				<verse number="23">Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas.</verse>
				<verse number="24">Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.</verse>
				<verse number="25">Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Naftalis.</verse>
				<verse number="26">Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Tokie tat buvo Jokūbo sūnūs, gimę jam Padan Arame.</verse>
				<verse number="27">Jokūbas parėjo namo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, prie Kirjat Arbos, tai yra Hebrono, kur Abraomas ir Izaokas buvo gyvenę kaip ateiviai.</verse>
				<verse number="28">Izaokas buvo šimto aštuoniasdešimt metų,</verse>
				<verse number="29">kai atsiduso paskutinį kartą. Jis mirė, ir žiloje senatvėje, turėdamas daug metų, buvo sujungtas su savo gimine. Jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas palaidojo jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Štai Ezavo, tai yra Edomo, palikuonys.</verse>
				<verse number="2">Ezavas paėmė sau žmonas iš kanaaniečių: Elono Hetito dukterį Adą, Cibeono Hivo sūnaus Anos dukterį Oholibamą</verse>
				<verse number="3">ir Izmaelio dukterį bei Nebajoto seserį Basmatą.</verse>
				<verse number="4">Ada Ezavui pagimdė Elifazą, Basmata pagimdė Reuelį,</verse>
				<verse number="5">o Oholibama pagimdė Jeušą, Jalamą ir Korahą. Tokie tat yra sūnūs, gimę jam Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="6">Tuomet Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris ir visus namiškius, galvijus ir visus gyvulius, visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaane, ir nusikėlė į kraštą, buvusį šiek tiek toliau nuo jo brolio Jokūbo.</verse>
				<verse number="7">Mat jų nuosavybė buvo tapusi per didelė jiems kartu gyventi. Kraštas, kuriame jie buvo ateiviai, negalėjo jų išlaikyti su tokiomis kaimenėmis.</verse>
				<verse number="8">Taigi Ezavas apsigyveno Seyro aukštumose. Ezavas yra Edomas.</verse>
				<verse number="9">Štai edomitų protėvio Ezavo palikuonys Seyro aukštumose.</verse>
				<verse number="10">Štai Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus Reuelis.</verse>
				<verse number="11">Elifazo sūnūs buvo Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas.</verse>
				<verse number="12">(Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė; ji pagimdė Elifazui Amaleką.) Tokie tat buvo Ezavo žmonos Ados sūnūs.</verse>
				<verse number="13">Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama ir Miza. Tokie tat buvo Ezavo žmonos Basmatos sūnūs.</verse>
				<verse number="14">Cibeono sūnaus Anos dukters Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas, Korahas; juos ji pagimdė Ezavui.</verse>
				<verse number="15">Štai Ezavo sūnų gentys. Ezavo pirmagimio Elifazo palikuonys: Temano gentis, Omaro gentis, Cefojo gentis, Kenazo gentis,</verse>
				<verse number="16">Koraho gentis, Gatamo gentis ir Amaleko gentis. Elifazo gentys Edomo krašte kilusios iš Ados sūnų.</verse>
				<verse number="17">Ezavo sūnaus Reuelio palikuonys: Nahato gentis, Zeracho gentis, Šamos gentis ir Mizos gentis. Reuelio gentys Edomo krašte kilusios iš Ezavo žmonos Basmatos.</verse>
				<verse number="18">Ir štai Ezavo žmonos Oholibamos palikuonys: Jeušo gentis, Jalamo gentis ir Koraho gentis. Šios gentys kilusios iš Ezavo žmonos Oholibamos, Anos dukters.</verse>
				<verse number="19">Tokie tat yra Ezavo, tai yra Edomo, sūnūs ir jų gentys.</verse>
				<verse number="20">Štai Seyro Horo sūnūs, čiabuviai krašto gyventojai: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana,</verse>
				<verse number="21">Dišonas, Eceras ir Dišanas. Tai horų gentys – Seyro sūnūs Edomo krašte.</verse>
				<verse number="22">Lotano sūnūs buvo Horis ir Hemamas, o Lotano sesuo – Timna.</verse>
				<verse number="23">Šobalo sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas.</verse>
				<verse number="24">Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. (Pastarasis yra tas Ana, kuris aptiko karšto vandens šaltinius dykumoje, ganydamas savo tėvo Cibeono asilus.)</verse>
				<verse number="25">Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama.</verse>
				<verse number="26">Dišano sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.</verse>
				<verse number="27">Ecero sūnūs: Bilhanas, Zavanas ir Akanas.</verse>
				<verse number="28">Dišano sūnūs: Ūcas ir Aranas.</verse>
				<verse number="29">Horų gentys: Lotano gentis, Šobalo gentis, Cibeono gentis, Anos gentis,</verse>
				<verse number="30">Dišono gentis, Ecero gentis ir Dišano gentis. Tokie tat yra horų vadai, pagal jų kiltis Seyro krašte.</verse>
				<verse number="31">Štai karaliai, valdę Edomo krašte pirma negu bet koks karalius valdė izraelitus.</verse>
				<verse number="32">Beoro sūnus Bela karaliavo Edome, ir jo miestas buvo Dinhaba.</verse>
				<verse number="33">Bela mirė, ir Zeracho iš Bocros sūnus Jobabas vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="34">Jobabas mirė, ir Hušamas iš temanų krašto vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="35">Hušamas mirė, ir Bedado sūnus Hadadas – tas, kuris nugalėjo midjaniečius Moabo krašte – vietoj jo tapo karaliumi; jo miesto vardas buvo Avitas.</verse>
				<verse number="36">Hadadas mirė, ir Samla iš Masrekos vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="37">Samla mirė, ir Saulius iš Rehobotų ant Upės kranto vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="38">Saulius mirė, ir Achboro sūnus Baal Hananas vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="39">Achboro sūnus Baal Hananas mirė, ir Hadaras tapo vietoj jo karaliumi; jo miesto vardas buvo Pavas. Jo žmona, Me Zahabo dukters Matredos duktė, vadinosi Mehetabelė.</verse>
				<verse number="40">Štai Ezavo genčių vardai pagal jų kiltis ir vietovių vardus: Timnos gentis, Alvos gentis, Jeteto gentis,</verse>
				<verse number="41">Oholibamos gentis, Elos gentis, Pinono gentis,</verse>
				<verse number="42">Kenazo gentis, Temano gentis, Mibcaro gentis, Magdielio gentis ir Iramo gentis. Tokios tat yra Edomo, tai yra Edomo tėvo Ezavo, gentys pagal gyvenvietes jų užvaldytame krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Bet Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis – Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="2">Štai pasakojimas apie Jokūbo šeimą. Būdamas septyniolikos metų, Juozapas ganė su broliais avių kaimenę, padėdamas savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus.</verse>
				<verse number="3">Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis.</verse>
				<verse number="4">Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.</verse>
				<verse number="5">Kartą Juozapas susapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams. Šie ėmė dar labiau jo nekęsti.</verse>
				<verse number="6">„Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ – sakė jis jiems.</verse>
				<verse number="7">„Mes rišome lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, o jūsų pėdai susirinko aplink ir žemai nusilenkė mano pėdui!“</verse>
				<verse number="8">Jo broliai atsakė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.</verse>
				<verse number="9">Jis sapnavo dar vieną sapną ir papasakojo jį savo broliams, tardamas: „Štai sapnavau dar vieną sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!“</verse>
				<verse number="10">Bet kai papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas apibarė. „Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?“</verse>
				<verse number="11">Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.</verse>
				<verse number="12">Kartą, kai broliai buvo nuvarę tėvo kaimenę ganytis prie Sichemo,</verse>
				<verse number="13">Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, kaip žinai, gano prie Sichemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos“. – „Pasiruošęs!“ – atsakė šis.</verse>
				<verse number="14">Izraelis tada paliepė jam: „Nueik ir sužinok, kaip laikosi tavo broliai, kaip sekasi kaimenei, ir parnešk man žinių“. Taip jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio. Juozapas pasiekė Sichemą,</verse>
				<verse number="15">ir vienas vyras susitiko jį, beklajojantį po laukus. „Ko ieškai?“ – paklausė jo tas vyras.</verse>
				<verse number="16">„Savo brolių ieškau, – atsakė jis. – Ar negalėtum pasakyti, kur jie gano kaimenę“.</verse>
				<verse number="17">Vyras atsakė: „Jie iš čia iškeliavo. Girdėjau iš tikro juos sakant: ‘Eikime į Dotaną’“. Tad Juozapas pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane.</verse>
				<verse number="18">O šie pastebėjo jį iš tolo ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, ėmė tartis jį nužudyti.</verse>
				<verse number="19">Vieni kitiems jie sakė: „Va, ateina tas sapnuotojas!</verse>
				<verse number="20">Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kokią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų“.</verse>
				<verse number="21">Bet Rubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės“.</verse>
				<verse number="22">Rubenas kalbėjo jiems: „Nepraliekite kraujo! Va, įmeskite jį į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nekelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.</verse>
				<verse number="23">Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė iš jo apdarą, puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs,</verse>
				<verse number="24">o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo.</verse>
				<verse number="25">Jie susėdo valgyti. Žvalgydamiesi pamatė ateinant iš Gileado izmaelitų karavaną su sakais, balzamu ir kvapiaisiais syvais apkrautais kupranugariais, keliaujantį į Egiptą.</verse>
				<verse number="26">Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują?</verse>
				<verse number="27">Eime, verčiau parduokime jį izmaelitams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė.</verse>
				<verse number="28">Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą iš duobės ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.</verse>
				<verse number="29">Vėl atėjęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo duobėje nebėra, Rubenas persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="30">Jis grįžo pas savo brolius, sakydamas: „Berniukas dingo! Ką dabar daryti?“</verse>
				<verse number="31">Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje.</verse>
				<verse number="32">Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras, ar ne“.</verse>
				<verse number="33">Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį prarijo! Juozapas tikrai žvėries sudraskytas!“</verse>
				<verse number="34">Tuomet Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų.</verse>
				<verse number="35">Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: „Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų“. Taip tėvas jį apraudojo.</verse>
				<verse number="36">Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte vienam faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad maždaug tuo pačiu metu Judas pasitraukė nuo savo brolių ir pasistatė palapinę arti tokio adulamiečio, vardu Hyra.</verse>
				<verse number="2">Ten jis pamatė vieno kanaaniečio, vardu Šūva, dukterį, vedė ir su ja gyveno.</verse>
				<verse number="3">Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino jį Eru.</verse>
				<verse number="4">Ji vėl tapo nėščia, pagimdė sūnų ir pavadino jį Onanu.</verse>
				<verse number="5">Po to ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį Šela. Ji pagimdė jį, būdama Kezibe.</verse>
				<verse number="6">Savo pirmagimiui sūnui Erui Judas paėmė žmoną, vardu Tamara.</verse>
				<verse number="7">Bet Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį.</verse>
				<verse number="8">Tuomet Judas tarė Onanui: „Sueik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį“.</verse>
				<verse number="9">Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jo, sueidamas su brolio žmona, visada išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio.</verse>
				<verse number="10">Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį.</verse>
				<verse number="11">Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“, – nes baiminosi, kad ir šis nenumirtų kaip jo broliai. Tamara išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.</verse>
				<verse number="12">Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Praėjus gedulo metui, Judas drauge su bičiuliu adulamiečiu Hyra nukeliavo į Timną pas savo avių kirpėjus.</verse>
				<verse number="13">Kai Tamarai buvo pasakyta: „Tavo uošvis eina į Timną avių kirpti“,</verse>
				<verse number="14">ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enaimus, prie kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona.</verse>
				<verse number="15">Pamatęs Judas ją palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi veidą.</verse>
				<verse number="16">Pasukęs prie jos į pakelę, jis tarė: „Nagi eikš, noriu su tavim sueiti“, nes nežinojo, kad tai jo marti. O ji užklausė: „O ką man duosi, kad sueitumei su manimi?“</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: „Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu“. Bet ji atsakė: „Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi“.</verse>
				<verse number="18">Jis tarė: „Kokį užstatą tau palikti?“ Ji atsakė: „Savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą, kurią turi rankoje“. Jis padavė juos, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia.</verse>
				<verse number="19">Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė šydą ir apsivilko našlės drabužius.</verse>
				<verse number="20">Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters užstatą, šis negalėjo jos surasti.</verse>
				<verse number="21">Jis klausinėjo miesto žmones: „Kurgi ta šventyklos kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enaimų?“ Bet jie atsakė: „Ten niekada tokios nebuvo“.</verse>
				<verse number="22">Tad jis sugrįžo pas Judą ir pranešė: „Neradau jos. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekada tokios nebuvo“.</verse>
				<verse number="23">Judas atsakė: „Tepasilaiko ji juos sau, antraip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats matai: siunčiau ožiuką, o tu negalėjai jos surasti“.</verse>
				<verse number="24">Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia“. – „Išveskite ją, – šaukė Judas, – tebūna ji sudeginta!“</verse>
				<verse number="25">Vedama laukan, ji pasiuntė uošviui žinią: „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, – pridūrė ji, – kieno šie daiktai: antspaudo žiedas, juosta ir lazda“.</verse>
				<verse number="26">Judas atpažino juos ir tarė: „Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai“. Daugiau jis su ja nebesuėjo.</verse>
				<verse number="27">Atėjus gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai!</verse>
				<verse number="28">Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja ėmė ir užrišo ant rankutės raudoną siūlą, sakydama: „Šis išėjo pirmas“.</verse>
				<verse number="29">Bet kaip tik tuo metu jis įtraukė rankutę, ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: „Kokią spragą sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perezu.</verse>
				<verse number="30">Po to išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerachu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Kai Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių izmaelitų jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas.</verse>
				<verse number="2">Kadangi VIEŠPATS buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Egiptietis šeimininkas priskyrė jį prie savo namiškių.</verse>
				<verse number="3">Kai šeimininkas pamatė, kad VIEŠPATS su juo ir visa, ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme,</verse>
				<verse number="4">Juozapas rado malonę jo akyse ir tapo jo asmeniniu tarnu. Ilgainiui jis padarė jį savo namų prievaizdu ir patikėjo jam visa, ką turėjo.</verse>
				<verse number="5">Nuo to laiko, kai šeimininkas padarė jį prievaizdu savo namų ir viso, ką turėjo, VIEŠPATS laimino egiptiečio namus dėl Juozapo. Iš tikrųjų VIEŠPATIES palaima lydėjo visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose.</verse>
				<verse number="6">Pavedęs Juozapui visa, ką turėjo, turėdamas Juozapą prie savęs, jis pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu. O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus.</verse>
				<verse number="7">Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir tarė jam: „Sugulk su manimi“.</verse>
				<verse number="8">Jis atsisakė. „Žiūrėk, – tarė jis šeimininko žmonai, – man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi.</verse>
				<verse number="9">Šiuose namuose jis ne viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu jo žmona. Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“</verse>
				<verse number="10">Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja sugulti ar bendrauti.</verse>
				<verse number="11">Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių,</verse>
				<verse number="12">ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: „Sugulk su manimi!“ Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje.</verse>
				<verse number="13">Pamačiusi, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan,</verse>
				<verse number="14">susišaukė tarnus ir sakė jiems: „Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrają mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi sugulti, bet aš šaukiau kiek galėdama.</verse>
				<verse number="15">Išgirdęs mane klykiančią visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, pasitraukė ir išbėgo laukan“.</verse>
				<verse number="16">Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo šeimininkas.</verse>
				<verse number="17">Tuomet papasakojo jam tą pat, sakydama: „Tas hebrajas vergas, kurį pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti,</verse>
				<verse number="18">bet kai tik aš pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan“.</verse>
				<verse number="19">Išgirdęs savo žmoną sakant: „Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas“, šeimininkas užsidegė pykčiu.</verse>
				<verse number="20">Šeimininkas suėmė jį ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis.</verse>
				<verse number="22">Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime buvusius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta.</verse>
				<verse number="23">Kadangi VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Praėjus kuriam laikui po šių įvykių, atsitiko taip, kad Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas nusikalto savo valdovui, Egipto karaliui.</verse>
				<verse number="2">Faraonas užpyko ant dviejų savo pareigūnų – vyriausiojo vynininko ir vyriausiojo kepėjo –</verse>
				<verse number="3">ir įkalino juodu sargybos viršininko namuose, tame pačiame kalėjime, kur buvo kalinamas Juozapas.</verse>
				<verse number="4">Kalėjimo viršininkas paskyrė jiems Juozapą, ir šis jiems patarnavo. Kalėjime jie sėdėjo ilgoką laiką.</verse>
				<verse number="5">Vieną ir tą pačią naktį abu – kalėjime sėdį Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas – susapnavo sapną, kuris kiekvienam iš jų galėjo būti reikšmingas.</verse>
				<verse number="6">Atėjęs pas juos ryto metą, Juozapas pastebėjo, kad jie abu paniurę.</verse>
				<verse number="7">Buvusius su juo šeimininko kalėjime faraono pareigūnus jis pradėjo klausinėti: „Kodėl gi šiandien tokie liūdni jūsų veidai?“</verse>
				<verse number="8">Šie atsakė: „Sapnavome sapnus, ir nėra kas mudviem juos išaiškintų“. Juozapas tarė jiems: „Dievas tikrai gali išaiškinti! Prašau papasakoti juos man“.</verse>
				<verse number="9">Tuomet vyriausiasis vynininkas papasakojo Juozapui savo sapną. „Mano sapne, – sakė jis Juozapui, – prieš mane stovėjo vynmedis.</verse>
				<verse number="10">Ant vynmedžio buvo trys šakos. Vos joms išsprogus, tuoj pasirodė ant jų žiedai, ir iš kekių prisirpo vynuogės.</verse>
				<verse number="11">O aš rankoje laikiau faraono taurę, nuskyniau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui“.</verse>
				<verse number="12">Juozapas jam tarė: „Štai koks jo aiškinimas. Trys šakos reiškia tris dienas.</verse>
				<verse number="13">Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. Tu vėl padavinėsi taurę faraonui, kaip kad anksčiau darei, būdamas jo vynininku.</verse>
				<verse number="14">Bet prisimink mane, kai tau bus gera; prašau padaryti man tą malonę ir paminėti mane faraonui, kad mane išlaisvintų iš šios vietos.</verse>
				<verse number="15">Mat iš tikrųjų aš buvau apgaule pagrobtas iš hebrajų žemės, o ir čia nesu padaręs nieko, už ką būtų reikėję mane įmesti į šią duobę“.</verse>
				<verse number="16">Pamatęs, kaip palankiai jis aiškino, vyriausiasis kepėjas tarė Juozapui: „Ir aš sapnavau sapną. Žiūriu, trys vytelių pintinės man ant galvos.</verse>
				<verse number="17">Viršutinėje pintinėje buvo visokiausi kepėjo gaminiai faraonui, bet paukščiai lesė juos iš pintinės ant mano galvos“.</verse>
				<verse number="18">Juozapas atsakė: „Štai koks jo aiškinimas. Trys pintinės reiškia tris dienas.</verse>
				<verse number="19">Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs! – pakabins tave ant stulpo, ir paukščiai les tavo kūną“.</verse>
				<verse number="20">Iš tikrųjų trečią dieną, savo gimtadienį, faraonas iškėlė vaišes visiems savo tarnams ir pakėlė vyriausiojo vynininko galvą bei vyriausiojo kepėjo galvą savo tarnų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="21">Jis sugrąžino vyriausiąjį vynininką į savo tarnybą, ir šis vėl padavinėjo taurę faraonui.</verse>
				<verse number="22">O vyriausiąjį kepėją pakabino ant stulpo, kaip Juozapas ir buvo jiems aiškinęs.</verse>
				<verse number="23">Tačiau vyriausiasis vynininkas Juozapo neprisiminė, netgi pamiršo jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną. Jis matė save stovintį prie Nilo.</verse>
				<verse number="2">Žiūri, iš Nilo išbrenda septynios karvės, gražios ir riebios, ir ganosi meldyne.</verse>
				<verse number="3">Žiūri, paskui jas išbrido iš Nilo kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir prieina prie pirmųjų karvių ant Nilo kranto.</verse>
				<verse number="4">Bjauriosios ir liesosios karvės ėmė ir suėdė septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Tuomet faraonas nubudo.</verse>
				<verse number="5">Jis užmigo ir sapnavo kitą sapną. Žiūri, septynios javų varpos, pilnos ir sveikos, auga ant vieno stiebo.</verse>
				<verse number="6">Žiūri, po jų išaugo septynios tuščios ir rytų vėjo nualintos varpos.</verse>
				<verse number="7">Tuščiosios varpos ėmė ir prarijo anas septynias pilnąsias ir sveikąsias varpas. Tuomet faraonas nubudo ir suprato, kad tai buvo sapnas.</verse>
				<verse number="8">Rytą jo dvasia buvo apimta nerimo. Jis įsakė sušaukti visus Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo kas juos faraonui išaiškintų.</verse>
				<verse number="9">Tuomet vyriausiasis vynininkas tarė faraonui: „Privalau šiandien prisiminti savo kaltes.</verse>
				<verse number="10">Kartą faraonas supyko ant savo tarnų ir įkalino mane bei vyriausiąjį kepėją sargybos viršininko namuose.</verse>
				<verse number="11">Mudu – jis ir aš – tą pačią naktį sapnavome po sapną, kiekvienas kitokį, turintį reikšmės tik tam, kuris jį sapnavo.</verse>
				<verse number="12">Ten buvo su mumis jaunas hebrajas, sargybos viršininko tarnas. Kai papasakojome, jis mums išaiškino mūsų sapnus kiekvienam pagal jo sapną.</verse>
				<verse number="13">Kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko. Aš buvau sugrąžintas į tarnybą, o kepėjas pakabintas ant stulpo“.</verse>
				<verse number="14">Faraonas įsakė pašaukti Juozapą, ir jis tuojau pat buvo išvestas iš kalėjimo. Nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, jis atėjo pas faraoną.</verse>
				<verse number="15">Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kas galėtų jį išaiškinti. Bet girdėjau apie tave, kad užtenka tau išgirsti sapną, ir gali jį išaiškinti“.</verse>
				<verse number="16">Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš! Dievas duos faraonui tikrą atsakymą“.</verse>
				<verse number="17">Tada faraonas papasakojo Juozapui: „Sapne aš stovėjau ant Nilo kranto.</verse>
				<verse number="18">Žiūriu, iš Nilo išbrido septynios karvės, riebios ir gražios, ir ganėsi meldyne.</verse>
				<verse number="19">Po to, žiūriu, paskui jas išbrido kitos septynios karvės – kaulėtos, labai bjaurios ir sulysusios. Niekada nebuvau matęs tokių bjaurių visame Egipto krašte!</verse>
				<verse number="20">Liesosios ir bjauriosios karvės suėdė pirmąsias septynias karves.</verse>
				<verse number="21">Bet ir kai buvo jas suėdusios, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jos buvo tai padariusios, nes atrodė lygiai taip prastai kaip pirma. Tada aš nubudau.</verse>
				<verse number="22">Vėl užmigau ir sapne mačiau septynias javų varpas, pilnas ir sveikas, augančias ant vieno stiebo.</verse>
				<verse number="23">Žiūriu, po jų išdygo septynios varpos susitraukusios, menkos, rytų vėjo nualintos.</verse>
				<verse number="24">Ir menkosios varpos prarijo sveikąsias! Papasakojau savo žyniams, bet nė vienas jų nepajėgė išaiškinti“.</verse>
				<verse number="25">Tuomet Juozapas tarė faraonui: „Faraono sapnas yra tik vienas. Dievas apreiškė faraonui, ką jis ruošiasi daryti.</verse>
				<verse number="26">Septynios sveikos karvės reiškia septynerius metus ir septynios sveikos varpos reiškia septynerius metus. Sapnai reiškia tą patį.</verse>
				<verse number="27">Septynios liesos ir bjaurios karvės, išbridusios po jų, reiškia septynerius metus, kaip ir tuščios bei rytų vėjo nualintos septynios varpos. Tai septyneri bado metai.</verse>
				<verse number="28">Taigi tai reiškia tai, ką jau sakiau faraonui: Dievas parodė faraonui, ką jis ruošiasi daryti.</verse>
				<verse number="29">Tikėk manimi, ateis septyneri didelio pertekliaus metai visame Egipto krašte.</verse>
				<verse number="30">Po jų užeis septyneri bado metai. Visas Egipto žemės perteklius bus užmirštas, badas nualins kraštą.</verse>
				<verse number="31">Po to neliks krašte jokio pertekliaus ženklo dėl to bado, nes jis bus be galo sunkus.</verse>
				<verse number="32">O tai, kad faraonas sapnavo tą patį sapną du sykius, reiškia, jog reikalas Dievo nuspręstas ir Dievas nedels jį įvykdyti.</verse>
				<verse number="33">Užtat dabar faraonas teparenka įžvalgų ir išmintingą vyrą ir tepadaro jį viso Egipto krašto valdytoju.</verse>
				<verse number="34">Tesiima faraonas žygių paskirti kraštui prievaizdus ir imti vieną penktadalį Egipto krašto derliaus septynerius pertekliaus metus.</verse>
				<verse number="35">Tesurenka šių ateinančių gerųjų metų maisto atsargas, tesukaupia grūdus maistui miestuose faraono valdžioje ir ten jį telaiko.</verse>
				<verse number="36">Tai bus maisto atsargos kraštui, idant nepražūtų kraštas nuo bado, kai Egiptą ištiks septyneri bado metai“.</verse>
				<verse number="37">Faraonas ir visi dvariškiai pritarė jo žodžiams.</verse>
				<verse number="38">Faraonas tarė savo dvariškiams: „Argi galėtume rasti kitą panašų į jį – vyrą, taip apdovanotą Dievo dvasia?“</verse>
				<verse number="39">Faraonas tarė Juozapui: „Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu.</verse>
				<verse number="40">Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų. Tik sostu aš būsiu už tave viršesnis.</verse>
				<verse number="41">Žiūrėk, – sakė faraonas Juozapui, – skiriu tave viso Egipto krašto valdytoju“.</verse>
				<verse number="42">Nusimovęs nuo rankos savo antspaudo žiedą, faraonas užmovė jį Juozapui ant rankos, aprengė plonos drobės drabužiais ir uždėjo jam ant kaklo aukso grandinę.</verse>
				<verse number="43">Tuomet įsodino jį į savo vyriausio pareigūno vežimą, ir priekyje jo buvo šaukiama: „Klaupkitės!“ Taigi faraonas padarė jį viso Egipto krašto valdytoju.</verse>
				<verse number="44">Be to, faraonas Juozapui sakė: „Aš esu faraonas, tačiau be tavo sutikimo niekas nepajudins nei rankos, nei kojos visame Egipto krašte“.</verse>
				<verse number="45">Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneahu ir davė jam žmona Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Taip Juozapas gavo valdžią Egipte.</verse>
				<verse number="46">Juozapas buvo trisdešimtmetis, kai pradėjo tarnauti faraonui, Egipto karaliui. Juozapas paliko faraoną ir keliavo po visą Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="47">Per septynerius pertekliaus metus žemė davė gausų derlių.</verse>
				<verse number="48">Jis surinko visą septynerių metų derlių, Egipto krašto pertekliaus metų derlių, ir sukaupė jį miestuose, kiekviename mieste padėdamas derlių iš apylinkės laukų.</verse>
				<verse number="49">Juozapas rinko grūdus tokiais dideliais kiekiais lyg pajūrio smėlį, kad liovėsi juos net seikėti, nes nebebuvo įmanoma suseikėti.</verse>
				<verse number="50">Prieš užeinant bado metams, Juozapas turėjo du sūnus, kuriuos jam pagimdė Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė.</verse>
				<verse number="51">Pirmagimį Juozapas pavadino Manasu, „nes, – sakė jis, – Dievas padarė, kad visiškai užmirščiau visą savo vargą ir tėvo namus“.</verse>
				<verse number="52">O antrąjį pavadino Efraimu, „nes Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių šalyje“.</verse>
				<verse number="53">Septyneri pertekliaus metai, džiuginę Egipto kraštą, pasibaigė,</verse>
				<verse number="54">ir septyneri bado metai prasidėjo taip, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas užėjo visuose kraštuose, tik visame Egipte buvo maisto.</verse>
				<verse number="55">Kai ir visas Egipto kraštas pradėjo badauti, žmonės šaukėsi faraono, prašydami duonos. O faraonas visiems egiptiečiams sakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tai ir darykite“.</verse>
				<verse number="56">Kadangi badas buvo apėmęs visą kraštą, Juozapas atidarė visus atsargų sandėlius ir dalijo grūdus egiptiečiams, nes badas Egipto krašte buvo nuožmus.</verse>
				<verse number="57">Iš tikrųjų visas pasaulis ėjo pas Juozapą į Egiptą pirkti grūdų, nes badas slėgė visą pasaulį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Sužinojęs, kad Egipte esama grūdų atsargų, Jokūbas tarė savo sūnums: „Ko dairotės vieni į kitus?</verse>
				<verse number="2">Girdėjau, – tęsė jis, – kad Egipte esama grūdų atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite mums grūdų, kad išliktume gyvi ir nemirtume“.</verse>
				<verse number="3">Tada dešimt Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti.</verse>
				<verse number="4">Bet Juozapo brolio Benjamino jis neišsiuntė su broliais, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė.</verse>
				<verse number="5">Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs Kanaano kraštą.</verse>
				<verse number="6">Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai atėjo, lenkdamiesi jam ligi pat žemės.</verse>
				<verse number="7">Pamatęs savo brolius, Juozapas juos atpažino, bet elgėsi kaip svetimas ir kalbėjo šiurkščiai. „Iš kur atėjote?“ – klausė. Jie atsakė: „Iš Kanaano krašto maisto pirkti“.</verse>
				<verse number="8">Nors Juozapas savo brolius ir buvo atpažinęs, jie jo neatpažino.</verse>
				<verse number="9">Prisiminęs sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas tarė jiems: „Jūs šnipai. Atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ –</verse>
				<verse number="10">„O ne, mūsų viešpatie! – sakė jie, – tavo tarnai iš tikrųjų atėjo maisto nusipirkti.</verse>
				<verse number="11">Mes visi – to paties vyro sūnūs; mes – dori žmonės. Tavo tarnai niekada nebuvo šnipai“.</verse>
				<verse number="12">Bet jis atsakė jiems: „Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“</verse>
				<verse number="13">Jie tvirtino: „Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar su mūsų tėvu, o vieno nebėra“.</verse>
				<verse number="14">Bet Juozapas sakė jiems: „Kaip sakiau, taip ir yra: jūs – šnipai!</verse>
				<verse number="15">Štai kaip būsite ištirti: kol neateis čia jūsų jauniausias brolis, prisiekiu faraono gyvybe, neišeisite iš šios vietos!</verse>
				<verse number="16">Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolio, tuo tarpu kiti bus uždaryti į kalėjimą, kol nebus ištirti jūsų žodžiai, ar tai, ką sakėte, yra tiesa ar ne. Antraip, prisiekiu faraono gyvybe, jūs iš tikrųjų šnipai!“</verse>
				<verse number="17">Paskui jis įkalino juos sargybos namuose trim dienoms.</verse>
				<verse number="18">Trečią dieną Juozapas tarė jiems: „Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes aš bijau Dievo.</verse>
				<verse number="19">Jei esate dori žmonės, sargybos namuose, kur esate įkalinti, tepasilieka vienas jūsų brolių. O kiti eikite, neškitės namo grūdus savo badaujančioms šeimynoms</verse>
				<verse number="20">ir atveskite pas mane savo jauniausią brolį, idant būtų patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte“. Jie sutiko tai padaryti,</verse>
				<verse number="21">sakydami vieni kitiems: „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo“.</verse>
				<verse number="22">Tuomet Rubenas prabilo ir pasakė jiems: „Argi neįspėjau jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują“.</verse>
				<verse number="23">Jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes kalbėjosi su jais per vertėją.</verse>
				<verse number="24">Nusigręžęs nuo jų, jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, paėmė iš jų Simeoną ir liepė surišti jų akyse.</verse>
				<verse number="25">Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti maistu kelionei. Taip ir buvo padaryta.</verse>
				<verse number="26">Užkėlę ant asilų savo grūdus, jie iš ten iškeliavo.</verse>
				<verse number="27">Nakties užeigoje atrišęs savo krepšį duoti pašaro asilui, vienas jų pamatė pačiame viršuje savo pinigus.</verse>
				<verse number="28">„Mano pinigai sugrąžinti, – šaukė jis savo broliams, – žiūrėkite, jie mano krepšyje!“ Jiems nusmelkė širdis. Drebėdami, vienas kitą jie klausė: „Kas tai, ką Dievas mums padarė?“</verse>
				<verse number="29">Parėję į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa, kas buvo atsitikę, sakydami:</verse>
				<verse number="30">„Ano krašto valdytojas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus krašto šnipinėjimu.</verse>
				<verse number="31">Bet mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, niekada nešnipinėjome!</verse>
				<verse number="32">Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar su mūsų tėvu Kanaano krašte’.</verse>
				<verse number="33">Tada ano krašto valdytojas pasakė mums: ‘Štai kaip aš sužinosiu, ar jūs dori žmonės. Palikite vieną brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo.</verse>
				<verse number="34">Atveskite pas mane savo jauniausią brolį, kad žinočiau, jog esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą’“.</verse>
				<verse number="35">Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando.</verse>
				<verse number="36">Jų tėvas Jokūbas tarė jiems: „Jūs man vis atimate vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“</verse>
				<verse number="37">Tuomet Rubenas tarė savo tėvui: „Galėsi užmušti abu mano sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave“.</verse>
				<verse number="38">Bet jis atsakė: „Mano sūnus negali eiti su jumis, nes jo brolis miręs ir jis vienas tėra likęs. Jeigu jūsų kelionėje ištiktų jį nelaimė, jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš širdgėlos į Šeolą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Badas vis labiau slėgė kraštą.</verse>
				<verse number="2">Kai jie suvalgė iš Egipto parsineštus grūdus, tėvas tarė jiems: „Nueikite vėl, nupirkite mums šiek tiek maisto“.</verse>
				<verse number="3">Bet Judas tėvui atsakė: „Tas vyras griežtai įspėjo mus, sakydamas: ‘Nepasirodykite man be savo brolio!’</verse>
				<verse number="4">Jeigu esi pasiruošęs leisti mūsų brolį su mumis, mes nueisime ir nupirksime tau maisto,</verse>
				<verse number="5">bet jei neleisi jo, neisime, nes tas vyras pasakė mums: ‘Nepasirodykite man be savo brolio!’“</verse>
				<verse number="6">Izraelis klausė: „Kam gi turėjote mane įskaudinti, pasakydami tam vyrui, kad turite dar vieną brolį?“</verse>
				<verse number="7">Jie atsakė: „Tas vyras smulkiai mus klausinėjo apie mus pačius ir mūsų giminę, sakydamas: ‘Ar tebėra gyvas jūsų tėvas? Ar turite daugiau brolių?’ Turėjome atsakyti į jo klausimus! Kaip galėjome žinoti, kad jis pareikalaus: ‘Atveskite čia savo brolį!’?“</verse>
				<verse number="8">Tada Judas ėmė raginti savo tėvą Izraelį: „Leisk berniuką eiti su manimi! Leiskimės į kelionę, idant galėtume išlikti gyvi ir nemirtume nuo bado – ir tu, ir mes, ir mūsų mažyliai.</verse>
				<verse number="9">Aš pats būsiu laidas už jį. Gali mane laikyti už jį atsakingą. Jei neparvesiu jo atgal pas tave ir nepastatysiu tavo akivaizdoje, būsiu kaltas tau visą gyvenimą.</verse>
				<verse number="10">Iš tikrųjų, jeigu nebūtume nudelsę, dabar jau būtume dusyk sugrįžę!“</verse>
				<verse number="11">Jų tėvas Izraelis atsakė jiems: „Jei taip turi būti, tai štai ką dar padarykite. Įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, sakų ir kvapiųjų syvų, riešutų ir migdolų.</verse>
				<verse number="12">Pinigų dvigubai pasiimkite. Neškitės atgal pinigus, grąžintus jūsų maišuose. Galbūt tai buvo apsirikimas.</verse>
				<verse number="13">Pasiimkite taip pat savo brolį ir leiskitės į kelionę pas tą vyrą.</verse>
				<verse number="14">Tesuteikia jums Dievas Visagalis to vyro malonę, idant jis sugrąžintų aną jūsų brolį, taip pat ir Benjaminą. O aš, jei neteksiu savo vaikų, kentėsiu netektį“.</verse>
				<verse number="15">Taigi vyrai pasiėmė tą dovaną, dvigubai pinigų, pasiėmė ir Benjaminą. Tada leidosi kelionėn į Egiptą ir nuėjo pas Juozapą.</verse>
				<verse number="16">Pamatęs su jais Benjaminą, Juozapas savo namų prievaizdui paliepė: „Nuvesk šiuos vyrus į namus, paskersk gyvulį ir prirenk vaišes, nes vidudienį šie vyrai pietaus su manimi“.</verse>
				<verse number="17">Prievaizdas padarė, kaip Juozapas jam buvo liepęs, ir vedė vyrus į Juozapo namus.</verse>
				<verse number="18">Vedami į Juozapo namus, jie pradėjo nuogąstauti ir galvojo: „Tai dėl pinigų, aną kartą grąžintų mūsų maišuose, esame vedami. Tai dingstis mus užpulti, pagrobti kaip vergus ir pasiimti mūsų asilus“.</verse>
				<verse number="19">Priėję prie Juozapo namų prievaizdo, prakalbino jį tarpduryje.</verse>
				<verse number="20">„Jums leidus, mūsų viešpatie, – kalbėjo jie, – mes jau pirma buvome atėję čia maisto pirkti.</verse>
				<verse number="21">Kai pasiekėme nakties užeigą ir atrišome savo maišus, ten buvo kiekvieno mūsų pinigai maišuose – visi mūsų pinigai! Dabar juos grąžiname savo rankomis.</verse>
				<verse number="22">Be to, atsinešėme ir daugiau pinigų maistui nusipirkti. Nežinome, kas įdėjo anuos pinigus į mūsų maišus“.</verse>
				<verse number="23">Jis atsakė: „Būkite ramūs ir nebijokite! Tikriausiai jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas bus įdėjęs lobį į jūsų maišus. O jūsų pinigus aš gavau“. Ir jis atvedė pas juos Simeoną.</verse>
				<verse number="24">Tuomet prievaizdas įvedė juos į Juozapo namų vidų. Jis padavė jiems vandens kojoms nusiplauti, o jų asilams parūpino pašaro.</verse>
				<verse number="25">Laukdami Juozapo pareinant vidudienį, jie išdėliojo dovanas, nes buvo nugirdę, kad čia pietaus.</verse>
				<verse number="26">Kai Juozapas parėjo namo, jie įteikė jam dovanas, kurias buvo įnešę į vidų, ir nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="27">Pasiteiravęs apie jų sveikatą, jis paklausė jų: „O kaip sekasi jūsų žilagalviui tėvui, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: „Tavo tarnui, mūsų tėvui, sekasi gerai. Jis vis dar gyvas“. Jie nulenkė galvas ir puolė kniūbsti.</verse>
				<verse number="29">Tuomet jis apsižvalgė ir pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir paklausė: „Ar tai jūsų mažasis brolis, apie kurį kalbėjote?“ Ir tarė jam: „Tebūna tau malonus Dievas, mano sūnau!“</verse>
				<verse number="30">Tai pasakęs, Juozapas paskubomis išėjo, nes buvo susijaudinęs dėl savo brolio iki ašarų. Jis nuėjo į atskirą kambarį ir ten išsiverkė.</verse>
				<verse number="31">Tuomet, nusiprausęs veidą, vėl pasirodė ir valdydamasis paliepė: „Paduokite valgius!“</verse>
				<verse number="32">Ir jam buvo paduodama atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, ir egiptiečiams, buvusiems pas jį, buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="33">Susodinti jo nurodymu – pirmagimis pagal savo pirmagimystę ir jauniausias pagal savo amžių – vyrai stebėdamiesi žiūrėjo vieni į kitus.</verse>
				<verse number="34">Valgis buvo jiems paduodamas nuo jo stalo, bet Benjamino dalis buvo penkis kartus didesnė už bet kurio kito. Jie gėrė ir linksminosi su juo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Tada Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripildyk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo viršuje.</verse>
				<verse number="2">Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausio vyro maišo viršuje kartu su jo pinigais už grūdus“. Jis padarė, ką Juozapas buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="3">Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę.</verse>
				<verse number="4">Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo prievaizdui: „Tuojau pat vykis tuos vyrus! Pasivijęs paklausk jų: ‘Kodėl atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę?</verse>
				<verse number="5">Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją paprastai naudoja būrimams? Taip darydami, nedorai pasielgėte’“.</verse>
				<verse number="6">Pasivijęs prievaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius.</verse>
				<verse number="7">Jie atsakė jam: „Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų!</verse>
				<verse number="8">Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų?</verse>
				<verse number="9">Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė bus rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais“.</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: „Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergu, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti“.</verse>
				<verse number="11">Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn, ir kiekvienas atrišo savo maišą.</verse>
				<verse number="12">Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše.</verse>
				<verse number="13">Tai matydami, jie persiplėšė drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.</verse>
				<verse number="14">Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Juozapas tarė jiems: „Ką manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?“</verse>
				<verse number="16">O Judas atsakė: „Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko begalime maldauti? Kaip begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad esame mūsų viešpaties vergai – mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė“.</verse>
				<verse number="17">Bet Juozapas tarė: „To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą“.</verse>
				<verse number="18">Judas priėjo prie jo ir tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie, leisti tavo tarnui kreiptis į tave, ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui.</verse>
				<verse number="19">Mano viešpats klausė savo tarnų, sakydamas: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’</verse>
				<verse number="20">O mes savo viešpačiui atsakėme: ‘Turime žilagalvį tėvą ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė; jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli’.</verse>
				<verse number="21">Tuomet tu savo tarnams pasakei: ‘Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti’.</verse>
				<verse number="22">Mes savo viešpačiui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo, nes jei paliktų, jo tėvas numirtų’.</verse>
				<verse number="23">Tada tu mums, savo tarnams, pasakei: ‘Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, nematysite daugiau mano veido’.</verse>
				<verse number="24">Sugrįžę pas tavo tarną, savo tėvą, mes persakėme jam mūsų viešpaties žodžius.</verse>
				<verse number="25">Kai mūsų tėvas liepė: ‘Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto’,</verse>
				<verse number="26">mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, ten leisimės. Juk negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis jauniausiojo brolio’.</verse>
				<verse number="27">Tada tavo tarnas, mano tėvas, pasakė mums: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus.</verse>
				<verse number="28">Vienas pradingo, ir aš sakiau: ‹Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!› Nuo tada iki šiol jo nebemačiau.</verse>
				<verse number="29">Jeigu ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą’.</verse>
				<verse number="30">Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo – o jo gyvastis susijusi su jo gyvastimi, –</verse>
				<verse number="31">vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą.</verse>
				<verse number="32">Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: ‘Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui visą gyvenimą’.</verse>
				<verse number="33">Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu vietoj jauniausiojo, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais.</verse>
				<verse number="34">Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko: „Išeikite iš čia visi!“ Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito.</verse>
				<verse number="2">Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir šitaip žinia pasiekė faraono rūmus.</verse>
				<verse number="3">„Aš esu Juozapas! – tarė Juozapas savo broliams. – Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, – taip jie buvo jo apstulbinti.</verse>
				<verse number="4">Tuomet Juozapas tarė savo broliams: „Prašau prieiti arčiau prie manęs“. Jie priėjo arčiau. „Aš jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, – tęsė Juozapas. –</verse>
				<verse number="5">O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį.</verse>
				<verse number="6">Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Bet dar penkerius metus nebus nei ariama, nei derlius nuimamas.</verse>
				<verse number="7">Dievas mane pasiuntė pirma jūsų laiduoti jums likutį žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu.</verse>
				<verse number="8">Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas; jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu.</verse>
				<verse number="9">Tad skubinkitės, keliaukite pas tėvą ir sakykite jam: ‘Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas. Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas.</verse>
				<verse number="10">Įsikursi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs – ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik turi.</verse>
				<verse number="11">Ten aš tavimi pasirūpinsiu, nes ateina dar penkeri bado metai, idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo’.</verse>
				<verse number="12">Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties lūpos jums kalba.</verse>
				<verse number="13">Turite papasakoti tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia tėvą“.</verse>
				<verse number="14">Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties.</verse>
				<verse number="15">Jis išbučiavo visus brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.</verse>
				<verse number="16">Faraono rūmus pasiekė žinia: „Juozapo broliai atėjo!“ Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi.</verse>
				<verse number="17">„Sakyk savo broliams, – tarė faraonas Juozapui. – ‘Taip darykite: apkraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą.</verse>
				<verse number="18">Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi’.</verse>
				<verse number="19">Be to, tau liepta pasakyti: ‘Taip darykite: pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą.</verse>
				<verse number="20">Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte, bus jūsų’“.</verse>
				<verse number="21">Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei.</verse>
				<verse number="22">Kiekvienam davė po naujus drabužius, o Benjaminui davė tris šimtus sidabrinių ir penkerius drabužius.</verse>
				<verse number="23">Be to, tėvui pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu tėvo kelionei.</verse>
				<verse number="24">Tada jis išleido brolius. Jiems iškeliaujant, priminė: „Nesibarkite pakeliui!“</verse>
				<verse number="25">Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano kraštą.</verse>
				<verse number="26">Kai jie pasakė jam: „Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!“ – nutirpo jo širdis. Jis negalėjo patikėti.</verse>
				<verse number="27">Bet kai jam atpasakojo visa, ką Juozapas buvo sakęs, ir jis pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo.</verse>
				<verse number="28">„Gana! – sakė Izraelis, – mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Izraelis leidosi į kelionę su viskuo, ką turėjo. Pasiekęs Beer Šebą, jis atnašavo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.</verse>
				<verse number="2">Ten Dievas, kalbėdamas Izraeliui nakties regėjime, pašaukė jį: „Jokūbai, Jokūbai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“</verse>
				<verse number="3">– „Aš esu Dievas, – tarė jam, – Dievas tavo tėvo! Nebijok keltis į Egiptą, nes ten padarysiu tave didele tauta.</verse>
				<verse number="4">Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą ir pats tave atgal parvesiu. Paties Juozapo ranka užmerks tau akis“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Jokūbas pakilo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs sukėlė savo tėvą Jokūbą, vaikus ir žmonas į vežimus, kuriuos faraonas buvo atsiuntęs jam atvežti.</verse>
				<verse number="6">Su savimi pasiėmė ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte, ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas bei visi jo palikuonys.</verse>
				<verse number="7">Jis atsivedė į Egiptą savo sūnus, dukteris ir sūnų dukteris – visus savo palikuonis.</verse>
				<verse number="8">Štai vardai izraelitų, Jokūbo ir jo palikuonių, atėjusių į Egiptą. Jokūbo pirmagimis Rubenas</verse>
				<verse number="9">ir Rubeno vaikai: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="10">Simeono vaikai: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius.</verse>
				<verse number="11">Levio vaikai: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="12">Judo sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Perecas ir Zerachas. (Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte.) Pereco vaikai buvo Hecronas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="13">Isacharo vaikai: Tola, Pūva, Jašubas ir Šimronas.</verse>
				<verse number="14">Zabulono vaikai: Seredas, Elonas ir Jachleelis.</verse>
				<verse number="15">Tai Lėjos palikuonys, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Padan Arame drauge su dukterimi Dina. Iš viso jo sūnų ir dukterų buvo trisdešimt trys.</verse>
				<verse number="16">Gado vaikai: Cifonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arėlis.</verse>
				<verse number="17">Ašero vaikai: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis.</verse>
				<verse number="18">Tai palikuonys Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai. Juos, šešiolika asmenų, ji pagimdė Jokūbui.</verse>
				<verse number="19">Jokūbo žmonos Rachelės vaikai: Juozapas ir Benjaminas.</verse>
				<verse number="20">Juozapui Egipto žemėje buvo gimę Manasas ir Efraimas. Juos pagimdė jam Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė.</verse>
				<verse number="21">Benjamino vaikai: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas.</verse>
				<verse number="22">Tai Rachelės palikuonys, gimę Jokūbui, iš viso – keturiolika asmenų.</verse>
				<verse number="23">Dano sūnus – Hušimas.</verse>
				<verse number="24">Naftalio vaikai: Jachceelis, Gūnis, Jezeris ir Šilemas.</verse>
				<verse number="25">Tai palikuonys Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei. Juos – iš viso septynis asmenis – ji pagimdė Jokūbui.</verse>
				<verse number="26">Iš viso Jokūbo žmonių, atsikėlusių į Egiptą, gimusių iš jo paties, neįskaitant Jokūbo sūnų žmonų, buvo šešiasdešimt šeši.</verse>
				<verse number="27">Juozapo vaikai, gimę Egipte, buvo du. O iš viso Jokūbo namų žmonių, atėjusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.</verse>
				<verse number="28">Jokūbas buvo pasiuntęs Judą pirma savęs pas Juozapą, kad pirma jo nuvyktų į Gošeną. Jiems atėjus į Gošeno žemę,</verse>
				<verse number="29">Juozapas įsakė pakinkyti vežimą ir nuvyko į Gošeną pasitikti savo tėvo. Vos pamatęs jį prieš save, jis puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė.</verse>
				<verse number="30">O Izraelis sakė Juozapui: „Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs, kad tu dar gyvas“.</verse>
				<verse number="31">Tada Juozapas broliams ir tėvo šeimynai tarė: „Nuvyksiu ir duosiu žinią faraonui, sakydamas: ‘Mano broliai ir mano tėvo šeimyna, gyvenusi Kanaano krašte, atvyko pas mane!</verse>
				<verse number="32">Tie vyrai yra aviganiai, jie visuomet vertėsi gyvulių auginimu ir atsivarė savo avis bei galvijus ir visa, ką turi’.</verse>
				<verse number="33">Kai faraonas pasišauks jus ir paklaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’ –</verse>
				<verse number="34">jūs turite atsakyti: ‘Tavo tarnai nuo pat savo jaunystės iki šiol vertėsi gyvulių auginimu – ir mes, ir mūsų protėviai’, – kad galėtumėte kurtis Gošeno žemėje, nes visi aviganiai kelia egiptiečiams pasibjaurėjimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Juozapas nuvyko ir pranešė faraonui: „Mano tėvas ir mano broliai drauge su savo kaimenėmis ir bandomis bei viskuo, ką turi, atvyko iš Kanaano krašto; jie dabar Gošeno žemėje“.</verse>
				<verse number="2">Tada jis pristatė faraonui penketą iš savo brolių, kuriuos buvo parinkęs iš jų visų.</verse>
				<verse number="3">Faraonas brolių klausė: „Koks jūsų užsiėmimas?“ – „Tavo tarnai yra aviganiai, tokie pat, kaip ir mūsų protėviai“, – atsakė jie.</verse>
				<verse number="4">„Mes atėjome, – kalbėjo jie faraonui, – apsigyventi laikinai kaip ateiviai, nes tavo tarnų kaimenėms dėl didelio bado Kanaano krašte nebėra ganyklų. Tad prašome leisti savo tarnams įsikurti Gošeno žemėje“.</verse>
				<verse number="5">Tada faraonas tarė Juozapui: „Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.</verse>
				<verse number="6">Egipto kraštas tavo žinioje, apgyvendink tėvą ir brolius geriausioje krašto srityje. Tegyvena jie Gošeno žemėje! O jeigu žinai tarp jų sumanių vyrų, paskirk juos vadovauti mano paties kaimenių priežiūrai“.</verse>
				<verse number="7">Juozapas atvedė savo tėvą Jokūbą ir pristatė jį faraonui. Jokūbas palaimino faraoną.</verse>
				<verse number="8">Faraonas Jokūbą paklausė: „Kiek metų tęsiasi tavo gyvenimas?“</verse>
				<verse number="9">Jokūbas atsakė faraonui: „Žemėje mano kaip ateivio gyvenimas tęsiasi šimtą trisdešimt metų. Tai nedaug, bet nelaimingi buvo tie mano gyvenimo metai; jie neprilygsta mano protėvių kaip ateivių gyvenimo žemėje metų trukmei“.</verse>
				<verse number="10">Tada Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.</verse>
				<verse number="11">Juozapas, kaip buvo įsakęs faraonas, apgyvendino savo tėvą ir brolius, duodamas jiems žemės geriausioje Egipto krašto dalyje – Ramzio srityje.</verse>
				<verse number="12">Jis aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir tėvo šeimyną – visus iki pačių mažiausiųjų.</verse>
				<verse number="13">Tačiau nė viename krašte nebuvo maisto, nes badas buvo labai didelis. Tiek Egipto kraštas, tiek Kanaano kraštas kentėjo nuo bado.</verse>
				<verse number="14">Juozapas už parduodamus grūdus išrinko visus pinigus, kurie tik buvo Egipto krašte ir Kanaano krašte. Pinigus Juozapas perdavė į faraono rūmus.</verse>
				<verse number="15">Kai Egipto krašto ir Kanaano krašto pinigai išsibaigė, visi egiptiečiai ėjo pas Juozapą, prašydami: „Duok mums duonos, kad nemirtume tavo akyse, nes išsibaigė mūsų pinigai!“</verse>
				<verse number="16">Juozapas sakė: „Atveskite savo galvijus, ir aš jums parduosiu už galvijus, jeigu išsibaigė jūsų pinigai“.</verse>
				<verse number="17">Jie varė Juozapui savo galvijus, o jis davė jiems maisto už arklius, avių bei galvijų kaimenes ir asilus. Tais metais jis aprūpino juos maistu už visus jų gyvulius.</verse>
				<verse number="18">Praslinkus tiems metams, jie atėjo pas jį kitais metais ir sakė: „Negalime nuslėpti nuo savo viešpaties, kad mūsų pinigai išsibaigė ir gyvulių kaimenės priklauso mūsų viešpačiui. Neliko nieko kito mūsų viešpaties žinioje, išskyrus mūsų kūną ir mūsų laukus.</verse>
				<verse number="19">Kam gi turėtume mirti tavo akyse ne tik mes patys, bet ir mūsų žemė? Paimk mus ir mūsų žemę už duoną. Drauge su savo žeme būsime faraono vergai. Tik duok mums sėklos, kad išliktume gyvi ir nemirtume ir kad žemė nepavirstų tyrais“.</verse>
				<verse number="20">Juozapas supirko faraonui visą Egipto žemę. Visi egiptiečiai pardavė savo laukus, nes badas juos labai prispaudė. Taip visas kraštas tapo faraono nuosavybe.</verse>
				<verse number="21">O pačius žmones Juozapas pavertė vergais nuo vieno Egipto galo iki kito.</verse>
				<verse number="22">Tik kunigų žemių jis nesupirko, nes kunigams buvo faraono skirtas davinys, ir jie gyveno iš faraono duodamo davinio. Todėl jie savo žemės ir nepardavė.</verse>
				<verse number="23">Juozapas pasakė žmonėms: „Kadangi šiandien nupirkau jus ir jūsų žemes faraonui, štai jums sėkla laukams apsėti.</verse>
				<verse number="24">Atėjus pjūties metui, turėsite duoti faraonui penktadalį derliaus, pasilikdami keturias dalis sėklai laukams, maistui sau patiems, savo namiškiams ir savo mažyliams maitinti“.</verse>
				<verse number="25">Jie atsakė: „Tu išgelbėjai mūsų gyvastį! Tebūna mums leista rasti malonę savo viešpaties akyse, mes būsime faraono vergai“.</verse>
				<verse number="26">Taigi Juozapas padarė tai Egipto žemės įstatymu, iki nūdien tebegaliojančiu, kad penktadalis turi priklausyti faraonui. Tik kunigų žemės netapo faraono nuosavybe.</verse>
				<verse number="27">Jokūbas apsigyveno Egipto žemėje, Gošeno srityje. Ten jie įsigijo nuosavybės, buvo vaisingi ir labai dauginosi.</verse>
				<verse number="28">Egipto žemėje Jokūbas išgyveno septyniolika metų. Taigi Jokūbo gyvenimo trukmė buvo šimtas keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="29">Artėjant mirčiai, Izraelis pasišaukė savo sūnų Juozapą ir tarė jam: „Jei randu malonę tavo akyse, padėk ranką po mano šlaunimi ir pažadėk, kad elgsiesi su manimi ištikimai mylėdamas. Prašau nelaidoti manęs Egipte.</verse>
				<verse number="30">Kai atsigulsiu su savo protėviais, išnešk mane iš Egipto ir palaidok jų kape“. Jis atsakė: „Padarysiu, kaip sakai“.</verse>
				<verse number="31">– „Prisiek man!“ – reikalavo tėvas. Ir Juozapas jam prisiekė. Tada Izraelis palenkė galvą į lovos galvūgalį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Netrukus Juozapui buvo pranešta: „Tavo tėvas silpsta!“ Jis pasiėmė drauge abu savo sūnus – Manasą ir Efraimą.</verse>
				<verse number="2">Kai Jokūbui buvo pasakyta: „Žiūrėk, tavo sūnus Juozapas atėjo pas tave“, – jis, sukaupęs jėgas, atsisėdo lovoje.</verse>
				<verse number="3">„Dievas Visagalis, – Jokūbas tarė Juozapui, – pasirodė man prie Lūzo, Kanaano krašte, palaimino mane</verse>
				<verse number="4">ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą; padauginsiu tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną nuosavybę’.</verse>
				<verse number="5">Todėl abu tavo sūnūs, gimę Egipto žemėje prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano; Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip mano yra Rubenas ir Simeonas.</verse>
				<verse number="6">Bet palikuonys, gimę tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi jų dviejų brolių vardais.</verse>
				<verse number="7">Aš tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės metu visai arti Efratos. Aš ją ir palaidojau ten, prie kelio į Efratą, tai yra Betliejų“.</verse>
				<verse number="8">Pamatęs Juozapo sūnus, Izraelis paklausė: „O kas jie?“</verse>
				<verse number="9">– „Jie mano sūnūs, kuriuos man čia davė Dievas“, – atsakė Juozapas tėvui. O jis tarė: „Prašyčiau atvesti juos prie manęs, kad galėčiau palaiminti“.</verse>
				<verse number="10">Izraelio akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis nebegalėjo matyti. Tad Juozapas privedė juos arčiau prie jo; jis pabučiavo juos ir apkabino.</verse>
				<verse number="11">Izraelis tarė Juozapui: „Niekada nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir tavo vaikus parodė!“</verse>
				<verse number="12">Tuomet Juozapas nukėlė juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="13">Juozapas paėmė juodu abu – Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje – ir atvedė arčiau prie jo.</verse>
				<verse number="14">Bet Izraelis ištiesė dešinę ranką ir uždėjo ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o kairę ranką – ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis.</verse>
				<verse number="15">Jis palaimino Juozapą, tardamas: „Dievas, kurio keliais ėjo mano protėviai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris buvo mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos,</verse>
				<verse number="16">angelas, kuris išgelbėjo mane iš visų pavojų, telaimina šiuos jaunuolius! Tebūna juose įamžintas mano vardas ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko! Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!“</verse>
				<verse number="17">Pamatęs, kad jo tėvas uždėjo dešinę ranką Efraimui ant galvos, Juozapas pamanė, jog tai neteisinga. Tad paėmė tėvo ranką perkelti nuo Efraimo ant Manaso galvos.</verse>
				<verse number="18">Tėvui Juozapas sakė: „Ne taip, mano tėve! Kadangi šis yra pirmagimis, uždėk savo dešinę ranką jam ant galvos“.</verse>
				<verse number="19">Tačiau tėvas nesutiko. „Aš žinau, mano sūnau, aš žinau, – tarė jis, – jis taip pat taps tauta, jis taip pat bus didis. Bet jo jaunasis brolis bus didesnis už jį, ir jo palikuonys taps tautų daugybe“.</verse>
				<verse number="20">Ir jis palaimino juos, sakydamas: „Per tave Izraelis laimins, tardamas: ‘Tepadaro Dievas tau kaip Efraimui ir Manasui!’“ Taip jis padarė Efraimą viršesnį už Manasą.</verse>
				<verse number="21">Po to Izraelis tarė Juozapui: „Žiūrėk, aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į protėvių kraštą.</verse>
				<verse number="22">Dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, – dalį, kurią atėmiau iš amoritų rankos savo kalaviju ir lanku“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: „Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis.</verse>
				<verse number="2">Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.</verse>
				<verse number="3">Tu, Rubenai, esi mano pirmagimis, mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius, pranašus savo vieta, pranašus galia!</verse>
				<verse number="4">Ūmus kaip vanduo, tu nebebūsi daugiau pranašus, nes įlipai į savo tėvo lovą ir užsitraukei nemalonę. Jis lipo į mano guolį!</verse>
				<verse number="5">Simeonas ir Levis yra broliai, jų peiliai – smurto ginklai.</verse>
				<verse number="6">Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę, nes kai jie įniršta, žudo vyrus, ir kai jiems malonu, luošina jaučius.</verse>
				<verse number="7">Tebūna prakeiktas jų įniršis, nes jis nuožmus, ir jų pyktis, nes jis žiaurus! Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Judai, tavo broliai girs tave; tavo ranka visada ant priešų sprando; tavo tėvo sūnūs tau lenksis.</verse>
				<verse number="9">Judas tarsi jaunas liūtas; nuo grobio pakilai, mano sūnau! Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas, tarsi žvėrių karalius; kas gi galėtų drįsti jį prikelti?</verse>
				<verse number="10">Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos.</verse>
				<verse number="11">Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio, savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio; jis skalbia savo apdarą vyne, savo skraistę – vynuogių sunkoje.</verse>
				<verse number="12">Jo akys tamsesnės už vyną, o dantys baltesni už pieną.</verse>
				<verse number="13">Zabulonas kursis palei jūrą ir taps laivų prieglobsčiu, o jo riba bus prie Sidono.</verse>
				<verse number="14">Isacharas – stiprus asilas, prigludęs tarp avidžių.</verse>
				<verse number="15">Pamatęs, kaip gera būti sėsliam ir koks smagus kraštas, jis palenkė savo petį naštai ir pasidarė lažo vergu.</verse>
				<verse number="16">Danas valdys savo žmones kaip vieną Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="17">Danas bus pakelės žaltys, angis prie tako, taip kertanti į kulną arkliui, kad raitelis krinta žemėn atbulas.</verse>
				<verse number="18">Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!</verse>
				<verse number="19">Gadas bus puolamas užpuolikų bet duos jiems į kulnus.</verse>
				<verse number="20">Ašero maistas bus gausus, jis tieks karališkų skanėstų.</verse>
				<verse number="21">Naftalis – į laukus paleista stirna, gimdanti puikius stirniukus.</verse>
				<verse number="22">Juozapas – vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą.</verse>
				<verse number="23">Lankininkai piktai jį užpuolė; šovė į jį ir labai kamavo.</verse>
				<verse number="24">Tačiau jo lankas liko įtemptas, ir jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms, dėl Ganytojo, Izraelio Uolos,</verse>
				<verse number="25">tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris laimins tave palaiminimais aukštojo dangaus, palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės, palaiminimais krūtų ir įsčių.</verse>
				<verse number="26">Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų, jie viršija palaiminimus mano protėvių. Tepasilieka jie ant Juozapo galvos, ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!</verse>
				<verse number="27">Benjaminas – plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“.</verse>
				<verse number="28">Iš viso buvo dvylika Izraelio giminių, ir jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas, laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu.</verse>
				<verse number="29">Tada jis įsakė jiems, tardamas: „Tuojau būsiu sujungtas su savo gimine. Palaidokite mane su mano protėviais – oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke,</verse>
				<verse number="30">oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, – lauke, kurį Abraomas nupirko iš Efrono Hetito kaip kapo vietą.</verse>
				<verse number="31">Abraomas ir jo žmona Sara ten palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten palaidoti, ir aš ten palaidojau Lėją.</verse>
				<verse number="32">Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų“.</verse>
				<verse number="33">Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Juozapas puolė prie savo tėvo veido, bučiavo jį ir verkė.</verse>
				<verse number="2">Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė balzamuoti jo tėvą, ir gydytojai balzamavo Izraelį.</verse>
				<verse number="3">Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="4">Pasibaigus gedului, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas: „Jei randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui mano prašymą:</verse>
				<verse number="5">‘Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas: ‹Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!› Todėl prašau leisti man keliauti laidoti savo tėvo. Po to sugrįšiu’“.</verse>
				<verse number="6">Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti“.</verse>
				<verse number="7">Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo laidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai – jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai,</verse>
				<verse number="8">visa Juozapo šeimyna – jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje.</verse>
				<verse number="9">Ir vežimais, ir raiti keliavo. Susidarė labai didelė palyda.</verse>
				<verse number="10">Atvykus prie Goren Haatado, esančio Užjordanėje, jie surengė ten labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas.</verse>
				<verse number="11">Krašto gyventojai kanaaniečiai, matydami gedulo iškilmes prie Goren Haatado, sakė: „Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams“. Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel Micraimai. Ji yra Užjordanėje.</verse>
				<verse number="12">Taigi sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo oloje priešais Mamrę, Machpelos lauke, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš Efrono Hetito.</verse>
				<verse number="14">Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais su juo keliavusiais jo tėvo laidoti.</verse>
				<verse number="15">Matydami mirusį tėvą, Juozapo broliai pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“</verse>
				<verse number="16">Jie užkalbino Juozapą, sakydami: „Prieš mirdamas mūsų tėvas paliepė:</verse>
				<verse number="17">‘Sakykite Juozapui: ‹Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė›. Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!’“ Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė.</verse>
				<verse number="18">Tada pradėjo verkti ir jo broliai; jie parpuolė prieš jį ir sakė: „Mes tavo vergai!“</verse>
				<verse number="19">Bet Juozapas atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje?</verse>
				<verse number="20">Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro.</verse>
				<verse number="21">Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius“. Taip maloniai kalbėdamas, jis juos įtikino.</verse>
				<verse number="22">Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo šeimyna. Juozapas sulaukė šimto dešimties metų.</verse>
				<verse number="23">Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus; ir Manaso sūnaus Machyro vaikai gimė ant Juozapo kelių.</verse>
				<verse number="24">Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“.</verse>
				<verse number="25">Tuomet Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus, tardamas: „Po Dievo apsilankymo paimkite iš čia mano kaulus“.</verse>
				<verse number="26">Juozapas mirė, būdamas šimto dešimt metų; jis buvo balzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="2">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Štai vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą. Kiekvienas jų atsikėlė su savo šeimyna:</verse>
				<verse number="2">Rubenas, Simeonas, Levis ir Judas;</verse>
				<verse number="3">Isacharas, Zabulonas ir Benjaminas;</verse>
				<verse number="4">Danas ir Naftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="5">Asmenų, gimusių pačiam Jokūbui, iš viso buvo septyniasdešimt. Juozapas jau buvo Egipte.</verse>
				<verse number="6">Numirė Juozapas, išmirė ir visi jo broliai bei visa ana karta.</verse>
				<verse number="7">Bet izraelitai buvo vaisingi ir daugiavaikiai. Jie taip dauginosi, ir jų tiek padaugėjo, kad buvo pilna visame krašte.</verse>
				<verse number="8">Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo.</verse>
				<verse number="9">„Žiūrėkite, – sakė jis savo žmonėms, – izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus.</verse>
				<verse number="10">Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų. Antraip karo atveju jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto“.</verse>
				<verse number="11">Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos lažo darbais. Jie statė faraonui sandėlių miestus – Pitomą ir Ramzį.</verse>
				<verse number="12">Bet juo labiau jie buvo engiami, juo labiau jų daugėjo, ir jie taip išplito, kad egiptiečiai pradėjo izraelitų bijoti.</verse>
				<verse number="13">Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus</verse>
				<verse number="14">ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi.</verse>
				<verse number="15">Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita – Pūva,</verse>
				<verse number="16">sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva“.</verse>
				<verse number="17">Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus.</verse>
				<verse number="18">Tuomet Egipto karalius pasišaukė pribuvėjas ir klausė jų: „Kodėl taip padarėte ir palikote berniukus gyvus?“</verse>
				<verse number="19">Pribuvėjos atsakė faraonui: „Todėl, kad hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės: jos tvirtos. Jos pagimdo, pribuvėjai nespėjus ateiti!“</verse>
				<verse number="20">Užtat Dievas buvo geras pribuvėjoms. O tauta augo ir tapo labai stipri.</verse>
				<verse number="21">Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.</verse>
				<verse number="22">Tada faraonas įsakė visiems savo žmonėms: „Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus, o mergaites palikite gyvas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vienas vyras iš Levio giminės paėmė sau žmona vieną iš Levio giminės moterų.</verse>
				<verse number="2">Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad tai gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė.</verse>
				<verse number="3">Nebegalėdama ilgiau jo slėpti, paėmė papiruso pintinę ir apglaistė ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje.</verse>
				<verse number="4">Jo sesuo atsistojo atokiau pažiūrėti, kas atsitiks.</verse>
				<verse number="5">Prie Nilo maudytis nusileido faraono duktė. Tuo tarpu jos palydovės vaikštinėjo Nilo pakrante. Pastebėjusi tarp nendrių pintinę, ji pasiuntė savo palydovę jos atnešti.</verse>
				<verse number="6">Atidariusi pintinę, pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. „Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų“, – tarė ji.</verse>
				<verse number="7">Tada kūdikio sesuo kreipėsi į faraono dukterį: „Gal man nueiti ir parūpinti žindyvę iš hebrajų moterų pažindyti vaiką?“</verse>
				<verse number="8">„Puiku, nueik!“ – atsakė faraono duktė. Mergaitė nuėjo ir pašaukė paties kūdikio motiną.</verse>
				<verse number="9">Faraono duktė tarė jai: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu“. Moteris paėmė kūdikį ir žindė.</verse>
				<verse number="10">Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze, paaiškindama: „Aš ištraukiau jį iš vandens“.</verse>
				<verse number="11">Vieną kartą, kai Mozė jau buvo suaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrają – vieną jo giminių.</verse>
				<verse number="12">Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis užmušė egiptietį ir paslėpė smėlyje.</verse>
				<verse number="13">Kai vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai! „Kodėl muši savo bičiulį hebrają?“ – paklausė kaltąjį.</verse>
				<verse number="14">O šis atkirto: „ Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?“ Mozė nusigando ir pagalvojo: „Aišku, tas dalykas jau žinomas!“</verse>
				<verse number="15">Apie tai išgirdęs faraonas stengėsi nužudyti Mozę. Mozė pabėgo nuo faraono. Atkeliavo į Midjano kraštą ir atsisėdo prie vieno šaltinio.</verse>
				<verse number="16">Midjano kunigas turėjo septynias dukteris. Jos atėjo pasisemti vandens ir pripildyti lovius tėvo kaimenei pagirdyti.</verse>
				<verse number="17">Tuo tarpu atėjo keletas piemenų ir nuvarė jas į šalį. Mozė pakilo, apgynė jas ir pagirdė jų kaimenę.</verse>
				<verse number="18">Kai jos sugrįžo pas savo tėvą Reuelį, tėvas paklausė: „Kodėl šiandien taip anksti parskubėjote?“</verse>
				<verse number="19">Jos atsakė: „Vienas egiptietis išgelbėjo mus nuo piemenų rankų. Jis net vandens mums pasėmė ir pagirdė kaimenę!“</verse>
				<verse number="20">„Kur jis? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį duonos laužyti“.</verse>
				<verse number="21">Mozė sutiko gyventi su tuo žmogumi, o jis davė Mozei žmona savo dukterį Ciporą.</verse>
				<verse number="22">Ji pagimdė jam sūnų, ir jis pavadino jį Geršomu, nes galvojo: „Aš buvau ateivis, gyvenantis svetimame krašte“.</verse>
				<verse number="23">Po to praslinko daug laiko. Mirė Egipto karalius. Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo ligi Dievo.</verse>
				<verse number="24">Išgirdęs jų dejonę, Dievas atsiminė savo Sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.</verse>
				<verse number="25">Dievas pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno.</verse>
				<verse number="2">Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė.</verse>
				<verse number="3">Mozė tarė sau: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti. Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė tas.</verse>
				<verse number="5">Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!</verse>
				<verse number="6">Aš esu tavo tėvo Dievas, – toliau kalbėjo jis, – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.</verse>
				<verse number="7">O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia,</verse>
				<verse number="8">nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.</verse>
				<verse number="9">Taip, izraelitų šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos engia egiptiečiai.</verse>
				<verse number="10">O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraelitus iš Egipto“.</verse>
				<verse number="11">Bet Mozė atsakė Dievui: „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“</verse>
				<verse number="12">O jis tarė: „Aš būsiu su tavimi! Ir tai bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau: kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui prie šio kalno“.</verse>
				<verse number="13">„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, o jie manęs klaus: ‘Koks jo vardas?’ – ką aš jiems pasakysiu?“</verse>
				<verse number="14">Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu“. Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus’“.</verse>
				<verse number="15">Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraelitams: ‘ VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas – atsiuntė mane pas jus’. Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.</verse>
				<verse number="16">Eik ir sušauk Izraelio seniūnus, pasakyk jiems: ‘ VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas – pasirodė man ir tarė: ‹Aš tikrai stebėjau jus ir tai, kas jums daroma Egipte.</verse>
				<verse number="17">Aš pažadu išvesti jus iš Egipto kančios į kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių, į kraštą, tekantį pienu ir medumi›’.</verse>
				<verse number="18">Jie paklausys tavo balso. Tu ir Izraelio seniūnai nueisite pas faraoną ir pranešite: ‘ VIEŠPATS, hebrajų Dievas, apsireiškė mums. Tebūna leista mums nueiti trijų dienų kelią į dykumą, idant galėtume atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui’.</verse>
				<verse number="19">Bet aš žinau, kad Egipto karalius neleis jums išeiti tol, kol nebus galingos rankos priverstas.</verse>
				<verse number="20">Todėl ištiesiu ranką ir ištiksiu Egiptą visais nuostabiais darbais, kuriuos jame padarysiu. Tada jis leis jums išeiti.</verse>
				<verse number="21">Netgi duosiu šiai tautai tokią malonę egiptiečių akyse, kad jūs išeisite netuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="22">Kiekviena moteris paprašys savo kaimynę ar bet kokią moterį, gyvenančią kaimynės namuose, sidabro bei aukso brangenybių ir drabužių. Jais apvilksite savo sūnus ir dukteris, apiplėšdami Egiptą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mozė atsakė, tardamas: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: ‘ VIEŠPATS tau nepasirodė!’?“</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS paklausė jo: „Ką laikai savo rankoje?“ – „Lazdą“, – atsakė jis.</verse>
				<verse number="3">„Mesk žemėn“, – paliepė Dievas. Jis metė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė atšoko nuo jos.</verse>
				<verse number="4">Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką ir nutverk jai už uodegos“. Jis ištiesė ranką, nutvėrė, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje.</verse>
				<verse number="5">„Taip įvyks, kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS vėl paliepė jam: „Įkišk ranką į savo užantį“. Jis įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri – jo ranka raupsuota, balta tarsi sniegas.</verse>
				<verse number="7">„Įkišk dar sykį ranką į užantį“, – vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri – ji tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas.</verse>
				<verse number="8">„Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, tai patikės antruoju ženklu.</verse>
				<verse number="9">Bet jeigu jie nepatikėtų nė šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju“.</verse>
				<verse number="10">Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“.</verse>
				<verse number="11">Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?</verse>
				<verse number="12">O dabar eik! Aš būsiu su tavo lūpomis ir pamokysiu, ką turi sakyti“.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Mozė atsakė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“.</verse>
				<verse number="14">Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis.</verse>
				<verse number="15">Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis ir pamokysiu judu, ką daryti.</verse>
				<verse number="16">Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas.</verse>
				<verse number="17">Paimk į savo ranką šią lazdą; ja turėsi daryti ženklus“.</verse>
				<verse number="18">Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi“. Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“</verse>
				<verse number="19">Midjane Mozei VIEŠPATS tarė: „Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė“.</verse>
				<verse number="20">Taigi Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Ir Dievo lazdą Mozė pasiėmė.</verse>
				<verse number="21">O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti.</verse>
				<verse number="22">Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.</verse>
				<verse number="23">Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų’“.</verse>
				<verse number="24">Atsitiko taip, kad kelionėje nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti.</verse>
				<verse number="25">Bet Cipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpio odą ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu iš tikrųjų esi man kraujo sužadėtinis!“</verse>
				<verse number="26">O kai [ VIEŠPATS ] nuo jo pasitraukė, ji pridūrė: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu“.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS tarė Aaronui: „Nueik į dykumą Mozės pasitikti“. Aaronas nuėjo, pasitiko Mozę prie Dievo kalno ir pabučiavo.</verse>
				<verse number="28">Mozė apsakė Aaronui visa, ką VIEŠPATS siųsdamas jį buvo pasakęs, ir visus jam pavestus ženklus.</verse>
				<verse number="29">Tada Mozė ir Aaronas nuėjo ir sušaukė visus izraelitų seniūnus.</verse>
				<verse number="30">Aaronas pakartojo visa, ką VIEŠPATS buvo sakęs Mozei, o Mozė padarė ženklus visų žmonių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Žmonės įsitikino. Išgirdę, kad VIEŠPATS parodė rūpinimąsi izraelitais ir pamatė jų kančią, jie parpuolė kniūbsti ir pagarbino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Po to Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje’“.</verse>
				<verse number="2">Bet faraonas atsakė: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“</verse>
				<verse number="3">Tuomet jie tarė: „Mums apsireiškė hebrajų Dievas. Prašom leisti mums nueiti į dykumą trijų dienų kelią ir ten atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad kartais jis neištiktų mūsų maru ar kalaviju“.</verse>
				<verse number="4">Bet Egipto karalius atsakė: „Moze ir Aaronai, kam gi judu atitraukiate žmones nuo darbų? Nešdinkitės prie savo lažo!“</verse>
				<verse number="5">Faraonas tęsė: „Žiūrėkite, jie gausesni už krašto gyventojus, o judu norite atleisti juos nuo lažo!“</verse>
				<verse number="6">Tą pačią dieną faraonas įsakė žmonių prievaizdams ir apskaitininkams:</verse>
				<verse number="7">„Nebeduokite daugiau žmonėms šiaudų plytoms dirbti, kaip iki šiol darėte. Teeina ir tepasirenka šiaudų patys!</verse>
				<verse number="8">Bet reikalaukite iš jų to paties skaičiaus plytų, kaip kad anksčiau jie padirbdavo. Skaičiaus nesumažinkite, nes jie tinginiai ir rėkauja: ‘Leisk mums eiti ir atnašauti auką mūsų Dievui!’</verse>
				<verse number="9">Duokite vyrams daugiau darbo, tedirba ir tenepaiso melagingų pažadų“.</verse>
				<verse number="10">Taigi žmonių prievaizdai ir apskaitininkai išėjo ir izraelitams pasakė: „Taip kalbėjo faraonas: ‘Nebeduosiu jums jokių šiaudų.</verse>
				<verse number="11">Patys eikite ir pasirūpinkite šiaudų, kur tik galite jų rasti. Tačiau darbas jums nė kiek nebus sumažintas’“.</verse>
				<verse number="12">Tada žmonės pasklido po visą Egipto žemę rinkti šiaudų ražienose.</verse>
				<verse number="13">O prievaizdai spaudė, sakydami: „Atlikite savo darbą! Kasdien turite padaryti tiek pat, kiek padarydavote gaudami šiaudus“.</verse>
				<verse number="14">Izraelitų apskaitininkai, faraono prievaizdų paskirti juos prižiūrėti, buvo nuplakti. „Kodėl, – klausta jų, – nepadarėte nei vakar, nei šiandien nustatyto skaičiaus plytų, kaip kad pirma padarydavote?“</verse>
				<verse number="15">Tada izraelitų apskaitininkai nuėjo pas faraoną ir skundėsi, sakydami: „Kodėl taip elgiesi su savo tarnais?</verse>
				<verse number="16">Šiaudų tavo tarnams nebeduodama, tačiau įsakoma: ‘Dirbkite plytas!’ Žiūrėk, kaip tavo tarnai plakami! Tuo tarpu kalti tavo paties žmonės“.</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: „Jūs slunkiai, jūs tinginiai! Todėl ir sakote: ‘Leisk mums eiti atnašauti auką tam VIEŠPAČIUI ’.</verse>
				<verse number="18">O dabar nešdinkitės prie darbo! Šiaudų jums nebebus duodama, bet vis vien turite padirbti tiek pat plytų“.</verse>
				<verse number="19">Izraelitų apskaitininkai pasijuto ištikti bėdos, kai jiems buvo pasakyta: „Kasdienio plytų skaičiaus nemažinkite!“</verse>
				<verse number="20">Išeidami iš faraono, jie susidūrė su Moze ir Aaronu, kurie stovėjo ir laukė jų.</verse>
				<verse number="21">„ VIEŠPATS tepasižiūri į jus ir teteisia! Užtraukėte mums faraono ir jo pareigūnų nemalonę, įdėjote jiems į ranką kalaviją mums nužudyti“.</verse>
				<verse number="22">Mozė vėl kreipėsi į VIEŠPATĮ, sakydamas: „O Viešpatie, kodėl taip blogai elgiesi su šia tauta? Kam iš viso mane siuntei?</verse>
				<verse number="23">Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti tavo vardu, jis engia šią tautą, o tu nedarai nieko savo tautai išgelbėti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tuomet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Dabar pamatysi, ką aš darysiu faraonui. Iš tikrųjų galingos rankos priverstas jis leis jiems išeiti, galingos rankos priverstas jis išvarys juos iš savo krašto“.</verse>
				<verse number="2">Dievas kalbėjo Mozei ir sakė: „Aš esu VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="3">Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, bet vardu ‘ VIEŠPATS ’ jiems nedaviau savęs pažinti.</verse>
				<verse number="4">Aš sudariau Sandorą su jais – duoti jiems Kanaano kraštą, kraštą, kuriame jie gyveno kaip ateiviai.</verse>
				<verse number="5">Aš išgirdau dejavimą izraelitų, kuriuos egiptiečiai laiko vergijoje, ir atsiminiau savo Sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk izraelitams: ‘Aš esu VIEŠPATS! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis.</verse>
				<verse number="7">Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos.</verse>
				<verse number="8">Nuvesiu jus į kraštą, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jį duosiu jums kaip paveldą. Aš esu VIEŠPATS!’“</verse>
				<verse number="9">Taip Mozė kalbėjo izraelitams, bet jie nenorėjo Mozės klausyti, nes jų dvasia buvo žiaurios vergijos palaužta.</verse>
				<verse number="10">Tada VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="11">„Nueik ir sakyk Egipto valdovui faraonui, kad leistų izraelitams išeiti iš jo krašto“.</verse>
				<verse number="12">Bet Mozė sakė VIEŠPAČIUI: „Žiūrėk, izraelitai manęs neklauso, negi faraonas manęs paklausys? Aš juk nesu iškalbus!“</verse>
				<verse number="13">Bet VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui apie izraelitus ir Egipto valdovą faraoną, įsakydamas jiems išvesti izraelitus iš Egipto krašto.</verse>
				<verse number="14">Štai jų protėvių šeimų galvos. Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai Rubeno kiltys.</verse>
				<verse number="15">Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai Simeono kiltys.</verse>
				<verse number="16">Štai Levio sūnų vardai, pagal jų kilmės sąrašus: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.</verse>
				<verse number="17">Geršono sūnūs: Libnis ir Šimėjas, pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="18">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="19">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai levitų kiltys pagal jų kilmės sąrašus.</verse>
				<verse number="20">Amramas paėmė sau žmona tėvo seserį Jochebedą. Ji pagimdė jam Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą septynerius metus.</verse>
				<verse number="21">Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris.</verse>
				<verse number="22">Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elcafanas ir Sitris.</verse>
				<verse number="23">Aaronas paėmė žmona Elišebą, Aminadabo dukterį, Nachšono seserį; ji pagimdė jam Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą.</verse>
				<verse number="24">Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai korachų kiltys.</verse>
				<verse number="25">Aarono sūnus Eleazaras paėmė sau žmona vieną iš Putielio dukterų, ir ji pagimdė jam Finehą. Tai levitų protėvių šeimų galvos pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="26">Tai jiems, Aaronui ir Mozei, VIEŠPATS pasakė: „Išveskite izraelitus iš Egipto žemės gretą po gretos“.</verse>
				<verse number="27">Tai juodu – tas pats Mozė ir tas pats Aaronas – kalbėjo Egipto valdovui faraonui, kad leistų išvesti izraelitus iš Egipto.</verse>
				<verse number="28">Tą dieną, kai VIEŠPATS kalbėjo Mozei Egipto žemėje,</verse>
				<verse number="29">jis pasakė jam: „Aš esu VIEŠPATS! Pakartok Egipto valdovui faraonui visa, ką tau sakau“.</verse>
				<verse number="30">Bet Mozė atsikalbinėjo VIEŠPATIES akivaizdoje: „Žiūrėk, aš nesu iškalbus. Negi faraonas manęs klausys?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">VIEŠPATS atsakė Mozei: „Žiūrėk, padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.</verse>
				<verse number="2">Tu pakartosi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraelitams išeiti iš jo krašto.</verse>
				<verse number="3">Bet aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="4">Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu savo ranką ant Egipto ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraelitus, iš Egipto žemės gretą po gretos.</verse>
				<verse number="5">Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ištiesiu ranką virš Egipto ir išvesiu iš jo izraelitus“.</verse>
				<verse number="6">Taip Mozė su Aaronu ir padarė. Jie padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="7">Mozė buvo aštuoniasdešimtmetis, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų, kai juodu kalbėjosi su faraonu.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="9">„Kai faraonas, kalbėdamasis su jumis, pareikalaus: ‘Padarykite stebuklą’, tada sakyk Aaronui: ‘Imk savo lazdą ir mesk ją žemėn priešais faraoną!’ Ji pavirs šliužu“.</verse>
				<verse number="10">Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas metė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto šliužu.</verse>
				<verse number="11">Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus, ir jie, Egipto kerėtojai, padarė tą pat savo kerais.</verse>
				<verse number="12">Kiekvienas jų metė žemėn lazdą, ir jos pavirto šliužais, bet Aarono lazda prarijo jų lazdas.</verse>
				<verse number="13">Tačiau faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="14">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraono širdis užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti.</verse>
				<verse number="15">Nueik pas faraoną rytą, kai jis eis prie vandenų, ir, laikydamas rankoje lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate, atsistok ant Nilo kranto jo pasitikti.</verse>
				<verse number="16">Sakyk jam: ‘ VIEŠPATS, hebrajų Dievas, atsiuntė mane pas tave pasakyti: ‹Leisk mano tautai eiti, kad galėtų mane pagarbinti dykumoje›. Bet tu iki šiol manęs nepaklausei’.</verse>
				<verse number="17">Taip kalba VIEŠPATS: ‘Iš to žinosi, kad aš esu VIEŠPATS! Žiūrėk, lazda, kurią laikau rankoje, suduosiu į Nilo vandenį, ir jis pavirs krauju.</verse>
				<verse number="18">Išgaiš žuvys upėje, ims dvokti pati upė, nebegalės egiptiečiai gerti vandens iš Nilo’“.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Paimk savo lazdą ir ištiesk ranką viršum Egipto vandenų – viršum jo upių, kanalų, kūdrų ir visų vandens telkinių, – kad jie pavirstų krauju. Visame Egipte bus kraujo net mediniuose ir akmeniniuose induose’“.</verse>
				<verse number="20">Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju.</verse>
				<verse number="21">Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti; kraujo buvo visur Egipte.</verse>
				<verse number="22">Bet kai Egipto kerėtojai padarė tą pat savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="23">Faraonas apsisuko ir nuėjo į savo rūmus; net to jis nepaėmė į širdį.</verse>
				<verse number="24">O visi egiptiečiai turėjo kasti visur prie Nilo, ieškodami vandens atsigerti, nes Nilo vandens nebegalėjo gerti.</verse>
				<verse number="25">Praėjo septynios dienos po to, kai VIEŠPATS ištiko Nilą.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS tarė Mozei: „Nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti.</verse>
				<verse number="27">Jei atsisakai juos išleisti, žiūrėk, aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis.</verse>
				<verse number="28">Nilas knibždės varlėmis, jos atšokuos į tavo rūmus, miegamąjį ir lovą, į tavo pareigūnų ir pavaldinių namus, krosnis ir dubenis duonai minkyti.</verse>
				<verse number="29">Varlės šokinės ant tavęs, tavo pavaldinių ir pareigūnų›’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk ranką su lazda viršum upių, kanalų ir kūdrų, užleisk varlėmis Egipto kraštą!’“</verse>
				<verse number="2">Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="3">Bet kerėtojai savo kerais padarė tą pat, – užleido varlėmis Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="4">Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Prašykite VIEŠPATĮ, kad atitolintų varles nuo manęs ir mano valdinių, o aš leisiu tautai eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="5">Mozė faraono paprašė: „Malonėk man paskirti laiką, kada turėčiau už tave, tavo pareigūnus ir valdinius prašyti, kad varlės būtų atitolintos nuo tavęs bei tavo rūmų ir liktųsi tiktai Nilo upėje“.</verse>
				<verse number="6">Jis atsakė: „Rytoj!“ Mozė tarė: „Tebūna kaip sakai! Kad žinotumei, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas,</verse>
				<verse number="7">varlės atsitrauks nuo tavęs ir tavo rūmų, pareigūnų ir valdinių. Jų liks tiktai Nilo upėje“.</verse>
				<verse number="8">Tada Mozė ir Aaronas pasitraukė nuo faraono. Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną.</verse>
				<verse number="9">O VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Varlės išdvėsė namuose, kiemuose ir laukuose.</verse>
				<verse number="10">Jos buvo metamos į krūvų krūvas, visas kraštas dvokė.</verse>
				<verse number="11">Bet kai faraonas pamatė, kad jau galima atsikvėpti, jis sukietino savo širdį ir neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų uodais visame Egipto krašte!’“</verse>
				<verse number="13">Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais.</verse>
				<verse number="14">Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių.</verse>
				<verse number="15">Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.</verse>
				<verse number="16">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, pasirodyk faraonui, kai jis eis prie vandens, ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti.</verse>
				<verse number="17">Jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei valdinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, net pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės musių spiečiais.</verse>
				<verse number="18">Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte.</verse>
				<verse number="19">Padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas›’“.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.</verse>
				<verse number="21">Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte“.</verse>
				<verse number="22">Bet Mozė atsakė: „Tai daryti nedera, nes, ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis?</verse>
				<verse number="23">Todėl turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako“.</verse>
				<verse number="24">O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad neisite per toli. Maldaukite ir už mane“.</verse>
				<verse number="25">Mozė atsakė: „Žiūrėk, kai tik išeisiu, tuoj pat maldausiu VIEŠPATĮ, kad musių spiečiai rytoj pasitrauktų nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Tačiau tenesielgia faraonas vėl apgaulingai, neleisdamas tautai eiti atnašauti aukos savo VIEŠPAČIUI!“</verse>
				<verse number="26">Mozė išėjęs meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="27">Ir VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino musių spiečius nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Nė vienos neliko.</verse>
				<verse number="28">Bet ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį ir neleido tautai eiti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti!</verse>
				<verse number="2">Jeigu neleisi jiems eiti ir toliau juos stabdysi,</verse>
				<verse number="3">tikėk manimi, VIEŠPATIES ranka ištiks baisiu maru tavo galvijus laukuose – arklius, asilus, kupranugarius, galvijų bandas ir avių kaimenes.</verse>
				<verse number="4">Bet VIEŠPATS padarys skirtumą tarp izraelitų ir egiptiečių galvijų, idant nenugaištų nė vienas iš tų, kurie priklauso izraelitams›’“.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!“</verse>
				<verse number="6">Kitą dieną VIEŠPATS tai ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraelitų galvijų nė vienas nenugaišo.</verse>
				<verse number="7">Faraonas siuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraelitų galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta, ir jis neleido tautai eiti.</verse>
				<verse number="8">Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje“.</verse>
				<verse number="10">Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams.</verse>
				<verse number="11">Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus, kaip ir visus egiptiečius.</verse>
				<verse number="12">Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs Mozei.</verse>
				<verse number="13">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti!</verse>
				<verse number="14">Antraip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, tavo pareigūnus ir valdinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje.</verse>
				<verse number="15">Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="16">Vis dėlto leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę.</verse>
				<verse number="17">Nejau tu vis dar užkirtinėsi kelią mano tautai ir neleisi jiems eiti?</verse>
				<verse number="18">Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos.</verse>
				<verse number="19">Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, pasilikę atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša›’“.</verse>
				<verse number="20">Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges.</verse>
				<verse number="21">O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.</verse>
				<verse number="22">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, ir tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies – ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augalijos Egipto žemėje“.</verse>
				<verse number="23">Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS bėrė ledų krušą ant Egipto žemės.</verse>
				<verse number="24">Kruša su nesiliaujančia žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekada nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta!</verse>
				<verse number="25">Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augaliją bei sutriuškino laukuose visus medžius.</verse>
				<verse number="26">Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraelitai, ledų krušos nebuvo.</verse>
				<verse number="27">Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS teisus, aš ir mano tauta esame nedori.</verse>
				<verse number="28">Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti“.</verse>
				<verse number="29">Mozė jam atsakė: „Kai tik išeisiu už miesto, pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis, ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="30">Bet aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote“.</verse>
				<verse number="31">Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai žydėjo.</verse>
				<verse number="32">Bet kviečiai ir speltai nebuvo nuniokoti, nes jie plaukėja vėliau.</verse>
				<verse number="33">Palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, Mozė pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nė lietus žemėn nebepylė.</verse>
				<verse number="34">Tačiau pamatęs, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, faraonas vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį – jis ir jo pareigūnai.</verse>
				<verse number="35">Taigi faraono širdis sukietėjo, ir izraelitams eiti jis neleido, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs per Mozę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną. Juk aš sukietinau jo širdį ir jo pareigūnų širdis, idant parodyčiau per juos savo ženklus</verse>
				<verse number="2">ir tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip aš išjuokiau egiptiečius ir kokius ženklus jiems padariau, idant ir jūs žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="3">Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Kaip ilgai atsisakinėsi nusižeminti prieš mane? Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti!</verse>
				<verse number="4">Rytoj aš atvesiu skėrius į tavo kraštą, jeigu atsisakysi leisti mano tautai eiti.</verse>
				<verse number="5">Jie taip apguls žemės paviršių, kad niekas nebegalės nė žemės matyti. Jie suris visa, kas jums išliko nuo ledų krušos, suris visus jūsų medžius, vėl dygstančius laukuose.</verse>
				<verse number="6">Be to, jie užplūs tavo rūmus ir visų tavo pareigūnų bei visų egiptiečių namus, ko nei tavo tėvai, nei tėvų tėvai nematė nuo tos dienos, kai pasirodė žemėje, iki šiandien’“. Tai pasakęs, jis apsisuko ir paliko faraoną.</verse>
				<verse number="7">Faraono pareigūnai sakė jam: „Kiek ilgai jis regs mums pinkles? Leisk tiems žmonėms eiti pagarbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą! Nejau dar nematai, kad Egiptas žūsta?“</verse>
				<verse number="8">Mozė ir Aaronas buvo vėl pašaukti pas faraoną. Jis tarė jiems: „Eikite, garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą! Bet kas gi iš jūsų turi eiti?“</verse>
				<verse number="9">Mozė atsakė: „Mes eisime su savo jaunuoliais ir seneliais, sūnumis ir dukterimis, kaimenėmis ir bandomis, nes turime švęsti iškilmę VIEŠPATIES garbei“.</verse>
				<verse number="10">Bet faraonas tarė jiems: „ VIEŠPATS iš tikrųjų bus su jumis, jei kada nors leisiu eiti jūsų vaikams su jumis! Aišku, jūs ką nors pikta turite galvoje!</verse>
				<verse number="11">Ne, niekada! Teeina vien jūsų vyrai ir tegarbina VIEŠPATĮ, nes to jūs ir prašote“. Ir jie buvo pavaryti nuo faraono.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką viršum Egipto žemės, kad ją užpultų skėriai ir surytų visą augaliją krašte – visa, kas likę nuo ledų krušos“.</verse>
				<verse number="13">Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius.</verse>
				<verse number="14">Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę; skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nei anksčiau nebuvo buvę, nei kada nors vėl bus.</verse>
				<verse number="15">Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad žemė pajuodo. Jie surijo visą laukų augaliją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose.</verse>
				<verse number="16">Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums.</verse>
				<verse number="17">Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“.</verse>
				<verse number="18">Mozė išėjo ir meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą.</verse>
				<verse number="20">Nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis neleido eiti izraelitams.</verse>
				<verse number="21">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, kad Egipto kraštą apgaubtų tamsa – tamsa, kurią būtų galima pajusti“.</verse>
				<verse number="22">Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="23">Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraelitai, buvo šviesu.</verse>
				<verse number="24">Faraonas pasišaukė Mozę ir sakė: „Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ. Tik jūsų kaimenės ir bandos turi čia pasilikti. Net jūsų vaikai gali eiti su jumis“.</verse>
				<verse number="25">Bet Mozė tarė: „Tu pats turi parūpinti mums atnašų aukoms ir deginamosioms aukoms atnašauti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="26">Ir mūsų galvijai turi eiti su mumis. Neliks čia nė nago, nes iš jų privalome parinkti, kuo pagarbinti VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir dar nežinome, ką panaudoti mūsų VIEŠPAČIUI pagarbinti, kol ten nenueisime“.</verse>
				<verse number="27">Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jiems leisti eiti.</verse>
				<verse number="28">Tada faraonas suriko: „Nešdinkis nuo manęs! Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi“.</verse>
				<verse number="29">Mozė atsakė: „Tebūna, kaip sakai! Aš tavo veido niekad daugiau nebematysiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Iš tikrųjų, leisdamas jums išeiti, jis iš čia jus varyte išvarys!</verse>
				<verse number="2">Nurodyk žmonėms, kad pasiprašytų kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės sidabrinių ir auksinių daiktų“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS suteikė žmonėms malonę egiptiečių akyse. Be to, pats Mozė buvo įžymus vyras Egipto krašte, faraono pareigūnų ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="4">Mozė tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Maždaug apie vidurnaktį aš pereisiu Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Egipto krašte mirs visi pirmagimiai, nuo faraono, sėdinčio savo soste, pirmagimio ligi vergės, esančios prie girnų, pirmagimio, ir visi galvijų pirmagimiai.</verse>
				<verse number="6">Tada visame Egipte kils toks didelis klyksmas, kokio niekada nėra nei buvę, nei kada nors bus.</verse>
				<verse number="7">Bet izraelitų nė šuo neurgztelės nei ant žmogaus, nei ant gyvulio, kad žinotumėte, jog VIEŠPATS daro skirtumą tarp Egipto ir Izraelio.</verse>
				<verse number="8">Tada visi tavo pareigūnai ateis pas mane ir, puldami kniūbsti prieš mane, sakys: ‹Išeik nuo mūsų tu ir visa tauta, kuri tave seka!› Tada aš išeisiu’“. Ir, degdamas pykčiu, Mozė paliko faraoną.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje“.</verse>
				<verse number="10">Mozė ir Aaronas padarė visus šiuos nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, todėl jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui Egipto žemėje:</verse>
				<verse number="2">„Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią; jis bus jums pirmas metų mėnuo.</verse>
				<verse number="3">Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai.</verse>
				<verse number="4">Jei šeima visam avinėliui per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad įsigytų avinėlį, ir tesidalija juo, atsižvelgdama į skaičių asmenų, kurie turės jį valgyti.</verse>
				<verse number="5">Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis; galite jį paimti iš avių ar iš ožkų.</verse>
				<verse number="6">Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas vakare, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai.</verse>
				<verse number="7">Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas.</verse>
				<verse number="8">Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus iškeptas ant ugnies ir valgomas su nerauginta duona bei karčiosiomis žolėmis.</verse>
				<verse number="9">Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei virto vandenyje, bet valgysite keptą ant ugnies – galvą, kojas ir vidurius.</verse>
				<verse number="10">Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite.</verse>
				<verse number="11">Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai VIEŠPATIES Pascha.</verse>
				<verse number="12">Juk tą pačią naktį aš pereisiu Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto ne tik žmonių, bet ir gyvulių pirmagimius, padarysiu teismą visiems Egipto dievams – aš, VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="13">Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="14">Ši diena bus jums priminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę VIEŠPAČIUI per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas valgysite neraugintą duoną; jau pirmą dieną pašalinsite raugą iš savo namų, nes kas valgys raugintą duoną nuo pirmos iki septintos dienos, bus atkirstas nuo Izraelio.</verse>
				<verse number="16">Pirmąją dieną švęsite iškilmingą sueigą ir septintąją dieną švęsite iškilmingą sueigą. Tomis dienomis negalima dirbti jokio darbo, išskyrus paruošimą maisto, kurio kiekvienam reikia pavalgyti.</verse>
				<verse number="17">Švęskite Neraugintosios duonos šventę, nes tą dieną išvedžiau jūsų gretas iš Egipto žemės; švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką.</verse>
				<verse number="18">Pirmą mėnesį nuo keturioliktos dienos vakaro iki dvidešimt pirmos dienos vakaro valgysite neraugintą duoną.</verse>
				<verse number="19">Septynias dienas jokio raugo neturi būti jūsų namuose, nes kas valgys raugintą duoną, ar jis būtų ateivis ar krašto gyventojas, bus atkirstas nuo Izraelio bendrijos.</verse>
				<verse number="20">Jūs nevalgysite nieko rauginto; visose gyvenvietėse valgysite tik neraugintą duoną“.</verse>
				<verse number="21">Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir tarė jiems: „Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Paschos avinėlį.</verse>
				<verse number="22">Paėmę yzopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto.</verse>
				<verse number="23">Juk praeis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti.</verse>
				<verse number="24">Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams.</verse>
				<verse number="25">Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas.</verse>
				<verse number="26">O kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ –</verse>
				<verse number="27">atsakysite: ‘Tai Paschos auka VIEŠPAČIUI, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus’“. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti.</verse>
				<verse number="28">Izraelitai išsiskirstė ir padarė, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems įsakę.</verse>
				<verse number="29">Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius – nuo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio – ir visus gyvulių pirmagimius.</verse>
				<verse number="30">Naktį atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte buvo girdėti didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio.</verse>
				<verse number="31">Naktį jis pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: „Tučtuojau palikite mano žemes – judu ir izraelitai su jumis! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte.</verse>
				<verse number="32">Varykitės ir savo kaimenes, ir savo bandas, kaip reikalavote. Nešdinkitės! Ir palaiminkite mane!“</verse>
				<verse number="33">Egiptiečiai skatino žmones kuo greičiau išeiti iš krašto, sakydami: „Mes visi išmirsime!“</verse>
				<verse number="34">Taigi žmonės nešėsi ant pečių dar neraugintą tešlą, minkymo dubenis, įvyniotus apsiaustuose.</verse>
				<verse number="35">Izraelitai buvo padarę, kaip Mozė jiems buvo liepęs; jie buvo paprašę iš egiptiečių sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių.</verse>
				<verse number="36">O VIEŠPATS buvo padaręs, kad žmonės rastų tiek malonės egiptiečių akyse, kad šie duotų jiems, ko tik jie prašė. Taip izraelitai apiplėšė egiptiečius.</verse>
				<verse number="37">Izraelitai iš Ramzio leidosi kelionėn Sukoto link, maždaug šeši šimtai tūkstančių vyrų pėsčiomis, neskaičiuojant vaikų.</verse>
				<verse number="38">Be to, kartu su jais pakilo eiti padrika minia ir labai daug galvijų – kaimenių ir bandų.</verse>
				<verse number="39">Jie kepėsi neraugintus papločius iš tešlos, kurią nešėsi iš Egipto. Ji buvo nerauginta, nes jie buvo varomi iš Egipto ir negalėjo delsti. Maistu kelionei jie nebuvo apsirūpinę.</verse>
				<verse number="40">Izraelitai Egipte buvo išbuvę keturis šimtus trisdešimt metų.</verse>
				<verse number="41">Keturi šimtai trisdešimtųjų metų gale tą pačią dieną visos VIEŠPATIES gretos išėjo iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="42">Tai buvo VIEŠPATIES budėjimo naktis, kai jis išvedė juos iš Egipto žemės. Taigi tą pačią naktį visi izraelitai turi švęsti kaip budėjimą VIEŠPAČIUI per visas kartas.</verse>
				<verse number="43">VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Štai Paschos avinėlio įstatai: nė vienas svetimtautis jo nevalgys.</verse>
				<verse number="44">Bet kiekvienas už pinigus pirktas vergas gali juo dalytis tada, kai būsi jį apipjaustęs.</verse>
				<verse number="45">Įnamys ir samdytas tarnas jo nevalgys.</verse>
				<verse number="46">Jis turi būti valgomas viename ir tame pačiame name. Nieko iš jo mėsos neišmesite laukan. Nesulaužysite nė vieno jo kaulo.</verse>
				<verse number="47">Visa Izraelio bendrija turi jį švęsti.</verse>
				<verse number="48">Jeigu pas tave gyvenantis ateivis nori VIEŠPAČIUI švęsti Paschą, visi jo vyriškiai turi būti apipjaustyti. Tada bus jam leista švęsti, ir jis pats bus kaip čiabuvis krašte. Bet joks neapipjaustytas asmuo avinėlio nevalgys.</verse>
				<verse number="49">Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų.“</verse>
				<verse number="50">Visi izraelitai padarė, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems liepę.</verse>
				<verse number="51">Tą pačią dieną VIEŠPATS išvedė izraelitus iš Egipto žemės greta po gretos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">„Pašvęsk man visus pirmagimius! Kas tik tarp izraelitų pirmas atveria motinos įsčias, žmogaus ar gyvulio vaikas, tas yra mano“.</verse>
				<verse number="3">Mozė tarė žmonėms: „Atsiminkite tą dieną, kai išėjote iš Egipto, iš vergijos namų, nes VIEŠPATS iš ten išvedė jus savo rankos galia. Rauginta duona nebus valgoma.</verse>
				<verse number="4">Šiandien, abibo mėnesį, jūs išeinate!</verse>
				<verse number="5">Kai VIEŠPATS atves tave į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių kraštą, kurį duoti prisiekė jūsų protėviams, kraštą, tekantį pienu ir medumi, atliksi šį mėnesį tokias apeigas.</verse>
				<verse number="6">Septynias dienas valgysi neraugintą duoną. Septintą dieną bus iškilmė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Nerauginta duona bus valgoma septynias dienas; raugintos duonos neturi turėti ir nieko rauginto neturi būti visoje tavo žemėje.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną paaiškinsi savo sūnui: ‘Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto’.</verse>
				<verse number="9">Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir kaip priminimas ant kaktos, kad VIEŠPATIES Įstatymas būtų tavo lūpose, nes VIEŠPATS galinga ranka išvedė tave iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Atliksi šias įsakytas apeigas metai iš metų joms skirtu laiku.</verse>
				<verse number="11">Kai VIEŠPATS įves tave į kanaaniečių kraštą, kaip buvo prisiekęs tau ir tavo protėviams, ir atiduos jį tau,</verse>
				<verse number="12">tu atskirsi VIEŠPAČIUI visa, kas pirmąkart atveria motinos įsčias. Visi jūsų galvijų pirmagimiai patinėliai priklausys VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="13">Kiekvieną pirmagimį asiliuką išpirksi avimi; o jeigu neišpirksi, turi jam nusukti sprandą. Kiekvieną vyriškį pirmagimį iš savo vaikų turi išpirkti.</verse>
				<verse number="14">Kai ateityje tavo sūnus klaus: ‘Ką tai reiškia?’ – tu jam atsakysi: ‘Galinga ranka VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="15">Kai faraonas kietaširdiškai užsispyrė neleisti mums išeiti, VIEŠPATS užmušė Egipto žemėje visus pirmagimius – ir žmonių pirmagimius, ir gyvulių pirmagimius. Todėl aš ir aukoju VIEŠPAČIUI visa, kas yra vyriškosios lyties ir pirmąkart atveria motinos įsčias, todėl aš ir išperku savo pirmagimį sūnų’.</verse>
				<verse number="16">Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir juostelė ant kaktos, nes galinga ranka VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto“.</verse>
				<verse number="17">Kai faraonas leido žmonėms išeiti, Dievas nevedė jų filistinų krašto keliu, nors jis ir buvo arčiau, nes Dievas mąstė: „Jei tautai tektų kariauti, ji pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą“.</verse>
				<verse number="18">Todėl Dievas vedė žmones aplinkiniu dykumos keliu Nendrių jūros link. Izraelitai iš Egipto leidosi kelionėn mūšio gretomis.</verse>
				<verse number="19">Mozė pasiėmė kaulus Juozapo, kuris buvo iškilmingai prisaikdinęs izraelitus, tardamas: „Dievas tikrai ateis jūsų aplankyti. Tada turite iš čia neštis mano kaulus“.</verse>
				<verse number="20">Iškeliavę iš Sukoto, jie apsistojo Etame, netoli dykumos pakraščio.</verse>
				<verse number="21">Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="22">Debesies stulpas dieną ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priešakyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="2">„Liepk izraelitams grįžti ir apsistoti priešais Pi Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal Cefoną; įsirenkite stovyklą priešais jį prie jūros.</verse>
				<verse number="3">Faraonas tuomet pamanys apie izraelitus: ‘Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma jų nepaleidžia’.</verse>
				<verse number="4">Tada aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS “. Taip jie ir padarė.</verse>
				<verse number="5">Kai Egipto karaliui buvo pranešta, kad žmonės pabėgo, faraonas bei jo pareigūnai apsigalvojo ir sakė: „Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį nuo lažo!“</verse>
				<verse number="6">Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės;</verse>
				<verse number="7">pasiėmė šešis šimtus rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus su galiūnais kiekviename.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS sukietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis vijosi izraelitus. Izraelitai drąsiai žygiavo tolyn,</verse>
				<verse number="9">o juos vijosi egiptiečiai – visi faraono žirgai ir kovos vežimai, vežimų vežėjai ir kariuomenė. Egiptiečiai užklupo izraelitus, apsistojusius prie jūros – prie Pi Hahirotų, priešais Baal Cefoną.</verse>
				<verse number="10">Faraonas jau buvo arti, kai izraelitai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Siaubo apimti izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="11">Mozei jie skundėsi: „Nejau nebuvo kapams vietos Egipte, kad išvedei mus mirti į dykumą? Ką gi padarei, išvesdamas mus iš Egipto?</verse>
				<verse number="12">Argi ne tą pat mes sakėme tau Egipte: ‘Atstok nuo mūsų! Leisk mums tarnauti egiptiečiams?’ Iš tikrųjų būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje“.</verse>
				<verse number="13">Bet Mozė sakė žmonėms: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks. Egiptiečių, kuriuos dabar matote, daugiau niekada nebematysite.</verse>
				<verse number="14">Pats VIEŠPATS kovos už jus, o jūs nutilkite“.</verse>
				<verse number="15">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Sakyk izraelitams, kad eitų kaip ėję!</verse>
				<verse number="16">O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraelitai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu.</verse>
				<verse number="17">Tada aš, sakau tau, sukietinsiu egiptiečių širdis, kad jie eitų iš paskos. Ir aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, per jo kovos vežimus ir vežėjus.</verse>
				<verse number="18">Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo kovos vežimus ir kovos vežimų vežėjus“.</verse>
				<verse number="19">Dievo angelas, ėjęs izraelitų gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užėmė vietą už jų.</verse>
				<verse number="20">Jis atsirado tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos. Debesis tapo tamsus, todėl naktis praėjo taip, kad vieni prie kitų negalėjo prisiartinti per visą naktį.</verse>
				<verse number="21">Tada Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, VIEŠPATS nuseklino jūrą ir pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti,</verse>
				<verse number="22">izraelitai žengė į jūrą sausuma, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės.</verse>
				<verse number="23">O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi – faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai.</verse>
				<verse number="24">Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose.</verse>
				<verse number="25">Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad tie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraelitų, nes VIEŠPATS už juos kovoja su Egiptu“.</verse>
				<verse number="26">Tada VIEŠPATS paliepė Mozei: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“</verse>
				<verse number="27">Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą.</verse>
				<verse number="28">Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus – visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraelitus. Nė vienas jų neišsigelbėjo.</verse>
				<verse number="29">O izraelitai perėjo per jūrą sausa žeme, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės.</verse>
				<verse number="30">Taip VIEŠPATS išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto.</verse>
				<verse number="31">Pamatęs galingą ranką, kurią VIEŠPATS pakėlė prieš Egiptą, Izraelis pabūgo VIEŠPATIES ir patikėjo VIEŠPAČIU ir jo tarnu Moze.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada Mozė ir izraelitai giedojo VIEŠPAČIUI šią giesmę: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS mano jėga ir giesmė – jis mane išgelbėjo! Aš jį garbinsiu, jis – mano Dievas! Aš jį aukštinsiu, jis – mano tėvo Dievas!</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS yra Galiūnas, VIEŠPATS jo vardas!</verse>
				<verse number="4">Faraono kovos vežimus ir kariuomenę nubloškė į jūrą, Nendrių jūroje paskandino jo geriausius vadus!</verse>
				<verse number="5">Bedugnės vandenys juos užliejo, jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo.</verse>
				<verse number="6">Tavo dešinė, VIEŠPATIE, nuostabi savo jėga, tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE, triuškina priešus!</verse>
				<verse number="7">Savo didybės šlove nugalėjai priešininkus, išliejai savo įniršį, kuris surijo juos kaip ugnis suryja šiaudus.</verse>
				<verse number="8">Tavo nirtulio dvelktelėjimu susitelkė vandenys, ir bangos iškilo tarsi pylimas, bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros.</verse>
				<verse number="9">Priešas sakė: ‘Vysiuosi ir pasivysiu, pasidalysiu grobį, pasisotinsiu. Išsitrauksiu kalaviją, mano ranka juos sunaikins’.</verse>
				<verse number="10">Bet tu papūtei savo vėju, ir jūra juos užliejo; jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį.</verse>
				<verse number="11">Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE? Kas, kaip tu, nuostabus šventumu? Baisus darbų šlove, darantis stebuklus;</verse>
				<verse number="12">kai ištiesei savo dešinę, žemė juos prarijo.</verse>
				<verse number="13">Savo ištikima meile vedei tautą, kurią išpirkai, savo galia juos lydėjai į savo šventąją buveinę.</verse>
				<verse number="14">Tai girdėdamos drebėjo tautos, skausmas apėmė Filistijos gyventojus.</verse>
				<verse number="15">Edomo vadus pagavo išgąstis; drebulys apėmė Moabo galiūnus; nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai.</verse>
				<verse number="16">Juos apėmė baimė ir siaubas; tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo, kolei praėjo tavo tauta, VIEŠPATIE, kolei praėjo tauta, kurią išpirkai.</verse>
				<verse number="17">Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne, toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine, toje šventykloje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius“.</verse>
				<verse number="19">Kai faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai įžygiavo į jūrą, VIEŠPATS užvertė juos vandenimis, o izraelitai perėjo per jūros vidurį sausa žeme.</verse>
				<verse number="20">Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, rankomis mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius.</verse>
				<verse number="21">Mirjama užgiedojo: „Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“.</verse>
				<verse number="22">Tada Mozė vedė Izraelį tolyn nuo Nendrių jūros. Jie ėjo gilyn į Šūro dykumą. Tris dienas keliavo dykuma, nerasdami vandens.</verse>
				<verse number="23">Atėję į Marą, Maros vandens gerti negalėjo, nes jis buvo kartus. Todėl ir vietovė buvo vadinama Mara.</verse>
				<verse number="24">Žmonės murmėjo prieš Mozę, klausdami: „Ką gi mes gersime?“</verse>
				<verse number="25">Jis šaukėsi VIEŠPATIES. VIEŠPATS parodė jam medžio gabalą. Kai įmetė jį į vandenį, vanduo pasidarė saldus. Tenai VIEŠPATS juos išbandė, duodamas jiems nuostatą ir nuosprendį.</verse>
				<verse number="26">„Jeigu iš tikrųjų klausysite VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, – sakė jis, – ir darysite, kas dora jo akyse, paisydami jo įsakymų ir laikydamiesi visų jo nuostatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="27">Paskui jie atėjo į Elimus, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių. Jie apsistojo ten prie vandens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Pakilusi iš Elimų, visa izraelitų bendrija atkeliavo į Sino dykumą, kuri yra tarp Elimų ir Sinajaus, antro mėnesio penkioliktą dieną po išėjimo iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="2">Dykumoje visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną.</verse>
				<verse number="3">Izraelitai sakė jiems: „Verčiau būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte į šią dykumą mus, visą bendriją, badu numarinti!“</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakau tau, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano įsakymo, ar ne.</verse>
				<verse number="5">Bet šeštą dieną, kai jie ruoš, ką parsinešę, ras dvigubai tiek, kiek paprastai prirenka kitomis dienomis“.</verse>
				<verse number="6">Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Vakare jūs patirsite, kad VIEŠPATS išvedė jus iš Egipto žemės,</verse>
				<verse number="7">o rytoj rytą matysite VIEŠPATIES šlovę, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš VIEŠPATĮ. O mudu – kas mes tokie, kad turėtumėte prieš mus murmėti?</verse>
				<verse number="8">Juk VIEŠPATS, – tęsė Mozė, – vakare duos jums mėsos valgyti, o rytoj rytą – duonos iki soties. VIEŠPATS išgirdo jūsų murmėjimą, kuriuo prieš jį murmėjote. O mudu – kas mes tokie? Jūsų murmėjimas ne prieš mus, bet prieš VIEŠPATĮ!“</verse>
				<verse number="9">Tada Mozė tarė Aaronui: „Sakyk visai izraelitų bendrijai: ‘Artinkitės prie VIEŠPATIES, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą’“.</verse>
				<verse number="10">Kai Aaronas kalbėjo visai izraelitų bendrijai, jie dairėsi į dykumą ir pamatė: debesyje pasirodė VIEŠPATIES šlovė!</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">„Aš išgirdau izraelitų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Temstant valgysite mėsos, o rytoj rytą turėsite duonos iki soties. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="13">Vakare pasirodė putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą visur aplink stovyklą buvo iškritusi didelė rasa.</verse>
				<verse number="14">Rasai nukritus, dykumos paviršiuje gulėjo kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius, tokio smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės.</verse>
				<verse number="15">Tai pamatę, izraelitai klausinėjo vieni kitų: „Kas tai?“, nes nežinojo, kas tai buvo. Mozė tarė jiems: „Tai duona, kurios VIEŠPATS davė jums valgyti.</verse>
				<verse number="16">Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Prisirinkite jos tiek, kiek kiekvienam pagal asmenų skaičių reikia. Kiekvienam asmeniui po vieną omerą. Kiekvienas aprūpina visus esančius savo palapinėje’“.</verse>
				<verse number="17">Izraelitai darė taip, kad vieni prisirinko daug, o kiti – mažai.</verse>
				<verse number="18">Bet kai paseikėjo omeru, daugiau prisirinkusiems nebuvo per daug, o mažiau prisirinkusiems nebuvo per mažai. Visi buvo tiek prisirinkę, kiek kiekvienam reikėjo.</verse>
				<verse number="19">Mozė tarė jiems: „Nė vienas tenepalieka nė trupučio kitam rytui“.</verse>
				<verse number="20">Bet jie Mozės nepaklausė. Kai kurie pasiliko šiek tiek ir rytojui, bet ji sukirmijo ir dvokė. Ant jų Mozė supyko.</verse>
				<verse number="21">Kas rytą jie rinkdavosi jos tiek, kiek kiekvienam reikėdavo, nes, saulei įkaitinus, ji ištirpdavo.</verse>
				<verse number="22">Šeštą dieną jie prisirinko maisto dvigubai – kiekvienam po du omerus. Kai visi bendrijos vadovai atėjo pas Mozę ir jam pranešė,</verse>
				<verse number="23">jis tarė jiems: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Rytoj – iškilminga poilsio diena, šventas VIEŠPATIES šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atsidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’“.</verse>
				<verse number="24">Kas liko, jie atidėjo į šalį rytojui, kaip Mozė buvo liepęs, ir maistas nei dvokė, nei kirmijo.</verse>
				<verse number="25">Mozė tarė: „Valgykite jį šiandien, nes šiandien VIEŠPATIES šabas. Šiandien ant žemės jo nerasite.</verse>
				<verse number="26">Kitas šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus“.</verse>
				<verse number="27">Vis dėlto septintą dieną kai kurie žmonės išėjo pasirinkti, bet nieko nerado.</verse>
				<verse number="28">Tada VIEŠPATS sakė Mozei: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis mano įsakymų ir pamokymų?</verse>
				<verse number="29">Įsidėmėkite! VIEŠPATS davė jums šabą, todėl šeštą dieną jis duoda jums maisto dviem dienoms. Septintą dieną visi turite būti namie ir niekur neiti“.</verse>
				<verse number="30">Taigi septintą dieną žmonės ilsėjosi.</verse>
				<verse number="31">Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą ir balta, o skonis panašus į meduolių skonį.</verse>
				<verse number="32">Mozė tarė: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Tebūna vienas jos omeras laikomas per kartų kartas, idant šios galėtų pamatyti duoną, kuria aš maitinau jus dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto žemės’“.</verse>
				<verse number="33">Mozė tarė Aaronui: „Paimk indą, supilk į jį omerą manos ir padėk VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų laikoma per kartų kartas“.</verse>
				<verse number="34">Aaronas vėliau padėjo jį priešais Sandorą, kad būtų laikomas, kaip Mozei įsakė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="35">Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į sėslų kraštą prie Kanaano krašto ribos.</verse>
				<verse number="36">Omeras yra dešimtoji efos dalis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Iš Sino dykumos visa izraelitų bendrija keliavo sustodami, kaip VIEŠPATS vedė. Jie apsistojo Refidimuose, bet čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti.</verse>
				<verse number="2">Žmonės barėsi ant Mozės ir sakė: „Duok mums vandens atsigerti!“ Mozė atsakė jiems: „Ko mane barate? Kam gi mėginate VIEŠPATĮ?“</verse>
				<verse number="3">Bet čia žmonės troško be vandens ir murmėjo prieš Mozę, sakydami: „Nejau išvedei iš Egipto troškuliu nužudyti mus ir mūsų vaikus, ir mūsų galvijus?“</verse>
				<verse number="4">Mozė šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: „Ką turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti“.</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik ir atsistok prieš žmones. Pasiimk su savimi keletą Izraelio seniūnų, laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į Nilą, ir eik.</verse>
				<verse number="6">Sakau tau, aš stovėsiu ten priešais tave ant uolos prie Horebo. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vandens žmonėms atsigerti“. Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė.</verse>
				<verse number="7">Jis pavadino tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai barėsi ir mėgino VIEŠPATĮ, sakydami: „Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?“</verse>
				<verse number="8">Tada atžygiavo Amalekas ir kovojo su Izraeliu prie Refidimų.</verse>
				<verse number="9">Mozė tarė Jozuei: „Parink mums vyrų, išeik ir kovok su Amaleku. Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje“.</verse>
				<verse number="10">Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Hūras tuo tarpu palypėjo ant kalvos.</verse>
				<verse number="11">Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas.</verse>
				<verse number="12">Mozės rankos taip pailso, kad jiedu paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Hūras parėmė jo iškeltas rankas, vienas – iš vieno šono, kitas – iš kito. Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio.</verse>
				<verse number="13">Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju.</verse>
				<verse number="14">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įrašyk tai į knygą kaip priminimą ir, Jozuei girdint, perskaityk: ‘Aš visiškai išnaikinsiu po dangumi Amaleko atminimą’“.</verse>
				<verse number="15">Mozė pastatė ten aukurą ir praminė jį vardu „ VIEŠPATS – mano vėliava“.</verse>
				<verse number="16">Jis tarė: „ VIEŠPATS ima į ranką savo vėliavą. VIEŠPATS kovos su Amaleku per kartų kartas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Mozės uošvis Jetras, Midjano kunigas, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui ir kaip VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto.</verse>
				<verse number="2">Tada Mozės uošvis Jetras paėmė Ciporą, Mozės žmoną, kurią buvo atsiuntęs pas jį,</verse>
				<verse number="3">ir du jos sūnus. Vienas buvo vardu Geršomas, nes tėvas sakė: „Aš buvau ateivis svetimame krašte“,</verse>
				<verse number="4">o kitas vardu Eliezeras, nes tėvas sakė: „Mano tėvo Dievas buvo man pagalba ir išgelbėjo mane nuo faraono kalavijo“.</verse>
				<verse number="5">Mozės uošvis Jetras drauge su Mozės sūnumis ir žmona atėjo į dykumą prie Dievo kalno, kur buvo apsistojęs Mozė.</verse>
				<verse number="6">Jis davė Mozei žinią: „Aš, tavo uošvis Jetras, ateinu pas tave su tavo žmona ir dviem jos sūnumis“.</verse>
				<verse number="7">Mozė išėjo uošvio pasitikti, žemai nusilenkė ir pabučiavo jį. Vienas kitą pasveikinę, jiedu nuėjo į palapinę.</verse>
				<verse number="8">Tada Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, apie visus sunkumus, kuriuos jie buvo patyrę kelionėje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėdavo.</verse>
				<verse number="9">Jetras džiaugėsi visu tuo gerumu, kurį parodė VIEŠPATS Izraeliui, išvaduodamas iš egiptiečių.</verse>
				<verse number="10">Jetras tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris išvadavo jus iš egiptiečių ir faraono rankos, išgelbėjo savo tautą nuo Egipto jungo.</verse>
				<verse number="11">Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS galingesnis už visus dievus, nes jis išvadavo tautą iš egiptiečių, kai tie įžūliai su ja elgėsi“.</verse>
				<verse number="12">Ir Mozės uošvis Jetras atnašavo deginamąją auką bei kitas aukas Dievui. Atėjo ir Aaronas su visais Izraelio seniūnais valgyti aukų valgio VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Kitą dieną Mozė sėdosi žmonėms teisėjauti. Stovėdami prie jo, žmonės laukė nuo ryto ligi vakaro.</verse>
				<verse number="14">Pamatęs visa, ką jis dėl žmonių daro, Mozės uošvis tarė: „Ką tu ten žmonėms darai? Kodėl sėdi vienas, ko visi tie žmonės, stovėdami aplink tave, laukia nuo ryto ligi vakaro?“</verse>
				<verse number="15">Mozė atsakė: „Ogi dėl to, kad žmonės ateina pas mane atsiklausti Dievo.</verse>
				<verse number="16">Kai tik jie susiginčija, ateina pas mane, o aš išsprendžiu jų reikalą ir pasakau jiems Dievo nuostatus ir įstatymus“.</verse>
				<verse number="17">Mozės uošvis tarė jam: „Kaip tu darai, nėra gera.</verse>
				<verse number="18">Pats pervargsi ir šiuos žmones nuvarginsi. Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti.</verse>
				<verse number="19">Dabar paklausyk manęs. Duosiu tau patarimą, ir tebūna Dievas su tavimi! Tu turėtumei būti žmonių atstovas pas Dievą ir teikti Dievui jų reikalus.</verse>
				<verse number="20">Mokyk juos nuostatų ir įstatymų, rodyk jiems kelią, kuriuo turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti.</verse>
				<verse number="21">Be to, turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų – vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų. Paskirk tokius vyrus kaip pareigūnus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims.</verse>
				<verse number="22">Tegu jie nuolat žmonėms teisėjauja; tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus patys teišsprendžia. Leisdamas jiems dalytis našta su tavimi, sau palengvinsi.</verse>
				<verse number="23">Jei taip padarysi – ir Dievas tau taip įsako, – pajėgsi ištesėti. O visi šie žmonės eis namo patenkinti“.</verse>
				<verse number="24">Mozė paklausė savo uošvio ir padarė, kaip jis buvo pataręs.</verse>
				<verse number="25">Išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais – pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims.</verse>
				<verse number="26">Jie nuolat teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus pateikdami Mozei, o lengvesnius patys išspręsdami.</verse>
				<verse number="27">Tada Mozė išleido uošvį, ir jis iškeliavo į savo kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Trečio mėnesio po išėjimo iš Egipto pirmą dieną izraelitai atėjo į Sinajaus dykumą.</verse>
				<verse number="2">Iškeliavę iš Refidimų, jie įžengė į Sinajaus dykumą ir apsistojo dykumoje. Izraelis įsirengė stovyklą priešais kalną,</verse>
				<verse number="3">ir Mozė užkopė pas Dievą. VIEŠPATS pašaukė Mozę nuo kalno, tardamas: „Taip kalbėsi Jokūbo namams ir skelbsi Izraelio vaikams:</verse>
				<verse number="4">‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau.</verse>
				<verse number="5">O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė,</verse>
				<verse number="6">bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta. Šiuos žodžius turi pasakyti izraelitams’“.</verse>
				<verse number="7">Mozė nuėjo, sušaukė visus tautos seniūnus ir perdavė jiems visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo liepęs pasakyti.</verse>
				<verse number="8">Žmonės visi kaip vienas atsakė: „Visa, ką tik VIEŠPATS kalbėjo, darysime!“ Mozė perdavė VIEŠPAČIUI žmonių žodžius.</verse>
				<verse number="9">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Žiūrėk, aš ateisiu pas tave tirštame debesyje, idant žmonės girdėtų mane su tavimi kalbantis ir visuomet pasitikėtų tavimi“. Mozei perdavus VIEŠPAČIUI žmonių žodžius,</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas žmones ir įspėk, kad būtų šventi šiandien ir rytoj. Paliepk išsiskalbti drabužius</verse>
				<verse number="11">ir parenk juos trečiai dienai, nes trečią dieną VIEŠPATS nužengs ant Sinajaus kalno visų žmonių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Apie visą kalną nustatyk žmonėms ribas, tardamas: ‘Būkite atsargūs! Nekopkite į kalną, nelieskite jo papėdės. Kas tik prisilies prie kalno, turės būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="13">Tenepaliečia jų ranka: jie turi būti užmušti akmenimis ar nušauti strėlėmis. Ar tai būtų gyvulys ar žmogus, jie negali išlikti gyvi’. Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės kopti į kalną“.</verse>
				<verse number="14">Mozė nusileido nuo kalno pas žmones ir įspėjo juos, kad būtų šventi; jie išsiskalbė savo drabužius.</verse>
				<verse number="15">Mozė tarė žmonėms: „Būkite pasirengę trečiai dienai. Nesueikite su moterimis“.</verse>
				<verse number="16">Trečią dieną, auštant rytui, trankėsi perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo.</verse>
				<verse number="17">Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="18">Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo.</verse>
				<verse number="19">Rago gaudesys darėsi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu.</verse>
				<verse number="20">Nužengęs ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės, VIEŠPATS pasišaukė Mozę pas save ant kalno viršūnės. Mozė užkopė.</verse>
				<verse number="21">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Leiskis žemyn ir įspėk žmones, kad nesiveržtų pas VIEŠPATĮ jo pamatyti. Antraip daug kas iš jų pražus.</verse>
				<verse number="22">Net kunigai, iš arti tarnaujantys VIEŠPAČIUI, turi save pašventinti, idant VIEŠPATS neatsisuktų prieš juos“.</verse>
				<verse number="23">Mozė atsakė VIEŠPAČIUI: „Žmonėms neleista kopti į Sinajaus kalną, nes tu pats įspėjai mus, tardamas: ‘Nustatyk ribas aplink kalną ir padaryk jį šventą’“.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS tarė jam: „Leiskis žemyn ir vesdamasis Aaroną vėl užkopk. Bet neleisk nei kunigams, nei žmonėms peržengti ribos ir kopti pas VIEŠPATĮ, idant jis neatsisuktų prieš juos“.</verse>
				<verse number="25">Mozė nusileido pas žmones ir jiems tai pasakė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:</verse>
				<verse number="2">„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="3">Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.</verse>
				<verse number="4">Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme.</verse>
				<verse number="5">Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta,</verse>
				<verse number="6">bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="7">Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.</verse>
				<verse number="8">Atmink ir švęsk šabo dieną.</verse>
				<verse number="9">Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,</verse>
				<verse number="10">bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="11">Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.</verse>
				<verse number="12">Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.</verse>
				<verse number="13">Nežudysi.</verse>
				<verse number="14">Nesvetimausi.</verse>
				<verse number="15">Nevogsi.</verse>
				<verse number="16">Neliudysi melagingai prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="17">Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.</verse>
				<verse number="18">Matydami perkūnijos griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo atokiai.</verse>
				<verse number="19">„Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“</verse>
				<verse number="20">Mozė tarė žmonėms: „Nebijokite! Dievas atėjo tik tam, kad jus išmėgintų ir kad sužadintų jumyse savo baimę, idant nenusidėtumėte“.</verse>
				<verse number="21">Žmonės liko stovėti atokiai, tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS sakė Mozei: „Taip sakysi izraelitams: ‘Jūs patys matėte, kad aš kalbėjausi su jumis iš dangaus.</verse>
				<verse number="23">Todėl nedirbsite kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nedirbsite.</verse>
				<verse number="24">Tik aukurą iš žemių man padirbsi ir aukosi ant jo deginamąsias atnašas bei bendravimo aukas, avis bei jaučius. Aš pas tave ateisiu ir tave palaiminsiu kiekvienoje vietoje, kur noriu, kad mano vardas būtų minimas.</verse>
				<verse number="25">O jei statysi man aukurą iš akmens, nedaryk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši.</verse>
				<verse number="26">Nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas.’</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Štai nuostatai, kuriuos jiems perduosi.</verse>
				<verse number="2">Jei nusiperki vergą hebrają, jis tarnaus šešerius metus, bet septintaisiais jam bus duota laisvė be išsipirkimo.</verse>
				<verse number="3">Jei ateina nevedęs, jis išeis nevedęs; jei ateina vedęs, jo žmona išeis drauge su juo.</verse>
				<verse number="4">Jei jo šeimininkas duoda jam žmoną, ir ji pagimdo jam sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai priklausys jos šeimininkui, o jis išeis vienas.</verse>
				<verse number="5">Bet jei vergas pasako: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas’,</verse>
				<verse number="6">šeimininkas nuves jį pas teisėjus, pastatys prie durų ar durų staktos, ir šeimininkas yla perdurs jam ausį. Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą.</verse>
				<verse number="7">Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai.</verse>
				<verse number="8">Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris buvo sau ją pasiskyręs, šis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė.</verse>
				<verse number="9">Jei paskirs ją savo sūnui, tai elgsis su ja kaip su dukterimi.</verse>
				<verse number="10">Jei kas paimtų kitą žmoną, tai te nesumažina pirmosios žmonos maisto, drabužių ar vedybinių teisių.</verse>
				<verse number="11">O jei tų trijų dalykų jai nepadarytų, ji išeis laisvėn veltui, be išsipirkimo.</verse>
				<verse number="12">Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="13">Jei ne iš pasalų tai padarė, bet Dievui leidus pakėlė ranką, paskirsiu vietą, į kurią jis galėtų pabėgti.</verse>
				<verse number="14">Bet jei kas nors apgalvotai užpultų ir klastingai kitą užmuštų, paimsi jį net nuo mano aukuro nubausti mirtimi.</verse>
				<verse number="15">Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="16">Kas pagrobia žmogų – nesvarbu ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, – bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="18">Jei vyrai susivaidytų ir vienas jų taip užgautų kitą akmeniu ar kumščiu, kad užgautasis, nors ir nemirtų, bet turėtų gultis į lovą,</verse>
				<verse number="19">ir jei jis išgytų ir vaikščiotų, pasiramsčiuodamas lazda, po lauką, užgavusysis nebus baudžiamas. Tačiau jis turės atlyginti už laiko netektį ir pasirūpinti išgydymu.</verse>
				<verse number="20">Jei savininkas primuštų savo vergą ar vergę lazda, ir vergas tuojau pat mirtų, jis bus nubaustas.</verse>
				<verse number="21">Tačiau jei vergas išliktų dieną ar dvi gyvas, savininkas neturi būti baudžiamas, nes vergas yra jo nuosavybė.</verse>
				<verse number="22">Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę,</verse>
				<verse number="24">akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją,</verse>
				<verse number="25">nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.</verse>
				<verse number="26">Jei savininkas suduotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį.</verse>
				<verse number="27">Jei savininkas išmuštų savo vergui ar vergei dantį, jis turės duoti vergui laisvę už dantį.</verse>
				<verse number="28">Jei jautis mirtinai subadytų vyrą ar moterį, tas jautis turėtų būti užmuštas akmenimis; jo mėsa nebus valgoma. Jaučio savininkas bus nekaltas.</verse>
				<verse number="29">O jei jautis, praeityje subadęs žmones, bet savininko, nors ir įspėto, neuždarytas, užmuštų vyrą ar moterį, tai ne tik tas jautis turi būti užmuštas akmenimis, bet ir jo savininkas turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="30">Tačiau jei savininkui būtų leista išsipirkti, jis sumokės tiek, kiek uždėta jo gyvybei išpirkti.</verse>
				<verse number="31">Jei jautis subadytų mažametį – berniuką ar mergaitę, su jo savininku bus pasielgta pagal tą patį nuostatą.</verse>
				<verse number="32">Jei jautis subadytų vergą ar vergę, jaučio savininkas sumokės vergo savininkui trisdešimt sidabrinių šekelių, o jautis bus užmuštas akmenimis.</verse>
				<verse number="33">Jei kas paliktų atvirą duobę ar, iškasęs duobę, jos neuždengtų, ir jautis ar asilas į ją įpultų,</verse>
				<verse number="34">duobės savininkas turės atsilyginti ir sumokės kainą savininkui, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį.</verse>
				<verse number="35">Jei kieno nors jautis sužeistų kaimyno jautį, ir tas nugaištų, jiedu gyvąjį jautį parduos ir jo kainą pasidalys; nugaišusįjį jautį irgi pasidalys.</verse>
				<verse number="36">Bet jei žinoma, kad tas jautis jau praeityje buvo pratęs badytis, ir savininkas nebuvo jo uždaręs, savininkas turės atiduoti jautį už jautį, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį.</verse>
				<verse number="37">Jei kas pavogtų jautį bei avį ir papjautų ar parduotų, vagis turės atiduoti penkis jaučius už vieną jautį ir keturias avis už vieną avį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jei vagis, užkluptas besilaužiantis į namus, būtų mušamas ir numirtų, nėra kraujo kaltės.</verse>
				<verse number="2">Bet jei tai įvyktų saulei patekėjus, yra kraujo kaltė. Vagis turės atsilyginti už vagystę, bet jei neturėtų kuo tai padaryti, bus parduotas už savo vagystę.</verse>
				<verse number="3">Jei pavogtas gyvulys – ar tai būtų jautis, ar asilas, ar avis – būtų rastas pas jį gyvas, vagis turės atsilyginti dvigubai.</verse>
				<verse number="4">Jei kas paleistų savo galvijus ganytis kito žemėje ir nuganytų lauką ir vynuogyną, jis turės atsilyginti tuo, kas geriausia jo paties lauke ir vynuogyne.</verse>
				<verse number="5">Jei kiltų gaisras ir taip persimestų į erškėtynus, kad sunaikintų ar javų gubas, ar nepjautus javus, ar patį lauką, ugnį užkūrusysis turės už viską atlyginti.</verse>
				<verse number="6">Jei kas pavestų kaimynui saugoti pinigus ar daiktus, ir jie iš kaimyno namų būtų pavogti, pagautas vagis turės atiduoti dvigubai.</verse>
				<verse number="7">O jei vagis nebūtų pagautas, namų šeimininkas turės būti nuvestas Dievui prisiekti, kad pats neištiesė rankos į savo kaimyno nuosavybę.</verse>
				<verse number="8">Visais neteisėto pasisavinimo atvejais – ar tai būtų jautis, asilas, avis, drabužis ar bet koks nuostolis, apie kurį vienas teigia: ‘Tai mano!’ – abu pateiks savo bylą Dievui. Tas, kurį Dievas pripažins kaltu, turės savo kaimynui atlyginti dvigubai.</verse>
				<verse number="9">Jei kas pavestų kaimynui saugoti asilą, jautį ar bet kokį kitą gyvulį, ir gyvulys nugaištų ar būtų sužalotas, ar pagrobtas niekam nematant,</verse>
				<verse number="10">priesaika VIEŠPATIES akivaizdoje turėtų būti išspręsta tarp jų, kad saugotojas neištiesė rankos į savo kaimyno nuosavybę. Savininkas turės sutikti, o anam nereikės nuostolio atlyginti.</verse>
				<verse number="11">Bet jei gyvulys buvo pavogtas iš jo, saugotojas turės atlyginti savininkui.</verse>
				<verse number="12">Jei gyvulys buvo žvėrių sudraskytas, teatneša jį kaip įrodymą. Už tai, kas sudraskyta, nereikės atlyginti.</verse>
				<verse number="13">Jei kas pasiskolintų gyvulį iš kaimyno, ir tas, savininkui su juo nesant, būtų sužalotas ar nugaištų, jis turės atlyginti.</verse>
				<verse number="14">O jei savininkas buvo su juo, atlyginti nereikės. Bet jei buvo pasamdytas, jam priklauso samdinio mokestis už darbą.</verse>
				<verse number="15">Jei kas suvedžiotų mergelę, kuri nėra susižiedavusi, ir sueitų su ja, turės mokėti už ją nuotakos kainą ir paimti žmona.</verse>
				<verse number="16">Bet jei jos tėvas atsisakytų ją duoti suvedžiotojui, jis vis tiek turės mokėti įprastinę nuotakos kainą, mokamą už mergeles.</verse>
				<verse number="17">Nepaliksi gyvos kerėtojos.</verse>
				<verse number="18">Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="19">Kas aukotų atnašas bet kokiam kitam dievui, o ne vienam VIEŠPAČIUI, bus pasmerktas sunaikinti.</verse>
				<verse number="20">Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="21">Neskriausite našlės ar našlaičio.</verse>
				<verse number="22">Jei juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą.</verse>
				<verse number="23">Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju. Jūsų žmonos taps našlėmis, o jūsų vaikai – našlaičiais.</verse>
				<verse number="24">Kai skolinsi mano žmonėms, savo vargšams, nesielgsi su jais kaip skolintojas, nereikalausi iš jų palūkanų.</verse>
				<verse number="25">Jei paimtumei savo kaimyno apdarą kaip užstatą, turi jį sugrąžinti prieš saulei nusileidžiant,</verse>
				<verse number="26">nes šis apdaras – vienintelė jo antklodė apsikloti. Kuo gi jis užsiklos, eidamas miegoti? Todėl kai jis manęs šauksis, išgirsiu, nes esu gailestingas.</verse>
				<verse number="27">Neplūsi Dievo nei keiksi savo tautos valdovą.</verse>
				<verse number="28">Nenudelsi atnašų iš savo pjūties derliaus ir to, kas išteka iš tavo spaudyklos. Atiduosi man savo pirmagimį sūnų.</verse>
				<verse number="29">Darysi tą pat su savo jaučiais ir avimis. Septynias dienas jis pasiliks su savo motina, bet aštuntą dieną turi atiduoti jį man.</verse>
				<verse number="30">Jūs būsite man pašvęsti žmonės. Todėl nevalgysite jokios žvėrių sudraskytos mėsos. Šunims ją išmesite.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Nenešiosi melagingų paskalų. Neištiesi rankos nedorėliui, liudydamas už smurtą.</verse>
				<verse number="2">Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo.</verse>
				<verse number="3">Nebūsi byloje šališkas nė vargšui.</verse>
				<verse number="4">Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam.</verse>
				<verse number="5">Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno; turi padėti jam pakelti asilą.</verse>
				<verse number="6">Savo beturčių bylose nepažeisi jų teisių.</verse>
				<verse number="7">Saugokis ką nors neteisingai apkaltinti, nežudyk nekalto ir doro žmogaus, nes aš skriaudėjo nepateisinsiu.</verse>
				<verse number="8">Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą.</verse>
				<verse number="9">Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="10">Šešerius metus sėsi savo žemę ir imsi jos derlių,</verse>
				<verse number="11">bet septintais metais leisi jai pailsėti ir dirvonuoti. Tesimaitina iš jos jūsų beturčiai ir teėda laukiniai gyvuliai, kas nuo beturčių atliks. Taip pasielgsite ir su vynuogynais, ir su alyvmedžių sodais.</verse>
				<verse number="12">Šešias dienas dirbsi savo darbus, bet septintą dieną turi ilsėtis, idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti.</verse>
				<verse number="13">Įsimink visa, ką tau pasakiau. Kitų dievų vardo neminėk, tenepasigirsta jis iš tavo lūpų.</verse>
				<verse number="14">Tris kartus per metus švęsi man iškilmę.</verse>
				<verse number="15">Švęsi Neraugintosios duonos šventę. Kaip įsakiau, valgysi neraugintą duoną septynias dienas abibo mėnesį paskirtu laiku, nes tada tu išėjai iš Egipto. Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="16">Švęsi Pjūties šventę – pirmienas savo triūso ir lauko pasėlių. Švęsi Derliaus nuėmimo šventę metų pabaigoje, kai būsi surinkęs iš laukų savo triūso vaisius.</verse>
				<verse number="17">Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys Viešpaties DIEVO akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Neatnašausi mano aukų kraujo su rauginta duona nei paliksi mano iškilmės aukų taukus ligi ryto.</verse>
				<verse number="19">Į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus atneši rinktinių savo žemės pirmienų. Nevirsi ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="20">Štai siunčiu aš angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti į vietą, kurią parengiau.</verse>
				<verse number="21">Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą.</verse>
				<verse number="22">Bet jei paklusi jo balsui ir darysi visa, ką sakau, aš būsiu priešas tavo priešų ir nedraugas tavo nedraugų.</verse>
				<verse number="23">Kai mano angelas, eidamas pirma tavęs, atves tave pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus bei jebusiečius, ir aš juos išnaikinsiu,</verse>
				<verse number="24">nesilenksi jų dievams, negarbinsi jų ir nemėgdžiosi jų apeigų, bet nuversi juos ir sutrupinsi jų stulpus.</verse>
				<verse number="25">Garbinsite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Aš laiminsiu tavo duoną ir tavo vandenį. Atitrauksiu nuo tavęs ligas.</verse>
				<verse number="26">Tavo žemėje nė viena moteris nekentės persileidimo nei nevaisingumo. Duosiu tau džiaugtis per visą gyvenimą.</verse>
				<verse number="27">Pasiųsiu savo baimę pirma tavęs, sugluminsiu visas tautas, su kuriomis susidursi, ir priversiu tavo priešus nuo tavęs bėgti.</verse>
				<verse number="28">Pasiųsiu širšes pirma tavęs hivams, kanaaniečiams ir hetitams išvaryti.</verse>
				<verse number="29">Neišvarysiu jų tau iš akių per vienerius metus, kad kraštas netaptų dykyne ir neprivistų tau žalingų laukinių žvėrių.</verse>
				<verse number="30">Pamažu juos varysiu tau iš akių, kolei tu pagausėsi ir paveldėsi kraštą.</verse>
				<verse number="31">Nustatysiu tavo sienas nuo Nendrių jūros iki Filistinų jūros ir nuo dykumos iki Upės. Į rankas tau perduosiu krašto gyventojus, o tu juos išvarysi sau iš akių.</verse>
				<verse number="32">Nedarysi su jais ar jų dievais jokios sandoros.</verse>
				<verse number="33">Tavo krašte jie neliks gyventi, kad nepaskatintų tavęs man nusidėti, nes, jei jų dievus imtum garbinti, tai tau tikrai būtų spąstai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Tada Mozei jis tarė: „Užkopkite pas VIEŠPATĮ, tu ir Aaronas, Nadabas bei Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų. Pagarbinkite iš tolo.</verse>
				<verse number="2">Tik Mozė teprisiartina prie VIEŠPATIES. Bet kiti žmonės nesiartins nei kops su juo į kalną“.</verse>
				<verse number="3">Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus VIEŠPATIES žodžius ir įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė“.</verse>
				<verse number="4">Tada Mozė surašė visus VIEŠPATIES žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="5">Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro.</verse>
				<verse number="7">Tada, paėmęs Sandoros knygą, Mozė garsiai ją perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“.</verse>
				<verse number="8">Mozė paėmė kraujo ir pašlakstė juo žmones, tardamas: „ Tai kraujas Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“.</verse>
				<verse number="9">Tada Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų užkopė į kalną</verse>
				<verse number="10">ir matė Izraelio Dievą. Po jo kojomis buvo tarsi safyro asla, tarsi pats dangaus skaidrumas.</verse>
				<verse number="11">Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus; po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS tarė Mozei: „Užkopk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmens plokštes su Įstatymu ir įsakymais, kuriuos surašiau jiems pamokyti“.</verse>
				<verse number="13">Taigi Mozė ir jo palydovas Jozuė pakilo kopti. Mozė užkopė ant Dievo kalno.</verse>
				<verse number="14">Seniūnams jis buvo pasakęs: „Laukite mūsų čia, kol sugrįšime. Žiūrėkite, turite prie savęs Aaroną ir Hūrą. Jei kam iškiltų koks reikalas, į juos tesikreipia“.</verse>
				<verse number="15">Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATIES šlovės pavidalas izraelitų akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje.</verse>
				<verse number="18">Mozė įėjo į debesį ir užkopė ant kalno. Ant kalno Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">„Paliepk izraelitams atidėti man atnašų. Priimsite man atnašą iš visų, kurių širdis skatina tai padaryti.</verse>
				<verse number="3">Aukos, kurias man iš jų priimsite, yra tokios: auksas, sidabras ir varis,</verse>
				<verse number="4">mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai, plona drobė ir ožkų vilnos,</verse>
				<verse number="5">išdirbti avikailiai, tehašimo oda ir akacijos mediena,</verse>
				<verse number="6">aliejus žibintams, balzamas patepimų aliejui ir kvapiajam smilkalui,</verse>
				<verse number="7">lazurito akmenys bei brangakmeniai efodui bei krūtinės dėklui.</verse>
				<verse number="8">Tepadaro jie man šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų.</verse>
				<verse number="9">Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, – taip turite ją padaryti.</verse>
				<verse number="10">Tebūna padaryta iš akacijos medžio skrynia pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="11">Aptrauksi ją grynu auksu – paauksuosi iš vidaus ir iš lauko – ir aplinkui uždėsi ant jos aukso apvadą.</verse>
				<verse number="12">Nuliesi jai keturis aukso žiedus ir pritaisysi prie keturių kojų: du žiedus viename šone ir du žiedus kitame šone.</verse>
				<verse number="13">Padarysi iš akacijos medžio karteles ir jas paauksuosi.</verse>
				<verse number="14">Karteles įversi į žiedus skrynios šonuose skryniai nešti.</verse>
				<verse number="15">Kartelės liks nuolatos skrynios žieduose; jos nebus iš jų ištraukiamos.</verse>
				<verse number="16">Į skrynią padėsi Sandoros plokštes, kurias tau duosiu.</verse>
				<verse number="17">Tada iš gryno aukso padarysi malonės sostą pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio.</verse>
				<verse number="18">Nukalsi iš aukso du kerubus; padirbsi juos iš kalstyto aukso prie abiejų malonės sosto galų.</verse>
				<verse number="19">Padirbk vieną kerubą viename gale ir kitą kerubą kitame gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų.</verse>
				<verse number="20">Kerubai turės išskleistus sparnus ir savo sparnais dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas priešais kitą, bet jų veidai bus atgręžti į malonės sostą.</verse>
				<verse number="21">Malonės sostą uždėsi ant skrynios viršaus; į skrynią įdėsi Sandoros plokštes, kurias tau duosiu.</verse>
				<verse number="22">Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams.</verse>
				<verse number="23">Padarysi iš akacijos medžio stalą dviejų uolekčių ilgio, vienos uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="24">Aptrauksi jį grynu auksu ir viršų aplenksi aukso apvadu.</verse>
				<verse number="25">Padarysi aplink jį plaštakos platumo briauną, o aplink briauną – aukso apvadą.</verse>
				<verse number="26">Nuliesi jam keturis aukso žiedus ir pritaisysi ant keturių kampų prie keturių kojų.</verse>
				<verse number="27">Žiedai, laikantys karteles stalui nešti, bus prie pat briaunos.</verse>
				<verse number="28">Karteles padirbsi iš akacijos medžio ir aptrauksi jas auksu. Jomis bus nešamas stalas.</verse>
				<verse number="29">Stalo lėkštes ir indus smilkalams, dubenis ir ąsočius liejamosioms atnašoms padirbsi iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="30">Ant stalo nuolat mano akivaizdoje laikysi padėtinę duoną.</verse>
				<verse number="31">Padarysi iš gryno aukso žvakidę. Žvakidės stovas ir kotas turės būti nukalti; taurelės, galvutės ir vainiklapiai turės būti iš vieno gabalo su žvakide.</verse>
				<verse number="32">Šešios šakos turės eiti iš jos šonų: trys šakos – iš vieno šono ir trys šakos – iš kito.</verse>
				<verse number="33">Trys migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos.</verse>
				<verse number="34">Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su savo galvute ir vainiklapiais.</verse>
				<verse number="35">Galvutė iš to paties gabalo bus po pirmąja šakų pora, galvutė iš to paties gabalo bus po antrąja šakų pora ir galvutė iš to paties gabalo bus po trečiąja šakų pora. Taigi bus po galvutę visoms šešioms šakoms, išeinančioms iš žvakidės.</verse>
				<verse number="36">Galvutės ir jų šakos bus iš to paties gabalo, visos nukaltos iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="37">Padarysi jai septynis žibintus. Žibintai turi būti ant jos padėti taip, kad apšviestų vietą žvakidės priekyje.</verse>
				<verse number="38">Žnyplės ir padėklai turi būti iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="39">Žvakidė ir jos reikmenys turi būti padirbti iš vieno talento gryno aukso.</verse>
				<verse number="40">Žiūrėk, kad juos padarytum pagal pavyzdį, parodytą tau ant kalno.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Pačią Padangtę padarysi iš dešimties dangų plonos suktinių siūlų drobės su mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais joje meistriškai išsiuvinėtais kerubais.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienos dangos ilgis bus dvidešimt aštuonios uolektys, o plotis – keturios uolektys. Visos dangos bus vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="3">Penkios dangos bus susegtos viena su kita; kitos penkios dangos irgi bus susegtos viena su kita.</verse>
				<verse number="4">Pritaisysi mėlynų verpalų kilpas ant vieno junginio galinės dangos pakraščio; tą pat padarysi ir ant kito junginio galinės dangos pakraščio.</verse>
				<verse number="5">Penkiasdešimt kilpų pritaisysi prie vienos dangos ir penkiasdešimt kilpų – ant pakraščio dangos, esančios kitame junginyje. Kilpos turi būti viena priešais kitą.</verse>
				<verse number="6">Padirbsi penkiasdešimt aukso sagčių ir susegsi dangas vieną su kita taip, kad pasidarytų Padangtė.</verse>
				<verse number="7">Tada iš ožkos vilnos padarysi dangas ir Palapinei viršum Padangtės; padaryk vienuolika tokių dangų.</verse>
				<verse number="8">Kiekvienos dangos ilgis bus trisdešimt uolekčių, o plotis – keturios uolektys. Visos vienuolika dangų bus vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="9">Susegsi atskirai į viena penkias dangas ir atskirai šešias dangas. Šeštąją dangą sulenksi dvilinką Palapinės priekyje.</verse>
				<verse number="10">Pritaisysi penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio viename junginyje ir penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio kitame junginyje.</verse>
				<verse number="11">Padirbsi iš vario penkiasdešimt sagčių, įtvirtinsi sagtis į kilpas ir visa taip sukabinsi, kad Palapinė būtų pastatyta.</verse>
				<verse number="12">O dalis, atliekanti nuo Palapinės dangų, – ana dvilinkoji danga – uždengs Padangtės galą.</verse>
				<verse number="13">Panašiai Palapinės dangos turės vienos uolekties pridėtinį ilgį prie abiejų kiekvienos dangos galų ir kabės nuleistos ligi žemės viename bei kitame Padangtės šone jai uždengti.</verse>
				<verse number="14">O pačiai Palapinei padarysi priedangą iš raudonai dažytų avikailių ir virš jos – priedangą iš tehašimo odos.</verse>
				<verse number="15">Padirbsi lentas iš akacijos medžio Padangtės sienoms pastatyti.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienos lentos ilgis turi būti dešimt uolekčių, o plotis – pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="17">Kiekviena lenta šonuose turės po dvi iškyšas lentoms sukabinti. Taip turės būti padirbtos visos Padangtės lentos.</verse>
				<verse number="18">Padangtei padirbsi dvidešimt lentų pietinei sienai, pietų šonui;</verse>
				<verse number="19">nuliesi keturiasdešimt sidabro pastovų padėti po dvidešimčia lentų: po du pastovus – po pirmosios lentos dviem iškyšomis ir po du pastovus – po kiekvienos kitos lentos dviem iškyšomis.</verse>
				<verse number="20">Ir Padangtės antrajai sienai – šiaurės šonui – padirbsi dvidešimt lentų</verse>
				<verse number="21">su keturiasdešimt sidabro pastovų: po du pastovus po pirmąja lenta ir po du pastovus po kiekviena kita lenta.</verse>
				<verse number="22">Padangtės užpakalinei sienai – vakarų šonui – padirbsi šešias lentas</verse>
				<verse number="23">ir Padangtės užpakalinės sienos kampams – dvi lentas.</verse>
				<verse number="24">Šios dvi žemai bus palaidos, bet viršuje sujungtos ties pirmąja sąvarža. Abi jos turės būti taip padarytos; jos sudarys abu kampus.</verse>
				<verse number="25">Taigi iš viso bus aštuonios lentos su sidabro pastovais – šešiolika pastovų: po du pastovus po pirmąja lenta ir po du pastovus po kitomis lentomis.</verse>
				<verse number="26">Padarysi iš akacijos medžio skersinius: penkis vienai Padangtės lentų sienai,</verse>
				<verse number="27">penkis kitai Padangtės lentų sienai ir penkis Padangtės užpakalinės sienos – vakarų šono – lentoms.</verse>
				<verse number="28">Vidurinis skersinis eis lentų sienos viduriu nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="29">Lentas paauksuosi ir nuliesi ant jų aukso žiedus skersiniams laikyti. Ir skersinius paauksuosi.</verse>
				<verse number="30">Pastatysi Padangtę pagal ant kalno tau parodytą pavyzdį.</verse>
				<verse number="31">Padarysi uždangą iš plonos suktinių siūlų drobės su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais meistriškai joje išsiuvinėtais kerubais.</verse>
				<verse number="32">Pakabinsi ją ant keturių auksu aptrauktų akacijos medžio stulpų su aukso kabliais, stovinčių ant keturių sidabro pastovų.</verse>
				<verse number="33">Uždangą pakabinsi žemiau sagčių ir ten, už uždangos, į vidų įneši Sandoros Skrynią. Uždanga atskirs šventąją vietą nuo šventų švenčiausiosios vietos.</verse>
				<verse number="34">Užkelsi malonės sostą ant Sandoros Skrynios šventų švenčiausiojoje vietoje.</verse>
				<verse number="35">Pastatysi stalą šiapus uždangos, o žvakidę – pietiniame Padangtės šone priešais stalą; stalą pastatysi šiauriniame šone.</verse>
				<verse number="36">Padarysi užuolaidą Palapinės angai iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos mėlynų, violetinių bei tamsiai raudonų siūlų raštais.</verse>
				<verse number="37">Užuolaidai padarysi penkis akacijos medžio stulpus ir aptrauksi juos auksu. Jų kabliai turi būti iš aukso, o pastovus jiems nuliesi iš vario.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Padarysi iš akacijos medžio aukurą penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio – aukuras bus keturkampis – ir trijų uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="2">Ant jo keturių kampų turi būti padirbti ragai taip, kad išeitų tiesiog iš paties aukuro. Aptrauk jį variu.</verse>
				<verse number="3">Padirbsi jam puodus pelenams supilti, grandiklius, dubenis, šakutes ir keptuves. Visus jo reikmenis padarysi iš vario.</verse>
				<verse number="4">Padirbsi jam taip pat vario pinučius ir ant pinučių pritaisysi keturis vario žiedus prie visų keturių kampų.</verse>
				<verse number="5">Pritvirtinsi pinučius žemiau, po aukuro briauna, kad jie nusidriektų žemyn iki pusės aukuro.</verse>
				<verse number="6">Padarysi aukurui kartis – akacijos medžio kartis – ir aptrauksi variu.</verse>
				<verse number="7">Kartys turi būti perkištos per žiedus, kad aukurą nešant, kartys būtų abipus jo.</verse>
				<verse number="8">Padarysi jį tuščią, iš lentų. Kaip tau buvo parodyta ant kalno, taip jis turi būti ir padarytas.</verse>
				<verse number="9">Įrengsi Padangtės kiemą. Pietinėje pusėje – pietų pakraštyje – Padangtė turės šimto uolekčių plonos suktinių siūlų drobės uždangas</verse>
				<verse number="10">su dvidešimt vario stulpų ir pastovų. Bet stulpų kabliai ir jų sankabos turi būti iš sidabro.</verse>
				<verse number="11">Panašiai ir išilgai šiaurės pakraščio turi būti šimto uolekčių ilgio uždangos su dvidešimt stulpų ir dvidešimt pastovų iš vario, o stulpų kabliai ir jų sankabos iš sidabro.</verse>
				<verse number="12">Vakariniame kiemo pakraštyje turės būti penkiasdešimt uolekčių uždangos su dešimčia stulpų ir dešimčia pastovų.</verse>
				<verse number="13">Kiemo plotis priekyje, iš rytų pusės, bus penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Viename pakraštyje turės būti penkiolikos uolekčių uždangos su trim stulpais ir trim pastovais.</verse>
				<verse number="15">Ir kitame pakraštyje bus penkiolikos uolekčių uždangos su trim stulpais ir trim pastovais.</verse>
				<verse number="16">O kiemo vartams turės būti dvidešimties uolekčių ilgio užuolaida iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos mėlynų, violetinių bei tamsiai raudonų siūlų raštais. Ji turės keturis stulpus su keturiais pastovais.</verse>
				<verse number="17">Visi stulpai kieme bus su sankabomis ir kabliais iš sidabro, o pastovus turės iš vario.</verse>
				<verse number="18">Kiemo ilgis bus šimtas uolekčių, plotis – penkiasdešimt ir aukštis – penkios uolektys. Tam turi būti panaudota plona suktinių siūlų drobė, o pastovai turi būti iš vario.</verse>
				<verse number="19">Visi Padangtės reikmenys visoms jos apeigoms, lygiai kaip ir visi jos kuoleliai ir visi kiemo kuoleliai, turės būti iš vario.</verse>
				<verse number="20">Be to, idant nuolat degtų žibintas, tu įsakysi izraelitams tai šviesai atnešti gryno iš alyvų išspausto aliejaus.</verse>
				<verse number="21">Susitikimo Palapinėje vietą šiapus uždangos, esančios priešais Sandoros plokštes, Aaronas ir jo sūnūs prižiūrės nuo vakaro iki ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įsakas visoms izraelitų kartoms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Pasišauk iš izraelitų savo brolį Aaroną drauge su jo sūnumis tarnauti man kunigais – Aaroną ir Aarono sūnus Nadabą bei Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą.</verse>
				<verse number="2">Pasiūdinsi savo broliui Aaronui šventus drabužius, kad būtų oriai puošnūs.</verse>
				<verse number="3">Todėl nurodyk visiems, turintiems įgūdžių, kuriems esu suteikęs išmonę, kad jie pasiūtų Aaronui drabužius, kuriais apsivilkęs jis bus pašventintas tarnauti man kunigu.</verse>
				<verse number="4">O drabužiai, kuriuos pasiūdinsi, yra šie: krūtinės dėklas, efodas, skraistė, tunika su kutais, turbanas ir juosta. Siuvant šiuos šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kad jie tarnautų man kunigais,</verse>
				<verse number="5">turi būti panaudota auksas, mėlyni, violetiniai bei tamsiai raudonos spalvos siūlai ir plona drobė.</verse>
				<verse number="6">Efodą padarysi iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, meistriškai išsiuvinėtos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="7">Jis turės dvejas petnešas, prisiūtas prie efodo abiejų galų.</verse>
				<verse number="8">Meistriškai išausta juosta, esanti ant efodo, bus to paties darbo ir tokių pat medžiagų – iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="9">Paimsi du lazurito akmenis ir išraižysi juose Izraelio sūnų vardus:</verse>
				<verse number="10">šešis vardus – viename akmenyje ir šešis kitus vardus – kitame akmenyje pagal jų gimimo eilę.</verse>
				<verse number="11">Kaip brangakmenių gludintojas išraižo antspaudo žiedus, taip tu išraižysi anuose dviejuose akmenyse Izraelio sūnų vardus.</verse>
				<verse number="12">Įrėminęs juos aukso rėmeliais, pritvirtinsi abu akmenis prie efodo petnešų kaip atminimo akmenis Izraelio sūnums. Aaronas nešios jų vardus atminimui ant savo abiejų pečių VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Padirbsi aukso gėles</verse>
				<verse number="14">ir dvi grandinėles iš gryno aukso, nuvytas kaip virvelės. Prie gėlių pritvirtinsi nuvytąsias grandinėles.</verse>
				<verse number="15">Padarysi ir nuosprendžio dėklą ant krūtinės, išsiuvinėtą kaip ir efodas. Turi padaryti jį iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="16">Krūtinės dėklas turi būti keturkampis ir dvilinkas, sprindžio ilgio ir sprindžio pločio.</verse>
				<verse number="17">Apdaigstysi jį keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje bus sardas, topazas ir smaragdas,</verse>
				<verse number="18">antroje eilėje – granatas, safyras ir ametistas,</verse>
				<verse number="19">trečioje eilėje – hiacintas, agatas ir krištolas,</verse>
				<verse number="20">ketvirtoje eilėje bus berilas, lazuritas ir jaspis. Įtvaruose jie turi būti įrėminti auksu.</verse>
				<verse number="21">Akmenų skaičius atitiks dvylikos Izraelio sūnų vardus; jie bus tarsi antspaudo žiedai su kiekviename išraižytu vienos iš dvylikos giminių vardu.</verse>
				<verse number="22">Padirbsi krūtinės dėklui grandinėles iš gryno aukso, suvytas tarsi virvelės.</verse>
				<verse number="23">Padirbsi krūtinės dėklui ir du žiedus iš aukso, pritvirtinsi juos viršuje prie abiejų krūtinės dėklo kampų.</verse>
				<verse number="24">Dvi aukso virveles įversi į tuos du žiedus prie dėklo ant krūtinės kampų,</verse>
				<verse number="25">o kitus du virvelių galus pririši priekyje prie dviejų įtvarų, pritvirtintų prie efodo petnešų.</verse>
				<verse number="26">Padirbsi iš aukso kitus du žiedus ir pritvirtinsi juos apačioje prie dviejų krūtinės dėklo kampų ant užpakalinės pusės prie pat efodo.</verse>
				<verse number="27">Tada padirbsi iš aukso dar du žiedus ir pritvirtinsi juos žemai efodo petnešų priekyje, prie jo siūlės virš meistriškai išaustos efodo juostos.</verse>
				<verse number="28">Mėlyna virvelė taip sujungs krūtinės dėklo žiedus su efodo žiedais, kad krūtinės dėklas gulėtų tiesiog ant meistriškai išaustos efodo juostos ir negalėtų atsiskirti nuo efodo.</verse>
				<verse number="29">Eidamas į šventąją vietą, Aaronas nešios Izraelio sūnų vardus nuosprendžio dėkle ant krūtinės viršum savo širdies kaip nuolatinį atminimą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="30">Į šį nuosprendžio dėklą ant krūtinės įdėsi Urimus ir Tumimus, kad ir jie būtų prie Aarono širdies, kada tik jis eis VIEŠPATIES akivaizdon. Taigi Aaronas nuolat nešios izraelitų nuosprendį prie savo širdies VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Efodo skraistę padarysi vien iš mėlynos medžiagos.</verse>
				<verse number="32">Jos viduryje bus skylė galvai, aplink šią skylę bus austa atsiūlė, kaip paprastai būna šarvų liemenėje, idant nesuplyštų.</verse>
				<verse number="33">Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonų siūlų aplink visą žemutinį apvadą; aplink visą apvadą tarp gumulų bus aukso varpeliai:</verse>
				<verse number="34">pirma – aukso varpelis, po jo – granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą.</verse>
				<verse number="35">Eidamas tarnybą Aaronas ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kai jis įeina į šventyklą VIEŠPATIES akivaizdon ir kai išeina, idant nenumirtų.</verse>
				<verse number="36">Padarysi iš gryno aukso gėlę ir išraižysi joje, kaip išraižoma antspaudo žiede, ‘Pašvęsta VIEŠPAČIUI ’.</verse>
				<verse number="37">Pririši ją prie turbano mėlyna virvele taip, kad ji būtų turbano priekyje.</verse>
				<verse number="38">Ji bus Aaronui ant kaktos, ir Aaronas prisiims sau bet kokią kaltę, kilusią izraelitams atnašaujant ir pašventinant savo šventąsias dovanas. Ji turi būti nuolat jam ant kaktos, idant izraelitai gautų malonę VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="39">Pasiūsi kutuotą tuniką iš plonos drobės, padarysi turbaną iš plonos drobės, juostą išsiuvinėsi raštais.</verse>
				<verse number="40">Panašiai ir Aarono sūnums padarysi tunikas ir juostas, ir kepures; padarysi tai jų oriam puošnumui.</verse>
				<verse number="41">Apvilksi jais savo brolį Aaroną drauge su jo sūnumis. Patepsi juos, pripildysi jų rankas, pašventinsi juos man tarnauti kunigais.</verse>
				<verse number="42">Jų nuogam kūnui nuo juosmens ligi šlaunų pridengti pasiūsi linines apatines kelnaites.</verse>
				<verse number="43">Aaronas ir jo sūnūs turės jomis vilkėti, eidami į Susitikimo Palapinę ar artindamiesi prie aukuro tarnauti šventojoje vietoje, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų. Tas įsakas bus amžinas jam ir jo palikuonims po jo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Pašventindamas juos tarnauti man kunigais, turėsi atlikti su jais tokias apeigas. Paimsi iš bandos jautuką ir du avinus be trūkumų,</verse>
				<verse number="2">taip pat neraugintos duonos, neraugintų su įmaišytu aliejumi plokštainių ir neraugintų aliejumi apteptų tešlainių; juos kepsi iš geriausių kviečių miltų.</verse>
				<verse number="3">Sudėsi į pintinę ir atnašausi juos pintinėje. Atnašausi ir jautuką su dviem avinais.</verse>
				<verse number="4">Aaroną ir jo sūnus atvesi prie Susitikimo Palapinės įėjimo ir nuplausi juos vandeniu.</verse>
				<verse number="5">Tada paimsi drabužius ir aprengsi Aaroną tunika, efodo skraiste, efodu bei nuosprendžio dėklu ant krūtinės ir apjuosi jį meistriškai išausta efodo juosta.</verse>
				<verse number="6">Uždėsi jam ant galvos turbaną ir pritvirtinsi ant jo šventąjį ženklą.</verse>
				<verse number="7">Pasiimsi patepimo aliejaus, išpilsi jam ant galvos ir jį patepsi.</verse>
				<verse number="8">Po to liepsi prieiti jo sūnums, apvilksi juos tunikomis,</verse>
				<verse number="9">apjuosi juostomis ir uždėsi jiems kepures. Kunigo tarnyba bus jų amžinas įsakas. Tada įvesdinsi į kunigų tarnybą Aaroną ir jo sūnus.</verse>
				<verse number="10">Dabar nuvesi jautuką priešais Susitikimo Palapinę. Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas jautukui ant galvos,</verse>
				<verse number="11">o tu papjausi jį VIEŠPATIES akivaizdoje prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,</verse>
				<verse number="12">paimsi jautuko kraujo ir patepsi pirštu aukuro ragus, o kitą kraują išliesi aukuro papėdėje.</verse>
				<verse number="13">Paimsi visus taukus, dengiančius vidurius, kepenų lezgį, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir paversi juos dūmais ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">O jautuko mėsą, jo odą ir atmatas sudeginsi ugnyje už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="15">Tada paimsi vieną iš avinų. Aaronas ir jo sūnūs teuždeda rankas jam ant galvos.</verse>
				<verse number="16">Papjauk aviną, paimk jo kraujo ir pašlakstyk juo visus aukuro šonus.</verse>
				<verse number="17">Po to sukaposi aviną į dalis, apiplausi jo vidurius bei kojas ir, pridėjęs juos prie kitų dalių ir galvos,</verse>
				<verse number="18">paversi dūmais ant aukuro. Tai ugninė atnaša VIEŠPAČIUI, malonaus kvapo auka; ugninė auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">Paimsi ir antrą aviną. Aaronas ir jo sūnūs teuždeda rankas jam ant galvos.</verse>
				<verse number="20">Papjauk aviną, paimk jo kraujo, patepk juo Aarono dešiniosios ausies lezgelį bei jo sūnų dešiniųjų ausų lezgelius ir jų dešiniųjų rankų nykščius bei jų dešiniųjų kojų didžiuosius pirštus, o likusiu krauju apšlakstyk visus aukuro šonus.</verse>
				<verse number="21">Po to paimsi kraujo, esančio ant aukuro, bei patepimo aliejaus, pašlakstysi Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir sūnų drabužius. Tada jis ir jo drabužiai bus šventi, bus šventi ir jo sūnūs bei sūnų drabužiai.</verse>
				<verse number="22">Paimsi iš šio avino riebiąsias dalis – riebiąją uodegą, vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir dešinę mentę, nes tai įvesdinimo į kunigų tarnybą avinas.</verse>
				<verse number="23">Pridėk vieną kepalą duonos, vieną plokštainį, keptą su aliejumi, ir vieną tešlainį iš neraugintos duonos pintinės, stovinčios VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Padėk visa tai Aaronui bei jo sūnums ant delnų ir atnašauk jas kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Tada paimsi jas iš jų rankų ir paversi dūmais ant aukuro viršum ugninės atnašos kaip malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI. Tai ugninė auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="26">Tada paimsi Aarono įvesdinimo į kunigo tarnybą avino krūtinę ir atnašausi ją kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus tavo dalis.</verse>
				<verse number="27">Pašventinsi įvesdinimo į kunigo tarnybą avino – to, kuris buvo Aarono, ir to, kuris buvo jo sūnų – krūtinę, atnašautą kaip siūbuojamąją atnašą, ir mentę, atnašautą kaip dovanos atnašą.</verse>
				<verse number="28">Amžinu įsaku tai bus Aarono ir jo sūnų dalis, kurią jie turės gauti iš izraelitų. Mat tai – atnašos; jos bus izraelitų atnaša – atnaša VIEŠPAČIUI iš jų bendravimo aukos.</verse>
				<verse number="29">Šventieji Aarono drabužiai po jo pereis sūnums, nes jais apsirengę jie bus patepami ir įvesdinami į kunigo tarnybą.</verse>
				<verse number="30">Tas sūnus, kuris taps kunigu vietoj jo ir eis tarnauti į šventyklą Susitikimo Palapinėje, vilkės jais septynias dienas.</verse>
				<verse number="31">Paimsi įvesdinimo į kunigo tarnybą aviną ir išvirsi jo mėsą šventojoje vietoje.</verse>
				<verse number="32">Aaronas ir jo sūnūs prie įėjimo į Susitikimo Palapinę valgys avino mėsą ir pintinėje esančią duoną.</verse>
				<verse number="33">Tik jie valgys maistą, kuriuo yra atliktas permaldavimas, juos įvesdinant į kunigų tarnybą ir pašventinant. Niekas kitas jo nevalgys, nes jis yra šventas.</verse>
				<verse number="34">Jei liktų iš įvesdinimo į kunigų tarnybą mėsos ar duonos ligi ryto, sudeginsi liekanas ugnyje. Jos neturi būti valgomos, nes yra šventos.</verse>
				<verse number="35">Pasielgsi su Aaronu ir jo sūnumis taip, kaip įsakiau. Per septynias dienas įvesdinsi juos į kunigų tarnybą.</verse>
				<verse number="36">Kasdien atnašausi jautį kaip permaldavimo auką už nuodėmę. Atnašausi auką už nuodėmę ir už aukurą, kai jį apvalysi; patepsi jį, kad pašventintum.</verse>
				<verse number="37">Septynias dienas tęsi permaldavimą už aukurą, kad jį pašventintum, ir aukuras bus ypač šventas. Kas tik prie jo prisiliestų, taps pašventintas.</verse>
				<verse number="38">Štai ką atnašausi ant aukuro: nuolatos po du mitulius avinėlius kasdien.</verse>
				<verse number="39">Vieną avinėlį atnašausi rytą, o kitą avinėlį – temstant.</verse>
				<verse number="40">Su pirmuoju avinėliu atnašausi vieną dešimtadalį saiko geriausių miltų, maišytų su vienu ketvirčiu hino aliejaus iš grūstų alyvų, ir vieną ketvirtį hino vyno liejamajai atnašai.</verse>
				<verse number="41">O kitą avinėlį atnašausi temstant; atnašausi jį kaip ir rytą su miltų atnaša bei liejamąja atnaša, ugnine atnaša kaip malonaus kvapo auka VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="42">Tai bus nuolatinė deginamoji auka per jūsų kartas VIEŠPATIES akivaizdoje prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, kur aš pasitiksiu tave ir kalbėsiuosi su tavimi.</verse>
				<verse number="43">Ten, prie aukuro, kuris bus pašvęstas mano šlove, aš pasitiksiu izraelitus.</verse>
				<verse number="44">Pašventinsiu Susitikimo Palapinę ir aukurą, pašventinsiu Aaroną ir jo sūnus tarnauti man kunigais.</verse>
				<verse number="45">Gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="46">Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, kuris išvedė juos iš Egipto žemės, kad galėtų tarp jų gyventi. Aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Padarysi aukurą smilkalams atnašauti; padarysi jį iš akacijos medžio.</verse>
				<verse number="2">Jis bus vienos uolekties ilgio ir vienos uolekties pločio – keturkampis, o aukščio turės dvi uolektis; iš to paties gabalo bus jo ragai.</verse>
				<verse number="3">Aptrauksi aukurą grynu auksu – viršų, visus šonus bei ragus – ir aplenksi aukso apvadu.</verse>
				<verse number="4">Žemiau apvado abiejuose aukuro šonuose pritaisysi du aukso žiedus kartelėms aukurui nešti.</verse>
				<verse number="5">Karteles padirbsi iš akacijos medžio ir paauksuosi.</verse>
				<verse number="6">Aukurą pastatysi priešais uždangą, esančią viršum Sandoros Skrynios, priešais malonės sostą, esantį viršum Sandoros plokščių, toje vietoje, kur su tavimi susitiksiu.</verse>
				<verse number="7">Aaronas atnašaus ant jo kvapųjį smilkalą; atnašaus jį kas rytą, tvarkydamas žibintus.</verse>
				<verse number="8">Ir temstant, uždegęs žibintus, Aaronas atnašaus jį kaip nuolatinę smilkalų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje per visas jūsų kartas.</verse>
				<verse number="9">Ant jo neatnašaukite kitokių smilkalų nei deginamosios aukos, nei valgio atnašų; neliekite ant jo nei liejamųjų atnašų.</verse>
				<verse number="10">Kartą per metus Aaronas atliks permaldavimo apeigas ant jo ragų. Per jūsų kartas jis atliks permaldavimo apeigas už aukurą kartą per metus permaldavimo už nuodėmę aukos krauju. Šis aukuras ypač šventas VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="12">„Kai surašinėsi izraelitus, kiekvienas, įrašomas į sąrašą, turės mokėti VIEŠPAČIUI išpirkimo mokestį už savo gyvastį, kad būtų išvengta bet kokios rykštės tarp surašomųjų.</verse>
				<verse number="13">Štai ką kiekvienas, įrašytas į sąrašus, turės mokėti: pusę šekelio pagal šventyklos šekelį, o šekelis turi dvidešimt gerų. Šis pusės šekelio mokestis – atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas, kuris įrašomas į sąrašą, dvidešimtmetis ar vyresnis, duos VIEŠPATIES atnašą.</verse>
				<verse number="15">Turtingas neduos daugiau, o vargšas neduos mažiau negu pusę šekelio, kai atnešite šią VIEŠPATIES atnašą išpirkti savo gyvasčiui.</verse>
				<verse number="16">Paimsi šiuos permaldavimo pinigus iš izraelitų ir paskirsi juos Susitikimo Palapinės reikalams. Izraelitams VIEŠPATIES akivaizdoje tai bus priminimas išpirkimo, duoto už jūsų gyvastį“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="18">„Padarysi vario praustuvą su vario pastovu apsiplovimams. Pastatysi jį tarp Susitikimo Palapinės ir aukuro; pripilsi jį vandens.</verse>
				<verse number="19">Juo Aaronas ir jo sūnūs nusiplaus rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="20">Eidami į Susitikimo Palapinę ar artindamiesi tarnauti prie aukuro, atnašaudami ugninę auką VIEŠPAČIUI, jie turi nusiplauti vandeniu, kad nenumirtų.</verse>
				<verse number="21">Jie nusiplaus rankas ir kojas, kad nenumirtų. Tai bus amžinas įsakas jiems – ir jam, ir jo palikuonims per kartas“.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="23">„Paimk brangiausių kvepalų: penkių šimtų šekelių vertės skystos miros, pusę tiek, tai yra dviejų šimtų penkiasdešimt šekelių vertės kvapiojo cinamono, dviejų šimtų penkiasdešimt šekelių vertės kvapiosios nendrės,</verse>
				<verse number="24">penkių šimtų šekelių (pagal šventyklos šekelį) vertės kasijos ir vieną hiną alyvmedžio aliejaus.</verse>
				<verse number="25">Iš jų pagaminsi šventąjį aliejų patepimui, tarsi jis būtų kvepalų gamintojo sumaišytas. Jis bus šventas patepimo aliejus.</verse>
				<verse number="26">Patepsi juo Susitikimo Palapinę ir Sandoros Skrynią,</verse>
				<verse number="27">stalą ir visus indus, žvakidę ir jos reikmenis, aukurą smilkalams,</verse>
				<verse number="28">deginamųjų aukų aukurą su visais reikmenimis ir praustuvą su pastovu.</verse>
				<verse number="29">Pašventinsi juos, idant būtų ypač šventi. Kas tik prie jų prisilies, taps pašventintas.</verse>
				<verse number="30">Patepsi Aaroną ir jo sūnus, pašventinsi juos, kad jie galėtų man tarnauti kaip kunigai.</verse>
				<verse number="31">Izraelitams kalbėsi, sakydamas: ‘Tai bus mano šventas patepimo aliejus per visas jūsų kartas.</verse>
				<verse number="32">Jis neturi būti naudojamas paprastam kūno patepimui; jūs negaminsite kito mišinio tokios sudėties kaip jis. Jis yra šventas, ir jūs turite laikyti jį šventu.</verse>
				<verse number="33">Kas tik pagamintų į jį panašų ar pateptų juo pašalietį, bus pašalintas iš tautos’“.</verse>
				<verse number="34">VIEŠPATS tarė Mozei: „Paimk kvapiųjų balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų kartu su grynais smilkalais po lygią dalį</verse>
				<verse number="35">ir pagamink iš jų smilkalą, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą.</verse>
				<verse number="36">Šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir dalį padėsi priešais Sandoros plokštes Susitikimo Palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas.</verse>
				<verse number="37">Darydami smilkalą pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jo sau; laikysite jį šventu VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="38">Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="2">„Štai vardu pašaukiau Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės,</verse>
				<verse number="3">pripildžiau jį dieviškos dvasios – išminties, proto pažinimo ir sugebėjimo</verse>
				<verse number="4">gaminti dirbinius iš aukso, sidabro bei vario,</verse>
				<verse number="5">gludinti ir įtverti brangakmenius, drožinėti iš medžio, išmanyti bet kokį amatą.</verse>
				<verse number="6">Be to, prie jo priskyriau Ahisamacho sūnų Oholiabą iš Dano giminės ir į kiekvieno išmanančio širdį įdėjau išmintį, kad jie galėtų padaryti visa, ką tau įsakiau:</verse>
				<verse number="7">Susitikimo Palapinę, Sandoros Skrynią ir jos dangtį, visą Palapinės apstatymą,</verse>
				<verse number="8">stalą ir jo reikmenis, gryno aukso žvakidę ir visus jos reikmenis, aukurą smilkalų atnašoms,</verse>
				<verse number="9">deginamosios aukos aukurą su reikmenimis, praustuvą ir jo pastovą,</verse>
				<verse number="10">puošniuosius drabužius – Aarono šventuosius drabužius ir jo sūnų drabužius kunigiškajai tarnybai,</verse>
				<verse number="11">patepimo aliejų ir kvapųjį smilkalą šventajai vietai. Visa tai jie padarys, kaip tau įsakiau“.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="13">„Tu turi pasakyti izraelitams: ‘Stenkitės laikytis mano šabų, nes tai ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, jus pašventinu.</verse>
				<verse number="14">Todėl turite laikytis šabo, nes jis jums yra šventa diena. Kas jį išniekintų, bus nubaustas mirtimi. Kas jo metu bet ką dirbtų, bus atkirstas nuo tautos.</verse>
				<verse number="15">Šešias dienas bus dirbama, bet septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena VIEŠPAČIUI. Kas šabo dieną dirbtų bet kokį darbą, bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="16">Todėl izraelitai laikysis šabo, švęsdami šabą per visas savo kartas kaip amžiną Sandorą.</verse>
				<verse number="17">Amžinai jis bus ženklas tarp manęs ir izraelitų, nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, o septintąją dieną atsikvėpė ir ilsėjosi’“.</verse>
				<verse number="18">Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros plokštes – akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Matydami, kad Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno, žmonės susirinko prie Aarono ir sakė jam: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“.</verse>
				<verse number="2">Aaronas tarė jiems: „Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man“.</verse>
				<verse number="3">Visi žmonės nusiėmė aukso auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui.</verse>
				<verse number="4">Jis, paėmęs iš jų rankų auksą, jį išlydė ir išskobė veršį. Tada jie sušuko: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“</verse>
				<verse number="5">Tai pamatęs, Aaronas pastatė priešais jį aukurą ir paskelbė: „Rytoj bus VIEŠPATIES šventė“.</verse>
				<verse number="6">Kitą dieną žmonės pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, po to kėlėsi ūžauti.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė.</verse>
				<verse number="8">Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė.</verse>
				<verse number="10">Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.</verse>
				<verse number="11">Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka?</verse>
				<verse number="12">Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai.</verse>
				<verse number="13">Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai’“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.</verse>
				<verse number="15">Tada Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamasis rankose dvi Sandoros plokštes – plokštes, prirašytas abiejose pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.</verse>
				<verse number="16">Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas – Dievo raštas, įrėžtas plokštėse.</verse>
				<verse number="17">Išgirdęs žmonių šauksmus, Jozuė tarė Mozei: „Karo šauksmas stovykloje!“</verse>
				<verse number="18">Bet šis atsakė: „Tai ne pergalės šauksmas, tai ne pralaimėjimo klyksmas. Girdžiu tik ūžaujančių balsus...“</verse>
				<verse number="19">Prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbėrė į vandenį ir pagirdė juo izraelitus.</verse>
				<verse number="21">Mozė tarė Aaronui: „Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei jiems tokią sunkią nuodėmę?“</verse>
				<verse number="22">Aaronas atsakė: „Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta linkusi į pikta.</verse>
				<verse number="23">Jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei – vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.</verse>
				<verse number="24">Tada aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!’ Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“</verse>
				<verse number="25">Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai – Aaronas buvo leidęs jiems palaidai elgtis savo priešų pajuokai, –</verse>
				<verse number="26">atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį.</verse>
				<verse number="27">Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai stovyklos, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį’“.</verse>
				<verse number="28">Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių.</verse>
				<verse number="29">Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai, nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą“.</verse>
				<verse number="30">O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: „Nusidėjote sunkia nuodėme. Bet dabar aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę“.</verse>
				<verse number="31">Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso!</verse>
				<verse number="32">O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“</verse>
				<verse number="33">Tačiau VIEŠPATS tarė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos.</verse>
				<verse number="34">Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Bet kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę“.</verse>
				<verse number="35">Tada VIEŠPATS pasiuntė tautai rykštę už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Eik, palik šią vietą, tu ir tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, ir keliauk į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Tavo palikuonims jį duosiu’.</verse>
				<verse number="2">Siųsiu pirma tavęs angelą ir išvarysiu kanaaniečius, amoritus, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="3">Keliauk į kraštą, tekantį pienu ir medumi. Bet aš pats nekeliausiu su jūsų gretomis, kad nesunaikinčiau jūsų, nes esate kietasprandė tauta“.</verse>
				<verse number="4">Išgirdę šiuos aštrius žodžius, žmonės apsivilko gedulo drabužiais. Niekas nesipuošė papuošalais.</verse>
				<verse number="5">Mat VIEŠPATS buvo pasakęs Mozei: „Sakyk izraelitams: ‘Jūs esate kietasprandė tauta. Jei eičiau su jūsų gretomis nors vieną akimirką, sunaikinčiau jus. Tad dabar nusiimk savo papuošalus; aš dar nuspręsiu, ką turiu su tavimi daryti’“.</verse>
				<verse number="6">Todėl izraelitai, keliaudami tolyn nuo Horebo, nebesipuošė savo papuošalais.</verse>
				<verse number="7">Mozė imdavo Palapinę ir pastatydavo ją už stovyklos, toli nuo stovyklos. Ji buvo vadinama Susitikimo Palapine. Norėdamas pasitarti su VIEŠPAČIU, eidavo į Susitikimo Palapinę, buvusią už stovyklos.</verse>
				<verse number="8">Kai tik Mozė eidavo į Susitikimo Palapinę, visi žmonės pakildavo ir stovėdavo, kiekvienas prie savo palapinės angos, ir lydėdavo akimis Mozę, kol jis įeidavo į Palapinę.</verse>
				<verse number="9">Mozei įėjus į Palapinę, nusileisdavo debesies stulpas ir sustodavo prie Palapinės įėjimo, o VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze.</verse>
				<verse number="10">Kai žmonės pamatydavo debesies stulpą prie Palapinės įėjimo, visi pakildavo ir puldavo kniūbsti, kiekvienas prie savo palapinės angos.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu. Po to jis sugrįždavo į stovyklą, bet jo jaunas padėjėjas Jozuė, Nūno sūnus, nepajudėdavo iš Palapinės.</verse>
				<verse number="12">Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man liepei: ‘Vesk į priekį šią tautą’, bet nepasakei, ką pasiųsi su manimi. Be to, tu sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse’.</verse>
				<verse number="13">Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse. Juk štai šie žmonės yra tavo tauta“.</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: „Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="15">O Mozė jam atsakė: „Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos.</verse>
				<verse number="16">Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse – aš ir tavo tauta, – jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes – tavo tauta ir aš – būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?“</verse>
				<verse number="17">Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse, ir tave aš pažįstu vardu“.</verse>
				<verse number="18">Tada Mozė tarė: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“.</verse>
				<verse number="19">O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘ VIEŠPATS ’; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu.</verse>
				<verse number="20">Bet, – tarė jis, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“.</verse>
				<verse number="21">Ir VIEŠPATS tęsė: „Žiūrėk, netoli manęs yra vieta. Atsistok ant uolos.</verse>
				<verse number="22">Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu.</verse>
				<verse number="23">Tuomet nukelsiu ranką, ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei: „Nusitašyk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias. Aš įrašysiu plokštėse žodžius, buvusius ant pirmųjų plokščių, kurias tu sudaužei.</verse>
				<verse number="2">Pasirenk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir atsistok ten kalno viršūnėje prie manęs.</verse>
				<verse number="3">Tenekopia niekas kitas su tavimi, tenesirodo niekas kitas niekur ant kalno; net tenebūna paleisti ganytis ties kalnu avys ir galvijai“.</verse>
				<verse number="4">Tad Mozė atsiskėlė iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias, ir, atsikėlęs anksti rytą, pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens plokštėmis, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="5">Nužengęs debesyje, VIEŠPATS buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „ VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="6">Ir VIEŠPATS praėjo pro jį, tardamas: „ VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės,</verse>
				<verse number="7">lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“.</verse>
				<verse number="8">Mozė tuojau pat nusilenkė ligi žemės ir pagarbino.</verse>
				<verse number="9">Jis tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, eiti su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą“.</verse>
				<verse number="10">[ VIEŠPATS ] atsakė: „Štai aš sudarau Sandorą. Visai tavo tautai regint, padarysiu tokius nuostabius darbus, kokių nėra buvę padaryta visoje žemėje ir jokioje tautoje. Visi žmonės, tarp kurių gyveni, pamatys VIEŠPATIES darbus, nes tai, ką tau darysiu, yra baimę keliantis dalykas.</verse>
				<verse number="11">Tad gerai įsidėmėk, ką šiandien tau įsakau. Tikėk manimi, išvarysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius.</verse>
				<verse number="12">Todėl saugokis ir nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų jums žabangomis.</verse>
				<verse number="13">Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, iškirskite jų šventuosius stulpus.</verse>
				<verse number="14">Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas.</verse>
				<verse number="15">Nesudaryk sandoros su krašto gyventojais, kad, jiems ištvirkaujant su savo dievais ir aukojant savo atnašas, vienas jų nepasikviestų tavęs ir tu nevalgytum jų aukų.</verse>
				<verse number="16">O jei imsi žmonas savo sūnums iš jų dukterų, ištvirkaudamos su savo dievais jų dukterys privers ir tavo sūnus ištvirkauti su jų dievais.</verse>
				<verse number="17">Nedirbsi sau jokių liedinamų dievų.</verse>
				<verse number="18">Švęsi Neraugintosios duonos šventę. Septynias dienas, kaip tau įsakiau, valgysi neraugintą duoną abibo mėnesį paskirtu metu, nes abibo mėnesį tu išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="19">Kas tik pirmąkart atveria įsčias, man priklauso: visi tavo galvijų patinai – ar tai būtų karvės, ar avies pirmagimiai.</verse>
				<verse number="20">Asilo pirmagimis turi būti išpirktas avimi. O jei jo neišperki, turi nusukti jam sprandą. Pirmagimį savo sūnų turėsi išpirkti. Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="21">Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Net arimo ir pjūties metu turi ilsėtis.</verse>
				<verse number="22">Švęsi Savaičių šventę, kviečiapjūtės pirmienas, ir, metams baigiantis, Derliaus nuėmimo šventę.</verse>
				<verse number="23">Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES Dievo, Izraelio Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Kadangi aš iškeldinsiu tautas prieš tau ateinant ir išplėsiu tavo ribas, niekas negeis tavo krašto, tau einant pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje tris kartus per metus.</verse>
				<verse number="25">Neatnašausi mano aukos kraujo su kuo nors raugintu, nepaliksi Paschos aukos iki rytojaus.</verse>
				<verse number="26">Rinktines savo žemės pirmienas atneši į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus. Nevirsi ožiuko jo motinos piene“.</verse>
				<verse number="27">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu“.</verse>
				<verse number="28">Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nė duonos, negerdamas nė vandens. Jis užrašė ant plokščių Sandoros žodžius – Dešimt Įsakymų.</verse>
				<verse number="29">Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno. Nusileidęs nuo kalno su dviem Sandoros plokštėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu.</verse>
				<verse number="30">Pamatę švytinčią jo veido odą, Aaronas ir visi izraelitai bijojo prie jo prisiartinti.</verse>
				<verse number="31">Bet Mozei juos pašaukus, Aaronas ir visi bendrijos vadovai priėjo. Mozė su jais kalbėjosi.</verse>
				<verse number="32">Tada prisiartino visi izraelitai, ir jis perdavė jiems visa, ką VIEŠPATS buvo jam kalbėjęs ant Sinajaus kalno.</verse>
				<verse number="33">Baigęs su jais kalbėtis, Mozė užsidengė veidą gobtuvu.</verse>
				<verse number="34">Bet eidamas pas VIEŠPATĮ kalbėtis su juo, Mozė nusiimdavo gobtuvą, kolei būdavo pas VIEŠPATĮ. O kai išeidavo ir sakydavo izraelitams, kas jam buvo įsakyta,</verse>
				<verse number="35">izraelitai matydavo, kad jo veido oda švyti. Tada Mozė vėl užsidengdavo veidą gobtuvu, kol vėl eidavo kalbėtis su VIEŠPAČIU.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Mozė surinko visą izraelitų bendriją ir sakė jiems: „Štai ką VIEŠPATS įsakė jums daryti:</verse>
				<verse number="2">‘Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventas VIEŠPAČIUI. Kas jo metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="3">Šabo dieną niekur savo gyvenvietėse nekursite ugnies’“.</verse>
				<verse number="4">Mozė sakė visai izraelitų bendrijai: „Štai ką VIEŠPATS įsakė:</verse>
				<verse number="5">‘Padarykite tarp savųjų rinkliavą VIEŠPAČIUI. Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša VIEŠPAČIUI auką: aukso, sidabro ir vario,</verse>
				<verse number="6">mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlų ir plonos drobės, ožkos vilnos,</verse>
				<verse number="7">išdirbtų avikailių ir akacijos medienos,</verse>
				<verse number="8">aliejaus šviesai, kvepalų patepimo aliejui ir kvapiajam smilkalui,</verse>
				<verse number="9">lazurito akmenų bei brangakmenių efodui ir krūtinės dėklui.</verse>
				<verse number="10">Kas tik iš jūsų yra nagingas, teateina ir tepadaro visa, ką VIEŠPATS įsakė: Padangtę,</verse>
				<verse number="11">jos Palapinę su apdangalu, sagtimis, lentomis, skersiniais, stulpais ir pastovais,</verse>
				<verse number="12">skrynią su kartelėmis, malonės sostą ir uždangą pertvarai,</verse>
				<verse number="13">stalą su kartelėmis bei visais reikmenimis ir padėtine duona,</verse>
				<verse number="14">žvakidę apšvietimui su jos reikmenimis bei žibintais ir aliejų šviesai,</verse>
				<verse number="15">aukurą smilkalams su kartelėmis, patepimo aliejų bei kvapųjį smilkalą ir užuolaidą prie įėjimo – įėjimo į Palapinę,</verse>
				<verse number="16">deginamųjų aukų aukurą su variniais pinučiais, kartelėmis bei visais reikmenimis, praustuvą su pastovu,</verse>
				<verse number="17">kiemo uždangas, stulpus bei pastovus ir užuolaidą kiemo vartams,</verse>
				<verse number="18">Padangtės kuolelius ir kiemo kuolelius su virvėmis,</verse>
				<verse number="19">drabužius, dėvimus tarnaujant šventykloje, šventuosius drabužius Aaronui ir drabužius jo sūnums kunigiškajai tarnybai’“.</verse>
				<verse number="20">Tada izraelitų bendrija pasitraukė nuo Mozės,</verse>
				<verse number="21">o atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami VIEŠPAČIUI auką Susitikimo Palapinės statybai, visai jos tarnybai ir šventiesiems drabužiams.</verse>
				<verse number="22">Vyrai ir moterys – visi, kurie buvo dosnios širdies – atnešė ir sagų, ir auskarų, ir žiedų, ir karolių, visokių auksinių daiktų. Kiekvienas, kas tik galėjo, atnešė VIEŠPAČIUI aukso atnašą.</verse>
				<verse number="23">O visi tie, kurie turėjo ar mėlynų, ar violetinių, ar tamsiai raudonų siūlų, ar plonos drobės, ar ožkos vilnos, ar išdirbtų avikailių, ar švelnios odos, atnešė jų.</verse>
				<verse number="24">Kiekvienas, kas tik galėjo duoti sidabro ar vario atnašą, davė ją kaip VIEŠPATIES atnašą; kiekvienas, kas tik turėjo akacijos medžio, tinkamo statybai, atnešė jo.</verse>
				<verse number="25">Visos nagingos moterys verpė rankomis ir atnešė, ką buvo suverpusios – mėlynų, violetinių bei tamsiai raudonų siūlų ir plonų lininių siūlų;</verse>
				<verse number="26">o moterys, nagingai verpiančios ožkos vilną, širdies skatinamos, verpė ožkos vilną.</verse>
				<verse number="27">Giminių galvos atnešė lazurito akmenų ir brangakmenių efodui ir krūtinės dėklui,</verse>
				<verse number="28">kvepalų ir aliejaus apšvietimui, patepimo aliejui bei kvapiajam smilkalui.</verse>
				<verse number="29">Taigi vyrai ir moterys, kuriuos širdis paskatino ką nors atnešti VIEŠPATIES per Mozę įsakytiems darbams atlikti, atnešė tai VIEŠPAČIUI kaip savanorišką auką.</verse>
				<verse number="30">Tada Mozė tarė izraelitams: „Štai VIEŠPATS vardu pašaukė Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės,</verse>
				<verse number="31">pripildė jį dieviškos dvasios – išminties, proto, pažinimo ir sugebėjimo</verse>
				<verse number="32">gaminti dirbinius iš aukso, sidabro bei vario,</verse>
				<verse number="33">gludinti ir įtverti brangakmenius, drožinėti iš medžio, išmanyti bet kokį dailės amatą.</verse>
				<verse number="34">Jis suteikė jiedviem – jam ir Oholiabui, Ahisamacho sūnui iš Dano giminės – gebėjimą ir kitus pamokyti.</verse>
				<verse number="35">Juodu jis pripildė išminties atlikti darbą ir meistro, ir apmatų sumanytojo, ir siuvinėtojo mėlynais, violetiniais, tamsiai raudonais siūlais ir plonais lininiais siūlais, ir audėjo – bet kokio amatininko ir meistro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Todėl Becalelis ir Oholiabas bei visi nagingi vyrai, kuriems VIEŠPATS davė išmonės ir išminties atlikti visus darbus statant šventyklą, imsis darbo ir padarys visa, kaip VIEŠPATS įsakė“.</verse>
				<verse number="2">Tada Mozė pašaukė Becalelį ir Oholiabą bei visus vyrus, kuriuos VIEŠPATS buvo pripildęs išminties, visus, kurių širdis skatino juos eiti ir imtis darbo.</verse>
				<verse number="3">Jie perėmė iš Mozės visas savanoriškas aukas, izraelitų atneštas šventyklos statybai. Bet žmonės ir toliau kas rytą nešė Mozei savanoriškas aukas.</verse>
				<verse number="4">Todėl visi meistrai, užsiėmę įvairiais šventyklos darbais, paliko savo darbą, atėjo</verse>
				<verse number="5">ir sakė Mozei: „Žmonės atneša kur kas daugiau negu reikia darbui, kurį mums VIEŠPATS įsakė atlikti“.</verse>
				<verse number="6">Tad Mozė davė įsakymą paskelbti stovykloje: „Niekas – nei vyras, nei moteris – tegu nebesistengia aukoti ką nors daugiau šventyklai!“ Taip žmonės buvo sulaikyti nuo nešimo,</verse>
				<verse number="7">nes jau buvo daugiau, negu gana darbui padaryti.</verse>
				<verse number="8">Tada nagingiausi darbininkai padarė dešimties dangų Padangtę iš plonos suktinių siūlų drobės su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais meistriškai išsiuvinėtais kerubais.</verse>
				<verse number="9">Kiekvienos dangos ilgis buvo dvidešimt aštuonios uolektys, o plotis – keturios uolektys. Visos dangos buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="10">Penkias dangas jie susegė vieną su kita; kitas penkias dangas irgi susegė vieną su kita.</verse>
				<verse number="11">Pritaisė mėlynų siūlų kilpas ant vieno junginio galinės dangos pakraščio; tą pat padarė ir ant kito junginio galinės dangos pakraščio.</verse>
				<verse number="12">Penkiasdešimt kilpų pritaisė prie vienos dangos ir penkiasdešimt kilpų – ant pakraščio dangos, esančios kitame junginyje. Kilpos buvo viena priešais kitą.</verse>
				<verse number="13">Padirbo penkiasdešimt aukso sagčių ir susegė dangas vieną su kita taip, kad išėjo Padangtė.</verse>
				<verse number="14">Jie padirbo ir dangas iš ožkos vilnos Palapinei viršum Padangtės. Tų dangų padirbo vienuolika.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienos dangos ilgis buvo trisdešimt uolekčių, o plotis – keturios uolektys. Visos vienuolika dangų buvo vienodo dydžio.</verse>
				<verse number="16">Penkias dangas susegė atskirai į viena, ir šešias dangas atskirai į viena.</verse>
				<verse number="17">Pritaisė penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio viename junginyje ir penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio kitame junginyje.</verse>
				<verse number="18">Padirbo iš vario penkiasdešimt sagčių dangoms sukabinti, kad būtų galima Palapinę pastatyti.</verse>
				<verse number="19">Iš išdirbtų avikailių padarė Palapinei priedangą, o virš jos – priedangą iš tehašimo odos.</verse>
				<verse number="20">Tada jie padirbo akacijos medžio lentų Padangtės sienoms pastatyti.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienos lentos ilgis buvo dešimt uolekčių, o plotis – pusantros.</verse>
				<verse number="22">Kiekviena lenta šonuose turėjo po dvi vieną su kita suderintas iškyšas lentoms sukabinti. Tą pat jie padarė su visomis Padangtės lentomis.</verse>
				<verse number="23">Pridirbo Padangtei lentų: dvidešimt lentų – pietinei sienai, pietų šonui;</verse>
				<verse number="24">iš sidabro nuliejo keturiasdešimt pastovų padėti po dvidešimčia lentų: po du pastovus – po pirmosios lentos dviem iškyšomis ir po du pastovus – po kiekvienos kitos lentos dviem iškyšomis.</verse>
				<verse number="25">Padangtės šiaurinei sienai – šiaurės šonui – padirbo dvidešimt lentų</verse>
				<verse number="26">su keturiasdešimt sidabro pastovų: po du pastovus – po pirmąja lenta ir po du pastovus – po kiekviena kita lenta.</verse>
				<verse number="27">O Padangtės užpakalinei sienai – vakarų šonui – padirbo šešias lentas.</verse>
				<verse number="28">Padangtės užpakaliniams kampams padirbo po dvi lentas.</verse>
				<verse number="29">Žemai jos buvo palaidos, bet viršuje sujungtos ties pirmąja sąvarža. Taip jas padarė abiejuose kampuose.</verse>
				<verse number="30">Taigi iš viso buvo aštuonios lentos su sidabro pastovais – šešiolika pastovų, kiekvienai lentai po du pastovus.</verse>
				<verse number="31">Jie padirbo skersinius iš akacijos medžio: penkis – vienai Padangtės lentų sienai,</verse>
				<verse number="32">penkis – kitai Padangtės lentų sienai ir penkis – Padangtės užpakalinės sienos – vakarų šono – lentoms.</verse>
				<verse number="33">Padarė taip, kad vidurinis skersinis eitų lentų sienos viduriu nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="34">Lentas ir skersinius paauksavo, o žiedus skersiniams laikyti padarė iš aukso.</verse>
				<verse number="35">Jie padarė uždangą iš plonos suktinių siūlų drobės su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais meistriškai išsiuvinėtais kerubais.</verse>
				<verse number="36">Jai pakabinti padirbo keturis stulpus iš akacijos medžio ir juos paauksavo. Stulpų kabliai buvo iš aukso, o pastovus stulpams nuliejo iš sidabro.</verse>
				<verse number="37">Palapinės angai padarė užuolaidą iš plonos suktinių siūlų drobės su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais išsiuvinėtais raštais</verse>
				<verse number="38">ir penkis stulpus su kabliais. Jų viršūnes ir apvadus aptraukė auksu, bet penki pastovai buvo iš vario.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Becalelis padirbo akacijos medžio skrynią. Ji buvo pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="2">Ją aptraukė grynu auksu iš vidaus ir iš lauko, aplenkė aukso apvadu.</verse>
				<verse number="3">Keturioms jos kojoms nuliejo keturis žiedus: po du žiedus – vienam šonui ir po du žiedus – kitam šonui.</verse>
				<verse number="4">Padirbo akacijos medžio karteles, jas paauksavo,</verse>
				<verse number="5">ir skryniai nešti perkišo per žiedus, esančius ant skrynios šonų.</verse>
				<verse number="6">Padarė malonės sostą iš gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio.</verse>
				<verse number="7">Iš kalstyto aukso padarė du kerubus ir pritaisė juos prie abiejų malonės sosto galų:</verse>
				<verse number="8">vieną kerubą – prie vieno galo ir kitą kerubą – prie kito galo; kerubus pritaisė taip, kad jie buvo lyg iš vieno gabalo su malonės sosto galais.</verse>
				<verse number="9">Kerubai laikė išskleistus į viršų sparnus ir dengė jais malonės sostą. Stovėjo jiedu vienas priešais kitą, bet jų veidai buvo atgręžti į malonės sostą.</verse>
				<verse number="10">Jis padirbo iš akacijos medžio stalą dviejų uolekčių ilgio, vienos uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio.</verse>
				<verse number="11">Aptraukė jį grynu auksu ir viršų aplenkė aukso apvadu.</verse>
				<verse number="12">Padarė aplink jį plaštakos platumo briauną, o aplink briauną – aukso apvadą.</verse>
				<verse number="13">Nuliejo jam keturis aukso žiedus ir pritaisė ant keturių kampų prie keturių kojų.</verse>
				<verse number="14">Žiedai, laikantys karteles stalui nešti, buvo prie pat briaunos.</verse>
				<verse number="15">Karteles stalui nešti jis padirbo iš akacijos medžio ir aptraukė jas auksu.</verse>
				<verse number="16">Reikmenis, kurie turėjo būti ant stalo – lėkštes ir indus smilkalams, dubenis ir ąsočius liejamosioms atnašoms – jis padarė iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="17">Jis padirbo iš gryno aukso žvakidę. Žvakidės stovas ir kotas buvo nukalti; taurelės, galvutės ir vainiklapiai buvo iš vieno gabalo su žvakide.</verse>
				<verse number="18">Šešios šakos ėjo iš jos šonų: trys šakos – iš vieno šono ir trys šakos – iš kito.</verse>
				<verse number="19">Trys migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios buvo visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos.</verse>
				<verse number="20">Ant žvakidės koto buvo keturios migdolo žiedo pavidalo taurelės, kiekviena su savo galvute ir vainiklapiais.</verse>
				<verse number="21">Galvutė iš to paties gabalo buvo po pirmąja šakų pora, galvutė iš to paties gabalo buvo po antrąja šakų pora ir galvutė iš to paties gabalo – po trečiąja šakų pora.</verse>
				<verse number="22">Galvutės ir jų šakos buvo iš to paties gabalo, visos nukaltos iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="23">Jis padirbo jai septynis žibintus ir žnyples, ir padėklus iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="24">Žvakidę ir jos reikmenis jis padarė iš vieno talento gryno aukso.</verse>
				<verse number="25">Aukurą smilkalams jis padarė iš akacijos medžio. Jis buvo vienos uolekties ilgio ir vienos uolekties pločio – keturkampis, o aukščio turėjo dvi uolektis; iš to paties gabalo buvo jo ragai.</verse>
				<verse number="26">Aptraukė aukurą grynu auksu – viršų, visus šonus bei ragus ir aplenkė aukso apvadu.</verse>
				<verse number="27">Žemiau apvado abiejuose aukuro šonuose pritaisė du auksinius žiedus kartelėms aukurui nešti.</verse>
				<verse number="28">Karteles padirbo iš akacijos medžio ir paauksavo.</verse>
				<verse number="29">Taip pat jis pagamino šventąjį patepimo aliejų ir kvapųjį smilkalą, tarsi jie būtų kvepalų gamintojo mišiniai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Iš akacijos medžio padarė ir aukurą deginamajai aukai. Jis buvo penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio – keturkampis, o aukščio turėjo tris uolektis.</verse>
				<verse number="2">Ant jo keturių kampų padirbo keturis ragus, išeinančius iš paties aukuro.</verse>
				<verse number="3">O visus aukuro reikmenis – puodus pelenams, grandiklius, dubenis, šakutes ir keptuves padirbo iš vario.</verse>
				<verse number="4">Padirbo aukurui vario pinučius po jo briauna, nutįsusius žemyn nuo briaunos iki pusės aukuro.</verse>
				<verse number="5">Nuliejo keturis žiedus prie keturių varinių pinučių kampų kartims laikyti.</verse>
				<verse number="6">Kartis padirbo iš akacijos medžio ir aptraukė variu.</verse>
				<verse number="7">Jam nešti perkišo kartis per žiedus aukuro šonuose. Aukurą padirbo tuščią iš lentų.</verse>
				<verse number="8">Jis padarė vario praustuvą su vario pastovu iš veidrodžių tų moterų, kurios tarnavo prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="9">Jis įrengė kiemą. Pietų pakraščio – į pietų pusę – kiemo uždangos buvo plonos suktinių siūlų drobės, šimto uolekčių ilgio;</verse>
				<verse number="10">jų dvidešimt stulpų su dvidešimčia pastovų buvo iš vario, bet stulpų kabliai ir sankabos buvo iš sidabro.</verse>
				<verse number="11">Šiaurės pakraščio uždangos buvo šimto uolekčių ilgio; dvidešimt stulpų ir dvidešimt pastovų buvo iš vario, bet stulpų kabliai ir sankabos – iš sidabro.</verse>
				<verse number="12">Vakarų pakraščio užuolaidos buvo penkiasdešimt uolekčių ilgio su dešimčia stulpų ir dešimčia pastovų; stulpų kabliai ir sankabos buvo iš sidabro.</verse>
				<verse number="13">Rytų pakraštyje kiemo ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Viename vartų šone uždanga buvo penkiolikos uolekčių su trim stulpais ir trim pastovais.</verse>
				<verse number="15">Lygiai taip ir kitame šone; abiejų kiemo vartų šonų užuolaidos buvo penkiolikos uolekčių su trim stulpais ir trim pastovais.</verse>
				<verse number="16">Visos kiemo uždangos buvo iš plonos suktinių siūlų drobės.</verse>
				<verse number="17">Stulpų pastovai buvo iš vario, bet stulpų kabliai bei jų sankabos – iš sidabro, o stulpų viršūnės buvo pasidabruotos. Visi kiemo stulpai buvo padengti sidabru.</verse>
				<verse number="18">Kiemo vartų užuolaida buvo iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos mėlynais, violetiniais ir tamsiai raudonais siūlais. Ji buvo dvidešimt uolekčių ilgio; jos aukštis, arba plotis, buvo penkios uolektys, toks kaip ir kiemo dangų.</verse>
				<verse number="19">Keturi stulpai ir jų keturi pastovai buvo iš vario, o kabliai – iš sidabro. Stulpų viršūnės buvo pasidabruotos, o sankabos – iš sidabro.</verse>
				<verse number="20">Palapinės ir kiemo kuoleliai buvo iš vario.</verse>
				<verse number="21">Štai Padangtės, Sandoros Padangtės, apyskaita, kurią, Mozei įsakius ir Aarono sūnui kunigui Itamarui vadovaujant, padarė levitai.</verse>
				<verse number="22">O Becalelis, Hūro sūnaus Ūrio sūnus iš Judo giminės, buvo padaręs visa, ką Mozei VIEŠPATS buvo įsakęs padaryti,</verse>
				<verse number="23">drauge su Ahisamacho sūnumi Oholiabu iš Dano giminės, meistru, dailininku ir turinčiu įgūdžių siuvinėti ploną drobę mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais.</verse>
				<verse number="24">Aukso, sunaudoto visos šventyklos statybos darbams – auksas suaukotas kaip atnašos, – buvo dvidešimt devyni talentai ir septyni šimtai trisdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="25">Sidabro, surinkto per bendrijos surašymą, buvo šimtas talentų ir tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki šekeliai pagal šventyklos šekelį, po</verse>
				<verse number="26">vieną beką nuo galvos (tai yra po pusšekelį pagal šventyklos šekelį) kiekvieno, įrašyto į sąrašą ir turinčio dvidešimt metų arba vyresnio, iš viso šešių šimtų trijų tūkstančių penkių šimtų ir penkiasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="27">Šimtinė sidabro talentų buvo sunaudota šventyklos pastovams ir uždangos pastovams nuliedinti – šimtas pastovų iš šimtinės talentų, po talentą kiekvienam pastovui.</verse>
				<verse number="28">Iš tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių šekelių jis padirbo kablius stulpams, aptraukė jų viršūnes ir padarė jiems sankabas.</verse>
				<verse number="29">Vario buvo suaukota septyniasdešimt talentų ir du tūkstančiai keturi šimtai šekelių.</verse>
				<verse number="30">Iš jo jis padirbo pastovus Susitikimo Palapinės durims, vario aukurą su vario pinučiais ir visus aukuro reikmenis,</verse>
				<verse number="31">visus pastovus kiemui ir pastovus kiemo vartams, visus kuolelius Padangtei ir visus kuolelius kiemui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonų siūlų jie išaudė puikius apdarus šventyklos tarnybai. Jie pagamino šventuosius drabužius Aaronui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Efodą padarė iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="3">Išploję auksą į lakštus, sukarpė į siūlus ir jais išsiuvinėjo meniškus raštus drauge su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais plonoje suktinių siūlų drobėje.</verse>
				<verse number="4">Padarė efodui dvejas petnešas, prisiūtas prie abiejų jo galų.</verse>
				<verse number="5">Išsiuvinėtoji juosta buvo iš tų pačių medžiagų ir to paties meistriškumo kaip ir efodas. Ji buvo padaryta iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos auksu ir mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="6">Lazurito akmenys buvo paruošti, įrėminti aukso rėmeliais ir juose išraižyti Izraelio sūnų vardai, kaip išraižomas antspaudo žiedas.</verse>
				<verse number="7">Juos pritvirtino prie efodo petnešų, kad būtų Izraelio sūnums atminimo akmenys, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="8">Kaip ir efodą iš plonos suktinių siūlų drobės padarė krūtinės dėklą, meistriškai išsiuvinėtą auksu ir mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="9">Jis buvo keturkampis. Krūtinės dėklą padarė dvilinką, sprindžio ilgio ir sprindžio pločio.</verse>
				<verse number="10">Apdaigstė jį keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje buvo sardas, topazas ir smaragdas,</verse>
				<verse number="11">antroje eilėje – granatas, safyras ir ametistas,</verse>
				<verse number="12">trečioje eilėje – hiacintas, agatas ir krištolas,</verse>
				<verse number="13">ketvirtoje eilėje – berilas, lazuritas ir jaspis. Brangakmeniai buvo įrėminti aukso rėmeliais.</verse>
				<verse number="14">Akmenų skaičius atitiko dvylikos Izraelio sūnų vardus; jie buvo tarsi antspaudo žiedai su kiekviename išraižytu vienos iš dvylikos giminių vardu.</verse>
				<verse number="15">Krūtinės dėklui padirbo grandinėles iš gryno aukso, suvytas tarsi virvelės;</verse>
				<verse number="16">jam padirbo iš aukso du įtvarus ir du auksinius žiedus. Žiedus pritvirtino ant abiejų krūtinės dėklo kampų</verse>
				<verse number="17">ir įvėrė aukso virveles į šiuos du žiedus krūtinės dėklo kampuose.</verse>
				<verse number="18">Abiejų virvelių galus pritvirtino prie dviejų įtvarų, pririšdami juos priekyje prie efodo petnešų.</verse>
				<verse number="19">Tada padirbo iš aukso kitus du žiedus ir pritvirtino juos apačioje prie dviejų krūtinės dėklo kampų ant užpakalinės pusės prie pat efodo.</verse>
				<verse number="20">Padirbo dar du žiedus iš aukso ir pritvirtino juos žemai efodo petnešų priekyje, prie jo siūlės virš meistriškai išaustos efodo juostos.</verse>
				<verse number="21">Tada, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei, jie sujungė mėlyna virvele krūtinės dėklo žiedus su efodo žiedais, kad jis gulėtų ant meistriškai išaustos efodo juostos ir neatsiskirtų nuo efodo.</verse>
				<verse number="22">Efodo skraistę išaudė vien iš mėlynų siūlų.</verse>
				<verse number="23">Skylė galvai skraistės viduryje buvo kaip skylė šarvų liemenėje su atsiūlėjimu aplink skylę, idant nesuplyštų.</verse>
				<verse number="24">Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais.</verse>
				<verse number="25">Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visus aplinkui tarp granatmedžio obuolių.</verse>
				<verse number="26">Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, ir taip aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="27">Aaronui ir jo sūnums pagamino tunikas iš plonos drobės,</verse>
				<verse number="28">turbaną iš plonos drobės, kepures iš plonos drobės, lininius apatinius drabužius iš plonos suktinių siūlų drobės</verse>
				<verse number="29">ir plonos suktinių siūlų drobės juostą puošniai išsiuvinėjo mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="30">Padirbo iš gryno aukso gėlę – pašventimo ženklą – ir, kaip išraižomas antspaudo žiedas, išraižė joje įrašą „Pašvęsta VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="31">Gėlei prie turbano pritvirtinti užrišo mėlyną virvelę, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="32">Taip buvo užbaigti visi Susitikimo Palapinės Padangtės darbai. Izraelitai visa padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="33">Tada jie atnešė Padangtę su Palapine ir visais reikmenimis pas Mozę: kablius, lentas, skersinius, stulpus bei pastovus,</verse>
				<verse number="34">raudonai dažytų avikailių dangas, tehašimo odos dangas ir pertvaros uždangą,</verse>
				<verse number="35">Sandoros Skrynią su kartelėmis ir malonės sostu,</verse>
				<verse number="36">stalą su visais reikmenimis ir padėtine duona,</verse>
				<verse number="37">gryno aukso žvakidę su žibintais bei visais reikmenimis ir aliejų apšvietimui,</verse>
				<verse number="38">aukso aukurą, patepimo aliejų bei kvapųjį smilkalą ir užuolaidą Palapinės įėjimui,</verse>
				<verse number="39">vario aukurą ir vario pinučius, karteles bei visus reikmenis, praustuvą su pastovu,</verse>
				<verse number="40">kiemo dangas, stulpus bei pastovus, užuolaidą kiemo vartams su virvėmis ir kuoleliais, visa, kas reikalinga Padangtės tarnybai Susitikimo Palapinėje,</verse>
				<verse number="41">puikius apdarus šventyklos tarnybai bei šventuosius drabužius kunigui Aaronui ir drabužius jo sūnums kunigų tarnybai eiti.</verse>
				<verse number="42">Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei, taip izraelitai buvo atlikę visus darbus.</verse>
				<verse number="43">Pamatęs, kad visa jie buvo padarę, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, Mozė palaimino juos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="2">„Pirmo mėnesio pirmą dieną pastatysi Susitikimo Palapinės Padangtę.</verse>
				<verse number="3">Padėsi į ją Sandoros Skrynią ir atskirsi uždanga.</verse>
				<verse number="4">Įneši stalą ir jį padengsi. Tada įneši žvakidę ir uždegsi jos žibintus.</verse>
				<verse number="5">Aukso aukurą smilkalams pastatysi priešais Sandoros Skrynią ir pakabinsi Padangtės duryse užuolaidą.</verse>
				<verse number="6">Deginamųjų aukų aukurą pastatysi Susitikimo Palapinėje priešais įėjimą į Padangtę,</verse>
				<verse number="7">praustuvą padėsi tarp Susitikimo Palapinės ir aukuro, pripilsi į jį vandens.</verse>
				<verse number="8">Iš visų pusių įrengsi kiemą ir pakabinsi užuolaidą ant kiemo vartų.</verse>
				<verse number="9">Tada paimsi patepimo aliejaus ir patepsi Padangtę ir visa, kas joje; pašventinsi ją drauge su visu apstatymu, kad būtų šventa.</verse>
				<verse number="10">Šventindamas deginamųjų aukų aukurą su visais jo reikmenimis, patepsi ir jį, kad būtų ypač šventas.</verse>
				<verse number="11">Patepsi ir praustuvą drauge su pastovu ir pašventinsi jį.</verse>
				<verse number="12">Tada atvesi Aaroną ir jo sūnus prie Susitikimo Palapinės durų ir, apiplovęs vandeniu,</verse>
				<verse number="13">apvilksi Aaroną šventuoju apdaru ir patepsi, šventindamas jį, kad jis man tarnautų kaip kunigas.</verse>
				<verse number="14">Atvesi ir jo sūnus, apvilksi juos tunikomis</verse>
				<verse number="15">ir patepsi juos, kaip patepei jų tėvą, kad jie tarnautų man kaip kunigai. Šis patepimas suteiks jiems amžiną kunigystę per visas kartų kartas“.</verse>
				<verse number="16">Taip Mozė ir padarė. Kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs, taip jis ir padarė.</verse>
				<verse number="17">Taigi antrų metų pirmo mėnesio pirmą dieną buvo pastatyta Padangtė.</verse>
				<verse number="18">Mozė pastatė Padangtę. Jis padėjo pastovus, sustatė lentas, uždėjo skersinius ir iškėlė stulpus;</verse>
				<verse number="19">po to išskleidė Palapinę viršum Padangtės, uždėdamas virš jos Palapinės dangą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="20">Jis paėmė liudijimą ir įdėjo jį į Skrynią, pritaisė prie Skrynios karteles, užkėlė ant Skrynios viršaus malonės sostą</verse>
				<verse number="21">ir įnešė Skrynią į Padangtę. Tada pakabino uždangą ir uždengė Sandoros Skrynią, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="22">Stalą padėjo Susitikimo Palapinėje, prie Padangtės šiaurės pakraščio šiapus uždangos,</verse>
				<verse number="23">ir išdėliojo ant jo padėklus duonos, kad ji būtų VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="24">Žvakidę padėjo Susitikimo Palapinėje priešais stalą prie Padangtės pietų pakraščio</verse>
				<verse number="25">ir uždegė žibintus VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="26">Aukso aukurą padėjo Susitikimo Palapinėje priešais uždangą</verse>
				<verse number="27">ir atnašavo ant jo kvapųjį smilkalą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="28">Jis pakabino ir užuolaidą ant įėjimo į Padangtę.</verse>
				<verse number="29">Aukurą deginamosioms aukoms jis pastatė Susitikimo Palapinėje prie įėjimo į Padangtę ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei javų atnašas, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="30">Tarp Susitikimo Palapinės ir aukuro padėjo praustuvą ir pripildė vandens,</verse>
				<verse number="31">kuriuo ir Mozė, ir Aaronas, ir jo sūnūs nusiplovė rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="32">Kada tik eidavo į Susitikimo Palapinę ir artindavosi prie aukuro, jie apsiplaudavo, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="33">Aplink Padangtę bei aukurą jis įrengė kiemą ir užkabino užuolaidą ant kiemo vartų. Taip Mozė užbaigė darbą.</verse>
				<verse number="34">Tada debesis uždengė Susitikimo Palapinę, ir VIEŠPATIES šlovė pripildė Padangtę.</verse>
				<verse number="35">Mozė negalėjo įeiti į Susitikimo Palapinę, nes ją gaubė debesis ir pripildė VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="36">Kai tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraelitai leisdavosi į kelionę.</verse>
				<verse number="37">Bet jeigu debesis nepakildavo, jie tol nesileisdavo į kelionę, kol jis nepakildavo.</verse>
				<verse number="38">Dieną virš Padangtės buvo matyti VIEŠPATIES debesis, o naktį viso Izraelio namų akivaizdoje kiekvienoje jų kelionės sustojimo vietoje ten būdavo ugnis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="3">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATS pasišaukė Mozę ir kalbėjo jam iš Susitikimo Palapinės, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems. Kai kas nors iš jūsų nori atvesti VIEŠPAČIUI gyvulio atnašą, atveskite atnašą iš jaučių bandos ar iš avių bei ožkų kaimenės.</verse>
				<verse number="3">Jei atnaša yra deginamoji auka iš jaučių bandos, jis atves sveiką jautį prie Susitikimo Palapinės įėjimo, kad būtų priimtas jo vardu VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">Ten jis uždės ranką ant galvos deginamajai aukai, kad ji būtų priimta jo labui kaip permaldavimas už jį.</verse>
				<verse number="5">Jautis bus papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje, o Aaronas ir jo sūnūs atnašaus kraują, išliedami jį ant visų šonų aukuro, esančio prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="6">Tada deginamoji auka bus nulupta ir sukapota į dalis.</verse>
				<verse number="7">Kunigo Aarono sūnūs užkurs ant aukuro ugnį ir prikraus į ugnį malkų.</verse>
				<verse number="8">Po to Aarono sūnūs, kunigai, išdėlios sukapotas dalis drauge su galva ir taukais ant ugnies ir malkų, esančių ant aukuro.</verse>
				<verse number="9">O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas pavers dūmais visą atnašą ant aukuro kaip ugninę atnašą – malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="10">Jei atnaša deginamajai aukai yra iš smulkių gyvulių – avių ar ožkų kaimenės, jis atves sveiką aviną ar ožį.</verse>
				<verse number="11">Šis bus papjautas prie šiaurinio aukuro krašto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Aarono sūnūs, kunigai, išlies jo kraują ant visų aukuro šonų.</verse>
				<verse number="12">Sukapotas dalis kunigas išdėlios drauge su galva ir taukais viršum degančių malkų ant aukuro.</verse>
				<verse number="13">O viduriai ir kojos bus apiplautos vandeniu. Tada kunigas atnašaus visa, paversdamas dūmais ant aukuro. Tai deginamoji auka – malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">Jei atnaša VIEŠPAČIUI yra deginamoji auka iš paukščių, jis parinks ją iš purplelių ar balandžių.</verse>
				<verse number="15">Kunigas atneš jį prie aukuro, nusuks galvą ir ant aukuro pavers dūmais. O kraujas bus išlietas ant aukuro šonų.</verse>
				<verse number="16">Jis atskirs gurklį su viskuo kas jame ir numes į pelenams skirtą vietą rytinėje aukuro pusėje.</verse>
				<verse number="17">Tada, perplėšęs paukštį per vidurį ir pusių neatskirdamas, kunigas pavers jį dūmais ant aukuro viršum malkų ant ugnies. Tai deginamoji auka – malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kai kas nors duoda javų atnašą VIEŠPAČIUI, jo atnaša turi būti geriausi miltai. Jis užpils ant jų aliejaus, apibarstys smilkalais</verse>
				<verse number="2">ir atneš Aarono sūnums, kunigams. Kunigas, paėmęs iš jos saują geriausių miltų ir aliejaus, drauge su visais smilkalais pavers šią priminimo atnašą dūmais ant aukuro, malonaus kvapo ugninę auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="3">O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui ir jo sūnums; tai švenčiausia dalis ugninių atnašų VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="4">Kai duosi javų atnašą, iškeptą krosnyje, ji turi būti iš geriausių miltų: nerauginti papločiai, įmaišyti aliejumi, arba neraugintos aliejumi apteptos bandelės.</verse>
				<verse number="5">Jei tavo javų atnaša kepta keptuvėje, ji bus iš geriausių miltų, išminkyta su aliejumi ir nerauginta.</verse>
				<verse number="6">Padalyk ją į gabalus ir apipilk aliejumi. Tai javų atnaša.</verse>
				<verse number="7">Jei tavo javų atnaša yra atnaša puode, ji bus paruošta iš geriausių miltų aliejuje.</verse>
				<verse number="8">Kai atneši VIEŠPAČIUI javų atnašą, paruoštą vienu iš šių būdų, ji bus paduota kunigui, ir šis padės ją ant aukuro.</verse>
				<verse number="9">Kunigas paims iš javų atnašos priminimo dalį ir pavers ją dūmais ant aukuro kaip malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="10">O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui ir jo sūnums; tai švenčiausia dalis ugninių atnašų VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Visos javų atnašos, kurias duodi VIEŠPAČIUI, turi būti neraugintos, nes nei raugo, nei medaus nepaversi dūmais kaip ugninės aukos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="12">Jas galite atnešti VIEŠPAČIUI kaip pirmienų atnašas, tačiau ant aukuro jos nebus dedamos, kad duotų malonų kvapą.</verse>
				<verse number="13">Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo Sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos.</verse>
				<verse number="14">Jei neši VIEŠPAČIUI derliaus pirmienų javų atnašą, atneši savo derliaus pirmienų šviežias ugnyje pagruzdintas varpas, kruopas iš šviežių grūdų kaip pirmienų javų atnašą.</verse>
				<verse number="15">Užpilsi ant jos aliejaus ir apibarstysi smilkalais. Tai javų atnaša.</verse>
				<verse number="16">O kunigas pavers dūmais jos priminimo dalį – dalį šviežių grūdų su aliejumi ir drauge su smilkalais. Tai ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jei kieno atnaša yra bendravimo auka, ir jis atnašauja gyvulį iš jaučių bandos, turi atnašauti VIEŠPATIES akivaizdoje sveiką patiną ar sveiką patelę.</verse>
				<verse number="2">Jis uždės ranką savo atnašai ant galvos ir papjaus gyvulį prie Susitikimo Palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs, kunigai, išlies kraują ant aukuro šonų.</verse>
				<verse number="3">Tada iš bendravimo aukos jis atnašaus kaip ugninę atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir ant vidurių esančius taukus,</verse>
				<verse number="4">abudu inkstus su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims drauge su inkstais.</verse>
				<verse number="5">Tada Aarono sūnūs pavers tai dūmais ant aukuro drauge su deginamąja auka viršum malkų ant ugnies kaip malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Jei jo atnaša yra bendravimo auka VIEŠPAČIUI iš avių kaimenės, jis turi atnašauti sveiką patiną ar sveiką patelę.</verse>
				<verse number="7">Jei jis duoda avį kaip savo atnašą, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon</verse>
				<verse number="8">ir uždės ranką atnašai ant galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo Palapinę, o Aarono sūnūs išlies jos kraują ant visų aukuro šonų.</verse>
				<verse number="9">Iš bendravimo aukos jis kaip ugninę auką VIEŠPAČIUI atnašaus jos taukus: visą riebiąją uodegą, kuri turi būti atkirsta prie pat stuburo, vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir taukus, kurie yra ant vidurių,</verse>
				<verse number="10">abudu inkstus su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims drauge su inkstais.</verse>
				<verse number="11">Tada kunigas pavers visa tai dūmais ant aukuro kaip ugninę maisto atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="12">Jei jo atnaša yra ožka, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon</verse>
				<verse number="13">ir uždės ranką jai ant galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo Palapinę, o Aarono sūnūs išlies jos kraują ant visų aukuro šonų.</verse>
				<verse number="14">Iš jos jis atnašaus kaip ugninę atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir visus taukus, kurie yra ant vidurių,</verse>
				<verse number="15">abudu inkstus drauge su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims drauge su inkstais.</verse>
				<verse number="16">Tada kunigas visa tai pavers dūmais ant aukuro kaip ugninę maisto atnašą maloniam kvapui. Visi taukai priklauso VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="17">Tai amžinas įsakas visoms jūsų kartoms, kad ir kur jūs gyventumėte: nevalgysite jokių taukų nei jokio kraujo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Sakyk izraelitams: kai žmogus nusideda netyčiomis bet kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta,</verse>
				<verse number="3">jei pateptasis kunigas nusideda taip, kad kaltė krinta ant tautos, už nuodėmę, kuria nusidėjo, jis turi atnašauti sveiką jautį iš bandos kaip auką už nuodėmę VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="4">Jis atves jautį prie Susitikimo Palapinės durų priešais VIEŠPATĮ ir uždės ranką jaučiui ant galvos. Jautis bus papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Tada pateptasis kunigas pasems jaučio kraujo ir atneš į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="6">Padažęs pirštą kraujyje, kunigas pašlakstys juo septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje šventyklos uždangos link.</verse>
				<verse number="7">Kunigas krauju pavilgys ragus kvapiojo smilkalo aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje Susitikimo Palapinėje, o likusį jaučio kraują išlies prie papėdės deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="8">Išims visus aukos už nuodėmę jaučio taukus: vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir visus taukus, kurie yra ant vidurių,</verse>
				<verse number="9">abudu inkstus drauge su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims kartu su inkstais,</verse>
				<verse number="10">kaip buvo išimta iš bendravimo aukos jaučio. Kunigas pavers juos dūmais ant deginamųjų aukų aukuro.</verse>
				<verse number="11">O jaučio odą ir visą mėsą drauge su galva, kojomis, viduriais ir išmatomis –</verse>
				<verse number="12">visas jaučio liekanas – jis išneš į švarią vietą už stovyklos, kur išpilami pelenai, ir sudegins ant laužo. Toje vietoje, kur išpilami pelenai, viskas bus sudeginta.</verse>
				<verse number="13">Jei visa Izraelio bendruomenė netyčia suklysta ir, bendrijai to nė nejaučiant, padaro ką nors, kas pagal VIEŠPATIES įsakymus neturėtų būti daroma, ir užsitraukia kaltę,</verse>
				<verse number="14">tai nuodėmei, kuria jie užsitraukė kaltę, paaiškėjus, bendrija atnašaus jautį iš bandos kaip auką už nuodėmę ir atves jį priešais Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="15">Bendrijos seniūnai uždės rankas jaučiui ant galvos VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jautis bus papjautas priešais VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="16">Pateptasis kunigas atneš jaučio kraujo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="17">Padažęs pirštą kraujyje, kunigas pašlakstys juo VIEŠPATIES akivaizdoje septynis kartus uždangos link.</verse>
				<verse number="18">Tada krauju pavilgys ragus aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje Susitikimo Palapinėje, o likusį kraują išlies prie papėdės deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="19">Visi jo taukai bus išimti ir paversti dūmais ant aukuro.</verse>
				<verse number="20">Su šiuo jaučiu pasielgs kaip su aukos už nuodėmę jaučiu; tą pat su juo padarys. Taigi kunigas atliks už juos permaldavimą, ir jiems bus atleista.</verse>
				<verse number="21">O patį jautį jis išgabens už stovyklos ir sudegins kaip pirmąjį jautį. Tai bendrijos auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="22">Kai netyčia nusideda valdovas, darydamas ką nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES, jo Dievo, įsakymus neturėtų būti daromi, ir pasijunta kaltas,</verse>
				<verse number="23">arba jo padarytoji nuodėmė jam primenama, jis atves sveiką ožį kaip savo atnašą.</verse>
				<verse number="24">Uždės ranką ožiui ant galvos, ir ožys bus papjautas toje vietoje, kur pjaunamos deginamosios aukos VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Tada kunigas paims savo pirštu aukos už nuodėmę kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies prie deginamųjų aukų aukuro papėdės.</verse>
				<verse number="26">Visi jo taukai bus paversti dūmais ant aukuro, kaip daroma su bendravimo aukos taukais. Taip kunigas atliks permaldavimą valdovo labui už nuodėmę, ir ji bus atleista.</verse>
				<verse number="27">Jei kas iš paprastų žmonių netyčiomis nusideda, darydamas ką nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES įsakymus neturėtų būti daromi, ir pasijunta kaltas,</verse>
				<verse number="28">ar jo padarytoji nuodėmė jam primenama vėliau, tai jis atves sveiką ožką kaip savo atnašą už nuodėmę, kurią yra padaręs.</verse>
				<verse number="29">Jis uždės ranką ant galvos aukai už nuodėmę, ir auka už nuodėmę bus papjauta deginamųjų aukų vietoje.</verse>
				<verse number="30">Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies prie aukuro papėdės.</verse>
				<verse number="31">Visi jos taukai bus išimti, kaip iš bendravimo aukos, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro, kad būtų malonus kvapas VIEŠPAČIUI. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="32">O jei atnaša, kurią jis atveda kaip auką už nuodėmę, yra avis, jis turi atvesti avelę be trūkumų.</verse>
				<verse number="33">Jis uždės ranką ant galvos aukai už nuodėmę, ir ji bus papjauta toje vietoje, kur pjaunamos deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="34">Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies prie aukuro papėdės.</verse>
				<verse number="35">Visi jos taukai bus išimti kaip ir iš bendravimo aukos avies, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro virš ugninių atnašų VIEŠPAČIUI. Taip kunigas paaukos permaldavimo auką jo labui už nuodėmę, kurią anas padarė, ir jam bus atleista.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Jei žmogus nusideda, būdamas prisaikdintas būti liudytoju, ir nors gali paliudyti, nes matė ar iš kitur sužinojo apie dalyką, bet atsisako kalbėti ir užsitraukia kaltę,</verse>
				<verse number="2">arba paliesdamas ką nors nešvaraus, nors to ir nesuvokdamas, – ar tai būtų lavonas nešvaraus žvėries, ar nešvaraus galvijo, ar nešvaraus roplio – jis tampa nešvarus ir užsitraukia kaltę,</verse>
				<verse number="3">arba paliesdamas, nors to ir nesuvokdamas, žmogaus nešvarumą, bet kokį nešvarumą, dėl kurio tampa nešvarus, bet vėliau suvokia savo kaltę,</verse>
				<verse number="4">arba kai žmogus neapgalvotai ištaria lūpomis priesaiką geram ar blogam tikslui, kaip kad žmonės pratę prisiekinėti neapgalvotai, ir vėliau suvokia savo kaltę dėl tokios priesaikos,</verse>
				<verse number="5">kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo.</verse>
				<verse number="6">Atves VIEŠPAČIUI kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, patelę iš avių kaimenės – avį ar ožką – kaip auką už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę.</verse>
				<verse number="7">Bet jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius, vieną – aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="8">Nuneš juos pas kunigą, o jis aukos pirma tą, kuris yra auka už nuodėmę, nusukdamas jam galvą prie kaklo, bet nenukirsdamas galvos.</verse>
				<verse number="9">Aukos už nuodėmę krauju pašlakstys aukuro šoną, o likęs kraujas bus išlietas prie aukuro papėdės. Tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">O antrą paruoš deginamajai aukai, kaip paprastai daroma. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="11">Bet jei jis neišgali atnašauti dviejų purplelių ar dviejų balandžių, tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos geriausių miltų aukai už nuodėmę. Nei aliejaus į juos nemaišys, nei smilkalų ant jų nebarstys, nes tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="12">Atneš juos pas kunigą, o kunigas pasems jų saują kaip priminimo auką ir pavers juos dūmais ant aukuro drauge su ugninėmis atnašomis VIEŠPAČIUI. Tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="13">Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už bet kurią nuodėmę, kuria nusidėjo, ir jam bus atleista. Kaip ir javų atnaša, likusi miltų dalis priklausys kunigui“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="15">„Kai žmogus nusižengia ir nusideda netyčiomis, pasiimdamas iš VIEŠPAČIUI pašvęstų atnašų, jis atves VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę iš kaimenės sveiką aviną, kurio vertę nustatys sidabro šekeliais pagal šventyklos šekelį. Tai kaltės atnaša.</verse>
				<verse number="16">Atlygins ir už tai, kuo nusidėjo šventyklai, pridėdamas prie jos penktadalį viršaus ir paduodamas kunigui. Kunigas atliks permaldavimą jo labui su kaltės atnašos avinu, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="17">Kai žmogus, pats to nežinodamas, nusideda bet kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta, jis užsitraukia kaltę ir turi priimti už ją bausmę.</verse>
				<verse number="18">Jis atves pas kunigą iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo nustatytą vertę kaip atnašą už kaltę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už klaidą, kurią jis netyčiomis padarė, ir jam bus atleista.</verse>
				<verse number="19">Tokia yra kaltės atnaša; tas žmogus tikrai buvo kaltas VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="21">„Kai žmogus nusideda ir nusižengia VIEŠPAČIUI, pasielgdamas apgaulingai su artimu užstato ar skolos laidavimo reikalu, arba vagyste, arba artimo apgavyste,</verse>
				<verse number="22">arba, radęs pamestą daiktą, melu išsigina, arba kreivai prisiekia dėl ko nors iš daugelio dalykų, kaip kad žmonės paprastai padaro, ir nusideda, –</verse>
				<verse number="23">kai žmogus taip nusideda ir, suvokęs savo kaltę, sugrąžina, ką buvo įsigijęs vagyste ar apgavyste, ar jam patikėtą užstatą, ar daiktą, kurį buvo radęs,</verse>
				<verse number="24">ar bet kokį kitą daiktą, dėl kurio buvo kreivai prisiekęs, jis atlygins už patį daiktą ir pridės viršaus penktą dalį. Taip atsilygins savininkui, kai suvoks savo kaltę.</verse>
				<verse number="25">Tada jis atves pas kunigą kaip kaltės atnašą VIEŠPAČIUI iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo nustatytą vertę.</verse>
				<verse number="26">Kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jam bus atleista visa, kuo jis buvo užsitraukęs kaltę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Duok Aaronui ir jo sūnums nurodymus. Štai deginamosios aukos apeigos. Pati deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro žaizdro visą naktį ligi ryto, o ant aukuro turi būti kurstoma ugnis.</verse>
				<verse number="3">Užsimovęs apatines kelnaites iš drobės, kunigas apsivilks drobiniu apdaru, susems pelenus, kuriais ugnis pavertė ant aukuro deginamąją auką, ir supils juos šalia aukuro.</verse>
				<verse number="4">Tada nusivilks savo apdarą ir, apsivilkęs kitais drabužiais, išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą.</verse>
				<verse number="5">Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais bendravimo aukos taukus.</verse>
				<verse number="6">Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti.</verse>
				<verse number="7">Štai javų atnašos apeigos. Aarono sūnūs atnašaus ją VIEŠPATIES akivaizdoje priešais aukurą.</verse>
				<verse number="8">Vienas jų paims iš jos saują geriausių miltų bei aliejų iš javų atnašos drauge su visais ant atnašos esančiais smilkalais ir pavers jos priminimo dalį dūmais ant aukuro kaip malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">O kas iš jos lieka, suvalgys Aaronas ir jo sūnūs. Ji turi būti valgoma kaip nerauginti papločiai šventoje vietoje; ją reikia valgyti Susitikimo Palapinės kieme.</verse>
				<verse number="10">Ji neturi būti kepama su raugu. Aš daviau ją kaip jų dalį iš savo ugninių atnašų. Ji ypač šventa, kaip ir atnaša už nuodėmę ar kaltės atnaša.</verse>
				<verse number="11">Tik vyrai iš Aarono palikuonių ją valgys kaip savo teisėtą dalį iš VIEŠPATIES ugninių atnašų per visas kartas. Kas tik jas paliestų, taps pašvęstas“.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="13">„Štai atnaša, kurią Aaronas ir jo sūnūs turi atnašauti VIEŠPAČIUI savo patepimo dieną: dešimtadalis efos geriausių miltų kaip nuolatinė javų atnaša, pusė rytą ir pusė vakare.</verse>
				<verse number="14">Ji bus paruošta keptuvėje su aliejumi. Atneši ją gerai aliejuje išmirkytą – keptas javų atnašos riekes – ir atnašausi kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Taip ją paruoš ir kunigas, pateptas iš Aarono sūnų būti jo įpėdiniu. Tai amžinas įstatas: atnaša priklauso VIEŠPAČIUI, ji visa turi būti paversta dūmais.</verse>
				<verse number="16">Kiekviena kunigo javų atnaša turi būti visa sudeginta; ji neturi būti valgoma“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="18">„Taip sakyk Aaronui ir jo sūnums. Štai aukos už nuodėmę apeigos. Auka už nuodėmę bus papjauta VIEŠPATIES akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama atnaša deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="19">Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo Palapinės kieme.</verse>
				<verse number="20">Kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęstas, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje.</verse>
				<verse number="21">Molio indas, kuriame ji buvo virta, turi būti sudaužytas, o jeigu ji virta vario inde, jis turi būti iššveistas ir išskalautas vandeniu.</verse>
				<verse number="22">Tik vyrai iš kunigų giminės ją valgys, nes ji ypač šventa.</verse>
				<verse number="23">Bet aukos už nuodėmę mėsa, kurios kraujo buvo atnešta į Susitikimo Palapinę permaldavimui šventoje vietoje, nebus valgoma. Ji turi būti sudeginta ugnyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Štai kaltės atnašos apeigos. Ši atnaša ypač šventa;</verse>
				<verse number="2">ji bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų.</verse>
				<verse number="3">Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti riebioji plėvė,</verse>
				<verse number="4">abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais.</verse>
				<verse number="5">Kunigas pavers juos ant aukuro dūmais kaip ugninę atnašą VIEŠPAČIUI. Tai kaltės atnaša.</verse>
				<verse number="6">Ją valgys tik vyrai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje vietoje, nes ši atnaša ypač šventa.</verse>
				<verse number="7">Atnaša už kaltę panaši į auką už nuodėmę. Tie patys nurodymai galioja abiems. Ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka ja permaldavimą.</verse>
				<verse number="8">Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją auką, pasiims kailį deginamosios aukos, kurią atnašavo.</verse>
				<verse number="9">Be to, kiekviena javų atnaša, kepta krosnyje, ir kiekviena, paruošta puode ar keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui.</verse>
				<verse number="10">Tuo tarpu kiekviena kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, lygiai priklausys visiems Aarono sūnums.</verse>
				<verse number="11">Štai bendravimo aukos, kuri atnašaujama VIEŠPAČIUI, apeigos.</verse>
				<verse number="12">Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su bendravimo auka turės atnašauti ir aliejumi įmaišytų neraugintų papločių, aliejumi apteptų neraugintų bandelių bei aliejuje išminkytų geriausių miltų papločių.</verse>
				<verse number="13">Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių, jis turės atnašauti su dėkojimui skirta bendravimo auka.</verse>
				<verse number="14">Iš jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai priklausys kunigui, išliejančiam padėkos atnašos kraują.</verse>
				<verse number="15">O jo bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta ligi ryto.</verse>
				<verse number="16">Jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar geros valios auka, ji turi būti valgoma tą dieną, kai aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną.</verse>
				<verse number="17">Bet trečią dieną aukos mėsos liekanos turės būti sudegintos.</verse>
				<verse number="18">Todėl, jei trečią dieną būtų valgomos bendravimo aukos mėsos liekanos, auka nei bus maloni Dievui, nei bus įskaityta tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją valgys, užsitrauks kaltę.</verse>
				<verse number="19">Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas švarus.</verse>
				<verse number="20">Kas, būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, bus pašalintas iš savo giminės.</verse>
				<verse number="21">Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų dalyką – žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų bjaurų kūrinį – ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, jis bus pašalintas iš savo giminės“.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="23">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų nei jaučio, nei avies, nei ožkos.</verse>
				<verse number="24">Nors nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto gyvulio taukai ir gali būti kam nors panaudoti, jūs patys jų nevalgysite.</verse>
				<verse number="25">Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugninė VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės.</verse>
				<verse number="26">Nevalgysite jokio kraujo – ar tai būtų paukščio, ar gyvulio kraujas – niekur savo gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="27">Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės“.</verse>
				<verse number="28">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="29">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: atnašą, skirtą VIEŠPAČIUI iš bendravimo aukos, turės atnešti VIEŠPAČIUI žmogus, kuris atnašauja bendravimo auką.</verse>
				<verse number="30">Savo rankomis jis atneš VIEŠPAČIUI skirtą ugninę atnašą. Jis pats atneš taukus su krūtine, kad krūtinė būtų pakylėta kaip siūbuojamoji atnaša VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Kunigas taukus pavers dūmais ant aukuro, o krūtinė bus Aarono ir jo sūnų dalis.</verse>
				<verse number="32">Ir dešiniąją mentę nuo savo bendravimo aukų atiduosite kunigui kaip dovaną.</verse>
				<verse number="33">Tas, kuris iš Aarono sūnų atnašauja bendravimo aukos kraują ir taukus, gaus dešiniąją mentę kaip savo dalį.</verse>
				<verse number="34">Juk aš paėmiau siūbuojamosios atnašos krūtinę ir dovanos atnašos mentę iš izraelitų, iš jų bendravimo aukų ir atidaviau juos kunigui Aaronui ir jo sūnums kaip amžiną izraelitų duoklę.</verse>
				<verse number="35">Tai bus kunigiškoji dalis iš VIEŠPAČIUI skirtų ugninių atnašų, duota Aaronui ir jo sūnums, kai jie buvo įvesdinti tarnauti VIEŠPAČIUI kaip kunigai.</verse>
				<verse number="36">Kad ji būtų jiems duodama kaip amžina izraelitų duoklė per visas jų kartas, VIEŠPATS įsakė tą dieną, kai patepė juos kunigais“.</verse>
				<verse number="37">Tokios yra deginamosios aukos, javų atnašos, aukos už nuodėmę, atnašos už kaltę, pašventinimo atnašos ir bendravimo aukos apeigos, kurias VIEŠPATS paskelbė Mozei ant Sinajaus kalno, kai įsakė izraelitams nešti savo atnašas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Paimk Aaroną drauge su jo sūnumis, drabužius, patepimo aliejų, jautį aukai už nuodėmę, du avinus bei pintinę su nerauginta duona</verse>
				<verse number="3">ir surink visą bendriją prie Susitikimo Palapinės įėjimo“.</verse>
				<verse number="4">Mozė padarė, kaip VIEŠPATS jam įsakė. Kai visa bendrija buvo surinkta prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,</verse>
				<verse number="5">Mozė kreipėsi į bendriją: „Štai ką VIEŠPATS įsakė padaryti“.</verse>
				<verse number="6">Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu.</verse>
				<verse number="7">Po to apvilko tunika, apjuosė juosta, apsiautė skraiste ir uždėjo efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas efodą prie Aarono.</verse>
				<verse number="8">Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.</verse>
				<verse number="9">Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano priekyje prisegė aukso papuošalą – šventąjį ženklą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="10">Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus, patepė ir pašventino Padangtę ir visa, kas jos viduje.</verse>
				<verse number="11">Pašlakstė juo aukurą septynis kartus ir pašventindamas patepė aukurą, visus reikmenis bei praustuvą su pastovu.</verse>
				<verse number="12">Užpylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus jam pašventinti.</verse>
				<verse number="13">Paliepęs atvesti Aarono sūnus, Mozė apvilko juos tunikomis, apjuosė juostomis ir užmovė jiems kepures, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="14">Kai jam buvo atvestas jautis aukai už nuodėmę, Aaronas ir jo sūnūs kiekvienas uždėjo ranką atnašos už nuodėmę jaučiui ant galvos,</verse>
				<verse number="15">ir jautis buvo papjautas. Mozė paėmė kraujo ir pirštu pavilgė kiekvieną aukuro ragą, taip apvalydamas aukurą. Tada kraują išliejo prie aukuro papėdės. Taip pašventino jį, atlikdamas už jį permaldavimą.</verse>
				<verse number="16">Mozė paėmė visus vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su jų taukais ir ant aukuro pavertė juos dūmais.</verse>
				<verse number="17">Bet patį jautį, jo odą, mėsą ir išmatas jis sudegino ant laužo už stovyklos, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="18">Tada jis paliepė atvesti aviną deginamajai aukai. Aaronas bei jo sūnūs uždėjo rankas avinui ant galvos,</verse>
				<verse number="19">ir avinas buvo papjautas. Mozė apšlakstė krauju visus aukuro šonus.</verse>
				<verse number="20">Avinas buvo sukapotas, ir galvą, dalis bei taukus Mozė ant aukuro pavertė dūmais.</verse>
				<verse number="21">Apiplovęs vidurius ir kojas vandeniu, Mozė pavertė dūmais ant aukuro visą aviną. Tai buvo deginamoji auka, malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="22">Tada jis paliepė atvesti antrąjį aviną, šventimų aviną. Aaronas bei jo sūnūs uždėjo rankas avinui ant galvos,</verse>
				<verse number="23">ir jis buvo papjautas. Mozė paėmė jo kraujo ir pavilgė juo Aarono dešiniosios ausies lezgelį, dešiniosios rankos nykštį ir dešiniosios kojos nykštį.</verse>
				<verse number="24">Kai Aarono sūnūs buvo atvesti, Mozė pavilgė krauju jų dešiniosios ausies lezgelį, dešiniosios rankos nykštį ir dešiniosios kojos nykštį, o likusį kraują iššlakstė ant visų aukuro šonų.</verse>
				<verse number="25">Jis paėmė taukus – riebiąją uodegą, visus vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su jų taukais – ir dešiniąją mentę.</verse>
				<verse number="26">Iš neraugintos duonos pintinės, buvusios VIEŠPATIES akivaizdoje, jis paėmė vieną neraugintos duonos paplotį, vieną duonos su aliejumi paplotį bei vieną bandelę ir padėjo juos ant taukų bei dešiniosios mentės.</verse>
				<verse number="27">Juos visus sudėjo Aaronui ir jo sūnums ant delnų, liepdamas pakylėti kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="28">Tada Mozė paėmė juos iš jų rankų ir pavertė dūmais ant aukuro kartu su deginamąja auka. Tai buvo šventimų malonaus kvapo auka, ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="29">Mozė paėmė krūtinę ir pakylėjo ją kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Ji buvo šventimų avino Mozės dalis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="30">Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir kraujo, esančių ant aukuro, pašlakstė jais Aaroną bei jo drabužius, taip pat jo sūnus bei jų drabužius. Taip jis pašventino Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir jų drabužius.</verse>
				<verse number="31">Galop Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: „Virkite mėsą prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir valgykite ją ten su duona, kuri yra šventimų atnašų pintinėje, kaip buvo man įsakyta: ‘Aaronas ir jo sūnūs ją valgys’.</verse>
				<verse number="32">Mėsos ir duonos liekanas turite sunaikinti ugnyje.</verse>
				<verse number="33">Be to, jūs neatsitrauksite nuo Susitikimo Palapinės įėjimo septynias dienas, kol jūsų šventimų dienos nebus užbaigtos, nes jūsų šventimai truks septynias dienas.</verse>
				<verse number="34">Tai, kas šiandien buvo padaryta, VIEŠPATS įsakė daryti dėl permaldavimo jūsų labui.</verse>
				<verse number="35">Jūs turite pasilikti prie Susitikimo Palapinės įėjimo dieną ir naktį per septynias dienas, laikydamiesi VIEŠPATIES nurodymų, antraip mirsite, nes taip man buvo įsakyta“.</verse>
				<verse number="36">Aaronas ir jo sūnūs padarė visa, ką VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Aštuntą dieną Mozė pasišaukė Aaroną bei jo sūnus ir Izraelio seniūnus.</verse>
				<verse number="2">Aaronui jis tarė: „Paimk jautuką aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai, abu sveikus, ir atnašauk juos VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Kalbėk izraelitams, tardamas: ‘Paimkite ožį aukai už nuodėmę, veršį ir ėriuką, sveikus mitulius deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="4">jautį ir aviną bendravimo aukai paaukoti VIEŠPATIES akivaizdoje ir aliejumi įmaišytą javų atnašą, nes šiandien jums pasirodys VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="5">Visa, ką Mozė buvo įsakęs, jie sugabeno priešais Susitikimo Palapinę. Visa bendrija susirinko ir stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="6">Mozė tarė: „Štai ką VIEŠPATS įsakė padaryti, kad jums pasirodytų VIEŠPATIES šlovė“.</verse>
				<verse number="7">Tada Mozė paliepė Aaronui: „Prieik prie aukuro ir paaukok savo auką už nuodėmę ir deginamąją auką, atlik permaldavimą už save ir už žmones, paaukok žmonių atnašas ir atlik permaldavimą už juos, kaip VIEŠPATS įsakė“.</verse>
				<verse number="8">Aaronas priėjo prie aukuro ir papjovė jautuką, kuris buvo jo paties auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Aarono sūnūs padavė jam kraujo, o jis, padažęs pirštą kraujyje, pavilgė juo aukuro ragus. Likusį kraują išliejo prie aukuro papėdės.</verse>
				<verse number="10">Bet taukus, inkstus ir atnašos už nuodėmę kepenų lezgį jis pavertė dūmais ant aukuro, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs,</verse>
				<verse number="11">o mėsą ir kailį sudegino ant laužo už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Tada jis papjovė deginamąją auką. Aarono sūnūs atnešė jam kraujo, ir jis iššlakstė jį ant aukuro šonų.</verse>
				<verse number="13">Deginamąją auką jie atnešė jam sukapotą į dalis su aukos galva, ir jis pavertė tai dūmais ant aukuro.</verse>
				<verse number="14">Apiplovęs vidurius ir kojas, jis pavertė ir juos dūmais drauge su deginamąja auka ant aukuro.</verse>
				<verse number="15">Po to jis aukojo žmonių atnašą. Paėmęs ožį, kuris buvo žmonių auka už nuodėmę, papjovė jį ir paaukojo kaip atnašą už nuodėmę lygiai kaip pirmąją.</verse>
				<verse number="16">Jis atnašavo deginamąją auką, aukodamas ją pagal nuostatus.</verse>
				<verse number="17">Jis atnašavo javų atnašą ir paėmęs jų saują pavertė juos dūmais ant aukuro, neskaitant rytmečio deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="18">Jis papjovė jautį ir aviną kaip žmonių bendravimo auką. Aarono sūnūs atnešė jam kraujo, kurį jis iššlakstė ant visų aukuro šonų,</verse>
				<verse number="19">jaučio ir avino taukus – riebiąją uodegą, vidurius dengiančius taukus, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir kepenų lezgius.</verse>
				<verse number="20">Šias riebias dalis jie išdėliojo viršum krūtinių, ir taukai buvo paversti dūmais ant aukuro.</verse>
				<verse number="21">Krūtines ir dešiniąją mentę Aaronas pakylėjo kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="22">Aaronas pakėlė rankas žmonių link ir palaimino juos. Paaukojęs auką už nuodėmę, deginamąją auką ir bendravimo auką, jis nulipo žemyn.</verse>
				<verse number="23">Tada Mozė ir Aaronas įėjo į Susitikimo Palapinę. Išėję jie palaimino žmones, ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="24">Iš VIEŠPATIES Artumo išėjo ugnis ir sudegino deginamąją auką bei taukus ant aukuro. Tai matydami, visi žmonės šaukė iš džiaugsmo ir puolė veidu žemėn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">O Aarono sūnūs Nadabas ir Abihuvas pasiėmė savo smilkytuvus, įsidėjo žarijų, užbarstė ant jų smilkalų ir atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje nešventintą ugnį, kokios jis nebuvo jiems įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Ugnis išsiveržė iš VIEŠPATIES Artumo, prarijo juos, ir jie numirė VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Tada Mozė tarė Aaronui: „Apie tai kalbėjo VIEŠPATS, pasakydamas: ‘Per esančius arti prie manęs apreikšiu savo šventumą ir visų žmonių akivaizdoje būsiu pašlovintas’“. Bet Aaronas tylėjo.</verse>
				<verse number="4">Mozė pasišaukė Mišaelį ir Elcafaną, Aarono dėdės Uzielio sūnus, ir tarė jiems: „Prieikite ir nuneškite savo giminaičius nuo šventyklos priekio kur nors už stovyklos“.</verse>
				<verse number="5">Jiedu priėjo ir išnešė juos, apsirengusius tunikomis, už stovyklos, kaip Mozė jiems buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="6">O Aaronui ir jo sūnums Eleazarui bei Itamarui tarė: „Netaršykite sau plaukų, neplėšykite savo drabužių, kad kartais nenumirtumėte ir neužtrauktumėte rūstybės visai bendrijai. Jūsų giminės, visi Izraelio namai, apraudos VIEŠPATIES siųstą ugnį.</verse>
				<verse number="7">Nepasitraukite nuo Susitikimo Palapinės įėjimo, kad nenumirtumėte, nes VIEŠPATIES patepimo aliejus yra ant jūsų“. Jie pasielgė, kaip Mozė buvo jiems įsakęs.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS kalbėjo Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="9">„Negerkite vyno ar svaigiųjų gėrimų nei tu, nei tavo sūnūs, kai jums reikia eiti į Susitikimo Palapinę, kad nenumirtumėte. Tai amžinas įstatas visoms jūsų kartoms,</verse>
				<verse number="10">nes jūs turite daryti skirtumą tarp to, kas šventa, ir to, kas prasta, tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru;</verse>
				<verse number="11">jūs turite mokyti izraelitus visų įstatų, kuriuos jiems paskelbė VIEŠPATS per Mozę“.</verse>
				<verse number="12">Mozė kalbėjo Aaronui ir jo likusiems sūnums Eleazarui bei Itamarui: „Paimkite javų atnašą, paliktą nuo VIEŠPAČIUI skirtų ugninių atnašų, ir suvalgykite ją neraugintą prie aukuro, nes ji ypač šventa.</verse>
				<verse number="13">Valgysite ją šventoje vietoje, nes tai tavo duoklė ir tavo sūnų duoklė iš ugninių atnašų VIEŠPAČIUI, nes taip man įsakyta.</verse>
				<verse number="14">Bet krūtinę, siūbuojamąją atnašą, ir mentę, dovanos atnašą, tu ir tavo sūnūs bei dukterys su tavimi galite valgyti bet kur švarioje vietoje, nes jie paskirti kaip duoklė tau ir tavo vaikams iš izraelitų bendravimo aukų.</verse>
				<verse number="15">Drauge su ugninės atnašos taukais jie atneš ir mentę, dovanos atnašą, ir krūtinę, siūbuojamąją atnašą, pakylėti kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie priklausys kaip duoklė tau ir tavo vaikams amžinai, kaip VIEŠPATS įsakė“.</verse>
				<verse number="16">Tada Mozė pakartotinai pasiteiravo apie aukos už nuodėmę ožį, o jis jau buvo sudegintas! Jis supyko ant Eleazaro ir Itamaro, likusių Aarono sūnų, ir tarė:</verse>
				<verse number="17">„Kodėl nesuvalgėte atnašos už nuodėmę šventoje vietoje? Juk ji ypač šventa, ir Dievas ją davė jums, kad nuvalytumėte bendrijos kaltę, atliktumėte permaldavimą jų labui VIEŠPATIES akivaizdoje!</verse>
				<verse number="18">Jos kraujo nebuvo atnešta į šventyklos vidų. Jūs turėjote suvalgyti ją tik šventykloje, kaip aš įsakiau“.</verse>
				<verse number="19">O Aaronas kalbėjo Mozei: „Štai jie atnešė šiandien savo auką už nuodėmę ir deginamąją auką VIEŠPATIES akivaizdon, ir tokie dalykai ištiko mane! Jei šiandien būčiau valgęs auką už nuodėmę, nejau tai būtų buvę malonu VIEŠPAČIUI?“</verse>
				<verse number="20">Mozė, tai girdėdamas, sutiko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalbėkite izraelitams: ‘Iš visų keturkojų žemėje šiuos gyvulius galite valgyti.</verse>
				<verse number="3">Kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja, galite valgyti.</verse>
				<verse number="4">Tačiau iš tų, kurie arba tik atrajoja, arba tik yra skeltanagiai, nevalgysite šių: kupranugario, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir yra jums nešvarus,</verse>
				<verse number="5">urvinio opšraus, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir jis jums nešvarus,</verse>
				<verse number="6">kiškio, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi,</verse>
				<verse number="7">kiaulės, nes ji, nors ir yra skeltanagė, bet neatrajoja ir yra jums nešvari.</verse>
				<verse number="8">Nei jų mėsos valgysite, nei jų dvėseną liesite; jie jums nešvarūs.</verse>
				<verse number="9">Štai ką galite valgyti iš visų vandens gyvūnų. Kas vandenyse – jūroje ar upėje – turi pelekus ir žvynus, tokius galite valgyti.</verse>
				<verse number="10">Bet kas neturi pelekų ir žvynų jūroje ar upėje – iš visų rėpliojančių gyvūnų vandenyje ir iš visų kitų gyvūnų, esančių vandenyje, – tokius laikysite pasibjaurėtinais.</verse>
				<verse number="11">Laikysite juos pasibjaurėtinais, nevalgysite jų mėsos, bjaurėsitės jų dvėsena.</verse>
				<verse number="12">Visa, kas neturi vandenyje pelekų ir žvynų, jums pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="13">Iš paukščių laikysite pasibjaurėtinais – jie nebus valgomi, nes pasibjaurėtini – šiuos: erelį, avėdrą, jūrų erelį,</verse>
				<verse number="14">sakalą, įvairių rūšių grifus,</verse>
				<verse number="15">visų rūšių varnas,</verse>
				<verse number="16">strutį, pelėdą, žuvėdrą, įvairių rūšių vanagus,</verse>
				<verse number="17">apuoką, kormoraną, ūbaujančią pelėdą,</verse>
				<verse number="18">baltąją pelėdą, pelikaną, palšąjį grifą,</verse>
				<verse number="19">gandrą, įvairių rūšių garnius, kukutį ir šikšnosparnį.</verse>
				<verse number="20">Visi sparnuotieji vabzdžiai, vaikščiojantys keturiomis kojomis, bus jums pasibjaurėtini.</verse>
				<verse number="21">Bet iš sparnuotųjų vabzdžių, vaikščiojančių keturiomis kojomis, galite valgyti tuos, kurie turi nariuotas kojas ir gali jomis šokinėti žemėje.</verse>
				<verse number="22">Iš jų galite valgyti įvairių rūšių skėrius, įvairių rūšių rijūnus skėrius, įvairių rūšių svirplius ir įvairių rūšių žiogus.</verse>
				<verse number="23">Bet visi kiti sparnuoti, keturias kojas turintys vabzdžiai bus jums pasibjaurėtini.</verse>
				<verse number="24">Štai kokiais atvejais jūs užsitrauksite nešvarumą. Kas paliestų bet kurio jų dvėseną, bus nešvarus iki vakaro,</verse>
				<verse number="25">o kas neštų bet kurio jų dvėsenos dalį, turės išsiplauti drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="26">Gyvuliai, kurie turi nagas, bet nėra skeltanagiai ar neatrajoja, jums yra nešvarūs. Kas paliestų kurį nors iš jų, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="27">Taip pat ir keturkojai gyvuliai, rėpliojantys letenomis, jums yra nešvarūs. Kas paliestų bet kurio jų dvėseną, bus nešvarus iki vakaro,</verse>
				<verse number="28">o kas neštų jų dvėsenos, išsiplaus drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Jie jums nešvarūs.</verse>
				<verse number="29">Iš gyvūnų, knibždančių žemėje, nešvarūs jums bus šie: kurmis, pelė, įvairių rūšių stambieji driežai,</verse>
				<verse number="30">gekonas, sausumos krokodilas, žaliasis driežas, smėlynų driežas ir chameleonas.</verse>
				<verse number="31">Šie jums nešvarūs tarp knibždančių gyvūnų. Kas paliestų kurį jų padvėsusį, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="32">Ir ant ko kuris nors jų padvėsęs nukristų, tas taps nešvarus – ar tai būtų medinis daiktas, ar drabužis, ar kailis, ar ašutinė, ar bet koks daiktas, naudojamas bet kokiam tikslui. Jis turi būti pamerktas į vandenį ir liks nešvarus iki vakaro. Tada jis taps švarus.</verse>
				<verse number="33">Jei kas nors jų įkristų į indą iš molio, viskas jo viduje bus nešvaru, ir indą sudaužysite.</verse>
				<verse number="34">Bet koks maistas, kurį būtų galima valgyti, bus nešvarus, jei vanduo iš tokio indo ant jo užtikštų; bet koks gėrimas, kurio būtų galima atsigerti, bus nešvarus, jei jis buvo tokiame inde.</verse>
				<verse number="35">Viskas, ant ko bet kokia dvėsenos dalis užkristų, bus nešvaru. Krosnis ar viryklė turės būti sudaužyta į šipulius. Jos yra nešvarios ir bus jums nešvarios.</verse>
				<verse number="36">O šaltinis ar talpykla, turintys vandens, bus švarūs, bet kas palies dvėseną šaltinyje ar talpykloje, taps nešvarus.</verse>
				<verse number="37">Jei tokia dvėsena užkristų ant grūdų sėklos, laikomos sėjai, ji bus švari,</verse>
				<verse number="38">bet jei ant sėklos būtų užpilta vandens ir tokia dvėsena užkristų ant jo, ji bus jums nešvari.</verse>
				<verse number="39">Jei nugaišo gyvulys, kurio mėsą galite valgyti, kas prisiliestų prie gaišenos, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="40">Kas užvalgytų gaišenos, turės išsiplauti drabužius ir bus nešvarus iki vakaro; ir kas neštų gaišeną, turės išsiplauti drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="41">Visi gyvūnai, knibždantys žemėje, kelia pasibjaurėjimą. Jie nebus valgomi.</verse>
				<verse number="42">Kas tik šliaužia pilvu ir kas rėplioja visomis keturiomis ar kas tik turi daug kojų, jokių žemėje knibždančių gyvūnų nevalgysite, nes jie pasibjaurėtini.</verse>
				<verse number="43">Neužsitraukite sau pasibjaurėjimo jokiu knibždančiu gyvūnu, nesusiterškite jais savęs ir netapkite per juos nešvarūs,</verse>
				<verse number="44">nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Todėl pašvęskite save ir būkite šventi. Nesuterškite savęs jokiu knibždančiu gyvūnu, kuris rėplioja žeme!</verse>
				<verse number="45">Kadangi aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas, jūs būsite šventi, nes aš esu šventas!</verse>
				<verse number="46">Tokie tat nuostatai dėl gyvulių, paukščių ir visų gyvūnų, plaukiojančių vandenyse, bei visų gyvūnų, knibždančių žemėje,</verse>
				<verse number="47">kad darytumėte skirtumą tarp nešvariųjų ir švariųjų, tarp gyvūnų, kuriuos galima valgyti, ir gyvūnų, kurių negalima valgyti’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai moteris pastoja ir pagimdo berniuką, ji bus nešvari septynias dienas. Ji bus nešvari, kaip būna nešvari mėnesinių metu.</verse>
				<verse number="3">Aštuntąją dieną berniuko apyvarpio oda bus apipjaustyta.</verse>
				<verse number="4">O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujyje. Nieko, kas šventa, ji nelies nei į šventyklą eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos.</verse>
				<verse number="5">Jei pagimdo mergaitę, ji bus nešvari dvi savaites, kaip būna nešvari mėnesinių metu, ir pasiliks dar šešiasdešimt šešias dienas savo apsivalymo kraujyje.</verse>
				<verse number="6">Pasibaigus jos apsivalymo dienoms – ar tai būtų už sūnų, ar už dukterį, – ji atneš kunigui prie įėjimo į Susitikimo Palapinę mitulį ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="7">Jis atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje ir atliks permaldavimą jos labui. Tada ji bus švari po savo kraujavimo. Tokios tat yra apeigos pagimdžiusiai kūdikį – berniuką ar mergaitę.</verse>
				<verse number="8">O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną – deginamajai aukai, o kitą – aukai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jos labui, ir ji bus švari’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="2">„Kai žmogui kūno odoje atsiranda patinimas ar išbėrimas, ar dėmė, besivystanti į raupsų ligą kūno odoje, jis turi būti atvestas pas kunigą Aaroną ar pas vieną jo sūnų kunigų.</verse>
				<verse number="3">Kunigas apžiūrės ligą kūno odoje: jei plaukai ligos apimtoje vietoje pabalę ir ligos apimtoji vieta atrodo įdubusi, palyginti su kūno oda, tai – raupsai. Tai nustatęs, kunigas pripažins, kad tas žmogus apeigoms nešvarus.</verse>
				<verse number="4">O jei dėmė kūno odoje balta, neatrodo įdubusi, palyginti su oda, ir plaukai ant jos nepabalę, kunigas uždarys ligonį septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="5">Septintą dieną kunigas apžiūrės jį ir, jei ligos apimtoji vieta išlaikė savo spalvą ir neišsiplėtė odoje, uždarys jį dar septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="6">Septintą dieną kunigas vėl jį apžiūrės ir, jei ligos apimtoji vieta sumažėjusi ir neišsiplėtusi odoje, pripažins, kad žmogus švarus. Tai tik išbėrimas. Žmogus išsiplaus drabužius ir bus švarus.</verse>
				<verse number="7">Bet jei po to, kai pasirodė kunigui ir buvo pripažintas esąs švarus, išbėrimas plėstųsi, jis turi vėl pasirodyti kunigui.</verse>
				<verse number="8">Kunigas apžiūrės jį ir, jei išbėrimas odoje išsiplėtęs, pripažins, kad žmogus nešvarus. Išbėrimas yra raupsai.</verse>
				<verse number="9">Gavęs raupsų ligą, žmogus turi būti atvestas pas kunigą.</verse>
				<verse number="10">Kunigas apžiūrės jį, ir jei odoje bus rastas baltas patinimas su pabalusiais plaukais, o patinime – gyvos mėsos opa,</verse>
				<verse number="11">tai jo kūno odoje įsisenėjusi raupsų liga. Kunigas pripažins, kad jis nešvarus, bet jo neuždarys, nes aišku, kad jis nešvarus.</verse>
				<verse number="12">Bet jei išbertų visą ligonio odą nuo galvos iki kojų, kiek tik kunigo akys gali užmatyti,</verse>
				<verse number="13">kunigas apžiūrės jį ir, jei išbertas visas kūnas, pripažins ligonį švarų. Jis švarus, nes visas pasidarė baltas.</verse>
				<verse number="14">Bet jei kada nors pasirodytų gyva mėsa, jis bus nešvarus.</verse>
				<verse number="15">Kunigas apžiūrės gyvą mėsą ir pripažins jį esant nešvarų. Gyva mėsa nešvari, nes ji yra raupsai.</verse>
				<verse number="16">Bet jei gyva mėsa vėl tampa balta, jis ateis pas kunigą.</verse>
				<verse number="17">Kunigas apžiūrės jį ir, jei oda yra tapusi balta, pripažins ligonį esant švarų. Jis švarus.</verse>
				<verse number="18">Kai žmogaus kūno odoje iškyla bei išgyja pūlinys</verse>
				<verse number="19">ir pūlinio vietoje atsiranda baltas patinimas ar rausvai balta dėmė, jis turi pasirodyti kunigui.</verse>
				<verse number="20">Kunigas apžiūrės ir, jei ji atrodo įdubusi, palyginti su likusia oda, o plaukai ant jos pabalę, pripažins jį esant nešvarų. Tai raupsų liga, iškilusi pūlinio vietoje.</verse>
				<verse number="21">Bet jei kunigas apžiūrėjęs nustato, kad plaukai ant dėmės nepabalę ir ji neįdubusi, palyginti su kita oda, bet darosi mažesnė, kunigas uždarys jį septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="22">O jei ji odoje plečiasi, kunigas pripažins jį esant nešvarų. Tai liga.</verse>
				<verse number="23">Bet jei dėmė lieka toje pačioje vietoje ir nesiplečia, ji yra pūlinio randas. Kunigas pripažins, kad žmogus švarus.</verse>
				<verse number="24">Arba, ugniai nudeginus žmogaus kūno odą ir gyvai mėsai nudegimo opoje tapus rausvai baltai ar baltai,</verse>
				<verse number="25">kunigas apžiūrės ją. Jei plaukai nudegimo opoje pabalę ir opa atrodo įdubusi, palyginti su kita oda, tai raupsų liga. Raupsai išsivystė nudegimo opoje, ir kunigas pripažins, kad žmogus nešvarus. Tai raupsų liga.</verse>
				<verse number="26">Bet jei kunigas, apžiūrėjęs opą, nustato, kad plaukai nėra pabalę ir ji neįdubusi, palyginti su kita oda, bet sumažėjusi, kunigas uždarys žmogų septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="27">Septintą dieną kunigas apžiūrės jį ir, jei opa bus išsiplėtusi odoje, pripažins jį esant nešvarų. Tai raupsų liga.</verse>
				<verse number="28">Bet jei opa bus likusi savo vietoje ir neišsiplėtusi odoje, o sumažėjusi, tai sutinimas nuo nudegimo. Kunigas pripažins jį esant švarų, nes tai nudegimo randas.</verse>
				<verse number="29">Jei vyrui ar moteriai atsirastų žaizda ant galvos ar ant smakro,</verse>
				<verse number="30">kunigas apžiūrės ligą. Jei žaizda atrodo įdubusi, palyginti su kita oda, ir plaukai pageltę ir suplonėję, kunigas pripažins jį esant nešvarų. Tai dedervinė, galvos ar smakro raupsų liga.</verse>
				<verse number="31">O kai kunigas, apžiūrėjęs dedervinės žaizdas, nustato, kad jos neatrodo įdubusios, palyginti su sveika oda, tačiau jose nėra juodų plaukų, kunigas uždarys žmogų su dedervinės žaizdomis septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="32">Septintą dieną kunigas apžiūrės ligą. Jei jis nustato, kad dedervinė neišsiplėtusi, joje nėra geltonų plaukų ir, palyginti su kita oda, dedervinės žaizdos neįdubusios,</verse>
				<verse number="33">žmogus nusiskus, neskusdamas dedervinės žaizdų. O asmenį, sergantį dedervine, kunigas uždarys dar septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="34">Septintą dieną kunigas apžiūrės dedervinę. Jei dedervinė neišsiplėtė odoje ir žaizdotoji oda, palyginti su kita oda, neatrodo įdubusi, kunigas pripažins jį esant švarų. Žmogus išsiplaus drabužius ir bus švarus.</verse>
				<verse number="35">Tačiau jeigu dedervinė plėstųsi po to, kai žmogus buvo pripažintas švarus,</verse>
				<verse number="36">kunigas apžiūrės jį. Jeigu dedervinė išsiplėtusi, kunigui nėra reikalo tikrinti ar plaukai pageltę – žmogus nešvarus.</verse>
				<verse number="37">Bet jeigu, jo akimis žiūrint, dedervinė sustabdyta ir žaizdų vietoje ataugę juodi plaukai, dedervinė išgydyta. Kunigas pripažins žmogų esant švarų.</verse>
				<verse number="38">Jei vyrui ar moteriai ant kūno odos pasirodytų spuogai, balti spuogai,</verse>
				<verse number="39">kunigas turi juos apžiūrėti. Jei spuogai ant kūno odos balsvi, tai tik odos išbėrimas. Ligonis švarus.</verse>
				<verse number="40">Kai žmogui nuslenka nuo galvos plaukai, jis yra plikagalvis, bet švarus.</verse>
				<verse number="41">Taip pat jei plaukai jam nuslenka nuo viršugalvio, jis turi pliką viršugalvį, bet yra švarus.</verse>
				<verse number="42">Bet jei ant pliko pakaušio ar pliko viršugalvio pasirodo rausvai baltos spalvos pūlinys, tai raupsų liga, besivystanti ant pliko pakaušio ar pliko viršugalvio.</verse>
				<verse number="43">Kunigas apžiūrės jį; jei patinimas ant pliko pakaušio ar pliko viršugalvio yra rausvai baltas, kaip atrodo raupsų liga kūno odoje,</verse>
				<verse number="44">tas žmogus serga raupsais ir yra nešvarus. Kunigas pripažins jį esant nešvarų, nes liga yra ant jo galvos.</verse>
				<verse number="45">Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: ‘Nešvarus, nešvarus!’</verse>
				<verse number="46">Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai; jo gyvenvietė turi būti už stovyklos.</verse>
				<verse number="47">Kai raupsų liga pasirodo drabužyje, vilnoniame ar marškoniame drabužyje,</verse>
				<verse number="48">lininiuose ar vilnoniuose apmatuose ar atauduose, odoje ar odiniuose daiktuose,</verse>
				<verse number="49">jei pats drabužis ar jo apmatai, ar ataudai, ar oda, ar odinis daiktas nuo ligos darosi žalsvas ar rausvas, liga yra raupsai ir turi būti parodyta kunigui.</verse>
				<verse number="50">Apžiūrėjęs kunigas padės užkrėstą daiktą atskirai septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="51">Septintą dieną apžiūrės ligą: jei liga išsiplėtusi drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar odoje, kad ir kam oda būtų naudojama, tai raupsų liga. Drabužis nešvarus.</verse>
				<verse number="52">Drabužį – vilnonius ar lininius apmatus ar ataudus – ar bet kokį odinį daiktą, kuriame rasta liga, jis sudegins, nes tai besiplečianti raupsų liga ir turi būti sudeginta ugnyje.</verse>
				<verse number="53">Bet jei kunigas nustato, kad liga drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar bet kokiame odiniame daikte neišsiplėtė,</verse>
				<verse number="54">jis palieps daiktą, kuriame reiškiasi liga, išplauti ir padės jį atskirai dar septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="55">Po išplovimo kunigas apžiūrės daiktą, kuriame reiškiasi liga. Jei ligos dėmė nepakeitė spalvos, nors liga ir neišsiplėtusi, jis nešvarus. Turi jį sudeginti ugnyje, nesvarbu ar ligos dėmė yra vidaus, ar lauko pusėje.</verse>
				<verse number="56">Bet jei apžiūrėjęs kunigas nustato, kad ligos dėmė po išplovimo išnykusi, tą vietą jis iškirps iš drabužio ar odos, ar apmatų, ar ataudų.</verse>
				<verse number="57">Jei ji vėl pasirodo drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar kokiame nors daikte iš odos, tą daiktą, kuriame vėl reiškiasi liga, sunaikinsi ugnyje.</verse>
				<verse number="58">Bet drabužis, apmatai ar ataudai, ar daiktas iš odos, iš kurio liga po plovimo yra dingusi, turi būti antrąkart išplautas ir bus švarus.</verse>
				<verse number="59">Tokie tat nuostatai dėl raupsų ligos vilnoniame ar marškoniame drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar bet kokiame odiniame daikte, kai reikia juos pripažinti, ar jie švarūs, ar nešvarūs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Štai apeigos, kurias turi atlikti raupsuotasis, kai jis pripažįstamas esąs švarus. Jis turi būti atvestas pas kunigą.</verse>
				<verse number="3">O kunigas turi išeiti už stovyklos ribų. Jei apžiūrėjęs kunigas nustato, kad raupsuotasis pagijęs,</verse>
				<verse number="4">kunigas įsakys, kad du gyvi švarūs paukščiai, kedro medžio, tamsiai raudonų siūlų ir yzopo būtų atnešta tam, kuris turi būti pripažintas švarus.</verse>
				<verse number="5">Kunigas palieps papjauti vieną iš paukščių viršum molinio indo, pripildyto šaltinio vandens.</verse>
				<verse number="6">Paims gyvąjį paukštį drauge su kedro medžiu, tamsiai raudonos spalvos siūlais ir yzopu, pamirkys juos kraujyje paukščio, papjauto viršum šaltinio vandens,</verse>
				<verse number="7">ir pašlakstys krauju septynis kartus žmogų, kuris apvalomas nuo raupsų ligos. Tada kunigas pripažins jį esant švarų ir paleis gyvąjį paukštį skristi į laukus.</verse>
				<verse number="8">O žmogus, kuris turi būti pripažintas švarus, išsiplaus drabužius, nusiskus visus plaukus, išsimaudys vandenyje ir bus švarus. Po to jis gali eiti į stovyklą, bet septynias dienas turės gyventi už savo palapinės.</verse>
				<verse number="9">Septintą dieną nusiskus visus galvos, barzdos, antakių plaukus; jis turi nusiskusti visus plaukus. Tada išsiplaus drabužius, išsimaudys vandenyje ir bus švarus.</verse>
				<verse number="10">Aštuntą dieną jis turi paimti du sveikus ėriukus, vieną sveiką mitulę avį, o javų atnašai – tris dešimtadalius efos geriausių miltų ir vieną logą aliejaus.</verse>
				<verse number="11">Apvalymo apeigas atliekantis kunigas pastatys žmogų, kuris turi būti apvalytas, drauge su jo atnašomis VIEŠPATIES akivaizdoje prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="12">Kunigas paims vieną iš ėriukų ir paaukos jį kaip atnašą už nuodėmę drauge su logu aliejaus, pakylėdamas juos VIEŠPATIES akivaizdoje kaip siūbuojamąją atnašą.</verse>
				<verse number="13">Ėriuką jis papjaus toje vietoje, kur šventoje vietoje pjaunama auka už nuodėmę ir deginamoji auka, nes atnaša už kaltę, kaip ir auka už nuodėmę, priklauso kunigui ir yra ypač šventa.</verse>
				<verse number="14">Tada kunigas paims kaltės atnašos kraujo ir pavilgys juo žmogaus, kuris turi būti apvalytas, dešinės ausies lezgelį, dešinės rankos nykštį ir dešinės kojos nykštį.</verse>
				<verse number="15">Kunigas turi paimti logą aliejaus, užsipilti jo ant kairės rankos delno,</verse>
				<verse number="16">pavilgyti dešinės rankos pirštą aliejuje ant kairės rankos delno ir pašlakstyti keletu lašų aliejaus savo pirštu septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Keletą lašų ant jo delno likusio aliejaus kunigas užteps žmogui, kuris turi būti apvalytas, ant dešinės ausies lezgelio, dešinės rankos nykščio ir dešinės kojos nykščio viršum kraujo atnašos už kaltę.</verse>
				<verse number="18">O likusį aliejų, esantį ant delno, kunigas išpils ant galvos žmogui, kuris turi būti apvalytas. Tada kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje:</verse>
				<verse number="19">kunigas paaukos auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą labui to žmogaus, kuris turi būti apvalytas. Po to bus papjauta deginamoji auka;</verse>
				<verse number="20">ant aukuro kunigas paaukos deginamąją auką ir javų atnašą. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui. Tada žmogus bus švarus.</verse>
				<verse number="21">Bet jei žmogus yra vargšas ir tiek neišgali, tepaima vieną ėriuką siūbuojamajai atnašai už kaltę, kad galėtų atlikti permaldavimą jo labui, dešimtadalį efos geriausių su aliejumi maišytų miltų javų atnašai ir logą aliejaus,</verse>
				<verse number="22">taip pat du purplelius arba du balandžius, kiek išgali: vieną – aukai už nuodėmę, kitą – deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="23">Aštuntą dieną jis atneš juos kunigui, kad būtų apvalytas VIEŠPATIES akivaizdoje prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="24">O kunigas paims kaltės atnašos ėriuką bei aliejaus logą ir pakylės juos kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="25">Kunigas papjaus kaltės atnašos ėriuką, paims truputį kaltės atnašos kraujo ir pavilgys juo žmogaus, kuris turi būti apvalytas, dešiniosios ausies lezgelį, dešiniosios rankos nykštį ir dešiniosios kojos nykštį.</verse>
				<verse number="26">Kunigas užpils truputį aliejaus ant savo kairiosios rankos delno,</verse>
				<verse number="27">o dešiniosios rankos pirštu pašlakstys keletu lašų aliejaus, esančio ant jo kairiosios rankos delno, septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="28">Keletu lašų aliejaus, esančio ant jo delno, kunigas pateps žmogui, kuris turi būti apvalytas, dešiniosios ausies lezgelį, dešiniosios rankos nykštį ir dešiniosios kojos nykštį toje vietoje, kur buvo užteptas atnašos už kaltę kraujas.</verse>
				<verse number="29">Likusiu ant delno aliejumi kunigas pateps galvą žmogaus, kuris turi būti apvalytas, atlikdamas permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="30">Tada jis atnašaus vieną iš purplelių ar balandžių – ką žmogus išgali,</verse>
				<verse number="31">vieną – aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai drauge su javų atnaša, ir atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="32">Tokios tat yra apeigos raupsuotajam, kuris neišgali atnašų savo pripažinimui, kad yra švarus“.</verse>
				<verse number="33">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="34">„Kai įžengsite į Kanaano žemę, kurią duodu jums nuosavybėn, ir jei aš sukelčiau raupsų ligą viename iš namų jūsų nuosavybės krašte,</verse>
				<verse number="35">namų savininkas nueis pas kunigą ir praneš, tardamas: ‘Man atrodo, kad kažin kokia liga yra mano namuose’.</verse>
				<verse number="36">Prieš eidamas ligos apžiūrėti, kunigas turi liepti namus ištuštinti, kad niekas, kas yra namuose, netaptų nešvarus. Po to kunigas eis namų apžiūrėti.</verse>
				<verse number="37">Jis turi apžiūrėti ligą. Jei liga reiškiasi namų sienose žalsvos ar rausvos spalvos įdubimais, gilesniais už sienos paviršių,</verse>
				<verse number="38">kunigas turi išeiti pro namų duris ir uždaryti namus septynioms dienoms.</verse>
				<verse number="39">Septintą dieną kunigas turi sugrįžti. Jei nustato, kad liga namų sienose išsiplėtusi,</verse>
				<verse number="40">kunigas turi paliepti, kad akmenys, kuriuose reiškiasi liga, būtų išlupti ir išnešti už miesto į nešvarią vietą.</verse>
				<verse number="41">Namai iš vidaus turi būti kruopščiai išgrandyti, o nuluptas tinkas išmestas už miesto į nešvarią vietą.</verse>
				<verse number="42">Tada turi būti atnešti kiti akmenys ir įdėti į anų akmenų vietą, paimta naujo tinko, ir namai ištinkuoti.</verse>
				<verse number="43">Jei liga vėl ima plėstis namuose po to, kai akmenys buvo išlupti ir namai išgrandyti bei iš naujo ištinkuoti,</verse>
				<verse number="44">kunigas turi ateiti ir juos apžiūrėti. Jei liga namuose išsiplėtusi – raupsų liga plečiasi namuose, – jie yra nešvarūs.</verse>
				<verse number="45">Namai turi būti nugriauti, jų akmenys, rąstai ir visas namų tinkas išnešti į nešvarią vietą už miesto.</verse>
				<verse number="46">Kas tik įeitų į namus, kai jie uždaryti, bus nešvarus iki vakaro;</verse>
				<verse number="47">kas tik miegotų tokiuose namuose, turi išsiplauti drabužius; ir kas tik valgytų tokiuose namuose, turi išsiplauti drabužius.</verse>
				<verse number="48">Bet jei kunigas ateina ir nustato, kad liga namuose neišsiplėtusi po to, kai namai buvo ištinkuoti, tai pripažins, kad namai švarūs, nes liga pranykusi.</verse>
				<verse number="49">Namams apvalyti jis turi paimti du paukščius drauge su kedro medžiu, tamsiai raudonos spalvos siūlų bei yzopo</verse>
				<verse number="50">ir papjauti vieną paukštį viršum molinio indo, pripildyto šaltinio vandens.</verse>
				<verse number="51">Paims kedro medį, yzopą bei tamsiai raudonos spalvos siūlų drauge su gyvuoju paukščiu, pamirkys papjautojo paukščio kraujyje bei vandenyje ir pašlakstys namus septynis kartus.</verse>
				<verse number="52">Taip jis apvalys namus paukščio krauju, šaltinio vandeniu, gyvuoju paukščiu, kedro medžiu, yzopu ir tamsiai raudonos spalvos siūlais.</verse>
				<verse number="53">O gyvąjį paukštį paleis skristi už miesto į laukus. Taip jis turi atlikti permaldavimą už namus, ir jie taps švarūs“.</verse>
				<verse number="54">Tokie tat yra nuostatai kiekvienai raupsų ligai, dedervinėms,</verse>
				<verse number="55">drabužių ir namų raupsams,</verse>
				<verse number="56">patinimui ar išbėrimui, ar dėmėms</verse>
				<verse number="57">nustatyti, kada jie nešvarūs ir kada švarūs. Tokie tat yra nuostatai dėl raupsų ligų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėkite izraelitams ir sakykite jiems. ‘Kai vyras patiria sėklos išsiliejimą iš savo kūno, sėklos išsiliejimas daro jį apeigoms nešvarų.</verse>
				<verse number="3">Toks yra jo sėklos išsiliejimo nešvarumas, kad – nesvarbu, ar nesulaiko sėklos išsiliejimo, ar sulaiko sėklos išsiliejimą – vis vien tai nešvarumas.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas guolis, kuriame atsigultų sėklos išsiliejimu sergantis, tampa nešvarus.</verse>
				<verse number="5">O kas paliestų jo guolį, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="6">Kas atsisėstų ant daikto, ant kurio buvo sėdėjęs sergantis sėklos išsiliejimu, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="7">Kas paliestų sergančio sėklos išsiliejimu kūną, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="8">Jei sėklos išsiliejimu sergantis spjautų ant švaraus žmogaus, pastarasis turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="9">Bet koks balnas, ant kurio joja sėklos išsiliejimu sergantis, bus nešvarus.</verse>
				<verse number="10">Kas paliestų bet kokį daiktą, buvusį po juo, bus nešvarus ligi vakaro, o kas tokius daiktus neštų, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="11">Visi, kuriuos paliestų sėklos išsiliejimu sergantis, nepaskalavęs vandenyje savo rankų, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarūs ligi vakaro.</verse>
				<verse number="12">Indas iš molio, kurį paliestų sėklos išsiliejimu sergantis, turi būti sudaužytas, o indas iš medžio turi būti išskalautas vandeniu.</verse>
				<verse number="13">Kai sėklos išsiliejimu sergantis pagyja nuo sėklos išsiliejimo, jis turi palaukti septynias dienas pripažinimo, kad yra švarus, išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir tada taps švarus.</verse>
				<verse number="14">O aštuntą dieną, pasiėmęs du purplelius ar du balandžius, nueis VIEŠPATIES akivaizdon prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir paduos juos kunigui.</verse>
				<verse number="15">Kunigas paruoš juos, vieną – aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai, ir atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje jo labui dėl sėklos išsiliejimo.</verse>
				<verse number="16">Kai vyras patiria paprastą sėklos išsiliejimą, visas išsimaudys vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="17">Bet koks audinys ar oda, ant kurių užkristų sėkla, turi būti išskalbti vandenyje, o vyras bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="18">Jei vyras guli su moterimi ir patiria sėklos išsiliejimą, jiedu abu turi išsimaudyti vandenyje ir liks nešvarūs ligi vakaro.</verse>
				<verse number="19">Kai moteris patiria kraujoplūdį, kuris yra įprastinis išsiliejimas iš jos kūno, nešvari ji bus septynias dienas. O kas ją palies, bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="20">Visa, ant ko ji gultųsi būdama nešvari per mėnesines, taps nešvaru; ir visa, ant ko ji atsisėstų, taps nešvaru.</verse>
				<verse number="21">Kas prisiliestų prie jos guolio, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="22">O kas prisiliestų prie daikto, ant kurio ji sėdėjo, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="23">Ar tai būtų guolis, ar koks kitas daiktas, ant kurio ji sėdėjo, – prisiliesdamas prie jo, žmogus taps nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="24">Jei vyras sugultų su ja, jos mėnesinių nešvarumas bus jam perduotas, ir jis bus nešvarus septynias dienas. Kiekvienas guolis, ant kurio jis atsiguls, taps nešvarus.</verse>
				<verse number="25">Jei moteris patiria kraujoplūdį ilgą laiką ne dėl savo mėnesinių nešvarumo ar jei išsiliejimas tęsiasi ilgiau negu jos mėnesinių nešvarumas, ji bus nešvari, kaip ir sirgdama mėnesinėmis.</verse>
				<verse number="26">Kiekvienas guolis, ant kurio ji gultųsi savo nešvarumo dienomis, bus jai kaip ir guolis per jos mėnesines. Kiekvienas daiktas, ant kurio ji sėdėtų, bus nešvarus kaip ir per mėnesines.</verse>
				<verse number="27">O kas paliestų tuos daiktus, bus nešvarus, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus ligi vakaro.</verse>
				<verse number="28">Iš savo kraujoplūdžio išgijusi, ji turi palaukti septynias dienas. Tada bus švari.</verse>
				<verse number="29">O aštuntą dieną ji pasiims du purplelius ar du balandžius ir nuneš juos kunigui prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="30">Kunigas paruoš juos, vieną – aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai, ir atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje jos labui už nešvarų kraujoplūdį.</verse>
				<verse number="31">Taip atskirsite izraelitus nuo jų apeiginio nešvarumo, kad jie nemirtų būdami nešvarūs, išniekindami tarp jų esančią mano Padangtę.</verse>
				<verse number="32">Tokie tat yra nuostatai tiems, kurie patiria išsiliejimą: tam, kuris patiria sėklos išsiliejimą ir tampa nešvarus,</verse>
				<verse number="33">ir tai, kuri negaluoja mėnesinėmis, kiekvienam – vyrui ir moteriai – turinčiam išsiliejimą, ir vyrui, kuris sugula su apeigoms nešvaria moterimi!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Praėjus dviem dienoms po Aarono sūnų mirties, kai jiedu įsibrovė VIEŠPATIES akivaizdon ir numirė, VIEŠPATS kalbėjo Mozei.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk savo broliui Aaronui, kad jis neitų kada užsimanęs į šventyklą už uždangos priešais malonės sostą, esantį ant Skrynios, idant nenumirtų, nes aš pasirodysiu debesyje viršum malonės sosto.</verse>
				<verse number="3">Štai kaip Aaronas turi eiti į šventyklą – su jaučio iš bandos auka už nuodėmę ir su avino deginamąja auka.</verse>
				<verse number="4">Jis užsivilks šventąją lino tuniką, jo kūną dengs lino kelnaitės, jis susijuos lino diržu ir užsidės lino turbaną. Kadangi tai šventi drabužiai, apsirengs jais po to, kai išsimaudys vandenyje.</verse>
				<verse number="5">O iš izraelitų bendrijos jis paims du ožius aukai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="6">Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus.</verse>
				<verse number="7">Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę VIEŠPATIES akivaizdoje,</verse>
				<verse number="8">Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra VIEŠPAČIUI ir katras – Azazeliui.</verse>
				<verse number="9">Ožį, burtu paskirtą VIEŠPAČIUI, Aaronas atves ir atnašaus kaip auką už nuodėmę,</verse>
				<verse number="10">o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti VIEŠPATIES akivaizdoje, kad per jį būtų atliktas permaldavimas ir Azazelis išvarytas į dykumą.</verse>
				<verse number="11">Aaronas atnašaus savo jautį kaip auką už nuodėmę, atlikdamas permaldavimą už save ir savo namus. Jis papjaus jautį kaip auką už nuodėmę.</verse>
				<verse number="12">Paims nuo aukuro VIEŠPATIES akivaizdoje smilkytuvą, kupiną žarijų, rieškučias sutrintų kvapių smilkalų ir nusineš už uždangos.</verse>
				<verse number="13">Smilkalus užbers ant ugnies VIEŠPATIES akivaizdoje, kad smilkalų debesis uždengtų malonės sostą, esantį ant Sandoros Skrynios, antraip jis mirs.</verse>
				<verse number="14">Paims truputį jaučio kraujo ir pirštu pašlakstys malonės sosto rytinį šoną, o priešais malonės sostą pirštu pašlakstys kraują septynis kartus.</verse>
				<verse number="15">Tada jis papjaus žmonių aukos už nuodėmę ožį, nusineš jo kraujo už uždangos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, šlakstydamas malonės sostą ir priešais malonės sostą.</verse>
				<verse number="16">Taip jis atliks permaldavimą už šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų.</verse>
				<verse number="17">Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją.</verse>
				<verse number="18">Tada jis nueis prie aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps visus aukuro ragus.</verse>
				<verse number="19">Savo pirštu patepdamas krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins.</verse>
				<verse number="20">Kai bus atlikęs permaldavimą už šventyklą, Susitikimo Palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį.</verse>
				<verse number="21">Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą.</verse>
				<verse number="22">Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus. Kai ožys bus paleistas dykumoje,</verse>
				<verse number="23">Aaronas įeis į Susitikimo Palapinę, nusivilks lino drabužius, kuriuos apsivilko įeidamas į šventyklą, ir ten juos paliks.</verse>
				<verse number="24">Jis nuplaus savo kūną vandeniu šventoje vietoje ir apsivilks savo drabužius. Tada išeis ir atnašaus savo deginamąją auką ir žmonių deginamąją auką, atlikdamas permaldavimą už save ir už žmones.</verse>
				<verse number="25">Aukos už nuodėmę taukus pavers dūmais ant aukuro.</verse>
				<verse number="26">Žmogus, kuris paleidžia ožį Azazeliui, išsiskalbs drabužius ir nusiplaus kūną vandeniu. Tada jis gali pareiti į stovyklą.</verse>
				<verse number="27">Atnašos už nuodėmę jautis ir atnašos už nuodėmę ožys, kurių kraujo buvo atnešta permaldavimui šventykloje atlikti, bus išnešti už stovyklos. Jų oda, mėsa ir išmatos bus sudegintos ugnyje.</verse>
				<verse number="28">Žmogus, kuris juos degina, išsiskalbs drabužius ir nusiplaus kūną vandeniu. Tada jis gali sugrįžti į stovyklą.</verse>
				<verse number="29">Štai jums amžinas įstatymas. Septinto mėnesio dešimtą dieną jūs marinsite save, ir nei čiabuvis, nei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, nesiims jokio darbo.</verse>
				<verse number="30">Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="31">Tai bus jums visiško šabo poilsis, ir jūs turite marintis; tai amžinas įstatymas.</verse>
				<verse number="32">Kunigas, kuris buvo pateptas ir pašventintas būti kunigu vietoj savo tėvo, atliks permaldavimą. Vilkėdamas lino drabužiais, šventuoju apdaru,</verse>
				<verse number="33">jis atliks permaldavimą už šventyklą, atliks permaldavimą už Susitikimo Palapinę ir aukurą, atliks permaldavimą už kunigus ir visus bendrijos žmones.</verse>
				<verse number="34">Štai jums amžinas įstatymas: atlikti permaldavimą izraelitų labui už visas jų nuodėmes kartą per metus“. Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Aaronui, jo sūnums ir visai Izraelio tautai ir sakyk jiems: ‘ VIEŠPATS davė tokį įsakymą.</verse>
				<verse number="3">Jei kas nors iš Izraelio namų pjautų jautį ar avį, ar ožką stovykloje ar už stovyklos,</verse>
				<verse number="4">neatvesdamas prie Susitikimo Palapinės įėjimo atnašauti jų kaip dovanos VIEŠPAČIUI priešais VIEŠPATIES Padangtę, tas žmogus bus kaltas kraujo kalte. Žmogus išliejo kraują, užtat jis bus pašalintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="5">Tai dėl to, kad izraelitai, užuot atnašavę savo aukas laukuose, kaip kad jie aukoja, atvestų aukas VIEŠPAČIUI pas kunigą prie Susitikimo Palapinės įėjimo ir paaukotų kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Kunigas išlies kraują ant VIEŠPATIES aukuro prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir pavers taukus dūmais kaip malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="7">kad izraelitai nebeatnašautų savo aukų satyrams, kuriuos garbindami jie kekšauja. Tai bus jiems ir jų palikuonims amžinas įstatymas.</verse>
				<verse number="8">Be to, pasakyk jiems: jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, atnašautų deginamąją atnašą ar kruviną auką,</verse>
				<verse number="9">neatvedęs gyvulio prie Susitikimo Palapinės įėjimo paaukoti VIEŠPAČIUI, tas žmogus bus pašalintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="10">Jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos,</verse>
				<verse number="11">nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš sakiau izraelitams: nė vienas iš jūsų nevalgys kraujo, net nė vienas iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgys kraujo.</verse>
				<verse number="13">Jei kas iš izraelitų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę.</verse>
				<verse number="14">Juk kiekvienam gyvūnui gyvastis – kraujas – yra jo gyvybė. Todėl aš sakiau izraelitams: nevalgysite kraujo jokio gyvūno, nes kiekvieno gyvūno gyvybė yra jo kraujas; kas valgytų kraują, bus pašalintas.</verse>
				<verse number="15">Kiekvienas žmogus, izraelitas ar ateivis, kuris valgytų, kas nugaišo ar buvo žvėries sudraskyta, turės išsiskalbti drabužius, apsiplauti vandeniu ir bus nešvarus ligi vakaro. Tada jis taps švarus.</verse>
				<verse number="16">Bet jeigu jis neišsiskalbia ir neapsiplauna vandeniu, turės pakelti savo kaltės padarinius’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote, ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte, į kurį jus vedu. Jūs negyvensite pagal jų įstatus.</verse>
				<verse number="4">Vykdysite tik mano įsakus ir ištikimai laikysitės mano įstatų; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Laikysitės mano įstatų ir įsakų; žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Nė vienas jūsų nesueis su artima giminaite atidengti nuogumo; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Savo tėvo nuogumo – tai yra savo motinos nuogumo – neatidengsi; ji tavo motina, jos nuogumo neatidengsi.</verse>
				<verse number="8">Neatidengsi savo tėvo žmonos nuogumo; tai tavo tėvo nuogumas.</verse>
				<verse number="9">Neatidengsi nuogumo savo sesers, tavo tėvo dukters ar tavo motinos dukters, ar ji būtų gimusi šeimoje, ar kitur.</verse>
				<verse number="10">Neatidengsi nuogumo savo sūnaus dukters ar savo dukters dukters, nes jų nuogumas yra tavo paties nuogumas.</verse>
				<verse number="11">Neatidengsi nuogumo savo pamotės dukters, gimusios iš tavo tėvo, nes ji tavo sesuo.</verse>
				<verse number="12">Neatidengsi nuogumo savo tėvo sesers, nes ji tavo tėvo artima giminaitė.</verse>
				<verse number="13">Neatidengsi nuogumo savo motinos sesers, nes ji tavo motinos artima giminaitė.</verse>
				<verse number="14">Neatidengsi savo dėdės nuogumo, tai yra nesueisi su jo žmona, nes ji tavo dėdienė.</verse>
				<verse number="15">Neatidengsi nuogumo savo marčios, nes ji tavo sūnaus žmona; neatidengsi jos nuogumo.</verse>
				<verse number="16">Neatidengsi nuogumo savo brolio žmonos, nes tai tavo brolio nuogumas.</verse>
				<verse number="17">Neatidengsi nuogumo moters ir jos dukters; neimsi žmona jos sūnaus dukters ar jos dukters dukters ir neatidengsi jos nuogumo, nes jos tavo artimos giminaitės. Tai būtų ištvirkavimas.</verse>
				<verse number="18">Neimsi savo žmonos sesers antrine žmona, neatidengsi jos nuogumo, kol jos sesuo tebėra gyva.</verse>
				<verse number="19">Nesueisi su moterimi atidengti jos nuogumo mėnesinių nešvarumo metu.</verse>
				<verse number="20">Neturėsi lytinių santykių su savo artimo žmona ir savęs ja nesuterši.</verse>
				<verse number="21">Neleisi, kad kas nors iš tavo palikuonių būtų paaukotas Molechui, ir neišniekinsi savo Dievo vardo; aš esu VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="22">Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="23">Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu; nei jokia moteris leisis gyvuliui turėti su ja lytinių santykių; tai begėdiškas iškrypimas.</verse>
				<verse number="24">Nepasidarykite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse.</verse>
				<verse number="25">Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus.</verse>
				<verse number="26">Jūs turite laikytis mano įstatų ir mano įsakų, ir jūs – nei pilietis, nei ateivis – negalite daryti šių pasibjaurėtinų dalykų,</verse>
				<verse number="27">(nes prieš jus gyvenusieji krašto gyventojai darė visus šiuos pasibjaurėtinus dalykus, ir kraštas buvo suterštas),</verse>
				<verse number="28">antraip kraštas išvems jus už suteršimą, kaip jis išvėmė prieš jus buvusią tautą.</verse>
				<verse number="29">Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="30">Todėl laikykitės mano įpareigojimo nedaryti nė vieno iš šių pasibjaurėtinų dalykų, kaip darė prieš jus buvusieji, ir savęs jais nesuterškite; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk visai izraelitų bendrijai ir sakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą, švęs mano šabus; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="4">Nesikreipkite į stabus ir nedirbkite sau liedinamų dievų; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="5">Kai atnašaujate bendravimo auką VIEŠPAČIUI, atnašaukite taip, kad ji būtų maloni jūsų labui.</verse>
				<verse number="6">Ji bus suvalgoma tą pačią dieną, kai paaukojate, arba rytojaus dieną; o kas liko ligi trečios dienos, turi būti sudeginta ugnyje.</verse>
				<verse number="7">Jeigu ji iš viso būtų valgoma trečią dieną, ji bus pasibjaurėtina. Ji nebus maloni.</verse>
				<verse number="8">Kas ją valgo, užsitraukia kaltę, nes išniekina tai, kas VIEŠPAČIUI šventa. Toks žmogus bus pašalintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="9">Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių nei rinksi likusias derliaus varpas.</verse>
				<verse number="10">Savo vynuogyno plikai nenuskinsi ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi jas vargšui ir ateiviui; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="11">Nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite.</verse>
				<verse number="12">Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Neengsi savo artimo, neapiplėši. Neužlaikysi darbininko atlygio ligi ryto.</verse>
				<verse number="14">Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui. Bijosi savo Dievo; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai.</verse>
				<verse number="16">Nevaikštinėsi skleisdamas šmeižtus tarp savo giminių; savo artimo gyvasties nestatysi į pavojų; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="17">Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės.</verse>
				<verse number="18">Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="19">Laikysitės mano įstatų. Nekergsi savo galvijų su kita rūšimi; nesėsi savo dirvoje dviejų sėklų rūšių; nenešiosi drabužio, pasiūto iš dvejopo audeklo.</verse>
				<verse number="20">Jei kuris nors vyras turėtų lytinių santykių su moterimi, kuri yra vergė, pažadėta kitam vyrui, bet neišpirkta ar dar negavusi laisvės, reikalas turės būti ištirtas. Mirtimi jiedu nebus nubausti, nes ji dar nebuvo išlaisvinta.</verse>
				<verse number="21">Bet jis turi atvesti prie įėjimo į Susitikimo Palapinę atnašos už kaltę aviną kaip savo auką už kaltę VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="22">Kunigas atliks permaldavimą atnašos už kaltę avinu VIEŠPATIES akivaizdoje jo labui už nuodėmę, kuria jis nusidėjo. Ir nuodėmė, kuria jis nusidėjo, bus jam atleista.</verse>
				<verse number="23">Kai ateisite į kraštą ir pasodinsite ten įvairių vaismedžių, iš pradžių laikysite jų vaisius esant tarsi neapipjaustytus. Trejus metus jie bus jums tarsi neapipjaustyti ir negali būti valgomi.</verse>
				<verse number="24">Ketvirtaisiais metais visi jų vaisiai bus pašvęsti VIEŠPAČIUI kaip padėkos atnaša.</verse>
				<verse number="25">Tik penktaisiais metais jų vaisius galite valgyti; taip jų derlius bus jums gausesnis; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="26">Nevalgykite nieko su krauju. Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu.</verse>
				<verse number="27">Nekirpsite plaukų ant savo smilkinių, netaršysite savo barzdos.</verse>
				<verse number="28">Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="29">Neišniekink savo dukters ir nepadaryk jos kekše, kad kraštas neįpultų į kekšystę ir neprisipildytų nedorumo.</verse>
				<verse number="30">Laikykitės mano šabų ir gerbkite mano šventyklą; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">Nesikreipkite į dvasias ir kerėtojus; jų patarimo neieškokite, kad nebūtumėte suteršti; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="32">Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="33">Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi.</verse>
				<verse number="34">Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="35">Nesielgsite nesąžiningai, matuodami dydį, svorį ir kiekį.</verse>
				<verse number="36">Turėsite teisingas svarstykles, teisingus svarsčius, teisingą efą ir teisingą hiną; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="37">Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir juos vykdysite; aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Sakysi izraelitams: ‘Jei kas iš izraelitų ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį nors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi. Krašto žmonės turi užmušti jį akmenimis.</verse>
				<verse number="3">Aš pats atgręšiu savo veidą į tą žmogų ir pašalinsiu jį iš tautos, nes, aukodamas savo vaiką Molechui, jis suteršė mano šventyklą ir išniekino mano vardą.</verse>
				<verse number="4">Net jei krašto žmonės žiūrėtų pro pirštus į tą žmogų, kai jis aukoja savo vaiką Molechui, ir nenubaustų jo mirtimi,</verse>
				<verse number="5">aš pats atgręšiu savo veidą į tą žmogų ir į jo giminę, pašalinsiu iš tautos jį ir visus, kurie seka jį, ištvirkaudami su Molechu.</verse>
				<verse number="6">Jei kas kreiptųsi į dvasias ir kerėtojus, ištvirkaudamas su jais, aš atgręšiu į jį savo veidą ir pašalinsiu iš tautos.</verse>
				<verse number="7">Taigi pašventinkite save ir būkite šventi, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="8">Laikykitės mano įstatų ir vykdykite juos. Aš, VIEŠPATS, jus pašventinu.</verse>
				<verse number="9">Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi; kadangi keikė savo tėvą ar motiną, jis užsitraukė kraujo kaltę.</verse>
				<verse number="10">Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – bus nubausti mirtimi.</verse>
				<verse number="11">Jei vyras sugultų su savo tėvo žmona, jis atidengė savo tėvo nuogumą. Abu bus nubausti mirtimi; jie užsitraukė kraujo kaltę.</verse>
				<verse number="12">Jei vyras sugultų su savo marčia, abu bus nubausti mirtimi. Jiedu nusikalto kraujomaiša ir užsitraukė kraujo kaltę.</verse>
				<verse number="13">Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraujo kaltę.</verse>
				<verse number="14">Jei vyras vestų moterį ir jos motiną, nusikalstų kraujomaiša. Jie – jis ir jos – turi būti sudeginti ugnyje, idant nebūtų tarp jūsų kraujomaišos.</verse>
				<verse number="15">Jei vyras turi lytinių santykių su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmušite.</verse>
				<verse number="16">Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinių santykių, užmuši tą moterį ir tą gyvulį; jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.</verse>
				<verse number="17">Jei vyras vestų savo seserį – dukterį savo tėvo ar dukterį savo motinos, – pamatytų jos nuogumą ir ji pamatytų jo nuogumą; tai būtų begėdiškas dalykas. Jiedu bus viešai pašalinti iš savo tautos. Jis atidengė savo sesers nuogumą ir užsitraukė kaltę.</verse>
				<verse number="18">Jei vyras sugultų su moterimi per jos mėnesines ir atidengtų jos nuogumą, jis atidengtų jos kraujo šaltinį, o ji atidengtų savo kraujo šaltinį. Abudu turi būti pašalinti iš tautos.</verse>
				<verse number="19">Neatidengsi nuogumo savo motinos sesers ar savo tėvo sesers, nes tai būtų kraujomaiša. Jiedu užsitrauks kaltę.</verse>
				<verse number="20">Jei vyras sugultų su savo dėdės žmona, jis atidengtų savo dėdės nuogumą. Jiedu užsitrauks kaltę ir mirs bevaikiai.</verse>
				<verse number="21">Jei vyras vestų savo brolio žmoną, bjauriai pasielgtų, nes atidengs savo brolio nuogumą. Jiedu mirs bevaikiai.</verse>
				<verse number="22">Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir vykdysite juos, kad neišvemtų jūsų žemė, į kurią vedu jus įsikurti gyventi.</verse>
				<verse number="23">Neseksite papročiais tautos, kurią išvarau nuo jūsų kelio. Kadangi jie visus anuos dalykus darė, aš jais bjaurėjausi.</verse>
				<verse number="24">Bet jums sakiau: Jūs paveldėsite jų žemę, aš ją duosiu jums kaip nuosavybę – kraštą, tekantį pienu ir medumi. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; atskyriau jus nuo visų tautų.</verse>
				<verse number="25">Todėl jūs darysite skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus gyvulio, tarp nešvaraus ir švaraus paukščio; jūs nesuteršite savęs gyvuliu ar paukščiu, ar gyvūnais, knibždančiais žemėje, kuriuos jums prisakiau laikyti nešvariais.</verse>
				<verse number="26">Man būsite šventi, nes aš, VIEŠPATS, esu šventas ir atskyriau jus nuo kitų tautų, kad būtumėte mano.</verse>
				<verse number="27">Vyras ar moteris, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis; jų kraujo kaltė kris ant jų pačių’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Mozei: „Kalbėk kunigams, Aarono sūnums, ir sakyk jiems: ‘Nė vienas tenesusiteršia numirėliu iš savo giminių,</verse>
				<verse number="2">išskyrus artimiausius giminaičius – motiną, tėvą, sūnų, dukterį ir brolį.</verse>
				<verse number="3">Leista jam susiteršti ir seseria, kuri tebėra mergelė ir jam artima, nes dar nėra ištekėjusi.</verse>
				<verse number="4">Bet jis nesiterš artimaisiais, su kuriais susigiminiavo per vedybas; jais jis nesiterš.</verse>
				<verse number="5">Jie plikai neskus savo viršugalvio, neapkirps žandenų ir nedarys savo kūne jokių įpjovimų.</verse>
				<verse number="6">Savo Dievui jie bus šventi ir Dievo vardo neišniekins, nes jie ugnyje aukoja VIEŠPAČIUI atnašas, savo Dievo maistą. Todėl jie turi būti šventi.</verse>
				<verse number="7">Žmona jie neims moters, suterštos kekšyste, ar moters, kuri buvo vyro atleista. Jie šventi savo Dievui.</verse>
				<verse number="8">Elgsiesi su jais kaip su šventais, nes jie atnašauja maistą tavo Dievo; jie bus ir tau šventi, nes aš, juos pašventęs VIEŠPATS, esu šventas.</verse>
				<verse number="9">Jei kunigo duktė suterštų save kekšyste, ji išniekintų ir savo tėvą. Ji turi būti sudeginta ugnyje.</verse>
				<verse number="10">Kunigas, tarp savo brolių vyriausias, ant kurio galvos išlietas patepimo aliejus ir kuris pašventintas vilkėti šventuosius drabužius, netaršys savo plaukų, neplėšys savo drabužių.</verse>
				<verse number="11">Jis neprieis prie jokio numirėlio; nesiterš nė savo tėvu ar motina.</verse>
				<verse number="12">Neišeis nė iš šventyklos, kad nesuterštų savo Dievo šventyklos, nes, pateptas aliejumi jis pašvęstas savo Dievui – man; aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Žmona jis gali imti tik moterį, kuri yra mergelė.</verse>
				<verse number="14">Našlės ar vyro atleistos moters, ar kekšyste suterštos kekšės jis negali imti žmona. Jis turi imti žmona mergelę iš savo giminės,</verse>
				<verse number="15">kad nesuterštų savo palikuonių savo giminėje, nes aš, VIEŠPATS, jį pašventinu’“.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="17">„Kalbėk Aaronui ir sakyk: ‘Joks nesveikas vyras iš tavo palikuonių per visas jų kartas netiks atnašauti savo Dievui maistą.</verse>
				<verse number="18">Iš viso nė vienas nesveikas nebus tinkamas: joks aklas ar raišas vyras, joks vyras sužalotu veidu ar per ilga galūne,</verse>
				<verse number="19">joks vyras nulaužta koja ar nulaužta ranka,</verse>
				<verse number="20">ar kuprotas, ar neūžauga, ar su nesveika akimi, ar aptekęs niežais, ar nušašęs, ar sutraiškytomis sėklidėmis.</verse>
				<verse number="21">Joks kunigo Aarono palikuonis, būdamas nesveikas, nebus tinkamas atnašauti VIEŠPATIES ugninių aukų. Turėdamas trūkumą, jis nesiartins atnašauti savo Dievo maisto.</verse>
				<verse number="22">Savo Dievo maistą – ypač šventą ir šventąją dalį – jis gali valgyti.</verse>
				<verse number="23">Bet kadangi turi trūkumą, už uždangos neis ir prie aukuro nesiartins, kad nesuterštų mano šventų vietų, nes aš, VIEŠPATS, jas pašventinu’“.</verse>
				<verse number="24">Taip kalbėjo Mozė Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Pamokyk Aaroną ir jo sūnus, kad būtų rūpestingi su šventomis izraelitų aukomis, kurias man pašvenčia, idant neišniekintų mano švento vardo. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems: ‘Per visas jūsų kartas, jei kuris nors iš jūsų palikuonių, būdamas nešvarus, prisiartintų prie šventųjų aukų, kurias izraelitai pašvenčia VIEŠPAČIUI, tas žmogus bus pašalintas nuo mano Artumo. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Niekas iš Aarono palikuonių, sergantis raupsų liga ar sėklos išsiliejimu, negali valgyti šventųjų aukų, kol netampa švarus. Be to, jei kas paliestų ką nors nešvaraus, tapusio nešvariu per numirėlį ar žmogų, turėjusį sėklos išsiliejimą,</verse>
				<verse number="5">ir jei kas paliestų kokį nors ropojantį gyvūną ir taip taptų nešvarus, ar kokį nors žmogų, nuo kurio palietimo taptų nešvarus – kad ir koks būtų jo nešvarumas, –</verse>
				<verse number="6">toks asmuo bus nešvarus ligi vakaro ir šventųjų aukų, nenuplovęs savo kūno vandeniu, nevalgys.</verse>
				<verse number="7">Saulei nusileidus, jis bus švarus. Tada galės valgyti šventųjų aukų, nes tai jo maistas.</verse>
				<verse number="8">Jis nevalgys nugaišusio ar žvėries sudraskyto gyvulio mėsos, kad per ją netaptų nešvarus. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Jie turi laikytis mano įpareigojimų, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų šventykloje už jos išniekinimą. Aš, VIEŠPATS, juos pašventinu.</verse>
				<verse number="10">Joks pašalietis nevalgys šventųjų aukų; joks kunigo įnamis ar samdinys nevalgys šventųjų aukų.</verse>
				<verse number="11">Bet vergas, kuris yra pirkta kunigo nuosavybė, gali jas valgyti; ir gimusieji jo namuose gali valgyti jo maistą.</verse>
				<verse number="12">Jei kunigo duktė ištekėtų už pašaliečio, ji nevalgys šventųjų aukų atnašos.</verse>
				<verse number="13">Bet jei kunigo duktė taptų našle ar būtų vyro atleista ir neturėtų palikuonių, ir sugrįžtų į tėvo namus, ji gali jas valgyti kaip savo jaunystėje. Joks pašalietis jų nevalgys.</verse>
				<verse number="14">Jei kas suvalgytų šventąją auką per neapsižiūrėjimą, jis turės atsilyginti kunigui už šventąją auką, pridėdamas penktadalį jos vertės.</verse>
				<verse number="15">Kunigai turi prižiūrėti, kad izraelitai neišniekintų šventųjų aukų, kurias atnašauja VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="16">ir, valgydami savo šventąsias aukas, neužsitrauktų kaltės, kuri reikalauja atnašos už kaltę, nes aš, VIEŠPATS, juos pašventinu’“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="18">„Kalbėk Aaronui, jo sūnums bei visiems izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai žmogus iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių Izraelyje, aukoja atnašą – ar tai būtų įžado, ar geros valios atnaša, – aukojamą VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką,</verse>
				<verse number="19">kad ji būtų tinkama jūsų labui, turi būti sveikas patinėlis iš galvijų ar avių, ar ožkų kaimenės.</verse>
				<verse number="20">Nesveikos atnašos neaukosite, nes ji nebus tinkama jūsų labui.</verse>
				<verse number="21">Kai žmogus, vykdydamas įžadą, ar kaip savanorišką atnašą atnašauja bendravimo auką VIEŠPAČIUI iš galvijų bandos ar avių kaimenės, kad ji būtų maloni, gyvulys turi būti tobulas; jis neturės jokių trūkumų.</verse>
				<verse number="22">Aklo ar sužaloto, suluošinto ar turinčio pūlinį, aptekusio niežais ar nušašusio – tokio gyvulio VIEŠPAČIUI neatnašausite, nė vieno jų nedėsite ant aukuro kaip ugninės atnašos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="23">Jautį ar avį, turinčius per ilgas ar per trumpas galūnes, galite atnašauti kaip geros valios auką, tačiau jie nebus malonūs įžadui įvykdyti.</verse>
				<verse number="24">Neatnašausite VIEŠPAČIUI jokio gyvulio, kurio sėklidės sužeistos ar sutraiškytos, ar perplėštos, ar išpjautos. Tokio papročio savo krašte neturėsite</verse>
				<verse number="25">nei tokių gyvulių iš svetimtaučio rankos nepriimsite aukoti kaip maistą savo Dievui, nes jie sužaloti, nesveiki. Jūsų labui jie nebus tinkami’“.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="27">„Gimus veršiukui, ėriukui ar ožiukui, jie pasiliks septynias dienas prie savo motinos. Tik nuo aštuntos dienos jie bus malonūs VIEŠPAČIUI kaip ugninė atnaša.</verse>
				<verse number="28">Taip pat nepjausite iš galvijų bandos ar avių kaimenės gyvulio su jo jaunikliu tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="29">Kai aukojate padėkos atnašą VIEŠPAČIUI, aukosite ją taip, kad ji būtų tinkama jūsų labui.</verse>
				<verse number="30">Ji bus suvalgyta tą pačią dieną; nieko iš jos nepaliksite ligi kitos dienos ryto. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="31">Taip laikysitės mano įsakymų ir vykdysite juos. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="32">Mano švento vardo neišniekinkite, kad būčiau šventas tarp izraelitų. Aš esu VIEŠPATS. Aš jus pašventinu –</verse>
				<verse number="33">aš, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Štai VIEŠPATIES iškilmės, švenčių dienos, kurias paskelbsite kaip šventąsias sueigas, mano nustatytas iškilmes.</verse>
				<verse number="3">Šešias dienas bus dirbama, o septinta diena yra visiško poilsio šabas – šventoji sueiga. Nedirbsite jokio darbo; tai šabas VIEŠPAČIUI visose jūsų gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="4">Štai VIEŠPATIES nustatytos iškilmės, šventosios sueigos, kurias švęsite joms paskirtu metu.</verse>
				<verse number="5">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną, temstant, bus Paschos atnaša VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="6">o to paties mėnesio penkioliktą dieną – Neraugintosios duonos šventė VIEŠPAČIUI. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną.</verse>
				<verse number="7">Pirmąją dieną turėsite šventą sueigą ir nedirbsite savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="8">Septynias dienas atnašausite VIEŠPATIES ugnines atnašas; septintąją dieną bus šventa sueiga; nedirbsite savo tarnybos darbų’“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, ir nuimsite jo derlių, atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui.</verse>
				<verse number="11">Jis pasiūbuos pėdą VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtumėte jam mieli. Dieną po šabo kunigas jį pasiūbuos.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną, kai pasiūbuojate pėdą, atnašausite VIEŠPAČIUI sveiką mitulį avinėlį kaip deginamąją auką.</verse>
				<verse number="13">O javų atnaša prie jo bus du dešimtadaliai efos geriausių miltų su įmaišytu aliejumi – malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI; jos liejamoji atnaša bus vynas – vienas ketvirtis hino.</verse>
				<verse number="14">Iki tos dienos, kol nebūsite atnešę savo Dievo atnašos, nevalgysite nei duonos, nei pagruzdintų ar šviežių grūdų. Tai amžinas įstatas jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse’.</verse>
				<verse number="15">O nuo dienos po šabo, nuo dienos, kurią atnešėte savo siūbuojamosios atnašos pėdą, atskaičiuokite septynetą savaičių. Jos turi būti pilnos:</verse>
				<verse number="16">turite skaičiuoti ligi dienos po septintojo šabo – penkiasdešimt dienų. Tada atnešite VIEŠPAČIUI naujo derliaus javų atnašą.</verse>
				<verse number="17">Atnešite iš savo gyvenviečių kaip siūbuojamąją atnašą du duonos kepalus, kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos. Jie turi būti iš geriausių miltų, kepti su raugu kaip pirmienos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Drauge su duona atnašausi septynis sveikus mitulius avinėlius, vieną jautį iš bandos ir du avinus. Jie bus deginamoji auka VIEŠPAČIUI drauge su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis, malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">Paaukosite taip pat vieną ožį aukai už nuodėmę bei du mitulius avinėlius kaip bendravimo auką.</verse>
				<verse number="20">Kunigas pakylės juos – tuos du avinėlius – drauge su pirmienų duona kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie bus šventi VIEŠPAČIUI ir priklausys kunigui.</verse>
				<verse number="21">Tą pačią dieną paskelbsite iškilmę, švęsite sueigą ir nedirbsite savo tarnybos darbo. Tai amžinas įstatas visose jūsų gyvenvietėse visoms jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="22">Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių ir nerinksi savo derliaus lauke likusių varpų. Paliksi jas vargšui ir ateiviui; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="24">„Taip kalbėk izraelitams: ‘Septinto mėnesio pirmą dieną švęsite visiško poilsio dieną šventa sueiga, pažymėta rago skardėjimu.</verse>
				<verse number="25">Nedirbsite savo tarnybos darbo, aukosite VIEŠPATIES ugninę atnašą’“.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="27">„Bet šio mėnesio dešimta diena yra Permaldavimo diena. Ji bus jums šventa sueiga; pasninkausite ir aukosite VIEŠPATIES ugninę atnašą.</verse>
				<verse number="28">Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes tai Permaldavimo diena, kurią atliekamas permaldavimas jūsų labui VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="29">Iš tikrųjų, kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="30">O kas tą dieną dirbtų kokį darbą, tą aš ištrinsiu iš tautos.</verse>
				<verse number="31">Nedirbkite jokio darbo; tai amžinas įstatas visoms jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="32">Ji bus jums visiško poilsio šabas, ir jūs turite pasninkauti. Mėnesio devintos dienos vakare, nuo vakaro ligi vakaro, švęsite šį jūsų šabą“.</verse>
				<verse number="33">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="34">„Taip kalbėk izraelitams: ‘Šio septinto mėnesio penkioliktą dieną VIEŠPAČIUI skirtos Palapinių iškilmės, kurios tęsis septynias dienas.</verse>
				<verse number="35">Pirmoji diena bus šventoji sueiga; nedirbsite savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="36">Septynias dienas aukosite VIEŠPAČIUI ugnines atnašas. Aštuntą dieną švęsite šventą sueigą ir aukosite VIEŠPAČIUI ugnines atnašas. Tai iškilmingas susirinkimas; nedirbsite savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="37">Štai VIEŠPATIES nustatytos iškilmės, kurias švęsite kaip šventųjų sueigų metą aukoti VIEŠPAČIUI ugnines atnašas – deginamąsias aukas ir javų atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas, kiekvieną jai nustatytą dieną,</verse>
				<verse number="38">neskaitant VIEŠPATIES šabų, neskaitant jūsų dovanų, neskaitant visų jūsų įžado aukų ir neskaitant visų jūsų geros valios atnašų, kurias duodate VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="39">Bet septinto mėnesio penkioliktą dieną, kai būsite nuėmę visą krašto derlių, švęsite VIEŠPATIES iškilmes, kurios tęsis septynias dienas. Pirmoji ir aštuntoji diena bus visiško poilsio dienos.</verse>
				<verse number="40">Pirmąją dieną paimsite hadaro medžio vaisių, palmės šakų, lapuočių šakelių bei paupio gluosnių ir linksminsitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas.</verse>
				<verse number="41">Švęsite ją septintą mėnesį kasmet kaip VIEŠPATIES iškilmes septynias dienas, švęsite ją septintą mėnesį kaip amžiną įstatą per visas jūsų kartas.</verse>
				<verse number="42">Septynias dienas gyvensite palapinėse; visi izraelitai turės gyventi palapinėse,</verse>
				<verse number="43">idant jūsų kartos patirtų, kad aš, vesdamas izraelitus iš Egipto žemės, apgyvendinau juos palapinėse. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.</verse>
				<verse number="44">Taip Mozė paskelbė izraelitams VIEŠPATIES nustatytas iškilmes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Paliepk izraelitams atnešti tau gryno grūstų alyvų aliejaus žvakidei, kad žibintai būtų žibinami nuolat.</verse>
				<verse number="3">Aaronas pastatys ją Susitikimo Palapinėje, šiapus Sandoros uždangos, kad žibėtų nuolat nuo vakaro ligi ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="4">Pagal jį bus nuolat tvarkomi žibintai ant žvakidės iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Paimsi geriausių miltų ir iškepsi iš jų dvylika kepalų – kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos.</verse>
				<verse number="6">Sudėsi juos dviem eilėmis, po šešis kiekvienoje eilėje, ant stalo iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Kiekvieną eilę pabarstysi grynais smilkalais, kad jie būtų aiški atnaša duonai kaip ugninei atnašai VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="8">Nuolat, kiekvieną šabo dieną Aaronas sudės kepalus iš naujo VIEŠPATIES akivaizdoje kaip Izraelio tautos įsipareigojimą – amžiną Sandorą.</verse>
				<verse number="9">Duona priklausys Aaronui ir jo palikuonims; suvalgys ją šventoje vietoje, nes ji jam ypač šventa, amžinas atlygis, dalis iš ugninių atnašų VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="10">Tarp izraelitų buvo vyras, kurio motina – izraelitė, o tėvas – egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelitės sūnaus ir vieno izraelito.</verse>
				<verse number="11">Kadangi izraelitės sūnus viešai piktžodžiavo [Dievo] Vardui ir keikėsi, žmonės atvedė jį pas Mozę. (Jo motina buvo Dibrio duktė iš Dano giminės, vardu Šelomita.)</verse>
				<verse number="12">Jis buvo uždarytas į kalėjimą, kol nebus duotas VIEŠPATIES nuosprendis.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="14">„Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis.</verse>
				<verse number="15">O izraelitams kalbėk ir pasakyk: ‘Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę.</verse>
				<verse number="16">Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, turi būti užmuštas’.</verse>
				<verse number="17">Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="18">Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį: gyvybe už gyvybę.</verse>
				<verse number="19">Kas sužalotų artimą, tam bus padaryta, kaip jis padarė:</verse>
				<verse number="20">galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta.</verse>
				<verse number="21">Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="22">Vieną ir tą patį įstatymą turėsite ateiviui ir izraelitui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="23">Taip kalbėjo Mozė izraelitams. Tad jie išvedė piktžodžiautoją už stovyklos ir užmušė akmenimis. Izraelitai padarė taip, kaip Dievas buvo Mozei įsakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="3">Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuiminėsi derlių,</verse>
				<verse number="4">bet septintaisiais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi.</verse>
				<verse number="5">Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuiminėsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio; septintieji bus žemei visiško poilsio metai.</verse>
				<verse number="6">Tačiau ką žemė išaugina per savo šabą, jūs galite valgyti – tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai.</verse>
				<verse number="7">Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams pašaras bus tai, ką žemė savaime išaugina.</verse>
				<verse number="8">Atskaičiuosi septynis septynetus, septyniskart septynerius metus taip, kad septynerių metų septynetai sudarytų keturiasdešimt devynerius metus.</verse>
				<verse number="9">Tada, septinto mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą; Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte.</verse>
				<verse number="10">Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai; sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas į savo šeimą.</verse>
				<verse number="11">Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių,</verse>
				<verse number="12">nes tai jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi; galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva.</verse>
				<verse number="13">Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="14">Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos.</verse>
				<verse number="15">Pirkdamas iš savo artimo, mokėsi tik už metus nuo praėjusio jubiliejaus; parduodamas tau artimas prašys iš tavęs tik už likusius derliaus metus.</verse>
				<verse number="16">Juo daugiau tokių metų, juo didesnę kainą mokėsi; juo mažiau tokių metų, juo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių.</verse>
				<verse number="17">Nedarykite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo, nes aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="18">Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi.</verse>
				<verse number="19">Žemė duos savo vaisių, būsite sotūs ir gyvensite be rūpesčio.</verse>
				<verse number="20">O jeigu klaustumėte: ‹Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nenuimsime derliaus?› –</verse>
				<verse number="21">aš suteiksiu jums tokią palaimą šeštaisiais metais, kad jie duos derliaus trejiems metams.</verse>
				<verse number="22">Sėjos metu aštuntaisiais metais valgysite iš senojo derliaus. Net iki devintųjų metų iš senojo derliaus valgysite, kol bus nuimtas derlius.</verse>
				<verse number="23">Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais.</verse>
				<verse number="24">Todėl krašte, kurį valdote, turite leisti atpirkti žemę.</verse>
				<verse number="25">Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs.</verse>
				<verse number="26">O jei žmogus neturėtų artimiausio giminaičio žemei atpirkti, bet vėliau pats prasigyventų ir turėtų iš ko tai padaryti,</verse>
				<verse number="27">jis turi apskaičiuoti metus nuo jos pardavimo, sugrąžinti skirtumą žmogui, kuriam ji buvo parduota, ir susigrąžinti savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="28">Tačiau jei jis neturi iš ko ją atgauti, kas buvo parduota, tas liks pirkėjo rankose iki jubiliejaus metų. Jubiliejaus metais nuosavybė turi būti perduota, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="29">Jei kas nors parduotų namus mieste su mūro sienomis, jie gali būti atpirkti, kol nepasibaigę metai nuo jų pardavimo; atpirkimo teisė galios vienerius metus.</verse>
				<verse number="30">Jei jie nebūtų atpirkti iki vienerių metų pabaigos, namai mieste su mūro sienomis visam laikui priklausys pirkėjui ir jo palikuonims ir jubiliejaus metais nebus perduoti.</verse>
				<verse number="31">Bet namai kaimuose, kurių nesupa mūro sienos, bus laikomi kaip atviri laukai. Jie gali būti atpirkti; jie turi būti perduoti jubiliejaus metais.</verse>
				<verse number="32">Levitų miestuose levitai amžinai turės atpirkimo teisę namų, esančių jų miestuose.</verse>
				<verse number="33">Kiekvieni levitų namai jų miestuose, buvę parduoti ir neatpirkti, bus perduoti savininkui jubiliejaus metais, nes namai levitų miestuose yra jų paveldima nuosavybė tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="34">Bet dirvos aplink jų miestus negali būti parduodamos, nes jos yra jų amžina nuosavybė.</verse>
				<verse number="35">Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis.</verse>
				<verse number="36">Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi tavo namuose kaip broliui.</verse>
				<verse number="37">Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą.</verse>
				<verse number="38">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="39">Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu.</verse>
				<verse number="40">Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų.</verse>
				<verse number="41">Tada paliks tave – jis ir jo vaikai – ir sugrįš į savo šeimą, ir atgaus savo protėvių nuosavybę,</verse>
				<verse number="42">nes jie – mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip parduodami vergai.</verse>
				<verse number="43">Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo.</verse>
				<verse number="44">Vergą ar vergę gali laikyti tik jei pirksi vergus iš kaimyninių tautų.</verse>
				<verse number="45">Galite nusipirkti jų ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė.</verse>
				<verse number="46">Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais. Bet su savo tautiečiais izraelitais nė vienas nesielgs šiurkščiai.</verse>
				<verse number="47">Jei ateivis ar įnamis, gyvenantis su tavimi, praturtėtų, o kuris nors iš tavo tautiečių, būdamas skurde, taptų jo išlaikytiniu ir parsiduotų gyvenančiam su tavimi ateiviui ar ateivio šeimos palikuoniui,</verse>
				<verse number="48">jis net po to, kai bus parsidavęs, turės atpirkimo teisę. Jį gali atpirkti bet kuris iš jo brolių,</verse>
				<verse number="49">arba jo dėdė ar dėdės sūnus, arba bet kuris artimas giminaitis iš jo kilties, o jei jis praturtėtų, gali pats save atpirkti.</verse>
				<verse number="50">Su savo pirkėju apskaičiuos metų skaičių nuo tų metų, kai jis ateiviui parsidavė, iki jubiliejaus metų. Pirkimo kaina bus padalyta iš metų skaičiaus; laikas, kurį jis praleido pas savininką, bus įkainotas pagal samdinio laiką.</verse>
				<verse number="51">Juo daugiau bus metų iki jubiliejaus, juo didesnę pirkimo kainą jis turės grąžinti kaip atpirkimą;</verse>
				<verse number="52">o juo mažiau metų bus likę iki jubiliejaus, juo daugiau jis turės savo sąskaitoje; už savo atpirkimą jis mokės pagal apskaičiuotą metų skaičių.</verse>
				<verse number="53">Ateivis elgsis su juo kaip su metams pasamdytu tarnu, ir su juo tavo akyse šiurkščiai nesielgs.</verse>
				<verse number="54">O jeigu nebūtų atpirktas nė vienu iš šių būdų, jubiliejaus metais jis ir jo vaikai bus išlaisvinti,</verse>
				<verse number="55">nes izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų, nesistatysite savo krašte akmenų su išraižytais [stabais], kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="2">Švęskite mano šabus ir laikykite pagarboje mano šventyklą: aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Jei elgsitės pagal mano įstatus, laikysitės mano įsakymų ir ištikimai vykdysite juos,</verse>
				<verse number="4">laiku duosiu jums lietaus, kad žemė išaugintų savo derlių ir laukų medžiai atneštų vaisių.</verse>
				<verse number="5">Javus kulsite ligi vynuogių rinkimo meto, o vynuogių rinkimas pasivys sėją. Valgysite savo duonos iki soties ir savo krašte galėsite saugiai gyventi.</verse>
				<verse number="6">Sukursiu krašte ramybę, gulsitės miegoti, ir nebus kas jus gąsdintų; leisiu kraštui atsikvėpti nuo plėšriųjų žvėrių. Per jūsų kraštą nežygiuos kalavijas.</verse>
				<verse number="7">Savo priešus priversite bėgti, ir jie kris nuo jūsų kalavijo.</verse>
				<verse number="8">Jūsiškių penketas privers bėgti šimtą, o jūsiškių šimtinė – dešimt tūkstančių. Jūsų priešai kris nuo jūsų kalavijo.</verse>
				<verse number="9">Žvelgsiu į jus maloniai, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu; palaikysiu su jumis savo Sandorą.</verse>
				<verse number="10">Jūs dar tebevalgysite seniai nuimtą praėjusių metų derlių ir turėsite išmesti senąjį, kad padarytumėte vietos naujajam.</verse>
				<verse number="11">Tarp jūsų turėsiu savo Padangtę ir jūsų neatmesiu.</verse>
				<verse number="12">Visada būsiu arti jūsų; aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.</verse>
				<verse number="13">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad jiems daugiau nevergautumėte, sulaužiau jūsų jungą ir padariau, kad eitumėte iškelta galva.</verse>
				<verse number="14">Bet jei manęs neklausysite ir visų šių mano įsakymų nevykdysite,</verse>
				<verse number="15">jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano Sandorą,</verse>
				<verse number="16">tai aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai ištiksiu jus baisiu siaubu – džiova ir karštlige, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite sėklą, nes jūsų priešai suris derlių.</verse>
				<verse number="17">Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti, ir jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų ir nesivytų.</verse>
				<verse number="18">Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už jūsų nuodėmes septyneriopai</verse>
				<verse number="19">ir palaušiu jūsų išdidžią jėgą. Geležimi paversiu dangaus skliautą viršum jūsų, variu jūsų žemę.</verse>
				<verse number="20">Niekais nueis jūsų pastangos, nes žemė neduos derliaus, medžiai laukuose neteiks vaisių.</verse>
				<verse number="21">Taigi jei jūs vis dar spirsitės prieš mane ir manęs neklausysite, aš ir toliau jus septyneriopai varginsiu už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="22">Paleisiu laukinius žvėris ant jūsų; jie grobs jūsų vaikus, naikins jūsų gyvulius ir mažins jūsų skaičių tol, kol jūsų keliai taps tušti.</verse>
				<verse number="23">Jei, nepaisydami šių bausmių, nesugrįšite pas mane, bet vis dar spirsitės,</verse>
				<verse number="24">spirsiuos ir aš toliau prieš jus: smogsiu jums septyneriopai už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="25">Pasiųsiu prieš jus kalaviją atkeršyti už sulaužytą Sandorą. Nors subėgtumėte į savo miestus, pasiųsiu jums marą, ir jūs būsite atiduoti į priešų rankas.</verse>
				<verse number="26">Kai atimsiu iš jūsų duonos išteklius, dešimčiai moterų užteks vienintelės krosnies duonai kepti. Atsvertą duoną jums išdalys; nors ir valgysite, sotūs nebūsite.</verse>
				<verse number="27">Jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, bet vis spirsitės prieš mane,</verse>
				<verse number="28">spirsiuos ir aš ant jūsų įpykęs: nubausiu savo ruožtu jus septyneriopai už jūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="29">Valgysite kūnus savo sūnų, valgysite kūnus savo dukterų.</verse>
				<verse number="30">Sunaikinsiu jūsų aukštumų alkus ir nugriausiu jūsų smilkalų aukurus; suversiu jūsų lavonus ant jūsų stabų lavonų. Atmesiu jus.</verse>
				<verse number="31">Jūsų miestus paversiu griuvėsiais, jūsų šventyklas išgriausiu ir maloniu jūsų kvapu nesimėgausiu.</verse>
				<verse number="32">Kraštą taip nusiaubsiu, kad jūsų priešai, atėję kurtis, matydami jį, bus apstulbinti.</verse>
				<verse number="33">Išblaškysiu jus po tautas ir išsitrauksiu prieš jus kalaviją. Jūsų kraštas bus nuniokotas, ir jūsų miestai pavirs griuvėsiais.</verse>
				<verse number="34">Kraštas, gulėdamas nuniokotas ir jums esant priešų šalyje, atgaus šabo poilsį. Tada žemė pailsės ir džiaugsis savo šabais.</verse>
				<verse number="35">Per visą laiką, kol jis gulės nuniokotas, kraštas švęs poilsį, kurio nešventė per jūsų šabų metus, kai jūs jame gyvenote.</verse>
				<verse number="36">O kas iš jūsų išliks, tų širdį pripildysiu bailumo priešų kraštuose. Net vėjo nešamo lapo šlamesys vers juos bėgti. Jie kris, bėgdami tarsi nuo kalavijo, nors niekas jų ir nesivys.</verse>
				<verse number="37">Niekam nesivejant, jie kniubs vieni ant kitų tarsi nuo kalavijo. Stoti į kovą su priešais jėgų neturėsite!</verse>
				<verse number="38">Žūsite svetimose tautose, jūsų priešų kraštas suris jus.</verse>
				<verse number="39">O kas iš jūsų išliks, už savo kaltes bus prislėgti priešų krašte, bus prislėgti ir už savo protėvių kaltes.</verse>
				<verse number="40">Tad jie išpažins savo kaltę ir savo protėvių kaltę, kad nusižengė man išdavyste, maža to, nesiliovė spirtis prieš mane.</verse>
				<verse number="41">Kai aš savo ruožtu eisiu prieš juos ir išvarysiu į priešų kraštą, jų neapipjaustyta širdis pagaliau pati nusižemins, ir jie atliks bausmę už savo kaltę.</verse>
				<verse number="42">Tada aš atsiminsiu savo Sandorą su Jokūbu, atsiminsiu savo Sandorą su Izaoku, atsiminsiu savo Sandorą su Abraomu, atsiminsiu ir kraštą.</verse>
				<verse number="43">Jų paliktas kraštas, gulėdamas nuniokotas, atgaus šabo poilsį, jiems atliekant bausmę už savo kaltę, nes jie išdrįso atmesti mano įsakus ir paniekino mano įstatus.</verse>
				<verse number="44">Tačiau, nepaisant viso to, net kai jie bus priešų šalyje, jų neatmesiu ir nepaniekinsiu, kad juos visiškai sunaikinčiau, sulaužydamas su jais sudarytą Sandorą, nes aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
				<verse number="45">Bet aš atsiminsiu jų labui Sandorą su jų protėviais, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės tautų akyse, kad būčiau jų Dievas; aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="46">Tokie tat yra įstatai, įsakai ir nurodymai, kuriais VIEŠPATS susaistė save ir izraelitus per Mozę ant Sinajaus kalno.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Jei kas padaro ypatingą įžadą VIEŠPAČIUI paaukoti tolygią vertę už žmogų ir nori įvykdyti savo įžadą,</verse>
				<verse number="3">vyras tarp dvidešimt ir šešiasdešimt metų bus įvertintas penkiasdešimt sidabrinių šekelių pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="4">Jei tai būtų moteris, jos tolygi vertė yra trisdešimt šekelių.</verse>
				<verse number="5">Jei amžius būtų nuo penkerių ligi dvidešimt metų, tolygi vertė yra dvidešimt šekelių už berniuką ir dešimt šekelių už mergaitę.</verse>
				<verse number="6">Jei amžius būtų nuo vieno mėnesio ligi penkerių metų, tolygi vertė už berniuką yra penki sidabriniai šekeliai, o už mergaitę – trys sidabriniai šekeliai.</verse>
				<verse number="7">Jei tas asmuo yra šešiasdešimtmetis ar vyresnis, tolygi vertė už vyriškį bus penkiolika šekelių, o už moteriškę – dešimt šekelių.</verse>
				<verse number="8">Bet jei kas neišgali tolygios vertės sumokėti, jie bus nuvesti pas kunigą, ir kunigas nustatys. Kunigas nustatys pagal tai, ką kiekvienas, darantis įžadą, išgali.</verse>
				<verse number="9">Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra gyvulys, kuris turi būti paaukotas, kiekvienas toks gyvulys, pažadėtas VIEŠPAČIUI, bus laikomas šventu.</verse>
				<verse number="10">Jis negali būti iškeistas ar pakeistas, nei geresnis į menkesnį, nei menkesnis į geresnį; jei gyvulys būtų pakeistas kitu, tuomet abu – pažadėtasis gyvulys ir jo pakaitalas – taps šventi.</verse>
				<verse number="11">Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra nešvarus gyvulys, kurio negalima paaukoti kaip atnašą VIEŠPAČIUI, gyvulys bus nuvestas pas kunigą.</verse>
				<verse number="12">Kunigas nustatys gyvulio vertę pagal jo geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ir bus.</verse>
				<verse number="13">Bet jei aukotojas norės gyvulį išpirkti, jis turi pridėti vieną penktadalį prie nustatytosios kainos.</verse>
				<verse number="14">Jei kas pašvenčia savo namus VIEŠPAČIUI, kunigas nustatys namų vertę pagal jų geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ir bus.</verse>
				<verse number="15">O jei žmogus, pašventęs namus VIEŠPAČIUI, norės juos išpirkti, turės pridėti vieną penktadalį prie nustatytos vertės, ir namai vėl jam priklausys.</verse>
				<verse number="16">Jei kas pašvenčia VIEŠPAČIUI savo paveldėtos žemės lauką, jo vertė bus nustatyta pagal kiekį sėklos, reikalingos jam apsėti: penkiasdešimt sidabrinių šekelių už vieną homerą miežių sėklos.</verse>
				<verse number="17">O jei kas pašvenčia lauką jubiliejaus metų pradžioje, jo vertė lieka ta pati,</verse>
				<verse number="18">bet jei laukas pašvenčiamas po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jo vertę pagal skaičių metų, likusių ligi jubiliejaus metų, ir jo kaina bus sumažinta.</verse>
				<verse number="19">O jei žmogus, pašventęs lauką VIEŠPAČIUI, norės jį išpirkti, turės būti pridėtas vienas penktadalis prie jo nustatytos sumos, ir laukas pereis jam.</verse>
				<verse number="20">Bet jei laukas nebūtų išpirktas arba būtų parduotas kam kitam, tai jo niekada nebebus galima išpirkti.</verse>
				<verse number="21">Atėjus jubiliejaus metams, laukas taps laisvas. Jis bus šventas VIEŠPAČIUI kaip įžado laukas; jis taps kunigo nuosavybe.</verse>
				<verse number="22">Jei žmogus pašvenčia VIEŠPAČIUI lauką, kuris buvo pirktas ir nepriklauso prie paveldėtos žemės nuosavybės,</verse>
				<verse number="23">kunigas apskaičiuos jo kainą pagal metų skaičių ligi jubiliejaus metų. Nustatytoji kaina turi būti sumokėta tą pačią dieną kaip šventa dovana VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="24">Jubiliejaus metais žemė sugrįš tam, iš kurio buvo nupirkta, kurio nuosavybė yra ta žemė.</verse>
				<verse number="25">Visi vertės apskaičiavimai turi būti atlikti pagal šventyklos šekelį; dvidešimt gerų sudaro šekelį.</verse>
				<verse number="26">Tačiau gyvulių pirmagimis – kadangi pirmagimis yra VIEŠPATIES, todėl niekas negali pašvęsti jo, ar tai būtų jautis, ar avis – priklauso VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="27">Jei pirmagimis yra iš nešvariųjų gyvulių, jis turi būti išpirktas pagal įkainotą vertę, pridedant vieną penktadalį. O jei nėra išperkamas, jis bus parduotas už nustatytą kainą.</verse>
				<verse number="28">Jokia žmogaus nuosavybė, kurią jis įžadu besąlygiškai pašvenčia VIEŠPAČIUI – ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar paveldėtos nuosavybės laukas, – negali būti nei parduota, nei išpirkta. Kas įžadu besąlygiškai pašvęsta, tas ypač šventa VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="29">Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas.</verse>
				<verse number="30">Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="31">Jei kas norėtų išpirkti kurią nors iš savo dešimtinių, turi pridėti prie jos vieną penktadalį.</verse>
				<verse number="32">Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės, kas dešimtas iš visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, bus pašvęstas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="33">Teneparenka nei gero, nei menko, tenepakeičia kitu. Jei kas pakeistų kitu, ir vienas, ir kitas gyvulys bus laikomi pašvęstais ir negalės būti išpirkti’“.</verse>
				<verse number="34">Tokie tat yra įsakymai izraelitams, kuriuos VIEŠPATS davė Mozei ant Sinajaus kalno.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="4">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antrųjų metų po išėjimo iš Egipto žemės antro mėnesio pirmą dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei Susitikimo Palapinėje, Sinajaus dykumoje, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Surašykite visą izraelitų bendriją pagal kiltis ir protėvių namus, įrašydami visus vyrus vardais.</verse>
				<verse number="3">Tu ir Aaronas surašysite pagal jų gretas visus dvidešimt metų ir vyresnius Izraelio vyrus, tinkamus karinei tarnybai.</verse>
				<verse number="4">Gausite iš kiekvienos giminės po žmogų, jo protėvių namų galvą, jums padėti.</verse>
				<verse number="5">Vardai vyrų, kurie jums padės, yra šie: iš Rubeno – Šedeūro sūnus Elicūras,</verse>
				<verse number="6">iš Simeono – Cūrišadajo sūnus Šelumielis,</verse>
				<verse number="7">iš Judo – Aminadabo sūnus Nachšonas,</verse>
				<verse number="8">iš Isacharo – Cuaro sūnus Netanelis,</verse>
				<verse number="9">iš Zabulono – Helono sūnus Eliabas;</verse>
				<verse number="10">tarp Juozapo sūnų: iš Efraimo – Amihudo sūnus Elišama, iš Manaso – Pedacūro sūnus Gamelielis,</verse>
				<verse number="11">iš Benjamino – Gideonio sūnus Abidanas,</verse>
				<verse number="12">iš Dano – Amišadajo sūnus Ahiezeras,</verse>
				<verse number="13">iš Ašero – Ochrano sūnus Pagielis,</verse>
				<verse number="14">iš Gado – Deuelio sūnus Eljasafas,</verse>
				<verse number="15">iš Naftalio – Enano sūnus Ahyra“.</verse>
				<verse number="16">Jie buvo bendrijos išrinkti savo protėvių giminių vadai; jie buvo Izraelio tūkstančių galvos.</verse>
				<verse number="17">Tad Mozė ir Aaronas pasiėmė tuos išvardytus vyrus</verse>
				<verse number="18">ir antro mėnesio pirmą dieną surinko visą bendriją. Tada izraelitai buvo surašyti pagal savo protėvių namų kiltis, įrašant dvidešimt metų ir vyresnius vyrus vardais.</verse>
				<verse number="19">Kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, taip jis ir surašė juos Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="20">Izraelio pirmagimio Rubeno palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus – visų vyrų nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai, įrašytų vardais į sąrašą,</verse>
				<verse number="21">– surašytų iš Rubeno giminės, buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="22">Simeono palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus – visų vyrų nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai, įrašytų vardais į sąrašą,</verse>
				<verse number="23">– surašytų iš Simeono giminės, buvo penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="24">Gado palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="25">– surašytų iš Gado giminės, buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="26">Judo palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="27">– surašytų iš Judo giminės, buvo septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="28">Isacharo palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="29">– surašytų iš Isacharo giminės, buvo penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="30">Zabulono palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="31">– surašytų iš Zabulono giminės, buvo penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="32">Tarp Juozapo palikuonių – Efraimo palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai, –</verse>
				<verse number="33">surašytų iš Efraimo giminės, buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="34">Manaso palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="35">– surašytų iš Manaso giminės, buvo trisdešimt du tūkstančiai ir du šimtai.</verse>
				<verse number="36">Benjamino palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="37">– surašytų iš Benjamino giminės, buvo trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="38">Dano palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="39">– surašytų iš Dano giminės, buvo šešiasdešimt du tūkstančiai ir septyni šimtai.</verse>
				<verse number="40">Ašero palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="41">– surašytų iš Ašero giminės, buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis ir penki šimtai.</verse>
				<verse number="42">Naftalio palikuonių, pagal jų kilčių kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="43">– surašytų iš Naftalio giminės, buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="44">Tiek tat surašė Mozė ir Aaronas drauge su Izraelio vadais, kurių buvo dvylika, po vieną iš kiekvienų protėvių namų.</verse>
				<verse number="45">Taigi visų izraelitų, įrašytų pagal protėvių namus nuo dvidešimt metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai,</verse>
				<verse number="46">iš viso buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="47">Tačiau levitai kartu su kitais nebuvo surašyti pagal jų protėvių giminę.</verse>
				<verse number="48">VIEŠPATS buvo Mozei kalbėjęs, tardamas:</verse>
				<verse number="49">„Kartu su kitomis nesurašysi tik Levio giminės, jų surašymo kartu su kitomis giminėmis nedarysi.</verse>
				<verse number="50">Levitus įpareigosi rūpintis Sandoros Padangte, visais reikmenimis ir viskuo, kas jai priklauso. Jie turi nešti Padangtę ir visus jos reikmenis; ją turės prižiūrėti ir aplink ją palapines statytis.</verse>
				<verse number="51">Kai Padangtė turės leistis į kelionę, levitai ją nuardys; o kai Padangtė turės būti pastatyta, levitai ją statys. Kas iš pašaliečių prie jos artintųsi, bus nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="52">Kiti izraelitai statysis palapines gretomis, kiekvienas savo dalinyje prie savo ženklo.</verse>
				<verse number="53">Bet levitai statysis palapines aplink Sandoros Padangtę, kad [Dievo] rūstybė neištiktų izraelitų bendrijos. Levitai eis Sandoros Padangtės sargybą“.</verse>
				<verse number="54">Visa tai izraelitai įvykdė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Izraelitai statysis palapines kiekvienas savo dalinyje, prie savo protėvių namų ženklo. Jie statysis palapines aplinkui Susitikimo Palapinę, atstu nuo jos.</verse>
				<verse number="3">Rytų pusėje, į saulėtekio pusę, bus Judo stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Judo žmonių vadas bus Aminadabo sūnus Nachšonas.</verse>
				<verse number="4">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="5">Šalia jo statysis palapines Isacharo giminė. Isacharo žmonių vadas bus Cuaro sūnus Netanelis.</verse>
				<verse number="6">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="7">Toliau – Zabulono giminė. Zabulono žmonių vadas bus Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="8">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="9">Iš viso įrašyta į sąrašą Judo stovykloje pagal jų gretas šimtas aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai. Jie pakils į kelionę pirmieji.</verse>
				<verse number="10">Pietų pusėje bus Rubeno stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Rubeno giminės vadas bus Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="11">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="12">Šalia jo statysis palapines Simeono giminė. Simeono žmonių vadas bus Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="13">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="14">Toliau – Gado giminė. Gado giminės vadas bus Reuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="15">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="16">Iš viso įrašyta į sąrašą Rubeno stovykloje pagal jų gretas šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt. Jie pakils į kelionę antrieji.</verse>
				<verse number="17">Tada Susitikimo Palapinė drauge su levitų stovykla pakils į kelionę viduryje tarp kitų stovyklų. Kaip jie gyveno palapinėse, taip ir keliaus, kiekvienas savo vietoje, prie savo ženklo.</verse>
				<verse number="18">Vakarų pusėje bus Efraimo stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Efraimo žmonių vadas bus Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="19">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="20">Šalia jo statysis palapines Manaso giminė. Manaso žmonių vadas bus Pedacūro sūnus Gamelielis.</verse>
				<verse number="21">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="22">Toliau – Benjamino giminė. Benjamino giminės vadas bus Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="23">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo trisdešimt penki tūkstančiai ir keturi šimtai.</verse>
				<verse number="24">Iš viso įrašyta į sąrašą Efraimo stovykloje pagal jų gretas šimtas aštuoni tūkstančiai ir vienas šimtas. Jie pakils į kelionę tretieji.</verse>
				<verse number="25">Šiaurės pusėje bus Dano stovykla, greta prie gretos. Dano žmonių vadas bus Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="26">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="27">Šalia jo statysis palapines Ašero giminė. Ašero žmonių vadas bus Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="28">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.</verse>
				<verse number="29">Toliau – Naftalio giminė. Naftalio žmonių vadas bus Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="30">Jo vyrų, pasak surašymo, buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="31">Iš viso įrašyta į sąrašą Dano stovykloje šimtas penkiasdešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai. Jie pakils į kelionę paskutiniai, greta po gretos.“</verse>
				<verse number="32">Tiek surašyta izraelitų pagal jų protėvių namus. Iš viso įrašyta pagal jų gretas stovyklose šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="33">Tačiau levitai nebuvo įrašyti į sąrašą tarp kitų izraelitų, kaip VIEŠPATS ir buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="34">Izraelitai visa darė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Statydamiesi palapines ir keliaudami, jie buvo su savo gretomis, kiekvienas pagal savo kiltį ir protėvių namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai Aarono ir Mozės palikuonys tuo metu, kai VIEŠPATS kalbėjosi su Moze ant Sinajaus kalno:</verse>
				<verse number="2">Aarono sūnus pirmagimis Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="3">Tokie tat yra vardai Aarono sūnų, pateptų būti kunigais, kuriuos jis pašventino eiti kunigo tarnybą.</verse>
				<verse number="4">Bet Nadabas ir Abihuvas mirė VIEŠPATIES akivaizdoje Sinajaus dykumoje, atnašaudami nešventintą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje. Vaikų jiedu neturėjo. Taigi Eleazaras ir Itamaras ėjo kunigo tarnybą per visą savo tėvo Aarono gyvenimą.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="6">„Atvesk Levio giminę arčiau ir pristatyk juos padėti kunigui Aaronui.</verse>
				<verse number="7">Tarnaudami prie Padangtės, jie atliks pareigas už jį ir visą bendriją priešais Susitikimo Palapinę, tarnaudami prie Padangtės.</verse>
				<verse number="8">Tarnaudami prie Padangtės, jie turės prižiūrėti visus Susitikimo Palapinės reikmenis ir atlikti izraelitų pareigas.</verse>
				<verse number="9">Pavesi levitus Aaronui ir jo palikuonims; jie iš izraelitų besąlygiškai jam pavesti.</verse>
				<verse number="10">O Aaroną ir jo palikuonis paskirsi eiti kunigystės pareigas. Kiekvienas pašalietis, drįstantis brautis, bus nubaustas mirtimi“.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="12">„Štai iš izraelitų vietoj motinų įsčias atvėrusių pirmagimių aš paimu levitus. Levitai bus mano,</verse>
				<verse number="13">nes man priklauso visi pirmagimiai. Kai išmarinau visus pirmagimius Egipto žemėje, padariau sau šventus Izraelyje visus pirmagimius – ir žmonių, ir gyvulių pirmagimius. Jie yra mano. Aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje, tardamas:</verse>
				<verse number="15">„Padaryk levitų sąrašą pagal protėvių namus ir kiltis. Įrašyk į sąrašą visus vyrus vieno mėnesio ir vyresnius“.</verse>
				<verse number="16">Mozė padarė jų sąrašą, kaip jam buvo liepta pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="17">Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="18">Štai Geršono sūnų vardai pagal jų kiltis: Libnis ir Šimėjas.</verse>
				<verse number="19">Kehato sūnūs pagal jų kiltis: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="20">Merario sūnūs pagal jų kiltis: Machlis ir Mušis. Tokios tat buvo levitų kiltys pagal jų protėvių namus.</verse>
				<verse number="21">Geršonui priklausė libnių kiltis ir šimių kiltis. Tokios tat buvo geršonų kiltys.</verse>
				<verse number="22">Iš viso įrašyta į sąrašą, įskaitant visus vyrus vieno mėnesio ir vyresnius, septyni tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="23">Geršonų kiltys turėjo statytis palapines į vakarus už Padangtės.</verse>
				<verse number="24">Jų protėvių namų galva buvo Laelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="25">Susitikimo Palapinėje Geršono žmonėms buvo pavesta rūpintis viskuo, kas priklausė Padangtės tarnybai, Palapine ir jos priedanga, užuolaida ant Susitikimo Palapinės įėjimo,</verse>
				<verse number="26">kiemo dangomis, užuolaida ant įėjimo į kiemą, supantį Padangtę bei aukurą, ir dangų virvėmis.</verse>
				<verse number="27">Kehatui priklausė amramų kiltis, iccharų kiltis, hebronų kiltis ir uzielitų kiltis. Tokios tat buvo kehatų kiltys.</verse>
				<verse number="28">Skaičiuojant visus vyrus vieno mėnesio ir vyresnius, jų buvo aštuoni tūkstančiai trys šimtai, esančių šventyklos tarnyboje.</verse>
				<verse number="29">Kehatų kiltys turėjo statytis palapines į pietus nuo Padangtės.</verse>
				<verse number="30">Kehatų kilčių protėvių namų galva buvo Uzielio sūnus Elicafanas.</verse>
				<verse number="31">Jiems buvo pavesta rūpintis viskuo, kas susiję su Skrynia, stalu, žvakide, aukurais bei šventyklos reikmenimis, kurie naudojami apeigose, ir užuolaida.</verse>
				<verse number="32">Vyriausioji levitų galva buvo Aarono sūnus Eleazaras. Jam pavesta prižiūrėti tarnaujančiuosius šventykloje.</verse>
				<verse number="33">Merariui priklausė machlių kiltis ir mušių kiltis. Tokios tat buvo merarių kiltys.</verse>
				<verse number="34">Įrašytų į jų sąrašą, įskaitant visus vyrus vieno mėnesio ir vyresnius, buvo šeši tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="35">Merarių kilčių protėvių namų galva buvo Abihailo sūnus Cūrielis. Jie turėjo statytis palapines į šiaurę nuo Padangtės.</verse>
				<verse number="36">Merario sūnums buvo pavesta rūpintis viskuo, kas susiję su Padangtės lentomis, kartimis, stulpais, pastovais ir visais reikmenimis,</verse>
				<verse number="37">taip pat kiemą supančiais stulpais drauge su pastovais, kuoleliais ir virvėmis.</verse>
				<verse number="38">Į rytus nuo Padangtės, tai yra Susitikimo Palapinės priekyje, į saulėtekio pusę, buvo pastatytos Mozės ir Aarono bei jo sūnų palapinės. Jie atlikinėjo šventyklos tarnybą kaip pareigą izraelitų labui. Kiekvienas pašalietis, išdrįsęs įsibrauti, turėjo būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="39">Visų į sąrašą įtrauktų levitų, kuriuos Mozė ir Aaronas, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą, įtraukė pagal jų kiltis, visų vyrų vieno mėnesio ir vyresnių buvo dvidešimt du tūkstančiai.</verse>
				<verse number="40">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įtrauk į sąrašą visus pirmagimius izraelitų vyrus, vieno mėnesio ir vyresnius, ir suskaityk jų vardus.</verse>
				<verse number="41">Tada paimsi man levitus, – aš esu VIEŠPATS – vietoj visų izraelitų pirmagimių, taip pat levitų galvijus vietoj visų izraelitų galvijų pirmagimių“.</verse>
				<verse number="42">Tad Mozė įtraukė į sąrašą visus izraelitų pirmagimius, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="43">Visų į sąrašą įtrauktų pirmagimių vyrų, vieno mėnesio ir vyresnių, pagal jų vardų skaičių buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys.</verse>
				<verse number="44">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="45">„Paimk levitus vietoj visų izraelitų pirmagimių ir levitų galvijus vietoj jų galvijų. Levitai priklausys man. Aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="46">O už du šimtus septyniasdešimt tris izraelitų pirmagimius, viršijančius levitų skaičių, kaip išpirkimo kainą</verse>
				<verse number="47">už kiekvieną paimsi penkis šekelius pagal šventyklos šekelį, skaičiuodamas dvidešimt gerų viename šekelyje.</verse>
				<verse number="48">Atiduok Aaronui ir jo sūnums pinigus, kuriais buvo išpirkti viršijantys skaičių“.</verse>
				<verse number="49">Tad Mozė paėmė išpirkimo pinigus iš tų, kurie viršijo levitų išpirktuosius;</verse>
				<verse number="50">jis iš izraelitų paėmė pirmagimių pinigus – vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt šekelių, skaičiuojant pagal šventyklos šekelį.</verse>
				<verse number="51">Tada Mozė padavė išpirkimo pinigus Aaronui ir jo sūnums pagal VIEŠPATIES žodį, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Surašykite Kehato žmones atskirai nuo kitų levitų pagal jų protėvių namus ir kiltis,</verse>
				<verse number="3">nuo trisdešimt metų ir vyresnius ligi penkiasdešimt metų, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami darbus Susitikimo Palapinėje.</verse>
				<verse number="4">Kehato žmonių tarnyba susijusi su Susitikimo Palapine ir švenčiausiais daiktais.</verse>
				<verse number="5">Perkeliant stovyklą, Aaronas ir jo sūnūs įeis, nuims skiriančiąją uždangą ir apdengs ja Sandoros Skrynią.</verse>
				<verse number="6">Ant jos užklos apdangalą iš tehašimo odos, užties skaisčiai mėlyną audinį ir sukiš kartis.</verse>
				<verse number="7">Ant padėtinės duonos stalo užties mėlyną skarą; sudės ant jo lėkštes, smilkalų indus, liejamųjų atnašų dubenis ir ąsočius; ant jo bus ir įprastinė duona.</verse>
				<verse number="8">Tada jie užties ant jų tamsiai raudonos spalvos audinį, apdengs jį apdangalu iš tehašimo odos ir sukiš kartis.</verse>
				<verse number="9">Paėmę mėlyną audinį, apdengs žvakidę su žibintais, žnyplėmis, padėklais ir visais aliejaus indais, kurie jai skirti;</verse>
				<verse number="10">įvynioję ją drauge su visais reikmenimis į tehašimo odos apdangalą, užkels ant neštuvų.</verse>
				<verse number="11">Aukso aukurą apdengs mėlynu audiniu, užklos apdangalu iš tehašimo odos ir sukiš kartis.</verse>
				<verse number="12">Paėmę visus šventyklos tarnyboje naudojamus reikmenis, suvynios į mėlyną audinį, apdengs tehašimo odos apdangalu ir padės ant neštuvų.</verse>
				<verse number="13">Nuvalę pelenus nuo aukuro, apdengs jį violetiniu audiniu.</verse>
				<verse number="14">Ant jo sudės visus aukuro reikmenis, naudojamus tarnyboje: keptuves, šakes, kaušus ir dubenis – visus aukuro reikmenis; apdengs jį tehašimo odos apdangalu ir sukiš kartis.</verse>
				<verse number="15">Tik Aaronui ir jo sūnums pabaigus vynioti šventyklą bei visus reikmenis ir stovyklai leidžiantis į kelionę, teateis Kehato žmonės jų gabenti, kad neprisiliestų prie šventųjų daiktų ir nenumirtų. Tokie tat yra Susitikimo Palapinės daiktai, kuriuos turi gabenti Kehato žmonės.</verse>
				<verse number="16">Kunigo Aarono sūnui Eleazarui bus pavesta rūpintis aliejumi žibintams, kvapiuoju smilkalu, įprastine javų atnaša ir patepimo aliejumi – priežiūra visos Padangtės ir visko, kas joje, šventykla ir jos reikmenimis“.</verse>
				<verse number="17">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="18">„Neleiskite, kad kehatų kilčių šeima būtų išnaikinta tarp levitų.</verse>
				<verse number="19">Štai kaip turite elgtis, kad jie išliktų gyvi ir nenumirtų, artindamiesi prie švenčiausių daiktų: Aaronas ir jo sūnūs turi įeiti ir paskirti kiekvienam jo pareigą ir naštą.</verse>
				<verse number="20">Patys Kehato žmonės, kad nenumirtų, negali eiti į vidų pasižiūrėti į šventuosius daiktus nė akimirkos“.</verse>
				<verse number="21">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="22">„Taip pat surašyk Geršono žmones pagal jų protėvių namus ir kiltis.</verse>
				<verse number="23">Įtrauksi į sąrašą visus nuo trisdešimt metų ir vyresnius ligi penkiasdešimt metų, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami Susitikimo Palapinės tarnybą.</verse>
				<verse number="24">Geršono kilčių tarnyba apima darbą ir naštų gabenimą.</verse>
				<verse number="25">Jie neš Padangtės dangas, Susitikimo Palapinę su uždanga ir tehašimo odos priedangą, esančią ant jos, Susitikimo Palapinės įėjimo užuolaidą,</verse>
				<verse number="26">kiemo dangas, kiemo aplink Padangtę ir aukurą vartų užuolaidą, virves ir visus reikmenis kiemo tarnybai. Jie atliks visa, ką reikia čia padaryti.</verse>
				<verse number="27">Visos Geršono žmonių pareigos – visas naštų gabenimas ir visa jų tarnyba – bus atliekamos Aaronui ir jo sūnums įsakius. Jiems pavesi rūpintis naštų gabenimu.</verse>
				<verse number="28">Tokia yra geršonų kilčių tarnyba Susitikimo Palapinei. Jie atliks savo pareigas kunigo Aarono sūnaus Itamaro prižiūrimi.</verse>
				<verse number="29">Merario žmones įtrauksi į sąrašą pagal jų kiltis ir protėvių namus</verse>
				<verse number="30">nuo trisdešimt metų ir vyresnius ligi penkiasdešimt metų, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami Susitikimo Palapinės darbus.</verse>
				<verse number="31">Jiems pavesta gabenti šiuos Susitikimo Palapinės reikmenis: Padangtės lentas, skersinius, stulpus ir pastovus;</verse>
				<verse number="32">kiemą supančius stulpus su jų pastovais, kuolais bei virvėmis ir visus reikmenis jų tarnybai. Surašykite vardus gabenančių naštas, už kurias kiekvienas atsakingas.</verse>
				<verse number="33">Tokia tat yra Merario kilčių tarnyba; visa jų tarnyba susijusi su Susitikimo Palapine, kunigo Aarono sūnaus Itamaro prižiūrima“.</verse>
				<verse number="34">Taigi Mozė ir Aaronas bei bendrijos galvos įtraukė į sąrašą Kehato žmones pagal jų kiltis ir protėvių namus</verse>
				<verse number="35">nuo trisdešimt metų ir vyresnius ligi penkiasdešimt metų, kurie privalėjo eiti tarnybą, susijusią su Susitikimo Palapine.</verse>
				<verse number="36">Įtrauktųjų į sąrašą buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="37">Tiek buvo sąraše įrašytų iš kehatų kilčių, ėjusių tarnybą Susitikimo Palapinėje. Mozė ir Aaronas įtraukė juos į sąrašą, vykdydami Mozei duotą VIEŠPATIES įsakymą.</verse>
				<verse number="38">Įtrauktųjų į sąrašą Geršono žmonių pagal jų kiltis ir protėvių namus</verse>
				<verse number="39">nuo trisdešimt metų ir vyresnių ligi penkiasdešimt metų, privalėjusių eiti tarnybą, susijusią su Susitikimo Palapine,</verse>
				<verse number="40">sąraše įrašytų pagal jų kiltis ir protėvių namus, buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="41">Tiek buvo įtrauktųjų į sąrašą Geršono žmonių, ėjusių tarnybą Susitikimo Palapinėje. Mozė ir Aaronas įtraukė juos į sąrašą, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą.</verse>
				<verse number="42">Įtrauktųjų į sąrašą iš Merario kilčių pagal jų kiltis ir protėvių namus</verse>
				<verse number="43">nuo trisdešimt metų ir vyresnių ligi penkiasdešimt metų, privalėjusių eiti tarnybą Susitikimo Palapinėje,</verse>
				<verse number="44">sąraše įrašytų pagal jų kiltis, buvo trys tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="45">Tiek buvo įrašytųjų į sąrašą iš Merario kilčių, kuriuos Mozė ir Aaronas įrašė į sąrašą, vykdydami Mozei duotą VIEŠPATIES įsakymą.</verse>
				<verse number="46">Visų į sąrašą įtrauktųjų, kuriuos Mozė ir Aaronas bei Izraelio galvos surašė pagal jų kiltis ir protėvių namus</verse>
				<verse number="47">nuo trisdešimt metų ir vyresnius ligi penkiasdešimt metų, privalėjusius atlikti tarnybos ir gabenimo darbus, susijusius su Susitikimo Palapine,</verse>
				<verse number="48">įrašytų į sąrašą buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt.</verse>
				<verse number="49">VIEŠPATIES įsakymu per Mozę buvo padarytas jų surašymas, ir kiekvienam nurodyta, kokį darbą turi atlikti ir kokią naštą gabenti. Taip jie buvo surašyti į sąrašą, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk izraelitams išvaryti iš stovyklos kiekvieną raupsuotąjį ar kenčiantį sėklos išsiliejimą ir kiekvieną, tapusį nešvarų dėl prisilietimo prie numirėlio.</verse>
				<verse number="3">Išvarykite tiek vyrus, tiek moteris. Išvarykite juos už stovyklos, kad neišniekintų stovyklos tų, tarp kurių aš gyvenu“.</verse>
				<verse number="4">Izraelitai taip ir padarė, išvarydami juos už stovyklos. Kaip VIEŠPATS buvo Mozei kalbėjęs, taip izraelitai ir padarė.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="6">„Kalbėk izraelitams: kai vyras ar moteris kuo nors nusikalsta artimui, užgaudamas VIEŠPATĮ, tas žmogus užsitraukia kaltę.</verse>
				<verse number="7">Jie turės išpažinti savo padarytą nuodėmę. Tas žmogus sugrąžins nuskriaustajam visą sumą, pridėdamas viršaus vieną penktadalį.</verse>
				<verse number="8">Jei nuskriaustasis neturėtų artimiausio giminaičio, kuriam būtų galima atsilyginti už skriaudą, atlyginimas už skriaudą eis VIEŠPATIES kunigui, išskyrus permaldavimo aviną, kuriuo kunigas atlieka permaldavimą už kaltąjį.</verse>
				<verse number="9">Panašiai kiekviena dovana iš šventųjų aukų, kurias izraelitai atneša kunigui, jam ir priklausys.</verse>
				<verse number="10">Žmogaus šventosios aukos priklauso jam pačiam, o ką žmogus duoda kunigui, priklauso kunigui“.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="12">„Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: jei kieno nors žmona nueina klaidingu keliu ir tampa neištikima,</verse>
				<verse number="13">jei kitas vyras turėjo lytinių santykių su ja, nežinant jos vyrui, tačiau ji lieka nesusekta, nors ir susiteršusi, o liudytojų prieš ją nėra, nes svetimaujant nebuvo pagauta,</verse>
				<verse number="14">bet jį apimtų pavyduliavimo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, kuri save suteršė, arba jei jį apimtų pavyduliavimo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, nors ji ir nėra savęs suteršusi,</verse>
				<verse number="15">tai toks vyras atves savo žmoną pas kunigą. Jis atneš kaip atnašą už ją vieną dešimtadalį efos miežių miltų. Nepils ant jų aliejaus, nebers ant jų smilkalų, nes tai pavyduliavimo javų atnaša – priminimo javų atnaša, kuri primena kaltę.</verse>
				<verse number="16">Tada kunigas atves ją į priekį ir pastatys VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Kunigas įpils švento vandens į molinį indą ir, paėmęs nuo Padangtės aslos truputį dulkių, subers į vandenį.</verse>
				<verse number="18">Pastatęs moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, kunigas sutaršys moters plaukus ir paduos jai į rankas priminimo javų atnašą, kuri yra pavyduliavimo javų atnaša. O savo paties rankoje kunigas laikys kartybės vandenį, nešantį prakeikimą.</verse>
				<verse number="19">Tada kunigas ją prisaikdins, tardamas: ‘Jei joks svetimas vyras su tavimi negulėjo, jei tu nenuklydai į susiteršimą, būdama savo vyro žmona, būk apsaugota nuo šio kartybės vandens, nešančio prakeikimą.</verse>
				<verse number="20">Bet jei tu nuklydai, būdama savo vyro žmona, jei suteršei save, ir kitas žmogus, o ne tavo vyras, turėjo lytinių santykių su tavimi, –</verse>
				<verse number="21">teprisaikdina kunigas moterį prakeikimo priesaika ir tesako moteriai: – tepadaro tave VIEŠPATS prakeikimo ir priesaikos pavyzdžiu žmonėms, kai VIEŠPATS padarys, kad sunyktų tavo šlaunys ir išsipūstų tavo pilvas.</verse>
				<verse number="22">Tad tepatenka šis vanduo, nešantis prakeikimą, į tavo vidurius ir tepadaro, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys sunyktų!’ O moteris sakys: ‘Amen! Amen!’</verse>
				<verse number="23">Tada kunigas surašys šiuos prakeikimus ritinyje ir nuplaus juos kartybės vandeniu.</verse>
				<verse number="24">Pagirdys moterį kartybės vandeniu, nešančiu prakeikimą, kad prakeikimą nešantis vanduo patektų į ją ir sukeltų kartų skausmą.</verse>
				<verse number="25">Kunigas paims javų atnašą, pasiūbuos javų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje ir nuneš ją ant aukuro.</verse>
				<verse number="26">Pasėmęs iš javų atnašos javų saują kaip priminimo auką, kunigas pavers juos dūmais. Galop moterį pagirdys vandeniu.</verse>
				<verse number="27">Po to, kai bus pagirdęs vandeniu, jei ji iš tikro save suteršusi ir buvusi neištikima savo vyrui, prakeikimą nešantis vanduo pereis per ją ir sukels kartų skausmą; jos pilvas išsipūs, ir jos šlaunys sunyks. Moteris taps prakeikimu tarp savųjų.</verse>
				<verse number="28">Bet jei moteris nėra savęs suteršusi ir yra nekalta, ji bus atspari ir galės gimdyti vaikus.</verse>
				<verse number="29">Tokios tat yra apeigos pavyduliavimo atvejais, kai moteris, būdama savo vyro žmona, nuklysta ir save suteršia</verse>
				<verse number="30">arba kai pavyduliavimo dvasia apima vyrą, ir jis ima pavyduliauti savo žmonai. Tada moteris bus pastatyta VIEŠPATIES akivaizdoje, ir kunigas pritaikys jai visas šias apeigas.</verse>
				<verse number="31">Vyras bus laisvas nuo kaltės, bet moteris užsitrauks kaltę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams, sakydamas: kai kas nors, vyras ar moteris, padaro ypatingą įžadą – nazyro įžadą – pasišvęsti VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="3">toks žmogus turi susilaikyti nuo vyno ir kitų svaigalų, susilaikyti nuo acto iš vyno ar bet kokių kitų svaigalų, negerti jokios vynuogių sunkos ir nevalgyti nei šviežių, nei džiovintų vynuogių.</verse>
				<verse number="4">Visą laiką, kol yra nazyras, jis nevalgys nieko, kas gaunama iš vynmedžio, nevalgys net sėklų bei žievelių.</verse>
				<verse number="5">Per visas nazyrato įžado dienas skustuvas nepalies jo galvos; kol nepasibaigs laikas, kuriam jis įžadu pasišventė VIEŠPAČIUI, jis bus pašvęstas, augins ilgus plaukus ir pins į kasas.</verse>
				<verse number="6">Per visas dienas, kuriomis pasišventė VIEŠPAČIUI, jis neįžengs į vietą, kur yra numirėlis.</verse>
				<verse number="7">Net jeigu numirtų jo tėvas ar motina, brolis ar sesuo, jis negali savęs suteršti, nes jo pasišventimas yra jam ant galvos.</verse>
				<verse number="8">Visą laiką, kol jis yra nazyras, jis pašvęstas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">Jeigu kas nors labai staiga šalia jo numirtų, suteršdamas pašvęstą galvą, jis nusiskus galvą tą dieną, kai taps švarus; septintą dieną jis nusiskus galvą.</verse>
				<verse number="10">Aštuntą dieną jis atneš du purplelius ar du jaunus balandžius kunigui prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="11">Kunigas paaukos vieną kaip auką už nuodėmę, o kitą – kaip deginamąją auką ir atliks permaldavimą už jį, nes jis užsitraukė kaltę per numirėlį. Tą pačią dieną jis vėl pašvęs savo galvą,</verse>
				<verse number="12">vėl paskirs VIEŠPAČIUI nazyrato dienas ir atves metinį avinėlį kaip atnašą už nuodėmę. Ankstesnis laikas nebus įskaitytas, nes pašvęstoji galva buvo suteršta.</verse>
				<verse number="13">Tokios yra nazyro apeigos: tą dieną, kai jo pašventimo laikas baigiasi, jis turi būti atvestas prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="14">Kaip savo dovaną VIEŠPAČIUI jis atves vieną sveiką mitulę avį kaip deginamąją auką, vieną sveiką mitulę avį kaip auką už nuodėmę, vieną sveiką aviną kaip bendravimo auką,</verse>
				<verse number="15">atneš pintinę neraugintos duonos kepalų iš geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, neraugintų, aliejumi apteptų plokštainių drauge su javų ir liejamosiomis atnašomis.</verse>
				<verse number="16">Visa kunigas atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje, paaukos jo auką už nuodėmę bei deginamąją auką,</verse>
				<verse number="17">atnašaus aviną kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI drauge su neraugintos duonos pintine; kunigas taip pat paaukos javų bei liejamąją atnašą.</verse>
				<verse number="18">Tada nazyras nusiskus pašvęstą galvą prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir, nunešęs plaukus nuo pašvęstos galvos, padės juos ant ugnies po bendravimo auka.</verse>
				<verse number="19">Tada, kai jis bus nusiskutęs savo pašvęstą galvą, kunigas paims išvirtą avino mentę, vieną neraugintą kepalą iš pintinės, vieną neraugintą plokštainį ir padės juos nazyrui ant delnų.</verse>
				<verse number="20">Paskui kunigas pakylės juos kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie bus kunigui šventa dalis drauge su siūbuojamosios atnašos krūtine ir dovanos atnašos mente. Po to nazyras gali gerti vyną.</verse>
				<verse number="21">Tokios tat yra įžadą darančio nazyro pareigos. Jo atnaša VIEŠPAČIUI turi būti pagal nazyrato įžadą, neskaitant to, ką dar jis išgali duoti. Pagal tai, kokį įžadą jis bus padaręs, taip jis turi ir elgtis, vykdydamas savo pašventimo nuostatus“.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="23">„Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: ‘Taip laiminsite izraelitus. Sakykite jiems:</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave!</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS tenušviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas!</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS tepažvelgia į tave maloniai ir tesuteikia tau ramybę!’</verse>
				<verse number="27">Taip jie tars mano vardą izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tą dieną, kai Mozė baigė statyti Padangtę, patepė ir pašventė ją su visu jos apstatymu, patepė ir pašventė aukurą su visais jo reikmenimis,</verse>
				<verse number="2">atnašas įteikė Izraelio vadai, būtent galvos jų protėvių namų, giminių vadai ir vadovavusieji surašytiesiems.</verse>
				<verse number="3">Atnašos, kurias jie atgabeno VIEŠPATIES akivaizdon, buvo šeši dengti vežimai ir dvylika jaučių – po vežimą nuo dviejų vadų ir po jautį nuo kiekvieno. Jos buvo įteiktos prie Padangtės.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="5">„Priimk jas iš jų Susitikimo Palapinės tarnybai ir atiduok levitams pagal jų tarnybą“.</verse>
				<verse number="6">Mozė priėmė vežimus bei jaučius ir perdavė levitams.</verse>
				<verse number="7">Du vežimus ir keturis jaučius davė Geršono žmonėms pagal jų tarnybą,</verse>
				<verse number="8">o keturis vežimus ir aštuonis jaučius – Merario žmonėms pagal jų tarnybą, kunigo Aarono sūnaus Itamaro prižiūrimą.</verse>
				<verse number="9">O Kehato žmonėms nedavė jokio vežimo, nes jiems buvo pavesta rūpintis šventaisiais daiktais, kurie turėjo būti nešami ant pečių.</verse>
				<verse number="10">Vadai davė atnašas ir aukurui pašvęsti tą dieną, kai jis buvo pateptas. Vadams prie aukuro įteikiant savo atnašas,</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė Mozei: „Teduoda jie savo atnašas aukurui pašvęsti kasdien po vieną“.</verse>
				<verse number="12">Pirmą dieną savo atnašą įteikė Aminadabo sūnus Nachšonas iš Judo giminės.</verse>
				<verse number="13">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="14">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="15">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="16">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="17">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Aminadabo sūnaus Nachšono atnaša.</verse>
				<verse number="18">Antrą dieną atnašą įteikė Isacharo vadas Netanelio sūnus Cuaras. Jis įteikė kaip savo atnašą sidabro dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių,</verse>
				<verse number="19">sidabro taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilnus geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="20">aukso lėkštę, sveriančią dešimt šekelių, pilną smilkalų,</verse>
				<verse number="21">jautuką, aviną ir mitulį avinėlį kaip deginamąją auką,</verse>
				<verse number="22">ožį kaip auką už nuodėmę</verse>
				<verse number="23">ir du jaučius, penkis avinus, penkis ožius bei penkis mitulius avinėlius kaip bendravimo auką. Tokia buvo Netanelio sūnaus Cuaro atnaša.</verse>
				<verse number="24">Trečią dieną – Zabulono giminės vadas Helono sūnus Eliabas.</verse>
				<verse number="25">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="26">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="27">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="28">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="29">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Helono sūnaus Eliabo atnaša.</verse>
				<verse number="30">Ketvirtą dieną – Rubeno giminės vadas Šedeūro sūnus Elicūras.</verse>
				<verse number="31">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="32">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="33">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="34">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="35">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Šedeūro sūnaus Elicūro atnaša.</verse>
				<verse number="36">Penktą dieną – Simeono giminės vadas Cūrišadajo sūnus Šelumielis.</verse>
				<verse number="37">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="38">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="39">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="40">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="41">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Cūrišadajo sūnaus Šelumielio atnaša.</verse>
				<verse number="42">Šeštą dieną – Gado giminės vadas Deuelio sūnus Eljasafas.</verse>
				<verse number="43">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="44">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="45">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="46">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="47">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Deuelio sūnaus Eljasafo atnaša.</verse>
				<verse number="48">Septintą dieną – Efraimo giminės vadas Amihudo sūnus Elišama.</verse>
				<verse number="49">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="50">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="51">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="52">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="53">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Amihudo sūnaus Elišamos atnaša.</verse>
				<verse number="54">Aštuntą dieną – Manaso giminės vadas Pedacūro sūnus Gamelielis.</verse>
				<verse number="55">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="56">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="57">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="58">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="59">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Pedacūro sūnaus Gamelielio atnaša.</verse>
				<verse number="60">Devintą dieną – Benjamino giminės vadas Gideonio sūnus Abidanas.</verse>
				<verse number="61">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="62">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="63">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="64">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="65">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Gideonio sūnaus Abidano atnaša.</verse>
				<verse number="66">Dešimtą dieną – Dano giminės vadas Amišadajo sūnus Ahiezeras.</verse>
				<verse number="67">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="68">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="69">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="70">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="71">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Amišadajo sūnaus Ahiezero atnaša.</verse>
				<verse number="72">Vienuoliktą dieną – Ašero žmonių vadas Ochrano sūnus Pagielis.</verse>
				<verse number="73">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="74">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="75">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="76">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="77">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai.</verse>
				<verse number="78">Dvyliktą dieną – Naftalio žmonių vadas Enano sūnus Ahyra.</verse>
				<verse number="79">Jo atnaša buvo sidabro dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabro taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai,</verse>
				<verse number="80">aukso lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų,</verse>
				<verse number="81">jautukas, avinas ir mitulis avinėlis deginamajai aukai,</verse>
				<verse number="82">ožys aukai už nuodėmę</verse>
				<verse number="83">ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tokia buvo Enano sūnaus Ahyros atnaša.</verse>
				<verse number="84">Tokia tat buvo pašventimo atnaša aukurui iš Izraelio vadų tą dieną, kai jis buvo pateptas: dvylika sidabro dubenų, dvylika sidabro taurių,</verse>
				<verse number="85">kiekvienas dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, o kiekviena taurė – septyniasdešimt, iš viso sidabro indų buvo du tūkstančiai keturi šimtai šekelių pagal šventyklos šekelį;</verse>
				<verse number="86">dvylika aukso lėkščių, pilnų smilkalų, kiekviena sverianti dešimt šekelių pagal šventyklos šekelį, iš viso aukso lėkščių buvo šimtas dvidešimt šekelių;</verse>
				<verse number="87">iš viso galvijų deginamajai aukai buvo dvylika jaučių, dvylika avinų, dvylika mitulių avinėlių drauge su jų javų atnaša ir dvylika ožių aukai už nuodėmę;</verse>
				<verse number="88">iš viso bendravimo aukai galvijų buvo: dvidešimt keturi jaučiai, šešiasdešimt avinų, šešiasdešimt ožių ir šešiasdešimt mitulių avinėlių. Tokia buvo pašventimo atnaša aukurui po to, kai jis buvo pateptas.</verse>
				<verse number="89">Kada tik Mozė įeidavo į Susitikimo Palapinę kalbėtis su VIEŠPAČIU, jis girdėdavo jam kalbant balsą nuo malonės sosto, kuris buvo ant Sandoros Skrynios tarp dviejų kerubų. Taip jis kalbėdavo jam.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk Aaronui ir sakyk jam: ‘Kai dėsi žibintus, teapšviečia septynetas žibintų vietą žvakidės priekyje’“.</verse>
				<verse number="3">Aaronas taip ir padarė. Jis įdėjo žibintus, kad apšviestų vietą žvakidės priekyje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="4">O žvakidė buvo šitaip padirbta: ji buvo kalstyto aukso dirbinys, nukalta nuo pat koto ligi vainiklapio pagal pavyzdį, kurį VIEŠPATS parodė Mozei. Taip jis padirbo žvakidę.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="6">„Paimk levitus iš izraelitų ir apvalyk juos.</verse>
				<verse number="7">Štai ką turėsi daryti, kad juos apvalytum. Apšlakstyk juos apvalymo vandeniu, tepereina visą savo kūną skustuvu, teišsiskalbia drabužius ir teapvalo save.</verse>
				<verse number="8">Tada jie tepaima jautuką ir geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai, o tu paimsi kitą jautuką aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Atvesi levitus priešais Susitikimo Palapinę ir sušauksi visą izraelitų bendriją.</verse>
				<verse number="10">Tau atvedus levitus priešais VIEŠPATĮ, izraelitai uždės savo rankas ant levitų,</verse>
				<verse number="11">o Aaronas paaukos levitus kaip siūbuojamąją atnašą nuo izraelitų, kad jie atliktų VIEŠPATIES tarnybą.</verse>
				<verse number="12">Dabar levitai uždės rankas jaučiams ant galvos, ir jis paaukos vieną kaip auką už nuodėmę, o kitą – kaip deginamąją auką permaldavimui už levitus.</verse>
				<verse number="13">Atvedęs levitus priešais Aaroną ir jo sūnus, paaukosi juos kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">Taip atskirsi levitus nuo kitų izraelitų, kad jie būtų mano.</verse>
				<verse number="15">Paskui levitai gali įeiti atlikti tarnybą Susitikimo Palapinėje. Tu juos apvalei ir paaukojai kaip siūbuojamąją atnašą,</verse>
				<verse number="16">nes jie iš izraelitų pašvęsti man besąlygiškai. Aš juos pasiėmiau vietoj visų, kurie atveria įsčias, visų izraelitų pirmagimių,</verse>
				<verse number="17">nes visi izraelitų pirmagimiai – žmonių ir gyvulių pirmagimiai – yra mano. Aš juos pašvenčiau sau nuo tos dienos, kurią ištikau pirmagimius Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="18">Aš pasiėmiau levitus vietoj visų izraelitų pirmagimių.</verse>
				<verse number="19">Be to, aš daviau levitus iš izraelitų kaip dovaną Aaronui ir jo sūnums, kad tarnautų už izraelitus prie Susitikimo Palapinės ir atliktų permaldavimą už izraelitus, idant neištiktų izraelitų kokia rykštė už ėjimą per arti prie šventyklos“.</verse>
				<verse number="20">Mozė ir Aaronas bei visa izraelitų bendrija taip ir pasielgė su levitais. Izraelitai elgėsi su levitais, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="21">Levitai apsivalė nuo nuodėmės ir išsiskalbė drabužius. Tada Aaronas paaukojo juos kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje; Aaronas už juos atliko permaldavimą jiems apvalyti.</verse>
				<verse number="22">Po to levitai įėjo į Susitikimo Palapinę eiti savo tarnybos Aarono ir jo sūnų prižiūrimi. Kaip VIEŠPATS buvo Mozei dėl levitų įsakęs, taip jie ir padarė.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="24">„Štai levitų nuostatai: nuo dvidešimt penkerių metų ir vyresni jie pradės atlikinėti pareigas Susitikimo Palapinės tarnyboje;</verse>
				<verse number="25">sulaukę penkiasdešimt metų, pasitrauks iš tarnybos pareigų ir daugiau nebetarnaus.</verse>
				<verse number="26">Jie gali padėti savo broliams Susitikimo Palapinėje eiti pareigas, bet tarnybos nebeatliks. Taip elgsiesi su levitais, skirstydamas jiems pareigas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje antrųjų metų pirmą mėnesį po jų išėjimo iš Egipto, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Teatnašauja izraelitai Paschą nustatytu laiku.</verse>
				<verse number="3">Šio mėnesio keturioliktą dieną temstant atnašausite ją nustatytu laiku, atnašausite ją pagal visus įstatus ir apeigas“.</verse>
				<verse number="4">Tad Mozė paliepė izraelitams atnašauti Paschą,</verse>
				<verse number="5">ir jie atnašavo pirmo mėnesio keturioliktą dieną temstant Sinajaus dykumoje. Izraelitai visa padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="6">Atsitiko taip, kad buvo žmonių, kurie tapo nešvarūs dėl prisilietimo prie numirėlio ir negalėjo tą dieną atnašauti Paschos. Tą pačią dieną jie atskubėjo pas Mozę ir Aaroną</verse>
				<verse number="7">ir sakė jiems: „Nors ir esame nešvarūs dėl prisilietimo prie numirėlio, kodėl gi mums turi būti neleidžiama aukoti nustatytu laiku VIEŠPATIES atnašą drauge su kitais izraelitais?“</verse>
				<verse number="8">Mozė atsakė jiems: „Palaukite, leiskite man išgirsti, ką VIEŠPATS įsakys“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk izraelitams, sakydamas: ‘Jei kas nors iš jūsų ar iš jūsų palikuonių taptų nešvarus, paliesdamas numirėlį, ar būtų tolimoje kelionėje, vis dėlto galės atnašauti Paschą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Jie atnašaus ją antro mėnesio keturioliktą dieną, temstant; jie valgys avinėlį su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis.</verse>
				<verse number="12">Nieko iš jo nepaliks ligi ryto, nesulaužys jokio kaulo. Jie atnašaus jį pagal Paschos apeigas.</verse>
				<verse number="13">Bet jei kas nors, būdamas švarus ir ne kelionėje, susilaikytų atnašauti Paschą, jis bus atskirtas nuo tautos, nes neatnašavo VIEŠPAČIUI aukos nustatytu laiku. Tas žmogus turės pakelti savo nuodėmės padarinius.</verse>
				<verse number="14">Jei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, norėtų atnašauti Paschą VIEŠPAČIUI, jis tai turi daryti pagal Paschos nuostatus ir apeigas. Abiem – ateiviui ir krašto piliečiui – apeigos bus tos pačios’“.</verse>
				<verse number="15">Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros Palapinę. O nuo vakaro ligi ryto jis buvo viršum Padangtės tarsi ugnis.</verse>
				<verse number="16">Taip būdavo nuolat: dieną ją dengdavo debesis, o naktį pasidarydavo tarsi ugnis.</verse>
				<verse number="17">Kai tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraelitai leisdavosi kelionėn ir toje vietoje, kur debesis sustodavo, įsirengdavo stovyklą.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPAČIUI įsakius, izraelitai iškeliaudavo ir, VIEŠPAČIUI įsakius, įsirengdavo stovyklą. Kol debesis laikydavosi viršum Padangtės, tol jie pasilikdavo stovykloje.</verse>
				<verse number="19">Net jeigu debesis pasilikdavo viršum Padangtės daug dienų, izraelitai paklusdavo VIEŠPAČIUI ir nekeliaudavo.</verse>
				<verse number="20">Tačiau kartais debesis pasilikdavo viršum Padangtės tik keletą dienų. VIEŠPATIES įsakymu jie statydavosi palapines ir VIEŠPATIES įsakymu iškeliaudavo.</verse>
				<verse number="21">Kartais debesis pasilikdavo tik nuo vakaro ligi ryto; kai debesis pakildavo ryto metą, jie leisdavosi kelionėn. Dieną ar naktį, kai tik debesis pakildavo, jie iškeliaudavo.</verse>
				<verse number="22">Ar porą dienų, ar mėnesį, ar ilgesnį laiką debesis lūkuriuodavo viršum Padangtės, izraelitai pasilikdavo stovykloje ir neiškeliaudavo, bet kai tik jis pakildavo, jie leisdavosi į kelionę.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPAČIUI įsakius, jie įsirengdavo stovyklą ir, VIEŠPAČIUI įsakius, leisdavosi į kelionę. Jie laikėsi VIEŠPATIES įsakymo, paklusdami VIEŠPAČIUI per Mozę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Pasidirbk du trimitus; padirbsi juos iš kalstyto sidabro. Panaudosi juos bendrijai sušaukti ir stovyklų gretoms kelionei parengti.</verse>
				<verse number="3">Sugaudus abiem trimitams, visa bendrija rinksis pas tave prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="4">Sugaudus tik vienam, pas tave rinksis vadai – Izraelio giminių galvos.</verse>
				<verse number="5">Kai pirmąkart sutrimituosite pavojų, pakils į kelionę stovyklų gretos rytų pusėje;</verse>
				<verse number="6">kai antrąkart sutrimituosite pavojų, pakils į kelionę stovyklų gretos pietų pusėje. Pavojus turi būti skelbiamas, kai tik jie turi leistis į kelionę.</verse>
				<verse number="7">O kai turi būti sušaukta bendrija, trimituosite, bet pavojaus neskelbsite.</verse>
				<verse number="8">Aarono sūnūs, kunigai, pūs trimitus. Tai bus amžinas įstatas visoms jūsų kartoms.</verse>
				<verse number="9">Kai žygiuosite į karą savo krašte su jus engiančiu priešu, trimitais skelbsite pavojų, kad būtumėte prisiminti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, ir išgelbėti nuo priešų.</verse>
				<verse number="10">Taip pat ir džiugesio dienomis – jūsų nustatytomis šventėmis, jaunaties dienomis – pūsite trimitus prie savo deginamųjų atnašų ir bendravimo aukų. Jie primins jus VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="11">Antrųjų metų antro mėnesio dvidešimtą dieną debesis pakilo nuo Sandoros Padangtės,</verse>
				<verse number="12">ir izraelitai, tarpais sustodami, leidosi į kelionę iš Sinajaus dykumos. Debesis sustojo Parano dykumoje.</verse>
				<verse number="13">Pirmąkart jie leidosi į kelionę, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą, duotą per Mozę.</verse>
				<verse number="14">Judo stovykla su savo ženklu greta po gretos pajudėjo pirmoji. Aminadabo sūnus Nachšonas vedė jos gretas.</verse>
				<verse number="15">Cuaro sūnus Netanelis vedė Isacharo giminės gretas;</verse>
				<verse number="16">o Helono sūnus Eliabas – Zabulono giminės gretas.</verse>
				<verse number="17">Išardžius Padangtę, į kelionę leidosi Geršono ir Merario žmonės, Padangtės nešėjai.</verse>
				<verse number="18">Po to pajudėjo Rubeno stovykla su savo ženklu greta po gretos. Šedeūro sūnus Elicūras vedė jos gretas.</verse>
				<verse number="19">Cūrišadajo sūnus Šelumielis vedė Simeono giminės gretas,</verse>
				<verse number="20">o Reuelio sūnus Eljasafas – Gado giminės gretas.</verse>
				<verse number="21">Tada leidosi į kelionę Kehato žmonės, šventųjų daiktų nešėjai. Dar jiems neatkeliavus, Padangtė vėl buvo pastatyta.</verse>
				<verse number="22">Po to pajudėjo Efraimo stovykla su savo ženklu greta po gretos. Amihudo sūnus Elišama vedė jos gretas.</verse>
				<verse number="23">Pedacūro sūnus Gamelielis vedė Manaso giminės gretas,</verse>
				<verse number="24">o Gideonio sūnus Abidanas – Benjamino giminės gretas.</verse>
				<verse number="25">Galop kaip visų stovyklų užnugaris pajudėjo su savo ženklu greta po gretos Dano stovykla. Amišadajo sūnus Ahiezeras vedė jos gretas.</verse>
				<verse number="26">Ochrano sūnus Pagielis vedė Ašero giminės gretas,</verse>
				<verse number="27">o Enano sūnus Ahyra – Naftalio giminės gretas.</verse>
				<verse number="28">Tokia buvo izraelitų žygio tvarka greta po gretos, kai jie leidosi į kelionę.</verse>
				<verse number="29">Mozė tarė Hobabui, savo uošvio Reuelio Midjaniečio sūnui: „Keliaujame ton vieton, apie kurią VIEŠPATS yra pasakęs: ‘Duosiu ją jums’. Eikš su mumis! Mes būsime tau dosnūs, nes VIEŠPATS pažadėjo būti dosnus Izraeliui“.</verse>
				<verse number="30">Bet šis atsakė: „Ne, aš neisiu. Verčiau grįšiu į gimtąjį kraštą pas savo gimines“.</verse>
				<verse number="31">Mozė tarė: „Prašau mūsų nepalikti, nes tu žinai, kur dykumoje turėtume įsirengti stovyklą. Būsi mūsų akys!</verse>
				<verse number="32">Be to, jeigu eisi su mumis, ką gero VIEŠPATS mums daro, tą pat mes tau darysime“.</verse>
				<verse number="33">Tad jie nužygiavo nuo VIEŠPATIES kalno trejeto dienų kelią. Sandoros Skrynia keliavo jų priekyje per tą trejeto dienų kelionę, ieškodama vietos sustoti poilsio.</verse>
				<verse number="34">Jiems iškeliavus, dieną VIEŠPATIES debesis buvo viršum jų.</verse>
				<verse number="35">Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, VIEŠPATIE! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!“</verse>
				<verse number="36">O kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, VIEŠPATIE, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš VIEŠPATĮ dėl savo nelaimių. VIEŠPATS tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada VIEŠPATIES ugnis suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius.</verse>
				<verse number="2">Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI, ir ugnis užgeso.</verse>
				<verse number="3">Ta vieta buvo pavadinta Tabera, nes ten VIEŠPATIES ugnis buvo užsidegusi prieš juos.</verse>
				<verse number="4">Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraelitai vėl ėmė verkti ir kalbėti: „Kas duos mums mėsos pavalgyti?</verse>
				<verse number="5">Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus.</verse>
				<verse number="6">Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“.</verse>
				<verse number="7">Mana buvo panaši į koriandro sėklą, ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų.</verse>
				<verse number="8">Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, rinkdavo ją, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi.</verse>
				<verse number="9">Naktį, krintant rasai, su ja iškrisdavo ir mana.</verse>
				<verse number="10">Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi.</verse>
				<verse number="11">„Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – klausė Mozė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą?</verse>
				<verse number="12">Argi aš pradėjau visą šią tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad turėtum man sakyti: ‘Nešk juos ant rankų, kaip kad žindyvė nešioja nenujunkytą kūdikį’, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams?</verse>
				<verse number="13">Iš kurgi imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’</verse>
				<verse number="14">Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie man per sunkūs.</verse>
				<verse number="15">Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane; maldauju – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės“.</verse>
				<verse number="16">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos laikai žmonių seniūnais ir apskaitininkais, – ir atvesk juos prie Susitikimo Palapinės. Teužima jie ten savo vietą drauge su tavimi.</verse>
				<verse number="17">Aš nužengsiu ir su tavimi kalbėsiuosi, paimsiu tave gaubiančios dvasios ir suteiksiu jos jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų visą vienam nešti.</verse>
				<verse number="18">O žmonėms sakyk: ‘Pašvęskite save rytojui ir turėsite mėsos valgyti, nes verkšlenote, VIEŠPAČIUI girdint, sakydami: ‹Kas duos mums mėsos pavalgyti? Egipte tikrai mums buvo geriau!› Todėl VIEŠPATS duos jums mėsos valgyti.</verse>
				<verse number="19">Valgysite ne tik vieną ar dvi, ar penkias, ar dešimt, ar dvidešimt dienų,</verse>
				<verse number="20">bet visą mėnesį, kol nebenorėsite nė pauostyti ir kol jums neįgris, nes atmetėte VIEŠPATĮ, esantį tarp jūsų, ir verkšlenote prieš jį, sakydami: ‹Ak, kam mes išėjome iš Egipto!›’“</verse>
				<verse number="21">Bet Mozė tarė: „Tauta, kuri yra su manimi, turi šešis šimtus tūkstančių pėsčių vyrų, o tu sakai: ‘Aš duosiu jiems pakankamai mėsos valgyti visą mėnesį’.</verse>
				<verse number="22">Argi yra tiek avių kaimenių ir galvijų bandų jiems paskersti? Argi yra jūroje tiek žuvų jiems pagauti?“</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS Mozei atsakė: „Nejau VIEŠPATIES ranka tokia trumpa? Tu tuojau pamatysi, ar mano žodis įvyks, ar ne“.</verse>
				<verse number="24">Tad Mozė išėjo ir perdavė žmonėms VIEŠPATIES žodžius. Jis parinko septyniasdešimt seniūnų iš žmonių ir pastatė juos prie Padangtės.</verse>
				<verse number="25">Tada VIEŠPATS nužengė debesyje, kalbėjosi su juo, paėmė dalį jį gaubusios dvasios ir suteikė jos septyniasdešimčiai seniūnų. Dvasiai ant jų nusileidus ilsėtis, jie ėmė pranašauti. Bet vėliau jie daugiau nebepranašavo.</verse>
				<verse number="26">Du vyrai, vienas vardu Eldadas, kitas vardu Medadas, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido ant jų ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat pranašavo stovykloje.</verse>
				<verse number="27">Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“,</verse>
				<verse number="28">Nūno sūnus Jozuė, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“</verse>
				<verse number="29">Bet Mozė atsakė jam: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasios visiems!“</verse>
				<verse number="30">Tuomet Mozė ir Izraelio seniūnai sugrįžo į stovyklą.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, maždaug poros uolekčių sluoksniu ant žemės.</verse>
				<verse number="32">Žmonės buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas visur aplink stovyklą.</verse>
				<verse number="33">Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte.</verse>
				<verse number="34">Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taava, nes ten buvo palaidoti žmonės, pasidavę godumui.</verse>
				<verse number="35">Nuo Kibrot Taavos žmonės nukeliavo į Hacerotus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jiems esant Hacerotuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos, kurią buvo vedęs, nes jis iš tikrųjų buvo vedęs kušitę.</verse>
				<verse number="2">Jie sakė: „Argi VIEŠPATS tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ VIEŠPATS tai išgirdo.</verse>
				<verse number="3">O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje.</verse>
				<verse number="4">Ūmai VIEŠPATS pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Ateikite visi trys prie Susitikimo Palapinės“. Jiems atėjus,</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, sustojo prie Padangtės įėjimo ir sušuko: „Aaronai ir Mirjama!“ O kai jiedu prisiartino,</verse>
				<verse number="6">jis tarė: „Prašau klausytis mano žodžių! Jei tarp jūsų būtų pranašas, aš apsireikščiau jam regėjime, aš kalbėčiau jam sapne.</verse>
				<verse number="7">Bet ne toks yra mano tarnas Mozė: jam patikėti visi mano namai.</verse>
				<verse number="8">Su juo aš kalbu tiesiogiai, aiškiai, ne mįslėmis. Jis mato patį VIEŠPATĮ. Tad kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“</verse>
				<verse number="9">Vis dar pykčio ant jų apimtas, VIEŠPATS nuėjo.</verse>
				<verse number="10">Debesiui nuo Padangtės pasitraukus, Mirjama stovėjo balta kaip sniegas – raupsuota. Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupsais.</verse>
				<verse number="11">Jis tarė Mozei: „Ak, mano viešpatie, prašyčiau nebausti mūsų už nuodėmę, kurią taip kvailai padarėme!</verse>
				<verse number="12">Neleisk jai tapti tarsi negyvu gemalu, išeinančiu iš motinos įsčių pusiau sunaikintu kūnu“.</verse>
				<verse number="13">Mozė šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „O, Dieve, maldauju, išgydyk ją!“</verse>
				<verse number="14">Bet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis septynetą dienų? Tebūna ji uždaryta už stovyklos septynetą dienų. Tik tada ji galės būti sugrąžinta atgal“.</verse>
				<verse number="15">Taigi Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas. Žmonės nesileido į kelionę, kol Mirjama nebuvo sugrąžinta atgal.</verse>
				<verse number="16">Paskui žmonės iškeliavo iš Hacerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Siųsk vyrus išžvalgyti Kanaano kraštą, kurį aš duodu izraelitams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvieno jų protėvių giminės; kiekvienas jų turi būti giminės vadas.“</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES įsakymu Mozė išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie buvo vadovaujantys vyrai tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="4">Štai jų vardai: iš Rubeno giminės – Zakūro sūnus Šamūva,</verse>
				<verse number="5">iš Simeono giminės – Horio sūnus Šafatas,</verse>
				<verse number="6">iš Judo giminės – Jefunės sūnus Kalebas,</verse>
				<verse number="7">iš Isacharo giminės – Juozapo sūnus Igalas,</verse>
				<verse number="8">iš Efraimo giminės – Nūno sūnus Ozėjas,</verse>
				<verse number="9">iš Benjamino giminės – Rafuvo sūnus Paltis,</verse>
				<verse number="10">iš Zabulono giminės – Sodžio sūnus Gadielis,</verse>
				<verse number="11">iš Juozapo giminės, tai yra Manaso giminės, – Susio sūnus Gadis,</verse>
				<verse number="12">iš Dano giminės – Gemalio sūnus Amielis,</verse>
				<verse number="13">iš Ašero giminės – Mykolo sūnus Setūras,</verse>
				<verse number="14">iš Naftalio giminės – Vofsio sūnus Nachbis,</verse>
				<verse number="15">iš Gado giminės – Machio sūnus Geuelis.</verse>
				<verse number="16">Tie buvo vardai vyrų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto. O Nūno sūnų Ozėją Mozė pavadino Jozue.</verse>
				<verse number="17">Siųsdamas juos išžvalgyti Kanaano krašto, Mozė tarė: „Kilkite aukštyn į Negebą ir užkopkite į krašto aukštumas.</verse>
				<verse number="18">Apžiūrėkite kraštą, į ką jis panašus. Ar jame gyvenantys žmonės stiprūs, ar silpni, ar jų mažai, ar daug?</verse>
				<verse number="19">Ar kraštas, kuriame jie gyvena, geras, ar blogas? Ar miestai, kuriuose jie gyvena, neturi sienų, ar yra įtvirtinti?</verse>
				<verse number="20">Ar žemė derlinga, ar skurdi, ar yra joje medžių, ar ne? Būkite drąsūs ir parneškite šį tą iš krašto vaisių“. Tuomet buvo ankstyvųjų vynuogių metas.</verse>
				<verse number="21">Jie iškeliavo ir išžvalgė kraštą nuo Cino dykumos ligi Rehobo prie Lebo Hamato.</verse>
				<verse number="22">Jie pakilo į Negebą ir nuėjo į Hebroną, kur gyveno anakiečiai Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. (Hebronas buvo įkurtas septyneriais metais anksčiau negu Coanas Egipte.)</verse>
				<verse number="23">Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų.</verse>
				<verse number="24">Ta vieta buvo pavadinta Eškolo slėniu pagal kekę, kurią izraelitai ten nusikirto.</verse>
				<verse number="25">Praslinkus keturiasdešimt dienų, jie sugrįžo iš krašto žvalgybos.</verse>
				<verse number="26">Atėję tiesiai pas Mozę ir Aaroną bei visą izraelitų bendriją į Kadešą Parano dykumoje, jie papasakojo jiems bei visai bendrijai ir parodė jiems krašto vaisius.</verse>
				<verse number="27">Jie papasakojo Mozei: „Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai.</verse>
				<verse number="28">Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Be to, mes matėme ten ir Anako palikuonis.</verse>
				<verse number="29">Amalekiečiai gyvena Negebo krašte; hetitai, jebusiečiai ir amoritai gyvena krašto aukštumose, o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordaną“.</verse>
				<verse number="30">Kalebas nutildė žmones, murmėjusius prieš Mozę, ir tarė: „Keliaukime tučtuojau ir užimkime jį, nes tikrai galime juos nugalėti“.</verse>
				<verse number="31">Tada vyrai, kurie buvo ėję su juo, sakė: „Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie už mus stipresni“.</verse>
				<verse number="32">Taigi jie primelavo izraelitams apie kraštą, kurį buvo išžvalgę, sakydami: „Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai.</verse>
				<verse number="33">Tenai matėme tikrų milžinų (anakiečiai kilę iš milžinų), o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavais balsais; žmonės nesiliovė verkę visą tą naktį.</verse>
				<verse number="2">Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! – sakė visa bendrija. – Arba verčiau mirtume šioje dykumoje!</verse>
				<verse number="3">Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“</verse>
				<verse number="4">Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją.</verse>
				<verse number="6">O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius</verse>
				<verse number="7">ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis.</verse>
				<verse number="8">Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="9">Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“</verse>
				<verse number="10">Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi?</verse>
				<verse number="12">Ištiksiu juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie“.</verse>
				<verse number="13">Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kai egiptiečiai, iš kurių išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs,</verse>
				<verse number="14">jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį.</verse>
				<verse number="15">Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų:</verse>
				<verse number="16">‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje’.</verse>
				<verse number="17">Todėl maldauju – tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:</verse>
				<verse number="18">‘ VIEŠPATS yra lėtas pykti, gausus gerumo, atleidžiantis kaltę ir nusižengimą, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ligi trečios ir ketvirtos kartos’.</verse>
				<verse number="19">Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia“.</verse>
				<verse number="20">Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai.</verse>
				<verse number="21">Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna VIEŠPATIES šlovės,</verse>
				<verse number="22">nė vienas tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso,</verse>
				<verse number="23">nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas tų, kurie mane paniekino, jo nematys.</verse>
				<verse number="24">Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės.</verse>
				<verse number="25">Dabar amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Tad pakilkite rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu“.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="27">„Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraelitų murmėjimus prieš mane.</verse>
				<verse number="28">Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant.</verse>
				<verse number="29">Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš visų jūsų, kurie buvote įskaityti surašyme, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane,</verse>
				<verse number="30">nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
				<verse number="31">Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote.</verse>
				<verse number="32">O jūsų lavonai supus šioje dykumoje.</verse>
				<verse number="33">Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi ligi vieno neatgulsite negyvi dykumoje.</verse>
				<verse number="34">Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą’.</verse>
				<verse number="35">Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi ligi vieno ras galą, čia jie išmirs“.</verse>
				<verse number="36">Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, meluodami apie kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį,</verse>
				<verse number="37">tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="38">Tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.</verse>
				<verse number="39">Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės buvo širdgėlos apimti.</verse>
				<verse number="40">Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasirengę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes iš tikrųjų nusidėjome“.</verse>
				<verse number="41">Bet Mozė sakė: „Kodėl norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas.</verse>
				<verse number="42">Neikite, nes VIEŠPATS ne su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti.</verse>
				<verse number="43">Juk amalekiečiai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, ir krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis“.</verse>
				<verse number="44">Bet jie, pasitikėdami savimi, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos.</verse>
				<verse number="45">Kalnų aukštumose gyvenę amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net ligi Hormos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai įžengsite į kraštą, kurį jums duodu gyventi,</verse>
				<verse number="3">ir duosite ugninę atnašą VIEŠPAČIUI iš jaučių bandos ar avių kaimenės, deginamąją ar kitokią auką, vykdydami įžadą ar kaip geros valios atnašą, ar per jūsų nustatytas šventes, norėdami pateikti malonų kvapą VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="4">duodantis tokią atnašą VIEŠPAČIUI turės duoti ir javų atnašą – vieną dešimtadalį efos geriausių miltų, įmaišytų ketvirtadaliu hino aliejaus.</verse>
				<verse number="5">Be to, su deginamąja ar kitokia auka atnašausi ketvirtadalį hino vyno kaip liejamąją atnašą su kiekviena avimi.</verse>
				<verse number="6">Su avinu atnašausi javų atnašą: du dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų trečdaliu hino aliejaus,</verse>
				<verse number="7">ir trečdalį hino vyno kaip malonaus kvapo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="8">Jei atnašautum jautį kaip deginamąją auką ar kaip kitokią auką, vykdydamas įžadą ar kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="9">duosi su jaučiu javų atnašą – tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų puse hino aliejaus,</verse>
				<verse number="10">taip pat duosi kaip liejamąją atnašą pusę hino vyno, malonaus kvapo ugnines atnašas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Taip bus daroma su kiekvienu jaučiu, avinu, avinėliu ar ožiu.</verse>
				<verse number="12">Koks skaičius šių atnašų, toks turi būti ir skaičius javų bei liejamųjų atnašų.</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas namiškis izraelitas, aukodamas ugnines malonaus kvapo atnašas VIEŠPAČIUI, aukos jas taip.</verse>
				<verse number="14">Jei ateivis, gyvenantis su jumis ar jūsų palikuonimis norėtų paaukoti malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI, kaip jūs darote, taip ir jis tedaro.</verse>
				<verse number="15">Visai bendruomenei bus vienas įstatas, jums ir apsigyvenusiam ateiviui, amžinas įstatas per jūsų kartas. VIEŠPATIES akivaizdoje jūs ir ateivis būsite vienodi.</verse>
				<verse number="16">Jūs ir ateivis, gyvenantis su jumis, turės tas pačias apeigas ir tą patį įstatą’“.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="18">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Įėję į kraštą, į kurį jus vedu,</verse>
				<verse number="19">kada tik valgysite krašto duoną, atidėkite atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="20">Iš pirmienų tešlos duosite kepalą kaip atnašą, atidėsite jį kaip atnašą, kaip atidedate atnašą nuo klojimo aslos.</verse>
				<verse number="21">Per visas kartas duosite VIEŠPAČIUI dalį savo pirmienų tešlos’“.</verse>
				<verse number="22">„Jei netyčiomis neįvykdysite kurio nors iš įsakymų, VIEŠPATIES paskelbtų per Mozę,</verse>
				<verse number="23">viso to, ką VIEŠPATS įsakė jums per Mozę nuo tos dienos, kai VIEŠPATS davė įsakymą, ir vėliau per visas jūsų kartas,</verse>
				<verse number="24">jei tai būtų padaryta netyčiomis per bendrijos neapsižiūrėjimą, visa bendrija atnašaus jautuką deginamajai aukai dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI drauge su javų atnaša bei jos liejamąja atnaša pagal įsaką ir ožį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Kunigas atliks permaldavimą už visą izraelitų bendriją, ir jiems bus atleista, nes tai buvo neapsižiūrėjimas, ir už savo klaidą jie atnašavo auką – ugninę atnašą VIEŠPAČIUI bei atnašą už nuodėmę VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="26">Ne tik izraelitų bendrijai, bet ir ateiviams tarp jūsų bus atleista, nes neapsižiūrėjimo kaltė palietė visus žmones.</verse>
				<verse number="27">Jei pavienis žmogus nusidėtų per neapsižiūrėjimą, jis atnašaus vienerių metų ožką aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="28">Kunigas atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje už padariusįjį klaidą, nes jis padarė ją per neapsižiūrėjimą. Atlikus už jį permaldavimą, jam bus atleista.</verse>
				<verse number="29">Tiek vietiniam izraelitui, tiek tarp jų gyvenančiam ateiviui turėsite tas pačias apeigas bet kam iš jų, nusidėjusiam per neapsižiūrėjimą.</verse>
				<verse number="30">Bet jei kas nors, elgdamasis savavališkai, vietinis ar ateivis, užgautų VIEŠPATĮ, toks žmogus bus pašalintas iš tautos.</verse>
				<verse number="31">Dėl to, kad paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, toks žmogus turi būti pašalintas. Kaltinti jis gali tik pats save“.</verse>
				<verse number="32">Būdami dykumoje, izraelitai užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną.</verse>
				<verse number="33">Užtikusieji renkantį malkas atvedė pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją.</verse>
				<verse number="34">Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti.</verse>
				<verse number="35">Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos“.</verse>
				<verse number="36">Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="37">VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="38">„Kalbėk izraelitams ir liepk pasidaryti kutus drabužių kampuose per visas kartas. Teprisiriša mėlyną virvelę prie kuto kiekviename kampe.</verse>
				<verse number="39">Jūs turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir vykdytumėte juos, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas.</verse>
				<verse number="40">Taigi jūs atsiminsite ir vykdysite visus mano įsakymus, būsite šventi savo Dievui.</verse>
				<verse number="41">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus Korachas drauge su Eliabo sūnumis Datanu ir Abiramu bei Peleto sūnumi Onu, Rubeno palikuonimis, pasiėmė</verse>
				<verse number="2">du šimtus penkiasdešimt izraelitų – bendrijos vadų, tarybos narių, žymių vyrų – ir sukilo prieš Mozę.</verse>
				<verse number="3">Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir VIEŠPATS yra tarp jų. Tad kodėl keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“</verse>
				<verse number="4">Tai išgirdęs, Mozė puolė kniūbsčias.</verse>
				<verse number="5">Jis kalbėjo Korachui ir visai jo draugei: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! Ką jis bus išsirinkęs, tam jis ir leis prie savęs artintis.</verse>
				<verse number="6">Štai ką jūs turite daryti. Tu, Korachai, ir visa tavo draugė paimkite smilkytuvus,</verse>
				<verse number="7">įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“</verse>
				<verse number="8">Tada Mozė tarė Korachui: „Jūs, levitai, klausykitės manęs!</verse>
				<verse number="9">Argi jums per maža, kad Izraelio Dievas išskyrė jus iš Izraelio bendrijos, leisdamas jums artintis prie savęs, atlikti tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje ir būti pasiruošusiems padėti bendrijai ir jai tarnauti?</verse>
				<verse number="10">Argi dėl to, kad jis leido tau ir visiems tavo broliams levitams su tavimi artintis prie savęs, jūs reikalaujate ir kunigystės?</verse>
				<verse number="11">Iš tikrųjų prieš VIEŠPATĮ tu ir tavo draugė susibūrėte! O Aaronas, kas jis toks, kad prieš jį murmate?“</verse>
				<verse number="12">Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą, bet jie atsakė: „Mes neisime!</verse>
				<verse number="13">Argi neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, bet dar nori ir mus valdyti?</verse>
				<verse number="14">Aišku kaip dieną, kad tu neatvedei mūsų į kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir nedavei mums laukų ir vynuogynų paveldo. Nejau norėtum šiems vyrams akis išlupti? Mes neisime!“</verse>
				<verse number="15">Mozė labai supyko ir tarė VIEŠPAČIUI: „Nežiūrėk į jų atnašą. Jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno nenuskriaudžiau“.</verse>
				<verse number="16">O Korachui Mozė tarė: „Rytoj tu ir visa tavo draugė būkite VIEŠPATIES akivaizdoje – ir tu, ir jie, ir Aaronas.</verse>
				<verse number="17">Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą, įberkite į jį smilkalų, ir kiekvienas teatnašauja savo smilkytuvą VIEŠPATIES akivaizdoje, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų, ir tu, ir Aaronas, kiekvienas su savo smilkytuvu“.</verse>
				<verse number="18">Taigi visi vyrai pasiėmė savo smilkytuvus, įdėjo į juos ugnies, užbėrė smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo Palapinės įėjimo drauge su Moze ir Aaronu.</verse>
				<verse number="19">Kai Korachas surinko priešais juos prie Susitikimo Palapinės įėjimo visą bendriją, tada VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai bendrijai.</verse>
				<verse number="20">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="21">„Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti“.</verse>
				<verse number="22">Parpuolę kniūbsti, jie tarė: „O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?“</verse>
				<verse number="23">O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="24">„Kalbėk bendrijai ir sakyk: ‘Pasitraukite nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių’“.</verse>
				<verse number="25">Mozė pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą; Izraelio seniūnai sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="26">Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: „ Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes“.</verse>
				<verse number="27">Jie pasitraukė nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių. O Datanas ir Abiramas buvo išėję ir stovėjo prie savo palapinių įėjimo drauge su savo žmonomis, vaikais ir mažyliais.</verse>
				<verse number="28">Mozė tarė: „Šitaip jūs sužinosite, kad VIEŠPATS mane siuntė atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas.</verse>
				<verse number="29">Jei šie vyrai mirs, kaip miršta žmonės, jei jų likimas bus kaip visų žmonių, tai VIEŠPATS nebus manęs siuntęs.</verse>
				<verse number="30">Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė pravers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, jūs žinosite, kad šie vyrai neklausė VIEŠPATIES “.</verse>
				<verse number="31">Vos jam ištarus šiuos žodžius, žemė prasivėrė po jų kojomis.</verse>
				<verse number="32">Žemė pravėrė savo burną ir prarijo juos drauge su šeimomis – visa, kas priklausė Korachui, ir jų nuosavybę.</verse>
				<verse number="33">Su viskuo, kas jiems priklausė, jie nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos.</verse>
				<verse number="34">Visi izraelitai, stovėję aplink, jiems klykiant, išbėgiojo, nes manė: „Žemė praris ir mus!“</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Paliepk kunigo Aarono sūnui Eleazarui išrinkti smilkytuvus iš žarijų ir išžarstyk ugnį toli į visas puses.</verse>
				<verse number="3">Juk šių nusidėjėlių smilkytuvai tapo šventi jų mirties kaina. Tebūna jie perkalti į skardą aukurui apdengti, nes, panaudoti VIEŠPAČIUI atnašauti, jie tapo šventi. Tebūna jie izraelitams įspėjimo ženklas“.</verse>
				<verse number="4">Kunigas Eleazaras surinko atnašos metu sudegusius vario smilkytuvus ir perkalė juos į skardą aukurui apdengti,</verse>
				<verse number="5">kaip VIEŠPATS buvo paliepęs per Mozę. Tai turėjo būti priminimas izraelitams, kad joks pašalietis, kuris nėra iš Aarono palikuonių, nesiartintų atnašauti smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje ir nenukentėtų kaip Korachas ir jo draugė.</verse>
				<verse number="6">Tačiau rytojaus dieną visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Jūs užmušėte VIEŠPATIES žmones“.</verse>
				<verse number="7">Bendrijai susibūrus prieš juos, Mozė ir Aaronas pasuko Susitikimo Palapinės link. Žiūri, ją dengia debesis, ir pasirodo VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="8">Kai Mozė ir Aaronas priėjo prie Susitikimo Palapinės priekio,</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Pasitraukite iš šios bendrijos, kad galėčiau juos tuojau pat sunaikinti“. Jiedu parpuolė kniūbsti.</verse>
				<verse number="11">Mozė tarė Aaronui: „Paimk savo smilkytuvą, įdėk į jį ugnies nuo aukuro, užberk smilkalų, skubėk pas bendriją ir atlik už juos permaldavimą. VIEŠPATIES pyktis atėjo, maras jau siaučia“.</verse>
				<verse number="12">Aaronas paėmė smilkytuvą, kaip Mozė buvo jam paliepęs, ir nubėgo į susibūrusiųjų vidurį, kur jau siautė maras. Užbėręs smilkalų, jis atliko permaldavimą už žmones</verse>
				<verse number="13">ir atsistojo tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Maras buvo sutramdytas.</verse>
				<verse number="14">Numirusių maru buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant tų, kurie mirė su Korachu.</verse>
				<verse number="15">Kai maras buvo sutramdytas, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="17">„Kalbėk izraelitams ir gauk iš jų dvylika lazdų, iš visų jų protėvių namų vadų po vieną kiekvieniems protėvių namams. Įrašyk kiekvieno vyro vardą ant jo lazdos.</verse>
				<verse number="18">Aarono vardą įrašyk ant Levio lazdos, nes ir Levio protėvių namų galva turės lazdą.</verse>
				<verse number="19">Padėsi jas Susitikimo Palapinėje priešais Sandoros Įsakymus, kur aš susitinku su tavimi.</verse>
				<verse number="20">Lazda vyro, kurį išsirinkau, išskleis pumpurus. Taip sustabdysiu izraelitų murmėjimus, su kuriais jie nuolat kyla prieš jus“.</verse>
				<verse number="21">Mozė tai persakė izraelitams. Jų vadai davė jam po lazdą kiekvienam protėvių namų vadui, iš viso dvylika lazdų. Tarp jų buvo ir Aarono lazda.</verse>
				<verse number="22">Mozė padėjo lazdas priešais VIEŠPATĮ Sandoros Įsakymų palapinėje.</verse>
				<verse number="23">Rytojaus dieną įėjęs į Sandoros Įsakymų palapinę, Mozė žiūri: Levio namų Aarono lazda išsprogusi, ne tik išskleidusi pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais.</verse>
				<verse number="24">Tada Mozė išnešė visas lazdas iš VIEŠPATIES akivaizdos visiems izraelitams. Jie apžiūrėjo, ir visi vyrai pasiėmė savo lazdas.</verse>
				<verse number="25">O VIEŠPATS tarė Mozei: „Aarono lazdą vėl padėk priešais Sandoros Įsakymus, kad būtų laikoma kaip pamoka maištininkams, kad jie liautųsi murmėję prieš mane ir nenumirtų“.</verse>
				<verse number="26">Taip Mozė ir padarė. Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip jis ir padarė.</verse>
				<verse number="27">O izraelitai sakė Mozei: „Žiūrėk, mes žūstame! Mes žuvę, visi mes žuvę!</verse>
				<verse number="28">Kas tik drįsta prieiti prie VIEŠPATIES Padangtės, miršta. Argi turėsime visi žūti?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Aaronui: „Tu ir tavo sūnūs drauge su savo protėvių namais būsite atsakingi už bet kokią kaltę, susijusią su šventykla, o atsakomybė už kaltes, susijusias su kunigyste, kris ant tavęs ir tavo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Tad priimsi savo brolius iš Levio – savo protėvių – giminės, kad būtų su tavimi ir tau tarnautų, o tu ir tavo sūnūs tarnausite Sandoros Įsakymų Palapinės priekyje.</verse>
				<verse number="3">Jie tetarnauja jums ir tesirūpina visa Palapine, tačiau tenesiartina nei prie šventyklos reikmenų, nei prie aukuro, kad jūs ir jie nenumirtumėte.</verse>
				<verse number="4">Jie pajungti tau, kad atliktų darbus Susitikimo Palapinėje, eitų visą Palapinės tarnybą. Bet joks pašalietis tenesibrauna į jūsų tarpą.</verse>
				<verse number="5">Tik jūs atliksite darbus, susijusius su šventykla ir aukuru, kad rūstybė niekada daugiau nebeištiktų izraelitų.</verse>
				<verse number="6">Štai aš paimu tavo brolius levitus iš izraelitų tarpo. Jie yra dovana jums, pašvęsti VIEŠPAČIUI eiti Susitikimo Palapinės tarnybą.</verse>
				<verse number="7">Tuo tarpu tu ir tavo sūnūs su tavimi stropiai eis visas aukuro ir vietos už uždangos kunigiškas pareigas. Aš duodu jūsų kunigystės tarnybą kaip dovaną. Bet koks pašalietis, kuris braunasi, turi būti nubaustas mirtimi“.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: „Štai aš tau pavedžiau visas man duodamas atnašas, visas šventas izraelitų dovanas. Amžinu įstatu daviau jas tau ir tavo sūnums kaip kunigiškąją dalį.</verse>
				<verse number="9">Turėsi teisę į dalį ypač šventų aukų – ugninių atnašų: kiekviena atnaša, kurią jie man teikia kaip švenčiausią atnašą, ar tai būtų javų atnaša, ar auka už nuodėmę, ar atnaša už kaltę, priklausys tau ir tavo sūnums.</verse>
				<verse number="10">Valgysi jas kaip ypač šventas atnašas; vien vyrai jas valgys, tau jos bus šventos.</verse>
				<verse number="11">Tau priklausys ir tai, kas atidedama į šalį iš visų izraelitų siūbuojamųjų atnašų aukų. Amžinu įstatu tai daviau tau, tavo sūnums ir tavo dukterims. Kas tik švarus tavo namuose, gali jas valgyti.</verse>
				<verse number="12">Kas geriausia iš šviežio aliejaus, kas geriausia iš naujo vyno ir javų – geriausią derlių, kurį jie atnašauja VIEŠPAČIUI, daviau tau.</verse>
				<verse number="13">Visos krašto pirmienos, kurias jie atneša VIEŠPAČIUI, bus tavo. Kas tik švarus tavo namuose, gali jas valgyti.</verse>
				<verse number="14">Visa, kas yra Izraelyje įžadu pašvęsta [ VIEŠPAČIUI ], bus tavo.</verse>
				<verse number="15">Kas pirmas atveria įsčias tarp visų gyvūnų – ar žmonių, ar gyvulių, – kas atnašaujama VIEŠPAČIUI, bus tavo. Tačiau privalai leisti išpirkti žmonių pirmagimį; leisi išpirkti ir nešvaraus gyvulio pirmagimį.</verse>
				<verse number="16">Vienam mėnesiui praslinkus, nustatysi jų išpirkimo kainą: penkis sidabrinius šekelius pagal šventyklos šekelį, tai yra dvidešimt gerų.</verse>
				<verse number="17">Bet karvės pirmagimis ar avies pirmagimis, ar ožkos pirmagimis negali būti išpirktas. Jie pašvęsti. Jų kraują turi išlieti ant aukuro, o jų taukus paversi dūmais kaip malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="18">o jų mėsa priklausys tau, lygiai kaip tavo yra siūbuojamosios atnašos krūtinė ir dešinioji koja.</verse>
				<verse number="19">Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims“.</verse>
				<verse number="20">Tada VIEŠPATS tarė Aaronui: „Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje.</verse>
				<verse number="21">Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje.</verse>
				<verse number="22">Taigi izraelitai daugiau nebesiartins prie Susitikimo Palapinės, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų.</verse>
				<verse number="23">Tik levitai vykdys Susitikimo Palapinės tarnybą ir bus atsakingi už savo pačių kaltes. Tai bus amžinas įstatas izraelitams per visas kartas. Bet tarp izraelitų jie neturės žemės paveldo,</verse>
				<verse number="24">nes kaip dalį levitams daviau izraelitų dešimtinę, kurią jie atideda kaip atnašą VIEŠPAČIUI. Užtat apie juos ir pasakiau: ‘Jie neturės žemės paveldo Izraelyje’“.</verse>
				<verse number="25">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="26">„Kalbėk levitams ir sakyk: ‘Kai paimate iš izraelitų dešimtinę, mano duotą jums kaip dalį, turite atidėti iš jos atnašą VIEŠPAČIUI – dešimtinę nuo dešimtinės.</verse>
				<verse number="27">Ji bus įskaityta jums kaip dovana, kaip švieži javai nuo klojimo aslos ar naujas vynas iš vyninės.</verse>
				<verse number="28">Taigi ir jūs atidėsite atnašą VIEŠPAČIUI iš visų dešimtinių, kurias paimate iš izraelitų; iš jų duosite VIEŠPATIES atnašą kunigui Aaronui.</verse>
				<verse number="29">Atidėsite visas atnašas, kurios priklauso VIEŠPAČIUI, nuo visko, kas jums dovanota. Iš jų visų atidėsite, kas geriausia – šventąją dalį’.</verse>
				<verse number="30">Be to, pasakyk jiems: ‘Kai būsite atidėję geriausią dešimtinės dalį, likusi dešimtinė levitams bus kaip klojimo aslos ar vyninės derlius.</verse>
				<verse number="31">Tu ir tavo namai galite jį valgyti bet kokioje vietoje, nes tai atlygis už jūsų tarnybą Susitikimo Palapinėje.</verse>
				<verse number="32">Todėl kaltės neužsitrauksite, jei atnašavote iš jų, kas geriausia. Neišniekinkite izraelitų šventųjų dovanų, kad nenumirtumėte’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Štai VIEŠPATIES duoti įstatai apeigoms. Paliepk izraelitams atvesti žalą telyčią, sveiką ir be trūkumų, dar nebuvusią po jungu.</verse>
				<verse number="3">Perduosite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta už stovyklos ir jo akivaizdoje papjauta.</verse>
				<verse number="4">Padažęs pirštą jos kraujyje, kunigas Eleazaras pašlakstys juo septynis kartus Susitikimo Palapinės priekio link.</verse>
				<verse number="5">Tada, jam matant, telyčia bus sudeginta – oda, mėsa, kraujas drauge su atmatomis.</verse>
				<verse number="6">Kunigas paims kedro malkų, yzopo, tamsiai raudonos spalvos siūlų ir įmes juos į ugnį, kurioje dega telyčia.</verse>
				<verse number="7">Po to kunigas išsiskalbs drabužius ir apsiplaus vandeniu. Tada jis gali grįžti į stovyklą, bet bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="8">Panašiai ir tas, kuris sudegino telyčią, išsiskalbs drabužius vandenyje ir apsiplaus kūną vandeniu. Jis bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="9">Tada kas nors, kas yra švarus, susems telyčios pelenus ir supils juos švarioje vietoje už stovyklos. Jie bus laikomi vandeniui izraelitų bendrijai apvalyti. Tai auka už nuodėmę.</verse>
				<verse number="10">Tas, kuris susemia telyčios pelenus, išsiskalbs drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai amžinas įstatas ir izraelitams, ir tarp jų gyvenantiems ateiviams“.</verse>
				<verse number="11">„Kas paliečia bet kokio žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="12">Jis apsivalys vandeniu trečią dieną bei septintą dieną ir bus švarus. Bet jei neapsivalo trečią dieną ir septintą dieną, jis netaps švarus.</verse>
				<verse number="13">Kas paliečia lavoną, numirėlio kūną, ir neapsivalo, išniekina VIEŠPATIES Padangtę. Toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio. Kadangi nebuvo apšlakstytas apvalymo vandeniu, jis yra nešvarus; jo nešvarumas pasilieka ant jo.</verse>
				<verse number="14">Štai apeigos, kai kas nors numiršta palapinėje: visi, kurie įeina į palapinę, ir visi, kurie yra palapinėje, bus nešvarūs septynias dienas.</verse>
				<verse number="15">Panašiai ir kiekvienas atviras ar neuždengtas antvožu indas bus nešvarus.</verse>
				<verse number="16">Kas atvirame lauke prisiliestų prie žmogaus, nužudyto kalaviju ar mirusio sava mirtimi, ar prie žmogaus kaulų, ar kapo, bus nešvarus septynias dienas.</verse>
				<verse number="17">Nešvariajam žmogui turi būti paimta sudegintos apvalymo atnašos pelenų ir įpilta tekančio vandens į indą;</verse>
				<verse number="18">tuomet švarus asmuo paims yzopą, pamirkys vandenyje ir pašlakstys palapinę, visą apstatymą, ten esančius žmones ir kiekvieną prisilietusįjį prie kaulų, nužudyto žmogaus lavono ar prie kapo.</verse>
				<verse number="19">Švarusis pašlakstys nešvarųjį trečią dieną ir septintą dieną. Taip apvalytas, septintą dieną jis išsiskalbs drabužius, apsiplaus vandeniu ir vakare bus vėl švarus.</verse>
				<verse number="20">Jei kas nors, tapęs nešvarus, neapsivalo, bus atskirtas nuo bendrijos, nes jis išniekino VIEŠPATIES šventyklą. Kadangi apvalymo vandeniu nebuvo apšlakstytas, jis yra nešvarus.</verse>
				<verse number="21">Tai bus jiems amžinas įstatas. Be to, kas pašlakstė apvalymo vandeniu, išsiskalbs drabužius, o kas paliečia apvalymo vandenį, bus nešvarus iki vakaro.</verse>
				<verse number="22">Ką tik nešvarusis paliečia, taps nešvarus, ir kas jį paliečia, bus nešvarus iki vakaro“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Pirmą mėnesį izraelitai – visa bendrija – atėjo į Cino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė ir buvo palaidota Mirjama.</verse>
				<verse number="2">Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną.</verse>
				<verse number="3">Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje!</verse>
				<verse number="4">Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti?</verse>
				<verse number="5">Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“</verse>
				<verse number="6">Paėjėję nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="8">„Paimk lazdą, surink bendriją tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus“.</verse>
				<verse number="9">Mozė paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="10">Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“</verse>
				<verse number="11">Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai.</verse>
				<verse number="12">Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau“.</verse>
				<verse number="13">Tai buvo vanduo Meribos, kur izraelitai barėsi su VIEŠPAČIU, ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą.</verse>
				<verse number="14">Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko.</verse>
				<verse number="15">Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką, ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius.</verse>
				<verse number="16">Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai dabar mes Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio.</verse>
				<verse number="17">Prašom leisti mums pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę’“.</verse>
				<verse number="18">Bet Edomas atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju“. –</verse>
				<verse number="19">„Mes laikysimės vieškelio, – sakė izraelitai, – jei gertume tavo vandens mes ir mūsų galvijai, už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis“.</verse>
				<verse number="20">Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene.</verse>
				<verse number="21">Edomui atsisakius leisti izraelitams pereiti per savo žemę, Izraelis pasitraukė.</verse>
				<verse number="22">Pakilę iš Kadešo, izraelitai atkeliavo prie Horo kalno.</verse>
				<verse number="23">Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui:</verse>
				<verse number="24">„Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįžengs į kraštą, kurį daviau izraelitams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens.</verse>
				<verse number="25">Tad paimk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno,</verse>
				<verse number="26">nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, ten jis mirs“.</verse>
				<verse number="27">Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno.</verse>
				<verse number="28">Mozė nuvilko Aaronui drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nusileido nuo kalno.</verse>
				<verse number="29">Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Išgirdęs, kad Izraelis ateina per Atarimus, Negebe gyvenęs kanaanietis Arado karalius išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę.</verse>
				<verse number="2">Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraelitai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.</verse>
				<verse number="4">Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės.</verse>
				<verse number="5">Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“.</verse>
				<verse number="6">Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė.</verse>
				<verse number="7">Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius“. Mozė meldėsi už žmones.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas“.</verse>
				<verse number="9">Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas.</verse>
				<verse number="10">Izraelitai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų.</verse>
				<verse number="11">Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije Abarimų, dykumoje į rytus nuo Moabo.</verse>
				<verse number="12">Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zeredo tarpeklyje.</verse>
				<verse number="13">Iš ten nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoritų žemės, nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoritų.</verse>
				<verse number="14">Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje: „Vahebas Sufoje ir tarpekliai, Arnonas</verse>
				<verse number="15">ir tarpeklių šlaitai, besidriekiantys Aro buveinės link ir besišliejantys palei Moabo ribą“.</verse>
				<verse number="16">Iš ten jie keliavo Beero link, tai yra prie to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens“.</verse>
				<verse number="17">Izraelitai giedojo giesmę: „Prasiveržk, šuliny! – giedokite jam! –</verse>
				<verse number="18">Šulinys, kurį iškasė vadai, kurį išrausė tautos didžiūnai skeptru, savo lazdomis“. Iš Midbaro jie nukeliavo į Mataną,</verse>
				<verse number="19">iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus,</verse>
				<verse number="20">o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.</verse>
				<verse number="21">Tada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, tardamas:</verse>
				<verse number="22">„Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę“.</verse>
				<verse number="23">Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahacą, kovojo su Izraeliu.</verse>
				<verse number="24">Izraelis sumušė jį aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko – iki pat Amono krašto, nes Amono riba buvo įtvirtinta.</verse>
				<verse number="25">Izraelis paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="26">O Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono.</verse>
				<verse number="27">Todėl dainiai sako: „Ateikite į Hešboną, tebūna jis atstatytas; tebūna Sihono sostinė tvirtai atkurta.</verse>
				<verse number="28">Juk ugnis išėjo iš Hešbono, liepsna iš Sihono miesto. Ji sunaikino Moabo Arą ir prarijo Arnono aukštumas.</verse>
				<verse number="29">Vargas tau, Moabai! Esi žuvusi, Kemošo tauta! Jis leido jo sūnums tapti bėgliais, jo dukterims būti paimtoms į nelaisvę pas amoritų karalių Sihoną.</verse>
				<verse number="30">Žuvo jų palikuonys nuo Hešbono iki Dibono; niokojome, kol ugnis pasiekė Medebą“.</verse>
				<verse number="31">Taip Izraelis apsigyveno amoritų krašte.</verse>
				<verse number="32">Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenusius amoritus.</verse>
				<verse number="33">Tada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraelitais prie Edrėjo.</verse>
				<verse number="34">Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoritų karaliui“.</verse>
				<verse number="35">Jie užmušė jį, jo sūnus ir visus žmones – visus iki vieno, o kraštą paėmė savo nuosavybėn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Tada izraelitai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose, Užjordanėje, priešais Jerichą.</verse>
				<verse number="2">Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams.</verse>
				<verse number="3">Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraelitai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo, bijodamas izraelitų.</verse>
				<verse number="4">Moabas sakė Midjano seniūnams: „Juk ši gauja nuės švariai visa, kas aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę“. Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo Moabo karalius.</verse>
				<verse number="5">Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Bileamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie Upės, pakviesti jį, tardamas: „Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemę ir įsikūrė šalia manęs!</verse>
				<verse number="6">Maldauju, ateik ir prakeik tą tautą, nes ji stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, kad ką tu palaimini, tas tikrai palaimintas, o ką prakeiki, tas tikrai prakeiktas“.</verse>
				<verse number="7">Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Bileamą, perdavė jam Balako žodžius.</verse>
				<verse number="8">Šis tarė jiems: „Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą, kaip VIEŠPATS man palieps“. Moabo didžiūnai apsistojo pas Bileamą.</verse>
				<verse number="9">Atėjęs pas Bileamą, Dievas tarė: „Kas tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?“</verse>
				<verse number="10">Bileamas atsakė Dievui: „Moabo karalius Balakas, Ciporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį:</verse>
				<verse number="11">‘Štai atėjo iš Egipto tauta ir apdengė visą žemę. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti’“.</verse>
				<verse number="12">Dievas tarė Bileamui: „Neisi su jais, tos tautos neprakeiksi, nes ji palaiminta“.</verse>
				<verse number="13">Atsikėlęs kitą rytą, Bileamas pasakė Balako didžiūnams: „Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis“.</verse>
				<verse number="14">Moabo didžiūnai iškeliavo ir, sugrįžę pas Balaką, pasakė jam: „Bileamas atsisakė eiti su mumis“.</verse>
				<verse number="15">Balakas vėl pasiuntė didžiūnus, daugiau ir garbingesnius negu pirmieji.</verse>
				<verse number="16">Atvykę pas Bileamą, jie tarė: „Taip kalbėjo Ciporo sūnus Balakas: ‘Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti.</verse>
				<verse number="17">Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik sakysi, tą darysiu. Ateik, maldauju, prakeik tą tautą’“.</verse>
				<verse number="18">Bet Bileamas atsakė Balako pareigūnams: „Nors Balakas atiduotų man sidabro ir aukso pilnus namus, negalėčiau padaryti nieko – nei mažo, nei didelio dalyko, – kas priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui.</verse>
				<verse number="19">Prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys“.</verse>
				<verse number="20">Tą naktį Dievas atėjo pas Bileamą ir tarė jam: „Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką sakysiu daryti“.</verse>
				<verse number="21">Ryto metą Bileamas atsikėlė ir, pasibalnojęs savo asilą, iškeliavo su Moabo didžiūnais.</verse>
				<verse number="22">Bet jo kelionė sukėlė Dievo pyktį, ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant asilės.</verse>
				<verse number="23">Pamačiusi ant kelio stovintį angelą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, asilė pasuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Bileamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią.</verse>
				<verse number="24">Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų su sienomis iš abiejų pusių.</verse>
				<verse number="25">Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Bileamui koją. O šis vėl ją mušė.</verse>
				<verse number="26">Tada VIEŠPATIES angelas paėjėjo pirmyn ir atsistojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasukti nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="27">Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė susmuko po Bileamu. Bileamas įniršo ir mušė asilę lazda.</verse>
				<verse number="28">Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Bileamui: „Ką tau padariau, kad mane mušei tuos tris kartus?“</verse>
				<verse number="29">Bileamas atsakė asilei: „Kad tu mane pajuokei! O kad turėčiau rankoje kalaviją! Tuojau pat tave užmuščiau!“</verse>
				<verse number="30">Tačiau asilė tarė Bileamui: „Bet ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą ligi šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?“ – „Ne“, – atsakė jis.</verse>
				<verse number="31">Tada VIEŠPATS atvėrė Bileamui akis. Ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias.</verse>
				<verse number="32">VIEŠPATIES angelas tarė jam: „Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Štai aš atėjau sutrukdyti, nes tavo kelionė man nepatinka.</verse>
				<verse number="33">Asilė, mane matydama, metėsi į šalį nuo manęs tuos tris kartus. Jei ji nebūtų metusis į šalį, tave būčiau užmušęs, o ją gyvą palikęs“.</verse>
				<verse number="34">Tada Bileamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Nusidėjau, nes nežinojau, kad stovėjai ant kelio man pasipriešinti. Todėl dabar, jei tau tai nepatinka, grįšiu namo“.</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATIES angelas tarė Bileamui: „Eik su tais vyrais. Bet kalbėk tik tai, ką sakysiu kalbėti“. Bileamas tada keliavo toliau su Balako didžiūnais.</verse>
				<verse number="36">Išgirdęs, kad atvyko Bileamas, Balakas išėjo jo pasitikti prie Ir Moabo, esančio prie Arnono ribos, pačiame šalies pakraštyje.</verse>
				<verse number="37">Balakas tarė Bileamui: „Argi nesiunčiau pasiuntinių tavęs pakviesti? Kodėl tada neatėjai pas mane? Argi iš tikrųjų nepajėgsiu tavęs pagerbti?“</verse>
				<verse number="38">Bileamas atsakė Balakui: „Štai atėjau pas tave, bet ar tikrai turiu galios ką nors kalbėti? Aš galiu tarti tik žodį, kurį Dievas įdeda man į lūpas“.</verse>
				<verse number="39">Tada Bileamas keliavo drauge su Balaku ir atvyko į Kirjat Hucotus.</verse>
				<verse number="40">Čia Balakas, paaukojęs jaučių ir avių, patiekė jų Bileamui ir su juo buvusiems didžiūnams.</verse>
				<verse number="41">Kitą dieną Balakas paėmė Bileamą ir užvedė jį ant Bamot Baalo. Iš ten jis galėjo matyti dalį tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius bei septynis avinus“.</verse>
				<verse number="2">Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs. Balakas ir Bileamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.</verse>
				<verse number="3">Tada Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia, prie savo deginamosios aukos, kol aš grįšiu. Gal ateis VIEŠPATS manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu“. Ir jis palypėjo ant plikos kalvos.</verse>
				<verse number="4">Dievas pasitiko Bileamą. „Parengiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną“, – pasakė jam Bileamas.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS, įdėjęs žodį Bileamui į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“.</verse>
				<verse number="6">Jis sugrįžo pas Balaką ir žiūri: tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais.</verse>
				<verse number="7">Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas: „Balakas atvedė mane iš Aramo, Moabo karalius iš Rytų kalnų: ‘Ateik, prakeik man Jokūbą; ateik, pasmerk Izraelį!’</verse>
				<verse number="8">Kaip aš galiu prakeikti, ko Dievas neprakeikė? Kaip aš galiu pasmerkti tuos, kurių VIEŠPATS nepasmerkė?</verse>
				<verse number="9">Net nuo uolų viršūnės aš juos matau, nuo kalvų juos stebiu. Štai tauta, atskirai gyvenanti, ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!</verse>
				<verse number="10">Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi, tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!“</verse>
				<verse number="11">Tada Balakas tarė Bileamui: „Ką tu padarei? Aš atvedžiau tave prakeikti mano priešus, o tu juos laiminte palaiminai!“ –</verse>
				<verse number="12">„Argi ne tai, ką VIEŠPATS deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?“</verse>
				<verse number="13">Balakas tarė: „Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą, iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik dalį, visų jų nematysi. Tada iš ten juos prakeik“.</verse>
				<verse number="14">Tada užvedė jį į Cofimo lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.</verse>
				<verse number="15">Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš ten sutiksiu VIEŠPATĮ “.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS sutiko Bileamą ir, įdėjęs žodį jam į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“.</verse>
				<verse number="17">Bileamas sugrįžo pas jį ir žiūri: jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. „Ką pasakė VIEŠPATS?“ – paklausė Balakas.</verse>
				<verse number="18">Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas: „Atsistok, Balakai, ir klausykis; palenk ausį mano liudijimui, Ciporo sūnau.</verse>
				<verse number="19">Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar mirtingasis, kad keistų savo mintį. Tai argi jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė?</verse>
				<verse number="20">Žiūrėk, aš gavau įsakymą palaiminti: kai jis palaimina, aš negaliu to pakeisti.</verse>
				<verse number="21">Negresia pavojus Jokūbui, nematyti nelaimės Izraelyje. VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais; su jais jų Karaliaus pergalė.</verse>
				<verse number="22">Dievas, vedantis juos iš Egipto, jiems tarsi laukinio jaučio ragų galia.</verse>
				<verse number="23">Žiūrėk! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą, nėra burtų prieš Izraelį. Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį: ‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’</verse>
				<verse number="24">Tai tauta, besikelianti tarsi liūtė, pašokanti tarsi liūtas! Ji negula, kol nesuėda grobio ir neišgeria užmuštųjų kraujo“.</verse>
				<verse number="25">„Jei negali jų prakeikti, – Balakas tarė Bileamui, – tai bent nelaimink!“</verse>
				<verse number="26">Bet Bileamas atsakė Balakui: „Argi aš tau nesakiau: ‘Ką VIEŠPATS sako, tai aš turiu sakyti’?“</verse>
				<verse number="27">Tada Balakas tarė Bileamui: „Prašom eiti, nuvesiu tave į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei juos iš ten“.</verse>
				<verse number="28">Balakas užvedė Bileamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.</verse>
				<verse number="29">Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius ir septynis avinus“.</verse>
				<verse number="30">Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">O Bileamas, matydamas, kad VIEŠPAČIUI malonu laiminti Izraelį, nebėjo kaip anksčiau ieškoti ženklų, bet atgręžė veidą dykumos link.</verse>
				<verse number="2">Pakėlęs akis, Bileamas matė Izraelį, gyvenantį stovykloje giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas,</verse>
				<verse number="3">jis ėmė pranašauti, sakydamas: „Beoro sūnaus Bileamo žodis, žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,</verse>
				<verse number="4">žodis girdinčio Dievo žodžius, matančio regėjimą iš Visagalio, parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.</verse>
				<verse number="5">Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli!</verse>
				<verse number="6">Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!</verse>
				<verse number="7">Vanduo liesis iš jo kibirų, sėklą jis sės drėgnuose laukuose; jo karalius bus iškilesnis už Agagą, bus išaukštinta jo karalystė.</verse>
				<verse number="8">Dievas, vedantis jį iš Egipto, jam tarsi laukinio jaučio ragų galia. Jis suris sau priešingas tautas, sutrupindamas jų kaulus, perverdamas juos savo strėlėmis.</verse>
				<verse number="9">Pritūpęs jis guli tarsi liūtas ir liūtė. Kas išdrįs jį prikelti? Palaimintas, kas tave laimina, prakeiktas, kas tave keikia“.</verse>
				<verse number="10">Tada Balakas, įniršęs ant Bileamo, suplojo delnais ir tarė Bileamui: „Aš pasišaukiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos palaiminai jau tris kartus.</verse>
				<verse number="11">Pradink iš čia! Eik namo! Sakiau gausiai tau atlyginsiąs, tačiau VIEŠPATS neleido tau jokio atlygio duoti“.</verse>
				<verse number="12">Bileamas atsakė Balakui: „Argi neįspėjau tavo pasiuntinių, siųstų pas mane:</verse>
				<verse number="13">‘Nors Balakas man duotų ir namus, pilnus sidabro bei aukso, negalėčiau savo ruožtu, eidamas prieš VIEŠPATIES žodį, padaryti nei gero, nei blogo. Ką VIEŠPATS sako, tai turiu pakartoti’?“</verse>
				<verse number="14">„O dabar, kai aš grįžtu pas savo tautą, leisk man įspėti tave, ką ši tauta padarys tavo tautai ateinančiomis dienomis“.</verse>
				<verse number="15">Tada jis ėmė pranašauti, sakydamas: „Žodis Beoro sūnaus Bileamo, žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,</verse>
				<verse number="16">žodis, girdinčio Dievo žodžius, gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo, matančio regėjimą iš Visagalio, parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.</verse>
				<verse number="17">Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio, kuris nualins Moabo pasienio sritis ir visų Seto vaikų žemę.</verse>
				<verse number="18">Edomas taps pavaldus, Seyras – jo priešų nuosavybė, o Izraelis bus pergalingas.</verse>
				<verse number="19">Iš Jokūbo kils valdovas ir sunaikins išlikusius Ire“.</verse>
				<verse number="20">Išvydęs Amaleką, ėmė pranašauti, sakydamas: „Amalekas – tautų pirmasis, bet jo likimas – amžina pražūtis“.</verse>
				<verse number="21">Išvydęs kainitus, ėmė pranašauti, sakydamas: „Nors tavo buveinė ir saugi, o tavo lizdas sukrautas uoloje,</verse>
				<verse number="22">Kainas bus sunaikintas, kai Ašūras paims tave į nelaisvę“.</verse>
				<verse number="23">Vėl jis ėmė pranašauti, sakydamas: „Deja! Kas liks gyvas, kai šitai padarys Dievas?</verse>
				<verse number="24">Atplauks laivai iš Kitimų ir pavergs Ašūrą ir Eberą. Jis irgi žus amžinai“.</verse>
				<verse number="25">Tada Bileamas pakilo ir sugrįžo į savo vietą. Ir Balakas nuėjo savo keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Izraeliui gyvenant Šitimuose, žmonės pradėjo žeminti save, kekšaudami su Moabo moterimis.</verse>
				<verse number="2">O jos kviesdavosi žmones prie aukų savo dievui. Žmonės dalydavosi valgiu ir garbindavo tą dievą.</verse>
				<verse number="3">Izraeliui prijunkus prie Peoro Baalo, VIEŠPATS įniršo ant Izraelio.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS tarė Mozei: „Paimk visus tautos vadus ir viešai pasmeik juos ant baslio VIEŠPATIES akivaizdoje, kad VIEŠPATIES pykčio įniršis būtų nugręžtas nuo Izraelio“.</verse>
				<verse number="5">Mozė tarė Izraelio teisėjams: „Kiekvienas jūsų turi užmušti visus tuos savo žmones, kurie prijunko prie Peoro Baalo“.</verse>
				<verse number="6">Kaip tik tuo metu vienas izraelitas atėjo ir atsivedė į savo šeimą midjanietę moterį, matant Mozei ir visai izraelitų bendrijai, beverkiančiai prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.</verse>
				<verse number="7">Tai pamatęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas atsikėlė ir nuėjo nuo bendrijos. Pasiėmęs į ranką ietį,</verse>
				<verse number="8">jis nusekė izraelitą į palapinę ir perdūrė per pilvą abu – izraelitą ir moterį. Tad maras tarp izraelitų buvo sutramdytas.</verse>
				<verse number="9">O vis dėlto maru mirė dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="10">Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="11">„Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas nukreipė mano pyktį nuo izraelitų, parodydamas tokį atsidavimą man, kad aš savo įšėlimu nebesunaikinau izraelitų.</verse>
				<verse number="12">Todėl pasakyk: ‘Aš suteikiu jam draugystės Sandorą.</verse>
				<verse number="13">Ji bus jam ir jo palikuonims po jo amžinos kunigystės sandora, nes jis, atlikdamas permaldavimą už izraelitus, elgėsi atsiduodamas savo Dievui’“.</verse>
				<verse number="14">Užmuštasis izraelitas, užmuštas drauge su midjaniete, buvo Saluvo sūnus Zimris, Simeono giminei priklausančių protėvių namų galva,</verse>
				<verse number="15">o užmuštoji midjanietė – Cūro, kuris buvo vienos kilties, tai yra vienų protėvių namų Midjane galva, duktė Kozbė.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS tarė Mozei:</verse>
				<verse number="17">„Neduok midjaniečiams ramybės ir nugalėk juos,</verse>
				<verse number="18">nes jie nedavė jums ramybės apgaule, kuria apgavo jus per Peorą ir per Midjano vado dukterį Kozbę, savo seserį. Ji buvo užmušta tą dieną, kai dėl Peoro jus ištiko maras“.</verse>
				<verse number="19">Po maro</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir kunigo Aarono sūnui Eleazarui:</verse>
				<verse number="2">„Surašykite visą izraelitų bendriją nuo dvidešimt metų ir vyresnius pagal jų protėvių namus, visus tinkamus karinei tarnybai Izraelyje“.</verse>
				<verse number="3">Mozė ir kunigas Eleazaras taip paaiškino jiems Moabo lygumose prie Jordano, priešais Jerichą, tardami:</verse>
				<verse number="4">„[surašysime žmones] nuo dvidešimt metų ir vyresnius“, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Štai izraelitai, išėję iš Egipto žemės:</verse>
				<verse number="5">Izraelio pirmagimis Rubenas. Rubeno palikuonys: iš Henocho – henochų kiltis, iš Paluvo – paluvų kiltis,</verse>
				<verse number="6">iš Hecrono – hecronų kiltis, iš Karmio – karmių kiltis.</verse>
				<verse number="7">Tokios tat yra rubenų kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="8">Paluvo palikuonis – Eliabas.</verse>
				<verse number="9">Eliabo palikuonys: Nemuelis, Datanas ir Abiramas. Tai tie patys sueigoje išrinkti Datanas ir Abiramas, kurie sukilo prieš Mozę ir Aaroną kartu su Korachu, maištaudami prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="10">Tada žemė, pravėrusi savo burną, prarijo juos drauge su Korachu, kai toji draugė žuvo, ir ugnis sunaikino du šimtus penkiasdešimt vyrų. Jie buvo įspėjimo ženklas.</verse>
				<verse number="11">Tačiau Koracho palikuonys neišmirė.</verse>
				<verse number="12">Simeono palikuonys pagal jų kiltis: iš Nemuelio – nemuelitų kiltis, iš Jamino – jaminų kiltis, iš Jachino – jachinų kiltis,</verse>
				<verse number="13">iš Zeracho – zerachų kiltis, iš Sauliaus – saulių kiltis.</verse>
				<verse number="14">Tokios tat yra simeonų kiltys, iš viso dvidešimt du tūkstančiai du šimtai.</verse>
				<verse number="15">Gado palikuonys pagal jų kiltis: iš Cefono – cefonų kiltis, iš Hagio – hagių kiltis, iš Šūnio – šūnių kiltis,</verse>
				<verse number="16">iš Oznio – oznių kiltis, iš Erio – erių kiltis,</verse>
				<verse number="17">iš Arodo – arodų kiltis, iš Arelio – arelitų kiltis.</verse>
				<verse number="18">Tokios tat yra Gado kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="19">Judo sūnūs: Eras ir Onanas; Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="20">Judo palikuonys pagal jų kiltis: iš Šelos – šelų kiltis, iš Pereco – perecų kiltis, iš Zeracho – zerachų kiltis.</verse>
				<verse number="21">Pereco palikuonys: iš Hecrono – hecronų kiltis, iš Hamulo – hamulų kiltis.</verse>
				<verse number="22">Tokios tat yra Judo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="23">Isacharo palikuonys pagal jų kiltis: iš Tolos – tolų kiltis, iš Pūvos – pūvų kiltis,</verse>
				<verse number="24">iš Jašubo – jašubų kiltis, iš Šimrono – šimronų kiltis.</verse>
				<verse number="25">Tokios tat yra Isacharo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai.</verse>
				<verse number="26">Zabulono palikuonys pagal jų kiltis: iš Seredo – seredų kiltis, iš Elono – elonų kiltis, iš Jachleelio – jachleelitų kiltis.</verse>
				<verse number="27">Tokios tat yra zabulonų kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai.</verse>
				<verse number="28">Juozapo palikuonys pagal jų kiltis: Manasas ir Efraimas.</verse>
				<verse number="29">Manaso palikuonys: iš Machyro – machyrų kiltis. Machyras buvo Gileado tėvas, o iš Gileado kilo gileadiečių kiltys.</verse>
				<verse number="30">Gileado palikuonys: iš Jezero – jezerų kiltis, iš Heleko – helekų kiltis,</verse>
				<verse number="31">iš Asrielio – asrielitų kiltis, iš Šechemo – šechemų kiltis,</verse>
				<verse number="32">iš Šemidos – šemidų kiltis, iš Hefero – heferų kiltis.</verse>
				<verse number="33">Hefero sūnus Celofhadas sūnų neturėjo, tik dukteris. Dukterų vardai: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="34">Tokios tat yra Manaso kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.</verse>
				<verse number="35">Štai Efraimo palikuonys pagal jų kiltis: iš Šutelacho – šutelachų kiltis, iš Bechero – becherų kiltis, iš Tahano – tahanų kiltis.</verse>
				<verse number="36">Šutelacho palikuonys: iš Erano – eranų kiltis.</verse>
				<verse number="37">Tokios tat yra Efraimo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Tokie tat yra Juozapo palikuonys pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="38">Benjamino palikuonys pagal jų kiltis: iš Belos – belų kiltis, iš Ašbelio – ašbelitų kiltis, iš Ahiramo – ahiramų kiltis,</verse>
				<verse number="39">iš Šefufamo – šefufamų kiltis, iš Hufamo – hufamų kiltis.</verse>
				<verse number="40">Belos sūnūs: Ardas ir Naamanas. Iš Ardo – ardų kiltis, iš Naamano – naamanų kiltis.</verse>
				<verse number="41">Tokie tat yra Benjamino palikuonys pagal jų kiltis. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="42">Štai Dano palikuonys pagal jų kiltis: iš Šuhamo – šuhamų kiltis. Tokie tat yra Dano palikuonys pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="43">Iš visų Šuhamo kilčių įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="44">Ašero palikuonys pagal jų kiltis: iš Imnos – imnų kiltis, iš Išvio – išvių kiltis, iš Berijos – berijų kiltis.</verse>
				<verse number="45">Berijos palikuonys: iš Hebero – heberų kiltis, iš Malkielio – malkielitų kiltis.</verse>
				<verse number="46">Ašero dukters vardas buvo Seracha.</verse>
				<verse number="47">Tokios tat yra Ašero kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="48">Naftalio palikuonys pagal jų kiltis: iš Jachceelio – jachceelitų kiltis, iš Gūnio – gūnių kiltis,</verse>
				<verse number="49">iš Jecero – jecerų kiltis, iš Šilemo – šilemų kiltis.</verse>
				<verse number="50">Tokios tat yra Naftalio kiltys, kiltis po kilties. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.</verse>
				<verse number="51">Įtrauktųjų į sąrašą izraelitų buvo šeši šimtai ir vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="52">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="53">„Tai jiems pagal vardų skaičių kraštas bus padalytas kaip paveldas.</verse>
				<verse number="54">Didelei kilčiai – didelis paveldas, mažai kilčiai – mažas paveldas. Kiekvienai giminei paveldas bus duotas pagal įtrauktųjų į sąrašą skaičių.</verse>
				<verse number="55">Be to, kraštas turi būti padalytas metant burtus; jie gaus paveldą pagal savo protėvių giminių skaičių.</verse>
				<verse number="56">Jų paveldas bus paskirstytas burtais ir didelei, ir mažai [giminei]“.</verse>
				<verse number="57">Levitai, įtraukti į sąrašą pagal jų kiltis: iš Geršono kilo geršonų kiltis, iš Kehato – kehatų kiltis, iš Merario – merarių kiltis.</verse>
				<verse number="58">Štai Levio kiltys: libnių kiltis, hebronų kiltis, machlių kiltis, mušių kiltis, korachų kiltis. Kehatui gimė Amramas.</verse>
				<verse number="59">Amramo žmona buvo Jochebeda, Levio duktė, gimusi Leviui Egipte. Ji pagimdė Amramui Aaroną, Mozę ir jų seserį Mirjamą.</verse>
				<verse number="60">Aaronui gimė Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="61">Tačiau Nadabas ir Abihuvas mirė, atnašaudami nešventą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="62">Įtrauktųjų į sąrašą buvo dvidešimt trys tūkstančiai, įskaitant visus vieno mėnesio ir vyresnius vyriškius. Jie nebuvo įtraukti į sąrašą tarp izraelitų, nes jiems nebuvo paskirtos dalies tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="63">Taigi tokie buvo Mozės ir kunigo Eleazaro įrašytieji į sąrašą, surašant izraelitus Moabo lygumose prie Jordano, priešais Jerichą.</verse>
				<verse number="64">Tarp jų nebuvo nė vieno iš tų, kuriuos Mozė ir Aaronas buvo įtraukę į sąrašą, surašydami izraelitus Sinajaus dykumoje,</verse>
				<verse number="65">nes VIEŠPATS apie juos buvo pasakęs: „Jie mirs dykumoje!“ Nė vienas jų neišliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tada išėjo į priekį Celofhado dukterys. Celofhadas buvo Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus; jis priklausė vienai iš Juozapo sūnaus Manaso kilčių. Dukterų vardai buvo Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="2">Jos atsistojo priešais Mozę, kunigą Eleazarą, vadus bei visą bendriją prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir pasakė:</verse>
				<verse number="3">„Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nebuvo tarp susibūrusiųjų prieš VIEŠPATĮ Koracho draugėje, bet numirė už savo paties nuodėmę. O sūnų jis nepaliko.</verse>
				<verse number="4">Kodėl mūsų tėvo vardas turėtų dingti iš jo kilties dėl to, kad jis neturi sūnaus? Duokite mums nuosavybę tarp mūsų tėvo brolių“.</verse>
				<verse number="5">Mozė pateikė jų atvejį VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS kalbėjo jam, tardamas:</verse>
				<verse number="7">„Celofhado dukterys teisingai kalba. Tu tikrai turi duoti joms paveldimą nuosavybę tarp jų tėvo brolių. Pervesk joms jų tėvo paveldą.</verse>
				<verse number="8">Be to, izraelitams kalbėk ir sakyk: ‘Jei miršta vyras, neturėdamas sūnaus, jo paveldą pervesite jo dukteriai.</verse>
				<verse number="9">Jei jis neturi dukters, atiduosite jo paveldą broliams.</verse>
				<verse number="10">Jei jis neturi brolių, atiduosite jo paveldą jo tėvo broliams.</verse>
				<verse number="11">O jei jo tėvas neturi brolių, atiduosite jo paveldą artimiausiam jo kilties giminaičiui, ir jis paveldės jį. Tai bus izraelitams įstatas ir įsakas, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei’“.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Užkopk į šį Abarimų virtinės kalną ir pamatyk kraštą, kurį duodu izraelitams.</verse>
				<verse number="13">Kai būsi jį pamatęs, ir tu būsi paimtas pas savo giminę, kaip buvo paimtas tavo brolis,</verse>
				<verse number="14">nes judu priešinotės mano žodžiui Cino dykumoje, kai bendrija maištavo. Judu nepatvirtinote mano šventumo jų akyse prie vandens“. (Tai Meribat Kadešo vanduo Cino dykumoje.)</verse>
				<verse number="15">Mozė kalbėjo VIEŠPAČIUI, tardamas:</verse>
				<verse number="16">„Tepaskiria VIEŠPATS, kiekvieno žmogaus dvasios Dievas, bendrijai vesti žmogų,</verse>
				<verse number="17">kuris eitų jų priekyje, išeitų ir nueitų, išvestų ir įvestų juos, kad VIEŠPATIES bendrija nebūtų kaip avys be piemens“.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS atsakė Mozei: „Paimk Nūno sūnų Jozuę, dvasios vyrą, ir uždėk ant jo savo ranką.</verse>
				<verse number="19">Pastatyk jį priešais kunigą Eleazarą bei visą bendriją ir įgaliok jį visų akyse.</verse>
				<verse number="20">Suteik jam savo prakilnumo, kad paklustų visa izraelitų bendrija.</verse>
				<verse number="21">Jis remsis kunigu Eleazaru, kuris Urimais ieškos nuosprendžio jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje. Jo įsakymu jie išeis ir jo įsakymu įeis, jis ir drauge su juo visi izraelitai – visa bendrija“.</verse>
				<verse number="22">Mozė darė, kaip VIEŠPATS jam įsakė. Paėmęs Jozuę, liepė jam stotis priešais kunigą Eleazarą ir visą bendriją.</verse>
				<verse number="23">Tada uždėjo ant jo rankas ir įgaliojo jį, kaip VIEŠPATS buvo per Mozę kalbėjęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Mano atnašą – maistą malonaus kvapo ugninėms atnašoms – rūpinkitės atnašauti nustatytu laiku’.</verse>
				<verse number="3">Sakysi jiems: ‘Štai ugninė auka, kurią turite aukoti VIEŠPAČIUI: kasdien du sveikus metinius avinėlius kaip nuolatinę deginamąją auką.</verse>
				<verse number="4">Vieną avinėlį atnašausite rytą, o kitą avinėlį – vakare,</verse>
				<verse number="5">kiekvieną su dešimtadaliu efos geriausių miltų javų atnašai, įmaišytų su ketvirtadaliu hino grūstų alyvų aliejaus.</verse>
				<verse number="6">Tai nuolatinė deginamoji auka, prie Sinajaus kalno nustatyta malonaus kvapo ugninei atnašai VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Jo liejamoji auka bus ketvirtis hino kiekvienam avinėliui; stipraus gėrimo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI išliesite šventykloje.</verse>
				<verse number="8">O kitą avinėlį atnašausite vakare su tokia pat javų atnaša ir tokia pat liejamąja atnaša, kaip rytą; atnašausite ją kaip ugninę atnašą dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="9">Šabo dieną aukosite du sveikus metinius avinėlius ir du dešimtadalius efos geriausių miltų javų atnašai, įmaišytų aliejumi, ir jos liejamąją atnašą.</verse>
				<verse number="10">Tokia yra kiekvieno šabo deginamoji auka, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="11">Kiekvieną jaunatį atnašausite deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną ir septynis sveikus mitulius avinėlius,</verse>
				<verse number="12">tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai prie kiekvieno jaučio, du dešimtadalius geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai prie avino</verse>
				<verse number="13">ir dešimtadalį geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, javų atnašai prie kiekvieno avinėlio – deginamąją auką, malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="14">O jų liejamosios atnašos bus pusė hino vyno prie jaučio, trečdalis hino prie avino ir ketvirtadalis hino prie avinėlio. Tokia yra mėnesinė deginamoji auka per visas metų jaunatis.</verse>
				<verse number="15">Be to, bus paaukotas ir ožys kaip auka už nuodėmę VIEŠPAČIUI, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="16">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną bus Pascha VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="17">o to mėnesio penkioliktą dieną – iškilmės. Septynias dienas bus valgoma nerauginta duona.</verse>
				<verse number="18">Pirmąją dieną bus šventa sueiga: nedirbsite jokio savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="19">Atnašausite ugninę auką – deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną ir septynis metinius avinėlius. Žiūrėk, kad jie būtų sveiki.</verse>
				<verse number="20">Jų javų atnaša bus geriausių miltų, įmaišytų aliejumi: tris dešimtadalius efos atnašausite su jaučiu ir du dešimtadalius su avinu,</verse>
				<verse number="21">o su kiekvienu iš septynių avinėlių atnašausite dešimtadalį.</verse>
				<verse number="22">Be to, vieną ožį atnašausite už nuodėmę atlikti permaldavimui jūsų labui.</verse>
				<verse number="23">Atnašausite tai, neskaitant ryto deginamosios aukos, kuri priklauso nuolatinei deginamajai aukai.</verse>
				<verse number="24">Atnašausite tą pat kasdien septynias dienas – maistą ugninės atnašos dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI. Tai bus atnašaujama, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="25">O septintą dieną turėsite šventą sueigą: nedirbsite jokio savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="26">Pirmienų dieną, kai atnašausite šviežių javų atnašą VIEŠPAČIUI per Savaičių šventę, bus jums šventa sueiga: nedirbsite jokio savo tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="27">Atnašausite deginamąją malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną, septynis metinius avinėlius.</verse>
				<verse number="28">Jų javų atnaša bus iš geriausių miltų, įmaišytų aliejumi: trys dešimtadaliai efos su kiekvienu jaučiu, du dešimtadaliai su avinu</verse>
				<verse number="29">ir dešimtadalis prie kiekvieno iš septynių avinėlių,</verse>
				<verse number="30">be to, ožys atlikti permaldavimą jūsų labui.</verse>
				<verse number="31">Atnašausite juos – žiūrėk, kad būtų sveiki – ir jų liejamąją atnašą, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos su jos liejamąja auka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Septinto mėnesio pirmą dieną turėsite šventą sueigą: nedirbsite jokio savo tarnybos darbo. Ji turi jums būti rago gausmo diena.</verse>
				<verse number="2">Atnašausite deginamąją auką dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI: jautuką, aviną, septynis sveikus mitulius avinėlius.</verse>
				<verse number="3">Jų javų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti aliejumi: trys dešimtadaliai efos prie jaučio, du dešimtadaliai prie avino</verse>
				<verse number="4">ir dešimtadalis prie kiekvieno septynių avinėlių.</verse>
				<verse number="5">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę atlikti permaldavimui jūsų labui.</verse>
				<verse number="6">Tai turi būti atnašaujama, neskaitant jaunaties deginamosios aukos ir jos javų atnašos, nuolatinės deginamosios aukos ir jos atnašos, kiekviena jų su savo liejamąja atnaša pagal įsaką kaip malonaus kvapo ugninė atnaša VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="7">Šio septinto mėnesio dešimtą dieną turėsite šventą sueigą ir pasninkausite. Nedirbsite jokio darbo.</verse>
				<verse number="8">Atnašausite VIEŠPAČIUI malonaus kvapo deginamąją auką: jautuką, aviną, septynis mitulius avinėlius. Jie turi būti sveiki.</verse>
				<verse number="9">Jų javų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti aliejumi: trys dešimtadaliai efos prie jaučio, du dešimtadaliai prie avino,</verse>
				<verse number="10">ir vienas dešimtadalis prie kiekvieno septynių avinėlių.</verse>
				<verse number="11">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant permaldavimo už nuodėmę atnašos ir nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="12">Septinto mėnesio penkioliktą dieną jums bus šventa sueiga: nedirbsite jokio savo tarnybos darbo. Septynias dienas švęsite iškilmes VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="13">Atnašausite deginamąją auką dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI: trylika jautukų, du avinus, keturiolika mitulių avinėlių. Jie turi būti sveiki.</verse>
				<verse number="14">Prie jų javų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti aliejumi: trys dešimtadaliai efos prie kiekvieno iš trylikos jaučių, du dešimtadaliai prie kiekvieno iš dviejų avinų</verse>
				<verse number="15">ir dešimtadalis prie kiekvieno iš keturiolikos avinėlių.</verse>
				<verse number="16">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="17">Antrą dieną – dvylika jautukų, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="18">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, avinų ir avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių,</verse>
				<verse number="19">be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir jų liejamųjų atnašų.</verse>
				<verse number="20">Trečią dieną – vienuolika jaučių, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="21">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="22">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="23">Ketvirtą dieną – dešimt jaučių, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="24">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="25">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="26">Penktą dieną – devynis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="27">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, avinų ir avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="28">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="29">Šeštą dieną – aštuonis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="30">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="31">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="32">Septintą dieną – septynis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių</verse>
				<verse number="33">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="34">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="35">Aštuntą dieną jums bus iškilminga sueiga; nedirbsite jokio tarnybos darbo.</verse>
				<verse number="36">Atnašausite deginamąją auką, malonaus kvapo atnašą, sudeginamą VIEŠPAČIUI: jautį, aviną, septynis sveikus metinius avinėlius</verse>
				<verse number="37">su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučio, prie avino ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių.</verse>
				<verse number="38">Be to, ožys bus atnašaujamas už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos javų atnašos ir liejamosios atnašos.</verse>
				<verse number="39">Visa tai atnašausite VIEŠPAČIUI savo iškilmingose šventėse, neskaitant jūsų įžado ir geros valios aukų, ar tai būtų deginamosios aukos, ar javų, liejamosios bei bendravimo aukos’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Mozė persakė visa izraelitams, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="2">Tada Mozė kalbėjo izraelitų giminių galvoms, tardamas: „Štai ką VIEŠPATS įsakė:</verse>
				<verse number="3">‘Kai žmogus padaro įžadą VIEŠPAČIUI ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo lūpų.</verse>
				<verse number="4">Kai moteris padaro įžadą VIEŠPAČIUI ar įsipareigoja pažadu, būdama jaunutė dar savo tėvo namuose,</verse>
				<verse number="5">ir jos tėvas nugirsta apie jos įžadą ar pažadą, kuriuo ji įsipareigojo, bet nieko jai nesako, visi jos įžadai ir bet koks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, galioja.</verse>
				<verse number="6">Bet jei tėvas pareiškia nepritarimą tą dieną, kai apie tai išgirdo, joks jos įžadas ir joks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, negalios. VIEŠPATS jai atleis, nes jos tėvas buvo pareiškęs nepritarimą.</verse>
				<verse number="7">Jei ji ištekėtų, galiojant jos įžadams ar bet kokiam neapgalvotam žodžiui, kuriuo ji įsipareigojo,</verse>
				<verse number="8">ir jos vyras apie tai nugirstų, bet nieko jai nesakytų tą dieną, kai apie tai išgirdo, jos įžadai galioja ir visi jos pažadai, kuriais ji įsipareigojo, galioja.</verse>
				<verse number="9">Bet jei tą dieną, kai jos vyras apie tai išgirdo, pareiškia nepritarimą, kartu jis panaikins jos įžadą, kuriuo ji buvo saistoma, ar neapgalvotą pažadą, kuriuo ji buvo įsipareigojusi.</verse>
				<verse number="10">Tačiau našlės ar išsiskyrusios moters kiekvienas įžadas, kuriuo ji yra įsipareigojusi, bus galiojantis.</verse>
				<verse number="11">Jei moteris padarytų įžadą, būdama savo vyro namuose, ar įsipareigotų prisiekdama pažadu,</verse>
				<verse number="12">ir jos vyras, apie tai išgirdęs, nieko jai nesakytų ir nepritarimo nepareikštų, visi jos įžadai galios ir bet koks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, galios.</verse>
				<verse number="13">Bet jei vyras panaikina juos tą dieną, kai apie juos sužino, visi iš jos lūpų išėję įžadai ar padaryti pažadai negalios. Jos vyras juos panaikino; VIEŠPATS jai atleis.</verse>
				<verse number="14">Bet kokį jos įžadą ar bet kokią priesaiką susitramdyti vyras gali patvirtinti ar panaikinti.</verse>
				<verse number="15">Bet jei jos vyras dieną kitą jai nieko nesako, jis patvirtina visus jos įžadus ar pažadus, kuriais ji yra įsipareigojusi: jis patvirtino juos, nes nesakė jai nieko tą dieną, kai apie tai sužinojo.</verse>
				<verse number="16">O jei panaikins juos po tos dienos, kurią apie juos sužinojo, jis užsitrauks kaltę’“.</verse>
				<verse number="17">Tokie tat yra įstatai, kuriuos VIEŠPATS įsakė per Mozę, dėl vyro ir žmonos, dėl tėvo ir dukters, kuri tebėra jaunutė ir tebegyvena tėvo namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Atkeršyk midjaniečiams už izraelitus; po to tu būsi paimtas pas savo giminę“.</verse>
				<verse number="3">Todėl Mozė kalbėjo žmonėms: „Tebūna iš jūsų išrinkti ir apginkluoti vyrai žygiui, težygiuoja jie prieš midjaniečius išlieti VIEŠPATIES keršto Midjane.</verse>
				<verse number="4">Pasiųskite į žygį po tūkstantį vyrų iš kiekvienos Izraelio giminės“.</verse>
				<verse number="5">Taigi iš Izraelio tūkstančių buvo pašaukti į karo tarnybą po tūkstantį iš kiekvienos giminės – dvylika tūkstančių, ginkluotų mūšiui.</verse>
				<verse number="6">Mozė išsiuntė juos į žygį po tūkstantį iš kiekvienos giminės drauge su kunigo Eleazaro sūnumi Finehu, kuris nešėsi šventyklos reikmenis ir trimitus pavojaus ženklui duoti.</verse>
				<verse number="7">Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyrus.</verse>
				<verse number="8">Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą – penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Bileamą.</verse>
				<verse number="9">Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraelitai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą turtą.</verse>
				<verse number="10">Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino.</verse>
				<verse number="11">Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį – žmones ir gyvulius,</verse>
				<verse number="12">jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano netoli Jericho.</verse>
				<verse number="13">Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos.</verse>
				<verse number="14">Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio.</verse>
				<verse number="15">„Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jis jiems. –</verse>
				<verse number="16">Juk šios moterys, Bileamo patariamos, paskatino izraelitus taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras.</verse>
				<verse number="17">Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą,</verse>
				<verse number="18">o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas.</verse>
				<verse number="19">Be to, turite išbūti septynias dienas už stovyklos, o kas iš jūsų užmušė žmogų ar palietė lavoną, turite apsivalyti trečią ir septintą dieną.</verse>
				<verse number="20">Turite apvalyti ir kiekvieną drabužį, kiekvieną odinį daiktą, kas tik išausta iš ožkos vilnų, ir kiekvieną medinį daiktą“.</verse>
				<verse number="21">Kunigas Eleazaras sugrįžusiems iš mūšio kareiviams tarė: „Toks yra apeiginis įstatas, kurį VIEŠPATS davė per Mozę.</verse>
				<verse number="22">Auksas, sidabras, varis, geležis, alavas ir švinas –</verse>
				<verse number="23">visa, kas gali atsispirti ugniai – turi būti apvalyta ugnimi ir bus apvalyta. Nepaisant to, jie turi būti apvalyti ir apvalymo vandeniu. O kas negali atsispirti ugniai, turi būti nuplauta vandeniu.</verse>
				<verse number="24">Išsiskalbsite savo drabužius septintą dieną ir būsite švarūs. Po to galėsite įeiti į stovyklą“.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="26">„Tu, kunigas Eleazaras ir bendrijos protėvių namų galvos surašykite paimtą grobį – ir žmones, ir galvijus.</verse>
				<verse number="27">Tada grobį padalykite lygiai į dvi dalis: kareiviams, žygiavusiems į mūšį, ir visai bendrijai.</verse>
				<verse number="28">Iš žygiavusių į mūšį kareivių dalies atidėk kaip duoklę VIEŠPAČIUI po vieną iš kiekvieno penketo šimtų žmonių, jaučių, asilų, avių ar ožkų.</verse>
				<verse number="29">Paimk tai iš jų pusės ir atiduok kunigui Eleazarui kaip atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="30">O iš izraelitų pusės paimsi po vieną iš kiekvieno penkiasdešimt žmonių, jaučių, asilų, avių ar ožkų – visų gyvulių – ir atiduosi juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje“.</verse>
				<verse number="31">Mozė ir Eleazaras padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="32">Grobio kiekis, neskaitant kareivių pasigrobto karo laimikio, iš viso buvo šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių,</verse>
				<verse number="33">septyniasdešimt du tūkstančiai jaučių,</verse>
				<verse number="34">šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų,</verse>
				<verse number="35">trisdešimt du tūkstančiai žmonių, būtent moterų, kurios dar nebuvo pažinusios vyro.</verse>
				<verse number="36">Taigi pusė – dalis, tekusi ėjusiems į karo žygį – buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų,</verse>
				<verse number="37">o VIEŠPATIES avių ir ožkų duoklė – šeši šimtai septyniasdešimt penkios.</verse>
				<verse number="38">Jaučių buvo trisdešimt šeši tūkstančiai, iš jų septyniasdešimt du – duoklė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="39">Asilų buvo trisdešimt tūkstančių penki šimtai, iš jų šešiasdešimt vienas – duoklė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="40">Žmonių buvo šešiolika tūkstančių, iš jų trisdešimt du – duoklė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="41">Mozė duoklę – atnašą VIEŠPAČIUI – atidavė kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="42">O izraelitų pusė – Mozės atidėtoji nuo ėjusių į karo žygį vyrų, –</verse>
				<verse number="43">ta bendrijos pusė buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų,</verse>
				<verse number="44">trisdešimt šeši tūkstančiai jaučių,</verse>
				<verse number="45">trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų</verse>
				<verse number="46">ir šešiolika tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="47">Iš izraelitų pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvieno penkiasdešimt žmonių bei gyvulių ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="48">Tada atėjo pas Mozę vadai, vedę kariuomenės tūkstančius, tūkstantininkai ir šimtininkai.</verse>
				<verse number="49">„Mes, tavo tarnai, – tarė jie Mozei, – suskaičiavome mums pavestus kareivius, nė vieno iš mūsiškių netrūksta.</verse>
				<verse number="50">Todėl atnešėme VIEŠPATIES atnašą, ką kiekvienas mūsų aptiko – auksinius daiktus, antrankovius ir apyrankes, antspaudų žiedus, auskarus ir karolius, – kad būtų atliktas permaldavimas už mus VIEŠPATIES akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="51">Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė iš jų auksą ir visokius dirbinius.</verse>
				<verse number="52">Viso jų paaukoto atnašos aukso buvo šešiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt šekelių.</verse>
				<verse number="53">O žygyje dalyvavusieji kareiviai karo laimikį pasilaikė sau.</verse>
				<verse number="54">Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auksą iš pareigūnų, [vedusių] tūkstančius ir šimtus, ir įnešė jį į Susitikimo Palapinę kaip priminimo auką izraelitų labui VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Rubeno giminės žmonės ir Gado giminės žmonės turėjo labai dideles galvijų bandas. Pamatę, kad Jazero kraštas bei Gileado kraštas tinkami galvijams,</verse>
				<verse number="2">Gado ir Rubeno žmonės atėjo pas Mozę, kunigą Eleazarą ir bendrijos vadus, sakydami:</verse>
				<verse number="3">„Atarotai, Dibonas, Jazeras, Nimra, Hešbonas, Elealė, Sebamas, Nebojas ir Beonas –</verse>
				<verse number="4">žemė, kurią VIEŠPATS užkariavo Izraelio bendrijai – yra galvijų kraštas. O jūsų tarnai turi galvijų.</verse>
				<verse number="5">Jei radome malonę tavo akyse, – tęsė jie, – tebūna šis kraštas duotas mums, tavo tarnams, kaip nuosavybė. Neversk mūsų keltis per Jordaną“.</verse>
				<verse number="6">Mozė atsakė Gado ir Rubeno žmonėms: „Argi jūsų broliai eis į karą, o jūs čia sėdėsite?</verse>
				<verse number="7">Kodėl norite pakirsti izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį jiems VIEŠPATS yra davęs?</verse>
				<verse number="8">Jūsų tėvai tai padarė, kai iš Kadeš Barnėjos siunčiau juos krašto išžvalgyti.</verse>
				<verse number="9">Nukeliavę iki Eškolo slėnio ir pamatę tą kraštą, jie pakirto izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį VIEŠPATS buvo jiems davęs.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną pyktis apėmė VIEŠPATĮ, ir jis prisiekė, tardamas:</verse>
				<verse number="11">‘Nė vienas iš žmonių, kurie išėjo iš Egipto, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, nematys krašto, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie ištikimai manęs nesekė;</verse>
				<verse number="12">nė vienas, išskyrus kenizą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, nes jiedu ištikimai sekė VIEŠPATĮ ’.</verse>
				<verse number="13">Pyktis ant Izraelio apėmė VIEŠPATĮ, ir jis vedžiojo juos po dykumą keturiasdešimt metų, kol pradingo visa karta, padariusi pikta VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="14">Vadinasi, dabar jūs, nusidėjėlių išperos, pakeitėte savo tėvus, didindami VIEŠPATIES pykčio ant Izraelio įniršį!</verse>
				<verse number="15">Jei jūs atsisakote jį sekti, jis vėl paliks juos dykumoje; jūs sunaikinsite šią visą tautą“.</verse>
				<verse number="16">O jie, priėję arčiau, tarė: „Pastatysime čia aptvarus savo kaimenėms ir miestus mūsų mažyliams,</verse>
				<verse number="17">bet patys imsimės ginklų, žygiuodami pirma izraelitų, kol nuvesime juos į vietą. Tuo tarpu mūsų mažyliai gali pasilikti įtvirtintuose miestuose, apsaugoti nuo vietos gyventojų.</verse>
				<verse number="18">Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai nebus užėmę savo paveldo.</verse>
				<verse number="19">Dalies su jais kitoje pusėje, Užjordanėje, neturėsime, nes savo paveldą jau turime rytinėje Jordano pusėje“.</verse>
				<verse number="20">Mozė jiems atsakė: „Jei darote, kaip sakote, jei imatės ginklų, žygiuodami į karą kaip VIEŠPATIES priekinė sauga,</verse>
				<verse number="21">ir visi, tinkami karinei tarnybai, pereinate Jordaną VIEŠPAČIUI reikalaujant, kolei jis nenuvarys sau iš kelio priešų</verse>
				<verse number="22">ir kolei kraštas netaps pavaldus VIEŠPATIES akivaizdoje, galite sugrįžti ir būsite nenusikaltę VIEŠPAČIUI ir Izraeliui. O šis kraštas bus jūsų nuosavybė VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Bet jei taip nedarysite, tikėkite manimi, būsite nusidėję VIEŠPAČIUI. Galite būti tikri, kad jūsų nuodėmė jus pasivys.</verse>
				<verse number="24">Tad statykite miestus savo mažyliams ir aptvarus savo kaimenėms, bet vykdykite, ką esate pažadėję“.</verse>
				<verse number="25">Tada Gado ir Rubeno žmonės tarė Mozei: „Tavo tarnai elgsis kaip tu, mūsų viešpats, įsakai.</verse>
				<verse number="26">Mūsų mažyliai, mūsų žmonos, mūsų kaimenės ir visi kiti mūsų galvijai pasiliks Gileado miestuose,</verse>
				<verse number="27">tuo tarpu tavo tarnai, kiekvienas apsiginklavęs kariauti, persikels ir kovos už VIEŠPATĮ, kaip tu, mūsų viešpatie, įsakai“.</verse>
				<verse number="28">Mozė davė dėl jų įsakymą kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų protėvių namų galvoms.</verse>
				<verse number="29">Mozė tarė jiems: „Jei Gado ir Rubeno žmonės, visi apsiginklavę kariauti VIEŠPATIES akivaizdoje, persikels su jumis per Jordaną ir kraštas pasidarys jums pavaldus, atiduosite jiems Gileado kraštą kaip nuosavybę.</verse>
				<verse number="30">Bet jei ginkluoti jie nepersikels su jumis, jie turės nuosavybę tarp jūsų Kanaano krašte“.</verse>
				<verse number="31">Gado ir Rubeno žmonės atsakė: „Ką VIEŠPATS yra pasakęs apie tavo tarnus, tą mes ir darysime.</verse>
				<verse number="32">Mes kelsimės apsiginklavę VIEŠPATIES akivaizdoje į Kanaano kraštą, bet mūsų paveldo nuosavybė bus šioje Jordano pusėje“.</verse>
				<verse number="33">Mozė davė jiems – Gado ir Rubeno giminei bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės – amoritų karaliaus Sihono karalystę ir Bašano karaliaus Ogo karalystę, kraštą bei miestus su aplinkinių miestų valdomis.</verse>
				<verse number="34">Gado žmonės atstatė Diboną, Atarotus, Aroerą,</verse>
				<verse number="35">Atrot Šofaną, Jazerą, Jogbohą,</verse>
				<verse number="36">Bet Nimrą ir Bet Haraną, įtvirtino miestus ir aptvarus avims.</verse>
				<verse number="37">O Rubeno žmonės atstatė Hešboną, Elealę, Kirjataimus,</verse>
				<verse number="38">Neboją, Baal Meoną, pakeisdami kai kurių vardus, ir Sibmą. Atstatytiems miestams jie davė savo pačių vardus.</verse>
				<verse number="39">Manaso sūnaus Machyro palikuonys patraukė į Gileadą ir, išvarę ten gyvenusius amoritus, užėmė jį.</verse>
				<verse number="40">Mozė atidavė Gileadą Manaso sūnui Machyrui, ir šis ten įsikūrė.</verse>
				<verse number="41">O Manaso sūnus Jayras patraukė, užėmė jų kaimus ir pavadino juos Havot Jayru.</verse>
				<verse number="42">Nobachas kovojo prieš Kenatą, užėmė jį bei jo kaimus ir pavadino Nobachu – savo vardu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Štai izraelitų sustojimo vietos, per kurias, vedami Mozės ir Aarono, jie išėjo greta po gretos iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPAČIUI įsakius, Mozė surašė vietas, per kurias jie ėjo, sustojimo vietą po sustojimo vietos. Štai jų sustojimo vietos pagal vietoves, per kurias jie ėjo.</verse>
				<verse number="3">Jie iškeliavo iš Ramzio pirmo mėnesio penkioliktą dieną. Dieną po Paschos izraelitai išėjo drąsiai, visam Egiptui matant.</verse>
				<verse number="4">Egiptiečiai tuo tarpu laidojo VIEŠPATIES ištiktus savo pirmagimius. VIEŠPATS net jų dievus nuteisė!</verse>
				<verse number="5">Izraelitai iškeliavo iš Ramzio ir pasistatė stovyklą prie Sukoto.</verse>
				<verse number="6">Iškeliavę iš Sukoto, pasistatė stovyklą prie Etamo, kuris yra dykumos pakraštyje.</verse>
				<verse number="7">Iškeliavę iš Etamo, pasuko atgal į Pi Hahirotą, priešais Baal Cefoną ir pasistatė stovyklą priešais Migdolą.</verse>
				<verse number="8">Iškeliavę iš Hahiroto, perėjo per jūrą į dykumą, tris dienas keliavo per Etamo dykumą ir pasistatė stovyklą prie Maros.</verse>
				<verse number="9">Iškeliavę iš Maros, atėjo į Elimus. Elimuose buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių. Ten jie pasistatė stovyklą.</verse>
				<verse number="10">Iškeliavę iš Elimų, pasistatė stovyklą prie Nendrių jūros.</verse>
				<verse number="11">Iškeliavę nuo Nendrių jūros, sustojo Sino dykumoje.</verse>
				<verse number="12">Iškeliavę iš Sino dykumos, pasistatė stovyklą prie Dofkos.</verse>
				<verse number="13">Iškeliavę iš Dofkos, pasistatė stovyklą Aluše.</verse>
				<verse number="14">Iškeliavę iš Alušo, pasistatė stovyklą prie Refidimų. Ten vandens žmonėms gerti nebuvo.</verse>
				<verse number="15">Iškeliavę iš Refidimų, pasistatė stovyklą Sinajaus dykumoje.</verse>
				<verse number="16">Iškeliavę iš Sinajaus dykumos, jie pasistatė stovyklą prie Kibrot Taavos.</verse>
				<verse number="17">Iškeliavę iš Kibrot Taavos, pasistatė stovyklą prie Hacerotų.</verse>
				<verse number="18">Iškeliavę iš Hacerotų, pasistatė stovyklą prie Ritmos.</verse>
				<verse number="19">Iškeliavę iš Ritmos, pasistatė stovyklą prie Rimon Pereco.</verse>
				<verse number="20">Iškeliavę iš Rimon Pereco, pasistatė stovyklą prie Libnos.</verse>
				<verse number="21">Iškeliavę iš Libnos, pasistatė stovyklą prie Risos.</verse>
				<verse number="22">Iškeliavę iš Risos, pasistatė stovyklą prie Kehelatos.</verse>
				<verse number="23">Iškeliavę iš Kehelatos, pasistatė stovyklą prie Šefero kalno.</verse>
				<verse number="24">Iškeliavę nuo Šefero kalno, pasistatė stovyklą prie Harados.</verse>
				<verse number="25">Iškeliavę iš Harados, pasistatė stovyklą prie Makhelotų.</verse>
				<verse number="26">Iškeliavę iš Makhelotų, pasistatė stovyklą prie Tahato.</verse>
				<verse number="27">Iškeliavę iš Tahato, pasistatė palapines prie Teracho.</verse>
				<verse number="28">Iškeliavę iš Teracho, pasistatė stovyklą prie Mitkos.</verse>
				<verse number="29">Iškeliavę iš Mitkos, pasistatė stovyklą prie Hašmonos.</verse>
				<verse number="30">Iškeliavę iš Hašmonos, pasistatė stovyklą prie Moserotų.</verse>
				<verse number="31">Iškeliavę iš Moserotų, pasistatė stovyklą prie Bene Jaakano.</verse>
				<verse number="32">Iškeliavę iš Bene Jaakano, pasistatė stovyklą prie Hor Gidgado.</verse>
				<verse number="33">Iškeliavę iš Hor Gidgado, pasistatė stovyklą prie Jotbatos.</verse>
				<verse number="34">Iškeliavę iš Jotbatos, pasistatė stovyklą prie Abronos.</verse>
				<verse number="35">Iškeliavę iš Abronos, pasistatė stovyklą prie Ecjon Gebero.</verse>
				<verse number="36">Iškeliavę iš Ecjon Gebero, pasistatė stovyklą Cino dykumoje, tai yra Kadeše.</verse>
				<verse number="37">Iškeliavę iš Kadešo, pasistatė stovyklą prie Horo kalno, ties pat Edomo krašto riba.</verse>
				<verse number="38">VIEŠPAČIUI įsakius, kunigas Aaronas užkopė ant Horo kalno ir ten mirė penkto mėnesio pirmą dieną keturiasdešimt metų po izraelitų išėjimo iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="39">Aaronas buvo šimto dvidešimt metų, kai mirė ant Horo kalno.</verse>
				<verse number="40">Kanaanietis Arado karalius, gyvenantis Negebe, Kanaano krašte, sužinojo apie izraelitų atėjimą.</verse>
				<verse number="41">Iškeliavę nuo Horo kalno, jie pasistatė stovyklą prie Calmonos.</verse>
				<verse number="42">Iškeliavę iš Calmonos, pasistatė stovyklą prie Punono.</verse>
				<verse number="43">Iškeliavę iš Punono, pasistatė stovyklą prie Obotų.</verse>
				<verse number="44">Iškeliavę iš Obotų, pasistatė stovyklą prie Ije Abarimų Moabo žemėje.</verse>
				<verse number="45">Iškeliavę iš Ijimų, pasistatė stovyklą prie Dibon Gado.</verse>
				<verse number="46">Iškeliavę iš Dibon Gado, pasistatė stovyklą prie Almon Diblataimos.</verse>
				<verse number="47">Iškeliavę iš Almon Diblataimos, pasistatė stovyklą Abarimų kalnuose, priešais Nebojo kalną.</verse>
				<verse number="48">Iškeliavę nuo Abarimų kalnų, pasistatė stovyklą Moabo lygumose palei Jordaną prie Jericho.</verse>
				<verse number="49">Jie statėsi stovyklą Moabo lygumose palei Jordaną nuo Bet Ješimotų ligi pat Abel Šitimų.</verse>
				<verse number="50">Moabo lygumose palei Jordaną prie Jericho VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="51">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai persikelsite per Jordaną į Kanaano kraštą,</verse>
				<verse number="52">išvarysite visus krašto gyventojus, sunaikinsite visas jų statulas, sunaikinsite visus liedintus atvaizdus, išgriausite visas jų šventas vietas aukštumose.</verse>
				<verse number="53">Užimsite kraštą ir jame įsikursite, nes aš jums daviau tą kraštą paveldėti.</verse>
				<verse number="54">Padalysite kraštą burtų keliu savo kiltims, – dideliam duosite didesnį paveldą, o mažesniam – mažesnį; paveldas priklausys tam asmeniui, kuriam lems burtai; gausite dalis pagal savo protėvių gimines.</verse>
				<verse number="55">Bet jei neišvarysite krašto gyventojų, tie, kuriems leisite pasilikti, bus spygliai jūsų akyse ir dygliai jūsų šonuose. Jie kamuos jus krašte, kuriame gyvenate.</verse>
				<verse number="56">Atsitiks taip, kad pasielgsiu su jumis, kaip buvau užsimojęs su jais pasielgti’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Duok izraelitams šį įsakymą. Sakyk jiems: ‘Kai būsite įėję į Kanaano kraštą – tai žemė, kuri teks jums kaip paveldas, visas Kanaano kraštas, –</verse>
				<verse number="3">jūsų pietinė dalis drieksis nuo Cino dykumos palei Edomo pakraštį. Taigi jūsų pietinė riba rytuose prasidės prie Druskos jūros galo.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jūsų riba pasuks į pietus nuo Akrabimų perėjos, eis per Ciną, nusidrieks į pietus nuo Kadeš Barnėjos, pasiekdama Hacar Adarą, ir nueis į Acmoną.</verse>
				<verse number="5">Nuo Acmono riba pasisuks Egipto upės link ir baigsis prie Jūros.</verse>
				<verse number="6">Vakarų siena jums bus Didžioji jūra ir jos krantai. Tai bus jūsų vakarinė riba.</verse>
				<verse number="7">O štai jūsų šiaurinė riba. Nuo Didžiosios jūros nubrėžkite liniją ligi Horo kalno;</verse>
				<verse number="8">nuo Horo kalno nubrėžkite liniją ligi Lebo Hamato. Riba tepasiekia Cedadą.</verse>
				<verse number="9">Tada riba nusidrieks iki Zifrono ir baigsis prie Hacar Enano. Tai bus jūsų šiaurinė riba.</verse>
				<verse number="10">Pažymėsite savo rytinę ribą nuo Hacar Enano ligi Šefamo.</verse>
				<verse number="11">Nuo Šefamo riba nusileis į Riblą rytiniame Aino pakraštyje; iš ten vėl nusileis ir atsimuš į rytinį Kinereto jūros šlaitą;</verse>
				<verse number="12">iš čia riba nusileis Jordano link ir baigsis prie Druskos jūros. Tai bus jūsų kraštas, nustatytas tomis ribomis’“.</verse>
				<verse number="13">Mozė nurodė izraelitams, tardamas: „Tai kraštas, kurį jūs gausite burtų keliu kaip savo paveldą. VIEŠPATS įsakė, kad jis būtų duotas devynioms giminėms ir pusei giminės;</verse>
				<verse number="14">mat Rubeno giminė pagal jos protėvių namus ir Gado giminė pagal jų protėvių namus jau yra pasiėmusios savo paveldą, taip pat ir pusė Manaso giminės.</verse>
				<verse number="15">Anos dvi giminės ir ana pusė giminės jau pasiėmė savo paveldą Užjordanėje priešais Jerichą, rytų pakraštyje“.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="17">„Štai vardai vyrų, kurie padalys jums kraštą paveldui: kunigas Eleazaras ir Nūno sūnus Jozuė.</verse>
				<verse number="18">Be to, paimsite po vieną vadą iš kiekvienos giminės kraštui kaip paveldui padalyti.</verse>
				<verse number="19">Štai vyrų vardai: iš Judo giminės – Jefunės sūnus Kalebas,</verse>
				<verse number="20">iš Simeono giminės – Amihudo sūnus Samuelis,</verse>
				<verse number="21">iš Benjamino giminės – Kislono sūnus Elidadas,</verse>
				<verse number="22">iš Dano giminės – vadas Joglio sūnus Bukis,</verse>
				<verse number="23">iš Juozapo sūnų, iš Manaso giminės – vadas Efodo sūnus Hanielis,</verse>
				<verse number="24">iš Efraimo giminės – vadas Šiftano sūnus Kemuelis,</verse>
				<verse number="25">iš Zabulono giminės – vadas Parnacho sūnus Elicafanas,</verse>
				<verse number="26">iš Isacharo giminės – vadas Azano sūnus Paltielis,</verse>
				<verse number="27">iš Ašero giminės – vadas Šelomio sūnus Ahihudas,</verse>
				<verse number="28">iš Naftalio giminės – vadas Amihudo sūnus Pedahelis“.</verse>
				<verse number="29">Tokie tat buvo žmonės, kuriems VIEŠPATS įsakė padalyti paveldą izraelitams Kanaano krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">VIEŠPATS kalbėjo Mozei Moabo lygumose prie Jordano netoli Jericho, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Įsakyk izraelitams duoti iš jiems paskirto nuosavybės paveldo miestus levitams gyventi; duoti levitams ir ganyklų aplinkui jų miestus.</verse>
				<verse number="3">Miestai bus jiems gyventi, o miestų ganyklos bus jų gyvuliams – galvijams ir visiems kitiems gyvuliams.</verse>
				<verse number="4">Miestų ganyklos, kurias duosite levitams, tęsis nuo miesto sienos per tūkstantį uolekčių aplinkui.</verse>
				<verse number="5">Atmatuosite du tūkstančius uolekčių už miesto palei rytinį pakraštį, du tūkstančius uolekčių palei pietinį, du tūkstančius uolekčių palei vakarinį ir du tūkstančius uolekčių palei šiaurinį, miestą palikdami viduryje. Tai priklausys jiems kaip ganyklos jų miestams.</verse>
				<verse number="6">Tarp miestų, kuriuos paskirsite levitams, turės būti šeši prieglaudos miestai, į kuriuos leisite pabėgti žudikui. Be šių, duosite dar keturiasdešimt du.</verse>
				<verse number="7">Taigi skaičius miestų, kuriuos turite duoti levitams, bus keturiasdešimt aštuoni su ganyklomis.</verse>
				<verse number="8">Skirdami miestus iš izraelitų nuosavybės, imkite iš didesnių giminių daugiau, o iš mažesnių giminių – mažiau. Kiekviena duos levitams iš savo miestų pagal gautą paveldą“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai būsite perėję per Jordaną į Kanaano kraštą,</verse>
				<verse number="11">atrinkite miestus – prieglaudos miestus, kad žudikas, netyčiomis užmušęs žmogų, galėtų ten pabėgti.</verse>
				<verse number="12">Tie miestai bus prieglauda nuo keršytojo už kraują, kad žudikas nemirtų, kol nebus teistas bendrijos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="13">Miestai, kuriuos paskirsite prieglaudos miestais, turi būti šeši:</verse>
				<verse number="14">prieglaudos miestais paskirsite tris Užjordanėje ir tris Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="15">Tie šeši miestai bus prieglauda ne tik izraelitams, bet ir ateiviams, kurie nuolat ar laikinai tarp jų gyvena, kad bet kas, netyčia užmušęs žmogų, galėtų ten pabėgti’“.</verse>
				<verse number="16">„Bet jei kas nors taip smogia kitam geležiniu daiktu, kad tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Arba jei kas nors smogia kitam akmeniniu įrankiu, galinčiu būti mirties priežastimi, ir tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="18">Arba jei kas nors smogia kitam mediniu ginklu, galinčiu būti mirties priežastimi, ir tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="19">Jį sutikęs keršytojas už kraują nubaus žmogžudį mirtimi.</verse>
				<verse number="20">Panašiai, jei kas užgauna kitą iš pykčio ar patykojęs sviedžia ką nors į kitą, ir šį ištinka mirtis,</verse>
				<verse number="21">ar, būdamas nesantaikoje, smogia kitam ranka, ir šį ištinka mirtis, užgavėjas turi būti nubaustas mirtimi. Jis yra žmogžudys. Jį sutikęs keršytojas už kraują nubaus mirtimi.</verse>
				<verse number="22">Bet jei kas kitą pastumia staiga, nebūdamas nesantaikoje, ar netykodamas sviedžia kokį daiktą,</verse>
				<verse number="23">ar, mesdamas akmenį, galintį būti mirties priežastimi, netyčiomis pataiko į žmogų, ir šį ištinka mirtis, nors jis nebuvo jo priešas ir nenorėjo jo užgauti,</verse>
				<verse number="24">bendrija turės išspręsti bylą tarp žudiko ir keršytojo už kraują pagal šiuos įsakus.</verse>
				<verse number="25">Bendrija turi išgelbėti žudiką iš keršytojo už kraują rankų ir sugrąžinti į prieglaudos miestą, į kurį šis buvo pabėgęs. Žudikas turi jame gyventi iki vyriausiojo kunigo, patepto aliejumi, mirties.</verse>
				<verse number="26">Bet jei žudikas išeitų savo noru bet kada iš prieglaudos miesto, į kurį buvo pabėgęs,</verse>
				<verse number="27">o keršytojas už kraują, atradęs jį už prieglaudos miesto ribų, užmuštų, jam nebūtų kraujo kaltės.</verse>
				<verse number="28">Žudikas turi išbūti prieglaudos mieste ligi vyriausiojo kunigo mirties. Tik po vyriausiojo kunigo mirties žudikas gali grįžti namo.</verse>
				<verse number="29">Tokie tat bus įstatai ir įsakai per visas jūsų kartas ir visose jūsų gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="30">Jei kas užmuša žmogų, gali būti nubaustas mirtimi tik liudytojų parodymu. Vieno liudytojo parodymo neužtenka nubausti žmogų mirtimi.</verse>
				<verse number="31">Be to, neimsite išpirkimo už gyvybę žmogžudžio, nuteisto mirties bausme. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="32">Neimsite išpirkimo nei už nubėgusįjį į prieglaudos miestą, duodantį galimybę bėgliui sugrįžti gyventi kur nors krašte prieš vyriausiojo kunigo mirtį.</verse>
				<verse number="33">Nesuterškite krašto, kuriame gyvenate. Kadangi kraujo praliejimas suteršia kraštą, permaldavimą už kraštą dėl jame pralieto kraujo galima atlikti tik krauju to, kuris praliejo kraują.</verse>
				<verse number="34">Neišniekinkite krašto, kuriame gyvenate, kur ir aš pats esu, nes aš, VIEŠPATS, esu tarp izraelitų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Tada kilties, kilusios iš Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado, vienos iš Juozapo giminės kilčių, protėvių šeimų galvos išėjo į priekį ir kreipėsi į Mozę ir vadus bei izraelitų protėvių šeimų galvas.</verse>
				<verse number="2">Jie sakė: „Tau, mūsų viešpatie, VIEŠPATS įsakė padalyti kraštą kaip izraelitų paveldą burtų keliu. Mūsų viešpačiui buvo VIEŠPATIES įsakyta atiduoti mūsų brolio Celofhado paveldą jo dukterims.</verse>
				<verse number="3">Bet jei jos nuteka į kitą izraelitų giminę, jų paveldas bus paimtas iš mūsų protėvių ir pridėtas prie paveldo giminės, į kurią jos nuteka. Taigi jis bus atimtas iš paveldo dalies, kuri mums priklauso.</verse>
				<verse number="4">Atėjus izraelitų jubiliejaus metams, jų paveldas bus pridėtas prie paveldo giminės, į kurią jos bus nutekėjusios. Taigi jų paveldas bus atimtas iš mūsų protėvių giminės paveldo“.</verse>
				<verse number="5">Tada Mozė įsakė izraelitams pagal VIEŠPATIES žodį, tardamas: „Teisingai kalba Juozapo giminės palikuonys.</verse>
				<verse number="6">Štai ką VIEŠPATS įsako dėl Celofhado dukterų: ‘Teteka jos už to, kas joms patinka, bet su sąlyga, kad nutekės į savo tėvo giminės kiltis.</verse>
				<verse number="7">Joks izraelitų paveldas nebus perkeltas iš vienos giminės į kitą, nes visi izraelitai turi išlaikyti savo protėvių giminių paveldą.</verse>
				<verse number="8">Todėl kiekviena duktė su paveldu bet kurioje izraelitų giminėje turi tekėti už vyro iš savo tėvo giminės kilties, kad izraelitai neprarastų savo protėvių paveldo.</verse>
				<verse number="9">Taigi joks paveldas nebus perkeltas iš vienos giminės į kitą, nes kiekviena izraelitų giminė turi išlaikyti savo paveldą’“.</verse>
				<verse number="10">Celofhado dukterys padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="11">Celofhado dukterys Machla, Tirca, Hogla, Milka ir Noja ištekėjo už savo tėvo brolių sūnų.</verse>
				<verse number="12">Jos ištekėjo į Juozapo sūnaus Manaso palikuonių kiltis, ir jų paveldas pasiliko jų tėvo kilties giminėje.</verse>
				<verse number="13">Tokie tat yra įsakymai ir įsakai, kuriuos VIEŠPATS davė izraelitams per Mozę Moabo lygumose prie Jordano netoli Jericho.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="5">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį dykumoje Užjordanėje – Araboje priešais Sufą, tarp Parano ir Tofelio, Labano, Hacerotų ir Di Zahabo.</verse>
				<verse number="2">Nuo Horebo iki Kadeš Barnėjos per Seyro kalnus yra vienuolika dienų kelio.</verse>
				<verse number="3">Keturiasdešimtų metų vienuolikto mėnesio pirmą dieną Mozė kalbėjo izraelitams, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs kalbėti.</verse>
				<verse number="4">Tai buvo po to, kai jis buvo nugalėjęs amoritų karalių Sihoną, valdžiusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, valdžiusį Aštarote ir Edrėjyje.</verse>
				<verse number="5">Užjordanėje, Moabo krašte, jis ėmėsi aiškinti šį Įstatymą. Jis sakė:</verse>
				<verse number="6">„ VIEŠPATS, mūsų Dievas, kalbėjo mums prie Horebo, tardamas: ‘Jau gana ilgai išbuvote prie šio kalno.</verse>
				<verse number="7">Leiskitės vėl į kelionę ir eikite į amoritų ir visų jų kaimynų aukštumų kraštą Araboje, kalnuose, Šefeloje, Negebe ir pajūryje, į kanaaniečių kraštą ir Libaną iki pat Didžiosios upės, Eufrato upės.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkit! Tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, jiems ir jų palikuonims po jų’.</verse>
				<verse number="9">Tada jums sakiau: ‘Vienas aš neįstengiu jūsų panešti.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS taip jus padaugino, kad esate gausūs kaip žvaigždės dangaus skliaute.</verse>
				<verse number="11">Tepadaugina jus VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, tūkstantį kartų ir telaimina jus, kaip yra jums pažadėjęs!</verse>
				<verse number="12">Bet kaip aš vienui vienas galiu nešti jūsų bėdas, jūsų naštą ir jūsų vaidus?</verse>
				<verse number="13">Išrinkite išmintingus, sumanius bei patyrusius vyrus iš kiekvienos giminės, ir paskirsiu juos jums seniūnais’.</verse>
				<verse number="14">Jūs man atsakėte: ‘Ką siūlai padaryti, gerai sumanyta’.</verse>
				<verse number="15">Tad paėmiau ir padariau jūsų giminių galvas, išmintingus ir patyrusius vyrus, jūsų vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir apskaitininkais jūsų giminėms.</verse>
				<verse number="16">Be to, įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abudu teiskite – vieną ir kitą, nesvarbu ar jis būtų izraelitas, ar ateivis.</verse>
				<verse number="17">Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo. O jei koks reikalas būtų jums per sunkus, perduokite man, ir aš jį išspręsiu’.</verse>
				<verse number="18">Tad taip anuomet nurodžiau jums visa, ką privalote daryti.</verse>
				<verse number="19">Tada, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo mums įsakęs, mes leidomės į kelionę nuo Horebo ir keliavome per visą tą plačią ir siaubingą dykumą, kaip patys matėte, keliu į amoritų aukštumų kraštą. Atėjus į Kadešą,</verse>
				<verse number="20">sakiau jums: ‘Atėjote prie amoritų aukštumų krašto, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums.</verse>
				<verse number="21">Žiūrėk, VIEŠPATS, tavo Dievas, atidavė tau šį kraštą. Eik ir užimk jį, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs. Nebijok ir neprarask drąsos!’</verse>
				<verse number="22">Tada atėjote jūs visi pas mane ir sakėte: ‘Pirma pasiųskime vyrus, kad išžvalgytų tą kraštą ir parneštų mums žodį apie kelią, kuriuo turėtume eiti, ir apie miestus, kuriuos pasieksime’.</verse>
				<verse number="23">Sutikau su jūsų pasiūlymu ir parinkau iš jūsų dvylika – po vieną iš kiekvienos giminės.</verse>
				<verse number="24">Jie leidosi į kelionę ir nukeliavo į aukštumų kraštą. Pasiekę Eškolo slėnį, jie išžvalgė jį</verse>
				<verse number="25">ir, paėmę šį tą iš krašto derliaus, parnešė mums. Jie parnešė mums ir žinią, sakydami: ‘Kraštas, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums, yra geras’.</verse>
				<verse number="26">Tačiau eiti jūs atsisakėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą.</verse>
				<verse number="27">Savo palapinėse murmėdami sakėte: ‘ VIEŠPATS mūsų nekenčia, išvedė mus iš Egipto žemės, kad atiduotų į amoritų rankas ir sunaikintų.</verse>
				<verse number="28">Į kokią vietą mes einame? Mūsų broliai atėmė mums drąsą, sakydami: žmonės ten stipresni ir aukštesni negu mes, o miestai – didžiuliai ir su sienomis ligi padangių! Be to, ten net anakiečių palikuonių matėme!’</verse>
				<verse number="29">Aš sakiau jums: ‘Nenusigąskite ir nebijokite jų.</verse>
				<verse number="30">VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip matėte jį darant dėl jūsų Egipte</verse>
				<verse number="31">ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų, visą kelią, kurį keliavote, kol atėjote iki šios vietos.</verse>
				<verse number="32">Tačiau, viso to nepaisydami, jūs netikite VIEŠPAČIU, savo Dievu,</verse>
				<verse number="33">kuris eina jūsų kelionėje pirma jūsų išžvalgyti jums vietos, kur statyti palapines, naktį ugnyje ir dieną debesyje rodydamas kelią, kuriuo turite eiti’.</verse>
				<verse number="34">Išgirdęs jūsų garsų šauksmą, VIEŠPATS supyko ir prisiekė:</verse>
				<verse number="35">‘Nė vienas iš šių žmonių, nė vienas iš šios nedoros kartos nepamatys gerojo krašto, kurį prisiekiau duoti jūsų protėviams,</verse>
				<verse number="36">nė vienas, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą. Jis matys jį, jam ir jo palikuonims duosiu kraštą, į kurį jis įkėlė koją, nes jis liko besąlygiškai ištikimas VIEŠPAČIUI ’.</verse>
				<verse number="37">Per jus VIEŠPATS supyko net ant manęs, tardamas: ‘Nė tu į ten neįžengsi.</verse>
				<verse number="38">Nūno sūnus Jozuė, tavo padėjėjas, ten įžengs. Padrąsink jį, nes jis turės duoti Izraeliui jo paveldą.</verse>
				<verse number="39">Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad bus pagrobti, jūsų vaikai, kurie nūdien dar nežino skirtumo tarp gera ir pikta, ten įžengs. Jiems atiduosiu jį, jie jį paveldės.</verse>
				<verse number="40">O jūs apsigręžkite ir keliaukite į dykumą Nendrių jūros keliu’.</verse>
				<verse number="41">Atsakydami man tarėte: ‘Mes kalti VIEŠPAČIUI! Esame pasirengę eiti ir taip kovoti, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė’. Taigi visi apsijuosėte ginklais ir manėte, kad bus lengva kilti į aukštumų kraštą.</verse>
				<verse number="42">Bet VIEŠPATS man tarė: ‘Įspėk juos! Neikite ir nekovokite, kad nebūtumėte savo priešų sutriuškinti, nes aš nesu su jumis’.</verse>
				<verse number="43">Nors aš jums ir kalbėjau, jūs manęs neklausėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES įsakymą ir įžūliai pasitikėdami keliavote į aukštumų kraštą.</verse>
				<verse number="44">Tada amoritai, gyvenę tame aukštumų krašte, išėjo prieš jus ir kaip bitės vijosi jus. Jie nugalėjo jus prie Hormos Seyre.</verse>
				<verse number="45">Kai sugrįžote ir verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, VIEŠPATS nei klausėsi jūsų balso, nei kreipė į jus dėmesį.</verse>
				<verse number="46">Užtat turėjote išbūti Kadeše tokį ilgą laiką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Apsigręžę ir leidęsi į kelionę Nendrių jūros keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, ilgą laiką ėjome palei Seyro kalnus.</verse>
				<verse number="2">Galop VIEŠPATS tarė man:</verse>
				<verse number="3">‘Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukite dabar į šiaurę.</verse>
				<verse number="4">Duok žmonėms tokį įsakymą: turėsite pereiti per kraštą savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre. Nors jie jūsų ir bijos, būkite atsargūs,</verse>
				<verse number="5">nekovokite su jais, nes iš jų žemės neduosiu jums nė vienos pėdos. Seyro kalną atidaviau Ezavui kaip paveldą.</verse>
				<verse number="6">Už pinigus pirksite iš jų maisto pavalgyti; už pinigus pirksite iš jų net vandens atsigerti.</verse>
				<verse number="7">Iš tikrųjų VIEŠPATS laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo kelionę per šią plačią dykumą. Per tuos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi, ir nieko tau netrūko’.</verse>
				<verse number="8">Tad ėjome tolyn nuo savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre, sukome nuo kelio per Arabą, Elatą ir Ecjon Geberą. Mums pasukus eiti Moabo dykumos kryptimi,</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS man tarė: ‘Neužpulk Moabo, nekovok su juo, nes iš jo žemės neduosiu tau paveldo. Arą atidaviau Loto palikuonims kaip paveldą’.</verse>
				<verse number="10">(Emai, galinga ir gausi tauta, aukšti kaip anakiečiai, seniau ten gyveno.</verse>
				<verse number="11">Panašiai kaip anakiečiai, jie paprastai buvo laikomi refajais, nors moabitai juos vadina emais.</verse>
				<verse number="12">Be to, Seyre seniau buvo gyvenę horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė, sunaikino ir apsigyveno jų vietoje, kaip Izraelis padarė krašte, kurį VIEŠPATS jiems davė kaip paveldą.)</verse>
				<verse number="13">‘Pasiruoškite pereiti Zeredo upokšnį’. Taigi mes perėjome Zeredo upokšnį.</verse>
				<verse number="14">Laiko tarpas, kurį praleidome kelionėje nuo Kadeš Barnėjos iki perėjome Zeredo upokšnį, buvo trisdešimt aštuoneri metai. Tuo tarpu visa karta karių išmirė stovykloje, kaip VIEŠPATS buvo dėl jų prisiekęs.</verse>
				<verse number="15">Iš tikrųjų paties VIEŠPATIES ranka buvo nukreipta rauti juos iš stovyklos ir rovė, kol visi pradingo.</verse>
				<verse number="16">Vos išmirus visiems kariams,</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS man kalbėjo, tardamas:</verse>
				<verse number="18">‘Šiandien pereisi Moabo sieną prie Aro.</verse>
				<verse number="19">Kai prieisi Amono pasienį, nepulk jų ir nekovok, nes neduosiu tau Amono krašto kaip paveldo. Atidaviau jį kaip paveldą Loto palikuonims’.</verse>
				<verse number="20">(Šis taip pat paprastai laikomas refajų kraštu. Seniau jame gyveno refajai, nors amonitai juos vadina zamzumais, –</verse>
				<verse number="21">stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakiečiai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amonitams, šie išvarė juos ir apsigyveno jų vietoje.</verse>
				<verse number="22">Tą pat jis padarė ir Ezavo palikuonims, gyvenantiems Seyre, taip nušluodamas horus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje ligi pat šios dienos.</verse>
				<verse number="23">O avus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro atsikėlę kaftoriečiai, apsigyvenę jų vietoje.)</verse>
				<verse number="24">‘Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Žiūrėk, atidaviau tau į rankas amoritą Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Imk ir užvaldyk paveldą, leiskis į mūšį su juo!</verse>
				<verse number="25">Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų siaubu ir baime; jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės ir per jus kęs sielvartą’.</verse>
				<verse number="26">Tad pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu:</verse>
				<verse number="27">‘Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu. Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="28">Maisto pavalgyti man parduosi už pinigus, vandens atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis,</verse>
				<verse number="29">kaip Ezavo palikuonys, gyvenantys Seyre, ir moabitai, gyvenantys Are, man padarė, kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’.</verse>
				<verse number="30">Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.</verse>
				<verse number="31">VIEŠPATS tarė man: ‘Žiūrėk, aš atiduodu tau Sihoną ir jo kraštą. Dabar pradėk užiminėti jo kraštą savo paveldui’.</verse>
				<verse number="32">Užtat, kai išėjo prieš mus Sihonas, jis ir visi jo kariai į mūšį prie Jahcos,</verse>
				<verse number="33">VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais kariais.</verse>
				<verse number="34">Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="35">Tik galvijus pasigrobėme ir grobį iš paimtųjų miestų pasiėmėme.</verse>
				<verse number="36">Nuo Aroero, esančio ant Arnono slėnio šlaito, įskaitant miestą, esantį pačiame slėnyje, iki pat Gileado nebuvo miesto, kurio mūrai būtų buvę mums per aukšti. VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa atidavė!</verse>
				<verse number="37">Tačiau į amonitų kraštą nesiveržei, vengdamas viso Jaboko slėnio aukštupio ir aukštumų krašto miestų, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo įsakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mums pasukus eiti vieškeliu Bašano link, Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį prieš mus prie Edrėjo.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS man tarė: ‘Nebijok jo, nes atidaviau jį tau į rankas drauge su žmonėmis ir kraštu. Pasielk su juo, kaip pasielgei su amoritų karaliumi Sihonu, viešpatavusiu Hešbone’.</verse>
				<verse number="3">Taigi VIEŠPATS atidavė į mūsų rankas ir Bašano karalių Ogą drauge su visais žmonėmis. Mes jį nugalėjome, nepalikdami nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="4">Tuo metu užėmėme visus miestus – neliko nė vieno miesto, kurio nebūtume užėmę, – šešiasdešimt miestų, visą Argobo sritį – Ogo karalystę Bašane.</verse>
				<verse number="5">Tie visi miestai buvo tvirtovės su aukštais mūrais, dvigubais vartais ir velkėmis, neskaitant didelio skaičiaus miestų be mūrų.</verse>
				<verse number="6">Juos paskyrėme sunaikinti, kaip buvome pasielgę su Hešbono karaliumi Sihonu, sunaikindami kiekviename mieste vyrus, moteris ir vaikus.</verse>
				<verse number="7">Bet galvijus ir miestų grobį pasilikome sau kaip karo grobį.</verse>
				<verse number="8">Taigi tuo metu mes paėmėme iš tų dviejų amoritų karalių Užjordanės žemę nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno –</verse>
				<verse number="9">sidoniečiai Hermoną vadina Sirjonu, o amoritai – Senyru, –</verse>
				<verse number="10">visus plokščiakalnio miestus, visą Gileadą ir visą Bašaną iki pat Salchos ir Edrėjo, Ogo karalystės miestų Bašane.</verse>
				<verse number="11">(Vien karalius Ogas buvo išlikęs gyvas iš refajų. Nūnai jo lova, geležinė lova, tebėra Amono Raboje. Matuojant įprasta uolektimi, ji yra devynių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio.)</verse>
				<verse number="12">Iš krašto, kurį tuo metu paėmėme kaip paveldą, Rubeno ir Gado žmonėms paskyriau žemę į šiaurę nuo Aroero, palei Arnono slėnį, ir pusę Gileado aukštumų krašto su jo miestais.</verse>
				<verse number="13">O likusią Gileado dalį ir visą Bašaną, Ogo karalystę, paskyriau Manaso giminės pusei. (Visa Argobo sritis su visu Bašanu kadaise buvo vadinama refajų kraštu.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnus Jayras gavo visą Argobo sritį, tai yra Bašaną, iki pat gešūriečių bei maakų ribos ir pavadino ją savo paties vardu – Havot Jayru, kaip ji tebevadinama ir dabar.)</verse>
				<verse number="15">Machyrui paskyriau Gileadą.</verse>
				<verse number="16">Rubeno ir Gado žmonėms paskyriau žemę nuo Gileado iki Arnono slėnio – riba eis slėnio viduriu – ir iki Jaboko upės, kuri yra Amono riba,</verse>
				<verse number="17">taip pat Arabą su Jordanu ir jo krantais nuo Kinereto iki Arabos jūros, Druskos jūros, su Pisgos kalno papėdėmis rytų pusėje.</verse>
				<verse number="18">Tuo metu įsakiau jums, tardamas: ‘Nors VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir davė jums paveldėti šį kraštą, visos jūsų ginkluotos gretos turės persikelti kaip priekinė izraelitų – jūsų giminių – sauga.</verse>
				<verse number="19">Vien jūsų žmonos, vaikai ir galvijai – aš žinau, kad turite daug galvijų – bus palikti miestuose, kuriuos jums paskyriau,</verse>
				<verse number="20">kolei VIEŠPATS nesuteiks ramybės jūsų giminėms, kaip ir jums, kolei ir jie nebus paveldėję krašto, kurį VIEŠPATS jiems duoda Užjordanėje. Tada galėsite kiekvienas sugrįžti į nuosavybę, kurią kiekvienam paskyriau’.</verse>
				<verse number="21">Tuo metu ir Jozuei įsakiau, tardamas: ‘Savo akimis matei visa, ką padarė VIEŠPATS, jūsų Dievas, tiems dviem karaliams. Taip Dievas padarys visoms karalystėms, kurias ten anapus pereisi.</verse>
				<verse number="22">Nebijok jų, nes jis – VIEŠPATS, jūsų Dievas – kovoja už jus’.</verse>
				<verse number="23">Tuo metu aš maldavau VIEŠPATĮ, tardamas:</verse>
				<verse number="24">‘O Viešpatie DIEVE! Tu leidai savo tarnui pamatyti tik pirmuosius savo didybės ir galingos rankos darbus! Joks dievas danguje ar žemėje negali prilygti tau darbais ir galingais veiksmais!</verse>
				<verse number="25">Leisk man, maldauju, pereiti Užjordanę ir pamatyti puikųjį kraštą, tą puikųjį aukštumų kraštą ir Libaną’.</verse>
				<verse number="26">Bet VIEŠPATS dėl jūsų buvo ant manęs supykęs ir neišklausė. VIEŠPATS tarė man: ‘Gana! Niekada daugiau man apie tai nekalbėk!</verse>
				<verse number="27">Užkopk ant Pisgos viršūnės ir pakelk akis į vakarus, šiaurę, pietus ir rytus. Gerai pasižvalgyk, nes per Jordaną tu nepereisi.</verse>
				<verse number="28">Duok Jozuei nurodymus, padrąsink jį ir pastiprink, nes jis turės pereiti, vesdamas šią tautą, ir padalyti jiems kraštą, į kurį tu gali tik pasižiūrėti’.</verse>
				<verse number="29">Tuomet mes buvome apsistoję slėnyje priešais Bet Peorą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tad dabar, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įžengti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="2">Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau.</verse>
				<verse number="3">Jūs matėte savo akimis, ką VIEŠPATS padarė prie Peoro. VIEŠPATS, tavo Dievas, sunaikino iš tavo tarpo kiekvieną, sekusį Peoro Baalą,</verse>
				<verse number="4">tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi.</verse>
				<verse number="5">Žiūrėkite, kaip man VIEŠPATS yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti.</verse>
				<verse number="6">Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!’</verse>
				<verse number="7">Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kai tik mes jo šaukiamės?</verse>
				<verse number="8">Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?</verse>
				<verse number="9">Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną prie Horebo tu stovėjai VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, kai VIEŠPATS man tarė: ‘Surink pas mane žmones, kad paskelbčiau jiems savo žodžius, idant jie išmoktų manęs bijoti visas savo gyvenimo dienas žemėje ir mokytų savo vaikus’.</verse>
				<verse number="11">Jūs atėjote ir stovėjote prie kalno papėdės. Kalnas liepsnojo ugnimi iki pat dangaus; jį gaubė tirštas tamsus debesis.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet pavidalo nematėte, buvo vien balsas.</verse>
				<verse number="13">Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, tai yra Dešimt Įsakymų, ir užrašė juos ant dviejų akmens plokščių.</verse>
				<verse number="14">Ir man tuo metu jis įsakė išmokyti jus įstatų ir įsakų laikytis krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti.</verse>
				<verse number="15">Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai VIEŠPATS kalbėjo iš ugnies prie Horebo, būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės,</verse>
				<verse number="16">kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų,</verse>
				<verse number="17">ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse,</verse>
				<verse number="18">ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme,</verse>
				<verse number="19">ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos VIEŠPATS, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi.</verse>
				<verse number="20">Bet jus VIEŠPATS paėmė ir išvedė iš Egipto, tos geležies lydyklos, kad būtumėte jo brangiausia tauta, kokia šiandien ir esate.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS supyko ant manęs dėl jūsų ir prisiekė, kad aš nepereisiu per Jordaną ir neįžengsiu į tą puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą.</verse>
				<verse number="22">Aš, neperėjęs Jordano, turiu mirti šiame krašte, bet jūs pereisite ir paveldėsite tą puikųjį kraštą.</verse>
				<verse number="23">Todėl būkite atidūs ir neužmirškite Sandoros, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra su jumis sudaręs, nesidirbkite sau bet kokios išvaizdos stabo, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra uždraudęs,</verse>
				<verse number="24">nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra deginanti ugnis, pavydulingas Dievas.</verse>
				<verse number="25">Kai būsite pagimdę vaikus bei vaikų vaikus ir būsite seniai įsikūrę tame krašte, jei tada nedorai elgsitės, pasidirbdami sau bet kokios išvaizdos stabą, darydami tai, kas pikta VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akyse, ir jį pykdydami,</verse>
				<verse number="26">šią dieną aš šaukiu dangų ir žemę liudyti, kad jūs veikiai dingsite iš krašto, kurį, perėję Jordaną, paveldėsite. Jame ilgai negyvensite, nes būsite visiškai išnaikinti.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS išblaškys jus tautose, liks iš jūsų tik saujelė tautose, pas kurias VIEŠPATS jus išvarys.</verse>
				<verse number="28">Tarnausite ten žmonių rankomis padirbtiems dievams, medžio ir akmens dirbiniams, kurie nemato, negirdi, nevalgo, neužuodžia.</verse>
				<verse number="29">Tačiau ieškosi ten VIEŠPATIES, savo Dievo, ir rasi jį, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.</verse>
				<verse number="30">Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir jo klausysi.</verse>
				<verse number="31">Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kurią jis prisiekė tavo protėviams.</verse>
				<verse number="32">Dabar prašyčiau pasiklausti apie praeities amžius, seniai prieš tave praėjusius, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmones žemėje, pasiteirauti nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas įvykis, kaip šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta?</verse>
				<verse number="33">Ar girdėjo kokia nors tauta balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip kad tu girdėjai, ir ar yra išlikusi gyva?</verse>
				<verse number="34">Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir pasiimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir siaubą keliančiais darbais, kaip kad VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė tau matant dėl jūsų Egipte?</verse>
				<verse number="35">Tau tai buvo parodyta, kad žinotumei, jog VIEŠPATS yra Dievas ir šalia jo nėra kito.</verse>
				<verse number="36">Tau pamokyti jis leido tau išgirsti savo balsą iš dangaus. Žemėje jis leido tau pamatyti savo didžią ugnį, kai iš tos ugnies girdėjai jo žodžius.</verse>
				<verse number="37">Kadangi mylėjo tavo protėvius, po jų jis išrinko jų palikuonis. Jis pats vedė tave iš Egipto savo didžia galia,</verse>
				<verse number="38">kad nuvarytų tau nuo kelio už tave didesnes ir galingesnes tautas ir įvestų tave į jų kraštą, duodamas jį tau kaip paveldą, kaip šiandien ir yra.</verse>
				<verse number="39">Tad žinok šiandien ir dėkis į širdį, kad VIEŠPATS yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, nėra kito.</verse>
				<verse number="40">Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau visam laikui“.</verse>
				<verse number="41">Tada Mozė Užjordanėje atskyrė tris miestus,</verse>
				<verse number="42">į kuriuos galėtų pabėgti žmogžudys, kuris netyčia užmuštų kitą žmogų, niekada nebuvusį su juo nesantaikoje; jis galėtų pabėgti į šiuos miestus ir likti gyvas:</verse>
				<verse number="43">Becerą dykumoje ant plokščiakalnio, priklausantį Rubeno žmonėms, Ramot Gileadą, priklausantį Gado žmonėms, ir Golaną Bašane, priklausantį Manaso žmonėms.</verse>
				<verse number="44">Štai Įstatymas, kurį Mozė pateikė izraelitams.</verse>
				<verse number="45">Štai įstatai ir įsakai, kuriuos po to, kai jie išėjo iš Egipto, Mozė paskelbė izraelitams</verse>
				<verse number="46">Užjordanėje, slėnyje priešais Bet Peorą, krašte amoritų karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, kurį Mozė ir izraelitai, išėję iš Egipto, nugalėjo.</verse>
				<verse number="47">Jie buvo užėmę jo kraštą ir Bašano karaliaus Ogo kraštą, dviejų amoritų karalių žemes Užjordanėje</verse>
				<verse number="48">nuo Aroero, kuris yra ant Arnono slėnio šlaito, iki pat Siono kalno, tai yra Hermono,</verse>
				<verse number="49">drauge su visa Araba rytinėje Jordano pusėje iki pat Arabos jūros Pisgos šlaitų papėdėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mozė sušaukė visą Izraelį ir tarė: „Klausykis, Izraeli, įstatų ir įsakų, kuriuos skelbiu jums šiandien! Mokykitės ir ištikimai jų laikykitės!</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo.</verse>
				<verse number="3">Ne su mūsų protėviais sudarė VIEŠPATS šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame.</verse>
				<verse number="4">Veidu į veidą VIEŠPATS kalbėjosi su jumis prie kalno iš ugnies.</verse>
				<verse number="5">Aš stovėjau tuo metu tarp VIEŠPATIES ir jūsų, kad perduočiau jums VIEŠPATIES žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nekopėte į kalną. Jis sakė:</verse>
				<verse number="6">‘Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="7">Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.</verse>
				<verse number="8">Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme.</verse>
				<verse number="9">Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta,</verse>
				<verse number="10">bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.</verse>
				<verse number="12">Laikysiesi šabo ir švęsi jį, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tau yra įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,</verse>
				<verse number="14">bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu.</verse>
				<verse number="15">Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną.</verse>
				<verse number="16">Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.</verse>
				<verse number="17">Nežudysi.</verse>
				<verse number="18">Nesvetimausi.</verse>
				<verse number="19">Nevogsi.</verse>
				<verse number="20">Neliudysi melagingai prieš savo artimą.</verse>
				<verse number="21">Negeisi savo artimo žmonos. Netrokši savo artimo namų ar lauko, ar vergo bei vergės, ar jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui’.</verse>
				<verse number="22">Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir iš tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmens plokščių ir davė jas man.</verse>
				<verse number="23">Girdėdami tą balsą iš tamsumos, kalnui skendint ugnyje, jūs atėjote pas mane, – visi jūsų giminių vadai ir visi jūsų seniūnai, –</verse>
				<verse number="24">ir sakėte: ‘Štai VIEŠPATS, mūsų Dievas, ką tik mums parodė savo šlovę ir didybę, ir mes girdėjome jo balsą iš ugnies. Šiandien patyrėme, kad žmogus gali išlikti gyvas, nors jam yra kalbėjęs Dievas.</verse>
				<verse number="25">Tad kodėl turėtume dabar mirti? Juk suris mus ši baisi ugnis! Mes turėsime mirti, jei ilgiau klausysimės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso.</verse>
				<verse number="26">Juk koks mirtingasis kada nors girdėjo gyvojo Dievo balsą iš ugnies, kaip kad mes girdėjome, ir išliko gyvas?</verse>
				<verse number="27">Verčiau tu prieik arčiau ir išgirsk visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sakys. Tada pasakyk mums visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, bus tau sakęs, o mes klausysimės ir vykdysime’.</verse>
				<verse number="28">VIEŠPATS girdėjo jūsų žodžius, kai jūs man kalbėjote, ir tarė man: ‘Girdėjau šių žmonių tau pasakytus žodžius. Visa, ką jie pasakė, gerai pasakyta.</verse>
				<verse number="29">O kad jie visada turėtų tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!</verse>
				<verse number="30">Eik ir sakyk jiems: ‹Grįžkite į savo palapines›.</verse>
				<verse number="31">Bet pats pasilik čia su manimi, tau paskelbsiu visus įsakymus – įstatus ir įsakus, – kad tu išmokytum juos tai vykdyti krašte, kurį duodu jiems paveldėti’.</verse>
				<verse number="32">Todėl stenkitės elgtis, kaip VIEŠPATS yra jums įsakęs. Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="33">Tiksliai sekite visą kelią, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums įsakė, kad klestėtumėte ir jums sektųsi, kad ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Štai tas įsakymas, tie įstatai ir įsakai, kurių VIEŠPATS, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti,</verse>
				<verse number="2">idant tu, tavo vaikai ir vaikų vaikai pagarbiai bijotų VIEŠPATIES, savo Dievo, visas dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir įsakymų, kuriuos tau įsakau, ir ilgai išsilaikytumei.</verse>
				<verse number="3">Klausykis, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi ir didžiai daugintumeisi krašte, tekančiame pienu ir medumi, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs.</verse>
				<verse number="4">Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.</verse>
				<verse number="6">Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau.</verse>
				<verse number="7">Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.</verse>
				<verse number="8">Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.</verse>
				<verse number="9">Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų.</verse>
				<verse number="10">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei,</verse>
				<verse number="11">su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nekrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai; kai būsi sočiai pavalgęs,</verse>
				<verse number="12">rūpinkis neužmiršti VIEŠPATIES, išvedusio tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="13">Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi.</verse>
				<verse number="14">Neisite paskui kitus dievus, paskui savo kaimynystės tautų dievus,</verse>
				<verse number="15">nes VIEŠPATS, tavo Dievas, esantis su tavimi, yra pavydulingas Dievas, kad neužsidegtų ant tavęs įniršis VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir nenušluotų tavęs nuo žemės paviršiaus.</verse>
				<verse number="16">Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip gundėte prie Masos.</verse>
				<verse number="17">Stenkitės ištikimai laikytis VIEŠPATIES, jūsų Dievo, duotų įsakymų, taisyklių ir įstatų.</verse>
				<verse number="18">Daryk, kas teisu ir gera VIEŠPATIES akyse, idant tau sektųsi, kad įžengtumei ir paveldėtumei puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS tavo protėviams prisiekė duoti,</verse>
				<verse number="19">nuvydamas tau nuo kelio visus tavo priešus, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs.</verse>
				<verse number="20">Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, jums įsakė?’ –</verse>
				<verse number="21">savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet VIEŠPATS galinga ranka išvedė iš Egipto.</verse>
				<verse number="22">Mūsų akyse VIEŠPATS padarė ženklų ir nuostabių bei baisių darbų prieš faraoną ir jo dvarą Egipte.</verse>
				<verse number="23">Iš ten mus išvedė, idant įvestų ir duotų mums kraštą, priesaika pažadėtą mūsų protėviams.</verse>
				<verse number="24">Tada VIEŠPATS mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti VIEŠPATIES amžinam mūsų labui, idant išliktume gyvi, kaip šiandien ir yra.</verse>
				<verse number="25">Jei stengsimės ištikimai vykdyti visą šį įsakymą VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, kaip jis mums yra įsakęs, būsime teisūs’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus išvaręs daug tautų – hetitus, girgašus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius, septynias tautas, daug galingesnes už tave, –</verse>
				<verse number="2">kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau juos atidavęs, ir tu juos nugalėsi, turėsi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir nepasigailėk jų.</verse>
				<verse number="3">Nesimaišyk su jais vedybomis, atiduodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums,</verse>
				<verse number="4">nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet VIEŠPATIES įniršis suliepsnos ant tavęs, ir jis nedelsdamas tave sunaikins.</verse>
				<verse number="5">Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje,</verse>
				<verse number="6">nes tu esi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pašvęsta tauta. VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti jo branginama tauta.</verse>
				<verse number="7">Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, VIEŠPATS pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS mylėjo jus ir laikėsi priesaikos, kurią buvo davęs tavo protėviams, VIEŠPATS išvedė jus galinga ranka ir atpirko tave iš vergijos namų, iš faraono, Egipto karaliaus, rankos.</verse>
				<verse number="9">Todėl žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus ligi tūkstantosios kartos,</verse>
				<verse number="10">bet nedelsia atlyginti sunaikinimu to, kuris jį atmeta. Su tokiu jis nedelsia ir tuojau pat jam atlygina.</verse>
				<verse number="11">Tad laikykis uoliai įsakymo – įstatų ir įsakų, kuriuos šiandien įsakau tau vykdyti.</verse>
				<verse number="12">Jei laikysitės šių įsakų, ištikimai juos vykdydami, VIEŠPATS, tavo Dievas, ištikimai laikysis su tavimi sudarytos Sandoros, kurią prisiekė tavo protėviams.</verse>
				<verse number="13">Mylės tave, laimins tave ir padaugins tave. Laimins tavo įsčių vaisių ir tavo žemės derlių, tavo grūdus, naują vyną ir aliejų, tavo galvijų prieauglį ir avių jauniklius krašte, kurį tavo protėviams prisiekė tau duoti.</verse>
				<verse number="14">Tu būsi palaimintas labiau negu visos kitos tautos: nebus nei bevaisio, nei bevaisės tarp jūsų ar tarp jūsų galvijų.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS atitolins nuo tavęs visas ligas. Jokiomis piktomis Egipto negaliomis, apie kurias tu žinai, jis tavęs nevargins, bet kirs jomis visiems, kurie tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="16">Nerodydamas gailesčio, sunaikinsi visas tautas, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau atiduoda. Kitiems dievams netarnausi, nes tau tai būtų žabangos.</verse>
				<verse number="17">Jei sakytumei širdyje: ‘Anos tautos gausesnės už mane, kaip aš galiu jas išvaryti?’ –</verse>
				<verse number="18">nebijok jų! Tik atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė faraonui ir visam Egiptui,</verse>
				<verse number="19">tas didžiąsias rykštes, kurias matei savo akimis, ženklus bei nuostabius darbus ir galingai pakeltą ranką, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, tave išvedė. VIEŠPATS, tavo Dievas, padarys tą pat ir visoms tautoms, kurių baiminiesi.</verse>
				<verse number="20">Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, siųs jiems marą, kolei net išlikusieji ir bėgliai bus sunaikinti.</verse>
				<verse number="21">Tenebūna tau jų baisu, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, esantis su tavimi, yra didis ir baisus Dievas.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS, tavo Dievas, išvarys tas tautas pamažu. Jų pribaigti iš karto tu negali, kad kartais nepadaugėtų laukinių žvėrių tavo nelaimei.</verse>
				<verse number="23">Bet VIEŠPATS, tavo Dievas, juos tau atiduos ir glumins klaiku, kol jie bus išnaikinti.</verse>
				<verse number="24">Jų karalius jis įduos tau į rankas, išdildysi jų vardus po dangumi; niekas nepajėgs tau priešintis, kol juos sunaikinsi.</verse>
				<verse number="25">Sumesi į ugnį jų stabus. Negeisi ant jų esančio sidabro ar aukso ir neimsi, kad nebūtumei jo įviliotas į žabangas, nes tai bjaurus dalykas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="26">Nenešk jokio bjauraus daikto į savo namus, nes ir tu, kaip jis, būsi atiduotas sunaikinti. Turi juo šlykštėtis ir bjaurėtis, nes tai atiduota sunaikinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viso šio įsakymo, kurį šiandien tau duodu, turite ištikimai laikytis, kad klestėtumėte ir daugėtumėte bei pajėgtumėte įžengti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS priesaika pažadėjo jūsų protėviams.</verse>
				<verse number="2">Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne.</verse>
				<verse number="3">Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.</verse>
				<verse number="4">Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nesusinešiojo ir tavo kojos nesutino.</verse>
				<verse number="5">Tad žinok savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų.</verse>
				<verse number="6">Todėl laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, eidamas jo keliais ir pagarbiai bijodamas jo,</verse>
				<verse number="7">nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose,</verse>
				<verse number="8">kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus,</verse>
				<verse number="9">kraštą, kur galėsi valgyti duonos nestokodamas, kur jums nieko netrūks, kraštą su rūdingomis uolomis, iš kurio kalvų galėsi išgauti vario.</verse>
				<verse number="10">Kai būsi ligi soties privalgęs, šlovink VIEŠPATĮ, savo Dievą, už puikųjį kraštą, kurį jis tau yra davęs.</verse>
				<verse number="11">Žiūrėk, kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, ir laikykis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien įsakau.</verse>
				<verse number="12">Kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi,</verse>
				<verse number="13">kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję,</verse>
				<verse number="14">saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų VIEŠPATIES, savo Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų,</verse>
				<verse number="15">vedusio per plačią ir baisią dykumą su jos ugningais žalčiais ir skorpionais, per išdegusią ir be jokio vandens žemę, davusio tau vandens iš titnago uolos</verse>
				<verse number="16">ir maitinusio tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu, idant padarytų tave nuolankų ir išbandytų tik tavo ateities labui.</verse>
				<verse number="17">Nesakyk sau širdyje: ‘Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis sukrauti šie turtai’.</verse>
				<verse number="18">Atsimink, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam, idant patvirtintų savo Sandorą, kurią prisiekė tavo protėviams, kaip jis šiandien ir daro.</verse>
				<verse number="19">Bet jei tu, užmiršęs VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jų garbinti, šiandien įspėju jus, kad tikrai pražūsite.</verse>
				<verse number="20">Jūs žūsite kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akivaizdoje, nes neklausėte VIEŠPATIES, savo Dievo, balso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Klausykis, Izraeli! Šiandien tu pereini Jordaną, kad įžengtum ir paveldėtum tautas, gausesnes ir galingesnes už save, didelius miestus, įtvirtintus mūrais iki padangių,</verse>
				<verse number="2">stiprią ir aukštaūgę tautą, Anako palikuonis, kuriuos pažįsti. Girdėjai, kas apie juos sakoma: ‘Kas gali priešintis anakiečiams?’</verse>
				<verse number="3">Tad žinok šiandien, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, praeina pirma tavęs kaip naikinanti ugnis; jis juos nugalės. Jis paklupdys juos tavo akivaizdoje, idant galėtumei juos paveldėti ir greitai sunaikinti, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs.</verse>
				<verse number="4">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus nuvijęs juos tau nuo kelio, nesakyk sau širdyje: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS atvedė mane paveldėti šio krašto’, nes iš tikrųjų dėl tų tautų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Ne dėl savo teisumo ar savo širdies sąžiningumo įžengi paveldėti jų krašto, bet dėl jų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="6">Tad žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau šį kraštą paveldėti ne dėl tavo teisumo, nes esi kietasprandė tauta.</verse>
				<verse number="7">Atsimink ir neužmiršk, kaip supykdei VIEŠPATĮ, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="8">Net prie Horebo supykdėte VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS taip įniršo, jog buvo pasirengęs jus sunaikinti.</verse>
				<verse number="9">Užkopęs ant kalno paimti akmens plokščių, plokščių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS davė man dvi akmens plokštes, rašytas Dievo pirštu, su tais pačiais žodžiais, kuriuos buvo pasakęs jums iš ugnies prie kalno sueigos dieną.</verse>
				<verse number="11">Praėjus keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, VIEŠPATS davė man dvi akmens plokštes – Sandoros plokštes.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS tarė man: ‘Skubėk, tuojau pat leiskis iš čia žemyn, nes tavo žmonės, kuriuos išvedei iš Egipto, nedorai elgiasi. Jie veikiai suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, ir pasidarė sau nuliedintą stabą’.</verse>
				<verse number="13">Be to, VIEŠPATS pridūrė: ‘Dabar matau, kad ši tauta tikrai yra kietasprandė tauta.</verse>
				<verse number="14">Tad palik dabar mane vieną, kad galėčiau juos sunaikinti, ištrindamas jų vardą po dangumi. Iš tavęs padarysiu galingesnę ir gausesnę už juos tautą’.</verse>
				<verse number="15">Apsisukau ir leidausi žemyn nuo kalno. Kalnas liepsnojo ugnyje. Abiem rankomis laikiau dvi Sandoros plokštes.</verse>
				<verse number="16">Tada pamačiau, kad jūs iš tikrųjų nusidėjote VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nusiliedindami veršio atvaizdą. Jūs buvote veikiai suskubę pasukti iš kelio, kuriuo eiti VIEŠPATS buvo jums įsakęs.</verse>
				<verse number="17">Paėmęs abi plokštes, sviedžiau jas abiem rankomis nuo savęs ir sudaužiau jūsų akyse.</verse>
				<verse number="18">Tada gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir jį pykdydami.</verse>
				<verse number="19">Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES degančio pykčio jums, skatinusio jį sunaikinti jus. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą.</verse>
				<verse number="20">Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasirengęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo metu.</verse>
				<verse number="21">Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir sutrynęs į smulkiausias dulkes išbarsčiau dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.</verse>
				<verse number="22">Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot Taavos pykdėte VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="23">O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš Barnėjos, sakydamas: ‘Keliaukite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, nepasitikėdami juo ir nepaklusdami jam.</verse>
				<verse number="24">Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.</verse>
				<verse number="25">Todėl anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ; gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti.</verse>
				<verse number="26">Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: ‘Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka.</verse>
				<verse number="27">Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga.</verse>
				<verse number="28">Antraip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: ‹Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje›.</verse>
				<verse number="29">Juk jie galų gale yra tavo tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė man: ‘Nusitašyk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias, ir užkopk pas mane ant kalno; padirbk ir medžio skrynią.</verse>
				<verse number="2">Aš įrašysiu ant plokščių žodžius, buvusius ant pirmųjų plokščių, kurias sudaužei, ir tu įdėsi jas į skrynią’.</verse>
				<verse number="3">Padirbau skrynią iš akacijos medžio, nusitašiau dvi akmens plokštes, tokias kaip pirmąsias, ir užkopiau ant kalno su dviem plokštėmis rankose.</verse>
				<verse number="4">Tada jis parašė ant plokščių, kaip anksčiau buvo parašęs, tuos pačius žodžius – Dešimt Įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo paskelbęs jums iš ugnies ant kalno sueigos dieną, ir padavė jas man.</verse>
				<verse number="5">Apsisukęs nusileidau nuo kalno ir įdėjau plokštes į skrynią, kurią buvau padirbęs. Ir ten jos tebėra, kaip VIEŠPATS man įsakė.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai keliavo iš Beeroto Bene Jaakano į Moserą. Ten mirė Aaronas, ten buvo ir palaidotas; jo sūnus Eleazaras tapo kunigu vietoj jo.</verse>
				<verse number="7">Iš čia jie keliavo į Gudgodą, o iš Gudgodos į Jotbatą – kraštą su tekančiais upeliais.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu VIEŠPATS atskyrė Levio giminę VIEŠPATIES Sandoros Skryniai nešti, būti VIEŠPATIES akivaizdoje bei jam tarnauti ir laiminti jo vardu, kaip šiandien ir daroma.</verse>
				<verse number="9">Todėl Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats VIEŠPATS yra jo paveldas, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra apie juos kalbėjęs.</verse>
				<verse number="10">Išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Dar kartą VIEŠPATS išklausė mane ir sutiko tavęs nesunaikinti.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė man: ‘Stokis! Leiskis kelionėn priekyje žmonių, kad jie įžengtų ir paveldėtų kraštą, kurį jų protėviams prisiekiau jiems duoti’.</verse>
				<verse number="12">O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela</verse>
				<verse number="13">ir laikytis visų VIEŠPATIES, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui.</verse>
				<verse number="14">Žiūrėk! VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje,</verse>
				<verse number="15">tačiau tik tavo protėvius VIEŠPATS pamilo ir išrinko jus, jų palikuonis, iš visų tautų, kaip šiandien ir yra.</verse>
				<verse number="16">Tad apipjaustykite savo surambėjusias širdis ir nebebūkite daugiau kietasprandžiai.</verse>
				<verse number="17">Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio,</verse>
				<verse number="18">ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių.</verse>
				<verse number="19">Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="20">Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi.</verse>
				<verse number="21">Jis tavo gyrius. Jis tavo Dievas, padaręs šiuos nuostabius ir baisius darbus, kuriuos matei savo akimis.</verse>
				<verse number="22">Tavo protėvių buvo septyniasdešimt, kai jie nuėjo į Egiptą, o dabar VIEŠPATS, tavo Dievas, yra padaręs tave tokį gausų kaip dangaus žvaigždes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tad mylėk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visada laikykis įpareigojimo – jo įstatų, įsakų ir įsakymų.</verse>
				<verse number="2">Atsiminkite šiandien, kad ne jūsų vaikai, kurie nei patyrė, nei matė VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pamokos, bet jūs patys turite pripažinti jo didybę, galingai pakeltą ranką,</verse>
				<verse number="3">ženklus ir darbus, padarytus Egipte faraonui, Egipto karaliui, ir visai jo žemei:</verse>
				<verse number="4">ką jis padarė egiptiečių kariuomenei, žirgams ir vežimams, kai jie vijosi iš paskos, užliedamas juos Nendrių jūros vandenimis ir visiškai sunaikindamas,</verse>
				<verse number="5">ką jis padarė jums dykumoje, kol atėjote į šią vietą,</verse>
				<verse number="6">ir ką padarė Datanui ir Abiramui, Rubeno sūnaus Eliabo sūnums, kai viso Izraelio akyse žemė pravėrė savo burną ir prarijo juos drauge su šeimomis, palapinėmis bei visa kuo, kas gyva tarp jų,</verse>
				<verse number="7">nes jūs savo akimis matėte visus šiuos nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="8">Tad laikykitės visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, kad būtumėte stiprūs, įžengtumėte ir paveldėtumėte kraštą, kurį keliaujate paveldėti,</verse>
				<verse number="9">kad ilgai gyventumėte krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams ir jų palikuonims, krašte, tekančiame pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="10">Kraštas, kurį keliaujate paveldėti, ne toks, kaip Egipto žemė, iš kurios atėjote. Ten javai, kuriuos sėjai, turėjo būti laistomi tavo paties triūsu tartum darže.</verse>
				<verse number="11">O kraštas, kurį keliaujate paveldėti, yra kalvų ir slėnių šalis, laistoma iš dangaus lietumi.</verse>
				<verse number="12">Tai šalis, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, pasirūpina, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, prižiūri visada – nuo metų pradžios ligi metų galo.</verse>
				<verse number="13">Tad jei tikrai paklusite jo įsakymams, kuriuos jums duodu šiandien, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tarnaudami jam visa širdimi ir visa siela,</verse>
				<verse number="14">tai jis laiku duos tavo žemei lietaus – ir ankstyvuosius, ir vėlyvuosius lietus; tada jūs nuimsite savo derlių: grūdų, vyno ir aliejaus;</verse>
				<verse number="15">jis duos žolės laukuose jūsų galvijams, ir jūs būsite pavalgę iki soties.</verse>
				<verse number="16">Bet saugokitės, kad jūsų širdis nesusiviliotų tarnauti kitiems dievams ir juos garbinti,</verse>
				<verse number="17">nes tuomet VIEŠPATS įnirš ant jūsų ir uždarys dangaus skliautą, kad nebelytų lietus ir žemė nebeduotų derliaus. Tada jūs veikiai pražūsite puikiajame krašte, kurį VIEŠPATS jums duoda.</verse>
				<verse number="18">Įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdis ir sielas, prisiriškite kaip ženklą prie rankos ir prisitvirtinkite kaip žymę ant kaktos.</verse>
				<verse number="19">Mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.</verse>
				<verse number="20">Užrašyk juos ant savo namų durų staktos ir ant savo vartų,</verse>
				<verse number="21">kad jūsų ir jūsų vaikų dienos būtų padaugintos krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė jūsų protėviams duoti, kolei dangaus skliautas yra viršum žemės.</verse>
				<verse number="22">Tad jei jūs ištikimai laikysitės viso šio įsakymo, kurį jums duodu, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, eidami visais jo keliais ir laikydamiesi jo,</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS išvarys visas šias tautas pirma jūsų, ir paveldėsite už save didesnes ir galingesnes tautas.</verse>
				<verse number="24">Kiekviena vieta, į kurią įkelsite koją, jums priklausys; jūsų žemė drieksis nuo dykumos ligi Libano ir nuo Eufrato upės ligi Vakarų jūros.</verse>
				<verse number="25">Niekas nepajėgs jums priešintis: jūsų baimę ir siaubą VIEŠPATS, jūsų Dievas, sukels visame krašte, į kurį įkelsite koją, kaip jis pažadėjo.</verse>
				<verse number="26">Žiūrėkite! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą.</verse>
				<verse number="27">Palaiminimą, jei paklusite VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu,</verse>
				<verse number="28">ir prakeikimą, jei nepaklusite VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį šiandien jums duodu, eidami paskui kitus dievus, kurių nepažinojote.</verse>
				<verse number="29">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, į kurį tu įžengi jo paveldėti, ištarsi palaiminimą ant Garizimo kalno ir prakeikimą ant Ebalo kalno.</verse>
				<verse number="30">Kaip žinai, jie yra Užjordanėje, už vakarų kelio, esančio krašte kanaaniečių, gyvenančių Araboje priešais Gilgalą, prie Morės ąžuolų.</verse>
				<verse number="31">Juk pereisite Jordaną, kad įžengtumėte paveldėti krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, duoda jums, ir kai jį paveldėsite, ir kai jame gyvensite,</verse>
				<verse number="32">turite ištikimai laikytis visų įstatų ir įsakų, kuriuos išdėsčiau jums šiandien.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Štai įstatai ir įsakai; turite ištikimai jų laikytis krašte, kurį VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra davęs tau paveldėti, kol tik būsite gyvi žemėje.</verse>
				<verse number="2">Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuočiu medžiu garbino savo dievus.</verse>
				<verse number="3">Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, iškirskite jų dievų stabus, išdildykite jų vardą iš tokių vietų.</verse>
				<verse number="4">Taip, kaip jie, VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbinsite.</verse>
				<verse number="5">Jūs žvelgsite į vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks iš visų jūsų giminių kaip buveinę savo vardui įkurdinti. Jūs eisite ten,</verse>
				<verse number="6">nešdami savo deginamąsias atnašas ir aukas, savo dešimtines ir asmeniškas aukas, savo įžadų aukas ir geros valios atnašas ir savo galvijų bandų bei avių kaimenių pirmienas.</verse>
				<verse number="7">Ten VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgysite drauge su savo šeimomis, džiaugdamiesi visais atliktais darbais, kuriais VIEŠPATS, jūsų Dievas, bus jus palaiminęs.</verse>
				<verse number="8">Nesielgsite, kaip mes elgiamės čia šiandien, kiekvienas mūsų darydamas, kas jam atrodo gera,</verse>
				<verse number="9">nes dar nesate atėję į ramybės vietą – į paveldą, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda.</verse>
				<verse number="10">Kai būsite perėję Jordaną ir apsigyvenę krašte, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, skiria jums, ir kai jis bus suteikęs jums ramybę nuo jūsų aplinkinių priešų, kad galėtumėte saugiai gyventi,</verse>
				<verse number="11">nešite visa, ką jums įsakau, į tą vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks kaip buveinę savo vardui: deginamąsias atnašas ir kitas aukas, dešimtines ir dovanas, visas rinktines įžadų aukas, kurias pažadate VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje džiaugsitės drauge su savo sūnumis ir dukterimis, vergais bei vergėmis ir levitais, gyvenančiais jūsų miestuose, nes jie patys neturi, kaip jūs, dalies ar paveldo.</verse>
				<verse number="13">Žiūrėk, kad neatnašautum deginamųjų aukų, kur tik tavo akims patinka.</verse>
				<verse number="14">Tik toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks vienoje iš tavo giminių, ten atnašausi deginamąsias aukas ir ten atliksi visa, ką tau įsakau.</verse>
				<verse number="15">Tačiau, kur tik nori, gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, kaip gazelės ar stirnos mėsą.</verse>
				<verse number="16">Bet kraujo nevalgysite; jį išliesite ant žemės kaip vandenį.</verse>
				<verse number="17">Nevalgysi savo gyvenvietėse nei savo grūdų, vyno ir aliejaus dešimtinių, nei savo galvijų bandos ir avių kaimenės pirmienų, nei įžadų aukų, kurias pažadi, geros valios atnašų ir asmeniškų aukų.</verse>
				<verse number="18">Jas turi valgyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, drauge su sūnumis ir dukterimis, vergais ir vergėmis bei levitais, gyvenančiais tavo gyvenvietėse, džiaugdamiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje visais savo rankų laimėjimais.</verse>
				<verse number="19">Žiūrėk, kad neužmirštum levito, kol tik gyvensi savo krašte.</verse>
				<verse number="20">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip yra tau pažadėjęs, ir tu sakysi: ‘Valgysiu mėsos’, nes jausi norą valgyti mėsos, galėsi valgyti mėsos, kada tik nori.</verse>
				<verse number="21">Jei vieta, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks savo vardui įkurdinti, bus tau per toli, ir tu pjausi, kaip tau esu įsakęs, galviją iš bandos ar avį iš kaimenės, kuriuos tau VIEŠPATS yra davęs, kada tik norėsi, galėsi valgyti mėsą.</verse>
				<verse number="22">Iš tikrųjų kaip gazelė ar stirna yra valgoma, taip galite valgyti ir ją. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, kaip gazelės ar stirnos mėsą.</verse>
				<verse number="23">Bet pasisaugok, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; gyvybės su mėsa nevalgysi.</verse>
				<verse number="24">Jo nevalgysite, išpilsite jį ant žemės kaip vandenį.</verse>
				<verse number="25">Susilaikykite nuo jo, kad tau ir tavo vaikams po tavęs būtų gera, nes darai, kas teisu VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="26">Bet tau privalomas šventąsias atnašas ir įžadų aukas nuneši į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks.</verse>
				<verse number="27">Atnašausi savo deginamąsias aukas, mėsą ir kraują, ant VIEŠPATIES, savo Dievo, aukuro; kitų tavo aukų kraujas iš tikrųjų bus išlietas prie VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, bet mėsą gali valgyti.</verse>
				<verse number="28">Rūpinkis paklusti visiems šiems žodžiams, kuriuos tau įsakau šiandien, idant gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs amžinai, nes darysi, kas gera ir teisu VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="29">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus pakirtęs prieš tave tautas, kurias eini išvaryti, kai būsi jas išvaręs ir gyvensi jų krašte,</verse>
				<verse number="30">saugokis, kad nebūtumei suviliotas sekti jas po to, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: ‘Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis’.</verse>
				<verse number="31">Taip VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbink, nes visa, kas pasibjaurėtina, ko VIEŠPATS nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Žiūrėk, kad uoliai vykdytumėte visa, ką jums įsakau. Nieko prie to nepridėsi ir nieko neatimsi.</verse>
				<verse number="2">Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą</verse>
				<verse number="3">ir sakytų: ‘Sekime kitus dievus, – kurių jūs nebuvote pažinę, – ir jiems tarnaukime’, nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų,</verse>
				<verse number="4">neklausyk to pranašo ar sapnuotojo žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATĮ, savo Dievą, seksite, tik jo bijosite, tik jo įsakymų laikysitės, tik jo balsui paklusite, tik jam vienam tarnausite ir tik prie jo ištikimai glausitės.</verse>
				<verse number="6">Bet anas pranašas ar sapnuotojas bus nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę VIEŠPATIES, jūsų Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės ir atpirkusio tave iš vergijos namų, skelbė norėdamas nuvesti tave nuo kelio, kuriuo eiti tau įsakė VIEŠPATS, tavo Dievas. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.</verse>
				<verse number="7">Jei tave gundytų kas nors, net jei tai būtų tavo brolis ar tavo motinos sūnus, net jei tai būtų tavo paties sūnus ar duktė, ar žmona, kurią myli, ar artimiausias bičiulis, sakydamas: ‘Eime ir garbinkime kitus dievus’, kurių nei tu, nei tavo protėviai nesate pažinoję,</verse>
				<verse number="8">kurį nors iš aplinkinių tautų dievų, ar tai būtų arti, ar toli nuo jūsų, bet kur – nuo vieno žemės galo ligi kito, –</verse>
				<verse number="9">nesutik su tokiu ir neklausyk jo. Jam nei gailesčio, nei užuojautos neparodyk ir jo kaltės nenuslėpk.</verse>
				<verse number="10">Užmuškite jį. Tebūna tavo ranka pirmoji pakelta prieš jį, baudžiant jį mirtimi, o po tavęs ir visų kitų žmonių rankos.</verse>
				<verse number="11">Užmušk jį akmenimis, nes jis stengiasi nuvilioti tave nuo VIEŠPATIES, tavo Dievo, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="12">Tada visas Izraelis išgirs ir bijos; daugiau tokia nedorybė nebus daroma tarp jūsų.</verse>
				<verse number="13">Jei kuriame iš miestų, VIEŠPATIES, tavo Dievo, duotų tau gyventi, išgirsi,</verse>
				<verse number="14">kad atsirado nedorėlių, kurie suvedžiojo miesto gyventojus, sakydami: ‘Eime ir garbinkime kitus dievus’, kurių jūs nepažinojote,</verse>
				<verse number="15">tu nuodugniai išsiteirausi, ištirsi, išklausinėsi. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas buvo jūsų padarytas,</verse>
				<verse number="16">tu išžudysi to miesto gyventojus kalaviju, visiškai sunaikinsi miestą ir visa, kas jame; net galvijus išžudysi kalaviju.</verse>
				<verse number="17">Sukrauk visą grobį miesto aikštėje ir sudegink ugnyje miestą ir visą jo grobį kaip pilnutinę deginamąją auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Jis liks amžina griuvėsių krūva; niekada jis neturi būti atstatytas.</verse>
				<verse number="18">Teneprilimpa prie tavo rankų niekas, kas skirta sunaikinti, idant VIEŠPATS, nusigręžęs nuo degančio įniršio, pasigailėtų tavęs ir pasigailėjęs padaugintų tave, kaip prisiekė tavo protėviams</verse>
				<verse number="19">su sąlyga, kad klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos aš tau duodu šiandien, darydamas tai, kas teisu VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai. Neraižykite savęs ir neskuskite sau plaukų viršum kaktos dėl mirusiojo,</verse>
				<verse number="2">nes esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tave VIEŠPATS išsirinko iš visų kitų tautų žemėje būti jo tauta.</verse>
				<verse number="3">Nevalgysi, kas pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="4">Štai gyvuliai, kuriuos galite valgyti: jautis, avis, ožka,</verse>
				<verse number="5">stirna, gazelė, danielius, laukinė ožka, kalnų ožys, antilopė ir kalnų avis.</verse>
				<verse number="6">Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja.</verse>
				<verse number="7">Tačiau iš tų, kurie atrajoja ar yra skeltanagiai, nevalgysite kupranugario, kiškio ir opšraus, nes jie, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi. Jie jums nešvarūs.</verse>
				<verse number="8">Ir kiaulė jums nešvarus gyvulys, nes ji, nors ir turi skeltus nagus, bet neatrajoja. Nei šių gyvulių mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite.</verse>
				<verse number="9">Iš visų vandens gyvūnų galite valgyti tuos, kurie turi pelekus ir žvynus; tokius galite valgyti.</verse>
				<verse number="10">Kas pelekų ir žvynų neturi, to negalite valgyti. Tie gyvūnai jums nešvarūs.</verse>
				<verse number="11">Galite valgyti visus švarius paukščius.</verse>
				<verse number="12">Bet yra tokių, kurių nevalgysite: erelis, avėdra, jūrų erelis,</verse>
				<verse number="13">lingė, grifas, įvairių rūšių sakalai,</verse>
				<verse number="14">visos varnų rūšys,</verse>
				<verse number="15">strutis, pelėda, žuvėdra, įvairių rūšių vanagai,</verse>
				<verse number="16">apuokas, ūbaujanti pelėda, baltoji pelėda,</verse>
				<verse number="17">pelikanas, palšasis grifas, kormoranas,</verse>
				<verse number="18">gandras, įvairių rūšių garniai, kukutis ir šikšnosparnis.</verse>
				<verse number="19">Visi sparnuotieji vabzdžiai jums nešvarūs, jie nebus valgomi.</verse>
				<verse number="20">Galite valgyti visus švarius sparnuotus gyvūnus.</verse>
				<verse number="21">Kas nugaišęs, to nevalgysite. Gaišeną valgyti gali duoti ateiviui, gyvenančiam tavo mieste, ar parduoti svetimšaliui, nes tu esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Nevirsi ožiuko jo motinos piene.</verse>
				<verse number="22">Kasmet atskirsi dešimtą dalį viso savo pasėlių derliaus, užderėjusio dirvoje.</verse>
				<verse number="23">Valgysi dešimtinę savo grūdų, vyno bei aliejaus ir savo bandų bei kaimenių pirmagimius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią jis išsirinks kaip savo vardo buveinę, kad išmoktumei visad pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="24">Bet jei, VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, tave gausiai palaiminus, nuotoliui esant tokiam dideliam, kad tu dešimtinės nepajėgi nugabenti, nes vieta, kurią VIEŠPATS išsirinks savo vardui įkurdinti, per toli nuo tavęs,</verse>
				<verse number="25">gali dešimtinę pakeisti į pinigus. Su pinigais rankoje saugiai nueik į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išsirinkęs.</verse>
				<verse number="26">Panaudosi pinigus nupirkti, ką norėsi – jaučių, avių, vyno, stipraus gėrimo ir ko tik trokši. Ten, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgysi tu ir tavo namiškiai drauge džiaugdamiesi.</verse>
				<verse number="27">Ir levito, gyvenančio tavo mieste, nepalik tuščiomis, nes jis neturi nei dalies, nei paveldo kaip tu.</verse>
				<verse number="28">Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną.</verse>
				<verse number="29">Levitas, kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi, taip pat ateivis, našlaitis ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų tave ir kiekvieną tavo darbą, prie kurio pridedi ranką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Kas septinti metai švęsi skolų atleidimą.</verse>
				<verse number="2">Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis skolą, kurią buvo paskolinęs savo artimui, – nebereikalaus jos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas.</verse>
				<verse number="3">Iš svetimtaučio gali jos reikalauti, bet turi atleisti visa, ką tau skolingas tavo giminaitis.</verse>
				<verse number="4">Tarp jūsų neturi būti elgetų, nes VIEŠPATS tikrai laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti kaip nuosavybę,</verse>
				<verse number="5">jei tik paklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visą įsakymą, kurį tau skelbiu šiandien.</verse>
				<verse number="6">Kai VIEŠPATS bus tave palaiminęs, kaip jis pažadėjo, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas giminaičių, bet kuriame tavo miestų tame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui.</verse>
				<verse number="8">Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.</verse>
				<verse number="9">Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas: ‘Septintieji metai, skolų atleidimo metai, artinasi’, ir, rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jam neduotum. Prieš tave jis šauksis VIEŠPATIES, ir tu užsitrauksi kaltę.</verse>
				<verse number="10">Tad duok jam dosniai ir neapgailestauk širdimi, tai darydamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius.</verse>
				<verse number="11">Kadangi krašte beturčių niekada netrūks, įsakau tau: ‘Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte’.</verse>
				<verse number="12">Jei tavo bendruomenės narys, hebrajas ar hebrajė, parsiduoda tau, jis turi tarnauti šešerius metus, bet septintaisiais metais privalai jį paleisti laisvą.</verse>
				<verse number="13">Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="14">Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs.</verse>
				<verse number="15">Atsimink, kad buvai vergas Egipto žemėje, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą.</verse>
				<verse number="16">Bet jei jis tau sakytų: ‘Aš neisiu iš tavo namų’, dėl to, kad myli tave ir tavo šeimyną, nes jam gera pas tave,</verse>
				<verse number="17">tai, paėmęs ylą, perdursi jo ausies lezgelį, priglaustą prie durų, ir jis amžinai bus tavo vergas. Panašiai pasielgsi ir su savo verge.</verse>
				<verse number="18">Nesijausk nuskriaustas, kai paleidi jį laisvą, nes tarnyba, kurią jis tau yra atlikęs per tuos šešerius metus, verta dvigubos samdinių algos. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visa, ką darai.</verse>
				<verse number="19">Visus pirmagimius iš savo galvijų bandos ar avių kaimenės pašvęsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui; savo pirmagimiu jaučiu nedirbsi, avių kaimenės pirmagimio nekirpsi.</verse>
				<verse number="20">Suvalgysite jį – tu drauge su savo šeimyna – VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje kasmet toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks.</verse>
				<verse number="21">Bet jei jis turėtų trūkumą, kokį nors didelį trūkumą, būtų raišas ar aklas, jo VIEŠPAČIUI, savo Dievui, neaukosite.</verse>
				<verse number="22">Galite jį valgyti savo gyvenvietėse, nešvarūs ir švarūs gali jį valgyti, kaip valgoma gazelė ir stirna.</verse>
				<verse number="23">Tik jo kraujo negali valgyti, bet išliesi jį kaip vandenį ant žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Švęsk abibo mėnesį, atnašaudamas Paschos auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nes abibo mėnesį, naktį, VIEŠPATS, tavo Dievas, išvedė tave iš Egipto.</verse>
				<verse number="2">Atnašausi Paschą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš galvijų bandos ir avių kaimenės toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks kaip buveinę savo vardui.</verse>
				<verse number="3">Nieko rauginto su ja nevalgysi. Septynias dienas valgysi neraugintą duoną – vargo duoną, idant atsimintumei per visas gyvenimo dienas savo išėjimą iš Egipto žemės, nes iš Egipto žemės išėjai labai skubėdamas.</verse>
				<verse number="4">Per septynias dienas joks raugas tenesirodo visoje tavo žemėje; tenebūna palikta ligi ryto nieko iš mėsos, kurią aukojai pirmosios dienos vakarą.</verse>
				<verse number="5">Paschos negali atnašauti nė viename iš savo miestų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="6">Tik toje vietoje, kurią jis išrinks kaip buveinę savo vardui, tik ten atnašausi Paschą vakare, saulei leidžiantis, būtent tuo metu, kai išėjai iš Egipto.</verse>
				<verse number="7">Virsi ir valgysi toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks; kitą rytą gali leistis kelionėn atgal į savo palapines.</verse>
				<verse number="8">Šešias dienas valgęs neraugintą duoną, septintą dieną švęsi iškilmingą sueigą VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tą dieną nedirbsi jokio darbo.</verse>
				<verse number="9">Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus.</verse>
				<verse number="10">Tada tu švęsi Savaičių iškilmes, VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei atnašaudamas geros valios atnašą pagal derlių, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs.</verse>
				<verse number="11">Džiūgausi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai ir vergės, levitai, gyvenantys tavo miestuose, bei ateiviai, našlaičiai ir našlės, esantys su tavimi toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks kaip buveinę savo vardui.</verse>
				<verse number="12">Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir ištikimai laikykis šių įstatų.</verse>
				<verse number="13">Suvalęs klojimo ir vynuogių spaudyklos derlių, septynias dienas švęsi Palapinių šventę.</verse>
				<verse number="14">Džiūgausi šventės dienomis tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai bei vergės ir levitai, ateiviai, našlaičiai bei našlės, gyvenantys tavo miestuose.</verse>
				<verse number="15">Septynias dienas švęsi šias iškilmes VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus tavo laimėjimus, tu tikrai džiūgausi.</verse>
				<verse number="16">Tris kartus per metus – Neraugintosios duonos šventėje, Savaičių šventėje ir Palapinių šventėje – visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Tenepasirodo niekas VIEŠPATIES akivaizdoje tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas atnašaus, kiek išgali, pagal VIEŠPATIES, savo Dievo, palaiminimą, kurį jis bus tau suteikęs.</verse>
				<verse number="18">Paskirsi teisėjus ir apskaitininkus visur giminėse, visose savo gyvenvietėse, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Jie teis žmones teisingu teismu.</verse>
				<verse number="19">Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą.</verse>
				<verse number="20">Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi, idant tarptumei ir paveldėtumei kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="21">Nestatysi sau jokio šventojo stulpo – medžio šalia aukuro, kurį padirbsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui,</verse>
				<verse number="22">nei šventojo akmens; jų VIEŠPATS, tavo Dievas, nekenčia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Neaukosi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nesveiko jaučio ar nesveikos avies – su bet kokiu trūkumu, – nes tai pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="2">Jei pas tave, vienoje gyvenviečių, kurias tau duoda VIEŠPATS, būtų rasta vyras ar moteris, kurie daro pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse ir nusižengia jo Sandorai,</verse>
				<verse number="3">eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, – ką aš esu uždraudęs,</verse>
				<verse number="4">ir jei apie tai tau būtų pranešta ar tu pats sužinotumei, turi reikalą rūpestingai ištirti. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas yra įvykęs Izraelyje,</verse>
				<verse number="5">išvesi už savo miesto vartų vyrą ar moterį, padariusius tokį nedorą dalyką, ir užmušite tą vyrą ar moterį akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Žmogus gali būti nubaustas mirtimi tik dviejų ar trijų liudytojų liudijimu; niekas neturi būti nubaustas mirtimi, prieš jį liudijant tik vienam liudytojui.</verse>
				<verse number="7">Vykdant mirties bausmę, liudytojų rankos tebūna pakeltos pirmos prieš jį, o po to turi prisidėti visi žmonės. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.</verse>
				<verse number="8">Jei išspręsti bylą tau per sunku, ar tai būtų ginčas dėl žmogžudystės, ar įstatyminės teisės, ar dėl asmens užpuolimo – bet kokia ginčą kelianti byla tavo vartuose, – skubėk nueiti į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks.</verse>
				<verse number="9">Atėjęs pasitarsi su kunigais iš Levio giminės ir teisėju, kuris tomis dienomis yra atsakingas. Jie tau paskelbs bylos nuosprendį.</verse>
				<verse number="10">Vykdyk tiksliai nuosprendį, paskelbtą iš vietos, kurią VIEŠPATS išrinks, ištikimai laikydamasis visko, ką jie tau nurodė.</verse>
				<verse number="11">Turi elgtis pagal visus duotus nurodymus ir paskelbtą nuosprendį; nenukrypk nuo paskelbto nuosprendžio nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="12">Jei kas įžūliai savimi pasitikėdamas drįstų nepaklusti kunigui, paskirtam ten tarnauti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, ar teisėjui, tas žmogus mirs. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Visi žmonės, tai girdėdami, bijos ir savimi pasitikėdami įžūliai daugiau nebesielgs.</verse>
				<verse number="14">Kai būsi atėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, ir paveldėjęs jį bei įsikūręs jame, nuspręsi: ‘Pasiskirsiu sau karalių, kaip kad visur daro aplinkinės tautos’,</verse>
				<verse number="15">iš tikrųjų gali pasiskirti karaliumi tą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. Tik žiūrėk, kad karaliumi pasiskirtum vieną iš savo giminaičių; kokio nors svetimtaučio – žmogaus, kuris nėra tavo giminaitis – karaliumi negali pasiskirti.</verse>
				<verse number="16">Tačiau jis nelaikys daug arklių ir nesiųs savo žmonių į Egiptą daugiau arklių įsigyti, nes VIEŠPATS yra jums pasakęs: ‘Tuo keliu niekada atgal negrįžkite’.</verse>
				<verse number="17">Jis neims nei ves vis daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų; nei kaups sidabro ir aukso daugiau, negu reikia.</verse>
				<verse number="18">Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="20">Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Visa Levio kunigų giminė neturės dalies ar paveldo Izraelyje. Jie gyvens tik iš VIEŠPATIES ugninių atnašų kaip jų dalies,</verse>
				<verse number="2">bet neturės jokios dalies tarp savo broliškų giminių. VIEŠPATS yra jų paveldas, kaip jis jiems pažadėjo.</verse>
				<verse number="3">Kunigai turės teisę iš žmonių, atnašaujančių jautį ar avį, gauti mentę, abu žandikaulius ir skrandį.</verse>
				<verse number="4">Savo grūdų, vyno bei aliejaus pirmienas ir pirmąsias savo avių vilnas duosi jam,</verse>
				<verse number="5">nes VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinko Levį – jį ir jo sūnus – būti ir tarnauti VIEŠPATIES vardu visam laikui.</verse>
				<verse number="6">Jei levitas norėtų eiti iš bet kurios tavo gyvenvietės Izraelyje, kad ir kur jis gyventų, į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks, jis gali tai padaryti, kada jam patinka.</verse>
				<verse number="7">Ten jis gali tarnauti VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu, kaip ir visi jo broliai levitai, ten esantys ir tarnaujantys VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">Jie gaus tokias pat dalis valgyti kaip kiti, nepaisant jų asmeniškų dovanų ar palikimo.</verse>
				<verse number="9">Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų.</verse>
				<verse number="10">Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius,</verse>
				<verse number="11">ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų.</verse>
				<verse number="12">Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio.</verse>
				<verse number="13">Tad tu turi būti nuoširdžiai ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="14">Nors tos tautos, kurias tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančiųjų būrimu, VIEŠPATS, tavo Dievas, tau to daryti neleis.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą kaip mane iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES, savo Dievo, prašei sueigos dieną prie Horebo, sakydamas: ‘Neleisk man ilgiau klausytis VIEŠPATIES, mano Dievo, balso ar vėl kada regėti šią baisią ugnį, kad nenumirčiau’.</verse>
				<verse number="17">Tada VIEŠPATS man atsakė: ‘Taip kalbėdami, jie gerai daro.</verse>
				<verse number="18">Išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką būsiu jam įsakęs.</verse>
				<verse number="19">Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti.</verse>
				<verse number="20">O pranašas, drįstantis tarti mano vardu pranašavimą, kurio aš jam neįsakiau tarti, ar kalbantis kitų dievų vardu, turi mirti’.</verse>
				<verse number="21">Galbūt tu klausi: ‘Kaip galima žinoti, kad tas pranašavimas nėra VIEŠPATIES ištartas?’</verse>
				<verse number="22">Jeigu pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo VIEŠPATS nėra ištaręs. Pranašas bus kalbėjęs, įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus sunaikinęs tautas, kurių kraštą VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir tu būsi jį paveldėjęs bei įsikūręs jų miestuose ir namuose,</verse>
				<verse number="2">tu atskirsi tris miestus krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda paveldėti.</verse>
				<verse number="3">Apskaičiuosi nuotolius ir padalysi į tris sritis kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, idant kiekvienas žmogžudys galėtų į vieną iš jų pabėgti.</verse>
				<verse number="4">Štai kokiu atveju žmogžudys gali ten pabėgti ir savo gyvybę išgelbėti: kai netyčiomis yra užmušęs savo artimą, kuriam niekada nėra buvęs priešas.</verse>
				<verse number="5">Tarkime, nueina kas nors su artimu į mišką malkų pasikirsti, ir jam, pakėlus kirvį medžiui kirsti, kirvis nuslysta nuo koto ir mirtinai užgauna artimą. Toks žmogus gali bėgti į vieną iš tų miestų ir išgelbėti savo gyvybę.</verse>
				<verse number="6">Jei nuotolis būtų per didelis, keršytojas už kraują, vydamasis pykčio įkarštyje, galėtų pasivyti žmogžudį ir jį užmušti, nors mirties bausmės jis nebuvo užsitraukęs, nes niekada nebuvo buvęs savo artimo priešu.</verse>
				<verse number="7">Todėl aš tau ir įsakau atskirti tris miestus.</verse>
				<verse number="8">Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip yra prisiekęs tavo protėviams, kai atiduos tau visą kraštą, kurį tavo protėviams pažadėjo jums duoti,</verse>
				<verse number="9">jei ištikimai laikysies viso šio įsakymo, kurį tau šiandien duodu, mylėdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visada eidamas jo keliais, pridėsi dar tris miestus prie anų trijų.</verse>
				<verse number="10">Taip nebus pralietas nekalto žmogaus kraujas, užtraukdamas tau kraujo kaltę krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą.</verse>
				<verse number="11">Tačiau jei kas nors, būdamas nesantaikoje su artimu, patykojęs užpultų jį ir, atėmęs jo gyvybę, pabėgtų į vieną šių miestų,</verse>
				<verse number="12">žmogžudžio miesto seniūnai parsigabens jį iš ten ir perduos keršytojui už kraują nubausti mirties bausme.</verse>
				<verse number="13">Nerodysi jam jokio gailesčio, bet pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš Izraelio, idant tu klestėtumei.</verse>
				<verse number="14">Nepajudinsi savo artimo ežiaženklio, pastatyto pirmųjų kartų ant tavo paveldo, skirto krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti.</verse>
				<verse number="15">Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogų už bet kokį nusikaltimą ar bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, kaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų liudijimu.</verse>
				<verse number="16">Jei nedoras liudytojas stoja prieš žmogų ir apkaltina jį neištikimybe įstatymui,</verse>
				<verse number="17">abi šalys turės pasirodyti prieš VIEŠPATĮ akivaizdoje kunigų ir teisėjų, turinčių tomis dienomis atsakomybę.</verse>
				<verse number="18">Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas, melagingai liudijęs prieš savo artimą,</verse>
				<verse number="19">turite su juo taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.</verse>
				<verse number="20">Kiti, apie tai išgirdę, bijos, ir toks nusikaltimas niekada daugiau nebebus daromas tarp jūsų.</verse>
				<verse number="21">Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus, didesnę kariuomenę negu tavo, nebijok jų, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi.</verse>
				<verse number="2">Prieš prasidedant mūšiui kunigas išeis į priekį ir pasakys kariams kalbą.</verse>
				<verse number="3">Jis sakys: ‘Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. Nebūkite nusiminę! Nebijokite jų, nedrebėkite ir nepasiduokite siaubui,</verse>
				<verse number="4">nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir suteikti jums pergalę’.</verse>
				<verse number="5">Tada apskaitininkai kreipsis į kareivius, sakydami: ‘Ar yra kas nors, kas pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių.</verse>
				<verse number="6">Ar yra kas nors, kas įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas nesidžiaugtų jo vaisiais.</verse>
				<verse number="7">Ar yra kas nors, kas susižadėjo su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas jos nevestų’.</verse>
				<verse number="8">Apskaitininkai, toliau kalbėdami kariams, sakys: ‘Ar yra kas nors išsigandęs ir nusiminęs? Teeina jis namo, kad per jį brolių drąsa neišblėstų’.</verse>
				<verse number="9">Apskaitininkams baigus kalbėti kariams, kariuomenės didžiūnai ims vadovauti gretoms.</verse>
				<verse number="10">Prisiartinęs prie miesto jo pulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas.</verse>
				<verse number="11">Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir pasiduoda, visi jame esantys žmonės turės tau eiti lažą.</verse>
				<verse number="12">O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet kariauja, tu jį apgulsi.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyrus kalaviju.</verse>
				<verse number="14">Tačiau kaip grobį gali pasiimti moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas mieste, visą karo grobį, ir maitintis iš savo priešų paimto karo grobio, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau davęs.</verse>
				<verse number="15">Taip elgsiesi su visais miestais, kurie labai toli nuo tavęs, su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms.</verse>
				<verse number="16">Tačiau tų tautų miestuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja.</verse>
				<verse number="17">Sunaikinsi juos – hetitus ir amoritus, kanaaniečius ir perizus, hivus ir jebusiečius, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs,</verse>
				<verse number="18">kad jie neišmokytų tavęs visų tų pasibjaurėtinų dalykų, kuriuos daro savo dievams, ir nenusidėtumėte VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="19">Kai būsi apgulęs miestą ilgą laiką, kariausi prieš jį, norėdamas paimti, nesunaikink jo medžių, pakeldamas prieš juos kirvį. Jų vaisius gali valgyti, bet neturi jų kirsti. Argi laukų medžiai yra žmonės, kad ir jie turėtų būti įtraukti į tavo apgulą?</verse>
				<verse number="20">Tik medžius, kuriuos žinai nesant vaismedžius, gali naikinti ir kirsti su tavimi kariaujančio miesto apgulos pylimų statybai, kol miestas kris.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Jei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti, būtų rastas užmuštas žmogus, gulintis atvirame lauke, ir nebūtų žinoma, kas jį užmušė,</verse>
				<verse number="2">tavo seniūnai ir teisėjai nuėję išmatuos atstumą tarp miestų, esančių arti lavono.</verse>
				<verse number="3">Tada arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai paims iš bandos telyčią, kuri dar nėra buvusi pajungta darbui ir jungo niekada netraukė.</verse>
				<verse number="4">To miesto seniūnai nuves telyčią į slėnį su nuolat tekančiu upeliu, prie vietos, kuri nėra suarta ar apsėta, ir ten, slėnyje, nusuks telyčiai sprandą.</verse>
				<verse number="5">Ateis kunigai, Levio sūnūs, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išrinko jam tarnauti ir laiminti VIEŠPATIES vardu. Jų žodžiu bus išspręsti visi ginčai ir visi užpuoliai.</verse>
				<verse number="6">Tada visi arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai, nusiplovę rankas virš telyčios, kuriai slėnyje buvo nusuktas sprandas,</verse>
				<verse number="7">pareikš: ‘Mūsų rankos šio kraujo nepraliejo nei mūsų akys tai matė.</verse>
				<verse number="8">Atleisk, VIEŠPATIE, savo tautai Izraeliui, kurį atpirkai. Tenepasilieka nekalto kraujo kaltė Izraelyje, tavo tautoje!’ Ir kraujo kaltė bus jiems atleista.</verse>
				<verse number="9">Taip tu pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš jūsų, nes darysi, kas teisu VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="10">Kai eisi kariauti su savo priešais, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, atiduos juos tau į rankas, o tu paimsi juos į nelaisvę,</verse>
				<verse number="11">tarkime, jog pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios geistum ir norėtum ją imti sau žmona.</verse>
				<verse number="12">Parsivesi ją į namus, ji pasikirps plaukus, apsikarpys nagus</verse>
				<verse number="13">ir nusivilks belaisvės apdarą. Ji praleis visą mėnesį tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną. Tada gali sueiti su ja ir būti jos vyru, o ji bus tavo žmona.</verse>
				<verse number="14">Tačiau jeigu vėliau nebūsi ja patenkintas, turėsi duoti jai laisvę. Už pinigus jos parduoti negalėsi. Neturi elgtis su ja kaip su verge, nes ją išnaudojai.</verse>
				<verse number="15">Jei vyras turėtų dvi žmonas, vieną mylimą ir kitą nemėgstamą, ir jos abi – mylimoji ir nemėgstamoji – pagimdytų jam sūnus, bet pirmagimis būtų nemėgstamosios sūnus,</verse>
				<verse number="16">tą dieną, kai dalys savo nuosavybę sūnums, jis negalės laikyti savo pirmagimiu mylimosios žmonos sūnaus vietoj nemėgstamosios žmonos sūnaus, kuris yra pirmagimis.</verse>
				<verse number="17">Jis turi pripažinti pirmagimiu sūnų tos, kurios nemėgsta, ir duoti jam dvigubą dalį visko, ką turi, nes jis yra pirmasis jo vyriškumo vaisius, ir pirmagimio teisė priklauso jam.</verse>
				<verse number="18">Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį,</verse>
				<verse number="19">jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietovės vartų.</verse>
				<verse number="20">Jie pareikš miesto seniūnams: ‘Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis’.</verse>
				<verse number="21">Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos.</verse>
				<verse number="22">Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio,</verse>
				<verse number="23">kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas. Tu neturi teršti žemės, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Pamatęs klaidžiojantį savo artimo jautį ar avį, nepraeik pro šalį; turi nuvesti juos atgal pas savo artimą.</verse>
				<verse number="2">Jei tas artimas negyvena arti tavęs ar tu nežinai, kas yra gyvulio savininkas, parsivesi jį į namus. Jis bus pas tave, kol savininkas atsišauks; tada sugrąžinsi jam.</verse>
				<verse number="3">Taip pat elgsiesi su artimo asilu; taip pat elgsiesi su artimo drabužiu; taip pat elgsiesi su kiekvienu kitu daiktu, kurį tavo artimas pamestų, o tu rastum. Negali praeiti pro šalį nepagelbėjęs.</verse>
				<verse number="4">Matydamas parkritusį ant kelio savo artimo asilą ar jautį, nepraeisi pro šalį, bet turi jam padėti parkritusį pakelti ant kojų.</verse>
				<verse number="5">Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="6">Jei, einant keliu, pasitaikytų užtikti paukščio lizdą bet kur medyje ar ant žemės su jaunikliais ar kiaušiniais, su tupinčia motina ant jauniklių ar kiaušinių, motinos drauge su jaunikliais nepaimsi.</verse>
				<verse number="7">Leisk motinai nuskristi ir pasiimk tik jauniklius, idant tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei.</verse>
				<verse number="8">Statydamas naujus namus, padirbsi savo stogui turėklus, idant neužsitrauktumei kraujo kaltės ant savo namų, jei kas nuo jo žemėn nupultų.</verse>
				<verse number="9">Neapsėsi savo vynuogyno dviem skirtingomis sėklomis. Jei taip darytum, visas jo derlius – sėkla, kurią pasėjai, ir vynuogyno derlius – negali būti naudojami.</verse>
				<verse number="10">Nearsi poron įkinkytais jaučiu ir asilu.</verse>
				<verse number="11">Nesirengsi drabužiais, pasiūtais iš drauge suaustų vilnų ir linų.</verse>
				<verse number="12">Pasidarysi kutus keturiuose kampuose apsiausto, kuriuo apsisiauti.</verse>
				<verse number="13">Tarkime, vyras veda žmoną ir, suėjęs su ja, ima jos neapkęsti,</verse>
				<verse number="14">prasimano kaltinimų ir šmeiždamas sako: ‘Vedžiau šią moterį, bet, suėjęs su ja, neradau įrodymo, kad ji būtų mergelė’.</verse>
				<verse number="15">Tokiu atveju merginos tėvas ir motina pateiks merginos mergystės ženklus seniūnams miesto vartuose.</verse>
				<verse number="16">Merginos tėvas pareikš seniūnams: ‘Aš daviau savo dukterį žmona šiam vyrui, bet jis neapkenčia jos.</verse>
				<verse number="17">Prasimanė net kaltinimų, sakydamas: ‹Neradau įrodymo, kad tavo duktė būtų mergelė›. Betgi štai mano dukters mergystės ženklai’. Tada jiedu išskleis drabužį miesto seniūnų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">To miesto seniūnai paims tą vyrą ir nuplaks.</verse>
				<verse number="19">Be to, jie nubaus jį šimto sidabrinių šekelių bauda ir atiduos juos merginos tėvui, nes vyras apšmeižė mergelę Izraelyje. O ji pasiliks jo žmona; jis niekada neturės teisės su ja išsiskirti.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, jei buvo rasta, kad mergina nebuvo mergelė,</verse>
				<verse number="21">mergina bus atvesta prie jos tėvo namų durų, ir miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.</verse>
				<verse number="22">Jei vyras pagautas gulintis su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.</verse>
				<verse number="23">Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja,</verse>
				<verse number="24">išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.</verse>
				<verse number="25">Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tik su ja sugulęs vyras turi mirti,</verse>
				<verse number="26">o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą.</verse>
				<verse number="27">Kadangi užklupo ją laukuose, susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų.</verse>
				<verse number="28">Jei vyras užklumpa merginą, kuri nėra susižadėjusi, užpuola bei sugula su ja, ir jiedu pagaunami,</verse>
				<verse number="29">su ja sugulęs vyras duos merginos tėvui penkiasdešimt sidabrinių šekelių, o ji taps jo žmona. Kadangi išprievartavo, jis niekada neturės teisės su ja išsiskirti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Joks vyras neves savo tėvo žmonos, neišniekins savo tėvo lovos.</verse>
				<verse number="2">Nė vienas, kurio sėklidės sutraiškytos ar varpa nupjauta, nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.</verse>
				<verse number="3">Gimusieji iš neteisėto lytinio santykiavimo nebus priimti į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtos kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.</verse>
				<verse number="4">Joks amonitas ar moabitas nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtos kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą</verse>
				<verse number="5">dėl to, kad nepasitiko jūsų su duona ir vandeniu kelionėje iš Egipto, ir dėl to, kad samdė prieš tave Beoro sūnų Bileamą iš Peoro Mesopotamijoje tave prakeikti,</verse>
				<verse number="6">bet VIEŠPATS, tavo Dievas, atsisakė Bileamo klausyti; VIEŠPATS, tavo Dievas, pavertė tą prakeikimą palaiminimu, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, mylėjo tave.</verse>
				<verse number="7">Niekada nesirūpinsi jų gerove ar labu, kol tik būsi gyvas.</verse>
				<verse number="8">Nesibjaurėsi edomitais, nes jie tavo giminės. Nesibjaurėsi egiptiečiais, nes buvai ateivis jų žemėje.</verse>
				<verse number="9">Jiems gimę trečios kartos vaikai gali būti priimti į VIEŠPATIES sueigą.</verse>
				<verse number="10">Kai žygyje prieš savo priešus įsirengi stovyklą, susilaikyk nuo visko, kas nepadoru.</verse>
				<verse number="11">Jei kas nors iš jūsų taps nešvarus nakčia dėl sėklos išsiliejimo, jis turi išeiti iš stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Artėjant vakarui, jis apsiplaus vandeniu ir, saulei leidžiantis, gali pareiti į stovyklą.</verse>
				<verse number="13">Už stovyklos turėsi nurodytą vietą, kur galėsi eiti laukan.</verse>
				<verse number="14">Prie savo aprangos turėsi ir kastuvėlį. Nusilengvinęs už stovyklos, iškasi duobę ir pridengsi savo išmatas.</verse>
				<verse number="15">Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, vaikščioja tavo stovykloje, gelbėdamas tave ir įduodamas tau priešus, tavo stovykla turi būti šventa. Tenemato jis nieko nepadoraus tarp jūsų ir tenenusigręžia nuo tavęs.</verse>
				<verse number="16">Vergo, išsigelbėjusio pas tave nuo savininko, neatiduosi jo savininkui.</verse>
				<verse number="17">Jis gyvens su tavimi bet kurioje vietoje, kurią išsirinks tarp jūsų kuriame nors mieste, kur tik jam patiks. Tu neturi jo skriausti.</verse>
				<verse number="18">Jokia Izraelio duktė nebus šventyklos kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventyklos kekšininkas.</verse>
				<verse number="19">Neneši kekšės užmokesčio ar kekšininko atlygio į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus kaip aukos už įžadą, nes jiedu abu pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.</verse>
				<verse number="20">Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas paskolinta.</verse>
				<verse number="21">Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti ateini.</verse>
				<verse number="22">Kai padarai įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę.</verse>
				<verse number="23">Bet, susilaikydamas nuo įžadų, kaltės neužsitrauksi.</verse>
				<verse number="24">Kas išėjo iš tavo lūpų, turi ištikimai padaryti, kaip laisvai esi savo lūpomis pažadėjęs VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="25">Kai įžengsi į kaimyno vynuogyną, gali valgyti vynuogių iki soties, bet į savo indą nieko nesidėsi.</verse>
				<verse number="26">Kai įeini į savo kaimyno nepjautų javų lauką, gali ranka skintis varpų, bet pjautuvu savo kaimyno javų nesipjausi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji nesusilaukia malonės jo akyse, nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų.</verse>
				<verse number="2">O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona.</verse>
				<verse number="3">Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų, arba antrasis ją vedęs vyras miršta.</verse>
				<verse number="4">Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama, nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.</verse>
				<verse number="5">Kol vyras neseniai vedęs, nei jis į kariuomenę eis, nei jam bus pavestos kokios pareigos. Atleistas vieneriems metams, jis liks namie ir džiugins žmoną, kurią yra vedęs.</verse>
				<verse number="6">Niekas neturi imti užstatu rankinių girnų ar viršutinės girnapusės, nes tai būtų gyvybės ėmimas užstatu.</verse>
				<verse number="7">Jei rastųsi žmogus, kuris pagrobė kitą izraelitą, padarydamas vergu ar parduodamas izraelitą, pagrobėjas turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo.</verse>
				<verse number="8">Raupsų ligos atvejais labai rūpestingai daryk visa, ką nurodys kunigai iš Levio giminės. Darykite taip, kaip aš jiems esu įsakęs.</verse>
				<verse number="9">Atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto.</verse>
				<verse number="10">Kai duodi savo artimui bet kokią paskolą, neisi į jo namus paimti užstato.</verse>
				<verse number="11">Lauke palauksi, kol žmogus, kuriam duodi paskolą, išneš tau užstatą.</verse>
				<verse number="12">O jei tas žmogus nuskurdęs, nemiegosi su jo apdaru, duotu tau užstatu.</verse>
				<verse number="13">Turi sugrąžinti jam užstatą saulei leidžiantis, kad tavo artimas, galėdamas miegoti su savo apdaru, laimintų tave. Tai bus tavo geras darbas VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis, gyvenantis krašte vienoje iš tavo gyvenviečių.</verse>
				<verse number="15">Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Antraip jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę.</verse>
				<verse number="16">Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="17">Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu.</verse>
				<verse number="18">Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti.</verse>
				<verse number="19">Kai, pjaudamas javus savo lauke, užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius.</verse>
				<verse number="20">Kai nupurtai alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="21">Kai nurenki vynuoges savo vynuogyne, nerinksi, kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.</verse>
				<verse number="22">Atsimink, kad buvai ateivis Egipto žemėje; todėl aš įsakau tau tai daryti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Tarkime, du vyrai susiginčija ir eina į teismą. Teisėjai padaro nuosprendį, pareikšdami vieną esant teisų, o kitą kaltą.</verse>
				<verse number="2">Jei kaltasis yra užsitarnavęs būti nuplaktas, teisėjas palieps jį paguldyti ir nuplakti teisiojo akivaizdoje, kertant tiek kirčių, kiek jis užsitarnavo.</verse>
				<verse number="3">Keturiasdešimt kirčių galima jam duoti, bet ne daugiau; antraip, davus daugiau kirčių, tavo artimas bus pažemintas tavo akyse.</verse>
				<verse number="4">Jaučiui, kuliančiam javus, antsnukio neuždėsi.</verse>
				<verse number="5">Kai broliai gyvena drauge ir vienas jų miršta, nepalikdamas sūnaus, mirusiojo žmona neištekės šalia šeimos už svetimo vyro. Jos vyro brolis sueis su ja; jis paims ją sau žmona ir atliks jai svainio pareigą.</verse>
				<verse number="6">O pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės mirusiojo brolio vardą, kad jo vardas nebūtų ištrintas iš Izraelio.</verse>
				<verse number="7">Tačiau jei tas vyras nenorės vesti savo brolio našlės, jo brolio našlė ateis pas seniūnus vartuose ir tars: ‘Mano vyro brolis atsisako įamžinti savo brolio vardą Izraelyje. Jis neatlieka man svainio pareigos’.</verse>
				<verse number="8">Tada miesto seniūnai pasišauks jį ir įspės. Jei jis užsispiria, sakydamas: ‘Nenoriu jos vesti’,</verse>
				<verse number="9">jo brolio žmona prieis prie jo seniūnų akivaizdoje, numaus jam nuo kojos sandalą ir, spjovusi jam į veidą, tars: ‘Šitaip elgiamasi su vyru, kuris nestato savo broliui namų’.</verse>
				<verse number="10">Visur Izraelyje jo šeima bus žinoma kaip ‘namai to, kuriam buvo numautas sandalas’.</verse>
				<verse number="11">Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyro nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos,</verse>
				<verse number="12">nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.</verse>
				<verse number="13">Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių.</verse>
				<verse number="14">Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių.</verse>
				<verse number="15">Turėsi tik pilną ir teisingą svarstį, turėsi tik pilną ir teisingą saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="16">Tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi VIEŠPATS, tavo Dievas.</verse>
				<verse number="17">Atsimink, ką tau darė Amalekas, kai keliavai iš Egipto,</verse>
				<verse number="18">kaip jis užpuldinėjo tave pakeliui, kai buvai išalkęs, ir, nebijodamas Dievo, žudė visus atsilikusius.</verse>
				<verse number="19">Todėl, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus davęs tau poilsį nuo visų tavo priešų visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, ištrinsi Amaleko atminimą po dangumi. Neužmiršk!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Kai būsi įžengęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, ir užėmęs įsikursi jame,</verse>
				<verse number="2">paimsi pirmienas iš įvairių žemės vaisių, nuimtų pjūties metu iš krašto, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir, sudėjęs juos į pintinę, eisi į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks savo vardui kaip buveinę,</verse>
				<verse number="3">nueisi pas kunigą, turintį valdžią tomis dienomis, ir tarsi jam: ‘Šiandien aš pareiškiu VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad įžengiau į kraštą, kurį VIEŠPATS mūsų protėviams prisiekė duoti mums’.</verse>
				<verse number="4">Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą,</verse>
				<verse number="5">tu pareikši VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano protėvis buvo klajoklis aramėjas, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą.</verse>
				<verse number="6">Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą.</verse>
				<verse number="7">Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka, siaubą keliančia galybe, ženklais ir nuostabiais darbais.</verse>
				<verse number="9">Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="10">Todėl dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, esi man davęs’. Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="11">Tada džiaugsiesi, drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams.</verse>
				<verse number="12">Kai trečiaisiais metais, kurie yra dešimtinės metai, būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse,</verse>
				<verse number="13">tarsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Paėmiau iš namų, kas šventa, ir atidaviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visą įsakymą, kurį esi man davęs. Nė vieno tavo įsakymų nei peržengiau, nei užmiršau:</verse>
				<verse number="14">nevalgiau nieko iš dešimtinės liūdėdamas; nepaėmiau jos iš namų, būdamas nešvarus; nepaaukojau nieko iš jos mirusiesiems. Klausiau VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visa, ką esi man įsakęs.</verse>
				<verse number="15">Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei žemę, kurią esi mums davęs, kaip prisiekei mūsų protėviams, – kraštą, tekantį pienu ir medumi’.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS, tavo Dievas, įsako tau šią dieną vykdyti šiuos įstatus ir įsakus, ištikimai vykdyti visa širdimi ir visa siela.</verse>
				<verse number="17">Šiandien tu patvirtinai, kad VIEŠPATS yra tavo Dievas, kad eisi jo keliais, laikysiesi jo įstatų, įsakymų bei įsakų ir klausysi jo balso.</verse>
				<verse number="18">Šiandien ir VIEŠPATS patvirtino, kaip yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų,</verse>
				<verse number="19">kad viršum visų savo sukurtų tautų jis išaukštins tave gyriumi, garsu bei garbe ir kad tu būsi šventa tauta VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis yra tau pažadėjęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tada Mozė drauge su Izraelio seniūnais įsakė žmonėms, tardamas: „Laikykitės visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną, kai būsite perėję per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, sustatysi didelius akmenis, aptinkuosi juos</verse>
				<verse number="3">ir užrašysi ant jų visus šio Įstatymo žodžius. Kai būsite perėję, kad įžengtumėte į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, kraštą, tekantį pienu ir medumi, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, tau pažadėjo,</verse>
				<verse number="4">– taigi, kai būsite perėję per Jordaną, sustatysite tuos akmenis, kaip šiandien jums įsakau, ant Ebalo kalno ir aptinkuosi juos.</verse>
				<verse number="5">Ten pastatysi ir aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aukurą iš akmenų. Netašyk jų geležiniu įrankiu.</verse>
				<verse number="6">Iš netašytų akmenų turi pastatyti VIEŠPATIES, savo Dievo, aukurą. Tada atnašauk ant jo deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI, savo Dievui,</verse>
				<verse number="7">aukok bendravimo aukas ir valgyk jas ten, džiaugdamasis VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="8">O visus šio Įstatymo žodžius labai aiškiai parašysi ant anų akmenų“.</verse>
				<verse number="9">Mozė drauge su levitais kunigais kalbėjo visam Izraeliui, tardamas: „Tylėk ir klausykis, Izraeli! Šią dieną tapai VIEŠPATIES, savo Dievo, tauta.</verse>
				<verse number="10">Todėl klausyk VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir laikykis jo įsakymų ir įstatų, kuriuos tau šiandien duodu“.</verse>
				<verse number="11">Tą pačią dieną Mozė davė žmonėms šį įsakymą:</verse>
				<verse number="12">„Kai būsite perėję per Jordaną, šios giminės – Simeonas, Levis, Judas, Isacharas, Juozapas ir Benjaminas – stos ant Garizimo kalno ištarti tautai palaiminimo.</verse>
				<verse number="13">O prakeikimui ištarti stos ant Ebalo kalno šios giminės: Rubenas, Gadas, Ašeras, Zabulonas, Danas ir Naftalis.</verse>
				<verse number="14">Tada levitai garsiai paskelbs visiems izraelitams:</verse>
				<verse number="15">‘Prakeiktas žmogus, kuris meistro rankų darbu daro stabą ar lieja atvaizdą, pasibjaurėtiną VIEŠPAČIUI, ir slapta jį stato!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="16">‘Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="17">‘Prakeiktas, kas perkelia savo kaimyno ežiaženklį!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="18">‘Prakeiktas, kas suklaidina aklą žmogų kelyje!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="19">‘Prakeiktas, kas pažeidžia ateivio, našlaičio ir našlės teises!’ O visi atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="20">‘Prakeiktas, kas sugula su savo tėvo žmona, nes jis nukelia savo tėvo antklodę!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="21">‘Prakeiktas, kas sueina su bet kokiu gyvuliu!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="22">‘Prakeiktas, kas sugula su savo seserimi, savo tėvo dukterimi ar savo motinos dukterimi!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="23">‘Prakeiktas, kas sugula su savo uošve!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="24">‘Prakeiktas, kas slapta užmuša savo artimą!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="25">‘Prakeiktas, kas apsiima už kyšį pralieti nekaltą kraują!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
				<verse number="26">‘Prakeiktas, kas nesilaikys šio Įstatymo žodžių ir nevykdys!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Bet jei ištikimai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, VIEŠPATS, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų.</verse>
				<verse number="2">Jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, tave pasieks ir užlies visi šie palaiminimai:</verse>
				<verse number="3">Palaimintas būsi mieste, palaimintas būsi kaime!</verse>
				<verse number="4">Palaimintas bus tavo įsčių, tavo žemės ir tavo gyvulių vaisius, bandos ir kaimenės prieauglis.</verse>
				<verse number="5">Palaiminta bus tavo pintinė ir tavo duoninė!</verse>
				<verse number="6">Palaimintas būsi pareidamas, palaimintas būsi išeidamas!</verse>
				<verse number="7">Priešus, puolančius tave, VIEŠPATS sutriuškins tavo akyse. Tave jie puls vienu keliu, bet nuo tavęs bėgs septyniais keliais.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS įsakys palaimai būti su tavimi tavo klėtyse ir visur, kur tik ką imsiesi daryti; jis laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS padarys tave savo šventa tauta, kaip yra tau prisiekęs, jei laikysiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų ir eisi jo keliais.</verse>
				<verse number="10">Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas VIEŠPATIES vardu, ir bijos tavęs.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS aprūpins tave gausia gerove, įsčių vaisiumi, gyvulių prieaugliu ir žemės derliumi krašte, kurį VIEŠPATS tavo protėviams prisiekė tau duoti.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS atidarys tau savo turtingą iždą, dangų, kad laiku parūpintų lietaus tavo kraštui, ir laimins visus tavo rankų darbus. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS padarys tave galva, o ne uodega, tu visuomet būsi viršuje ir niekada apačioje, jei tik klausysi ir ištikimai laikysiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos tau šiandien duodu.</verse>
				<verse number="14">Nenukrypk nei į dešinę, nei į kairę nė nuo vieno įsakymų, kuriuos jums šiandien duodu, apie kitus dievus ir tarnavimą jiems.</verse>
				<verse number="15">Bet jei neklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir ištikimai nevykdysi visų jo įsakymų ir įstatų, kuriuos tau šiandien duodu, tave pasieks ir užlies visi šie prakeikimai:</verse>
				<verse number="16">Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi kaime!</verse>
				<verse number="17">Prakeikta bus tavo pintinė ir tavo duoninė!</verse>
				<verse number="18">Prakeiktas bus tavo įsčius, tavo žemės derlius ir tavo gyvulių vaisius, bandos ir kaimenės prieauglis.</verse>
				<verse number="19">Prakeiktas būsi pareidamas, prakeiktas būsi išeidamas!</verse>
				<verse number="20">Jei tik bandysi tai daryti, VIEŠPATS taip užleis tave nelaimėmis, sąmyšiais ir nesėkmėmis, kad būsi veikiai sunaikintas už savo nedorus darbus, nes palikai mane.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS spaus tave maru, kolei nepadarys tau galo krašte, kurio paveldėti įžengi.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS ištiks tave džiova, karštlige, uždegimu, kaitra ir sausra, kūlėmis ir miltlige; sekios tai tave įkandin, kolei nežūsi.</verse>
				<verse number="23">Dangaus skliautas virš tavo galvos bus varis, o žemė po kojomis – geležis.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS permainys tavo krašto lietų į dulkes, tik smiltys tekris ant tavęs iš dangaus skliauto, kolei nebūsi sunaikintas.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS privers tave bėgti nuo savo priešų; išžygiuosi prieš juos vienu keliu, bet bėgsi nuo jų septyniais keliais. Tapsi pasibaisėjimu visoms žemės karalystėms.</verse>
				<verse number="26">Jūsų lavonai bus maistas padangių paukščiams ir žemės žvėrims. Nebus kas juos nubaidytų.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS ištiks tave Egipto pūliniais, augliais, dedervine ir niežais, nuo kurių neišsigydysi.</verse>
				<verse number="28">VIEŠPATS ištiks tave beprotybe, aklumu ir išgąsčiu.</verse>
				<verse number="29">Net vidudienį eisi apgraibomis kaip aklas tamsoje, bet kelio nerasi. Nuolat būsi engiamas ir plėšiamas, nebus kam tau pagelbėti.</verse>
				<verse number="30">Jei susižadėsi su moterimi, kitas vyras su ja suguls; jei pasistatysi namus, juose negyvensi; jei įsiveisi vynuogyną, jo vaisiais nesidžiaugsi.</verse>
				<verse number="31">Tavo jautis tau matant bus papjautas, bet tu jo nevalgysi; tavo asilas tau matant bus pavogtas, bet nebus tau sugrąžintas; tavo avys bus atiduotos tavo priešams, ir nebus kas tau pagelbėtų.</verse>
				<verse number="32">Tavo sūnūs ir dukterys tau matant bus atiduodami svetimai tautai; pražiūrėsi akis visą dieną jų ieškodamas, bet būsi bejėgis ką nors padaryti.</verse>
				<verse number="33">Tavo žemės ir viso tavo triūso derlių valgys tauta, kurios nepažįsti; būsi engiamas ir slegiamas be perstojo,</verse>
				<verse number="34">kolei reginiai tavo akyse išves tave iš proto.</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATS ištiks tave keliuose ir šlaunyse, nuo kojų padų ligi viršugalvio, piktybiniais pūliniais, nuo kurių negalėsi būti išgydytas.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATS išvarys tave ir karalių, kurį sau pasiskirsi, pas tautą, kurios nei tu, nei tavo protėviai nepažinojote; tenai tarnausi svetimiems dievams, padarytiems iš medžio ir akmens.</verse>
				<verse number="37">Tapsi siaubo reginiu, patarle ir priežodžiu visoms tautoms, pas kurias tave VIEŠPATS nuves.</verse>
				<verse number="38">Nors daug sėklos nuneši į savo lauką, derliaus mažai tenuimsi, nes skėriai jį suris.</verse>
				<verse number="39">Nors įsiveisi vynuogynus ir juos įdirbsi, vynuogių nenurinksi ir vyno negersi, nes kirmėlės jas nuės.</verse>
				<verse number="40">Nors turėsi alyvmedžių visoje savo žemėje, aliejumi neišsitepsi, nes tavo alyvos nukris neprinokusios.</verse>
				<verse number="41">Nors pagimdysi sūnų ir dukterų, su tavimi jie nepasiliks, nes turės išeiti į nelaisvę.</verse>
				<verse number="42">Visi tavo medžiai ir tavo žemės derlius bus vabzdžių grobis.</verse>
				<verse number="43">Ateivis, gyvenantis su tavimi, kils vis aukščiau ir aukščiau už tave, o tu tuo tarpu slinksi vis žemiau ir žemiau.</verse>
				<verse number="44">Jis tau skolins, o tu jam neskolinsi; jis bus galva, o tu – uodega.</verse>
				<verse number="45">Visi šie prakeikimai ištiks tave, vydamiesi įkandin ir priblokšdami, kolei būsi sunaikintas, nes neklausei VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesilaikei įsakymų bei įstatų, kuriuos jis tau yra davęs.</verse>
				<verse number="46">Amžinai jie bus ženklas ir stebinantis reiškinys tau ir tavo palikuonims.</verse>
				<verse number="47">Kadangi nenorėjai tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, su džiaugsmu ir dėkinga širdimi už visokeriopą perteklių,</verse>
				<verse number="48">tarnausi alkanas ir ištroškęs, nuogas ir nieko neturintis, savo priešams, kuriuos VIEŠPATS tau siųs. Ant sprando tau dės jis geležinį jungą, kolei sunaikins tave.</verse>
				<verse number="49">VIEŠPATS atves prieš tave tautą iš toli, nuo žemės pakraščių, skrendančią kaip erelis, tautą, kurios kalbos tu nesupranti,</verse>
				<verse number="50">žiaurią tautą, nerodančią pagarbos senam ar gailesčio jaunam.</verse>
				<verse number="51">Ji ris tavo galvijų prieauglį ir tavo žemės derlių, kolei nebūsi sunaikintas, nepalikdama tau nei grūdų, nei vyno, nei aliejaus, nei prieauglio tavo bandoje ar kaimenėje, kolei nepražudys tavęs.</verse>
				<verse number="52">Ji apguls tave visuose tavo miestuose, kolei aukštieji įtvirtinimo mūrai, kuriais pasitiki, bus išgriauti visame tavo krašte. Ji apguls tave visuose tavo miestuose visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs.</verse>
				<verse number="53">Beviltiškai skursdamas dėl priešo apgulos, valgysi savo įsčių vaisių – kūną savo sūnų ir dukterų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs.</verse>
				<verse number="54">Net švelniausias ir lepiausias iš jūsų vyrų pavydės savo paties broliui, mylimai žmonai ir kitiems vaikams</verse>
				<verse number="55">bet kokio gabalo savo vaikų mėsos, kurią pats valgys, kai nebus likę nieko kito, beviltiškai skurstant visiems tavo miestams dėl priešo apgulos.</verse>
				<verse number="56">Net švelniausia ir lepiausia iš jūsų moterų, tokia švelni ir tokia lepi, kad nėra pratusi kojos padu paliesti žemę, pavydės savo mylimam vyrui, sūnui bei dukteriai</verse>
				<verse number="57">net nuovalų, kurios išeina gimdant, ir pagimdyto kūdikio, nes pati juos valgys slapta, kai nebus likę nieko kito, beviltiškai skurstant visiems tavo miestams dėl priešo apgulos.</verse>
				<verse number="58">Jei nesilaikysi ištikimai visų šio Įstatymo žodžių, užrašytų šioje knygoje, jei pagarbiai nebijosi šlovingo ir nuostabaus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo,</verse>
				<verse number="59">VIEŠPATS ištiks ir tave, ir tavo palikuonis sunkiomis ir ilgalaikėmis rykštėmis, skaudžiomis ir ilgalaikėmis ligomis.</verse>
				<verse number="60">Jis ištiks tave visomis Egipto ligomis, kurių tu taip bijojai, ir jos tavęs nepaleis.</verse>
				<verse number="61">Ir įvairiomis kitomis ligomis bei rykštėmis, nors jos nėra minimos šioje knygoje, VIEŠPATS ištiks tave, kolei nebūsi sunaikintas.</verse>
				<verse number="62">Bus jūsų palikta nedaug, nors kadaise buvote tokie gausūs kaip žvaigždės danguje, nes neklausei VIEŠPATIES, savo Dievo, balso.</verse>
				<verse number="63">Kaip VIEŠPATS kadaise džiaugėsi, darydamas jums gera ir daugindamas jus, taip dabar jis džiaugsis, siųsdamas jums pražūtį ir naikindamas jus. Jūs būsite išrauti iš žemės, kurią dabar eini paveldėti.</verse>
				<verse number="64">VIEŠPATS išblaškys tave tautose nuo vieno žemės galo ligi kito; tenai tarnausi svetimiems dievams iš akmens ir medžio, kurių nei tu, nei tavo protėviai nepažinojote.</verse>
				<verse number="65">Tačiau net tose tautose nerasi ramybės; nebus tenai vietos tavo kojų padams. Tenai VIEŠPATS duos tau sugrubusią širdį, pražiūrėtas akis ir vilties netekusią dvasią.</verse>
				<verse number="66">Tavo gyvastį nuolat slėgs nežinia, patirsi baimę naktį ir dieną, nebūdamas tikras, kad išliksi.</verse>
				<verse number="67">Ryto metą sakysi: ‘Ak, kad jau būtų vakaras!’, o vakare sakysi: ‘Ak, kad jau būtų rytas!’ iš baimės, kurią jaus tavo širdis, ir dėl to, ką matys tavo akys.</verse>
				<verse number="68">VIEŠPATS pasiųs tave laivais atgal į Egiptą keliu, apie kurį tau sakiau, jog niekada jo nebematysi. Tenai norėsite parsiduoti savo priešams vergais ir vergėmis, bet nebus kas pirktų“.</verse>
				<verse number="69">Štai žodžiai Sandoros, kurią VIEŠPATS įsakė Mozei sudaryti su izraelitais Moabo krašte, pridėti prie Sandoros, kurią buvo sudaręs su jais prie Horebo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Mozė sušaukė visą Izraelį ir tarė: „Jūs matėte visa, ką VIEŠPATS padarė jūsų akyse Egipto žemėje faraonui, visiems jo dvariškiams ir visam jo kraštui,</verse>
				<verse number="2">didžiulius bandymus, kuriuos savo akimis matėte, ir anuos nuostabius ženklus bei nepaprastus darbus.</verse>
				<verse number="3">Tačiau iki pat šios dienos VIEŠPATS jums dar nėra davęs širdies įsiminti, akių matyti, ausų girdėti.</verse>
				<verse number="4">‘Keturiasdešimt metų vedžiau jus per dykumą. Drabužiai ant jūsų nugaros nesusidėvėjo ir apavas ant jūsų kojų nenusinešiojo.</verse>
				<verse number="5">Nevalgėte duonos, negėrėte vyno ar stipraus gėrimo, idant žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!’</verse>
				<verse number="6">Atėjus į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo prieš mus kariauti, bet mes juos nugalėjome.</verse>
				<verse number="7">Mes užėmėme jų kraštą ir atidavėme jį kaip paveldą Rubeno žmonėms, Gado žmonėms ir pusei Manaso giminės.</verse>
				<verse number="8">Todėl laikykitės ištikimai visų šios Sandoros žodžių, idant jums sektųsi visa, ką tik darote.</verse>
				<verse number="9">Šiandien visi stovite čia, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai,</verse>
				<verse number="10">vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje, nuo kertančių malkas iki nešančių vandenį,</verse>
				<verse number="11">kad įeitumei į VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorą su priesaika, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šiandien sudaro su tavimi,</verse>
				<verse number="12">idant šiandien padarytų tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip jis tau pažadėjo ir kaip prisiekė tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.</verse>
				<verse number="13">Ne vien jūsų labui darau šią Sandorą ir tariu šią priesaiką,</verse>
				<verse number="14">ne vien labui šiandien čia stovinčių su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, bet ir labui šiandien nesančių čia tarp mūsų.</verse>
				<verse number="15">Gerai žinote, kaip gyvenome Egipto žemėje ir kaip perėjome per įvairias kitas tautas.</verse>
				<verse number="16">Esate matę jų bjaurius dalykus ir pas juos esančius stabus iš medžio ir akmens, iš sidabro ir aukso.</verse>
				<verse number="17">Galbūt tarp jūsų yra koks vyras ar moteris, ar kokia kiltis, ar kokia giminė, kurių širdis net šiandien gręžiasi nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, eiti ir garbinti anų tautų dievus. Galbūt [jumyse] yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles.</verse>
				<verse number="18">Jei toks žmogus, išklausęs šios priesaikos žodžių, laikytų save esant atsparų ir širdyje girtųsi: ‘Esu saugus, nors ir seku savo širdies norus’, jis užtrauktų nelaimę ir drėgnai dirvai, ir sausai žemei.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS jam niekuomet neatleis, nes VIEŠPATIES įniršis ir pavydulingumas suliepsnos prieš jį. Visi prakeikimai, užrašyti šioje knygoje, nužengs ant jo, ir VIEŠPATS ištrins jo vardą po dangumi.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS išskirs juos iš visų Izraelio giminių nelaimei pagal visus Sandoros prakeikimus, užrašytus šioje Įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="21">Stebėsis vėlesnės kartos – po jūsų gimę vaikai bei svetimtaučiai, atėję iš tolimo krašto, ir matys šio krašto nelaimes ir ligas, kuriomis VIEŠPATS bus jį ištikęs.</verse>
				<verse number="22">Visa jo žemė išdeginta siera ir druska, neapsėta, niekas neauga, nedygsta jokia žolė, sunaikinta kaip Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimai, kuriuos VIEŠPATS sunaikino savo pykčio įniršyje.</verse>
				<verse number="23">Stebėsis visos tautos: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šiam kraštui? Dėl ko toks baisus įniršis?’</verse>
				<verse number="24">Jiems bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, Sandorą, kurią jis sudarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės,</verse>
				<verse number="25">ir nuėjo tarnauti svetimiems dievams, ir garbino juos, – dievus, kurių nebuvo iki tol pažinę, dievus, kurių jis nebuvo jiems paskyręs.</verse>
				<verse number="26">Todėl tat užsidegė ant to krašto VIEŠPATIES įniršis, ištikdamas jį visais prakeikimais, užrašytais šioje knygoje.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS išrovė juos iš jų žemės savo degančiu įniršiu ir baisiu pykčiu, nubloškė juos į kitą kraštą, kur jie ir dabar tebėra’.</verse>
				<verse number="28">Tai, kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Įstatymo žodžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Kai visi šie žodžiai – palaiminimai ir prakeikimai, kuriuos tau susakiau, bus įvykę, jei paimsi juos į širdį, būdamas bet kokiose tautose, į kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave nubloškęs,</verse>
				<verse number="2">jei sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien,</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, pasigailėdamas tavęs, vėl surinks tave iš visų tautų, kuriose VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs.</verse>
				<verse number="4">Nors būtumei nublokštas į tolimiausią pasaulio kampą, iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, surinks tave, iš ten atgal jis tave parves.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS, tavo Dievas, parves tave atgal į kraštą, kurį paveldėjo tavo protėviai, ir tu jį paveldėsi; jis padarys tave sėkmingesnį, gausesnį už protėvius.</verse>
				<verse number="6">Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas.</verse>
				<verse number="7">O visais anais prakeikimais VIEŠPATS, tavo Dievas, ištiks tavo priešus ir tuos, kurie tavęs neapkenčia ir tave persekiojo.</verse>
				<verse number="8">Tada tu vėl klausysi VIEŠPATIES balso, vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS, tavo Dievas, tave apsčiai praturtins kiekvienu tavo rankų darbu, gyvulių prieaugliu ir žemės derliumi. Tave praturtindamas, VIEŠPATS vėl džiaugsis, kaip džiaugėsi, praturtindamas tavo protėvius,</verse>
				<verse number="10">nes, jau sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="11">Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas.</verse>
				<verse number="12">Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užkopti į dangų jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’</verse>
				<verse number="13">Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’</verse>
				<verse number="14">Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei.</verse>
				<verse number="15">Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį.</verse>
				<verse number="16">Jei laikysiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien tau duodu, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysiesi jo įsakymų, įstatų ir įsakų, klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti.</verse>
				<verse number="17">Tačiau jei tavo širdis nusigręš, jei neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti,</verse>
				<verse number="18">šiandien tau persakau, kad tikrai žūsite. Ilgai neišliksite žemėje, kurios, pereidami Jordaną, einate paveldėti.</verse>
				<verse number="19">Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi,</verse>
				<verse number="20">mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje, kurią VIEŠPATS prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Jis sakė: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS man yra pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi’.</verse>
				<verse number="3">Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau nuo kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip pasielgė su amoritų karaliais Sihonu ir Ogu bei jų kraštu, kai juos sunaikino.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS atiduos jas jums, o jūs pasielgsite su jomis, kaip esu jums įsakęs.</verse>
				<verse number="6">Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs“.</verse>
				<verse number="7">Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse tarė jam: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti.</verse>
				<verse number="8">Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“</verse>
				<verse number="9">Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams.</verse>
				<verse number="10">Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai paskirtu laiku, atleidimo metais, Palapinių iškilmėje</verse>
				<verse number="11">visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Įstatymą garsiai visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="12">Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio.</verse>
				<verse number="13">Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo Palapinę, idant jį įpareigočiau“. Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo Palapinėje,</verse>
				<verse number="15">o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės įėjimo.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS tarė Mozei: „Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus su svetimais dievais krašte, į kurį eina ir, laužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane.</verse>
				<verse number="17">Mano įniršis užsidegs tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu savo veidą nuo jų. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: ‘Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?’</verse>
				<verse number="18">Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl visų nedorybių, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus.</verse>
				<verse number="19">Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraelitus, dėdami ją jiems į lūpas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="20">Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą.</verse>
				<verse number="21">Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“.</verse>
				<verse number="22">Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraelitus.</verse>
				<verse number="23">Tada VIEŠPATS įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraelitus į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi“.</verse>
				<verse number="24">Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje,</verse>
				<verse number="25">Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas:</verse>
				<verse number="26">„Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave.</verse>
				<verse number="27">Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus!</verse>
				<verse number="28">Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir apskaitininkus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti.</verse>
				<verse number="29">Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote, kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais“.</verse>
				<verse number="30">Tada Mozė ištarė šios giesmės žodžius, visai Izraelio bendrijai girdint, iki pat galo:</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti, tegirdi žemė mano lūpų žodžius!</verse>
				<verse number="2">Tekrinta mano mokymas kaip lietus, telaša mano kalba kaip rasa, tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos, tarsi rasos lašeliai ant žolės.</verse>
				<verse number="3">Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu: duokite garbę mūsų Dievui!</verse>
				<verse number="4">Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!</verse>
				<verse number="5">Tačiau neverti jo vaikai, ta sukta, nedora karta, pasielgė su juo apgaulingai.</verse>
				<verse number="6">Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI, paika ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė, padarė ir įkurdino?</verse>
				<verse number="7">Prisimink senovės dienas, apsvarstyk praeities amžių metus; klausk savo tėvo, jis tau paaiškins, savo senolių, jie tau pasakys.</verse>
				<verse number="8">Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą, kai dalijo Adomo palikuonis, jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių,</verse>
				<verse number="9">bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta, Jokūbas yra jo paveldas.</verse>
				<verse number="10">Jis rado jį dykumoje – tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip savo akies vyzdį.</verse>
				<verse number="11">Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų.</verse>
				<verse number="12">Vienas VIEŠPATS jį tevedė, nebuvo su juo jokio svetimo dievo.</verse>
				<verse number="13">Jis atvedė jį ant krašto aukštumų ir maitino laukų derliumi, duodamas čiulpti medaus iš uolų ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,</verse>
				<verse number="14">varškės iš bandų, pieno iš kaimenių su taukais ėriukų ir avinų, Bašano jaučių ir ožių, drauge su geriausiais kviečiais; putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.</verse>
				<verse number="15">Ješurūnas nutuko ir spardėsi. Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! – Jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.</verse>
				<verse number="16">Jie pykdė jį svetimais dievais, erzino bjauriais dalykais.</verse>
				<verse number="17">Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas, dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję, naujiems, neseniai atėjusiems, kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.</verse>
				<verse number="18">Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas, jis atmetė savo sūnus ir dukteris.</verse>
				<verse number="20">Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą, žiūrėsiu, koks bus jų galas, nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.</verse>
				<verse number="21">Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas, įpykdė savo stabais. Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta, pykdysiu juos kvaila tauta.</verse>
				<verse number="22">Taip, mano įniršis sukėlė ugnį, ji degs iki pat Šeolo gelmių, ris žemę bei jos derlių ir padegs kalnų pamatus.</verse>
				<verse number="23">Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, svaidysiu į juos visas savo strėles.</verse>
				<verse number="24">Alins badas, niokos karštligė ir nuožmus maras. Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis ir nuodingus dulkių šliužus.</verse>
				<verse number="25">Lauke kalavijas, o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę, žinduklį ir seną žilagalvį.</verse>
				<verse number="26">Maniau juos visiškai sunaikinti ir ištrinti žmonėse jų atminimą,</verse>
				<verse number="27">bet bijojau priešo patyčių, nes jų priešininkai gali nesuprasti ir šaukti: ‹Mūsų ranka nugalėjo! Visa tai ne VIEŠPATS padarė!›</verse>
				<verse number="28">Juk tai tauta, stokojanti proto, neturinti supratimo.</verse>
				<verse number="29">Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų, koks bus jų galas.</verse>
				<verse number="30">Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jeigu Uola nebūtų jų įdavusi, VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’</verse>
				<verse number="31">Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai; net patys mūsų priešai tai liudija.</verse>
				<verse number="32">Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio, iš Gomoros vynuogynų; jų vynuogės nuodingos, o kekės karčios.</verse>
				<verse number="33">Jų vynas – slibinų nuodai, nuožmūs gyvačių apdavai.</verse>
				<verse number="34">Argi tai ne pas mane paslėpta, užantspauduota mano ižduose?</verse>
				<verse number="35">Man priklauso kerštas; atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys. Jų nelaimės diena arti, atskuba jų pražūtis.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą, pasigailės savo tarnų, kai matys nusilpus jų galybę, nelikus nei vergo, nei laisvo.</verse>
				<verse number="37">Tada jis tars: ‘Kur jų dievai – uola, kurioje jie ieškojo prieglaudos?</verse>
				<verse number="38">Kur dievai, valgę jų atnašų taukus ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną? Tepakyla ir tepadeda jums! Tebūna jums prieglauda!</verse>
				<verse number="39">Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas, ir nėra kito Dievo be manęs. Aš daliju mirtį ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau; niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.</verse>
				<verse number="40">Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu, kaip esu amžinai gyvas:</verse>
				<verse number="41">kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją, ir mano ranka ims vykdyti teisingumą, atkeršysiu savo priešams, atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="42">Nugirdysiu krauju savo strėles, o mano kalavijas mis mėsa, krauju užmuštųjų ir belaisvių, ilgaplaukių priešo vadų’.</verse>
				<verse number="43">Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos, nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, išlies kerštą savo priešams, atlygins tiems, kurie jo nekenčia, ir nuvalys savo tautos žemę“.</verse>
				<verse number="44">Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius.</verse>
				<verse number="45">Baigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui,</verse>
				<verse number="46">Mozė tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių,</verse>
				<verse number="47">nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną“.</verse>
				<verse number="48">Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei:</verse>
				<verse number="49">„Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą.</verse>
				<verse number="50">Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi sujungtas su savo gimine, kaip kad tavo brolis Aaronas mirė ant Horo kalno ir buvo sujungtas su savo gimine,</verse>
				<verse number="51">dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje.</verse>
				<verse number="52">Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Štai palaiminimas, kuriuo Dievo vyras Mozė prieš mirdamas palaimino izraelitus.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: „ VIEŠPATS atėjo nuo Sinajaus, užtekėjo jiems nuo Seyro; jis pasirodė nuo Parano kalno, dėl jų atkeliavo nuo Rebibot Kadešo, žaibams tvyksint iš jo dešinės.</verse>
				<verse number="3">Iš tikrųjų jis myli savo tautą! Tavo šventieji visi tavo rankoje; žygiavo jie paskui tave, sekdami tavo nurodymais.</verse>
				<verse number="4">Kai Mozė įpareigojo mus Įstatymu, kaip paveldu Jokūbo bendrijai,</verse>
				<verse number="5">tada [Viešpats] tapo karaliumi Ješurūne, tautos galvoms į draugę surinkus Izraelio gimines.</verse>
				<verse number="6">Teišlieka gyvas Rubenas ir teneišmiršta, nors skaičiumi jis yra mažas“.</verse>
				<verse number="7">Apie Judą jis sakė: „ VIEŠPATIE, išgirsk Judo balsą ir parvesk jį pas savo tautą. Sustiprink jo rankas ir padėk jam susidūrus su priešais“.</verse>
				<verse number="8">O apie Levį sakė: „Tebūna tavo Tumimai ir Urimai ištikimajam vyrui, išmėgintam prie Masos, su kuriuo grūmeisi prie Meribos vandenų.</verse>
				<verse number="9">Apie savo tėvą ir motiną jis sakė: ‘Nepažįstu jų!’ Į savo gimines nekreipė dėmesio, savo vaikus atsisakė pažinti, nes laikėsi tik tavo žodžio ir nenutolo nuo tavo Sandoros.</verse>
				<verse number="10">Jokūbą jie moko tavo įsakų ir Izraelį tavo Įstatymo; smilkalus jie deda tavo akivaizdoje ir deginamąsias aukas ant tavo aukuro.</verse>
				<verse number="11">Laimink, VIEŠPATIE, jo nuosavybę ir maloniai priimk jo rankų tarnybą. Taip smok į strėnas jo priešams, nekenčiantiems jo, kad jie daugiau nebeatsikeltų“.</verse>
				<verse number="12">Apie Benjaminą jis sakė: „ VIEŠPATIES numylėtinis saugiai ilsisi; Aukščiausiasis globoja jį visą dieną, mylimasis ilsisi ant jo pečių“.</verse>
				<verse number="13">O apie Juozapą sakė: „Tebūna VIEŠPATIES palaimintas jo kraštas rinktine rasos dovana iš dangaus ir iš bedugnės, glūdinčios po žeme,</verse>
				<verse number="14">geriausiais saulės vaisiais ir geriausiais mėnesių vaisiais,</verse>
				<verse number="15">geriausiu senųjų kalnų derliumi ir amžinųjų kalvų dosnumu,</verse>
				<verse number="16">geriausiomis žemės dovanomis bei jos pilnatve ir malone Apsireiškusiojo krūme. Teapvainikuoja visa tai Juozapo galvą, viršugalvį pašvęstojo tarp brolių.</verse>
				<verse number="17">Kaip pirmagimis jautis savo didybėje, jis turi ragus tarsi laukinio jaučio; subado jais tautas iki pat žemės pakraščių. Tokie tat yra Efraimo miriadai, tokie tat yra Manaso tūkstančiai“.</verse>
				<verse number="18">Apie Zabuloną jis sakė: „Džiaukis, Zabulonai, savo kelionėse, o tu, Isacharai, savo palapinėse!</verse>
				<verse number="19">Į kalną jie kviečia tautas, ten atnašauja teisias aukas, nes jie ragauja jūrų pertekliaus ir smėlyje slypinčių gėrybių“.</verse>
				<verse number="20">O apie Gadą sakė: „Tebūna palaimintas, kuris plečia Gadą! Gadas guli kaip liūtas, nuplėšia aukai ranką ir galvą.</verse>
				<verse number="21">Pirmienas sau pasirinko, nes ten buvo vadui paskirta dalis; jis atėjo tautos priekyje, įvykdė VIEŠPATIES teisumą ir jo įsakus Izraeliui“.</verse>
				<verse number="22">Apie Daną jis sakė: „Danas yra liūtukas, puolantis iš Bašano“.</verse>
				<verse number="23">O apie Naftalį sakė: „O, Naftali, esi sotus palaimos ir kupinas VIEŠPATIES palaiminimo; paveldėk jūrą ir pietus!“</verse>
				<verse number="24">Apie Ašerą jis sakė: „Tebūna Ašeras laimingiausias tarp sūnų; tebūna jis brolių mėgstamas, temirko aliejuje savo kojas!</verse>
				<verse number="25">Tebūna tavo durų velkės iš geležies ir vario; būk saugus visas savo dienas!“</verse>
				<verse number="26">„O, Ješurūnai, nėra kito tokio, kaip Dievas, atskriejantis dangumi tau padėti savo didybėje virš debesų!</verse>
				<verse number="27">Dievas – prieglobstis nuo seno, žemėje jo amžinos rankos. Nuvarė priešą tau nuo kelio ir tarė: ‘Sunaikink!’</verse>
				<verse number="28">Užtat Izraelis saugiai gyvena, rami Jokūbo buveinė grūdų ir vyno krašte, po rasa lynojančiu dangumi.</verse>
				<verse number="29">Laimingas tu, Izraeli! Kas panašus į tave – tautą, išgelbėtą VIEŠPATIES, tave globojančio skydo, tavo pergalingojo kalavijo! Tavo priešai gūždamiesi ateis pas tave, o tu trypsi jų viršūnes“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Tada Mozė užkopė iš Moabo lygumų į Nebojo kalną, Pisgos viršūnę, esančią priešais Jerichą, ir VIEŠPATS parodė jam visą kraštą: Gileadą iki pat Dano,</verse>
				<verse number="2">visą Naftalį, Efraimo ir Manaso kraštą, visą Judo kraštą iki pat Vakarų jūros,</verse>
				<verse number="3">Negebą ir Lygumą, Jericho, Palmių miesto, slėnį iki pat Coaro.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS sakė jam: „Tai kraštas, kurį prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Aš duosiu jį tavo palikuonims’. Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tu ten nenueisi“.</verse>
				<verse number="5">Taigi VIEŠPATIES tarnas Mozė numirė ten, Moabo krašte, pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="6">Jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, priešais Bet Peorą, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Mozė mirė, turėdamas šimtą dvidešimt metų; akys dar nebuvo jam aptemusios, jėgos dar nebuvo išsekusios.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai raudojo Mozės Moabo lygumose trisdešimt dienų. Mozės gedulo metas pasibaigė.</verse>
				<verse number="9">Nūno sūnus Jozuė buvo kupinas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo savo rankas, o izraelitai jo klausė, kaip Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="10">Niekada nuo tol Izraelyje nebekilo toks pranašas, kaip Mozė, su kuriuo VIEŠPATS susitiko tiesiogiai.</verse>
				<verse number="11">Niekas jam neprilygo ženklais ir nuostabiais darbais, kuriuos atlikti VIEŠPATS jį siuntė Egipto žemėn prieš faraoną, visus dvariškius bei visą žemę,</verse>
				<verse number="12">ir galinga ranka bei visiems pagarbią baimę keliančiais darbais, atliktais viso Izraelio akyse.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="6">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES tarnui Mozei mirus, VIEŠPATS kalbėjo Mozės patarnautojui Nūno sūnui Jozuei, sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Mano tarnas Mozė mirė. Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną – tu ir visi šie žmonės – į kraštą, kurį duodu jiems, izraelitams!</verse>
				<verse number="3">Kiekvieną vietą, į kurią tik įkelsite koją, atiduodu jums, kaip Mozei pažadėjau.</verse>
				<verse number="4">Jūsų žemė bus nuo dykumos bei Libano iki didžiosios upės, Eufrato upės – visas hetitų kraštas – ir iki pat Didžiosios jūros, kur leidžiasi saulė.</verse>
				<verse number="5">Niekas nepajėgs tau pasipriešinti per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi. Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!</verse>
				<verse number="6">Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu padalysi šiems žmonėms kraštą, kurį jiems duoti esu prisiekęs jų protėviams.</verse>
				<verse number="7">Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgdamasis pagal visą Įstatymą, kurį mano tarnas Mozė tau davė. Nenutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, idant tau sektųsi, kad ir kur eitumei!</verse>
				<verse number="8">Neleisi šiai Įstatymo knygai pasitraukti tau nuo lūpų, bet kartosi ją dieną naktį, kad ištikimai laikytumeisi visko, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis.</verse>
				<verse number="9">Argi tau neįsakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!“</verse>
				<verse number="10">Tada Jozuė įsakė žmonių apskaitininkams:</verse>
				<verse number="11">„Pereikite per stovyklą ir liepkite žmonėms: ‘Apsirūpinkite maisto atsargomis, nes po trijų dienų pereisite Jordaną, kad įžengtumėte paveldėti krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, duoda jums kaip nuosavybę’“.</verse>
				<verse number="12">O Rubeno ir Gado giminių žmonėms bei pusės Manaso giminės žmonėms Jozuė kalbėjo:</verse>
				<verse number="13">„Atsiminkite, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, sakydamas: ‘ VIEŠPATS, jūsų Dievas, suteikia jums poilsio vietą ir duoda šią žemę’.</verse>
				<verse number="14">Jūsų žmonos bei vaikai ir galvijai pasiliks krašte, kurį Mozė davė jums Užjordanėje. Bet visi jūsų kariai turi pereiti upę ginkluoti savo giminaičių priekyje ir turi jiems padėti,</verse>
				<verse number="15">kol VIEŠPATS, jūsų Dievas, nebus suteikęs jūsų giminaičiams poilsio vietos, kokią jūs jau turite, ir kol jie nebus paveldėję krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jiems paskyręs. Tada galėsite sugrįžti į savo kraštą ir jį paveldėti, kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė paskyrė jums į rytus nuo Jordano“.</verse>
				<verse number="16">„Visa, ką mums įsakai, padarysime, – atsakė jie Jozuei, – kur tik mus siųsi, ten eisime.</verse>
				<verse number="17">Klausysime tavęs, kaip klausėme Mozės. Tik VIEŠPATS, tavo Dievas, tebūna su tavimi, kaip buvo su Moze!</verse>
				<verse number="18">Jei kas maištautų prieš tavo įsakymą ar neklausytų tavo žodžių, kad ir ką jam įsakytum, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir ryžtingas!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tada Nūno sūnus Jozuė išsiuntė iš Šitimų slaptomis du žvalgus, tardamas: „Eikite ir išžvalgykite kraštą, ypač Jerichą“. Atėję į Jerichą, jiedu nuėjo į namus paleistuvės, vardu Rahaba, ir ten apsinakvojo.</verse>
				<verse number="2">Jericho karaliui buvo pasakyta: „Žiūrėk, šiąnakt čia atėjo keletas izraelitų krašto žvalgyti!“</verse>
				<verse number="3">Tada Jericho karalius paliepė įsakyti Rahabai: „Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įžengusius į tavo namus, nes jie atėjo tik krašto išžvalgyti“.</verse>
				<verse number="4">Moteris buvo tuos du vyrus priėmusi ir paslėpusi. „Taip, – tarė ji, – tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau!</verse>
				<verse number="5">Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur jie nuėjo, nežinau. Skubėkite vytis, nes dar galite juos pasivyti!“</verse>
				<verse number="6">O ji buvo juos užvedusi ant stogo ir paslėpusi po linais, kuriuos buvo ten išklojusi.</verse>
				<verse number="7">Taigi karaliaus vyrai vijosi juos Jordano keliu Jordano brastų link. Vos jiems išėjus vytis, vartai buvo uždaryti.</verse>
				<verse number="8">Žvalgai dar nebuvo užmigę, kai ji užlipo pas juos ant stogo.</verse>
				<verse number="9">Ji sakė vyrams: „Žinau, kad VIEŠPATS yra šį kraštą jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba!</verse>
				<verse number="10">Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte Užjordanėje tiems dviem amoritų karaliams – Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote.</verse>
				<verse number="11">Kai apie tai išgirdome, apmirė mūsų širdys. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje.</verse>
				<verse number="12">Tad prašyčiau prisiekti VIEŠPAČIU, kad maloniai elgsitės su mano tėvo namais, nes aš su jumis maloniai pasielgiau. Duokite man tikrą ženklą,</verse>
				<verse number="13">kad paliksite gyvus mano tėvą ir motiną, brolius ir seseris bei visus gimines ir išgelbėsite mūsų gyvastį nuo mirties“.</verse>
				<verse number="14">„Mūsų gyvybė už jūsų gyvybę! – atsakė jai vyrai. – Jei tu mūsų reikalo neišduosi, mes elgsimės su tavimi maloniai ir ištikimai, kai VIEŠPATS atiduos mums kraštą“.</verse>
				<verse number="15">Tada ji nuleido juos ant žemės virve pro langą, nes jos namai buvo prie išorinio miesto sienos mūro; ji gyveno pačiame sienos mūre.</verse>
				<verse number="16">Ji tarė jiems: „Eikite aukštumų link, kad kartais neužkluptų tie, kurie jus vejasi. Slapstykitės tenai trejetą dienų, kol sugrįš tie, kurie jus vejasi. Po to galėsite eiti savo keliu“.</verse>
				<verse number="17">O vyrai ją įspėjo: „Mes būsime atleisti nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai,</verse>
				<verse number="18">nebent, mums įsiveržus į kraštą, pririštum šią tamsiai raudonos spalvos virvelę prie lango, pro kurį mus nuleidai ant žemės, ir surinktum pas save į namus tėvą ir motiną, brolius ir visą tėvo šeimą.</verse>
				<verse number="19">O kas išeitų pro tavo namų duris į gatvę, jis pats bus atsakingas už savo mirtį; mes būsime nekalti. Bet jeigu ranka būtų pakelta prieš ką nors, esantį tavo namuose, mes būtume atsakingi už jo mirtį.</verse>
				<verse number="20">O jei išduotum mūsų reikalą, mes būtume laisvi nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai“.</verse>
				<verse number="21">– „Tebūna, kaip sakote!“ – atsakė ji ir atsisveikino su jais. Jiems nuėjus, ji pririšo prie lango tamsiai raudonos spalvos virvelę.</verse>
				<verse number="22">Jie nuėjo tiesiai į aukštumas ir ten išbuvo tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos buvo vijęsi. O besivijusieji, išieškoję visą kelią, nerado jų.</verse>
				<verse number="23">Tada tie du vyrai vėl nusileido nuo aukštumų. Perėję upę, atėjo pas Nūno sūnų Jozuę ir papasakojo visa, kas jiems buvo nutikę.</verse>
				<verse number="24">Jozuei jie sakė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra atidavęs visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės prieš mus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Kitą rytą anksti Jozuė ir visi izraelitai pakilo iš Šitimų ir nužygiavo prie Jordano. Tuojau pat jie nepersikėlė, bet apsistojo.</verse>
				<verse number="2">Praėjus trim dienoms, apskaitininkai perėjo per stovyklą,</verse>
				<verse number="3">duodami žmonėms įsakymą: „Kai tik pamatysite levitų kunigų nešamą VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynią, pakilkite iš savo vietų. Sekite paskui ją,</verse>
				<verse number="4">kad žinotumėte kelią, kuriuo turite žygiuoti, nes šiuo keliu anksčiau nesate ėję. Tačiau tebūna tarpas – maždaug dviejų tūkstančių uolekčių nuotolis – tarp jūsų ir Skrynios. Arčiau prie jos neikite“.</verse>
				<verse number="5">Jozuė sakė žmonėms: „Pašventinkite save, nes rytoj VIEŠPATS darys tarp jūsų nuostabius darbus“.</verse>
				<verse number="6">O kunigams Jozuė paliepė: „Paimkite Sandoros Skrynią ir pereikite į priekį pirma žmonių“. Tad jie paėmė Sandoros Skrynią ir nuėjo į priekį pirma žmonių.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien pirmą kartą išaukštinsiu tave viso Izraelio akyse, idant jie žinotų, kad būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze.</verse>
				<verse number="8">O tu savo ruožtu kunigams, nešantiems Sandoros Skrynią, įsakysi: ‘Atėję prie Jordano vandenų pakrantės, stovėsite Jordano upėje’“.</verse>
				<verse number="9">Tada Jozuė tarė izraelitams: „Ateikite arčiau ir klausykitės VIEŠPATIES, savo Dievo, žodžių.</verse>
				<verse number="10">Iš to, – tęsė Jozuė, – pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad jis tikrai nuvarys jums nuo kelio kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius!</verse>
				<verse number="11">Žiūrėkite, visos žemės Viešpaties Sandoros Skrynia pereis pirma jūsų per Jordaną.</verse>
				<verse number="12">Dabar išrinkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, po vieną vyrą iš kiekvienos giminės.</verse>
				<verse number="13">Kai kojos kunigų, nešančių VIEŠPATIES, visos žemės Viešpaties, Skrynią, sustos Jordano vandenyse, Jordano vandenys paliaus tekėję. Vandenys, tekantys iš aukštupio, sustos kaip tvirtas pylimas“.</verse>
				<verse number="14">Kai žmonės iš stovyklos iškeliavo eiti per Jordaną, kunigai, nešdami Sandoros Skrynią, ėjo pirma žmonių.</verse>
				<verse number="15">Paprastai Jordano upė per visą pjūtį liejasi per krantus. Vos tik Skrynios nešėjai pasiekė Jordaną ir Skrynią nešusiųjų kunigų kojos palietė vandenį pakrantėje,</verse>
				<verse number="16">vandenys, tekantys nuo aukštupio, sustojo, susitelkdami į tvirtą pylimą iki pat Adamo – miesto netoli Cartano, o vandenys, tekantys į žemupį Arabos jūros, Druskos jūros, link, visiškai nuseko. Žmonės perėjo Jordaną priešais Jerichą.</verse>
				<verse number="17">Izraelitams pereinant upę sausa žeme, kunigai, nešusieji VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, stovėjo ant sausos žemės pačioje Jordano vagoje, kol visa tauta perėjo per Jordaną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Visai tautai perėjus per Jordaną, VIEŠPATS tarė Jozuei:</verse>
				<verse number="2">„Išrink iš žmonių dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės,</verse>
				<verse number="3">ir paliepk jiems: ‘Paimkite iš tos vietos Jordano vagoje, ant kurios stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų. Neškitės juos ir padėkite toje vietoje, kur šiąnakt nakvosite’“.</verse>
				<verse number="4">Jozuė pasišaukė iš izraelitų dvylika vyrų, kuriuos buvo paskyręs, po vieną iš kiekvienos giminės.</verse>
				<verse number="5">Jiems Jozuė tarė: „Prieikite prie VIEŠPATIES, savo Dievo, Skrynios Jordano vagos viduryje ir užsikelkite kiekvienas ant peties po akmenį pagal izraelitų giminių skaičių.</verse>
				<verse number="6">Tai bus jūsų ženklas. Kai jūsų vaikai ateityje klaus: ‘Ką reiškia tie akmenys?’ –</verse>
				<verse number="7">jūs papasakosite jiems: ‘Jordano vandenys sustojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Jai pereinant Jordaną, sustojo Jordano vandenys’. Taigi šie akmenys bus amžinas paminklas izraelitams“.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai padarė taip, kaip Jozuė įsakė. Paėmę dvylika akmenų iš Jordano vagos pagal izraelitų giminių skaičių, kaip VIEŠPATS buvo Jozuei paliepęs, jie nešėsi juos ligi nakvynės vietos ir ten sukrovė.</verse>
				<verse number="9">Jozuė įsakė sudėti ir kitus dvylika akmenų Jordano vagos viduryje – toje vietoje, kur buvo stovėjusios Sandoros Skrynią nešusių kunigų kojos. Tenai jie tebėra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Kunigai, nešusieji Skrynią, išstovėjo Jordano vagoje, kol buvo įvykdyta visa, ką VIEŠPATS buvo įsakęs Jozuei perduoti žmonėms ir Mozė buvo įsakęs Jozuei. Žmonės skubiai perėjo upę.</verse>
				<verse number="11">Kai visi žmonės buvo perėję, VIEŠPATIES Skrynia ir kunigai užėmė savo vietą žmonių priekyje.</verse>
				<verse number="12">Rubeno ir Gado giminių žmonės ir pusė Manaso giminės žmonių perėjo upę ginkluoti pirma izraelitų, kaip Mozė buvo jiems liepęs.</verse>
				<verse number="13">Apie keturiasdešimt tūkstančių kovai apsiginklavusių karių perėjo upę priešais VIEŠPATĮ į Jericho lygumas.</verse>
				<verse number="14">Tą dieną VIEŠPATS išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse. Jie gerbė jį per visą jo gyvenimą, kaip buvo gerbę Mozę.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS tarė Jozuei:</verse>
				<verse number="16">„Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros Skrynią, išbristi iš Jordano“.</verse>
				<verse number="17">Jozuė įsakė kunigams: „Išbriskite iš Jordano“.</verse>
				<verse number="18">Kunigams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, išbridus iš Jordano vagos ir jų kojoms pasiekus sausumą, Jordano vandenys sugrįžo į savo vietą, tekėdami kaip anksčiau visa vaga.</verse>
				<verse number="19">Žmonės išbrido iš Jordano pirmo mėnesio dešimtą dieną ir apsistojo prie Gilgalo, rytiniame Jericho pakraštyje.</verse>
				<verse number="20">Anuos dvylika akmenų, paimtų iš Jordano, Jozuė sukrovė Gilgale.</verse>
				<verse number="21">Jis kalbėjo izraelitams: „Kai jūsų vaikai ateityje tėvų klaus: ‘Ką reiškia šie akmenys?’ –</verse>
				<verse number="22">paaiškinsite savo vaikams: ‘Izraelitai čia perėjo Jordaną sausuma!’</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS, jūsų Dievas, nusausino jums Jordano vandenis, kol perėjote per upę, kaip kad VIEŠPATS, jūsų Dievas, pasielgė su Nendrių jūra, kurią nusausino mums, kol perėjome,</verse>
				<verse number="24">idant visos žemės tautos žinotų, kad VIEŠPATIES ranka galinga, o jūs visuomet bijotumėte VIEŠPATIES, savo Dievo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Visiems amoritų karaliams vakarinėje Jordano pusėje ir visiems kanaaniečių karaliams prie Jūros, išgirdusiems, kaip VIEŠPATS izraelitams pereiti buvo nusausinęs Jordano vandenis, apmirė širdys, ir jie nustojo drąsos priešintis izraelitams.</verse>
				<verse number="2">Tuo metu VIEŠPATS kalbėjo Jozuei: „Pasidaryk peilių iš titnago ir dar kartą apipjaustyk izraelitus“.</verse>
				<verse number="3">Jozuė pasidarė titnaginių peilių ir apipjaustė izraelitus prie Gibeat ha Araloto.</verse>
				<verse number="4">O priežastis, dėl kurios Jozuė juos apipjaustė, buvo ši. Visi iš Egipto išėjusieji žmonės, visi karinės tarnybos amžiaus vyrai, buvo išmirę kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto.</verse>
				<verse number="5">Žinoma, visi išėjusieji iš Egipto buvo apipjaustyti, o visi gimusieji kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto nebuvo apipjaustyti.</verse>
				<verse number="6">Iš tikrųjų izraelitai buvo klajoję keturiasdešimt metų dykumoje, kol visa tauta – karinės tarnybos amžiaus vyrai, išėjusieji iš Egipto – išmirė dėl to, kad neklausė VIEŠPATIES balso. VIEŠPATS prisiekė neleisiąs jiems niekada pamatyti krašto, kurį jų protėviams buvo prisiekęs atiduoti mums, kraštą, tekantį pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="7">Taigi jų vaikus, kuriuos jis užaugino vietoj jų, Jozuė apipjaustė, nes jie buvo neapipjaustyti. Kelionėje jie nebuvo buvę apipjaustyti.</verse>
				<verse number="8">Kai visos tautos apipjaustymas buvo atliktas, jie pasiliko ilsėtis stovykloje, kolei pagijo.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą“. Todėl ta vieta iki šios dienos vadinama Gilgalu.</verse>
				<verse number="10">Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraelitai atnašavo Paschą mėnesio keturioliktos dienos vakarą.</verse>
				<verse number="11">Rytojaus dieną po Paschos aukos, būtent tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus plokštainius ir pagruzdintus grūdus.</verse>
				<verse number="12">Tą pačią dieną, kai valgė iš krašto derliaus, izraelitai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių.</verse>
				<verse number="13">Atsitiko taip, kad Jozuė, būdamas netoli Jericho, pakėlė akis ir pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jozuė priėjo prie jo ir tarė: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“</verse>
				<verse number="14">Šis atsakė: „Nei vienas, nei kitas. Esu VIEŠPATIES kariuomenės galva. Dabar aš atėjau!“ Jozuė parpuolė kniūbsčias ir, išreikšdamas pagarbą, tarė: „Ką mano viešpats įsako savo tarnui?“</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIES kariuomenės galva atsakė Jozuei: „Nusiauk kojų apavą, nes vieta, kurioje stovi, šventa“. Jozuė taip ir padarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Jericho vartai buvo uždaryti ir saugomi nuo izraelitų. Niekas negalėjo išeiti ar įeiti.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS tarė Jozuei: „Žiūrėk, atiduosiu į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir užgrūdintus vyrus.</verse>
				<verse number="3">Težygiuoja aplink miestą visi jūsų kariai, apeidami aplink miestą vieną kartą. Taip darykite šešias dienas.</verse>
				<verse number="4">Septyni kunigai, eidami pirma Skrynios, tesineša septynis avino rago trimitus. O septintą dieną, kunigams pučiant ragus, apeisite aplink miestą septynis kartus.</verse>
				<verse number="5">Pasigirdus ilgam rago garsui, kai tik išgirsite tą rago balsą, visi žmonės sušuks galingu šauksmu. Tada miesto sienų mūrai staiga nugrius, žmonės veršis pirmyn, kiekvienas iš savo vietos“.</verse>
				<verse number="6">Nūno sūnus Jozuė pasišaukė kunigus ir paliepė jiems: „Imkite Sandoros Skrynią! Septyni kunigai, eidami pirma VIEŠPATIES Skrynios, tesineša septynis avino rago trimitus“.</verse>
				<verse number="7">O žmonėms jis tarė: „Pajudėkite! Žygiuokite aplink miestą! Priekinė sauga težygiuoja pirma VIEŠPATIES Skrynios!“</verse>
				<verse number="8">Jozuei baigus duoti žmonėms nurodymus, septyni kunigai, septyniais avino rago trimitais nešini, pajudėjo pirma VIEŠPATIES, pūsdami avino ragus, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia keliavo jiems iš paskos.</verse>
				<verse number="9">Priekinė sauga žygiavo pirma ragus pučiančių kunigų, o užpakalinė sauga ėjo paskui Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant.</verse>
				<verse number="10">Bet žmonėms Jozuė buvo davęs tokį įsakymą: „Nešūkaukite! Tenesigirdi jūsų nė balso, netarkite nė žodžio iki tos dienos, kol nepasakysiu: ‘Sušukite!’ Tada jūs šauksite“.</verse>
				<verse number="11">Taip jis pasiuntė VIEŠPATIES Skrynią apeiti aplink miestą. Ji apėjo vieną kartą. Po to jie sugrįžo į stovyklą ir pernakvojo.</verse>
				<verse number="12">Kitą rytą Jozuė atsikėlė anksti. Kunigai paėmė VIEŠPATIES Skrynią.</verse>
				<verse number="13">Septyni kunigai, septyniais avino rago trimitais nešini, pajudėjo pirma VIEŠPATIES Skrynios, pūsdami visą laiką avino ragus. Priekinė sauga žygiavo pirma jų, o užpakalinė sauga ėjo paskui VIEŠPATIES Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant.</verse>
				<verse number="14">Antrą dieną jie apėjo aplink miestą vieną kartą. Po to sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė šešias dienas.</verse>
				<verse number="15">Septintą dieną jie atsikėlė auštant ir apėjo aplink miestą tokia pat tvarka septynis kartus.</verse>
				<verse number="16">Septintą kartą kunigams pučiant ragus, Jozuė įsakė žmonėms: „Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą!</verse>
				<verse number="17">Miestas ir visa, kas jame, bus skirta VIEŠPAČIUI sunaikinti. Tik ištvirkėlė Rahaba ir visi jos namuose telieka gyvi, nes ji slėpė mūsų siųstus pasiuntinius.</verse>
				<verse number="18">Nelieskite sunaikinti skirtų daiktų, kad patys nebūtumėte skirti sunaikinti. Paimdami bet ką iš to, kas skirta sunaikinti, padarysite Izraelio stovyklą sunaikinti skirtu daiktu, užtrauksite jai nelaimę.</verse>
				<verse number="19">Visas sidabras ir auksas, daiktai iš vario ir geležies yra šventi VIEŠPAČIUI. Jie bus padėti į VIEŠPATIES iždą“.</verse>
				<verse number="20">Taigi žmonės sušuko ragams sugaudus. Vos išgirdę ragų gausmą, žmonės sušuko galingu šauksmu, ir siena nugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir užėmė jį.</verse>
				<verse number="21">Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus.</verse>
				<verse number="22">O dviem vyrams, išžvalgiusiems kraštą, Jozuė liepė: „Nueikite į ištvirkėlės namus, išveskite iš jų moterį ir visus gimines, kaip esate jai prisiekę“.</verse>
				<verse number="23">Tad jaunieji žvalgai nuėjo ir išvedė Rahabą drauge su jos tėvu, motina, broliais ir visais giminėmis. Jie išvedė visą jos giminę ir apgyvendino šalia Izraelio stovyklos.</verse>
				<verse number="24">Miestą ir visa, kas jame, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies padėjo į VIEŠPATIES Namų iždą.</verse>
				<verse number="25">Tik ištvirkėlę Rahabą ir jos tėvo šeimą bei visus gimines Jozuė paliko gyvus. Jos šeima ligi šiol tebegyvena Izraelyje, nes ji slėpė Jozuės siųstus pasiuntinius Jericho išžvalgyti.</verse>
				<verse number="26">Ta proga Jozuė ištarė priesaiką: „Tebūna prakeiktas VIEŠPATIES akivaizdoje žmogus, kuris bandytų atstatyti Jericho miestą! Savo pirmagimio kaina jis padės jo pamatus ir savo jauniausiojo sūnaus kaina pastatys vartus“.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS buvo su Jozue, ir jo garsas pasklido po visą kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Bet izraelitai sulaužė įsakymą dėl sunaikinti skirtų daiktų. Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės pasiėmė kai ką iš sunaikinti skirtų daiktų. Užtat VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant izraelitų.</verse>
				<verse number="2">Jozuė pasiuntė keletą vyrų iš Jericho į Ają netoli Bet Aveno, į rytus nuo Betelio. Jis tarė jiems: „Keliaukite į aukštumas ir išžvalgykite kraštą“. Vyrai iškeliavo į aukštumas ir išžvalgė Ają.</verse>
				<verse number="3">Jie grįžo pas Jozuę ir pranešė: „Nėra reikalo visiems žmonėms keliauti į aukštumas. Tenukeliauja du ar trys tūkstančiai vyrų ir teužpuola Ają. Priešų ten nedaug, visų žmonių nevargink kelione“.</verse>
				<verse number="4">Taigi nuėjo ten apie tris tūkstančius žmonių, bet Ajo vyrai privertė juos bėgti.</verse>
				<verse number="5">Ajo vyrai trisdešimt šešis iš jų užmušė, vydamiesi nuo vartų iki pat Šebarimų ir paguldydami šlaite. Žmonėms širdys ištirpo ir visa drąsa išgaravo.</verse>
				<verse number="6">Tada Jozuė persiplėšė drabužius. Jis ir Izraelio seniūnai gulėjo kniūbsti žemėje, apsibarstę dulkėmis galvas, ligi vakaro priešais VIEŠPATIES Skrynią.</verse>
				<verse number="7">„Ak, Viešpatie DIEVE! – meldėsi Jozuė. – Kodėl iš viso turėjai vesti šią tautą per Jordaną? Atiduoti mus amoritams į rankas? Sunaikinti? O kad mes verčiau būtume pasitenkinę, apsigyvendami Užjordanėje!</verse>
				<verse number="8">O, Viešpatie, ką galiu sakyti po to, kai Izraelis parodė nugarą priešams!</verse>
				<verse number="9">Išgirs apie tai kanaaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą nuo žemės. Ką tu darysi tuomet savo didžiam vardui?“</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS atsakė Jozuei: „Stokis! Ko guli žemėje kniūbsčias?</verse>
				<verse number="11">Izraelis nusidėjo! Sulaužė Sandorą, kurią jiems daviau! Jie pasiėmė iš daiktų, skirtų sunaikinti, ir apsivogė, ir apsimelavo, ir įsidėjo juos tarp savo daiktų.</verse>
				<verse number="12">Užtat izraelitai nepajėgs priešintis, bet atsuks nugaras savo priešams, nes patys yra tapę daiktu, skirtu sunaikinti. Aš nebebūsiu daugiau su jumis, jei nesunaikinsite pas jus esančių sunaikinti skirtų daiktų.</verse>
				<verse number="13">Eik apvalyti žmonių! Įsakyk jiems: ‘Apsivalykite rytdienai, nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tu, Izraeli, turi sunaikinti skirtų daiktų! Nepajėgsi priešintis priešams, kol nepašalinsi iš savo tarpo sunaikinti skirtų daiktų’.</verse>
				<verse number="14">Taigi rytoj rytą būsite pašaukti giminėmis. Giminė, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį kiltimis; kiltis, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį šeimomis; šeima, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį pavieniui vyras po vyro.</verse>
				<verse number="15">Žmogus, nurodytas kaip pasiėmęs sunaikinti skirtų daiktų, turi būti sudegintas – jis ir visa, kas jam priklauso, – nes sulaužė VIEŠPATIES Sandorą ir padarė Izraelyje gėdingą nusikaltimą“.</verse>
				<verse number="16">Kitą rytą anksti Jozuė pašaukė Izraelį giminėmis. Buvo nurodyta Judo giminė.</verse>
				<verse number="17">Jis liepė išeiti į priekį Judo giminės kiltims. Buvo nurodyta Zeracho kiltis. Jis liepė išeiti į priekį Zeracho kilties šeimoms. Buvo nurodyta Zabdžio šeima.</verse>
				<verse number="18">Jozuė liepė išeiti į priekį jo šeimai, vyrui po vyro. Galop buvo nurodytas Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės.</verse>
				<verse number="19">Tada Jozuė tarė Achanui: „Mano sūnau, garbink VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir šlovink jį! Pasakyk man, ką padarei. Nieko neslėpk“.</verse>
				<verse number="20">Achanas atsakė Jozuei: „Taip, nusidėjau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. Štai ką padariau.</verse>
				<verse number="21">Pamatęs tarp grobio gražią skraistę iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir penkiasdešimt šekelių sveriantį aukso luitą, užsigeidžiau juos turėti ir pasiėmiau. Dabar jie užkasti žemėje mano palapinėje su sidabru po skraiste“.</verse>
				<verse number="22">Jozuės siunčiami pasiuntiniai nuskubėjo į Achano palapinę. Tikrai visa buvo užkasta palapinėje su sidabru po skraiste.</verse>
				<verse number="23">Paėmę iš palapinės, jie atnešė juos pas Jozuę bei visus izraelitus ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Tada Jozuė ir visas Izraelis su juo paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, skraistę ir auksą, jo sūnus ir dukteris, jaučius, asilus ir avis, palapinę bei visa, ką jis turėjo, ir nuvedė į Achoro slėnį.</verse>
				<verse number="25">„Kokią nelaimę mums užtraukei! – tarė Jozuė. – Šiandien VIEŠPATS užtraukia nelaimę tau!“ Ir visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Jie sudegino juos, metė į juos akmenis.</verse>
				<verse number="26">Ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, kuri tebėra iki šios dienos. Tada atsileido VIEŠPATIES pyktis. Todėl toji vieta iki šios dienos vadinama Achoro slėniu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok ir nenuogąstauk! Pasiimk visus karius ir vėl keliauk į Ają. Žiūrėk, atiduosiu tau į rankas Ajo karalių, jo žmones ir miestą bei visą kraštą.</verse>
				<verse number="2">Su Ajo miestu ir jo karaliumi turi pasielgti taip, kaip pasielgei su Jerichu ir jo karaliumi. Tačiau grobį ir galvijus galite pasidalyti kaip karo laimikį. Surenk pasalas miesto užnugaryje“.</verse>
				<verse number="3">Taigi Jozuė ir visi kariai pasiruošė žygiuoti prieš Ają. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių vyrų, narsių karių, jis išsiuntė juos pirma nakčia.</verse>
				<verse number="4">„Dėmesio! Jūs būsite pasala miesto užnugaryje – davė jiems įsakymą. – Nenutolkite per daug nuo miesto ir būkite pasirengę.</verse>
				<verse number="5">Su manimi esantys žmonės ir aš artinsimės prie miesto. Kai jie išeis priešintis, kaip pirmąkart padarė, mes bėgsime nuo jų.</verse>
				<verse number="6">Jie vysis mus iš paskos, kol nuviliosime juos nuo miesto, nes manys: ‘Bėga nuo mūsų kaip anąkart!’ Mums nuo jų bėgant,</verse>
				<verse number="7">jūs pakilsite iš pasalų ir paimsite miestą. VIEŠPATS, jūsų Dievas, atiduos jums jį į rankas.</verse>
				<verse number="8">Paėmę miestą, padekite jį. Darykite, kaip VIEŠPATS yra įsakęs. Dėmesio! Aš jums įsakiau!“</verse>
				<verse number="9">Tada Jozuė išsiuntė juos. Jie nuėjo į pasalos vietą ir išsidėstė tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo Ajo, o Jozuė praleido tą naktį su likusiais žmonėmis.</verse>
				<verse number="10">Anksti rytą Jozuė apžiūrėjo žmones. Po to jis išžygiavo žmonių priekyje Ajo link drauge su Izraelio seniūnais.</verse>
				<verse number="11">Visi su juo buvę kariai ėjo kartu ir, priėję miestą, įsirengė stovyklą į šiaurę nuo Ajo. Tarp jų ir Ajo buvo siaura dauba.</verse>
				<verse number="12">Jis buvo pasiėmęs apie penkis tūkstančius vyrų ir išdėstęs juos kaip pasalą tarp Betelio ir Ajo į vakarus nuo miesto.</verse>
				<verse number="13">Taigi pagrindinė stovykla išsidėstė į šiaurę nuo miesto, o užpakalinė sauga – į vakarus nuo miesto. Jozuė tą naktį praleido slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Tai pastebėjęs Ajo karalius – jis ir visi jo žmonės, miesto gyventojai – nuskubėjo anksti rytą prie šlaito priešais Arabą pradėti mūšio su Izraeliu, bet nežinojo, kad už miesto buvo parengta pasala.</verse>
				<verse number="15">O Jozuė ir visas Izraelis dėjosi esą sumušti ir leidosi bėgti dykumos link.</verse>
				<verse number="16">Visi miesto žmonės buvo pašaukti jų vytis. Vydamiesi Jozuę, jie nutolo nuo miesto.</verse>
				<verse number="17">Nei Ajo mieste, nei Betelyje neliko žmogaus, neišėjusio vytis Izraelio. Jie paliko miestą be jokios gynybos ir vijosi Izraelį.</verse>
				<verse number="18">Tada VIEŠPATS tarė Jozuei: „Ištiesk ietį, kurią laikai rankoje, Ajo link, nes aš atiduosiu jį tau į rankas“. Jozuė ištiesė ietį, kurią laikė rankoje, miesto link.</verse>
				<verse number="19">Vos jam ištiesus ranką, pasalų vyrai skubiai pakilo iš savo vietų ir puolė pirmyn. Jie įžengė į miestą, paėmė jį ir nedelsdami padegė.</verse>
				<verse number="20">Kai Ajo vyrai pažvelgė atgal, miesto dūmai jau kilo ligi padangių! Jiems stigo jėgų net kur nors pabėgti, kai dykumos link bėgę žmonės atsisuko jų pulti.</verse>
				<verse number="21">Jozuė ir visas Izraelis, matydami miestą pasalos vyrų paimtą ir iš miesto kylančius dūmus, atsisuko ir puolė Ajo vyrus.</verse>
				<verse number="22">O kiti izraelitai išžygiavo prieš juos iš miesto. Taigi jie buvo izraelitų apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti; nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo,</verse>
				<verse number="23">išskyrus Ajo karalių, kurį jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.</verse>
				<verse number="24">Baigę žudyti visus Ajo gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, kai šie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, visi izraelitai sugrįžo į Ają ir išžudė ten likusius gyventojus.</verse>
				<verse number="25">Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ajo miesto gyventojų, buvo dvylika tūkstančių.</verse>
				<verse number="26">Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol visi sunaikinimui skirti Ajo gyventojai nebuvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="27">Tik galvijus ir to miesto grobį izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Jozuei.</verse>
				<verse number="28">Tada Jozuė sudegino Ajo miestą ir pavertė jį amžinu piliakalniu; vieta tebėra nuniokota iki pat šios dienos.</verse>
				<verse number="29">O Ajo karalių jis paliko pakartą ant medžio ligi vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuleisti jo lavoną nuo medžio ir numesti prie miesto vartų. Ant jo buvo sukrauta didžiulė akmenų krūva, kuri tebėra ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Tuomet Jozuė pastatė ant Ebalo kalno VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, aukurą,</verse>
				<verse number="31">kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo įsakęs izraelitams ir kaip parašyta Mozės Įstatymo knygoje: „Aukurą netašytų akmenų, nepaliestų geležiniu įrankiu“, – ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei aukojo bendravimo aukas.</verse>
				<verse number="32">Ten, izraelitų akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą Įstatymo, kurį Mozė buvo surašęs izraelitams.</verse>
				<verse number="33">Visas Izraelis – ateiviai ir vietiniai – drauge su savo seniūnais, apskaitininkais ir teisėjais stovėjo abipus Skrynios priešais kunigus iš Levio giminės, nešusius VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Pusė jų stovėjo atsigręžę į Garizimo kalną, pusė – į Ebalo kalną, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo kadaise įsakęs, Izraelio tautai palaiminti.</verse>
				<verse number="34">Tada Jozuė perskaitė visus Įstatymo žodžius – palaiminimus ir prakeikimus – taip, kaip parašyta Įstatymo knygoje.</verse>
				<verse number="35">Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, Mozės įsakytų, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, įskaitant moteris, vaikus ir tarp jų gyvenančius ateivius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Kai ši žinia pasiekė karalius į vakarus nuo Jordano, aukštumų srityje, Šefeloje ir palei visą Didžiosios jūros krantą Libano link, hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių kraštą,</verse>
				<verse number="2">šie sudarė sąjungą kovoti su Jozue ir Izraeliu.</verse>
				<verse number="3">O Gibeono gyventojai, išgirdę, kaip Jozuė pasielgė su Jerichu ir Ajo miestu,</verse>
				<verse number="4">savo ruožtu ėmėsi suktybės. Jie leidosi į kelionę, persirengę pasiuntiniais: užkrovė savo asilams senus maišus ir senus, suplyšusius bei sulopytus vynmaišius,</verse>
				<verse number="5">apsiavė senais bei sulopytais sandalais ir apsirengė nudėvėtais drabužiais. O visa kelionei pasiimta duona buvo sudžiūvusi ir apipelijusi.</verse>
				<verse number="6">Atėję į Gilgalo stovyklą pas Jozuę, jie tarė jam ir izraelitams: „Iš tolimo krašto atėjome, siūlome jums sudaryti su mumis sandorą“.</verse>
				<verse number="7">Bet izraelitai atsakė hivams: „Gal jūs gyvenate tarp mūsų? Kaip mes galime sudaryti su jumis sandorą?“</verse>
				<verse number="8">Jozuei jie paaiškino: „Mes tavo tarnai“. O Jozuė klausė jų: „Kas jūs per vieni? Iš kur ateinate?“ –</verse>
				<verse number="9">„Tavo tarnai atėjo iš labai tolimo krašto, vedami VIEŠPATIES, tavo Dievo, garso, – atsakė jie, – nes apie jį mes daug girdėjome: visa, ką jis padarė Egipte,</verse>
				<verse number="10">ir visa, ką padarė dviem amoritų karaliams – Užjordanėje Hešbono karaliui Sihonui ir Aštarote Bašano karaliui Ogui.</verse>
				<verse number="11">Todėl mūsų seniūnai ir visi krašto gyventojai liepė mums: ‘Pasiimkite kelionei maisto, eikite jų pasitikti ir sakykite: ‹Esame jūsų tarnai. Būkite žmonės, sudarykite su mumis sandorą›’.</verse>
				<verse number="12">Duona, kurią pasiėmėme iš namų kaip maistą kelionei, buvo dar karšta, kai leidomės pas jus, o dabar ji jau sudžiūvusi ir apipelijusi.</verse>
				<verse number="13">Mūsų vynmaišiai buvo nauji, kai juos prisipylėme, o dabar jie jau suplyšę. Ir mūsų drabužiai bei sandalai nusidėvėjo per tokią ilgą kelionę“.</verse>
				<verse number="14">Vyrai patikėjo jų žodžiais apie maistą ir drabužius, bet VIEŠPATIES žodžio neatsiklausė.</verse>
				<verse number="15">Jozuė sudarė su jais taiką, laiduodamas jiems gyvastį sandora, kurią bendrijos vadai patvirtino priesaika.</verse>
				<verse number="16">Praėjus trim dienoms po sandoros, sudarytos su jais, izraelitai sužinojo, kad tai buvo jų kaimynai ir gyveno jų žemėje.</verse>
				<verse number="17">Tad izraelitai leidosi į kelionę ir trečią dieną pasiekė jų miestus. Gibeoniečių miestai buvo Gibeonas, Kefyra, Beerotai ir Kirjat Jearimai.</verse>
				<verse number="18">Bet izraelitai neužpuolė jų, nes bendrijos vadai buvo prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Todėl visa bendrija pradėjo murmėti prieš vadus,</verse>
				<verse number="19">bet vadai bendrijai atsakė: „Prisiekėme jiems VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, užtat užgauti jų negalime.</verse>
				<verse number="20">Bet štai ką su jais darysime: paliksime gyvus, kad nekiltų ant mūsų jokio pykčio dėl priesaikos, kuria prisiekėme“.</verse>
				<verse number="21">Vadai sakė izraelitams: „Telieka jie gyvi ir tetampa kertančiais malkas ir nešančiais vandenį visai bendrijai!“ Taigi taip dėl jų nusprendė vadai.</verse>
				<verse number="22">Jozuė pasišaukė juos ir taip kalbėjo: „Kodėl mus apgavote, sakydami: ‘Mes gyvename toli nuo jūsų’ – o iš tikrųjų gyvenate tarp mūsų?</verse>
				<verse number="23">Užtat būkite prakeikti! Visą laiką būsite vergai, malkų kirtėjai ir vandens nešėjai mano Dievo Namams“.</verse>
				<verse number="24">Jozuei jie atsakė: „Matai, tavo tarnai buvo girdėję, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, pažadėjo savo tarnui Mozei duoti jums visą kraštą ir dėl jūsų sunaikinti visus krašto gyventojus. Dėl jūsų mes ir buvome apimti didelės baimės dėl savo gyvasties, užtat taip ir padarėme.</verse>
				<verse number="25">Kaip matai, dabar esame tavo rankose. Kas gera ir teisu tavo akyse daryti su mumis, tai ir daryk!“</verse>
				<verse number="26">Taip jis su jais ir pasielgė. Išgelbėjo nuo izraelitų, neišžudė.</verse>
				<verse number="27">Bet tą dieną Jozuė padarė juos malkų kirtėjais ir vandens nešėjais bendrijai ir VIEŠPATIES aukurui toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinktų. Taip jie ir liko ligi šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Sužinojęs, kad Jozuė paėmė Ają bei skyrė jį sunaikinti ir pasielgė su Aju bei jo karaliumi, kaip buvo pasielgęs su Jerichu bei jo karaliumi, ir, be to, kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu ir gyvena tarp jų,</verse>
				<verse number="2">Jeruzalės karalius Adoni Cedekas baisiai išsigando. Mat Gibeonas, vienas karališkųjų miestų, buvo didelis miestas, iš tikrųjų didesnis už Ają, o visi jo vyrai buvo galiūnai.</verse>
				<verse number="3">Tad Jeruzalės karalius Adoni Cedekas pasiuntė Hebrono karaliui Hohamui, Jarmuto karaliui Piramui, Lachišo karaliui Jafijai ir Eglono karaliui Debyrui tokį pranešimą:</verse>
				<verse number="4">„Ateikite pas mane ir padėkite man nugalėti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais“.</verse>
				<verse number="5">Penki amoritų karaliai – Jeruzalės karalius, Hebrono karalius, Jarmuto karalius, Lachišo karalius ir Eglono karalius – sutelkė savo pajėgas ir atvyko kiekvienas su savo kariuomene. Jie apgulė Gibeoną ir kariavo su juo.</verse>
				<verse number="6">O gibeoniečiai pasiuntė Jozuei į stovyklą prie Gilgalo pranešimą: „Neapleisk savo tarnų! Atskubėk pas mus ir išgelbėk! Padėk mums, nes visi aukštumų srities amoritų karaliai susibūrė prieš mus!“</verse>
				<verse number="7">Tad Jozuė – jis ir visos jo ginkluotosios pajėgos, visi galiūnai – iškeliavo iš Gilgalo.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok, nes atiduosiu juos tau į rankas. Nė vienas jų nepajėgs tau pasipriešinti!“</verse>
				<verse number="9">Žygiavęs visą naktį iš Gilgalo, Jozuė užklupo juos netikėtai.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS apstulbino juos išgąsčiu Izraelio akivaizdoje. Izraelitai sutriuškino juos prie Gibeono ir vijosi Bet Horono šlaito keliu, niokodami iki pat Azekos ir Makedos.</verse>
				<verse number="11">Jiems bėgant nuo Izraelio žemyn Bet Horono šlaitu, VIEŠPATS svaidė ant jų iš dangaus didžiulius akmenis iki pat Azekos, ir jie žuvo. Daugiau žuvo nuo krušos, negu izraelitai užmušė kalaviju.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną, kai VIEŠPATS atidavė amoritus izraelitams, Jozuė kreipėsi į VIEŠPATĮ. Visų izraelitų akivaizdoje jis tarė: „Sustok, saule, virš Gibeono ir tu, mėnuli, virš Ajalono slėnio!“</verse>
				<verse number="13">Saulė sustojo, ir mėnulis stovėjo, kol tauta atkeršijo savo priešams. Argi tai neužrašyta Jašaro knygoje? Saulė sustojo viduryje dangaus skliauto ir neskubėjo leistis bemaž visą dieną.</verse>
				<verse number="14">Nei prieš tai, nei po to nebuvo tokios dienos, kaip ši, VIEŠPAČIUI paklausius žmogaus balso! Tikrai VIEŠPATS kovojo už Izraelį!</verse>
				<verse number="15">Tada Jozuė drauge su visu Izraeliu sugrįžo į stovyklą prie Gilgalo.</verse>
				<verse number="16">Tuo tarpu anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos.</verse>
				<verse number="17">Jozuei buvo pranešta: „Pastebėti tie penki karaliai, pasislėpę oloje prie Makedos“.</verse>
				<verse number="18">Jozuė paliepė: „Užriskite olos angą keletu didelių akmenų ir pastatykite vyrus jų saugoti.</verse>
				<verse number="19">Patys ten nestovėkite. Lipkite priešams ant kulnų ir pulkite juos iš užnugario. Neleiskite jiems pasitraukti į savo miestus, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra juos atidavęs jums į rankas“.</verse>
				<verse number="20">Galop, kai Jozuė ir izraelitai buvo sudavę jiems mirtiną smūgį, ir jie buvo sudoroti, išskyrus į savo miestus pasitraukusius bėglius,</verse>
				<verse number="21">visa kariuomenė sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Makedos. Niekas nebedrįso murmėti prieš izraelitus!</verse>
				<verse number="22">Dabar Jozuė paliepė: „Atidarykite olos angą ir atveskite pas mane tuos penkis karalius“.</verse>
				<verse number="23">Tai padarę, jie atvedė pas jį iš olos penkis karalius – Jeruzalės karalių, Hebrono karalių, Jarmuto karalių, Lachišo karalių ir Eglono karalių.</verse>
				<verse number="24">Atvedus pas Jozuę tuos karalius, Jozuė sušaukė visus izraelitus ir vadams galiūnų, kurie buvo ėję su juo, tarė: „Prieikite ir minkite kojomis šiems karaliams ant sprandų“. Jie priėjo ir mynė kojomis jiems ant sprandų.</verse>
				<verse number="25">O Jozuė tarė jiems: „Nebijokite ir nenuogąstaukite! Būkite stiprūs ir ryžtingi, nes VIEŠPATS taip padarys visiems jūsų priešams, su kuriais kovojate!“</verse>
				<verse number="26">Po to Jozuė įsakė juos užmušti ir pakabinti ant penkių medžių. Jie kabojo ant medžių ligi vakaro.</verse>
				<verse number="27">Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuimti juos nuo medžių ir sumesti į olą, kurioje jie slėpėsi. Olos anga buvo užversta didžiuliais akmenimis, kurie išliko ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="28">Tuo pačiu metu Jozuė paėmė Makedą, ištiko ją ir jos karalių kalaviju. Miestą ir visus žmones jis skyrė sunaikinti, nė vieno nepaliko gyvo. Su Makedos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.</verse>
				<verse number="29">Iš Makedos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Libną ir kovojo su Libna.</verse>
				<verse number="30">Ir ją bei jos karalių VIEŠPATS atidavė Izraeliui į rankas. Miestą ir visus žmones Jozuė ištiko kalaviju, nė vieno nepaliko gyvo. Su Libnos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.</verse>
				<verse number="31">Iš Libnos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Lachišą, apgulė ir puolė.</verse>
				<verse number="32">VIEŠPATS atidavė Lachišą Izraeliui į rankas. Miestą jis paėmė kitą dieną ir ištiko jį bei visus žmones kalaviju, kaip buvo padaręs Libnoje.</verse>
				<verse number="33">Tada Gezero karalius Horamas atėjo į pagalbą Lachišui, bet Jozuė nugalėjo jį ir jo pajėgas ir nepaliko nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="34">Iš Lachišo Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Egloną. Jie surengė miesto apgulą, puolė</verse>
				<verse number="35">ir, paėmę tą pačią dieną, ištiko jį kalaviju. O visus žmones tą pačią dieną skyrė sunaikinti, kaip buvo padaręs Lachišui.</verse>
				<verse number="36">Iš Eglono Jozuė nukeliavo su visu Izraeliu į Hebroną ir puolė jį.</verse>
				<verse number="37">Paėmę miestą, ištiko jį kalaviju – karalių, visus jam pavaldžius miestus ir visus žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padaręs Eglonui, taip skyrė sunaikinti ir Hebroną bei visus jo žmones.</verse>
				<verse number="38">Tada Jozuė ir visas Izraelis pasuko Debyro link ir puolė jį.</verse>
				<verse number="39">Paėmė jį, jo karalių ir visus pavaldžius miestus, ištiko kalaviju ir skyrė sunaikinti visus jo žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padarę Hebronui ir Libnai bei jos karaliui, taip padarė ir Debyrui bei jo karaliui.</verse>
				<verse number="40">Taip Jozuė nugalėjo visą kraštą: aukštumų sritį, Negebą, Šefelą ir šlaitus su visais jų karaliais. Jis nepaliko nė vieno gyvo, bet skyrė sunaikinti visa, kas alsuoja, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="41">Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš Barnėjos ligi Gazos, visą Gošeno kraštą ligi pat Gibeono.</verse>
				<verse number="42">Visus tuos karalius ir jų kraštą Jozuė paėmė vienu kartu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį.</verse>
				<verse number="43">Tada Jozuė sugrįžo su visu Izraeliu į stovyklą prie Gilgalo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Apie tai sužinojęs, Hacoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui</verse>
				<verse number="2">ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kinaroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose,</verse>
				<verse number="3">kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams bei jebusiečiams aukštumų srityje ir hivams Hermono papėdėje, Micpos krašte.</verse>
				<verse number="4">Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, tokių gausių, kaip smiltys pajūryje, su daugybe žirgų ir kovos vežimų.</verse>
				<verse number="5">Visi šie karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu.</verse>
				<verse number="6">O VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus“.</verse>
				<verse number="7">Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir puolė.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas. Izraelitai nugalėjo juos ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot Maimų, o rytų link – iki pat Micpės slėnio. Jie tol puolė juos, kol nė vieno neliko gyvo.</verse>
				<verse number="9">Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.</verse>
				<verse number="10">Tada Jozuė pasuko ir užėmė Hacorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hacoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva.</verse>
				<verse number="11">Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o pats Hacoras sudegintas.</verse>
				<verse number="12">Jozuė paėmė visus anuos karališkuosius miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hacorą, kurį Jozuė sudegino.</verse>
				<verse number="14">Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus gyventojus jie žudė kalaviju, kol visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="15">Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="16">Jozuė užėmė visą tą kraštą: Judo aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą</verse>
				<verse number="17">nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seyro srities, iki pat Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis sugaudė ir išžudė.</verse>
				<verse number="18">Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais.</verse>
				<verse number="19">Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraelitais, išskyrus hivus – Gibeono gyventojus. Jie visi paimti mūšiuose,</verse>
				<verse number="20">nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip užkietinti jų širdis, kad, išeidami kovoti su Izraeliu, jie būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.</verse>
				<verse number="21">Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakiečius iš Hebrono, Debyro, Anabo, iš visų Judo ir Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus.</verse>
				<verse number="22">Izraelitų krašte anakiečių nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų užsiliko.</verse>
				<verse number="23">Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Mozei. Tada Jozuė atidavė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Štai krašto karaliai, kuriuos izraelitai nugalėjo ir užėmė jų žemes. Į rytus nuo Jordano, nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno, įskaitant rytinę Arabos dalį –</verse>
				<verse number="2">amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone ir valdęs Gileado dalį nuo Aroero Arnono slėnio pakraštyje ir paties slėnio iki Jaboko slėnio bei Amono krašto ribos</verse>
				<verse number="3">ir rytinę Arabą iki Kinereto jūros, o pietų link, per Bet Ješimotus Pisgos šlaitų papėdėje rytiniame šone, žemyn iki Arabos jūros, tai yra Druskos jūros.</verse>
				<verse number="4">Taip pat Bašano karalius Ogas, vienas paskutinių refajų, gyvenęs Aštarote ir Edrėjyje</verse>
				<verse number="5">ir valdęs Hermono kalną, Salchą, visą Bašaną iki gešūriečių bei maakų ribos ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono ribos.</verse>
				<verse number="6">Juos nugalėjo VIEŠPATIES tarnas Mozė ir izraelitai; VIEŠPATIES tarnas Mozė atidavė jų kraštą kaip paveldą Rubeno ir Gado giminių bei pusės Manaso giminės žmonėms.</verse>
				<verse number="7">Štai krašto karaliai, kuriuos Jozuė ir izraelitai nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje – nuo Baal Gado Libano slėnyje iki Halako kalno, dunksančio virš Seyro srities. (Izraelio giminėms kaip paveldą pagal jų padalas</verse>
				<verse number="8">aukštumų srityje, Šefeloje, Araboje, šlaituose, dykumoje ir Negebe Jozuė atidavė žemę hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių). Jų buvo:</verse>
				<verse number="9">Jericho karalius – vienas, Ajo (netoli Betelio) karalius – vienas,</verse>
				<verse number="10">Jeruzalės karalius – vienas, Hebrono karalius – vienas,</verse>
				<verse number="11">Jarmuto karalius – vienas, Lachišo karalius – vienas,</verse>
				<verse number="12">Eglono karalius – vienas, Gezero karalius – vienas,</verse>
				<verse number="13">Debyro karalius – vienas, Gedero karalius – vienas,</verse>
				<verse number="14">Hormos karalius – vienas, Arado karalius – vienas,</verse>
				<verse number="15">Libnos karalius – vienas, Adulamo karalius – vienas,</verse>
				<verse number="16">Makedos karalius – vienas, Betelio karalius – vienas,</verse>
				<verse number="17">Tapuacho karalius – vienas, Hefero karalius – vienas,</verse>
				<verse number="18">Afeko karalius – vienas, Lašarono karalius – vienas,</verse>
				<verse number="19">Madono karalius – vienas, Hacoro karalius – vienas,</verse>
				<verse number="20">Šimron Merono karalius – vienas, Achšafo karalius – vienas,</verse>
				<verse number="21">Taanacho karalius – vienas, Megido karalius – vienas,</verse>
				<verse number="22">Kedešo karalius – vienas, Jokneamo Karmelyje karalius – vienas,</verse>
				<verse number="23">Doro Nafat Dore karalius – vienas, Goimų Galilėjoje karalius – vienas,</verse>
				<verse number="24">Tircos karalius – vienas. Iš viso – trisdešimt vienas karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jozuė paseno ir sulaukė senyvo amžiaus. VIEŠPATS tarė jam: „Pasenai ir sulaukei senyvo amžiaus, bet dar yra likę labai daug žemės, kuri turi būti paveldėta.</verse>
				<verse number="2">Štai žemė, kuri dar nepaveldėta: visos filistinų ir gešūriečių sritys,</verse>
				<verse number="3">žemė nuo Šihoro į rytus nuo Egipto iki ribos Ekrono šiaurėje, laikoma kanaaniečių žeme, nors ji valdoma penkių filistinų valdovų, būtent Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono, taip pat avų sritys</verse>
				<verse number="4">pietuose, be to, visas kanaaniečių kraštas nuo sidoniečių Mearos iki Afeko prie amoritų ribos,</verse>
				<verse number="5">gebaliečių kraštas su visu Libanu nuo Baal Gado Hermono kalno papėdėje iki Lebo Hamato rytuose</verse>
				<verse number="6">su visais aukštumų gyventojais nuo Libano iki Misrefot Maimų, būtent su visais sidoniečiais. Aš pats tas tautas išvarysiu prieš izraelitams ateinant, tau reikės tik padalyti jų žemes Izraeliui burtų keliu, kaip esu tau įsakęs.</verse>
				<verse number="7">Dabar padalyk šią žemę kaip paveldą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės“.</verse>
				<verse number="8">Rubeno ir Gado giminės su kita Manaso giminės puse jau buvo gavę paveldą, kurį Mozė davė jiems Užjordanėje, rytų pusėje. Dievo tarnas Mozė jiems davė paveldą:</verse>
				<verse number="9">Aroerą ant Arnono slėnio kranto ir miestą pačiame slėnyje, visą plokščiakalnį nuo Medebos iki pat Dibono,</verse>
				<verse number="10">visus miestus amoritų karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, iki pat Amono ribos,</verse>
				<verse number="11">be to, Gileadą ir visas gešūriečių bei maakų žemes, visą Hermono kalną ir visą Bašaną iki pat Salchos –</verse>
				<verse number="12">visą karalystę Ogo, valdžiusio Bašaną iš Aštaroto ir Edrėjo. (Jis buvo paskutinis išlikęs refajas). Mozė nugalėjo juos ir išvarė.</verse>
				<verse number="13">Bet gešūriečių ir maakų izraelitai neišvarė; Gešūras ir Maakatas išliko Izraelyje iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">Tik Levio giminei Mozė nedavė paveldo, nes ugninės atnašos VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, yra jų paveldas, kaip [ VIEŠPATS ] yra sakęs.</verse>
				<verse number="15">Mozė davė paveldą Rubeno giminei pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="16">Jų žemė buvo nuo Aroero ant Arnono slėnio kranto bei miesto pačiame slėnyje iki Medebos – visas plokščiakalnis</verse>
				<verse number="17">su Hešbonu ir visais jam pavaldžiais plokščiakalnio miestais: Dibonu, Bamot Baalu, Bet Baal Meonu,</verse>
				<verse number="18">Jahacu, Kedemotais, Mefaatu,</verse>
				<verse number="19">Kirjataimais, Sibma, Ceret Šaharu ant kalvos slėnyje,</verse>
				<verse number="20">Bet Peoru ant Pisgos šlaitų ir Bet Ješimotais,</verse>
				<verse number="21">taigi visus miestus, esančius plokščiakalnyje ir visą karalystę amoritų karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone. (Mozė nugalėjo jį ir Midjano vadus – Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono didžiūnus, įsikūrusius krašte.</verse>
				<verse number="22">Beoro sūnų žynį Bileamą izraelitai nužudė kalaviju drauge su kitais.)</verse>
				<verse number="23">Rubeno giminės riba buvo Jordanas ir jo krantai. Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Rubeno žmonių paveldas pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="24">Mozė davė paveldą ir Gado giminei pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="25">Jų žemė buvo Jazeras, visi Gileado miestai, pusė Amono krašto iki Aroero priešais Rabą</verse>
				<verse number="26">nuo Hešbono iki Ramat Micpės bei Betonimų ir nuo Mahanaimų iki Debyro žemės,</verse>
				<verse number="27">o Slėnyje – Bet Haramas, Bet Nimra, Sukotai ir Cafonas, likusioji Hešbono karaliaus Sihono karalystės dalis – Jordanas ir jo krantai iki pat žemutinio Kinereto jūros pakraščio rytų pusėje anapus Jordano.</verse>
				<verse number="28">Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Gado giminės paveldas pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="29">Mozė davė paveldą ir pusei Manaso giminės. Jis buvo paskirstytas pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="30">Jų žemė apėmė Mahanaimus, visą Bašaną – visą Bašano karaliaus Ogo karalystę – ir visas Jayro gyvenvietes Bašane, šešiasdešimt miestų.</verse>
				<verse number="31">Pusė Gileado, įskaitant Aštarotą ir Edrėją – karališkuosius Ogo miestus Bašane, – priklauso Manaso sūnaus Machyro palikuonims, pusei Machyro palikuonių pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="32">Taigi tokios yra paveldo dalys, kurias Mozė padalijo, būdamas Moabo lygumose, Užjordanėje į rytus nuo Jericho.</verse>
				<verse number="33">Tačiau Levio giminei Mozė paveldo nedavė; pats VIEŠPATS, Izraelio Dievas, yra jų paveldas, kaip [ VIEŠPATS ] yra sakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">O štai izraelitų paveldo dalys Kanaano krašte, kurį jiems padalijo kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių protėvių šeimų galvos.</verse>
				<verse number="2">Paveldas jiems atiteko burtų keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę duoti devynioms su puse likusių giminių.</verse>
				<verse number="3">Mat Mozė jau buvo davęs paveldo dalis dviem su puse giminių anapus Jordano; tarp jų esantiems levitams paveldo dalies jis nedavė.</verse>
				<verse number="4">Iš tikrųjų Juozapo palikuonys sudarė dvi gimines – Manasą ir Efraimą, o levitams nebuvo jokios dalies krašte, išskyrus miestus jiems gyventi ir ganyklas jų galvijams ir kaimenėms.</verse>
				<verse number="5">Kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, taip izraelitai ir darė, dalydami kraštą.</verse>
				<verse number="6">Kai Judo giminės žmonės atėjo pas Jozuę prie Gilgalo, Jefunės sūnus kenazas Kalebas tarė jam: „Tu žinai, ką VIEŠPATS kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane prie Kadeš Barnėjos.</verse>
				<verse number="7">Aš buvau keturiasdešimtmetis, kai VIEŠPATIES tarnas Mozė siuntė mane iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti krašto ir daviau jam sąžiningą ataskaitą.</verse>
				<verse number="8">Bet mano bendrininkai, ėję su manimi, prislėgė žmonių širdis. O aš likau ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną Mozė pažadėjo, prisiekdamas: ‘Ta žemė, kurią tavo kojos mindžiojo, bus tikrai tavo ir tavo vaikų amžinas paveldas, nes tu buvai ištikimas VIEŠPAČIUI, mano Dievui’.</verse>
				<verse number="10">Kaip matai, VIEŠPATS išlaikė mane gyvą, kaip buvo pažadėjęs. Jau keturiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai VIEŠPATS, Izraeliui keliaujant per dykumą, kalbėjo apie tai Mozei. Šiandien man jau aštuoniasdešimt penkeri metai!</verse>
				<verse number="11">Esu toks pat stiprus, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė. Kokios tuomet buvo mano jėgos, tokios ir dabar: ir mūšyje, ir išeinant iš namų, ir pareinant į namus.</verse>
				<verse number="12">Tad duok man tą aukštumų sritį, apie kurią kalbėjo VIEŠPATS tą dieną, nes pats tą dieną girdėjai, kad ten yra anakiečiai ir galingi įtvirtinti miestai. Jei tik VIEŠPATS bus su manimi, išvarysiu juos, kaip VIEŠPATS yra sakęs“.</verse>
				<verse number="13">Tad Jozuė palaimino jį ir atidavė Hebroną Jefunės sūnui Kalebui kaip paveldą.</verse>
				<verse number="14">Taip Hebronas tapo Jefunės sūnaus kenazo Kalebo paveldas iki šios dienos, nes jis buvo ištikimas VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="15">Hebrono vardas pirmiau buvo Kirjat Arba. Tasai Arba buvo iškiliausias vyras tarp anakiečių. Po karo kraštas buvo ramus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Paveldo dalis, burtų keliu atitekusi Judo giminės žmonėms pagal jų kiltis, tęsėsi labai toli į pietus iki pat Edomo ribos – Cino dykumos.</verse>
				<verse number="2">Jų pietinė riba prasideda prie Druskos jūros pakraščio, nuo jos liežuvio, iškišto pietų link.</verse>
				<verse number="3">Iš ten ji eina į pietus nuo Akrabimų šlaito, pereina į Ciną ir, pakilusi į pietus nuo Kadeš Barnėjos, pereina į Hecroną, pakyla į Adarą ir suka į Karką.</verse>
				<verse number="4">Iš ten riba, apėjusi Acmoną ir eidama Egipto upės vaga, pasiekia Jūrą. Tai pietinė riba.</verse>
				<verse number="5">Rytinė riba – Druskos jūra iki Jordano žiočių. Šiaurės pusėje riba prasideda nuo Jūros įlankos prie Jordano žiočių.</verse>
				<verse number="6">Riba kyla į Bet Hoglą ir eina į šiaurę nuo Bet Arabos. Iš ten riba pakyla prie Rubeno sūnaus Bohano akmens.</verse>
				<verse number="7">O iš Achoro slėnio riba kyla į Debyrą ir suka šiaurėn Gilgalo link, priešais Adumimų šlaitą pietinėje slėnio pusėje. Iš ten riba, apėjusi En Šemešo vandenis, pasiekia En Rogelį,</verse>
				<verse number="8">Ben Hinomo slėniu kyla palei pietinį jebusiečių, tai yra Jeruzalės, šlaitą. Tada riba kyla į viršūnę kalvos vakariniame Ben Hinomo slėnio pakraštyje, prie šiaurinio Refajų slėnio galo.</verse>
				<verse number="9">Nuo tos kalvos viršūnės riba nuvingiuoja prie Neftoacho vandenų šaltinio, o iš ten eina prie Efrono kalno miestų. Po to riba atvingiuoja prie Baalos, tai yra Kirjat Jearimų.</verse>
				<verse number="10">Nuo Baalos riba suka į vakarus Seyro kalno link, eina palei Jearimo kalno, tai yra Kesalono šlaito, šiaurinį šoną, nusileidžia į Bet Šemešą ir eina į Timną.</verse>
				<verse number="11">Tada riba leidžiasi kalvos šlaito link į šiaurę nuo Ekrono, suka į Šikaroną ir praėjusi palei Baalos kalną leidžiasi į Jabneelį. Šiaurinė riba baigiasi prie Jūros.</verse>
				<verse number="12">O vakarinė riba yra Didžiosios jūros pakrantė. Tokios yra Judo giminės ribos pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES įsakymu, Jozuė davė Jefunės sūnui Kalebui dalį tarp Judo giminės – Kirjat Arbą, tai yra Hebroną. (Arba buvo Anako tėvas.)</verse>
				<verse number="14">Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają – Anako palikuonis.</verse>
				<verse number="15">Iš čia jis išžygiavo prieš Debyro gyventojus. Debyras seniau buvo vadinamas Kirjat Seferu.</verse>
				<verse number="16">Kalebas paskelbė: „Kas puls ir užims Kirjat Seferą, tam duosiu savo dukterį Achsą žmona“.</verse>
				<verse number="17">Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis jį užėmė, ir Kalebas davė jam savo dukterį Achsą žmona.</verse>
				<verse number="18">Parėjusi pas vyrą, ji ragino prašyti jos tėvo ariamos žemės. O jai nulipus nuo asilo, Kalebas paklausė: „Ko tu nori?“</verse>
				<verse number="19">Ji atsakė: „Duok man dovaną! Kadangi atidavei mane į Negebo kraštą, duok man ir vandens šaltinių!“ Tad Kalebas davė, ko ji prašė: aukštutinius ir žemutinius vandens šaltinius.</verse>
				<verse number="20">Štai Judo giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="21">Miestai, priklausantys Judo giminės žmonėms prie Edomo ribos Negebe, buvo Kabceelis, Ederas, Jagūras,</verse>
				<verse number="22">Kina, Dimona, Adada,</verse>
				<verse number="23">Kedešas, Hacoras, Itnanas,</verse>
				<verse number="24">Zifas, Telemas, Bealotai,</verse>
				<verse number="25">Hacor Hadata, Kerijot Hecronas, tai yra Hacoras,</verse>
				<verse number="26">Amamas, Šema, Molada,</verse>
				<verse number="27">Hacar Gada, Hešmonas, Bet Peletas,</verse>
				<verse number="28">Hacar Šualas, Beer Šeba, Biziotija,</verse>
				<verse number="29">Baala, Ijimai, Ecemas,</verse>
				<verse number="30">Eltoladas, Kesilas, Horma,</verse>
				<verse number="31">Ciklagas, Madmana, Sansana,</verse>
				<verse number="32">Lebaotai, Šilhimai, Ainas ir En Rimonas. Iš viso – dvidešimt devyni miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="33">Miestai Šefeloje: Eštaolas, Cora, Ašna,</verse>
				<verse number="34">Zanoachas, En Ganimai, Tapuachas, Enamas,</verse>
				<verse number="35">Jarmutas, Adulamas, Sochojas, Azeka,</verse>
				<verse number="36">Šaaraimai, Aditaimai, Gedera ir Gederotaimai – keturiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="37">Cenanas, Hadaša, Migdal Gadas,</verse>
				<verse number="38">Dilanas, Micpė, Jokteelis,</verse>
				<verse number="39">Lachišas, Bockatas, Eglonas,</verse>
				<verse number="40">Kabonas, Lachmasas, Kitlišas,</verse>
				<verse number="41">Gederotai, Bet Dagonas, Naama ir Makeda – šešiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="42">Libna, Eteras, Ašanas,</verse>
				<verse number="43">Iftachas, Ašna, Necibas,</verse>
				<verse number="44">Keila, Achzibas ir Mareša – devyni miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="45">Ekronas ir jam pavaldūs miestai bei gyvenvietės;</verse>
				<verse number="46">nuo Ekrono į vakarus visi miestai Ašdodo apylinkėje su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis –</verse>
				<verse number="47">Ašdodas ir jam pavaldūs miestai bei gyvenvietės, Gaza ir jai pavaldūs miestai bei gyvenvietės iki pat Egipto slėnio ir Didžiosios jūros pakrantės.</verse>
				<verse number="48">Miestai aukštumų srityje: Šamyras, Jatyras, Sochojas,</verse>
				<verse number="49">Dana, Kirjat Sana, tai yra Debyras,</verse>
				<verse number="50">Anabas, Eštemoja, Animai,</verse>
				<verse number="51">Gošenas, Holonas ir Gilojas – vienuolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="52">Arabas, Dūma, Ešanas,</verse>
				<verse number="53">Janumas, Bet Tapuachas,</verse>
				<verse number="54">Humta, Kirjat Arba, tai yra Hebronas, ir Cioras – dešimt miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="55">Maonas, Karmelis, Zifas, Juta,</verse>
				<verse number="56">Jezreelis, Jorkoamas, Zanoachas,</verse>
				<verse number="57">Kainas, Gibėja ir Timna – dešimt miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="58">Halhulas, Bet Cūras, Gedoras,</verse>
				<verse number="59">Maaratas, Bet Anotas ir Eltekonas – šeši miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="60">Kirjat Baalas, tai yra Kirjat Jearimai, ir Raba – du miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="61">Miestai dykumoje: Bet Araba, Midinas, Sechacha.</verse>
				<verse number="62">Nibšanas, Ir Melachas ir En Gedis – šeši miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="63">Tačiau Judo žmonės nepajėgė išvaryti jebusiečių – Jeruzalės gyventojų. Užtat jie tebegyvena su Judo giminės žmonėmis Jeruzalėje iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Paveldo dalis, burtų keliu atitekusi Juozapo giminės žmonėms, tęsėsi nuo Jordano prie Jericho į rytus nuo Jericho vandenų iki dykumos. Nuo Jericho riba kyla per aukštumų sritį Betelio link.</verse>
				<verse number="2">Eidama nuo Betelio į Lūzą, ji pereina archų žemę prie Atarotų,</verse>
				<verse number="3">leidžiasi žemyn vakarų link į jafletų žemę iki pat Žemutinio Bet Horono ribos, po to į Gezerą ir baigiasi prie Jūros.</verse>
				<verse number="4">Juozapo giminės žmonės – Manasas ir Efraimas – gavo savo paveldą.</verse>
				<verse number="5">Efraimo žmonių žemė pagal jų kiltis buvo tokia. Jų paveldo riba ėjo nuo Atrot Adaro rytuose iki pat Aukštutinio Bet Horono,</verse>
				<verse number="6">o nuo čia siekė Jūrą. Šiaurėje riba vingiuoja nuo Michmetato į rytus už Taanat Šilojo ir, praėjusi ją, eina į rytus nuo Janoacho.</verse>
				<verse number="7">Nuo Janoacho riba leidžiasi į Atarotus bei Naaratą ir, paliesdama Jerichą, baigiasi prie Jordano.</verse>
				<verse number="8">Nuo Tapuacho riba eina vakarų link į Kanos slėnį ir baigiasi prie Jūros. Toks buvo Efraimo giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis,</verse>
				<verse number="9">įskaitant miestus, kurie buvo priskirti Efraimo giminės žmonėms Manaso giminės žemėje, visus tuos miestus su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="10">Bet kanaaniečių, gyvenusių Gezere, jie nepajėgė išvaryti. Taigi kanaaniečiai pasiliko tarp Efraimo giminės žmonių ligi šios dienos, bet turi eiti lažą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">O štai paveldo dalis, burtų keliu atitekusi Manaso kaip Juozapo pirmagimio giminei. Kadangi Manaso pirmagimis ir Gileado tėvas Machyras buvo narsus galiūnas, jam paveldu paskirtas Gileadas ir Bašanas.</verse>
				<verse number="2">Ir kitiems Manaso giminės žmonėms buvo paskirtos paveldo dalys pagal jų kiltis – Abiezero, Heleko, Asrielio, Šechemo, Hefero ir Šemidos palikuonims. Tai Juozapo sūnaus Manaso vyriškieji palikuonys.</verse>
				<verse number="3">O Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris. Dukterų vardai buvo Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.</verse>
				<verse number="4">Jos atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir vadus pasakyti: „ VIEŠPATS įsakė Mozei duoti mums paveldą tarp mūsų vyriškų giminaičių“. Tad VIEŠPATIES įsakymu jis davė joms paveldą tarp jų tėvo giminaičių.</verse>
				<verse number="5">Vadinasi, Manasui atiteko dešimt dalių, be Gileado ir Bašano krašto Užjordanėje,</verse>
				<verse number="6">nes Manaso dukterys gavo paveldą su jo sūnumis. Gileado kraštas buvo atiduotas kaip paveldas kitiems Manaso giminės žmonėms.</verse>
				<verse number="7">Manaso riba ėjo nuo Ašero į Michmetatą, netoli Sichemo. Iš ten riba ėjo dešinėn En Tapuacho gyventojų link.</verse>
				<verse number="8">(Tapuacho sritis priklausė Manasui, bet Tapuachas ant Manaso ribos priklausė Efraimo žmonėms.)</verse>
				<verse number="9">Toliau riba ėjo, leisdamasi į Kanos slėnį. Miestai į pietus nuo slėnio priklausė Efraimui kaip jo valdos tarp Manaso miestų. Manaso riba ėjo į šiaurę nuo slėnio ir baigėsi prie Jūros.</verse>
				<verse number="10">Vadinasi, žemė pietų pusėje priklausė Efraimui, šiaurės pusėje – Manasui, o Jūra buvo riba. Ši žemė šiaurėje ribojasi su Ašeru, o rytuose su Isacharu.</verse>
				<verse number="11">Isacharo ir Ašero žemėje Manasas turėjo Bet Šeaną ir jam pavaldžias gyvenvietes, Ibleamą ir jam pavaldžias gyvenvietes, Doro gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes, En Doro gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes, Taanacho gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes bei Megido gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes. (Tretysis Doras yra Nafetas.)</verse>
				<verse number="12">Bet Manaso žmonės šių miestų paveldėti neįstengė, ir kanaaniečiai liko tame krašte toliau gyventi.</verse>
				<verse number="13">Tapę stiprūs, izraelitai privertė kanaaniečius eiti lažą, bet visiškai jų neišvarė.</verse>
				<verse number="14">Juozapo giminės žmonės skundėsi Jozuei, sakydami: „Kodėl mums davei tik vieną burtų metimą ir vieną dalį kaip paveldą, nors ir matai, kad esame gausi tauta, kurią VIEŠPATS visą laiką laimino?“ –</verse>
				<verse number="15">„Jei esate gausi tauta, – atsakė jiems Jozuė, – eikite į miškingąsias aukštumas ir išsikirskite sau sritį perizų ir refajų žemėje, jeigu matote, kad Efraimo aukštumos jums per ankštos“.</verse>
				<verse number="16">Bet Juozapo giminės žmonės tikino: „Mūsų aukštumų žemės mums neužtenka! Be to, visi kanaaniečiai, gyvenantys lygumoje, tiek Bet Šeane ir jam pavaldžiose gyvenvietėse, tiek Jezreelio slėnyje, turi geležinius kovos vežimus!“</verse>
				<verse number="17">Todėl Jozuė pareiškė Juozapo namams – Efraimui ir Manasui: „Esate iš tikrųjų gausi tauta, turinti didelę jėgą. Jums vienos dalies tikrai negana.</verse>
				<verse number="18">Aukštumų sritis bus jūsų. Tiesa, ten dabar miškai, bet išsikirsite ir visą paveldėsite. Jūs ir kanaaniečius išvarysite, nors jie turi geležinius kovos vežimus ir yra stiprūs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Visa izraelitų bendrija susirinko Šilojyje ir pasistatė ten Susitikimo Palapinę. Dabar visas kraštas buvo jų rankose.</verse>
				<verse number="2">Bet buvo likusios septynios izraelitų giminės, dar nepaveldėjusios savo dalies.</verse>
				<verse number="3">Todėl Jozuė tarė izraelitams: „Kiek ilgai delsite įžengti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, yra jums atidavęs?</verse>
				<verse number="4">Pasitelkite po tris vyrus iš kiekvienos giminės. Pasiųsiu juos pereiti visą kraštą ir sužymėti jį pagal paveldą. Po to jie sugrįš pas mane.</verse>
				<verse number="5">Paveldą padalys į septynias dalis. Judo giminė pasiliks savo žemėje pietuose, o Juozapo namai liks jų žemėje šiaurėje.</verse>
				<verse number="6">Kai būsite baigę skirstyti kraštą į septynias dalis, suskirstymą atneškite man. Tada mesiu burtą čia, VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">Levitai neturi dalies tarp jūsų, nes VIEŠPATIES kunigystė yra jų dalis. O Gadas ir Rubenas bei pusė Manaso giminės yra gavę paveldo dalį rytuose, Užjordanėje. VIEŠPATIES tarnas Mozė jiems ją paskyrė“.</verse>
				<verse number="8">Vyrai leidosi į kelionę. Išeinantiems sužymėti krašto Jozuė įsakė: „Eikite, pereikite visą kraštą ir sužymėkite. Tada sugrįžkite pas mane. Aš mesiu jums burtą VIEŠPATIES akivaizdoje čia, Šilojyje“.</verse>
				<verse number="9">Tad vyrai išėjo, perėjo kraštą ir sudalijo jį knygoje miestą po miesto į septynias dalis. Po to sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Šilojo.</verse>
				<verse number="10">O Jozuė metė burtą VIEŠPATIES akivaizdoje Šilojyje. Čia Jozuė padalijo kraštą izraelitams pagal jų padalas.</verse>
				<verse number="11">Pirmoji dalis burtų keliu atiteko Benjamino giminės žmonėms pagal jų kiltis. Žemė, atitekusi jiems burtų keliu, buvo tarp Judo giminės ir Juozapo giminės palikuonių.</verse>
				<verse number="12">Šiaurėje riba prasidėjo prie Jordano. Iš čia riba kilsteli į šiaurinį Jericho šlaitą, pakyla vakarų link į aukštumų kraštą ir išeina į Bet Aveno dykumą.</verse>
				<verse number="13">Iš ten riba suka į pietus nuo Lūzo – į Lūzo šlaitą, tai yra Betelį, o paskui leidžiasi žemyn į Atrot Adarą prie kalno į pietus nuo Žemutinio Bet Horono.</verse>
				<verse number="14">Dabar riba suka ir įvingiuoja į vakarinį šoną: riba nuo kalno pietinėje Bet Horono pusėje eina į pietus, kol baigiasi prie Kirjat Baalo, tai yra Kirjat Jearimų, Judo giminės žmonių miesto. Tai vakarinis pakraštys.</verse>
				<verse number="15">Pietinis pakraštys prasideda prie Kirjat Jearimų. Iš čia riba eina į Efroną, Neftoacho vandenų šaltinį,</verse>
				<verse number="16">paskui leidžiasi į kalno papėdę priešais Ben Hinomo slėnį prie pietinio Refajų slėnio galo, paskui eina žemyn Hinomo slėniu palei pietinį Jebuso pakraštį iki En Rogelio.</verse>
				<verse number="17">Tada, pasisukusi šiaurės link, ji pasiekia En Šemešą, o iš čia nueina į Gelilotus priešais Adumimų perėją ir nusileidžia prie Rubeno sūnaus Bohano akmens.</verse>
				<verse number="18">Paėjusi į šiaurę iki Arabos kranto, nusileidžia į Arabą.</verse>
				<verse number="19">Iš čia riba eina šiauriau nuo Bet Hoglos ir baigiasi prie Druskos jūros šiaurinės įlankos, prie Jordano žiočių. Tai pietinė riba.</verse>
				<verse number="20">Galop Jordanas sudaro ribą jų rytiniame pakraštyje. Tai Benjamino giminės paveldas jo kiltims su visomis ribomis.</verse>
				<verse number="21">O miestai, priklausę Benjamino giminei pagal jos kiltis, buvo Jerichas, Bet Hogla, Emek Kecicas,</verse>
				<verse number="22">Bet Araba, Cemaraimai, Betelis,</verse>
				<verse number="23">Avimai, Para, Ofra,</verse>
				<verse number="24">Kefar Amona, Ofnis ir Geba – dvylika miestų ir jiems pavaldžios gyvenvietės,</verse>
				<verse number="25">taip pat Gibeonas, Rama, Beerotai,</verse>
				<verse number="26">Micpė, Kefyra, Moca,</verse>
				<verse number="27">Rekemas, Irpeelis, Tarala,</verse>
				<verse number="28">Cela, Elefas, Jebusas, tai yra Jeruzalė, Gibėja ir Kirjat Jearimai – keturiolika miestų ir jiems pavaldžios gyvenvietės. Tai Benjamino giminės paveldas pagal jos kiltis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Antroji dalis burtų keliu atiteko Simeonui. Simeono giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis buvo viduryje Judo giminės paveldo.</verse>
				<verse number="2">Jų paveldas apėmė Beer Šebą, Šemą, Moladą,</verse>
				<verse number="3">Hacar Šualą, Balą, Ecemą,</verse>
				<verse number="4">Eltoladą, Betulą, Hormą,</verse>
				<verse number="5">Ciklagą, Bet Markabotus, Hacar Susą,</verse>
				<verse number="6">Bet Lebaotus ir Šaruheną – trylika miestų ir jiems pavaldžias gyvenvietes;</verse>
				<verse number="7">Ainą, En Rimoną, Eterą ir Ašaną – keturis miestus ir jiems pavaldžias gyvenvietes</verse>
				<verse number="8">drauge su visomis gyvenvietėmis šių miestų apylinkėse iki pat Baalat Beero ir Ramato pietuose. Tai Simeono giminės paveldas pagal jos kiltis.</verse>
				<verse number="9">Simeono giminės paveldas buvo Judo žemės dalis; kadangi Judo giminės dalis buvo per didelė, Simeono giminės žmonės gavo dalį jų dalyje.</verse>
				<verse number="10">Trečioji dalis burtų keliu atiteko Zabulono giminės žmonėms pagal jų kiltis. Paveldo riba siekė iki pat Sarido.</verse>
				<verse number="11">Iš čia riba kyla vakarų link į Maralą, siekdama Dabešetą ir liesdama slėnį, esantį šalia Jokneamo.</verse>
				<verse number="12">Iš Sarido ji eina į kitą pusę – į rytus, kur teka saulė, pro Kislot Taboro žemę, o iš ten nueina į Daberatą ir po to pakyla į Jafiją.</verse>
				<verse number="13">Iš čia ji vėl suka į rytus – saulėtekio link, į Gat Heferą bei Et Kaciną ir, eidama Rimono kryptimi, daro vingį į Nėją.</verse>
				<verse number="14">Tada ji daro posūkį – tai riba šiaurėje – į Hanatoną ir baigiasi prie Iftach Elio slėnio.</verse>
				<verse number="15">Taigi su Katatu, Nahalalu, Šimronu, Idala ir Betliejumi – dvylika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="16">Tai Zabulono giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.</verse>
				<verse number="17">Ketvirtoji dalis burtų keliu atiteko Isacharui – Isacharo giminės žmonėms pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="18">Jų žemė apėmė Jezreelį, Kesulotus, Šunemą,</verse>
				<verse number="19">Hafaraimus, Šioną, Anaharatą,</verse>
				<verse number="20">Rabitą, Kišjoną, Ebecą,</verse>
				<verse number="21">Remetą, En Ganimus, En Hadą ir Bet Pacecą.</verse>
				<verse number="22">Riba prieina prie Taboro, Šahacimų bei Bet Šemešo ir baigiasi prie Jordano – šešiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="23">Tai Isacharo giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.</verse>
				<verse number="24">Penktoji dalis burtų keliu atiteko Ašero giminės žmonėms pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="25">Jų žemė apėmė Helkatą, Halį, Beteną, Achšafą,</verse>
				<verse number="26">Alamelechą, Amadą ir Mišalą. Vakarų pusėje riba liečia Karmelį ir Šihor Libnatą.</verse>
				<verse number="27">Po to ji suka į rytus, eina į Bet Dagoną, atsimuša į Zabuloną ir eina Iftach Elio slėniu šiaurės link į Bet Emeką ir Nejelį. Nuo čia ji eina toliau šiaurėn į Kabulą,</verse>
				<verse number="28">Ebroną, Rehobą, Hamoną, Kaną iki pat Didžiojo Sidono.</verse>
				<verse number="29">Tada riba suka Ramos link, pasiekdama įtvirtintą Tyro miestą, užlinksta į Hosą ir ateina iki pat Jūros prie Mahalebo, Achzibo,</verse>
				<verse number="30">Umos, Afeko ir Rehobo – dvidešimt du miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="31">Tai Ašero giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.</verse>
				<verse number="32">Šeštoji dalis burtų keliu atiteko Naftalio giminei – Naftalio giminės žmonėms pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="33">Riba ėjo nuo Helefo, nuo Caananimo ąžuolo, Adami Nekebo bei Jabneelio iki pat Lakumo ir baigėsi prie Jordano.</verse>
				<verse number="34">Vakarų pakraštyje riba suka į Aznot Taborą ir iš ten eina į Hukoką, liesdama pietuose Zabuloną, vakaruose Ašerą ir rytuose Jordaną.</verse>
				<verse number="35">O įtvirtinti miestai buvo Cidimai, Ceras, Hamatas, Rakatas, Kineretas,</verse>
				<verse number="36">Adama, Rama, Hacoras,</verse>
				<verse number="37">Kedešas, Edrėjas, En Hacoras,</verse>
				<verse number="38">Ironas, Migdal Elis, Horemas, Bet Anatas ir Bet Šemešas – devyniolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="39">Tai Naftalio giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.</verse>
				<verse number="40">Septintoji dalis burtų keliu atiteko Dano giminės žmonėms pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="41">Jų paveldo žemė apėmė Corą, Eštaolą, Ir Šemešą,</verse>
				<verse number="42">Šaalabiną, Ajaloną, Itlą,</verse>
				<verse number="43">Eloną, Timną, Ekroną,</verse>
				<verse number="44">Eltekę, Gibetoną, Baalatą,</verse>
				<verse number="45">Jehudą, Bene Beraką, Gat Rimoną,</verse>
				<verse number="46">Me Jarkoną ir Rakoną ties riba priešais Jafą.</verse>
				<verse number="47">Tačiau Dano giminės žmonių žemė išslydo jiems iš rankų. Todėl Dano giminės žmonės pakilo ir užpuolė Lešemą. Užėmę jį ir išnaikinę kalaviju gyventojus, paveldėjo jį ir pavadinę Lešemą savo protėvio Dano vardu įsikūrė jame.</verse>
				<verse number="48">Tai Dano giminės žmonių paveldas pagal jų kiltis, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.</verse>
				<verse number="49">Baigę dalyti tas krašto žemes kaip paveldą, izraelitai nuo savęs davė paveldą Nūno sūnui Jozuei.</verse>
				<verse number="50">VIEŠPATIES įsakymu jie davė jam miestą, kurio jis prašė, – Timnat Serachą Efraimo aukštumose. Jis atstatė miestą ir įsikūrė jame.</verse>
				<verse number="51">Tokios yra paveldo dalys, kurias kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių protėvių namų galvos VIEŠPATIES akivaizdoje prie Susitikimo Palapinės įėjimo Šilojyje padalijo burtų keliu. Taip jie baigė dalyti kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS tarė Jozuei:</verse>
				<verse number="2">„Sakyk izraelitams: ‘Pasirinkite prieglaudos miestus, apie kuriuos esu jums kalbėjęs per Mozę,</verse>
				<verse number="3">kad žudikas, užmušęs žmogų per neapsižiūrėjimą ir netyčiomis, galėtų ten pabėgti. Jie bus prieglauda nuo keršytojo už kraują.</verse>
				<verse number="4">Žudikas turės bėgti į vieną šių miestų ir sustojęs prie miesto vartų pateikti savo bylą to miesto seniūnams. Tada jie turės įleisti bėglį į miestą ir duoti jam vietos pas juos gyventi.</verse>
				<verse number="5">Nors keršytojas už kraują ir atsivytų jį, žudiko jie jam neišduos, nes jis netyčiomis užmušė savo artimą, su kuriuo niekada nėra buvęs priešas.</verse>
				<verse number="6">Žudikas turės gyventi tame mieste bendrijos akivaizdoje iki teismo ir pasilikti iki tuometinio vyriausiojo kunigo mirties. Po to žudikas gali grįžti į savo namus mieste, iš kurio buvo pabėgęs’“.</verse>
				<verse number="7">Taigi jie parinko Kedešą Galilėjoje, Naftalio aukštumų dalyje, Sichemą Efraimo aukštumų dalyje ir Kirjat Arbą, tai yra Hebroną, Judo aukštumų dalyje.</verse>
				<verse number="8">O Užjordanėje, į rytus nuo Jericho, jie parinko dykumoje ant plokščiakalnio Becerą iš Rubeno giminės, Ramot Gileadą iš Gado giminės ir Bašane Golaną iš Manaso giminės.</verse>
				<verse number="9">Tie miestai buvo parinkti visiems izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, kad bet kas, netyčia užmušęs žmogų, galėtų ten pabėgti, idant nemirtų nuo keršytojo už kraują rankos, kol nebus teistas bendrijos akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Levitų protėvių šeimų galvos atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir kitų izraelitų giminių protėvių šeimų galvas</verse>
				<verse number="2">į Šiloją Kanaano krašte ir taip jiems kalbėjo: „ VIEŠPATS įsakė per Mozę, kad būtų mums duoti miestai gyventi su ganyklomis mūsų galvijams“.</verse>
				<verse number="3">Tad izraelitai, paklusdami VIEŠPATIES įsakymui, davė levitams iš savo paveldo šiuos miestus ir jų ganyklas.</verse>
				<verse number="4">Pirmas burtų metimas teko Kehato žmonių kiltims. Kunigo Aarono palikuonims burtų keliu atiteko trylika miestų iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių.</verse>
				<verse number="5">O likusioms Kehato žmonių kiltims burtų keliu atiteko dešimt miestų iš Efraimo giminės kilčių, Dano giminės ir pusės Manaso giminės.</verse>
				<verse number="6">Geršono žmonėms burtų keliu atiteko trylika miestų iš Isacharo giminės kilčių, Ašero ir Naftalio giminių bei pusės Manaso giminės Bašane.</verse>
				<verse number="7">Merario žmonėms pagal jų kiltis atiteko dvylika miestų iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių.</verse>
				<verse number="8">Šiuos miestus ir jų ganyklas izraelitai davė levitams burtų keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę.</verse>
				<verse number="9">Iš Judo ir Simeono giminių buvo duoti toliau išvardyti miestai.</verse>
				<verse number="10">Jie atiteko Aarono palikuonims – vienai levitams priklausančiai Kehato žmonių kilčiai, nes jiems buvo tekęs pirmas burtų metimas.</verse>
				<verse number="11">Jiems buvo duota Judo aukštumų srityje Kirjat Arba, tai yra Hebronas, drauge su gretimomis ganyklomis; Arba buvo Anoko tėvas.</verse>
				<verse number="12">Tačiau miesto laukai ir jam pavaldžios gyvenvietės jau buvo atiduotos Jefunės sūnui Kalebui kaip jo nuosavybė.</verse>
				<verse number="13">Kunigo Aarono palikuonims jie davė Hebroną – prieglaudos miestą žudikams – su ganyklomis, Libną su ganyklomis,</verse>
				<verse number="14">Jatyrą su ganyklomis, Eštemoją su ganyklomis,</verse>
				<verse number="15">Holoną su ganyklomis, Debyrą su ganyklomis,</verse>
				<verse number="16">Ainą su ganyklomis, Jutą su ganyklomis ir Bet Šemešą su ganyklomis – devynis miestus iš šių dviejų giminių,</verse>
				<verse number="17">o iš Benjamino giminės – Gibeoną su ganyklomis, Gebą su ganyklomis,</verse>
				<verse number="18">Anatotą su ganyklomis ir Almoną su ganyklomis, keturis miestus.</verse>
				<verse number="19">Kunigo Aarono palikuonių miestų su ganyklomis iš viso buvo trylika.</verse>
				<verse number="20">O kitoms Kehato žmonių kiltims – likusiems levitams, kilusiems iš Kehato – burtų keliu atiduoti miestai iš Efraimo giminės.</verse>
				<verse number="21">Jiems atiteko Sichemas, prieglaudos miestas žudikams, su ganyklomis Efraimo aukštumų srityje, Gezeras su ganyklomis,</verse>
				<verse number="22">Kibcaimai su ganyklomis ir Bet Horonas su ganyklomis – keturi miestai.</verse>
				<verse number="23">Iš Dano giminės – Eltekė su ganyklomis, Gibetonas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="24">Ajalonas su ganyklomis ir Gat Rimonas su ganyklomis, keturi miestai.</verse>
				<verse number="25">Iš pusės Manaso giminės – Taanachas su ganyklomis ir Gat Rimonas, du miestai.</verse>
				<verse number="26">Kitoms Kehato žmonių kiltims duotų miestų su ganyklomis iš viso buvo dešimt.</verse>
				<verse number="27">Geršono žmonėms iš levitų kilčių buvo duota: iš pusės Manaso giminės – Golanas, prieglaudos miestas žudikams, su ganyklomis ir Beeštera su ganyklomis, du miestai;</verse>
				<verse number="28">iš Isacharo giminės – Kišjonas su ganyklomis, Daberatas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="29">Jarmutas su ganyklomis ir En Ganimai su ganyklomis, keturi miestai;</verse>
				<verse number="30">iš Ašero giminės – Mišalas su ganyklomis, Abdonas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="31">Helkatas su ganyklomis ir Rehobas su ganyklomis, keturi miestai;</verse>
				<verse number="32">iš Naftalio giminės – Kedešas Galilėjoje, prieglaudos miestas žudikams, su ganyklomis, Hamot Doras su ganyklomis ir Kartanas, trys miestai.</verse>
				<verse number="33">Miestų su ganyklomis, atitekusių Geršono žmonėms pagal jų kiltis, iš viso buvo trylika.</verse>
				<verse number="34">Likusiems levitams – Merario kiltims – buvo duota: iš Zabulono giminės – Jokneamas su ganyklomis, Karta su ganyklomis,</verse>
				<verse number="35">Dimna su ganyklomis ir Nahalalas su ganyklomis, keturi miestai;</verse>
				<verse number="36">iš Rubeno giminės – Beceras su ganyklomis, Jahca su ganyklomis,</verse>
				<verse number="37">Kedemotai su ganyklomis ir Mefaatas su ganyklomis, keturi miestai;</verse>
				<verse number="38">iš Gado giminės – Ramot Gileadas, prieglaudos miestas žudikams, su ganyklomis, Mahanaimai su ganyklomis,</verse>
				<verse number="39">Hešbonas su ganyklomis ir Jazeras su ganyklomis, keturi miestai.</verse>
				<verse number="40">Miestų su ganyklomis, burtų keliu atitekusių Merario žmonėms pagal jų kiltis, tai yra likusiems levitams, iš viso buvo dvylika.</verse>
				<verse number="41">Levitų miestų su ganyklomis izraelitų žemėje iš viso buvo keturiasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="42">Kiekvienas šių miestų apėmė patį miestą ir gretimas ganyklas. Tokie pat buvo visi šie miestai.</verse>
				<verse number="43">Taip VIEŠPATS davė Izraeliui visą kraštą, kurį duoti buvo prisiekęs jų protėviams. Paveldėję kraštą, jie įsikūrė jame.</verse>
				<verse number="44">O VIEŠPATS davė jiems ramybę iš visų pusių, kaip buvo prisiekęs jų protėviams. Nė vienas priešas nepajėgė jiems pasipriešinti, nes visus priešus VIEŠPATS buvo atidavęs jiems į rankas.</verse>
				<verse number="45">Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Tada Jozuė pasišaukė Rubeno ir Gado giminių ir pusės Manaso giminės žmones</verse>
				<verse number="2">ir tarė jiems: „Jūs laikėtės visko, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, ir klausėte visko, ką aš jums įsakiau.</verse>
				<verse number="3">Jūs nepalikote savo giminių per tą ilgą laiką, bet ligi šios dienos ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo.</verse>
				<verse number="4">Dabar, kai VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra suteikęs, kaip buvo pažadėjęs, ramybę jūsų giminėms, apsigręžkite ir eikite į savo palapines, į savo nuosavybės kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums Užjordanėje.</verse>
				<verse number="5">Tik labai stenkitės laikytis įsakymo ir Įstatymo, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano: mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, eiti visais jo keliais, laikytis jo įsakymų, nesitraukti nuo jo ir tarnauti jam visa savo širdimi ir visa savo siela“.</verse>
				<verse number="6">Tada Jozuė palaimino juos, atsisveikino, ir jie leidosi kelionėn į savo palapines.</verse>
				<verse number="7">(Mozė buvo davęs pusei Manaso giminės žemę Bašane, o kitai pusei – tarp kitų giminių žemę į vakarus nuo Jordano.) Be to, Jozuė, siųsdamas juos į palapines ir laimindamas,</verse>
				<verse number="8">sakė: „Grįžtate į palapines labai turtingi – su labai daug galvijų, sidabro, aukso, vario bei geležies ir daugybe drabužių. Dalykitės priešų grobiu su savo giminaičiais“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės paliko izraelitus prie Šilojo Kanaano krašte ir keliavo į Gileado kraštą – savo nuosavybę, kurią buvo įsigiję VIEŠPATIES įsakymu, duotu per Mozę.</verse>
				<verse number="10">Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės, atėję į Jordano sritį Kanaano krašte, pastatė ten prie Jordano aukurą – į akis krintantį aukurą!</verse>
				<verse number="11">Žinia pasiekė izraelitus: „Žiūrėkite! Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės pastatė aukurą priešais Kanaano kraštą, Jordano srityje, anapus izraelitų“.</verse>
				<verse number="12">Kai Izraelio žmonės apie tai išgirdo, visa izraelitų bendrija susirinko į Šiloją eiti į karą su jais.</verse>
				<verse number="13">Bet pirma izraelitai pasiuntė Eleazaro sūnų Finehasą pas Rubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones Gileado krašte,</verse>
				<verse number="14">lydimą dešimties vadų, po vieną vadą iš kiekvienų Izraelio giminių protėvių namų. Kiekvienas jų buvo savo protėvių namų galva ir Izraelio karinių gretų vadas.</verse>
				<verse number="15">Atėję pas Rubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones, jie tarė jiems:</verse>
				<verse number="16">„Taip kalba visa VIEŠPATIES bendrija: ‘Ką reiškia ši išdavystė, kurią padarėte Izraelio Dievui? Šiandien atsimetėte nuo VIEŠPATIES ir pakėlėte prieš jį maištą, statydamiesi aukurą!</verse>
				<verse number="17">Nejau Peoro nuodėmė, atnešusi marą VIEŠPATIES bendrijai, toks mažas dalykas? Juk nuo jos mes ligi šios dienos dar nesame apsivalę,</verse>
				<verse number="18">o jūs norite atsimesti nuo VIEŠPATIES! Jūs maištaujate prieš VIEŠPATĮ šiandien, o rytoj jis supyks ant visos Izraelio bendrijos.</verse>
				<verse number="19">Tačiau jei kraštas, kuriame įsikūrėte, yra nešvarus, tai pereikite į kraštą, kuriame įsikūręs VIEŠPATS – ten, kur dabar stovi VIEŠPATIES Padangtė, ir kurkitės tarp mūsų. Bet prieš VIEŠPATĮ ar mus nemaištaukite, statydamiesi kitą aukurą vietoj VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro.</verse>
				<verse number="20">Zeracho sūnui Achanui nusikaltus sunaikinti skirtų daiktų įstatymui, argi visos Izraelio bendrijos neištiko pyktis? Juk ne vien Achanas žuvo dėl savo kaltės!’“</verse>
				<verse number="21">Tada Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės atsakė Izraelio karinių gretų galvoms:</verse>
				<verse number="22">„Dievas, VIEŠPATS Dievas! Dievas, VIEŠPATS Dievas! Jis žino, težino ir Izraelis! Jei tai būtų maištas ar išdavystė VIEŠPAČIUI, šią dieną nerodykite mums gailesčio!</verse>
				<verse number="23">Jei būtume statę aukurą atsimesti nuo VIEŠPATIES, jei būtume tai darę atnašauti ant jo deginamosioms aukoms ar javų atnašoms, ar bendravimo aukoms, tereikalauja pats VIEŠPATS ataskaitos!</verse>
				<verse number="24">Ne! Mes tai darėme tik apimti rūpesčio, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendra su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu?</verse>
				<verse number="25">Juk VIEŠPATS tikrai padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, o Rubeno ir Gado giminių žmonės! VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!’ Vadinasi, jūsų vaikai užkirstų kelią mūsų vaikams garbinti VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="26">Todėl mes nutarėme parūpinti sau liudijimą, statydami aukurą – ne deginamosioms aukoms ar atnašoms,</verse>
				<verse number="27">bet liudyti mums ir jums, ir būsimoms kartoms, kad turime teisę tarnauti VIEŠPAČIUI jo Artume savo deginamosiomis aukomis, atnašomis bei bendravimo aukomis, idant jūsų vaikai niekada nesakytų mūsų vaikams: ‘ VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!’</verse>
				<verse number="28">Manėme, jei kas ateityje taip kalbėtų mums ar mūsų palikuonims, galėsią atsakyti: ‘Pasižiūrėkite į šį VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, mūsų protėvių padarytą ne deginamosioms aukoms ir ne atnašoms, bet liudyti mums ir jums’.</verse>
				<verse number="29">Tebūna tolima mums mintis kelti maištą prieš VIEŠPATĮ ar šią dieną atsimesti nuo VIEŠPATIES ir statyti kitą aukurą deginamosioms aukoms, javų atnašoms ir aukoms atskirai nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo aukuro, stovinčio priešais jo Padangtę!“</verse>
				<verse number="30">Kunigas Finehasas ir bendrijos vadai – Izraelio karinių gretų galvos, buvę su juo, išklausę Rubeno, Gado ir Manaso giminių paaiškinimą, buvo patenkinti.</verse>
				<verse number="31">Eleazaro sūnus Finehasas tarė Rubeno, Gado ir Manaso žmonėms: „Šiandien mes pažinome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, nes jūs nesate nusikaltę neištikimybe VIEŠPAČIUI. Iš tiesų jūs išgelbėjote izraelitus nuo VIEŠPATIES bausmės“.</verse>
				<verse number="32">Tada Eleazaro sūnus kunigas Finehasas ir vadai sugrįžo nuo Rubeno ir Gado žmonių, gyvenančių Gileado krašte, pas izraelitus į Kanaano kraštą ir parnešė jiems žinią apie reikalą.</verse>
				<verse number="33">Izraelitai buvo patenkinti, jie šlovino Dievą ir daugiau nebesirengė eiti prieš juos į karą naikinti krašto, kuriame buvo įsikūrę Rubeno ir Gado žmonės.</verse>
				<verse number="34">Rubeno ir Gado žmonės pavadino aukurą Liudijimu. Jie sakė: „Juk tai mums liudijimas, kad VIEŠPATS yra Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Praėjus daugeliui metų, kai VIEŠPATS buvo suteikęs Izraeliui ramybę iš visų pusių nuo priešų, o Jozuė pasenęs ir sulaukęs žilos senatvės,</verse>
				<verse number="2">jis sušaukė visą Izraelį – seniūnus ir galvas, teisėjus ir apskaitininkus – ir tarė: „Pasenau ir esu išėjęs iš metų.</verse>
				<verse number="3">Matėte visa, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė visoms anoms tautoms jūsų labui, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, dėl jūsų kovojo.</verse>
				<verse number="4">Žiūrėkite, paskyriau jums kaip paveldą pagal gimines žemę dar likusių tautų ir žemę tautų, kurias sunaikinau, nuo Jordano iki Didžiosios jūros vakaruose, kur leidžiasi saulė.</verse>
				<verse number="5">Pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, iškeldins juos jūsų labui ir pašalins jums nuo kelio, o jūs paveldėsite jų kraštą, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo.</verse>
				<verse number="6">Bet būkite labai ryžtingi ir ištikimai laikykitės visko, kas parašyta Mozės Įstatymo knygoje, niekada nenutoldami nei į dešinę, nei į kairę</verse>
				<verse number="7">ir nebendraudami su anomis, tarp jūsų likusiomis tautomis. Jų dievų vardo neminėkite ir jais neprisiekinėkite; jiems netarnaukite ir jų negarbinkite,</verse>
				<verse number="8">bet būkite atsidavę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip buvote ligi šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Jūsų labui VIEŠPATS išvarė dideles ir galingas tautas, ir ligi šios dienos niekas nepajėgė jums pasipriešinti.</verse>
				<verse number="10">Vienas jūsiškis priverčia bėgti visą tūkstantį, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip pažadėjo.</verse>
				<verse number="11">Užtat dėl savo gyvasties stenkitės visomis jėgomis mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="12">Bet jei paliktumėte jį, prisirištumėte prie čia tarp jūsų esančio anų tautų likučio ir susimaišytumėte su jais vedybomis, jūs su jais ir jie su jumis,</verse>
				<verse number="13">tai žinokite jau dabar, kad VIEŠPATS, jūsų Dievas, daugiau nebevarys anų tautų jums nuo kelio. Jos bus jums kilpos ir žabangos, spygliai jūsų akyse ir dygliai jūsų šonuose, kol dingsite iš šio puikaus krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums davęs.</verse>
				<verse number="14">Šiandien, kaip matote, einu visos žemės keliu. Tad visi žinokite visa savo širdimi ir visa savo siela, kad visi gerieji dalykai, VIEŠPATIES jums pažadėti, įvyko, ir nė vienas neliko neįvykdytas.</verse>
				<verse number="15">Bet kaip visa gera, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo, yra įvykdyta, taip gali jis įvykdyti ir visa pikta, kol išnaikins jus iš šio puikaus krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums davęs.</verse>
				<verse number="16">Jei nusižengsite VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorai, kurią jis davė jums, eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, pakils ant jūsų VIEŠPATIES pyktis, ir greitai išnyksite iš šio puikaus krašto, kurį jis yra jums patikėjęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Sichemą. Jis pasišaukė visus Izraelio seniūnus, galvas, teisėjus bei apskaitininkus. Jiems sustojus VIEŠPATIES akivaizdoje,</verse>
				<verse number="2">Jozuė kreipėsi į visus žmones: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Nuo neatmenamų laikų jūsų protėviai – Terachas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras – gyveno anapus Upės ir tarnavo kitiems dievams.</verse>
				<verse number="3">Tada aš paėmiau jūsų tėvą Abraomą iš anapus Upės, vedžiau per visą Kanaano kraštą ir padariau gausius jo palikuonis. Daviau jam Izaoką,</verse>
				<verse number="4">o Izaokui – Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau paveldėti Seyro aukštumų kraštą, o Jokūbas ir jo vaikai nuėjo į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Tada siunčiau Mozę ir Aaroną, varginau Egiptą nuostabiais ženklais, kuriuos padariau, ir po to jus išvedžiau.</verse>
				<verse number="6">Išvedžiau jūsų protėvius iš Egipto; jūs atėjote prie jūros. Bet egiptiečiai vijosi jūsų protėvius su kovos vežimais ir raiteliais iki Nendrių jūros.</verse>
				<verse number="7">Kai jie šaukėsi VIEŠPATIES, jis užleido tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, užleido ant jų jūrą, ir jūra juos užliejo. Jūsų akys matė, ką dariau egiptiečiams. Paskui jūs gyvenote ilgą laiką dykumoje.</verse>
				<verse number="8">Tada atvedžiau jus į kraštą amoritų, gyvenusių Užjordanėje. Jie kovojo su jumis, bet aš juos atidaviau jums į rankas; jūs paveldėjote jų žemę, aš sunaikinau juos jūsų labui.</verse>
				<verse number="9">Paskui Moabo karalius, Ciporo sūnus Balakas, rengėsi kovoti su Izraeliu. Jis siuntė pašaukti Beoro sūnų Bileamą jums prakeikti,</verse>
				<verse number="10">bet aš atsisakiau išklausyti Bileamą; jis turėjo jus palaiminti. Taip aš jus išgelbėjau nuo jo.</verse>
				<verse number="11">Tada jūs perėjote Jordaną ir atėjote prie Jericho. Su jumis kovojo Jericho gyventojai ir amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai bei jebusiečiai, bet aš juos atidaviau jums į rankas.</verse>
				<verse number="12">Pasiunčiau pirma jūsų širšes, ir juos, anuos du amoritų karalius, nuvarė jums nuo kelio jos, o ne tavo kalavijas ar lankas.</verse>
				<verse number="13">Daviau jums žemę, kurios neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte; juose esate įsikūrę. Valgote vaisius vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių patys nesodinote’.</verse>
				<verse number="14">Tad dabar bijokite VIEŠPATIES, tarnaukite jam nuoširdžiai ir ištikimai. Atsikratykite dievų, kuriems jūsų protėviai tarnavo anapus Upės bei Egipte, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami Užupyje, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate; bet aš ir mano šeima tarnausime VIEŠPAČIUI “.</verse>
				<verse number="16">Atsakydami žmonės pareiškė: „Tebūna svetima mums mintis palikti VIEŠPATĮ ir tarnauti kitiems dievams!</verse>
				<verse number="17">Juk pats VIEŠPATS, mūsų Dievas, išvedė mus ir mūsų protėvius iš Egipto žemės, iš vergijos namų, padarė mums matant anuos nuostabius ženklus! Jis saugojo mus visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome.</verse>
				<verse number="18">Mūsų labui VIEŠPATS išvarė visas tautas – amoritus, gyvenusius krašte. Todėl ir mes tarnausime VIEŠPAČIUI, nes jis yra mūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="19">Bet Jozuė žmonėms atsakė: „Galbūt jūs nepajėgsite tarnauti VIEŠPAČIUI, nes jis yra šventas Dievas. Juk jis – pavydulingas Dievas, tad nepakęs jūsų nusikaltimų ir nuodėmių.</verse>
				<verse number="20">Jei paliksite VIEŠPATĮ ir tarnausite kitiems dievams, jis nusigręš ir elgsis su jumis griežtai. Padarys jums galą, nepaisydamas viso jums padaryto gero“.</verse>
				<verse number="21">O žmonės atsakė Jozuei: „Ne! Mes norime tarnauti VIEŠPAČIUI!“</verse>
				<verse number="22">Tada Jozuė tarė žmonėms: „Esate liudytojai patys sau, kad pasirinkote tarnauti VIEŠPAČIUI “. O jie tarė: „Taip, esame liudytojai!“ –</verse>
				<verse number="23">„Tad atsikratykite svetimų dievų, esančių tarp jūsų, – tarė Jozuė, – ir palenkite savo širdis į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą“.</verse>
				<verse number="24">Žmonės sakė Jozuei: „ VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tarnausime ir jo balso klausysime“.</verse>
				<verse number="25">Taigi tą dieną Sicheme Jozuė sudarė sandorą su žmonėmis ir davė jiems įstatus ir įsakus.</verse>
				<verse number="26">Visus tuos žodžius Jozuė surašė Dievo Įstatymo knygoje. Paėmęs didelį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, esančiu šventoje VIEŠPATIES vietoje.</verse>
				<verse number="27">O visiems žmonėms Jozuė paaiškino: „Žiūrėkite, šis akmuo liudys prieš mus, nes jis girdėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS mums pasakė; jis liudys prieš jus, jei nesielgsite ištikimai su savo Dievu“.</verse>
				<verse number="28">Tada Jozuė leido žmonėms eiti į savo paveldą.</verse>
				<verse number="29">Po šių įvykių VIEŠPATIES tarnas Nūno sūnus Jozuė mirė, turėdamas šimtą dešimt metų.</verse>
				<verse number="30">Jis buvo palaidotas savo paveldo žemėje prie Timnat Seracho Efraimo aukštumose į šiaurę nuo Gaašo kalno.</verse>
				<verse number="31">Izraelis tarnavo VIEŠPAČIUI per visą Jozuės gyvenimą ir gyvenimą seniūnų, gyvenusių ilgiau už Jozuę bei patyrusių visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs Izraeliui.</verse>
				<verse number="32">Juozapo kaulai, izraelitų parnešti iš Egipto, buvo palaidoti Sicheme, toje dalyje lauko, kurį Jokūbas buvo nupirkęs iš Sichemo tėvo Hamoro vaikų už šimtą sidabro kesitų. Jis buvo tapęs Juozapo palikuonių paveldu.</verse>
				<verse number="33">Aarono sūnus Eleazaras mirė. Jis buvo palaidotas jo sūnaus Finehaso mieste – Gibėjoje, kuris buvo jam duotas Efraimo aukštumose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="7">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kartą, mirus Jozuei, izraelitai teiravosi VIEŠPATIES, klausdami: „Kas pirmas iš mūsų turi žygiuoti prieš kanaaniečius ir su jais kovoti?“</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS atsakė: „Težygiuoja Judas. Atiduodu kraštą į jo rankas“.</verse>
				<verse number="3">Judas kreipėsi į brolišką Simeono giminę: „Eikš su manimi į burtų keliu man tekusią žemę ir kovokime su kanaaniečiais. Po to aš žygiuosiu su tavimi į burtų keliu tau tekusią žemę“. Ir Simeonas žygiavo su juo.</verse>
				<verse number="4">Judo giminės žmonėms pradėjus žygį, VIEŠPATS atidavė kanaaniečius ir perizus jiems į rankas, ir jie nugalėjo prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų!</verse>
				<verse number="5">Prie Bezeko jie susidūrė su Adoni Bezeku, kovojo ir nugalėjo kanaaniečius bei perizus.</verse>
				<verse number="6">Adoni Bezekas pabėgo iš mūšio, bet jie vijosi ir paėmę į nelaisvę nukirto jam rankų nykščius ir didžiuosius kojų pirštus.</verse>
				<verse number="7">Adoni Bezekas sakė: „Septyniasdešimt karalių nukirstais rankų nykščiais ir didžiaisiais kojų pirštais rankiodavo liekanas po mano stalu. Kaip aš padariau, taip ir man Dievas atmokėjo!“ Jis buvo nuvestas į Jeruzalę ir ten mirė.</verse>
				<verse number="8">Judo giminės žmonės kovojo su Jeruzale ir paėmė ją. Išžudė ją kalaviju ir atidavė miestą liepsnoms.</verse>
				<verse number="9">Paskui Judo žmonės leidosi kovoti su kanaaniečiais, gyvenusiais aukštumų srityje, Negebe ir Šefeloje.</verse>
				<verse number="10">Judas išėjo į žygį prieš kanaaniečius, gyvenusius Hebrone – Hebrono vardas anksčiau buvo Kirjat Arba – ir nugalėjo Šešają, Ahimaną ir Talmają.</verse>
				<verse number="11">Iš ten jie žygiavo prieš Debyro gyventojus; Debyro vardas anksčiau buvo Kirjat Seferas.</verse>
				<verse number="12">Tuomet Kalebas paskelbė: „Duosiu savo dukterį Achsą žmona tam, kuris užpuls ir paims Kirjat Seferą“.</verse>
				<verse number="13">Kalebo jaunesnio brolio Kenazo sūnus Otnielis paėmė jį. Kalebas davė jam žmona savo dukterį Achsą.</verse>
				<verse number="14">Parėjusi pas vyrą, ji ragino prašyti jos tėvą ariamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas paklausė: „Ko tau?“</verse>
				<verse number="15">Ji atsakė: „Duok man dovaną! Kadangi pasodinai mane į Negebo žemę, duok man ir vandens šaltinių“. Kalebas davė jai aukštutinius ir žemutinius vandens telkinius.</verse>
				<verse number="16">Kainito Hobabo, Mozės uošvio, palikuonys nuėjo su Judo žmonėmis iš Palmių miesto į Judo dykumą prie Arado Negebe. Bet vėliau jie nuėjo ir įsikūrė tarp amalekiečių.</verse>
				<verse number="17">O Judas ėjo toliau su broliška Simeono gimine ir nugalėjo Cefate gyvenusius kanaaniečius. Paskyrę miestą sunaikinti, pavadino jį Horma.</verse>
				<verse number="18">Judas užėmė Gazą ir jos žemę, Aškeloną ir jo žemę bei Ekroną ir jo žemę.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS buvo su Judu, kuris paveldėjo aukštumas, bet negalėjo išvaryti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių vežimų.</verse>
				<verse number="20">Hebronas buvo atiduotas Kalebui, kaip Mozė buvo liepęs. Kalebas iš ten išvarė tris Anako sūnus.</verse>
				<verse number="21">Bet Benjamino giminės žmonės neišvarė jebusiečių – Jeruzalės gyventojų. Tad jebusiečiai tebegyvena Jeruzalėje su Benjamino žmonėmis ligi šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Ir Juozapo namai savo ruožtu pakilo į žygį prieš Betelį. VIEŠPATS buvo su jais.</verse>
				<verse number="23">Juozapo namai išsiuntė žvalgus į Betelį; miesto vardas anksčiau buvo Lūzas.</verse>
				<verse number="24">Sutikę išeinantį iš miesto vyrą, žvalgai tarė jam: „Parodyk įėjimą į miestą, ir mes būsime tau maloningi“.</verse>
				<verse number="25">Jam parodžius įėjimą į miestą, jie ištiko miestą kalaviju, o tą vyrą ir visą jo šeimą paleido.</verse>
				<verse number="26">Jis iškeliavo į hetitų kraštą, įkūrė miestą ir pavadino jį Lūzu. Taip jis vadinamas ligi šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Manasas neišvarė gyventojų nei iš Bet Šeano ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Taanacho ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Doro ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Ibleamo ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Megido ir jam pavaldžių gyvenviečių. Kanaaniečiai ir toliau gyveno toje srityje.</verse>
				<verse number="28">Izraeliui paėmus viršų, jie privertė kanaaniečius eiti lažą, bet išvaryti jų neišvarė.</verse>
				<verse number="29">Nė Efraimas neišvarė Gezere gyvenančių kanaaniečių. Kanaaniečiai gyveno tarp jų Gezere.</verse>
				<verse number="30">Zabulonas neišvarė nei Kitrono gyventojų, nei Nahalolo gyventojų. Kanaaniečiai gyveno tarp jų, bet buvo priversti eiti lažą.</verse>
				<verse number="31">Ašeras neišvarė gyventojų iš Akojo nei iš Sidono, nei iš Achzibo, nei iš Helbos, nei iš Afiko, nei iš Rehobo.</verse>
				<verse number="32">Ašero žmonės gyveno tarp krašto gyventojų kanaaniečių, nes jų neišvarė.</verse>
				<verse number="33">Naftalis neišvarė nei Bet Šemešo gyventojų, nei Bet Anato gyventojų, bet įsikūrė tarp krašto gyventojų kanaaniečių. Tačiau Bet Šemešo ir Bet Anato gyventojai turėjo eiti lažą.</verse>
				<verse number="34">Amoritai nustūmė Dano giminės žmones į aukštumų sritį ir neleido jiems nusileisti į lygumą.</verse>
				<verse number="35">Amoritai ir toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbimuose. Bet Juozapo namų ranka juos suvaldė, ir jie buvo priversti eiti lažą.</verse>
				<verse number="36">Amoritų riba prasideda prie Akrabimų perėjos – nuo Selos ir tolyn.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">VIEŠPATIES angelas atėjo iš Gilgalo į Bochimus ir tarė: „Aš išvedžiau jus iš Egipto ir įvedžiau į kraštą, kurį buvau prisiekęs duoti jūsų protėviams. Sakiau: ‘Niekada nepanaikinsiu savo Sandoros su jumis.</verse>
				<verse number="2">O jūs savo ruožtu nedarysite sandoros su šio krašto gyventojais, jų aukurus nugriausite’. Bet jūs nepaklausėte mano balso. Pasižiūrėkite, ką padarėte!</verse>
				<verse number="3">Todėl dabar ir sakau: nenuvarysiu jų jums nuo kelio, jie taps jums priešais, o jų dievai bus jums žabangos“.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIES angelui ištarus šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės ėmė raudoti ir verkti.</verse>
				<verse number="5">Užtat tą vietą jie pavadino Bochimais ir atnašavo ten VIEŠPAČIUI aukas.</verse>
				<verse number="6">Jozuei paleidus žmones, visi izraelitai ėjo į savo paveldą užimti krašto.</verse>
				<verse number="7">Žmonės garbino VIEŠPATĮ per visą Jozuės gyvenimą ir per visą gyvenimą seniūnų, pergyvenusių Jozuę ir mačiusių visus nuostabius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis darė Izraelio labui.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES tarnas Nūno sūnus Jozuė mirė, turėdamas šimtą dešimt metų,</verse>
				<verse number="9">ir buvo palaidotas savo paveldo žemėje prie Timnat Hereso, Efraimo aukštumose į šiaurę nuo Gaašo kalno.</verse>
				<verse number="10">Be to, visa toji karta buvo surinkta pas jų protėvius, o po jos jau buvo išaugusi visai kita, nepatyrusi nei VIEŠPATIES, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.</verse>
				<verse number="11">Tada izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir garbino Baalus.</verse>
				<verse number="12">Jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, išvedusį juos iš Egipto žemės, sekė kitus dievus iš aplinkinių tautų dievų ir, jiems lenkdamiesi, supykdė VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="13">Jie paliko VIEŠPATĮ ir garbino Baalą bei Astartes!</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos plėšikams. Jis visur atidavė juos priešams į rankas, ir jie nebegalėjo daugiau savo priešams pasipriešinti.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, jų nelaimei, visuose jų žygiuose, kaip VIEŠPATS buvo juos įspėjęs, kaip VIEŠPATS buvo jiems pasakęs. Jie buvo baisiai engiami!</verse>
				<verse number="16">Tada VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus. Jie išgelbėjo juos iš plėšikų rankų.</verse>
				<verse number="17">Bet jie net savo teisėjų neklausė, nes kekšavo su kitais dievais ir garbino juos. Nedelsdami jie nusisuko nuo kelio, kuriuo jų protėviai, klausydami VIEŠPATIES įsakymų, buvo ėję. Jie nesekė jų pavyzdžiu!</verse>
				<verse number="18">Pažadinęs jiems teisėją, VIEŠPATS būdavo su teisėju ir gelbėdavo juos iš priešų rankų per visą teisėjo gyvenimą, nes gailėdavosi jų, aimanuojančių dėl engėjų ir niokotojų.</verse>
				<verse number="19">Bet, teisėjui mirus, jie atkrisdavo ir elgdavosi blogiau už savo protėvius, eidami paskui kitus dievus, garbindami juos ir lenkdamiesi jiems. Nedorų darbų jie neatsisakė, iš atkaklaus kelio nesisuko!</verse>
				<verse number="20">Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir tarė: „Kadangi ši tauta sulaužė mano Sandorą, kurią įsakiau jų protėviams, ir neklausė mano balso,</verse>
				<verse number="21">nebevarysiu jiems nuo kelio nė vienos iš tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko“.</verse>
				<verse number="22">Norėdamas išbandyti jomis Izraelį ir pamatyti, ar jie eis ištikimai VIEŠPATIES keliais, ar neis, kaip kartais buvo darę jų protėviai,</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS paliko tas tautas, užuot jas iš karto išvaręs, ir Jozuei į rankas jų neatidavė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad išbandytų jomis Izraelį – visus tuos, kurie nebuvo išgyvenę jokio karo Kanaane</verse>
				<verse number="2">(idant patirtų karą būsimos izraelitų kartos – vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios):</verse>
				<verse number="3">penki filistinų valdovai, visi kanaaniečiai sidoniečiai ir hivai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal Hermono iki pat Lebo Hamato.</verse>
				<verse number="4">Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui ir sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę.</verse>
				<verse number="5">Taigi izraelitai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.</verse>
				<verse number="6">Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!</verse>
				<verse number="7">Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras.</verse>
				<verse number="8">Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram Naharaimų karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai buvo pavaldūs Kušan Rišataimui aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="9">Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraelitams išvaduoti gelbėtoją – Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų.</verse>
				<verse number="10">Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan Rišataimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan Rišataimą,</verse>
				<verse number="11">kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę. Kenazo sūnui Otnieliui mirus,</verse>
				<verse number="12">izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių Egloną.</verse>
				<verse number="13">Kartu su amonitais ir amalekiečiais jis išėjo į žygį ir nugalėjęs Izraelį užėmė Palmių miestą.</verse>
				<verse number="14">Moabo karalius Eglonas valdė izraelitus aštuoniolika metų.</verse>
				<verse number="15">Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją – Ehudą, Geros sūnų, benjaminą, kairiarankį vyrą. Atsitiko taip, kad izraelitai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui.</verse>
				<verse number="16">Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies.</verse>
				<verse number="17">Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras.</verse>
				<verse number="18">Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu,</verse>
				<verse number="19">o pats sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau“. Pastarasis paliepė: „Išeikite!“, – ir visi jam tarnavusieji išėjo.</verse>
				<verse number="20">Ehudas priėjo prie jo, sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo“. Jis pakilo nuo savo sosto.</verse>
				<verse number="21">Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė Eglonui į pilvą.</verse>
				<verse number="22">Durklas įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netraukė; išėjo nešvarumai.</verse>
				<verse number="23">Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris.</verse>
				<verse number="24">Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje“.</verse>
				<verse number="25">Tad jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Jam kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir atidarė jas. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!</verse>
				<verse number="26">Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir leidosi į Seyrą.</verse>
				<verse number="27">Čia atsiradęs, paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Jo vedami izraelitai pakilo į žygį iš aukštumų!</verse>
				<verse number="28">„Sekite paskui mane, – sakė jis jiems, – nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas“. Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti.</verse>
				<verse number="29">Tuo metu jie užmušė apie dešimt tūkstančių moabitų; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas neištrūko!</verse>
				<verse number="30">Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="31">Po Ehudo atėjo Anatos sūnus Šamgaras. Jaučių varovo lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų ir išgelbėjo Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ehudui mirus, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="2">Užtat VIEŠPATS atidavė juos į rankas Kanaano karaliui Jabinui, karaliavusiam Hacore. Sisera, gyvenęs Harošet ha Goimuose, buvo jo kariuomenės vadas.</verse>
				<verse number="3">Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, kad išsigelbėtų. Mat Sisera turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir dvidešimt metų buvo nuožmiai engęs izraelitus.</verse>
				<verse number="4">Lapidoto žmona Debora buvo pranašė. Tuo metu ji buvo Izraelio teisėja.</verse>
				<verse number="5">Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Ramos ir Betelio Efraimo aukštumose. Izraelitai eidavo pas ją į teismą.</verse>
				<verse number="6">Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Kedešo Naftalyje ir tarė jam: „ VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įsako tau: ‘Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zabulono dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną.</verse>
				<verse number="7">Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna tavęs pasitikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas’“.</verse>
				<verse number="8">Bet Barakas sakė jai: „Jei tu eisi su manimi, eisiu, bet jei neisi, neisiu“. –</verse>
				<verse number="9">„Gerai! Eisiu su tavimi, – atsakė ji, – tačiau žinok, kad kelias, kuriuo eini, nenuves tavęs į garbę, nes VIEŠPATS atiduos Siserą į moters rankas“. Taigi Debora pakilo ir nuėjo su Baraku į Kedešą.</verse>
				<verse number="10">Barakas sutelkė į Kedešą Zabuloną ir Naftalį. Paskui jį žygiavo dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo.</verse>
				<verse number="11">Heberas Kainitas buvo atsiskyręs nuo kitų kainitų, Mozės uošvio Hobabo palikuonių, ir pasistatęs palapinę prie Becaanaimų ąžuolo, netoli Kedešo.</verse>
				<verse number="12">Siserai buvo pranešta, kad Abinoamo sūnus Barakas nužygiavo į Taboro kalną.</verse>
				<verse number="13">Sisera sutelkė visus savo vežimus – devynis šimtus geležinių kovos vežimų – ir visas turimas pajėgas iš Harošet ha Goimų prie Kišono upės.</verse>
				<verse number="14">Tada Debora tarė Barakui: „Pirmyn į žygį! Štai diena, kai VIEŠPATS atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų VIEŠPATS žygiuoja pirma tavęs!“ Barakas su dešimt tūkstančių vyrų pasileido nuo Taboro kalno,</verse>
				<verse number="15">o VIEŠPATS Barako siaubu apstulbino Siserą, visus jo kovos vežimus ir visą kariuomenę. Iššokęs iš savo kovos vežimo, Sisera pabėgo pėsčias.</verse>
				<verse number="16">Tuo tarpu Barakas vijosi jo kovos vežimus ir kariuomenę iki pat Harošet ha Goimų. Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo. Nė vienas neišliko.</verse>
				<verse number="17">O Sisera pabėgo pėsčias į Hebero Kainito žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir Hebero Kainito kilties buvo taika.</verse>
				<verse number="18">Jaelė, išėjusi Siseros pasitikti, tarė jam: „Užeik, viešpatie, užeik pas mane! Nebijok!“ Taigi jis įėjo pas ją į palapinę, ir ji užklojo jį kilimu.</verse>
				<verse number="19">„Prašyčiau duoti man vandens atsigerti, nes esu ištroškęs“, – tarė jai. Atidariusi pienmaišį, ji davė jam atsigerti ir vėl užklojo.</verse>
				<verse number="20">Jis tarė jai: „Stovėk prie palapinės įėjimo. Jei kas ateitų ir klaustų: ‘Ar čia yra kas nors?’ – sakyk: ‘Nieko nėra!’“</verse>
				<verse number="21">Bet Hebero žmona Jaelė pasiėmė palapinės kuolelį, pagriebusi į ranką plaktuką, tyliai prislinko prie jo ir įkalė kuolelį jam per smilkinį ligi pat aslos. O jis gulėjo įmigęs iš nuovargio. Taip jis ir numirė.</verse>
				<verse number="22">Kaip tik tuo metu, vydamasis Siserą, pasirodė Barakas. Jaelė, išėjusi pasitikti, tarė jam: „Eik šen, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai“. Jis įėjo su ja į vidų. Žiūri, Sisera guli negyvas su palapinės kuoleliu smilkinyje.</verse>
				<verse number="23">Taigi tą dieną Dievas paklupdė Hacoro karalių Jabiną izraelitų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="24">Po to izraelitų ranka vis labiau ir labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną, kol sunaikino.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tą dieną Debora ir Abinoamo sūnus Barakas giedojo:</verse>
				<verse number="2">„Kai Izraelyje paliekami nekirpti plaukai, kai žmonės noriai pasiaukoja, šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="3">Klausykitės, karaliai, išgirskite, galiūnai! Aš giedosiu – giedosiu VIEŠPAČIUI, aš giedosiu giesmę VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, kai ėjai iš Seyro, žygiavai iš Edomo krašto, žemė drebėjo, iš dangaus pylė, iš debesų pylė kaip iš kibiro!</verse>
				<verse number="5">Kalnai drebėjo prieš Sinajaus VIEŠPATĮ, prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="6">Anatos sūnaus Šamgaro dienomis, Jaelės dienomis išnyko karavanai, o keleiviai laikėsi aplinkinių takų.</verse>
				<verse number="7">Išgelbėjimas pranyko, nebuvo jo Izraelyje, kol nepakilai tu, o Debora, kol nepakilai Izraelyje, o motina!</verse>
				<verse number="8">Kai jie rinkosi naujus dievus, vyko karas jų vartuose. Nei skydo, nei ieties nebuvo matyti tarp keturiasdešimt tūkstančių Izraelyje!</verse>
				<verse number="9">Mano širdis – su Izraelio vadais, noriai pasišvenčiančiais tautai. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="10">Pasakokite apie tai jūs, jojantys ant rusvų asilių, jūs, sėdintys ant balno gūnios, ir jūs, einantys keliu pėsčiomis.</verse>
				<verse number="11">Giedokite apie juos kanklininkų dainomis prie girdyklų, pasakodami apie teisius VIEŠPATIES darbus, jo teisius darbus, išgelbėjusius Izraelį. Tada žemyn prie vartų atžygiavo VIEŠPATIES tauta!</verse>
				<verse number="12">Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk, pradėk giesmę! Drąsos! Pakilk, Barakai, veskis savo belaisvius, Abinoamo sūnau!</verse>
				<verse number="13">Tada atžygiavo kilmingųjų likutis; VIEŠPATIES tauta atžygiavo už jį prieš galiūnus.</verse>
				<verse number="14">Jie leidosi į slėnį iš Efraimo, sekdami tave, Benjaminai, ir tavuosius; iš Machyro atžygiavo vadai, iš Zabulono – vado lazdos nešėjai.</verse>
				<verse number="15">Isacharo didžiūnai atėjo su Debora; Isacharo vyrai buvo ištikimi Barakui, verždamiesi į slėnį įkandin jo. Rubeno kiltyse tęsėsi ilgi širdies svarstymai.</verse>
				<verse number="16">Kodėl delsei tarp avidžių, klausydamasis švilpiniavimo kaimenėms? Rubeno kiltyse tęsėsi ilgi širdies svarstymai.</verse>
				<verse number="17">Gileadas delsė Užjordanėje; o Danas – kodėl jis likosi prie laivų? Ašeras sėdėjo pajūryje, kurdamasis prie įlankų.</verse>
				<verse number="18">O Zabulonas yra tauta, metusi iššūkį mirčiai, taip pat Naftalis ant lygumos aukštumų.</verse>
				<verse number="19">Atėjo karaliai ir kovojo; tada Kanaano karaliai kovojo prie Taanacho, palei Megido vandenis; jokio sidabro grobio jie nepaėmė.</verse>
				<verse number="20">Žvaigždės iš dangaus kovojo, nuo savo takų jos kovojo su Sisera!</verse>
				<verse number="21">Kišono srautas juos nunešė, įniršęs srautas, Kišono srautas. Ženk, mano siela, drąsiai!</verse>
				<verse number="22">Tada sutrinksėjo kanopos, šuoliuojant žaibu jo žirgams.</verse>
				<verse number="23">‘Prakeikite Merozą! – tarė VIEŠPATIES angelas, – visu kartumu prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI į pagalbą, VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus’.</verse>
				<verse number="24">Tebūna pagirta tarp moterų Jaelė, Hebero Kainito žmona, tebūna ji pagirta tarp moterų palapinėse!</verse>
				<verse number="25">Jis prašė jos vandens, o ji davė jam pieno, prabangioje taurėje padavė rauginto pieno.</verse>
				<verse number="26">Kaire ranka pagriebusi palapinės kuolelį, o dešine – darbininko plaktuką, ji kirto Siserai smūgį, sutraiškė jam galvą, sutriuškino ir persmeigė jam smilkinį.</verse>
				<verse number="27">Jis sukniubo ir krito, sukniubo prie jos kojų. Kur sukniubo, ten ir krito negyvas.</verse>
				<verse number="28">Siseros motina žvalgėsi pro langą, verkšlendama už pinučių: ‘Kodėl jo vežimas taip ilgai neatvažiuoja? Kodėl taip vėluojasi jo ratų bildesys?’</verse>
				<verse number="29">Išmintingiausios didžiūnės jai atsako, ir ji pati sau atsako:</verse>
				<verse number="30">‘Tikriausiai jie plėšia ir dalijasi grobį: po merginą ar dvi kiekvienam vyrui, dažytų medžiagų grobį Siserai, išsiuvinėtų medžiagų grobį, porą išsiuvinėtų skarų kaip grobį kiekvienam kaklui’.</verse>
				<verse number="31">Taip tepražūva visi tavo priešai, VIEŠPATIE! Bet tespindi tavo bičiuliai tarsi savo galybėje tekanti saulė!“ Keturiasdešimt metų kraštas turėjo ramybę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas.</verse>
				<verse number="2">Midjano ranka Izraeliui buvo sunki. Izraelitai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano.</verse>
				<verse number="3">Mat izraelitams pasėjus sėklą, midjaniečiai, amalekiečiai bei kiti Rytų gyventojai pakildavo prieš juos.</verse>
				<verse number="4">Jie statydavosi stovyklas prieš izraelitus ir nuniokodavo krašto derlių iki pat Gazos apylinkių, nepalikdami Izraelyje jokio maisto: nei avies, nei jaučio, nei asilo.</verse>
				<verse number="5">Mat jie atkeliaudavo su bandomis ir net palapinėmis tarsi gausūs skėrių spiečiai; suskaityti juos ar jų kupranugarius nebuvo įmanoma. Atėję jie nuniokodavo kraštą.</verse>
				<verse number="6">Tad per Midjaną Izraelis buvo labai dideliame skurde, ir izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="7">Izraelitams šaukiantis VIEŠPATIES dėl midjaniečių,</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS atsiuntė izraelitams pranašą. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau jus iš Egipto ir išlaisvinau iš vergijos namų.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų; išvariau juos jūsų labui ir daviau jums jų kraštą.</verse>
				<verse number="10">Sakiau jums: ‹Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Negarbinsite dievų amoritų, kurių krašte gyvenate›. Bet jūs mano balso nepaklausėte!’“</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES angelas atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Jehoašui Abiezerui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „ VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“</verse>
				<verse number="13">Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo protėviai, sakydami: ‘Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto’? Juk dabar mus VIEŠPATS atmetė ir atidavė Midjanui į rankas!“</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: „Eik su savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“</verse>
				<verse number="15">Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose“.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS tarė jam: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi tai būtų tik vienas vyras“.</verse>
				<verse number="17">Tada jis tarė: „Tad jei radau malonę tavo akyse, duok man ženklą, kad kalbi su manimi.</verse>
				<verse number="18">Prašyčiau iš čia nenueiti, kol nesugrįšiu pas tave ir, atnešęs savo atnašą, nepadėsiu jos prieš tave“. O jis atsakė: „Palauksiu, kol sugrįši“.</verse>
				<verse number="19">Tada Gideonas įėjo į vidų, sutaisė ožiuką ir padarė iš efos miltų neraugintų plokštainių. Įdėjęs mėsą į pintinę ir supylęs sriubą į puodą, atnešė visa jam po ąžuolu. Juos patiekiant,</verse>
				<verse number="20">Dievo angelas tarė jam: „Paimk mėsą ir neraugintus plokštainius, padėk juos ant anos uolos ir išpilk sriubą“. Gideonas taip ir padarė.</verse>
				<verse number="21">Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą bei neraugintus plokštainius. Ugnis staiga iššoko iš uolos ir sudegino mėsą bei neraugintus plokštainius. Tuo tarpu VIEŠPATIES angelas pradingo.</verse>
				<verse number="22">Dabar Gideonas aiškiai suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. Gideonas tarė: „Aiman, Viešpatie DIEVE! Juk aš mačiau savo akimis VIEŠPATIES angelą!“</verse>
				<verse number="23">Bet VIEŠPATS tarė jam: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“.</verse>
				<verse number="24">Tada Gideonas pastatė ten aukurą VIEŠPAČIUI ir pavadino jį „ VIEŠPATS yra ramybė“. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerų Ofroje.</verse>
				<verse number="25">Tą naktį VIEŠPATS paliepė jam: „Paimk savo tėvo jautį, tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą.</verse>
				<verse number="26">Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus, paimk tą antrąjį jautį ir atnašauk jį kaip deginamąją auką, panaudodamas malkas iš šventojo stulpo, kurį būsi nukirtęs“.</verse>
				<verse number="27">Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Bijodamas tai daryti dieną dėl savo tėvo šeimynos ir miesto žmonių, jis padarė tai nakčia.</verse>
				<verse number="28">Miesto žmonės pakilo anksti rytą ir žiūri: Baalo aukuras nugriautas, šventasis stulpas šalia jo nukirstas ir antrasis jautis paaukotas ant naujai pastatyto aukuro.</verse>
				<verse number="29">„Kas tai padarė?“ – klausė jie vienas kito. Pasiteiravę ir ištyrę, sužinojo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gideonas.</verse>
				<verse number="30">Miesto žmonės tarė Jehoašui: „Išvesk savo sūnų, nes jis turi mirti! Juk jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto šalia jo šventąjį stulpą!“</verse>
				<verse number="31">Bet Jehoašas visiems, ratu jį apstojusiems, atsakė: „Argi jūs turite kelti bylą už Baalą? Nejau jūs turite apginti jo bylą? Kas už jį kelia bylą, bus nubaustas mirtimi dar prieš rytą! Jeigu jis dievas, tegu pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“</verse>
				<verse number="32">Todėl tą dieną Gideonas buvo pavadintas Jerubaalu dėl žodžių: „Tegu Baalas kelia bylą prieš jį!“, nes nugriovė jo aukurą.</verse>
				<verse number="33">Visas Midjanas, Amalekas ir Rytų gyventojai susibūrė ir, perėję Jordaną, pasistatė stovyklą Jezreelio lygumoje.</verse>
				<verse number="34">Bet VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną, jis pūtė ragą, ir abiezerai susitelkė jį sekti.</verse>
				<verse number="35">Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie susitelkė jį sekti. Tada jis siuntė pasiuntinius ir į Ašerą, Zabuloną bei Naftalį, ir jie atėjo jų pasitikti.</verse>
				<verse number="36">Gideonas kreipėsi į Dievą: „Jei iš tikrųjų ketini išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs, tai</verse>
				<verse number="37">žiūrėk: aš padedu nukirptą vilną klojime ant aslos. Jei rasa bus tik ant vilnų, o visa žemė aplinkui liks sausa, žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“.</verse>
				<verse number="38">Taip ir įvyko. Pakilęs anksti kitą rytą, jis išgręžė vilnas ir išspaudė iš vilnų tiek rasos, kad galėjo pripilti puoduką vandens.</verse>
				<verse number="39">Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei dar sykį kalbėsiu. Prašau leisti man dar vieną sykį bandyti su vilnomis: tebūna sausos tik vilnos, o visur ant žemės tebūna rasa“.</verse>
				<verse number="40">Tą naktį Dievas taip ir padarė. Vien vilnos buvo sausos, o visur ant žemės buvo rasa.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kitą dieną anksti Jerubaalas, tai yra Gideonas, ir visi su juo buvę kariai iškeliavo ir pasistatė stovyklą prie En Harodo. O Midjano stovykla buvo lygumoje į šiaurę nuo jo, prie Morės kalvos.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS tarė Gideonui: „Tu turi per daug karių, kad atiduočiau jiems į rankas Midjaną. Juk Izraelis tik girtųsi man, manydamas: ‘Mano paties ranka mane išgelbėjo’.</verse>
				<verse number="3">Tad dabar prašau paskelbti vyrams: ‘Kas dreba iš baimės, tegrįžta namo’“. Gideonas taip juos ir atsijojo. Dvidešimt du tūkstančiai iš karių sugrįžo, o dešimt tūkstančių pasiliko.</verse>
				<verse number="4">„Vis dar per daug karių, – VIEŠPATS tarė Gideonui, – nuvesk juos žemyn prie vandens, ten aš juos tau atsijosiu. Kai sakysiu: ‘Šis eis su tavimi’, – jis eis su tavimi, o kai sakysiu: ‘Šis neis su tavimi’, – jis neis su tavimi“.</verse>
				<verse number="5">Jam atvedus karius žemyn prie vandens, VIEŠPATS tarė Gideonui: „Visus, lakančius vandenį liežuviu, kaip šuo laka, pastatyk skyrium, ir visus, kurie atsiklaupia gerti, pastatyk skyrium“.</verse>
				<verse number="6">Skaičius tų, kurie „lakė“ vandenį iš rankos, buvo trys šimtai; visi kiti kariai vandens atsigerti atsiklaupė.</verse>
				<verse number="7">Tada VIEŠPATS tarė Gideonui: „Su trimis šimtais vyrų, kurie ‘lakė’, išgelbėsiu jus ir atiduosiu Midjaną tau į rankas. Teeina namo visi kiti kariai“.</verse>
				<verse number="8">Taigi lakusieji pasiėmė maisto atsargų bei ragus, kuriuos kiti kariai turėjo pasiėmę; likusius Izraelio vyrus jis pasiuntė į palapines, pasilikdamas tik tuos tris šimtus vyrų. Midjano stovykla buvo žemiau lygumoje.</verse>
				<verse number="9">Tą pačią naktį VIEŠPATS tarė jam: „Kelkis ir pulk stovyklą, nes atidaviau ją tau į rankas.</verse>
				<verse number="10">Bet jei bijai pulti, nusileisk į stovyklą su savo ginklanešiu Pura</verse>
				<verse number="11">ir pasiklausyk, ką jie kalba. Po to turėsi drąsos užpulti stovyklą“. Tad jis nusileido su savo ginklanešiu Pura prie stovyklos sargybų.</verse>
				<verse number="12">Midjaniečiai, amalekiečiai ir Rytų žmonės buvo pasklidę lygumoje tarsi skėrių spiečiai su nesuskaitomais kupranugariais, gausingais kaip smiltys pajūryje.</verse>
				<verse number="13">Gideonas ten atsidūrė kaip tik tuo metu, kai vienas vyras pasakojo sapną savo bičiuliui. „Klausyk, – sakė jis, – kokį sapną sapnavau. Žiūriu, miežinės duonos kepalas rieda į Midjano stovyklą. Atriedėjęs prie mūsų palapinės, taip smogė į ją, kad ši pargriuvo. Palapinė apsivertė dugnu aukštyn ir sugriuvo!“</verse>
				<verse number="14">Bičiulis atsiliepė: „Tai ne kas kita kaip Jehoašo sūnaus, Izraelio vyro, Gideono kalavijas! Jam į rankas Dievas yra atidavęs Midjaną ir visą jo kariuomenę“.</verse>
				<verse number="15">Išgirdęs sapno pasakojimą ir aiškinimą, Gideonas parpuolė kniūbsčias. Sugrįžęs į Izraelio stovyklą, jis šaukė: „Eime! VIEŠPATS yra atidavęs Midjano kariuomenę jums į rankas!“</verse>
				<verse number="16">Jis padalijo tuos tris šimtus vyrų į tris būrius, įdavė kiekvienam į rankas po ragą ir po tuščią puodą su deglu kiekviename puode.</verse>
				<verse number="17">„Stebėkite mane, – sakė jis, – ir darykite kaip aš. Man priėjus prie stovyklos, darykite, ką aš darysiu.</verse>
				<verse number="18">Man ir visiems esantiems su manimi papūtus ragus, jūs taip pat pūskite ragus visoje stovykloje ir šaukite: ‘Už VIEŠPATĮ ir Gideoną!’“</verse>
				<verse number="19">Gideonas ir su juo buvusi šimtinė atėjo prie stovyklos saugų vidurinės sargybos pradžioje kaip tik po to, kai buvo pastatyti sargybiniai. Jie pradėjo pūsti ragus ir daužyti puodus rankose.</verse>
				<verse number="20">Visi trys būriai pūtė ragus ir daužė puodus. Laikydami kairėje rankoje deglus, o dešinėje pučiamus ragus, jie šaukė: „Kalavijas už VIEŠPATĮ ir Gideoną!“</verse>
				<verse number="21">Jie liko stovėti savo vietose aplink stovyklą, o visoje stovykloje tuo tarpu kilo sąmyšis. Jie šaukė ir bėgo.</verse>
				<verse number="22">Pradėjus pūsti tris šimtus ragų, VIEŠPATS atsuko kiekvieno vyro kalaviją prieš jo bičiulį visoje stovykloje. Visa kariuomenė nubėgo iki pat Bet Šitos ir Cereros link, iki pat Abel Meholos prie Tabato.</verse>
				<verse number="23">Dabar buvo pašaukti prie ginklų Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero bei viso Manaso, ir jie vijosi midjaniečius.</verse>
				<verse number="24">Tada Gideonas siuntė pasiuntinius ir į Efraimo aukštumas su įsakymu: „Nusileiskite pirma midjaniečių ir užimkite prieigas prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet Baros“. Taigi visi Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir užėmė prieigas prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet Baros.</verse>
				<verse number="25">Jie paėmė į nelaisvę du Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. Orebą jie užmušė prie Orebo uolos, o Zeebą – prie Zeebo vyno spaudyklos, vydamiesi midjaniečius. Orebo ir Zeebo galvas jie parnešė į Užjordanę Gideonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Efraimo vyrai tarė jam: „Kodėl taip padarei ir nepašaukei mūsų, eidamas į žygį prieš midjaniečius?“ Jie karčiai jam priekaištavo.</verse>
				<verse number="2">O jis atsakė: „Galų gale ką aš pasiekiau, palyginti su jumis? Argi Efraimo vynuogių parankos ne geresnės už Abiezero vynuogių derlių?</verse>
				<verse number="3">Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. O ką aš galėjau padaryti, palyginti su jumis?“ Jam taip kalbant, jų pyktis ant jo atslūgo.</verse>
				<verse number="4">Gideonas pasiekė Jordaną ir perėjo jį. Jis ir trys šimtai vyrų su juo buvo išvargę ir alkani, bet vis dar vijosi.</verse>
				<verse number="5">Tada jis kreipėsi į Sukotų žmones: „Prašau duoti keletą kepalų duonos vyrams, einantiems su manimi, nes jie labai alkani; aš vejuosi Midjano karalius – Zebachą ir Calmuną“.</verse>
				<verse number="6">Bet Sukotų didžiūnai tarė: „Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo kariuomenei?“ –</verse>
				<verse number="7">„Bet atsiminkite, – atkirto Gideonas, – kai VIEŠPATS atiduos man į rankas Zebachą ir Calmuną, aš kulsiu jūsų kūnus dykumos erškėčiais ir usnimis“.</verse>
				<verse number="8">Iš ten jis nuėjo į Penuelį ir paprašė jų to paties, ir Penuelio žmonės jam atsakė kaip Sukotų žmonės.</verse>
				<verse number="9">Taigi jis ir Penuelio žmonėms pagrasino: „Kai sugrįšiu su pergale, nuversiu šį bokštą“.</verse>
				<verse number="10">Tuo laiku Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariuomene – apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tai buvo visi, išlikę iš visos Rytų žmonių kariuomenės, nes buvo žuvę šimtas dvidešimt tūkstančių kalaviją nešiojusių vyrų.</verse>
				<verse number="11">Tad Gideonas nužygiavo karavanų keliu į rytus nuo Nobacho bei Jogbohos ir užklupo tą kariuomenę, nes ji nebuvo budri.</verse>
				<verse number="12">Zebachas ir Calmuna pabėgo. Gideonas vijosi ir paėmė į nelaisvę du Midjano karalius – Zebachą ir Calmuną, o visa kariuomenė buvo paklaikusi.</verse>
				<verse number="13">Grįždamas iš mūšio prie Hereso perėjos Jehoašo sūnus Gideonas</verse>
				<verse number="14">pasigavo vaikiną, vieną iš Sukotų gyventojų, ir iškvotė jį. Pastarasis sudarė Sukotų didžiūnų ir seniūnų – septyniasdešimt septynių žmonių sąrašą.</verse>
				<verse number="15">Tada jis atėjo pas Sukotų gyventojus ir tarė: „Štai Zebachas ir Calmuna, dėl kurių jūs iš manęs tyčiojotės, sakydami: ‘Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo bejėgiams kareiviams?’“</verse>
				<verse number="16">Tad paėmė jis miesto seniūnus ir, atsinešęs dykumos erškėčių bei usnių, nubaudė jais Sukotų gyventojus.</verse>
				<verse number="17">Jis nuvertė ir Penuelio bokštą, išžudė miesto gyventojus.</verse>
				<verse number="18">Tada kreipėsi į Zebachą ir Calmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos nužudėte prie Taboro?“ – „Visi jie atrodė kaip tu, – atsakė jie, – panašūs į karaliaus sūnus“. –</verse>
				<verse number="19">„Tai buvo mano broliai, – pareiškė jis, – mano motinos sūnūs. Kaip gyvas VIEŠPATS, jeigu būtumėte palikę juos gyvus, neužmuščiau jūsų“.</verse>
				<verse number="20">Jis paliepė savo pirmagimiui sūnui Jeterui: „Eik ir užmušk juos!“ Bet vaikinas kardo iš makšties netraukė, nes buvo bailus. Mat buvo dar vaikas.</verse>
				<verse number="21">Tada Zebachas ir Calmuna tarė: „Ateik ir pats užmušk mus, nes koks vyras, tokia ir jo jėga“. Gideonas pakilo, užmušė Zebachą bei Calmuną ir pasiėmė pusmėnulius, puošusius jų kupranugarių kaklus.</verse>
				<verse number="22">Tada Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną: „Valdyk mus tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“.</verse>
				<verse number="23">Gideonas atsakė jiems: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! VIEŠPATS jus valdys!“</verse>
				<verse number="24">Gideonas tarė: „Leiskite man kreiptis į jus su vienu prašymu: duokite man kiekvienas iš savo grobio po auskarą“. Mat priešai nešiojo aukso auskarus, nes buvo izmaelitai.</verse>
				<verse number="25">„Mielu noru!“ – atsakė jie. Taigi jie išskleidė drabužį ir kiekvienas metė ant jo po auskarą, gautą kaip grobį.</verse>
				<verse number="26">Aukso auskarų, kurių jis buvo prašęs, buvo tūkstantis septyni šimtai aukso šekelių, neskaitant pusmėnulių, karulių ir purpurinių apdarų, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, neskaitant nei puošnių apykaklių, buvusių ant jų kupranugarių kaklų.</verse>
				<verse number="27">Gideonas pasidarė iš jų efodą ir pasidėjo savo mieste Ofroje. Visas Izraelis kekšavo ten su juo, ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams.</verse>
				<verse number="28">Taip Midjanas tapo pavaldus izraelitams ir savo galvų daugiau nebekėlė. Tad Gideono dienomis kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.</verse>
				<verse number="29">Jehoašo sūnus Jerubaalas parėjo gyventi į savo namus.</verse>
				<verse number="30">Jis turėjo septyniasdešimt sūnų – savo paties palikuonių, nes turėjo daug žmonų.</verse>
				<verse number="31">Jo sugulovė Sicheme taip pat pagimdė jam sūnų, ir jis pavadino jį Abimelechu.</verse>
				<verse number="32">Jehoašo sūnus Gideonas mirė žiloje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Jehoašo kape abiezerų Ofroje.</verse>
				<verse number="33">Vos Gideonui mirus, izraelitai atkrito ir kekšavo su Baalais, padarydami Baal Beritą savo dievu.</verse>
				<verse number="34">Izraelitai nebeatsiminė VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris buvo juos išgelbėjęs iš visų aplinkinių priešų rankos,</verse>
				<verse number="35">ir nerodė ištikimybės Jerubaalo, tai yra Gideono, namams už visa gera, ką jis buvo padaręs Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jerubaalo sūnus Abimelechas nuėjo pas savo motinos brolius į Sichemą ir kalbino juos bei visą motinos šeimos kiltį:</verse>
				<verse number="2">„Kelkite šį klausimą, girdint visiems Sichemo didžiūnams: kas jums geriau: būti septyniasdešimties vyrų valdomiems – visų Jerubaalo sūnų – ar būti valdomiems vieno vyro? Taip pat turite atsiminti, kad aš esu jūsų kūnas ir kraujas“.</verse>
				<verse number="3">Jo motinos broliai visa tai kartojo jo labui visiems Sichemo didžiūnams ir palenkė jų širdis į Abimelecho pusę. Jie įtikėjo: „jis mūsų brolis“.</verse>
				<verse number="4">Taigi jie davė jam septyniasdešimt sidabro šekelių iš Baal Berito šventyklos, o Abimelechas už juos pasisamdė pasileidusių ir nieko nebijančių valkatų savo palydovais.</verse>
				<verse number="5">Nuėjęs į savo tėvo namus Ofroje, jis nužudė Jerubaalo sūnus, savo brolius – septyniasdešimt vyrų – ant vieno akmens. Bet jauniausias Jerubaalo sūnus Jotamas išliko gyvas, nes spėjo pasislėpti.</verse>
				<verse number="6">Tada visi Sichemo didžiūnai ir visas Bet Milojas susirinko prie stulpo po ąžuolu Sicheme ir paskelbė Abimelechą karaliumi.</verse>
				<verse number="7">O Jotamas, kai jam apie tai buvo pranešta, nuėjo ir, atsistojęs ant Garizimo kalno viršūnės, šaukė jiems skardžiu balsu: „Klausykitės manęs, Sichemo didžiūnai! Tesiklauso jūsų Dievas!</verse>
				<verse number="8">Kartą medžiai suėjo patepti sau karalių. Alyvmedžiui jie tarė: ‘Būk mūsų karalius!’</verse>
				<verse number="9">Alyvmedis jiems atsakė: ‘Argi aš turiu liautis davęs riebų aliejų, kuriuo dievai ir žmonės pagerbiami, ir eiti virš medžių linguoti?’</verse>
				<verse number="10">Tada medžiai tarė figmedžiui: ‘Ateik ir būk mūsų karalius!’</verse>
				<verse number="11">Bet figmedis jiems atsakė: ‘Argi aš turiu liautis davęs saldumą bei skanius vaisius ir eiti virš medžių linguoti?’</verse>
				<verse number="12">Tada medžiai tarė vynmedžiui: ‘Ateik ir būk mūsų karalius!’</verse>
				<verse number="13">Bet vynmedis jiems atsakė: ‘Argi aš turiu liautis davęs vyną, kuris pradžiugina dievus ir mirtinguosius, ir eiti virš medžių linguoti?’</verse>
				<verse number="14">Tada visi medžiai tarė erškėčiui: ‘Ateik ir būk mūsų karalius!’</verse>
				<verse number="15">O erškėtis medžiams atsakė: ‘Jei garbingai elgiatės, patepdami mane savo karaliumi, tai ateikite ir raskite prieglobstį mano ūksmėje! Bet jei ne, teišeina ugnis iš erškėčio ir tesuryja Libano kedrus!’</verse>
				<verse number="16">Taigi ar garbingai ir ištikimai elgėtės, padarydami Abimelechą karaliumi? Argi deramai pasielgėte su Jerubaalu ir jo namais? Argi atsilyginote jam pagal nuopelnus?</verse>
				<verse number="17">Juk mano tėvas kovojo už jus, statydamas į pavojų savo gyvybę, ir išgelbėjo jus iš Midjano rankos!</verse>
				<verse number="18">O jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo namus, nužudėte jo sūnus – septyniasdešimt vyrų ant vieno akmens ir padarėte jo tarnaitės sūnų Abimelechą Sichemo gyventojų karaliumi vien dėl to, kad jis jūsų giminaitis.</verse>
				<verse number="19">Jei šią dieną garbingai ir ištikimai pasielgėte su Jerubaalu ir jo namais, džiaukitės su Abimelechu, ir jis tesidžiaugia su jumis.</verse>
				<verse number="20">Bet jei ne, teišeina ugnis iš Abimelecho ir tesuryja Sichemo didžiūnus ir Bet Miloją; teišeina ugnis iš Sichemo didžiūnų ir Bet Milojo ir tesuryja Abimelechą“.</verse>
				<verse number="21">Tai pasakęs, Jotamas leidosi į kojas. Jis nubėgo į Beerą ir ten gyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.</verse>
				<verse number="22">Abimelechas karaliavo Izraelyje trejus metus.</verse>
				<verse number="23">Tada Dievas pasiuntė nesantaikos dvasią tarp Abimelecho ir Sichemo didžiūnų. Sichemo didžiūnai klastingai elgėsi su Abimelechu.</verse>
				<verse number="24">Tai įvyko, kad būtų atkeršyta už smurtą, padarytą septyniasdešimčiai Jerubaalo sūnų, ir kad jų kraujas kristų ant jų brolio Abimelecho, kuris buvo juos nužudęs, ir ant Sichemo didžiūnų, padėjusių jam brolius užmušti.</verse>
				<verse number="25">Sichemo didžiūnai kalnų viršūnėse rengė jam pasalas. Jų vyrai apiplėšinėjo visus, einančius tuo keliu. Žinia apie tai pasiekė Abimelechą.</verse>
				<verse number="26">Praeidamas į Sichemą užsuko Ebedo sūnus Gaalas su savo bičiuliais. Jais Sichemo didžiūnai pasitikėjo.</verse>
				<verse number="27">Jie ėjo į laukus, rinko vynuoges jų vynuogynuose, traiškė jas ir linksminosi. Paskui, nuėję į savo dievo šventyklą, valgė bei gėrė ir keikė Abimelechą.</verse>
				<verse number="28">„Kas tas Abimelechas, – kalbėjo Ebedo sūnus Gaalas, – ir kas mes, Sichemo žmonės, kad turėtume jam tarnauti? Argi Jerubaalo sūnus ir jo pareigūnas Zebulas kadaise netarnavo Sichemo tėvo Hamoro vyrams? Tad kodėl turėtume jam tarnauti?</verse>
				<verse number="29">O kad tie žmonės būtų man pavaldūs! Aš tuoj pat išjočiau Abimelechą! Sakyčiau Abimelechui: ‘Sutelk savo kariuomenę ir ateik!’“</verse>
				<verse number="30">Išgirdęs Ebedo sūnaus Gaalo žodžius, miesto valdovas Zebulas įniršo.</verse>
				<verse number="31">Jis išsiuntė pasiuntinius į Arumą pas Abimelechą pasakyti: „Žiūrėk, Ebedo sūnus Gaalas ir jo bičiuliai atėjo į Sichemą ir kelia mieste prieš tave sąmyšį.</verse>
				<verse number="32">Todėl ateik nakčia, tu ir kariuomenė, esanti su tavimi, ir pasislėpk laukuose.</verse>
				<verse number="33">Kitą rytą anksti, saulei tekant, pakilk ir pulk miestą. O kai jis ir jo vyrai išeis prieš tave, daryk su jais, ką gali tavo ranka“.</verse>
				<verse number="34">Taigi Abimelechas ir jo kariuomenė atvyko nakčia ir keturiais būriais surengė Sichemui pasalą.</verse>
				<verse number="35">Ebedo sūnui Gaalui išėjus ir atsistojus prie miesto vartų, Abimelechas ir jo pajėgos pakilo iš pasalų.</verse>
				<verse number="36">Pamatęs juos, Gaalas tarė Zebului: „Žiūrėk, žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių!“ O Zebulas atsakė: „Šešėliai kalnuose tau atrodo kaip vyrai“.</verse>
				<verse number="37">Gaalas vėl prabilo ir tarė: „Žiūrėk, žmonės leidžiasi nuo Tabur Erezo, o kitas būrys ateina nuo Elon Meonenimų“.</verse>
				<verse number="38">Tada Zebulas tarė: „Na, kurgi dabar tavo snukis, kuriuo kalbėjai: ‘Kas tas Abimelechas, kad turėtume jam tarnauti?’ Argi tai ne kariuomenė, iš kurios šaipeisi? Tad išeik dabar ir kovok su ja!“</verse>
				<verse number="39">Taigi Gaalas išėjo Sichemo didžiūnų priekyje ir kovojo su Abimelechu.</verse>
				<verse number="40">Bet buvo priverstas bėgti, ir Abimelechas vijosi jį iki pat vartų. Daugelis krito užmušti.</verse>
				<verse number="41">Abimelechas sugrįžo į Arumą, o Zebulas išvijo Gaalą ir jo bičiulius, nebeleido jiems gyventi Sicheme.</verse>
				<verse number="42">Kitą dieną žmonės išėjo į laukus. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.</verse>
				<verse number="43">Paėmęs savo kariuomenę ir padalijęs į tris būrius, jis surengė laukuose pasalas. Pamatęs iš miesto išeinančius žmones, jis staiga užpuolė juos ir išžudė.</verse>
				<verse number="44">Abimelechas ir su juo buvęs būrys leidosi pirmyn ir atsistojo prie miesto vartų, o kiti du būriai šoko ant žmonių, buvusių laukuose, ir išžudė juos.</verse>
				<verse number="45">Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Po to sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska.</verse>
				<verse number="46">Sužinoję apie tai Migdal Sichemo didžiūnai suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę.</verse>
				<verse number="47">Abimelechui buvo pranešta, kad ten susirinko visi Migdal Sichemo didžiūnai.</verse>
				<verse number="48">Abimelechas su savo kariais pakilo į Calmono kalną. Paėmęs kirvį į rankas, Abimelechas nukirto medžio šaką ir užsikėlė ją ant peties. Tada tarė savo kariams: „Ką mane matėte darant, tą skubiai ir jūs darykite!“</verse>
				<verse number="49">Taigi visi kariai nusikirto po šaką ir, nužygiavę paskui Abimelechą, sukrovė jas prie tvirtovės. Tada jie padegė tvirtovę virš buvusiųjų viduje. Taip žuvo visi Migdal Sichemo žmonės – apie tūkstantį vyrų ir moterų.</verse>
				<verse number="50">Abimelechas nužygiavo į Tebecą, pasistatė stovyklą prie Tebeco ir paėmė jį.</verse>
				<verse number="51">Miesto viduje buvo įtvirtintas bokštas. Į jį subėgo visi miesto vyrai ir moterys bei didžiūnai ir užsidarė. Jie sulipo ant bokšto stogo.</verse>
				<verse number="52">Priėjęs prie bokšto, Abimelechas puolė jį. Norėdamas padegti, jis prisiartino prie durų.</verse>
				<verse number="53">Bet viena moteris metė viršutinį girnų akmenį ant Abimelecho ir perskėlė jam kaukolę.</verse>
				<verse number="54">Šis tučtuojau pasišaukė ginklanešį ir tarė jam: „Išsitrauk iš makšties kalaviją ir užmušk mane, kad žmonės apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’“ Vaikinas perdūrė jį kalaviju, ir jis numirė.</verse>
				<verse number="55">Pamatę, kad Abimelechas miręs, visi izraelitai išsivaikščiojo į savo namus.</verse>
				<verse number="56">Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą, kurį buvo padaręs tėvui, nužudydamas septyniasdešimt savo brolių.</verse>
				<verse number="57">Dievas panašiai atlygino ir Sichemo žmonėms už visus jų nedorus darbus. Taigi ant jų krito Jerubaalo Jotamo prakeikimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Po Abimelecho gelbėti Izraelio pakilo Isacharo vyras Tola, Dodojo sūnaus Pūvos sūnus. Jis gyveno prie Šamyro, Efraimo aukštumose.</verse>
				<verse number="2">Išbuvęs dvidešimt trejus metus Izraelyje teisėju, jis mirė ir buvo palaidotas Šamyre.</verse>
				<verse number="3">Po jo atėjo Jayras Gileadietis ir dvidešimt dvejus metus išbuvo teisėju Izraelyje.</verse>
				<verse number="4">Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų ir turėjo trisdešimt miestų Gileado krašte, iki šios dienos vadinamų Havot Jayru.</verse>
				<verse number="5">Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.</verse>
				<verse number="6">Tarnaudami Baalams ir Astartėms – Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, Amono dievams ir filistinų dievams, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko ir jam daugiau nebetarnavo.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS supyko ant Izraelio ir atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas.</verse>
				<verse number="8">Nuo to laiko aštuoniolika metų šie naikino ir engė visus izraelitus, gyvenusius amoritų Gileado krašte.</verse>
				<verse number="9">Amonitai perėjo net Jordaną ir kovojo su Judu, Benjaminu ir Efraimo namais. Taigi Izraelis labai kentėjo.</verse>
				<verse number="10">Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Esame tau nusikaltę, nes palikome savo Dievą ir garbinome Baalus!“</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė izraelitams: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių, amoritų, amonitų ir filistinų?</verse>
				<verse number="12">Ir sidoniečiai, ir amalekiečiai, ir meunai jus engė, jūs šaukėtės manęs, ir aš išgelbėjau jus iš jų rankų.</verse>
				<verse number="13">Tačiau palikote mane ir garbinote kitus dievus. Ne! Daugiau jūsų nebegelbėsiu!</verse>
				<verse number="14">Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote! Teišgelbsti jie jus iš priespaudos!“</verse>
				<verse number="15">O izraelitai maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kas tau patinka. Tik prašome išgelbėti mus šią dieną!“</verse>
				<verse number="16">Jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.</verse>
				<verse number="17">Amonitai buvo pašaukti prie ginklų ir įsirengė stovyklą Gileade. Izraelitai taip pat susibūrė ir įsirengė stovyklą prie Micpos.</verse>
				<verse number="18">Gileado kariuomenės didžiūnai sakė vieni kitiems: „Kas pradės kovą prieš amonitus? Jis bus visų Gileado gyventojų galva!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Iftachas Gileadietis, vienos gatvės merginos sūnus, buvo narsus galiūnas. Iftacho tėvas buvo Gileadas.</verse>
				<verse number="2">O Gileado žmona pagimdė jam sūnų. Užaugę Gileado žmonos sūnūs išvarė Iftachą. Jie sakė jam: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“.</verse>
				<verse number="3">Tad Iftachas pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte. Prie Iftacho susitelkė patamsių gaivalai ir eidavo su juo užpuldinėti.</verse>
				<verse number="4">Praėjus šiek tiek laiko, amonitai išėjo į karą su Izraeliu.</verse>
				<verse number="5">Amonitams užpuolus Izraelį, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Iftacho parsivesti.</verse>
				<verse number="6">„Eime, – sakė jie Iftachui, – būk mūsų vadas, idant galėtume kovoti su amonitais“.</verse>
				<verse number="7">Bet Iftachas atsakė Gileado seniūnams: „Argi ne patys mane atmetėte ir išvarėte iš tėvo namų? Tad kaip galite pas mane ateiti dabar, kai esate bėdoje?“</verse>
				<verse number="8">Gileado seniūnai sakė Iftachui: „Todėl dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amonitais ir būtum mūsų – visų Gileado gyventojų – galva“. –</verse>
				<verse number="9">„Puiku! Jei vedatės mane kovoti su amonitais, ir VIEŠPATS man juos įduos, – tarė Gileado seniūnams Iftachas, – būsiu jūsų galva“.</verse>
				<verse number="10">O Gileado seniūnai atsakė: „Pats VIEŠPATS tebūna mūsų liudytojas: tikrai darysime, kaip tu pasakei!“</verse>
				<verse number="11">Tad Iftachas ėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės padarė jį savo galva ir vadu. Micpoje Iftachas pakartojo visus šiuos žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Tada Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, tardamas: „Ką tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“</verse>
				<verse number="13">Iftacho pasiuntiniams Amono karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Dabar grąžink jį geruoju“.</verse>
				<verse number="14">Dar kartą Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas Amono karalių,</verse>
				<verse number="15">tardamas: „Taip kalba Iftachas. Izraelis neatėmė nei Moabo krašto, nei Amono krašto.</verse>
				<verse number="16">Išėjęs iš Egipto, Izraelis keliavo per dykumą iki Nendrių jūros ir atėjo į Kadešą.</verse>
				<verse number="17">Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, tardamas: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą’, – bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jis siuntė juos ir pas Moabo karalių, bet ir šis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.</verse>
				<verse number="18">Tada jie keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol įsirengė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekada neįžengė, nes Arnonas buvo Moabo riba.</verse>
				<verse number="19">Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną – Hešbono karalių. Izraelis sakė jam: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės’.</verse>
				<verse number="20">Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahcos ir kovojo su Izraeliu.</verse>
				<verse number="21">O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo. Taip Izraelis paveldėjo visą tenai gyvenusių amoritų kraštą.</verse>
				<verse number="22">Jie paveldėjo visą amoritų žemę nuo Arnono ligi Jaboko ir nuo dykumos ligi Jordano.</verse>
				<verse number="23">Taigi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išvarė amoritus prieš ateinant jo tautai Izraeliui. Nejau tu nori mus išvaryti?</verse>
				<verse number="24">Argi ne tau priklauso, ką tavo dievas Kemošas tau duoda paveldėti? Argi ne mums priklauso visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra davęs mums paveldėti?</verse>
				<verse number="25">Be to, ar esi kuo nors geresnis už Moabo karalių, Ciporo sūnų Balaką? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors ėjo į karą su jais?</verse>
				<verse number="26">Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroere bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose netoli Arnono tris šimtus metų, kodėl neišlaisvinai jų per tą laiką?</verse>
				<verse number="27">Aš tau nenusidėjau, bet tu, kariaudamas prieš mane, darai man didelę skriaudą. VIEŠPATS, kuris teisia, tesprendžia izraelitų ir amonitų bylą!“</verse>
				<verse number="28">Bet amonitų karalius į Iftacho siųstus žodžius nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="29">VIEŠPATIES dvasia apėmė Iftachą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpe Gileadą. Nuo Micpe Gileado jis sėlino prie Amono.</verse>
				<verse number="30">Iftachas padarė įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei įduosi man į rankas Amoną, – sakė jis, –</verse>
				<verse number="31">kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“.</verse>
				<verse number="32">Tada Iftachas įžygiavo į amonitų žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos įdavė jam į rankas.</verse>
				<verse number="33">Visiškai juos sutriuškino – nuo Aroero iki Minito apylinkių, – dvidešimt miestų iki pat Abel Keramimų. Taip Amonas tapo pavaldus izraelitams.</verse>
				<verse number="34">Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftachas žiūri: jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienturtė; išskyrus ją, neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters.</verse>
				<verse number="35">Pamatęs ją, jis persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią nelaimę užtraukei man! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti“.</verse>
				<verse number="36">„Mano tėve, – tarė ji, – jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų amonitų“.</verse>
				<verse number="37">Be to, ji tarė savo tėvui: „Suteik man šią malonę: skirk du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“. –</verse>
				<verse number="38">„Eik“, – tarė jis. Iftachas išleido ją dviem mėnesiams. Ji išėjo ir su draugėmis apraudojo savo mergystę kalnuose.</verse>
				<verse number="39">Po dviejų mėnesių sugrįžo pas savo tėvą, ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi. Tada Izraelyje atsirado</verse>
				<verse number="40">izraelitų moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir keturias dienas giedoti raudas už Iftacho Gileadiečio dukterį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir perėjo Jordaną prie Cafono. Jie sakė Iftachui: „Kodėl tu žygiavai kovoti su amonitais, bet mūsų nepašaukei eiti su tavimi? Sudeginsime tave ir tavo namus!“</verse>
				<verse number="2">Iftachas atsakė jiems: „Aš ir mano žmonės turėjome aštrų ginčą su mus nuožmiai engusiais amonitais. Bet kai jus šaukiau, jūs negelbėjote manęs iš jų rankų.</verse>
				<verse number="3">Pamatęs, kad negelbėjate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir išėjau į žygį prieš amonitus. VIEŠPATS atidavė juos man į rankas. Tad kodėl šiandien atkeliavote pas mane? Kovoti su manimi?“</verse>
				<verse number="4">Iftachas pašaukė visus Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu. Gileado vyrai nugalėjo Efraimą, nes šie buvo sakę: „Gileado žmonės, jūs esate tik bėgliai iš Efraimo; būti Manase tolygu būti Efraime“.</verse>
				<verse number="5">Gileado žmonės užėmė Jordano brastas į Efraimą. Kai tik bėglys iš Efraimo sakydavo: „Leiskite man pereiti“, – Gileado žmonės atsakydavo jam: „Ar tu iš Efraimo?“ – ir jei šis sakydavo: „Ne“,</verse>
				<verse number="6">jie liepdavo jam: „Tad tark ‘šibolet’ “, – o jis ištardavo: „sibolet “, – nes negalėdavo teisingai ištarti. Todėl jie tuojau stverdavo jį ir užmušdavo čia pat prie Jordano brastų. Tuo metu krito keturiasdešimt du tūkstančiai Efraimo žmonių.</verse>
				<verse number="7">Iftachas buvo Izraelio teisėjas šešerius metus. Tada Iftachas Gileadietis mirė ir buvo palaidotas viename iš Gileado miestų.</verse>
				<verse number="8">Po jo Izraelio teisėjas buvo Ibcanas iš Betliejaus.</verse>
				<verse number="9">Jis turėjo trisdešimt sūnų. Trisdešimt dukterų išleido už vyrų iš kitų kilčių, o sūnums davė trisdešimt merginų iš kitų kilčių. Jis teisė Izraelį septynerius metus.</verse>
				<verse number="10">Tada Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.</verse>
				<verse number="11">Po jo Izraelio teisėjas buvo Elonas Zabulonas. Jis teisė Izraelį dešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Tada Elonas Zabulonas mirė ir buvo palaidotas Ajalone, Zabulono žemėje.</verse>
				<verse number="13">Po to Izraelio teisėjas buvo Hilelio Piratono sūnus Abdonas.</verse>
				<verse number="14">Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt vaikaičių, jojančių ant septyniasdešimt pabalnotų asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="15">Tada Hilelio Piratono sūnus Abdonas mirė ir buvo palaidotas Piratone, Efraimo žemėje, amalekiečių aukštumose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Dano žmonių giminėje buvo toks vyras iš Coros, vardu Manoachas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES angelas pasirodė moteriai ir tarė: „Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų.</verse>
				<verse number="4">Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ko nors nešvaraus,</verse>
				<verse number="5">nes, tikėk manimi, pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės laisvinti Izraelį iš filistinų rankų“.</verse>
				<verse number="6">Moteris atėjo pas vyrą ir papasakojo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo, kelianti nepaprastą baimę. Aš neklausiau, iš kur jis atėjo, o jis savo vardo man nepasisakė.</verse>
				<verse number="7">Jis man tarė: ‘Tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo ir nevalgyk nieko, kas nešvaru, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo gimimo ligi savo mirties dienos’“.</verse>
				<verse number="8">Manoachas maldavo VIEŠPATĮ. „O mano Viešpatie! – sakė jis. – Prašau leisti Dievo vyrui, kurį tu siuntei, vėl pas mus ateiti ir pamokyti, ką turime daryti su berniuku, kuris gims“.</verse>
				<verse number="9">Dievas išklausė Manoacho, ir Dievo angelas vėl atėjo pas moterį. Ji sėdėjo lauke, bet jos vyro Manoacho nebuvo su ja.</verse>
				<verse number="10">Tad moteris skubiai nubėgo pasakyti savo vyrui. Ji tarė jam: „Tikėk manimi! Tas vyras, kuris buvo atėjęs pas mane aną dieną, vėl pasirodė“.</verse>
				<verse number="11">Manoachas skubiai pakilo, sekdamas paskui žmoną, nuėjo pas vyrą ir tarė: „Ar tai tu tas vyras, kalbėjęs su šia moterimi?“ – „Taip!“ – atsakė jis.</verse>
				<verse number="12">Tada Manoachas paklausė: „Tavo žodžiams išsipildžius, koks turės būti berniuko gyvenimo būdas? Ką jis turi daryti?“</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES angelas tarė Manoachui: „Tekreipia moteris dėmesį į visa, ką jai sakiau.</verse>
				<verse number="14">Tenevalgo nieko, kas kyla iš vynuogių. Tenegeria nei vyno, nei stipraus gėrimo, tenevalgo nieko, kas nešvaru. Ji turi laikytis visko, ką esu jai įsakęs“.</verse>
				<verse number="15">Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Prašyčiau leisti mums tave užlaikyti ir paruošti ožiuką“. –</verse>
				<verse number="16">„Jei užlaikysi mane, – atsakė VIEŠPATIES angelas, – jūsų maisto nevalgysiu. Bet jei nori paruošti deginamąją auką, atnašauk ją VIEŠPAČIUI “. (Mat Manoachas nežinojo, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas.)</verse>
				<verse number="17">Tada Manoachas tarė VIEŠPATIES angelui: „Kuo tu vardu? Tavo žodžiams išsipildžius, norėtume tave pagarbinti!“</verse>
				<verse number="18">Bet VIEŠPATIES angelas atsakė: „Kam klausi mano vardo? Jis slėpiningas!“</verse>
				<verse number="19">Manoachas paėmė ožiuką su javų atnaša ir paaukojo jį ant uolos VIEŠPAČIUI, darančiam nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="20">Liepsnoms šoktelėjus nuo aukuro dangaus link, VIEŠPATIES angelas, Manoacho ir jo žmonos stebimas, pakilo aukuro liepsnose. Jiedu puolė kniūbsti ant žemės.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATIES angelas Manoachui ir jo žmonai daugiau nebepasirodė. Tada Manoachas suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas.</verse>
				<verse number="22">Manoachas ir tarė savo žmonai: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą!“</verse>
				<verse number="23">Bet žmona atsakė: „Jei VIEŠPATS būtų norėjęs mus užmušti, nebūtų priėmęs iš mūsų rankų deginamosios aukos ir javų atnašos! Jis nebūtų mums parodęs, ką matėme, ir nebūtų mums paskelbęs, ką girdėjome!“</verse>
				<verse number="24">Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu. Berniukas užaugo, ir VIEŠPATS jį laimino.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATIES dvasia pirmąsyk apėmė jį Dano stovykloje tarp Coros ir Eštaolo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kartą Samsonas nuėjo į Timną. Būdamas Timnoje, pamatė mergaitę tarp filistinų moterų.</verse>
				<verse number="2">Sugrįžęs pasakė savo tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona“.</verse>
				<verse number="3">Tėvas ir motina jam sakė: „Argi nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!“ Bet Samsonas atsakė tėvui: „Gauk man ją, nes ji man patinka“.</verse>
				<verse number="4">Jo tėvas ir motina nesuvokė, kad tai atėjo iš VIEŠPATIES. Jis ieškojo dingsties prieš filistinus. Tuomet filistinai valdė Izraelį.</verse>
				<verse number="5">Samsonas ėjo į Timną su savo tėvu ir motina. Prie Timnos vynuogynų staiga jį užpuolė jaunas liūtas.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES dvasia apėmė jį, ir jis perplėšė liūtą plikomis rankomis tarytum ožiuką. Bet nei tėvui, nei motinai nepasisakė, ką buvo padaręs.</verse>
				<verse number="7">Po to nuėjo ir pasikalbėjo su ta moterimi. Samsonas buvo ja patenkintas.</verse>
				<verse number="8">Praėjus šiek tiek laiko, grįždamas jos paimti, jis pasuko iš kelio pasižiūrėti į liūto liekanas. Žiūri: liūto griaučiuose – bičių spiečius ir medus.</verse>
				<verse number="9">Prisigrandęs pilnas saujas, jis žingsniavo toliau valgydamas. Atėjęs pas tėvą ir motiną, davė jiems, ir jie valgė. Bet jiems nepasisakė, kad buvo prigrandęs medaus iš liūto griaučių.</verse>
				<verse number="10">Jo tėvas nuėjo pas moterį, o Samsonas iškėlė vestuvių vaišes, kaip jaunikiams įprasta.</verse>
				<verse number="11">Pamatę jį, žmonės paskyrė jam trisdešimt palydovų.</verse>
				<verse number="12">Samsonas tarė jiems: „Tebūna man leista užduoti jums mįslę. Jei įminsite ją per septynias vestuvių vaišių dienas ir išaiškinsite, duosiu jums trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių.</verse>
				<verse number="13">Bet jei negalėsite įminti, jūs turėsite man duoti trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių“. – „Užmink mįslę, – atsiliepė jie, – mes klausomės!“</verse>
				<verse number="14">Taigi jis tarė: „Iš ėdančiojo išėjo šis tas pavalgyti. Iš stipriojo išėjo šis tas saldaus“. Net po trejeto dienų jie negalėjo mįslės įminti.</verse>
				<verse number="15">Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: „Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Antraip sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietei skurdžiais padaryti?“</verse>
				<verse number="16">Tad Samsono žmona verkė, sakydama jam: „Tu tikrai manęs nekenti! Tu manęs nemyli! Užminei mįslę mano žmonėms, bet įminimo man nepasakei!“ Jis atsakė jai: „Juk nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai. Tad kodėl turėčiau pasakyti tau?“</verse>
				<verse number="17">Bet ji verkšleno jam ant peties visas septynias jų vestuvių vaišių dienas. Galop septintą dieną jis pasakė, nes ji jau labai įkyrėjo. Tada ji persakė mįslės įminimą savo žmonėms.</verse>
				<verse number="18">Miesto vyrai septintą dieną prieš saulėlydį tarė: „Kas saldesnis už medų? Kas stipresnis už liūtą?“ O jis atsakė: „Jei nebūtumėte arę mano telyčia, nebūtumėte mano mįslės įminę“.</verse>
				<verse number="19">Tada jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, ir jis nuėjo į Aškeloną. Užmušęs trisdešimt miesto vyrų, nuvilko juos ir jų šventiškus drabužius atidavė įminusiems mįslę. Be galo įniršęs, jis sugrįžo į tėvo namus.</verse>
				<verse number="20">O Samsono nuotaka buvo atiduota jo palydovui, buvusiam jo pajauniu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Praėjus šiek tiek laiko, kviečiapjūtės metu, Samsonas nešinas ožiuku nuėjo savo žmonos aplankyti. Jis sakė: „Aš noriu įeiti į savo žmonos kambarį“. Bet jos tėvas nenorėjo įleisti.</verse>
				<verse number="2">„Aš buvau tikras, kad tu jos iš tikrųjų neapkenti, – sakė jos tėvas, – todėl atidaviau ją tavo vestuvių pajauniui. Argi jos jaunesnioji sesuo ne gražesnė už ją? Prašau ją imti vietoj anos“.</verse>
				<verse number="3">Bet Samsonas atrėžė: „Šį kartą filistinai negalės manęs kaltinti už žalą, kurią jiems padarysiu“.</verse>
				<verse number="4">Samsonas nuėjo ir prisigaudė tris šimtus lapių. Paėmęs deglų, jis surišo lapių uodegas poromis ir prie kiekvienos poros pritvirtino po deglą.</verse>
				<verse number="5">Uždegęs deglus, paleido lapes į nepjautus filistinų javus ir padegė gubas, dar nepjautus javus, vynuogynus bei alyvmedžių sodus.</verse>
				<verse number="6">Filistinai klausė: „Kas tai padarė?“ Jiems buvo pasakyta: „Timniečio žentas Samsonas, nes uošvis yra paėmęs Samsono žmoną ir atidavęs jo pajauniui“. Tad filistinai atėjo ir sudegino ją bei jos tėvą.</verse>
				<verse number="7">Samsonas tarė jiems: „Jei taip elgiatės, aš nenurimsiu, kol jums neatkeršysiu“.</verse>
				<verse number="8">Jis negailestingai ištiko juos baisiomis skerdynėmis. Paskui pasitraukė ir gyveno Etamo uolos plyšyje.</verse>
				<verse number="9">Filistinai atėjo ir, pasistatę stovyklą Judo žemėje, pasklido po Lehį.</verse>
				<verse number="10">Judo vyrai klausė: „Kodėl atėjote prieš mus?“ – „Atėjome surišti Samsono, – atsakė jie, – padaryti jam taip, kaip jis mums padarė“.</verse>
				<verse number="11">Tada trys tūkstančiai Judo vyrų nuėjo prie Etamo uolos plyšio ir tarė Samsonui: „Argi nežinai, kad filistinai mus valdo? Kodėl taip padarei?“ Jis atsakė: „Kaip jie man darė, taip ir aš jiems dariau“. –</verse>
				<verse number="12">„Mes atėjome, – sakė jie, – tavęs surišti ir atiduoti į rankas filistinams“. Samsonas atsakė: „Prisiekite, kad patys manęs neužpulsite“. –</verse>
				<verse number="13">„Ne, mes tik surišime tave ir atiduosime jiems į rankas. Tavęs mes neužmušime“. Taigi jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir nuleido nuo uolos.</verse>
				<verse number="14">Jam pasiekus Lehį ir šūkaujantiems filistinams atskubant jo pasitikti, jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, virvės ant rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos, ir raiščiai nutirpo.</verse>
				<verse number="15">Aptikęs šviežią asilo žandikaulį, jis pasilenkė ir pasiėmė jį. Juo jis užmušė tūkstantį vyrų.</verse>
				<verse number="16">Tada Samsonas tarė: „Asilo žandikauliu – krūva ant krūvos! Asilo žandikauliu užmušiau tūkstantį vyrų!“</verse>
				<verse number="17">Baigęs kalbėti, jis metė šalin žandikaulį. Ta vieta buvo pavadinta Ramat Lehiu.</verse>
				<verse number="18">Būdamas labai ištroškęs, jis šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „Tu pats suteikei savo tarno rankai šią didžią pergalę. Nejau dabar turiu mirti iš troškulio ir patekti į neapipjaustytųjų rankas?“</verse>
				<verse number="19">Dievas atvėrė Lehyje esančią ertmę, ir iš jos ištryško vanduo. Jis atsigėrė, atgavo jėgas ir atgijo. Tas vanduo buvo pavadintas En Kore, ir tebėra Lehyje iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Kartą Samsonas nuėjo į Gazą. Pamatęs gatvės moterį, užėjo pas ją.</verse>
				<verse number="2">Gazos žmonėms buvo pasakyta: „Samsonas atėjo!“ Jie apsupo jį ir tykojo visą naktį prie miesto vartų. Visą naktį laukė, šnabždėdami vieni kitiems: „Išaušus rytui, jį užmušime!“</verse>
				<verse number="3">Bet Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, čiupo miesto vartų duris bei abu vartų stulpus ir išrovė su visa velke. Užsimetęs ant pečių, jis nunešė juos į kalvos viršūnę prie Hebrono!</verse>
				<verse number="4">Paskui Soreko slėnyje jis įsimylėjo moterį, vardu Delila.</verse>
				<verse number="5">Filistinų didžiūnai atvyko pas ją ir tarė: „Suviliok jį ir sužinok, kodėl jis toks stiprus ir kaip galėtume jį įveikti, kad sugebėtume surišti ir padaryti bejėgį! Kiekvienas duosime tau po vienuolika šimtų sidabro šekelių“.</verse>
				<verse number="6">Tad Delila kalbėjo Samsonui: „Prašau pasakyti, kodėl tu toks stiprus? Ir kaip tu galėtumei būti surištas ir padarytas bejėgiu?“</verse>
				<verse number="7">Samsonas jai atsakė: „Jeigu būčiau surištas septyniomis šviežiomis sausgyslėmis, kurios nebuvo sudžiovintos, tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“.</verse>
				<verse number="8">Filistinų didžiūnai atnešė jai šviežių nedžiovintų sausgyslių, ir ji jomis surišo jį.</verse>
				<verse number="9">Pasalai tykojant jos kambaryje, ji sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Bet jis sutraukė tas sausgysles, tarsi suardydamas ugnies paliestą pakulų sruogą. Jo jėgos paslaptis liko nežinoma.</verse>
				<verse number="10">Tada Delila tarė Samsonui: „Tu pasityčiojai iš manęs! Tu pamelavai! Prašau dabar pasakyti, kaip būtų galima tave surišti?“</verse>
				<verse number="11">Jis tarė: „Jeigu būčiau surištas naujomis virvėmis, kurios dar niekada nebuvo naudotos, tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“.</verse>
				<verse number="12">Tad Delila paėmė naujas virves ir, jomis surišusi jį, sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Pasalos vyrai tykojo kambaryje. Bet jis nutraukė virves nuo savo rankų tarsi siūlus.</verse>
				<verse number="13">Tada Delila tarė Samsonui: „Tu ligi šiol iš manęs tyčiojaisi ir vis melavai! Pasakyk pagaliau, kaip būtų galima tave surišti?“ Jis atsakė: „Jeigu įaustumei septynias mano galvos garbanas į apmatus ir suveržtum staklių muštuvu, aš tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“.</verse>
				<verse number="14">Tad, jam miegant, Delila paėmė septynias jo galvos garbanas, įaudė į apmatus ir suveržė staklių muštuvu. Po to ji sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Bet jis, pabudęs iš miego, ištraukė iš staklių muštuvą ir apmatus.</verse>
				<verse number="15">Tada ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti: ‘Aš myliu tave’, – jei tavo širdis ne su manimi? Tu pasityčiojai iš manęs jau tris kartus ir nepasakei, kodėl tu toks stiprus“.</verse>
				<verse number="16">Diena po dienos ji ujo jį žodžiais ir taip jam įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas</verse>
				<verse number="17">ir patikėjo jai savo paslaptį. Jis tarė: „Skustuvas niekada nepalietė mano galvos, nes aš esu nazyras VIEŠPAČIUI nuo savo motinos įsčių. Jei mano galva būtų nuskusta, mano jėga mane paliktų. Aš tapčiau silpnas ir būčiau kaip paprastas žmogus“.</verse>
				<verse number="18">Pajutusi, kad jis patikėjo visą savo paslaptį, Delila išsiuntė pašaukti filistinų didžiūnų su žinia: „Ateikite dar kartą, nes jis patikėjo man visą savo paslaptį“. Filistinų didžiūnai atskubėjo pas ją su pinigais rankose.</verse>
				<verse number="19">O Delila, užmigdžiusi jį ant savo kelių, pasišaukė vyrą ir liepė nukirpti jam septynias plaukų garbanas. Taip ji padarė jį silpną ir bejėgį; jėga nuo jo pasitraukė.</verse>
				<verse number="20">Ji sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Jis pabudo iš miego, galvodamas: „Ištrūksiu kaip kitais kartais ir nusikratysiu!“ Bet nežinojo, kad VIEŠPATS buvo nuo jo pasitraukęs.</verse>
				<verse number="21">Filistinai jį nutvėrė ir išbadė akis. Nuvarę į Gazą, apkalė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnas.</verse>
				<verse number="22">Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti.</verse>
				<verse number="23">Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti didelės aukos savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti. Jie giedojo: „Mūsų dievas įdavė mums į rankas mūsų priešą Samsoną!“</verse>
				<verse number="24">Ir žmonės, matydami jį, giesmėmis liaupsino savo dievą: „Mūsų dievas įdavė mums į rankas priešą, niokojusį mūsų kraštą, užmušusį daugelį mūsiškių“.</verse>
				<verse number="25">Pagauti pakilios dvasios, jie sakė: „Pašaukite Samsoną! Tepalinksmina mus!“ Jie pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir šis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų.</verse>
				<verse number="26">Vaikinui, vedusiam jį už rankos, Samsonas tarė: „Pavedėk mane ten, kur stulpai, ant kurių stovi namai, idant galėčiau atsišlieti į juos“.</verse>
				<verse number="27">Namai buvo pilni vyrų ir moterų. Ten buvo visi filistinų didžiūnai, o ant stogo stovėjo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrėjusių, kaip Samsonas linksmino.</verse>
				<verse number="28">Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „Viešpatie DIEVE! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistinams už abi savo akis“.</verse>
				<verse number="29">Apkabinęs abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namai, vieną – dešine ranka, o kitą – kaire, Samsonas įsiręžė visu svoriu.</verse>
				<verse number="30">Tada Samsonas sušuko: „Leisk man mirti su filistinais!“ – ir patraukė iš visų jėgų. Namai griuvo ant didžiūnų ir visų ten buvusių žmonių. Tad jis užmušė daugiau mirdamas negu buvo užmušęs gyvendamas.</verse>
				<verse number="31">Atėję broliai ir visa tėvo šeima pasiėmė jį. Parnešę palaidojo jo tėvo Manoacho kape tarp Coros ir Eštaolo. Izraelio teisėjas jis buvo dvidešimt metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Efraimo aukštumose gyveno žmogus, vardu Mikajas.</verse>
				<verse number="2">Savo motinai jis tarė: „Anuos tūkstantį šimtą sidabro šekelių užkeikei, kai jie buvo iš tavęs paimti, ir net man girdint užkeikimą pakartojai. Tai va, tas sidabras pas mane. Aš jį paėmiau“. – „Telaimina VIEŠPATS mano sūnų!“ – ištarė motina.</verse>
				<verse number="3">Jam sugrąžinus motinai tūkstantį šimtą sidabro šekelių, motina tarė: „Dabar aš skiriu tą sidabrą VIEŠPAČIUI. Perduodu jį savo sūnui, kad padarytų iš jo statulą. Taigi atiduodu jį tau“.</verse>
				<verse number="4">Kai jis sugrąžino pinigus savo motinai, motina paėmė du šimtus sidabro šekelių ir padavė sidabrakaliui. Jis padarė iš jų statulą, kuri buvo laikoma Mikajo namuose.</verse>
				<verse number="5">Taigi tas vyras Michėjas turėjo Dievo namus. Jis padirbo efodą bei terafimus ir pašventė vieną savo sūnų būti jo kunigu.</verse>
				<verse number="6">Tomis dienomis Izraelyje karaliaus nebuvo. Visi žmonės darė, kas jiems atrodė dora.</verse>
				<verse number="7">Ten gyveno jaunuolis iš Judo Betliejaus, iš Judo kilties. Jis buvo levitas ir gyveno ten kaip ateivis.</verse>
				<verse number="8">Tas vyras buvo palikęs Betliejaus miestą Judo žemėje, norėdamas įsikurti, kur tik rastų vietos. Praeidamas jis užėjo į Michėjo namus Efraimo aukštumose.</verse>
				<verse number="9">Michėjas paklausė jo: „Iš kur ateini?“ – „Esu levitas iš Judo Betliejaus, – atsakė šis, – ir einu gyventi ten, kur galėsiu rasti vietos“.</verse>
				<verse number="10">Michėjas tarė jam: „Pasilik čia, pas mane, būk mano tėvas ir kunigas, o aš tau duosiu kasmet dešimt sidabro šekelių, reikalingus drabužius ir pragyvenimą“.</verse>
				<verse number="11">Levitas sutiko pasilikti pas tą žmogų ir buvo jam tarsi vienas jo sūnų.</verse>
				<verse number="12">Michėjas įvedė levitą į kunigo tarnybą, jaunuolis tapo jo kunigu ir pasiliko Michėjo šventykloje.</verse>
				<verse number="13">„Dabar aš žinau, – kalbėjo sau Michėjas, – kad VIEŠPATS padarys mane turtingą, nes levitas yra tapęs mano kunigu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Anomis dienomis Izraelyje nebuvo karaliaus. Taigi anomis dienomis Dano giminės žmonės ieškojo sau žemės, kur galėtų įsikurti, nes iki tol nebuvo jiems tekęs paveldas tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="2">Tad Dano giminės žmonės pasiuntė penketą narsių vyrų iš savo Coros ir Eštaolo kilčių išžvalgyti krašto ir ištirti. „Eikite, – sakė jiems, – ir ištirkite kraštą“. Nuėję per Efraimo aukštumas iki pat Michėjo namų, jie ten apsistojo nakvynei.</verse>
				<verse number="3">Būdami Michėjo namuose, jie atpažino jaunojo levito balsą. Jie užėjo pas jį ir klausė: „Kas tave čia atvedė? Ką veiki šioje vietoje? Kodėl čia būni?“</verse>
				<verse number="4">Jis atsakė jiems: „Michėjas man tą ir tą padarė, pasamdė mane, ir aš tapau jo kunigu“.</verse>
				<verse number="5">Tada jie tarė jam: „Prašytume pasiteirauti Dievo, kad sužinotume, ar kelionė, kurion išsirengėme, bus mums sėkminga“. –</verse>
				<verse number="6">„Eikite ramybėje! – atsakė kunigas, – VIEŠPATS maloniai žvelgia į kelionę, kurion išsirengėte“.</verse>
				<verse number="7">Anie penki vyrai tęsė kelionę. Atėję į Laišą, pamatė ten saugiai pagal sidoniečių paprotį gyvenančius žmones, ramius ir neįtarius, nieko žemėje nestokojančius ir turtingus. Be to, jie buvo toli nuo sidoniečių ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta.</verse>
				<verse number="8">Sugrįžę pas gimines į Corą ir Eštaolą, jie buvo klausinėjami: „Kaip jums sekėsi?“</verse>
				<verse number="9">Jie atsakė: „Eime! Užpulkime juos! Juk matėme tą kraštą! Tikėkite, jis labai puikus. Argi jūs nieko nedarysite? Nedelskite, įsiveržkite ir paveldėkite tą kraštą!</verse>
				<verse number="10">Nuėję užtiksite neįtarius žmones. Kraštas erdvus, Dievas iš tikrųjų atidavė jį jums į rankas! Jame nestinga nieko, kas gera žemėje“.</verse>
				<verse number="11">Iš ten, iš Dano giminės, Coros ir Eštaolo kilties, leidosi į kelionę šeši šimtai karo žygiui apsiginklavusių vyrų.</verse>
				<verse number="12">Jie nuvyko ir pasistatė stovyklą prie Kirjat Jearimų Judo žemėje. Ta vieta ir vadinama iki šios dienos „Dano stovykla“. Ji yra į vakarus nuo Kirjat Jearimų.</verse>
				<verse number="13">Iš ten jie perėjo Efraimo aukštumas ir atėjo prie Michėjo namų.</verse>
				<verse number="14">Tada anie penki vyrai, kurie buvo nuėję išžvalgyti krašto, tai yra Laišo, tarė savo giminėms: „Ar žinote, kad šiuose namuose yra efodas, terafimai ir liedinta metalo statula? Žinokite, ką turite padaryti!“</verse>
				<verse number="15">Taigi jie pasuko namų link ir, atėję prie jaunojo levito buveinės Michėjo namuose, pasveikino jį.</verse>
				<verse number="16">Šešiems šimtams Dano giminės vyrų, apsiginklavusių karo žygiui, stovint prie vartų,</verse>
				<verse number="17">anie penki vyrai, ėję išžvalgyti krašto, įžengė į vidų ir paėmė liedintą pasidabruotą statulą, efodą ir terafimus. O kunigas stovėjo prie vartų su šešiais šimtais karo žygiui apsiginklavusių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Aniems vyrams įėjus į Michėjo namus ir paėmus liedintą pasidabruotą statulą, efodą ir terafimus, kunigas tarė jiems: „Ką jūs darote?“</verse>
				<verse number="19">O tie jam sakė: „Tylėk! Užčiaupk ranka burną, eik su mumis ir būk mums tėvas ir kunigas. Argi tau geriau būti kunigu vieno žmogaus namuose, negu būti giminės ir kilties kunigu Izraelyje?“</verse>
				<verse number="20">Kunigas apsidžiaugė. Paėmęs efodą, terafimus ir liedintą pasidabruotą statulą, jis išėjo drauge su tais žmonėmis.</verse>
				<verse number="21">Jie vėl leidosi kelionėn, pasiuntę į priekį vaikus, galvijus ir mantą.</verse>
				<verse number="22">Nuėjus tolokai nuo Michėjo namų, buvo sušaukti vyrai iš Michėjo kaimynystėje esančių namų. Pasiviję Dano žmones,</verse>
				<verse number="23">jie piktai šaukė iš paskos Dano žmonėms, o tie atsisukę Michėjo klausė: „Kas atsitiko, kad ateini su tokiu būriu?“ –</verse>
				<verse number="24">„Paėmėte mano dievus, kuriuos pasidirbau, ir mano kunigą, ir nuėjote! – atsakė jis. – Kas man beliko? Kaip dar galite manęs klausti: ‘Kas atsitiko?’“</verse>
				<verse number="25">Bet Dano žmonės tarė jam: „Liaukis rėkavęs mums iš paskos, antraip karštuoliai vyrai jus puls, tu neteksi gyvasties, neteks gyvasties ir tavo šeima“.</verse>
				<verse number="26">Dano žmonės ėjo toliau savo keliu. Matydamas, kad jie stipresni, Michėjas apsisuko ir sugrįžo į namus.</verse>
				<verse number="27">Pasiėmę, ką Michėjas buvo pasidirbęs ir jam priklausantį kunigą, Dano žmonės atėjo į Laišą pas ramius ir neįtarius žmones, išžudė juos kalaviju ir sudegino miestą.</verse>
				<verse number="28">Nebuvo kas ateitų gelbėti, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta. Tai buvo slėnis, priklausęs Bet Rehobui. Jie atstatė miestą ir įsikūrė jame.</verse>
				<verse number="29">Miestą pavadino Danu pagal savo protėvį Daną, gimusį Izraeliui. O anksčiau miesto vardas buvo Laišas.</verse>
				<verse number="30">Tada Dano giminės žmonės pasistatė sau stabą. Mozės sūnaus Geršomo sūnus Jehonatanas ir jo sūnūs tarnavo kaip kunigai Dano giminei iki pat tos dienos, kai kraštas išėjo į tremtį.</verse>
				<verse number="31">Taigi jie laikė savu Michėjo padirbtą stabą, kol Dievo Namai buvo Šilojyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas, gyvenęs tolimoje Efraimo aukštumų dalyje, paėmė sugulovę iš Judo Betliejaus.</verse>
				<verse number="2">Kartą sugulovė ant jo supyko ir, palikusi jį, sugrįžo į tėvo namus Judo Betliejuje. Ten ji užsibuvo keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Vyras tada leidosi į kelionę pas ją drauge su palydovu ir pora asilų, norėdamas su ja švelniai pasikalbėti ir įtikinti sugrįžti. Ji nusivedė jį į tėvo namus. Pamatęs jį, merginos tėvas pasitiko su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="4">Jo uošvis, merginos tėvas, ragino pabūti. Jis pasiliko trejetą dienų. Jie vaišinosi ir gėrė; ten jis ir nakvojo.</verse>
				<verse number="5">Ketvirtą dieną jie atsikėlė anksti rytą, ir jis rengėsi išvykti, bet merginos tėvas tarė: „Pasistiprink duonos kąsniu. Tada galėsi leistis į kelionę“.</verse>
				<verse number="6">Taigi juodu susėdo vaišintis ir gerti. Merginos tėvas vyrui sakė: „Prašau būti mano svečiu. Pernakvok ir pasidžiauk!“</verse>
				<verse number="7">Vyrui pakilus vykti, uošvis nesiliovė jo kalbinti, kol jis vėl neapsinakvojo.</verse>
				<verse number="8">Penktą dieną jis atsikėlė anksti rytą leistis į kelionę, o merginos tėvas sakė: „Prašau pasistiprinti!“ Jiedu užsisėdėjo vaišindamiesi ligi popietės.</verse>
				<verse number="9">Galop vyrui pakilus keliauti drauge su sugulove ir palydovu, jo uošvis, merginos tėvas, sakė: „Žiūrėk, jau temsta. Prašau pernakvoti. Žiūrėk, diena jau baigiasi. Praleisk čia naktį ir pasidžiauk. Rytoj atsikelsite anksti rytą ir keliausite namo“.</verse>
				<verse number="10">Bet vyras nakvoti atsisakė. Jis išvyko ir nukeliavo netoli Jebuso, tai yra Jeruzalės. Turėjo du apkrautus asilus; su juo buvo ir sugulovė.</verse>
				<verse number="11">Kadangi buvo netoli Jeruzalės, ir diena ėjo vakarop, palydovas šeimininkui tarė: „Užsukime į šį jebusiečių miestą ir pernakvokime“.</verse>
				<verse number="12">Bet šeimininkas atsakė: „Nesuksime į miestą svetimtaučių, kurie nėra izraelitai, bet eisime į Gibėją.</verse>
				<verse number="13">Eikš, – kreipėsi jis į savo palydovą, – bandykime pasiekti vieną šių vietų ir praleisti naktį arba Gibėjoje, arba Ramoje“.</verse>
				<verse number="14">Taigi jie ėjo toliau savo keliu, o saulė nusileido jiems atėjus netoli Gibėjos Benjamino žemėje.</verse>
				<verse number="15">Jie pasuko ten eiti ir praleisti naktį Gibėjoje. Įėję atsisėdo miesto aikštėje, bet nebuvo, kas priimtų juos į namus pernakvoti.</verse>
				<verse number="16">Žiūri, vakare vienas senas vyras grįžta iš darbo laukuose. Šis vyras buvo iš Efraimo aukštumų, bet gyveno Gibėjoje. Vietos gyventojai buvo Benjamino giminės žmonės.</verse>
				<verse number="17">Pakėlęs akis ir pamatęs miesto aikštėje pakeleivį, senasis vyras teiravosi: „Kur eini ir iš kur ateini?“</verse>
				<verse number="18">Tas jam atsakė: „Keliaujame iš Judo žemės Betliejaus į kitą Efraimo aukštumų galą. Aš ten gyvenu. Keliavau į Judo žemės Betliejų, o dabar esu pakeliui į namus. Nėra kas priimtų mane po savo stogu.</verse>
				<verse number="19">Mes, tavo tarnai, turime šiaudų ir pašaro savo asilams, duonos ir vyno sau, tavo tarnaitei ir palydovui, esančiam su mumis. Netrūksta mums nieko“. –</verse>
				<verse number="20">„Ramybė tau! – tarė senasis vyras. – Visa, ko reikia, rasi pas mane. Tik nenakvok jokiu būdu aikštėje“.</verse>
				<verse number="21">Jis nusivedė jį į savo namus ir pašėrė asilus. Nusiplovę kojas, jie valgė ir gėrė.</verse>
				<verse number="22">Įsismaginus jų širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti! “</verse>
				<verse number="23">O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto.</verse>
				<verse number="24">Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite šlykštaus smurto šiam vyrui“.</verse>
				<verse number="25">Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido.</verse>
				<verse number="26">Rytui prašvitus, moteris sugrįžo. Pargriuvusi prie durų to žmogaus namų, kur buvo jos vyras, ji gulėjo ten, kol išaušo diena.</verse>
				<verse number="27">Atsikėlęs rytą, jos vyras atidarė namų duris ir išėjo rengtis į kelionę. Žiūri, jo sugulovė guli prie namų durų, rankas ištiesusi ant slenksčio.</verse>
				<verse number="28">„Kelkis, – tarė jai, – metas keliauti!“ Bet ji neatsakė. Užkėlęs ją ant asilo, vyras leidosi į kelionę namų link.</verse>
				<verse number="29">Pasiekęs namus, jis susirado peilį ir, paėmęs sugulovę, supjaustė ją, sąnarys po sąnario, į dvylika dalių ir išsiuntinėjo jas po visą Izraelio žemę.</verse>
				<verse number="30">Tai matydami, visi sakė: „Tokio dalyko nebuvo nei padaryta, nei matyta nuo tos dienos, kai izraelitai išėjo iš Egipto žemės, iki šios dienos! Apsvarstykite! Pasitarkite ir nutarkite!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada visi izraelitai – nuo Dano iki Beer Šebos ir iš Gileado žemės – išėjo į žygį, ir visa bendrija kaip vienas vyras susirinko VIEŠPATIES akivaizdoje prie Micpos.</verse>
				<verse number="2">Visos tautos, visų Izraelio giminių vadai atsistojo Dievo tautos sueigoje tarp keturių šimtų tūkstančių ginkluotų pėsčių karių.</verse>
				<verse number="3">(Benjamino giminės žmonės išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą.) Izraelitai kalbėjo: „Sakykite, kaip tas šlykštus smurtas įvyko?“</verse>
				<verse number="4">Levitas, nužudytosios moters vyras, atsakė: „Mano sugulovė ir aš atėjome į Gibėją Benjamino žemėje pernakvoti.</verse>
				<verse number="5">Gibėjos vyrai užpuolė mane. Jie naktį atėjo manęs pulti ir apsupo namus. Jie norėjo mane užmušti, o mano sugulovę tol prievartavo, kol ji numirė.</verse>
				<verse number="6">Tada paėmiau sugulovę, supjausčiau į gabalus ir išsiuntinėjau po visą Izraelio žemę, nes jie padarė Izraelyje šlykštų smurtą.</verse>
				<verse number="7">Žiūrėkite, jūs visi izraelitai! Apsvarstykite reikalą ir nuspręskite tuojau pat!“</verse>
				<verse number="8">Visi žmonės pakilo kaip vienas ir pareiškė: „Nė vienas mūsų negrįš į savo palapinę, nė vienas mūsų neis į savo namus.</verse>
				<verse number="9">O Gibėjai štai ką mes padarysime: burtų keliu</verse>
				<verse number="10">paimsime iš visų Izraelio giminių po dešimt vyrų kiekvienam šimtui, po šimtą kiekvienam tūkstančiui ir po tūkstantį kiekvienai dešimčiai tūkstančių nešti reikmenis kariams, žygiuojantiems atmokėti tikrą atlygį Benjamino Gibėjai už Izraelyje padarytą šlykštų smurtą“.</verse>
				<verse number="11">Taigi visi Izraelio vyrai be išimties susibūrė prieš tą miestą.</verse>
				<verse number="12">Izraelio giminės išsiuntinėjo vyrus po visą Benjamino giminę pranešti: „Koks nusikaltimas įvyko pas jus?</verse>
				<verse number="13">Išduokite anuos Gibėjos niekšus, kad nubaustume juos mirtimi ir pašalintume blogį iš Izraelio“. Bet Benjamino giminės žmonės nenorėjo klausyti savo brolių izraelitų balso.</verse>
				<verse number="14">Iš visų miestų Benjamino giminės žmonės suėjo į Gibėją stoti į mūšį su izraelitais.</verse>
				<verse number="15">Tą dieną Benjamino giminės žmonės sutelkė iš savo miestų, neskaitant Gibėjos gyventojų, dvidešimt šešis tūkstančius kalavijais ginkluotų vyrų.</verse>
				<verse number="16">Tarp šių karių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti.</verse>
				<verse number="17">Tuo tarpu izraelitai, be Benjamino, sutelkė keturis šimtus tūkstančių kalavijais ginkluotų, mūšiui pasirengusių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Nuvykę į Betelį, izraelitai teiravosi Dievo: „Kas iš mūsų pirmi eis į mūšį prieš Benjamino giminės žmones?“ VIEŠPATS atsakė: „Judas eis pirmas“.</verse>
				<verse number="19">Tada izraelitai, kitą rytą pakilę, pasistatė stovyklą prie Gibėjos.</verse>
				<verse number="20">Izraelitai išėjo į mūšį su Benjaminu. Į kovos rikiuotę prieš juos Izraelio vyrai sustojo prie Gibėjos.</verse>
				<verse number="21">Bet Benjamino giminės žmonės, išėję iš Gibėjos, paguldė tą dieną dvidešimt du tūkstančius Izraelio vyrų.</verse>
				<verse number="22">Kariuomenė – Izraelio vyrai – įsidrąsinusi, vėl sustojo į kovos rikiuotę toje pačioje vietoje, kur buvo sustoję kovos rikiuotėn pirmąją dieną.</verse>
				<verse number="23">Mat izraelitai buvo ėję ir verkę VIEŠPATIES akivaizdoje ligi vakaro. Jie buvo VIEŠPATIES teiravęsi, klausdami: „Ar turime vėl rikiuotis mūšiui su savo broliais, Benjamino vyrais?“ O VIEŠPATS buvo atsakęs: „Žygiuokite prieš juos!“</verse>
				<verse number="24">Tad izraelitai puolė Benjamino giminės vyrus antrą dieną.</verse>
				<verse number="25">Benjamino giminės vyrai, išėję iš Gibėjos antrą dieną, paklojo dar aštuoniolika tūkstančių kalavijais ginkluotų izraelitų vyrų.</verse>
				<verse number="26">Tada visi izraelitai, visa kariuomenė, sugrįžo į Betelį ir sėdėdami VIEŠPATIES akivaizdoje verkė. Tą visą dieną jie pasninkavo. Paskui atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="27">Izraelitai klausė VIEŠPATIES (nes tomis dienomis ten buvo Dievo Sandoros Skrynia,</verse>
				<verse number="28">ir Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tarnavo jo akivaizdoje), sakydami: „Ar turime rikiuotis dar kartą mūšiui su savo brolio Benjamino vyrais, ar turime liautis?“ VIEŠPATS atsakė: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas“.</verse>
				<verse number="29">Tada Izraelis aplink Gibėją išstatė pasalas.</verse>
				<verse number="30">Ir trečią dieną izraelitai išėjo prieš Benjamino giminės vyrus ir kaip anksčiau sustojo į kovos rikiuotę prie Gibėjos.</verse>
				<verse number="31">Benjamino giminės vyrams ėmus priešintis kariuomenei, jie traukėsi nuo miesto keliais, kurių vienas eina į Betelį, o kitas į Gibėją. Iš pradžių, kaip pirmą ir antrą kartą, jie nukovė atvirame lauke apie trisdešimt Izraelio vyrų.</verse>
				<verse number="32">Benjamino giminės vyrai jau sakė: „Jie priversti bėgti kaip anąkart!“ Bet izraelitai kalbėjo: „Traukimės ir atitraukime juos nuo miesto kelių link!“</verse>
				<verse number="33">Pagrindiniam izraelitų būriui pasitraukus ir vėl stojus kovos rikiuotėn prie Baal Tamaros, Izraelio pasala skubiai pakilo iš vietos prie Maarė Gebos.</verse>
				<verse number="34">Dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio žygiavo prieš Gibėją. Vyko nuožmi kova. Benjamino giminės vyrai dar nenuvokė, kad artėja jų pražūtis.</verse>
				<verse number="35">VIEŠPATS nugalėjo Benjaminą, stojusį prieš Izraelį. Tą dieną izraelitai nukovė dvidešimt penkis tūkstančius ir šimtą kalavijais ginkluotų Benjamino vyrų.</verse>
				<verse number="36">Tada Benjamino giminės vyrai pamatė, kad jie nugalėti. Izraelio vyrai užleido vietovę Benjaminui, nes pasitikėjo pasala, kuri buvo surengta prieš Gibėją.</verse>
				<verse number="37">Pasalos vyrai, skubiai pakilę, įsiveržė į Gibėją ir pasklisdami ištiko visą miestą kalaviju.</verse>
				<verse number="38">Pagrindinio Izraelio būrio ir pasalos vyrų buvo sutarta: kai jie paleis į padangę milžinišką dūmų stulpą,</verse>
				<verse number="39">pagrindinis Izraelio būrys turės atsigręžti ir priešintis. Benjaminas buvo pradėjęs mūšį ir jau užmušęs apie trisdešimt Izraelio vyrų. Tad jie manė: „Iš tikrųjų privertėme juos bėgti kaip ir pirmajame mūšyje!“</verse>
				<verse number="40">Bet pradėjus iš miesto kilti debesiui – dūmų stulpui, Benjamino vyrai atsisuko atgal. Žiūri, visas miestas kyla dūmais į padangę!</verse>
				<verse number="41">Dabar pagrindinis Izraelio būrys atsigręžė priešintis, o Benjamino vyrus apėmė siaubas, nes jie matė, kad atėjo jų pražūtis.</verse>
				<verse number="42">Todėl jie traukėsi nuo izraelitų keliu dykumos link, bet kautynės juos vijosi. Tuo tarpu išėjusieji iš miesto žudė juos iš užnugario.</verse>
				<verse number="43">Jie apsupo Benjamino vyrus, vijosi ir trypė nuo Menuhos iki pat vienos vietos į rytus nuo Gebos.</verse>
				<verse number="44">Tą dieną krito aštuoniolika tūkstančių Benjamino vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="45">Jie apsisuko ir bėgo Rimono uolos link, bet izraelitai nuskynė kitus penkis tūkstančius kelyje ir vydamiesi įkandin iki pat Gidomo užmušė dar du tūkstančius.</verse>
				<verse number="46">Taigi tą dieną iš Benjamino krito dvidešimt penki tūkstančiai kalavijais ginkluotų vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="47">Bet šeši šimtai apsisukę nubėgo į Rimono uolą ir gyveno prie Rimono uolos keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="48">Tuo tarpu izraelitai atsigręžė prieš išlikusius Benjamino giminės žmones ir ištiko juos kalaviju – miestus, žmones, gyvulius ir visa, kas buvo išlikę. Be to, jie padegė visus užtiktus miestus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Izraelio vyrai buvo davę priesaiką Micpoje: „Nė vienas iš mūsų neleis savo dukters už Benjamino giminės vyro“.</verse>
				<verse number="2">Žmonės suėjo į Betelį ir ten sėdėdami VIEŠPATIES akivaizdoje iki vakaro aimanavo ir verkė.</verse>
				<verse number="3">Jie sakė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kodėl taip atsitiko, kad šiandien turėtų trūkti Izraelyje vienos giminės?“</verse>
				<verse number="4">Kitą dieną žmonės pakilo anksti, pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas.</verse>
				<verse number="5">Tada izraelitai klausė: „Ar yra kas nors iš visų Izraelio giminių, kas neatėjo į VIEŠPATIES sueigą?“ Mat buvo duota iškilminga priesaika dėl neatėjusių pas VIEŠPATĮ Micpoje: „Tie turės būti nubausti mirtimi“.</verse>
				<verse number="6">Izraelitai gailėjosi savo brolio Benjamino ir kalbėjo: „Šiandien viena giminė buvo atkirsta nuo Izraelio!</verse>
				<verse number="7">Kaip mes parūpinsim žmonų išlikusiems? Juk esame prisiekę VIEŠPAČIUI neduoti jiems žmonų iš savo dukterų!“</verse>
				<verse number="8">Jie teiravosi: „Ar yra kas nors iš Izraelio giminių, kas neatėjo pas VIEŠPATĮ į Micpą?“ Žiūri, nė vienas vyras iš Jabeš Gileado neatėjęs į stovyklą, į sueigą.</verse>
				<verse number="9">Mat patikrinus iš eilės visus žmones pasirodė, kad nėra nė vieno iš Jabeš Gileado gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Tad bendrija pasiuntė ten dvylika tūkstančių karių ir įsakė: „Eikite ir ištikite kalaviju Jabeš Gileado gyventojus, įskaitant moteris ir vaikus.</verse>
				<verse number="11">Darykite taip: skirkite sunaikinti visus vyriškius ir visas moteris, gulėjusias su vyru“.</verse>
				<verse number="12">Jie rado tarp Jabeš Gileado gyventojų keturis šimtus jaunų mergelių, negulėjusių su vyru, ir atvedė jas į stovyklą prie Šilojo Kanaano krašte.</verse>
				<verse number="13">Visa bendrija davė žinią Benjamino giminės vyrams prie Rimono uolos ir paskelbė jiems taiką.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Benjaminas sugrįžo. Jie davė jiems moterų, kurias buvo palikę gyvas iš Jabeš Gileado moterų. Bet visiems jų neužteko.</verse>
				<verse number="15">Žmonės gailėjosi Benjamino, nes VIEŠPATS Izraelio giminėse buvo padaręs spragą.</verse>
				<verse number="16">Tada bendrijos seniūnai klausė: „Kaip mes parūpinsime žmonų likusiems, nes Benjamino giminės moterys išžudytos?“</verse>
				<verse number="17">Jie sakė: „Benjamino likutis turi turėti palikuonių, idant nebūtų išnaikinta viena Izraelio giminė.</verse>
				<verse number="18">Tačiau iš savo dukterų žmonų jiems duoti negalime“. Mat izraelitai buvo prisiekę: „Tebūna prakeiktas, kas duotų žmoną Benjaminui!“</verse>
				<verse number="19">Jie tarė: „Žiūrėkite, Šilojyje vyksta metinė VIEŠPATIES iškilmė. Tas miestas yra į šiaurę nuo Betelio, į rytus nuo vieškelio, kuris eina iš Betelio į Sichemą, pietuose nuo Lebonos“.</verse>
				<verse number="20">O Benjamino vyrams jie davė tokius nurodymus: „Eikite ir patykokite vynuogynuose!</verse>
				<verse number="21">Kai tik pamatysite Šilojo merginas, ateinančias šokti ratelių, išlįskite iš vynuogynų. Tepasigauna kiekvienas jūsų sau žmoną iš Šilojo merginų ir teskuba į Benjamino žemę.</verse>
				<verse number="22">Jeigu jų tėvai ar broliai ateitų pas mus skųstis, sakysime jiems: ‘Būkite kilniaširdžiai jiems dėl mūsų! Mes negalėjome parūpinti nė vienam iš jų žmonos dėl to karo, o jūs būtumėte užsitraukę kaltę, patys jiems žmonas duodami’“.</verse>
				<verse number="23">Benjamino vyrai taip ir padarė. Pagal savo skaičių jie pasiėmė žmonas iš merginų, kurias pagavo šokančias ratelius. Po to jie sugrįžo į savo paveldą, atstatė savo miestus ir gyveno juose.</verse>
				<verse number="24">Ir izraelitai tuo metu iš ten išsiskirstė giminėmis ir kiltimis. Visi išėjo iš ten į savo paveldus.</verse>
				<verse number="25">Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="8">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą.</verse>
				<verse number="2">Žmogus buvo vardu Elimelechas, jo žmona – Noomė, o sūnūs – Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno.</verse>
				<verse number="3">Noomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji liko viena su dviem sūnumis.</verse>
				<verse number="4">Jie vedė moabites. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Rūta. Ten jie išgyveno apie dešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Po to ir juodu abudu pasimirė – Machlonas ir Kiljonas, o Noomė liko visai viena, be sūnų ir be vyro.</verse>
				<verse number="6">Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos.</verse>
				<verse number="7">Lydima dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi atgal į Judo šalį.</verse>
				<verse number="8">Noomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man!</verse>
				<verse number="9">Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė</verse>
				<verse number="10">ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“</verse>
				<verse number="11">Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais?</verse>
				<verse number="12">Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų,</verse>
				<verse number="13">argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.</verse>
				<verse number="14">Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos.</verse>
				<verse number="15">Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“</verse>
				<verse number="16">Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas!</verse>
				<verse number="17">Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!“</verse>
				<verse number="18">Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti.</verse>
				<verse number="19">Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“</verse>
				<verse number="20">Ji atsakinėjo joms: „Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi.</verse>
				<verse number="21">Išėjau turtinga, bet VIEŠPATS mane parvedė atgal tuščiomis rankomis. Kaipgi galite vadinti mane Noome, jeigu VIEŠPATS nukamavo mane, jeigu Visagalis davė man nelaimę?“</verse>
				<verse number="22">Taip sugrįžo Noomė su savo marčia Rūta Moabite iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūtės pradžioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Noomė turėjo iš vyro pusės giminaitį. Jis buvo turtingas žmogus iš Elimelecho šeimos ir vadinosi Boazas.</verse>
				<verse number="2">Kartą Rūta Moabitė kreipėsi į Noomę: „Leisk man eiti ir pasirinkti varpų paskui pjovėjus lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę“. – „Eik, mano dukterie“, – atsakė ši.</verse>
				<verse number="3">Rūta išėjo ir rankiojo varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad tas lauko sklypas priklausė Boazui, kuris buvo kilęs iš Elimelecho šeimos.</verse>
				<verse number="4">Ir pats Boazas atėjo iš Betliejaus. Jis pasveikino pjovėjus: „ VIEŠPATS tebūna su jumis!“ – „ VIEŠPATS telaimina tave!“ – atsakė šie.</verse>
				<verse number="5">Boazas paklausė tarną, prižiūrėjusį pjovėjus: „Kieno ši mergina?“</verse>
				<verse number="6">Tarnas, pjovėjų prižiūrėtojas, paaiškino: „Tai mergina moabitė – ta, kuri sugrįžo kartu su Noome iš Moabo lygumų.</verse>
				<verse number="7">Ji prašė: ‘Leisk man pasirankioti tarp pėdų paskui pjovėjus’. Ji atėjo ir buvo ant kojų nuo ryto ligi dabar be perstojo, nesustodama net trumpam poilsiui!“</verse>
				<verse number="8">Boazas kreipėsi į Rūtą: „Ar girdi, mano dukterie? Į kitą lauką rankioti neik, iš čia nesitrauk, bet laikykis prie mano tarnaičių. Turėk prieš akis tą lauką, kuriame pjauna, ir eik paskui jas. Argi</verse>
				<verse number="9">neįsakiau savo tarnams, kad tavęs nevargintų? Kai ištrokši, eik prie ąsočio ir gerk iš to, ką tarnai bus pasėmę“.</verse>
				<verse number="10">Ji puolė kniūbsčia ir tarė: „Kodėl randu malonę tavo akyse, kad taip mane pagerbi? Juk aš svetimšalė!“</verse>
				<verse number="11">Boazas paaiškino jai: „Aš gerai žinau visa, ką esi padariusi savo anytai po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai.</verse>
				<verse number="12">Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti“.</verse>
				<verse number="13">Ji atsakė: „Esi geraširdiškas man, šeimininke! Paguodei mane ir maloniai kalbėjaisi su savo tarnaite, nors aš nesu lygi nė vienai tavo tarnaičių“.</verse>
				<verse number="14">Atėjus valgymo metui, Boazas kreipėsi į ją: „Eikš čionai, sėskis prie valgio, padažyk savo kąsnį vyne!“ Ji atsisėdo šalia pjovėjų. Boazas padavė jai gruzdintų grūdų, ji pavalgė iki soties, ir dar šiek tiek liko.</verse>
				<verse number="15">Pakilus vėl rinkti varpų, Boazas paliepė savo darbininkams: „Nedrauskite jai rinkti ir tarp pėdų, netrukdykite!</verse>
				<verse number="16">Netgi patys ištraukite varpą kitą iš gubų ir numeskite ant ražienos. Tepasirenka! Nesibarkite ant jos!“</verse>
				<verse number="17">Ji rinko tame lauke iki vakaro. Tada išsikūlė, ką buvo surinkusi, ir susidarė maždaug efa miežių.</verse>
				<verse number="18">Nešina jais, parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė maistą, kurio buvo likę nuo jos sočių pietų.</verse>
				<verse number="19">Anyta paklausė: „Kur rinkai šiandien? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ Ji papasakojo anytai, pas ką buvo dirbusi, ir sakė: „Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas“.</verse>
				<verse number="20">Noomė tarė marčiai: „Telaimina jį VIEŠPATS, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Mat tas žmogus, – paaiškino Noomė, – yra mūsų giminaitis, vienas mūsų atpirkėjų “.</verse>
				<verse number="21">Tada Moabitė anytai pasakė: „Jis man net įsakė: ‘Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą derlių!’“</verse>
				<verse number="22">Noomė tarė savo marčiai Rūtai: „Gerai, mano dukterie, nes būdama kartu su jo tarnais nebūsi užgauliojama kitame lauke“.</verse>
				<verse number="23">Rūta laikėsi prie Boazo tarnų iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Po to ji pasiliko prie anytos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jos anyta Noomė kalbėjo: „Mano dukterie, argi neturėčiau paieškoti židinio, kuriame būtumei laiminga?</verse>
				<verse number="2">Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime.</verse>
				<verse number="3">Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis likti nepastebėta, kol jis baigs valgyti ir gerti.</verse>
				<verse number="4">Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti“.</verse>
				<verse number="5">Ji atsakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!“</verse>
				<verse number="6">Nusileidusi prie klojimo, ji padarė visa, kaip anyta buvo paliepusi.</verse>
				<verse number="7">Boazas pavalgė, išgėrė, buvo smagiai nusiteikęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino, atklojo jo kojas ir atsigulė.</verse>
				<verse number="8">Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir žiūri: prie jo kojų guli moteris!</verse>
				<verse number="9">Jis paklausė: „Kas tu?“ „Aš tavo tarnaitė Rūta, – atsakė ji, – uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes esi atpirkėjas!“</verse>
				<verse number="10">O jis tarė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi.</verse>
				<verse number="11">Tad dabar, mano dukterie, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris.</verse>
				<verse number="12">Bet nors aš iš tikrųjų esu atpirkėjas, dar yra ir kitas atpirkėjas, artimesnis giminaitis negu aš.</verse>
				<verse number="13">Pasilik šią naktį čia, o ryto metą, jeigu jis norės atlikti atpirkėjo pareigą, gerai! Tebūna jis atpirkėjas. Bet jeigu nenorės tavęs atpirkti, tuomet – kaip VIEŠPATS gyvas! – aš atliksiu atpirkėjo pareigą. Prigulk iki ryto“.</verse>
				<verse number="14">Taip ji prigulė prie jo kojų iki ryto, bet atsikėlė anksčiau, negu žmonės gali pažinti vienas kitą. Boazas sakė: „Tenebūna žinoma, kad ši moteris buvo atėjusi į klojimą“.</verse>
				<verse number="15">Jis sakė jai: „Duok šen skarą, kuria esi apsigaubusi, palaikyk ją!“ Ji tvirtai laikė skarą, o jis atseikėjo šešis saikus miežių ir užkėlė jai ant pečių. Tada ji sugrįžo į miestą.</verse>
				<verse number="16">Atėjus pas anytą, ši klausė: „Kaip tau sekasi, mano dukterie?“ Ji papasakojo visa, ką dėl jos buvo padaręs Boazas.</verse>
				<verse number="17">Po to pridūrė: „Davė jis man šešis saikus miežių, sakydamas: ‘Tau nedera sugrįžti pas anytą tuščiomis rankomis!’“</verse>
				<verse number="18">Noomė atsakė: „Palauk, mano dukterie, dar sužinosi, kaip susiklostys reikalas, nes tas žmogus nieku būdu nenurims, kol šiandien pat neužbaigs reikalo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tuo tarpu Boazas nuėjo prie vartų ir ten atsisėdo. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo tas atpirkėjas, apie kurį Boazas buvo kalbėjęs. Boazas kreipėsi į jį: „Užsuk čionai, bičiuli, ir prisėsk!“ Jis užsuko ir prisėdo.</verse>
				<verse number="2">Boazas pasirinko dešimt vyrų iš miesto seniūnų ir paprašė: „Prisėskite čia!“ Ir tie susėdo.</verse>
				<verse number="3">Jis kreipėsi į atpirkėją: „Noomė, nūnai grįžusi iš Moabo lygumų, nori parduoti žemės sklypą, kuris priklausė mūsų giminaičiui Elimelechui.</verse>
				<verse number="4">Pagalvojau, kad svarbu apie tai pranešti tau ir pareikšti: ‘Įsigyk jį čia sėdinčiųjų ir mano tautos seniūnų akivaizdoje. Jei nori atpirkti, atpirk, o jei nenorėtum atpirkti, pasakyk man, kad žinočiau, nes be mudviejų nėra kam atpirkti’“. – „Aš noriu jį atpirkti“, – atsakė tas.</verse>
				<verse number="5">Bet Boazas kalbėjo toliau: „Tą dieną, kai įsigysi lauką iš Noomės rankų, taip pat privalai įsigyti ir Rūtą Moabitę, mirusiojo žmoną, kad įamžintum mirusiojo vardą jo pavelde“.</verse>
				<verse number="6">Tas atpirkėjas tarė: „Tokiu atveju aš negaliu atpirkti žemės dėl savęs, nes pakenkčiau savo paties paveldui. Perimk mano atpirkimo pareigą, nes aš negaliu atpirkti“.</verse>
				<verse number="7">Anksčiau Izraelyje gyvavo toks paprotys dėl atpirkimo ir mainų: patvirtindamas sandorį, žmogus nusiaudavo sandalą ir atiduodavo kaimynui. Taip Izraelyje būdavo tvirtinamas sandoris prie liudytojų.</verse>
				<verse number="8">Tad anas atpirkėjas ir pareiškė Boazui: „Įsigyk pats sau!“ – ir nusiavė sandalą.</verse>
				<verse number="9">O Boazas pareiškė seniūnams ir visiems žmonėms: „Šiandien esate liudytojai, kad aš įsigijau iš Noomės rankų visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui ir Machlonui.</verse>
				<verse number="10">Kartu aš įsigyju Machlono našlę Rūtą Moabitę kaip žmoną, kad būtų įamžintas mirusiojo vardas jo pavelde, kad nebūtų išdildytas mirusiojo vardas tarp jo brolių ir jo tėviškės vartuose. Jūs esate šiandien liudytojai!“</verse>
				<verse number="11">Visi vartuose buvę žmonės ir seniūnai atsakė: „Mes esame liudytojai! Tegu VIEŠPATS padaro moterį, ateinančią į tavo namus, panašią į Rachelę ir Lėją, kurios kartu kūrė Izraelio namus. Klestėk Efratoje ir įamžink savo vardą Betliejuje!</verse>
				<verse number="12">Tegu per palikuonis, tau VIEŠPATIES duotus iš šios jaunos moters, tavo namai būna panašūs į namus Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui!“</verse>
				<verse number="13">Taigi Boazas vedė Rūtą, ir ji tapo jo žmona. Taip jis pradėjo su ja vedybinį gyvenimą. VIEŠPATS leido jai tapti nėščiai, ir ji pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="14">Tada moterys sakė Noomei: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris šią dieną nepaliko tavęs be atpirkėjo! Tebūna amžinas jo vardas Izraelyje!</verse>
				<verse number="15">Tebūna jis tau paguoda ir parama senatvėje, nes jį pagimdė tavo marti, kuri tave myli ir yra geresnė negu septyni sūnūs!“</verse>
				<verse number="16">Noomė paėmė kūdikį, pasisodino ant kelių ir tapo jo augintoja.</verse>
				<verse number="17">Kaimynės davė jam vardą, sakydamos: „Noomei gimė sūnus!“ Jos pavadino jį Jobedu. Jis buvo Dovydo tėvo Jesės tėvas.</verse>
				<verse number="18">Štai Pereco palikuonys: Perecui gimė Hecronas,</verse>
				<verse number="19">Hecronui – Ramas, Ramui – Aminadabas.</verse>
				<verse number="20">Aminadabui – Nachšonas, Nachšonui – Salma,</verse>
				<verse number="21">Salmai – Boazas, Boazui – Jobedas,</verse>
				<verse number="22">Jobedui – Jesė, o Jesei gimė Dovydas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="9">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ramataim Cofime gyveno toks vyras zufietis iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efrato Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ona, o kitos – Penina.</verse>
				<verse number="3">Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – buvo VIEŠPATIES kunigai.</verse>
				<verse number="4">Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalis savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims,</verse>
				<verse number="5">bet Onai duodavo dvigubą dalį, nes Oną mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę.</verse>
				<verse number="6">Be to, jos varžovė, norėdama įskaudinti, tyčiodavosi, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę.</verse>
				<verse number="7">Taip būdavo kasmet: kai tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.</verse>
				<verse number="8">Jos vyras Elkana klausdavo: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“</verse>
				<verse number="9">Jiems pavalgius ir atsigėrus Šilojyje, Ona pakilo. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie įėjimo į VIEŠPATIES šventyklą.</verse>
				<verse number="10">Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">Darydama įžadą, ji sakė: „O, Galybių VIEŠPATIE, jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį tau kaip nazyrą visoms jo gyvenimo dienoms; nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers, ir skustuvas jo galvos nepalies“.</verse>
				<verse number="12">Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas.</verse>
				<verse number="13">Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta.</verse>
				<verse number="14">Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“</verse>
				<verse number="15">Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="16">Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. –</verse>
				<verse number="17">„Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“.</verse>
				<verse number="18">O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.</verse>
				<verse number="19">Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė.</verse>
				<verse number="20">Ona tapo nėščia ir atėjus metui pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau“.</verse>
				<verse number="21">Vyras Elkana ir visa šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti įžado.</verse>
				<verse number="22">Bet Ona nėjo. Vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten visam gyvenimui“.</verse>
				<verse number="23">Jos vyras Elkana tarė jai: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Tad moteris pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol nenujunkė.</verse>
				<verse number="24">Kai nujunkė, pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilojyje.</verse>
				<verse number="25">Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį.</verse>
				<verse number="26">„Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="27">Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS suteikė, ko prašiau.</verse>
				<verse number="28">Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį VIEŠPAČIUI. Visą gyvenimą jis priklausys VIEŠPAČIUI “. Ir jie ten žemai nusilenkė VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ona meldėsi, sakydama: „Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga mano Dievo išaukštinta. Mano lūpos juokiasi iš priešų; džiaugiuosi savo pergale.</verse>
				<verse number="2">Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos kaip mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="3">Liaukitės išdidžiai kalbėję, teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis. Juk VIEŠPATS yra visa žinantis Dievas, – jis nulemia veiksmus.</verse>
				<verse number="4">Galiūnų lankai sulaužomi, o silpnieji apsijuosia jėga.</verse>
				<verse number="5">Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną, o alkanieji daugiau nebealksta. Bevaisė pagimdė septynetą, o daugelio vaikų motina yra vieniša.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS suvargina ir praturtina; jis nužemina ir išaukština.</verse>
				<verse number="8">Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. Mat VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai, ant jų jis padėjo pasaulį.</verse>
				<verse number="9">Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo, o nedorėliai žus tamsybėje, juk žmogus savo jėga nenugalės.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES priešai bus sutriuškinti; Aukščiausiasis sugriaudės danguje. VIEŠPATS teis žemės pakraščius, suteiks jėgą savo karaliui ir pergalę savo Pateptajam“.</verse>
				<verse number="11">Tada Elkana sugrįžo namo į Ramą, o berniukas pasiliko tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo Elio prižiūrimas.</verse>
				<verse number="12">Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES,</verse>
				<verse number="13">nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje</verse>
				<verse number="14">ir pasmeigdavo ją katile ar katiliuke, ar skardoje, ar puode. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas pasiimdavo sau. Taip jie elgdavosi Šilojyje su visais ateinančiais izraelitais.</verse>
				<verse number="15">Be to, prieš sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir liepdavo atnašaujančiam auką: „Duok mėsos kunigo kepsniui, nes iš tavęs jis virtos mėsos nepriims, tik šviežią“.</verse>
				<verse number="16">O jeigu tas žmogus sakydavo: „Leisk pirma taukus paversti dūmais, tuomet imk, ką nori“, – jis atsakydavo: „Ne! Turi duoti tuojau pat; jei neduosi, pats pasiimsiu“.</verse>
				<verse number="17">Taigi tų jaunų vyrų nuodėmė VIEŠPAČIUI buvo labai didelė, nes jie išniekino atnašas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Jo motina pasiūdavo jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atsinešdavo.</verse>
				<verse number="20">O Elis palaimindavo Elkaną ir jo žmoną, sakydamas: „Tesuteikia tau VIEŠPATS palikuonių iš šios moters mainais už tą, kurį ji atidavė VIEŠPAČIUI “. Po to jie sugrįždavo namo.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS aplankė Oną; ji pastojo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo VIEŠPATIES Artume.</verse>
				<verse number="22">Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie sueidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,</verse>
				<verse number="23">jis sakydavo jiems: „Kodėl darote tokius dalykus? Juk iš visų žmonių girdžiu apie nedorus jūsų darbus!</verse>
				<verse number="24">Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Nėra gera tai, ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant.</verse>
				<verse number="25">Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį VIEŠPAČIUI, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?“ Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo, nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi.</verse>
				<verse number="26">Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones.</verse>
				<verse number="27">Dievo žmogus atėjo pas Elį ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio namams, kai jie buvo faraono namų vergai.</verse>
				<verse number="28">Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu – žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą mano akivaizdoje; aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraelitų ugnines atnašas.</verse>
				<verse number="29">Tad kodėl godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias esu įsakęs? Kodėl savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš mano tautos – Izraelio kiekvienos pirmienų atnašos?’</verse>
				<verse number="30">Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai’, – bet dabar VIEŠPATS pareiškia: ‘Tetampa man tai tolima! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti.</verse>
				<verse number="31">Tikėk manimi, ateina metas. Atkirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės.</verse>
				<verse number="32">Tuomet kentėdamas godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekada nesulauks žilos senatvės.</verse>
				<verse number="33">Ne visus taviškius nuo savo aukuro atkirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visi kiti tavo namų palikuonys mirs, kaip miršta vyrai nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="34">Likimas tavo dviejų sūnų – Hofnio ir Finehaso – bus tau ženklas. Tą pačią dieną jie abu mirs.</verse>
				<verse number="35">O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą, kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai.</verse>
				<verse number="36">Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčias dėl sidabro pinigo ar duonos kepalo, tardamas: ‹Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį›’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio prižiūrimas. Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas ir regėjimas nedažnas.</verse>
				<verse number="2">Vieną dieną Elis miegojo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES žibintas dar nebuvo užgesęs, o Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“, – atsiliepė jis,</verse>
				<verse number="5">nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei“. Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs. Eik atgal, gulkis miegoti“. Tad jis sugrįžo ir atsigulė.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei“. Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti“.</verse>
				<verse number="7">Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo jam apreikštas.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei“. Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, tavo tarnas klauso’“. Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS atėjo ir ten stovėdamas pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, tavo tarnas klauso“.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė Samueliui: „Žiūrėk, aš padarysiu Izraelyje tokį dalyką, nuo kurio, apie tai išgirdus, kiekvienam spengs abiejose ausyse.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną įvykdysiu Eliui visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo.</verse>
				<verse number="13">Paskelbiau jam, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė.</verse>
				<verse number="14">Todėl prisiekiu Elio namams, kad Elio namų kaltė niekada nebus išpirkta auka ar atnaša“.</verse>
				<verse number="15">Samuelis gulėjo ten iki ryto. Tuomet jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris. Apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo.</verse>
				<verse number="16">Bet Elis pasišaukė Samuelį ir tarė: „Samueli, mano sūnau!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė jis.</verse>
				<verse number="17">Elis klausė: „Ką jis tau pasakė? Prašau neslėpti nuo manęs. Tegu Dievas tau taip padaro ir dar prideda, jei nuslėptum nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką jis tau pasakė“.</verse>
				<verse number="18">Tad Samuelis pasakė jam visa, nieko nenuslėpdamas. O jis atsakė: „Tai VIEŠPATS! Tedaro, kas gera jo akyse!“</verse>
				<verse number="19">Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio.</verse>
				<verse number="20">Visas Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis buvo ištikimas VIEŠPATIES pranašas.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS ir toliau pasirodydavo Šilojyje; VIEŠPATS apreiškė save Samueliui Šilojyje VIEŠPATIES žodžiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Samuelio žodžiai pasklido po visą Izraelį. Elis labai suseno, o jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje. Tomis dienomis filistinai susibūrė kariauti su Izraeliu, o Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben Ezero, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.</verse>
				<verse number="2">Filistinai sustojo kovos rikiuotėn priešais Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų.</verse>
				<verse number="3">Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: „Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilojo, kad jis būtų tarp mūsų ir gelbėtų mus iš priešų rankos“.</verse>
				<verse number="4">Kariuomenė pasiuntė į Šiloją vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų, Sandoros Skrynią. Aniedu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – irgi buvo prie Dievo Sandoros Skrynios.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atkeliavus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo.</verse>
				<verse number="6">Išgirdę riksmą, filistinai klausė: „Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų stovykloje?“ Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia stovykloje,</verse>
				<verse number="7">filistinai išsigando ir sakė: „Dievai atėjo į stovyklą!“ Jie šaukė: „Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar!</verse>
				<verse number="8">Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų rankos? Juk tai dievai, kurie ištiko egiptiečius visokiomis nelaimėmis dykumoje!</verse>
				<verse number="9">Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Antraip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!“</verse>
				<verse number="10">Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; krito trisdešimt tūkstančių Izraelio pėstininkų.</verse>
				<verse number="11">Dievo Skrynia buvo pagrobta; abu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – žuvo.</verse>
				<verse number="12">Vienas vyras iš Benjamino giminės, pabėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šiloją. Jo drabužiai buvo suplėšyti, galva aptaškyta purvu.</verse>
				<verse number="13">Atėjęs žiūri: Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti.</verse>
				<verse number="14">Išgirdęs riksmą, Elis teiravosi: „Ką reiškia tas sąmyšis?“ Tada atskubėjo anas vyras ir pranešė.</verse>
				<verse number="15">Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti.</verse>
				<verse number="16">Vyras tarė Eliui: „Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko“. Elis klausė: „O kas atsitiko, mano sūnau?“</verse>
				<verse number="17">Žinios nešėjas atsakė: „Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs – Hofnis ir Finehasas – žuvo, o Dievo Skrynia pagrobta!“</verse>
				<verse number="18">Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="19">Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir vyras mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė.</verse>
				<verse number="20">Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: „Nebijok, nes pagimdei sūnų“. Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="21">Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ – dėl to, kad Dievo Skrynia buvo pagrobta ir dėl savo uošvio bei vyro mirties.</verse>
				<verse number="22">„Šlovė pasitraukė iš Izraelio, – sakė ji, – nes Dievo Skrynia pagrobta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Pagrobtą Dievo Skrynią filistinai nugabeno iš Eben Ezero į Ašdodą.</verse>
				<verse number="2">Tada filistinai paėmė Dievo Skrynią, įnešė į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono.</verse>
				<verse number="3">Atsikėlę anksti kitą rytą ašdodiečiai rado Dagoną gulintį kniūbsčią žemėje priešais VIEŠPATIES Skrynią. Pakėlę Dagoną, pastatė vėl į vietą.</verse>
				<verse number="4">Bet jiems atsikėlus anksti kitą rytą, Dagonas buvo pargriuvęs kniūbsčias priešais VIEŠPATIES Skrynią. Dagono galva ir abi rankos nukirstos ir gulėjo ant slenksčio. Vien Dagono liemuo buvo likęs.</verse>
				<verse number="5">Todėl net iki šios dienos Dagono kunigai ir visi, einantys į Dagono šventyklą, neužmina Dagono slenksčio Ašdode.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES ranka buvo sunki ašdodiečiams. Jis niokojo juos – Ašdodą ir jo žemes, – ištikdamas skauduliais.</verse>
				<verse number="7">Matydami tokią padėtį, Ašdodo gyventojai kalbėjo: „Izraelio Dievo Skrynios negalime laikyti pas save, nes jo ranka sunki mums ir mūsų dievui Dagonui“.</verse>
				<verse number="8">Tad sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, jie teiravosi: „Ką turime daryti su Izraelio Dievo Skrynia?“ Šie atsakė: „Tebūna Izraelio Dievo Skrynia perkelta į Gatą“. Taigi Izraelio Dievo Skrynia buvo nugabenta į Gatą.</verse>
				<verse number="9">Bet perkėlus ją į Gatą, pakilo prieš miestą VIEŠPATIES ranka, sukeldama baisų siaubą. Jis taip skaudžiai palietė miesto gyventojus, jaunus ir senus, kad juos ištiko skauduliai.</verse>
				<verse number="10">Tada jie išsiuntė Izraelio Dievo Skrynią į Ekroną. Bet Dievo Skryniai pasiekus Ekroną, ekroniečiai šaukė: „Pas mus perkėlė Izraelio Dievo Skrynią mums ir mūsų giminei išžudyti!“</verse>
				<verse number="11">Todėl, sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, jie sakė: „Neškite iš čia Izraelio Dievo Skrynią! Tegrįžta ji į savo vietą, kad neišžudytų mūsų ir mūsų giminės!“ Visą miestą buvo apėmusi mirtina baimė. VIEŠPATIES ranka ten buvo labai sunki.</verse>
				<verse number="12">Vyrai, išvengę mirties, buvo ištikti skaudulių. Miesto dejonės kilo iki pat dangaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">VIEŠPATIES Skrynia išbuvo filistinų žemėje septynis mėnesius.</verse>
				<verse number="2">Tada filistinai sušaukė savo kunigus bei būrėjus ir klausė: „Ką turime daryti su VIEŠPATIES Skrynia? Pasakykite mums, kaip turėtume ją pasiųsti atgal į jos vietą“.</verse>
				<verse number="3">Jie tarė: „Jei norite siųsti atgal Izraelio Dievo Skrynią, nesiųskite jos vienos. Turite būtinai jam atsilyginti atnaša už kaltę. Tuomet būsite išgydyti. Kai būsite išsipirkę, kodėl jo ranka neturėtų atsitraukti nuo jūsų?“</verse>
				<verse number="4">Jie klausė: „Kokia ta kaltės atnaša, kuria turime jam atsilyginti?“ Jie atsakė: „Penki aukso skauduliai ir penkios aukso pelės pagal filistinų didžiūnų skaičių, nes ta pati bėda ištiko visus jus ir jūsų didžiūnus.</verse>
				<verse number="5">Turite padirbti savo skaudulių atvaizdus ir pelių, kurios niokoja kraštą, atvaizdus ir pagarbinti Izraelio Dievą. Galbūt jis atitrauks savo ranką nuo jūsų, nuo jūsų dievų ir nuo jūsų krašto?</verse>
				<verse number="6">Kodėl turėtumėte užkietinti savo širdis, kaip savo širdis užkietino egiptiečiai ir faraonas? Argi netiesa, kad, jam pasityčiojus iš jų, jis turėjo leisti izraelitams išeiti, ir tie išėjo?</verse>
				<verse number="7">Tad imkitės darbo, padirbkite naują vežimą ir paimkite dvi melžiamas karves, dar niekada nekinkytas į jungą. Karves pakinkykite į vežimą, bet uždarykite iš paskos sekančius jų veršius.</verse>
				<verse number="8">Paėmę VIEŠPATIES Skrynią, įkelkite ją į vežimą. Šalia jos dėžėje padėkite auksinius atvaizdus, kuriuos grąžinate kaip kaltės atnašą. Pavarykite ją, tegu ji eina savo keliu.</verse>
				<verse number="9">Bet žiūrėkite! Jei ji kils į Bet Šemešą – keliu į savo žemę, tai jis bus mus užgavęs ta baisia nelaime. O jei ne, tai žinosime, kad ne jo ranka bus mus ištikusi. Tik atsitiktinai būsime buvę užgauti“.</verse>
				<verse number="10">Vyrai taip ir padarė. Paėmę dvi melžiamas karves, įkinkė jas į vežimą, o jų veršius uždarė namie.</verse>
				<verse number="11">Jie įkėlė į vežimą VIEŠPATIES Skrynią ir dėžę su aukso pelėmis ir savo skaudulių atvaizdais.</verse>
				<verse number="12">Karvės ėjo tiesiai į priekį Bet Šemešo link, ėjo vis tuo pačiu keliu baubdamos, nesukdamos nei į dešinę, nei į kairę. O filistinų didžiūnai ėjo paskui jas iki pat Bet Šemešo ribos.</verse>
				<verse number="13">Bet Šemešo žmonės slėnyje pjovė kviečius. Pakėlę akis, jie pamatė Skrynią. Matydami ją, jie džiūgavo.</verse>
				<verse number="14">Vežimas įvažiavo į Jozuės iš Bet Šemešo lauką ir ten sustojo. Sukapoję vežimą, jie atnašavo karves VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Ten buvo didelis akmuo.</verse>
				<verse number="15">Nukėlę VIEŠPATIES Skrynią ir šalia jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksiniai daiktai, levitai sudėjo visa ant didžiojo akmens. Po to Bet Šemešo žmonės tą dieną atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ir kitokias aukų atnašas.</verse>
				<verse number="16">Tai stebėję penki filistinų didžiūnai tą pačią dieną sugrįžo į Ekroną.</verse>
				<verse number="17">Štai aukso skauduliai, kuriuos filistinai atidavė VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą, vieną už Ekroną.</verse>
				<verse number="18">Ir aukso pelių – pagal skaičių visų penkiems filistinų didžiūnams priklausančių miestų, įtvirtintų miestų ir atvirų gyvenviečių skaičių. Didysis akmuo, ant kurio buvo padėta VIEŠPATIES Skrynia, iki šios dienos tebėra Jozuės iš Bet Šemešo lauke.</verse>
				<verse number="19">Nedžiūgavo VIEŠPATIES ištikti Bet Šemešo žmonės, pasitikę VIEŠPATIES Skrynią. VIEŠPATS užmušė septyniasdešimt iš jų. Žmonės raudojo, nes VIEŠPATS buvo ištikęs juos baisia nelaime.</verse>
				<verse number="20">Bet Šemešo vyrai klausė: „Kas gali stoti tarnauti VIEŠPAČIUI, šiam šventajam Dievui? Pas ką jis eis iš mūsų?“</verse>
				<verse number="21">Jie išsiuntė pasiuntinius pas Kirjat Jearimų gyventojus pranešti: „Filistinai sugrąžino VIEŠPATIES Skrynią. Ateikite ir pasiimkite ją“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kirjat Jearimų žmonės atėjo, paėmė VIEŠPATIES Skrynią ir nunešė į Abinadabo namus ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie pašventino rūpintis VIEŠPATIES Skrynia.</verse>
				<verse number="2">Praslinko daug laiko – dvidešimt metų – nuo tos dienos, kai Skrynia buvo įkurdinta Kirjat Jearimuose. Visi Izraelio namai ilgėjosi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="3">Samuelis tarė visiems Izraelio namams: „Jei grįžtate pas VIEŠPATĮ visa savo širdimi, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartes, atiduokite širdį VIEŠPAČIUI ir tik jam vienam tarnaukite. Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankų“.</verse>
				<verse number="4">Tad izraelitai pašalino Baalus bei Astartes ir tarnavo tik VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="5">Tada Samuelis tarė: „Surinkite visą Izraelį į Micpą. Aš maldausiu VIEŠPATĮ jūsų labui“.</verse>
				<verse number="6">Jie susirinko Micpoje, sėmėsi vandens ir liejo ant žemės priešais VIEŠPATĮ. Tą dieną jie pasninkavo ir išpažino: „Esame nusidėję VIEŠPAČIUI “. O Samuelis elgėsi Micpoje kaip izraelitų teisėjas.</verse>
				<verse number="7">Išgirdę, kad izraelitai susirinko Micpoje, filistinų didžiūnai išžygiavo prieš Izraelį. O tai išgirdę izraelitai drebėjo iš baimės.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai maldavo Samuelį: „Nepalik mūsų, nenustok šauktis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad išgelbėtų mus iš filistinų rankų“.</verse>
				<verse number="9">Samuelis ėmė žinduklį ėriuką ir atnašavo jį VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Izraelio labui Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS jį išklausė.</verse>
				<verse number="10">Atsitiko taip, kad Samueliui atnašaujant deginamąją auką, filistinai pradėjo mūšį su Izraeliu. Bet VIEŠPATS tą dieną baisiai sugriaudėjo prieš filistinus. Jis sukėlė tarp jų tokį sąmyšį, kad izraelitai juos nugalėjo.</verse>
				<verse number="11">Izraelio vyrai išėjo iš Micpos ir vijosi filistinus, niokodami juos iki pat anapus Bet Karo.</verse>
				<verse number="12">Samuelis paėmė akmenį ir pastatęs tarp Micpos ir Šeno pavadino jį Eben Ezeru. Jis sakė: „Iki šiol VIEŠPATS mums padėjo“.</verse>
				<verse number="13">Filistinai buvo prislėgti ir daugiau nebesiveržė į Izraelio žemę. VIEŠPATIES ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.</verse>
				<verse number="14">Miestai, kuriuos filistinai buvo atėmę iš Izraelio, nuo Ekrono iki Gato, buvo sugrąžinti Izraeliui. Izraelis atgavo iš filistinų visas savo žemes. Be to, buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.</verse>
				<verse number="15">Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą.</verse>
				<verse number="16">Kasmet jis apeidavo Betelio, Gilgalo ir Micpos sritį ir būdavo Izraelio teisėjas visose tose vietose. Po to sugrįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Ir ten jis būdavo Izraelio teisėjas; ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Savo žiloje senatvėje Samuelis Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus.</verse>
				<verse number="2">Jo pirmagimio sūnaus vardas buvo Joelis, o antrojo – Abija. Jiedu buvo teisėjai Beer Šeboje.</verse>
				<verse number="3">Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą.</verse>
				<verse number="4">Todėl susibūrę visi Izraelio seniūnai atėjo pas Samuelį į Ramą</verse>
				<verse number="5">ir tarė: „Žiūrėk, tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“.</verse>
				<verse number="6">Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų“. Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ,</verse>
				<verse number="7">ir VIEŠPATS atsakė Samueliui: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius.</verse>
				<verse number="8">Kaip darė man nuo tos dienos, kai išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams, taip jie daro ir tau.</verse>
				<verse number="9">Tad dabar klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys“.</verse>
				<verse number="10">Samuelis perdavė visus VIEŠPATIES žodžius žmonėms, kurie buvo prašę iš jo karaliaus.</verse>
				<verse number="11">Jis tarė: „Tokios bus teisės karaliaus, kuris jus valdys. Jis ims jūsų sūnus ir skirs juos į savo vežimus – ar savo raiteliais, ar bėgti palydovais pirma jo vežimo.</verse>
				<verse number="12">Jis skirs iš jų tūkstantininkus ir penkiasdešimtininkus, arba jie turės arti jo laukus, nuiminėti jo derlių, dirbti jam karo reikmenis ir vežimų padargus.</verse>
				<verse number="13">Jis ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis ir kepėjomis.</verse>
				<verse number="14">Jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams.</verse>
				<verse number="15">Jis paims dešimtadalį jūsų grūdų bei vynuogių derliaus ir atiduos savo pareigūnams ir dvariškiams.</verse>
				<verse number="16">Jis paims jūsų vergus bei verges, geriausius jūsų galvijus bei asilus ir paskirs juos prie savo darbų.</verse>
				<verse number="17">Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais.</verse>
				<verse number="18">Ateis diena, kai skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys“.</verse>
				<verse number="19">Žmonės atsisakė klausyti Samuelio balso. Jie sakė: „Ne! Mums turi būti karalius,</verse>
				<verse number="20">kad ir mes galėtume būti kaip kitos tautos. Tevaldo mus karalius, tegu mus veda, tekovoja mūsų kovas“.</verse>
				<verse number="21">Išklausęs visus žmonių žodžius, Samuelis pakartojo juos į VIEŠPATIES ausis.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS tarė Samueliui: „Klausyk jų balso ir paskirk karalių, kad juos valdytų“. Tada Samuelis tarė Izraelio vyrams: „Eikite kiekvienas į savo miestą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tarp Benjamino vyrų buvo vyras, vardu Kišas, Afiacho sūnaus Bechorato sūnaus Ceroro sūnaus Abielio sūnus, benjaminas, pasiturintis žmogus.</verse>
				<verse number="2">Jis turėjo sūnų, šaunų jauną vyrą, vardu Saulius. Tarp izraelitų nebuvo šaunesnio vyro už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus vyrus.</verse>
				<verse number="3">Kartą pasiklydo Sauliaus tėvo Kišo asilės. Tada tėvas tarė savo sūnui Sauliui: „Pasiimk vieną iš tarnų ir eik ieškoti asilių“.</verse>
				<verse number="4">Perėjo Efraimo aukštumas, perėjo Šališos sritį, bet nesurado. Jie perėjo ir Šaalimų sritį, bet nė ten jų nebuvo. Galop perėjo ir visą Benjamino žemę, bet vis tiek nerado.</verse>
				<verse number="5">Pasiekus Cūfo sritį, Saulius kalbėjo su juo einančiam tarnui: „Eikš, grįžkime namo, kad mano tėvas, metęs rūpintis asilėmis, nepradėtų rūpintis mumis“.</verse>
				<verse number="6">Bet tarnas atsakė: „Klausyk! Šiame mieste yra Dievo žmogus. Tas žmogus labai gerbiamas. Ką tik jis pasako, tai visuomet ir įvyksta. Užeikime ten. Galbūt jis parodys mums kelią, kuriuo turėtume eiti“. –</verse>
				<verse number="7">„Žiūrėk, – tarė Saulius tarnui, – jei užeisime, tai ką galėtume tam žmogui nunešti? Duona mūsų maišeliuose išsibaigusi, nėra jokios dovanos, kurią galėtume nunešti. Ką mes turime?“</verse>
				<verse number="8">Tarnas atsakė Sauliui: „Va, aš kaip tik turiu sidabro šekelio ketvirtį. Galiu duoti jį Dievo žmogui, kad jis mums nurodytų kelią“.</verse>
				<verse number="9">Seniau Izraelyje, kas tik eidavo teirautis Dievo, sakydavo: „Eikit šen, eikime pas regėtoją“, – nes kas dabar vadinama pranašu, seniau vadinta regėtoju.</verse>
				<verse number="10">Saulius tarė tarnui: „Gerai sakai! Eime!“ Tad jiedu leidosi į miestą, kuriame gyveno Dievo žmogus.</verse>
				<verse number="11">Kopdami šlaitu į miestą, jiedu sutiko keletą merginų, išeinančių vandens semtis, ir pasiteiravo: „Ar regėtojas čia?“</verse>
				<verse number="12">„Taip, – atsakė jos, – kaip tik čia jis ir yra. Paskubėk, nes jis ką tik atėjo į miestą dėl to, kad žmonės šiandien atnašauja auką aukštumos alke.</verse>
				<verse number="13">Įžengę į miestą, rasite jį dar neišėjusį į aukštumos alką valgyti. Žmonės nevalgys, kol jis neateis. Tik po to, kai jis palaimins auką, pakviestieji svečiai pradės valgyti. Eikite nedelsdami ir tuojau pat rasite“.</verse>
				<verse number="14">Tad jie nuėjo į miestą. Įžengdami į miestą, jie pamatė priešais iš miesto ateinantį Samuelį pakeliui į aukštumos alką.</verse>
				<verse number="15">Vieną dieną prieš Sauliui ateinant VIEŠPATS buvo Samueliui pasakęs:</verse>
				<verse number="16">„Rytoj šiuo laiku aš atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, ir tu patepsi jį mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankos, nes aš mačiau savo tautos kančią, jų dejavimas mane pasiekė“.</verse>
				<verse number="17">Kai tik Samuelis pamatė Saulių, VIEŠPATS tarė jam: „Žiūrėk, štai vyras, apie kurį tau sakiau: ‘Jis valdys mano tautą’“.</verse>
				<verse number="18">Saulius priėjo prie Samuelio vartuose ir tarė: „Prašyčiau pasakyti, kur regėtojo namai?“</verse>
				<verse number="19">Samuelis atsakė jam: „Aš esu regėtojas. Kopk pirma manęs į aukštumos alką, nes šiandien turi kartu su manimi valgyti. O rytą, prieš tave išleisdamas, pasakysiu visa, kas tau guli ant širdies.</verse>
				<verse number="20">Dėl asilių, pasiklydusių prieš tris dienas, nebesirūpink, nes jos jau surastos. Į ką gi nukreiptas visas Izraelio troškimas? Argi ne į tave ir tavo protėvių namus?“</verse>
				<verse number="21">Saulius atsakė: „Aš tik benjaminas iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano kiltis menkiausia tarp Benjamino giminės kilčių! Tad kodėl sakai man tokius dalykus?“</verse>
				<verse number="22">Tada Samuelis paėmė Saulių bei jo tarną ir nuvedęs į menę pasodino juos pirmoje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt.</verse>
				<verse number="23">O virėjui Samuelis tarė: „Duok jam tą dalį, kurią padaviau, aną, kurią liepiau atidėti į šalį“.</verse>
				<verse number="24">Virėjas paėmė šlaunį bei visa, kas ant jos, ir padėjo Sauliui. O Samuelis tarė: „Žiūrėk, kas atidėta į šalį, padėta tau. Valgyk, nes tai laikyta tau iki paskirto laiko, kad valgytumei su svečiais“. Tą dieną Saulius valgė su Samueliu.</verse>
				<verse number="25">Jiems nusileidus nuo aukštumos alko į miestą, Sauliui buvo paklotas guolis ant namų stogo, ir jis atsigulė miegoti.</verse>
				<verse number="26">Auštant Samuelis pašaukė Saulių, miegantį ant stogo, tardamas: „Kelkis, palydėsiu tave į kelionę“. Saulius atsikėlė ir juodu abu, Samuelis ir jis, drauge išėjo laukan.</verse>
				<verse number="27">Jiems artinantis prie miesto pakraščio, Samuelis tarė Sauliui: „Liepk tarnui paėjėti pirma mūsų, o kai jis bus paėjėjęs, stabtelk valandėlę, kad galėčiau tau perduoti žodį iš Dievo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Paėmęs indelį aliejaus, Samuelis išliejo jį Sauliui ant galvos ir, pabučiavęs jį, tarė: „Argi VIEŠPATS nepatepė tavęs savo tautos Izraelio valdovu? Tu turėsi valdyti VIEŠPATIES tautą ir gelbėti ją iš visų priešų rankų. Ženklas, kad VIEŠPATS patepė tave savo paveldo valdovu, yra toks.</verse>
				<verse number="2">Šiandien nuo manęs išėjęs Benjamino žemėje netoli Rachelės kapo prie Celcacho sutiksi du vyrus, ir jie tau sakys: ‘Asilės, kurių buvai išėjęs ieškoti, surastos. Dabar tavo tėvas liovėsi rūpintis dėl jų, bet rūpinasi dėl tavęs ir sako: ‹Ką man daryti su sūnumi?›’</verse>
				<verse number="3">Iš ten eisi toliau, kol pasieksi Taboro ąžuolą. Tave ten pasitiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas jų nešinas trim ožiukais, kitas nešinas trim duonos kepalais, o trečias nešinas vynmaišiu vyno.</verse>
				<verse number="4">Pasveikinę tave, jie pasiūlys tau du kepalus duonos, ir juos turi iš jų priimti.</verse>
				<verse number="5">Po to turi nueiti į Gibeat Elohimą, kur yra filistinų įgula. Įžengdamas į miestą, susitiksi su būriu pranašų. Jie leisis nuo aukštumų alko, lydimi lyros, būgnelio su žvangučiais, fleitos bei arfos, ir pranašaus dvasios pagavoje.</verse>
				<verse number="6">Tuomet tave pagaus VIEŠPATIES dvasia, tu būsi kartu su jais dvasios pakilime ir tapsi kitokiu žmogumi.</verse>
				<verse number="7">Kai tik visi šie ženklai bus įvykę, daryk, ką laikai reikalinga, nes VIEŠPATS bus su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Po to tu turi anksčiau už mane nueiti į Gilgalą. Tikėk manimi, aš ateisiu pas tave atnašauti deginamųjų aukų ir aukoti bendravimo aukų. Tu turi laukti septynias dienas, kol ateisiu pas tave ir nurodysiu, ką turi toliau daryti“.</verse>
				<verse number="9">Sauliui apsigręžus eiti nuo Samuelio, Dievas davė jam kitą širdį. Tą pačią dieną įvyko visi anie ženklai.</verse>
				<verse number="10">Jiems einant iš ten į Gibėją, štai pasitinka jį pranašų būrys. Dievo dvasia jį pagavo, ir jis dvasios pakilime pranašavo kartu su jais.</verse>
				<verse number="11">O visi, kurie buvo pirma jį pažinę, matydami jį dvasios pagavoje su pranašais pranašaujantį, vieni kitų klausė: „Kas atsitiko Kišo sūnui? Nejau ir Saulius yra tarp pranašų?“</verse>
				<verse number="12">O kažin koks vietinis pridėjo: „O kas jų tėvas?“ Tad žodžiai: „Nejau ir Saulius yra tarp pranašų?“ virto patarle.</verse>
				<verse number="13">Praėjus pranašiškam dvasios pakilimui, jis nuėjo į aukštumos alką.</verse>
				<verse number="14">Sauliaus dėdė klausė jo ir tarno: „Kur buvote nuėję?“ – „Asilių ieškoti, – atsakė jis. – Matydami, kad nerandame jų, nuėjome pas Samuelį“. –</verse>
				<verse number="15">„Pasakyk man, – liepė Sauliaus dėdė, – ką tau pasakė Samuelis!“</verse>
				<verse number="16">Saulius atsakė dėdei: „Mums jis tik pasakė, kad asilės jau atsiradusios“. Tačiau nepasakė nieko, ką Samuelis buvo sakęs apie karaliavimą.</verse>
				<verse number="17">Sušaukęs žmones pas VIEŠPATĮ į Micpą,</verse>
				<verse number="18">Samuelis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau jus iš egiptiečių rankos bei rankos visų jus engusių karalysčių’.</verse>
				<verse number="19">Bet šiandien jūs atmetėte savo Dievą – tą, kuris gelbsti jus iš nelaimių ir sunkumų, ir pasakėte: ‘Ne! Paskirk karalių mums valdyti’. Tad dabar stokite VIEŠPATIES akivaizdon savo giminėmis ir kiltimis“.</verse>
				<verse number="20">Samuelis liepė prieiti kiekvienai Izraelio giminei, ir burtas krito Benjamino giminei.</verse>
				<verse number="21">Tada Samuelis paliepė Benjamino giminei prieiti kiltimis, ir burtas krito Matrio žmonių kilčiai. Galop jis paliepė Matrio kilčiai prieiti vyras po vyro, ir burtas krito Kišo sūnui Sauliui. Bet kai jo ieškojo, negalėjo rasti.</verse>
				<verse number="22">Tad jie vėl teiravosi VIEŠPATIES: „Ar tas žmogus čia?“ O VIEŠPATS atsakė: „Taip! Jis slepiasi tarp daiktų“.</verse>
				<verse number="23">Nubėgę atsivedė jį iš ten. Užėmęs savo vietą tarp žmonių, jis stovėjo galva aukštesnis už visus žmones.</verse>
				<verse number="24">Samuelis tarė žmonėms: „Ar matote, ką VIEŠPATS išrinko? Kito, kaip jis, nėra visoje tautoje“. O visi žmonės sveikino jį, šaukdami: „Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="25">Samuelis paaiškino žmonėms karaliaus valdžios teises ir pareigas, surašė jas į knygą ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai padaręs, Samuelis išsiuntė žmones atgal į namus.</verse>
				<verse number="26">Ir Saulius, lydimas dorų stipruolių, kurių širdį buvo palietęs Dievas, sugrįžo į savo namus Gibėjoje.</verse>
				<verse number="27">Bet keletas niekšų sakė: „Kaip gali šis vaikinas mus išgelbėti?“ Jie niekino jį ir dovanos jam neatnešė. Bet jis dėjosi to nepastebįs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Nahašas Amonitas atžygiavo ir apgulė Jabeš Gileadą. Jabešo vyrai tarė Nahašui: „Sudaryk su mumis sandorą, ir mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="2">Bet Nahašas Amonitas atsakė: „Tik šitaip sudarysiu su jumis sandorą, būtent: išlupdamas kiekvienam jūsų dešinę akį! Šitaip užtrauksiu gėdą visam Izraeliui!“</verse>
				<verse number="3">Jabešo seniūnai sakė jam: „Duok mums septynias dienas atsikvėpti, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelį. Jei neatsiras, kas mus gelbėtų, mes tau pasiduosime“.</verse>
				<verse number="4">Atėję į Sauliaus Gibėją, pasiuntiniai perdavė šiuos žodžius žmonėms. Visi žmonės aimanavo.</verse>
				<verse number="5">Kaip tik tuo metu, varydamas jaučius, iš laukų sugrįžo Saulius. „Kodėl žmonės verkia?“ – klausė Saulius. Jie pakartojo jam žinią apie Jabešo gyventojus.</verse>
				<verse number="6">Klausantis šių žodžių, Saulių pagavo VIEŠPATIES dvasia, ir jis labai įniršo.</verse>
				<verse number="7">Paėmęs jungo jaučius, jis sukapojo juos į gabalus ir išsiuntinėjo per pasiuntinius po visą Izraelio žemę su įspėjimu: „Taip bus padaryta su jaučiais kiekvieno, kuris tik neateis sekti paskui Saulių ir Samuelį!“ VIEŠPATIES baimė apėmė žmones, ir jie atėjo visi kaip vienas.</verse>
				<verse number="8">Jam sutelkus juos prie Bezeko, izraelitų buvo trys šimtai tūkstančių, o iš Judo trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="9">Atėjusiems pasiuntiniams buvo pasakyta: „Taip jūs kalbėsite Jabeš Gileado vyrams: ‘Rytoj, saulei pradėjus kaitinti, būsite išgelbėti’“. Pasiuntiniai sugrįžę pranešė tai Jabeš Gileado gyventojams. Šie apsidžiaugė.</verse>
				<verse number="10">Tada Jabešo gyventojai tarė amonitams: „Rytoj pasiduosime jums, galėsite daryti su mumis, kas tik jums patiks“.</verse>
				<verse number="11">Kitą dieną Saulius išdėstė kariuomenę trim būriais. Rytmečio sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir tol kirto amonitus, kol įkaito diena. Išlikę gyvi buvo taip išblaškyti, kad niekur neliko dviejų vienoje vietoje.</verse>
				<verse number="12">Žmonės kalbėjo Samueliui: „Kas drįso sakyti: ‘Nejau Saulius bus mūsų karalius?!’ Paduokite juos mums, mes juos nubausime mirtimi“.</verse>
				<verse number="13">Bet Saulius atsakė: „Šiandien nė vienas nebus nubaustas mirtimi, nes šiandien VIEŠPATS suteikė Izraeliui išgelbėjimą“.</verse>
				<verse number="14">Samuelis tarė žmonėms: „Eikite šen! Eime į Gilgalą ir ten įsteikime karaliaus valdžią“.</verse>
				<verse number="15">Tada visi žmonės nuėjo į Gilgalą ir ten, Gilgale, VIEŠPATIES akivaizdoje paskelbė Saulių karaliumi. Ten jie atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje bendravimo aukas; ten Saulius ir visi izraelitai šventė su didžiu džiaugsmu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tada Samuelis kreipėsi į visą Izraelį: „Tikėkite manimi, klausiau jūsų balso, kai tik ko nors iš manęs prašėte, ir paskyriau karalių jums valdyti.</verse>
				<verse number="2">Žiūrėkite, karalius dabar jus ves. O aš pasenau ir pražilau, turiu sūnus tarp jūsų. Aš buvau jūsų vadas nuo savo jaunystės iki šios dienos.</verse>
				<verse number="3">Štai aš! VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo pateptojo akivaizdoje liudykite prieš mane! Kieno jautį esu paėmęs? Ir kieno asilą? Ką esu apgavęs ar apiplėšęs? Iš kieno rankos esu paėmęs kyšį, kad nematyčiau jo kaltės? Liudykite prieš mane, o aš jums atsilyginsiu“.</verse>
				<verse number="4">Jie atsakė: „Tu mūsų nei apgavai, nei apiplėšei, ir nieko nepaėmei iš kieno nors rankos“.</verse>
				<verse number="5">Tada jis tarė jiems: „Taigi VIEŠPATS šiandien yra jums liudytojas, ir jo pateptasis yra liudytojas, kad neradote nieko mano rankoje“. Ir jie sutiko: „Jis liudytojas!“</verse>
				<verse number="6">Tęsdamas Samuelis sakė žmonėms: „Liudytojas yra VIEŠPATS, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų protėvius iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar stokitės, aš eisiu į teismą su jumis VIEŠPATIES akivaizdoje ir atpasakosiu jums visus VIEŠPATIES gerumo darbus, padarytus jums ir jūsų protėviams.</verse>
				<verse number="8">Kai Jokūbas nuėjo į Egiptą ir egiptiečiai juos engė, jūsų protėviai šaukėsi VIEŠPATIES; VIEŠPATS pasiuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė juos iš Egipto ir apgyvendino šioje vietoje.</verse>
				<verse number="9">Bet jie užmiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą. Užtat jis įdavė juos į rankas Siserai, Hacoro karaliaus Jabino kariuomenės vadui, į rankas filistinams ir į rankas Moabo karaliui. Jie kariavo su jais.</verse>
				<verse number="10">Tada jie šaukdavosi VIEŠPATIES, tardami: ‘Nusidėjome, nes palikome VIEŠPATĮ ir garbinome Baalus ir Astartes. Bet dabar išgelbėk mus iš priešų rankų, ir mes tau tarnausime!’</verse>
				<verse number="11">Užtat VIEŠPATS siuntė Jerubaalą ir Bedaną, ir Iftachą, ir Samuelį; jis gelbėjo jus nuo apsupusių priešų, ir jūs saugiai gyvenote.</verse>
				<verse number="12">Bet matydami, kad amonitų karalius Nahašas atžygiuoja prieš jus, sakėte man: ‘Ne! Karalius mus turi valdyti!’ – nors VIEŠPATS, jūsų Dievas, buvo jūsų karalius.</verse>
				<verse number="13">Puiku, VIEŠPATS paskyrė jums karalių! Žiūrėkit, štai karalius, kurį išsirinkote, kurio prašėte.</verse>
				<verse number="14">Jei bijosite VIEŠPATIES, tarnausite jam, klausysite jo balso ir nemaištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, jei jūs ir jus valdantis karalius seksite VIEŠPATĮ, savo Dievą, bus puiku!</verse>
				<verse number="15">Bet jei neklausysite VIEŠPATIES balso ir maištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, VIEŠPATIES ranka bus prieš jus ir prieš jūsų karalių.</verse>
				<verse number="16">Dabar būkite pasiruošę pamatyti nuostabų dalyką, kurį VIEŠPATS padarys jūsų akyse.</verse>
				<verse number="17">Argi ne kviečiapjūtė šiandien? Aš šauksiuosi VIEŠPATIES, kad siųstų perkūnijos ir lietaus. Tuomet jūs suprasite ir matysite, kokį nedorą dalyką darėte VIEŠPATIES akyse, prašydami sau karaliaus“.</verse>
				<verse number="18">Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS tą dieną atsiuntė perkūnijos ir lietaus. O visi žmonės didžiai bijojo VIEŠPATIES ir Samuelio.</verse>
				<verse number="19">Visi žmonės sakė Samueliui: „Užtark savo tarnus VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad nenumirtume, nes prie visų savo nuodėmių pridėjome dar ir tą nedorą dalyką: reikalavome karaliaus“.</verse>
				<verse number="20">Samuelis tarė žmonėms: „Nebijokite! Iš tikrųjų visus tuos nedorus dalykus esate padarę, tačiau nesigręžkite nuo VIEŠPATIES, savo Dievo, bet tarnaukite VIEŠPAČIUI visa širdimi.</verse>
				<verse number="21">Nesigręžkite sekti beverčių daiktų, nenešančių naudos ir negalinčių išgelbėti, nes jie beverčiai.</verse>
				<verse number="22">Savo didžio vardo dėlei neatmes VIEŠPATS savo tautos, nes VIEŠPAČIUI patiko padaryti jus sau tauta.</verse>
				<verse number="23">Be to, gink Dieve, nusidėti VIEŠPAČIUI ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio.</verse>
				<verse number="24">O jūs turite garbinti VIEŠPATĮ ir jam ištikimai visa širdimi tarnauti, nes matėte, kokių didžių dalykų jis yra jums padaręs.</verse>
				<verse number="25">Bet jei užsispirsite ir toliau nedorai elgtis, ir jūs, ir jūsų karalius pražūsite“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Saulius buvo... metų, kai tapo karaliumi ir karaliavo Izraelyje... dvejus metus.</verse>
				<verse number="2">Saulius išsirinko iš Izraelio tris tūkstančius vyrų. Du tūkstančiai buvo su Sauliumi Michmaše ir Betelio aukštumose, o vienas tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis paleido namo į palapines.</verse>
				<verse number="3">Jehonatanas nugalėjo Gibėjoje buvusią filistinų įgulą; filistinai apie tai sužinojo. Saulius paliepė pūsti ragus visame krašte, tardamas: „Teišgirsta hebrajai!“</verse>
				<verse number="4">Visas Izraelis išgirdo: „Saulius nugalėjo filistinų įgulą! Izraelis užsitraukė filistinų neapykantą!“ Žmonės buvo pašaukti telktis pas Saulių į Gilgalą.</verse>
				<verse number="5">Filistinai savo ruožtu kovai su Izraeliu sutelkė trisdešimt tūkstančių vežimų ir šešis tūkstančius raitelių, o karių tiek daug, kiek pajūryje smilčių. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą prie Michmašo į rytus nuo Bet Aveno.</verse>
				<verse number="6">Izraelio vyrai pamatė atsidūrę pavojuje, nes kariuomenės padėtis buvo sunki, ir žmonės išsislapstė olose, urvuose, tarp uolų, kapuose ir vandens talpyklose.</verse>
				<verse number="7">Kiti hebrajai perėjo Jordaną į Gado ir Gileado žemę. Saulius vis dar buvo Gilgale, ir likusieji žmonės susitelkė prie jo kupini baimės.</verse>
				<verse number="8">Jis laukė septynias dienas – iki laiko, kurį buvo nustatęs Samuelis. Bet Samuelis neatėjo, ir žmonės pradėjo slapta trauktis nuo Sauliaus.</verse>
				<verse number="9">Tad Saulius paliepė: „Paruoškite deginamąją auką ir bendravimo aukas“, – ir atnašavo deginamąją auką.</verse>
				<verse number="10">Vos jam baigus atnašauti deginamąją auką, atėjo Samuelis. Saulius išėjo jo pasitikti ir pasveikinti.</verse>
				<verse number="11">„Ką tu darei?“ – klausė Samuelis. Saulius atsakė: „Matydamas, kad žmonės slapta traukiasi nuo manęs, o tu neatėjai skirtu laiku, ir filistinai jau susitelkę Michmaše,</verse>
				<verse number="12">tariau sau: ‘Štai filistinai tuojau atžygiuos prieš mane į Gilgalą, o aš dar neieškojau VIEŠPATIES malonės’. Taigi iš nerimo ir atnašavau deginamąją auką“.</verse>
				<verse number="13">Samuelis tarė Sauliui: „Pasielgei kvailai, nesilaikydamas VIEŠPATIES, tavo Dievo, tau duoto įsakymo! VIEŠPATS būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje visam laikui,</verse>
				<verse number="14">bet dabar tavo karaliavimas neišliks. VIEŠPATS susiieškojo vyrą pagal savo širdį, VIEŠPATS paskyrė jį būti savo tautos valdovu, nes tu nevykdei, ką VIEŠPATS buvo tau įsakęs“.</verse>
				<verse number="15">Samuelis pakilo ir nuėjo iš Gilgalo savo keliu. Bet likusieji žmonės, žygiuodami nuo Gilgalo Benjamino Gibėjos link, nuėjo su Sauliumi prisidėti prie kariuomenės. Saulius apžiūrėjo pasilikusius žmones – apie šešis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="16">Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais pasilikę kariai apsistojo Benjamino Geboje, o filistinai turėjo stovyklą Michmaše.</verse>
				<verse number="17">Tada iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai kareivių krašto niokoti. Vienas būrys pasuko Ofros keliu į Šualo sritį,</verse>
				<verse number="18">kitas – Bet Horono kryptimi, o trečias pasuko kalno, dunksančio virš Ceboimų slėnio dykumos pusėje, link.</verse>
				<verse number="19">Visame Izraelio krašte nebuvo galima rasti kalvio, nes filistinai buvo uždraudę kalvystę: „Antraip hebrajai pasidirbs sau kalavijų ar iečių!“</verse>
				<verse number="20">Taigi visi izraelitai turėdavo eiti pas filistinus galąsti noragų, kauptuvų, kirvių ar pjautuvų.</verse>
				<verse number="21">Mokestis už galandymą buvo du trečdaliai šekelio už noragą, kauptuvą bei trišakę ir trečdalis šekelio už kirvio galandymą bei akstino jaučiams varyti ištiesinimą.</verse>
				<verse number="22">Todėl mūšio dieną nebuvo galima rasti nei kalavijo, nei ieties rankose karių, buvusių su Sauliumi ir Jehonatanu. Juos turėjo tik Saulius ir Jehonatanas.</verse>
				<verse number="23">Filistinų įgula buvo įžygiavusi į Michmašo perėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Vieną dieną Sauliaus sūnus Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki filistinų įgulos kitoje pusėje“. Bet savo tėvui apie tai nepasakė.</verse>
				<verse number="2">Saulius buvo apsistojęs Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu prie Migrono. Su juo buvo apie šeši šimtai vyrų</verse>
				<verse number="3">drauge su efodą nešiojančiu Ahitubo sūnumi Ahija, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilojyje Elio sūnaus Finehaso sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas buvo išėjęs.</verse>
				<verse number="4">Perėjoje, per kurią Jehonatanas bandė eiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bocecu, kita – Sene.</verse>
				<verse number="5">Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita – pietuose priešais Gebą.</verse>
				<verse number="6">Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki tų neapipjaustytųjų įgulos. Galbūt VIEŠPATS padės mums, nes VIEŠPAČIUI nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą “.</verse>
				<verse number="7">Ginklanešys atsiliepė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis – kaip tavo širdis!“</verse>
				<verse number="8">Jehonatanas tarė: „Žiūrėk, mudu pereisime pas tuos vyrus ir pasirodysime jiems.</verse>
				<verse number="9">Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol pas jus ateisime!’ – mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime.</verse>
				<verse number="10">Bet jei jie sakys: ‘Palypėkite pas mus!’ – tuomet mudu palypėsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas“.</verse>
				<verse number="11">Tada jiedu pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: „Žiūrėk, ir hebrajai lenda iš urvų, kuriuose buvo pasislėpę“.</verse>
				<verse number="12">Įgulos vyrai šūktelėjo Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: „Palypėkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: „Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas“.</verse>
				<verse number="13">Jehonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys – įkandin. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaiginėjo.</verse>
				<verse number="14">Šiame pirmame žygyje Jehonatanas ir jo ginklanešys pusės jungo plote užmušė apie dvidešimt vyrų.</verse>
				<verse number="15">Baisus siaubas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; sargyba ir net išėjusieji niokoti krašto buvo siaubo apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.</verse>
				<verse number="16">Sauliaus žvalgai Benjamino Gibėjoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses.</verse>
				<verse number="17">Kariams, buvusiems su juo, Saulius įsakė: „Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas iš mūsų yra išėjęs“. Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jehonatano ir jo ginklanešio.</verse>
				<verse number="18">Saulius tarė Ahijai: „Atnešk čia Dievo Skrynią“, nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraelitais.</verse>
				<verse number="19">Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Tad jis tarė kunigui: „Sustok “.</verse>
				<verse number="20">Tada Saulius ir su juo buvę kariai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitus.</verse>
				<verse number="21">Ir hebrajai, pirma buvę filistinų pusėje bei atėję su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, buvusių su Sauliumi ir Jehonatanu.</verse>
				<verse number="22">Panašiai ir visi izraelitai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami.</verse>
				<verse number="23">Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę. Mūšis tęsėsi anapus Bet Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi – dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.</verse>
				<verse number="24">Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs karius, sakydamas: „Tebūna prakeiktas vyras, kuris valgytų maisto iki vakaro, kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ Taigi nė vienas iš karių neragavo maisto.</verse>
				<verse number="25">Kariai užtiko korį su medumi; medaus ten buvo ir ant žemės.</verse>
				<verse number="26">Užtikę korį su medumi, kariai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos.</verse>
				<verse number="27">O Jehonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino karius. Jis ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam nušvito akys.</verse>
				<verse number="28">Tuomet vienas iš karių tarė: „Tavo tėvas griežtai prisaikdino karius, sakydamas: ‘Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!’ Todėl kariai yra nusilpę“.</verse>
				<verse number="29">Jehonatanas kalbėjo: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputėlį medaus.</verse>
				<verse number="30">Iš tiesų, jei kariai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“</verse>
				<verse number="31">Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Ajalono, kariai buvo visiškai nusilpę.</verse>
				<verse number="32">Tad kariai puolė prie grobio ir, pastvėrę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kariai valgė kruviną mėsą.</verse>
				<verse number="33">Sauliui buvo pranešta: „Žiūrėk, kariai nusideda VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą!“ – „Jūs nesilaikėte tikėjimo! – tarė jis. – Atritinkite čia didelį akmenį“.</verse>
				<verse number="34">Ir Saulius įsakė: „Pasisukinėkite tarp karių ir pasakykite jiems: ‘Teatveda visi jaučius ar avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą’“. Tad visi kariai atsivedė jaučius tą naktį ir ten juos pjovė.</verse>
				<verse number="35">O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="36">Tada Saulius tarė: „Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno gyvo!“ Jie atsakė: „Daryk visa, kas tau atrodo gera“. Bet kunigas sakė: „Kreipkimės į Dievą“.</verse>
				<verse number="37">Tad Saulius teiravosi Dievo: „Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar įduosi juos į rankas Izraeliui?“ Bet jis tą dieną neatsakė.</verse>
				<verse number="38">Tada Saulius tarė: „Ateikite čia, visi žmonių vadai! Turime ištirti ir nustatyti, kaip šiandien buvo padaryta nuodėmė.</verse>
				<verse number="39">Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jehonataną, jis tikrai turės mirti!“ Bet nė vienas iš karių neatsiliepė.</verse>
				<verse number="40">Jis tarė visam Izraeliui: „Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jehonatanas atsistos kitoje pusėje“. Kariai Sauliui atsakė: „Daryk, kas tau atrodo gera“. –</verse>
				<verse number="41">„O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, – tarė Saulius, – kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jehonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautoje Izraelyje, atsakyk Tumimais“. Burtais buvo nurodyti Jehonatanas ir Saulius.</verse>
				<verse number="42">Tuomet Saulius paliepė: „Meskite burtus man ir mano sūnui Jehonatanui“. Nurodytas buvo Jehonatanas.</verse>
				<verse number="43">„Sakyk, ką padarei?“ – Saulius klausė Jehonataną. Jehonatanas atsakė: „Tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš, pasiruošęs mirti“.</verse>
				<verse number="44">Saulius tarė: „Tedaro Dievas taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jehonatanai!“</verse>
				<verse number="45">Bet kariai tarė Sauliui: „Nejau turi mirti Jehonatanas – tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu“. Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė.</verse>
				<verse number="46">Saulius liovėsi vijęsis filistinus; filistinai grįžo į savo žemę.</verse>
				<verse number="47">Įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, Saulius kovojo su priešais iš visų pusių: Moabu, amonitais, Edomu, Cobos karaliais ir filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo.</verse>
				<verse number="48">Jis buvo pergalingas, nugalėjo Amaleką ir išgelbėjo Izraelį nuo niokotojų rankų.</verse>
				<verse number="49">Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva. O jo dviejų dukterų vardai šie: pirmagimės – Meraba, jaunesniosios – Mikalė.</verse>
				<verse number="50">Sauliaus žmonos, Ahimaaco dukters, vardas buvo Ahinoama. O kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus vardas buvo Abneras.</verse>
				<verse number="51">Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.</verse>
				<verse number="52">Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kai tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Samuelis tarė Sauliui: „Mane VIEŠPATS siuntė patepti tave savo tautos Izraelio karaliumi. Todėl dabar klausykis VIEŠPATIES žodžių!</verse>
				<verse number="2">Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, jam einant iš Egipto, užpuolęs jį kelyje.</verse>
				<verse number="3">Dabar eik, pulk jį ir skirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus’“.</verse>
				<verse number="4">Saulius pašaukė karius ir prie Telaimų padarė jų apžiūrą: du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių karių iš Judo.</verse>
				<verse number="5">Tada Saulius nužygiavo prie pat Amaleko miesto ir slėnyje surengė pasalą.</verse>
				<verse number="6">Kainitams Saulius tarė: „Eikite šen! Pasitraukite! Tučtuojau pasišalinkite nuo amalekiečių, kad nesunaikinčiau jūsų drauge su jais, nes jūs rodėte gerumą visiems izraelitams, kai jie išėjo iš Egipto“. Kainitams pasitraukus nuo amalekiečių,</verse>
				<verse number="7">Saulius sutriuškino amalekiečius nuo Havilos iki pat Šūro į rytus nuo Egipto.</verse>
				<verse number="8">Amaleko karalių Agagą paėmė gyvą į nelaisvę, bet visus žmones skyrė sunaikinti kalaviju.</verse>
				<verse number="9">Saulius ir kariai pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, peniukšlių ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo skirti jų sunaikinti; sunaikinti jie skyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam netiko.</verse>
				<verse number="10">Tada VIEŠPATIES žodis pasiekė Samuelį:</verse>
				<verse number="11">„Gailiuosi padaręs Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Samuelis sielojosi ir maldavo VIEŠPATĮ visą naktį.</verse>
				<verse number="12">Atsikėlęs anksti rytą, Samuelis išėjo susitikti su Sauliumi. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius buvo nuėjęs į Karmelį. Savo garbei jis ten pasistatė paminklą. Po to leidosi kelionėn ir nuėjo į Gilgalą“.</verse>
				<verse number="13">Kai Samuelis atėjo pas Saulių, Saulius tarė jam: „Telaimina tave VIEŠPATS! Aš įvykdžiau VIEŠPATIES įsakymą“. –</verse>
				<verse number="14">„Bet ką reiškia tas avių bliovimas ir jaučių baubimas mano ausyse?“ – klausė Samuelis.</verse>
				<verse number="15">Saulius atsakė: „Jie buvo parvesti iš amalekiečių, nes kariai pasigailėjo geriausių avių ir galvijų, kad šie būtų paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui. Likusius mes skyrėme sunaikinti“.</verse>
				<verse number="16">Samuelis tarė Sauliui: „Liaukis! Aš tau pasakysiu, ką VIEŠPATS kalbėjo man praėjusią naktį“. Šis atsakė: „Kalbėk!“</verse>
				<verse number="17">Samuelis tarė: „Savo akyse gali atrodyti menkas, bet argi nesi Izraelio giminių galva? VIEŠPATS tave patepė Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS tave pasiuntė į žygį, tardamas: ‘Eik ir skirk sunaikinti tuos nusidėjėlius amalekiečius! Kovok, kol jie bus sunaikinti’.</verse>
				<verse number="19">Tad kodėl nepaklausei VIEŠPATIES balso? Kodėl puolei prie grobio ir darei, kas nedora VIEŠPATIES akyse?“</verse>
				<verse number="20">Saulius atsakė Samueliui: „Vis dėlto aš paklausiau VIEŠPATIES balso! Atlikau žygį, į kurį VIEŠPATS mane siuntė, parvedžiau Amaleko karalių Agagą ir skyriau amalekiečius sunaikinti.</verse>
				<verse number="21">Bet iš grobio kariai paėmė avių ir jaučių, geriausia iš to, kas turėjo būti skirta sunaikinti – paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, Gilgale“.</verse>
				<verse number="22">Į tai Samuelis atsakė: „Argi tiek pat džiugina VIEŠPATĮ deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas VIEŠPATIES balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus.</verse>
				<verse number="23">Juk neklusnumas – ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi – tarsi stabmeldystės blogis. Už tai, kad atmetei VIEŠPATIES žodį, jis atmetė tave nuo karaliavimo“.</verse>
				<verse number="24">„Nusidėjau, – tarė Saulius Samueliui, – nes, bijodamas karių ir klausydamas jų balso, nusižengiau VIEŠPATIES įsakymui ir tavo žodžiams.</verse>
				<verse number="25">Todėl dabar prašau atleisti mano nuodėmę ir grįžti su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ “.</verse>
				<verse number="26">Samuelis atsakė Sauliui: „Negrįšiu su tavimi, nes tu atmetei VIEŠPATIES žodį, o VIEŠPATS atmetė tave nuo karaliavimo Izraelyje“.</verse>
				<verse number="27">Samueliui nusigręžus eiti, Saulius pagriebė jo skraistės skverną, ir jis atplyšo.</verse>
				<verse number="28">O Samuelis tarė jam: „Šiandien VIEŠPATS atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė tavo artimui, kuris geresnis už tave.</verse>
				<verse number="29">Be to, Izraelio Šlovė neapgauna ir nekeičia savo minties, nes jis nėra mirtingas, kad jam reikėtų keisti savo mintį“.</verse>
				<verse number="30">Bet Saulius maldavo: „Nusidėjau, bet dabar pagerbk mane prieš mano tautos seniūnus ir prieš Izraelį, grįžk su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ, tavo Dievą!“</verse>
				<verse number="31">Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius puolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="32">Tada Samuelis paliepė: „Atveskite pas mane Amaleko karalių Agagą“. Agagas atėjo pas jį svyruodamas. Agagas tarė: „Ak, arti karti mirtis!“</verse>
				<verse number="33">O Samuelis tarė: „Kaip tavo kalavijas darė moteris bevaikes, taip tavo motina bus bevaikė tarp moterų“. Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Gilgale VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="34">Tada Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius – į savo namus Sauliaus Gibėjoje.</verse>
				<verse number="35">Samuelis nebematė daugiau Sauliaus iki savo mirties dienos, tačiau sielojosi dėl Sauliaus, kadangi VIEŠPATS gailėjosi padaręs jį Izraelio karaliumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“. –</verse>
				<verse number="2">„Kaip aš eisiu? – klausė Samuelis. – Jei Saulius išgirs, užmuš mane“. VIEŠPATS tarė: „Veskis su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI ’.</verse>
				<verse number="3">Pakviesk Jesę į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi tą, kurį nurodysiu“.</verse>
				<verse number="4">Samuelis darė, ką VIEŠPATS įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai atėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: „Ar tavo atėjimas taikingas?“</verse>
				<verse number="5">Jis atsakė: „Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje“. Pašventinęs Jesę ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.</verse>
				<verse number="6">Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: „Tikriausiai VIEŠPATIES pateptasis stovi prieš VIEŠPATĮ “.</verse>
				<verse number="7">Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“.</verse>
				<verse number="8">Tada Jesė, pašaukęs Abinadabą, liepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="9">Tada Jesė liepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nė to neišsirinko VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="10">Taip Jesė liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Jesei sakė: „Nė vieno iš jų neišsirinko VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="11">Samuelis paklausė Jesės: „Ar tai visi tavo vaikinai?“ – „Dar liko jauniausias. Matai, jis gano avis!“ – atsakė. Samuelis tarė Jesei: „Pasiųsk ką nors jį atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis“.</verse>
				<verse number="12">Jesė pasiuntė, ir jis buvo atvestas. Jis buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos. „Stok, – tarė VIEŠPATS, – ir patepk, nes tai jis!“</verse>
				<verse number="13">Paėmęs ragą aliejaus, Samuelis patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos VIEŠPATIES dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATIES dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš VIEŠPATIES pradėjo jį kankinti.</verse>
				<verse number="15">Sauliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Žiūrėk, tave kankina pikta dvasia iš Dievo.</verse>
				<verse number="16">Prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kai tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis“.</verse>
				<verse number="17">Saulius tarė savo dvariškiams: „Raskite man žmogų, mokantį gerai groti, ir atveskite pas mane!“</verse>
				<verse number="18">Tada atsiliepė vienas iš jaunų dvariškių. „Aš pastebėjau, – sakė jis, – kad Jesė Betliejietis turi sūnų, mokantį groti. Jis šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos. Be to, su juo yra VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="19">Todėl Saulius išsiuntė pasiuntinius pas Jesę prašyti: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą – tą, kuris gano avis“.</verse>
				<verse number="20">Jesė paėmė asilą, užkrovė ant jo duonos, pilną vynmaišį vyno bei ožiuką ir pasiuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą.</verse>
				<verse number="21">Taigi Dovydas atėjo pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu.</verse>
				<verse number="22">Tada Saulius pasiuntė Jesei žodį: „Prašau leisti Dovydui pasilikti mano tarnyboje, nes jis rado malonę mano akyse“.</verse>
				<verse number="23">Kai tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau, ir jis imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Sochojo Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos prie Efes Damimų.</verse>
				<verse number="2">O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje. Jie sustojo į kovos gretas prieš filistinus.</verse>
				<verse number="3">Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.</verse>
				<verse number="4">Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių su sprindžiu aukščio vyras.</verse>
				<verse number="5">Ant galvos jis turėjo vario šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą – vario šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių.</verse>
				<verse number="6">Ant kojų turėjo vario antblauzdžius, o ant nugaros kabojo vario ietis.</verse>
				<verse number="7">Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; ieties antgalis svėrė šešis šimtus geležies šekelių. Pirma jo ėjo skydnešys.</verse>
				<verse number="8">Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: „Kodėl turėtumėte stoti į kovą? Argi aš ne filistinas, o jūs argi ne Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, testoja jis prieš mane.</verse>
				<verse number="9">Jei jis mane nugalės ir užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite.</verse>
				<verse number="10">Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! – tęsė filistinas. – Duokite man vyrą dvikovai“.</verse>
				<verse number="11">Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti.</verse>
				<verse number="12">Dovydas buvo vieno Judo žemės efrato iš Betliejaus, vardu Jesė, sūnus. Šis turėjo aštuonis sūnus. Sauliaus dienomis tas žmogus jau buvo senas ir pagyvenęs.</verse>
				<verse number="13">Trys Jesės vyresnieji sūnūs buvo išėję su Sauliumi į karą. Štai jo trijų išėjusių į karą sūnų vardai: pirmagimis – Eliabas, antrasis – Abinadabas ir trečiasis – Šama;</verse>
				<verse number="14">Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji buvo išėję su Sauliumi,</verse>
				<verse number="15">o Dovydas nueidavo nuo Sauliaus ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti tėvo avių.</verse>
				<verse number="16">Tuo tarpu filistinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vakarą, išeidavo į priekį.</verse>
				<verse number="17">Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Paimk efą šių pagruzdintų grūdų bei šiuos dešimt kepalų duonos savo broliams ir nubėk su jais pas brolius į stovyklą.</verse>
				<verse number="18">Nunešk šiuos dešimt sūrių jų tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir parnešk iš jų kokį nors ženklą“.</verse>
				<verse number="19">Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai Elos slėnyje buvo pasirengę kariauti su filistinais.</verse>
				<verse number="20">Kitą rytą Dovydas atsikėlė anksti, palikęs avis pas sargą, paėmė maistą ir leidosi į kelionę, kaip jam buvo paliepęs Jesė. Jis pasiekė stovyklos užkardą tuo metu, kai kariai stojo į kovos gretas, šaukdami kovos šūkį.</verse>
				<verse number="21">Izraelis ir filistinai sustojo į mūšio gretas, gretos priešais gretas.</verse>
				<verse number="22">Palikęs daiktus prižiūrėti ryšulių sargui, Dovydas bėgo gretų link. Atbėgęs pasveikino savo brolius.</verse>
				<verse number="23">Jam besikalbant su jais, kovotojas filistinas iš Gato, vardu Galijotas, išėjo į priekį iš filistinų gretų ir kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Ir Dovydas jį girdėjo.</verse>
				<verse number="24">Pamatę tą vyrą, Izraelio vyrai bėgo nuo jo siaubo apimti.</verse>
				<verse number="25">Vieni kitiems Izraelio vyrai sakė: „Ar matote tą išeinantį iš gretų vyrą? Jis išeina mesti iššūkį Izraeliui! Vyrą, kuris jį užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona ir atleis nuo mokesčių jo tėvo namus Izraelyje“.</verse>
				<verse number="26">Dovydas paklausė arti jo stovėjusių vyrų: „Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio? Kas tas neapipjaustytas filistinas, drįstantis mesti iššūkį gyvojo Dievo gretoms?“</verse>
				<verse number="27">Kariai atsakė jam tais pačiais žodžiais: „Taip bus atlyginta vyrui, kuris jį užmuštų“.</verse>
				<verse number="28">Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“</verse>
				<verse number="29">Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“</verse>
				<verse number="30">Ir, pasitraukęs nuo jo prie kito, jis paklausė to paties, o kariai davė jam tą patį atsakymą kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="31">Klausimai, kuriuos uždavinėjo Dovydas, buvo nugirsti ir pakartoti Sauliui. Jis pasiuntė jį pašaukti.</verse>
				<verse number="32">Dovydas tarė Sauliui: „Tenenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu“.</verse>
				<verse number="33">Bet Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!“</verse>
				<verse number="34">O Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės,</verse>
				<verse number="35">vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau.</verse>
				<verse number="36">Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms.</verse>
				<verse number="37">VIEŠPATS, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino“. Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik! VIEŠPATS su tavimi!“</verse>
				<verse number="38">Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos vario šalmą ir apvilko krūtinės šarvu.</verse>
				<verse number="39">Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė eiti, bet veltui, nes nebuvo prie jų įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu pratęs“. Tad jis nusivilko,</verse>
				<verse number="40">pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenis, įsidėjo į piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link.</verse>
				<verse number="41">Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo.</verse>
				<verse number="42">Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik raudonskruostis ir gražios išvaizdos vaikas.</verse>
				<verse number="43">Filistinas tarė Dovydui: „Argi aš šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Filistinas keikė Dovydą savo dievais.</verse>
				<verse number="44">„Eikš šen, – sakė filistinas Dovydui, – kad galėčiau tavo kūną atiduoti padangių paukščiams ir laukų žvėrims“.</verse>
				<verse number="45">Bet Dovydas atsakė filistinui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.</verse>
				<verse number="46">Šiandien VIEŠPATS įduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje.</verse>
				<verse number="47">Visa ši bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus mums į rankas!“</verse>
				<verse number="48">Filistinui vėl pajudėjus Dovydo link, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti.</verse>
				<verse number="49">Įkišęs ranką į maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn.</verse>
				<verse number="50">Taip Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo.</verse>
				<verse number="51">Tada Dovydas pribėgo, atsistojo šalia ir ištraukęs iš makštų jo kalaviją užmušė. Nukirto juo galvą. Pamatę, kad jų kovotojas nebegyvas, filistinai ėmė bėgti.</verse>
				<verse number="52">Izraelio ir Judo vyrai pakilo su kovos šūkiu ir taip vijosi filistinus iki pat Gato ir Ekrono vartų, kad mirtinai sužeisti filistinai krito ant kelio nuo Šaaraimų iki Gato ir Ekrono.</verse>
				<verse number="53">Paliovę vytis filistinus, izraelitai sugrįžo ir apiplėšė jų stovyklą. Paėmęs filistino galvą, Dovydas nunešė ją į Jeruzalę, o jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.</verse>
				<verse number="54">Pamatęs Dovydą einantį kovoti su filistinu, Saulius klausė savo kariuomenės vadą Abnerą: „Kieno sūnus tas vaikinas, Abnerai?“</verse>
				<verse number="55">„Kaip gyvas, karaliau, nežinau“, – atsakė Abneras.</verse>
				<verse number="56">Karalius paliepė jam: „Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis“.</verse>
				<verse number="57">Taigi, kai Dovydas, užmušęs filistiną, pargrįžo, Abneras ėmė ir įvedė jį, laikantį filistino galvą rankoje, pas Saulių.</verse>
				<verse number="58">Saulius paklausė jo: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ Dovydas atsakė: „Aš tavo tarno Jesės Betliejiečio sūnus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.</verse>
				<verse number="2">Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus.</verse>
				<verse number="3">O Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį.</verse>
				<verse number="4">Jehonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu.</verse>
				<verse number="5">Dovydas eidavo į žygius, kur tik Saulius jį siųsdavo, ir jam sekėsi. Užtat Saulius padarė jį kariuomenės vadu. Tai patiko visiems kariams, net dvariškiams.</verse>
				<verse number="6">Jiems grįžtant, kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo namo, iš visų Izraelio miestų išėjo moterys, dainuodamos ir šokdamos, lydimos būgnelių su žvangučiais, džiaugsmo dainų ir tarškynių, karaliaus Sauliaus pasitikti.</verse>
				<verse number="7">Džiūgaudamos moterys dainavo ir sakė: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“</verse>
				<verse number="8">Saulius labai įpyko, nes tie žodžiai jam nepatiko. Jis tarė: „Jos davė Dovydui dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius. Tik karaliavimo jam ir trūksta!“</verse>
				<verse number="9">Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis.</verse>
				<verse number="10">Kitą dieną pikta dvasia iš Dievo apėmė Saulių, ir jis pradėjo siausti namuose. Dovydas grojo lyra, kaip kasdien darydavo, tuo tarpu Saulius laikė rankoje ietį.</verse>
				<verse number="11">Saulius sviedė ietį, sakydamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos“. Bet Dovydas du sykius nuo jo išsigelbėjo.</verse>
				<verse number="12">Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo VIEŠPATS, o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs.</verse>
				<verse number="13">Todėl Saulius pašalino Dovydą iš savo aplinkos ir paskyrė tūkstantininku; Dovydas išeidavo ir sugrįždavo, vesdamas karius,</verse>
				<verse number="14">ir visi žygiai buvo sėkmingi, nes su juo buvo VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Matydamas, kad jam labai sekasi, Saulius kentė nuolatinę baimę.</verse>
				<verse number="16">Bet visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis, vesdamas juos į žygius, kartu eidavo ir kartu grįždavo.</verse>
				<verse number="17">Saulius tarė Dovydui: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba. Duosiu ją tau žmona. Tik būk mano kovotojas ir kovok VIEŠPATIES kovas“. Mat Saulius galvojo: „Pats prieš jį rankos nekelsiu. Tepakelia ranką prieš jį filistinai!“</verse>
				<verse number="18">Dovydas atsakė Sauliui: „Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“</verse>
				<verse number="19">Bet atėjus laikui, kai Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo atiduota kaip žmona Adrieliui Meholiečiui.</verse>
				<verse number="20">Sauliaus duktė Mikalė buvo pamilusi Dovydą. Kai apie tai buvo pasakyta Sauliui, jis buvo patenkintas.</verse>
				<verse number="21">Saulius sakė sau: „Duosiu ją jam! Ji gali būti jam žabangos, kad filistinai pakeltų prieš jį ranką“. Todėl Saulius tarė Dovydui: „Mano žentu net dabar gali tapti per mano antrąją“.</verse>
				<verse number="22">Savo dvariškiams Saulius įsakė: „Šnabždėkite Dovydui į ausį, sakydami: ‘Žiūrėk, karalius tavimi žavisi, o visi jo dvariškiai tave myli. Tad kodėl tau netapti karaliaus žentu?’“</verse>
				<verse number="23">Sauliaus dvariškiai kartojo šiuos žodžius Dovydui į ausis. Bet Dovydas sakė: „Argi manote, kad tapti karaliaus žentu lengvas dalykas? Esu tik neturtingas ir menkas žmogus“.</verse>
				<verse number="24">Sauliui dvariškiai pranešė: „Dovydas šitaip kalbėjo“. –</verse>
				<verse number="25">„Dovydui sakykite taip, – tarė Saulius. – ‘Karalius nereikalauja jokios dovanos už nuotaką, išskyrus šimtą filistinų apyvarpio odų, idant karaliaus priešams būtų atkeršyta’“. Saulius tikėjosi nužudyti Dovydą filistinų rankomis.</verse>
				<verse number="26">Dvariškiams pakartojus Dovydui šiuos žodžius, Dovydas buvo patenkintas galimybe tapti karaliaus žentu. Prieš baigiantis nustatytam laikui,</verse>
				<verse number="27">Dovydas drauge su savo vyrais išsiruošė į žygį ir užpuolęs užmušė du šimtus filistinų. Dovydas parnešė jų apyvarpio odas ir suskaitė visą skaičių karaliui, kad galėtų tapti karaliaus žentu. Saulius davė jam savo dukterį Mikalę žmona.</verse>
				<verse number="28">Bet Saulius matė ir suprato, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu. Net Sauliaus duktė Mikalė jį mylėjo.</verse>
				<verse number="29">Todėl Saulius Dovydo dar labiau bijojo ir buvo jo priešas visą savo gyvenimą.</verse>
				<verse number="30">Filistinų didžiūnai atžygiuodavo į mūšį. Kai tik jie atžygiuodavo, Dovydui sekdavosi labiau negu visiems kitiems Sauliaus pareigūnams. Jo vardas tapo labai garsus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems dvariškiams apie Dovydo užmušimą. O Sauliaus sūnus Jehonatanas buvo labai pamėgęs Dovydą.</verse>
				<verse number="2">Tad Jehonatanas pasakė Dovydui: „Mano tėvas Saulius žūtbūt nori tave užmušti. Prašau rytoj rytą būti atsargų. Dink iš akių ir nesirodyk!</verse>
				<verse number="3">O aš išėjęs stovėsiu šalia tėvo lauke, kur ir tu būsi, ir kalbėsiu apie tave. Jei ką nors sužinosiu, pasakysiu tau“.</verse>
				<verse number="4">Savo tėvui Sauliui apie Dovydą Jehonatanas kalbėjo gerai. Sakė jam: „Karalius neturėtų nusidėti savo tarnui Dovydui, nes jis nėra tau nusidėjęs. Priešingai, jo žygiai buvo tau labai naudingi.</verse>
				<verse number="5">Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė filistiną, o VIEŠPATS per jį suteikė didelę pergalę visam Izraeliui. Pats matei ir džiaugeisi. Tad kodėl, užmušdamas Dovydą be priežasties, turėtumei užsitraukti kaltę, praliedamas nekalto žmogaus kraują?“</verse>
				<verse number="6">Saulius paklausė Jehonatano balso ir prisiekė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, jis nebus užmuštas!“</verse>
				<verse number="7">Jehonatanas pasišaukė Dovydą ir visa tai jam pasakė. Tada Jehonatanas nuvedė Dovydą pas Saulių, ir jis tarnavo kaip pirma.</verse>
				<verse number="8">Vėl kilus karui, Dovydas išžygiavo kovoti su filistinais. Jis taip smarkiai juos puolė, kad jie bėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="9">Todėl pikta dvasia iš VIEŠPATIES apėmė Saulių. Tuo metu jis sėdėjo savo namuose su ietimi rankoje, o Dovydas grojo lyra.</verse>
				<verse number="10">Saulius bandė prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet Dovydas išvengė Sauliaus smūgio, ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas ištrūko ir tą naktį išsigelbėjo.</verse>
				<verse number="11">Saulius siuntė pasiuntinius prie Dovydo namų tykoti jo ir ryto metą užmušti. Tačiau Dovydo žmona Mikalė tarė jam: „Jei šiąnakt savo gyvasties negelbėsi, rytoj būsi užmuštas“.</verse>
				<verse number="12">Mikalė nuleido Dovydą žemyn pro langą. Jis išsigelbėjo ir pabėgo.</verse>
				<verse number="13">Tada Mikalė, paėmusi namų stabą, paguldė jį lovoje, padėjo prie galvos ožkų vilnos pagalvę ir apklojo drabužiais.</verse>
				<verse number="14">Kai Saulius atsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti, ji sakė: „Jis serga“.</verse>
				<verse number="15">Tačiau Saulius išsiuntė pasiuntinius atgal, kad jie patys pamatytų Dovydą. „Atneškite jį pas mane lovoje, – įsakė jis, – aš jį užmušiu!“</verse>
				<verse number="16">Įėję pasiuntiniai lovoje rado namų stabą su pagalve iš ožkų vilnos prie galvos.</verse>
				<verse number="17">Saulius tarė Mikalei: „Kodėl mane taip apgavai? Tu padėjai mano priešui pabėgti!“ „Todėl, – atsakė Mikalė, – kad jis sakė: ‘Padėk man pabėgti, antraip tave užmušiu’“.</verse>
				<verse number="18">Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Atėjęs pas Samuelį į Ramą, jis papasakojo visa, ką Saulius buvo jam padaręs. Jis ir Samuelis nuėjo ir apsistojo prie Najotų.</verse>
				<verse number="19">Sauliui buvo pranešta: „Dovydas yra prie Najotų Ramoje“.</verse>
				<verse number="20">Tada Saulius išsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti. Pamačius būrį pranašų, kalbančių dvasios pagavoje ir su Samueliu, stovinčiu tarp jų kaip vadu, Sauliaus pasiuntinius apėmė Dievo dvasia, ir jie kalbėjo dvasios pagavoje.</verse>
				<verse number="21">Kai Sauliui buvo apie tai pranešta, Saulius išsiuntė kitus pasiuntinius, bet ir jie kalbėjo dvasios pagavoje. Saulius siuntė vėl – trečią kartą – pasiuntinius, bet ir jie kalbėjo dvasios pagavoje.</verse>
				<verse number="22">Tada jis pats nuėjo į Ramą. Atėjęs prie didžiosios talpyklos, esančios Sechuve, jis klausė: „Kur Samuelis ir Dovydas?“ Jam buvo pasakyta, kad jie prie Najotų Ramoje.</verse>
				<verse number="23">Jis ėjo ten, Najotų Ramoje link, ir jį apėmė Dievo dvasia. Eidamas jis kalbėjo dvasios pagavoje, kol pasiekė Najotus Ramoje.</verse>
				<verse number="24">Nusivilkęs drabužius, ir jis kalbėjo dvasios pagavoje Samuelio akivaizdoje. Jis gulėjo nuogas visą tą dieną ir naktį. Todėl ir sakoma: „Argi ir Saulius yra tarp pranašų?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jehonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis tyko mano gyvybės?“</verse>
				<verse number="2">Šis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus, – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“</verse>
				<verse number="3">Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jehonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų’. Iš tikrųjų kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“</verse>
				<verse number="4">Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Ką tik sakysi, aš dėl tavęs padarysiu“. –</verse>
				<verse number="5">„Žiūrėk, rytoj jaunatis, – sakė Dovydas Jehonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime.</verse>
				<verse number="6">Jei tavo tėvas manęs pasigestų, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką’.</verse>
				<verse number="7">Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ – tavo tarnas saugus, bet jei įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta.</verse>
				<verse number="8">Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane pats, bet atgal pas savo tėvą eiti manęs neversk“. –</verse>
				<verse number="9">„Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jehonatanas. – Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, tikrai tau pasakysiu!“</verse>
				<verse number="10">Dovydas klausė Jehonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakytų?“ –</verse>
				<verse number="11">„Eikš, – tarė Jehonatanas Dovydui, – eime į lauką!“ Jiems atėjus į lauką,</verse>
				<verse number="12">Jehonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt, ir, tikėk manimi, jei jis Dovydui palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir pranešiu.</verse>
				<verse number="13">Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, taip VIEŠPATS tepadaro Jehonatanui ir dar teprideda, jeigu apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu!</verse>
				<verse number="14">Man gyvam esant, elkis su manimi su ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus,</verse>
				<verse number="15">nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje“.</verse>
				<verse number="16">Taip Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“</verse>
				<verse number="17">Iš meilės Dovydui Jehonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip patį save.</verse>
				<verse number="18">Jehonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.</verse>
				<verse number="19">Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens.</verse>
				<verse number="20">Aš paleisiu tris strėles į jo šoną, tarsi šaudamas į taikinį,</verse>
				<verse number="21">ir paliepsiu berniukui: ‘Nueik ir surask strėles!’ Jei berniukui sakysiu: ‘Žiūrėk, strėlės šiapus tavęs, surink jas!’ – tai ateik, nes tau bus saugu ir nebus jokio pavojaus, kaip gyvas VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="22">Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės toliau už tavęs!’ – tai eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia.</verse>
				<verse number="23">O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.</verse>
				<verse number="24">Dovydas pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, karalius sėdosi dalytis šventės valgiu.</verse>
				<verse number="25">Karaliui užėmus įprastą vietą krėsle prie sienos, Jehonatanas stovėjo, Abneras atsisėdo šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.</verse>
				<verse number="26">Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turbūt nešvarus ir dar neapsivalęs“.</verse>
				<verse number="27">Bet kitą dieną po jaunaties – antrą dieną – Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: „Kodėl Jesės sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“</verse>
				<verse number="28">Jehonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų.</verse>
				<verse number="29">Jis sakė: ‘Prašau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis mane į ją pakvietė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man išsprukti ir aplankyti savo gimines’. Todėl jis ir neatėjo prie karaliaus stalo“.</verse>
				<verse number="30">Saulius įtūžo ant Jehonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai?</verse>
				<verse number="31">Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Tad pašauk dabar jį ir atvesk pas mane, nes jis pasmerktas mirti!“</verse>
				<verse number="32">Jehonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“</verse>
				<verse number="33">Bet Saulius metė į jį ietį, norėdamas nudurti. Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą.</verse>
				<verse number="34">Pykčio įkarštyje Jehonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.</verse>
				<verse number="35">Kitą rytą Jehonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu.</verse>
				<verse number="36">Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau negu buvo berniukas.</verse>
				<verse number="37">Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jehonatano strėlė, Jehonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė toliau!“</verse>
				<verse number="38">Jehonatanas vėl pašaukė berniuką: „Paskubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jehonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui.</verse>
				<verse number="39">Berniukas nieko neįtarė. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo apie susitarimą.</verse>
				<verse number="40">Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui, liepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“.</verse>
				<verse number="41">Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.</verse>
				<verse number="42">Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.</verse>
				<verse number="2">Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? – tarė jis. – Kodėl nėra nieko kito su tavimi?“ – klausė.</verse>
				<verse number="3">Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu ar apie tau duotą įsakymą’. Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje.</verse>
				<verse number="4">O dabar – ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti“.</verse>
				<verse number="5">Kunigas atsakė Dovydui: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų“.</verse>
				<verse number="6">Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė pašventinama ginklais!“</verse>
				<verse number="7">Tad kunigas davė jam pašventintos duonos, nes kitos duonos nebuvo, tiktai padėtinė duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.</verse>
				<verse number="9">Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti“.</verse>
				<verse number="10">„Žiūrėk, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra“. Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“</verse>
				<verse number="11">Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.</verse>
				<verse number="12">Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius: ‘Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių’?“</verse>
				<verse number="13">Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.</verse>
				<verse number="14">Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir jiems bandant jį sutramdyti elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti?</verse>
				<verse number="15">Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Dovydas iš ten išėjo ir pabėgo į Adulamo olą. Išgirdę apie tai jo broliai ir visi tėvo namai suėjo ten pas jį.</verse>
				<verse number="2">Kas tik buvo nuskurdęs ar prasiskolinęs, ar apkartintos širdies, dėjosi prie jo. Jis tapo jų vadu. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.</verse>
				<verse number="3">Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpę. Moabo karaliui jis tarė: „Prašyčiau leisti mano tėvui ir motinai ateiti pas tave, kol sužinosiu, ką Dievas nori man daryti“.</verse>
				<verse number="4">Jis paliko juos pas Moabo karalių, ir jie gyveno pas jį visą laiką, kol Dovydas buvo savo tvirtovėje.</verse>
				<verse number="5">Tačiau pranašas Gadas tarė Dovydui: „Nesėdėk tvirtovėje! Tuojau pat eik į Judo žemę!“ Taigi Dovydas paliko tvirtovę ir nuėjo į Hereto mišką.</verse>
				<verse number="6">Saulius išgirdo, kad Dovydas ir su juo buvę vyrai aptikti. Tuomet Saulius sėdėjo Gibėjoje po tamarisku ant kalvos su ietimi rankoje, apsuptas visų savo dvariškių.</verse>
				<verse number="7">Aplink stovintiems dvariškiams Saulius tarė: „Klausykite, benjaminai! Ar Jesės sūnus duos kiekvienam iš jūsų laukų ir vynuogynų? Ar padarys jus visus tūkstantininkais ir šimtininkais?</verse>
				<verse number="8">Ar tai dėl to prieš mane susimokėte? Juk niekas man nepasako, kad mano sūnus susidėjo su Jesės sūnumi, nė vienas iš jūsų nesirūpina manimi ir nepasako, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs iš pasalų, kaip šiandien jis ir daro“.</verse>
				<verse number="9">Doegas Edomitas, stovėjęs tarp Sauliaus dvariškių, atsiliepdamas tarė: „Aš mačiau Jesės sūnų, atėjusį į Nobą pas Ahitubo sūnų Ahimelechą.</verse>
				<verse number="10">Jo labui jis teiravosi VIEŠPATIES, aprūpino jį maistu ir atidavė filistino Galijoto kalaviją“.</verse>
				<verse number="11">Karalius pasiuntė pašaukti Ahitubo sūnų Ahimelechą ir visus kunigus, priklausiusius jo tėvo namams Nobe. Jie visi atėjo pas karalių.</verse>
				<verse number="12">Tada karalius tarė: „Klausykis atidžiai, Ahitubo sūnau!“ – „Aš čia, mano viešpatie!“ – atsiliepė šis.</verse>
				<verse number="13">Saulius klausė jo: „Kodėl prieš mane susimokėte, tu ir Jesės sūnus? Tu davei jam duonos bei kalaviją ir teiravaisi Dievo jo labui, kad jis prieš mane sukiltų ir tykotų manęs iš pasalų, kaip šiandien jis ir daro!“</verse>
				<verse number="14">Atsakydamas karaliui, Ahimelechas tarė: „Kuris iš visų tavo dvariškių yra toks ištikimas kaip Dovydas? Jis karaliaus žentas, tavo asmens sargybos vadas ir gerbiamas tavo namuose.</verse>
				<verse number="15">Ar pirmąkart aš teiravausi Dievo jo labui? Jokiu būdu ne! Tegu karalius neprikiša kaltės savo tarnui ar kam nors iš mano tėvo namų, nes tavo tarnas nieko – nei mažai, nei daug – apie tai nežinojo“.</verse>
				<verse number="16">Bet karalius tarė: „Ahimelechai, tu mirsi! Tu ir visi tavo namai!“</verse>
				<verse number="17">Ir karalius įsakė aplink jį stovinčiai asmens sargybai: „Pulkite! Užmuškite VIEŠPATIES kunigus, nes ir jų rankos su Dovydu! Jie žinojo, kad jis bėglys, bet man nepranešė“. Bet karaliaus tarnai nenorėjo pakelti rankos prieš VIEŠPATIES kunigus.</verse>
				<verse number="18">Tuomet karalius tarė Doegui: „Tu, Doegai, išdrįsk! Pulk kunigus!“ Doegas Edomitas paėjėjo pirmyn ir pats puolė kunigus. Tą dieną jis užmušė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą.</verse>
				<verse number="19">Nobą – kunigų miestą – jis ištiko kalaviju; vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, asilus ir avis – visa jis ištiko kalaviju.</verse>
				<verse number="20">Bet vienas Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir nubėgo pas Dovydą.</verse>
				<verse number="21">Kai Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė VIEŠPATIES kunigus,</verse>
				<verse number="22">Dovydas tarė Abjatarui: „Tą dieną ten buvo Doegas Edomitas; aš žinojau, jog jis tikrai išduos Sauliui. Laikau save kaltu už visų gyvybę tavo tėvo namuose.</verse>
				<verse number="23">Gyvenk su manimi ir nebijok, nes kas ieškotų tavo gyvasties, turės ieškoti ir mano gyvasties. Su manimi būsi saugus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Dovydui buvo pranešta: „Žiūrėk, filistinai puola Keilą ir plėšia klojimus“.</verse>
				<verse number="2">Dovydas klausė VIEŠPATIES, teiraudamasis: „Ar turiu eiti ir pulti tuos filistinus?“ VIEŠPATS atsakė Dovydui: „Eik filistinų pulti ir išgelbėk Keilą“.</verse>
				<verse number="3">Bet Dovydo vyrai sakė jam: „Žiūrėk, mes bijome net čia, Judo žemėje! O kas bus tada, kai nueisime į Keilą kovoti su filistinais?“</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas vėl teiravosi VIEŠPATIES. VIEŠPATS jam atsakė: „Taip! Tuojau pat žygiuok į Keilą, nes aš įduosiu filistinus tau į rankas“.</verse>
				<verse number="5">Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą ir kovojo su filistinais. Jis išsivarė jų galvijus ir laimėjo prieš juos didelę pergalę. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.</verse>
				<verse number="6">Atbėgęs pas Dovydą į Keilą, Ahimelecho sūnus Abjataras atėjo su efodu rankoje.</verse>
				<verse number="7">Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra atėjęs į Keilą. „Dievas įdavė man jį į rankas, – sakė sau Saulius, – nes įeidamas į miestą su vartais ir velkėmis, jis užsidarė narve“.</verse>
				<verse number="8">Saulius pašaukė visas karines pajėgas prie ginklų – žygiuoti į Keilą ir apsupti Dovydą ir jo vyrus.</verse>
				<verse number="9">Sužinojęs, kad Saulius rengia jam pikta, Dovydas paliepė kunigui Abjatarui: „Atnešk efodą!“</verse>
				<verse number="10">Tuomet Dovydas tarė: „O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir dėl manęs sunaikinti miestą.</verse>
				<verse number="11">Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, maldauju tave, pasakyk savo tarnui“. – „Ateis,“ – atsakė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Tuomet Dovydas klausė: „Ar Keilos didžiūnai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?“ – „Išduos,“ – atsakė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, tuojau paliko Keilą ir klajojo iš vienos vietos į kitą. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis nutraukė žygį.</verse>
				<verse number="14">Dovydas gyveno Judo dykumos tvirtovėse; gyveno Zifo dykumos aukštumose. Saulius nuolat jo ieškojo, bet Dievas neįdavė Dovydo jam į rankas.</verse>
				<verse number="15">Būdamas Horešoje, Zifo dykumoje, Dovydas sužinojo, kad Saulius išėjęs tykoti jo gyvybės.</verse>
				<verse number="16">Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu.</verse>
				<verse number="17">Sakė jam: „Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs. Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra“.</verse>
				<verse number="18">Tada jiedu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Dovydas pasiliko Horešoje, o Jehonatanas sugrįžo į namus.</verse>
				<verse number="19">Keletas Zifo gyventojų atėjo pas Saulių į Gibėją ir tarė: „Dovydas slapstosi tarp mūsų Horešos tvirtovėse prie Hachilos kalvos į pietus nuo Ješimono.</verse>
				<verse number="20">Tad, karaliau, kada tik panorėsi ateiti, ateik! Mes savo ruožtu įduosime jį karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="21">Saulius atsakė: „Būkite VIEŠPATIES palaiminti už man parodytą užuojautą!</verse>
				<verse number="22">Prašau grįžti ir dar kartą ištirti. Tiksliai sužinokite, kur yra jo lankoma lindynė ir kas jį ten matė, nes man pranešta, kad jis labai klastingas.</verse>
				<verse number="23">Apžiūrėkite ir sužinokite visas lindynes, kuriose jis yra slapstęsis, ir sugrįžkite pas mane, kai būsite tikri. Tada aš eisiu su jumis ir, jei jis yra toje srityje, suieškosiu jį tarp visų Judo kilčių“.</verse>
				<verse number="24">Jie tuojau iškeliavo į Zifą pirma Sauliaus. Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, Araboje, į pietus nuo Ješimono.</verse>
				<verse number="25">Sauliui ir vyrams atėjus jo ieškoti, apie tai buvo pranešta Dovydui. Jis nusileido prie uolos Maono dykumoje. Tai išgirdęs, Saulius vijosi Dovydą į Maono dykumą.</verse>
				<verse number="26">Saulius skynėsi sau kelią vienu kalno šlaitu, o Dovydas ir jo vyrai buvo kitoje kalno pusėje. Dovydui skubant pabėgti nuo Sauliaus, o Sauliui ir jo vyrams stengiantis apsupti Dovydą bei jo vyrus ir juos sugauti,</verse>
				<verse number="27">pas Saulių atėjo pasiuntinys ir tarė: „Skubėk į žygį, nes filistinai užpuolė kraštą!“</verse>
				<verse number="28">Tad Saulius liovėsi vytis Dovydą ir nužygiavo prieš filistinus. Užtat ta vieta ir buvo pavadinta Pabėgimo uola.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Iš ten Dovydas užkopė į En Gedį ir apsistojo jo kalnų tvirtovėse.</verse>
				<verse number="2">Kai nuvijęs filistinus Saulius sugrįžo, jam buvo pranešta: „Žiūrėk, Dovydas yra En Gedžio dykumoje“.</verse>
				<verse number="3">Tada Saulius, pasiėmęs iš viso Izraelio tris tūkstančius rinktinių vyrų, išėjo ieškoti Dovydo bei jo vyrų Laukinių ožkų uolų kryptimi.</verse>
				<verse number="4">Jis atėjo prie avidžių šalia kelio. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gale.</verse>
				<verse number="5">Dovydo vyrai tarė jam: „Žiūrėk, štai diena, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Aš įduosiu tavo priešą tau į rankas. Gali pasielgti su juo, kaip tau patinka’“. Dovydas prislinko ir vogčiomis atpjovė Sauliaus skraistės skverną.</verse>
				<verse number="6">Bet po to Dovydui gėlė širdis, kam jis nupjovė Sauliaus skraistės skverną.</verse>
				<verse number="7">„Tegu VIEŠPATS mane apsaugo, – sakė jis savo vyrams, – kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui – VIEŠPATIES pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis – VIEŠPATIES pateptasis!“</verse>
				<verse number="8">Tais žodžiais Dovydas smarkiai sudraudė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido. Saulius paliko olą ir nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="9">Po to ir Dovydas pakilo ir išėjęs iš olos pašaukė Saulių: „Mano valdove, karaliau!“ Sauliui atsigręžus pasižiūrėti, Dovydas su didžia pagarba žemai nusilenkė.</verse>
				<verse number="10">Sauliui Dovydas tarė: „Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: ‘Žiūrėk, Dovydas nori tau pikta padaryti’?</verse>
				<verse number="11">Savo akimis gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo įdavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: ‘Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis VIEŠPATIES pateptasis’.</verse>
				<verse number="12">Žiūrėk, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes pjaudamas skverną nuo tavo skraistės aš tavęs neužmušiau! Tad gali tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Aš nesu tau nusidėjęs, nors tu mane ir vejiesi, norėdamas užmušti.</verse>
				<verse number="13">Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu jis pats tau atkeršija už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave!</verse>
				<verse number="14">Kaip sako sena patarlė: ‘Nedori darbai ateina iš nedorėlių!’ Mano ranka nebus pakelta prieš tave.</verse>
				<verse number="15">Prieš ką stojo Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį ar vienišą blusą?</verse>
				<verse number="16">Tad tebūna VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu jis įsidėmi, tegu mano bylą apgina ir tegu mane prieš tave pateisina!“</verse>
				<verse number="17">Dovydui baigus sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius balsu pravirko.</verse>
				<verse number="18">„Ne aš, bet tu teisus, – tarė jis Dovydui, – nes man atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu.</verse>
				<verse number="19">Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes VIEŠPAČIUI įdavus mane tau į rankas tu manęs neužmušei.</verse>
				<verse number="20">Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam eiti sveikam savo keliu? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei.</verse>
				<verse number="21">Dabar, tikėk manimi, aš žinau, kad tu tikrai tapsi karaliumi ir kad karaliavimas Izraelyje pereis į tavo rankas.</verse>
				<verse number="22">Tad prisiek man VIEŠPAČIU, kad po manęs nesunaikinsi mano palikuonių ir neištrinsi iš mano tėvo namų mano vardo“.</verse>
				<verse number="23">Dovydas prisiekė Sauliui. Tada Saulius sugrįžo į namus, o Dovydas ir jo vyrai užkopė į kalnų tvirtovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Samuelis mirė, ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Jis buvo palaidotas savo namuose prie Ramos. Tada Dovydas nuėjo į Parano dykumą.</verse>
				<verse number="2">Maone gyveno žmogus, kurio nuosavybė buvo Karmelyje. Tas žmogus buvo labai turtingas. Jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Tuo metu jis kirpo avis Karmelyje.</verse>
				<verse number="3">Žmogaus vardas buvo Nabalas, o jo žmonos vardas – Abigailė. Moteris buvo protinga ir graži, bet vyras buvo šiurkštus žmogus ir nedorėlis. Jis buvo iš Kalebo kilties.</verse>
				<verse number="4">Būdamas dykumoje, Dovydas išgirdo, kad Nabalas kerpa savo avis.</verse>
				<verse number="5">Dovydas pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: „Pakilkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu.</verse>
				<verse number="6">Sakykite taip: ‘Ilgiausių metų! Ramybė tau, tavo namams ir viskam, ką turi!</verse>
				<verse number="7">Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol buvo Karmelyje.</verse>
				<verse number="8">Prašom paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’“.</verse>
				<verse number="9">Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus,</verse>
				<verse number="10">Nabalas Dovydo tarnams atsakė: „Kas tas Dovydas? Kas tas Jesės sūnus? Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.</verse>
				<verse number="11">Nejau imsiu duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?“</verse>
				<verse number="12">Dovydo vaikinai grįžo nueitu keliu. Sugrįžę jam visa tai papasakojo.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tarė savo vyrams: „Visi prisisekite kalavijus!“ Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.</verse>
				<verse number="14">Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: „Žiūrėk, Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininką, o jis juos labai įžeidė.</verse>
				<verse number="15">Tačiau tie vyrai buvo mums labai geri, neskriaudė mūsų, ir mes nieko nepasigedome per visą laiką, kol klajojome su jais, būdami gamtos prieglobstyje.</verse>
				<verse number="16">Siena mums jie buvo ir naktį, ir dieną – visą laiką, kai buvome su jais, ganydami avis.</verse>
				<verse number="17">Tad žinok tai ir pagalvok, ką turėtumei daryti, nes nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visiems jo namams. Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti“.</verse>
				<verse number="18">Abigailė skubiai paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus plokštainių iš figų. Sukrovusi ant asilų,</verse>
				<verse number="19">ji tarė savo vaikinams: „Eikite pirma manęs. Aš seksiu iš paskos“. Bet savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė.</verse>
				<verse number="20">Atsitiko taip, kad jai jojant ant asilo ir leidžiantis žemyn kalno tarpekliu Dovydas ir jo vyrai leidosi žemyn jos link. Ji susitiko su jais.</verse>
				<verse number="21">Dovydas buvo ką tik pasakęs: „Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes dabar jis man atsilygino piktu už gerą!</verse>
				<verse number="22">Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei dar prieš rytui išauštant aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso“.</verse>
				<verse number="23">Pamačiusi Dovydą, Abigailė skubiai nulipo nuo asilo ir puldama kniūbsčia prieš Dovydą nusilenkė iki žemės.</verse>
				<verse number="24">Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių.</verse>
				<verse number="25">Prašau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą – tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia ‘kvailys’, ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.</verse>
				<verse number="26">Tad dabar, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto tavo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas.</verse>
				<verse number="27">O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems mano viešpatį.</verse>
				<verse number="28">Prašau atleisti tavo tarnaitės nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą.</verse>
				<verse number="29">Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi svaidykle.</verse>
				<verse number="30">Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką yra pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu,</verse>
				<verse number="31">mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus suteikęs mano viešpačiui sėkmę, atsimink savo tarnaitę“.</verse>
				<verse number="32">Dovydas tarė Abigailei: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti!</verse>
				<verse number="33">Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir keršijimo savo paties ranka!</verse>
				<verse number="34">Juk kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sulaikęs mane daryti tau pikta, jei nebūtumei skubėjusi ir atėjusi manęs pasitikti, tikrai dar prieš rytui auštant nė vieno vyriškio nebūtų išlikę Nabalui“.</verse>
				<verse number="35">Tada Dovydas priėmė iš jos rankų, ką ji buvo atnešusi, ir tarė jai: „Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą“.</verse>
				<verse number="36">Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes, tarsi karaliaus puotą, savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs. Jis buvo visiškai girtas. Iki ryto ji jam ničnieko nesakė.</verse>
				<verse number="37">Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, žmona papasakojo jam visa, kas buvo įvykę. Širdis jam apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo.</verse>
				<verse number="38">Praslinkus maždaug dešimt dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė.</verse>
				<verse number="39">Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris atlygino Nabalui už man padarytą įžeidimą ir savo tarną sulaikė nuo pikto! VIEŠPATS grąžino Nabalo nedorus darbus jam pačiam ant galvos“. Tada Dovydas išsiuntė pas Abigailę pasiuntinius prašyti jos rankos, imti ją žmona.</verse>
				<verse number="40">Atėję pas Abigailę į Karmelį, Dovydo tarnai tarė jai: „Dovydas pasiuntė mus pas tave paimti tave jam žmona“.</verse>
				<verse number="41">Ji pakilo ir nusilenkusi veidu ligi žemės tarė: „Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas“.</verse>
				<verse number="42">Abigailė skubiai atsikėlė, sėdusi ant asilo, išjojo drauge su savo penkiomis tarnaitėmis paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.</verse>
				<verse number="43">Dovydas buvo paėmęs žmona Ahinoamą iš Jezreelio. Tad abi jos tapo jo žmonomis.</verse>
				<verse number="44">Saulius savo dukterį Mikalę – Dovydo žmoną – buvo atidavęs žmona Laišo sūnui Palčiui iš Galimų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Zifo žmonės atėjo pas Saulių į Gibėją ir sakė: „Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną“.</verse>
				<verse number="2">Saulius tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trim tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose.</verse>
				<verse number="3">Stovyklą Saulius įsirengė prie kelio ant Hachilos kalvos priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius atžygiavo į dykumą jo ieškoti,</verse>
				<verse number="4">Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atvykęs.</verse>
				<verse number="5">Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneru, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kariai buvo išsidėstę aplink jį.</verse>
				<verse number="6">Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Cerujos sūnų Abišają, Joabo brolį, tardamas: „Kas nusileis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajas atsakė: „Aš leisiuosi su tavimi“.</verse>
				<verse number="7">Dovydas ir Abišajas atėjo prie karių nakčia ir žiūri: Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneras ir kariai miega aplink jį.</verse>
				<verse number="8">„Šiandien VIEŠPATS įdavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajas Dovydui. – Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk smogti man nereikės“.</verse>
				<verse number="9">Bet Dovydas atsakė Abišajui: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“</verse>
				<verse number="10">Dovydas tęsė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus.</verse>
				<verse number="11">Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau“.</verse>
				<verse number="12">Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.</verse>
				<verse number="13">Perėjęs į kitą šlaitą, Dovydas atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis.</verse>
				<verse number="14">Dovydas pašaukė karius ir Nero sūnų Abnerą, tardamas: „Abnerai! Ar neatsiliepsi?“ Atsiliepdamas Abneras sušuko: „Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?“</verse>
				<verse number="15">Dovydas tarė Abnerui: „Tu vyras ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Tad kodėl nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš karių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti!</verse>
				<verse number="16">Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties – prie VIEŠPATIES pateptojo. Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?“</verse>
				<verse number="17">Pažinęs Dovydo balsą, Saulius klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ – „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie“, – atsakė Dovydas</verse>
				<verse number="18">ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?</verse>
				<verse number="19">Prašau viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS sukurstė tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes taip toli mane išvarė, kad šiandien aš negaliu turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: ‘Eik ir tarnauk kitiems dievams’.</verse>
				<verse number="20">Tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti vienos blusos, tarsi medžioti kurapkos kalvose“.</verse>
				<verse number="21">O Saulius atsakė: „Nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai; daugiau niekada tau pikta nedarysiu, žinodamas, kad šiandien tu branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą“.</verse>
				<verse number="22">Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS įdavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.</verse>
				<verse number="24">Žiūrėk, kaip šiandien tavo gyvastis buvo brangi mano akyse, taip brangi tebūna mano gyvastis VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti jis mane iš visų pavojų“.</verse>
				<verse number="25">Saulius tarė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“ Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">„Vieną dieną, – širdyje sau sakė Dovydas, – aš tikrai žūsiu nuo Sauliaus rankos. Nieko geresnio man nelieka, kaip gelbėtis filistinų krašte. Tada Saulius nustos manęs ieškoti visoje Izraelio žemėje, ir aš išsigelbėsiu iš jo rankų“.</verse>
				<verse number="2">Dovydas leidosi į kelionę drauge su šešiais šimtais savo vyrų ir perėjo pas Maocho sūnų Gato karalių Achišą.</verse>
				<verse number="3">Dovydas ir jo vyrai gyveno pas Achišą Gate, kiekvienas su savo šeima, o Dovydas – su savo dviem žmonomis: Ahinoama Jezreeliete ir Nabalo našle Abigaile iš Karmelio.</verse>
				<verse number="4">Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo į Gatą, jis daugiau jo nebeieškojo.</verse>
				<verse number="5">Dovydas kreipėsi į Achišą: „Jei radau malonę tavo akyse, tegu būna man duota vieta gyventi viename iš miestelių. Kam gi turėtų tavo tarnas gyventi su tavimi karališkajame mieste?“</verse>
				<verse number="6">Tą dieną Achišas jam davė Ciklagą. Užtat Ciklagas ir priklauso Judo karaliams iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Filistinų žemėje Dovydas išgyveno vienerius metus ir keturis mėnesius.</verse>
				<verse number="8">Dovydas ir jo vyrai eidavo ir užpuldavo gešūriečius, girzus ir amalekiečius – tautas, gyvenusias krašte nuo Telamo iki pat Šūro ir Egipto žemės.</verse>
				<verse number="9">Užpuolęs kokią nors vietovę, Dovydas nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasigrobdavo kaimenes ir bandas, asilus, kupranugarius bei drabužius ir sugrįždavo pas Achišą.</verse>
				<verse number="10">Kai Achišas klausdavo: „Kur šiandien darei žygį?“ – Dovydas atsakydavo: „Prieš jerachmeelitų kilties Negebą“ – arba: „Prieš kainitų Negebą“.</verse>
				<verse number="11">Dovydas nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters parvesti į Gatą, nes sakė sau: „Jie galėtų mus išduoti ir pasakyti: ‘Dovydas tai ir tai padarė’“. Taip Dovydas darė, ir toks buvo jo paprotys visą laiką, kol gyveno filistinų žemėje.</verse>
				<verse number="12">Achišas Dovydu pasitikėjo. „Jo tauta Izraelis tikrai jo nekenčia, – sakė sau, – jis amžinai bus man pavaldus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad tomis dienomis filistinai sutelkė pajėgas mūšiui su Izraeliu. Achišas tarė Dovydui: „Dabar, savaime suprantama, tu ir tavo vyrai turite žygiuoti su mano pajėgomis“. –</verse>
				<verse number="2">„Puiku! Tu greitai pamatysi, ką tavo tarnas gali padaryti“, – atsakė Dovydas Achišui. Tada Achišas tarė Dovydui: „Labai gerai! Paskirsiu tave savo asmens sargybiniu visam gyvenimui“.</verse>
				<verse number="3">O Samuelis jau buvo miręs. Visas Izraelis buvo jį apraudojęs ir palaidojęs Ramoje, jo paties mieste. Saulius buvo išvaręs iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius.</verse>
				<verse number="4">Filistinai susitelkė ir atžygiavę prie Šunemo įsirengė stovyklą. Saulius surinko visą Izraelį. Jie įsirengė stovyklą prie Gilbojos.</verse>
				<verse number="5">Pamatęs filistinų stovyklą, Saulius išsigando. Širdis jam drebėjo iš išgąsčio.</verse>
				<verse number="6">Saulius teiravosi VIEŠPATIES, bet VIEŠPATS jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Saulius tarė savo dvariškiams: „Suraskite man moterį, iššaukiančią vėles, pas kurią galėčiau nueiti ir pasiteirauti“. Dvariškiai jam pasakė, kad En Dore yra moteris, galinti iššaukti vėles.</verse>
				<verse number="8">Saulius persirengė, apsivilko kitus drabužius ir leidosi į kelionę su dviem vyrais. Jie atėjo pas tą moterį nakčia. Saulius tarė jai: „Prašyčiau išburti man per vėlę. Iššauk man tą, kurį pasakysiu“.</verse>
				<verse number="9">Moteris atsakė: „Be abejo, tu žinai, ką Saulius padarė ir kaip jis išnaikino iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius. Tad kodėl statai žabangas, kad mane gyvą užmuštum?“</verse>
				<verse number="10">Bet Saulius jai prisiekė VIEŠPAČIU: „Kaip gyvas VIEŠPATS, dėl to tu nebūsi kalta“.</verse>
				<verse number="11">Tada moteris paklausė: „O ką turiu iššaukti?“ Jis atsakė: „Iššauk Samuelį“.</verse>
				<verse number="12">Pamačiusi Samuelį, moteris sušuko visu balsu. Sauliui moteris tarė: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“ –</verse>
				<verse number="13">„Nebijok, – tarė Saulius, – ką tu matai?“ Moteris atsakė Sauliui: „Matau dvasią, kylančią iš žemės“.</verse>
				<verse number="14">Jis klausė ją: „Kokia jos išvaizda?“ – „Išeina senas vyras, – atsakė ji, – jis apsigaubęs skraiste“. Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias.</verse>
				<verse number="15">Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?“ – „Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs. Jis nebeatsako man nei per pranašus, nei per sapnus. Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum, ką turėčiau daryti“.</verse>
				<verse number="16">Samuelis atsakė: „Kodėl klausi manęs? Juk VIEŠPATS pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu!</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS padarė tau, kaip jis kalbėjo per mane. VIEŠPATS išplėšė karalystę iš tavo rankos ir atidavė tavo artimui – Dovydui!</verse>
				<verse number="18">Kadangi nepaklausei VIEŠPATIES balso ir neįvykdei jo degančio pykčio ant Amaleko, VIEŠPATS ir padarė tau tai šiandien.</verse>
				<verse number="19">Be to, VIEŠPATS įduos Izraelį drauge su tavimi į rankas filistinams. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi. VIEŠPATS įduos ir Izraelio stovyklą filistinams į rankas“.</verse>
				<verse number="20">Apimtas siaubo nuo Samuelio žodžių, Saulius tuojau pat sukniubo žemėje. Jam stigo ir jėgų, nes nebuvo nieko valgęs visą dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="21">Moteris priėjo prie Sauliaus ir, matydama, kad jis siaubo apimtas, tarė: „Žiūrėk, tavo tarnaitė klausė tavo balso. Aš stačiau į pavojų savo gyvybę ir įvykdžiau tavo nurodymus.</verse>
				<verse number="22">Dabar prašyčiau, kad ir tu paklausytum savo tarnaitės balso. Leisk man padėti prieš tave riekę duonos. Valgyk, kad turėtumei jėgų eiti savo keliu“.</verse>
				<verse number="23">Jis atsisakė, tardamas: „Nevalgysiu“. Bet dvariškiams ir moteriai prisispyrus raginant, jis paklausė. Jis pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.</verse>
				<verse number="24">Moteris turėjo namuose penimą veršiuką. Skubiai jį papjovė. Paėmusi miltų, užminkė ir iškepė neraugintų plokštainių.</verse>
				<verse number="25">Ji padėjo visa tai Sauliui bei jo dvariškiams, ir jie pavalgė. Tą pačią naktį jie pakilo ir išėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Filistinai telkė visas savo pajėgas prie Afeko, o izraelitai buvo pasistatę stovyklą palei šaltinį prie Jezreelio.</verse>
				<verse number="2">Filistinų didžiūnai atžygiavo, kiekvienas eidamas su savo šimtinės ar tūkstančio gretomis. Dovydas ir jo vyrai atžygiavo eisenos gale, eidami su Achišu.</verse>
				<verse number="3">Filistinų vadai klausė: „Ką čia veikia tie hebrajai?“ Achišas paaiškino filistinų vadams: „Na, tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas. Jis buvo pas mane metus su viršum, ir aš negaliu jam nieko prikišti nuo to laiko, kai jis pabėgo nuo Sauliaus, iki šios dienos“.</verse>
				<verse number="4">Filistinų vadai pyko ant jo. „Siųsk tą vyrą atgal, – sakė jam filistinų vadai, – tegrįžta į vietą, kurią esi jam paskyręs. Į mūšį jis su mumis nežygiuos, antraip mūšyje gali tapti mums priešu. Juk kaip kitaip galėtų šis vyrukas atgauti savo valdovo malonę? Ar ne šių vyrų galvomis?</verse>
				<verse number="5">Argi tai ne Dovydas, apie kurį jie šokdami dainuoja: ‘Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių?’“</verse>
				<verse number="6">Tada Achišas, pasišaukęs Dovydą, tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, tu doras vyras, ir man atrodo tinkama, kad žygiuotumei į mūšį ir iš mūšio su manimi, nes neradau tavyje nieko pikta nuo tavo atėjimo pas mane iki šios dienos. Nepaisant to, kiti didžiūnai tavęs nepriima.</verse>
				<verse number="7">Tad grįžk atgal ramybėje. Nedaryk nieko, kas būtų pikta filistinų didžiūnų akyse“.</verse>
				<verse number="8">Bet Dovydas tarė Achišui: „Ką aš padariau? Ką radai savo tarne nuo dienos, kurią pasirodžiau prieš tave, iki šios dienos, kad negaliu eiti ir kovoti su viešpaties karaliaus priešais?“</verse>
				<verse number="9">Atsakydamas Dovydui, Achišas tarė: „Žinau, kad mano akyse esi toks tinkamas, kaip Dievo angelas. Bet, nepaisant to, filistinų vadai pasakė: ‘Į mūšį su mumis jis nežygiuos!’</verse>
				<verse number="10">Tad atsikelk anksti rytą, tu ir su tavimi atėjusieji tavo valdovo tarnai, ir žygiuok į vietą, kurią tau paskyriau. Neimk į širdį niekingų pastabų, nes buvai tinkamas mano tarnyboje! Leiskitės į kelionę anksti rytą, išvykite kai tik prašvis“.</verse>
				<verse number="11">Tad anksti rytą Dovydas leidosi į kelionę, su savo vyrais grįždamas į filistinų žemę. O filistinai nužygiavo į Jezreelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Kai trečią dieną Dovydas ir jo vyrai pasiekė Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę į Negebą ir Ciklagą. Jie buvo užpuolę Ciklagą ir sudeginę.</verse>
				<verse number="2">Jo moteris ir visus, kas buvo jame, žemos kilmės ir kilmingus, jie buvo paėmę į nelaisvę. Nenužudė jų nė vieno, bet pasigrobė ir nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="3">Atėję į miestą, Dovydas ir jo vyrai rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestas į nelaisvę.</verse>
				<verse number="4">Dovydas ir su juo buvę kariai aimanavo ir tol verkė, kol jiems pristigo jėgų verkti.</verse>
				<verse number="5">Ir abi Dovydo žmonos – Ahinoama iš Jezreelio ir Nabalo našlė Abigailė – buvo išvestos į nelaisvę.</verse>
				<verse number="6">Dovydui iškilo didelis pavojus, nes kariai grasino užmušti jį akmenimis. Visi kariai buvo įniršę dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="7">Dovydas tarė Ahimelecho sūnui kunigui Abjatarui: „Atnešk man efodą!“ Abjataras atnešė Dovydui efodą.</verse>
				<verse number="8">Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu vytis tuos užpuolikus? Ar pasivysiu juos?“ Jis atsakė jam: „Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi!“</verse>
				<verse number="9">Tad Dovydas leidosi vytis – jis ir šeši šimtai vyrų, kurie buvo su juo. Jie atėjo į Besoro slėnį, kur paliko pavargusiuosius.</verse>
				<verse number="10">Dovydas vijosi toliau – jis ir keturi šimtai vyrų. Du šimtai pasiliko, nes dėl nuovargio nebepajėgė pereiti Besoro slėnio.</verse>
				<verse number="11">Laukuose aptikę egiptietį, jie atvedė jį pas Dovydą. Jie davė jam valgyti duonos ir atsigerti vandens;</verse>
				<verse number="12">davė ir figų plokštainio gabalą bei dvi kekes razinų. Užvalgęs šis atgavo jėgas. Jis nebuvo nei duonos valgęs, nei vandens gėręs tris dienas ir tris naktis.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ – „Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, – atsakė jis, – mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.</verse>
				<verse number="14">Mes užpuolėme keretų Negebą, Judo Negebą bei Kalebo Negebą ir sudeginome Ciklagą“.</verse>
				<verse number="15">Dovydas tarė jam: „Ar nuvesi mane pas tą užpuolikų gaują?“ Jis atsakė: „Prisiek Dievu, kad manęs neužmuši ar šeimininkui neišduosi, ir nuvesiu tave pas tą užpuolikų gaują“.</verse>
				<verse number="16">Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri: plačiai pasklidę žemėje, jie valgo, geria ir šoka, šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.</verse>
				<verse number="17">Dovydas kovėsi su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, sėdę ant kupranugarių, pabėgo.</verse>
				<verse number="18">Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.</verse>
				<verse number="19">Nieko iš jų nepasigedo – mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta; visa Dovydas atgavo.</verse>
				<verse number="20">Be to, Dovydas paėmė visas bandas bei kaimenes, ir, varydami jas pirma jo, žmonės šaukė: „Tai Dovydo grobis!“</verse>
				<verse number="21">Dovydui pasiekus anuos du šimtus vyrų, dėl nuovargio nebegalėjusių sekti Dovydo ir paliktų prie Besoro slėnio, jie išėjo pasitikti Dovydo ir su juo esančių karių. Priėjęs prie jų, Dovydas pasisveikino.</verse>
				<verse number="22">Tačiau nedori ir niekam tikę vyrai, kurie buvo žygiavę su Dovydu, tarė: „Kadangi jie nėjo su mumis, neduosime jiems nieko iš atimto grobio. Tegu pasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus. Tegu sau eina!“</verse>
				<verse number="23">Tačiau Dovydas atsiliepė: „Taip neturite daryti, mano broliai, su tuo, ką VIEŠPATS mums suteikė. Jis mus apsaugojo ir mums į rankas įdavė mus užpuolusią gaują.</verse>
				<verse number="24">Kas galėtų šiuo reikalu su jumis sutikti? Dalis saugančio daiktus bus tokia pat, kaip dalis einančio į mūšį. Jie visi lygiai dalysis“.</verse>
				<verse number="25">Taigi nuo tos dienos iki šiol toks yra įstatas ir įsakas Izraelyje.</verse>
				<verse number="26">Pasiekęs Ciklagą, Dovydas pasiuntė dalį grobio savo bičiuliams, Judo seniūnams, tardamas: „Tai dovana jums iš paimto grobio iš VIEŠPATIES priešų“.</verse>
				<verse number="27">To grobio jis pasiuntė seniūnams į Betelį, Negebo Ramotą ir Jatyrą,</verse>
				<verse number="28">į Aroerą, Sifmotą ir Eštemoją,</verse>
				<verse number="29">Rakalą, jerachmeelitų kilties miestus ir kainitų kilties miestus,</verse>
				<verse number="30">į Hormą, Bor Ašaną ir Atachą</verse>
				<verse number="31">bei Hebroną – į visas vietas, kur buvo klajoję Dovydas ir jo vyrai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Filistinai stojo į mūšį su Izraeliu, o Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų. Daug jų krito mirtinai sužeisti ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="2">Filistinai pasivijo Saulių ir jo sūnus. Sauliaus sūnus – Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą – filistinai nukovė.</verse>
				<verse number="3">Mūšis siautėjo aplink Saulių. Keletas lankininkų pataikė į jį ir sunkiai sužeidė.</verse>
				<verse number="4">Tuomet Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk iš makštų kalaviją ir nudurk mane, kad neapipjaustytieji nenudurtų manęs ir neišjuoktų“. Bet ginklanešys tai daryti atsisakė, nes buvo siaubo apimtas. Tad Saulius pačiupo savo paties kalaviją ir krito ant jo.</verse>
				<verse number="5">Ir ginklanešys, matydamas Saulių mirusį, krito ant savo kalavijo ir mirė su juo.</verse>
				<verse number="6">Taigi tą pačią dieną drauge mirė Saulius, jo trys sūnūs ir ginklanešys.</verse>
				<verse number="7">Pamatę, kad Izraelio vyrai pabėgo iš mūšio, o Saulius bei jo sūnūs mirę, kitoje slėnio pusėje ir Užjordanėje buvę Izraelio vyrai paliko savo miestus ir bėgo. O filistinai atėjo ir juos užėmė.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną filistinai, atėję žuvusiųjų apiplėšti, rado Saulių ir jo tris sūnus, kritusius ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="9">Jie nukirto jam galvą, paėmė ginklus ir siuntė pasiuntinius per visą filistinų kraštą nunešti gerą žinią savo stabų šventykloms ir žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Jo ginklai buvo padėti į Astartės šventyklą, o kūnas pakabintas ant Bet Šeano sienos.</verse>
				<verse number="11">Bet kai Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai buvo padarę Sauliui,</verse>
				<verse number="12">visi jų ištikimi vyrai leidosi į kelionę ir žygiavę visą naktį nuėmė Sauliaus kūną ir jo sūnų kūnus nuo Bet Šeano sienos. Parnešę į Jabešą, ten juos sudegino.</verse>
				<verse number="13">Tuomet paėmė jų kaulus ir palaidojo po tamarisku Jabeše. Jie pasninkavo septynias dienas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="10">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Po Sauliaus mirties – Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs Amaleką – Dovydas praleido dvi dienas Ciklage.</verse>
				<verse number="2">Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos staiga atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas, parpuolė ant žemės.</verse>
				<verse number="3">„Iš kur ateini?“ – klausė Dovydas. Jis atsakė: „Ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos“.</verse>
				<verse number="4">„Kas atsitiko? – klausė Dovydas. – Sakyk!“</verse>
				<verse number="5">Jis atsakė: „Kariai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug karių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jehonatanas“.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvo?“ Žinią atnešęs vaikinas tarė: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilbojos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o prie jo artinasi kovos vežimai ir raitininkai.</verse>
				<verse number="7">Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. ‘Aš čia!’ – atsakiau.</verse>
				<verse number="8">Jis manęs paklausė: ‘Kas tu?’ ‘Amalekietis’, – atsakiau.</verse>
				<verse number="9">Tada jis tarė man: ‘Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas’.</verse>
				<verse number="10">Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau, nes žinojau, kad jis niekada daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui“.</verse>
				<verse number="11">Dovydas ėmė ir persiplėšė drabužius. Tą pat padarė visi su juo buvę vyrai.</verse>
				<verse number="12">Jie raudojo ir verkė, pasninkaudami ligi vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes šie buvo kritę nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="13">Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: „Iš kur tu?“ Jis atsakė: „Aš ateivio sūnus, amalekietis“.</verse>
				<verse number="14">„Kaip išdrįsai, – tarė jam Dovydas, – pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?“</verse>
				<verse number="15">Tada, pasišaukęs vieną savo vyrų, Dovydas tarė jam: „Ateik ir užmušk jį!“ Tas smogė, ir jis numirė.</verse>
				<verse number="16">O Dovydas sakė: „Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties lūpomis paliudijai prieš save: ‘Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį’“.</verse>
				<verse number="17">Dovydas užvedė šią raudą dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano.</verse>
				<verse number="18">Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji užrašyta Jašaro knygoje.</verse>
				<verse number="19">„Deja! Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai!</verse>
				<verse number="20">Nepasakokite apie tai Gate, neskelbkite to Aškelono gatvėse, kad filistinų dukterys nesidžiaugtų, kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų.</verse>
				<verse number="21">O Gilbojos kalnai! Tenebūna jums nei rasos, nei lietaus, nei derlingų laukų! Juk ten buvo numestas galiūnų skydas, skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi.</verse>
				<verse number="22">Nuo užmuštųjų kraujo, nuo rubuilių galiūnų Jehonatano strėlė niekada negrįžo, Sauliaus kalavijas niekada nebuvo veltui ištrauktas.</verse>
				<verse number="23">Saulius ir Jehonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekada jie nebuvo perskirti! Jie buvo spartesni už erelius, stipresni už liūtus.</verse>
				<verse number="24">O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą!</verse>
				<verse number="25">Kaip krito galiūnai mūšio sūkuryje! Jehonatanas guli nužudytas tavo aukštumose.</verse>
				<verse number="26">Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę.</verse>
				<verse number="27">Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Praėjus šiek tiek laiko, Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu eiti į kurį nors Judo miestą?“ VIEŠPATS atsakė jam: „Eik!“ – „Į kurį turiu eiti?“ – toliau klausė Dovydas. Jis atsakė: „Į Hebroną“.</verse>
				<verse number="2">Tada Dovydas nuėjo ten drauge su dviem savo žmonomis – Ahinoama iš Jezreelio ir Nabalo iš Karmelio našle Abigaile.</verse>
				<verse number="3">Dovydas pasiėmė ir su juo buvusius vyrus, kiekvieną su šeima. Jie apsigyveno miestuose prie Hebrono.</verse>
				<verse number="4">Tada atėję Judo žmonės ten patepė Dovydą Judo karaliumi. Dovydą pasiekė žinia, kad Jabeš Gileado žmonės palaidojo Saulių.</verse>
				<verse number="5">Dovydas išsiuntė pas juos pasiuntinius ir tarė jiems: „Būkite VIEŠPATIES palaiminti, nes parodėte ištikimą meilę savo valdovui Sauliui ir palaidojote jį!</verse>
				<verse number="6">Dabar teparodo jums VIEŠPATS tikrą ištikimą meilę! Ir aš dosniai jums atlyginsiu, kad tai padarėte.</verse>
				<verse number="7">Todėl tebūna stiprios jūsų rankos ir būkite narsūs! Jūsų valdovas Saulius žuvo, bet Judo namai jau patepė mane savo karaliumi“.</verse>
				<verse number="8">Tačiau Sauliaus kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras paėmė Sauliaus sūnų Išbošetą ir nugabeno jį į Mahanaimus.</verse>
				<verse number="9">Paskui jis padarė jį Gileado, ašūriečių, Jezreelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="10">Sauliaus sūnus Išbošetas turėjo keturiasdešimt metų, kai tapo Izraelio karaliumi, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai palaikė Dovydą.</verse>
				<verse number="11">Būdamas Judo karaliumi, Dovydas iš viso Hebrone praleido septynerius metus ir šešis mėnesius.</verse>
				<verse number="12">Kartą Nero sūnaus Abnero ir Sauliaus sūnaus Išbošeto kariai atžygiavo iš Mahanaimų į Gibeoną.</verse>
				<verse number="13">Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo kariai taip pat atžygiavo ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vienas būrys buvo viename tvenkinio krante, kitas – kitame.</verse>
				<verse number="14">Abneras tarė Joabui: „Prašau leisti vaikinams stoti į dvikovą ir pažaisti mūsų akivaizdoje“. „Testoja!“ – atsakė Joabas.</verse>
				<verse number="15">Jie pakilo stoti į dvikovą, pašaukti po lygiai – dvylika iš Benjamino bei Sauliaus sūnaus Išbošeto ir dvylika iš Dovydo karių.</verse>
				<verse number="16">Kiekvienas griebė savo priešininką už galvos ir smeigė kalaviju priešininkui į šoną. Taip jie visi parkrito. Todėl ta vieta Gibeone buvo pavadinta Kalavijo ašmenų lauku.</verse>
				<verse number="17">Tą dieną įvyko labai nuožmus mūšis. Dovydo kariai sumušė Abnerą ir Izraelio vyrus.</verse>
				<verse number="18">Ten buvo visi trys Cerujos sūnūs – Joabas, Abišajas ir Asaelis. Asaelis buvo greitakojis tarsi laukų stirna.</verse>
				<verse number="19">Užtat Asaelis lėkė paskui Abnerą ir vydamasis jį nesuko nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="20">Žvilgterėjęs atgal, Abneras sušuko: „Ar tai tu, Asaeli?“ – „Taip, tai aš!“ – atsakė.</verse>
				<verse number="21">Abneras tarė jam: „Pasuk į dešinę ar kairę, pasigauk vieną vaikinų ir paimk iš jo grobio“. Bet Asaelis nenorėjo nuo jo pasitraukti.</verse>
				<verse number="22">Abneras vėl prašė Asaelį: „Nustok mane vytis! Kodėl turėčiau tave paguldyti ant žemės? Kaipgi galėsiu tuomet pasirodyti tavo broliui Joabui?“</verse>
				<verse number="23">Bet tas atsisakė liautis jį vytis. Tada Abneras taip smogė jam į pilvą ieties drūtgaliu, kad ietis išlindo pro nugarą. Jis parkrito ir toje vietoje numirė. Atėję prie vietos, kur jis buvo parkritęs ir numiręs, visi sustodavo.</verse>
				<verse number="24">Bet Joabas ir Abišajas toliau vijosi Abnerą. Saulei leidžiantis, jie pasiekė Gibeat Amą, esančią priešais Giachą prie kelio į Gibeono tyrus.</verse>
				<verse number="25">Benjamino giminės žmonės susitelkė už Abnero, sudarydami vieną būrį, ir pasiruošė gintis ant kalvos viršūnės.</verse>
				<verse number="26">Tada Abneras pašaukė Joabą: „Argi amžinai turi siausti kalavijas? Nejau tu nežinai, kad galas bus kartus! Kiek ilgai dar delsi įsakyti kariams nustoti vytis savo brolius?“</verse>
				<verse number="27">Joabas atsakė: „Kaip gyvas Dievas, jeigu nebūtumei prakalbėjęs, kariai būtų liovęsi vytis savo brolius tik kitą rytą“.</verse>
				<verse number="28">Joabas papūtė ragą, ir visi kariai sustojo, liovėsi vytis Izraelį ir daugiau nebekovojo.</verse>
				<verse number="29">Abneras ir jo vyrai žygiavo visą tą naktį per Arabą, perėjo Jordaną ir, keliavę visą priešpietį, atėjo į Mahanaimus.</verse>
				<verse number="30">O Joabas, nustojęs vytis Abnerą, surinko visus savo karius. Be Asaelio, iš Dovydo kareivių dar trūko devyniolikos vyrų.</verse>
				<verse number="31">Bet Dovydo kariai buvo užmušę iš benjaminų tris šimtus šešiasdešimt Abnero vyrų.</verse>
				<verse number="32">Asaelis buvo nuneštas į Betliejų ir palaidotas tėvo kape. Joabas ir jo vyrai žygiavo visą naktį. Diena jiems prašvito Hebrone.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų tęsėsi ilgai. Dovydas ilgainiui darėsi vis galingesnis, tuo tarpu Sauliaus namai vis silpnėjo.</verse>
				<verse number="2">Hebrone Dovydui gimė šie sūnūs: pirmagimis – Amnonas iš Ahinoamos Jezreelietės,</verse>
				<verse number="3">antras – Kilabas iš Abigailės, Nabalo iš Karmelio našlės, trečias – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus,</verse>
				<verse number="4">ketvirtas – Hagitos sūnus Adonijas, penktas – Abitalės sūnus Šefatija</verse>
				<verse number="5">ir šeštas – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Jie Dovydui gimė Hebrone.</verse>
				<verse number="6">Per karą tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų Abneras įsigalėjo Sauliaus namuose.</verse>
				<verse number="7">Saulius buvo turėjęs sugulovę – Ajos dukterį, vardu Ricpą. Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu ėjai pas mano tėvo sugulovę?“</verse>
				<verse number="8">Abneras labai įširdo dėl Išbošeto žodžių. Jis tarė: „Ar aš šuns galva Judui? Tarnauju ištikimai tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei bičiuliams, neišdaviau tavęs Dovydui į rankas, o tu meti man kaltę dėl tos moters!</verse>
				<verse number="9">Tepadaro Dievas Abnerui ir teprideda, jei neįvykdysiu Dovydui, ką VIEŠPATS yra jam prisiekęs, –</verse>
				<verse number="10">perkelti karalystę iš Sauliaus namų ir pastatyti Dovydo sostą Izraeliui ir Judui nuo Dano ligi Beer Šebos“.</verse>
				<verse number="11">Bijodamas Abnero, Išbošetas daugiau nieko negalėjo jam sakyti.</verse>
				<verse number="12">Abneras tuojau pat išsiuntė pasiuntinius į Hebroną pas Dovydą, tardamas: „Kam priklauso kraštas? Sudaryk su manimi sandorą. Štai mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį“. –</verse>
				<verse number="13">„Gerai, – atsakė Dovydas, – aš sudarysiu sandorą su tavimi. Bet reikalauju iš tavęs vieno dalyko: niekada nepasirodysi mano akivaizdoje, nebent ateidamas pas mane atvestumei Sauliaus dukterį Mikalę“.</verse>
				<verse number="14">Dovydas išsiuntė pasiuntinius ir pas Sauliaus sūnų Išbošetą, tardamas: „Atiduok man mano žmoną Mikalę, už kurią aš sumokėjau nuotakos kainą – šimtą filistinų apyvarpio odų“.</verse>
				<verse number="15">Išbošetas pasiuntė paimti ją nuo jos vyro Laišo sūnaus Paltielio.</verse>
				<verse number="16">Jos vyras ėjo su ja ir sekdamas paskui verkė iki pat Bahurimų. Tada Abneras įsakė jam: „Grįžk namo!“ Ir jis nuėjo atgal.</verse>
				<verse number="17">Abneras buvo siuntęs žodį Izraelio seniūnams, tardamas: „Visą laiką norėjote, kad Dovydas būtų jūsų karalius.</verse>
				<verse number="18">Dabar tai įvykdykite, nes VIEŠPATS yra Dovydui pažadėjęs: ‘Per savo tarną Dovydą aš išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų rankų ir visų priešų’“.</verse>
				<verse number="19">Abneras kalbėjo tiesiai ir su benjaminais. Tada Abneras nuėjo į Hebroną pasakyti Dovydui, kas gera viso Izraelio akyse ir kas gera visų Benjamino namų akyse.</verse>
				<verse number="20">Atėjus Abnerui su dvidešimčia vyrų pas Dovydą į Hebroną, Dovydas iškėlė Abnerui ir jo vyrams vaišes.</verse>
				<verse number="21">Abneras Dovydui tarė: „Aš eisiu ir subursiu pas savo valdovą karalių visą Izraelį. Su tavimi jie sudarys sandorą, kad galėtumei visa valdyti, kaip trokšta tavo širdis“. Dovydas išleido Abnerą, ir jis išėjo susitaikęs.</verse>
				<verse number="22">Kaip tik tuo metu Dovydo kariai ir Joabas sugrįžo iš žygio ir parnešė daug grobio. Bet Abnero pas Dovydą Hebrone nebebuvo, nes Dovydas jį išleido, ir jis išėjo susitaikęs.</verse>
				<verse number="23">Joabui ir visam jo būriui atvykus, jam buvo pranešta: „Nero sūnus Abneras atėjo pas karalių. Jis paleido jį, ir šis išėjo susitaikęs“.</verse>
				<verse number="24">Joabas nuėjo pas karalių ir tarė: „Ką tu padarei? Abneras atėjo pas tave. Kam jį paleidai? Jis jau paspruko!</verse>
				<verse number="25">Nejau nežinai, kad Nero sūnus Abneras atėjo tik tavęs apgauti, stebėti, kada ateini ir kada išeini, ir sužinoti visa, ką darai?“</verse>
				<verse number="26">Palikęs Dovydą, Joabas išsiuntė pasiuntinius vytis Abnero, ir jie parvedė jį atgal nuo Siros vandens talpyklos. Bet Dovydas to nežinojo.</verse>
				<verse number="27">Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį į šalį miesto vartuose vienu du pasikalbėti. Ten jis smeigė jam į pilvą. Taip Abneras mirė už pralietą Joabo brolio Asaelio kraują.</verse>
				<verse number="28">Apie tai išgirdęs, Dovydas tarė: „Aš ir mano karalystė amžinai nekalti VIEŠPAČIUI dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.</verse>
				<verse number="29">Tekrinta kaltė ant Joabo galvos ir visų jo tėvo namų! Niekada tenebūna Joabo namai be kenčiančio sėklos išsiliejimą, be sergančio raupsais, be laikančio verpstę, be žuvusio nuo kalavijo, be stokojančio duonos!“</verse>
				<verse number="30">Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą už tai, kad jis buvo užmušęs jų brolį Asaelį Gibeone.</verse>
				<verse number="31">Tada Dovydas tarė Joabui ir visiems su juo buvusiems žmonėms: „Persiplėškite drabužius, apsijuoskite ašutinėmis ir raudokite Abnero“. Karalius ėjo paskui karstą.</verse>
				<verse number="32">Abneras buvo palaidotas Hebrone. Karalius verkė balsu prie Abnero kapo, verkė ir visi žmonės.</verse>
				<verse number="33">Karalius užvedė raudą dėl Abnero, sakydamas: „Argi turėjo Abneras mirti, kaip miršta storžievis?</verse>
				<verse number="34">Tavo rankos nebuvo surištos, tavo kojos nebuvo supančiotos. Tu kritai, kaip krinta nedorėlių nužudytas“. Visi žmonės jo dar labiau verkė.</verse>
				<verse number="35">Tada visi žmonės jau dieną ėjo raginti Dovydą valgyti, bet Dovydas prisiekė, tardamas: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu ragaučiau duonos ar ko nors prieš nusileidžiant saulei!“</verse>
				<verse number="36">Visi žmonės tai pastebėjo ir pritarė. Visa, ką darė karalius, patiko visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="37">Taigi visi žmonės ir visas Izraelis suprato, kad karalius neprisidėjo prie Nero sūnaus Abnero nužudymo.</verse>
				<verse number="38">Karalius tarė savo tarnams: „Nejau nežinote, kad šiandien Izraelyje krito didžiūnas ir garbingas vyras?</verse>
				<verse number="39">Dabar aš bejėgis, nors ir pateptas karaliumi. Tie vyrai, Cerujos sūnūs, man per aršūs. Teatmoka VIEŠPATS darančiam pikta pagal jo nedorumą!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Išgirdęs, kad Abneras mirė Hebrone, Sauliaus sūnus Išbošetas nuleido rankas. Visas Izraelis susirūpino.</verse>
				<verse number="2">Sauliaus sūnus turėjo du būrių vadus. Vieno vardas buvo Baana, kito – Rechabas. Jiedu buvo sūnūs Rimono – benjamino iš Beerotų, nes Beerotai buvo laikomi Benjamino dalimi.</verse>
				<verse number="3">Beerotų žmonės pabėgo į Gitaimus ir kaip ateiviai tebegyvena ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="4">Sauliaus sūnus Jehonatanas turėjo sūnų sužalotomis kojomis. Jis buvo penkerių metų, kai žinia apie Saulių ir Jehonataną pasiekė Jezreelį. Auklė, pasiėmusi jį, bėgo. Atsitiko taip, kad jai skubant bėgti jis parkrito ir tapo raišas. Jo vardas buvo Mefi Bošetas.</verse>
				<verse number="5">Beerotiečio sūnūs Rechabas ir Baana leidosi į kelionę ir pasiekė Išbošeto namus pačiame dienos įkarštyje, kai jis buvo atgulęs pokaičio.</verse>
				<verse number="6">Jiedu įėjo į vidų, tarsi norėdami paimti kviečių, ir smogė jam į pilvą. Taigi Rechabas ir jo brolis Baana atsėlino,</verse>
				<verse number="7">įėjo į namus, smogė jam, miegančiam lovoje savo miegamajame, užmušę nukirto galvą. Pasiėmę galvą, jiedu keliavo per Arabą visą naktį.</verse>
				<verse number="8">Atnešę Išbošeto galvą į Hebroną pas Dovydą, tarė karaliui: „Štai galva Išbošeto, sūnaus tavo priešo Sauliaus, ieškojusio tavo gyvybės. Šiandien VIEŠPATS Sauliui ir jo palikuoniui įvykdė kerštą už mano viešpatį karalių“.</verse>
				<verse number="9">Dovydas atsakė Rimono Beerotiečio sūnums Rechabui ir Baanai: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų negandų!</verse>
				<verse number="10">Vyrą, kuris man pranešė: ‘Štai Saulius negyvas’ – ir manė atnešąs man gerą žinią, sulaikiau ir užmušiau Ciklage. Toks buvo atlygis, kurį daviau jam už jo žinią!</verse>
				<verse number="11">Juo labiau, kad nedori vyrai užmušė teisų žmogų lovoje jo paties namuose! Argi dabar nereikalausiu jo kraujo iš jūsų rankos ir nepašalinsiu jūsų nuo žemės?“</verse>
				<verse number="12">Dovydas įsakė savo kariams, ir tie juos užmušė. Nukirtę rankas ir kojas, pakabino jų kūnus prie tvenkinio Hebrone. O Išbošeto galvą jie nunešė ir palaidojo Abnero kape Hebrone.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Visos Izraelio giminės atėjo į Hebroną pas Dovydą ir tarė: „Mes – tavo kūnas ir kraujas.</verse>
				<verse number="2">Jau anksčiau, Sauliui esant mūsų karaliumi, tu išvesdavai į žygį ir parvesdavai iš žygio Izraelį. Tau VIEŠPATS tarė: ‘Tu būsi mano tautos Izraelio ganytojas, tu būsi Izraelio karalius’“.</verse>
				<verse number="3">Visi Izraelio seniūnai atėjo į Hebroną pas karalių. Karalius Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="4">Dovydui buvo trisdešimt metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo jis keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="5">Hebrone jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius, o Jeruzalėje karaliavo visam Izraeliui ir Judui trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="6">Karalius ir jo vyrai nužygiavo į Jeruzalę prieš jebusiečius, tos vietovės gyventojus. Jie sakė Dovydui: „Niekad čia neįžengsi! Net akli ir raiši privers tave pasitraukti“, – manydami: „Dovydas negali čia įžengti“.</verse>
				<verse number="7">Nepaisant to, Dovydas paėmė Siono tvirtovę; dabar tai Dovydo miestas.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną Dovydas buvo pasakęs: „Kas nori nugalėti jebusiečius, telipa pro vandens šulinį pulti raišųjų ir aklųjų – tų, kurių Dovydas nekenčia“. Užtat ir sakoma: „Aklas ir raišas neįžengs į Namus “.</verse>
				<verse number="9">Dovydas paėmė tvirtovę ir pavadino ją Dovydo miestu. Miesto dalį nuo Milojo iki rūmų Dovydas įtvirtino.</verse>
				<verse number="10">Dovydas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, nes su juo buvo Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus.</verse>
				<verse number="12">Tada Dovydas suprato, kad VIEŠPATS buvo patvirtinęs jį Izraelio karaliumi ir išaukštinęs jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="13">Atėjęs iš Hebrono, Jeruzalėje Dovydas paėmė daugiau sugulovių ir žmonų. Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų.</verse>
				<verse number="14">Štai vardai gimusių jam Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,</verse>
				<verse number="15">Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="16">Elišama, Eljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="17">Išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, visi filistinai leidosi į žygį Dovydo ieškoti. Bet Dovydas, apie tai sužinojęs, nuėjo į tvirtovę.</verse>
				<verse number="18">O filistinai buvo atžygiavę ir pasklidę Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="19">Dovydas teiravosi VIEŠPATIES: „Ar eiti man prieš filistinus? Ar atiduosi juos man į rankas?“ VIEŠPATS Dovydui atsakė: „Eik, nes aš tikrai atiduosiu filistinus tau į rankas“.</verse>
				<verse number="20">Dovydas nužygiavo į Baal Peracimus ir ten juos nugalėjo. Jis sakė: „ VIEŠPATS prasiveržė tarp mano priešų pirma manęs tarsi staigus potvynis“. Užtat ta vieta vadinama Baal Peracimais.</verse>
				<verse number="21">Filistinai paliko ten savo stabus, o Dovydas ir jo vyrai juos nusinešė.</verse>
				<verse number="22">Filistinai dar kartą atžygiavo ir pasklido Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="23">Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir jis atsakė: „Neik iš priekio, bet apeik užnugarin ir užklupk juos priešais balzamo medžius.</verse>
				<verse number="24">Kai išgirsi žygio šlamesį balzamo medžių viršūnėse, pradėk puolimą, nes VIEŠPATS eis pirma tavęs filistinų kariuomenės pulti“.</verse>
				<verse number="25">Dovydas padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs, ir sumušė filistinus nuo Gebos ligi pat Gezero.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Dovydas vėl surinko visus rinktinius Izraelio vyrus – trisdešimt tūkstančių.</verse>
				<verse number="2">Tada Dovydas ir visi su juo buvę žmonės leidosi kelionėn į Baale Jehudą pargabenti iš ten Dievo Skrynios, kuri vadinama Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio soste virš kerubų, vardu.</verse>
				<verse number="3">Jie užkėlė Dievo Skrynią ant naujo vežimo ir vežė iš Abinadabo namų, esančių ant kalvos. Abinadabo sūnūs Uza ir Achjojas varė naująjį vežimą</verse>
				<verse number="4">su Dievo Skrynia. Achjojas ėjo pirma Skrynios.</verse>
				<verse number="5">Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų.</verse>
				<verse number="6">Atėjus prie Nachono klojimo, Uza ištiesė ranką į Dievo Skrynią, norėdamas ją prilaikyti, nes jaučiai suklupo.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS supyko ant Uzos. Dievas parbloškė jį ten dėl to, kad jis palietė ranka Skrynią, ir jis numirė ten šalia Skrynios.</verse>
				<verse number="8">Dovydas sielojosi dėl to, kad VIEŠPATS buvo taip užsiplieskęs ant Uzos. Užtat ta vieta vadinama Perec Uza iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną Dovydas pajuto VIEŠPATIES baimę ir sakė: „Kaip galiu leisti VIEŠPATIES Skryniai ateiti pas mane?“</verse>
				<verse number="10">Dovydas nebenorėjo gabenti VIEŠPATIES Skrynios pas save į Dovydo miestą ir nugabeno ją į Obed Edomo Gatiečio namus.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES Skrynia išbuvo Obed Edomo Gatiečio namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATS laimino Obed Edomą ir visą jo šeimyną.</verse>
				<verse number="12">Karaliui Dovydui buvo pranešta: „ VIEŠPATS laimino Obed Edomo šeimyną ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo Skrynios“. Tada Dovydas nuėjo ir pargabeno Dievo Skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą su didele iškilme.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES Skrynią nešantiems pažengus šešis žingsnius, jis paaukodavo jautį ir nupenėtą veršį.</verse>
				<verse number="14">Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje; Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu.</verse>
				<verse number="15">Taip Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno VIEŠPATIES Skrynią, lydėdami šauksmais ir rago gaudesiu.</verse>
				<verse number="16">Skryniai įžengiant į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokinėjant ir šokant VIEŠPATIES akivaizdoje. Už tai ji paniekino jį savo širdyje.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATIES Skrynia buvo įnešta ir padėta į vietą palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs. Dovydas atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="18">Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, Dovydas palaimino žmones Galybių VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="19">Jis dalijo maistą žmonėms, visai Izraelio daugybei, ir vyrams, ir moterims – kiekvienam po kepalą duonos, po gabalą mėsos ir po razinų plokštainį. Po to visi sugrįžo į namus.</verse>
				<verse number="20">Ir Dovydas sugrįžo savo šeimynos palaiminti. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi jo pasitikti, tarė: „Na ir šauniai šiandien pasirodė Izraelio karalius, apsinuogindamas savo dvariškių vergių akyse, kaip begėdiškai apsinuogina koks prasčiokas!“</verse>
				<verse number="21">Dovydas atsakė Mikalei: „Tai buvo akivaizdoje VIEŠPATIES, kuris išrinko mane vietoj tavo tėvo bei visos jo šeimos ir paskyrė Izraelio, VIEŠPATIES tautos, valdovu! Aš šoksiu VIEŠPATIES akivaizdoje,</verse>
				<verse number="22">darysiu save dar niekingesnį ir būsiu menkas savo akyse, bet tarp vergių, apie kurias tu kalbi, būsiu garbingas“.</verse>
				<verse number="23">Užtat Sauliaus duktė Mikalė liko bevaikė iki savo mirties dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Įsikūręs savo rūmuose, VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę iš visų pusių nuo priešų,</verse>
				<verse number="2">karalius kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose, o Dievo Skrynia pasilieka palapinėje!“</verse>
				<verse number="3">Natanas tarė karaliui: „Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes VIEŠPATS su tavimi“.</verse>
				<verse number="4">Bet tą pačią naktį Nataną pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="5">„Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui:</verse>
				<verse number="6">‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje.</verse>
				<verse number="7">Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kurį buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: ‹Kodėl nepastatėte man kedro namų?›</verse>
				<verse number="8">Be to, taip sakysi mano tarnui Dovydui: ‹Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu;</verse>
				<verse number="9">buvau su tavimi, kur tik tu ėjai, ir sunaikinau visus tavo priešus ant tavo kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą tokį garsų, koks garsus yra vardas didžiūnų žemėje.</verse>
				<verse number="10">O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir tvirtai įkurdinsiu, kad saugiai gyventų ir daugiau nebebūtų varginami. Nedori žmonės nebeengs jų daugiau kaip kadaise</verse>
				<verse number="11">nuo to laiko, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų. VIEŠPATS pareiškia tau, kad jis, VIEŠPATS, padarys tau namus.</verse>
				<verse number="12">Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atsigulsi su savo protėviais, aš iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę.</verse>
				<verse number="13">Jis pastatys namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną.</verse>
				<verse number="14">Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį žmonių lazdomis ir žmonių smūgiais.</verse>
				<verse number="15">Bet savo ištikimos meilės neatimsiu, kaip atėmiau iš Sauliaus, kurį pašalinau, kad padaryčiau tau vietos.</verse>
				<verse number="16">Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus amžinai tvirtas›’“.</verse>
				<verse number="17">Natanas perdavė Dovydui visus tuos žodžius ir visą tą regėjimą.</verse>
				<verse number="18">Tada Dovydas nuėjo, atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje ir tarė: „Kas aš, Viešpatie DIEVE, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli nuvedei?</verse>
				<verse number="19">Bet ir tai per maža tavo akyse, Viešpatie DIEVE, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus dar ir tolimoje ateityje. Tai pamokymas žmonijai, Viešpatie DIEVE!</verse>
				<verse number="20">Ką daugiau begali Dovydas tau pasakyti? Juk tu, Viešpatie DIEVE, savo tarną pažįsti!</verse>
				<verse number="21">Savo žodžio dėlei ir savo širdies polėkiu tu padarei šį nepaprastą dalyką ir savo tarnui jį apreiškei.</verse>
				<verse number="22">Iš tikrųjų esi didis, VIEŠPATIE Dieve! Nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visuomet esame girdėję.</verse>
				<verse number="23">Kokia kita tauta yra tokia, kaip tavo tauta, kaip Izraelis? Argi yra žemėje kita tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip tautos ir pasidaryti sau vardą, darydamas jiems didžius ir nuostabius darbus, nuvarydamas tautas ir jų dievus savo tautai nuo kelio?</verse>
				<verse number="24">Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatinga tauta, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.</verse>
				<verse number="25">Tad dabar, VIEŠPATIE Dieve, vykdyk per amžius žodį, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pažadėjai.</verse>
				<verse number="26">Tebūna amžinai šlovinamas tavo vardas, sakant: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tavo tarno Dovydo namai tvirti tavo akivaizdoje!</verse>
				<verse number="27">Kadangi tu, Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, tardamas: ‘Aš pastatysiu tau namus’, – tavo tarnas išdrįso kreiptis į tave šia malda.</verse>
				<verse number="28">Dabar, Viešpatie DIEVE, tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa, ir tu davei savo tarnui šį malonų pažadą.</verse>
				<verse number="29">Užtat dabar būk maloningas ir palaimink savo tarno namus, kad jie liktų amžinai tvirti tavo akivaizdoje, nes tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai. Tebūna tavo tarno namai amžinai palaiminti tavo palaiminimu!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Po tam tikro laiko Dovydas nugalėjo filistinus ir pavergė juos. Dovydas atėmė iš filistinų rankų Meteg Amą.</verse>
				<verse number="2">Jis nugalėjo ir moabitus. Suguldęs žemėje, jis išmatavo juos virve. Dvi virves atmatavo užmušti ir vieną virvę palikti gyvus. Ir moabitai tapo Dovydo tarnais ir nešė jam duoklę.</verse>
				<verse number="3">Dovydas nugalėjo Cobos karalių Rehobo sūnų Hadadezerą, kai jis žygiavo susigrąžinti savo valdų prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="4">Dovydas paėmė iš jo tūkstantį septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Dovydas suluošino visus karo vežimų arklius, bet paliko iš jų pakankamai šimtui karo vežimų.</verse>
				<verse number="5">Damasko aramėjams atžygiavus pagelbėti Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas užmušė dvidešimt du tūkstančius aramėjų.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas įrengė įgulas tarp Damasko aramėjų, ir aramėjai tapo Dovydo tarnais ir nešė jam duoklę. VIEŠPATS davė Dovydui pergales, kur tik jis žygiavo.</verse>
				<verse number="7">Dovydas paėmė Hadadezero palydos nešiotus aukso skydus ir pargabeno į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">O iš Betacho ir Berotajo, Hadadezero miestų, Dovydas paėmė daug žalvario.</verse>
				<verse number="9">Išgirdęs, kad Dovydas nugalėjo visą Hadadezero kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">Hamato karalius Tojas pasiuntė savo sūnų Jehoramą pas Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti su pergale prieš Hadadezerą. Mat Hadadezeras buvo dažnai kariavęs su Toju. Jehoramas atsinešė sidabro, aukso ir vario daiktų.</verse>
				<verse number="11">Ir juos karalius Dovydas pašventė VIEŠPAČIUI drauge su sidabru ir auksu, paimtais iš visų pavergtų tautų:</verse>
				<verse number="12">Edomo, Moabo, Amono, filistinų, Amaleko ir Cobos karaliaus Rehobo sūnaus Hadadezero grobio.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tapo garsus. Sugrįžęs jis nukovė aštuoniolika tūkstančių edomitų Druskos slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Jis įrengė įgulas Edome – visame Edome įrengė įgulas, ir visi edomitai tapo Dovydo tarnais. VIEŠPATS davė Dovydui pergales, kur tik jis žygiavo.</verse>
				<verse number="15">Dovydas karaliavo visam Izraeliui ir vykdė teisingumą ir teisumą visiems savo žmonėms.</verse>
				<verse number="16">Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas – raštinės viršininkas,</verse>
				<verse number="17">Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas – kunigai, Seraja – raštininkas,</verse>
				<verse number="18">Jehojados sūnus Benajas – keretų ir peletų galva, o Dovydo sūnūs – kunigai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Dovydas teiravosi: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti savo ištikimą gerumą dėl Jehonatano?“</verse>
				<verse number="2">Sauliaus šeimyna buvo turėjusi tarną, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą. „Ar tu esi Ciba?“ – klausė Dovydas. Šis atsakė: „Tavo paslaugoms!“</verse>
				<verse number="3">Karalius tarė: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti ištikimą Dievo gerumą?“ Ciba atsakė karaliui: „Taip, dar yra Jehonatano sūnus sužalotomis kojomis“. –</verse>
				<verse number="4">„Kur jis?“ – klausė karalius. Ciba atsakė karaliui: „Jis yra Lo Debare, Amielio sūnaus Machyro namuose“.</verse>
				<verse number="5">Tada karalius paliepė atvesti jį iš Amielio sūnaus Machyro namų Lo Debare.</verse>
				<verse number="6">Atėjęs pas Dovydą, Jehonatano sūnus Mefi Bošetas išreiškė pagarbą, puldamas veidu į žemę. „Mefi Bošetai!“ – tarė jam Dovydas. Jis atsakė: „Tavo paslaugoms!“</verse>
				<verse number="7">Dovydas tarė: „Nebijok, nes tau tikrai parodysiu ištikimą gerumą dėl tavo tėvo Jehonatano. Atiduosiu tau visą tavo senelio Sauliaus žemę. Be to, tu visuomet valgysi prie mano stalo“.</verse>
				<verse number="8">Puldamas kniūbsčias, šis tarė: „Kas tavo tarnas, kad tu rodytumei palankumą tokiam nustipusiam šuniui kaip aš?“</verse>
				<verse number="9">Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Cibą, tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo šeimininko vaikaičiui.</verse>
				<verse number="10">Tu bei tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir nuiminėsite derlių, kad tavo šeimininko vaikaitis turėtų iš ko gyventi. Bet tavo šeimininko vaikaitis Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo“. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.</verse>
				<verse number="11">Ciba atsakė karaliui: „Kaip mano viešpats karalius įsakė, taip jo tarnas ir darys“. Mefi Bošetas valgė prie karaliaus stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.</verse>
				<verse number="12">Mefi Bošetas turėjo jauną sūnų, vardu Michėjas. Visi gyvenę Cibos namuose tapo Mefi Bošeto tarnais.</verse>
				<verse number="13">Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje, nes visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo raišas abiem kojomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Praėjus šiek tiek laiko, mirė Amono karalius, ir karaliumi tapo jo sūnus Hanūnas.</verse>
				<verse number="2">Dovydas manė: „Nahašo sūnui Hanūnui turiu būti taip ištikimai geras, kaip jo tėvas buvo man ištikimai geras“. Tad Dovydas pasiuntė savo dvariškius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. Dovydo dvariškiams atvykus į Amono kraštą,</verse>
				<verse number="3">Amono didžiūnai kalbėjo savo valdovui Hanūnui: „Nejau tu iš tikrųjų manai, kad Dovydas, norėdamas pagerbti tavo tėvą, atsiuntė pasiuntinius su užuojauta tau? Argi Dovydas neatsiuntė savo dvariškių pas tave išžvalgyti miesto, iššnipinėti ir sunaikinti jo?“</verse>
				<verse number="4">Tad Hanūnas suėmė Dovydo dvariškius, nuskuto kiekvienam po pusę barzdos, nukirpo po pusę drabužių jiems prie šlaunų ir išsiuntė atgal.</verse>
				<verse number="5">Kai Dovydui buvo apie tai pranešta, jis pasiuntė jų pasitikti, nes tie vyrai buvo labai įžeisti. Karalius paliepė: „Pabūkite Jeriche, kol ataugs barzdos. Tada sugrįžkite“.</verse>
				<verse number="6">Amonitai suprato užsitraukę Dovydo pyktį. Taigi Amonas pasiuntė atstovus ir pasamdė Bet Rehobo aramėjus bei Cobos aramėjus – dvidešimt tūkstančių pėstininkų, Maakos karalių su tūkstančiu vyrų ir dvylika tūkstančių vyrų iš Tobo.</verse>
				<verse number="7">Tai išgirdęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais.</verse>
				<verse number="8">Amonitai išžygiavo ir sustojo į kovos rikiuotę prie miesto vartų, o Cobos bei Rehobo aramėjai ir Tobo bei Maakos vyrai buvo atskirai atvirame lauke.</verse>
				<verse number="9">Joabas matė, kad prieš jį stovi kovos rikiuotė iš priekio ir už nugaros. Tad, surinkęs būrį iš rinktinių Izraelio vyrų, jis išrikiavo juos prieš aramėjus,</verse>
				<verse number="10">o likusius kareivius, pavedęs savo broliui Abišajui vadovauti, išrikiavo prieš amonitus.</verse>
				<verse number="11">Jis tarė: „Jei aramėjai būtų stipresni už mane, tu turi man padėti, bet jei amonitai būtų stipresni už tave, aš ateisiu tau į pagalbą.</verse>
				<verse number="12">Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“</verse>
				<verse number="13">Joabas ir su juo buvę kariai žengė pirmyn į kovą su aramėjais. O tie bėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="14">Pamatę, kad aramėjai bėga, ir amonitai bėgo nuo Abišajo ir pasitraukė į miestą. Tad Joabas nutraukė kovą su amonitais ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="15">Bet aramėjai, pamatę, kad Izraelis juos nugalėjo, susibūrė į viena.</verse>
				<verse number="16">Hadadezeras pakvietė ir patraukė į savo pusę aramėjus iš Užupio. Jie atžygiavo į Helamą, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho.</verse>
				<verse number="17">Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną ir atžygiavo į Helamą. Aramėjai išrikiavo savo pajėgas prieš Dovydą ir puolė jį,</verse>
				<verse number="18">bet Izraelis privertė aramėjus bėgti. Dovydas užmušė septynis šimtus aramėjų karo vežimų vežėjų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių, sužeidė kariuomenės vadą Šobachą, ir jis ten mirė.</verse>
				<verse number="19">Pamatę, kad Izraelis nugalėjo, Hadadezerui pavaldūs karaliai sudarė taiką su Izraeliu ir tapo jam pavaldūs. O aramėjai bijojo toliau padėti amonitams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Pavasarį, kai karaliai eina į žygį, Dovydas išsiuntė Joabą drauge su savo pareigūnais ir visu Izraeliu. Jie nuniokojo Amoną ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži.</verse>
				<verse number="3">Dovydas pasiuntė dvariškį pasiteirauti apie moterį. Jam buvo pranešta: „Tai Eliamo duktė Batšeba, Ūrijos Hetito žmona“.</verse>
				<verse number="4">Dovydas nusiuntė pasiuntinius ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja; ji buvo ką tik apsivaliusi po savo mėnesinių. Tada ji sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="5">Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: „Esu nėščia“.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas pasiuntė žodį Joabui: „Atsiųsk pas mane Ūriją Hetitą“. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.</verse>
				<verse number="7">Ūrijai atvykus pas jį, Dovydas klausė, kaip sekasi Joabui, kaip sekasi kariams ir kaip sekasi karas.</verse>
				<verse number="8">Paskui Dovydas tarė Ūrijai: „Eik namo ir nusiplauk kojas!“ Kai Ūrija išėjo iš karaliaus rūmų, paskui jį buvo pasiųsta karaliaus dovana.</verse>
				<verse number="9">Bet Ūrija miegojo prie įėjimo į karaliaus rūmus drauge su visais savo valdovo tarnais ir į namus nėjo.</verse>
				<verse number="10">Kai Dovydui buvo pranešta: „Ūrija į savo namus nėjo“, – Dovydas tarė Ūrijai: „Argi ne iš kelionės parėjai? Tad kodėl neini į namus?“</verse>
				<verse number="11">Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona? Kaip tu gyvas, prisiekiu tavo gyvastimi, tokio dalyko nedarysiu“. –</verse>
				<verse number="12">„Pasilik čia ir šiandien, – tarė Dovydas Ūrijai, – rytoj tave pasiųsiu atgal“. Tad Ūrija pasiliko tą dieną Jeruzalėje. Kitą dieną</verse>
				<verse number="13">pakvietė jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir nugirdė jį. Vakare jis nuėjo atsigulti į guolį su savo valdovo tarnais, bet į savo namus nėjo.</verse>
				<verse number="14">Ryto metą Dovydas parašė laišką Joabui ir pasiuntė jį per Ūrijos rankas.</verse>
				<verse number="15">Laiške jis rašė: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad būtų parblokštas ir mirtų“.</verse>
				<verse number="16">Apguldamas miestą, Joabas pastatė Ūriją į vietą, kur žinojo esant stiprių karių.</verse>
				<verse number="17">Miesto vyrai iššoko ir kovojo prieš Joabą, ir keletas Dovydo tarnų tarp karių krito. Ūrija Hetitas buvo tarp žuvusiųjų.</verse>
				<verse number="18">Joabas pasiuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį.</verse>
				<verse number="19">Jis įsakė pasiuntiniui, tardamas: „Kai būsi baigęs sakyti karaliui visas žinias apie mūšį,</verse>
				<verse number="20">jeigu karalius imtų pykti ir sakytų: ‘Kam gi ėjote kovoti taip arti miesto? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienos?</verse>
				<verse number="21">Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris metė nuo sienos ant jo viršutinę girnapusę, nuo kurios jis ir mirė Tebece? Kam gi ėjote taip arti sienos?’ – tada pasakysi taip: ‘Ir tavo tarnas Ūrija yra tarp užmuštųjų’“.</verse>
				<verse number="22">Pasiuntinys leidosi į kelionę. Atėjęs perdavė Dovydui visa, ką Joabas buvo liepęs pasakyti.</verse>
				<verse number="23">Pasiuntinys tarė Dovydui: „Iš pradžių pergalė buvo tų vyrų pusėje, jie puolė mus lauke, bet mes atstūmėme juos atgal prie miesto vartų.</verse>
				<verse number="24">Tada lankininkai šaudė į tavo tarnus nuo sienos. Keletas karaliaus tarnų krito. Krito ir tavo tarnas hetitas Ūrija“.</verse>
				<verse number="25">Dovydas tarė pasiuntiniui: „Taip pasakysi Joabui: ‘Nesikamuok dėl to dalyko, nes kalavijas suryja tai vieną, tai kitą. Ryžtingai tęsk miesto puolimą ir sunaikink jį!’ Padrąsink jį“.</verse>
				<verse number="26">Sužinojusi, kad vyras mirė, Ūrijos žmona apraudojo jį.</verse>
				<verse number="27">Praėjus gedulo laikui, Dovydas nusiuntė parvesti jos į savo rūmus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, šis tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius.</verse>
				<verse number="2">Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų,</verse>
				<verse number="3">o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią buvo nusipirkęs. Ją užaugino; ji užaugo su juo ir jo vaikais; dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė.</verse>
				<verse number="4">Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo imti savo avies ar galvijo valgiui parengti atėjusiam keleiviui, paėmė skurdžiaus avelę ir parengė ją svečiui“.</verse>
				<verse number="5">Ant to žmogaus labai įširdęs Dovydas tarė Natanui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti!</verse>
				<verse number="6">Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai, nes padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo“.</verse>
				<verse number="7">Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.</verse>
				<verse number="8">Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei tai būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs.</verse>
				<verse number="9">Tad kodėl paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas nedora jo akyse? Tu užmušei Ūriją Hetitą kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Amonitų kalaviju jį užmušei.</verse>
				<verse number="10">Užtat kalavijas niekada nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei Ūrijos Hetito žmoną sau žmona’.</verse>
				<verse number="11">Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Tu tai padarei slapta, o aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje’“.</verse>
				<verse number="13">Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas atsakė Dovydui: „ VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi.</verse>
				<verse number="14">Bet kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ, tau gimęs kūdikis mirs“.</verse>
				<verse number="15">Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo.</verse>
				<verse number="16">Dovydas maldavo VIEŠPATĮ dėl berniuko. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį, gulėdamas ant žemės.</verse>
				<verse number="17">Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko nevalgė.</verse>
				<verse number="18">Septintą dieną vaikas mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas mirė, manydami: „Mes kalbėjome, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Tad kaip galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Jis gali sau padaryti ką nors baisaus!“</verse>
				<verse number="19">Pamatęs, kad tarnai tarpusavyje kalbasi pašnabždomis, Dovydas suprato, jog vaikas miręs. Dovydas paklausė tarnų: „Ar vaikas mirė?“ – „Taip, mirė“, – atsakė jie.</verse>
				<verse number="20">Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsikvėpino ir persivilko drabužius. Nuėjęs į VIEŠPATIES Namus, puolė kniūbsčias. Paskui parėjo į rūmus. Jam paprašius, buvo padėta valgių, ir jis valgė.</verse>
				<verse number="21">O dvariškiai klausė: „Ką tai reiškia, ką tu darai? Vaikui gyvam esant, pasninkavai ir verkei, o mirus, atsikėlei ir valgai!“</verse>
				<verse number="22">Jis atsakė: „Vaikui dar gyvam esant, aš pasninkavau ir verkiau, nes galvojau: ‘Kas žino? Gal VIEŠPATS bus man maloningas, ir vaikas liks gyvas’.</verse>
				<verse number="23">O dabar, jam mirus, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi galėčiau jį vėl sugrąžinti? Aš pas jį nueisiu, bet jis pas mane nesugrįš“.</verse>
				<verse number="24">Dovydas guodė Batšebą, savo žmoną. Nuėjęs, suėjo su ja. Ji pagimdė jam sūnų, ir jis davė jam Saliamono vardą. VIEŠPATS mylėjo jį</verse>
				<verse number="25">ir atsiuntė žodį per pranašą Nataną. Užtat dėl VIEŠPATIES jis pavadino jį Jedidija.</verse>
				<verse number="26">Kovodamas prieš amonitų Rabą, Joabas paėmė karališkąjį miestą.</verse>
				<verse number="27">Joabas nusiuntė pas Dovydą pasiuntinius pasakyti: „Puoliau Rabą ir jau paėmiau vandens šaltinio tvirtovę.</verse>
				<verse number="28">Tad dabar sutelk likusius karius, apgulk miestą ir paimk jį. Antraip aš pats paimsiu miestą, ir jis bus vadinamas mano vardu“.</verse>
				<verse number="29">Taigi Dovydas sutelkė visus karius ir nužygiavęs į Rabą apgulė jį, kovojo ir paėmė jį.</verse>
				<verse number="30">Jis nuėmė Milkomui nuo galvos karūną su brangakmeniais, sveriančią aukso talentą. Ji buvo uždėta ant galvos Dovydui. Jis pasiėmė su savimi ir labai daug grobio.</verse>
				<verse number="31">Išvedė iš miesto gyventojus ir pristatė juos dirbti pjūklais, geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais arba pasiuntė plytų gaminti. Taip jis padarė visiems amonitų miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Praėjo šiek tiek laiko. Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Dovydo sūnus Amnonas ją aklai įsimylėjo.</verse>
				<verse number="2">Amnonas taip kankinosi, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros, nes ji buvo mergelė, ir Amnonui atrodė neįmanoma ką nors jai padaryti.</verse>
				<verse number="3">Amnonas turėjo draugą, vardu Jehonadabą, Dovydo brolio Šimnos sūnų. Jehonadabas buvo labai gudrus vyras.</verse>
				<verse number="4">Jis pakalbino Amnoną: „Karaliaus sūnau, kodėl tu kas rytą toks nuvargęs? Ar nepasakysi man?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.</verse>
				<verse number="5">Jehonadabas tarė jam: „Atsigulk į lovą ir apsimesk sergantis. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk: ‘Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paraginti mane valgyti. Jei ji pataisytų ką nors gardaus mano akyse, man žiūrint, iš jos rankų aš valgyčiau’“.</verse>
				<verse number="6">Amnonas atsigulė ir apsimetė sergantis. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė: „Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paruošti porą keptų kukulių mano akyse, tada iš jos rankų valgysiu“.</verse>
				<verse number="7">Dovydas pasiuntė žodį Tamarai į rūmus, tardamas: „Nueik į savo brolio Amnono namus ir pataisyk jam valgyti“.</verse>
				<verse number="8">Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus, o jis gulėjo lovoje. Paėmusi tešlos, išminkė, paruošė kukulius jo akyse ir iškepė.</verse>
				<verse number="9">Bet kai ji paėmė keptuvę ir padėjo prieš jį kukulius, jis atsisakė valgyti. Amnonas tarė: „Teišeina visi nuo manęs“. Visiems išėjus,</verse>
				<verse number="10">Amnonas tarė Tamarai: „Atnešk valgį į miegamąjį ir pamaitink mane“. Tamara paėmė kukulius, kuriuos buvo pataisiusi, ir nunešė į savo brolio Amnono kambarį.</verse>
				<verse number="11">Bet jai paduodant valgyti, Amnonas nutvėrė ją. „Eikš, mano seserie, – tarė jis jai, – sugulk su manimi“.</verse>
				<verse number="12">Ji atsakė: „Ne, mano broli, neprievartauk manęs! Tokie dalykai nedaromi Izraelyje! Nedaryk tokio begėdiško dalyko!</verse>
				<verse number="13">Kur aš dingsiu su savo gėda? O tu būsi kaip bet koks niekšas Izraelyje! Tad maldauju pasikalbėti su karaliumi; jis neatsisakys tau mane atiduoti“.</verse>
				<verse number="14">Bet jis nenorėjo jos klausyti ir būdamas stipresnis suėjo su ja prievarta.</verse>
				<verse number="15">Dabar Amnonas pajuto jai labai stiprią neapykantą. Iš tikrųjų jo neapykanta buvo kur kas didesnė už aistrą, kurią jautė jai. Amnonas tarė: „Kelkis ir nešdinkis!“</verse>
				<verse number="16">O ji maldavo: „Ne, mano broli, nedaryk to, nes išvaryti mane būtų dar didesnė skriauda negu ana, kurią man padarei“. Bet jis nenorėjo jos klausyti.</verse>
				<verse number="17">Pasišaukęs jauną tarną, tarė: „Išvaryk šią moterį laukan ir užsklęsk paskui ją duris“.</verse>
				<verse number="18">Ji buvo apsivilkusi tunika ilgomis rankovėmis, nes tokiais drabužiais ankstesniais laikais vilkėdavo karaliaus mergelės dukterys. Tarnas išvarė ją ir užsklendė paskui ją duris.</verse>
				<verse number="19">Tamara apsibarstė galvą pelenais. Persiplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis galvą ir nuėjo. Eidama visą laiką balsu verkė.</verse>
				<verse number="20">Jos brolis Abšalomas tarė jai: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Dabar apie tai tylėk, mano seserie. Jis tavo brolis. Neimk to į širdį“. Tamara, nelaiminga moteris, pasiliko savo brolio Abšalomo namuose.</verse>
				<verse number="21">Apie visa tai išgirdęs karalius Dovydas labai įtūžo, bet savo sūnaus Amnono bausti nenorėjo, nes mylėjo jį, kadangi tai buvo jo pirmagimis.</verse>
				<verse number="22">O Abšalomas nesakė Amnonui nei gera, nei pikta, nes nekentė Amnono už tai, kad šis buvo išprievartavęs jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="23">Praslinkus dvejiems metams, Abšalomas rengėsi kirpti avis Baal Hacore prie Efraimo. Abšalomas pakvietė visus karaliaus sūnus.</verse>
				<verse number="24">Atėjęs pas karalių, Abšalomas tarė: „Tavo tarnas rengiasi kirpti avis. Ar nemalonėtų karalius drauge su palyda vykti su savo tarnu?“</verse>
				<verse number="25">Bet karalius atsakė Abšalomui: „Ne, mano sūnau. Neprašyk, kad visi eitume ir būtume tau našta“. Nors jis ir primygtinai prašė, karalius eiti nesutiko, bet davė jam savo palaiminimą.</verse>
				<verse number="26">Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, tai prašyčiau leisti mano broliui Amnonui eiti su mumis“. Karalius klausė: „Kam gi jis turėtų su tavimi eiti?“</verse>
				<verse number="27">Bet Abšalomas primygtinai prašė, ir jis leido Amnonui ir visiems karaliaus sūnums eiti su juo. Abšalomas surengė puotą kaip tinka karaliui.</verse>
				<verse number="28">Savo tarnams Abšalomas įsakė, tardamas: „Būkite budrūs! Kada Amnono širdis bus tapusi smagi nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Smokite Amnonui!’ – užmuškite jį! Nebijokite, nes aš pats duodu jums šį įsakymą. Elkitės ryžtingai kaip narsūs vyrai!“</verse>
				<verse number="29">Abšalomo tarnai pasielgė su Amnonu, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.</verse>
				<verse number="30">Dar jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė gandas, kad Abšalomas išžudė visus karaliaus sūnus, ir nė vienas neišliko gyvas.</verse>
				<verse number="31">Karalius atsistojo, persiplėšė drabužius ir krito ant žemės. Ir visi prie jo buvę dvariškiai persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="32">O Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonadabas tarė: „Tenemano mano valdovas, kad visi jauni karaliaus sūnūs užmušti. Tik Amnonas yra miręs. Tai Abšalomas buvo nusprendęs nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.</verse>
				<verse number="33">Tad mano viešpats karalius teneima į širdį to gando, kad visi karaliaus sūnūs mirę, nes miręs tėra vien Amnonas!“</verse>
				<verse number="34">Tuo tarpu Abšalomas pabėgo. Sargybinis žvalgydamasis pamatė didelį būrį žmonių, ateinančių nuo Horonaimų kalno šlaito keliu.</verse>
				<verse number="35">Jehonadabas tarė karaliui: „Žiūrėk, parėjo karaliaus sūnūs! Kaip tavo tarnas sakė, taip ir įvyko“.</verse>
				<verse number="36">Vos jam tai ištarus, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pravirko balsu. Ir Dovydas, ir visi jo dvariškiai verkė karčiomis ašaromis.</verse>
				<verse number="37">O Abšalomas buvo pabėgęs. Jis pabėgo pas Gešūro karalių Amihūro sūnų Talmają. Dovydas ilgą laiką raudojo savo sūnaus.</verse>
				<verse number="38">Pabėgęs į Gešūrą, Abšalomas išbuvo ten trejus metus.</verse>
				<verse number="39">Ilgėdamasis Abšalomo, karalius Dovydas liovėsi širsti, nes po Amnono mirties jau buvo aprimęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Cerujos sūnus Joabas jautė, kad karaliaus širdis palanki Abšalomui.</verse>
				<verse number="2">Tad Joabas pasiuntė į Tekoją žmones, kad atvestų iš ten išmintingą moterį. „Prašau apsimesti, kad tau gedulas, – jis tarė jai, – apsivilk gedulo drabužiais ir nesitepk aliejumi. Elkis, kaip elgiasi moteris, ilgą laiką gedinti mirusio.</verse>
				<verse number="3">Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk“. Ir Joabas nurodė ką jai sakyti.</verse>
				<verse number="4">Atėjusi pas karalių, tekojietė moteris puolė veidu ant žemės, išreikšdama pagarbą, ir tarė: „Karaliau, gelbėk!“</verse>
				<verse number="5">Karalius klausė jos: „Kokia tavo bėda?“ Ji atsakė: „Vargas man! Esu našlė. Mano vyras miręs.</verse>
				<verse number="6">Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Jiedu susimušė laukuose ir, kadangi nebuvo kas juos perskirtų, vienas jų smogė savo broliui ir užmušė jį.</verse>
				<verse number="7">Tikėk manimi, visa kiltis sukilusi prieš tavo tarnaitę. Jie reikalauja: ‘Duok šen vyrą, užmušusį savo brolį, kad jį užmuštume už gyvastį brolio, kurį jis užmušė. Mes turime sunaikinti ir įpėdinį!’ Taip jie užgesins man paskutinę likusią žariją, nepalikdami mano vyrui nei vardo, nei likučio visoje žemėje“.</verse>
				<verse number="8">Karalius tarė moteriai: „Eik namo. Aš duosiu įsakymą tavo labui“.</verse>
				<verse number="9">O tekojietė moteris karaliui atsakė: „Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!“</verse>
				<verse number="10">Karalius pridūrė: „Jei kas tau ką nors daugiau sakytų, atvesk jį pas mane. Tavęs jis daugiau niekada nepalies“.</verse>
				<verse number="11">Tada ji atsakė: „Prašyčiau karalių turėti mintyje VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad kraujo keršytojas nepadarytų didesnės žalos ir mano sūnaus neužmuštų“. Jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, nuo tavo sūnaus galvos nė vienas plaukas nenukris ant žemės“.</verse>
				<verse number="12">Tada moteris tarė: „Prašau leisti savo tarnaitei dar šį tą pasakyti mano viešpačiui karaliui“. „Kalbėk!“ – tarė jis.</verse>
				<verse number="13">Moteris kalbėjo: „Kodėl sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Juk duodamas tokį nuosprendį, karalius pasmerkia patį save, nes nesugrąžina namo savo ištremto sūnaus.</verse>
				<verse number="14">Iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis ras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo.</verse>
				<verse number="15">Atėjau kalbėti apie šį reikalą karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane išgąsdino. Tavo tarnaitė pamanė: ‘Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.</verse>
				<verse number="16">Karalius išklausys ir išlaisvins savo tarnaitę iš rankų žmogaus, norinčio atkirsti ir mane, ir mano sūnų nuo Dievo palikimo’.</verse>
				<verse number="17">Tavo tarnaitė pamanė: ‘Mano viešpaties karaliaus žodis suteiks man ramybę’, – nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa, gera ir pikta. Tebūna su tavimi VIEŠPATS, tavo Dievas!“</verse>
				<verse number="18">Atsakydamas karalius tarė moteriai: „Nenuslėpk nieko, ko aš tavęs klausiu!“ Moteris atsakė jam: „Teklausia mano viešpats karalius“.</verse>
				<verse number="19">Karalius klausė: „Ar Joabo ranka su tavimi šiuo reikalu?“ Atsakydama moteris tarė: „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius pasakė. Taip, tavo tarnas Joabas yra tas, kuris man įsakė. Jis yra tas, kuris įdėjo visus šiuos žodžius į tavo tarnaitės lūpas.</verse>
				<verse number="20">Norėdamas pakeisti reikalo eigą, tavo tarnas Joabas tai padarė. Bet mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje“.</verse>
				<verse number="21">Tada Dovydas tarė Joabui: „Tikėk manimi, aš tai padarysiu. Tad eik parvesti mano jaunuolį Abšalomą“.</verse>
				<verse number="22">Joabas puolė veidu ant žemės ir išreiškė pagarbą. Palaiminęs karalių, jis tarė: „Šiandien tavo tarnas suprato, kad radau malonę tavo akyse, viešpatie karaliau, nes karalius įvykdė savo tarno prašymą“.</verse>
				<verse number="23">Joabas tuojau pat leidosi į kelionę ir nuvykęs į Gešūrą parvedė Abšalomą į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="24">Karalius tarė: „Teeina tiesiai į savo namus. Mano veido jis nematys“. Tad Abšalomas nuėjo tiesiai į savo namus, karaliaus veido nepamatęs.</verse>
				<verse number="25">Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Abšalomas. Nuo kojų pado iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo.</verse>
				<verse number="26">Kai nusikirpdavo plaukus – o juos kirptis turėdavo kasmet, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, – jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu.</verse>
				<verse number="27">Abšalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara. Ji buvo graži moteris.</verse>
				<verse number="28">Abšalomas išgyveno dvejus metus Jeruzalėje, nesirodydamas karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="29">Tada Abšalomas pasišaukė Joabą, norėdamas pasiųsti jį pas karalių. Bet Joabas nenorėjo pas jį eiti. Jis pašaukė jį antrą kartą, bet Joabas eiti nenorėjo.</verse>
				<verse number="30">Tada Abšalomas tarė savo tarnams: „Žiūrėkite, Joabo laukas šalia mano. Ten jo miežiai. Nueikite ir padekite!“ Abšalomo tarnai padegė lauką.</verse>
				<verse number="31">Joabas tučtuojau atskubėjo pas Abšalomą į namus ir tarė jam: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“ –</verse>
				<verse number="32">„Žiūrėk, – tarė Abšalomas Joabui, – aš siunčiau tau žodį, kad ateitumei pas mane. Aš norėjau pasiųsti tave pas karalių, kad už mane pasakytum: ‘Kam gi aš parėjau iš Gešūro? Jei ten dar būčiau, man būtų geriau. Užtat tebūna leista man pasirodyti karaliaus akivaizdoje, ir jei esu kaltas, tenubaudžia jis mane mirtimi!’“</verse>
				<verse number="33">Joabas nuėjo pas karalių ir jam pranešė. Karalius pasišaukė Abšalomą. Atėjo jis pas karalių ir puolė kniūbsčias veidu ant žemės prieš karalių. Karalius Abšalomą pabučiavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ilgainiui Abšalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti.</verse>
				<verse number="2">Abšalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kai tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėdavo karaliaus nuosprendžio, Abšalomas šaukdavo, klausdamas: „Iš kurio miesto esi?“ O pastarajam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, –</verse>
				<verse number="3">Abšalomas sakydavo: „Štai tavo ieškiniai geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų“.</verse>
				<verse number="4">Abšalomas dar pridurdavo: „O kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš priimčiau nuosprendį“.</verse>
				<verse number="5">Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo.</verse>
				<verse number="6">Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tokiu būdu Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis.</verse>
				<verse number="7">Baigiantis ketvirtiems metams, Abšalomas tarė karaliui: „Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="8">Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešūre, padarė įžadą: ‘Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone’“.</verse>
				<verse number="9">„Eik ramybėje!“ – tarė jam karalius.</verse>
				<verse number="10">O Abšalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: „Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“</verse>
				<verse number="11">Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Abšalomą. Jie buvo pakviesti svečiais ir ėjo garbingai, nieko nežinodami.</verse>
				<verse number="12">Atnašaudamas aukas, Abšalomas pasiuntė pašaukti Ahitofelį Gilojietį, Dovydo patarėją iš Gilojo miesto. Sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių.</verse>
				<verse number="13">Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą“.</verse>
				<verse number="14">Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: „Bėkime tuojau pat, antraip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Abšalomo. Skubėkite! Antraip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju“.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus dvariškiai sakė karaliui: „Tavo tarnai pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars“.</verse>
				<verse number="16">Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais.</verse>
				<verse number="17">Tad leidosi karalius į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų.</verse>
				<verse number="18">Visi dvariškiai praėjo pro jį, visi keretai bei peletai ir visi gatiečiai – šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato – praėjo pro karalių.</verse>
				<verse number="19">Tada karalius tarė Itajui Gatiečiui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų.</verse>
				<verse number="20">Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę“.</verse>
				<verse number="21">Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas – ar mirti, ar gyventi“.</verse>
				<verse number="22">Dovydas tarė Itajui: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajas Gatietis nuėjo drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais.</verse>
				<verse number="23">Žmonėms einant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo Kidrono slėnį, ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link.</verse>
				<verse number="24">Atėjo Abjataras, pasirodė ir Cadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės.</verse>
				<verse number="25">Tada karalius tarė Cadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę.</verse>
				<verse number="26">Bet jei jis sakytų: ‘Tu man nepatinki’, – tikėk manimi, aš pasirengęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!“</verse>
				<verse number="27">Kunigui Cadokui karalius kalbėjo: „Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras su savo dviem sūnumis – tavo sūnumi Ahimaacu ir Abjataro sūnumi Jehonatanu.</verse>
				<verse number="28">Aš palūkuriuosiu prie perėjų į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis“.</verse>
				<verse number="29">Tad Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.</verse>
				<verse number="30">Tuo tarpu Dovydas kopė Alyvų kalno šlaitu. Kopdamas verkė. Galva buvo pridengta, jis ėjo basas. Ir visi žmonės, buvę su juo, prisidengė galvas ir kopdami verkė.</verse>
				<verse number="31">Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų, su Abšalomu. „ VIEŠPATIE, – meldėsi Dovydas, – prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!“</verse>
				<verse number="32">Dovydui pasiekus kalno viršūnę, kur būdavo garbinamas Dievas, Hušajas Archas atėjo jo pasitikti, persiplėšęs drabužį ir žemėmis apsibarstęs galvą.</verse>
				<verse number="33">Dovydas tarė jam: „Jei eitum su manimi, būtum man našta.</verse>
				<verse number="34">Bet jei grįžtum į miestą ir sakytum Abšalomui: ‘Aš būsiu tavo tarnas, karaliau! Kaip anksčiau buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu tavo’, – niekais paverstum Ahitofelio patarimą.</verse>
				<verse number="35">Kunigai Cadokas ir Abjataras ten bus su tavimi. Tad visa, ką girdėsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Cadokui ir Abjatarui.</verse>
				<verse number="36">Du jų sūnūs – Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas – bus su tavimi. Per juos praneši man visa, ką išgirsi“.</verse>
				<verse number="37">Taip Dovydo draugas Hušajas pasiekė miestą tuo metu, kai Abšalomas įžengė į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu saikų razinų, šimtu vasaros vaisių ir vynmaišiu vyno.</verse>
				<verse number="2">Karalius klausė Cibos: „Ką darysi su jais?“ Ciba atsakė: „Asilai – karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai – vaikinams valgyti, o vynas – dykumoje nuvargusiems atsigerti“.</verse>
				<verse number="3">„O kur tavo šeimininko sūnus?“ – paklausė karalius. „Jis lieka Jeruzalėje, – atsakė Ciba, – ir sako: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano senelio karalystę’“.</verse>
				<verse number="4">Karalius tarė Cibai: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo dabar tavo“. – „Aš puolu kniūbsčiomis! – tarė Ciba. – Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“</verse>
				<verse number="5">Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimis, Geros sūnus iš tos pačios kilties kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo.</verse>
				<verse number="6">Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenis, nors visi kariai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="7">Šimis keikė, šaukdamas: „Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše!</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS keršija tau už Sauliaus, vietoj kurio karaliavai, namų visą pralietą kraują. VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes tu žmogžudys!“</verse>
				<verse number="9">Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą“.</verse>
				<verse number="10">Bet karalius atsakė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą!’ – kas galėtų sakyti: ‘Kodėl taip darai?’“</verse>
				<verse number="11">Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Žiūrėkite, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško mano gyvasties, juo labiau tai gali benjaminas! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti.</verse>
				<verse number="12">Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir atlygins man geru už šiandien ištartus jo keiksmus“.</verse>
				<verse number="13">Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimis ėjo kalvos pakraščiu priešais jį, keikdamas, svaidydamasis akmenimis ir mėtydamasis žemėmis.</verse>
				<verse number="14">Karalius ir visi su juo esantys kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai.</verse>
				<verse number="15">Tuo tarpu Abšalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo.</verse>
				<verse number="16">Atėjęs pas Abšalomą, Dovydo draugas Hušajas Archas tarė: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="17">Bet Abšalomas kalbėjo Hušajui: „Ar tai tokia tavo ištikimybė draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“</verse>
				<verse number="18">Hušajas atsakė Abšalomui: „Aš nėjau, – atsakė Hušajas, – nes ką VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu!</verse>
				<verse number="19">Be to, kam turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip ir tau tarnausiu“.</verse>
				<verse number="20">Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums daryti?“</verse>
				<verse number="21">Ahitofelis atsakė Abšalomui: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos“.</verse>
				<verse number="22">Ant stogo Abšalomui buvo pastatyta palapinė, ir Abšalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse.</verse>
				<verse number="23">Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Abšalomas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Be to, Ahitofelis tarė Abšalomui: „Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir leistis šiąnakt į žygį vytis iš paskos Dovydą.</verse>
				<verse number="2">Aš pasivysiu jį nuvargusį ir nuleidusį rankas, įvarysiu jam siaubą. Kai visi su juo esantys žmonės pabėgs, užmušiu tik karalių.</verse>
				<verse number="3">Tada visą tautą sugrąžinsiu tau tartum nuotaką, grįžtančią pas savo vyrą. Tu tik vieno žmogaus gyvasties teieškai, kad visa tauta būtų taikoje“.</verse>
				<verse number="4">Patarimas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio seniūnams.</verse>
				<verse number="5">Tada Abšalomas tarė: „Prašyčiau pašaukti ir Hušają Archą, kad galėtume išgirsti, ką jis pasakys“.</verse>
				<verse number="6">Hušajui atėjus, Abšalomas tarė: „Šitaip kalbėjo Ahitofelis. Ar darysime, kaip jis pataria? Jeigu ne, ką tu sakai?“ –</verse>
				<verse number="7">„Šį kartą patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras“, – atsakė Hušajas Abšalomui.</verse>
				<verse number="8">Hušajas tęsė: „Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs galiūnai. Jie įniršę kaip meška, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas prityręs kare ir nakties nepraleis su kariais.</verse>
				<verse number="9">Tikėk manimi, net dabar jis pasislėpęs kur nors oloje ar kokioje kitoje vietoje. Ir jei kas nors iš mūsų karių kristų pirmo puolimo metu, kas tik apie tai išgirs, sakys: ‘Abšalomo kariuomenė buvo išskersta’.</verse>
				<verse number="10">Tuomet net narsus karys, kurio širdis tarsi liūto, nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas galiūnas, o su juo esantys kariai – narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš patariu, kad visas Izraelis nuo Dano ligi Beer Šebos – toks gausus kaip jūros smiltys – būtų surinktas prie tavęs, ir tu pats žygiuotumei į mūšį.</verse>
				<verse number="12">Taip mes užpulsime jį, kad ir kur jis būtų, ir krisime ant jo, kaip rasa krinta ant žemės. Nė vienas jų neišliks gyvas – nei jis pats, nei joks su juo esantis vyras.</verse>
				<verse number="13">O jei jis pasitrauktų kur nors į miestą, tada visas Izraelis atsineš virves prie to miesto ir tol vilks jo akmenis į slėnį, kol neliks ten nė akmenėlio“.</verse>
				<verse number="14">Abšalomas ir visas Izraelis sutiko, kad Hušajo Archo patarimas geresnis už Ahitofelio patarimą. VIEŠPATS buvo nusprendęs paversti niekais gudrų Ahitofelio patarimą, kad atneštų Abšalomui nelaimę.</verse>
				<verse number="15">Tada Hušajas pasakė kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip patarė Ahitofelis Abšalomui ir Izraelio seniūnams. Taip ir taip patariau aš.</verse>
				<verse number="16">Tad tučtuojau pasiųskite žodį Dovydui: ‘Nenakvok prie perėjų į dykumą, bet tuoj pat pereik. Antraip karalius ir su juo esantys žmonės bus sunaikinti’“.</verse>
				<verse number="17">Jehonatanas ir Ahimaacas laukė prie En Rogelio. Tarnaitė nueidavo ir nunešdavo jiems žodį, o jie savo ruožtu nueidavo ir nunešdavo žodį Dovydui, nes patys nedrįso pasirodyti ir įžengti į miestą.</verse>
				<verse number="18">Bet vienas vaikinas pamatė juos ir pranešė Abšalomui. Tad juodu tučtuojau pakilo ir nuskubėjo į Bahurimus, prie namų vieno žmogaus, kieme turinčio šulinį, ir nusileido į jį.</verse>
				<verse number="19">O to vyro žmona, paėmusi dangalą, užklojo šulinio angą ir taip apskleidė grūdais, kad nebūtų galima pastebėti.</verse>
				<verse number="20">Atėję pas moterį prie namų, Abšalomo tarnai klausė: „Kur Ahimaacas ir Jehonatanas?“ Moteris atsakė jiems: „Jiedu prieš valandėlę praėjo ir nuėjo upės link“. Paieškoję ir neradę, jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Vos jiems nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėjo pranešti Dovydui. Jie sakė Dovydui: „Pakilk! Tučtuojau pereik upę, nes tokį ir tokį patarimą prieš jus davė Ahitofelis“.</verse>
				<verse number="22">Dovydas ir visi su juo buvę žmonės tuojau pat leidosi į kelionę ir perėjo Jordaną. Iki aušros nebuvo likę nė vieno, neperėjusio Jordano.</verse>
				<verse number="23">Matydamas, kad jo patarimas nevykdomas, Ahitofelis pasibalnojo asilą ir išjojo namo į savo miestą. Sutvarkęs namų reikalus, jis pasikorė. Palaidotas jis buvo savo tėvo kape.</verse>
				<verse number="24">Dovydas buvo pasiekęs Mahanaimus, kai Abšalomas ir visi su juo buvę Izraelio vyrai perėjo Jordaną.</verse>
				<verse number="25">Kariuomenės vadu vietoj Joabo Abšalomas buvo paskyręs Amasą. Amasa buvo sūnus izraelito, vardu Itra, kuris buvo paėmęs žmona Nahašo dukterį Abigalę, Joabo motinos Cerujos seserį.</verse>
				<verse number="26">Izraelitai ir Abšalomas pasistatė stovyklą Gileado žemėje.</verse>
				<verse number="27">Dovydui pasiekus Mahanaimus, Nahašo sūnus Šobis iš Rabat Amono, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas Gileadietis iš Rogelimų</verse>
				<verse number="28">atgabeno guolių, dubenų ir molinių indų, taip pat kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupelių ir lęšių,</verse>
				<verse number="29">medaus ir varškės, avių ir sūrio iš kaimenės Dovydui ir su juo esantiems žmonėms valgyti. Jie sakė sau: „Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tada Dovydas atliko su juo esančių pajėgų apžiūrą ir paskyrė tūkstantininkus bei šimtininkus.</verse>
				<verse number="2">Dovydas padalijo kariuomenę į tris dalis: vieną trečdalį pavedė Joabui, kitą – Joabo broliui Cerujos sūnui Abišajui ir trečią – Itajui Gatiečiui. Karalius kalbėjo kariams: „Ir aš pats su jumis žygiuosiu“. –</verse>
				<verse number="3">„Tu nežygiuosi į mūšį, – atsakė kariai, – nes jei mes ir bėgtume, jei net pusė mūsų žūtų, likusieji į mus dėmesio nekreips. O tu atstoji dešimt tūkstančių tokių kaip mes! Todėl tau geriau padėti mums iš miesto“.</verse>
				<verse number="4">Karalius jiems atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia“. Tad karalius stovėjo šalia miesto vartų, kai kariuomenė išžygiavo būriais po šimtą ir po tūkstantį.</verse>
				<verse number="5">Joabui, Abišajui ir Itajui karalius įsakė, tardamas: „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu“. Visi kariai girdėjo karalių, duodantį įsakymą didžiūnams dėl Abšalomo.</verse>
				<verse number="6">Tad kariuomenė išėjo į lauką prieš Izraelį. Mūšis vyko Efraimo miške.</verse>
				<verse number="7">Ten Izraelio pajėgos buvo Dovydo šalininkų nugalėtos, tą dieną įvyko didelės skerdynės, ir žuvo dvidešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="8">Mūšis išsiplėtė į visą tą sritį; tą dieną miškas surijo daugiau aukų negu kalavijas.</verse>
				<verse number="9">Su Dovydo šalininkais Abšalomas susidūrė netikėtai. Abšalomas jojo ant mulo, ir mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio sėdėjo, nuėjo sau.</verse>
				<verse number="10">Tai pamatęs, vienas vyrų pranešė Joabui: „Ką tik mačiau Abšalomą, pakibusį po ąžuolu“.</verse>
				<verse number="11">Joabas tarė tam pranešusiam vyrui: „Tad kodėl neprismeigei jo ten prie žemės? Būčiau davęs tau dešimt sidabro šekelių ir diržą“.</verse>
				<verse number="12">Bet tas vyras Joabui atsakė: „Net jei rankoje jausčiau tūkstančio sidabro šekelių svorį, prieš karaliaus sūnų rankos nekelčiau, nes karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Dėlei manęs saugokite jaunąjį Abšalomą!’</verse>
				<verse number="13">Net jeigu ir būčiau susiviliojęs, nuo karaliaus nėra nieko paslėpta, o tu būtumei laikęsis nuošaliai“.</verse>
				<verse number="14">„Negaliu su tavimi tiek laiko gaišti!“ – atsakė Joabas. Pasiėmęs tris ietis, įsmeigė jas į dar gyvo Abšalomo, kabančio po ąžuolu, širdį.</verse>
				<verse number="15">Po to dešimt jaunų Joabo ginklanešių, apsupę Abšalomą, puolė ir užmušė jį.</verse>
				<verse number="16">Tada Joabas papūtė ragą, ir kariai izraelitų toliau nebesivijo, nes Joabas sulaikė karius.</verse>
				<verse number="17">Paėmę Abšalomą, jie įmetė jį į gilią duobę miške ir sukrovė ant jo labai didelę krūvą akmenų. Tuo tarpu visi izraelitai išbėgiojo į namus.</verse>
				<verse number="18">Dar gyvas būdamas, Abšalomas buvo padirbęs ir pasistatęs sau paminklą Karaliaus slėnyje. „Neturiu sūnaus, – sakė jis, – kuris išlaikytų mano vardo atminimą“. Paminklą pavadino savo vardu, užtat ir šiandien jis vadinamas Abšalomo paminklu.</verse>
				<verse number="19">Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Prašau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos“.</verse>
				<verse number="20">Bet Joabas jam sakė: „Šiandien žinios neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!“</verse>
				<verse number="21">Tuomet Joabas tarė vienam kušitui: „Eik ir pranešk karaliui, ką matei“. Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo.</verse>
				<verse number="22">O Cadoko sūnus Ahimaacas vėl tarė Joabui: „Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą“. Joabas kalbėjo: „Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!“ –</verse>
				<verse number="23">„Trūks plyš, – užsispyrusiai tvirtino jis, – aš bėgsiu“. „Tai bėk!“ – tarė Joabas. Tada Ahimaacas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.</verse>
				<verse number="24">O Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų. Sargybinis buvo palypėjęs ant vartų stogo prie miesto sienos. Jis dairėsi ir pamatė vyrą, bėgantį vieną.</verse>
				<verse number="25">Sargybinis sušuko ir pranešė karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai jo lūpose žinia“. Jam artėjant,</verse>
				<verse number="26">sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir pašaukė nuo vartų, tardamas: „Žiūrėk, ir kitas vyras bėga vienas!“ Karalius tarė: „Ir šis atneša žinią“.</verse>
				<verse number="27">O sargybinis tarė: „Man regis, kad pirmasis bėga, kaip bėga Cadoko Ahimaacas“. Karalius atsakė: „Jis geras vyras ir su gera žinia ateina“.</verse>
				<verse number="28">Ahimaacas šaukė karaliui: „Ramybė!“ Parpuldamas kniūbsčias prieš karalių veidu ant žemės, jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė vyrus, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių“.</verse>
				<verse number="29">Karalius klausė: „Ar mano vaikas Abšalomas sveikas?“ Ahimaacas atsakė: „Joabui išsiunčiant tavo tarną, mačiau didelį sąmyšį, bet kas ten vyko, nežinau“.</verse>
				<verse number="30">– „Paėjėk į šalį ir palauk čia“, – tarė jam karalius. Jis paėjėjo ir laukė.</verse>
				<verse number="31">Kaip tik tuo metu atėjo kušitas. „Gera žinia mano viešpačiui karaliui, – tarė kušitas, – nes šiandien VIEŠPATS apgynė tave nuo visų, kurie buvo sukilę prieš tave!“ –</verse>
				<verse number="32">„Ar sveikas mano vaikas Abšalomas?“ – klausė kušitą karalius. „Teįvyksta taip, kaip tam jaunuoliui, visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, maištaujantiems prieš tave ir siekiantiems pikta!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Karalius buvo labai susijaudinęs. Jis užlipo į kambarį viršum vartų ir verkė. Ir lipdamas raudojo: „O mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“</verse>
				<verse number="2">Joabui buvo pranešta: „Karalius verkia ir rauda Abšalomo“.</verse>
				<verse number="3">Tos dienos pergalė visai kariuomenei pavirto gedulu, nes kariai girdėjo tą dieną sakant: „Karalius aimanuoja dėl sūnaus“.</verse>
				<verse number="4">Kariuomenė tą dieną įsėlino į miestą vogčiomis, kaip gėdydamiesi įsėlina vogčiomis iš mūšio pabėgę kariai.</verse>
				<verse number="5">Tuo tarpu karalius, prisidengęs veidą, nesiliovė visu balsu šaukti: „O mano sūnau Abšalomai! O Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“</verse>
				<verse number="6">Tada Joabas įėjo į vidų pas karalių ir tarė: „Šiandien tu privertei rausti iš gėdos visus savo tarnus, išgelbėjusius tavo gyvybę, tavo sūnų ir dukterų gyvybę, žmonų ir sugulovių gyvybę,</verse>
				<verse number="7">rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kariai tau nieko nereiškia. Dabar suprantu, kad tavo akyse būtų teisinga, jeigu šiandien Abšalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę.</verse>
				<verse number="8">Tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdis! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar“.</verse>
				<verse number="9">Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kariams buvo paskelbta: „Žiūrėkite, karalius sėdi soste miesto vartuose!“ Visa kariuomenė atėjo pas karalių. Tuo tarpu visi izraelitai buvo išbėgioję į namus.</verse>
				<verse number="10">Visose Izraelio giminėse visi žmonės ginčijosi. Kai kurie sakė: „Karalius išgelbėjo mus iš priešų rankos, išlaisvino iš filistinų nagų ir turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.</verse>
				<verse number="11">Bet Abšalomas, kurį patepėme sau karaliumi, mirė mūšyje. Tad kodėl nieko nesakote apie karaliaus sugrąžinimą?“</verse>
				<verse number="12">Viso Izraelio šnekos apie tai pasiekė karalių jo būste. Tad Dovydas pasiuntė žodį kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Sakykite Izraelio seniūnams: ‘Kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių į jo rūmus?</verse>
				<verse number="13">Esate mano broliai, mano kūnas ir mano kraujas! Tad kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių?’</verse>
				<verse number="14">O Amasai sakykite: ‘Argi tu nesi mano kūnas ir mano kraujas? Tepadaro man tai Dievas ir dar teprideda, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu mano akivaizdoje nuo dabar vietoj Joabo’“.</verse>
				<verse number="15">Amasa paveikė visų kaip vieno Judo žmonių širdis, ir jie pasiuntė žodį karaliui: „Sugrįžk ir tu, ir visi tavo tarnai“.</verse>
				<verse number="16">Tad karalius leidosi į kelionę atgal ir nuėjo prie Jordano, o Judo žmonės atėjo į Gilgalą karaliaus pasitikti ir pervesti jo per Jordaną.</verse>
				<verse number="17">Geros sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimų, atskubėjo su Judo žmonėmis pasitikti Dovydo,</verse>
				<verse number="18">lydimas tūkstančio žmonių iš Benjamino giminės. Ir Sauliaus namų tarnas Ciba drauge su savo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų atskubėjo prie Jordano pirma karaliaus,</verse>
				<verse number="19">kad keliantis per upę padėtų karaliaus šeimynai, pasiruošęs jam patarnauti. Geros sūnus Šimis puolė ant kelių prieš karalių, kai šis rengėsi pereiti Jordaną.</verse>
				<verse number="20">Jis tarė karaliui: „Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu ir teneatsimena, kaip tavo tarnas nusikalto tą dieną, kai mano viešpats karalius paliko Jeruzalę! Teneima karalius to į širdį!</verse>
				<verse number="21">Tavo tarnas žino, kad jis nusidėjo, todėl štai šiandien pirmas iš visų Juozapo namų atėjau pasitikti savo viešpaties karaliaus“.</verse>
				<verse number="22">Tada Cerujos sūnus Abišajas prašneko: „Argi Šimis neturi būti nubaustas mirtimi už tai, kad keikė VIEŠPATIES pateptąjį?“</verse>
				<verse number="23">Bet Dovydas tarė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs, kad jūs turėtumėte šiandien man priešais tapti? Nejau šiandien bus kas nors baudžiamas mirtimi Izraelyje? Argi aš nežinau, kad šiandien vėl esu Izraelio karalius?“</verse>
				<verse number="24">Tada karalius tarė Šimiui: „Tu nemirsi!“ Karalius jam prisiekė.</verse>
				<verse number="25">Ir Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas atėjo pasitikti karaliaus. Jis nebuvo nei kojų pirštų nagų karpęs, nei barzdos kirpęs, nei drabužių plovęs nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki tos dienos, kada karalius saugiai sugrįžo.</verse>
				<verse number="26">Jam atėjus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius jį klausė: „Kodėl nėjai su manimi, Mefi Bošetai?“</verse>
				<verse number="27">„Mano viešpatie karaliau, – atsakė jis, – mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas jam paliepė: ‘Pabalnok man asilą, kad galėčiau sėsti ant jo ir vykti su karaliumi’, – nes tavo tarnas raišas.</verse>
				<verse number="28">Ciba apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui. Bet mano viešpats karalius yra tarsi Dievo angelas. Tad daryk, kas gera tavo akyse.</verse>
				<verse number="29">Juk nors visi mano tėvo namai buvo tik mirties verti, tu pasodinai savo tarną tarp valgančių prie tavo stalo. Tad kokią teisę turiu dar šauktis karaliaus?“</verse>
				<verse number="30">Karalius jam atsakė: „Kam gi kalbėti daugiau apie tavo reikalus? Aš nusprendžiau: tu ir Ciba pasidalysite nuosavybę“. –</verse>
				<verse number="31">„Tegu jis ir visą pasiima, – tarė Mefi Bošetas karaliui, – nes mano viešpats karalius sugrįžo saugus į savo rūmus“.</verse>
				<verse number="32">Barzilajas Gileadietis buvo atėjęs iš Rogelimų. Jis paėjėjo su karaliumi iki Jordano, norėdamas palydėti per Jordaną.</verse>
				<verse number="33">Barzilajas buvo labai senas – turėjo aštuoniasdešimt metų – ir buvo aprūpinęs karalių maistu, jam būnant Mahanaimuose, nes buvo labai turtingas žmogus.</verse>
				<verse number="34">Karalius tarė Barzilajui: „Pereik upę su manimi; aš pasirūpinsiu tavimi senatvėje“.</verse>
				<verse number="35">Bet Barzilajas atsakė karaliui: „Kiek metų man dar liko gyventi, kad eičiau su karaliumi į Jeruzalę?</verse>
				<verse number="36">Dabar man aštuoniasdešimt metų. Argi aš galiu atskirti, kas gera ir kas pikta? Argi begali tavo tarnas skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų? Tad kam gi tavo tarnas turėtų dar apsunkinti savo viešpatį karalių?</verse>
				<verse number="37">Tavo tarnas vos galėtų pereiti Jordaną su karaliumi! Už ką turėtų karalius man atlyginti tokiu dosniu atlygiu?</verse>
				<verse number="38">Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėtų mirti savo mieste, arti savo tėvo ir motinos kapų. Bet štai tavo tarnas Kimhamas. Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse“.</verse>
				<verse number="39">Karalius atsakė: „Kimhamas pereis upę su manimi, ir aš darysiu jam, kas gera tavo akyse. Ko tik iš manęs nori, padarysiu!“</verse>
				<verse number="40">Visi žmonės perėjo Jordaną. Karalius, pasiruošus pereiti upę, pabučiavo Barzilają ir atsisveikino. Tada Barzilajas sugrįžo į namus.</verse>
				<verse number="41">O karalius nuėjo Gilgalo link, ir Kimhamas ėjo su juo. Visi Judo giminės kariai ir pusė Izraelio kariuomenės palydėjo karalių per upę.</verse>
				<verse number="42">Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių. „Kodėl, – klausė jie karalių, – mūsų broliai, Judo giminės vyrai, užvaldė tave, pervedė per Jordaną karalių ir jo šeimyną drauge su visais Dovydo vyrais?“</verse>
				<verse number="43">Judo vyrai Izraelio vyrams atsakė: „Todėl, kad karalius mūsų artimas giminaitis. Ko pykstate dėl to? Ar mes suvalgėme ką nors, kas priklauso karaliui? Ar davė jis mums kokių dovanų?“</verse>
				<verse number="44">O Izraelio vyrai Judo vyrams sakė: „Mes turime dešimt dalių karaliuje ir Dovyde turime daugiau už jus! Tad kodėl su mumis nesiskaitote? Argi ne mes pirmi siūlėme, kad mūsų karalius būtų sugrąžintas“. Bet Judo vyrų žodžiai buvo griežtesni už Izraelio vyrų žodžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad ten buvo vienas niekšas, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Jis pūtė ragą, šaukdamas: „Nėra Dovyde mums dalies, nėra Jesės sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!“</verse>
				<verse number="2">Visi Izraelio vyrai pasitraukė nuo Dovydo ir sekė Bichrio sūnų Šebą, bet Judo vyrai liko ištikimi savo karaliui nuo Jordano iki Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Dovydas parvyko į savo rūmus Jeruzalėje. Karalius paėmė anas dešimt sugulovių, paliktų rūpintis rūmais, uždarė jas į saugomus namus ir ten jas aprūpino, bet pas jas nebeidavo. Taigi jos liko atskirtos iki savo mirties dienos kaip gyvanašlės.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius tarė Amasai: „Per tris dienas sušauk Judo vyrus pas mane. Ateik ir pats!“</verse>
				<verse number="5">Amasa išvyko sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau negu jam buvo paskirta.</verse>
				<verse number="6">Tad Dovydas tarė Abišajui: „Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos už Abšalomą. Paimk savo valdovo tarnus ir vykis, kad kartais jis nesusirastų įtvirtintų miestų ir nepabėgtų nuo mūsų“.</verse>
				<verse number="7">Joabo vyrai, keretai bei peletai, ir visi galiūnai išžygiavo jam iš paskos. Vydamiesi Bichrio sūnų Šebą, jie išžygiavo iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="8">Kai jau buvo netoli didžiojo akmens Gibeone, Amasa atėjo jų pasitikti. Joabas vilkėjo karišką drabužį, viršum jo buvo prisijuosęs kalaviją, pritvirtintą makštyje prie juosmens. Jam žengiant pirmyn, jis išslydo.</verse>
				<verse number="9">Joabas tarė Amasai: „Kaip tau einasi, mano broli?“ – ir dešine ranka suėmė Amasą už barzdos, lyg bučiuodamas.</verse>
				<verse number="10">Amasa kalavijo Joabo kairėje rankoje nepastebėjo. Joabas taip smogė jam į pilvą, kad jo viduriai išsivertė ant žemės, ir jis mirė. Antro smūgio jam suduoti nebereikėjo. Po to Joabas ir jo brolis Abišajas leidosi vytis Bichrio sūnaus Šebos.</verse>
				<verse number="11">O vienas Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos lavono, sušuko: „Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, teseka Joabą!“</verse>
				<verse number="12">Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stoviniuoja, jis nuvilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu.</verse>
				<verse number="13">Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą.</verse>
				<verse number="14">Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Abel Bet Maakos. Visa bichrių kiltis susirinko ir nusekė paskui jį į miestą.</verse>
				<verse number="15">Joabo pajėgos apgulė jį Abel Bet Maakoje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti.</verse>
				<verse number="16">Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: „Klausykite! Klausykite! Prašau pasakyti Joabui: ‘Prieik, aš noriu su tavimi pasikalbėti’“.</verse>
				<verse number="17">Jam priėjus artyn, moteris paklausė: „Ar tu Joabas?“ – „Taip“, – atsakė jis. Tuomet ji tarė jam: „Klausyk savo tarnaitės žodžių“. – „Klausau“, – šis atsakė.</verse>
				<verse number="18">Ji tęsė: „Senovėje žmonės sakydavo: ‘Tegu jie teiraujasi Abelyje’, – ir taip išspręsdavo reikalą.</verse>
				<verse number="19">Aš esu viena taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti Izraelio motiniškąjį miestą! Kodėl turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?“</verse>
				<verse number="20">Joabas atsakė: „Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu!</verse>
				<verse number="21">Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto“. Moteris patikino Joabą: „Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą“.</verse>
				<verse number="22">Moteris nuėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir numetė Joabui. Jis liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.</verse>
				<verse number="23">Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, o Jehojados sūnus Benaja – keretų ir peletų galva;</verse>
				<verse number="24">Adoramas vadovavo lažo darbams, Ahiludo sūnus Juozapatas buvo raštinės viršininkas,</verse>
				<verse number="25">Ševa – raštininkas, o Cadokas ir Abjataras – kunigai.</verse>
				<verse number="26">Ir Ira iš Jayro palikuonių buvo Dovydo kunigas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Dovydui valdant badas tęsėsi metai po metų trejus metus. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS tarė: „Saulius ir jo namai užsitraukė kraujo kaltę, nes žudė gibeoniečius“.</verse>
				<verse number="2">Tad karalius pasišaukė gibeoniečius ir kalbėjosi su jais. Gibeoniečiai buvo ne izraelitai, o likutis amoritų, kuriuos izraelitai buvo prisiekę apsaugoti, o Saulius, stengdamasis Izraelio ir Judo žmonių labui, buvo bandęs juos sunaikinti.</verse>
				<verse number="3">Dovydas klausė gibeoniečių: „Ką turiu daryti dėl jūsų? Kaip turiu permaldauti, kad laimintumėte VIEŠPATIES paveldą?“</verse>
				<verse number="4">Gibeoniečiai atsakė jam: „Mūsų ginčas su Sauliumi ir jo namais negali būti išspręstas sidabru ar auksu nei nubaudžiant mirtimi bet kokį žmogų Izraelyje“. Dovydas atsakė: „Ką tik sakysite, tą padarysiu“.</verse>
				<verse number="5">Tada jie tarė karaliui: „Už tą žmogų, skerdusį mus ir ketinusį išnaikinti, kad neišliktume niekur Izraelio žemėje,</verse>
				<verse number="6">tebūna mums perduoti septyni jo vyriški palikuonys, ir mes pamausime juos ant baslių VIEŠPATIES akivaizdoje Sauliaus, VIEŠPATIES išrinktojo, Gibėjoje“. Karalius atsakė: „Perduosiu“.</verse>
				<verse number="7">Karalius pasigailėjo Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnaus Mefi Bošeto dėl priesaikos tarp jų VIEŠPATIES akivaizdoje, tarp Dovydo ir Sauliaus sūnaus Jehonatano.</verse>
				<verse number="8">Bet karalius paėmė du Ajos dukters Ricpos sūnus – Armonį ir Mefi Bošetą, kuriuos ji pagimdė Sauliui, bei penkis Sauliaus dukters Merabos sūnus, kuriuos ji pagimdė Barzilajo Meholiečio sūnui Adrieliui,</verse>
				<verse number="9">ir perdavė juos gibeoniečiams. Jie pamovė juos ant baslių ant kalno VIEŠPATIES akivaizdoje. Visi septyni mirė tuo pačiu metu. Jie buvo nužudyti pirmomis pjūties dienomis – miežiapjūtės pradžioje.</verse>
				<verse number="10">Ajos duktė Ricpa, paėmusi ašutinę, pasitiesė ją ant uolos. Ji buvo ten nuo pjūties pradžios, neleisdama dieną padangių paukščiams tūpti ant kūnų, o naktį laukiniams žvėrims prieiti, kol ant jų pradėjo lietus lyti iš dangaus.</verse>
				<verse number="11">Dovydui buvo pranešta, ką Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė, buvo padariusi.</verse>
				<verse number="12">Ir Dovydas nuvyko paimti Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulų iš Jabeš Gileado gyventojų, kurie buvo pavogę juos iš aikštės Bet Šeane, kur filistinai buvo juos pakorę tą dieną, kai užmušė Saulių ant Gilbojos.</verse>
				<verse number="13">Iš ten jis pargabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus, surinkdamas ir kaulus tų, kurie buvo pamauti ant baslių.</verse>
				<verse number="14">Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulai buvo palaidoti Celoje, Benjamino žemėje, jo tėvo Kišo kape. Ir kai buvo padaryta visa, ką karalius buvo įsakęs, Dievas suteikė atgaivą kraštui.</verse>
				<verse number="15">Vėl kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas su savo vyrais nužygiavo į mūšį ir kovojo su filistinais. Dovydas pavargo.</verse>
				<verse number="16">Vienas iš milžinų palikuonių, Išbi Benobas, bandė Dovydą užmušti. Jo bronzinė ietis svėrė tris šimtus šekelių, ir jis turėjo prisijuosęs naują kalaviją.</verse>
				<verse number="17">Bet Cerujos sūnus Abišajas atėjo jam į pagalbą, puolė filistiną ir užmušė. Tuomet Dovydo vyrai prisiekdami jam kalbėjo: „Į mūšį su mumis daugiau neisi, kad neužgesintumei Izraelio žiburio“.</verse>
				<verse number="18">Po šio įvyko kitas mūšis su filistinais prie Gobo. Tuomet Sibechajas Hušietis užmušė Safą, kilusį iš milžinų palikuonių.</verse>
				<verse number="19">Buvo ir dar vienas mūšis su filistinais prie Gobo. Betliejiečio Jaare Oregimo sūnus Elhananas užmušė Galijotą Gatietį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas.</verse>
				<verse number="20">Vėl įvyko mūšis, šį kartą – prie Gato. Ten buvo vyras milžinas, turintis šešis pirštus ant kiekvienos rankos ir šešis pirštus ant kiekvienos kojos, iš viso dvidešimt keturis. Ir jis buvo kilęs iš milžinų.</verse>
				<verse number="21">Jam tyčiojantis iš Izraelio, Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonatanas užmušė jį.</verse>
				<verse number="22">Tie keturi buvo kilę iš milžinų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais po to, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų ir iš Sauliaus rankų.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: „ VIEŠPATIE, mano Uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau!</verse>
				<verse number="3">Mano Dieve, mano Uola, kur randu pastogę! Mano skyde ir mano išganymo jėga, mano pilie ir priebėga! Tu, mano išganytojau, gelbsti mane nuo smurto!</verse>
				<verse number="4">Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo, ir buvau išvaduotas iš visų priešų.</verse>
				<verse number="5">Mat mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė.</verse>
				<verse number="6">Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko.</verse>
				<verse number="7">Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES, šaukiausi savo Dievo. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, jo ausis pasiekė mano šauksmas.</verse>
				<verse number="8">Tada sujudo ir sudrebėjo žemė, virpėjo dangaus pamatai ir svirduliavo, nes jį apėmė pyktis.</verse>
				<verse number="9">Jam iš šnervių ritosi dūmai, ryjanti ugnis – iš burnos; žarijos virto liepsnomis.</verse>
				<verse number="10">Pravėrė dangų ir nužengė; perkūnijos debesys buvo jam po kojų.</verse>
				<verse number="11">Sėdosi ant kerubo ir skrido, vėjo sparnų nešamas.</verse>
				<verse number="12">Tamsos skliautu jis apsiautė save, vandens telkiniu, perkūnijos debesimi.</verse>
				<verse number="13">Nuo jo Artumo spindesio suliepsnojo žarijos.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiasis prabilo balsu.</verse>
				<verse number="15">Paleido strėles ir juos išvaikė, siuntė žaibą ir juos sutriuškino.</verse>
				<verse number="16">Atsivėrė jūros šaltiniai, buvo atidengti pasaulio pamatai, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu.</verse>
				<verse number="17">Jis ištiesė ranką iš aukštybių, paėmė mane; jis ištraukė mane iš galingų vandenų.</verse>
				<verse number="18">Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo, nuo tų, kurie manęs nekentė, nes buvo stipresni už mane.</verse>
				<verse number="19">Mane užpuolė jie negandos dieną, bet VIEŠPATS man buvo atrama.</verse>
				<verse number="20">Jis išvedė mane į laisvę ir išgelbėjo, nes mane pamėgo.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą, atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.</verse>
				<verse number="22">Juk laikiausi VIEŠPATIES kelių ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau;</verse>
				<verse number="23">visi jo įsakai buvo man prieš akis, ir nuo jo įstatų nenuklydau.</verse>
				<verse number="24">Buvau prieš jį švarus ir saugojaus kaltės.</verse>
				<verse number="25">Užtat VIEŠPATS atmokėjo man pagal mano teisumą, pagal mano nuoširdumą jo akyse.</verse>
				<verse number="26">Su ištikimu tu elgiesi ištikimai, su tauriu galiūnu – tauriai.</verse>
				<verse number="27">Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, o su sukčiumi – gudriai.</verse>
				<verse number="28">Juk tu gelbsti nuolankiuosius, bet su panieka žiūri į išdidžiuosius.</verse>
				<verse number="29">Juk esi man žiburys, VIEŠPATIE; tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.</verse>
				<verse number="30">Juk su tavimi galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą.</verse>
				<verse number="31">Dievo kelias tobulas, VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi; jis skydas visiems, ieškantiems jame pastogės.</verse>
				<verse number="32">Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?</verse>
				<verse number="33">Dievas, mano galingoji tvirtovė, saugojo mano kelią.</verse>
				<verse number="34">Jis davė man kojas kaip stirnos ir nuvedė mane į saugias aukštumas.</verse>
				<verse number="35">Jis taip lavino mano rankas mūšiui, kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką!</verse>
				<verse number="36">Tu davei man savo apsaugos skydą, ir tavo apvaizda padarė mane didį.</verse>
				<verse number="37">Tu leidai man laisvam daug pasiekti, ir mano kojos nepaslydo.</verse>
				<verse number="38">Vijau priešus ir dorojau, negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="39">Sunaikinau juos, taip parbloškiau, kad jie daugiau nebepakilo; jie krito man po kojų.</verse>
				<verse number="40">Juk tu davei man jėgų mūšiui, privertei priešus suklupti prieš mane.</verse>
				<verse number="41">Tu privertei priešus atsukti man nugarą – tuos, kurie manęs nekenčia, – ir sudorojau juos.</verse>
				<verse number="42">Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti; jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė.</verse>
				<verse number="43">Sutryniau juos kaip žemės dulkes, sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvės purvą.</verse>
				<verse number="44">Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautoje, saugojai mane kaip tautų galvą; tauta, kurios nepažinau, man tarnavo.</verse>
				<verse number="45">Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir, vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą.</verse>
				<verse number="46">Svetimšaliai apstulbo iš baimės ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių.</verse>
				<verse number="47">Teviešpatauja VIEŠPATS! Tebūna pašlovinta mano Uola! Tebūna išaukštintas mano Dievas, Uola, duodanti man pergalę,</verse>
				<verse number="48">Dievas, kuris mane apgynė, pajungė man tautas,</verse>
				<verse number="49">padėjo man išsigelbėti nuo priešų, išaukštino prieš maištininkus, išgelbėjo nuo nuožmiųjų!</verse>
				<verse number="50">VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms, giedosiu psalmes tavo vardui.</verse>
				<verse number="51">Jis pergalės bokštas savo karaliui, rodo ištikimą meilę savo pateptajam – Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Štai paskutiniai Dovydo žodžiai: „Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė, ištarmė Dievo išaukštinto vyro, Jokūbo Dievo pateptojo, Izraelio tvirtovės numylėtinio.</verse>
				<verse number="2">Per mane kalba VIEŠPATIES Dvasia, ant mano liežuvio jo žodis.</verse>
				<verse number="3">Izraelio Dievas kalbėjo, Izraelio Uola apie mane pasakė: ‘Kas valdo žmones teisingai, valdo Dievo baimėje,</verse>
				<verse number="4">yra tarsi ryto šviesa, saulei tekant giedrą rytą žėrinti po lietaus žemės žolėje’.</verse>
				<verse number="5">Tikrai tokie yra mano namai su Dievu! Juk jis sudarė su manimi amžiną sandorą, visada tvirtą ir laiduotą. Argi jis nepadarys, kad pražystų kiekviena mano pergalė ir troškimas?</verse>
				<verse number="6">O visi bedieviai tarsi dagiai nubloškiami šalin, nes jų negalima paimti į rankas.</verse>
				<verse number="7">Kas nori juos paliesti, turi pasiimti geležinę kartį ar ieties kotą. Vietoje jie bus ugnimi visiškai sunaikinti“.</verse>
				<verse number="8">Karžygių, kuriuos turėjo Dovydas, vardai yra šie: Jošebas Basšebetas Tachkemonietis. Jis buvo trejeto galva. Viena proga jis švaistėsi savo ietimi prieš aštuonis šimtus ir užmušė juos.</verse>
				<verse number="9">Kitas po jo buvo Ahoacho sūnaus Dodojo sūnus Eleazaras. Jis buvo vienas iš trejeto su Dovydu, kai jie metė iššūkį filistinams, susirinkusiems į mūšį prie Efes Damimų. Izraelitai traukėsi,</verse>
				<verse number="10">o jis kovojo, guldydamas filistinus, kol pavargo jo žastai ir ranka sustingo prie kalavijo. Tą dieną VIEŠPATS suteikė didelę pergalę. Tada visi pabėgusieji kariai sugrįžo pas jį, bet jau tik apiplėšti negyvųjų.</verse>
				<verse number="11">Kitas po jo buvo hararo Agės sūnus Šama. Filistinai susirinko prie Lehio. Ten buvo žemės sklypas, pilnas lęšių žemės sklypas. Kariuomenė pabėgo nuo filistinų.</verse>
				<verse number="12">Bet jis kovojo sklypo viduryje ir gindamas jį nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS suteikė didelę pergalę.</verse>
				<verse number="13">Kartą per pjūtį trisdešimtuko vadų trejetas nuėjo pas Dovydą prie Adulamo olos. O filistinų būrys buvo pasistatęs stovyklą Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula – Betliejuje.</verse>
				<verse number="15">Dovydas aistringai kalbėjo: „O kad man kas duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų!“</verse>
				<verse number="16">Tada anie trys galiūnai įsiveržė į filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų ir parnešė jo Dovydui. Tačiau jo gerti jis nenorėjo ir išpylė liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="17">„Tesaugo mane VIEŠPATS, – tarė jis, – kad aš tai daryčiau! Argi galiu gerti kraują vyrų, kurie statė savo gyvastį į pavojų?“ Užtat jis jo ir negėrė. Tokie buvo trijų galiūnų žygdarbiai.</verse>
				<verse number="18">O Cerujos sūnus Joabo brolis Abišajas buvo trisdešimtuko galva. Kovojo ietimi prieš tris šimtus vyrų ir išmušė juos, įgydamas vardą šalia trejeto.</verse>
				<verse number="19">Iš trisdešimtuko jis buvo labiausiai gerbiamas ir tapo jų vadu, tačiau trejetui neprilygo.</verse>
				<verse number="20">Jehojados sūnus Benajas iš Kabceelio buvo narsus karys, atlikęs žygdarbių. Jis užmušė du Moabo Arielio sūnus. Kartą sniegingą dieną jis įlipo į vandens talpyklą ir užmušė liūtą.</verse>
				<verse number="21">Jis užmušė ir egiptietį – didelio ūgio vyrą. Egiptietis turėjo rankoje ietį, bet Benajas, stojęs prieš jį su lazda, išplėšė egiptiečiui iš rankos ietį ir užmušė jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="22">Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajo žygdarbiai. Ir jis įgijo vardą šalia trejeto galiūnų.</verse>
				<verse number="23">Trisdešimtuko jis buvo labai gerbiamas, bet trejetui neprilygo. Dovydas padarė jį savo asmens sargybos vadu.</verse>
				<verse number="24">Trisdešimtuke buvo Joabo brolis Asaelis, Dodojo iš Betliejaus sūnus Elhananas,</verse>
				<verse number="25">Šama Harodietis, Elika Harodietis,</verse>
				<verse number="26">Helecas Paletietis, Ikešo Tekojiečio sūnus Ira,</verse>
				<verse number="27">Abiezeras Anatotietis, Mebunajas Hušietis,</verse>
				<verse number="28">Calmonas Ahoachas, Mahrajas Netofietis,</verse>
				<verse number="29">Baanos Netofiečio sūnus Helebas, Ribajo iš benjaminų Gibėjos sūnus Itajas,</verse>
				<verse number="30">Benajas Piratonietis, Hidajas iš Nahale Gaašo,</verse>
				<verse number="31">Abi Albonas Arabietis, Azmavetas Bahurimietis;</verse>
				<verse number="32">Eljachba Šaalbonietis, Jašenas iš gūnių,</verse>
				<verse number="33">Jehonatanas, Šamos iš hararų sūnus; Šararo iš hararų sūnus Ahiamas,</verse>
				<verse number="34">Ahasbajo iš Maakos sūnus Elifeletas, Ahitofelio Gilojiečio sūnus Eliamas,</verse>
				<verse number="35">Hecrajas Karmelietis, Paarajas Arabietis,</verse>
				<verse number="36">Natano iš Cobos sūnus Igalas, Banis Gadas,</verse>
				<verse number="37">Celekas Amonitas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys Nachrajas Beerotietis,</verse>
				<verse number="38">Ira Itras, Garebas Itras,</verse>
				<verse number="39">Ūrija Hetitas. Iš viso – trisdešimt septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">VIEŠPATS vėl supyko ant Izraelio. Jis paskatino Dovydą prieš izraelitus, tardamas: „Eik ir suskaityk Izraelio ir Judo žmones“.</verse>
				<verse number="2">Tad karalius tarė savo kariuomenės vadui Joabui: „Pereik visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beer Šebos ir surašyk žmones, kad žinočiau jų skaičių“.</verse>
				<verse number="3">Joabas atsakė karaliui: „Tepadaugina VIEŠPATS, tavo Dievas, šimteriopai žmonių skaičių, kol mano viešpaties karaliaus akys dar gali matyti! Tačiau kam gi mano viešpats karalius nori tai daryti?“</verse>
				<verse number="4">Bet karaliaus įsakymas Joabui ir kariuomenės viršininkams liko tvirtas. Tad Joabas ir kariuomenės viršininkai po pasimatymo su karaliumi leidosi į kelionę surašyti Izraelio tautos.</verse>
				<verse number="5">Perėję Jordaną, jie pradėjo nuo Aroero ir nuo miesto slėnio viduryje ir ėjo Gado link ir Jazero kryptimi.</verse>
				<verse number="6">Po to nuėjo į Gileadą ir Kadešą hetitų srityje, į Dan Jaaną ir apėjo Sidono apylinkes,</verse>
				<verse number="7">nuėjo į Tyro tvirtovę bei visus hivų ir kanaaniečių miestus ir užbaigė prie Beer Šebos Judo Negebe.</verse>
				<verse number="8">Perėję visą kraštą, po devynių mėnesių ir dvidešimt dienų jie sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="9">Joabas pranešė karaliui surašytų į sąrašą žmonių skaičių: Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių karių, pasiruošusių pakelti kalaviją, o Judo vyrų skaičius buvo penki šimtai tūkstančių.</verse>
				<verse number="10">Bet vėliau Dovydą apėmė širdgėla dėl to, kad jis buvo skaičiavęs žmones. Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ: „Tai darydamas, VIEŠPATIE, sunkiai nusidėjau. Maldauju atleisti savo tarno kaltę, nes pasielgiau labai kvailai“.</verse>
				<verse number="11">Kitą rytą, Dovydui atsikėlus, Dovydo regėtoją pranašą Gadą pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="12">„Eik ir pasakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Siūlau tau tris dalykus, pasirink vieną iš jų, ir juo tave ištiksiu’“.</verse>
				<verse number="13">Tad Gadas atėjo pas Dovydą ir pasakė. Klausė jo: „Ar ištiks tave septynerių metų badas tavo krašte? Ar būsi bėglys nuo priešų, tris mėnesius jiems tave persekiojant? Ar bus trijų dienų maras tavo krašte? Dabar apsvarstyk ir nuspręsk, kokį atsakymą turiu duoti mane siuntusiam“.</verse>
				<verse number="14">Tada Dovydas tarė Gadui: „Man labai skaudu! Pulkime į VIEŠPATIES rankas, nes didis jo gailestingumas; į žmonių rankas aš nepulsiu“.</verse>
				<verse number="15">Tad VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą nuo to ryto iki nustatyto laiko, ir septyniasdešimt tūkstančių žmonių mirė nuo Dano ligi Beer Šebos.</verse>
				<verse number="16">Bet kai angelas ištiesė ranką Jeruzalės sunaikinti, VIEŠPATS apgailėjo nelaimę ir tarė angelui, naikinančiam žmones: „Gana! Sulaikyk savo ranką!“ Tuomet VIEŠPATIES angelas buvo prie Araunos Jebusiečio klojimo.</verse>
				<verse number="17">Pamatęs žmones naikinantį angelą, Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš vienas kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! O ką padarė šios avys? Maldauju, kad kristų tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų“.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Gadas, atėjęs pas Dovydą, tarė: „Nueik ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI ant Araunos Jebusiečio klojimo“.</verse>
				<verse number="19">Vykdydamas Gado nurodymus, Dovydas nuėjo, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="20">Arauna apsižvalgęs pamatė besiartinantį karalių ir jo dvariškius. Jis išėjo ir puolė kniūbsčias ant žemės karaliui prie kojų.</verse>
				<verse number="21">„Ko mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ – paklausė Arauna. Dovydas atsakė: „Pirkti iš tavęs klojimo, kad galėčiau pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI, ir liautųsi žmonių maras“.</verse>
				<verse number="22">Tada Arauna tarė Dovydui: „Teima mano viešpats karalius ir teatnašauja, kas gera jo akyse. Štai čia jaučiai deginamajai aukai ir kūlimo velenas bei jaučių pakinktai malkoms.</verse>
				<verse number="23">Visa tai, karaliau, Arauna atiduoda karaliui. VIEŠPATS, tavo Dievas, – pridūrė Arauna, – tepriima tavo atnašą!“</verse>
				<verse number="24">Bet karalius atsakė Araunai: „Ne! Turiu pirkti juos iš tavęs už kainą. VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aš neatnašausiu deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja“. Tad Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių.</verse>
				<verse number="25">Ten Dovydas pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas. VIEŠPATS išklausė jo maldavimo už kraštą, ir maras Izraelyje liovėsi.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="11">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Karalius Dovydas buvo pasenęs ir amžingas, ir nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo.</verse>
				<verse number="2">Jo dvariškiai vienas po kito kalbėjo jam: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta“.</verse>
				<verse number="3">Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado Abišagą Šunemietę ir atvedė pas karalių.</verse>
				<verse number="4">Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir tarnavo jam, bet karalius su ja nesuėjo.</verse>
				<verse number="5">Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimt vyrų bėgikų palydą.</verse>
				<verse number="6">Tėvas niekada nebuvo jo baręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Abšalomo ir labai dailios išvaizdos.</verse>
				<verse number="7">Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją.</verse>
				<verse number="8">Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.</verse>
				<verse number="9">Prie Zoheleto akmens netoli En Rogelio Adonijas surengė avių, jaučių ir nupenėtų veršių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius,</verse>
				<verse number="10">bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.</verse>
				<verse number="11">Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai nė nežino?</verse>
				<verse number="12">Tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono.</verse>
				<verse number="13">Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: ‹Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste›? Tad kodėl Adonijas tapo karaliumi?’</verse>
				<verse number="14">Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei“.</verse>
				<verse number="15">Batšeba įėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo labai senas. Abišaga Šunemietė tuo metu jam patarnavo.</verse>
				<verse number="16">Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko norėtum?“ – paklausė karalius.</verse>
				<verse number="17">Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’.</verse>
				<verse number="18">Bet dabar, žiūrėk, Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai.</verse>
				<verse number="19">Surengęs jaučių, nupenėtų veršių bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė.</verse>
				<verse number="20">Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste.</verse>
				<verse number="21">Antraip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais“.</verse>
				<verse number="22">Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.</verse>
				<verse number="23">Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas“. Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės.</verse>
				<verse number="24">Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’?</verse>
				<verse number="25">Juk šiandien jis nuėjo ir surengė jaučių, nupenėtų veršių ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’</verse>
				<verse number="26">Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo, nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.</verse>
				<verse number="27">Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“</verse>
				<verse number="28">Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių,</verse>
				<verse number="29">karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių!</verse>
				<verse number="30">Kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, – taip šiandien ir įvykdysiu“.</verse>
				<verse number="31">Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“</verse>
				<verse number="32">Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon,</verse>
				<verse number="33">karalius tarė: „Pasiimkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite prie Gihono.</verse>
				<verse number="34">Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Cadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’</verse>
				<verse number="35">Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi vietoj manęs bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui“. –</verse>
				<verse number="36">„Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas.</verse>
				<verse number="37">Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip tebūna jis su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.</verse>
				<verse number="38">Tada kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir keretai bei peletai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė prie Gihono.</verse>
				<verse number="39">Ten kunigas Cadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Po to jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“</verse>
				<verse number="40">Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami trimitus ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.</verse>
				<verse number="41">Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo baigę vaišintis. Girdėdamas rago gaudesį, Joabas tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“</verse>
				<verse number="42">Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. „Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių“.</verse>
				<verse number="43">Jehonatanas atsakė Adonijui: „Deja ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną.</verse>
				<verse number="44">Su juo karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir keretus bei peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo;</verse>
				<verse number="45">kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tą triukšmą girdėjote.</verse>
				<verse number="46">Dabar karaliaus soste jau sėdi Saliamonas.</verse>
				<verse number="47">Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą’. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą,</verse>
				<verse number="48">šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti’“.</verse>
				<verse number="49">Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="50">Bijodamas Saliamono, Adonijas tučtuojau nuėjo [į Padangtę] ir laikėsi aukuro ragų.</verse>
				<verse number="51">Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad neužmuš kalaviju savo tarno’“.</verse>
				<verse number="52">Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti“.</verse>
				<verse number="53">Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas tarė: „Eik į savo namus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymų, tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Baigiasi mano žemiškasis kelias. Būk stiprus ir elkis kaip vyras!</verse>
				<verse number="3">Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės Įstatyme, idant tau sektųsi visa, kad ir ką darytum, ir visur, kad ir kur eitum.</verse>
				<verse number="4">Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: ‘Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekada palikuonies Izraelio soste’.</verse>
				<verse number="5">Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneru ir Jetero sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo pralietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus.</verse>
				<verse number="6">Pasielk pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.</verse>
				<verse number="7">O Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.</verse>
				<verse number="8">Tu taip pat turi pas save Geros sūnų Šimį, benjaminą iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanaimus. Bet jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: ‘Kalaviju tavęs neužmušiu’.</verse>
				<verse number="9">Tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“.</verse>
				<verse number="10">Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="11">Izraelio karaliumi Dovydas buvo keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="12">Saliamonas sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.</verse>
				<verse number="13">Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ – paklausė ji. „Taikingai, – atsakė jis.</verse>
				<verse number="14">Tada tarė: – Turiu į tave reikalą“. – „Kalbėk“, – paliepė ji.</verse>
				<verse number="15">„Tu žinai, – kalbėjo jis, – kad karalystė priklausė man ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes VIEŠPATS jam ją skyrė.</verse>
				<verse number="16">O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. – „Sakyk“, – tarė ji.</verse>
				<verse number="17">Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona Abišagą Šunemietę“. –</verse>
				<verse number="18">„Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pasikalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“.</verse>
				<verse number="19">Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pasikalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo pasitikti ir nusilenkė jai. Tuomet atsisėdo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">„Turiu į tave vieną mažutį prašymą, – tarė ji, – neatsisakyk man jį įvykdyti“. – „Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – aš tavęs neatstumsiu“.</verse>
				<verse number="21">Ji tarė: „Tebūna duota šunemietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“.</verse>
				<verse number="22">Karalius Saliamonas atsakė motinai: „Kam gi prašai Adonijui Abišagos Šunemietės? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas jo pusėje“.</verse>
				<verse number="23">Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi!</verse>
				<verse number="24">Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus, dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“</verse>
				<verse number="25">Tad karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmę. Taip anas ir mirė.</verse>
				<verse number="26">O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi vertas mirties, šį kartą mirtimi tavęs nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią mano tėvo Dovydo priešakyje ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo.“</verse>
				<verse number="27">Saliamonas pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilojyje.</verse>
				<verse number="28">Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Abšalomo ir nebuvo rėmęs.</verse>
				<verse number="29">Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik ir paguldyk jį!“</verse>
				<verse number="30">Benajas nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir tarė: „Taip įsako karalius: ‘Išeik!’“ – „Neišeisiu! – atsakė jis, – mirsiu čia!“ Tada Benajas pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas ir taip man atsakė“.</verse>
				<verse number="31">Karalius tarė jam: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo.</verse>
				<verse number="32">Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes mano tėvui nežinant jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.</verse>
				<verse number="33">Tekrinta jų kraujo kaltė amžinai ant Joabo ir jo palikuonių, o palaima iš VIEŠPATIES tebūna amžinai su Dovydu, jo palikuonimis, namais ir sostu“.</verse>
				<verse number="34">Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje.</verse>
				<verse number="35">Kariuomenės vadu vietoj jo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoj Abjataro karalius paskyrė kunigą Cadoką.</verse>
				<verse number="36">Tada karalius pasišaukė Šimį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir gyvenk ten. Niekada ir niekur kitur neišeik!</verse>
				<verse number="37">Tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. –</verse>
				<verse number="38">„Įsakymas teisingas, – atsakė Šimis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Tad Šimis gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.</verse>
				<verse number="39">Atsitiko taip, kad po trejeto metų du Šimio vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai Šimiui buvo pranešta: „Tavo vergai Gate“, –</verse>
				<verse number="40">Šimis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimis sugrįžo su vergais.</verse>
				<verse number="41">Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžo,</verse>
				<verse number="42">karalius liepė pašaukti Šimį ir tarė jam: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: ‘Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi’? Argi tu man neatsakei: ‘Įsakymas teisingas. Aš sutinku’?</verse>
				<verse number="43">Tad kodėl nesilaikei VIEŠPAČIUI duotos priesaikos ir įsakymo, kurį tau daviau?“</verse>
				<verse number="44">Be to, karalius pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, ką padarei mano tėvui Dovydui. Dabar VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos.</verse>
				<verse number="45">O karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“</verse>
				<verse number="46">Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimį. Taip jis ir mirė. Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parsivedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol nebaigė statyti savo rūmų, VIEŠPATIES Namų ir mūro sienų aplink Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose.</verse>
				<verse number="4">Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="5">Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ – tarė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu taip pat išlaikei jam didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien.</verse>
				<verse number="7">Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti.</verse>
				<verse number="8">O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei suskaičiuota, nei suskaityta.</verse>
				<verse number="9">Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą?“</verse>
				<verse number="10">Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="11">Dievas tarė jam: „Kadangi to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas teisinga,</verse>
				<verse number="12">aš įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs.</verse>
				<verse number="13">Suteiksiu ir to, ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs.</verse>
				<verse number="14">Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, suteiksiu tau ilgą gyvenimą“.</verse>
				<verse number="15">Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė.</verse>
				<verse number="17">Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį.</verse>
				<verse number="18">Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi.</verse>
				<verse number="19">Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė.</verse>
				<verse number="20">Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės.</verse>
				<verse number="21">Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau“.</verse>
				<verse number="22">Bet kita moteris prakalbo: „Ne! Tai mano sūnus – gyvasis, o negyvasis – tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.</verse>
				<verse number="23">Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus – gyvasis’, – o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus – negyvasis, o mano sūnus – gyvasis’“.</verse>
				<verse number="24">Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją,</verse>
				<verse number="25">karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.</verse>
				<verse number="26">Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie, – šaukė ji, – atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“</verse>
				<verse number="27">Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, – tarė jis, – neužmuškite jo! Ji jo motina“.</verse>
				<verse number="28">Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dabar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="2">Jo aukštieji pareigūnai buvo šie: kunigo Cadoko sūnus Azarijas – kunigas,</verse>
				<verse number="3">Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija – raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas – raštinės viršininkas,</verse>
				<verse number="4">Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei, Cadokas ir Abjataras – kunigai,</verse>
				<verse number="5">Natano sūnus Azarijas – valdytojų galva, kunigo Natano sūnus Zabudas – kunigas ir karaliaus palydovas,</verse>
				<verse number="6">Ahišaras – karaliaus dvaro prievaizdas ir Abdos sūnus Adoniramas – lažo prievaizdas.</verse>
				<verse number="7">Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus.</verse>
				<verse number="8">Jų vardai buvo šie: Ben Hūras Efraimo aukštumose,</verse>
				<verse number="9">Ben Dekeras Makace, Šaalbimuose, Bet Šemeše ir Elon Bet Hanane,</verse>
				<verse number="10">Ben Hesedas Arubotuose (jis valdė Sochoją ir visą Hefero sritį),</verse>
				<verse number="11">Ben Abinadabas visame Nafat Dore (jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata),</verse>
				<verse number="12">Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet Šeane, kuris yra šalia Cartano žemiau Jezreelio, – nuo Bet Šeano ligi Abel Meholos, iki pat kito Jokmoamo krašto,</verse>
				<verse number="13">Ben Geberas Ramot Gileade, valdęs Manaso sūnaus Jayro gyvenvietes Gileade, taip pat Argobo sritį Bašane – šešiasdešimt didelių miestų su mūro sienomis ir varinėmis vartų velkėmis,</verse>
				<verse number="14">Idojo sūnus Ahinadabas Mahanaimuose,</verse>
				<verse number="15">Ahimaazas Naftalio giminėje (jis irgi buvo paėmęs žmona Saliamono dukterį Basmatą),</verse>
				<verse number="16">Hušajo sūnus Baana Ašero giminėje ir Bealotuose,</verse>
				<verse number="17">Paruacho sūnus Juozapatas Isacharo giminėje,</verse>
				<verse number="18">Elos sūnus Šimis Benjamino giminėje,</verse>
				<verse number="19">Ūrio sūnus Geberas Gileado srityje, amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėje. Be to, buvo vienas valdytojas Judo krašte.</verse>
				<verse number="20">Judas ir Izraelis buvo tokie gausūs kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Saliamono valdžia apėmė visas karalystes nuo Eufrato iki filistinų krašto, net iki pat Egipto ribos. Jos davė duoklę ir buvo Saliamonui pavaldžios per visą jo gyvenimą.</verse>
				<verse number="2">Kasdienis Saliamono aprūpinimas maistu buvo trisdešimt korų geriausių miltų, šešiasdešimt korų rupių miltų,</verse>
				<verse number="3">dešimt penėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtas avių bei ožkų, neskaitant stirnų, gazelių, stirninų ir penėtų paukščių.</verse>
				<verse number="4">Mat jis valdė visą sritį į vakarus nuo Eufrato, visus karalius į vakarus nuo Eufrato, nuo Tifsacho iki Gazos ir taikiai sugyveno su visais aplinkiniais kaimynais.</verse>
				<verse number="5">Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių gardų kovos vežimų arkliams ir dvylika tūkstančių raitelių.</verse>
				<verse number="7">Anie valdytojai, kiekvienas savo mėnesį, aprūpindavo maistu Saliamoną ir visus, kurie ateidavo sėstis prie Saliamono stalo. Jie stengdavosi, kad nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="8">Pagal savo pareigas kiekvienas jų atgabendavo taip pat miežių bei šiaudų arkliams ir ristūnams į vietas, kur jie buvo laikomi.</verse>
				<verse number="9">Be to, Dievas apdovanojo Saliamoną nepaprastai didele išmintimi ir įžvalgumu, neaprėpiama širdimi, kaip neaprėpiamos yra pajūrio smiltys.</verse>
				<verse number="10">Saliamono išmintis viršijo visų rytiečių ir viso Egipto išmintį.</verse>
				<verse number="11">Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, išmintingesnis už Etaną Ezerachą ir už Maholo sūnus – Hemaną, Kalkolą ir Dardą. Jo garsas pasklido po visas kaimynų tautas.</verse>
				<verse number="12">Jis sudėjo tris tūkstančius patarlių, o jo dainų buvo tūkstantis ir penkios.</verse>
				<verse number="13">Jis galėdavo kalbėti apie medžius nuo kedro, esančio Libane, iki yzopo, augančio sienoje; jis galėdavo kalbėti apie gyvulius, paukščius ir žuvis.</verse>
				<verse number="14">Saliamono klausytis atvykdavo iš visų kraštų žmonės, siunčiami visų žemės karalių, išgirdusių apie jo išmintį.</verse>
				<verse number="15">Tyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas pateptas karaliumi vietoj savo tėvo, nusiuntė savo dvariškius pas jį, nes visada buvo Dovydo bičiulis.</verse>
				<verse number="16">Saliamonas pasiuntė Hiramui tokį žodį:</verse>
				<verse number="17">„Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti Namų VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui per jam grasinančius priešus, kol VIEŠPATS nebuvo jų padėjęs jam po kojų.</verse>
				<verse number="18">Bet dabar VIEŠPATS, mano Dievas, suteikė man visokeriopą ramybę. Nėra nei priešų, nei nelaimių.</verse>
				<verse number="19">Tad ketinu pastatyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kaip VIEŠPATS yra mano tėvui pasakęs: ‘Tavo sūnus, kurį aš pasodinsiu į tavo sostą vietoj tavęs, pastatys Namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="20">Tad įsakyk Libane man kirsti kedrus. Mano tarnai darbuosis su tavo tarnais, ir aš mokėsiu tau kokią tik nustatysi algą savo tarnams, nes tu žinai, kad niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai“.</verse>
				<verse number="21">Saliamono žodžius išgirdęs, Hiramas labai apsidžiaugė. „Tebūna šiandien pašlovintas VIEŠPATS, – tarė jis, – kad davė Dovydui išmintingą sūnų šiai gausiai tautai valdyti!“</verse>
				<verse number="22">Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visų kedro ir kipariso rąstų, kokių tau reikia.</verse>
				<verse number="23">Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš liepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten liepsiu juos išardyti, kad galėtum pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokio būsiu nurodęs“.</verse>
				<verse number="24">Tad Hiramas patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo,</verse>
				<verse number="25">o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų geriausio aliejaus. Toks buvo metinis Saliamono atsilyginimas Hiramui.</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS suteikė Saliamonui išminties, kaip buvo jam pažadėjęs. Tarp Hiramo ir Saliamono buvo taika, ir jiedu sudarė sandorą.</verse>
				<verse number="27">Karalius Saliamonas uždėjo lažą visam Izraeliui. Į lažo tarnybą paimtųjų buvo trisdešimt tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="28">Jis siuntė juos į Libaną po dešimt tūkstančių kas mėnesį pamainomis taip, kad vieną mėnesį jie išbūdavo Libane, o du mėnesius – namie. Lažo darbų prievaizdas buvo Adoniramas.</verse>
				<verse number="29">Be to, Saliamonas turėjo ir septyniasdešimt tūkstančių nešikų bei aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžių kalnuose,</verse>
				<verse number="30">neskaitant trijų tūkstančių trijų šimtų pareigūnų, vadovaujančių darbams ir prižiūrinčių darbininkų pamainas.</verse>
				<verse number="31">Karaliaus įsakymu jie skaldė didžiulius geriausio akmens luitus, kad pamatai Namams būtų padėti iš tašytų akmenų.</verse>
				<verse number="32">Juos tašė Saliamono statytojai, Hiramo statytojai ir Gebalo vyrai. Taip buvo paruošti rąstai ir akmenys Namų statybai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Keturi šimtai aštuoniasdešimtų metų po izraelitų išėjimo iš Egipto žemės zivo mėnesį, tai yra ketvirtų savo karaliavimo Izraelyje metų antrą mėnesį, Saliamonas pradėjo statyti VIEŠPATIES Namus. Namai, Saliamono statomi VIEŠPAČIUI, buvo šešiasdešimt</verse>
				<verse number="2">uolekčių ilgio, dvidešimt uolekčių pločio ir trisdešimt uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="3">Prieangis prieš Namų didžiąją navą buvo dvidešimt uolekčių pločio, skersai Namų, o ilgis Namų priekyje – dešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Langus Namams įstatė įdubose su rėmais.</verse>
				<verse number="5">Iš lauko pusės prie Namų sienos, aplink išorinę Namų sieną, supančią didžiąją navą ir vidinę šventyklą, jis pastatė statinį su aukštais ir aplinkui visur įrengė šoninius kambarius.</verse>
				<verse number="6">Apatinis aukštas buvo penkių uolekčių pločio, vidurinis – šešių uolekčių pločio, trečias – septynių uolekčių pločio, o aplink Namus iš lauko pusės jis padarė atsparas sienoje, kad sijos nebūtų įleistos į Namų sienas.</verse>
				<verse number="7">Namus statant, buvo naudojami tik tašyti akmenys, atskelti skaldykloje. Nei plaktuko, nei kirvio, nei kokio kito geležies įrankio nebuvo girdėti Namuose juos statant.</verse>
				<verse number="8">Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame Namų šone. Sraigtiniais laiptais buvo patenkama į vidurinio aukšto kambarius, o iš vidurinio aukšto – į trečio aukšto kambarius.</verse>
				<verse number="9">Užbaigęs Namus statyti, Saliamonas apmušė juos kedro sijomis ir lentomis.</verse>
				<verse number="10">Jis pastatė statinį su aukštais palei visus Namus; kiekvienas aukštas buvo penkių uolekčių aukščio, prijungtas prie Namų kedro sijomis.</verse>
				<verse number="11">Tada Saliamoną pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="12">„Jei statydamas Namus elgsiesi pagal mano įstatus, paklusi mano įsakams ir laikysiesi ištikimai visų mano įsakymų, įvykdysiu pažadą, kurį daviau tavo tėvui Dovydui.</verse>
				<verse number="13">Aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir niekada nepaliksiu savo tautos Izraelio“.</verse>
				<verse number="14">Saliamonas baigė statyti Namus.</verse>
				<verse number="15">Iš vidaus Namų sienas jis apmušė kedro lentomis. Namų vidaus sienas nuo aslos iki lubų jis padengė medžiu. Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis.</verse>
				<verse number="16">Už dvidešimt uolekčių nuo Namų galo jis pastatė kedro lentų pertvarą nuo aslos iki sijų ir taip padarė vidinę šventyklą – šventų švenčiausiąją.</verse>
				<verse number="17">Priekinė Namų dalis, tai yra didžioji nava, buvo keturiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="18">Namų vidaus kedro lentose buvo išraižyti moliūgai ir žiedų taurelės. Visa apmušta kedru; akmens nebuvo niekur matyti.</verse>
				<verse number="19">Pačioje Namų gilumoje jis įrengė vidinę šventyklą, kad ten būtų padėta VIEŠPATIES Sandoros Skrynia.</verse>
				<verse number="20">Vidinės šventyklos vidus buvo dvidešimt uolekčių ilgio, dvidešimt uolekčių pločio ir dvidešimt uolekčių aukščio. Jis aptraukė jos vidų grynu auksu ir pastatė ten kedro aukurą.</verse>
				<verse number="21">Saliamonas išklojo Namų vidų grynu auksu, įdėjo aukso grandines į Šventyklos vidines duris. Jis aptraukė vidinę šventyklą auksu.</verse>
				<verse number="22">Po to išklojo auksu visus Namus ir paauksavo net visą vidinės šventyklos aukurą. Taip visi Namai buvo užbaigti.</verse>
				<verse number="23">Vidinėje šventykloje jis padarė iš alyvos medžio du kerubus. Kiekvieno jų aukštis buvo dešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių ir kitas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių. Taigi sparnų ilgis nuo vieno sparno galo iki kito buvo dešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="25">Ir antrojo kerubo sparnų ilgis buvo dešimt uolekčių. Abu kerubai buvo to paties dydžio ir turėjo tokią pat išvaizdą:</verse>
				<verse number="26">vienas kerubas buvo dešimt uolekčių aukščio, ir antrasis kerubas buvo tokio pat aukščio.</verse>
				<verse number="27">Kerubai buvo pastatyti vidiniame Namų kambaryje. Kerubų sparnai buvo taip išskleisti, kad vieno kerubo sparnas lietė vieną sieną, o antro kerubo – kitą sieną. Kiti du sparnai tiesėsi Namų vidurio link, ir sparnas lietė sparną.</verse>
				<verse number="28">Ir kerubus jis paauksavo.</verse>
				<verse number="29">Visur ant Namų sienų, iš vidaus ir iš lauko pusės, jis išraižė kerubus, palmes ir žiedų taureles.</verse>
				<verse number="30">Namų vidaus ir lauko aslą jis išklojo auksu.</verse>
				<verse number="31">Duris į vidinę šventyklą jis padarė iš alyvos medžio. Durų sąrama ir staktos buvo penkiašonės.</verse>
				<verse number="32">Dvigubos durys buvo iš alyvos medžio. Ant jų jis išraižė kerubus, palmes ir žiedų taureles, aptraukė duris auksu ir paauksavo kerubus ir palmes.</verse>
				<verse number="33">Įėjimui į didžiąją navą padarė panašias keturkampes staktas iš alyvos medžio</verse>
				<verse number="34">ir dvigubas duris iš kipariso. Kiekvienerios durys buvo iš dviejų suveriamų dalių.</verse>
				<verse number="35">Ant jų jis išraižė kerubus, palmes bei žiedų taureles ir aptraukė auksu, lygiai prigludusiu prie raižybos.</verse>
				<verse number="36">Vidaus kiemo sieną jis pastatė iš trijų eilių tašytų akmenų ir vienos eilės kedro rąstų.</verse>
				<verse number="37">Ketvirtų metų zivo mėnesį buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai.</verse>
				<verse number="38">Vienuoliktų metų bulo mėnesį, tai yra aštuntą mėnesį, Namai ir visos jų dalys buvo užbaigta taip, kaip sumanyta. Taigi Saliamonas statė juos septynerius metus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">O savo rūmus Saliamonas statė trylika metų, kol jie buvo visiškai užbaigti.</verse>
				<verse number="2">Libano miško rūmus jis pastatė ant keturių eilių kedro stulpų su tašytomis kedro medžio sijomis virš stulpų. Rūmai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimt uolekčių pločio ir trisdešimt uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="3">Kedro medžio lubos buvo suklotos ant sijų, laikomų keturiasdešimt penkių stulpų, po penkiolika kiekvienoje eilėje.</verse>
				<verse number="4">Viename ir kitame gale buvo trys langų rėmų eilės su trim langų aukštais vienas priešais kitą.</verse>
				<verse number="5">Visų tarpdurių staktos buvo stačiakampės; tarpduriai buvo vieni priešais kitus, po tris abiejuose galuose.</verse>
				<verse number="6">Stulpų menę jis padarė penkiasdešimt uolekčių ilgio ir trisdešimt uolekčių pločio. Priekyje buvo prieangis su stulpais, o prieš juos – uždanga.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė Sosto menę – Teismo menę, kurioje turėjo spręsti bylas. Ji buvo išmušta kedro medžiu nuo grindų ligi lubų sijų.</verse>
				<verse number="8">Namai kieme už menės, tarnavę jam kaip buveinė, buvo tokios pat statybos. Saliamonas taip pat pastatė rūmus, panašius į šią menę, faraono dukteriai, kurią buvo vedęs.</verse>
				<verse number="9">Visi šie pastatai, nuo pamatų iki stogo ir iš lauko iki pat didžiojo kiemo, buvo statomi iš geriausio akmens, nutašyto pagal mastą ir apdailinto pjūklais iš visų pusių.</verse>
				<verse number="10">Pamatai buvo iš didžiulių luitų geriausio akmens, aštuonių ir dešimt uolekčių akmenų.</verse>
				<verse number="11">Ant jų buvo dedami geriausi akmenys, nutašyti pagal mastą, ir kedro rąstai.</verse>
				<verse number="12">Didysis kiemas buvo aptvertas aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų. Taip buvo aptverti ir vidinis VIEŠPATIES Namų kiemas bei Namų prieangis.</verse>
				<verse number="13">Karalius Saliamonas pasiuntė pakviesti iš Tyro Hiramą.</verse>
				<verse number="14">Jis buvo vienos našlės iš Naftalio giminės sūnus, kurio tėvas, žmogus iš Tyro, buvo varkalys. Jis buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais pagaminti visokių daiktų iš vario. Atvykęs pas karalių Saliamoną, jis atliko jam visus darbus.</verse>
				<verse number="15">Jis nuliejo iš vario du stulpus. Pirmas stulpas buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir aplink jį apteko dvylikos uolekčių virvė. Toks buvo ir antras stulpas.</verse>
				<verse number="16">Jis padarė du antgalius, nulietus iš vario, uždėti ant stulpų viršaus. Vienas antgalis buvo penkių uolekčių aukščio, ir kitas antgalis buvo tokio pat aukščio.</verse>
				<verse number="17">Antgaliai ant stulpų viršaus buvo dengti pynėmis, po septynias vienam antgaliui ir po septynias kitam antgaliui.</verse>
				<verse number="18">Stulpus jis padarė taip, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles aplink vieno antgalio pynių viršų ant stulpų esantiems antgaliams apdengti. Panašiai padarė ir su kitu antgaliu.</verse>
				<verse number="19">Antgaliai ant prieangio stulpų buvo lelijos pavidalo, keturių uolekčių aukščio;</verse>
				<verse number="20">tokie pat buvo ir antgaliai ant dviejų stulpų aukščiau ir šone iškilimo, esančio prie pynių. Aplink vieną antgalį buvo eilėmis pridėta du šimtai granatmedžio obuolių, tiek pat jų buvo ir ant kito antgalio.</verse>
				<verse number="21">Jis pastatė stulpus didžiosios navos prieangyje: vieną stulpą – dešinėje ir pavadino Jachinu, o kitą stulpą – kairėje ir pavadino Boazu.</verse>
				<verse number="22">Virš stulpų buvo lelijos pavidalo antgaliai. Taip stulpai buvo užbaigti.</verse>
				<verse number="23">Tada buvo nuliedinta jūra. Ji buvo apskrita, dešimt uolekčių nuo vieno briaunos krašto iki kito ir penkių uolekčių aukščio. Trisdešimt uolekčių virvė buvo jos mastas aplink briauną.</verse>
				<verse number="24">Žemiau briaunos jūrą aplinkui supo moliūgų atvaizdai, kiekvienas dešimt uolekčių dydžio. Moliūgų atvaizdų buvo dvi eilės, nulietų tuo pačiu metu, kai buvo liejama jūra.</verse>
				<verse number="25">Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys – į vakarus, trys – į pietus ir trys – į rytus. Jūra buvo pastatyta ant jų. Jaučių užpakaliai buvo nugręžti į vidaus pusę.</verse>
				<verse number="26">Jūros sienelės storis buvo delno platumo, o briauna padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedas. Jos talpa buvo du tūkstančiai batų.</verse>
				<verse number="27">Jis padarė ir dešimt vario pastovų praustuvams. Kiekvienas pastovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="28">Pastovų sandara buvo tokia: jie turėjo įsprūdas, o įsprūdos buvo įrėmintos.</verse>
				<verse number="29">Įsprūdose buvo išraižyti liūtai, jaučiai ir kerubai. Ant rėmų, aukščiau bei žemiau liūtų bei jaučių, buvo kalstyto metalo įvijos.</verse>
				<verse number="30">Kiekvienas pastovas turėjo keturis vario ratus ir dvi vario ašis; ant keturių kampų buvo atramos praustuvui. Atramos po praustuvu buvo nuliedintos su įvijomis kiekviename šone.</verse>
				<verse number="31">Virš praustuvo kilo uolekties aukščio vainikas su apskritu piltuvu į pusantros uolekties gylio indą. Ir ant piltuvo buvo išraižų. Įsprūdos buvo keturkampės, ne apskritos.</verse>
				<verse number="32">Po įsprūdomis buvo keturi ratai. Ratų ašys buvo pastovuose. Kiekvieno rato aukštis buvo pusantros uolekties.</verse>
				<verse number="33">Ratai buvo tokie, kokie paprastai būna vežimų ratai. Jų ašys, ratlankiai, stipinai ir stebulės – viskas buvo lieta.</verse>
				<verse number="34">Keturiuose kiekvieno pastovo kampuose buvo atramos; pastovai ir atramos buvo iš vieno gabalo.</verse>
				<verse number="35">Prie pastovo viršaus buvo pusės uolekties aukščio apskrita juosta; pastovo viršus, šonai ir įsprūdos buvo iš to paties gabalo.</verse>
				<verse number="36">Ant jo paviršiaus, šonų ir įsprūdų, kur tik buvo laisvos vietos, Hiramas išraižė kerubus, liūtus ir palmes su įvijomis aplink.</verse>
				<verse number="37">Taip jis padarė dešimt pastovų praustuvams. Visi buvo panašiai nuliedinti, to paties dydžio ir tos pačios išvaizdos.</verse>
				<verse number="38">Tada jis padarė dešimt vario praustuvų. Kiekvieno praustuvo talpa buvo keturiasdešimt batų, kiekvienas praustuvas buvo keturių uolekčių; ant visų dešimt pastovų buvo po praustuvą.</verse>
				<verse number="39">Penkis pastovus jis pastatė dešinėje Namų pusėje, o kitus penkis – kairėje. Jūrą jis pastatė dešinėje Namų pusėje, prie pietrytinio kampo.</verse>
				<verse number="40">Hiramas padarė ir puodų, bertuvių bei dubenų. Taip Hiramas užbaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose:</verse>
				<verse number="41">du stulpus, du antgalių užraitus ant stulpų, dvi pynes dviem antgalių užraitams virš stulpų apdengti,</verse>
				<verse number="42">keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem pynėms – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai pynei – dviem antgalių užraitams apdengti,</verse>
				<verse number="43">dešimt pastovų, dešimt praustuvų ant pastovų,</verse>
				<verse number="44">vieną jūrą ir dvylika jaučių po jūra.</verse>
				<verse number="45">Puodai, bertuvės ir dubenys – visi reikmenys, kuriuos Hiramas padarė Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario.</verse>
				<verse number="46">Karalius nuliedino juos molio žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Cartano.</verse>
				<verse number="47">Dėl jų gausybės visus tuos reikmenis Saliamonas paliko nesvertus; vario svoris nebuvo nustatytas.</verse>
				<verse number="48">Saliamonas padarė visus reikmenis VIEŠPATIES Namams: aukurą iš aukso, padėtinės duonos stalą iš aukso,</verse>
				<verse number="49">žvakides – penkias dešinėje ir penkias kairėje – vidinės šventyklos priekyje iš gryno aukso, vainiklapius, žibintus bei žirkles iš aukso,</verse>
				<verse number="50">taures, žnyples, šlakstymo dubenis, smilkalų lėkštes ir keptuves iš gryno aukso, Namų vidinio kambario – šventų švenčiausiosios – ir didžiosios navos durų vyrius iš aukso.</verse>
				<verse number="51">Taip buvo baigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas atnešė savo tėvo Dovydo šventąsias dovanas – sidabrą, auksą ir reikmenis – ir padėjo jas į VIEŠPATIES Namų iždą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Saliamono pašaukti visi Izraelio seniūnai – visi giminių galvos ir izraelitų protėvių namų vadai – susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra Siono.</verse>
				<verse number="2">Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną į iškilmę etanimo mėnesį, tai yra septintą mėnesį.</verse>
				<verse number="3">Susirinkus visiems Izraelio seniūnams, kunigai pakėlė ir nešė Skrynią.</verse>
				<verse number="4">Jie nešė VIEŠPATIES Skrynią, Susitikimo Palapinę ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Kunigai ir levitai nešė juos.</verse>
				<verse number="5">Tuo tarpu karalius Saliamonas ir pas jį priešais Skrynią susirinkusi visa Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.</verse>
				<verse number="6">Kunigai atnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į vietą po kerubų sparnais Namų vidinėje šventykloje, šventų švenčiausiojoje,</verse>
				<verse number="7">nes kerubai buvo išskleidę savo sparnus virš Skrynios vietos. Kerubai iš viršaus dengė Skrynią ir jos kartis.</verse>
				<verse number="8">Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matyti iš šventos vietos priešais vidinę šventyklą, bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Ten jos tebėra iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Skrynioje buvo tik dvi akmens plokštės, kurias buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kai VIEŠPATS sudarė su izraelitais Sandorą po jų išėjimo iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="10">Kunigams išėjus iš Šventyklos, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="11">Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="12">Tada Saliamonas ištarė: „ VIEŠPATS pasirinko gyventi neperžvelgiamoje tamsoje.</verse>
				<verse number="13">Štai pastačiau tau didingus Namus – vietą tau gyventi amžinai“.</verse>
				<verse number="14">Tada, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė į žmones ir palaimino visą Izraelio bendriją.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką buvo pažadėjęs savo lūpomis mano tėvui Dovydui, tardamas:</verse>
				<verse number="16">‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Tačiau išsirinkau Dovydą valdyti savo tautą Izraelį’.</verse>
				<verse number="17">Mano tėvas Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="18">Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: ‘Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui.</verse>
				<verse number="19">Tačiau ne tu Namus pastatysi, o iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="20">Dabar VIEŠPATS įvykdė duotą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="21">Ten aš parengiau vietą Skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, jo sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto žemės“.</verse>
				<verse number="22">Tada visos Izraelio bendrijos akivaizdoje Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą ir pakėlęs rankas į dangų</verse>
				<verse number="23">meldėsi: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei aukštai danguje, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimosios meilės Sandorą su savo tarnais, kurie tau ištikimi visa širdimi.</verse>
				<verse number="24">Tu palaikei Sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, ir šiandien įvykdei ranka, ką buvai pažadėjęs lūpomis.</verse>
				<verse number="25">Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: ‘Nestigs tau niekada mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys paisys savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="26">Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui.</verse>
				<verse number="27">Bet ar iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau!</verse>
				<verse number="28">Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave.</verse>
				<verse number="29">Težvelgia dieną naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: ‘Ten gyvens mano vardas!’, – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje.</verse>
				<verse number="30">Išgirsk savo tarno ir savo tautos Izraelio maldavimus, kai tik jie melsis šioje vietoje. Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!</verse>
				<verse number="31">Kai tik žmogus nusidės artimui, turės duoti priesaiką, o kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose,</verse>
				<verse number="32">išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="33">Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, tau nusidėjusi, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose,</verse>
				<verse number="34">išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir sugrąžink juos vėl į kraštą, kurį davei jų protėviams.</verse>
				<verse number="35">Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės,</verse>
				<verse number="36">išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.</verse>
				<verse number="37">Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų kurią nors krašto gyvenvietę, kad ir kokia būtų nelaimė, kad ir kokia būtų liga,</verse>
				<verse number="38">jeigu tuomet ko nors melstų ar prašytų pavienis žmogus ar visa tavo Izraelio tauta, pajutusi savo širdies nelaimę ir tiesdama rankas šių Namų link,</verse>
				<verse number="39">išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, tad suteik kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais,</verse>
				<verse number="40">kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams.</verse>
				<verse number="41">Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo,</verse>
				<verse number="42">išgirdęs apie tavo didį vardą, galingą ranką ir ištiestą ranką, ir melsis šiuose Namuose,</verse>
				<verse number="43">išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko svetimtautis tavęs prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą ir garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu vadinami Namai, kuriuos pastačiau.</verse>
				<verse number="44">Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kokiu keliu tu juos siųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui,</verse>
				<verse number="45">išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.</verse>
				<verse number="46">O kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į kraštą, tolimą ar artimą,</verse>
				<verse number="47">tačiau krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs priešų krašte, tardami: ‘Nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgdamiesi’, –</verse>
				<verse number="48">sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis tau, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui,</verse>
				<verse number="49">išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą</verse>
				<verse number="50">ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusikalto. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi,</verse>
				<verse number="51">nes jie yra tavo paveldas ir tavo tauta, kurią tu išvedei iš Egipto, iš tos geležies lydyklos!</verse>
				<verse number="52">Tebūna atviros tavo akys tavo tarno prašymui ir tavo tautos Izraelio prašymui, išklausyk juos, kai tik jie tavęs šauksis.</verse>
				<verse number="53">Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius“.</verse>
				<verse number="54">Baigęs visą šią maldą ir prašymą VIEŠPAČIUI, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis.</verse>
				<verse number="55">Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:</verse>
				<verse number="56">„Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę.</verse>
				<verse number="57">Tebūna VIEŠPATS, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais. Tenepalieka mūsų ir teneatmeta.</verse>
				<verse number="58">Tepalenkia mūsų širdis į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams.</verse>
				<verse number="59">Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdieniuose reikaluose,</verse>
				<verse number="60">idant visos žemės tautos žinotų, kad tik VIEŠPATS yra Dievas ir kito nėra.</verse>
				<verse number="61">Būkite visa širdimi su Dievu, savo Dievu, elgdamiesi pagal jo įstatus ir laikydamiesi jo įsakymų kaip šiandien“.</verse>
				<verse number="62">Tada karalius ir visas Izraelis atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="63">Kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI Saliamonas atnašavo dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="64">Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendravimo aukų riebiąsias dalis, nes vario aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendravimo aukų riebiąsias atnašas.</verse>
				<verse number="65">Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis – didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo Hamato iki pat Egipto upės – tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje septynias dienas.</verse>
				<verse number="66">Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Kai Saliamonas buvo baigęs statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus – visa, ką Saliamonas norėjo pastatyti,</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS pasirodė Saliamonui antrąkart, kaip buvo jam pasirodęs Gibeone.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS tarė jam: „Aš išklausiau tavo maldą ir tavo prašymą, su kuriuo kreipeisi į mane, pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. Visada ten bus mano akys ir mano širdis.</verse>
				<verse number="4">O jei tu elgsiesi mano akivaizdoje, kaip tavo tėvas Dovydas elgėsi, nuoširdžiai ir dorai, vykdydamas visa, ką tau įsakiau, ir laikydamasis mano įstatų ir įsakų,</verse>
				<verse number="5">aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, tardamas: ‘Nestigs tau įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste’.</verse>
				<verse number="6">O jei tu ar tavo palikuonys nusigręšite nuo manęs ir nesilaikysite mano įsakymų bei įstatų, kuriuos jums daviau, bet eisite ir tarnausite kitiems dievams, juos garbindami,</verse>
				<verse number="7">aš išrausiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir atmesiu nuo savo veido Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui. Izraelis taps patarle ir pajuoka visoms tautoms.</verse>
				<verse number="8">Šie Namai taps griuvėsių krūva, visi praeiviai apstulbs ir švilps. Jie klaus: ‘Kodėl taip padarė VIEŠPATS šiam kraštui ir šiems Namams?’</verse>
				<verse number="9">Jiems bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jų protėvius iš Egipto žemės, ir priėmė kitus dievus, garbindami juos ir jiems tarnaudami, VIEŠPATS užtraukė jiems šią nelaimę’“.</verse>
				<verse number="10">Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, –</verse>
				<verse number="11">kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, Saliamonas už tai davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje.</verse>
				<verse number="12">Bet atvykęs iš Tyro apžiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas buvo jam davęs, Hiramas nebuvo jais patenkintas.</verse>
				<verse number="13">„Mano broli, – tarė jis, – kokie tie miestai, kuriuos tu man davei?“ Todėl jie ir vadinami Kabulo žeme iki šios dienos.</verse>
				<verse number="14">O Hiramas buvo atsiuntęs karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.</verse>
				<verse number="15">Štai apyskaita karaliaus Saliamono įvesto lažo darbų, kai jis statė VIEŠPATIES Namus, savo paties rūmus, Miloją bei Jeruzalės sieną, įtvirtino Hacorą, Megidą ir Gezerą.</verse>
				<verse number="16">Egipto valdovas faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerą ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs mieste gyvenusius kanaaniečius, jis atidavė jį kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai.</verse>
				<verse number="17">Tad Saliamonas įtvirtino Gezerą, Žemutinį Bet Horoną,</verse>
				<verse number="18">Baalatą, Tamarą Judo dykumoje</verse>
				<verse number="19">ir visus Saliamono sandėlių miestus, savo kovos vežimų bei raitelių miestus – visa, ką Saliamono širdis užsimanė pastatyti Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose.</verse>
				<verse number="20">Visus neizraelitus gyventojus, išlikusius iš amoritų, hetitų, perizų, hivų ir jebusiečių –</verse>
				<verse number="21">krašte dar buvo išlikę jų palikuonių, kurių izraelitai nepajėgė visiškai išnaikinti, – Saliamonas pajungė vergo lažui iki šios dienos.</verse>
				<verse number="22">Bet izraelitų vergo lažui Saliamonas nepajungė nė vieno, nes jie buvo jo kariai, palydovai, tarnautojai, pareigūnai ir karo vežimų bei raitelių vadai.</verse>
				<verse number="23">Vyriausiųjų pareigūnų, kurie vadovavo Saliamono darbams ir prižiūrėjo žmones, atliekančius darbą, buvo penki šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="24">Kai tik faraono duktė persikėlė iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs, jis pastatė Miloją.</verse>
				<verse number="25">Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas bei bendravimo aukas ant aukuro, kurį pastatė VIEŠPAČIUI, atnašaudamas su jomis smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Namus jis prižiūrėjo.</verse>
				<verse number="26">Karalius Saliamonas pastatė laivyną Ecjon Gebere, kuris yra netoli Elato ant Nendrių jūros kranto, Edomo krašte.</verse>
				<verse number="27">Hiramas išsiuntė su tuo laivynu savo tarnų, jūroje prityrusių jūreivių, drauge su Saliamono vyrais.</verse>
				<verse number="28">Jie nuvyko į Ofyrą, pargabeno iš ten penkis šimtus dvidešimt talentų aukso ir įteikė karaliui Saliamonui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Išgirdusi apie Saliamoną, pagarsėjusį VIEŠPATIES vardo dėka, jo išmėginti sunkiais klausimais atvyko Šebos karalienė.</verse>
				<verse number="2">Ji atvyko į Jeruzalę su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji išsakė jam visa, kas gulėjo ant širdies.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį nebūtų galėjęs atsakyti.</verse>
				<verse number="4">Matydama visą Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs,</verse>
				<verse number="5">stalo valgius bei aplink sėdinčius dvariškius, paslaugas ir apdarą tarnų, taurininkų ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo VIEŠPATIES Namuose, Šebos karalienė neteko žado.</verse>
				<verse number="6">Ji tarė karaliui: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos,</verse>
				<verse number="7">bet aš netikėjau kalbomis, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai viršija kalbas, kurias buvau girdėjusi.</verse>
				<verse number="8">Laimingi tavo žmonės! Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys!</verse>
				<verse number="9">Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti“.</verse>
				<verse number="10">Tada ji apdovanojo karalių šimtu dvidešimt talentų aukso, daugybe kvepalų ir brangakmenių. Daugiau niekada nebuvo atgabenta tiek kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="11">Be to, Hiramo laivynas, gabenęs auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro daug almugo medienos ir brangakmenių.</verse>
				<verse number="12">Almugo medieną karalius panaudojo VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams išpuošti, taip pat giesmininkų lyroms ir arfoms. Tokios almugo medienos daugiau nebuvo nei atgabenta, nei matyta iki šios dienos.</verse>
				<verse number="13">O karalius Saliamonas savo ruožtu davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir prašė. Be to, Saliamonas apdovanojo ją iš savo karališko dosnumo. Tada ji sugrįžo drauge su savo dvariškiais į savo šalį.</verse>
				<verse number="14">Aukso, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, buvo šeši šimtai šešiasdešimt šeši talentai,</verse>
				<verse number="15">neskaitant to, kuris ateidavo iš pirklių, prekybos tinklo ir visų Arabijos karalių bei krašto valdytojų.</verse>
				<verse number="16">Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiulių skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną skydą suėjo šeši šimtai šekelių aukso.</verse>
				<verse number="17">Jis padarė ir tris šimtus priedangos skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys minos. Karalius padėjo juos Libano miško rūmuose.</verse>
				<verse number="18">Karalius taip pat padarė puikų sostą iš dramblio kaulo ir aptraukė geriausiu auksu.</verse>
				<verse number="19">Į sostą vedė šeši laiptai, sostas turėjo atkaltę su apskritu viršumi ir atramas prie abiejų sėdynės šonų. Du liūtai stovėjo šalia atramų,</verse>
				<verse number="20">o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis kiekviename šone. Niekada nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.</verse>
				<verse number="21">Be to, visos Saliamono taurės buvo iš aukso ir visi Libano miško rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabro indų nebuvo. Saliamono dienomis sidabras buvo nieku laikomas.</verse>
				<verse number="22">Mat karalius jūroje turėjo Taršišo laivų drauge su Hiramo laivynu. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.</verse>
				<verse number="23">Taip karalius Saliamonas viršijo turtais ir išmintimi visus žemės karalius.</verse>
				<verse number="24">Visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienas jų atgabendavo savo metinę duoklę – sidabro ir aukso daiktų, drabužių, ginklų ir prieskonių, arklių ir mulų.</verse>
				<verse number="26">Saliamonas sutelkė kovos vežimų ir raitelių. Jis turėjo tūkstantį keturis šimtus karo vežimų ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos paskirstė į kovos vežimų miestus ir prie karaliaus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Karalius padarė, kad sidabro buvo taip apstu Jeruzalėje kaip akmens ir kedrų, taip apstu kaip sikomoro medžių Šefeloje.</verse>
				<verse number="28">Saliamono arkliai buvo gabenami iš Egipto ir Kevės. Karaliaus pirkliai pirkdavo juos iš Kevės nustatyta kaina.</verse>
				<verse number="29">Vežimas, atgabentas iš Egipto, kainavo šešis šimtus sidabro šekelių, o arklys – šimtą penkiasdešimt. O per karaliaus pirklius savo ruožtu buvo galima jų nugabenti visiems hetitų karaliams ir Aramo karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimtaučių moterų, ne tik faraono dukterį, bet ir moabitų, amonitų, edomitų, sidoniečių ir hetitų moteris</verse>
				<verse number="2">iš tų tautų, apie kurias VIEŠPATS buvo pasakęs izraelitams: „Niekas iš jūsų nesijungs su jais, niekas iš jų nesijungs su jumis, nes jie tikrai nugręš jūsų širdis sekti jų dievus“. Prie jų Saliamonas prilipo su meile.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas turėjo septynis šimtus aukštakilmių žmonų ir tris šimtus sugulovių. Tos moterys nugręžė jo širdį.</verse>
				<verse number="4">Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jo tėvo Dovydo širdis.</verse>
				<verse number="5">Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir pasibjaurėtiną amonitų Milkomą.</verse>
				<verse number="6">Taigi Saliamonas darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPATIES nesekė, kaip darė jo tėvas.</verse>
				<verse number="7">Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Kemošui, Moabo bjaurybei, ir Molechui, Amono bjaurybei.</verse>
				<verse number="8">Tą pat jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo du kartus jam pasirodęs.</verse>
				<verse number="10">Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką VIEŠPATS buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATS tarė Saliamonui: „Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano Sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų.</verse>
				<verse number="12">Bet dėl tavo tėvo Dovydo to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu.</verse>
				<verse number="13">Tačiau visos karalystės neatplėšiu dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS pažadino Saliamonui priešą – Hadadą Edomitą iš Edomo karališkos šeimos.</verse>
				<verse number="15">Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs laidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius.</verse>
				<verse number="16">Joabas ir visas Izraelis ten išbuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius.</verse>
				<verse number="17">Bet Hadadas drauge su keletu edomitų, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas.</verse>
				<verse number="18">Iškeliavę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo ūkį.</verse>
				<verse number="19">Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad šis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tachpenesės seserį.</verse>
				<verse number="20">Tachpenesės sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, ir Tachpenesė augino jį faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų.</verse>
				<verse number="21">Egipte išgirdęs, kad Dovydas užmigo su savo protėviais, o kariuomenės vadas Joabas mirė, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį“. –</verse>
				<verse number="22">„O ko tau pas mane trūksta, – atsakė faraonas, – kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?“ – „Nieko, – atsakė Hadadas, – bet, nepaisant to, leisk man keliauti!“</verse>
				<verse number="23">Kitas priešas, Dievo pažadintas Saliamonui, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Cobos karaliaus Hadadezero.</verse>
				<verse number="24">Subūręs prie savęs vyrų, jis tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damasko karaliumi.</verse>
				<verse number="25">Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir karaliavo Arame.</verse>
				<verse number="26">Saliamono tarnyboje buvo Nebato sūnus Jeroboamas, efraimas iš Ceredos, sūnus vienos našlės, vardu Cerūva. Jis pakėlė ranką prieš karalių.</verse>
				<verse number="27">Priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių, buvo tokia. Saliamonas statė Miloją ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje.</verse>
				<verse number="28">O tas Jeroboamas buvo labai sugebąs vyras. Pamatęs, kad šis jaunas vyras gabus, Saliamonas paskyrė jį vadovauti visiems Juozapo namų lažo darbams.</verse>
				<verse number="29">Atsitiko taip, kad kartą Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, ir šilojietis pranašas Ahija pasitiko jį kelyje. Ahija buvo apsivilkęs nauju drabužiu. Jiedviem esant vieniems laukuose,</verse>
				<verse number="30">Ahija čiupo naująjį drabužį, kurį vilkėjo, ir suplėšė jį į dvylika gabalų.</verse>
				<verse number="31">„Imk dešimt gabalų, – tarė jis Jeroboamui, – nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt giminių.</verse>
				<verse number="32">Dėl mano tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, dėl miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių, jam liks viena giminė.</verse>
				<verse number="33">Dešimt duosiu tau, nes jis paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę, Moabo dievą Kemošą bei Amono dievą Milkomą, bet nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="34">Nepaisant to, visos karalystės iš jo neatimsiu, bet laikysiu jį karaliumi per visas jo gyvenimo dienas dėl savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų.</verse>
				<verse number="35">Bet iš jo sūnaus rankos karalystę atimsiu ir ją, tas dešimt giminių, atiduosiu tau.</verse>
				<verse number="36">Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visada turėtų žibintą priešais mane Jeruzalėje, mieste, kurį išsirinkau savo vardo buveine.</verse>
				<verse number="37">Paimsiu tave, kad valdytumei visa, kaip tavo širdis trokšta. Tu būsi Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="38">Jeigu būsi klusnus visur, kur tau įsakau, eisi mano keliais ir darysi, kas dora mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, aš būsiu su tavimi, pastatysiu tau tvirtus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir atiduosiu tau Izraelį.</verse>
				<verse number="39">Už tą nuodėmę pažeminsiu Dovydo palikuonis, bet ne amžinai’“.</verse>
				<verse number="40">Todėl Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti, bet Jeroboamas skubiai pabėgo į Egiptą, pas Egipto karalių Šišaką, ir išbuvo Egipte iki Saliamono mirties.</verse>
				<verse number="41">Kiti Saliamono darbai – visa, ką jis darė ir jo išmintis – argi nėra aprašyta Saliamono metraščių knygoje?</verse>
				<verse number="42">Jeruzalėje Saliamonas valdė visą Izraelį keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="43">Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Nebato sūnus Jeroboamas sužinojo apie tai dar Egipte. Mat Jeroboamas buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono ir apsigyvenęs Egipte.</verse>
				<verse number="3">Buvo pasiųsti žmonės jo pašaukti. Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui:</verse>
				<verse number="4">„Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="5">Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane“. Žmonėms nuėjus,</verse>
				<verse number="6">karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“</verse>
				<verse number="7">Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai“.</verse>
				<verse number="8">Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo.</verse>
				<verse number="9">Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“</verse>
				<verse number="10">Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, – privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį.</verse>
				<verse number="11">Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais ’“.</verse>
				<verse number="12">Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną“.</verse>
				<verse number="13">Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai.</verse>
				<verse number="14">Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais“.</verse>
				<verse number="15">Karalius neišklausė žmonių, nes taip buvo VIEŠPATIES skirta, idant jis įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per Ahiją Šilojietį Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“ Visas Izraelis nuėjo į savo palapines.</verse>
				<verse number="17">Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraelitus, gyvenančius Judo miestuose.</verse>
				<verse number="18">Karalius Rehabeamas pasiuntė Adoramą, tuomet buvusį lažo darbų vykdytoju, bet visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Tada karalius paskubomis šoko į vežimą ir pabėgo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Taip Izraelis ir kėlė maištą prieš Dovydo namus iki šios dienos.</verse>
				<verse number="20">Kai visas Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas sugrįžo, jie išsiuntė žmones pašaukti jo į sueigą ir padarė jį viso Izraelio karaliumi. Tik Dovydo giminė liko ištikima Dovydo namams.</verse>
				<verse number="21">Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė visus Judo namus ir Benjamino giminę – šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių karių – kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystę Saliamono sūnui Rehabeamui.</verse>
				<verse number="22">Bet Dievo vyrą Šemają pasiekė Dievo žodis:</verse>
				<verse number="23">„Sakyk Judo karaliui Rehabeamui, visiems Judo namams ir likusiems tautos žmonėms:</verse>
				<verse number="24">‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraelitais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes aš tai padariau!’“ Tad jie paklausė VIEŠPATIES žodžio ir sugrįžo namo, kaip VIEŠPATS buvo liepęs.</verse>
				<verse number="25">Jeroboamas įtvirtino Sichemą Efraimo aukštumose ir ten gyveno. Išsikėlęs iš ten, jis įtvirtino Penuelį.</verse>
				<verse number="26">Širdyje Jeroboamas baiminosi: „O jei karalystė ims ir sugrįš Dovydo namams?</verse>
				<verse number="27">Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų VIEŠPAČIUI Jeruzalėje, šios tautos žmonių širdys vėl sugrįš pas jų valdovą Judo karalių Rehabeamą. Mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!“</verse>
				<verse number="28">Pasitaręs karalius padarė du aukso veršius. Žmonėms jis tarė: „Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“</verse>
				<verse number="29">Vieną jų pastatė Betelyje, o kitą – Dane.</verse>
				<verse number="30">Tai vedė į nuodėmę, nes žmonės ėjo į Betelį ir Daną šių veršių pagarbinti.</verse>
				<verse number="31">Jis statė ir šventyklas aukštumų alkuose bei skyrė kunigus iš žmonių, kurie nebuvo kilę iš Levio giminės.</verse>
				<verse number="32">Jeroboamas įvedė iškilmę aštunto mėnesio penkioliktą dieną, panašią į iškilmę Judo žemėje, ir atnašavo aukas ant aukuro. Taip jis darė Betelyje, atnašaudamas savo padarytiems veršiams. Į Betelį paskyrė kunigus aukštumų alkuose, kuriuos buvo pastatęs.</verse>
				<verse number="33">Aštunto mėnesio – to mėnesio, kurį savo širdyje buvo sumanęs įvesti iškilmę izraelitams – penkioliktą dieną Jeroboamas užkopė atnašauti aukos ant aukuro, kurį buvo pastatęs Betelyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, į Betelį iš Judo VIEŠPATIES liepiamas atėjo vienas Dievo vyras.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: „Aukure, aukure! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai’“.</verse>
				<verse number="3">Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Štai ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: ‘Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti’“.</verse>
				<verse number="4">Išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, karalius Jeroboamas ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį!“ Bet ištiesta į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos sulenkti.</verse>
				<verse number="5">Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras.</verse>
				<verse number="6">„Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, – tarė karalius Dievo vyrui, – ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta“. Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma.</verse>
				<verse number="7">Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną“.</verse>
				<verse number="8">Bet Dievo vyras atsakė karaliui: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,</verse>
				<verse number="9">nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.</verse>
				<verse number="10">Tad Dievo vyras nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo.</verse>
				<verse number="11">Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs papasakojo jam visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui.</verse>
				<verse number="12">„Kuriuo keliu jis nuėjo?“ – paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjęs Dievo vyras.</verse>
				<verse number="13">Tada jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą“. Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas, sėdęs ant jo,</verse>
				<verse number="14">išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš“. –</verse>
				<verse number="15">„Eikš su manimi, – tarė jam pranašas, – ir ko nors užvalgyk“.</verse>
				<verse number="16">Bet jis atsakė: „Negaliu nei grįžti su tavimi, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,</verse>
				<verse number="17">nes man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.</verse>
				<verse number="18">– „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, – kalbėjo jam pranašas, – man VIEŠPATIES įsakymu angelas tarė: ‘Parsivesk jį atgal į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti’“. Bet pranašas jam melavo.</verse>
				<verse number="19">Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.</verse>
				<verse number="20">Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis pasiekė atgal jį parvedusį pranašą.</verse>
				<verse number="21">Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs,</verse>
				<verse number="22">bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: ‹Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens›, – tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo’“.</verse>
				<verse number="23">Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas,</verse>
				<verse number="24">ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tįsoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas.</verse>
				<verse number="25">Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai papasakojo.</verse>
				<verse number="26">Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė, kaip buvo jam sakęs VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="27">Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą“. Pabalnojus asilą,</verse>
				<verse number="28">jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė.</verse>
				<verse number="29">Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir užkėlęs ant asilo pargabeno į miestą apraudoti ir palaidoti.</verse>
				<verse number="30">Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodamas jį apverkė: „Ak, mano broli!“</verse>
				<verse number="31">Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų,</verse>
				<verse number="32">nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Betelio aukurą ir prieš visus aukštumų alkus, esančius Samarijoje, tikrai išsipildys“.</verse>
				<verse number="33">Net po šio įvykio Jeroboamas negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų alkams iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, būdavo pašventinamas aukštumų alkams.</verse>
				<verse number="34">Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tuo metu susirgo Jeroboamo sūnus Abija.</verse>
				<verse number="2">Jeroboamas tarė savo žmonai: „Eik, persirenk, kad nebūtumei pažinta, jog esi Jeroboamo žmona, ir nueik į Šiloją. Ten gyvena pranašas Ahija, kuris numatė, kad aš būsiu šios tautos karalius.</verse>
				<verse number="3">Pasiimk dešimt duonos kepalų, keletą tešlainių bei ąsotį medaus ir nueik pas jį. Jis tau pasakys, kas nutiks berniukui“.</verse>
				<verse number="4">Jeroboamo žmona taip ir padarė. Ji leidosi kelionėn į Šiloją ir nuėjo prie Ahijos namų. Ahija nebegalėjo matyti, nes senatvė buvo aptemdžiusi jam akis,</verse>
				<verse number="5">bet VIEŠPATS Ahijai buvo pasakęs: „Žiūrėk, Jeroboamo žmona ateina pas tave teirautis apie savo sūnų, nes tas serga. Taip ir taip su ja kalbėsi. Ji ateis persirengusi“.</verse>
				<verse number="6">Išgirdęs jos žingsnius, kai ėjo pro duris, Ahija tarė: „Įeik, Jeroboamo žmona. Kam apsimeti esanti kita? Turiu tau perduoti skaudžią žinią.</verse>
				<verse number="7">Eik ir pasakyk Jeroboamui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Aš iškėliau tave iš tautos ir padariau tave savo tautos Izraelio valdovu;</verse>
				<verse number="8">aš atplėšiau karalystę nuo Dovydo namų ir atidaviau ją tau. Bet tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir sekė mane visa širdimi, darydamas tik tai, kas dora mano akyse.</verse>
				<verse number="9">Tu elgeisi nedoriau už visus prieš tave buvusius, tu ėmei ir pasidarei sau kitų dievų ir liedintų atvaizdų mane į piktumą vesti. Tu man atsukai nugarą.</verse>
				<verse number="10">Todėl aš užtrauksiu nelaimę Jeroboamo namams, išrausiu iš Jeroboamo šeimos visus vyriškius – vergą ir laisvą Izraelyje – ir švariai iššluosiu Jeroboamo namus, kaip iššluojamas mėšlas.</verse>
				<verse number="11">Kas iš Jeroboamo šeimos mirs mieste, tą šunys suės, o kas mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai sules, nes taip VIEŠPATS kalbėjo’.</verse>
				<verse number="12">Tad leiskis į kelionę, grįžk į savo namus. Kai tik įkelsi koją į miestą, tavo vaikas mirs.</verse>
				<verse number="13">Visas Izraelis jį apraudos ir palaidos. Vien jis iš Jeroboamo šeimos bus nuneštas į kapą, nes tik jame VIEŠPATS, Izraelio Dievas, gali rasti šį tą gero.</verse>
				<verse number="14">Be to, VIEŠPATS paskirs Izraeliui karalių, kuris padarys Jeroboamo namams galą!</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS tol plaks Izraelį, kol jis ims svyruoti, kaip svyruoja nendrė vandenyje. Jis išraus Izraelį iš šios geros žemės, duotos jų protėviams, ir išblaškys juos anapus Upės, nes jie, darydamiesi sau šventuosius stulpus, supykdė VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="16">Jis paliks Izraelį už Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis nusidėjo ir įvedė Izraelį į nuodėmę“.</verse>
				<verse number="17">Jeroboamo žmona pakilo ir leidosi į kelionę. Ji parėjo į Tircą. Vos peržengus jai namų slenkstį, berniukas mirė.</verse>
				<verse number="18">Jį laidojo visas Izraelis ir raudojo pagal VIEŠPATIES žodį, ištartą per savo tarną pranašą Ahiją.</verse>
				<verse number="19">O kiti Jeroboamo darbai – kaip jis kariavo ir kaip valdė – aprašyti Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="20">Jeroboamas valdė dvidešimt dvejus metus. Tada jis užmigo su savo protėviais, o vietoj jo pradėjo karaliauti jo sūnus Nadabas.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu Saliamono sūnus Rehabeamas tapo Judo karaliumi. Rehabeamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti. Jis karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje – mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio giminių kaip buveinę savo vardui. Jo motinos vardas buvo Naama Amonitė.</verse>
				<verse number="22">Judas darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Savo nuodėmėmis jie pykdė jį net labiau, negu tai buvo darę jų protėviai.</verse>
				<verse number="23">Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu.</verse>
				<verse number="24">Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs iš kelio izraelitams.</verse>
				<verse number="25">Penktais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę.</verse>
				<verse number="26">Jis pagrobė ir VIEŠPATIES Namų turtus, ir karaliaus rūmų turtus. Viską paėmė. Jis pagrobė net Saliamono padarytus aukso skydus.</verse>
				<verse number="27">Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė vario skydus ir patikėjo juos rankoms sargybos pareigūnų, saugančių karaliaus rūmų duris.</verse>
				<verse number="28">Kai tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, vyrai nešdavosi juos ir po to sugrąžindavo į sargybinę.</verse>
				<verse number="29">Kiti Rehabeamo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="30">Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karas.</verse>
				<verse number="31">Rehabeamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo motinos vardas buvo Naama Amonitė. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Abijamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Aštuonioliktais karaliaus Nebato sūnaus Jeroboamo metais Abijamas tapo Judo karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Jeruzalėje jis karaliavo trejus metus; jo motina buvo Abšalomo duktė, vardu Maaka.</verse>
				<verse number="3">Jis kartojo visas nuodėmes, kurias iki jo buvo daręs jo tėvas; VIEŠPAČIUI, savo Dievui, jis nebuvo nuoširdus, kaip jo tėvas Dovydas.</verse>
				<verse number="4">Nepaisant to, dėl Dovydo VIEŠPATS, jo Dievas, davė jam žibintą Jeruzalėje, pažadindamas jam įpėdinį ir apsaugodamas Jeruzalę,</verse>
				<verse number="5">nes Dovydas buvo daręs, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir per visas savo gyvenimo dienas nebuvo nukrypęs nuo viso, ką jis buvo jam įsakęs, išskyrus atsitikimą su Ūrija Hetitu.</verse>
				<verse number="6">Karas tarp Rehabeamo ir Jeroboamo tęsėsi per visas jo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="7">Kiti Abijamo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose? Tarp Abijamo ir Jeroboamo vyko karas.</verse>
				<verse number="8">Abijamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Vietoj tėvo karaliumi tapo jo sūnus Asa.</verse>
				<verse number="9">Dvidešimtais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Asa tapo Judo karaliumi.</verse>
				<verse number="10">Jeruzalėje jis karaliavo keturiasdešimt vienerius metus; jo motina buvo Abšalomo duktė, vardu Maaka.</verse>
				<verse number="11">Asa darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Dovydas buvo daręs.</verse>
				<verse number="12">Iš krašto jis išvarė šventyklų kekšius ir pašalino visus protėvių padarytus stabus.</verse>
				<verse number="13">Be to, jis pašalino savo motiną Maaką iš motinos karalienės vietos, nes ji buvo padariusi pasibjaurėtiną atvaizdą Ašerai. Asa nuvertė jos pasibjaurėtiną atvaizdą ir sudegino Kidrono slėnyje.</verse>
				<verse number="14">Bet aukštumų alkai nebuvo išnaikinti. Nepaisant to, Asa buvo nuoširdus su VIEŠPAČIU, savo Dievu, per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="15">Į VIEŠPATIES Namus jis atnešė savo tėvo įžadu pašventintų atnašų ir savo paties įžadu pašventintų atnašų – sidabro, aukso bei įvairių reikmenų.</verse>
				<verse number="16">Karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Bašos vyko per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="17">Izraelio karalius Baša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią žmonėms išeiti ar įeiti pas Judo karalių Asą.</verse>
				<verse number="18">Tada Asa, paėmęs visą sidabrą ir auksą, likusius VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižde, patikėjo juos savo pareigūnams. Karalius Asa pasiuntė juos Aramo karaliui Ben Hadadui, Hezjono sūnaus Tabrimono sūnui, viešpataujančiam Damaske, tardamas:</verse>
				<verse number="19">„Tebūna tarp manęs ir tavęs sąjunga, kaip buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai siunčiu tau sidabro ir aukso dovaną. Imk ir nutrauk sąjungą su Izraelio karaliumi Baša, kad jis atsitrauktų nuo manęs“.</verse>
				<verse number="20">Ben Hadadas paklausė karaliaus Asos. Pasiuntęs savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus, jis užėmė Ijoną, Daną, Abel Bet Maaką ir visą Kineretą su visa Naftalio žeme.</verse>
				<verse number="21">Išgirdęs apie tai, Baša nustojo tvirtinęs Ramą ir pasiliko Tircoje.</verse>
				<verse number="22">Tada karalius Asa sutelkė visą Judą be išimties, ir jie išnešė akmenis ir rąstus, kuriais Rama turėjo būti sutvirtinta. Jais karalius Asa sutvirtino Benjamino Gebą ir Micpą.</verse>
				<verse number="23">O visi kiti Asos darbai – visi jo žygdarbiai, visa, ką jis nuveikė, ir miestai, kuriuos jis įtvirtino – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose? Bet senatvėje jis kentėjo nuo kojų ligos.</verse>
				<verse number="24">Asa užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais savo tėvo Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Juozapatas.</verse>
				<verse number="25">Jeroboamo sūnus Nadabas tapo Izraelio karaliumi antrais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.</verse>
				<verse number="26">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas savo tėvo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.</verse>
				<verse number="27">Ahijos sūnus Baša iš Isacharo namų surengė prieš jį sąmokslą. Baša užmušė jį prie filistinų Gibetono, kai Nadabas ir visas Izraelis buvo apgulę Gibetoną.</verse>
				<verse number="28">Taigi Baša nužudė Nadabą trečiais Judo karaliaus Asos metais ir vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="29">Vos tapęs karaliumi, jis išžudė visus Jeroboamo namus ir nepaliko Jeroboamui nė gyvos dvasios, bet visiškai sunaikino jį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs per savo tarną Ahiją Šilojietį,</verse>
				<verse number="30">už nuodėmes, kurias Jeroboamas buvo padaręs ir įtraukęs Izraelį į nuodėmę, supykdydamas jomis VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="31">O kiti Nadabo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="32">Tarp Asos ir Izraelio karaliaus Bašos vyko karas per visas jų dienas.</verse>
				<verse number="33">Trečiais Judo karaliaus Asos metais Ahijos sūnus Baša Tircoje tapo viso Izraelio karaliumi ir karaliavo dvidešimt ketverius metus.</verse>
				<verse number="34">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Hananio sūnų Jehuvą pasiekė VIEŠPATIES žodis prieš Bašą:</verse>
				<verse number="2">„Aš pakėliau tave iš dulkių ir padariau tave savo tautos Izraelio vadu, bet tu ėjai Jeroboamo pėdomis ir vedei mano tautą Izraelį į nuodėmę, pykdydamas mane jų nuodėmėmis,</verse>
				<verse number="3">tad, žiūrėk, aš nušluosiu Bašą bei jo namus ir padarysiu tavo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo.</verse>
				<verse number="4">Kas tik iš Bašos šeimos mirs mieste, tą šunys suės, o kas tik mirs atvirame lauke, tą paukščiai sules“.</verse>
				<verse number="5">O kiti Bašos darbai – ką jis darė, ir jo žygdarbiai – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="6">Baša užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Tircoje, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ela.</verse>
				<verse number="7">Be to, VIEŠPATS per pranašą Hananio sūnų Jehuvą prabilo prieš Bašą ir jo namus ne vien dėl viso pikta, ką jis darė VIEŠPATIES akyse, pykdydamas jį savo darbais ir būdamas panašus į Jeroboamo namus, bet ir dėl to, kad juos sunaikino.</verse>
				<verse number="8">Dvidešimt šeštais Judo karaliaus Asos metais Bašos sūnus Ela tapo Izraelio karaliumi Tircoje ir karaliavo dvejus metus.</verse>
				<verse number="9">Jo dvariškis Zimris, pusės raitelių vadas, surengė prieš jį sąmokslą, kai jis buvo Tircoje visiškai pasigėręs Tircos rūmų prievaizdo Arcos namuose.</verse>
				<verse number="10">Zimris įėjo, parbloškė jį, užmušė ir dvidešimt septintais Judo karaliaus Asos metais vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="11">Pradėjęs karaliauti ir vos spėjęs atsisėsti į sostą, jis išžudė visus Bašos namus, nepalikdamas nė vieno vyriškio iš jo giminių ar bičiulių.</verse>
				<verse number="12">Taip Zimris sunaikino visus Bašos namus pagal žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per pranašą Jehuvą,</verse>
				<verse number="13">už visas Bašos nuodėmes ir už jo sūnaus Elos nuodėmes, kuriomis jie patys buvo nusidėję ir įtraukę Izraelį į nuodėmę, pykdydami VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, savo stabais.</verse>
				<verse number="14">O kiti Elos darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="15">Dvidešimt septintais Judo karaliaus Asos metais Zimris karaliavo Tircoje septynias dienas. Tuo metu kariuomenė buvo apgulusi filistinų miestą Gibetoną.</verse>
				<verse number="16">Kariai stovykloje išgirdo: „Zimris surengė sąmokslą ir nužudė karalių!“ Todėl tą pačią dieną stovykloje visas Izraelis kariuomenės vadą Omrį padarė Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="17">Tada Omris ir visas Izraelis su juo pasitraukė nuo Gibetono ir apgulė Tircą.</verse>
				<verse number="18">Matydamas, kad miestas bus paimtas, Zimris nuėjo į karaliaus rūmų bokštą ir susidegino su karaliaus rūmais. Taip jis mirė</verse>
				<verse number="19">už nuodėmes, kuriomis nusidėjo, darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis, ir už nuodėmes, kurias padarė, vesdamas Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="20">O kiti Zimrio darbai ir sąmokslas, kurį jis surengė, argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="21">Tada Izraelio žmonės pasidalijo į dvi dalis. Pusė žmonių norėjo karaliumi padaryti Ginato sūnų Tibnį, o kita pusė rėmė Omrį.</verse>
				<verse number="22">Omrį rėmę žmonės buvo stipresni už Ginato sūnų Tibnį remiančius žmones. Taip Tibnis mirė, o Omris tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="23">Omris pradėjo karaliauti trisdešimt pirmais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo dvylika metų. Tircoje jis karaliavo šešerius metus.</verse>
				<verse number="24">Jis nupirko Samarijos kalvą iš Šemero už du sidabro talentus, kalvą įtvirtino ir miestą, kurį pastatė, pavadino Samarija kalvos savininko Šemero vardu.</verse>
				<verse number="25">Omris darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir elgėsi nedoriau už visus savo pirmtakus.</verse>
				<verse number="26">Jis ėjo Nebato sūnaus Jeroboamo keliu visais atžvilgiais ir kartojo jo nuodėmes, kuriomis jis įtraukė į nuodėmę Izraelį, pykdydamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, jo stabais.</verse>
				<verse number="27">O kiti Omrio įvykdyti darbai ir jo atlikti žygdarbiai argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="28">Omris užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahabas.</verse>
				<verse number="29">Trisdešimt aštuntais Judo karaliaus Asos metais Omrio sūnus Ahabas tapo Izraelio karaliumi. Omrio sūnus Ahabas valdė Izraelį Samarijoje dvidešimt dvejus metus.</verse>
				<verse number="30">Omrio sūnus Ahabas darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, daugiau už bet kurį savo pirmtaką.</verse>
				<verse number="31">Negana jam buvo kartoti Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes; jis paėmė žmona sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir pradėjo garbinti Baalą bei jam tarnauti.</verse>
				<verse number="32">Baalui jis padirbo aukurą Baalo šventykloje, kurią buvo pastatęs Samarijoje.</verse>
				<verse number="33">Ahabas padarė ir šventąjį stulpą. Ahabas padarė daugiau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, supykdyti negu bet kuris iš prieš jį buvusių Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="34">Jo dienomis Hielis iš Betelio atstatė Jerichą. Dėdamas jo pamatus, jis neteko savo pirmagimio sūnaus Abiramo, o įstatydamas vartus į vietą, neteko savo jauniausio sūnaus Segubo, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Nūno sūnų Jozuę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tišbietis Elijas iš Tišbės Gileade tarė Ahabui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį“.</verse>
				<verse number="2">Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="3">„Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano.</verse>
				<verse number="4">Atsigersi iš upelio, o maitinti tave ten aš paliepiau varnams“.</verse>
				<verse number="5">Jis leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano.</verse>
				<verse number="6">Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.</verse>
				<verse number="7">Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.</verse>
				<verse number="8">Tada Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="9">„Tuojau pat eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti“.</verse>
				<verse number="10">Jis leidosi į kelionę ir atėjo į Sareptą. Priėjęs miesto vartus, pamatė našlę, berenkančią malkas. Pasišaukęs ją, tarė: „Prašau atnešti man truputį vandens inde atsigerti“.</verse>
				<verse number="11">Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, sakydamas: „Atnešk kąsnį duonos“. –</verse>
				<verse number="12">„Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, – atsakė ji, – aš nieko kepto neturiu, tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai paruoščiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir tada mirsime“. –</verse>
				<verse number="13">„Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui.</verse>
				<verse number="14">Mat VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus’“.</verse>
				<verse number="15">Nuėjusi ji padarė kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką.</verse>
				<verse number="16">Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo sakęs per Eliją.</verse>
				<verse number="17">Po šių įvykių atsitiko taip, kad tos moters – namų šeimininkės – sūnus susirgo. Jis vis blogėjo, kol pagaliau nustojo alsuoti.</verse>
				<verse number="18">Tada ji tarė Elijui: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad turėjai pas mane ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“</verse>
				<verse number="19">Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį iš jos rankų, nusinešė į viršutinio aukšto kambarį, kur gyveno, ir paguldė ant savo lovos.</verse>
				<verse number="20">„ VIEŠPATIE, mano Dieve, – šaukėsi jis VIEŠPATIES, – argi tu net šiai našlei, pas kurią svečiuojuosi, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“</verse>
				<verse number="21">Tada jis gulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „ VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju: tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo.</verse>
				<verse number="23">Paėmęs vaiką, Elijas nunešė iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė motinai, tardamas: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“. –</verse>
				<verse number="24">„Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad VIEŠPATIES žodis sklinda iš tavo lūpų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Daug vėliau, trečiaisiais [sausros] metais, Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Eik ir pasirodyk Ahabui. Aš atsiųsiu žemei lietaus“.</verse>
				<verse number="2">Tad Elijas nuėjo pas Ahabą. Samarijoje buvo didelis badas.</verse>
				<verse number="3">Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Abdiją. Abdijas laikė VIEŠPATĮ didelėje pagarboje.</verse>
				<verse number="4">Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, Abdijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu.</verse>
				<verse number="5">Ahabas tarė Abdijui: „Pereik per kraštą, nueik prie visų vandens šaltinių ir visų srovių. Galbūt rasime šiek tiek žolės arkliams ir mulams išgelbėti, idant neliktume be gyvulių“.</verse>
				<verse number="6">Norėdami išžvalgyti kraštą, jiedu išsiskyrė: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Abdijas – atskirai kitu keliu.</verse>
				<verse number="7">Abdijui keliaujant, jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Abdijas puolė kniūbsčias ir tarė: „Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?“ –</verse>
				<verse number="8">„Taip, tai aš, – atsakė šis, – eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia!“ –</verse>
				<verse number="9">„Kuo aš tau nusidėjau, kad atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, idant mane užmuštų?</verse>
				<verse number="10">Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Atsakius: ‘Čia jo nėra’, – jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado.</verse>
				<verse number="11">O dabar sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia’.</verse>
				<verse number="12">Kai tik pasitrauksiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, užmuš mane, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI rodžiau pagarbą nuo pat jaunystės.</verse>
				<verse number="13">Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt į olą ir aprūpinau juos duona ir vandeniu.</verse>
				<verse number="14">O dabar tu sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas čia!’ Juk jis tikrai mane užmuš“.</verse>
				<verse number="15">Elijas tarė: „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai jam pasirodysiu“.</verse>
				<verse number="16">Tad Abdijas nuėjo pasitikti Ahabo ir pranešė jam, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti.</verse>
				<verse number="17">Pamatęs Eliją, Ahabas tarė jam: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ –</verse>
				<verse number="18">„Ne aš Izraelį varginau, – atsikirto Elijas, – bet tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą.</verse>
				<verse number="19">Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.</verse>
				<verse number="20">Ahabas išsiuntė žmones pašaukti visų izraelitų ir surinko pranašus ant Karmelio kalno.</verse>
				<verse number="21">Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ Žmonės neatsakė jam nė žodžio.</verse>
				<verse number="22">Tada Elijas tarė žmonėms: „Aš, vien tik aš, likau VIEŠPATIES pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="23">Tebūna duota mums du jautukai. Teišsirenka jie sau vieną jautuką, tesukapoja į gabalus ir tepadeda ant malkų, bet ugnies teneužkuria. O aš paruošiu kitą jautuką ir padėsiu jį ant malkų, bet ugnies neužkursiu.</verse>
				<verse number="24">Tada jūs šaukitės savo dievo jo vardu, o aš šauksiuosi VIEŠPATIES jo vardu. Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas“. Visi žmonės atsakė: „Gerai pasakyta!“</verse>
				<verse number="25">Elijas tarė Baalo pranašams: „Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų daugiau. Tada šaukitės savo dievo jo vardu, bet ugnies nekurkite“.</verse>
				<verse number="26">Paėmę jiems duotą jautuką, jie paruošė jį ir šaukėsi Baalo jo vardu nuo ryto iki vidudienio, sakydami: „Baalai, išklausyk mus!“ Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. Klupčiodami jie šoko aplink pastatytą aukurą.</verse>
				<verse number="27">Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų pasityčiojo, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Arba jis užsisvajojo, arba paėjėjo į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigo ir turi būti pažadintas“.</verse>
				<verse number="28">Jie garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju.</verse>
				<verse number="29">Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo, pranašaudami pagavoje iki pat aukos atnašavimo. Vis dar nebuvo jokio garso, ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų.</verse>
				<verse number="30">Tada Elijas tarė visiems žmonėms: „Ateikite arčiau prie manęs“. Visi žmonės priėjo arčiau prie jo. Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas.</verse>
				<verse number="31">Elijas paėmė dvylika akmenų pagal Jokūbo, kurį buvo pasiekęs Dievo žodis: „Tavo vardas bus Izraelis“, – sūnų giminių skaičių</verse>
				<verse number="32">ir iš tų akmenų pastatė aukurą VIEŠPATIES vardui. Tada iškasė aplink aukurą griovį, kuriame buvo galima pasėti du saikus grūdų.</verse>
				<verse number="33">Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: „Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų“.</verse>
				<verse number="34">Vėl tarė: „Padarykite tai dar kartą“, ir jie tai padarė antrą kartą. „Padarykite tai trečią kartą“, – tarė jis, ir jie tai padarė trečią kartą.</verse>
				<verse number="35">Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.</verse>
				<verse number="36">Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: „ VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu.</verse>
				<verse number="37">Atsiliepk man, VIEŠPATIE! Atsiliepk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“.</verse>
				<verse number="38">Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį.</verse>
				<verse number="39">Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsti, šaukdami: „ VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“</verse>
				<verse number="40">Elijas tarė jiems: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.</verse>
				<verse number="41">Elijas tarė Ahabui: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus“.</verse>
				<verse number="42">Tad Ahabas nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė veidą prie kelių.</verse>
				<verse number="43">Savo tarnui jis paliepė: „Palypėk ir pasižvalgyk Jūros link“. Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: „Nieko nėra!“ Septynis kartus Elijas liepė: „Vėl nueik!“</verse>
				<verse number="44">Septintą kartą tarnas pranešė: „Žiūrėk, mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus plaštaką, kyla nuo Jūros“. Tada Elijas tarė: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų’“.</verse>
				<verse number="45">Už valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti. Įlipęs į vežimą, Ahabas nuvažiavo Jezreelio link.</verse>
				<verse number="46">Bet VIEŠPATIES ranka buvo virš Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas padarė ir kaip išžudė kalaviju visus jos pranašus,</verse>
				<verse number="2">Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi“.</verse>
				<verse number="3">Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo tarną,</verse>
				<verse number="4">o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo ir šaukėsi mirties. „Gana! – šaukė jis, – imk, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“.</verse>
				<verse number="5">Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“</verse>
				<verse number="6">Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Jis pavalgė, atsigėrė ir atsigulė.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki“.</verse>
				<verse number="8">Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo.</verse>
				<verse number="9">Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“.</verse>
				<verse number="11">„Išeik laukan, – pašaukė jis, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis“. Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime.</verse>
				<verse number="12">Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas.</verse>
				<verse number="13">Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti“.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS tarė jam: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi.</verse>
				<verse number="16">Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs.</verse>
				<verse number="17">Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą užmuš Jehuvas, o kas tik pabėgs nuo Jehuvo kalavijo, tą Eliziejus užmuš.</verse>
				<verse number="18">Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius – visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo“.</verse>
				<verse number="19">Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Eliziejų beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę.</verse>
				<verse number="20">Palikęs jaučius, šis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną; tada tave seksiu“. – „Eik, bet grįžk! – atsakė Elijas. – Argi aš tau trukdau? “ –</verse>
				<verse number="21">Eliziejus sugrįžo ir, paėmęs jungą jaučių, paskerdė juos. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė žmonėms valgyti. Tada paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Aramo karalius Ben Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir lydimas trisdešimt dviejų karalių drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, puolė ją ir apgulė.</verse>
				<verse number="2">Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius</verse>
				<verse number="3">jam pasakyti: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano’“.</verse>
				<verse number="4">Izraelio karalius jam atsakė: „Mano viešpatie karaliau, taip yra, kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką turiu, yra tavo“.</verse>
				<verse number="5">Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus.</verse>
				<verse number="6">Vis dėlto pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku; jie iškrės tavo rūmus bei tavo dvariškių namus, paims visa, ką tu brangini, ir išneš’“.</verse>
				<verse number="7">Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: „Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, sidabro ir aukso, aš nesipriešinau“.</verse>
				<verse number="8">Visi seniūnai ir žmonės sakė jam: „Neklausyk ir nesutik!“</verse>
				<verse number="9">Tad Ben Hadado pasiuntiniams jis tarė: „Pasakykite mano viešpačiui karaliui: ‘Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šito dalyko padaryti negaliu’“. Pasiuntiniai išėjo ir jam tai pranešė.</verse>
				<verse number="10">Tada Ben Hadadas pasiuntė žodį: „Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti“. –</verse>
				<verse number="11">„Pasakykite jam, – atsakė Izraelio karalius, – tenesigiria žmogus, kuris dar tik juosiasi kalaviją, kaip tas, kuris nusijuosia“.</verse>
				<verse number="12">Ben Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. „Pasiruoškite pulti!“ – įsakė jis savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.</verse>
				<verse number="13">Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="14">Ahabas klausė: „Per ką tai įvyks?“ Pranašas atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus’“. Ahabas klausė: „Kas pradės mūšį?“ – „Tu“, – atsakė pranašas.</verse>
				<verse number="15">Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus; jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraelitus – septynis tūkstančius.</verse>
				<verse number="16">Jie išėjo vidudienį, tuo tarpu Ben Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai.</verse>
				<verse number="17">Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmi. Ben Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, ir jie pranešė: „Keletas vyrų išėjo iš Samarijos“.</verse>
				<verse number="18">Jis tarė: „Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, paimkite juos gyvus; jei išėjo kovoti, vis tiek paimkite juos gyvus“.</verse>
				<verse number="19">Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto,</verse>
				<verse number="20">ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais.</verse>
				<verse number="21">Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.</verse>
				<verse number="22">Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė jam: „Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave“.</verse>
				<verse number="23">O Aramo karaliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, tikriausiai būsime už juos stipresni.</verse>
				<verse number="24">Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir vietoj jų paskirk valdytojus.</verse>
				<verse number="25">Sutelk tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai būsime už juos stipresni“. Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.</verse>
				<verse number="26">Pavasarį Ben Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu.</verse>
				<verse number="27">Ir izraelitai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo prieš juos į mūšį. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraelitai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, tuo tarpu aramėjai pripildė visą kraštą.</verse>
				<verse number="28">Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS. Kadangi aramėjai sakė: ‘ VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’, – atiduosiu visą šią kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="29">Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraelitai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų.</verse>
				<verse number="30">Likusieji subėgo į Afeko miestą, bet jo siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų, o Ben Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste.</verse>
				<verse number="31">Jo tarnai jam kalbėjo: „Žiūrėk, mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutines bei virves apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties“.</verse>
				<verse number="32">Tad, apsijuosę strėnas ašutinėmis ir apsivynioję galvas virvėmis jie nuėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben Hadadas sako: ‘Prašau pasigailėti mano gyvasties’“. O jis atsakė: „Ar jis dar gyvas? Jis mano brolis“.</verse>
				<verse number="33">Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: „Taip, Ben Hadadas tavo brolis“. – „Eikite ir atveskite jį“, – paliepė jis. Ben Hadadas atėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą.</verse>
				<verse number="34">Ben Hadadas tarė jam: „Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti savo turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje“. – „Aš savo ruožtu, – atsakė Ahabas, – su tokia sandora paleisiu tave namo“. Tad jis sudarė su juo sandorą ir paleido jį.</verse>
				<verse number="35">Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: „Eikš, suduok man!“ Bet tas vyras atsisakė jį užgauti.</verse>
				<verse number="36">Jis tarė jam: „Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, žiūrėk, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas“. Ir jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir sudraskė.</verse>
				<verse number="37">Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: „Eikš, suduok man!“ Tas vyras sudavė jam ir sužeidė.</verse>
				<verse number="38">Dabar pranašas nuėjo ir prisidengęs tvarsčiu akis laukė pakelėje karaliaus.</verse>
				<verse number="39">Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: „Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: ‘Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę, arba turėsi užmokėti sidabro talentą’.</verse>
				<verse number="40">Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo“. Izraelio karalius atsakė jam: „Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei“.</verse>
				<verse number="41">Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų.</verse>
				<verse number="42">Jis tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kuris buvo skirtas tau sunaikinti, tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą’“.</verse>
				<verse number="43">Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Po to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezreelietis turėjo vynuogyną Jezreelyje šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų,</verse>
				<verse number="2">Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti daržą, nes jis kaip tik yra šalia mano rūmų. Už jį duosiu tau geresnį vynuogyną arba, jei tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais“.</verse>
				<verse number="3">Bet Nabotas atsakė Ahabui: „Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man atiduoti tau protėvių paveldą“.</verse>
				<verse number="4">Ahabas parėjo namo prislėgtas ir niūrus dėl atsakymo, kurį jam buvo davęs Nabotas Jezreelietis: „Aš neatiduosiu, ką esu paveldėjęs iš savo tėvų“. Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė.</verse>
				<verse number="5">Jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir klausė: „Kodėl tu toks prislėgtas, kad net valgyti nenori?“</verse>
				<verse number="6">Jis papasakojo jai: „Kalbėjausi su Nabotu Jezreeliečiu ir sakiau jam: ‘Parduok man savo vynuogyną už pinigus, arba, jei tau patinka, duosiu už jį kitą vynuogyną’, – bet jis atsakė: ‘Aš savo vynuogyno tau neduosiu!’“</verse>
				<verse number="7">Jo žmona Jezabelė tarė jam: „Dabar tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš duosiu tau Naboto Jezreeliečio vynuogyną“.</verse>
				<verse number="8">Parašiusi laiškus Ahabo vardu, ji užantspaudavo jo žiedu ir pasiuntė seniūnams bei didikams, gyvenantiems su Nabotu jo mieste.</verse>
				<verse number="9">Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą pirmoje sueigos vietoje.</verse>
				<verse number="10">Priešais pasodinkite du vyrus niekšus, tepaliudija jie prieš jį, tardami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių’. Tada išveskite jį ir užmuškite akmenimis“.</verse>
				<verse number="11">Miesto vyrai – seniūnai ir didikai, gyvenę mieste – darė, kaip Jezabelė buvo jiems nurodžiusi.</verse>
				<verse number="12">Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą pirmoje sueigos vietoje.</verse>
				<verse number="13">Tada atėjo tiedu niekšai ir atsisėdo priešais. Niekšai žmonių akivaizdoje paliudijo prieš Nabotą, tardami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių“. Nabotas buvo išvestas už miesto ir užmuštas akmenimis.</verse>
				<verse number="14">Tada jie pasiuntė žodį Jezabelei: „Nabotas užmuštas akmenimis. Jis mirė“.</verse>
				<verse number="15">Vos išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis ir miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Nueik ir pasiimk Naboto Jezreeliečio vynuogyną, kurį jis atsisakė parduoti tau už pinigus, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė“.</verse>
				<verse number="16">Sužinojęs, kad Nabotas miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezreeliečio vynuogyno.</verse>
				<verse number="17">Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="18">„Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Dabar jis atėjo pasiimti Naboto vynuogyno.</verse>
				<verse number="19">Sakysi jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują’“.</verse>
				<verse number="20">Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, mano prieše?“ – „Taip, suradau tave, – atsakė jis. – Kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse,</verse>
				<verse number="21">tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius – vergus ir laisvuosius.</verse>
				<verse number="22">Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijos sūnaus Bašos namais, nes pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS kalbėjo ir apie Jezabelę: ‘Šunys ės Jezabelę Jezreelio lauke’.</verse>
				<verse number="24">Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai sules“.</verse>
				<verse number="25">Iš tikrųjų, niekada nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas.</verse>
				<verse number="26">Jis elgėsi pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Dievas išvarė prieš izraelitus.</verse>
				<verse number="27">Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas.</verse>
				<verse number="28">Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio.</verse>
				<verse number="2">Bet trečiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="3">Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi nežinote, kad Ramot Gileadas priklauso mums, bet mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankų“.</verse>
				<verse number="4">Jis klausė Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot Gileado?“ – „Aš darysiu, ką tu darysi, – atsakė Juozapatas, – mano kariai – tavo kariai, mano arkliai – tavo arkliai“.</verse>
				<verse number="5">Bet Juozapatas dar paprašė Izraelio karaliaus: „Pirma prašau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio“.</verse>
				<verse number="6">Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, tarė jiems: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot Gileadą, ar susilaikyti?“ – „Žygiuok, – atsakė jie, – nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="7">Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“</verse>
				<verse number="8">Izraelio karalius Juozapatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį galėtume atsiklausti VIEŠPATIES – Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – tarė Juozapatas.</verse>
				<verse number="9">Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir įsakė: „Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Michėją“.</verse>
				<verse number="10">Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie Samarijos vartų, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="11">Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti’“.</verse>
				<verse number="12">Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: „Žygiuok prieš Ramot Gileadą, ir tau seksis! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!“</verse>
				<verse number="13">Pasiuntinys, nuėjęs pašaukti Michėjo, kalbėjo jam: „Žiūrėk, pranašų žodžiai vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!“ –</verse>
				<verse number="14">„Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Michėjas, – kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako“.</verse>
				<verse number="15">Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: „Michėjau, ar žygiuosime prieš Ramot Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?“ – „Žygiuok, ir tau seksis, – atsakė jis. – VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="16">Bet karalius tarė jam: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?“</verse>
				<verse number="17">Tada Michėjas tarė: „Aš mačiau visą Izraelį, išblaškytą kalnuose kaip avis be piemens. O VIEŠPATS kalbėjo: ‘Jie neturi šeimininko; teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!’“</verse>
				<verse number="18">„Argi nesakiau, – tarė Izraelio karalius Juozapatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“</verse>
				<verse number="19">Michėjas tęsė: „Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS paklausė: ‘Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot Gileado?’ Tada vienas kalbėjo vienaip, kitas kitaip,</verse>
				<verse number="21">kol nepriėjo viena dvasia ir atsistojusi prieš VIEŠPATĮ tarė: ‘Aš jį sugundysiu’. –</verse>
				<verse number="22">‘Kaip?’ – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose’. Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu suviliosi jį, ir tau pasiseks. Eik ir padaryk!’</verse>
				<verse number="23">Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.</verse>
				<verse number="24">Tada Kenaanos sūnus, priėjęs prie Michėjo, sudavė jam per žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėtis?“</verse>
				<verse number="25">Michėjas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį“.</verse>
				<verse number="26">Tada Izraelio karalius įsakė: „Imkite Michėją ir perduokite miesto valdytojui Amonui bei karaliaus sūnui Jehoašui.</verse>
				<verse number="27">Sakykite: ‘Taip kalbėjo karalius. Uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’“.</verse>
				<verse number="28">Michėjas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir pridūrė: „Klausykitės, visos tautos!“</verse>
				<verse number="29">Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas nužygiavo į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="30">Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="31">O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi“.</verse>
				<verse number="32">Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai tikrai Izraelio karalius“. Jie pasuko kovoti su juo. Bet Juozapatui surikus savo kovos šūkį,</verse>
				<verse number="33">kovos vežimų vadai pamatė, kad tai ne Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti.</verse>
				<verse number="34">Tačiau vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis tarė savo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas“.</verse>
				<verse number="35">Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis mirė.</verse>
				<verse number="36">Saulei leidžiantis, stovykloje pasigirdo: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“</verse>
				<verse number="37">Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje.</verse>
				<verse number="38">Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės ėjo apsiplauti, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="39">Kiti Ahabo darbai – visa, ką jis darė, jo pastatyti dramblio kaulo rūmai ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="40">Ahabas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="41">Asos sūnus Juozapatas tapo Judo karaliumi ketvirtais Izraelio karaliaus Ahabo metais.</verse>
				<verse number="42">Juozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo Azuba, Šilhio duktė.</verse>
				<verse number="43">Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="44">Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose.</verse>
				<verse number="45">Be to, jis sudarė taiką su Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="46">O kiti Juozapato darbai – jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="47">Jis išnaikino likučius šventyklų kekšių, kurių dar buvo krašte jo tėvo Asos dienomis.</verse>
				<verse number="48">Edome nebuvo karaliaus, bet tik laikinas valdytojas.</verse>
				<verse number="49">Juozapatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes buvo sunaikinti Ecjon Gebere.</verse>
				<verse number="50">Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: „Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais“, – bet Juozapatas nesutiko.</verse>
				<verse number="51">Juozapatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoramas.</verse>
				<verse number="52">Ahabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.</verse>
				<verse number="53">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, pėdomis.</verse>
				<verse number="54">Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, kaip buvo daręs jo tėvas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="12">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį.</verse>
				<verse number="2">Ahazijas iškrito pro turėklus iš savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis išsiuntė pasiuntinius ir davė jiems nurodymus: „Nueikite pas Ekrono dievą Baal Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios“.</verse>
				<verse number="3">O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: „Eik ir pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius sakyk: Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą?</verse>
				<verse number="4">Todėl VIEŠPATS taip kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti’“. Tai pasakęs, Elijas nuėjo.</verse>
				<verse number="5">Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: „Kodėl grįžote?“</verse>
				<verse number="6">Šie atsakė: „Mus pasitiko vienas vyras ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir pasakykite jam: ‹Taip kalbėjo VIEŠPATS. Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad turi siųsti žmones teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? Užtat iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti›’“.</verse>
				<verse number="7">„Kaip atrodė, – klausė jų, – tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai pasakė?“</verse>
				<verse number="8">„Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu“, – atsakė jie. Jis ištarė: „Tai Elijas Tišbietis“.</verse>
				<verse number="9">Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir tarė jam: „O Dievo vyre, karalius įsako: ‘Nulipk!’“</verse>
				<verse number="10">Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę“. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine.</verse>
				<verse number="11">Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Užkopęs pas jį, tas kreipėsi: „O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: ‘Tuojau pat nulipk!’“</verse>
				<verse number="12">Elijas atsakė jam: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę“. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine.</verse>
				<verse number="13">Tada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. „O Dievo vyre, – tarė, – tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimt tavo tarnų.</verse>
				<verse number="14">Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Tad maldauju tavęs: tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis“.</verse>
				<verse number="15">Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: „Lipk žemyn su juo. Nebijok“. Elijas atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių.</verse>
				<verse number="16">Jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti’“. Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją.</verse>
				<verse number="17">Vietoj jo antrais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais karaliumi tapo Jehoramas, nes Ahazijas neturėjo sūnaus.</verse>
				<verse number="18">O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo.</verse>
				<verse number="2">Elijas tarė Eliziejui: „Prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti į Betelį“. – „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, – atsakė Eliziejus, – nepaliksiu tavęs“. Jiedu atėjo į Betelį.</verse>
				<verse number="3">Pranašų mokiniai, buvę Betelyje, išėjo pas Eliziejų ir klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – atsakė jis.</verse>
				<verse number="4">Elijas tarė jam: „Eliziejau, prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą“. Bet jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, nepaliksiu tavęs“. Jiedu nuėjo į Jerichą.</verse>
				<verse number="5">Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Eliziejaus, klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – atsakė jis.</verse>
				<verse number="6">Tada Elijas tarė jam: „Prašau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano“. – „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, – atsakė Eliziejus, – nepaliksiu tavęs“. Jiedu ėjo toliau.</verse>
				<verse number="7">Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų.</verse>
				<verse number="8">Elijas paėmė savo skraistę ir susukęs ją sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir kairę jiedviem pereiti sausa žeme.</verse>
				<verse number="9">Jiems perėjus, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. – „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“, – atsakė Eliziejus.</verse>
				<verse number="10">„Sunkaus dalyko prašai, – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“.</verse>
				<verse number="11">Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.</verse>
				<verse number="12">Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ Nebematydamas jo, jis griebė savo drabužius ir perplėšė į dvi dalis.</verse>
				<verse number="13">Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir sugrįžęs prie Jordano kranto sustojo.</verse>
				<verse number="14">Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį tardamas: „Kur VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo.</verse>
				<verse number="15">Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę, pareiškė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsti.</verse>
				<verse number="16">„Štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį“. – „Nesiųskite jų!“ – atsakė jis.</verse>
				<verse number="17">Bet jie tol primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite!“ Tada jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet nerado.</verse>
				<verse number="18">Jiems sugrįžus pas Eliziejų, jam tebesant Jeriche, jis tarė jiems: „Argi nesakiau: ‘Neikite’“.</verse>
				<verse number="19">Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas – maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga“. –</verse>
				<verse number="20">„Atneškite man naują dubenį, – paliepė jis, – ir įberkite į jį druskos“. Jie atnešė.</verse>
				<verse number="21">Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis’“.</verse>
				<verse number="22">Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį.</verse>
				<verse number="23">Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“</verse>
				<verse number="24">Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.</verse>
				<verse number="25">Iš čia jis leidosi į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aštuonioliktais Judo karaliaus Juozapato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas.</verse>
				<verse number="3">Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.</verse>
				<verse number="4">Moabo karalius Meša buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę.</verse>
				<verse number="5">Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.</verse>
				<verse number="6">Tad karalius Jehoramas nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį.</verse>
				<verse number="7">Žygyje jis pasiuntė žodį Judo karaliui Juozapatui: „Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi su manimi į mūšį su Moabu?“ – „Žygiuosiu, – atsakė šis, – darysiu, ką tu darai: mano kariai – tavo kariai, mano arkliai – tavo arkliai“.</verse>
				<verse number="8">Dar jis paklausė: „Kuriuo keliu žygiuosime?“ Jehoramas atsakė: „Keliu per Edomo tyrlaukius“.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo [Mirties jūrą]. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens.</verse>
				<verse number="10">Izraelio karalius aimanavo: „Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų Moabui į rankas“.</verse>
				<verse number="11">Bet Juozapatas klausė: „Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?“ Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: „Šafato sūnus Eliziejus – tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų – yra čia“. –</verse>
				<verse number="12">„Jis turi VIEŠPATIES žodį“, – tarė Juozapatas. Tad pas Eliziejų nuėjo ir Izraelio karalius, ir Juozapatas, ir Edomo karalius.</verse>
				<verse number="13">Eliziejus tarė Izraelio karaliui: „Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo arba motinos pranašus“. Bet Izraelio karalius sakė: „Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!“ –</verse>
				<verse number="14">„Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, – atsakė Eliziejus, – jeigu negerbčiau Judo karaliaus Juozapato, nei į tave žiūrėčiau, nei tave pastebėčiau.</verse>
				<verse number="15">Atveskite man arfininką“. Arfininkui grojant, Eliziejui atėjo VIEŠPATIES galia,</verse>
				<verse number="16">ir jis tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Šioje sausvagėje tebus išrausta daug duobių’.</verse>
				<verse number="17">Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Nematysite nei vėjo, nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai’.</verse>
				<verse number="18">Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą.</verse>
				<verse number="19">Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir primėtysite akmenų į derlingas dirvas“.</verse>
				<verse number="20">Kitą dieną per rytmetinę auką staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu visi moabitai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja su jais kariauti. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją – nuo jauniausio iki seniausio – buvo pašaukti ir stovėjo gretose prie sienos.</verse>
				<verse number="22">Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabitams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas.</verse>
				<verse number="23">„Tai kraujas! – sakė jie. – Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Prie grobio, Moabai!“</verse>
				<verse number="24">Bet jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraelitai pakilo ir puolė moabitus, o tie ėmė bėgti. Puldami moabitus, izraelitai veržėsi priekin</verse>
				<verse number="25">ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir Hareseto akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė.</verse>
				<verse number="26">Pamatęs, kad mūšis krypsta jo nenaudai, Moabo karalius pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko.</verse>
				<verse number="27">Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais“.</verse>
				<verse number="2">Eliziejus tarė jai: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką turi namie?“ – „Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus“, – atsakė ji.</verse>
				<verse number="3">„Nueik, – tarė jis, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali.</verse>
				<verse number="4">Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus ir kiekvieną, kuris bus pripiltas, statyk į šalį“.</verse>
				<verse number="5">Ji nuėjo ir įėjusi su vaikais į vidų užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė.</verse>
				<verse number="6">Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą“. – „Daugiau indų nebėra“, – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs.</verse>
				<verse number="7">Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi“.</verse>
				<verse number="8">Vieną dieną Eliziejus ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė pas save pietų. Po to, kai tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų.</verse>
				<verse number="9">Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu,</verse>
				<verse number="10">įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, pastatykime ten lovą, stalą, krėslą ir žibintą, kad galėtų apsistoti, kai tik pas mus užeis“.</verse>
				<verse number="11">Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė.</verse>
				<verse number="12">Savo tarnui Gehaziui Eliziejus tarė: „Pašauk tą šunemietę“. Jis pašaukė ją, ir jai atsistojus prieš Eliziejų,</verse>
				<verse number="13">šis tarė Gehaziui: „Prašau jai sakyti: ‘Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galime dėl tavęs padaryti? Gal nori, kad pasakytume gerą žodį karaliui tavo labui ar kariuomenės vadui?’“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių“.</verse>
				<verse number="14">„Tad ką galima dėl jos padaryti?“ – klausė jis. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus, o jos vyras senas“. –</verse>
				<verse number="15">„Pašauk ją“, – tarė Eliziejus. Tarnui ją pašaukus, ji atsistojo prie durų.</verse>
				<verse number="16">„Šiuo laiku kitais metais, – tarė jis, – glamonėsi sūnų“. Ji atsakė: „Prašyčiau, mano viešpatie, Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės“.</verse>
				<verse number="17">Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliziejus buvo pažadėjęs.</verse>
				<verse number="18">Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų.</verse>
				<verse number="19">Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: „Ak, mano galva, mano galva!“ Tėvas paliepė tarnui: „Parnešk jį motinai“.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių.</verse>
				<verse number="21">Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, paliko jį viduje ir išėjo.</verse>
				<verse number="22">Tada pasišaukė savo vyrą, tardama: „Prašau atsiųsti man tarną su asile. Turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti“.</verse>
				<verse number="23">Jis klausė: „Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas“. Ji tarė: „Lik sveikas!“</verse>
				<verse number="24">Pabalnojus jai asilę, ji tarė savo tarnui: „Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!“</verse>
				<verse number="25">Ji leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno. Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Žiūrėk, šunemietė čia!</verse>
				<verse number="26">Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk: ‘Kaip tau sekasi? Kaip sekasi tavo vyrui? Kaip sekasi tavo vaikui?’“ Ji atsakė: „Gerai!“</verse>
				<verse number="27">Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, apkabino jam kojas. Gehazis priėjo nustumti jos į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir nepasakė“.</verse>
				<verse number="28">Tada ji prakalbo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‘Neapgaudinėk manęs!’“</verse>
				<verse number="29">Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesisveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“.</verse>
				<verse number="30">Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu“. Tad jis pakilo ir ėjo paskui ją.</verse>
				<verse number="31">Nuėjęs pirma jų, Gehazis uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo jo pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“.</verse>
				<verse number="32">Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ant jo lovos guli berniukas – negyvas.</verse>
				<verse number="33">Įėjęs uždarė duris ir palikęs abu už durų meldėsi VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="34">Po to įlipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo.</verse>
				<verse number="35">Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis.</verse>
				<verse number="36">Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunemietę“. Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“.</verse>
				<verse number="37">Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.</verse>
				<verse number="38">Eliziejui sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Eliziejų, jis tarė savo tarnui: „Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui“.</verse>
				<verse number="39">Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vijoklį, priskynė pilną skraistę jo vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes nežinojo, kas tai yra.</verse>
				<verse number="40">Viralo įpylė vyrams valgyti. Bet vos paragavę viralo jie ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo jie negalėjo valgyti.</verse>
				<verse number="41">Tada Eliziejus tarė: „Atneškite miltų“. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo“. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.</verse>
				<verse number="42">Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir šviežių javų varpų savo maiše. „Duok jos žmonėms, – tarė Eliziejus, – tevalgo“.</verse>
				<verse number="43">Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliziejus pakartojo: „Duok jos žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys, ir dar liks’“.</verse>
				<verse number="44">Jis duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų.</verse>
				<verse number="2">Kartą per vieną antpuolį aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite.</verse>
				<verse number="3">„Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus“.</verse>
				<verse number="4">Tad Naamanas nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi.</verse>
				<verse number="5">„Keliauk, – tarė Aramo karalius, – aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui“. Pasiėmęs dešimt sidabro talentų, šešis tūkstančius aukso šekelių ir dešimt drabužių pamainų, Naamanas leidosi į kelionę.</verse>
				<verse number="6">Izraelio karaliui jis nunešė šitokio turinio laišką: „Kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad išgydytumei jį nuo raupsų“.</verse>
				<verse number="7">Perskaitęs tą laišką, Izraelio karalius persiplėšė drabužius ir sušuko: „Argi aš Dievas, kuris skiria mirtį ir duoda gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško priekabių“.</verse>
				<verse number="8">Bet išgirdęs, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, Dievo vyras Eliziejus pasiuntė jam žodį: „Kodėl persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje“.</verse>
				<verse number="9">Tad Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų.</verse>
				<verse number="10">Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“.</verse>
				<verse number="11">Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų!</verse>
				<verse number="12">Argi Damasko upės – Abana ir Parparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo.</verse>
				<verse number="13">Bet tarnai, priėję prie jo, kalbėjo: „Tėve, – sakė jie, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau, kad jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus?’“</verse>
				<verse number="14">Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.</verse>
				<verse number="15">Tada, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, jis atsistojo priešais Eliziejų ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Tad prašyčiau priimti dovaną iš savo tarno“.</verse>
				<verse number="16">Bet Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!“ Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakinėjo.</verse>
				<verse number="17">Tada Naamanas tarė: „Jeigu ne, tai prašyčiau man, tavo tarnui, duoti žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="18">Bet VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju“.</verse>
				<verse number="19">Eliziejus tarė jam: „Eik ramybėje“. Bet Naamanui dar netoli nukeliavus,</verse>
				<verse number="20">Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pasakė sau: „Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną neimdamas, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, bėgsiu jam iš paskos ir šį tą paimsiu“.</verse>
				<verse number="21">Gehazis nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: „Ar viskas gerai?“ –</verse>
				<verse number="22">„Taip, – atsakė Gehazis, – bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: ‘Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabro talentą ir dvi drabužių pamainas’“. –</verse>
				<verse number="23">„Prašau paimti du talentus!“ – tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabro talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio.</verse>
				<verse number="24">Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="25">Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliziejus paklausė: „Kur buvai, Gehazi?“ Jis atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs“.</verse>
				<verse number="26">Tada Eliziejus tarė jam: „Argi aš nebuvau su tavimi dvasiškai, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges?</verse>
				<verse number="27">Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims“. Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kartą pranašų mokiniai Eliziejui tarė: „Žiūrėk, vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, mums per ankšta.</verse>
				<verse number="2">Prašom leisti mums nueiti prie Jordano, kiekvienam paimti ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi“. – „Eikite“, – atsakė jis.</verse>
				<verse number="3">Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais“. – „Taip, eisiu“, – atsakė jis ir</verse>
				<verse number="4">palydėjo juos. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius.</verse>
				<verse number="5">Vienam kertant rąstą, geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ak, viešpatie! Jis buvo skolintas“. –</verse>
				<verse number="6">„Kur įkrito?“ – paklausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių.</verse>
				<verse number="7">„Paimk“, – tarė Eliziejus. Jis ištiesė ranką ir paėmė.</verse>
				<verse number="8">Aramo karalius per karą su Izraeliu tardavosi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, – sakydavo jis.</verse>
				<verse number="9">Bet Dievo vyras perduodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą“.</verse>
				<verse number="10">Tad Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo sakęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.</verse>
				<verse number="11">Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir tarė jiems: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ –</verse>
				<verse number="12">„Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė vienas pareigūnų, – Eliziejus, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame“. –</verse>
				<verse number="13">„Eikite ir sužinokite, kur jis, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jį suimti“. Jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane“.</verse>
				<verse number="14">Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.</verse>
				<verse number="15">Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ak, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?“</verse>
				<verse number="16">Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje“.</verse>
				<verse number="17">Tada Eliziejus meldėsi, tardamas: „O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų.</verse>
				<verse number="18">Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliziejus meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa“. Ir jis ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliziejus buvo prašęs.</verse>
				<verse number="19">Eliziejus tarė jiems: „Tai ne tas kelias, tai ne tas miestas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote“. Ir jis vedė juos į Samariją.</verse>
				<verse number="20">Vos jiems įėjus į Samariją, Eliziejus tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų“. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė atsidūrę Samarijos viduje.</verse>
				<verse number="21">O Izraelio karalius, pamatęs juos, Eliziejaus klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ –</verse>
				<verse number="22">„Ne, neužmušk, – atsakė jis. – Nejaugi savo kalaviju ir lanku paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o po to tegrįžta pas savo valdovą“.</verse>
				<verse number="23">Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir jiems pavalgius ir atsigėrus paleido juos, o jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.</verse>
				<verse number="24">Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir nužygiavęs į Samariją apgulė ją.</verse>
				<verse number="25">Kadangi apgula užsitęsė, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabro šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabro šekelius.</verse>
				<verse number="26">Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko jam: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ –</verse>
				<verse number="27">„Neprašyk manęs! – atkirto jis. – VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos imti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“</verse>
				<verse number="28">Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien jį suvalgysime, o rytoj valgysime mano sūnų’.</verse>
				<verse number="29">Taigi išvirėme mano sūnų ir suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, ir suvalgykime jį’. Bet ji savo sūnų paslėpė“.</verse>
				<verse number="30">Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu.</verse>
				<verse number="31">Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Eliziejaus galva pasiliks jam ant pečių!“</verse>
				<verse number="32">Karalius išsiuntė vieną savo vyrų. Tuo tarpu Eliziejus sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliziejus seniūnams tarė: „Ar nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Tad žiūrėkite, kad pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“</verse>
				<verse number="33">Dar jam su jais tebesikalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES ši nelaimė! Tad ko daugiau aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Bet Eliziejus tarė: „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rytoj šiuo laiku geriausių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o miežių – du saikai už šekelį prie Samarijos vartų’“.</verse>
				<verse number="2">Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ Bet jis atkirto: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi“.</verse>
				<verse number="3">Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: „Kam gi turime, mirties laukdami, čia sėdėti?</verse>
				<verse number="4">Jeigu nutarsime eiti į miestą, turėsime ten mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu užmuš, mirsime“.</verse>
				<verse number="5">Temstant jie iškeliavo į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri: nėra nė vieno žmogaus!</verse>
				<verse number="6">Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų kovos vežimų ir raitelių bildesį – ūžesį milžiniškos kariuomenės. Jie sakė vieni kitiems: „Štai Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius su mumis kovoti!“</verse>
				<verse number="7">Tad temstant jie skubiai leidosi į kojas, palikę palapines, arklius bei asilus – visą stovyklą, kaip buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.</verse>
				<verse number="8">Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Paskui išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius paslėpė. Vėl sugrįžę, įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė.</verse>
				<verse number="9">Tada sakė vienas kitam: „Negerai elgiamės. Ši diena – geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams“.</verse>
				<verse number="10">Tad jie nuėję pasišaukė miesto vartininkus ir papasakojo: „Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nieko nėra, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines“.</verse>
				<verse number="11">Tada miesto vartininkai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams.</verse>
				<verse number="12">Nors buvo naktis, karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: „Pasakysiu jums, ką aramėjai yra paruošę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos ir pasislėpė laukuose, manydami: ‘Kai jie išeis iš miesto, gyvus juos paimsime ir į jų miestą įžengsime’“.</verse>
				<verse number="13">Tačiau vienas dvariškių pasiūlė: „Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, nes čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime“.</verse>
				<verse number="14">Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius išsiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: „Leiskitės į žygį ir ištirkite!“</verse>
				<verse number="15">Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir daiktų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui,</verse>
				<verse number="16">žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi geriausių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o miežių – du saikai už šekelį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.</verse>
				<verse number="17">Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs.</verse>
				<verse number="18">Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: „Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o geriausių miltų saikas – už šekelį maždaug šiuo laiku rytoj prie Samarijos vartų“, –</verse>
				<verse number="19">pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ O Eliziejus buvo atkirtęs: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi!“</verse>
				<verse number="20">Taip jam iš tikrųjų ir atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, Eliziejus kartą pasakė: „Pasiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą“.</verse>
				<verse number="2">Moteris pasiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus.</verse>
				<verse number="3">Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko.</verse>
				<verse number="4">O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Jis sakė: „Prašau man papasakoti apie visus Eliziejaus atliktus nuostabius darbus“.</verse>
				<verse number="5">Jam pasakojant karaliui, kaip Eliziejus sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliziejus buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. „Mano viešpatie karaliau, – tarė Gehazis, – čia ta moteris, ir štai jos sūnus, kurį Eliziejus atgaivino“.</verse>
				<verse number="6">Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Tad karalius paskyrė vieną pareigūną, tardamas: „Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar“.</verse>
				<verse number="7">Eliziejus nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: „Dievo vyras atėjo“,</verse>
				<verse number="8">karalius tarė Hazaeliui: „Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu“.</verse>
				<verse number="9">Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, nuėjo jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: „Tavo sūnus Aramo karalius Ben Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: ‘Ar pagysiu iš šios ligos?’“</verse>
				<verse number="10">Eliziejus jam tarė: „Eik ir pasakyk: ‘Tu tikrai pagysi’. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs“.</verse>
				<verse number="11">Įbedęs akis, Eliziejus įdėmiai žiūrėjo į jį, kol tam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko.</verse>
				<verse number="12">„Kodėl mano viešpats verkia?“ – paklausė Hazaelis. „Verkiu, – atsakė jis, – nes žinau, kokią žalą padarysi izraelitams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jaunus vyrus, ištaškysi mažylius ir perskrosi nėščias moteris“.</verse>
				<verse number="13">„Bet, – klausė Hazaelis, – kaip gali tavo tarnas, toks šuva kaip aš, taip padaryti?“ Eliziejus atsakė: „Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi“.</verse>
				<verse number="14">Hazaelis paliko Eliziejų ir parėjo pas savo valdovą Ben Hadadą. „Ką pasakė Eliziejus?“ – klausė Ben Hadadas. Jis atsakė: „Jis pasakė, kad tu tikrai pagysi“.</verse>
				<verse number="15">Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir sumirkęs ją vandeniu užklojo karaliui ant veido. Taip Ben Hadadas mirė, o vietoj jo karaliumi tapo Hazaelis.</verse>
				<verse number="16">Penktais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Jehoramo metais – Juozapatas buvo buvęs Judo karaliumi – pradėjo karaliauti Judo karaliaus Juozapato sūnus Jehoramas.</verse>
				<verse number="17">Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="18">Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="19">Tačiau sunaikinti Judo VIEŠPATS nenorėjo dėl savo tarno Dovydo, kadangi buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį jam ir jo palikuonims.</verse>
				<verse number="20">Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pasiskyrė sau karalių.</verse>
				<verse number="21">Tada Jehoramas persikėlė į Cayrą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs nakčia į žygį, jis puolė jį apsupusius edomitus ir kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus.</verse>
				<verse number="22">Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Ir Libna sukilo tuo pačiu metu.</verse>
				<verse number="23">O kiti Jehoramo darbai – visa, ką jis padarė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="24">Jehoramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="25">Dvyliktais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Jehoramo metais karaliumi tapo Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas.</verse>
				<verse number="26">Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje vienerius metus. Jo motina, vardu Atalija, buvo Izraelio karaliaus Omrio dukraitė.</verse>
				<verse number="27">Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.</verse>
				<verse number="28">Jis žygiavo su Ahabo sūnumi Jehoramu į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot Gileado, bet aramėjai nugalėjo Jehoramą.</verse>
				<verse number="29">Karalius Jehoramas pasitraukė į Jezreelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant prieš Aramo Hazaelį prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezreelį aplankyti Ahabo sūnaus Jehoramo, nes tas buvo sužeistas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, tarė: „Pasiruošk kelionei! Pasiimk aliejaus ąsotį ir eik į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="2">Ten nuėjęs, surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Įėjęs liepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius ir nusivesk į nuošalų kambarį.</verse>
				<verse number="3">Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jam ant galvos, tardamas: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‹Aš patepu tave Izraelio karaliumi›’. Po to, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!“</verse>
				<verse number="4">Jaunuolis, pranašo tarnas, iškeliavo į Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="5">Atėjęs žiūri, kad kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: „Vade, turiu tau žinią!“ – „Kuriam iš mūsų?“ – paklausė Jehuvas. „Tau, vade“.</verse>
				<verse number="6">Jehuvas atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepu tave VIEŠPATIES tautos Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="7">Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už savo tarnų pranašų ir už visų VIEŠPATIES tarnų kraują.</verse>
				<verse number="8">Visi Ahabo namai žus. Aš atkirsiu nuo Ahabo visus vyriškius – vergus ir laisvus – Izraelyje.</verse>
				<verse number="9">Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir su Ahijos sūnaus Bašos namais.</verse>
				<verse number="10">Šunys ės Jezabelę Jezreelio laukuose, nebus kam palaidoti’“. Tada, atidaręs duris, jis pabėgo.</verse>
				<verse number="11">Jehuvui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: „Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?“ Jis tarė jiems: „Jūs gi žinote tą vyrioką ir jo šneką!“</verse>
				<verse number="12">„Meluoji! – šūkavos jie. – Prašome pasakyti ir mums!“ Tada jis tarė: „Taip ir taip jis kalbėjo: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: aš patepu tave Izraelio karaliumi’“.</verse>
				<verse number="13">Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, papūtė ragą ir paskelbė: „Jehuvas karalius!“</verse>
				<verse number="14">Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą. Jehoramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot Gileado dėl Aramo karaliaus Hazaelio.</verse>
				<verse number="15">Bet karalius Jehoramas sugrįžo į Jezreelį gydytis žaizdų, kuriomis aramėjai jį ištiko mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu. Jehuvas tarė: „Jeigu toks jūsų noras, tai neleiskite niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezreelį ir apie tai pranešti“.</verse>
				<verse number="16">Tada Jehuvas, įlipęs į kovos vežimą, leidosi į Jezreelį, nes ten sirgo Jehoramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo aplankyti.</verse>
				<verse number="17">Sargybinis stovėjo bokšte Jezreelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehuvo būrį, jis sušuko: „Matau būrį!“ Jehoramas tarė: „Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: ‘Ar viskas gerai?’“</verse>
				<verse number="18">Taigi raitelis, nujojęs pasitikti, tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ Jehuvas atsakė: „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!“ Sargybinis pranešė: „Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta“.</verse>
				<verse number="19">Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ – „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? – atsakė Jehuvas. – Rikiuokis paskui mane!“</verse>
				<verse number="20">Sargybinis pranešė: „Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Iš važiavimo būdo atrodo, kad tai Nimšio sūnus Jehuvas. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!“</verse>
				<verse number="21">Jehoramas įsakė: „Pakinkyk kovos vežimą!“ Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehuvo. Jie susitiko prie Naboto Jezreeliečio lauko.</verse>
				<verse number="22">Pamatęs Jehuvą, Jehoramas paklausė: „Ar viskas gerai, Jehuvai?“ Bet Jehuvas atsakė: „Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?“</verse>
				<verse number="23">Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: „Išdavystė, Ahazijau!“</verse>
				<verse number="24">Jehuvas įtempė lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, strėlė pervėrė jam širdį, ir jis sukniubo vežime.</verse>
				<verse number="25">Jehuvas paliepė savo pareigūnui Bidkarui: „Iškelk jį ir numesk Naboto Jezreeliečio lauke. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę:</verse>
				<verse number="26">‘Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar – tai VIEŠPATIES žodis – aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke – tai VIEŠPATIES žodis’. Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį“.</verse>
				<verse number="27">Tai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi, bėgdamas keliu Bet Gano link. Jehuvas vijosi jį, šaukdamas: „Ir jį nušaukite!“ Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Gūro šlaito netoli Ibleamo. Pabėgo į Megidą ir ten numirė.</verse>
				<verse number="28">Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais.</verse>
				<verse number="29">Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktais Ahabo sūnaus Jehoramo metais.</verse>
				<verse number="30">Jehuvas atvyko į Jezreelį. Tai išgirdusi, Jezabelė pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą.</verse>
				<verse number="31">Jehuvui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?“</verse>
				<verse number="32">Akį užmetęs į langą, jis paklausė: „Kas su manimi? Kas?“ Du ar trys pareigūnai pažvelgė pro langą.</verse>
				<verse number="33">„Meskite ją žemyn!“ – tarė jis. Jie numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehuvas pervažiavo jos kūną.</verse>
				<verse number="34">Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. „Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir palaidoti ją, – tarė jis, – nes ji karaliaus duktė“.</verse>
				<verse number="35">Bet nuėję jos laidoti jie rado tik kaukolę, pėdas ir rankų plaštakas.</verse>
				<verse number="36">Kai jie sugrįžo ir pranešė, jis pasakė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: ‘Jezreelio lauke šunys ės Jezabelės kūną.</verse>
				<verse number="37">Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezreelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių Samarijoje. Jehuvas parašė ir išsiuntė laiškus į Samariją Jezreelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė:</verse>
				<verse number="2">„Dabar, kai šis laiškas pasieks jus, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų,</verse>
				<verse number="3">išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!“</verse>
				<verse number="4">Bet jie buvo siaubo apimti. „Žiūrėkite, – sakė jie, – du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip mes galime atsispirti?“</verse>
				<verse number="5">Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehuvui šį žodį: „Mes tavo tarnai; darysime, ką tik mums įsakysi. Karaliumi nė vieno neskirsime; daryk, kaip geriau tau atrodo“.</verse>
				<verse number="6">Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: „Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite vyrų, jūsų valdovo sūnų galvas ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezreelį“. O karaliaus sūnūs – iš viso septyniasdešimt – buvo pas miesto didikus, kurie juos augino.</verse>
				<verse number="7">Kai juos pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė į Jezreelį.</verse>
				<verse number="8">Kai atėjo pasiuntinys ir pranešė: „Karaliaus sūnų galvos atneštos“, – jis įsakė: „Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų“.</verse>
				<verse number="9">Rytą jis išėjo ir atsistojęs ten tarė visiems žmonėms: „Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir nužudžiau jį, tačiau kas paguldė šiuos visus?</verse>
				<verse number="10">Tad žinokite, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką buvo paskelbęs per savo tarną Eliją“.</verse>
				<verse number="11">Tada Jehuvas išžudė visus išlikusius Jezreelyje iš Ahabo namų – visus didikus, artimus bičiulius ir kunigus, – nepalikdamas nė vieno gyvo.</verse>
				<verse number="12">Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui prie Bet Eked ha Roimų</verse>
				<verse number="13">Jehuvas aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: „Kas jūs?“ – „Mes Ahazijo giminės, – atsakė jie, – atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų“.</verse>
				<verse number="14">Jehuvas įsakė: „Suimkite juos gyvus!“ Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti – iš viso keturiasdešimt du – prie Bet Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėta.</verse>
				<verse number="15">Iš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą, ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, tarė: „Ar tavo širdis man taip atsidavusi, kaip mano širdis atsidavusi tau?“ – „Taip!“ – atsakė Jehonadabas. „Jeigu taip, – tarė Jehuvas, – duok man ranką“. Jis padavė jam ranką. Jehuvas įkėlė jį pas save į vežimą.</verse>
				<verse number="16">„Eikš su manimi, – tarė jis, – ir žiūrėk, koks aš uolus VIEŠPAČIUI “. Ir pasisodino jį savo vežime.</verse>
				<verse number="17">Atvykęs į Samariją, Jehuvas žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.</verse>
				<verse number="18">Tada Jehuvas, surinkęs visus žmones, tarė jiems: „Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehuvas jam tarnaus kur kas daugiau.</verse>
				<verse number="19">Tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus garbintojus ir visus kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!“ Bet Jehuvas elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus.</verse>
				<verse number="20">„Švęskite iškilmingą sueigą Baalui“, – įsakė Jehuvas. Sueiga buvo paskelbta.</verse>
				<verse number="21">Jehuvui išsiuntus žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos.</verse>
				<verse number="22">Tada Jehuvas tarė drabužių prižiūrėtojui: „Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams“. Jis išdalijo jiems drabužius.</verse>
				<verse number="23">Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehuvas tarė Baalo garbintojams: „Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų tik Baalo garbintojai“.</verse>
				<verse number="24">Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas. O Jehuvas buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir pasakęs jiems: „Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos atiduodu jums į rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę“.</verse>
				<verse number="25">Vos baigus atnašauti deginamąją auką, Jehuvas įsakė sargams ir pareigūnams: „Ateikite ir išžudykite juos! Teneištrūksta nė vienas!“ Tad jie išžudė juos kalaviju ir paliko ten gulėti. Tada įėjo į Baalo šventyklą ir,</verse>
				<verse number="26">išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, sudegino jį.</verse>
				<verse number="27">Jie nuvertė Baalo aukurą, nugriovė Baalo šventyklą ir pavertė ją išviete iki šios dienos.</verse>
				<verse number="28">Taip Jehuvas išrovė Baalą iš Izraelio.</verse>
				<verse number="29">Tačiau Jehuvas nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įvedė į nuodėmę, būtent nuo aukso veršių Betelyje ir Dane.</verse>
				<verse number="30">VIEŠPATS tarė Jehuvui: „Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste“.</verse>
				<verse number="31">Bet Jehuvas nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Įstatymo visa širdimi ir nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įvedė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė.</verse>
				<verse number="32">Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo genėti Izraelį. Visoje Izraelio žemėje Hazaelis nedavė ramybės izraelitams:</verse>
				<verse number="33">rytuose nuo Jordano, visame Gileado krašte – gadams, rubenams ir manasams – nuo Aroero prie Arnono slėnio iki Gileado ir Bašano.</verse>
				<verse number="34">O kiti Jehuvo darbai – visa, ką jis darė, ir visi jo žygdarbiai – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="35">Taigi Jehuvas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoahazas.</verse>
				<verse number="36">Jehuvas valdė Izraelį dvidešimt aštuonerius metus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama išžudė visus karališkosios šeimos palikuonis.</verse>
				<verse number="2">Bet karaliaus Jehoramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmusi Ahazijo sūnų Jehoašą, vogčiomis išnešė jį iš tos vietos, kur buvo žudomi karaliaus sūnūs, ir paliko jį bei jo auklę viename miegamajame. Taip ji paslėpė jį nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas.</verse>
				<verse number="3">Su ja jis išbuvo šešerius metus, paslėptas VIEŠPATIES Namuose, o Atalija valdė kraštą.</verse>
				<verse number="4">Bet septintais metais Jehojada pasišaukė karų bei palydos sargybinių šimtininkus ir įsakė jiems sueiti pas jį į VIEŠPATIES Namus. Sudaręs su jais sandorą, prisaikdino VIEŠPATIES Namuose ir parodė karaliaus sūnų.</verse>
				<verse number="5">„Štai ką jūs turite padaryti, – įsakė jiems. – Vienas trečdalis jūsų, baigiančių tarnybą šabo dieną, liks rūmų sargyboje,</verse>
				<verse number="6">kitas trečdalis bus pastatytas prie Sūro vartų, o dar vienas trečdalis bus prie vartų už palydos sargybinių. Jūs būsite Namų sargyboje iš visų pusių.</verse>
				<verse number="7">O kiti du jūsų būriai – visi, kurie šią savaitę nėra tarnyboje – saugos VIEŠPATIES Namus karaliaus apsaugos dėlei.</verse>
				<verse number="8">Jūs apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklais rankoje; kas tik artintųsi prie gretų, turi būti užmuštas. Būkite su karaliumi, kad ir ką jis darytų!“</verse>
				<verse number="9">Šimtininkai padarė visa, kaip kunigas Jehojada įsakė. Kiekvienas atvedė savo vyrus – tuos, kurie buvo tarnyboje tą šabą, ir tuos, kurie nebuvo tarnyboje tą šabą – ir atėjo pas kunigą Jehojadą.</verse>
				<verse number="10">Kunigas įteikė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, kurie buvo VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="11">Palydos sargybiniai, kiekvienas vyras su ginklu rankoje, sustojo nuo pietinės Namų pusės iki šiaurinės Namų pusės, aplink aukurą ir Namus, karaliui apsaugoti iš visų pusių.</verse>
				<verse number="12">Tada Jehojada atvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir padavė valdžios ženklus. Jis buvo paskelbtas karaliumi ir pateptas, jiems plojant ir šaukiant: „Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="13">Išgirdusi palydos sargybinių ir žmonių šauksmus, Atalija nuėjo prie žmonių į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="14">Apsižvalgė ir žiūri: karalius pagal paprotį stovi prie stulpo, vadai bei trimitininkai – šalia karaliaus, o šalies žmonės džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė drabužius ir ėmė šaukti: „Išdavystė! Išdavystė!“</verse>
				<verse number="15">Tada kunigas Jehojada kariuomenės pareigūnams šimtininkams davė įsakymą, tardamas: „Išveskite ją laukan pro gretas ir jei kas ją sektų, ištikite jį kalaviju“. Mat kunigas sakė: „ VIEŠPATIES Namuose ji neturi būti užmušta“.</verse>
				<verse number="16">Tad jie išvedė ją jėga. Ji buvo nužudyta, kai ėjo į karaliaus rūmus pro Arklių vartus.</verse>
				<verse number="17">Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES bei karaliaus ir tautos, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta, o kitą sandorą – tarp karaliaus ir tautos.</verse>
				<verse number="18">Tada visi šalies žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, nugriovė ją, sutrupino aukurus ir statulas, o Baalo kunigą Mataną užmušė priešais aukurus. Pastatęs sargybinius VIEŠPATIES Namuose, kunigas Jehojada</verse>
				<verse number="19">su šimtininkais, kariais, palydos sargybiniais ir visos šalies žmonėmis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro palydos sargybinių vartus, ir karalius sėdosi į sostą.</verse>
				<verse number="20">Visos šalies žmonės džiūgavo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nužudyta kalaviju prie karaliaus rūmų.</verse>
				<verse number="21">Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Septintais Jehuvo metais Jehoašas pradėjo karaliauti ir karaliavo Jeruzalėje keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Cibija iš Beer Šebos.</verse>
				<verse number="3">Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada.</verse>
				<verse number="4">Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.</verse>
				<verse number="5">Kunigams Jehoašas tarė: „Visus VIEŠPATIES Namuose atnašautų šventųjų įplaukų pinigus – surašymo mokestį, asmeninio išpirkimo kainą ir bet kokias lėšas, gera valia atnašautas VIEŠPATIES Namuose –</verse>
				<verse number="6">tepasiima kunigai sau, kiekvienas iš savo geradarių. Savo ruožtu jie turi pataisyti Namus, kai tik iškyla reikalas juos taisyti“.</verse>
				<verse number="7">Bet dvidešimt trečiais karaliaus Jehoašo metais buvo pastebėta, kad Namuose kunigai reikalingų pataisymų nebuvo darę.</verse>
				<verse number="8">Todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą bei kitus kunigus ir paklausė: „Kodėl netaisote Namų? Užtat nebeimkite daugiau pinigų iš savo geradarių, bet perduokite juos Namams taisyti“.</verse>
				<verse number="9">Kunigai sutiko daugiau nebeimti pinigų iš žmonių ir nebūti atsakingi už Namų taisymą.</verse>
				<verse number="10">Tada kunigas Jehojada paėmė vieną skrynią ir, išgręžęs skylę jos dangtyje, padėjo šalia aukuro dešinėje pusėje, pro kur įeinama į VIEŠPATIES Namus. Kunigai – slenksčio sargai – dėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="11">Kai tik pastebėdavo, kad skrynioje pinigų daug, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo VIEŠPATIES Namuose esamus pinigus ir supildavo juos į maišus.</verse>
				<verse number="12">Suskaičiavus pinigai būdavo paduodami į rankas darbų prižiūrėtojams, kurie buvo atsakingi už VIEŠPATIES Namus. O šie savo ruožtu išmokėdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES Namuose,</verse>
				<verse number="13">mūrininkams ir akmenkaliams, pirkdavo medį bei skaldytą akmenį VIEŠPATIES Namams taisyti ir apmokėdavo visas Namų taisymo išlaidas.</verse>
				<verse number="14">Bet iš sidabro nei dubenys, nei žnyplės, nei šlakstyklės, nei trimitai – jokie indai iš aukso ar sidabro – nebuvo dirbami VIEŠPATIES Namuose už pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus,</verse>
				<verse number="15">nes tai buvo duodama darbų prižiūrėtojams tik VIEŠPATIES Namams taisyti.</verse>
				<verse number="16">Be to, vyrai, į kurių rankas buvo paduodami pinigai darbininkams apmokėti, nebuvo tikrinami, nes jie sąžiningai elgėsi.</verse>
				<verse number="17">Atnašų už kaltę ir aukų už nuodėmę pinigai nebuvo nešami į VIEŠPATIES Namus; jie priklausė kunigams.</verse>
				<verse number="18">Tuo metu Aramo karalius Hazaelis, pakilęs į žygį, užpuolė Gatą ir paėmė jį. Hazaelis pasuko žygiuoti ir prieš Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">O Judo karalius Jehoašas, paėmęs visas įžado dovanas, atnašautas jo protėvių Juozapato, Jehoramo, Ahazijo bei jo paties, ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižduose, pasiuntė Aramo karaliui Hazaeliui. Tada Hazaelis pasitraukė nuo Jeruzalės.</verse>
				<verse number="20">O kiti Jehoašo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="21">Jo dvariškiai sukilo ir surengę sąmokslą nužudė Jehoašą Bet Milojyje prie kelio, einančio žemyn į Silą.</verse>
				<verse number="22">Šimato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas – jo dvariškiai – nužudė jį. Jis mirė ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Amacijas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Dvidešimt trečiais Judo karaliaus Ahazijo sūnaus Jehoašo metais Jehuvo sūnus Jehoahazas tapo Izraelio karaliumi ir karaliavo Samarijoje septyniolika metų.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kartodamas Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis įtraukė į nuodėmę Izraelį, ir jų neatsisakė.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS taip užsidegė pykčiu ant Izraelio, kad dažnai juos atidavinėjo Aramo karaliui Hazaeliui ir Hazaelio sūnui Ben Hadadui.</verse>
				<verse number="4">Bet Jehoahazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė, nes matė Izraelio priespaudą ir kaip Aramo karalius buvo juos nukamavęs.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie išsilaisvino iš Aramo. Izraelitai gyveno savo namuose kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="6">Tačiau Jeroboamo namų nuodėmių, kuriomis jis įtraukė Izraelį į nuodėmę, jie neatsisakė, o atkakliai toliau jas darė. Net šventasis stulpas stovėjo Samarijoje.</verse>
				<verse number="7">Iš tikro Jehoahazui nebebuvo likę karių, išskyrus penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Aramo karalius buvo sunaikinęs juos ir sutrypęs kaip dulkes po kojomis.</verse>
				<verse number="8">O kiti Jehoahazo darbai – visa, ką jis darė, ir jo žygdarbiai – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="9">Jehoahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoašas.</verse>
				<verse number="10">Trisdešimt septintais Judo karaliaus Jehoašo metais Jehoahazo sūnus Jehoašas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo šešiolika metų.</verse>
				<verse number="11">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, neatsisakė visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė į nuodėmę Izraelį, bet atkakliai jas darė.</verse>
				<verse number="12">O kiti Jehoašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai kare su Judo karaliumi Amaciju – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="13">Jehoašas užmigo su savo protėviais, ir Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Jehoašas buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais.</verse>
				<verse number="14">Eliziejui susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Jehoašas nuėjo jo aplankyti. „Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ – kalbėjo verkdamas jo.</verse>
				<verse number="15">Eliziejus tarė jam: „Paduok lanką ir strėlių“. Jis padavė lanką ir strėlių.</verse>
				<verse number="16">„Įtempk lanką!“ – tarė jis Izraelio karaliui. Jam įtempus lanką, Eliziejus uždėjo savo rankas karaliui ant rankų</verse>
				<verse number="17">ir tarė: „Atidaryk langą į rytų pusę!“ Jis atidarė langą. Eliziejus paliepė: „Šauk!“ Jis iššovė. Tada Eliziejus tarė: „Strėlė VIEŠPATIES pergalės, strėlė pergalės prieš Aramą! Tu visiškai sutriuškinsi aramėjus prie Afeko“.</verse>
				<verse number="18">Jis tęsė: „Dabar paimk strėles“. Karalius paėmė. „Suduok jomis į žemę!“ – liepė jis Izraelio karaliui. Sudavęs tris kartus, jis sustojo.</verse>
				<verse number="19">Dievo vyras ant jo supyko ir tarė: „O kad būtumei sudavęs penketą ar šešetą kartų! Tu būtumei visiškai sunaikinęs Aramą, o dabar tik tris kartus nugalėsi Aramą“.</verse>
				<verse number="20">Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais laikais metų pradžioje kraštą užpuldinėdavo moabitų gaujos.</verse>
				<verse number="21">Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo.</verse>
				<verse number="22">Aramo karalius Hazaelis engė Izraelį per visas Jehoahazo dienas.</verse>
				<verse number="23">Bet VIEŠPATS buvo jiems maloningas ir gailestingas, atsigręžė į juos dėl savo Sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Iki šiol jis nenorėjo jų sunaikinti ar atstumti nuo savo veido.</verse>
				<verse number="24">Aramo karaliui Hazaeliui mirus, vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ben Hadadas.</verse>
				<verse number="25">Tada Jehoahazo sūnus Jehoašas vėl atėmė iš Hazaelio sūnaus Ben Hadado miestus, paimtus kare prieš jo tėvą Jehoahazą. Tris kartus Jehoašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Antrais Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo metais karaliauti pradėjo Judo karalius Jehoašo sūnus Amacijas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina, vardu Jehoadina, buvo iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, tačiau ne taip, kaip jo protėvis Dovydas. Visur jis elgėsi, kaip buvo elgęsis jo tėvas Jehoašas.</verse>
				<verse number="4">Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau ten atnašavo aukas ir degino smilkalus.</verse>
				<verse number="5">Kai karalystė buvo tvirtai jo rankoje, jis nubaudė mirtimi dvariškius, kurie buvo nužudę jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="6">Bet žudikų vaikų jis nenubaudė mirtimi pagal tai, kas parašyta Mozės Įstatymo knygoje, kur VIEŠPATS įsakė: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus, nei vaikai bus baudžiami mirtimi už tėvus. Žmogus turi būti baudžiamas tik už savo nuodėmes“.</verse>
				<verse number="7">Jis užmušė dešimt tūkstančių edomitų Druskos slėnyje ir antpuoliu paėmė Selą. Ją pavadino Jokteeliu, kaip ji iki šiol vadinama.</verse>
				<verse number="8">Tada Amacijas nusiuntė pasiuntinius pas Izraelio karalių Jehuvo sūnaus Jehoahazo sūnų Jehoašą, tardamas: „Eikš, susitikime akis į akį“.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius Jehoašas atsakė Judo karaliui Amacijui, tardamas: „Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: ‘Duok savo dukterį mano sūnui žmona’. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė usnį.</verse>
				<verse number="10">Iš tikrųjų tu nugalėjai Edomą, ir tavo širdis pasipūtusi. Džiaukis savo garbe ir sėdėk namie! Kam gi turėtum ieškoti nelaimės, kad pats kristum ir Judą su savimi nutemptum?“</verse>
				<verse number="11">Amacijas nenorėjo klausyti. Tad Izraelio karalius Jehoašas išžygiavo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko akis į akį mūšyje prie Bet Šemešo Judo karalystėje.</verse>
				<verse number="12">Izraelis nugalėjo Judą. Visi išbėgiojo į savo namus.</verse>
				<verse number="13">Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų Amaciją. Atžygiavęs į Jeruzalę, pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų.</verse>
				<verse number="14">Pasigrobęs visą auksą ir sidabrą, visus reikmenis, rastus VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose ir įkaitus, jis sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="15">O kiti Jehoašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai ir karas su Judo karaliumi Amaciju – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="16">Jehoašas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jeroboamas.</verse>
				<verse number="17">Judo karaliaus Jehoašo sūnus Amacijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo mirties.</verse>
				<verse number="18">O kiti Amacijo darbai argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="19">Jeruzalėje prieš jį buvo surengtas sąmokslas, todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai nusivijo jį į Lachišą ir ten užmušė.</verse>
				<verse number="20">Pargabentas ant arklių, jis buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste.</verse>
				<verse number="21">Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Azariją ir pasodino jį karaliauti vietoj jo tėvo Amacijo.</verse>
				<verse number="22">Jis atstatė Elatą ir sugrąžino Judui po to, kai karalius Amacijas užmigo su savo protėviais.</verse>
				<verse number="23">Penkioliktais Judo karaliaus Jehoašo sūnaus Amacijo metais karaliumi tapo Izraelio karaliaus Jehoašo sūnus Jeroboamas ir karaliavo Samarijoje keturiasdešimt vienerius metus.</verse>
				<verse number="24">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir neatsisakė visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Per jį sugrįžo Izraelio žemė nuo Lebo Hamato iki Arabos jūros pagal VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pažadą, kurį jis buvo davęs per savo tarną pranašą Amitajo sūnų Joną iš Gat Hefero.</verse>
				<verse number="26">Mat VIEŠPATS matė, kad Izraelio būklė iš tikro labai karti, nebuvo likę nė vieno – vergo ar laisvo, nebuvo nė vieno, kas Izraeliui padėtų.</verse>
				<verse number="27">Kadangi VIEŠPATS nebuvo nusprendęs išdildyti Izraelio vardo iš po dangaus, jis išgelbėjo juos per Jehoašo sūnų Jeroboamą.</verse>
				<verse number="28">O kiti Jeroboamo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai, kaip jis kovojo ir kaip atgavo Izraeliui Damaską ir Hamatą, kurie priklausė Judui – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="29">Jeroboamas užmigo su savo protėviais Izraelio karaliais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Zacharija.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dvidešimt septintais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais karaliumi tapo Judo karaliaus Amacijo sūnus Azarija.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motina, vardu Jecholija, buvo iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Amacijas.</verse>
				<verse number="4">Nepaisant to, aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS ištiko karalių liga; jis buvo raupsuotas iki pat mirties ir gyveno atskirame name. Karaliaus sūnus Jotamas rūpinosi rūmais ir valdė krašto žmones.</verse>
				<verse number="6">O kiti Azarijos darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="7">Azarija užmigo su savo protėviais, ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jotamas.</verse>
				<verse number="8">Trisdešimt aštuntais Judo karaliaus Azarijos metais Jeroboamo sūnus Zacharija buvo Izraelio karaliumi Samarijoje šešis mėnesius.</verse>
				<verse number="9">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai ir Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įtraukė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė.</verse>
				<verse number="10">Jabešo sūnus Šalumas surengė prieš jį sąmokslą. Užpuolęs viešai, nužudė jį ir vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="11">O kiti Zacharijos darbai aprašyti Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="12">Toks buvo VIEŠPATIES pažadas, duotas Jehuvui: „Tavo palikuonys sėdės Izraelio soste iki ketvirtosios kartos“. Taip ir įvyko.</verse>
				<verse number="13">Jabešo sūnus Šalumas tapo karaliumi trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo Samarijoje vieną mėnesį.</verse>
				<verse number="14">Gadžio sūnus Menahemas, atžygiavęs iš Tircos į Samariją, užpuolė Jabešo sūnų Šalumą ir nukovęs jį vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="15">O kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas aprašyti Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu, žygiuodamas iš Tircos, Menahemas užpuolė Tifsachą ir visus miesto bei visos jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, jis išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris.</verse>
				<verse number="17">Trisdešimt devintais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelio karaliumi tapo Gadžio sūnus Menahemas. Samarijoje jis karaliavo dešimt metų.</verse>
				<verse number="18">Jis darė, kas nedora Viešpaties akyse, ir per visas savo dienas neatsisakė Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="19">Asirijos valdovas pulas įsiveržė į kraštą. Menahemas davė pului tūkstantį sidabro talentų, kad padėtų jam įtvirtinti karaliaus valdžią.</verse>
				<verse number="20">Menahemas apdėjo mokesčiais Izraelį: kiekvienas pasiturintis žmogus turėjo mokėti Asirijos karaliui penkiasdešimt sidabro šekelių duoklės. Tad Asirijos karalius pasitraukė ir krašte nepasiliko.</verse>
				<verse number="21">O kiti Menahemo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="22">Menahemas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Pekachija.</verse>
				<verse number="23">Penkiasdešimtais Judo karaliaus Azarijos metais karaliumi tapo Menahemo sūnus Pekachija ir valdė Samarijoje dvejus metus.</verse>
				<verse number="24">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir neatsisakė Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="25">Jo pareigūnas, Remalijo sūnus Pekachas surengė sąmokslą ir užpuolė jį karaliaus rūmuose Samarijoje. Su juo buvo penkiasdešimt gileadiečių drauge su vyrais iš Argobo ir Arjės. Jis nužudė Pekachiją ir vietoj jo tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="26">O kiti Pekachijos darbai – visa, ką jis darė – aprašyti Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="27">Penkiasdešimt antrais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelio karaliumi tapo Remalijo sūnus Pekachas ir valdė Samarijoje dvidešimt metų.</verse>
				<verse number="28">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir neatsisakė Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="29">Izraelio karaliaus Pekacho dienomis Asirijos karalius Tiglat Pileseras atžygiavo ir paėmė Ijoną, Abel Bet Maaką, Janoachą, Kedešą, Hacorą – Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio sritį, – o gyventojus išvarė į Asiriją.</verse>
				<verse number="30">Tada Elos sūnus Ozėjas surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekachą ir užpuolęs jį nužudė. Ozėjas tapo karaliumi vietoj jo dvidešimtais Uzijo sūnaus Jotamo metais.</verse>
				<verse number="31">O kiti Pekacho darbai – visa, ką jis darė – užrašyti Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="32">Antrais Izraelio karaliaus Remalijo sūnaus Pekacho metais karaliumi tapo Judo karaliaus sūnus Jotamas.</verse>
				<verse number="33">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Cadoko duktė, vardu Jeruša.</verse>
				<verse number="34">Jis darė, kas gera VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Uzijas.</verse>
				<verse number="35">Bet aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. Jis pastatė VIEŠPATIES Namų Aukštutinius vartus.</verse>
				<verse number="36">O kiti Jotamo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="37">Jo dienomis VIEŠPATS pradėjo kurstyti Aramo karalių Reciną ir Remalijo sūnų Pekachą prieš Judą.</verse>
				<verse number="38">Jotamas užmigo su savo protėviais, ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo, savo protėvio, mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Septynioliktais Remalijo sūnaus Pekacho metais Judo karaliumi tapo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas.</verse>
				<verse number="2">Ahazas buvo dvidešimtmetis, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas dora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas,</verse>
				<verse number="3">bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Net savo sūnų atidavė ugniai pagal pasibjaurėtiną paprotį tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.</verse>
				<verse number="4">Be to, jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose – ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Tada Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekachas atžygiavo į Jeruzalę kariauti. Jie apgulė Ahazą, bet nepajėgė jo nugalėti.</verse>
				<verse number="6">Tuo metu Edomo karalius Edomui atgavo Elatą ir išvarė iš jo judėjus. Edomitai atėjo į Elatą ir gyvena ten iki šios dienos.</verse>
				<verse number="7">Ahazas išsiuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat Pileserą, tardamas: „Aš tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir Izraelio karaliaus, kurie mane puola“.</verse>
				<verse number="8">Ahazas paėmė sidabro ir aukso iš VIEŠPATIES Namų bei karaliaus rūmų iždų, ir nusiuntė kaip dovaną Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="9">Asirijos karalius jo prašymą patenkino. Atžygiavęs prieš Damaską, Asirijos karalius jį užėmė. Iš jo gyventojus ištrėmė į Kyrą, o Reciną nužudė.</verse>
				<verse number="10">Nuvykęs į Damaską pasveikinti Asirijos karaliaus Tiglat Pilesero, karalius Ahazas pamatė Damasko aukurą. Karalius Ahazas pasiuntė kunigui Ūrijai aukuro pavyzdį ir išsamų brėžinį, kaip jį padaryti.</verse>
				<verse number="11">Kunigas Ūrija statė aukurą, kaip jam karalius Ahazas buvo nurodęs iš Damasko. Prieš karaliui Ahazui parvykstant iš Damasko, kunigas Ūrija užbaigė jį statyti.</verse>
				<verse number="12">Sugrįžęs iš Damasko, karalius apžiūrėjo aukurą. Tada, palypėjęs prie jo, karalius</verse>
				<verse number="13">atnašavo deginamąją auką bei javų atnašą, išliejo liejamąją auką ir pašlakstė aukurą bendravimo atnašų krauju.</verse>
				<verse number="14">O vario aukurą, buvusį VIEŠPATIES akivaizdoje, jis pastūmė iš jo vietos Namų priekyje – tarp naujojo aukuro ir VIEŠPATIES Namų – ir pastatė savo aukuro šiauriniame šone.</verse>
				<verse number="15">„Ant šio didžiojo aukuro, – karalius Ahazas įsakė kunigui Ūrijai, – atnašauk ir ryto deginamąją auką, ir vakaro javų atnašą, ir karaliaus deginamąją auką, ir jo javų atnašą drauge su visų krašto žmonių deginamosiomis aukomis, jų javų atnašomis ir jų liejamosiomis aukomis. Ant jo turi šlakstyti kraują visų deginamųjų aukų ir kraują visų aukų, o dėl vario aukuro aš dar spręsiu“.</verse>
				<verse number="16">Kunigas Ūrija darė visa, kaip karalius Ahazas įsakė.</verse>
				<verse number="17">Karalius Ahazas nuėmė įsprūdas nuo pastovų ir nukėlė nuo jų praustuvus. Jis nukėlė vario jūrą nuo vario jaučių ir padėjo ją ant akmeninės aslos.</verse>
				<verse number="18">Norėdamas įtikti Asirijos karaliui, jis pašalino iš VIEŠPATIES Namų dengtą šabo pakylą, pastatytą karaliui, ir įėjimą iš lauko, įrengtą karaliui.</verse>
				<verse number="19">O kiti Ahazo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="20">Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ezekijas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Dvyliktais Judo karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Ozėjas tapo Izraelio karaliumi ir valdė Samarijoje devynerius metus.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, nors ne tokiu mastu, kaip pirma jo buvę Izraelio karaliai.</verse>
				<verse number="3">Prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Šalmaneseras. Ozėjas tapo jam pavaldus ir mokėjo duoklę.</verse>
				<verse number="4">Asirijos karalius pagavo Ozėją sąmokslaujant, nes jis siuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Soją ir nemokėjo duoklės Asirijos karaliui, kaip buvo kasmet daręs. Tad Asirijos karalius suėmė jį ir uždarė į kalėjimą.</verse>
				<verse number="5">Tada Asirijos karalius įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į Samariją, trejus metus laikė ją apgultą.</verse>
				<verse number="6">Devintais Ozėjo metais Asirijos karalius paėmė Samariją, ištrėmė izraelitus į Asiriją ir apgyvendino juos Halache prie Haboro, Gozano upės, bei Medijos miestuose.</verse>
				<verse number="7">Tai įvyko dėl to, kad izraelitai nusidėjo VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš faraono, Egipto karaliaus, rankų. Jie garbino kitus dievus</verse>
				<verse number="8">ir elgėsi pagal įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraelitams nuo kelio, ir įstatus, kuriuos buvo įvedę Izraelio karaliai.</verse>
				<verse number="9">Izraelitai nusikalto VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedorais darbais: jie statėsi aukštumų alkus visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų;</verse>
				<verse number="10">jie statėsi paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu.</verse>
				<verse number="11">Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykdydami VIEŠPATĮ,</verse>
				<verse number="12">ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: „Jūs to nedarysite!“</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS įspėdavo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: „Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų – viso Įstatymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus“.</verse>
				<verse number="14">Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu.</verse>
				<verse number="15">Jie paniekino jo įstatus bei jo Sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkines tautas, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi.</verse>
				<verse number="16">Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliedino stabus – du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui.</verse>
				<verse number="17">Savo sūnus ir dukteris jie atiduodavo ugniai, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir pykdyti jį.</verse>
				<verse number="18">Užtat VIEŠPATS labai supyko ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Pasiliko tik Judo giminė.</verse>
				<verse number="19">Net Judas nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet sekė įstatais, kuriuos buvo įvedęs Izraelis.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS atmetė visus Izraelio palikuonis. Jis vargino juos, atiduodamas į plėšikų rankas, kol pagaliau atstūmė juos nuo savo veido.</verse>
				<verse number="21">Kai VIEŠPATS atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, Nebato sūnus Jeroboamas buvo pastatytas karaliumi. Jeroboamas atitolino Izraelį nuo VIEŠPATIES ir įtraukė juos į didelę nuodėmę.</verse>
				<verse number="22">Izraelitai toliau darė visas Jeroboamo padarytas nuodėmes ir jų neatsisakė.</verse>
				<verse number="23">Galop VIEŠPATS atstūmė juos nuo savo veido, kaip buvo kalbėjęs per savo tarnus pranašus. Izraelitai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos.</verse>
				<verse number="24">Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato ir Sefarvaimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoj izraelitų. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose.</verse>
				<verse number="25">Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS užleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė.</verse>
				<verse number="26">Asirijos karaliui buvo pranešta: „Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis užleido ant jų liūtus. Štai jie ir žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų“.</verse>
				<verse number="27">Asirijos karalius įsakė, tardamas: „Nusiųskite vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų“.</verse>
				<verse number="28">Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Betelyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="29">Tačiau kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kuriuos buvo įsirengę samariečiai. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno.</verse>
				<verse number="30">Babilono žmonės pasidirbo Sukot Benotą, Kuto žmonės – Nergalą, Hamato žmonės – Ašimą.</verse>
				<verse number="31">Aviečiai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvaimiečiai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, sefarvaimiečių dievams.</verse>
				<verse number="32">Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet skyrė savo aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose.</verse>
				<verse number="33">Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių buvo ištremti.</verse>
				<verse number="34">Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų. Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – Įstatymo ir įsakymų, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo suteiktas Izraelio vardas.</verse>
				<verse number="35">O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais Sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: „Kitų dievų negarbinsite, nesilenksite jiems, jiems netarnausite, neatnašausite aukų.</verse>
				<verse number="36">Garbinsite tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, jam vienam lenksitės ir jam vienam atnašausite aukas.</verse>
				<verse number="37">Visų įstatų ir įsakų, Įstatymo ir įsakymų, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir</verse>
				<verse number="38">neužmirškite Sandoros, kurią su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite,</verse>
				<verse number="39">bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankų“.</verse>
				<verse number="40">Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus.</verse>
				<verse number="41">Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Trečiais Izraelio karaliaus Elos sūnaus Ozėjo metais karaliumi tapo Judo karaliaus sūnus Ezekijas.</verse>
				<verse number="2">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Zacharijos duktė, vardu Abė.</verse>
				<verse number="3">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas.</verse>
				<verse number="4">Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. Vario žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraelitai degindavo jam smilkalus; jis buvo vadinamas Nehuštanu.</verse>
				<verse number="5">Ezekijas pasitikėjo tik VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Panašaus į jį nebuvo tarp visų Judo karalių nei po jo, nei iki jo.</verse>
				<verse number="6">Jis buvo ištikimai atsidavęs VIEŠPAČIUI. Ezekijas niekada nepasitraukė nuo VIEŠPATIES, bet laikėsi įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs per Mozę.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS buvo su juo, ką tik jis imdavosi daryti, ir jam sekėsi. Jis pakėlė maištą prieš Asirijos karalių ir netarnavo jam;</verse>
				<verse number="8">jis padarė sau pavaldžius filistinų sargybos bokštus ir įtvirtintus miestus iki pat Gazos ir jos žemių.</verse>
				<verse number="9">Ketvirtais karaliaus Ezekijo metais, – tai buvo septinti Izraelio karaliaus Elos sūnaus Ozėjo metai – Asirijos karalius Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir apgulė ją.</verse>
				<verse number="10">Tretiems metams baigiantis, paėmė ją. Šeštais Ezekijo metais – tai buvo devinti Izraelio karaliaus Ozėjo metai – Samarija buvo paimta.</verse>
				<verse number="11">Asirijos karalius ištrėmė izraelitus į Babiloniją ir apgyvendino juos Halache prie Hobaro, Gozano upės, bei Medijos miestuose.</verse>
				<verse number="12">Tai įvyko dėl to, kad jie neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, ir sulaužė jo Sandorą, visai nepaisydami ir nevykdydami, ką Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="13">Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir paėmė juos.</verse>
				<verse number="14">Judo karalius Ezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą žodį: „Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu“. Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Ezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimt talentų aukso.</verse>
				<verse number="15">Ezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu Ezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė Asirijos karaliui.</verse>
				<verse number="17">Asirijos karalius pasiuntė tartaną, rab sarį ir rab šakę iš Lachišo pas karalių Ezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir atžygiavę į Jeruzalę nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką.</verse>
				<verse number="18">Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas.</verse>
				<verse number="19">Rab šakė kreipėsi į juos: „Prašom pasakyti Ezekijui: ‘Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras?</verse>
				<verse number="20">Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane?</verse>
				<verse number="21">Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki – iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="22">O jeigu jūs sakysite: ‹ VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime›, – tai argi jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus Ezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro?’</verse>
				<verse number="23">O dabar eik lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu surasi jiems šitiek raitininkų’.</verse>
				<verse number="24">Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit, tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas!</verse>
				<verse number="25">Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!’“</verse>
				<verse number="26">Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums judėjų kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint“.</verse>
				<verse number="27">Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“</verse>
				<verse number="28">Po to rab šakė žengė į priekį ir sušuko garsiu balsu judėjų kalba: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių!</verse>
				<verse number="29">Taip kalbėjo karalius: ‘Nesiduokite Ezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankų išgelbėti jis negali!</verse>
				<verse number="30">Neleiskite Ezekijui, kad jus suvedžiotų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: ‹ VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui›.</verse>
				<verse number="31">Neklausykite Ezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: Susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo vynmedžio bei nuo savo figmedžio ir galės gerti vandens iš savo talpyklos,</verse>
				<verse number="32">kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį – grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, – kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Ezekijo, kai jis suvedžioja jus, sakydamas: ‹ VIEŠPATS išgelbės mus!›</verse>
				<verse number="33">Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankų?</verse>
				<verse number="34">Kur Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų, Henos ir Ivos dievai? Ar jie išgelbėjo iš mano rankų Samariją?</verse>
				<verse number="35">Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą iš mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankų?’.“</verse>
				<verse number="36">Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio, nes karalius buvo įsakęs: „Neatsakykite jam!“</verse>
				<verse number="37">Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas nuėjo pas Ezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką rab šakė buvo pasakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="2">O rūmų valdytoją Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas Amoco sūnų Izaiją.</verse>
				<verse number="3">„Taip kalbėjo karalius, – jie tarė jam, – ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti!</verse>
				<verse number="4">Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius rab šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeidinėti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Melskis už likutį, kuris tebėra“.</verse>
				<verse number="5">Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Ezekijo dvariškiams</verse>
				<verse number="6">Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo.</verse>
				<verse number="7">Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo’“.</verse>
				<verse number="8">Sugrįžęs rab šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą.</verse>
				<verse number="9">Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Kušo karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave“. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti:</verse>
				<verse number="10">„Taip kalbėsite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs.</verse>
				<verse number="11">Tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas?</verse>
				<verse number="12">Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare – gynė jų dievai?</verse>
				<verse number="13">Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“</verse>
				<verse number="14">Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="15">Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „ VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="16">Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="17">Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus,</verse>
				<verse number="18">sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino.</verse>
				<verse number="19">Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“</verse>
				<verse number="20">Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’</verse>
				<verse number="21">Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė: ‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs mergelė, Siono duktė; kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.</verse>
				<verse number="22">Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai, prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? – Prieš Izraelio Šventąjį!</verse>
				<verse number="23">Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpaties ir sakei: ‹Savųjų vežimų aibe kalnų viršūnes pasiekiau, pačias Libano atšlaites; iškirtau jo aukštuosius kedrus, puošniuosius kiparisus; pasiekiau aukščiausią viršūnę, jos miško patį tankumyną.</verse>
				<verse number="24">Kasiau šulinius ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose; savo kojų padais išdžiovinau visas Egipto upes›.</verse>
				<verse number="25">Argi tu negirdėjai, kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų? Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų, dabar įvykdžiau! Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti, griuvėsių krūvomis juos paversti.</verse>
				<verse number="26">Bejėgiai buvo jų gyventojai, išgąsčio ir gėdos apimti tarsi žolės laukuose, kaip gležna žaluma, lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.</verse>
				<verse number="27">Ar ilsies tu, ateini ar išeini, ar esi įniršęs ant manęs – viską žinau!</verse>
				<verse number="28">Todėl, kad niršai ant manęs, ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis, įversiu savo kablį tau į šnerves, pažabosiu savo žąslais tau nasrus. Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai, atgal tave parvarysiu’.</verse>
				<verse number="29">Ezekijau, bus tau toks ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!</verse>
				<verse number="30">Judo namų likučiai vėlei įleis žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose,</verse>
				<verse number="31">nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno – išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’</verse>
				<verse number="32">Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils.</verse>
				<verse number="33">Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis!</verse>
				<verse number="34">Mat aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo’“.</verse>
				<verse number="35">Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai.</verse>
				<verse number="36">Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir sugrįžęs namo gyveno Ninevėje.</verse>
				<verse number="37">Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amoco sūnus pranašas Izaijas tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi’“.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:</verse>
				<verse number="3">„Atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tave, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas gera tavo akyse!“ Ir Ezekijas graudžiai apsiverkė.</verse>
				<verse number="4">Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jį pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="5">„Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Ezekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas. Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš pagydysiu tave. Trečią dieną tu pakilsi į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="6">Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išlaisvinsiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą’“.</verse>
				<verse number="7">Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų gumulą. Teatneša jį ir teuždeda ant skaudulio, kad išgytų“.</verse>
				<verse number="8">O Ezekijas paklausė Izaiją: „Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?“</verse>
				<verse number="9">Izaijas tarė: „Štai ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paėjėtų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?“</verse>
				<verse number="10">„Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Ezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų“.</verse>
				<verse number="11">Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.</verse>
				<verse number="12">Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach Baladanas, išgirdęs apie Ezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Ezekijui.</verse>
				<verse number="13">Ezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą – sidabrą, auksą, prieskonių ir geriausio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei rūmuose, nei visoje karalystėje, ko Ezekijas nebūtų jiems parodęs.</verse>
				<verse number="14">Tada pas karalių Ezekiją atėjo pranašas Izaijas ir paklausė: „Ką tau sakė tie vyrai? Iš kur jie pas tave atėjo?“ Ezekijas atsakė: „Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono“. –</verse>
				<verse number="15">„Ką jie pamatė tavo rūmuose?“, – toliau klausė Izaijas. Ezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs“.</verse>
				<verse number="16">Tada pranašas Izaijas tarė Ezekijui: „Klausykis VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="17">‘Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai sukaupė iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nieko nebus palikta – taip kalbėjo VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="18">Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!’“</verse>
				<verse number="19">Ezekijas atsakė Izaijui: „ VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus“. Mat jis sau pagalvojo: „Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu“.</verse>
				<verse number="20">O kiti Ezekijo darbai – visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį, ir kaip jis atvedė vandenį į miestą – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="21">Ezekijas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Manasas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Hefciba.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraelitams.</verse>
				<verse number="3">Jis atkūrė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Ezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Jis statė aukurus VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Jeruzalėje aš įkurdinsiu savo vardą“.</verse>
				<verse number="5">Visoms dangaus galybėms jis statė aukurus abiejuose Namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Savo sūnų jis atidavė ugniai, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Be paliovos darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, jį pykdydamas.</verse>
				<verse number="7">Ašeros drožinį, kurį buvo padaręs, pastatė Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS Dovydui ir jo sūnui Saliamonui kalbėjo: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, aš apgyvendinsiu savo vardą amžinai.</verse>
				<verse number="8">Ateityje nebeleisiu daugiau Izraeliui pajudinti kojos iš žemės, kurią daviau jų protėviams, jei tik jie ištikimai laikysis viso, ką jiems įsakiau, ir viso Įstatymo, kurį jiems davė mano tarnas Mozė“.</verse>
				<verse number="9">Bet jie neklausė, ir Manasas suvedžiojo juos daryti daugiau pikta, nei darė tautos, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs per izraelitų antplūdį.</verse>
				<verse number="10">Per savo tarnus pranašus VIEŠPATS kalbėjo:</verse>
				<verse number="11">„Kadangi Judo karalius Manasas padarė šiuos bjaurius nusikaltimus, nedorumu pralenkė visa, ką jam buvo darę amoritai, kadangi jis vedė ir Judą į nuodėmę su savo stabais,</verse>
				<verse number="12">tikrai taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Štai atvedu Jeruzalei ir Judui tokią nelaimę, kad net ausyse spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs.</verse>
				<verse number="13">Pritaikysiu Jeruzalei tą pačią matavimo virvę kaip Samarijai, ir tą patį pasvarą kaip Ahabo namams; taip šluostysiu Jeruzalę, kaip šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas.</verse>
				<verse number="14">Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps visų savo priešų auka ir grobiu,</verse>
				<verse number="15">nes darė, kas nedora mano akyse, ir pykdė mane nuo dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki šios dienos’“.</verse>
				<verse number="16">Be to, Manasas praliejo tiek daug nekalto kraujo, kad pripildė Jeruzalę kraujo iki kraštų, nebeminint jo nuodėmės, kuria jis įvedė Judą į nuodėmę – daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="17">O kiti Manaso darbai – visa, ką darė, ir jo padaryta nuodėmė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="18">Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode – Uzos sode. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Amonas.</verse>
				<verse number="19">Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Haruco duktė, vardu Mešulemeta iš Jotbos.</verse>
				<verse number="20">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Manasas.</verse>
				<verse number="21">Visur jis ėjo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems buvo tarnavęs jo tėvas, ir garbino juos.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, jis paliko ir VIEŠPATIES keliu nėjo.</verse>
				<verse number="23">Amono dvariškiai surengė sąmokslą ir nužudė karalių jo rūmuose.</verse>
				<verse number="24">Bet šalies žmonės užmušė visus sąmokslo prieš karalių Amoną dalyvius, ir vietoj jo pastatė karaliumi jo sūnų Jošiją.</verse>
				<verse number="25">O kiti Amono darbai – ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="26">Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jošijas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus. Jo motina buvo Adajos duktė, vardu Jedida iš Bockato.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="3">Aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas:</verse>
				<verse number="4">„Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių.</verse>
				<verse number="5">Teatiduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namuose darbininkams, taisantiems Namus,</verse>
				<verse number="6">– ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti.</verse>
				<verse number="7">Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi“.</verse>
				<verse number="8">Vyriausiasis kunigas Hilkijas tarė raštininkui Šafanui: „Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose“. Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir šis perskaitė ją.</verse>
				<verse number="9">Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė: „Tavo tarnai supylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir atidavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus“.</verse>
				<verse number="10">Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: „Kunigas Hilkijas davė man knygą“. Šafanas ją garsiai perskaitė karaliui.</verse>
				<verse number="11">Išklausęs Įstatymo knygos žodžius, karalius persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="12">Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajos sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas:</verse>
				<verse number="13">„Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių ir nevykdė visa, kas apie mus parašyta“.</verse>
				<verse number="14">Taigi kunigas Hilkijas ir Ahikamas, Achboras, Šafanas bei Asaja nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten teiravosi jos.</verse>
				<verse number="15">Ji pareiškė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane:</verse>
				<verse number="16">‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė.</verse>
				<verse number="17">Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’.</verse>
				<verse number="18">Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. O dėl žodžių, kuriuos girdėjai,</verse>
				<verse number="19">kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais siaubu ir prakeiksmu, ir kadangi persiplėšei drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis!</verse>
				<verse number="20">Todėl, tikėk manimi, sujungsiu tave su tavo protėviais, ir tu būsi paimtas į kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atnešiu šiai vietai’“. Tad jie parnešė karaliui šį atsakymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai.</verse>
				<verse number="2">Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai – visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą.</verse>
				<verse number="3">Karalius stovėjo prie stulpo ir sudarė Sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje: sekti VIEŠPATĮ, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visa gyvastimi, vykdant įrašytus šioje knygoje šios Sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo Sandorai.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Betelį.</verse>
				<verse number="5">Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalus aukštumų alkuose prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms.</verse>
				<verse number="6">Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje, sutrynė Ašerą į dulkes ir išbarstė ant paprastų žmonių kapų.</verse>
				<verse number="7">Jis išardė šventyklų kekšaujančių vyrų kambarius, buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai apdarus.</verse>
				<verse number="8">Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus prie miesto valdytojo Jozuės vartų į kairę nuo miesto vartų.</verse>
				<verse number="9">Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų.</verse>
				<verse number="10">Ben Hinomo slėnyje buvusį tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebeatiduotų savo sūnaus ar dukters ugniai kaip aukos Molechui.</verse>
				<verse number="11">Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Netan Melecho buto didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino.</verse>
				<verse number="12">Aukurus ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, skeveldras išmetė į Kidrono slėnį.</verse>
				<verse number="13">Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono įrengtus priešais Jeruzalę, į pietus nuo Pagedimo kalno, aukštumų alkus sidoniečių stabui Astartei, Moabo stabui Kemošui ir Amono stabui Milkomui.</verse>
				<verse number="14">Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, tas vietas nuklojo žmonių kaulais.</verse>
				<verse number="15">Be to, jis išardė Betelio aukurą – aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.</verse>
				<verse number="16">Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir sudeginęs ant aukuro užteršė jį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus, kapą.</verse>
				<verse number="17">Jis paklausė: „Kieno tas antkapis, kurį matau?“ Miesto žmonės paaiškino jam: „Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Betelio aukurui“. –</verse>
				<verse number="18">„Palikite jį ramybėje, – tarė karalius, – tenejudina niekas jo kaulų“. Tad jie paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.</verse>
				<verse number="19">Be to, Jošijas sunaikino ir visus aukštumų alkus Samarijos miestuose, kuriuos, pykdydami VIEŠPATĮ, buvo įrengę Izraelio karaliai. Su jais jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs Betelyje.</verse>
				<verse number="20">Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų sudegino žmonių kaulus. Tada sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="21">Karalius įsakė visiems žmonėms: „Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Paschą, kaip įsakyta Sandoros knygoje“.</verse>
				<verse number="22">Iš tikrųjų Paschos auka taip nebuvo švęsta nuo teisėjų, valdžiusių Izraelį, dienų ir per visas Izraelio karalių bei Judo karalių dienas.</verse>
				<verse number="23">Tik aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais Paschos auka VIEŠPAČIUI buvo taip švęsta Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="24">Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus Judo krašte ir Jeruzalėje buvusius bjaurius dalykus, idant įvykdytų Įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose.</verse>
				<verse number="25">Iki jo nebuvo kito karaliaus, kaip jis atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės Įstatymą, nei po jo neatsirado nė vieno tokio kaip jis.</verse>
				<verse number="26">Tačiau VIEŠPATS nesiliovė smarkiai pykęs ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS tarė: „Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten gyvens mano vardas!’“</verse>
				<verse number="28">O kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="29">Jo dienomis Egipto valdovas faraonas Nekojas leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelią, bet, susidūręs su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas.</verse>
				<verse number="30">Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir parvežę į Jeruzalę palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės paėmė Jehoahazą ir, patepę jį padarė karaliumi vietoj jo tėvo.</verse>
				<verse number="31">Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutalė, iš Libnos.</verse>
				<verse number="32">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai.</verse>
				<verse number="33">Faraonas Nekojas uždarė jį į kalėjimą Ribloje, Hamato krašte, kad daugiau Jeruzalėje nebekaraliautų, ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę.</verse>
				<verse number="34">Karaliaus Jošijo sūnų Eljakimą faraonas Nekojas paskyrė karaliumi vietoj jo tėvo Jošijo ir pervardijo Jehojakimu. O Jehoahazą pasiėmė drauge į Egiptą, ir ten šis mirė.</verse>
				<verse number="35">Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, bet turėjo apdėti mokesčiais kraštą, kad įvykdytų faraono reikalavimą. Jis išreikalavo sidabro ir aukso iš šalies žmonių, iš kiekvieno pagal faraonui Nekojui duodamų mokesčių dydį.</verse>
				<verse number="36">Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo Pedajos duktė, vardu Zebida, iš Rumos.</verse>
				<verse number="37">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jo dienomis įsiveržė Babilono karalius Nebukadnecaras, ir Jehojakimas buvo jam pavaldus trejus metus. Po to jis sukilo.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS paleido prieš jį gaujas chaldėjų, aramėjų ir amonitų, paleido juos prieš Judą jam sunaikinti pagal žodį, kuriuo VIEŠPATS buvo grasinęs per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="3">Tikrai visa tai ištiko Judą VIEŠPATIES įsakymu – pašalinti juos iš jo akių už Manaso nuodėmes, už visa, ką jis buvo padaręs,</verse>
				<verse number="4">taip pat už nekaltą kraują, kurį jis buvo praliejęs ir pripildęs Jeruzalę nekaltųjų kraujo. To VIEŠPATS nebenorėjo atleisti.</verse>
				<verse number="5">O kiti Jehojakimo darbai – visa, ką jis darė – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="6">Jehojakimas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehojachinas.</verse>
				<verse number="7">Egipto karalius daugiau nebedrįso eiti iš savo žemės, nes Babilono karalius buvo perėmęs visa, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.</verse>
				<verse number="8">Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. Jo motina buvo Elnatano duktė, vardu Nehušta, iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="9">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas.</verse>
				<verse number="10">Tuo metu Babilono karaliaus Nebukadnecaro pajėgos užpuolė Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas.</verse>
				<verse number="11">Jo pajėgoms apgulus miestą, pats Babilono karalius Nebukadnecaras atvyko prie miesto.</verse>
				<verse number="12">Tada Judo karalius Jehojachinas drauge su savo motina, dvariškiais, vadais ir pareigūnais pasidavė Babilono karaliui. Aštuntais savo karaliavimo metais Babilono karalius paėmė jį į nelaisvę.</verse>
				<verse number="13">Babilono karalius išgabeno iš ten visus VIEŠPATIES Namų bei karaliaus rūmų turtus, sukapojo VIEŠPATIES Namuose visus aukso reikmenis, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs – visa, kaip VIEŠPATS buvo įspėjęs.</verse>
				<verse number="14">Jis išvarė į tremtį visą Jeruzalę: visus didžiūnus, visus kariškius – dešimt tūkstančių belaisvių, visus amatininkus ir kalvius. Krašte liko tik beturčiai.</verse>
				<verse number="15">Jis išvarė Babilonan į tremtį Jehojachiną, paėmė į nelaisvę iš Jeruzalės į Babiloną karaliaus motiną, karaliaus žmonas, pareigūnus ir geriausius krašto žmones.</verse>
				<verse number="16">Visi pajėgūs vyrai, septyni tūkstančiai, visi galiūnai, apmokyti kariauti, ir tūkstantis amatininkų bei kalvių buvo atvaryti belaisviais į Babiloną.</verse>
				<verse number="17">Jehojachino vietoj Babilono karalius paskyrė Jehojachino dėdę Mataniją ir pervardijo jį Zedekiju.</verse>
				<verse number="18">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutalė, iš Libnos.</verse>
				<verse number="19">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs Jehojakimas.</verse>
				<verse number="20">Iš tikrųjų Jeruzalė ir Judas taip įpykdė VIEŠPATĮ, kad jis išvarė juos iš savo Artumo. Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Devintų Zedekijo karaliavimo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiavo su visa savo kariuomene prieš Jeruzalę. Ją apsupę, statė aplink miestą apgulos pylimus.</verse>
				<verse number="2">Miestas buvo apgulos būklėje iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.</verse>
				<verse number="3">Ketvirto mėnesio devintą dieną, mieste įsigalėjus nuožmiam badui ir beturčiams nebeturint maisto,</verse>
				<verse number="4">buvo pralaužtos miesto sienos. Tada karalius ir visi jo kariai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dvigubos sienos prie karaliaus sodo. Nors chaldėjų buvo visur aplink miestą, karalius leidosi keliu Arabos link.</verse>
				<verse number="5">Bet chaldėjų pajėgos vijosi karalių ir pasivijo jį Jericho lygumose. Visa jo kariuomenė, pabėgusi nuo jo, išsisklaidė.</verse>
				<verse number="6">Karalius buvo suimtas ir nuvestas į Riblą pas Babilono karalių, kuris surengė jam teismą.</verse>
				<verse number="7">Nužudžius Zedekijo sūnus jo akyse, Zedekijui buvo išluptos akys. Apkaustytas vario grandinėmis, jis buvo nuvarytas į Babiloną.</verse>
				<verse number="8">Aštunto mėnesio septintą dieną – tai buvo devyniolikti Babilono karaliaus Nebukadnecaro metai, – į Jeruzalę atvyko karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus pareigūnas Nebuzaradanas.</verse>
				<verse number="9">Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės namus, sunaikino kiekvieno didžiūno namus.</verse>
				<verse number="10">Tada chaldėjų pajėgos, buvusios su sargybos vadu, iš visų pusių išardė Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="11">Likučius žmonių, pasilikusių mieste, perbėgėlius – žmones, perėjusius pas Babilono karalių, – visus gyventojų likučius karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį.</verse>
				<verse number="12">Bet kai kuriuos krašto šalies žmones Nebuzaradanas paliko dirbti vynuogynuose ir arti žemę.</verse>
				<verse number="13">Vario stulpus, esančius VIEŠPATIES Namuose, pastovus ir vario jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, chaldėjai sudaužė ir visą varį išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="14">Jie išgabeno ir puodus, grandiklius, žnyples, samčius bei visus vario reikmenis, vartojamus pamaldose.</verse>
				<verse number="15">Sargybos vadas išgabeno keptuves ir šlakstymo dubenis iš aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="16">Abiejų stulpų, jūros ir Saliamono padarytų pastovų, šių visų daiktų vario nebuvo įmanoma pasverti.</verse>
				<verse number="17">Vieno stulpo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinį antgalį; antgalio aukštis buvo trys uolektys, o aplink antgalį buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. Antrasis stulpas turėjo tokį pat antgalį su pinučiais.</verse>
				<verse number="18">Sargybos vadas paėmė ir vyriausiąjį kunigą Serają, pavaduotoją kunigą Sofoniją bei trejetą slenksčio sargų.</verse>
				<verse number="19">O iš miesto jis paėmė kariams vadovavusį dvariškį bei penkis karaliaus tarybos patarėjus, užsilikusius mieste, kariuomenės vado raštininką, vadovavusį šalies žmonių šaukimui prie ginklų, ir šešiasdešimt mieste buvusių paprastų vyrų.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs šiuos žmones, sargybos vadas Nebuzaradanas nuvarė juos pas Babilono karalių į Riblą.</verse>
				<verse number="21">Babilono karalius įsakė juos užmušti, ir Ribloje, Hamato krašte, jie buvo nubausti mirtimi. Taip Judas tapo ištremtas iš savo žemės.</verse>
				<verse number="22">Babilono karalius Nebukadnecaras paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją valdyti žmones, kuriuos buvo palikęs Judo krašte.</verse>
				<verse number="23">Karių vadai ir vyrai, išgirdę, kad Babilono karalius paskyrė Gedaliją valdytoju, atėjo į Micpą pas Gedaliją drauge su Netanijos sūnumi Izmaeliu, Kareacho sūnumi Johananu, Tanhumeto Netofiečio sūnumi Seraja bei Maakiečio sūnumi Jaazaniju ir jų vyrais.</verse>
				<verse number="24">O Gedalijas prisiekė jiems ir jų vyrams. „Nebijokite chaldėjų pareigūnų, – sakė jiems, – pasilikite krašte, tarnaukite Babilono karaliui, ir bus jums gerai“.</verse>
				<verse number="25">Bet septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis, kilęs iš karališkos šeimos, atėjo su dešimčia vyrų, užpuolė Gedaliją ir nužudė drauge su buvusiais pas jį Micpoje judėjais ir chaldėjais.</verse>
				<verse number="26">Tada visi žmonės, seni ir jauni, drauge su karių vadais leidosi į Egiptą, nes bijojo chaldėjų.</verse>
				<verse number="27">Trisdešimt septintų Judo karaliaus Jehojachino metų dvylikto mėnesio dvidešimt septintą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmais savo karaliavimo metais paleido iš kalėjimo Judo karalių Jehojachiną.</verse>
				<verse number="28">Maloniai kalbėjosi su juo ir davė jam krėslą, aukštesnį už visus krėslus karalių, buvusių pas jį Babilone.</verse>
				<verse number="29">Tad Jehojachinas nusivilko kalėjimo drabužius. Visas savo gyvenimo dienas jis valgė prie karaliaus stalo.</verse>
				<verse number="30">O jo išlaikymą karalius užtikrino diena po dienos, visą jo likusį gyvenimą.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="13">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Adomas, Setas, Enošas,</verse>
				<verse number="2">Kenanas, Mahalalelis, Jeredas,</verse>
				<verse number="3">Henochas, Metušelachas, Lamechas,</verse>
				<verse number="4">Nojus, Semas, Chamas ir Jafetas.</verse>
				<verse number="5">Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalis, Mešechas ir Tyras.</verse>
				<verse number="6">Gomero palikuonys: Aškenazas, Difatas ir Togarma.</verse>
				<verse number="7">Javano palikuonys: Eliša, Taršišas, Kitimai ir Rodanimas.</verse>
				<verse number="8">Chamo palikuonys: Kušas, Micraimai, Putas ir Kanaanas.</verse>
				<verse number="9">Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos palikuonys: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="10">Kušui gimė Nimrodas. Jis buvo pirmasis galiūnas žemėje.</verse>
				<verse number="11">Micraimams gimė ludai, anamai, lehabiečiai, naftuhiečiai,</verse>
				<verse number="12">patrosiečiai, kasluhai ir kaftoriečiai, iš kurių kilo filistinai.</verse>
				<verse number="13">Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas ir Hetas,</verse>
				<verse number="14">taip pat jebusiečiai, amoritai, girgašai,</verse>
				<verse number="15">hivai, archai, sinai,</verse>
				<verse number="16">arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai.</verse>
				<verse number="17">Semo palikuonys: Elamas, Asūras, Arpachšadas, Ludas, Aramas, Ucas, Hulas, Geteras ir Mešechas.</verse>
				<verse number="18">Arpachšadui gimė Šelachas, Šelachui – Eberas.</verse>
				<verse number="19">Eberui gimė du sūnūs: vienas – vardu Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė, o jo brolis – vardu Joktanas.</verse>
				<verse number="20">Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,</verse>
				<verse number="21">Hadoramas, Uzalas, Dikla,</verse>
				<verse number="22">Ebalas, Abimaelis, Šeba,</verse>
				<verse number="23">Ofyras, Havila ir Jobabas. Visi jie buvo Joktano palikuonys.</verse>
				<verse number="24">Semas, Arpachšadas, Šelachas,</verse>
				<verse number="25">Eberas, Pelegas, Reuvas,</verse>
				<verse number="26">Serugas, Nahoras, Terachas,</verse>
				<verse number="27">Abromas, tai yra Abraomas.</verse>
				<verse number="28">Abraomo sūnūs: Izaokas ir Izmaelis.</verse>
				<verse number="29">Štai jų palikuonys: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, paskui Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,</verse>
				<verse number="30">Mišma, Dūma, Masa, Hadadas, Tema,</verse>
				<verse number="31">Jetūras, Nafišas ir Kedma. Tai Izmaelio palikuonys.</verse>
				<verse number="32">Abraomo sugulovės Ketūros palikuonys: ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. Jokšano palikuonys: Šeba ir Dedanas.</verse>
				<verse number="33">Midjano palikuonys: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi jie buvo Ketūros palikuonys.</verse>
				<verse number="34">Abraomui gimė Izaokas. Izaoko palikuonys: Ezavas ir Izraelis.</verse>
				<verse number="35">Ezavo palikuonys: Elifazas, Reuelis, Jeušas, Jalamas ir Korachas.</verse>
				<verse number="36">Elifazo palikuonys: Temanas, Omaras, Cefis, Gatamas, Kenazas, Timna ir Amalekas.</verse>
				<verse number="37">Reuelio palikuonys: Nahatas, Zerachas, Šama ir Miza.</verse>
				<verse number="38">Seyro palikuonys: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, Dišonas, Eceras ir Dišanas.</verse>
				<verse number="39">Lotano palikuonys: Horis ir Homamas; Lotano sesuo buvo Timna.</verse>
				<verse number="40">Šobalo palikuonys: Aljanas, Manahatas, Ebalas, Šefis ir Onamas. Cibeono palikuonys: Aja ir Ana.</verse>
				<verse number="41">Anos palikuonis – Dišonas. Dišono palikuonys: Hamranas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.</verse>
				<verse number="42">Ecero palikuonys: Bilhanas, Zaavanas ir Jaakanas. Dišano palikuonys: Ucas ir Aranas.</verse>
				<verse number="43">Štai karaliai, viešpatavę Edomo krašte, izraelitams dar neturint jokio karaliaus. Beoro sūnus Bela; jo miesto vardas buvo Dinhaba.</verse>
				<verse number="44">Belai mirus, vietoj jo karaliumi tapo Zeracho sūnus Jobabas iš Bocros.</verse>
				<verse number="45">Jobabui mirus, vietoj jo karaliumi tapo Hušamas iš temanų šalies.</verse>
				<verse number="46">Hušamui mirus, vietoj jo karaliumi tapo Bedado sūnus Hadadas. Jis nugalėjo midjaniečius Moabo lygumoje; jo miesto vardas buvo Avitas.</verse>
				<verse number="47">Hadadui mirus, vietoj jo karaliumi tapo Samla iš Masrekos.</verse>
				<verse number="48">Samlai mirus, vietoj jo karaliumi tapo Saulius iš Rehobotų prie Upės.</verse>
				<verse number="49">Sauliui mirus, vietoj jo karaliumi tapo Achboro sūnus Baal Hananas.</verse>
				<verse number="50">Baal Hananui mirus, vietoj jo karaliumi tapo Hadadas. Jo miesto vardas buvo Pajas, o jo žmonos vardas buvo Mehetabelė. Ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė.</verse>
				<verse number="51">Hadadas mirė. Edomo kiltys: Timnos, Alijos, Jeteto,</verse>
				<verse number="52">Oholibamos, Elos, Pinono,</verse>
				<verse number="53">Kenazo, Temano, Mibcaro,</verse>
				<verse number="54">Magdielio ir Iramo. Tokios buvo Edomo kiltys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Štai Izraelio sūnūs: Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas, Zabulonas,</verse>
				<verse number="2">Danas, Juozapas, Benjaminas, Naftalis, Gadas ir Ašeras.</verse>
				<verse number="3">Judo sūnūs: Eras, Onanas ir Šela. Šie trys jam gimė iš kanaanietės Bat Šūvos. Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse, ir jis nubaudė jį mirtimi.</verse>
				<verse number="4">Judo marti Tamara jam pagimdė Perecą ir Zerachą. Iš viso Judas turėjo penkis sūnus.</verse>
				<verse number="5">Pereco sūnūs: Hecronas ir Hamulas.</verse>
				<verse number="6">Zeracho sūnūs: Zimris, Etanas, Hemanas, Kalkolas ir Dara, iš viso penki.</verse>
				<verse number="7">Zimrio sūnus – Karmis. Karmio sūnus – Acharas; jis nusižengė, pasiimdamas sunaikinti skirtus daiktus, todėl užtraukė nelaimę Izraeliui.</verse>
				<verse number="8">Etano sūnus – Azarija.</verse>
				<verse number="9">Hecronui gimę sūnūs: Jerachmeelis, Ramas ir Kelubajas.</verse>
				<verse number="10">Ramui gimė Aminadabas, Aminadabui – Nachšonas, Judo sūnų vadas.</verse>
				<verse number="11">Nachšonui gimė Salma, Salmai – Boazas,</verse>
				<verse number="12">Boazui – Jobedas, Jobedui – Jesė.</verse>
				<verse number="13">Jesei gimė jo pirmagimis Eliabas, antras sūnus buvo Abinadabas, trečias – Šima,</verse>
				<verse number="14">ketvirtas – Netanelis, penktas – Radajas,</verse>
				<verse number="15">šeštas – Ocemas ir septintas – Dovydas.</verse>
				<verse number="16">Jų seserys buvo Ceruja ir Abigailė. Cerujos sūnų buvo trys: Abšajas, Joabas ir Asaelis.</verse>
				<verse number="17">Abigailė pagimdė Amasą. Amasos tėvas buvo Jeteras Izmaelitas.</verse>
				<verse number="18">Hecrono sūnus Kalebas turėjo vaikų iš savo žmonos Azubos ir Jerijotos. Jo sūnūs: Ješeras, Šobabas ir Ardonas.</verse>
				<verse number="19">Azubai mirus, Kalebas vedė Efratą, kuri pagimdė jam Hūrą.</verse>
				<verse number="20">Hūrui gimė Ūris, o Ūriui – Becalelis.</verse>
				<verse number="21">Po to Hecronas suėjo su Gileado tėvo Machyro dukterimi, vedė ją, būdamas šešiasdešimtmetis, ir ji pagimdė jam Segubą.</verse>
				<verse number="22">Segubui gimė Jayras, turėjęs dvidešimt tris miestus Gileado krašte.</verse>
				<verse number="23">Bet Gešūras ir Aramas atėmė iš jų Havot Jayrą ir Kenatą su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis – šešiasdešimt miestų. Tai Gileado tėvo Machyro palikuonys.</verse>
				<verse number="24">Po Hecrono mirties Kalebas suėjo su savo tėvo našle Efrata, ir ji pagimdė jam Tekojos tėvą Ašhūrą.</verse>
				<verse number="25">Hecrono pirmagimio sūnaus Jerachmeelio sūnūs: pirmagimis Ramas, Būna, Orenas, Ocemas ir Ahija.</verse>
				<verse number="26">Jerachmeelis turėjo ir kitą žmoną, vardu Atara. Ji buvo Onamo motina.</verse>
				<verse number="27">Jerachmeelio pirmagimio Ramo sūnūs: Maacas, Jaminas ir Ekeras.</verse>
				<verse number="28">Onamo sūnūs: Šamajas ir Jada. Šamajo sūnūs: Nadabas ir Abišūras.</verse>
				<verse number="29">Abišūro žmonos vardas buvo Abihailė; ji pagimdė jam Achbaną ir Molidą.</verse>
				<verse number="30">Nadabo sūnūs: Seledas ir Apaimas. Seledas mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="31">Apaimo sūnus – Išis. Išio sūnus – Šešanas. Šešano sūnus – Achlajas.</verse>
				<verse number="32">Šamajo brolio Jados sūnūs: Jeteras ir Jehonatanas. Jeteras mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="33">Jehonatano sūnūs: Peletas ir Zaza. Tai Jerachmeelio palikuonys.</verse>
				<verse number="34">Šešanas sūnų neturėjo, tik dukteris. Bet Šešanas turėjo egiptietį vergą, vardu Jarhą.</verse>
				<verse number="35">Tad Šešanas atidavė savo dukterį vergui Jarhai žmona, ir ji pagimdė jam Atają.</verse>
				<verse number="36">Atajui gimė Natanas, Natanui – Zabadas.</verse>
				<verse number="37">Zabadui gimė Eflalas, Eflalui – Jobedas.</verse>
				<verse number="38">Jobedui gimė Jehuvas, Jehuvui – Azarija.</verse>
				<verse number="39">Azarijai gimė Helecas, Helecui – Eleasa.</verse>
				<verse number="40">Eleasai gimė Sismajas, Sismajui – Šalumas.</verse>
				<verse number="41">Šalumui gimė Jekamija, Jekamijai – Elišama.</verse>
				<verse number="42">Jerachmeelio brolio Kalebo sūnūs: pirmagimis Meša (jis buvo Zifo tėvas) ir Hebrono tėvo Marešos sūnūs.</verse>
				<verse number="43">Hebrono sūnūs: Korachas, Tapuachas, Rekemas ir Šema.</verse>
				<verse number="44">Šemai gimė Jorkoamo tėvas Rahamas, Rekemui – Šamajas.</verse>
				<verse number="45">Šamajo sūnus – Maonas. Maonui gimė Betcūras.</verse>
				<verse number="46">Kalebo sugulovė Efa pagimdė Haraną, Mocą ir Gazezą. Haranui gimė Gazezas.</verse>
				<verse number="47">Jahdojo sūnūs: Regemas, Jotamas, Gešanas, Peletas, Efa ir Šaafas.</verse>
				<verse number="48">Kalebo sugulovė Maaka pagimdė Šeberą ir Tirhaną.</verse>
				<verse number="49">Ji pagimdė ir Šaafą, Madmanos tėvą, bei Ševą, Machbenos ir Gibėjos tėvą. Achsa buvo Kalebo duktė.</verse>
				<verse number="50">Tai Kalebo palikuonys. Efratos pirmagimio Hūro sūnūs: Šobalas, Kirjat Jearimų tėvas,</verse>
				<verse number="51">Salma, Betliejaus tėvas, ir Harefas, Bet Gadero tėvas.</verse>
				<verse number="52">Šobalo, Kirjat Jearimų tėvo, sūnūs buvo Harojė, pusė manahatiečių,</verse>
				<verse number="53">ir Kirjat Jearimų kiltys: itrai, putai, šumatai ir mišrai. Iš šių kilo coriečiai ir eštaoliečiai.</verse>
				<verse number="54">Salmos palikuonys: Betliejus, netofiečiai, Atrot Bet Joabas, pusė manahatiečių, coriečiai,</verse>
				<verse number="55">taip pat raštininkų šeimos, gyvenusios Jabece, tiratai, šimatai ir suchatai. Jie buvo kainitai, kilę iš Rechabo tėvo Hamato namų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Štai Dovydo sūnūs, gimę jam Hebrone: pirmagimis Amnonas iš Ahinoamos Jezreelietės, antras – Danielius iš Abigailės Karmelietės,</verse>
				<verse number="2">trečias – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus, ketvirtas – Adonijas, Hagitos sūnus,</verse>
				<verse number="3">penktas – Šefatija iš Abitalės, šeštas – Itramas iš žmonos Eglos.</verse>
				<verse number="4">Šeši jam gimė Hebrone, kur jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius. O Jeruzalėje jis karaliavo trisdešimt trejus metus.</verse>
				<verse number="5">Jeruzalėje jam gimė: Šima, Šobabas, Natanas ir Saliamonas – keturi iš Amielio dukters Bat Šūvos.</verse>
				<verse number="6">Paskui – Ibharas, Elišama, Elifeletas,</verse>
				<verse number="7">Nogahas, Nefegas, Jafija,</verse>
				<verse number="8">Elišama, Eljada ir Elifeletas, iš viso devyni.</verse>
				<verse number="9">Visi jie buvo Dovydo sūnūs, neskaitant sugulovių sūnų. Tamara buvo jų sesuo.</verse>
				<verse number="10">Saliamono palikuonys: Rehabeamas, šio sūnus Abija, šio sūnus Asa, šio sūnus Juozapatas,</verse>
				<verse number="11">šio sūnus Jehoramas, šio sūnus Ahazijas, šio sūnus Jehoašas,</verse>
				<verse number="12">šio sūnus Amacijas, šio sūnus Azarija, šio sūnus Jotamas,</verse>
				<verse number="13">šio sūnus Ahazas, šio sūnus Ezekijas, šio sūnus Manasas,</verse>
				<verse number="14">šio sūnus Amonas, šio sūnus Jošijas.</verse>
				<verse number="15">Jošijo sūnūs: pirmagimis – Johananas, antras – Jehojakimas, trečias – Zedekijas, ketvirtas – Šalumas.</verse>
				<verse number="16">Jehojakimo palikuonys: sūnus Jechonijas, šio sūnus Zedekijas.</verse>
				<verse number="17">Kalinio Jechonijo sūnūs: sūnus Šaltielis,</verse>
				<verse number="18">Malkiramas, Pedaja, Šenacaras, Jekamija, Hošama ir Nedabija.</verse>
				<verse number="19">Pedajos sūnūs: Zerubabelis ir Šimis. Zerubabelio sūnūs: Mešulamas ir Hananija, o Šelomita – jų sesuo.</verse>
				<verse number="20">Mešulamo sūnūs: Hašuba, Ohelis, Berechija, Hasadija ir Jušab Hesedas, iš viso penki.</verse>
				<verse number="21">Hananijos sūnus – Pelatija; šio sūnus – Izaja, šio sūnus – Refaja, šio sūnus – Arnanas, šio sūnus – Abdija, šio sūnus – Šechanija.</verse>
				<verse number="22">Šechanijos sūnūs: Šemaja, Hatušas, Igalas, Bariachas, Nearija ir Šafatas, iš viso šeši.</verse>
				<verse number="23">Nearijos sūnūs: Eljoenajas, Ezekijas ir Azrikamas, iš viso trys.</verse>
				<verse number="24">Eljoenajo sūnūs: Hodavijas, Eljašibas, Pelaja, Akubas, Johananas, Delaja ir Ananis, iš viso septyni.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Judo sūnūs: Perecas, Hecronas, Karmis, Hūras ir Šobalas.</verse>
				<verse number="2">Šobalo sūnui Reajai gimė Jahatas, Jahatui – Ahumajas ir Lahadas. Tai coriečių kiltys.</verse>
				<verse number="3">[Hūro sūnūs:] Etamo tėvas, Jezreelis, Išma ir Idbašas; jų sesuo buvo vardu Haclelponė.</verse>
				<verse number="4">Penuelis buvo Gedoro tėvas, o Ezeras – Hušos tėvas. Tai Hūro, Efratos pirmagimio, Betliejaus tėvo, sūnūs.</verse>
				<verse number="5">Tekojos tėvas Ašhūras turėjo dvi žmonas: Helą ir Naarą.</verse>
				<verse number="6">Naara pagimdė jam Ahuzamą, Heferą, Temaną ir Ahaštarą. Tai Naaros sūnūs.</verse>
				<verse number="7">Helos sūnūs: Ceretas, Coharas ir Etnanas.</verse>
				<verse number="8">Kocui gimė Anubas, Zobeba ir Harumo sūnaus Aharhelio kiltys.</verse>
				<verse number="9">Jabecas buvo labiau gerbiamas, negu jo broliai; jo motina pavadino jį Jabecu, sakydama: „Pagimdžiau jį skausme“.</verse>
				<verse number="10">Jabecas šaukėsi Izraelio Dievo: „Jeigu tu tikrai mane laimini, – sakė jis, – išplėsk mano žemes, tebūna tavo ranka su manimi, apsaugok mane nuo žalos, neleisk nelaimei mane slėgti!“ Ir Dievas davė, ko jis prašė.</verse>
				<verse number="11">Šuhos broliui Kelubui gimė Mehyras; jis buvo Eštono tėvas.</verse>
				<verse number="12">Eštonui gimė Recha, Paseachas ir Tehina, Ir Nahašo miesto tėvas. Tai Rekos vyrai.</verse>
				<verse number="13">Kenazo sūnūs: Otnielis ir Seraja. Otnielio sūnūs: Hatatas ir Meonotajas.</verse>
				<verse number="14">Meonotajui gimė Ofra, o Serajai – Joabas, tėvas Meistrų slėnio, taip vadinamo, nes jo žmonės buvo amatininkai.</verse>
				<verse number="15">Jefunės sūnaus Kalebo sūnūs: Iruvas, Ela ir Naamas. Elos sūnus – Kenazas.</verse>
				<verse number="16">Jehalėlelio sūnūs: Zifas, Zifa, Tirija ir Asarelis.</verse>
				<verse number="17">Ezros sūnūs: Jeteras, Meredas, Eferas ir Jalonas. Meredas buvo vedęs faraono dukterį Bitiją. Ji pastojo ir pagimdė Mirjamą, Šamają ir Eštemojos tėvą Išbachą.</verse>
				<verse number="18">O jo žmona iš judėjų pagimdė Gedoro tėvą Jeredą, Sochojo tėvą Heberą ir Zanoacho tėvą Jekutielį.</verse>
				<verse number="19">Hodijos žmonos, Nahamo sesers, sūnūs buvo Keilos Garmo ir Eštemojos Maakiečio tėvai.</verse>
				<verse number="20">Šimono sūnūs: Amnonas, Rina, Ben Hananas ir Tilonas. Išio sūnūs: Zohetas ir Ben Zohetas.</verse>
				<verse number="21">Judo sūnaus Šelos palikuonys: Lechos tėvas Eras, Marešos tėvas Lada ir drobės gamintojų kiltys Bet Ašbėjoje,</verse>
				<verse number="22">taip pat Jokimas, Kozebos vyrai, Joaša ir Sarafas, kurie nuėjo užkuriais į Moabą, bet sugrįžo į Lehemą (tai senovės įvykiai).</verse>
				<verse number="23">Jie buvo puodžiai ir gyveno Netaimuose ir Gederoje. Dirbdami karaliui, jie ten turėjo buveinę.</verse>
				<verse number="24">Simeono sūnūs: Nemuelis, Jaminas, Jaribas, Zerachas ir Saulius,</verse>
				<verse number="25">šio sūnus Šalumas, šio sūnus Mibsamas, šio sūnus Mišma.</verse>
				<verse number="26">Mišmos sūnūs: sūnus Hamuelis, šio sūnus Zakūras, šio sūnus Šimis.</verse>
				<verse number="27">Šimis turėjo šešiolika sūnų ir šešias dukteris, bet jo broliai neturėjo daug vaikų. Apskritai jų kiltis nesidaugino kaip Judo.</verse>
				<verse number="28">Jie gyveno Beer Šeboje, Moladoje, Hacar Šuale,</verse>
				<verse number="29">Bilhoje, Eceme, Tolade,</verse>
				<verse number="30">Betuelyje, Hormoje, Ciklage,</verse>
				<verse number="31">Bet Markabotuose, Hacar Susimuose, Bet Biryje ir Šaarimuose. Tai buvo jų miestai, kol Dovydas tapo karaliumi.</verse>
				<verse number="32">O jų gyvenvietės buvo Etamas, Ainas, En Rimonas, Tochenas ir Ašanas – penki miestai</verse>
				<verse number="33">drauge su šiems miestams pavaldžiais aplinkiniais kaimais iki pat Baalo. Tokios buvo jų gyvenvietės. Jų kilmės sąraše buvo:</verse>
				<verse number="34">Mešobabas, Jamlechas, Amacijos sūnus Joša,</verse>
				<verse number="35">Joelis, Asielio sūnaus Serajos sūnaus Jošibijos sūnus Jehuvas,</verse>
				<verse number="36">Eljoenajas, Jaakoba, Ješohaja, Asaja, Adielis, Jesimielis, Benaja,</verse>
				<verse number="37">Šemajos sūnaus Šimrio sūnaus Jedajos sūnaus Alono sūnaus Šifio sūnus Ziza.</verse>
				<verse number="38">Išvardytieji buvo savo kilčių vadai, ir jų šeimos labai išaugo.</verse>
				<verse number="39">Užtat, ieškodami kaimenėms ganyklų, jie kėlėsi Gedoro apylinkių link, į rytinį slėnio galą.</verse>
				<verse number="40">Čia jie rado vešlių, gerų ganyklų; vieta buvo labai plati, rami ir taikinga. Pirmieji jos gyventojai priklausė chamitams.</verse>
				<verse number="41">Išvardytieji [Simeono giminės] žmonės atsikėlė čia Judo karaliaus Ezekijo dienomis, užpuolė palapines ir ten užtiktus meunus ir, atsikratę jų iki šios dienos, apsigyveno jų vietoje, nes ten kaimenėms buvo ganyklų.</verse>
				<verse number="42">O kai kurie jų – penki šimtai Simeono giminės vyrų – nukeliavo į Seyro kalnus, vedami Išio sūnų Pelatijos, Nearijos, Refajos ir Uzielio,</verse>
				<verse number="43">ir sunaikinę išlikusius Amaleko bėglius gyvena ten iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs (jis buvo pirmagimis, bet, suteršus jam savo tėvo lovą, jo pirmagimystė buvo atiduota Izraelio sūnaus Juozapo sūnums; taigi jis kilmės sąraše nėra laikomas pirmagimiu;</verse>
				<verse number="2">nors Judas tapo iškilus tarp brolių ir iš jo kilo valdovas, pirmagimystė priklausė Juozapui),</verse>
				<verse number="3">taigi Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.</verse>
				<verse number="4">Joelio palikuonys: sūnus Šemaja, šio sūnus Gogas, šio sūnus Šimis,</verse>
				<verse number="5">šio sūnus Michėjas, šio sūnus Reaja, šio sūnus Baalas,</verse>
				<verse number="6">šio sūnus Beera (Asirijos karalius Tilgat Pileseras išvarė jį į tremtį) – rubenų vadas.</verse>
				<verse number="7">Jo giminaičiai, priklausę jo kiltims, įtraukti į kilmės sąrašus pagal jų palikuonis: galva Jejelis ir Zacharijas</verse>
				<verse number="8">bei Joelio sūnaus Šemos sūnaus Azazo sūnus Bela. Rubeno giminės žmonės apsigyveno Aroere ir iki pat Nebojo bei Baal Meono.</verse>
				<verse number="9">Rytuose jie kūrėsi iki pat dykumos pakraščio šiapus Eufrato, nes jų galvijų buvo padaugėję Gileado krašte.</verse>
				<verse number="10">O Sauliaus dienomis jie kariavo prieš hagarus. Nugalėję jie užėmė jų palapines visoje srityje į rytus nuo Gileado.</verse>
				<verse number="11">Šalia jų Bašano krašte iki pat Salchos gyveno Gado palikuonys.</verse>
				<verse number="12">Bašane Joelis buvo vyriausias, Šafamas – jo pavaduotojas, po jų – Janajas ir Šafatas.</verse>
				<verse number="13">Jų giminaičiai pagal kiltis: Mykolas, Mešulamas, Šeba, Jorajas, Jakanas, Zija ir Eberas, iš viso septyni.</verse>
				<verse number="14">Tai Būzo sūnaus Jechdajo sūnaus Ješišajo sūnaus Mykolo sūnaus Gileado sūnaus Jaroacho sūnaus Hūrio sūnaus Abihailo sūnūs.</verse>
				<verse number="15">Gūnio sūnaus Abdielio sūnus Ahis buvo jų kilties galva,</verse>
				<verse number="16">gyveno jie Gileade, Bašane bei jam pavaldžiose vietose ir visose Šarono ganyklose iki jų ribų.</verse>
				<verse number="17">Visi jie įtraukti į kilmės sąrašus Judo karaliaus Jotamo dienomis ir Izraelio karaliaus Jeroboamo dienomis.</verse>
				<verse number="18">Rubeno giminė, gadai ir pusė Manaso giminės turėjo narsių karių, pajėgių nešioti skydą ir kalaviją, įtempti lanką ir apmokytų kariauti – keturiasdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt tinkamų karo tarnybai.</verse>
				<verse number="19">Jie kariavo su hagarais – Jetūru, Nafišu bei Nodabu</verse>
				<verse number="20">ir nugalėjo. Hagarai ir visi su jais esantieji buvo atiduoti aniems į rankas, nes jie mūšyje šaukėsi Dievo, ir jis išklausė jų, nes anie pasitikėjo juo.</verse>
				<verse number="21">Kartu su šimtu tūkstančių belaisvių jie paėmė ir galvijų: penkiasdešimt tūkstančių kupranugarių, du šimtus penkiasdešimt tūkstančių avių ir du tūkstančius asilų.</verse>
				<verse number="22">Daug buvo kritę ir mūšyje, nes tai buvo Dievo karas. Jie liko gyventi jų žemėje iki tremties.</verse>
				<verse number="23">Pusės Manaso giminės palikuonys gyveno krašte nuo Bašano iki Baal Hermono, Senyro ir Hermono kalno. Jų buvo labai daug.</verse>
				<verse number="24">Štai jų kilčių galvos: Eferas, Išis, Elielis, Azrielis, Jeremija, Hodavija ir Jachdielis – narsūs kariai, garsūs vyrai, kilčių galvos.</verse>
				<verse number="25">Bet jie nusižengė savo protėvių Dievui ir kekšavo su dievais krašto tautų, kurias Dievas buvo prieš juos išnaikinęs.</verse>
				<verse number="26">Užtat Izraelio Dievas sukurstė Asirijos valdovo pulo (Asirijos karaliaus Tiglat Pilesero) dvasią, ir šis ištrėmė juos, būtent rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės, nuvarydamas į Halachą, Haborą, Harą ir prie Gozano upės, kur jie pasiliko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="28">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="29">Amramo sūnūs: Aaronas, Mozė ir Mirjama. Aarono sūnūs: Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="30">Eleazarui gimė Finehasas, Finehasui – Abišūva,</verse>
				<verse number="31">Abišūvai – Bukis, Bukiui – Uzis,</verse>
				<verse number="32">Uziui – Zerachija, Zerachijai – Merajotas,</verse>
				<verse number="33">Merajotui – Amarija, Amarijai – Ahitubas,</verse>
				<verse number="34">Ahitubui – Cadokas, Cadokui – Ahimaacas,</verse>
				<verse number="35">Ahimaacui – Azarija, Azarijai – Johananas</verse>
				<verse number="36">ir Johananui – Azarija, tarnavęs kunigu Namuose, kuriuos Saliamonas pastatė Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="37">Azarijai gimė Amarija, Amarijai – Ahitubas,</verse>
				<verse number="38">Ahitubui – Cadokas, Cadokui – Šalumas,</verse>
				<verse number="39">Šalumui – Hilkija, Hilkijai – Azarija,</verse>
				<verse number="40">Azarijai – Seraja, Serajai – Jehocadakas;</verse>
				<verse number="41">Jehocadakas išėjo į tremtį, kai VIEŠPATS per Nebukadnecarą išsiuntė Judą ir Jeruzalę į tremtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Levio sūnūs: Geršomas, Kehatas ir Meraris.</verse>
				<verse number="2">Štai Geršomo sūnų vardai: Libnis ir Šimis.</verse>
				<verse number="3">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis.</verse>
				<verse number="4">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai Levio giminės kiltys pagal jų protėvius.</verse>
				<verse number="5">Geršomo [palikuonys]: sūnus Libnis, šio sūnus Jahatas, šio sūnus Zima,</verse>
				<verse number="6">šio sūnus Joachas, šio sūnus Idojas, šio sūnus Zerachas, šio sūnus Jeotrajas.</verse>
				<verse number="7">Kehato palikuonys: sūnus Aminadabas, šio sūnus Korachas, šio sūnus Asiras,</verse>
				<verse number="8">šio sūnus Elkana, šio sūnus Ebjasafas, šio sūnus Asiras,</verse>
				<verse number="9">šio sūnus Tahatas, šio sūnus Ūrielis, šio sūnus Uzija ir šio sūnus Saulius.</verse>
				<verse number="10">Elkanos sūnūs: Amasajas ir Ahimotas,</verse>
				<verse number="11">šio sūnus Elkana, šio sūnus Cofajas, šio sūnus Nahatas,</verse>
				<verse number="12">šio sūnus Eliabas, šio sūnus Jerohamas, šio sūnus Elkana.</verse>
				<verse number="13">Samuelio sūnūs: pirmagimis Joelis ir antragimis Abija.</verse>
				<verse number="14">Merario palikuonys: Machlis, šio sūnus Libnis, šio sūnus Šimis, šio sūnus Uza,</verse>
				<verse number="15">šio sūnus Šima, šio sūnus Hagija ir šio sūnus Asaja.</verse>
				<verse number="16">Štai vyrai, Dovydo paskirti vadovauti giesmės tarnybai VIEŠPATIES Namuose nuo to laiko, kai Skrynia rado ten nuolatinę buveinę.</verse>
				<verse number="17">Kol Saliamonas statė VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje, jie tarnavo giesmėmis priešais Padangtę Susitikimo Palapinėje, atlikdami savo pareigas, kaip buvo jiems nustatyta.</verse>
				<verse number="18">Štai paskirtieji vadovauti, tarnaujantys drauge su savo sūnumis. Iš kehatų: giesmininkas Hemanas, sūnus Joelio, sūnaus Samuelio,</verse>
				<verse number="19">sūnaus Elkanos, sūnaus Jerohamo, sūnaus Elielio, sūnaus Toacho,</verse>
				<verse number="20">sūnaus Cūfo, sūnaus Elkanos, sūnaus Mahato, sūnaus Amasajo,</verse>
				<verse number="21">sūnaus Elkanos, sūnaus Joelio, sūnaus Azarijos, sūnaus Sofonijos,</verse>
				<verse number="22">sūnaus Tahato, sūnaus Asiro, sūnaus Ebjasafo, sūnaus Koracho,</verse>
				<verse number="23">sūnaus Iccharo, sūnaus Kehato, sūnaus Levio, sūnaus Izraelio.</verse>
				<verse number="24">Paskui jo giminaitis Asafas, stovėjęs jo dešinėje, būtent Asafas, sūnus Berechijo, sūnaus Šimos,</verse>
				<verse number="25">sūnaus Mykolo, sūnaus Baasėjos, sūnaus Malkijos,</verse>
				<verse number="26">sūnaus Etnio, sūnaus Zeracho, sūnaus Adajos,</verse>
				<verse number="27">sūnaus Etano, sūnaus Zimos, sūnaus Šimio,</verse>
				<verse number="28">sūnaus Jahato, sūnaus Geršomo, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="29">Jų brolio Merario palikuonys, stovėję kairėje: Etanas, sūnus Kišio, sūnaus Abdžio, sūnaus Malucho,</verse>
				<verse number="30">sūnaus Hašabijos, sūnaus Amacijos, sūnaus Hilkijos,</verse>
				<verse number="31">sūnaus Amcio, sūnaus Banio, sūnaus Šemero,</verse>
				<verse number="32">sūnaus Machlio, sūnaus Mušio, sūnaus Merario, sūnaus Levio.</verse>
				<verse number="33">O jų broliai levitai buvo paskirti visai likusiai Padangtės – Dievo Namų – tarnybai.</verse>
				<verse number="34">Aaronas ir jo sūnūs atnašavo aukas ant deginamųjų aukų aukuro bei ant smilkalų aukuro, eidami šventų šventosios tarnybą, permaldaudami už Izraelį pagal visa, ką Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="35">Aarono palikuonys: sūnus Eleazaras, šio sūnus Finehasas, šio sūnus Abišūva,</verse>
				<verse number="36">šio sūnus Bukis, šio sūnus Uzis, šio sūnus Zerachija,</verse>
				<verse number="37">šio sūnus Merajotas, šio sūnus Amarija, šio sūnus Ahitubas,</verse>
				<verse number="38">šio sūnus Cadokas, šio sūnus Ahimaacas.</verse>
				<verse number="39">Štai vietovės pagal jų gyvenvietes jiems skirtoje žemėje: Kehato kilčių Aarono palikuonims – jiems teko pirmasis burtų metimas –</verse>
				<verse number="40">buvo paskirta Judo krašte Hebronas ir aplinkinės ganyklos,</verse>
				<verse number="41">o miesto laukai ir jam priklausantys kaimai duoti Jefunės sūnui Kalebui.</verse>
				<verse number="42">Aarono palikuonims buvo paskirti prieglaudos miestai: Hebronas ir Libna su ganyklomis, Jatyras ir Eštemoja su ganyklomis,</verse>
				<verse number="43">Hilezas su ganyklomis, Debyras su ganyklomis,</verse>
				<verse number="44">Ašanas su ganyklomis ir Bet Šemešas su ganyklomis.</verse>
				<verse number="45">Taip pat iš Benjamino giminės buvo paskirta Geba su ganyklomis, Alemetas su ganyklomis ir Anatotas su ganyklomis. Iš viso per visas kiltis jie turėjo trylika miestų.</verse>
				<verse number="46">Kitiems Kehato palikuonims burtų keliu buvo duota dešimt miestų iš Efraimo giminės, iš Dano giminės ir iš pusės Manaso giminės.</verse>
				<verse number="47">Geršomo palikuonims pagal jų kiltis buvo skirta trylika miestų iš Isacharo, Ašero, Naftalio ir Manaso Bašane giminių.</verse>
				<verse number="48">Merario palikuonims pagal jų kiltis buvo skirta dvylika miestų iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių.</verse>
				<verse number="49">Taip izraelitai davė levitams ir miestų, ir ganyklų.</verse>
				<verse number="50">Jie davė jiems burtų keliu miestų, minimų vardais, iš Judo giminės, taip pat iš Simeono giminės ir iš Benjamino giminės.</verse>
				<verse number="51">Ir Efraimo giminės miestai buvo priskirti kai kurių Kehato palikuonių kilčių žemei.</verse>
				<verse number="52">Jiems buvo duoti prieglaudos miestai: Sichemas su ganyklomis Efraimo aukštumose, Gezeras su ganyklomis,</verse>
				<verse number="53">Jokmeamas su ganyklomis, Bet Horonas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="54">Ajalonas su ganyklomis ir Gat Rimonas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="55">o iš pusės Manaso giminės – Aneras su ganyklomis, Bileamas su ganyklomis. Tiek duota kitoms Kehato palikuonių kiltims.</verse>
				<verse number="56">Geršomo palikuonims iš pusės Manaso giminės: Golanas Bašane su ganyklomis ir Aštarotas su ganyklomis;</verse>
				<verse number="57">iš Isacharo giminės: Kedešas su ganyklomis, Daberatas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="58">Ramotai su ganyklomis ir Anemas su ganyklomis;</verse>
				<verse number="59">iš Ašero giminės: Mašalas su ganyklomis, Abdonas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="60">Hukokas su ganyklomis ir Rehobas su ganyklomis;</verse>
				<verse number="61">iš Naftalio giminės: Kedešas Galilėjoje su ganyklomis, Hamonas su ganyklomis ir Kirjataimai su ganyklomis.</verse>
				<verse number="62">Kitiems Merario palikuonims: iš Zabulono giminės – Rimonojas su ganyklomis, Taboras su ganyklomis;</verse>
				<verse number="63">Užjordanėje nuo Jericho, rytinėje Jordano pusėje, iš Rubeno giminės – Beceras stepėje su ganyklomis, Jahacas su ganyklomis,</verse>
				<verse number="64">Kedemotai su ganyklomis ir Mefaatas su ganyklomis;</verse>
				<verse number="65">iš Gado giminės – Ramot Gileadas su ganyklomis, Mahanaimai su ganyklomis,</verse>
				<verse number="66">Hešbonas su ganyklomis ir Jazeras su ganyklomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Isacharo sūnūs – keturi: Tola, Pūva, Jašubas ir Šimronas.</verse>
				<verse number="2">Tolos sūnūs: Uzis, Refaja, Jerielis, Jachmajas, Ibsamas ir Samuelis – savų Tolos kilčių galvos, narsūs savo kartų kariai. Dovydo dienomis jų suskaičiuota dvidešimt du tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="3">Uzio sūnus buvo Izrachija. Izrachijos sūnūs buvo penki: Mykolas, Abdija, Joelis ir Išija. Visi jie buvo kilčių galvos.</verse>
				<verse number="4">Su jais pagal jų kartas ir protėvių namus buvo trisdešimt šeši tūkstančiai karių gretose, nes jie turėjo daug žmonų ir sūnų.</verse>
				<verse number="5">Jų giminaičių, priklausančių visoms Isacharo kiltims, iš viso buvo aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai į kilmės sąrašą įtrauktų narsių karių.</verse>
				<verse number="6">Benjamino sūnūs – trys: Bela, Becheras ir Jediaelis.</verse>
				<verse number="7">Belos sūnūs buvo penki: Ecbonas, Uzis, Uzielis, Jerimotas ir Iris. Jie buvo savo protėvių namų galvos ir narsūs kariai. Į jų kilmės sąrašus įtraukta dvidešimt du tūkstančiai trisdešimt keturi.</verse>
				<verse number="8">Bechero sūnūs: Zemyra, Joašas, Eliezeras, Eljoenajas, Omris, Jeremotas, Abija, Anatotas ir Alemetas. Visi jie buvo Bechero sūnūs.</verse>
				<verse number="9">Į jų kilmės sąrašus įtraukti pagal jų kiltis, kaip protėvių namų galvos, narsūs vyrai, dvidešimt tūkstančių du šimtai.</verse>
				<verse number="10">Jediaelio sūnus buvo Bilhanas, o Bilhano sūnūs – Jeušas, Benjaminas, Ehudas, Kenaana, Zetanas, Taršišas ir Ahišaharas.</verse>
				<verse number="11">Visi jie buvo Jediaelio sūnūs, jų kilčių galvos, narsūs kariai – septyniolika tūkstančių tinkamų karo tarnybai.</verse>
				<verse number="12">Šupimas ir Hupimas buvo Iro sūnūs; Hušimas buvo Ahero sūnus.</verse>
				<verse number="13">Naftalio sūnūs: Jahacielis, Gūnis, Jeceras ir Šalumas. Jie buvo Bilhos palikuonys.</verse>
				<verse number="14">Manaso sūnus – Asrielis, kurį jam pagimdė sugulovė aramėjė; ji pagimdė Gileado tėvą Machyrą.</verse>
				<verse number="15">Machyras paėmė žmonas Hupimui ir Šupimui, o jo sesers vardas buvo Maaka. Antrojo sūnaus vardas buvo Celofhadas, bet Celofhadas turėjo tik dukterų.</verse>
				<verse number="16">Machyro žmona Maaka pagimdė sūnų ir pavadino jį Perešo vardu; jo brolio vardas buvo Šerešas, o šio sūnūs buvo Ulamas ir Rekemas.</verse>
				<verse number="17">Ulamo sūnus buvo Bedanas. Tai Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado palikuonys.</verse>
				<verse number="18">O jo sesuo Molecheta pagimdė Išhodą, Abiezerą ir Machlą.</verse>
				<verse number="19">Šemidos sūnūs buvo Achjanas, Šechemas, Likhis ir Aniamas.</verse>
				<verse number="20">Efraimo palikuonys: Šutelachas, šio sūnus Beredas, šio sūnus Tahatas, šio sūnus Eleada, šio sūnus Tahatas,</verse>
				<verse number="21">šio sūnus Zabadas, šio sūnūs Šutelachas, Ezeras ir Eleadas. Gato vyrai – vietiniai gyventojai – juos užmušė, nes jie buvo nuėję pagrobti jų galvijų.</verse>
				<verse number="22">Jų tėvas Efraimas raudojo daug dienų, ir jo broliai atėjo jo paguosti.</verse>
				<verse number="23">Jis suėjo su savo žmona, ji pastojo ir pagimdė sūnų; jis pavadino jį vardu Berija, nes nelaimė buvo užgulusi jo namus.</verse>
				<verse number="24">Jis turėjo dukterį Šeerą; ji pastatė ir aukštutinį bei žemutinį Bet Horoną, ir Uzen Šeerą.</verse>
				<verse number="25">Jo sūnus buvo Refachas, šio sūnus – Rešefas, šio sūnus – Telachas, šio sūnus – Tahanas,</verse>
				<verse number="26">šio sūnus – Ladanas, šio sūnus – Amihudas, šio sūnus – Elišama,</verse>
				<verse number="27">šio sūnus – Nūnas, šio sūnus – Jozuė.</verse>
				<verse number="28">Jų nuosavybė ir gyvenvietės buvo Betelis ir jam pavaldūs miestai: rytų link – Naaranas, o vakarų link – Gezeras ir jam pavaldūs miestai, Sichemas ir jam pavaldūs miestai iki pat Ajos ir jai pavaldžių miestų,</verse>
				<verse number="29">taip pat palei Manaso giminės ribas – Bet Šeanas ir jam pavaldūs miestai, Taanachas ir jam pavaldūs miestai, Megidas ir jam pavaldūs miestai bei Doras ir jam pavaldūs miestai. Ten gyveno Izraelio sūnaus Juozapo sūnūs.</verse>
				<verse number="30">Ašero sūnūs: Imna, Išva, Išvis ir Berija; jų sesuo – Seracha.</verse>
				<verse number="31">Berijos sūnūs – Heberas ir Malkielis, o šis buvo Birzaito tėvas.</verse>
				<verse number="32">Heberui gimė Jafletas, Šomeras, Hotamas ir jų sesuo Šūva.</verse>
				<verse number="33">Jafleto sūnūs: Pasachas, Bimhalas ir Ašvatas. Tai Jafleto sūnūs.</verse>
				<verse number="34">Šemero sūnūs: Ahis, Rohga, Jehuba ir Aramas.</verse>
				<verse number="35">Jo brolio Helemo sūnūs: Cofachas, Imna, Šelešas ir Amalas.</verse>
				<verse number="36">Cofacho sūnūs: Suachas, Harneferas, Šualas, Beris, Imra,</verse>
				<verse number="37">Beceras, Hodas, Šama, Šilša, Itranas ir Beera.</verse>
				<verse number="38">Jetero sūnūs: Jefunė, Pispa ir Ara.</verse>
				<verse number="39">Ulos sūnūs: Arachas, Hanielis ir Ricija.</verse>
				<verse number="40">Visi jie buvo Ašero vyrai, kilčių galvos, rinktiniai narsūs kariai, kunigaikščių vadai. Vyrų, įtrauktų į kilmės sąrašą ir tinkamų karo tarnybai, buvo dvidešimt šeši tūkstančiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Benjaminui gimė pirmagimis Bela, antras sūnus – Ašbelis, trečias – Achrachas,</verse>
				<verse number="2">ketvirtas – Noha ir penktas – Rafa.</verse>
				<verse number="3">Bela turėjo sūnų: Adarą, Gerą, Abihudą,</verse>
				<verse number="4">Abišūvą, Naamaną, Ahoachą,</verse>
				<verse number="5">Gerą, Šefufaną ir Huramą.</verse>
				<verse number="6">Štai Ehudo sūnūs. Jie buvo Gebos gyventojų kilčių galvos ir ištremti į Manahatą:</verse>
				<verse number="7">Naamanas, Ahija ir Gera, tai yra Heglamas, kuriam gimė Uza ir Ahihudas.</verse>
				<verse number="8">Šaharaimui gimė sūnų Moabo lygumoje po to, kai jis atleido savo žmonas Hušimą ir Baarą.</verse>
				<verse number="9">Iš žmonos Hodešos jam gimė sūnūs: Jobabas, Cibija, Meša, Malkamas,</verse>
				<verse number="10">Jeucas, Sachija ir Mirma. Tai jo sūnūs, kilčių galvos.</verse>
				<verse number="11">Iš Hušimos jam gimė Abitubas ir Elpaalas.</verse>
				<verse number="12">Elpaalo sūnūs: Eberas, Mišamas, Šemedas (jis pastatė Onoją ir Lodą su jam pavaldžiais miestais).</verse>
				<verse number="13">Berija ir Šema buvo Ajalono gyventojų kilčių vadai, privertę bėgti Gato gyventojus.</verse>
				<verse number="14">Achjojas, Šašakas, Jeremotas,</verse>
				<verse number="15">Zebadija, Aradas, Ederas,</verse>
				<verse number="16">Mykolas, Išpa ir Joha buvo Berijos sūnūs.</verse>
				<verse number="17">Zebadija, Mešulamas, Hizkis, Heberas,</verse>
				<verse number="18">Išmerajas, Izlija ir Jobabas buvo Elpaalo sūnūs.</verse>
				<verse number="19">Jakimas, Zichris, Zabdis,</verse>
				<verse number="20">Elienajas, Ciletajas, Elielis,</verse>
				<verse number="21">Adaja, Beraja ir Šimratas buvo Šimio sūnūs.</verse>
				<verse number="22">Išpanas, Eberas, Elielis,</verse>
				<verse number="23">Abdonas, Zichris, Hananas,</verse>
				<verse number="24">Hananija, Elamas, Antotija,</verse>
				<verse number="25">Ifdėja ir Penuelis buvo Šašako sūnūs.</verse>
				<verse number="26">Šamšerajas, Šeharija, Atalija,</verse>
				<verse number="27">Jaarešija, Elija ir Zichris buvo Jerohamo sūnūs.</verse>
				<verse number="28">Jie buvo kilčių galvos, savo kartų vadai. Jie gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="29">Gibeone gyveno Gibeono įkūrėjas Jejelis. Jo žmonos vardas buvo Maaka.</verse>
				<verse number="30">Jo pirmagimis sūnus buvo Abdonas, po jo – Cūras, Kišas, Baalas, Nadabas,</verse>
				<verse number="31">Gedoras, Achjojas, Zecheras</verse>
				<verse number="32">ir Miklotas, o šiam gimė Šima. Jie irgi gyveno šalia savo giminių Jeruzalėje kartu su giminėmis.</verse>
				<verse number="33">Nerui gimė Kišas, Kišui – Saulius, Sauliui – Jehonatanas, Malkišūva, Abinadabas ir Ešbaalas.</verse>
				<verse number="34">Jehonatano sūnus buvo Merib Baalas, o Merib Baalui gimė Michėjas.</verse>
				<verse number="35">Michėjo sūnūs: Pitonas, Melechas, Tarėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="36">Ahazui gimė Jehoada, Jehoadai – Alemetas, Azmavetas ir Zimris, Zimriui – Moca.</verse>
				<verse number="37">Mocai gimė Binėja; jo sūnus buvo Rafa, šio sūnus – Eleasa, šio sūnus – Acelis.</verse>
				<verse number="38">Acelis turėjo šešis sūnus; štai jų vardai: Azrikamas, Bochruvas, Izmaelis, Šearija, Abdija ir Hananas. Tai Acelio sūnūs.</verse>
				<verse number="39">Jo brolio Ešeko sūnūs: pirmagimis – Ulamas, antras – Jeušas ir trečias – Elifeletas.</verse>
				<verse number="40">Ulamo palikuonys buvo narsūs kariai, lankininkai, turėjo daug vaikų ir vaikaičių – šimtą penkiasdešimt. Visi jie buvo Benjamino giminės žmonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Taip visas Izraelis buvo surašytas į kilmės sąrašus, kurie įtraukti į Izraelio karalių knygą. Ir Judo gyventojai buvo ištremti į Babiloną už neištikimybę.</verse>
				<verse number="2">Pirmi sugrįžo į savo nuosavybę vėl kurtis savo miestuose paprasti izraelitai, kunigai, levitai ir šventyklos tarnai.</verse>
				<verse number="3">Kai kurie iš Judo giminės palikuonių, kai kurie iš Benjamino giminės palikuonių ir kai kurie iš Efraimo bei Manaso giminių palikuonių apsigyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="4">Utajas, sūnus Amihudo, sūnaus Omrio, sūnaus Imrio, sūnaus Banio, vieno iš Judo sūnaus Pereco sūnų.</verse>
				<verse number="5">Iš šilojiečių buvo pirmagimis Asaja ir jo sūnūs.</verse>
				<verse number="6">Iš Zeracho palikuonių buvo Jeuelis ir jų giminaičiai – šeši šimtai devyniasdešimt.</verse>
				<verse number="7">Iš Benjamino giminės palikuonių: Saluvas, sūnus Mešulamo, sūnaus Hodavijos, sūnaus Ha Senūvos;</verse>
				<verse number="8">Ibnėja, sūnus Jerohamo; Ela, sūnus Uzio, sūnaus Michrio; Mešulamas, sūnus Šefatijos, sūnaus Reuelio, sūnaus Ibnijos;</verse>
				<verse number="9">jų giminaičių pagal šeimas – devyni šimtai penkiasdešimt šeši. Visi šie vyrai buvo savo kilčių galvos.</verse>
				<verse number="10">Iš kunigų: Jedaja, Jehojaribas, Jachinas,</verse>
				<verse number="11">vyriausiasis Dievo Namų pareigūnas Azarija, sūnus Hilkijos, sūnaus Cadoko, sūnaus Merajoto, sūnaus Ahitubo,</verse>
				<verse number="12">ir Adaja, sūnus Jerohamo, sūnaus Pašhūro, sūnaus Malkijos, ir Masajas, sūnus Adielio, sūnaus Jachzeros, sūnaus Mešulamo, sūnaus Mešilemito, sūnaus Imero;</verse>
				<verse number="13">be to, jų giminaičiai, kilčių galvos – tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt pajėgių atlikti Dievo Namų tarnybos darbus.</verse>
				<verse number="14">Iš levitų: vienas iš Merario sūnų Šemaja, sūnus Hašubo, sūnaus Azrikamo, sūnaus Hašabijos,</verse>
				<verse number="15">ir Bakbakaras, Herešas, Galalas, ir Matanija, sūnus Michėjo, sūnaus Zichrio, sūnaus Asafo,</verse>
				<verse number="16">ir Abdija, sūnus Šemajos, sūnaus Galalo, sūnaus Jedutūno, ir Berechija, sūnus Asos, sūnaus Elkanos, gyvenusio netofiečių kaimuose.</verse>
				<verse number="17">Vartininkai: Šalumas, Akubas, Talmonas, Ahimanas; jų giminaitis Šalumas buvo galva</verse>
				<verse number="18">iki šiol Karaliaus vartuose rytų pusėje. Tai levitų stovyklos vartininkai.</verse>
				<verse number="19">Šalumas, sūnus Korės, sūnaus Ebjasafo, sūnaus Koracho, ir jo kilties giminaičiai – korachai – turėjo jiems skirtą pareigą būti Padangtės slenksčio sargais, kaip jų protėviai buvo įėjimo į VIEŠPATIES stovyklą sargai.</verse>
				<verse number="20">Seniau Eleazaro sūnus Finehasas buvo jų vadas – tebūna su juo VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="21">Mešelemijos sūnus Zacharija buvo įėjimo į Susitikimo Palapinę sargas.</verse>
				<verse number="22">Iš viso išrinktų slenksčių sargais buvo du šimtai dvylika. Jie buvo įtraukti į kilmės sąrašus savo kaimuose. Dovydas ir regėtojas Samuelis patvirtino juos atsakingai tarnybai.</verse>
				<verse number="23">Taigi jie ir jų palikuonys, būdami sargai, sergėjo VIEŠPATIES Namų vartus, tai yra Padangtės namus.</verse>
				<verse number="24">Vartininkai buvo pastatyti prie visų keturių šonų – rytų, vakarų, šiaurės ir pietų.</verse>
				<verse number="25">Jų giminaičiai, gyvenę kaimuose, buvo įpareigoti padėti jiems kartkartėmis septynias dienas,</verse>
				<verse number="26">tuo tarpu keturi vyriausieji vartininkai budėjo nuolat. Jie buvo levitai, atsakingi už Dievo Namų kambarius bei turtus.</verse>
				<verse number="27">Naktį jie praleisdavo Dievo Namų aplinkoje, nes buvo atsakingi už sargybą ir turėjo pareigą juos kas rytą atidaryti.</verse>
				<verse number="28">Vieni jų buvo atsakingi už apeiginius reikmenis, nes turėdavo juos suskaičiuoti atnešant ir išnešant.</verse>
				<verse number="29">Kiti buvo paskirti rūpintis baldais, visais šventaisiais reikmenimis ir geriausiais miltais, vynu, smilkalais bei kvepalais.</verse>
				<verse number="30">Kai kurie iš kunigų kilties ruošė kvepalų mišinį.</verse>
				<verse number="31">Matitija, vienas iš levitų – Šalumo Koracho pirmagimis, – buvo atsakingas už plokštainių kepimą.</verse>
				<verse number="32">Kai kurie ir iš Kehato giminaičių buvo atsakingi kas šabą už padėtinės duonos išdėliojimą eilėmis.</verse>
				<verse number="33">Giesmininkai, levitų kilčių galvos, gyveno šventyklos kambariuose, laisvi nuo kitos tarnybos, nes ėjo pareigas dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="34">Tokios tat buvo levitų kilčių galvos pagal jų palikuonis. Jie gyveno Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="35">Gibeone gyveno Gibeono įkūrėjas Jejelis. Jo žmonos vardas buvo Maaka.</verse>
				<verse number="36">Pirmagimis jo sūnus buvo Abdonas, paskui – Cūras, Kišas, Baalas, Neras, Nadabas,</verse>
				<verse number="37">Gedoras, Achjojas, Zacharija ir Miklotas.</verse>
				<verse number="38">Miklotui gimė Šimamas. Jie gyveno šalia savo giminių Jeruzalėje kartu su giminėmis.</verse>
				<verse number="39">Nerui gimė Kišas, Kišui – Saulius, Sauliui – Jehonatanas, Malkišūva, Abinadabas ir Ešbaalas.</verse>
				<verse number="40">Jehonatano sūnus buvo Merib Baalas. Merib Baalui gimė Michėjas.</verse>
				<verse number="41">Michėjo sūnūs: Pitonas, Melechas, Tachrėja ir Ahazas.</verse>
				<verse number="42">Ahazui gimė Jara, Jarai – Alemetas, Azmavetas ir Zimris. Zimriui gimė Moca.</verse>
				<verse number="43">Mocai gimė Binėja; jo sūnus buvo Refaja, šio sūnus – Eleasa, šio sūnus – Acelis.</verse>
				<verse number="44">Acelis turėjo šešis sūnus; štai jų vardai: Azrikamas, Bochruvas, Izmaelis, Šearija, Abdija ir Hananas. Tai Acelio sūnūs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Filistinai kariavo su Izraeliu. Mūšyje izraelitai bėgo nuo filistinų. Daug jų krito nukauti ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="2">Saulių ir jo sūnus filistinai pasivijo. Filistinams nukovus Sauliaus sūnus Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą,</verse>
				<verse number="3">mūšis šėlo aplink Saulių. Lankininkai aptiko jį, ir jis buvo lankininkų sužeistas.</verse>
				<verse number="4">„Išsitrauk iš makšties kalaviją ir perdurk mane, – ginklanešiui tarė Saulius, – kad atėję šie neapipjaustytieji iš manęs nesityčiotų“. Bet ginklanešys atsisakė tai padaryti, nes buvo siaubo apimtas. Tada Saulius paėmė kalaviją ir pats ant jo pasivėrė.</verse>
				<verse number="5">Matydamas Saulių negyvą, ir ginklanešys puolė ant savo kalavijo ir mirė.</verse>
				<verse number="6">Taip mirė Saulius ir trys jo sūnūs; taip vienu smūgiu pražuvo visi jo namai.</verse>
				<verse number="7">Pamatę, kad izraelitai pabėgo, o Saulius bei jo sūnūs žuvę, palikę savo miestus, pabėgo ir visi Izraelio vyrai, buvę slėnyje. Tada filistinai atėjo ir juose įsikūrė.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti nukautųjų, rado Saulių ir jo sūnus, kritusius ant Gilbojos kalno.</verse>
				<verse number="9">Apiplėšę paėmė jo galvą bei ginklus ir nusiuntė per pasiuntinius visam filistinų kraštui paskelbti gerą žinią savo stabams ir žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Jo ginklai buvo padėti jų dievų šventykloje, o galva pamauta ant baslio Dagono šventykloje.</verse>
				<verse number="11">Kai Jabeš Gileado gyventojai išgirdo visa, ką filistinai buvo padarę Sauliui,</verse>
				<verse number="12">visi jų narsuoliai leidosi į kelionę ir, paėmę Sauliaus kūną bei jo sūnų kūnus, atgabeno juos į Jabešą. Jie palaidojo jų kaulus Jabeše po ąžuolu ir pasninkavo septynias dienas.</verse>
				<verse number="13">Taip Saulius mirė dėl savo neištikimybės. Jis buvo neištikimas VIEŠPAČIUI, nesilaikydamas VIEŠPATIES įsakymo. Be to, jis prašė dvasių iššaukėjos patarimo.</verse>
				<verse number="14">Kadangi jis neprašė VIEŠPATIES patarimo, VIEŠPATS jį užmušė ir perdavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tada visas Izraelis suėjo pas Dovydą Hebrone ir tarė: „Mes tavo kūnas ir kraujas.</verse>
				<verse number="2">Net anksčiau, dar Sauliui esant karaliumi, tu išvesdavai ir parvesdavai Izraelį iš visų mūšių. VIEŠPATS, tavo Dievas, pasakė tau: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį, tu būsi mano tautos Izraelio vadas’“.</verse>
				<verse number="3">Taigi visi Izraelio seniūnai suėjo Hebrone pas Dovydą, ir Hebrone Dovydas sudarė su jais sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Samuelį.</verse>
				<verse number="4">Tada Dovydas ir visas Izraelis leidosi į žygį prieš Jeruzalę, tai yra Jebusą, kur gyveno krašto gyventojai jebusiečiai.</verse>
				<verse number="5">Jebuso gyventojai sakė Dovydui: „Čia tu niekada neįžengsi!“ Bet Dovydas paėmė Siono tvirtovę. Šiandien tai Dovydo miestas.</verse>
				<verse number="6">Dovydas buvo pasakęs: „Kas pirmas nukaus jebusietį, tas bus vadas ir didžiūnas“. Cerujos sūnus Joabas užkopė pirmas ir tapo vadu.</verse>
				<verse number="7">Dovydas įsikūrė gyventi tvirtovėje, todėl ji buvo pavadinta Dovydo miestu.</verse>
				<verse number="8">Jis įtvirtino aplinką iš visų pusių, nuo Milojo aplinkui, o Joabas atstatė kitas miesto dalis.</verse>
				<verse number="9">Dovydas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, nes Galybių VIEŠPATS buvo su juo.</verse>
				<verse number="10">Štai vadai Dovydo galiūnų, teikusių jam didelę paramą karalystėje drauge su visu Izraeliu ir padėjusių jam tapti karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį Izraeliui.</verse>
				<verse number="11">Štai Dovydo galiūnų sąrašas. Hachmonio sūnus Jašobamas buvo trejeto vadas. Pakėlęs ietį prieš tris šimtus, nukovė juos vienu sykiu.</verse>
				<verse number="12">Po jo galiūnų trejete buvo Dodojo Ahoacho sūnus Eleazaras.</verse>
				<verse number="13">Jis buvo su Dovydu prie Pas Damimų, kai filistinai ten buvo susitelkę mūšiui. Ten buvo dirvos sklypas, pilnas miežių. Žmonėms traukiantis nuo filistinų,</verse>
				<verse number="14">jis ir Dovydas pasipriešino šio sklypo viduryje ir apgynę jį nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS išgelbėjo juos, suteikęs didelę pergalę.</verse>
				<verse number="15">Trys iš trisdešimtuko vadų nuėjo tarp uolų pas Dovydą prie Adulamo olos, kai filistinai buvo pasistatę stovyklą Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula – Betliejuje.</verse>
				<verse number="17">Dovydas ilgesingai prasitarė: „O kad turėčiau bent gurkšnį vandens iš Betliejaus talpyklos – iš tos prie vartų!“</verse>
				<verse number="18">Tada trejetas prasiveržė pro filistinų įgulą ir pasėmę vandens iš talpyklos prie Betliejaus vartų parnešė Dovydui. Bet Dovydas nenorėjo jo gerti ir išliejo kaip atnašą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="19">„Gink, Dieve, – sakė jis, – jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“. Užtat jis nenorėjo vandens gerti. Tokie buvo šių galiūnų žygdarbiai.</verse>
				<verse number="20">Joabo brolis Abšajas buvo trisdešimtuko galva. Kartą ietimi jis kovojo prieš tris šimtus ir nukovęs juos laimėjo sau vardą šalia trejeto.</verse>
				<verse number="21">Jis buvo dvigubai garsesnis už bet kurį iš trisdešimtuko ir tapo jų vadu, tačiau trejetui neprilygo.</verse>
				<verse number="22">Jehojados sūnus Benaja buvo narsus vyras iš Kabceelio, atlikęs didelius žygdarbius. Jis nukovė du Arielio sūnus iš Moabo. Kartą sniegingą dieną nusileidęs į duobę, jis užmušė liūtą.</verse>
				<verse number="23">Be to, jis nukovė vieną egiptietį, penkių uolekčių ūgio milžiną. Nors egiptietis turėjo rankoje ietį kaip audėjo riestuvą, Benaja išėjo prieš jį su vėzdu ir išplėšęs ietį iš egiptiečio rankos nukovė jo paties ietimi.</verse>
				<verse number="24">Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajos žygdarbiai, ir jis laimėjo vardą šalia trejeto galiūnų.</verse>
				<verse number="25">Jis buvo garsus trisdešimtuko būryje, tačiau trejetui neprilygo. Dovydas paskyrė jį savo asmens sargybos vadu.</verse>
				<verse number="26">Kariai galiūnai: Joabo brolis Asaelis, Dodojo Betliejiečio sūnus Elhananas,</verse>
				<verse number="27">Šamotas Haroras, Helecas Pelojietis,</verse>
				<verse number="28">Ikešo Tekojiečio sūnus Ira, Abiezeras Anatojietis,</verse>
				<verse number="29">Sibechajas Hušietis, Ilajas Ahoachas,</verse>
				<verse number="30">Mahrajas Netofietis, Baanos Netofiečio sūnus Heledas,</verse>
				<verse number="31">Ribajo iš Benjamino Gibėjos sūnus Itajas, Benaja Piratonietis,</verse>
				<verse number="32">Hurajas iš Gaašo slėnių, Abielis Arabietis,</verse>
				<verse number="33">Azmavetas Baharimietis, Eljachba Šaalbonietis,</verse>
				<verse number="34">Bene Jašenas Gizotietis, Šagės iš hararų sūnus Jehonatanas,</verse>
				<verse number="35">Sacharo iš hararų sūnus Ahiamas, Ūro sūnus Elifalas,</verse>
				<verse number="36">Heferas Mecherietis, Ahija Pelojietis,</verse>
				<verse number="37">Hecrojas Karmelietis, Ezbajo sūnus Naarajas,</verse>
				<verse number="38">Natano brolis Joelis, Hagrio sūnus Mibharas,</verse>
				<verse number="39">Celekas Amonitas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys Nachrajas Beerotietis,</verse>
				<verse number="40">Ira Itras, Garebas Itras;</verse>
				<verse number="41">Ūrija Hetitas, Achlajo sūnus Zabadas,</verse>
				<verse number="42">Šizos Rubeniečio sūnus Adina – rubenų galva ir trisdešimtuko vadas;</verse>
				<verse number="43">Maakos sūnus Hananas, Juozapatas Mitnietis,</verse>
				<verse number="44">Uzija Aštarotietis, Hotamo Aroeriečio sūnūs Šama ir Jejelis,</verse>
				<verse number="45">Šimrio sūnus Jediaelis ir jo brolis Joha Ticietis,</verse>
				<verse number="46">Elielis Mahavas, Elnaamo sūnūs Jeribajas bei Jošavija ir Itma Moabitas,</verse>
				<verse number="47">Elielis, Jobedas ir Jaasielis Mecobaitas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Štai vyrai, atėję pas Dovydą į Ciklagą, dar jam slapstantis nuo Kišo sūnaus Sauliaus, kurie buvo tarp galiūnų, jam padėjusių kare.</verse>
				<verse number="2">Jie buvo ginkluoti lankais, galėjo ir dešine, ir kaire ranka mėtyti svaidykle akmenis ar šaudyti lanku strėles; jie buvo iš Sauliaus giminaičių, iš Benjamino giminės:</verse>
				<verse number="3">vadas Ahiezeras drauge su Jehoašu – abu Šemavos Gibėjiečio sūnūs, taip pat Azmaveto sūnūs Jezielis ir Peletas, Beracha, Jehuvas Anatotietis,</verse>
				<verse number="4">galiūnas iš trisdešimtuko ir vienas trisdešimtuko vadų Išmaja Gibeonietis,</verse>
				<verse number="5">Jeremija, Jahazielis, Johananas, Jehozabadas Gederietis,</verse>
				<verse number="6">Eluzajas, Jerimotas, Bealija, Šemarijas, Šefatijas iš Harifo palikuonių,</verse>
				<verse number="7">korachai Elkana, Išijas, Azarelis, Joezeras bei Jašobamas</verse>
				<verse number="8">ir Jerohamo iš Gedoro sūnūs Joela bei Zebadija.</verse>
				<verse number="9">Ir iš gadų perėjo žmonių pas Dovydą sekti jį į dykumos tvirtovę. Jie buvo narsūs galiūnai, patyrę kariai, ginkluoti skydu ir ietimi, išvaizdūs tarsi liūtai, vikrūs tarsi gazelės kalnuose.</verse>
				<verse number="10">Ezeras buvo vadas, Abdija antras, Eliabas trečias,</verse>
				<verse number="11">Mišmana ketvirtas, Jeremija penktas,</verse>
				<verse number="12">Atajas šeštas, Elielis septintas,</verse>
				<verse number="13">Johananas aštuntas, Elzabadas devintas,</verse>
				<verse number="14">Jeremijas dešimtas, Machbanajas vienuoliktas.</verse>
				<verse number="15">Šie Gado giminės vyrai buvo kariuomenės galvos. Mažieji buvo lygiajėgiai šimtui, o stiprieji – tūkstančiui.</verse>
				<verse number="16">Tai buvo vyrai, kurie pirmą mėnesį perbrido Jordaną, kai jis buvo išsiliejęs iš krantų, ir privertė bėgti visus slėnio gyventojus į rytus ir vakarus.</verse>
				<verse number="17">Pas Dovydą į tvirtovę atėjo ir iš Benjamino bei Judo giminių.</verse>
				<verse number="18">Išėjęs pasitikti, Dovydas kreipėsi į juos, tardamas: „Jeigu ateinate pas mane taikiu tikslu man padėti, parodysiu jums gerą širdį, bet jeigu ateinate išduoti manęs priešams, nors mano rankos nėra padariusios jokio smurto, temato tai mūsų protėvių Dievas ir teskiria nuosprendį“.</verse>
				<verse number="19">Tada Dvasia apgaubė trisdešimtuko vadą Amasają, ir jis tarė: „Mes tavo, Dovydai; ir su tavimi, Jesės sūnau! Ramybė, ramybė tau, ramybė tam, kuris tau padeda! Tavo Dievas yra tas, kuris tau padeda“. Tada Dovydas juos priėmė ir pastatė tarp savo pajėgų vadų.</verse>
				<verse number="20">Ir iš Manaso giminės perbėgo pas Dovydą, kai jis atžygiavo su filistinais į mūšį su Sauliumi. Tačiau filistinams jis nepadėjo, nes jų valdovai pasitarė ir atleido jį, sakydami: „Jis pereis pas savo šeimininką Saulių mūsų galvų kaina“.</verse>
				<verse number="21">Jam žygiuojant į Ciklagą, pas jį perbėgo šie Manaso giminės vyrai: Adnachas, Jehozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jehozabadas, Elihuvas ir Ciletajas – Manaso kilčių galvos.</verse>
				<verse number="22">Jie padėjo Dovydui prieš užpuolikų gaują, nes visi buvo narsūs vyrai ir karių vadai.</verse>
				<verse number="23">Iš tikrųjų diena po dienos žmonės vis ėjo pas Dovydą jam padėti, kol ten išaugo didžiulė stovykla, tarsi Dievo stovykla.</verse>
				<verse number="24">Štai skaičiai būrių ginkluotų vyrų, atėjusių pas Dovydą į Hebroną perduoti jam Sauliaus karalystės pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="25">Iš Judo giminės nešiojusių skydą ir ietį – šeši tūkstančiai aštuoni šimtai kaip reikiant ginkluotų vyrų.</verse>
				<verse number="26">Iš Simeono giminės narsių karių – septyni tūkstančiai šimtas.</verse>
				<verse number="27">Iš Levio giminės – keturi tūkstančiai šeši šimtai,</verse>
				<verse number="28">taip pat Aarono namų vadas Jehojada ir su juo trys tūkstančiai septyni šimtai</verse>
				<verse number="29">bei Cadokas, jaunas narsus vyras, su savo kiltimi – dvidešimt trim pareigūnais.</verse>
				<verse number="30">Iš Benjamino žmonių, Sauliaus giminių – trys tūkstančiai, kurių daugumas iki šiol buvo likę ištikimi Sauliaus namams.</verse>
				<verse number="31">Iš Efraimo giminės – dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių vyrų, išgarsėjusių savo kiltyse;</verse>
				<verse number="32">iš pusės Manaso giminės – aštuoniolika tūkstančių pagal vardus paskirtų eiti ir padaryti Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="33">Iš Isacharo giminės vyrų, kurie suprato laiko ženklus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti, – du šimtai vadų ir visi jų giminaičiai – jų įsakymu.</verse>
				<verse number="34">Iš Zabulono giminės – penkiasdešimt tūkstančių užgrūdintų karių, apsiginklavusių mūšiui visokiais karo ginklais, padėti Dovydui iš visos širdies.</verse>
				<verse number="35">Iš Naftalio giminės – tūkstantis vadų drauge su trisdešimt septyniais tūkstančiais vyrų, ginkluotų skydais ir ietimis.</verse>
				<verse number="36">Iš Dano giminės – dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai vyrų, apsiginklavusių stoti į kovos rikiuotę.</verse>
				<verse number="37">Iš Ašero giminės – keturiasdešimt tūkstančių užgrūdintų karių, pasiruošusių kovai.</verse>
				<verse number="38">Iš Užjordanės rubenų ir gadų bei pusės Manaso giminės – šimtas dvidešimt tūkstančių ginkluotų įvairiais karo ginklais.</verse>
				<verse number="39">Visi šie kariai atžygiavo į Hebroną kautynių rikiuote, visa širdimi norėdami pastatyti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Panašiai visas likęs Izraelis vieningai norėjo padaryti Dovydą karaliumi.</verse>
				<verse number="40">Tenai jie pasiliko su Dovydu tris dienas valgydami ir gerdami, nes giminės buvo juos aprūpinę.</verse>
				<verse number="41">Taip pat jų kaimynai atėjo net iš Isacharo, Zabulono ir Naftalio, ant asilų, kupranugarių, mulų ir jaučių gabendami maistą, gausias atsargas miltų, figų plokštainių, razinų plokštainių, vyno, aliejaus, galvijų ir avių, nes Izraelyje buvo daug džiaugsmo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tada Dovydas pasitarė su tūkstantininkais ir šimtininkais, iš tikrųjų – su visais vadais.</verse>
				<verse number="2">Visai Izraelio bendrijai Dovydas tarė: „Jeigu jums atrodo gera ir jeigu tokia VIEŠPATIES, mūsų Dievo, valia, pasiųskime žodį visur mūsų likusioms giminėms per visas Izraelio žemes, įskaitydami kunigus ir levitus miestuose su ganyklomis, kad jie sueitų pas mus.</verse>
				<verse number="3">Tada vėl parsineškime savo Dievo Skrynią, nes per visas Sauliaus dienas mes nekreipėme į ją dėmesio“.</verse>
				<verse number="4">Visa bendrija sutiko tai daryti, nes šis reikalas patiko visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="5">Tad Dovydas sušaukė visą Izraelį nuo Šihoro Egipte iki Lebo Hamato parnešti Dievo Skrynios iš Kirjat Jearimų.</verse>
				<verse number="6">Dovydas ir visas Izraelis nukeliavo į Baalą – Kirjat Jearimus, priklausančius Judui, parnešti iš ten Dievo Skrynios, vadinamos jo vardu: „ VIEŠPATS, sėdintis kerubų soste“.</verse>
				<verse number="7">Jie gabeno Dievo Skrynią nauju vežimu iš Abinadabo namų, Uza ir Achjojas valdė vežimą,</verse>
				<verse number="8">o Dovydas ir visas Izraelis šoko Dievo akivaizdoje ir visomis jėgomis giedojo, pritardami lyromis, arfomis, būgneliais su žvangučiais, cimbolais ir trimitais.</verse>
				<verse number="9">Jiems pasiekus Kidono klojimą, Uza ištiesė ranką paremti Skrynią, nes jaučiai kluptelėjo.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS užpyko ant Uzos ir ištiko jį mirtimi, nes jis padėjo ranką ant Skrynios. Ten Dievo akivaizdoje jis mirė.</verse>
				<verse number="11">Dovydas susirūpino dėl to, kad VIEŠPATS buvo pratrūkęs ant Uzos. Užtat ta vieta iki šios dienos vadinama Perec Uza.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną Dovydas pajuto Dievo baimę. „Kaip aš galiu parsinešti Dievo Skrynią?“ – sakė jis.</verse>
				<verse number="13">Tad Dovydas neparsigabeno Skrynios į Dovydo miestą, bet nukreipė ją į Obed Edomo Gatiečio namus.</verse>
				<verse number="14">Dievo Skrynia išbuvo Obed Edomo šeimos namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATIES palaima lydėjo Obed Edomo šeimyną bei visa, ką jis turėjo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tuo tarpu Tyro karalius Hiramas atsiuntė pasiuntinius pas Dovydą su kedro rąstais, mūrininkais ir dailidėmis statyti jam rūmų.</verse>
				<verse number="2">Dabar Dovydas suvokė, kad VIEŠPATS buvo padaręs jį Izraelio karaliumi ir kad jo karalystė buvo taip išaukštinta dėl jo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="3">Dovydas vedė dar kitas žmonas, ir Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų.</verse>
				<verse number="4">Štai vardai vaikų, gimusių jam Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas ir Natanas, Saliamonas,</verse>
				<verse number="5">Ibharas, Elišūva ir Elpaletas,</verse>
				<verse number="6">Nogahas, Nefegas ir Jafija,</verse>
				<verse number="7">Elišama, Beeljada ir Elifeletas.</verse>
				<verse number="8">Išgirdę, kad Dovydas pateptas viso Izraelio karaliumi, visi filistinai sutartinai pakilo į žygį jo ieškoti. Bet Dovydas, apie tai išgirdęs, išžygiavo jiems pasipriešinti.</verse>
				<verse number="9">Filistinai buvo atžygiavę ir plėšikavo Refajų slėnyje.</verse>
				<verse number="10">Tada Dovydas teiravosi Dievo, klausdamas: „Ar aš turiu priešintis filistinams? Ar atiduosi juos man į rankas?“ VIEŠPATS atsakė jam: „Žygiuok! Aš atiduosiu juos tau į rankas“.</verse>
				<verse number="11">Tad jis nužygiavo į Baal Peracimus. Ten Dovydas juos nugalėjo. „Pro mano priešus Dievas prasiveržė mano ranka, kaip prasiveržia vanduo“, – tarė Dovydas. Todėl ta vieta vadinama Baal Peracimais.</verse>
				<verse number="12">Filistinai buvo palikę ten savo dievus. Dovydas įsakė juos sudeginti.</verse>
				<verse number="13">Dar kartą filistinai įsiveržė į slėnį,</verse>
				<verse number="14">ir vėl Dovydas teiravosi Dievo. Dievas atsakė jam: „Nesivyk jų, bet apeik ir stok į mūšį su jais priešais balzamo medžius.</verse>
				<verse number="15">Kai išgirsi žygio ūžesį balzamo medžių viršūnėse, pradėk mūšį, nes Dievas eis pirma tavęs filistinų kariuomenės sunaikinti“.</verse>
				<verse number="16">Dovydas darė, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Jie sutriuškino filistinus nuo Gibeono iki pat Gezero.</verse>
				<verse number="17">Dovydo garsas pasklido po visus kraštus, ir VIEŠPATS padarė, kad jo bijotų visos tautos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dovydas statėsi rūmus Dovydo mieste ir pastatė palapinę, rengdamas vietą Dievo Skryniai.</verse>
				<verse number="2">Tada Dovydas įsakė, kad levitai neštų Dievo Skrynią, nes VIEŠPATS buvo išrinkęs juos nešti Skrynią ir amžinai jam tarnauti.</verse>
				<verse number="3">Dovydas sušaukė visą Izraelį į Jeruzalę pernešti Dievo Skrynios į jos vietą, kurią buvo parengęs.</verse>
				<verse number="4">Dovydas surinko visus Aarono palikuonis ir levitus:</verse>
				<verse number="5">iš Kehato sūnų – jų didžiūną Ūrielį su šimtu dvidešimt giminaičių;</verse>
				<verse number="6">iš Merario sūnų – jų didžiūną Asają su šimtu dvidešimt giminaičių;</verse>
				<verse number="7">iš Geršomo sūnų – jų didžiūną Joelį su šimtu trisdešimt giminaičių;</verse>
				<verse number="8">iš Elicafano sūnų – jų didžiūną Šemają su dviem šimtais giminaičių;</verse>
				<verse number="9">iš Hebrono sūnų – jų didžiūną Elielį su aštuoniasdešimt giminaičių;</verse>
				<verse number="10">iš Uzielio sūnų – jų didžiūną Aminadabą su šimtu dvylika giminaičių.</verse>
				<verse number="11">Dovydas pasišaukė kunigus Cadoką bei Abjatarą ir levitus Ūrielį, Asają, Joelį, Šemają, Elielį ir Aminadabą.</verse>
				<verse number="12">Jis tarė jiems: „Jūs esate levitų kilčių galvos. Jūs ir jūsų broliai pasišventinkite, kad galėtumėte pernešti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Skrynią į vietą, kurią esu jai parengęs.</verse>
				<verse number="13">Kadangi jūs nenešėte jos pirmą kartą, VIEŠPATS ištiko mus nelaime, nes mes jam neparodėme deramos pagarbos“.</verse>
				<verse number="14">Taigi kunigai ir levitai pasišventino, rengdamiesi pernešti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Skrynią.</verse>
				<verse number="15">Levitai nešė Dievo Skrynią kartimis ant pečių, kaip Mozė buvo įsakęs pagal VIEŠPATIES žodį.</verse>
				<verse number="16">Dovydas įsakė levitų didžiūnams paskirti savo brolius giesmininkais, kad giedotų džiaugsmo giesmes, pritariant muzikos instrumentams – arfoms, lyroms ir cimbolams.</verse>
				<verse number="17">Todėl levitai paskyrė Joelio sūnų Hemaną, o iš jo brolių – Berechijo sūnų Asafą, iš Merario sūnų, jų brolių – Kušajo sūnų Etaną,</verse>
				<verse number="18">ir, antra, jų brolius: Zachariją, Jaazielį, Šemiramotą, Jehielį, Unį, Eliabą, Beną, Maasėją, Matitiją, Elifelehuvą, Miknėją, Obed Edomą ir Jejelį.</verse>
				<verse number="19">Giesmininkai Hemanas, Asafas ir Etanas turėjo skambinti bronziniais cimbolais;</verse>
				<verse number="20">Zacharija, Azielis, Šemiramotas, Jehielis, Unis, Eliabas, Maasėjas ir Benajas groti arfomis pagal alamotą,</verse>
				<verse number="21">o Matitijas, Elifelehuvas, Miknėjas, Obed Edomas, Jejelis ir Azazijas giedojimui pritarti lyromis pagal šeminitą.</verse>
				<verse number="22">Kenanijas, būdamas levitų giesmės didžiūnas, vadovavo giedojimui, nes buvo išmanus ir įgudęs.</verse>
				<verse number="23">Berechija ir Elkana turėjo būti vartininkai prie Skrynios.</verse>
				<verse number="24">Kunigai Šebanijas, Juozapatas, Netanelis, Amasajas, Zacharijas, Benajas ir Eliezeras turėjo pūsti trimitus priešais Dievo Skrynią. Ir Obed Edomas bei Jehija turėjo būti vartininkai prie Skrynios.</verse>
				<verse number="25">Taigi Dovydas, Izraelio seniūnai ir tūkstantininkai džiūgaudami nuėjo gabenti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Obed Edomo namų.</verse>
				<verse number="26">Kadangi Dievas padėjo nešantiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, buvo atnašauta septyni jaučiai ir septyni avinai.</verse>
				<verse number="27">Dovydas bei visi levitai, nešantys Skrynią, ir giesmininkai bei giesmininkų giesmių didžiūnas Kenanija vilkėjo plonos drobės skraistėmis. Dovydas vilkėjo ir lininį efodą.</verse>
				<verse number="28">Taip visas Izraelis pernešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, palydėdami šauksmais, rago gaudesiu, trimitais ir cimbolais, grodami arfomis ir lyromis.</verse>
				<verse number="29">VIEŠPATIES Sandoros Skryniai pasiekus Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį. Savo širdyje ji pajuto jam panieką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dievo Skrynią atnešus ir padėjus palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs, atnašautos deginamosios aukos ir bendravimo aukos.</verse>
				<verse number="2">Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, Dovydas palaimino žmones VIEŠPATIES vardu</verse>
				<verse number="3">ir padalijo visiems izraelitams, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, po kepalą duonos, gabalą jautienos ir razinų plokštainį.</verse>
				<verse number="4">Be to, jis paskyrė iš levitų tarnus prie Skrynios, kad maldautų, dėkotų ir šlovintų VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą:</verse>
				<verse number="5">Asafas buvo jų galva, Zacharija – pavaduotojas, Jejelis, Šemiramotas, Jehielis, Matitija, Eliabas, Benajas, Obed Edomas ir Jejelis su arfomis ir lyromis; Asafas turėjo skambinti cimbolais,</verse>
				<verse number="6">o kunigai Benajas ir Jehazielis buvo nuolatiniai Dievo Sandoros Skrynios trimitininkai.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Dovydas pirmą kartą pavedė Asafui ir jo broliams šlovinti VIEŠPATĮ:</verse>
				<verse number="8">„Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite jo darbus tautoms!</verse>
				<verse number="9">Giedokite jam, šlovinkite jį giesme, pasakokite apie jo nuostabius darbus!</verse>
				<verse number="10">Didžiuokitės jo šventu vardu; tedžiūgauja širdis tų, kurie ieško VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="11">Pasitikėkite VIEŠPAČIU ir jo galybe, be paliovos jo veido ieškokite!</verse>
				<verse number="12">Atsiminkite, kokius nuostabius darbus jis yra padaręs, kokius ženklus ir kokius nuosprendžius jis yra paskelbęs,</verse>
				<verse number="13">jūs, jo tarno Izraelio palikuonys, Jokūbo vaikai, jo išrinktieji!</verse>
				<verse number="14">Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas; visoje žemėje galioja jo žodžiai.</verse>
				<verse number="15">Atsiminkite per amžius jo Sandorą, pažadą, duotą tūkstančiui kartų,</verse>
				<verse number="16">Sandorą, kurią jis sudarė su Abraomu, prisiekė Izaokui</verse>
				<verse number="17">ir patvirtino įstatu Jokūbui – Izraeliui kaip amžiną Sandorą,</verse>
				<verse number="18">tardamas: ‘Duosiu tau Kanaano kraštą, kaip jums paskirtą paveldą’.</verse>
				<verse number="19">Tada buvote negausūs, tik saujelė, tiktai pakeliui,</verse>
				<verse number="20">klajodami iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą.</verse>
				<verse number="21">Niekam jis neleido jų engti, dėl jų barė karalius,</verse>
				<verse number="22">tardamas: ‘Nelieskite mano pateptųjų, neužgaukite mano pranašų!’</verse>
				<verse number="23">Giedok VIEŠPAČIUI, visa žeme, skelbkite jo pergalę per dienų dienas!</verse>
				<verse number="24">Pasakokite apie jo šlovę tautose, apie jo nuostabius darbus visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="25">Juk didis yra VIEŠPATS ir be galo šlovintinas, šiurpulingesnis negu visi kiti dievai.</verse>
				<verse number="26">Juk visi tautų dievai – tik stabai, o VIEŠPATS padarė dangų;</verse>
				<verse number="27">jo priekyje – garbė ir didybė, jo buveinėje – jėga ir džiaugsmas.</verse>
				<verse number="28">Pripažinkite VIEŠPAČIUI, tautų šeimos, pripažinkite VIEŠPAČIUI garbę ir jėgą!</verse>
				<verse number="29">Teikite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, imkite atnašą ir eikite pas jį, garbinkite VIEŠPATĮ šventą ir didį!</verse>
				<verse number="30">Drebėk prieš jį, visa žeme! Iš tikro tvirtai stovi pasaulis; niekada nebus pajudintas.</verse>
				<verse number="31">Tesilinksmina dangus, tedžiūgauja žemė, tesako tautos: ‘ VIEŠPATS yra karalius!’</verse>
				<verse number="32">Jūra ir visa, kas joje, teūžauja, laukai ir visa, kas juose, tedžiūgauja!</verse>
				<verse number="33">Visi miško medžiai iš džiaugsmo teošia VIEŠPAČIUI, nes jis ateina valdyti žemės.</verse>
				<verse number="34">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina!</verse>
				<verse number="35">Sakykite: ‘Gelbėk mus, Dieve, mūsų išganytojau! Surink mus ir išlaisvink iš tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir džiūgautume tavo šlovėje.’</verse>
				<verse number="36">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius!“ Tada visi žmonės tarė: „Amen!“ ir šlovino VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="37">Dovydas paliko ten, prie VIEŠPATIES Sandoros Skrynios, Asafą bei jo brolius nuolatinei tarnybai prie Skrynios pagal kasdienius nuostatus,</verse>
				<verse number="38">taip pat Obed Edomą drauge su jo šešiasdešimt aštuoniais broliais. Jeditūno sūnus Obed Edomą ir Hosą paliko vartininkais.</verse>
				<verse number="39">Bet kunigui Cadokui ir jo broliams kunigams jis įsakė pasilikti prie VIEŠPATIES Padangtės, kuri buvo aukštumų alke Gibeone,</verse>
				<verse number="40">atnašauti VIEŠPAČIUI nuolatinių ryto ir vakaro deginamųjų aukų ant deginamųjų atnašų aukuro pagal visa, kas įsakyta Izraeliui VIEŠPATIES duotame Įstatyme.</verse>
				<verse number="41">Su jais buvo Hemanas, Jedutūnas ir kiti rinktiniai vyrai, pagal vardus paskirti išreikšti padėką VIEŠPAČIUI, nes jo ištikimoji meilė yra amžina.</verse>
				<verse number="42">Hemanas ir Jedutūnas turėjo trimitus bei cimbolus groti ir muzikos instrumentus šventajai giesmei pritarti. O Jedutūno sūnūs buvo paskirti vartų sergėti.</verse>
				<verse number="43">Tada visi žmonės išsiskirstė, kiekvienas į savo namus, ir Dovydas nuėjo namo savo šeimynos palaiminti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad Dovydas, įsikūręs savo rūmuose, tarė pranašui Natanui: „Žiūrėk, aš gyvenu kedro rūmuose, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis“. –</verse>
				<verse number="2">„Daryk visa, ką turi širdyje, – atsakė Natanas Dovydui, – nes Dievas su tavimi“.</verse>
				<verse number="3">Bet tą pačią naktį Nataną pasiekė Dievo žodis:</verse>
				<verse number="4">„Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Namų man gyventi tu nestatysi.</verse>
				<verse number="5">Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą.</verse>
				<verse number="6">Klajodamas kartu su visu Izraeliu, argi aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: ‹Kodėl nepastatėte man kedro Namų?›’</verse>
				<verse number="7">Tad dabar pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas;</verse>
				<verse number="8">buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau nuo kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą tokį garsų, kaip didžiūno vardą žemėje.</verse>
				<verse number="9">O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant saugiai ten gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje,</verse>
				<verse number="10">nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų’. Be to, pareiškiu tau, kad VIEŠPATS pastatys tau namus:</verse>
				<verse number="11">‘Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu vietoj tavęs įpėdinį, vieną tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę.</verse>
				<verse number="12">Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną.</verse>
				<verse number="13">Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtako.</verse>
				<verse number="14">Aš amžinai įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje, kad jo sostas būtų amžinai tvirtas’“.</verse>
				<verse number="15">Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.</verse>
				<verse number="16">Tada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: „Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad taip toli mane atvedei?</verse>
				<verse number="17">Bet ir tai per maža tavo akyse, Dieve, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve.</verse>
				<verse number="18">Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti!</verse>
				<verse number="19">Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nepaprastą dalyką ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visada esame girdėję.</verse>
				<verse number="21">Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto?</verse>
				<verse number="22">Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatingą tautą, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Tad dabar, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="24">Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje!</verse>
				<verse number="25">Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso tau taip melstis.</verse>
				<verse number="26">Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą.</verse>
				<verse number="27">Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Po kiek laiko Dovydas nugalėjo ir pavergė filistinus. Jis atėmė iš filistinų Gatą ir jam pavaldžias gyvenvietes.</verse>
				<verse number="2">Jis užkariavo Moabą. Moabitai tapo jam pavaldūs ir davė duoklę.</verse>
				<verse number="3">Dovydas nugalėjo Coba Hamato karalių Hadadezerą, kai šis žygiavo statyti savo pergalės paminklo prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="4">Dovydas paėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, septynis tūkstančius raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Bet Dovydas įsakė visus kovos vežimų arklius suluošinti, išskyrus vieną šimtą, kuriuos pasiliko sau.</verse>
				<verse number="5">Damasko aramėjams atžygiavus Cobos karaliui Hadadezerui į pagalbą, Dovydas nukovė dvidešimt du tūkstančius aramėjų.</verse>
				<verse number="6">Tada Dovydas įrengė Damasko Arame įgulas, aramėjai tapo pavaldūs Dovydui ir davė jam duoklę. Be to, VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.</verse>
				<verse number="7">Dovydas paėmė aukso skydus, kuriuos nešiojo Hadadezero palyda, ir pargabeno juos į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Iš Hadadezero miestų Tibhato ir Kūno Dovydas paėmė didelį kiekį vario. Saliamonas iš jo padirbo vario jūrą, stulpus ir vario reikmenis.</verse>
				<verse number="9">Hamato karalius Touvas, išgirdęs, kad Dovydas nugalėjo visą Cobos karaliaus Hadadezero kariuomenę,</verse>
				<verse number="10">nusiuntė savo sūnų Hadoramą pas karalių Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti, nes Dovydas kariavo su Hadadezeru ir nugalėjo, o Hadadezeras dažnai kariavo su Touvu. Jis nusiuntė Dovydui ir įvairių aukso, sidabro ir vario dirbinių.</verse>
				<verse number="11">Ir juos karalius Dovydas paskyrė VIEŠPAČIUI kartu su auksu ir sidabru, paimtais iš visų tautų – Edomo, Moabo, Amono, filistinų ir Amaleko.</verse>
				<verse number="12">Ir Cerujos sūnus Abšajas nugalėjo aštuoniolika tūkstančių edomitų Druskos slėnyje.</verse>
				<verse number="13">Edome jis įrengė įgulas, ir visi edomitai tapo pavaldūs Dovydui. VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.</verse>
				<verse number="14">Taigi Dovydas buvo viso Izraelio karalius. Dovydas vykdė tikrą teisingumą visiems savo žmonėms.</verse>
				<verse number="15">Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas – raštinės viršininkas,</verse>
				<verse number="16">Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Abimelechas – kunigai, Šavša – raštininkas;</verse>
				<verse number="17">Jehojados sūnus Benaja vadovavo keretams ir peletams, o Dovydo sūnūs buvo vyriausi pareigūnai karaliaus tarnyboje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Po kiek laiko mirė Amono karalius Nahašas, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus.</verse>
				<verse number="2">Dovydas sakė sau: „Aš turiu būti ištikimai geras Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas buvo man ištikimai geras“. Tad Dovydas išsiuntė pasiuntinius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo.</verse>
				<verse number="3">Dovydo dvariškiams atvykus į amonitų kraštą pas Hanūną jo paguosti, Amono didžiūnai kalbėjo Hanūnui: „Nejau tu manai, kad Dovydas pas tave atsiuntė guodėjus, norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi jo dvariškiai neatėjo pas tave tirti, kelti maišto ir šnipinėti krašto?“</verse>
				<verse number="4">Tad Hanūnas suėmė Dovydo dvariškius ir, nuskutęs jiems barzdas bei nukirpęs pusę drabužių iki šlaunų, išsiuntė atgal.</verse>
				<verse number="5">Ir jie išvyko. Kai Dovydui buvo apie tuos vyrus pranešta, jis nusiuntė kitus jų pasitikti, nes tie vyrai jautėsi labai įžeisti. Karalius liepė: „Pabūkite Jeriche, kol jums ataugs barzdos. Tada sugrįžkite“.</verse>
				<verse number="6">Amonitai suprato užsitraukę Dovydo pyktį. Hanūnas ir Amonas pasiuntė tūkstantį sidabro talentų pasamdyti kovos vežimų ir raitelių iš Aram Naharaimų, Aram Maakos ir Cobos.</verse>
				<verse number="7">Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jis atžygiavo ir pasistatė stovyklą priešais Medebą. Ir amonitai buvo pašaukti prie ginklų iš savo miestų, ir jie atėjo kovoti.</verse>
				<verse number="8">Tai sužinojęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais.</verse>
				<verse number="9">Amonitai išėjo ir sustojo į kovos gretas prie įėjimo į miestą, o atėjusieji karaliai buvo atskirai atvirame lauke.</verse>
				<verse number="10">Joabas matė, kad kovos rikiuotė buvo prieš jį ir iš priekio, ir už nugaros. Tad, surinkęs būrį iš geriausių Izraelio vyrų, išrikiavo juos prieš aramėjus,</verse>
				<verse number="11">o kitus karius, pavedęs vadovauti savo broliui Abšajui, surikiavo į kovos rikiuotę prieš amonitus.</verse>
				<verse number="12">Jis tarė: „Jeigu aramėjai bus stipresni už mane, tu ateisi į pagalbą, bet jeigu amonitai bus stipresni už tave, aš ateisiu tau padėti.</verse>
				<verse number="13">Būk narsus! Būkime ryžtingi dėl savo tautos ir dėl mūsų Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“</verse>
				<verse number="14">Taigi Joabas ir su juo buvę kariai žengė pirmyn į mūšį su aramėjais. Tie bėgo nuo jo.</verse>
				<verse number="15">Matydami, kad aramėjai bėga, amonitai irgi bėgo nuo Joabo brolio Abšajo, traukdamiesi į miestą. Tada Joabas sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">Matydami, kad jie Izraelio nugalėti, aramėjai išsiuntė pasiuntinius atvesti aramėjų, gyvenusių Užupyje. Jų vadas buvo Hadadezero kariuomenės vadas Šofachas.</verse>
				<verse number="17">Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną, nužygiavo jų link ir išsirikiavo mūšiui prieš juos. Dovydui išsirikiavus mūšiui su aramėjais, jie kovojo su juo.</verse>
				<verse number="18">Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų. Nukovė taip pat jų kariuomenės vadą Šofachą.</verse>
				<verse number="19">Hadadezerui pavaldūs karaliai, pamatę, kad juos Izraelis nugalėjo, sudarė taiką su Dovydu ir tapo jam pavaldūs. Tada aramėjai daugiau nebenorėjo amonitų gelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Pavasarį, kai karaliai paprastai eina į karo žygį, Joabas, išvedęs kariuomenę, nuniokojo Amono kraštą, nuėjo ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Paėmęs Rabą, Joabas ją sunaikino.</verse>
				<verse number="2">Dovydas nuėmė vainiką nuo jų karaliaus galvos. Paaiškėjus, kad vainikas sveria aukso talentą ir turi brangakmenį, jis buvo uždėtas Dovydui ant galvos. Jis išgabeno iš miesto ir labai daug grobio.</verse>
				<verse number="3">Išvaręs gyventojus, jis pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir kirviais. Taip Dovydas pasielgė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Po to kilo karas su filistinais prie Gezero. Tuomet Sibechajas Hušietis nukovė Sipają, kuris buvo vienas iš refajų palikuonių. Jie buvo nugalėti.</verse>
				<verse number="5">Vėl kilo karas su filistinais. Jayro sūnus Elhananas nukovė Galijoto Gatiečio brolį Lachmį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjų riestuvas.</verse>
				<verse number="6">Dar kartą vyko karas prie Gato. Ten gyveno milžinas vyras, kuris turėjo dvidešimt keturis pirštus – po šešis ant kiekvienos rankos ir po šešis ant kiekvienos kojos. Ir jis buvo kilęs iš refajų.</verse>
				<verse number="7">Kai jis tyčiojosi iš Izraelio, Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonatanas nukovė jį.</verse>
				<verse number="8">Šie buvo kilę iš refajų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelio žmones.</verse>
				<verse number="2">Taigi Dovydas tarė Joabui ir kariuomenės vadams: „Eikite, suskaičiuokite Izraelio žmones nuo Beer Šebos iki Dano ir praneškite man, kad žinočiau jų skaičių“.</verse>
				<verse number="3">Bet Joabas atsakė: „Tepadaugina VIEŠPATS savo tautą šimteriopai! Mano viešpatie karaliau, argi jie visi nėra mano valdovo pavaldiniai? Kam gi to reikia mano viešpačiui? Kodėl jis turėtų užtraukti Izraeliui kaltę?“</verse>
				<verse number="4">Tačiau karaliaus įsakymas Joabui nusvėrė. Tad Joabas išvyko ir apėjęs visą Izraelį sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Joabas pranešė Dovydui žmonių skaičių. Visame Izraelyje buvo vienas milijonas šimtas tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo, o Jude – keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo.</verse>
				<verse number="6">Bet Levio ir Benjamino giminių jis neįtraukė į skaičių, nes karaliaus įsakymas Joabui kėlė pasibaisėjimą.</verse>
				<verse number="7">Šis dalykas Dievo akyse buvo nemalonus, ir už tai jis ištiko Izraelį.</verse>
				<verse number="8">Dovydas tarė Dievui: „Sunkiai nusidėjau, tai darydamas, bet dabar atleisk, maldauju, savo tarno kaltę, nes aš pasielgiau labai neišmintingai“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS kalbėjo Dovydo regėtojui Gadui, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Eik ir sakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Siūlau tau tris bausmes; pasirink vieną jų, ir ja aš tave ištiksiu’“.</verse>
				<verse number="11">Taigi Gadas, nuėjęs pas Dovydą, tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rinkis, ką nori:</verse>
				<verse number="12">arba badą per trejus metus, arba trijų mėnesių bėgimą nuo priešininkų, kertant priešų kalavijui, arba tris dienas VIEŠPATIES kalavijo ir maro krašte, naikinamame visoje Izraelio žemėje VIEŠPATIES angelo’. Pasvarstyk, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane atsiuntė“.</verse>
				<verse number="13">Tada Dovydas tarė Gadui: „Aš labai kenčiu! Maldauju leisti man pulti į VIEŠPATIES rankas, nes jo gailestingumas labai didelis, bet neleisk man įpulti į žmonių rankas“.</verse>
				<verse number="14">Taigi VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą, ir Izraelyje krito septyniasdešimt tūkstančių žmonių.</verse>
				<verse number="15">Ir į Jeruzalę Dievas pasiuntė angelą jos sunaikinti, bet kai tas ėmėsi naikinti, VIEŠPATS pažvelgė ir pagailėjo jos, tokios nelaimės ištiktos. Naikinančiajam angelui jis tarė: „Gana! Sulaikyk ranką!“ VIEŠPATIES angelas tuomet stovėjo prie Ornano Jebusiečio klojimo.</verse>
				<verse number="16">Pakėlęs akis, Dovydas pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės, o jo rankoje iš makšties ištrauktas kalavijas buvo ištiestas virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir seniūnai, apsivilkę ašutinėmis, puolė kniūbsti.</verse>
				<verse number="17">O Dovydas tarė Dievui: „Argi ne aš vienas daviau įsakymą suskaičiuoti žmones? Aš vienas esu kaltas ir baisiai nedorai pasielgiau. Bet šie, tavo kaimenė, ką jie padarė? Maldauju, VIEŠPATIE, mano Dieve, kad tavo ranka kristų ant manęs ir mano tėvo namų, bet apsaugok savo tautą nuo maro!“</verse>
				<verse number="18">Tada VIEŠPATIES angelas liepė Gadui pasakyti Dovydui, kad šis nueitų ir pastatytų aukurą Ornano Jebusiečio klojime.</verse>
				<verse number="19">Dovydas nuėjo pagal Gado žodį, kurį jis buvo perdavęs jam VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="20">Ornanas atsigręžė ir pamatė angelą; su juo buvę keturi jo sūnūs pasislėpė. Ornanas toliau kūlė kviečius.</verse>
				<verse number="21">Dovydas atėjo pas Ornaną. Ornanas pakėlė akis ir pamatė Dovydą. Išėjęs iš klojimo, jis puolė kniūbsčias ant žemės prie Dovydo kojų.</verse>
				<verse number="22">Dovydas tarė Ornanui: „Parduok man klojimo vietą, kad galėčiau pastatyti ant jo aukurą VIEŠPAČIUI. Parduok už visą kainą, idant maras būtų nugręžtas nuo žmonių“.</verse>
				<verse number="23">Ornanas Dovydui atsakė: „Imk jį. Tedaro viešpats karalius, kas gera jo akyse! Štai aš duodu jaučius deginamajai aukai, kūlimo vežėčias malkoms ir kviečių grūdų atnašai. Visa tai dovanoju!“ –</verse>
				<verse number="24">„Ne, – atsakė Dovydas Ornanui, – turiu juos pirkti už visą kainą. Aš neatnašausiu VIEŠPAČIUI, kas tau priklauso, ir neaukosiu deginamųjų atnašų, kurios man nieko nekainuoja“.</verse>
				<verse number="25">Taigi Dovydas užmokėjo šešis šimtus sidabro šekelių pagal svorį už vietą.</verse>
				<verse number="26">Ten Dovydas pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas bei bendravimo aukas. Jis šaukėsi VIEŠPATIES, o jis atsakė ugnimi iš dangaus ant deginamosios aukos aukuro.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS įsakė angelui sugrąžinti savo kalaviją į makštį.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Dovydas, matydamas, kad VIEŠPATS prie Ornano Jebusiečio klojimo jo išklausė, ten atnašavo savo aukas.</verse>
				<verse number="29">Mat tuomet VIEŠPATIES Padangtė, kurią Mozė buvo padaręs dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras buvo Gibeono aukštumų alke.</verse>
				<verse number="30">Bet Dovydas negalėjo nueiti prie jos VIEŠPATIES pagarbinti, nes jį buvo apėmusi VIEŠPATIES angelo kalavijo baimė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Todėl Dovydas tarė: „Čia bus VIEŠPATIES Dievo Namai, ir čia bus Izraeliui deginamosios atnašos aukuras“.</verse>
				<verse number="2">Dovydas įsakė visiems svetimtaučiams, gyvenantiems Izraelyje, susirinkti į Jeruzalę, ir paskyrė juos akmenskaldžiais skaldyti ir tašyti akmenų Dievo Namų statybai.</verse>
				<verse number="3">Dovydas taip pat atidėjo daug geležies vartų vinims bei sąsagoms ir tiek daug vario, kad nebuvo įmanoma jo pasverti,</verse>
				<verse number="4">bei kedro rąstų be skaičiaus. Sidoniečiai ir tyriečiai atgabeno Dovydui daug kedro rąstų.</verse>
				<verse number="5">Mat Dovydas sakė sau: „Mano sūnus Saliamonas dar jaunas ir be patirties, o Namai, kuriuos reikia pastatyti, turi būti tokie didingi, kad garsėtų ir būtų šlovinami visuose kraštuose. Tad aš jam paruošiu“. Taigi Dovydas atidėjo daug medžiagų statybai prieš savo mirtį.</verse>
				<verse number="6">Tada jis pasišaukė savo sūnų Saliamoną ir įsakė jam pastatyti Namus VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="7">„Mano sūnau, – tarė Dovydas Saliamonui, – aš pats turėjau širdyje mintį pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei.</verse>
				<verse number="8">Bet pasiekė mane VIEŠPATIES žodis: ‘Daug kraujo išliejai ir ilgai kariavai. Mano vardui Namų tu nestatysi, nes esi išliejęs daug kraujo ant žemės mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">Štai gims tau sūnus. Jis bus taikingas žmogus. Aš duosiu jam ramybę nuo priešų iš visų pusių, nes jo vardas bus Saliamonas, ir jo dienomis duosiu Izraeliui taiką ir ramybę.</verse>
				<verse number="10">Jis pastatys Namus mano vardui; jis bus man sūnus, o aš būsiu jam tėvas ir padarysiu amžiną Izraelyje jo karališkąjį sostą’.</verse>
				<verse number="11">Dabar, mano sūnau, tebūna VIEŠPATS su tavimi, kad tau sektųsi statyti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus, kaip jis apie tave kalbėjo.</verse>
				<verse number="12">Tik tesuteikia tau VIEŠPATS, pavesdamas valdyti Izraelį, įžvalgos ir supratimo, kad laikytumeisi VIEŠPATIES, savo Dievo, mokymo.</verse>
				<verse number="13">Tik tuomet tau seksis, kai rūpestingai vykdysi įstatus ir įsakus, kuriuos VIEŠPATS davė Izraeliui per Mozę. Būk stiprus ir ryžtingas! Nebijok ir nenusimink!</verse>
				<verse number="14">Žiūrėk, nesigailėdamas pastangų atidėjau VIEŠPATIES Namams šimtą tūkstančių talentų aukso, vieną milijoną talentų sidabro, o vario ir geležies tiek daug, kad neįmanoma pasverti. Atidėjau taip pat rąstų ir akmens. Tu prie jų dar pridėsi.</verse>
				<verse number="15">Be to, tu turi gausybę darbininkų: akmenskaldžių, mūrininkų, dailidžių ir be skaičiaus visokių amatininkų, įgudusių apdoroti</verse>
				<verse number="16">auksą, sidabrą, varį ir geležį“.</verse>
				<verse number="17">Dovydas įsakė ir Izraelio didžiūnams padėti jo sūnui Saliamonui, tardamas:</verse>
				<verse number="18">„Argi VIEŠPATS, jūsų Dievas, ne su jumis? Argi jis nesuteikė jums iš visų pusių ramybės? Juk jis atidavė man į rankas krašto gyventojus, ir kraštas tapo pavaldus VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo tautos akivaizdoje.</verse>
				<verse number="19">Tad ryžkitės širdimi ir gyvastimi ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Eikite ir statykite VIEŠPATIES Dievo šventovę, kad VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Dievo šventieji reikmenys būtų įnešti į Namus, pastatytus VIEŠPATIES vardui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Pasenęs ir pasiekęs žilos senatvės, Dovydas paskyrė savo sūnų Saliamoną Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Po to sušaukė visus Izraelio vadus, kunigus ir levitus.</verse>
				<verse number="3">Buvo suskaičiuoti levitai, turintys trisdešimt metų ir vyresni. Iš viso jų buvo trisdešimt aštuoni tūkstančiai.</verse>
				<verse number="4">„Iš šių, – tarė Dovydas, – dvidešimt keturi tūkstančiai vadovaus VIEŠPATIES Namų tarnybai, šeši tūkstančiai bus apskaitininkai ir teisėjai,</verse>
				<verse number="5">keturi tūkstančiai bus vartininkai ir keturi tūkstančiai šlovins VIEŠPATĮ instrumentais, kuriuos aš sumaniau šlovės giesmėms“.</verse>
				<verse number="6">Dovydas padalijo juos į būrius pagal Levio sūnus – Geršoną, Kehatą ir Merarį.</verse>
				<verse number="7">Geršonai buvo Ladanas ir Šimis.</verse>
				<verse number="8">Ladano sūnūs: Jehielis – galva, Zetamas ir Joelis, iš viso trys.</verse>
				<verse number="9">Šimio sūnūs: Šelomitas, Hazielis ir Haranas, iš viso trys. Jie buvo Ladano kilčių galvos.</verse>
				<verse number="10">Šimio sūnūs: Jahatas, Ziza, Jeušas ir Berija. Šie keturi buvo Šimio sūnūs.</verse>
				<verse number="11">Jahatas buvo galva, o Ziza – pavaduotojas; Jeušas ir Berija neturėjo daug vaikų, todėl buvo įskaičiuoti į vieną kiltį.</verse>
				<verse number="12">Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis, iš viso keturi.</verse>
				<verse number="13">Amramo sūnūs: Aaronas ir Mozė. Aaronas buvo atskirtas pašventinti švenčiausiems dalykams, kad jis ir jo sūnūs amžinai degintų atnašas VIEŠPATIES akivaizdoje, jam tarnautų ir laimintų amžinai jo vardu.</verse>
				<verse number="14">Dievo žmogus Mozė ir jo sūnūs buvo įskaičiuoti į Levio giminę.</verse>
				<verse number="15">Mozės sūnūs: Geršomas ir Eliezeras.</verse>
				<verse number="16">Geršomo sūnus Šebuelis – galva.</verse>
				<verse number="17">Eliezero sūnus Rehabija – galva; Eliezeras kitų sūnų neturėjo, bet Rehabija turėjo labai daug sūnų.</verse>
				<verse number="18">Iccharo sūnus Šelomitas – galva.</verse>
				<verse number="19">Hebrono sūnūs: Jerijas – galva, antras – Amarija, trečias – Jahazielis ir ketvirtas – Jekamamas.</verse>
				<verse number="20">Uzielio sūnūs: Michėjas – galva ir antras – Išija.</verse>
				<verse number="21">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Machlio sūnūs: Eleazaras ir Kišas.</verse>
				<verse number="22">Eleazaras mirė neturėdamas sūnų, tik dukteris; jų giminaičiai – Kišo sūnūs vedė jas.</verse>
				<verse number="23">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jeremotas, iš viso trys.</verse>
				<verse number="24">Tokie tat buvo Levio sūnūs pagal jų kiltis su kilčių vadais, kai buvo suskaičiuoti pavieniui vardais nuo dvidešimt metų ir vyresni, kurie turėjo atlikti VIEŠPATIES Namų tarnybos darbus.</verse>
				<verse number="25">Mat Dovydas sakė: „ VIEŠPATS, Izraelio Dievas, suteikė savo tautai ramybę ir padarė Jeruzalę savo amžina buveine.</verse>
				<verse number="26">Todėl levitams nebereikia daugiau nešioti Padangtės ir kitų daiktų, reikalingų jos tarnybai, –</verse>
				<verse number="27">pagal paskutinius Dovydo įsakymus, levitai buvo suskaičiuoti nuo dvidešimt metų ir vyresni, –</verse>
				<verse number="28">bet nuo šiol jų pareiga bus padėti Aarono palikuonims VIEŠPATIES Namų tarnyboje prižiūrėti kiemus ir kambarius, valyti viską, kas šventa, ir atlikti darbus VIEŠPATIES Namams.</verse>
				<verse number="29">Jie rūpinsis taip pat padėtinės duonos eilėmis, geriausiais miltais javų atnašoms, neraugintos duonos plokštainiais, keptąja atnaša, su aliejumi maišyta atnaša ir visais kiekio bei dydžio matais.</verse>
				<verse number="30">Be to, jie turės dalyvauti kas rytą dėkojant ir šlovinant VIEŠPATĮ, panašiai ir kas vakarą;</verse>
				<verse number="31">ir kada tik bus atnašaujamos deginamosios aukos per šabus, jaunatis ir šventes, jų VIEŠPATIES akivaizdoje visuomet turės būti toks skaičius, koks yra nustatytas.</verse>
				<verse number="32">Taip pat jie prižiūrės Susitikimo Palapinę bei šventyklą ir padės savo giminaičiams Aarono palikuonims VIEŠPATIES Namų tarnyboje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Štai Aarono palikuonių grupės. Aarono sūnūs: Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras.</verse>
				<verse number="2">Nadabas ir Abihuvas mirė dar tėvui gyvam esant ir neturėjo sūnų, todėl tik Eleazaras ir Itamaras tapo kunigais.</verse>
				<verse number="3">Kartu su Cadoku iš Eleazaro palikuonių ir Ahimelechu iš Itamaro palikuonių Dovydas paskirstė kunigiškosios tarnybos pareigas.</verse>
				<verse number="4">Kadangi tarp Eleazaro palikuonių kilties vadų buvo rasta daugiau negu tarp Itamaro palikuonių, jie padalijo Eleazaro palikuonis šešiolikai kilties vadų, o Itamaro palikuonis – į aštuonias kiltis.</verse>
				<verse number="5">Jie buvo padalyti burtų keliu, visi vienodai, nes visi buvo šventovės pareigūnai ir Dievo pareigūnai tarp Eleazaro palikuonių ir Itamaro palikuonių.</verse>
				<verse number="6">Raštininkas Netanelio sūnus Šemaja, vienas iš levitų, karaliaus akivaizdoje įtraukė į sąrašą ir pareigūnus, ir kunigą Cadoką, ir Abjataro sūnų Ahimelechą, ir galvas kunigų kilčių bei levitų kilčių, įrašydamas dvi kiltis Eleazarui už kiekvieną įrašytą Itamarui.</verse>
				<verse number="7">Pirmas burtų metimas teko Jehojaribui, antras – Jedajai,</verse>
				<verse number="8">trečias – Harimui, ketvirtas – Seorimui,</verse>
				<verse number="9">penktas – Malkijai, šeštas – Mijaminui,</verse>
				<verse number="10">septintas – Hakocui, aštuntas – Abijai,</verse>
				<verse number="11">devintas – Ješūvai, dešimtas – Šechanijui,</verse>
				<verse number="12">vienuoliktas – Eljašibui, dvyliktas – Jakimui,</verse>
				<verse number="13">tryliktas – Hupai, keturioliktas – Ješebabui,</verse>
				<verse number="14">penkioliktas – Bilgai, šešioliktas – Imerui,</verse>
				<verse number="15">septynioliktas – Hezyrui, aštuonioliktas – Hapicecui,</verse>
				<verse number="16">devynioliktas – Petachijai, dvidešimtas – Ezechieliui,</verse>
				<verse number="17">dvidešimt pirmas – Jachinui, dvidešimt antras – Gamului,</verse>
				<verse number="18">dvidešimt trečias – Delajui, dvidešimt ketvirtas – Maazijui.</verse>
				<verse number="19">Tokia buvo jų tarnybos nustatyta eilė, kai jie atlikdavo pareigas VIEŠPATIES Namuose pagal jiems duotus jų tėvo Aarono įsakus, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo jam įsakęs.</verse>
				<verse number="20">Iš kitų Levio sūnų buvo Šubaelis iš Amramo palikuonių ir Jechdijas.</verse>
				<verse number="21">Iš Rehabijo – Rehabijo sūnus Išija, vadas.</verse>
				<verse number="22">Iš iccharų – Šelomotas; iš Šelomoto sūnų – Jahatas.</verse>
				<verse number="23">Hebrono sūnūs: Jerijas – vadas, antras – Amarijas, trečias – Jahazielis, ketvirtas – Jekamamas.</verse>
				<verse number="24">Uzielio sūnus – Michėjas; iš Michėjo sūnų – Šamyras.</verse>
				<verse number="25">Michėjo brolis – Išija; iš Išijos sūnų – Zacharijas.</verse>
				<verse number="26">Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Jaazijo sūnus – Benojas.</verse>
				<verse number="27">Merario palikuonys iš jo sūnaus Jaazijo: Šohamas, Zakūras ir Ibris.</verse>
				<verse number="28">Iš Machlio – Eleazaras; jis neturėjo sūnų.</verse>
				<verse number="29">Iš Kišo – Kišo sūnus Jerachmeelis.</verse>
				<verse number="30">Mušio sūnūs: Machlis, Ederas ir Jerimotas. Tokie tad buvo levitų sūnūs pagal jų kiltis.</verse>
				<verse number="31">Lygiai taip pat, kaip jų giminės, Aarono palikuonys ir šie kilčių vadai, vyresni ir jaunesni, metė burtus akivaizdoje karaliaus Dovydo, Cadoko, Ahimelecho ir kunigų bei levitų kilčių galvų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Dovydas ir kariuomenės pareigūnai padalijo tarnybai ir Asafo, Hemano bei Jedutūno palikuonis, kad pranašautų, lydimi lyrų, arfų ir cimbolų. Štai sąrašas vyrų, atliekančių šią užduotį pagal savo tarnybą.</verse>
				<verse number="2">Iš Asafo sūnų: Zakūras, Juozapas, Netanija ir Asarela; Asafo sūnūs, Asafo vadovaujami, pranašavo karaliaus įsakymu.</verse>
				<verse number="3">Iš Jedutūno – Jedutūno sūnūs: Gedalijas, Ceris, Izaijas, Šimis, Hašabijas ir Matitijas, iš viso šeši; jie, vadovaujami savo tėvo Jedutūno, pranašavo lydimi lyrų, dėkodami ir šlovindami VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="4">Iš Hemano – Hemano sūnūs: Bukijas, Matanijas, Uzielis, Šebuelis, Jerimotas, Hananija, Hananis, Eliata, Gidaltis, Romamti Ezeras, Jošbekaša, Malotis, Hotyras ir Mahazijotas.</verse>
				<verse number="5">Visi jie buvo karaliaus regėtojo Hemano sūnūs, pagal Dievo pažadą jam išaukštinti, nes Dievas buvo davęs Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="6">Visi jie, tėvo vadovaujami, kartu su Asafu, Jedutūnu ir Hemanu giedojo VIEŠPATIES Namuose, palydint cimbolams, arfoms ir lyroms, Dievo Namų tarnyboje.</verse>
				<verse number="7">Iš viso su jų broliais, parengtais giedoti VIEŠPAČIUI, visų įgudusių giesmininkų buvo du šimtai aštuoniasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="8">Dėl tarnybos pamainų, jauniems ir senesniems, įgudusiems giesmininkams ir mokiniams, buvo mesti burtai.</verse>
				<verse number="9">Pirmas burtų metimas teko Asafo Juozapui, antras – Gedalijui, jam ir jo broliams bei sūnums, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="10">trečias – Zakūrui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="11">ketvirtas – Icriui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="12">penktas – Netanijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="13">šeštas – Bukijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="14">septintas – Jesarelai, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="15">aštuntas – Izaijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="16">devintas – Matanijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="17">dešimtas – Šimiui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="18">vienuoliktas – Azareliui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="19">dvyliktas – Hašabijai, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="20">tryliktas – Šubaeliui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="21">keturioliktas – Matitijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="22">penkioliktas – Jeremotui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="23">šešioliktas – Hananijui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="24">septynioliktas – Jošbekašai, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="25">aštuonioliktas – Hananiui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="26">devynioliktas – Maločiui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="27">dvidešimtas – Eliatai, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="28">dvidešimt pirmas – Hotyrui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="29">dvidešimt antras – Gidalčiui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="30">dvidešimt trečias – Mahazijotui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai,</verse>
				<verse number="31">dvidešimt ketvirtas – Romamti Ezerui, jo sūnums ir broliams, iš viso dvylikai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Vartininkų tarnybos skyriai. Iš korachų žmonių buvo Koracho palikuonis Mešelemijas, vienas iš Asafo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Mešelemijo sūnūs: pirmagimis – Zacharijas, antras – Jediaelis, trečias – Zebadijas, ketvirtas – Jatnielis,</verse>
				<verse number="3">penktas – Elamas, šeštas – Jehananas, septintas – Eljehoenajas.</verse>
				<verse number="4">Obed Edomo sūnūs: pirmagimis – Šemaja, antras – Jehozabadas, trečias – Joachas, ketvirtas – Sacharas, penktas – Netanelis,</verse>
				<verse number="5">šeštas – Amielis, septintas – Isacharas, aštuntas – Peuletajas, nes VIEŠPATS jį laimino;</verse>
				<verse number="6">ir jo sūnui Šemajai gimė sūnūs, kurie valdė savo kiltis, nes jie buvo galiūnai.</verse>
				<verse number="7">Šemajos sūnūs: Otnis, Refaelis, Jobedas ir Elzabadas, o šio broliai Elihuvas ir Semachijas buvo stiprūs vyrai.</verse>
				<verse number="8">Visi šie Obed Edomo sūnūs su jų sūnumis ir broliais buvo pajėgūs vyrai, parengti tarnybai; iš viso šešiasdešimt du iš Obed Edomo.</verse>
				<verse number="9">Mešelemijas turėjo sūnų ir brolių – aštuoniolika pajėgių vyrų.</verse>
				<verse number="10">Hosos, vieno iš Merario palikuonių, sūnūs: Šimris – vadas (nors nebuvo pirmagimis, tėvas pastatė jį galva),</verse>
				<verse number="11">antras – Hilkijas, trečias – Tebalijas, ketvirtas – Zacharijas. Iš viso Hosos sūnų ir brolių buvo trylika.</verse>
				<verse number="12">Vartininkų skyriai, suskirstyti pagal jų vadus, turėjo pareigą, kaip ir jų broliai, pamainomis tarnauti VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="13">Burtai buvo mesti kiekvieniems vartams taip pat, nepaisant ar kiltis maža, ar didelė.</verse>
				<verse number="14">Burtais rytiniai vartai teko Šelemijui. Tada jie metė burtus jo sūnui Zacharijui, gudriam patarėjui; ir jam pagal burtus teko šiauriniai vartai,</verse>
				<verse number="15">Obed Edomui – pietiniai vartai, o jo sūnums buvo paskirtas sandėlis;</verse>
				<verse number="16">Šupimui ir Hosai – vakariniai vartai su Šalecheto vartais ant atšlaitės kelio. Kiekvienoje sargyboje tarnavo:</verse>
				<verse number="17">prie rytinių – šeši levitai kasdien, prie šiaurinių – keturi kasdien, prie pietinių – keturi kasdien, prie sandėlio – po du;</verse>
				<verse number="18">parbarui vakaruose buvo keturi prie kelio ir du prie pat parbaro.</verse>
				<verse number="19">Tokie buvo vartininkų skyriai iš korachų ir Merario palikuonių.</verse>
				<verse number="20">Ahijas iš levitų prižiūrėjo Dievo Namų iždus ir įžado aukų iždus.</verse>
				<verse number="21">Ladano sūnūs – Ladanui priklausantys geršonai, Ladano Geršono kilčių galvos – buvo jehielitai.</verse>
				<verse number="22">Jehielio sūnūs Zetamas ir jo brolis Joelis tvarkė VIEŠPATIES Namų iždus.</verse>
				<verse number="23">Iš Amramo, iccharų, hebronų ir uzielitų</verse>
				<verse number="24">Mozės sūnaus Geršomo sūnus Šebuelis buvo vyriausiasis iždų valdytojas.</verse>
				<verse number="25">Jo broliai: iš Eliezero – jo sūnus Rehabijas, šio sūnus Izaijas, šio sūnus Jehoramas, šio sūnus Zichris, šio sūnus Šelomitas.</verse>
				<verse number="26">Šis Šelomitas ir jo broliai valdė visus iždus įžado aukų, kurias buvo atnašavę karalius Dovydas, kilčių vadai, tūkstantininkai bei šimtininkai ir kiti kariuomenės pareigūnai.</verse>
				<verse number="27">Iš grobio, paimto karuose, jie buvo skyrę atnašų VIEŠPATIES Namams išlaikyti.</verse>
				<verse number="28">Taip pat ir visa, ką buvo atnašavęs regėtojas Samuelis, Kišo sūnus Saulius, Nero sūnus Abneras ir Cerujos sūnus Joabas, – visos jų skirtos atnašos buvo Šelomito ir jo brolių prižiūrimos.</verse>
				<verse number="29">Iš iccharų Kenanijas ir jo sūnūs buvo paskirti Izraeliui apskaitininkų ir teisėjų pareigoms, nesusijusioms su Šventykla.</verse>
				<verse number="30">Iš hebronų Hašabijas ir jo broliai – tūkstantis septyni šimtai sumanių vyrų – prižiūrėjo Izraelį vakariniame Jordano pakraštyje visais VIEŠPATIES ir karaliaus tarnybos reikalais.</verse>
				<verse number="31">Hebrono kiltyje Jerija buvo hebronų galva. Keturiasdešimtais karaliaus Dovydo valdymo metais buvo atliktas kilmės bei kilčių tyrinėjimas ir rasta tarp jų įžymių pareigūnų Gileado Jazere.</verse>
				<verse number="32">Jį ir jo brolius – du tūkstančius septynis šimtus sumanių vyrų, kilčių galvas – karalius Dovydas paskyrė rubenų bei gadų ir pusės Manaso giminės žmonėms valdyti ir tvarkyti viską, kas siejasi su Dievo ir karaliaus reikalais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Štai skaičius Izraelio žmonių – kilčių galvų, tūkstantininkų ir šimtininkų bei kitų apskaitininkų, buvusių karaliaus tarnyboje ryšiams su būriais, budinčiais mėnesio pamainomis per visus metų mėnesius. Kiekviename būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="2">Zabdielio sūnus Jašobamas vadovavo pirmajam būriui pirmą mėnesį; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="3">Jis buvo Pereco palikuonis ir galva visų kariuomenės pareigūnų pirmą mėnesį.</verse>
				<verse number="4">Dodajas Ahoachas vadovavo antro mėnesio būriui; Miklotas buvo vyriausias jo būrio pareigūnas. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="5">Trečias vadas trečią mėnesį buvo kunigo Jehojados sūnus Benaja kaip galva; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="6">Tai tas Benaja, kuris buvo trisdešimtuko galiūnas ir vadovavo trisdešimtukui; jo sūnus Amizabadas vadovavo jo būriui.</verse>
				<verse number="7">Joabo brolis Asaelis buvo ketvirtas ketvirtą mėnesį, o po jo – jo sūnus Zebadija; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="8">Penktas vadas penktą mėnesį buvo Šamhutas Izrachas; jo būryje buvo dvidešimt penki tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Šeštas šeštą mėnesį buvo Ira Tekojietis; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="10">Septintas septintą mėnesį buvo Helecas Pelojietis iš Efraimo giminės; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="11">Aštuntas aštuntą mėnesį buvo Sibechajas Hušietis iš zerachų; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="12">Devintas devintą mėnesį buvo Abiezeras Anatotietis, benjaminas; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="13">Dešimtas dešimtą mėnesį buvo Mahrajas Netofietis iš zerachų; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="14">Vienuoliktas vienuoliktą mėnesį buvo Benaja Piratonietis, iš Efraimo giminės; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="15">Dvyliktas dvyliktą mėnesį buvo Heldajas Netofietis iš Otnielio kilties; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.</verse>
				<verse number="16">Izraelio giminėms vadovavo: rubenų vyriausias vadas Zichrio sūnus Eliezeras, simeonų – Maakos sūnus Šefatijas,</verse>
				<verse number="17">Levio – Kemuelio sūnus Hašabija, Aarono – Cadokas,</verse>
				<verse number="18">Judo – Elihuvas, vienas iš Dovydo brolių, Isacharo – Mykolo sūnus Omris,</verse>
				<verse number="19">Zabulono – Abdijo sūnus Išmajas, Naftalio – Azrielio sūnus Jerimotas,</verse>
				<verse number="20">Efraimo giminės žmonių – Azazijo sūnus Ozėjas, pusės Manaso giminės – Pedajo sūnus Joelis,</verse>
				<verse number="21">pusės Manaso giminės Gileade – Zacharijo sūnus Idojas, Benjamino – Abnero sūnus Jaasielis,</verse>
				<verse number="22">Dano – Jerohamo sūnus Azarelis. Tokie tat buvo Izraelio giminių vadai.</verse>
				<verse number="23">Dovydas neskaičiavo tų, kurie buvo dvidešimtmečiai ar jaunesni, nes VIEŠPATS buvo pažadėjęs padaryti Izraelį tokį gausų, kaip dangaus žvaigždes.</verse>
				<verse number="24">Cerujos sūnus Joabas buvo pradėjęs juos skaičiuoti, bet nebaigė. Tačiau rūstybė ištiko Izraelį už tai, ir skaičius nebuvo įtrauktas į karaliaus Dovydo metraščius.</verse>
				<verse number="25">Karališkuosius iždus prižiūrėjo Adielio sūnus Azmavetas. Miestų, kaimų ir tvirtovių iždus krašte prižiūrėjo Uzijo sūnus Jehonatanas.</verse>
				<verse number="26">Laukų darbus ir žemdirbius prižiūrėjo Kelubo sūnus Ezris.</verse>
				<verse number="27">Vynuogynus prižiūrėjo Šimis Ramietis, o vynuogynų gaminius vyno rūsiuose tvarkė Zabdis Šefamietis.</verse>
				<verse number="28">Alyvmedžius ir sikomorų medžius Šefeloje prižiūrėjo Baal Hananas Gederietis. Aliejaus sandėlius tvarkė Joašas.</verse>
				<verse number="29">Galvijų bandomis, kurios ganėsi Šarono lygumoje, rūpinosi Šitrajas Šaronietis, o galvijų bandomis, kurios ganėsi slėniuose, rūpinosi Adlajo sūnus Šafatas.</verse>
				<verse number="30">Kupranugarius prižiūrėjo Obilas Izmaelitas; asiles prižiūrėjo Jechdijas Meronotietis. Avių kaimenėmis rūpinosi Jazizas Hagaras.</verse>
				<verse number="31">Visi jie buvo karaliaus Dovydo nuosavybės prižiūrėtojai.</verse>
				<verse number="32">Dovydo dėdė Jehonatanas, išmintingas žmogus ir raštininkas, buvo patarėjas. Hachmonio sūnus Jahielis auklėjo Dovydo sūnus.</verse>
				<verse number="33">Ahitofelis buvo karaliaus patarėjas, o Hušajas Archas – karaliaus bičiulis.</verse>
				<verse number="34">Po Ahitofelio atėjo Benajo sūnus Jehojada ir Abjataras. Joabas buvo Dovydo kariuomenės vadas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Dovydas pašaukė sueiti į Jeruzalę visus Izraelio pareigūnus – giminių galvas, vadus būrių, buvusių karaliaus tarnyboje, tūkstantininkus ir šimtininkus, visus karaliaus nuosavybės bei galvijų prižiūrėtojus ir savo sūnus – drauge su dvariškiais, galiūnais ir visais turtingais vyrais.</verse>
				<verse number="2">Karalius atsistojo ir tarė: „Mano broliai, mano tauta, klausykitės manęs! Aš buvau sumanęs pastatyti poilsio Namus VIEŠPATIES Sandoros Skryniai, mūsų Dievui pakojį.</verse>
				<verse number="3">Bet Dievas tarė man: ‘Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir išliejai kraujo’.</verse>
				<verse number="4">Tačiau VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išsirinko mane iš visų mano protėvių namų būti Izraelio karaliumi amžinai. Juk jis išsirinko Judą valdovu, iš Judo namų – mano tėvo namus, o iš mano tėvo sūnų jis rado malonumą padaryti mane viso Izraelio karaliumi.</verse>
				<verse number="5">O iš visų mano sūnų – nes VIEŠPATS man davė daug sūnų – jis išsirinko mano sūnų Saliamoną sėdėti VIEŠPATIES karalystės Izraelio soste.</verse>
				<verse number="6">Be to, jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi, o aš būsiu jam tėvas.</verse>
				<verse number="7">Aš padarysiu jo karalystę amžiną, jei jis ir toliau taip ryžtingai laikysis mano įstatymų ir įsakų, kaip dabar daro.</verse>
				<verse number="8">Tad dabar viso Izraelio, Dievo bendrijos, akivaizdoje ir mūsų Dievui girdint aš jus skatinu laikytis ir atsiduoti visiems VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, idant valdytumėte šį gerą kraštą ir paliktumėte jį kaip amžiną paveldą savo vaikams.</verse>
				<verse number="9">O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi ir visa gyvastimi, nes VIEŠPATS tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį. Jeigu ieškosi jo, jis leis tau save surasti, bet jeigu paliksi jį, jis atmes tave amžinai.</verse>
				<verse number="10">Tad būk atidus, nes VIEŠPATS išsirinko tave pastatyti šventovės Namus. Būk ryžtingas ir imkis darbo!’“</verse>
				<verse number="11">Tada Dovydas įteikė savo sūnui Saliamonui brėžinį Šventyklos prieangio, sandėlių ir iždų, aukštutinių kambarių bei vidaus kambarių ir kambario malonės sostui,</verse>
				<verse number="12">taip pat brėžinį viso, ką jis sumanė per [Dievo] dvasią, VIEŠPATIES Namų kiemams, visiems Dievo Namus supantiems kambariams bei sandėliams ir įžado aukų sandėliams,</verse>
				<verse number="13">kunigų bei levitų padaloms, visiems VIEŠPATIES Namų tarnybos darbams ir visiems VIEŠPATIES Namų tarnybos reikmenims.</verse>
				<verse number="14">Jis nurodė svorį aukso visų apeigų visiems aukso reikmenims, svorį sidabro visų apeigų visiems sidabro reikmenims,</verse>
				<verse number="15">taip pat ir svorį aukso žvakidėms bei jų žibintams, svorį aukso kiekvienai žvakidei ir jos žibintams, svorį sidabro žvakidei ir jos žibintams pagal kiekvienos žvakidės paskirtį.</verse>
				<verse number="16">Jis nurodė svorį aukso kiekvienam padėtinės duonos eilių stalui ir sidabro – sidabro stalams,</verse>
				<verse number="17">ir gryno aukso, naudotino šakutėms, dubenims bei ąsočiams, ir svorį aukso kiekvienam aukso dubeniui bei sidabro – kiekvienam sidabro dubeniui,</verse>
				<verse number="18">ir svorį gryniausio aukso, naudotino smilkalų aukurui bei pavyzdžiui vežimo su kerubais, išskleistais sparnais dengiančiais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią.</verse>
				<verse number="19">Jis buvo tiksliai užrašęs brėžinio nurodymus, nes jį vedė VIEŠPATIES ranka.</verse>
				<verse number="20">Dovydas dar kalbėjo savo sūnui Saliamonui: „Būk stiprus ir ryžtingas! Imkis darbo! Nebijok ir nenusimink, nes VIEŠPATS Dievas, mano Dievas, su tavimi. Jis neatmes ir nepaliks tavęs, kol nebus užbaigti visi darbai VIEŠPATIES Namų tarnybai.</verse>
				<verse number="21">Štai kunigų ir levitų padalos, parengtos visai Dievo Namų tarnybai. Visuose darbuose su tavimi bus norintys padėti vyrai, turintys išminties ir įgūdžių visokioms užduotims. Taip pat ir pareigūnai, ir visi žmonės darys visa, ką tu įsakysi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Karalius Dovydas kalbėjo visai sueigai: „Mano sūnus Saliamonas, kurį vieną Dievas išsirinko, yra jaunas ir be patirties, o užduotis didelė. Juk šventykla ne žmogui, o VIEŠPAČIUI Dievui.</verse>
				<verse number="2">Užtat aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau, aukso daiktams aukso, sidabro daiktams sidabro, vario daiktams vario, geležies daiktams geležies, medžio daiktams medžio, onikso akmens ir akmens inkrustavimui, rubinų ir įvairiaspalvių akmenų, visokių brangakmenių ir gausybę marmuro.</verse>
				<verse number="3">O dabar, gėrėdamasis savo Dievo Namais, be viso, ką esu atidėjęs šventiesiems Namams, atiduodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas:</verse>
				<verse number="4">tris tūkstančius aukso – Ofyro aukso – talentų ir septynis tūkstančius gryniausio sidabro talentų Namų sienoms aptraukti</verse>
				<verse number="5">ir visiems meistrų darbams atlikti, aukso daiktams iš aukso ir sidabro daiktams iš sidabro. Kas dar, atsiduodamas VIEŠPAČIUI, šiandien su noru aukos?“</verse>
				<verse number="6">Tada kilčių vadai, giminių vadai, tūkstantininkai bei šimtininkai ir visi karaliaus darbų prižiūrėtojai įteikė savo geros valios atnašas,</verse>
				<verse number="7">duodami Dievo Namų tarnybai penkis tūkstančius aukso talentų ir dešimt tūkstančių aukso darikų, dešimt tūkstančių sidabro talentų, aštuoniolika tūkstančių vario talentų ir šimtą tūkstančių geležies talentų.</verse>
				<verse number="8">Kas tik turėjo brangakmenių, per Jehielio Geršono rankas atidavė juos VIEŠPATIES Namų iždui.</verse>
				<verse number="9">Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis, nes atnašavo iš visos širdies. Ir karalius Dovydas tuo labai džiaugėsi.</verse>
				<verse number="10">Tada Dovydas pašlovino VIEŠPATĮ visos bendrijos akivaizdoje. Dovydas tarė: „Būk pašlovintas, VIEŠPATIE, Izraelio, mūsų tėvo, Dieve, nuo amžių per amžius!</verse>
				<verse number="11">O VIEŠPATIE, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O VIEŠPATIE, tau priklauso karalystė, tu esi iškilęs kaip galva virš visko.</verse>
				<verse number="12">Tu daliji turtus ir garbę, tu visa valdai. Tavo rankoje jėga ir galybė, tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti.</verse>
				<verse number="13">Už tai, mūsų Dieve, mes tau dėkojame ir šloviname tavo garbingą vardą.</verse>
				<verse number="14">Bet kas aš ir kas mano tauta, kad mes galime daryti šią geros valios atnašą? Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę.</verse>
				<verse number="15">Juk tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje – tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIE, mūsų Dieve, visa ši gausybė, kurią atidėjome statyti tavo Namams, tavo šventajam vardui, yra iš tavo rankos ir tau priklauso.</verse>
				<verse number="17">Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATIE, mūsų protėvių Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, palaikyk tokį jausmą ir tokias mintis savo tautos žmonių širdyse amžinai ir kreipk į save jų širdis.</verse>
				<verse number="19">Suteik mano sūnui Saliamonui ištikimą širdį, kad laikytųsi tavo įsakymų, pamokymų ir įsakų, kad visus juos vykdytų, kad pastatytų šventyklą, kuriai atidėjau medžiagas“.</verse>
				<verse number="20">Tada Dovydas kreipėsi į visą bendriją: „Šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą!“ Ir visa bendrija pašlovino VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, nulenkdama galvas ir parpuldama kniūbsčia prieš VIEŠPATĮ ir karalių.</verse>
				<verse number="21">Kitą dieną jie atnašavo aukas ir deginamąsias atnašas VIEŠPAČIUI: tūkstantį jaučių, tūkstantį avinų ir tūkstantį ėriukų kartu su liejamosiomis atnašomis ir gausybe aukų visam Izraeliui. Tą dieną buvo valgoma ir geriama VIEŠPATIES akivaizdoje su dideliu džiaugsmu.</verse>
				<verse number="22">Jie antrą kartą paskelbė Dovydo sūnų Saliamoną karaliumi, patepdami jį VIEŠPATIES akivaizdoje valdovu, o Cadoką – kunigu.</verse>
				<verse number="23">Tada Saliamonas atsisėdo į VIEŠPATIES sostą ir tapo karaliumi vietoj savo tėvo Dovydo. Jam sekėsi, ir jam pakluso visas Izraelis.</verse>
				<verse number="24">Visi vadai ir galiūnai, taip pat visi kiti karaliaus Dovydo sūnūs, pareikšdami ištikimybę, padavė ranką karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS didžiai išaukštino Saliamoną viso Izraelio akyse ir suteikė jam tokią karališką garbę, kokios prieš jį nė vienas Izraelio karalius nebuvo turėjęs.</verse>
				<verse number="26">Tad taip Jesės sūnus Dovydas valdė visą Izraelį.</verse>
				<verse number="27">Jis buvo Izraelio karalius keturiasdešimt metų: septynerius metus karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus – Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="28">Jis numirė žiloje senatvėje, turtingas ir garbingas, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Saliamonas.</verse>
				<verse number="29">Karaliaus Dovydo darbai nuo pirmo iki paskutinio yra aprašyti regėtojo Samuelio metraščiuose, pranašo Natano metraščiuose ir regėtojo Gado metraščiuose</verse>
				<verse number="30">kartu su pasakojimais apie visą jo karaliavimą bei žygdarbius ir įvykius, kuriuos patyrė ir jis, ir Izraelis, ir visos kitos žemės karalystės.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="14">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Dovydo sūnus Saliamonas įsitvirtino savo karalystėje. VIEŠPATS, jo Dievas, buvo su juo ir darė jį vis iškilesnį.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas sušaukė visą Izraelį – tūkstantininkus ir šimtininkus, teisėjus ir visus viso Izraelio vadus bei kilčių galvas.</verse>
				<verse number="3">Tada Saliamonas, lydimas visos su juo buvusios bendrijos, nuėjo į Gibeono aukštumų alką, nes ten buvo Dievo Susitikimo Palapinė, kurią VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo padaręs dykumoje.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievo Skrynią Dovydas buvo pargabenęs iš Kirjat Jearimų į vietą, kurią Dovydas buvo parengęs; jis buvo pastatęs jai palapinę Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Be to, ten, VIEŠPATIES Padangtės priekyje, buvo ir vario aukuras, kurį buvo padaręs Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis. Ten Saliamonas ir bendrija teiravosi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="6">Saliamonas palypėjo VIEŠPATIES akivaizdoje prie vario aukuro, stovėjusio prie Susitikimo Palapinės, ir atnašavo ant jo tūkstantį deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="7">Tą naktį Dievas pasirodė Saliamonui ir tarė: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“.</verse>
				<verse number="8">Saliamonas tarė Dievui: „Tu parodei didelę ir ištikimą meilę mano tėvui Dovydui ir padarei mane karaliumi vietoj jo.</verse>
				<verse number="9">Dabar, VIEŠPATIE Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas mano tėvui Dovydui, nes esi paskyręs mane karaliumi tautos, kuri tokia gausi, kaip dulkės žemėje.</verse>
				<verse number="10">Tad suteik man išminties ir žinojimo, kaip vesti šią tautą, antraip kas gi pajėgs valdyti šią didelę tavo tautą?“</verse>
				<verse number="11">Dievas atsakė Saliamonui: „Kadangi tai tavo širdyje, ir tu neprašei nuosavybės, turtų, garbės ar savo priešų gyvasties ir net ilgo gyvenimo, bet prašei išminties ir žinojimo, kad pajėgtum valdyti mano tautą, kurios karaliumi tave esu pastatęs,</verse>
				<verse number="12">duodu tau išminties ir žinojimo. Duosiu tau taip pat ir turtų, ir nuosavybės, ir garbės tiek, kiek nė vienas pirma tavęs buvusių karalių nėra turėjęs ir nė vienas po tavęs neturės“.</verse>
				<verse number="13">Iš aukštumų alko Gibeone, iš Susitikimo Palapinės, Saliamonas grįžo į Jeruzalę ir valdė Izraelį.</verse>
				<verse number="14">Jis sutelkė kovos vežimų bei raitelių; jis turėjo keturiolika tūkstančių kovos vežimų ir dvidešimt keturis tūkstančius arklių, kuriuos išdėstė kovos vežimų miestuose ir prie karaliaus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Karalius padarė sidabrą ir auksą tokius įprastus Jeruzalėje, kaip akmenys, ir kedrų taip apsčiai, kaip sikomoro medžių Šefeloje.</verse>
				<verse number="16">Saliamono arkliai buvo įvežami iš Egipto ir Kevės. Iš Kevės karaliaus pirkliai juos pirkdavo rinkos kaina.</verse>
				<verse number="17">Kovos vežimas, įvežtas iš Egipto, kainuodavo šešis šimtus sidabro šekelių, o arklys – šimtą penkiasdešimt. Juos savo ruožtu jie pristatydavo visiems hetitų karaliams ir visiems Aramo karaliams.</verse>
				<verse number="18">Tada Saliamonas nutarė statyti VIEŠPATIES vardui Namus ir sau karaliaus rūmus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Saliamonas pašaukė septyniasdešimt tūkstančių vyrų nešti akmenų ir aštuoniasdešimt tūkstančių vyrų skaldyti akmenų kalnuose drauge su trim tūkstančiais šešiais šimtais prižiūrėtojų.</verse>
				<verse number="2">Be to, jis davė žinią Tyro karaliui Hiramui: „Kadaise tu padėjai mano tėvui Dovydui ir siuntei jam kedro rąstų, kad pasistatytų sau rūmus gyventi.</verse>
				<verse number="3">Štai aš ketinu statyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui. Aš jam pašvęsiu juos kvepiančių smilkalų atnašavimui jo akivaizdoje, nuolatinei padėtinės duonos eilių atnašai, deginamosioms ryto ir vakaro aukoms šabo, jaunaties ir nustatytų VIEŠPATIES, mūsų Dievo, iškilmių dienomis, kaip Izraelis yra amžinai įpareigotas.</verse>
				<verse number="4">Namai, kuriuos noriu pastatyti, bus didingi, nes mūsų Dievas didingesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="5">Bet kas iš tikrųjų gali pastatyti jam Namus? Juk nei dangus, nei dangaus aukštybės negali jo apimti! Kas gi aš, kad galėčiau pastatyti jam Namus, nebent kaip vietą smilkalams atnašauti jo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="6">Tad atsiųsk man išmintingą vyrą, įgudusį apdoroti auksą, sidabrą, varį bei geležį ir violetinę, tamsiai raudonos bei mėlynos spalvos medžiagą, mokantį raižyti, kad dirbtų su amatininkais, kuriuos parūpino mano tėvas Dovydas čia, Judo karalystėje, ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="7">Atsiųsk taip pat kedro, kipariso ir algumo medžio sienojų iš Libano, nes žinau, kad tavo tarnai įgudę kirsti medžius Libane. Mano tarnai padės tavo tarnams</verse>
				<verse number="8">parūpinti daugybę rąstų, nes Namai, kuriuos noriu statyti, bus didingi ir nuostabūs.</verse>
				<verse number="9">Aš parūpinsiu tavo tarnams, miško kirtėjams, kertantiems medžius, dvidešimt tūkstančių korų grūstų kviečių, dvidešimt tūkstančių korų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus“.</verse>
				<verse number="10">Tyro karalius Hiramas nusiuntė Saliamonui tokį rašytą žodį: „Kadangi VIEŠPATS myli savo tautą, jis pastatė tave jų karaliumi“.</verse>
				<verse number="11">Hiramas tęsė: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris padarė dangų ir žemę, kuris davė karaliui Dovydui išmintingą sūnų, apdovanotą įžvalgiu protu bei supratimu, kaip statyti Namus VIEŠPAČIUI ir karaliaus rūmus sau.</verse>
				<verse number="12">Tad siunčiu savo meistrą Hiram Abį, įgudusį ir protingą vyrą,</verse>
				<verse number="13">sūnų vienos Dano giminės dukterų; jo tėvas buvo tyrietis. Jis įgudęs apdoroti ir auksą, sidabrą, varį, geležį, akmenį bei medį, ir violetinės, mėlynos ir tamsiai raudonos spalvos siūlus bei ploną drobę, ir raižyti bei sumanyti visa, kas tik bus iš jo reikalaujama, su tavo amatininkais bei mano viešpaties, tavo tėvo Dovydo, amatininkais.</verse>
				<verse number="14">Dabar tesiunčia mano viešpats savo tarnams kviečių, miežių, vyno ir aliejaus, kurių yra pažadėjęs.</verse>
				<verse number="15">Mes nukirsime Libane tiek medžių, kiek tau reikia, ir atplukdysime kaip sielius per jūrą į Jafą. Į Jeruzalę juos nugabensi tu“.</verse>
				<verse number="16">Tada Saliamonas padarė visų Izraelio krašte gyvenusių svetimtaučių surašymą, panašų į surašymą, kurį buvo daręs jo tėvas Dovydas, ir buvo rasta jų šimtas penkiasdešimt tūkstančių šeši šimtai.</verse>
				<verse number="17">Iš jų septyniasdešimt tūkstančių buvo paskirti nešikais, aštuoniasdešimt tūkstančių – akmenskaldžiais kalnuose, o trys tūkstančiai – prižiūrėtojais, kad žmonės dirbtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tada Saliamonas pradėjo statyti Namus VIEŠPAČIUI Jeruzalėje ant Morijos kalno, kur VIEŠPATS buvo pasirodęs jo tėvui Dovydui, toje vietoje, kurią buvo nurodęs Dovydas, Ornano Jebusiečio klojime.</verse>
				<verse number="2">Jis pradėjo statyti savo karaliavimo ketvirtų metų antro mėnesio antrą dieną.</verse>
				<verse number="3">Štai Saliamono nustatyti Dievo Namų matmenys: šešiasdešimt senovinio mato uolekčių ilgio ir dvidešimt uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="4">Prieangis priešais Namų navą buvo dvidešimt uolekčių ilgio ir Namų pločio, aukštis – šimtas dvidešimt uolekčių. Jo vidus buvo paauksuotas grynu auksu.</verse>
				<verse number="5">Didžiąją navą Saliamonas apmušė kipariso medžiu, aptraukė grynu auksu ir išraižė palmių bei vainikų.</verse>
				<verse number="6">Jis nusagstė pastatą brangakmenių įtvarais. Auksas buvo iš Parvaimų.</verse>
				<verse number="7">Auksu jis apmušė Namus – sijas, slenksčius, sienas ir duris; ant sienų išraižė kerubus.</verse>
				<verse number="8">Jis padarė šventų šventąją; jos ilgis buvo lygus Namų pločiui – dvidešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt uolekčių; apmušė ją šešiais šimtais talentų gryno aukso.</verse>
				<verse number="9">Vinių svoris buvo penkiasdešimt aukso šekelių. Panašiai jis apmušė auksu viršutinius kambarius.</verse>
				<verse number="10">Šventų šventojoje jis padarė du drožtus kerubus ir paauksavo.</verse>
				<verse number="11">Išskleisti kerubų sparnai buvo dvidešimt uolekčių: vienas sparnas, liečiantis vieną Namų sieną, penkių uolekčių ilgio, ir kitas sparnas, liečiantis kito kerubo sparną, penkių uolekčių ilgio;</verse>
				<verse number="12">vienas sparnas kito kerubo, liečiantis kitą Namų sieną, penkių uolekčių ilgio, ir kitas sparnas, liečiantis pirmojo kerubo sparną, penkių uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="13">Taigi sparnai šių kerubų buvo išskleisti dvidešimt uolekčių; kerubai stovėjo ant kojų, atsigręžę į navą.</verse>
				<verse number="14">Saliamonas pagamino užuolaidą iš mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlų ir plonos drobės su joje išsiuvinėtais kerubais.</verse>
				<verse number="15">Priešais Namus jis padarė du trisdešimt penkių uolekčių stulpus; antgaliai jų viršūnėje buvo penkių uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Jis padirbo vėrinio išvaizdos vainikų ir uždėjo ant stulpų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo juos ant vainikų.</verse>
				<verse number="17">Stulpus pastatė priešais šventovę priekyje: vieną – dešinėje, o kitą – kairėje. Dešinysis buvo pavadintas Jachinu, o kairysis – Boazu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jis padarė vario aukurą dvidešimt uolekčių ilgio, dvidešimt uolekčių pločio ir dešimt uolekčių aukščio.</verse>
				<verse number="2">Jis nuliedino jūrą. Ji buvo apskrita, dešimt uolekčių nuo vieno krašto ligi kito, penkių uolekčių aukščio, o jos apskritimo ilgis buvo trisdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="3">Po ja buvo jaučių atvaizdai, dešimt uolekčių dydžio, supantys jūrą; jaučių, nuliedintų tuo pačiu liejimu, buvo dvi eilės.</verse>
				<verse number="4">Jūra stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys – į vakarus, trys – į pietus ir trys – į rytus. Ant jų buvo pastatyta jūra; jaučių užpakaliai buvo nugręžti į vidaus pusę.</verse>
				<verse number="5">Jos sienelių storis buvo delno platumo, o briauna padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedo vainiklapiai; jos talpa buvo du tūkstančiai batų.</verse>
				<verse number="6">Jis padarė dešimt praustuvų plovimui; penkis pastatė dešiniame šone ir penkis – kairiame. Juose buvo skalaujamos deginamosioms aukoms skirtos atnašų dalys, o jūra buvo skirta kunigams apsiplauti.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė dešimt žvakidžių iš aukso, kaip įsakyta, ir pastatė jas navoje: penkias – dešiniame šone ir penkias – kairiame.</verse>
				<verse number="8">Jis padarė dešimt stalų ir pastatė juos navoje, penkis – dešiniame šone ir penkis – kairiame. Jis padarė šimtą aukso dubenų šlakstymui.</verse>
				<verse number="9">Jis pastatė kunigų kiemą, didįjį kiemą ir padarė duris didžiajam kiemui; duris aptraukė variu.</verse>
				<verse number="10">Jūrą pastatė dešiniame šone, prie pietrytinio Namų kampo.</verse>
				<verse number="11">Hiramas taip pat padarė puodų, bertuvių bei dubenų. Taip Hiramas užbaigė darbą, kurį turėjo atlikti karaliui Saliamonui VIEŠPATIES Namuose:</verse>
				<verse number="12">du stulpus, du užraitus ir du antgalius stulpų viršūnėms; du vainikus apdengti dviem antgalių užraitams ant stulpų viršūnių;</verse>
				<verse number="13">keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem vainikams, po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienam vainikui, dviem antgalių užraitams apdengti ant stulpų viršūnių.</verse>
				<verse number="14">Jis padarė pastovus, praustuvus ant pastovų,</verse>
				<verse number="15">jūrą ir dvylika jaučių po ja.</verse>
				<verse number="16">Puodai, bertuvės, šakės ir visi reikmenys, Hiram Abio padaryti karaliui Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario.</verse>
				<verse number="17">Karalius nuliedino juos molinėje žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Ceredos.</verse>
				<verse number="18">Saliamonas padarė šių reikmenų tiek daug, kad vario svorio nebuvo galima nustatyti.</verse>
				<verse number="19">Saliamonas padarė visus Dievo Namuose buvusius reikmenis: aukso aukurą, padėtinės duonos stalus,</verse>
				<verse number="20">žvakides ir žibintus iš gryno aukso, kad degtų, kaip įsakyta, prieš vidinę šventyklą,</verse>
				<verse number="21">vainiklapius, žibintus bei reples iš gryno aukso,</verse>
				<verse number="22">žnyples, šlakstymo dubenis, samčius ir keptuves iš gryno aukso.</verse>
				<verse number="23">O Namų įėjimo durys į Namų vidinę dalį – į šventų šventąją – ir Namų navos durys buvo iš aukso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taip buvo užbaigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas atnešė savo tėvo šventąsias atnašas – sidabrą, auksą, reikmenis – ir padėjo Dievo Namų ižde.</verse>
				<verse number="2">Tada Saliamonas sušaukė Izraelio seniūnus – giminių vadus ir izraelitų kilčių vadus – atnešti VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Dovydo miesto, tai yra Siono, į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Visi izraelitai suėjo pas karalių per septinto mėnesio iškilmes.</verse>
				<verse number="4">Suėjus visiems Izraelio seniūnams, levitai paėmė nešti Skrynią.</verse>
				<verse number="5">Jie nešė Skrynią, Susitikimo Palapinę ir visus Padangtėje buvusius šventuosius reikmenis; nešė juos levitai kunigai.</verse>
				<verse number="6">Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa Izraelio bendrija, susirinkusi pas jį priešais Skrynią, paaukojo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaičiuoti, nei vertės nustatyti.</verse>
				<verse number="7">Kunigai atnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą vidinėje Namų šventykloje – į šventų šventąją, po kerubų sparnais.</verse>
				<verse number="8">Kerubai buvo taip išskleidę sparnus virš vietos, skirtos Skryniai, kad kerubai uždengė iš viršaus Skrynią ir jos kartis.</verse>
				<verse number="9">Kartys kyšojo iš Skrynios, ir nuo vidinės šventyklos priekio tebuvo matyti jų galai. Iš lauko jų nebuvo matyti. Ten ji liko iki šios dienos.</verse>
				<verse number="10">Skrynioje buvo tik dvi plokštės, kurias Mozė buvo įdėjęs prie Horebo, kur VIEŠPATS sudarė Sandorą su izraelitais po jų išėjimo iš Egipto.</verse>
				<verse number="11">Kunigams išėjus iš Šventyklos – visi dalyvaujantys kunigai buvo save pašventinę, nepaisydami padalų eilės, –</verse>
				<verse number="12">visi levitai giesmininkai – Asafas, Hemanas ir Jedutūnas, jų sūnūs bei broliai, apsirengę plonos drobės apdarais, laikydami cimbolus, arfas ir lyras, stovėjo į rytus nuo aukuro su šimtu dvidešimt kunigų, pučiančių trimitus.</verse>
				<verse number="13">Trimitininkai ir giesmininkai įsitraukė sutartinai į šlovės ir padėkos giesmę VIEŠPAČIUI, didėjant trimitų, cimbolų ir kitų muzikos instrumentų garsams VIEŠPATIES šlovei, „nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“. Namai, VIEŠPATIES Namai, buvo pripildyti debesies.</verse>
				<verse number="14">Dėl šio debesies kunigai nebegalėjo išbūti ir atlikti tarnybos, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo Namus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tada Saliamonas tarė: „ VIEŠPATS nori gyventi tamsiame debesyje.</verse>
				<verse number="2">Pastačiau tau didingus Namus, amžiną buveinę tau gyventi“.</verse>
				<verse number="3">Paskui, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė ir palaimino visą Izraelio bendriją.</verse>
				<verse number="4">Jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką savo lūpomis buvo pažadėjęs mano tėvui Dovydui, tardamas:</verse>
				<verse number="5">‘Nuo tos dienos, kurią išvedžiau savo tautą iš Egipto žemės, niekada neišsirinkau tarp Izraelio giminių miesto, kuriame būtų pastatyti Namai mano vardui, nei išsirinkau žmogaus savo tautos valdovu.</verse>
				<verse number="6">Bet išsirinkau Jeruzalę, kad ten gyventų mano vardas, ir išsirinkau Dovydą būti mano tautos Izraelio karaliumi’.</verse>
				<verse number="7">Mano tėvas Dovydas širdyje geidė pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="8">Bet VIEŠPATS mano tėvui Dovydui pasakė: ‘Gerai darai, norėdamas pastatyti Namus mano vardui. Gerai darai, kad to nori.</verse>
				<verse number="9">Tačiau tu Namų nestatysi, bet tavo sūnus, gimęs tau, pastatys Namus mano vardui’.</verse>
				<verse number="10">O dabar VIEŠPATS įvykdė pažadą, kurį buvo davęs, nes aš esu savo tėvo Dovydo vietoje ir sėdžiu Izraelio soste, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.</verse>
				<verse number="11">Ten aš padėjau Skrynią, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, sudaryta su Izraelio tauta“.</verse>
				<verse number="12">Tada Saliamonas, stovėdamas prieš VIEŠPATIES aukurą visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, išskėtė rankas.</verse>
				<verse number="13">Saliamonas buvo padaręs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio vario pakylą ir pastatęs ją didžiojo kiemo viduryje. Jis stovėjo ant jos. Tada jis suklupo ant kelių visos Izraelio bendrijos akivaizdoje ir, pakėlęs rankas į dangų,</verse>
				<verse number="14">tarė: „ VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje. Tu laikaisi Sandoros ir rodai ištikimą meilę savo tarnams, kurie tavo akivaizdoje iš visos širdies elgiasi dorai.</verse>
				<verse number="15">Tu savo tarnui, mano tėvui Dovydui, įvykdei, ką buvai pažadėjęs. Iš tikrųjų, ką pažadėjai savo lūpomis, šiandien įvykdei savo ranka.</verse>
				<verse number="16">Tad dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk savo tarnui, mano tėvui Dovydui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: ‘Nestigs tau niekada mano akivaizdoje palikuonio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo vaikai bus atidūs savo keliui ir eis mano mokymo taku, kaip tu ėjai mano akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="17">Tad dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tebūna patvirtintas pažadas, kurį davei savo tarnui, mano tėvui Dovydui.</verse>
				<verse number="18">Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje su mirtingaisiais? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaipgi galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau!</verse>
				<verse number="19">Tačiau atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsdamas šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tau.</verse>
				<verse number="20">Tebūna atviros tavo akys dieną ir naktį šiems Namams – buveinei, kurioje tu apgyvendinai savo vardą, kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje.</verse>
				<verse number="21">Girdėdamas maldavimus, kai tik tavo tarnas ir tavo tauta Izraelis šioje vietoje šauksis tavęs, išklausyk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk.</verse>
				<verse number="22">Kai tik žmogus nusidės artimui ir turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose,</verse>
				<verse number="23">išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, kaltąjį pasmerkdamas bei uždėdamas jam ant galvos bausmę už jo elgesį, o teisųjį apgindamas bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.</verse>
				<verse number="24">Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes buvo tau nusidėjusi, bet sugrįžtų pas tave, išpažintų tavo vardą, siųstų maldą ir prašymą tau šiuose Namuose,</verse>
				<verse number="25">išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir parvesk juos atgal į žemę, kurią davei jiems ir jų protėviams.</verse>
				<verse number="26">Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo, bet vis dėlto jie melstųsi šioje vietoje, išpažintų tavo vardą, gręžtųsi nuo savo nuodėmės, nes tu juos vargini,</verse>
				<verse number="27">išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo Izraelio tautos, nuodėmę, pamokydamas tikrojo kelio, kuriuo jie turėtų eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį esi davęs savo tautai kaip paveldą.</verse>
				<verse number="28">Taip pat jeigu krašte kiltų badas, jei jį ištiktų maras, amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešai apgultų kurioje nors krašto gyvenvietėje, bet kokioje nelaimėje ir bet kokioje ligoje,</verse>
				<verse number="29">kad ir kokia malda, kad ir koks prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, taip pajutusio savo nelaimę ir savo skausmą, kad tiestų rankas šių Namų link,</verse>
				<verse number="30">išklausyk danguje, savo dangaus buveinėje, ir atleisk. Elkis su kiekvienu pagal jo elgesį, žinodamas, kas žmogaus širdyje, nes tik tu pažįsti visų žmonių širdis,</verse>
				<verse number="31">kad jie garbintų tave per visas gyvenimo dienas, gyvendami krašte, kurį davei jų protėviams.</verse>
				<verse number="32">Panašiai, jei svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir tvirto peties, ir melstųsi prie šių Namų,</verse>
				<verse number="33">išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau.</verse>
				<verse number="34">Kai tavo tauta eis į žygį prieš savo priešą, kad ir kokiu keliu tu juos besiųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI, atsisukę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir į Namus, kuriuos tavo vardui pastačiau,</verse>
				<verse number="35">išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.</verse>
				<verse number="36">Kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu supykęs atiduosi juos priešui, kad būtų išvesti toli ar arti į priešo kraštą,</verse>
				<verse number="37">jeigu krašte, į kurį buvo išvesti, jie paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo nelaisvės šalyje, sakydami: ‘Nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgėmės’, –</verse>
				<verse number="38">jeigu jie grįš pas tave visa širdimi ir visa gyvastimi savo nelaisvės krašte, į kurį buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į kraštą, kurį tu davei jų protėviams, į miestą, kurį esi išsirinkęs, ir į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,</verse>
				<verse number="39">išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymus, palaikyk jų reikalą ir atleisk tau nusidėjusiems savo žmonėms.</verse>
				<verse number="40">Tad dabar, mano Dieve, tavo akys tebūna atviros ir tavo ausys atidžios maldai iš šios vietos!</verse>
				<verse number="41">Tad dabar, VIEŠPATIE Dieve, pakilk ir ženk, tu ir tavo galingoji Skrynia, į savo poilsio vietą. Išganymu teapsivelka tavo kunigai, VIEŠPATIE Dieve; tavo gerumu tesidžiaugia tau ištikimieji, VIEŠPATIE Dieve.</verse>
				<verse number="42">VIEŠPATIE Dieve, neatmesk savo pateptojo, atsimink savo ištikimąją meilę savo tarnui Dovydui!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Saliamonui baigus maldą, ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas. VIEŠPATIES šlovė pripildė Namus.</verse>
				<verse number="2">Kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES Namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="3">Visi izraelitai, pamatę nužengiančią ugnį ir VIEŠPATIES šlovę į Namus, puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami VIEŠPAČIUI, tarė: „Nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“.</verse>
				<verse number="4">Tada karalius ir visi žmonės atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Karalius atnašavo aukoms dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi žmonės pašventino Dievo Namus.</verse>
				<verse number="6">Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, kaip ir levitai, laikydami VIEŠPATIES giesmės instrumentus, kuriuos karalius Dovydas buvo parūpinęs reikšti „Padėką VIEŠPAČIUI, nes amžina jo ištikimoji meilė!“ – ir giedodami Dovydo sukurtas giesmes. Jiems priešpriešiais pūtė trimitus kunigai, tuo tarpu visas Izraelis stovėjo.</verse>
				<verse number="7">Saliamonas pašventino vidurį kiemo, kuris buvo priešais VIEŠPATIES Namus, nes ten jis atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašų taukus, o Saliamono padirbtas vario aukuras negalėjo sutalpinti deginamųjų aukų, javų atnašų ir bendravimo aukų riebiųjų dalių.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu Saliamonas šventė septynių dienų iškilmes, o su juo – visas Izraelis, didžiulė bendrija nuo Lebo Hamato iki Egipto upės.</verse>
				<verse number="9">Aštuntą dieną buvo švenčiama iškilminga sueiga, nes jie buvo šventę aukuro pašventinimą septynias dienas ir septynių dienų iškilmes.</verse>
				<verse number="10">Septinto mėnesio dvidešimt trečią dieną jis paleido namo žmones, džiūgaujančius ir smagiai nusiteikusius dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="11">Taip Saliamonas užbaigė statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus. Visa, ką Saliamonas buvo sumanęs savo širdyje padaryti VIEŠPATIES Namuose ir savo rūmuose, jis sėkmingai užbaigė.</verse>
				<verse number="12">Tada VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį ir tarė: „Aš išklausiau tavo maldą ir išsirinkau šią buveinę sau, kad ji būtų aukos Namai.</verse>
				<verse number="13">Kai taip uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, ar įsakysiu skėriams nuniokoti kraštą, ar atsiųsiu marą į savo tautą,</verse>
				<verse number="14">jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą.</verse>
				<verse number="15">Tad dabar mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės.</verse>
				<verse number="16">Juk aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis!</verse>
				<verse number="17">O jeigu tu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs,</verse>
				<verse number="18">aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs Sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: ‘Nestigs tau niekada palikuonio, valdančio Izraelį’.</verse>
				<verse number="19">Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos,</verse>
				<verse number="20">išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visose tautose.</verse>
				<verse number="21">O prie šių Namų, kadaise tokių didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: ‘Kodėl VIEŠPATS taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?’</verse>
				<verse number="22">Bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, jis atsiuntė jiems visas šias nelaimes’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Baigiantis dvidešimt metų, per kuriuos buvo pastatęs VIEŠPATIES Namus ir savo paties rūmus,</verse>
				<verse number="2">Saliamonas atstatė ir miestus, kuriuos jam buvo davęs Hiramas, ir apgyvendino juose izraelitus.</verse>
				<verse number="3">Saliamonas surengė žygį prieš Hamat Cobą ir ją paėmė.</verse>
				<verse number="4">Jis įtvirtino Tadmorą dykumoje ir visus įgulų miestus, kuriuos buvo pastatęs Hamate.</verse>
				<verse number="5">Jis atstatė Aukštutinį Bet Horoną ir Žemutinį Bet Horoną, sutvirtino miestus sienomis, vartais ir velkėmis,</verse>
				<verse number="6">taip pat Baalatą bei visus Saliamono įgulų miestus, visus kovos vežimų miestus, visus raitelių miestus ir viską, ką tik Saliamonas norėjo pastatyti Jeruzalėje bei Libane ir visose savo valdose.</verse>
				<verse number="7">Visus žmones, išlikusius iš hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių, kurie nebuvo kilę iš Izraelio,</verse>
				<verse number="8">tai yra iš jų palikuonių, dar likusių krašte, kurių izraelitai nebuvo sunaikinę, Saliamonas pašaukė į lažo darbus, kaip tebėra ir šiandien.</verse>
				<verse number="9">Bet Saliamonas nepadarė vergais savo darbams nė vieno izraelito, nes jie tapo kariais ir jo pareigūnų vadais, jo kovos vežimų vadais ir jo raitelių vadais.</verse>
				<verse number="10">Jie buvo karaliaus Saliamono pareigūnų galvos, vadovavę darbams ir prižiūrėję žmones; jų buvo du šimtai penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="11">Saliamonas perkėlė faraono dukterį iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos buvo jai pastatęs, nes sakė sau: „Jokia mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo rūmuose, nes vietos, kur atėjo VIEŠPATIES Skrynia, yra šventos“.</verse>
				<verse number="12">Tuo metu Saliamonas atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ant VIEŠPATIES aukuro, kurį buvo pastatęs priešais Prieangį,</verse>
				<verse number="13">kaip reikalavo kasdienė pareiga pagal Mozės įsakymą šabams, jaunatims ir trims metinėms iškilmėms – Neraugintosios duonos šventėms, Savaičių šventėms ir Palapinių šventėms.</verse>
				<verse number="14">Sekdamas savo tėvo Dovydo įsaką, jis paskyrė kunigų būrį jų tarnybai, levitus jų užduočiai giesme šlovinti ir tarnauti kunigų prižiūrimiems, kaip reikalavo kasdienės pareigos, ir vartininkus iš eilės prie kiekvienų vartų, nes taip buvo įsakęs Dievo žmogus Dovydas.</verse>
				<verse number="15">Jokiu atžvilgiu nebuvo nukrypta nuo to, ką karalius buvo įsakęs ar dėl kunigų ir levitų šiuose visuose dalykuose, ar dėl sandėlių.</verse>
				<verse number="16">Taip sėkmingai atlikti visi Saliamono darbai nuo tos dienos, kai buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai, iki VIEŠPATIES Namai buvo visiškai užbaigti.</verse>
				<verse number="17">Tada Saliamonas nuvyko į Ecjon Geberą ir Elatą Edomo krašto jūros pakrantėje.</verse>
				<verse number="18">Hiramas per savo tarnus atsiuntė jam laivų ir patyrusių jūreivių. Jie nukeliavo drauge su Saliamono tarnais į Ofyrą ir pargabeno Saliamonui keturis šimtus talentų aukso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Išgirdusi apie Saliamono garsą, išmėginti jo sunkiais klausimais į Jeruzalę atvyko Šebos karalienė su labai gausia palyda ir kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji kalbėjosi su Saliamonu apie viską, kas tik gulėjo jai ant širdies.</verse>
				<verse number="2">Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio Saliamonas nebūtų žinojęs, nei klausimo, į kurį nebūtų galėjęs atsakyti.</verse>
				<verse number="3">Pamačiusi Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs,</verse>
				<verse number="4">stalo valgius, dvariškių patalpas, tarnų paslaugas ir apdarą, taurininkus bei jų apdarą ir jo atnašautas deginamąsias aukas VIEŠPATIES Namuose, ji neteko žado.</verse>
				<verse number="5">Ji sakė karaliui: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos,</verse>
				<verse number="6">bet aš netikėjau kalbomis, kol neatvykau ir pati savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta apie tavo didelę išmintį. Tu perdėm viršiji kalbas, kurias buvau girdėjusi.</verse>
				<verse number="7">Laimingi tavo žmonės! Laimingi tavo dvariškiai, kurie visada tau tarnauja ir tavo išmintį girdi!</verse>
				<verse number="8">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai, kad jis pasodino tave savo soste karaliumi VIEŠPAČIUI, tavo Dievui tarnauti. Kadangi tavo Dievas pamilo Izraelį ir norėjo padaryti jį amžinai saugų, jis padarė tave jų karaliumi, kad vykdytumei teisingumą ir teisumą“.</verse>
				<verse number="9">Ji apdovanojo karalių šimtu aukso talentų ir daugybe kvepalų bei brangakmenių. Nebuvo tokių kitų kvepalų kaip tie, kuriuos Šebos karalienė įteikė karaliui Saliamonui.</verse>
				<verse number="10">Be to, Hiramo tarnai ir Saliamono tarnai, kurie pargabeno aukso iš Ofyro, pargabeno taip pat algumo medžio ir brangakmenių.</verse>
				<verse number="11">Iš algumo medžio karalius padarė laiptus VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams, taip pat lyras bei arfas giesmininkams. Panašių į juos iki tol nebuvo matyta Judo krašte.</verse>
				<verse number="12">O karalius Saliamonas savo ruožtu įvykdė kiekvieną Šebos karalienės norą, viršydamas tai, ką ji buvo atgabenusi karaliui. Tada ji drauge su dvariškiais sugrįžo į savo šalį.</verse>
				<verse number="13">Auksas, kurio Saliamonas gaudavo kasmet, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus,</verse>
				<verse number="14">neskaitant to, kuris ateidavo iš verteivų ir pirklių. Ir iš visų Arabijos karalių bei sričių valdytojų ateidavo Saliamonui aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="15">Karalius Saliamonas padarė du šimtus didelių skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną didelį skydą suėjo šeši šimtai aukso šekelių.</verse>
				<verse number="16">Jis padarė tris šimtus priedangos skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys šimtai aukso šekelių. Juos karalius padėjo į Libano miško rūmus.</verse>
				<verse number="17">Karalius padarė didelį sostą iš dramblio kaulo ir aptraukė geriausiu auksu.</verse>
				<verse number="18">Į sostą vedė šeši laiptai. Sostas turėjo aukso pakojį, pritvirtintą prie sosto; prie abiejų sėdynės šonų buvo atramos rankoms. Du liūtai stovėjo šalia atramų rankoms,</verse>
				<verse number="19">o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis viename ir kitame šone. Niekada nieko panašaus į tai nebuvo padaryta jokioje kitoje karalystėje.</verse>
				<verse number="20">Be to, visos Saliamono taurės buvo iš aukso, ir visi Libano miško rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabras buvo nieku laikomas Saliamono dienomis.</verse>
				<verse number="21">Mat karaliaus laivai nuplaukdavo į Taršišą su Hiramo tarnais. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.</verse>
				<verse number="22">Taip karalius Saliamonas viršijo visus žemės karalius turtais ir išmintimi.</verse>
				<verse number="23">Visi žemės karaliai stengėsi pamatyti Saliamoną, norėdami išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį.</verse>
				<verse number="24">Kiekvienas jų atgabendavo duoklę – daiktų iš sidabro ir aukso, drabužių, ginklų, kvepalų, arklių, mulų; taip vyko daugelį metų.</verse>
				<verse number="25">Saliamonas turėjo keturis tūkstančius gardų arkliams bei kovos vežimams ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos išdėstė kovos vežimų miestuose ir prie karaliaus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="26">Jis valdė visus karalius nuo Eufrato iki filistinų žemės ir Egipto ribos.</verse>
				<verse number="27">Karalius padarė sidabrą tokį apstų Jeruzalėje kaip akmenis ir kedro medį tokį apstų kaip sikomoro medžiai Šefeloje.</verse>
				<verse number="28">Saliamonui arkliai buvo gabenami iš Egipto ir visų kraštų.</verse>
				<verse number="29">O kiti Saliamono darbai nuo pirmo iki paskutinio argi nėra aprašyti pranašo Natano metraštyje, Ahijos Šilojiečio pranašystėje ir regėtojo Jedojo regėjimuose apie Nebato sūnų Jeroboamą?</verse>
				<verse number="30">Saliamonas valdė Jeruzalėje visą Izraelį keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="31">Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes ten visas Izraelis buvo suėjęs paskelbti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Išgirdęs apie tai, Nebato sūnus Jeroboamas – jis buvo Egipte, pabėgęs nuo karaliaus Saliamono – sugrįžo iš Egipto.</verse>
				<verse number="3">Jis buvo pašauktas į sueigą. Taigi Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Rehabeamui:</verse>
				<verse number="4">„Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą bei jo uždėtą sunkųjį jungą, ir mes tau tarnausime“.</verse>
				<verse number="5">Jis atsakė jiems: „Ateikite pas mane vėl po trijų dienų“. Žmonėms nuėjus,</verse>
				<verse number="6">karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, kurie buvo tarnavę jo tėvui dar jam gyvam esant, klausdamas: „Kaip jūs patariate atsakyti šiems žmonėms?“</verse>
				<verse number="7">Atsakydami jie kalbėjo: „Jei būsi geras šiems žmonėms ir patenkinsi juos, maloniai su jais kalbėdamasis, jie bus tavo tarnai amžinai“.</verse>
				<verse number="8">Seniūnų duoto patarimo jis nepaisė, bet tarėsi su tais jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo.</verse>
				<verse number="9">Jų klausė: „Ką patariate sakyti žmonėms, kurie sakė: ‘Palengvink jungą, kurį tavo tėvas mums uždėjo?’“</verse>
				<verse number="10">Jaunieji vyrai, kartu su juo augę, atsakė jam: „Taip turi kalbėti žmonėms, kurie tau sakė: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, bet tu turi jį mums palengvinti’. Pasakyk jiems: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį.</verse>
				<verse number="11">Taigi mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš dar pridėsiu prie jūsų jungo. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais’“.</verse>
				<verse number="12">Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo pasakęs: „Ateikite pas mane vėl po trijų dienų“.</verse>
				<verse number="13">Jiems karalius davė šiurkštų atsakymą. Karalius Rehabeamas nepaisė seniūnų patarimo.</verse>
				<verse number="14">Kalbėdamas pagal jaunųjų vyrų patarimą, tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais“.</verse>
				<verse number="15">Taigi karalius žmonių neklausė, nes taip buvo Dievo skirta, kad VIEŠPATS įvykdytų savo žodį, kurį buvo ištaręs per Ahiją Šilojietį Nebato sūnui Jeroboamui.</verse>
				<verse number="16">Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų klausyti, žmonės, atsakydami karaliui, tarė: „Kokia mums dalis, Dovyde? Nėra mums paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, visi į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“ Taigi visas Izraelis sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="17">Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraelitus, gyvenančius Judo miestuose.</verse>
				<verse number="18">Kai karalius nusiuntė Adoramą, tuometinį lažo darbų vykdytoją, izraelitai užmušė jį akmenimis. Tada karalius Rehabeamas paskubomis įšoko į kovos vežimą ir bėgo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="19">Taip Izraelis ir maištavo prieš Dovydo namus iki šios dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė Judo namus ir Benjamino giminę – šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių karių – kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystę Rehabeamui.</verse>
				<verse number="2">Bet Dievo vyrą Šemają pasiekė Dievo žodis:</verse>
				<verse number="3">„Sakyk Saliamono sūnui Judo karaliui Rehabeamui ir visam Izraeliui Judo ir Benjamino giminėse:</verse>
				<verse number="4">‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Jūs nežygiuosite kovoti su savo giminėmis. Tegrįžta visi į savo namus, nes aš tai padariau’“. Tad jie paklausė VIEŠPATIES žodžio ir susilaikė nuo žygio prieš Jeroboamą.</verse>
				<verse number="5">Rehabeamas gyveno Jeruzalėje ir statė miestus Judo gynybai.</verse>
				<verse number="6">Jis įtvirtino Betliejų, Etamą, Tekoją,</verse>
				<verse number="7">Bet Cūrą, Sochoją, Adulamą,</verse>
				<verse number="8">Gatą, Marešą, Zifą,</verse>
				<verse number="9">Adoraimus, Lachišą, Azeką,</verse>
				<verse number="10">Corą, Ajaloną ir Hebroną. Tai įtvirtinti Judo ir Benjamino miestai.</verse>
				<verse number="11">Tada jis sustiprino tvirtoves, paskyrė joms vadus ir įrengė maisto, aliejaus ir vyno sandėlius.</verse>
				<verse number="12">Visuose miestuose jis įrengė didelius skydų bei iečių sandėlius ir nepaprastai juos įtvirtino. Taip Judas ir Benjaminas liko jo valdžioje.</verse>
				<verse number="13">Kunigai ir levitai, gyvenantys visame Izraelyje, susirinko pas jį iš visų savo žemių.</verse>
				<verse number="14">Levitai paliko jiems paskirtas ganyklas bei nuosavybę ir suėjo į Judą ir Jeruzalę, nes Jeroboamas ir jo sūnūs neleido jiems tarnauti kunigais VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="15">paskirdamas savo kunigus aukštumų alkams, satyrams ir veršiams, kurių buvo pasidaręs.</verse>
				<verse number="16">Paskui juos iš visų Izraelio giminių į Jeruzalę atnašauti aukos VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, ėjo visi tie, kurie buvo pasiryžę širdimi ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="17">Taip jie sustiprino Judo karalystę ir parėmė Saliamono sūnų Rehabeamą trejus metus, nes Dovydo ir Saliamono keliu jis ėjo trejus metus.</verse>
				<verse number="18">Rehabeamas vedė Dovydo sūnaus Jerimoto dukterį Mahalatą ir Jesės sūnaus Eliabo dukterį Abihailę.</verse>
				<verse number="19">Ji pagimdė jam sūnus: Jeušą, Šemariją ir Zahamą.</verse>
				<verse number="20">Po to jis vedė Abšalomo dukterį Maaką, ir ji pagimdė jam Abiją, Atają, Zizą ir Šelomitą.</verse>
				<verse number="21">Abšalomo dukterį Maaką Rehabeamas mylėjo labiau už kitas žmonas ir suguloves. Jis buvo vedęs aštuoniolika žmonų ir turėjo šešiasdešimt sugulovių; jam gimė dvidešimt aštuoni sūnūs ir šešiasdešimt dukterų.</verse>
				<verse number="22">Rehabeamas paskyrė Maakos sūnų Abiją vyriausia galva ir vadu tarp jo brolių, nes ketino padaryti jį karaliumi.</verse>
				<verse number="23">Jis elgėsi protingai, išskirstydamas visus savo sūnus po visas Judo ir Benjamino sritis bei visus įtvirtintus miestus ir aprūpindamas gausiomis maisto atsargomis bei surasdamas jiems žmonas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kai Rehabeamo karalystė buvo įtvirtinta ir Rehabeamas tapo galingas, jis paliko VIEŠPATIES mokymą, o su juo ir visas Izraelis.</verse>
				<verse number="2">Atsitiko taip, kad penktais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas surengė žygį prieš Jeruzalę, nes jie buvo nusižengę VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="3">Jis atžygiavo su tūkstančiu dviem šimtais kovos vežimų ir šešiasdešimt tūkstančių raitelių. Nesuskaičiuojama kariuomenė atžygiavo su juo iš Egipto – libiai, sukijai ir kušitai.</verse>
				<verse number="4">Šišakas paėmė įtvirtintus Judo miestus ir atėjo iki pat Jeruzalės.</verse>
				<verse number="5">Tada pas Rehabeamą ir Judo didžiūnus, susirinkusius į Jeruzalę dėl Šišako, atėjo pranašas Šemaja ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jūs palikote mane, aš palieku jus Šišakui’“.</verse>
				<verse number="6">Tada Izraelio didžiūnai ir karalius nusižemino ir sakė: „ VIEŠPATS teisus“.</verse>
				<verse number="7">Kai VIEŠPATS pamatė, kad jie nusižemino, Šemają pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Kadangi jie nusižemino, nesunaikinsiu jų, bet suteiksiu jiems šiokią tokią išeitį, ir mano pyktis nebus išlietas ant Jeruzalės per Šišaką.</verse>
				<verse number="8">Bet jie bus jo tarnai, kad žinotų skirtumą, ką reiškia tarnauti man ir ką reiškia tarnauti žemės karalystėms“.</verse>
				<verse number="9">Taigi Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę ir pagrobė Namų turtus bei karaliaus rūmų turtus. Viską išgabeno. Jis pagrobė ir aukso skydus, kuriuos buvo padaręs Saliamonas.</verse>
				<verse number="10">Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė skydus iš vario ir patikėjo juos sargybos pareigūnams, saugantiems įėjimą į karaliaus rūmus.</verse>
				<verse number="11">Kai tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, sargybiniai, nešini jais, eidavo kartu, o paskui sugrąžindavo į sargybos būstą.</verse>
				<verse number="12">Kadangi jis nusižemino, VIEŠPATIES įniršis buvo nuo jo nugręžtas, ir VIEŠPATS nesunaikino jo visiškai. Be to, Jude buvo ir gerų dalykų.</verse>
				<verse number="13">Taigi karalius Rehabeamas įsitvirtino Jeruzalėje ir karaliavo. Rehabeamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti. Septyniolika metų jis karaliavo Jeruzalėje – mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio giminių įkurti ten buveinę savo vardui. Jo motina buvo vardu Naama Amonitė.</verse>
				<verse number="14">Jis darė, kas nedora, nes širdimi neieškojo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="15">Rehabeamo darbai, nuo pirmo iki paskutinio, argi nėra aprašyti pranašo Šemajos ir regėtojo Idojo metraščiuose pagal kilmės sąrašą? Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karai.</verse>
				<verse number="16">Rehabeamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Abija.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Aštuonioliktais karaliaus Jeroboamo metais Abija tapo Judo karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Jeruzalėje jis karaliavo trejus metus. Jo motina buvo Ūrielio iš Gibėjos duktė, vardu Mikaja. Tarp Abijos ir Jeroboamo kilo karas.</verse>
				<verse number="3">Abija stojo į mūšį su narsuolių kariuomene, keturiais šimtais tūkstančių rinktinių vyrų, tuo tarpu Jeroboamas išsirikiavo prieš jį kautynėms su aštuoniais šimtais tūkstančių rinktinių narsuolių vyrų.</verse>
				<verse number="4">Tada Abija atsistojo ant Cemaraimų kalno šlaito Efraimo aukštumose ir tarė: „Klausykitės manęs, Jeroboamai ir visas Izraeli!</verse>
				<verse number="5">Argi nėra jums žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos Sandora yra amžinai atidavęs Izraelio karalystę Dovydui, jam ir jo sūnums?</verse>
				<verse number="6">Tačiau Nebato sūnus Jeroboamas, buvęs Dovydo sūnaus Saliamono tarnyboje, sukėlė maištą prieš savo valdovą.</verse>
				<verse number="7">Niekam tikę vyrai ir niekšai susibūrė apie jį ir nugalėjo Saliamono sūnų Rehabeamą. Rehabeamas buvo neprityręs ir bailus, tad negalėjo jiems prilygti.</verse>
				<verse number="8">Bet nejau dabar jūs manote galį prilygti VIEŠPATIES karalystei, kurią jis valdo per Dovydo sūnų rankas, tik dėl to, kad jūsų yra didelė minia ir kad turite pas save aukso veršių, kuriuos Jeroboamas padarė jums dievais!</verse>
				<verse number="9">Argi jūs neišvarėte VIEŠPATIES kunigų, Aarono sūnų bei levitų, argi nepasidarėte sau kunigų, kaip daro kitų kraštų tautos? Kas tik ateina su jautuku iš bandos ir septyniais avinais, norėdamas būti pašventintas, tampa kunigu tų, kurie nėra dievai!</verse>
				<verse number="10">O mums VIEŠPATS yra mūsų Dievas, mes jo nepalikome. Kunigai, kurie yra Aarono sūnūs, tarnauja VIEŠPAČIUI, ir levitai atlieka savo tarnybą.</verse>
				<verse number="11">Jie atnašauja deginamąsias aukas ir degina kvapiuosius smilkalus VIEŠPAČIUI kas rytą ir kas vakarą, išdėsto padėtinę duoną ant švaraus stalo ir uždega kas vakarą auksinius žvakidės žibintus. Mes laikomės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsako, tuo tarpu jūs palikote jį.</verse>
				<verse number="12">Žiūrėkite, Dievas su mumis, mūsų priekyje, ir jo kunigai su trimitais pasiruošę pašaukti į kovą prieš jus. Izraelitai, nekovokite su VIEŠPAČIU, savo protėvių Dievu, nes sėkmė jūsų nelydės!“</verse>
				<verse number="13">Tuo tarpu Jeroboamas buvo pasiuntęs pasalą apeiti juos ir užklupti iš užnugario. Taigi jo pajėgos buvo priešais Judą ir pasala jiems už nugaros.</verse>
				<verse number="14">Judas apsisuko ir žiūri: juos puola ir iš priekio, ir iš užnugario. Tad jie šaukėsi VIEŠPATIES, kunigai ėmė pūsti trimitus,</verse>
				<verse number="15">o Judo vyrai prapliupo kovos šauksmais. Judo vyrams prapliupus kovos šauksmais, Dievas nugalėjo Jeroboamą ir visą Izraelį, stojusį prieš Abiją ir Judą.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai bėgo nuo Judo, nes Dievas atidavė juos jiems į rankas.</verse>
				<verse number="17">Abija ir jo kariuomenė ištiko juos kraujo praliejimu, penki šimtai rinktinių Izraelio vyrų krito nukauti.</verse>
				<verse number="18">Taigi izraelitai tą kartą buvo sutriuškinti, o Judo žmonės laimėjo mūšį, nes pasitikėjo VIEŠPAČIU, savo protėvių Dievu.</verse>
				<verse number="19">Abija vijosi Jeroboamą ir paėmė jo miestus: Betelį su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis, Ješaną su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis ir Efroną su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis.</verse>
				<verse number="20">Abijos dienomis Jeroboamas nebeįstengė vėl sutelkti pajėgų. Galop VIEŠPATS ištiko jį liga, ir jis mirė.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu Abija tapo galingas; jis vedė keturiolika žmonų, ir jam gimė dvidešimt du sūnūs bei šešiolika dukterų.</verse>
				<verse number="22">O kiti Abijos darbai, jo elgesys ir žygdarbiai aprašyti pranašo Idojo aiškinime.</verse>
				<verse number="23">Abija užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asa. Jo dienomis kraštas dešimt metų turėjo ramybę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Asa darė, kas gera ir dora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="2">Jis pašalino pagonių aukurus ir aukštumų alkus, sudaužė šventuosius akmenis ir iškirto šventuosius stulpus.</verse>
				<verse number="3">Jis įsakė Judui ieškoti VIEŠPATIES, protėvių Dievo, ir laikytis Įstatymo bei įsakymo.</verse>
				<verse number="4">Jis pašalino ir iš visų Judo miestų aukštumų alkus bei smilkalų aukurus. Jam valdant, karalystė turėjo ramybę.</verse>
				<verse number="5">Kraštui turint ramybę, jis atstatė įtvirtintus miestus Jude. Tais metais niekas su juo nekariavo, nes VIEŠPATS buvo jam suteikęs ramybę.</verse>
				<verse number="6">Judui jis buvo taręs: „Atstatykime tuos miestus, apsupkime juos mūrais, gynybos bokštais, vartais ir velkėmis. Kraštas tebėra mūsų žinioje, nes mes ieškojome VIEŠPATIES, savo Dievo; mes jo ieškojome, ir jis suteikė mums ramybę iš visų pusių“. Tad jie statė, ir juos lydėjo sėkmė.</verse>
				<verse number="7">Asa turėjo trijų šimtų tūkstančių kariuomenę iš Judo vyrų, ginkluotų dideliais skydais bei ietimis, ir du šimtus aštuoniasdešimt tūkstančių Benjamino vyrų, kurie nešė priedangos skydus ir buvo lankininkai. Jie visi buvo narsūs kariai.</verse>
				<verse number="8">Kušitas Zerachas išžygiavo prieš juos su milijono vyrų kariuomene ir trim šimtais kovos vežimų. Jam pasiekus Marešą,</verse>
				<verse number="9">Asa išėjo prieš jį, ir gretos buvo surikiuotos mūšiui Cefatos slėnyje prie Marešos.</verse>
				<verse number="10">Tada Asa šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, ir sakė: „ VIEŠPATIE, nėra kito tokio, kaip tu, kuris padėtų bejėgiams prieš galiūnus. Padėk mums, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, nes mes tavimi pasitikime ir tavo vardu išėjome prieš šią minią. VIEŠPATIE, tu mūsų Dievas! Neleisk jokiam mirtingajam savęs nugalėti!“</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS nugalėjo kušitus, išsirikiavusius prieš Asą ir Judą. Kušitai bėgo.</verse>
				<verse number="12">O Asa ir su juo buvusi kariuomenė vijosi juos iki pat Geraro. Kušitai krito, kol nė vieno jų neliko gyvo. Jie buvo sutriuškinti VIEŠPATIES ir jo kariuomenės. Buvo paimta labai daug grobio.</verse>
				<verse number="13">Visi miestai Geraro apylinkėse buvo nuniokoti, nes juos buvo apėmusi VIEŠPATIES baimė. Visi miestai buvo apiplėšti, nes juose buvo daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Jie užpuolė ir galvijų augintojų palapines, paimdami daug avių bei ožkų ir kupranugarių. Po to sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ant Odedo sūnaus Azarijo nužengė Dievo dvasia.</verse>
				<verse number="2">Išėjęs pasitikti Asos, jis tarė: „Klausykitės manęs, Asa ir visas Judai su Benjaminu! VIEŠPATS su jumis, kai jūs su juo. Jeigu jo ieškosite, jis leisis surandamas, bet jeigu paliksite jį, jis paliks jus.</verse>
				<verse number="3">Daug dienų Izraelis gyveno be tikrojo Dievo, be kunigo, be mokytojo, be Įstatymo.</verse>
				<verse number="4">Bet kai jie savo varguose atsigręžė į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir jo ieškojo, jis leidosi surandamas.</verse>
				<verse number="5">Tais laikais joks pakeleivis nebuvo saugus, nes buvo daug sąmyšio tarp visų kraštų gyventojų.</verse>
				<verse number="6">Tauta naikino tautą, miestas naikino miestą, nes Dievas sukėlė jiems visokių bėdų.</verse>
				<verse number="7">Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes jūsų triūsas bus atlygintas“.</verse>
				<verse number="8">Išgirdęs šiuos žodžius ir pranašo Odedo pranašystę, Asa įsidrąsino, pašalino bjauriuosius stabus iš viso Judo ir Benjamino krašto bei visų miestų, kuriuos buvo paėmęs Efraimo aukštumose, ir atnaujino VIEŠPATIES aukurą, stovintį priešais VIEŠPATIES Namų prieangį.</verse>
				<verse number="9">Jis sušaukė visus Judo bei Benjamino žmones ir visus tarp jų gyvenančius Efraimo, Manaso ir Simeono žmones, nes daugelis iš Izraelio buvo perbėgę pas jį, kai pamatė, kad su juo VIEŠPATS, jo Dievas.</verse>
				<verse number="10">Jie susirinko į Jeruzalę penkioliktų Asos karaliavimo metų trečią mėnesį</verse>
				<verse number="11">ir paaukojo tą dieną dalį parsinešto grobio: septynis šimtus jaučių ir septynis tūkstančius avių.</verse>
				<verse number="12">Tada jie suėjo į sandorą ieškoti VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, visa širdimi ir visa gyvastimi.</verse>
				<verse number="13">O jeigu kas nenorėjo ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, ar būtų mažas ar didelis, vyras ar moteris, turėjo būti nubaustas mirtimi.</verse>
				<verse number="14">Jie prisiekė VIEŠPAČIUI galingu balsu, džiaugsmingu šauksmu, trimitais ir avinų ragais.</verse>
				<verse number="15">Visas Izraelis džiūgavo prisiekdami, nes prisiekė visa širdimi ir ieškojo VIEŠPATIES su tokiu atsidavimu, kad jis leidosi surandamas. VIEŠPATS suteikė jiems visišką taiką.</verse>
				<verse number="16">Karalius Asa net savo motiną Maaką pašalino iš motinos karalienės vietos, nes ji buvo padariusi pasibjaurėtiną atvaizdą deivei Ašerai. Asa nukirto jos bjaurųjį atvaizdą, sutrynė į dulkes ir sudegino Kidrono slėnyje.</verse>
				<verse number="17">Bet aukštumų alkai nebuvo pašalinti iš Izraelio. Nepaisant to, Asos širdis buvo ištikima per visas jo dienas.</verse>
				<verse number="18">Jis padėjo į Dievo Namus ir savo tėvo įžadų atnašas, ir savo įžadų atnašas – sidabro, aukso bei įvairių reikmenų.</verse>
				<verse number="19">Iki trisdešimt penktų Asos karaliavimo metų nebebuvo daugiau karo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Trisdešimt šeštais karaliaus Asos metais Izraelio karalius Baša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią išeiti ar įeiti į Judo karaliaus Asos žemę.</verse>
				<verse number="2">Tada Asa paėmė sidabro ir aukso iš VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų iždų ir nusiuntė juos Aramo karaliui Ben Hadadui, karaliaujančiam Damaske, tardamas:</verse>
				<verse number="3">„Tebūna tarp manęs ir tavęs tokia sąjunga, kokia buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai siunčiu tau sidabro ir aukso. Imk ir nutrauk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baša, idant jis atsitrauktų nuo manęs“.</verse>
				<verse number="4">Ben Hadadas sutiko su karaliaus Asos prašymu ir pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus. Jie sunaikino Ijoną, Daną, Abel Maimus ir visus Naftalio įgulų miestus.</verse>
				<verse number="5">Apie tai išgirdęs, Baša liovėsi tvirtinti Ramą ir nutraukė ten darbus.</verse>
				<verse number="6">Tada karalius Asa sutelkė visą Judą, ir visi Ramos akmenys bei rąstai, kuriais Baša statė, buvo išnešioti. Jis panaudojo juos Gebai ir Micpai įtvirtinti.</verse>
				<verse number="7">Tuo metu regėtojas Hananis atėjo pas Judo karalių Asą ir tarė jam: „Kadangi tu pasitikėjai Aramo karaliumi, o VIEŠPAČIU, savo Dievu, nepasitikėjai, Aramo karaliaus kariuomenė išslys tau iš rankų.</verse>
				<verse number="8">Argi kušitai ir libiai nebuvo didžiulė kariuomenė su nepaprastai daug kovos vežimų ir raitelių? Tačiau jis atidavė tau juos į rankas, kadangi pasitikėjai VIEŠPAČIU,</verse>
				<verse number="9">nes VIEŠPATIES akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi. Dabar tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi varginamas karų“.</verse>
				<verse number="10">Asa supyko ant regėtojo ir taip įtūžo, kad kalėjime įrakino jį į šiekštą. Tuo pačiu metu Asa žiauriai pasielgė ir su kai kuriais kitais žmonėmis.</verse>
				<verse number="11">O Asos darbai, nuo pirmo iki paskutinio, aprašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje.</verse>
				<verse number="12">Trisdešimt devintais savo karaliavimo metais Asa susirgo kojų liga. Jo liga buvo sunki, tačiau net sirgdamas jis neieškojo VIEŠPATIES, bet kreipėsi į gydytojus.</verse>
				<verse number="13">Asa užmigo su savo protėviais, numiręs keturiasdešimt pirmais savo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="14">Jis buvo palaidotas kape, kurį buvo išsikasęs Dovydo mieste. Jis buvo paguldytas į karstą, kurį buvo pripildęs visokių kvepalų, maišytų su aliejais. Jo garbei buvo užkurtas didžiulis laužas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Jo sūnus Juozapatas, vietoj jo tapęs karaliumi, pradėjo stiprintis prieš Izraelį,</verse>
				<verse number="2">išdėstydamas ginkluotas pajėgas visuose įtvirtintuose Judo miestuose ir įvesdamas įgulas Judo krašte bei Efraimo miestuose, kuriuos buvo užėmęs jo tėvas Asa.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS buvo su Juozapatu, nes jis ėjo savo tėvo ankstesnėmis pėdomis ir nesikreipė į Baalus,</verse>
				<verse number="4">bet garbino savo tėvo Dievą, vykdydamas jo įsakymus, ir nesielgė, kaip Izraelis elgėsi.</verse>
				<verse number="5">Užtat VIEŠPATS sustiprino jo rankose karalystę, ir visas Judas davė Juozapatui duoklę. Jis turėjo apsčiai turtų ir buvo vertas garbės.</verse>
				<verse number="6">Jo širdis buvo drąsi VIEŠPATIES keliuose. Be to, jis pašalino iš Judo aukštumų alkus ir Ašeros stulpus.</verse>
				<verse number="7">Trečiais savo karaliavimo metais jis pasiuntė savo pareigūnus Ben Hailą, Abdiją, Zachariją, Netanelį ir Mikają mokyti Judo miestuose.</verse>
				<verse number="8">Su jais pasiuntė levitus Šemają, Netaniją, Zebadiją, Asaelį, Šemiramotą, Jehonataną, Adoniją, Tobiją ir Tob Adoniją. Juos lydėjo kunigai Elišama ir Jehoramas.</verse>
				<verse number="9">Jie mokė visame Jude, turėdami su savimi VIEŠPATIES Įstatymo knygą. Mokydami žmones jie apėjo visus Judo miestus.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES baimė taip apėmė visas aplinkinių kraštų karalystes, kad jos nėjo į karą su Juozapatu.</verse>
				<verse number="11">Kai kurie filistinai atnešė Juozapatui dovanų ir sidabro kaip duoklę. Taip pat arabai atvarė kaimenių – septynis tūkstančius septynis šimtus avinų ir septynis tūkstančius septynis šimtus ožių.</verse>
				<verse number="12">Juozapatas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, statydamas tvirtoves bei sandėlių miestus Jude.</verse>
				<verse number="13">Judo miestuose jis įvykdė daug darbų. Ir Jeruzalėje jis turėjo karių, narsių vyrų.</verse>
				<verse number="14">Štai jų sąrašas pagal kiltis. Iš Judo – tūkstantininkų vadai: Adna su trim šimtais tūkstančių narsių karių,</verse>
				<verse number="15">paskui vadas Johananas su dviem šimtais tūkstančių</verse>
				<verse number="16">ir Zichrio sūnus Amasija, savanoris VIEŠPATIES tarnybai, su dviem šimtais tūkstančių narsių karių.</verse>
				<verse number="17">Iš Benjamino: Eljada, narsus vyras, su dviem šimtais tūkstančių ginkluotų lankais ir priedangos skydais,</verse>
				<verse number="18">paskui Jehozabadas su šimtu tūkstančių vyrų.</verse>
				<verse number="19">Jie buvo karaliaus tarnyboje, neskaitant tų, kuriuos karalius buvo išdėstęs įtvirtintuose miestuose visame Jude.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Taigi Juozapatas didžiavosi turtais ir garbe. Jis susigiminiavo su Ahabu vedybomis.</verse>
				<verse number="2">Praslinkus keletui metų, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas papjovė apsčiai avių bei jaučių jam ir žmonėms, kurie buvo su juo, ir prikalbino eiti į žygį prieš Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="3">Izraelio karalius Ahabas tarė Judo karaliui Juozapatui: „Ar žygiuosi su manimi į Ramot Gileadą?“ Šis atsakė jam: „Aš su tavimi. Mano žmonės – tavo žmonės. Mes būsime su tavimi mūšyje“.</verse>
				<verse number="4">Bet Juozapatas patarė Izraelio karaliui: „Tučtuojau teiraukis žodžio iš VIEŠPATIES “.</verse>
				<verse number="5">Tad Izraelio karalius surinko pranašus, iš viso keturis šimtus, ir klausė jų: „Ar mums žygiuoti ir pulti Ramot Gileadą, ar aš turiu susilaikyti?“ Jie atsakė: „Žygiuok, nes Dievas atiduos jį karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="6">Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia dar kito VIEŠPATIES pranašo, kurio galėtume pasiteirauti?“</verse>
				<verse number="7">Izraelio karalius atsakė Juozapatui: „Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti, Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja apie mane gera, bet visuomet nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – atsakė Juozapatas.</verse>
				<verse number="8">Tada Izraelio karalius, pasišaukęs pareigūną, tarė jam: „Tuojau pat atvesk Imlos sūnų Michėją“.</verse>
				<verse number="9">Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, ant klojimo aslos prie Samarijos vartų, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Kenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs geležinius ragus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jais badysi aramėjus, kol jie bus pribaigti’“.</verse>
				<verse number="11">Visi pranašai pranašavo tą patį, sakydami: „Žygiuok prieš Ramot Gileadą ir nugalėk! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="12">O pasiuntinys, kuris buvo atėjęs pašaukti Michėjo, kalbėjo jam, tardamas: „Žiūrėk, pranašų žodžiai vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis kaip jų visų. Kalbėk palankiai!“ –</verse>
				<verse number="13">„Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Michėjas, – ką mano Dievas sako, tai ir kalbėsiu“.</verse>
				<verse number="14">Jam atėjus pas karalių, karalius tarė: „Michėjau, ar mums žygiuoti į Ramot Gileadą kautis, ar aš turiu susilaikyti?“ „Žygiuok ir nugalėk, – atsakė jis, – jie bus atiduoti tau į rankas“.</verse>
				<verse number="15">Bet karalius tarė jam: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man vien tiesą, VIEŠPATIES vardu?“</verse>
				<verse number="16">Tada Michėjas tarė: „Aš mačiau visą Izraelį, išblaškytą kalnuose kaip avis be piemens. O VIEŠPATS kalbėjo: ‘Jie neturi šeimininko; teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!’“</verse>
				<verse number="17">„Argi nesakiau, – tarė Izraelio karalius Juozapatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“</verse>
				<verse number="18">Michėjas tęsė: „Todėl klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS paklausė: ‘Kas sugundys Izraelio karalių Ahabą, kad jis žygiuotų ir žūtų prie Ramot Gileado?’ Tada vienas kalbėjo vienaip, kitas kitaip,</verse>
				<verse number="20">kol nepriėjo viena dvasia ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ, tardama: ‘Aš jį sugundysiu’. ‘Kaip?’ – paklausė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="21">Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose’. Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Eik ir tai padaryk!’</verse>
				<verse number="22">Taigi, tikėkite manimi, VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į lūpas visiems šiems tavo pranašams, nes pats VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.</verse>
				<verse number="23">Kenaanos sūnus Zedekijas, priėjęs prie Michėjo, sudavė jam per žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia perėjo iš manęs kalbėtis su tavimi?“</verse>
				<verse number="24">Michėjas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį“.</verse>
				<verse number="25">O Izraelio karalius įsakė: „Imkite Michėją ir sugrąžinkite jį miesto valdytojui Amonui bei karaliaus sūnui Jehoašui.</verse>
				<verse number="26">Sakykite: ‘Taip kalbėjo karalius. Įmeskite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’“.</verse>
				<verse number="27">Michėjas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS per mane nekalbėjo!“ Jis dar pridūrė: „Klausykitės, visos tautos!“</verse>
				<verse number="28">Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas leidosi į žygį prieš Ramot Gileadą.</verse>
				<verse number="29">Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.</verse>
				<verse number="30">O Aramo karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi“.</verse>
				<verse number="31">Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai, pamanė: „Tai Izraelio karalius!“ Tad jie pasuko kovoti su juo. Bet Juozapatas sušuko, ir VIEŠPATS jam padėjo. Dievas juos nuvedė nuo jo,</verse>
				<verse number="32">nes kovos vežimų vadai liovėsi jį vytis, pamatę, kad tai ne Izraelio karalius.</verse>
				<verse number="33">Bet vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis paliepė savo vežimo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio! Esu sužeistas!“</verse>
				<verse number="34">Mūšis siautė visą dieną, o Izraelio karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į Aramą, iki vakaro. Jis mirė, saulei leidžiantis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Judo karalius Juozapatas saugiai sugrįžo į savo rūmus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Hananio sūnus regėtojas Jehuvas, išėjęs pasitikti, tarė jam: „Argi tau dera padėti nedorėliams ir mylėti tuos, kurie nekenčia VIEŠPATIES? Už tai užsitraukei VIEŠPATIES pyktį.</verse>
				<verse number="3">Tačiau tu padarei ir gera, kadangi išnaikinai krašte šventuosius stulpus ir širdimi ieškojai Dievo“.</verse>
				<verse number="4">Juozapatas gyveno Jeruzalėje, bet nuolat vykdavo pabūti su žmonėmis nuo Beer Šebos iki Efraimo aukštumų ir sugrąžino juos pas VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.</verse>
				<verse number="5">Jis paskyrė teisėjus krašte, visuose įtvirtintuose Judo miestuose – kiekviename mieste be išimties.</verse>
				<verse number="6">Teisėjus jis įpareigojo: „Žiūrėkite, ką darote, nes jūs teisiate ne žmonių vardu, bet VIEŠPATIES vardu. Jis su jumis skelbia nuosprendį.</verse>
				<verse number="7">Užtat tebūna su jumis VIEŠPATIES baimė. Elkitės rūpestingai, nes VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo“.</verse>
				<verse number="8">Be to, Jeruzalėje Juozapatas paskyrė keletą levitų, kunigų ir Izraelio kilčių galvų teisti VIEŠPATIES vardu ir spręsti bylas tarp Jeruzalės gyventojų.</verse>
				<verse number="9">Juos įpareigojo taip: „Turite elgtis su VIEŠPATIES baime, atsidavimu ir iš visos širdies.</verse>
				<verse number="10">Kiekvienoje byloje, kurią jūsų giminaičiai, gyvenantys savo miestuose, pateikia jums spręsti, – ar dėl kraujo kaltės, dėl Įstatymo ar įsakymo, dėl įstatų ar įsakų, – pamokysite juos, kad jie neužsitrauktų kaltės VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo pyktis nekristų ant jūsų ir jūsų giminių. Taip elkitės, ir kaltės neužsitrauksite.</verse>
				<verse number="11">Žiūrėkite, vyriausias kunigas Amarijas viršesnis už jus visuose VIEŠPATIES dalykuose, o Izmaelio sūnus Zebadijas, Judo namų valdytojas, viršesnis už jus visuose karaliaus dalykuose. Levitai tarnaus jums apskaitininkais. Elkitės ryžtingai! VIEŠPATS bus su tuo, kuris yra geras!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Po to moabitai, amonitai ir drauge su jais būrys meunų atėjo kariauti su Juozapatu.</verse>
				<verse number="2">Juozapatui buvo pranešta: „Didelė kariauna ateina prieš tave iš Edomo, iš anapus jūros. Jie jau pasiekė Hacecon Tamarą, tai yra En Gedį“.</verse>
				<verse number="3">Baimės apimtas Juozapatas skubėjo prašyti VIEŠPATIES pagalbos ir visam Judui paskelbė pasninką.</verse>
				<verse number="4">Judas susirinko prašyti VIEŠPATIES pagalbos; ieškoti VIEŠPATIES žmonės suėjo iš kiekvieno Judo miesto.</verse>
				<verse number="5">Juozapatas stovėjo Judo ir Jeruzalės bendrijoje, VIEŠPATIES Namuose, priešais naująjį kiemą.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė: „ VIEŠPATIE, mūsų protėvių Dieve, argi tu nesi Dievas danguje? Argi tu nevaldai visų tautų karalysčių? Tavo rankoje galybė ir jėga. Niekas negali tau priešintis.</verse>
				<verse number="7">Argi ne tu, mūsų Dieve, išvarei šio krašto gyventojus savo tautos Izraelio akivaizdoje ir atidavei jį amžinai savo bičiulio Abraomo palikuonims?</verse>
				<verse number="8">Jame jie įsikūrė, jame pastatė šventyklą tavo vardui, tardami:</verse>
				<verse number="9">‘Jei nelaimė mus ištiktų – ar baudžiantis kalavijas, ar maras, ar badas, – mes rinksimės prie šių Namų ir prie tavęs, nes tavo vardas šiuose Namuose, ir šauksimės tavęs savo nelaimėje, tu išklausysi ir išgelbėsi’.</verse>
				<verse number="10">Dabar Amono ir Moabo bei Seyro aukštumų žmonės, į kurių žemę neleidai veržtis Izraeliui, kai izraelitai išėjo iš Egipto žemės, bet praėjo pro juos ir jų nesunaikino,</verse>
				<verse number="11">štai atsilygina mums, ateidami išvaryti mūsų iš tavo nuosavybės, kurią esi davęs mums paveldėti.</verse>
				<verse number="12">Mūsų Dieve, argi tu jų nenubausi? Juk mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į tave“.</verse>
				<verse number="13">Tuo tarpu visas Judas stovėjo prieš VIEŠPATĮ drauge su savo mažyliais, žmonomis ir vaikais.</verse>
				<verse number="14">Tada VIEŠPATIES Dvasia sueigos viduryje nusileido ant Matanijos sūnaus Jejelio sūnaus Benajos sūnaus Zacharijo sūnaus Jahazielio, vieno levito iš Asafo sūnų.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė: „Dėmesio, visas Judai ir Jeruzalės gyventojai, ir karaliau Juozapatai! VIEŠPATS taip jums kalbėjo: ‘Nebijokite ir nedrebėkite dėl šios didžiulės kariaunos, nes šis mūšis Dievo, o ne jūsų.</verse>
				<verse number="16">Rytoj išeikite prieš juos, jiems atžygiuojant Cico šlaitu. Užtiksite juos slėnio gale Jeruelio tyrų link.</verse>
				<verse number="17">Ne jums kovoti šiame mūšyje! Būkite pasiruošę, laukite ir liudykite pergalę VIEŠPATIES, kuris su jumis, Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir nedrebėkite! Išeikite prieš juos rytoj! VIEŠPATS bus su jumis!’“</verse>
				<verse number="18">Tada Juozapatas parpuolė kniūbsčias ant žemės, ir visas Judas bei visi Jeruzalės gyventojai puolė kniūbsti prieš VIEŠPATĮ, pagarbindami VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="19">O levitai iš Kehato žmonių ir Koracho žmonių atsistoję pašlovino VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, giedodami iš visų jėgų.</verse>
				<verse number="20">Kitą rytą anksti jie pakilo ir išskubėjo į Tekojos tyrus. Jiems išeinant, Juozapatas stabtelėjo ir tarė: „Klausykitės manęs, Judai ir Jeruzalės gyventojai! Pasitikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir būsite tvirti! Pasitikėkite jo pranašais, ir sėkmė jus lydės!“</verse>
				<verse number="21">Pasitaręs su žmonėmis, jis paskyrė VIEŠPAČIUI giesmininkus, kurie šventais apdarais apsirengę turėjo eiti pirma kariuomenės, šlovindami jį giesme: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jo ištikimoji meilė amžina!“</verse>
				<verse number="22">Vos jiems pradėjus džiugią šlovės giesmę, VIEŠPATS surengė pasalas Amono ir Moabo vyrams bei Seyro aukštumų gyventojams, atžygiavusiems prieš Judą, ir jie sumišo.</verse>
				<verse number="23">Amono ir Moabo vyrai užpuolė Seyro aukštumų gyventojus ir visiškai juos sunaikino. Susidoroję su Seyro gyventojais, jie pradėjo naikinti vieni kitus.</verse>
				<verse number="24">Kai Judas pasiekė vietą, iš kurios buvo matyti tyrai, ieškodami tos kariaunos, jie matė tik lavonus, gulinčius ant žemės, – nė vienas neišsigelbėjo.</verse>
				<verse number="25">Juozapatas ir jo kariuomenė, atėję paimti grobio, rado daugybę galvijų, aprangos, drabužių ir brangių daiktų. Jie tiek pasiėmė, kiek galėjo panešti. Imdami grobį, jie užtruko tris dienas, nes jo buvo labai daug.</verse>
				<verse number="26">Ketvirtą dieną jie surengė sueigą Berakos slėnyje ir ten pašlovino VIEŠPATĮ. Todėl ta vieta ir vadinama Berakos slėniu iki šios dienos.</verse>
				<verse number="27">Po to visi Judo ir Jeruzalės žmonės su Juozapatu priekyje, švęsdami džiugią pergalę, kurią VIEŠPATS buvo suteikęs jiems prieš priešus, pasuko Jeruzalės link.</verse>
				<verse number="28">Jie parėjo į Jeruzalę, į VIEŠPATIES Namus, lydimi arfų, lyrų ir trimitų.</verse>
				<verse number="29">Dievo baimė apėmė visų kraštų karalystes, kai jie išgirdo, kad VIEŠPATS kovojo prieš Izraelio priešus.</verse>
				<verse number="30">Juozapato karalystėje buvo ramu, nes jo Dievas davė jam taiką iš visų pusių.</verse>
				<verse number="31">Juozapatas karaliavo Jude. Jis buvo trisdešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo Šilhio duktė, vardu Azuba.</verse>
				<verse number="32">Jis ėjo savo tėvo Asos pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="33">Tačiau aukštumų alkai nebuvo pašalinti, ir žmonės dar nebuvo palenkę širdies savo protėvių Dievui.</verse>
				<verse number="34">O kiti Juozapato darbai, nuo pirmo iki paskutinio, aprašyti Hananio sūnaus Jehuvo metraštyje, kuris įterptas į Izraelio karalių knygą.</verse>
				<verse number="35">Po to Judo karalius Juozapatas susidėjo su Izraelio karaliumi Ahaziju, kuris nedorai elgėsi.</verse>
				<verse number="36">Jis susidėjo su juo, statydindamas laivus keliauti į Taršišą. Laivus jiedu statydino Ecjon Gebere.</verse>
				<verse number="37">Tada Dodavahuvo iš Marešos sūnus Eliezeras pranašavo Juozapatui, tardamas: „Kadangi susidėjai su Ahaziju, VIEŠPATS sunaikins, ką esi padaręs“. Laivai buvo sunaikinti, ir jie nebegalėjo keliauti į Taršišą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Juozapatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoramas.</verse>
				<verse number="2">Jo broliai, Juozapato sūnūs, buvo Azarija, Jehielis, Zacharijas, Azarija, Mykolas ir Šefatijas. Jie visi buvo Judo karaliaus Juozapato sūnūs.</verse>
				<verse number="3">Jiems tėvas davė daug dovanų, sidabro, aukso ir brangių daiktų kartu su įtvirtintais Judo miestais, bet karalystę pavedė Jehoramui, nes jis buvo pirmagimis.</verse>
				<verse number="4">Paėmęs į savo rankas tėvo karalystę ir įsitvirtinęs, Jehoramas nužudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus.</verse>
				<verse number="5">Tapdamas karaliumi, Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų. Jeruzalę jis valdė aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="6">Jis ėjo Izraelio karalių pėdomis, kaip buvo darę Ahabo namai, nes viena Ahabo dukterų buvo jo žmona, darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="7">Tačiau VIEŠPATS Dovydo namų sunaikinti nenorėjo dėl Sandoros, kurią buvo padaręs su Dovydu, pažadėdamas jam ir jo palikuonims duoti amžiną žiburį.</verse>
				<verse number="8">Jam valdant, Edomas sukilo prieš Judo valdžią ir pasiskyrė savo karalių.</verse>
				<verse number="9">Tada Jehoramas perėjo sieną drauge su savo pareigūnais ir visais kovos vežimais. Jis atsikėlė naktį ir puolė edomitus, apsupusius jį ir kovos vežimų vadus.</verse>
				<verse number="10">Edomas ir toliau kėlė maištą prieš Judo valdžią iki pat šios dienos. Tuo metu ir Libna sukilo prieš jo valdžią, nes jis buvo palikęs VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.</verse>
				<verse number="11">Be to, jis statė aukštumų alkus Judo kalnuose, vedė Jeruzalės gyventojus į stabų garbinimą ir suvedžiojo Judą.</verse>
				<verse number="12">Jam atėjo laiškas iš pranašo Elijo su žinia: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Kadangi nėjai savo tėvo Juozapato pėdomis ar Judo karaliaus Asos pėdomis,</verse>
				<verse number="13">bet ėjai Izraelio karalių keliu, vesdamas Judą ir Jeruzalės gyventojus į stabų garbinimą, kaip Ahabo namai vedė Izraelį į stabų garbinimą, ir net nužudei iš savo tėvo namų savo brolius, kurie buvo geresni už tave,</verse>
				<verse number="14">štai VIEŠPATS ištiks skaudžia rykšte tavo tautą, vaikus, dukteris ir visas valdas.</verse>
				<verse number="15">O tu kentėsi sunkią vidurių ligą, kol diena po dienos nuo ligos išeis tavo viduriai’“.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS sukurstė filistinų neapykantą ir arabus, kušų kaimynus, prieš Jehoramą.</verse>
				<verse number="17">Jie surengė žygį prieš Judą, įsiveržė ir pagrobė visą nuosavybę, rastą karaliaus rūmuose, kartu su jo vaikais ir žmonomis. Jam buvo paliktas tik vienas sūnus – Jehoahazas, pats jauniausias.</verse>
				<verse number="18">Po to VIEŠPATS ištiko jį nepagydoma vidurių liga.</verse>
				<verse number="19">Per laiką, baigiantis dvejiems metams, nuo ligos išėjo jo viduriai, ir jis numirė baisiai kentėdamas. Jo tauta nesukrovė jo garbei laužo, kaip buvo dariusi jo protėviams.</verse>
				<verse number="20">Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje karaliavo aštuonerius metus. Jis iškeliavo niekam nesigailint ir buvo palaidotas Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Vietoj jo Jeruzalės gyventojai išsirinko karaliumi jauniausią jo sūnų Ahaziją, nes visi vyresni sūnūs buvo išžudyti kariaunos, kuri buvo įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais. Taip nutiko, kad Jehoramo sūnus Ahazijas tapo Judo karaliumi.</verse>
				<verse number="2">Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir Jeruzalėje karaliavo vienerius metus. Jo motina buvo Omrio dukraitė, vardu Atalija.</verse>
				<verse number="3">Ir jis ėjo Ahabo namų keliu, nes jo motina patardavo jam nedorai elgtis.</verse>
				<verse number="4">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo darę, nes po tėvo mirties jo pražūčiai jie tapo jo patarėjais.</verse>
				<verse number="5">Be to, sekdamas jų patarimu, jis palydėjo Izraelio karalių Ahabo sūnų Jehoramą į mūšį prieš Aramo karalių Hazaelį prie Ramot Gileado. Ten Jehoramas buvo aramėjų sužeistas.</verse>
				<verse number="6">Jis sugrįžo į Jezreelį gydytis žaizdų, gautų kovoje su Aramo karaliumi Ramoje. Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezreelį aplankyti sergančio Ahabo sūnaus Jehoramo.</verse>
				<verse number="7">Bet buvo Dievo skirta, kad Ahazijo pražūtis ateitų jam atvykus Jehoramo aplankyti. Ten būnant, jis išėjo su Jehoramu pasitikti Nimšio sūnaus Jehuvo, kurį VIEŠPATS buvo patepęs sunaikinti Ahabo namus.</verse>
				<verse number="8">Vykdydamas teismą Ahabo namams, Jehuvas netikėtai susidūrė su Judo pareigūnais bei Ahazijo brolių sūnumis, tarnaujančiais Ahazijui, ir nužudė juos.</verse>
				<verse number="9">Tada jis pasiuntė ieškoti ir paties Ahazijo. Samarijoje pasislėpęs rastas Ahazijas buvo atvestas pas Jehuvą ir nužudytas. Jis buvo palaidotas, nes buvo sakoma: „Jis vaikaitis Juozapato, ieškojusio VIEŠPATIES visa širdimi“. Ahazijo namuose nebeliko nė vieno pajėgaus valdyti karalystę.</verse>
				<verse number="10">Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama ėmė naikinti visą karališką Judo namų šeimą.</verse>
				<verse number="11">Bet karaliaus duktė Jehošabata, vogčiomis paėmusi Ahazijo sūnų Jehoašą iš būrio karaliaus vaikų, kai jie buvo žudomi, paslėpė kartu su aukle viename miegamajame. Taip Jehošabata, karaliaus Jehoramo duktė ir kunigo Jehojados žmona – ji buvo Ahazijo sesuo, – laikė jį paslėptą nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas.</verse>
				<verse number="12">Šešerius metus jis išbuvo pas juos, paslėptas Dievo Namuose, o Atalija valdė kraštą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Septintaisiais metais Jehojada ryžosi veikti ir sudarė sandorą su šimtininkais: Jerohamo sūnumi Azariju, Johanano sūnumi Izmaeliu, Jobedo sūnumi Azariju, Adajo sūnumi Maasėju ir Zichrio sūnumi Elišafatu.</verse>
				<verse number="2">Jie perėjo visą Judą, telkdami levitus iš visų Judo miestų ir Izraelio kilčių galvas. Suėjus jiems į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="3">visa bendrija sudarė sandorą su karaliumi Dievo Namuose. Jehojada tarė jiems: „Štai karaliaus sūnus! Jis turi būti karaliumi, kaip VIEŠPATS pažadėjo Dovydo sūnums.</verse>
				<verse number="4">Štai ką jūs turite daryti. Trečdalis jūsų, kunigai ir levitai, tą šabą pradėsiantys tarnybą, bus vartininkais,</verse>
				<verse number="5">kitas trečdalis saugos karaliaus rūmus, dar vienas trečdalis stovės prie Pamato vartų, o visi žmonės bus VIEŠPATIES Namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Neleiskite niekam eiti į VIEŠPATIES Namus, išskyrus kunigus ir tarnyboje esančius levitus. Jie gali įeiti, nes yra pašventinti, bet visi kiti žmonės turi laikytis VIEŠPATIES nurodymų.</verse>
				<verse number="7">Levitai turi apstoti iš visų pusių karalių, kiekvienas su ginklu rankoje; kas tik bandytų eiti į Namus, turi būti užmuštas. Lydėkite karalių, kad ir kur jis eitų“.</verse>
				<verse number="8">Levitai ir visas Judas padarė visa, kaip kunigas Jehojada buvo įsakęs. Kiekvienas atvedė savo vyrus, turinčius tą šabą pradėti tarnybą su tais, kurie turėjo tą šabą užbaigti tarnybą, nes kunigas Jehojada neatleido tarnybos padalų.</verse>
				<verse number="9">Kunigas Jehojada išdalijo šimtininkams Dievo Namuose laikomas karaliaus Dovydo ietis, skydus ir priedangos skydus.</verse>
				<verse number="10">O visus vyrus išdėstė saugoti karalių, kiekvieną su parengtu ginklu rankoje, nuo Namų pietinio pakraščio iki šiaurinio, aplink aukurą ir Namus.</verse>
				<verse number="11">Tada buvo atvestas karaliaus sūnus, uždėtas jam vainikas ir paduoti valdžios ženklai. Jis buvo paskelbtas karaliumi. Jehojada ir jo sūnūs, patepę jį, sušuko: „Tegyvuoja karalius!“</verse>
				<verse number="12">Išgirdusi žmonių ir palydos sargybinių ūžesį ir sveikinimo šūksmus karaliui, Atalija atėjo pas žmones į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="13">Apsižvalgė ir mato, karalius stovi prie savo stulpo įėjime, vadai ir trimitininkai šalia karaliaus, visi šalies žmonės džiūgaudami pučia trimitus, ir giesmininkai su savo muzikos instrumentais užveda giesmes. Atalija persiplėšė drabužius ir šaukė: „Išdavystė! Išdavystė!“</verse>
				<verse number="14">Tada kunigas Jehojada pašaukė šimtininkus, vadovavusius kareiviams, tardamas jiems: „Išveskite ją pro gretas! Jeigu kas bandytų ją sekti, težūva nuo kalavijo!“ Mat kunigas buvo pasakęs: „Ji neturi būti nubausta mirtimi VIEŠPATIES Namuose“.</verse>
				<verse number="15">Tad jie padarė taką, ir ji, priėjusi karaliaus rūmų įėjimą pro Arklių vartus, buvo nužudyta.</verse>
				<verse number="16">Tada Jehojada sudarė sandorą tarp savęs ir žmonių bei karaliaus, pasišvęsdami būti VIEŠPATIES tauta.</verse>
				<verse number="17">Po to visi žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, nugriovė ją, sudaužė aukurus bei atvaizdus ir užmušė priešais aukurus Baalo kunigą Mataną.</verse>
				<verse number="18">Jehojada VIEŠPATIES Namais rūpintis pavedė levitams kunigams, kuriuos Dovydas buvo paskirstęs rūpintis VIEŠPATIES Namais ir atnašauti deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI su džiūgavimu ir giesmėmis, kaip įsakyta Mozės Įstatyme ir pagal Dovydo nurodymus.</verse>
				<verse number="19">Jis pastatė vartininkus prie VIEŠPATIES Namų vartų, kad nė vienas, tapęs bet kokiu būdu nešvarus, neįeitų.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs šimtininkus, kilmingus vyrus, tautos valdytojus ir šalies žmones, jis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro Aukštutinius vartus. Jie pasodino karalių į valdovo sostą.</verse>
				<verse number="21">Visi šalies žmonės džiūgavo, ir mieste buvo ramu, nors Atalija ir buvo nužudyta kalaviju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje jis karaliavo keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Cibija iš Beer Šebos.</verse>
				<verse number="2">Jehoašas darė, kas dora VIEŠPATIES akyse per visas kunigo Jehojados dienas.</verse>
				<verse number="3">Jehojada apvesdino jį su dviem žmonomis, ir jam gimė sūnų ir dukterų.</verse>
				<verse number="4">Praėjus šiek tiek laiko, Jehoašui atėjo į širdį pataisyti VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="5">Sukvietęs kunigus ir levitus, tarė jiems: „Eikite į Judo miestus ir kasmet visame Izraelyje darykite rinkliavą savo Dievo Namams atnaujinti. Tai turite daryti skubiai!“ Bet levitai to daryti nesiskubino.</verse>
				<verse number="6">Tad karalius pasišaukė vadą Jehojadą ir tarė jam: „Kodėl nereikalavai, kad levitai parneštų iš Judo ir Jeruzalės Mozės, VIEŠPATIES tarno, Izraelio bendrijai uždėtą Sandoros Palapinės mokestį?“</verse>
				<verse number="7">Mat tos nedoros moters Atalijos vaikai buvo apleidę VIEŠPATIES Namus ir net atidavę visus VIEŠPATIES Namams pašvęstus daiktus Baalams.</verse>
				<verse number="8">Karalius įsakė, kad būtų padaryta dėžė ir pastatyta lauke prie VIEŠPATIES Namų vartų.</verse>
				<verse number="9">Judui ir Jeruzalei buvo paskelbta atnešti VIEŠPAČIUI mokestį, kurį Dievo tarnas Mozė buvo Izraeliui uždėjęs dykumoje.</verse>
				<verse number="10">Visi pareigūnai ir visi žmonės mielai nešė ir metė į dėžę, kol ją pripildydavo.</verse>
				<verse number="11">Kai tik levitai nunešdavo dėžę pas karaliaus pareigūnus ir pamatydavo, kad joje daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas bei vyriausiojo kunigo atstovas ir ištuštinę dėžę sugrąžindavo į vietą. Taip buvo daroma diena po dienos, ir surinkta daug pinigų.</verse>
				<verse number="12">Karalius ir Jehojada paduodavo pinigus tiems, kurie prižiūrėjo darbus, susijusius su VIEŠPATIES Namais, o jie samdė mūrininkus bei dailides VIEŠPATIES Namams atnaujinti ir geležies bei vario meistrus VIEŠPATIES Namams taisyti.</verse>
				<verse number="13">Darbininkai uoliai triūsė, atnaujinimo darbai jų rankose sparčiai ėjo į priekį. Dievo Namai buvo atstatyti į pirmykštį būvį ir pataisyti.</verse>
				<verse number="14">Baigę jie sugrąžino likusius pinigus karaliui ir Jehojadai. Jie buvo paversti reikmenimis VIEŠPATIES Namams: tarnybos ir deginamųjų aukų reikmenimis, samčiais ir aukso bei sidabro indais. Deginamosios aukos buvo atnašaujamos VIEŠPATIES Namuose nuolat per visą Jehojados gyvenimą.</verse>
				<verse number="15">Jehojada mirė, sulaukęs žilos senatvės. Jis mirė, būdamas šimto trisdešimt metų.</verse>
				<verse number="16">Jis buvo palaidotas Dovydo mieste tarp karalių, nes buvo padaręs daug gera Izraelyje ir Dievui, ir jo Namams.</verse>
				<verse number="17">Jehojadai mirus, Judo didžiūnai atėjo pas karalių, žemai lenkdamiesi, ir karalius jų klausė.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATIES, jų protėvių Dievo, Namai buvo apleisti. Buvo tarnaujama šventiesiems stulpams ir stabams. Dėl šios kaltės Judą ir Jeruzalę ištiko [Dievo] pyktis.</verse>
				<verse number="19">Bet Jis siuntė tarp jų pranašus parvesti juos pas VIEŠPATĮ. Šie įspėdavo juos, bet jie nenorėjo klausyti.</verse>
				<verse number="20">Dievo Dvasia užvaldė kunigo Jehojados sūnų Zachariją. Jis palypėjo į pakylą virš žmonių ir tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kodėl jūs savo pražūčiai nusižengiate VIEŠPATIES įsakymams? Kadangi palikote VIEŠPATĮ, jis irgi paliko jus!’“</verse>
				<verse number="21">Bet prieš jį buvo surengtas sąmokslas, ir karaliaus įsakymu jis buvo užmuštas akmenimis VIEŠPATIES Namų kieme.</verse>
				<verse number="22">Karalius Jehoašas neprisiminė ištikimybės, kurią jam buvo parodęs Zacharijo tėvas Jehojada, bet nužudė jo sūnų. Mirdamas Zacharijas tarė: „Temato tai VIEŠPATS ir teatlygina!“</verse>
				<verse number="23">Baigiantis metams, Aramo kariuomenė surengė prieš jį žygį. Atžygiavę į Judą ir Jeruzalę, jie sunaikino visus žmonių didžiūnus, o visą paimtą grobį pasiuntė Damasko karaliui.</verse>
				<verse number="24">Nors Aramo kariuomenė buvo atėjusi su nedaugeliu vyrų, VIEŠPATS atidavė jiems į rankas didžiulę kariuomenę, nes jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą. Taip jie surengė Jehoašui teismą.</verse>
				<verse number="25">Kai aramėjai nuo jo atsitraukė, palikę sunkiai sužeistą, jo dvariškiai surengė sąmokslą ir keršydami už kunigo Jehojados sūnaus kraują nužudė jį lovoje. Taip jis mirė. Jie palaidojo jį Dovydo mieste, bet karalių kapuose nelaidojo.</verse>
				<verse number="26">Štai vyrai, kurie surengė prieš jį sąmokslą: Šimato Amonito sūnus Zabadas ir Šimrito Moabito sūnus Jehozabadas.</verse>
				<verse number="27">Apie jo sūnus, apie daugelį pranašavimų jam ir Dievo Namų atstatymą aprašyta Karalių knygos aiškinime. Vietoj Jehoašo karaliumi tapo jo sūnus Amacijas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Amacijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Jehoadana iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, bet ne visa širdimi.</verse>
				<verse number="3">Vos įtvirtinęs savo karališką valdžią, jis nubaudė mirtimi dvariškius, nužudžiusius jo tėvą karalių.</verse>
				<verse number="4">Bet jų vaikų mirtimi nebaudė, nes elgėsi pagal tai, kas parašyta Įstatyme, Mozės knygoje, kaip VIEŠPATS įsakė: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus, nei vaikai bus baudžiami mirtimi už tėvus, bet kiekvienas bus baudžiamas mirtimi už savo paties nuodėmę“.</verse>
				<verse number="5">Sutelkęs Judą, Amacijas paskirstė visus Judo ir Benjamino vyrus pagal kiltis tūkstantininkams ir šimtininkams. Suskaičiavęs visus nuo dvidešimt metų ir vyresnius, jis rado, kad jų buvo trys šimtai tūkstančių rinktinių vyrų, tinkamų karinei tarnybai, pajėgių valdyti ietį ir skydą.</verse>
				<verse number="6">Be to, jis pasamdė iš Izraelio šimtą tūkstančių narsių karių už šimtą sidabro talentų.</verse>
				<verse number="7">Bet pas jį atėjęs Dievo vyras tarė: „Karaliau, neleisk Izraelio kariuomenei žygiuoti su tavimi, nes VIEŠPATS nėra su Izraeliu – su tais visais Efraimo žmonėmis.</verse>
				<verse number="8">Verčiau žygiuok vienas ir susidorok! Būk ryžtingas kovoje, antraip Dievas paguldys tave priešo akivaizdoje, nes Dievas turi galybę padėti ar paguldyti“.</verse>
				<verse number="9">O Amacijas tarė Dievo vyrui: „Bet ką daryti su tuo šimtu talentų, kuriuos esu davęs Izraelio kariuomenei?“ Dievo žmogus atsakė: „ VIEŠPATS turi iš ko tau kur kas daugiau duoti“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Amacijas atleido kareivius, atėjusius pas jį iš Efraimo, įsakydamas eiti namo. Bet jie buvo už tai labai supykę ant Judo ir namo sugrįžo įniršio apimti.</verse>
				<verse number="11">Amacijas susikaupė drąsiam žygiui ir vedinas savo kariuomene nužygiavo į Druskos slėnį. Jis nukovė dešimt tūkstančių Seyro vyrų.</verse>
				<verse number="12">Judo vyrai kitą dešimt tūkstančių paėmė į nelaisvę gyvų ir užvedę juos ant Selos viršūnės nustūmė žemyn. Jie visi suknežo.</verse>
				<verse number="13">Tuo tarpu samdytieji kareiviai, kuriuos Amacijas buvo išsiuntęs atgal ir neleidęs jiems eiti su juo į mūšį, užpuolė Judo miestus nuo Samarijos iki Bet Horono, nužudė tris tūkstančius gyventojų ir paėmė daug grobio.</verse>
				<verse number="14">Grįždamas po pergalės prieš edomitus, Amacijas parsigabeno Seyro žmonių dievų ir pasistatęs juos kaip savo dievus garbino, atnašaudamas aukas.</verse>
				<verse number="15">Užsidegęs pykčiu ant Amacijo, VIEŠPATS nusiuntė pas jį pranašą ir tarė jam: „Kodėl garbini tautos dievus, negalėjusius išgelbėti savo tautos iš tavo rankos?“</verse>
				<verse number="16">Tačiau pranašui dar tebekalbant, karalius tarė jam: „Argi mes paskyrėme tave karaliaus patarėju? Liaukis! Kam gi turėtumei būti užmuštas?“ Tad pranašas liovėsi, bet pratarė: „Aš žinau, kad VIEŠPATS apsisprendė tave sunaikinti, nes tu taip elgiesi ir nekreipi dėmesio į mano patarimą“.</verse>
				<verse number="17">Pasitaręs Judo karalius Amacijas pasiuntė Izraelio karaliui Jehuvo sūnaus Jehoahazo sūnui Jehoašui tokį žodį: „Eikš, susitikime akis į akį!“</verse>
				<verse number="18">Izraelio karalius Jehoašas atsakė Judo karaliui Amacijui tokiu žodžiu: „Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: ‘Duok savo dukterį mano sūnui žmona’. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė tą usnį.</verse>
				<verse number="19">Tu sakai: ‘Žiūrėk, nugalėjau Edomą’, – ir tavo širdis nori daugiau garbės. Sėdėk namie! Kam gi turėtumei ieškoti nelaimės, kad pats žūtum ir Judą su savimi nutemptum?“</verse>
				<verse number="20">Amacijas nenorėjo klausyti. Tai buvo iš Dievo, idant atiduotų juos už tai, kad jie garbino Edomo dievus.</verse>
				<verse number="21">Tad Izraelio karalius Jehoašas atžygiavo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko vienas su kitu mūšyje prie Bet Šemešo Judo karalystėje.</verse>
				<verse number="22">Judas buvo nugalėtas Izraelio. Visi išbėgiojo į savo namus.</verse>
				<verse number="23">Izraelio karalius Jehoašas paėmė Judo karalių, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų Amaciją, į nelaisvę prie Bet Šemešo. Nugabenęs į Jeruzalę, jis pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų.</verse>
				<verse number="24">Tada su visu auksu ir sidabru bei visais reikmenimis, rastais Dievo Namuose, su Obed Edomu ir karaliaus rūmų iždu bei įkaitais jis sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="25">Judo karalius Jehoašo sūnus Amacijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo mirties.</verse>
				<verse number="26">O kiti Amacijo darbai, nuo pirmo iki paskutinio, argi nėra aprašyti Judo ir Izraelio Karalių knygoje?</verse>
				<verse number="27">Nuo to laiko, kai Amacijas pasitraukė nuo VIEŠPATIES, buvo surengtas prieš jį sąmokslas Jeruzalėje. Užtat jis pabėgo į Lachišą. Bet buvo pasiųsti vyrai jo vytis, ir jie ten nužudė jį.</verse>
				<verse number="28">Pargabentas ant arklių jis buvo palaidotas su savo protėviais Judo mieste.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tada visi Judo žmonės paėmė Uziją, kuris buvo tik šešiolikmetis, ir paskelbė jį karaliumi, jo tėvo Amacijo įpėdiniu.</verse>
				<verse number="2">Jis atstatė Elatą ir sugrąžino Judui po to, kai karalius Amacijas užmigo su savo protėviais.</verse>
				<verse number="3">Uzijas buvo šešiolikmetis, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motina buvo vardu Jecholija iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="4">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Amacijas.</verse>
				<verse number="5">Jis buvo pasišventęs ieškoti Dievo, kol buvo gyvas Zacharijas, mokęs jį bijoti Dievo. Kol jis ieškojo VIEŠPATIES, Dievas jam teikė sėkmę.</verse>
				<verse number="6">Išėjęs į karo žygį su filistinais, jis išgriovė Gato sienas, Jabnės sienas bei Ašdodo sienas ir statė miestus Ašdodo ir Filistijos srityje.</verse>
				<verse number="7">Dievas padėjo jam prieš filistinus, prieš arabus, gyvenančius Gūr Baale, ir prieš meunus.</verse>
				<verse number="8">Amonitai mokėjo jam duoklę, ir jo garsas pasiekė net Egipto sienas, nes jis darėsi vis galingesnis ir galingesnis.</verse>
				<verse number="9">Be to, Uzijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, prie Slėnio vartų bei prie Kertės ir juos įtvirtino.</verse>
				<verse number="10">Jis statė bokštus tyruose ir iškasė daug vandens talpyklų, nes turėjo daug galvijų. Jis turėjo artojų ir Šefeloje, ir lygumoje, vynuogių augintojų ir kalnuose, ir derlinguose laukuose, nes mylėjo žemę.</verse>
				<verse number="11">Uzijas turėjo ir gerai parengtą kariuomenę, padalytą pagal pašauktųjų prie ginklo skaičių į būrius, mokomus raštininko Jejelio ir apskaitininko Maasėjo, vadovaujamų Hananijo, vieno iš karaliaus didžiūnų.</verse>
				<verse number="12">Kilčių galvų galiūnų iš viso buvo du tūkstančiai šeši šimtai.</verse>
				<verse number="13">O jų žinioje buvo trijų šimtų septynių tūkstančių penkių šimtų kariškai parengtų vyrų kariuomenė, galinga jėga padėti karaliui kovoti su priešais.</verse>
				<verse number="14">Uzijas aprūpino juos, visą kariuomenę, skydais, ietimis, šalmais, šarvais, lankais ir svaidyklėmis.</verse>
				<verse number="15">Jeruzalėje ant gynybos bokštų ir mūrų sienos kampų jis pastatė išradingai sumanytų įtaisų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti. Taigi jo garsas pasklido toli ir plačiai, nes tapti galingam jam buvo nuostabiai pagelbėta.</verse>
				<verse number="16">Kai tapo galingas, jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė VIEŠPAČIUI, savo Dievui, įeidamas į VIEŠPATIES Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro.</verse>
				<verse number="17">Bet kunigas Azarijas, lydimas aštuoniasdešimt drąsių VIEŠPATIES kunigų, įėjo paskui jį</verse>
				<verse number="18">ir pasipriešino karaliui Uzijui, sakydami: „Uzijau, tau nėra leista atnašauti smilkalų VIEŠPAČIUI, bet tik Aarono palikuonims kunigams, kurie pašventinti atnašauti smilkalus. Išeik iš Šventyklos, nes esi nusižengęs. Tau garbės iš VIEŠPATIES Dievo tai neatneš“.</verse>
				<verse number="19">Uziją, laikantį rankoje smilkytuvą ir pasiruošusį atnašauti smilkalus, apėmė įtūžis. Jam širstant ant kunigų, VIEŠPATIES Namuose šalia smilkalų aukuro kunigų akivaizdoje jo kaktos odą išbėrė raupsai.</verse>
				<verse number="20">Vyriausiasis kunigas Azarijas ir kiti kunigai, atsisukę į jį, pamatė, kad jo kakta raupsuota. Tad skubiai jį iš ten išvedė. Ir jis pats skubinosi išeiti, nes VIEŠPATS jį ištiko liga.</verse>
				<verse number="21">Karalius Uzijas liko raupsuotas iki pat mirties. Todėl jis gyveno atskirame name kaip raupsuotasis ir buvo atskirtas nuo VIEŠPATIES Namų. Tad jo sūnus Jotamas rūpinosi karaliaus rūmais ir valdė šalies žmones.</verse>
				<verse number="22">Kitus Uzijo darbus, nuo pirmo iki paskutinio, aprašė Amoco sūnus pranašas Izaijas.</verse>
				<verse number="23">Uzijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su jais lauke šalia karalių kapų, nes buvo sakoma: „Jis raupsuotas“. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jotamas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Jotamas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Cadoko duktė, vardu Jeruša.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas buvo daręs, tik į VIEŠPATIES Šventyklą nėjo. Bet žmonės elgėsi vis dar nedorai.</verse>
				<verse number="3">Jis pastatė VIEŠPATIES Namų Aukštutinius vartus ir daug statė ant Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="4">Be to, statė miestus Judo aukštumose, tvirtoves ir gynybos bokštus ant miškingų kalvų.</verse>
				<verse number="5">Jis kovojo su Amono karaliumi ir nugalėjo. Amonas tais metais davė jam šimtą sidabro talentų, dešimt tūkstančių korų kviečių ir dešimt tūkstančių korų miežių. Amonas mokėjo jam tą pačią sumą antrais ir trečiais metais.</verse>
				<verse number="6">Taigi Jotamas tapo galingas, nes ryžtingai tvarkė savo kelius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="7">O kiti Jotamo darbai, visi jo karai ir jo elgesys, aprašyti Izraelio ir Judo Karalių knygoje.</verse>
				<verse number="8">Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų.</verse>
				<verse number="9">Jotamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Ahazas buvo dvidešimtmetis, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas,</verse>
				<verse number="2">bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Jis padarė net nuliedintų atvaizdų Baalams,</verse>
				<verse number="3">degino smilkalus Ben Hinomo slėnyje ir atidavė ugniai savo sūnus bjauriu papročiu tautų, kurias VIEŠPATS buvo išvaręs, ateinant izraelitams.</verse>
				<verse number="4">Jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.</verse>
				<verse number="5">Todėl VIEŠPATS, jo Dievas, atidavė jį Aramo karaliui į rankas. Aramėjai nugalėjo jį ir paėmę į nelaisvę daugybę jo žmonių nuvarė juos į Damaską. Jis buvo atiduotas į rankas ir Izraelio karaliui, ir šis nugalėjo jį, praliedamas daug kraujo.</verse>
				<verse number="6">Remalijo sūnus Pekachas per vieną dieną nukovė šimtą dvidešimt tūkstančių karių – visi jie buvo narsūs vyrai, – nes jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.</verse>
				<verse number="7">O Efraimo galiūnas Zichris nukovė karaliaus sūnų Maasėją, rūmų valdytoją Azrikamą ir pirmąjį pagal valdžią po karaliaus Elkaną.</verse>
				<verse number="8">Izraelitai paėmė į nelaisvę du šimtus tūkstančių savo giminaičių, įskaitant žmonas, sūnus ir dukteris. Jie paėmė iš jų taip pat labai daug grobio ir nugabeno jį į Samariją.</verse>
				<verse number="9">Ten buvo VIEŠPATIES pranašas, vardu Odedas. Išėjęs pasitikti į Samariją grįžtančios kariuomenės, Odedas tarė jiems: „Tikėkite manimi, kadangi VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, buvo supykęs ant Judo, jis atidavė juos jums į rankas, bet jūs skerdėte juos tokiu įtūžimu, kad jis pasiekė dangų.</verse>
				<verse number="10">Dabar ketinate padaryti Judo ir Jeruzalės žmones savo vergais ir vergėmis! Bet, tiesą sakant, argi patys nesate nusikaltę VIEŠPAČIUI, savo Dievui?</verse>
				<verse number="11">Tad paklausykite manęs ir paleiskite belaisvius, paimtus iš savo giminaičių, antraip jus ištiks VIEŠPATIES pykčio liepsna“.</verse>
				<verse number="12">Be to, ir kai kurie Efraimo žmonių galvos – Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas bei Hadlajo sūnus Amasa – pakilo prieš grįžtančius iš žygio</verse>
				<verse number="13">ir tarė jiems: „Belaisvių čia neveskite, nes jūs ketinate užtraukti mums kaltę prieš VIEŠPATĮ, pridėdami tai prie mūsų nuodėmių ir kaltės. Juk mūsų kaltė jau gana didelė, ir pykčio liepsna gresia Izraeliui“.</verse>
				<verse number="14">Tad kariai paliko belaisvius ir grobį pareigūnams bei visai bendrijai.</verse>
				<verse number="15">Tuomet tie vyrai, paėmę belaisvius, aprengė nuoguosius apdarais iš grobio, apvilko drabužiais, apavė sandalais, davė jiems pavalgyti bei atsigerti, patepė juos aliejumi ir užsodinę ant asilų silpnuosius, nuvedė visus pas jų giminaičius į Jerichą, palmių miestą. Tai padarę, jie sugrįžo į Samariją.</verse>
				<verse number="16">Tuo pačiu metu karalius Ahazas išsiuntė pasiuntinius į Asiriją, prašydamas pagalbos.</verse>
				<verse number="17">Mat ir edomitai vėl buvo įsiveržę, sumušę Judą ir paėmę belaisvių.</verse>
				<verse number="18">Ir filistinai užpuldinėjo miestus Šefeloje bei Judo Negebe. Jie buvo užėmę Bet Šemešą, Ajaloną, Gederotus, Sochoją su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis, Timną su jai pavaldžiomis gyvenvietėmis bei Gimzoją su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis ir juose apsigyvenę.</verse>
				<verse number="19">Taip VIEŠPATS nužemino Judą dėl Ahazo, Izraelio karaliaus, nes Jude šis elgėsi nepadoriai ir buvo neištikimas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="20">Užtat Asirijos karalius Tiglat Pileseras atžygiavo prieš jį ir, užuot padėjęs, nuengė jį.</verse>
				<verse number="21">Nors Ahazas ir apiplėšė VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus bei pareigūnų namus, mokėdamas duoklę Asirijos karaliui, tai nieko nepadėjo.</verse>
				<verse number="22">Savo vargų metais karalius Ahazas net dar labiau nusižengė VIEŠPAČIUI,</verse>
				<verse number="23">atnašaudamas aukas Damasko dievams, kurie buvo jį nugalėję, nes manė: „Kadangi Aramo karalių dievai jiems padėjo, aš atnašausiu jiems aukas, kad ir man padėtų“. Bet jie tapo pražūtimi jam ir visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="24">Ahazas surinko Dievo Namų reikmenis ir sukapojo. Jis uždarė Dievo Namų duris ir pastatė aukurų kiekviename Jeruzalės kampe.</verse>
				<verse number="25">Visuose Judo miestuose jis įrengė aukštumų alkus smilkalams atnašauti kitiems dievams, vesdamas į pyktį VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.</verse>
				<verse number="26">O kiti Ahazo darbai ir visi jo žygiai, nuo pirmo iki paskutinio, aprašyti Judo ir Izraelio Karalių knygoje.</verse>
				<verse number="27">Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas mieste – Jeruzalėje, bet į Izraelio karalių kapus nebuvo nuneštas. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ezekijas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Ezekijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Abija, Zacharijo duktė.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs protėvis Dovydas.</verse>
				<verse number="3">Pirmų savo karaliavimo metų pirmą mėnesį jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris ir pataisė juos.</verse>
				<verse number="4">Pasišaukęs kunigus ir levitus, jis sutelkė juos rytinėje aikštėje ir tarė:</verse>
				<verse number="5">„Levitai, klausykitės manęs! Pašventinkite save, pašventinkite VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus ir išneškite purvą iš Šventyklos.</verse>
				<verse number="6">Mūsų protėviai buvo neištikimi ir darė, kas nedora VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akyse. Paliko jį, nugręžė savo veidus nuo šventosios VIEŠPATIES buveinės ir atsuko jai nugarą.</verse>
				<verse number="7">Jie ir Prieangio duris uždarė, ir žibintus užgesino; jie atsisakė atnašauti smilkalus ir deginamąsias aukas Šventykloje Izraelio Dievo garbei.</verse>
				<verse number="8">Todėl VIEŠPATIES pyktis ištiko Judą ir Jeruzalę; jis padarė juos siaubo, nustebimo ir pajuokos reginiu, kaip jūs savo akimis matote.</verse>
				<verse number="9">Mūsų tėvai krito nuo kalavijo, o mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos atsidūrė nelaisvėje.</verse>
				<verse number="10">Dabar aš širdimi noriu sudaryti sandorą su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, kad jo pykčio liepsna būtų nuo mūsų nugręžta.</verse>
				<verse number="11">Mano sūnūs, nebebūkite daugiau apsileidę, nes jus VIEŠPATS išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte kaip jo tarnai, aukodami atnašas“.</verse>
				<verse number="12">Tada pakilo levitai: Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis iš Kehato palikuonių, iš Merario palikuonių – Abdžio sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas, iš geršonų – Zimos sūnus Joachas ir Joaho sūnus Edenas,</verse>
				<verse number="13">iš Elicafano sūnų – Šimris ir Jejelis, iš Asafo sūnų – Zacharijas ir Matanijas;</verse>
				<verse number="14">iš Hemano sūnų – Jehielis ir Šimėjas; ir iš Jedutūno sūnų – Šemaja ir Uzielis.</verse>
				<verse number="15">Surinkę savo brolius, jie save pašventino ir nuėjo, kaip karalius buvo įsakęs, valyti VIEŠPATIES Namų, laikydamiesi VIEŠPATIES įstatų.</verse>
				<verse number="16">Kunigai įėjo į VIEŠPATIES Namus jų valyti. Jie išnešė visus nešvarius daiktus, rastus VIEŠPATIES Namuose, į VIEŠPATIES Namų kiemą, o levitai, paėmę iš jų, nunešė į Kidrono slėnį.</verse>
				<verse number="17">Pirmą mėnesio dieną jie pradėjo pašventinimo darbus ir aštuntą mėnesio dieną pasiekė VIEŠPATIES Prieangį. Jie šventino VIEŠPATIES Namus aštuonias dienas, ir pirmo mėnesio šešioliktą dieną darbai buvo užbaigti.</verse>
				<verse number="18">Tada jie atėjo pas karalių Ezekiją ir tarė: „Išvalėme visus VIEŠPATIES Namus, deginamosios aukos aukurą bei visus jo reikmenis ir stalą padėtinės duonos eilėms bei visus jo reikmenis.</verse>
				<verse number="19">Visus reikmenis, kuriuos karalius Ahazas buvo subjaurojęs karaliaudamas, mes atstatėme ir pašventinome. Štai jie sudėti priešais VIEŠPATIES aukurą“.</verse>
				<verse number="20">Tada karalius Ezekijas nedelsdamas sušaukė visus miesto didžiūnus ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="21">Buvo atvesti septyni jaučiai, septyni avinai, septyni avinėliai ir septyni ožiai aukai už karalystės, Šventyklos ir Judo nuodėmę. Jis įsakė kunigams, Aarono palikuonims, atnašauti juos ant VIEŠPATIES aukuro.</verse>
				<verse number="22">Jaučiai buvo papjauti. Paėmę jų kraujo, kunigai pašlakstė juo aukurą. Avinai buvo papjauti, ir jų kraujas iššlakstytas ant aukuro. Ir avinėliai buvo papjauti, ir jų kraujas iššlakstytas ant aukuro.</verse>
				<verse number="23">Tada pas karalių ir bendriją buvo atvesti ožiai aukai už nuodėmę. Visi uždėjo ant jų rankas.</verse>
				<verse number="24">Papjovę juos, kunigai atnašavo auką už nuodėmę jų krauju ant aukuro, kad atlygintų už visą Izraelį, nes karalius buvo pasakęs: „Deginamoji auka ir auka už nuodėmę yra už visą Izraelį“.</verse>
				<verse number="25">Jis paskyrė levitams vietas VIEŠPATIES Namuose su cimbolais, arfomis ir lyromis, kaip Dovydas ir karaliaus regėtojas Gadas bei pranašas Natanas buvo nurodę, nes įsakas buvo VIEŠPATIES perduotas per pranašus.</verse>
				<verse number="26">Levitams atsistojus į vietas su Dovydo muzikos instrumentais ir kunigams su trimitais,</verse>
				<verse number="27">Ezekijas įsakė atnašauti deginamąją auką ant aukuro. Pradėjus deginamąją auką, pasigirdo ir VIEŠPATIES giesmė bei trimitai, lydimi Izraelio karaliaus Dovydo muzikos instrumentų.</verse>
				<verse number="28">Visa bendrija parpuolė kniūbsčia, aidėjo giesmė ir gaudė trimitai. Visa tai tęsėsi, kol nepasibaigė deginamoji auka.</verse>
				<verse number="29">Pasibaigus deginamajai aukai, karalius ir visi su juo buvę pagarbindami parpuolė kniūbsti.</verse>
				<verse number="30">Karalius Ezekijas ir didžiūnai įsakė levitams šlovinti VIEŠPATĮ Dovydo žodžiais ir regėtojo Asafo giesmėmis. Džiaugsmingai pašlovinę giesme, jie žemai nusilenkė ir parpuolė kniūbsti.</verse>
				<verse number="31">Tada Ezekijas tarė: „Dabar, kai esate pašventinę save VIEŠPAČIUI, eikite arčiau ir atnašaukite aukas ir bendravimo atnašas VIEŠPATIES Namams“. Bendrija sunešė aukų ir bendravimo atnašų; visi geros širdies žmonės atgabeno deginamųjų aukų.</verse>
				<verse number="32">Bendrijos atgabentų deginamųjų aukų buvo septyniasdešimt jaučių, šimtas avinų ir du šimtai ėriukų. Visi jie skirti deginamosioms aukoms VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="33">Pašventintų atnašų buvo šeši šimtai jaučių ir trys šimtai avių.</verse>
				<verse number="34">Bet kunigų buvo per mažai, ir jie negalėjo nulupti visų deginamųjų aukų, todėl jų giminaičiai levitai padėjo jiems atlikti tą darbą, kol kiti kunigai save pašventino. Iš tikro levitai uoliau save šventino negu kunigai.</verse>
				<verse number="35">Prie daugybės deginamųjų aukų buvo ir bendravimo aukų taukai bei liejamosios atnašos deginamosioms aukoms. Taip buvo atkurta VIEŠPATIES Namų pamaldų tarnyba.</verse>
				<verse number="36">Ezekijas ir visi žmonės džiaugėsi tuo, ką Dievas buvo savo tautai padaręs, nes tai buvo įvykę taip staiga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Ezekijas išsiuntė žodį visam Izraeliui bei Judui, parašė laiškus ir Efraimui bei Manasui, kad sueitų į VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje švęsti Paschą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei.</verse>
				<verse number="2">Mat karalius, didžiūnai ir visa bendrija Jeruzalėje buvo nutarę švęsti Paschą antrą mėnesį,</verse>
				<verse number="3">nes švęsti laiku negalėjo dėl to, kad nebuvo nei pakankamai save pašventinusių kunigų, nei žmonės nebuvo suėję į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Kadangi toks nutarimas atrodė tinkamas karaliui ir visai bendrijai,</verse>
				<verse number="5">jie ir išleido įsaką paskelbti per visą Izraelį, nuo Beer Šebos iki Dano, kad visi žmonės sueitų ir švęstų Paschą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei Jeruzalėje. Mat nedaugelis ją švęsdavo, kaip buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="6">Todėl pasiuntiniai, nešini karaliaus ir didžiūnų parašytais laiškais, perėjo visą Izraelį ir Judą, kaip karalius buvo įsakęs, skelbdami: „Izraelitai! Grįžkite pas VIEŠPATĮ, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievą, kad ir jis sugrįžtų pas likutį – pas jus, išsigelbėjusius iš Asirijos karalių rankos.</verse>
				<verse number="7">Nebūkite kaip jūsų protėviai ir jūsų broliai, kurie buvo tokie neištikimi VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, kad jis atidavė juos, kaip matote, prapulčiai.</verse>
				<verse number="8">Nebūkite kietasprandžiai, kaip jūsų protėviai, bet atsiduokite VIEŠPAČIUI ir ateikite į jo Šventyklą, kurią jis amžinai pašventino, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad būtų nugręžta nuo jūsų jo pykčio liepsna.</verse>
				<verse number="9">Jeigu jūs sugrįšite pas VIEŠPATĮ, jūsų giminės ir vaikai sulauks pasigailėjimo iš tų, kurie paėmė juos į nelaisvę, ir jie sugrįš į šį kraštą, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra malonus ir gailestingas. Jis nenugręš nuo jūsų savo veido, jeigu pas jį sugrįšite“.</verse>
				<verse number="10">Taigi pasiuntiniai ėjo iš miesto į miestą Efraimo ir Manaso krašte, kol pasiekė Zabuloną, bet žmonės, pajuokdami juos, tyčiojosi iš jų.</verse>
				<verse number="11">Nepaisant to, kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zabulono nusižemino ir atėjo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="12">O Dievo ranka palietė Judą, leisdama jiems vieningai įvykdyti tai, ką karalius ir didžiūnai įsakė pagal Dievo žodį.</verse>
				<verse number="13">Į Jeruzalę suėjo minia žmonių švęsti Neraugintosios duonos šventės antrą mėnesį. Tai buvo milžiniška sueiga.</verse>
				<verse number="14">Jie ėmėsi darbo – pašalinti Jeruzalėje esančius aukurus. Paėmę juos ir visus smilkalams deginti stovus, išmetė juos į Kidrono slėnį.</verse>
				<verse number="15">Paschos avinėlis buvo papjautas antro mėnesio keturioliktą dieną. Tuo tarpu kunigai ir levitai susigėdę pasišventino ir atnešė deginamąsias aukas į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="16">Užėmę savo tarnybos vietas pagal Dievo vyro Mozės Įstatymą, kunigai šlakstė jiems levitų rankomis paduotą kraują.</verse>
				<verse number="17">Kadangi bendrijoje buvo daug tokių, kurie nebuvo pasišventinę, levitai turėjo papjauti Paschos avinėlį kiekvienam, kuris nebuvo švarus, kad pašventintų jį VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="18">Mat buvo daugybė žmonių, ypač daug iš Efraimo, Manaso, Isacharo ir Zabulono, kurie nebuvo apsivalę. Nepaisant to, jie valgė Paschos avinėlį, nesilaikydami, kas parašyta. Bet Ezekijas meldėsi už juos, tardamas: „Teatleidžia gerasis VIEŠPATS</verse>
				<verse number="19">visiems, kurie širdimi nori ieškoti Dievo, savo protėvių VIEŠPATIES Dievo, nors jie ir nėra švarūs pagal Šventyklos įsakus“.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS išklausė Ezekiją ir nenubaudė tautos.</verse>
				<verse number="21">Izraelitai Jeruzalėje septynias dienas džiūgaudami šventė Neraugintosios duonos šventę. Levitai ir kunigai kasdien šlovino VIEŠPATĮ, lydimi galingų VIEŠPATIES muzikos instrumentų.</verse>
				<verse number="22">Ezekijas žodžiu drąsino visus levitus, įgudusiai atliekančius VIEŠPATIES tarnybą. Taip žmonės valgė septynias dienas iškilmių maistą, aukodami bendravimo aukas ir dėkodami VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui.</verse>
				<verse number="23">Tada visa bendrija nutarė švęsti dar septynias dienas. Taigi jie džiūgaudami šventė dar septynias dienas,</verse>
				<verse number="24">nes Judo karalius Ezekijas davė sueigai tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių atnašoms, o didžiūnai davė sueigai tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių. Pasišventino daug kunigų.</verse>
				<verse number="25">Džiūgavo visa Judo bendrija, kunigai ir levitai, visa iš Izraelio atėjusi bendrija, visi svetimtaučiai, atėję iš Izraelio krašto, ir svetimtaučiai, gyvenę Jude.</verse>
				<verse number="26">Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono dienų nieko panašaus nebuvo įvykę Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="27">Pakilę levitai kunigai palaimino žmones, VIEŠPATS išgirdo jų balsą, ir jų malda pasiekė jo šventąją buveinę danguje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Kai visa tai buvo atlikta, visi dalyvaujantys izraelitai, nuėję į Judo miestus, sudaužė visus paminklinius akmenis, iškirto šventuosius stulpus, išgriovė aukštumų alkus ir aukurus visame Jude ir Benjamine, ir Efraime, ir Manase. Tada visi izraelitai sugrįžo į savo miestus, kiekvienas į savo nuosavybę.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas atkūrė kunigų ir levitų padalas pagal jų tarnybą, kiekvieną kunigą ir levitą pagal jo tarnybą, atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo aukas, tarnauti, dėkoti ir giedojimu šlovinti VIEŠPATIES stovyklos vartuose.</verse>
				<verse number="3">Iš savo nuosavybės karalius paskyrė dalį deginamosioms aukoms – ryto bei vakaro deginamajai aukai ir šabų, jaunaties bei nustatytų švenčių deginamajai aukai, kaip parašyta VIEŠPATIES Įstatyme.</verse>
				<verse number="4">Be to, žmonėms, gyvenantiems Jeruzalėje, jis įsakė duoti kunigų ir levitų dalį, kad jie galėtų atsidėti VIEŠPATIES mokymui.</verse>
				<verse number="5">Žiniai pasklidus, izraelitai sunešė daug pirmienų – javų, vyno, aliejaus, medaus ir visokio žemės derliaus. Buvo atnešta iš visko dosni dešimtinė.</verse>
				<verse number="6">Izraelio bei Judo žmonės, gyvenę Judo miestuose, ir tie nešė dešimtinę galvijų ir avių, dešimtinę šventų daiktų, pašvęstų VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir dėjo į krūvas.</verse>
				<verse number="7">Krauti pradėta trečią mėnesį, o užbaigta septintą mėnesį.</verse>
				<verse number="8">Atėję ir pamatę krūvas, Ezekijas ir pareigūnai šlovino VIEŠPATĮ ir jo tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="9">Ezekijas klausinėjo kunigus ir levitus apie krūvas.</verse>
				<verse number="10">Vyriausiasis kunigas Azarijas, kuris buvo iš Cadoko namų, paaiškino jam, tardamas: „Nuo to laiko, kai pradėta nešti atnašas į VIEŠPATIES Namus, mes turėjome pavalgyti iki soties, ir daug liko, nes VIEŠPATS laimino savo tautą. Šios didelės atsargos ir yra tai, kas atliko“.</verse>
				<verse number="11">Tada Ezekijas įsakė jiems parengti sandėlius VIEŠPATIES Namuose. Kai sandėliai buvo parengti,</verse>
				<verse number="12">jie sąžiningai sunešė į juos atnašas, dešimtines ir pašvęstuosius daiktus. Vyriausiuoju pareigūnu jais rūpintis buvo paskirtas levitas Konanijas, o pavaduotoju – jo brolis Šimis.</verse>
				<verse number="13">Jehielį, Azaziją, Nahatą, Asaelį, Jerimotą, Jehozabadą, Elielį, Išmakiją, Mahatą ir Benają karalius Ezekijas paskyrė Konanijo ir jo brolio Šimio įgaliotiniais. O Azarijas buvo vyriausiasis Dievo Namų pareigūnas.</verse>
				<verse number="14">Levito Imnos sūnus Korė, rytinių vartų vartininkas, rūpinosi geros valios atnašomis Dievui, dalijo VIEŠPAČIUI skirtas atnašas ir pačius švenčiausius daiktus.</verse>
				<verse number="15">Jo prižiūrimi kunigų miestuose buvo Edenas, Minjaminas, Ješūva, Šemajas, Amarijas ir Šechanijas, kurie sąžiningai atliko dalijimą savo giminaičiams, tiek seniems, tiek jauniems, pagal jų padalas,</verse>
				<verse number="16">nepriklausomai nuo jų kilmės sąrašo, vyriškiams nuo trisdešimt metų ir vyresniems – kiekvienam jų, einančiam į VIEŠPATIES Namus atlikti savo kasdienių pareigų – už tarnybą pagal pamainas ir padalas.</verse>
				<verse number="17">Kunigai buvo įrašyti savo šeimos kilmės sąraše pagal kiltis, o levitai – dvidešimt metų ir vyresni – pagal pamainas savo padalose.</verse>
				<verse number="18">Jų šeimos kilmės sąrašas apėmė visus jų mažylius, žmonas, sūnus ir dukteris – visus, nes šie vyrai privalėjo save vis iš naujo pašventinti.</verse>
				<verse number="19">O Aarono palikuonys kunigai, gyvenę jų miestams priklausančioje ganyklų žemėje, turėjo kiekviename mieste vardais paskirtus vyrus skirstyti dalį kiekvienam vyriškiui iš kunigų ir kiekvienam, kuris buvo įtrauktas į levitų kilmės sąrašą.</verse>
				<verse number="20">Ezekijas taip darė visame Jude. Jis darė, kas gera, dora ir ištikima VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.</verse>
				<verse number="21">Ko tik jis ėmėsi daryti Dievo Namų tarnyboje ar pagal Įstatymą ir įsakymą ieškoti savo Dievo, jis darė visa širdimi, ir jam sekėsi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Bet jam įrodžius savo ištikimybę tokiais darbais, Asirijos karalius Sanheribas, išsirengęs į žygį, įsiveržė į Judą ir apgulė įtvirtintus miestus, norėdamas juos užkariauti.</verse>
				<verse number="2">Pamatęs, kad Sanheribas atėjo su mintimi kariauti prieš Jeruzalę,</verse>
				<verse number="3">Ezekijas tarėsi su savo didžiūnais bei galiūnais dėl uždarymo šaltinių, esančių už miesto sienų. Jie tam pritarė.</verse>
				<verse number="4">Sutelkę labai daug žmonių, jie uždarė visus šaltinius ir upelį, tekantį artimame slėnyje, sakydami: „Kam gi turėtų ateiti Asirijos karaliai ir rasti apsčiai vandens!“</verse>
				<verse number="5">Ryžtingai ėmęsis darbo, Ezekijas atstatė visą išgriuvusią sieną, sustiprino bokštais ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną. Be to, jis įtvirtino Miloją Dovydo mieste ir įsakė padirbti daugybę ginklų bei skydų.</verse>
				<verse number="6">Jis paskyrė žmonėms mūšio vadus. Tada, sutelkęs juos aplink save aikštėje prie miesto vartų, kalbėjo jiems padrąsinančiai, tardamas:</verse>
				<verse number="7">„Būkite stiprūs ir narsūs! Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių ir prieš visą jį lydinčią kariauną, nes mūsų daugiau negu jų.</verse>
				<verse number="8">Jo – tik trapus petys, o su mumis – VIEŠPATS, mūsų Dievas, padedantis mums ir kovojantis mūsų kovas“. Žmones Judo karaliaus Ezekijo žodžiai labai padrąsino.</verse>
				<verse number="9">Po to Asirijos karalius Sanheribas, su visomis savo pajėgomis tebebūdamas Lachiše, pasiuntė savo pareigūnus į Jeruzalę pas Judo karalių Ezekiją ir visus Judo žmones, gyvenančius Jeruzalėje, tardamas:</verse>
				<verse number="10">„Taip kalbėjo Asirijos karalius Sanheribas: ‘Kuo jūs pasitikite, kad pasiliekate apgultoje Jeruzalėje?</verse>
				<verse number="11">Argi nesuvedžioja jūsų Ezekijas, atiduodamas jus bado ir troškulio mirčiai, sakydamas jums: ‹ VIEŠPATS, mūsų Dievas, išgelbės mus iš Asirijos karaliaus rankos?›</verse>
				<verse number="12">Argi ne tas pats Ezekijas pašalino aukštumų alkus bei aukurus ir įsakė Judui bei Jeruzalei, tardamas: ‹Prie šio vieno aukuro jūs garbinsite ir ant jo aukosite savo deginamąsias aukas?›</verse>
				<verse number="13">Nejau nežinote, ką aš ir mano protėviai esame padarę visoms kitų kraštų tautoms? Argi pajėgė tų kraštų tautų dievai išgelbėti savo kraštą iš mano rankų?</verse>
				<verse number="14">Kuris iš visų dievų tų tautų, kurias mano protėviai visiškai sunaikino, pajėgė išgelbėti savo tautą? Nejau jūsų Dievas pajėgs išgelbėti jus iš mano rankų?</verse>
				<verse number="15">Tad neleiskite Ezekijui jūsų suklaidinti, neleiskite taip jus suvedžioti! Netikėkite juo, nes nė vienas kurios nors tautos ar karalystės dievas nėra pajėgęs išgelbėti savo tautos iš mano rankų ar iš mano protėvių rankų. Juo labiau nepajėgs jūsų Dievas išgelbėti jūsų iš mano rankų!’“</verse>
				<verse number="16">Jo pareigūnai kalbėjo ir toliau prieš VIEŠPATĮ Dievą ir prieš jo tarną Ezekiją.</verse>
				<verse number="17">Jis rašė ir laiškus, įžeidinėdamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, apie jį sakydamas: „Kaip kitose šalyse tautų dievai neišgelbėjo savo žmonių iš mano rankos, taip ir Ezekijo Dievas neišgelbės savo tautos iš mano rankų“.</verse>
				<verse number="18">Tada jie garsiai šaukė judėjų kalba Jeruzalės žmonėms, esantiems ant sienos, gąsdindami ir keldami baimę, norėdami paimti miestą.</verse>
				<verse number="19">Apie Jeruzalės Dievą jie kalbėjo taip, tarsi jis būtų vienas iš žemės tautų dievų, padirbtas žmonių rankomis.</verse>
				<verse number="20">Todėl karalius Ezekijas ir pranašas Amoco sūnus Izaijas meldėsi ir šaukėsi dangaus.</verse>
				<verse number="21">O VIEŠPATS pasiuntė angelą, kuris sunaikino visus galiūnus, vadus ir pareigūnus Asirijos karaliaus stovykloje. Tad jis gėdingai sugrįžo į savo kraštą. Įėjusį į savo dievo namus, jį jo paties sūnūs nužudė kalaviju.</verse>
				<verse number="22">Taip VIEŠPATS išgelbėjo Ezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sanheribo rankų ir iš visų jų priešų rankų. Jis suteikė jiems ramybę visur.</verse>
				<verse number="23">Daugelis atnešė VIEŠPAČIUI atnašų į Jeruzalę ir brangių daiktų Judo karaliui Ezekijui. Nuo to laiko jis buvo garbingas visų tautų akyse.</verse>
				<verse number="24">Tomis dienomis Ezekijas susirgo ir buvo prie mirties. Jis meldėsi VIEŠPAČIUI, ir jis išklausė jį ir davė ženklą.</verse>
				<verse number="25">Tačiau Ezekijas neatsilygino dėkingumu už jam suteiktą malonę, nes jo širdis tapo išdidi. Todėl kilo pyktis ant jo ir ant Judo bei Jeruzalės.</verse>
				<verse number="26">Ezekijas taip nusižemino dėl savo širdies išdidumo – jis ir Jeruzalės gyventojai, – kad VIEŠPATIES pyktis jų neištiko Ezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="27">Ezekijas didžiavosi turtų gausybe ir garbe. Jis įsirengė iždus sidabrui ir auksui, brangakmeniams, kvepalams, skydams ir įvairiems brangiems daiktams,</verse>
				<verse number="28">sandėlius grūdų derliui, vynui ir aliejui, tvartus visokiems gyvuliams ir avides.</verse>
				<verse number="29">Jis įsigijo miestų, apsčiai jaučių bandų ir avių kaimenių, nes Dievas davė jam labai daug turto.</verse>
				<verse number="30">Tas pats Ezekijas uždarė Gihono vandenų angą ir nukreipė juos žemyn į vakarinį Dovydo miesto pakraštį. Ezekiją lydėjo sėkmė visuose jo žygiuose.</verse>
				<verse number="31">Nors kai buvo pas jį atsiųsti Babilono valdovų pasiuntiniai pasiteirauti apie tą nuostabų dalyką, įvykusį krašte, Dievas paliko jį vieną, kad išmėgintų ir sužinotų, kas jo širdyje.</verse>
				<verse number="32">O kiti Ezekijo karaliavimo įvykiai, jo geri darbai, aprašyti pranašo Amoco sūnaus Izaijo regėjime bei Judo ir Izraelio Karalių knygoje.</verse>
				<verse number="33">Ezekijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo palikuonių kapų šlaite. Visas Judas ir Jeruzalės gyventojai, jam mirus, labai jį pagerbė. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Manasas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais papročiais tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs nuo kelio izraelitams.</verse>
				<verse number="3">Jis atstatė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Ezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurus Baalams, padarė šventuosius stulpus, garbino dangaus galybes ir joms tarnavo.</verse>
				<verse number="4">Jis pastatė aukurus net VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Mano vardas bus Jeruzalėje amžinai“;</verse>
				<verse number="5">aukurus visoms dangaus galybėms jis pastatė abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose.</verse>
				<verse number="6">Savo sūnų atidavė ugniai Hinomo sūnaus slėnyje, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Jis padarė daug pikta VIEŠPATIES akyse, jį pykdydamas.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė drožtą stabą ir padėjo VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos Dievas kalbėjo Dovydui ir Saliamonui: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią aš išsirinkau iš visų Izraelio giminių, amžinai apgyvendinsiu savo vardą.</verse>
				<verse number="8">Niekada daugiau neleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią paskyriau jūsų protėviams, jeigu tik jie ištikimai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs – visą Įstatymą, įstatus ir įsakus, duotus per Mozę“.</verse>
				<verse number="9">Manasas taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraelitų labui.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS kalbėjo Manasui ir savo tautai, bet jie nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="11">Todėl VIEŠPATS atvedė prieš juos Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Paėmę į nelaisvę kabliais, jie uždėjo jam grandines ir nugabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="12">Baimės apimtas, jis maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą.</verse>
				<verse number="13">Jis meldėsi jam, ir Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė prašymą ir sugrąžino į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad VIEŠPATS iš tikrųjų yra Dievas.</verse>
				<verse number="14">Po to jis pastatė Dovydo miestui slėnyje į vakarus nuo Gihono išorinę sieną, siekiančią įėjimą į Žuvų vartus; apvedė ją aplink Ofelį ir padarė daug aukštesnę. Be to, paskyrė karvedžius į visus įtvirtintus Judo miestus.</verse>
				<verse number="15">Pašalinęs svetimus dievus ir stabą iš VIEŠPATIES Namų ir visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs ant VIEŠPATIES Namų kalno ir Jeruzalėje, išmetė juos už miesto.</verse>
				<verse number="16">Be to, jis atstatė VIEŠPATIES aukurą ir atnašavo ant jo bendravimo ir šlovinimo aukas, o Judui įsakė tarnauti VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui.</verse>
				<verse number="17">O žmonės vis dar atnašaudavo aukštumų alkuose, bet tik VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="18">O kiti Manaso darbai, jo malda savo Dievui ir žodžiai regėtojų, kalbėjusių jam VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardu, randami Izraelio karalių metraščiuose.</verse>
				<verse number="19">Jo malda ir kaip Dievas priėmė jo maldavimą, visa jo nuodėmė bei neištikimybė, ir vietos, kuriose jis statė aukštumų alkus ir šventuosius stulpus bei drožtus stabus iki savo nusižeminimo, aprašyta Regėtojų metraštyje.</verse>
				<verse number="20">Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Amonas.</verse>
				<verse number="21">Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvejus metus.</verse>
				<verse number="22">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Manasas buvo daręs. Amonas atnašavo aukas visiems stabams, kuriuos buvo jo tėvas padaręs, ir garbino juos.</verse>
				<verse number="23">Prieš VIEŠPATĮ jis nenusižemino, kaip jo tėvas Manasas buvo nusižeminęs; priešingai, Amonas tyčia didino savo kaltę.</verse>
				<verse number="24">Jo dvariškiai surengė sąmokslą ir nužudė jį rūmuose.</verse>
				<verse number="25">Tačiau šalies žmonės išžudė visus, kurie buvo surengę sąmokslą prieš Amoną; vietoj jo šalies žmonės išrinko karaliumi jo sūnų Jošiją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.</verse>
				<verse number="3">Aštuntais savo karaliavimo metais, dar jaunuolis tebebūdamas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktais metais pradėjo valyti iš Judo ir Jeruzalės aukštumų alkus, šventuosius stulpus ir drožtus bei liedintus stabus.</verse>
				<verse number="4">Jam prižiūrint buvo sugriauti Baalo aukurai, sutrupinti ant jų stovintys smilkalų aukurai. Šventieji stulpai ir drožti bei liedinti stabai buvo sudaužyti, sutrinti į dulkes ir išbarstyti ant kapų žmonių, atnašavusių jiems aukas.</verse>
				<verse number="5">Jis sudegino ir kaulus kunigų ant jų aukurų. Taip jis išvalė Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="6">Panašiai pasielgė ir Manaso, Efraimo, Simeono miestuose iki pat Naftalio bei jų nuniokotuose aplinkiniuose kaimuose.</verse>
				<verse number="7">Jis nugriovė aukurus, sutrupino šventuosius stulpus ir sutrynė į dulkes, išvartė smilkalų aukurus visame Izraelio krašte. Tada sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Aštuonioliktais savo karaliavimo metais, išvalęs kraštą ir Namus, jis pavedė Acalijo sūnui Šafanui, miesto valdytojui Maasėjui ir karaliaus raštinės viršininkui Jehoahazo sūnui Joachui atnaujinti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus.</verse>
				<verse number="9">Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė jam pinigus, atneštus į Dievo Namus, kuriuos levitai, slenksčio sargai, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo bei viso Izraelio likučio ir iš viso Judo, Benjamino bei visų Jeruzalės gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Jie perdavė juos VIEŠPATIES Namų prižiūrėtojams, o šie savo ruožtu naudojo juos apmokėti VIEŠPATIES Namų darbininkams, dirbantiems prie Namų atnaujinimo ir taisymo.</verse>
				<verse number="11">Jie davė jų dailidėms ir mūrininkams pirkti akmens iš skaldyklų ir medžio sankaboms bei sijoms pastatų, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę.</verse>
				<verse number="12">Žmonės darbavosi sąžiningai. Jiems prižiūrėti buvo paskirti levitai Jahatas ir Abdijas iš Merario palikuonių drauge su Zacharija ir Mešulamu iš Kehato palikuonių. Tuo tarpu kiti levitai – visi įgudę groti muzikos instrumentais –</verse>
				<verse number="13">prižiūrėjo naštų nešėjus ir nurodinėjo darbininkams, dirbantiems įvairius darbus. Keletas levitų buvo raštininkai, apskaitininkai ir vartininkai.</verse>
				<verse number="14">Išimant VIEŠPATIES Namams paaukotus pinigus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES Įstatymo, duoto per Mozę, knygą.</verse>
				<verse number="15">Raštininkui Šafanui Hilkijas tarė: „Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose“. Hilkijas padavė knygą Šafanui.</verse>
				<verse number="16">Nunešęs knygą karaliui, Šafanas kalbėjo: „Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems pavesta.</verse>
				<verse number="17">Jie sulydė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir perdavė prižiūrėtojams bei darbininkams“.</verse>
				<verse number="18">Paskui raštininkas Šafanas karaliui pranešė, tardamas: „Kunigas Hilkijas davė man knygą“. Tada Šafanas iš jos paskaitė karaliui.</verse>
				<verse number="19">Išgirdęs Įstatymo žodžius, karalius persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="20">Tada karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Michėjo sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas:</verse>
				<verse number="21">„Eikite ir pasiteiraukite VIEŠPATIES dėl manęs ir dėl išlikusiųjų Izraelyje bei Jude apie žodžius atrastos knygos, nes iš tikrųjų didelis turi būti ant mūsų išlietas VIEŠPATIES pyktis už tai, kad mūsų protėviai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio – vykdyti visa, kas toje knygoje parašyta“.</verse>
				<verse number="22">Tada Hilkijas ir visi, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Hasros sūnaus Tokhato sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Jie kreipėsi į ją, kaip jiems buvo nurodyta.</verse>
				<verse number="23">Ji atsakė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane:</verse>
				<verse number="24">‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų atsiųsiu nelaimę šiai vietai ir jos gyventojams, visus prakeikimus, užrašytus atrastoje knygoje, kuri buvo skaityta Judo karaliaus akivaizdoje,</verse>
				<verse number="25">už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami mane visais savo rankų darbais; degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’.</verse>
				<verse number="26">Bet Judo karaliui, atsiuntusiam jus VIEŠPATIES pasiteirauti, duokite tokį atsakymą: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie žodžius, kuriuos girdėjai.</verse>
				<verse number="27">Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei drabužius ir verkei mano akivaizdoje, aš ir išgirdau tave. Tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="28">Tikėk manimi, paimsiu tave pas tavo protėvius, tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys tos nelaimės, kurią atvesiu šiai vietai ir jos gyventojams’“. Jie parnešė karaliui šį atsakymą.</verse>
				<verse number="29">Tad karalius sušaukė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus.</verse>
				<verse number="30">Tada karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus drauge su visais Judo žmonėmis, Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais – su visais žmonėmis, jaunais ir senais – ir jiems girdint perskaitė garsiai visus žodžius Sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="31">Stovėdamas savo vietoje, karalius sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje – sekti VIEŠPATĮ, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa širdimi bei visa gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus Sandoros žodžius.</verse>
				<verse number="32">Taip jis įpareigojo visus gyvenančius Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, savo protėvių Dievo, Sandorą.</verse>
				<verse number="33">Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraelitams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Per visą jo gyvenimą jie nenutolo nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Jošijas šventė Paschą, kad pašlovintų VIEŠPATĮ Jeruzalėje. Paschos auka buvo atnašaujama pirmo mėnesio keturioliktą dieną.</verse>
				<verse number="2">Paskirstęs kunigus pareigoms, jis drąsino juos VIEŠPATIES Namų tarnyboje.</verse>
				<verse number="3">Levitams, pašvęstiems VIEŠPAČIUI ir mokantiems visą Izraelį, jis tarė: „Padėkite šventąją Skrynią VIEŠPATIES Namuose, kuriuos Izraelio karalius Dovydo sūnus Saliamonas pastatė. Nebebus ji daugiau našta jums ant pečių. Dabar rūpinkitės tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir jo tautai Izraeliui.</verse>
				<verse number="4">Savo kiltyse ir padalose pasiruoškite, sekdami Izraelio karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono rašytais nurodymais.</verse>
				<verse number="5">Užimkite vietas Šventykloje pagal savo giminės žmonių kilčių padalas. Tebūna levitų kiekvienai kilties padalai.</verse>
				<verse number="6">Pjaukite Paschos avinėlį, pasišventinkite ir paruoškite jį savo giminaičiams. Tebūna visa daroma pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Mozę“.</verse>
				<verse number="7">Tada Jošijas padovanojo visiems ten buvusiems iš kaimenės ėriukų ir ožiukų kaip Paschos atnašas – trisdešimt tūkstančių, o jaučių – tris tūkstančius. Jie visi buvo iš karaliaus nuosavybės.</verse>
				<verse number="8">Jo didžiūnai savanoriškai davė dovaną žmonėms, kunigams ir levitams. Hilkijas, Zacharijas ir Jehielis – vyriausieji Dievo Namų pareigūnai – davė kunigams Paschos atnašoms du tūkstančius šešis šimtus avinėlių bei ožiukų ir tris šimtus jaučių.</verse>
				<verse number="9">Ir Konanijas bei jo broliai Šemajas, Netanelis, Hašabijas, Jejelis ir Jehozabadas – levitų galvos – davė levitams Paschos atnašoms penkis tūkstančius avinėlių bei ėriukų ir penkis šimtus jaučių.</verse>
				<verse number="10">Pasiruošus pamaldoms, kunigai stovėjo savo vietose ir levitai savo padalose pagal karaliaus įsakymą.</verse>
				<verse number="11">Paschos avinėliai buvo pjaunami, kunigai šlakstė kraują, o levitai dyrė kailius.</verse>
				<verse number="12">Jie atidėjo į šalį, kas buvo skirta deginamajai aukai, išdalyti žmonių padaloms pagal kiltis, kad jie atnašautų VIEŠPAČIUI, kaip įsakyta Mozės knygoje. Lygiai taip pasielgė ir su jaučiais.</verse>
				<verse number="13">Paschos auka buvo iškepta ant ugnies, kaip įsakyta, o šventosios atnašos išvirtos puoduose, katiluose bei kaistuvuose ir skubiai išdalytos žmonėms.</verse>
				<verse number="14">Po to levitai parengė Paschos auką sau ir kunigams, nes kunigai buvo užimti deginamųjų aukų ir taukų atnašavimu iki pat nakties. Tad levitai aprūpino ir save, ir kunigus – Aarono palikuonis.</verse>
				<verse number="15">Giesmininkai, Asafo palikuonys, buvo savo vietose, kaip Dovydo, Asafo, Hemano ir karaliaus regėtojo Jedutūno įsakyta. Vartininkai buvo prie visų vartų. Jiems nereikėjo pasitraukti iš savo tarnybos, nes jų broliai levitai jais pasirūpino.</verse>
				<verse number="16">Visos VIEŠPATIES pamaldos tą dieną buvo taip sutvarkytos, kad būtų švenčiama Paschos auka ir atnašautos deginamosios aukos ant VIEŠPATIES aukuro, kaip buvo įsakęs karalius Jošijas.</verse>
				<verse number="17">Visi ta proga ten buvę izraelitai šventė Paschos ir Neraugintosios duonos šventę septynias dienas.</verse>
				<verse number="18">Nuo pranašo Samuelio dienų nebuvo švęsta jokia tokia Paschos iškilmė. Joks Izraelio karalius nebuvo šventęs Paschos iškilmės, panašios į tą, kurią šventė Jošijas, kunigai bei levitai, dalyvaujant ir visiems judėjams, ir visam Izraeliui, ir Jeruzalės gyventojams.</verse>
				<verse number="19">Ši Paschos iškilmė buvo švęsta aštuonioliktais Jošijo karaliavimo metais.</verse>
				<verse number="20">Po viso to, Jošijui atnaujinus Šventyklą, Egipto karalius Nekojas leidosi į žygį prieš Karkemišą prie Eufrato. O Jošijas išėjo jam pastoti kelio.</verse>
				<verse number="21">Bet Nekojas atsiuntė pasiuntinius pas jį, tardamas: „Koks gali būti ginčas tarp manęs ir tavęs, Judo karaliau? Šiandien aš žygiuoju ne prieš tave, o prieš karalystę, kuri su manimi kariauja. Dievas įsakė man skubėti. Netrukdyk Dievui, kuris su manimi, kad jis tavęs nesunaikintų“.</verse>
				<verse number="22">Tačiau Jošijas nuo jo neatsitraukė, nes ieškojo priežasties su juo kariauti, todėl ir nenorėjo klausyti Nekojo žodžių, ateinančių iš VIEŠPATIES burnos, bet stojo į mūšį Megido lygumoje.</verse>
				<verse number="23">Lankininkai pašovė karalių Jošiją. Tada karalius tarė savo tarnams: „Išveskite mane, nes aš sunkiai sužeistas“.</verse>
				<verse number="24">Iškėlę iš kovos vežimo, tarnai perkėlė jį į pavaduotojo vežimą ir nugabeno į Jeruzalę. Ten jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kapuose. Visas Judas ir Jeruzalė apraudojo Jošiją.</verse>
				<verse number="25">Ir Jeremijas sukūrė Jošijui raudą, kurią visi giesmininkai ir giesmininkės kartojo savo raudose Jošijui, kaip daroma iki šios dienos. Jos virto papročiu Izraelyje ir buvo įtrauktos į raudas.</verse>
				<verse number="26">O kiti Jošijo karaliavimo įvykiai, jo ištikimi darbai, laikantis VIEŠPATIES Įstatymo,</verse>
				<verse number="27">ir visi jo žygdarbiai nuo pradžios iki galo, aprašyti Izraelio ir Judo Karalių knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Šalies žmonės paėmė Jošijo sūnų Jehoahazą ir vietoj jo tėvo padarė jį karaliumi Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="2">Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Egipto karalius pašalino jį iš sosto Jeruzalėje ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę.</verse>
				<verse number="4">Tada Egipto karalius Judo ir Jeruzalės karaliumi padarė jo brolį Eljakimą, pervardydamas jį Jehojakimu. Paėmęs jo brolį Jehoahazą, Nekojas nugabeno jį į Egiptą.</verse>
				<verse number="5">Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse.</verse>
				<verse number="6">Babilono karalius Nebukadnecaras užpuolė jį ir sukaustęs grandinėmis, nugabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="7">Ir kai ką iš VIEŠPATIES Namų reikmenų Nebukadnecaras pargabeno į Babiloną ir padėjo savo rūmuose Babilone.</verse>
				<verse number="8">O kiti Jehojakimo karaliavimo įvykiai, jo bjaurūs pikti darbai ir kas už tai jam nutiko, aprašyta Izraelio ir Judo Karalių knygoje. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehojachinas.</verse>
				<verse number="9">Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius ir dešimt dienų. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse.</verse>
				<verse number="10">Baigiantis metams, karalius Nebukadnecaras pasiuntė žmones atgabenti jį į Babiloną kartu su brangiaisiais VIEŠPATIES Namų reikmenimis, o jo brolį Zedekiją padarė Judo ir Jeruzalės karaliumi.</verse>
				<verse number="11">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų.</verse>
				<verse number="12">Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, ir nenusižemino prieš VIEŠPATIES vardu kalbantį pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="13">Be to, jis kėlė maištą ir prieš karalių Nebukadnecarą, kuris buvo privertęs jį prisiekti Dievu. Užsispyręs jis kieta širdimi atsisakė grįžti pas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="14">Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročiais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės.</verse>
				<verse number="16">Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities.</verse>
				<verse number="17">Todėl jis užvedė ant jų chaldėjų karalių, ir šis išžudė jų jaunuolius kalaviju jų šventajame pastate, nepasigailėdamas nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei silpno – visus juos atidavė jam į rankas.</verse>
				<verse number="18">Visi Dievo Namų reikmenys, dideli ir maži, Dievo Namų turtai ir karaliaus bei jo didžiūnų turtai, – visa buvo išgabenta į Babiloną.</verse>
				<verse number="19">Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti.</verse>
				<verse number="20">Išlikusius nuo kalavijo jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol neįsigalėjo persų karalystė,</verse>
				<verse number="21">kad įvyktų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis: kol atsilygins už savo nešvęstus šabus, septyniasdešimt metų kraštas laikysis šabo nuniokotame krašte.</verse>
				<verse number="22">Pirmais Persijos karaliaus Kyro metais, kad išsipildytų per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visai karalystei ir žodžiu, ir raštu paskelbti tokį įsaką:</verse>
				<verse number="23">„Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘ VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, – tebūna VIEŠPATS, jų Dievas, su jais! – tesileidžia kelionėn’“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="15">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pirmais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų įvykdytas per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visai karalystei ir žodžiu, ir raštu paskelbti tokį įsaką:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘ VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude.</verse>
				<verse number="3">Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai – tebūna jų Dievas su jais! – tesileidžia kelionėn į Jeruzalę Jude atstatyti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Namų Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="4">Visus išlikusius, kad ir kur jie gyventų, teparemia jų vietovių žmonės auksu ir sidabru, daiktais ir galvijais kartu su geros valios atnašomis Dievo Namams Jeruzalėje’“.</verse>
				<verse number="5">Judo ir Benjamino šeimų galvos, kunigai ir levitai, kurių dvasią Dievas iš tikrųjų buvo įkvėpęs tai daryti, pasiruošė vykti ir atstatyti Dievo Namus Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="6">Visi jų kaimynai parėmė juos sidabro reikmenimis, auksu, daiktais, galvijais ir vertingomis dovanomis kartu su tuo, kas buvo duota kaip geros valios atnaša.</verse>
				<verse number="7">Be to, karalius Kyras perdavė VIEŠPATIES Namų reikmenis, kuriuos Nebukadnecaras buvo išgabenęs iš Jeruzalės ir padėjęs į savo dievų namus.</verse>
				<verse number="8">Persijos karalius Kyras padavė juos iždininkui Mitredatui, kuris juos perdavė Judo vadui Šešbacarui.</verse>
				<verse number="9">O jų buvo tiek: trisdešimt aukso lėkščių, tūkstantis sidabro lėkščių, dvidešimt devyni peiliai,</verse>
				<verse number="10">trisdešimt aukso dubenų, keturi šimtai dešimt įvairių sidabro dubenų, tūkstantis įvairių reikmenų,</verse>
				<verse number="11">iš viso penki tūkstančiai keturi šimtai aukso ir sidabro indų. Juos visus Šešbacaras pasiėmė drauge, vesdamas tremtinius iš Babilono į Jeruzalę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Štai parkeliavę iš tremties nelaisvės [Judo] srities žmonės, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo išvaręs į Babilono tremtį, sugrįžę į Jeruzalę ir Judą, visi į savo miestus,</verse>
				<verse number="2">parkeliavę drauge su Zerubabeliu, Jozue, Nehemija, Seraja, Reelaja, Mordechaju, Bilšanu, Misparu, Bigvaju, Rehumu, Baana. Izraelio tautos vyrų skaičius:</verse>
				<verse number="3">Parošo palikuonių du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du,</verse>
				<verse number="4">Šefatijos palikuonių trys šimtai septyniasdešimt du,</verse>
				<verse number="5">Aracho palikuonių septyni šimtai septyniasdešimt penki,</verse>
				<verse number="6">Pahat Moabo, tai yra Ješūvos ir Joabo, palikuonių du tūkstančiai aštuoni šimtai dvylika,</verse>
				<verse number="7">Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi,</verse>
				<verse number="8">Zatuvo palikuonių devyni šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="9">Zakajo palikuonių septyni šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="10">Banio palikuonių šeši šimtai keturiasdešimt du,</verse>
				<verse number="11">Bebajo palikuonių šeši šimtai dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="12">Azgado palikuonių tūkstantis du šimtai dvidešimt du,</verse>
				<verse number="13">Adonikamo palikuonių šeši šimtai šešiasdešimt šeši,</verse>
				<verse number="14">Bigvajo palikuonių tūkstantis penkiasdešimt šeši,</verse>
				<verse number="15">Adino palikuonių keturi šimtai penkiasdešimt keturi,</verse>
				<verse number="16">Atero, tai yra Jehizkijos, palikuonių devyniasdešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="17">Becajo palikuonių trys šimtai dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="18">Joros palikuonių šimtas dvylika,</verse>
				<verse number="19">Hašumo palikuonių du šimtai dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="20">Gibaro palikuonių devyniasdešimt penki,</verse>
				<verse number="21">Betliejaus palikuonių šimtas dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="22">žmonių iš Netofos penkiasdešimt šeši,</verse>
				<verse number="23">žmonių iš Anatoto šimtas dvidešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="24">Azmaveto palikuonių keturiasdešimt du,</verse>
				<verse number="25">Kirjat Arimų, Kefyros ir Beeroto palikuonių septyni šimtai keturiasdešimt trys,</verse>
				<verse number="26">Ramos ir Gebos palikuonių šeši šimtai dvidešimt vienas,</verse>
				<verse number="27">žmonių iš Michmašo šimtas dvidešimt du,</verse>
				<verse number="28">žmonių iš Betelio ir Ajo du šimtai dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="29">Nebojo palikuonių penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="30">Magbišo palikuonių šimtas penkiasdešimt šeši,</verse>
				<verse number="31">kito Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi,</verse>
				<verse number="32">Harimo palikuonių trys šimtai dvidešimt,</verse>
				<verse number="33">Lodo, Hadido ir Onojo palikuonių septyni šimtai dvidešimt penki,</verse>
				<verse number="34">Jericho palikuonių trys šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="35">Senavos palikuonių trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="36">Kunigų: Jedajos, Jozuės namų, palikuonių devyni šimtai septyniasdešimt trys,</verse>
				<verse number="37">Imero palikuonių tūkstantis penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="38">Pašhūro palikuonių tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni,</verse>
				<verse number="39">Harimo palikuonių tūkstantis septyniolika.</verse>
				<verse number="40">Levitų: Jozuės ir Kadmielio palikuonių iš Hodavijos palikuonių septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="41">Giesmininkų: Asafo palikuonių šimtas dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="42">Vartininkų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos ir Šobajo palikuonių iš viso šimtas trisdešimt devyni.</verse>
				<verse number="43">Šventyklos tarnų: Cihos palikuonys, Hasufos palikuonys, Tabaoto palikuonys,</verse>
				<verse number="44">Keros palikuonys, Siachos palikuonys, Padono palikuonys,</verse>
				<verse number="45">Lebanos palikuonys, Hagabos palikuonys, Akubo palikuonys,</verse>
				<verse number="46">Hagabo palikuonys, Šalmajo palikuonys, Hanano palikuonys,</verse>
				<verse number="47">Gidelio palikuonys, Gaharo palikuonys, Reajos palikuonys,</verse>
				<verse number="48">Recino palikuonys, Nekodos palikuonys, Gazamo palikuonys,</verse>
				<verse number="49">Uzos palikuonys, Paseacho palikuonys, Besajo palikuonys,</verse>
				<verse number="50">Asnos palikuonys, Meunimo palikuonys, nefusiečių palikuonys,</verse>
				<verse number="51">Bakbuko palikuonys, Hakufos palikuonys, Harhūro palikuonys,</verse>
				<verse number="52">Bacluto palikuonys, Mehidos palikuonys, Haršos palikuonys,</verse>
				<verse number="53">Barkoso palikuonys, Siseros palikuonys, Temacho palikuonys,</verse>
				<verse number="54">Neciaho palikuonys ir Hatifos palikuonys.</verse>
				<verse number="55">Saliamono vergų palikuonių: Sotajo palikuonys, Ha Sofereto palikuonys, Perudos palikuonys,</verse>
				<verse number="56">Jaalos palikuonys, Darkono palikuonys, Gidelio palikuonys,</verse>
				<verse number="57">Šefatijos palikuonys, Hatilo palikuonys, Pocheret Cebaimo palikuonys ir Amio palikuonys.</verse>
				<verse number="58">Iš viso Šventyklos tarnų ir Saliamono vergų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="59">O štai sugrįžusieji iš Tel Melacho, Tel Haršos, Kerub Adano ir Imero, nors ir negalėjusieji įrodyti, kad jų protėvių namai ar kilmė buvo izraelitiška:</verse>
				<verse number="60">Delajos, Tobijos ir Nekodos palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">Taip pat kunigai: iš palikuonių Hobajos, Hakoco ir Barzilajo, kuris buvo vedęs vieną iš Barzilajo Gileadiečio dukterų ir buvo vadinamas jų vardu.</verse>
				<verse number="62">Jie ieškojo savo šeimos kilmės įrašų, bet negalėjo rasti, todėl buvo pripažinti kunigo tarnybai nešvarūs.</verse>
				<verse number="63">Valdytojas įsakė jiems nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol nekils kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus.</verse>
				<verse number="64">Visą bendriją sudarė keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="65">neskaitant jų tarnų bei tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Jie turėjo ir du šimtus giesmininkų bei giesmininkių.</verse>
				<verse number="66">Jų arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų du šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="67">kupranugarių keturi šimtai trisdešimt penki ir asilų šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="68">Vos atvykus prie VIEŠPATIES Namų vietos Jeruzalėje, kai kurie šeimų galvos davė geros valios atnašą Dievo Namams atstatyti toje pačioje vietoje.</verse>
				<verse number="69">Pagal savo išteklius jie davė statybos iždui šešiasdešimt vieną tūkstantį aukso darikų, penkis tūkstančius sidabro minų ir šimtą kunigiškų apdarų.</verse>
				<verse number="70">Kunigai, levitai ir kai kurie iš paprastų žmonių apsigyveno Jeruzalėje ir jos apylinkėse, o giesmininkai, vartininkai ir Šventyklos tarnai – savo miestuose. Taip visi izraelitai gyveno savo miestuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Atėjus septintam mėnesiui nuo izraelitų įsikūrimo savo miestuose, žmonės visi kaip vienas susirinko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Tada Jehocadako sūnus Jozuė drauge su broliais kunigais ir Šaltielio sūnus Zerubabelis su savo broliais ėmėsi atstatyti Izraelio Dievo aukurą, norėdami atnašauti ant jo deginamąsias aukas, kaip įsakyta Mozės, Dievo vyro, Įstatyme.</verse>
				<verse number="3">Jie atstatė aukurą ant jo pamatų, nepaisydami šalies žmonių baimės, ir ant jo atnašavo VIEŠPAČIUI kas rytą ir kas vakarą deginamąsias aukas.</verse>
				<verse number="4">Paskui jie šventė, kaip įsakyta, Palapinių šventę ir kasdien atnašavo jos deginamąsias aukas pagal įsaką, kiek nustatyta kiekvienai dienai.</verse>
				<verse number="5">Po to jie atnašavo nuolatines šabų deginamąsias aukas, jaunačių bei visų šventų VIEŠPATIES iškilmių atnašas ir, kai tik buvo daromos, geros valios atnašas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Nuo septinto mėnesio pirmos dienos buvo pradėta atnašauti VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas, nors VIEŠPATIES Šventyklos pamatai dar nebuvo padėti.</verse>
				<verse number="7">Tada jie pasamdė mūrininkų ir dailidžių, davė maisto, gėrimo bei aliejaus sidoniečiams ir tyriečiams, kad atgabentų kedro medžio iš Libano per jūrą iki Jopės pagal jiems duotą Persijos karaliaus Kyro leidimą.</verse>
				<verse number="8">Antrų metų po atvykimo prie Dievo Namų Jeruzalėje antrą mėnesį Šaltielio sūnus Zerubabelis, Jehocadako sūnus Jozuė ir jų broliai kunigai bei levitai drauge su grįžusiais į Jeruzalę iš tremties pradėjo darbus, paskirdami kai kuriuos iš levitų, dvidešimt metų ir vyresnius, prižiūrėti VIEŠPATIES Namų statybą.</verse>
				<verse number="9">Taigi Jozuė ir jo sūnūs bei broliai, Kadmielis ir jo sūnūs, Binujas ir Hodavija drauge su Henadado sūnumis, levitais, jų sūnumis ir broliais kartu ėmėsi vadovauti statantiems VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="10">Mūrininkams padėjus VIEŠPATIES Šventyklos pamatus, apsirengę savo drabužiais kunigai sustojo pagal Izraelio karaliaus nurodymus pašlovinti VIEŠPATIES trimitais, o levitai, Asafo sūnūs, cimbolais pagal Izraelio karaliaus Dovydo nurodymus.</verse>
				<verse number="11">Jie giedojo giesmes, dėkodami ir šlovindami VIEŠPATĮ, „nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė Izraeliui amžina“. Visi žmonės atsiliepė galingu šauksmu, šlovindami VIEŠPATĮ, nes buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai.</verse>
				<verse number="12">Tačiau daug kunigų, levitų ir šeimų galvų – žmonės, mačiusieji pirmuosius Namus ant jų pamatų – garsiai verkė, žvelgdami į šiuos Namus, nors daugelis ir garsiai šaukė iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="13">Taigi žmonės negalėjo atskirti džiaugsmo šauksmų nuo verksmo aimanų, nes visi taip garsiai šaukė, kad jų balsai buvo toli girdėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Išgirdę, kad sugrįžę tremtiniai stato VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, šventyklą, Judo ir Benjamino priešai</verse>
				<verse number="2">kreipėsi į Zerubabelį ir kilčių galvas, sakydami: „Statykime su jumis, nes ir mes garbiname jūsų Dievą ir atnašavome jam aukas nuo čia mus atkėlusio Asirijos karaliaus Asarhadono dienų“.</verse>
				<verse number="3">Bet Zerubabelis, Jozuė ir kiti Izraelio kilčių galvos atsakė jiems: „Negali būti nė kalbos, kad jūs su mumis statytumėte Namus mūsų Dievui. Mes vieni statysime juos VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, kaip Persijos karalius Kyras yra mums įsakęs“.</verse>
				<verse number="4">Užtat šalies žmonės ėmė kenkti Judo žmonių ryžtui ir stengėsi atbaidyti juos nuo statybos.</verse>
				<verse number="5">Jie papirko ir pareigūnus, niekais versdami jų užmojį per visą Persijos karaliaus Kyro gyvenimą iki pat Persijos karaliaus Darijaus viešpatavimo.</verse>
				<verse number="6">Ahasverui karaliaujant, jo viešpatavimo pradžioje jie surašė skundą dėl Judo ir Jeruzalės gyventojų.</verse>
				<verse number="7">O Artakserkso dienomis Bišlamas, Mitredatas, Tabeelis ir kiti bendražygiai rašė Persijos karaliui Artakserksui. Laiškas buvo rašytas aramėjų kalba ir rašmenimis.</verse>
				<verse number="8">Raštinės viršininkas Rehumas ir raštininkas Šimšajas parašė apie Jeruzalę karaliui Artakserksui tokį laišką:</verse>
				<verse number="9">„Raštinės viršininkas Rehumas, raštininkas Šimšajas ir kiti jų bendražygiai – teisėjai, valdytojai, pareigūnai, vyrai iš Erecho, Babilono ir Sūzų, tai yra Elamo žmonės –</verse>
				<verse number="10">ir kitos tautos, kurias didysis ir kilnusis Asnaparas ištrėmė ir apgyvendino Samarijos miestuose ir kitose Užupio srities dalyse, parašė“.</verse>
				<verse number="11">Štai nuorašas laiško, kurį jie nusiuntė: „Karaliui Artakserksui tavo tarnai, Užupio srities žmonės, siunčia pasveikinimą.</verse>
				<verse number="12">Tebūna žinoma karaliui, kad nuo tavęs pas mus parėję žydai pasiekė Jeruzalę ir atstato tą maištingą ir nedorą miestą. Jau baigia sienas ir taiso pamatus!</verse>
				<verse number="13">Tebūna žinoma karaliui, jog jie nebeduos duoklės, asmens ar žemės mokesčių, jei šis miestas bus atstatytas ir sienos užbaigtos. Tai gali tik žalą nešti karalystei.</verse>
				<verse number="14">Taigi, kadangi mes valgome karaliaus rūmų druską, negalime nematyti karaliui daromos negarbės, todėl parašėme apie tai, norėdami pranešti karaliui,</verse>
				<verse number="15">kad būtų padaryta paieška tavo protėvių metraščiuose. Tu rasi metraščiuose ir patirsi, kad tai maištingas miestas, lemtingas karaliams ir sritims. Maištai ten puoselėjami nuo senovės. Užtat tas miestas ir buvo sunaikintas.</verse>
				<verse number="16">Mes pranešame karaliui, kad tada tu nebeturėsi jokios dalies Užupio srityje, jei tas miestas bus atstatytas ir jo sienos užbaigtos“.</verse>
				<verse number="17">Karalius atsiuntė tokį atsakymą: „Raštinės viršininkui Rehumui, raštininkui Šimšajui ir kitiems jų bendražygiams, gyvenantiems Samarijoje ir kitose Užupio srities dalyse, linkime ramybės!</verse>
				<verse number="18">Laiškas, kurį mums siuntėte, buvo perskaitytas mano akivaizdoje ir išverstas.</verse>
				<verse number="19">Mano įsakymu buvo atlikta paieška ir rasta, kad tas miestas iš tikrųjų buvo sukilęs prieš karalius praeityje, kad sukilimai ir maištai jame buvo dažni.</verse>
				<verse number="20">Jeruzalė yra turėjusi galingų karalių, valdžiusių visą Užupio sritį; jiems buvo mokama duoklė, asmens ir žemės mokesčiai.</verse>
				<verse number="21">Tad duok įsakymą, kad tie žmonės liautųsi statę. Tas miestas negali būti atstatomas, kolei nebus duotas kitas mano įsakymas.</verse>
				<verse number="22">Be to, rūpinkitės šiame reikale būti apdairūs, antraip bus daug nuostolio ir žalos karalystei“.</verse>
				<verse number="23">Vos perskaičius karaliaus Artakserkso laiško nuorašą Rehumo, raštininko Šimšajo ir jų bendražygių akivaizdoje, jie nuskubėjo į Jeruzalę pas žydus ir ginklais sustabdė darbus.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Dievo Namų statybos darbai sustojo ir liko nutraukti iki antrų Persijos karaliaus Darijaus valdymo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tuo metu pranašai Agėjas ir Idojo sūnus Zacharijas pranašavo žydams, gyvenantiems Jude ir Jeruzalėje, Izraelio Dievo vardu.</verse>
				<verse number="2">Todėl Šaltielio sūnus Zerubabelis ir Jehocadako sūnus Jozuė pradėjo Dievo Namų atstatymą Jeruzalėje. Dievo pranašai buvo su jais ir juos rėmė.</verse>
				<verse number="3">Nedelsdami Užupio srities valdytojas Tatnajas, Šetar Boznajas ir jų bendražygiai atėję taip į juos kreipėsi: „Kas davė jums įsakymą atstatyti šiuos Namus ir užbaigti statinį?“</verse>
				<verse number="4">Be to, jie paklausė: „Kaip vadinasi vyrai, kurie atstato šį pastatą?“</verse>
				<verse number="5">Bet Dievo akys saugojo Izraelio seniūnus, ir jie jų nesutrukdė. Tuo tarpu buvo išsiųstas pranešimas Darijui, ir jie savo ruožtu gavo laišką su atsakymu dėl šio reikalo.</verse>
				<verse number="6">Nuorašas laiško, kurį Užupio srities valdytojas Tatnajas, Šetar Boznajas ir jo bendražygiai, Užupio srities pareigūnai, nusiuntė karaliui Darijui.</verse>
				<verse number="7">Pranešime, kurį jie nusiuntė, buvo taip parašyta: „Karaliui Darijui linkime visiškos ramybės!</verse>
				<verse number="8">Tebūna karaliui žinoma, kad mes nuvykome į Judo sritį prie didžiojo Dievo Namų. Jie atstatomi iš skaldyto akmens, medžio sijos dedamos į sienas, ir statybos darbai jų rankose vyksta sparčiai ir sėkmingai.</verse>
				<verse number="9">Tada mes kreipėmės į anuos seniūnus, klausdami: ‘Kas davė jums įsakymą atstatyti šiuos Namus ir užbaigti statinį?’</verse>
				<verse number="10">Be to, paklausėme, kaip jie vadinasi, kad galėtume užrašyti tavo žiniai jų vadų vardus.</verse>
				<verse number="11">Jų atsakymas buvo toks: ‘Mes esame dangaus ir žemės Dievo tarnai ir atstatome Namus, pastatytus prieš daugelį metų. Didis Izraelio karalius buvo juos pastatęs ir įrengęs.</verse>
				<verse number="12">Bet kadangi mūsų protėviai buvo supykdę dangaus Dievą, jis atidavė juos Babilono karaliui chaldėjui Nebukadnecarui, o šis sunaikino šiuos Namus ir ištrėmė žmones į Babiloną.</verse>
				<verse number="13">Tačiau Babilono karalius Kyras pirmais savo viešpatavimo metais išleido įsaką, kad šie Dievo Namai būtų atstatyti.</verse>
				<verse number="14">Be to, karalius Kyras paėmė iš Babilono šventyklos Dievo Namų aukso ir sidabro reikmenis, kuriuos Nebukadnecaras buvo paėmęs iš Jeruzalės šventyklos ir atgabenęs į Babilono šventyklą. Jie buvo perduoti vyrui, vardu Šešbacaras, kurį jis buvo paskyręs valdytoju.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė jam: ‹Paimk šiuos reikmenis. Eik ir padėk juos į Jeruzalės šventyklą. Tebūna atstatyti Dievo Namai savo vietoje›.</verse>
				<verse number="16">Tada anas Šešbacaras atėjo ir padėjo pamatus Dievo Namams Jeruzalėje. Nuo to meto iki šiol jie statomi ir dar nėra užbaigti’.</verse>
				<verse number="17">Tad dabar, jei karaliui patinka, tebūna atlikta paieška karaliaus saugyklose patikrinti, ar buvo išleistas karaliaus Kyro įsakas atstatyti šiuos Dievo Namus Jeruzalėje. Teduoda žinią mums karalius apie savo valią šiuo reikalu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Todėl karaliaus Darijaus įsakymu buvo atlikta paieška saugyklose, kurios buvo įrengtos Babilono ižduose,</verse>
				<verse number="2">ir Ekbatanoje, Medijos srities sostinėje, aptiktas ritinys, ant kurio parašyta: „Žyma.</verse>
				<verse number="3">Pirmais savo valdymo metais karalius Kyras išleido įsaką dėl Dievo Namų Jeruzalėje: ‘Tie Namai turi būti atstatyti kaip vieta atnašauti aukoms ir aukoti deginamosioms aukoms. Jų aukštis tebūna šešiasdešimt uolekčių, o plotis šešiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Teturi jie po tris sluoksnius skaldyto akmens po kiekvienu medžio sluoksniu. Išlaidos turi būti padengtos iš karališkojo iždo.</verse>
				<verse number="5">Be to, tebūna sugrąžinta ir nugabenta į Jeruzalės šventyklą, kiekvienas į savo vietą, aukso ir sidabro reikmenys, kuriuos Nebukadnecaras paėmė iš Jeruzalės Šventyklos ir atgabeno į Babiloną. Turite juos padėti į Dievo Namus.</verse>
				<verse number="6">Tad dabar jūs – Tatnajau, Užupio srities valdytojau, Šetar Boznajau, ir jūs, jų bendražygiai, Užupio srities pareigūnai, pasitraukite nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Nesikiškite į šių Dievo Namų darbus. Žydų valdytojas ir žydų seniūnai teatstato šiuos Dievo Namus savo vietoje.</verse>
				<verse number="8">Be to, šiuo įsakau, ką jūs turite daryti, kad padėtumėte tiems žydų seniūnams atstatyti Dievo Namus: tų žmonių išlaidos turi būti tučtuojau atlygintos iš karaliaus išteklių, paimtų iš Užupio srities duoklės.</verse>
				<verse number="9">Ko tik reikėtų – jautukų, avinų ar avių deginamosioms aukoms dangaus Dievui, kviečių, druskos, vyno ar aliejaus kunigų reikalams Jeruzalėje, tebūna jiems be perstojo kasdien duodama,</verse>
				<verse number="10">kad jie atnašautų malonias aukas dangaus Dievui ir melstųsi už karaliaus ir jo vaikų gyvastį.</verse>
				<verse number="11">Be to, aš skelbiu, kad jei kas nors pakeistų šį įsaką, už nusižengimą tebūna išplėštas iš jo namų sienojas, ir tebūna jis ant jo pamautas. Tebūna mėšlynu paversti jo namai.</verse>
				<verse number="12">Dievas, kuris yra apgyvendinęs ten savo vardą, tesunaikina kiekvieną karalių ir tautą, kuri imtųsi šį įsaką pakeisti, ardydama Dievo Namus Jeruzalėje. Aš, Darijus, išleidau įsaką. Tebūna jis įvykdytas nedelsiant ir rūpestingai!’“</verse>
				<verse number="13">Tada Tatnajas, Užupio srities valdytojas, Šetar Boznajas ir jų bendražygiai stropiai ir rūpestingai įvykdė visa, ką karalius Darijus buvo įsakęs.</verse>
				<verse number="14">Tad žydų seniūnai pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos dienomis spartino statybą. Jie užbaigė statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus.</verse>
				<verse number="15">Taigi šie Namai buvo užbaigti šeštų karaliaus Darijaus viešpatavimo metų adaro mėnesio trečią dieną.</verse>
				<verse number="16">Izraelitai – ir kunigai, ir levitai, ir kiti sugrįžę tremtiniai – džiaugsmingai šventė šių Dievo Namų pašventinimą.</verse>
				<verse number="17">Jie paaukojo Namų pašventinimui šimtą jaučių, du šimtus avinų, keturis šimtus ėriukų ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių už visą Izraelį pagal Izraelio giminių skaičių.</verse>
				<verse number="18">Galop jie paskirstė kunigus į skyrius ir levitus į padalas Dievo tarnybai Jeruzalėje, kaip parašyta Mozės knygoje.</verse>
				<verse number="19">Sugrįžę tremtiniai šventė Paschą pirmo mėnesio keturioliktą dieną,</verse>
				<verse number="20">nes ir kunigai, ir levitai buvo apsivalę. Visi buvo švarūs. Jie pjovė Paschos avinėlį visiems sugrįžusiems tremtiniams, savo broliams kunigams ir sau patiems.</verse>
				<verse number="21">Jį valgė Izraelio žmonės, sugrįžę iš tremties drauge su visais, kurie, atsiskirdami nuo nešvarumo tautų krašte, buvo prisidėję prie jų ieškodami VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="22">Su džiaugsmu jie šventė Neraugintosios duonos šventę septynias dienas, nes VIEŠPATS buvo padaręs juos linksmus, taip palenkdamas Asirijos karaliaus širdį, kad jis padėjo jiems statyti Namus Dievo, kuris yra Izraelio Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Po šių įvykių, Persijos karaliui Artakserksui viešpataujant, Ezra, sūnus Serajos, sūnaus Azarijos, sūnaus Hilkijos,</verse>
				<verse number="2">sūnaus Šalumo, sūnaus Cadoko, sūnaus Ahitubo,</verse>
				<verse number="3">sūnaus Amarijos, sūnaus Azarijos, sūnaus Merajoto,</verse>
				<verse number="4">sūnaus Zerachijos, sūnaus Uzio, sūnaus Bukio,</verse>
				<verse number="5">sūnaus Abišūvos, sūnaus Finehaso, sūnaus Eleazaro, sūnaus vyriausiojo kunigo Aarono,</verse>
				<verse number="6">taigi tas Ezra parvyko iš Babilono. Jis buvo raštininkas – žinovas Mozės Įstatymo, kurį buvo davęs VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Kadangi VIEŠPATIES ranka buvo su juo, karalius buvo suteikęs jam visa, ko tik jis prašė.</verse>
				<verse number="7">Kai kurie iš izraelitų – kunigų bei levitų, giesmininkų ir vartininkų bei Šventyklos tarnų – parvyko į Jeruzalę septintais karaliaus Artakserkso metais.</verse>
				<verse number="8">Jie atvyko į Jeruzalę septintų karaliaus metų penktą mėnesį.</verse>
				<verse number="9">Kelionė iš Babilono buvo pradėta pirmo mėnesio pirmą dieną, ir penkto mėnesio pirmą dieną jis atvyko į Jeruzalę, nes su juo buvo maloninga VIEŠPATIES ranka.</verse>
				<verse number="10">Ezra buvo atsidavęs visa širdimi tyrinėti VIEŠPATIES Įstatymą, laikytis jo ir mokyti Izraelį įstatų ir įsakų.</verse>
				<verse number="11">Štai nuorašas laiško Izraeliui, kurį karalius Artakserksas davė Ezrai – kunigui raštininkui, žinovui VIEŠPATIES įsakymų žodžių ir jo įstatų;</verse>
				<verse number="12">„Artakserksas, karalių karalius, kunigui Ezrai, dangaus Dievo Įstatymo rašto žinovui linki ramybės. Dabar</verse>
				<verse number="13">aš skelbiu įsaką, kad kas tik mano karalystėje iš Izraelio žmonių ar jų kunigų bei levitų laisva valia ryžtasi eiti į Jeruzalę, gali eiti su tavimi.</verse>
				<verse number="14">Tu esi karaliaus ir jo septynių patarėjų siųstas sutvarkyti Judą ir Jeruzalę pagal tavo rankoje esančio savo Dievo Įstatymą,</verse>
				<verse number="15">nugabenti sidabrą bei auksą, karaliaus ir jo patarėjų savanoriškai paaukotus Izraelio Dievui, kurio buveinė yra Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="16">taip pat visą sidabrą bei auksą, gautą iš Babilono srities, drauge su žmonių ir kunigų geros valios atnašomis, noriai duotomis jų Dievo Namams, esantiems Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Už tuos pinigus turi nedelsdamas nupirkti jaučių, avinų bei ėriukų, javų atnašų bei liejamųjų atnašų ir paaukoti juos ant savo Dievo Namų aukuro Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="18">O su likusiu sidabru ir auksu tu ir tavo broliai darykite, kas atrodo jums geriausia pagal jūsų Dievo valią.</verse>
				<verse number="19">Tau patikėtus tavo Dievo Namų tarnybos reikmenis turi perduoti Jeruzalės Dievui.</verse>
				<verse number="20">O kas daugiau reikalinga tavo Dievo Namams, kuriais rūpintis esi įpareigotas, galėsi aprūpinti iš karaliaus iždo.</verse>
				<verse number="21">Aš, karalius Artakserksas, įsakau visiems Užupio srities iždo valdytojams: kokį tik prašymą pateiks jums kunigas Ezra, dangaus Dievo Įstatymo rašto žinovas, tebūna jis patenkintas nedelsiant ir rūpestingai</verse>
				<verse number="22">iki šimto sidabro talentų, šimto korų kviečių, šimto batų vyno, šimto batų aliejaus, o druskos be saiko.</verse>
				<verse number="23">Kas tik dangaus Dievo įsakyta, tebūna vykdoma uoliai dangaus Dievo Namams, antraip pyktis ištiks karaliaus ir jo įpėdinių karalystę.</verse>
				<verse number="24">Be to, mes pranešame jums, kad neleidžiama uždėti duoklės, asmens ar žemės mokesčių kunigams, levitams, giesmininkams, vartininkams, Šventyklos tarnams ar kitiems Dievo Namų tarnams.</verse>
				<verse number="25">O tu, Ezra, paskirk pareigūnus ir teisėjus pagal užrašytą tavo Dievo išmintį, kad jie teistų visus Užupio srities žmones, žinančius tavo Dievo įstatymus. Turite pamokyti tuos, kurie jų nežino.</verse>
				<verse number="26">Kas nepaklus tavo Dievo Įstatymui ir karaliaus įstatymui, turi būti nubaustas nedelsiant ar mirtimi, ar tremtimi, ar turto atėmimu, ar įkalinimu“.</verse>
				<verse number="27">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, kuris įdėjo į karaliaus širdį tokį dalyką – išaukštinti VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="28">kuris parodė man ištikimą meilę karaliaus bei jo patarėjų akivaizdoje ir visų įtakingų karaliaus pareigūnų akivaizdoje. Aš buvau padrąsintas, nes VIEŠPATIES ranka buvo su manimi, ir surinkau Izraelio šeimų galvas eiti su manimi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Štai kilčių galvos ir kilmės sąrašas parėjusių su manimi iš Babilono, viešpataujant karaliui Artakserksui.</verse>
				<verse number="2">Iš Finehaso palikuonių – Geršomas; iš Itamaro palikuonių – Danielius; iš Dovydo palikuonių – Hatušas,</verse>
				<verse number="3">Šechanijos sūnus; iš Parošo palikuonių – Zacharija, su kuriuo buvo įtraukti į sąrašą du šimtai penkiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="4">iš Pahat Moabo – Zerachijos sūnus Eljehoenajas ir su juo du šimtai vyrų;</verse>
				<verse number="5">iš Zatuvo palikuonių – Jahazielio sūnus Šechanija ir su juo trys šimtai vyrų;</verse>
				<verse number="6">iš Adino palikuonių – Jehonatano sūnus Ebedas ir su juo penkiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="7">iš Elamo palikuonių – Atalijos sūnus Izaja ir su juo septyniasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="8">iš Šefatijos palikuonių – Mykolo sūnus Zebadija ir su juo aštuoniasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="9">iš Joabo palikuonių – Jehielio sūnus Abdija ir su juo du šimtai aštuoniolika vyrų;</verse>
				<verse number="10">iš Banio palikuonių – Josifijos sūnus Šelomitas ir su juo šimtas šešiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="11">iš Bebajo palikuonių – Bebajo sūnus Zacharija ir su juo dvidešimt aštuoni vyrai;</verse>
				<verse number="12">iš Azgado palikuonių – Ha Katano sūnus Johananas ir su juo šimtas dešimt vyrų;</verse>
				<verse number="13">iš Adonikamo palikuonių, atėjusių vėliausiai, buvo šie: Elifeletas, Jejelis bei Šemaja ir su jais šešiasdešimt vyrų;</verse>
				<verse number="14">iš Bigvajo palikuonių – Utajas ir Zakūras, o su jais septyniasdešimt vyrų.</verse>
				<verse number="15">Sutelkiau juos prie upės, tekančios Ahavos link. Ten mes praleidome tris dienas. Apžiūrėdamas mačiau paprastus žmones ir kunigus, bet neradau tarp jų nė vieno iš levitų.</verse>
				<verse number="16">Tada pasišaukiau šeimų galvas Eliezerą, Arielį, Šemają, Elnataną, Nataną, Zachariją ir Mešulamą bei mokytojus Jaribą ir Elnataną</verse>
				<verse number="17">ir išsiunčiau juos pas Idoją, vietovės, vardu Kasifija, galvą, nurodęs ką sakyti Idojui bei jo broliams ir Šventyklos tarnams Kasifijoje, kad atsiųstų tarnų mūsų Dievo Namams.</verse>
				<verse number="18">Kadangi maloningoji Dievo ranka buvo su mumis, jie parvedė mums išmintingą vyrą iš izraelito Levio sūnaus Mahlio palikuonių, būtent Šerebiją su jo sūnumis ir giminėmis, iš viso aštuoniolika,</verse>
				<verse number="19">ir Hašabiją, o su juo Izają iš Merario palikuonių su gimine ir sūnumis, iš viso dvidešimt,</verse>
				<verse number="20">neskaitant dviejų šimtų dvidešimties palikuonių Šventyklos tarnų, kuriuos Dovydas ir jo didžiūnai buvo paskyrę tarnauti levitams. Visi jie buvo įrašyti į sąrašą vardais.</verse>
				<verse number="21">Tada ten, prie Ahavos upės, paskelbiau pasninką, kad nusižeminę prieš savo Dievą prašytume sėkmingos kelionės sau, mūsų vaikams ir visai mūsų mantai.</verse>
				<verse number="22">Mat gėdijausi prašyti karaliaus karių ar raitelių apsaugos kelyje nuo priešų, kadangi buvome sakę karaliui, kad mūsų Dievo ranka gera visiems, kurie jo ieško, bet jo galybė ir rūstybė prieš visus, kurie jį palieka.</verse>
				<verse number="23">Taigi mes pasninkavome, prašydami to iš Dievo, ir mūsų prašymas buvo išklausytas.</verse>
				<verse number="24">Tada, išrinkęs iš kunigų dvylika vadovų – Šerebiją, Hašabiją ir dešimt su jais esančių brolių,</verse>
				<verse number="25">atsvėriau jiems sidabro, aukso bei reikmenų ir auką mūsų Dievo Namams, kurią karalius, jo patarėjai ir didžiūnai bei visas ten esantis Izraelis buvo atnašavę.</verse>
				<verse number="26">Patikėjau jiems į rankas šešis šimtus penkiasdešimt sidabro talentų, šimtą sidabro reikmenų, kiekvienas buvo talento vertės, šimtą aukso talentų;</verse>
				<verse number="27">taip pat dvidešimt aukso dubenų tūkstančio darikų vertės bei du geros blizgančios bronzos reikmenis, tokius brangius kaip auksas.</verse>
				<verse number="28">Tariau jiems: „Jūs esate pašvęsti VIEŠPAČIUI, ir reikmenys pašvęsti. Ir sidabras, ir auksas yra geros valios atnaša VIEŠPAČIUI, jūsų protėvių Dievui.</verse>
				<verse number="29">Rūpestingai saugokite juos iki to laiko, kol nepasversite akivaizdoje kunigų vadovų, levitų ir Izraelio kilčių vadovų Jeruzalėje, VIEŠPATIES Namų kambariuose“.</verse>
				<verse number="30">Tada kunigai ir levitai priėmė atsvertą sidabrą, auksą ir reikmenis, kuriuos turėjo nunešti į Jeruzalę, į mūsų Dievo Namus.</verse>
				<verse number="31">Mes leidomės kelionėn į Jeruzalę nuo Ahavos upės pirmo mėnesio dvyliktą dieną. Mūsų Dievo ranka buvo su mumis. Jis apsaugojo mus nuo priešų rankos ir nuo pasalų mums esant pakeliui.</verse>
				<verse number="32">Atvykę į Jeruzalę, ilsėjomės tris dienas.</verse>
				<verse number="33">Ketvirtą dieną mūsų Dievo Namuose sidabras, auksas ir reikmenys buvo pasverti ir perduoti į kunigo Ūrijos sūnaus Meremoto rankas, dalyvaujant Finehaso sūnui Eleazarui. Su jais buvo levitai – Jozuės sūnus Jehozabadas ir Binujo sūnus Noadija.</verse>
				<verse number="34">Skaičius, svoris ir visa kita atitiko; visas svoris buvo užrašytas.</verse>
				<verse number="35">Tuo metu parėjusieji, iš nelaisvės sugrįžę tremtiniai, atnašavo Izraelio Dievui deginamąsias aukas – dvylika jaučių už visą Izraelį, devyniasdešimt šešis avinus, septyniasdešimt septynis ėriukus ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių.</verse>
				<verse number="36">Jie perdavė karaliaus įsakymus ir karaliaus satrapams bei Užupio srities valdytojams, davusiems paramą tautai ir Dievo Namams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Visa tai įvykdžius, priėjo prie manęs pareigūnai, tardami: „Nei Izraelio žmonės, nei kunigai, nei levitai nesilaikė atokiai nuo šalies tautų, kurių bjaurūs papročiai panašūs į kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių ir aramėjų papročius.</verse>
				<verse number="2">Jie paėmė jų dukteris žmonomis sau ir savo sūnums. Taigi šventoji sėkla susimaišė su šalies tautomis. Iš tikrųjų pareigūnai ir vadai pirmi taip nusižengė“.</verse>
				<verse number="3">Tai išgirdęs, persiplėšiau drabužius ir skraistę, roviausi galvos bei barzdos plaukus ir priblokštas atsisėdau.</verse>
				<verse number="4">Tada visi, kurie, išgirdę Izraelio Dievo žodžius, baiminosi dėl sugrįžusiųjų tremtinių nusižengimo, susibūrė aplink mane, man sėdint priblokštam iki vakarinės aukos.</verse>
				<verse number="5">Vakarinės aukos metu atsitokėjęs vis dar perplėštais drabužiais ir skraiste puoliau ant kelių, ištiesiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą,</verse>
				<verse number="6">ir tariau: „Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai slegia mūsų galvas ir mūsų kaltė siekia dangų.</verse>
				<verse number="7">Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos esame sunkiai nusikaltę ir už savo nedorus darbus mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai, buvome atiduoti svetimų kraštų karaliams į rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir baisiai gėdai, kaip yra ir šiandien.</verse>
				<verse number="8">Bet dabar trumpai valandėlei susilaukėme gailestingumo iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris išlaikė mūsų likutį ir davė tvirtą užuovėją šioje šventoje vietoje. Mūsų Dievas sugrąžino mūsų akims blizgesį ir suteikė mums truputį atgaivos mūsų vergijoje.</verse>
				<verse number="9">Mes esame vergai. Tačiau vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė savo ištikimą meilę Persijos karalių akivaizdoje, kad duotų mums naują gyvastį mūsų Dievo Namams prikelti bei jiems atstatyti iš griuvėsių ir suteiktų mums užuovėją Jude ir Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="10">Tad viso to akivaizdoje, mūsų Dieve, ką mes galime sakyti? Juk esame atmetę tavo įsakymus,</verse>
				<verse number="11">kuriuos tu davei per savo tarnus pranašus, tardamas: ‘Kraštas, kurio paveldėti įeinate, yra užterštas kraštas, užterštas krašto tautų supuvimo – bjauriųjų papročių, kurie pripildė jį savo nešvarumo nuo vieno galo iki kito.</verse>
				<verse number="12">Tad dabar neduokite savo dukterų vesti jų sūnums ir neleiskite jūsų sūnums vesti jų dukterų. Niekada nesirūpinkite jų gerove ar nauda, kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą’.</verse>
				<verse number="13">Po viso, kas yra mus ištikę už mūsų nedorus darbus ir didelę kaltę, nors tu, mūsų Dieve, esi mus mažiau nubaudęs, negu mes savo kaltėmis esame užsitraukę, išlaikydamas tokį mūsų likutį,</verse>
				<verse number="14">argi vėl laužysime tavo įsakymus, tuokdamiesi su šiomis tautomis, turinčiomis tokius bjaurius papročius? Argi tu neturi ant mūsų pykti, kol nesunaikinsi mūsų, nepalikdamas nei bėglio, nei likučio?</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu teisus, tačiau mes esame išgelbėti tarsi likutis, kaip šiandien. Štai stovime prieš tave nusikaltę. Todėl mes negalime būti tavo Artume“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kai Ezra verkdamas parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATIES Namus, meldėsi ir išpažino kaltę, prie jo susibūrė didžiulė izraelitų – vyrų, moterų ir vaikų – sueiga. Ir žmonės graudžiai verkė.</verse>
				<verse number="2">Jehielio sūnus Šechanija iš Elamo palikuonių kreipėsi į Ezrą, tardamas: „Mes iš tikrųjų nusižengėme savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris iš šalies tautų. Bet, nepaisant to, net dabar yra Izraeliui vilties.</verse>
				<verse number="3">Tad dabar padarykime sandorą su mūsų Dievu, kad išvarysime visas tas žmonas ir jų vaikus, sekdami tuo, ką patari tu, mano viešpatie, ir tie, kurie sielojasi dėl mūsų Dievo įsakymų. Tebūna laikomasi Įstatymo!</verse>
				<verse number="4">Imkis priemonių, nes tai tavo pareiga. Mes su tavimi. Būk ryžtingas ir imkis priemonių!“</verse>
				<verse number="5">Tad Ezra atsistojo ir prisaikdino didžiūnus, kunigus, levitus ir visą Izraelį, kad jie elgsis, kaip buvo kalbėta. Jie prisiekė.</verse>
				<verse number="6">Tada Ezra pasitraukė iš vietos priešais Dievo Namus, nuėjo į Eljašibo sūnaus Johanano butą ir praleido ten naktį. Ten jis nei duonos valgė, nei vandens gėrė, nes raudojo dėl sugrįžusiųjų iš tremties nusižengimo.</verse>
				<verse number="7">Visame Jude ir Jeruzalėje visiems sugrįžusiems iš tremties buvo paskelbta, kad jie privalo sueiti į Jeruzalę,</verse>
				<verse number="8">o jei kas per tris dienas nepasirodys, tam pareigūnų ir seniūnų nutarimu bus atimta visa nuosavybė, o jis pats bus atskirtas nuo sugrįžusiųjų iš tremties bendrijos.</verse>
				<verse number="9">Visi Judo ir Benjamino vyrai per tris dienas susirinko į Jeruzalę. Tai įvyko devinto mėnesio dvidešimtą dieną. Visi žmonės sėdėjo atviroje aikštėje priešais Dievo Namus, drebėdami ir dėl šio reikalo, ir nuo smarkaus lietaus.</verse>
				<verse number="10">Tada kunigas Ezra pakilo ir kreipėsi į juos: „Jūs nusižengėte, vesdami svetimtautes moteris, ir padidinote Izraelio kaltę.</verse>
				<verse number="11">Tad dabar pašlovinkite VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, ir vykdykite jo valią: atsiskirkite nuo krašto tautų ir nuo svetimtaučių žmonų“.</verse>
				<verse number="12">Atsakydama visa sueiga garsiai šaukė: „Taip! Mes turime daryti, kaip tu sakai.</verse>
				<verse number="13">Bet žmonių yra daug, o dabar lietingasis metas. Neįmanoma stovėti atvirame ore. Juk tai ne vienos dienos ar dviejų užduotis, nes daugelis iš mūsų yra taip nusižengę.</verse>
				<verse number="14">Tad teatstovauja mūsų pareigūnai visai bendrijai, o visi mūsų žmonės, vedę svetimtautes moteris, teateina prie jų paskirtu laiku drauge su kiekvieno miesto seniūnais ir teisėjais, kad būtų nugręžtas nuo mūsų degantis Dievo pyktis už šią nuodėmę“.</verse>
				<verse number="15">Tik Asaelio sūnus Jehonatanas ir Tikvos sūnus Jachzėjas, levitų Mešulamo ir Šabetajo remiami, su tuo nesutiko.</verse>
				<verse number="16">Bet sugrįžusieji iš tremties darė, kaip buvo pasiūlyta. Kunigas Ezra išrinko vyrus – kilčių galvas – pagal jų kiltis, kiekvieną jų paskirdamas vadu. Dešimto mėnesio pirmą dieną jie susėdo nagrinėti reikalo.</verse>
				<verse number="17">Iki pirmo mėnesio pirmos dienos jie priėmė nuosprendį dėl visų svetimtautes moteris vedusių vyrų.</verse>
				<verse number="18">Tarp kunigų palikuonių, vedusių svetimtautes moteris, buvo rasta: iš Jozuės palikuonių – Jehocadako sūnus ir jo broliai: Maasėja, Eliezeras, Jaribas ir Gedalija;</verse>
				<verse number="19">jie davė žodį, kad pavarys savo žmonas ir, išpažindami savo kaltę, jai išpirkti atnašavo po aviną iš kaimenės;</verse>
				<verse number="20">iš Imero palikuonių – Hananis ir Zebadija;</verse>
				<verse number="21">iš Harimo palikuonių – Maasėja, Elija, Šemaja, Jehielis ir Uzija;</verse>
				<verse number="22">iš Pašhūro palikuonių – Eljoenajas, Maasėja, Izmaelis, Netanelis, Jehozabadas ir Eleasa;</verse>
				<verse number="23">iš levitų – Šimis, Kelaja, kuris yra Kelita, Petachija, Judas ir Eliezeras;</verse>
				<verse number="24">iš giesmininkų – Eljašibas; iš vartininkų – Šalumas, Telemas ir Ūris;</verse>
				<verse number="25">tarp izraelitų: iš Parošo palikuonių – Ramija, Izija, Malkija, Mijaminas, Eleazaras, Haašabijas ir Benaja;</verse>
				<verse number="26">iš Elamo palikuonių – Matanija, Zacharija, Jehielis, Abdis, Jeremotas ir Elija;</verse>
				<verse number="27">iš Zatuvo palikuonių – Eljoenajas, Eljašibas, Matanija, Jeremotas, Zabadas ir Aziza;</verse>
				<verse number="28">iš Bebajo palikuonių – Johananas, Hananija, Zabajas ir Atlajas;</verse>
				<verse number="29">iš Banio palikuonių – Mešulamas, Maluchas, Adaja, Jašubas, Šealas ir Jeramotas;</verse>
				<verse number="30">iš Pahat Moabo palikuonių – Adna, Kelalas, Benaja, Maasėja, Matanija, Becalelis, Binujas ir Manasas;</verse>
				<verse number="31">iš Harimo palikuonių – Eliezeras, Išija, Malkija, Šemaja, Simeonas,</verse>
				<verse number="32">Benjaminas, Maluchas ir Šemarija;</verse>
				<verse number="33">iš Hašumo palikuonių – Matenajas, Matata, Zabadas, Elifeletas, Jeremajas, Manasas ir Šimis;</verse>
				<verse number="34">iš Banio palikuonių – Maadajas, Amramas, Uelis,</verse>
				<verse number="35">Benaja, Bedija, Keluhis,</verse>
				<verse number="36">Vanija, Meremotas, Eljašibas,</verse>
				<verse number="37">Matanija, Matenajas ir Jaasajas;</verse>
				<verse number="38">iš Binujo palikuonių – Šimis,</verse>
				<verse number="39">Šelemija, Natanas, Adaja,</verse>
				<verse number="40">Machnadbajas, Šašajas, Šarajas,</verse>
				<verse number="41">Azarelis, Šelemija, Šemarija,</verse>
				<verse number="42">Šalumas, Amarija ir Juozapas;</verse>
				<verse number="43">iš Nebojo palikuonių – Jejelis, Matitija, Zabadas, Zebina, Jadajas, Joelis ir Benaja.</verse>
				<verse number="44">Visi jie buvo vedę svetimtautes moteris, bet pavarė ir jas, ir jų vaikus.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="16">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Hachalijos sūnaus Nehemijo pasakojimas. Dvidešimtų metų kislevo mėnesį man esant sostinėje Sūzuose</verse>
				<verse number="2">atvyko Hananis, vienas mano brolių, su keletu vyrų iš Judo. Aš teiravausi jų apie žydus – likutį, išsigelbėjusį iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Jie paaiškino man: „Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę tenai [Judo] srityje, yra skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienose pilna spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti“.</verse>
				<verse number="4">Išgirdęs šiuos žodžius atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui.</verse>
				<verse number="5">Aš meldžiausi: „O VIEŠPATIE, dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, tu laikaisi Sandoros ir ištikimos meilės su tais, kurie tave myli ir laikosi tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="6">Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią dabar siunčiu tavo Artume dieną naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą, išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraelitai, esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję.</verse>
				<verse number="7">Sunkiai įžeidėme tave, nesilaikydami tavo įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos tu įsakei savo tarnui Mozei.</verse>
				<verse number="8">Bet maldauju atsiminti pažadą, kurį davei per Mozę tardamas: ‘Jeigu būsite neištikimi, aš išblaškysiu jus tautose,</verse>
				<verse number="9">bet jeigu sugrįšite pas mane ir laikysitės mano įsakymų juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, aš surinksiu juos ten ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui’.</verse>
				<verse number="10">Jie – tavo tarnai ir tavo tauta, kurią tu atpirkai savo didžia galybe ir galinga ranka.</verse>
				<verse number="11">O Viešpatie! Tebūna tavo ausis atidi savo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie su džiugesiu garbina tavo vardą. Maldauju suteikti sėkmę šiandien tavo tarnui, nuteikti tą žmogų būti jam maloningą!“ (Tuo metu aš buvau karaliaus taurininkas.)</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Dvidešimtų karaliaus Artakserkso metų nisano mėnesį, kai jam buvo patiekiamas vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekada nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs.</verse>
				<verse number="2">Tad karalius tarė man: „Kodėl tu atrodai toks prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Labai išsigandau,</verse>
				<verse number="3">bet atsakiau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas – vieta mano protėvių kapų – guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“</verse>
				<verse number="4">Tuomet karalius paklausė: „Ko gi prašai?“ Aš pasimeldžiau dangaus Dievui,</verse>
				<verse number="5">paskui tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą – į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti“.</verse>
				<verse number="6">Karalienei sėdint šalia jo, karalius tarė man: „Kiek ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką.</verse>
				<verse number="7">Tada kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškų Užupio srities valdytojams, nurodant jiems, kad leistų man laisvai nuvykti į Judą,</verse>
				<verse number="8">ir laišką karaliaus miškų prižiūrėtojui Asafui, nurodant jam, kad duotų medžio Namų tvirtovės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi“. Karalius man suteikė, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.</verse>
				<verse number="9">Pasiekęs Užupio srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą.</verse>
				<verse number="10">Sanbalatas Horonietis ir amonitas pareigūnas Tobija, apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad atvyko žmogus rūpintis izraelitų gerove.</verse>
				<verse number="11">Atvykau į Jeruzalę. Išbuvęs ten tris dienas,</verse>
				<verse number="12">atsikėliau naktį kartu su keletu drauge buvusių vyrų, nesakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepaėmiau, tik tą, kuriuo jojau.</verse>
				<verse number="13">Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o vartai ugnies sunaikinti.</verse>
				<verse number="14">Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia nebeužteko vietos praeiti gyvuliui, kuriuo jojau.</verse>
				<verse number="15">Taigi jojau naktį per slėnį, apžiūrinėdamas sieną. Paskui apsisukau ir įjojęs į miestą pro Slėnio vartus sugrįžau.</verse>
				<verse number="16">Pareigūnai nežinojo, kur buvau išėjęs ir ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.</verse>
				<verse number="17">Tada kreipiausi į juos: „Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip guli griuvėsiuose Jeruzalė, o jos vartai ugnies sunaikinti. Eikime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka“.</verse>
				<verse number="18">Papasakojau jiems, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: „Imkimės atstatymo darbo!“ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui.</verse>
				<verse number="19">Bet Sanbalatas Horonietis, amonitas pareigūnas Tobija ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?“</verse>
				<verse number="20">O aš jiems atsakiau: „Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatymo, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Vyriausiasis kunigas Eljašibas ir jo broliai kunigai ėmėsi darbo ir atstatė Avių vartus. Pataisę juos, įstatė duris ir toliau taisė iki Šimtinės bokšto ir Hananelio bokšto.</verse>
				<verse number="2">Šalia jo statė Jericho vyrai, o greta – Imrio sūnus Zakūras.</verse>
				<verse number="3">Hasenajos sūnūs atstatė Žuvų vartus. Pataisę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes.</verse>
				<verse number="4">Šalia jų taisymo darbus dirbo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas. Šalia jo darbavosi Mešezabelio sūnaus Berechijos sūnus Mešulamas. Šalia jo dirbo Baanos sūnus Cadokas.</verse>
				<verse number="5">Šalia jo Tekojos vyrai taisė sienas, nors jų didžiūnai ir nerėmė savo valdytojų veiklos.</verse>
				<verse number="6">Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas pataisė Senuosius vartus. Įtvirtinę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes.</verse>
				<verse number="7">Šalia jų taisė Malatija Gibeonietis ir Jadonas Meronotietis su vyrais iš Gibeono ir Micpos, kurie buvo pavaldūs Užupio srities valdytojui.</verse>
				<verse number="8">Šalia jų auksakalio Harhajos sūnus Uzielis taisė sienas. Šalia jo darbavosi kvepalų dirbėjas Hananija. Jie atstatė Jeruzalę iki pat Plačiosios sienos.</verse>
				<verse number="9">Šalia jų taisymo darbus dirbo Hūro sūnus Refaja, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas.</verse>
				<verse number="10">Šalia jo sienas priešais savo namus taisė Harumafo sūnus Jedaja, o šalia jo darbavosi Hašabnėjos sūnus Hatušas.</verse>
				<verse number="11">Harimo sūnus Malkija ir Pahat Moabo sūnus Hašubas pataisė kitą dalį iki pat Krosnių bokšto.</verse>
				<verse number="12">Šalia jo taisymo darbus dirbo Ha Lohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas, jis pats su dukterimis.</verse>
				<verse number="13">Slėnio vartus pataisė Hanūnas ir Zanoacho gyventojai. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jie atstatė tūkstantį sienos uolekčių iki pat Mėšlo vartų.</verse>
				<verse number="14">Rechabo sūnus Malkija, Bet Keremo apylinkės valdytojas, atstatė Mėšlo vartus. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes.</verse>
				<verse number="15">Kol Hozės sūnus Šalumas, Micpos apylinkės valdytojas, pataisė Šaltinio vartus. Jis atstatė juos, apdengė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jis atstatė ir Šelaho tvenkinio sieną prie Karaliaus sodo iki pat laiptų, kurie leidžiasi iš Dovydo miesto.</verse>
				<verse number="16">Už jo Azbuko sūnus Nehemija, pusės Bet Cūro apylinkės valdytojas, atliko taisymo darbus nuo vietos priešais Dovydo kapus iki dirbtinio tvenkinio ir iki pat Karžygių namų.</verse>
				<verse number="17">Už jo darbavosi levitai – Banio sūnus Rehumas, o šalia jo Hašbabija, pusės Keilos apylinkės valdytojas, dirbo taisymo darbus už savo apylinkę.</verse>
				<verse number="18">Už jo dirbo jo giminės Henadado sūnus Binujas, pusės Keilos apylinkės valdytojas,</verse>
				<verse number="19">šalia jo Ješūvos sūnus Ezeras, Micpos valdytojas, pataisė kitą dalį prie Kampo priešais šlaitą į ginklinę.</verse>
				<verse number="20">Už jo Zabajo sūnus Baruchas pataisė kitą dalį nuo Kampo iki vyriausiojo kunigo Eljašibo namų durų.</verse>
				<verse number="21">Už jo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas pataisė kitą dalį nuo Eljašibo namų durų iki Eljašibo namų galo.</verse>
				<verse number="22">Už jo kunigai, apylinkės vyrai dirbo taisymo darbus.</verse>
				<verse number="23">Už jų Benjaminas ir Hašubas darbavosi priešais savo namus. Už jų Ananijos sūnaus Maasėjos sūnus Azarija taisė ties savo namais.</verse>
				<verse number="24">Už jo Henadado sūnus Binujas atstatė kitą dalį nuo Azarijos namų iki Kampo – iki kertės.</verse>
				<verse number="25">Uzajo sūnus Palalas pataisė priešais Kampą ir bokštą, kuris kyšo iš aukštutinių karaliaus rūmų prie sargybos kiemo. Už jo Parošo sūnus Pedaja</verse>
				<verse number="26">ir Šventyklos tarnai, gyvenantys ant Ofelio, pataisė iki vietos priešais Vandens vartus rytų šone ir kyšantį bokštą.</verse>
				<verse number="27">Už jo Tekojos vyrai pataisė kitą dalį priešais didįjį kyšantį bokštą iki pat Ofelio sienos.</verse>
				<verse number="28">Aukščiau Arklių vartų kunigai taisė sienas, kiekvienas priešais savo namus.</verse>
				<verse number="29">Už jų Imero sūnus Cadokas darbavosi priešais savo namus. Už jo taisė Šechanijos sūnus Šemaja, Rytinių vartų prižiūrėtojas.</verse>
				<verse number="30">Už jo Šelemijos sūnus Hananija ir Calafo šeštasis sūnus Hanūnas pataisė kitą dalį. Už jų Berechijos sūnus Mešulamas pataisė priešais savo butą.</verse>
				<verse number="31">Už jo auksakalys Malkija pataisė iki pat Šventyklos tarnų bei pirklių namų priešais Apžiūros vartus ir iki pat kertės aukštutinio kambario.</verse>
				<verse number="32">O tarp kertės aukštutinio kambario ir Avių vartų taisė auksakaliai ir pirkliai.</verse>
				<verse number="33">Išgirdęs, kad mes atstatome sieną, Sanbalatas užsidegė pykčiu. Būdamas labai įniršęs, jis tyčiojosi iš žydų.</verse>
				<verse number="34">Savo bendrams ir Samarijos kareiviams jis kalbėjo: „Ką daro tie nuskurdėliai žydai? Argi jie galės per vieną dieną atstatyti, atnašauti aukas ir užbaigti darbus? Nejau jie gali prikelti iš dulkių krūvos tuos akmenis? Juk jie perdegę!“</verse>
				<verse number="35">Tobija Amonitas, stovėjęs šalia jo, pridėjo: „Taip, ir ką jie stato! Juk net lapė, užšokusi ant tos akmenų sienos, ją nugriaus!“</verse>
				<verse number="36">Klausykis, mūsų Dieve, kaip mus išjuokia! Atgręžk jų pajuoką jiems ant galvos! Tebūna jie paimti kaip grobis į nelaisvės kraštą!</verse>
				<verse number="37">Neuždenk jų kaltės, teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje, nes jie įžeidė statytojus!</verse>
				<verse number="38">Tuo tarpu mes toliau atstatinėjome sieną, kol visa siena visur aplink buvo sujungta puse savo aukščio. Žmonės į darbą įdėjo širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kai Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai bei Ašdodo žmonės išgirdo, kad Jeruzalės sienų atstatymas pasistūmėjo į priekį, kad užtaisinėjamos spragos, jiems buvo labai pikta.</verse>
				<verse number="2">Jie surengė sąmokslą, ketindami ateiti, užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį.</verse>
				<verse number="3">Tad mes meldėmės savo Dievui ir dieną naktį laikėme sargybą nuo jų.</verse>
				<verse number="4">Tuo tarpu Jude buvo sakoma: „Nešėjų jėgos nusilpo, o šiukšlių labai daug; mes patys nepajėgsime sienos atstatyti“.</verse>
				<verse number="5">O mūsų priešai sakė sau: „Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, užklupę juos, išžudysime ir darbą sustabdysime“.</verse>
				<verse number="6">Ateidami pas mus tarp jų gyvenę žydai mus vis įspėdavo: „Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena“.</verse>
				<verse number="7">Tad pastačiau žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su kalavijais, ietimis ir lankais.</verse>
				<verse number="8">Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: „Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, sūnus ir dukteris, žmonas ir šeimos židinį“.</verse>
				<verse number="9">Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo.</verse>
				<verse number="10">Nuo tos dienos pusė mano vaikinų dirbo prie statybos, o kita pusė laikė rankose ietis, skydus, lankus ir šarvus. Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių,</verse>
				<verse number="11">atstatančių sieną. Nešėjai taip nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą.</verse>
				<verse number="12">O kiekvienas iš dirbančių prie statybos turėjo prisijuosęs prie šono kalaviją. Vyras, kuris pūsdavo ragą, stovėjo prie manęs.</verse>
				<verse number="13">Didikams, pareigūnams ir kitiems žmonėms tariau: „Darbas didelis ir plačiai išmėtytas, mes atskirti vieni nuo kitų toli ant sienos.</verse>
				<verse number="14">Rinkitės pas mus, kai tik išgirsite rago gaudesį. Mūsų Dievas kovos už mus!“</verse>
				<verse number="15">Taigi mes tęsėme darbą, pusė vyrų – su paruoštomis ietimis, nuo ankstyvos aušros, kol pasirodydavo vakaro žvaigždės.</verse>
				<verse number="16">Be to, tuomet žmonėms paliepiau: „Tenakvoja kiekvienas žmogus su savo tarnu Jeruzalėje, idant galėtų sergėti naktį ir triūsti dieną“.</verse>
				<verse number="17">Todėl nei aš, nei mano broliai, nei tarnai, nei sargybos vyrai, kurie mane lydėjo, niekada nenusivilko drabužių. Kiekvienas laikė ginklą dešinėje rankoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš brolius žydus.</verse>
				<verse number="2">Kai kurie sakė: „Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir likti gyvi“.</verse>
				<verse number="3">Kiti sakė: „Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado“.</verse>
				<verse number="4">Dar kiti sakė: „Mes turėjome skolintis pinigų užstatydami savo laukus ir vynuogynus karaliaus mokesčiams sumokėti.</verse>
				<verse number="5">Mes tokie pat kaip mūsų giminės, mūsų vaikai tokie pat kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems“.</verse>
				<verse number="6">Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis.</verse>
				<verse number="7">Rūpestingai apsvarstęs reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Tariau jiems: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!“ Sušaukęs didelę jų sueigą,</verse>
				<verse number="8">tariau jiems: „Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!“ Neturėdami, ką atsakyti, jie tylėjo.</verse>
				<verse number="9">Tad aš tęsiau: „Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams tautoms progos mus išjuokti?</verse>
				<verse number="10">Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas!</verse>
				<verse number="11">Atiduokite jiems šiandien jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias esate iš jų išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų“.</verse>
				<verse number="12">Jie sutiko: „Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai“. Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad padarys, kaip pažadėję.</verse>
				<verse number="13">Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: „Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!“ O visa sueiga tarė: „Amen!“ – ir pašlovino VIEŠPATĮ. Žmonės laikėsi šio pažado.</verse>
				<verse number="14">Be to, nuo tos dienos, kai buvau paskirtas jų valdytoju Judo krašte – nuo dvidešimtų iki trisdešimt antrų karaliaus Artakserkso metų, iš viso dvylika metų, – nei aš, nei mano broliai niekada nevalgėme valdytojo maisto davinio.</verse>
				<verse number="15">Ankstesnieji valdytojai, mano pirmtakai, ėmė iš jų maistą bei vyną ir pinigais keturiasdešimt sidabro šekelių. Net jų tarnai šiurkščiai elgėsi su žmonėmis. Bet aš iš Dievo baimės taip nedariau.</verse>
				<verse number="16">Iš tikrųjų, būdamas atsidavęs sienos atstatymo darbams, neįsigijau jokios žemės, bet įdėjau savo dalį į sienos atstatymą. Visi mano vyrai buvo sutelkti prie šio darbo.</verse>
				<verse number="17">Be to, prie mano stalo būdavo šimtas penkiasdešimt žmonių – žydų bei pareigūnų ir atėjusių pas mus iš aplinkinių tautų.</verse>
				<verse number="18">Nors kasdien buvo paruošiamas mano lėšomis jautis, šeši rinktiniai avinai, paukštiena, neskaitant gausybės visokio vyno kas dešimt dienų, nereikalavau valdytojo davinio, nes darbo našta slėgė žmones.</verse>
				<verse number="19">O mano Dieve, atsimink mano labui visa, ką esu padaręs šiai tautai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kai buvo pranešta Sanbalatui, Tobijai ir arabui Gešemui bei kitiems mūsų priešams, kad aš atstačiau sieną ir neliko jokių spragų, nors durų į vartus iki to laiko dar nebuvau įstatęs,</verse>
				<verse number="2">Sanbalatas ir Gešemas atsiuntė man tokį žodį: „Eikš, susitikime Kefirimuose, Onojo slėnyje“. Jie manė padaryti man pikta.</verse>
				<verse number="3">Tad nusiunčiau pas juos pasiuntinius pasakyti: „Esu užsiėmęs dideliu darbu ir negaliu atvykti. Kodėl turėtų sustoti darbas, man jį palikus ir vykstant pas jus?“</verse>
				<verse number="4">Keturis sykius jie atsiuntė tą patį žodį, o aš daviau jiems tokį pat atsakymą.</verse>
				<verse number="5">Sanbalatas atsiuntė man tą patį žodį penktą kartą per savo tarną su neantspauduotu laišku rankoje.</verse>
				<verse number="6">Jame buvo parašyta: „Tautose sklinda gandas – ir Gešemas tai patvirtina, – kad tu ir žydai ketinate sukilti. Užtat ir sieną atstatai. Pasak šio pranešimo, tu ketini tapti jų karaliumi.</verse>
				<verse number="7">Be to, tu net pranašus paskyrei, kad Jeruzalėje apie tave skelbtų: ‘Jude yra karalius!’ Žodis apie šiuos dalykus tikrai pasieks karalių. Todėl eikš, pasitarkime“.</verse>
				<verse number="8">Tada nusiunčiau jam tokį atsakymą: „Dalykų, kuriuos mini, nėra buvę. Tu juos iš savo vaizduotės prasimanai“.</verse>
				<verse number="9">Mat visi jie norėjo mus išgąsdinti, manydami: „Jie nuleis rankas, ir darbas nebus užbaigtas“. O dabar, Dieve, sustiprink mano rankas!</verse>
				<verse number="10">Kartą, man užėjus aplankyti Mehetabelio sūnaus Delajos sūnaus Šemajos, negalėjusio pas mane ateiti, šis tarė: „Susitikime Dievo Namuose, šventyklos viduje, ir uždarykime šventyklos duris, nes jie ateina tavęs nužudyti. Iš tikrųjų šiąnakt jie ateina tavęs nužudyti“.</verse>
				<verse number="11">Bet aš atsakiau: „Nejau žmogus kaip aš turėtų pabėgti? Argi vyras kaip aš eitų į šventyklą gelbėti savo gyvasties? Ne, aš neisiu!“</verse>
				<verse number="12">Tada aš suvokiau, ir man buvo aišku, kad ne Dievas buvo jį siuntęs, bet tą pranašavimą apie mane jis ištarė dėl to, kad Tobija ir Sanbalatas buvo jį pasamdę,</verse>
				<verse number="13">idant elgčiausi iš baimės ir padaryčiau nuodėmę. Tada, turėdami ką gėdinga pasakoti, jie būtų galėję mane apšmeižti.</verse>
				<verse number="14">Atsimink Tobiją ir Sanbalatą, mano Dieve, už šiuos jų darbus, taip pat pranašę Noadiją bei kitus pranašus, norinčius įvaryti man baimės!</verse>
				<verse number="15">Taigi siena buvo užbaigta elulo mėnesio dvidešimt penktą dieną, per penkiasdešimt dvi dienas.</verse>
				<verse number="16">Apie tai išgirdę, visi mūsų priešai – visos aplinkinės tautos – išsigando ir nustojo drąsos, nes suprato, kad tas darbas buvo atliktas padedant mūsų Dievui.</verse>
				<verse number="17">Be to, tomis dienomis Judo didikai siuntė laišką po laiško Tobijai, o juos pasiekdavo Tobijos laiškai.</verse>
				<verse number="18">Mat daugelis Jude buvo susiję su juo, nes jis buvo Aracho sūnaus Šechanijos žentas, ir jo sūnus Johananas buvo vedęs Berechijos sūnaus Mešulamo dukterį.</verse>
				<verse number="19">Jie kalbėdavo mano akivaizdoje apie jo gerus darbus ir pranešdavo jiems mano žodžius. Tobija siuntė laiškų ir man, norėdamas mane įbauginti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Kai siena buvo atstatyta ir durys įstatytos, buvo paskirstytos užduotys vartininkams, giesmininkams ir levitams.</verse>
				<verse number="2">Savo brolį Hananį paskyriau valdyti Jeruzalę kartu su tvirtovės valdytoju Hananija, nes jis buvo ištikimesnis vyras ir Dievo bijantis labiau, negu daugelis kitų.</verse>
				<verse number="3">Jiems įsakiau: „Jeruzalės vartai neturi būti atidaryti, kol neįkaista diena, o saulei dar tebešviečiant vartininkai turi duris uždaryti ir užsklęsti. Paskirkite sargus iš Jeruzalės gyventojų, vienus – prie jų sargybos vietų, o kitus – prie jų namų“.</verse>
				<verse number="4">Miestas buvo platus ir didelis, bet žmonių jame buvo mažai ir namai dar nebuvo atstatyti.</verse>
				<verse number="5">Tada mano Dievas įkvėpė mane sutelkti didikus, pareigūnus ir žmones, kad jie būtų įtraukti į kilmės sąrašą. Aš užtikau kilmės sąrašo knygą tų, kurie buvo pirmi sugrįžę. Joje radau parašyta:</verse>
				<verse number="6">„Štai srities gyventojai, sugrįžę iš nelaisvės, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo išvaręs į tremtį ir kurie sugrįžo į Jeruzalę ir Judą, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="7">Jie parėjo drauge su Zerubabeliu, Jozue, Nehemija, Azarija, Raamija, Nahamaniu, Mordechaju, Bilšanu, Misperetu, Bigvaju, Nehumu, Baana. Izraelio tautos vyrų skaičius:</verse>
				<verse number="8">Parošo palikuonių du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du,</verse>
				<verse number="9">Šefatijos palikuonių trys šimtai septyniasdešimt du,</verse>
				<verse number="10">Aracho palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="11">Pahat Moabo palikuonių, būtent Ješūvos ir Joabo palikuonių, du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniolika,</verse>
				<verse number="12">Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi,</verse>
				<verse number="13">Zatuvo palikuonių aštuoni šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="14">Zakajo palikuonių septyni šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="15">Binujo palikuonių šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="16">Bebajo palikuonių šeši šimtai dvidešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="17">Azgado palikuonių du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt du,</verse>
				<verse number="18">Adonikamo palikuonių šeši šimtai šešiasdešimt septyni,</verse>
				<verse number="19">Bigvajo palikuonių du tūkstančiai šešiasdešimt septyni,</verse>
				<verse number="20">Adino palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="21">Atero palikuonių, būtent Ezekijo palikuonių, devyniasdešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="22">Hašumo palikuonių trys šimtai dvidešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="23">Becajo palikuonių trys šimtai dvidešimt keturi,</verse>
				<verse number="24">Harifo palikuonių šimtas dvylika,</verse>
				<verse number="25">Gibeono palikuonių devyniasdešimt penki,</verse>
				<verse number="26">žmonių iš Betliejaus ir Netofos šimtas aštuoniasdešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="27">žmonių iš Anatoto šimtas dvidešimt aštuoni,</verse>
				<verse number="28">žmonių iš Bet Azmaveto keturiasdešimt du,</verse>
				<verse number="29">žmonių iš Kirjat Jearimų, Kefyros ir Beerotų septyni šimtai keturiasdešimt trys,</verse>
				<verse number="30">žmonių iš Ramos ir Gebos šeši šimtai dvidešimt vienas,</verse>
				<verse number="31">žmonių iš Michmašo šimtas dvidešimt du,</verse>
				<verse number="32">žmonių iš Betelio ir Ajo šimtas dvidešimt trys,</verse>
				<verse number="33">žmonių iš kito Nebojo penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="34">kito Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi,</verse>
				<verse number="35">Harimo palikuonių trys šimtai dvidešimt,</verse>
				<verse number="36">Jericho palikuonių trys šimtai keturiasdešimt penki,</verse>
				<verse number="37">Lodo, Hadido ir Onojo palikuonių septyni šimtai dvidešimt vienas,</verse>
				<verse number="38">Senavos palikuonių trys tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt.</verse>
				<verse number="39">Kunigų: Jedajos palikuonių, būtent iš Jozuės namų, devyni šimtai septyniasdešimt trys,</verse>
				<verse number="40">Imero palikuonių tūkstantis penkiasdešimt du,</verse>
				<verse number="41">Pašhūro palikuonių tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni,</verse>
				<verse number="42">Harimo palikuonių tūkstantis septyniolika.</verse>
				<verse number="43">Levitų: Jozuės palikuonių, būtent Hodvos palikuonių iš Kadmielio, septyniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="44">Giesmininkų: Asafo palikuonių šimtas keturiasdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="45">Vartininkų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos, Šobajo palikuonių šimtas trisdešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="46">Šventyklos tarnų: Cihos palikuonys, Hasufos palikuonys, Tabaoto palikuonys,</verse>
				<verse number="47">Keroso palikuonys, Sijos palikuonys, Padono palikuonys,</verse>
				<verse number="48">Lebanos palikuonys, Hagabos palikuonys, Šalmajo palikuonys,</verse>
				<verse number="49">Hanano palikuonys, Gidelio palikuonys, Gaharo palikuonys,</verse>
				<verse number="50">Reajos palikuonys, Recino palikuonys, Nekodos palikuonys,</verse>
				<verse number="51">Gazamo palikuonys, Uzos palikuonys, Paseacho palikuonys,</verse>
				<verse number="52">Besajo palikuonys, Meunimo palikuonys, nefišsiečių palikuonys,</verse>
				<verse number="53">Bakbuko palikuonys, Hakufos palikuonys, Harhūro palikuonys,</verse>
				<verse number="54">Bacluto palikuonys, Mehidos palikuonys, Haršos palikuonys,</verse>
				<verse number="55">Barkoso palikuonys, Siseros palikuonys, Temacho palikuonys,</verse>
				<verse number="56">Neciaho palikuonys, Hatifos palikuonys.</verse>
				<verse number="57">Saliamono vergų palikuonių: Sotajo palikuonys, Sofereto palikuonys, Peridos palikuonys,</verse>
				<verse number="58">Jaalos palikuonys, Darkono palikuonys, Gidelio palikuonys,</verse>
				<verse number="59">Šefatijos palikuonys, Hatilo palikuonys, Pocheret Cebaimo palikuonys, Amono palikuonys.</verse>
				<verse number="60">Iš viso Šventyklos tarnų ir Saliamono vergų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="61">O tai sugrįžusieji iš Tel Melacho, Tel Haršos, Kerub Adono ir Imero, bet negalėjusieji įrodyti, kad jų protėvių namai ar kilmė izraelitiška:</verse>
				<verse number="62">Delajos palikuonys, Tobijos palikuonys, Nekodos palikuonys, iš viso šeši šimtai keturiasdešimt du;</verse>
				<verse number="63">iš kunigų: Hobajos palikuonys, Hakoco palikuonys, Barzilajo palikuonys; šis buvo vedęs vieną iš Barzilajo Gileadiečio dukterų ir buvo vadinamas jų vardu.</verse>
				<verse number="64">Jie ieškojo savo šeimos kilmės įrašo, bet negalėjo surasti, todėl pripažinti netinkami kunigo tarnybai.</verse>
				<verse number="65">Valdytojas įsakė jiems nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol nekils kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus.</verse>
				<verse number="66">Visos bendrijos skaičius buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt,</verse>
				<verse number="67">neskaitant jų tarnų ir tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Jie turėjo ir du šimtus keturiasdešimt penkis giesmininkus bei giesmininkes.</verse>
				<verse number="68">Jų arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų – du šimtai keturiasdešimt penki, kupranugarių – keturi šimtai trisdešimt penki ir asilų – šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.</verse>
				<verse number="69">Kai kurie kilčių galvos aukojo statybos iždui. Valdytojas paaukojo iždui tūkstantį aukso darikų, penkiasdešimt dubenų ir penkis šimtus trisdešimt kunigiškų apdarų.</verse>
				<verse number="70">Keletas iš kilčių galvų paaukojo statybos iždui dvidešimt tūkstančių aukso darikų ir du tūkstančius du šimtus sidabro minų.</verse>
				<verse number="71">O tai, ką kiti žmonės paaukojo, sudarė dvidešimt tūkstančių aukso darikų, du tūkstančiai sidabro minų ir šešiasdešimt septyni kunigiški apdarai.</verse>
				<verse number="72">Kunigai, levitai, vartininkai, giesmininkai, Šventyklos tarnai ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">visi žmonės susirinko į aikštę priešais Vandens vartus. Jie paprašė raštininką Ezrą pateikti Mozės Įstatymo knygą, kurią VIEŠPATS buvo davęs Izraeliui.</verse>
				<verse number="2">Tad septinto mėnesio pirmą dieną kunigas Ezra pateikė Įstatymą sueigai – ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti. Tai įvyko septinto mėnesio pirmą dieną.</verse>
				<verse number="3">Jis skaitė iš jos, atsigręžęs į aikštę prie Vandens vartų, nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Įstatymo knygos.</verse>
				<verse number="4">Raštininkas Ezra stovėjo ant medinės pakylos, kuri buvo tam reikalui pastatyta. Šalia jo dešinėje stovėjo Matitija, Šema, Anaja, Ūrija, Hilkija ir Maasėja, o kairėje – Pedaja, Mišaelis, Malkija, Hašumas, Hašbadana, Zacharija ir Mešulamas.</verse>
				<verse number="5">Ezra atskleidė knygą visų žmonių akyse, nes stovėjo aukščiau už visus žmones. Jam atvertus knygą, visi žmonės atsistojo.</verse>
				<verse number="6">Ezrai pašlovinus VIEŠPATĮ, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: „Amen! Amen!“ – iškeldami rankas. Tada jie nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, kniūbsti parpuldami ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Ir levitai – Jozuė, Banis, Šerebija, Jaminas, Akubas, Šabetajas, Hodija, Maasėja, Kelita, Azarija, Jehozabadas, Hananas, Pelaja – padėjo žmonėms suprasti Įstatymą, jiems stovint savo vietose.</verse>
				<verse number="8">Jie skaitė iš knygos – iš Dievo Įstatymo, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma.</verse>
				<verse number="9">Valdytojas Nehemijas, kunigas ir raštininkas Ezra ir levitai, aiškindami žmonėms, sakė visiems: „Ši diena šventa VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite“. Mat, girdėdami Įstatymo žodžius, žmonės verkė.</verse>
				<verse number="10">Be to, jis tarė jiems: „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų VIEŠPAČIUI. Nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė“.</verse>
				<verse number="11">Ir levitai ramino žmones, sakydami: „Nusiraminkite, nes ši diena šventa. Neliūdėkite!“</verse>
				<verse number="12">Tada visi žmonės nuėjo valgyti, gerti, dalytis maistu ir švęsti linksmybės šventę, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę.</verse>
				<verse number="13">Kitą dieną visos tautos kilčių galvos, kunigai ir levitai suėjo pas raštininką Ezrą mokytis Įstatymo žodžių.</verse>
				<verse number="14">Jie rado parašyta Įstatyme, kurį VIEŠPATS yra davęs per Mozę, kad per septinto mėnesio iškilmes izraelitai turi gyventi palapinėse.</verse>
				<verse number="15">Taigi jie išleido atsišaukimą ir skelbė visuose savo miestuose ir Jeruzalėje: „Nueikite ant kalvų ir parsineškite alyvmedžio, laukinio alyvmedžio, mirtos, palmės ir kitų lapuočių šakų palapinėms pastatyti, kaip yra parašyta“.</verse>
				<verse number="16">Žmonės išėjo ir parsinešę pasistatė palapines ant namų stogų, kiemuose, Dievo Namų kiemuose, Vandens vartų aikštėje ir prie Efraimo vartų.</verse>
				<verse number="17">Visa iš nelaisvės sugrįžusiųjų bendrija pasistatė palapines ir gyveno palapinėse. Taip izraelitai nebuvo darę nuo Nūno sūnaus Jozuės dienų iki tos dienos, todėl buvo be galo daug džiaugsmo.</verse>
				<verse number="18">Iškilmė švęsta septynias dienas; aštuntą dieną, kaip įsakyta, įvyko iškilminga sueiga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę žemėmis.</verse>
				<verse number="2">Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes.</verse>
				<verse number="3">Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Įstatymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir parpuolę kniūbsti šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="4">Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Jozuė, Binujas, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis bei Kenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė: „Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą, per amžių amžius! Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas, viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!</verse>
				<verse number="6">Tu esi VIEŠPATS, tu vienas! Tu padarei dangų, dangaus aukštybes su jų galybėmis, žemę ir visa, kas ant jos, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi visiems gyvastį, ir dangaus galybės tave garbina.</verse>
				<verse number="7">Tu esi VIEŠPATS Dievas, kuris išsirinko Abromą, išvedė jį iš chaldėjų Ūro ir pervardijo jį Abraomu.</verse>
				<verse number="8">Radęs jo širdį esant tau ištikimą, sudarei su juo Sandorą, kad duosi jam ir jo palikuonims kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą. Savo pažadą tu įvykdei, nes esi teisus.</verse>
				<verse number="9">Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.</verse>
				<verse number="10">Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną, visus jo tarnus ir visus jo krašto žmones, nes žinojai, kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais. Taip pasidarei sau vardą, išlikusį iki pat šios dienos.</verse>
				<verse number="11">Tu perskyrei jūrą, kad jie pereitų per jūrą sausa žeme, bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus, tartum akmenį į šėlstančius vandenis.</verse>
				<verse number="12">Debesies stulpu vedei juos dieną, ugnies stulpu naktį, apšviesdamas kelią, kuriuo jie turėjo eiti.</verse>
				<verse number="13">Tu nužengei ant Sinajaus kalno, kalbėjaisi su jais iš dangaus, duodamas jiems dorus įsakus, tikrus pamokymus, gerus įstatus ir įsakymus.</verse>
				<verse number="14">Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą, davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą per savo tarną Mozę.</verse>
				<verse number="15">Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus, o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą, kurį buvai prisiekęs jiems duoti.</verse>
				<verse number="16">Bet jie – mūsų protėviai – elgėsi įžūliai ir užkietinę savo sprandus neklausė tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="17">Atsisakę klausyti nebeatsiminė jiems padarytų tavo nuostabiųjų darbų, užkietino savo sprandus ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte. Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės, ir jų nepalikai.</verse>
				<verse number="18">Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę: ‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ – ir padarę didelių užgaulių,</verse>
				<verse number="19">tu, būdamas didžiai gailestingas, nepalikai jų dykumoje. Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje, nepasitraukė nuo jų dieną, nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią, kuriuo turėjo eiti.</verse>
				<verse number="20">Savo gerąja dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų; savo manos neatėmei nuo jų burnų, vandens parūpinai troškuliui numalšinti.</verse>
				<verse number="21">Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje, kad jie nieko nestokojo; jų drabužiai nenusinešiojo nei jų kojos sutino.</verse>
				<verse number="22">Tu davei jiems karalystes bei tautas ir paskirstei jiems žemę. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.</verse>
				<verse number="23">Tu padarei jų palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės ir atvedei juos į kraštą, į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.</verse>
				<verse number="24">Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą: tu nugalėjai jiems krašto gyventojus kanaaniečius, atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis, kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.</verse>
				<verse number="25">Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę, paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių, jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus, alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių. Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai, mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.</verse>
				<verse number="26">Tada neklusnumo apsėsti jie sukilo prieš tave ir nusigręžė nuo tavo Įstatymo. Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave, jie išžudė ir didžiai tave užgavo.</verse>
				<verse number="27">Tu atidavei juos priešams į rankas; priešai juos engė. Prispausti jie šaukėsi tavęs, tu išgirdai juos iš dangaus ir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų, kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.</verse>
				<verse number="28">Bet vos tik gavę ramybę jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse. Tada tu atidavei juos priešams į rankas, idant šie būtų jų valdovai. O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu išgirdai juos danguje ir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos.</verse>
				<verse number="29">Tu įspėjai juos, kad sugrąžintum prie savo Įstatymo. Tačiau jie elgėsi įžūliai, neklausydami tavo įsakymų; jie nusidėjo tavo įsakams, kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį. Pasižiūrėję per atkaklų petį, jie užkietino savo sprandus ir neklausė.</verse>
				<verse number="30">Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus, bet jie nė viena ausimi nesiklausė; užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.</verse>
				<verse number="31">Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumo jų nesunaikinai ir nepalikai, nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.</verse>
				<verse number="32">Tad dabar, mūsų Dieve, didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve, kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą, tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės, ištikusios mus – mūsų karalius, didžiūnus, pranašus, protėvius, visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="33">Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko, nes elgeisi ištikimai, o mes elgėmės nedorai.</verse>
				<verse number="34">Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigai ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo, nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų, kuriuos jiems davei.</verse>
				<verse number="35">Net savo pačių karalystėje, nepaisydami tavo visokeriopo gerumo, kurį jiems dosniai teikei, plačiame ir derlingame krašte, kurį jiems davei, jie nenorėjo tau tarnauti ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.</verse>
				<verse number="36">Štai mes – vergai iki šios dienos, vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams, kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.</verse>
				<verse number="37">Jo gausus derlius tenka karaliams, kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes. Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį ir mūsų galvijus. Mes kenčiame didelę priespaudą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Turėdami visa tai prieš akis, mes sudarome tvirtą sutartį raštu. Šiame antspauduotame rašte įrašyti vardai mūsų didžiūnų, levitų ir kunigų.</verse>
				<verse number="2">Antspauduotame rašte įrašyti: Hachalijos sūnus valdytojas Nehemijas ir Zedekija;</verse>
				<verse number="3">Seraja, Azarija, Jeremija,</verse>
				<verse number="4">Pašhūras, Amarija, Malkija,</verse>
				<verse number="5">Hatušas, Šebanija, Maluchas,</verse>
				<verse number="6">Harimas, Meremotas, Abdija,</verse>
				<verse number="7">Danielius, Ginetonas, Baruchas,</verse>
				<verse number="8">Mešulamas, Abija, Mijaminas,</verse>
				<verse number="9">Maazija, Bilgajas, Šemaja; tai kunigai;</verse>
				<verse number="10">levitai: Azanijos sūnus Jozuė, iš Henadado sūnų – Binujas ir Kadmielis</verse>
				<verse number="11">bei jų giminaičiai: Šebanija, Hodija, Kelita, Pelaja, Hananas,</verse>
				<verse number="12">Michėjas, Rehobas, Hašabija,</verse>
				<verse number="13">Zakūras, Šerebija, Šebanija,</verse>
				<verse number="14">Hodija, Banis, Beninuvas;</verse>
				<verse number="15">žmonių vadai: Parošas, Pahat Moabas, Elamas, Zatuvas, Banis,</verse>
				<verse number="16">Būnis, Azgadas, Bebajas,</verse>
				<verse number="17">Adonija, Bigvajas, Adinas,</verse>
				<verse number="18">Ateras, Ezekijas, Azūras,</verse>
				<verse number="19">Hodija, Hašumas, Becajas,</verse>
				<verse number="20">Harifas, Anatotas, Nebajas,</verse>
				<verse number="21">Magpiašas, Mešulamas, Hezyras,</verse>
				<verse number="22">Mešezabelis, Cadokas, Jadūva,</verse>
				<verse number="23">Pelatija, Hananas, Anaja,</verse>
				<verse number="24">Ozėjas, Hananija, Hašubas,</verse>
				<verse number="25">Ha Lohešas, Pilha, Šobekas,</verse>
				<verse number="26">Rehumas, Hašabna, Maasėja,</verse>
				<verse number="27">Ahija, Hananas, Ananas,</verse>
				<verse number="28">Maluchas, Harimas, Baana.</verse>
				<verse number="29">O kiti žmonės – kunigai, levitai vartininkai, giesmininkai, Šventyklos tarnai ir visi, kurie yra atsiskyrę nuo šalies tautų, kad laikytųsi Dievo Įstatymo, drauge su savo žmonomis, sūnumis, dukterimis, su visais, kurie žino ir supranta –</verse>
				<verse number="30">vienijasi su savo garbingais giminėmis iškilminga priesaika, norėdami sekti Dievo Įstatymu, duotu per Dievo tarną Mozę, ištikimai laikydamiesi ir vykdydami visus VIEŠPATIES, mūsų VIEŠPATIES, įsakymus, įsakus ir įstatus.</verse>
				<verse number="31">Sutarta, kad mes neduosime savo dukterų vesti šalies tautoms, nei imsime jų dukterų savo sūnums.</verse>
				<verse number="32">Kai šalies tautos atneš prekių ar kokių nors grūdų parduoti šabo dieną, per šabą ar bet kokią kitą šventą dieną, mes jų nepirksime. Septintaisiais metais atsisakysime žemės derliaus ir visų neapmokėtų skolų.</verse>
				<verse number="33">Be to, įsipareigojame kasmet duoti trečdalį šekelio mūsų Dievo Namų tarnybai –</verse>
				<verse number="34">padėtinės duonos eilėms, nuolatinei javų atnašai, nuolatinei deginamajai aukai, šabų, jaunačių, iškilmių atnašoms, pašventintų dovanų atnašoms bei atnašoms už nuodėmę permaldavimui už Izraelį ir visiems darbams mūsų Dievo Namuose.</verse>
				<verse number="35">Taip pat mes metėme burtus tarp kunigų, levitų ir žmonių dėl malkų atnašos mūsų Dievo Namams. Kiltys privalo jas atnešti kasmet nustatytu laiku, kad būtų kuro VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukurui, kaip parašyta Įstatyme.</verse>
				<verse number="36">Be to, įsipareigojame kasmet atgabenti į VIEŠPATIES Namus mūsų laukų ir visų sodų pirmienų.</verse>
				<verse number="37">Taip pat mūsų sūnų ir mūsų gyvulių pirmagimius, kaip įsakyta Įstatyme, mūsų kaimenių ir bandų pirmagimius atgabenti į mūsų Dievo Namus kunigams, tarnaujantiems mūsų Dievo Namuose.</verse>
				<verse number="38">Taip pat mes atnešime į mūsų Dievo Namų sandėlius pirmąją tešlos dalį – pirmienas mūsų grūdų dovanų, visų medžių vaisių, vyno ir aliejaus kunigams ir mūsų laukų dešimtines levitams. Jie, levitai, surinks dešimtinę visuose mūsų miestuose, kurie pavaldūs mūsų tarnybai.</verse>
				<verse number="39">Kunigas, Aarono palikuonis, bus su levitais jiems renkant dešimtinę; levitai atneš dešimtinę nuo savo dešimtinių į mūsų Dievo Namų iždo sandėlius.</verse>
				<verse number="40">Izraelitai ir levitai javų, vyno ir aliejaus dovanas turi sunešti į sandėlius. Ten yra šventovės reikmenys, ten yra kunigai, einantys tarnybą, vartininkai ir giesmininkai. Mes nepaliksime daugiau Dievo Namų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tautos didžiūnai įsikūrė Jeruzalėje. Kiti žmonės metė burtus, kad vienas iš dešimties atsikeltų gyventi į Jeruzalę – šventąjį miestą, o devyni dešimtadaliai pasiliktų kituose miestuose.</verse>
				<verse number="2">Žmonės gyrė visus vyrus, kurie savanoriškai ryžosi gyventi Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="3">Štai srities didžiūnai, kurie gyveno Jeruzalėje. Judo miestuose gyveno paprasti izraelitai, kunigai, levitai, Šventyklos tarnai ir Saliamono vergų palikuonys, kiekvienas savo nuosavybėje, kurią turėjo mieste.</verse>
				<verse number="4">Jeruzalėje gyveno ir Judo žmonių, ir Benjamino žmonių. Iš Judo žmonių: Mahalalelio sūnaus Šefatijos sūnaus Amarijo sūnaus Zacharijos sūnaus Uzijos sūnus Ataja iš Pereco palikuonių</verse>
				<verse number="5">ir Zacharijo sūnaus Jehojaribo sūnaus Adajos sūnaus Hazajos sūnaus Kol Hozės sūnaus Barucho sūnus Maasėja iš šilojiečių palikuonių.</verse>
				<verse number="6">Iš viso Pereco palikuonių, gyvenančių Jeruzalėje, buvo keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni narsūs vyrai.</verse>
				<verse number="7">Benjamino žmonės: Izajos sūnaus Itielio sūnaus Maasėjos sūnaus Kolajos sūnaus Pedajos sūnaus Joedo sūnaus Mešulamo sūnus Saluvas,</verse>
				<verse number="8">taip pat Gabajas ir Salajas, iš viso devyni šimtai dvidešimt aštuoni.</verse>
				<verse number="9">Zichrio sūnus Joelis buvo jų vadas, o Ha Senūvos sūnus Judas – valdytojo pavaduotojas mieste.</verse>
				<verse number="10">Iš kunigų: Jehojaribo sūnus Jedaja, Jachinas,</verse>
				<verse number="11">Ahitubo sūnaus Merajoto sūnaus Cadoko sūnaus Mešulamo sūnaus Hilkijos sūnus Seraja, Dievo Namų pareigūnas,</verse>
				<verse number="12">ir jų broliai, kurie atliko Namų apeigas, iš viso aštuoni šimtai dvidešimt du; taip pat Malkijos sūnaus Pašhūro sūnaus Zacharijos sūnaus Amcio sūnaus Pelalijos sūnaus Jerohamo sūnus Adaja</verse>
				<verse number="13">ir jo broliai, kilčių galvos, iš viso du šimtai keturiasdešimt du, ir Imero sūnaus Mešilemoto sūnaus Achzajo sūnaus Azarelio sūnus Amašsajas</verse>
				<verse number="14">ir jo broliai, narsūs galiūnai, iš viso šimtas dvidešimt aštuoni. Jų prižiūrėtojas buvo Ha Gedolimo sūnus Zabdielis.</verse>
				<verse number="15">Iš levitų: Būnio sūnaus Hašabijos sūnaus Azrikamo sūnaus Hašubo sūnus Šemaja,</verse>
				<verse number="16">Šabetajas ir Jehozabadas iš levitų vadų, kurie buvo atsakingi už Dievo Namų išorės darbus;</verse>
				<verse number="17">Asafo sūnaus Zabdžio sūnaus Michėjo sūnus Matanija buvo galva – meldžiantis jis užvesdavo padėkos giesmę, o Bakbukija, vienas jo brolių, buvo pavaduotojas, ir Jedutūno sūnaus Galalo sūnaus Šamūvos sūnus Abda.</verse>
				<verse number="18">Iš viso levitų šventajame mieste buvo du šimtai aštuoniasdešimt keturi.</verse>
				<verse number="19">Vartininkai: Akubas, Talmonas ir jų broliai, einantys sargybą prie vartų, iš viso šimtas septyniasdešimt du.</verse>
				<verse number="20">O kiti izraelitai, kunigai ir levitai visuose Judo miestuose gyveno kiekvienas savo pavelde.</verse>
				<verse number="21">Bet Šventyklos tarnai gyveno ant Ofelio. Ciha ir Gišpa vadovavo Šventyklos tarnams.</verse>
				<verse number="22">Levitų prižiūrėtojas Jeruzalėje buvo Michėjo sūnaus Matanijos sūnaus Hašabijos sūnaus Banio sūnus Uzis. Jis buvo iš Asafo palikuonių – giesmininkų, paskirtų Dievo Namų tarnybai.</verse>
				<verse number="23">Jiems taikytas karaliaus įsakymas ir nustatyta tvarka kasdienėms giesmininkų pareigoms.</verse>
				<verse number="24">Mešezabelio sūnus Petachija iš Judo sūnaus Zeraho palikuonių buvo karaliui po ranka visiems žmonių reikalams.</verse>
				<verse number="25">O dėl kaimų su laukais, tai kai kas iš Judo žmonių gyveno Kirjat Arbos mieste ir jo kaimuose, Dibone ir jo kaimuose, Jekabceelyje ir jo kaimuose</verse>
				<verse number="26">ir Ješūvoje, ir Moladoje, ir Bet Pelete,</verse>
				<verse number="27">Hacar Šuale, Beer Šeboje ir jos kaimuose,</verse>
				<verse number="28">Ciklage, Mechone ir jo kaimuose,</verse>
				<verse number="29">En Rimone, Coroje, Jarmute,</verse>
				<verse number="30">Zanoache, Adulame ir jų kaimuose, Lachiše ir jo laukuose, Azekoje ir jos kaimuose. Jie apsigyveno nuo Beer Šebos iki pat Hinomo slėnio.</verse>
				<verse number="31">Kai kas iš Benjamino žmonių įsikūrė Geboje, Michmaše, Ajoje, Betelyje ir jo kaimuose,</verse>
				<verse number="32">Anatote, Nobe, Ananijoje,</verse>
				<verse number="33">Hacore, Ramoje, Gitaimuose,</verse>
				<verse number="34">Hadide, Ceboime, Nebalate,</verse>
				<verse number="35">Lode ir Onojyje – amatininkų slėnyje.</verse>
				<verse number="36">Keletas levitų padalų iš Judo buvo perkelti į Benjaminą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Štai kunigai ir levitai, kurie parvyko su Šaltielio sūnumi Zerubabeliu ir Jozue: Seraja, Jeremija, Ezra,</verse>
				<verse number="2">Amarija, Maluchas, Hatušas,</verse>
				<verse number="3">Šechanija, Rehumas, Meremotas,</verse>
				<verse number="4">Idojas, Ginetojas, Abija,</verse>
				<verse number="5">Mijaminas, Maadija, Bilga,</verse>
				<verse number="6">Šemaja, Jehojaribas, Jedaja,</verse>
				<verse number="7">Saluvas, Amokas, Hilkija, Jedaja. Jie buvo kunigų ir jų brolių galvos Jozuės dienomis.</verse>
				<verse number="8">Levitai: Jozuė, Binujas, Kadmielis, Šerebija, Judas ir Matanija; pastarasis drauge su savo broliais vedė padėkos giesmes,</verse>
				<verse number="9">o Bakbukija ir Unis bei jų broliai stovėjo priešais juos tarnybos metu.</verse>
				<verse number="10">Jozuei gimė Jehojakimas, Jehojakimui gimė Eljašibas, Eljašibui gimė Jehojada,</verse>
				<verse number="11">Jehojadai gimė Jehonatanas, o Jehonatanui gimė Jadūva.</verse>
				<verse number="12">Jehojakimo dienomis kunigai, kunigų kilčių galvos, buvo šie: Serajos kilties – Meraja, Jeremijos kilties – Hananija,</verse>
				<verse number="13">Ezros kilties – Mešulamas, Amarijos kilties – Johananas,</verse>
				<verse number="14">Malucho kilties – Jehonatanas, Šebanijos kilties – Juozapas,</verse>
				<verse number="15">Harimo kilties – Adna, Merajoto kilties – Helkajas,</verse>
				<verse number="16">Idojo kilties – Zacharija, Ginetono kilties – Mešulamas,</verse>
				<verse number="17">Abijos kilties – Zichris, Minjamino kilties –..., Moadijos kilties – Piltajas,</verse>
				<verse number="18">Bilgos kilties – Šamūva, Šemajos kilties – Jehonatanas,</verse>
				<verse number="19">Jehojaribo kilties – Matenajas, Jedajos kilties – Uzis,</verse>
				<verse number="20">Salajo kilties – Kalajas, Amoko kilties – Eberas,</verse>
				<verse number="21">Hilkijos kilties – Hašabija, Jedajos kilties – Netanelis.</verse>
				<verse number="22">Eljašibo, Jehojados, Johanano ir Jadūvos dienomis levitų ir kunigų kilčių galvos buvo įtraukti į sąrašą iki pat Darijaus Perso karaliavimo,</verse>
				<verse number="23">o levitų kilčių galvos įrašyti į metraščius iki Eljašibo sūnaus Johanano dienų.</verse>
				<verse number="24">Levitų galvos buvo Hašabija, Šerebija, Jozuė, Binujas ir Kadmielis. Jų broliai, kurie stovėjo priešais juos ir giedojo šlovės ir padėkos giesmes, vykdydami Dievo vyro Dovydo įsakymą pakaitomis,</verse>
				<verse number="25">buvo Matanija, Bakbukija, Abdija. Mešulamas, Talmonas ir Akubas ėjo sargybą kaip vartininkai pamainomis prie vartų sandėlių.</verse>
				<verse number="26">Jie gyveno Jehocadako sūnaus Jozuės sūnaus Jehojakimo dienomis, valdytojo Nehemijo dienomis ir kunigo raštininko Ezros dienomis.</verse>
				<verse number="27">Jeruzalės sienos pašventinimui buvo pašaukti levitai iš visų gyvenviečių atvykti į Jeruzalę ir atšvęsti džiaugsmingą pašventimą su padėkos giesmėmis ir cimbolų, arfų bei lyrų garsais.</verse>
				<verse number="28">Giesmininkų būriai suėjo iš Jeruzalės apylinkių, iš netofiečių kaimų,</verse>
				<verse number="29">iš Bet Gilgalo ir iš Gebos bei Azmaveto kaimų vietovių, nes giesmininkai buvo pasistatę sau gyvenviečių aplink Jeruzalę.</verse>
				<verse number="30">Kunigai ir levitai pirma apsivalė patys, paskui apvalė ir žmones, ir vartus, ir sieną.</verse>
				<verse number="31">Tada aš užvedžiau Judo didžiūnus ant sienos ir sudariau du didelius būrius padėkos giesmėms ir eisenai. Pirmasis jų leidosi eiti ant sienos į dešinę Mėšlo vartų link.</verse>
				<verse number="32">Paskui juos ėjo Hošaja bei pusė Judo didžiūnų</verse>
				<verse number="33">ir Azarija, Ezra, Mešulamas,</verse>
				<verse number="34">Judas, Benjaminas, Šemaja ir Jeremija</verse>
				<verse number="35">bei keletas jaunų kunigų su trimitais, ir Asafo sūnaus Zakūro sūnaus Mikajos sūnaus Matanijos sūnaus Šemajos sūnaus Jehonatano sūnus Zacharija</verse>
				<verse number="36">bei jo broliai Šemaja, Azarelis, Milalajas, Maajas, Netanelis, Judas ir Hananis su Dievo vyro Dovydo muzikos instrumentais, o jų visų priekyje ėjo raštininkas Ezra.</verse>
				<verse number="37">Prie Šaltinio vartų jie palypėjo tiesiai aukštyn Dovydo miesto laiptais prie sienos pakilimo virš Dovydo rūmų ir nuėjo iki Vandens vartų rytų pusėje.</verse>
				<verse number="38">Kitas būrys su padėkos giesmėmis nužygiavo į kairę. Aš sekiau juos su puse žmonių ant sienos virš Krosnių bokšto iki Plačiosios sienos</verse>
				<verse number="39">ir virš Efraimo vartų, Senųjų vartų, Žuvų vartų, Hananelio bokšto, Šimtinės bokšto iki pat Avių vartų. Prie Sargybos vartų buvo sustota.</verse>
				<verse number="40">Taip abu padėkos giesmių būriai sustojo Dievo Namuose. Ir aš, ir pusė pareigūnų su manimi,</verse>
				<verse number="41">ir kunigai Eljakimas, Maasėja, Minjaminas, Mikaja, Eljoenajas, Zacharija, Hananija su trimitais,</verse>
				<verse number="42">ir Maasėja, Šemaja, Eleazaras, Uzis, Johananas, Malkija, Elamas ir Ezeras. Giesmininkai, Izrachijos vadovaujami, garsiai giedojo.</verse>
				<verse number="43">Tą dieną buvo atnašaujamos didelės aukos ir džiaugiamasi, nes Dievas buvo juos pradžiuginęs dideliu džiugesiu. Džiūgavo ir moterys, ir vaikai. Jeruzalės džiaugsmas buvo girdėti toli.</verse>
				<verse number="44">Tą dieną vyrai buvo paskirti prižiūrėtojais kambarių, kurie buvo naudojami kaip atnašų, pirmienų ir dešimtinių sandėliai. Jie turėjo surinkti į juos kunigams ir levitams Įstatymo skirtą dalį nuo miestams priklausančių laukų. Mat Judo žmonės buvo dėkingi kunigams ir levitams, einantiems tarnybą.</verse>
				<verse number="45">Jie atliko savo Dievo tarnybą ir apvalymo tarnybą, kaip ir giesmininkai bei vartininkai pagal Dovydo ir jo sūnaus Saliamono įsakymą,</verse>
				<verse number="46">nes jau senovėje, Dovydo ir Asafo dienomis, buvo ir giesmininkų vadovas, ir šlovės bei padėkos giesmių Dievui.</verse>
				<verse number="47">Ir Zerubabelio dienomis, ir Nehemijo dienomis visas Izraelis kasdien davė dalį giesmininkams ir vartininkams. Buvo atidedama į šalį kas skirta levitams, o levitai atidėdavo į šalį kas skirta Aarono palikuonims.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną buvo skaitoma žmonėms iš Mozės knygos, ir rasta joje parašyta, kad joks amonitas ir joks moabitas niekada negali būti priimtas į Dievo bendriją,</verse>
				<verse number="2">nes jie nesutiko izraelitų su duona ir vandeniu, bet prieš juos pasamdė Bileamą, kad prakeiktų, tačiau mūsų Dievas prakeikimą pavertė palaiminimu.</verse>
				<verse number="3">Išgirdę šį Įstatymą, žmonės atskyrė nuo Izraelio visus svetimtaučius.</verse>
				<verse number="4">Prieš tai kunigas Eljašibas, kuris buvo paskirtas kambarių valdytoju mūsų Dievo Namuose ir giminiavosi su Tobija,</verse>
				<verse number="5">buvo įrengęs jam didelį kambarį, kuriame anksčiau būdavo sudedamos grūdų atnašos, smilkalai, reikmenys ir grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinės, skirtos levitams, giesmininkams ir vartininkams, bei aukos, skirtos kunigams.</verse>
				<verse number="6">Kai visa tai vyko, manęs nebuvo Jeruzalėje, nes trisdešimt antrais Babilono karaliaus Artakserkso metais aš buvau nuvykęs pas karalių. Tačiau praėjus šiek tiek laiko pasiprašiau karalių leisti man grįžti.</verse>
				<verse number="7">Parvykęs į Jeruzalę, sužinojau apie nusikaltimą, kurį Eljašibas buvo padaręs dėl Tobijos, įrengdamas jam kambarį Dievo Namų kiemuose.</verse>
				<verse number="8">Tuo aš buvau labai nepatenkintas ir visus Tobijos daiktus išmečiau iš kambario.</verse>
				<verse number="9">Tada daviau įsakymą, kad kambariai būtų išvalyti, ir ten vėl sudėjau Dievo Namų reikmenis su javų atnaša ir smilkalais.</verse>
				<verse number="10">Be to, sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems skirta dalis. Užtat levitai ir giesmininkai, užuot atlikę Šventyklos tarnybą, buvo išėję į savo laukus.</verse>
				<verse number="11">Taigi išbariau pareigūnus, tardamas: „Kodėl palikti Dievo Namai?“ Surinkęs levitus, pastačiau juos į savo vietas,</verse>
				<verse number="12">ir visas Judas atnešė grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinę į sandėlius.</verse>
				<verse number="13">Sandėlių valdytojais paskyriau kunigą Šelemiją, raštininką Cadoką ir Pedają iš levitų, o padėjėju – Matanijos sūnų Zakūrą, nes jie laikomi patikimais asmenimis. Jiems buvo patikėta pareiga išdalyti savo broliams.</verse>
				<verse number="14">O mano Dieve, atsimink mane maloniai už tai ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo Namams ir jų apeigoms!</verse>
				<verse number="15">Tomis dienomis mačiau Jude šabo dieną vienus žmones minančius vynuogių spaudykles, o kitus nešančius maišus grūdų ir kraunančius juos ant asilų. Ir net į Jeruzalę šabo dieną buvo gabenama vyno, vynuogių, figų ir visokiausių gėrybių. Juos tuojau ir ten pat įspėjau šių maisto dalykų nepardavinėti.</verse>
				<verse number="16">Jeruzalėje gyveno ir Tyro žmonių. Jie atgabendavo žuvų ir įvairiausių prekių, kurias parduodavo Judo žmonėms šabo dieną.</verse>
				<verse number="17">Taigi išbariau ir Judo didikus, sakydamas jiems: „Ką reiškia tas nedoras dalykas? Išniekinate šabo dieną taip elgdamiesi!</verse>
				<verse number="18">Juk lygiai taip elgėsi jūsų protėviai! Užtat Dievas ir užtraukė mums bei miestui visą šią nelaimę. O jūs, išniekindami šabą, didinate pyktį ant Izraelio!“</verse>
				<verse number="19">Kai šešėliai pradėjo dengti Jeruzalės vartus, šabui artinantis, įsakiau uždaryti visus vartus ir nurodžiau, kad jie būtų atidaryti tik po šabo. Prie vartų pastačiau keletą savo tarnų, kad šabo dieną nebūtų gabenamos jokios prekės.</verse>
				<verse number="20">Taigi visokiausių prekių pirkliai ir pardavėjai praleido vieną ir kitą kartą naktį už Jeruzalės sienos,</verse>
				<verse number="21">kol jų neišbariau. Pasakiau jiems: „Kodėl nakvojate palei sieną? Jeigu dar kartą taip darysite, prieš jus panaudosiu jėgą!“ Nuo to laiko šabo dieną jie daugiau nebeateidavo.</verse>
				<verse number="22">Tada įsakiau levitams apsivalyti ir stovėti sargais prie vartų, kad būtų išlaikytas šabo dienos šventumas. Atsimink ir tai mano labui, o mano Dieve, ir pasigailėk manęs iš savo didelio gerumo!</verse>
				<verse number="23">Be to, tomis dienomis pamačiau žydų, vedusių moteris iš Ašdodo, Amono ir Moabo.</verse>
				<verse number="24">Pusė jų vaikų kalbėjo Ašdodo kalba. Žydiškai kalbėti jie nemokėjo, bet kalbėjo tų įvairių tautų kalbomis.</verse>
				<verse number="25">Su jais bariausi, iškeikiau juos, kai kuriuos apmušiau, roviau jų plaukus ir prisaikdinau Dievu, tardamas: „Jūs neturite atiduoti savo dukterų jų sūnums nei imti jų dukterų savo sūnums ar sau patiems.</verse>
				<verse number="26">Argi Izraelio karalius Saliamonas nenusidėjo per tokias moteris! Tarp daugelio tautų nebuvo kito karaliaus, panašaus į jį, jis buvo taip Dievo mylimas, kad Dievas padarė jį viso Izraelio karaliumi, tačiau svetimtautės moterys jį net įvedė į nuodėmę.</verse>
				<verse number="27">Nejau ir apie jus reikia girdėti, kad padarėte tokį pat didelį nusikaltimą ir buvote neištikimi mūsų Dievui, vesdami svetimtautes moteris?“</verse>
				<verse number="28">Vienas vyriausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jehojados sūnų buvo Sanbalato Horoniečio žentas. Jį nuvijau nuo savęs.</verse>
				<verse number="29">Atsimink juos, o mano Dieve, nes jie suteršė kunigystę bei kunigų ir levitų sandorą!</verse>
				<verse number="30">Taip apvaliau juos nuo visko, kas svetima, ir sutvarkiau kunigų ir levitų pareigas, kiekvienam pagal jo tarnybą.</verse>
				<verse number="31">Be to, patvarkiau malkų atnašą aukurui nustatytu laiku ir pirmienas. Atsimink tai mano labui, o mano Dieve!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="17">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Tai įvyko Ahasvero dienomis, to Ahasvero, kuris valdė šimtą ir dvidešimt septynias sritis nuo Indijos iki Etiopijos.</verse>
				<verse number="2">Sėdėdamas karališkajame soste Sūzų pilyje, karalius Ahasveras</verse>
				<verse number="3">trečiais karaliavimo metais iškėlė puotą visiems savo didžiūnams ir dvariškiams: Persijos ir Medijos karvedžiams, didikams ir sričių valdytojams.</verse>
				<verse number="4">Šimtą aštuoniasdešimt dienų jis rodė didžiulius savo karalystės turtus ir tviskančią savo didybės šlovę.</verse>
				<verse number="5">Pasibaigus toms dienoms, karalius savo sodo rūmų kieme iškėlė septynių dienų puotą visiems žmonėms – didikams ir paprastiems, – gyvenantiems Sūzų pilyje.</verse>
				<verse number="6">Kiemas buvo išpuoštas baltomis ir mėlynomis medvilnės uždangomis, pritvirtintomis lininėmis tamsiai raudonos spalvos virvėmis prie sidabro žiedų ant marmuro stulpų. Ant porfyro, marmuro, perlamutro ir spalvotų akmenų grindų buvo išdėstyti aukso ir sidabro minkštasuoliai.</verse>
				<verse number="7">Gėrimai buvo pilstomi į aukso taures, nė viena jų nebuvo panaši į kitas, ir karališko vyno buvo apstu, kaip dera karaliaus dosnumui.</verse>
				<verse number="8">Karaliaus įsakymu buvo geriama be varžymosi, nes jis buvo nurodęs visiems savo rūmų padavėjams elgtis su kiekvienu svečiu pagal svečio norą.</verse>
				<verse number="9">Be to, ir karalienė Vaštė iškėlė puotą moterims karaliaus Ahasvero rūmuose.</verse>
				<verse number="10">Septintą dieną, kai karaliaus širdis buvo įsilinksminusi nuo vyno, jis paliepė Mehumanui, Biztai, Harbonai, Bigtai, Abagtai, Zetarui ir Karkasui – septyniems jam tarnavusiems eunuchams –</verse>
				<verse number="11">atvesti karalienę Vaštę su karališku vainiku ant galvos pas karalių, idant jis parodytų jos grožį svečiams ir pareigūnams, nes ji buvo graži moteris.</verse>
				<verse number="12">Tačiau eunuchams perdavus karaliaus įsakymą karalienė Vaštė ateiti atsisakė. Todėl karalius įširdo ir užsidegė pykčiu.</verse>
				<verse number="13">Nedelsdamas karalius pasitarė su išminčiais, išmanančiais įstatymus. Mat karaliui buvo įprasta kreiptis į visus, kurie išmanė įstatymus ir papročius.</verse>
				<verse number="14">Jo artimi patarėjai buvo Karšena, Šetaras, Admata, Taršišas, Meresas, Marsena ir Memuchanas – septyni Persijos ir Medijos didžiūnai, kurie asmeniškai kalbėdavosi su karaliumi ir užėmė karalystėje pirmą vietą.</verse>
				<verse number="15">„Kaip turi būti pasielgta, – klausė jis, – pagal įstatymą su karaliene Vašte, kuri atsisakė paklusti karaliaus Ahasvero per eunuchus duotam įsakymui?“</verse>
				<verse number="16">Tada Memuchanas karaliaus ir didžiūnų akivaizdoje pareiškė: „Karalienė Vaštė nusikalto ne tik karaliui, bet ir visiems pareigūnams bei žmonėms visose karaliaus Ahasvero valdose.</verse>
				<verse number="17">Visos moterys, išgirdusios gandus apie karalienės elgesį, žiūrės su panieka į savo vyrus, manydamos: ‘Karalius Ahasveras įsakė, kad karalienė Vaštė būtų atvesta pas jį, bet ji nėjo’.</verse>
				<verse number="18">Taigi tą dieną Persijos ir Medijos didžiūnės, išgirdusios apie karalienės elgesį, sukils prieš visus karaliaus pareigūnus ir nebus galo paniekai ir pykčiui!</verse>
				<verse number="19">Jeigu tai patinka karaliui, tebūna paskelbtas neatšaukiamas karaliaus įsakas ir įrašyta į persų ir medų įstatymus, kad Vaštė niekada daugiau nepasirodys karaliaus Ahasvero akivaizdoje. Tesuteikia karalius jos karališką garbę moteriai, kuri yra vertesnė negu ji.</verse>
				<verse number="20">Tebūna šis karaliaus įsakas paskelbtas visoje jo karalystėje – ji yra plati, – ir visos moterys gerbs savo vyrus, kilmingus ir prasčiokus“.</verse>
				<verse number="21">Pasiūlymas patiko karaliui ir jo didžiūnams. Karalius padarė, kaip Memuchanas buvo pasiūlęs.</verse>
				<verse number="22">Jis išsiuntė laiškus į visas karaliaus valdas, kiekvienai sričiai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, pareikšdamas, kad kiekvienas vyras turi būti šeimininkas savo namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po to karaliaus Ahasvero pykčiui atvėsus jis pergalvojo, ką Vaštė buvo padariusi ir kas buvo prieš ją nuspręsta.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus tarnai pakišo mintį: „Karaliui turi būti suieškota jaunų gražių mergelių.</verse>
				<verse number="3">Tepaskiria karalius įgaliotinius į kiekvieną savo karalystės valdą, kad surinktų visas jaunas gražias mergeles į Sūzų pilį, į karaliaus eunucho moterų saugotojo Hegajo prižiūrimą haremą. Tebūna joms duota, ko tik reikia pasigražinti.</verse>
				<verse number="4">Tuomet mergelė, kuri labiausiai patiks karaliui, tebūna karaliene vietoj Vaštės“. Karaliui toks pasiūlymas patiko, jis taip ir padarė.</verse>
				<verse number="5">Sūzų pilyje gyveno žydas, vardu Mordechajas, sūnus Jayro, sūnaus Šimio, sūnaus Kišo, iš Benjamino giminės.</verse>
				<verse number="6">Iš Jeruzalės Kišas buvo išvarytas kartu su Judo karaliumi Jechoniju ir kitais tremtiniais, kuriuos buvo paėmęs į nelaisvę Babilono karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="7">Mordechajas užaugino Hadasą, tai yra Esterą, savo dėdės dukterį, nes ji buvo netekusi ir tėvo, ir motinos. Mergelė buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos. Mirus jos tėvui ir motinai, Mordechajas priglaudė ją kaip savo dukterį.</verse>
				<verse number="8">Paskelbus karaliaus žodį bei įsaką ir surinkus į Sūzų pilį daug mergelių Hegajo priežiūron, ir Estera buvo paimta į karaliaus rūmus moterų saugotojo Hegajo priežiūron.</verse>
				<verse number="9">Mergelė jam patiko ir įgijo jo malonę. Jis ne tik nedelsdamas aprūpino ją pasigražinimo priemonėmis ir maisto daviniu, bet ir davė septynias parinktas tarnaites iš karaliaus rūmų bei perkėlė ją ir jos tarnaites į geriausią haremo vietą.</verse>
				<verse number="10">Estera nei savo tautybės, nei šeimos neatskleidė, nes Mordechajas buvo uždraudęs tai daryti.</verse>
				<verse number="11">Mordechajas kasdien vaikštinėdavo priešais haremo kiemą, norėdamas sužinoti, kaip Esterai sekasi ir kaip su ja elgiamasi.</verse>
				<verse number="12">Po nustatyto moterims dvylikos mėnesių pasirengimo kiekviena mergelė iš eilės ėjo aplankyti karaliaus Ahasvero. Iš šio pasigražinimo laikotarpio šeši mėnesiai buvo praleisti vartojant aliejų ir mirą, o kiti šeši – vartojant kvepalus ir moterų pasigražinimo priemones.</verse>
				<verse number="13">Tuomet, kai mergelė turėdavo eiti pas karalių, jai būdavo leidžiama pasiimti iš haremo ir neštis į karaliaus rūmus, ko tik ji prašė.</verse>
				<verse number="14">Ji nueidavo vakare, o rytmetį grįždavo į kitą haremą karaliaus sugulovių saugotojo eunucho Šaašgazo priežiūron. Pas karalių ji eiti daugiau nebegalėdavo, nebent karalius būdavo ja patenkintas ir pasišaukdavo vardu.</verse>
				<verse number="15">O Estera, duktė Abihailo, kurio sūnėnas Mordechajas buvo ją užauginęs kaip savo dukterį, atėjus jos eilei aplankyti karalių, neprašė nieko neštis, bet nešėsi tik tai, kas moterų saugotojo karaliaus eunucho Hegajo buvo paskirta. Bet visi, matydami ją, žavėjosi.</verse>
				<verse number="16">Estera buvo nuvesta pas karalių Ahasverą į rūmus septintų jo karaliavimo metų dešimtą mėnesį, kuris yra tebeto mėnuo.</verse>
				<verse number="17">Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris; ji įgijo jo malonę ir palankumą labiau, negu visos kitos mergelės. Tad jis uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės.</verse>
				<verse number="18">Esteros garbei karalius iškėlė didelę puotą visiems savo didžiūnams ir dvariškiams. Be to, paskelbė sritims atleidimą nuo mokesčių ir dalijo dovanas, kaip dera karaliui.</verse>
				<verse number="19">Nuo to meto, kai mergelės buvo surinktos, Mordechajas leido laiką prie Karaliaus vartų.</verse>
				<verse number="20">Estera dar nebuvo atskleidusi savo šeimos ar tautos, nes Mordechajas buvo uždraudęs tai daryti. Estera ir toliau klausė Mordechajo pamokymų, kaip buvo dariusi, būdama jo augintinė.</verse>
				<verse number="21">Tuo metu, kai Mordechajas leido laiką prie Karaliaus vartų, Bigtanas ir Terešas, du slenkstį saugoję karaliaus eunuchai, supyko ir rengė sąmokslą, norėdami pakelti ranką prieš karalių Ahasverą.</verse>
				<verse number="22">Apie tai sužinojęs, Mordechajas pasakė karalienei Esterai, o Estera pranešė karaliui Mordechajo vardu.</verse>
				<verse number="23">Reikalas buvo ištirtas ir patikrintas. Jiedu abu buvo pamauti ant kuolų. Tai buvo įrašyta į metraščius karaliaus akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Po šių įvykių karalius Ahasveras, paaukštindamas Hamedatos iš Agago palikuonių sūnų Hamaną, davė jam svarbesnę vietą ir pasodino aukščiau už visus kitus su juo buvusius pareigūnus.</verse>
				<verse number="2">Visi karaliaus dvariškiai rūmų vartuose klaupdavosi ir puldavo kniūbsti prieš Hamaną, nes taip jį pagerbti buvo įsakęs karalius. Bet Mordechajas nei klaupdavosi, nei puldavo kniūbsčias.</verse>
				<verse number="3">Tad karaliaus dvariškiai, buvę su juo Karaliaus vartuose, sakė Mordechajui: „Kodėl tu nepaklūsti karaliaus įsakymui?“</verse>
				<verse number="4">Tai jiems primenant diena po dienos, bet jam nenorint paklusti, jie pranešė Hamanui, norėdami pamatyti, kaip šis priims Mordechajo elgesį. Mat Mordechajas buvo jiems pasisakęs esąs žydas.</verse>
				<verse number="5">Patyręs, kad Mordechajas iš tikrųjų nesiklaupia ir nepuola priešais jį kniūbsčias, Hamanas labai įniršo.</verse>
				<verse number="6">Bet jam atrodė per maža pakelti ranką tik prieš Mordechają. Kadangi Hamanui buvo pranešta, kad Mordechajas esąs žydas, jis norėjo sunaikinti ir visus žydus, Mordechajo tautą, visoje karaliaus Ahasvero karalystėje.</verse>
				<verse number="7">Karaliaus Ahasvero dvyliktų metų pirmą mėnesį, tai yra nisano mėnesį, buvo mestas „pur“, tai reiškia burtas, Hamano akivaizdoje nustatyti dieną ir mėnesį, kada per vieną dieną būtų sunaikinta Mordechajo tauta. Burtas nurodė dvyliktą mėnesį, tai yra adarą.</verse>
				<verse number="8">Tada Hamanas tarė karaliui Ahasverui: „Visose tavo karalystės valdose gyvena išblaškyta, bet atskira tauta su savo įstatymais, kurie skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų. Karaliaus įsakų jie nesilaiko! Todėl karaliui nedera jų pakęsti.</verse>
				<verse number="9">Jei karaliui atrodo gera, tebūna paskelbtas įsakas juos sunaikinti. O aš atsversiu dešimt tūkstančių sidabro talentų tavo valdytojams padėti į karaliaus iždą“.</verse>
				<verse number="10">Karalius nusiėmė antspaudo žiedą ir padavė jį Hamedatos iš Agago palikuonių sūnui Hamanui, žydų priešui.</verse>
				<verse number="11">„Sidabrą gali sau pasilaikyti, – tarė karalius Hamanui, – o su ta tauta daryk, kas tau atrodo gera“.</verse>
				<verse number="12">Taigi buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Pirmo mėnesio tryliktą dieną jie parašė Hamano padiktuotą įsaką karaliaus satrapams, visų sričių valdytojams ir kiekvienos tautos pareigūnams, kiekvienai valdai jų raštu ir kiekvienai tautai jos kalba. Įsakas buvo parašytas karaliaus Ahasvero vardu ir užantspauduotas karališkuoju antspaudo žiedu.</verse>
				<verse number="13">Per bėgūnus į visas karaliaus valdas buvo išsiųsti laiškai, kad visi žydai – jauni ir seni, moterys ir vaikai, – turi būti sunaikinti, išžudyti ir išnaikinti per vieną dieną – dvylikto mėnesio, tai yra adaro, tryliktą dieną, o jų turtai paimti kaip grobis.</verse>
				<verse number="14">Šio rašto nuorašas turėjo būti perduotas į visas valdas, kad būtų paskelbtas kaip įsakas visoms kiekvienos valdos tautoms, idant būtų pasiruošta tai dienai.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus įsakymu bėgūnai sparčiai išskubėjo į kelionę. Įsakas buvo paskelbtas ir Sūzų pilyje. Karalius ir Hamanas sėdosi vaišintis, o Sūzų miestas buvo sukrėstas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Sužinojęs visa, kas buvo įvykę, Mordechajas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine, apsibarstė galvą pelenais ir garsiai bei karčiai verkdamas ėjo per miestą.</verse>
				<verse number="2">Jis atėjo prie pat Karaliaus vartų, nes vilkinčiam ašutine pro Karaliaus vartus nebuvo leidžiama įeiti.</verse>
				<verse number="3">Ir kiekvienoje valdoje, kurią buvo pasiekęs karaliaus raštas ir įsakas, žydai labai gedėjo pasninkaudami, verkdami ir aimanuodami. Daugumas jų gulėjo ant ašutinės ir pelenų.</verse>
				<verse number="4">Kai Esteros tarnaitės ir eunuchai atėjo ir apie tai pranešė, karalienė buvo pritrenkta. Ji nusiuntė Mordechajui drabužių apsirengti, kad galėtų nusivilkti ašutinę, bet jis atsisakė priimti.</verse>
				<verse number="5">Tada Estera, pasišaukusi Hatachą, vieną iš karaliaus eunuchų, kuriuos karalius buvo paskyręs jai tarnauti, įsakė jam nueiti pas Mordechają ir sužinoti priežastį.</verse>
				<verse number="6">Hatachas išėjo ieškoti Mordechajo į miesto aikštę priešais Karaliaus vartus.</verse>
				<verse number="7">Tada Mordechajas pranešė visa, kas jam buvo nutikę, ir tikslią sumą pinigų, kurią Hamanas buvo pažadėjęs įmokėti į karaliaus iždą už žydų sunaikinimą.</verse>
				<verse number="8">Mordechajas padavė jam ir nuorašą rašyto įsako, kuris buvęs pakabintas Sūzuose, dėl jų sunaikinimo. Jis prašė parodyti jį Esterai ir pranešus įpareigoti ją, kad eitų pas karalių užtarti savo tautą ir maldauti dėl jos.</verse>
				<verse number="9">Hatachas sugrįžęs perdavė Esterai visa, ką Mordechajas buvo sakęs.</verse>
				<verse number="10">Tada Estera paliepė Hatachui nunešti Mordechajui tokį atsakymą:</verse>
				<verse number="11">„Visi karaliaus dvariškiai ir net žmonės karaliaus valdose žino, kad turi būti nubaustas mirties bausme, jeigu kas nors, vyras ar moteris, nebūdamas pašauktas, drįstų eiti pas karalių į vidinį kiemą. Tik jeigu karalius ištiestų jam aukso skeptrą, jis gali likti gyvas. O aš nebuvau pašaukta pas karalių jau trisdešimt dienų!“</verse>
				<verse number="12">Kai Mordechajui buvo pranešta, ką Estera sakė,</verse>
				<verse number="13">jis liepė taip atsakyti Esterai: „Nemanyk, kad karaliaus rūmuose būsi saugesnė negu kiti žydai!</verse>
				<verse number="14">Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu, kaip dabar, pagalba ir išgelbėjimas žydams ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui kaip dabar“.</verse>
				<verse number="15">Tada Estera atsakydama Mordechajui tarė:</verse>
				<verse number="16">„Eik, surink visus žydus, kurie gyvena Sūzuose. Pasninkaukite už mane! Nevalgykite ir negerkite ištisas tris dienas ir naktis. Ir aš drauge su savo tarnaitėmis, kaip ir jūs, pasninkausiu. Po to, nepaisydama įstatymo, eisiu pas karalių. Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“</verse>
				<verse number="17">Mordechajas, palikęs vartus, įvykdė visa, ką Estera buvo įsakiusi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taigi trečią dieną Estera, apsivilkusi karališku apdaru, atsistojo vidiniame kieme priešais karaliaus rūmus, karaliui sėdint sosto menėje karaliaus soste priešais rūmų tarpdurį.</verse>
				<verse number="2">Kai tik jis pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme, ji rado malonę jo akyse. Karalius ištiesė Esterai aukso skeptrą, kurį laikė rankoje. Priėjusi prie jo, Estera palietė skeptro galą.</verse>
				<verse number="3">Tada karalius tarė jai: „Kas atsitiko, karaliene Estera? Ko tu prašai? Net jeigu tai būtų ir pusė mano karalystės, bus tau suteikta“. –</verse>
				<verse number="4">„Jeigu karaliui patinka, – atsakė Estera, – prašyčiau karalių ir Hamaną ateiti šiandien į puotą, kurią esu suruošusi“.</verse>
				<verse number="5">Karalius įsakė: „Skubiai atveskite Hamaną, kad įvykdytume, ko Estera nori“. Taigi karalius nuėjo su Hamanu į puotą, kurią buvo suruošusi Estera.</verse>
				<verse number="6">Geriant vyną puotos metu, karalius klausė Esterą: „Ko tu nori? Tai bus tau suteikta! Ko prašai? Nors tai ir pusė karalystės būtų, bus įvykdyta!“ –</verse>
				<verse number="7">„Štai koks mano noras ir prašymas, – atsakė Estera, –</verse>
				<verse number="8">jei susilaukiau karaliaus malonės ir jei jam patiktų suteikti, ko noriu, ir įvykdyti mano prašymą, prašyčiau karalių ateiti rytoj su Hamanu į puotą, kurią jums suruošiu. Rytoj padarysiu, kaip karalius sako“.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir labai gerai nusiteikęs. Bet pamatęs, kad jam priėjus prie Karaliaus vartų, Mordechajas neatsistojo ir nė nepasijudino, jis labai ant jo įsiuto.</verse>
				<verse number="10">Bet Hamanas susilaikė ir sugrįžęs namo pasišaukė savo bičiulius ir žmoną Zerešą.</verse>
				<verse number="11">Jis nupasakojo jiems savo prabangius turtus, daugybę sūnų ir kiek daug sykių karalius jį pagerbė, o dabar iškėlė jį virš visų karaliaus pareigūnų ir dvariškių.</verse>
				<verse number="12">„Be to, – pridūrė Hamanas, – karalienė Estera pakvietė mane ir karalių – nė vieno kito, tik mane – į puotą, kurią yra suruošusi. Rytoj aš pakviestas su karaliumi.</verse>
				<verse number="13">Tačiau visa tai man nublanksta kai tik pamatau Mordechają Žydą, sėdintį prie Karaliaus vartų“.</verse>
				<verse number="14">Jo žmona Zereša ir visi bičiuliai sakė: „Liepk pastatyti penkiasdešimt uolekčių aukščio kartuves ir rytoj rytą paprašyk karalių, kad įsakytų ant jų pakarti Mordechają. Tada linksmas eik į puotą su karaliumi“. Šis pasiūlymas Hamanui patiko. Jis liepė pastatyti kartuves.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tą naktį karalius, negalėdamas užmigti, paprašė atnešti atmintinų įvykių metraščių knygą. Ji buvo skaitoma karaliui.</verse>
				<verse number="2">Skaitant rastas įrašas, kad Mordechajas buvo pranešęs apie Bigtaną ir Terešą, du karaliaus eunuchus, rūmų slenksčio sargus, rengusius sąmokslą nužudyti karalių Ahasverą.</verse>
				<verse number="3">„Kokia garbė ar paaukštinimas už tai buvo suteikta Mordechajui?“ – teiravosi karalius. „Nieko jam nebuvo duota“, – atsakė pas karalių buvę tarnai.</verse>
				<verse number="4">„Kas kieme?“ – paklausė karalius. Hamanas buvo ką tik įėjęs į karaliaus rūmų prieškiemį pakišti karaliui minties, kad Mordechajas būtų pakartas kartuvėse, kurias jis buvo parengęs.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus tarnai atsakė: „Hamanas laukia kieme“. – „Tegu įeina!“ – tarė karalius.</verse>
				<verse number="6">Hamanui įėjus, karalius jį prakalbino: „Ką reikėtų padaryti žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti?“ Hamanas pagalvojo: „Ką kitą karalius norėtų labiau pagerbti, jeigu ne mane?“</verse>
				<verse number="7">Tad jis karaliui taip atsakė: „Žmogui, kurį karalius nori pagerbti,</verse>
				<verse number="8">turėtų būti atneštas karališkas apdaras, kurį yra vilkėjęs karalius, ir atvestas žirgas, ant kurio karalius yra jojęs, ir ant kurio galvos uždėtas karališkas vainikas.</verse>
				<verse number="9">Apdaras ir žirgas turėtų būti pavesti vienam kilmingiausių karaliaus pareigūnų. Teaprengia jis žmogų, kurį karalius nori ypatingai pagerbti, ir užsodinęs ant žirgo teveda tą žmogų per miesto aikštę, o jo priekyje eidamas tegu skelbia: ‘Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!’“</verse>
				<verse number="10">Tada karalius tarė Hamanui: „Paskubėk! Paimk apdarą ir žirgą, kaip esi pasiūlęs, ir padaryk tai Mordechajui Žydui, kuris sėdi prie Karaliaus vartų. Nepraleisk nieko iš to, ką pasiūlei!“</verse>
				<verse number="11">Tad Hamanas paėmė apdarą ir žirgą, aprengė Mordechają ir užsodinęs ant žirgo vedė per miesto aikštę, o pats priekyje jo eidamas šaukė: „Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!“</verse>
				<verse number="12">Po to Mordechajas sugrįžo prie Karaliaus vartų, o Hamanas nuskubėjo namo, prislėgtas ir pridengta galva.</verse>
				<verse number="13">Kai papasakojo savo žmonai Zerešai ir visiems bičiuliams viską, kas jam buvo nutikę, patarėjai ir žmona Zereša tarė: „Jei Mordechajas, dėl kurio tu pradėjai smukti, yra iš žydų palikuonių, tai tu jo nenugalėsi. Dėl jo tu tikrai pražūsi“.</verse>
				<verse number="14">Jiems dar tebesikalbant, atvyko karaliaus eunuchai ir paskubom išvedė jį į puotą, kurią buvo suruošusi Estera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taigi karalius ir Hamanas nuėjo puotauti su karaliene Estera.</verse>
				<verse number="2">Antrą dieną per puotą geriant vyną karalius klausė Esterą: „Ko tu nori, karaliene Estera? Tai bus tau suteikta! Ko prašai? Nors pusė karalystės tai būtų, bus įvykdyta!“</verse>
				<verse number="3">Atsakydama karalienė Estera tarė: „Jeigu susilaukiau tavo malonės, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis – tai mano noras – ir gyvastis mano tautos – tai mano prašymas.</verse>
				<verse number="4">Mano tauta ir aš esame parduoti, kad būtume sunaikinti! Nužudyti ir išnaikinti! Jeigu būtume buvę parduoti kaip vergai ir vergės, aš būčiau tylėjusi. Bet mūsų priešas negalėtų atitaisyti žalos, padarytos karaliui mūsų žūtimi“.</verse>
				<verse number="5">„Kas jis? – sušuko karalius Ahasveras karalienei Esterai. – Kur yra tas, kuris išdrįso tai daryti?“</verse>
				<verse number="6">Estera atsakė: „Priešas ir engėjas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Hamanas susigūžė iš baimės prieš karalių ir karalienę.</verse>
				<verse number="7">Karalius pakilo nuo puotos stalo įtūžęs ir išėjo į rūmų sodą, bet Hamanas pasiliko maldauti karalienės Esteros palikti jį gyvą, nes matė, kad karalius buvo pasmerkęs jį pražūčiai.</verse>
				<verse number="8">Karaliui sugrįžus iš rūmų sodo į puotos menę, Hamanas buvo sukniubęs prie guolio, kuriame sėdėjo atsilošusi Estera. „Nejau jis nori, – sušuko karalius, – net karalienę išniekinti mano rūmuose?“ Vos tiems žodžiams pasigirdus iš karaliaus lūpų, Hamanas prisidengė veidą.</verse>
				<verse number="9">Tada Harbona, vienas iš karaliui tarnavusių eunuchų, tarė: „Štai penkiasdešimt uolekčių aukščio kartuvės prie Hamano namų, kurias Hamanas buvo parengęs Mordechajui, savo žodžiu išgelbėjusiam karalių“. – „Pakarkite jį ant jų!“ – įsakė karalius.</verse>
				<verse number="10">Taigi Hamanas buvo pakartas ant kartuvių, kurias buvo pastatydinęs Mordechajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tą dieną karalius Ahasveras atidavė žydų engėjo Hamano namus karalienei Esterai. Mordechają karalius priėmė, nes Estera buvo pasakiusi, kad jis jos giminaitis.</verse>
				<verse number="2">Tada karalius nusiėmė savo antspaudo žiedą, atimtą iš Hamano, ir padavė jį Mordechajui, o Estera pavedė Mordechajui valdyti Hamano namus.</verse>
				<verse number="3">Tada Estera vėl kreipėsi į karalių. Parpuolusi prie jo kojų, verkdama maldavo, kad sužlugdytų piktas Hamano iš Agago palikuonių užmačias ir jo surengtą sąmokslą prieš žydus.</verse>
				<verse number="4">Karaliui ištiesus aukso skeptrą Esterai,</verse>
				<verse number="5">ji pakilo nuo žemės ir atsistojo priešais jį. „Jei karaliui patinka, – tarė Estera, – ir jei aš susilaukiau jo malonės, jei šis reikalas karaliui atrodo geras ir jei aš turiu jo sutikimą, tebūna parašytas įsakas atšaukti Hamedatos iš Agago palikuonių sūnaus Hamano užmačias – laiškus, kuriuos jis parašė, duodamas įsakymus sunaikinti žydus visose karaliaus valdose.</verse>
				<verse number="6">Kaipgi aš galiu pakelti nelaimę, kuri gresia mano tautai? Kaipgi aš galiu pakelti savo giminės sunaikinimą?“</verse>
				<verse number="7">Karalius Ahasveras tarė karalienei Esterai ir Mordechajui Žydui: „Tikėkite manimi, aš pats atidaviau Esterai Hamano namus, ir jis buvo pakartas už tai, kad rengė sąmokslą pakelti ranką prieš žydus.</verse>
				<verse number="8">Jūs savo ruožtu galite rašyti laišką žydų reikalu karaliaus vardu, kaip jums atrodo gera, ir užantspauduoti jį karaliaus žiedu, nes įsakas, parašytas karaliaus vardu ir užantspauduotas karaliaus žiedu, negali būti atšauktas“.</verse>
				<verse number="9">Tuo metu, trečio mėnesio – sivano – dvidešimt trečią dieną, buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Įsakas buvo parašytas, kaip įsakė Mordechajas, visiems žydams, satrapams, valdytojams ir pareigūnams visų valdų nuo Indijos iki Etiopijos, visoms šimtas dvidešimt septynioms sritims, kiekvienai sričiai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, taip pat žydams jų raštu ir kalba.</verse>
				<verse number="10">Laiškai, parašyti karaliaus Ahasvero vardu, ir užantspauduoti karaliaus žiedu, buvo išsiųsti per raitus pasiuntinius, jojančius ant karaliaus tarnyboje naudojamų karališkajame žirgyne išaugintų ristūnų.</verse>
				<verse number="11">Tais laiškais karalius leido žydams visur kiekviename mieste burtis ir ginti savo gyvybę, būtent: visose Ahasvero valdose naikinti, žudyti ir sunaikinti bet kokios tautos ar srities jiems priešiškas pajėgas kartu su moterimis bei vaikais ir plėšti jų nuosavybę</verse>
				<verse number="12">vieną dieną visose Ahasvero valdose – dvylikto mėnesio, tai yra adaro, tryliktą dieną.</verse>
				<verse number="13">Rašto turinys turėjo būti duotas kaip įsakas kiekvienai valdai ir paskelbtas visoms tautoms, o žydai turėjo būti pasirengę tą dieną atkeršyti savo priešams.</verse>
				<verse number="14">Tad pasiuntiniai, užsėdę ant savo eiklių karališkų ristūnų, išskubėjo karaliaus įsakymo skatinami. Tuo tarpu įsakas buvo paskelbtas Sūzų pilyje.</verse>
				<verse number="15">Mordechajas išėjo iš karaliaus rūmų, vilkėdamas karališku mėlynos ir baltos spalvos apdaru su puikiu aukso vainiku ir plonos drobės bei violetinės vilnos skraiste. Sūzų mieste aidėjo džiugūs šauksmai.</verse>
				<verse number="16">Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą.</verse>
				<verse number="17">Visose valdose ir visuose miestuose, kuriuos tik pasiekdavo karaliaus įsakymas ir įsakas, žydams buvo linksmybė ir džiaugsmas, puota ir poilsio diena. Be to, daug krašto gyventojų dėjosi esą žydai, nes juos buvo apėmusi žydų baimė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Taigi dvylikto mėnesio, tai yra adaro, tryliktą dieną, kai karaliaus įsakymas ir įsakas turėjo būti vykdomi, tą pačią dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo tuos, kurie jų nekentė.</verse>
				<verse number="2">Visose karaliaus Ahasvero valdose žydai susibūrė savo miestuose, rengdamiesi pulti norėjusius jiems padaryti žalos. Tačiau nė vienas jiems nepasipriešino, nes žydų baimė buvo apėmusi visus gyventojus.</verse>
				<verse number="3">Iš tikrųjų visi valdų didžiūnai – satrapai, valdytojai ir karaliaus pareigūnai – padėjo žydams, nes juos buvo apėmusi Mordechajo baimė.</verse>
				<verse number="4">Mat Mordechajas buvo galingas karaliaus rūmuose, ir vyrui Mordechajui tampant vis galingesniam, jo garsas sklido po visas valdas.</verse>
				<verse number="5">Tad žydai nugalėjo visus savo priešus, kalaviju žudydami juos ir naikindami. Su savo priešais jie elgėsi, kaip norėjo.</verse>
				<verse number="6">Sūzų pilyje žydai užmušė ir sunaikino iš viso penkis šimtus žmonių.</verse>
				<verse number="7">Jie užmušė Paršandatą, Dalfoną, Aspatą,</verse>
				<verse number="8">Poratą, Adaliją, Aridatą,</verse>
				<verse number="9">Parmaštą, Arisają, Aridają, Vaizatą</verse>
				<verse number="10">– dešimt žydų priešo Hamedatos sūnaus Hamano sūnų. Bet plėšimu jie neužsiėmė.</verse>
				<verse number="11">Tą pačią dieną užmuštųjų skaičius Sūzų pilyje buvo praneštas karaliui.</verse>
				<verse number="12">Karalius tarė karalienei Esterai: „Vien Sūzų pilyje žydai užmušė iš viso penkis šimtus žmonių, taip pat dešimt Hamano sūnų. Tad ką jie bus padarę kitose karalystės srityse! Ko dabar tu nori? Tai bus suteikta. Ko dabar prašai? Tai bus įvykdyta“. –</verse>
				<verse number="13">„Jeigu karaliui atrodo gera, – atsakė Estera, – tebūna Sūzuose gyvenantiems žydams leista ir rytoj elgtis pagal šios dienos įsaką, o tie dešimt Hamano sūnų tebūna pakarti kartuvėse“.</verse>
				<verse number="14">Tad karalius įsakė, kad tai būtų įvykdyta. Sūzuose buvo paskelbtas įsakas, ir anie dešimt Hamano sūnų buvo pakarti.</verse>
				<verse number="15">Sūzuose gyvenę žydai vėl susirinko ir adaro mėnesio keturioliktą dieną užmušė Sūzuose tris šimtus žmonių, bet plėšimu neužsiėmė.</verse>
				<verse number="16">Kiti žydai, gyvenę karaliaus valdose, irgi susibūrė ginti savo gyvasties ir apsigynė, užmušdami septyniasdešimt penkis tūkstančius jų nekentusių žmonių, bet plėšimu neužsiėmė.</verse>
				<verse number="17">Tai buvo adaro mėnesio trylikta diena; keturioliktą dieną jie ilsėjosi, pavertę ją šventės ir linksmybės diena.</verse>
				<verse number="18">Bet Sūzuose gyvenę žydai susibūrė ir tryliktą, ir keturioliktą dieną, o ilsėjosi penkioliktą, pavertę ją šventės ir linksmybės diena.</verse>
				<verse number="19">Užtat kaimų žydai, gyvenantys miestuose be sienų, adaro mėnesio keturioliktą dieną laiko džiaugsmo ir šventės diena – poilsio diena, kurios atminimui jie siunčia vieni kitiems skanėstų dovanas.</verse>
				<verse number="20">Užrašęs šiuos įvykius, Mordechajas išsiuntė laiškus visiems žydams ir artimose, ir tolimose karaliaus Ahasvero valdose,</verse>
				<verse number="21">įpareigodamas švęsti adaro mėnesio keturioliktą dieną, taip pat to paties mėnesio penkioliktą dieną kasmet</verse>
				<verse number="22">kaip dienas, kai žydai apsigynė nuo savo priešų, ir kaip mėnesį, kai jiems skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas – švente. Jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams.</verse>
				<verse number="23">Taigi žydai padarė papročiu, ką buvo pradėję švęsti, vykdydami tai, ką Mordechajas buvo įpareigojęs.</verse>
				<verse number="24">Hamedatos iš Agago palikuonių sūnus Hamanas, visų žydų priešas ir engėjas, buvo surengęs sąmokslą prieš žydus, norėdamas juos sunaikinti ir buvo metęs „pur“, tai yra burtą, kad juos nugalėtų ir sunaikintų.</verse>
				<verse number="25">Bet kai karaliui tai tapo žinoma, jis įsakė raštu, kad nedorosios užmačios, kurias Hamanas buvo sumanęs prieš žydus, kristų ant galvos jam pačiam ir kad Hamanas bei jo sūnūs būtų pakarti kartuvėse. Todėl tos dienos ir vadinamos Purimais nuo žodžio „pur“.</verse>
				<verse number="26">Taigi dėl viso, kas buvo tame laiške parašyta, dėl to, ką jie buvo išgyvenę, ir dėl to, kas jiems buvo nutikę,</verse>
				<verse number="27">žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi dienas nustatytu būdu kasmet skirtu laiku.</verse>
				<verse number="28">Taigi tas dienas turi minėti ir švęsti per kartų kartas kiekviena šeima, kiekviena sritis ir kiekvienas miestas. Niekada nebus atšauktos žydų Purimų dienos ir niekada neišblės jų atminimas tarp jų palikuonių.</verse>
				<verse number="29">Abihailo duktė karalienė Estera parašė antrą laišką apie Purimus, norėdama patvirtinti visu galimu įsakmumu anksčiau minėtą Mordechajo Žydo laišką.</verse>
				<verse number="30">Laiškai buvo pasiųsti su ramybės ir saugumo linkėjimu visiems žydams, gyvenusiems šimtas dvidešimt septyniose karaliaus Ahasvero karalystės valdose.</verse>
				<verse number="31">Taip buvo įvestos skirtu laiku šios Purimų dienos, kurias Mordechajas Žydas ir karalienė Estera buvo nustatę žydams, kaip anksčiau jiedu buvo įpareigoję save ir savo tautą pasninkauti ir maldauti.</verse>
				<verse number="32">Esteros žodis, patvirtinantis šias Purimų apeigas, buvo įrašytas į knygą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Karalius Ahasveras uždėjo duoklę ir žemynui, ir saloms.</verse>
				<verse number="2">Visi jo galybės bei narsos žygdarbiai ir išsamus pasakojimas apie Mordechajo didybę, kuria karalius jį išaukštino, argi nėra užrašyti Medijos ir Persijos karalių metraščiuose?</verse>
				<verse number="3">Iš tikrųjų Mordechajas Žydas buvo karalystėje antras po karaliaus Ahasvero, įtakingas žydams bei mielas savo gausiems tautiečiams, nes jis sielojosi dėl savo tautos reikalų ir rūpinosi visų savo palikuonių gerove.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="18">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.</verse>
				<verse number="2">Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys.</verse>
				<verse number="3">Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.</verse>
				<verse number="4">Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais.</verse>
				<verse number="5">Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“. Taip Jobas elgdavosi visuomet.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS klausė šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠPAČIUI šėtonas, – ėjau joje sargybą “.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS tarė šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“. –</verse>
				<verse number="9">„Argi veltui Jobas bijo Dievo, – atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI. –</verse>
				<verse number="10">Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje.</verse>
				<verse number="11">Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir esu tikras, jis iškeiks tave į akis“.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS tarė šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, – tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.</verse>
				<verse number="13">Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose,</verse>
				<verse number="14">atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, – tarė jis. –</verse>
				<verse number="15">Šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.</verse>
				<verse number="16">Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, – tarė jis, – krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.</verse>
				<verse number="17">Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, – tarė jis, – trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.</verse>
				<verse number="18">Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, – tarė jis, –</verse>
				<verse number="19">ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.</verse>
				<verse number="20">Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias,</verse>
				<verse number="21">jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“</verse>
				<verse number="22">Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas tarnauti VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="2">„Kur buvai?“ – klausė VIEŠPATS šėtoną. „Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠPAČIUI šėtonas, – ėjau joje sargybą“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS paklausė šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. Jis vis laikosi savo dorumo. Vadinasi, be reikalo sukurstei mane jį sunaikinti“. –</verse>
				<verse number="4">„Oda už odą, – atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI. – Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę.</verse>
				<verse number="5">Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS tarė šėtonui: „Štai jis – tavo rankose. Tik jo gyvybės neliesk!“</verse>
				<verse number="7">Tada šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio.</verse>
				<verse number="8">Sėdėdamas pelenuose, jis gramdėsi šuke.</verse>
				<verse number="9">Žmona tarė jam: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“</verse>
				<verse number="10">Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos kas gera ir nepriimsime kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą.</verse>
				<verse number="11">Trys Jobo bičiuliai, išgirdę apie visas nelaimes, kurios buvo jį ištikusios, leidosi į kelionę kiekvienas iš savo namų – Elifazas Temanas, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis. Jie susitiko ir keliavo drauge atjausti ir paguosti.</verse>
				<verse number="12">Pamatę iš tolo jie negalėjo jo pažinti ir pradėjo garsiai verkti. Persiplėšę drabužius, jie barstėsi galvas dulkėmis.</verse>
				<verse number="13">Jie sėdėjo ant žemės su juo septynias dienas ir septynias naktis. Nė vienas Jobui netarė nė žodžio, nes matė, kad jis labai kenčia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs.</verse>
				<verse number="2">Jis pertraukė tylą, tardamas:</verse>
				<verse number="3">„Tepranyksta diena, kurią gimiau, naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’</verse>
				<verse number="4">O, ta diena! Tebūna ji tamsa! Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse, teneišaušta jai šviesa!</verse>
				<verse number="5">Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis, teapgaubia debesys, tegąsdina ją saulės užtemimas.</verse>
				<verse number="6">O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa! Tenebūna ji įskaityta į metų dienas, tenepatenka nė į vieną mėnesį.</verse>
				<verse number="7">Taip! Ta naktis tebūna bevaisė, tenebūna girdėti joje jokio džiugaus balso.</verse>
				<verse number="8">Tekeikia ją keikiantys dieną ir gebantys pažadinti Leviataną.</verse>
				<verse number="9">Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia; tenemato ji ryto spindulių dėl to,</verse>
				<verse number="10">kad nenorėjo uždaryti įsčių durų ir paslėpti vargą nuo mano akių.</verse>
				<verse number="11">Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl išėjęs iš įsčių nežuvau?</verse>
				<verse number="12">Kam gi buvau pasisodintas ant kelių ir duota man žįsti krūtį?</verse>
				<verse number="13">Gulėčiau dabar ramybėje; miegočiau ir ilsėčiausi</verse>
				<verse number="14">drauge su žemės karaliais ir patarėjais, statančiais sau kapavietes,</verse>
				<verse number="15">ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso, pripildžiusiais savo rūmus sidabro.</verse>
				<verse number="16">Kodėl gi nebuvau palaidotas tarsi nelaikšis kūdikis, tarsi mažyliai, niekada nematę šviesos?</verse>
				<verse number="17">Ten, žemai, nedorėliai liaujasi siausti, ten pavargusieji ilsisi.</verse>
				<verse number="18">Ten belaisviai nesupančioti, jie nebegirdi engėjo balso.</verse>
				<verse number="19">Ten mažas ir didelis – lygūs, vergas laisvas nuo savo šeimininko.</verse>
				<verse number="20">Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems, o gyvybę – sielvartaujantiesiems?</verse>
				<verse number="21">Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;</verse>
				<verse number="22">jie labai džiūgauja ir smagiai jaučiasi suradę kapą.</verse>
				<verse number="23">Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam?</verse>
				<verse number="24">Juk dejonė man tarsi duona, o aimanos liejasi man tarsi vanduo.</verse>
				<verse number="25">Ko tik bijau, tas mane pasiveja, ir ko tik vengiu, tai mane ištinka.</verse>
				<verse number="26">Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį, ar nebūsi užgautas? Bet kas galėtų dabar tylėti?</verse>
				<verse number="3">Štai tu mokei daugelį, stiprinai jų silpnas rankas,</verse>
				<verse number="4">tavo žodžiai drąsino svyruojančius, tu sutvirtinai drebančius kelius.</verse>
				<verse number="5">Bet kai dabar tai nutinka tau, tu netenki kantrybės; kai tave patį tai paliečia, tu būni priblokštas!</verse>
				<verse number="6">Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas, o tavo tobulas elgesys – tavo viltis?</verse>
				<verse number="7">Prisimink, ar kas kada būdamas nekaltas pražuvo? Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?</verse>
				<verse number="8">Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tas tai ir pjauna.</verse>
				<verse number="9">Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva, nuo jo įniršio gūsio sunyksta.</verse>
				<verse number="10">Nutyla liūto riaumojimas, žvėrių karaliaus staugimas, ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.</verse>
				<verse number="11">Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio, o jo jaunikliai išsiblaško.</verse>
				<verse number="12">Mane slapčiomis pasiekė žodis, mano ausis pagavo tylų šnabždesį.</verse>
				<verse number="13">Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų, kai gilus miegas apima mirtinguosius,</verse>
				<verse number="14">mane pagavo baimė ir šiurpulys, drebėjo visi mano kaulai.</verse>
				<verse number="15">Tuomet vėjas pūstelėjo į mane, ir man ant kūno pasišiaušė plaukai.</verse>
				<verse number="16">Jis stabtelėjo, bet aš jo neatpažinau. Tik pavidalas buvo prieš mano akis, ir įsiviešpatavo tyla. Tuomet išgirdau balsą:</verse>
				<verse number="17">‘Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?</verse>
				<verse number="18">Štai jis net savo tarnais nepasitiki ir angelus kaltina klaida!</verse>
				<verse number="19">Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose, kurių pamatai – dulkės? Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,</verse>
				<verse number="20">nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes. Nepastebėti jie žūva amžinai.</verse>
				<verse number="21">Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų, argi jie nemiršta nepažinę išminties?’</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors? Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi?</verse>
				<verse number="2">Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį, o pavydas užmuša lepšį.</verse>
				<verse number="3">Mačiau kvailąjį įleidžiant šaknis, bet staiga ėmiau keikti jo buveinę.</verse>
				<verse number="4">Jo vaikai nesaugūs, trypiami teismuose, ir nėra kam jų apginti.</verse>
				<verse number="5">Jo pjūties derliumi naudojasi alkanieji, grobdami jį net iš erškėčių; jo turtų geidžia godieji.</verse>
				<verse number="6">Juk blogis nedygsta iš žemės, vargas nesprogsta iš dirvos.</verse>
				<verse number="7">Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti, kaip žiežirbos kilti aukštyn.</verse>
				<verse number="8">Kreipčiausi į Dievą, tavimi dėtas, ir Dievui pavesčiau savo bėdą.</verse>
				<verse number="9">Jo darbai didingi ir nesuvokiami, nuostabūs ir nesuskaičiuojami.</verse>
				<verse number="10">Žemei jis duoda lietaus, ir laukus palaisto vandeniu.</verse>
				<verse number="11">Kukliuosius jis išaukština, o liūdintiems pakelia nuotaiką.</verse>
				<verse number="12">Sukčių užmačias jis taip sužlugdo, kad jų rankos neranda naudos.</verse>
				<verse number="13">Gudruolius jis pagauna kėslaujančius, jų suktus sumanymus paverčia niekais.</verse>
				<verse number="14">Dieną jiems darosi tamsu, vidurdienį jie grabinėjasi tarsi naktį.</verse>
				<verse number="15">Bet beturtį jis gelbsti nuo jų nasrų, nuo galingojo rankos.</verse>
				<verse number="16">Taigi bus vilties nelaimingajam, nelabumas turi užčiaupti burną.</verse>
				<verse number="17">Tikėk manimi: laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso! Neniekink Visagalio pamokos!</verse>
				<verse number="18">Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.</verse>
				<verse number="19">Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės, o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.</verse>
				<verse number="20">Bado metu jis atpirks tave nuo mirties, o kare – nuo kalavijo pavojaus.</verse>
				<verse number="21">Nuo ilgų liežuvių rykštės būsi apgintas, negandoms siaučiant aplinkui nedrebėsi.</verse>
				<verse number="22">Iš žūties ir bado juoksiesi, žemės žvėrių nebebijosi.</verse>
				<verse number="23">Dirvos akmenys bus tavo sąjungininkai, laukiniai žvėrys elgsis su tavimi taikiai.</verse>
				<verse number="24">Matysi, kad tavo palapinė saugi, apžiūrėsi savo avidę ir nieko nepasigesi.</verse>
				<verse number="25">Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose.</verse>
				<verse number="26">Į kapą nueisi žilos senatvės sulaukęs kaip laiku nuneštas kviečių pėdas.</verse>
				<verse number="27">Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra! Klausykis ir dėkis tai į galvą!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta, ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių!</verse>
				<verse number="3">Juk jos nusvertų jūros smiltis. Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.</verse>
				<verse number="4">Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane, ir mano dvasia čiulpia jų nuodus, Dievo siaubas gaubia mane.</verse>
				<verse number="5">Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės? Argi baubia jautis, turėdamas pašaro?</verse>
				<verse number="6">Argi kas valgo prėską beskonį maistą? Argi turi skonį piktžolių sunka?</verse>
				<verse number="7">Toks maistas man koktus; jis tarsi maistas ligonio.</verse>
				<verse number="8">O, kad mano prašymas būtų patenkintas ir Dievas suteiktų, ko trokštu!</verse>
				<verse number="9">Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti, duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,</verse>
				<verse number="10">tai būtų man paguoda! Džiaugčiausi net veriančiu skausmu, nes neatmečiau Šventojo žodžių.</verse>
				<verse number="11">Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti? Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės?</verse>
				<verse number="12">Nejau mano jėgos – akmens stiprumo, o mano trapi prigimtis – žalvario?</verse>
				<verse number="13">Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu, man atimtos visos išgalės.</verse>
				<verse number="14">Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių, ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne.</verse>
				<verse number="15">Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai, išdžiūstantys per sausrą.</verse>
				<verse number="16">Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti,</verse>
				<verse number="17">bet kaitrai užėjus pranyksta, kai karšta, pasitraukia iš savo vietos.</verse>
				<verse number="18">Karavanai suka iš kelio jų ieškodami, klajoja ir pražūva dykumoje.</verse>
				<verse number="19">Karavanai iš Temos jų ieško, vilkstinės iš Šebos jų viliasi.</verse>
				<verse number="20">Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi, pasiekia tas vietas ir apstulbsta.</verse>
				<verse number="21">Tad tokie dabar man esate: matote mano negandas, bet išsigandote.</verse>
				<verse number="22">Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’? Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?</verse>
				<verse number="23">Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’? Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’?</verse>
				<verse number="24">Mokykite mane, ir aš tylėsiu, parodykite, kur mano suklysta.</verse>
				<verse number="25">Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai! Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?</verse>
				<verse number="26">Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?</verse>
				<verse number="27">Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio ir parduotumėte savo bičiulį.</verse>
				<verse number="28">Bet malonėkite pažvelgti į mane: į akis jums nemeluosiu.</verse>
				<verse number="29">Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės; apsvarstykite, aš vis dar teisus!</verse>
				<verse number="30">Argi mano liežuvis suktas? Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba? Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?</verse>
				<verse number="2">Tarsi vergas jis trokšta pavėsio, tarsi samdinys laukia savo atlygio.</verse>
				<verse number="3">Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo, mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.</verse>
				<verse number="4">Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’ Bet naktis ilga, ir ligi aušros aš neramiai vartausi.</verse>
				<verse number="5">Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas, mano oda pleišėja ir pūliuoja.</verse>
				<verse number="6">Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba prie savo galo.</verse>
				<verse number="7">Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau neberegėsiu laimės.</verse>
				<verse number="8">Akis, stebinti mane, nebematys manęs; tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.</verse>
				<verse number="9">Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.</verse>
				<verse number="10">Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins.</verse>
				<verse number="11">Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti; kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi gyvasties kartėlyje.</verse>
				<verse number="12">Argi aš jūra ar jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą?</verse>
				<verse number="13">Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos, mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –</verse>
				<verse number="14">tu gąsdini mane sapnais ir siaubą man keli regėjimais,</verse>
				<verse number="15">idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį negu šiuos griaučius.</verse>
				<verse number="16">Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu! Tad pasitrauk nuo manęs, nes mano dienos tik ūkanos.</verse>
				<verse number="17">Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį dėmesį!</verse>
				<verse number="18">Kasdien jį lankai, kiekvieną akimirką jį bandai!</verse>
				<verse number="19">Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs ir neatstosi, kol nurysiu seiles?</verse>
				<verse number="20">Jei ir nusidėjau, tai ką padariau tau, žmogaus sarge? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta?</verse>
				<verse number="21">Kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse; ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kiek ilgai tu dar šitaip kalbėsi? Žodžiai iš tavo lūpų – tarsi smarki vėtra!</verse>
				<verse number="3">Argi Dievas iškraipys teisėtvarką? Argi Visagalis iškraipys teisumą?</verse>
				<verse number="4">Kai tavo vaikai jam nusidėjo, jis atlygino jiems už jų kaltę.</verse>
				<verse number="5">Kai tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį,</verse>
				<verse number="6">jeigu būsi be priekaištų ir doras, jis tikrai tavimi pasirūpins ir atstatys teisėtą tavo namų židinį.</verse>
				<verse number="7">Tavo pirmykštė būklė atrodys kaip niekas, nes ateityje tu labai praturtėsi.</verse>
				<verse number="8">Paklausk senosios kartos ir apsvarstyk protėvių patirtį.</verse>
				<verse number="9">Juk mes patys – lyg vakar užgimę ir nieko nežinome. Mūsų dienos žemėje – tik šešėlis!</verse>
				<verse number="10">Argi jie tavęs nepamokys, nepapasakos ir netars žodžių iš širdies?</verse>
				<verse number="11">Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės gali žaliuoti ten, kur nėra vandens?</verse>
				<verse number="12">Būdamos žalios ir dar nekirstos, jos vysta greičiau už kitus augalus.</verse>
				<verse number="13">Toks likimas visų, kurie užmiršta Dievą; bedievio žmogaus viltis virsta niekais.</verse>
				<verse number="14">Tik voratinklio siūlas – jo viltis, voratinklis – jo pasitikėjimas.</verse>
				<verse number="15">Jis remsis savo namais, bet jie nepalaikys; laikysis į juos įsikibęs, bet jie neišliks.</verse>
				<verse number="16">Nedorėlis klesti saulėje, jo atžalos dygsta visame sode.</verse>
				<verse number="17">Jo šaknys apsiveja aplink akmenų krūvą, jis gyvena tarp akmenų.</verse>
				<verse number="18">Kai jis išraunamas iš savo vietos, ši nenori pažinti jo, sakydama: ‘Niekada nemačiau tavęs!’</verse>
				<verse number="19">Tikėk manimi, toks jo kelio džiaugsmas, o iš žemės išaugs dar kiti.</verse>
				<verse number="20">Tikėk manimi, Dievas nei atmes dorą žmogų, nei išties ranką nedorėliams.</verse>
				<verse number="21">Juokas vėl pripildys tavo burną, ir džiugesio šauksmai bus tavo lūpose.</verse>
				<verse number="22">Tavo priešai bus apvilkti gėda, nedorėlių palapinė pradings“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Taip, aš žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="3">Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą, negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.</verse>
				<verse number="4">Jis išmintingos širdies, galingos jėgos; kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?</verse>
				<verse number="5">Jis perkelia kalnus jiems nežinant, nuverčia juos, kai supyksta;</verse>
				<verse number="6">pajudina iš vietos žemę, ir jos stulpai sudreba.</verse>
				<verse number="7">Jis sako saulei: ‘Netekėk!’ ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’</verse>
				<verse number="8">Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą ir žengia jūros bangomis.</verse>
				<verse number="9">Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius, Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.</verse>
				<verse number="10">Jis įvykdo didžius darbus – suprasti jų neįmanoma, – daugiau nuostabių darbų, negu žmogus gali suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="11">Štai jis eina pro šalį, bet aš jo nematau; jis pražingsniuoja, bet aš jo nepajuntu.</verse>
				<verse number="12">Tikėk manimi, jis atima, bet kas gali jam uždrausti? Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’</verse>
				<verse number="13">Dievas neslopina savo pykčio; po juo sukniubus Rahabo kariauna.</verse>
				<verse number="14">Tad kaip aš galiu jam atsakyti ar žodžiais priešgyniauti?</verse>
				<verse number="15">Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti; aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.</verse>
				<verse number="16">Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti, netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.</verse>
				<verse number="17">Juk jis plėšo audra mane ir mano žaizdas daugina be priežasties.</verse>
				<verse number="18">Atsikvėpti man neleidžia, sotina mane kartėliu.</verse>
				<verse number="19">Jeigu tai jėgų bandymas, tai Dievas sako: ‘Štai aš!’ Jei tai teismo reikalas, tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?</verse>
				<verse number="20">Nors ir esu nekaltas, mano lūpos pasmerktų mane; nors esu be priekaištų, jis parodytų mano ydas.</verse>
				<verse number="21">Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats; aš nebenoriu gyventi!</verse>
				<verse number="22">Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau: ‘Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!’</verse>
				<verse number="23">Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.</verse>
				<verse number="24">Žemė atiduota nedorėliams į rankas; jis uždengia teisėjų veidus. Jei tai ne jis, tai kas?</verse>
				<verse number="25">Mano dienos eiklesnės už bėgiką; jos prabėga ir neatneša man laimės.</verse>
				<verse number="26">Jos praskuba kaip nendrinės valtelės, kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.</verse>
				<verse number="27">Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą, atsikratysiu liūdno veido ir būsiu linksmas’, –</verse>
				<verse number="28">darosi baisu dėl visos mano kančios, nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.</verse>
				<verse number="29">Jeigu turiu būti laikomas kaltas, tai kam veltui stengtis?</verse>
				<verse number="30">Jei net apsiplaučiau sniegu ir nusivalyčiau rankas šarmu,</verse>
				<verse number="31">tu taip panardintumei mane į purvus, kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.</verse>
				<verse number="32">Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane, kad galėčiau jam atsakyti ar stoti kartu į teismą!</verse>
				<verse number="33">O, kad būtų taikintojas tarp mūsų ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!</verse>
				<verse number="34">Tenuima nuo manęs savo rykštę, tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.</verse>
				<verse number="35">Tada kalbėčiau jo nebijodamas, nes žinau, kad toks nesu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš nebenoriu gyventi! Viešai išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį.</verse>
				<verse number="2">Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs; pasakyk, kuo mane kaltini.</verse>
				<verse number="3">Argi tau atrodo gera engti, niekinti savo rankų darbą ir šypsotis nedorėlių užmojams?</verse>
				<verse number="4">Nejau tavo akys kūniškos? Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?</verse>
				<verse number="5">Argi tavo dienos – kaip dienos mirtingųjų ir tavo metai – kaip žmogaus metai,</verse>
				<verse number="6">kad ieškai mano kaltės ir tyrinėji mano nuodėmę,</verse>
				<verse number="7">nors žinai, kad aš nesu kaltas ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?</verse>
				<verse number="8">Tavo rankos sukūrė ir padarė mane, o dabar tu apsisuki ir naikini.</verse>
				<verse number="9">O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Nejau vėl paversi mane dulkėmis?</verse>
				<verse number="10">Argi neišpylei manęs kaip pieno ir nesurauginai kaip sūrio?</verse>
				<verse number="11">Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų.</verse>
				<verse number="12">Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.</verse>
				<verse number="13">Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje; žinau, kad turėjai tai mintyje!</verse>
				<verse number="14">Jeigu nusidėčiau, tu mane seki, ir kaltės neatleidi.</verse>
				<verse number="15">Jeigu esu kaltas, vargas man! Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti, nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.</verse>
				<verse number="16">Medžioji mane tarsi drąsus liūtas, vis puoli ir puoli mane savo žygiais.</verse>
				<verse number="17">Vis puoli ir puoli mane iš naujo, vis labiau ir labiau pyksti ant manęs, vedi prieš mane vis naujus būrius.</verse>
				<verse number="18">Tad kam išvedei mane iš įsčių? Verčiau būčiau miręs, kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,</verse>
				<verse number="19">ir likčiau tarsi nebuvęs, perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.</verse>
				<verse number="20">Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų? Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputį paguodos,</verse>
				<verse number="21">prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį,</verse>
				<verse number="22">į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa tarsi tamsa’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsakymo? Nejau plepus vyras turėtų būti teisus?</verse>
				<verse number="3">Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti? Nejau tau tyčiojantis nebus kam tavęs sugėdinti?</verse>
				<verse number="4">Juk tu sakai: ‘Mano mokymas tyras, aš buvau nekaltas Dievo akyse!’</verse>
				<verse number="5">Bet jei Dievas prakalbėtų, jis pats atvertų tau savo lūpas</verse>
				<verse number="6">ir apsakytų tau savo išminties paslaptis! Juk išmintis yra daugeriopa! Tad žinok, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja, negu verta tavo kaltė.</verse>
				<verse number="7">Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?</verse>
				<verse number="8">Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?</verse>
				<verse number="9">Jos nusidriekusios ilgiau už žemę ir plačiau už jūrą.</verse>
				<verse number="10">Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą, ar pašaukia į teismą, tai kas gali jį sulaikyti?</verse>
				<verse number="11">Juk jis žino, kas yra veidmainiai, ir mato nedorybę. Tad nejau jos neatpažintų?</verse>
				<verse number="12">Argi kvailas žmogus įgis supratimo, o laukinė asilė pagimdys žmogų?</verse>
				<verse number="13">Jei širdį kreipsi teisingai, tai savo rankas tiesi jo link.</verse>
				<verse number="14">Jei tavyje slypi nedorybė, pašalink ją ir neleisk neteisybei gyventi tavo palapinėje.</verse>
				<verse number="15">Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi saugus ir nebebijosi.</verse>
				<verse number="16">Tada užmirši savo vargus arba prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.</verse>
				<verse number="17">Tavo gyvenimas bus šviesesnis už vidurdienį, o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.</verse>
				<verse number="18">Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties; Dievas saugos tave, ir tu saugiai ilsėsiesi.</verse>
				<verse number="19">Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti, daugelis stengsis tau įtikti.</verse>
				<verse number="20">O nedorųjų akys apsiblaus, kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs. Jų vienintelė viltis – laukti mirties“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės, ir išmintis mirs jums numirus!</verse>
				<verse number="3">Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis; nesu už jus menkesnis. Bet tiek to, kas to nežino?</verse>
				<verse number="4">Tapau pajuoka savo bičiuliams. ‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi, yra teisus ir be priekaištų žmogus’, – tai pajuoka.</verse>
				<verse number="5">Savimi patenkintieji niekina nelaimę; ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.</verse>
				<verse number="6">Plėšikų palapinėse ramu, saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo, tarsi laikytų Dievą savo rankose.</verse>
				<verse number="7">Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys.</verse>
				<verse number="8">Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.</verse>
				<verse number="9">Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?</verse>
				<verse number="10">Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.</verse>
				<verse number="11">Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą?</verse>
				<verse number="12">Ar ne išmintį slepia žili plaukai, o ilgas amžius – supratimą?</verse>
				<verse number="13">Dievo yra išmintis ir galybė, jam priklauso patarimas ir supratimas.</verse>
				<verse number="14">Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti? Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?</verse>
				<verse number="15">Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra, kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.</verse>
				<verse number="16">Jo yra jėga ir išmintis; jis valdo ir tą, kuris klysta, ir tą, kuris klaidina.</verse>
				<verse number="17">Patarėjus paleidžia eiti basomis, o teisėjus išveda iš proto.</verse>
				<verse number="18">Jis atpalaiduoja karalių varžtus ir diržu suveržia jiems strėnas.</verse>
				<verse number="19">Kunigus paleidžia eiti basomis, o galinguosius sunaikina.</verse>
				<verse number="20">Patikimiems vyrams atima žadą, o seniūnams – sveiką protą.</verse>
				<verse number="21">Didžiūnams užkaria gėdą, o stipruoliams nujuosia diržus.</verse>
				<verse number="22">Atskleidžia tamsybių gelmes, apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.</verse>
				<verse number="23">Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina, išaugina tautas, o paskui jas palieka.</verse>
				<verse number="24">Žemės valdovams atima protą ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.</verse>
				<verse number="25">Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos, į visas puses svirduliuodami tarsi girti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Taip, savo akimis visa tai mačiau, savo ausimis tai girdėjau ir suvokiau.</verse>
				<verse number="2">Ką jūs žinote, tai ir aš žinau. Nesu už jus menkesnis.</verse>
				<verse number="3">Vis dėlto kalbėsiu Visagaliui, – aš noriu ginti savo bylą Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="4">O jūs drabstotės melu, visi jūs – netikę gydytojai!</verse>
				<verse number="5">O, kad jūs iš viso tylėtumėte, tai būtumėte išmintingi!</verse>
				<verse number="6">Tad išgirskite mano bylą, išklausykit priekaištus iš mano lūpų.</verse>
				<verse number="7">Argi gindami Dievą jūs meluosite, dangstysitės apgaulėmis?</verse>
				<verse number="8">Argi būsite jam šališki ir stosite byloje už Dievą?</verse>
				<verse number="9">Argi išeis jums į gera, kai būsite ištirti? Nejau galite jį apgauti, kaip žmogus apgauna žmogų?</verse>
				<verse number="10">Jis tikrai jus išbars, jeigu savo širdyje esate jam šališki.</verse>
				<verse number="11">Argi jo didybė jūsų negąsdins ir jo baimė jūsų neapims?</verse>
				<verse number="12">Jūsų pamokymai – kaip pelenai, o jūsų gynyba – molio skydas.</verse>
				<verse number="13">Tad patylėkite, išsakysiu, ką galvoju. Nesvarbu, kas man atsitiks.</verse>
				<verse number="14">Įsikandęs dantyse nešiu savo kūną ir ant delno pasidėsiu gyvastį.</verse>
				<verse number="15">Nors jis ir gali mane užmušti, pasitikiu juo; prieš jį ginsiu savo kelius.</verse>
				<verse number="16">Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir jis mane išgelbės, nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą.</verse>
				<verse number="17">Tad dėkitės į širdį mano žodžius, tebūna jūsų ausyse tai, ką pasakiau.</verse>
				<verse number="18">Štai parengiau savo bylą ir žinau, kad būsiu išteisintas.</verse>
				<verse number="19">Kas nori stoti į teismą prieš mane? Sutinku iš anksto būti nutildytas ir mirti!</verse>
				<verse number="20">Tik suteik man du dalykus, tuomet nesislėpsiu nuo tavo veido:</verse>
				<verse number="21">atitolink savo ranką nuo manęs ir neleisk, kad tavęs išsigąsčiau.</verse>
				<verse number="22">Tada šauk, ir aš atsakysiu, arba leisk man pirmam kalbėti ir man atsakyk.</verse>
				<verse number="23">Kiek mano kalčių ir nuodėmių? Parodyk man mano nusižengimą ir mano nuodėmę.</verse>
				<verse number="24">Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?</verse>
				<verse number="25">Nejau nori gąsdinti vėjo blaškomą lapą ir pulti vieną sausą šiaudą?</verse>
				<verse number="26">Juk meti man karčius kaltinimus ir baudi mane už jaunystės kaltes.</verse>
				<verse number="27">Mano kojas įdėjai į šiekštą, stebi visus mano takus ir seki mano pėdsakais.</verse>
				<verse number="28">Žmogus sudūlėja kaip puvėsis, kaip kandžių suėstas drabužis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo,</verse>
				<verse number="2">pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.</verse>
				<verse number="3">Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis ir kvieti teistis su tavimi!</verse>
				<verse number="4">Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali.</verse>
				<verse number="5">Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos, tu žinai jo mėnesių skaičių ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.</verse>
				<verse number="6">Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!</verse>
				<verse number="7">Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, ir atžalų jam netrūks.</verse>
				<verse number="8">Nors jo šaknys žemėje pasensta, ir jo kelmas trūnija dulkėse,</verse>
				<verse number="9">vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.</verse>
				<verse number="10">Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada?</verse>
				<verse number="11">Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūsta,</verse>
				<verse number="12">taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego.</verse>
				<verse number="13">O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum, kol praeis tavo įniršis, nustatytum laiką ir atmintum mane!</verse>
				<verse number="14">Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas? Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti.</verse>
				<verse number="15">Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.</verse>
				<verse number="16">Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum, nebekreiptum akių į mano nuodėmę.</verse>
				<verse number="17">Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše, tu uždengtumei mano kaltę.</verse>
				<verse number="18">Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa, kaip uola pajuda iš savo vietos,</verse>
				<verse number="19">kaip vanduo išgraužia akmenis, kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę, taip tu sunaikini žmogaus viltį.</verse>
				<verse number="20">Įveiki jį amžinai, ir jis miršta, pakeiti jo veidą ir išsiunti.</verse>
				<verse number="21">Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino; jie išgėdinti, o jis to nepastebi.</verse>
				<verse number="22">Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia ir tik savęs gedi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba ir prisipildyti rytų vėjo?</verse>
				<verse number="3">Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais, jokios vertės neturinčiais žodžiais?</verse>
				<verse number="4">Tu net Dievo baimę atmeti ir nuo maldos Dievui susilaikai.</verse>
				<verse number="5">Tavo kaltė pamoko tavo burną, užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.</verse>
				<verse number="6">Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia, tavo lūpos prieš tave liudija.</verse>
				<verse number="7">Argi tu žmonijos pirmagimis? Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas?</verse>
				<verse number="8">Argi klauseisi Dievo taryboje? Nejau vien sau priskiri išmintį?</verse>
				<verse number="9">Ką tu žinai, ko mes nežinome, arba ką supranti, kas mums neaišku?</verse>
				<verse number="10">Mūsų pusėje – seni žilagalviai vyrai, kur kas senesni už tavo tėvą.</verse>
				<verse number="11">Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio, kad jis švelniai su tavimi elgiasi?</verse>
				<verse number="12">Kas atėmė iš tavęs širdį, kodėl apsiblausė tavo akys,</verse>
				<verse number="13">kad atgręži savo dvasią prieš Dievą ir leidi sau taip šnekėti?</verse>
				<verse number="14">Kas tas mirtingasis, kad galėtų būti švarus, ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus Dievo akyse?</verse>
				<verse number="15">Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus.</verse>
				<verse number="16">Tad ką ir sakyti apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų, geriantį nedorybes kaip vandenį!</verse>
				<verse number="17">Aš tau parodysiu, jei manęs klausysiesi, ir paaiškinsiu tau, ką mačiau.</verse>
				<verse number="18">Išminčiai mane išmokė, o jie buvo ištikimi savo protėviams,</verse>
				<verse number="19">kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą; jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė.</verse>
				<verse number="20">Nedoras žmogus raitosi kančioje per visas savo dienas. Engėjui skirti metai suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="21">Siaubo klyksmas aidi jo ausyse; ramybės metu užklumpa jį plėšikai.</verse>
				<verse number="22">Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi; kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.</verse>
				<verse number="23">Jis bastosi, ieškodamas duonos, klausinėdamas: ‘Kur ji?’ Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta.</verse>
				<verse number="24">Nerimas ir skausmas jam kelia baimę, pribloškia kaip karalių, pasirengusį mūšiui.</verse>
				<verse number="25">Juk jis kėlė ranką prieš Dievą ir drįso įžeisti Visagalį,</verse>
				<verse number="26">įžūliai jį puldamas su savo stambiu gaubtu skydu.</verse>
				<verse number="27">Aptukęs jo veidas, nuo lašinių išsipūtęs juosmuo.</verse>
				<verse number="28">Jis gyvens sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas nebegyvens, nes jiems skirta tapti griuvėsių krūvomis.</verse>
				<verse number="29">Turtingas jis nebus; jo turtai neišliks, nes jis neįleis šaknų į žemę.</verse>
				<verse number="30">Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs, bus kaip medis, kurio atžalas nusvilins liepsna; jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.</verse>
				<verse number="31">Tenepasitiki jis tuščiais įsikalbėjimais apgaudinėdamas save, nes tuščia apgaulė bus jo atlygis.</verse>
				<verse number="32">Nuvys jis pirma laiko, ir jo šakos daugiau nebesužaliuos.</verse>
				<verse number="33">Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis.</verse>
				<verse number="34">Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga, ir ugnis suryja kyšininkų palapines.</verse>
				<verse number="35">Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta, o jų širdis rengia apgaulę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">O Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kiek dažnai tokių dalykų aš girdėjau! Visi jūs – apgailėtini guodėjai!</verse>
				<verse number="3">Argi nebus galo tuštiems žodžiams? Kokia liga verčia tave taip gintis?</verse>
				<verse number="4">Ir aš galėčiau kalbėti kaip jūs, jei būtumėte mano vietoje. Galėčiau jus priblokšti žodžiais ir palinguoti galva iš užuojautos.</verse>
				<verse number="5">Galėčiau jus padrąsinti žodžiais, ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą.</verse>
				<verse number="6">Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja, o jeigu tylėčiau, ar bent kiek jis palengvėtų?</verse>
				<verse number="7">Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas, nusiaubė visus manuosius.</verse>
				<verse number="8">Mano odą jis ištiko raukšlėmis, jos tarsi liudytojai prieš mane; mano liesumas ateina kaip liudytojas ir liudija prieš mane.</verse>
				<verse number="9">Įpykęs jis mane drasko ir persekioja, dantį ant manęs griežia; piktai akimis mane varsto mano priešininkas.</verse>
				<verse number="10">Išsižioję spokso į mane žmonės, tyčiodamiesi kerta man į žandą ir būriuojasi, norėdami mane užpulti.</verse>
				<verse number="11">Dievas atiduoda mane neteisiam žmogui, sviedžia nedoriesiems į nagus.</verse>
				<verse number="12">Gyvenau ramybėje, kol jis manęs nesugurino; nutvėręs už sprando, sutrupino į gabalus, pasidėjo mane kaip taikinį</verse>
				<verse number="13">ir leidžia į mane strėles iš visų pusių. Perduria mano inkstus ir nerodo pasigailėjimo, o mano tulžį išlaisto žemėje.</verse>
				<verse number="14">Žeidžia mane žaizda prie žaizdos, puola mane kaip galiūnas.</verse>
				<verse number="15">Užsivilkau ašutinę ant kūno, sėdžiu čia dulkėse nugalėtas.</verse>
				<verse number="16">Mano veidas paraudo nuo ašarų, pajuodo mano akių vokai,</verse>
				<verse number="17">nors pikto nėra mano rankose ir mano malda Dievui yra nuoširdi.</verse>
				<verse number="18">O, žeme, neuždenk mano kraujo, teneranda ramios vietos mano šauksmas!</verse>
				<verse number="19">Štai net dabar mano liudytojas yra danguje; tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.</verse>
				<verse number="20">Mano bičiuliai mane niekina; mano akys lieja ašaras Dievui.</verse>
				<verse number="21">Tebūna jis žmogaus ir Dievo, kaip žmogaus ir jo bičiulio, teisėju.</verse>
				<verse number="22">Juk dar praeis keletas metų, ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Mano jėgos palaužtos, mano dienos baigiasi, manęs laukia kapas!</verse>
				<verse number="2">Iš tikrųjų tik pajuoka lydi mane, mano akys naktį praleidžia kartėlyje.</verse>
				<verse number="3">Laiduok sau pats už mane, nes kas kitas paduos man ranką?</verse>
				<verse number="4">Tu taip užsklendei jų širdis, kad jie nebegali galvoti, todėl neleisk jiems manęs nugalėti.</verse>
				<verse number="5">Žmogus kviečiasi bičiulius į vaišes, tuo tarpu jo vaikų akys aptemusios nuo bado!</verse>
				<verse number="6">Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, esu tarsi žmogus, kuriam spjaudoma į veidą.</verse>
				<verse number="7">Man akys aptemo nuo širdgėlos, visi mano sąnariai – tarsi šešėliai.</verse>
				<verse number="8">Dorus žmones tai stebina. Nekaltasis piktinasi nedorėliu,</verse>
				<verse number="9">tačiau teisusis laikosi savo kelio; žmogus švariomis rankomis vis stiprėja.</verse>
				<verse number="10">Tad eikite šen, jūs visi, vėl pulkite mane. Išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno!</verse>
				<verse number="11">Baigėsi mano dienos, subiro mano svajonės, nutrauktos mano širdies stygos.</verse>
				<verse number="12">Tokie žmonės sako, kad naktis – tai diena. ‘Šviesa, – sako jie, – netoli tamsos!’</verse>
				<verse number="13">Jei turiu laikyti Šeolą savo buveine, jei klojuosi guolį tamsybėje,</verse>
				<verse number="14">jei sakau kapui: ‘Tu mano tėvas!’ ir kirmėlėms: ‘Jūs mano motina! Mano sesuo!’ –</verse>
				<verse number="15">tai kur mano viltis? Ar mato kas mano viltį?</verse>
				<verse number="16">Ar nužengs ji į Šeolą? Ar nužengsime drauge į dulkes?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kiek ilgai tu ieškosi žodžių? Leisk pailsėti liežuviui, ir tada mes kalbėsime.</verse>
				<verse number="3">Kodėl žiūri į mus kaip į galvijus? Kodėl mes kvaili tavo akyse?</verse>
				<verse number="4">Savo pykčiu tik save žaloji: argi žemės darna dėl tavęs bus suardyta, ar uola bus perkelta iš savo vietos?</verse>
				<verse number="5">Iš tikrųjų nedorėlio šviesa užgesinta, ir jo ugnies liepsna nebešviečia.</verse>
				<verse number="6">Šviesa jo palapinėje aptemusi, ir žibintas virš jo galvos užgesintas.</verse>
				<verse number="7">Jo platūs žingsniai susiaurėję, jam kiša koją jo paties kėslai.</verse>
				<verse number="8">Savo paties kojomis jis patenka į vilkduobę, užžengia ant spąstų.</verse>
				<verse number="9">Spąstai sučiumpa jį už kojos, kilpa jį pagauna.</verse>
				<verse number="10">Kilpa jam paslėpta žemėje, spąstai – ant tako.</verse>
				<verse number="11">Iš visų pusių jį gąsdina baidyklės, vejasi iš paskos.</verse>
				<verse number="12">Alkis atima jam jėgas, nelaimė stovi šalia ir laukia.</verse>
				<verse number="13">Liga naikina jo odą, mirties pirmagimis maitinasi jo sąnariais.</verse>
				<verse number="14">Mirtis paima jį iš palapinės, kur gyveno saugus, ir nutempia pas siaubo karalių.</verse>
				<verse number="15">Dabar bet kas gali gyventi jo palapinėje; siera išbarstoma tavo buveinėje.</verse>
				<verse number="16">Apačioje jam padžiūva šaknys, viršuje nuvysta jo šakos.</verse>
				<verse number="17">Visų užmirštas jis žemėje; niekas daugiau nebeatsimena, kad jo būta.</verse>
				<verse number="18">Išvarytas jis iš šviesos į tamsybę, išvytas iš gyvųjų pasaulio.</verse>
				<verse number="19">Be sūnaus, be vaikaičio savo tautoje, nei išlikusio gyvo nė vieno jo buveinėje.</verse>
				<verse number="20">Vakarų šalių gyventojai baisisi jo likimu, rytiečius apima siaubas.</verse>
				<verse number="21">Tikrai tokios nedoro žmogaus buveinės, tokia vieta žmogaus, kuris nepažįsta Dievo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">O Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kiek ilgai mane kankinsite ir skaudinsite savo žodžiais?</verse>
				<verse number="3">Jau dešimtą kartą užgauliojate mane; argi ne gėda jums mane skaudinti?</verse>
				<verse number="4">Net jei tikrai būčiau suklydęs, mano klaida lieka su manimi.</verse>
				<verse number="5">Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,</verse>
				<verse number="6">žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą.</verse>
				<verse number="7">Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ – nėra, kas atsakytų; net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.</verse>
				<verse number="8">Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė mano taką tamsybe.</verse>
				<verse number="9">Jis nuvilko nuo manęs mano garbę ir nuėmė vainiką man nuo galvos.</verse>
				<verse number="10">Jis triuškina mane iš visų pusių, išrovęs mano viltį kaip medį.</verse>
				<verse number="11">Jis supyko ant manęs ir įniršo; laiko mane vienu savo priešininkų.</verse>
				<verse number="12">Būriai jo karių vieningai artinasi, darosi kelią mane užpulti ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.</verse>
				<verse number="13">Nuo manęs jis atitolino mano brolius, visiškai atšalo man mano pažįstami.</verse>
				<verse number="14">Mano giminaičiai ir artimi draugai manimi nesirūpina.</verse>
				<verse number="15">Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo; mano tarnaitės laiko mane svetimu, tapau svetimšaliu jų akyse.</verse>
				<verse number="16">Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia, nors ir nuoširdžiai prašau.</verse>
				<verse number="17">Mano žmona bjaurisi mano kvapu; mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.</verse>
				<verse number="18">Net paaugliai iš manęs tyčiojasi; kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.</verse>
				<verse number="19">Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi; tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.</verse>
				<verse number="20">Vien oda ir kaulai liko iš manęs, vos vos išsigelbėjau.</verse>
				<verse number="21">Pasigailėkite manęs! Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai, nes mane ištiko Dievo ranka!</verse>
				<verse number="22">Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas? Nejau jums dar negana mane kankinti?</verse>
				<verse number="23">O, kad mano žodžiai būtų užrašyti! O, kad jie būtų surašyti į knygą!</verse>
				<verse number="24">O, kad geležies plaktuku ir švinu jie būtų amžinai iškalti ant uolos!</verse>
				<verse number="25">Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.</verse>
				<verse number="26">Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą.</verse>
				<verse number="27">Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!</verse>
				<verse number="28">Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’ ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’</verse>
				<verse number="29">Tad patys bijokitės kalavijo, nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės, idant žinotumėte, jog yra kam teisti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Mano mintys verčia į tai atsakyti, todėl tiesiog nekantrauju.</verse>
				<verse number="3">Girdžiu priekaištą, kuris mane užgauna, bet žinau, kaip tau atsakyti.</verse>
				<verse number="4">Argi nežinai, jog nuo senovės, nuo to laiko, kai žemėje buvo sukurtas žmogus,</verse>
				<verse number="5">nedorėlių laimė trumpa ir nusidėjėlių džiaugsmas – tik akimirka?</verse>
				<verse number="6">Net jeigu ūgiu dangų pasiektų ir galva debesis liestų,</verse>
				<verse number="7">jis pražus amžinai kaip dulkės. Tie, kurie jį pažinojo, klaus: ‘Kur jis dabar?’</verse>
				<verse number="8">Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi, jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.</verse>
				<verse number="9">Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys, niekada nebeišvys jo savo buveinėje.</verse>
				<verse number="10">Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs, jų rankos sugrąžins jo turtus.</verse>
				<verse number="11">Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų, atguls su juo į dulkes.</verse>
				<verse number="12">Nors blogis jam saldus, nors jis ir laiko jį paslėpęs po liežuviu,</verse>
				<verse number="13">nors ir nenori jo atsisakyti ir visa laiko savo burnoje,</verse>
				<verse number="14">maistas jo pilve keičiasi ir pavirsta angių tulžimi.</verse>
				<verse number="15">Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia; Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.</verse>
				<verse number="16">Angių nuodus nedorėlis čiulpia, ir gyvatės geluonis jį gelia.</verse>
				<verse number="17">Ne jam matyti aliejaus upes, medumi ir pienu tekančius srautus.</verse>
				<verse number="18">Jis turės grąžinti savo triūso vaisius, jų neparagavęs; savo verslo pelnu jis nepasinaudos.</verse>
				<verse number="19">Juk jis engdavo ir blogai elgdavosi su vargšais, užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs.</verse>
				<verse number="20">Nors jis buvo gobšus be soties, turtais savęs neišgelbės.</verse>
				<verse number="21">Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo, jo laimė neišsilaikys.</verse>
				<verse number="22">Kai tik turės visko, ko nori, užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.</verse>
				<verse number="23">Tevalgo jis viską, ką tik nori! Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas, leidžia į jį strėlių lietų.</verse>
				<verse number="24">Bėgdamas nuo geležies kalavijo, jis bus pervertas strėlės smaigalio.</verse>
				<verse number="25">Iš jo nugaros kyšo strėlė, blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį. Apims jį siaubas,</verse>
				<verse number="26">visiška tamsybė jo laukia, žmogaus neįžiebta ugnis jį praris.</verse>
				<verse number="27">Dangus atidengs jo kaltę, ir žemė prieš jį stosis piestu.</verse>
				<verse number="28">Potvynis nuneš jo namus vandens srautais, kurie teka Dievo rūstybės dieną.</verse>
				<verse number="29">Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui, toks jam skirtas Dievo paveldas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">O Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Dėkitės į širdį mano žodžius, ir tebūna tai jūsų paguoda man.</verse>
				<verse number="3">Man kalbant pakęskite mane, o kai pakalbėsiu, galėsite tyčiotis!</verse>
				<verse number="4">Argi mano skundas nukreiptas prieš žmogų? Kodėl neturėčiau netekti kantrybės?</verse>
				<verse number="5">Pažvelkite į mane ir apstulbkite, užsiimkite rankomis burnas!</verse>
				<verse number="6">Kai apie tai pagalvoju, išsigąstu; drebulys apima mano kūną.</verse>
				<verse number="7">Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?</verse>
				<verse number="8">Jų vaikai įsikuria jiems gyviems esant ir mato savo vaikų vaikus.</verse>
				<verse number="9">Jų namai saugūs, be baimės; Dievo rykštė jų neištinka.</verse>
				<verse number="10">Jų jautis sėkmingai apvaisina, karvės neišsimeta ir atsiveda.</verse>
				<verse number="11">Savo mažylius jie siunčia bėgioti kaip avių kaimenę; jų vaikai šoka,</verse>
				<verse number="12">dainuoja, pritariant būgneliui su žvangučiais ir lyrai, linksminasi aidint fleitos garsams.</verse>
				<verse number="13">Nedorėliai užbaigia savo dienas gerovėje ir į Šeolą nužengia ramūs.</verse>
				<verse number="14">Dievui jie sako: ‘Atstok nuo mūsų! Mes nenorime tavo kelių pažinti.</verse>
				<verse number="15">Kas tas Visagalis, kad jam tarnautume? Kokia mums nauda, jei melsimės jam?’</verse>
				<verse number="16">Argi jų gerovė iš tikrųjų nėra jų rankose? Nedorėlių galvosena mane atstumia.</verse>
				<verse number="17">Ar dažnai atsitinka, kad nedorėlių žibintas būtų užgesintas, ar kad neganda juos ištiktų, arba supykęs Dievas juos kančia apdalytų?</verse>
				<verse number="18">Ar dažnai jie būna kaip šiaudai vėjyje arba kaip vėtros nešami pelai?</verse>
				<verse number="19">Sakote: ‘Dievas savo bausmę jo sūnums tausoja’. Tebūna atmokėta jam pačiam, kad jis iš to pasimokytų!</verse>
				<verse number="20">Tepamato jo paties akys savo žūtį, tegeria jis pats Visagalio pykčio vaisius!</verse>
				<verse number="21">Juk kas jam rūpi jo namai po mirties, kai jo mėnesių skaičius bus pasibaigęs?</verse>
				<verse number="22">Argi gali kas išminties pamokyti Dievą – tą, kuris teisia iš tokių aukštybių?</verse>
				<verse number="23">Vienas žmogus miršta pilnas jėgų, visiškai ramus ir saugus;</verse>
				<verse number="24">jo šlaunys aptekusios taukais, o kaulų smegenys sultingos.</verse>
				<verse number="25">Kitas žmogus miršta apkartusia siela, niekada neragavęs laimės.</verse>
				<verse number="26">Jiedu drauge atgula į dulkes, ir kirmėlės juos abu apninka.</verse>
				<verse number="27">O, gerai žinau, ką jūs mąstote ir kad ketinate mane įskaudinti!</verse>
				<verse number="28">Juk sakote: ‘Kur to didiko namai? Kur ta palapinė, kurioje gyveno nedorėlis?’</verse>
				<verse number="29">Argi niekad nesiteiravote keleivių? Nejau netikite jų liudijimu,</verse>
				<verse number="30">kad nedoras žmogus negandos dieną apsaugomas, o pykčio dieną išvaduojamas?</verse>
				<verse number="31">Kas jį apkaltins į akis už jo elgesį, kas atmokės jam už jo darbus?</verse>
				<verse number="32">Jis nunešamas į kapines, ir budima prie jo kapo.</verse>
				<verse number="33">Jam lengvas slėnio žvirgždas, tūkstančiai eina jo laidotuvių eisenoje.</verse>
				<verse number="34">Tad kaip mane paguosite savo tauškalais? Jūsų atsakymai – tik melo likučiai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Argi gali žmogus būti Dievui naudingas? Žinoma, išmintingas žmogus gali būti naudingas sau.</verse>
				<verse number="3">Ką Visagalis gauna, jei tu teisus? Kokia jam nauda, jei tu gyveni be priekaištų?</verse>
				<verse number="4">Argi jis dėl tavo pamaldumo tave kaltina ir stoja su tavimi į teismą?</verse>
				<verse number="5">Argi ne dėl to, kad didelis tavo nedorumas, kad tavo nuodėmėms nėra galo?</verse>
				<verse number="6">Juk tu neteisingai pasilaikydavai savo brolių užstatą, apnuogindavai juos, nuvilkdavai jiems drabužius.</verse>
				<verse number="7">Pavargusiam neduodavai vandens atsigerti, išalkusiam atsisakydavai duoti duonos.</verse>
				<verse number="8">Tarsi stipriajam priklausytų žemė ir tik išrinktieji joje tegyventų!</verse>
				<verse number="9">Išvarydavai našles tuščiomis rankomis, atstumdavai našlaičių rankas.</verse>
				<verse number="10">Todėl spąstai ir supa tave iš visų pusių, tave apima ūmus siaubas</verse>
				<verse number="11">arba tokia tamsa, kad negali matyti, ir potvynis tave skandina.</verse>
				<verse number="12">Argi Dievas negyvena dangaus aukštybėse? Pažvelk į aukščiausias žvaigždes! Kokios jos didingos!</verse>
				<verse number="13">O tu sakai: ‘Ką Dievas gali žinoti? Jį slepia tamsus debesis. Kaip jis gali mus teisti?</verse>
				<verse number="14">Debesys jį taip dengia, kad jis nebemato, ir vaikšto jis ant dangaus skliauto’.</verse>
				<verse number="15">Argi laikysiesi senojo kelio, kurį nedori vyrai pramynė?</verse>
				<verse number="16">Pirma laiko juos pagavo mirtis, tarsi potvynis nunešė pastatą.</verse>
				<verse number="17">Dievui jie sakė: ‘Atstok nuo mūsų!’ ir: ‘Ką gali Visagalis mums padaryti?’</verse>
				<verse number="18">Tačiau jis pripildė jų namus gėrybių! (Nedorėlių galvosena man atstumianti!)</verse>
				<verse number="19">Teisieji, tai matydami, džiaugiasi; nekaltieji iš jų tyčiojasi:</verse>
				<verse number="20">‘Iš tikrųjų jų turtai sunaikinti, o likučius prarijo ugnis’.</verse>
				<verse number="21">Susitaikyk su Dievu ir būk ramus; šitaip sulauksi gero.</verse>
				<verse number="22">Priimk pamokymą iš jo lūpų ir dėkis jo žodžius į širdį.</verse>
				<verse number="23">Sugrįžk nusižeminęs pas Visagalį, pašalink neteisingumą iš savo palapinių,</verse>
				<verse number="24">elkis su auksu kaip su dulkėmis ir su Ofyro auksu kaip su upės vagos akmenėliais.</verse>
				<verse number="25">Tebūna Visagalis tavo auksas, tebūna jis tau brangus sidabras!</verse>
				<verse number="26">Tada džiūgausi Visagalyje ir pakelsi veidą į Dievą.</verse>
				<verse number="27">Kai melsiesi jam, jis tave išklausys, ir savo įžadus įvykdysi.</verse>
				<verse number="28">Ką nuspręsi daryti, tai įvyks, ir tavo takas bus apšviestas.</verse>
				<verse number="29">Juk Dievas pažemina išdidžiuosius, bet išgelbsti kukliuosius.</verse>
				<verse number="30">Net kaltąjį jis gelbės; dėl savo rankų švarumo jis bus išgelbėtas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Mano skundas vis dar kartus. Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki.</verse>
				<verse number="3">O, kad žinočiau, kur jį rasti, kaip nueiti į jo buveinę!</verse>
				<verse number="4">Su juo bylinėčiausi, išdėčiau jam visas savo kančias.</verse>
				<verse number="5">Noriu žinoti, kokiais žodžiais jis man atsakytų, ir pasvarstyti, ką jis man sakytų.</verse>
				<verse number="6">Nejau byloje su manimi jis savo didžią jėgą naudotų? Ne! Man kalbant jis klausytųsi.</verse>
				<verse number="7">Ten doras žmogus galėtų su juo svarstyti, ir mano Teisėjas amžinai išteisintų.</verse>
				<verse number="8">Eidamas į priekį jo nerandu, o atgal – negaliu pastebėti.</verse>
				<verse number="9">Kairėje jis slepiasi, tik negaliu rasti; gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti.</verse>
				<verse number="10">Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį! Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.</verse>
				<verse number="11">Koja kojon ėjau su juo nenukrypdamas į šalį, ir laikiausi jo parodyto kelio.</verse>
				<verse number="12">Nepasitraukiau nuo jo ištartų įsakymų, branginau širdyje jo žodžius.</verse>
				<verse number="13">Nusprendžia jis vienas, ir kas gali jį atkalbėti? Ką tik nori, tą jis ir daro.</verse>
				<verse number="14">Jis įvykdys, ką man lemia; daug tokių užmojų jis gali turėti.</verse>
				<verse number="15">Užtat sutrinku nuo jo Artumo; kai pamąstau, drebu iš baimės.</verse>
				<verse number="16">Dievas atėmė man drąsą, Visagalis sukėlė man baimę.</verse>
				<verse number="17">O, kad galėčiau pradingti tamsybėje, ir tamsus debesis uždengtų man veidą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?</verse>
				<verse number="2">Žmonės perkelia ežiaženklius, pagrobia kaimenes ir kerdžius.</verse>
				<verse number="3">Nusiveda našlaičių asilą, paima našlės jautį užstatu.</verse>
				<verse number="4">Beturčius nustumia nuo kelio, priverčia visus vargšus slėptis.</verse>
				<verse number="5">Kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.</verse>
				<verse number="6">Jie derlių nuima ne savo lauke, vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.</verse>
				<verse number="7">Naktį praleidžia nuogi, be drabužių, šaltyje antklodės neturėdami.</verse>
				<verse number="8">Kalnų lietaus permerkti, jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.</verse>
				<verse number="9">Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės, paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.</verse>
				<verse number="10">Jie vaikščioja nuogi, be apdaro; nors alkani, bet turi nuimti derlių;</verse>
				<verse number="11">tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų; mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.</verse>
				<verse number="12">Miestuose mirštantieji dejuoja, sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas negirdi jų maldos.</verse>
				<verse number="13">Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą, nežino nieko apie jos kelius ir eiti jos takais atsisako.</verse>
				<verse number="14">Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi užmušti vargšo ir beturčio; naktį jis eina vogti.</verse>
				<verse number="15">Ir svetimautojo akys laukia sutemos: ‘Niekas manęs nematys’, – murma jis, gobtuvu slėpdamas veidą.</verse>
				<verse number="16">Tamsoje vagys įsilaužia į namus, bet dieną jie nesirodo; kas yra šviesa, jie nežino.</verse>
				<verse number="17">Mirties tamsa jiems visiems rytas, nes jie mirties tamsos draugai.</verse>
				<verse number="18">Jie – ant vandens plūduriuojantis šiaudas. Prakeikta jų dalis žemėje; tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!</verse>
				<verse number="19">Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis, taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!</verse>
				<verse number="20">Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs; užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.</verse>
				<verse number="21">Jie skriaudžia bevaikę moterį ir nepadeda našlei.</verse>
				<verse number="22">Dievas savo jėga suvaldo engėjus; jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.</verse>
				<verse number="23">Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi, bet stebi visus jų kelius.</verse>
				<verse number="24">Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta; nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas, nusvyra kaip javų varpos.</verse>
				<verse number="25">Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau, arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Viešpatavimas ir pagarbus šiurpulingumas jam priklauso; jis palaiko ramybę savo aukštajame danguje.</verse>
				<verse number="3">Kas gali suskaičiuoti jo pulkus? Kam neužteka jo šviesa?</verse>
				<verse number="4">Tad kaip gali žmogus būti teisus Dievo akivaizdoje? Kaip gali gimusis iš moters būti tyras?</verse>
				<verse number="5">Štai net mėnulis nėra šviesus ir žvaigždės nėra tyros jo akyse.</verse>
				<verse number="6">Tad ką sakyti apie kirminą žmogų, apie kirmį žmogaus sūnų!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tada Jobas atsakydamas tarė:</verse>
				<verse number="2">„Kaip tu padėjai bejėgiam žmogui ir palaikei ranką netekusiam jėgų!</verse>
				<verse number="3">Kaip tu patarinėjai neišmintingam žmogui ir davei daug gerų patarimų!</verse>
				<verse number="4">Kieno patariamas tu tarei žodžius ir kieno alsavimas išėjo iš tavęs?</verse>
				<verse number="5">Mirusiųjų šešėliai dreba po žeme, vandenys ir jų gyvūnai apimti baimės.</verse>
				<verse number="6">Nuogas guli prieš Dievą Šeolas, uždangos neturi Prapulties vieta.</verse>
				<verse number="7">Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina žemę ant nieko.</verse>
				<verse number="8">Jis uždaro lietaus vandenis savo debesyse, tačiau nuo jų debesys neperplyšta.</verse>
				<verse number="9">Jis paslepia mėnulio veidą, išskleisdamas virš jo savo debesį.</verse>
				<verse number="10">Jis nubrėžė ratą ant vandenų paviršiaus, užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos.</verse>
				<verse number="11">Dangaus skliauto stulpai dreba, apstulbinti griausmingo jo pagrūmojimo.</verse>
				<verse number="12">Savo galybe jis nutildė jūrą, savo sumanumu sunaikino pabaisą Rahabą.</verse>
				<verse number="13">Jo vėjas iššlavė padanges, jo ranka pervėrė suktąjį slibiną.</verse>
				<verse number="14">Tai tik jo galybės užuominos, mes tik jos šnabždesį teišgirstame. Kas gali suprasti jo galybės griausmą?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:</verse>
				<verse number="2">„Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę, Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!</verse>
				<verse number="3">Kol dar turiu gyvastį ir Dievo alsavimas mano šnervėse,</verse>
				<verse number="4">nekalbės mano lūpos netiesos, neištars mano burna melo.</verse>
				<verse number="5">Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais; kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.</verse>
				<verse number="6">Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu; mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.</verse>
				<verse number="7">Teištinka mano priešą nedorėlio likimas, mano užpuoliką piktadario likimas!</verse>
				<verse number="8">Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą, kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?</verse>
				<verse number="9">Ar išgirs Dievas jo šauksmą, kai ištiks jį nelaimė?</verse>
				<verse number="10">Ar jis ras džiaugsmo Visagalyje ir visada šauksis Dievo?</verse>
				<verse number="11">Pamokysiu jus apie Dievo galybę, Visagalio užmojo neslėpsiu.</verse>
				<verse number="12">Štai visi jūs tai matėte, tad kodėl tauškiate niekus?!</verse>
				<verse number="13">Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą, engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:</verse>
				<verse number="14">nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui, o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.</verse>
				<verse number="15">Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras, o jų našlės neraudos dėl jų mirties.</verse>
				<verse number="16">Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių, pasirūpintų stirtą drabužių,</verse>
				<verse number="17">nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis, sidabrą dalys nekaltasis.</verse>
				<verse number="18">Namai, kuriuos jis stato, – kaip voratinklis, kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.</verse>
				<verse number="19">Jis atsigula su turtais paskutinį kartą, o kai atveria akis, jie jau dingę.</verse>
				<verse number="20">Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis; naktį jį nupučia vėtra.</verse>
				<verse number="21">Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli, išplėšia jį iš buveinės.</verse>
				<verse number="22">Be pasigailėjimo puola, nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.</verse>
				<verse number="23">Jam bėgant, iš paniekos staugia, nušvilpia jį iš savo buveinės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Juk yra sidabro kasyklų ir vietų auksui plauti.</verse>
				<verse number="2">Geležis išgaunama iš žemės, o varis sodrinamas iš rūdos.</verse>
				<verse number="3">Žmonės įveikia tamsą ir kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje.</verse>
				<verse number="4">Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės; tuo keliu nekeliauja niekas, toli nuo žmonių jie darbuojasi, kybodami ant virvių.</verse>
				<verse number="5">Žemės, iš kurios ateina duona, gelmės tarsi ugnies nuniokotos.</verse>
				<verse number="6">Jos akmenyse slypi safyrai, o dulkės turi aukso.</verse>
				<verse number="7">Kelio į ten nežino joks plėšrus paukštis, sakalo akis jo nėra mačiusi.</verse>
				<verse number="8">Išdidūs žvėrys nėra per jį mynę takų, liūtas nėra juo vaikščiojęs.</verse>
				<verse number="9">Žmogus susidoroja su titnagu, išgriauna kalnus iš pamatų,</verse>
				<verse number="10">prakerta tunelius uolose. Jo akis pastebi visa, kas brangu,</verse>
				<verse number="11">ištiria upių šaltinius, visokias paslaptis išsiaiškina.</verse>
				<verse number="12">Bet iš kur ateina išmintis? Kur slypi suvokimo galia?</verse>
				<verse number="13">Kaip žmogui rasti į ją kelią, jei gyvųjų krašte jos nėra?</verse>
				<verse number="14">Bedugnė sako: ‘Čia jos nėra!’ Jūra sako: ‘Aš jos neturiu!’</verse>
				<verse number="15">Už auksą jos negalima nupirkti, jos kainos sidabru negalima pasverti.</verse>
				<verse number="16">Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro, nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.</verse>
				<verse number="17">Auksas ir stiklas jai neprilygsta, nė į auksinius indus ji neišmainoma.</verse>
				<verse number="18">Koralo ir krištolo neverta nė minėti, nes išminties kaina viršija net perlus.</verse>
				<verse number="19">Etiopijos topazas negali su ja lygintis, net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.</verse>
				<verse number="20">Tad iš kur ateina išmintis? Kur supratimo buveinė?</verse>
				<verse number="21">Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta, nuo padangių paukščių ji paslėpta.</verse>
				<verse number="22">Prapultis ir Mirtis sako: ‘Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome’.</verse>
				<verse number="23">Vien Dievas kelią į ją težino, tik jis težino jos buveinę.</verse>
				<verse number="24">Juk jis mato žemės pakraščius ir stebi visa po dangumi.</verse>
				<verse number="25">Kai jis davė vėjams jėgą ir padalijo vandenis pagal saiką,</verse>
				<verse number="26">kai davė lietui įstatus ir nustatė kelią perkūnijai,</verse>
				<verse number="27">tada jis matė ją ir jos vertę, ištyrė ją ir davė jai vietą.</verse>
				<verse number="28">O žmogui jis tarė: ‘Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta – protas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:</verse>
				<verse number="2">„O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!</verse>
				<verse number="3">Kai švietė jo žibintas virš mano galvos, ir jo šviesoje ėjau per tamsą;</verse>
				<verse number="4">kai buvo mano žydėjimo dienos, ir Dievas saugojo mano palapinę;</verse>
				<verse number="5">kai Visagalis dar buvo su manimi, ir mano vaikai dar supo mane;</verse>
				<verse number="6">kai mano kojos būdavo plaunamos piene, ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!</verse>
				<verse number="7">Kai eidavau pro miesto vartus užimti savo vietos aikštėje,</verse>
				<verse number="8">jauni vyrai pamatę mane duodavo kelią, o senieji pakilę stovėdavo.</verse>
				<verse number="9">Kilmingieji liaudavosi kalbėję, rankomis užsiimdavo burnas.</verse>
				<verse number="10">Didžiūnai pritildavo, liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.</verse>
				<verse number="11">Išgirdę apie mane žmonės mane laimino, mane pamatę žmonės mane gyrė,</verse>
				<verse number="12">nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.</verse>
				<verse number="13">Mirdami žmonės mane laimino, aš džiuginau našlės širdį.</verse>
				<verse number="14">Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė, teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.</verse>
				<verse number="15">Tapau aklojo akimis ir luošojo kojomis.</verse>
				<verse number="16">Beturčiui buvau tėvas, nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.</verse>
				<verse number="17">Nedoram žmogui iltis nudaužiau, priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.</verse>
				<verse number="18">Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde, savo dienas padauginsiu kaip smėlį.</verse>
				<verse number="19">Mano šaknys siekia vandenį, ant mano šakų krinta rasa visą naktį.</verse>
				<verse number="20">Mano jėgos atnaujintos, mano rankose – nuolat naujas lankas’.</verse>
				<verse number="21">Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo, tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.</verse>
				<verse number="22">Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti; tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.</verse>
				<verse number="23">Jie laukdavo manęs kaip lietaus, tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.</verse>
				<verse number="24">Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi, mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.</verse>
				<verse number="25">Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią, vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas ir guodžiau liūdinčius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">O dabar mane pajuokia vyrai, amžiumi už mane jaunesni, kurių tėvų nebūčiau laikęs vertais šunų, ganančių mano avių kaimenę.</verse>
				<verse number="2">Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo? Jų jėgos išsekusios.</verse>
				<verse number="3">Neturto ir bado nualinti, jie graužia sausą ir apleistą dirvą,</verse>
				<verse number="4">skinasi balandos krūmuose ir raunasi karklų šaknų maistui.</verse>
				<verse number="5">Išvaryti iš žmonių tarpo, vejami riksmų tarsi būtų vagys,</verse>
				<verse number="6">jie priversti gyventi upės slėnių šlaituose, žemės urvuose ir tarp uolų.</verse>
				<verse number="7">Jie murma krūmuose ir voliojasi po krūmokščiais,</verse>
				<verse number="8">niekšingi bevardžiai klajūnai, botagu iš šalies išvaryti.</verse>
				<verse number="9">Ir štai jie pajuokia mane dainomis; aš esu tapęs jiems priežodžiu.</verse>
				<verse number="10">Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi; net nesidrovi spjauti man į veidą!</verse>
				<verse number="11">Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį, tad jie nebesivaržo mano akivaizdoje.</verse>
				<verse number="12">Iš dešinės mane užpuola paauglių gauja, parbloškia ir statosi apgulos pylimus mano žūčiai.</verse>
				<verse number="13">Jie užkerta man taką, ir jiems sekasi mane naikinti.</verse>
				<verse number="14">Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą, ritasi kaip šėlstančios bangos.</verse>
				<verse number="15">Siaubas mane pribloškia; mano orumą it vėjas nupučia, tarsi debesis išnyksta mano gerovė.</verse>
				<verse number="16">O dabar mano gyvastis baigiasi, užgriuvo mane skausmo dienos.</verse>
				<verse number="17">Naktį jaučiu sukant man kaulus, mane graužiantis skausmas niekada nemiega.</verse>
				<verse number="18">Jis smarkiai stveria mane už drabužio, užverždamas apykaklę.</verse>
				<verse number="19">Jis įstūmė mane į liūną, su dulkėmis ir pelenais esu sulygintas.</verse>
				<verse number="20">Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane.</verse>
				<verse number="21">Pasidarei man nuožmus ir vargini savo galinga ranka.</verse>
				<verse number="22">Pakeli mane ir užsodini ant vėjo, vėtai mane staugiančioje audroje.</verse>
				<verse number="23">Žinau, nuvesi mane į mirtį – į namus, skirtus visiems gyviesiems.</verse>
				<verse number="24">Bet niekas juk nekelia rankos prieš nelaimės prislėgtąjį, kai jis šaukiasi pagalbos.</verse>
				<verse number="25">Argi aš neapverkiau nelaimingųjų, argi neplyšo man širdis dėl skurdžių?</verse>
				<verse number="26">Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta; kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.</verse>
				<verse number="27">Mano širdis sumišusi ir neranda ramybės; kasdien mane pasitinka kančios.</verse>
				<verse number="28">Paniuręs vaikštinėju be saulės; sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.</verse>
				<verse number="29">Pasidariau šakalų broliu ir stručių draugu.</verse>
				<verse number="30">Juoduoja ir pleišėja mano oda, nuo karščio apdegė mano kaulai.</verse>
				<verse number="31">Mano lyra groja raudas, o mano birbynė rauda su verkiančiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę.</verse>
				<verse number="2">Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai, koks paveldas – Visagalio iš aukštybių?</verse>
				<verse number="3">Argi neskirta pražūtis neteisiajam ir nelaimė darančiam pikta?</verse>
				<verse number="4">Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?</verse>
				<verse number="5">Jeigu ėjau drauge su melu, ir mano kojos skubinosi į apgaulę,</verse>
				<verse number="6">tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir tesužino Dievas apie mano dorumą!</verse>
				<verse number="7">Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio ar mano širdis nusekė paskui mano akis, ar kokia dėmė sutepė man rankas,</verse>
				<verse number="8">tebūna leista man sėti, o kitas tevalgo derlių. Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai!</verse>
				<verse number="9">Jei mano širdis buvo moters paviliota ar tykojau prie kaimyno durų,</verse>
				<verse number="10">mano žmona tesuka kitam girnas, tegula su ja kiti,</verse>
				<verse number="11">nes tai būtų buvęs ištvirkavimas, teisėjų baudžiama kaltė.</verse>
				<verse number="12">Tai būtų buvusi ugnis, naikinanti iki Prapulties vietos; ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių.</verse>
				<verse number="13">Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą, kai jie apskundė mane,</verse>
				<verse number="14">ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?</verse>
				<verse number="15">Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?</verse>
				<verse number="16">Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams ar įstūmiau našlę į neviltį,</verse>
				<verse number="17">ar valgiau vienas pats savo kąsnį, nesidalydamas juo su našlaičiu,</verse>
				<verse number="18">nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi,</verse>
				<verse number="19">jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti,</verse>
				<verse number="20">o jo sąnariai manęs nelaimino ir jis nesišildė mano avių vilnomis,</verse>
				<verse number="21">jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas, kad įtakingas teisme,</verse>
				<verse number="22">tai teišnyra man mentikaulis iš peties, tenulūžta man ranka virš alkūnės!</verse>
				<verse number="23">Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime, ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę.</verse>
				<verse number="24">Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, –</verse>
				<verse number="25">ar didžiavausi, kad mano turtai dideli, kad savo rankomis daug įsigijau,</verse>
				<verse number="26">ar žvelgiau į šviečiančią saulę bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis,</verse>
				<verse number="27">ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi, o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį,</verse>
				<verse number="28">tai irgi būtų teistinas nusižengimas, nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.</verse>
				<verse number="29">Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi ar džiūgavau jį nelaimei ištikus,</verse>
				<verse number="30">tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti ir prakeikimu linkėti jam mirties.</verse>
				<verse number="31">Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo: ‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’</verse>
				<verse number="32">Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys.</verse>
				<verse number="33">Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas, tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje,</verse>
				<verse number="34">nes būčiau bijojęs minios šauksmo, ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą, kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris!</verse>
				<verse number="35">O, kad kas nors mane išklausytų! Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis! O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą!</verse>
				<verse number="36">Nešiočiausi jį ant peties, užsidėčiau jį kaip vainiką,</verse>
				<verse number="37">dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą, prisiartinčiau prie jo pakelta galva.</verse>
				<verse number="38">Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė, o jos vagos verkė drauge,</verse>
				<verse number="39">jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau ir žemdirbius nuskriaudžiau,</verse>
				<verse number="40">teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ Taip baigiasi Jobo žodžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Taigi tie trys vyrai nustojo ginčytis su Jobu, kadangi jis laikė save teisiu.</verse>
				<verse number="2">Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas iš Ramo kilties nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. Jis niršo ant Jobo, nes šis laikė teisiu save, o ne Dievą;</verse>
				<verse number="3">jis niršo ir ant trijų Jobo bičiulių, nes jie nebuvo radę atsakymo, nors ir tvirtino, kad Jobas kaltas.</verse>
				<verse number="4">Bet kadangi tie vyrai buvo vyresni už jį, Elihuvas nesiryžo kreiptis į Jobą.</verse>
				<verse number="5">Tačiau pamatęs, kad anų trijų vyrų lūpose atsakymo nėra, jis nebepajėgė suvaldyti savo pykčio.</verse>
				<verse number="6">Tada Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas atsakydamas tarė: „Esu jaunas, o jūs seni. Todėl nedrįsau ir bijojau pasakyti savo nuomonę.</verse>
				<verse number="7">Maniau: ‘Tekalba metai, temoko žilagalviai išminties’.</verse>
				<verse number="8">Bet iš tikrųjų žmogui dvasia – Visagalio alsavimas, teikiantis supratimo.</verse>
				<verse number="9">Nei žili plaukai nepadaro išmintingo, nei seniūnai ne visada supranta, kas teisinga.</verse>
				<verse number="10">Tad ir sakau: ‘Pasiklausykite manęs, aš irgi pasakysiu savo nuomonę’.</verse>
				<verse number="11">Štai laukiau jūsų žodžių, klausiausi jūsų išmintingų svarstymų, jums stengiantis rasti teisingą atsakymą.</verse>
				<verse number="12">Atsidėjęs dėmesingai sekiau, bet, tikėkit manimi, nė vienas jūsų neparodė, kad Jobas neteisus, nė vienas nepaneigė, ką Jobas sakė.</verse>
				<verse number="13">Tad kaip galite sakyti: ‘Radome išmintį!’? Dievas jam atsakys, o ne žmogus!</verse>
				<verse number="14">Ne man jis dėstė savo bėdas, ir ne jūsų žodžiais jam aš atsakysiu.</verse>
				<verse number="15">Sutrikę daugiau pasakyti jie nebegali; jiems trūksta žodžių.</verse>
				<verse number="16">Laukiau, kol jie liovėsi kalbėti, kol baigė ir nieko daugiau nebeatsakė.</verse>
				<verse number="17">Dabar atvirai pasakysiu savo nuomonę ir pareikšiu, ką žinau.</verse>
				<verse number="18">Juk man žodžiai liejasi per kraštus, o mano dvasia ragina mane.</verse>
				<verse number="19">Mano viduje tarsi vynas ieško angos atsidvėsti, tarsi nauji vynmaišiai, kurie tuoj plyš!</verse>
				<verse number="20">Turiu kalbėti, kad galėčiau atsikvėpti, atverti lūpas ir atsakyti.</verse>
				<verse number="21">Nebūsiu šališkas nė vienam ir nieko negirsiu.</verse>
				<verse number="22">Juk girti aš nemoku, o jei girčiau, mano Kūrėjas tikrai man padarytų galą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Tad dabar, Jobai, klausykis mano kalbos, įsiklausyk į kiekvieną žodį.</verse>
				<verse number="2">Štai atveriu aš burną, ir mano žodžiai ant liežuvio galo.</verse>
				<verse number="3">Mano žodžiai eis iš pačios širdies, mano lūpos tars gryną tiesą.</verse>
				<verse number="4">Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.</verse>
				<verse number="5">Jei pajėgi, atsakyk man; pasirenk ir kibk į mane!</verse>
				<verse number="6">Dievo akyse aš tau lygus; aš irgi paimtas iš molio.</verse>
				<verse number="7">Tad nėra tau ko manęs bijoti, ir mano ranka tavęs neprislėgs.</verse>
				<verse number="8">Iš tikrųjų tu kalbėjai man tiesiai į ausis, aš girdėjau tavo žodžių skambesį.</verse>
				<verse number="9">Tu sakai: ‘Esu tyras, nenusižengęs; esu nekaltas, nėra manyje kaltės.</verse>
				<verse number="10">Bet jis randa dingsčių prieš mane, laiko mane savo priešu;</verse>
				<verse number="11">mano kojas jis deda į šiekštą, stebi visus mano takus’.</verse>
				<verse number="12">Čia tu neteisus, aš tau sakau, nes Dievas didesnis už žmogų.</verse>
				<verse number="13">Kam gi bylinėjiesi su juo, kad jis neatsako tau žodis į žodį?</verse>
				<verse number="14">Juk Dievas kalba daug kartų, nors žmonės to ir nesupranta,</verse>
				<verse number="15">sapne, nakties regėjime, žmonėms giliai įmigus ir gulint lovose.</verse>
				<verse number="16">Tada jis atveria žmonėms ausis ir, juos įspėdamas, sukelia baimę,</verse>
				<verse number="17">kad užkirstų kelią žmogui pikta daryti, kad apsaugotų jį nuo puikybės,</verse>
				<verse number="18">kad išgelbėtų jo gyvastį nuo kapo, o gyvybę – nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="19">Žmogų pamoko ir skausmai lovoje, ir nesiliaujanti kaulų gėla.</verse>
				<verse number="20">Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą, net skanėstų jis negali pakęsti.</verse>
				<verse number="21">Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį žiūrėti, o kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo.</verse>
				<verse number="22">Prie kapo duobės jis priartėja, jo gyvastis – prie mirusiųjų buveinės.</verse>
				<verse number="23">Jeigu tuomet prie jo prieitų angelas, vienas tarpininkas iš tūkstančių, norėdamas parodyti žmogui jo pareigą,</verse>
				<verse number="24">atjaustų jį ir sakytų: ‘Neleisk jam žengti į kapą, radau jam išpirką.</verse>
				<verse number="25">Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!’ –</verse>
				<verse number="26">žmogus melstųsi Dievui, ir jis išklausytų, leistų eiti į jo Artumą su džiaugsmu, nes Dievas grąžintų mirtingajam jo teisumą.</verse>
				<verse number="27">Tas žmogus skelbtų kitiems sakydamas: ‘Nusidėjau, nusižengiau, bet Dievas nebaudė manęs kaip buvau nusipelnęs.</verse>
				<verse number="28">Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo kapo, ir aš matau gyvenimo šviesą’.</verse>
				<verse number="29">Iš tikrųjų Dievas daro visa tai žmogui ne vieną kartą,</verse>
				<verse number="30">norėdamas pargrąžinti nuo kapo, kad jis pamatytų gyvenimo šviesą.</verse>
				<verse number="31">Dėmėkis tai, Jobai, klausykis manęs! Tylėk, o aš kalbėsiu.</verse>
				<verse number="32">Jei turi ką atsakyti, sakyk; kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti.</verse>
				<verse number="33">Jei ne, tai klausykis manęs; tylėk, aš pamokysiu tave išminties“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Tada Elihuvas toliau sakė:</verse>
				<verse number="2">„Klausykitės, išminčiai, mano žodžių, ištempkite, žinovai, savo ausis.</verse>
				<verse number="3">Juk ausis taip svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą.</verse>
				<verse number="4">Pažinkime, kas teisinga, nuspręskime tarpusavy, kas gera.</verse>
				<verse number="5">Juk Jobas sakė: ‘Esu teisus, bet Dievas nepripažino mano teisumo.</verse>
				<verse number="6">Nepagrįstai esu laikomas melagiu; nepagydomai žaizdotas, nors esu be kaltės’.</verse>
				<verse number="7">Kas per žmogus tas Jobas? Jis gurkšnoja pajuoką kaip vandenį,</verse>
				<verse number="8">bendrauja su piktadariais ir susideda su nedorais vyrais.</verse>
				<verse number="9">Juk jis sako: ‘Žmogui nėra jokios naudos patikti Dievui’.</verse>
				<verse number="10">Taigi, protingieji vyrai, klausykitės manęs! Ne Dievui daryti tai, kas nedora, ne Visagaliui daryti tai, kas pikta!</verse>
				<verse number="11">Juk jis atlygina pagal žmogaus darbus, su kiekvienu elgiasi pagal jo elgesį.</verse>
				<verse number="12">Juk Dievas iš tikrųjų nedaro, kas nedora, Visagalis nėra neteisingas.</verse>
				<verse number="13">Argi kas nors kitas patikėjo jam žemę ir pavedė jam visą pasaulį?</verse>
				<verse number="14">Jei tik jis panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą,</verse>
				<verse number="15">visi gyvūnai tuoj pražūtų, ir žmonija sugrįžtų į dulkes.</verse>
				<verse number="16">Tad jei turi supratimo, išgirsk! Klausykis, ką sakau.</verse>
				<verse number="17">Argi nekenčiantis teisingumo galėtų valdyti? Nejau tu pasmerksi Teisųjį ir Galingąjį,</verse>
				<verse number="18">kuris karaliui sako: ‘Tu niekšas!’ ir kilmingiesiems: ‘Jūs nedori!’ –</verse>
				<verse number="19">kuris nerodo šališkumo nei didžiūnams, nei gerbia turtuolį labiau už vargšą? Juk jie visi – jo rankų kūriniai.</verse>
				<verse number="20">Akies mirksniu jie miršta vidurnaktį; žmonės parbloškiami ir išnyksta, galingieji pašalinami ne žmogaus ranka.</verse>
				<verse number="21">Juk jo akys stebi mirtingojo kelią ir mato kiekvieną jo žingsnį.</verse>
				<verse number="22">Nėra tamsos ar juodos nakties, kurioje galėtų slėptis nedorėliai.</verse>
				<verse number="23">Nereikia jam šaukti nė vieno į teismą.</verse>
				<verse number="24">Jis sutriuškina galinguosius be tardymo ir kitus pasodina jų vieton.</verse>
				<verse number="25">Kadangi pažįsta jų darbus, jis parbloškia juos ir sutriuškina naktį.</verse>
				<verse number="26">Parbloškia juos dėl jų nedorumo viešoje vietoje kaip nusikaltėlius,</verse>
				<verse number="27">nes jie buvo neištikimi jam ir nė kiek nepaisė jo įsakymų.</verse>
				<verse number="28">Taip jie privertė vargšus šauktis Dievo, ir jis išgirdo prislėgtųjų pagalbos šauksmą.</verse>
				<verse number="29">Jei jis tyli, kas gali jį smerkti? Jei jis slėptų savo veidą, kas galėtų jį matyti – ar tai būtų tauta ar žmogus, –</verse>
				<verse number="30">kad neviešpatautų nedoras žmogus, nė tie, kurie suvilioja žmones?</verse>
				<verse number="31">Tarkime, kas nors sakė Dievui: ‘Iškentėjau bausmę, daugiau nenusižengsiu;</verse>
				<verse number="32">pamokyk mane, kad galėčiau matyti; jei pikta padariau, daugiau to nedarysiu’.</verse>
				<verse number="33">Argi jis turėtų atlyginti, kaip tau patinka, dėl to, kad tu atmeti ką jis daro? Juk tu turi rinktis, o ne aš; užtat sakyk, ką žinai.</verse>
				<verse number="34">Protingi žmonės man sakys, ir išmintingas vyras, mane išgirdęs, tars:</verse>
				<verse number="35">‘Jobas kalba nežinodamas, jo žodžiai neapgalvoti’.</verse>
				<verse number="36">O, kad Jobas būtų iki galo išmėgintas, nes jis kalba kaip nedoras vyras!</verse>
				<verse number="37">Juk jis savo nuodėmę papildo maištu, mūsų akyse skeryčiojasi ir vis daugiau burnoja prieš Dievą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Tada Elihuvas toliau sakė:</verse>
				<verse number="2">„Argi manai, kad teisinga sakyti: ‘Aš teisus Dievo akyse?’</verse>
				<verse number="3">Jei tu klausi: ‘Kokia man iš to nauda? Ką laimėjau nenusidėdamas?’ –</verse>
				<verse number="4">turiu tau ką atsakyti, tau ir tavo bičiuliams drauge.</verse>
				<verse number="5">Pasižiūrėk į dangų ir pamatysi, pastebėsi, kokie aukštesni už tave debesys!</verse>
				<verse number="6">Jeigu nusidedi, tai kaip jam pakenki? Net jeigu tavo kalčių daug, tai kaip jį paveiki?</verse>
				<verse number="7">Jeigu esi teisus, tai ką jam duodi? Ką jis gauna iš tavo rankų?</verse>
				<verse number="8">Tavo nedorumas paveikia tik panašius į tave, o tavo teisumas padeda tik žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Ir jie dejuoja sunkios priespaudos slegiami, šaukiasi pagalbos galingųjų engiami.</verse>
				<verse number="10">Bet nė vienas nesako: ‘Kur Dievas, mano Kūrėjas, kuris duoda jėgų naktyje,</verse>
				<verse number="11">kuris pamoko mus daugiau negu žemės žvėris, daro mus išmintingesnius už padangių paukščius?’</verse>
				<verse number="12">Jie šaukiasi, bet jis neatsako, nes tai išdidūs ir nedori žmonės.</verse>
				<verse number="13">Iš tiesų Dievas nesiklauso tuščių žodžių, Visagalis nekreipia dėmesio į juos.</verse>
				<verse number="14">Nors tu sakai, kad jo nematai, bylinėtis turi su juo ir jo laukti!</verse>
				<verse number="15">Bet dabar tu manai, kad Dievas nebaudžia ir mažai dėmesio tekreipia į nuodėmę.</verse>
				<verse number="16">Tuščia tau, Jobai, aušinti burną; aišku, kad nežinai, ką sakai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Paskui Elihuvas tęsė kalbą sakydamas:</verse>
				<verse number="2">„Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave, nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu.</verse>
				<verse number="3">Savo žinojimą atsinešu iš toli ir pateisinsiu savo Kūrėją.</verse>
				<verse number="4">Iš tikrųjų mano žodžiai – ne melas; prieš save matote žmogų, kuris tikrai žino.</verse>
				<verse number="5">Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno; jis galingos jėgos ir širdies.</verse>
				<verse number="6">Nedorėliui gyventi jis neleidžia, bet kenčiantiems yra teisingas.</verse>
				<verse number="7">Nuo teisiųjų jis nenugręžia akių, į sostą su karaliais juos amžiams sodina ir išaukština juos.</verse>
				<verse number="8">Įsipainiojusiems į grandines ir skausmo pinklių pagautiems</verse>
				<verse number="9">jis parodo, ką jie padarė – ir kaip nusikalto įžūliai pasielgę.</verse>
				<verse number="10">Jis atveria jų ausis perspėjimo žodžiui, įsako jiems gręžtis nuo pikta.</verse>
				<verse number="11">Jeigu paklauso ir jam tarnauja, savo dienas jie užbaigia laimingai ir savo metus prabangiai.</verse>
				<verse number="12">Bet jei nepaklauso, žūva nuo kalavijo ir miršta nieko nesuvokę.</verse>
				<verse number="13">Nedorieji tik tūžta širdyje, kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia.</verse>
				<verse number="14">Jie miršta dar savo jaunystėje, baigdami gyvenimą tarp apeigoms skirtų kekšių.</verse>
				<verse number="15">Bet kenčiantįjį Dievas išgelbsti per jo kančią ir jo ausį atveria per nelaimę.</verse>
				<verse number="16">Ir tave jis viliojo iš nežinios nasrų į erdvią vietą, kur niekas nevaržo, o stalas nukrautas geriausiais valgiais.</verse>
				<verse number="17">Bet jei tu spręsi kaip nedorėlis, patį tave ištiks teismas ir teisingumas.</verse>
				<verse number="18">Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas ir kyšių dydis tavęs neišvestų iš kelio.</verse>
				<verse number="19">Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai ir visos galingos pastangos?</verse>
				<verse number="20">Nelauk, kad ateitų naktis, kai tautos staiga pranyks.</verse>
				<verse number="21">Saugokis, kad nesigręžtum į pikta! Juk dėl to turėjai kentėti skausmą.</verse>
				<verse number="22">Atmink, kokia didinga Dievo galybė! Kas gali taip pamokyti, kaip daro jis?</verse>
				<verse number="23">Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis, arba prikišti jam: ‘Tu neteisingai pasielgei’?</verse>
				<verse number="24">Atmink, kad turi šlovinti jo darbus, apie kuriuos mirtingieji giedojo giesmes.</verse>
				<verse number="25">Visa žmonija mato Dievo darbus, kiekvienas žvelgia į jį iš toli.</verse>
				<verse number="26">Iš tikrųjų Dievas – didis, ir viršija mūsų pažinimą; jo metų skaičius neištiriamas.</verse>
				<verse number="27">Juk savo buveinėje jis sukuria vandens lašus, ir iš gausybės jie susiburia į lietų,</verse>
				<verse number="28">kurį debesys gausiai išlieja ant mirtingųjų.</verse>
				<verse number="29">Ar gali kas suprasti debesų išskleidimą ir perkūno griausmus iš jo buveinės?</verse>
				<verse number="30">Štai jis žaibuoja per visą padangę, jūros gelmės yra jo sostas.</verse>
				<verse number="31">Juk taip jis maitina tautas ir parūpina apsčiai maisto.</verse>
				<verse number="32">Savo rankose jis laiko žaibą, nurodo jam, kur trenkti.</verse>
				<verse number="33">Už jį kalba jo perkūnija ir uždega pyktį dėl nedorybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Ir dėl to man dreba širdis, nerimsta savo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Klausykitės visi jo griausmingo balso ir iš jo burnos kylančio garso.</verse>
				<verse number="3">Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščių jis paleidžia jį drauge su savo žaibu.</verse>
				<verse number="4">Paskui pasigirsta riaumojantis garsas, Dievas griaudžia savo didingu balsu. Savo žaibų jis nesulaiko, kol nenutyla jo balsas.</verse>
				<verse number="5">Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu, daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.</verse>
				<verse number="6">Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’, o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’</verse>
				<verse number="7">Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant, kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.</verse>
				<verse number="8">Tada žvėrys lenda į urvą ir išsitiesia savo guolyje.</verse>
				<verse number="9">Vėtra išsiveržia iš savo buveinės ir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.</verse>
				<verse number="10">Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas, platūs vandenys greitai užšąla.</verse>
				<verse number="11">Jis prikrauna debesis drėgmės ir skleidžia žaibų kupinus debesis.</verse>
				<verse number="12">Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių, kad įvykdytų visa, ką jis įsako, visame gyvenamos žemės paviršiuje.</verse>
				<verse number="13">Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei – jis padaro, kad tai atsitinka.</verse>
				<verse number="14">Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.</verse>
				<verse number="15">Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?</verse>
				<verse number="16">Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis – nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?</verse>
				<verse number="17">Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais, kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.</verse>
				<verse number="18">Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą, stiprų kaip nuliedintą veidrodį?</verse>
				<verse number="19">Pasakyk mums, ką turime jam sakyti, nes negalime ginčytis, būdami tamsoje.</verse>
				<verse number="20">Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu? Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas?</verse>
				<verse number="21">Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę, ji per šviesi danguje, kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.</verse>
				<verse number="22">Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę; Dievą gaubia šiurpulinga didybė.</verse>
				<verse number="23">Visagalis – negalime jo pasiekti! Jis didingas jėga ir teisingumu, tad nepažeis didelio teisumo.</verse>
				<verse number="24">Todėl žmonės jo pagarbiai bijo, bet jis negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:</verse>
				<verse number="2">„Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?</verse>
				<verse number="3">Susijuosk diržu strėnas kaip vyras; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!</verse>
				<verse number="4">Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!</verse>
				<verse number="5">Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai! Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?</verse>
				<verse number="6">Į ką buvo įleisti jos stulpai, ir kas padėjo jos kertinį akmenį,</verse>
				<verse number="7">kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?</verse>
				<verse number="8">O kas uždarė jūrą už durų, kai ji prasiveržė iš gelmių,</verse>
				<verse number="9">kai apdengiau ją debesų apdaru ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,</verse>
				<verse number="10">kai padariau bangų mūšą jos ribomis ir įstačiau duris su skląsčiais,</verse>
				<verse number="11">tardamas: ‘Iki čia ateik, bet ne toliau, čia tavo galingos bangos suduš!’?</verse>
				<verse number="12">Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena,</verse>
				<verse number="13">kad paimtų žemę už kampų ir iškratytų iš jos nedorėlius?</verse>
				<verse number="14">Žemė keičiama kaip molis po antspaudu ir dažoma tarsi drabužis.</verse>
				<verse number="15">Nedorėliai nustoja savo šviesos, ir palūžta pakelta ranka.</verse>
				<verse number="16">Argi esi įžengęs į jūros versmes ir vaikščiojęs po bedugnės gelmes?</verse>
				<verse number="17">Argi tau buvo atvertos mirties durys? Ar tu matei Šeolo vartus?</verse>
				<verse number="18">Argi išmatavai žemės plotą? Jeigu visa tai žinai, pasakyk man!</verse>
				<verse number="19">Kuris kelias veda į šviesos buveinę, ir kur yra tamsos vieta,</verse>
				<verse number="20">kad galėtumei nuvesti jas į jų valdas ir parodyti joms takus į jų namus?</verse>
				<verse number="21">Tu tai žinai, nes ten kadaise gimei, ir tavo metų skaičius didelis!</verse>
				<verse number="22">Argi esi kada nors įžengęs į sniego sandėlius ir matęs krušos išteklius,</verse>
				<verse number="23">kuriuos taupau nelaimės metui, puolimo ir karo dienoms?</verse>
				<verse number="24">Kaip rasti, iš kur sklinda šviesa ir iš kur rytys plinta žemėje?</verse>
				<verse number="25">Kas iškirto griovį lietaus srautams ir kelią perkūnijos debesiui,</verse>
				<verse number="26">kad palytų žemėje, kur niekas negyvena, dykumoje, kur nėra jokio žmogaus,</verse>
				<verse number="27">kad pagirdytų vienišus tyrus ir žemė išželdintų žolę?</verse>
				<verse number="28">Argi lietus turi tėvą? Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?</verse>
				<verse number="29">Kas ledo motina? Kas dangaus šerkšno gimdytoja?</verse>
				<verse number="30">Vanduo tampa kietas kaip akmuo, ir bedugnės paviršius užšąla.</verse>
				<verse number="31">Argi gali surišti Sietyno grandines ar atrišti Šienpjovių virves,</verse>
				<verse number="32">ar išvesti laiku Zodiaką, ar parodyti kelią Grįžulo Ratams ir palydai?</verse>
				<verse number="33">Argi išmanai dangaus skliauto dėsnius, ar gali padaryti, kad jie valdytų žemę?</verse>
				<verse number="34">Argi gali pakelti balsą debesyje ir apsigaubti audros vandenimis?</verse>
				<verse number="35">Argi gali siųsti žaibus su pavedimu ir ar jie tau sakys: ‘Tavo paslaugoms!’</verse>
				<verse number="36">Kas pasako ibiui, kada Nilas patvins, ar gaidžiui praneša, kad bus lietaus?</verse>
				<verse number="37">Kas išmintingai suskaičiuoja debesis ir išlieja dangaus vandens ąsočius,</verse>
				<verse number="38">kai žemės dulkės sukietėja ir grumstai sulimpa?</verse>
				<verse number="39">Argi gali sumedžioti grobį liūtei ar nuraminti jauniklių alkį,</verse>
				<verse number="40">kai jie tykoja savo urve ar guli pasalomis savo guolyje?</verse>
				<verse number="41">Kas aprūpina varną penu, kai jos jaunikliai šaukiasi Dievo, tiesdami alkanas rykles?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Ar tu žinai metą, kada kalnų ožkos ožkuojasi, ar stebi, kai stirnos vaikuojasi?</verse>
				<verse number="2">Ar gali suskaičiuoti, kiek mėnesių jos turi išnešioti, ar nustatai joms vados metą?</verse>
				<verse number="3">Jos susiriečia, kad galėtų išeiti jų jaunikliai, ir atveda juos.</verse>
				<verse number="4">Sustiprėja jų jaunikliai, užauga po atviru dangumi, išeina ir pas jas nebegrįžta.</verse>
				<verse number="5">Kas paleido laukinį asilą, kas atrišo jam pančius?</verse>
				<verse number="6">Aš padariau dykumą jo namais, druskingąsias žemes jo buveine.</verse>
				<verse number="7">Iš miesto sąmyšio jis šaiposi ir varovo šauksmų negirdi.</verse>
				<verse number="8">Klajoja po kalnus tarsi po savo ganyklą ir susiieško ėsti, kas žalia.</verse>
				<verse number="9">Argi laukinis jautis sutiktų tau tarnauti, ar praleistų jis naktį prie tavo ėdžių?</verse>
				<verse number="10">Argi galėtumei pririšti jį virvėmis prie vagos, ar jis tau suakėtų tavo slėnius?</verse>
				<verse number="11">Argi pasitikėsi juo dėl jo didelės jėgos ir pavesi jam sunkų triūsą?</verse>
				<verse number="12">Argi esi tikras, kad jis sugrįš ir parneš javus į tavo klojimą?</verse>
				<verse number="13">Stručio sparnai smagiai plazdena, bet jie neturi plunksnų.</verse>
				<verse number="14">Jis palieka savo kiaušinius žemėje ir leidžia smiltims juos šildyti,</verse>
				<verse number="15">užmiršęs, kad koja gali juos sumindžioti ar laukinis žvėris sutrypti.</verse>
				<verse number="16">Savo jauniklius jis šiurkščiai atstumia, tarsi būtų ne jo, ir nesijaudina, kad jo pastangos buvo bergždžios.</verse>
				<verse number="17">Juk Dievas padarė jį kvailą ir nedavė jam supratimo.</verse>
				<verse number="18">Tačiau kai išskleidęs sparnus jis leidžiasi bėgti, padaro gėdą žirgui ir raiteliui.</verse>
				<verse number="19">Argi tu teiki žirgui stiprybę, ar tu apdengei sprandą jam karčiais?</verse>
				<verse number="20">Argi tu šokdini jį kaip žiogą ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu?</verse>
				<verse number="21">Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę, visa savo stiprybe verždamasis į mūšį.</verse>
				<verse number="22">Iš baimės jis tyčiojasi, jis nebūgštauja, nešoka į šalį nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="23">Ant jo barška strėlinė, blizga iešmas ir ietis.</verse>
				<verse number="24">Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja; išgirdęs rago gausmą, nustovėti negali.</verse>
				<verse number="25">Kiekvienąkart ragui gaudžiant jis prunkščia: ‘Aha!’ Iš tolo jis girdi mūšį, vadų įsakymus ir karių šauksmus.</verse>
				<verse number="26">Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti ir išskleisti sparnus pietų link?</verse>
				<verse number="27">Argi tavo įsakymu erelis sklando ir aukštai suka lizdą?</verse>
				<verse number="28">Ant uolos jis gyvena, stačios uolos tvirtovėje įsikuria.</verse>
				<verse number="29">Iš ten jis žvalgosi grobio; jo akys mato laimikį iš tolo.</verse>
				<verse number="30">Jo jaunikliai gurkia kraują; kur yra užmuštųjų, ten ir jis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Atsakydamas Jobui, VIEŠPATS sakė:</verse>
				<verse number="2">„Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti“.</verse>
				<verse number="3">Tada, Jobas atsakydamas VIEŠPAČIUI, tarė:</verse>
				<verse number="4">„Esu menkutis! Ką galiu tau atsakyti? Ranka užsiimu burną.</verse>
				<verse number="5">Kartą jau kalbėjau, tad nebekalbėsiu, net dusyk, tad daugiau to nebedarysiu“.</verse>
				<verse number="6">Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:</verse>
				<verse number="7">„Susijuosk diržu strėnas kaip vyras; aš tave klausiu, o tu man atsakyk!</verse>
				<verse number="8">Argi paneigsi net mano teisingumą? Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas?</verse>
				<verse number="9">Argi tavo ranka kaip Dievo ir gali griausti tokiu balsu kaip jis?</verse>
				<verse number="10">Jei taip, pasipuošk didybe ir orumu, apsirenk garbe ir spindesiu.</verse>
				<verse number="11">Duok valią savo pykčio įniršiui, pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų ir jį pažemink.</verse>
				<verse number="12">Taip, pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų, pažemink jį; sutrypk nedorėlius, kur jų yra.</verse>
				<verse number="13">Palaidok juos visus drauge žemėje, užrakink juos tamsiajame mirusiųjų pasaulyje.</verse>
				<verse number="14">Tada ir aš pripažinsiu, kad tavo dešinė gali tave išgelbėti.</verse>
				<verse number="15">Pagalvok apie begemotą, kurį padariau kaip ir tave; jis ėda žolę it jautis.</verse>
				<verse number="16">Jo jėga šlaunyse, jo galybė pilvo raumenyse.</verse>
				<verse number="17">Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras, jo šlaunų raumenys suausti į viena.</verse>
				<verse number="18">Jo kaulai tarsi vario vamzdžiai, galūnės tarsi geležies lazdos.</verse>
				<verse number="19">Jis pirmas tarp didžiųjų Dievo darbų; tik jo Kūrėjas gali ištraukti prieš jį kalaviją.</verse>
				<verse number="20">Juk žolės jam duoda kalnai, kur žaidžia visi laukų žvėrys.</verse>
				<verse number="21">Po lotosu jis guli, pelkės nendrių prieglaudoje.</verse>
				<verse number="22">Lotosas globia jį ūksme, upelio gluosniai jį gaubia.</verse>
				<verse number="23">Net kai upė patvinsta, jis neišsigąsta; išlieka ramus, nors Jordanas tekėtų į nasrus.</verse>
				<verse number="24">Kas gali pagauti jį kabliu ar perverti jo šnerves vąšu?</verse>
				<verse number="25">Argi gali pagauti meškere Leviataną, ar surišti jo nasrus virve?</verse>
				<verse number="26">Argi gali įverti virvę jam į šnerves, kabliu perdurti nasrus?</verse>
				<verse number="27">Argi jis maldaus tavęs, kad paleistum, gerinsis tau švelniais žodžiais?</verse>
				<verse number="28">Argi jis sudarys sandorą su tavimi, ar priimsi jį kaip amžiną vergą?</verse>
				<verse number="29">Argi žaisi su juo kaip su paukščiu, ar laikysi jį pririštą savo merginų pramogai?</verse>
				<verse number="30">Argi derėsis dėl jo prekiautojai, ar išsidalys jį pirkliai?</verse>
				<verse number="31">Argi gali prismaigstyti jam odą žeberklų, ar galvą žūklės iečių?</verse>
				<verse number="32">Kartą kėlęs prieš jį ranką, atmink kovą ir daugiau nebebandyk!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės.</verse>
				<verse number="2">Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų stoti prieš jį?</verse>
				<verse number="3">Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi tokio nėra!</verse>
				<verse number="4">Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.</verse>
				<verse number="5">Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą ar perdurti dvigubus jo šarvus?</verse>
				<verse number="6">Kas gali priversti jį pražioti nasrus? Siaubą kelia pliki jo dantys!</verse>
				<verse number="7">Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų, glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.</verse>
				<verse number="8">Vienas skydas prišlietas prie kito, kad net oras negali tarp jų praeiti.</verse>
				<verse number="9">Sujungti vienas su kitu, jie neatskiriami.</verse>
				<verse number="10">Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa; jo akys tarsi aušros prošvaistė.</verse>
				<verse number="11">Iš jo nasrų šoka liepsnos, veržiasi kibirkščių srovės.</verse>
				<verse number="12">Iš jo šnervių kyla dūmai, tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.</verse>
				<verse number="13">Jo alsavimas uždega anglis, iš jo nasrų veržiasi liepsnos.</verse>
				<verse number="14">Jo sprande slypi jėga; baimė apima visus jį sutinkančius.</verse>
				<verse number="15">Jo raumenų sluoksniai glausti, tvirtai nulieti ir nepajudinami.</verse>
				<verse number="16">Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo, kieta kaip apatinė girnapusė.</verse>
				<verse number="17">Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba ir nustėrę iš siaubo traukiasi.</verse>
				<verse number="18">Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju; nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.</verse>
				<verse number="19">Geležį jis laiko šiaudais, varį – sudūlėjusiu medžiu.</verse>
				<verse number="20">Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.</verse>
				<verse number="21">Vėzdai jam panašūs į šiaudus; jis juokiasi iš iečių zvimbimo.</verse>
				<verse number="22">Jo pilvas aštriai kiautėtas; jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.</verse>
				<verse number="23">Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą, sumaišo jūrą it smilkyklę.</verse>
				<verse number="24">Paskui save jis palieka blizgantį taką; būtų galima manyti, kad gelmė žila.</verse>
				<verse number="25">Žemėje lygaus jam nėra; tai kūrinys be baimės.</verse>
				<verse number="26">Jis mato visa, kas didinga; jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Tada Jobas, atsakydamas VIEŠPAČIUI, tarė:</verse>
				<verse number="2">„Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti.</verse>
				<verse number="3">‘Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?’ Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau.</verse>
				<verse number="4">‘Klausykis, aš kalbėsiu; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk’.</verse>
				<verse number="5">Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave;</verse>
				<verse number="6">todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“.</verse>
				<verse number="7">Baigęs kalbėti Jobui, VIEŠPATS tarė Elifazui Temanui: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane tiesiai, kaip mano tarnas Jobas.</verse>
				<verse number="8">Tad dabar pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, kad atsižvelgęs į jo maldą nepasielgčiau su jumis pagal jūsų kvailybę, kadangi nekalbėjote teisingai apie mane, kaip mano tarnas Jobas“.</verse>
				<verse number="9">Tad Elifazas Temanas, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs.</verse>
				<verse number="11">Tada suėjo pas jį visi jo broliai bei seserys ir visi, kurie jį anksčiau pažinojo. Jie valgė duoną jo namuose su juo, atjausdami ir paguosdami dėl nelaimės, kuria VIEŠPATS buvo jį ištikęs. Kiekvienas jų davė po vieną kesitą ir po aukso žiedą.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią. Jobas turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.</verse>
				<verse number="13">Jis turėjo taip pat septynis sūnus ir tris dukteris.</verse>
				<verse number="14">Pirmąją pavadino Jemima, antrąją Kecija ir trečiąją Keren Hapucha.</verse>
				<verse number="15">Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldą lygiai su broliais.</verse>
				<verse number="16">Paskui Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų, matė savo sūnus ir savo vaikaičius iki ketvirtos kartos.</verse>
				<verse number="17">Pertekęs metų Jobas mirė žiloje senatvėje.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="19">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais,</verse>
				<verse number="2">bet džiaugiasi VIEŠPATIES Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį.</verse>
				<verse number="3">Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.</verse>
				<verse number="4">Nedorėliai – ne tokie! Jie kaip vėjo blaškomi pelai!</verse>
				<verse number="5">Todėl nedorėliai teisme neatsilaikys, nei nusidėjėliai – teisiųjų sueigoje,</verse>
				<verse number="6">nes VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią, o nedorėlių kelias veda į pražūtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kodėl niršta gentys, kodėl tautos veltui maištauja?</verse>
				<verse number="2">Žemės karaliai rengiasi mūšiui, ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:</verse>
				<verse number="3">„Veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“</verse>
				<verse number="4">Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.</verse>
				<verse number="5">Paskui jis prabyla jiems įniršęs, keldamas baimę savo pykčiu:</verse>
				<verse number="6">„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, savo šventojo kalno!“</verse>
				<verse number="7">Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką. VIEŠPATS tarė man: „Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau.</verse>
				<verse number="8">Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, o visus žemės pakraščius – tavo nuosavybe.</verse>
				<verse number="9">Geležies skeptru gali joms kirsti, kaip molio indus į šukes daužyti“.</verse>
				<verse number="10">Tad supraskite, karaliai; būkite įspėti, žemės valdovai.</verse>
				<verse number="11">Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime, drebėdami</verse>
				<verse number="12">reikškite pagarbą, kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes jo pyktis ūmus. Laimingi, kurie prie jo glaudžias!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Dovydo psalmė, jam bėgant nuo savo sūnaus Abšalomo.</verse>
				<verse number="2">Ak, VIEŠPATIE, kiek daug mano priešų! Daug mane puolančių!</verse>
				<verse number="3">Daug apie mane sakančių: „Dievas jo neišgelbės!“.</verse>
				<verse number="4">Bet tu, VIEŠPATIE, esi mano skydas nuo pavojaus, tu mano garbė, pakelianti mano galvą!</verse>
				<verse number="5">Balsu šaukiuosi VIEŠPATIES; jis išklauso mane savo šventajame kalne.</verse>
				<verse number="6">Kol guluosi ilsėtis ir užmiegu, kol atsibundu, visą naktį VIEŠPATS mane saugo.</verse>
				<verse number="7">Nebijau nė dešimt tūkstančių priešų, puolančių mane iš visų pusių.</verse>
				<verse number="8">Ateik, VIEŠPATIE! Išgelbėk mane, mano Dieve! Juk tu mano priešams antausius skaldai, nedorėliams dantis išdaužai.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėjimas – VIEŠPATIES valioje; tavo palaiminimas tebūna tavo tautai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Kai šaukiuosi, išklausyk mane, o mano teisusis Dieve! Kai buvau varge, tu man padėjai. Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!</verse>
				<verse number="3">O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę? Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir griebiatės melo?</verse>
				<verse number="4">Žinokite, kad VIEŠPATS atsirenka sau ištikimąjį; VIEŠPATS išklauso mane, kai jo šaukiuosi.</verse>
				<verse number="5">Tad drebėkite ir nenusidėkite! Atgulę apgalvokite širdimi ir tylėkite!</verse>
				<verse number="6">Ištikimai atnašaukite aukas ir pasitikėkite VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="7">Daugelis sako: „O, kad sulauktume geresnių dienų! VIEŠPATIE, tešviečia mums tavo veido šviesa!“</verse>
				<verse number="8">Tu įdedi į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu grūdų derlius ir jauno vyno gausa.</verse>
				<verse number="9">Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pučiamiesiems instrumentams. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano žodžius, VIEŠPATIE, atkreipk dėmesį į mano dejonę!</verse>
				<verse number="3">Klausykis mano maldos šauksmo, mano Karaliau ir mano Dieve, maldauju tave!</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, auštant tu girdi mano balsą, auštant kreipiuosi į tave malda ir laukiu.</verse>
				<verse number="5">Juk tu esi Dievas, nekenčiantis to, kas nedora; pikta pas tave nevieši.</verse>
				<verse number="6">Kas puikuojasi, tas negali iškęsti tavo žvilgsnio. Tu neapkenti visų nedorėlių,</verse>
				<verse number="7">melagiams tu leidi pražūti. VIEŠPATS bjaurisi žudikais ir išdavikais.</verse>
				<verse number="8">Bet per tavo didžią ištikimąją meilę aš įžengiu į tavo Namus ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčias šventykloje, kur tu esi garbinamas.</verse>
				<verse number="9">Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu teisumu, nepaisydamas budrių mano priešų! Ištiesink man kelią!</verse>
				<verse number="10">Juk tuo, ką sako mano priešai, niekada negalima pasitikėti. Jų širdis kupina piktų kėslų, gerklės – atviri kapai, o liežuviai – sukti.</verse>
				<verse number="11">Pasmerk ir nubausk juos, Dieve; tepražudo juos jų pačių kėslai. Atmesk juos dėl jų nuodėmių daugybės, nes prieš tave jie kėlė maištą.</verse>
				<verse number="12">O visi, kas prie tavęs glaudžiasi, tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai. Taip juos globok, kad mylintieji tavo vardą džiūgautų tavimi.</verse>
				<verse number="13">Juk tu, VIEŠPATIE, tikrai laimini teisųjį, apgaubi jį savo malone lyg skydu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais pagal šeminitą. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, nesmerk manęs įniršęs, nebausk manęs pykdamas!</verse>
				<verse number="3">Būk man maloningas, VIEŠPATIE, nes aš visiškai nusikamavęs; gydyk mane, VIEŠPATIE, nes mano kaulai sukrėsti.</verse>
				<verse number="4">Ir mano gyvastis priblokšta, VIEŠPATIE, kiek ilgai?..</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIE, atsigręžk! Gelbėk mane! Išvaduok mane dėl savo ištikimosios meilės!</verse>
				<verse number="6">Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atmintų, kas gali tave šlovinti Šeole?</verse>
				<verse number="7">Aš aimanų nuvargintas kasnakt ašaromis laistau savo lovą ir verksmu drėkinu savo guolį.</verse>
				<verse number="8">Skausmas temdo man akis, ir nuo daugybės vargų jos silpsta.</verse>
				<verse number="9">Atsitraukite nuo manęs, visi piktadariai, nes VIEŠPATS išgirdo mano verksmą.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS išklauso mano maldavimą, VIEŠPATS priima mano maldą.</verse>
				<verse number="11">Visi mano priešai bus pažeminti ir siaubo apimti. Akimirksniu jie trauksis ir bus sugėdinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Dovydo šigajonas, kurį jis giedojo VIEŠPAČIUI dėl Kušo Benjamino.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi! Saugok mane nuo visų, kurie mane persekioja, ir gelbėk mane,</verse>
				<verse number="3">kad jie kaip liūtai, mane nusivilkę, nesuplėšytų į gabalus, nes nėra kas išgelbsti.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, mano Dieve, jei tai padariau, jei kaltė suteršė mano rankas,</verse>
				<verse number="5">jei piktu atsilyginau savo bičiuliui, bet pasigailėjau tų, kurie be priežasties buvo mano priešai,</verse>
				<verse number="6">tai tepersekioja mane priešas ir tepagauna, tesutrypia mano gyvastį su žemėmis ir tesumaišo mano sielą su dulkėmis!</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIE, pakilk įniršęs, užstok mane nuo priešų šėlsmo! Mano Dieve, pabusk teismui, kurį esi paskelbęs.</verse>
				<verse number="8">Tesiburia aplink tave sueiga tautų, o tu viešpatauk joms iš aukštybių.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS teisia tautas; mane, VIEŠPATIE, teisk pagal mano teisumą, atsižvelgdamas į mano nekaltumą.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlių kėslams padaryk galą, o teisųjį sustiprink! Tu ištiri mūsų mintis ir norus, o teisusis Dieve!</verse>
				<verse number="11">Dievas – mano skydas, gelbstintis doros širdies žmones.</verse>
				<verse number="12">Teisus teisėjas yra Dievas, Dievas, kuris gali kasdien bausti.</verse>
				<verse number="13">Jei žmogus nepakeis savo elgesio, Dievas galąs kalaviją, įtemps lanką, paėmęs strėlę,</verse>
				<verse number="14">parengs prieš jį savo mirtinus ginklus ir ugningas ietis pavers savo strėlėmis.</verse>
				<verse number="15">Štai kaip nedoras žmogus sumano pikta, užsigeidžia kenkti ir pagimdo apgaulę.</verse>
				<verse number="16">Jis iškasa duobę, dar pagilina ją, ir pats įpuola į savo iškastą duobę,</verse>
				<verse number="17">jam ant galvos grįžta jo piktumas, jo smurtas krinta jam ant pakaušio.</verse>
				<verse number="18">Dėkosiu VIEŠPAČIUI už jo teisumą, giedosiu šlovės giesmę VIEŠPAČIUI Aukščiausiajam.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal gititą. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes.</verse>
				<verse number="3">Mažylių ir kūdikių lūpomis sukūrei sau šlovę engėjams sugėdinti, kad nutildytum priešą ir maištautoją.</verse>
				<verse number="4">Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai,</verse>
				<verse number="5">kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?</verse>
				<verse number="6">Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe.</verse>
				<verse number="7">Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų:</verse>
				<verse number="8">avis ir jaučius visus aliai vieno ir laukinius gyvulius,</verse>
				<verse number="9">padangių paukščius bei jūros žuvis ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIE, mano Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Sūnaus mirties“ melodija. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies, apsakysiu visus tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="3">Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis.</verse>
				<verse number="4">Tau pasirodžius, mano priešai traukiasi, parpuola ir miršta.</verse>
				<verse number="5">Mat tu gini mano teisę ir bylą, sėdėdamas soste kaip teisusis teisėjas.</verse>
				<verse number="6">Tu grūmoji pagonims ir sunaikini nedorėlius, jų vardą ištrini amžiams.</verse>
				<verse number="7">Priešo neliko – amžini griuvėsiai; tu sugriovei jų miestus, dingo net jų vardai.</verse>
				<verse number="8">O VIEŠPATS lieka amžinai; savo sostą jis pastatė teismui.</verse>
				<verse number="9">Jis teisia pasaulį teisumu; tautas jis teisia bešališkai.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS – nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu!</verse>
				<verse number="11">Kas brangina tavo vardą, tas pasitiki tavimi, nes tu, VIEŠPATIE, niekada neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="12">Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI, kuris gyvena Sione! Skelbkite tautoms jo darbus!</verse>
				<verse number="13">Juk jis neužmiršta varguolių šauksmo, rūpinasi jais nekalto kraujo gynėjas.</verse>
				<verse number="14">Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE! Žiūrėk, ką aš kenčiu nuo tų, kurie manęs neapkenčia. Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo mirties,</verse>
				<verse number="15">kad Siono vartuose galėčiau skelbti visus tavo šlovės darbus ir džiaugtis tavo išganymu.</verse>
				<verse number="16">Tautos įgriuvo į savo iškastą duobę, jų kojos įkliuvo į jų pačių paspęstas pinkles.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS apsireiškia teisdamas, nedorą žmogų jis apraizgo jo paties kėslais..</verse>
				<verse number="18">Visi nedori žmonės yra pakeliui į Šeolą, ir visi pagonys, kurie užmiršta Dievą.</verse>
				<verse number="19">Ne visuomet varguolis bus užmirštas, ir skurdžiai ne visai praras viltį.</verse>
				<verse number="20">Pakilk, VIEŠPATIE! Neleisk mirtingajam paimti viršų! Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="21">Įvaryk jiems baimės, VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos – tik žmonės!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kodėl tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?</verse>
				<verse number="2">Nedorėliai kankina įžūliai varguolius; teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles!</verse>
				<verse number="3">Nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais, o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="4">Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: „Atsiskaityti jis nešauks“. Anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“</verse>
				<verse number="5">Nedorėliui visada gerai klojasi; tavo nuosprendžiai jam tolimi, jis šaiposi iš visų savo priešų.</verse>
				<verse number="6">Sako sau: „Nebūsiu parblokštas, per kartų kartas vargo nepatirsiu“.</verse>
				<verse number="7">Jo lūpose pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio.</verse>
				<verse number="8">Pasaloje jis tyko už aptvaro ir slapta žudo nekaltą žmogų. Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,</verse>
				<verse number="9">jis slapta sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko pagrobti vargšą, čiumpa vargdienį ir velka į savo tinklą.</verse>
				<verse number="10">Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom ir nelaimingąjį prislegia savo svoriu.</verse>
				<verse number="11">Nedorėlis mano sau: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekada nežiūri“.</verse>
				<verse number="12">Pakilk, VIEŠPATIE! Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų!</verse>
				<verse number="13">Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti tu nešauksi!“?</verse>
				<verse number="14">Juk tu matai! Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą, esi visada pasirengęs padėti! Nelaimingasis tau gali save patikėti, – tu visada našlaičiui padedi.</verse>
				<verse number="15">Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti!</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS – Karalius per amžių amžius. Pagonys išnyks iš jo krašto.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos savo ausį.</verse>
				<verse number="18">Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi, kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo. VIEŠPATYJE randu prieglobstį! Tad kaip drįstate man sakyti: „Paukšti, lėk į kalnus!</verse>
				<verse number="2">Juk štai nedorėliai deda strėlę ant templės, įtempia lanką, norėdami šauti iš pasalų į doros širdies žmones.</verse>
				<verse number="3">Kai viskas griūva, ką teisusis begali daryti?“</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIES šventumo būstas – jo šventykla. VIEŠPATIES sostas stovi danguje. Jo akys viską apžvelgia, jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.</verse>
				<verse number="6">Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.</verse>
				<verse number="7">Juk teisus yra VIEŠPATS; jis myli teisius darbus, ir dorieji matys jo veidą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal šeminitą. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Gelbėk, VIEŠPATIE! Nebėra nė vieno teisuolio, ištikimi žmonės pradingo tarp mirtingųjų.</verse>
				<verse number="3">Visi meluoja, kaimynas kaimynui kalba pataikūnėmis lūpomis ir veidmaine širdimi.</verse>
				<verse number="4">Teužčiaupia VIEŠPATS lūpas pataikūnes, tesulaiko kiekvieną liežuvį pagyrūną</verse>
				<verse number="5">sakantiems: „Liežuviu gausime, ko norime. Mūsų ginklas – lūpos. Kas gali mums viešpatauti?“</verse>
				<verse number="6">„Kadangi jie plėšia vargšus, ir beturčiai aimanuoja, dabar aš pakilsiu, – sako VIEŠPATS, – ir suteiksiu saugią vietą tam, kuris jos ilgisi“.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES žodžiai tyri lyg sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas.</verse>
				<verse number="8">Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi, saugosi mus nuo šios kartos per amžius.</verse>
				<verse number="9">Aplink visur nedorėliai bastosi, visi giria, kas tarp žmonių nedora.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?</verse>
				<verse number="3">Kiek ilgai turėsiu pakelti skausmus, dieną iš dienos širdgėlą širdyje? Kiek ilgai mano priešas virš manęs viešpataus?</verse>
				<verse number="4">Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve! Duok šviesos mano akims, kad mirties miegu neužmigčiau!</verse>
				<verse number="5">Neleisk mano priešui didžiuotis: „Aš nugalėjau jį!“ Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!</verse>
				<verse number="6">Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis buvo man geras!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo. Kvailys sau sako širdyje: „Dievo nėra!“ Tokie sugedę, jie daro šlykščius darbus; nėra nė vieno, kuris darytų gera.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją, norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas ir ieškantis Dievo.</verse>
				<verse number="3">Visi nuklydę, visi panašiai sugedę; nėra nė vieno, kuris darytų gera, nė vienui vieno.</verse>
				<verse number="4">„Argi jie nežino, visi tie nedorėliai? Jie ryja mano tautą, ji – jų ryjama duona – ir VIEŠPATIES niekada nesišaukia“.</verse>
				<verse number="5">Ten, kur nereikėtų bijoti, jie drebės iš baimės, nes VIEŠPATS yra su teisiąja karta.</verse>
				<verse number="6">Jūs norite sužlugdyti vargšo viltis, bet jo užuovėja yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui! Kai VIEŠPATS parves į namus savo tautą, Jokūbas džiūgaus, Izraelis bus laimingas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje? Kas gali gyventi Sione, tavo šventajame kalne?</verse>
				<verse number="2">Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies.</verse>
				<verse number="3">Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui ir nejuodina kaimyno,</verse>
				<verse number="4">kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta, o VIEŠPATIES bijančius gerbia, kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio,</verse>
				<verse number="5">kas be palūkanų skolina ir nepaperkamas liudyti prieš nekaltą, kas tik taip elgiasi, tas bus saugus per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dovydo miktamas. Apsaugok mane, Dieve, nes pas tave ieškau užuovėjos.</verse>
				<verse number="2">Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano VIEŠPATS. Tik tu visa mano laimė“.</verse>
				<verse number="3">Kokie šaunūs ištikimieji VIEŠPATIES žmonės! Būti su jais – man didžiausias malonumas.</verse>
				<verse number="4">Kas skuba pas kitus dievus, tas daugina savo skausmus; kraujo liejamųjų atnašų jiems neaukosiu, nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIE, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas – tavo rankose!</verse>
				<verse number="6">Man matavimo virvė krito puikioje vietoje; iš tikrųjų nuostabus mano paveldas!</verse>
				<verse number="7">Kadangi VIEŠPATS mane moko, aš jį šlovinsiu; net naktį man širdis tai primena.</verse>
				<verse number="8">Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą; jam esant mano dešinėje niekada nedrebėsiu.</verse>
				<verse number="9">Todėl linksma mano širdis, džiūgauja visa mano gyvastis ir ramiai ilsisi mano kūnas.</verse>
				<verse number="10">Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti kapo.</verse>
				<verse number="11">Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – amžina linksmybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Dovydo malda. Klausykis, VIEŠPATIE, kaip maldauju teisybės, atsižvelk į mano šauksmą! Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus!</verse>
				<verse number="2">Iš tavęs teateina man nuosprendis, nes tavo akys mato teisybę.</verse>
				<verse number="3">Nors ir mėgintum mano širdį, tirtum mane naktį ir bandytum mane ugnimi, nerastum manyje neteisybės. Nenusidėjau lūpomis,</verse>
				<verse number="4">kaip daugelis žmonių. Branginau žodį iš tavo lūpų ir išvengiau smurto kelių.</verse>
				<verse number="5">Tavo Įstatymo keliu žingsniavau, nuo jo mano kojos niekada nenuklydo.</verse>
				<verse number="6">Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve! Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių.</verse>
				<verse number="7">Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais, Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos nuo užpuolikų tavo dešinėje.</verse>
				<verse number="8">Saugok mane kaip savo akies vyzdį, savo sparnų paūksmėje paslėpk mane</verse>
				<verse number="9">nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti. Apspinta mane mirtini priešai;</verse>
				<verse number="10">be gailesčio jų kietos širdys, įžūliai kalba jų lūpos.</verse>
				<verse number="11">Jie aplink mane, kur tik pasisuku, įbedę akis, laukia progos mane parblokšti</verse>
				<verse number="12">lyg išalkę grobio liūtai, lyg iš pasalų sėlinantys liūtukai.</verse>
				<verse number="13">Pakilk, VIEŠPATIE, stok prieš juos ir parblokšk! Išlaisvink mane savo kalaviju iš nedorėlio.</verse>
				<verse number="14">Savo ranka, VIEŠPATIE, išgelbėk nuo mirtingųjų – nuo mirtingųjų, kurių dalia – tik šis gyvenimas. Jų pilvai teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs, jų vaikai tegu sočiai sau glemžia bei tepalieka ir savo mažyliams.</verse>
				<verse number="15">O aš, būdamas doras, matysiu tavo veidą ir pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo giesmė, kurios žodžiais jis kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: „Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS – mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas! Mano Dievas – mano Uola, kur randu pastogę, mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis!</verse>
				<verse number="4">Šaukiausi VIEŠPATIES Šlovingojo, ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.</verse>
				<verse number="5">Mirties virvės mane pančiojo, pražūties srautai skandino.</verse>
				<verse number="6">Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko.</verse>
				<verse number="7">Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES, prašiau savo Dievo pagalbos. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.</verse>
				<verse number="8">Tada sujudo ir sudrebėjo žemė, kalnų pamatai suvirpėjo ir susvirduliavo, kai jį apėmė pyktis.</verse>
				<verse number="9">Dūmai veržėsi jam iš šnervių, ryjanti ugnis – iš burnos, o žarijos virto liepsnomis.</verse>
				<verse number="10">Pravėrė dangų ir nužengė, o audros debesys buvo jam po kojų.</verse>
				<verse number="11">Sėdosi ant kerubo ir skrido, vėjo sparnais skubėjo.</verse>
				<verse number="12">Tamsos skliautu jis apsiautė save, vandens telkiniu, audros debesimis.</verse>
				<verse number="13">Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė pro debesis kruša ir žarijos.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS sugriaudė danguje, Aukščiausiasis prabilo balsu, kruša ir žarijomis.</verse>
				<verse number="15">Paleido savo strėles – žaibus ir išvaikė juos, privertęs bėgti.</verse>
				<verse number="16">Tada pasirodė jūros dugnas ir pasaulio pamatai atsivėrė, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu.</verse>
				<verse number="17">Jis ištiesė ranką iš aukštybių ir paėmė mane; jis ištraukė mane iš galingų vandenų.</verse>
				<verse number="18">Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo, nuo tų, kurie manęs nekentė, nes buvo stipresni už mane.</verse>
				<verse number="19">Negando dieną jie mane užpuolė, bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.</verse>
				<verse number="20">Jis išvedė mane iš pavojaus, išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą, atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,</verse>
				<verse number="22">nes laikiausi VIEŠPATIES kelio ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,</verse>
				<verse number="23">nes visi jo įsakai man buvo prieš akis, ir nuo jo įstatų aš neatsimečiau.</verse>
				<verse number="24">Buvau doras, saugojausi kaltės.</verse>
				<verse number="25">Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą jo akyse.</verse>
				<verse number="26">Su ištikimu tu elgiesi ištikimai, su doru žmogumi – dorai.</verse>
				<verse number="27">Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi – gudriai.</verse>
				<verse number="28">Juk tu išgelbsti nuolankiuosius, o išdidžiuosius pažemini.</verse>
				<verse number="29">Juk mano žibintą, VIEŠPATIE, tu uždegei. VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.</verse>
				<verse number="30">Juk per tave galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą.</verse>
				<verse number="31">Šio Dievo kelias tobulas, VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi. Jis skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.</verse>
				<verse number="32">Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Kas yra Uola, jei ne mūsų Dievas,</verse>
				<verse number="33">tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga ir padarė saugų mano kelią?</verse>
				<verse number="34">Jis davė man kaip stirnos kojas ir nuvedė į saugias aukštumas.</verse>
				<verse number="35">Jis taip lavina mano rankas kovai, kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.</verse>
				<verse number="36">Tu davei man savo apsaugos skydą, tavo dešinė man padėjo, tavo pagalba padarė mane didį.</verse>
				<verse number="37">Tu leidai man išlikti laisvam, ir mano kojos nepaslydo.</verse>
				<verse number="38">Vijau priešus ir sudorojau, negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="39">Sunaikinau juos – parbloškiau juos taip, kad jie daugiau nebepakilo – jie krito man po kojų.</verse>
				<verse number="40">Juk tu apjuosei mane jėga kovai, privertei priešus prieš mane klupti.</verse>
				<verse number="41">Tu privertei priešus, kurie manęs nekenčia, atsukti man nugarą, ir aš juos sudorojau.</verse>
				<verse number="42">Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų gelbėti; jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsiliepė.</verse>
				<verse number="43">Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje, mindžiau juos kaip kelio purvą.</verse>
				<verse number="44">Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta, padarei mane tautų galva. Tauta, kurios nepažinau, tapo mano valdiniais.</verse>
				<verse number="45">Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso; svetimšaliai gūždamiesi atėjo pas mane.</verse>
				<verse number="46">Svetimšaliai neteko drąsos ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.</verse>
				<verse number="47">Tegyvuoja VIEŠPATS! Tebūna pašlovinta mano Uola ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!</verse>
				<verse number="48">Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę ir pajungė man tautas,</verse>
				<verse number="49">kuris išgelbėjo mane nuo priešų, net išaukštino prieš maištininkus ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!</verse>
				<verse number="50">Todėl, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms, tavo vardui giesmes giedosiu.</verse>
				<verse number="51">Tu dovanoji pergales savo karaliui, rodai ištikimą meilę savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą.</verse>
				<verse number="3">Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai</verse>
				<verse number="4">be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso,</verse>
				<verse number="5">bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių. Danguose jis pastatė palapinę saulei.</verse>
				<verse number="6">Lyg nuotaka ji išeina iš už savo jungtuvių užuolaidos ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu.</verse>
				<verse number="7">Iš vieno dangaus skliauto galo ji pradeda žygį, o jos kelias veda prie kito galo; nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES Įstatymas tobulas jis atnaujina gyvastį; VIEŠPATIES įsakai teisingi, – jie paprastus žmones padaro išmintingus.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES įstatai teisūs; jie džiugina širdį; VIEŠPATIES įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos.</verse>
				<verse number="10">Pagarbi Dievo baimė tyra; ji amžinai ištikima. VIEŠPATIES sprendimai tikri ir visiškai teisūs,</verse>
				<verse number="11">brangintini labiau už auksą, net rinktinį auksą, saldesni už medų, net gryniausią korio medų.</verse>
				<verse number="12">Be to, jie pamoko tavo tarną; kas jų laikosi, tas gauna didelį atlygį.</verse>
				<verse number="13">Kas gali pastebėti savo klaidas? Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!</verse>
				<verse number="14">Apsaugok mane ir nuo tyčinių nuodėmių, neleisk joms manyje viešpatauti! Tada aš būsiu tobulas ir laisvas nuo sunkaus nusižengimo.</verse>
				<verse number="15">Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Teišklauso tave VIEŠPATS negandos dieną, Jokūbo Dievo vardas tesaugo tave!</verse>
				<verse number="3">Tesiunčia tau jis pagalbą iš šventovės, iš Siono tepalaiko tave!</verse>
				<verse number="4">Teatsimena visas tavo atnašas, ir tavo deginamosios aukos jam tepatinka!</verse>
				<verse number="5">Tesuteikia tau, ko trokšta tavo širdis, ir teįvykdo kiekvieną tavo užmojį,</verse>
				<verse number="6">kad šauktume iš džiaugsmo dėl tavo pergalės ir keltume vėliavas mūsų Dievo vardu. Tepatenkina Dievas visus tavo prašymus!</verse>
				<verse number="7">Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS padeda savo pateptajam, išklauso jo šventovėje ir savo dešine suteikia jam didžių pergalių.</verse>
				<verse number="8">Vieni didžiuojasi savo karo vežimais, kiti – savo žirgais, o mes didžiuojamės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu.</verse>
				<verse number="9">Anie suklups ir kris, o mes pakylame ir stovime.</verse>
				<verse number="10">Suteik karaliui pergalę, VIEŠPATIE! Išklausyk mūsų, kai šaukiamės!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Karalius linksmas, VIEŠPATIE, nes tu davei jam jėgų; jis džiūgauja, nes tu suteikei jam pergalę.</verse>
				<verse number="3">Ko troško jo širdis, to ir suteikei; jo lūpų prašymo neatsakei.</verse>
				<verse number="4">Pasitinki jį su didžia palaima, uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.</verse>
				<verse number="5">Jis prašė tavęs gyvenimo, ir tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">Didi jo garbė per tavo pergalę; tu suteiki jam didybę ir garsą.</verse>
				<verse number="7">Tu suteiki jam amžinus palaiminimus, linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.</verse>
				<verse number="8">Karalius pasitiki VIEŠPAČIU ir dėl ištikimo Aukščiausiojo gerumo visada bus saugus.</verse>
				<verse number="9">Tavo ranka suras visus tavo priešus, tavo dešinė suras tuos, kurie tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="10">Degink juos tarsi krosnies liepsna, tą dieną, kai pasirodysi. Tesunaikina juos įniršęs VIEŠPATS; tepraryja juos ugnis.</verse>
				<verse number="11">Išnaikink jų palikuonis žemėje, o jų vaikus – iš žmonijos.</verse>
				<verse number="12">Jei jie kėsintųsi tau daryti pikta ir sumanytų tau kenkti, jiems nepasiseks.</verse>
				<verse number="13">Tu priversi juos bėgti savo lankais, nutaikytais jiems tiesiai į veidus.</verse>
				<verse number="14">Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo jėgos! Giedosime, šlovindami tavo didžius darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Briedės auštant“ melodija. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?</verse>
				<verse number="3">Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet nerandu ramybės.</verse>
				<verse number="4">O juk tu – Šventasis, tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!</verse>
				<verse number="5">Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai,</verse>
				<verse number="6">tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.</verse>
				<verse number="7">Bet aš kirminas, o ne žmogus, vienų išjuoktas, o kitų paniekintas.</verse>
				<verse number="8">Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs ir šaipydamiesi kraipo galvas:</verse>
				<verse number="9">„Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti jį, teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“</verse>
				<verse number="10">Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės.</verse>
				<verse number="11">Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.</verse>
				<verse number="12">Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų!</verse>
				<verse number="13">Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;</verse>
				<verse number="14">jie atveria plačiai į mane savo žiomenis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.</verse>
				<verse number="15">Esu lyg ant žemės išlietas vanduo; visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.</verse>
				<verse number="16">Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė, liežuvis limpa prie gomurio. Tu guldai mane į mirties dulkes.</verse>
				<verse number="17">Šunys mane apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie žeidžia man rankas ir kojas;</verse>
				<verse number="18">galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,</verse>
				<verse number="19">dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro.</verse>
				<verse number="20">Bet tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="21">Gelbėk mane nuo kalavijo, mano brangią gyvastį iš šunies letenų!</verse>
				<verse number="22">Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų laukinių jaučių ragų gelbėk mane!</verse>
				<verse number="23">Tada aš skelbsiu tavo vardą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose.</verse>
				<verse number="24">Pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji, šlovinkite jį! Visi Jokūbo palikuonys, garbinkite jį! Visi Izraelio vaikai, drebėkite prieš jį!</verse>
				<verse number="25">Juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, bet išgirdo, kai varguolis šaukėsi.</verse>
				<verse number="26">Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje! Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.</verse>
				<verse number="27">Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Teatsigauna jų širdys amžinai!</verse>
				<verse number="28">Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsti.</verse>
				<verse number="29">Juk VIEŠPATS yra Valdovas, jis viešpatauja tautoms.</verse>
				<verse number="30">Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje; prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes. Ir aš jam gyvensiu.</verse>
				<verse number="31">Mano palikuonys jam tarnaus; apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai, jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. VIEŠPATS – mano Ganytojas, man nieko netrūksta.</verse>
				<verse number="2">Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano.</verse>
				<verse number="3">Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.</verse>
				<verse number="4">Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.</verse>
				<verse number="5">Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė!</verse>
				<verse number="6">Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, pasaulis ir visi jo gyventojai,</verse>
				<verse number="2">nes jis pastatė jį ant gilių vandenų ir įtvirtino virš požeminių upių.</verse>
				<verse number="3">Kas gali įkopti į VIEŠPATIES kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę?</verse>
				<verse number="4">Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta tuštybių ir apgaulingai neprisiekinėja artimui.</verse>
				<verse number="5">Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą, teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo.</verse>
				<verse number="6">Tokia yra karta tų, kurie į jį kreipiasi ir ieško Jokūbo Dievo veido.</verse>
				<verse number="7">Atkelkite sąvaras, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!</verse>
				<verse number="8">Kas gi tas Garbės karalius? Tai VIEŠPATS, stiprus ir narsus, VIEŠPATS, galingas mūšyje.</verse>
				<verse number="9">Atkelkite savo sąvaras, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!</verse>
				<verse number="10">Kas gi tas Garbės karalius? Galybių VIEŠPATS – jis tas Garbės karalius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Dovydo. Į tave, VIEŠPATIE, keliu širdį.</verse>
				<verse number="2">Tavimi, mano Dieve, pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.</verse>
				<verse number="3">Juk nė vienas nenueina niekais, kas tavimi pasitiki; nueina niekais neištikimieji, lengvabūdžiai.</verse>
				<verse number="4">Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE, pamokyk mane apie savo takus.</verse>
				<verse number="5">Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas. Tavimi visados pasitikiu.</verse>
				<verse number="6">Neužmiršk, VIEŠPATIE, savo gailestingumo ir ištikimosios meilės; jie tokie pat seni kaip laikas.</verse>
				<verse number="7">Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk; savo ištikima meile dėl savo gerumo atmink mane, VIEŠPATIE!</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS teisus ir geras, todėl jis klystančius moko kelio.</verse>
				<verse number="9">Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio.</verse>
				<verse number="10">Visi VIEŠPATIES takai – tai ištikimoji meilė ir tiesa visiems, kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.</verse>
				<verse number="11">Dėl savo vardo, VIEŠPATIE, atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.</verse>
				<verse number="12">Kas tik pagarbiai bijo VIEŠPATIES, tas sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.</verse>
				<verse number="13">Jis pats gyvens laimingai, ir jo vaikai paveldės žemę.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS – pagarbiai jo bijančių draugas, patvirtinantis savo Sandorą.</verse>
				<verse number="15">Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes jis išpainios mano kojas iš pinklių.</verse>
				<verse number="16">Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas, nes aš vienišas ir nuskurdęs.</verse>
				<verse number="17">Palengvink man širdies rūpesčius ir išgelbėk mane iš mano vargų.</verse>
				<verse number="18">Pažvelk į mano skurdą ir kančią ir atleisk visas mano nuodėmes.</verse>
				<verse number="19">Pasižiūrėk, kiek daug mano priešų ir kaip baisiai jie manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane, neleisk man nusivilti, nes pas tave ieškau užuovėjos.</verse>
				<verse number="21">Gerumas ir dorumas tepalaiko mane, nes tavimi, VIEŠPATIE, pasitikiu.</verse>
				<verse number="22">O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo vargų!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Dovydo. Paskelbk, kad aš nekaltas, VIEŠPATIE! Juk aš dorai elgiuosi ir VIEŠPAČIU nedvejodamas pasitikiu.</verse>
				<verse number="2">Tirk mane, VIEŠPATIE, ir bandyk, išbandyk mano norus ir mintis.</verse>
				<verse number="3">Juk tavo ištikimoji meilė man akyse, tavo ištikimybė veda mane.</verse>
				<verse number="4">Su nedorais žmonėmis nesusidedu, su veidmainiais nesimaišau.</verse>
				<verse number="5">Piktadarių sambūrio nekenčiu, nedorų žmonių vengiu.</verse>
				<verse number="6">Plaunuosi rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, VIEŠPATIE,</verse>
				<verse number="7">balsu skelbdamas padėką ir apsakydamas visus tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIE, aš myliu Namus, kuriuose gyveni, tavo Šlovės buveinę.</verse>
				<verse number="9">Nenušluok manęs drauge su nusidėjėliais nei mano gyvasties su žmogžudžiais.</verse>
				<verse number="10">Jų rankose piktos užmačios, pilna kyšių jų dešinė.</verse>
				<verse number="11">O aš darau, kas dora; atpirk mane ir pasigailėk manęs.</verse>
				<verse number="12">Mano kojos stovi ant lygios žemės, sueigose šlovinsiu VIEŠPATĮ.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Dovydo. VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti?</verse>
				<verse number="2">Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti, jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva.</verse>
				<verse number="3">Nors ir kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors ir karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau.</verse>
				<verse number="4">Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu – gyventi VIEŠPATIES Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavumu ir lankyti jo šventyklą.</verse>
				<verse number="5">Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje, suteiks man globą savo palapinėje, užkels mane aukštai ant uolos.</verse>
				<verse number="6">Tad keliu galvą prieš visus savo priešus aplink ir atnašauju aukas jo Palapinėje su džiaugsmo šauksmais, giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="7">Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane!</verse>
				<verse number="8">„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“ Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!</verse>
				<verse number="9">Neslėpk nuo manęs savo veido, neatstumk supykęs savo tarno! Tu buvai mano pagalba, tad neatmesk manęs, nepalik manęs, Dieve, mano Gelbėtojau.</verse>
				<verse number="10">Nors tėvas ir motina mane paliktų, VIEŠPATS mane priims.</verse>
				<verse number="11">Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio, dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku.</verse>
				<verse number="12">Neatiduok manęs priešininkų savivalei, nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane ir alsuoja smurtu.</verse>
				<verse number="13">Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="14">Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Dovydo. Tavęs šaukiuosi, VIEŠPATIE, mano Uola, nebūk man kurčias! Juk jeigu tylėsi, būsiu kaip tie, kurie žengia į kapą.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano maldaujantį balsą, kai šaukiuosi tavo pagalbos tiesdamas rankas tavo šventosios buveinės link.</verse>
				<verse number="3">Nenutempk manęs su nedorėliais, su pikta darančiais, su žmonėmis, kurie kaimynus draugiškai sveikina, o širdyje puoselėja pikta.</verse>
				<verse number="4">Atmokėk jiems pagal jų darbus, už jų piktus veiksmus. Atmokėk jiems už jų rankų darbus, atiduok jiems, ką jie užsidirbo!</verse>
				<verse number="5">Kadangi jie nepaiso VIEŠPATIES veiksmų nei jo rankų darbo, jis sužlugdys juos ir daugiau nebeatkurs.</verse>
				<verse number="6">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas; mano širdis juo pasitiki. Jis man padėjo, ir mano širdis džiūgauja, giesme aš jam dėkoju.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS savo tautos stiprybė, tvirtovė savo pateptąjį išgelbėti.</verse>
				<verse number="9">Gelbėk savo tautą ir laimink savo paveldą! Būk jų Ganytojas ir rūpinkis jais amžinai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. Teikite VIEŠPAČIUI, dangiškosios būtybės, teikite VIEŠPAČIUI šlovę ir galybę!</verse>
				<verse number="2">Teikite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES balsas viešpatauja virš vandenų, didybės Dievas griaudžia, VIEŠPATS viešpatauja virš vandenyno.</verse>
				<verse number="4">Galingas VIEŠPATIES balsas, kupinas didybės VIEŠPATIES balsas.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus.</verse>
				<verse number="6">Jis šokdina Libaną lyg veršį ir Hermono kalną lyg jauną laukinį jautį.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATIES balsas blyksi žaibais,</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES balsas supurto dykumą, VIEŠPATS sudrebina Kadešo tyrus.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES balsas triuškina ąžuolus, ir plikai nušluoja miškus, o jo šventykloje visi šaukia: „Šlovė!“</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS karaliauja virš tvano, VIEŠPATS karaliauja amžinai.</verse>
				<verse number="11">Tesuteikia VIEŠPATS stiprybės savo tautai! Telaimina VIEŠPATS savo tautą ramybe!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Psalmė. Dovydo. Giesmė Šventyklos pašventinimo iškilmėms.</verse>
				<verse number="2">Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai ir neleidai džiūgauti mano priešams.</verse>
				<verse number="3">Šaukiausi tavo pagalbos, VIEŠPATIE, mano Dieve, ir tu mane išgydei.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, nes su visais buvau pakeliui į kapą, bet tu sulaikei mane nuo mirties.</verse>
				<verse number="5">Giedokite šlovės giesmes VIEŠPAČIUI, jo ištikimieji, prisiminkite, koks jis šventas, ir dėkokite jam!</verse>
				<verse number="6">Jo įniršis tęsiasi tik akimirką, o gerumas – visą gyvenimą. Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra.</verse>
				<verse number="7">Kai man sekdavosi, sakydavau: „Niekad nesvyruosiu!“</verse>
				<verse number="8">Savo gerumu, VIEŠPATIE, tu pastatei mane kaip nenugalimą kalną, bet tu nugręžei savo veidą, ir aš drebėjau iš baimės.</verse>
				<verse number="9">Tavęs, VIEŠPATIE, šaukiausi, savo Dievo pagalbos maldavau:</verse>
				<verse number="10">„Kokia tau nauda iš mano mirties, iš mano žengimo į kapą? Nejau dulkės šlovins tave ar skelbs tavo ištikimybę?</verse>
				<verse number="11">Išgirsk mane, VIEŠPATIE, ir būk man maloningas! VIEŠPATIE, padėk man!“</verse>
				<verse number="12">Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei džiaugsmu,</verse>
				<verse number="13">kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę. VIEŠPATIE, tu mano Dievas, tau dėkosiu per amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos, neleisk man niekada nusivilti! Tu esi teisus, tad gelbėk mane!</verse>
				<verse number="3">Išgirsk mane, skubėk manęs gelbėti! Būk užuovėjos Uola, mano tvirtovė, galinga pilis man gelbėtis!</verse>
				<verse number="4">Juk esi man ir Uola, ir tvirtovė, vesi ir saugosi mane dėl savo vardo.</verse>
				<verse number="5">Apsaugok mane nuo paslėptų pinklių, nes tu mano užuovėja.</verse>
				<verse number="6">Į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Tu mane atperki, VIEŠPATIE, ištikimasis Dieve.</verse>
				<verse number="7">Nekenčiu tų, kurie kliaujasi tuščiais stabais, bet pasitikiu VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="8">Leisk man džiūgauti ir būti linksmam dėl tavo ištikimosios meilės, nes tu pažvelgei į mano kančią ir pasirūpinai manimi didžiame varge.</verse>
				<verse number="9">Tu neatidavei manęs priešui į nagus, bet išvedei į laisvę.</verse>
				<verse number="10">Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE, nes man sunku. Nuo skausmo temsta man akys, nyksta mano gyvastis, net kaulai.</verse>
				<verse number="11">Mano gyvenimą sekina skausmas, o mano metus – dejonės; nuo kančios man stinga jėgų.</verse>
				<verse number="12">Esu pajuoka visiems savo priešams, pasibjaurėjimą keliu net kaimynams ir baimę – savo pažįstamiems; nuo manęs bėga, kas tik kelyje mane pamato.</verse>
				<verse number="13">Esu visų užmirštas, lyg būčiau miręs, tapau lyg sudaužytas indas.</verse>
				<verse number="14">Girdžiu daugelį kuždomis kalbant – siaubas visur! – kai jie rengia man pinkles ir kėsinasi atimti gyvastį.</verse>
				<verse number="15">Bet aš pasitikiu tavimi, VIEŠPATIE, ir sakau: „Tu mano Dievas“.</verse>
				<verse number="16">Tavo rankose mano likimas; gelbėk mane nuo priešų, nuo tų, kurie mane persekioja.</verse>
				<verse number="17">Pažvelk į savo tarną gerumu, gelbėk mane savo ištikimąja meile.</verse>
				<verse number="18">Tenebūna man gėdos, VIEŠPATIE, nes tavęs šaukiuosi. Tebūna sugėdinti nedorėliai, težengia priblokšti į Šeolą.</verse>
				<verse number="19">Tebūna nutildytos melagingos lūpos, apie teisius žmones įžūliai kalbančios su puikybe ir panieka.</verse>
				<verse number="20">Koks nuostabus tavo gerumas, sukauptas tiems, kurie tavęs pagarbiai bijo, ir teikiamas tiems, kurie ieško tavo užuovėjos visiems žmonėms matant!</verse>
				<verse number="21">Savo Artumo užuovėjoje paslepi juos nuo žmonių kėslų, apsaugai savo pastogėje nuo priekabių liežuvių.</verse>
				<verse number="22">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, nes jis buvo man nuostabiai ištikimas įtvirtintame mieste.</verse>
				<verse number="23">Patirdamas nerimą, maniau: „Esu išvaromas toli nuo tavo Artumo“. Bet tu išgirdai mano maldavimą, kai šaukiausi tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="24">Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo ištikimieji! VIEŠPATS saugo ištikimuosius, bet skaudžiai atlygina tam, kuris išpuikusiai elgiasi.</verse>
				<verse number="25">Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite VIEŠPAČIU!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Dovydo maskilas. Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė.</verse>
				<verse number="2">Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės.</verse>
				<verse number="3">Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių,</verse>
				<verse number="4">nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių.</verse>
				<verse number="5">Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI “, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.</verse>
				<verse number="6">Užtat prireikus melsis tau kiekvienas ištikimas žmogus. Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo.</verse>
				<verse number="7">Tu mano pastogė, tu ištrauki mane iš vargo ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.</verse>
				<verse number="9">Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklūsta“.</verse>
				<verse number="10">Nedorėlis turės daug kentėti, o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, lydės ištikima meilė.</verse>
				<verse number="11">Būkite linksmi VIEŠPATYJE ir džiūgaukite, teisieji, šūkaukite iš džiaugsmo, visi doros širdies žmonės!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE; dera, kad dorieji jį šlovintų.</verse>
				<verse number="2">Šlovinkite VIEŠPATĮ lyra, skambinkite jam dešimtstyge arfa.</verse>
				<verse number="3">Giedokite jam naują giesmę, grokite, kiek galite, džiugiai šūkaudami.</verse>
				<verse number="4">Juk VIEŠPATIES žodis tiesus, visi jo darbai patikimi.</verse>
				<verse number="5">Jis myli, kas teisu ir teisinga; ištikimosios VIEŠPATIES meilės kupina žemė.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs, o jo burnos alsavimu – visos jų galybės.</verse>
				<verse number="7">Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą, uždarė gelmes į saugyklas.</verse>
				<verse number="8">Tebijo visa žemė VIEŠPATIES, tegerbia jį visi pasaulio gyventojai.</verse>
				<verse number="9">Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS vėjais paleidžia tautų užmojus, niekais paverčia jų sumanymus.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES užmojis amžinas, jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas.</verse>
				<verse number="12">Laiminga tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS, tauta, kurią jis išsirinko paveldu.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS žvelgia iš dangaus ir mato visą žmoniją.</verse>
				<verse number="14">Iš savo sosto, kur viešpatauja, į visus žemės gyventojus žvelgia</verse>
				<verse number="15">tas, kuris padarė jų visų širdis ir stebi visus jų darbus.</verse>
				<verse number="16">Ne kariuomenės dydis apsaugo karalių, ne didelė galia išgelbsti karžygį.</verse>
				<verse number="17">Iš žirgų laukti pergalės – tuščia viltis; kad ir kokie ristūnai, jie negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="18">Tikrai VIEŠPATS sergsti tuos, kurie pagarbiai jo bijo ir pasitiki jo ištikima meile,</verse>
				<verse number="19">kad išgelbėtų nuo mirties jų gyvastį ir išlaikytų gyvus bado metu.</verse>
				<verse number="20">Mūsų viltis VIEŠPATYJE, – jis mūsų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="21">Jis linksmina mūsų širdis, nes mes pasitikime jo šventuoju vardu.</verse>
				<verse number="22">Tebūna su mumis tavo ištikimoji meilė, VIEŠPATIE, nes mes į tave žvelgiame.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Dovydo, jam apsimetus pamišėliu prieš Abimelechą ir, kai šis jį išvarė, pasitraukus.</verse>
				<verse number="2">Visuomet VIEŠPATĮ garbinsiu, jo šlovė nuolat bus mano lūpose.</verse>
				<verse number="3">Aš didžiuojuosi VIEŠPAČIU; romieji girdės tai ir džiaugsis.</verse>
				<verse number="4">Skelbkite su manimi VIEŠPATIES didybę, aukštinkime jo vardą drauge!</verse>
				<verse number="5">Kreipiausi į VIEŠPATĮ, ir jis man atsakė, išgelbėjo iš visų mano baimių.</verse>
				<verse number="6">Pažvelkite į jį ir pralinksmėkite; niekada jums nereikės kęsti gėdos.</verse>
				<verse number="7">Vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS išgirdo, iš visų vargų išgelbėjo.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti.</verse>
				<verse number="9">Išbandykite ir patirkite patys, koks geras VIEŠPATS. Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!</verse>
				<verse number="10">Pagarbiai bijokite VIEŠPATIES, visi jo šventieji, nes kas pagarbiai jo bijo, tas nieko nestokoja!</verse>
				<verse number="11">Net liūtukai kenčia skurdą ir alkį, o einantiems pas VIEŠPATĮ nieko netrūksta.</verse>
				<verse number="12">Ateikite, vaikai, klausykitės manęs; aš mokysiu jus pagarbios VIEŠPATIES baimės.</verse>
				<verse number="13">Kas iš jūsų trokšta gyvenimo ir geidžia daug metų ir laimės?</verse>
				<verse number="14">Tad saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės.</verse>
				<verse number="15">Venk pikta ir daryk gera, siek taikos iš visos širdies.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIES akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS priešinasi nedorėliams, kad išnaikintų žemėje jų atminimą.</verse>
				<verse number="18">Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius.</verse>
				<verse number="20">Daugel vargų ištinka teisųjį, bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų.</verse>
				<verse number="21">Jis saugo visus jo kaulus, nė vienas jų nebus sulaužytas.</verse>
				<verse number="22">Nelabumas varo į mirtį nedorėlį; teisiojo priešai bus nubausti.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS atperka savo tarnų gyvastį; kas ieško jo užuovėjos, tas bus išgelbėtas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Dovydo. Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais, kovok su tais, kurie su manimi kovoja!</verse>
				<verse number="2">Stverk skydą ir ginklus ir pakilk manęs gelbėti!</verse>
				<verse number="3">Pakelk ietį ir karo kirvį prieš tuos, kurie mane persekioja! Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“</verse>
				<verse number="4">Tesusigėsta suglumę tie, kurie tyko mano gyvasties! Tesitraukia apstulbę tie, kurie kėsinasi man pikta daryti!</verse>
				<verse number="5">Tebūna lyg vėjo nešami pelai, kai VIEŠPATIES angelas juos vaikys!</verse>
				<verse number="6">Tebūna jiems kelias tamsus ir slidus, kai VIEŠPATIES angelas persekios!</verse>
				<verse number="7">Be priežasties jie paspendė man pinkles, be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.</verse>
				<verse number="8">Teužklumpa juos nelauktai žūtis, teįkliūva jie patys į savo paspęstas pinkles, teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!</verse>
				<verse number="9">O aš džiūgausiu VIEŠPATYJE, būsiu laimingas, nes jis mane išgelbėjo.</verse>
				<verse number="10">Iš visos širdies sakysiu: „ VIEŠPATIE, kas gali tau prilygti? Tu gelbsti silpną vargšą nuo galiūno, varguolį ir beturtį nuo engėjo“.</verse>
				<verse number="11">Pikti žmonės liudija prieš mane, kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.</verse>
				<verse number="12">Jie atmoka man piktu už gera, alindami mane.</verse>
				<verse number="13">Bet jiems susirgus aš vilkėjau ašutinę ir varginau save pasninku. Meldžiausi žemai nuleidęs galvą,</verse>
				<verse number="14">tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį. Klajojau neramus lyg motiną apraudodamas, gedulo prislėgtas.</verse>
				<verse number="15">O man į vargą patekus, jie visi džiūgavo ir būriavosi iš manęs pasijuokti. Luošiai, kurių nepažinojau, būrėsi prieš mane be perstojo mane užkabinėdami.</verse>
				<verse number="16">Pašiepdami ir išjuokdami jie griežė dantimis ant manęs.</verse>
				<verse number="17">Kiek ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi? Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių, mano gyvastį nuo šių liūtų!</verse>
				<verse number="18">Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje, šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.</verse>
				<verse number="19">Neleisk mano priešams, tiems melagiams, linksmintis dėl mano pralaimėjimo; neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties šaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.</verse>
				<verse number="20">Juk jiems rūpi ne ramybės linkėti, o kėslauti prieš ramius žmones.</verse>
				<verse number="21">Jie kaltina mane, šaukdami: „Aha! aha! Savo akimis tai matėme!“</verse>
				<verse number="22">Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk! Neatsitolink, Viešpatie, nuo manęs.</verse>
				<verse number="23">Pabusk! Skubėk manęs ginti! Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!</verse>
				<verse number="24">Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane paisydamas teisingumo ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.</verse>
				<verse number="25">Neleisk jiems sakyti: „Aha, mes savo padarėme!“ Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“</verse>
				<verse number="26">Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės, tebūna sugėdinti ir apstulbinti; kas aukštinosi prieš mane, tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.</verse>
				<verse number="27">Kas trokšta mano išteisinimo, tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina, nuolatos tekartoja: „Didis tas VIEŠPATS, kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“</verse>
				<verse number="28">Tada apsakysiu tavo teisumą ir šlovinsiu tave visą dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo.</verse>
				<verse number="2">Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui, kuris nepuoselėja Dievo baimės.</verse>
				<verse number="3">Kadangi apie save taip gerai mano, jis galvoja, kad jo kaltė negali būti nustatyta ir jis liks nenubaustas.</verse>
				<verse number="4">Visa, ką jis sako, pikta ir apgaulinga; jis nemoka išmintingai elgtis ir daryti gera.</verse>
				<verse number="5">Jis sumano pikta dar lovoje, eina kreivu keliu ir to, kas pikta, nevengia.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis.</verse>
				<verse number="7">Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai, tavo sprendimai – kaip jūros gelmės. VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!</verse>
				<verse number="8">Dieve, koks brangus tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,</verse>
				<verse number="9">vaišinamės tavo Namų maisto gausybe. Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.</verse>
				<verse number="10">Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą.</verse>
				<verse number="11">Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems ir teisumą doros širdies žmonėms.</verse>
				<verse number="12">Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs, nedorėlio ranka tenestumdo manęs.</verse>
				<verse number="13">Antai nedorėliai guli kniūbsti; parblokšti jie nebegali atsikelti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Dovydo. Neapmaudauk dėl nedorėlių, nepavydėk tiems, kurie daro pikta.</verse>
				<verse number="2">Juk jie veikiai išnyks kaip žolė ir nuvys kaip žaluma.</verse>
				<verse number="3">Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus.</verse>
				<verse number="4">Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.</verse>
				<verse number="5">Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.</verse>
				<verse number="6">Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį.</verse>
				<verse number="7">Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES, neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, dėl žmogaus, puoselėjančio piktus kėslus.</verse>
				<verse number="8">Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda.</verse>
				<verse number="9">Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę.</verse>
				<verse number="10">Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs.</verse>
				<verse number="11">O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.</verse>
				<verse number="12">Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam ir griežia ant jo dantimis.</verse>
				<verse number="13">Bet Viešpats juokiasi iš jo, nes mato jo būsimą dieną.</verse>
				<verse number="14">Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus ir įtempia lankus, norėdami parblokšti varguolį ir beturtį ir žudyti dorai gyvenančius.</verse>
				<verse number="15">Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdis, o jų lankai bus sutrupinti.</verse>
				<verse number="16">Tas truputis, kurį turi teisusis, vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą.</verse>
				<verse number="17">Nedorėlių ginklai bus sutrupinti, o teisiuosius VIEŠPATS palaikys.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso, ir paveldas amžinai jiems priklausys.</verse>
				<verse number="19">Nelaimės metu jie nebus apvilti ir bado dienomis valgys iki soties.</verse>
				<verse number="20">Bet nedorėliai žus, VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai.</verse>
				<verse number="21">Nedorėlis skolinasi ir negrąžina, o geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs.</verse>
				<verse number="22">Tie, kuriuos VIEŠPATS laimina, paveldės žemę, o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi.</verse>
				<verse number="24">Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.</verse>
				<verse number="25">Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.</verse>
				<verse number="26">Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima.</verse>
				<verse number="27">Venk pikta ir daryk gera, kad gyventum amžinai,</verse>
				<verse number="28">nes VIEŠPATS myli, kas teisinga, ir nepalieka savo ištikimųjų. Jis saugo juos amžinai, o nedorėlių palikuonys bus išvaryti.</verse>
				<verse number="29">Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai.</verse>
				<verse number="30">Išmintis ateina iš teisiojo lūpų, jo liežuvis sako, kas teisinga.</verse>
				<verse number="31">Savo Dievo Įstatymą jis laiko širdyje, jo žingsniai nuo Įstatymo nenuklysta.</verse>
				<verse number="32">Nedorėlis teisiojo tyko, mėgina jį nužudyti.</verse>
				<verse number="33">Bet VIEŠPATS nepaliks jo priešo rankose, neleis būti pasmerktam teisme.</verse>
				<verse number="34">Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio; jis pagerbs tave duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius.</verse>
				<verse number="35">Mačiau nedorėlį valdingą, iškilusį virš visų lyg kedrą Libano.</verse>
				<verse number="36">Vėl ėjau pro šalį ir, tikėk manimi, jo ten nebebuvo. Ieškojau, bet neberadau.</verse>
				<verse number="37">Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą, nes taikus žmogus turi ateitį.</verse>
				<verse number="38">O nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti, nedorėlių palikuonys išnaikinti.</verse>
				<verse number="39">Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES; jis jų tvirtovė sunkumų metu.</verse>
				<verse number="40">VIEŠPATS padeda jiems ir ištraukia iš bėdos, išgelbsti nuo nedorėlių ir išvaduoja, nes jie ieško jame užuovėjos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. Priminimo aukai.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, nebausk manęs pykdamas, neplak manęs niršdamas!</verse>
				<verse number="3">Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.</verse>
				<verse number="4">Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įpykio, braška mano kaulai, nes nusidėjau.</verse>
				<verse number="5">Virš galvos esu apsemtas nuodėmių, jos slegia mane lyg sunkiausia našta.</verse>
				<verse number="6">Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja per mano kvailumą.</verse>
				<verse number="7">Susitraukęs ir jėgų netekęs, slankioju niūrus visą dieną.</verse>
				<verse number="8">Mano strėnos pilnos deginančio skausmo, nėra nieko sveiko mano kūne.</verse>
				<verse number="9">Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju, nes man širdis iš nerimo plyšta.</verse>
				<verse number="10">Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu, tu girdi mano vaitojimą.</verse>
				<verse number="11">Mano širdis virpa, aš netekau jėgų, mano akys aptemo.</verse>
				<verse number="12">Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai dėl mano opų, net mano artimieji iš tolo težiūri.</verse>
				<verse number="13">Tie, kurie mano gyvasties tyko, spendžia spąstus, tie, kurie nori mane nuskriausti, kalba apie smurtą ir visą laiką brandina klastą.</verse>
				<verse number="14">O aš – lyg negirdintis kurčius, lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.</verse>
				<verse number="15">Aš lyg žmogus, kuris negali atsikirsti, nes negirdi.</verse>
				<verse number="16">Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE, ir tu, Viešpatie, mano Dieve, man atsiliepsi.</verse>
				<verse number="17">Juk aš meldžiuosi: „Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės, neleisk jiems didžiuotis, kai aš parpulsiu“.</verse>
				<verse number="18">Esu prie pat žūties ir nuolat kenčiu skausmą.</verse>
				<verse number="19">Išpažįstu savo kaltę ir gailiuosi dėl nuodėmės.</verse>
				<verse number="20">O mano mirtini priešai – sveiki ir stiprūs; daug tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.</verse>
				<verse number="21">Tie, kurie atmoka man piktu už gera, kamuoja mane, nes aš siekiu to, kas gera.</verse>
				<verse number="22">Nepalik manęs, VIEŠPATIE! Mano Dieve, neatsitolink nuo manęs!</verse>
				<verse number="23">Skubėk man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Choro vadovui. Jedutūnui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti“.</verse>
				<verse number="3">Tylėjau ir nieko nesakiau, susilaikiau net nuo ko nors gero. Bet mano skausmas tik padidėjo,</verse>
				<verse number="4">širdis man užkaito krūtinėje. Bemąstant įsiliepsnojo ugnis ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:</verse>
				<verse number="5">„Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu, kokia mano dienų trukmė? Leisk man pažinti, koks laikinas esu.</verse>
				<verse number="6">Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo, jo trukmė – beveik niekas tavo akyse. Iš tikrųjų žmogaus būvis – tik vėjo dvelktelėjimas!</verse>
				<verse number="7">Žmogus praeina kaip šešėlis. Visas jo triūsas – tik migla; jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!</verse>
				<verse number="8">Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis? Tavyje mano viltis.</verse>
				<verse number="9">Išvaduok mane iš visų mano kalčių; nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“</verse>
				<verse number="10">Tyliu ir burnos neatveriu, nes tu tai padarei.</verse>
				<verse number="11">Nukreipk nuo manęs savo rykštę, aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!</verse>
				<verse number="12">Kai drausmini žmogų bausdamas už nuodėmę, tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu. Iš tikrųjų žmogus – tik vėjo dvelktelėjimas!</verse>
				<verse number="13">Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, klausykis mano šauksmo, ateik į pagalbą, kai verkiu! Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis kaip visi mano protėviai.</verse>
				<verse number="14">Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Kantriai laukiau VIEŠPATIES; jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.</verse>
				<verse number="3">Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius.</verse>
				<verse number="4">Man į lūpas įdėjo naują giesmę, šlovės mūsų Dievui giesmę. Daugelis tai matys, pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="5">Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ; jis nesikreipia į pagonių stabus ar netikrų dievų garbintojus.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai! Panašaus į tave nėra! Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug.</verse>
				<verse number="7">Tu davei man suprasti, kad netrokšti kruvinos aukos ir javų atnašų, neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.</verse>
				<verse number="8">Tada tariau: „Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta;</verse>
				<verse number="9">mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“</verse>
				<verse number="10">Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, netramdžiau savo lūpų; tu, VIEŠPATIE, tai turi žinoti.</verse>
				<verse number="11">Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą. Apie tavo meilę ir tiesą didžiojoje sueigoje nenutylėjau.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo; tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!</verse>
				<verse number="13">Mane supa nesuskaičiuojami vargai, apniko nuodėmės, nebematau; jų daugiau negu plaukų man ant galvos, ir aš netekau drąsos.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATIE, teikis mane gelbėti! VIEŠPATIE, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="15">Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi, kurie tyko man gyvastį atimti. Tepasitraukia ir tebūna sugėdinti, kurie džiaugiasi mano nelaime.</verse>
				<verse number="16">Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti, kurie sako: „Še tau! Še tau!“</verse>
				<verse number="17">Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi, kurie tavęs ieško, ir tavo išganymą branginantys nuolat tekartoja: „Koks didis VIEŠPATS!“</verse>
				<verse number="18">Esu vargšas ir beturtis, tačiau Viešpats manęs nepamiršo. Tu mano pagalba ir išgelbėjimas; nedelsk, mano Dieve!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Laimingas, kas rūpinasi vargšais; nelaimės dieną jį VIEŠPATS gelbės.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS jį saugos ir stiprins, padarys laimingą žemėje ir nepaliks priešų rankose.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS padės jam ligos patale, ligoje išgydys jo negalias.</verse>
				<verse number="5">Kartą tariau: „ VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.</verse>
				<verse number="6">Mano priešai piktai kalba apie mane: ‘Kada pagaliau jis numirs ir jo vardas pradings?’</verse>
				<verse number="7">Kas mane lanko, nėra nuoširdus; jo širdyje kaupiasi kėslai, išėjęs laukan, jis kalba apie juos.</verse>
				<verse number="8">Kas manęs nekenčia, prieš mane tarpusavyje šnibždasi, linkėdami man, kas blogiausia:</verse>
				<verse number="9">‘Mirtina liga jį apėmusi!’ ir: ‘Šitaip paguldytas, daugiau nebekels!’</verse>
				<verse number="10">Net mano geriausias bičiulis, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti.</verse>
				<verse number="11">Bet tu, VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, pakelk mane, kad jiems atmokėčiau.</verse>
				<verse number="12">Tada žinosiu, kad tu man maloningas, kai mano priešas prieš mane nelaimės.</verse>
				<verse number="13">Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora, ir laikysi mane amžinai savo Artume“.</verse>
				<verse number="14">Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius! Amen! Amen!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų maskilas.</verse>
				<verse number="2">Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.</verse>
				<verse number="3">Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą?</verse>
				<verse number="4">Ašaromis mintu dieną naktį; visą dieną žmonės manęs klausinėja: „Kurgi tavo Dievas?“</verse>
				<verse number="5">Kai išlieju savo širdį prisimindamas, kaip eidavau su minia į Dievo Namus, vesdamas ją iškilmės eitynių spūstyje su džiugiais šlovės šauksmais!</verse>
				<verse number="6">Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.</verse>
				<verse number="7">Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Micaro kalno.</verse>
				<verse number="8">Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.</verse>
				<verse number="9">Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę naktį giedoti jam giesmę, maldą savo gyvenimo Dievui.</verse>
				<verse number="10">Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti?“</verse>
				<verse number="11">Net kaulus man skauda, kai priešai tyčiojasi kasdien klausinėdami: „Kurgi tavo Dievas?“</verse>
				<verse number="12">Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą prieš nedorus žmones; nuo klastingo ir nesąžiningo žmogaus gelbėk mane.</verse>
				<verse number="2">Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė; tad kodėl mane palikai?</verse>
				<verse number="3">Kodėl turiu vaikštinėti liūdnas, engiamas priešo?</verse>
				<verse number="4">Siųsk savo šviesą ir tiesą, ir teveda jos mane, teparveda mane prie tavo šventojo kalno į tavo buveinę!</verse>
				<verse number="5">Tada žengsiu prie Dievo aukuro pas savo didžio džiaugsmo Dievą ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve.</verse>
				<verse number="6">Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų maskilas.</verse>
				<verse number="2">Dieve, savo ausimis girdėjome – tėvai mums papasakojo apie didžius darbus, kuriuos padarei jų laikais, senovės dienomis.</verse>
				<verse number="3">Tu savo ranka išvarei tautas, o juos pasodinai; ištikai nelaime kitas tautas, o savąją apdovanojai sėkme.</verse>
				<verse number="4">Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą, ne jų ranka padarė juos pergalingus, o tavo dešinė, tavo petys ir Artumas, nes tu juos mylėjai.</verse>
				<verse number="5">Tu mano Karalius ir mano Dievas, tu suteiki pergalę savo Jokūbui.</verse>
				<verse number="6">Per tave atmušame priešus, tavo vardu trempiame užpuolikus.</verse>
				<verse number="7">Juk ne savo lanku aš pasitikiu, nė mano kalavijas neneša man pergalės,</verse>
				<verse number="8">bet tu išgelbėjai mus nuo priešų, nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="9">Dievu mes nuolat didžiuojamės ir tavo vardą be perstojo šloviname.</verse>
				<verse number="10">O dabar mus atstūmei, užtraukei gėdą, nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.</verse>
				<verse number="11">Tu privertei mus bėgti nuo priešų, mūsų užpuolikai mus plėšia kiek norėdami.</verse>
				<verse number="12">Tu paženklinai mus kaip avis pjovimui, išblaškei mus tautose.</verse>
				<verse number="13">Tu pardavei savo tautą už niekus, neturėjai pelno juos pardavęs.</verse>
				<verse number="14">Tu išstatei mus kaimynų pajuokai, visų aplinkinių paniekai ir pasityčiojimui.</verse>
				<verse number="15">Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims, pajuokos daiktu tautoms.</verse>
				<verse number="16">Nuolatos jaučiu savo negarbę, iš gėdos rausta man veidas</verse>
				<verse number="17">nuo dergiančių užgauliotojo žodžių, nuo kerštingų priešo žvilgsnių.</verse>
				<verse number="18">Visa tai mus užgriuvo, nors mes tavęs neužmiršome, nei buvome neištikimi tavo Sandorai.</verse>
				<verse number="19">Mūsų širdis nenusigręžė, nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavo kelio,</verse>
				<verse number="20">nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa.</verse>
				<verse number="21">Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ar tiesę rankas į svetimą dievą,</verse>
				<verse number="22">argi Dievas būtų to neatidengęs? Juk jis žino širdies paslaptis!</verse>
				<verse number="23">Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi kaip su pjovimui skirtomis avimis.</verse>
				<verse number="24">Atsibusk, VIEŠPATIE! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!</verse>
				<verse number="25">Kam slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?</verse>
				<verse number="26">Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime pakilti nuo žemės.</verse>
				<verse number="27">Pakilk, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimosios meilės!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų maskilas. Meilės giesmė.</verse>
				<verse number="2">Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, kai dedu šias eiles karaliui; mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna.</verse>
				<verse number="3">Tu viršiji visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!</verse>
				<verse number="4">Karžygy, sekis kalaviją prie juosmens savo garbėje ir didybėje!</verse>
				<verse number="5">Savo didybėje žygiuok pergalingai ginti tiesos ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!</verse>
				<verse number="6">Aštrios tavo strėlės; jos perveria karaliaus priešų širdį, ir tautos puola tau prie kojų.</verse>
				<verse number="7">Tavo sostas, Dieve, išsilaikys per amžių amžius, tavo karališkasis skeptras – teisingumo skeptras.</verse>
				<verse number="8">Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.</verse>
				<verse number="9">Tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija. Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų stygų garsai tave linksmina.</verse>
				<verse number="10">Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Ofyro.</verse>
				<verse number="11">Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk, užmiršk savo tautą ir tėvo namus.</verse>
				<verse number="12">Karalius trokš tavo grožio, nes jis tavo viešpats, tad turi jam paklusti.</verse>
				<verse number="13">Tyro žmonės neša tau dovanas, šalies turtuoliai stengsis tau įtikti</verse>
				<verse number="14">visokiais turtais. Karalaitė – rūmuose; kokia ji graži! Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas.</verse>
				<verse number="15">Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama į vidų pas karalių; pamergės – jos draugių palyda – atvedamos prie tavęs.</verse>
				<verse number="16">Lydimos džiūgavimų ir krykštavimų, jos įeina į karaliaus rūmus.</verse>
				<verse number="17">Tau tėvus atstos tavo sūnūs; tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.</verse>
				<verse number="18">Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs tave per amžių amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų giesmė. „Mergelių“ melodija.</verse>
				<verse number="2">Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.</verse>
				<verse number="3">Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę,</verse>
				<verse number="4">net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo.</verse>
				<verse number="5">Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę.</verse>
				<verse number="6">Dievas jame, jis nebus sunaikintas; rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.</verse>
				<verse number="7">Siautėja tautos, griūva karalystės, pasigirdus jo griausmui apmiršta žemė.</verse>
				<verse number="8">Su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!</verse>
				<verse number="9">Ateikite ir pamatykite, ką VIEŠPATS padarė, pasižiūrėkite į jo nuostabius darbus žemėje.</verse>
				<verse number="10">Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta.</verse>
				<verse number="11">„Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas! Iškilus tautose, iškilus žemėje“.</verse>
				<verse number="12">Su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų psalmė.</verse>
				<verse number="2">Plokite iš džiaugsmo, visos tautos! Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais!</verse>
				<verse number="3">Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, pagarbų šiurpą kelia, jis didis visos žemės Karalius.</verse>
				<verse number="4">Tautas mums pavaldžias jis padarė, gentis padėjo mums po kojų.</verse>
				<verse number="5">Paveldą mums jis išrinko – pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli.</verse>
				<verse number="6">Dievas žengia, lydimas džiaugsmo šauksmų, VIEŠPATS, lydimas ragų gaudesio.</verse>
				<verse number="7">Giedokite šlovės giesmes Dievui, giedokite šlovės giesmes! Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui, giedokite šlovės giesmes!</verse>
				<verse number="8">Juk Dievas – visos žemės Karalius; giedokite jam šlovės himną!</verse>
				<verse number="9">Dievas viešpatauja visoms tautoms, Dievas sėdi savo šventajame soste.</verse>
				<verse number="10">Tautų didžiūnai renkasi su tauta Dievo, kurį Abraomas garbino. Juk žemės skydai priklauso Dievui, jis – didžiai iškilus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Giesmė. Koracho sūnų psalmė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS didis ir labai vertas šlovės mūsų Dievo mieste. Jo šventasis kalnas,</verse>
				<verse number="3">aukštas ir gražus, yra visos žemės džiaugsmas, Siono kalnas, Cafono viršūnė, didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="4">Dievas parodė, kad saugu su juo miesto tvirtovėse.</verse>
				<verse number="5">Štai karaliai sutelkė jėgas ir drauge atžygiavo pulti.</verse>
				<verse number="6">Vos pamatę jį, jie apstulbo; siaubo apimti, jie puolė bėgti.</verse>
				<verse number="7">Juos pagavo drebulys lyg gimdančios moters skausmas,</verse>
				<verse number="8">lyg Taršišo laivai būtų buvę ryčio audros skandinami.</verse>
				<verse number="9">Ką esame girdėję, tą pamatėme Galybių VIEŠPATIES mieste, mūsų Dievo mieste, kurį Dievas padaro amžinai saugų.</verse>
				<verse number="10">Dieve, mes garbiname tavo ištikimąją meilę tavo šventykloje.</verse>
				<verse number="11">Tavo garsas, Dieve, kaip ir tavo šlovė siekia žemės pakraščius. Tavo dešinė kupina teisumo!</verse>
				<verse number="12">Tesilinksmina Siono kalnas, tedžiūgauja Judo miestai, nes tu teisingai teisi.</verse>
				<verse number="13">Apeik aplink Sioną, apsuk ratą; suskaičiuok jo bokštus.</verse>
				<verse number="14">Atkreipk dėmesį į jo pylimus, pereik per jo tvirtoves, kad galėtumei pasakyti būsimajai kartai:</verse>
				<verse number="15">„Šis Dievas – mūsų Dievas per amžių amžius. Jis ves mus amžinai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų psalmė.</verse>
				<verse number="2">Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu! Klausykitės, visi pasaulio gyventojai,</verse>
				<verse number="3">didžiūnai ir prastuoliai, turtuoliai ir vargšai!</verse>
				<verse number="4">Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi, mano širdies kalba kupina įžvalgos.</verse>
				<verse number="5">Telksiuos į išminties posakį ir skambindamas arfa aiškinsiu jo mįslę.</verse>
				<verse number="6">Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis, kai mane apninka nedori priešai,</verse>
				<verse number="7">žmonės, kurie pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu?</verse>
				<verse number="8">Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos.</verse>
				<verse number="9">Žmogaus gyvasties kaina per aukšta: ką jis galėtų mokėti, niekada nebūtų gana,</verse>
				<verse number="10">kad sulaikytų jį nuo kapo ir leistų jam amžinai gyventi.</verse>
				<verse number="11">Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, kaip ir kvaili bei nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.</verse>
				<verse number="12">Kapas – amžini jų namai, buveinė per kartų kartas, nors savo vardu jie praminė šalis.</verse>
				<verse number="13">Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, jis panašus į nugaištantį gyvulį.</verse>
				<verse number="14">Toks kelias tų, kurie išpuikę, galas tų, kurie patenkinti savo turtais.</verse>
				<verse number="15">Tarsi avys jie gūžina į Šeolą; mirtis bus jų piemuo. Dorieji viešpataus jiems aušros metu, o jų išdidumas greitai pradings. Šešėlių pasaulis taps jų namais.</verse>
				<verse number="16">Bet mano gyvastį Dievas atpirks iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti.</verse>
				<verse number="17">Nesijaudink, jei kas turtėja, jei jo turtai didėja.</verse>
				<verse number="18">Juk su savimi pasiimti negalės nieko, kai mirs, jo turtai neis kartu su juo į kapą.</verse>
				<verse number="19">Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas, nors ir būtų giriamas, nes jam sekasi,</verse>
				<verse number="20">jis turi dėtis į būrį savo protėvių, kurie daugiau niekada nebematys šviesos.</verse>
				<verse number="21">Mirtingasis nesupranta didybės, jis panašus į nugaištantį gyvulį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Asafo psalmė. Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba, jis sušaukia visą žemę nuo Rytų ligi Vakarų.</verse>
				<verse number="2">Iš Siono, grožio viršūnės, Dievas švyti.</verse>
				<verse number="3">Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai; pirma jo – ryjanti ugnis, aplink jį – smarki audra.</verse>
				<verse number="4">Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui.</verse>
				<verse number="5">„Atveskite man ištikimuosius, kurie atnašaudami auką sudarė Sandorą su manimi!“</verse>
				<verse number="6">Tada dangus skelbia jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.</verse>
				<verse number="7">„Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu, Izraeli, aš kaltinsiu tave. Aš Dievas, tavo Dievas.</verse>
				<verse number="8">Peikiu jus ne dėl jūsų aukų, nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.</verse>
				<verse number="9">Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio ar ožio iš jūsų gardų.</verse>
				<verse number="10">Juk man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų.</verse>
				<verse number="11">Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra mano.</verse>
				<verse number="12">Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.</verse>
				<verse number="13">Argi aš valgau jaučių mėsą ar geriu ožių kraują?</verse>
				<verse number="14">Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam.</verse>
				<verse number="15">Šaukis manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“.</verse>
				<verse number="16">Bet nedorėliui Dievas sako: „Kokią teisę turi kartoti mano įstatus ir kalbėti apie mano Sandorą!</verse>
				<verse number="17">Juk nekenti mano auklėjimo ir atmeti mano įsakus.</verse>
				<verse number="18">Vagį pamatęs, tampi jo bendru ir bičiuliaujiesi su tais, kurie svetimauja.</verse>
				<verse number="19">Savo lūpoms davei valią piktam, tavo liežuvis skleidžia apgaulę.</verse>
				<verse number="20">Sėdi ir apkalbi savo brolį, šmeiži savo motinos vaiką.</verse>
				<verse number="21">Visa tai padarei, bet aš nieko nesakiau, ir tu manei, kad aš esu toks, kaip tu. Tad dabar tave peikiu ir kaltinu.</verse>
				<verse number="22">Tad suvokite tai, užmirštantieji Dievą, antraip jus suplėšysiu, ir nebus kas jus išgelbėtų.</verse>
				<verse number="23">Kas aukoja bendravimo auką, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė,</verse>
				<verse number="2">atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nusidėjimo su Batšeba.</verse>
				<verse number="3">Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo; iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus.</verse>
				<verse number="4">Kaskart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės!</verse>
				<verse number="5">Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis.</verse>
				<verse number="6">Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse. Tad esi teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki.</verse>
				<verse number="7">Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.</verse>
				<verse number="8">Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.</verse>
				<verse number="9">Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.</verse>
				<verse number="10">Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.</verse>
				<verse number="11">Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes.</verse>
				<verse number="12">Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.</verse>
				<verse number="13">Nevaryk manęs nuo savo Artumo, nenuimk nuo manęs savo dvasios šventos.</verse>
				<verse number="14">Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia.</verse>
				<verse number="15">Mokysiu nedorėlius tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas tave.</verse>
				<verse number="16">Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, mano išganymo Dieve, ir mano liežuvis mėgausis tavo teisumu.</verse>
				<verse number="17">Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę.</verse>
				<verse number="18">Juk aukomis tu nesigėri; jei atnašaučiau deginamąją auką, tu jos nepriimtum.</verse>
				<verse number="19">Tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios.</verse>
				<verse number="20">Būk dosnus Sionui iš savo gerumo, ir tebūna atstatytos Jeruzalės sienos.</verse>
				<verse number="21">Tada tau patiks teisios aukos, deginamosios atnašos ir deginamosios aukos, tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo maskilas,</verse>
				<verse number="2">Doegui Edomitui nuėjus ir pranešus Sauliui: „Dovydas atėjo į Ahimelecho namus“.</verse>
				<verse number="3">Kodėl didžiuojiesi, negarbingas galiūne, savo nedoru darbu? Ištikimoji Dievo meilė amžina!</verse>
				<verse number="4">Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas, klastos meistre!</verse>
				<verse number="5">Tu labiau mėgsti pikta negu gera, meluoti, negu tiesą sakyti.</verse>
				<verse number="6">Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, klastingasis liežuvi!</verse>
				<verse number="7">Bet pats Dievas pražudys tave amžinai; jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės, išraus tave iš gyvųjų šalies.</verse>
				<verse number="8">Teisieji tai matydami bus apimti pagarbios baimės. Jie juoksis sakydami:</verse>
				<verse number="9">„Pasižiūrėkite į žmogų, kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą, bet pasitikėjo savo didžiais turtais ir rėmėsi nedorais darbais!“</verse>
				<verse number="10">Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis, augantis Dievo Namuose. Aš pasitikiu ištikimąja Dievo meile per amžių amžius.</verse>
				<verse number="11">Dėkosiu tau amžinai už visa, ką tu padarei. Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą, nes jis geras.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal mahalatą. Dovydo maskilas.</verse>
				<verse number="2">Kvailys savo širdyje sako: „Dievo nėra!“ Tokie sugedę, jie šlykščiai elgiasi; nėra nė vieno, kuris darytų gera.</verse>
				<verse number="3">Dievas žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją, norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas ir ieškantis Dievo.</verse>
				<verse number="4">Visi atsimetę, visi panašiai sugedę; nėra nė vieno, kuris darytų gera, nė vienui vieno.</verse>
				<verse number="5">„Argi jie nežino, nedorėliai? Jie ryja mano tautą, ji – jų ryjama duona, ir Dievo niekada nesišaukia“.</verse>
				<verse number="6">Ten jie bus apimti tokio siaubo, kokio dar nėra buvę, nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus. Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.</verse>
				<verse number="7">O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui! Kai Dievas parves į namus savo tautą, Jokūbas džiūgaus, Izraelis bus laimingas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo maskilas,</verse>
				<verse number="2">zifiečiams nuėjus pas Saulių ir pranešus: „Dovydas slapstosi pas mus“.</verse>
				<verse number="3">Gelbėk mane savo vardu, Dieve, apgink mane savo galybe!</verse>
				<verse number="4">Išgirsk mano maldą, Dieve, klausykis mano žodžių!</verse>
				<verse number="5">Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane, nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties, žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso.</verse>
				<verse number="6">Dievas – mano pagalba, Viešpats gina mano gyvastį!</verse>
				<verse number="7">Jis atmokės piktu mano budriems priešams. Būdamas ištikimas, sunaikink juos!</verse>
				<verse number="8">Tada atnašausiu tau geros valios auką, šlovinsiu tavo vardą, VIEŠPATIE, nes tu geras.</verse>
				<verse number="9">Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių, ir aš mačiau savo priešų žūtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo maskilas.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano maldą, Dieve, nesislėpk nuo mano maldavimo!</verse>
				<verse number="3">Klausykis manęs ir atsakyk. Aš blaškausi, išseko man jėgos.</verse>
				<verse number="4">Šiurpas ima nuo priešo riksmų, nuo nedorėlių šauksmų. Jie neša man pikta, įnirtingai mane puldinėja.</verse>
				<verse number="5">Dreba man širdis krūtinėje, mirties baimė slegia mane.</verse>
				<verse number="6">Baimė ir šiurpas mane purto; esu siaubo priblokštas.</verse>
				<verse number="7">„O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!</verse>
				<verse number="8">Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenčiau tyruose.</verse>
				<verse number="9">Skubėčiau rasti sau užuovėją nuo nuožmaus vėjo ir audros“.</verse>
				<verse number="10">Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją, nes matau mieste smurtą ir maištus.</verse>
				<verse number="11">Dieną naktį jie sėlina jo sienomis, jame klesti piktumas ir priespauda.</verse>
				<verse number="12">Žūtis jame; sukčiavimas ir apgaulė niekada neišnyksta turgavietėje.</verse>
				<verse number="13">Ne priešas mane užgaulioja – tuomet dar galėčiau pakęsti; ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.</verse>
				<verse number="14">Bet tu, mano bendražygis, mano bičiulis, mano artimas draugas!</verse>
				<verse number="15">Mes mėgavomės savo draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus!</verse>
				<verse number="16">Teužklumpa juos mirtis, težengia jie gyvi į Šeolą! Juk kur jie gyvena, ten piktybės.</verse>
				<verse number="17">Bet aš šauksiuosi Dievo, ir VIEŠPATS mane išgelbės.</verse>
				<verse number="18">Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir jis išgirs mano balsą.</verse>
				<verse number="19">Parves mane sveiką iš mūšių, kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.</verse>
				<verse number="20">Dievas, amžinai viešpataujantis, išklausys mane ir nugalės juos. Juk jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo.</verse>
				<verse number="21">Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką, sulaužė savo sandorą.</verse>
				<verse number="22">Jo kalba buvo slidesnė už sviestą, bet jo širdyje slypėjo neapykanta; jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus, bet kirto lyg aštrūs kalavijai.</verse>
				<verse number="23">Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI, ir jis tave palaikys; teisiajam palūžti jis niekada neleidžia.</verse>
				<verse number="24">Tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią kapą, tuos žmogžudžius ir apgavikus, nesulaukusius nė pusės savo amžiaus, o aš tavimi pasitikiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Balandžio ant tolimų ąžuolų“ melodija. Dovydo miktamas, filistinams jį suėmus Gate.</verse>
				<verse number="2">Būk man gailestingas, Dieve, nes žmonės mane mindžioja, visą laiką jie mane vargina.</verse>
				<verse number="3">Mano priešai puola mane visą dieną; daug puolančių mane, Aukščiausiasis.</verse>
				<verse number="4">Kai apima baimė, aš pasitikiu tavim.</verse>
				<verse number="5">Dievu, kurio pažadą šlovinu, Dievu pasitikiu ir nebijau; ką gali mirtingasis man padaryti?</verse>
				<verse number="6">Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams; visos jų mintys – man ką pikta padaryti.</verse>
				<verse number="7">Jie sąmokslauja, tyko iš pasalų, seka mano žingsnius, norėdami mane nužudyti.</verse>
				<verse number="8">Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą; pažabok tuos žmones, Dieve.</verse>
				<verse number="9">Tu sužymėjai mano klajones, tad supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?</verse>
				<verse number="10">Tuomet mano priešai trauksis, kai tik tavęs šauksiuosi; žinau, kad Dievas užstoja mane.</verse>
				<verse number="11">Dievu, kurio pažadą šlovinu, VIEŠPAČIU, kurio žodį garbinu,</verse>
				<verse number="12">Dievu pasitikiu ir nebijau; ką gali mirtingasis man padaryti?</verse>
				<verse number="13">Dieve, turiu padaryti, ką esu tau pažadėjęs; aš aukosiu tau bendravimo atnašas.</verse>
				<verse number="14">Juk tu išgelbėjai mane nuo mirties, mano kojas nuo suklupimo. Tad vaikščioju Dievo Artume – šviesoje, kuri šviečia gyviesiems.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas, jam pabėgus nuo Sauliaus į olą.</verse>
				<verse number="2">Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs, nes pas tave ieškau prieglobsčio. Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros.</verse>
				<verse number="3">Šaukiuosi Dievo Aukščiausiojo, Dievo, kuris manimi rūpinasi.</verse>
				<verse number="4">Tesiunčia jis pagalbą iš dangaus ir teišgelbsti mane; tesugėdina tuos, kurie mane mindo. Tesiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.</verse>
				<verse number="5">Guliu kniūbsčias tarp priešų lyg ryjančių liūtų; jų dantys – ietys ir strėlės, o jų liežuviai – aštrūs kalavijai.</verse>
				<verse number="6">Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visai žemei!</verse>
				<verse number="7">Jie paspendė pinkles po mano kojomis, norėdami mane pagauti; jie man iškasė duobę, bet patys į ją įkrito.</verse>
				<verse number="8">Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir šlovinsiu tave!</verse>
				<verse number="9">Pabusk, mano siela! Pabuskite, arfa ir lyra! Aš pažadinsiu aušrą.</verse>
				<verse number="10">Tautose dėkosiu tau, Viešpatie, giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių.</verse>
				<verse number="11">Juk tavo gerumas didis kaip dangus, o ištikimybė siekia debesis.</verse>
				<verse number="12">Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visoje žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas.</verse>
				<verse number="2">Argi iš tikrųjų, galingieji, jūs nusprendžiate, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones?</verse>
				<verse number="3">Ne! Širdyje sumanote, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje.</verse>
				<verse number="4">Nuo pat kūdikystės nedorėliai neištikimi, nuo pat gimimo dienos išklysta iš kelio ir meluoja.</verse>
				<verse number="5">Jų nuodai – kaip nuodai gyvačių, kaip kurčios, ausis užsikimšusios angies,</verse>
				<verse number="6">kuri nebegirdi kerėtojų balso ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.</verse>
				<verse number="7">Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje; VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!</verse>
				<verse number="8">Teišnyksta jie lyg senkantis vanduo; įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.</verse>
				<verse number="9">Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve, lyg negyvas gimęs, saulės niekada nematęs kūdikis.</verse>
				<verse number="10">Nelauktai lyg erškėčių krūmą ar usnis tenusiaubia juos viesulas.</verse>
				<verse number="11">Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.</verse>
				<verse number="12">Žmonės sakys: „Tai atlygis teisiesiems; iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas, Sauliui pasiuntus vyrus prie jo namų tykoti ir nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Išgelbėk mane nuo priešų, Dieve, apsaugok nuo užpuolikų!</verse>
				<verse number="3">Išgelbėk mane nuo tų nedorų žmonių, išlaisvink nuo tų žmogžudžių!</verse>
				<verse number="4">Štai tyko jie mano gyvasties; nuožmūs žmonės būriuojasi prieš mane. Ne dėl kokio mano nusikaltimo ar nuodėmės, VIEŠPATIE,</verse>
				<verse number="5">ne dėl kokios mano kaltės jie skuba į savo vietas. Pabusk, ateik man padėti ir pasižiūrėk!</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATIE, Galybių Dieve, tu Izraelio Dievas. Pakilk pašaukti atsiskaityti visas tautas, nepasigailėk nė vieno iš pasalūnų.</verse>
				<verse number="7">Kas vakarą jie grįžta, urgzdami lyg šunys ir vogčiomis slankioja po miestą.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėk! Štai rėkauja jie savo burnomis, aštrūs žodžiai jų lūpose; tačiau jie mano, kad niekas jų negirdi.</verse>
				<verse number="9">Bet tu, VIEŠPATIE, juokiesi iš jų; tu išjuoki visus pagonis.</verse>
				<verse number="10">O mano Stiprybe, laukiu tavęs, nes tu, Dieve, mano tvirtovė.</verse>
				<verse number="11">Dievas, kuris mane ištikimai myli, ateis man padėti; Dievas parodys man nugalėtus priešus.</verse>
				<verse number="12">Neišnaikink jų, kad mano tauta neužmirštų tavo pergalės; išblaškyk juos savo jėga ir nugalėk, Viešpatie, mūsų skyde!</verse>
				<verse number="13">Nuodėmė jų lūpose, visi jų žodžiai nuodėmingi; tebūna jie pagauti savo pačių puikybės! Kadangi jie keikiasi ir meluoja,</verse>
				<verse number="14">sunaikink juos įniršęs, sunaikink juos visiškai, kad būtų žinoma iki pat žemės pakraščių, jog Dievas viešpatauja Jokūbui.</verse>
				<verse number="15">Kas vakarą jie grįžta, urzgdami lyg šunys ir vogčiomis slankioja po miestą.</verse>
				<verse number="16">Jie klajoja ieškodami maisto ir inkščia, jei negauna iki soties.</verse>
				<verse number="17">O aš giedosiu apie tavo jėgą, kas rytą garsiai giedosiu apie tavo gerumą. Juk tu buvai mano tvirtovė, užuovėja pavojaus metu.</verse>
				<verse number="18">O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes, nes tu, Dieve, mano tvirtovė, Dievas, kuris mane ištikimai myli.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Liudijimo lelijos“ melodija. Dovydo miktamas. Pamokymui,</verse>
				<verse number="2">kai jis kovojo su Aram Naharaimais ir Aram Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą – dvylika tūkstančių vyrų Druskos slėnyje.</verse>
				<verse number="3">Dieve, tu mus atmetei, suardei mūsų gretas; tu supykai ant mūsų; dabar sutelk mus!</verse>
				<verse number="4">Supurtei kraštą, ir jis subiro; pataisyk jo plyšius, nes jis griūva.</verse>
				<verse number="5">Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu, davei mums gerti svaiginančio vyno.</verse>
				<verse number="6">Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems, iškelk ženklą, prie kurio telktumės, kad nepralaimėtume.</verse>
				<verse number="7">Savo dešine išgelbėk ir išklausyk mus, kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.</verse>
				<verse number="8">Dievas kalbėjo savo šventovėje: „Džiaugdamasis padalysiu Sichemą ir atmatuosiu Sukotų slėnį.</verse>
				<verse number="9">Man priklauso Gileadas ir Manasas; Efraimas – mano šalmas, Judas – mano skeptras.</verse>
				<verse number="10">Moabas bus mano praustuvė, Edomui mesiu savo apavą, Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas“.</verse>
				<verse number="11">Kas atves mane į įtvirtintą miestą? Kas ves mane į Edomą?</verse>
				<verse number="12">Argi iš tikrųjų mus atmetei, Dieve? Su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji!</verse>
				<verse number="13">Išgelbėk mus nuo priešo, nes žmogus padėti nieko negali.</verse>
				<verse number="14">Su Dievu būsime narsūs; jis sutryps mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiu instrumentu. Dovydo.</verse>
				<verse number="2">O Dieve, išgirsk mano šauksmą, klausykis mano maldos!</verse>
				<verse number="3">Iš žemės pakraščio šaukiuosi tavęs; mano širdžiai alpstant tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane.</verse>
				<verse number="4">Juk tu mano apsauga, stiprus bokštas gintis nuo priešo.</verse>
				<verse number="5">Leisk man gyventi amžinai tavo palapinėje, rasti prieglaudą tavo sparnų užuovėjoje!</verse>
				<verse number="6">O Dieve, iš tikrųjų tu išgirdai mano įžadus! Suteik man paveldą tų, kurie pagarbiai bijo tavo vardo.</verse>
				<verse number="7">Pridėk dienų prie karaliaus gyvenimo, tetveria jo metai per kartų kartas.</verse>
				<verse number="8">Tesėdi jis soste Dievo Artume, tesaugo jį meilė ir ištikimybė.</verse>
				<verse number="9">Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą, kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal Jedutūną. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Tikrai ramiai laukia Dievo mano siela, iš jo ateina man išganymas.</verse>
				<verse number="3">Tikrai yra jis mano Uola ir mano išganymas, mano užuovėja; niekada nedrebėsiu.</verse>
				<verse number="4">Kiek ilgai jūs visi puldinėsite žmogų, norėdami jį sutriuškinti, lyg jis būtų pašlijusi siena ar griūvanti tvora?</verse>
				<verse number="5">Tikrai jie sąmokslauja taikydamiesi išstumti jį iš jo aukštos vietos. Jie mėgaujasi melais, laimina burna, bet širdimi keikia.</verse>
				<verse number="6">Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis.</verse>
				<verse number="7">Tikrai jis yra mano Uola ir mano išganymas, mano užuovėja; niekada nedrebėsiu.</verse>
				<verse number="8">Dievas – mano išganymas ir garbė, mano stiprybės uola; mano užuovėja yra Dieve.</verse>
				<verse number="9">Pasitikėk juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis jo Artume, jis mūsų užuovėja!</verse>
				<verse number="10">Žmonės – tik migla, mirtingieji – tik tariamybė. Visi sudėti ant svarstyklių, jie tesvertų mažiau už miglą.</verse>
				<verse number="11">Nepasitikėkite smurtu, nesudėkite tuščių vilčių į plėšikavimą! Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite prie jų širdimi.</verse>
				<verse number="12">Vienąsyk Dievas kalbėjo, dusyk girdėjau, kad galybė yra Dievo</verse>
				<verse number="13">ir kad ištikima meilė yra tavo, Viešpatie. Juk tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Dovydo psalmė, jam esant Judo dykumoje.</verse>
				<verse number="2">Dieve, tu mano Dievas, tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.</verse>
				<verse number="3">Leisk man pažvelgti į tave šventovėje; leisk man pamatyti tavo galybę ir garbę!</verse>
				<verse number="4">Tavo ištikimoji meilė man brangesnė už gyvastį, mano lūpos skelbia tavo šlovę.</verse>
				<verse number="5">Šlovinsiu tave, kol gyvensiu; tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo.</verse>
				<verse number="6">Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių, džiaugsmingai giedosiu šlovės giesmes.</verse>
				<verse number="7">Gulėdamas guolyje, tave menu, per visą naktį mąstau,</verse>
				<verse number="8">kad tu mano pagalba, ir tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="9">Glaudžiuosi prie tavęs, tavo dešinė mane palaiko.</verse>
				<verse number="10">O tie, kurie stengiasi mane pražudyti, težengia į žemės gelmes.</verse>
				<verse number="11">Tesudoroja juos kalavijas; tetampa jie šakalų grobiu.</verse>
				<verse number="12">O karalius džiaugsis Dievu; visi, kurie Dievu prisiekia, džiūgaus, nes melagių lūpos bus užčiauptos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi; saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo siaubo.</verse>
				<verse number="3">Apgink mane nuo nedorėlių gaujos, nuo pikta darančių minios.</verse>
				<verse number="4">Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus, taiko lyg strėles savo karčius žodžius,</verse>
				<verse number="5">iš pasalų šaudami į nekaltą žmogų; jie šauna staiga, nieko nebijodami.</verse>
				<verse number="6">Jie drąsinasi savo kėslais, susimoko, kur spęsti spąstus, manydami: „Kas gali mus pamatyti?“</verse>
				<verse number="7">Jie sumano nedorą kėslą ir slepia savo sumanytą niekšybę; žmogus – gelmė, o jo širdis – bedugnė.</verse>
				<verse number="8">Bet Dievas paleidžia į juos savo strėles, ir jie staiga sužeidžiami.</verse>
				<verse number="9">Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia; kas tai pamato, kraipo galvas.</verse>
				<verse number="10">Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė; jie skelbs, ką Dievas padarė, ir apmąstys visus jo darbus.</verse>
				<verse number="11">Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE ir ras jame užuovėją; visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">Choro vadovui. Psalmė. Dovydo giesmė.</verse>
				<verse number="2">Pridera tau, Dieve, šlovės giesmė Sione; įžadai, tau padaryti, bus įvykdyti,</verse>
				<verse number="3">nes tu išklausai maldas. Žmonės iš visur ateis pas tave</verse>
				<verse number="4">su savo nuodėmėmis. Mūsų kaltės mus palaužia, bet tu jas atleidi.</verse>
				<verse number="5">Laimingas žmogus, kurį tu išsirenki ir patrauki gyventi savo kiemuose! Sotinsimės tavo Namų palaima, šventu tavo šventyklos grožiu.</verse>
				<verse number="6">Atsakai mums Dieve, mūsų Gelbėtojau, pagarbią baimę keliančių darbų pergale. Į tave viltis deda visi žemės pakraščiai ir tolimosios jūros!</verse>
				<verse number="7">Pastatei kalnus į vietą savo jėga tu, kuris esi apsisiautęs galybe.</verse>
				<verse number="8">Tu nutildai jūrų šėlimą, audringas bangas ir sąmyšį tautų.</verse>
				<verse number="9">Tavo nuostabūs ženklai kelia žemės pakraščių gyventojams pagarbią baimę; tavo darbai neša saulėtekio ir saulėlydžio šalims džiaugsmo šūksnius.</verse>
				<verse number="10">Tu lankai kraštą ir palaistai, padarai jį turtingą ir derlingą. Tavo upė, Dieve, pilna vandens, tu įgalini žemę auginti pasėlius. Juk tu ją parengi!</verse>
				<verse number="11">Gausiai palaistai jos vagas, sutrupini jos grumstus, suminkštini lietaus būriais, laimini augantį derlių.</verse>
				<verse number="12">Apvainikuoji metus savo gerumo derliumi; tavo vežimų provėžos trykšta aliejumi;</verse>
				<verse number="13">tyrų ganyklose jis sklydi ir kalvos gaubiasi džiūgavimu.</verse>
				<verse number="14">Pievose – avių knibždėlynas, slėniai kupini kviečių; dainuojama ir giedama iš džiaugsmo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Choro vadovui. Giesmė. Psalmė. Šlovinkite Dievą džiaugsmo šūksniais, visi kraštai,</verse>
				<verse number="2">giedokite šlovės giesmę jo vardui, teikite jam iškilmingą šlovę!</verse>
				<verse number="3">Kartokite Dievui: „Kokie nuostabūs tavo darbai! Tokia didi tavo jėga, kad tavo priešai gūžiasi prieš tave!</verse>
				<verse number="4">Tegarbina tave visa žemė, tegieda tau šlovės giesmę, tegieda šlovės giesmę tavo vardui!“</verse>
				<verse number="5">Ateikite ir pamatykite, ką Dievas padarė; savo darbais jis kelia pagarbią žmonių baimę.</verse>
				<verse number="6">Jūrą jis pavertė sausuma, o per upę mūsų protėviai perėjo pėsti. Ten mes džiūgavome jame.</verse>
				<verse number="7">Jis amžinai viešpatauja savo galybe, jo akys stebi tautas; tenesididžiuoja maištininkai!</verse>
				<verse number="8">Tautos, garbinkite mūsų Dievą, teskamba jo šlovės garsai!</verse>
				<verse number="9">Mums jis suteikė gyvenimą ir neleido mūsų kojoms suklupti.</verse>
				<verse number="10">Dieve, tu mus išbandei! Ištyrei mus, kaip ištiriamas sidabras ugnimi;</verse>
				<verse number="11">tu leidai mums įkliūti į pinkles, mums ant pečių uždėjai sunkią naštą.</verse>
				<verse number="12">Tu leidai, kad žmonės jotų mums ant sprando; mes perėjome per ugnį ir vandenį, ir tu išvedei mus į saugią vietą.</verse>
				<verse number="13">Įžengiu į tavo Namus su deginamosiomis aukomis ir vykdau tau duotus įžadus,</verse>
				<verse number="14">įžadus, kuriuos ištarė mano lūpos ir tau pažadėjo, kai buvau nelaimėje.</verse>
				<verse number="15">Deginamosioms aukoms atnašauju tau penimas avis drauge su degančių avinų dūmais, aukoju jaučius ir ožius.</verse>
				<verse number="16">Ateikite ir klausykitės, visi pagarbiai Dievo bijantieji, kai skelbiu, ką jis man padarė.</verse>
				<verse number="17">Balsu jo šaukiausi, ir šlovės giesmė buvo man ant liežuvio.</verse>
				<verse number="18">Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, VIEŠPATS nebūtų klausęsis.</verse>
				<verse number="19">Bet Dievas išgirdo, jis klausėsi mano maldos.</verse>
				<verse number="20">Pagarbintas Dievas, kuris neatstūmė mano maldos ir neatsakė man savo gerumo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="67">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Psalmė. Giesmė.</verse>
				<verse number="2">Tebūna Dievas mums maloningas ir telaimina mus! Tešviečia mums jo veidas,</verse>
				<verse number="3">kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, o tavo išgelbėjimas visose tautose.</verse>
				<verse number="4">Tegarbina, Dieve, tave tautos, visos tautos tave tešlovina!</verse>
				<verse number="5">Žmonės džiūgaus ir krykštaus iš džiaugsmo, nes tu valdai tautas teisingai; žemėje tu vesi žmones.</verse>
				<verse number="6">Tegarbina, Dieve, tave tautos, visos tautos tave tešlovina!</verse>
				<verse number="7">Teduoda žemė savo derlių; telaimina mus Dievas, mūsų Dievas!</verse>
				<verse number="8">Telaimina mus Dievas, tebijo pagarbiai jo visa žemė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="68">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė. Giesmė.</verse>
				<verse number="2">Pakyla Dievas, išsisklaido jo priešai; bėga nuo jo veido tie, kurie jo neapkenčia.</verse>
				<verse number="3">Kaip blaškomi dūmai jie pradingsta; kaip prieš ugnį tirpstantis vaškas nedorėliai pražūva prieš Dievą.</verse>
				<verse number="4">O teisieji linksminasi; jie džiūgauja Dievo Artume, jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="5">Giedokite Dievui, giedokite šlovės giesmes jo vardui; aukštinkite tą, kuris joja ant debesų, kurio vardas yra VIEŠPATS; džiūgaukite jo Artume.</verse>
				<verse number="6">Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas – tai Dievas savo šventoje buveinėje.</verse>
				<verse number="7">Dievas duoda benamiams namus, išlaisvina kalinius gyvus ir sveikus; o maištingieji lieka gyventi dykynėje.</verse>
				<verse number="8">Dieve, kai tu vedei savo tautą, kai žygiavai per dykumą,</verse>
				<verse number="9">žemė drebėjo, dangus prapliupo lietumi Artume Dievo, Sinajaus Dievo, Artume Dievo, Izraelio Dievo.</verse>
				<verse number="10">Siuntei gausų lietų, Dieve, atgaivinai savo nualintą paveldą;</verse>
				<verse number="11">tavo žmonės ten rado namus; iš savo gerumo, Dieve, tu pasirūpinai vargstančiais.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS ištaria žodį, ir didis būrys moterų neša gerą žinią:</verse>
				<verse number="13">„Bėga, bėga kariuomenių karaliai! Moterys namie dalijasi grobiu,</verse>
				<verse number="14">nors jos likosi tarp avidžių, balandžio pasidabruotais sparnais, geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis.</verse>
				<verse number="15">Visagaliui ten blaškant karalius, krito sniegas ant Calmono kalno“.</verse>
				<verse number="16">O didingasis kalne, Bašano kalne, daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne!</verse>
				<verse number="17">Daugelio viršūnių kalne, kodėl žvairuoji į kalną, kurį Dievas išsirinko savo buveine ir kuriame VIEŠPATS gyvens amžinai?</verse>
				<verse number="18">Dievo kovos vežimų dusyk po dešimt tūkstančių – tūkstančių tūkstančiai; VIEŠPATS žygiuoja iš Sinajaus į šventąją vietą.</verse>
				<verse number="19">Tu kopei į aukštąjį kalną, vedeisi belaisvius su palyda ir priėmei dovanas iš žmonių, net iš tų, kurie maištauja. VIEŠPATS Dievas ten gyvens!</verse>
				<verse number="20">Tebūna pagarbintas Viešpats! Kasdien jis neša mūsų naštas, Dievas – mūsų išganymas.</verse>
				<verse number="21">Mūsų Dievas yra Dievas, kuris išgano; jis VIEŠPATS, mūsų Viešpats, kuris gelbsti mus nuo mirties.</verse>
				<verse number="22">Dievas sutrupins savo priešams galvas, gauruotą pakaušį einančio savo kaltės keliais.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATS tarė: „Parvesiu juos iš Bašano, parvesiu juos iš jūros gelmių,</verse>
				<verse number="24">kad tu galėtumei braidyti jų kraujyje ir kad tavo šunys prisilaižytų jo iki soties“.</verse>
				<verse number="25">Dieve, visi mato tavo pergalės eitynes, Dievo, mano Karaliaus, žygiavimą į savo šventovę.</verse>
				<verse number="26">Giesmininkai priekyje, muzikantai gale, tarp jų merginos muša būgnelius su žvangučiais.</verse>
				<verse number="27">„Susirinkę į sueigą, garbinkite Dievą – VIEŠPATĮ, kurie esate iš Izraelio šaltinio!“</verse>
				<verse number="28">Antai Benjamino žmonės, mažiausia kiltis, juos veda; Judo didžiūnai savo būryje, Zabulono vadai, Naftalio didikai.</verse>
				<verse number="29">Siųsk, Dieve, savo jėgą, jėgą, Dieve, kurią parodei dėl mūsų</verse>
				<verse number="30">iš savo šventovės Jeruzalėje, kur karaliai neša tau dovanas.</verse>
				<verse number="31">Drausk nendrių laukinį žvėrį, drausk tautas, tą stiprių jaučių ir veršių bandą, kol ateis gūždamiesi su sidabro luitais. Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!</verse>
				<verse number="32">Nešini duoklėmis ateis iš Egipto, Kušas atskubės su dovanomis Dievui.</verse>
				<verse number="33">Visų tautų žmonės, giedokite Dievui, giedokite šlovės giesmę Viešpačiui,</verse>
				<verse number="34">kuris joja dangaus skliautu, sukurtu pasaulio pradžioje. Štai griaudžia jo balsas – galingas balsas:</verse>
				<verse number="35">„Pripažinkite Dievo galybę!“ Jo didybė gaubia Izraelį, o jo galybė – dangaus skliaute.</verse>
				<verse number="36">Pagarbią baimę kelia savo šventovėje Dievas, Izraelio Dievas; jis teikia galybę ir jėgą tautai. Žmonės, garbinkite Dievą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="69">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.</verse>
				<verse number="2">Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia man kaklą!</verse>
				<verse number="3">Klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja pasiremti. Patekau į gilius vandenis, ir bangos mane skandina.</verse>
				<verse number="4">Pavargau besišaukdamas pagalbos, išdžiūvo man gerklė. Akis pražiūrėjau belaukdamas tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="5">Daugiau negu plaukų man ant galvos yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties. Mano priešai juodina mane melais; jie stiprūs ir nori mane užmušti. Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?</verse>
				<verse number="6">Dieve, tu pažįsti mano kvailybę, mano nuodėmės tau ne paslaptis.</verse>
				<verse number="7">Tenebūna sugėdinti dėl manęs tie, kurie pasitiki tavimi, Viešpatie, Galybių DIEVE; tenebūna gėdos dėl manęs tiems, kurie tave garbina, Izraelio Dieve!</verse>
				<verse number="8">Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę, ir gėda dengė mano veidą.</verse>
				<verse number="9">Tapau benamis tarp savo giminių, svetimas savo motinos vaikams.</verse>
				<verse number="10">Mat uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis, ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.</verse>
				<verse number="11">Už tai, kad verkiau ir pasninkavau, žmonės šmeižia mane.</verse>
				<verse number="12">Kad padariau ašutinę savo drabužiu, jie juokiasi iš manęs.</verse>
				<verse number="13">Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.</verse>
				<verse number="14">O aš meldžiuosi tau, VIEŠPATIE. Malonės metu, Dieve, išklausyk mane, paisydamas savo didžio gerumo. Savo ištikima pagalba</verse>
				<verse number="15">trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau, gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.</verse>
				<verse number="16">Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti, neleisk gelmėms manęs praryti, neleisk kapui virš manęs užsiverti.</verse>
				<verse number="17">Atsiliepk man, VIEŠPATIE, nes gera tavo ištikimoji meilė; atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.</verse>
				<verse number="18">Neslėpk veido nuo savo tarno. Aš kenčiu, tad skubėk man atsiliepti.</verse>
				<verse number="19">Prieik prie manęs, atpirk mane, išlaisvink mane nuo priešų!</verse>
				<verse number="20">Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę; tau pažįstami visi mano priešai.</verse>
				<verse number="21">Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet jos nėra, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.</verse>
				<verse number="22">Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.</verse>
				<verse number="23">Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai, pinklės jų bendrams.</verse>
				<verse number="24">Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti; tedreba nuolat jų strėnos.</verse>
				<verse number="25">Išliek ant jų savo pyktį, tepasiveja juos tavo degantis įniršis.</verse>
				<verse number="26">Tebūna nusiaubta jų stovykla; neleisk niekam gyventi savo palapinėse.</verse>
				<verse number="27">Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja; tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.</verse>
				<verse number="28">Krauk jiems kaltę ant kaltės, neduok jiems savo išganymo dalies.</verse>
				<verse number="29">Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos, į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!</verse>
				<verse number="30">O aš nuskriaustas ir kenčiu; pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!</verse>
				<verse number="31">Šlovinsiu Dievo vardą giesme, aukštinsiu jį ir dėkosiu.</verse>
				<verse number="32">Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai, negu raguoti jaučiai skeltanagiai.</verse>
				<verse number="33">Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs; „jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“</verse>
				<verse number="34">Juk VIEŠPATS girdi vargšus ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.</verse>
				<verse number="35">Tešlovina jį dangus ir žemė, jūros ir visa, kas jose gyva!</verse>
				<verse number="36">Tikrai Dievas išgelbės Sioną ir atstatys Judo miestus. Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;</verse>
				<verse number="37">jo tarnų vaikai jį paveldės, ir mylintys jo vardą ten gyvens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="70">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo. Priminimo aukai.</verse>
				<verse number="2">Dieve, ateik manęs gelbėti! VIEŠPATIE, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="3">Tebūna nugalėti ir apstulbinti, kurie kėsinasi į mano gyvastį. Tesitraukia ir tebūna sugėdinti, kurie nori man pakenkti.</verse>
				<verse number="4">Tebūna apstulbinti dėl savo pralaimėjimo, kurie sako: „Še tau! Še tau!“</verse>
				<verse number="5">Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi, kurie tavęs ieško,</verse>
				<verse number="6">ir tavo išganymą branginantys tekartoja be paliovos: „Koks didis Dievas!“</verse>
				<verse number="7">Esu vargšas ir beturtis, skubėk man padėti, Dieve! Tu mano pagalba ir gelbėtojas; nedelsk, VIEŠPATIE!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="71">
				<verse number="1">Tavyje, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos; neleisk man niekada nusivilti!</verse>
				<verse number="2">Kadangi tu teisus, ateik į pagalbą ir išgelbėk, atkreipk į mane savo ausį ir padėk man!</verse>
				<verse number="3">Būk mano užuovėjos uola, stipri tvirtovė man išgelbėti, nes tu mano Uola ir tvirtovė.</verse>
				<verse number="4">Mano Dieve, išvaduok mane iš nedorėlio rankų, iš neteisingo ir žiauraus žmogaus nagų.</verse>
				<verse number="5">Juk tu mano viltis, Viešpatie; nuo pat jaunystės tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="6">Net dar negimęs, tau priklausiau; mano motinos įsčiose tu buvai mano jėga. Visada giedu tave šlovinančias giesmes.</verse>
				<verse number="7">Tapau daugeliui iškalbingu ženklu; tu man esi stipri užuovėja.</verse>
				<verse number="8">Mano lūpos, kupinos tavo šlovės, garbina tave visą dieną.</verse>
				<verse number="9">Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs.</verse>
				<verse number="10">Juk mano priešai kalba prieš mane, tariasi tykodami mano gyvasties.</verse>
				<verse number="11">Jie sako: „Vykitės ir čiupkite jį, nes nėra nė vieno, kuris jį gelbėtų! Dievas jį paliko!“</verse>
				<verse number="12">Dieve, neatsitolink nuo manęs; mano Dieve, skubėk man padėti!</verse>
				<verse number="13">Težūva mano užpuolikai nusivylę; tesvilina panieka ir gėda tuos, kurie ieško mano pražūties!</verse>
				<verse number="14">O aš visados turėsiu vilties ir nuolat didinsiu tavo šlovę.</verse>
				<verse number="15">Mano lūpos pasakos tavo teisius darbus, visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą, nors ir nepajėgsiu jų apsakyti.</verse>
				<verse number="16">Ateisiu šlovindamas didžius Viešpaties DIEVO darbus; minėsiu vien tavo gerumą.</verse>
				<verse number="17">Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, ir aš iki šiol skelbiu tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="18">Tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms. Tavo jėga</verse>
				<verse number="19">ir teisumas, Dieve, siekia dangų. Tu padarei didžių dalykų, Dieve; kas tau gali prilygti?</verse>
				<verse number="20">Tu siuntei man daug vargų ir kančių, bet vėl mane atgaivinsi, iš žemės gelmių iškelsi.</verse>
				<verse number="21">Suteiksi man daugiau garbės, nuolat mane guosi.</verse>
				<verse number="22">Ir aš šlovinsiu tave arfa dėl tavo ištikimybės, mano Dieve, skambinsiu tau šlovės giesmę lyra, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="23">Kai giedosiu šlovės giesmę tau, džiūgaus mano lūpos ir visa mano gyvastis, kurią tu atpirkai.</verse>
				<verse number="24">Per visą dieną mano liežuvis pasakos apie tavo teisumą, kaip ieškojusieji mano žūties buvo nugalėti ir sugėdinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="72">
				<verse number="1">Saliamono. Dieve, suteik savo teisingumo karaliui ir teisumo karaliaus sūnui,</verse>
				<verse number="2">kad teistų tavo tautą teisingai ir tavo skriaudžiamuosius teisiai.</verse>
				<verse number="3">Teteikia kalnai gerovę tautai, tepatiria kalvos teisumo atlygį.</verse>
				<verse number="4">Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus.</verse>
				<verse number="5">Tetveria jis taip ilgai kaip saulė ir lyg mėnulis per kartų kartas.</verse>
				<verse number="6">Jis bus tartum lietus jaunam atolui, lyg laistantys žemę lietaus gūsiai.</verse>
				<verse number="7">Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika, kol nebeliks mėnulio.</verse>
				<verse number="8">Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="9">Dykumos klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes.</verse>
				<verse number="10">Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas.</verse>
				<verse number="11">Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos.</verse>
				<verse number="12">Juk jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda.</verse>
				<verse number="13">Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį,</verse>
				<verse number="14">atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto; jo akyse brangus jų kraujas.</verse>
				<verse number="15">Tegyvuoja karalius! Tebūna jam atiduotas Šebos auksas; už jį turi būti visuomet meldžiamasi, visą dieną reikia prašyti jam palaiminimo.</verse>
				<verse number="16">Krašte tebūna gausu grūdų, pasėliai tevilnija ant kalnų viršūnių, krašto derlius tebūna lyg Libano, miestai teprisipildo žmonių lyg laukai žolės.</verse>
				<verse number="17">Tebūna amžinas karaliaus vardas, tetveria jo vardas taip ilgai kaip saulė. Tebūna juo palaiminti visi žmonės, teskelbia jį laimingu visos tautos.</verse>
				<verse number="18">Garbinkite VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą! Tik jis vienas daro nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="19">Garbinkite jo šlovingą vardą per amžius! Jo garbė pripildo visą pasaulį. Amen! Amen!</verse>
				<verse number="20">Čia baigiasi Jesės sūnaus Dovydo maldos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="73">
				<verse number="1">Asafo psalmė. Iš tikrųjų Dievas geras doriesiems, kurių širdis tyra.</verse>
				<verse number="2">Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti,</verse>
				<verse number="3">nes aš pavydėjau pagyrūnams matydamas jų gerovę, nors jie nedori.</verse>
				<verse number="4">Skausmo kentėti nedorėliams nereikia, jų kūnas stiprus ir sveikas.</verse>
				<verse number="5">Mirtingųjų triūsas jų nevargina; jie nesikamuoja kaip kiti žmonės.</verse>
				<verse number="6">Užtat išdidumas – jų karoliai, smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu.</verse>
				<verse number="7">Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti; jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis.</verse>
				<verse number="8">Jie šaiposi ir kalba pikta; įžūliai grasina kitus engti.</verse>
				<verse number="9">Prieš dangų jie burnoja, o žemėje jų liežuvis įžūliai įsakinėja.</verse>
				<verse number="10">Todėl net Dievo tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako.</verse>
				<verse number="11">Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ – ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“</verse>
				<verse number="12">Tad tokie yra nedorėliai, visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus.</verse>
				<verse number="13">Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?</verse>
				<verse number="14">Juk diena iš dienos kenčiu vargą, kas rytą tu mane nuplaki.</verse>
				<verse number="15">Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, – būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.</verse>
				<verse number="16">Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis,</verse>
				<verse number="17">kol neįėjau į Dievo šventovę; tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.</verse>
				<verse number="18">Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir tu pastumi į žūtį.</verse>
				<verse number="19">Kaip staiga jie tampa nelaimingi! Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta.</verse>
				<verse number="20">Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE, tu paniekini tuos vaiduoklius.</verse>
				<verse number="21">Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti,</verse>
				<verse number="22">buvau kvailas ir nesupratau, būdamas lyg keturkojis tavo Artume.</verse>
				<verse number="23">Todėl būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos,</verse>
				<verse number="24">vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę.</verse>
				<verse number="25">Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje?</verse>
				<verse number="26">Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius.</verse>
				<verse number="27">Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, tas žūva; tu padarai galą tiems, kurie tau neištikimi.</verse>
				<verse number="28">O man gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas Viešpatį DIEVĄ, kad apsakyčiau visus jo darbus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="74">
				<verse number="1">Asafo maskilas. Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi? Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?</verse>
				<verse number="2">Atmink savo seniai įgytą bendriją, giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą, Siono kalną, kuriame apsigyvenai.</verse>
				<verse number="3">Atsisuk į begalinius griuvėsius, į visus priešų smurto darbus šventovėje!</verse>
				<verse number="4">Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje, jie paliko ten savo ženklus.</verse>
				<verse number="5">Jie atrodė lyg kirtėjai, kirviais kertantys medžius.</verse>
				<verse number="6">Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė visus drožtus jos papuošimus.</verse>
				<verse number="7">Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė, išniekino tavo Artumo buveinę.</verse>
				<verse number="8">Jie sakė sau širdyje: „Užvaldykime juos visiškai!“ – ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.</verse>
				<verse number="9">Savo ženklų nebematome, nėra daugiau jokio pranašo, ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.</verse>
				<verse number="10">Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis? Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?</verse>
				<verse number="11">Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės? Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?</verse>
				<verse number="12">Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno, tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.</verse>
				<verse number="13">Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų galvas.</verse>
				<verse number="14">Tu sutraiškei Leviataną ir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.</verse>
				<verse number="15">Tau paliepus ėmė trykšti šaltiniai ir srautai, tu išdžiovinai neišsenkančias upes.</verse>
				<verse number="16">Tu sukūrei dieną ir naktį, padėjai į vietą mėnulį ir saulę.</verse>
				<verse number="17">Tu nustatei visas žemės ribas, padarei vasarą ir žiemą.</verse>
				<verse number="18">Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi, kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.</verse>
				<verse number="19">Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims, neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.</verse>
				<verse number="20">Žvilgterk į savo Sandorą! Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.</verse>
				<verse number="21">Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji, tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.</verse>
				<verse number="22">Pakilk, Dieve, gink savo bylą; atmink, kaip nedori žmonės šaiposi iš tavęs visą dieną.</verse>
				<verse number="23">Neužmiršk savo priešų rėkavimo; ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="75">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Asafo psalmė. Giesmė.</verse>
				<verse number="2">Dėkojame tau, Dieve, tikrai dėkojame tau šaukdamiesi tavo vardo, apsakydami tavo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="3">„Atėjus metui, kurį aš pats paskirsiu, surengsiu teisingą teismą.</verse>
				<verse number="4">Kai žemė ir visi jos gyventojai dreba, jos stulpus aš palaikau tvirtus.</verse>
				<verse number="5">Pagyrūnams sakau: ‘Nesigirkite!’ – o nedorėliams: ‘Liaukitės kėlę savo ragus!’</verse>
				<verse number="6">Sakau jiems: ‘Nekelkite ragų! Liaukitės įžūliai kalbėti!’“</verse>
				<verse number="7">Juk ne iš rytų ir ne iš vakarų tai ateina, ne iš dykumos ir ne iš kalnų.</verse>
				<verse number="8">Tai Dievas teisia; vieną jis pažemina, kitą išaukština.</verse>
				<verse number="9">Taurė yra VIEŠPATIES rankoje, pilna stipraus jo pykčio vyno. Jis pila iš jos po gurkšnį, ir visi žemės nedorėliai gers iki pat dugno.</verse>
				<verse number="10">O aš amžinai džiūgausiu, giedosiu šlovės giesmę Jokūbo Dievui.</verse>
				<verse number="11">Nulaušiu ragus visiems nedorėliams, o teisiųjų ragai bus išaukštinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="76">
				<verse number="1">Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Asafo psalmė. Giesmė.</verse>
				<verse number="2">Judo žmonės pažįsta Dievą, ir Izraelis jį garbina.</verse>
				<verse number="3">Jo Palapinė pastatyta Saleme, jis gyvena ant Siono kalno.</verse>
				<verse number="4">Ten jis sulaužė ugningas lankų strėles, skydus ir kalavijus, visus karo ginklus.</verse>
				<verse number="5">Koks žėrintis tu, Dieve! Koks didingas, grįžtantis iš kalnų, kur nugalėjai savo priešus!</verse>
				<verse number="6">Jų narsūs kariai neteko viso, ką turėjo, ir dabar miega mirties miegu; visų galiūnų rankos buvo bejėgės.</verse>
				<verse number="7">Tau pagrasinus, Jokūbo Dieve, ir raiteliai, ir jų ristūnai krito negyvi.</verse>
				<verse number="8">Tai tu keli pagarbų šiurpą! Tau supykus, kas gali prieš tave atsilaikyti?</verse>
				<verse number="9">Iš dangaus tarei savo nuosprendį; žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo,</verse>
				<verse number="10">kai Dievas pakilo teisti, gelbėti visų žemės vargdienių.</verse>
				<verse number="11">Juk ir nuožmiausi žmonės pripažins tave, kai susijuosi pykčio likučiu.</verse>
				<verse number="12">Duokite įžadus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir vykdykite juos! Visi, aplinkui esantieji, neškite duoklę tam, kuris kelia pagarbų šiurpą.</verse>
				<verse number="13">Jis sutramdo didžiūnų išdidumą ir įkvepia pagarbią baimę žemės karaliams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="77">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal Jedutūną. Asafo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Mano balsas kyla pas Dievą, aš garsiai šaukiuosi; mano balsas kyla pas Dievą, kad jis mane išgirstų.</verse>
				<verse number="3">Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui; visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas, bet mano širdis neranda paguodos.</verse>
				<verse number="4">Prisimenu Dievą ir vaitoju; kai pamąstau, prarandu viltį.</verse>
				<verse number="5">Tu man neleidi sudėti akių; aš taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.</verse>
				<verse number="6">Mąstau apie senovės dienas, seniai praėjusius metus.</verse>
				<verse number="7">Naktis praleidžiu kalbėdamasis su savimi; mąstau ir klausiu savęs:</verse>
				<verse number="8">„Argi amžinai atmes mus Viešpats ir niekados mums nebebus maloningas?</verse>
				<verse number="9">Nejau jis nustos mus mylėjęs ir amžinai liks neįvykdytas jo pažadas?</verse>
				<verse number="10">Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti, ir pykčio įniršyje nutildė savo gailestingumą?“</verse>
				<verse number="11">Tuomet tariau: „Mano kaltė, kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė“.</verse>
				<verse number="12">Mąstau apie VIEŠPATIES darbus; taip, atsimenu ankstesnius tavo stebuklus.</verse>
				<verse number="13">Apmąstau visus tavo darbus ir apsvarstau tavo veiksmus.</verse>
				<verse number="14">Visa, ką darai, Dieve, yra šventa. Kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?</verse>
				<verse number="15">Tu esi Dievas, darantis nuostabius darbus; tu savo galybę apreiškei tautoms.</verse>
				<verse number="16">Galingu mostu atpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.</verse>
				<verse number="17">Vandenys pamatė tave, Dieve, vandenys pamatė tave ir pabūgo, net jūros gelmės drebėjo.</verse>
				<verse number="18">Debesys prapliupo lietumi, padangės aidėjo griausmais, visur žaibavo tavo strėlės.</verse>
				<verse number="19">Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai, tavo žaibai apšvietė pasaulį; žemė drebėjo ir purtėsi.</verse>
				<verse number="20">Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, tavo pėdos buvo nematomos.</verse>
				<verse number="21">Tu vedei savo tautą lyg kaimenę Mozės ir Aarono rankomis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="78">
				<verse number="1">Asafo maskilas. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo; klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.</verse>
				<verse number="2">Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais, ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,</verse>
				<verse number="3">dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.</verse>
				<verse number="4">Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus.</verse>
				<verse number="5">Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,</verse>
				<verse number="6">kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,</verse>
				<verse number="7">idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų</verse>
				<verse number="8">ir netaptų, kokie buvo jų protėviai – užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima Dievui.</verse>
				<verse number="9">Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis, pabėgo iš mūšio.</verse>
				<verse number="10">Jie nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.</verse>
				<verse number="11">Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, jiems apreikštus nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="12">Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus Egipto žemėje, Coano lygumoje.</verse>
				<verse number="13">Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos, sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.</verse>
				<verse number="14">Dieną vedė juos debesimi, o kiekvieną naktį – ugnies šviesa.</verse>
				<verse number="15">Jis perskėlė uolą dykumoje ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.</verse>
				<verse number="16">Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos ir leido lietis vandeniui srautais.</verse>
				<verse number="17">Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.</verse>
				<verse number="18">Jie tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto.</verse>
				<verse number="19">Jie burnojo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?</verse>
				<verse number="20">Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais. Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos bei duoti savo tautai mėsos?“</verse>
				<verse number="21">Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą, pakilo pyktis ant Izraelio,</verse>
				<verse number="22">nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.</verse>
				<verse number="23">Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris,</verse>
				<verse number="24">lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus.</verse>
				<verse number="25">Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną, Dievas davė jiems maisto iki soties.</verse>
				<verse number="26">Jis pabudino padangėse rytį, savo galybe išjudino pietį;</verse>
				<verse number="27">jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes, sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;</verse>
				<verse number="28">jis nutupdė juos jų stovykloje, visur aplink palapines.</verse>
				<verse number="29">Žmonės valgė ir sotinosi, nes Dievas davė jiems, ko jie įnoringai troško.</verse>
				<verse number="30">Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, jiems dar tebevalgant, –</verse>
				<verse number="31">pakilo Dievo pyktis ant jų. Jis užmušė jų stipruolius, išguldė rinktinius Izraelio vyrus.</verse>
				<verse number="32">Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes; nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs, jie nepasitikėjo.</verse>
				<verse number="33">Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas, ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.</verse>
				<verse number="34">Tik kai Dievas juos nubausdavo, jie ieškodavo pas jį užuovėjos, atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo</verse>
				<verse number="35">atmindami, kad Dievas jų Uola, kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.</verse>
				<verse number="36">Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis ir melavo savo liežuviu.</verse>
				<verse number="37">Jų širdis nebuvo jam ištikima, jie nepasitikėjo jo Sandora.</verse>
				<verse number="38">Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo.</verse>
				<verse number="39">Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.</verse>
				<verse number="40">Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!</verse>
				<verse number="41">Jie vis gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį.</verse>
				<verse number="42">Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną, kurią jis atpirko juos nuo engėjo,</verse>
				<verse number="43">kai parodė savo ženklus Egipte ir nuostabius darbus Coano lygumoje.</verse>
				<verse number="44">Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį, ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.</verse>
				<verse number="45">Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo, ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.</verse>
				<verse number="46">Jis atidavė jų pasėlius vikšrams, o jų triūso derlių – skėriams.</verse>
				<verse number="47">Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša, o jų sikomoro medžius – šalna.</verse>
				<verse number="48">Jis atidavė jų galvijus ledų krušai, o jų kaimenes – žaibams.</verse>
				<verse number="49">Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu, pykčiu, apmaudu ir nelaime – žūties nešėjų būriu.</verse>
				<verse number="50">Jis netramdė savo įniršio, negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.</verse>
				<verse number="51">Jis išguldė visus Egipto pirmagimius, Chamo palapinių vyrijos pirmienas.</verse>
				<verse number="52">Tada išvedė savo tautą lyg avis, vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.</verse>
				<verse number="53">Jis vedė juos saugiai, jiems nebuvo ko bijoti, nes jų priešus paskandino jūra.</verse>
				<verse number="54">Jis atvedė juos į savo šventąją žemę, prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.</verse>
				<verse number="55">Jiems įžengiant, jis išvarė tautas, o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir padalijo kraštą Izraelio giminėms, skirdamas joms dalį matavimo virve.</verse>
				<verse number="56">Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį, nesilaikydami jo įsakų.</verse>
				<verse number="57">Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai, sukniubo lyg nepatikimas lankas.</verse>
				<verse number="58">Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais, žadino jo pavyduliavimą savo stabais.</verse>
				<verse number="59">Dievas pamatė ir įniršo; jis visiškai atmetė Izraelį.</verse>
				<verse number="60">Jis paliko savo Padangtę Šilojyje – Namus, kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.</verse>
				<verse number="61">Jis leido savo galybei eiti į nelaisvę, savo garbei patekti į priešo rankas.</verse>
				<verse number="62">Jis atidavė savo tautą kalavijui, jis įpyko ant savo paveldo.</verse>
				<verse number="63">Ugnis surijo jų jaunuolius, o merginos neturėjo už ko tekėti.</verse>
				<verse number="64">Kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės negiedojo raudų.</verse>
				<verse number="65">Tada Viešpats pabudo kaip iš miego, tarsi vyno išjudintas galiūnas.</verse>
				<verse number="66">Jis privertė savo priešus bėgti ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.</verse>
				<verse number="67">Juozapo palapinę jis atmetė, Efraimo giminės neišsirinko,</verse>
				<verse number="68">bet pasirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį labai myli.</verse>
				<verse number="69">Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje, įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.</verse>
				<verse number="70">Išsirinko Dovydą, savo tarną, ir pasiėmė jį nuo avių.</verse>
				<verse number="71">Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių, kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.</verse>
				<verse number="72">Jis ganė juos dora širdimi ir vedė įgudusia ranka.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="79">
				<verse number="1">Asafo psalmė. Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą, suteršė tavo Šventyklą, ir pavertė Jeruzalę griuvėsiais.</verse>
				<verse number="2">Tavo tarnų lavonus jie paliko suplėšyti paukščiams, tavo ištikimųjų kūnus – sudraskyti žemės žvėrims.</verse>
				<verse number="3">Jeruzalėje jų kraujas liejosi kaip vanduo, ir nebuvo kam jų palaidoti.</verse>
				<verse number="4">Mes tapome pasityčiojimu savo kaimynams, esame niekinami ir išjuokiami iš visų pusių.</verse>
				<verse number="5">Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai tu pyksi? Nejau tavo pavydulingas pyktis degs lyg ugnis?</verse>
				<verse number="6">Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia.</verse>
				<verse number="7">Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis ir nuniokojo jų kraštą.</verse>
				<verse number="8">Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes; teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti, nes mes apimti nevilties.</verse>
				<verse number="9">Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus dėl savo vardo garbės! Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes dėl savo vardo!</verse>
				<verse number="10">Kodėl gi tautos turėtų sakyti: „Kurgi tas jų Dievas?“ Mums matant tepatiria tautos, kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo praliejimą.</verse>
				<verse number="11">Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas; išlaisvink pasmerktuosius mirti, kaip dera tavo didžiai galybei.</verse>
				<verse number="12">Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai už visus tau mestus įžeidimus!</verse>
				<verse number="13">Tada mes, tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė, amžinai tau dėkosime, per kartų kartas skelbsime tavo šlovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="80">
				<verse number="1">Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Asafo liudijimas. Psalmė.</verse>
				<verse number="2">Klausykis, Izraelio Ganytojau! Tu, kuris vedi Juozapą lyg kaimenę, tu, kuris sėdi soste ant kerubų, apsireikšk</verse>
				<verse number="3">Efraimo, Benjamino ir Manaso giminėms! Parodyk savo galybę ir ateik mūsų gelbėti!</verse>
				<verse number="4">O Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!</verse>
				<verse number="5">O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kiek ilgai degsi pykčiu, kai tavo tauta tave maldauja?</verse>
				<verse number="6">Tu valgydinai juos skausmo duona, girdei juos dideliu ašarų kaušu.</verse>
				<verse number="7">Tu padarei mus pajuoka kaimynams, priešai tyčiojasi iš mūsų, kiek nori.</verse>
				<verse number="8">Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!</verse>
				<verse number="9">Tu perkėlei vynmedį iš Egipto, ir išvaręs kitas tautas jį pasodinai.</verse>
				<verse number="10">Tu parengei vietą jam augti; įleidęs giliai šaknis jis išplito visame krašte.</verse>
				<verse number="11">Savo paūksme jis uždengė kalnus, savo šakomis nustelbė galinguosius kedrus.</verse>
				<verse number="12">Savo šakas išskėtė iki Jūros, o savo atžalas – ligi Upės.</verse>
				<verse number="13">Kodėl nugriovei vynmedžio aptvarą? Dabar kiekvienas praeivis skinasi jo vynuogių,</verse>
				<verse number="14">šernai jį knisa ir laukiniai gyvuliai aplink ganosi.</verse>
				<verse number="15">Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve! Pažvelk į mus iš dangaus ir pamatyk. Pasirūpink tuo vynmedžiu.</verse>
				<verse number="16">Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino, jauną kamieną, kurį sau stiprų išauginai.</verse>
				<verse number="17">Mūsų priešai jį sudegino ir nukirto; pažvelk piktai į juos ir sunaikink!</verse>
				<verse number="18">Suteik pagalbą savo dešinės vyrui, žmogaus sūnui, kurį sau stiprų išauginai!</verse>
				<verse number="19">Tada mes daugiau nebesitrauksime nuo tavęs; laikyk mus gyvus, ir mes šlovinsime tavo vardą!</verse>
				<verse number="20">O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="81">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal gititą. Asafo.</verse>
				<verse number="2">Džiaugsmingai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui!</verse>
				<verse number="3">Užveskite giesmę ir muškite būgnelius su žvangučiais, pritarkite švelniai lyromis ir arfomis.</verse>
				<verse number="4">Pūskite ragą ir kai jaunatis, ir kai pilnatis – mūsų šventės dienomis.</verse>
				<verse number="5">Juk tai įstatas Izraeliui, Jokūbo Dievo įsakas.</verse>
				<verse number="6">Jis davė jį Juozapo giminei, jai išėjus iš Egipto žemės. Girdžiu balsą, kurio nepažinojau:</verse>
				<verse number="7">„Nuėmiau naštą nuo tavo pečių, išlaisvinau tavo rankas nuo pintinės.</verse>
				<verse number="8">Varge šaukeisi manęs, ir aš išgelbėjau tave; nematomas atsakiau tau griaustiniu; mėginau tave prie Meribos šaltinių.</verse>
				<verse number="9">Klausykis, mano tauta, įspėju tave! O Izraeli, kad tu manęs paklausytum!</verse>
				<verse number="10">Neturėsi jokio kito dievo, prieš svetimą dievą kniūbsčias nepulsi!</verse>
				<verse number="11">Aš VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės. Plačiai atverk savo burną, ir aš ją pripildysiu.</verse>
				<verse number="12">Bet mano tauta nenorėjo manęs klausyti, Izraelis nenorėjo man paklusti.</verse>
				<verse number="13">Todėl leidau jiems sekti savo užkietėjusias širdis ir elgtis pagal savo užmačias.</verse>
				<verse number="14">O kad mano tauta manęs klausytų, kad Izraelis eitų mano keliais!</verse>
				<verse number="15">Tučtuojau nugalėčiau jų priešus, prieš jų engėjus vėl ranką pakelčiau.</verse>
				<verse number="16">Kurie nekenčia VIEŠPATIES, gūšis iš baimės; jų žūtis bus amžina.</verse>
				<verse number="17">Bet tave maitinčiau geriausiais kviečiais ir uolų medumi tave džiuginčiau“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="82">
				<verse number="1">Asafo psalmė. Dievas užima savo vietą dieviškojoje taryboje, dievų sueigoje jis teisia:</verse>
				<verse number="2">„Kiek ilgai jūs neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams!</verse>
				<verse number="3">Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises!</verse>
				<verse number="4">Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!</verse>
				<verse number="5">Kokie jie neišmanėliai! Kokie jie kvaili! Jie vaikšto nedorais keliais ir teisingumo pamatai žemėje griūva!</verse>
				<verse number="6">‘Esate dievai, – aš sakiau, – jūs visi Aukščiausiojo sūnūs’.</verse>
				<verse number="7">Tačiau mirsite kaip žmonės, krisite kaip kiekvienas didžiūnas“.</verse>
				<verse number="8">Pakilk, Dieve! Teisk žemę, nes tau priklauso visos tautos!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="83">
				<verse number="1">Giesmė. Asafo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Dieve, netylėk! Nebūk man kurčias ar nebylus, Dieve!</verse>
				<verse number="3">Štai maištauja tavo priešai, kelia galvas, kurie tavęs nekenčia.</verse>
				<verse number="4">Jie rengia sąmokslus prieš tavo tautą, tariasi prieš tavo globotinius.</verse>
				<verse number="5">„Eime, – sako jie, – sunaikinkime juos kaip tautą; Izraelio vardas nebebus daugiau minimas!“</verse>
				<verse number="6">Tikrai jie vieningai sąmokslauja, prieš tave sudaro sąjungą</verse>
				<verse number="7">Edomo ir izmaelitų tautos, Moabas ir hagarai,</verse>
				<verse number="8">Gebalas, Amonas, Amalekas, Filistija ir Tyro gyventojai.</verse>
				<verse number="9">Asūras irgi prie jų prisidėjo; tai stipri Loto vaikų parama.</verse>
				<verse number="10">Padaryk jiems, ką padarei Midjanui, Siserai ir Jabinui prie Kišono upės.</verse>
				<verse number="11">Tu nugalėjai juos prie En Doro, ir jų lavonai tapo mėšlu laukams.</verse>
				<verse number="12">Pasielk su jų didžiūnais kaip su Orebu ir Zeebu, su visais jų vadais kaip su Zebahu ir Calmuna.</verse>
				<verse number="13">„Užimkime Dievo pievas, – sakė jie, – ir užvaldykime!“</verse>
				<verse number="14">O mano Dieve, išblaškyk juos lyg dulkes, lyg vėjo nešamus pelus!</verse>
				<verse number="15">Kaip ugnis siaubia mišką, kaip liepsna svilina kalnus,</verse>
				<verse number="16">taip tu savo audra sek įkandin jų ir kelk jiems siaubą savo vėtra!</verse>
				<verse number="17">Taip teparausta jiems veidai iš gėdos, kad jie imtų ieškoti tavo vardo, VIEŠPATIE!</verse>
				<verse number="18">Tebūna nugalėti ir amžinai išgąsčio apimti, težūva visiškai sugėdinti.</verse>
				<verse number="19">Težino, kad tu vienas, kurio vardas VIEŠPATS, esi Aukščiausiasis visoje žemėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="84">
				<verse number="1">Choro vadovui. Pagal gititą. Koracho sūnų psalmė.</verse>
				<verse number="2">Kokios mielos tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE!</verse>
				<verse number="3">Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.</verse>
				<verse number="4">Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.</verse>
				<verse number="5">Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, visada šlovindami tave giesme!</verse>
				<verse number="6">Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną.</verse>
				<verse number="7">Jie eina per Bakos slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos.</verse>
				<verse number="8">Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione.</verse>
				<verse number="9">O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; klausykis, Jokūbo Dieve!</verse>
				<verse number="10">Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, pasižiūrėk į savo pateptojo veidą!</verse>
				<verse number="11">Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse.</verse>
				<verse number="12">Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi.</verse>
				<verse number="13">Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="85">
				<verse number="1">Choro vadovui. Koracho sūnų psalmė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, tu gailestingas savo kraštui; tu parvedi namo Jokūbo belaisvius.</verse>
				<verse number="3">Tu atleidi savo tautos kaltę, sunaikini visas jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Tu sulaikai visą savo pyktį, malšini savo degantį įniršį.</verse>
				<verse number="5">Atgaivink mus vėl, mūsų išgelbėjimo Dieve, atšauk savo apmaudą!</verse>
				<verse number="6">Argi amžinai ant mūsų pyksi? Nejau nirši per kartų kartas?</verse>
				<verse number="7">Tikrai tu mus vėl atgaivinsi, kad tavo tauta džiaugtųsi tavimi.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIE, parodyk mums savo ištikimąją meilę ir išgelbėk mus!</verse>
				<verse number="9">Klausausi, ką kalba VIEŠPATS Dievas; jis skelbia ramybę savo tautai – savo ištikimiesiems, jeigu jie negrįš į savo kvailybę.</verse>
				<verse number="10">Tikrai jo išgelbėjimas ranka pasiekiamas tiems, kurie jo pagarbiai bijo, kad jo šlovė pasiliktų mūsų krašte.</verse>
				<verse number="11">Ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisumas pasibučiuos.</verse>
				<verse number="12">Tiesa želia iš žemės, o Dievo Teisumas žvelgia iš dangaus.</verse>
				<verse number="13">Tikrai VIEŠPATS suteiks, kas gera, ir mūsų žemė duos gausų derlių.</verse>
				<verse number="14">Teisumas žengia jo priekyje, darydamas taką jo žingsniams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="86">
				<verse number="1">Dovydo malda. VIEŠPATIE, atsuk į mane ausį ir išklausyk mane, nes aš vargšas ir beturtis.</verse>
				<verse number="2">Apsaugok mano gyvastį, nes aš ištikimas; mano Dieve, gelbėk savo tarną, kuris tavimi pasitiki.</verse>
				<verse number="3">Būk man gailestingas, Viešpatie, nes visą dieną šaukiuosi tavęs.</verse>
				<verse number="4">Pralinksmink savo tarną, nes tau, Viešpatie, meldžiuosi.</verse>
				<verse number="5">Juk tu, Viešpatie, geras ir atlaidus, kupinas ištikimos meilės visiems, kurie tavęs šaukiasi.</verse>
				<verse number="6">Klausykis, VIEŠPATIE, mano maldos, išgirsk mano maldavimą pasigailėti.</verse>
				<verse number="7">Vargo dieną šaukiuosi tavęs, nes tu išklausai mano maldą.</verse>
				<verse number="8">Nėra tokio kaip tu tarp dievų, Viešpatie! Nė vienas nėra padaręs, ką tu padarei.</verse>
				<verse number="9">Visos tautos, kurias tu sukūrei, ateis ir lenksis tau, Viešpatie; jos šlovins tavo vardą.</verse>
				<verse number="10">Juk tu didis ir darai nuostabius darbus; tu vienas esi Dievas.</verse>
				<verse number="11">Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE, ir aš ištikimai juo pas tave eisiu; mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo.</verse>
				<verse number="12">Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve, ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.</verse>
				<verse number="13">Juk didi tavo ištikimoji meilė man, ir tu išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo gelmių.</verse>
				<verse number="14">Dieve, įžūlūs žmonės sukilo prieš mane, niekšų būrys tyko mano gyvasties; tai žmonės, kurie tavęs negerbia.</verse>
				<verse number="15">Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus Dievas, visada kantrus, visada geras ir ištikimas.</verse>
				<verse number="16">Pažvelk į mane ir būk man gailestingas, suteik jėgų savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų.</verse>
				<verse number="17">Parodyk man savo gerumo ženklą, kad mano priešai matytų ir gėdytųsi, nes tu, VIEŠPATIE, mano pagalba ir paguoda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="87">
				<verse number="1">Koracho sūnų psalmė. Giesmė. Ant šventojo kalno stovi jo įkurtas miestas;</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS myli Siono vartus labiau už visas kitas Jokūbo žemės buveines.</verse>
				<verse number="3">Klausykis, Dievo mieste, nuostabiųjų dalykų, kuriuos jis sako apie tave:</verse>
				<verse number="4">„Tarp tų, kurie mane pripažįsta, įrašysiu Rahabą ir Babiloną; Filistijos, Tyro bei Kušo žmones priskirsiu prie Jeruzalės gyventojų“.</verse>
				<verse number="5">Bet apie Sioną bus sakoma: „Visos tautos gimė jame, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė“.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS įrašys tautų sąraše: „Ta ten gimusi“.</verse>
				<verse number="7">Ir visi, šokdami iškilmių šokį, giedos: „Tavyje mano šaknys“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="88">
				<verse number="1">Giesmė. Koracho sūnų psalmė. Choro vadovui. Pagal mahalat leanotą Hemano Ezeracho maskilas.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE Dieve, mano Gelbėtojau, dieną ir naktį tavęs šaukiuosi.</verse>
				<verse number="3">Išgirsk mano maldą, klausykis mano pagalbos šauksmo,</verse>
				<verse number="4">nes tiek daug nelaimių mane apniko, kad atsidūriau ant Šeolo slenksčio.</verse>
				<verse number="5">Žmonės mano, kad aš toks, kuriam lemta žengti į kapą; aš bejėgis</verse>
				<verse number="6">kaip paliktas tarp mirusiųjų, kaip kape gulintys užmuštieji, kaip tie, kurių daugiau nebeatmeni, nes jie atskirti nuo tavo pagalbos.</verse>
				<verse number="7">Įstūmei mane į patį kapo dugną, į tamsią jo gelmių prarają.</verse>
				<verse number="8">Tavo pyktis mane baisiai slegia, ant manęs virsta visos tavo mūšos bangos.</verse>
				<verse number="9">Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus, padarei jiems mane šlykštų; aš įkalintas ir nebegaliu išeiti.</verse>
				<verse number="10">Mano akys temsta iš širdgėlos; šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, kasdieną, tiesiu į tave rankas melsdamasis.</verse>
				<verse number="11">Argi stebuklus tu darai mirusiesiems? Nejau šešėliai kelsis tavęs šlovinti?</verse>
				<verse number="12">Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape, o apie tavo ištikimybę Pražūties vietoje?</verse>
				<verse number="13">Nejau tavo stebuklai apsakomi mirties tamsybėse, o tavo teisumas – užmaršties šalyje?</verse>
				<verse number="14">O aš, VIEŠPATIE, šaukiuosi tavęs, kas rytą tave sveikina mano malda.</verse>
				<verse number="15">O VIEŠPATIE, kodėl mane atstumi? Kodėl slepi savo veidą nuo manęs?</verse>
				<verse number="16">Nuo jaunystės kenčiu ir esu prie mirties. Tavo baimės našta mane pribloškia,</verse>
				<verse number="17">tavo įniršis mane sukrečia, tavo siaubas mane naikina.</verse>
				<verse number="18">Lyg potvynis jie skandina mane visą dieną, apstoja iš visų pusių.</verse>
				<verse number="19">Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas; kur tik aš, ten visuomet tamsu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="89">
				<verse number="1">Etano Ezeracho maskilas.</verse>
				<verse number="2">Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai, savo lūpomis apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę.</verse>
				<verse number="3">Juk išpažįstu, kad tavo ištikimoji meilė amžina, tavo ištikimybė tvirta kaip dangaus skliautas.</verse>
				<verse number="4">Tu pasakei: „Aš sudariau Sandorą su savo išrinktuoju, prisiekiau savo tarnui Dovydui:</verse>
				<verse number="5">‘Tavo palikuonis bus visuomet karalius; patvirtinsiu tavo sostą visoms kartoms’“.</verse>
				<verse number="6">Dangus tešlovina tavo nuostabius darbus, VIEŠPATIE, tavo ištikimybę šventųjų sueigoje!</verse>
				<verse number="7">Juk kas gali padangėse prilygti VIEŠPAČIUI, kas tarp dangiškųjų būtybių panašus į VIEŠPATĮ?</verse>
				<verse number="8">Dievas kelia šiurpą šventųjų taryboje, visi jo pagarbiai bijo.</verse>
				<verse number="9">O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas panašus į tave? Galingas tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas!</verse>
				<verse number="10">Tu valdai šėlstančią Jūrą ir bangoms įtūžus jas sutramdai.</verse>
				<verse number="11">Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną, galinga ranka išblaškei savo priešus.</verse>
				<verse number="12">Tavo dangūs, tavo žemė, pasaulis ir visa, kas jame; tu tvirtai juos pastatei.</verse>
				<verse number="13">Šiaurę ir Pietus tu sukūrei, Taboras ir Hermonas džiugiai šlovina tavo vardą.</verse>
				<verse number="14">Koks tu galingas! Stipri tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!</verse>
				<verse number="15">Teisumas ir teisingumas – tavo sosto pamatas, gerumas ir tiesa tau tarnauja.</verse>
				<verse number="16">Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.</verse>
				<verse number="17">Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino.</verse>
				<verse number="18">Tu teiksi mums didžias pergales, tavo malone išaukštinta mūsų galybė.</verse>
				<verse number="19">Juk nuo VIEŠPATIES priklauso mūsų skydas, nuo Izraelio Šventojo – mūsų karalius.</verse>
				<verse number="20">Tada kalbėjai regėjime ir savo ištikimiesiems sakei: „Galiūnui uždėjau vainiką, išaukštinau išrinktąjį iš tautos.</verse>
				<verse number="21">Radau savo tarną Dovydą, patepiau jį savo šventuoju aliejumi.</verse>
				<verse number="22">Mano ranka visada bus su juo, o mano petys jį stiprins.</verse>
				<verse number="23">Joks priešas jo neengs nei nedorėlis nenugalės.</verse>
				<verse number="24">Sunaikinsiu jo priešus, parblokšiu visus, kurie jo nekenčia.</verse>
				<verse number="25">Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas, o jo galybė per mano vardą bus išaukštinta.</verse>
				<verse number="26">Pajungsiu jūrą jo valdžiai, upes – jo dešinei.</verse>
				<verse number="27">Jis man sakys: ‘Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!’</verse>
				<verse number="28">Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių.</verse>
				<verse number="29">Per amžius remsiu jį savo ištikimąja meile; mano Sandora su juo liks visados tvirta.</verse>
				<verse number="30">Padarysiu jo palikuonis amžinus, ir jo sostas bus kaip dangaus dienos.</verse>
				<verse number="31">Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano Įstatymo ir negyventų pagal mano įsakus,</verse>
				<verse number="32">jei jie laužytų mano įstatus ir nesilaikytų mano įsakymų,</verse>
				<verse number="33">bausiu jų nusikaltimą rykšte ir jų kaltę botago kirčiais.</verse>
				<verse number="34">Bet savo gerumo jam neatšauksiu, savo ištikimybės nesulaužysiu.</verse>
				<verse number="35">Savo Sandoros su juo nelaužysiu, savo lūpų pažado nekeisiu.</verse>
				<verse number="36">Visiems laikams prisiekiau savo šventumu, ir Dovydui niekada nemeluosiu.</verse>
				<verse number="37">Per amžius gyvuos jo palikuonys; jo sostas bus kaip saulė mano akyse,</verse>
				<verse number="38">Kaip mėnulis, visada ištikimas liudytojas dangaus skliaute“.</verse>
				<verse number="39">Bet tu atmetei ir atstūmei, įniršai ant savo pateptojo.</verse>
				<verse number="40">Atsisakei Sandoros su savo tarnu, numetei jo vainiką ant žemės.</verse>
				<verse number="41">Nugriovei visas jo miestų sienas, visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais.</verse>
				<verse number="42">Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia; kaimynams jis tapo pasityčiojimu.</verse>
				<verse number="43">Jo priešų dešinę išaukštinai pergale, pradžiuginai jo priešus.</verse>
				<verse number="44">Net jo kalavijo ašmenis atšipinai ir mūšyje jam nepadėjai.</verse>
				<verse number="45">Atėmei jam iš rankos skeptrą, o jo sostą nuvertei ant žemės.</verse>
				<verse number="46">Sutrumpinai jo jaunystės dienas, užtraukei jam gėdą.</verse>
				<verse number="47">Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai? Kiek ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis?</verse>
				<verse number="48">Atmink, koks trumpas mano gyvenimas, kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius!</verse>
				<verse number="49">Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti? Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės?</verse>
				<verse number="50">Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė, kurią prisiekei Dovydui būdamas ištikimas?</verse>
				<verse number="51">Atmink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi, kaip aš nešiojuosi širdyje tautų užgaules,</verse>
				<verse number="52">kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE, kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių.</verse>
				<verse number="53">Tebūna pagarbintas VIEŠPATS per amžius! Amen! Amen!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="90">
				<verse number="1">Dievo žmogaus Mozės malda. Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas.</verse>
				<verse number="2">Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius.</verse>
				<verse number="3">Tu grąžini mus į dulkes, sakydamas: „Grįžkite, mirtingieji“.</verse>
				<verse number="4">Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba.</verse>
				<verse number="5">Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta,</verse>
				<verse number="6">rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta.</verse>
				<verse number="7">Juk mes tavo įniršio naikinami, dėl tavo pykčio mus apima baimė.</verse>
				<verse number="8">Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save, savo veido šviesoje slaptąsias mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="9">Juk visos mūsų dienos praeina tavo pyktyje, mes baigiame gyvenimo metus su atodūsiu.</verse>
				<verse number="10">Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas; jie greitai prabėga, ir mes išskubame.</verse>
				<verse number="11">Kas gali perprasti tavo įniršio jėgą? Tavo pyktis prilygsta tavo pagarbiai baimei.</verse>
				<verse number="12">Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.</verse>
				<verse number="13">Sugrįžk, VIEŠPATIE! Kiek ilgai? Elkis gailestingai su savo tarnais!</verse>
				<verse number="14">Auštant pasotink mus savo gerumu, kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.</verse>
				<verse number="15">Duok mums tiek laimės, kiek davei liūdesio per visus mūsų nelaimių metus.</verse>
				<verse number="16">Leisk mums, tavo tarnams, regėti tavo didingus darbus, leisk mūsų palikuonims matyti tavo garbingą galybę.</verse>
				<verse number="17">Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis! Padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą, padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="91">
				<verse number="1">Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy.</verse>
				<verse number="2">Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“</verse>
				<verse number="3">Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro.</verse>
				<verse number="4">Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, – po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė – dengiantis skydas.</verse>
				<verse number="5">Nereikės tau bijoti nakties siaubo nei strėlės, iššautos dieną,</verse>
				<verse number="6">nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.</verse>
				<verse number="7">Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, tavęs niekas nepasieks.</verse>
				<verse number="8">Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai.</verse>
				<verse number="9">Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja,</verse>
				<verse number="10">todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė,</verse>
				<verse number="11">nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum.</verse>
				<verse number="12">Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.</verse>
				<verse number="13">Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.</verse>
				<verse number="14">„Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.</verse>
				<verse number="15">Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.</verse>
				<verse number="16">Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu savo išganymu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="92">
				<verse number="1">Psalmė. Giesmė šabo dienai.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave, giedoti šlovės giesmes tavo vardui, Aukščiausiasis,</verse>
				<verse number="3">skelbti kas rytą tavo ištikimąją meilę, kas naktį tavo ištikimybę,</verse>
				<verse number="4">palydint dešimtstygei arfai, su giesme ir lyra.</verse>
				<verse number="5">Juk tu, VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo veikla, tad su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus.</verse>
				<verse number="6">Kokie didingi tavo darbai, VIEŠPATIE, kokios gilios tavo mintys!</verse>
				<verse number="7">Bukas žmogus jų nežino, kvailys negali suprasti.</verse>
				<verse number="8">Nors nedorėliai želia kaip žolė ir visi piktadariai klestėte klesti, jų laukia amžinoji žūtis.</verse>
				<verse number="9">Bet tu, VIEŠPATIE, esi išaukštintas amžinai.</verse>
				<verse number="10">Juk tavo priešai, VIEŠPATIE, tavo priešai tikrai pražus, visi piktadariai bus išblaškyti.</verse>
				<verse number="11">O man tu davei laukinio jaučio jėgą ir teiki palaimą.</verse>
				<verse number="12">Savo akimis mačiau savo priešų sąmyšį, savo ausimis girdėjau apie užpuolikų žūtį.</verse>
				<verse number="13">Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg Libano kedrai.</verse>
				<verse number="14">Pasodinti VIEŠPATIES Namuose, jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose.</verse>
				<verse number="15">Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, visada žalių ir sultingų,</verse>
				<verse number="16">liudydami, koks teisus VIEŠPATS – mano Uola, nes nėra jame ydos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="93">
				<verse number="1">VIEŠPATS yra Karalius; jis apsisiautęs didybe. VIEŠPATS apsisiautęs, jis susijuosęs jėga. Pasaulis stovi tvirtai, jis negali būti pajudintas.</verse>
				<verse number="2">Tavo sostas tvirtas nuo pradžios, nuo amžinybės tu esi.</verse>
				<verse number="3">Vandenyno srovės tvinsta, VIEŠPATIE! Vandenyno srovės tvinsta ūžaudamos, vandenyno srovės tvinsta riaumodamos.</verse>
				<verse number="4">Didesnis už galingų vandenų griausmą, galingesnis už jūros mūšą didingas VIEŠPATS aukštybėse!</verse>
				<verse number="5">Tavo įsakai iš tikrųjų amžini; tavo Namus, VIEŠPATIE, šventumas puoš visais laikais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="94">
				<verse number="1">Atpildo Dieve, VIEŠPATIE, atpildo Dieve, pasirodyk!</verse>
				<verse number="2">Pakilk, žemės Teisėjau, duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, kiek dar ilgai tie nedorėliai, kiek dar ilgai tie nedorėliai džiūgaus?</verse>
				<verse number="4">Įžūliai kalba ir giriasi, puikuojasi visi piktadariai.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIE, jie trypia tavo tautą. Jie engia tavo paveldą,</verse>
				<verse number="6">galabija našlę ir ateivį, žudo našlaitį.</verse>
				<verse number="7">Jie mano: „ VIEŠPATS to nemato, Jokūbo Dievui tai nerūpi“.</verse>
				<verse number="8">Susipraskite, žmonės bukapročiai! Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?</verse>
				<verse number="9">Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės? Nejau tas, kuris padarė akis, nematys?</verse>
				<verse number="10">Argi nebaudžia tas, kuris drausmina tautas ir moko žmoniją išminties?</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS žino žmonių užmojus, jis žino, kad tai tik kvėptelėjimai.</verse>
				<verse number="12">Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini, kurį mokai savo įsakymų,</verse>
				<verse number="13">norėdamas suteikti jam ramybės varguose, kol nedorėliui kasama duobė.</verse>
				<verse number="14">Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos, nepaliks savo paveldo.</verse>
				<verse number="15">Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas, ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.</verse>
				<verse number="16">Kas apgins mane nuo šių nedorėlių, kas užstos mane prieš šiuos piktadarius?</verse>
				<verse number="17">Jei VIEŠPATS man nepadėtų, netrukus gyvenčiau tyliame kape.</verse>
				<verse number="18">Kai manau: „Mano koja slysta“, – tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina.</verse>
				<verse number="19">Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini.</verse>
				<verse number="20">Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų, kurie kankina įstatymais.</verse>
				<verse number="21">Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį ir mirčiai pasmerkia nekaltą žmogų.</verse>
				<verse number="22">Bet VIEŠPATS – mano tvirtovė, ir mano Dievas – mano užuovėjos Uola.</verse>
				<verse number="23">Jis atmokės jiems už jų nedorus darbus, sunaikins juos už jų nedorumą. VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="95">
				<verse number="1">Ateikite, džiaugsmingai giedokime VIEŠPAČIUI, šaukime iš džiaugsmo mūsų išganymo Uolai!</verse>
				<verse number="2">Artinkimės prie jo su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes!</verse>
				<verse number="3">Juk VIEŠPATS – didis Dievas, galingas Karalius, aukštesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="4">Jo rankose žemės gelmės, ir kalnų viršūnės jam priklauso.</verse>
				<verse number="5">Jo yra jūra – jis ją padarė – ir sausuma – jo rankos ją sukūrė.</verse>
				<verse number="6">Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų Kūrėją!</verse>
				<verse number="7">Juk jis mūsų Dievas, o mes – tauta, kurią jis gano, kaimenė, kurią jis veda. O kad išgirstumėte šiandien, ką jis sako!</verse>
				<verse number="8">„Nebūkite kietaširdžiai, kaip prie Meribos, kaip Masos dieną dykumoje;</verse>
				<verse number="9">ten jūsų protėviai gundė mane, bandė mane, nors buvo matę mano darbus.</verse>
				<verse number="10">Keturias dešimtis metų kokti man buvo toji karta. Tariau: ‘Tai žmonės, kurių širdis klysta; jie negerbia mano kelių’.</verse>
				<verse number="11">Užtat įniršęs prisiekiau: ‘Į mano poilsio kraštą jie neįžengs’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="96">
				<verse number="1">Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę; giedoki VIEŠPAČIUI, visa žeme!</verse>
				<verse number="2">Giedokite VIEŠPAČIUI, garbinkite jo vardą, kasdien skelbkite jo išganymą!</verse>
				<verse number="3">Apsakykite tautoms jo garbę, visoms tautoms jo nuostabius darbus!</verse>
				<verse number="4">Juk didis VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, pagarbų šiurpą keliantis labiau už visus dievus.</verse>
				<verse number="5">Juk visi tautų dievai tik stabai, o VIEŠPATS sukūrė dangų.</verse>
				<verse number="6">Garbe ir didybe jis žėri, jėga ir grožis jo šventovėje.</verse>
				<verse number="7">Šlovinkite VIEŠPATĮ, tautų šeimos, garbinkite VIEŠPATIES galybę!</verse>
				<verse number="8">Teikite garbę VIEŠPATIES vardui, nešini atnaša, ženkite į jo kiemus!</verse>
				<verse number="9">Pulkite kniūbsti prieš VIEŠPATĮ, didingą šventumu; sudrebėki nuo jo Artumo, visa žeme!</verse>
				<verse number="10">Skelbkite visoms tautoms: „ VIEŠPATS yra Karalius!“ Pasaulį jis padarė tvirtą, nepajudinamą; tautas jis teis bešališkai.</verse>
				<verse number="11">Dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja, jūra ir visa, kas joje, teūžauja!</verse>
				<verse number="12">Laukai ir visa, kas juose, tebūna smagūs! Tada visi miško medžiai giedos iš džiaugsmo</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, nes jis ateina valdyti žemės. Teisiai jis valdys pasaulį ir ištikimai – tautas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="97">
				<verse number="1">VIEŠPATS yra Karalius! Tesidžiaugia žemė, tedžiūgauja net tolimosios salos!</verse>
				<verse number="2">Jį gaubia debesys ir tamsa, ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.</verse>
				<verse number="3">Priekyje savęs jis siunčia ugnį ir sunaikina visus savo priešus.</verse>
				<verse number="4">Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis; žemė tai mato ir dreba.</verse>
				<verse number="5">Lyg vaškas tirpsta kalnai VIEŠPATIES Artume, visa žemė – nuo Viešpaties Artumo.</verse>
				<verse number="6">Dangūs skelbia jo teisumą, ir visos tautos regi jo garbę.</verse>
				<verse number="7">Sugėdinami visi drožinių garbintojai, kurie didžiuojasi savo beverčiais stabais; visi dievai puola prieš jį kniūbsti.</verse>
				<verse number="8">Sionas girdi ir džiaugiasi, Judo miestai džiūgauja dėl tavo teismo, VIEŠPATIE.</verse>
				<verse number="9">Juk tu, VIEŠPATIE, esi aukščiausias visoje žemėje, didingesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS myli tuos, kurie nekenčia pikto. Jis saugo savo ištikimųjų gyvastį, gelbsti iš nedorėlių rankų.</verse>
				<verse number="11">Šviesa teka teisiajam, džiaugsmas – doros širdies žmogui.</verse>
				<verse number="12">O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE, dėkokite jo šventajam vardui!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="98">
				<verse number="1">Psalmė. Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų. Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS paskelbė savo išganymą, tautoms parodė savo teisumą.</verse>
				<verse number="3">Jis atsiminė savo gerumą ir ištikimybę Izraelio namams. Visi žemės pakraščiai pamatė mūsų Dievo išganymą.</verse>
				<verse number="4">Džiaugsmingai klegėkite VIEŠPAČIUI, visos šalys, giedokite džiugias šlovės giesmes!</verse>
				<verse number="5">Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI lyra, pritarkite lyra savo skambiai giesmei.</verse>
				<verse number="6">Trimituokite ir pūskite ragą, džiūgaukite Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.</verse>
				<verse number="7">Teūžia jūra ir visa, kas joje, pasaulis ir visi, kas jame gyvena.</verse>
				<verse number="8">Teploja rankomis upės, iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, jis ateina valdyti žemės. Teisingai jis valdys pasaulį ir deramai – tautas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="99">
				<verse number="1">VIEŠPATS yra Karalius, tad tesibaimina tautos! Kerubų soste jis sėdi, tad tedreba žemė!</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS Sione yra didis, virš visų tautų išaukštintas.</verse>
				<verse number="3">Tešlovina jos tavo didį ir baimę keliantį vardą. Jis šventas!</verse>
				<verse number="4">Galingasis Karaliau, tu myli teisingumą. Tu parodei, kas dora, tu įvykdei, kas teisinga ir teisu Jokūbo žemėje.</verse>
				<verse number="5">Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie jo sosto pakojo! Jis šventas!</verse>
				<verse number="6">Mozė ir Aaronas – tarp jo kunigų ir Samuelis – tarp tų, kurie šaukiasi tavo vardo. Jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis jų išklausė.</verse>
				<verse number="7">Jis kalbėjo jiems iš debesies stulpo; jie laikėsi jo įsakų ir duotų įstatų.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu juos išklausei, tu buvai jiems atlaidus Dievas, nors reikalavai atpildo už nusikaltimus.</verse>
				<verse number="9">Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie jo šventojo kalno, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, šventas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="100">
				<verse number="1">Padėkos psalmė. Džiaugsmingai klegėkite, visos šalys!</verse>
				<verse number="2">Linksmi tarnaukite VIEŠPAČIUI, artinkitės prie jo su džiugia giesme.</verse>
				<verse number="3">Žinokite, kad VIEŠPATS – Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome jam, mes – jo tauta ir jo kaimenės avys.</verse>
				<verse number="4">Dėkodami ženkite pro vartus, į jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą,</verse>
				<verse number="5">nes VIEŠPATS geras, nes jo ištikimoji meilė amžina ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="101">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. Giedosiu apie ištikimybę ir teisingumą, šlovės giesmę giedosiu tau, VIEŠPATIE,</verse>
				<verse number="2">dorumo kelio laikysiuos. Kada mane aplankysi? Savo namuose gyvensiu dora širdimi.</verse>
				<verse number="3">Į nieką, kas žema, niekada nekreipsiu žvilgsnio; nekęsiu žmogaus, kuris suktai elgiasi, nieko bendra su juo neturėsiu.</verse>
				<verse number="4">Širdies nelabumo vengsiu iš tolo, su tuo, kas pikta, reikalų neturėsiu.</verse>
				<verse number="5">Kas slapta šmeiš savo artimą, tą nutildysiu. Nepakenčiu pasipūtusio, įžūlios širdies žmogaus.</verse>
				<verse number="6">Akimis ieškau krašte Dievui ištikimų žmonių, kad jie gyventų su manimi; kas laikosi doro kelio, tas bus mano tarnyboje.</verse>
				<verse number="7">Joks apgavikas mano namuose negyvens, joks melagis mano akivaizdoje netarnaus.</verse>
				<verse number="8">Kas rytą tarsiu nuosprendį krašto nedorėliams, kad išvalyčiau iš VIEŠPATIES miesto visus darančius pikta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="102">
				<verse number="1">Malda nelaimingo žmogaus, atsidūrusio neviltyje ir liejančio savo skundą VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, ir mano šauksmas tave tepasiekia.</verse>
				<verse number="3">Neslėpk nuo manęs savo veido, kai man sunku, atsuk man savo ausį; tą dieną, kai šaukiuosi tavęs, skubėki manęs išklausyti.</verse>
				<verse number="4">Juk mano dienos nyksta lyg dūmai, ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje.</verse>
				<verse number="5">Suvytusi ir nudžiūvusi lyg žolė mano širdis; aš užmirštu net valgyti savo duoną.</verse>
				<verse number="6">Nuo didelio dejavimo iš manęs liko tik kaulai ir oda.</verse>
				<verse number="7">Esu lyg paukštis tyruose, lyg pelėda apleistuose griuvėsiuose.</verse>
				<verse number="8">Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi lyg vienišas paukštis ant stogo.</verse>
				<verse number="9">Visą dieną mano priešai mane užgaulioja, kaip keiksmažodį taria mano vardą!</verse>
				<verse number="10">Pelenus turiu valgyti vietoj duonos ir ašaras maišyti su gėrimu</verse>
				<verse number="11">dėl tavo apmaudo ir pykčio, nes paėmei mane ir nusviedei į šalį.</verse>
				<verse number="12">Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai, aš vystu tartum žolė.</verse>
				<verse number="13">Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji, ir visos kartos mini tavo vardą.</verse>
				<verse number="14">Tu pakilsi ir būsi gailestingas Sionui, nes jau laikas jo pasigailėti, skirtasis metas jau atėjo.</verse>
				<verse number="15">Malonūs jo akmenys tavo tarnams, o jo dulkės kelia jiems užuojautą.</verse>
				<verse number="16">Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo, visi žemės karaliai – tavo garbės.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS atstatys Sioną ir apsireikš savo garbėje.</verse>
				<verse number="18">Jis atsigręš į skurdžių maldavimą ir nepaniekins jų maldos.</verse>
				<verse number="19">Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, kad atkurtoji tauta garbintų VIEŠPATĮ:</verse>
				<verse number="20">„Jis pažvelgė iš savo šventovės aukštybių, VIEŠPATS pažiūrėjo iš dangaus į žemę,</verse>
				<verse number="21">kad išgirdęs belaisvių dejavimą išlaisvintų pasmerktuosius mirti“, –</verse>
				<verse number="22">idant VIEŠPATIES vardas būtų apsakomas Sione ir jo šlovės giesmė – Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="23">kai tautos susirinks drauge su karalystėmis tarnauti VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="24">Jis išsekino mano jėgas kelyje, jis sutrumpino mano dienas.</verse>
				<verse number="25">„Mano Dieve, – sakiau, – nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms. Tavo metai trunka per visas kartas“.</verse>
				<verse number="26">Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs tavo sukurti.</verse>
				<verse number="27">Jie praeis, o tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis. Kaip apdarą juos keiti, ir jie pasikeičia,</verse>
				<verse number="28">bet tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.</verse>
				<verse number="29">Tavo tarnų vaikai saugiai gyvens, jų palikuonys bus tvirti tavo Artume.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="103">
				<verse number="1">Dovydo. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!</verse>
				<verse number="2">Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir nepamiršk, koks jis geras!</verse>
				<verse number="3">Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas.</verse>
				<verse number="4">Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu,</verse>
				<verse number="5">jis sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS vykdo teisumo darbus, jis daro, kas teisinga visiems engiamiesiems.</verse>
				<verse number="7">Jis parodė savo kelius Mozei ir savo veiksmus Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.</verse>
				<verse number="9">Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius.</verse>
				<verse number="10">Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.</verse>
				<verse number="11">Kaip aukštai nuo žemės dangūs, taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems.</verse>
				<verse number="12">Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="13">Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.</verse>
				<verse number="14">Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės.</verse>
				<verse number="15">Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė:</verse>
				<verse number="16">vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės.</verse>
				<verse number="17">Betgi VIEŠPATS geras per amžių amžius tiems, kurie pagarbiai jo bijo, ir teisus vaikų vaikams,</verse>
				<verse number="18">kurie laikosi jo Sandoros ir nepamiršta ištikimai vykdyti jo įsakymų.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATS pasistatė sostą danguose, ir jo karališka galybė visa valdo.</verse>
				<verse number="20">Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui.</verse>
				<verse number="21">Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos jo galybės, jo tarnai, vykdantys jo valią.</verse>
				<verse number="22">Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo darbai visose jo viešpatijos vietose. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="104">
				<verse number="1">Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe,</verse>
				<verse number="2">apsigaubęs šviesa lyg drabužiu, tu ištempei dangų lyg palapinės dangą</verse>
				<verse number="3">ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų tu daraisi vežimą ir keliauji audros sparnais.</verse>
				<verse number="4">Vėjus tu imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais.</verse>
				<verse number="5">Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.</verse>
				<verse number="6">Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai, o vandenys tįsojo viršum kalnų.</verse>
				<verse number="7">Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,</verse>
				<verse number="8">kalnams iškylant, slėniams įdumbant, į vietą, kurią jiems paskyrei.</verse>
				<verse number="9">Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų.</verse>
				<verse number="10">Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose ir upėms tekėti tarp kalvų.</verse>
				<verse number="11">Jie duoda vandens miško žvėrims, laukiniai asilai ten malšina troškulį.</verse>
				<verse number="12">Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus ir čiulba ant medžių šakų.</verse>
				<verse number="13">Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės, ir žemė kupina tavo palaimos.</verse>
				<verse number="14">Tu želdai žolę galvijams, ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės</verse>
				<verse number="15">ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį.</verse>
				<verse number="16">Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.</verse>
				<verse number="17">Paukščiai sukasi juose gūžtas, gandras medyje kraunasi lizdą.</verse>
				<verse number="18">Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms, uolos – slėptuvės olų barsukams.</verse>
				<verse number="19">Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino, kada jai nusileisti.</verse>
				<verse number="20">Tu siunti tamsą, ir ateina naktis; tuomet sujunda visi miško gyvūnai.</verse>
				<verse number="21">Liūtukai riaumoja grobio, ieškodamiesi maisto iš Dievo.</verse>
				<verse number="22">Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo guoliuose,</verse>
				<verse number="23">o žmogus eina prie darbo ir triūsia iki vakaro.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.</verse>
				<verse number="25">Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai.</verse>
				<verse number="26">Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.</verse>
				<verse number="27">Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia.</verse>
				<verse number="28">Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.</verse>
				<verse number="29">Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes.</verse>
				<verse number="30">Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą.</verse>
				<verse number="31">Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!</verse>
				<verse number="32">Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.</verse>
				<verse number="33">Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.</verse>
				<verse number="34">Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.</verse>
				<verse number="35">Teišnyksta žemėje nusidėjėliai, tenebūna daugiau nedorėlių. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="105">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite jo darbus tautoms!</verse>
				<verse number="2">Giedokite jam, šlovinkite jį giesmėmis, kalbėkite apie visus jo nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="3">Didžiuokitės jo šventuoju vardu, tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!</verse>
				<verse number="4">Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ, visada ieškokite jo Artumo.</verse>
				<verse number="5">Atminkite jo padarytus nuostabius darbus, jo stebuklus ir nuosprendžius,</verse>
				<verse number="6">Abraomo palikuonys, jo tarnai, Jokūbo vaikai, jo išrinktieji!</verse>
				<verse number="7">Jis, VIEŠPATS, mūsų Dievas, ir visoje žemėje vykdomi jo įsakymai.</verse>
				<verse number="8">Amžiais jis laikosi savo Sandoros, tūkstančiui kartų duoto pažado,</verse>
				<verse number="9">Sandoros, sudarytos su Abraomu, priesaikos žodžio Izaokui,</verse>
				<verse number="10">kurį jis patvirtino Jokūbui kaip įstatą, Izraeliui kaip amžiną Sandorą.</verse>
				<verse number="11">„Tau aš duosiu, – sakė jis, – Kanaano kraštą kaip tau skirtą paveldą“.</verse>
				<verse number="12">Kad ir mažai jų buvo, tik sauja ateivių tame krašte,</verse>
				<verse number="13">klajojanti iš tautos į tautą, iš karalystės į karalystę,</verse>
				<verse number="14">jų engti jis niekam neleido, ir dėl jų barė karalius:</verse>
				<verse number="15">„Nelieskite mano pateptųjų, neskriauskite mano pranašų!“</verse>
				<verse number="16">Jis užleido badą anai žemei ir atėmė iš jų visus maisto išteklius.</verse>
				<verse number="17">Jis pasiuntė jiems vyrą – Juozapą, parduotą kaip vergą.</verse>
				<verse number="18">Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė,</verse>
				<verse number="19">kol atsitiko, ką jis buvo pranašavęs, ir VIEŠPATIES žodis jį išbandė.</verse>
				<verse number="20">Karalius liepė jį paleisti, tautų valdovas jį išlaisvino.</verse>
				<verse number="21">Jis padarė jį savo namų viešpačiu ir visų turtų valdytoju,</verse>
				<verse number="22">kad lavintų pareigūnus būti tokius kaip jis ir mokytų didžiūnus išminties.</verse>
				<verse number="23">Tada Izraelis atėjo į Egiptą, Jokūbas apsigyveno kaip ateivis Chamo žemėje.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS padarė savo tautą labai gausią, stipresnę už jos priešus,</verse>
				<verse number="25">kurių širdis jis taip pakeitė, kad jie ėmė nekęsti jo tautos ir elgtis klastingai su jo tarnais.</verse>
				<verse number="26">Jis pasiuntė savo tarną Mozę ir Aaroną, kurį buvo išsirinkęs.</verse>
				<verse number="27">Jiedu padarė VIEŠPATIES ženklų ir stebuklų Chamo žemėje.</verse>
				<verse number="28">Jis užleido tamsą, ir aptemo žemė, bet egiptiečiai priešinosi jo žodžiams.</verse>
				<verse number="29">Jis pavertė jų vandenis krauju, ir nutroško jų žuvys.</verse>
				<verse number="30">Jų žemėje knibždėte knibždėjo varlių, jos užplūdo net jų karaliaus kambarius.</verse>
				<verse number="31">Jis tarė, ir apniko musių spiečiai bei aibės uodų visą jų žemę.</verse>
				<verse number="32">Jis davė jiems krušą vietoj lietaus, žaibais plieskė jų žemę.</verse>
				<verse number="33">Jis sunaikino jų vynmedžius bei figmedžius ir išvertė iš žemės medžius.</verse>
				<verse number="34">Jis tarė, ir užplūdo skėriai bei nesuskaičiuojami žiogai.</verse>
				<verse number="35">Visus augalus jie surijo jų žemėje ir suėdė jų laukų derlių.</verse>
				<verse number="36">Jis sunaikino visus pirmagimius jų žemėje, visas jų jaunystės pirmienas.</verse>
				<verse number="37">Tada jis išvedė izraelitus, nešinus sidabru ir auksu, ir dvylikoje giminių nebuvo silpnuolio.</verse>
				<verse number="38">Egiptiečiai džiūgavo, jiems išeinant, nes izraelitai buvo juos įbaiminę.</verse>
				<verse number="39">Jis supūtė debesį kaip dangą ir ugnimi švietė naktį.</verse>
				<verse number="40">Jiems prašant, jis siuntė putpelių ir dangaus duona juos sočiai maitino.</verse>
				<verse number="41">Jis atvėrė uolą, ir ištryško vanduo ir lyg upė tekėjo per dykumą.</verse>
				<verse number="42">Jis atminė savo šventąjį pažadą ir savo tarną Abraomą.</verse>
				<verse number="43">Taip jis vedė besidžiaugiančią savo tautą, džiugią giesmę giedančius savo išrinktuosius.</verse>
				<verse number="44">Jis davė jiems kitų tautų žemes, ir jie paveldėjo žmonių triūso vaisius,</verse>
				<verse number="45">kad paklustų jo įstatams ir laikytųsi jo įsakymų. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="106">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="2">Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus ar pajėgti jį pašlovinti?</verse>
				<verse number="3">Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu.</verse>
				<verse number="4">Atmink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai, lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,</verse>
				<verse number="5">kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę, dalytis tavo tautos džiaugsmu ir didžiuotis tavo paveldu.</verse>
				<verse number="6">Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, nusikaltome, nedorai elgėmės.</verse>
				<verse number="7">Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų, pamiršo tavo gerumą ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.</verse>
				<verse number="8">Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui, kad parodytų savo didžią jėgą.</verse>
				<verse number="9">Jis pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo; jis pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.</verse>
				<verse number="10">Jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė, ir atpirko iš priešo rankų.</verse>
				<verse number="11">Jūra paskandino jų priešus, ir neliko nė vieno.</verse>
				<verse number="12">Tada izraelitai įtikėjo ir šlovino jį giesme.</verse>
				<verse number="13">Greitai jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, ir elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį.</verse>
				<verse number="14">Dykumoje juos apėmė godus alkis, ir tyruose jie ėmė gundyti Dievą.</verse>
				<verse number="15">Jis davė jiems, ko jie reikalavo, bet siuntė ir alinančią ligą.</verse>
				<verse number="16">Stovykloje buvo pavydima Mozei ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.</verse>
				<verse number="17">Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną, palaidojo Abiramo šalininkus.</verse>
				<verse number="18">Ugnis užsiliepsnojo tame būryje, ir liepsnos sunaikino nedorėlius.</verse>
				<verse number="19">Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį ir garbino nuliedintą atvaizdą.</verse>
				<verse number="20">Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.</verse>
				<verse number="21">Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte.</verse>
				<verse number="22">Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje! Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!</verse>
				<verse number="23">Jis būtų juos sunaikinęs, jeigu jo išrinktasis Mozė nebūtų užstojęs ir nukreipęs jo pykčio.</verse>
				<verse number="24">Jie paniekino puikųjį kraštą ir netikėjo jo pažadu,</verse>
				<verse number="25">murmėjo savo palapinėse ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.</verse>
				<verse number="26">Todėl pakėlęs ranką jis prisiekė, kad leis jiems žūti dykumoje</verse>
				<verse number="27">ir išblaškys jų palikuonis tautose, išsklaidys po svetimas šalis.</verse>
				<verse number="28">Paskui jie prisidėjo prie Baalo apeigų ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.</verse>
				<verse number="29">Jie pykdė VIEŠPATĮ savo darbais, todėl juos užpuolė maras.</verse>
				<verse number="30">Tada Finehasas pakilęs užstojo, ir maras liovėsi.</verse>
				<verse number="31">Tai pripažinta jam kaip teisus darbas amžinai per kartų kartas.</verse>
				<verse number="32">Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė,</verse>
				<verse number="33">nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo.</verse>
				<verse number="34">Jie neišnaikino tautų, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,</verse>
				<verse number="35">bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė.</verse>
				<verse number="36">Dievo tauta tarnavo stabams, ir jie virto jiems pinklėmis.</verse>
				<verse number="37">Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams.</verse>
				<verse number="38">Jie liejo nekaltą kraują, savo sūnų ir dukterų kraują, aukojo juos Kanaano stabams ir išniekino kraštą, praliedami kraują.</verse>
				<verse number="39">Taip jie teršėsi savo veiksmais ir ištvirkavo savo darbais.</verse>
				<verse number="40">VIEŠPATS įniršo ant savo tautos ir pasibjaurėjo savo paveldu.</verse>
				<verse number="41">Jis atidavė juos tautoms į rankas, ir juos valdė tie, kurie jų nekentė.</verse>
				<verse number="42">Priešai juos engė, ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.</verse>
				<verse number="43">Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą, bet jie ir toliau liko maištingi ir savo kalčių prislėgti.</verse>
				<verse number="44">Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią, kai išgirsdavo jų šauksmą.</verse>
				<verse number="45">Jų labui jis atmindavo savo Sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo.</verse>
				<verse number="46">Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų, kurie laikė juos nelaisvėje.</verse>
				<verse number="47">Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš visų tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir didžiuotumės tave šlovindami!</verse>
				<verse number="48">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius! Tesako visa tauta: „Amen!“ Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="107">
				<verse number="1">„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“.</verse>
				<verse number="2">Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji, kuriuos jis atpirko iš vargo,</verse>
				<verse number="3">surinko iš svetimų šalių, iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.</verse>
				<verse number="4">Vieni klajojo dykumoje ir tyruose, bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.</verse>
				<verse number="5">Alkani ir ištroškę, jie tik gyvastį nešiojo.</verse>
				<verse number="6">Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis gelbėjo juos iš bėdų,</verse>
				<verse number="7">vedė tiesiu keliu, kol jie pasiekė gyvenamą miestą.</verse>
				<verse number="8">Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai,</verse>
				<verse number="9">nes jis patenkino trokštančius ir alkstančius pripildė gėrybių.</verse>
				<verse number="10">Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai skurde ir grandinėse,</verse>
				<verse number="11">nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.</verse>
				<verse number="12">Jų širdį sutramdė kančia, jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.</verse>
				<verse number="13">Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų,</verse>
				<verse number="14">išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius.</verse>
				<verse number="15">Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai,</verse>
				<verse number="16">nes jis pralaužia vario vartus ir sunaikina geležies velkes.</verse>
				<verse number="17">Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio ir už savo kaltes turėjo kentėti.</verse>
				<verse number="18">Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti ir buvo netoli mirties vartų.</verse>
				<verse number="19">Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų,</verse>
				<verse number="20">siuntė savo žodį jiems išgydyti ir išgelbėti nuo pražūties.</verse>
				<verse number="21">Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai.</verse>
				<verse number="22">Teatnašauja bendravimo aukas ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.</verse>
				<verse number="23">Kiti plaukė laivais į jūrą ir uždarbiavo didžiuose vandenyse.</verse>
				<verse number="24">Jie matė VIEŠPATIES darbus, jo nuostabius veiksmus gelmėse.</verse>
				<verse number="25">Jam paliepus, kilo audros ir sukėlė aukštas jūros bangas.</verse>
				<verse number="26">Jie kilo aukštyn ligi dangaus, nėrė žemyn į gelmes, ir širdis jiems stiro iš baimės.</verse>
				<verse number="27">Tarsi girti jie svirduliavo ir svyravo, suglumę nebežinodami ką daryti.</verse>
				<verse number="28">Tada būdami varge jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis ištraukė juos iš bėdų,</verse>
				<verse number="29">šėlstančią audrą nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos.</verse>
				<verse number="30">Jie džiaugėsi nurimusia jūra, ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.</verse>
				<verse number="31">Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai.</verse>
				<verse number="32">Teaukština jį tautos sueigoje, tešlovina seniūnų taryboje.</verse>
				<verse number="33">Jis pavertė upes dykuma, vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme,</verse>
				<verse number="34">vešlų kraštą – druskingais pelkynais dėl jo gyventojų nedorumo.</verse>
				<verse number="35">Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais, išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais.</verse>
				<verse number="36">Alkanus žmones ten apgyvendino, ir jie pasistatė miestą.</verse>
				<verse number="37">Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus ir nuėmė gausų derlių.</verse>
				<verse number="38">Jis laimino juos, ir jų labai daugėjo, ir jų galvijų skaičiui jis neleido sumažėti.</verse>
				<verse number="39">Jie sumenko ir buvo pažeminti per priespaudą, skurdą ir kančią.</verse>
				<verse number="40">Bet tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų ir varo juos klajoti po neįžengiamą dykynę,</verse>
				<verse number="41">išgelbėjo beturčius iš skurdo ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.</verse>
				<verse number="42">Dorieji tai mato ir džiaugiasi, o visų nedorėlių burnos užsičiaupia.</verse>
				<verse number="43">Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus, ir mąstys apie VIEŠPATIES ištikimąją meilę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="108">
				<verse number="1">Giesmė. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Mano širdis ištikima, Dieve, mano širdis ištikima! Giedosiu ir šlovinsiu tave! Pabusk, mano širdie!</verse>
				<verse number="3">Pabuskite, arfa ir lyra! Aš pažadinsiu aušrą.</verse>
				<verse number="4">Tautose dėkosiu tau, VIEŠPATIE, giedosiu tau šlovės giesmę tarp tautų.</verse>
				<verse number="5">Juk tavo gerumas aukštesnis už dangų, ištikimybė siekia debesis.</verse>
				<verse number="6">Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visoje žemėje!</verse>
				<verse number="7">Savo dešine išgelbėk ir išklausyk mus, kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.</verse>
				<verse number="8">Dievas kalbėjo savo šventovėje: „Džiaugdamasis padalysiu Sichemą ir atmatuosiu Sukotų slėnį.</verse>
				<verse number="9">Man priklauso Gileadas ir Manasas; Efraimas – mano šalmas, Judas – mano skeptras.</verse>
				<verse number="10">Moabas bus mano praustuvė, Edomui mesiu savo apavą, Filistija girdės mano pergalės šauksmą“.</verse>
				<verse number="11">Kas atves mane į sutvirtintą miestą? Kas ves mane į Edomą?</verse>
				<verse number="12">Argi iš tikrųjų mus atmetei, Dieve? Su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji.</verse>
				<verse number="13">Išgelbėk mus nuo priešo, nes žmogus padėti nieko negali.</verse>
				<verse number="14">Su Dievu būsime narsūs; jis sutryps mūsų priešus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="109">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė. Dieve, kurį šlovinu, netylėk!</verse>
				<verse number="2">Mane užpuolė nedorėliai ir meluodami mane persekioja.</verse>
				<verse number="3">Neapykantos žodžiais mane apniko ir be priežasties mane puola.</verse>
				<verse number="4">Nors juos myliu, jie mane kaltina net kai už juos meldžiuosi.</verse>
				<verse number="5">Taip jie piktu man atlygina už gera, neapykanta – už mano meilę.</verse>
				<verse number="6">Parink nedorą teisėją jam teisti, testoja kaltintojas jo dešinėje.</verse>
				<verse number="7">Tebūna teisme jis pasmerktas, net jo malda tebūna laikoma nuodėme.</verse>
				<verse number="8">Trumpas tebūna jo gyvenimas, ir kitas teužima jo vietą.</verse>
				<verse number="9">Jo vaikai telieka našlaičiai, o jo žmona tenašlauja.</verse>
				<verse number="10">Jo vaikai tegul klajoja ir elgetauja, iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti.</verse>
				<verse number="11">Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę, o jo triūso vaisius teišgrobsto svetimieji.</verse>
				<verse number="12">Teneparodo nė vienas jam gerumo nei užuojautos jo našlaičiams.</verse>
				<verse number="13">Težūva visi jo palikuonys, ir su antra karta teišnyksta jo vardas.</verse>
				<verse number="14">Teatmena VIEŠPATS jo protėvių kaltę, o jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta.</verse>
				<verse number="15">Temato tai VIEŠPATS nuolatos, kol jo atminimas neužges žemėje.</verse>
				<verse number="16">Juk tas žmogus niekada nenori daryti gera, bet tik kamuoja vargšą ir beturtį, net užmušti kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų.</verse>
				<verse number="17">Prakeikti jis mėgo, tad tebūna pats prakeiktas! Palaimos linkėti nemėgo, tad niekas jo tenelaimina!</verse>
				<verse number="18">Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu, tad tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo, į jo kaulus lyg aliejus.</verse>
				<verse number="19">Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia, kaip juosta, kurią kasdien nešioja!</verse>
				<verse number="20">Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams, kurie linki man pikta.</verse>
				<verse number="21">Man, DIEVE, mano Viešpatie, padėk, kaip esi pažadėjęs, ir išgelbėk mane dėl savo gerumo.</verse>
				<verse number="22">Juk aš vargšas ir beturtis, besiraitantis iš širdgėlos.</verse>
				<verse number="23">Nykstu lyg šešėlis vakare ir esu lyg vėjo nešamas skėrys.</verse>
				<verse number="24">Man keliai linksta nuo pasninko, o mano kūnas nusikamavęs.</verse>
				<verse number="25">Esu jiems tapęs pasityčiojimu; mane pamatę, jie kraipo galvas.</verse>
				<verse number="26">Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve! Dėl savo ištikimosios meilės gelbėk mane!</verse>
				<verse number="27">Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka, kad tu, VIEŠPATIE, tai padarei.</verse>
				<verse number="28">Tegu jie sau keikia, o tu laimink. Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai, bet tesidžiaugia tavo tarnas.</verse>
				<verse number="29">Teapsivelka negarbe mano kaltintojai, teapsidengia gėda lyg skraiste!</verse>
				<verse number="30">Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje,</verse>
				<verse number="31">nes jis stovi beturčio dešinėje, kad išgelbėtų nuo trokštančių pasmerkti jį mirčiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="110">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą nuo Siono: „Valdyk tave supančius priešus!“</verse>
				<verse number="3">Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos, šventoji garbė lydėjo tave nuo įsčių, nuo tavo jaunystės aušros.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS prisiekė ir neatsižadės: „Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS yra tavo dešinėje, jis sutriuškins karalius savo įniršio dieną.</verse>
				<verse number="6">Jis teis tautas ir pripildys mūšio lauką lavonų, visoje žemėje nugalės karalius.</verse>
				<verse number="7">Savo žygyje jis atsigers iš upelio ir pasistiprinęs nugalės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="111">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi dorųjų taryboje ir sueigoje.</verse>
				<verse number="2">Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai! Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti.</verse>
				<verse number="3">Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės, o jo teisumas amžinas.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų; jis švelnus ir gailestingas.</verse>
				<verse number="5">Jis parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo; jis niekada neužmiršta savo Sandoros.</verse>
				<verse number="6">Savo tautai jis apreiškė savo galybės darbus, atiduodamas jiems tautų paveldą.</verse>
				<verse number="7">Jo rankų darbas – tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti,</verse>
				<verse number="8">patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu.</verse>
				<verse number="9">Savo tautai jis siuntė atpirkimą, sudarė su jais amžiną Sandorą. Šventas ir šiurpulingas jo vardas!</verse>
				<verse number="10">Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia; tai gerai supranta tie, kurie ja gyvena. Jo šlovė amžina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="112">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo, kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.</verse>
				<verse number="2">Jo palikuonys galingi, palaiminta dorųjų karta.</verse>
				<verse number="3">Jo namuose gerovė ir turtai, amžinai tveria jo teisingumas.</verse>
				<verse number="4">Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, jis visados švelnus, gailestingas ir teisus.</verse>
				<verse number="5">Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina, kuris sąžiningai tvarko savo reikalus.</verse>
				<verse number="6">Jis visada tvirtas; žmonės visada atmins teisų žmogų.</verse>
				<verse number="7">Jis nebijos gauti blogos žinios; jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.</verse>
				<verse number="8">Jo širdis patvari, jis nesibaimina, ir ilgainiui jo priešai bus nugalėti.</verse>
				<verse number="9">Jis dosniai duoda beturčiams, niekada neišsenka jo dosnumas. Jis didis ir gerbiamas.</verse>
				<verse number="10">Nedoras žmogus tai mato ir susierzina, galanda dantį ir netenka drąsos. Nedorėlių norai nueina niekais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="113">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite, VIEŠPATIES tarnai, šlovinkite VIEŠPATIES vardą.</verse>
				<verse number="2">Tebūna jo vardas šlovinamas dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nuo saulėtekio iki saulėlydžio tebūna šlovinamas VIEŠPATIES vardas.</verse>
				<verse number="4">Virš visų tautų išaukštintas VIEŠPATS, jo garbė aukštesnė už dangų.</verse>
				<verse number="5">Kas yra toks kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse,</verse>
				<verse number="6">bet lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje?</verse>
				<verse number="7">Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno,</verse>
				<verse number="8">kad pasodintų su kilmingaisiais, su savo tautos didžiūnais.</verse>
				<verse number="9">Jis suteikia namus bevaikei moteriai, padaro ją laimingą vaikų motiną. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="114">
				<verse number="1">Kai Izraelis išėjo iš Egipto, Jokūbo palikuonys – iš tautos, kalbančios svetima kalba,</verse>
				<verse number="2">Judas tapo Dievo šventove, Izraelis – jo valda.</verse>
				<verse number="3">Jūra pamatė juos ir pradingo; Jordanas traukėsi atgal.</verse>
				<verse number="4">Kalnai šokinėjo lyg avinai, kalvos – lyg kaimenės ėriukai.</verse>
				<verse number="5">Kas gi tau, jūra? Ko gi tu bėgi? Jordane, ko traukiesi atgal?</verse>
				<verse number="6">Kalnai, ko šokinėjate lyg avinai, o jūs, kalvos, lyg kaimenės ėriukai?</verse>
				<verse number="7">Drebėk, žeme, nuo Viešpaties Artumo, nuo Jokūbo Dievo Artumo,</verse>
				<verse number="8">kuris paverčia uolas vandens tvenkiniais, o titnagą – tekančiais šaltiniais!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="115">
				<verse number="1">Ne mums, VIEŠPATIE, ne mums, bet savo vardui teik garbę dėl savo gerumo ir ištikimybės.</verse>
				<verse number="2">Kodėl turėtų tautos klausti: „Kurgi tas jų Dievas?“</verse>
				<verse number="3">Mūsų Dievas – danguje; jis daro visa, kas jam patinka.</verse>
				<verse number="4">Jų stabai – iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis.</verse>
				<verse number="5">Jie turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato,</verse>
				<verse number="6">turi ausis, bet negirdi, turi nosis, bet neužuodžia,</verse>
				<verse number="7">turi rankas, bet negali lytėti, turi kojas, bet nevaikšto.</verse>
				<verse number="8">Panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki.</verse>
				<verse number="9">Izraelio namai pasitiki VIEŠPAČIU, jis jų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="10">Aarono namai pasitiki VIEŠPAČIU, jis jų pagalba ir skydas.</verse>
				<verse number="11">Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES, kas VIEŠPAČIU pasitiki, tų pagalba ir skydas jis yra.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS rūpinasi mumis ir palaimins mus: jis palaimins Izraelio namus, jis palaimins Aarono namus,</verse>
				<verse number="13">jis palaimins pagarbiai bijančius VIEŠPATIES – ir prastuolius, ir didžiūnus.</verse>
				<verse number="14">Tepadaugina jus VIEŠPATS, jus ir jūsų palikuonis.</verse>
				<verse number="15">Būkite palaiminti VIEŠPATIES, dangaus ir žemės Kūrėjo.</verse>
				<verse number="16">Dangūs – VIEŠPATIES dangūs, bet žemę jis davė žmogui.</verse>
				<verse number="17">Ne mirusieji šlovina VIEŠPATĮ, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę.</verse>
				<verse number="18">Mes, gyvieji, garbinsime tave dabar ir per amžius. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="116">
				<verse number="1">Myliu VIEŠPATĮ, nes jis girdi ir klausosi mano maldavimų.</verse>
				<verse number="2">Jis girdi mane, tad šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.</verse>
				<verse number="3">Mirties kilpos apraizgė mane, Šeolo kančios apėmė, buvau pilnas sielvarto ir nerimo.</verse>
				<verse number="4">Tada šaukiausi VIEŠPATIES vardu: „O VIEŠPATIE, maldauju tave, gelbėk mano gyvastį!“</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS maloningas ir teisus, mūsų Dievas gailestingas.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS gina bejėgius; kai buvau pavojuje, jis mane išgelbėjo.</verse>
				<verse number="7">Nusiramink, mano širdie, nes Dievas buvo man geras.</verse>
				<verse number="8">Jis išgelbėjo mane nuo mirties, nušluostė man ašaras, neleido mano kojoms paslysti.</verse>
				<verse number="9">Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES Artume gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="10">Pasitikėjau net sakydamas: „Esu baisiai kančios prislėgtas!“ –</verse>
				<verse number="11">net nustėręs sakydamas: „Visi žmonės – melagiai!“</verse>
				<verse number="12">Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa, ko jis dosniai man davė?</verse>
				<verse number="13">Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="14">Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu visos jo tautos sueigoje.</verse>
				<verse number="15">Skaudi VIEŠPAČIUI jo ištikimųjų mirtis.</verse>
				<verse number="16">O VIEŠPATIE, aš tavo tarnas ir tarnauju tau, kaip tarnavo mano motina. Mano pančius tu atrišai,</verse>
				<verse number="17">tad atnašausiu tau bendravimo auką ir vardu šauksiuosi VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="18">Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu visos jo tautos sueigoje –</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATIES Namų kiemuose, tavo viduryje, Jeruzale! Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="117">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos tautos! Aukštinkite jį, visos šalys!</verse>
				<verse number="2">Tikrai didis mums jo gerumas ir VIEŠPATIES ištikimoji meilė amžina. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="118">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras ir jo ištikimoji meilė amžina!</verse>
				<verse number="2">Tesako Izraelis: „Jo ištikimoji meilė amžina“.</verse>
				<verse number="3">Tesako Aarono namai: „Jo ištikimoji meilė amžina“.</verse>
				<verse number="4">Tesako visi, kurie pagarbiai bijo VIEŠPATIES: „Jo ištikimoji meilė amžina“.</verse>
				<verse number="5">Didelėje bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS išklausė ir išlaisvino mane.</verse>
				<verse number="6">Su manimi VIEŠPATS, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?</verse>
				<verse number="7">Su manimi VIEŠPATS, ir jis man padės; aš matysiu nugalėtus savo priešus.</verse>
				<verse number="8">Geriau ieškoti pagalbos pas VIEŠPATĮ, negu pasitikėti žmonėmis.</verse>
				<verse number="9">Geriau ieškoti užuovėjos pas VIEŠPATĮ, negu pasitikėti didžiūnais.</verse>
				<verse number="10">Visos tautos apgulė mane, bet VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau!</verse>
				<verse number="11">Jos apgulė mane, apsupdamos iš visų pusių, bet VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau!</verse>
				<verse number="12">Jos apspito mane lyg bitės, suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne, bet VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau.</verse>
				<verse number="13">Buvau nuožmiai puolamas ir beveik nugalėtas, bet VIEŠPATS man padėjo.</verse>
				<verse number="14">Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS; jis mane išgelbėjo.</verse>
				<verse number="15">Teisiųjų palapinės aidi džiugia pergalės giesme: „ VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!</verse>
				<verse number="16">Išaukštinta VIEŠPATIES dešinė! VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“</verse>
				<verse number="17">Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.</verse>
				<verse number="18">Nors VIEŠPATS iš tikrųjų mane plakė, bet mirčiai manęs neatidavė.</verse>
				<verse number="19">Atverkite man teisumo vartus, kad pro juos įėjęs padėkočiau VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="20">Štai vartai pas VIEŠPATĮ; teisieji pro juos įeis.</verse>
				<verse number="21">Dėkoju tau, kad mane išklausei ir tapai mano išgelbėjimu.</verse>
				<verse number="22">Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="23">Tai VIEŠPATIES padaryta; koks nuostabus reginys!</verse>
				<verse number="24">Ši diena VIEŠPATIES duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime.</verse>
				<verse number="25">O VIEŠPATIE, prašome tave, gelbėk mus! O VIEŠPATIE, prašome tave, suteik mums palaimą!</verse>
				<verse number="26">Kas įeina, tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardu! Laiminame jus iš VIEŠPATIES Namų.</verse>
				<verse number="27">VIEŠPATS yra Dievas, jis mūsų šviesa. Su šakomis rankose pradėkite iškilmę, žygiuodami eitynėse aplink aukurą.</verse>
				<verse number="28">Tu mano Dievas, aš tau dėkosiu; tu mano Dievas, aš tave aukštinsiu.</verse>
				<verse number="29">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, ir jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="119">
				<verse number="1">Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Įstatymą.</verse>
				<verse number="2">Laimingi, kas laikosi jo įsakų ir ieško jo visa širdimi,</verse>
				<verse number="3">nedaro nieko pikta, bet eina jo keliais.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus, kad jie būtų uoliai vykdomi.</verse>
				<verse number="5">O, kad būčiau tvirtas, laikydamasis tavo įstatų kelių!</verse>
				<verse number="6">Niekuomet nebūsiu sugėdintas, jei įsižiūrėsiu į visus tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="7">Dora širdimi tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius tavo įsakus.</verse>
				<verse number="8">Laikysiuosi tavo įstatų, o tu niekada nepalik manęs!</verse>
				<verse number="9">Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? – Laikydamiesi tavo žodžių.</verse>
				<verse number="10">Visa širdimi tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="11">Branginu širdyje tavo žodį, kad tau nenusidėčiau.</verse>
				<verse number="12">Būk pašlovintas, VIEŠPATIE! Išmokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="13">Kartoju lūpomis visus tavo burnos sprendimus.</verse>
				<verse number="14">Džiaugiuosi tavo kelio įsakais kaip visais turtais.</verse>
				<verse number="15">Gilinuosi į tavo įsakymus ir įsižiūriu į tavo kelius.</verse>
				<verse number="16">Mėgaujuosi tavo įstatais, paisysiu tavo žodžio.</verse>
				<verse number="17">Būk dosnus savo tarnui, kad galėčiau gyventi, laikydamasis tavo žodžio.</verse>
				<verse number="18">Atmerk man akis, kad galėčiau suprasti tavo Įstatymo nuostabius vaisius.</verse>
				<verse number="19">Gyvenu tik kaip ateivis žemėje, tad neslėpk nuo manęs savo įsakymų.</verse>
				<verse number="20">Man širdis alpsta nuo ilgesio, dieną naktį ieškau tavo sprendimų.</verse>
				<verse number="21">Tu grasini įžūliesiems – prakeiktiesiems, kurie nuklysta nuo tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="22">Išlaisvink mane nuo pajuokos ir užgaulių, nes laikausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="23">Nors didžiūnai suėjo ir sąmokslauja prieš mane, tavo tarnas rūpinsis tavo įstatais.</verse>
				<verse number="24">Tavo įsakai man žavūs, jie man patarėjai.</verse>
				<verse number="25">Parblokštas guliu dulkėse, tad atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="26">Kai parodžiau savo siekius, tu mane išklausei, tad mokyk mane savo įsakų.</verse>
				<verse number="27">Padėk man suprasti tavo įsakų kelią, ir aš žavėsiuosi tavo nuostabiais darbais.</verse>
				<verse number="28">Esu skausmo žudomas, tad palaikyk mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="29">Neleisk man eiti klystkeliais, būk geras man ir mokyk savo Įstatymo.</verse>
				<verse number="30">Pasirinkau ištikimybės kelią, mano kelrodis – tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="31">Tvirtai laikausi tavo įsakų; neleisk man, VIEŠPATIE, patirti gėdos.</verse>
				<verse number="32">Bėgu tavo įsakymų keliu, nes tu man duodi imlią širdį.</verse>
				<verse number="33">Mokyk mane, VIEŠPATIE, savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi dieną naktį.</verse>
				<verse number="34">Suteik man įžvalgos laikytis tavo Įstatymo ir visa širdimi jam paklusti.</verse>
				<verse number="35">Vesk mane savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi.</verse>
				<verse number="36">Palenk mano širdį į savo įsakus, o ne į savanaudį pelną.</verse>
				<verse number="37">Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia, laikyk mane gyvą savo keliuose.</verse>
				<verse number="38">Laikykis man, savo tarnui, duoto pažado, pažado, kurį davei tavęs pagarbiai bijantiems.</verse>
				<verse number="39">Nugręžk nuo manęs užgaules, kurių bijausi, nes tavo sprendimai geri.</verse>
				<verse number="40">Juk žinai, kad ilgiuosi tavo įsakų, tad suteik man naują gyvenimą, nes tu esi teisus!</verse>
				<verse number="41">Tepasiekia mane, VIEŠPATIE, tavo gerumas, tavo išganymas, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="42">Tuomet galėsiu atsakyti mano užgauliotojams, nes tavo žodžiu pasitikiu.</verse>
				<verse number="43">Įgalink mane visados sakyti tiesą, nes mano viltis – tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="44">Paklusiu tavo Įstatymui visados – per amžių amžius.</verse>
				<verse number="45">Eisiu erdviu keliu, nes ieškojau tavo įsakų.</verse>
				<verse number="46">Kalbėsiu apie tavo įsakus ir nesigėdinsiu karalių akivaizdoje.</verse>
				<verse number="47">Mėgaujuosi tavo įsakymais, nes juos myliu.</verse>
				<verse number="48">Gerbiu ir myliu tavo įsakymus, – gilinuosi į tavo įstatus.</verse>
				<verse number="49">Atmink savo pažadą man, savo tarnui, kuriuo davei man vilties.</verse>
				<verse number="50">Net kančioje esu paguostas, nes tavo pažadas mane gaivina.</verse>
				<verse number="51">Nors įžūlieji visados iš manęs šaiposi, nuo tavo Įstatymo nenusigręžiu.</verse>
				<verse number="52">Kai prisimenu senuosius tavo sprendimus, VIEŠPATIE, pasiguodžiu jais.</verse>
				<verse number="53">Kai matau nedorėlius, nepaisančius tavo Įstatymo, mane apima pyktis.</verse>
				<verse number="54">Tavo įstatai – mano giesmės šerdis, kur tik apsigyvenu.</verse>
				<verse number="55">Naktį atsimenu, VIEŠPATIE, tavo vardą ir paklūstu tavo Įstatymui.</verse>
				<verse number="56">Tai mano laimė, nes laikiausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="57">VIEŠPATS mano dalis; aš pasiryžau laikytis tavo žodžių.</verse>
				<verse number="58">Maldauju tave iš visos širdies, būk man gailestingas, kaip esi pažadėjęs!</verse>
				<verse number="59">Kai pergalvoju tavo kelius, kreipiu savo kojas į tavo įsakus.</verse>
				<verse number="60">Skubu nedelsdamas laikytis tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="61">Nors nedorėlių virvės mane apipynė, tavo Įstatymo nemetu.</verse>
				<verse number="62">Vidurnaktį keliuosi tavęs šlovinti dėl tavo teisių sprendimų.</verse>
				<verse number="63">Esu pagarbiai tavęs bijančiųjų bičiulis, visų tų, kurie laikosi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="64">Tavo gerumo, VIEŠPATIE, kupina žemė; mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="65">Tu buvai geras man, savo tarnui, VIEŠPATIE, kaip buvai pažadėjęs.</verse>
				<verse number="66">Mokyk mane sveikos nuovokos ir pažinimo, nes pasitikiu tavo įsakymais.</verse>
				<verse number="67">Prieš nubaudžiamas nuklysdavau, bet dabar laikausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="68">Geras esi ir gera darai, tad mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="69">Įžūlieji šmeižia mane melais, o aš visa širdimi laikausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="70">Jų širdis atbukusi ir nutukusi, o aš mėgaujuosi tavo Įstatymu.</verse>
				<verse number="71">Gera man, kad skyrei tokią bausmę – išmokti tavo įstatų.</verse>
				<verse number="72">Tavo duotas Įstatymas man brangesnis už tūkstantį aukso ir sidabro gabalų.</verse>
				<verse number="73">Tavo rankos padarė mane ir sukūrė; padėk man suvokti, kad reikia mokytis tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="74">Tavęs pagarbiai bijantieji matydami mane džiūgaus, kad aš sudėjau viltį į tavo žodį.</verse>
				<verse number="75">Žinau, VIEŠPATIE, kad teisūs tavo sprendimai ir kad dėl to mane nubaudei, jog esi ištikimas.</verse>
				<verse number="76">Tepaguodžia mane tavo gerumas, kaip savo tarnui esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="77">Tepasiekia mane tavo gailestingumas, kad būčiau gyvas, nes tavo Įstatymas man žavus.</verse>
				<verse number="78">Tebūna sugėdinti įžūlieji, nes melu jie nuskriaudė mane; o aš gilinsiuosi į tavo įsakus.</verse>
				<verse number="79">Tesueina pas mane pagarbiai tavęs bijantieji, visi tie, kurie žino tavo įsakus.</verse>
				<verse number="80">Tebūna mano širdis be ydos pagal tavo įstatus, kad nebūčiau sugėdintas.</verse>
				<verse number="81">Mano širdis ilgisi tavo išganymo, aš dedu viltį į tavo žodžius.</verse>
				<verse number="82">Akis pražiūrėjau, laukdamas, kas tavo žadėta, ir klausiu: „Kada mane paguosi?“</verse>
				<verse number="83">Nors tapau panašus į sutrešusį vynmaišį, tavo įstatų neužmiršau.</verse>
				<verse number="84">Kiek ilgai tavo tarnas turi kęsti? Kada pašauksi į teismą mano persekiotojus?</verse>
				<verse number="85">Įžūlieji iškasė man duobes; jie šaiposi iš tavo Įstatymo.</verse>
				<verse number="86">Visi tavo įsakymai man galioja; be priežasties esu persekiojamas, tad padėk man!</verse>
				<verse number="87">Nors jie beveik pribaigė mane žemėje, aš neapleidau tavo įsakų.</verse>
				<verse number="88">Dėl savo gerumo leisk man gyventi, idant laikyčiausi tavo duotų įsakų.</verse>
				<verse number="89">Tavo žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje.</verse>
				<verse number="90">Tavo ištikimybė trunka per visas kartas; tu padėjai į vietą žemę, ir ji tebestovi.</verse>
				<verse number="91">Visa tveria ligi šiol, kaip tavo nuspręsta, nes visa tarnauja tau.</verse>
				<verse number="92">Jeigu tavo Įstatymas nebūtų man džiaugsmo šaltinis, būčiau pražuvęs varge.</verse>
				<verse number="93">Per amžius neužmiršiu tavo įsakų, nes per juos išlaikei mane gyvą.</verse>
				<verse number="94">Tavo esu, tad gelbėk mane, nes aš neatsidžiaugiu tavo įsakais.</verse>
				<verse number="95">Nedorėliai kėsinasi mane pražudyti, bet aš gilinuosi į tavo įsakus.</verse>
				<verse number="96">Pamačiau, kad visi dalykai riboti, bet tavo įsakymas beribis.</verse>
				<verse number="97">O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną.</verse>
				<verse number="98">Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus, nes jis nuolat su manimi.</verse>
				<verse number="99">Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai – mano užsiėmimas.</verse>
				<verse number="100">Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="101">Į jokį nedorą kelią kojos nekėliau, idant laikyčiausi tavo žodžio.</verse>
				<verse number="102">Nuo tavo sprendimų nenutolau, nes tu pats esi mano mokytojas.</verse>
				<verse number="103">Kokie malonūs tavo žodžiai mano gomuriui, saldesni už medų mano burnai!</verse>
				<verse number="104">Iš tavo įsakų įgyju išminties, todėl nekenčiu jokio sukto kelio.</verse>
				<verse number="105">Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.</verse>
				<verse number="106">Laikysiuosi savo iškilmingos priesaikos paklusti tavo teisiems sprendimams.</verse>
				<verse number="107">Esu sielvarto baisiai nukamuotas; VIEŠPATIE, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="108">Priimk mano laisvas šlovės atnašas, VIEŠPATIE, ir mokyk mane savo įsakų.</verse>
				<verse number="109">Nors mano gyvastis nuolat pavojuje, tavo Įstatymo niekada neužmirštu.</verse>
				<verse number="110">Nedorėliai spendė man žabangus, bet nuo tavo įsakų nenukrypau.</verse>
				<verse number="111">Tavo įsakai – mano amžinas paveldas, nes jais žavisi mano širdis.</verse>
				<verse number="112">Širdimi stengiuosi vykdyti tavo įstatus amžinai, iki pat galo.</verse>
				<verse number="113">Nepakenčiu suktos širdies žmonių, bet myliu tavo Įstatymą.</verse>
				<verse number="114">Tu mano užuovėja ir skydas, mano viltis tavo žodyje.</verse>
				<verse number="115">Atstokite nuo manęs, piktadariai; aš laikysiuosi savo Dievo įsakymų.</verse>
				<verse number="116">Stiprink mane gyvenime, kaip esi pažadėjęs, neleisk mano vilčiai niekais nueiti.</verse>
				<verse number="117">Padėk man, kad būčiau saugus ir visada branginčiau tavo įstatus.</verse>
				<verse number="118">Tu atmeti visus, kurie nuklysta nuo tavo įstatų, nes suktos jų užmačios tuščios.</verse>
				<verse number="119">Atliekomis laikai visus žemės nedorėlius, todėl aš myliu tavo įsakus.</verse>
				<verse number="120">Iš tavo baimės šiurpas apima mano kūną, esu kupinas pagarbios baimės tavo sprendimams.</verse>
				<verse number="121">Dariau, kas teisinga ir teisu; tad nepalik manęs mano engėjams.</verse>
				<verse number="122">Laiduok savo tarno gerovę, neleisk įžūliems žmonėms manęs engti.</verse>
				<verse number="123">Akis pražiūrėjau, laukdamas tavo išganymo ir tavo teisaus pažado įvykdymo.</verse>
				<verse number="124">Elkis su savo tarnu pagal savo ištikimąją meilę ir mokyk mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="125">Aš tavo tarnas, tad duok išminties, idant pažinčiau tavo įstatus.</verse>
				<verse number="126">Jau metas veikti VIEŠPAČIUI, nes tavo Įstatymas pažeidžiamas.</verse>
				<verse number="127">Tikrai aš myliu tavo įsakymus labiau už auksą, net už gryną auksą.</verse>
				<verse number="128">Tikrai aš tvarkau savo žingsnius pagal tavo įsakus ir nekenčiu jokio sukto kelio.</verse>
				<verse number="129">Nuostabūs tavo įsakai, todėl jų laikausi.</verse>
				<verse number="130">Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius.</verse>
				<verse number="131">Atvira burna godžiai kvėpuoju, nes ilgiuosi tavo įsakymų.</verse>
				<verse number="132">Pažvelk į mane ir būk man maloningas, kaip visiems, kurie brangina tavo vardą.</verse>
				<verse number="133">Neleisk man suklupti, kaip esi pažadėjęs, ir niekada neleisk, kad pikta mane nugalėtų.</verse>
				<verse number="134">Atpirk mane nuo žmonių, kurie mane engia, kad laikyčiausi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="135">Tešviečia tavo veidas tavo tarnui, temoko mane tavo įstatų.</verse>
				<verse number="136">Mano akys liejo ašarų upelius dėl to, kad žmonės nepaklūsta tavo Įstatymui.</verse>
				<verse number="137">Tu teisus, VIEŠPATIE, teisūs tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="138">Tu išleidai teisius įsakus, jie nepajudinamai tvirti.</verse>
				<verse number="139">Mane apmaudas graužia lyg ugnis, nes mano priešai nepaiso tavo žodžių.</verse>
				<verse number="140">Koks tikras tavo pažadas! Tavo tarnas jį myli.</verse>
				<verse number="141">Nors esu menkutis ir niekinamas, tavo įsakų laikausi.</verse>
				<verse number="142">Tavo teisumas – amžinas teisumas, ir tavo Įstatymas – tiesa.</verse>
				<verse number="143">Nors vargas ir skausmas ištiko mane, tavo įsakymai mane žavi.</verse>
				<verse number="144">Tavo įsakai teisūs per amžius; padėk man suprasti, idant gyvenčiau.</verse>
				<verse number="145">Iš visos širdies šaukiu: išklausyk mane, VIEŠPATIE, ir aš paklusiu tavo įstatams!</verse>
				<verse number="146">Šaukiuosi tavęs: išgelbėk mane, ir aš laikysiuosi tavo įsakų.</verse>
				<verse number="147">Prieš aušrą keliuosi šauktis pagalbos, sudedu viltis į tavo pažadą.</verse>
				<verse number="148">Kiekvieną nakties sargybą mano akys sveikina, kai svarstau tavo žodį.</verse>
				<verse number="149">Kadangi tavo gerumas ištikimas, išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, išlaikyk mane gyvą, nes esi teisingas.</verse>
				<verse number="150">Artinasi tie, kurie į mane kėsinasi, nutolę nuo tavo Įstatymo.</verse>
				<verse number="151">Bet tu, VIEŠPATIE, esi arti, ir tavo įsakymai tikri.</verse>
				<verse number="152">Seniai apie tavo įsakus patyriau, kad tu juos skyrei būti per amžius.</verse>
				<verse number="153">Pažvelk į mano skausmą ir gelbėk mane, nes aš neužmiršau tavo Įstatymo.</verse>
				<verse number="154">Užstok mane ir atpirk, išgelbėk, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="155">Nedorėliai nebus išgelbėti, nes tavo įstatų jie neieško.</verse>
				<verse number="156">Didis tavo gailestingumas, VIEŠPATIE, tad išgelbėk mane, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="157">Turiu daug priešų ir engėjų, bet nuo tavo įsakų nenukrypau.</verse>
				<verse number="158">Žvelgiu į neištikimus žmones ir bjauriuosi, nes jie nesilaiko tavo žodžių.</verse>
				<verse number="159">Žiūrėk, kaip aš branginu tavo įsakus, tad išgelbėk mane, kaip tinka tavo gerumui.</verse>
				<verse number="160">Tiesa – tavo žodžio šerdis, kiekvienas tavo teisus sprendimas tveria amžinai.</verse>
				<verse number="161">Didžiūnai persekioja mane be priežasties, bet mano širdis pagarbiai žiūri į tavo žodžius.</verse>
				<verse number="162">Mėgaujuosi tavo žodžiu, kaip žmogus paėmęs didelį grobį.</verse>
				<verse number="163">Nekenčiu ir bjauriuosi melu, bet myliu tavo Įstatymą.</verse>
				<verse number="164">Šlovinu tave kasdien septynis kartus, nes teisūs tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="165">Didi ramybė mylintiems tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens.</verse>
				<verse number="166">Laukiu viltingai tavo išganymo, VIEŠPATIE, ir vykdau tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="167">Laikausi tavo įsakų, nepaprastai juos branginu.</verse>
				<verse number="168">Laikausi tavo įsakų ir pamokymų, nes tu matai mano kelius.</verse>
				<verse number="169">Tepasiekia tave, VIEŠPATIE, mano šauksmas; padėk man suprasti, kaip esi pažadėjęs.</verse>
				<verse number="170">Tepasiekia tave mano maldavimas, išgelbėk mane pagal savo pažadą.</verse>
				<verse number="171">Iš mano lūpų veršis šlovės giesmė, nes tu mokai mane savo įstatų.</verse>
				<verse number="172">Mano liežuvis giedos apie tavo pažadą, nes teisūs visi tavo įsakymai.</verse>
				<verse number="173">Tebūna tavo ranka pasiruošusi man padėti, nes pasirinkau tavo įsakus.</verse>
				<verse number="174">Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE, ir žaviuosi tavo Įstatymu.</verse>
				<verse number="175">Leisk man gyventi ir tave šlovinti, tepalaiko mane tavo sprendimai.</verse>
				<verse number="176">Klajoju lyg paklydusi avis; surask savo tarną, nes aš neužmiršau tavo įsakymų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="120">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Būdamas pavojuje, šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis mane išklausė.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, išgelbėk mane nuo klastingų lūpų ir apgaulingo liežuvio.</verse>
				<verse number="3">Melagiai, ką Dievas jums padarys? Kaip jus nubaus?</verse>
				<verse number="4">Aštriomis galiūnų strėlėmis, degančiomis žarijomis!</verse>
				<verse number="5">Vargas man, kad esu ateivis Mešeche ir turiu gyventi tarp Kedaro palapinių!</verse>
				<verse number="6">Per ilgai man teko gyventi su tais, kurie nekenčia taikos.</verse>
				<verse number="7">Esu visiškai taikus, bet kai kalbu, jie nori karo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="121">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba?</verse>
				<verse number="2">Mano pagalba ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.</verse>
				<verse number="3">Tavo kojai suklupti jis neleis; tas, kuris tave globoja, budi.</verse>
				<verse number="4">Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS tave saugo, tavo dešinėje VIEŠPATS – tavo užuovėja.</verse>
				<verse number="6">Dieną saulė neužgaus tavęs, nė mėnulis naktį.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS saugos tave nuo viso, kas pikta, jis saugos tavo gyvastį.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS saugos tave išeinantį ir grįžtantį dabar ir amžinai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="122">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Dovydo. Kaip džiaugiausi, kai buvo pasakyta: „Eime į VIEŠPATIES Namus!“</verse>
				<verse number="2">Jau įkėlėme koją, stovime tavo vartuose, Jeruzale!</verse>
				<verse number="3">Jeruzalė pastatyta lyg miestas, suaustas tvirtai į viena.</verse>
				<verse number="4">Kopia į ją giminės, VIEŠPATIES giminės, kaip įsakyta Izraeliui, kad padėkotų VIEŠPATIES vardui.</verse>
				<verse number="5">Ten pastatyti teismo sostai, Dovydo namų sostai.</verse>
				<verse number="6">Melskitės už Jeruzalės gerovę: „Tebūna saugūs, kurie tave myli!</verse>
				<verse number="7">Tebūna palaima tavo sienose, ir ramybė tavo pastatuose“.</verse>
				<verse number="8">Savo giminių ir bičiulių labui sakysiu: „Tebūna tavyje ramybė!“</verse>
				<verse number="9">Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo Namų, ieškosiu to, kas tau gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="123">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Keliu akis į tave, į tave, kuris sėdi dangaus soste!</verse>
				<verse number="2">Kaip tarnų akys žvelgia į šeimininko ranką ir tarnaitės akys į šeimininkės ranką, taip mes žvelgiame į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, laukdami, kol jis mūsų pasigailės.</verse>
				<verse number="3">Pasigailėk mūsų, VIEŠPATIE, pasigailėk mūsų, nes esame persisotinę didelio pažeminimo.</verse>
				<verse number="4">Jau esame persisotinę įžūliųjų patyčių ir išdidžiųjų paniekos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="124">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Dovydo. Jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje, – tesako Izraelis, –</verse>
				<verse number="2">jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje, kai mus užpuolė priešai,</verse>
				<verse number="3">jie būtų mus gyvus prariję. Kai jie užsidegė pykčiu ant mūsų,</verse>
				<verse number="4">potvynis būtų mus nunešęs, vandenys būtų mus užlieję,</verse>
				<verse number="5">šėlstanti srovė būtų mus paskandinusi.</verse>
				<verse number="6">Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris nepaliko mūsų kaip grobio jų dantims!</verse>
				<verse number="7">Ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų; spąstai sulaužyti, ir mes ištrūkome.</verse>
				<verse number="8">Mūsų pagalba varge – VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų ir žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="125">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Kas VIEŠPAČIU pasitiki, tas lyg Siono kalnas niekada nesvyruoja ir tveria amžinai.</verse>
				<verse number="2">Kaip kalnai supa Jeruzalę, taip VIEŠPATS saugo savo tautą dabar ir per amžius.</verse>
				<verse number="3">Nedorėlių skeptras niekada neslėgs krašto, skirto teisiesiems, idant teisieji netiestų rankų nedorumui.</verse>
				<verse number="4">Daryk gera, VIEŠPATIE, geriesiems ir doros širdies žmonėms.</verse>
				<verse number="5">Bet tuos, kurie eina kreivais keliais, VIEŠPATS nuvys kartu su nedorėliais. Tebūna ramybė Izraeliui!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="126">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Kai VIEŠPATS parvedė Siono tremtinius, mes buvome lyg sapne.</verse>
				<verse number="2">Kaip tuomet mes juokėmės, ir mūsų liežuvis netvėrė džiaugsmu! Tuomet buvo kalbama tautose: „ VIEŠPATS padarė jiems didžių dalykų!“</verse>
				<verse number="3">Iš tikrųjų VIEŠPATS mums padarė didžių dalykų; kokie mes buvome laimingi!</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIE, išlaisvink mus įkalintus, kaip srautus Negebo sausvagėse.</verse>
				<verse number="5">Kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas.</verse>
				<verse number="6">Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėjai nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="127">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Saliamono. Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai.</verse>
				<verse number="2">Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant.</verse>
				<verse number="3">Vaikai iš tikrųjų – VIEŠPATIES dovana, o įsčių vaisius – palaiminimas.</verse>
				<verse number="4">Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs.</verse>
				<verse number="5">Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekada nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="128">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Laimingi visi, kurie pagarbiai bijo VIEŠPATIES, ir eina jo keliais!</verse>
				<verse number="2">Maitinsiesi savo triūso vaisiais. Tu būsi laimingas, ir tau seksis.</verse>
				<verse number="3">Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namuose, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo.</verse>
				<verse number="4">Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">Telaimina tave VIEŠPATS iš Siono! Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas;</verse>
				<verse number="6">pamatyk savo vaikų vaikus. Tebūna ramybė Izraeliui!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="129">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Nuo pat jaunystės buvau labai priešų engiamas, – tesako Izraelis, –</verse>
				<verse number="2">buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės, bet jie manęs nenugalėjo.</verse>
				<verse number="3">Lyg artojai jie arė man nugarą, arimais ją pavertė.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS teisus, jis sutraukė nedorėlių virves.</verse>
				<verse number="5">Tepasitraukia sugėdinti visi, kas nekenčia Siono.</verse>
				<verse number="6">Tebūna jie lyg stogų žolė, kuri nuvysta anksčiau, negu užauga.</verse>
				<verse number="7">Pjovėjas nesurenka jos nė saujos, nė pėdų rišėjas neturi ko neštis.</verse>
				<verse number="8">Tenesako praeiviai: „ VIEŠPATIES palaiminimas jums! Laiminame jus VIEŠPATIES vardu!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="130">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE! VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!</verse>
				<verse number="2">Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui, išgirsk jį ir būk gailestingas.</verse>
				<verse number="3">Jei tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?</verse>
				<verse number="4">Bet tu turi galią atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume.</verse>
				<verse number="5">Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos ir jo žodžiu pasitikiu.</verse>
				<verse number="6">Laukiu VIEŠPATIES nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros, negu sargybiniai aušros.</verse>
				<verse number="7">Izraelis laukia VIEŠPATIES, nes VIEŠPATIES yra gerumas, ir jis turi galią atpirkti.</verse>
				<verse number="8">Jis tikrai atpirks Izraelį iš visų nuodėmių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="131">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Dovydo. VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiekiu didelių dalykų, to, kas prašoka mano jėgas.</verse>
				<verse number="2">Priešingai, esu patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami širdis mano krūtinėje.</verse>
				<verse number="3">Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli, dabar ir amžinai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="132">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Neužmiršk, VIEŠPATIE, Dovydo ir visų išvargtų jo vargų.</verse>
				<verse number="2">Jis prisiekė VIEŠPAČIUI ir pažadėjo Jokūbo Galingajam:</verse>
				<verse number="3">„Į namus, kuriuose gyvenu, nežengsiu, į lovos patalą negulsiu,</verse>
				<verse number="4">miego akims neduosiu, akių nesumerksiu,</verse>
				<verse number="5">kol neparūpinsiu VIEŠPAČIUI vietos, buveinės Jokūbo Galingajam“.</verse>
				<verse number="6">Girdėjome apie ją Efratoje, atradome Jaaro laukuose.</verse>
				<verse number="7">Sakėme: „Eikime į jo buveinę, pulkime kniūbsti prie jo sosto pakojo“.</verse>
				<verse number="8">Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia!</verse>
				<verse number="9">Tavo kunigai teapsivelka teisumu, tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="10">Tu pažadėjai savo tarnui Dovydui; neatmesk, VIEŠPATIE, savo pateptojo.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS prisiekė Dovydui ir neatsižadės: „Padarysiu vieną tavo sūnų karaliumi, ir jis po tavęs viešpataus.</verse>
				<verse number="12">Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano Sandorai bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu, tai ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste“.</verse>
				<verse number="13">Mat VIEŠPATS išsirinko Sioną, jis norėjo turėti jį savo Namais.</verse>
				<verse number="14">„Tai mano poilsio vieta amžinai; čia gyvensiu, nes toks mano noras.</verse>
				<verse number="15">Gausiai laiminsiu jo maisto atsargas, vargšus pasotinsiu duona.</verse>
				<verse number="16">Jo kunigus aprengsiu teisumu, ir jo ištikimieji šauks iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="17">Jame išželdinsiu Dovydo galybę; parengiau žibintą savo pateptajam.</verse>
				<verse number="18">Jo priešus aprengsiu gėda, o ant jo švytės jo vainikas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="133">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Dovydo. Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!</verse>
				<verse number="2">Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos, Aarono barzdos, kol nuteka ant jo apdaro apykaklės.</verse>
				<verse number="3">Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="134">
				<verse number="1">Pakopų giesmė. Ateikite ir šlovinkite VIEŠPATĮ, visi VIEŠPATIES tarnai, kurie tarnaujate naktį VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="2">Tieskite rankas jo šventovės link ir šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS, dangaus ir žemės Kūrėjas, tave tepalaimina nuo Siono!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="135">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite VIEŠPATIES vardą! Šlovinkite jį, VIEŠPATIES tarnai,</verse>
				<verse number="2">kurie tarnaujate mūsų VIEŠPATIES Namuose, mūsų Dievo Namų kiemuose.</verse>
				<verse number="3">Šlovinkite VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS geras, giedokite giesmę jo vardui, kurį mylime,</verse>
				<verse number="4">nes VIEŠPATS sau išsirinko Jokūbą – Izraelį kaip brangų turtą.</verse>
				<verse number="5">Juk žinau, kad VIEŠPATS didis, mūsų VIEŠPATS didingesnis už visus dievus.</verse>
				<verse number="6">Visa, ko tik VIEŠPATS nori, jis daro danguje ir žemėje, jūrose ir visose gelmėse.</verse>
				<verse number="7">Perkūnijos debesis jis pakelia iš žemės pakraščių žaibuoti ir lietui lyti, vėją išveda iš jo saugyklos.</verse>
				<verse number="8">Jis Egipte išguldė pirmagimius – ir žmonių, ir gyvulių.</verse>
				<verse number="9">Jis siuntė ženklus ir darė nuostabius darbus tavo žemėje, Egipte, ir faraonui, ir visiems jo tarnams.</verse>
				<verse number="10">Jis išguldė daug tautų, sugniuždė galingus valdovus –</verse>
				<verse number="11">amoritų karalių Sihoną, Bašano karalių Ogą, ir visas Kanaano karalystes –</verse>
				<verse number="12">ir atidavė jų žemę kaip paveldą, paveldą Izraeliui, savo tautai.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIE, amžinai tveria tavo vardas, tavo garsas, VIEŠPATIE, per visas kartas,</verse>
				<verse number="14">nes VIEŠPATS gina savo tautą ir gailisi savo tarnų.</verse>
				<verse number="15">Tautų stabai – iš sidabro ir aukso, žmogaus padaryti.</verse>
				<verse number="16">Jie turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato.</verse>
				<verse number="17">Jie turi ausis, bet negirdi, nėra nė alsavimo jų burnose.</verse>
				<verse number="18">Panašūs į juos taps, kas juos dirba ir jais pasitiki.</verse>
				<verse number="19">Izraelio namai, šlovinkite VIEŠPATĮ, Aarono namai, šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="20">Levio namai, šlovinkite VIEŠPATĮ! Jūs, kurie pagarbiai bijote VIEŠPATIES, šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="21">Tebūna Sione šlovinamas VIEŠPATS, gyvenantis Jeruzalėje! Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="136">
				<verse number="1">Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="2">Dėkokite dievų Dievui, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="3">Dėkokite viešpačių VIEŠPAČIUI, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="4">Jis daro nuostabiai didingus darbus, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="5">Jis savo išmintimi sukūrė dangus, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="6">Jis patiesė žemę ant vandenų, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="7">Jis padarė didžiuosius šviesulius, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="8">saulę – dienai valdyti, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="9">mėnulį ir žvaigždes – nakčiai valdyti, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="10">Jis nugalėjo Egiptą per jo pirmagimius, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="11">ir išvedė Izraelį iš jų žemės, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="12">stipria ranka ir galingu petimi, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="13">Jis perskyrė Nendrių jūrą, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="14">ir pervedė per ją Izraelį, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="15">bet paskandino faraoną ir jo kariuomenę Nendrių jūroje, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="16">Jis vedė savo tautą per dykumą, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="17">parbloškė didingus karalius, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="18">sunaikino garsius karalius, nes jo ištikimoji meilė amžina, –</verse>
				<verse number="19">amoritų karalių Sihoną, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="20">Bašano karalių Ogą, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="21">ir atidavė jų žemę kaip paveldą, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="22">paveldą savo tarnui Izraeliui, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="23">Jis mus atminė, kai buvome pažeminti, nes jo ištikimoji meilė amžina,</verse>
				<verse number="24">ir išgelbėjo mus nuo priešų, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="25">Jis duoda maisto visiems žmonėms, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
				<verse number="26">Dėkokite dangaus Dievui, nes jo ištikimoji meilė amžina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="137">
				<verse number="1">Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę.</verse>
				<verse number="2">Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas,</verse>
				<verse number="3">nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“</verse>
				<verse number="4">Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę svetimoje žemėje?</verse>
				<verse number="5">Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!</verse>
				<verse number="6">Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!</verse>
				<verse number="7">Atmink, VIEŠPATIE, ką darė edomitai tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta, kai jie šaukė: „Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“</verse>
				<verse number="8">Dukterie Babilonija, griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta!</verse>
				<verse number="9">Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="138">
				<verse number="1">Dovydo. Iš visos širdies dėkoju tau, VIEŠPATIE, dangiškųjų būtybių artume giedu tau šlovės giesmę.</verse>
				<verse number="2">Puolu kniūbsčias prie tavo šventyklos, dėkoju tavo šventajam vardui už tavo gerumą ir ištikimybę, nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.</verse>
				<verse number="3">Kai šaukiausi, tu mane išklausei ir suteikei man drąsos.</verse>
				<verse number="4">Visi žemės karaliai šlovins tave, VIEŠPATIE, nes išgirdo tavo pažadus.</verse>
				<verse number="5">Jie giedos apie VIEŠPATIES kelius, nes didinga VIEŠPATIES garbė.</verse>
				<verse number="6">Nors VIEŠPATS aukštybėse, jis rūpinasi kukliaisiais, o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.</verse>
				<verse number="7">Nors man tenka eiti per didelį vargą, tu palaikai mane gyvą. Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus, mane išgelbsti tavo dešinė.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS man įvykdys savo užmojį. VIEŠPATIE, tavo ištikimoji meilė amžina! Neatmesk savo rankų darbo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="139">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.</verse>
				<verse number="2">Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis.</verse>
				<verse number="3">Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.</verse>
				<verse number="4">Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.</verse>
				<verse number="5">Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.</verse>
				<verse number="6">Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.</verse>
				<verse number="7">Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo?</verse>
				<verse number="8">Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.</verse>
				<verse number="9">Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,</verse>
				<verse number="10">net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė.</verse>
				<verse number="11">Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa“, –</verse>
				<verse number="12">tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat.</verse>
				<verse number="13">Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.</verse>
				<verse number="14">Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau.</verse>
				<verse number="15">Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;</verse>
				<verse number="16">tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.</verse>
				<verse number="17">Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!</verse>
				<verse number="18">Mėginu jas suskaičiuoti, bet jų daugiau negu smėlio grūdelių, ir net visas suskaičiavęs, vis tiek su tavimi tebebūčiau.</verse>
				<verse number="19">O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį, ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!</verse>
				<verse number="20">Nedorai jie šaukiasi tavo vardo, tavo priešai duoda melagingas priesaikas.</verse>
				<verse number="21">Argi aš pakenčiu tuos, kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE? Argi aš nesibjauriu tais, kurie prieš tave maištauja?</verse>
				<verse number="22">Nekenčiu jų mirtina neapykanta, laikau juos savo priešais.</verse>
				<verse number="23">Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis.</verse>
				<verse number="24">Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="140">
				<verse number="1">Choro vadovui. Dovydo psalmė.</verse>
				<verse number="2">Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių, apsaugok mane nuo smurtininkų,</verse>
				<verse number="3">kurių širdis ne tik rezga piktus kėslus, bet ir nuolat kursto vaidus.</verse>
				<verse number="4">Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės, o ant jų lūpų – angių nuodai.</verse>
				<verse number="5">Neleisk man, VIEŠPATIE, patekti nedorėliams į nagus, apsaugok mane nuo smurtininkų, kurie kėslauja mane pražudyti.</verse>
				<verse number="6">Įžūlieji paspendė man žabangas su virvėmis, paspendė pinkles ant mano tako ir stato man žabangas.</verse>
				<verse number="7">Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano Dievas! VIEŠPATIE, išgirsk mano pagalbos šauksmą“.</verse>
				<verse number="8">Viešpatie DIEVE, stiprusis mano Gynėjau, tu apsaugojai mano galvą mūšio dieną.</verse>
				<verse number="9">Nepatenkink, VIEŠPATIE, nedorėlių norų, neleisk jiems įvykdyti savo kėslų, kad jie nebūtų išaukštinti.</verse>
				<verse number="10">Mane apspitusieji kelia galvas; ant jų pačių teužgriūva jų grasinimai!</verse>
				<verse number="11">Teapipila VIEŠPATS juos žarijomis! Tebūna sužerti į duobę, kad niekada neatsikeltų!</verse>
				<verse number="12">Tenebūna leista šmeižėjui klestėti krašte, ūmi nelaimė teužklumpa smurtininką!</verse>
				<verse number="13">Žinau, kad VIEŠPATS gina vargšo reikalus ir beturčių teises.</verse>
				<verse number="14">Teisieji tikrai dėkos tavo vardui, dorieji gyvens tavo Artume.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="141">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, skubėk pas mane, išgirsk mano balsą, kai tavęs šaukiuosi.</verse>
				<verse number="2">Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką.</verse>
				<verse number="3">Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų.</verse>
				<verse number="4">Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta, įsivelti į nedorus darbus kartu su nedorėliais, neleisk man vaišintis jų skanėstais!</verse>
				<verse number="5">Teplaka mane teisusis iš gerumo, ištikimas draugas mane tepamoko. Neteps mano galvos niekada nedorėlių aliejus, nes mano malda visada nukreipta prieš jų nedorus darbus.</verse>
				<verse number="6">Kai jų valdovai bus stumiami žemyn nuo uolos, žmonės suvoks, kokie draugiški buvo mano žodžiai.</verse>
				<verse number="7">Kaip ariant išvagojama žemė, taip mūsų kaulai išmėtomi prie Šeolo angos.</verse>
				<verse number="8">Mano akys žvelgia į tave, Viešpatie DIEVE, pas tave ieškau užuovėjos, tad nepalik manęs pavojuje.</verse>
				<verse number="9">Apsaugok mane nuo man paspęstų jų žabangų, nuo nedorėlių pinklių.</verse>
				<verse number="10">Leisk nedorėliams įpulti į savo pačių spąstus, o man išsigelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="142">
				<verse number="1">Dovydo maskilas. Malda jam būnant oloje.</verse>
				<verse number="2">Garsiai šaukiuosi VIEŠPATIES, balsiai maldauju VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="3">Savo skundą jam išlieju, išsakau savo kančią.</verse>
				<verse number="4">Kai visiškai nustoju drąsos, tu žinai mano kelią. Kelyje, kuriuo einu, mano priešai paspendė man žabangas.</verse>
				<verse number="5">Žiūriu į dešinę ir dairausi; neturiu draugo, kuris man padėtų, nėra kur rasti užuovėją, niekas manimi nesirūpina.</verse>
				<verse number="6">Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, sakau: „Tu mano užuovėja, visa, ką turiu gyvųjų šalyje“.</verse>
				<verse number="7">Klausykis mano pagalbos šauksmo, nes skęstu neviltyje! Gelbėk mane nuo priešų, nes man jie per stiprūs!</verse>
				<verse number="8">Išvesk mane iš kalėjimo, kad šlovinčiau tavo vardą! Teisieji bursis aplink mane vien dėl to, kad tu buvai man geras.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="143">
				<verse number="1">Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą! Klausykis mano maldavimo, nes esi teisus, išklausyk manęs, nes esi ištikimas!</verse>
				<verse number="2">Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.</verse>
				<verse number="3">Priešas mane persekioja, jis sutraiškė mane žemėje, paliko mane sėdintį tamsoje lyg tuos, kurie jau seniai mirę.</verse>
				<verse number="4">Visiškai nustojau drąsos, širdis man sustingo krūtinėje.</verse>
				<verse number="5">Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė.</verse>
				<verse number="6">Į tave tiesiu rankas, lyg išdžiūvusi žemė trokštu tavęs.</verse>
				<verse number="7">Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE! Neviltis mane apėmė! Neslėpk savo veido nuo manęs, kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į kapą.</verse>
				<verse number="8">Su aušra atskleisk man savo ištikimąją meilę, nes tavimi pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, nes į tave keliu savo širdį.</verse>
				<verse number="9">Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų, nes pas tave bėgu ieškodamas užuovėjos.</verse>
				<verse number="10">Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu mano Dievas. Teveda mane lygiu taku tavo maloningoji Dvasia!</verse>
				<verse number="11">Dėl savo vardo, VIEŠPATIE, apsaugok mano gyvastį, dėl savo teisumo išvaduok mane iš bėdų.</verse>
				<verse number="12">Savo ištikimo gerumo dėlei padaryk galą mano priešams ir sunaikink visus mano engėjus, nes aš tavo tarnas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="144">
				<verse number="1">Dovydo. Tebūna šlovinamas VIEŠPATS, mano Uola! Jis lavina mano rankas kovai ir mano pirštus mūšiui.</verse>
				<verse number="2">Jis – mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu. Jis paveda man valdyti tautas.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, kas tas žmogus, kad tu juo rūpiniesi, tas mirtingasis, kad kreipi į jį dėmesį?</verse>
				<verse number="4">Žmogus – tarsi vėjo dvelktelėjimas, jo dienos – tarsi dingstantis šešėlis.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIE, praplėšk dangaus skliautą ir nuženk, paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.</verse>
				<verse number="6">Svaidyk žaibus ir išblaškyk mūsų priešus, laidyk savo strėles ir priversk bėgti!</verse>
				<verse number="7">Tiesk ranką iš aukštybių, išlaisvink mane ir ištrauk iš galingų vandenų, iš svetimųjų rankų!</verse>
				<verse number="8">Visa, ką jie sako, yra melas; jie kelia dešinę kreivai prisiekti.</verse>
				<verse number="9">Dieve, giedosiu tau naują giesmę, grosiu tau dešimtstyge arfa;</verse>
				<verse number="10">tu teiki pergalę karaliams ir gelbsti savo tarną Dovydą.</verse>
				<verse number="11">Išgelbėk mane nuo nuožmaus kalavijo, išlaisvink mane iš svetimųjų rankos. Visa, ką jie sako, yra melas; jie kelia dešinę kreivai prisiekti.</verse>
				<verse number="12">Tebūna mūsų sūnūs lyg sodinukai, puoselėti nuo pat jaunystės, mūsų dukterys – lyg išdailintos rūmų atramos.</verse>
				<verse number="13">Tebūna mūsų svirnai kupini visokio derliaus; mūsų avys, skaičiuojamos tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių, tegausėja mūsų ganyklose.</verse>
				<verse number="14">Tebūna gerai rūpinamasi mūsų galvijais. Tenebūna niekados miesto sienos pralaužtos, nei tremties, nei dejonių mūsų gatvėse tenebūna girdėti.</verse>
				<verse number="15">Laiminga tauta, kuriai taip klostosi, laiminga tauta, kurios Dievas – VIEŠPATS!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="145">
				<verse number="1">Dovydo liaupsė. Aukštinsiu tave, mano Dieve ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="2">Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.</verse>
				<verse number="3">Didis VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama.</verse>
				<verse number="4">Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę.</verse>
				<verse number="5">Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus aš mąstysiu.</verse>
				<verse number="6">Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu tavo didybę.</verse>
				<verse number="7">Jie apsakys tavo gausaus gerumo garsą ir džiugiai giedos apie tavo teisumą.</verse>
				<verse number="8">Atlaidus ir gailestingas VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo.</verse>
				<verse number="9">Geras kiekvienam VIEŠPATS ir gailestingas visiems savo kūriniams.</verse>
				<verse number="10">Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina.</verse>
				<verse number="11">Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę,</verse>
				<verse number="12">kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį.</verse>
				<verse number="13">Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas. VIEŠPATS ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus.</verse>
				<verse number="15">Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia.</verse>
				<verse number="16">Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą.</verse>
				<verse number="17">Visi VIEŠPATIES keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.</verse>
				<verse number="19">Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins.</verse>
				<verse number="21">Teskelbia mano lūpos VIEŠPATIES šlovę, ir visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="146">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!</verse>
				<verse number="2">Šlovinsiu VIEŠPATĮ visą gyvenimą, giedosiu šlovės giesmes savo Dievui, kol būsiu gyvas.</verse>
				<verse number="3">Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti.</verse>
				<verse number="4">Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės.</verse>
				<verse number="5">Laimingas žmogus, kurio pagalba – Jokūbo Dievas, o viltis – VIEŠPATS, jo Dievas,</verse>
				<verse number="6">kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose. Jis amžinai laikosi savo pažadų,</verse>
				<verse number="7">jis gina nuskriaustųjų teises ir alkaniems parūpina duonos. VIEŠPATS išlaisvina kalinius,</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS atveria akis akliesiems, VIEŠPATS pakelia gyvenimo palaužtuosius, VIEŠPATS myli teisiuosius,</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei, bet painioja nedorėlių kelius.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS amžinai viešpataus. Jis tavo Dievas, Sione, per visas kartas. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="147">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Gera giedoti šlovės giesmes mūsų Dievui, nes malonu ir teisinga jį šlovinti giesme.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS atstato Jeruzalę ir surenka Izraelio tremtinius.</verse>
				<verse number="3">Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.</verse>
				<verse number="4">Jis nustatė žvaigždžių skaičių ir kiekvieną jų vadina vardu.</verse>
				<verse number="5">Didis mūsų VIEŠPATS ir galingas, beribė jo išmintis.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS duoda drąsos kukliesiems, o nedorėlius nubloškia į dulkes.</verse>
				<verse number="7">Giedokite VIEŠPAČIUI dėkodami, šlovės giesmę mūsų Dievui lyra palydėkite.</verse>
				<verse number="8">Jis apdengia dangų debesimis, parūpina žemei lietaus, kalnuose želdina žolę.</verse>
				<verse number="9">Jis duoda pašaro gyvuliams ir lesalo varnos jaunikliams.</verse>
				<verse number="10">Ne ristūno jėga jis mėgaujasi, malonumo jam neteikia nė bėgiko greitumas.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS gėrisi tais, kurie pagarbiai jo bijo, kurie pasitiki jo ištikimąja meile.</verse>
				<verse number="12">Šlovink VIEŠPATĮ, Jeruzale! Šlovink savo Dievą, Sione!</verse>
				<verse number="13">Juk jis stiprina tavo vartų velkes ir teikia palaimą tavo vaikams.</verse>
				<verse number="14">Jis sukuria taiką prie tavo sienų ir sotina tave geriausiais kviečiais.</verse>
				<verse number="15">Jis siunčia savo žodį žemei, o ką jis įsako, tai greitai ir įvyksta.</verse>
				<verse number="16">Jis apkloja žemę sniegu lyg vilna, apiberia šalna lyg pelenais.</verse>
				<verse number="17">Jis meta žemėn krušos ledus kąsniais, ir kas gali pakelti jo siunčiamą šaltį?</verse>
				<verse number="18">Jis pasiunčia savo žodį ir juos sutirpdo, liepia vėjui pūsti, ir srovena vanduo.</verse>
				<verse number="19">Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui.</verse>
				<verse number="20">Jis to nepadarė jokiai kitai tautai, ir jos nežino jo įsakų. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="148">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite VIEŠPATĮ iš dangaus, šlovinkite jį aukštybėse!</verse>
				<verse number="2">Šlovinkite jį, visi jo angelai, šlovinkite jį, visos jo dangiškosios galybės!</verse>
				<verse number="3">Šlovinkite jį, saule ir mėnuli, šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės!</verse>
				<verse number="4">Šlovinkite jį, dangaus aukštybės ir vandenys virš dangaus skliauto!</verse>
				<verse number="5">Visa tešlovina VIEŠPATIES vardą, nes jis tarė, ir visa buvo sukurta.</verse>
				<verse number="6">Į savo vietas jis viską padėjo amžių amžiams ir nustatė darną, kuri niekados nesikeis.</verse>
				<verse number="7">Šlovinkite VIEŠPATĮ nuo žemės, didieji jūros gyvūnai ir vandenyno gelmės,</verse>
				<verse number="8">ugnie ir ledų kruša, sniege ir šalna, audros vėjau, vykdantis jo žodį,</verse>
				<verse number="9">kalnai ir visos kalvos, vaismedžiai ir visi kedrai,</verse>
				<verse number="10">laukiniai žvėrys ir galvijai, žemės šliužai ir padangių paukščiai,</verse>
				<verse number="11">žemės karaliai ir visos tautos, didžiūnai ir žemės teisėjai,</verse>
				<verse number="12">vaikinai ir merginos, ir seni žmonės kartu su vaikais!</verse>
				<verse number="13">Tešlovina visi VIEŠPATIES vardą, nes tik jo vieno vardas didingas, jo didybė dengia žemę ir dangų.</verse>
				<verse number="14">Savo tautos galybę jis išaukštino, kad visi jo ištikimieji jį šlovintų; tokia brangi jam Izraelio tauta. Šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="149">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje.</verse>
				<verse number="2">Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju, tedžiūgauja Siono vaikai, nes jis Karalius.</verse>
				<verse number="3">Tešlovina jo vardą šokdami, tebūgnija būgneliu ir teskambina lyra, tegieda jam šlovės giesmę,</verse>
				<verse number="4">nes VIEŠPATS džiaugiasi savo tauta; kukliuosius jis papuošia pergale.</verse>
				<verse number="5">Tedžiūgauja ištikimieji, pasiekę garbės, iš džiaugsmo tegieda visą naktį.</verse>
				<verse number="6">Tešlovina jie Dievą savo lūpomis, dviašmenį kalaviją rankoje telaiko,</verse>
				<verse number="7">kad įvykdytų atpildą tautoms ir padarytų teismą gentims,</verse>
				<verse number="8">sukaustydami jų karalius pančiais ir jų didžiūnus grandinėmis,</verse>
				<verse number="9">vykdydami teismo sprendimą. Tai garbė Dievo tautai! Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite Viešpatį!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="150">
				<verse number="1">Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite VIEŠPATĮ jo Šventykloje, šlovinkite jį dangaus skliauto galybėje!</verse>
				<verse number="2">Šlovinkite jį už jo didžius darbus, šlovinkite jį dėl jo iškilios didybės!</verse>
				<verse number="3">Šlovinkite jį ragų gaudesiu, šlovinkite jį arfa ir lyra!</verse>
				<verse number="4">Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!</verse>
				<verse number="5">Šlovinkite jį skambiais cimbolais, šlovinkite jį žvangančiais cimbolais!</verse>
				<verse number="6">Visi, kas gyvas, šlovinkite VIEŠPATĮ!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="20">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės, surašytos,</verse>
				<verse number="2">kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą, suvoktų prasmingus posakius,</verse>
				<verse number="3">pratintųsi išmintingai elgtis būdami teisūs, teisingi ir dori,</verse>
				<verse number="4">kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo, o jauni žmonės – žinojimo ir apdairumo.</verse>
				<verse number="5">Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis, o protingas žmogus įgis gebėjimo,</verse>
				<verse number="6">supras patarles ir palyginimus, išminčių posakius ir mįsles.</verse>
				<verse number="7">Pagarbi VIEŠPATIES baimė – pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą.</verse>
				<verse number="8">Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo.</verse>
				<verse number="9">Jie bus grakštus vainikas tavo galvai, karoliai tavo kaklui.</verse>
				<verse number="10">Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų, neklausyk.</verse>
				<verse number="11">Jei sakytų: „Eikš su mumis, surenkime kruvinas pasalas, paspęskime spąstus nekaltiems!</verse>
				<verse number="12">Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas, žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į kapą.</verse>
				<verse number="13">Rasime visokių brangių daiktų, prisikrausime savo namus grobio.</verse>
				<verse number="14">Susiek savo likimą su mumis, ir visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ –</verse>
				<verse number="15">mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus,</verse>
				<verse number="16">nes jų kojos bėga į pikta, skuba kraują pralieti.</verse>
				<verse number="17">Juk veltui tinklas tiesiamas, kai paukštis tai mato.</verse>
				<verse number="18">Tačiau jie rengia kruvinas pasalas sau, spendžia spąstus savo gyvasčiai!</verse>
				<verse number="19">Toks likimas visų, pasigviešusių neteisingos naudos; ji atima gyvastį žmogaus, kuris jos įgyja.</verse>
				<verse number="20">Išmintis garsiai šaukia gatvėje, kelia balsą aikštėse.</verse>
				<verse number="21">Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia, prie vartų ir mieste kalba:</verse>
				<verse number="22">„Kiek ilgai, neišmanėliai, mėgsite nemokšiškumą? Kiek ilgai šaipūnai mėgausis šaipydamiesi, o kvailieji nekęs išmanymo?</verse>
				<verse number="23">Būkite atidūs mano įspėjimui! Štai išliesiu jums savo dvasią ir atskleisiu jums savo žodžius.</verse>
				<verse number="24">Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau, nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką,</verse>
				<verse number="25">kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą, nepaisėte jokio mano įspėjimo,</verse>
				<verse number="26">aš savo ruožtu juoksiuosi, kai ištiks jus nelaimė, tyčiosiuosi, kai užklups jus baimė.</verse>
				<verse number="27">Kai baimė užklups jus kaip audra, ir nelaimė ištiks kaip viesulas,</verse>
				<verse number="28">jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras.</verse>
				<verse number="29">Kadangi jie nekentė pažinimo ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės,</verse>
				<verse number="30">nenorėjo jokio mano patarimo ir nekentė mano įspėjimų,</verse>
				<verse number="31">valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti.</verse>
				<verse number="32">Juk užgaidos pražudo neišmanėlius, ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius.</verse>
				<verse number="33">O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano vaike, jei priimsi mano žodžius ir branginsi širdyje mano įsakymus,</verse>
				<verse number="2">jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti,</verse>
				<verse number="3">jei iš tikrųjų šauksiesi įžvalgumo ir pakelsi balsą norėdamas suprasti,</verse>
				<verse number="4">jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų turtų,</verse>
				<verse number="5">tai suprasi pagarbią VIEŠPATIES baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą.</verse>
				<verse number="6">Juk VIEŠPATS duoda išminties, iš jo lūpų ateina pažinimas ir supratimas.</verse>
				<verse number="7">Jis turi parengęs sveikos išminties doriesiems, jis yra skydas tiems, kurie elgiasi be priekaišto,</verse>
				<verse number="8">jis saugo teisingumo takus ir gina savo ištikimųjų kelią.</verse>
				<verse number="9">Tada suprasi, kas teisu ir kas teisinga, kiekvieną gerą taką ir kas dora,</verse>
				<verse number="10">nes išmintis ateis į tavo širdį, ir pažinimas džiugins tave.</verse>
				<verse number="11">Apdairumas tave auklės, o supratimas gins.</verse>
				<verse number="12">Jis gelbės tave nuo nedorų žmonių kelio, nuo klastingai kalbančiųjų,</verse>
				<verse number="13">kurie palieka dorumo kelią ir eina tamsybėmis,</verse>
				<verse number="14">kurie džiūgauja darydami pikta ir gėrisi pikta darančių nedorų žmonių klasta,</verse>
				<verse number="15">kurių takai iškrypę ir gyvenimo būdas suktas.</verse>
				<verse number="16">Būsi išgelbėtas ir nuo palaidūnės, nuo viliojimo svetimautojos,</verse>
				<verse number="17">kuri pameta savo jaunystės draugą ir užmiršta savo šventąją sandorą.</verse>
				<verse number="18">Iš tikrųjų jos namai ant mirties šlaito, o jos takai veda į šešėlių buveinę.</verse>
				<verse number="19">Kas pas ją įeina, nebegali nei sugrįžti, nei gyvenimo takų pasiekti.</verse>
				<verse number="20">Tad eik gerųjų keliu ir laikykis teisių žmonių takų.</verse>
				<verse number="21">Juk dorieji gyvens žemėje, o klastingieji bus iš jos išrauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano vaike, neužmiršk mano mokymo, ir tebrangina tavo širdis mano įsakymus,</verse>
				<verse number="2">nes jie tau suteiks daug dienų bei gyvenimo metų ir gerovės.</verse>
				<verse number="3">Nuolat su tavimi tebūna gerumas ir ištikimybė; užsirišk juos sau ant kaklo, įsirašyk savo širdies plokštėje.</verse>
				<verse number="4">Taip rasi malonę ir gerą vardą Dievo ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="5">Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga.</verse>
				<verse number="6">Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.</verse>
				<verse number="7">Nebūk išmintingas tik savo paties akyse; pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir venk pikta.</verse>
				<verse number="8">Tai teiks sveikatą tavo kūnui ir atgaivą tavo kaulams.</verse>
				<verse number="9">Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis;</verse>
				<verse number="10">ir tavo svirnai bus pilni grūdų, o šviežias vynas liesis per statinių kraštus.</verse>
				<verse number="11">Mano vaike, neatmesk VIEŠPATIES drausmės, nesipiktink, kai jis tave sudraudžia,</verse>
				<verse number="12">nes ką myli, tą VIEŠPATS sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų.</verse>
				<verse number="13">Laimingas žmogus, kuris išmintį randa, kuris supratimo įgyja!</verse>
				<verse number="14">Juk jos nauda didesnė už naudą sidabro, ir jos atlygis didesnis už atlygį auksu.</verse>
				<verse number="15">Ji brangesnė už brangakmenius, visi tavo turtai negali jai prilygti.</verse>
				<verse number="16">Ilgas gyvenimas – jos dešinėje, kairėje – turtai ir garbė.</verse>
				<verse number="17">Jos keliai malonūs, o visi takai ramūs.</verse>
				<verse number="18">Ji – gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingas, kas jos laikosi.</verse>
				<verse number="19">Išmintimi VIEŠPATS padėjo žemės pamatus, supratimu padarė dangų.</verse>
				<verse number="20">Jo pažinimu prasiveržė vandenų gelmės, ir debesys lašina rasą.</verse>
				<verse number="21">Mano vaike, tų dalykų neišleisk iš akių, laikykis sveikos išminties ir apdairumo.</verse>
				<verse number="22">Jie bus tavo dvasios gyvenimas ir papuošalas tau ant kaklo.</verse>
				<verse number="23">Tuomet saugiai eisi savo keliu, ir tavo koja niekada nesuklups.</verse>
				<verse number="24">Kai gulsiesi miego, nereikės bijoti, kai ilsėsiesi, miegas tau bus saldus.</verse>
				<verse number="25">Nebijok ūmaus siaubo nei nelaimės, kuri užklumpa nedorėlius,</verse>
				<verse number="26">nes VIEŠPATS bus tavo pasitikėjimas ir apsaugos tavo koją nuo spąstų.</verse>
				<verse number="27">Neatsisakyk padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų tai padaryti.</verse>
				<verse number="28">Nesakyk savo artimui: „Ateik vėliau“, – arba: „Rytoj šitai gausi“, – kai gali duoti tuojau.</verse>
				<verse number="29">Nesikėsink daryti žalos savo kaimynui, su pasitikėjimu gyvenančiam šalia tavęs.</verse>
				<verse number="30">Nesiginčyk su niekuo be reikalo, kai nebuvo tau žalos padaryta.</verse>
				<verse number="31">Nepavydėk smurtą mėgstančiam žmogui, nesek nė vienu jo keliu.</verse>
				<verse number="32">Juk suktu žmogumi VIEŠPATS bjaurisi, o dorieji yra VIEŠPATIES draugėje.</verse>
				<verse number="33">Nedorėlio namus VIEŠPATS prakeikia, o teisiojo buveinę laimina.</verse>
				<verse number="34">Jis šaiposi iš pašaipūnų, o romiesiems rodo malonę.</verse>
				<verse number="35">Išmintingieji paveldės garbę, o atkaklūs kvailiai – gėdą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Vaikai, klausykitės tėvo pamokymo, būkite atidūs, kad suprastumėte,</verse>
				<verse number="2">nes duodu jums gerą patarimą: neužmeskite mano mokymo.</verse>
				<verse number="3">Kadaise buvau geras tėvo sūnus, gležnas, motinos numylėtinis.</verse>
				<verse number="4">Tėvas mane mokė ir sakė: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi.</verse>
				<verse number="5">Įgyk išminties, įgyk supratimo! Neužmiršk ir nenukrypk nuo mano žodžių.</verse>
				<verse number="6">Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos.</verse>
				<verse number="7">Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi.</verse>
				<verse number="8">Brangink ją, ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi.</verse>
				<verse number="9">Tau ant galvos ji uždės grakštų vainiką, apvainikuos garbinga karūna“.</verse>
				<verse number="10">Mano vaike, klausykis ir imk į širdį mano žodžius, kad ilgai gyventum.</verse>
				<verse number="11">Mokau tave išminties kelio, vedu tave dorais takais,</verse>
				<verse number="12">kur nereikės tau žingsnių lėtinti, ir, net jei bėgtum, nesuklupsi.</verse>
				<verse number="13">Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė.</verse>
				<verse number="14">Nekelk kojos ant nedorų žmonių tako, neik nedorėlių keliu.</verse>
				<verse number="15">Venk jo! Neženk juo, sukis nuo jo, eik savo keliu.</verse>
				<verse number="16">Jie užmigti negali, ką pikta nepadarę, jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę.</verse>
				<verse number="17">Nedorumas – jų valgoma duona, smurtas – jų geriamas vynas.</verse>
				<verse number="18">O teisiųjų takas – tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos.</verse>
				<verse number="19">Nedorų žmonių kelias – visiškai tamsus; jie nežino, ant ko suklumpa.</verse>
				<verse number="20">Mano vaike, klausyk mano žodžių, palenk ausį mano posakiams.</verse>
				<verse number="21">Neišleisk jų iš akių, laikyk giliai savo širdyje.</verse>
				<verse number="22">Juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir jų kūno sveikata.</verse>
				<verse number="23">Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.</verse>
				<verse number="24">Venk kalbėti apgaulingai, mesk į šalį suktas kalbas.</verse>
				<verse number="25">Tavo akys težiūri į priekį, tiesus tebūna tavo žvilgsnis.</verse>
				<verse number="26">Žiūrėk, kur eini, ir visi tavo keliai bus tikri.</verse>
				<verse number="27">Nesuk nei į dešinę, nei į kairę; nukreipk savo koją nuo pikta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mano vaike, klausyk mano išminties, palenk savo ausį mano supratimui,</verse>
				<verse number="2">kad brangintumei apdairumą, ir tavo lūpos saugotų išmanymą.</verse>
				<verse number="3">Juk palaidūnės lūpos laša medumi, o jos burna slidesnė už aliejų.</verse>
				<verse number="4">Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė, aštri kaip dviašmenis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į Šeolą.</verse>
				<verse number="6">Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio, jos keliai kreivi, ir ji to nežino.</verse>
				<verse number="7">Tad, vaikai, klausykitės manęs ir nenuklyskite nuo mano žodžių.</verse>
				<verse number="8">Laikykis kuo toliau nuo jos, neik arti jos namų durų,</verse>
				<verse number="9">kad neatiduotumei savo garbės kitiems, o savo metų – negailestingajam,</verse>
				<verse number="10">kad svetimieji nesurytų tavo turto, o tavo triūsas neitų į svetimus namus,</verse>
				<verse number="11">kad gyvenimo gale neapverktum likimo, kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną,</verse>
				<verse number="12">ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas, kaip mano širdis nekentė perspėjimų!</verse>
				<verse number="13">Nei savo auklėtojų balso klausiau, nei lenkiau ausį savo mokytojams,</verse>
				<verse number="14">tad esu arti visiškos žūties viešame bendrijos sambūryje“.</verse>
				<verse number="15">Gerk vandenį iš savo talpyklos, šviežią vandenį iš savo šaltinio.</verse>
				<verse number="16">Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis laukan, o vandens srovės – į gatves?</verse>
				<verse number="17">Tebūna jie tau vienam, o ne dalyboms su svetimaisiais.</verse>
				<verse number="18">Tebūna palaimintas tavo šaltinis; džiaukis savo jaunystės žmona,</verse>
				<verse number="19">žavia gazele, grakščia stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile.</verse>
				<verse number="20">Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike, ir glamonėti svetimautojos krūtinę?</verse>
				<verse number="21">Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato; jis stebi visus jų kelius.</verse>
				<verse number="22">Nedorą žmogų pasivys jo kaltės, jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis.</verse>
				<verse number="23">Jis turės mirti nesudraustas, jis pražus per savo didelį kvailumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Mano vaike, jei laidavai savo kaimynui, jei kitam už jį padavei ranką,</verse>
				<verse number="2">esi susisaistęs savo lūpų pareiškimu, esi įkliuvęs per savo ištartą žodį,</verse>
				<verse number="3">daryk ką nors, mano vaike, ir išsinarpliok, nes esi patekęs į savo kaimyno rankas: eik keliais ir maldauk savo kaimyno.</verse>
				<verse number="4">Neužmik ir neužmerk akių,</verse>
				<verse number="5">kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo, kaip paukštis nuo gaudytojo.</verse>
				<verse number="6">Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties.</verse>
				<verse number="7">Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo,</verse>
				<verse number="8">ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį.</verse>
				<verse number="9">Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego?</verse>
				<verse number="10">„Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti“, –</verse>
				<verse number="11">ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius – kaip ginkluotas karys.</verse>
				<verse number="12">Suktas ir nedoras žmogus gyvena apgaulingai kalbėdamas,</verse>
				<verse number="13">jis merkia akimi, nenustovi vietoje, rodo ženklus pirštais,</verse>
				<verse number="14">klastinga širdimi rengia pikta nuolat sėdamas vaidus.</verse>
				<verse number="15">Žūtis tokį žmogų ištiks staiga, akimirksniu, be vilties atsitiesti.</verse>
				<verse number="16">Šešių dalykų VIEŠPATS nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą:</verse>
				<verse number="17">išpuikusios akys, melagingas liežuvis, nekaltą kraują liejančios rankos,</verse>
				<verse number="18">nedoras pinkles rezganti širdis, pikta daryti skubančios kojos,</verse>
				<verse number="19">neteisingai liudijantis melagingas liudytojas ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus.</verse>
				<verse number="20">Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir neatmesk savo motinos mokymo.</verse>
				<verse number="21">Laikyk juos pasirišęs prie širdies, pasikabink ant kaklo.</verse>
				<verse number="22">Kad ir ką darysi, jie tau padės; kai gulsiesi miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi bendraus.</verse>
				<verse number="23">Juk įsakymas yra žiburys, mokymas – šviesa, o drausmės pamokymai – gyvenimo kelias;</verse>
				<verse number="24">jie apsaugos tave nuo palaidos moters, nuo svetimautojos vilionių.</verse>
				<verse number="25">Negeisk jos grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių,</verse>
				<verse number="26">nes kekšei atlyginti užtenka duonos kepalo, o svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai.</verse>
				<verse number="27">Argi gali žmogus užsikurti ugnį sterblėje, nesudegindamas savo drabužių?</verse>
				<verse number="28">Argi gali jis vaikščioti žarijomis, nenusvildamas kojų?</verse>
				<verse number="29">Taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas.</verse>
				<verse number="30">Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį.</verse>
				<verse number="31">Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą.</verse>
				<verse number="32">Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save.</verse>
				<verse number="33">Jis susilauks antausių ir nemalonės, niekada nebus ištrinta jo gėda,</verse>
				<verse number="34">nes pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį, ir keršto pagautas jis nesivaldo.</verse>
				<verse number="35">Išpirkos jis nepriims, o kyšio, net didžiausio, atsisakys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Mano vaike, laikykis mano žodžių ir brangink mano įsakymus.</verse>
				<verse number="2">Laikykis mano įsakymų, kad rastumei gyvenimą; saugok mano mokymą, lyg jis būtų tavo akies vyzdys.</verse>
				<verse number="3">Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk savo širdies plokštėje.</verse>
				<verse number="4">Sakyk Išminčiai: „Tu mano sesuo“, – vadink supratimą artimu draugu,</verse>
				<verse number="5">kad apsaugotų tave nuo palaidūnės, nuo svetimautojos vilionių.</verse>
				<verse number="6">Prie savo namų lango žvalgiausi pro pinučius</verse>
				<verse number="7">ir pamačiau tarp neišmanėlių bernioką be sveikos nuovokos.</verse>
				<verse number="8">Jis ėjo gatve netoli kampo, žengdamas keliu jos namų link</verse>
				<verse number="9">prieblandoje, dienai blėstant, sutemose, nakčiai temstant.</verse>
				<verse number="10">Žiūriu, moteris eina jo link, išsipuošusi kaip kekšė, suktos širdies.</verse>
				<verse number="11">Ji veržli ir įžūli, jos kojos namie nenustovi.</verse>
				<verse number="12">Tai gatvėje, tai aikštėse ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tyko.</verse>
				<verse number="13">Pastvėrusi bučiuoja jį ir akiplėšiškai sako jam:</verse>
				<verse number="14">„Turėjau atnašauti bendravimo auką. Šiandien įvykdžiau savo įžadus,</verse>
				<verse number="15">todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškoti tavęs ir suradau!</verse>
				<verse number="16">Išpuošiau savo guolį užvalkalais, spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis;</verse>
				<verse number="17">iškvėpinau savo lovą mira, alaviju ir cinamonu.</verse>
				<verse number="18">Eime ir skęskime meilėje iki ryto, mėgaukimės glamonėmis.</verse>
				<verse number="19">Juk mano vyro nėra namie, jis išvykęs į tolimą kelionę.</verse>
				<verse number="20">Jis pasiėmė maišelį pinigų ir ligi pilnaties negrįš namo“.</verse>
				<verse number="21">Daugybe vilionių jį paveikia, viliojančia šneka įtikina.</verse>
				<verse number="22">Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis, vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias spąstų link,</verse>
				<verse number="23">kol strėlė neperveria jam vidurių. Jis tarsi paukštis, skubantis į kilpą ir nežinantis, kad tai kainuos jam gyvastį.</verse>
				<verse number="24">Tad, vaikai, klausykitės manęs ir dėkitės į širdį mano žodžius.</verse>
				<verse number="25">Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais, nenuklyskite į jos takus,</verse>
				<verse number="26">nes ji pražudė daugelį, jos aukos gausios.</verse>
				<verse number="27">Jos namai – kelias į Šeolą, vedantis žemyn į mirties kambarius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Argi nešaukia Išmintis, ar nekelia balso supratimas?</verse>
				<verse number="2">Ant kalvų palei kelią ir kryžkelėse ji atsistoja;</verse>
				<verse number="3">priešais miesto vartus, prie įėjimo, ji šaukia:</verse>
				<verse number="4">„Žmonės, jus aš šaukiu, kreipiuosi į visą žmoniją!</verse>
				<verse number="5">Neišmanėliai, mokykitės apdairumo, bukapročiai, imkitės proto.</verse>
				<verse number="6">Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus, iš mano lūpų ateis, kas teisinga,</verse>
				<verse number="7">mano burna tars tiesą, nes nedorumas pasibjaurėtinas mano lūpoms.</verse>
				<verse number="8">Visi žodžiai iš mano lūpų yra teisūs; juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.</verse>
				<verse number="9">Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta, jie teisingi išprususiam žmogui.</verse>
				<verse number="10">Priimkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą, ir pažinimą, užuot ėmę gryną auksą.</verse>
				<verse number="11">Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius, ir jokie turtai negali su ja lygintis.</verse>
				<verse number="12">Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko proto išmanymą.</verse>
				<verse number="13">Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES reiškia nekęsti to, kas pikta. Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio ir suktos kalbos aš nekenčiu.</verse>
				<verse number="14">Turiu gerų patarimų ir sveikos nuovokos, turiu supratimo ir jėgų.</verse>
				<verse number="15">Per mane viešpatauja karaliai ir valdovai leidžia teisius įstatymus.</verse>
				<verse number="16">Per mane didžiūnai valdo ir kilmingieji yra teisūs valdytojai.</verse>
				<verse number="17">Aš myliu mane mylinčius, o manęs stropiai ieškantys mane suranda.</verse>
				<verse number="18">Aš turiu turtų ir garbę, išliekantį lobį ir gerovę.</verse>
				<verse number="19">Mano vaisius geresnis už auksą, net už gryniausią, o pelnas, kurį duodu, vertesnis už geriausią sidabrą.</verse>
				<verse number="20">Aš einu teisumo keliu, teisingumo takais,</verse>
				<verse number="21">suteikdama turtų mane mylintiems ir pripildydama jų iždus.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, kaip pirmą savo ankstesnių darbų.</verse>
				<verse number="23">Prieš amžius buvau patepta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.</verse>
				<verse number="24">Kai dar nebuvo gelmių, aš buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių.</verse>
				<verse number="25">Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas aš gimiau.</verse>
				<verse number="26">Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų molio grumstų.</verse>
				<verse number="27">Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus,</verse>
				<verse number="28">kai tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai įrengė bedugnės šaltinius,</verse>
				<verse number="29">kai paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekada neperžengtų jo įsakymo, kai nustatė žemės pamatus.</verse>
				<verse number="30">Tuomet aš buvau jo talkininkė, kasdienis jo džiaugsmas, visada džiūgaudama jo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="31">džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje.</verse>
				<verse number="32">Tad dabar, mano vaikai, paklausykite manęs. Laimingi, kurie laikosi mano kelių!</verse>
				<verse number="33">Klausykitės pamokymo, būkite išmintingi ir neatmeskite jo!</verse>
				<verse number="34">Laimingas žmogus, kuris manęs klauso ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų.</verse>
				<verse number="35">Juk kas randa mane, tas randa gyvenimą ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="36">Bet kas prasilenkia su manimi, tas daro sau žalą. Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Išmintis pasistatė namus, ji išsikirto septynis stulpus.</verse>
				<verse number="2">Ji surengė vaišes, išpilstė vyną ir net padengė stalą.</verse>
				<verse number="3">Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti miesto aukštumose:</verse>
				<verse number="4">„Teateina čionai neišmanėliai!“ Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:</verse>
				<verse number="5">„Ateikite ir valgykite mano duonos, gerkite vyno, kurio įpyliau.</verse>
				<verse number="6">Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte ir eitumėte suvokimo keliu.</verse>
				<verse number="7">Kas sudraudžia pašaipūną, tas būna išplūstamas, kas išbara nedorą žmogų, tas nukenčia.</verse>
				<verse number="8">Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs; pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.</verse>
				<verse number="9">Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų.</verse>
				<verse number="10">Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – protas.</verse>
				<verse number="11">Taip, per mane tavo dienos bus padaugintos ir metų metai prie tavo gyvenimo pridėti.</verse>
				<verse number="12">Ar tu išmintingas? Tu išmintingas savo naudai. Ar tu pašaipūnas? Tu tik naštą neši“.</verse>
				<verse number="13">Kvaila moteris nepastovi, ji nemokša ir nieko neišmano.</verse>
				<verse number="14">Ji sėdi savo namų tarpduryje ar ant krėslo miesto aukštumose,</verse>
				<verse number="15">šaukdama praeivius, einančius tiesiai savo keliu:</verse>
				<verse number="16">„Neišmanėliai, užsukite čionai!“ Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:</verse>
				<verse number="17">„Vogtas vanduo saldus, o duona, valgoma vogčiomis, skani“.</verse>
				<verse number="18">Bet kvailasis nežino, kad ten šešėliai, o jos svečiai jau Šeolo gelmėse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Saliamono patarlės. Išmintingas vaikas neša tėvui džiaugsmą, o paikas vaikas – motinos skausmas.</verse>
				<verse number="2">Nedorai įgyti turtai neneša naudos, o teisumas gelbsti nuo mirties.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS neleis teisiajam badauti, o nedorėliams neduos, ko trokšta.</verse>
				<verse number="4">Tingi ranka neša skurdą, o darbščiųjų rankos praturtina.</verse>
				<verse number="5">Vaikas, kuris vasarą pripildo aruodus, yra protingas, o vaikas, miegantis per pjūtį, neša gėdą.</verse>
				<verse number="6">Palaiminimai vainikuoja teisiojo galvą, o nedorėlių burnoje slypi smurtas.</verse>
				<verse number="7">Teisiojo vardas bus laiminamas, o nedorėlių vardas sutrūnys.</verse>
				<verse number="8">Išmintingos širdies žmogus rūpestingai laikysis įstatymų, o atvirai išbarantis skleidžia ramybę.</verse>
				<verse number="9">Kas elgiasi dorai, tas saugiai gyvena, o kas eina suktu keliu, tam baigsis blogai.</verse>
				<verse number="10">Kas pro pirštus žiūri į kaltę, tas padaro skausmo, o atvirai išbarantis skleidžia ramybę.</verse>
				<verse number="11">Teisiojo burna – gyvenimo versmė, o nedorėlių burnoje slypi smurtas.</verse>
				<verse number="12">Neapykanta sukelia vaidus, o meilė uždengia visas kaltes.</verse>
				<verse number="13">Protingo žmogaus lūpose randama išmintis, o bukapročio nugarai lieka tik lazda.</verse>
				<verse number="14">Išmintingieji brangina pažinimą, o kvailojo plepėjimas priartina pavojų.</verse>
				<verse number="15">Turtingojo turtai – jo tvirtovė, o skurdžiaus neturtas – jo pražūtis.</verse>
				<verse number="16">Teisiojo uždarbis veda į gyvenimą, o nedorėlio pelnas – į nuodėmę.</verse>
				<verse number="17">Kas paiso pamokymo, tas eina gyvenimo taku, o kas atmeta įspėjimą, tas paklysta.</verse>
				<verse number="18">Melagio lūpos slepia neapykantą, o kas skleidžia apkalbas, tas kvailys.</verse>
				<verse number="19">Kur daug kalbama, ten netrūksta kaltės, o protingo žmogaus kalba santūri.</verse>
				<verse number="20">Teisiojo liežuvis – geriausias sidabras, o nedorėlių širdis – nieko verta.</verse>
				<verse number="21">Teisiojo lūpos maitina daugelį, o kvailieji miršta neturėdami sveikos nuovokos.</verse>
				<verse number="22">VIEŠPATIES palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti.</verse>
				<verse number="23">Kaip pikto darymas pralinksmina kvailąjį, taip išmintis – supratingą žmogų.</verse>
				<verse number="24">Ko nedorėlis bijo, tas jį ir užklumpa, o ko teisieji ilgisi, tai ir bus jiems suteikta.</verse>
				<verse number="25">Audrai praėjus, nedorėlio nebelieka, o teisusis išlieka amžinai.</verse>
				<verse number="26">Ką actas daro dantims ir dūmai – akims, tą tingus žmogus – siunčiantiems jį su užduotimi.</verse>
				<verse number="27">Pagarbi Dievo baimė pailgina gyvenimą, o nedorėlių metai bus sutrumpinti.</verse>
				<verse number="28">Teisiųjų viltis jiems neša džiaugsmą, o nedorėlių lūkesčiai nueina niekais.</verse>
				<verse number="29">Dorajam VIEŠPATIES kelias yra tvirtovė, o piktadariams – pražūtis.</verse>
				<verse number="30">Teisusis niekada nesvyruos, o nedorėliai neišliks krašte.</verse>
				<verse number="31">Teisiojo burna teikia išmintį, o klastingas liežuvis bus išpjautas.</verse>
				<verse number="32">Teisiojo lūpos žino, kas gera, o nedorėlių burna – kas apgaulinga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Neteisingos svarstyklės pasibjaurėtinos VIEŠPAČIUI, o sąžiningas svarstis jam teikia malonumą.</verse>
				<verse number="2">Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis.</verse>
				<verse number="3">Dorųjų sąžiningumas juos veda, o klastingųjų suktumas juos pražudo.</verse>
				<verse number="4">Atpildo dieną turtai bus nenaudingi, o teisumas gelbės nuo mirties.</verse>
				<verse number="5">Doro žmogaus teisumas išlygina jo kelią, o nedorėlis pargriūva per savo nedorumą.</verse>
				<verse number="6">Sąžiningųjų teisumas juos gelbsti, o klastingieji įkliūna į savo pačių pinkles.</verse>
				<verse number="7">Nedoro žmogaus viltys pražūva su mirtimi, ir į turtus sudėta viltis nueina niekais.</verse>
				<verse number="8">Teisus žmogus ištraukiamas iš vargo, o nedorėlis užima jo vietą.</verse>
				<verse number="9">Bedievis savo lūpomis žudo kaimyną, o teisiuosius gelbsti sumanumas.</verse>
				<verse number="10">Miestas džiūgauja dėl teisiųjų sėkmės, o nedorėliams žuvus šaukiama iš džiaugsmo.</verse>
				<verse number="11">Dorųjų laiminimu miestas statomas, o nedorėlių lūpomis – griaunamas.</verse>
				<verse number="12">Kas niekina savo kaimyną, tam trūksta širdies, o protingas žmogus nutyli.</verse>
				<verse number="13">Liežuvautojas vaikštinėja išplepėdamas paslaptis, o patikimas žmogus apie jas neprasitaria.</verse>
				<verse number="14">Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva; saugumą laiduoja patarėjų gausumas.</verse>
				<verse number="15">Kas laiduoja už svetimą, daro sau skriaudą, o kas atsisako tai daryti, neturės rūpesčių.</verse>
				<verse number="16">Maloninga moteris pelno pagarbą, o aršieji įgyja turtų.</verse>
				<verse number="17">Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau.</verse>
				<verse number="18">Nedoras žmogus užsidirba apgaulingą užmokestį, o sėjantys teisumą gauna tikrą atlyginimą.</verse>
				<verse number="19">Teisumas – gyvenimo ramstis, o pikta ieškojimas veda į mirtį.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS bjaurisi suktos širdies žmogumi, o tie, kurių elgesys be priekaišto, jam patinka.</verse>
				<verse number="21">Būk tikras, kad nedoras žmogus neliks nenubaustas, o teisiųjų palikuonys išsigelbės.</verse>
				<verse number="22">Tarsi aukso žiedas, įvertas kiaulei į snukį, yra graži moteris, neturinti sveikos nuovokos.</verse>
				<verse number="23">Teisūs žmonės gali trokšti tik gera, o nedorėliai gali tikėtis tik pykčio.</verse>
				<verse number="24">Vieni dosniai dalija ir turtėja, o kiti šykštauja daryti, kas teisu, ir skursta.</verse>
				<verse number="25">Dosnus žmogus turtėja, o kas pagirdo kitus, tas pats bus pagirdytas.</verse>
				<verse number="26">Kas kaupia grūdų atsargas, tą žmonės keiks, o kas juos dalija, tas bus palaimintas.</verse>
				<verse number="27">Kas stengiasi daryti gera, tas užsitarnaus malonės, o kas ieško pikta, tą ištiks pikta.</verse>
				<verse number="28">Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys, o teisieji vešės kaip lapija.</verse>
				<verse number="29">Kas kamuoja savo šeimyną, tas paveldi vėją, o kvailys yra išmintingųjų vergas.</verse>
				<verse number="30">Teisus elgesys – gyvybės medis, o smurtas atima žmonių gyvastį.</verse>
				<verse number="31">Jeigu teisus žmogus žemėje susilaukia atpildo, juo labiau susilauks nedorėlis ir nusidėjėlis!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Kas mielai priima pamokymą, tas mėgsta pažinimą, bet kas niekina pamokymą, tas tamsuolis.</verse>
				<verse number="2">Geras žmogus užsitarnauja VIEŠPATIES malonę, o pinklių spendėjas – pasmerkimą.</verse>
				<verse number="3">Nedorumas nesaugo žmogaus, o teisiųjų šaknys nebus išrautos.</verse>
				<verse number="4">Sumani žmona – savo vyro vainikas, o apsileidusi žmona – kaip kaulų puvimas.</verse>
				<verse number="5">Teisiųjų užmojai teisingi, nedorėlių užmačios klastingos.</verse>
				<verse number="6">Nedorėlių žodžiai – kruvinos pasalos, o doruosius išgelbsti jų kalba.</verse>
				<verse number="7">Parblokšk nedorėlius, ir nieko iš jų nelieka, o teisių žmonių namai stovi tvirtai.</verse>
				<verse number="8">Už protingumą žmogus laimi pagyrimą, o sukto proto žmogus susilaukia paniekos.</verse>
				<verse number="9">Geriau būti paprastu žmogumi, turinčiu darbą, negu išdidžiai laikytis ir neturėti maisto.</verse>
				<verse number="10">Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis žiauri.</verse>
				<verse number="11">Kas dirba savo žemę, tas turės duonos iki soties, o kas vaikosi vėjų, tas yra neprotingas.</verse>
				<verse number="12">Nedorų žmonių tvirtovė bus nugriauta, o teisiųjų šaknis išlieka.</verse>
				<verse number="13">Blogas žmogus per savo lūpas patenka į pinkles, o teisus žmogus išsilaisvina iš vargo.</verse>
				<verse number="14">Žmogus sotinasi gėrybėmis iš savo lūpų vaisių, ir gauna atlyginimą už savo rankų darbą.</verse>
				<verse number="15">Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo.</verse>
				<verse number="16">Kvailas žmogus tuojau parodo pyktį, o gudrus nutyli užgaulę.</verse>
				<verse number="17">Kas kalba tiesą, tas sąžiningai liudija, o melagingas liudytojas kalba apgaulingai.</verse>
				<verse number="18">Neapgalvoti žodžiai – kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo.</verse>
				<verse number="19">Teisingos lūpos išlieka amžinai, o melagingas liežuvis – tik akimirką.</verse>
				<verse number="20">Širdyse tų, kurie rengia pikta, slypi apgaulė, o duodančių taikingą patarimą – džiaugsmas.</verse>
				<verse number="21">Teisaus žmogaus neištinka jokia žala, o nedorėliai būna priblokšti nelaimių.</verse>
				<verse number="22">Melagingos lūpos pasibjaurėtinos VIEŠPAČIUI, o kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka.</verse>
				<verse number="23">Gudrus žmogus slepia savo išmanymą, o kvailojo širdis skelbia savo kvailumą.</verse>
				<verse number="24">Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.</verse>
				<verse number="25">Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina.</verse>
				<verse number="26">Teisusis duoda gerą patarimą savo artimui, o nedorėlių kelias klaidina.</verse>
				<verse number="27">Tingus žmogus niekada nekepa sumedžiotos mėsos, o darbštus žmogus turi brangių turtų.</verse>
				<verse number="28">Teisumo takas veda į gyvenimą; žengiant jo taku nėra mirties.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai būna baramas.</verse>
				<verse number="2">Iš savo žodžių vaisių žmogus valgo gerą valgį, o apgaulingas žmogus alksta darydamas niekšybes.</verse>
				<verse number="3">Kas saugo savo liežuvį, tas apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą.</verse>
				<verse number="4">Dykaduonis alksta ir nieko neturi, o darbštus žmogus vaišinsis prie turtingo stalo.</verse>
				<verse number="5">Teisus žmogus nekenčia melo, o nedoras melu ir gyvena.</verse>
				<verse number="6">Teisumas saugo žmogų, kuris eina doru keliu, o nuodėmė pražudo nedorėlį.</verse>
				<verse number="7">Vieni dedasi turtingais, bet nieko neturi, kiti dedasi vargšais, bet turi didelius turtus.</verse>
				<verse number="8">Turtingas žmogus turi turtų savo gyvasčiai išpirkti, o vargšas niekada negirdi grasinimo.</verse>
				<verse number="9">Teisiųjų šviesa džiūgauja, o nedorėlių žibintas gęsta.</verse>
				<verse number="10">Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą.</verse>
				<verse number="11">Iš karto įgyti turtai sunyks, o kas po truputį kaupia, tas juos didina.</verse>
				<verse number="12">Atidėta viltis susargdina širdį, o įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis.</verse>
				<verse number="13">Kas paniekina žodį, tas užsitraukia pražūtį, o kas gerbia įsakymą, tam bus atlyginta.</verse>
				<verse number="14">Išminčiaus mokymas – gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių.</verse>
				<verse number="15">Sveika nuovoka laimi palankumą, o sukčių kelias veda į pražūtį.</verse>
				<verse number="16">Gudrus žmogus visur elgiasi protingai, o kvailas parodo savo kvailumą.</verse>
				<verse number="17">Nedoras pasiuntinys pridaro vargo, o patikimas atstovas atneša ramybę.</verse>
				<verse number="18">Neturtas ir gėda tam, kuris nepaiso pamokymo, o kas klauso įspėjimo, tas gerbiamas.</verse>
				<verse number="19">Įgyvendintas troškimas malonus širdžiai; kvailieji bjaurisi nusigręžimu nuo pikta.</verse>
				<verse number="20">Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.</verse>
				<verse number="21">Nusidėjėliams iš paskos seka nelaimė, o teisiuosius pasiveja gerovė.</verse>
				<verse number="22">Geras žmogus palieka paveldą savo vaikaičiams, o nusidėjėlio turtas skiriamas teisiajam.</verse>
				<verse number="23">Bylinėjimasis suryja įdirbtą vargšo lauką, ir neteisybė nušluoja jo buveinę.</verse>
				<verse number="24">Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte.</verse>
				<verse number="25">Teisusis valgo sočiai iki valios, o nedorėlių pilvas tuščias.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.</verse>
				<verse number="2">Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.</verse>
				<verse number="3">Kvailojo burnoje – lazda jo nugarai, o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.</verse>
				<verse number="4">Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.</verse>
				<verse number="5">Sąžiningas liudytojas nemeluoja, o melagingas alsuoja melais.</verse>
				<verse number="6">Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali, o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo.</verse>
				<verse number="7">Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti.</verse>
				<verse number="8">Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis, o bukapročio kvailumas klaidina jį.</verse>
				<verse number="9">Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę.</verse>
				<verse number="10">Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.</verse>
				<verse number="11">Nedorėlių namai sunaikinami, o teisiųjų palapinė klesti.</verse>
				<verse number="12">Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.</verse>
				<verse number="13">Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį, o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.</verse>
				<verse number="14">Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu, o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus.</verse>
				<verse number="15">Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.</verse>
				<verse number="16">Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus.</verse>
				<verse number="17">Kas ūmus, tas kvailai pasielgia, o sukčius nekenčiamas.</verse>
				<verse number="18">Neišmanėlių papuošalas – kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.</verse>
				<verse number="19">Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai – prie teisiųjų vartų.</verse>
				<verse number="20">Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių.</verse>
				<verse number="21">Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas.</verse>
				<verse number="22">Argi neklysta darantys pikta? Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienas triūsas duoda naudos, vien plepėjimas veda į skurdą.</verse>
				<verse number="24">Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas, o kvailųjų – kvailumas.</verse>
				<verse number="25">Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį, o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.</verse>
				<verse number="26">Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda.</verse>
				<verse number="27">Pagarbi VIEŠPATIES baimė – gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.</verse>
				<verse number="28">Karaliaus didybė – gausi tauta, o valdovas be tautos – niekas.</verse>
				<verse number="29">Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.</verse>
				<verse number="30">Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.</verse>
				<verse number="31">Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę.</verse>
				<verse number="32">Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis saugus dėl savo dorumo.</verse>
				<verse number="33">Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, bet kvailiesiems ji nepažįstama.</verse>
				<verse number="34">Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina.</verse>
				<verse number="35">Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė, o niekam tikęs užsitraukia jo pyktį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį.</verse>
				<verse number="2">Išmintingųjų liežuvis dalija išmanymą, o kvailųjų burna lieja kvailumą.</verse>
				<verse number="3">Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones.</verse>
				<verse number="4">Švelnus liežuvis – gyvybės medis, o suktas – beprotybės versmė.</verse>
				<verse number="5">Kvailasis niekina tėvo pamokymą, o kas kreipia dėmesio į pataisą, tas protingas.</verse>
				<verse number="6">Gero žmogaus namai pilni išteklių, o nedoro žmogaus uždarbis kupinas rūpesčių.</verse>
				<verse number="7">Teisiųjų lūpos sėja išmanymą, o kvailųjų širdis – netiesą.</verse>
				<verse number="8">Nedorėlių auka VIEŠPATS bjaurisi, o teisiųjų malda jam patinka.</verse>
				<verse number="9">Nedoro žmogaus elgesiu VIEŠPATS bjaurisi, o žmogų, kuris laikosi teisumo reikalavimų, myli.</verse>
				<verse number="10">Sunki bausmė laukia žmogaus, kuris atmeta kelią, o kas paniekina taisymą, tas miršta.</verse>
				<verse number="11">Šeolas ir Prapulties vieta atviri VIEŠPAČIUI, juo labiau – žmonių širdys!</verse>
				<verse number="12">Pašaipūnas nemėgsta būti taisomas, jis nesikreips į išmintinguosius.</verse>
				<verse number="13">Laiminga širdis pralinksmina veidą, o kenčianti palaužia dvasią.</verse>
				<verse number="14">Protingo žmogaus širdis ieško išmanymo, o kvailųjų burna minta kvailumu.</verse>
				<verse number="15">Visos vargšo dienos sunkios, o linksmaširdžio gyvenimas – visada šventė.</verse>
				<verse number="16">Geriau turėti mažai ir pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, negu būti turtingam ir gyventi be ramybės.</verse>
				<verse number="17">Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta.</verse>
				<verse number="18">Karšto būdo žmogus sukelia vaidus, o kantrusis nuramina ginčus.</verse>
				<verse number="19">Tinginio kelias apaugęs erškėčiais, o darbštuolio takas – lygus vieškelis.</verse>
				<verse number="20">Išmintingas vaikas padaro savo tėvą laimingą, o kvailas žemina savo motiną.</verse>
				<verse number="21">Kvailai elgtis smagu tuščiagalviam žmogui, o protingasis eina tiesiu keliu.</verse>
				<verse number="22">Be pasitarimo niekais nueina užmojai, o pasitarus su daugeliu jie būna sėkmingi.</verse>
				<verse number="23">Žmogui malonu duoti deramą atsakymą, o kaip smagu girdėti tinkamą žodį!</verse>
				<verse number="24">Protingą žmogų gyvenimo takas veda aukštyn, nukreipdamas nuo Šeolo gelmių.</verse>
				<verse number="25">Išpuikėlių namus VIEŠPATS nugriauna, o našlės nuosavybės ribas sutvirtina.</verse>
				<verse number="26">Nedoro žmogaus mintimis VIEŠPATS bjaurisi, o padoriųjų žodžiai jam patinka.</verse>
				<verse number="27">Kas iš gobšumo ieško neteisėtos naudos, tas kenkia savo šeimai, o kas nepriima kyšių, tas ilgai gyvens.</verse>
				<verse number="28">Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti, o nedorėlių lūpos išlieja pikta.</verse>
				<verse number="29">VIEŠPATS toli nuo nedorėlių, o teisiųjų maldas išklauso.</verse>
				<verse number="30">Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams.</verse>
				<verse number="31">Žmogus, kuris įdėmiai išklauso sveiko pamokymo, gyvens tarp išmintingųjų.</verse>
				<verse number="32">Kas nepaiso perspėjimo, tas savęs nekenčia, o kas klauso sveiko pamokymo, tas įgyja supratimo.</verse>
				<verse number="33">Pagarbi VIEŠPATIES baimė moko išminties: pirma – nusižeminimas, paskui – garbė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Žmogus savo širdyje gali daug ką svarstyti, bet jo liežuvį valdo VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">Visi žmogaus keliai jo paties akyse gali būti tyri, o VIEŠPATS pasveria širdį.</verse>
				<verse number="3">Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS visa padarė tikslingai, net nedorėlį – nelaimės dienai.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS bjaurisi kiekviena širdies puikybe; būk tikras, kad tai neliks nenubausta.</verse>
				<verse number="6">Gerumu ir ištikimybe atsilyginama už kaltę, o pagarbia VIEŠPATIES baime išvengiama pikta.</verse>
				<verse number="7">Kai VIEŠPATS patenkintas žmogaus elgesiu, jis sutaiko su juo net jo priešus.</verse>
				<verse number="8">Geriau turėti mažai, bet įgyta sąžiningai, negu didelių neteisėtų pajamų.</verse>
				<verse number="9">Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="10">Karaliaus lūpose – nenuginčijama tiesa; jo burna nenusideda kai sprendžia.</verse>
				<verse number="11">Tikros svarstyklės ir svarstyklių lėkštės – VIEŠPATIES, ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam.</verse>
				<verse number="12">Karaliai bjaurisi nusikaltimais, nes sostas tvirtėja teisumu.</verse>
				<verse number="13">Sąžiningos lūpos malonios karaliui; žmogų, kuris sako tiesą, jis myli.</verse>
				<verse number="14">Karaliaus pyktis – tarsi mirties pasiuntinys, o išmintingas žmogus gali jį numalšinti.</verse>
				<verse number="15">Karaliaus šypsena reiškia gyvenimą, o jo malonė – tarsi lietaus debesis pavasarį.</verse>
				<verse number="16">Nepalyginti geriau įgyti išminties negu aukso! Verčiau rinktis įsigyti įžvalgos negu gauti sidabro.</verse>
				<verse number="17">Dorų žmonių kelias vengia pikta; kas atsargiai žengia savo keliu, tas išsaugo gyvastį.</verse>
				<verse number="18">Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę.</verse>
				<verse number="19">Geriau būti kukliam tarp vargšų negu dalytis grobiu su išdidžiais žmonėmis.</verse>
				<verse number="20">Kas supranta dalyką, kurio mokosi, tas puikiai gyvens, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas bus laimingas.</verse>
				<verse number="21">Kas išmintingos širdies, tas laikomas protingu žmogumi, o patraukli kalba – papildomas laimėjimas.</verse>
				<verse number="22">Išmintis ją turinčiam yra gyvenimo šaltinis, o kvailieji išmoksta gyventi tik kvailumu.</verse>
				<verse number="23">Išmintingo žmogaus širdis teikia kalbai lakumo ir stiprina žodžių patrauklumą.</verse>
				<verse number="24">Taiklūs žodžiai – kaip medaus korys, saldus gomuriui ir sveikas kūnui.</verse>
				<verse number="25">Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.</verse>
				<verse number="26">Triūsiančio noras triūsia už jį, nes jį verčia jo alkis.</verse>
				<verse number="27">Niekšas stengiasi padaryti žalos kitiems, o jo kalba – svilinanti ugnis.</verse>
				<verse number="28">Piktas žmogus sukelia vaidus, o liežuvautojas perskiria artimus draugus.</verse>
				<verse number="29">Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu.</verse>
				<verse number="30">Kas merkia akį, tas tikriausiai slapta rengia niekšybę; kas čiaupia lūpas, tas yra sugalvojęs pikta.</verse>
				<verse number="31">Žili plaukai – garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu.</verse>
				<verse number="32">Geriau būti kantriu žmogumi negu galiūnu; suvaldyti save geriau negu užkariauti miestą.</verse>
				<verse number="33">Burtai metami į sterblę, bet nuosprendis priklauso nuo VIEŠPATIES.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Geriau sausa pluta su ramybe negu vaidingi namai, kupini vaišių.</verse>
				<verse number="2">Sumanus tarnas valdys nemokšą sūnų ir dalysis paveldu kaip vienas jo brolių.</verse>
				<verse number="3">Lydykla – sidabrui, krosnis – auksui, o širdį išbando VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Nedorėlis klauso nedorų lūpų, o melagis – pikto liežuvio.</verse>
				<verse number="5">Kas tyčiojasi iš vargšo, tas įžeidžia jo Kūrėją; kas juokiasi iš nelaimės, tas neišvengs bausmės.</verse>
				<verse number="6">Senelių vainikas – vaikaičiai, o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai.</verse>
				<verse number="7">Kilnūs žodžiai netinka kvailajam, juo labiau – melas kilmingajam!</verse>
				<verse number="8">Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai: kur tik jis pasisuka, ten jam sekasi.</verse>
				<verse number="9">Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą.</verse>
				<verse number="10">Protingą žmogų papeikimo žodis paveikia labiau negu kvailį – šimtas smūgių.</verse>
				<verse number="11">Vien maištauti linkęs piktas žmogus; jam bus atsiųstas negailestingas pasiuntinys.</verse>
				<verse number="12">Geriau susitikti jauniklių netekusią mešką negu susidurti su įsisiautėjusiu kvailiu.</verse>
				<verse number="13">Kas už gera atsilygina piktu, tas nelaimės iš savo namų niekada neišvarys.</verse>
				<verse number="14">Kivirčo pradžia – kaip užtvankos atidarymas; todėl ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus.</verse>
				<verse number="15">Kas pateisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu lygiai pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="16">Kokia nauda iš pinigų išminčiai pirkti kvailo žmogaus rankoje, jei jis neturi proto?</verse>
				<verse number="17">Bičiulis visada bičiulis, bet brolis gimęs vargu dalytis.</verse>
				<verse number="18">Neprotingai elgiasi, kas daužia rankas laiduodamas savo kaimynui.</verse>
				<verse number="19">Žmogus, mėgstantis nusikaltimą, mėgsta kivirčus; kas namuose stato aukštą slenkstį, tas užsitraukia nelaimę.</verse>
				<verse number="20">Suktos širdies žmogui nesiseka, o melagingai kalbantis įpuola į bėdą.</verse>
				<verse number="21">Kas pagimdo kvailį, tas turi vargo; avigalvio tėvui nėra džiaugsmo.</verse>
				<verse number="22">Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.</verse>
				<verse number="23">Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas iškreipti teisingumo taką.</verse>
				<verse number="24">Protingas žmogus žiūri į išmintį, o kvailio akys žvalgosi po žemės pakraščius.</verse>
				<verse number="25">Kvailas vaikas – apmaudas tėvui ir širdgėla jo gimdytojai.</verse>
				<verse number="26">Uždėti baudą nekaltam žmogui tikrai neteisinga kaip ir nuplakti kilmingą žmogų už jo dorumą.</verse>
				<verse number="27">Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.</verse>
				<verse number="28">Net kvailys laikomas išmintingu, kai tyli, ir protingu, kai laiku užčiaupia lūpas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.</verse>
				<verse number="2">Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę.</verse>
				<verse number="3">Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ir nemalonė.</verse>
				<verse number="4">Žodžiai iš žmogaus lūpų – gilus vanduo, o išminties šaltinis – tekanti srovė.</verse>
				<verse number="5">Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu ir teisme skriausti nekaltą žmogų.</verse>
				<verse number="6">Kvailio žodžiai veda į ginčą, o jo kalba šaukiasi nuplakimo.</verse>
				<verse number="7">Kvailio burna – jo pražūtis, o jo lūpos – spąstai jo gyvasčiai.</verse>
				<verse number="8">Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę.</verse>
				<verse number="9">Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs, yra tikras kenkėjo brolis.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.</verse>
				<verse number="11">Turtuolio lobis – jo įtvirtintas miestas; jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena.</verse>
				<verse number="12">Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi, o prieš garbę eina nusižeminimas.</verse>
				<verse number="13">Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius ir kvaila, ir užgaulu.</verse>
				<verse number="14">Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje, o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?</verse>
				<verse number="15">Protinga širdis įgyja išmanymo, ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško.</verse>
				<verse number="16">Žmogaus dovana atidaro duris ir praskina kelią pas didžiūnus.</verse>
				<verse number="17">Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas.</verse>
				<verse number="18">Burtų metimas išsprendžia bylas ir nulemia ginčą tarp galingųjų.</verse>
				<verse number="19">Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas – kaip tvirtovės užkarda.</verse>
				<verse number="20">Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių; jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi.</verse>
				<verse number="21">Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.</verse>
				<verse number="22">Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="23">Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas, o turtuolis atsakinėja šiurkščiai.</verse>
				<verse number="24">Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo, o tikras draugas jam artimesnis už brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu kvailas, kuris suktai kalba.</verse>
				<verse number="2">Be išmanymo net uolumas nėra geras dalykas, nes žmogus, kuris skuba, suklumpa.</verse>
				<verse number="3">Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, tačiau jo širdis niršta ant VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="4">Turtai sutelkia daug bičiulių, o beturtis lieka be draugo.</verse>
				<verse number="5">Melagingas liudytojas neliks nepasmerktas, o kas sumeluoja, tas neišsigelbės.</verse>
				<verse number="6">Daugelis pataikauja kilmingam žmogui, o duodančiam dovaną kiekvienas yra draugas.</verse>
				<verse number="7">Visi vargšo artimieji jį niekina, o dar labiau jo vengia draugai: kai jis jų šaukiasi, jų nėra.</verse>
				<verse number="8">Kas įgyja išminties, tas tampa sau geriausiu draugu; kas brangina supratimą, tam seksis.</verse>
				<verse number="9">Melagingas liudytojas neliks nepasmerktas, o kas liudija melagingai, tas pražus.</verse>
				<verse number="10">Nedera, kad kvailys gyventų prabangoje, juo labiau – kad vergas valdytų didžiūnus.</verse>
				<verse number="11">Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą – jam garbė.</verse>
				<verse number="12">Karaliaus pyktis – kaip liūto riaumojimas, o jo malonė – kaip rasa ant žolės.</verse>
				<verse number="13">Kvailas vaikas – neviltis tėvui, o niurnanti žmona – nuolat lašantis vanduo.</verse>
				<verse number="14">Namai ir turtas – iš tėvų gautas paveldas, o sumani žmona ateina iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="15">Tingumas panardina žmogų į gilų miegą; apsileidėlis turi kęsti alkį.</verse>
				<verse number="16">Kas gerbia savo gyvastį, tas laikosi įsakymo; nesirūpinti savo elgesiu – mirtina klaida.</verse>
				<verse number="17">Kas dosnus vargšui, tas skolina VIEŠPAČIUI; jis atmokės jam už gerą darbą.</verse>
				<verse number="18">Savo vaiką griežtai pamokyk, nes tai teikia viltį, bet netrokšk jo mirties.</verse>
				<verse number="19">Smurtingo būdo žmogus užsitraukia bausmę; jeigu bandytum jį gelbėti, tik pablogintum reikalą.</verse>
				<verse number="20">Klausyk patarimo ir priimk pamokymą, kad ilgainiui taptum išmintingas.</verse>
				<verse number="21">Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet bus vykdomas tik VIEŠPATIES užmojis.</verse>
				<verse number="22">Žmogiška trokšti naudos, bet geriau būti vargšu negu melagiu.</verse>
				<verse number="23">Pagarbi VIEŠPATIES baimė veda į gyvenimą; žmogus valgo ir ilsisi, nebijodamas pikta.</verse>
				<verse number="24">Tinginys kiša ranką į dubenį, bet nepakels jo prie burnos.</verse>
				<verse number="25">Apmuši pašaipūną, ir neišmanėlis išmoks protingumo; pamokysi protingą žmogų, ir jis įgis išmanymo.</verse>
				<verse number="26">Kas blogai elgiasi su savo tėvu ar išvaro savo motiną, tas gėdingas ir negarbę užtraukiantis vaikas.</verse>
				<verse number="27">Mano vaike, jeigu neklausysi pamokymo, greitai nuklysi ir nuo to, ką jau esi išmokęs.</verse>
				<verse number="28">Niekšiškas liudytojas tyčiojasi iš teisingumo, o nedorėlių burna ryja nedorybę.</verse>
				<verse number="29">Lazda parengta pašaipūnams, o rykštės – kvailių nugarai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus rūstybė – tarsi liūto riaumojimas; kas jį supykdo, tas savo gyvastį stato į pavojų.</verse>
				<verse number="3">Garbinga žmogui vengti ginčų, o kiekvienas kvailys leidžiasi į kivirčus.</verse>
				<verse number="4">Sėjos metu tinginys nearia; pjūčiai atėjus, jis ieško, bet nieko neranda.</verse>
				<verse number="5">Žmogaus širdies užmojai – gilūs vandenys, protingas žmogus gali jų semtis.</verse>
				<verse number="6">Daugelis laiko save geros valios žmonėmis, bet kas gali rasti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti?</verse>
				<verse number="7">Teisus žmogus elgiasi dorai; laimingi jo vaikai, gavę tokį paveldą!</verse>
				<verse number="8">Kai karalius atsisėda į teismo sostą, jis gali išsijoti visa pikta savo akimis.</verse>
				<verse number="9">Kas gali sakyti: „Nuvaliau savo širdį. Esu švarus, be nuodėmės!“</verse>
				<verse number="10">Dvejopais svarsčiais ir dvejopais saikais – abejais bjaurisi VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">Savo veiksmais net jaunuolis parodo, ar jo elgesys sąžiningas ir doras.</verse>
				<verse number="12">Ir girdinčią ausį, ir matančią akį – abi VIEŠPATS padarė.</verse>
				<verse number="13">Nepamėk miego, kad netaptum skurdžiumi; laikyk plačiai atvertas akis, ir turėsi ko valgyti.</verse>
				<verse number="14">„Nieko verta, nieko verta“, – sako pirkėjas, o nueidamas puikuojasi.</verse>
				<verse number="15">Aukso ir brangakmenių gausu, bet išmintingos lūpos – brangiausias papuošalas.</verse>
				<verse number="16">Paimk drabužį laidavusio už atėjūną, ir pasilaikyk jį kaip užstatą, nes jis laidavo už svetimšalę.</verse>
				<verse number="17">Duona, gauta per apgaulę, saldi, bet vėliau burna taps pilna žvyro.</verse>
				<verse number="18">Užmojai subręsta per pasitarimus; kariauk protingai apsvarstydamas.</verse>
				<verse number="19">Kas nuolat išduoda paslaptis, tas liežuvautojas; todėl nebendrauk su tuščiu plepiu.</verse>
				<verse number="20">Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje.</verse>
				<verse number="21">Nuosavybė, greitai įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta.</verse>
				<verse number="22">Nesakyk: „Aš atlyginsiu už pikta!“ Pasitikėk VIEŠPAČIU, ir jis tau padės.</verse>
				<verse number="23">Skirtingi svarsčiai pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI, nesąžiningos svarstyklės yra negeros.</verse>
				<verse number="24">VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius; tad kaip žmogus gali suvokti savo kelią?</verse>
				<verse number="25">Įklius į spąstus tas, kas neapgalvotai sako: „Pašventinta!“ – paskui ima gailėtis, davęs tokį įžadą.</verse>
				<verse number="26">Išmintingas karalius išsijoja nedorėlius ir kulia juos kuliamuoju ratu.</verse>
				<verse number="27">Žmogaus gyvybės alsavimas – VIEŠPATIES žibintas, apreiškiantis visas jo būties gelmes.</verse>
				<verse number="28">Gerumas ir ištikimybė apsaugo karalių, o jo sostas palaikomas teisumo.</verse>
				<verse number="29">Jaunuolių papuošalas – jėga, o seneliai gerbiami dėl jų žilų galvų.</verse>
				<verse number="30">Mėlynės ir žaizdos yra užmokestis už pikta, žmogaus gelmes siekiantys smūgiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Karaliaus širdis – vandens srovė VIEŠPATIES rankoje; jis nukreipia ją, kur tik nori.</verse>
				<verse number="2">Visi žmogaus keliai jo manymu geri, o VIEŠPATS pasveria širdį.</verse>
				<verse number="3">Vykdomas teisumas ir teisingumas VIEŠPAČIUI labiau patinka negu auka.</verse>
				<verse number="4">Išpuikusios akys ir išdidi širdis – nedorėlių žibintas; tai nuodėmė.</verse>
				<verse number="5">Darbščiojo užmojai tikrai rodo perteklių, bet kas per daug skuba, tas turi nuostolio.</verse>
				<verse number="6">Turtai, įgyti apgaulingu liežuviu, tai praeinantis rūkas ir mirties spąstai.</verse>
				<verse number="7">Nedorėlių plėšikavimas juos pražudo, nes jie atsisako daryti, kas teisinga.</verse>
				<verse number="8">Nusikaltėlio kelias kreivas, o nekaltojo elgesys doras.</verse>
				<verse number="9">Geriau gyventi kampe ant stogo negu erdviuose namuose su priekabia žmona.</verse>
				<verse number="10">Nedoro žmogaus širdis trokšta daryti pikta, ir kaimynas jo akyse malonės neranda.</verse>
				<verse number="11">Kai pašaipūnas nubaudžiamas, neišmanėlis pasimoko; kai protingas žmogus pamokomas, jis įgyja įžvalgos.</verse>
				<verse number="12">Teisusis stebi nedorėlio namus ir nubloškia nedorėlius į pražūtį.</verse>
				<verse number="13">Kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas.</verse>
				<verse number="14">Slapta dovana sušvelnina pyktį, o vogčiomis duotas kyšis – stiprų įniršį.</verse>
				<verse number="15">Daryti, kas teisinga, – teisaus žmogaus džiaugsmas, o nedorėliams – pražūtis.</verse>
				<verse number="16">Žmogus, nuklydęs nuo sveikos nuovokos kelio, ilsėsis šešėlių sueigoje.</verse>
				<verse number="17">Kas mėgsta malonumus, tas kęs skurdą; kas mėgsta vyną ir aliejų, tas nepralobs.</verse>
				<verse number="18">Nedoras žmogus tampa išpirka už teisųjį, o apgavikas – už dorąjį.</verse>
				<verse number="19">Geriau gyventi dykumos šalyje negu su irzlia ir priekabia žmona.</verse>
				<verse number="20">Išmintingas žmogus palieka namie brangaus lobio ir aliejaus, bet kvailys netrunka juos išeikvoti.</verse>
				<verse number="21">Kas stengiasi daryti, kas teisu ir gera, tas ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą.</verse>
				<verse number="22">Vienas išmintingas žmogus užpuola galiūnų miestą ir sugriauna tvirtovę, kuria jie pasitiki.</verse>
				<verse number="23">Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų.</verse>
				<verse number="24">Išdidus, įžūlus žmogus, vadinamas pašaipūnu, elgiasi su akiplėšiška puikybe.</verse>
				<verse number="25">Tinginio alkis jį nužudo, nes jo rankos atsisako dirbti.</verse>
				<verse number="26">Per visą dieną nedorėlis geidžia, o teisusis duoda nešykštėdamas.</verse>
				<verse number="27">Nedorėlių atnašaujama auka pasibjaurėtina, ypač kai atnašaujama gėdingu tikslu.</verse>
				<verse number="28">Melagingas liudytojas bus sutrikdytas, bet kas tikrai žino, tas paliudys sėkmingai.</verse>
				<verse number="29">Nedoras žmogus įžūlus, o doras kreipia dėmesį į savo kelią.</verse>
				<verse number="30">Nėra nei išminties, nei supratimo, nėra nei patarimo prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="31">Žirgas balnojamas mūšio dienai, bet pergalė priklauso nuo VIEŠPATIES.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Geriau turėti gerą vardą negu didelius turtus; malonė vertesnė už sidabrą ar auksą.</verse>
				<verse number="2">Turtuolis ir vargšas turi ryšį: jų abiejų Kūrėjas yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai eina priekin ir nukenčia.</verse>
				<verse number="4">Nusižeminimo ir pagarbios VIEŠPATIES baimės atlygis – turtai, pagarba ir gyvenimas.</verse>
				<verse number="5">Erškėčiai ir spąstai dygsta ant sukto žmogaus kelio; kas vertina savo gyvastį, tas atokiai nuo jo laikysis.</verse>
				<verse number="6">Kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens.</verse>
				<verse number="7">Turtuolis valdo vargšus, o kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu.</verse>
				<verse number="8">Kas sėja pikta, tas pjaus nelaimę, ir bausmė, kurią užsitrauks, jį pribaigs.</verse>
				<verse number="9">Dosnus žmogus bus laiminamas, nes jis dalijasi savo duona su beturčiu.</verse>
				<verse number="10">Išvaryk pašaipūną, išeis ir nesantaika, liausis kivirčai ir užgaulės.</verse>
				<verse number="11">Kas myli tyra širdimi ir maloniai kalba, tas bičiuliu turės karalių.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIES akys apsaugo tiesą, bet paneigia apgaviko žodžius.</verse>
				<verse number="13">Tinginys sako: „Liūtas lauke! Jeigu išeisiu į gatvę, būsiu sudraskytas!“</verse>
				<verse number="14">Palaidūnės burna – gili duobė; tas, ant kurio VIEŠPATS supyksta, į ją įpuola.</verse>
				<verse number="15">Jei kvailumas įsigyvena jaunuolio širdyje, tik pamokymo rykštė jį pašalins.</verse>
				<verse number="16">Vargšo skriaudimas, norint praturtėti, ir davimas turtuoliui baigiasi neturtu.</verse>
				<verse number="17">Palenk ausį ir klausykis išminčių žodžių, dėkis į širdį mano mokymą,</verse>
				<verse number="18">nes gera juos branginti širdyje ir turėti nuolat savo lūpose.</verse>
				<verse number="19">Kad pasitikėtum VIEŠPAČIU, šiandien tau juos paaiškinsiu.</verse>
				<verse number="20">Argi neparašiau tau trisdešimt įsakų apie išmintingą patarimą ir išmanymą,</verse>
				<verse number="21">kad pamokyčiau tave, kas teisinga ir tikra, ir tu galėtumei duoti tikrą atsakymą tave siuntusiam?</verse>
				<verse number="22">Neskriausk vargšo, nes jis vargšas, ir nestumdyk elgetos miesto vartuose,</verse>
				<verse number="23">nes VIEŠPATS gina jų bylą ir atima gyvastį tiems, kas juos skriaudžia.</verse>
				<verse number="24">Nesibičiuliauk su piktu žmogumi ir nebendrauk su karštakošiu,</verse>
				<verse number="25">kad kartais neišmoktum jų elgesio ir neįpultum į spąstus.</verse>
				<verse number="26">Nebūk žmogumi, neapgalvotai daužiančiu rankas, vienu iš tų, kurie laiduoja už skolas,</verse>
				<verse number="27">nes jeigu neturėsi kuo užmokėti, bus paimta tavo lova.</verse>
				<verse number="28">Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens, kurį padėjo tavo protėviai.</verse>
				<verse number="29">Matai žmogų, turintį darbo įgūdžių? Jis tarnaus karaliui, užuot tarnavęs paprastiems žmonėms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Kai atsisėdi pietauti su valdovu, rūpestingai stebėk, kas prieš tave.</verse>
				<verse number="2">Jeigu esi besotis, dėk peilį sau prie gerklės!</verse>
				<verse number="3">Netrokšk valdovo skanėstų, nes tai apgaulingas maistas.</verse>
				<verse number="4">Nenuvargink savęs norėdamas pralobti; turėk sveikos nuovokos liautis.</verse>
				<verse number="5">Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges.</verse>
				<verse number="6">Nevalgyk šykštuolio maisto, netrokšk jo skanėstų.</verse>
				<verse number="7">Juk jis kaip plaukas gerklėje! „Valgyk ir gerk!“ – sako tau, nors jo širdis nėra su tavimi.</verse>
				<verse number="8">Suvalgytą kąsnį tu išvemsi ir veltui burną aušinsi mandagiais žodžiais.</verse>
				<verse number="9">Nekalbėk su bukapročiu, nes jis iš tavo protingų žodžių tik pasityčios.</verse>
				<verse number="10">Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens ir nė nesikėsink į našlaičių laukus,</verse>
				<verse number="11">nes jų Atpirkėjas galingas, jis apgins jų bylą prieš tave.</verse>
				<verse number="12">Palenk savo širdį pamokymui, o ausį – išmintingiems posakiams.</verse>
				<verse number="13">Nedvejok bausti vaiko, nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.</verse>
				<verse number="14">Iš tikrųjų turi jį plakti rykšte, kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.</verse>
				<verse number="15">Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga, tai ir mano širdis džiaugsis.</verse>
				<verse number="16">Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės.</verse>
				<verse number="17">Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams, verčiau kasdien pasižymėk pagarbia VIEŠPATIES baime.</verse>
				<verse number="18">Iš tikrųjų tada turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais.</verse>
				<verse number="19">Tad klausykis, mano vaike, būk išmintingas ir vesk savo širdį tikru keliu.</verse>
				<verse number="20">Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną, nė su tais, kurie persivalgo mėsos.</verse>
				<verse number="21">Juk girtuoklis ir rijūnas taps skurdžiais, o dykaduoniavimas aprengia žmogų skarmalais.</verse>
				<verse number="22">Klausyk tėvo, iš kurio gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens.</verse>
				<verse number="23">Įsigyk tiesos ir neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo.</verse>
				<verse number="24">Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo; laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus.</verse>
				<verse number="25">Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina; tedžiūgauja tavo gimdytoja.</verse>
				<verse number="26">Mano vaike, pasitikėk manimi, ir tavo akys džiaugsis mano keliais.</verse>
				<verse number="27">Juk kekšė – gili duobė, o svetimautoja – ankštas šulinys;</verse>
				<verse number="28">be to, ji tyko iš pasalų savo grobio ir daugina neištikimųjų skaičių.</verse>
				<verse number="29">Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys?</verse>
				<verse number="30">Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišyto vyno.</verse>
				<verse number="31">Nežvilgčiok į tą raudoną vyną, kai jis švyti taurėje! Taip švelniai jis teka žemyn,</verse>
				<verse number="32">bet galų gale kerta kaip gyvatė ir gelia kaip angis.</verse>
				<verse number="33">Tavo akys matys keistus vaizdus ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.</verse>
				<verse number="34">Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje, tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje.</verse>
				<verse number="35">„Buvau daužomas, – sakysi, – bet man neskaudėjo; buvau mušamas, bet nejaučiau! Kai tik pabusiu, vėl vyno prašysiu!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Blogiems žmonėms nepavydėk ir su jais bendrauti nenorėk,</verse>
				<verse number="2">nes jų širdis mąsto apie smurtą, o lūpos kalba apie žalą.</verse>
				<verse number="3">Namai statomi išmintimi, sutvirtinami supratimu,</verse>
				<verse number="4">ir patirtimi jų kambariai pripildomi visokiausių brangių ir gražių daiktų.</verse>
				<verse number="5">Būti išmintingam geriau, negu būti stipriam; patirtis svarbesnė už jėgą.</verse>
				<verse number="6">Juk tik išmintingai vadovaujant galima kariauti, o pergalė priklauso nuo patarėjų gausumo.</verse>
				<verse number="7">Išminties posakiai per gilūs kvailiui; prie miesto vartų jis neišsižioja.</verse>
				<verse number="8">Kas įnikęs nuolat daryti pikta, tas bus pramintas sukčiumi.</verse>
				<verse number="9">Sukčiaus kėslai nuodėmingi, o pašaipūnu žmonės bjaurisi.</verse>
				<verse number="10">Jei susidūręs su sunkumais, netenki drąsos, nes trūksta jėgų,</verse>
				<verse number="11">jeigu susilaikei gelbėjęs pasmerktuosius mirti ir gynęs vedamus į žūtį,</verse>
				<verse number="12">jeigu sakai: „Mes nieko apie tai nežinojome!“ – tai argi tas, kuris sveria širdis, to nepastebi? Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos ir atlygins kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="13">Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras, ir medaus lašai iš korio bus saldūs tavo gomuriui.</verse>
				<verse number="14">Tokia, žinok, yra išmintis tavo gyvasčiai. Jeigu jos įgysi, turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais.</verse>
				<verse number="15">Nerenk pasalų kaip plėšikas prie teisiojo buveinės, nenuniokok pirkios, kur gyvena teisusis.</verse>
				<verse number="16">Juk nors teisusis septynis kartus parpuola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė.</verse>
				<verse number="17">Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas, tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola,</verse>
				<verse number="18">kad VIEŠPATS, tai matydamas, nebūtų nepatenkintas tavimi ir neatitrauktų savo pykčio nuo tavo priešo.</verse>
				<verse number="19">Nesikarščiuok dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams,</verse>
				<verse number="20">nes nedoras žmogus neturi ateities, ir nedorėlių žibintas užgęsta.</verse>
				<verse number="21">Mano vaike, bijok VIEŠPATIES ir gerbk karalių; nesusidėk su tais, kurie prieš juos maištauja,</verse>
				<verse number="22">nes nelaimė iš jų ateina ūmai, ir kas gali žinoti, ar ta pražūtis iš vieno ar iš kito?</verse>
				<verse number="23">Štai ką dar sako išminčiai. Rodyti šališkumą teisme negera.</verse>
				<verse number="24">Kas sako kaltam: „Tu nekaltas“, – tą žmonės keiks, tautos juo bjaurėsis;</verse>
				<verse number="25">o kas pasmerkia kaltą, tas bus gerbiamas, ant jo nužengs palaiminimas ir gerovė.</verse>
				<verse number="26">Sąžiningas atsakymas – lyg bučinys į lūpas.</verse>
				<verse number="27">Atlik savo darbus lauke, paruošk kaip reikiant dirvą, paskui statykis namus.</verse>
				<verse number="28">Neliudyk prieš savo artimą be rimto reikalo ir neapgauk jo savo lūpomis.</verse>
				<verse number="29">Nesakyk: „Jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!“</verse>
				<verse number="30">Praėjau pro tinginio lauką, pro vynuogyną žmogaus, kuris buvo kvailas.</verse>
				<verse number="31">Žiūriu, jis visas apaugęs erškėčiais, žemė pilna dilgėlių, ir akmeninė tvora išgriauta.</verse>
				<verse number="32">Stebėjau ir dėjausi į širdį; žvalgiausi ir mokiausi.</verse>
				<verse number="33">„Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti“ –</verse>
				<verse number="34">ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius – kaip ginkluotas karys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Štai dar Saliamono patarlių, kurias surinko Judo karaliaus Ezekijo vyrai.</verse>
				<verse number="2">Dievui teikia garbę paslaptys, o karaliams – esmės atskleidimas.</verse>
				<verse number="3">Kaip dangaus aukštybės bei žemės gelmės, taip ir karalių širdis neištiriama.</verse>
				<verse number="4">Pašalinęs nuodegas nuo sidabro, sidabrakalys turi medžiagos indui.</verse>
				<verse number="5">Pašalinus nedorėlį nuo karaliaus, jo sostas bus grįstas teisumu.</verse>
				<verse number="6">Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje ir neužimk didžiūnų vietos.</verse>
				<verse number="7">Juk geriau, kad tau būtų sakoma: „Slinkis aukščiau!“ – negu būti pažemintam kilmingųjų akivaizdoje. Ką tavo akys matė,</verse>
				<verse number="8">neskubėk nešti į teismą, bet pagalvok, ką vėliau darysi, kai tavo artimas tave sugėdins?</verse>
				<verse number="9">Svarstyk savo atvejį su artimu, bet kito žmogaus paslapties neatskleisk,</verse>
				<verse number="10">kad jis, tai nugirdęs, tavęs nesugėdintų, ir tu neįgytum blogo vardo amžinai.</verse>
				<verse number="11">Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta, kaip sidabru inkrustuoti aukso obuoliai.</verse>
				<verse number="12">Kaip aukso žiedas ar aukso puošmena yra išminčiaus papeikimas paklusniai ausiai.</verse>
				<verse number="13">Kaip sniego vėsa pjūties meto kaitroje yra patikimas pasiuntinys jį siuntusiam; jis pakelia šeimininko dvasią.</verse>
				<verse number="14">Kaip debesys ir vėjas, kurie neatneša lietaus, yra žmogus, kuris pažada dovaną, bet jos neduoda.</verse>
				<verse number="15">Kantrumu teisėjas gali būti palenktas, o lipšnus liežuvis gali perlaužti kaulą.</verse>
				<verse number="16">Kai užtinki medaus, valgyk tik tiek, kiek reikia, antraip persisotinęs turėsi jį išvemti.</verse>
				<verse number="17">Į savo kaimyno namus kojos dažnai nekelk, kad jam neįgristum ir netaptum nekenčiamu.</verse>
				<verse number="18">Kaip vėzdas, kalavijas ar aštri strėlė yra žmogus, melagingai liudijantis prieš artimą.</verse>
				<verse number="19">Kaip klibąs dantis ar raiša koja yra pasitikėjimas apgaviku nelaimėje.</verse>
				<verse number="20">Kaip actas ant žaizdos yra žmogus, dainuojantis dainas kenčiančiai širdžiai. Kaip kandis drabužį ar kirmėlė medį, taip skausmas graužia žmogaus širdį.</verse>
				<verse number="21">Jei tavo priešas alkanas, pavalgydink jį duona; jei ištroškęs, pagirdyk vandeniu;</verse>
				<verse number="22">nes taip jam krausi žarijas ant galvos, ir VIEŠPATS tau atlygins.</verse>
				<verse number="23">Šiaurys supučia lietų, o apkalbantis liežuvis – piktus žvilgsnius.</verse>
				<verse number="24">Geriau gyventi kampe ant stogo negu erdviuose namuose su priekabia žmona.</verse>
				<verse number="25">Kaip šaltas vanduo išdžiūvusiai gerklei, taip gera žinia iš tolimo krašto.</verse>
				<verse number="26">Doras žmogus, krūpčiojantis prieš nedorėlį, yra kaip sudrumsta versmė ar užterštas šaltinis.</verse>
				<verse number="27">Negera valgyti per daug medaus nė ieškoti vis didesnės garbės.</verse>
				<verse number="28">Kaip atviras miestas be apsaugos yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu, taip nepageidautina garbė kvailiui.</verse>
				<verse number="2">Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo, taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį.</verse>
				<verse number="3">Botagas – arkliui, kamanos – asilui, o lazda – kvailių nugarai!</verse>
				<verse number="4">Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptumei į jį panašus.</verse>
				<verse number="5">Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad jis netaptų išmintingas savo akyse.</verse>
				<verse number="6">Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį, pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.</verse>
				<verse number="7">Patarlė kvailio lūpose kliba kaip šlubio kojos.</verse>
				<verse number="8">Duoti kvailiui garbės vietą yra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę.</verse>
				<verse number="9">Patarlė kvailio lūpose kliba kaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje.</verse>
				<verse number="10">Samdyti kvailį ar girtuoklį yra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius.</verse>
				<verse number="11">Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystę.</verse>
				<verse number="12">Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas? Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo.</verse>
				<verse number="13">„Plėšrūnas ant kelio! – sako tinginys. – Liūtas lauke!“</verse>
				<verse number="14">Durys sukinėjasi ant savo vyrių, o tinginys – savo lovoje.</verse>
				<verse number="15">Tinginys kiša ranką į dubenį, bet per daug pavargęs, kad pakeltų ją prie burnos.</verse>
				<verse number="16">Tinginys tariasi esąs išmintingesnis už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.</verse>
				<verse number="17">Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą, panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.</verse>
				<verse number="18">Kaip pamišėlis, svaidantis liepsnojančius nuodėgulius ir mirtinas strėles,</verse>
				<verse number="19">elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą, o paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“</verse>
				<verse number="20">Nepridedant malkų užgęsta ugnis, o nesant liežuvautojo nutyla ginčas.</verse>
				<verse number="21">Anglys – žarijoms, malkos – ugniai, o priekabingas žmogus – kivirčui užkurti.</verse>
				<verse number="22">Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę.</verse>
				<verse number="23">Kaip glazūra, dengianti molinį indą, yra lipšnios piktaširdžio lūpos.</verse>
				<verse number="24">Žmogus, kupinas neapykantos, žodžiais jos neparodo, bet širdyje rengia apgaulę.</verse>
				<verse number="25">Kai jo kalba pataikaujanti, nepasitikėk juo, nes jo širdyje glūdi septynios baisenybės;</verse>
				<verse number="26">nors jo neapykanta gudriai paslėpta, nedorumas atsivers sueigoje.</verse>
				<verse number="27">Kas kasa duobę, tas į ją įkris; akmuo užrieda ant to, kuris jį parita.</verse>
				<verse number="28">Melagingas liežuvis nekenčia savo aukų, o pataikaujanti burna veda į pražūtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Nesididžiuok rytdiena, nes nežinai, ką rytojus gali atnešti.</verse>
				<verse number="2">Tegu kitas giria, o ne tavo paties burna, kas nors kitas, o ne tavo paties lūpos.</verse>
				<verse number="3">Akmuo sveria, smėlis sunkus, o už juos abu sunkesnis kvailio apmaudas.</verse>
				<verse number="4">Pyktis nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali atsispirti pavydui?</verse>
				<verse number="5">Geriau atviras papeikimas negu slepiama meilė.</verse>
				<verse number="6">Draugo smūgiai siekia gero, o priešo bučiniai – kaip peiliai.</verse>
				<verse number="7">Sotus žmogus niekina medų, o alkanam žmogui net kartus dalykas atrodo saldus.</verse>
				<verse number="8">Kaip paukštis, skraidantis toli nuo savo lizdo, yra žmogus, klajojantis toli nuo savo namų.</verse>
				<verse number="9">Kaip kvepalai ir smilkalai džiugina širdį, taip draugo nuoširdumas stiprina žmogaus dvasią.</verse>
				<verse number="10">Neužmiršk savo draugo ar tėvo bičiulio; ištikus nelaimei, neik į savo brolio namus: „Geriau artimas kaimynas negu tolimas brolis“.</verse>
				<verse number="11">Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi.</verse>
				<verse number="12">Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai žengia priekin ir nudega nagus.</verse>
				<verse number="13">Paimk drabužį žmogaus, laidavusio už atėjūną; ir pasilaikyk jį kaip užstatą, nes jis laidavo už svetimšalę.</verse>
				<verse number="14">Kas ankstų rytą garsiai sveikina kaimyną, tas bus laikomas panašiu į besikeikiantį žmogų.</verse>
				<verse number="15">Nuolatinis lašėjimas lietingą dieną ir priekabi žmona yra panašūs;</verse>
				<verse number="16">nutildyti ją reiškia nutildyti vėją ar ranka suimti aliejų.</verse>
				<verse number="17">Kaip geležis paaštrina geležį, taip žmogus paaštrina savo artimo nuovoką.</verse>
				<verse number="18">Kas prižiūri figmedį, tas valgo jo vaisius, o kas rūpinasi savo šeimininku, tas bus pagerbtas.</verse>
				<verse number="19">Kaip vanduo atspindi veidą, taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.</verse>
				<verse number="20">Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami, niekada nepasisotina nė žmogaus akys.</verse>
				<verse number="21">Lydykla – sidabrui, krosnis – auksui, o žmogus išbandomas gyrimu.</verse>
				<verse number="22">Nors ir grūstuvėje sutrintumei kvailį grūstuvu drauge su grūdais, kvailumo iš jo neišvarysi.</verse>
				<verse number="23">Rūpinkis savo kaimenių būkle, gerai prižiūrėk savo bandas,</verse>
				<verse number="24">nes turtai neamžini, ir net vainikas neišlieka per visas kartas.</verse>
				<verse number="25">Kai žolė nušienauta, pasirodo atolas, ir pašaras suneštas nuo kalvų šlaitų,</verse>
				<verse number="26">avys parūpins tau drabužių, o ožiai – pinigų laukui pirkti.</verse>
				<verse number="27">Bus pakankamai ožkos pieno maitintis tau, tavo šeimai ir tarnaitėms išlaikyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis drąsus kaip liūtas.</verse>
				<verse number="2">Kai kraštas maištauja, jame daug valdovų; tik su protingu ir patyrusiu žmogumi bus saugu.</verse>
				<verse number="3">Nedoras žmogus, engiantis beturčius, yra kaip siaubingas lietus, naikinantis derlių.</verse>
				<verse number="4">Kas laužo Įstatymą, tas giria nedorėlį, o kas laikosi Įstatymo, tas jam priešinasi.</verse>
				<verse number="5">Blogi žmonės nesupranta, ką reiškia teisingumas, o tie, kurie ieško VIEŠPATIES, supranta viską.</verse>
				<verse number="6">Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu nesąžiningas turtuolis.</verse>
				<verse number="7">Protingas vaikas laikosi Įstatymo, o bendraująs su lėbautojais daro gėdą savo tėvui.</verse>
				<verse number="8">Kas kraunasi turtus lupikavimu ir palūkanomis, tas kaupia juos vargšų globėjo naudai.</verse>
				<verse number="9">Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti Įstatymo, net jo malda tampa pasibjaurėtina.</verse>
				<verse number="10">Žmogus, kuris veda dorus žmones į blogą kelią, pats įpuls į savo duobę, o nekaltieji gaus didelį paveldą.</verse>
				<verse number="11">Turtuolis gudrus savo akyse, bet įžvalgus beturtis jį kiaurai permato.</verse>
				<verse number="12">Kai dori žmonės vyrauja, viskas puiku, kai nedorėliai paima viršų, žmonės bėga slėptis.</verse>
				<verse number="13">Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.</verse>
				<verse number="14">Laimingas žmogus, visada pagarbiai bijantis [Dievo], o kas užkietina savo širdį, tas patenka į nelaimę.</verse>
				<verse number="15">Kaip riaumojantis liūtas ir raji meška yra nedoras vargingos tautos valdovas.</verse>
				<verse number="16">Valdovas, kuriam trūksta supratimo, nuožmiai engia, o tas, kuris bjaurisi neteisinga nauda, ilgai gyvens.</verse>
				<verse number="17">Žmogus, vejamas dėl kraujo kaltės, bėgs iki kapo; tenepadeda jam niekas.</verse>
				<verse number="18">Kas dorai elgiasi, tas saugus, o kas eina kreivais keliais, tas įpuola į kapą.</verse>
				<verse number="19">Kas dirba savo žemę, tas turės duonos iki soties, o kas vaikosi vėjų, tas kęs neišbrendamą skurdą.</verse>
				<verse number="20">Patikimą žmogų lydi gausi palaima, o kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės.</verse>
				<verse number="21">Negera būti šališkam, tačiau net už duonos riekę žmogus nusikalsta.</verse>
				<verse number="22">Šykštuolis skuba pralobti ir nežino, kada jį užklups skurdas.</verse>
				<verse number="23">Kas pataiso žmogų, tas galiausiai susilauks daugiau padėkos negu tas, kuris jam meilikauja liežuviu.</verse>
				<verse number="24">Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir sako: „Tai ne nuodėmė!“ – tas plėšikų sėbras.</verse>
				<verse number="25">Šykštuolis sukelia ginčus, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tam seksis.</verse>
				<verse number="26">Kas pasitiki savo protu, tas kvailys, o kas gyvena pagal išmintį, tas saugus.</verse>
				<verse number="27">Kas duoda vargšui, tas pats nieko nestokos, o kas užmerkia akis, tas bus labai iškeiktas.</verse>
				<verse number="28">Kai nedorėliai paima viršų, žmonės bėga slėptis, o kai jie pražūva, teisieji vėl klesti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Kas dažnai įspėtas įsižeidžia ir užsispiria, tas bus staiga ir visiškai palaužtas.</verse>
				<verse number="2">Kai teisieji vyrauja, tauta džiaugiasi, o kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja.</verse>
				<verse number="3">Žmogus, mėgstantis išmintį, neša savo tėvui laimę, o kas bendrauja su kekšėmis, tas eikvoja savo turtą.</verse>
				<verse number="4">Teisingumu karalius padaro savo kraštą saugų, o tas, kuris užkrauna didelius mokesčius, jį pražudo.</verse>
				<verse number="5">Žmogus, kuris pataikauja savo artimui, spendžia pinkles jo kojoms.</verse>
				<verse number="6">Nedoro žmogaus kaltėje slypi jam spąstai, o teisusis dainuoja ir džiaugiasi.</verse>
				<verse number="7">Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis tokio rūpinimosi negali suprasti.</verse>
				<verse number="8">Pašaipūnai sukelia mieste sąmyšį, o išmintingieji numalšina žmonių įniršį.</verse>
				<verse number="9">Jei išmintingas žmogus eina su kvailiu į teismą, kvailys tik niršta ir be saiko juokiasi.</verse>
				<verse number="10">Kraugeriški žmonės nekenčia doro žmogaus, o dorieji rūpinasi jo gyvastimi.</verse>
				<verse number="11">Kvailys išlieja visą savo įniršį, o išmintingas žmogus santūriai susilaiko.</verse>
				<verse number="12">Jei valdovas klausosi melo, visi jo pareigūnai taps nedori.</verse>
				<verse number="13">Vargšas ir jo engėjas turi ryšį: jų abiejų akims VIEŠPATS duoda šviesos.</verse>
				<verse number="14">Jei karalius sąžiningai teisia beturčius, jo sostas bus amžinai tvirtas.</verse>
				<verse number="15">Rykštė ir pabarimas duoda išminties, o vaikas, paliktas sau, yra motinos gėda.</verse>
				<verse number="16">Kai nedori žmonės paima viršų, padaugėja nusikaltimų, bet teisieji matys jų žlugimą.</verse>
				<verse number="17">Drausmink savo vaiką, ir būsi ramus, o jis tau teiks paguodos.</verse>
				<verse number="18">Kai nebėra svajonių, tauta praranda savitvardą, bet tie, kurie laikosi Įstatymo, būna laimingi.</verse>
				<verse number="19">Tarnas vien žodžiais neišprusinamas; nors ir supranta, ką sakai, jis nekreipia dėmesio.</verse>
				<verse number="20">Ar matei žmogų, skubantį neapgalvotai kalbėti? Iš kvailio galima daugiau tikėtis, negu iš jo!</verse>
				<verse number="21">Vergas, lepintas nuo mažens, galų gale taps neklaužada.</verse>
				<verse number="22">Pikto būdo žmogus sukelia ginčą, o karštakošis pridaro daug nusikaltimų.</verse>
				<verse number="23">Žmogaus puikybė jį pažemins, o nuolankios dvasios žmogus bus pagerbtas.</verse>
				<verse number="24">Nekenčia savo gyvasties, kas sėbrauja su vagimi, kas girdi keiksmą, bet nutyli.</verse>
				<verse number="25">Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas apsaugomas.</verse>
				<verse number="26">Daugelis ieško malonės valdovo akyse, bet tik iš VIEŠPATIES žmogus gauna teises.</verse>
				<verse number="27">Nedoru žmogumi bjaurisi teisieji, o doro kelio žmogumi bjaurisi nedorėlis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Agūro, Jakės Masiečio sūnaus, žodžiai, šio žmogaus ištarmė. Dievo nėra su manimi, Dievo nėra su manimi, ir aš bejėgis.</verse>
				<verse number="2">Juk aš per kvailas būti žmogumi; net žmogiško supratimo man trūksta.</verse>
				<verse number="3">Nesimokiau išminties ir neturiu šventojo pažinimo.</verse>
				<verse number="4">Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė? Kas pagavo vėją savo sauja? Kas susėmė vandenis savo drabužiu? Kas sužymėjo žemės ribas? Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus? Iš tikrųjų tu tai žinai!</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! Jis skydas tų, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="6">Nieko prie jo žodžių nepridėk, kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.</verse>
				<verse number="7">Dviejų dalykų iš tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį:</verse>
				<verse number="8">atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų,</verse>
				<verse number="9">tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas VIEŠPATS?“ – arba, būdamas skurde, vogčiau ir paniekinčiau savo Dievo vardą.</verse>
				<verse number="10">Neskųsk tarno jo šeimininkui, kad tarnas tavęs nekeiktų ir tu nenukentėtum.</verse>
				<verse number="11">Yra tokių, kurie keikia savo tėvus ir neneša palaimos savo motinoms.</verse>
				<verse number="12">Yra tokių, kurie tariasi esą švarūs, tačiau savo purvo nėra nusivalę.</verse>
				<verse number="13">Yra tokių, kurių išpuikusios akys, valdingas žvilgsnis!</verse>
				<verse number="14">Yra tokių, kurių dantys it kalavijai, nasrai it peiliai šalies beturčiams, žmonijos vargšams suryti.</verse>
				<verse number="15">Siurbėlė turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“ Tos trys niekada nėra sočios, o „Gana!“ niekada nesako keturi:</verse>
				<verse number="16">Šeolas, bevaisės įsčios, nuolat vandens trokštanti žemė ir ugnis, niekada nesakanti: „Gana“.</verse>
				<verse number="17">Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo ir niekina savo seną motiną, bus slėnio kranklių iškapota ir erelio jauniklių sulesta.</verse>
				<verse number="18">Trys dalykai man perdėm nuostabūs, ir keturių iš tikrųjų negaliu suprasti:</verse>
				<verse number="19">kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią pas merginą.</verse>
				<verse number="20">Taip elgiasi svetimautoja: pavalgo, nusišluosto burną ir sako: „Nieko pikta nepadariau!“</verse>
				<verse number="21">Trys dalykai sudrebina žemę, ir keturių ji jau nebegali pakelti:</verse>
				<verse number="22">vergo, kai jis tampa karaliumi, nepagydomo kvailio, kai jis sotus,</verse>
				<verse number="23">bjaurios moters, kai ji išteka, ir vergės, kai ji užima šeimininkės vietą.</verse>
				<verse number="24">Keturi gyvūnai žemėje maži, bet nepaprastai išmintingi:</verse>
				<verse number="25">skruzdės – bejėgė tauta, bet apsirūpinanti maistu vasarą,</verse>
				<verse number="26">barsukai – negalinga padermė, tačiau besistatanti namus uolose,</verse>
				<verse number="27">skėriai, neturintys karaliaus, bet besileidžiantys į žygį pulkais,</verse>
				<verse number="28">driežas, kurį galima pagauti rankomis, tačiau kuris randa kelią į karalių rūmus.</verse>
				<verse number="29">Trys gyvūnai didingi savo eisena ir keturi didingi savo žingsniu:</verse>
				<verse number="30">liūtas, žvėrių galiūnas, nenusileidžiantis niekam,</verse>
				<verse number="31">gaidys, išdidžiai žingsniuojantis, ožys ir karalius, kai nėra kas jam priešintųsi.</verse>
				<verse number="32">Jeigu buvai toks kvailas, kad įžūliai elgeisi, ar buvai pinklių spendėjas, stabtelk ir pagalvok!</verse>
				<verse number="33">Juk kaip grietinę mušant, sumušamas sviestas, ir kaip sumušus nosį, pasilieja kraujas, taip žadinant pyktį, kyla vaidas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Masos karaliaus Lemuelio žodžiai. Pamokymas, kurį jam davė jo motina:</verse>
				<verse number="2">„Ne, mano sūnau! Ne, mano įsčių sūnau! Ne, mano įžadų sūnau!</verse>
				<verse number="3">Nedalyk savo stiprybės moterims nė savo jėgų karalių naikintojoms.</verse>
				<verse number="4">Vynas – ne karaliams, Lemueli! Ne karaliams gerti vyną, ne valdovams mėgti svaigųjį gėrimą,</verse>
				<verse number="5">kad gerdami nepamirštų, ką įstatas liepia, ir nepažeistų visų vargo žmonių teisių.</verse>
				<verse number="6">Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam, o vyną – žmogui, kuriam gyvenimas apkarto.</verse>
				<verse number="7">Tegeria, teužmiršta savo skurdą ir tenebegalvoja apie savo nelaimę.</verse>
				<verse number="8">Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių.</verse>
				<verse number="9">Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!“</verse>
				<verse number="10">Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!</verse>
				<verse number="11">Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą.</verse>
				<verse number="12">Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="13">Ji pasirūpina vilnų bei linų ir darbuojasi įgudusiomis rankomis.</verse>
				<verse number="14">Kaip pirklio laivai, ji pargabena iš toli maisto atsargų.</verse>
				<verse number="15">Ji keliasi, kai dar tamsu, duoda maisto namams ir dienos nurodymų tarnaitėms.</verse>
				<verse number="16">Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka, iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną.</verse>
				<verse number="17">Ji susijuosusi jėga, jos rankos stiprios.</verse>
				<verse number="18">Ji mato, kad jos verslas klesti; naktį jos žibintas niekada neprigęsta.</verse>
				<verse number="19">Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės.</verse>
				<verse number="20">Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai.</verse>
				<verse number="21">Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai šiltai aprengti.</verse>
				<verse number="22">Ji pati pasigamina antklodžių, plona drobė ir purpuras – jos drabužiai.</verse>
				<verse number="23">Jos vyras įžymus miesto vartuose ir sėdi ten tarp šalies seniūnų.</verse>
				<verse number="24">Ji siuva ir parduoda lino drabužius, ir tiekia juostas pirkliams.</verse>
				<verse number="25">Stiprybė ir orumas – jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį.</verse>
				<verse number="26">Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio – malonus pamokymas.</verse>
				<verse number="27">Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos.</verse>
				<verse number="28">Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją:</verse>
				<verse number="29">„Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!“</verse>
				<verse number="30">Žavumas – apgaulė, o grožis – migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę.</verse>
				<verse number="31">Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="21">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.</verse>
				<verse number="2">Miglų migla! – sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla!</verse>
				<verse number="3">Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?</verse>
				<verse number="4">Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati.</verse>
				<verse number="5">Saulė teka ir leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka.</verse>
				<verse number="6">Vėjas pučia į pietus, paskui sukasi šiaurės link. Vis sukasi ir sukasi vėjas, grįždamas į tą patį sukinį.</verse>
				<verse number="7">Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nebūna pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl suteka.</verse>
				<verse number="8">Visi dalykai labiau varginantys, negu žmogus gali pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis klausydama neprisipildo.</verse>
				<verse number="9">Kas buvo, tas vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nieko nėra nauja!</verse>
				<verse number="10">Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus.</verse>
				<verse number="11">Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.</verse>
				<verse number="12">Aš, Mokytojas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="13">Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti!</verse>
				<verse number="14">Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis.</verse>
				<verse number="15">Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta; ko trūksta, to negalima suskaičiuoti.</verse>
				<verse number="16">Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą“.</verse>
				<verse number="17">Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai – tik vėjų vaikymasis.</verse>
				<verse number="18">Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo migla.</verse>
				<verse number="2">Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“</verse>
				<verse number="3">Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera mirtingiesiems tai daryti per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų.</verse>
				<verse number="4">Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų.</verse>
				<verse number="5">Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių.</verse>
				<verse number="6">Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti.</verse>
				<verse number="7">Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.</verse>
				<verse number="9">Taip tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko.</verse>
				<verse number="10">Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą.</verse>
				<verse number="11">Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!</verse>
				<verse number="12">Ėmiausi svarstyti, vertindamas išmintį, kvailybę ir paikybę, nes ką darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!</verse>
				<verse number="13">Suvokiau, kad išmintis pranoksta kvailybę, kaip šviesa pranoksta tamsą.</verse>
				<verse number="14">Išmintingasis kaktoje turi akis, o kvailasis grabaliojasi tamsoje. Tačiau žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas.</verse>
				<verse number="15">Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, tai kodėl turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai tik migla!</verse>
				<verse number="16">Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Tad kaip gali išmintingasis mirti lygiai taip, kaip miršta kvailasis!</verse>
				<verse number="17">Pradėjau bodėtis gyvenimu, nes visa, kas vyksta po saule, man kėlė nerimą. Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!</verse>
				<verse number="18">Matydamas, kad turiu palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule.</verse>
				<verse number="19">Kas žino, koks jis bus? Ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Tai irgi migla!</verse>
				<verse number="20">Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule.</verse>
				<verse number="21">Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių, privalo palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Tai irgi migla ir didelis blogis.</verse>
				<verse number="22">Tad kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?</verse>
				<verse number="23">Juk visos jo dienos kupinos skausmo, o jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Tai irgi migla!</verse>
				<verse number="24">Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, kaip pastebėjau, ateina iš Dievo rankos.</verse>
				<verse number="25">Juk kas be jo turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo?</verse>
				<verse number="26">Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.</verse>
				<verse number="2">Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.</verse>
				<verse number="3">Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti.</verse>
				<verse number="4">Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti.</verse>
				<verse number="5">Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.</verse>
				<verse number="6">Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti.</verse>
				<verse number="7">Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti.</verse>
				<verse number="8">Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai.</verse>
				<verse number="9">Tad kokia nauda dirbančiajam iš jo triūso?</verse>
				<verse number="10">Stebėjau užsiėmimus, kuriais užsiimti žmonėms Dievas lėmė.</verse>
				<verse number="11">Visa, ką jis daro, tinkama tam laikui. Be to, jis įdiegė amžinybę į jų širdį, bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro.</verse>
				<verse number="12">Taip suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime.</verse>
				<verse number="13">Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana.</verse>
				<verse number="14">Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima iš to atimti. Taip Dievas veikia, kad žmonės jaustų jam pagarbą.</verse>
				<verse number="15">Tai, kas jau buvo, vyksta dabar; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja jo dėmesio.</verse>
				<verse number="16">Be to, mačiau po saule, kad vietoj teisingumo buvo nedorybė ir vietoj teisumo buvo nedorybė.</verse>
				<verse number="17">Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui skirtas laikas“.</verse>
				<verse number="18">Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievas juos ištirs ir parodys, kad viduje jie tik gyvuliai“.</verse>
				<verse number="19">Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.</verse>
				<verse number="20">Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir abu į dulkes sugrįžta.</verse>
				<verse number="21">Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę?</verse>
				<verse number="22">Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Paskui ėmiausi svarstyti visus smurto veiksmus, atliekamus po saule. Mačiau nuskriaustųjų ašaras. Nebuvo, kas juos paguostų! Iš jų engėjų rankos kyla smurtas, ir nėra kam juos paguosti!</verse>
				<verse number="2">Mirusiuosius, jau seniai susitikusius su mirtimi, laikiau laimingesniais už tuos, kurie dar turi gyventi.</verse>
				<verse number="3">Laimingesnis už vienus ir kitus tas, kuris dar nėra gimęs ir matęs nedorų darbų, daromų po saule.</verse>
				<verse number="4">Pastebėjau, kad visas triūsas ir darbo įgūdžiai kyla iš žmogaus pavydo artimui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!</verse>
				<verse number="5">Kvailasis sudeda rankas ir minta savo kūnu.</verse>
				<verse number="6">Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!</verse>
				<verse number="7">Mačiau ir kitą pavyzdį miglos po saule –</verse>
				<verse number="8">vienišą žmogų be jokio bičiulio, be sūnaus ir be brolio. Tačiau visam jo triūsui nėra galo, ir jo akys nepasisotina turtais. „Kam gi triūsiu, – klausia jis savęs, – atsisakydamas pasitenkinimo?“ Tai irgi migla ir blogas užsiėmimas!</verse>
				<verse number="9">Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą.</verse>
				<verse number="10">Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti.</verse>
				<verse number="11">Panašiai dviese, miegodami kartu, šildo vienas kitą. O kaip gali vienas miegodamas šiltai jaustis?</verse>
				<verse number="12">Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva.</verse>
				<verse number="13">Geriau būti jaunuoliu – vargšu, bet išmintingu, negu karaliumi – senu ir sukvailėjusiu, nebekreipiančiu dėmesio į patarimą.</verse>
				<verse number="14">Juk pirmasis gali net iš kalėjimo išeiti ir tapti karaliumi, tuo tarpu pastarasis, net gimęs karaliumi, gali tapti elgeta.</verse>
				<verse number="15">Stebėjau visus gyvenančius po saule būriuojantis prie jauno įpėdinio, turinčio žengti į karaliaus vietą.</verse>
				<verse number="16">Bet begalinė žmonių daugybė ateityje juo visiškai nesidžiaugs. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!</verse>
				<verse number="17">Būk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus. Geriau eik klausytis negu atnašauti kvailųjų auką, nes jie nežino, kaip susilaikyti nuo pikta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Niekada neskubėk kalbėti ir neleisk savo širdžiai tarti žodžio Dievo akivaizdoje, nes Dievas danguje, o tu žemėje. Taupyk savo žodžius.</verse>
				<verse number="2">Kaip slogūs sapnai ateina po didelių rūpesčių, taip kvailą šneką lydi žodžių srautas.</verse>
				<verse number="3">Kai duodi įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas jam neteikia malonumo. Įvykdyk, ką pažadi.</verse>
				<verse number="4">Geriau įžado visai neduoti negu duoti ir nevykdyti.</verse>
				<verse number="5">Neleisk savo lūpoms tavęs vesti į kaltę ir nesakyk jo atstovo akivaizdoje: „Tai buvo klaida!“ Kodėl Dievas turėtų pykti ant tavęs už tuos žodžius ir naikinti tavo rankų darbus?</verse>
				<verse number="6">Su sapnų gausa ateina ir migla bei žodžių srautas. Todėl turėk pagarbios Dievo baimės!</verse>
				<verse number="7">Kai kur nors matai vargšų priespaudą, teisių ir teisingumo pažeidimą, nenustebk. Juk kiekvieną pareigūną prižiūri aukštesnis pareigūnas, o virš jų yra dar aukštesni.</verse>
				<verse number="8">Visa apsvarsčius, kraštui naudinga, kad dirbamą žemę prižiūrėtų karalius.</verse>
				<verse number="9">Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis – pelnu. Tai irgi migla!</verse>
				<verse number="10">Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančių. O koks pelnas savininkui? Nebent savo akis juo paganyti!</verse>
				<verse number="11">Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti.</verse>
				<verse number="12">Skaudus blogis, kurį mačiau po saule, buvo turtai, laikyti savininko nelaimės atvejui.</verse>
				<verse number="13">Verslas nenusisekė, ir tie turtai prarasti. Jam gimė sūnus, bet jis nebeturi nieko jam palikti.</verse>
				<verse number="14">Kaip nuogas atėjo iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis nieko negali pasiimti.</verse>
				<verse number="15">Iš tikrųjų tai skaudus blogis! Kaip atėjo, taip ir iškeliaus. Tad kokia nauda triūsti vėjais?</verse>
				<verse number="16">Be to, per visas savo gyvenimo dienas jis valgo tamsoje su dideliu apmaudu, širdgėla ir pykčiu.</verse>
				<verse number="17">Štai ką suvokiau iš tikrųjų esant gera: žmogus turėtų valgyti ir gerti bei mėgautis visais savo triūso vaisiais po saule per tas suskaičiuotas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam yra davęs. Juk tokia jo dalia!</verse>
				<verse number="18">Be to, kai tik Dievas suteikia žmogui turtų ar nuosavybės, jis leidžia jam ir mėgautis jais, sutikti su savo dalia ir džiaugtis savo triūso vaisiais. Tai Dievo dovana!</verse>
				<verse number="19">Toks žmogus vargu ar niūriai žvelgs į savo gyvenimo dienas, nes Dievas leidžia jam mėgautis savo širdies džiaugsmu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ir kitą blogį, labai slegiantį žmogų, mačiau po saule.</verse>
				<verse number="2">Kartais Dievas suteikia žmogui tiek turtų, nuosavybės ir garbės, kad jam netrūksta nieko, ko jis trokšta, tačiau Dievas neleidžia jam iš to patirti malonumo. Vietoj jo iš to patiria malonumo svetimas žmogus. Tai irgi migla ir skaudus blogis!</verse>
				<verse number="3">Net jeigu žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, sulauktų senyvo amžiaus, bet pats savo turtais iki soties nepasinaudotų, man atrodo, kad negyvas gimęs kūdikis būtų už jį laimingesnis.</verse>
				<verse number="4">Nors jis tik kaip migla ateina ir į tamsą išeina, nors jo vardą dengia tamsa ir jis neturi kapo,</verse>
				<verse number="5">nors jis niekada nematė saulės ir nieko nepažino, vis vien negyvas gimęs kūdikis ilsisi ramiau už aną.</verse>
				<verse number="6">Net jeigu žmogus ir dusyk po tūkstantį metų gyventų, bet nerastų pasitenkinimo, tai argi abu jie neina į vieną ir tą pačią vietą?</verse>
				<verse number="7">Visi žmogaus triūso vaisiai tenka jo burnai, tačiau jo troškimas niekada nebūna patenkinamas.</verse>
				<verse number="8">Tad kuo išmintingajam geriau negu kvailajam? Kas iš to vargšui, mokančiam gerai elgtis su žmonėmis?</verse>
				<verse number="9">Geriau tai, ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!</verse>
				<verse number="10">Kas tik įvyksta, tas jau seniai buvo numatyta ir žinoma, kad įvyks. Žmogus negali ginčytis su stipresniu už save.</verse>
				<verse number="11">Dažnai juo daugiau žodžių, juo daugiau miglos. Tad kokia žmogui iš to nauda?</verse>
				<verse number="12">Kas gali žinoti, kas geriausia žmogaus gyvenime per tas kelias jo gyvenimo dienas, kurios dingsta tarsi šešėlis? Arba kas gali pasakyti žmogui, kas po jo bus po saule?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną.</verse>
				<verse number="2">Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį.</verse>
				<verse number="3">Verčiau liūdėti, negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.</verse>
				<verse number="4">Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose.</verse>
				<verse number="5">Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo negu kvailo žmogaus pagyrimo.</verse>
				<verse number="6">Juk kvailųjų vėjavaikiškumas – lyg erškėčiai, spragsintys po katilu. Tai irgi migla!</verse>
				<verse number="7">Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti, o kyšis – sugadinti širdį.</verse>
				<verse number="8">Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią; kantri dvasia vertingesnė negu išpuikusi.</verse>
				<verse number="9">Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.</verse>
				<verse number="10">Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ – nes neišmintinga kelti tokį klausimą.</verse>
				<verse number="11">Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule.</verse>
				<verse number="12">Juk išminties teikiama ūksmė – kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.</verse>
				<verse number="13">Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva?</verse>
				<verse number="14">Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.</verse>
				<verse number="15">Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo.</verse>
				<verse number="16">Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti?</verse>
				<verse number="17">Neperdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką?</verse>
				<verse number="18">Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.</verse>
				<verse number="19">Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų.</verse>
				<verse number="20">Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.</verse>
				<verse number="21">Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant.</verse>
				<verse number="22">Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.</verse>
				<verse number="23">Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas“. Bet išmintis liko toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="24">Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?</verse>
				<verse number="25">Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė – beprotybė.</verse>
				<verse number="26">Man moteris kartesnė už mirtį. Ji – spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus.</verse>
				<verse number="27">Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo.</verse>
				<verse number="28">O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau.</verse>
				<verse number="29">Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kas gali lygintis su išminčiumi ir visa tai paaiškinti? „Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą, kad sušvelnėja griežti jo bruožai“.</verse>
				<verse number="2">Kaip esi prisiekęs Dievui, taip ir vykdyk, ką karalius įsako.</verse>
				<verse number="3">Neskubėk pasišalinti iš karaliaus akivaizdos, nors reikalas tau ir labai nemalonus būtų, nes jis daro, kas tik jam patinka.</verse>
				<verse number="4">Kadangi karaliaus žodis galingas, kas gali jam sakyti: „Kodėl taip darai?“</verse>
				<verse number="5">Kas paklūsta įsakymui, tas nepatiria jokios žalos. Išminčiaus širdis žino laiką ir nuosprendį,</verse>
				<verse number="6">nes kiekvienam dalykui yra ir laikas, ir nuosprendis. Savo didelei nelaimei, žmogus</verse>
				<verse number="7">nežino, kas įvyks, ir kas jam gali pasakyti, kaip tai įvyks?</verse>
				<verse number="8">Kaip žmogus negali suvaldyti vėjo ar pasilaikyti gyvybės alsavimo, taip jis negali nustatyti savo mirties dienos. Tas mūšis neišvengiamas, o nedorumas bejėgis išgelbėti savo šeimininką.</verse>
				<verse number="9">Visus tuos dalykus suvokiau svarstydamas visa, ką žmonės po saule daro, kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.</verse>
				<verse number="10">Taip pat mačiau nedorėlių, išeinančių iš šventosios vietos ir nešamų laidoti. Tuo tarpu tie, kurie dorai elgdavosi, pamiršti. Tai irgi migla!</verse>
				<verse number="11">Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta.</verse>
				<verse number="12">Nusidėjėlis gali daryti pikta šimtą kartų ir nepaisydamas to ilgai gyventi. Žinau, kad bus gera bijantiems Dievo, nes jie garbina jo Artumą,</verse>
				<verse number="13">bet nebus gera nedorėliui. Savo dienų jis nepailgins kaip šešėlio, nes negarbina Dievo.</verse>
				<verse number="14">Žemėje pasitaiko – tai irgi migla, – kad doram žmogui kartais atlyginama pagal nedorėlio darbus, o nedorėliui – pagal gero žmogaus darbus. Kaip sakiau, tai irgi migla!</verse>
				<verse number="15">Užtat labai vertinu malonumą. Juk žmogui po saule nėra nieko geriau, kaip valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu, nes tai lydės jį triūsiant per visas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam suteiks po saule.</verse>
				<verse number="16">Kai atsidėjau iš širdies mokytis išminties ir stebėti darbus, kuriuos žmogus atlieka žemėje, apsieidamas net be miego dieną ir naktį,</verse>
				<verse number="17">pamačiau, kad visa tai Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išsiaiškinti viso vyksmo po saule. Nors žmogus ir stropiai triūstų ieškodamas, jis neišsiaiškins. Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, negali to išsiaiškinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Iš tikrųjų, svarstydamas visa tai širdimi, supratau, kad net teisiųjų ir išmintingųjų darbai Dievo rankose. Ar tai meilė, ar neapykanta, žmogus nepajėgia suprasti!</verse>
				<verse number="2">Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį aukos, tiek dorąjį, tiek nusidėjėlį, tiek žmogų, kuris prisiekia, tiek žmogų, kuris bijo prisiekti.</verse>
				<verse number="3">Tarp blogybių, vykstančių po saule, visų blogiausia tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdys kupinos nedorumo, ir kolei jie gyvi, kvailybė tykoja jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius!</verse>
				<verse number="4">Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi negu negyvu liūtu!</verse>
				<verse number="5">Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas.</verse>
				<verse number="6">Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.</verse>
				<verse number="7">Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai.</verse>
				<verse number="8">Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus!</verse>
				<verse number="9">Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule.</verse>
				<verse number="10">Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui.</verse>
				<verse number="11">Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumo, nes nesėkmės metas ištinka juos visus.</verse>
				<verse number="12">Mat žmogus savo nesėkmės meto nė žinoti negali. Tarsi žuvis, pagauta lemtingu tinklu, tarsi paukščiai, patekę į kilpas, yra nesėkmės pagauti mirtingieji, kai ji staiga juos užklumpa.</verse>
				<verse number="13">Be to, mačiau po saule ir tokį išminties atvejį. Man jis pasirodė labai reikšmingas.</verse>
				<verse number="14">Buvo vienas mažas miestas. Nedaug jame buvo gyventojų. Jo pulti atžygiavo galingas karalius. Pastatęs aukštus apgulos bokštus, jis apsupo jį.</verse>
				<verse number="15">Tame mieste gyvenęs beturtis išminčius savo išmintimi išgelbėjo miestą. Bet vėliau šio beturčio žmogaus niekas neatminė.</verse>
				<verse number="16">Tad tariau: „Išmintis veiksmingesnė už nuogą jėgą, tačiau beturčio žmogaus išmintis nevertinama, ir jo žodžių nepaisoma“.</verse>
				<verse number="17">Išmintingųjų ramiai tartų žodžių paisoma mieliau, negu kvailių valdovo riksmo!</verse>
				<verse number="18">Išmintis vertesnė už karo ginklus, bet vienui vienas nedorėlis daug gera sugadina.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Viena negyva musė gali sugadinti visą kvapųjį aliejų! Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą.</verse>
				<verse number="2">Išmintingo žmogaus širdis veda jį į dešinę, kvailojo – į kairę.</verse>
				<verse number="3">Kvailasis ir kelyje būdamas stokoja nuovokos, nes skelbia visiems be išimties, kad jis kvailas.</verse>
				<verse number="4">Jei kiltų ant tavęs valdovo pyktis, nepasitrauk iš savo vietos, nes pykčiui aprimus atleidžiamos didelės kaltės.</verse>
				<verse number="5">Mačiau po saule kitą blogį tarsi klaidą, kylančią iš paties valdovo:</verse>
				<verse number="6">kvailybė iškelta į daugelį aukštų vietų, o turtingieji turi sėdėti ant žemų krėslų.</verse>
				<verse number="7">Mačiau raitų vergų ir pėsčiomis einančių didžiūnų, tarsi jie būtų vergai.</verse>
				<verse number="8">Kas kasa duobę, tas įpuls į ją; kas ardo akmeninę tvorą, tą įgels gyvatė.</verse>
				<verse number="9">Kas skaldo akmenis, tą jie sužeis; kas kerta medžius, tam jie sukels pavojų.</verse>
				<verse number="10">Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų, reikėtų įtempti jėgas. Sėkmingiau – pasinaudoti išmintimi.</verse>
				<verse number="11">Jei gyvatė įgelia, kol dar nebuvo apkerėta, tai jokios naudos kerėtojui.</verse>
				<verse number="12">Išmintingo žmogaus žodžiai jam laimi palankumą, o ką kvailasis sako, tai jį pražudo;</verse>
				<verse number="13">jo žodžiai prasideda nesąmone, o šneka baigiasi visiška kvailyste.</verse>
				<verse number="14">Kvailasis tiesiog daugina žodžius! Nė vienas nežino, ką atneš ateitis; kas gali kam nors pasakyti, kas įvyks po jo?</verse>
				<verse number="15">Kvailojo triūsas taip jį nuvargina, kad jis net nebežino, kaip nueiti į miestą.</verse>
				<verse number="16">Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis ir kurios didžiūnai pradeda puotauti ryto metą!</verse>
				<verse number="17">Laiminga tu, šalie, kurios karalius iš kilmingųjų ir kurios didžiūnai puotauja tinkamu laiku, santūriai, o ne kaip girtuokliai!</verse>
				<verse number="18">Dėl tingumo įlinksta sijos, dėl tingių rankų prilaša į trobą.</verse>
				<verse number="19">Puota keliama pramogai, vynas daro gyvenimą linksmesnį, ir pinigai viskam naudingi.</verse>
				<verse number="20">Net tarp savo artimųjų neniekink karaliaus, net savo miegamajame nekeik turtuolio, nes padangių paukščiai gali nunešti tavo balsą, sparnuotis gali pasakyti, ką tu sakei.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Mesk savo duoną į vandenis, ir po daugelio dienų ją atrasi.</verse>
				<verse number="2">Išdalyk, ką turi, septyniems ar net aštuoniems, nes nežinai, kokia nelaimė gali ištikti žemę.</verse>
				<verse number="3">Kai debesys pilni vandens, jie palaisto lietumi žemę; kad ir kur medis kristų, į pietus ar į šiaurę, kur kris, ten jis ir gulės.</verse>
				<verse number="4">Kas paiso vėjo, niekada nesės, o kas stebi debesis, niekada nepjaus.</verse>
				<verse number="5">Kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje.</verse>
				<verse number="6">Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis, ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi.</verse>
				<verse number="7">Smagi dienos šviesa, malonu akims matyti saulę.</verse>
				<verse number="8">Nors žmogus ir daug metų gyventų, jais visais tesimėgauja prisimindamas, kad bus daug tamsių dienų. Visa, kas ateina, yra migla!</verse>
				<verse number="9">Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, tačiau žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą.</verse>
				<verse number="10">Iš savo širdies pašalink rūpestį ir neapsunkink savęs, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra migla!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ –</verse>
				<verse number="2">dar neužtemus saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesai ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.</verse>
				<verse number="3">Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko, o žvelgiantys pro langą matys tamsą,</verse>
				<verse number="4">kai durys į gatvę uždaromos, ir girnų garsas tilstelėja, kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,</verse>
				<verse number="5">kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje, kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka, ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,</verse>
				<verse number="6">kol bus nutrauktas sidabro siūlas ir sudaužytas aukso dubuo, ąsotis sudaužytas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.</verse>
				<verse number="7">Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė.</verse>
				<verse number="8">Miglų migla! – sako Mokytojas. Viskas migla!</verse>
				<verse number="9">Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių.</verse>
				<verse number="10">Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.</verse>
				<verse number="11">Išminčių posakiai – tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo.</verse>
				<verse number="12">O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.</verse>
				<verse number="13">Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.</verse>
				<verse number="14">Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="22">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Saliamono Giesmių giesmė.</verse>
				<verse number="2">[Ji:] Tebučiuoja jis mane savo lūpomis! Juk tavo meilė malonesnė negu vynas,</verse>
				<verse number="3">negu tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai, užtat tave mergaitės myli.</verse>
				<verse number="4">Pasiimk mane! Skubėkime! Vesk mane, karaliau, į savo kambarius. [Choras:] Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės, skonėsimės tavo meile labiau negu vynu. Tave mylintys teisingai daro!</verse>
				<verse number="5">[Ji:] Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukterys, kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono palapinių dangos!</verse>
				<verse number="6">Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane įdegino. Mano motinos sūnūs supyko ant manęs ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja. Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau.</verse>
				<verse number="7">Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.</verse>
				<verse number="8">[Choras:] Jeigu tu nežinai vietos, o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.</verse>
				<verse number="9">[Jis:] Tu, mano meile, panaši į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų.</verse>
				<verse number="10">Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis, o tavo kaklas – karoliais.</verse>
				<verse number="11">Iš aukso nukalsim tau grandinėles, išpuošime jas sidabru.</verse>
				<verse number="12">[Ji:] Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo.</verse>
				<verse number="13">Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų.</verse>
				<verse number="14">Mano mylimasis man – henos žiedų puokštė En Gedžio vynuogių soduose.</verse>
				<verse number="15">[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži, tavo akys kaip balandžių!</verse>
				<verse number="16">[Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis, iš tikrųjų gražus! Mūsų guolis pavėsinėje;</verse>
				<verse number="17">sijos mūsų namų – iš kedrų, o gegnės – iš kiparisų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.</verse>
				<verse number="2">[Jis:] Kaip lelija tarp erškėčių, mano mylimoji tarp merginų!</verse>
				<verse number="3">[Ji:] Kaip obelis tarp miško medžių, mano mylimasis tarp vaikinų! Smagu sėdėti jo paūksmėje, o jo vaisiai man saldūs.</verse>
				<verse number="4">Mane jis įvedė į pokylio menę, ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.</verse>
				<verse number="5">Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile.</verse>
				<verse number="6">Jo kairioji ranka buvo man po galva, o dešiniąja jis mane apkabino!</verse>
				<verse number="7">Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, gazelėmis ar stirnaitėmis: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!</verse>
				<verse number="8">Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, sparčiai bėgdamas per kalvas.</verse>
				<verse number="9">Mano mylimasis panašus į gazelę ar jauną briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia į vidų pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius.</verse>
				<verse number="10">Mylimasis mane kalbina! Jis taria man: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!</verse>
				<verse number="11">Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo.</verse>
				<verse number="12">Gėlės pražydo žemėje, atėjo metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.</verse>
				<verse number="13">Figmedis nokina žalius vaisius, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!</verse>
				<verse number="14">O mano balande uolų plyšyje, uolos prieglobstyje, leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus“.</verse>
				<verse number="15">Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!</verse>
				<verse number="16">Manasis mylimasis – mano, o aš – jo; jo ganykla – tarp lelijų.</verse>
				<verse number="17">Kol atvėsus diena ir pabėgę šešėliai, klajok, mano mylimasis, kaip gazelė ar jaunas briedis ant Betero kalnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Savo guoly visą naktį ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet negalėjau rasti.</verse>
				<verse number="2">Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis. Ieškojau, bet jo neradau.</verse>
				<verse number="3">Užtikau panaktinius, apeinančius miestą. „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“</verse>
				<verse number="4">Vos praėjusi pro juos, radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai apkabinau ir nepaleidau, kol neįsivedžiau į savo motinos namus, į kambarį tos, kuri mane pagimdė.</verse>
				<verse number="5">Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, gazelėmis ar laukų stirnomis: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!</verse>
				<verse number="6">[Choras:] Kas ten ateina iš dykumos tarsi dūmų stulpas, kupinas miros, smilkalų ir visų kvepiančių pirklio miltelių?</verse>
				<verse number="7">Tai Saliamono neštuvai! Juos supa šešiasdešimt vyrų, Izraelio galiūnų:</verse>
				<verse number="8">visi ginkluoti kalavijais ir įgudę kovoti. Prie kiekvieno juosmens kalavijas apsiginti nuo pavojų nakties sargyboje.</verse>
				<verse number="9">Karalius Saliamonas pasidirbdino nešamą sostą iš Libano medžių.</verse>
				<verse number="10">Jo stulpai pasidabruoti, atlošas paauksuotas, o sėdynė iš raudono vilnonio audeklo. Vidus jo su meile Jeruzalės dukterų išpuoštas.</verse>
				<verse number="11">Siono dukterys, išeikite ir pasižiūrėkite į karalių Saliamoną, į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves, jo širdies džiaugsmo dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių, slepiamos šydo! Tavo garbanos plasta kaip kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.</verse>
				<verse number="2">Tavo dantys kaip kaimenė nukirptų avių, lipančių iš maudyklos. Kiekviena jų turi po dvynę, nė vienos nėra vienišos.</verse>
				<verse number="3">Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas, o tavo burna graži. Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo.</verse>
				<verse number="4">Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas, pastatytas ginklams laikyti. Tūkstančiai skydų kabo jame; visi jie – galiūnų.</verse>
				<verse number="5">Dvi tavo krūtys tarsi du stirniukai, gazelės dvyniai, besiganantys tarp lelijų.</verse>
				<verse number="6">Kol diena atvėsus ir pabėgę šešėliai, aš eisiu prie miros kalno, prie smilkalų kalvos.</verse>
				<verse number="7">Visa tu graži, mano meile, nėra tavyje dėmės.</verse>
				<verse number="8">Ateik iš Libano, mano sužadėtine, ateik iš Libano. Nusileisk nuo Amanos viršūnės, nuo Senyro ir Hermono viršūnių, iš liūtų urvų, iš leopardų kalnų.</verse>
				<verse number="9">Tu sužavėjai mano širdį, seserie sužadėtine! Sužavėjai mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių brangakmeniu.</verse>
				<verse number="10">Kokia graži tavo meilė, seserie sužadėtine! Tavo meilė saldesnė už vyną, o tepalai kvapesni už visus kvepalus!</verse>
				<verse number="11">Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu.</verse>
				<verse number="12">Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.</verse>
				<verse number="13">Tu – malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius, henos gėles ir nardo žiedus,</verse>
				<verse number="14">nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais, mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais.</verse>
				<verse number="15">Tu – sodo šaltinis, gyvojo vandens versmė iš Libano tekančios srovės!</verse>
				<verse number="16">[Ji:] Pabusk, šiaurės vėjau! Ateik, pietų vėjau! Padvelk į mano sodą, tepasklinda plačiai jo kvapai! Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">[Jis:] Atėjau į savo sodą, seserie sužadėtine, prisirenku miros ir kvepalų, valgau korį su medumi, geriu vyną su pienu. [Choras:] Valgykite, bičiuliai, gerkite! Svaikite iš meilės!</verse>
				<verse number="2">[Ji:] Aš miegojau, bet mano širdis budėjo. Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi! „Įleisk mane, mano seserie, mano meile, mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo rasos, o garbanos – nuo nakties miglos“.</verse>
				<verse number="3">Buvau jau nusirengusi; kaip apsirengti man iš naujo? Buvau jau kojas nusiplovusi; kaip man jas vėl purvinti?</verse>
				<verse number="4">Mano mylimasis įkišo ranką pro velkės skylę, ir aš suvirpėjau, kad jis arti.</verse>
				<verse number="5">Atsikėliau atidaryti savo mylimajam, lašant nuo rankų mirai, varvant nuo pirštų geriausiai mirai ant velkės rankenos.</verse>
				<verse number="6">Atidariau savo mylimajam, bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs. Apmiriau, kad jis nuėjo! Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė.</verse>
				<verse number="7">Užtiko mane panaktiniai, apeidami miestą; jie sumušė, sužeidė mane, atėmė mano skraistę tie sienų panaktiniai!</verse>
				<verse number="8">Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.</verse>
				<verse number="9">[Choras:] Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, o gražiausioji iš moterų? Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, kad tu mus taip prisaikdini?</verse>
				<verse number="10">[Ji:] Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs; jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.</verse>
				<verse number="11">Jo galva – gryno aukso, plaukai garbanoti, juodi kaip varnas.</verse>
				<verse number="12">Jo akys – kaip prie tekančio vandens balandžiai, besipliuškenantys pursluose, tupintys ant šaltinio krašto.</verse>
				<verse number="13">Jo skruostai – tarsi kvepalų lysvės, skleidžiančios kvapus. Jo lūpos – kaip lelijos, iš kurių srūva mira.</verse>
				<verse number="14">Jo rankos – kaip aukso lazdos, nusagstytos brangakmeniais. Jo liemuo – tarsi iš dramblio kaulo, išdabinto safyrais.</verse>
				<verse number="15">Jo kojos – alebastro stulpai, pastatyti ant stovų iš gryno aukso. Jis toks didingas kaip Libanas ir dailus tarsi jo kedras.</verse>
				<verse number="16">Jo žodžiai – saldybė, ir visas jis – malonumas! O Jeruzalės dukterys, toks mano mylimasis, toks mano numylėtinis!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">[Choras:] Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji iš moterų? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?</verse>
				<verse number="2">[Ji:] Mano mylimasis nusileido į savo sodą, prie kvapiųjų augalų lysvių, ganyti kaimenės soduose ir pasiskinti lelijų.</verse>
				<verse number="3">Aš – mano mylimojo, o mano mylimasis – mano. Jis ganosi tarp lelijų.</verse>
				<verse number="4">[Jis:] Mano meile, tu graži kaip Tirca, daili kaip Jeruzalė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis.</verse>
				<verse number="5">Nugręžk savo akis nuo manęs, nes jos mane gniuždo! Tavo garbanos plasta tarsi kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.</verse>
				<verse number="6">Tavo dantys kaip kaimenė avių, lipančių iš maudyklos. Kiekviena jų turi po dvynę, nė vienos nėra vienišos.</verse>
				<verse number="7">Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo.</verse>
				<verse number="8">Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir merginų be skaičiaus.</verse>
				<verse number="9">Tik viena ji – mano balandė, mano tobuloji, tik viena ji – motinos numylėtinė, džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė. Merginos matė ją ir gyrė; ir karalienės, ir sugulovės kėlė ją į padanges.</verse>
				<verse number="10">[Choras:] Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis?</verse>
				<verse number="11">[Ji:] Nusileidau į riešutmedžių giraitę slėnio žiedų pamatyti, pažiūrėti, ar vynmedžiai jau išsprogę, ar granatmedžiai jau pražydę.</verse>
				<verse number="12">Nė nepajutau, kaip mano troškimas įkėlė mane į vežimą šalia mano didžiūno.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">[Choras:] Sukis, sukis, mergaite iš Šulamo! Sukis, sukis, kad galėtume į tave pasižiūrėti! [Jis:] Kodėl norite pasižiūrėti į Šulamo mergaitę, šokančią tarp dviejų šokėjų eilių?</verse>
				<verse number="2">[Choras:] Kokios grakščios tavo kojos, apautos sandalais, didžiūno dukterie! Tavo dailios šlaunys – tarsi brangakmeniai, meistro rankų darbas.</verse>
				<verse number="3">Tavo klonis – tarsi apvali taurė, visuomet kupina vyno. Tavo liemuo – tarsi kviečių pėdas, apkaišytas lelijomis.</verse>
				<verse number="4">Tavo krūtys – tarsi du stirniukai, gazelės dvyniai.</verse>
				<verse number="5">Tavo kaklas – tarsi dramblio kaulo bokštas. Tavo akys – tarsi Hešbono tvenkiniai prie Bat Rabimo vartų. Tavo nosis – tarsi Libano bokštas, žvelgiantis Damasko link.</verse>
				<verse number="6">Tavo galva iškili kaip Karmelis, tavo plaukų sruogos – tarsi purpuras; jų kasos karalių padaro belaisvį.</verse>
				<verse number="7">[Jis:] Kokia tu graži, kokia maloni! O meile, mano džiaugsme!</verse>
				<verse number="8">Esi daili kaip palmė, o tavo krūtys kaip kekės.</verse>
				<verse number="9">Tariau: „Įlipsiu į palmę, įsitversiu į jos šakas“. Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių kekės, tavo alsavimas tarsi obuolių dvelkimas,</verse>
				<verse number="10">o tavo lūpos kaip geriausias vynas! [Ji:] Teteka vynas švelniai mano mylimajam, srovendamas pro lūpas ir dantis!</verse>
				<verse number="11">Aš priklausau mylimajam, ir jis manęs geidžia.</verse>
				<verse number="12">Eikš, mano mylimasis, skubėkime į laukus, apsinakvokime kaime!</verse>
				<verse number="13">Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogę, ar jų žiedai jau užsimezgę, ar granatmedžiai jau pražydę. Ten savo meilę tau dovanosiu.</verse>
				<verse number="14">Mandragora jau kvepia, geriausi vaisiai – prie mūsų durų; tau juos išsaugojau, mano mylimasis, šviežius ir džiovintus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">O kad tu būtum man kaip brolis, žindęs mano motinos krūtis! Sutikusi tave lauke išbučiuočiau, ir niekas man nepriekaištautų.</verse>
				<verse number="2">Vesčiausi tave, parsivesčiau į savo motinos namus, į kambarį tos, kuri mane pagimdė. Duočiau tau gerti kvapaus vyno ir savo granatų sulčių.</verse>
				<verse number="3">O kad jo kairioji būtų man po galva ir dešinioji mane apkabintų!</verse>
				<verse number="4">Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!</verse>
				<verse number="5">[Choras:] Kas ten ateina iš dykumos, pasirėmusi į mylimąjį? [Jis:] Po obelimi žadinau tave. Ten kentė gimdymo skausmą su tavimi tavo motina, ten kentė gimdymo skausmą ta, kuri tave pagimdė.</verse>
				<verse number="6">[Ji:] Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra – kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna.</verse>
				<verse number="7">Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai – jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų vertas tik paniekos.</verse>
				<verse number="8">[Broliai:] Mūsų sesuo dar maža, ir jos krūtys dar mažos. Kaip mes padėsime savo seseriai tą dieną, kai ji bus pažadėta?</verse>
				<verse number="9">Jeigu ji siena, statysime ant jos sidabro kuorus, o jeigu ji durys, apmušime kedro lentelėmis.</verse>
				<verse number="10">[Ji:] Aš siena, o mano krūtys kaip bokštai, todėl jo akyse radau tikrą ramybę.</verse>
				<verse number="11">Saliamonas turėjo vynuogyną Baal Hamone ir patikėjo jį prižiūrėtojams. Kiekvienas už jo vaisius turėjo mokėti po tūkstantį sidabrinių.</verse>
				<verse number="12">Savo vynuogyną aš pati prižiūriu! Tu, Saliamonai, gali turėtis tą tūkstantį, o vaisių prižiūrėtojai – du šimtus!</verse>
				<verse number="13">[Jis:] O sodo gyventoja, mano bičiuliai laukia tavo balso! Leisk man jį išgirsti!</verse>
				<verse number="14">[Ji:] Skubėk, mano mylimasis, būk panašus į gazelę ar jauną briedį kvapiuosiuose kalnuose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="23">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme! Tai VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!</verse>
				<verse number="3">Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas – savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“.</verse>
				<verse number="4">Ak nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą.</verse>
				<verse number="5">Kodėl vis dar norite būti mušami, kodėl nesiliaujate erzinti? Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti.</verse>
				<verse number="6">Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.</verse>
				<verse number="7">Jūsų šalis – tyrai, jūsų miestai sunaikinti ugnies; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių; ji – tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.</verse>
				<verse number="8">Siono duktė dabar lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas.</verse>
				<verse number="9">Jeigu Galybių VIEŠPATS nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.</verse>
				<verse number="10">Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės!</verse>
				<verse number="11">„Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako VIEŠPATS. – Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas.</verse>
				<verse number="12">Kai ateinate pamatyti mano veido, ar prašo to kas iš jūsų?</verse>
				<verse number="13">Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.</verse>
				<verse number="14">Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti.</verse>
				<verse number="15">Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!</verse>
				<verse number="16">Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta,</verse>
				<verse number="17">mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.</verse>
				<verse number="19">Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite, tai valgysite krašto gėrybes,</verse>
				<verse number="20">bet jeigu atsisakote paklusti, tai jus sudoros kalavijas“. Pats VIEŠPATS kalbėjo!</verse>
				<verse number="21">Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše! Kur teisumas klestėjo, ten dabar žmogžudžiai.</verse>
				<verse number="22">Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas atskiestas vandeniu.</verse>
				<verse number="23">Tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia.</verse>
				<verse number="24">Todėl sako Viešpats, Galybių DIEVAS, Izraelio Galingasis: „Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis, išgiešiu apmaudą ant savo priešų!</verse>
				<verse number="25">Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką.</verse>
				<verse number="26">Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu“.</verse>
				<verse number="27">Sionas bus išgelbėtas per teismą, o atgailautojai – per teisumą.</verse>
				<verse number="28">Bet maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti; tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.</verse>
				<verse number="29">Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų, kuriuos garbinote, ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę,</verse>
				<verse number="30">nes būsite kaip ąžuolas nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.</verse>
				<verse number="31">Sukrauti turtai bus kaip pakulos, o jų krovėjas – kaip kibirkštis. Abu sudegs kartu, ir nebus kam užgesinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Žodis, kurį Amoco sūnus Izaijas matė regėjime apie Judą ir Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link;</verse>
				<verse number="3">daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais“. Iš Siono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="4">Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.</verse>
				<verse number="5">O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje!</verse>
				<verse number="6">Palikote savo tautos kelius, Jokūbo namai! Juk jie pilni kerėtojų iš Rytų, žynių kaip pas filistinus; jie perėmė svetimšalių papročius!</verse>
				<verse number="7">Jų kraštas pilnas sidabro ir aukso, neaprėpiami jų lobiai; jų kraštas pilnas žirgų, nesuskaičiuojami jų vežimai.</verse>
				<verse number="8">Jų kraštas pilnas stabų, jie garbina savo rankų darbą – tai, ką jų pačių rankos padarė.</verse>
				<verse number="9">Taip marusis pažeminamas, žmogus suniekinamas; neatleisk jiems!</verse>
				<verse number="10">Lįsk giliai tarp uolų, užsidenk dulkėmis nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo.</verse>
				<verse number="11">Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidumas bus pažemintas. Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.</verse>
				<verse number="12">Juk Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo dieną prieš visa, kas išdidu ir įžūlu, kas išpuikę ir kas bus pažeminta:</verse>
				<verse number="13">prieš visus Libano kedrus, aukštus ir didingus, ir visus Bašano ąžuolus;</verse>
				<verse number="14">prieš visus aukštus kalnus ir visas didingas kalvas;</verse>
				<verse number="15">prieš kiekvieną tvirtą bokštą ir kiekvieną galingą sieną;</verse>
				<verse number="16">prieš visus Taršišo laivus ir visas eiklias valtis.</verse>
				<verse number="17">Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas, pažemintas žmonių išdidumas. Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.</verse>
				<verse number="18">Stabai pranyks tarsi nebuvę.</verse>
				<verse number="19">Žmonės slėpsis kalnų olose ir žemės urvuose nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo, kai jis pakils sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną žmonės kurmiams ir šikšnosparniams numes sidabro ir aukso stabus, kurių prisidarė garbinti.</verse>
				<verse number="21">Jie lįs į uolų urvus ir skardžių plyšius nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo, kai jis pakils sudrebinti žemės.</verse>
				<verse number="22">O, liaukitės kliautis žmogumi! Juk jis turi tik gyvybės alsavimą! Kuo gi jis nusipelnė pagarbos?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Viešpats, Galybių DIEVAS, atims Jeruzalei ir Judui paramą ir paspirtį, visas maisto ir vandens atsargas,</verse>
				<verse number="2">karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir seniūną,</verse>
				<verse number="3">penkiasdešimtuko vadą ir didžiūną, patarėją, įgudusį amatininką ir išmanų raganių.</verse>
				<verse number="4">Berniūkščius duosiu jiems valdovais, viešpataus savavalė užgaida.</verse>
				<verse number="5">Žmonės engs vieni kitus, kiekvienas skriaus savo artimą, paaugliai bus įžūlūs su seneliais, niekšai – su garbingais asmenimis.</verse>
				<verse number="6">Jeigu kas nors ir stvertų brolį savo tėvo namuose sakydamas: „Tu turi drabužių! Būk mūsų valdovas, tebūna šie griuvėsiai tavo rankose!“ –</verse>
				<verse number="7">tą pačią dieną anas ginsis sakydamas: „Netvarstysiu žaizdų! Mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių. Nepadarysite manęs tautos valdovu!“</verse>
				<verse number="8">Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta, nes savo žodžiais ir darbais jie užgauna VIEŠPATĮ, nepaiso jo šlovingo Artumo.</verse>
				<verse number="9">Pats jų pasipūtimas juos pasmerkia, jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę.</verse>
				<verse number="10">Laimingi teisieji, nes jiems bus gerai; jie maitinsis savo darbų vaisiais.</verse>
				<verse number="11">Vargas nedorėliui, nes jam visiškai nesiseks; pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta.</verse>
				<verse number="12">Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, vadai tave suvedžioja, sunaikindami takus, kuriais turėtum žengti.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS pakyla vesti bylos, stojasi teisti savo tautos.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS ateis ir apkaltins savo tautos seniūnus ir vadus: „Tai jūs prarijote vynuogynus; tai, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose.</verse>
				<verse number="15">Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą, šerti vargšams per veidus?“ – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS sako: „Kadangi Siono dukterys tokios išdidžios ir vaikšto ištempusios kaklus, vylingai žvilgčiodamos akimis, kojomis žvangindamos apavo papuošalus ir meilindamosi kiekvienu žingsniu,</verse>
				<verse number="17">Viešpats padengs Siono dukterų viršugalvius šašais, VIEŠPATS apnuogins jų galvas.“</verse>
				<verse number="18">Tą dieną VIEŠPATS atims puošmenas: kojų papuošalus, plaukų tinklelius, mėnulėlius,</verse>
				<verse number="19">auskarus, apyrankes, šydus,</verse>
				<verse number="20">kepuraites, rankogalius, juostas, kvepalines, talismanus,</verse>
				<verse number="21">žiedus, nosies grandinėles,</verse>
				<verse number="22">išeiginius drabužius, apsiaustus, skaras, rankinukus,</verse>
				<verse number="23">skraistes, lino liemenes, turbanus ir skepetas.</verse>
				<verse number="24">Vietoj kvepalų – pelėsiai, vietoj prijuostės – virvė, vietoj šukuosenos – plikė, vietoj išeiginių drabužių – maišas. Gėda vietoj grožio!</verse>
				<verse number="25">Tavo vyrai kris nuo kalavijo, karžygiai kris mūšyje.</verse>
				<verse number="26">Aimanuos ir liūdės tavo vartai, nuniokota tu sėdėsi ant žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Septynetas moterų nusitvers vieną vyrą tą dieną šaukdamos: „Savo pačių maistą valgysime, savo pačių drabužius dėvėsime, tik leisk mums vadintis tavo vardu! Nuimk nuo mūsų gėdą!“</verse>
				<verse number="2">Tą dieną VIEŠPATIES atžala bus graži ir šlovinga, o krašto vaisius – Izraelio likučių pažiba ir šlovė.</verse>
				<verse number="3">Tas, kuris išliko Sione, ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje, bus vadinami šventaisiais.</verse>
				<verse number="4">Nuplovęs nuo Siono dukterų puvėsius, ugnies ir teismo vėtra išskalavęs Jeruzalės gatvių kraujo dėmes,</verse>
				<verse number="5">virš viso Siono kalno ir jo sueigų vietos dieną VIEŠPATS sukurs debesį ir dūmus, o nakčia – ugnies liepsnų žėrėjimą. Iš tikro jo šlovė</verse>
				<verse number="6">bus jų pastogė ir apsauga: paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros, prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse.</verse>
				<verse number="2">Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių.</verse>
				<verse number="3">„Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno.</verse>
				<verse number="4">Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?</verse>
				<verse number="5">Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.</verse>
				<verse number="6">Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus“.</verse>
				<verse number="7">Galybių VIEŠPATIES vynuogynas – Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, – vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!</verse>
				<verse number="8">Vargas jums, kurie statote namus prie namų, kurie jungiate lauką su lauku, kol jums vieniems telieka vietos gyventi žemėje!</verse>
				<verse number="9">Galybių VIEŠPATS man girdint prisiekė: „Tikrai daug namų bus palikta; erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų.</verse>
				<verse number="10">Dešimt jungų vynuogyno duos tik vieną batą, o homeras sėklos – tik vieną efą derliaus.</verse>
				<verse number="11">Vargas tiems, kurie keldamiesi ankstų rytą negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!</verse>
				<verse number="12">Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie VIEŠPATIES darbus nieko nenuvokia ir nemato jo rankų užmojo.</verse>
				<verse number="13">Todėl stokodama nuovokos mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio.</verse>
				<verse number="14">Todėl Šeolas plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas.</verse>
				<verse number="15">Taip! Marusis pažeminamas, žmogus suniekinamas, puikuoliai nuleidžia akis.</verse>
				<verse number="16">Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas savo teismu, o Dievas Šventasis reiškiasi savo šventu teisumu.</verse>
				<verse number="17">Tada ėriukai rupšnos ten tarsi lankose, o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų griuvėsiuose.</verse>
				<verse number="18">Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę melo virvėmis, nuodėmę valkčio lynais,</verse>
				<verse number="19">tiems, kurie sako: ‘Tesiskubina, tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą, jeigu nori, kad jį matytume; teįvyksta, teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis, jeigu nori, kad jį pažintume’.</verse>
				<verse number="20">Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą – piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus – karčiais!</verse>
				<verse number="21">Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie savo pačių manymu gudrūs!</verse>
				<verse number="22">Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų,</verse>
				<verse number="23">tiems, kurie išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises!“</verse>
				<verse number="24">Tikrai, kaip ugnies liežuviai suryja ražienas, kaip šienas nuskęsta liepsnose, taip jų šaknys virs puvėsiais, o žiedai bus nupūsti lyg dulkės, nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį.</verse>
				<verse number="25">Tikrai kyla pyktis VIEŠPAČIUI ant savo tautos, jis kelia prieš ją ranką, norėdamas smogti. Kalnams drebant, jų lavonai gulės lyg atmatos gatvėse. Tačiau jo pyktis dar neatlyžo, ir ranka vis dar pakelta.</verse>
				<verse number="26">Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai, švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių. Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!</verse>
				<verse number="27">Tarp jų nebus klupinėjančių iš nuovargio, snūduriuojančių ar miegančių. Nė vienam jų nuo juosmens diržas nekrinta, nė vienam nesutrūkę apavo dirželiai.</verse>
				<verse number="28">Jų strėlės nusmailintos, lankai įtempti, žirgų kanopos atrodo lyg titnagas, vežimų ratai – lyg viesulas.</verse>
				<verse number="29">Jie riaumoja lyg liūtas, lyg liūto jaunikliai, jie staugia ir stveria grobį, neša jį, ir niekas jo nebeišgelbės.</verse>
				<verse number="30">Tą dieną riaumojimas virš jos aidės lyg šėlstančios jūros šniokštimas. Jei kas mes žvilgsnį žemėn, ten tik siaubas ir tamsa, o šviesa – debesų aptemdyta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras.</verse>
				<verse number="2">Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo ore.</verse>
				<verse number="3">„Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam.</verse>
				<verse number="4">Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų.</verse>
				<verse number="5">O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ “.</verse>
				<verse number="6">Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro.</verse>
				<verse number="7">Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta“.</verse>
				<verse number="8">Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“</verse>
				<verse number="9">Jis tarė man: „Eik ir pasakyk šiai tautai: ‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite, vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’</verse>
				<verse number="10">Atbukink širdį šios tautos; jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos, jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“.</verse>
				<verse number="11">„Kiek ilgai, Viešpatie?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję, namai palikti be žmonių ir kol žemė nevirs dykviete,</verse>
				<verse number="12">kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli, kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.</verse>
				<verse number="13">Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka, jis grįš pas Dievą, nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas, kurių kelmas lieka net nukirtus medį“. Šventoji sėkla – jo kelmas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ahazui, Jotamo sūnui ir Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas, Remalijo sūnus, pakilo į karo žygį Jeruzalėn, tačiau nepajėgė jos pulti.</verse>
				<verse number="2">Kai Dovydo namus pasiekė žinia, kad Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose, karaliaus širdis ir žmonių širdys sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, blaškomi vėjo.</verse>
				<verse number="3">Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: „Su savo sūnumi Šear Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, pasitikti Ahazo</verse>
				<verse number="4">ir pasakyk jam: ‘Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Recino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio.</verse>
				<verse number="5">Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave tardami:</verse>
				<verse number="6">‹Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų›, –</verse>
				<verse number="7">taip kalba Viešpats DIEVAS: ‹Tai neįvyks! Taip nebus!</verse>
				<verse number="8">Damaskas – Aramo sostinė, o Damasko galva – Recinas.</verse>
				<verse number="9">Samarija – Efraimo sostinė, o Samarijos galva – Remalijo sūnus. Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, liausis buvęs tauta. Tik tvirtai tikėdami tvirtai stovėsite!›’“</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS kalbėjo Ahazui:</verse>
				<verse number="11">„Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių“.</verse>
				<verse number="12">Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“</verse>
				<verse number="13">Tuomet jis atsakė: „Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?!</verse>
				<verse number="14">Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis.</verse>
				<verse number="15">Varške ir medumi jis maitinsis, mokėdamas atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera.</verse>
				<verse number="16">Anksčiau nei tas berniukas išmoks atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera, kraštas anų dviejų karalių, kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas.</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS padarys, kad jus, jūsų tautą ir jūsų tėvo namus užkluptų dienos, kokių nesate patyrę nuo tos dienos, kai Efraimas atsiskyrė nuo Judo; tai [bus] Asirijos karalius.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną VIEŠPATS švilptelės musėms Egipto upės deltoje ir bitėms Asirijos šalyje.</verse>
				<verse number="19">Jos atskris ir nutūps tarpeklių šlaituose, uolų plyšiuose, ant kiekvieno erškėčių krūmo ir visose ganyklose.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną Viešpats skus skustuvu, pasamdytu iš Užupio, Asirijos karaliumi, galvos ir kojų plaukus. Jis nuskus ir barzdą.</verse>
				<verse number="21">Tą dieną žmogus augins jauną karvę ir porą avių.</verse>
				<verse number="22">Jis gaus tiek daug pieno, kad maitinsis varške. Varškė ir medus bus maistas visų likusiųjų krašte.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną vietos, kur būdavo tūkstančiai vynmedžių tūkstančio sidabrinių vertės, užžels erškėčiais ir usnimis.</verse>
				<verse number="24">Žmonės eis į jas tik medžioti strėlėmis ir lanku, nes visas kraštas bus užžėlęs erškėčiais ir usnimis.</verse>
				<verse number="25">Bijodamas erškėčių ir usnių nekelsi nė kojos ant kalvų atšlaičių, kurias kadaise išdirbdavai kauptuvu. Čia bus ganykla galvijams ir vieta avims trypti“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">VIEŠPATS liepė man: „Imk į rankas didelę rašymo lentą ir parašyk ant jos aiškiomis raidėmis: Maher Šalal Haš Bazo nuosavybė“.</verse>
				<verse number="2">Aš pasirūpinau gauti patikimų liudytojų – kunigą Ūriją ir Zachariją, Jeberechijo sūnų, kad jie man paliudytų.</verse>
				<verse number="3">Po to suėjau su pranaše, ji pastojo ir pagimdė sūnų. O VIEŠPATS tarė man: „Duok jam vardą Maher Šalal Haš Bazas,</verse>
				<verse number="4">nes daug anksčiau, negu kūdikis išmoks tarti ‘tėti’ ir ‘mama’, Damasko turtai ir Samarijos grobiai bus išplėšti Asirijos karaliaus“.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS toliau kalbėjo ir sakė:</verse>
				<verse number="6">„Kadangi ši tauta paniekino ramiai tekančius Siloamo vandenis ir nutirpo iš baimės prieš Reciną ir Remalijo sūnų,</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS tvindo jiems Upės vandenis, sraunius ir galingus, – Asirijos karalių ir visą jo galybę. Ji užtvindys visus kanalus, išsilies per visus krantus.</verse>
				<verse number="8">Ji užlies Judą, užtvindys ir nutekės, bus apsėmusi net iki kaklo. Emanueli, jis išties savo sparnus virš viso tavo plačiojo krašto!</verse>
				<verse number="9">Žinokite, tautos, ir baisėkitės! Klausykitės, visos tolimos šalys! Ginkluokitės, bet būsite nualintos! Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos!</verse>
				<verse number="10">Brandinkite sumanymą, bet jis nueis vėjais; spręskite, ką daryti, bet savo sprendimo neįvykdysite, nes ‘Su mumis yra Dievas’“!</verse>
				<verse number="11">Šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta:</verse>
				<verse number="12">„Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite.</verse>
				<verse number="13">Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį, nes jis – jūsų baimė ir nuogąstavimas.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams.</verse>
				<verse number="15">Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti“.</verse>
				<verse number="16">Suvyniok liudijimo raštą, užantspauduok mokymą ir laikyk tarp mano mokinių!</verse>
				<verse number="17">Aš pasitikiu VIEŠPAČIU, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų. Taip, aš jo lauksiu!</verse>
				<verse number="18">Žiūrėkite į mane ir į mano vaikus, kuriuos VIEŠPATS man davė: mes esame ženklai ir įspėjimas Izraeliui iš Galybių VIEŠPATIES, gyvenančio ant Siono kalno.</verse>
				<verse number="19">O jei žmonės jums sakys: „Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų</verse>
				<verse number="20">mokymo ir liudijimo?“ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!</verse>
				<verse number="21">Jie pereis per kraštą niūrūs ir alkani. Nuo to jie taps pikti, keiks savo karalių ir savo dievus. Jie žvelgs į padanges, bet ten bus tik tamsa be jokios aušros,</verse>
				<verse number="22">jie susikaupę žiūrės į žemę, bet čia bus vargas ir tamsybės, nes debesys nepraleidžia šviesos.</verse>
				<verse number="23">Tačiau patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau buvo pažeminęs Zabulono kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.</verse>
				<verse number="2">Tu išaukštinai tą tautą, padarei jai didelį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu.</verse>
				<verse number="3">Juk tu sutriuškinai juos slėgusį jungą, jų pečius lenkusią kartį, jų nuožmaus prižiūrėtojo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną.</verse>
				<verse number="4">Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį.</verse>
				<verse number="5">Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“.</verse>
				<verse number="6">Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!</verse>
				<verse number="7">Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą; jis krito ant Izraelio.</verse>
				<verse number="8">Visi žmonės jį žino, Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba:</verse>
				<verse number="9">„Plytos subiro, bet mes statysime iš tašytų akmenų; platanai iškirsti, bet mes vietoj jų imsime kedrus“.</verse>
				<verse number="10">Tačiau VIEŠPATS žadina jų priešus eiti prieš juos, kursto jų priešininkus imtis žygių.</verse>
				<verse number="11">Aramas iš rytų pusės, o filistinai iš vakarų ryja Izraelį godžiais nasrais. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!</verse>
				<verse number="12">O tauta negrįžo prie to, kuris ją mokė plakdamas, ir neieškojo Galybių VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">Taip VIEŠPATS nukirto Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir nendrę tą pačią dieną.</verse>
				<verse number="14">Seniūnai ir kilmingieji – tai galva, o pranašas, kuris moko melo, – uodega.</verse>
				<verse number="15">Šios tautos vadai – suvedžiotojai, o tie, kuriuos jie veda, patenka į klystkelius.</verse>
				<verse number="16">Todėl Viešpats netausos jų vyrų, neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams, nes visi jie – bedieviai ir nedorėliai, visų burnose nešvankūs plepalai. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!</verse>
				<verse number="17">Nedorumas liepsnoja lyg ugnis, rydama erškėčius ir usnis; jis įsiliepsnoja miškų tankmėse, paversdamas jas aukštais dūmų stulpais.</verse>
				<verse number="18">Nuo Galybių VIEŠPATIES pykčio dreba žemė, žmonės virsta prakurais ugniai. Nė vienas nesigaili savo brolio, kiekvienas ryja savo brolį.</verse>
				<verse number="19">Nors ir griebtų iš dešinės, jie liktų alkani, nors ir rytų iš kairės, jie dar nepasisotintų.</verse>
				<verse number="20">Manasas ryja Efraimą, o Efraimas – Manasą. Abu jie ryja Judą. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Vargas neteisingų įstatų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius,</verse>
				<verse number="2">užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu!</verse>
				<verse number="3">Ką darysite bausmės dieną, kai pražūtis ateis iš toli? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos ir kur paliksite savo turtus?</verse>
				<verse number="4">Belieka tik vilktis su belaisviais arba tįsoti tarp užmuštųjų. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!</verse>
				<verse number="5">„Vargas Asirijai, mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai!</verse>
				<verse number="6">Prieš bedievę tautą ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo; pavedu jai grobti ir plėšti, trypti ją kaip gatvių purvą“.</verse>
				<verse number="7">Bet jai ne tai galvoje, ne apie tai ji mąsto širdimi. Ji užsimojusi naikinti, nušluoti nuo žemės daug tautų</verse>
				<verse number="8">ir sako: „Argi visi mano karo vadai nėra karaliai?</verse>
				<verse number="9">Argi Kalnojas ne toks kaip Karkemišas? Argi Hamatas ne kaip Arpadas, o Samarija ne kaip Damaskas?</verse>
				<verse number="10">Kaip mano ranka pasiekė stabmeldes karalystes, turėjusias daugiau stabų negu Jeruzalė ir Samarija,</verse>
				<verse number="11">kaip aš pasielgiau su Samarija ir jos stabais, argi taip nepadarysiu su Jeruzale ir jos stabais?“</verse>
				<verse number="12">Įvykdęs savo užmojį prieš Sioną, Viešpats nubaus Asirijos karalių už jo širdies išpuikimą ir įžūlų išdidumą.</verse>
				<verse number="13">Jis juk sako: „Savo rankų jėga tai padariau, savo išmintimi, nes esu sumanus. Nušlaviau sienas tarp tautų, išplėšiau jų turtus, ištrėmiau daug jų gyventojų.</verse>
				<verse number="14">Mano rankos galėjo plėšti tautų turtus lyg paukščių lizdą. Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius, aš susirinkau visą žemę. Nebuvo kam ginti sparnais, niekas nepražiojo snapo ir neklykė“.</verse>
				<verse number="15">Argi kirvis pūsis prieš tą, kuris juo kerta? Argi pjūklas didžiuosis prieš tą, kuris juo pjauna? Nejau lazda mosuos tuo, kuris paima ją į ranką? Nejau pagalys pakels tą, kas nėra medis?</verse>
				<verse number="16">Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS, suliesins liga jo rubuilius ir po jo garbe pakurs ugnį, gaisro ugnį.</verse>
				<verse number="17">Izraelio Šviesa virs ugnimi, o jo Šventasis – liepsna. Per vieną dieną ji sudegins ir suris jo usnis ir erškėčius.</verse>
				<verse number="18">Jo puikieji miškai ir derlingieji sodai bus visiškai sunaikinti, jie sutirps, kaip sutirpsta lydinys.</verse>
				<verse number="19">Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną Izraelio likutis ir Jokūbo namų bėgliai nebesikliaus ta tauta, kuri jų vos nesunaikino, bet sudės viltis į VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="21">Likutis sugrįš, Jokūbo likutis sugrįš pas galingąjį Dievą.</verse>
				<verse number="22">Nors tavo tauta, Izraeli, būtų tokia gausi kaip marių smiltys, sugrįš tik jos likutis. Pražūtis nulemta, ji atplūs teisumo potvyniu.</verse>
				<verse number="23">Taip! Viešpats, Galybių DIEVAS, naikinte sunaikins visą kraštą.</verse>
				<verse number="24">Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS, ir sako: „O mano tauta, kuri gyveni Sione! Nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu, kelia prieš tave lazdą, kaip kadaise darė Egiptas,</verse>
				<verse number="25">nes tik trumpą valandėlę truks mano įniršis ant tavęs, greitai aš juos sunaikinsiu savo pykčiu“.</verse>
				<verse number="26">Tada Galybių VIEŠPATS kirs jiems botagu, kaip kirto Midjanui ties Orebo uola, ir išties savo lazdą viršum jūros, kaip padarė Egiptui.</verse>
				<verse number="27">Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, jo jungas – nuo tavo sprando. Jis atžygiavo nuo Rimono</verse>
				<verse number="28">ir užėmė Ajatą! Jis pražygiavo per Migroną! Jis paliko savo gurguoles prie Michmašo!</verse>
				<verse number="29">Jis įveikė kalnų perėją: „Geba bus mūsų nakties būstinė!“ Ramos gyventojai pastiro iš siaubo, Sauliaus miesto Gibėjos žmonės išbėgiojo.</verse>
				<verse number="30">Šauk visu balsu, Galimų dukterie! Įsiklausyk, Laiša! Atsiliepk jai, Anatote!</verse>
				<verse number="31">Ištuštėjo Madmena, Gebimų gyventojai gelbėdamiesi pasipustė padus.</verse>
				<verse number="32">Šiandien pat priešas apsistos prie Nobo, grūmos kumščiais Siono kalnui, Jeruzalės miestui!</verse>
				<verse number="33">Štai baisia jėga nublokš juos Viešpats, Galybių DIEVAS, kaip nukirstas šakas nuo medžio. Išdidžiausi ir aukščiausi bus nukirsti ir pažeminti.</verse>
				<verse number="34">Miško tankynes iškirs kirvis, ir didingieji Libano medžiai kris.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras.</verse>
				<verse number="2">Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia;</verse>
				<verse number="3">jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė. Jis teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas.</verse>
				<verse number="4">Pagal teisumą jis teis vargšus, nešališkai spręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui.</verse>
				<verse number="5">Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta.</verse>
				<verse number="6">Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko. Veršis ir liūtukas maitinsis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas.</verse>
				<verse number="7">Karvė ir lokė ganysis šalia, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis.</verse>
				<verse number="8">Kūdikis žais prie angies landynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą.</verse>
				<verse number="9">Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną Jesės šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio Asirijoje ir Egipte, Patrose, Kuše, Etiopijoje, Elame, Šinare, Hamate ir jūros salose.</verse>
				<verse number="12">Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Sutelks Judo išblaškytuosius iš keturių pasaulio šalių.</verse>
				<verse number="13">Išgaruos Efraimo pavydas, Judo priešai bus sunaikinti. Efraimas nebepavydės Judui, o Judas nebebus priešas Efraimui.</verse>
				<verse number="14">Jie petys į petį puls filistinus vakaruose, kartu apiplėš kedemiečius. Edomas ir Moabas bus jų valdos, o Amonas – jų valdiniai.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS nusausins Egipto jūros liežuvį, grūmos kumščiu Eufratui, ir savo deginančiu vėju padalys jį į septynias vagas. Jį bus galima pereiti su sandalais.</verse>
				<verse number="16">O mano tautos likučiui, išlikusiam Asirijoje, bus vieškelis, kaip buvo Izraeliui, kai jis atėjo iš Egipto žemės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tą dieną tu sakysi: „Dėkoju tau, VIEŠPATIE! Nors buvai įpykęs ant manęs, nugręžei savo įniršį ir paguodei mane.</verse>
				<verse number="2">Dievas tikrai yra mano išganymas. Aš juo pasitikiu ir esu be baimės, nes jis mano tvirtybė ir mano giesmė, jis mano gelbėtojas!“</verse>
				<verse number="3">Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių. Tą dieną sakysite:</verse>
				<verse number="4">„Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo! Garsinkite tautoms jo darbus, skelbkite, koks iškilus jo vardas!</verse>
				<verse number="5">Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę, nes jis padarė nuostabų darbą. Težino tai visa žemė!</verse>
				<verse number="6">Krykštauk ir džiūgauk, Siono mieste, nes iškilus tarp jūsų yra Izraelio Šventasis!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ištarmė apie Babiloną. Amoco sūnaus Izaijo regėjimas.</verse>
				<verse number="2">Ant plikos kalvos iškelkite ženklą, garsiai šaukite jiems, mokite ranka; tegu jie eina prie Didžiūnų vartų.</verse>
				<verse number="3">Savo pašventintiems kariams daviau įsakymą, savo šauniuosius gynėjus galiūnus pašaukiau, kad įgyvendintų mano įniršį.</verse>
				<verse number="4">Įsiklausykite! Dundesys kalnuose, tarsi plauktų minios žmonių! Įsiklausykite! Ūžesys karalysčių, renkasi tautos! Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui!</verse>
				<verse number="5">Jie atžygiuoja iš tolimo krašto, iš anapus akiračio, VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai nuniokoti visai žemei.</verse>
				<verse number="6">Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti; ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio.</verse>
				<verse number="7">Todėl visų rankos svyra, kiekvieno širdis tirpsta</verse>
				<verse number="8">iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims, jie raitysis kaip gimdyvės. Apstulbę žvelgs vienas į kitą, ir jų veidai degs iš gėdos.</verse>
				<verse number="9">Tikrai ateina VIEŠPATIES diena, pilna įniršio ir degančio pykčio; ji pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius!</verse>
				<verse number="10">Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai nebeduoda šviesos, teka užtemusi saulė, nebešvyti mėnulis.</verse>
				<verse number="11">Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. Sutramdysiu įžūliųjų išdidumą, pažeminsiu tironų įžūlumą.</verse>
				<verse number="12">Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą, žmones – retesnius už auksą iš Ofyro.</verse>
				<verse number="13">Tada sudrebinsiu dangų, ir žemė bus išjudinta iš savo vietos nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio tą jo degančio pykčio dieną.</verse>
				<verse number="14">Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama, lyg banda be kerdžiaus, kuris ją ganytų, kiekvienas atsigręš į savo tautą, kiekvienas bėgs į savo kraštą.</verse>
				<verse number="15">Kas tik bus pagautas, tas bus nudurtas; visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="16">Jų kūdikiai bus sutraiškyti jų akyse, namai išplėšti, žmonos išniekintos.</verse>
				<verse number="17">Štai aš kurstau prieš juos medus; jiems sidabras neturi vertės, auksu jie nesidžiaugia.</verse>
				<verse number="18">Jų lankai išguldys jaunus vyrus; jiems nebus gaila kūdikių, jie nepaliks gyvų vaikų.</verse>
				<verse number="19">Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora.</verse>
				<verse number="20">Niekas jame nebeįsikurs, niekas nebegyvens per kartų kartas. Ten joks arabas neskleis palapinės, ten piemenys neguldys savo kaimenių.</verse>
				<verse number="21">Vien dykumų žvėrys ten gulsis, o namai bus pilni pelėdų. Ten veisis stručiai, ten šokinės satyrai.</verse>
				<verse number="22">Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose, šakalai kauks jo puošniose menėse. Jo valanda jau čia pat, jo dienos jau suskaitytos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Pasigailėjęs Jokūbo, VIEŠPATS vėl išsirinks Izraelį ir apgyvendins juos jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų.</verse>
				<verse number="2">Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir laikys juos kaip vergus bei verges VIEŠPATIES žemėje, paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus.</verse>
				<verse number="3">Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai,</verse>
				<verse number="4">tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui: Tai priėjo liepto galą engėjas! Tai nutilo jo įnirtis!</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą, tironų skeptrą,</verse>
				<verse number="6">kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo, smaugė tautas žiauria priespauda.</verse>
				<verse number="7">Visa žemė ramiai ilsisi, linksmai valiuoja.</verse>
				<verse number="8">Dėl tavo likimo džiūgauja net kiparisai ir Libano kedrai: „Nuo tada, kai buvai parblokštas, niekas nebeateina mūsų kirsti“.</verse>
				<verse number="9">Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti, žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti ir kelia iš sostų visų tautų karalius.</verse>
				<verse number="10">Visi prabyla ir sako tau: „Dabar tu bejėgis, kaip ir mes! Tu toks pat, kaip mes!</verse>
				<verse number="11">Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis – lervos, o tavo apklotas – kirmėlės“.</verse>
				<verse number="12">Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas!</verse>
				<verse number="13">Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.</verse>
				<verse number="14">Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“</verse>
				<verse number="15">Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą, į pačias kapo gelmes.</verse>
				<verse number="16">Visi pamatę tave sutriks; žvelgs į tave ir klaus: „Nejaugi čia tas žmogus, kuris sudrebino žemę ir sunaikino karalystes;</verse>
				<verse number="17">kuris pavertė pasaulį dykuma, išgriovė miestus, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų?“</verse>
				<verse number="18">Visi tautų karaliai guli garbingai, kiekvienas savo kape.</verse>
				<verse number="19">Bet tu neturi kapo; tavo lavonas išmestas pūti, užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje, įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.</verse>
				<verse number="20">Kadangi siaubei savo kraštą ir žudei savo žmones, tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai! Per amžius tenebūna minimi nedorėlio palikuonys!</verse>
				<verse number="21">Renkitės išžudyti jo sūnus už tėvo kaltes, kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės, neužstatytų pasaulio miestais!</verse>
				<verse number="22">„Pakilsiu prieš juos, – kalba Galybių VIEŠPATS, – sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, – kalba VIEŠPATS! –</verse>
				<verse number="23">Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ – kalba Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="24">Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Ką sumaniau, tai ir bus, ką nusprendžiau, tai ir įvyks.</verse>
				<verse number="25">Sutriuškinsiu Asiriją savo krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada nukris jos jungas nuo jų, našta nuo jų pečių“.</verse>
				<verse number="26">Tai užmojis, pateiktas visai žemei, tai ranka, pakelta prieš visas tautas.</verse>
				<verse number="27">Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti?</verse>
				<verse number="28">Tais metais, kai mirė karalius Ahazas, buvo paskelbta ši ištarmė:</verse>
				<verse number="29">Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas sulaužytas, bet jums nėra ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis, jo palikuonis – skrajojantis slibinas!</verse>
				<verse number="30">Vargšai ras mano ganyklose sau peno, saugią užeigą ras vargšai, bet tavo palikuonis išmarinsiu badu; badas sunaikins net tavo likutį.</verse>
				<verse number="31">Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos, mieste! Drebėk, visa Filistijos žeme! Iš šiaurės kyla dūmai; jo gretose nerasi atsilikusio kario.</verse>
				<verse number="32">O kokį atsakymą gaus tos tautos pasiuntiniai? „Sionas – VIEŠPATIES įkurtas, jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Ištarmė apie Moabą. Ak, tą naktį, kai Aro miestas buvo apiplėštas, Moabas buvo sunaikintas! Ak, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas, Moabas buvo sunaikintas!</verse>
				<verse number="2">Dibono gyventojai lipa verkti į aukštumų alką. Moabo žmonės klykia iš širdgėlos dėl Nebojo ir Madebos likimo. Visų galvos plikos, visų barzdos nukirptos.</verse>
				<verse number="3">Žmonės gatvėse vilki ašutines, dejuoja ir verkia, ant stogų ir aikštėse visi plūsta ašaromis.</verse>
				<verse number="4">Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos, jų šauksmas girdėti net Jahace. Dėl to net Moabo kariai virto bailiais, jų drąsa dingo.</verse>
				<verse number="5">Mano širdis verkia dėl Moabo! Jo bėgliai pasiekia net Coarą, Eglat Šelišiją; vieni Luhito keliu kopia verkdami, kiti ant kelio į Horonaimus klykia iš sielvarto.</verse>
				<verse number="6">Ak, Nimrimų vandenys tapo tyrlaukiais! Pievos išdžiūvusios, žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.</verse>
				<verse number="7">Todėl žmonės savo labą gabena, visą susikrautą turtą gabena į kitą Gluosnių sausvagės pusę.</verse>
				<verse number="8">Ak, visame Moabo krašte girdėti klyksmo aidai! Ligi pat Eglaimų miesto tas verksmas, net ligi Beer Elimų miesto tas dejavimas.</verse>
				<verse number="9">Ak, plūsta krauju Dimono vandenys! Bet aš užleisiu dar didesnę negandą ant Dimono: liūtus ant bėglių iš Moabo ir ant pasiliekančių krašte!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ėriukų siųskite krašto valdovui iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.</verse>
				<verse number="2">Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastų kaip išbaidyti paukščiai, kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo:</verse>
				<verse number="3">„Duoki patarimą, užjauski! Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis vidurdienio karštyje; duoki pastogę benamiams, neišduok pabėgėlių.</verse>
				<verse number="4">Tegyvena Moabo benamiai pas tave, būk jiems prieglobstis nuo grobiko“. Kai pasibaigs siautėjimas, liausis plėšikavimas, ir niokotojai pasitrauks iš krašto,</verse>
				<verse number="5">sostas bus saugus dėl ištikimos meilės Dovydo palapinėje. Jame sėdės ištikimas teisėjas, siekiantis teisingumo ir stropiai vykdantis teisumą.</verse>
				<verse number="6">Girdėjome apie Moabo išdidumą – be saiko buvo išdidus, – apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą. Tai tik tušti plepalai!</verse>
				<verse number="7">Terauda Moabo žmonės Moabo, terauda visas kraštas! Kir Hareseto razinų plokštainių jie liūdi, širdgėlos apimti.</verse>
				<verse number="8">Hešbono atšlaičių vynuogynai ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti, nors jų raudonos kekės kadaise ir nugirdė tautų viešpačius, nors kadaise jie raizgėsi iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą, nors kadaise jų šakos plėtojosi ir tiesėsi anapus jūros.</verse>
				<verse number="9">Todėl verkiu Sibmos vynmedžių, lygiai kaip verkiu Jazero. Laistau tave ašaromis, o Hešbone ir Eleale, nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį užgožė kovos šūksniai.</verse>
				<verse number="10">Iš sodų prapuolė džiaugsmas ir linksmybė, vynuogynuose nebėra dainų ir džiugaus klegesio, vyno spaudyklose nėra kam traiškyti kekių; nutilo vynuogių rinkėjų garsai.</verse>
				<verse number="11">Todėl dėl Moabo mano širdis rauda tarsi lyra, aš dejuoju dėl Kir Hereso.</verse>
				<verse number="12">Pavargę savo aukštumų alkuose, Moabo žmonės eis melstis į savo šventyklą. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.</verse>
				<verse number="13">Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs VIEŠPATS apie Moabą.</verse>
				<verse number="14">Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų – samdinio metų – Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Ištarmė apie Damaską. Tikėk manimi, Damaskas liausis buvęs miestu; jis taps griuvėsiais.</verse>
				<verse number="2">Aroero miestai bus apleisti ir priklausys kaimenėms; ten jos ramiai gulinės, ir nebus kam jų baidyti.</verse>
				<verse number="3">Efraimas praras savo tvirtoves, o Damaskas – karalystę. Aramo likutis turės tą pačią didybę, kaip ir izraelitai. – Tai Galybių VIEŠPATIES žodis! –</verse>
				<verse number="4">Tą dieną Jokūbo didybė sunyks, jo apkūnumas sumenks.</verse>
				<verse number="5">Tarsi glėbys šiaudų pjovėjui, kai pjūties metu jis nuima dirvos derlių, arba kai renkamos varpos Refajų slėnyje,</verse>
				<verse number="6">iš jo liks tik išrankos, panašiai kaip raškant alyvmedį lieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje, keturios ar penkios žemiau ant šakų. – Tai VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis.</verse>
				<verse number="7">Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="8">Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų rankos padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti kaip miestai, kuriuos paliko amoritai ir hivai, pabūgę izraelitų. Nusiaubti bus visi!</verse>
				<verse number="10">Juk tu pamiršai Dievą, kuris tave gelbsti, neatmeni Uolos, savo priebėgos. Todėl veisk, jei nori, šventuosius sodus ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas!</verse>
				<verse number="11">Nors ir užaugintum jas tą pačią dieną, kai sodinai, ir padarytum, kad kitą rytą tavo daigai pražystų, derlius pradings baisios nelaimės ir tikros pražūties dieną.</verse>
				<verse number="12">Ak, koks ūžesys nesuskaitomų tautų, jų šniokštimas tarsi marių mūša! Triukšmauja, ūžia tautos, kaip galingos bangos; toks ūžesys tautų!</verse>
				<verse number="13">Nerimsta, ūžia tautos kaip šėlstantis potvynis, bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys toli, bus išsklaidytos, kaip šapus kalnuose išsklaido vėjas, kaip dulkių verpetą nuneša vėtra.</verse>
				<verse number="14">Koks siaubas vakare! Nors rytas dar neišaušo, jo jau nebėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Ak, dūzgiančių vabzdžių žeme anapus Kušo upių,</verse>
				<verse number="2">siunčianti pasiuntinius per jūrą, papiruso laivais per vandenis! Keliaukite atgal, eiklieji pasiuntiniai, pas žmones aukštaūgius ir švelniaodžius, pas gentį, kurios bijoma arti ir toli, pas stiprią ir pergalingą tautą, kurios valdas vagoja upės.</verse>
				<verse number="3">Visi, kurie esate pasaulyje, visi žemės gyventojai, kai ženklas bus iškeltas ant kalno, žiūrėkite! Kai sugaus ragas, klausykitės!</verse>
				<verse number="4">Juk taip man kalbėjo VIEŠPATS: „Aš stebėsiu iš savo būsto ramus kaip kaitra saulės blizgesyje, kaip rasos garai pjūties kaitroje.</verse>
				<verse number="5">Dar prieš vynuogių rinkimą, žiedams nužydėjus ir vynuogių kekėms ėmus sirpti, jis genekliu apgenės šakeles ir šalin numes nupjaustytus metūglius.</verse>
				<verse number="6">Visi jie bus palikti plėšrūnams kalnų paukščiams ir laukų žvėrims. Plėšrūnai paukščiai maitinsis jais vasarą, o laukų žvėrys – žiemą“.</verse>
				<verse number="7">Tuomet tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijoma arti ir toli, stiprioji ir pergalingoji tauta, kurios kraštą vagoja upės, atneš dovanų Galybių VIEŠPAČIUI į Siono kalną – vietą, kurioje būna Galybių VIEŠPATIES vardas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Ištarmė apie Egiptą. Žiūrėk! VIEŠPATS, keliaudamas ant greito debesies, ateina į Egiptą. Egipto stabai dreba prieš jį, apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams.</verse>
				<verse number="2">Sukelsiu egiptiečius prieš egiptiečius; jie stos į kovą vienas prieš kitą: brolis prieš brolį, kaimynas prieš kaimyną, miestas prieš miestą, karalystė prieš karalystę.</verse>
				<verse number="3">Blėsta drąsa egiptiečių širdyse; jų planus aš paversiu niekais. Jie kreipsis į stabus ir kerėtojus, iššaukiančius mirusiųjų vėles ir buriančius žmogui ateitį.</verse>
				<verse number="4">Egiptą atiduosiu nuožmiam valdovui į rankas, žiaurus karalius jiems viešpataus. – Tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis. –</verse>
				<verse number="5">Jūros vandenys nuseks, išdžius nuslūgęs Nilas.</verse>
				<verse number="6">Dvoks jo kanalai, Egipto upės nuseks ir išdžius. Nuvys nendrės ir meldai,</verse>
				<verse number="7">liūnsargės Nilo pakrantėse, pasėliai laukuose palei Nilą; viskas nudžius, pakils su vėjais ir išnyks.</verse>
				<verse number="8">Dejuos ir aimanuos žvejai; visi, kas merkia meškeres į Nilą ir meta tinklus į vandenis, vilties netekę skųsis.</verse>
				<verse number="9">Ir linų apdirbėjai bus nevilties pagauti, linų plūkėjos ir audėjai išblykš.</verse>
				<verse number="10">Audėjai bus sužlugdyti, visi samdiniai prislėgti.</verse>
				<verse number="11">Tikri pakvaišėliai – tie Coano valdovai! Išmintingiausi faraono patarėjai duoda kvailą patarimą. Kaip drįstate sakyti faraonui: „Aš – sūnus išminčių, aš – sūnus senovės karalių“?</verse>
				<verse number="12">Kur jie? Kur tie tavo išminčiai? Tepasako jie tau, kad žinotumėte, ką Galybių VIEŠPATS Egiptui yra lėmęs.</verse>
				<verse number="13">Coano valdovai tapo pakvaišėliais, Nofo valdovai patys save prigavo. Kilčių vadai nuvedė Egiptą į klystkelius.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS juos apkvaišino svaigulio dvasia; jie padarys, kad Egiptas šlitinės savo žygiuose, kaip girtas šlitinėja savo vėmale.</verse>
				<verse number="15">Egipte nebus ką daryti nei galvai, nei uodegai, nei palmei, nei nendrei.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną egiptiečiai bus lyg moterys, jie drebės iš baimės, kai Galybių VIEŠPATS pakels ranką prieš juos.</verse>
				<verse number="17">Ir Judo kraštas kels egiptiečiams siaubą. Kai tik prisimins Judą, sudrebės iš baimės dėl užmojo, kurį Galybių VIEŠPATS bus jiems sumanęs.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną Egipto krašte bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba ir duos priesaikas Galybių VIEŠPATIES vardan. Vienas jų vadinsis Ir Haheresas – Saulės miestas.</verse>
				<verse number="19">Tą dieną Egipto krašto viduryje stovės aukuras Galybių VIEŠPAČIUI, o prie krašto sienų – akmens stulpas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="20">Tai bus ženklas ir liudijimas Galybių VIEŠPAČIUI, kai jie šauksis VIEŠPATIES prieš savo engėjus, kad atsiųstų gelbėtoją ir gynėją jiems išvaduoti.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS apsireikš Egipte, ir tą dieną egiptiečiai pripažins VIEŠPATĮ. Jie tarnaus jam aukomis bei atnašomis, duos įžadus VIEŠPAČIUI ir vykdys juos.</verse>
				<verse number="22">Tada VIEŠPATS, nors ir smarkiai nuplakęs Egiptą, jį išgydys. Egiptiečiai kreipsis į VIEŠPATĮ, jis išgirs jų maldas ir juos išgydys.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis; asirai juo keliaus į Egiptą, o egiptiečiai – į Asiriją. Tada egiptiečiai su asirais drauge garbins [ VIEŠPATĮ ].</verse>
				<verse number="24">Tą dieną Izraelis bus su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis, kaip palaima žemėje,</verse>
				<verse number="25">nes Galybių VIEŠPATS laimins ją, sakydamas: „Tebūna palaiminta mano tauta Egiptas, mano rankų darbas Asirija ir mano paveldas Izraelis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Buvo metai, kai tartanas atžygiavo į Ašdodą, pasiųstas Asirijos karaliaus Sargono, puolė ir užėmė jį.</verse>
				<verse number="2">Pirma VIEŠPATS buvo kalbėjęs Amoco sūnui Izaijui: „Eik, nusijuosk ašutinę nuo juosmens ir nusiauk sandalus nuo kojų“. Taip šis ir padarė – vaikščiojo nuogas ir basas.</verse>
				<verse number="3">Dabar VIEŠPATS tarė: „Tai ženklas ir įspėjimas Egiptui ir Kušui. Kaip mano tarnas Izaijas trejus metus vaikščiojo nuogas ir basas,</verse>
				<verse number="4">taip ir Asirijos karalius varys belaisvius iš Egipto bei tremtinius kušitus, jaunus bei senus, nuogus ir basus, plikais užpakaliais – Egipto gėdai!“</verse>
				<verse number="5">Tada jūs patirsite išgąstį ir gėdą dėl Kušo, į kurį buvote sudėję viltis, ir dėl Egipto, kuriuo didžiavotės.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną šio pajūrio gyventojai sakys: „Žiūrėkite, kas nutiko tiems, kuriais pasitikėjome ir pas kuriuos bėgome, ieškodami išgelbėjimo nuo Asirijos karaliaus! Kaip išsigelbėti dabar?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Ištarmė apie tyrus prie jūros. Kaip vėtros, šėlstančios Negebe, taip negandos atūžia iš dykumos, iš siaubo krašto.</verse>
				<verse number="2">Rūstus regėjimas buvo man duotas: išdavikas išduoda, niokotojas niokoja. „Pakilk, Elame! Pirmyn, Medija! Pradėk apsiaustį! Vaitojimams aš padarysiu galą!“</verse>
				<verse number="3">Todėl man dreba strėnos, sopuliai suremia mane, skausmai kaip gimdyvę nudiegia mane. Esu taip sukrėstas, kad nebegaliu girdėti, taip pritrenktas, kad nebegaliu matyti.</verse>
				<verse number="4">Mano širdis virpa, mane krečia drebulys. Sutemų vėsuma, kurios troškau, man kraupi.</verse>
				<verse number="5">Stalas padengtas, kilimai pakloti. Jie valgo, jie geria. Kelkitės, vadai! Patepkite aliejumi skydus!</verse>
				<verse number="6">Šitaip man kalbėjo Viešpats: „Eik ir pastatyk sargybinį. Tegu praneša, ką mato.</verse>
				<verse number="7">Kai pamatys vežimą, kinkytą pora žirgų, raitelius ant asilų ar raitelius ant kuprių, teatkreipia dėmesį ir testebi atidžiai“.</verse>
				<verse number="8">Ir sargybinis ėmė šaukti: „Viešpatie! Stoviu sargybos bokšte nuolat dienos metu, sargyboje praleidžiu naktį po nakties.</verse>
				<verse number="9">Štai atskuba vyras vežime, kinkytame pora žirgų. Girdėti šauksmas: ‘Krito, krito Babilonas! Guli sudaužytos ant žemės visų jų dievų statulos!’“</verse>
				<verse number="10">Mano tauta, tu buvai iškulta ir išvėtyta ant mano kluono grendymo! Ką girdėjau iš Galybių VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, tai paskelbiau jums.</verse>
				<verse number="11">Ištarmė apie Dūmą. Iš Seyro šaukiama man: „Sarge, kiek ilgai dar truks naktis? Sarge, kiek ilgai dar truks naktis?“</verse>
				<verse number="12">Sargas atsiliepia: „Ateina rytas, paskui vėl naktis. Jei norite paklausti, klauskite. Ateikite vėl!“</verse>
				<verse number="13">Ištarmė apie Arabiją. Brūzgyne, klajoklių žemėje, nakvokite, Dedano karavanai.</verse>
				<verse number="14">Ištroškusius pasitikite su vandeniu, bėgančius pasitikite su duona, Temos šalies gyventojai.</verse>
				<verse number="15">Nuo kalavijų jie bėga, nuo išgaląsto kalavijo, nuo įtempto lanko, nuo karo pavojų.</verse>
				<verse number="16">Mat šitaip man pasakė Viešpats: „Dar metai, vieneri samdinio metai, ir visa Kedaro šlovė prieis liepto galą.</verse>
				<verse number="17">Kedaro šauniųjų lankininkų mažai beliks“. Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Ištarmė apie Regėjimo slėnį. Kas gi nutiko, kad visas sulipai ant stogų,</verse>
				<verse number="2">triukšmingasis, gyvasis, džiaugsmu netveriąs mieste? Tavo žuvusieji – ne kalavijo nukirsti, ne kovoje kritę.</verse>
				<verse number="3">Tavo vadai visi drauge pasitraukė, pabėgo toli; visi išlikusieji buvo paimti nelaisvėn, nepaleidę nė strėlės paimti nelaisvėn.</verse>
				<verse number="4">Todėl sakau: „Palikite mane, kad galėčiau raudoti; nebrukite man paguodos dėl dukters, mano tautos, žūties“.</verse>
				<verse number="5">Tai siaubo, pralaimėjimo ir sąmyšio metas Regėjimo slėnyje; jis iš Viešpaties, Galybių DIEVO. Mūsų miesto sienos pralaužtos, pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų.</verse>
				<verse number="6">Elamas griebiasi strėlinių, Aramas kinkosi žirgus, ir Kyras traukiasi iš įmautės skydus.</verse>
				<verse number="7">Derlingieji tavo slėniai pilni vežimų, prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai,</verse>
				<verse number="8">Judo gynyba pralaužta. Tą dieną patikrinote ginklus Miško rūmų ginklinėje,</verse>
				<verse number="9">pamatėte, kiek daug plyšių Dovydo miesto sienose, ir sutelkėte žemutinio tvenkinio vandenis.</verse>
				<verse number="10">Paskui, apžiūrėję namus Jeruzalėje, kai kuriuos nugriovėte miesto sienoms lopyti</verse>
				<verse number="11">ir miesto viduje įtaisėte vandens talpyklą senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją, nepaisėte to, kuris jį seniai pastatė.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną Viešpats, Galybių DIEVAS, kreipėsi į jus, šaukdamas verkti ir liūdėti, nusiskusti galvas ir vilkėti ašutines.</verse>
				<verse number="13">Bet žiūrėkite! Linksmybė ir džiaugsmas! Skerdžiate jaučius ir pjaunate avis, valgote mėsą ir geriate vyną: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“</verse>
				<verse number="14">Paties Galybių VIEŠPATIES man apreikšta: „Ši kaltė ligi mirties nebus jiems atleista!“ Tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.</verse>
				<verse number="15">Viešpats, Galybių DIEVAS, tarė: „Kelkis ir eik pas aną pareigūną, pas rūmų prievaizdą Šebną,</verse>
				<verse number="16">kuris aukštai išsikirsdino sau kapą, išsiskobė uoloje būstą, ir sakyk: ‘Ką tu čia darai ir kas toks esi, kad kapą čia sau išsikirsdinai?</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS tave greitai nusvies žemyn, mirtingasis žmogau! Jis suspaus tave į gniužulą,</verse>
				<verse number="18">į gniūžtę suvolios tave ir tarsi kamuolį nusvies į platų kraštą, kad ten pražūtum tu ir vežimai, kuriais didžiuojiesi, tavo valdovo namų gėdai!’</verse>
				<verse number="19">Išvarysiu tave iš užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų,</verse>
				<verse number="21">apvilksiu jį tavo drabužiais, apjuosiu tavo juosta, į jo rankas perduosiu tavo valdžią, idant jis būtų lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams.</verse>
				<verse number="22">Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins, niekas negalės uždaryti, o kai užrakins, niekas negalės atidaryti.</verse>
				<verse number="23">Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą, kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai.</verse>
				<verse number="24">Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė, pakibs ant jo palikuonys ir giminės; jie kybos, kaip kybo ant stulpo visokie indai – mažučiai ir puošnios taurės bei prasti ąsočiai.</verse>
				<verse number="25">Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – į tvirtą vietą įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir pargrius, ir subyrės visa ant jo kybojusi našta“. Taip VIEŠPATS pasakė!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Ištarmė apie Tyrą. Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sugriautas! Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.</verse>
				<verse number="2">Nutilkite, pajūrio gyventojai, Sidono pirkliai, kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą</verse>
				<verse number="3">ir skrodė vandenis plačius! Jums pajamas teikė Nilo pjūties derlius – Šihoro grūdai; jūs pardavinėjote juos tautoms.</verse>
				<verse number="4">Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje, nes jūra sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo, negimdžiau, sūnų neauginau, dukterų neauklėjau“.</verse>
				<verse number="5">Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą, bus pritrenkti iš baimės.</verse>
				<verse number="6">Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai! Kelkitės į Taršišą!</verse>
				<verse number="7">Ar tai jūsų puikusis miestas, senų senovėje įkurtas? Ar tai jo kojos vedė į tolimas šalis įkurti savo nausėdijų?</verse>
				<verse number="8">Kas šitaip lėmė Tyrui, karūnų dalytojui, kurio pirkliai lyg valdovai, o verteivos lyg žemės didžiūnai?</verse>
				<verse number="9">Galybių VIEŠPATS lėmė, kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas, pažemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.</verse>
				<verse number="10">Plauk į savo kraštą, Taršišo laive; nebėra tau uosto.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS ištiesė savo ranką virš marių, išgąsdino karalystes ir paliepė, kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.</verse>
				<verse number="12">Ir tarė jis: „Nebedžiūgausi daugiau, mergele, Sidono dukterie; tu patekai priespaudon. Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą, ramybės ir ten tau nebus.</verse>
				<verse number="13">Chaldėja, o ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Chaldėjai statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro rūmus ir pavertė miestą griuvėsiais.</verse>
				<verse number="14">Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sunaikintas!</verse>
				<verse number="15">Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, kiek tveria karaliaus amžius. Pasibaigus septyniasdešimt metų, Tyrui bus taip, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:</verse>
				<verse number="16">Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta! Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas, kad jie galėtų tave prisiminti.</verse>
				<verse number="17">Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir ištvirkaus su visomis žemės karalystėmis.</verse>
				<verse number="18">Bet jo prekės ir kekšavimo uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus atiduodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES Artume, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro ją dyką, apverčia aukštyn kojomis ir išblaško jos gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Ir bus kaip liaudžiai, taip ir kunigui, kaip tarnui, taip ir šeimininkui, kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui, kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei, kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui, kaip skolintojui, taip ir skolininkui.</verse>
				<verse number="3">Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota, nes taip nusprendė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Kraštas liūdi ir vysta, pasaulis nuleido galvą ir nyksta; geriausi tautos žmonės krinta prapultin.</verse>
				<verse number="5">Žemė suteršta joje gyvenančiųjų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą.</verse>
				<verse number="6">Todėl ryja žemę prakeiksmas, jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes. Todėl jie blykšta iš baimės, ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis.</verse>
				<verse number="7">Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta; kam džiūgavo širdis, tas dabar dūsauja.</verse>
				<verse number="8">Smagus būgnų dundesys paliovė, lėbautojų triukšmas nuščiuvo, žavintys arfos garsai nutilo.</verse>
				<verse number="9">Nutilo linksmosios dainos prie vyno; girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu.</verse>
				<verse number="10">Sąmyšio miestas – griuvėsiai; namų durys visur užsklęstos, kad kas neįeitų į vidų.</verse>
				<verse number="11">Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno; džiaugsmas dingo, linksmybės paliko kraštą.</verse>
				<verse number="12">Iš miesto liko vien griuvėsių krūva; jo vartai išgriauti ir apleisti.</verse>
				<verse number="13">Žemė ir tautos atrodo kaip alyvmedis alyvų derlių nukrėtus, kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus.</verse>
				<verse number="14">Šie pakelia balsą, džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę.</verse>
				<verse number="15">Iš vakarų jie krykštauja, rytuose jie džiūgauja, pamariuose jie šlovina VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardą.</verse>
				<verse number="16">Nuo žemės pakraščių girdime juos giedant: „Tebūna šlovė Teisiajam!“ Bet aš tariau: „Galas man! Galas man! Ak, vargas man! Išdavikai nesiliauja išdavinėti. Išdavikai klastingai išdavė!</verse>
				<verse number="17">Siaubas, duobė, pinklės laukia jūsų, žemės gyventojai!</verse>
				<verse number="18">Kas nuo siaubo bėgs, tas duobėn įpuls; kas iš duobės išlips, tas į pinkles įsipainios, nes dangaus langai aukštai bus atidaryti, ir žemės pamatai sudrebės.</verse>
				<verse number="19">Žemė aižės ir skeldės, žemė plyš ir krūpčios, žemė siūbuote siūbuos.</verse>
				<verse number="20">Žemė kaip girta svyruos, kaip sargo pašiūrė sverdės. Jos nuodėmės ją slegia; ji parpuls po jų našta ir nepajėgs atsikelti“.</verse>
				<verse number="21">Tą dieną VIEŠPATS nubaus Galybes dangaus skliaute, o žemės karalius – žemėje.</verse>
				<verse number="22">Jie bus suvaryti į krūvą tarsi belaisviai duobėje. Jie bus uždaryti kalėjime ir po ilgo laiko gaus bausmę.</verse>
				<verse number="23">Tada mėnulis paraus, saulė susigės, nes Galybių VIEŠPATS ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus šlovingas tarp savo seniūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">VIEŠPATIE, tu – mano Dievas; garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą, nes tu įvykdei nuostabius užmojus; visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei.</verse>
				<verse number="2">Miestus pavertei akmenų krūvomis, tvirtoves – griuvėsiais. Nedorėlių rūmai – jau ne miestas; jie niekuomet nebus atstatyti.</verse>
				<verse number="3">Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės, drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai.</verse>
				<verse number="4">Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs, ir tu buvai vargšų prieglauda varge, pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros. Nors žiauriųjų siautulys – kaip žiemos liūtis,</verse>
				<verse number="5">tu, kaip kaitra sausros metu, nutildai nedorėlių triukšmą; kaip debesies šešėlis švelnina kaitrą, taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus.</verse>
				<verse number="6">Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais.</verse>
				<verse number="7">Šiame kalne jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.</verse>
				<verse number="8">Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų. Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="9">Tą dieną bus sakoma: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!“</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATIES ranka ilsėsis ant šio kalno, bet Moabas bus vietoje sumintas kaip šiaudai į liūną.</verse>
				<verse number="11">Išskės jis savo rankas Moabe, kaip plaukikas skečia rankas plaukdamas, ir kiekvienu savo rankų mostu mažins jo puikybę.</verse>
				<verse number="12">Tvirtovę su aukštais mūrais jis nugriaus, sulygins su žeme ir pavers dulkėmis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tą dieną Judo šalyje bus giedama giesmė: „Tvirtas mūsų miestas! Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą!</verse>
				<verse number="2">Atverkite vartus! Teįeina teisioji tauta, kuri lieka ištikima.</verse>
				<verse number="3">Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie tavimi pasitiki“.</verse>
				<verse number="4">Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola!</verse>
				<verse number="5">Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių, sugriauna saugų miestą, sulygina su žeme ir paverčia dulkėmis.</verse>
				<verse number="6">Jį trypia kojos, beturčių ir varguolių kojos.</verse>
				<verse number="7">Teisiojo takas – be duobių; teisiajam tu padarai lygų kelią.</verse>
				<verse number="8">Taip! Tavo teismų takuose, VIEŠPATIE, mes laukiame tavęs. Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis – vienintelis mūsų troškimas.</verse>
				<verse number="9">Ilgiuosi tavęs naktimis, net rytą mano dvasia dėl tavęs budi. Kai žemėje vyksta tavo teismai, pasaulio gyventojai pažįsta teisumą.</verse>
				<verse number="10">Bet nors ir gailestingai elgiamasi su nedorėliu, teisumo jis neišmoksta ir dorumo šalyje daro nedorus darbus, o VIEŠPATIES didybės nemato.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIE, tavo ranka pakelta, bet jie to nemato. Tesusigėsta, matydami tavo uolumą savo tautai; ugnis, parengta tavo priešams, juos tepraryja.</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę, nes atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIE, mūsų Dieve, kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę, bet mes vien tavo vardą atmename.</verse>
				<verse number="14">Jie mirę ir niekuomet neatgis, jie – šešėliai, ir niekuomet neprisikels, nes nubaudei juos, sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei.</verse>
				<verse number="15">Tu padidinai savo tautą, VIEŠPATIE, pagausinai tautą savo paties šlovei, į visas puses praplatinai krašto ribas.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATIE, savo nelaimėje jie ieškojo tavęs ir šaukė iš skausmo, kai buvo baudžiami.</verse>
				<verse number="17">Kaip nėščia moteris artėjant gimdymui iš skausmo raitosi ir šaukia, tokie ir mes, VIEŠPATIE, buvome prieš tave.</verse>
				<verse number="18">Mes buvome nėšti ir raitėmės skausmuose, tačiau pagimdėme vėją, o išgelbėjimo žemei neatnešėme; nė vienas negimsta gyventi pasaulyje.</verse>
				<verse number="19">Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!</verse>
				<verse number="20">Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis.</verse>
				<verse number="21">Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje.</verse>
				<verse number="2">Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną!</verse>
				<verse number="3">Aš, VIEŠPATS, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau; kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną.</verse>
				<verse number="4">Pykčio mano širdyje nebėra. Bet jei pasirodytų jame erškėčių ir dagių, aš pakilčiau prieš juos ir sudeginčiau juos kartu.</verse>
				<verse number="5">O jei užuovėjos jis pas mane ieškos? Tesudaro taiką su manimi! Taip! Tedaro taiką su manimi!</verse>
				<verse number="6">Ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, visą pasaulį pripildys vaisių.</verse>
				<verse number="7">Ar jis buvo taip muštas, kaip buvo muštas jo mušėjas? Ar jis patyrė tokias pat žudynes kaip jo žudytojai?</verse>
				<verse number="8">Išvarymu ir tremtimi turėčiau kovoti su juo, išblokšdamas jį savo nuožmiu vėju audros dieną.</verse>
				<verse number="9">Todėl šitaip bus išpirkta Jokūbo kaltė ir toks bus brandus išvadavimo iš nuodėmės vaisius: visus aukurų akmenis jis sutrupins, kaip sutrupa kalkės, ir nepaliks stovėti šventųjų stulpų ar smilkalų aukurų.</verse>
				<verse number="10">Įtvirtintasis miestas liks be žmonių lyg apleista ganykla, tuščia kaip dykuma. Galvijai ten ganysis ir gulės. Jo šakelės žus,</verse>
				<verse number="11">šakos nudžius ir bus nulaužtos; ateis moterys ir jomis pasikurs ugnį, nes ši tauta – tauta be išmanymo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės jos; tas, kuris ją sukūrė, nebus jai maloningas.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną VIEŠPATS kuls javus nuo Eufrato ligi Egipto upės, o jūs, izraelitai, būsite surinkti vienas po kito.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną pasigirs didysis ragas, ir dingusieji Asirijos šalyje, ir išblaškytieji Egipto krašte rinksis ir garbins VIEŠPATĮ ant šventojo kalno Jeruzalėje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Vargas Efraimo girtuoklių išpuikimo vainikui, didingo jo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos! Vargas vyno įveiktiesiems!</verse>
				<verse number="2">Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną. Kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra, kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus, jis viską sulygina su žeme.</verse>
				<verse number="3">Kojomis sutryps jis Efraimo girtuoklių išpuikimo vainiką,</verse>
				<verse number="4">o didingo jo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos, nutiks tas pat, kas per anksti prisirpusiai figai: kas ją pastebės, tas ir praris, vos spėjęs paimti į ranką.</verse>
				<verse number="5">Tą dieną Galybių VIEŠPATS savo tautos likučiui bus šlovingas vainikas bei puiki diadema,</verse>
				<verse number="6">ir teismo krėsle sėdinčiam duos teisingumo dvasios, o miesto vartus nuo priešų ginantiems – narsumo.</verse>
				<verse number="7">Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno, klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo. Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo, gerai įkaušę nuo vyno. Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo, jie klysta regėdami ir klumpa spręsdami bylą.</verse>
				<verse number="8">Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, – ir nėra švarios vietos.</verse>
				<verse number="9">Jie skundžiasi manimi ir sako: „Ką nori jis pamokyti? Kam nori paaiškinti savo apreiškimą? Mažyliams, ką tik nujunkytiems, ką tik nuo krūties atitrauktiems?</verse>
				<verse number="10">Jis vis veblena: ‘Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!’“</verse>
				<verse number="11">Taip veblendamas ir svetima kalba jis kalbės tautai,</verse>
				<verse number="12">kuriai buvo sakęs: „Tai atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems! Tai atgaiva!“ Bet jie nenorėjo girdėti.</verse>
				<verse number="13">Tad toks jiems bus VIEŠPATIES žodis: „Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!“ – kad eitų ir griūtų aukštielninki, kad būtų sugniuždyti, įvilioti į spąstus ir pagauti.</verse>
				<verse number="14">Todėl išgirskite VIEŠPATIES žodį, pašaipūnai, kurie valdote šitą tautą Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="15">Kadangi sakote: „Sandorą sudarėme su mirtimi, sutartį sudarėme su Šeolu; atšniokštęs nuožmusis tvanas mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje – slėptuvę“.</verse>
				<verse number="16">Todėl Viešpats DIEVAS taip kalba: „Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės.</verse>
				<verse number="17">Teisingumas – mano svambalas, teisumas – mano gulsčiukas. Nušluos ledų kruša melo prieglaudą, išplaus vandenys slėptuvę“.</verse>
				<verse number="18">Jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta, o jūsų sutartis su Šeolu nebeturės galios. Atšniokštęs nuožmusis tvanas jus nuniokos.</verse>
				<verse number="19">Atšniokštęs jis kas kartą jus pastvers; jis atšniokš kiekvieną rytą, atšniokš dieną ir naktį. Siaubas apims suvokus, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="20">Per trumpas bus guolis, kad galėtum išsitiesti, per siauras apklotas, kad juo užsiklotum.</verse>
				<verse number="21">VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant Peracimų kalno, ir rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėnyje, kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, – savo nepaprastą užmojį, kad užbaigtų darbą, neįprastą darbą!</verse>
				<verse number="22">Dabar jau liaukitės šaipęsi, kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau, nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių DIEVO, jog visam kraštui lemta būti sunaikintam.</verse>
				<verse number="23">Atidžiai klausykitės ir išgirskite mano balsą, atkreipkite dėmesį ir klausykitės mano žodžių!</verse>
				<verse number="24">Ar visą laiką artojas aria sėjai, ar visą laiką jis purena ir akėja dirvą?</verse>
				<verse number="25">Juk kai dirva jau supurenta, argi jis neberia krapų ir kmynų, argi nesėja kviečių ir miežių biržėse, o pakraščiuose kitų javų?</verse>
				<verse number="26">Jis išmoko atlikti savo darbą, nes Dievas jį pamokė!</verse>
				<verse number="27">Ir krapų jis nekulia dantytais volais, o ant kmynų neridena kuliamojo veleno, nes krapai išbloškiami vytimi, o kmynai nudaužomi lazda.</verse>
				<verse number="28">Argi javai sutrupinami kuliant? Ne! Niekas nekulia per ilgai ir neleidžia velenui riedėti nei arkliams trypti, kol grūdai sutrupės.</verse>
				<verse number="29">Ir tai ateina iš Galybių VIEŠPATIES; jis nuostabus patarimais ir didingas išmintimi!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Ak, Arieli, Arieli, mieste, kurį buvo apsupęs Dovydas! Metus leiskite po metų, vieną po kitos švęskite šventes.</verse>
				<verse number="2">Aš suvarginsiu Arielį; bus jame dejonių ir raudų, ir Jeruzalė man bus lyg Arielis.</verse>
				<verse number="3">Apsupsiu ją kaip Dovydas, apstatysiu ją saugų bokštais, apjuosiu apgulos pylimu.</verse>
				<verse number="4">Parblokšta ant žemės kalbėsi, iš dulkių aidės tavo žodžiai. Tarytum iš po žemės bylotų vėlė, toks bus tavo balsas, o tavo žodžiai bus tarsi šnabždesys iš dulkių.</verse>
				<verse number="5">Tavo priešų pulkai bus it smulkios dulkės, o gausieji engėjai – it vėjo blaškomi pelai. Kai netikėtai vienu akimoju</verse>
				<verse number="6">Galybių VIEŠPATS aplankys tave perkūnija, žemės drebėjimu, galingu ūžesiu, viesulu, audra ir rajos ugnies liepsna,</verse>
				<verse number="7">kaip sapnas, kaip nakties regėjimas atrodys minia visų tautų, kovojančių su Arieliu visais apgulos įtaisais.</verse>
				<verse number="8">Kaip alkanas sapnuoja, kad valgo, tačiau nubunda toks pat alkanas, arba kaip trokštantis sapnuoja, kad geria, tačiau nubunda pavargęs ir troškulio kamuojamas, taip nutiks ir tautų miniai, kovojančiai su Siono kalnu.</verse>
				<verse number="9">Būkite neryžtingi, gūžčiokite pečiais, apakinkite save ir būkite akli! Būkite girti, bet ne nuo vyno, svyruokite, bet ne nuo svaigiojo gėrimo!</verse>
				<verse number="10">Gilaus snaudulio dvasią VIEŠPATS išliejo ant jūsų. Jis aptemdė jūsų akis – pranašus ir jūsų galvas – regėtojus.</verse>
				<verse number="11">Viso to regėjimas jums yra tarsi užantspauduotos knygos žodžiai. Kai ji duodama mokančiam skaityti ir sakoma: „Paskaityk!“ – šis atsako: „Negaliu, nes ji užantspauduota!“</verse>
				<verse number="12">O kai ji duodama nemokančiam skaityti ir sakoma: „Paskaityk!“ – tas atsako: „Nemoku skaityti!“</verse>
				<verse number="13">Viešpats ištarė: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs, tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas,</verse>
				<verse number="14">aš vėl nustebinsiu šią tautą taip nepaprastai, kad jos išminčių išmintis nueis niekais, ir protingųjų įžvalgumas pradings“.</verse>
				<verse number="15">Vargas tiems, kurie nuo VIEŠPATIES giliai nuslepia savo planus! Jie patamsyje daro savo darbus, sakydami: „Kas mus mato? Kas mus pažįsta?“</verse>
				<verse number="16">Jūs verčiate dalykus aukštyn kojomis! Argi puodžius lygus moliui? Tarsi dirbinys sakytų apie savo dirbėją: „Jis manęs nepadarė!“ Arba kūrinys tartų apie savo kūrėją: „Nieko jis neišmano!“</verse>
				<verse number="17">Argi ne tiesa, kad netrukus Libanas pavirs vešliais laukais, o vešlieji laukai bus laikomi sodu?</verse>
				<verse number="18">Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, aklieji praregės iš savo niūrios tamsybės.</verse>
				<verse number="19">Kuklieji vėl džiaugsis VIEŠPAČIU, vargšai džiūgaus dėl Izraelio Šventojo.</verse>
				<verse number="20">Engėjų nebebus, šaipūnai prapuls, ir sunaikinti bus piktanoriai,</verse>
				<verse number="21">kurie žodžiu padaro žmogų nusikaltėliu, spęsdami vartuose pinkles jo gynėjui ir palikdami teisųjį tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="22">Tikrai šitaip kalba VIEŠPATS, Jokūbo namų Dievas, kuris išpirko Abraomą: „Dabar Jokūbui nebereikės gėdytis, jo veidas nebeblykš iš baimės.</verse>
				<verse number="23">Matydamas savo vaikus, kuriuos padarė mano rankos, jis šlovins mano vardą, garbins Jokūbo Šventąjį, pagarbiai pripažins Izraelio Dievo galybę.</verse>
				<verse number="24">Tuomet klaidžiojantiems dvasia grįš išmanymas, murmantieji leisis pamokomi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Vargas maištingiems vaikams, – tai VIEŠPATIES žodis, – kurie vykdo užmojį, tačiau ne mano, ir sudaro sąjungas, tačiau ne mano dvasios, kraudami nuodėmę ant nuodėmės!</verse>
				<verse number="2">Jie leidžiasi keliauti į Egiptą, tačiau manęs nepasiklausia. Jie pasitiki faraono apsauga ir ieško prieglaudos Egipto šešėlyje.</verse>
				<verse number="3">Faraono apsauga jiems užtrauks gėdą, dangstymasis Egipto šešėliu juos pažemins.</verse>
				<verse number="4">Nors jo didikai Coane, o jo pasiuntiniai pasiekia Hanesą,</verse>
				<verse number="5">visi gėdisi tautos, kuri jiems nenaudinga: jokios pagalbos, jokios naudos, tik gėda ir priekaištai“.</verse>
				<verse number="6">Ištarmė apie Negebo gyvūnus. Per kraštą, pavojingą ir neramų, ten, kur liūtė ir riaumojantis liūtas, kur angis ir skraidančioji gyvatė, jie gabena savo turtą ant asilų nugarų ir savo lobius ant kuprių keterų tautai, iš kurios jiems nėra naudos,</verse>
				<verse number="7">į Egiptą, kurio pagalba bevertė ir tuščia, todėl ir vadinu jį „sutramdytu Rahabu “.</verse>
				<verse number="8">O dabar eik ir užrašyk tai jiems matant plokštėje, pažymėk tvirtai knygoje, kad būtų liudijimas ateities laikams, visada ir per amžius.</verse>
				<verse number="9">Tai maištinga tauta, melagiai vaikai, vaikai, kurie atsisako paklusti VIEŠPATIES Įstatymui.</verse>
				<verse number="10">Regėtojams jie sako: „Neturėkite jokių regėjimų!“ – o pranašams: „Nepranašaukite mums tiesos, bet kalbėkite tai, kas mums malonu, pranašaukite apie dausas!</verse>
				<verse number="11">Krypkite iš kelio, sukite į šoną nuo tako! Šalin mums iš akių su Izraelio Šventuoju!“</verse>
				<verse number="12">Todėl taip sako Izraelio Šventasis: „Kadangi šį žodį atmetate, kliaujatės ir viliatės jėga ir apgaule,</verse>
				<verse number="13">ši jūsų kaltė jums bus kaip pralaužtas plyšys aukštame mūre. Platėdamas nuo viršaus iki pamatų plyšys sugniuždo mūrą staiga, akimoju.</verse>
				<verse number="14">Jis subyra it ąsotis, kurį puodžius taip negailestingai sudaužo, jog tarp trupinių nerasi nė šukės žarijoms pasižerti iš židinio ar vandeniui pasisemti iš tvenkinio“.</verse>
				<verse number="15">Viešpats DIEVAS, Izraelio Šventasis, šitaip sako: „Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti; ramybė ir pasitikėjimas – jūsų jėga“. Bet jūs to nenorėjote!</verse>
				<verse number="16">„Ne! – tarėte jūs. – Mes pabėgsime ant žirgų!“ Puiku, bėkite! „Mes nuskriesime ristūnais!“ Jūsų persekiotojų žirgai bus eiklesni!</verse>
				<verse number="17">Tūkstantis drebės, kai vienas pagrasys. Kai grasys penki, visi šoksite bėgti ir bėgsite tol, kol jūsų likutis taps kaip vėliavakotis ant kalno, kaip ženklas ant kalvos.</verse>
				<verse number="18">Vis dėlto VIEŠPATS delsia, norėdamas parodyti jums malonę; vis dėlto jis pakils, norėdamas jums atleisti, nes VIEŠPATS yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!</verse>
				<verse number="19">O Siono tauta! Tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai šauksiesi jo pagalbos, jis atsilieps, kai tik išgirs tave.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATS duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate. Daugiau nebesislėps tavo Mokytojas, ir savo akimis jį regėsi.</verse>
				<verse number="21">Jeigu nuklysi nuo kelio į dešinę ar į kairę, girdėsi jo balsą už nugaros tau sakantį: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“</verse>
				<verse number="22">Laikysi netyrais savo sidabruotus stabus ir savo auksuotas statulas, mesi juos šalin it nešvarius skudurus, tardamas: „Lauk iš čia!“</verse>
				<verse number="23">Tuomet jis duos lietaus pasėliams, kai tik pasėsi sėklą dirvoje. Kviečiai, pribrendę dirvoje, bus maistingi ir gausūs. Plačiose ganyklose tą dieną ganysis tavo galvijai.</verse>
				<verse number="24">Jaučiai ir asilai, padedą įdirbti laukus, gaus ėsti sūdyto pašaro, jiems pažerto bertuve ir šake.</verse>
				<verse number="25">Visur – ant aukštų kalnų, ant didelių kalvų – sruvens vandens pilni upeliai. Didžiųjų žudynių dieną, kai bokštai grius,</verse>
				<verse number="26">mėnulio šviesa bus tokia šviesi kaip saulės, o saulės šviesa bus septyniskart šviesesnė, kaip septynių dienų šviesa. Tą dieną VIEŠPATS aptvarstys savo tautos žaizdą, išgydys mėlynes, padarytas jo smūgių.</verse>
				<verse number="27">Žiūrėk! VIEŠPATIES vardas ateina iš toli, degdamas rūstybe, ant žemę gaubiančių debesų! Jo lūpos pilnos pykčio, o liežuvis – it viską ryjanti ugnis.</verse>
				<verse number="28">Jo alsavimas kaip potvynis kalnų upelio, staiga apsėmęs iki kaklo, vėtys tautas pražūtingu rėčiu ir pažabos tautų nasrus apgaulingais žąslais, vedančiais iš teisingo kelio.</verse>
				<verse number="29">O jūs giedosite giesmes kaip tą naktį, kai švenčiama šventė, džiaugsitės iš širdies it maldininkai, fleitos garsų lydimi, žengiantys į VIEŠPATIES kalną, į Izraelio Uolą.</verse>
				<verse number="30">Pakels didingą savo balsą VIEŠPATS, parodys savo rankos triuškinantį smūgį šėlstančiu įniršiu, ryjančia ugnies liepsna, liūtimi, audra ir kruša.</verse>
				<verse number="31">Asirai bus apimti siaubo, girdėdami VIEŠPATIES balsą ir lazda mušami.</verse>
				<verse number="32">Kas kartą, kai jiems kirs bausmės rykštė, kuria plaks juos VIEŠPATS, dundės būgnai ir skambės lyros. Grakščiu šokio judesiu jis kovoja su asirais!</verse>
				<verse number="33">Seniai jau sukrautas laužas, karaliui skirtas; tas laužas aukštas ir platus. Ugnies daug ir malkų krūva; VIEŠPATIES alsavimas kaip sieros upė jį padega.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą pagalbos ieškoti, ir kliaujasi žirgais, kurie pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs, tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių, nesitaria su VIEŠPAČIU!</verse>
				<verse number="2">Bet juk ir jis išmintingas! Jis sukėlė nelaimę ir savo žodžių neatsiėmė! Jis pakils prieš nedorėlių namus ir prieš tuos, kurie padeda piktadariams.</verse>
				<verse number="3">Egiptiečiai – žmonės, o ne Dievas, jų žirgai – kūnas, o ne dvasia. VIEŠPATS tik išties savo ranką, ir gynėjas parpuls, o drauge su juo kris jo ginamasis; juodu abu kartu pražus.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS taip man kalbėjo: „Kaip liūtas ar liūtukas urzgia dėl savo grobio ir susirinkus prieš jį būriui piemenų nei išsigąsta jų šauksmų, nei dreba dėl jų daromo triukšmo, taip ir Galybių VIEŠPATS nužengs kovoti ant Siono kalno, ant kalvos.</verse>
				<verse number="5">Kaip sparnus išskėtę paukščiai gina jauniklius, taip Galybių VIEŠPATS gins Jeruzalę, saugos ir vaduos, globos ir gelbės ją.“</verse>
				<verse number="6">Sugrįžkite pas jį, Izraelio vaikai, pas tą, kurį taip giliai įžeidėte!</verse>
				<verse number="7">Tą dieną kiekvienas jūsų atmes su panieka sidabro ir aukso stabus, kurių prisidarėte savo nuodėmingomis rankomis.</verse>
				<verse number="8">Asiras kris nuo kalavijo, kuris bus ne žmogaus; ne žmogaus kalavijas jį parblokš. Jis bėgs nuo kalavijo, o jo jauni kariai eis lažą.</verse>
				<verse number="9">Jo uola iš baimės pasitrauks, o jo didžiūnai paklaikę paliks vėliavas. – Tai žodis VIEŠPATIES, kurio liepsna Sione, o žaizdras Jeruzalėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Tada karalius viešpataus pagal teisumą, didžiūnai valdys pagal teisingumą.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienas jų bus pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros. Jie bus lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje.</verse>
				<verse number="3">Akys tų, kurie mato, nebus užmerktos, ausys tų, kurie girdi, bus klusios.</verse>
				<verse number="4">Silpnadvasių širdis išmoks suprasti, švepluojančiųjų liežuvis kalbės be vargo ir aiškiai.</verse>
				<verse number="5">Paikasis nebebus laikomas pagarbos vertu, sukčiaus niekas nebevadins garbingu.</verse>
				<verse number="6">Paikasis kalba vien kvailystes, jo širdis pilna piktų sumanymų: nedorai elgtis, klaidingai kalbėti prieš VIEŠPATĮ, alkano nepapenėti, ištroškusiam vandens nepaduoti.</verse>
				<verse number="7">Sukčiaus suktybės – blogos; jis vis galvoja, ką pikta padaryti, kaip melu vargšus prapultin įstumti, neleisti beturčiams teisybės ieškoti.</verse>
				<verse number="8">O kilnusis visados ieško gero, dėl gerų siekių deda galvą.</verse>
				<verse number="9">Kelkitės, nerūpestingosios moterys, ir išgirskite mano balsą! Dukterys, pasitikinčios savimi, atidžiai klausykitės mano žodžio!</verse>
				<verse number="10">Dabar jūs patenkintos savimi, bet ateinančiais metais drebėsite. Vynuogių rinkimo nebus, o pjūtis bus be derliaus!</verse>
				<verse number="11">Drebėkite, nerūpestingosios! Baisėkitės, patenkintosios savimi! Išsirenkite nuogai, tik strėnas prisidenkite juosta,</verse>
				<verse number="12">muškitės sau į krūtinę dėl gražiųjų laukų, dėl derlingųjų vynmedžių,</verse>
				<verse number="13">dėl mano tautos žemės, kuri apžels erškėčiais ir usnimis, dėl visų namų, nesitveriančių džiaugsmu išdidžiai besilinksminančiame mieste.</verse>
				<verse number="14">Rūmai liks ištuštėję, o triukšmingasis miestas bus tuščias. Tvirtovės kalnas ir sargybos bokštas amžiams pavirs dykviete, smagia vieta laukiniams asilams, ganykla kaimenėms.</verse>
				<verse number="15">Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, dykuma virs sodais, o sodai suvešės kaip miškas.</verse>
				<verse number="16">Tada dykumoje apsigyvens teisingumas, o teisumas įsikurs soduose.</verse>
				<verse number="17">Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais.</verse>
				<verse number="18">Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse,</verse>
				<verse number="19">bet miškas nugrims į pražūtį, o miestas bus baisiai nuniokotas.</verse>
				<verse number="20">Laimingi jūs, kai galite sėti prie kiekvienos upės, kai galite savo asilams ir jaučiams leisti laisvai bėgioti!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Vargas tau, niokotojau, kad pats nebuvai nuniokotas, tau, klastingasis išdavike, kad pats netapai klastos auka! Kai baigsi niokoti, pats būsi nuniokotas, kai pailsi klastauti, pats tapsi klastos auka.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, būk maloningas mums, nes tavimi viliamės! Būk kas rytą mus gelbstinti ranka, mūsų išgelbėjimas, atėjus pavojui!</verse>
				<verse number="3">Nuo sąmyšio ūžesio bėga gentys, kai tu pakyli, tautos sklaidosi į visas puses.</verse>
				<verse number="4">Žmonės šluoja grobį, kaip šluojami skėriai; tarsi žiogai jie šoka imti grobio.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS prakilnus; jis gyvena aukštybėse, Sioną pripildo teisingumo ir teisumo.</verse>
				<verse number="6">Tai, kas jo laikams teikia patvarumą, lobiai, kurie išgelbsti, yra išmintis ir pažinimas. Baimė VIEŠPATIES yra jo turtas!</verse>
				<verse number="7">Štai Arielio žmonės vaitoja gatvėse, Salemo pasiuntiniai graudžiai verkia.</verse>
				<verse number="8">Vieškeliai visur tušti, nebėra, kas jais keliautų. Sandoros sulaužytos, liudytojai paniekinti, tačiau dėl to niekas nesisieloja.</verse>
				<verse number="9">Džiūsta iš liūdesio šalis, iš gėdos vysta Libanas, Šaronas yra lyg dykuma, Bašanas ir Karmelis numetė lapus.</verse>
				<verse number="10">„Dabar aš atsistosiu, – sako VIEŠPATS, – dabar išaukštinsiu save, dabar aukštai pakilsiu.</verse>
				<verse number="11">Jūs esate nėšti šienu ir pagimdysite šiaudus; mano dvasia praris jus kaip ugnis.</verse>
				<verse number="12">Tautos bus išdegintos lyg kalkinėje, iškirstos tarsi erškėčiai, kad sudegtų ugnyje.</verse>
				<verse number="13">Kas esate toli, išgirskite apie mano darbus, o kas arti – išpažinkite mano galybę!“</verse>
				<verse number="14">Nusidėjėliai dreba Sione, šiurpulys krečia bedievius: „Kas iš mūsų valios ištverti pleškančią ugnį, kas iš mūsų atlaikys amžinas liepsnas?“</verse>
				<verse number="15">Tas, kuris gyvena pagal teisumą ir sako tiesą, kas iš skriaudos nenori išspausti sau pelno, kas atsisako priimti papirkas, kas užsikemša ausis, kad negirdėtų kalbant apie žudymą, ir kas užmerkia akis, kad neregėtų pikta.</verse>
				<verse number="16">Toks žmogus gyvens aukštybėse, neprieinamų uolų tvirtovė bus jo pilis; jam bus tiekiama duona, jam netrūks vandens.</verse>
				<verse number="17">Tavo akys regės puošnųjį karalių, matys aplinkui platų kraštą.</verse>
				<verse number="18">Tavo širdis mąstys apie klaiko metą: „Kur tas, kuris galėjo skaičiuoti? Kur tas, kuris galėjo pasverti? Kur tas, kuris galėjo suskaityti visus tuos bokštus?“</verse>
				<verse number="19">Nebematysi jau išdidžiosios tautos, svetimkalbės tautos, kurios nesuprasi, mikčiojančios liežuviu, kurio nesupaisysi.</verse>
				<verse number="20">Pažvelki į Sioną, mūsų švenčių miestą! Temato tavo akys Jeruzalę kaip saugią buveinę, nejudamą palapinę, kurios nei kuolai niekada nebus išrauti, nei nė viena virvė nenutrūks.</verse>
				<verse number="21">Tai ten VIEŠPATS mūsų bus Galingasis! Tai sritis upių ir plačių tėkmių, ir joks irklinis laivas jomis nesiiria, nei didingi laivai neskleidžia burių.</verse>
				<verse number="22">Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir jis mus išvaduos.</verse>
				<verse number="23">Jų laivavirvės išsivijusios neišlaiko stiebo, todėl negalima burių pakelti. Tuomet net aklieji dalysis turtingą laimikį, net šlubiai pasiplėš grobio.</verse>
				<verse number="24">Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: „Aš ligotas!“ Žmonėms, kurie ten gyvena, kaltė bus atleista.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Ateikite, tautos, ir išgirskite! Klausykitės atidžiai, gentys! Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna, pasaulis ir visi jo kūriniai!</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių. Jis paliko jas prapulčiai, atidavė sunaikinti kaip atnašą.</verse>
				<verse number="3">Jų užmuštieji bus metami į gatves, jų lavonai dvoks maitos tvaiku, kalnai permirks jų krauju,</verse>
				<verse number="4">visos kalvos bus juo paplūdusios. Kaip knyga užsiskleis dangus, ir kris jo visos galybės, kaip krinta lapai nuo vynmedžio ar figmedžio.</verse>
				<verse number="5">Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje, jis kris staiga ant Edomo, ant tautos, kurią aš palikau prapulčiai – teismui.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS laiko rankoje kalaviją, visą kruviną, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais, nes VIEŠPAČIUI atnašaujama auka Bocroje, didelis kraujo praliejimas Edomo krašte.</verse>
				<verse number="7">Buivolai kris kartu su jais, jautukai – kartu su jaučiais. Nuo kraujo jų kraštas bus girtas, žemė persisunkusi atnašų taukais.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai.</verse>
				<verse number="9">Edomo upėse vanduo pasrus degutu, dulkės jame virs siera, ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.</verse>
				<verse number="10">Nesiliaudami nei naktį, nei dieną, be perstojo kils dūmų debesys. Žemė per kartų kartas bus tuščia, per amžių amžius niekas per ją neis.</verse>
				<verse number="11">Kuosa ir ežys ją užvaldys, apsigyvens apuokas ir varnas. VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu ir dykynės svambalu; satyrai ten jausis kaip namie.</verse>
				<verse number="12">Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks, nebebus, ką skelbti karaliumi, didžiūnai išnyks.</verse>
				<verse number="13">Užžels jų rūmai brūzgynais, usnimis ir šilojais jų pilys. Kraštas virs šakalų valdomis, taps stručių lindyne.</verse>
				<verse number="14">Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai šūkaus vienas kitam. Net Lilita ten įsikurs, ten ras sau poilsiui vietą.</verse>
				<verse number="15">Šokli angis ten kraus sau lizdą, dės kiaušinius, perės vaikus ir augins juos savo paunksmėje. Būriuosis ten ir pesliai, kiekvienas – su savo patele.</verse>
				<verse number="16">Susiraskite VIEŠPATIES knygoje ir paskaitykite, kas joje sakoma: „Nė vienas tų gyvūnų nedels atsirasti, nes taip paliepė VIEŠPATIES lūpos ir jo dvasia visus ten surinks.</verse>
				<verse number="17">Jis pats jiems paskyrė likimą ir savo rankos mostu jų dalį žemėje atidalijo“. Amžinai ji priklausys jiems, ir jie gyvens ten per kartų kartas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija</verse>
				<verse number="2">ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai bus suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie matys VIEŠPATIES šlovę, mūsų Dievo didingumą.</verse>
				<verse number="3">Duokite jėgų pailsusioms rankoms, paremkite drebančius kelius,</verse>
				<verse number="4">sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, jūsų kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų gelbėti“.</verse>
				<verse number="5">Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys.</verse>
				<verse number="6">Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės.</verse>
				<verse number="7">Išdeginti smėlynai taps ežeru, ištroškusi žemė virs vandens šaltiniais. Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė, žaliuos nendrės, žels meldai.</verse>
				<verse number="8">Ir vieškelis ten eis. Jis bus vadinamas šventuoju Keliu. Kas netyras, tas negalės juo eiti, ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo žengia.</verse>
				<verse number="9">Nebus ten jokio liūto, joks plėšrus žvėris nesibastys; nė vieno jų ten neužtiksi. Juo keliaus tik atpirktieji.</verse>
				<verse number="10">Kuriuos VIEŠPATS išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Sioną su giesme, vainikuoti amžinu džiaugsmu. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas užpuolė visus įtvirtintuosius Judo miestus ir paėmė juos.</verse>
				<verse number="2">Asirijos karalius iš Lachišo į Jeruzalę prieš karalių Ezekiją pasiuntė rab šakę su stipriomis pajėgomis. Kai jis išsirikiavo mūšiui ties Aukštutinio tvenkinio vandentiekiu ant kelio į Velėtojo lauką,</verse>
				<verse number="3">išėjo pas jį rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karalystės raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas.</verse>
				<verse number="4">Rab šakė kreipėsi į juos: „Praneškite Ezekijui: ‘Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras?</verse>
				<verse number="5">Nejau manai, kad tušti žodžiai atstoja karybą ir jėgą kare? Tad kuo gi tu pasitiki, kad sukilai prieš mane?</verse>
				<verse number="6">Tas Egiptas – lazda, kuria tu pasitiki – iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="7">O jeigu jūs man sakysite: ‹ VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime›, – tai ar jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus išgriovė Ezekijas, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro?’</verse>
				<verse number="8">O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei susirasi jiems šitiek raitelių’.</verse>
				<verse number="9">Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitikėjai, kad vežimų ir raitelių duos Egiptas!</verse>
				<verse number="10">Pagaliau argi be VIEŠPATIES valios atžygiavau aš nusiaubti šio krašto? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok prieš tą kraštą ir nusiaubk jį!’“</verse>
				<verse number="11">Tuomet Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėk mums judėjiškai, kai žmonės štai klausosi ant mūrų“.</verse>
				<verse number="12">Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, jog pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ar tau? Priešingai, argi nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“</verse>
				<verse number="13">Paskui rab šakė žengė priekin ir sušuko garsiu balsu judėjiškai: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių!</verse>
				<verse number="14">Taip sako karalius. Nesiduokite mulkinami Ezekijo, nes jis negali jūsų išgelbėti!</verse>
				<verse number="15">Neleiskite Ezekijui, kad jus sugundytų, liepdamas pasitikėti VIEŠPAČIU ir sakyti: ‘ VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas Asirijos karaliui į rankas!’</verse>
				<verse number="16">Neklausykite Ezekijo, nes Asirijos karalius sako: ‘Sudarykite sutartį su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio ir figmedžio, gerti vandenį iš savo paties tvenkinio,</verse>
				<verse number="17">kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, į grūdų ir gero vyno kraštą, į duonos ir vynuogynų kraštą.</verse>
				<verse number="18">Tenesuvedžioja jūsų Ezekijas, sakydamas: ‹ VIEŠPATS mus išgelbės!› Ar bent vienas iš tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankos?</verse>
				<verse number="19">Kur Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų dievai? Kur Samarijos dievai? Ar išgelbėjo jie Samariją nuo manęs?</verse>
				<verse number="20">Kuris gi iš visų šių kraštų dievų yra išgelbėjęs kada nors savo kraštą? Ar gali VIEŠPATS išgelbėti nuo manęs Jeruzalę?’“</verse>
				<verse number="21">Bet jie tylėjo ir nedavė jam atsakymo, nes karalius buvo įsakęs: „Neatsakykite jam nė žodžio“.</verse>
				<verse number="22">Paskui rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karalystės raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas persiplėšė drabužius, nuėjo pas Ezekiją ir pranešė jam, ką rab šakė buvo pasakęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus.</verse>
				<verse number="2">O prievaizdą Eljakimą, karalystės raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų,</verse>
				<verse number="3">pasakyti: „Taip kalba Ezekijas: ‘Ši diena – nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti!</verse>
				<verse number="4">Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, žodžius rab šakės, kurį atsiuntė jo valdovas, Asirijos karalius, kad įžeistų gyvąjį Dievą! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Pasimelsk už likutį, kuris yra čia’“.</verse>
				<verse number="5">Karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.</verse>
				<verse number="6">Izaijas jiems atsakė: „Savo valdovui pasakykite: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai tyčiojosi iš manęs.</verse>
				<verse number="7">Štai įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad, išgirdęs žinią, jis grįš į savo kraštą. Ten aš padarysiu, kad jis žus nuo kalavijo’“.</verse>
				<verse number="8">Rab šakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį prieš Libną. Jis sužinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą.</verse>
				<verse number="9">Tuo tarpu Asirijos karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave!“ Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti:</verse>
				<verse number="10">„Taip sakysite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė neatsidurs Asirijos karaliaus rankose.</verse>
				<verse number="11">Juk tu pats esi girdėjęs, kaip Asirijos karaliai pasielgė su kitais kraštais, juos visiškai sunaikindami! O tu būsi išgelbėtas?</verse>
				<verse number="12">Argi vadavo dievai tautas, kurias sunaikino mano protėviai: Gozaną, Haraną, Recefą ir edeniečius Telasare?</verse>
				<verse number="13">Kur dabar Hamato karalius, Arpado karalius ar Sefarvaimų, Henos ir Ivos karalius?’“</verse>
				<verse number="14">Ezekijas paėmė iš pasiuntinių rankų laišką ir perskaitė. Tuomet palypėjo į VIEŠPATIES Namus ir išskleidęs jį</verse>
				<verse number="15">malda kreipėsi į VIEŠPATĮ:</verse>
				<verse number="16">„Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangus ir žemę.</verse>
				<verse number="17">Palenk man savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius laiško, kurį atsiuntė Sanheribas, kad pasityčiotų iš gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="18">Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė visas tautas ir jų kraštus,</verse>
				<verse number="19">o jų dievus sumetė į ugnį; jie sunaikino juos, nes tai buvo ne dievai, o tik žmogaus rankų padarai, medis ir akmuo.</verse>
				<verse number="20">Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus iš jo rankų, kad visos karalystės žemėje žinotų, jog tu vienas, VIEŠPATIE, esi Dievas!“</verse>
				<verse number="21">Tada Amoco sūnus Izaijas pasiuntė Ezekijui tokį žodį: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą dėl pagalbos prieš Asirijos karalių Sanheribą. Štai žodis, kurį VIEŠPATS ištarė prieš jį:</verse>
				<verse number="22">‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs mergelė, Siono duktė; kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.</verse>
				<verse number="23">Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai? Prieš ką pakėlei savo balsą, žvelgdamas įžūliomis akimis? Prieš Izraelio Šventąjį!</verse>
				<verse number="24">Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį. Sakei: ‹Su aibe savo vežimų pasiekiau kalnų viršūnes, pačias Libano kalnų atšlaites; iškirtau aukštuosius jo kedrus ir puošniuosius kiparisus; pasiekiau aukščiausią viršūnę, patį jos miško tankumyną.</verse>
				<verse number="25">Kasiau šulinius ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose; savo kojų padais išdžiovinau visas Egipto upes›.</verse>
				<verse number="26">Argi tu negirdėjai, kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų? Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės, dabar įvykdžiau! Todėl tu galėjai sugriauti miestus tvirčiausius ir juos paversti krūvomis griuvėsių.</verse>
				<verse number="27">Bejėgiai buvo jų gyventojai, išgąsčio ir gėdos apimti, kaip žolės laukuose, kaip gležna žaluma, kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.</verse>
				<verse number="28">Ar ilsiesi tu, ar ateini, ar išeini, ar esi įniršęs ant manęs – viską aš žinau!</verse>
				<verse number="29">Dėl to, kad niršai ant manęs ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis, įversiu savo kablį tau į šnerves, pažabosiu savo žąslais tavo nasrus. Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai, atgal tave parvarysiu.</verse>
				<verse number="30">Štai bus tau ženklas. Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiais vėl sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!</verse>
				<verse number="31">Judo namų likučiai vėl suleis žemėn šaknis, vėl neš vaisius aukštai šakose.</verse>
				<verse number="32">Iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno – išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’“</verse>
				<verse number="33">Todėl apie Asirijos karalių VIEŠPATS sako: „Jis neįsiverš į šį miestą, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils.</verse>
				<verse number="34">Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis!</verse>
				<verse number="35">Aš apginsiu jį dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo“.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATIES angelas atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai.</verse>
				<verse number="37">Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir grįžo į Ninevę.</verse>
				<verse number="38">Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jį nužudė kalaviju du jo sūnūs – Adramelechas ir Sareceras. Abu pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie pat mirties. Pranašas Izaijas, Amoco sūnus, atėjo pas jį ir tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS. ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes tuojau mirsi, nebeišgysi’“.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:</verse>
				<verse number="3">„Atmink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas tau patinka!“ Ir ėmė Ezekijas graudžiai verkti.</verse>
				<verse number="4">Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį:</verse>
				<verse number="5">„Eik pas Ezekiją ir pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Išgydysiu tave; po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES Šventyklą. Penkiolika metų pridėsiu prie tavo dienų!</verse>
				<verse number="6">Be to, tave ir šį miestą išgelbėsiu nuo Asirijos karaliaus. Aš būsiu skydas šiam miestui!</verse>
				<verse number="7">Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjo, bus toks.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų’“. Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis buvo nusileidusi.</verse>
				<verse number="9">Giesmė, kurią Judo karalius Ezekijas sudėjo, pasveikęs iš ligos:</verse>
				<verse number="10">Aš pagalvojau: „Patį savo dienų vidurdienį turiu iškeliauti! Šeolo vartai atims man likusius metus“.</verse>
				<verse number="11">Aš tariau: „Niekada daugiau nebematysiu VIEŠPATIES gyvųjų šalyje, niekada daugiau nebežvelgsiu į jokį žemėje gyvenantį žmogų“.</verse>
				<verse number="12">Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta ir numesta šalin nuo manęs. Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas, nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos. Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.</verse>
				<verse number="13">Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos. Tarsi liūtas jis triuškina visus mano kaulus. Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.</verse>
				<verse number="14">Čirškiu tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis. Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų: aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!</verse>
				<verse number="15">Ką galiu jam sakyti? Jis man kalbėjo! Jis pats tai padarė! Eisiu pirmyn žingsniukais per visus savo metus, nors mano siela ir pilna kartėlio.</verse>
				<verse number="16">Kuriuos Viešpats globoja, tie gyvuoja; tau [priklauso] mano gyvenimo dvasia. Tu man davei sveikatą ir gyvybę,</verse>
				<verse number="17">todėl mano kartėlis pavirto ramybe. Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės ir visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros.</verse>
				<verse number="18">Juk Šeole niekas tau nedėkoja, nė mirtis tavęs nešlovina; kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki tavo gerumo.</verse>
				<verse number="19">Gyvasis, tiktai gyvasis tau dėkoja, kaip šiandien darau aš. Apie tavo ištikimybę tėvai pasakos vaikams.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti! Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES Namuose visas savo gyvenimo dienas.</verse>
				<verse number="21">Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis“,</verse>
				<verse number="22">Ezekijas paklausė: „O koks bus ženklas, kad aš vėl pakilsiu į VIEŠPATIES Namus?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach Baladanas, išgirdęs apie Ezekijo ligą ir išgijimą, atsiuntė jam laišką ir dovanų.</verse>
				<verse number="2">Ezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė savo iždą, sidabrą ir auksą, prieskonių ir geriausio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, visus turtus, kokių tik turėjo rūsiuose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje karalystėje, ko nebūtų jiems parodęs.</verse>
				<verse number="3">Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Ezekiją ir paklausė: „Ką sakė tau tie vyrai? Iš kur jie atėjo pas tave?“ Ezekijas atsakė: „Jie atėjo pas mane iš tolimo krašto, iš Babilono“.</verse>
				<verse number="4">„Ką jie matė tavo rūmuose?“ – toliau klausė Izaijas. Ezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų rūsiuose, ko nebūčiau jiems parodęs“.</verse>
				<verse number="5">Tada Izaijas pasakė Ezekijui: „Išgirsk Galybių VIEŠPATIES žodį:</verse>
				<verse number="6">‘Štai ateis dienos, kai visa, kas tik yra tavo rūmuose, visa, ką tavo protėviai sukrovė iki šios dienos, visa bus išgabenta į Babiloną. Nieko neliks, – sako VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="7">– Ir iš tavo palikuonių, kurių susilauksi, kai kurie bus paimti; jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!’“</verse>
				<verse number="8">Ezekijas atsakė Izaijui: „ VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus“. Mat jis pagalvojo sau: „Vadinasi, mano dienomis dar tvers taika ir saugumas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">„Paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas, – paguoskite ją!</verse>
				<verse number="2">Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes“.</verse>
				<verse number="3">Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais.</verse>
				<verse number="5">Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“</verse>
				<verse number="6">Pasigirsta balsas: „Skelbk!“ Atsakau: „O ką man skelbti?“ – „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės.</verse>
				<verse number="7">Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją. Tikrai žmonės – tik žolė.</verse>
				<verse number="8">Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“.</verse>
				<verse number="9">Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“</verse>
				<verse number="10">Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, o jo ranka – valdinga. Atlygį jis turi su savimi, o algą moka į priekį.</verse>
				<verse number="11">Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.</verse>
				<verse number="12">Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis, kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą? Kas saiku atseikėjo žemės dulkes, kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu – kalvas?</verse>
				<verse number="13">Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą?</verse>
				<verse number="14">Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią?</verse>
				<verse number="15">Štai tautos jam – lyg lašas kibire, lyg dulkės ant svarstyklių. Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.</verse>
				<verse number="16">Libano medžių neužtektų aukurui pakurti, nė jo gyvulių – deginamosioms aukoms.</verse>
				<verse number="17">Visos tautos jo Artume – niekų niekas; jas Dievas laiko visiškai nieku!</verse>
				<verse number="18">Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį jo paveikslą susikursite?</verse>
				<verse number="19">Į stabų statulą, meistro nulietą, auksakalio paauksuotą ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?</verse>
				<verse number="20">Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį ir susiras nagingą meistrą, kad pastatytų nedūlų stabą.</verse>
				<verse number="21">Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratote? Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,</verse>
				<verse number="22">jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.</verse>
				<verse number="23">Didžiūnus jis paverčia nieku, o žemės valdovus – tuščiu burbulu.</verse>
				<verse number="24">Jie vos pasodinti, vos pasėti, jų kamienai vos žemėn įleido šaknis; jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva; viesulas juos nuneš kaip šapus.</verse>
				<verse number="25">„Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“ – sako Šventasis.</verse>
				<verse number="26">Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti!</verse>
				<verse number="27">Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti, Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis: „Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“</verse>
				<verse number="28">Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? VIEŠPATS – amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama.</verse>
				<verse number="29">Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.</verse>
				<verse number="30">Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa,</verse>
				<verse number="31">bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Tylėkite, tolimosios salos, mano akivaizdoje! Laukite mano žodžių, tautos! Teateina ir tepareiškia jos savo skundą; drauge rinkimės į teismą.</verse>
				<verse number="2">Kas išjudino iš Rytų kovotoją už teisumą ir pašaukė jį būti savo tarnu? Jis atiduoda jam tautas ir sutrypia jų karalius. Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis, savo lanku – vėjo nešamais pelais.</verse>
				<verse number="3">Jis vejasi juos ir pralenkia nepažeistas, vos kelią kojomis siekdamas.</verse>
				<verse number="4">Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios? Tai aš, VIEŠPATS, kuris esu pirmas ir su paskutine jų toks būsiu.</verse>
				<verse number="5">Išvydo jį tolimosios salos, ir apėmė jas baimė, dreba žemės pakraščiai: artėja, jau čia pat!</verse>
				<verse number="6">Kiekvienas jų padeda kitiems, kiekvienas drąsina savo bičiulį.</verse>
				<verse number="7">Meistras skatina auksakalį, svidintojas – kalvį prie priekalo. „Nuliedinta gerai“, – sako jis ir sutvirtina kniedėmis, kad nesvyruotų į šalis.</verse>
				<verse number="8">O tave, mano tarne Izraeli, Jokūbai, mano išsirinktasis, mano bičiulio Abraomo palikuoni,</verse>
				<verse number="9">iš žemės pakraščių aš pasiėmiau, iš tolimiausių užkampių pasišaukiau. Aš tau tariau: „Tu mano tarnas; išsirinkau tave ir neatmesiu!“</verse>
				<verse number="10">Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.</verse>
				<verse number="11">Nešlovę ir gėdą užsitrauks visi, kas niršta ant tavęs. Taps nieku ir eis prapultin visi, kas kovoja su tavimi.</verse>
				<verse number="12">Ieškosi, tačiau neberasi tų, kurie vaidijosi su tavimi. Galą gaus ir nieku taps, kas kėlė karą prieš tave,</verse>
				<verse number="13">nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš – tas, kuris tau sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“</verse>
				<verse number="14">Nebijok, kirmine Jokūbai, kirminėli Izraeli! „Aš tau padėsiu!“ – tai VIEŠPATIES žodis. Tavo atpirkėjas – Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="15">Tu būsi mano kuliamasis velenas, aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų; tu kulsi kalnus ir triuškinsi juos, kalvas paversi pelais.</verse>
				<verse number="16">Kai vėtysi, vėjas juos nuneš, audra juos išblaškys. O tu džiaugsiesi VIEŠPAČIU, šlovinsi Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="17">Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio. Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu, aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu.</verse>
				<verse number="18">Ant plikų kalvų atversiu upes ir slėniuose šaltinius. Dykumą paversiu tvenkiniais, išdžiūvusią žemę – vandens versmėmis.</verse>
				<verse number="19">Prisodinsiu dykumoje kedrų, akacijų, mirtų ir alyvmedžių. Tyrlaukiuose auginsiu kiparisus drauge su guobomis ir pušimis,</verse>
				<verse number="20">kad žmonės matytų ir žinotų, stebėtų ir suprastų, jog visa tai padarė ranka VIEŠPATIES, jog tai sukūrė Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="21">„Pateikite savo bylą, – sako VIEŠPATS, – dėstykite savo įrodymus“, – sako Jokūbo Karalius.</verse>
				<verse number="22">Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks! Pasakykite, kas įvyko žiloje senovėje, kad įsidėmėtume ir suvoktume, kuo tai baigsis, arba apreikškite, kas dar turi įvykti!</verse>
				<verse number="23">Pranašaukite, kas bus ateityje, kad žinotume, jog esate dievai! Padarykite ką nors, gera ar pikta, kad būtume nustebinti ir įbauginti.</verse>
				<verse number="24">Kodėl ne! Jūs esate niekis ir jūsų darbai – niekai! Kas jus pasirenka, tas renkasi pasibjaurėjimą.</verse>
				<verse number="25">Išjudinau jį iš šiaurės, ir jis ateina; iš krašto, kur teka saulė, pašaukiau jį vardu. Galiūnus jis sutryps it molį, kaip puodžius minko šlyną.</verse>
				<verse number="26">Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume? Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“? Niekas to neapskelbė, niekas neapgarsino, niekas negirdėjo jūsų žodžių.</verse>
				<verse number="27">Įvykiai, kadaise pranašauti Sionui, štai štai jau vyksta! Ir aš siunčiu Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena.</verse>
				<verse number="28">Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno, nėra tarp jų kam duoti patarimą, kad galėtų atsakyti, kai klausiu.</verse>
				<verse number="29">Visi jie – niekas, niekas jų darbai; jų stabai – tuščias vėjas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą</verse>
				<verse number="2">ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso.</verse>
				<verse number="3">Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.</verse>
				<verse number="4">Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos “.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems:</verse>
				<verse number="6">„Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa,</verse>
				<verse number="7">kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.</verse>
				<verse number="8">Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės – stabams.</verse>
				<verse number="9">Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko; dabar skelbiu naujus dalykus; pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“.</verse>
				<verse number="10">Užtraukite naują giesmę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę visoje žemėje! Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse, tolimosios salos ir jų gyventojai!</verse>
				<verse number="11">Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose! Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių!</verse>
				<verse number="12">Teikite garbę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!</verse>
				<verse number="13">Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys, kaip karys žadina savo narsą; jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.</verse>
				<verse number="14">Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju.</verse>
				<verse number="15">Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, visur nuvytinsiu žolę. Upes paversiu pelkėmis, o pelkes išdžiovinsiu.</verse>
				<verse number="16">Aš vesiu keliaujančius akluosius, keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems paversiu šviesa, o vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų; jų aš neapleisiu.</verse>
				<verse number="17">Trauksis į šalį visiškai susigėdę, kas tiki stabais, kas sako nuliedintoms statuloms: „Jūs mūsų dievai“.</verse>
				<verse number="18">Klausykitės, kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji!</verse>
				<verse number="19">Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas?</verse>
				<verse number="20">Žiūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi.</verse>
				<verse number="21">Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą.</verse>
				<verse number="22">Tačiau ši tauta apiplėšta ir nusiaubta; visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus. Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti; jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: „Grąžink atgal!“</verse>
				<verse number="23">O, kad jūs tai išgirstumėt! Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį!</verse>
				<verse number="24">Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas, kas atidavė Izraelį plėšikams? Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome? Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo.</verse>
				<verse number="25">Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą, įniršį ir karo baisumus. Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato, nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.</verse>
				<verse number="2">Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs nepraris,</verse>
				<verse number="3">nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. Tavo išpirkai atiduodu Egiptą, mainais už tave – Kušą ir Sebą.</verse>
				<verse number="4">Kadangi tu man brangus, vertingas ir mylimas, aš atiduodu už tave kraštus ir mainais už tavo gyvybę tautas.</verse>
				<verse number="5">Nebijok, nes aš su tavimi! Tavo palikuonis parvesiu iš rytų, surinksiu tave iš vakarų.</verse>
				<verse number="6">Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’ ir pietums: ‘Nesulaikykit!’ Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių,</verse>
				<verse number="7">kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“.</verse>
				<verse number="8">Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis, kurčią, nors ir turinčią ausis.</verse>
				<verse number="9">Tegu susirenka apžiūrai visos tautos, tesueina draugėn gentys! Kas iš jų kada nors tai paskelbė ar pranašavo apie tai praeityje? Tegu kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų, teišgirsta juos žmonės ir tepasako: „Tai tiesa!“</verse>
				<verse number="10">„Jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, tikėtumėte mane ir suprastumėte, jog aš tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs.</verse>
				<verse number="11">Tai aš, aš esu VIEŠPATS, be manęs kito gelbėtojo nėra.</verse>
				<verse number="12">Tai aš apreiškiau, aš gelbėjau, aš paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas; jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš esu Dievas,</verse>
				<verse number="13">amžinai tas pats! Nėra, kas išvaduotų iš mano rankos; kas gali pakeisti tai, ką aš darau?“</verse>
				<verse number="14">Taip kalba VIEŠPATS, jūsų Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną, visų kalėjimų skląsčius nukelsiu, o chaldėjai prapliups aimanuoti.</verse>
				<verse number="15">Aš – VIEŠPATS, jūsų Šventasis, Izraelio kūrėjas, jūsų karalius“.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba VIEŠPATS, kuris per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką,</verse>
				<verse number="17">kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus, galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, užgesę ir užblėsę kaip dagtis:</verse>
				<verse number="18">„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.</verse>
				<verse number="19">Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes.</verse>
				<verse number="20">Man teiks garbę laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai, nes aš duodu vandens dykumoje ir upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai.</verse>
				<verse number="21">Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę.</verse>
				<verse number="22">Tu nešlovinai manęs, Jokūbai, aš nusibodau tau, Izraeli!</verse>
				<verse number="23">Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai, negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis. Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų, nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos.</verse>
				<verse number="24">Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų, negaivinai savo aukų taukais. Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis, varginai mane nusikaltimais.</verse>
				<verse number="25">Aš, aš – tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatminsiu.</verse>
				<verse number="26">Primink man ir stokime drauge prieš teismą! Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!</verse>
				<verse number="27">Man nusidėjo tavo protėvis, sukilo prieš mane tavo atstovai,</verse>
				<verse number="28">suteršė mano šventyklą tavo didžiūnai, todėl ir atidaviau Jokūbą pražūčiai, išstačiau Izraelį paniekai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“</verse>
				<verse number="2">Taip kalba VIEŠPATS, tavo kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: „Nebijok, Jokūbai, mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!</verse>
				<verse number="3">Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų.</verse>
				<verse number="4">Jie sužels kaip žolė, kaip gluosniai paupiuose.</verse>
				<verse number="5">Vieni sakys: ‘Aš esu VIEŠPATIES!’ – kiti vadinsis Jokūbo vardu, o dar kiti ant rankos užsirašys ‘ VIEŠPATIES ’ ir didžiuosis Izraelio vardu“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: „Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra.</verse>
				<verse number="7">Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako!</verse>
				<verse number="8">Nenusigąskite, nebijokite: argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Juk jūs mano liudytojai! Ar yra gi kitas Dievas be manęs? Ar yra kokia nors Uola be manęs?“</verse>
				<verse number="9">Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas; jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina.</verse>
				<verse number="10">Kas dievą daro ar liedina stabą be noro užsidirbti?</verse>
				<verse number="11">Žiūrėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai – tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir prisistatys, juos pagaus baimė ir apims gėda.</verse>
				<verse number="12">Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.</verse>
				<verse number="13">Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje.</verse>
				<verse number="14">Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų.</verse>
				<verse number="15">Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį.</verse>
				<verse number="16">Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip man šilta, net karšta!“</verse>
				<verse number="17">O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“</verse>
				<verse number="18">Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi.</verse>
				<verse number="19">Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?“</verse>
				<verse number="20">Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“</verse>
				<verse number="21">Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli, nes tu mano tarnas! Sukūriau tave būti mano tarnu, nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!</verse>
				<verse number="22">Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį, tavo nuodėmes kaip miglą. Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau.</verse>
				<verse number="23">Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė, valiuokite, žemės gelmės! Kalnai, šokite giedodami, drauge su miškais ir visais jų medžiais! Juk VIEŠPATS išpirko Jokūbą, per Izraelį jis parodys savo šlovę.</verse>
				<verse number="24">Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, kuris tave sukūrė motinos įsčiose: „Aš – VIEŠPATS, kuris sukūrė Visatą ir vienas pats išskleidė dangus. Kai klojau žemę, kas buvo su manimi?</verse>
				<verse number="25">Aš – tas, kuris nieku paverčia kerėtojų ženklus ir burtininkus padaro žiopliais. Aš – tas, kuris išminčius priverčia pergalvoti ir jų pažinimą padaro kvailą.</verse>
				<verse number="26">Aš – tas, kuris savo tarno žodį patvirtina ir įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių. Aš sakau Jeruzalei: ‘Būk apgyventa!’ Judo miestams: ‘Būkite atstatyti!’ Aš prikelsiu jų griuvėsius!</verse>
				<verse number="27">Aš – tas, kuris sako marių gelmėms: ‘Išdžiūkite! Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!’</verse>
				<verse number="28">Aš – tas, kuris taria Kyrui: ‘Tu – mano kerdžius!’ Visa, ką aš noriu, jis įvykdys. Jis tars Jeruzalei: ‘Būk atstatyta!’, o apie Šventyklą sakys: ‘Tebūna dedami pamatai!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS Kyrui, savo pateptajam, kurį jis paėmė už dešinės rankos, kad pajungtų jam tautas ir nuginkluotų karalius, kad atvertų jam duris ir vartai būtų atsklęsti:</verse>
				<verse number="2">„Aš pats žygiuosiu pirma tavęs ir sulyginsiu kalvas. Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu geležies skląsčius.</verse>
				<verse number="3">Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas, kad žinotumei, jog aš VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris šaukia tave vardu.</verse>
				<verse number="4">Dėl Jokūbo, savo tarno, dėl Izraelio, savo išrinktojo, pašaukiau tave vardu, teikdamas tau garbę, nors tu manęs ir nepažinojai.</verse>
				<verse number="5">Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito; be manęs nėra dievo! Aš – tas, kuris tave apginkluoja, nors tu manęs ir nepažįsti,</verse>
				<verse number="6">kad nuo saulės tekėjimo iki jos laidos būtų žinoma, jog kito be manęs nėra. Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito!</verse>
				<verse number="7">Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas; aš, VIEŠPATS, visa tai padarau.</verse>
				<verse number="8">Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir debesys teišlyja teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge tesuželdo teisumą! Aš, VIEŠPATS, tai padariau.</verse>
				<verse number="9">Vargas tam, kuris bylinėjasi su savo Kūrėju, būdamas šukė tarp žemės šukių! Argi molis sako puodžiui: ‘Ką tu iš manęs darai?’ arba: ‘Tavo dirbinys neturi ąsos’?</verse>
				<verse number="10">Vargas kūdikiui, kuris sako tėvui: ‘Ką gimti tu pašauki?’ arba motinai: ‘Ką tu gimdai?’“</verse>
				<verse number="11">Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Šventasis ir Kūrėjas: „Ar man priekaištausite dėl mano vaikų likimo ir nurodysite, koks turi būti mano rankų darbas?</verse>
				<verse number="12">Aš sukūriau žemę, žmoniją sukūriau žemėje. Dangus savo rankomis išskleidžiau, suteikiau darną visoms jų galybėms.</verse>
				<verse number="13">Aš jį dėl teisumo pergalės išjudinau, visus kelius jam padariau lygius. Ne dėl algos ar dovanų jis mano miestą atstatys ir mano tremtinius išlaisvins“, – sako Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">Taip kalba VIEŠPATS: „Egipto turtai, Kušo prekės ir aukštaūgiai Sebos žmonės ateis pas tave ir tau priklausys. Paskui tave jie eis grandinėmis apkalti, parpuls priešais tave maldaudami: ‘Tik su jumis yra Dievas, niekur kitur! Kitų dievų nėra!’</verse>
				<verse number="15">Tikrai tu esi pasislėpęs Dievas, Izraelio Dieve, Išvaduotojau!</verse>
				<verse number="16">Gėda ir nemalonė kris ant jų visų; stabų dirbėjai pražus nemalonėje.</verse>
				<verse number="17">Izraeli, tu VIEŠPATIES išvaduotas amžinu išganymu! Gėda ir nemalonė niekada nekris ant jūsų per amžių amžius.“</verse>
				<verse number="18">Taip kalba VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų, jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą: „Aš esu VIEŠPATS, ir be manęs nėra kito!</verse>
				<verse number="19">Nekalbėjau nei paslapčiomis, nei iš buveinės tamsybės šalyje ir Jokūbo palikuonims nesakiau: ‘Ieškokite manęs dykvietėje’. Aš, VIEŠPATS, apreiškiu teisumą, paskelbiu, kas dora.</verse>
				<verse number="20">Susirinkite ir ateikite, prieikite arčiau, tautų likučiai! Neišmano nieko tie, kurie nešiojasi stabus iš medžio ir meldžiasi dievui, negalinčiam išgelbėti.</verse>
				<verse number="21">Eikite šen, drauge pasitarę, ir pasakykite, kas paskelbė tai kadaise, išpranašavo tai iš anksto? Argi ne aš, VIEŠPATS, be kurio nėra kito dievo? Tik aš vienas – teisingas ir išvaduojantis Dievas!</verse>
				<verse number="22">Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš Dievas, ir kito nėra!</verse>
				<verse number="23">Prisiekiau savimi, mano lūpos ištarė tiesą, neatšaukiamą žodį: ‘Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manimi prisieks kiekvienas liežuvis’.</verse>
				<verse number="24">Man sakys: ‘Tik per VIEŠPATĮ rasime pergalę ir jėgą’. Gėdydamiesi ateis pas jį visi, kurie ant jo niršta.</verse>
				<verse number="25">Tik per VIEŠPATĮ visi Izraelio palikuonys ras teisumą ir šlovę“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Belis sukiužo, Nebojas susigūžia; jų stabai sukrauti ant asilų ir galvijų. Tie, kurie turėtų nešti jus, dabar kaip naštos kraunami ant nuvargusių gyvulių.</verse>
				<verse number="2">Gūžiasi, kiūžta ir jie drauge, nuo naštos išsigelbėti negali; jie patys eina į nelaisvę.</verse>
				<verse number="3">Klausykitės manęs, Jokūbo namai, ir jūs, kas likote gyvi iš Izraelio namų! Nuo pat gimimo esate mano našta, išlaikiau jus nuo pat vaikystės.</verse>
				<verse number="4">Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite; kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės.</verse>
				<verse number="5">Su kuo palyginsite mane ir su kuo sulyginsite mane? Arba su kuo sugretinsite mane, kad būtume panašūs?</verse>
				<verse number="6">Dosnieji iš kapšio išpila auksą, svarstyklėmis atsveria sidabrą ir pasisamdo auksakalį, kad iš to jiems padarytų dievą, kurį jie garbintų, žemėn kniūbsti puldami.</verse>
				<verse number="7">Dedasi jį ant pečių, nešiojasi visur; kai pastato jį vieton, jis stovi ten sustingęs ir nepajuda iš vietos. Nors jie šaukiasi, jis negali atsiliepti nei išgelbėti jų iš nelaimės.</verse>
				<verse number="8">Atminkite tai ir būkite ryžtingi, dėkitės į širdį, nusidėjėliai!</verse>
				<verse number="9">Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais: aš esu Dievas, ir nėra kito; aš – Dievas, ir nėra tokio kaip aš.</verse>
				<verse number="10">Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks. Tariu: „Mano užmojis bus įvykdytas!“ Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta.</verse>
				<verse number="11">Šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, iš tolimos šalies žmogų, kad įvykdytų mano užmojį. Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu.</verse>
				<verse number="12">Klausykitės manęs, užsispyrėliai; jūs esate toli nuo teisumo pergalės.</verse>
				<verse number="13">Aš pats įgyvendinu savo teisumą; jis nebetoli, mano išganymas nevėluos. Aš pats suteiksiu išganymą Sione, Izraeliui suteiksiu savo šlovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">„Lipk žemyn, sėskis dulkėse, mergele, Babilono dukterie! Tau nebėra sosto, sėsk ant žemės, chaldėjų dukterie! Dailiąja ir gašliąja nebūsi daugiau vadinama.</verse>
				<verse number="2">Imk girnas ir malk grūdus! Nusidenk nuo veido šydą! Nusimesk skraistę, apsinuogink blauzdas, braidyk po vandenį upėse.</verse>
				<verse number="3">Tavo nuogumas bus iškeltas aikštėn, bus matyti tavoji gėda. Atkeršysiu ir nepagailėsiu“, –</verse>
				<verse number="4">sako mūsų Atpirkėjas. Jo vardas – Galybių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis.</verse>
				<verse number="5">Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį, chaldėjų dukterie! Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama.</verse>
				<verse number="6">Buvau įpykęs ant savo tautos, savo paveldą buvau išniekinęs, tau į rankas buvau jį atidavęs. O tu jam neparodei pagailos ir krovei ant senelių labai sunkų jungą.</verse>
				<verse number="7">Sakei sau: „Amžinai viešpatausiu!“ Neėmei šių dalykų į širdį, negalvojai, kuo tai galės baigtis.</verse>
				<verse number="8">Dabar išgirsk, išlepintoji, besijaučianti jaukiai, galvojanti sau širdyje: „Aš, ir niekas kitas! Niekada netapsiu našle ir neišgyvensiu vaikų netekties“.</verse>
				<verse number="9">Bet ir viena, ir kita ištiks tave staiga, tą pačią dieną; vaikų netektis ir našlystė užgrius ant tavęs visu svoriu, nepaisant tavo užkeikimų gausybės ir visų tavo grasių kerėjimų galios.</verse>
				<verse number="10">Kadangi nedora būdama jauteisi saugi ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!“ – tavo išmintis ir išmanymas išvedė tave iš kelio. Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!“</verse>
				<verse number="11">Užguls tave vargas, ir nemokėsi jo šalin nužavėti; užpuls tave nelaimė, ir nepajėgsi jos nuvyti. Staiga užklups tave galas, apie kurį nepagalvojai.</verse>
				<verse number="12">O dabar smaginkis savo kerėjimais ir gausybe savo užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės. Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi? Gal jais įvarysi baimę!</verse>
				<verse number="13">Prisidarei daug vargo, turėdama tiek patarėjų! Teateina ir tegelbėja dabar tave dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai, kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks.</verse>
				<verse number="14">Štai jie jau pavirto šiaudais, ugnis juos ryja; neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų. Tai ne žarijos, prie kurių galėtum pasišildyti, tai ne židinys, prie kurio susėstų žmonės!</verse>
				<verse number="15">Šitaip tau tarnauja tavo kerėtojai, su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės. Kiekvienas jų klajoja savo keliu; nėra nė vieno, kuris tave išgelbėtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Klausykitės štai ko, Jokūbo namai, vadinami Izraelio vardu, kilę iš Judo sėklos, prisiekiantys VIEŠPATIES vardu ir besišaukiantys Izraelio Dievo be ištikimybės ir be teisumo,</verse>
				<verse number="2">nors vadinatės šventąja tauta ir kliaujatės Izraelio Dievu, kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="3">Kas jau įvyko, seniai buvau apreiškęs; iš mano lūpų tai išėjo, aš pats tai paskelbiau. Nelauktai ėmiau vykdyti, ir visa įvyko.</verse>
				<verse number="4">Žinau, kad esi užsispyręs, nes tavo sprandas – tarsi sausgyslė iš geležies, o tavo kakta – iš vario,</verse>
				<verse number="5">todėl tai iš anksto tau apreiškiau ir paskelbiau pirmiau, negu įvyko, idant nesakytum: „Mano stabas visa tai padarė, mano statula – drožtinė ar liedinta – tai sutvarkė“.</verse>
				<verse number="6">Dabar, kai visa išgirdai, pagalvok! Ar neturi visa tai pripažinti? Nuo dabar kai ką visiškai nauja skelbiu tau, paslaptingus įvykius, kurių tu nežinai.</verse>
				<verse number="7">Dabar, o ne seniai, prieš dienų dienas, jie prasidėjo; anksčiau apie juos negirdėjai, kad nesakytum: „Aš jau žinojau apie juos!“</verse>
				<verse number="8">Tu apie juos nebūsi nei ką nors girdėjęs, nei žinojęs, nes tavo ausys nuo seno buvo kurčios. Žinojau, koks tu apgaulingas, nes nuo motinos įsčių buvai vadinamas sukčiumi.</verse>
				<verse number="9">Bet dėl savo vardo aš valdau pyktį, savo šlovės dėlei susilaikau, kad tavęs nesunaikinčiau.</verse>
				<verse number="10">Štai išgryninau tave, tačiau ne kaip sidabrą; išmėginau tave skausmo žaizdre.</verse>
				<verse number="11">Dėl savęs, savo paties dėlei, kad mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau. Savo šlovės neperleisiu kitam!</verse>
				<verse number="12">Išgirsk mane, Jokūbai, Izraeli, kurį pavadinau vardu! Aš esu tas pats, aš pirmas, aš ir paskutinis!</verse>
				<verse number="13">Mano rankos padėjo žemės pamatus, mano dešinė išskleidė dangus. Kai juos pašaukiu, jie tuojau pat ateina.</verse>
				<verse number="14">Sueikite visi ir klausykitės! Kas iš jų kada paskelbė ką nors panašaus? VIEŠPATIES bičiulis įvykdys jo valią prieš Babiloną ir Chaldėjos palikuonis.</verse>
				<verse number="15">Aš, aš tai paskelbiau, aš jį pašaukiau, aš jį atvedžiau; jam seksis kelyje!</verse>
				<verse number="16">Prieikite arčiau prie manęs ir klausykitės, ką sakau! Nuo pat pradžios aš nekalbėjau apie tai paslapčiomis; nuo to laiko, kai tai pradėjo vykti, aš esu čia. Dabar Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane.</verse>
				<verse number="17">Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti.</verse>
				<verse number="18">O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas – kaip marių bangos.</verse>
				<verse number="19">Tavo palikuonių būtų kaip smilčių, o gimusių iš tavo giminės – kaip smėlio grūdelių. Jų vardas nežūtų ir neišdiltų mano akyse“.</verse>
				<verse number="20">Eikite iš Babilono, bėkite iš Chaldėjos! Džiaugsmingai ir garsiai tai skelbkite, kad būtų žinoma; neškite žinią ligi žemės pakraščių, sakykite: „Jokūbą, savo tarną, VIEŠPATS išpirko!</verse>
				<verse number="21">Troškulio jie nekentėjo, vedami per sausas dykynes. Jis liepė vandeniui ištrykšti iš uolos, praskėlė uolą, ir tryško vandenys“.</verse>
				<verse number="22">„Nedorėliai neturės ramybės“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Išgirskite mane, salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, dar motinos įsčiose tebesantį; jis ištarė mano vardą.</verse>
				<verse number="2">Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją ir paslėpė savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įsidėjo į savo strėlinę.</verse>
				<verse number="3">„Tu mano tarnas, – pasakė man, – Izraeli, per tave apreikšiu savo šlovę!“</verse>
				<verse number="4">Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau; mano byla – pas VIEŠPATĮ, ir mano atlygis – mano Dievo rankoje.</verse>
				<verse number="5">Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS, kuris mane padarė savo tarnu dar motinos įsčiose, kad jam parvesčiau Jokūbą, kad Izraelis pas jį būtų surinktas. Aš pagerbtas VIEŠPATIES akyse, mano Dievas – mano jėga!“</verse>
				<verse number="6">„Per maža, – sako jis, – tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“.</verse>
				<verse number="7">Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam, kuriuo bjaurisi tautos, valdovų tarnui: „Karaliai atsistos, tave pamatę, didžiūnai ir tie lenksis iki žemės dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“.</verse>
				<verse number="8">Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus.</verse>
				<verse number="9">Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’ ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’ Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur ras ganyklų.</verse>
				<verse number="10">Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.</verse>
				<verse number="11">Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus nulyginti.</verse>
				<verse number="12">Žiūrėk! Jie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Sienės šalies.</verse>
				<verse number="13">Džiūgaukite dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą, pasigailėjo savo varguolių.</verse>
				<verse number="14">Bet Sionas sako: ‘Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas’.</verse>
				<verse number="15">Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.</verse>
				<verse number="17">Tavo atstatytojai čionai atskuba, o tie, kurie niokojo ir alino tave, pasitraukė nuo tavęs.</verse>
				<verse number="18">Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui: jie renkasi draugėn ir eina pas tave. Kaip gyvas aš, – tai VIEŠPATIES žodis, – visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis, pasidabinsi jais lyg nuotaka.</verse>
				<verse number="19">Tikrai tu buvai nualinta ir nusiaubta, griuvėsių kraštas, bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams, nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli.</verse>
				<verse number="20">Vaikai, kurių buvai netekusi, tau sakys: ‘Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos, kad galėčiau įsikurti!’</verse>
				<verse number="21">Tada tu sakysi savo širdyje: ‘Kas man pagimdė juos? Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė, ištremta ir atstumta; kas juos man išaugino? Juk aš buvau likusi vienų viena, tad iš kur jie?’“</verse>
				<verse number="22">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai pakelsiu ranką tautoms, duosiu ženklą gentims, ir jos pargabens ant rankų tavo sūnus, o dukteris parneš ant pečių.</verse>
				<verse number="23">Karaliai bus tavo vaikų įtėviai, o karalienės – jų įmotės. Veidu į žemę puldami jie tave pagerbs ir laižys dulkes nuo tavo kojų. Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu VIEŠPATS; tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti“.</verse>
				<verse number="24">Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno? Ar galima belaisvius atimti iš tirono?</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS šitaip atsako: „Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Aš pats esu tavo reikalo gynėjas, aš pats išvaduosiu tavo vaikus.</verse>
				<verse number="26">Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu, pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu. Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS, tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Kur jūsų motinos skyrybų raštas, kuriuo ją paleidau? Kuriam gi skolintojui pardaviau jus? Tik dėl savo nuodėmių buvote parduoti, tik dėl savo nusižengimų buvo paleista jūsų motina.</verse>
				<verse number="2">Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau? Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau? Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau? Argi man stinga jėgų, kad išvaduočiau? Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą, dykuma paverčiu upes! Jose žuvys, netekusios vandens, dvokia ir gaišta nuo troškulio.</verse>
				<verse number="3">Apgaubiu dangus tamsybe, apvelku juos ašutine“.</verse>
				<verse number="4">Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.</verse>
				<verse number="5">Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.</verse>
				<verse number="6">Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.</verse>
				<verse number="7">Viešpats DIEVAS man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau veidą, kietą kaip titnagas, ir žinau, kad nebūsiu sugėdintas.</verse>
				<verse number="8">Mano gynėjas arti; kas drįs su manimi bylinėtis? Stokime vienas prieš kitą teisman! Kas kelia bylą prieš mane? Tegu man prisistato!</verse>
				<verse number="9">Štai Viešpats DIEVAS man padeda; kas gi mane pasmerks? Jie visi sutrūnys kaip drabužis, kandys juos sugrauš.</verse>
				<verse number="10">Kas iš jūsų bijo VIEŠPATIES ir paklūsta jo tarno balsui? Kas gyvena naktyje be šviesos, pasitikėdamas VIEŠPATIES vardu ir neabejodamas savo Dievu?</verse>
				<verse number="11">Visi jūs, kurie kuriatės ugnį ir žiebiatės deglus, gyvenkite pagal savo ugnies šviesą ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte! Nuo mano rankos tai pareina: jūs gulsite į skausmo patalą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">„Klausykitės manęs, kurie siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES! Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti.</verse>
				<verse number="2">Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą, ir Sarą, jus pagimdžiusią. Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau, laiminau ir padariau iš jo daugybę.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams jis maloningas. Jo dykumą jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius – VIEŠPATIES sodu. Linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna.</verse>
				<verse number="4">Klausykitės manęs, tautos, atkreipkite dėmesį, gentys, nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, šviesą tautoms! Vienu akimirksniu</verse>
				<verse number="5">įvykdysiu savo pergalę; mano išganymas ateis kaip šviesa, ir mano rankos teis tautas; salos manimi pasitikės, jos lauks mano rankos.</verse>
				<verse number="6">Pakelkite akis į dangus, pagalvokite apie žemę po kojomis! Nors dangūs išnyktų kaip dūmas, žemė susidėvėtų kaip drabužis, o žmonės mirtų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius, ir mano teisumas niekada nesusidėvės.</verse>
				<verse number="7">Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių!</verse>
				<verse number="8">Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“.</verse>
				<verse number="9">Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu sukapojai Rahabą, nudūrei slibiną?</verse>
				<verse number="10">Argi ne tu išdžiovinai jūrą, didžiosios bedugnės vandenis? Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji galėtų pereiti?</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir amžinu džiaugsmu vainikuoti įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks.</verse>
				<verse number="12">„Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė!</verse>
				<verse number="13">Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?</verse>
				<verse number="14">Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti, nemirs ir neis į kapą, nė duonos nestokos.</verse>
				<verse number="15">Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris taip įaudrina jūrą, jog bangos ima šėlti“. Galybių VIEŠPATS yra jo vardas!</verse>
				<verse number="16">„Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savo rankos šešėliu apdengiau tave. Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus. Aš sakiau Sionui: ‘Tu mano tauta!’“</verse>
				<verse number="17">Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka, išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!</verse>
				<verse number="18">Iš visų jos pagimdytų sūnų nėra kam ja rūpintis, iš visų jos išaugintų sūnų nėra kam paimti ją už rankos!</verse>
				<verse number="19">Abi šios nelaimės prislėgė tave! Kas tave užjaus? Nuniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas! Kas tave paguos?</verse>
				<verse number="20">Tavo sūnūs nualpę, jie guli visur gatvių kampuose, kaip stirnos medžiotojo pinklėse, apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio, įveikti tavo Dievo įniršio.</verse>
				<verse number="21">Bet dabar klausykis, nelaimingoji! Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!</verse>
				<verse number="22">Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas, ginantis savo tautą: „Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi.</verse>
				<verse number="23">Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: ‘Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!’ Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Atsibusk, atsibusk! Apsivilk savo stiprybe, Sione! Vilkis savo šlovės drabužiais, Jeruzale, šventasis mieste, nes neapipjaustytieji ir netyrieji nebemindžios daugiau tavęs!</verse>
				<verse number="2">Nusipurtyk dulkes, ir sėsk į savo sostą, Jeruzale! Nusimesk grandinę nuo kaklo, belaisve, Siono dukterie!</verse>
				<verse number="3">Juk VIEŠPATS taip sako: „Ne už kainą buvote parduoti ir ne už pinigus būsite atpirkti“.</verse>
				<verse number="4">Taip Viešpats DIEVAS kalba: „Kadaise mano tauta išėjo į Egiptą, kad gyventų ten kaip svetimšaliai. Asirija juos apiplėšė, nieko už tai neduodama.</verse>
				<verse number="5">O dabar ką aš turiu daryti? – Tai VIEŠPATIES žodis. – Mano tauta buvo pagrobta už nieką, o jų engėjai staugia iš džiaugsmo. – Tai VIEŠPATIES žodis. – Mano vardas užgauliojamas kasdien be paliovos.</verse>
				<verse number="6">Todėl mano tauta patirs mano šlovę tą dieną, nes aš tas, kuris tai sako: ‘Štai aš esu!’“</verse>
				<verse number="7">O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: „Tavo Dievas viešpatauja!“</verse>
				<verse number="8">Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia ir džiūgauja drauge, nes jie mato savo pačių akimis VIEŠPATĮ, grįžtantį į Sioną.</verse>
				<verse number="9">Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai, nes VIEŠPATS paguodė savo tautą, atpirko Jeruzalę!</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS iškėlė savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.</verse>
				<verse number="11">Išeikite, išeikite! Palikite tą vietą, nelieskite nieko nešvaraus! Lauk iš ten! Jūs, kurie nešate VIEŠPATIES rykus, išlikite švarūs!</verse>
				<verse number="12">Tačiau neskubėkite eidami, neišeikite kaip bėgliai, nes VIEŠPATS eina jūsų priešakyje, o jūsų užnugaris – Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="13">„Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas.</verse>
				<verse number="14">Kaip daugelis juo baisėjosi, nes jis atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų,</verse>
				<verse number="15">taip daugelis tautų bus jo nustebintos, o karaliai stovės netekę žado. Jie išvys, ko niekada nebuvo jiems apsakyta, ir suvoks, ko niekada nebuvo girdėję“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="53">
				<verse number="1">Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?</verse>
				<verse number="2">Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome.</verse>
				<verse number="3">Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku.</verse>
				<verse number="4">Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.</verse>
				<verse number="5">Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.</verse>
				<verse number="6">Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.</verse>
				<verse number="7">Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio.</verse>
				<verse number="8">Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,</verse>
				<verse number="9">jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio.</verse>
				<verse number="10">Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią. Atidavęs save kaip atnašą už kaltę, jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.</verse>
				<verse number="11">Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes.</verse>
				<verse number="12">Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais jis dalysis grobiu, nes atidavė save mirčiai ir buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="54">
				<verse number="1">„Džiaukis, bevaike, niekada negimdžiusi! Krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose negulėjusi! Juk pamestoji turi daugiau vaikų negu turinti vyrą“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="2">Paplatink savo palapinės aikštę, ištempk savo pastogės dangas nešykštėdama, pailgink palapinės virves ir tvirtai įkalk kuolus!</verse>
				<verse number="3">Tu plėsiesi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys užvaldys tautas ir įsikurs apleistuose miestuose.</verse>
				<verse number="4">Nebijok, nebūsi sugėdinta! Nerausk iš kuklumo, nepateksi į nemalonę! Savo jaunystės gėdą pamirši ir nebeprisiminsi daugiau našlystės negarbės,</verse>
				<verse number="5">nes tavo vyras – tavo Kūrėjas, Galybių VIEŠPATS – jo vardas. Tavo Atpirkėjas – Izraelio Šventasis, jis vardu visos žemės Dievas.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS šaukia tave atgal kaip nelaimingą ir pamestą žmoną. „Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą žmoną!“ – sako tavo Dievas.</verse>
				<verse number="7">„Trumpą valandėlę palikau tave, bet su didele meile vėl pasiimsiu.</verse>
				<verse number="8">Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą, bet amžina meile tavęs pagailėjau“, – sako VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas.</verse>
				<verse number="9">„Ir dabar elgiuosi kaip Nojaus dienomis: kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekada daugiau nebeužtvindys žemės, taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti ir tau nepriekaištauti.</verse>
				<verse number="10">Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos – svirduliuoti, mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, mano ramybės sandora nesusvyruos“, – sako VIEŠPATS, kuris tavęs pagailėjo.</verse>
				<verse number="11">„Nelaimingoji, audros nukamuotoji, netekusioji paguodos! Štai sutvirtinsiu tavo akmenis geriausiomis kalkėmis, ir tavo pamatus apdaigstysiu safyrais.</verse>
				<verse number="12">Pastatysiu tau bokštus iš rubinų, vartus – iš ugnimi žėrinčių akmenų, o sienas – iš brangakmenių.</verse>
				<verse number="13">Visi tavo sūnūs bus VIEŠPATIES mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove.</verse>
				<verse number="14">Tu būsi pagrįsta teisumu, toli nuo priespaudos – jos nebereikės bijoti, toli nuo pražūties – ji prie tavęs nesiartins.</verse>
				<verse number="15">Jei kas nors tave pultų, jam nepavyks, nes jis tai darys be mano valios; kas puls tave, tas kris kovoje su tavimi.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėk! Aš sukūriau kalvį, kuris įpučia anglyse ugnį ir nusikala įrankį, tinkamą darbui. Aš sukūriau ir niokotoją, kuriam skirta naikinti.</verse>
				<verse number="17">Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi. Toks yra VIEŠPATIES tarnų paveldas, ir mano rankoje – jų pergalė“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="55">
				<verse number="1">Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos!</verse>
				<verse number="2">Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais.</verse>
				<verse number="3">Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą. Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą, remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui.</verse>
				<verse number="4">Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu.</verse>
				<verse number="5">Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai, o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir dėl Izraelio Šventojo, kuris tau suteikė tokią garbę.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti.</verse>
				<verse number="7">Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.</verse>
				<verse number="8">„Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="9">Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.</verse>
				<verse number="10">Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam,</verse>
				<verse number="11">taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“.</verse>
				<verse number="12">Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite ir būsite saugiai vedami į namus. Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme, visi medžiai laukuose ims jums ploti.</verse>
				<verse number="13">Vietoj erškėčių augs kiparisai, vietoj dilgėlių – mirtos. Ir visa tai – VIEŠPATIES šlovei, kaip amžiais nemarus ženklas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="56">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Laikykitės teisingumo ir būkite dori, nes greitai ateis mano išganymas, greitai ims reikštis mano dorumas.</verse>
				<verse number="2">Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi, švenčia šabą, jo neišniekindamas, ir sergstisi bet kokio pikto darbo“.</verse>
				<verse number="3">Svetimšalis, atėjęs pas VIEŠPATĮ, tenesako: „ VIEŠPATS tikrai išskirs mane iš savo tautos“. Eunuchas tenekalba: „Štai aš – medis nudžiūvėlis“.</verse>
				<verse number="4">Juk taip kalba VIEŠPATS: „Eunuchams, švenčiantiems mano šabus, noriai darantiems tai, kas man patinka, ir besilaikantiems mano Sandoros,</verse>
				<verse number="5">aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą, vertingesnį už sūnus ir dukteris, duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.</verse>
				<verse number="6">Ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros,</verse>
				<verse number="7">aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant mano aukuro, nes mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms“.</verse>
				<verse number="8">Tai žodis Viešpaties DIEVO, kuris renka Izraelio išblaškytuosius: „Aš surinksiu per jį ir daugiau kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti“.</verse>
				<verse number="9">Jūs, visi lauko žvėrys, ateikite prisiėsti, jūs, visi miško žvėrys!</verse>
				<verse number="10">Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Jie – kurti šunys, negalintys loti; tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.</verse>
				<verse number="11">Jie rajūs šunys, jiems niekuomet negana, jie – piemenys be išmanymo; visi jie eina savais keliais, kiekvienas paiso vien savo naudos.</verse>
				<verse number="12">„Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno! Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą; kaip šiandien, taip bus ir rytoj, ir net dar smagiau“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="57">
				<verse number="1">Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį. Geri žmonės paglemžiami, ir niekas nesuvokia, kad teisųjį paglemžė blogis.</verse>
				<verse number="2">Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.</verse>
				<verse number="3">O jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys, ateikite čionai!</verse>
				<verse number="4">Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę ir kam rodote liežuvį? Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?</verse>
				<verse number="5">Jūs degate gašla ąžuolyne ir po kiekvienu žaliu medžiu; jūs pjaunate vaikus upių vagose ir uolų plyšiuose!</verse>
				<verse number="6">Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų; taip, tai tavo dalia. Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas! Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?</verse>
				<verse number="7">Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą, ir kopdavai ten aukos aukoti.</verse>
				<verse number="8">Už durų ir staktų pasistatei savo nešvankųjį ženklą. Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą, lipai į jį ir jį padidinai. Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį, kad jie tau dažnai būtų priegulais, ir šitaip tenkinai savo gašlumą.</verse>
				<verse number="9">Tu ėjai pas Melechą su aliejumi ir gausiai liejai kvapius tepalus. Tu toli siuntei savo pasiuntinius, vertei juos eiti į patį Šeolą.</verse>
				<verse number="10">Nuo tolimo kelio tu labai pavargai, bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“ Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą, todėl niekuomet ir nesisielojai.</verse>
				<verse number="11">Ko gi taip pabūgai? Ko pabijojai, kad tapai melagė? Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei? Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs, tu nebijojai manęs?</verse>
				<verse number="12">Aš parodysiu, koks tavo teisumas ir kokie tavo darbai; jie tau nenaudingi.</verse>
				<verse number="13">Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.</verse>
				<verse number="14">Pasigirsta balsas: „Tieskite, tieskite vieškelį! Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“</verse>
				<verse number="15">Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.</verse>
				<verse number="16">Aš ne amžinai kaltinsiu, ne visuomet pyksiu, nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.</verse>
				<verse number="17">Dėl jo kaltės pykau kurį laiką, plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą, bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.</verse>
				<verse number="18">Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. Jo raudotojams</verse>
				<verse number="19">aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! – sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“</verse>
				<verse number="20">Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.</verse>
				<verse number="21">„Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="58">
				<verse number="1">„Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk mano tautai jos nedorybę, Jokūbo namams – jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Tiesa, jie ieško manęs diena po dienos, trokšta pažinti mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų.</verse>
				<verse number="3">‘Kodėl mes pasninkaujame, o tu nematai? Kodėl mes darome atgailą, o tu nepastebi?’ Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus!</verse>
				<verse number="4">Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse!</verse>
				<verse number="5">Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tai tu vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena?</verse>
				<verse number="6">Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą,</verse>
				<verse number="7">dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.</verse>
				<verse number="8">Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė lydės iš paskos.</verse>
				<verse number="9">Tada šauksiesi, ir VIEŠPATS atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: ‘Aš čia!’ Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo,</verse>
				<verse number="10">duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą, šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, ir tu būsi kaip laistomas sodas, kaip niekada neišsenkantis šaltinis.</verse>
				<verse number="12">Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai, tu atstatysi praeities amžių mūrus. ‘Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju’ tu būsi vadinamas.</verse>
				<verse number="13">Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms,</verse>
				<verse number="14">tai džiaugsiesi VIEŠPATYJE, ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="59">
				<verse number="1">VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų.</verse>
				<verse number="2">Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, ir jis nebegirdi jūsų.</verse>
				<verse number="3">Juk jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.</verse>
				<verse number="4">Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą, nėra, kas teisingai gintųsi teisme. Visi remiasi niekybėmis ir meluoja, vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.</verse>
				<verse number="5">Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs, o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.</verse>
				<verse number="6">Jų voratinkliai netinka drabužiams, savo audiniais jie neapsiklos. Jų darbai – nedori darbai; iš jų rankų ateina smurto darbai.</verse>
				<verse number="7">Paskui blogį jie bėga tekini, greiti pralieti nekaltą kraują. Jų mintys – nedoros mintys, jų vieškeliuose – nuniokojimas ir griuvėsiai.</verse>
				<verse number="8">Ramybės kelio jie nepažino, teisingumo nėra jų takuose. Jie pasidarė sau kreivas vėžes; kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.</verse>
				<verse number="9">Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas, nepasiekia mūsų teisumas. Laukiame šviesos, bet tamsu; laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!</verse>
				<verse number="10">Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai.</verse>
				<verse number="11">Visi mes urzgiame lyg meškos, vaitojame lyg burkuojantys balandžiai; tikimės teisingumo, bet jo čia nėra, laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.</verse>
				<verse number="12">Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami, ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; mūsų nusižengimai su mumis ir mes žinome savo kaltes:</verse>
				<verse number="13">maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI, atsimetimas nuo savo Dievo, kalbos apie išdavystę ir sukilimą, širdyje gimusių melagysčių skleidimas.</verse>
				<verse number="14">Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti.</verse>
				<verse number="15">Teisybės nėra: kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas. VIEŠPATS matė ir jam nepatiko, kad nebėra teisingumo.</verse>
				<verse number="16">Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, jį parėmė jo paties teisumas.</verse>
				<verse number="17">Teisumu jis apsivilko kaip šarvais, išganymo šalmą užsidėjo ant galvos. Rūstybės drabužiai – jo apdaras, o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienam pagal darbus jis atlygins: pykčiu – varžovams, atpildu – priešams. Salas pasieks jo atpildas!</verse>
				<verse number="19">Vakaruose bus bijoma VIEŠPATIES vardo, rytuose – jo šlovės, nes jis ateis kaip upės sraunuma, genama VIEŠPATIES vėjo.</verse>
				<verse number="20">Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas „pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="21">„Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks, ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, – dabar ir per amžių amžius!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="60">
				<verse number="1">Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito!</verse>
				<verse number="2">Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia jo šlovė.</verse>
				<verse number="3">Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio.</verse>
				<verse number="4">Pakelk akis, pažvelk aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų.</verse>
				<verse number="5">Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai.</verse>
				<verse number="6">Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus.</verse>
				<verse number="7">Visos Kedaro kaimenės bus tau surinktos, Nebajoto avinai tau tarnaus; kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, išpuošiu jais šlovinguosius savo Namus.</verse>
				<verse number="8">Kas gi ten atskrenda kaip debesis, kaip karveliai į savo karvelides?</verse>
				<verse number="9">Tai laivai plaukia pas mane, Taršišo didlaiviai priekyje, pargabendami tavo sūnus iš toli drauge su jų auksu ir sidabru dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išaukštino.</verse>
				<verse number="10">Svetimšaliai tau atstatys mūrus, jų karaliai tau tarnaus, nes pykčio valandą tave nuplakiau, tačiau malonės valandą parodysiu tau gailestį.</verse>
				<verse number="11">Tavo vartai visuomet bus atverti; jie nebus užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantys tau tautų turtus ir jų karaliai per eitynes.</verse>
				<verse number="12">Tauta ir karalystė, kuri tau netarnauja, pražus; tokios tautos tikrai bus sunaikintos.</verse>
				<verse number="13">Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos.</verse>
				<verse number="14">Žemai lenkdamiesi, ateis pas tave tavo engėjų sūnūs; visi, kas niekino tave, parpuls tau po kojų. Jie vadins tave ‘ VIEŠPATIES miestu’ ir ‘Izraelio Šventojo Sionu’.</verse>
				<verse number="15">Dėl to, kad kadaise buvai apleistas, nekenčiamas ir bejėgis, dabar aš tave padarysiu amžių pasididžiavimu, džiugesiu kartų kartoms.</verse>
				<verse number="16">Tu maitinsiesi tautų pienu, žįsi karališkas krūtis. Tuomet tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS, esu tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis.</verse>
				<verse number="17">Vietoj žalvario teiksiu auksą, vietoj geležies – sidabrą, vietoj medžių – žalvarį, o vietoj akmenų – geležį. Taiką paskirsiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą – tavo valdytoju.</verse>
				<verse number="18">Nebebus girdėti nei apie smurtą tavo šalyje, nei apie niokojimą ar griovimą tavo valdose. Savo mūrus tu vadinsi ‘Išganymu’, o savo vartus – ‘Šlove’.</verse>
				<verse number="19">Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, tavo Dievas – tavo spindesys.</verse>
				<verse number="20">Tavo saulė niekada nebenusileis nei tavo mėnulis nesudils, nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, ir tavo gedulo dienos pasibaigs.</verse>
				<verse number="21">Tavo tauta bus vien iš teisiųjų; jie amžinai paveldės žemę. Jie – mano daigyno pumpurai, mano rankų kūrinys, sukurtas man papuošti.</verse>
				<verse number="22">Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias – galinga tauta. Aš, VIEŠPATS, padarysiu tą bemat, kai ateis laikas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="61">
				<verse number="1">Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams,</verse>
				<verse number="2">skelbti VIEŠPATIES malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų</verse>
				<verse number="3">ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus – vietoj gedulo, šlovės skraistę – vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, idant apreikštų jo šlovę.</verse>
				<verse number="4">„Jie prikels senuosius griuvėsius, atstatys seniai apleistas gyvenvietes, atnaujins nuniokotus miestus, tuščius nuo neatmenamų laikų.</verse>
				<verse number="5">Svetimieji jums tarnaus ir gins ganyklon jūsų kaimenes, svetimšaliai bus jūsų artojai ir vynuogininkai.</verse>
				<verse number="6">O jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES kunigais, jums į akis bus sakoma: ‘Mūsų Dievo tarnai’. Jūs naudositės tautų nuosavybe, mėgausitės jų turtais.</verse>
				<verse number="7">Kadangi jų gėda buvo dviguba, o užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, savo šalyje jie gaus dvigubą paveldą ir patirs amžiną džiaugsmą,</verse>
				<verse number="8">nes aš, VIEŠPATS, myliu teisingumą ir nekenčiu grobimo ir nusikaltimo. Ištikimai atiduosiu jų atlygį, sudarysiu su jais amžiną Sandorą.</verse>
				<verse number="9">Jų giminė bus įžymi tarp tautų, o jų palikuonys – tarp žmonių. Kas tik juos regės, tas suvoks, jog tai giminė, kurią palaimino VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="10">Visa širdimi džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu savo Dievu, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste lyg jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.</verse>
				<verse number="11">Kaip žemė išaugina savo ataugas, kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="62">
				<verse number="1">Dėl Siono aš netylėsiu, dėl Jeruzalės nenurimsiu, kol jos teisumas nesušvis kaip aušra ir jos pergalė nesuliepsnos kaip deglas.</verse>
				<verse number="2">Išvys tuomet tautos tavo teisumą, o visi karaliai – tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį tau suteiks pats VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="4">Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“, tavo šalies – „Nuniokotąja“, bet būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavo šalis – „Ištekėjusia“, nes VIEŠPATS žavisi tavimi, už jo yra ištekėjusi tavo šalis.</verse>
				<verse number="5">Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavo Statytojas susituoks su tavimi. Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavo Dievas.</verse>
				<verse number="6">Ant tavo mūrų, Jeruzale, pastačiau sargybinius; niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenurims. O jūs, kurie primenate VIEŠPAČIUI, neduokite sau ramybės!</verse>
				<verse number="7">Ir jam neduokite ramybės, kol jis neatstatys Jeruzalės ir jos nepadarys žemės pasididžiavimu.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS prisiekė savo dešine, savo galingąja ranka: „Nebeduosiu tavo grūdų maitintis tavo priešams; nebegers daugiau svetimšaliai tavo vyno, dėl kurio tu sunkiai darbavaisi.</verse>
				<verse number="9">Ne! Kas į klėtį nešė grūdus, tas juos valgys, šlovindamas VIEŠPATĮ. Kas rinko vynuoges, tas gers vyną mano šventuose kiemuose“.</verse>
				<verse number="10">Eikite pro vartus, eikite, parenkite kelią tautai! Tieskite, tieskite vieškelį, nurinkite nuo jo akmenis! Iškelkite ženklą tautoms!</verse>
				<verse number="11">Štai VIEŠPATS paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukteriai: ‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’ Štai jo atlygis drauge su juo, jo atpildas pirma jo.</verse>
				<verse number="12">Jie bus vadinami ‘Šventąja tauta’, VIEŠPATIES atpirktaisiais, o tu vadinsiesi ‘Lankoma’, ‘Neužmirštuoju miestu’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="63">
				<verse number="1">Kas ten ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bocros? Spindinčiu apdaru, žengdamas su didinga jėga? „Tai aš, skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“.</verse>
				<verse number="2">Bet kodėl tavo apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai – lyg traiškančio vynuoges spaudykloje?</verse>
				<verse number="3">„Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje; iš tautų nė vienos nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas įniršio, mindžiojau kupinas pykčio. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė mano apdarą.</verse>
				<verse number="4">Mat keršto diena buvo mano širdyje, atpirkimo metai buvo atėję.</verse>
				<verse number="5">Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien mano ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara.</verse>
				<verse number="6">Savo įniršiu sutrypiau tautas, savo pykčiu jas sutriuškinau, kraują jų išliejau ant žemės“.</verse>
				<verse number="7">Pasakosiu apie VIEŠPATIES maloningumą, apie šlovingus VIEŠPATIES darbus, apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė, apie begalinį gerumą Izraelio namams, kurį jis suteikė mums iš savo gailestingumo ir didžios malonės.</verse>
				<verse number="8">Juk jis tarė: „Jie – mano tauta, vaikai, kurie manęs neapvils“. Taip jis tapo jų gelbėtoju</verse>
				<verse number="9">ir dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir pagailos atpirko juos. Jis globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas.</verse>
				<verse number="10">O jie maištavo ir liūdino jo šventą dvasią. Todėl jis tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti.</verse>
				<verse number="11">Tada jie prisiminė praeities dienas ir Mozę, savo tarną. Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,</verse>
				<verse number="12">padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą,</verse>
				<verse number="13">pervedęs juos per jūros gelmes? Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo.</verse>
				<verse number="14">Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė. Taip vedei tu savo tautą, kad suteiktum šlovę savo vardui.</verse>
				<verse number="15">Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto! Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas? Nesusilaikyk,</verse>
				<verse number="16">nes tu – mūsų Tėvas! Nors Abraomas mūsų ir nepažintų, nors Izraelis ir nenorėtų nieko apie mus žinoti, tu, VIEŠPATIE, mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas.</verse>
				<verse number="17">Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi mums nuo tavo kelių nuklysti ir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti? Sugrįžk dėl savo tarnų, dėl genčių, dėl savo nuosavybės!</verse>
				<verse number="18">Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo Šventyklą, mūsų priešai trypė tavo Šventyklą?</verse>
				<verse number="19">Mūsų dalia tokia, lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu, lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu. O kad perplėštum dangus ir nužengtum! Kalnai prieš tave sudrebėtų!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="64">
				<verse number="1">Kaip ugnis uždega žabus, kaip ugnis užvirina vandenį, kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams, tautos prieš tave drebėtų!</verse>
				<verse number="2">Darydamas baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.</verse>
				<verse number="3">Nuo amžių nėra niekas patyręs, ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas, darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="4">O kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą! O kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose! Štai tu pyksti, o mes – nuodėmingi.</verse>
				<verse number="5">Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai – lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.</verse>
				<verse number="6">Nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.</verse>
				<verse number="7">O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="8">Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.</verse>
				<verse number="9">Šventieji tavo miestai virto dykuma; Sionas – dykuma, Jeruzalė – dykynė.</verse>
				<verse number="10">Mūsų didi ir šlovinga Šventykla, kurioje mūsų tėvai tave garbindavo, pavirto liepsnų grobiu; visa, kas mums buvo miela, – griuvėsiai.</verse>
				<verse number="11">Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE? Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="65">
				<verse number="1">„Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, būti surastas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė mano vardo, aš kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’</verse>
				<verse number="2">Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis,</verse>
				<verse number="3">tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane. Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų.</verse>
				<verse number="4">Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose, valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.</verse>
				<verse number="5">‘Stovėk, kur stovi! – šaukia jie. – Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’ Šitokie dalykai aitrina mano pyktį kaip be perstojo degančią ugnį.</verse>
				<verse number="6">Štai visa tai priešais mane užrašyta; nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu. Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,</verse>
				<verse number="7">drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, – sako VIEŠPATS. – Kadangi jie degino smilkalus kalnuose ir įžeidinėjo mane ant kalvų, aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė“.</verse>
				<verse number="8">Taip kalba VIEŠPATS: „Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako: ‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’. Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, – neatmesiu jų visų.</verse>
				<verse number="9">Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių, iš Judo – mano kalnų paveldėtojų. Mano išrinktieji paveldės kraštą, mano tarnai ten gyvens.</verse>
				<verse number="10">Mano tautai, ieškančiai manęs, Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms, Achoro slėnys – žardiena galvijams.</verse>
				<verse number="11">Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ, užmiršdami mano šventąjį kalną, kurie padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei,</verse>
				<verse number="12">jus aš lemsiu kalavijui, ir visi jūs krisite per žudynes, kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte, kalbėjau, bet nesiklausėte, darėte, kas bloga mano akyse, ir rinkotės, kas man nepatinka“.</verse>
				<verse number="13">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį; mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį; mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis;</verse>
				<verse number="14">mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdgėlos, aimanuosite iš sielvarto.</verse>
				<verse number="15">Jūs paliksite vardą, kuriuo mano išrinktieji keiksis: ‘Taip Viešpats DIEVAS teužmuša tave!’ Bet mano tarnai gaus kitą vardą.</verse>
				<verse number="16">Kas tik norės sau laimės krašte, tas sau linkės palaimos Dievo, kurio vardas ‘Amen’; kas tik duos priesaiką krašte, tas prisieks Dievu, kurio vardas ‘Amen’, nes praeities sielvartai jau užmiršti, prapuolę man iš akių.</verse>
				<verse number="17">Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis.</verse>
				<verse number="18">Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu! Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’, o jos žmones – kaip ‘Linksmybę’.</verse>
				<verse number="19">Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje. Nebebus joje girdėti graudaus verksmo nė gailių dejonių.</verse>
				<verse number="20">Nebebus joje naujagimio, kuris gyventų vos kelias dienas, ir senelio, kuris nesulauktų žilo amžiaus. Kas šimto metų mirs, tas bus laikomas jaunu, o kas šimto metų nesulauks, tas bus laikomas prakeiktu.</verse>
				<verse number="21">Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių.</verse>
				<verse number="22">Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais.</verse>
				<verse number="23">Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė.</verse>
				<verse number="24">Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu dar jiems tebekalbant.</verse>
				<verse number="25">Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="66">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms. Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur ta mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="2">Mano ranka sukūrė visa tai, visa tai mano“, – tai VIEŠPATIES žodis. „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu, drebančiu nuo mano žodžio.</verse>
				<verse number="3">Aukoti jautį ar užmušti žmogų, skersti aviną ar nusukti šuniui sprandą, aukoti grūdus ar lieti kiaulės kraują, deginti smilkalus kaip priminimo auką stabui – tai keliai, labai mėgstami žmonių, kuriems malonios jų bjauriosios apeigos.</verse>
				<verse number="4">Bet aš jiems parinksiu sunkius bandymus ir užleisiu ant jų, ko jie bijo, dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau, nesiklausė, kai jiems kalbėjau, dėl to, kad jie darė, kas bloga mano akyse, ir rinkosi, kas priešinga mano norui, –</verse>
				<verse number="5">klausykitės VIEŠPATIES žodžio, kurie drebate nuo jo balso. – Jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčia ir atstumia dėl mano vardo, sako: ‘Teparodo VIEŠPATS savo šlovę, kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti’. Tačiau jie bus sugėdinti“.</verse>
				<verse number="6">Griausmas veržiasi iš miesto, balsas – iš Šventyklos. Tai balsas VIEŠPATIES, atlyginančio priešams už jų darbus.</verse>
				<verse number="7">Dar nesuremta skausmų, ji gimdo. Pirmiau negu užklumpa gimdymo skausmai, ji saugiai pagimdo sūnų.</verse>
				<verse number="8">Kas girdėjo tokį dalyką? Kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną arba tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!</verse>
				<verse number="9">„Argi aš atvesiu motiną ligi gimdymo skausmų ir neleisiu kūdikiui gimti?“ – sako VIEŠPATS. „Arba leidęs pradėti užversiu įsčias?“ – sako tavo Dievas.</verse>
				<verse number="10">Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!</verse>
				<verse number="11">Maitinkitės ir pasisotinkite jos krūtų paguoda, gerkite su džiaugsmu iš jos šlovingų krūtų!</verse>
				<verse number="12">Juk taip kalba VIEŠPATS: „Užliesiu jus gerove lyg upe, tautų turtais lyg išsiliejusia srove. Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių.</verse>
				<verse number="13">Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus; Jeruzale jūs būsite paguosti“.</verse>
				<verse number="14">Kai tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, sužaliuos jūsų kaulai nelyginant žolė. Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką, o savo priešams – savo pyktį.</verse>
				<verse number="15">Štai ateis VIEŠPATS kaip ugnis, o jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra, savo bausmę – ugnies liepsnomis.</verse>
				<verse number="16">Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją; daug bus VIEŠPATIES aukų.</verse>
				<verse number="17">„Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="18">„Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę.</verse>
				<verse number="19">Duosiu jiems ženklą, o tuos iš jų, kurie bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo apie mano garsą ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę.</verse>
				<verse number="20">Ir iš visų tautų, – sako VIEŠPATS, – jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI ant arklių ir vežimais, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraelitai neša savo atnašą švariuose induose.</verse>
				<verse number="21">Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">„Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip gyvuos tavo giminė ir tavo vardas.</verse>
				<verse number="23">Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti, – sako VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="24">Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="24">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Hilkijo sūnaus Jeremijo iš kunigų šeimos Anatote, Benjamino žemėje, žodžiai.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIES žodis pasiekė jį Amono sūnaus Judo karaliaus Jošijo dienomis, tryliktais jo valdymo metais.</verse>
				<verse number="3">Taip pat pasiekė Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo dienomis iki vienuoliktų Judo karaliaus Jošijo sūnaus Zedekijo metų pabaigos, iki Jeruzalės tremties penkto mėnesio.</verse>
				<verse number="4">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="5">„Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau“.</verse>
				<verse number="6">„Ak, Viešpatie DIEVE! – sudejavau. – Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“</verse>
				<verse number="7">Bet VIEŠPATS man atsakė: „Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’ Kur tik tave siųsiu, ten eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi!</verse>
				<verse number="8">Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="9">Tuomet VIEŠPATS ištiesė ranką ir palytėjo mano lūpas, tardamas: „Štai dedu savo žodžius į tavo lūpas!</verse>
				<verse number="10">Įsidėmėk! Šią dieną paskiriu tave tautų ir karalysčių prievaizdu, kad išrautum ir nugriautum, sunaikintum ir nuverstum, atstatytum ir atsodintum“.</verse>
				<verse number="11">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Migdolmedžio šaką“, – atsakiau.</verse>
				<verse number="12">Tuomet VIEŠPATS tarė man: „Matai labai gerai! Aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį“.</verse>
				<verse number="13">Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką matai?“ – „Matau verdantį katilą, svyrantį iš šiaurės“, – atsakiau.</verse>
				<verse number="14">Tuomet VIEŠPATS tarė man: „Iš šiaurės išsilies nelaimė ant visų krašto gyventojų!</verse>
				<verse number="15">Štai aš šaukiu visas šiaurės karalystes, – tai VIEŠPATIES žodis. – Jos ateis, ir kiekvienas karalius pasistatys savo sostą prie Jeruzalės vartų, priešais jos mūro sieną ir prieš visus Judo miestus.</verse>
				<verse number="16">Taip aš ištarsiu jiems savo nuosprendį už visą jų nedorumą, už tai, kad jie mane paliko, degino smilkalus kitiems dievams ir garbino savo pačių rankų dirbinius.</verse>
				<verse number="17">Ogi tu susijuosk strėnas! Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu! Nepalūžk nuo jų, kad nepalaužčiau tavęs jų akyse!</verse>
				<verse number="18">O aš štai šiandien padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir vario siena, kad stovėtum prieš visą kraštą: prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus, prieš kunigus ir visą liaudį.</verse>
				<verse number="19">Su tavimi jie kovos, bet neįveiks tavęs, nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.</verse>
				<verse number="3">Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius. Ryjantys jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka’“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="4">Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai ir visos Izraelio namų giminės!</verse>
				<verse number="5">Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai.</verse>
				<verse number="6">Jie niekuomet nepaklausė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS, išvedęs mus iš Egipto žemės, dykumoje mums rodęs kelią per tyrlaukius ir smėlio daubas, per sausą ir pavojingą kraštą, per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja, kuriame negyvena joks žmogus?’</verse>
				<verse number="7">Kai atvedžiau jus į sodų kraštą, kad mistumėte jo gausiais vaisiais, jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.</verse>
				<verse number="8">Kunigai nepaklausė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’ Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė, ganytojai maištavo prieš mane. Pranašai kalbėjo Baalo vardu ir vaikėsi bejėgius stabus.</verse>
				<verse number="9">Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, – tai VIEŠPATIES žodis, – net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.</verse>
				<verse number="10">Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?</verse>
				<verse number="11">Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus!</verse>
				<verse number="12">Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! –</verse>
				<verse number="13">Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.</verse>
				<verse number="14">Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje? Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?</verse>
				<verse number="15">Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai? Jie pavertė jo kraštą tyrais, jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai.</verse>
				<verse number="16">Net Nofo ir Tachpanheso žmonės skuta tavo viršugalvį.</verse>
				<verse number="17">Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?</verse>
				<verse number="18">O dabar kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą ir gertum Šihoro vandenį? Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją ir gertum Upės vandenį?</verse>
				<verse number="19">Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.</verse>
				<verse number="20">Tu jau seniai sulaužei savo jungą, sutraukei savo pančius, tardama: ‘Netarnausiu!’ Ant kiekvienos aukštos kalvos, po bet kokiu kupliu medžiu tu kaip kekšė tysojai.</verse>
				<verse number="21">Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?</verse>
				<verse number="22">Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="23">Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta! Baalams iš paskos nelaksčiau’? Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje! Suprask, ką padarei! Tu – ūmi, jauna kupranugarė, šuoliais lakstanti be tikslo,</verse>
				<verse number="24">laukinė asilė, įjunkusi į dykumą, uostydama vėją savo įkarštyje; pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti? Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras, kai jai užeis vaikymosi metas.</verse>
				<verse number="25">Tausok savo kojas, jos kone basos, o savo gerklę gelbėk nuo troškulio! Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivilk! Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.</verse>
				<verse number="26">Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai.</verse>
				<verse number="27">Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu – mano tėvas!’ ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’, man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’</verse>
				<verse number="28">Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui.</verse>
				<verse number="29">Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="30">Veltui plakiau jūsų vaikus, jie nesileido mokomi. Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus lyg plėšrus liūtas“.</verse>
				<verse number="31">O jūs, ši karta, imkite į širdį VIEŠPATIES žodį: „Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma, lyg tamsybių šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi! Daugiau pas tave nebeateisime’?</verse>
				<verse number="32">Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas ir nuotaka savo kaspinus? Tačiau mano tauta mane pamiršo jau nebesuskaitomas dienas.</verse>
				<verse number="33">Kaip lengvai tu surandi kelią, kai ieškai meilužių! Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis net pačias nedoriausias moteris!</verse>
				<verse number="34">Net tavo drabužių kraštai apskretę nuo nekaltų varguolių kraujo! Jie – ne vagys, pagauti įsilaužiant,</verse>
				<verse number="35">o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta! Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’ Štai ir teisiu tave dėl to, kad sakei: ‘Nenusidėjau’.</verse>
				<verse number="36">Ko taip bėgioji, kaitaliodama savo kelius? Tu būsi ir Egipto apvilta, kaip turėjai apsivilti Asirija.</verse>
				<verse number="37">Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą, nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki. Gerovės su jais nesulauksi!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jeigu vyras paleistų savo žmoną ir jeigu ji nuo jo išėjusi ištekėtų už kito, tai ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją? Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas? Juk tu svetimavai su tiek meilužių ir dar norėtum sugrįžti pas mane! – Tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="2">Pakelk akis į aukštas, plikas kalvas ir pagalvok, ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi su tavimi. Laukdama jų, sėdėjai pakelėse kaip arabas dykumoje. Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą.</verse>
				<verse number="3">Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai, nebeužėjo vėlyvieji lietūs. Bet kadangi tavo kakta įžūli it kekšės, tu nematei reikalo rausti iš gėdos.</verse>
				<verse number="4">Net dabar argi nesišauki manęs: ‘Tėve mano! Tu – mano jaunystės sužadėtinis!</verse>
				<verse number="5">Nejau jis neapykantą jaus amžinai, niekuomet nesiliaus pykti?’ Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta, kiek įstengei!“</verse>
				<verse number="6">Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė!</verse>
				<verse number="7">Aš maniau: ‘Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane’. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė.</verse>
				<verse number="8">Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė.</verse>
				<verse number="9">Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais.</verse>
				<verse number="10">Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS sako man: „Maištingoji Izraelio karalystė ne tokia kalta, kaip neištikimoji Judo karalystė.</verse>
				<verse number="12">Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark: ‘Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, – tai VIEŠPATIES žodis, – nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas, – tai VIEŠPATIES žodis, – neapykantos amžinai aš nejaučiu.</verse>
				<verse number="13">Tik prisipažink, kad esi kalta, nes prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, maištavai, savo palankumą švaistei svetimiems dievams po bet kokiu kupliu medžiu ir mano balso klausyti nenorėjai’“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="14">„Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš esu jūsų Viešpats. Paimsiu jus po vieną iš miesto, po du iš kilties ir atvesiu į Sioną.</verse>
				<verse number="15">Ten duosiu jums ganytojų pagal savo širdį; jie ganys jus išmintingai ir protingai.</verse>
				<verse number="16">Kai tapsite gausūs ir būsite vaisingi krašte, – tai VIEŠPATIES žodis, – tomis dienomis žmonės daugiau nebesakys: ‘ VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!’ Į galvą niekam ji nebeateis, niekas jos nebeminės, nepasiges ir naujos nebedarys.</verse>
				<verse number="17">Tuo metu Jeruzalė bus vadinama ‘ VIEŠPATIES sostu’; visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukiams jos daugiau nebepasiduos.</verse>
				<verse number="18">Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais, ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip paveldą.</verse>
				<verse number="19">Tuomet sau maniau, kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką, duoti tau malonų kraštą, gražiausią palikimą tarp tautų! Vadintum mane: ‘Mano Tėve!’ – maniau, ir nuo manęs nenusigręžtum.</verse>
				<verse number="20">Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="21">Girdėti balsas nuo plikų aukštumų! Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas, nes jie paklydo, eidami keliais, ir pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą.</verse>
				<verse number="22">„Sugrįžkite, maištingieji vaikai, aš pagydysiu jūsų atsimetimą“. „Mes čia! Dabar einame pas tave, nes tu esi VIEŠPATS, mūsų Dievas!</verse>
				<verse number="23">Išties apgaulė – kalvose, klegesys – aukštumose! Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio išganymas.</verse>
				<verse number="24">Toji Gėda nuo mūsų jaunų dienų rijo visa, ką pelnė mūsų tėvai: avis ir galvijus, sūnus ir dukteris.</verse>
				<verse number="25">Mes gėdą pasiklojome ir nešlove apsiklojome, nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėdavome nuo pat jaunystės iki šios dienos ir mes, ir mūsų tėvai; neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">„Jei nori sugrįžti, Izraeli, – tai VIEŠPATIES žodis, – turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum savo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio,</verse>
				<verse number="2">ir prisiektum: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, tautos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi“.</verse>
				<verse number="3">Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!</verse>
				<verse number="4">Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų.</verse>
				<verse number="5">Paskelbkite Judo karalystėje, praneškite Jeruzalėje! Sakykite: ‘Pūskite ragą visame krašte!’ Šaukite ir sakykite: ‘Rinkitės! Žygiuokime į miestus su mūrais!’</verse>
				<verse number="6">Iškelkite ženklą: ‘Į Sioną!’ Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite! Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės, didį nuniokojimą.</verse>
				<verse number="7">Pakilo liūtas iš tankmės, tautų naikintojas atžygiavo, atėjo iš savo namų tavo kraštą paversti dykuma. Tavo miestai bus sugriauti ir liks be gyventojų.</verse>
				<verse number="8">Todėl apsivilkite ašutine, dejuokite ir aimanuokite: ‘Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų’.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – apstulbs nusigandęs karalius, apmirs širdis didžiūnams, kunigai pastirs iš baimės, ir pranašai bus priblokšti.</verse>
				<verse number="10">‘Deja! Viešpatie DIEVE, – sakys jie, – kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas jiems: ‹Visa išeis jums į gera!› – tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės’“.</verse>
				<verse number="11">Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma: „Nuo nuožmių aukštumų per dykumą kyla deginantis vėjas prieš dukterį, mano tautą. Ne vėtymo, ne dulkių vėjas;</verse>
				<verse number="12">man paliepus, papučia stipresnis už juos vėjas. Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“</verse>
				<verse number="13">Štai jis pakyla tarsi audros debesis. Jo vežimai tarsi viesulas, greitesni už erelius jo žirgai: „Vargas mums! Esame žuvę!“</verse>
				<verse number="14">Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies, kad dar galėtum būti išgelbėta! Kiek ilgai tu puoselėsi savo pražūtingas užmačias?</verse>
				<verse number="15">Klausykis! Ateina žinia iš Dano, neganda skelbiama iš Efraimo kalnų:</verse>
				<verse number="16">„Praneškite tautoms, garsinkite Jeruzalėje: ‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto, žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami’.</verse>
				<verse number="17">Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių, nes ji maištavo prieš mane“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="18">Tavo elgesys, tavo darbai tai padarė, – tavo nedorumas kaltas, kartėlis gula tau ant širdies!</verse>
				<verse number="19">„Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo! Netelpa krūtinėje mano širdis! Man plyšta širdis, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.</verse>
				<verse number="20">‘Nelaimė vejasi nelaimę’, – pranešama. Visas kraštas niokojamas, kaip mat sunaikintos mano palapinės, akimirksniu – mano pastogės.</verse>
				<verse number="21">Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą, klausytis tų rago garsų?</verse>
				<verse number="22">Deja, mano tauta paika! Manęs jie nepažįsta! Jie – neprotingi vaikai, be jokios nuovokos. Jie gudrūs vien pikta daryti, o gera daryti nemoka“.</verse>
				<verse number="23">Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!</verse>
				<verse number="24">Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!</verse>
				<verse number="25">Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę!</verse>
				<verse number="26">Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ, sunaikinti jo aitraus pykčio.</verse>
				<verse number="27">Taip kalba VIEŠPATS: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu.</verse>
				<verse number="28">Dėl to dejuos žemė, ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste, nes aš pasakiau ir nesigailiu, nutariau ir neatšauksiu“.</verse>
				<verse number="29">Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę, išbėgioja visų miestų gyventojai. Jie šliaužia į urvus, slepiasi miškų tankmėse, kopia ant uolų: visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.</verse>
				<verse number="30">O tu, pasmerktoji pražūčiai, ką tu manai, rengdamasi purpuru, puošdamasi aukso puošmenomis, dažydamasi akis? Veltui gražiniesi! Tavo meilužiai tave paniekina, tavo gyvybė jiems rūpi!</verse>
				<verse number="31">Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė, tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina. Tai šaukia duktė Sionas. Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas: „Ak, vargas man! Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse! Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti? – sako VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="2">Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ – jų priesaika būtų kreiva“.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės? Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė, tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi. Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.</verse>
				<verse number="4">Tariau sau: „Jie – tik varguoliai; užtat ir elgiasi paikai, kad nežino VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teisingumo.</verse>
				<verse number="5">Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu, nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teisingumą“. Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą ir nutraukę ryšius.</verse>
				<verse number="6">Todėl miškų liūtas juos plėšo, tyrų vilkas juos pjauna, ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus, kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus. Gausūs buvo jų nusikaltimai, nesuskaičiuojami jų atsimetimai.</verse>
				<verse number="7">„Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti? Tavo vaikai mane paliko ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas. Pasotinau juos, bet jie svetimavo, į kekšės namus grūdosi.</verse>
				<verse number="8">Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs; kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.</verse>
				<verse number="9">Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?“</verse>
				<verse number="10">Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse ir nuniokokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai! Nugenėkite nukarusias šakas, nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="11">„Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai – ir Izraelio, ir Judo namai“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="12">Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami: „Jo nė būti nėra! Neištiks mūsų jokia nelaimė, nematysime nei kalavijo, nei bado.</verse>
				<verse number="13">Pranašai tik vėjų vaikosi; jų kalba – ne žodis iš Dievo. Teištinka jų grasinimai juos pačius!“</verse>
				<verse number="14">Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas: „Kadangi jie tai pareiškė, štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi. Ši tauta – malkų krūva, kurią suris ugnis!</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli, Izraelio namai! – tai VIEŠPATIES žodis. – Tvirtą tautą, ilgaamžę tautą, tautą, kurios kalbos nemoki ir nesupranti, ką jie sako.</verse>
				<verse number="16">Jų strėlinės – kaip atviros kapų duobės, visi jie – šaunūs kovotojai.</verse>
				<verse number="17">Jie suris tavo pjūtį ir maistą, tavo sūnus ir dukteris, tavo avis ir galvijus, tavo vynmedžius ir figmedžius. Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki.</verse>
				<verse number="18">Tačiau net tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – visiškai jūsų nesunaikinsiu.</verse>
				<verse number="19">Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ – atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte’.</verse>
				<verse number="20">Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:</verse>
				<verse number="21">‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta! Jūs turite akis, bet nematote, turite ausis, bet negirdite.</verse>
				<verse number="22">Argi neturėtumėte manęs garbinti, – tai VIEŠPATIES žodis, – argi neturėtumėte drebėti prieš mane? Juk aš padariau smėlį jūros siena, amžina riba, kurios jai peržengti nevalia. Nors ji ir ūžauja, bet veltui, nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.</verse>
				<verse number="23">Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta; ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.</verse>
				<verse number="24">Nepagalvojo širdimi: ‹Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris duoda mums lietus – ankstyvuosius ir vėlyvuosius atėjus metui, kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką›.</verse>
				<verse number="25">Jūsų kaltės suardė šią seką, jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.</verse>
				<verse number="26">Mano tautoje yra nedorėlių, metančių tinklus. Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai, bet gaudo žmones.</verse>
				<verse number="27">Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių, taip jų namai pilni klastų. Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,</verse>
				<verse number="28">tampa apkūnūs ir nutunka. Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės; teisingumo jie nė paisyti nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.</verse>
				<verse number="29">Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?</verse>
				<verse number="30">Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:</verse>
				<verse number="31">pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės! Pūskite ragą Tekojoje, Bet Kereme duokite ženklą, nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.</verse>
				<verse number="2">Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!</verse>
				<verse number="3">Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis, statosi aplink savo palapines, kiekvienas gano, kur nori.</verse>
				<verse number="4">„Pasirenkite mūšiui su ja! Būkite pasirengę! Mes pulsime vidudienį! Deja, bėda mums! Diena jau temsta, ilgėja vakaro šešėliai.</verse>
				<verse number="5">Būkite pasirengę! Pulsime ją nakčia ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“</verse>
				<verse number="6">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Iškirskite jos medžius ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę. Tai miestas, paskirtas bausmei, jos gatvėse visur tik priespauda!</verse>
				<verse number="7">Kaip iš šaltinio trykšta vandenys, taip iš jos liejasi nedorumas. Smurtas ir plėšikavimas joje siaučia, ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.</verse>
				<verse number="8">Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs ir nepaversčiau tavęs tyrais – žeme, kurioje niekas negyvena“.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Surink, tarsi vynuoges surink Izraelio likutį! Tarsi vynuogių raškytojas rankomis keliskart pereik jo šakas.</verse>
				<verse number="10">Į ką aš kreipsiuosi? Per ką perspėsiu, kad jie mane išgirstų? Štai jų ausys neapipjaustytos, ir jie negali girdėti. Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, ir polinkio jam jie neturi.</verse>
				<verse number="11">Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio, išvargintas pastangų jį suvaldyti. Išliesiu jį ant mažylių gatvėje ir ant vaikinų būrių! Visi bus paimti į nelaisvę: vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.</verse>
				<verse number="12">Kitiems atiteks jų namai, taip pat laukai ir žmonos, kai aš pakelsiu ranką prieš šio krašto gyventojus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="13">Nuo mažiausio iki didžiausio, visi iki vieno jie gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, visi jie apgavikai.</verse>
				<verse number="14">Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ – nors nėra gerai.</verse>
				<verse number="15">Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba VIEŠPATS: „Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias! Eikite juo ir rasite ramybę. Bet jie atsakė: ‘Mes neisime juo!’</verse>
				<verse number="17">Daviau jums ir sargybinių: ‘Paklausykite rago garso!’ Bet jie atsakė: ‘Neklausysime!’</verse>
				<verse number="18">Todėl išgirskite, tautos, ir žinok, bendrija, kas jų laukia!</verse>
				<verse number="19">Girdėk, žeme! Šiai tautai štai siunčiu nelaimę, jų pačių piktų pinklių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių, atmetė mano Įstatymą.</verse>
				<verse number="20">Kam gi man smilkalai iš Šebos ir kvapieji meldai iš tolimo krašto? Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos, nemalonios man jūsų atnašos.</verse>
				<verse number="21">Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, – padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio, kad ji ant jų sukluptų. Tėvai ir vaikai, kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.</verse>
				<verse number="22">Taip kalba VIEŠPATS: „Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto, didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="23">Ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs ir negailestingi; jų ūžesys – tarsi jūros šniokštimas. Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui, prieš tave, dukterie Sione!“</verse>
				<verse number="24">„Išgirdome pranešimą apie juos ir nuleidome rankas, pagavo mus baimė ir kančios kaip gimdyves.</verse>
				<verse number="25">Neik iš namų į laukus, nesileisk į kelionę vieškeliu, nes priešo kalavijas – siaubas visur!</verse>
				<verse number="26">Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę, voliokis pelenuose, gedėk kaip vienturčio sūnaus, liek gailias ašaras, nes staiga mus užklumpa žudikas.</verse>
				<verse number="27">Vertintoju savo tautoje paskyriau tave, valytoju, kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.</verse>
				<verse number="28">Jie – varis ir geležis; visi jie – užkietėję maištininkai, šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.</verse>
				<verse number="29">Dumplės šniokščia, šviną suryja ugnis. Veltui valytojas valė; nedorieji nebuvo atskirti.</verse>
				<verse number="30">‘Atmestuoju sidabru’ jie bus vadinami, nes VIEŠPATS juos atmetė“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‘Visi judėjai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!’“</verse>
				<verse number="3">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi,</verse>
				<verse number="5">sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių,</verse>
				<verse number="6">jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus,</verse>
				<verse number="7">aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.</verse>
				<verse number="8">Štai jūs pasitikite nepagrįsta viltimi – beverčiu melu! Iš to turėsite tik žalos!</verse>
				<verse number="9">Kaip? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate,</verse>
				<verse number="10">o paskui ateinate pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, ir sakote: ‘Mes apsaugoti! Galime vėl daryti visus nedorus darbus!’</verse>
				<verse number="11">Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, netapo jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="12">Taip! Nueikite, jei norite, į Šiloją, kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta Izraelis.</verse>
				<verse number="13">Ir dabar, kadangi jūs padarėte visas šias nuodėmes, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – kadangi neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus,</verse>
				<verse number="14">su šiais Namais, vadinamais mano vardu, o jais jūs pasitikite, ir su vieta, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, pasielgsiu taip, kaip su Šiloju.</verse>
				<verse number="15">Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis.</verse>
				<verse number="16">O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu.</verse>
				<verse number="17">Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="18">Vaikai rankioja malkas, tėvai kuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei. Mane įskaudinti norėdami, jie aukoja liejamąsias atnašas svetimiems dievams.</verse>
				<verse number="19">Argi mane jie įskaudina? – tai VIEŠPATIES žodis. – Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai?</verse>
				<verse number="20">Tikrai taip kalba Viešpats DIEVAS: mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir ant dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti“.</verse>
				<verse number="21">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir valgykite paaukotą mėsą!</verse>
				<verse number="22">Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, nieko jiems neįsakiau dėl deginamųjų ar skerstinių aukų.</verse>
				<verse number="23">Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi’.</verse>
				<verse number="24">Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą.</verse>
				<verse number="25">Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai vis siunčiau ir siunčiau jums savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="26">Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai.</verse>
				<verse number="27">Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, jie tavęs neklausys, nors juos ir šauksi, jie neatsilieps.</verse>
				<verse number="28">Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingęs nuo jų lūpų’.</verse>
				<verse number="29">Nusikirpk nazyro plaukus ir mesk juos šalin! Kalvose užtrauk liūdną raudą! Juk VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą, sukėlusią jo pyktį.</verse>
				<verse number="30">Judėjai padarė nedorybę mano akyse, – tai VIEŠPATIES žodis. – Jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus.</verse>
				<verse number="31">Ben Hinomo slėnyje jie pasistatė tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į galvą.</verse>
				<verse number="32">Todėl, tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateis dienos, kai bebus minimas ne tofetas ir Ben Hinomo slėnis, o Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti.</verse>
				<verse number="33">Tada šios tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims; nebus kam jų nuvaikyti.</verse>
				<verse number="34">Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse aš nutildysiu džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų</verse>
				<verse number="2">ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti.</verse>
				<verse number="3">Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="4">Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?</verse>
				<verse number="5">Tad kodėl ši tauta – Jeruzalė – amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų ir atsisako sugrįžti?</verse>
				<verse number="6">Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: ‹Ką aš padariau!› Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.</verse>
				<verse number="7">Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!</verse>
				<verse number="8">Kaip galite sakyti: ‹Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą›? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!</verse>
				<verse number="9">Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; iš kur gi jų išmintis?</verse>
				<verse number="10">Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus – užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio, godžiai ieško sau naudos; nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.</verse>
				<verse number="11">Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‹Viskas gerai! Viskas gerai!› – nors nėra gerai.</verse>
				<verse number="12">Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">„Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. – Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę! Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko“.</verse>
				<verse number="14">Ko gi dar sėdime? Susirinkime! Eime į įtvirtintus miestus, kad ten žūtume, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti. Jis davė mums gerti nuodų, nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo, laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!</verse>
				<verse number="16">Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai; nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas. Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą, miestus ir jų gyventojus.</verse>
				<verse number="17">„Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių, angių, kurių jokie kerai neveiks. Jos gels jus mirtinai!“ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="18">Mano liūdesys nepagydomas, mano širdis pasiligojusi.</verse>
				<verse number="19">Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas aidi skersai išilgai kraštą: „Nejau VIEŠPATIES nėra Sione? Argi nebėra ten jo karaliaus? Kodėl jie skaudina mane savo stabais, savo beverčiais svetimais dievais?</verse>
				<verse number="20">Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti!“</verse>
				<verse number="21">Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane; aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.</verse>
				<verse number="22">Ar nėra balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?</verse>
				<verse number="23">O kad mano galva būtų vandenys, mano akys – ašarų šaltinis! Dieną naktį raudočiau dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">O kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę! Tada palikčiau savo tautą, galėčiau atsitraukti nuo jų. Visi jie – svetimautojai, sukčių minia.</verse>
				<verse number="2">„Liežuvis – jų ginklas, įtemptas lankas; melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte. Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="3">Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.</verse>
				<verse number="4">Visi apgaudinėja vienas kitą ir nesako tiesos. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.</verse>
				<verse number="5">Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės; manęs pripažinti jie nenori“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="6">„Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, – valysiu juos ir bandysiu; ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?</verse>
				<verse number="7">Jų liežuvis – mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba. Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai, bet širdyje rengia jam pasalas!</verse>
				<verse number="8">Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?“</verse>
				<verse number="9">Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti, dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti, nes jie nusiaubti; niekas į juos nebekelia kojos, nebegirdėti kaimenių bliovimo. Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.</verse>
				<verse number="10">„Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų landyne, Judo miestus – baisiu tyrlaukiu, kur niekas negyvena“.</verse>
				<verse number="11">Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo: „Kodėl nuniokotas kraštas, išdegintas kaip dykuma, per kurią niekas nebekeliauja?“</verse>
				<verse number="12">VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį,</verse>
				<verse number="13">bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę.</verse>
				<verse number="14">Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu.</verse>
				<verse number="15">Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų“.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų. Kvieskite pačias geriausias.</verse>
				<verse number="17">Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.</verse>
				<verse number="18">Iš Siono girdėti rauda: ‘Kaip baisiai mes nuniokoti! Kokia mums gėda! Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’</verse>
				<verse number="19">Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio, teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį! Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos.</verse>
				<verse number="20">Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų pilis. Ji nušluoja nuo gatvių vaikus, nuo miesto aikščių jaunuolius.</verse>
				<verse number="21">Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis. Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją’“.</verse>
				<verse number="22">Taip kalba VIEŠPATS: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.</verse>
				<verse number="23">Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="24">„Žiūrėkite! Ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu:</verse>
				<verse number="25">Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos – neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!</verse>
				<verse number="2">Taip kalba VIEŠPATS: „Nemėgdžiokite tautų elgesio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.</verse>
				<verse number="3">Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė, nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku,</verse>
				<verse number="4">papuoštas auksu ar sidabru, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nenugriūtų.</verse>
				<verse number="5">It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti. Juos reikia nešioti, nes patys jie nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.</verse>
				<verse number="6">Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!</verse>
				<verse number="7">Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau? Tai pridera tau, nes tarp visų išminčių tautose, visų tautų valdose, tokio kaip tu, kito nėra!</verse>
				<verse number="8">Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo; tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?</verse>
				<verse number="9">Jie – iš Taršišo atvežtas, plaktuku kalstytas sidabras ir auksas iš Ufazo! Jie – meistro išmonė ir auksakalio rankų darbas. Violetinis ir purpurinis jų apdaras. Visi ligi vieno jie – nagingų amatininkų dirbiniai.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS – tikrai Dievas, jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius. Nuo jo pykčio dreba žemė, jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.</verse>
				<verse number="11">Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“</verse>
				<verse number="12">Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone.</verse>
				<verse number="13">Kai sugriaudžia jo balsas, šniokščia vandenys dangaus skliaute. Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių, padaro tviskančius žaibus lietui, išleidžia viesulus iš aptvarų.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas; sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais, nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.</verse>
				<verse number="15">Jie niekam tikę, vien juoko verti. Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.</verse>
				<verse number="16">Nepanaši į juos Jokūbo dalis; jis – visa ko kūrėjas, Izraelis – jo paveldo gentis, o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="17">Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste!</verse>
				<verse number="18">Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus!“</verse>
				<verse number="19">Vargas man! Aš žuvęs! Mano žaizda nepagydoma. O aš tariau: „Tai tik liga; aš galiu ją ištverti“.</verse>
				<verse number="20">Mano palapinė nusiaubta, visos jos virvės nutrauktos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra; niekas mano palapinės nebestatys, nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.</verse>
				<verse number="21">Ganytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.</verse>
				<verse number="22">Klausykis! Girdėti ūžesys! Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis, kad paverstų Judo miestus tyrais, šakalų landyne.</verse>
				<verse number="23">Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.</verse>
				<verse number="24">Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.</verse>
				<verse number="25">Savo pyktį išliek ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant tų karalijų, kurios tavo vardo nesišaukia. Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį, nuniokojo jo sodybas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Klausykitės šios Sandoros nuostatų!</verse>
				<verse number="2">Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams</verse>
				<verse number="3">sakydamas: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios Sandoros nuostatų,</verse>
				<verse number="4">nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies lydyklos, būtent: Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas,</verse>
				<verse number="5">idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog duosiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, tą kraštą, kurį šiandien turite’“. – „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ – atsakiau.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS man tarė: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse sakydamas: ‘Klausykite šios Sandoros nuostatų ir vykdykite juos’.</verse>
				<verse number="7">Juk aš primygtinai vis įspėdavau ir įspėdavau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau tai daręs iki šios dienos.</verse>
				<verse number="8">Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs“.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai surengė suokalbį.</verse>
				<verse number="10">Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o Sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė“.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu.</verse>
				<verse number="12">Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, tie dievai nelaimėje jiems nieko nepadės.</verse>
				<verse number="13">Kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų pasistatėte gėdai, aukurų aukoms Baalui deginti.</verse>
				<verse number="14">O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu“.</verse>
				<verse number="15">Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose, kai ji daro bjaurius darbus? Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti nuo tavęs nelaimę? Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?</verse>
				<verse number="16">„Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ – taip VIEŠPATS praminė tave. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.</verse>
				<verse number="17">Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas. Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!</verse>
				<verse number="19">Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas“.</verse>
				<verse number="20">Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai, ištiri jausmus ir širdį! Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą!</verse>
				<verse number="21">Todėl taip kalba VIEŠPATS Anatoto žmonėms, besistengiantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos“.</verse>
				<verse number="22">Taigi taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado.</verse>
				<verse number="23">Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę prieš Anatoto žmones – jų pražūties metą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Teisus tu liktum, VIEŠPATIE, jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi. O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi. Kodėl sėkmė lydi nedorėlius? Kodėl visi sukčiai tarpsta?</verse>
				<verse number="2">Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis; vešliai sau auga ir net vaisių neša. Tu jų lūpose, bet toli nuo jų širdies.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane, ištiri mano širdį ir žinai, kad ji tavo rankose. Išgaudyk juos kaip avis skerdimui, atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.</verse>
				<verse number="4">Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti ir žolė visur laukuose vysti? Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to, kad nedorai elgiasi jo gyventojai? O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“</verse>
				<verse number="5">„Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino, tai kaip galėsi varžytis su raiteliais? Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte, tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?</verse>
				<verse number="6">Juk net tavo broliai ir namiškiai klastingai pasielgė su tavimi. Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros. Nepasitikėk jais, nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.</verse>
				<verse number="7">Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą. Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.</verse>
				<verse number="8">Mano paties tauta prieš mane atsigręžė kaip liūtas miške. Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane, elgiuosi su ja kaip su priešu.</verse>
				<verse number="9">Mano tauta – lyg paukštis, iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių. Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys! Ateikite ir rykite!</verse>
				<verse number="10">Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną, nutrypė kojomis mano paveldą. Jie pavertė mano žavųjį lauką apleista dykyne,</verse>
				<verse number="11">padarė jį niūria dykyne; nuniokotas jis guli prieš mane. Visas kraštas nuniokotas, bet nė vienas to neima į širdį.</verse>
				<verse number="12">Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai, nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę nuo vieno krašto iki kito. Nėra ramybės žmonėms.</verse>
				<verse number="13">Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius; nusiplūkė be jokios naudos. Jie kenčia dėl savo pjūties, dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio“.</verse>
				<verse number="14">Taip kalba VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo.</verse>
				<verse number="15">Tačiau kai būsiu išrovęs, vėl pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į jo paveldą ir į jo kraštą.</verse>
				<verse number="16">Ir tuomet, jei iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, jie prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ Jie, pirma mokę mano tautą prisiekinėti Baalu, turės vietos mano tautoje.</verse>
				<verse number="17">Bet jeigu nepaklausys, tą tautą išrausiu ir visiškai sunaikinsiu,“ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Štai ką man sako VIEŠPATS: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant strėnų. Nemerk jo į vandenį“.</verse>
				<verse number="2">Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau ant strėnų.</verse>
				<verse number="3">Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="4">„Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie Perato ir paslėpk jį uolos plyšyje“.</verse>
				<verse number="5">Nuėjau prie Perato, kaip VIEŠPATS buvo liepęs, ir paslėpiau jį uolos plyšyje.</verse>
				<verse number="6">Praėjus daug laiko, VIEŠPATS man tarė: „Dabar vėl eik prie Perato ir parsinešk juosmens aprišalą, kurį buvau liepęs ten paslėpti“.</verse>
				<verse number="7">Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs!</verse>
				<verse number="8">Tada mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="9">„Taip kalba VIEŠPATS. Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą.</verse>
				<verse number="10">Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka.</verse>
				<verse number="11">Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.“</verse>
				<verse number="12">„Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. ‹Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!› Jeigu jie tau atsakys: ‹Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?› –</verse>
				<verse number="13">pasakyk jiems: ‹Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones.</verse>
				<verse number="14">Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. – Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau›’“.</verse>
				<verse number="15">Klausykitės ir įsidėmėkite! Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalba!</verse>
				<verse number="16">„Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kol dar nesutemo, kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų, kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa, nepersimainė į tamsius debesis.</verse>
				<verse number="17">Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio, išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo. Be perstojo plūs mano akys ašaromis, nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.</verse>
				<verse number="18">Sakykite karaliui ir karaliaus motinai: ‘Lipkite žemyn nuo savo sostų, sėskitės žemai, nes nukrito nuo jūsų galvų jūsų puikiosios karūnos’.</verse>
				<verse number="19">Negebo miestai apgulti, nėra kam jų gelbėti. Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį, visi ištremti.</verse>
				<verse number="20">Pakelk akis, Jeruzale! Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės! Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta, kaimenė, kuria taip didžiuojiesi?</verse>
				<verse number="21">Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai tie, kuriuos tu mokei būti meilužiais? Ar nesurems tavęs skausmai, kaip suremia gimdančią moterį?</verse>
				<verse number="22">Kai klausi širdyje: ‘Kodėl man taip atsitiko?’ – žinok, kad dėl savo didžios kaltės esi apnuoginta ir prievartaujama.</verse>
				<verse number="23">Argi gali etiopas pakeisti savo odą, o leopardas – savo dėmes? Tad ar įgudę blogai elgtis galėtumėte daryti gera?</verse>
				<verse number="24">Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos, dykumos vėjui papūtus!</verse>
				<verse number="25">Toks bus tavo likimas, mano tau atseikėta dalia, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl to, kad mane pamiršai ir pasitikėjai melu.</verse>
				<verse number="26">Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos, kad pasirodytų tavo gėda.</verse>
				<verse number="27">Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavo begėdišką pasileidimą, jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose. Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari! Kiek ilgai?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.</verse>
				<verse number="2">„Judo karalystė liūdi. Jos miestų vartai sunykę, žmonės guli ant žemės iš sielvarto, o iš Jeruzalės kyla šauksmas.</verse>
				<verse number="3">Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens; tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda ir sugrįžta tuščiais ąsočiais. Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.</verse>
				<verse number="4">Sustojo darbas laukuose, nes krašte nebuvo lietaus. Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.</verse>
				<verse number="5">Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį, nes nėra žolės.</verse>
				<verse number="6">O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų, dvėsuodami kaip šakalai; jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro“.</verse>
				<verse number="7">Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus, gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo! Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami, nors mes nusidėjome tau,</verse>
				<verse number="8">tu – Izraelio viltis, VIEŠPATIE, jo gelbėtojas nelaimėje! Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte, lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?</verse>
				<verse number="9">Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus, lyg galiūnas, negalintis išgelbėti? Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE, tavo vardu mes vadinami; neapleisk mūsų!</verse>
				<verse number="10">Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai: „Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti, kad net savo kojų netausoja. Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI. Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes“.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk!</verse>
				<verse number="12">Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą“.</verse>
				<verse number="13">Atsakiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje’“. –</verse>
				<verse number="14">„Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“</verse>
				<verse number="15">Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado.</verse>
				<verse number="16">O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą.</verse>
				<verse number="17">O tu perduosi jiems šį žodį: ‘Tesrūva mano akys ašaromis nakčia ir dieną, be perstojo, nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda nukankino mergelę dukterį, mano tautą.</verse>
				<verse number="18">Išeinu į laukus – štai kritę nuo kalavijo! Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado! Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą, sutrikę, nežinodami ką daryti’“.</verse>
				<verse number="19">Nejau tu visiškai atmetei Judą? Ar Sionas tapo tau bjaurus? Nejau mus taip pribloškei, kad jau nebėra mums išgydymo? Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti; laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!</verse>
				<verse number="20">Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą ir kaltę mūsų tėvų, nes tikrai tau nusidėjome.</verse>
				<verse number="21">Savo vardo dėlei neatmesk mūsų, nepadaryk negarbės savo šlovės sostui! Atmink savo Sandorą su mumis ir nenutrauk jos!</verse>
				<verse number="22">Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus? Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų? Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE? Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave, nes tik tu visa tai padarei!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau!</verse>
				<verse number="2">Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ – atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę!</verse>
				<verse number="3">Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų.</verse>
				<verse number="4">Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje’.</verse>
				<verse number="5">Kam tavęs bus gaila, Jeruzale, kas tave paguos? Kas sustos tavęs paklausti, kaip gyvuoji?</verse>
				<verse number="6">Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, – tu pati man atgręžei nugarą. Todėl pakėliau prieš tave ranką, kad tave sunaikinčiau, nes pavargau besigailėdamas.</verse>
				<verse number="7">Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes. Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą, nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.</verse>
				<verse number="8">Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių. Atvedžiau jiems – motinoms ir jaunuoliams – niokotoją viduryje dienos. Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.</verse>
				<verse number="9">Septynetą pagimdžiusioji alpsta, merdi, gaudydama orą. Jos saulė nusileido dienai nesibaigus; ji sugėdinta, apimta nevilties. Jų likutį atiduosiu kalavijui, jų priešams į rankas“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="10">Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane – žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau visi mane keikia.</verse>
				<verse number="11">Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE, kad dėl jų labo tau tarnavau, užtariau tau priešą, pavojaus ir nelaimės ištiktą.</verse>
				<verse number="12">„Ar gali kas sutrupinti geležį, ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?</verse>
				<verse number="13">Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose.</verse>
				<verse number="14">Padarysiu tave vergu priešų krašte, kurio tu nepažįsti; mano pyktis užkūrė ugnį, kuri jus sudegins“.</verse>
				<verse number="15">Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Atkeršyk už mane mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti ir atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!</verse>
				<verse number="16">Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!</verse>
				<verse number="17">Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavo rankos paliestas vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo.</verse>
				<verse number="18">Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma? Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, vandenys, kuriais negalima pasitikėti!</verse>
				<verse number="19">Taip kalba VIEŠPATS: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, ir vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga, tu vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, o tu nesigręžk į juos!</verse>
				<verse number="20">Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="21">Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje,</verse>
				<verse number="3">nes VIEŠPATS taip kalbėjo apie sūnus ir dukteris, kurie gims šioje vietoje, ir apie motinas, kurios juos pagimdys, ir apie tėvus, iš kurių jie gims šiame krašte:</verse>
				<verse number="4">jie mirs baisia mirtimi! Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys“.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba VIEŠPATS: „Neužeik į namus, kur gedima, nedalyvauk jų raudoje, nereikšk jiems užuojautos, nes aš atėmiau iš šios tautos savo ramybę, – tai VIEŠPATIES žodis, – atėmiau malonę ir pasigailėjimą.</verse>
				<verse number="6">Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujo, nei galvą skusis.</verse>
				<verse number="7">Nebus, kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus, kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs.</verse>
				<verse number="8">Nekelk kojos į namus, kur žmonės puotauja, nesėsk su jais už stalo valgyti ir gerti“.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Štai jūsų akyse ir jūsų dienomis nutildysiu šioje vietoje linksmybės ir džiaugsmo garsus, jaunikio ir nuotakos balsus.</verse>
				<verse number="10">Kai paskelbsi visa tai šiai tautai ir kai jie ims klausinėti: ‘Kodėl VIEŠPATS nutarė mus taip baisiai bausti? Kuo mes nusikaltome? Kokia mūsų nuodėmė, kuria nusidėjome VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui?’ –</verse>
				<verse number="11">tu jiems atsakysi: ‘Todėl, kad jūsų tėvai mane paliko, – tai VIEŠPATIES žodis. – Jie sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mane paliko ir nesilaikė mano Įstatymo.</verse>
				<verse number="12">Bet jūs, savo ruožtu, elgėtės blogiau negu jūsų tėvai. Taip! Pasižiūrėkite į save: visi kaip vienas elgiatės pagal savo nedoros širdies palinkimus, atsisakydami manęs klausyti.</verse>
				<verse number="13">Išvarysiu jus iš šito krašto į šalį, kurios nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Ten dieną naktį tarnausite kitiems dievams, nes aš tikrai jūsų daugiau nebepasigailėsiu’.</verse>
				<verse number="14">Tačiau štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ –</verse>
				<verse number="15">bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir iš visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs’. Parvesiu juos atgal į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.</verse>
				<verse number="16">Štai siunčiu daug žvejų, – tai VIEŠPATIES žodis, – kad juos sužvejotų. Paskui pasiųsiu daug medžiotojų, kad juos sumedžiotų visuose kalnuose bei kalvose ir visų uolų urvuose.</verse>
				<verse number="17">Visi jų keliai man prieš akis, nuo manęs jie negali pasislėpti, jų kaltė negali būti nuslėpta nuo mano akių.</verse>
				<verse number="18">Atlyginsiu už jų kaltę ir nuodėmę dvigubai, nes jie suteršė mano kraštą šlykščiais savo stabų griaučiais ir pripildė mano paveldą savo netikrų dievų“.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATIE, mano stiprybe, mano tvirtove, mano priebėga pavojaus dieną! Tautos pas tave ateis nuo žemės pakraščių ir tars: „Mūsų tėvų palikimas – vien apgaulė, tušti stabai – niekam nenaudingi.</verse>
				<verse number="20">Argi gali žmogus pasidaryti sau dievų? Ne! Tai ne dievai!“ –</verse>
				<verse number="21">„Tad žiūrėk! Aš juos pamokysiu, visiems laikams jiems parodysiu savo ranką ir savo galybę, kad jie žinotų, jog mano vardas yra VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Judo nuodėmė įrašyta geležine plunksna, įrėžta deimanto antgaliu jų širdies plokštėje ir jų aukurų raguose.</verse>
				<verse number="2">Tuo tarpu jų sūnūs atmena jų aukurus ir šventuosius stulpus po kiekvienu ūksmingu medžiu ir aukštumų alkuose –</verse>
				<verse number="3">kalnuose ir laukuose. Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose.</verse>
				<verse number="4">Dėl savo elgesio prarasi paveldą, kurį tau daviau. Padarysiu tave vergu priešų krašte, kurio tu nepažįsti, nes mano pyktis užkūrė ugnį, kuri degs amžinai“.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba VIEŠPATS: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="6">Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skurstantis sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.</verse>
				<verse number="7">Laimingas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, kurio viltis – tik VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="8">Toks žmogus – tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių.</verse>
				<verse number="9">Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?</verse>
				<verse number="10">Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“.</verse>
				<verse number="11">Žmogus, neteisėtai kraunantis sau turtus, yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus kiaušinius. Turtai paliks jį gyvenimo pusiaukelėje, ir amžiaus pabaigoje jis bus laikomas mulkiu.</verse>
				<verse number="12">Šlovės sostas, išaukštintas nuo pat pradžios, – tokia yra mūsų Šventyklos vieta!</verse>
				<verse number="13">O Izraelio viltie, VIEŠPATIE! Visi, kurie tave palieka, bus sugėdinti; visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave, bus pažeminti, nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvojo vandens šaltinį.</verse>
				<verse number="14">Gydyk mane, VIEŠPATIE, kad tikrai būčiau išgydytas; gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas, nes tu – mano gyrius.</verse>
				<verse number="15">Girdi, ką jie man sako: „Kurgi tas VIEŠPATIES žodis? Teišsipildo!“</verse>
				<verse number="16">Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo tarnyboje; nelaimės dienos aš netroškau. Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose; – tau aišku, ką aš sakiau.</verse>
				<verse number="17">Nebūk man siaubas, tu – priebėga nelaimės dieną!</verse>
				<verse number="18">Tebūna sugėdinti mano persekiotojai, o ne aš! Tenustoja drąsos jie, o ne aš! Siųsk jiems nelaimės dieną, triuškink juos ir triuškink!</verse>
				<verse number="19">Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik, pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose</verse>
				<verse number="20">ir sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!’“</verse>
				<verse number="21">Taip kalba VIEŠPATS: „Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="22">Neneškite jokio nešulio iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau,</verse>
				<verse number="23">nors jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi.</verse>
				<verse number="24">O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo,</verse>
				<verse number="25">tai pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas.</verse>
				<verse number="26">Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir bendravimo aukomis VIEŠPATIES Namams.</verse>
				<verse number="27">Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekada neužges“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Kelkis ir eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti“.</verse>
				<verse number="3">Tad aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie žiestuvo.</verse>
				<verse number="4">Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, kai molis būdavo puodžiaus rankose, jis perdirbdavo molį į kitą puodą, koks jam labiausiai patikdavo.</verse>
				<verse number="5">Tuomet mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="6">„Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, pasielgti kaip šis puodžius? – tai VIEŠPATIES žodis. – Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai.</verse>
				<verse number="7">Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu,</verse>
				<verse number="8">bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti.</verse>
				<verse number="9">O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės,</verse>
				<verse number="10">bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.</verse>
				<verse number="11">Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir puoselėju užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus’.</verse>
				<verse number="12">Tačiau jie atsakys: ‘Tuščios pastangos! Laikysimės savo užmačių; kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą’“.</verse>
				<verse number="13">Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Klauskite tautų, ar kuri yra ką panašaus girdėjusi? Tikrai pasibaisėtinai pasielgė mergelė, Izraelio tauta!</verse>
				<verse number="14">Ar akmenys pasitraukia iš dirvų, Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų? Ar išsenka trykštančios versmės, šalto vandens kalnų upės?</verse>
				<verse number="15">Tačiau mano tauta mane pamiršo: ji degina smilkalus niekingiems stabams! Jie išklysta iš savo kelio, iš seniai pramintų takų, ir nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.</verse>
				<verse number="16">Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta, amžina pajuoka; kas tik keliaus per jį, tas pasibaisės ir linguos galvą.</verse>
				<verse number="17">Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos priešų akivaizdoje. Nugarą, o ne veidą aš jiems atgręšiu jų nelaimės dieną“.</verse>
				<verse number="18">„Eikite šen! – sakė jie. – Surenkime sąmokslą prieš Jeremiją, nes ir be jo niekada nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikite šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu; dėmėkimės visa, ką jis sako“.</verse>
				<verse number="19">Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE! Klausykis, ką sako mano priešai!</verse>
				<verse number="20">Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, norėdami nužudyti. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave, kalbėdamas dėl jų gero, nukreipdamas nuo jų tavo pyktį!</verse>
				<verse number="21">Todėl atiduok jų vaikus badui, sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius – kalavijas kare.</verse>
				<verse number="22">Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms.</verse>
				<verse number="23">Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, įpykęs elkis su jais negailestingai!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Eik, nusipirk iš puodžiaus molio ąsotį ir pasiėmęs keletą tautos seniūnų bei keletą vyresnių kunigų</verse>
				<verse number="2">nueik į Ben Hinomo slėnį prie pat Šukių vartų. Ten paskelbk žodžius, kuriuos tau sakau.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Štai pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę, jog kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse.</verse>
				<verse number="4">Tai įvyks dėl to, kad jie mane paliko, šią vietą padarė man svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo.</verse>
				<verse number="5">Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų deginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos nė mintyje neturėjau.</verse>
				<verse number="6">Todėl ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai ši vieta nebebus vadinama Tofetu ar Ben Hinomo slėniu, bet Žudynių slėniu.</verse>
				<verse number="7">Šioje vietoje sutrupinsiu Judo ir Jeruzalės užmačias, padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo, kovodami su savo priešais, kris nuo rankos žmonių, norinčių jų gyvybės. Jų lavonus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims.</verse>
				<verse number="8">Šį miestą padarysiu siaubo ir paniekos vieta; kiekvienas praeivis baisėsis ir švilps, regėdamas jį ištikusias nelaimes.</verse>
				<verse number="9">Priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip! Jie maitinsis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti, norintys juos sunaikinti’.</verse>
				<verse number="10">Tuomet sudaužyk ąsotį akivaizdoje vyrų, atėjusių su tavimi,</verse>
				<verse number="11">ir sakyk jiems: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Šią tautą ir šį miestą aš sutrupinsiu, kaip puodžius sutrupina indą, jog nebeįmanoma vėl jo sulipdyti. Mirusieji bus laidojami Tofete, nes kitur vietos kapams nebebus.</verse>
				<verse number="12">Taip pasielgsiu su šita vieta ir su jos gyventojais; padarysiu šį miestą kaip Tofetą, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="13">Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai, visi namai, ant kurių stogų žmonės degino smilkalus visoms dangaus skliauto Galybėms ir aukojo liejamąsias atnašas kitiems dievams, bus suteršti kaip Tofeto vieta’“.</verse>
				<verse number="14">Sugrįžęs iš Tofeto, kur VIEŠPATS buvo jį pasiuntęs pranašauti, Jeremijas nuėjo ir atsistojo Dievo Namų kieme ir kreipėsi į visą tautą:</verse>
				<verse number="15">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikrai atsiųsiu šiam miestui visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes jis atstatė savo kietą sprandą ir nenorėjo manęs klausyti’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Jeremiją, pranašaujantį šiuos dalykus, išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir VIEŠPATIES Namų vyriausiasis prievaizdas.</verse>
				<verse number="2">Pašhūras nuplakdino Jeremiją ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="3">Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „ VIEŠPATS vadina tave ne Pašhūru, o Magor Misabibu!“</verse>
				<verse number="4">Taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tave siaubui, tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo jų priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu Babilono karaliui į rankas; jis ištrems juos į Babiloną arba išžudys kalaviju.</verse>
				<verse number="5">Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įgijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną.</verse>
				<verse number="6">Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai“.</verse>
				<verse number="7">Tu mane suviliojai, VIEŠPATIE, ir aš leidausi suviliojamas. Tu buvai stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš nuolat traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs.</verse>
				<verse number="8">Kalbėdamas, turiu rėkti, turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką.</verse>
				<verse number="9">Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu.</verse>
				<verse number="10">Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur! Įskųskite jį! Įskųskime jį!“ Juk visi mano bičiuliai laukia, kad žengčiau klaidingą žingsnį: „Galbūt jis įsipainios į pinkles; tada jis bus mūsų rankose ir galėsime jam atsikeršyti!“</verse>
				<verse number="11">Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti! Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.</verse>
				<verse number="12">Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį; leisk man matyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą.</verse>
				<verse number="13">Giedokite VIEŠPAČIUI, šlovinkite VIEŠPATĮ, nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš nedorėlių rankų!</verse>
				<verse number="14">Tebūna prakeikta diena, kurią aš gimiau! Diena, kurią motina mane pagimdė, tenebūna palaiminta!</verse>
				<verse number="15">Tebūna prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: „Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ – jį didžiai pradžiugindamas.</verse>
				<verse number="16">Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo! Tegirdi jis karo šauksmus rytą ir mūšio balsus vidudienį</verse>
				<verse number="17">dėl to, kad nenužudė manęs įsčiose. Mano motina būtų buvusi mano kapas, jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios.</verse>
				<verse number="18">Kam gi išėjau iš įsčių? Pamatyti vien vargą ir skausmą, baigti savo dienas gėdingai?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis, kai karalius Zedekijas atsiuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą ir Maasėjos sūnų Sofoniją paprašyti:</verse>
				<verse number="2">„Prašom pasiteirauti VIEŠPATĮ dėl mūsų, nes Babilono karalius Nebukadnecaras mus puola. Gal VIEŠPATS pasielgs su mumis, kaip elgėsi darydamas visus savo nuostabiuosius darbus, ir Nebukadnecaras nuo mūsų pasitrauks“.</verse>
				<verse number="3">Jeremijas jiems atsakė: „Perduokite atsakymą Zedekijui:</verse>
				<verse number="4">‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Atgręšiu prieš jus jūsų pačių ginklus, kuriais priešinatės Babilono karaliui ir chaldėjams, apgulusiems jūsų mūrus. Atvesiu juos į patį miestą.</verse>
				<verse number="5">Aš pats kovosiu prieš jus sugniaužtu kumščiu ir galinga ranka, degdamas iš pykčio ir apimtas didžio įniršio!</verse>
				<verse number="6">Parblokšiu šio miesto gyventojus, žmones ir gyvulius, ir visi išmirs nuo nuožmaus maro.</verse>
				<verse number="7">Paskui, – tai VIEŠPATIES žodis, – atiduosiu Judo karalių Zedekiją, jo dvariškius ir žmones, išlikusius šiame mieste po maro, kalavijo ir bado, Babilono karaliui Nebukadnecarui į rankas, į rankas jų priešams, kurie nori juos sunaikinti. Išžudys jie juos kalaviju be gailesčio, be pasigailėjimo, be užuojautos’.</verse>
				<verse number="8">O šiai tautai sakysi: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią.</verse>
				<verse number="9">Kas tik pasiliks šiame mieste, tas mirs nuo kardo, bado ir maro. Bet kas išeis pasiduoti chaldėjams, kurie jus supa, tas išliks gyvas ir išgelbės bent savo gyvybę.’</verse>
				<verse number="10">Atsigręžiau į tą miestą jo nelaimei, o ne gerovei, – tai VIEŠPATIES žodis. – Jis bus atiduotas į rankas Babilono karaliui, kuris sunaikins jį ugnimi“.</verse>
				<verse number="11">Judo karaliaus namams:</verse>
				<verse number="12">„Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Dovydo namai! Taip kalba VIEŠPATS: ‘Vykdykite kasdien teisingumą, gelbėkite nuskriaustąjį iš skriaudiko nagų, antraip mano pyktis suliepsnos tarsi ugnis, jis liepsnos, ir niekas jo neužgesins dėl jūsų nedorų darbų.</verse>
				<verse number="13">Aš prieš tave, Slėnio gyvenviete, prieš tave, Uola lomoje! – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš prieš jus, kurie sakote: ‹Kas gali mus užpulti? Kas gali įsiveržti į mūsų olas?›</verse>
				<verse number="14">Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus! – tai VIEŠPATIES žodis. – Jo miške užkursiu ugnį, kuri suris viską, kas tik yra aplinkui’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik į Judo karaliaus rūmus ir ten perduok šį žodį.</verse>
				<verse number="2">Sakyk: ‘Judo karaliau, sėdintis Dovydo soste, klausykis VIEŠPATIES žodžio tu pats, tavo dvariškiai ir valdiniai, įeinantys pro šiuos vartus!</verse>
				<verse number="3">Taip kalba VIEŠPATS: ‹Darykite, kas teisinga ir teisu! Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį! Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės, nepraliekite nekalto kraujo šioje vietoje.</verse>
				<verse number="4">Jei tikrai jūs vykdysite šį įsakymą, tai pro šiuos rūmų vartus visuomet žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste. Važiuoti karietose, raiti ant žirgų jie patys, jų dvariškiai ir valdiniai.</verse>
				<verse number="5">Bet jei šių žodžių neklausysite, – prisiekiu pats savimi! – tai VIEŠPATIES žodis, – šie rūmai pavirs griuvėsių krūva›’“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba VIEŠPATS apie Judo karaliaus rūmus: „Nors tu esi man kaip Gileadas, kaip Libano kalnų viršūnė, paversiu tave dykuma, negyvenamu miestu.</verse>
				<verse number="7">Prieš tave pasiųsiu naikintojus, ginkluotus savo įnagiais; jie iškirs tavo geriausius kedrus ir sumes juos į liepsnas.</verse>
				<verse number="8">Kai daug pagonių pro šitą miestą eidami klausinės vieni kitus: ‘Kodėl gi taip padarė VIEŠPATS tokiam puikiam miestui?’ –</verse>
				<verse number="9">jiems bus atsakyta: ‘Todėl, kad jie atsimetė nuo Sandoros su VIEŠPAČIU, savo Dievu, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo’“.</verse>
				<verse number="10">Neverkite mirusiojo, neraudokite jo! Geriau verkite to, kuris išeina, nes jis niekuomet nebegrįš nei savo gimtojo krašto nebematys.</verse>
				<verse number="11">Taip kalba VIEŠPATS apie Jošijo sūnų Judo karalių Šalumą, kuris buvo savo tėvo Jošijo sosto įpėdinis: „Jis išėjo iš tos vietos ir niekada nebegrįš.</verse>
				<verse number="12">Toje vietovėje, į kurią buvo ištremtas, jis mirs. Šio krašto jis niekada nebematys.</verse>
				<verse number="13">Vargas tam, kuris statosi namus neteisumu, menes – neteisingumu, kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio ir neatiduoda jam jo algos,</verse>
				<verse number="14">kuris sako: ‘Pasistatysiu erdvius rūmus su vėsiomis menėmis’, – platina jų langus, apmuša jų sienas kedro lentomis ir nudažo juos skaisčiai raudonai.</verse>
				<verse number="15">Argi esi karališkesnis, kai kedru varžaisi su karaliais? O tavo tėvas argi nevalgė ir negėrė? Tačiau jis vykdė ir tai, kas teisu ir teisinga, todėl ir lydėjo jį sėkmė.</verse>
				<verse number="16">Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas? – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="17">O tavo akims ir širdžiai rūpi vien ieškoti naudos, tiktai lieti nekaltųjų kraują, prievartauti ir smurtauti“.</verse>
				<verse number="18">Todėl taip kalba Galybių VIEŠPATS apie Jošijo sūnų, Judo karalių Jehojakimą: „Vargas šiam vyrui! Jo niekas neraudos: ‘Ak, mano broli! Ak, seserie!’ Jo niekas neapverks: ‘Ak, valdove! Ak, didenybe!’</verse>
				<verse number="19">Jo laidotuvės bus kaip asilo; jis bus išvilktas ir išmestas už Jeruzalės vartų.</verse>
				<verse number="20">Užlipk ant Libano kalnų ir klyk, tebūna girdėti tavo balsas Bašane! Klyk nuo Abarimų, nes visi tavo meilužiai sunaikinti!</verse>
				<verse number="21">Kai klestėjai, kreipiausi į tave, tačiau tu atsakei: ‘Neklausysiu!’ Toks buvo tavo kelias nuo pat tavo jaunystės; mano balso tu neklausei!</verse>
				<verse number="22">Visus tavo ganytojus vėjas ganys, o tavo meilužiai eis į tremtį. Tada tikrai būsi sugėdinta ir pažeminta už visus savo nedorus darbus.</verse>
				<verse number="23">Tupėdama Libane, kedruose lizdą susisukusi, tu vaitosi, kai užpuls tave kančios, kai surems tave skausmai, kaip suremia gimdyvę!</verse>
				<verse number="24">Kaip aš gyvas, – tai VIEŠPATIES žodis, – net jeigu Jehojakimo sūnus Konijas, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, net nuo ten jį nuplėščiau.</verse>
				<verse number="25">Atiduosiu tave į rankas tiems, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tiems, kurie tau kelia siaubą, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir chaldėjams.</verse>
				<verse number="26">Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į kitą kraštą, kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite.</verse>
				<verse number="27">Į kraštą, į kurį trokš grįžti, jie nebesugrįš.</verse>
				<verse number="28">Ar šis žmogus, Konijas, nėra puodas, šlamštas, skirtas sudaužyti, indas, kurio niekas nenori? Tai kodėl jis ir jo palikuoniai išbloškiami? Kodėl nubloškiami į kraštą, kurio jie nepažįsta?</verse>
				<verse number="29">O šalie, šalie, šalie! Išgirski VIEŠPATIES žodį!“</verse>
				<verse number="30">Taip kalba VIEŠPATS: „Įrašykite šį žmogų kaip bevaikį, nevykėlį per visą gyvenimą! Nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks vėl atsisėsti į Dovydo sostą ir valdyti Judo karalystę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis!“ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="2">Todėl taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ganytojams, ganantiems jo tautą: „Jūs išblaškėte mano kaimenę ir ja nesirūpinote! Tikėkite manimi, aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="3">Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau išbloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis.</verse>
				<verse number="4">Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti; nė vienas jų nepradings“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="5">„Tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.</verse>
				<verse number="6">Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: ‘ VIEŠPATS – mūsų teisumas’.</verse>
				<verse number="7">Todėl žiūrėkite, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraelitus iš Egipto!’ –</verse>
				<verse number="8">Bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris parvedė Izraelio namų palikuonis iš šiaurės krašto ir iš visų kraštų, kuriuose buvau juos išblaškęs, kad jie vėl gyventų savo pačių žemėje’.“</verse>
				<verse number="9">Apie pranašus. Plyšta man širdis krūtinėje, dreba visi mano kaulai. Esu kaip girtas, kaip žmogus, įveiktas vyno, dėl VIEŠPATIES ir dėl jo šventų žodžių.</verse>
				<verse number="10">Kraštas pilnas svetimautojų; dėl jų suskirdo žemė, išdžiūvo tyrlaukių ganyklos. Jie eiklūs daryti, kas nedora, ir savo narsa piktnaudžiauja.</verse>
				<verse number="11">„Net kunigai ir pranašai – bedieviai! Net savo Namuose atradau jų nedorybes, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="12">Todėl jų kelias pavirs jiems slidžiu šunkeliu. Tamsoje jie slidinės ir pargrius, nes aš siųsiu jiems nelaimę, kai ateis jų atpildo metas, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="13">Tarp Samarijos pranašų mačiau šlykštų dalyką: jie pranašavo Baalo vardu ir vedė iš kelio mano tautą Izraelį.</verse>
				<verse number="14">Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja, drąsina nedorėlius, daro visa, kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo. Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“.</verse>
				<verse number="15">Todėl taip kalba Galybių VIEŠPATS apie pranašus: „Štai maitinsiu juos metėlėmis ir girdysiu juos vandeniu su nuodais, nes iš Jeruzalės pranašų bedievybė pasklido po visą kraštą“.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Neklausykite, ką tie pranašai jums pranašauja! Jie jus apgaudinėja! Savo pačių vaizduotės regėjimus jie skelbia, o ne žodžius iš VIEŠPATIES lūpų.</verse>
				<verse number="17">Be perstojo kartoja mane niekinantiems: ‘ VIEŠPATS kalbėjo: Taika garantuota!’ – visiems, sekantiems savavalę širdį, teigia: ‘Neištiks jūsų jokia nelaimė!’“</verse>
				<verse number="18">Bet kas dalyvavo VIEŠPATIES taryboje, kad jį regėtų ir jo žodžio klausytųsi? Kas rūpestingai klausėsi jo žodžio, kad jį paskelbtų?</verse>
				<verse number="19">Žiūrėkite! Atūžia VIEŠPATIES audra! Jo įniršis prasiveržia baisiu viesulo siautuliu, kad išsilietų ant nedorėlių galvų.</verse>
				<verse number="20">VIEŠPATIES įnirtis nesulėtės, kol savo užmojų jis neįvykdys ir neužbaigs. Kai ta diena praeis, jūs aiškiai tai suvoksite.</verse>
				<verse number="21">„Šių pranašų aš nesiunčiau, tačiau jie atskubėjo! Aš nieko jiems nekalbėjau, tačiau jie pranašavo!</verse>
				<verse number="22">Jei jie būtų dalyvavę mano taryboje, tai būtų galėję skelbti mano tautai mano žodžius, būtų grąžinę juos iš nedoro kelio, nuo jų nedorų darbų.</verse>
				<verse number="23">Nejau aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas? – tai VIEŠPATIES žodis, – ir ne Dievas, kai toli?</verse>
				<verse number="24">Ar gali pasislėpti žmogus pakampyje, kad aš jo nematyčiau? – tai VIEŠPATIES žodis. – Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?“ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="25">„Girdėjau, ką sako pranašai, pranašaują melus mano vardu. ‘Aš sapnavau! – šaukia jie. – Aš sapnavau!’</verse>
				<verse number="26">Kiek ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai, pranašaujantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas?</verse>
				<verse number="27">Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori priversti mano tautą užmiršti mano vardą, kaip jų tėvai užmiršo mano vardą dėl Baalo.</verse>
				<verse number="28">Pranašas, kuris sapnavo sapną, tepasakoja savo sapną! O tas, kuris turi mano žodį, ištikimai jį teskelbia! Ką bendra turi kviečio grūdas su pelais? – Tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="29">Ar mano žodis nėra kaip ugnis? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip trupinantis uolą kūjis?</verse>
				<verse number="30">Todėl aš prieš tuos pranašus, – tai VIEŠPATIES žodis, – kurie vagia mano žodžius vienas iš kito.</verse>
				<verse number="31">Taip, aš prieš tuos pranašus, – tai VIEŠPATIES žodis, – kurie mala liežuviais, kartodami: ‘Taip kalba Viešpats’.</verse>
				<verse number="32">Taip, aš prieš pranašus, kurie skelbia apgaulingus sapnus, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir suvedžioja mano tautą, kartodami savo melus ir tuščiai girdamiesi. Nei aš juos siunčiau, nei įgaliojau! Jie neduoda šiai tautai jokios naudos“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="33">„O jei šie žmonės, – ar pranašas, ar kunigas – imtų klausinėti tave: ‘Kas ta VIEŠPATIES našta?’ – atsakyk jiems: ‘Jūs esate ta našta, ir aš jus numesiu!’ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="34">Jei pranašas ar kunigas, ar kas nors kitas kalbėtų apie ‘ VIEŠPATIES naštą’, tą žmogų ir jo šeimą aš nubausiu.</verse>
				<verse number="35">Kalbėdami tarpusavyje, jūs šitaip klauskite: ‘Kokį atsakymą davė VIEŠPATS?’ – arba: ‘Ką VIEŠPATS kalbėjo?’</verse>
				<verse number="36">Bet posakio ‘ VIEŠPATIES našta’ daugiau nebeminėkite, nes jis skirtas žmogui, kuriam Viešpats patiki savo žodį. Jei jį minite, iškraipote gyvojo Dievo, Galybių VIEŠPATIES, mūsų Dievo žodžius.</verse>
				<verse number="37">Šitaip tu klausi pranašą: ‘Ką tau VIEŠPATS atsakė?’ – arba: ‘Ką kalbėjo VIEŠPATS?’“</verse>
				<verse number="38">Bet jeigu klausiate apie „ VIEŠPATIES naštą“, tai VIEŠPATS šitaip atsako: „Kadangi jūs vartojate posakį ‘ VIEŠPATIES našta’, nors jums liepiau jo nevartoti,</verse>
				<verse number="39">aš pats nešiu jus kaip naštą ir atstumsiu nuo savęs jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="40">Paženklinsiu jus amžina gėda, amžina nešlove, kuri niekada nebus užmiršta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">VIEŠPATS man parodė dvi figų pintines, padėtas priešais VIEŠPATIES Šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ištrėmė iš Jeruzalės ir nugabeno į Babiloną Jehojakimo sūnų Judo karalių Jechoniją ir Judo didžiūnus, amatininkus bei meistrus.</verse>
				<verse number="2">Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje – labai prastos, tokios prastos, kad jau nebevalgomos.</verse>
				<verse number="3">Tada VIEŠPATS man tarė: „Ką tu matai, Jeremijau?“ – „Figas, – atsakiau. – Gerosios figos – labai geros, bet prastosios – labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos“.</verse>
				<verse number="4">Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį:</verse>
				<verse number="5">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į chaldėjų kraštą, aš laikau tokiais gerais kaip šios gerosios figos.</verse>
				<verse number="6">Aš rūpinsiuosi jų gerove ir grąžinsiu juos į šį kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu.</verse>
				<verse number="7">Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų, jog aš esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane.</verse>
				<verse number="8">O Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, aš laikysiu prastosiomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, – taip kalba VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="9">Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos išblokšiu.</verse>
				<verse number="10">Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Žodis apie visus Judo gyventojus pasiekė Jeremiją ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais. Tai buvo pirmi Babilono karaliaus Nebukadnecaro metai.</verse>
				<verse number="2">Tuo žodžiu pranašas Jeremijas kreipėsi į visus Judo žmones ir Jeruzalės gyventojus:</verse>
				<verse number="3">„Nuo tryliktų Judo karaliaus Amono sūnaus Jošijo metų iki šios dienos, taigi dvidešimt trejus metus, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis. Nesiliaudamas jį skelbiau jums, bet jūs neklausėte.</verse>
				<verse number="4">Nors jūs atsisakėte klausyti ir nenorėjote girdėti, VIEŠPATS nuolat ir be perstojo siuntė pas jus savo tarnus pranašus su šiuo žodžiu:</verse>
				<verse number="5">‘Prašom gręžtis, visi kaip vienas, nuo savo nedoro kelio ir nuo savo piktų darbų, kad galėtumėte per amžius gyventi žemėje, kurią VIEŠPATS seniai davė jums ir jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="6">Nesekiokite paskui kitus dievus, netarnaukite jiems ir negarbinkite jų! Neveskite manęs iš kantrybės savo rankų darbais, kad jūsų neužgaučiau.</verse>
				<verse number="7">Bet manęs jūs neklausėte, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir vedėte mane iš kantrybės savo darbais savo pačių skriaudai.</verse>
				<verse number="8">Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, – kadangi mano žodžių neklausėte,</verse>
				<verse number="9">štai aš pasikviesiu visas šiaurės gentis, – tai VIEŠPATIES žodis, – pasikviesiu Babilono karalių Nebukadnecarą, savo tarną. Aš atvesiu jas prieš šį kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas kaimynines tautas. Sunaikindamas jas, paversiu jas klaiko ir pajuokos reginiu, užtrauksiu joms amžiną gėdą.</verse>
				<verse number="10">Nutildysiu visus jų džiaugsmo ir linksmybės garsus, jaunikio ir nuotakos balsus, girnų ūžesį, užgesinsiu visus žibintus.</verse>
				<verse number="11">Visas kraštas bus nusiaubtas, ir liks šiurpi dykynė. Visos tos tautos vergaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="12">O kai bus praėję septyniasdešimt metų, aš nubausiu Babilono karalių ir tautą, chaldėjų kraštą, už jų kaltę, – tai VIEŠPATIES žodis. – Paversiu jų kraštą amžinais tyrlaukiais.</verse>
				<verse number="13">Įvykdysiu tame krašte visa, kuo esu grūmojęs, visa, kas užrašyta šioje knygoje, ką pranašavo Jeremijas toms tautoms.</verse>
				<verse number="14">Ir taps jie daugelio tautų ir galingų karalių aukos. Taip atlyginsiu jiems pagal jų darbus ir pagal jų pačių elgesį’“.</verse>
				<verse number="15">Štai ką man sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu.</verse>
				<verse number="16">Jos gers, svirduliuos ir eis iš proto dėl kalavijo, kurį joms siųsiu“.</verse>
				<verse number="17">Aš paėmiau taurę iš VIEŠPATIES rankos ir pagirdžiau iš jos visas tautas, pas kurias mane siuntė VIEŠPATS:</verse>
				<verse number="18">Jeruzalę ir Judo karalystės miestus drauge su jos karaliais ir didžiūnais, kad paversčiau juos griuvėsiais, siaubo ir pajuokos reginiu, keiksmažodžiu, kaip šiandien jie yra tapę;</verse>
				<verse number="19">faraoną, Egipto karalių, jo dvariškius, didžiūnus ir visą tautą</verse>
				<verse number="20">– vietinius ir svetimtaučius; visus Uco krašto karalius; visus filistinų krašto karalius, Aškelono, Gazos, Ekrono ir Ašdodo likutį;</verse>
				<verse number="21">Edomą, Moabą ir Amoną;</verse>
				<verse number="22">visus Tyro karalius, visus Sidono karalius, taip pat salų anapus jūros karalius;</verse>
				<verse number="23">Dedaną, Temą ir Būzą, visus dykumos gyventojus, kurie skutasi smilkinius,</verse>
				<verse number="24">visus arabų karalius, visus maišytų tautų karalius, kurie gyvena dykumoje;</verse>
				<verse number="25">visus Zimrio karalius, visus Elamo karalius, visus medų karalius;</verse>
				<verse number="26">visus šiaurės karalius, artimus ir tolimus, vieną po kito; visas karalystes žemėje. O Šešacho karalius gers paskutinis.</verse>
				<verse number="27">„Tada sakyk jiems, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: – ‘Gerkite! Pasigerkite ir vemkite, kol pargriūsite ir daugiau nebeatsikelsite nuo kalavijo, kurį jums siųsiu!’</verse>
				<verse number="28">O jeigu jie atsisakytų imti iš tavo rankos taurę ir gerti, sakyk jiems: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Jūs turite gerti!</verse>
				<verse number="29">Pagalvokite! Jei miestui, kuris vadinamas mano vardu, siunčiu bausmę, tai ar jūs galite manyti, kad liksite nenubausti? Ne! Jūs neliksite nenubausti! Pašauksiu kalaviją visiems žemės gyventojams’, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="30">O tu, kaip pranašas, visus šiuos žodžius paskelbk jiems ir pasakyk: ‘Sugriaudžia VIEŠPATS iš aukštybių, iš savo šventojo būsto jis griaudžia. Garsiai aidi jo griausmas savo kaimenei, tarsi vynuoges traiškančiųjų šauksmas.</verse>
				<verse number="31">Visus žemės gyventojus ligi pačių jos pakraščių apima sąmyšis, nes VIEŠPATS kaltina tautas, teisia visą žmoniją; nedorėliai bus atiduoti kalavijui’“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="32">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Žiūrėkite! Nelaimė sėlina iš tautos į tautą, galinga audra kyla nuo žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="33">Tą dieną tie, kuriuos VIEŠPATS nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerinks nuo žemės ir nelaidos. Gulės jie kaip mėšlas dirvoje.</verse>
				<verse number="34">Vaitokite, ganytojai, ir aimanuokite! Dulkėse raitykitės, kaimenės vadai, nes atėjo jūsų skerdynių metas, ir jūs krisite kaip rinktiniai avinai.</verse>
				<verse number="35">Jokios užuovėjos nebus ganytojams nei kur gelbėtis kaimenės vadams.</verse>
				<verse number="36">Klausykite! Ganytojai aimanuoja, kaimenės vadai vaitoja, nes VIEŠPATS niokoja jų ganyklą,</verse>
				<verse number="37">nuščiuvo jų ramios ganyklos nuo VIEŠPATIES įniršio.</verse>
				<verse number="38">Tarsi liūtas jis paliko savo guolį, ir jų kraštas tapo siaubo reginiu nuo nuožmaus kalavijo, nuo VIEŠPATIES pykčio liepsnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo valdymo pradžioje Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS. Stovėk VIEŠPATIES Namų kieme. Skelbk visiems Judo miestų žmonėms, ateinantiems melstis į VIEŠPATIES Namus, visa, ką tau įsakau paskelbti. Nieko nepraleisk!</verse>
				<verse number="3">Galbūt jie paklausys ir sugrįš iš savo nedoro kelio. Tuomet apgailėsiu ir aš savo mintį apie nelaimę, kuria ketinu juos bausti už nedorus darbus.</verse>
				<verse number="4">Sakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Jei neklausysite manęs, nesielgsite pagal mokymą, kurį jums daviau,</verse>
				<verse number="5">neklausysite žodžių mano tarnų pranašų, kuriuos siunčiu primygtinai ir be perstojo, nors niekada jų ir neklausėte,</verse>
				<verse number="6">tai pasielgsiu su šiais Namais kaip su Šiloju, o šį miestą padarysiu keiksmažodžiu visoms žemės tautoms’“.</verse>
				<verse number="7">Kunigai, pranašai ir visi žmonės klausėsi Jeremijo, skelbiančio visus žodžius VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="8">Jeremijui baigus skelbti visa, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs paskelbti visai tautai, kunigai ir pranašai drauge su žmonėmis pastvėrė jį šaukdami: „Tu vertas mirties!</verse>
				<verse number="9">Kaip drįsti pranašauti VIEŠPATIES vardu: ‘Šiems Namams bus kaip Šilojui!’ – ir: ‘Tas miestas bus sunaikintas, liks be gyventojų’!“ Žmonių minia spietėsi apie Jeremiją VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="10">Išgirdę apie visa tai, Judo didžiūnai palypėjo iš karaliaus rūmų į VIEŠPATIES Namus ir susėdo savo krėsluose teisti VIEŠPATIES Namų Naujuosiuose vartuose.</verse>
				<verse number="11">Kunigai ir pranašai pareiškė didžiūnams ir visai miniai: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi, nes, kaip patys savo ausimis girdėjote, pranašavo prieš šį miestą!“</verse>
				<verse number="12">Jeremijas atsakė didžiūnams ir visiems žmonėms: „Pats VIEŠPATS pasiuntė mane pranašauti šiems Namams ir šiam miestui visa, ką jūs girdėjote.</verse>
				<verse number="13">O dabar taisykite savo kelius ir darbus, klausykite VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, kad VIEŠPATS apgailėtų savo mintį apie nelaimę, kuria jums grasina.</verse>
				<verse number="14">Žinoma, aš jūsų rankose. Darykite su manimi, kas atrodo gera ir teisinga jūsų akyse.</verse>
				<verse number="15">Tačiau gerai pagalvokite: nužudydami mane, užsitraukiate nekaltą kraują patys sau, miestui ir jo gyventojams, nes VIEŠPATS iš tikrųjų siuntė mane pas jus, kad išgirstumėte visus šiuos žodžius“.</verse>
				<verse number="16">Tada didžiūnai ir minia pareiškė kunigams ir pranašams: „Tas žmogus neturi būti baudžiamas mirties bausme! VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu jis mums kalbėjo!“</verse>
				<verse number="17">Dabar pakilo keletas krašto seniūnų ir kreipėsi į visą susirinkusią minią, sakydami:</verse>
				<verse number="18">„Kadaise, Judo karaliaus Ezekijo dienomis, Michėjas iš Morešeto pranašavo ir skelbė visai Judo tautai: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Sionas bus nuartas kaip dirva, Jeruzalė taps griuvėsių krūvomis, o Šventyklos kalnas – gūbriu miške’.</verse>
				<verse number="19">Argi Judo karalius Ezekijas ir kas nors Judo karalystėje pasmerkė jį mirčiai? Juk jie verčiau pabijojo VIEŠPATIES ir stengėsi rasti jo malonę, idant VIEŠPATS pergalvotų savo mintį apie nelaimę, kuria buvo jiems grasinęs! O mes patys sau darome mirtiną skriaudą!“</verse>
				<verse number="20">Tuomet buvo ir kitas žmogus, pranašaujantis Dievo vardu, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat Jearimų. Jis pranašavo visai tą pat, ką Jeremijas tam miestui ir tam kraštui.</verse>
				<verse number="21">Karalius Jehojakimas, drauge su visais savo pareigūnais ir didžiūnais išgirdęs jo žodžius, norėjo jį nubausti mirtimi. Bet Ūrijas, tai išgirdęs, iš baimės pabėgo į Egiptą.</verse>
				<verse number="22">O karalius Jehojakimas pasiuntė Egiptan Achboro sūnų Elnataną su būriu vyrų.</verse>
				<verse number="23">Jie paėmė Ūriją iš Egipto ir parvedė pas karalių Jehojakimą, o šis įsakė nužudyti jį kalaviju ir kūną išmesti į prastuomenės kapines.</verse>
				<verse number="24">Ir tik dėl to, kad Šafano sūnus Ahikamas parėmė Jeremiją, jis nebuvo atiduotas miniai į rankas užmušti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Judo karaliaus Jošijo sūnaus Zedekijo valdymo pradžioje Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS. Pasidaryk pavalkus ir jungą ir užsidėk ant sprando.</verse>
				<verse number="3">Paskui pasiųsk juos Edomo, Moabo, Amono, Tyro ir Sidono karaliams per pasiuntinius, atvykusius pas Judo karalių Zedekiją.</verse>
				<verse number="4">Įpareigok juos savo valdovams pranešti: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip ir jūs kalbėsite savo valdovams.</verse>
				<verse number="5">Aš tas, kuris didžia jėga ir rankos galybe sukūrė žemę drauge su žmonija ir gyvūnija joje, ir duodu ją, kam noriu.</verse>
				<verse number="6">O dabar aš šiuos visus kraštus atidaviau savo tarnui Babilono karaliui Nebukadnecarui į rankas. Atidaviau net lauko žvėris, kad jam tarnautų.</verse>
				<verse number="7">Visos tautos bus pavaldžios jam, jo sūnui ir vaikaičiui, kol ateis ir jo kraštui laikas, kai jį patį daug tautų ir galingi karaliai pavergs.</verse>
				<verse number="8">Tuo tarpu jei kuri tauta ar karalystė nenorės būti pavaldi Babilono karaliui Nebukadnecarui ir savo sprando po Babilono karaliaus jungu nenulenks, tą tautą lankysiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – kalaviju, badu ir maru, kol juos sunaikinsiu jo ranka.</verse>
				<verse number="9">O jūs neklausykite savo pranašų, žynių ir svajotojų, burtininkų ir raganių, kurie nesiliauja jums sakę: ‹Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!›</verse>
				<verse number="10">Jie pranašauja jums melagystę, idant atstumtų jus nuo savo žemės, nes aš išblokšiu jus, ir jūs žūsite.</verse>
				<verse number="11">O tautą, kuri palenks savo sprandą po Babilono karaliaus jungu ir bus jam pavaldi, paliksiu jos žemėje, – tai VIEŠPATIES žodis, – dirbti ir gyventi’.</verse>
				<verse number="12">Ir Judo karaliui Zedekijui kalbu visai tais pačiais žodžiais: ‘Palenkite savo sprandus po Babilono karaliaus jungu, būkite pavaldūs jam ir jo tautai, kad išliktumėte gyvi.</verse>
				<verse number="13">Kodėl gi tu ir tavo tauta turėtumėte žūti nuo kalavijo, bado ir maro, kaip VIEŠPATS grasė tautai, kuri nepasiduoda Babilono karaliui?</verse>
				<verse number="14">Neklausykite žodžių tų pranašų, kurie nesiliauja sakę: ‹Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!› – nes jie jums pranašauja melagystę.</verse>
				<verse number="15">Ne, aš jų nesiunčiau! – tai VIEŠPATIES žodis. – Pranašaudami mano vardu, jie meluoja, tad turėsiu jus ištremti. Pražūsite jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja’.</verse>
				<verse number="16">Kunigams ir visai tautai taip sakau: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Neklausykite žodžių savo pranašų, kurie jums pranašauja: ‹ VIEŠPATIES Namų indai jau netrukus bus sugrąžinti iš Babilono›, – nes ką jie pranašauja – melas.</verse>
				<verse number="17">Neklausykite jų! Būkite pavaldūs Babilono karaliui, kad išliktumėte gyvi. Kam tas miestas turi virsti griuvėsiais?</verse>
				<verse number="18">Jeigu jie būtų pranašai ir jeigu VIEŠPATIES žodis būtų tikrai su jais, jie užtartų pas Galybių VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATIES Namuose, Judo karaliaus rūmuose ir bet kur Jeruzalėje likę indai irgi nepatektų į Babiloną’“.</verse>
				<verse number="19">Galybių VIEŠPATS taip kalba apie stulpus, jūrą, pastovus ir šiame mieste užsilikusius rykus,</verse>
				<verse number="20">kurių Babilono karalius Nebukadnecaras nepaėmė, ištremdamas Judo karalių Jehojakimo sūnų Jechoniją drauge su Judo ir Jeruzalės diduomene į Babiloną.</verse>
				<verse number="21">Tikrai taip sako Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie užsilikusius indus VIEŠPATIES Namuose, Judo karaliaus rūmuose ir Jeruzalėje:</verse>
				<verse number="22">„Į Babiloną jie bus išgabenti. Ten ir pasiliks iki tos dienos, kai jais pasirūpinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis. Tada juos pargabensiu atgal ir sugrąžinsiu į šią vietą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Tais pačiais metais, Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje, ketvirtų metų penktą mėnesį, pranašas Hananija, Azūro iš Gibeono sūnus, VIEŠPATIES Namuose kunigų ir visų žmonių akivaizdoje kalbėjo Jeremijui:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Sulaužiau Babilono karaliaus jungą!</verse>
				<verse number="3">Dar dveji metai, ir sugrąžinsiu į šią vietą visus VIEŠPATIES Namų rykus, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras paėmė iš šios vietos ir išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="4">Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo tremtinius, išvarytus į Babiloną, parvesiu į šią vietą, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes Babilono karaliaus jungą sulaužysiu’“.</verse>
				<verse number="5">Pranašas Jeremijas, atsakydamas Hananijai kunigų ir visų žmonių akivaizdoje,</verse>
				<verse number="6">tarė: „Amen! Tepadaro tai VIEŠPATS! Teįvykdo tavo pranašystės žodžius, sugrąžindamas VIEŠPATIES Namų rykus ir visus tremtinius iš Babilono į šią vietą!</verse>
				<verse number="7">Bet dabar atidžiai klausykis, ką pasakysiu tau ir visiems žmonėms.</verse>
				<verse number="8">Nuo senų senovės pranašai, gyvenę prieš mane ir tave, pranašavo daugeliui kraštų ir galingoms karalystėms karą, nelaimę ir marą.</verse>
				<verse number="9">Taigi pranašas, pranašaujantis taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai tada, kai jo pranašystė išsipildo“.</verse>
				<verse number="10">Tuosyk pranašas Hananija nuėmė jungą ir pavalkus nuo pranašo Jeremijo kaklo, sulaužė</verse>
				<verse number="11">ir visų žmonių akivaizdoje pareiškė: „Taip kalba VIEŠPATS: ‘Taip sulaužysiu slegiantį visų tautų sprandus Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą per dvejus metus’“. Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu.</verse>
				<verse number="12">Praėjus kuriam laikui po to, kai pranašas Hananija sulaužė nuo pranašo Jeremijo kaklo nuimtą jungą, Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="13">„Eik ir pasakyk Hananijai: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Laužydamas medinį jungą, kali jungą iš geležies!’“</verse>
				<verse number="14">Mat taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Geležinį jungą ant sprando uždėsiu visoms tautoms, kad būtų pavaldžios Babilono karaliui Nebukadnecarui. Jos bus jam pavaldžios. Atidaviau jam net laukinius žvėris“.</verse>
				<verse number="15">Pranašui Hananijai pranašas Jeremijas tarė: „Klausyk, Hananija! VIEŠPATS tavęs nesiuntė! Tad per tave ši tauta pasitiki melu.</verse>
				<verse number="16">‘Tikėk manimi, – taip kalba VIEŠPATS, – išsiųsiu tave nuo žemės paviršiaus! Kadangi skelbei maištą prieš VIEŠPATĮ, dar šiais metais mirsi’“.</verse>
				<verse number="17">Tų pačių metų septintą mėnesį pranašas Hananija mirė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Štai žodžiai laiško, kurį pranašas Jeremijas pasiuntė iš Jeruzalės seniūnams, išlikusiems tarp tremtinių, kunigams, pranašams ir visiems žmonėms, kuriuos Nebukadnecaras buvo ištrėmęs iš Jeruzalės į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Tai įvyko po to, kai karalius Jechonijas ir karalienė motina, dvariškiai, Judo ir Jeruzalės didžiūnai drauge su amatininkais ir kalviais buvo išvesti iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="3">Laišką jis pasiuntė per Šafano sūnų Eleasą ir Hilkijos sūnų Gemariją, kuriuos Judo karalius Zedekijas siuntė į Babiloną pas Babilono karalių Nebukadnecarą. Laiške buvo rašoma:</verse>
				<verse number="4">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną:</verse>
				<verse number="5">‘Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius.</verse>
				<verse number="6">Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, ieškokite žmonų savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jiems gimtų sūnūs ir dukterys. Jūsų privalo tenai daugėti, o ne mažėti.</verse>
				<verse number="7">Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė’.</verse>
				<verse number="8">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Nesiduokite suvedžiojami pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja.</verse>
				<verse number="9">Ką jie pranašauja jums mano vardu, tai melas! Aš jų nesiunčiau!’ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="10">Taip kalba VIEŠPATS: ‘Tik pasibaigus septyniasdešimt Babilono metų, aplankysiu jus ir įvykdysiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą.</verse>
				<verse number="11">Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį.</verse>
				<verse number="12">Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu.</verse>
				<verse number="13">Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite,</verse>
				<verse number="14">rasite mane čia pat, su jumis, ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą, – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų, kur tik jus išblaškiau, ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau’, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="15">Bet kadangi sakėte: ‘ VIEŠPATS davė mums pranašų Babilone’, –</verse>
				<verse number="16">taip kalba VIEŠPATS apie karalių, sėdintį Dovydo soste, ir apie visus žmones, gyvenančius šiame mieste, jūsų tautiečius, neišėjusius drauge su jumis į tremtį:</verse>
				<verse number="17">‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Siunčiu jiems kalaviją, badą ir marą. Padarysiu juos panašius į supuvusias figas, nebetinkamas valgyti.</verse>
				<verse number="18">Gainiosiu juos kalaviju, badu ir maru, padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, prakeiksmu, apstulbimu, pajuoka ir patyčiomis tautų, į kurias juos išblaškysiu.</verse>
				<verse number="19">Kaip jie nesiklausė mano žodžių, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai be perstojo siunčiau pas juos savo tarnus pranašus, taip ir jūs nenorėjote klausytis, – tai VIEŠPATIES žodis’.</verse>
				<verse number="20">O dabar klausykitės VIEŠPATIES žodžio jūs, visi tremtiniai, kuriuos išsiunčiau iš Jeruzalės į Babiloną.</verse>
				<verse number="21">Štai ką sako Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Kolajos sūnų Ahabą ir Maasėjos sūnų Zedekiją – pranašus, kurie pranašauja jums melą mano vardu. ‘Štai atiduosiu juos į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui. Jis nužudys juos jūsų akyse.</verse>
				<verse number="22">Per juos tarp visų Judo tremtinių Babilone kils prakeiksmas: ‹Tepadaro VIEŠPATS tau, kaip Zedekijui ir Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepino ugnyje!›</verse>
				<verse number="23">Mat jie Izraelyje elgėsi begėdiškai, svetimaudami su savo artimo žmonomis ir skelbdami mano vardu melo žodžius, kurių jiems nebuvau liepęs skelbti. Aš tas, kuris žino ir liudija’, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="24">Šemajui Nehelamiečiui pasakysi: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas.</verse>
				<verse number="25">‹Tu pasiuntei savo paties vardu laiškus visiems Jeruzalės žmonėms, visiems kunigams ir Maasėjos sūnui kunigui Sofonijai, sakydamas:</verse>
				<verse number="26">VIEŠPATS tave paskyrė kunigu vietoj kunigo Jehojados, būti prižiūrėtoju VIEŠPATIES Namuose, idant įrakintum bet kokį pakvaišėlį, laikantį save pranašu, į trinką ir antkaklį.</verse>
				<verse number="27">Kodėl gi dabar nesudraudi Jeremijo iš Anatoto, besireiškiančio tarp jūsų pranašu?</verse>
				<verse number="28">Jis net mums į Babiloną atsiuntė žinią: Jūsų tremtis bus ilga! Statykitės namus, įsikurkite! Veiskite sodus, valgykite jų vaisius›..’“.</verse>
				<verse number="29">Kai kunigas Sofonija perskaitė šį laišką pranašui Jeremijui,</verse>
				<verse number="30">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="31">„Pasiųsk žinią visiems tremtiniams. Taip kalba VIEŠPATS apie Šemają Nehelamietį: ‘Kadangi Šemajas pranašavo jums, nors aš nebuvau jo siuntęs, ir viliojo jus pasitikėti melu,</verse>
				<verse number="32">nubausiu Šemają Nehelamietį ir jo palikuonis! Nė vienas jų neišgyvens tarp šių žmonių ir nepamatys gerumo, kurį parodysiu savo tautai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jis skelbė maištą prieš VIEŠPATĮ ’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Surašyk visa, ką tau kalbėjau, į knygą.</verse>
				<verse number="3">Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautą Izraelį ir Judą, – sako VIEŠPATS, – sugrąžinsiu juos į kraštą, kurį daviau jų tėvams. Jie paveldės jį“.</verse>
				<verse number="4">Štai žodžiai, kuriuos VIEŠPATS pasakė apie Izraelį ir Judą.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba VIEŠPATS: „Siaubo šauksmą girdėjome, baimė viešpatauja, ramybės nėra.</verse>
				<verse number="6">Prašom klausytis ir pagalvoti: argi gali vyras gimdyti? Tad kodėl gi matau visus vyrus tarsi gimdyves su rankomis ant šlaunų? Kodėl jų visų veidai mirtinai išbalę?</verse>
				<verse number="7">Nelaimė! Toji diena tokia didinga, kad jokia kita jai neprilygs! Ji – nelaimės metas Jokūbui, tačiau nuo jos bus jis išgelbėtas.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – sulaužysiu jų kaklo jungą ir sutraukysiu jų pančius. Svetimieji daugiau jų nebepavergs.</verse>
				<verse number="9">O jie tarnaus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir savo karaliui Dovydui, kurį jiems išauginsiu.</verse>
				<verse number="10">Taigi, mano tarne Jokūbai, nebijok, – tai VIEŠPATIES žodis, – nenuogąstauk, Izraeli! Tik pasižiūrėk! Aš išgelbėsiu tave iš tolimosios vietos ir tavo palikuonis iš tremties krašto. Tada Jokūbas sugrįš ir ras ramybę, gyvens saugiai, ir nebus kam jo gąsdinti,</verse>
				<verse number="11">nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu, – tai VIEŠPATIES žodis. – Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir nebausto tavęs nepaliksiu, nuplaksiu tave pagal teisingą saiką“.</verse>
				<verse number="12">Taip kalba VIEŠPATS: „Tavo sužalojimas mirtinas, tavo žaizda nebepagydoma!</verse>
				<verse number="13">Nėra kam tave gydyti, nėra vaisto tavo ligai, nėra tau išgijimo.</verse>
				<verse number="14">Tave užmiršo visi tavo meilužiai, neberūpi jiems, kaip tau sekasi. Taip, smogiau tau, kaip smogtų priešas, pamokiau nuožmia bausme už tavo didelę kaltę ir nuodėmių gausybę.</verse>
				<verse number="15">Ko gi aimanuoji dėl savo sužalojimo, dėl savo nepagydomo skausmo? Dėl tavo didelės kaltės ir nuodėmių gausybės visa tai padariau.</verse>
				<verse number="16">Tačiau visi ryjantys tave bus suryti, o tavo priešai visi eis į tremtį. Visi niokojantys tave bus nuniokoti, o visus apgrobiančius tave atiduosiu grobimui.</verse>
				<verse number="17">Grąžinsiu tau sveikatą, tavo žaizdas užgydysiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – nors jie ir vadino tave ‘Atmestąja’, ‘Sionu, kuris niekam nerūpi’“.</verse>
				<verse number="18">Taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Atstatysiu Jokūbo palapines, pasigailėsiu jo trobų. Miestas bus atstatytas ant savo kalvos, ir rūmai stovės ant savo pamatų.</verse>
				<verse number="19">Iš ten skambės padėkos giesmės ir džiaugsmo balsai. Padidinsiu jų skaičių, ir bus jų nemažai, padarysiu juos garbingus, ir nebebus jie menki.</verse>
				<verse number="20">Jo vaikai bus kaip buvę senovėje, o jo bendruomenė tvirtai gyvuos mano malone. Bausme lankysiu visus jų engėjus.</verse>
				<verse number="21">Jų vadas bus vienas iš jų pačių, jų valdovas kils iš jų tarpo. Jam leisiu artintis prie manęs laisvai, nes kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs? – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="22">Taip jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="23">Žiūrėk! VIEŠPATIES audra! Jo įniršis veržiasi viesulu, šėlstančiu viršum nedorėlių galvos.</verse>
				<verse number="24">Deginąs VIEŠPATIES pyktis nesiliaus, kol neužbaigs ir neįvykdys jo širdies užmojų. Kai ateis dienų pabaiga, aiškiai suprasite.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">„Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta“.</verse>
				<verse number="2">Taip kalba VIEŠPATS: „Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje“. Kai Izraelis ieškojo ramybės,</verse>
				<verse number="3">iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile.</verse>
				<verse number="4">Vėl tave atstatysiu; mergele, Izraelio tauta, tu būsi atstatyta! Vėl išsipuošusi, būgneliais nešina, žengsi ir šoksi linksmuolių ratelyje.</verse>
				<verse number="5">Vėl veisi vynuogynus Samarijos kalnuose; sodintojai gardžiuosis jų vaisiais.</verse>
				<verse number="6">Taip! Diena ateis, kai sargai ant Efraimo aukštumų šauks: ‘Kelkitės! Eikime į Sioną, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą’“.</verse>
				<verse number="7">Taip kalba VIEŠPATS: „Džiaugdamiesi giedokite Jokūbui, valiuokite pirmajai tarp tautų! Skelbkite, garbindami ir sakydami: ‘Savo tautą, Izraelio likutį, išgelbėjo VIEŠPATS!’</verse>
				<verse number="8">Štai parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu iš žemės pakraščių. Tarp jų – akli ir raiši, moterys su vaikais ir gimdyvės; visi drauge sugrįš kaip didi bendrija!</verse>
				<verse number="9">Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas. Vesiu juos prie tekančių upokšnių lygiu keliu, kad niekas neklupinėtų, nes aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas – mano pirmagimis.</verse>
				<verse number="10">Klausykitės, tautos, VIEŠPATIES žodžio! Skelbkite jį tolimuose pajūriuose! Sakykite: ‘Tas, kuris išblaškė Izraelį, surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę.</verse>
				<verse number="11">Taip, nes VIEŠPATS išpirko Izraelį, atpirko jį iš galingesnės už jį rankos.</verse>
				<verse number="12">Jie ateis ir džiūgaus ant Siono aukštumų, suplauks prie VIEŠPATIES dovanų: grūdų, jauno vyno ir šviežio aliejaus, avių ir jaučių prieauglio. Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas ir turės visko, ko jiems reikia.</verse>
				<verse number="13">Merginos tuomet linksmai šoks drauge su jaunais ir senais, nes jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius.</verse>
				<verse number="14">Kunigus valgydinsiu rinktine atnašų dalimi, o mano tauta sotinsis mano dovanomis’“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="15">Taip kalba VIEŠPATS: „Pasigirdo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų; ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba VIEŠPATS: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes už tavo vargą bus atlyginta, – tai VIEŠPATIES žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto!</verse>
				<verse number="17">Viltinga tavo ateitis, – tai VIEŠPATIES žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!</verse>
				<verse number="18">Tikrai girdėjau Efraimą raudant: ‘Tu mane plakei, ir aš priėmiau plakimą. Aš buvau kaip neprijaukintas veršis. Sugrąžink mane, leisk man sugrįžti, nes tu esi VIEŠPATS, mano Dievas.</verse>
				<verse number="19">Nors ir nutrūkau nuo saito, bet gailėjausi; atėjęs į protą, sudaviau į šlaunį. Esu sugėdintas ir raustu, priekaištauju sau už savo jaunystės nuodėmes’.</verse>
				<verse number="20">Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus, mano numylėtas vaikas? Juk kada tik nuo jo nusigręžiu, vis menu jį su ilgesiu. Mano širdis dėl jo plaka, aš tikrai jo pasigailėsiu, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="21">Pasistatyk ant kelio rodykles, nužymėk pati sau kelią ženklais, įsidėmėk vieškelį – kelią, kuriuo atėjai. Sugrįžk, mergele, Izraelio tauta, sugrįžk atgal į šiuos savo miestus.</verse>
				<verse number="22">Kiek ilgai dar svyruosi, maištingoji dukterie? Juk VIEŠPATS sukūrė naują dalyką žemėje: moteris apkabins vyrą“.</verse>
				<verse number="23">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Kai sugrąžinsiu tremtinius, Judo krašte ir miestuose vėl bus kartojamas pasveikinimas: ‘Telaimina tave VIEŠPATS, teisumo buveine, šventasis kalne!’</verse>
				<verse number="24">Judo krašte ir miestuose drauge gyvens žemdirbiai ir klajokliai su kaimenėmis,</verse>
				<verse number="25">nes aš atgaivinsiu pavargusius ir pasotinsiu bejėgius“.</verse>
				<verse number="26">Tada aš pabudau ir žvalgiausi, nes mano miegas buvo malonus.</verse>
				<verse number="27">„Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai Izraelio namuose ir Judo namuose pasėsiu žmonių pasėlį ir gyvulių pasėlį.</verse>
				<verse number="28">Kaip anuomet budėjau juos išraudamas, griaudamas, naikindamas, žlugdydamas ir siųsdamas pražūtin, taip budėsiu jų labui, kad atstatyčiau ir iš naujo pasodinčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="29">Tomis dienomis žmonės nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščias vynuoges, bet dantys atšipo vaikams!’</verse>
				<verse number="30">Ne! Kiekvienas mirs už savo paties kaltę: dantys atšips tam, kuris valgo rūgščias vynuoges.</verse>
				<verse number="31">Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.</verse>
				<verse number="32">Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="33">Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis. – Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="34">Tada nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkite VIEŠPATĮ!’ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“.</verse>
				<verse number="35">Taip kalba VIEŠPATS, kuris duoda saulę, kad šviestų dieną, įpareigoja mėnulį ir žvaigždes, kad šviestų nakčia, kuris pažadina jūros bangų šniokštimą, kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS:</verse>
				<verse number="36">„Tik jei tie įstatai pranyktų be mano valios, – tai VIEŠPATIES žodis, – Izraelio palikuonys amžinai liautųsi buvę tauta mano akyse“.</verse>
				<verse number="37">Taip kalba VIEŠPATS: „Tik jei aukštybėse dangūs bus išmatuoti ar gelmėse žemės pamatai ištirti, aš atmesiu visus Izraelio palikuonis dėl visa, ką jie yra padarę, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="38">Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai VIEŠPATIES miestas bus atstatytas nuo Hananelio bokšto ligi Kampo vartų.</verse>
				<verse number="39">Matavimo virvė sieks dar toliau: tiesiai iki Garebo kalvos, o paskui pasuks Gojos link.</verse>
				<verse number="40">O visas lavonų ir pelenų slėnis, visi šlaitai viršum Kidrono slėnio, iki pat Arklių vartų kampo rytų pusėje, bus pašvęsti VIEŠPAČIUI. Miestas niekuomet nebebus nuniokotas ar sunaikintas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis dešimtais Judo karaliaus Zedekijo metais, kurie buvo aštuoniolikti Nebukadnecaro metai.</verse>
				<verse number="2">Tuo metu Babilono karaliaus kariuomenė buvo apgulusi Jeruzalę, o pranašas Jeremijas įkalintas Judo karaliaus rūmų sargybos būste;</verse>
				<verse number="3">jį ten buvo įkalinęs Judo karalius Zedekijas. Karalius sakė: „Kaip tu drįsti pranašauti: ‘Štai ką sako VIEŠPATS. Tikėk manimi, šį miestą atiduosiu Babilono karaliui; jis užims jį.</verse>
				<verse number="4">Nė Judo karalius Zedekijas neištrūks iš chaldėjų nagų, nes jis bus tikrai atiduotas Babilono karaliui į rankas. Veidas į veidą su juo susitiks, akis į akį su juo matysis.</verse>
				<verse number="5">Zedekijas bus išvarytas į Babiloną. Ten jis liks, kol aš juo pasirūpinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis. – Kovodami su chaldėjais, jūs negalite laimėti’!“</verse>
				<verse number="6">Jeremijas atsakė: „Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="7">‘Žiūrėk! Tavo dėdės Šalumo sūnus Hanamelis ateis pas tave su prašymu: ‹Nusipirk mano lauką Anatote, nes turi giminaičio teisę jį atpirkti›’.</verse>
				<verse number="8">Ir kaip VIEŠPATS buvo sakęs, mano pusbrolis Hanamelis atėjo pas mane į sargybos būstą ir tarė man: ‘Prašom pirkti mano lauką Anatote, Benjamino žemėje, nes būdamas artimiausias giminaitis, tu turi paveldėjimo ir atpirkimo teisę. Nusipirk jį’. Tuomet aš supratau, kad tai buvo tikrai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="9">Taigi aš ir nusipirkau lauką Anatote iš savo pusbrolio Hanamelio, atsverdamas jam pinigus – septyniolika sidabro šekelių.</verse>
				<verse number="10">Sudarius pirkimo sutartį ir uždėjus antspaudą, pasišaukiau liudytojus ir atsvėriau sidabrą svarstyklėmis.</verse>
				<verse number="11">Tada paėmiau pirkimo sutartį – užantspauduotąją, apimančią sutartį bei sąlygas, bei atvirąją –</verse>
				<verse number="12">ir matant mano pusbroliui Hanameliui, visiems pirkimo sutartį pasirašiusiems liudytojams ir visiems judėjams, kuriems tuo metu pasitaikė būti sargybos būste, įdaviau ją Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Baruchui.</verse>
				<verse number="13">Jų akivaizdoje daviau Baruchui šį įpareigojimą:</verse>
				<verse number="14">‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Paimk šias sutartis – tai yra užantspauduotąją pirkimo sutartį ir atvirąją – ir įdėk jas į molinį indą, kad ilgai išliktų,</verse>
				<verse number="15">nes taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‹Namai, dirvos ir vynuogynai bus vėl perkami šitame krašte!›’</verse>
				<verse number="16">Pirkimo sutartį įdavęs Nerijos sūnui Baruchui, meldžiausi VIEŠPAČIUI:</verse>
				<verse number="17">‘Ak, Viešpatie DIEVE! Žiūrėk! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko!</verse>
				<verse number="18">Tu lydi ištikima meile iki tūkstantosios kartos ir atmoki už tėvų kaltę pilnu saiku jų vaikams. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS,</verse>
				<verse number="19">didis užmoju ir galingas darbais, kurio akys atviros visam, ką mirtingieji žmonės daro, kad atlygintum kiekvienam žmogui pagal jo elgesį ir jo darbų vaisius!</verse>
				<verse number="20">Tu parodei ženklų bei stebuklų Egipto žemėje ir dabar tebedarai Izraelyje bei žmonijoje. Laimėjai sau vardą, kurį dabar turi!</verse>
				<verse number="21">Tu išvedei savo tautą Izraelį iš Egipto ženklais ir stebuklais, galinga ranka, nenugalima galybe ir didžiu klaiku.</verse>
				<verse number="22">Atidavei jiems šį kraštą, kaip buvai priesaika pažadėjęs jų tėvams, kraštą, plūstantį pienu ir medumi.</verse>
				<verse number="23">Jie atėjo ir paveldėjo jį, bet tavo balso neklausė ir tavo Įstatymo nesilaikė. Ką buvai jiems įsakęs daryti, to jie nedarė. Todėl tu siuntei jiems visą šitą nelaimę.</verse>
				<verse number="24">Žiūrėk! Apgulos pylimai jau parengti miestui paimti. Dabar per kalaviją, badą ir marą miestas jau yra jį puolančių chaldėjų rankose. Kuo grasinai, tai ir įvyko. Tikrai tu tai matai!</verse>
				<verse number="25">Tačiau man sakei: ‹Nusipirk lauką, užmokėk už jį, pasikviesk liudytojus!› – nors miestas jau chaldėjų rankose!’“</verse>
				<verse number="26">Tada Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="27">„Štai aš – VIEŠPATS, visos žmonijos Dievas! Argi yra man kas neįmanoma?“</verse>
				<verse number="28">Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tą miestą į rankas chaldėjams ir Babilono karaliui Nebukadnecarui, kad jisai jį paimtų.</verse>
				<verse number="29">Kariaujantys su šiuo miestu chaldėjai įsiverš, padegs miestą, pavers pelenais jį drauge su namais, ant kurių stogų buvo deginami smilkalai Baalui ir aukojamos liejamosios atnašos svetimiems dievams, kad mane supykdytų.</verse>
				<verse number="30">Juk ir izraelitai, ir judėjai nuo jaunystės tedarė vien tai, kas pikta mano akyse. Tikrai izraelitai tik pykdė mane savo rankų darbais, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="31">Šis miestas nuo įkūrimo ligi šios dienos kėlė man pyktį ir įniršį, todėl turiu jį pašalinti iš savo akių</verse>
				<verse number="32">už visas blogybes, kurias padarė, kad pykdytų mane, izraelitai ir judėjai – jie, jų karaliai, didžiūnai, kunigai, pranašai, Judo ir Jeruzalės gyventojai.</verse>
				<verse number="33">Nugarą jie man atsuko, o ne veidą! Nors mokiau juos be perstojo ir primygtinai, jie nei klausė pamokymo, nei jį priėmė.</verse>
				<verse number="34">Anaiptol, jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, pasistatydami juose savo bjaurius stabus.</verse>
				<verse number="35">Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben Hinomo slėnyje, kad turėtų kur aukoti savo sūnus ir dukteris Molechui ir užtrauktų Judui nuodėmę, nors aš to jiems niekada neįsakiau. Man nė į galvą neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!“</verse>
				<verse number="36">Todėl dabar taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šį miestą, kuris, kaip jūs sakote, kalaviju, badu ir maru atiduodamas Babilono karaliui į rankas:</verse>
				<verse number="37">„Štai surinksiu juos iš visų kraštų, į kuriuos buvau išblaškęs savo pykčiu, įniršiu ir didžiu užsidegimu. Parvesiu juos į šią vietą ir čia saugiai apgyvendinsiu.</verse>
				<verse number="38">Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="39">Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui, o po jų – savo vaikų gerovei.</verse>
				<verse number="40">Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų.</verse>
				<verse number="41">Džiaugsiuosi jais, man bus džiugu daryti jiems gera; visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte“.</verse>
				<verse number="42">Juk taip kalba VIEŠPATS: „Kaip siunčiau visą šią baisią nelaimę tai tautai, taip siųsiu jiems visa gera, kurį jiems pažadu.</verse>
				<verse number="43">Vėl bus perkami laukai šitame krašte, apie kurį sakote: ‘Tai apleisti tyrai, be žmonių ir gyvulių, atiduoti chaldėjams į rankas’.</verse>
				<verse number="44">Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, laukai bus perkami už pinigus, pirkimo sutartys sudaromos ir užantspauduojamos, kviečiami liudytojai Benjamino žemėje, Jeruzalės priemiesčiuose, Judo miestuose, kalnynų, Šefelos ir Negebo miestuose“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Antrąkart Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis, kai jis vis dar buvo įkalintas sargybos būste:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS, kuris padarė žemę, duodamas jai pavidalą ir padėdamas jai pamatus, kurio vardas yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="3">Šaukis manęs, ir aš atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai“.</verse>
				<verse number="4">Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šio miesto namus ir Judo karalių rūmus, kurie buvo nugriauti palengvinti gynybai nuo apgulos pylimų bei kalavijo,</verse>
				<verse number="5">ir apie tuos, kurie dabar kovoja su chaldėjais vien tam, kad užverstų miestą lavonais tų, kuriuos aš užmušu pykdamas ir niršdamas: „Už visus jų nedorus darbus aš paslėpiau savo veidą nuo šio miesto.</verse>
				<verse number="6">Štai atnešiu jai vaistą ir išgijimą, išgydysiu juos ir apreikšiu jiems tikros gerovės perteklių.</verse>
				<verse number="7">Aš sugrąžinsiu Judo tremtinius ir Izraelio tremtinius, atstatysiu, kaip buvo pradžioje.</verse>
				<verse number="8">Aš apvalysiu juos nuo visų nuodėmių, kuriomis jie nusikalto man, atleisiu jiems visas jų kaltes, kuriomis jie nusidėjo man ir maištavo prieš mane.</verse>
				<verse number="9">Ir šis miestas bus man džiaugsmo vardas, šlovė ir pasididžiavimas prieš visas žemės tautas, kai jos išgirs apie visa gera, ką jiems darau. Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“.</verse>
				<verse number="10">Taip kalba VIEŠPATS: „Šioje vietoje, apie kurią jūs sakote: ‘Tai apleisti tyrai, nes nėra žmonių nei gyvulių!’ – Judo miestuose ir tuščiose Jeruzalės gatvėse, kur dabar nėra nei žmonių, nei gyventojų, nei gyvulių, vėl bus girdėti</verse>
				<verse number="11">linksmybės ir džiaugsmo garsai, jaunikio ir nuotakos balsai, balsai tų, kurie nešdami bendravimo aukas į VIEŠPATIES Namus gieda: ‘Dėkokite Galybių VIEŠPAČIUI, nes VIEŠPATS geras, ir jo ištikimoji meilė amžina!’ Aš atkursiu tą kraštą, koks jis buvo pradžioje“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Šioje vietoje, dabar tuščioje, be žmonių ir gyvulių, ir visuose miestuose vėl bus piemenims žardų savo kaimenėms suleisti.</verse>
				<verse number="13">Aukštumų miestuose, Šefelos miestuose ir Negebo miestuose, Benjamino šalyje, Jeruzalės apylinkėse ir visuose Judo miestuose kaimenės vėl praeis pro rankas to, kuris jas skaičiuoja“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="14">„Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams.</verse>
				<verse number="15">Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą.</verse>
				<verse number="16">Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: ‘ VIEŠPATS yra mūsų teisumas’“.</verse>
				<verse number="17">Taip kalba VIEŠPATS: „Dovydui niekada nepritrūks įpėdinio Izraelio namų soste,</verse>
				<verse number="18">ir kunigams iš levitų niekada nepritrūks mano tarnyboje įpėdinių, idant aukotų deginamąsias aukas, degintų javų atnašas ir kasdien skerdžiamąsias aukas“.</verse>
				<verse number="19">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="20">„Taip kalba VIEŠPATS. Jei kas iš jūsų galėtų sulaužyti mano sandorą su diena ir mano sandorą su naktimi taip, kad diena ir naktis nebeateitų joms skirtu laiku,</verse>
				<verse number="21">tai ir mano sandora su Dovydu galėtų būti sulaužyta, kad jis neturėtų sūnaus, valdančio jo soste, ir sandora su mano tarnais, levitų kunigais.</verse>
				<verse number="22">Kaip nesuskaičiuojamos dangaus skliauto Galybės ir nepaseikėjamas pajūrio smėlis, taip aš padauginsiu savo tarno Dovydo palikuonis ir man tarnaujančius levitus“.</verse>
				<verse number="23">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="24">„Taip kalba VIEŠPATS. Argi nepastebėjai, ką šie žmonės sako: ‘Abidvi šeimos, kurias VIEŠPATS išsirinko, dabar jo atmestos’, – ir kaip jie niekina mano tautą, tarsi jų akyse ji nebebūtų tauta?“</verse>
				<verse number="25">Taip kalba VIEŠPATS: „Tik jei neturėčiau sandoros su diena ir naktimi, tik jei nebūčiau davęs įstatų dangui ir žemei,</verse>
				<verse number="26">Jokūbo palikuonis ir savo tarną Dovydą atmesčiau ir iš jo palikuonių neimčiau valdovų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims. Sugrąžinsiu jų tremtinius ir būsiu jiems gailestingas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis, kai Babilono karalius Nebukadnecaras, visa jo kariuomenė, jam pavaldžios žemės karalystės bei kitos tautos kariavo su Jeruzale ir visais jos miestais.</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Eik ir kalbėk su Judo karaliumi Zedekiju. Pasakyk jam: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Tikėk manimi, aš atiduodu šį miestą Babilono karaliui į rankas, jis sunaikins jį ugnimi.</verse>
				<verse number="3">Ir tu pats neišvengsi jo rankos. Tikrai būsi pagautas ir atiduotas į jo nagus. Akis į akį su juo susitiksi, veidas į veidą su juo kalbėsiesi. Paskui būsi išvestas į Babiloną.</verse>
				<verse number="4">Tik paklausyk VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliau Zedekijau! Taip kalba VIEŠPATS apie tave. Nuo kalavijo tu nemirsi.</verse>
				<verse number="5">Tu mirsi ramybėje. Žmonės apraudos tave, šaukdami: ‹Vargas, valdove!› – ir degins smilkalus tavo laidotuvėse, kaip darė tavo tėvams, karaliams, buvusiems prieš tave. Aš tas, kuris tai pažada, – tai VIEŠPATIES žodis’“.</verse>
				<verse number="6">Pranašas Jeremijas pakartojo visus šiuos žodžius Judo karaliui Zedekijui Jeruzalėje,</verse>
				<verse number="7">Babilono karaliaus kariuomenei kariaujant su Jeruzale ir dar išlikusiais Judo miestais Lachišu ir Azeka, nes iš įtvirtintų miestų buvo likę tik tie miestai.</verse>
				<verse number="8">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis po to, kai karalius Zedekijas sudarė sandorą su visais Jeruzalės gyventojais, paskelbdamas jiems išlaisvinimo įsaką.</verse>
				<verse number="9">Taigi kiekvienas privalėjo duoti laisvę savo vergams hebrajams, vyrui ir moteriai. Niekas neturėjo laikyti savo tautiečio judėjo vergijoje.</verse>
				<verse number="10">Visi didžiūnai ir žmonės, sudariusieji sandorą, sutiko duoti laisvę savo vergams, vyrams ir moterims, ir nebelaikyti jų daugiau vergais. Tačiau nors sutiko ir išlaisvino,</verse>
				<verse number="11">ilgainiui pakeitė savo mintį ir pradėjo imti atgal savo išlaisvintuosius vergus ir verges, versdami juos vėl vergauti.</verse>
				<verse number="12">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="13">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Ir aš sudariau Sandorą su jūsų tėvais, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš vergijos namų, įsakydamas:</verse>
				<verse number="14">‘Kas septintus metus kiekvienas jūsų duos laisvę savo tautiečiui hebrajui, tau save pardavusiam. Šešerius metus jis bus tavo vergas, o po to tu duosi jam laisvę’. Tačiau jūsų tėvai neklausė ir į mane nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="15">O jūs neseniai atsivertėte ir darėte tai, kas mano akyse teisinga, paskelbėte išlaisvinimą vienas kitam ir mano akivaizdoje sudarėte sandorą Namuose, kurie vadinami mano vardu.</verse>
				<verse number="16">Dabar apsigalvojote ir išniekinote mano vardą, kiekvienas imdamas atgal savo vergus ir verges, kuriems buvote davę laisvę. Jūs privertėte juos vėl vergauti.</verse>
				<verse number="17">Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, – jūs man nepaklusote, nedavėte laisvės kiekvienas savo broliui ir kaimynui. Tikėkite manimi! Dabar aš skelbiu jus laisvus, – tai VIEŠPATIES žodis, – laisvus kalavijui, marui ir badui! Padarysiu jus siaubo reginiu visoms žemės karalystėms.</verse>
				<verse number="18">Su vyrais, sulaužiusiais mano Sandorą ir nesilaikiusiais mano akivaizdoje sudarytos sutarties įpareigojimų, pasielgsiu kaip su veršiu, kurį jie perskrodė pusiau ir praėjo tarp abiejų pusių.</verse>
				<verse number="19">Judo ir Jeruzalės didžiūnus, dvariškius, kunigus ir paprastus žmones, praėjusius tarp abiejų veršio pusių,</verse>
				<verse number="20">aš atiduosiu visus iki vieno į rankas jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir lauko žvėrys.</verse>
				<verse number="21">Ir Judo karalių Zedekiją drauge su jo didžiūnais atiduosiu jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės, – Babilono karaliaus kariuomenei, kuri dabar yra nuo jūsų pasitraukusi.</verse>
				<verse number="22">Tikėk manimi, aš duosiu įsakymą, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir sugrąžinsiu juos prie šio miesto. Jie puls ir užims jį, ugnimi sunaikins. Judo miestus paversiu tyrais, kur negyvena joks žmogus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo dienomis:</verse>
				<verse number="2">„Kreipkis į rechabus, kalbėkis su jais. Nuvesk juos į VIEŠPATIES Namus, į vieną jų kambarių, ir pasiūlyk jiems vyno“.</verse>
				<verse number="3">Taigi pasiėmiau Habacinijos sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją drauge su jo broliais ir visais jo sūnumis, visą rechabų kiltį,</verse>
				<verse number="4">ir nusivedžiau į VIEŠPATIES Namus, į Dievo vyro Igdalijo sūnaus Hanano sūnų kambarį greta didžiūnų kambario, viršum durininko Šalumo sūnaus Maasėjo kambario.</verse>
				<verse number="5">Tada padėjau šiems rechabų vyrams pilnus ąsočius vyno bei taures ir tariau: „Išgerkite vyno!“ –</verse>
				<verse number="6">„Mes vyno negeriame, – atsakė jie, – nes mūsų tėvas Rechabo sūnus Jehonadabas mums įsakė: ‘Vyno niekada negersite nei jūs, nei jūsų vaikai.</verse>
				<verse number="7">Be to, nei statysitės namus, nei sėsite pasėlių, nei veisite ar turėsite vynuogynų. Jūs turite išgyventi visą savo amžių palapinėse, idant galėtumėte ilgai tarpti žemėje, kurioje gyvenate kaip praeiviai’.</verse>
				<verse number="8">Mes visai paklusome mūsų tėvo Rechabo sūnaus Jehonadabo įsakymui, negėrėme vyno visą savo gyvenimą nei mes, nei mūsų žmonos, nei mūsų sūnūs ir dukterys,</verse>
				<verse number="9">nesistatėme namų gyventi. Neturime nei vynuogynų, nei dirvų, nei pasėlių.</verse>
				<verse number="10">Mes gyvename palapinėse. Mes paklusome ir darėme visa, ką mūsų protėvis Jehonadabas mums įsakė.</verse>
				<verse number="11">Ir tiktai kai Babilono karalius Nebukadnecaras įsiveržė į šitą kraštą, sakėme: ‘Pakilkime! Eikime į Jeruzalę, kad nebūtume chaldėjų ir aramėjų kariuomenei ant kelio’. Todėl dabar ir gyvename Jeruzalėje“.</verse>
				<verse number="12">Tada Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="13">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Eik ir sakyk Judo vyrams ir Jeruzalės gyventojams: ‘Nejau nepasimokysite ir nepaklausysite mano žodžių?’ – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="14">Žodžių, kuriais Rechabo sūnus Jehonadabas uždraudė savo vaikams gerti vyną, buvo laikomasi. Iki šios dienos jie negėrė vyno, nes klausė savo protėvio įsakymo. Nors aš ir kalbėjau jums primygtinai be perstojo, jūs manęs neklausėte.</verse>
				<verse number="15">Be perstojo siunčiau pas jus savo tarnus pranašus, kad sakytų jums: ‘Grįžkite visi iš savo nedoro kelio, taisykite savo elgesį, neikite svetimų dievų garbinti, kad išliktumėte krašte, kurį daviau jums ir jūsų tėvams’. Bet jūs nei kreipėte dėmesį, nei manęs paklausėte.</verse>
				<verse number="16">Taip, Rechabo sūnaus Jehonadabo vaikai laikėsi įsakymo, kurį jiems davė jų protėvis, bet ši tauta manęs nepaklausė!</verse>
				<verse number="17">Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėk manimi, užtrauksiu Judui ir visiems Jeruzalės gyventojams visą nelaimę, kuria jiems grasinau, dėl to, kad jie nepaklausė manęs, kai jiems kalbėjau, nei atsiliepė, kai juos šaukiau“.</verse>
				<verse number="18">O rechabams Jeremijas pasakė: „Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Kadangi jūs paklausėte savo tėvo Jehonadabo įsakymo, likdami ištikimi visiems jo pamokymams, ir darėte visa, kaip jis buvo jums įsakęs,</verse>
				<verse number="19">taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Rechabo sūnus Jehonadabas niekad nepritrūks palikuonio, kuris man tarnautų!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">Ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Paimk ritinį ir surašyk jame visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau apie Izraelį ir apie Judą, ir apie visas tautas nuo to laiko, kai pirmąkart tau kalbėjau Jošijo dienomis, iki šiandien.</verse>
				<verse number="3">Gal Judo namai, išgirdę apie visas nelaimes, kurias manau jiems padaryti, gręšis visi iki vieno iš savo nedoro kelio, idant galėčiau atleisti jų nedorumą ir nuodėmę“.</verse>
				<verse number="4">Jeremijas pasišaukė Nerijos sūnų Baruchą. Baruchas surašė į ritinį iš Jeremijo lūpų visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS jam buvo kalbėjęs.</verse>
				<verse number="5">Po to Jeremijas pasakė Baruchui: „Aš negaliu eiti į VIEŠPATIES Namus, man tai neįmanoma.</verse>
				<verse number="6">Taigi eiti turi tu ir pasninko dieną žmonėms girdint VIEŠPATIES Namuose perskaityti iš šio ritinio VIEŠPATIES žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų. Perskaityk juos taip pat girdint visiems judėjams, ateinantiems iš savo miestų.</verse>
				<verse number="7">Gal jų maldavimas pasieks VIEŠPATĮ, ir jie visi iki vieno gręšis iš savo nedoro kelio, nes didis yra pykčio įniršis, su kuriuo VIEŠPATS kreipėsi į šią tautą“.</verse>
				<verse number="8">Nerijos sūnus Baruchas padarė visa, kaip jam buvo liepęs pranašas Jeremijas apie VIEŠPATIES žodžių skaitymą VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="9">Atsitiko taip, kad penktų Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metų devintą mėnesį buvo paskelbtas pasninkas visiems Jeruzalės gyventojams ir visiems žmonėms, atėjusiems į Jeruzalę iš Judėjos miestų.</verse>
				<verse number="10">Tada raštininko Šafano sūnaus Gemarijo kambaryje, VIEŠPATIES Namų aukštutiniame kieme, prie VIEŠPATIES Namų Naujųjų vartų Baruchas visiems žmonėms girdint perskaitė iš knygos VIEŠPATIES žodžius.</verse>
				<verse number="11">Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas girdėjo visus VIEŠPATIES žodžius, kai jie buvo skaitomi iš knygos.</verse>
				<verse number="12">Jis nuėjo į raštininko kambarį karaliaus rūmuose, kur kaip tik tuo metu tarėsi visi didžiūnai: raštininkas Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir visi kiti pareigūnai.</verse>
				<verse number="13">Mikajas jiems pranešė visa, ką buvo išgirdęs, kai Baruchas skaitė žmonėms iš knygos.</verse>
				<verse number="14">Tuomet didžiūnai nusiuntė pas Baruchą Kušio sūnaus Šelemijo sūnaus Netanijo sūnų Jehudį su įsakymu: „Pasiimk ritinį, kurį skaitei žmonėms girdint, ir ateik!“ Nerijos sūnus Baruchas atėjo pas juos su ritiniu rankoje.</verse>
				<verse number="15">„Prašom sėstis, – jie tarė jam, – ir perskaityti“. Ir Baruchas jiems perskaitė.</verse>
				<verse number="16">Išgirdę visus žodžius, jie ėmė nuogąstauti ir sakyti vienas kitam: „Mes tikrai privalome visa tai pranešti karaliui“.</verse>
				<verse number="17">Po to jie Baruchą klausinėjo: „Prašom pasakyti mums, kaip užrašei visus šiuos žodžius? Ar iš jo lūpų?“</verse>
				<verse number="18">Baruchas atsakė: „Pats Jeremijas sakė visus šiuos žodžius, ir aš į knygą užrašiau juos rašalu“.</verse>
				<verse number="19">Tuomet didžiūnai tarė Baruchui: „Eik ir pasislėpk, tu ir Jeremijas! Tenežino niekas, kur judu esate!“</verse>
				<verse number="20">Padėję ritinį į saugią vietą raštininko Elišamos kambaryje, jie nuėjo į rūmus pas karalių ir pranešė jam visą reikalą.</verse>
				<verse number="21">Karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinį. Jehudis atnešė jį iš raštininko Elišamos kambario ir perskaitė klausant karaliui bei visiems aplink karalių stovintiems didžiūnams.</verse>
				<verse number="22">Tuo metu karalius sėdėjo žiemos rūmuose priešais kaitrią ugnį žarijų puode, nes buvo devintas mėnuo.</verse>
				<verse number="23">Kai tik Jehudis perskaitydavo tris ar keturias skiltis, karalius raštininko peiliu nupjaudavo tą gabalą ir nusviesdavo į ugnį žarijų puode, kolei visas ritinys sudegė žarijų puodo ugnyje.</verse>
				<verse number="24">Karalius ir visi jo dvariškiai, klausydamiesi visų tų žodžių, nei baiminosi, nei persiplėšė drabužius.</verse>
				<verse number="25">Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas puolė maldauti karalių nedeginti ritinio, jis jų nepaklausė.</verse>
				<verse number="26">Be to, karalius įsakė karaliaus sūnui Jerachmeeliui, Azrielio sūnui Serajui ir Abdeelio sūnui Šelemijui suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją. Bet VIEŠPATS juos paslėpė.</verse>
				<verse number="27">Karaliui sudeginus ritinį su žodžiais, kuriuos Baruchas buvo užrašęs iš Jeremijo lūpų, Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="28">„Paimk kitą ritinį ir užrašyk jame žodžius, buvusius pirmajame ritinyje, kurį sudegino Judo karalius Jehojakimas.</verse>
				<verse number="29">O apie Judo karalių Jehojakimą pasakysi: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Tu drįsai sudeginti ritinį sakydamas: ‹Kodėl jame parašei: Babilono karalius tikrai ateis ir šį kraštą nuniokos, nepalikdamas jame nei žmogaus, nei gyvulio?›</verse>
				<verse number="30">Todėl taip kalba VIEŠPATS apie Judo karalių Jehojakimą: ‹Nebus jam palikuonio, sėdinčio Dovydo soste! Jo paties lavonas bus išmestas į kaitrą per dieną ir šaltį per naktį.</verse>
				<verse number="31">Nubausiu jį, jo palikuonis ir dvariškius už jų nedorumą, užtrauksiu jiems, visiems Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau, nes jie nenorėjo klausyti!›’“</verse>
				<verse number="32">Jeremijas paėmė kitą ritinį ir padavė jį savo raštininkui Nerijos sūnui Baruchui. Tasai užrašė į jį iš Jeremijo lūpų visus žodžius knygos, kurią Judo karalius Jehojakimas sudegino ugnyje. Prie jų buvo pridurta daug panašių žodžių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">Dabar karaliavo Jošijo sūnus Zedekijas. Karaliumi Judo krašte vietoj Jehojakimo sūnaus Konijo jį padarė Babilono karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="2">Tačiau nei jis pats, nei jo dvariškiai, nei krašto žmonės neklausė žodžių, kuriuos kalbėjo VIEŠPATS per pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="3">Vis dėlto karalius Zedekijas pasiuntė pas Jeremiją Šelemijos sūnų Jehuchalą ir kunigo Maasėjos sūnų Sofoniją su šiuo prašymu: „Prašom pasimelsti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, už mus“.</verse>
				<verse number="4">Tuo metu Jeremijas dar nebuvo įmestas į kalėjimą ir tebevaikščiojo laisvas tarp žmonių.</verse>
				<verse number="5">Be to, faraono kariuomenė buvo išžygiavusi iš Egipto, ir Jeruzalę supę chaldėjai, apie tai išgirdę, nuo miesto buvo pasitraukę.</verse>
				<verse number="6">Tada Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="7">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Taip atsakykite Judo karaliui, atsiuntusiam manęs pasiteirauti: ‘Štai faraono kariuomenė, žygiavusi jums į pagalbą, sugrįš į savo kraštą – į Egiptą.</verse>
				<verse number="8">O chaldėjai sugrįš ir kovos su šiuo miestu, paims jį ir sunaikins ugnimi’.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba VIEŠPATS: ‘Neapsigaukite, manydami: ‹Chaldėjai visiškai atsitrauks nuo mūsų›, – nes jie nepasitrauks!</verse>
				<verse number="10">Net jeigu nugalėtumėte visą su jumis kovojančią chaldėjų kariuomenę ir būtų išlikę tik sunkiai sužeistieji savo palapinėse, net tie atsikėlę galėtų sunaikinti šį miestą ugnimi’“.</verse>
				<verse number="11">Chaldėjų kariuomenei, išsigandusiai faraono kariuomenės, pasitraukus nuo Jeruzalės,</verse>
				<verse number="12">Jeremijas, norėdamas dalyvauti savo šeimos paveldo dalybose, leidosi iš Jeruzalės į Benjamino žemę.</verse>
				<verse number="13">Kai pasiekė Benjamino vartus, tenai buvęs sargybinis Hananijos sūnaus Šelemijos sūnus, vardu Irija, nutvėrė pranašą, rėkdamas: „Pas chaldėjus nori perbėgti!“</verse>
				<verse number="14">Jeremijas atsakė: „Tai netiesa! Pas chaldėjus aš nebėgu!“ Bet Irija nenorėjo jo girdėti, suėmė Jeremiją ir nuvedė pas didžiūnus.</verse>
				<verse number="15">Didžiūnai, įtūžę ant Jeremijo, įsakė jį nuplakti ir įkalinti raštininko Jehonatano namuose, kuriuos buvo pavertę kalėjimu.</verse>
				<verse number="16">Taip Jeremijas pateko į vandens talpyklą, į vienutę, ir ten išbuvo daug dienų.</verse>
				<verse number="17">Kartą karalius Zedekijas slaptai atsivedė jį į savo rūmus ir paklausė: „Gal turi žodį iš VIEŠPATIES?“ Jeremijas atsakė: „Taip! Tu būsi atiduotas Babilono karaliui į rankas“.</verse>
				<verse number="18">Paskui Jeremijas paklausė karalių: „Kuo nusidėjau tau, tavo dvariškiams ir šitiems žmonėms, kad įmetėte mane į kalėjimą?</verse>
				<verse number="19">Kur dabar jūsų pranašai,</verse>
				<verse number="20">pranašavusieji, kad Babilono karalius neužpuls nei jūsų, nei šito krašto? O dabar maldauju, mano valdove karaliau, išklausyti mano prašymą: negrąžink manęs į raštininko Jehonatano namus numirti“.</verse>
				<verse number="21">Karalius Zedekijas davė įsakymą Jeremiją uždaryti sargybos kiemo būste ir kasdien iš Kepėjų gatvės jam duoti kepalą duonos, kol duona mieste visiškai išsibaigs. Jeremijas taip ir liko sargybos kiemo būste.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Matano sūnus Šefatija, Pašhūro sūnus Gedalijas, Šelemijo sūnus Jehuchalas ir Malkijos sūnus Pašhūras klausėsi žodžių, kuriuos Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS: ‘Kas pasiliks šiame mieste, tas mirs nuo kalavijo, bado ir maro. O kas išeis pas chaldėjus, tas išliks gyvas; bent jo gyvybė bus išgelbėta kaip karo belaisvio, ir jis išliks gyvas’.</verse>
				<verse number="3">Taip kalba VIEŠPATS: ‘Šis miestas tikrai bus atiduotas Babilono karaliaus kariuomenei į rankas ir paimtas’“.</verse>
				<verse number="4">Didžiūnai kreipėsi į karalių, sakydami: „Prašom nubausti šį vyrą mirties bausme, nes jis, kalbėdamas tokius dalykus, silpnina rankas karių ir visų žmonių, pasilikusių šitame mieste. Iš tikrųjų jis nesirūpina mūsų žmonių gerove, bet daro jiems žalą“.</verse>
				<verse number="5">Karalius Zedekijas atsakė: „Gerai! Jis jūsų rankose! Karalius prieš jus bejėgis!“</verse>
				<verse number="6">Jie paėmė Jeremiją ir įmetė į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą, buvusią sargybos kieme, nuleisdami virvėmis į dugną. Talpykloje vandens nebuvo, tik dumblas. Jeremijas įklimpo į dumblą.</verse>
				<verse number="7">Bet kušitas Ebed Melechas, karaliaus rūmų dvariškis, išgirdo, kad jie įmetė Jeremiją į talpyklą. Pasitaikė, kad karalius kaip tik tuo metu sėdėjo Benjamino vartuose.</verse>
				<verse number="8">Ebed Melechas nuėjo ten iš rūmų ir kreipėsi į jį:</verse>
				<verse number="9">„Mano valdove, karaliau! Šie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą mirti badu, nes duonos mieste nebėra“.</verse>
				<verse number="10">Tuojau karalius kušitui Ebed Melechui įsakė: „Pasiimk su savimi iš čia trejetą vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš talpyklos, kad nenumirtų“.</verse>
				<verse number="11">Ebed Melechas pasiėmė su savimi vyrus, nuėjo pirma į drabužių podėlį karaliaus rūmuose ir paėmė iš čia senų skudurų bei sudėvėtų drabužių, kuriuos nuleido virvėmis Jeremijui į talpyklą.</verse>
				<verse number="12">Kušitas Ebed Melechas šūktelėjo Jeremijui: „Užkišk senus skudurus ir sudėvėtus drabužius tarp savo pažastų ir virvių“. Jeremijui tai padarius,</verse>
				<verse number="13">jie ėmė traukti jį aukštyn virvėmis ir iškėlė iš talpyklos. Jeremijas liko sargybos kiemo būste.</verse>
				<verse number="14">Tada karalius Zedekijas liepė atvesti Jeremiją pas jį prie trečiojo įėjimo į VIEŠPATIES Namus. Zedekijas kreipėsi į Jeremiją: „Noriu tavęs šio to paklausti. Neslėpk nieko nuo manęs!“</verse>
				<verse number="15">Jeremijas Zedekijui atsakė: „Jei tau pasakyčiau, įsakytum nubausti mane mirtimi, ar ne? Jei tau duočiau patarimą, vis vien manęs neklausytum?“</verse>
				<verse number="16">Tada karalius Zedekijas slapta prisiekė Jeremijui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris davė mums šią gyvybę, mirtimi tavęs nebausiu ir neatiduosiu į rankas žmonėms, ieškantiems tavo gyvybės“.</verse>
				<verse number="17">Dabar Jeremijas atsakė Zedekijui: „Taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas. Jei pasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, išgelbėsi savo gyvybę; šis miestas nebus sunaikintas ugnimi, o tu pats ir tavo šeima išliks.</verse>
				<verse number="18">Bet jei nepasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, miestas bus atiduotas chaldėjams į rankas; jie sunaikins jį ugnimi, o tu pats neištrūksi jiems iš nagų“.</verse>
				<verse number="19">Karalius Zedekijas tarė Jeremijui: „Baiminuosi dėl perbėgusių pas chaldėjus judėjų, nes galiu būti jiems išduotas, ir jie su manimi blogai pasielgs“.</verse>
				<verse number="20">Bet Jeremijas atsakė: „Jie neišduos! Tik paklusk VIEŠPATIES balsui ir daryk, ką sakau, kad tau būtų gerai ir tavo gyvybė būtų išgelbėta.</verse>
				<verse number="21">Bet jeigu atsisakai išeiti ir pasiduoti, štai ką VIEŠPATS parodė man.</verse>
				<verse number="22">Žiūrėk! Visos moterys, likusios Judo karaliaus rūmuose, bus varomos pas Babilono karaliaus didžiūnus. Eidamos jos kalbės: ‘Suvedžiojo tave, įveikė tave tavo ištikimieji bičiuliai! Dabar, kai tavo kojos įklimpo į liūną, jie sėlina šalin’.</verse>
				<verse number="23">Ir visos tavo žmonos, ir visi tavo vaikai bus išvaryti pas chaldėjus. Nė tu pats neištrūksi iš jų rankų ir būsi Babilono karaliaus sugautas. O šis miestas bus sunaikintas ugnimi“.</verse>
				<verse number="24">Tada Zedekijas tarė Jeremijui: „Neprasitark niekam apie šį pokalbį, jeigu nenori mirti!</verse>
				<verse number="25">O jei didžiūnai išgirstų, kad aš kalbėjausi su tavimi, ateitų ir klaustų: ‘Prašom pasakyti, ką tu kalbėjai karaliui. Neslėpk nuo mūsų, antraip užmušime tave!’ – arba: ‘Ką tau pasakė karalius?’ –</verse>
				<verse number="26">atsakyk jiems: ‘Maldavau karalių, kad nebesiųstų manęs atgal į Jehonatano namus numirti’“.</verse>
				<verse number="27">Iš tikrųjų pas Jeremiją atėjo visi didžiūnai, tardė jį, o jis atsakė jiems taip, kaip karalius buvo įsakęs. Jie liovėsi jį tardę, nes pokalbio niekas nebuvo nugirdęs.</verse>
				<verse number="28">O Jeremijas pasiliko sargybos kiemo būste ligi tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta. O štai kaip Jeruzalė buvo paimta.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">Devintų Judo karaliaus Zedekijo metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene atžygiavo prie Jeruzalės ir ją apgulė.</verse>
				<verse number="2">O vienuoliktų Zedekijo metų ketvirto mėnesio devintą dieną buvo pralaužtos miesto sienos.</verse>
				<verse number="3">[Kai Jeruzalė buvo paimta,] visi Babilono karaliaus pareigūnai atėjo ir susėdo Viduriniuose vartuose: Nergal Sareceras Samgaras, rab saris Nebusarsechimas, rab magas Nergal Sareceras ir visi kiti Babilono karaliaus pareigūnai.</verse>
				<verse number="4">Judo karalius Zedekijas ir visi jo kariai pamatę juos pabėgo, palikdami miestą nakčia karaliaus sodo keliu pro vartus tarp dviejų sienų. Jie spruko keliu link Arabos.</verse>
				<verse number="5">Bet chaldėjų būrys juos vijosi ir tyrlaukiuose prie Jericho pasivijo Zedekiją. Paėmę į nelaisvę, nuvedė jį į Riblą Hamato krašte, pas Babilono karalių Nebukadnecarą, kuris padarė nuosprendį.</verse>
				<verse number="6">Ribloje Babilono karaliaus įsakymu Zedekijo sūnūs buvo nužudyti jo paties akyse. Babilono karalius įsakė nubausti mirtimi taip pat visus Judo didikus.</verse>
				<verse number="7">Po to, išlupdinęs Zedekijui akis ir apkaldinęs grandine, įsakė išvesti į Babiloną.</verse>
				<verse number="8">Tuo tarpu chaldėjai sudegino karaliaus rūmus bei gyventojų namus ir nugriovė Jeruzalės sienas.</verse>
				<verse number="9">Galų gale karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į Babilono tremtį gyventojus, išlikusius mieste, drauge su perbėgusiais pas jį ir įgudusių amatininkų likučiais.</verse>
				<verse number="10">Bet kai ką iš vargšų, neturinčių jokios nuosavybės, karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paliko Judo krašte ir dar paskyrė jiems vynuogynų ir laukų.</verse>
				<verse number="11">O dėl Jeremijo Babilono karalius Nebukadnecaras buvo davęs karaliaus asmens sargybos vadui Nebuzaradanui tokį įsakymą:</verse>
				<verse number="12">„Surask ir gerai jį prižiūrėk. Nedaryk jam nieko pikta, bet elkis su juo, kaip jis pageidaus“.</verse>
				<verse number="13">Taigi karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas drauge su rab sariu Nebušazbanu, rab magu Nergal Sareceru ir visais Babilono karaliaus didikais pasiuntė žmonių,</verse>
				<verse number="14">įsakydami paimti Jeremiją iš sargybos kiemo būsto. O šie patikėjo Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui grąžinti jį namo. Taip jis liko tarp savo tautiečių.</verse>
				<verse number="15">Tuo metu, kai Jeremijas kalėjo sargybos kiemo būste, jį pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="16">„Eik ir pasakyk kušitui Ebed Melechui: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tikėk manimi! Aš tuojau įvykdysiu žodžius, kuriuos kalbėjau tam miestui jo nelaimei, o ne palaimai. Tą dieną viskas įvyks tavo paties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="17">Bet tave tą dieną išgelbėsiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – tu nebūsi atiduotas į rankas žmonėms, kurių bijai.</verse>
				<verse number="18">Būk tikras, kad tave išgelbėsiu; nuo kalavijo tu nežūsi! Tavo gyvybė bus išgelbėta kaip karo laimikis, nes tu manimi pasitikėjai, – tai VIEŠPATIES žodis’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis po to, kai karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas grąžino jam laisvę Ramoje. Kai Nebuzaradanas surado jį, Jeremijas buvo sukaustytas grandinėmis kalinys tarp Jeruzalės ir Judo belaisvių, varomų į Babiloną.</verse>
				<verse number="2">Karaliaus asmens sargybos vadas, išlaisvinęs Jeremiją tarė jam: „ VIEŠPATS, tavo Dievas, grasino šiai vietai tokia nelaime.</verse>
				<verse number="3">Dabar tai įvykdė; VIEŠPATS padarė, kaip kalbėjo. Ši nelaimė ištiko jus dėl to, kad nusidėjote VIEŠPAČIUI neklausydami jo balso.</verse>
				<verse number="4">O dabar žiūrėk! Šiandien išlaisvinau tavo rankas iš grandinių. Jei nori eiti su manimi į Babiloną, gali eiti; globosiu tave rūpestingai. Bet jei nenori eiti su manimi į Babiloną, tau nėra reikalo eiti. Štai priešais tave visas kraštas; eik ten, kur manai geriausia ir tinkamiausia eiti“.</verse>
				<verse number="5">Jeremijui nespėjus nueiti jis pridūrė: „Arba eik atgal pas Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius paskyrė Judo miestų valdytoju. Gyvenk pas jį tarp tautiečių arba eik, kur tik tau tinkamiausia eiti“. Karaliaus asmens sargybos vadas davė jam maisto bei dovaną ir paleido.</verse>
				<verse number="6">Jeremijas nuėjo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Micpą ir gyveno tarp krašte paliktų žmonių.</verse>
				<verse number="7">Krašte išblaškytų karių vadai, jie patys ir jų vyrai, išgirdę, kad Babilono karalius paskyrė Ahikamo sūnų Gedaliją krašto valdytoju ir pavedė jo valdžiai vyrus, moteris, vaikus ir tuos krašto beturčius, kurie nebuvo išvaryti į Babilono tremtį,</verse>
				<verse number="8">atėjo su savo vyrais pas Gedaliją į Micpą. Tarp jų buvo Netanijo sūnus Izmaelis, Kareacho sūnūs Johananas ir Jehonatanas, Tanhumeto sūnus Seraja, Efajo iš Netofos sūnūs, Maako sūnus Jezanijas.</verse>
				<verse number="9">Šafano sūnaus Ahikamo sūnus Gedalijas laidavo jiems bei jų vyrams sakydamas: „Nebijokite tarnauti chaldėjams. Pasilikite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir bus jums gerai.</verse>
				<verse number="10">Štai aš pats pasiliksiu Micpoje rūpintis chaldėjais, kurie pas mus ateis. O jūs nuimkite vyno, vasaros vaisių bei aliejaus derlių, pripilkite sandėlių indus ir gyvenkite miestuose, kuriuos esate užėmę“.</verse>
				<verse number="11">Taip pat visi judėjai Moabe bei gyvenę Amone, Edome ir kituose kraštuose išgirdo, kad Babilono karalius paliko likutį Judo krašte ir paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją jų valdytoju.</verse>
				<verse number="12">Ir visi tie žydai grįžo iš visų vietų, kur buvo išblaškyti, ėjo į Judo kraštą pas Gedaliją Micpoje ir nuėmė gausų vynuogių ir vasaros vaisių derlių.</verse>
				<verse number="13">Paskui Kareacho sūnus Johananas ir visi krašte išblaškytų karių vadai atėjo pas Gedaliją į Micpą.</verse>
				<verse number="14">Jie paklausė jį: „Argi tu nežinai, kad Amono karalius Baalis pasiuntė Netanijos sūnų Izmaelį tavęs nužudyti?“</verse>
				<verse number="15">Bet Ahikamo sūnus Gedalijas nenorėjo jais patikėti. Tuomet Kareacho sūnus Johananas Gedalijui Micpoje slapčiomis pasakė: „Leisk man eiti ir nudobti Netanijos sūnų Izmaelį. Nė šuo apie tai nesulos! Kodėl jis turi tave nužudyti? Visi judėjai, kurie dabar spiečiasi apie tave, turės vėl pakrikti, ir Judo likutis turės žūti“.</verse>
				<verse number="16">Bet Ahikamo sūnus Gedalijas Kareacho sūnui Johananui atsakė: „Nedaryk nieko panašaus, nes tu apmeluoji Izmaelį!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis, karališkos kilmės vyras ir vienas iš svarbių karaliaus pareigūnų, atėjo su dešimties vyrų palyda į Micpą pas Ahikamo sūnų Gedaliją. Ir Micpoje, jiems ten esant drauge prie stalo,</verse>
				<verse number="2">Netanijos sūnus Izmaelis ir drauge buvusieji dešimt vyrų pakilo nuo vaišių stalo, puolė kalavijais Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją ir nužudė jį už tai, kad Babilono karalius buvo paskyręs jį krašto valdytoju.</verse>
				<verse number="3">Be to, Izmaelis išžudė visus judėjus, buvusius su Gedaliju Micpoje, ir chaldėjų karius, kuriems pasitaikė ten būti.</verse>
				<verse number="4">Kitą dieną po Gedalijo nužudymo, kai niekas apie tai dar nebuvo sužinojęs,</verse>
				<verse number="5">atkeliavo aštuoniasdešimt vyrų iš Sichemo, Šilojo ir Samarijos nuskustomis barzdomis, perplėštais drabužiais ir pilni įsipjautų, gilių žaizdų, nešini javų atnašomis ir smilkalais VIEŠPATIES Namams.</verse>
				<verse number="6">Jų pasitikti iš Micpos išėjo be perstojo raudodamas Netanijos sūnus Izmaelis. Pasitikdamas juos kvietė: „Ateikite pas Ahikamo sūnų Gedaliją!“</verse>
				<verse number="7">Bet kai jie atėjo į miesto vidurį, Netanijos sūnus Izmaelis ir jo vyrai išžudė juos ir sumetė jų lavonus į vandens talpyklą.</verse>
				<verse number="8">Tarp jų buvo dešimt vyrų, kurie maldavo Izmaelį: „Nežudyk mūsų, nes mes turime paslėptas laukuose kviečių ir miežių, aliejaus ir medaus atsargas!“ Tuos jis paliko, nenužudė jų su kitais bičiuliais.</verse>
				<verse number="9">O talpykla, į kurią Izmaelis sumetė visus nužudytųjų vyrų lavonus, buvo erdvi; ta pati didžioji vandens talpykla, kurią karalius Asa buvo įtaisęs, gindamasis nuo Izraelio karaliaus Bašos. Netanijos sūnus Izmaelis ją pripildė nužudytųjų lavonais.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Izmaelis paėmė į nelaisvę visus žmones, buvusius Micpoje, karaliaus dukteris ir visus žmones, paliktus Micpoje, karaliaus asmens sargybos vado Nebuzaradano patikėtus Ahikamo sūnui Gedalijui. Netanijos sūnus Izmaelis paėmė juos į nelaisvę ir išžygiavo, norėdamas pereiti į Amono pusę.</verse>
				<verse number="11">Tačiau sužinoję apie Netanijos sūnaus Izmaelio padarytą niekšybę, Kareacho sūnus Johananas ir kiti su juo buvę karių vadai</verse>
				<verse number="12">subūrė visus savo vyrus ir išžygiavo į mūšį su Netanijos sūnumi Izmaeliu. Jie pasivijo jį prie Didžiųjų vandenų Gibeone.</verse>
				<verse number="13">Izmaelio į nelaisvę paimtieji žmonės, pamatę Kareacho sūnų Johananą ir kitus karių vadus, apsidžiaugė.</verse>
				<verse number="14">Visi žmonės, kuriuos Izmaelis buvo paėmęs į nelaisvę Micpoje, perėjo pas Kareacho sūnų Johananą.</verse>
				<verse number="15">Tačiau Netanijos sūnus Izmaelis drauge su aštuonetu savo vyrų paspruko nuo Johanano ir pabėgo į Amoną.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Kareacho sūnus ir kiti su juo buvę karių vadai subūrė visą likutį žmonių, kuriuos Netanijos sūnus Izmaelis buvo paėmęs į nelaisvę iš Micpos po to, kai nužudė Ahikamo sūnų Gedaliją, – ir karius, ir moteris, ir vaikus, ir eunuchus, kuriuos Johananas atsiėmė Gibeone.</verse>
				<verse number="17">Jie pasitraukė ir apsistojo Gerut Kimhame prie Betliejaus, norėdami pasprukti į Egiptą</verse>
				<verse number="18">nuo chaldėjų. Žinoma, jie bijojo chaldėjų, nes Netanijos sūnus Izmaelis nužudė Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Tuomet visi karių vadai, Kareacho sūnus Johananas ir Hošajos sūnus Azarija drauge su visais žmonėmis, nuo mažo iki didelio, kreipėsi</verse>
				<verse number="2">į pranašą Jeremiją ir sakė: „Prašom išgirsti mūsų maldavimą! Melsk už mus VIEŠPATĮ, savo Dievą, už visą šį likutį, nes likome tik keletas, o kadaise, kaip pats savo akimis matei, buvo daug!</verse>
				<verse number="3">Teparodo mums VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriuo keliu turėtume eiti, ką turėtume daryti!“</verse>
				<verse number="4">Pranašas Jeremijas atsakė: „Labai gerai! Melsiu VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, kaip jūs prašote. Kad ir koks būtų VIEŠPATIES atsakymas, pasakysiu jums, nuo jūsų nenuslėpdamas nė žodžio“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet jie laidavo Jeremijui: „Tebūna mums VIEŠPATS tikras ir ištikimas liudytojas! Prisiekiame, kad tiksliai vykdysime kiekvieną žodį, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, atsiųs per tave.</verse>
				<verse number="6">Malonus ar nemalonus jis bus, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, idant mums gerai sektųsi. Taip! Mes paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui“.</verse>
				<verse number="7">Dešimt dienų praslinkus, Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="8">Tuomet jis susikvietė Kareacho sūnų Johananą, visus su juo esančius karių vadus bei visus žmones, nuo mažo iki didelio,</verse>
				<verse number="9">ir pasakė jiems: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurio maldauti mane siuntėte.</verse>
				<verse number="10">Jeigu tik ramiai pasiliksite šiame krašte, jus statysiu, o ne griausiu, sodinsiu, o ne rausiu, nes gailiuosi, kad jums siunčiau nelaimę.</verse>
				<verse number="11">Nebijokite Babilono karaliaus, dėl kurio dabar drebate! Nebebijokite jo, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš esu su jumis, kad jus išgelbėčiau ir išvaduočiau iš jo nagų.</verse>
				<verse number="12">Kadangi aš jums gailestingas, jis elgsis su jumis gailestingai ir leis jums grįžti į jūsų gimtąją žemę.</verse>
				<verse number="13">Bet jeigu nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, balsui ir nutarsite nepasilikti šiame krašte,</verse>
				<verse number="14">sakydami: ‘Ne! Mes eisime į Egiptą, kur nebematysime karo, nebegirdėsime rago gausmo, nebealksime duonos. Ten mes gyvensime!’ –</verse>
				<verse number="15">tai klausykis VIEŠPATIES žodžio, Judo likuti! Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Jeigu tikrai esate apsisprendę eiti į Egiptą ir tenai įsikurti,</verse>
				<verse number="16">kalavijas, kurio bijotės, pasivys jus Egipto žemėje, o badas, dėl kurio baiminatės, seks jums įkandin į Egiptą. Ten jūs mirsite!</verse>
				<verse number="17">Visi žmonės, kurie apsisprendė eiti į Egiptą ir ten kurtis gyventi, mirs nuo kalavijo, bado ir maro. Nė vienas neišliks, nė vienas nepabėgs nuo nelaimės, kurią jiems siųsiu’.</verse>
				<verse number="18">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip buvo išlietas mano įniršis ir pyktis ant Jeruzalės gyventojų, taip bus išlietas mano pyktis ant jūsų, kai ateisite į Egiptą. Būsite prakeiksmo ir siaubo reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka! Šios vietos niekada nebematysite!’</verse>
				<verse number="19">Judo likuti, VIEŠPATS jums sakė: ‘Neikite į Egiptą!’ Įsidėmėkite gerai, nes šiandien jus įspėjau.</verse>
				<verse number="20">Jūs nebuvote nuoširdūs, kai mane siuntėte pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, sakydami: ‘Užtark už mus VIEŠPAČIUI, savo Dievui! Ką tik VIEŠPATS, mūsų Dievas, tau sakys, pasakyk mums, ir mes vykdysime’.</verse>
				<verse number="21">Šiandien pasakiau jums, bet jūs neklausote VIEŠPATIES, jūsų Dievo, ir visiškai nepaisote, ką jis man pavedė jums pasakyti.</verse>
				<verse number="22">O dabar galite būti tikri, kad mirsite nuo kalavijo, bado ir maro toje vietoje, kur trokštate eiti ir kurtis gyventi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad Jeremijui pakartojus žmonėms visus šiuos VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, su kuriais VIEŠPATS buvo jį atsiuntęs pas juos,</verse>
				<verse number="2">Hošajos sūnus Azarija, Kareacho sūnus Johananas ir visi kiti įžūlūs vyrai šaukė Jeremijui: „Tu meluoji! Ne VIEŠPATS, mūsų Dievas, atsiuntė tave pasakyti mums: ‘Neikite į Egiptą, kad tenai įsikurtumėte gyventi’.</verse>
				<verse number="3">Ne! Nerijos sūnus Baruchas sukurstė tave prieš mus, kad išduotum mus chaldėjams į nagus, idant būtume išžudyti ar ištremti į Babiloną“.</verse>
				<verse number="4">Nei Kareacho sūnus Johananas, nei kas kitas iš karių vadų, nei kas kitas iš žmonių nepakluso VIEŠPATIES raginimui likti Judo krašte.</verse>
				<verse number="5">Užuot pasilikę, Kareacho sūnus Johananas ir visi karių vadai išsivedė visą Judo likutį, visus sugrįžusius iš įvairių tautų, tarp kurių buvo išblaškyti, ir apsigyvenusius Judo krašte –</verse>
				<verse number="6">vyrus, moteris ir vaikus, karaliaus dukteris ir visus žmones, kuriuos karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas buvo palikęs Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui, drauge ir pranašą Jeremiją bei Nerijos sūnų Baruchą.</verse>
				<verse number="7">Neklausydami VIEŠPATIES balso, jie ėjo į Egiptą ir atkeliavo prie Tachpanheso.</verse>
				<verse number="8">Tachpanhese Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="9">„Pasiimk keletą didelių akmenų ir Judo vyrams regint paslėpk juos po kalkėmis verandoje prie įėjimo į faraono rūmus Tachpanhese.</verse>
				<verse number="10">Paskui jiems paaiškink: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tikėkite manimi, pasiųsiu ir atvesiu čionai savo tarną Babilono karalių Nebukadnecarą. Ant akmenų, kuriuos paslėpiau, pastatysiu jo sostą, o viršum jų jis pasistatys savo karališkąją palapinę.</verse>
				<verse number="11">Jis ateis ir nuniokos Egipto kraštą: mirtimi – skirtus mirčiai, tremtimi – skirtus tremčiai, kalaviju – skirtus kalavijui.</verse>
				<verse number="12">Padegsiu Egipto dievų namus, jis sudegins juos ir nelaisvėn paims dievus. Egipto žeme jis apsisiaus, kaip piemuo apsisiaučia savo apdaru, ir saugiai iš čia išžygiuos.</verse>
				<verse number="13">Jis sutrupins obeliskus Bet Šemešo šventykloje, kuri yra Egipte, ir ugnimi sunaikins egiptiečių dievų šventyklas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Jeremiją pasiekė žodis, skirtas visiems judėjams, gyvenantiems Egipto žemėje – Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Jūs patys matėte, kokią nelaimę siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie tapę griuvėsiais, kuriuose niekas negyvena</verse>
				<verse number="3">dėl savo nedorų darbų, kuriais erzino mane eidami aukoti smilkalų ir tarnauti svetimiems dievams, kurių nei jie patys, nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo.</verse>
				<verse number="4">Nors aš primygtinai ir be perstojo siunčiau visus savo tarnus pranašus, prašydamas jūsų: ‘Ak, nedarykite to bjauraus dalyko, kurio aš nekenčiu!’, –</verse>
				<verse number="5">jie nei klausė, nei paisė, kad gręžtųsi nuo savojo nedorumo ir liautųsi aukoję smilkalus svetimiems dievams.</verse>
				<verse number="6">Mano pyktis ir įniršis išsiliejo liepsnomis Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, paversdamas juos griuvėsiais ir dykyne, kaip šiandien ir yra.</verse>
				<verse number="7">Dabar taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Kodėl darote sau patiems mirtiną žalą, išraudami iš Judo save, vyrus ir žmonas, vaikus ir kūdikius, nepalikdami nė likučio?</verse>
				<verse number="8">Kodėl erzinate mane savo rankų darbais, aukodami svetimiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote įsikurti? Nejau jūs norite būti išrauti ir tapti keiksmažodžiu bei pajuoka tarp žemės tautų?</verse>
				<verse number="9">Nejaugi pamiršote savo protėvių, Judo karalių ir jų žmonų nusikaltimus, jūsų pačių ir jūsų žmonų nusikaltimus, padarytus Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse?</verse>
				<verse number="10">Iki šios dienos jie nedarė atgailos; nei jie bijo, nei laikosi mano mokymo ir įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams.</verse>
				<verse number="11">Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėkite manimi, atgręžiau jums savo veidą nelaimei ir išrausiu visą Judą!</verse>
				<verse number="12">Pagriebsiu Judo likutį, tuos, kurie žūtbūt veržėsi eiti į Egipto žemę ir ten įsikurti, ir jie visi pražus. Egipto žemėje jie kris nuo kalavijo arba bus badu sunaikinti. Nuo mažo iki didelio jie mirs nuo kalavijo ir bado, taps neapykantos ir siaubo reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka.</verse>
				<verse number="13">Gyvenančius Egipto žemėje bausiu taip, kaip nubaudžiau Jeruzalę: kalaviju, badu ir maru.</verse>
				<verse number="14">Iš Judo likučio, atėjusio kurtis Egipto žemėje, nė vienas neištrūks, neišliks ir negrįš į Judo kraštą. Nors jie ir trokštų grįžti ir ten gyventi, negrįš. Tik tie, kurie pabėgs, sugrįš’“.</verse>
				<verse number="15">Tuomet vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos aukoja smilkalus svetimiems dievams, drauge su ten stovėjusiomis moterimis, didžiule minia, ir visi žmonės, gyvenę Patrose Egipto žemėje, Jeremijui atsakė:</verse>
				<verse number="16">„Mes nesame linkę klausyti žodžio, kurį mums pasakei VIEŠPATIES vardu.</verse>
				<verse number="17">Verčiau mes kruopščiai vykdysime žodį, kuris išėjo iš mūsų burnos: mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir aukosime liejamąsias atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome maisto iki soties ir puikiai gyvenome, nelaimės nematėme.</verse>
				<verse number="18">Bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir aukoti jai liejamąsias atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado“.</verse>
				<verse number="19">O moterys pridūrė: „Taip! Mes ir toliau smilkalus deginsime Dangaus karalienei, aukosime jai liejamąsias atnašas! Argi mes be savo vyrų žinios kepėme papločius su jos atvaizdu ir atnašavome jai liejamąsias aukas?“</verse>
				<verse number="20">Visiems žmonėms, vyrams ir moterims, visiems, davusiems šį atsakymą, Jeremijas tarė:</verse>
				<verse number="21">„Argi neatminė VIEŠPATS tos smilkalų aukos, kurią aukojote jūs ir jūsų protėviai, jūsų karaliai ir didžiūnai, žmonės Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Argi jis nepaėmė jos į širdį?</verse>
				<verse number="22">Kai VIEŠPATS nebegalėjo daugiau pakelti jūsų nedorų įpročių ir pasibjaurėtinų darbų, kuriuos darėte, jūsų kraštas tapo griuvėsiais, tyrais ir prakeiksmu, negyvenamas kaip šiandien.</verse>
				<verse number="23">Dėl to, kad deginote smilkalus ir nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami VIEŠPATIES balso ir nepaklusdami jo mokymui, įstatams bei potvarkiams, ištiko jus dabartinė nelaimė“.</verse>
				<verse number="24">Jeremijas dar kreipėsi į visus žmones, ypač į visas moteris: „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje.</verse>
				<verse number="25">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. ‘Jūs ir jūsų žmonos padarėte rankomis, ką pažadėjote lūpomis, būtent: ‹Mes tikrai tesėsime savo įžadus deginti smilkalus Dangaus karalienei ir aukosime jai liejamąsias atnašas›. Trūks plyš laikykitės savo įžadų ir vykdykite savo sprendimus!</verse>
				<verse number="26">Bet tada klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje. Štai prisiekiu savo didinguoju vardu, – sako VIEŠPATS, – kad niekas iš Judo žmonių visoje Egipto žemėje niekuomet nebesišauks mano vardo, sakydamas: ‹Kaip gyvas Viešpats DIEVAS!›</verse>
				<verse number="27">Štai budžiu aš prie jų nelaimei, o ne palaimai. Visi Judo vyrai Egipto žemėje žus nuo kalavijo ar bado ir bus išnaikinti.</verse>
				<verse number="28">Tik mažas skaičius pabėgėlių nuo kalavijo sugrįš iš Egipto žemės į Judo kraštą. Visas Judo likutis, atėjusieji įsikurti Egipto žemėje, sužinos, kieno žodis įvyks – mano ar jų!</verse>
				<verse number="29">Štai jums ženklas, – tai VIEŠPATIES žodis, – kad bausiu jus šioje vietoje, idant suvoktumėte, jog tikrai įvyks mano žodžiai jūsų pražūčiai.</verse>
				<verse number="30">Taip kalba VIEŠPATS: Žiūrėkite! Atiduosiu Egipto valdovą faraoną Hofrą jo gyvybės tykantiems priešams į rankas taip pat, kaip atidaviau Judo karalių Zedekiją į rankas jo mirtinam priešui Babilono karaliui Nebukadnecarui’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Pranašo Jeremijo žodis Nerijos sūnui Baruchui, kai jis užrašinėjo į knygą pranašavimus iš Jeremijo lūpų ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tau, Baruchai.</verse>
				<verse number="3">Kadangi tu sakei: ‘Vargas man! Mano kančią VIEŠPATS širdgėla pasunkino. Pavargau dejuodamas, atilsio sau rasti negaliu’, –</verse>
				<verse number="4">pasakysi jam, – taip kalba VIEŠPATS: ‘Žiūrėk! Griaunu, ką pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą!</verse>
				<verse number="5">O tu, tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Žiūrėk, aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, bet tau paliksiu tavo gyvybę kaip karo laimikį, kad ir kur tu eitum’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie tautas.</verse>
				<verse number="2">Egiptui apie Egipto valdovo faraono Nekojo kariuomenę, kuri stovėjo ties Karkemišu prie Eufrato ir kurią sumušė Babilono karalius Nebukadnecaras ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais.</verse>
				<verse number="3">Parenkite skydus ir priedangas! Pirmyn į mūšį!</verse>
				<verse number="4">Žabokite žirgus! Raiteliai, sėskite į balnus! Šalmuoti rikiuokitės į gretas, šveiskite ietis, vilkitės šarvus!</verse>
				<verse number="5">Kodėl matau juos klaiko apimtus? Jie traukiasi atgal! Sutriuškintos galiūnų gretos, jie bėga kiek įkabindami, atgal nesidairydami. Siaubas visur, – tai VIEŠPATIES žodis! –</verse>
				<verse number="6">Greituolis neįstengia pabėgti, galiūnas neįstengia pasprukti; šiaurėje, prie Eufrato upės, jie svirduliuoja ir krinta.</verse>
				<verse number="7">Kas ten tvinsta tarsi Nilas, kieno vandenys tarsi patvinusios upės?</verse>
				<verse number="8">Egiptas tvinsta tarsi Nilas, jo vandenys tarsi patvinusios upės. Jis sako: „Pakilsiu ir apsemsiu žemę, sunaikinsiu miestus ir jų gyventojus“.</verse>
				<verse number="9">Pirmyn, žirgai! Riedėkite su įniršiu, vežimai! Žygiuokite, galiūnai! Kuše ir Pute, skydais nešini, Ludo vyrai įtemptais lankais!</verse>
				<verse number="10">Tačiau ši diena – Viešpaties, Galybių DIEVO, atpildo diena, kai jis atmokės savo priešams. Kalavijas ris, bus pasotintas ir girtas nuo jų kraujo, nes Viešpats, Galybių DIEVAS, švenčia auką šiaurės krašte, prie Eufrato upės.</verse>
				<verse number="11">Pasikelk į Gileadą ir pasiimk balzamo, Egipte, mergele dukterie! Veltui daugini vaistus; išgijimo tau nėra!</verse>
				<verse number="12">Tautos girdėjo apie tavo sugėdijimą, tavo dejonės pripildė žemę, nes galiūnas klupo prieš galiūną, ir abu žuvo drauge.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATIES žodis pranašui Jeremijui apie tai, kad Babilono karalius puola Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="14">Praneškite Egipte, paskelbkite Migdole, paskelbkite Nofe ir Tachpanhese! Sakykite: „Stok į gretas! Būk pasirengęs gintis!“ Kalavijas jau ryja visus aplink tave.</verse>
				<verse number="15">Kodėl pabėgo Apis? Kodėl jūsų galingasis nesigynė? Dėl to, kad VIEŠPATS jį parbloškė.</verse>
				<verse number="16">Jūsų daugybė svirduliavo ir krito, sakydami vienas kitam: „Stokimės! Grįžkime pas savuosius, į savo gimtąjį kraštą, šalin nuo nuožmaus kalavijo“.</verse>
				<verse number="17">Vadinkite Egipto valdovą faraoną pravarde – „Pagyrūnu, prasnaudusiu progą“.</verse>
				<verse number="18">„Kaip aš gyvas, – sako Karalius, kurio vardas Galybių VIEŠPATS, – kaip tikrai Taboras yra tarp kalnų ir kaip Karmelis – prie jūros, taip tikrai tai įvyks.</verse>
				<verse number="19">Pasidaryk ryšulius tremčiai, dukterie Egipte! Nofas virs dykuma, apleistas, be gyventojų.</verse>
				<verse number="20">Egiptas – puiki telyčia; sparva iš šiaurės nutupia ant jos.</verse>
				<verse number="21">Net samdiniai jo gretose – kaip garde penėti veršiai. Ir jie atsuko nugarą, savo gretų negindami, drauge pabėgo, nes jiems atėjo pavojaus diena, užklupo bausmės laikas.</verse>
				<verse number="22">Jis šnypščia kaip šalin šliaužianti gyvatė, nes galingai atžygiuoja jo priešai, ateina prieš jį su kirviais kaip medžių kirtėjai.</verse>
				<verse number="23">Jie iškirs jo mišką, – tai VIEŠPATIES žodis, – nors jis ir būtų neįžengiamas, nes jų daugiau negu skėrių, jie nesuskaičiuojami.</verse>
				<verse number="24">Sugėdinta bus duktė Egiptas, atiduota į nagus tautai iš šiaurės“.</verse>
				<verse number="25">Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: „Ak! Aš nubausiu Nojo Amoną, Egiptą, jo dievus ir karalius, faraoną ir visus, kurie juo pasitiki.</verse>
				<verse number="26">Aš atiduosiu juos į rankas tiems, kurie ieško jų gyvybės, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir jo pareigūnams. Po to Egiptas bus vėl gyvenamas kaip senovėje“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="27">„O tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, nenuogąstauk, Izraeli nes, tikėk manimi, aš išgelbėsiu tave iš tolimosios vietos, tavo palikuonis iš tremties krašto! Tada Jokūbas sugrįš ir ras ramybę, gyvens saugiai, ir nebus kam jo gąsdinti.</verse>
				<verse number="28">Taigi tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš su tavimi! Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir nebausto tavęs nepaliksiu, nuplaksiu tave pagal teisingą saiką“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie filistinus, faraonui dar neužpuolus Gazos.</verse>
				<verse number="2">Taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Vandenys atplūsta iš šiaurės, jie taps šėlstančiu srautu, apsems kraštą ir visa, kas jame, miestą ir jo gyventojus. Žmonės šauks, visi krašto gyventojai klyks.</verse>
				<verse number="3">Jie girdi ristūnų kanopų dundesį, vežimų bildesį ir ratų dardėjimą. Tėvai nebesidairo, kur vaikai, jie kaip be rankų</verse>
				<verse number="4">nuo dienos, kuri atėjo, kad būtų sunaikinti visi filistinai, kad būtų atkirstas nuo Tyro ir Sidono jų paskutinis sąjungininkas. Taip! VIEŠPATS sunaikina filistinus, likutį iš Kaftoro pajūrio.</verse>
				<verse number="5">Gaza nupliko, Aškelonas neteko žado. O, jų galybės likučiai! Kiek ilgai žalosite save?“</verse>
				<verse number="6">„Ak, VIEŠPATIES kalavijau! Kiek ilgai nenurimsi? Grįžk į savo makštis, liaukis ir nurimk!“</verse>
				<verse number="7">Kaip gali jis nurimti, jei VIEŠPATS davė jam įsakymą? Prieš Aškeloną ir prieš pajūrį jis pasiuntė jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Moabą: „Vargas Nebojui, nes jis nuniokotas! Kirjataimai sugėdinti ir paimti, jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta,</verse>
				<verse number="2">žuvo Moabo gyrius! Hešbone jie susimokė prieš jį: ‘Ateikite! Padarykime jam galą, kad nebebūtų tauta!’ Ir tu, Madmene, ir tu būsi nutildytas; kalavijas sėlins tau iš paskos.</verse>
				<verse number="3">Klausykitės! Klyksmas iš Horonaimų: ‘Niokojimas ir baisus sunaikinimas!’ –</verse>
				<verse number="4">‘Moabas sunaikintas!’ – klykia jo mažieji.</verse>
				<verse number="5">Jie kopia į Luhito kalvą, be perstojo graudžiai verkdami, nes girdėjo sunaikinimo klyksmą nuo Horonaimų atšlaičių:</verse>
				<verse number="6">‘Bėkite! Gelbėkite savo gyvybę! Dykumoje būkite kaip laukinis asilas!’</verse>
				<verse number="7">Kadangi pasitikėjai savo laimėjimais ir turtais, tikrai ir tu būsi užimtas. Kemošas išeis į nelaisvę drauge su savo kunigais ir didžiūnais.</verse>
				<verse number="8">Niokotojas užpuls kiekvieną miestą. Nė vienas miestas neišsigelbės. Slėnis bus sunaikintas, Lyguma nuniokota taip, kaip sakė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Parūpinkite druskos Moabui, nes jis tikrai kris. Jo miestai taps griuvėsiais, nebebus juose gyventojų“.</verse>
				<verse number="10">Tebūna prakeiktas, kas nerangiai vykdo VIEŠPATIES darbą! Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!</verse>
				<verse number="11">Nuo jaunystės Moabas buvo saugus, įsikūręs savo užuovėjoje. Niekada nebuvo perpiltas iš indo į indą, niekada nėjo į tremtį. Todėl išlaikė savo skonį, ir jo kvapas nepakito.</verse>
				<verse number="12">„Todėl, tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai atsiųsiu pas jį pilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.</verse>
				<verse number="14">Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galiūnai, narsuoliai mūšyje’?</verse>
				<verse number="15">Moabas nuniokotas, jo miestai paimti, jo rinktiniai jauni vyrai krito žudynėse, – tai žodis Karaliaus, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS! –</verse>
				<verse number="16">Moabo nelaimė jau čia pat, jo pražūtis atskuba risčia.</verse>
				<verse number="17">Apraudokite jį, visi jo kaimynai, visi, kurie žinote jo vardą! Sakykite: ‘Oi, kaip sulaužytas galingasis skeptras, garbingoji lazda!’“</verse>
				<verse number="18">„Lipk žemyn iš garbės sosto, dukterie Dibone, ir sėskis asloje! Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave, sunaikino tavo tvirtoves.</verse>
				<verse number="19">Stokis prie kelio ir stebėk, Aroero dukterie! Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį, sakydama: ‘Kas atsitiko?’</verse>
				<verse number="20">Moabas pažemintas, netgi sutriuškintas. Klyk ir šauk! Praneškite Arnonui, kad Moabas nuniokotas!“</verse>
				<verse number="21">Teismas atėjo į Lygumos kraštą – į Holoną, Jahacą, Mefaatą,</verse>
				<verse number="22">Diboną, Nebą ir Bet Diblataimus,</verse>
				<verse number="23">Kirjataimus, Bet Gamulą ir Bet Meoną,</verse>
				<verse number="24">Kerijotus ir Bocrą, į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus.</verse>
				<verse number="25">„Moabo ragas nulaužtas, jo ranka sutriuškinta“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="26">Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu!</verse>
				<verse number="27">Izraelis buvo tau pajuokos daiktas, nors ir nebuvo pagautas su vagimis; kada tik kalbėjai apie jį, purtei savo galvą!</verse>
				<verse number="28">Palikite miestus, apsigyvenkite tarp uolų, Moabo gyventojai! Būkite kaip balandžiai, kraunantys lizdą ant gilaus tarpeklio sienų.</verse>
				<verse number="29">Girdėjome apie Moabo išdidumą – jis labai išdidus, – girdėjome apie jo puikybę, įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą.</verse>
				<verse number="30">„Aš pats pažįstu, – tai VIEŠPATIES žodis, – jo įžūlumą: meluoja jis pagyromis, meluoja ir darbais.</verse>
				<verse number="31">Todėl raudu Moabo, dėl Moabo aimanuoju, Kir Hereso vyrų liūdžiu.</verse>
				<verse number="32">Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu Jazero! Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros, nusiraizgė iki pat Jazero. Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių rinkimą užpuolė niokotojas.</verse>
				<verse number="33">Džiaugsmas ir džiūgavimas pradingo iš Moabo krašto vaisingų sodų. Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų, nėra kam linksmai dainuojant traiškyti vynuogių, nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas“.</verse>
				<verse number="34">Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahaco sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Coaro iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Net Nimrimų vandenys virsta tyrais.</verse>
				<verse number="35">„Padarysiu Moabe galą, – tai VIEŠPATIES žodis, – tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų alkuose ar degina smilkalus savo dievams“.</verse>
				<verse number="36">Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir Hereso žmonių, nes dingo jų susikrautieji turtai.</verse>
				<verse number="37">Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ant kiekvieno juosmens ašutinė.</verse>
				<verse number="38">„Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien aimanos. Sudaužiau Moabą kaip indą, kurio niekas nebenori“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="39">O, kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams!</verse>
				<verse number="40">Taip! Juk taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis, išskleidęs sparnus prieš Moabą.</verse>
				<verse number="41">Miestai bus paimti, tvirtovės nugalėtos. Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.</verse>
				<verse number="42">Moabas bus sunaikintas; neišliks tauta, nes ji didžiavosi prieš VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="43">Siaubas, duobė ir spąstai užklupo jus, Moabo gyventojai! – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="44">Kas paspruks nuo klaiko, tas įpuls duobėn, kas išlips iš duobės, tas pateks į spąstus. Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės metais“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="45">Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai trumpai stabtelėjo. Ugnis veržėsi iš Hebrono, liepsna – iš Sihono namų. Ji surijo Moabo kaktą, triukšmadarių galvą.</verse>
				<verse number="46">Vargas tau, Moabe! Pražuvai, Kemošo tauta! Tavo sūnūs išvedami tremtin, tavo dukterys – į nelaisvę.</verse>
				<verse number="47">„Tačiau dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius“, – tai VIEŠPATIES žodis. Kol kas toks teismas Moabui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="49">
				<verse number="1">Apie Amoną. Taip kalba VIEŠPATS: „Argi neturi sūnų Izraelis? Nejau jam nėra įpėdinio? Kodėl gi Milkomas atėmė paveldą iš Gado, ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose?</verse>
				<verse number="2">Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš paskelbsiu karo šūkį prieš Amono Rabatą. Ji taps griuvėsių krūva, jos kaimai bus naikinami ugnimi. Izraelis paveldės tuos, kurie buvo atėmę iš jo paveldą, – sako VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="3">Klyk, Hešbone, nes Ajas buvo sunaikintas! Šaukite, Rabatos dukterys, apsijuoskite ašutine, raudokite, čaižykite save rimbais, nes Milkomas išeina į tremtį drauge su savo kunigais ir didžiūnais!</verse>
				<verse number="4">Kam didžiuojiesi savo galybe? Gęsta tavo galybė, maištingoji dukterie! Tu pasitikėjai savo turtais, sakydama: ‘Kas išdrįs žygiuoti prieš mane?’</verse>
				<verse number="5">Tikėk manimi, atvesiu prieš tave siaubą iš visų pusių, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, – būsite išblaškyti, kiekvienas sau, ir nebus kam suburti pabėgėlių.</verse>
				<verse number="6">Bet vėliau aš sugrąžinsiu Amono tremtinius“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="7">Apie Edomą. Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Argi nebėra išminties Temane, nejau protingieji nebeturi ką patarti, nejau išseko jų išmintis?</verse>
				<verse number="8">Bėkite, traukitės atgal, slėpkitės giliai olose, Dedano gyventojai! Atsiųsiu jam Ezavo pražūtį, kai ateisiu jo nubausti.</verse>
				<verse number="9">Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave, tai argi nepaliktų jie išrankų? Jei vagys ateitų nakčia, tai net ir jie vogtų tik tiek, kiek norėtų!</verse>
				<verse number="10">Bet aš, aš pats apnuoginau Ezavą, atidengiau jo slaptuosius guolius; nebėra kur jam slėptis. Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės, ir kaimynai; jo nebėra!</verse>
				<verse number="11">Palik savo našlaičius, aš juos išlaikysiu; tavo našlės tepasitiki manimi“.</verse>
				<verse number="12">Taip kalba VIEŠPATS: „Net tie, kurie nenusipelnė gerti taurę, turės ją išgerti! Nejau tu liksi nenubaustas? Nenubaustas tu neliksi, turi ją gerti!</verse>
				<verse number="13">Dargi pats savimi prisiekiau, – tai VIEŠPATIES žodis, – Bocra taps siaubo reginiu ir pajuokos daiktu, tyrais, keiksmažodžiu, o visi jos miestai – amžinais griuvėsiais“.</verse>
				<verse number="14">Gavau žinią iš VIEŠPATIES, pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms: „Rinkitės! Žygiuokite prieš šią tautą! Stokite į mūšį!</verse>
				<verse number="15">Ak, tikėk manimi, padarysiu tave mažiausią tarp tautų, paniekintą tarp žmonių!</verse>
				<verse number="16">Siaubas, kurį sukėlei, ir tavo įžūli širdis apgavo tave, tave, gyvenančią Uolos plyšiuose, įsikibusią į kalno viršūnę. Nors kaip erelis aukštai sau lizdą krauni, nulaipinsiu tave žemyn“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="17">Edomas taps siaubo reginiu. Kiekvienas praeivis, matydamas visas jo žaizdas, baisėsis ir neteks žado.</verse>
				<verse number="18">„Kaip po Sodomos ir Gomoros bei jų kaimyninių miestų sunaikinimo, – sako VIEŠPATS, – nebebus ten jokio gyventojo. Joks žmogus nebesikurs ten gyventi!</verse>
				<verse number="19">Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą, aš staiga juos iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam! Juk kas man prilygs? Kas patrauks mane į teismą? Koks ganytojas galėtų prieš mane atsilaikyti?“</verse>
				<verse number="20">Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, kaip jis užsimojo prieš Edomą, ką nusprendė dėl Temano gyventojų: „Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius, net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!“</verse>
				<verse number="21">Nuo jų kritimo trenksmo drebės žemė, ir jų klyksmo aidas bus girdėti prie Nendrių jūros.</verse>
				<verse number="22">Tikėk manimi! Kaip erelis jis pakils ir šaus žemyn, išskleidęs sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose. Apie Damaską.</verse>
				<verse number="23">Hamatas ir Arpadas priblokšti, nes juos pasiekė bloga žinia. Jie blaškosi, tirpdami iš baimės, kaip negalinti nurimti jūra.</verse>
				<verse number="24">Damaskas nusilpo, apsigręžė bėgti, jį apėmė siaubas. Jį pagavo nerimas ir skausmai kaip gimdančią moterį.</verse>
				<verse number="25">Koks apleistas tas mano šlovės miestas, ta mano linksmybės tvirtovė!</verse>
				<verse number="26">„Tikrai jo jauni vyrai kris jo aikštėse, ir visi jo kariai bus nutildyti tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="27">Ant Damasko sienų užkursiu ugnį, ji praris Ben Hadado tvirtoves“.</verse>
				<verse number="28">Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, taip kalba VIEŠPATS: „Pakilkite, žygiuokite prieš Kedarą, sunaikinkite rytiečius!</verse>
				<verse number="29">Pasigrobkite jų palapines ir kaimenes, palapinių dangas ir reikmenis. Išsiveskite jų kupranugarius ir šaukite: ‘Siaubas visur!’</verse>
				<verse number="30">Bėkite! Sprukite toli, slėpkitės giliai olose, Hacoro gyventojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes Babilono karalius Nebukadnecaras užsimojo prieš jus, apsisprendė prieš jus!</verse>
				<verse number="31">Pakilkite! Žygiuokite prieš tautą, gyvenančią jaukiai ir saugiai, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji neturi nei vartų, nei velkių, ji gyvena viena nuošaliai.</verse>
				<verse number="32">Jų kupranugariai taps grobiu, jų gausios galvijų bandos – karo laimikiu. Atiduosiu vėjams tuos vyrus skustais smilkiniais, siųsiu jiems pražūtį iš visų pusių! – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="33">Hacoras taps šakalų lindyne, amžina dykyne. Niekas ten nebegyvens, joks žmogus nebesikurs ten gyventi“.</verse>
				<verse number="34">VIEŠPATIES žodis pranašui Jeremijui apie Elamą Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje.</verse>
				<verse number="35">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi! Sulaužysiu Elamo lanką, jų galybės pagrindą.</verse>
				<verse number="36">Atvesiu Elamui keturis vėjus iš keturių dangaus skliauto kraštų. Vėtysiu juos visais šiais vėjais, kol nebeliks tautos, neturinčios Elamo benamių.</verse>
				<verse number="37">Padarysiu, kad elamitai drebės nuo savo priešų, nuo ieškančių jų gyvybės. Užtrauksiu jiems nelaimę, savo degantį įniršį, – tai VIEŠPATIES žodis. – Siųsiu jiems iš paskos kalaviją, kol visiškai juos sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="38">Elame pasistatysiu sostą, sunaikinsiu jų karalių ir didžiūnus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="39">Bet dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Elamo tremtinius“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="50">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Babilonui, chaldėjų kraštui, per pranašą Jeremiją.</verse>
				<verse number="2">„Praneškite ir paskelbkite tautoms, iškelkite ženklą, paskelbkite! Neslėpkite, bet sakykite: ‘Babilonas paimtas, Belis sugėdintas, Merodachas sudaužytas, Babilono dievų statulos sugėdintos, sudaužyti jo stabai’.</verse>
				<verse number="3">Mat iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta, kuri pavers jo kraštą tyrais. Niekas jame nebegyvens, žmonės ir gyvuliai išlakstys.</verse>
				<verse number="4">Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo.</verse>
				<verse number="5">Jie klaus kelio į Sioną, gręš savo veidus ten link. Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES amžinąja Sandora, kuri niekada nebus užmiršta.</verse>
				<verse number="6">Mano tauta buvo paklydusios avys; jų piemenys juos paklaidino, išgindami į kalnus klajoti. Klajodami nuo kalno prie kalvos jie užmiršo savo avidę.</verse>
				<verse number="7">Rijo juos visi, kas tik sutiko, o jų priešai sakė: ‘Mes nenusikalstame; jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei, VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai’.</verse>
				<verse number="8">Bėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto, būkite kaip ožiai kaimenės priekyje!</verse>
				<verse number="9">Štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babiloną būrį galingų tautų iš šiaurės krašto. Jos išsirikiuos mūšiui, ir jis bus paimtas. Jų strėlės kaip įgudusio galiūno, kuris niekada negrįžta tuščiomis rankomis.</verse>
				<verse number="10">Chaldėja virs grobiu, ir visi jos grobėjai bus sotūs, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="11">Nors jūs džiaugiatės, nors jūs džiūgaujate, mano paveldo grobikai, nors jūs laigote kaip veršiai pievoje ir žvengiate kaip eržilai,</verse>
				<verse number="12">jūsų motina bus labai sugėdinta, jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos. Tikėk manimi! Ji bus paskutinė tarp tautų, išdžiūvusi ir nevaisinga dykuma!</verse>
				<verse number="13">Dėl VIEŠPATIES pykčio Babilonas taps negyvenamas ir visas virs tyrais. Kas tik eis pro Babiloną, tas baisėsis, neteks žado, pamatęs jo žaizdas.</verse>
				<verse number="14">Rikiuokitės aplink Babiloną mūšiui, lankininkai, leiskite į jį strėles, netaupykite, nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Iš visų pusių rėkite kovos šūkius! Jis pasidavė, krito jo pylimai, nugriauti jo sienų mūrai! Juk tai VIEŠPATIES kerštas: keršykite jam, darykite, kaip jis jums darė!</verse>
				<verse number="16">Atimkite iš Babilono sėjėją ir laikantį pjautuvą pjūties metu! Bijodami niokojančio kalavijo visi grįš pas savo tautas, ir kiekvienas bėgs į savo kraštą.</verse>
				<verse number="17">Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus.</verse>
				<verse number="18">Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėk manimi! Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.</verse>
				<verse number="19">Bet Izraelį sugrąžinsiu į jo ganyklą; jis ganysis ant Karmelio ir Bašane, numalšins savo alkį Efraimo kalvose ir Gileade.</verse>
				<verse number="20">Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų nebeatsiras, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau.</verse>
				<verse number="21">Žygiuok į Merataimų kraštą, žygiuok į jį, pulk Pekodo gyventojus! Žudyk ir paskirk sunaikinti, – tai VIEŠPATIES žodis, – padaryk visa, ką tau įsakiau!</verse>
				<verse number="22">Krašte mūšio sąmyšis, baisus sunaikinimas!</verse>
				<verse number="23">Koks sumažintas ir sutrupintas visos žemės kūjis! Kokiu siaubo reginiu tapo Babilonas tautoms!</verse>
				<verse number="24">Tu sau pačiam pasistatei spąstus ir buvai pagautas, Babilone, bet to nesuvokei. Tu buvai pastebėtas ir pagautas, nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="25">VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį ir pasiėmė savo rūsčio ginklus, nes Viešpats, Galybių DIEVAS, turi darbo chaldėjų krašte.</verse>
				<verse number="26">Žygiuokite į jį iš visų pusių, atidarykite jo svirnus! Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas ir visiškai sunaikinkite! Nepalikite jam nė likučio!</verse>
				<verse number="27">Išpjaukite visus jo jaučius, tebūna jie visi paskersti! Vargas jiems, nes atėjo jų diena, jų bausmės metas!</verse>
				<verse number="28">Klausykitės! Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba skelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto, keršto už jo Šventyklą.</verse>
				<verse number="29">Sušaukite lankininkus į Babiloną, visus pajėgiančius įtempti lanką. Apsupkite jį iš visų pusių, niekam neleiskite ištrūkti. Atlyginkite jam pagal jo darbus, elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais, nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.</verse>
				<verse number="30">Taip jo aikštėse kris jo jauni vyrai, ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="31">Žiūrėk! Aš priešingas tau, įžūlusis žmogau, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, – nes atėjo tavo diena, tavo bausmės metas.</verse>
				<verse number="32">Įžūlusis žmogus svirduliuos ir parkris, niekas jo nepakels. Užkursiu ugnį jo miestuose, ir ji suris visa aplink jį“.</verse>
				<verse number="33">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Izraelio žmonės engiami, drauge su jais ir Judo žmonės. Visi, išvariusieji į nelaisvę, tvirtai juos laikė, atsisakė paleisti“.</verse>
				<verse number="34">Galingas jų Atpirkėjas, jo vardas – Galybių VIEŠPATS! Jis tikrai juos gins, kad duotų ramybę žemei ir sąmyšį Babilono gyventojams.</verse>
				<verse number="35">„Kalavijas chaldėjams, – tai VIEŠPATIES žodis, – Babilono gyventojams, didžiūnams ir išminčiams!</verse>
				<verse number="36">Kalavijas jo žiniuoniams; tesukvailėja! Kalavijas jo galiūnams; teapima juos siaubas!</verse>
				<verse number="37">Kalavijas jo žirgams ir vežimams, samdiniams jo gretose; tebūna jie kaip moterys! Kalavijas jo turtams; tebūna jie išgrobstyti!</verse>
				<verse number="38">Kalavijas jo vandenims; teišdžiūva! Tas kraštas pilnas stabų, dėl pamėklių jie sukvailėjo.</verse>
				<verse number="39">Tad gyvens ten laukiniai žvėrys su hienomis, ten kursis ir stručiai. Niekada jame nebegyvens žmonės, niekas nebesikurs jame per amžius.</verse>
				<verse number="40">Kaip Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą bei jų kaimynus, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip ir ten nebegyvens nei žmogus, nei apsistos jame marusis.</verse>
				<verse number="41">Žiūrėk! Ateina tauta iš šiaurės, galinga tauta, ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="42">Ginkluoti lankais ir ietimis, jie žiaurūs ir kietaširdžiai. Jų ūžesys kaip jūros šniokštimas; jie joja ant ristūnų, išsirikiavę mūšio gretomis prieš tave, dukterie Babilone!</verse>
				<verse number="43">Babilono karalius išgirdo žinią apie juos ir nuleido rankas; jį pagavo išgąstis ir skausmai tarsi gimdančią moterį.</verse>
				<verse number="44">Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą, aš staiga juos iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam. Juk kas man prilygs? Kas patrauks mane į teismą? Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane atsilaikyti?</verse>
				<verse number="45">Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, kaip jis užsimojo prieš Babiloną, ką nusprendė dėl chaldėjų krašto: ‘Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius, net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!’</verse>
				<verse number="46">Nuo riksmo: ‘Babilonas paimtas!’ drebės žemė, šauksmas nuaidės tarp tautų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="51">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Pakelsiu nuožmų vėją Babilonui ir Leb Kamajo gyventojams.</verse>
				<verse number="2">Pasiųsiu vėtytojus į Babiloną, kad jį išvėtytų ir nuniokotų kraštą. Ak, puls jie nelaimės dieną jį iš visų pusių!</verse>
				<verse number="3">Tenetempia lankininkas savo lanko ir tenesigiria savo krūtinės šarvais! Nesigailėkite jo jaunų vyrų, sunaikinkite visą jo kariuomenę!“</verse>
				<verse number="4">Nukauti jie gulės chaldėjų krašte, sužeisti – jo gatvėse.</verse>
				<verse number="5">Izraelio ir Judo karalystės nepaliktos jų Dievo, Galybių VIEŠPATIES, našlėmis, nors jų kraštas buvo pilnas nusikaltimų Izraelio Šventajam.</verse>
				<verse number="6">Bėkite iš Babilono, tegelbsti kiekvienas savo gyvybę! Nežūkite dėl jo kaltės, nes dabar – VIEŠPATIES keršto metas; jis gaus, ko nusipelnęs.</verse>
				<verse number="7">Babilonas buvo aukso taurė VIEŠPATIES rankoje, nugirdanti visą žemę. Tautos gėrė iš jos vyną, todėl išėjo iš proto.</verse>
				<verse number="8">Staiga krito Babilonas ir buvo sutriuškintas; apraudok jį! Atneškite balzamo jo žaizdai, galbūt ji dar užgydoma.</verse>
				<verse number="9">„Bandėme Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas. Palikite jį! Eikime kiekvienas į savo kraštą!“ Taip, jo teismas pasiekė dangų, pakilo iki pat debesų.</verse>
				<verse number="10">VIEŠPATS parodė mūsų teisumą; ateikite, paskelbkime Sione, ką padarė VIEŠPATS, mūsų Dievas.</verse>
				<verse number="11">Aštrinkite strėles, pripildykite strėlines! VIEŠPATS pažadino medų karalių dvasią, nes nutarė sunaikinti Babiloną. Ak, tai VIEŠPATIES kerštas, kerštas už jo Šventyklą!</verse>
				<verse number="12">Iškelkite mūšio vėliavą prie Babilono sienų! Padidinkite sargybą, pastatykite sargybinius, renkite pasalas, nes VIEŠPATS nutarė ir įvykdė, ką buvo kalbėjęs apie Babilono gyventojus.</verse>
				<verse number="13">Tau, kuri gyveni prie galingų vandenų ir esi paskendusi turtuose, atėjo galas, tavo gyvenimo siūlas nutrauktas.</verse>
				<verse number="14">Galybių VIEŠPATS prisiekė pats savimi: „Ak, pripildysiu tave karių kaip skėrių; jie šauks pergalės šauksmą“.</verse>
				<verse number="15">Savo galybe jis padarė žemę, savo išmintimi sukūrė pasaulį ir savo išmanymu išskleidė dangų.</verse>
				<verse number="16">Jam sugriaudus, kyla vandenų sąmyšis danguje, jis pakelia garus nuo žemės pakraščių, lietų pripildo žaibų, vėją paleidžia iš savo svirnų.</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas žmogus yra kvailas ir neišmanėlis; visus auksakalius gėdina jų stabai, nes ką jie nulieja, tai melas; jie neturi gyvybės.</verse>
				<verse number="18">Jie nieko neverti, juoko darbas; jų bausmės metu jie žus.</verse>
				<verse number="19">Ne tokia Jokūbo dalia, nes jis yra tas, kuris visa padarė, Izraelis – jo paveldo gentis, Galybių VIEŠPATS – jo vardas.</verse>
				<verse number="20">„Tu – mano vėzdas, mano kovos ginklas; tavimi daužau tautas, tavimi naikinu karalystes.</verse>
				<verse number="21">Tavimi daužau žirgą ir raitelį, tavimi daužau kovos vežimą ir vežiką.</verse>
				<verse number="22">Tavimi daužau vyrą ir žmoną, tavimi daužau senį ir vaiką, tavimi daužau jaunuolį ir merginą.</verse>
				<verse number="23">Tavimi daužau piemenį ir jo kaimenę, tavimi daužau artoją ir jo jaučių jungą, tavimi daužau valdytoją ir jo įgaliotinius.</verse>
				<verse number="24">Aš atsilyginsiu jūsų akyse Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams už visas blogybes, kurias jie padarė Sione, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="25">Tikėk manimi! Aš prieš tave, niokotojų kalne, visos žemės niokotojau! – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš ištiesiu savo ranką į tave, nuritinsiu tave nuo uolų ir paversiu tave perdegusiu kalnu.</verse>
				<verse number="26">Iš tavo griuvėsių nebus imama nei kertinio akmens, nei akmens pamatams. Tu liksi amžina dykynė, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="27">Duokite ženklą kraštui, pūskite ragą tautoms! Pašventinkite tautas karui su juo, pašaukite prieš jį visas karalystes: Araratą, Minį ir Aškenazą! Paskirkite jo priešams vadą, rikiuokite žirgus kaip skėrių knibždynę.</verse>
				<verse number="28">Pašventinkite tautas karui su juo – medų karalių drauge su jo valdytojais bei visais įgaliotiniais ir kiekvieną jam pavaldų kraštą.</verse>
				<verse number="29">Žemė dreba ir raitosi, nes vykdomas VIEŠPATIES užmojis prieš Babiloną – paversti Babilono kraštą tyrais, kur nėra jokio gyventojo.</verse>
				<verse number="30">Babilono galiūnai liovėsi kovoję ir lindi savo tvirtovėse. Išseko jų drąsa, jie elgiasi kaip moterys. Dega pastatai, sulaužytos vartų velkės.</verse>
				<verse number="31">Pasiuntinys bėga įkandin pasiuntinio, šauklys įkandin šauklio pranešti karaliui, kad visas miestas paimtas,</verse>
				<verse number="32">brastos užimtos, pelkės padegtos ir kariai siaubo apimti“.</verse>
				<verse number="33">Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Duktė Babilonas – kaip klojimas per kūlimą; dar truputis, ir ateis jos pjūties metas“.</verse>
				<verse number="34">„Babilono karalius Nebukadnecaras surijo mane, sugriovė mane, padarė iš manęs tartum tuščią indą. Kaip slibinas prarijo mane, pripildė savo pilvą mano skanėstų ir išvarė mane.</verse>
				<verse number="35">Tebūna atkeršyta Babilonui už mano žaizdas!“ – sakys Siono miestas. „Tebūna atkeršyta Chaldėjos žmonėms už mano kraują!“ – sakys Jeruzalė.</verse>
				<verse number="36">O dabar taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi! Aš ginsiu tave, atkeršysiu už tave. Nusausinsiu jo jūrą, išsekinsiu jo šaltinį;</verse>
				<verse number="37">Babilonas virs griuvėsių krūva, šakalų landyne, siaubo reginiu ir pajuoka, be gyvo žmogaus.</verse>
				<verse number="38">Kaip liūtai jie drauge riaumos, kaip liūtukai jie urgs.</verse>
				<verse number="39">Jiems nerimstant aš sutaisysiu gėrimą ir girdysiu juos, kol pralinksmės. Tuomet jie užmigs amžinu miegu ir niekada neatsibus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="40">Nuvesiu juos į skerdynių vietą kaip ėriukus, kaip avinus ir ožius.</verse>
				<verse number="41">Taip buvo užimtas Šešachas, į nelaisvę paimtas visos žemės gyrius! Kokiu pasibaisėjimu tautoms tapo Babilonas!</verse>
				<verse number="42">Jūra apsėmė Babiloną, šniokščiančios bangos jį užliejo.</verse>
				<verse number="43">Jo miestai tapo siaubo reginiu, sausros šalimi ir tyrais, kur niekas negyvena, joks žmogus nekelia kojos.</verse>
				<verse number="44">Aš nubausiu Babilone Belį ir ištrauksiu iš jo nasrų, ką buvo prarijęs. Ateityje tautos pas jį daugiau nebeplūs, sugriuvo Babilono siena!</verse>
				<verse number="45">Išeik iš jo, mano tauta! Gelbėkite kiekvienas savo gyvybę nuo VIEŠPATIES degančio pykčio!</verse>
				<verse number="46">Nuo šiol nenustokite drąsos ir nenuogąstaukite dėl gandų, kurie sklinda krašte, nes vienoks gandas ateina vienais metais, kitoks kitais, gandai apie smurtą krašte ir apie valdovą, kuris kovoja su valdovu.</verse>
				<verse number="47">Tikėk manimi! Ateina dienos, kai aš nubausiu Babilono stabus. Jo visas kraštas bus sugėdintas, ir visi jo užmuštieji gulės jame.</verse>
				<verse number="48">Tuomet dangus ir žemė, jie ir visa, kas juose, džiūgaus dėl Babilono žuvimo, kai iš šiaurės ateis jo niokotojai“, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="49">Taip, Babilonas turi žūti dėl Izraelio užmuštųjų, kaip visos žemės užmuštieji žuvo per Babiloną.</verse>
				<verse number="50">Jūs, pabėgėliai nuo kalavijo, skubėkite, negaiškite! Prisiminkite VIEŠPATĮ iš tolo, Jeruzalė teateina jums į širdį!</verse>
				<verse number="51">Mes sugėdinti, nes patyrėme pajuoką. Veidai mums kaista iš gėdos, nes svetimieji įėjo į mūsų VIEŠPATIES Namų Šventyklą.</verse>
				<verse number="52">„Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš nubausiu jo stabus, ir visame jo krašte dejuos sužeistieji.</verse>
				<verse number="53">Nors Babilonas ir pakiltų į dangų, nors įsitvirtintų galingoje aukštybėje, mano niokotojai jį pasieks“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="54">Klausykitės! Ataidi riksmas iš Babilono, baisus bildesys iš Chaldėjos krašto!</verse>
				<verse number="55">Ak, niokoja VIEŠPATS Babiloną, tildo jo siaubingą ūžesį! Šniokščia jo bangos kaip galingi vandenys, aidi jų siautėjantis ūžesys,</verse>
				<verse number="56">nes niokotojas atėjo į jį, į Babiloną. Jo galiūnai paimti nelaisvėn, jų lankai sulaužyti, nes VIEŠPATS yra atlyginimo Dievas, ir jis tikrai atlygins.</verse>
				<verse number="57">„Taip nugirdysiu jo didžiūnus ir išminčius, jo valdytojus, įgaliotinius ir galiūnus, kad jie užmigs amžinu miegu ir niekada nepabus“, – tai žodis Karaliaus, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="58">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme, aukštieji vartai sudeginti ugnimi. Taigi tautos tuščiai triūsia ir gentys dėl liepsnų varginasi“.</verse>
				<verse number="59">Štai kokį reikalą pranašas Jeremijas patikėjo Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Serajai, kai tas ėjo į Babiloną drauge su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtais jo valdymo metais. Seraja buvo stovyklų tvarkytojas.</verse>
				<verse number="60">Jeremijas atskiroje knygoje buvo aprašęs visas nelaimes, kurios turėjo ištikti Babiloną, ir visus anuos žodžius, kurie buvo rašyti Babilonui.</verse>
				<verse number="61">Jeremijas tarė Serajai: „Kai pasieksi Babiloną, žiūrėk, kad perskaitytum garsiai visus šituos žodžius.</verse>
				<verse number="62">Paskui tarsi: ‘ VIEŠPATIE, tu pats grasinai sunaikinti tą vietą taip, kad nei žmonės, nei gyvuliai joje nebegyvens, kad ji amžinai liks tyrais’.</verse>
				<verse number="63">Baigęs skaityti knygą, pririšk prie jos akmenį, įmesk į Eufratą</verse>
				<verse number="64">ir tark: ‘Taip Babilonas nuskęs! Nebepakils iš nelaimės, kurią jam atsiųsiu’“. Žodžiu „varginasi“ baigiasi Jeremijo žodžiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="52">
				<verse number="1">Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir valdė Jeruzalę vienuolika metų. Jo motina, Jeremijo iš Libnos duktė, buvo vardu Hamutalė.</verse>
				<verse number="2">Jis darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs Jehojakimas.</verse>
				<verse number="3">Iš tikrųjų tai, kas buvo daroma Jeruzalėje ir Jude, taip pykdė VIEŠPATĮ, kad jis atstūmė juos nuo savęs. Zedekijas pakėlė maištą prieš Babilono karalių.</verse>
				<verse number="4">Devintų jo valdymo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną atsitiko taip, kad Babilono karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene atžygiavo į Jeruzalę, apsupo ją ir pastatė aplinkui apgulos įtvirtinimus.</verse>
				<verse number="5">Miesto apgula tęsėsi iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.</verse>
				<verse number="6">O tų metų ketvirto mėnesio devintą dieną, kai badas buvo prispaudęs miestą ir žmonės nebeturėjo duonos,</verse>
				<verse number="7">buvo pralaužta miesto siena. Visi kariai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dviejų sienų prie karaliaus sodo, nors chaldėjai ir buvo visur aplink miestą. Jie pasuko Arabos link.</verse>
				<verse number="8">Bet chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumose prie Jericho, kai visa jo kariuomenė pakriko ir jį paliko.</verse>
				<verse number="9">Sugavę karalių, jie nuvedė jį į Riblą Hamato krašte pas Babilono karalių ir šis surengė jam teismą.</verse>
				<verse number="10">Babilono karalius mirtimi nubaudė Zedekijo sūnus jo akyse. Taip pat Ribloje jis išžudė visus Judo didžiūnus.</verse>
				<verse number="11">Po to Babilono karalius įsakė išlupti Zedekijui akis, uždėti grandines, išvaryti į Babiloną ir laikyti jį kalėjime ligi mirties.</verse>
				<verse number="12">Devynioliktų Babilono karaliaus Nebukadnecaro metų penkto mėnesio dešimtą dieną karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus palydos narys Nebuzaradanas atvyko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės pastatus, kiekvieno svarbesnio asmens namus.</verse>
				<verse number="14">Be to, chaldėjų kariuomenė, buvusi su karaliaus asmens sargybos vadu, išgriovė visas sienas aplink Jeruzalę.</verse>
				<verse number="15">Po to karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį kai ką iš beturčių, likutį gyventojų, išlikusių mieste ir perbėgusių pas Babilono karalių, drauge su amatininkų likučiu.</verse>
				<verse number="16">Tik kai ką iš kaimo žmonių karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paliko kaip vynuogynų darbininkus ir žemdirbius.</verse>
				<verse number="17">Žalvario stulpus, stovėjusius prie VIEŠPATIES Namų, pastovus su ratais ir žalvario jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, chaldėjai sulaužė į gabalus ir visą žalvarį išgabeno į Babiloną.</verse>
				<verse number="18">Jie paėmė ir ąsočius, bertuves, žnyples, dubenis, semtuvus bei visus žalvario rykus, naudotus Šventyklos apeigoms.</verse>
				<verse number="19">Be to, karaliaus asmens sargybos vadas paėmė taures, smilkytuvus, dubenis, ąsočius, žvakides, semtuvus ir dubenis liejamosioms aukoms, padarytus iš aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="20">Abiejų stulpų, žalvario jūros bei dvylikos žalvario jaučių, ant kurių ji stovėjo, ir pastovų su ratais, kuriuos Saliamonas buvo padaręs VIEŠPATIES Namams, visų šitų rykų žalvario nė pasverti nebūtų buvę galima.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas stulpas buvo aštuoniolikos mastų aukščio ir dvylikos mastų apimties. Sienos buvo keturių pirštų storio, o vidus tuščias.</verse>
				<verse number="22">Stulpo viršuje buvo penkių mastų aukščio žalvario antgalis, kurį supo pinučiai ir granatai, ir visa tai iš žalvario. Ir kitas stulpas buvo lygiai toks pat, su granatais.</verse>
				<verse number="23">Granato obuolių ant visų šonų buvo devyniasdešimt šeši. Iš viso aplink pinučius buvo šimtinė granato obuolių.</verse>
				<verse number="24">Be to, karaliaus asmens sargybos vadas suėmė vyriausiąjį kunigą Serają, kunigą padėjėją Sofoniją ir tris slenksčio sargus.</verse>
				<verse number="25">Iš miesto jis suėmė vieną karaliaus rūmų dvariškį, vadovavusį kariams, septynis asmeninės karaliaus tarybos vyrus, kurie buvo rasti mieste, kariuomenės vado raštininką, telkusį gyventojus į karinę tarnybą, ir šešiasdešimt paprastų vyrų, kuriems pasitaikė būti mieste.</verse>
				<verse number="26">Tuomet karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paėmė juos ir nuvarė į Riblą pas Babilono karalių.</verse>
				<verse number="27">Ribloje, Hamato krašte, Babilono karalius juos sumušė ir nužudė. Taip Judas buvo ištremtas iš savo žemės.</verse>
				<verse number="28">Štai skaičius žmonių, kuriuos Nebukadnecaras išvarė į tremtį: septintais savo valdymo metais – tris tūkstančius ir dvidešimt tris judėjus,</verse>
				<verse number="29">aštuonioliktais Nebukadnecaro metais – aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis iš Jeruzalės,</verse>
				<verse number="30">dvidešimt trečiais Nebukadnecaro metais karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus ir keturiasdešimt penkis judėjus; iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus asmenų.</verse>
				<verse number="31">Atsitiko taip, kad trisdešimt septintų Judo karaliaus Jehojachino tremties metų dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmais savo valdymo metais atkreipė dėmesį į Judo karalių Jehojachiną ir paleido jį iš kalėjimo.</verse>
				<verse number="32">Jis kalbėjosi su juo taikingai ir paskyrė jam sostą, šaunesnį už sostus kitų karalių, buvusių pas jį Babilone.</verse>
				<verse number="33">Jehojachinas nusivilko kalėjimo drabužius ir visą likusį savo gyvenimą valgė prie karaliaus stalo.</verse>
				<verse number="34">Jo išlaikymui Babilono karalius skyrė nuolatinį aprūpinimą diena po dienos, kol tik jis buvo gyvas, ligi pat jo mirties dienos.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="25">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">O kokia vieniša dabar sostinė, kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių! Kadaise didinga tarp tautų, dabar ji lyg našlė! Kadaise šalių valdovė, dabar ji tapo verge!</verse>
				<verse number="2">Karčiai ji verkia nakčia, ašaros vilgo jos skruostus. Tarp visų jos meilužių nėra kas ją paguostų. Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja ir tapo jos priešais.</verse>
				<verse number="3">Judo tauta išėjo į tremtį vargti ir sunkiai vergauti. Gyvendama išblaškyta tautose ji poilsiui vietos neranda. Visi jos persekiotojai ją nusivijo kenčiančią.</verse>
				<verse number="4">Keliai į Sioną liūdi, nes nėra kam eiti į šventes. Visi jos vartai išgriauti, jos kunigai dejuoja. Visos jos mergaitės sielvartauja, karti jos dalia.</verse>
				<verse number="5">Jos engėjai dabar šeimininkauja, jos priešai puikiai gyvena, nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu už jos nusikaltimų daugybę. Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę engėjų varomi.</verse>
				<verse number="6">Išėjo iš Siono dukters visa jos didybė. Jos didžiūnai tarsi elniai, nerandantys sau ganyklos, vos galėjo paeiti persekiotojų priekyje.</verse>
				<verse number="7">Jeruzalė atsimena visus brangumynus, priklausiusius jai senovėje, jos skausmo ir klajonių dienomis. Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas, nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų, engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.</verse>
				<verse number="8">Jeruzalė sunkiai nusidėjo, todėl virto pajuoka. Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina, nes pamatė jos gėdą. Net ji pati vaitoja, negali į save pažiūrėti.</verse>
				<verse number="9">Jos nešvarumai lipo jai prie sijono, apie savo ateitį ji nepagalvojo. Jos kritimas buvo baisus, ir nebuvo, kas ją paguostų. „ VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą, nes priešas puikuojasi!“</verse>
				<verse number="10">Engėjas ištiesė ranką į visa, kas jai brangu. Ji net matė į jos Šventyklą įeinant pagonis, kuriems tu uždraudei įeiti į savo bendriją.</verse>
				<verse number="11">Visi jos žmonės dejuoja ieškodami duonos. Jie maino savo brangumynus į valgį gyvybei palaikyti. „Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk, kaip aš suniekinta!</verse>
				<verse number="12">Jums taip niekada tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane, kai VIEŠPATS man kirto savo degančio pykčio dieną?</verse>
				<verse number="13">Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį giliai į mano kaulus. Mano kojoms paspendė pinkles, parvertė mane. Paliko mane apstulbusią, kenčiančią visą laiką.</verse>
				<verse number="14">Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti, jo rankos supinti. Uždėtas man ant kaklo jis sekina mano jėgas. Viešpats atidavė mane į rankas, kurioms nepajėgiu priešintis.</verse>
				<verse number="15">Visus galiūnus, kuriuos turėjau, VIEŠPATS atmetė. Jis pašaukė prieš mane kariuomenę mano jaunų vyrų sunaikinti. Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį, vynuogę vynuogių spaudykloje.</verse>
				<verse number="16">Dėl šių dalykų aš verkiu, mano akys plūsta ašaromis. Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti ir atgaivinti mano dvasią. Mano vaikai bejėgiai, nes priešas nugalėjo“.</verse>
				<verse number="17">Sionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. VIEŠPATS pašaukė Jokūbo kaimynus tapti jam priešais. Tarp jų Jeruzalė virto nešvariu skuduru.</verse>
				<verse number="18">„ VIEŠPATS teisus, nes aš maištavau prieš jo žodį. Betgi klausykitės, visos tautos! Pasižiūrėkite į mano skausmą! Mano jaunuolės ir jaunuoliai išėjo į nelaisvę.</verse>
				<verse number="19">Šaukiausi savo meilužių, bet jie mane apvylė. Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste ieškodami valgyti, norėdami išlikti gyvi.</verse>
				<verse number="20">Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu! Aš visa sukrėsta, širdis blaškosi krūtinėje, nes labai maištavau. Lauke mirtį neša kalavijas, viduje – maras.</verse>
				<verse number="21">Kai jie girdėjo mane dejuojančią, nebuvo kam manęs paguosti. Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę ir džiaugiasi, nes tu tai padarei. Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei; tebūna jiems kaip man.</verse>
				<verse number="22">Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas! Pasielk su jais, kaip pasielgei su manimi dėl visų mano nusikaltimų, nes aš dejuodama gyvenu, serga mano širdis“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O, kaip pažemino Viešpats Siono dukterį, būdamas įniršęs! Jis nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę, neatminė savo įniršio dieną savo pakojo.</verse>
				<verse number="2">Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo buveines. Įniršęs sulygino su žeme Judo dukters tvirtoves. Parbloškė žemėn sugėdintą karalystę ir jos didžiūnus.</verse>
				<verse number="3">Degdamas pykčiu, jis nulaužė Izraelio ragus. Atitraukė nuo jų savo dešinę priešų akivaizdoje. Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna, visa visur suryjanti.</verse>
				<verse number="4">Savo lanką įtempė lyg priešas, savo dešinę pakėlė lyg engėjas. Išžudė visus, kuriais mes didžiavomės Siono dukters palapinėje. Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.</verse>
				<verse number="5">Viešpats elgėsi kaip priešas ir sunaikino Izraelį. Sunaikino visus jo rūmus, griuvėsiais pavertė jo tvirtoves, sustiprino Judo dukters verksmą ir raudą.</verse>
				<verse number="6">Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę, sunaikino savo Padangtę. VIEŠPATS panaikino Sione iškilmę ir šabą. Savo pykčio įniršyje atmetė karalių ir kunigą.</verse>
				<verse number="7">Viešpats paniekino savo aukurą, išsižadėjo savo Šventyklos. Atidavė į priešų rankas jos rūmų sienas. Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose kaip iškilmių dieną.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais Siono dukters sieną. Ištiesė matavimo virvę ir nesulaikė rankos nuo naikinimo. Sieną ir pylimą privertė raudoti, ir guli abiejų griuvėsiai.</verse>
				<verse number="9">Žemėn įgrimzdo jos vartai, jis nuėmė ir sulaužė velkes. Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais, dingo kunigų mokymas. Ir jos pranašai nebegauna regėjimo iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="10">Siono dukters seniūnai tylėdami sėdi ant žemės. Jie dulkėmis pasibarstė galvas ir apsijuosė ašutine. Jeruzalės mergaitės nuleido galvas ligi žemės.</verse>
				<verse number="11">Nuo ašarų aptemo man akys, aš visas sukrėstas. Man širdis plyšta dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo. Vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse.</verse>
				<verse number="12">Savo motinų jie nesiliauja klausinėti: „Kur grūdai ir vynas?“ – alpdami kaip sužeistieji miesto gatvėse, iškvėpdami gyvastį ant savo motinų rankų.</verse>
				<verse number="13">Ką galiu tau pasakyti? Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale? Su kuo galiu tave lyginti, kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai; kas gali tave išgydyti?</verse>
				<verse number="14">Tavo pranašų tau skelbti regėjimai buvo tušti ir apgaulingi. Jie neatidengė tavo kaltės, idant sugrąžintų tau palaimą. Jie regėjo ištarmes tau, tuščias ir klaidinančias.</verse>
				<verse number="15">Kas tik praeina tavo keliu, tas matydamas tave ploja rankomis. Jie švilpia ir kraipo galvas, žvelgdami į dukterį Jeruzalę. „Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu, visos žemės džiugesiu?“</verse>
				<verse number="16">Visi tavo priešai žiojasi prieš tave. Jie švilpia, griežia dantimis ir šaukia: „Mes ją prarijome! Tai tikrai mūsų lauktoji diena! Sulaukėme ir pamatėme!“</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs, įvykdė savo žodį, ištartą labai seniai. Jis sunaikino negailestingai, leido tavo priešui džiaugtis pergale, išaukštino tavo engėjų galybę.</verse>
				<verse number="18">Šaukis širdimi Viešpaties, dejuok, Siono dukterie! Liek ašaras upeliais dieną naktį. Neleisk sau atsikvėpti nei akims ilsėtis!</verse>
				<verse number="19">Atsikelk ir šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Kelk į jį rankas dėl gyvasties savo vaikų, mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.</verse>
				<verse number="20">Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk: su kuo esi taip pasielgęs? Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių, savo naujagimius kūdikius? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?</verse>
				<verse number="21">Jauni ir seni guli gatvėse sukritę. Mano merginos ir vaikinai krito nuo kalavijo. Savo įniršio dieną juos užmušei, negailestingai išžudei.</verse>
				<verse number="22">Sukvietei mano priešus iš visų pusių tarsi iškilmių dieną. Ir VIEŠPATIES įniršio dieną nė vienas nepabėgo ir neišliko. Mano priešas sunaikino tuos, kuriuos pagimdžiau ir išauginau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš esu žmogus, matęs skausmą nuo Dievo pykčio lazdos.</verse>
				<verse number="2">Jis varė mane vis giliau ir giliau į tamsybes be jokios šviesos.</verse>
				<verse number="3">Tik prieš mane jis vis kelia ir kelia ranką visą dieną.</verse>
				<verse number="4">Jis sunešiojo mano kūną ir odą, sutrupino man kaulus.</verse>
				<verse number="5">Jis apgulė ir apsupo mane kartėliu ir vargais.</verse>
				<verse number="6">Jis apgyvendino mane tamsybėse kaip tuos, kurie seniai numirė.</verse>
				<verse number="7">Jis aptvėrė mane siena, kad neištrūkčiau, prislėgė mane sunkiomis grandinėmis.</verse>
				<verse number="8">Nors aš šaukiuosi ir maldauju, jis užgožia mano maldą.</verse>
				<verse number="9">Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus.</verse>
				<verse number="10">Man jis – tykojanti meška, sėlinantis liūtas.</verse>
				<verse number="11">Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė, paliko mane priblokštą.</verse>
				<verse number="12">Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane savo strėlių taikiniu.</verse>
				<verse number="13">Jis paleido strėles iš savo lanko, ir jos giliai susmigo į mano kūną.</verse>
				<verse number="14">Pajuoka tapau visai savo tautai, jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš manęs.</verse>
				<verse number="15">Jis pripildė mane kartybių, pasotino metėlėmis.</verse>
				<verse number="16">Jis nubrūžino man dantis žvyru, privertė mane gūžtis pelenuose.</verse>
				<verse number="17">Mano gyvenimas neteko ramybės, aš užmiršau, kas yra laimė.</verse>
				<verse number="18">Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa, ko tikėjausi iš VIEŠPATIES “.</verse>
				<verse number="19">Atminti savo skausmą ir klajones man – metėlė ir tulžis!</verse>
				<verse number="20">Aš apie tai nuolat galvoju, ir prislėgta mano dvasia.</verse>
				<verse number="21">Bet viltis sugrįžta atsiminus,</verse>
				<verse number="22">kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka, gailestingumo jam niekada nepristinga.</verse>
				<verse number="23">Kas rytą jie nauji; didelė tavo ištikimybė!</verse>
				<verse number="24">„ VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltis“.</verse>
				<verse number="25">Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško.</verse>
				<verse number="26">Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="27">Gera žmogui jaunystėje nešti jungą.</verse>
				<verse number="28">Tesėdi jis vienas tyloje, kai jungas jam sunkus.</verse>
				<verse number="29">Teliečia dulkes lūpomis; rasi dar yra vilties.</verse>
				<verse number="30">Teatsuka žandą mušančiam, tesisotina užgaule.</verse>
				<verse number="31">Juk Viešpats neatmeta amžinai.</verse>
				<verse number="32">Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili dėl savo ištikimosios meilės gausybės. Juk tyčia žmogaus</verse>
				<verse number="33">jis nei plaka, nei liūdina.</verse>
				<verse number="34">Kai visi krašto belaisviai trypiami kojomis,</verse>
				<verse number="35">kai žmogaus teisės paminamos Aukščiausiojo akivaizdoje,</verse>
				<verse number="36">kai sprendžiant bylą skriaudžiamas žmogus, – nejau to Viešpats nemato?</verse>
				<verse number="37">Kieno įsakas buvo kada nors įvykdytas, jei Viešpats nebuvo to norėjęs?</verse>
				<verse number="38">Argi ne iš Aukščiausiojo lūpų ateina tai, ką atneša nelaimės ir laimė?</verse>
				<verse number="39">Tad kodėl žmogus, kol gyvas, skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes?</verse>
				<verse number="40">Ištirkime ir patikrinkime savo kelius, grįžkime pas VIEŠPATĮ!</verse>
				<verse number="41">Pakelkime savo rankas ir širdis į Dievą danguje!</verse>
				<verse number="42">Mes nusikaltome ir maištavome, ir tu neatleidai.</verse>
				<verse number="43">Tu apsidengei įniršiu ir persekiojai mus, žudei ir nepasigailėjai.</verse>
				<verse number="44">Tu prisidengei debesimi, kad jokia malda neprasiskverbtų.</verse>
				<verse number="45">Tu padarei mus atmatomis ir šiukšlėmis tarp tautų.</verse>
				<verse number="46">Visi mūsų priešai žiojasi prieš mus.</verse>
				<verse number="47">Siaubas ir duobė – mūsų dalia, nuniokojimas ir sunaikinimas.</verse>
				<verse number="48">Mano akys plūsta ašarų upėmis dėl savo tautos pražūties.</verse>
				<verse number="49">Mano akys plūs ašaromis be perstojo, be paguodos,</verse>
				<verse number="50">kolei VIEŠPATS nepažvelgs iš dangaus ir nepamatys.</verse>
				<verse number="51">Mano akys kankina mane dėl likimo visų dukterų mano mieste.</verse>
				<verse number="52">Mano priešai be jokios priežasties sugavo mane kilpa kaip paukštį.</verse>
				<verse number="53">Jie įstūmė mane gyvą į duobę, užvertė ant manęs akmenis.</verse>
				<verse number="54">Vandenys tvino man virš galvos, ir aš tariau: „Man galas!“</verse>
				<verse number="55">Šaukiausi tavo vardo, VIEŠPATIE, iš duobės gelmių.</verse>
				<verse number="56">Tu girdėjai mano šauksmą: „Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!“</verse>
				<verse number="57">Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi, ir tarei: „Nebijok!“</verse>
				<verse number="58">Tu gynei mano reikalą, Viešpatie, išpirkai mano gyvastį.</verse>
				<verse number="59">Tu, VIEŠPATIE, matei padarytą neteisybę, tad apgink mano teises!</verse>
				<verse number="60">Tu matai visą jų kerštingumą, visus jų kėslus prieš mane.</verse>
				<verse number="61">Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų užgaules, visus jų kėslus prieš mane,</verse>
				<verse number="62">mano priešų kalbas ir užmačias visą dieną prieš mane.</verse>
				<verse number="63">Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar stovi, aš esu jų patyčių daina.</verse>
				<verse number="64">VIEŠPATIE, atmokėk jiems, paisydamas jų rankų darbų!</verse>
				<verse number="65">Tejaučia jie širdgėlą, tebūna jiems tavo prakeikimas!</verse>
				<verse number="66">Su įniršiu persekiok juos ir išnaikink po VIEŠPATIES dangumi!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kaip nublanko auksas, kaip pakito aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys kiekviename gatvės kampe!</verse>
				<verse number="2">Brangieji Siono vaikai, kadaise vertingi kaip grynas auksas, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!</verse>
				<verse number="3">Net šakalai duoda spenį žįsti savo jaunikliams, bet duktė, mano tauta, tapo žiauri, panaši į dykumos stručius.</verse>
				<verse number="4">Kūdikiui liežuvis limpa prie gomurio nuo troškulio; maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.</verse>
				<verse number="5">Valgiusieji skanėstus guli išbadėję gatvėse; išaugintieji purpuro drabužiuose laikosi prie šiukšlyno.</verse>
				<verse number="6">Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos.</verse>
				<verse number="7">Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną; jų kūnai rausvesni už koralą, safyro spalvos.</verse>
				<verse number="8">Dabar jų veidai juodesni už suodžius, gatvėse jie nebepažįstami. Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų, išdžiūvusi kaip medis.</verse>
				<verse number="9">Geriau žūti nuo kalavijo negu nuo bado. Išsenka jų gyvastis tarsi sužeistųjų, stokojant laukų derliaus.</verse>
				<verse number="10">Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus; jie tapo joms maistu, kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį, išliejo visą degantį įniršį ir Sione užkūrė ugnį, surijusią jo pamatus.</verse>
				<verse number="12">Niekada netikėjo nei žemės karaliai, nei kas nors iš pasaulio gyventojų, kad engėjas ar priešas įsiveržtų pro Jeruzalės vartus.</verse>
				<verse number="13">Tai dėl jos pranašų nuodėmių ir dėl jos kunigų nusižengimų, praliejusių joje teisiųjų kraują.</verse>
				<verse number="14">Aklai jie klajojo gatvėmis taip susitepę krauju, kad žmonės negalėjo paliesti nė jų drabužių.</verse>
				<verse number="15">„Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. – Šalin! Šalin! Nelieskite!“ Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais, nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“</verse>
				<verse number="16">Pats VIEŠPATS juos išblaškė ir į juos daugiau neatsižvelgs. Jie nerodė pagarbos kunigams nei malonės seniūnams.</verse>
				<verse number="17">Akis pražiūrėjome vis laukdami pagalbos, bet veltui. Laukte laukėme tautos, kuri negalėjo mūsų išgelbėti.</verse>
				<verse number="18">Mūsų žingsniai buvo sekami, nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti. Artinosi mūsų galas. Mūsų dienos buvo suskaitytos, tikrai mums buvo atėjęs galas.</verse>
				<verse number="19">Mus persekiojantieji buvo greitesni už padangių erelius. Jie vijosi mus per kalnus, dykumoje mūsų tykojo.</verse>
				<verse number="20">Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis, buvo pagautas jų spąstais, o mes apie jį sakėme: „Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų“.</verse>
				<verse number="21">Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie, gyvenanti Uco šalyje! Bet ir tau ateis taurė, tu pasigersi ir apsinuoginsi.</verse>
				<verse number="22">Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta, tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys. Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave, parodys tavo nuodėmes.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Atmink, VIEŠPATIE, kas mums atsitiko, pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!</verse>
				<verse number="2">Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems, mūsų namai – ateiviams.</verse>
				<verse number="3">Mes tapome našlaičiais, esame betėviai, mūsų motinos tarsi našlės.</verse>
				<verse number="4">Vandenį, kurį geriame, turime pirkti, už savo malkas turime mokėti.</verse>
				<verse number="5">Ant mūsų sprando – varovų jungas; jis vargina, neduoda mums pailsėti.</verse>
				<verse number="6">Mes tiesiame ranką Egiptui ir Asirijai, kad gautume pavalgyti duonos.</verse>
				<verse number="7">Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra, bet mes turime nešti jų kaltes.</verse>
				<verse number="8">Vergai mus valdo, nėra kam išvaduoti mus iš jų rankų.</verse>
				<verse number="9">Duonos parsinešame, užsitraukdami pavojų gyvybei nuo dykumos kalavijo.</verse>
				<verse number="10">Mūsų oda įdegusi kaip krosnis nuo deginančio bado karščio.</verse>
				<verse number="11">Sione jie išprievartauja moteris, Judo miestuose – mergaites.</verse>
				<verse number="12">Didžiūnai pakariami jų rankomis, nėra pagarbos seniūnams.</verse>
				<verse number="13">Jaunuoliai priversti sukti girnas, berniukai kniumba po malkų našta.</verse>
				<verse number="14">Seniūnai pasitraukė iš miesto vartų, jaunuoliai – nuo savo muzikos.</verse>
				<verse number="15">Dingo mūsų širdies džiaugsmas, gedulu virto mūsų šokiai.</verse>
				<verse number="16">Vainikas nukrito mums nuo galvos; vargas mums, nes mes nusidėjome!</verse>
				<verse number="17">Mūsų širdys dėl to serga, mūsų akys nuo šių dalykų aptemo,</verse>
				<verse number="18">Siono kalnas guli nuniokotas, šakalai ant jo bastosi.</verse>
				<verse number="19">O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai, tavo sostas tveria per visas kartas.</verse>
				<verse number="20">Kodėl mus visiškai užmiršai? Kodėl mus palikai taip ilgai?</verse>
				<verse number="21">Susigrąžink mus, VIEŠPATIE, kad galėtume sugrįžti! Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!</verse>
				<verse number="22">Nebent tu būtumei mus visiškai atmetęs, ant mūsų įpykęs be saiko?!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="26">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Trisdešimtų metų ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus, ir aš mačiau regėjimus iš Dievo.</verse>
				<verse number="2">Penktą dieną, – tai buvo penkti karaliaus Jehojachino tremties metai –</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATIES žodis pasiekė Būzio sūnų kunigą Ezechielį prie Kebaro upės chaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.</verse>
				<verse number="4">Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras.</verse>
				<verse number="5">Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones,</verse>
				<verse number="6">bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus.</verse>
				<verse number="7">Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris.</verse>
				<verse number="8">Po jų sparnais į keturias puses kyšojo žmogaus rankos. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus.</verse>
				<verse number="9">Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį.</verse>
				<verse number="10">Jų veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą.</verse>
				<verse number="11">Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus, taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus.</verse>
				<verse number="12">Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, jie ėjo, kur tik dvasia norėjo, ir eidami nesigręžiojo.</verse>
				<verse number="13">Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, kaip deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėrėdama, iš ugnies plyksėjo žaibai.</verse>
				<verse number="14">Gyvūnai švytravo priekin ir atgal kaip žaibai.</verse>
				<verse number="15">Įsistebėjęs į gyvūnus pamačiau po ratą, liečiantį žemę prie kiekvieno keturveidžio gyvūno.</verse>
				<verse number="16">Ratai žėrėjo tarsi būtų padaryti iš chrizolito. Visi keturi buvo to pat pavidalo: iš išvaizdos ir sąrangos atrodė, tartum ratas būtų buvęs rato viduje.</verse>
				<verse number="17">Ėmę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių ir riedėdami nesigręžiodavo.</verse>
				<verse number="18">Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplink buvo pilnos akių.</verse>
				<verse number="19">Gyvūnams pajudėjus į priekį ratai riedėdavo greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės ratai pakildavo drauge su jais.</verse>
				<verse number="20">Kur tik dvasia eidavo, ten eidavo ir jie, ir ratai riedėdavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.</verse>
				<verse number="21">Gyvūnams einant riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, drauge su jais pakildavo ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.</verse>
				<verse number="22">Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, lyg baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum galvų.</verse>
				<verse number="23">Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu sparnas į sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais.</verse>
				<verse number="24">Jiems judant girdėjau jų sparnų plazdenimą kaip galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, kaip ūžesį karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus.</verse>
				<verse number="25">Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Ramiai stovėdami jie nuleisdavo savo sparnus.</verse>
				<verse number="26">Viršum dangaus skliauto, kuris buvo virš jų galvų, buvo matyti lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė.</verse>
				<verse number="27">Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį kaip gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį su blizgančia pašvaiste aplink.</verse>
				<verse number="28">Kaip vaivorykštė, pasirodanti lietaus dieną debesyse, buvo jį gaubianti pašvaistė. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo reginys. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kalbant.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jis man tarė: „Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“</verse>
				<verse number="2">Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo.</verse>
				<verse number="3">Jis sakė man: „Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos.</verse>
				<verse number="4">Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS ’.</verse>
				<verse number="5">Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.</verse>
				<verse number="6">O tu, žmogau, nebijok jų, nebijok nė jų žodžių, nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai ir sėdėtum ant skorpionų. Dėl jų žodžių neturėk baimės, dėl jų veidų nenustok drąsos, nes tai maištingi namai.</verse>
				<verse number="7">Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes tai maištingi namai.</verse>
				<verse number="8">O tu, žmogau, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu“.</verse>
				<verse number="9">Aš pažvelgiau: priešais mane ištiesta ranka laikė prirašytą ritinį.</verse>
				<verse number="10">Jis išvyniojo jį prieš mane: ritinys buvo prirašytas iš abiejų pusių. Jame buvo surašytos raudos, aimanos ir dejonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jis tarė man: „Žmogau, ką tik ten randi, tą valgyk! Suvalgyk šį ritinį, eik ir kalbėk Izraelio namams!“</verse>
				<verse number="2">Atvėriau savo burną, o jis man davė šį ritinį suvalgyti</verse>
				<verse number="3">sakydamas: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį“. Aš valgiau, ir mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jis tarė: „Žmogau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais.</verse>
				<verse number="5">Juk tu siunčiamas ne pas tautą, kurios šneka nežinoma ir kalba svetima, bet į Izraelio namus.</verse>
				<verse number="6">Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Tikriausiai, jei tave pas jas siųsčiau, jos tavęs klausytųsi!</verse>
				<verse number="7">Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausytis, nes jie atsisako klausytis manęs; visi Izraelio namai yra kietakakčiai ir užsispyrusios širdies.</verse>
				<verse number="8">Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas;</verse>
				<verse number="9">kaip deimantą, kietesnę už titnagą padariau tavo kaktą. Nebijok jų, dėl jų nenustok drąsos, nes tai maištingi namai“.</verse>
				<verse number="10">Jis tarė man: „Žmogau, imk į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu.</verse>
				<verse number="11">Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS ’, – nepaisydamas, ar jie klausysis, ar atsisakys klausytis“.</verse>
				<verse number="12">Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė pakilo iš savo vietos:</verse>
				<verse number="13">plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildesį ratų šalia gyvūnų, didelį drebinantį dundesį.</verse>
				<verse number="14">Dvasia pakėlė mane ir nešė. Aš keliavau VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs ir prislėgtas.</verse>
				<verse number="15">Atkeliavau pas tremtinius prie Tel Abibo, pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, ir ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.</verse>
				<verse number="16">Praslinkus septynioms dienoms, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="17">„Žmogau, paskyriau tave Izraelio namų sargybiniu. Kai tik išgirsi iš mano lūpų žodį, mano vardu juos perspėsi.</verse>
				<verse number="18">Jei sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – bet tu jo neperspėsi, nekalbėsi, idant įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, tai jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują.</verse>
				<verse number="19">Bet jei perspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo paties kaltės, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.</verse>
				<verse number="20">Arba jei teisusis nusigręš nuo teisumo ir elgsis nedorai, kai aš suteiksiu jam progą nusidėti, tai jis mirs. Kadangi tu jo neįspėjai, jis mirs dėl savo paties kaltės, teisumo darbai, kuriuos jis padarė, nebus atsimenami, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują.</verse>
				<verse number="21">Bet jei tu perspėji jį, teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusideda, tai jis tikrai gyvens, nes priėmė perspėjimą, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį“.</verse>
				<verse number="22">Tuomet ten VIEŠPATIES ranka palietė mane, ir jis tarė man: „Kelkis ir eik į slėnį. Tenai kalbėsiuosi su tavimi“.</verse>
				<verse number="23">Atsikėliau, nuėjau į slėnį ir pamačiau ten VIEŠPATIES šlovę kaip šlovę, kurią buvau regėjęs prie Kebaro upės. Aš parpuoliau kniūbsčias.</verse>
				<verse number="24">Tuomet dvasia įėjo į mane ir pakėlė ant kojų. Jis kalbėjosi su manimi ir sakė: „Eik ir užsidaryk savo troboje.</verse>
				<verse number="25">Klausyk, žmogau! Tu būsi rišamas virvėmis ir taip surištas, kad nebegalėsi išeiti pas žmones.</verse>
				<verse number="26">Padarysiu, kad tavo liežuvis taip priliptų prie gomurio, kad būsi nebylys, bejėgis juos perspėti, nes tai maištingi namai.</verse>
				<verse number="27">Bet kai aš kalbėsiuosi su tavimi ir atversiu tau lūpas, tu jiems sakysi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kas pasirengęs klausytis, tas tesiklauso, o kas atsisako klausytis, tas teatsisako, nes tai maištingi namai’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Žmogau, imk plytą ir pasidėk ją priešais save. Nusibraižyk ant jos miestą – Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Surenk prieš ją apgulą: pastatyk apgulos bokštus, supilk pylimą, įrenk karių būstus ir pastatyk mūrdaužius iš visų pusių.</verse>
				<verse number="3">Tuomet pasiimk geležies skardą ir pastatyk ją kaip geležies sieną tarp savęs ir miesto. Atsigręžk veidu į jį, ir tebūna jis apgultas. Ryžtingai tęsk jo apgulą. Tai ženklas Izraelio namams.</verse>
				<verse number="4">Paskum gulkis ant kairiojo šono ir užsikrauk Izraelio namų bausmę, nes tiek dienų, kiek ant jo gulėsi, būsi užsikrovęs jų bausmę.</verse>
				<verse number="5">Jų bausmės metus skaičiuoju tau dienomis – trim šimtais devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus.</verse>
				<verse number="6">Kai būsi baigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų – po vieną dieną už kiekvienerius metus.</verse>
				<verse number="7">Atsigręžk veidu į apgultą Jeruzalę ir pakėlęs nuogą ranką pranašauk prieš ją.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėk! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtum apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi baigęs apgulos dienų.</verse>
				<verse number="9">Pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltų, supilk juos į vieną indą ir išsikepk duonos. Ją turėsi valgyti tiek dienų, kiek gulėsi ant šono, – tris šimtus devyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="10">Maisto, kurį valgysi, bus atsverta po dvidešimt šekelių dienai. Valgysi jį nustatytu laiku.</verse>
				<verse number="11">Vandens, kurį gersi, bus atseikėta šeštadalis hino. Gersi jį nustatytu laiku.</verse>
				<verse number="12">Valgysi kaip miežių plokštainį, visų akivaizdoje išsikepęs ant žmogaus išmatų ugnies“.</verse>
				<verse number="13">VIEŠPATS sako: „Šitaip valgys Izraelio žmonės savo suteptą duoną tautose, kuriose juos išblaškysiu“.</verse>
				<verse number="14">Aš priešinausi: „Ak, ak, ak, Viešpatie DIEVE! Aš niekada nesusitepiau; nuo pat mažumės iki šiol nesu valgęs nei dvėsenos, nei žvėrių sudraskyto gyvulio; jokia sutepta mėsa nepateko man į burną“.</verse>
				<verse number="15">O jis man atsakė: „Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepkis duoną“.</verse>
				<verse number="16">Paskui jis kalbėjo: „Žmogau, tikėk manimi! Nulaušiu Jeruzalės duonos ramstį. Atsvėrę ir susirūpinę jie valgys duoną; atseikėję ir išsigandę jie gers vandenį.</verse>
				<verse number="17">Stokodami duonos ir vandens, prislėgti už savo kaltę, jie žvelgs vienas į kitą su siaubu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Žmogau, pasiimk aštrų kalaviją ir panaudodamas jį kaip kirpėjo skustuvą pabrauk per savo galvą ir barzdą. Paskui paimk svarstykles ir padalyk plaukus.</verse>
				<verse number="2">Vieną trečdalį sudeginsi ugnyje, kai mieste pasibaigs apgulos dienos. Kitą trečdalį neši aplink miestą ir kaposi kalaviju. Likusį trečdalį mesi į vėją, ir aš išsitrauksiu kalaviją jiems įkandin.</verse>
				<verse number="3">Paskui paimsi iš jų žiupsnelį ir prisiriši prie savo apdaro krašto.</verse>
				<verse number="4">Iš šitų vėl šiek tiek paėmęs, mesk į ugnį ir sudegink juos. Nuo jų ugnis persimes į visus Izraelio namus“.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tai Jeruzalė! Buvau davęs jai vietą tautų šerdyje su aplinkinėmis šalimis.</verse>
				<verse number="6">Bet ji maištavo prieš mano įsakus ir nuostatus, tapdama nedoresnė negu tautos ir šalys aplink ją, atmetė mano įsakus ir negyveno pagal mano nuostatus“.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi! Esate maištingesni negu tautos aplink jus, negyvenote pagal mano nuostatus ir nesilaikėte mano įsakų, net nesielgėte pagal įsakus tautų, gyvenančių aplink jus!“</verse>
				<verse number="8">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Žiūrėk! Aš, aš pats ateinu prieš tave! Aš nuteisiu tave tautų akyse.</verse>
				<verse number="9">Dėl visų tavo bjaurių nusikaltimų padarysiu tau, ko dar niekada nesu daręs ir į ką panašaus niekada daugiau nedarysiu.</verse>
				<verse number="10">Tikrai tavo tėvai valgys vaikus, o vaikai savo tėvus. Nuteisiu tave, išvėtysiu tavo likutį po visus vėjus.</verse>
				<verse number="11">Todėl, kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – prisiekiu: kadangi tu savo stabais ir bjauriais nusikaltimais suteršei mano Šventyklą, griebsiuosi skustuvo. Mano akis nepagailės, ir aš neparodysiu užuojautos.</verse>
				<verse number="12">Vienas tavo trečdalis mirs maru ir žus nuo bado, kitas trečdalis kris aplink tave nuo kalavijo, o dar vieną trečdalį išvėtysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu kalaviją jiems įkandin.</verse>
				<verse number="13">Taip atslūgs mano pyktis; liesiu ant jų savo įniršį, kol sušvelnėsiu. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau uoliai, liedamas ant jų savo įniršį!</verse>
				<verse number="14">Be to, paversiu tave griuvėsiais, pajuokos reginiu aplinkinėms tautoms ir kiekvieno praeivio akims.</verse>
				<verse number="15">Būsi pajuoka ir pasityčiojimas, įspėjimas ir siaubo reginys aplinkinėms tautoms, kai teisiu tave pykčiu ir įniršiu, bausiu įniršio bausmėmis, – aš, VIEŠPATS, pasakiau! –</verse>
				<verse number="16">kai paleisiu į tave savo mirtinas bado strėles, kurios jus sunaikins, nes paleisiu jas, kad jus sunaikinčiau, ir kai didinsiu jūsų badą sulaužydamas jūsų duonos ramstį.</verse>
				<verse number="17">Siųsiu jums badą ir laukinius žvėris, ir jie sunaikins tavo vaikus, o maras ir kraujo praliejimas persmelks tave. Kalaviją atvesiu prieš tave, – aš, VIEŠPATS, pasakiau!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, atgręžk savo veidą į Izraelio kalnų pusę ir pranašauk jiems.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties DIEVO žodžio!’ Taip kalba Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams: ‘Žiūrėkite! Aš atvesiu prieš jus kalaviją ir sunaikinsiu jūsų alkus.</verse>
				<verse number="4">Jūsų aukurai bus apleisti ir smilkyklės sudaužytos. Suguldysiu jūsų užmuštuosius jūsų stabams po kojų,</verse>
				<verse number="5">suguldysiu Izraelio žmonių lavonus priešais jų stabus, išmėtysiu jūsų kaulus aplink jūsų aukurus.</verse>
				<verse number="6">Visur, kur gyvenate, jūsų miestai bus sugriauti ir aukštumų alkai sunaikinti taip, kad jūsų aukurai bus nugriauti ir sunaikinti, stabai sulaužyti ir sutrupinti, smilkyklės sudaužytos ir jūsų rankų darbai nušluoti.</verse>
				<verse number="7">Užmuštieji gulės kritę tarp jūsų; tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="8">Tačiau paliksiu jums tarp tautų pasprukusius nuo kalavijo, kai būsite išblaškyti svetimose šalyse.</verse>
				<verse number="9">Tuomet jūsų pabėgėliai atmins mane tautose, kur bus ištremti, kaip aš sielvartavau dėl jų ištvirkusios širdies, nusigręžusios nuo manęs, ir dėl jų ištvirkusių akių, atsigręžusių į savo stabus. Tuomet jie bodėsis savimi dėl padarytų bjaurasčių, dėl savo bjaurių nusikaltimų.</verse>
				<verse number="10">Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Ne tuščiai grasinau, kad užtrauksiu jiems šią nelaimę’“.</verse>
				<verse number="11">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Plok delnais, trypk kojomis ir šauk: ‘Ak!’ – dėl visų bjaurių Izraelio namų nusikaltimų! Jie žus nuo kalavijo, bado ir maro!</verse>
				<verse number="12">Kas toli, tas maru numirs, kas arti, tas nuo kalavijo kris, kas išliko ir yra apgultas, tas mirs nuo bado. Taip išliesiu ant jūsų savo įniršį.</verse>
				<verse number="13">Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai jūsų užmuštieji gulės tarp savo stabų aplink aukurus kiekviename aukštumų alke, ant kiekvienos kalno viršūnės, po kiekvienu žaliu medžiu ir po kiekvienu lapuotu ąžuolu, kur tik jie aukojo malonaus kvapo atnašas visiems savo stabams.</verse>
				<verse number="14">Ištiesiu prieš juos savo ranką ir padarysiu kraštą, kur jie gyvena, apleistą ir tuščią nuo dykumos iki Diblos. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, taip kalba Viešpats DIEVAS Izraelio žemei. Galas! Ateina galas keturiems krašto kampams!</verse>
				<verse number="3">Dabar ateina tau galas! Liesiu ant tavęs savo pyktį, nuteisiu tave pagal tavo kelius ir bausiu tave už visas tavo bjaurastis.</verse>
				<verse number="4">Mano akis nepagailės, ir aš neparodysiu užuojautos, bet bausiu tave pagal tavo kelius. Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje, žinosite, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Nelaimė po nelaimės! Žiūrėk, ji ateina!</verse>
				<verse number="6">Atėjo galas! Atėjo tikras galas! Jis pakilo prieš tave. Žiūrėk, jis ateina!</verse>
				<verse number="7">Atėjo tau pražūtis, šalies gyventojau! Atėjo metas, jau arti diena sąmyšio, o ne ūžavimo kalnuose.</verse>
				<verse number="8">Jau greit išgiešiu ant tavęs savo įniršį ir išliesiu ant tavęs savo pyktį. Nuteisiu tave pagal tavo kelius, nubausiu tave už visus tavo bjauriuosius nusikaltimus.</verse>
				<verse number="9">Mano akis nepagailės, ir aš neparodysiu užuojautos, bet bausiu tave pagal tavo kelius. Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje, žinosite, kad aš, VIEŠPATS, nuplakiau“.</verse>
				<verse number="10">Žiūrėk, toji diena jau čia pat! Žiūrėk, ji ateina! Pražūtis atėjo, lazda pražydo, įžūlumas sukrovė pumpurus,</verse>
				<verse number="11">smurtas išaugo į nedorumo lazdą. Nė vienas jų neišliks; neliks nieko nei iš jų pertekliaus, nei iš turtų. Jie neturės jokio pranašumo.</verse>
				<verse number="12">Atėjo tas metas, toji diena išaušo! Kas perka, tas tegu nesidžiaugia, kas parduoda, tas tegu neliūdi, nes visus užklups degantis pyktis.</verse>
				<verse number="13">Parduodantis nebeatgaus to, kas parduota, nors jis ir pirkėjas tebebūtų gyvi, nes pyktis apima visus, ir jis nebus atšauktas. Kadangi visi jie kalti, nė vienas negali išlikti gyvas.</verse>
				<verse number="14">Jie papūtė ragą, ir viskas parengta, bet nėra kam eiti į mūšį, nes mano degantis pyktis apima juos visus.</verse>
				<verse number="15">Kalavijas lauke už vartų, maras ir badas viduje. Kas laukuose, tas žus nuo kalavijo, kas mieste, tą praris badas ir maras.</verse>
				<verse number="16">Bėgliai, jei kam ir pavyktų išsigelbėti, slėpsis kalnuose tarsi slėnių balandžiai, visi iki vieno dejuodami dėl savo kaltės.</verse>
				<verse number="17">Rankos nusvirusios, visų blauzdos praskydusios.</verse>
				<verse number="18">Apsijuos jie ašutine, ir juos apsiaus šiurpas. Visų veiduose gėda ir visų galvos nuskustos.</verse>
				<verse number="19">Savo sidabrą jie išmes į gatves, o jų auksas bus laikomas netyru daiktu. „ VIEŠPATIES pykčio dieną jų auksas ir sidabras negalės jų išgelbėti. Jais nepasisotins nei savo pilvų neprisikimš. Auksas ir sidabras jiems teikė progą nusidėti.</verse>
				<verse number="20">Iš savo puikaus puošmens, kuriuo didžiavosi, jie pasidarė bjaurių stabų paveikslų. Todėl paversiu jį jiems nešvariu daiktu.</verse>
				<verse number="21">Atiduosiu jį kaip grobį į svetimųjų rankas, kaip pelną žemės nedorėliams, ir jie išniekins jį.</verse>
				<verse number="22">Nugręšiu nuo jų savo veidą, ir jie išniekins mano brangiąją vietą; niekšai įžengs į ją ir išniekins.</verse>
				<verse number="23">Nukalk grandinę, nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų, o miestas kupinas smurto.</verse>
				<verse number="24">Atvesiu nuožmiausias iš tautų, ir jos užims jų namus. Galiūnų įžūlumui padarysiu galą, ir jų šventyklos bus išniekintos.</verse>
				<verse number="25">Siaubas ateina! Jie ieškos ramybės, bet jos nebus.</verse>
				<verse number="26">Nelaimė lydės nelaimę, bloga žinia vysis blogą žinią. Veltui jie ieškos pranašo regėjimo, kunigas nebepajėgs mokyti, seniūnai nebemokės patarti.</verse>
				<verse number="27">Karalius raudos, didžiūnas bus pagautas nevilties, paprastų žmonių rankos drebės. Pasielgsiu su jais pagal jų pačių kelią, teisiu juos, kaip jie teisė, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Atsitiko taip, kad šeštų metų šešto mėnesio penktą dieną, man esant namie ir Judo seniūnams sėdint priešais mane, Viešpaties DIEVO ranka nusileido ant manęs.</verse>
				<verse number="2">Pažvelgiau, ir štai į ugnį panašus pavidalas: žemiau to, kas atrodė kaip juosmuo, buvo ugnis, o aukščiau jo juosmens – lyg gintaro spindesys.</verse>
				<verse number="3">Jis ištiesė lyg ranką ir paėmė mane už galvos garbanos. Dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir Dievo regėjimais nunešė į Jeruzalę, prie vidinio kiemo šiaurinių vartų; ten buvo pastatytas pavyduliavimo stabas, kuris žadina pavyduliavimą.</verse>
				<verse number="4">Ten buvo ir Izraelio Dievo šlovė kaip tas regėjimas, kurį buvau matęs slėnyje.</verse>
				<verse number="5">Tuomet jis tarė man: „Žmogau, dabar pakelk akis į šiaurės pusę!“ Aš pakėliau akis į šiaurės pusę, ir ten, į šiaurę nuo aukuro vartų, pačioje angoje, buvo tas pavyduliavimo stabas.</verse>
				<verse number="6">Jis kalbėjo: „Žmogau, ar matai, ką jie daro? Tuos bjaurius nusikaltimus, kuriuos Izraelio namai čia daro, kad mane atitolintų nuo mano Šventyklos? Net dar bjauresnių nusikaltimų pamatysi“.</verse>
				<verse number="7">Jis nuvedė mane prie įėjimo į kiemą, ir ten apsižvalgęs pamačiau skylę sienoje.</verse>
				<verse number="8">Jis tarė man: „Žmogau, braukis pro sieną!“ Ėmiau veržtis pro sieną, ir štai įėjimas.</verse>
				<verse number="9">Jis kreipėsi į mane: „Eik į vidų ir išvysk tuos nedorus nusikaltimus, kuriuos jie ten daro“.</verse>
				<verse number="10">Įėjęs vidun pamačiau, kad ten visur ant sienų pavaizduoti visokiausi ropliai, šlykštūs gyvuliai ir visi Izraelio namų stabai.</verse>
				<verse number="11">Priešais juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų drauge su Šafano sūnumi Jaazaniju. Kiekvienas laikė rankoje smilkytuvą, ir kvapus smilkalų dūmų debesis kilo aukštyn.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jis tarė man: „Žmogau, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: ‘ VIEŠPATS mūsų nemato! VIEŠPATS paliko kraštą!’</verse>
				<verse number="13">Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų, kuriuos jie daro“.</verse>
				<verse number="14">Po to jis atvedė mane prie VIEŠPATIES Namų šiaurinių vartų. Ten sėdėjo moterys, raudančios Tamūzo.</verse>
				<verse number="15">Jis tarė man: „Žmogau, ar matei? Pamatysi dar net bjauresnių nusikaltimų negu šie“.</verse>
				<verse number="16">Tuomet jis įvedė mane į VIEŠPATIES Namų vidinį kiemą, ir štai prie angos į VIEŠPATIES šventyklą, tarp prieangio ir aukuro, stovėjo maždaug dvidešimt penki vyrai nugaromis į VIEŠPATIES šventyklą ir veidu atsigręžę į rytų pusę, parpuolę kniūbsti ant žemės prieš rytų pusėje tekančią saulę.</verse>
				<verse number="17">Ir jis tarė man: „Žmogau, ar matei? Nejaugi bjaurieji nusikaltimai, kuriuos Judo namai daro čia, tai tik mažmožis? Argi jie turi pripildyti smurto ir kraštą, vis erzinti ir erzinti mane? Žiūrėk, jie laiko šakas prie savo nosių!</verse>
				<verse number="18">Tad elgsiuosi pykčio perimtas, mano akis nepagailės, ir aš neparodysiu užuojautos. Jie rėks man į ausis, bet aš jų negirdėsiu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tuomet jis man girdint ėmė šaukti visu balsu: „Prisiartinkite, miesto budeliai, kiekvienas su savo naikinimo įrankiu rankoje!“</verse>
				<verse number="2">Ir štai šeši vyrai atėjo keliu nuo aukštesniųjų vartų, kurie yra šiauriniame pakraštyje, kiekvienas nešinas savo žudymo ginklu. Tarp jų buvo vyras, vilkintis drobiniais, su raštininko reikmenimis prie juosmens. Atėję jie sustojo prie žalvario aukuro.</verse>
				<verse number="3">O Izraelio DIEVO šlovė buvo pasitraukusi nuo kerubo, ant kurio laikydavosi, prie Namų slenksčio. VIEŠPATS pasišaukė drobiniais vilkintį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens</verse>
				<verse number="4">ir tarė jam: „Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk tavo ženklu kaktas dūsaujančių ir dejuojančių dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, kurie jame daromi“.</verse>
				<verse number="5">O kitiems man girdint pasakė: „Eikite jam iš paskos per miestą ir žudykite. Tenebūna gailestinga jūsų akis, gailesčio neparodykite.</verse>
				<verse number="6">Žudykite ir naikinkite senius, vaikinus ir merginas, mažylius ir moteris, bet nelieskite nė vieno, kuris turi tavo ženklą; – pradėkite nuo mano Šventyklos!“ Ir jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais Namus.</verse>
				<verse number="7">Tuomet jis dar tarė jiems: „Užterškite Namus, pripildykite jų kiemus lavonų. Eikite!“ Jie išėjo ir žudė mieste.</verse>
				<verse number="8">Jiems žudant aš buvau paliktas vienas. Parpuolęs kniūbsčias aš šaukiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Nejaugi išliedamas savo pyktį ant Jeruzalės tu sunaikinsi visą Izraelio likutį?“</verse>
				<verse number="9">Jis atsakė man: „Izraelio ir Judo namų kaltė be galo didelė. Kraštas pilnas kraujo, o miestas – ištvirkimo, nes kalbama: ‘ VIEŠPATS paliko kraštą! VIEŠPATS nemato!’</verse>
				<verse number="10">Taigi ir mano akis nepagailės, ir aš užuojautos neparodysiu, bet suversiu jų darbus jiems ant galvų“.</verse>
				<verse number="11">Ir štai vyras, vilkintis drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens pasirodė ir pranešė: „Padariau, kaip įsakei!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Tuomet pažvelgiau, ir štai viršuje skliauto, kuris buvo viršum kerubų galvų, pasirodė lyg safyro akmuo, lyg į sostą panašus pavidalas.</verse>
				<verse number="2">Jis kreipėsi į drobiniais vilkintį vyrą, tardamas: „Eik tarp ratų po kerubais, paimk rieškučias žarijų, esančių tarp kerubų, ir išžarstyk jas ant miesto“. Jis įėjo man matant.</verse>
				<verse number="3">Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų pakraščiu, ir debesis pripildė vidinį kiemą.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIES šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES šlovės pašvaistės.</verse>
				<verse number="5">Kerubų sparnų ūžesys buvo girdėti iki pat išorinio kiemo tartum Galingojo balsas, kai jis kalba.</verse>
				<verse number="6">Kai jis įsakė drobiniais vilkinčiam vyrui tardamas: „Paimk ugnies tarp ratų, esančių po kerubais“, vyras įėjo ir atsistojo šalia rato.</verse>
				<verse number="7">Vienas kerubas ištiesė ranką į ugnį tarp kerubų, šiek tiek paėmė jos ir įdėjo į drobiniais vilkinčio saują. Priėmęs ugnį šis išėjo.</verse>
				<verse number="8">Po kerubų sparnais buvo matyti ranka kaip žmogaus.</verse>
				<verse number="9">Mačiau, kaip rieda keturi ratai prie kerubų, po vieną ratą prie kiekvieno kerubo; ratai atrodė kaip chrizolito akmens.</verse>
				<verse number="10">Visi keturi buvo tokio pat pavidalo, tartum ratas būtų buvęs rato viduje.</verse>
				<verse number="11">Ėmę riedėti, jie galėjo riedėti keturiomis kryptimis ir riedėdami nesigręžiodavo. Visi riedėdavo į tą pusę, į kurią buvo atsukta galva, ir riedėdami nesigręžiodavo.</verse>
				<verse number="12">Ir visas kerubų kūnas, nugaros, rankos, sparnai ir ratai buvo pilni akių. Visų keturių ratai buvo pilni akių.</verse>
				<verse number="13">Man girdint ratai buvo pavadinti sūkuriais.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmasis buvo kerubo, antrasis – žmogaus, trečiasis – liūto ir ketvirtasis – erelio.</verse>
				<verse number="15">Kerubai pakilo. Tai buvo gyvūnai, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės!</verse>
				<verse number="16">Kerubams pajudėjus į priekį, ratai riedėdavo greta jų; kai kerubai išskleisdavo sparnus, norėdami pakilti nuo žemės, ratai greta jų nepakeisdavo krypties.</verse>
				<verse number="17">Aniems sustojus, sustodavo ir jie, aniems pakilus, pakildavo ir jie, nes juose buvo gyvūnų dvasia.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATIES šlovė pasitraukė nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų.</verse>
				<verse number="19">Kerubai išskleidė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos; viršum jų buvo Izraelio Dievo šlovė.</verse>
				<verse number="20">Jie buvo tie patys gyvūnai, kuriuos buvau matęs po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir supratau, kad tai kerubai.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas turėjo keturis veidus, kiekvienas turėjo keturis sparnus, o po jų sparnais buvo rankos kaip žmogaus.</verse>
				<verse number="22">Ir jų veidų išvaizda buvo tokia pat, kaip anų veidų, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės. Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tuomet dvasia pakėlė mane ir atvedė prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų, vartų į saulėtekio pusę. Ten prie vartų buvo dvidešimt penki vyrai. Tarp jų pamačiau tautos didžiūnus, Azūro sūnų Jaazaniją ir Benajos sūnų Pelatiją.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė man: „Žmogau, štai vyrai, kurie rezga pinkles ir slapta sąmokslauja mieste</verse>
				<verse number="3">sakydami: ‘Nėra reikalo dabar statyti namus. Šis miestas – katilas, o mes – mėsa!’</verse>
				<verse number="4">Todėl pranašauk prieš juos, pranašauk, žmogau!“</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATIES dvasia nusileido ant manęs, ir jis tarė man: „Sakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Štai ką sau manote, Izraelio namai! Aš žinau, kas atėjo jums į galvą!</verse>
				<verse number="6">Užvertėte šį miestą lavonais ir gatves pripildėte užmuštųjų’“.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Jūsų užmuštieji, kuriais užvertėte jį, yra mėsa, o šis miestas – katilas, bet jūs būsite iš jo išvaryti.</verse>
				<verse number="8">Jūs bijojote kalavijo, tad aš atvesiu jums kalaviją, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="9">Išvarysiu jus iš miesto, atiduosiu svetimiesiems į rankas ir įvykdysiu jums teismo nuosprendžius.</verse>
				<verse number="10">Jūs krisite nuo kalavijo. Aš bausiu jus Izraelio paribyje, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="11">Miestas nebus jums katilas, o jūs nebūsite mėsa jame; Izraelio paribyje jus bausiu.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kurio įstatų nesilaikėte ir kurio įsakų nevykdėte, bet elgėtės pagal papročius tautų, gyvenančių aplink jus!“</verse>
				<verse number="13">Atsitiko taip, kad man pranašaujant Benajos sūnus Pelatijas numirė. Tuomet parpuoliau veidu žemyn ir visu balsu šaukiau, sakydamas: „Ak, Viešpatie DIEVE! Nejau tu nori padaryti galą Izraelio likučiui?!“</verse>
				<verse number="14">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="15">„Žmogau! Apie tavo brolius, tavo gimines, tavo tautiečius tremtinius ir visus Izraelio namus Jeruzalės gyventojai sako: ‘Jie pasitraukė toli nuo VIEŠPATIES. Šis kraštas atiduotas mums kaip nuosavybė!’</verse>
				<verse number="16">Todėl sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Nors perkėliau juos toli tarp tautų, nors išblaškiau juos po įvairius kraštus, kurį laiką buvau jiems šventykla kraštuose, į kuriuos jie pateko’.</verse>
				<verse number="17">Todėl sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Surinksiu jus iš visų tautų, paimsiu jus iš kraštų, kur buvote išblaškyti, ir duosiu jums Izraelio žemę.</verse>
				<verse number="18">Atvykę ten jie pašalins iš jos visus stabus ir visus bjauriuosius nusikaltimus.</verse>
				<verse number="19">Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmens širdį ir duosiu jiems jautrią,</verse>
				<verse number="20">kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų. Tada jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="21">O tiems, kurių širdis seka paskui jų stabus ir bjaurastis, suversiu jų darbus jiems patiems ant galvų’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="22">Tuomet kerubai su šalia buvusiais ratais pakėlė sparnus. Izraelio Dievo šlovė tvyrojo virš jų.</verse>
				<verse number="23">VIEŠPATIES šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto.</verse>
				<verse number="24">Dvasia pakėlė mane ir atvedė Dievo dvasios regėjimu į Chaldėją pas tremtinius. Regėjimas, kurį mačiau, pranyko.</verse>
				<verse number="25">Aš papasakojau tremtiniams visus dalykus, kuriuos man buvo parodęs VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, tu gyveni maištinguose namuose. Jie turi akis, kad galėtų matyti, bet nemato, turi ausis, kad galėtų girdėti, bet negirdi, nes tai maištingi namai.</verse>
				<verse number="3">Todėl, žmogau, susirišk tremtinio ryšulį ir išeik į tremtį dienos metu, jų akyse. Išeik tarsi tremtinys iš savo vietos ir jiems matant nueik į kitą vietą. Galbūt jie suvoks, kad yra maištingi.</verse>
				<verse number="4">Išsineši savo tremtinio ryšulį dienos metu jiems matant, tarsi ryšulį tremčiai, o pats išeisi vakare jiems matant, kaip varomieji į tremtį.</verse>
				<verse number="5">Jiems matant pralaužk sienoje skylę ir išsinešk pro ją savo ryšulį.</verse>
				<verse number="6">Jiems matant tu užsikelsi ryšulį ant peties ir išsineši jį sutemus. Veidą užsidengsi, kad nematytumei krašto, nes aš padariau tave ženklu Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="7">Padariau taip, kaip man buvo įsakyta. Išsinešiau savo ryšulį tarsi ryšulį tremčiai ir vakare savo ranka pralaužiau sienoje skylę. Išsinešiau jį sutemus, nešdamasis ant peties jiems matant.</verse>
				<verse number="8">Kitą rytą mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="9">„Žmogau, ar nesakė tau Izraelio namai, tie maištingieji namai: ‘Ką tu išdarinėji?’</verse>
				<verse number="10">Pasakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Štai pranašavimas apie Jeruzalės vadą ir visus Izraelio namus’.</verse>
				<verse number="11">Sakyk: ‘Aš esu ženklas jums! Kaip padariau, taip ir jiems bus padaryta: jie eis į tremtį, į nelaisvę.</verse>
				<verse number="12">O vadas, kuris yra tarp jų, sutemus užsikels savo ryšulį ant peties ir išeis. Jie pralauš sienoje skylę jam išvesti; jis užsidengs veidą taip, kad krašto nematytų savo akimis.</verse>
				<verse number="13">Užmesiu ant jo savo tinklą, ir jis pateks į mano spąstus; atvesiu jį į Babiloną, chaldėjų kraštą, tačiau to krašto jis nematys ir ten mirs.</verse>
				<verse number="14">O visą jo palydą, padėjėjus ir visus kariuomenės būrius išnešiosiu po visus vėjus ir išsitrauksiu kalaviją jiems įkandin.</verse>
				<verse number="15">Kai išsklaidysiu juos tarp tautų ir išbarstysiu įvairiuose kraštuose, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Bet nedaugeliui leisiu išlikti gyviems nuo kalavijo, bado ir maro, kad papasakotų apie visus savo bjauriuosius nusikaltimus tautoms, pas kurias nueis. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="17">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="18">„Žmogau! Drebėdamas valgyk duoną, iš baimės pašiurpęs gerk vandenį.</verse>
				<verse number="19">Sakyk krašto žmonėms: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS apie Jeruzalės gyventojus Izraelio žemėje. Jie valgys duoną apimti baimės ir gers vandenį pagauti siaubo, nes jų kraštas bus netekęs įprasto apsto per jo gyventojų nežabotą smurtą.</verse>
				<verse number="20">Miestai, kur dabar pilna žmonių, bus sunaikinti, kraštas nuniokotas, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="21">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="22">„Žmogau, ką reiškia Izraelio žemėje jūsų patarlė: ‘Dienos prabėga, ir regėjimai nueina niekais’?</verse>
				<verse number="23">Todėl sakyk jiems. ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Aš padarysiu galą šiai patarlei. Ji nebebus daugiau vartojama Izraelyje kaip patarlė!’ Bet sakyk jiems: ‘Dienos atėjo, ir regėjimų išsipildymas arti,</verse>
				<verse number="24">nes nebebus daugiau Izraelio namuose nei tuščių regėjimų, nei raminančių spėjimų.</verse>
				<verse number="25">Aš, VIEŠPATS, pasakiau, ir tai bus įvykdyta be atidėliojimo, nes jūsų dienomis, maištingieji namai, aš ištarsiu savo žodį ir jį įvykdysiu’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="26">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="27">„Žmogau, Izraelio namai sako: ‘Regėjimas, kurį jis mato, yra už daugelio metų, jis pranašauja tolimą ateitį’.</verse>
				<verse number="28">Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Nė vienas iš mano žodžių nebebus daugiau atidėtas, bet kiekvienas žodis, kurį ištarsiu, bus įvykdytas’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, pranašauk Izraelio pranašams, pranašauk! Sakyk tiems, kurie pranašauja savo pačių vaizduotės užgaidas: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’“ Taip kalba Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="3">„Vargas kvailiesiems pranašams, kurie remiasi savo pačių dvasios užgaidomis, neturėję regėjimo!</verse>
				<verse number="4">Izraeli, tavo pranašai – tarsi šakalai tarp griuvėsių!</verse>
				<verse number="5">Jūs nei lipote į spragas, nei taisėte sienas aplink Izraelio namus, kad VIEŠPATIES dieną jie tvirtai laikytųsi kovoje.</verse>
				<verse number="6">Tušti regėjimai ir melagingi spėjimai tų, kurie sako: ‘Tai VIEŠPATIES žodis’, kai VIEŠPATS jų nesiuntė. Jie netgi laukia, kad išsipildytų jų žodis!</verse>
				<verse number="7">Argi ne tuščią regėjimą matėte ir argi ne melagingą žyniavimą skelbėte sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES žodis’, nors aš nekalbėjau?“</verse>
				<verse number="8">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi skelbėte niekus ir regėjote melą, aš prieš jus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="9">Mano ranka bus pakelta prieš pranašus, kurie patiria tuščius regėjimus ir skelbia melagingus spėjimus. Jų nebus mano tautos taryboje, jie nebus įrašyti į Izraelio namų sąrašą ir nesugrįš į Izraelio žemę. Taip jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="10">Juk jie suklaidino mano tautą sakydami: ‘Taika’, kai nėra taikos. Žmonės atstato sieną ir tinkuoja ją moliu be šiaudų!</verse>
				<verse number="11">Sakyk tiems, kurie tinkuoja moliu be šiaudų, kad ji sugrius. Liūtis sukels potvynį, kris nuožmi kruša, šėls audros vėjas!</verse>
				<verse number="12">Žiūrėkite! Kai siena sugrius, argi nebus jums sakoma: ‘Kur tas tinkas, kuriuo tinkavote?’“</verse>
				<verse number="13">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Savo įniršyje paleisiu audros vėją, nuo mano pykčio kils liūties potvynis ir su įniršiu viską naikinanti nuožmi kruša.</verse>
				<verse number="14">Nugriausiu sieną, kurią tinkavote moliu be šiaudų, sulyginsiu ją su žeme taip, kad bus atidengti pamatai. Kai ji grius, žūsite po ja. Tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="15">Taip išliesiu savo įniršį ant sienos ir tų, kurie tinkuoja ją moliu be šiaudų; sakysiu jums: ‘Nebėra sienos, nebėra nė tų, kurie ją tinkavo moliu be šiaudų;</verse>
				<verse number="16">nebėra Izraelio pranašų, kurie pranašavo apie Jeruzalę ir regėjo taiką, kai taikos nebuvo’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="17">„Žmogau, atsuk veidą ir į savo tautos dukteris, pranašaujančias savo vaizduotės norus, pranašauk joms ir</verse>
				<verse number="18">sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Vargas moterims, kurios apsiuva juosta kiekvieną riešą ir daro gobtuvus bet kokio dydžio žmonių galvoms, norėdamos juos prigauti. Nejau jūs, mano tautos žmones prigaudamos, save gyvas išlaikote?</verse>
				<verse number="19">Išniekinote mane mano tautoje dėl miežių saujos ir duonos trupinių. Savo melais mano tautai, mėgstančiai klausytis melų, pražudote žmones, kurie neturėtų mirti, ir palaikote gyvus tuos, kurie neturėtų išlikti gyvi!’“</verse>
				<verse number="20">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Aš prieš jūsų juostas, kuriomis gaudote žmones kaip paukščius. Aš nuplėšiu jas nuo jūsų rankų ir išlaisvinsiu žmones, kuriuos jūs gaudote kaip paukščius.</verse>
				<verse number="21">Aš nuplėšiu jūsų gobtuvus ir išgelbėsiu savo žmones iš jūsų nagų. Jie daugiau nebebus jūsų naguose, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="22">Kadangi jūs melu prislėgėte teisiųjų širdis, nors aš nebuvau jų prislėgęs, ir pakurstėte nedorėlius nesigręžti nuo jų nedoro kelio, idant išgelbėtų savo gyvybę,</verse>
				<verse number="23">tuščių regėjimų daugiau nebematysite ir neužsiimsite žyniavimu. Aš išgelbėsiu savo tautą iš jūsų nagų, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Keletas vyrų iš Izraelio seniūnų atėjo pas mane ir atsisėdo priešais.</verse>
				<verse number="2">Ir mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="3">„Žmogau, šie vyrai puoselėjo stabus širdyje ir savo nuodėmės priežastį statėsi tiesiog sau prieš akis. Argi aš privalau atsakyti į jų klausimus?</verse>
				<verse number="4">Todėl kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kiekvienam žmogui iš Izraelio namų, kuris puoselėja stabus širdyje ir statosi savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą, aš, VIEŠPATS, duosiu atsakymą,</verse>
				<verse number="5">idant apčiuopčiau Izraelio namus jų širdyje. Dėl visų savo stabų jie visi atsiskyrė nuo manęs!’</verse>
				<verse number="6">Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo stabų ir nugręžkite savo veidus nuo visų savo bjauriųjų nusikaltimų.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienam žmogui iš Izraelio namų ar iš svetimšalių, gyvenančių Izraelyje, kuris atsiskiria nuo manęs, puoselėdamas stabus širdyje ir statydamasis savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą per jį manęs paklausti, aš, VIEŠPATS, pats atsakysiu.</verse>
				<verse number="8">Tam žmogui aš atgręšiu savo veidą, padarysiu jį ženklu ir priežodžiu, atkirsiu jį nuo savo tautos. Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Jeigu pranašas leisis taip suklaidinamas, kad pranašautų, tai aš, VIEŠPATS, būsiu suklaidinęs tą pranašą; pakelsiu prieš jį savo ranką ir atkirsiu jį nuo savo tautos Izraelio.</verse>
				<verse number="10">Abu turės atsakyti už kaltę; tokia pat bausmė ir tam, kuris klausia, ir pranašui,</verse>
				<verse number="11">kad Izraelio namai daugiau nebenuklystų nuo manęs ir nebesiterštų visokiais maištavimais. Tuomet jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="12">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="13">„Žmogau, kai kuris nors kraštas nusideda man neištikimybe, aš pakeliu ranką prieš jį, sulaužau jo duonos ramstį ir siunčiu jam badą, išnaikindamas jo žmones ir gyvulius;</verse>
				<verse number="14">net jeigu trys vyrai – Nojus, Danielius ir Jobas – būtų jame, tik jie teišsigelbėtų savo teisumu, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="15">Jei aš paleisčiau laukinius žvėris per tą kraštą jo nuniokoti taip, kad jis taptų dykyne ir niekas nebeitų per jį bijodamas žvėrių,</verse>
				<verse number="16">net jeigu tie trys vyrai būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, bet būtų išgelbėti vien jie, o kraštas pavirstų dykyne.</verse>
				<verse number="17">Arba jei atvesčiau prieš tą kraštą kalaviją tardamas: ‘Tepereina per kraštą kalavijas!’ ir nukirsdinčiau jo žmones ir gyvulius,</verse>
				<verse number="18">net jeigu tie trys vyrai būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, bet būtų išgelbėti vien jie.</verse>
				<verse number="19">Arba jei marą pasiųsčiau į tą kraštą ir išliečiau ant jo savo įniršį, norėdamas krauju sunaikinti jo žmones ir gyvulius,</verse>
				<verse number="20">net jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų. Tik patys teišsigelbėtų savo teisumu“.</verse>
				<verse number="21">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Siunčiu Jeruzalei savo keturis mirtinus teismus – kalaviją, badą, laukinius žvėris ir marą – žmonėms ir gyvuliams išnaikinti,</verse>
				<verse number="22">tačiau išliks joje bėglių likutis, sūnūs ir dukterys, kurie bus išvesti. Kai jie ateis pas jus, ir jūs pamatysite jų kelius ir darbus, būsite paguosti dėl nelaimės, kurią atvedžiau Jeruzalei, dėl viso, ką atsiunčiau jai.</verse>
				<verse number="23">Jie bus jums paguoda. Matydami jų kelius ir darbus, žinosite, kad ne veltui dariau visa, ką joje padariau“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, kuo vynmedžio mediena lenkia visą kitokią medieną, toji vynmedžio šaka, kuri auga tarp miško medžių?</verse>
				<verse number="3">Ar jo mediena naudojama padaryti ką nors naudinga? Ar kas pasidaro iš jo bent vagį, kad pakabintų ant jo kokį nors padargą?</verse>
				<verse number="4">Anaiptol! Jis metamas į ugnį kaip pliauska! Ugniai surijus abu galus ir viduriui suanglėjus, ar jis dar kam nors tinkamas?</verse>
				<verse number="5">Anaiptol! Būdamas sveikas, jokiam dirbiniui jis nebuvo naudojamas, o ugniai surijus ir jam suanglėjus, ar begali jis būti panaudotas kokiam dirbiniui?“</verse>
				<verse number="6">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kaip tarp miško medžių vynmedžio medieną atidaviau it malkas ugniai, taip atiduosiu ir Jeruzalės gyventojus.</verse>
				<verse number="7">Atgręšiu į juos savo veidą; nors jie išvengė ugnies, vis tiek ugnis juos suris. Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atgręšiu į juos savo veidą.</verse>
				<verse number="8">Paversiu jų kraštą dykyne dėl to, kad jie nebuvo ištikimi“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, parodyk Jeruzalei jos bjauriuosius nusikaltimus</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS Jeruzalei. Tu kilusi ir gimusi iš kanaaniečių krašto; tavo tėvas buvo amoritas, o motina – hetitė.</verse>
				<verse number="4">Tau gimus, tą dieną, kai gimei, tavo bambagyslė nebuvo nupjauta, tu nebuvai nei apiplauta vandeniu, kad būtumei švari, nei ištrinta druska, nei suvystyta vystyklais.</verse>
				<verse number="5">Jokia akis neparodė tau gailesčio, kad padarytų ką nors iš šitų dalykų iš užuojautos tau, ir tu buvai išmesta laukan po atviru dangumi, nes tavimi pasibjaurėta tą dieną, kai gimei.</verse>
				<verse number="6">Ėjau pro šalį ir mačiau tave spurdančią savo kraujuose. Tau gulint savo kraujyje aš tariau: ‹Gyvenk!</verse>
				<verse number="7">Auk kaip laukų augalas!› Tu užaugai, tapai didelė, subrendai tikra moterimi, jau buvo iškilusios tavo krūtys, suvešėję plaukai, tačiau vis dar buvai visiškai nuoga.</verse>
				<verse number="8">Ėjau vėl pro šalį ir vėl mačiau tave; tu buvai pasiekusi meilės amžių. Išskleidžiau virš tavęs savo skverną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką, suėjau į sandorą su tavimi, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – ir tu tapai mano.</verse>
				<verse number="9">Išmaudžiau tave vandenyje, nuploviau nuo tavęs kraują ir patepiau aliejumi.</verse>
				<verse number="10">Aprengiau tave išsiuvinėtais drabužiais, daviau tau brangios odos sandalus, sujuosiau tave lino juosta ir apgaubiau šilko skraiste.</verse>
				<verse number="11">Papuošiau tave brangiomis puošmenomis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo – karolius,</verse>
				<verse number="12">įvėriau tau žiedą į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau ant tavo galvos gražų vainiką.</verse>
				<verse number="13">Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavo drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo. Geriausi miltai, medus ir aliejus buvo tavo maistas. Tu tapai nepaprastai graži, tinkama būti karaliene.</verse>
				<verse number="14">Tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavo grožio, nes jis buvo tobulas mano spindesiu, kurį tau suteikiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="15">Bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir nešykštėjai kekšystės paslaugų kiekvienam praeiviui, kekšystės paslaugas jam teikei!</verse>
				<verse number="16">Tu pasiėmei kai ką iš savo drabužių, pasidarei spalvingų aukštumų alkų ir elgeisi juose kaip kekšė; taip niekada nebuvo ir nebebus!</verse>
				<verse number="17">Tu pasiėmei ir gražiąsias mano aukso bei sidabro puošmenas, kurias buvau tau davęs, pasidarei vyriškų atvaizdų ir kekšavai su jais.</verse>
				<verse number="18">Tu pasiėmei savo išsiuvinėtų drabužių jiems apdengti ir dėjai priešais juos mano aliejų ir smilkalus.</verse>
				<verse number="19">Ir maistą, kurio tau daviau, geriausius miltus, medų ir aliejų, kuriais tave maitinau, tu dėjai priešais juos kaip malonaus kvapo atnašas. Štai ką tu darei! – Tai Viešpaties DIEVO žodis! –</verse>
				<verse number="20">Tu pasiėmei savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, ir paaukojai jiems suryti. Lyg tavo kekšystės paslaugų nebūtų buvę gana,</verse>
				<verse number="21">tu skerdei mano vaikus ir atidavei jiems kaip auką!</verse>
				<verse number="22">Darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus ir kekšaudama neatminei savo jaunystės dienų, kai buvai visiškai nuoga, spurdanti savo kraujuose.</verse>
				<verse number="23">Po visų savo nedorų darbų, – vargas, vargas tau! – tai Viešpaties DIEVO žodis, –</verse>
				<verse number="24">tu stateisi pakylas ir įsitaisei aukštumų alkus kiekvienoje aikštėje.</verse>
				<verse number="25">Ant kiekvienos kryžkelės stateisi savo aukštumų alkus ir kekšavimu niekinai savo grožį, išsižergdama kiekvienam praeiviui. Gausindama savo kekšystę</verse>
				<verse number="26">tu kekšavai su egiptiečiais, savo gašliais kaimynais, ir gausinai savo kekšystę, kad mane įpykdytum.</verse>
				<verse number="27">Todėl pakėliau ranką prieš tave ir sumažinau tau davinius, palikau tave priešų valiai – Filistijos dukterims, kurios gėdijosi tavo palaido kelio.</verse>
				<verse number="28">Tu elgeisi kaip kekšė su asirais, nes buvai nepasotinama; elgeisi kaip kekšė su jais, bet likai nepasotinta.</verse>
				<verse number="29">Gausinai savo kekšystę su Chaldėja, pirklių kraštu, bet ir tuo nepasisotinai.</verse>
				<verse number="30">Kokia ligota tavo širdis! – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Darei visus šiuos dalykus kaip įžūli kekšė,</verse>
				<verse number="31">statydamasi pakylas ir įsirengdama aukštumų alkus kiekvienoje aikštėje! Tačiau nebuvai kaip kitos kekšės, nes niekinai užmokestį.</verse>
				<verse number="32">O svetimaujanti žmona! Ištekėjusi už vyro, tu atsiduodi svetimiesiems!</verse>
				<verse number="33">Visoms kekšėms duodama dovanų, bet tu pati davei dovanų visiems savo meilužiams, kad papirktum juos ateiti iš visur pas tave kekšauti.</verse>
				<verse number="34">Tu kekšavai kitaip negu kekšauja kitos moterys; niekas nelakstė tau iš paskos, kad būtum kekše. Kadangi pati mokėjai kekšės užmokestį, užuot jį gavusi, kaip tu skyreisi nuo jų!’“</verse>
				<verse number="35">O dabar, kekše, klausykis VIEŠPATIES žodžio!</verse>
				<verse number="36">Taip kalba Viešpats DIEVAS. „Dėl tavo aistros, kurią išliejai, ir tavo gėdos, kurią atidengei, kekšaudama su meilužiais, dėl visų tavo bjauriųjų stabų ir dėl tavo vaikų kraujo, kurį jiems aukojai, –</verse>
				<verse number="37">dėl to, tikėk manimi, surinksiu visus tavo meilužius, kuriuos norėjai patenkinti, visus, kuriuos mylėjai, taip pat visus, kurių nekentei, surinksiu juos iš visur aplink prieš tave ir atidengsiu jiems tavo gėdą taip, kad jie pamatytų visą tavo kekšystę.</verse>
				<verse number="38">Teisiu tave kaip teisiamos svetimavusios ir kraują praliejusios moterys, išliesiu ant tavęs kruviną įniršį ir pavyduliavimą.</verse>
				<verse number="39">Atiduosiu tave jiems į rankas. Jie išardys tavo pakylą ir nugriaus tavo aukštumų alkus, nuvilks nuo tavęs drabužius, atims tavo gražiąsias puošmenas ir paliks tave visiškai nuogą.</verse>
				<verse number="40">Paskui jie atves minią, kad muštų tave akmenimis ir kapotų kalavijais.</verse>
				<verse number="41">Jie degins tavo namus ugnimi ir įvykdys tau teismą žiūrint daugeliui moterų. Taip padarysiu galą tavo kekšavimui, ir tu nebemokėsi daugiau kekšės užmokesčio.</verse>
				<verse number="42">Taip išliesiu savo įniršį, ir nusigręš nuo tavęs mano pavyduliavimas; tada aš nurimsiu ir daugiau nebepyksiu.</verse>
				<verse number="43">Kadangi tu neatminei savo jaunystės dienų ir įerzinai mane visais šitais dalykais, aš ir sukroviau tavo darbus tau ant galvos, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Argi tu nesielgei ištvirkusiai, darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus?</verse>
				<verse number="44">Tikėk manimi, patarlių mėgėjai kandžiai sakys apie tave: ‘Kokia motina, tokia ir duktė’.</verse>
				<verse number="45">Tu tikra savo motinos duktė, pametusi vyrą ir vaikus, tu – sesuo savo seserų, palikusių vyrus ir vaikus. Jūsų motina buvo hetitė, o tėvas amoritas!</verse>
				<verse number="46">Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija, gyvenusi su savo dukterimis į šiaurę nuo tavęs, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys.</verse>
				<verse number="47">Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose.</verse>
				<verse number="48">Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys.</verse>
				<verse number="49">Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui.</verse>
				<verse number="50">Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei.</verse>
				<verse number="51">Samarija nepadarė nė pusės tavo nuodėmių! Tu padarei bjaurių nusikaltimų daugiau negu jos; tavo seserys atrodo teisios šalia visų bjauriųjų tavo padarytų nusikaltimų.</verse>
				<verse number="52">Tad kęsk savo gėdą, nes per ją pateisinai savo seseris; dėl tavo nuodėmių, kuriomis pranokai seseris, jos atrodo teisesnės už tave! Tad rausk ir kęsk savo gėdą, nes šalia tavęs tavo seserys atrodo teisios!</verse>
				<verse number="53">Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius ir tavo tremtinius drauge su jų tremtiniais,</verse>
				<verse number="54">kad kęstumei savo gėdą, raustumei dėl viso, ką esi padariusi, ir būtumei jiems paguoda.</verse>
				<verse number="55">Kai tavo seserys – Sodoma bei jos dukterys – sugrįš į savo senąją gerovę ir Samarija bei jos dukterys sugrįš į savo senąją gerovę, tu bei tavo dukterys irgi sugrįšite į savo senąją gerovę.</verse>
				<verse number="56">Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną,</verse>
				<verse number="57">kol dar nebuvo žinomas tavo nedorumas? Dabar esi pajuoka visoms Aramo bei jo kaimynų dukterims ir Filistijos dukterims, kurios žiūri su panieka į tave iš visų pusių.</verse>
				<verse number="58">Tu turi kęsti bausmę už savo ištvirkavimą ir bjauriuosius nusikaltimus“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="59">Tikrai taip kalba Viešpats DIEVAS: „Pasielgsiu su tavimi, kaip tu pasielgei paniekindama priesaiką ir sulaužydama Sandorą.</verse>
				<verse number="60">Tačiau aš atminsiu sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir sudarysiu su tavimi amžiną Sandorą.</verse>
				<verse number="61">Ir tu atminsi savo kelius ir būsi sugėdinta, kai priimsi savo seseris – ir vyresnes už tave, ir jaunesnes už tave, – nes duosiu jas tau kaip dukteris, nors ne dėl tavo Sandoros.</verse>
				<verse number="62">Sudarysiu su tavimi Sandorą, ir žinosi, kad aš esu VIEŠPATS,</verse>
				<verse number="63">kad atmintum ir susigėstum, o kai atleisiu visa, kad niekada daugiau nebeatvertumei lūpų savo gėdai“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, užmink mįslę ir papasakok palyginimą Izraelio namams.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Didelis erelis, plačiasparnis ir ilgaplunksnis, raibas, tankiaplunksnis, atskrido į Libaną. Jis griebė kedro viršūnę,</verse>
				<verse number="4">nulaužė jos aukščiausią ūglį, nunešė į prekybos kraštą ir paliko pirklių mieste.</verse>
				<verse number="5">Paskui jis paėmė to krašto sėklos ir pasėjo daigyne. Lyg augalą prie gausių vandenų, lyg uosį jį pasodino.</verse>
				<verse number="6">Jis augo ir išaugo vynmedžiu, bet besidriekiančiu ir žemaūgiu; jo šakos krypo [erelio] link, o šaknys skverbėsi gilyn į žemę. Taip jis išaugo vynmedžiu, leido ūglius, skleidė pumpurus.</verse>
				<verse number="7">Bet buvo ir kitas didelis erelis, plačiasparnis ir tankiaplunksnis. Tikėki manimi! Tas vynmedis kreipė savo šaknis jo link ir skleidė šakas jo link, kad anas jį laistytų. Iš lysvės, kurioje kerojo,</verse>
				<verse number="8">jis buvo persodintas į gerą dirvą prie gausių vandenų, kad skleistų šakas, neštų vaisių ir užaugtų puikus vynmedis’.</verse>
				<verse number="9">Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ar jam seksis? Argi anas erelis neišraus jo šaknų, nenuskins jo vaisių, nenudžiovins jo drauge su visais lapais, kuriuos buvo išskleidęs? Juk nereikės stipraus peties nei galingos kariuomenės, kad jį išrautų iš šaknų.</verse>
				<verse number="10">Štai jis persodintas, bet ar vešės? Kai nusmelks jį rytų vėjas, argi nenudžius visai, argi nenudžius lysvėje, kurioje išaugo?’“</verse>
				<verse number="11">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="12">„Sakyk maištingiesiems namams: ‘Argi nežinote, ką šie dalykai reiškia?’ Sakyk: ‘Štai atėjo į Jeruzalę Babilono karalius, paėmė jos karalių drauge su jo didžiūnais ir parsivedė į Babiloną.</verse>
				<verse number="13">Jis paėmė vyrą iš karaliaus palikuonių ir įpareigojęs priesaika sudarė su juo sandorą. O krašto diduomenę jis buvo paėmęs,</verse>
				<verse number="14">kad karalystė būtų nežymi ir kukli, kad laikytųsi jo sandoros ir tokia išliktų.</verse>
				<verse number="15">Bet tas pakėlė prieš jį maištą, pasiųsdamas į Egiptą savo pasiuntinius, kad duotų jam arklių ir daug kariuomenės. Argi jam pasiseks? Nejaugi galima ištrūkti, darant tokius dalykus? Nejaugi galima sulaužyti sandorą ir ištrūkti?</verse>
				<verse number="16">Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten Babilone jis turės mirti.</verse>
				<verse number="17">Kai daugelio žmonių pražūčiai bus pilami pylimai ir statomi apgulos bokštai, faraonas jam kare nepadės nei savo galinga jėga, nei pulkų daugybe.</verse>
				<verse number="18">Dėl to, kad paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, padarė visus šiuos dalykus, nors buvo davęs savo ranką, jis neištrūks!</verse>
				<verse number="19">Todėl, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – kaip aš gyvas, tikrai sukrausiu jam ant galvos priesaiką, kurią jis paniekino, ir sandorą, kurią jis sulaužė!</verse>
				<verse number="20">Mesiu ant jo savo tinklą, ir jis bus pagautas mano spąstais; nuvesiu jį į Babiloną ir ten teisiu už išdavystę, kurią jis man padarė.</verse>
				<verse number="21">Visi jo geriausi kariai kris nuo kalavijo, o išlikę gyvi bus išblaškyti į visus vėjus. Jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, pasakiau’“.</verse>
				<verse number="22">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį pasodinsiu. Nulaušiu trapiausiąjį iš jo aukščiausių ūglių. Aš pats persodinsiu jį ant aukšto ir didingo kalno.</verse>
				<verse number="23">Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad krautų pumpurus, neštų vaisius ir taptų didingu kedru. Po juo apsigyvens visokie paukščiai, jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.</verse>
				<verse number="24">Visi krašto medžiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Aš pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą, nudžiovinu žaliuojantį ir pražydinu nudžiūvusį. Aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Ką jūs manote, kartodami šią patarlę apie Izraelio žemę: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’?</verse>
				<verse number="3">Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – ši patarlė nebebus daugiau kartojama Izraelyje.</verse>
				<verse number="4">Tikėki manimi! Visi žmonės yra mano; ir tėvo gyvybė, ir sūnaus gyvybė man priklauso. Mirs tik tas, kuris nusideda.</verse>
				<verse number="5">Jei žmogus teisus ir elgiasi teisingai ir teisiai,</verse>
				<verse number="6">jei jis alkuose nevalgo, akių į Izraelio namų stabus nepakelia, neišniekina savo artimo žmonos, nesiartina prie moters per jos mėnesines,</verse>
				<verse number="7">jei jis nė vieno neskriaudžia, skolininkui grąžina jo užstatą, nieko prievarta neatima, duona su alkanu dalijasi, nuogą drabužiu pridengia,</verse>
				<verse number="8">jei jis neskolina už palūkanas ir nelupikauja, nuo neteisybės savo ranką sulaiko, teisingą nuosprendį priima žmonėms susiginčijus,</verse>
				<verse number="9">jei jis gyvena pagal mano įstatus ir, ištikimai elgdamasis, laikosi mano nuosprendžių, tai jis teisus. Jis tikrai bus gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="10">Jei jis pagimdytų sūnų mušeiką ir galvažudį,</verse>
				<verse number="11">darantį bet ką iš tų dalykų, nors jo tėvas nedaro nė vieno iš jų, valgantį alkuose, išniekinantį savo artimo žmoną,</verse>
				<verse number="12">skriaudžiantį vargšus ir beturčius, atimantį daiktus prievarta, negrąžinantį užstato skolininkui, akis keliantį į stabus, darantį bjaurų nusikaltimą,</verse>
				<verse number="13">skolinantį už palūkanas ir lupikaujantį, tai nejaugi jis liks gyvas? Jis neliks gyvas! Jis padarė visus tuos bjaurius nusikaltimus ir tikrai mirs, o jo kraujas kris ant jo paties.</verse>
				<verse number="14">Žiūrėk! Jei tas žmogus pagimdytų sūnų, kuris pamatęs visas savo tėvo padarytas nuodėmes apsigalvoja ir nesielgia panašiai,</verse>
				<verse number="15">nevalgo alkuose ir nekelia akių į Izraelio namų stabus, neišniekina savo artimo žmonos,</verse>
				<verse number="16">nė vieno neskriaudžia, nereikalauja užstato, nepasiima nieko prievarta, dalijasi duona su alkanu, pridengia drabužiu nuogą,</verse>
				<verse number="17">sulaiko savo ranką nuo skriaudos vargšui, neima palūkanų ir nelupikauja, laikosi mano nuostatų ir gyvena pagal mano įstatus, tai jis nemirs dėl savo tėvo kaltės. Jis tikrai bus gyvas.</verse>
				<verse number="18">Kadangi jo tėvas prievartavo, skriaudė savo brolį ir darė pikta savo tautiečiams, tikėk manimi, jis mirs dėl savo kaltės.</verse>
				<verse number="19">Jūs klausiate: ‘Kodėl sūnus neturėtų kentėti dėl tėvo kaltės?’ Todėl, kad sūnus darė, kas teisinga ir teisu, laikėsi visų mano įstatų, jis tikrai bus gyvas!</verse>
				<verse number="20">Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas.</verse>
				<verse number="21">Bet jei nedorėlis atgailauja dėl visų savo nuodėmių, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas ir nemirs.</verse>
				<verse number="22">Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas; jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų.</verse>
				<verse number="23">Argi aš trokštu, kad nedorėlis mirtų, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne grįžtų iš savo kelio ir gyventų?</verse>
				<verse number="24">Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio daromomis bjaurastimis, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo; dėl jų jis mirs.</verse>
				<verse number="25">Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: ‘Nejau mano kelias neteisus? Argi ne jūsų keliai neteisūs?’</verse>
				<verse number="26">Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi neteisingai, jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo.</verse>
				<verse number="27">O kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisinga ir teisu, jis išgelbės savo gyvybę.</verse>
				<verse number="28">Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, jis tikrai bus gyvas ir nemirs.</verse>
				<verse number="29">Tačiau Izraelio namai sako: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Argi nėra mano keliai teisūs, Izraelio namai? Argi ne jūsų keliai neteisūs?</verse>
				<verse number="30">Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų; tenebūna jums daugiau progų parpulti.</verse>
				<verse number="31">Meskite šalin visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai?</verse>
				<verse number="32">Aš netrokštu nė vieno mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Grįžkite ir būkite gyvi!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">O tu raudok dėl Izraelio vadų</verse>
				<verse number="2">ir sakyk: „Kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų! Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi, augindama savo liūtukus.</verse>
				<verse number="3">Ji išaugino vieną iš savo liūtukų, ir jis tapo jaunu liūtu. Jis išmoko pasigauti grobį ir rijo žmones.</verse>
				<verse number="4">Apie jį išgirdo tautos, ir jis buvo pagautas jų duobėje. Jos nutempė jį sukaustytą grandinėmis į Egipto kraštą.</verse>
				<verse number="5">Pajutusi, kad ji bejėgė ir nebėra vilties išgelbėti, liūtė paėmė kitą savo liūtuką ir padarė jį jaunu liūtu.</verse>
				<verse number="6">Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų ir tapo jaunu liūtu. Jis išmoko pasigauti grobį ir rijo žmones.</verse>
				<verse number="7">Jis griovė jų tvirtoves, niokojo jų miestus. Kraštą ir visus, kurie jame gyveno, apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.</verse>
				<verse number="8">Susibūrė prieš jį tautos iš visų šalių aplinkui, užmetė ant jo tinklą, – ir jis buvo pagautas jų duobėje.</verse>
				<verse number="9">Jos uždarė jį, sukaustytą grandinėmis, į narvą, nugabeno pas Babilono karalių ir įkalino tvirtovėje, kad jo balsai nebeaidėtų Izraelio kalnuose.</verse>
				<verse number="10">Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne, pasodintas prie vandens, vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.</verse>
				<verse number="11">Jo tvirtasis kamienas tapo valdovo skeptru; jis iškilo aukštai tarp storų šakų, iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.</verse>
				<verse number="12">Bet jis buvo išrautas su įniršiu ir numestas ant žemės: rytys jį nudžiovino, jo vaisius buvo nuskintas, o tvirtasis kamienas išdžiūvo, ir ugnis jį surijo.</verse>
				<verse number="13">Dabar jis persodintas į dykumą, sausą ir išdegintą kraštą.</verse>
				<verse number="14">Ugnis išėjo iš jo kamieno, surijo jo šakas ir vaisių. Jis nebeturi jokio kamieno, jokio valdovo skeptro“. Tai rauda ir turi likti rauda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Septintų metų penkto mėnesio dešimtą dieną keletas Izraelio seniūnų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES. Jie susėdo priešais mane.</verse>
				<verse number="2">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="3">„Žmogau, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ar jūs ateinate manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, neatsakysiu jums, – tai Viešpaties DIEVO žodis’.</verse>
				<verse number="4">Ar patrauksi juos į teismą, žmogau, ar patrauksi juos į teismą? Parodyk jiems jų protėvių bjauriuosius darbus!</verse>
				<verse number="5">Pasakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tą dieną, kai išsirinkau Izraelį, iškilmingai prisiekiau Jokūbo namų palikuonims; apsireikšdamas jiems Egipto žemėje prisiekiau jiems sakydamas: ‹Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas›.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės į kraštą, kurį buvau jiems parengęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų.</verse>
				<verse number="7">Taip pat sakiau jiems: ‹Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, – aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!›</verse>
				<verse number="8">Bet jie maištavo prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti; nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, ir neatsisakė Egipto stabų. Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, išgiežti savo pyktį ant jų pačiame Egipte.</verse>
				<verse number="9">Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="10">Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą.</verse>
				<verse number="11">Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų.</verse>
				<verse number="12">Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu.</verse>
				<verse number="13">Bet Izraelio namai maištavo prieš mane dykumoje; jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus. Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą.</verse>
				<verse number="14">Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms stebint buvau juos išvedęs.</verse>
				<verse number="15">Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų,</verse>
				<verse number="16">nes jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdys sekė paskui stabus.</verse>
				<verse number="17">Tačiau mano akis buvo jiems gailestinga, nesunaikinau jų ir galo jiems dykumoje nepadariau.</verse>
				<verse number="18">O jų vaikams dykumoje sakiau: ‹Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusiterškite jų stabais.</verse>
				<verse number="19">Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; sekite mano įstatais, uoliai laikykitės mano įsakų</verse>
				<verse number="20">ir švęskite mano šabus, idant jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas›.</verse>
				<verse number="21">Bet vaikai maištavo prieš mane; jie nesekė mano įstatais, nesilaikė rūpestingai mano įsakų, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus. Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, išgiežti savo pyktį ant jų dykumoje.</verse>
				<verse number="22">Tačiau sulaikiau savo ranką ir pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms stebint buvau juos išvedęs.</verse>
				<verse number="23">Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po kraštus,</verse>
				<verse number="24">nes jie nevykdė mano įsakų, atmetė mano įstatus, išniekino mano šabus, ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų.</verse>
				<verse number="25">Be to, daviau jiems įstatus, kurie nebuvo geri, ir įsakus, kuriais jie negalėjo būti gyvi.</verse>
				<verse number="26">Suteršiau juos jų pačių dovanomis – visų jų pirmagimių aukojimu, idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS ’.</verse>
				<verse number="27">Todėl, žmogau, kalbėk Izraelio namams ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Jūsų tėvai pasityčiojo iš manęs dar ir tuo, kad elgėsi neištikimai.</verse>
				<verse number="28">Atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems duoti buvau iškilmingai prisiekęs, o jie, kur tik matė aukštą kalvą ar lapuotą medį, ten skerdė savo aukas, ten aukojo savo atnašas, kurios kėlė man pyktį; iš ten siuntė savo malonaus kvapo atnašas, ten liejo savo liejamąsias aukas.</verse>
				<verse number="29">Aš klausiau jų: ‹Kas tas aukštumų alkas, į kurį skubate?› Taip iki šiol jis ir tebėra pramintas Bama – aukštumų alkas’.</verse>
				<verse number="30">Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Argi jūs ištvirkausite eidami tėvų keliu ir lakstysite paskui jų stabus?</verse>
				<verse number="31">Atnašaudami savo dovanas ir atiduodami savo vaikus ugniai, jūs ištvirkaujate su savo stabais iki šiandien. Nejau turėčiau duoti atsakymą jums, Izraelio namai?’ Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – atsakymo jums neduosiu.</verse>
				<verse number="32">Niekada neįvyks tai, kas ateina jums galvon, kai sakote: ‘Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį’.</verse>
				<verse number="33">Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį valdysiu jus kaip karalius!</verse>
				<verse number="34">Galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti.</verse>
				<verse number="35">Nuvesiu į tautų dykumą ir ten teisiu jus akis į akį.</verse>
				<verse number="36">Kaip teisiau jūsų protėvius Egipto žemės dykumoje, taip teisiu ir jus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="37">Pravesiu jus po savo lazda ir įvesdinsiu į Sandoros ryšius.</verse>
				<verse number="38">Atskirsiu nuo jūsų tuos, kurie maištauja ir nusikalsta man; išvesiu juos iš krašto, kuriame jie gyvena kaip svetimšaliai, bet į Izraelio žemę jie neįžengs. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="39">O jums, Izraelio namai, taip kalba Viešpats DIEVAS: „Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų, dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais!</verse>
				<verse number="40">Ant savo šventojo kalno, ant aukštojo Izraelio kalno, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – būtent ten visi Izraelio namai, jie visi man tarnaus krašte; ten aš priimsiu jus, tenai lauksiu iš jūsų atnašų ir rinktinių dovanų su viskuo, ką man skirsite.</verse>
				<verse number="41">Kaip malonaus kvapo atnašas jus priimsiu, kai išlaisvinsiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti, ir parodysiu savo šventumą per jus tautoms.</verse>
				<verse number="42">Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai parvesiu jus į Izraelio žemę, į kraštą, kurį iškilmingai prisiekiau duoti jūsų protėviams.</verse>
				<verse number="43">Tenai jūs atminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais patys susiteršėte, ir bjaurėsitės savimi dėl visų nedorų darbų, kuriuos esate padarę.</verse>
				<verse number="44">Ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai elgsiuosi su jumis dėl savo vardo, o ne pagal jūsų nedorus kelius ar bjaurius darbus, Izraelio namai“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe.</verse>
				<verse number="3">Sakyk Negebo miškui: ‘Išgirsk VIEŠPATIES žodį! Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėki manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius – žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, visų veidai bus nusvilinti nuo pietų ligi šiaurės.</verse>
				<verse number="4">Visi marieji pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta’“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet ištariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?’“</verse>
				<verse number="6">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="7">„Žmogau, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei.</verse>
				<verse number="8">Sakyk Izraelio žemei: ‘Taip kalba VIEŠPATS! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makščių ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais.</verse>
				<verse number="9">Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, mano kalavijas bus ištrauktas iš makščių prieš visus mariuosius nuo pietų ligi šiaurės.</verse>
				<verse number="10">Visi marieji žinos, kad aš, VIEŠPATS, išsitraukiau kalaviją iš makščių. Nebus jis daugiau į makštis sugrąžintas!’</verse>
				<verse number="11">Todėl tu, žmogau, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto.</verse>
				<verse number="12">Kai jie klaus tavęs: ‘Dėl ko vaitoji?’ – atsakysi: ‘Dėl žinios, kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir išsipildys’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="13">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="14">„Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats!’ Sakyk: ‘Kalavijas! Kalavijas pagaląstas ir nušveistas.</verse>
				<verse number="15">Pagaląstas skerdynėms, nušveistas, kad blizgėtų kaip žaibas! Kaip galime džiaugtis? Paniekinai lazdą ir bet kokią rykštę!</verse>
				<verse number="16">Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas ir paimtas į ranką; jis pagaląstas, kalavijas nušveistas, kad būtų įduotas žudikui į ranką.</verse>
				<verse number="17">Verk ir aimanuok, žmogau, nes jis skirtas mano tautai, visiems Izraelio vadams. Jie bus numesti kalavijui drauge su mano tauta. Todėl plok sau per šlaunį,</verse>
				<verse number="18">nes kalavijas išbandytas. Kodėl neturėtų taip įvykti, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – jei tu paniekinai lazdą?</verse>
				<verse number="19">O tu, žmogau, pranašauk ir plok rankomis. Tekerta kalavijas dusyk, trissyk; tai kalavijas, skirtas žudyti. Didelių žudynių kalavijas juos puola,</verse>
				<verse number="20">todėl nustoja drąsos širdys, ir daugelis krinta. Prie visų jų vartų paskyriau kalaviją žudyti. Ak! Jis padarytas, kad žaibuotų, nušveistas, kad skerstų.</verse>
				<verse number="21">Kirsk į dešinę, smok į kairę, kur tik nukreipti tavo ašmenys.</verse>
				<verse number="22">Ir aš daužysiu rankomis, patenkinsiu savo įniršį, – aš, VIEŠPATS, pasakiau’“.</verse>
				<verse number="23">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="24">„Žmogau, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į miestus.</verse>
				<verse number="25">Nužymėk kelią kalavijui eiti į Amono Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę.</verse>
				<verse number="26">Juk Babilono karalius burdamas stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje; jis purto strėles, kreipiasi į šeimos stabus, apžiūrinėja kepenis.</verse>
				<verse number="27">Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė prieš Jeruzalę, kad būtų statomi mūrdaužiai, duodamas įsakymas žudyti, sušunkamas mūšio šūkis, stumiami mūrdaužiai prie vartų, pilami pylimai, statomi apgulos bokštai.</verse>
				<verse number="28">Jeruzalės žmonėms tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kuriomis jie buvo prisiekę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, dėl kurios jie bus paimti į nelaisvę“.</verse>
				<verse number="29">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi prisiminėte savo kaltę, o jūsų nusikaltimai tokie aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, kadangi tai prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę.</verse>
				<verse number="30">Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade, atėjo diena, galutinės bausmės metas, –</verse>
				<verse number="31">taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. – Nusiimk turbaną, nukelk nuo galvos karūną! Niekas nepasiliks kaip buvęs: kas žema, tas bus išaukštinta, kas aukšta, tas bus pažeminta!</verse>
				<verse number="32">Griuvėsiai, griuvėsiai! Taip, paversiu miestą griuvėsiais! Bet to neįvyks, kol neateis tas, kurį išsirinkau miestui nubausti; jam jį atiduosiu.</verse>
				<verse number="33">Tu, žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS apie Amoną ir jo užgaules’. Sakyk: ‘Kalavijas, kalavijas! Ištrauktas iš makščių skerdynėms, nušveistas, kad naikintų, kad blizgėtų kaip žaibas.</verse>
				<verse number="34">Piršdami tuščius regėjimus, burdami melus, jie kerta tavimi niekšiškus ir nedorus kaklus, kaklus tų, kuriems atėjo diena, galutinės bausmės metas.</verse>
				<verse number="35">Kišk kalaviją atgal į makštis! Vietovėje, kur buvai sukurtas, tavo kilmės krašte teisiu tave.</verse>
				<verse number="36">Išliesiu savo įnirtį ant tavęs, savo pykčio ugnimi papūsiu į tave. Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms, įgudusiems niokoti.</verse>
				<verse number="37">Būsi degalas ugniai, o tavo kraują sugers žemė. Tavęs niekas nebeatmins, nes aš, VIEŠPATS, pasakiau’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, ar teisi, ar esi pasirengęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus!</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS! Mieste, kuris pralieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kuris dirbdiniesi stabus, kad taptumei nešvarus!</verse>
				<verse number="4">Tu kaltas dėl kraujo, kurį praliejai savo viduje, tu pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visų kraštų pajuoka.</verse>
				<verse number="5">Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.</verse>
				<verse number="6">Žiūrėk! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek tik galėjo, pas tave liejo kraują.</verse>
				<verse number="7">Pas tave tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis pas tave, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami.</verse>
				<verse number="8">Tu paniekinai, kas man šventa, išniekinai mano šabus.</verse>
				<verse number="9">Pas tave yra tokių, kurie šmeižia, kad lietų kraują; pas tave yra tokių, kurie puotauja aukštumų alkuose; pas tave yra tokių, kurie gyvena palaidai.</verse>
				<verse number="10">Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris mėnesinio netyrumo metu.</verse>
				<verse number="11">Vienas susiteršia su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas pas tave išniekina savo seserį – savo tėvo dukterį.</verse>
				<verse number="12">Pas tave imami kyšiai, kad būtų pralietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, daraisi sau naudos skriausdamas artimą ir pamiršai mane, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="13">Štai trenksiu savo kumščiu dėl tavo neteisėtai įgytos naudos ir pas tave pralieto kraujo.</verse>
				<verse number="14">Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, pasakiau ir padarysiu!</verse>
				<verse number="15">Išblaškysiu tave tarp tautų ir išmėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau tavo nešvarumą.</verse>
				<verse number="16">Per tave būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="17">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="18">„Žmogau, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi – sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis.</verse>
				<verse number="19">Todėl, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="20">Kaip surenkamas sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ugnis, kad jie būtų ištirpdyti, taip surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, įmesiu jus ir ištirpdysiu.</verse>
				<verse number="21">Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti.</verse>
				<verse number="22">Kaip sidabras ištirpsta lydyklos žaizdre, taip ir jūs būsite ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį“.</verse>
				<verse number="23">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="24">„Žmogau, sakyk jai: ‘Tu – nenuvalyta šalis; lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną.</verse>
				<verse number="25">Jos vadai – tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo žmones, ėmė sau turtus ir brangius daiktus, daug moterų padarė našlėmis.</verse>
				<verse number="26">Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa, neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirti to, kas tyra, nuo to, kas netyra. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, ir aš jų niekinamas.</verse>
				<verse number="27">Jos didžiūnai lyg vilkai drasko grobį, lieja kraują, atima žmonių gyvastį, kad gautų neteisėto pelno.</verse>
				<verse number="28">Pranašai tinkuoja tinku be šiaudų, mato tuščius regėjimus ir buria melą sakydami: ‹Taip kalba Viešpats DIEVAS ›, – nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo.</verse>
				<verse number="29">Krašto žmonės smurtavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, nukreipė smurtą prieš ateivį.</verse>
				<verse number="30">Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno.</verse>
				<verse number="31">Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, suverčiau jų darbus jiems ant galvos’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, kartą buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys.</verse>
				<verse number="3">Jos ištvirkavo Egipte, elgėsi kaip kekšės jau savo jaunystėje. Ten jų krūtinės buvo glamonėjamos, ten jų nekaltos krūtys buvo glostomos.</verse>
				<verse number="4">Vyresnioji buvo vardu Ohola, o jos sesuo – vardu Oholiba. Jos priklausė man ir pagimdė sūnų ir dukterų. Ohola yra Samarija, o Oholiba – Jeruzalė.</verse>
				<verse number="5">Ohola elgėsi kaip kekšė, nors ir priklausė man; ji gašliai geidė savo meilužių asirų – kariautojų,</verse>
				<verse number="6">vilkėjusių mėlynai, valdytojų ir pareigūnų; visi jie buvo šaunūs jauni vyrai, jojantys ant žirgų.</verse>
				<verse number="7">Ji atsidavė kaip kekšė jiems, rinktiniams asirams, jiems visiems, ir susiteršė su visais tais, kurių gašliai geidė, su visais jų stabais.</verse>
				<verse number="8">Ji nemetė savo kekšystės, kurią buvo pradėjusi su egiptiečiais, kai jie sanguliavo su ja jos jaunystėje, glostė jos nekaltas krūtis ir išliejo ant jos savo gašlią aistrą.</verse>
				<verse number="9">Todėl atidaviau ją jos meilužiams į rankas, į rankas asirams, kurių ji gašliai geidė.</verse>
				<verse number="10">Jie apnuogino jos gėdą, pagrobė jos sūnus ir dukteris, o ją pačią nužudė kalaviju. Dėl ją ištikusios bausmės ji tapo priežodžiu moterims.</verse>
				<verse number="11">Jos sesuo Oholiba tai matė, tačiau buvo dar gašlesnė ir labiau ištvirkusi negu jos sesuo, ir jos kekšystė viršijo sesers kekšystę.</verse>
				<verse number="12">Ji gašliai geidė asirų – valdytojų ir pareigūnų, kaip reikiant apsiginklavusių karių, jojančių ant žirgų, visų šaunių jaunų vyrų.</verse>
				<verse number="13">Mačiau, kokia ji buvo ištvirkusi. Jų abiejų kelias buvo toks pat,</verse>
				<verse number="14">bet ši dar labiau gausino savo kekšystes. Ji pamatė sienoje išskobtus vyrus, ryškiai raudonai dažytus chaldėjų atvaizdus,</verse>
				<verse number="15">su juostomis ant juosmens ir pūstais turbanais ant galvų; visi jie atrodė kaip dvariškiai ir vaizdavo babiloniečius, kurių gimtasis kraštas – Chaldėja.</verse>
				<verse number="16">Vos juos pamačiusi, ji ėmė gašliai jų geisti ir siuntė pas juos į Chaldėją pasiuntinius.</verse>
				<verse number="17">Babiloniečiai atėjo pas ją į jos meilės guolį ir suteršė ją savo kekšyste. Susiteršusi su jais, ji bjaurėdamasi nusigręžė nuo jų.</verse>
				<verse number="18">Kai ji puikavosi kekšystėmis, atidengdama savo gėdą, su pasibjaurėjimu nusigręžiau nuo jos, kaip buvau nusigręžęs nuo jos sesers.</verse>
				<verse number="19">Bet ji dar labiau gausino savo kekšystes, prisimindama jaunystės dienas, kai elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje,</verse>
				<verse number="20">gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų.</verse>
				<verse number="21">Taip tu ir troškai savo jaunystės palaidumo, kai egiptiečiai glamonėjo tavo krūtinę ir glostė tavo jaunas krūtis.</verse>
				<verse number="22">Todėl, Oholiba, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – sukelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių:</verse>
				<verse number="23">babiloniečius ir visus chaldėjus, Pekodą, Šoją ir Koją, o drauge su jais visus asirus, šaunius jaunus vyrus, visus valdytojus ir pareigūnus, dvariškius ir kariautojus, visus raitus ant žirgų.</verse>
				<verse number="24">Jie atžygiuos prieš tave iš šiaurės su kovos ir krovinių vežimais, su aibe tautų, išsirikiuos prieš tave iš visų pusių su priedangomis, skydais ir šalmais; aš pavesiu jiems teisti, ir jie teis tave pagal savo įstatus.</verse>
				<verse number="25">Nukreipsiu prieš tave savo pyktį, idant jie vykdytų teismą su įniršiu. Jie nupjaus tau nosį ir ausis, o tai, kas liks iš tavęs, žus nuo kalavijo. Jie atims tavo sūnus ir dukteris, o tai, kas liks iš tavęs, bus praryta ugnies.</verse>
				<verse number="26">Jie nuvilks nuo tavęs drabužius ir atims tavo žaviąsias puošmenas.</verse>
				<verse number="27">Taip padarysiu galą tavo palaidumui ir kekšystei, kurią atsinešei iš Egipto žemės; daugiau nebekelsi į ją savo akių, nebeatminsi daugiau Egipto.</verse>
				<verse number="28">Mat, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – atiduosiu tave į rankas tiems, kurių nekenti, į nagus tiems, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei.</verse>
				<verse number="29">Jie engs tave, kupini neapykantos, atims visa, ką įgijai triūsu, ir paliks tave nuogą ir skurdžią; tavo kekšysčių gėda bus atskleista. Tavo palaidumas ir kekšystės</verse>
				<verse number="30">tai atnešė tau dėl to, kad elgeisi kaip kekšė su tautomis ir susiteršei jų stabais.</verse>
				<verse number="31">Savo sesers keliu ėjai, todėl įdėsiu į tavo ranką jos taurę“.</verse>
				<verse number="32">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tu gersi savo sesers taurę, tokią gilią ir plačią, tu būsi paniekinta ir pajuokta, nes ji tokia talpi.</verse>
				<verse number="33">Tu būsi sklidina girtumo ir skausmo. Siaubo ir niokojimo taurė, tavo sesers Samarijos taurė.</verse>
				<verse number="34">Gersi ją ir ištuštinsi, grauši jos šukes ir draskysi sau krūtis, nes aš taip pasakiau“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="35">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi mane užmiršai, atmetei, kęsk bausmę už savo palaidumą ir kekšystes“.</verse>
				<verse number="36">VIEŠPATS sako man: „Žmogau, ar neteisi Oholos ir Oholibos? Apkaltink jas bjauriais nusikaltimais!</verse>
				<verse number="37">Juk jos nusikalto svetimavimu, ir ant jų rankų yra kraujo. Su savo stabais jos nusikalto svetimavimu, paaukodamos jiems kaip maistą net savo vaikus, kuriuos buvo man pagimdžiusios.</verse>
				<verse number="38">O drauge jos ir man tai padarė: suteršė mano šventyklą ir išniekino mano šabus.</verse>
				<verse number="39">Papjovusios savo vaikus kaip auką stabams, jos tą pačią dieną eidavo į mano šventyklą, kad ją išniekintų. Štai kaip jos elgėsi mano Namuose!</verse>
				<verse number="40">Be to, jos šaukėsi vyrų, pakviestų per pasiuntinį, kad ateitų iš labai toli. Ir jie atėjo. Dėl jų nusimaudei, pasidažei akis ir išsipuošei puošmenomis.</verse>
				<verse number="41">Atsisėdai ant prabangaus guolio su priešais padengtu stalu, ant kurio buvai pasidėjusi mano smilkalų ir mano aliejaus.</verse>
				<verse number="42">Ten buvo girdėti nerūpestingos minios klegesys, kurį kėlė būrys iš dykumos atsivestų girtų vyrų, dedančių apyrankes moterims ant rankų ir puikias karūnas joms ant galvų.</verse>
				<verse number="43">Tuomet tariau sau: ‘Ak, ji nusidėvėjusi savo svetimavimu, bet jie ir toliau kekšauja su ja!’</verse>
				<verse number="44">Jie atėjo pas ją, kaip vyrai ateina pas kekšę; taip jie atėjo pas Oholą ir Oholibą, tas palaidas moteris.</verse>
				<verse number="45">Tačiau teisieji vyrai nubaus jas bausme už svetimavimą ir kraujo praliejimą, nes jos yra svetimautojos ir turi kraujo ant savo rankų“.</verse>
				<verse number="46">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Sušauk prieš jas bendriją, padaryk jas siaubo ir niokojimo reginiu. Temuša jas bendrija akmenimis, tekapoja kalavijais. Teišžudo jų sūnus ir dukteris, tesudegina jų namus.</verse>
				<verse number="47">Padarysiu galą palaidumui krašte, kad visos moterys pasimokytų ir nesielgtų palaidai, kaip jos elgėsi.</verse>
				<verse number="48">Jie nubaus jus už jūsų palaidumą, jūs kęsite bausmę už nuodėmingą stabų garbinimą ir žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Devintų metų dešimto mėnesio dešimtą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, užsirašyk šią dieną, tikslią datą. Šiandien Babilono karalius pradėjo Jeruzalės apgulą.</verse>
				<verse number="3">Kalbėk palyginimu maištingiesiems namams ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kaisk katilą, užkaisk katilą, pripilk į jį vandens.</verse>
				<verse number="4">Sudėk į jį gabalus, visus geruosius gabalus, šlaunį ir mentę, pridėk į jį rinktinių kaulų.</verse>
				<verse number="5">Paimk iš kaimenės geriausią, prikrauk po katilu malkų, virk jame gabalus, virink ir kaulus’“.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui, tam surūdijusiam katilui, kurio rūdys nebuvo nušveistos! Ištuštink jį gabalą po gabalo, nedarydamas jokio skirtumo.</verse>
				<verse number="7">Juk jo pralietas kraujas dar tebėra ant jo; jis pralietas ant plikos uolos, ne ant žemės išpiltas, kad dulkės jį pridengtų.</verse>
				<verse number="8">Norėdamas tikrai įniršti ir atkeršyti, pralietą kraują palikau ant plikos uolos, kad nebūtų pridengtas“.</verse>
				<verse number="9">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui! Aš sukrausiu jam didelį laužą.</verse>
				<verse number="10">Krauk malkas, kurk ugnį, gerai virk mėsą, įmaišyk prieskonių, tesvyla kaulai!</verse>
				<verse number="11">Pastatyk jį tuščią ant žarijų, jog įkaistų taip, kad varis imtų švytėti. Tuomet jo taršalai ištirps, ir jo rūdys bus nudegintos.</verse>
				<verse number="12">Veltui plušau, – storos rūdys iš jo neišeina. Į ugnį jį su rūdimis!</verse>
				<verse number="13">Valiau tavo palaidą nešvarumą, bet tu netapai švarus ir nesusiteršęs, todėl niekada daugiau nebebūsi švarus, kol nenumalšinsiu savo įniršio ant tavęs.</verse>
				<verse number="14">Aš, VIEŠPATS, pasakiau: ateina metas, ir aš įvykdysiu! Nesusilaikysiu, nepagailėsiu, nesuminkštėsiu! Būsi teisiamas pagal savo kelią ir darbus“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="15">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="16">„Žmogau, štai atimsiu iš tavęs staigia mirtimi tavo akių džiaugsmą, tačiau tu nei raudok, nei verk ir ašarų neliek.</verse>
				<verse number="17">Dūsauk patylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos nevalgyk“.</verse>
				<verse number="18">Tai pasakiau žmonėms ryto metą, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą dariau, kaip man buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="19">Žmonės manęs klausinėjo: „Nejau nepasakysi mums, ką reiškia tai, ką tu darai?“</verse>
				<verse number="20">Tuomet jiems atsakiau: „Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="21">‘Sakyk Izraelio namams’. Taip kalba Viešpats DIEVAS: ‘Tikėkite manimi, išniekinsiu savo Šventyklą, jūsų stiprybės pasididžiavimą, jūsų akių džiaugsmą ir jūsų širdžių troškimą. O jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos ten palikote, žus nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="22">Tuomet jūs darysite, kaip aš dariau: barzdų neužsidengsite ir gedinčiųjų duonos nevalgysite.</verse>
				<verse number="23">Su turbanais ant galvų ir sandalais ant kojų neraudosite ir neverksite, bet būsite savo kalčių prislėgti ir dūsausite vienas kitam.</verse>
				<verse number="24">Taip Ezechielis bus jums ženklas: visa, ką jis darė, ir jūs darysite. Kai tai įvyks, žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS ’.</verse>
				<verse number="25">O tu, žmogau, tą dieną, kai iš jų atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir šlovę, jų akių džiaugsmą ir širdžių troškimą, jų sūnus ir dukteris,</verse>
				<verse number="26">tą dieną ateis pas tave bėglys, kad išgirstumei apie tai savo ausimis.</verse>
				<verse number="27">Tą dieną tavo lūpos atsivers bėgliui, tu vėl kalbėsi ir nebebūsi nebylys; tu būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, atsisuk veidu į amonitus ir pranašauk jiems.</verse>
				<verse number="3">Sakyk Amonui: ‘Klausyk Viešpaties DIEVO žodžio! Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kadangi sakei ‹Še tau!› apie mano Šventyklą, kai ji buvo teršiama, apie Izraelio žemę, kai ji buvo niokojama, ir apie Judo namus, kai jie buvo varomi į tremtį,</verse>
				<verse number="4">tikėk manimi, atiduosiu tave Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Jie įsirengs stovyklas tarp jūsų, statysis palapines tarp jūsų, valgys jūsų vaisius ir gers jūsų pieną.</verse>
				<verse number="5">Rabą paversiu ganykla kupranugariams, o Amono miestus – gardais kaimenėms’“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi plojai rankomis, trypei kojomis ir šokinėjai iš džiaugsmo dėl savo nuožmaus pykčio ant Izraelio žemės,</verse>
				<verse number="7">tikėk manimi, ištiesiu ranką prieš tave ir atiduosiu tave kaip grobį tautoms; išnaikinsiu tave tarp tautų, išdildysiu tave visuose kraštuose ir sunaikinsiu. Tuomet žinosi, kad aš esu VIEŠPATS!“</verse>
				<verse number="8">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi Moabas ir Seyras sakė: ‘Nagi žiūrėk! Judo namai – kaip ir visos kitos tautos!’ –</verse>
				<verse number="9">apnuoginsiu Moabo petį, visus jo miestus iki paskutinio, visą krašto pažibą, – Bet Ješimotus, Baal Meoną ir Kirjataimus.</verse>
				<verse number="10">Atiduosiu jį drauge su Amonu Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Tautos daugiau nebeminės Amono,</verse>
				<verse number="11">bausmėmis nubausiu ir Moabą. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS!“</verse>
				<verse number="12">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi Edomas keršijo Judo namams ir sunkiai nusikalto keršydamas,</verse>
				<verse number="13">taip kalba Viešpats DIEVAS: ‘Ištiesiu savo ranką prieš Edomą, išnaikinsiu jo žmones bei gyvulius ir paversiu jį griuvėsiais; nuo Temano ligi pat Dedano kris jie nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="14">Savo kerštą prieš Edomą sudėsiu į savo tautos Izraelio rankas; jie elgsis su Edomu pagal mano pyktį ir įniršį ir pažins mano kerštą’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="15">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi filistinai elgėsi kerštingai ir kerštavo visa širdimi, norėdami sunaikinti iš senos neapykantos, –</verse>
				<verse number="16">taip kalba Viešpats DIEVAS: ‘Tikėki manimi, pakelsiu savo ranką prieš filistinus, išnaikinsiu keretus ir nušluosiu pamario likutį.</verse>
				<verse number="17">Įvykdysiu jiems didelį kerštą įnirtingomis bausmėmis. Kai jiems atkeršysiu, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Vienuoliktų metų mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, kadangi Tyras sakė apie Jeruzalę: ‘Še tau! Tautų vartai išlaužti, jie atsivėrė man. Būsiu turtingas, kai ji dabar guli griuvėsiuose!’ –</verse>
				<verse number="3">taip kalba Viešpats DIEVAS: ‘Tikėk manimi, aš prieš tave, Tyre! Kaip jūra sukelia bangas, taip aš sukelsiu prieš tave daug tautų.</verse>
				<verse number="4">Jos išardys Tyro mūrus ir nuvers jo bokštus. Nušluosiu nuo jo dulkes ir paversiu jį plika uola.</verse>
				<verse number="5">Jis taps vieta jūroje tinklams džiovinti, nes aš pasakiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Jis bus tautų plėšiamas,</verse>
				<verse number="6">o jam pavaldūs miestai žemyne bus išžudyti kalaviju. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ’“.</verse>
				<verse number="7">Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi, atvesiu prieš Tyrą iš šiaurės Babilono karalių Nebukadnecarą, karalių karalių, drauge su žirgais, vežimais, raiteliais, su didele ir galinga kariuomene.</verse>
				<verse number="8">Tau klusnius miestus žemyne jis išžudys kalaviju. Prieš tave pasistatys apgulos bokštus, prieš tave supils pylimą ir prieš tave pakels skydų stogą.</verse>
				<verse number="9">Savo mūrdaužių jėgą jis atgręš į tavo sienas, tavo bokštus sutrupins savo kirviais.</verse>
				<verse number="10">Jo žirgų bus tokia daugybė, kad jų sukeltos dulkės apdengs tave. Nuo raitelių, ratų ir vežimų ūžesio drebės tavo sienos, kai jis žengs pro tavo vartus, kaip daro žengiantys į pralaužtą miestą.</verse>
				<verse number="11">Savo žirgų kanopomis jie nutryps visas tavo gatves, kalaviju išžudys tavo žmones; nugrius žemėn tavo didingi stulpai.</verse>
				<verse number="12">Jie išplėš tavo turtus, išgrobstys prekes, išardys tavo mūrus, sugriaus puikiuosius tavo namus, sumes į vandenį tavo akmenis, sijas ir žemes.</verse>
				<verse number="13">Padarysiu galą tavo dainų skambėjimui, nebebus girdėti tavo lyrų garsų.</verse>
				<verse number="14">Paversiu tave plika uola, tu tapsi vieta tinklams džiovinti. Daugiau niekada nebūsi atstatytas, nes aš, VIEŠPATS, pasakiau“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="15">Taip kalba Viešpats DIEVAS Tyrui: „Ar nedrebės salos, kai tu krisi, kai sužeistieji vaitos, kai tavo viduje vyks žudynės?</verse>
				<verse number="16">Tuomet visi pajūrio vadai nužengs nuo savo sostų, nusimes skraistes ir nusivilks išsiuvinėtus drabužius. Apsirengs siaubu, sėdės ant žemės ir be perstojo drebės apstulbę dėl tavęs.</verse>
				<verse number="17">Jie apraudos tave, sakydami: ‘Kaip tu pradingai iš jūrų, garsusis mieste! Galingas jūroje buvo jis ir jo gyventojai, jie kėlė siaubą visiems jos gyventojams.</verse>
				<verse number="18">O dabar, tavo kritimo dieną dreba visos pamarių salos; pamarių salos apstulbusios dėl tavo žuvimo’“.</verse>
				<verse number="19">Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kai būsiu pavertęs tave griuvėsių miestu, tokiu pat, kaip kiti sugriauti miestai, kai būsiu užliejęs tave gelme, ir didieji vandenys bus tave apsėmę,</verse>
				<verse number="20">nugramzdinsiu tave drauge su žengiančiais į kapą, pas praėjusių laikų žmones. Apgyvendinsiu tave žemės gilumoje tarp senovės griuvėsių drauge su žengiančiais į kapą, kad daugiau nebūtum gyvenamas ir nebespindėtum didybe gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="21">Privesiu tave prie baisaus galo, ir tavęs nebebus! Nors būsi ieškomas, nebebūsi atrastas per amžius“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Dabar, žmogau, pradėk raudą dėl Tyro</verse>
				<verse number="3">ir sakyk Tyrui, gyvenančiam prie pat jūros vartų, prekiaujančiam su daugelio pamario salų tautomis: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tyre, tu gyreisi: ‹Aš tobulai gražus!›</verse>
				<verse number="4">Tavo sienos – marių širdyje, o tavo statytojai padarė tave tobulai gražų.</verse>
				<verse number="5">Iš Senyro eglių jie išpjovė lentas tavo šonams, tavo stiebui paėmė Libano kedrą.</verse>
				<verse number="6">Tau irklus padarė iš Bašano ąžuolų, o denį – iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu.</verse>
				<verse number="7">Plona, dailiai išmarginta Egipto drobė buvo panaudota tavo burei ir vėliavai. Mėlyno ir raudono Elišos salų purpuro buvo tavo dangos.</verse>
				<verse number="8">Sidono ir Arvado gyventojai buvo tavo irkluotojai. Pas tave, Tyre, buvo tavo išminčiai; jie buvo vairininkai!</verse>
				<verse number="9">Gebalo seniūnai ir amatininkai užglaistė tavo išdrožas. Pasikeisti su tavimi prekėmis visi jūros laivai su savo įgulomis apsistojo tavo uoste.</verse>
				<verse number="10">Vyrai iš Persijos, Ludo ir Puto buvo galingi tavo kariuomenės kariai. Pasikabinę pas tave skydus ir šalmus, jie teikė tau didingumo.</verse>
				<verse number="11">Arvado ir Helecho vyrai visur aplink budėjo ant tavo mūrų, o gamadiečiai budėjo tavo bokštuose; ant mūrų aplink sukabinę savo strėlines, jie darė tave tobulai gražų’.</verse>
				<verse number="12">Taršišas prekiavo su tavimi, – tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės; į tavo prekes jie mainė sidabrą, geležį, alavą ir šviną.</verse>
				<verse number="13">Ir Javanas, Tubalas bei Mešechas prekiavo su tavimi; į tavo prekes jie mainė vergus ir žalvario rykus.</verse>
				<verse number="14">O Bet Togarma mainė į tavo prekes arklius, ristūnus ir mulus.</verse>
				<verse number="15">Dedano žmonės prekiavo su tavimi, ir daugelis pamario salų buvo ypatingos tavo prekyvietės; jie davė tau kaip užmokestį dramblio ilčių ir juodmedžio.</verse>
				<verse number="16">Edomas prekiavo su tavimi dėl tavo gaminių gausybės; į tavo prekes jie mainė granatus, purpurą, margaspalvius audinius, ploną drobę, koralus ir rubinus.</verse>
				<verse number="17">Judas ir Izraelio kraštas prekiavo su tavimi; į tavo prekes jie mainė kviečius iš Minito, soras, medų, aliejų ir balzamą.</verse>
				<verse number="18">Damaskas prekiavo su tavimi dėl gausybės tavo gaminių – tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės – Helbono vynu ir balta vilna.</verse>
				<verse number="19">Vedanas ir Javan Meuzalas ėjo prekiauti su tavimi; į tavo prekes jie mainė lydytą geležį, cinamono žieves ir kvepiančias nendres.</verse>
				<verse number="20">Dedanas prekiavo su tavimi pabalnių gūniomis.</verse>
				<verse number="21">Arabijos ir visų Kedaro didikų prekyba buvo tavo rankose; vedini ėriukais, avinais ir ožiais jie ateidavo prekiauti su tavimi.</verse>
				<verse number="22">Šebos ir Ramos pirkliai prekiavo su tavimi; į tavo prekes jie mainė įvairius geriausius prieskonius, visokiausius brangakmenius ir auksą.</verse>
				<verse number="23">Su tavimi prekiavo Haranas, Kanė, Edenas, Šebos pirkliai, Ašūras ir Kilmadas.</verse>
				<verse number="24">Jie prekiavo su tavimi, mainydami tavo prekyvietėje puošnius apdarus, mėlyno purpuro skraistes, išsiuvinėtas medžiagas, margaspalvius kilimus ir tvirtai suvytas virves.</verse>
				<verse number="25">Taršišo laivai tarnavo tau prekyboje. Buvai turtingas ir labai garbingas jūros širdyje.</verse>
				<verse number="26">Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje.</verse>
				<verse number="27">Tavo turtai, gaminiai ir prekės, tavo jūreiviai ir vairininkai, tavo glaistytojai ir prekių mainytojai, visi tavo galingieji kariai, visa tavo bendrija tavo žuvimo dieną grimzta į jūrų gelmes.</verse>
				<verse number="28">Pasigirdus vairininkų riksmui, dreba pamariai,</verse>
				<verse number="29">savo laivus palieka visi irklininkai. Jūreiviai ir jūrų vairininkai stovi ant kranto</verse>
				<verse number="30">aimanuodami ir verkdami tavęs karčiomis ašaromis. Jie dulkėmis barstosi galvas ir voliojasi pelenuose.</verse>
				<verse number="31">Dėl tavęs jie skutasi galvas, apsivelka ašutine, verkia tavęs iš sielvarto karčiai gedėdami.</verse>
				<verse number="32">Aimanuodami užtraukia raudą tau ir aprauda tave: ‘Kas buvo kada nors kaip Tyras sunaikintas jūros gelmėse?’</verse>
				<verse number="33">Iškraudamas savo gaminius iš jūrų tu patenkinai daug tautų; turėdamas turtų ir prekių gausybę tu praturtinai žemės karalius.</verse>
				<verse number="34">Dabar guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse, o tavo prekės ir visa tavo bendrija nuskendo drauge su tavimi.</verse>
				<verse number="35">Baisisi tavimi visi pamarių gyventojai; siaubas apėmė jų karalius, ištįso jiems veidai.</verse>
				<verse number="36">Kitų kraštų pirkliai švilpteli tau įkandin; tu tapai pasibaisėjimu, tavęs niekada nebebus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, sakyk Tyro valdovui: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kadangi tavo širdis išpuiko, tu tarei: ‹Aš dievas! Sėdžiu dievų soste toli jūros širdyje!› Nors esi tik žmogus, o ne Dievas, tu darai savo širdį lygią Dievo širdžiai.</verse>
				<verse number="3">Žiūrėk! Išties esi išmintingesnis už Danielių, joks dalykas tau ne paslaptis.</verse>
				<verse number="4">Savo išmintimi ir sumanumu prisikaupei turtų, prisikrovei iždus aukso ir sidabro.</verse>
				<verse number="5">Labai sumaniai prekiaudamas pagausinai savo turtus, ir turtais puikavosi tavo širdis’“.</verse>
				<verse number="6">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi darai savo širdį lygią Dievo širdžiai,</verse>
				<verse number="7">tikėk manimi, atvesiu prieš tave svetimšalius – pačias žiauriausias tautas. Išsitrauks jie kalavijus iš makščių prieš tavo puikiąją išmintį ir užtemdys tavo spindesį.</verse>
				<verse number="8">Nustums tave žemyn į kapą, ir mirsi tu užmuštųjų mirtimi toli jūroje.</verse>
				<verse number="9">Ar savo žudikams ir tuomet sakysi: ‘Aš Dievas!’ – kai tave žudančiųjų rankomis bus parodyta, kad esi tik žmogus?</verse>
				<verse number="10">Mirsi nuo svetimųjų rankos neapipjaustytųjų mirtimi, nes aš pasakiau“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="11">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="12">„Žmogau, raudok dėl Tyro karaliaus ir sakyk jam: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio.</verse>
				<verse number="13">Tu buvai Edene, Dievo sode; tave puošė visokiausi brangakmeniai: sardis, chrizolitas ir deimantas, berilas, oniksas ir jaspis, safyras, rubinas ir smaragdas; iš aukso tavo karuliai ir puošmenos. Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti.</verse>
				<verse number="14">Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais aš padariau tave globėju; tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno ir vaikščiojai tarp ugningų akmenų.</verse>
				<verse number="15">Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos ligi buvo nustatyta tavo kaltė.</verse>
				<verse number="16">Per savo plačiąją prekybą tu prisipildei smurto ir nusidėjai, todėl varau tave toli nuo Dievo kalno. Ir kerubas išskėstais ir serginčiais sparnais nuvarė tave nuo ugningųjų akmenų.</verse>
				<verse number="17">Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai įsidėmėtų.</verse>
				<verse number="18">Išniekinai savo šventyklas savo kalčių daugybe ir sukta prekyba. Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė.</verse>
				<verse number="19">Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus’“.</verse>
				<verse number="20">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="21">„Žmogau, atsisuk veidu į Sidoną, pranašauk jam</verse>
				<verse number="22">ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėk manimi! Sidone, ateinu prieš tave! Apreikšiu per tave savo šlovę! Jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai per jį vykdysiu bausmę ir apreikšiu savo šventumą,</verse>
				<verse number="23">nes pasiųsiu į jį marą ir kraujo praliejimą jo gatvėse. Jame kris užmuštieji, kai kalavijas ateis iš visų pusių. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ’.</verse>
				<verse number="24">Izraelio namai daugiau neberas dygliuotų brūzgynų ar duriančių erškėčių pas visus savo kaimynus, kurie žiūrėjo į juos su panieka. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="25">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kai surinksiu Izraelio namus iš tautų, kuriose jie išsklaidyti, ir apreikšiu per juos šventumą tautų akivaizdoje, jie kursis savo pačių žemėje, kurią daviau savo tarnui Jokūbui.</verse>
				<verse number="26">Jie gyvens joje saugiai, statysis namus ir veis vynuogynus. Jie gyvens saugiai, kai būsiu nubaudęs visus jų kaimynus, žiūrėjusius į juos su panieka. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="29">
				<verse number="1">Dešimtų metų dešimto mėnesio dvyliktą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, atsisuk veidu į Egipto valdovą faraoną, pranašauk jam ir visam Egiptui,</verse>
				<verse number="3">kalbėk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėk manimi, aš prieš tave, Egipto valdove faraone, didysis slibine! Tu tūnai Nilo atšakose, sakydamas: ‹Nilas priklauso man, pasidariau jį sau!›</verse>
				<verse number="4">Įversiu kablius tau į žiaunas ir žuvis iš tavo srovių prikibdysiu tau prie žvynų. Išvilksiu tave iš tavo srovių drauge su visomis tavo srautų žuvimis, prikibusiomis tau prie žvynų.</verse>
				<verse number="5">Nublokšiu tave į dykumą, tave ir visas tavo srautų žuvis. Krisi po atviru dangumi, ir niekas tavęs nepakels ir nepalaidos. Kaip maistą atidaviau tave žemės žvėrims ir padangių paukščiams.</verse>
				<verse number="6">Tuomet visi Egipto gyventojai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, dėl to, kad tu buvai Izraelio namams nendrinė lazda:</verse>
				<verse number="7">kai jie griebėsi tavo rankos, tu įvarei rakštį ir žeidei visiems pečius; kai jie rėmėsi tavimi, tu sukiužai ir vertei juos svirduliuoti’“.</verse>
				<verse number="8">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi, atvesiu tau kalaviją, sunaikinsiu tavo žmones ir gyvulius.</verse>
				<verse number="9">Padarysiu Egipto žemę dyką ir tuščią. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Kadangi sakei: ‘Nilas priklauso man, pasidariau jį sau’,</verse>
				<verse number="10">tikėk manimi, aš prieš tave ir prieš tavo Nilo šakas! Paversiu Egipto žemę griuvėsiais ir tyrais nuo Migdolo ligi Sienės, ligi pat Kušo sienos.</verse>
				<verse number="11">Nekels į ją kojos joks žmogus, nekels į ją kojos joks gyvulys; ji nebus gyvenama keturiasdešimt metų.</verse>
				<verse number="12">Per keturiasdešimt metų paversiu Egipto žemę didžiausiais tyrais tarp tyrais tapusių kraštų, o jos miestai bus didžiausi griuvėsiai tarp sugriautų miestų. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir išvėtysiu juos po visus kraštus“.</verse>
				<verse number="13">Be to, taip kalba Viešpats DIEVAS: „Praėjus keturiasdešimt metų, surinksiu egiptiečius iš tautų, kuriose jie buvo išblaškyti.</verse>
				<verse number="14">Sugrąžinsiu Egipto tremtinius ir parvesiu juos atgal į Patroso šalį, jų gimtąjį kraštą; ten jie bus menka karalystė.</verse>
				<verse number="15">Ji bus menkiausia iš visų karalysčių ir niekada daugiau nebeiškils virš kitų tautų. Padarysiu juos mažus, kad tautoms nebeviešpatautų.</verse>
				<verse number="16">Izraelio namai daugiau niekada ja nebepasitikės; jie atmins savo kaltę, kai kreipėsi į ją pagalbos. Tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS “.</verse>
				<verse number="17">Dvidešimt septintų metų pirmo mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="18">„Žmogau, Babilono karalius Nebukadnecaras įsakė savo kariuomenei atlikti sunkų darbą Tyrui. Visų galvos nupliko, ir visų pečiai buvo nubrozdinti. Tačiau nei jis, nei jo kariuomenė negavo jokio atlyginimo iš Tyro už darbą, kurį jam atliko“.</verse>
				<verse number="19">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Atiduosiu Egipto žemę Babilono karaliui Nebukadnecarui. Jis išsineš jos turtus, apiplėš ją ir pasiims grobį; ji bus atlyginimas jo kariuomenei.</verse>
				<verse number="20">Jam atidaviau Egipto žemę kaip užmokestį, kurį jis užsidirbo, nes triūsė man, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="21">Tą dieną suteiksiu Izraelio namams jėgų ir atversiu jiems tavo lūpas. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="30">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Vaitokite: ‹Vargas tai dienai!›</verse>
				<verse number="3">Jau arti diena, VIEŠPATIES diena. Tai bus debesų diena, tautų pražūties metas.</verse>
				<verse number="4">Kalavijas prasiskverbs į Egiptą ir kušitus krės šiurpas; kai Egipte kris užmuštieji, jo turtai bus atimti ir pamatai išgriauti.</verse>
				<verse number="5">Kušas, Putas ir Ludas, visa Arabija, Kubas ir visos susijungusių kraštų tautos kris drauge su jais nuo kalavijo’“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba VIEŠPATS: „Remiantieji Egiptą žus, sukiuš jo išpuikusi galybė. Nuo Migdolo ligi Sienės jie žus nuo kalavijo, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="7">Jie bus didžiausi tyrai tarp tyrais tapusių kraštų, jų miestai bus didžiausi griuvėsiai tarp sugriautų miestų.</verse>
				<verse number="8">Kai užkursiu ugnį Egipte ir visi jo rėmėjai bus sutriuškinti, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną mano siunčiami pasiuntiniai išplauks laivais, kad sukeltų siaubą pasitikinčiam Kušui; Egipto pražūties dieną juos krės šiurpas, nes, tikėk manimi, ji ateina!“</verse>
				<verse number="10">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Padarysiu galą Egipto turtams Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankomis.</verse>
				<verse number="11">Jis ir jo tauta, nuožmiausia tarp tautų, bus atvesti sunaikinti krašto. Jie išsitrauks iš makščių kalaviją prieš Egiptą ir pripildys kraštą užmuštųjų.</verse>
				<verse number="12">Išdžiovinsiu Nilo šakas, nedorėliams į rankas atiduosiu kraštą. Svetimšalių rankomis nuniokosiu jį ir visa, kas jame, – aš, VIEŠPATS, pasakiau“.</verse>
				<verse number="13">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Sunaikinsiu stabus, padarysiu galą Nofo dievams. Nebebus Egipto žemėje vado, – Egipto žemę prislėgsiu baime.</verse>
				<verse number="14">Paversiu Patrosą tyrais, padegsiu Coaną, nubausiu Noją.</verse>
				<verse number="15">Ant Sino, Egipto tvirtovės, išliesiu savo įniršį ir Nojo turtus sunaikinsiu.</verse>
				<verse number="16">Padegsiu Egiptą, Sinas raitysis skausmuose, Nojo sienos bus pralaužtos, o Nofas kovos su priešais dieną.</verse>
				<verse number="17">Jauni Ono ir Pi Beseto vyrai žus nuo kalavijo, o patys miestai išeis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="18">Diena aptems Tachpanhese, kai laužysiu Egipto skeptrus, ir užsibaigs jo išpuikusi galybė. Jį gaubs debesis, o jam pavaldūs miestai eis į nelaisvę.</verse>
				<verse number="19">Taip įvykdysiu Egiptui bausmę, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="20">Vienuoliktų metų pirmo mėnesio septintą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="21">„Žmogau, sulaužiau Egipto valdovo faraono ranką. Tikėk manimi, ji nebuvo aprišta, kad būtų gydoma, nei tvirtai sutvarstyta, kad būtų stipri laikyti kalaviją“.</verse>
				<verse number="22">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi, aš prieš Egipto valdovą faraoną; aš sulaužysiu abi jo rankas – sveikąją ir sulaužytąją – ir atimsiu iš jo rankos kalaviją.</verse>
				<verse number="23">Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų, vėtysiu juos po kraštus.</verse>
				<verse number="24">Babilono karaliaus rankas sustiprinsiu, įduosiu savo kalaviją jam į ranką, o faraono rankas sulaužysiu; priešais Babilono karalių jis dejuos, kaip dejuoja mirtinai sužeistas žmogus.</verse>
				<verse number="25">Babilono karaliaus rankas stiprinsiu, o faraonas bus kaip be rankų. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai įduosiu savo kalaviją Babilono karaliui į ranką. Jis pakels jį prieš Egipto žemę.</verse>
				<verse number="26">Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir vėtysiu juos po visus kraštus. Tuomet jie žinos, kad aš esu DIEVAS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="31">
				<verse number="1">Vienuoliktų metų trečio mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, sakyk Egipto valdovui faraonui ir jo gaujoms: ‘Į ką tu panašus su savo didybe?</verse>
				<verse number="3">Štai Asirija buvo lyg Libano kedras, plačiomis šakomis teikęs miškui pavėsį, aukštaūgis, su šaunia viršūne tarp debesų.</verse>
				<verse number="4">Šaltiniai jį maitino, požemio vandenys jį išaugino aukštą, jų srovės drėkino žemę aplink jį ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.</verse>
				<verse number="5">Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius; suvešėjo jo šakos, pailgėjo šakelės nuo gausaus vandens pumpuruose.</verse>
				<verse number="6">Ant jo šakų lizdus krovėsi visi padangių paukščiai, po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys, jo ūksmėje gyveno daugybė tautų.</verse>
				<verse number="7">Gražus jis buvo, didingas ir plačiašakis, nes jo šaknys siekė gausius vandenis.</verse>
				<verse number="8">Kedrai Dievo sode negalėjo su juo lygintis, kiparisai neprilygo jam savo šakomis, platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.</verse>
				<verse number="9">Jį padariau gražų šakų daugybe, pavydėjo jam visi Dievo sode buvę Edeno medžiai’“.</verse>
				<verse number="10">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe,</verse>
				<verse number="11">atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį.</verse>
				<verse number="12">Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.</verse>
				<verse number="13">Ant jo nukirsto kamieno suka lizdus visi padangių paukščiai, prie jo šakelių laikosi visi laukiniai žvėrys.</verse>
				<verse number="14">Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės. Juk jie visi atiduodami mirčiai – požemio pasauliui, drauge su visais mariaisiais, su tais, kurie žengia į kapą“.</verse>
				<verse number="15">Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai.</verse>
				<verse number="16">Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje.</verse>
				<verse number="17">Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.</verse>
				<verse number="18">Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra faraono ir visų jo žmonių dalia“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="32">
				<verse number="1">Dvyliktų metų dvylikto mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, raudok dėl Egipto valdovo faraono ir sakyk jam: ‘Laikei save liūtu tarp tautų, bet buvai kaip slibinas jūrose; blaškeisi savo upėse, drumstei vandenį kojomis ir teršei savo upes’“.</verse>
				<verse number="3">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Užmesiu ant tavęs savo tinklą daugelio tautų suėjime, ir jie ištrauks tave mano bradiniu.</verse>
				<verse number="4">Parmesiu tave ant žemės, nusviesiu tave į atvirą lauką ir nutupdysiu ant tavęs visus padangių paukščius, leisiu misti tavimi visiems žemės žvėrims.</verse>
				<verse number="5">Tavo kūną numesiu kalnuose, slėnius pripildysiu tavo dvokiančios maitos.</verse>
				<verse number="6">Palaistysiu kraštą ligi pat kalnų tavo srūvančiu krauju ir tavęs bus pripildytos upių vagos.</verse>
				<verse number="7">Kai tu būsi sunaikintas, uždengsiu dangų ir aptemdysiu žvaigždes. Saulę aptrauksiu debesimis, o mėnulis neduos savo šviesos.</verse>
				<verse number="8">Visus šviesulius, žibančius danguje, dėl tavęs aptemdysiu ir tavo kraštą apgaubsiu tamsybe, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="9">Sukelsiu širdgėlą daugeliui tautų, atvesdamas tave jų nelaisvėn į kraštus, kurių nepažinojai.</verse>
				<verse number="10">Tavo dalia baisėsis daug tautų, jų karalius tu apstulbinsi. Kai švytruosiu jiems savo kalaviju, jie visą laiką drebės dėl savo gyvasties, ir kiekvienas jų drebės tavo žuvimo dieną“.</verse>
				<verse number="11">Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: „Babilono karaliaus kalavijas pakils prieš tave!</verse>
				<verse number="12">Pakirsiu tavo gaujas galiūnų kalavijais; iš visų tautų jie nuožmiausi. Jie nuniokos Egipto puikybę, ir visa jo kariuomenė žus.</verse>
				<verse number="13">Sunaikinsiu visus jo galvijus, besiganančius prie gausių vandenų; nebedrums jų daugiau žmogaus koja, nebedrums jų nė gyvulių kanopos.</verse>
				<verse number="14">Tuomet leisiu drumzlėms nusėsti vandenyse ir padarysiu, kad jų upės lietųsi kaip aliejus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="15">Kai paversiu Egipto žemę tyrais, kai kraštas neteks viso, kas jame yra, ir kai parblokšiu jo gyventojus, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="16">Tai rauda, ir ji bus giedama. Ją giedos tautų dukterys. Apie Egiptą ir jo žmones ji bus giedama“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="17">Dvyliktų metų pirmo mėnesio penkioliktą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="18">„Žmogau, raudok Egipto žmonių ir siųsk žemyn juos, Egiptą ir garbingų tautų dukteris, į žemės gelmes drauge su žengiančiais į kapą.</verse>
				<verse number="19">‘Ką tu viršiji grožiu? Ženk žemyn! Būk palaidotas su neapipjaustytaisiais!’</verse>
				<verse number="20">Jie gulės tarp žuvusių nuo kalavijo. Egiptas buvo atiduotas kalavijui, ir šis nutemps jį su visa kariuomene.</verse>
				<verse number="21">Iš Šeolo gilumos galingieji vadai, jo padėjėjai, sakys jam: ‘Jie nužengė čia ir guli palaidoti su neapipjaustytaisiais, žuvusiais nuo kalavijo’.</verse>
				<verse number="22">Ten Asirija ir visi jos žmonės, jų kapai aplink, visi nužudyti, kritę nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="23">Kapai jiems duoti toliausiuose duobės užkampiuose. Visur aplink jos kapą – jos žmonės, visi kritusieji nuo kalavijo, visi kadaise kėlusieji siaubą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="24">Ten Elamas ir visa jo kariuomenė aplink jo kapą. Visi nužudytieji kritę nuo kalavijo, nuėjusieji į pasaulį po žeme neapipjaustyti, kadaise kėlusieji siaubą gyvųjų šalyje. Dabar jie kenčia gėdą drauge su žengiančiais į kapą.</verse>
				<verse number="25">Tarp užmuštųjų buvo parengtas guolis Elamui tarp jo žmonių su jų kapais aplinkui, visi neapipjaustyti, kritusieji nuo kalavijo. Kadaise jie kėlė siaubą gyvųjų šalyje, o dabar kenčia gėdą drauge su žengiančiais į kapą; jie paguldyti tarp užmuštųjų.</verse>
				<verse number="26">Ten Mešechas ir Tubalas, ir visi jo žmonės, visur aplink – jų kapai. Jie visi neapipjaustyti, kritę nuo kalavijo, nes kėlė siaubą gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="27">Jie neguli su kritusiais neapipjaustytais senovės galiūnais, kurie nužengė į Šeolą su savo ginklais, pasidėjo kardus po galva ir skydus ant savo kaulų, nes galiūnų bijota gyvųjų šalyje.</verse>
				<verse number="28">Ir tu būsi sutrintas ir gulėsi tarp neapipjaustytųjų kartu su užmuštaisiais kalaviju.</verse>
				<verse number="29">Ten Edomas, jo karaliai ir visi vadai, kurie, nors ir galingi, tačiau paguldyti su žuvusiais nuo kalavijo; jie guli su neapipjaustytaisiais, su žengiančiais į kapą.</verse>
				<verse number="30">Ten šiaurės didžiūnai ir visi sidoniečiai, nužengę sugėdinti su užmuštaisiais dėl siaubo, kurį kėlė jų galybė. Jie guli neapipjaustyti su žuvusiais nuo kalavijo ir kenčia gėdą su žengiančiais į kapą.</verse>
				<verse number="31">Pamatęs juos, faraonas pasiguos dėl visos savo kariaunos, faraonas ir jo kariuomenė, kritusi nuo kalavijo, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="32">Kadangi kėlė siaubą gyvųjų šalyje, jis bus laidojamas tarp neapipjaustytųjų kartu su nužudytaisiais kalaviju, – faraonas ir jo žmonės“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="33">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, kalbėk savo tautos žmonėms ir sakyk: ‘Kai siunčiu kalaviją į kurį nors kraštą, to krašto žmonės paima vieną vyrą iš savo tarpo ir paskiria sargybiniu.</verse>
				<verse number="3">Pamatęs kalaviją, atžygiuojantį į kraštą, sargybinis privalo pūsti ragą ir perspėti žmones.</verse>
				<verse number="4">Jei kas nors, išgirdęs rago balsą, nepaiso perspėjimo, tai kalavijas ateina ir nužudo jį, ir jo kraujas kris ant jo paties galvos.</verse>
				<verse number="5">Kadangi jis girdėjo rago balsą ir nepaisė perspėjimo, jo kraujas kris ant jo paties. Bet jei jis būtų paisęs perspėjimo, tai būtų išgelbėjęs savo gyvastį.</verse>
				<verse number="6">Jei pamatęs atžygiuojantį kalaviją sargybinis nepučia rago ir žmonės neperspėjami, o kalavijas ateina ir atima kurio nors iš jų gyvastį, tai tas žmogus nužudytas dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš sargybinio rankos’.</verse>
				<verse number="7">Tave, žmogau, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano perspėjimą.</verse>
				<verse number="8">Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ – o tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį mesti savo kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos.</verse>
				<verse number="9">Bet jei tu perspėsi nedorėlį, kad jis sugrįžtų iš savo kelio, o jis negrįš, tai mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi savo gyvastį.</verse>
				<verse number="10">O dabar, žmogau, sakyk Izraelio namams: ‘Jūs nuolat kalbate: ‹Mūsų nusikaltimai ir nuodėmės sunkiai mus slegia, dėl jų mes žūvame! Kaip galime gyventi?›’</verse>
				<verse number="11">Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte, Izraelio namai!’</verse>
				<verse number="12">O dabar, žmogau, sakyk savo tautos žmonėms: ‘Teisiojo teisumas jo neišgelbės, jei jis nusidės, o nedorėlio nedorumas jo nepražudys, jei jis sugrįš iš savo nedorumo. Teisusis neišsigelbės savo teisumu, kai nusidės’.</verse>
				<verse number="13">Jei aš būčiau sakęs teisiajam: ‘Tu tikrai būsi gyvas!’ – bet jis, pasitikėdamas savo teisumu, darytų pikta, tai jo teisieji darbai nebūtų atmenami; dėl pikto, kurį padarė, jis mirs.</verse>
				<verse number="14">Jei aš sakau nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – o jis nusigręžia nuo savo nuodėmės ir daro, kas teisinga ir teisu,</verse>
				<verse number="15">jei nedorėlis sugrąžina užstatą, atiduoda, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikosi gyvenimo nuostatų, nedarydamas pikta, tai jis tikrai bus gyvas ir nemirs.</verse>
				<verse number="16">Jokia iš jo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, nebus atmenama; jis darė, kas teisinga ir teisu, ir tikrai bus gyvas.</verse>
				<verse number="17">Tavo tautos žmonės sako: ‘Viešpaties kelias nėra teisingas!’ Iš tikrųjų jūsų kelias nėra teisingas!</verse>
				<verse number="18">Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro, kas pikta, jis dėl to mirs.</verse>
				<verse number="19">Kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisu ir teisinga, jis dėl to bus gyvas.</verse>
				<verse number="20">Tačiau jūs sakote: ‘Viešpaties kelias nėra teisingas!’ Izraelio namai, teisiu jus, paisydamas jūsų kelių!“</verse>
				<verse number="21">Dvyliktų mūsų tremties metų dešimto mėnesio penktą dieną atėjo pas mane pabėgėlis iš Jeruzalės ir tarė: „Miestas paimtas“.</verse>
				<verse number="22">O VIEŠPATIES ranka buvo mane palietusi vakare prieš pabėgėliui ateinant. Jis buvo atvėręs man burną prieš pabėgėliui ateinant rytmetį; taip mano lūpos buvo atvertos, ir nebebuvau daugiau nebylys.</verse>
				<verse number="23">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="24">„Žmogau, anų išgriautųjų vietų Izraelio žemėje gyventojai vis sako: ‘Abraomas buvo tik vienas, tačiau paveldėjo kraštą. O mūsų yra daug, tad tikrai kraštas duotas mums, kad jį paveldėtume’.</verse>
				<verse number="25">Todėl atsakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Jūs valgote mėsą su krauju, keliate akis į savo stabus ir praliejate kraują; nejau jūs paveldėsite kraštą?</verse>
				<verse number="26">Jūs pasitikite kalaviju, darote bjaurų nusikaltimą ir kiekvienas jūsų išniekina artimo žmoną; nejau dėl to jūs paveldėsite kraštą?’</verse>
				<verse number="27">Šitaip jiems kalbėsi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kaip aš gyvas, esantieji griuvėsiuose žus nuo kalavijo, esančius atvirame lauke atiduosiu žvėrims suryti, o esantieji tvirtovėse ir olose mirs maru.</verse>
				<verse number="28">Kraštą paversiu tuščiais tyrais, ateis galas jo išdidžiai galybei. Izraelio kalnai bus taip nuniokoti, kad nebus nė vieno, kas po juos vaikščiotų.</verse>
				<verse number="29">Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai paversiu kraštą tuščiu ir dyku už visus bjaurius nusikaltimus, kuriuos jie padarė’.</verse>
				<verse number="30">Žinok, žmogau, tavo tautiečiai šnekasi apie tave pasieniais ir tarpduriuose. Jie sako vieni kitiems: ‘Eime pasiklausyti naujausio žodžio iš VIEŠPATIES ’.</verse>
				<verse number="31">Jie ateina pas tave, kaip ateina žmonės, jie sėdi prieš tave, kaip sėdi žmonės, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas jų lūpose, o jų širdys trokšta tik naudos.</verse>
				<verse number="32">Tikėk manimi, tu jiems lyg meilės dainų dainius, turintis gražų balsą ir įgudęs groti; jie girdi tavo žodžius, bet jų nevykdo.</verse>
				<verse number="33">Bet kai tai įvyks – tikėk manimi, tai įvyks! – jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="34">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, pranašauk Izraelio ganytojams, pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganiusieji save pačius! Argi ne ganytojų pareiga – ganyti kaimenę?</verse>
				<verse number="3">Jūs valgote riebalus, rengiatės vilna ir skerdžiate penimas avis, bet avių nemaitinate.</verse>
				<verse number="4">Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu.</verse>
				<verse number="5">Nesant ganytojo, jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo plėšrių žvėrių grobiu.</verse>
				<verse number="6">Mano avys buvo išblaškytos, jos klaidžiojo po visus kalnus ir po visas aukštas kalvas; mano avys buvo išblaškytos po visą žemę ir nebuvo, kas jomis rūpintųsi ar jų ieškotų’.</verse>
				<verse number="7">Todėl, ganytojai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio:</verse>
				<verse number="8">‘Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kadangi nesant ganytojo mano kaimenė tapo grobiu ir mano avys – ėdesiu visiems plėšriems žvėrims, kadangi mano ganytojai nesirūpino mano kaimene, bet užuot ganę mano avis ganė patys save’,</verse>
				<verse number="9">klausykitės, ganytojai, VIEŠPATIES žodžio“.</verse>
				<verse number="10">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėkite manimi, aš prieš ganytojus; išreikalausiu iš jų rankų savo avis, atleisiu juos nuo kaimenės ganymo! Daugiau nebeganys ganytojai patys savęs, nes išgelbėsiu savo avis iš jų nasrų, idant jos nebebūtų jiems maistas“.</verse>
				<verse number="11">Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu.</verse>
				<verse number="12">Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur debesų ir tamsybės dieną jos buvo išblaškytos.</verse>
				<verse number="13">Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu iš visų kraštų, parvesiu į jų žemę. Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse.</verse>
				<verse number="14">Ganysiu jas vešlioje ganykloje, Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. Izraelio kalnų aukštumose jos ilsėsis geroje buveinėje ir ganysis vešlioje ganykloje.</verse>
				<verse number="15">Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="16">Suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, o riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!“</verse>
				<verse number="17">O jums, kaimene, taip kalba Viešpats DIEVAS: „Spręsiu avies ir avies, avinų ir ožių bylas.</verse>
				<verse number="18">Ar jums negana ganytis vešlioje ganykloje, kad dar turite ir savo ganyklos likučius kojomis ištrypti? Ar negana jums gerti tyrą vandenį, kad dar turite ir likusį vandenį kojomis sudrumsti?</verse>
				<verse number="19">Nejau mano avys turi maitintis tuo, ką jūs kojomis ištrypėte, ir gerti tai, ką jūs kojomis sudrumstėte?“</verse>
				<verse number="20">Todėl jiems taip kalba Viešpats DIEVAS: „Aš pats spręsiu riebiųjų avių ir liesųjų avių bylas.</verse>
				<verse number="21">Kadangi jūs stumdėte šonu ir petimi bei badėte ragais visas silpnąsias, kol jos nebuvo visur išblaškytos,</verse>
				<verse number="22">aš išgelbėsiu savo kaimenę, ir jie nebebus daugiau grobis. Aš spręsiu avies ir avies bylas.</verse>
				<verse number="23">Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų; jis juos ganys ir bus jų ganytojas.</verse>
				<verse number="24">Ir aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas bus jų valdovas, – aš, VIEŠPATS, pasakiau.</verse>
				<verse number="25">Sudarysiu su jais taikos sandorą, išvarysiu iš krašto plėšriuosius žvėris, ir jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net miškuose.</verse>
				<verse number="26">Juos ir savo kalvos apylinkes padarysiu palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, lietų, nešantį palaimą.</verse>
				<verse number="27">Lauko medžiai teiks vaisių, o žemė – savo derlių. Savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų.</verse>
				<verse number="28">Jie nebebus grobis tautoms, neberis jų nė krašto žvėrys; jie gyvens saugiai, nebus kas keltų jiems baimę.</verse>
				<verse number="29">Aprūpinsiu juos vešlia augalija, kad krašte nebereikėtų mirti nuo bado ir kęsti tautų užgaules.</verse>
				<verse number="30">Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, jų Dievas, esu su jais, o jie, Izraelio namai, yra mano tauta, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="31">Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, o aš esu jūsų Dievas“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="35">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, atsuk veidą į Seyro kalną ir pranašauk jam.</verse>
				<verse number="3">Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Aš prieš tave, Seyro kalne! Keliu prieš tave ranką, kad padaryčiau iš tavęs tuščius tyrus.</verse>
				<verse number="4">Tavo miestus paversiu griuvėsiais; tu pavirsi tyrais ir žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">Kadangi puoselėjai amžiną nesantaiką ir atėjus jų galutinės bausmės laikui išdavei Izraelio žmones kalavijui jų nelaimės metu,</verse>
				<verse number="6">kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – atiduodu tave kraujui, kraujas seks tau įkandin. Dėl to, kad nekentei savo giminaičių, sekios paskui tave kraujo praliejimas.</verse>
				<verse number="7">Paversiu Seyro kalną tuščiais tyrais, neleisiu niekam į juos eiti ar iš jų išeiti.</verse>
				<verse number="8">Pripildysiu jo kalnus žuvusių; ant tavo kalvų, tavo slėniuose ir upių vagose gulės kritusieji nuo kalavijo.</verse>
				<verse number="9">Paversiu tave amžinais tyrais; tavo miestai bus negyvenami. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS ’.</verse>
				<verse number="10">Kadangi manei: ‘Abi šios tautos ir abu šie kraštai yra mano; mes juos užimsime kaip paveldą’, – nors ten buvo VIEŠPATS,</verse>
				<verse number="11">‘kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – pasielgsiu su tavimi, vedamas to paties pavydulingo pykčio, lygiai taip, kaip tu elgeisi su jais iš neapykantos.</verse>
				<verse number="12">Ir tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS, girdėjau visas tavo piktas patyčias, kuriomis šaipeisi iš Izraelio kalnų: ‹Jie paversti tyrais! Atiduoti mums praryti!›</verse>
				<verse number="13">Labai įžūliai burnojote prieš mane, gausūs buvo prieš mane ištarti jūsų žodžiai; aš juos girdėjau!’“</verse>
				<verse number="14">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kai visa žemė džiūgaus, paversiu tave tyrais.</verse>
				<verse number="15">Kaip tu džiūgavai, kai Izraelio namų paveldas buvo paverstas tyrais, taip aš pasielgsiu su tavimi. Pavirsi tyrais, Seyro kalne, ir visas Edomas bus tyrai! Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="36">
				<verse number="1">O tu, žmogau, pranašauk Izraelio kalnams ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’“</verse>
				<verse number="2">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi priešas sakė apie tave: ‘Še tau!’ ir tarė: ‘Tos amžinosios kalvos tapo mūsų paveldu!’,</verse>
				<verse number="3">tu pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tik dėl to, kad jie pavertė jus tyrais ir traiškė jus iš visų pusių taip, jog tapote kitų tautų paveldu ir apkalbų bei pajuokos dalyku tarp tautų,</verse>
				<verse number="4">Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties’“. Taip kalba Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams, tuštiems tyrams ir apleistiems miestams, tapusiems grobiu ir pajuoka kitoms kaimyninėms tautoms,</verse>
				<verse number="5">taip kalba Viešpats DIEVAS: „Išties su degančiu pykčiu kalbu kitoms tautoms ir Edomui, pasisavinusiems kaip paveldą mano kraštą su džiūgaujančia širdimi ir panieka, kad pasigrobtų jo ganyklą.</verse>
				<verse number="6">Todėl pranašauk apie Izraelio žemę, sakyk kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams“. Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėkite manimi! Aš kalbu su degančiu pykčiu dėl to, kad jūs turėjote kęsti tautų užgaules“.</verse>
				<verse number="7">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Keliu ranką ir prisiekiu, kad ir aplink tave gyvenančios tautos turės kęsti gėdą.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs, Izraelio kalnai, skleiskite savo šakas ir duokite vaisių mano tautai Izraeliui, nes jie netrukus sugrįš į namus.</verse>
				<verse number="9">Tikėkite manimi, ateinu pas jus, atsigręšiu į jus, ir jūs vėl būsite ariami ir sėjami.</verse>
				<verse number="10">Įkurdinsiu jumyse minias žmonių, visus Izraelio namus. Miestai vėl bus gyvenami ir griuvėsiai atstatomi.</verse>
				<verse number="11">Pagausinsiu pas jus žmonių ir gyvulių, jie dauginsis ir bus našūs. Vėl būsite gyvenami kaip anksčiau; jus praturtinsiu labiau negu buvote pradžioje. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="12">Parvesiu pas jus žmones – savo tautą Izraelį, jie paveldės jus, būsite jų paveldas. Niekada nebeatimsite jų vaikų“.</verse>
				<verse number="13">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi sakoma apie jus: ‘Tu esi žmones ryjantis kraštas, tu iš savo tautos atimi vaikus’, –</verse>
				<verse number="14">daugiau neberysi žmonių ir nebeatimsi vaikų iš savo tautos, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="15">Padarysiu, kad nebegirdėtum daugiau tautų užgaulių ir nebereikėtų kęsti tautų pajuokos; nebeklupdysiu daugiau niekada savo tautos“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="16">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="17">„Žmogau, gyvendami savo žemėje Izraelio namai suteršė ją savo elgesiu ir darbais. Jų elgesys mano akivaizdoje buvo kaip moters nešvarumas per mėnesines.</verse>
				<verse number="18">Išliejau ant jų savo įniršį dėl kraujo, kurį jie buvo pralieję krašte, ir už stabus, kuriais buvo jį suteršę.</verse>
				<verse number="19">Išblaškiau juos tarp tautų, ir jie buvo išvėtyti po kraštus; nubaudžiau juos, paisydamas jų elgesio ir darbų.</verse>
				<verse number="20">Tačiau kai jie atėjo pas tautas ir kur tik atėjo, jie išniekino mano šventąjį vardą tuo, kad apie juos buvo sakoma: ‘Tai VIEŠPATIES tauta, bet turėjo išeiti iš jo krašto’.</verse>
				<verse number="21">Todėl susirūpinau dėl savo šventojo vardo, kurį Izraelio namai išniekino akyse tautų, pas kurias buvo atėję.</verse>
				<verse number="22">Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Izraelio namai, darysiu tai ne dėl jūsų, bet dėl savo šventojo vardo, kurį jūs išniekinote akyse tautų, pas kurias atėjote.</verse>
				<verse number="23">Pašventinsiu savo didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, ir žinos tautos, kad aš esu VIEŠPATS, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai per jus apreikšiu jų akyse savo šventumą.</verse>
				<verse number="24">Atimsiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu į jūsų žemę.</verse>
				<verse number="25">Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti.</verse>
				<verse number="26">Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį.</verse>
				<verse number="27">Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.</verse>
				<verse number="28">Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams; jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.</verse>
				<verse number="29">Kai būsiu jus išgelbėjęs iš visų jūsų nešvarumų, paliepsiu javams, kad būtų gausūs, ir bado jums nebesukelsiu.</verse>
				<verse number="30">Pagausinsiu medžių vaisius ir dirvos derlių, kad nebereikėtų jums kęsti bado gėdos tarp tautų.</verse>
				<verse number="31">Tuomet atsiminsite savo nedorus kelius ir negerus darbus, bjaurėsitės patys savimi dėl savo kalčių ir bjauriųjų nusikaltimų.</verse>
				<verse number="32">Tai darysiu ne dėl jūsų, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tebūna jums tai žinoma! Būkite sugėdinti ir gėdykitės dėl savo klystkelių, Izraelio namai!’“</verse>
				<verse number="33">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tą dieną, kai būsiu nuvalęs visas jūsų kaltes, apgyvendinsiu jūsų miestus ir bus atstatyti jūsų griuvėsiai.</verse>
				<verse number="34">Nuniokotasis kraštas, buvęs tyrais kiekvieno praeivio akyse, vėl bus ariamas.</verse>
				<verse number="35">Žmonės sakys: ‘Tas kraštas, kadaise nuniokotas, pavirto Edeno sodu, o miestai, kadaise tušti, nuniokoti ir sugriauti, dabar gyvenami ir įtvirtinami!’</verse>
				<verse number="36">Tuomet tautos, išlikusios aplink jus, žinos, kad aš, VIEŠPATS, atstačiau griuvėsius, atsodinau tyrus. – Aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu!“</verse>
				<verse number="37">Taip kalba Viešpats Dievas: „Leisiu Izraelio namams dar ir to iš manęs prašyti – pagausinti jų žmonių kaip avių kaimenėje.</verse>
				<verse number="38">Kaip Jeruzalėje per šventes pilna avių aukojimui, taip sugriautieji miestai bus pilni žmonių kaimenių. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="37">
				<verse number="1">VIEŠPATIES ranka palietė mane. Jis išvedė mane VIEŠPATIES dvasia ir pastatė viduryje slėnio, kuris buvo pilnas kaulų.</verse>
				<verse number="2">Jis visur vedžiojo mane tarp jų; slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo labai sudžiūvę.</verse>
				<verse number="3">Jis tarė man: „Žmogau, ar gali šie kaulai atgyti?“ Atsakiau: „Viešpatie DIEVE, tik tu tai žinai“.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jis tarė man: „Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: ‘Sausieji kaulai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’“</verse>
				<verse number="5">Taip kalba Viešpats DIEVAS šiems kaulams: „Tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite.</verse>
				<verse number="6">Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS “.</verse>
				<verse number="7">Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir man bepranašaujant staiga pasigirdo triukšmas ir barškėjimas: kaulai rinkosi kaulas prie savo kaulo.</verse>
				<verse number="8">Įsižiūrėjau, ir, tikėkite manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys užaugę ir oda juos aptraukusi, bet dvasios juose nebuvo.</verse>
				<verse number="9">Tuomet jis tarė man: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, žmogau, ir sakyk dvasiai: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų’“.</verse>
				<verse number="10">Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir į juos įėjo dvasia; jie atgijo ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.</verse>
				<verse number="11">Jis kreipėsi į mane: „Žmogau, šie kaulai – visi Izraelio namai. Žiūrėk! Jie sako: ‘Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’</verse>
				<verse number="12">Todėl pranašauk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę.</verse>
				<verse number="13">Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta!</verse>
				<verse number="14">Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu’“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="15">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="16">„Žmogau, pasiimk pagalį ir parašyk ant jo: ‘Judo ir jam ištikimų izraelitų’. Tuomet paimk kitą pagalį ir parašyk ant jo: ‘Juozapo – tai yra Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų’.</verse>
				<verse number="17">Suglausk juodu vieną su kitu, kad būtų sujungti tavo rankoje.</verse>
				<verse number="18">Kai tavo tautiečiai klaus tavęs: ‘Nejau mums nepaaiškinsi, ką nori jais pasakyti?’,</verse>
				<verse number="19">sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, paimsiu Efraimo rankoje esantį Juozapo ir jam ištikimų Izraelio giminių pagalį, uždėsiu ant jo Judo pagalį ir padarysiu iš jų vieną pagalį, kad būtų sujungti mano rankoje’.</verse>
				<verse number="20">Laikydamas pagalius, ant kurių rašysi, savo rankoje jų akivaizdoje,</verse>
				<verse number="21">sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų, pas kurias jie buvo išėję, surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jų kraštą.</verse>
				<verse number="22">Padarysiu juos viena tauta krašte, Izraelio kalnuose; vienas karalius bus jų visų karalius. Niekada daugiau jie nebebus dvi tautos, niekada daugiau nebebus padalyti į dvi karalystes.</verse>
				<verse number="23">Niekada daugiau jie nebesusiterš stabais ir bjaurybėmis ar kitais nusikaltimais. Išgelbėsiu juos iš visų atsimetimo darbų, kuriais jie nusidėjo, ir nuvalysiu juos. Tuomet jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.</verse>
				<verse number="24">Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus.</verse>
				<verse number="25">Jie gyvens krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui ir kuriame gyveno jūsų protėviai; jie, jų vaikai ir jų vaikų vaikai ten gyvens per amžius, ir mano tarnas Dovydas amžinai bus jų vadas.</verse>
				<verse number="26">Sudarysiu su jais taikos sandorą, ir ji bus amžina sandora. Laiminsiu juos ir pagausinsiu, pasistatysiu amžiams tarp jų šventyklą.</verse>
				<verse number="27">Tarp jų bus mano padangtė; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.</verse>
				<verse number="28">Tuomet tautos žinos, kad aš, VIEŠPATS, pašventinu Izraelį, ir mano šventykla bus tarp jų per amžius’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="38">
				<verse number="1">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Žmogau, atsisuk veidu į Magogo kraštą, į Gogą, Mešecho ir Tubalo vyriausiąjį vadą. Pranašauk jam</verse>
				<verse number="3">ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Aš prieš tave, Gogai, Mešecho ir Tubalo vyriausiasis vade!</verse>
				<verse number="4">Vaikysiu tave aplink, įversiu kablius tau į nasrus, išvesiu tave ir visą tavo kariauną, žirgus ir raitelius, visus šauniai šarvuotus, didžiulę minią, visus su skydais ir šarvais, mosuojančius kalavijais.</verse>
				<verse number="5">Tarp jų – Persija, Kušas ir Putas, visi su skydais ir šalmais,</verse>
				<verse number="6">Gomeras ir visi jo pulkai, Bet Togarma iš tolimosios šiaurės ir jos pulkai; su tavimi daug tautų.</verse>
				<verse number="7">Pasirenk ir būkite pasirengę tu ir visi tavo pulkai, sutelkti aplink tave. Būk su jais pasirengęs.</verse>
				<verse number="8">Praeis daug dienų, kol tau bus duotas įsakymas ir metų baigmėje žygiuosi į kraštą, atgaivintą po sunaikinimo, į kraštą žmonių, surinktų iš daugelio tautų, į Izraelio kalnus, ilgą laiką buvusius tyrais, prieš žmones, surinktus iš tautų ir dabar visus gyvenančius saugiai.</verse>
				<verse number="9">Ateisi kaip kylanti audra, kaip žemę dengiantis debesis drauge su visais savo pulkais, ir daug tautų eis kartu su tavimi’“.</verse>
				<verse number="10">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tą dieną ateis mintys tau į širdį, ir tu regsi nedoras užmačias.</verse>
				<verse number="11">Sakysi sau: ‘Pakilsiu prieš beginklių kaimų kraštą, užpulsiu taikius ir saugiai gyvenančius žmones, visus, gyvenančius be mūro sienų, neturinčius nei velkių, nei durų’, –</verse>
				<verse number="12">eisi imti grobio ir plėšikauti, pulti vėl atstatytų griuvėsių ir tautos, surinktos iš tautų, turtėjančios galvijais ir gėrybėmis, gyvenančios žemės šerdyje.</verse>
				<verse number="13">Šeba ir Dedanas, Taršišo pirkliai ir visi jo jauni galiūnai klaus tave: ‘Argi tu atėjai imti grobio? Argi sutelkei savo kariauną plėšikauti, grobti sidabro ir aukso, vogti galvijų ir gėrybių, prisiplėšti daug grobio?’</verse>
				<verse number="14">Todėl, žmogau, pranašauk ir sakyk Gogui: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai?</verse>
				<verse number="15">Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje tu ir daug tautų drauge su tavimi, visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė,</verse>
				<verse number="16">ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį kaip debesis, uždengiantis žemę. Dienų baigmėje aš atvesiu tave prieš savo kraštą, kad tautos pažintų mane, kai per tave, Gogai, parodysiu savo šventumą jų akyse’“.</verse>
				<verse number="17">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Juk tu esi tas, apie kurį anomis dienomis kalbėjau per savo tarnus, Izraelio pranašus, pranašavusius per metų metus anomis dienomis, kad atvesiu tave prieš juos!</verse>
				<verse number="18">Tą dieną, kai Gogas įkels koją į Izraelio žemę, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – užvirs mano pyktis.</verse>
				<verse number="19">Kupinas pavyduliavimo ir pykčio įniršio aš pareiškiu: ‘Tą dieną Izraelio krašte bus didelis žemės drebėjimas.</verse>
				<verse number="20">Jūros žuvys, padangių paukščiai, laukų žvėrys, visi žeme ropojantys ropliai ir visi žmonės žemėje drebės prieš mane. Kalnai bus nuversti, uolos virs, visi mūrai grius žemėn.</verse>
				<verse number="21">Tuomet pašauksiu prieš Gogą kalaviją iš visų savo kalnų, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – ir kiekvieno kalavijas bus pakeltas prieš savo brolį.</verse>
				<verse number="22">Nubausiu jį maru ir kraujo praliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, ant visų su juo esančių tautų liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera.</verse>
				<verse number="23">Taip apreikšiu savo didybę ir šventumą daugelio tautų akyse. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS ’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="39">
				<verse number="1">O tu, žmogau, pranašauk Gogui ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Aš prieš tave, Gogai, Mešecho ir Tubalo vyriausiasis vade!</verse>
				<verse number="2">Vaikysiu tave aplinkui, skatinsiu tave, pakelsiu tave iš tolimiausios šiaurės ir vesiu tave į Izraelio kalnus.</verse>
				<verse number="3">Išmušiu tau iš kairės rankos lanką ir išmesiu tau iš dešinės rankos strėles.</verse>
				<verse number="4">Ant Izraelio kalnų žūsi tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos. Visokiems plėšriems paukščiams ir laukiniams žvėrims atiduosiu tave ryti,</verse>
				<verse number="5">kai gulėsi atvirame lauke, nes aš taip pasakiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="6">Siųsiu ugnį prieš Magogą ir tuos, kurie saugiai gyvena pajūrio kraštuose, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Padarysiu, kad mano vardas būtų žinomas mano tautai Izraeliui, nebeleisiu, kad mano vardas būtų niekinamas, ir visos tautos žinos, kad aš, VIEŠPATS, esu šventas Izraelyje.</verse>
				<verse number="8">Tikėk manimi, ji atėjo! Ji įvyko, – tai Viešpaties DIEVO žodis! – Tai diena, apie kurią kalbėjau.</verse>
				<verse number="9">Tuomet išeis Izraelio miestų gyventojai ir sumes ginklus į ugnį ir sudegins skydus ir šarvus, lankus ir strėles, vėzdus ir ietis; septynerius metus jais kūrens ugnį.</verse>
				<verse number="10">Nerinks malkų laukuose, nekirs medžių miškuose, nes ginklais kūrens ugnį. Jie apiplėš tuos, kurie juos plėšė, ir apgrobs tuos, kurie juos apgrobė’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="11">„Tą dieną duosiu Gogui kapo vietą Izraelyje – Abarimų slėnyje į rytus nuo Jūros. Tai užtvers taką keleiviams, nes ten bus palaidoti Gogas ir visa jo kariauna. Jis bus pavadintas Hamon Gogo slėniu.</verse>
				<verse number="12">Izraelio namai, norėdami apvalyti kraštą, septynis mėnesius sugaiš juos laidodami.</verse>
				<verse number="13">Visi krašto žmonės juos laidos. Tai bus jiems garbė tą dieną, kai apreikšiu savo šlovę, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="14">Bus paskirti vyrai, kad nuolat keliautų po kraštą ir laidotų tuos, kurie guli nepalaidoti, idant apvalytų kraštą. Jie tęs paieškas septynis mėnesius.</verse>
				<verse number="15">Kai ieškotojai, keliaudami po kraštą, užtiks žmogaus kaulą, jie pastatys prie jo ženklą, kad duobkasiai palaidotų jį Hamon Gogo slėnyje.</verse>
				<verse number="16">Taip pat ir miesto vardas bus Hamona. Taip bus apvalomas kraštas.</verse>
				<verse number="17">Klausyk, žmogau, taip kalba Viešpats DIEVAS. Šauk kiekvienam skraidančiam paukščiui ir visiems laukiniams žvėrims: ‘Rinkitės ir ateikite! Rinkitės iš visur aplinkui į aukos šventę, kurią jums rengiu, didžią aukos šventę Izraelio kalnuose; jūs rysite mėsą ir gersite kraują.</verse>
				<verse number="18">Rysite galiūnų kūnus ir gersite žemės vadų kraują; tai avinai, ėriukai, ožiai, jaučiai, visi Bašano penimi gyvuliai.</verse>
				<verse number="19">Rysite riebumo ligi soties ir gersite kraujo ligi pasigėrimo aukos šventėje, kurią jums rengiu.</verse>
				<verse number="20">Prie mano stalo pasisotinsite žirgais ir raiteliais, galiūnais ir visokio rango kariais’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="21">„Taip aš parodysiu savo šlovę tautoms. Visos tautos pamatys teismą, kuriame teisiau, ir ranką, kuria jas valdžiau.</verse>
				<verse number="22">O Izraelio namai nuo tos dienos visada žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.</verse>
				<verse number="23">Ir tautos supras, kad Izraelio namai buvo ištremti tik dėl savo kaltės, nes nebuvo man ištikimi. Todėl nuo jų paslėpiau savo veidą, atidaviau juos jų priešams į rankas, ir jie krito nuo kalavijo visi kaip vienas.</verse>
				<verse number="24">Pasielgiau su jais pagal jų susiteršimą bei nusikaltimus ir paslėpiau nuo jų savo veidą“.</verse>
				<verse number="25">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „O dabar aš sugrąžinsiu Jokūbo tremtinius, pasigailėsiu visų Izraelio namų ir pavyduliausiu dėl savo šventojo vardo.</verse>
				<verse number="26">Gyvendami saugiai ir nieko nebijodami savo krašte jie užmirš savo gėdą ir visą neištikimybę, kuria man nusikalto,</verse>
				<verse number="27">kai būsiu juos sugrąžinęs iš tautų, surinkęs iš jų priešų kraštų ir parodęs per juos daugelio tautų akyse savo šventumą.</verse>
				<verse number="28">Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, dėl to, kad ištrėmiau juos tarp tautų ir vėl surinkau juos į jų pačių žemę, kitur nė vieno nepalikdamas.</verse>
				<verse number="29">Niekada nebeslėpsiu nuo jų savo veido, nes išliejau savo dvasią ant Izraelio namų“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="40">
				<verse number="1">Dvidešimt penktų mūsų tremties metų pradžios mėnesio dešimtą dieną, praėjus keturiolikai metų nuo miesto sunaikinimo, tą pačią dieną palietė mane VIEŠPATIES ranka ir jis vedė mane ten link.</verse>
				<verse number="2">Ir nuvedė mane dieviškais regėjimais į Izraelio kraštą ir pastatė ant labai aukšto kalno, kur pietų pusėje stovėjo tarsi miesto apmatai.</verse>
				<verse number="3">Kai jis mane ten atvedė, žiūriu, – vyras, kurio išvaizda spindi lyg žalvaris, su linine virve ir matuojamąja nendre rankoje stovi vartuose.</verse>
				<verse number="4">Vyras tarė man: „Žmogau, gerai įsižiūrėk, atidžiai įsiklausyk ir įsidėk į širdį visa, ką tau parodysiu, nes tam esi čia atvestas, kad tai parodyčiau. Visa, ką matysi, paskelbk Izraelio namams“.</verse>
				<verse number="5">Žiūriu, aplink šventyklą iš lauko pusės visur eina siena. Matuojamoji nendrė vyro rankoje buvo šešių uolekčių ilgio, o kiekvienos uolekties ilgis – uolektis su plaštaka. Jis išmatavo sieną; ji buvo vienos nendrės storio ir vienos nendrės aukščio.</verse>
				<verse number="6">Tuomet jis žengė pro rytinius vartus ir užkopęs laiptais išmatavo vartų slenkstį; jis buvo vienos nendrės pločio ir vienos nendrės ilgio. Ten buvo</verse>
				<verse number="7">sarginių vienos nendrės ilgio ir vienos nendrės pločio su penkių uolekčių tarpu tarp sarginių ir vienos nendrės pločio slenkstis prie vidinio vartų prieangio.</verse>
				<verse number="8">Jis išmatavo ir vartų vidinį prieangį; jo plotis buvo viena nendrė.</verse>
				<verse number="9">Tuomet išmatavo vartų prieangį; ir jis buvo aštuonių uolekčių dydžio, o jo stulpai – dviejų uolekčių dydžio; vartų prieangis buvo viduje.</verse>
				<verse number="10">Kiekvienoje rytinių vartų pusėje buvo po tris sargines tokio pat dydžio ir su stulpais kiekvienoje pusėje tokio pat dydžio.</verse>
				<verse number="11">Tuomet jis išmatavo vartų angą; ji buvo dešimties uolekčių dydžio, o patys vartai – trylikos uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="12">Priešais sargines iš abiejų šonų buvo po vienos uolekties užtvarą; sarginės buvo šešių uolekčių pločio ir ilgio.</verse>
				<verse number="13">Jų angos buvo viena priešais kitą skersai vartų praeigą; išmatavęs vartų plotį nuo vienos sarginės galo iki kitos galo jis gavo dvidešimt penkias uolektis.</verse>
				<verse number="14">Jis išmatavo taip pat šešiasdešimt uolekčių dydžio prieangį ir vartus prie stulpo kiekviename kiemo pakraštyje.</verse>
				<verse number="15">Nuo vartų priekio prie įėjimo ligi vidinio vartų prieangio galo buvo penkiasdešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="16">Sarginės ir jų stulpai vartų viduje turėjo langus su langinėmis visur aplink, ir prieangiai turėjo langus visur aplink viduje, o stulpai buvo papuošti palmėmis.</verse>
				<verse number="17">Tuomet jis nuvedė mane į išorinį kiemą su kambariais ir grįsta asla visur aplink kiemą. Aplink grįstąją aslą buvo trisdešimt kambarių.</verse>
				<verse number="18">Ši grįstoji asla siekė vartų šoną ir atitiko jų grindinį; tai buvo žemutinė asla.</verse>
				<verse number="19">Jis išmatavo nuotolį nuo žemutinių vartų vidinio priekio ligi vidinio kiemo išorinio priekio; jis buvo šimto uolekčių. Taip buvo rytiniame ir šiauriniame pakraštyje.</verse>
				<verse number="20">Tuomet jis išmatavo išorinio kiemo vartų į šiaurės pusę ilgį ir plotį.</verse>
				<verse number="21">Jų sarginės, po tris kiekvienoje pusėje, jų stulpai ir prieangis buvo tokio pat dydžio kaip ir pirmųjų vartų – penkiasdešimt uolekčių ilgio ir dvidešimt penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="22">Jų langai, prieangis ir palmės buvo tokio pat dydžio kaip ir vartų į rytų pusę. Iš lauko į juos aukštyn vedė septynios pakopos, o prieangis buvo viduje.</verse>
				<verse number="23">Priešais šiaurinius vartus, panašiai kaip priešais rytinius vartus, buvo vartai į vidinį kiemą; jis išmatavo nuotolį nuo vartų ligi vartų ir gavo šimtą uolekčių.</verse>
				<verse number="24">Tuomet jis pavedėjo mane pietų link; žiūriu, ten vartai į pietų pusę. Jis išmatavo jų stulpus ir prieangį, ir jie buvo tokio pat dydžio kaip kiti.</verse>
				<verse number="25">Vartuose ir jų prieangyje visur aplinkui buvo langai kaip ir kiti langai; vartų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios.</verse>
				<verse number="26">Iš lauko į juos aukštyn vedė septyni laiptai, o jų prieangis buvo viduje. Jų stulpai buvo papuošti palmėmis: viena – viename pakraštyje, kita – kitame.</verse>
				<verse number="27">Ir vidinio kiemo pietų pusėje buvo vartai; jis išmatavo nuotolį nuo tų vartų ligi pietinių vartų ir gavo šimtą uolekčių.</verse>
				<verse number="28">Tuomet jis vedė mane pro pietinius vartus į vidinį kiemą. Jis išmatavo pietinius vartus, ir jie buvo tokio pat dydžio kaip kiti.</verse>
				<verse number="29">Jų sarginės, stulpai ir prieangis buvo tokio pat dydžio kaip kiti. Vartuose ir jų prieangyje visur aplinkui buvo langai; jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="30">Abiejuose šonuose prieangiai buvo dvidešimt penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="31">Vartų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo stulpus, o laiptai turėjo aštuonias pakopas.</verse>
				<verse number="32">Tuomet jis nuvedė mane į vidinį kiemą rytų pusėje ir išmatavo vartus; jie buvo tokio pat dydžio kaip kiti.</verse>
				<verse number="33">Jų sarginės, stulpai ir prieangis buvo tokio pat dydžio kaip kiti. Vartuose ir jo prieangyje visur aplinkui buvo langai; jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis dvidešimt penkios uolektys.</verse>
				<verse number="34">Vartų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo stulpus abiejuose šonuose, o laiptai turėjo aštuonias pakopas.</verse>
				<verse number="35">Tuomet jis atvedė mane prie šiaurinių vartų ir juos išmatavo; jie buvo tokio pat dydžio kaip kiti.</verse>
				<verse number="36">Jų sarginės, stulpai ir prieangis buvo tokio pat dydžio kaip kiti ir turėjo langus visur aplinkui. Vartų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis dvidešimt penkios.</verse>
				<verse number="37">Jų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo stulpus abiejuose šonuose, o laiptai turėjo aštuonias pakopas.</verse>
				<verse number="38">Šių vartų prieangyje buvo durys į kambarį, skirtą deginamosioms aukoms nuplauti.</verse>
				<verse number="39">Vartų prieangio viduje buvo du stalai viename šone ir du stalai kitame šone, ant kurių būdavo skerdžiama ir deginamoji auka, ir auka už nuodėmę, ir auka už kaltę.</verse>
				<verse number="40">Lauke, palei prieangio sieną, prie šiaurinių vartų įėjimo į prieangį, buvo du stalai ir kitame vartų prieangio šone buvo du stalai.</verse>
				<verse number="41">Taigi keturi stalai buvo viduje ir keturi stalai lauke už vartų, iš viso aštuoni stalai, ant kurių turėjo būti skerdžiamos aukos.</verse>
				<verse number="42">Keturi stalai, skirti deginamajai aukai, buvo iš tašytų akmenų, pusantros uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir vienos uolekties aukščio. Ant jų turėjo būti dedami įrankiai, kuriais deginamosios atnašos ir aukos buvo skerdžiamos.</verse>
				<verse number="43">Viduje visur aplinkui buvo pritvirtinti plaštakos pločio kabliai, o ant stalų turėjo būti kraunama aukų mėsa.</verse>
				<verse number="44">Vidiniame kieme šalia vidinių vartų buvo kambariai giesmininkams: vienas – šalia šiaurinių vartų, atgręžtų į pietus, o kitas – šalia rytinių vartų, atgręžtų į šiaurę.</verse>
				<verse number="45">Jis man paaiškino: „Į pietų pusę atgręžtas kambarys yra kunigams, tarnaujantiems šventykloje,</verse>
				<verse number="46">o kambarys, atgręžtas į šiaurės pusę, yra kunigams, kurie tarnauja prie aukuro. Jie yra Cadoko palikuonys ir tik vieni iš Levio palikuonių gali artintis prie VIEŠPATIES jam tarnauti“.</verse>
				<verse number="47">Jis išmatavo kiemą; – jis buvo šimto uolekčių ilgio ir šimto uolekčių pločio. Jis buvo keturkampis. Aukuras stovėjo priešais šventyklą.</verse>
				<verse number="48">Tuomet jis atvedė mane į šventyklos prieangį ir išmatavo prieangio stulpus; jie buvo penkių uolekčių dydžio viename šone ir penkių uolekčių dydžio kitame šone. Vartų plotis buvo keturiolika uolekčių. Šoninės vartų sienos buvo trijų uolekčių viename šone ir trijų uolekčių kitame.</verse>
				<verse number="49">Prieangio ilgis buvo dvidešimt uolekčių ir plotis dvylika uolekčių; aukštyn į jį vedė dešimt pakopų, ir kiekviename šone prie staktų stovėjo stulpai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="41">
				<verse number="1">Tuomet jis privedė mane prie šventosios ir išmatavo stulpus; jų storis viename ir kitame šone buvo šešios uolektys.</verse>
				<verse number="2">Įėjimo anga buvo dešimt uolekčių, o įėjimo angos šoninės sienos buvo penkių uolekčių viename ir kitame šone. Jis išmatavo šventąją; jos ilgis buvo keturiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt uolekčių.</verse>
				<verse number="3">Įėjęs į vidų jis išmatavo įėjimo angos stulpus – jie buvo dviejų uolekčių, įėjimo angos plotį – jis buvo šešių uolekčių ir įėjimo angos šonines sienas – jos buvo septynių uolekčių.</verse>
				<verse number="4">Jis išmatavo ir kambarį už šventosios; jo ilgis buvo dvidešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt uolekčių. Ir tarė jis man: „Tai šventų švenčiausioji“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet jis išmatavo šventyklos sieną – ji buvo šešių uolekčių storio, – ir visur aplink šventyklą esančius šoninius kambarius – jų plotis buvo keturios uolektys.</verse>
				<verse number="6">Šoniniai kambariai buvo vienas virš kito trijuose aukštuose, po trisdešimt kiekviename aukšte. Visur aplink šventyklos sieną buvo kyšuliai šoniniams kambariams pritvirtinti, kad jie nesiremtų į šventyklos sieną.</verse>
				<verse number="7">Takas į šoninius kambarius aukštuose buvo skirtingo pločio, nes laiptai ėjo aplink visą šventyklą. Todėl šoniniai kambariai platėjo nuo aukšto į aukštą. Nuo žemiausio aukšto buvo kopiama į aukščiausią per vidurinį aukštą.</verse>
				<verse number="8">Pastebėjau, kad šventykla visur aplinkui turėjo grįstą pakylą – šoninių kambarių pamatus; jie buvo vienos šešių uolekčių nendrės aukščio.</verse>
				<verse number="9">Šoninių kambarių išorinės sienos storis buvo penkių uolekčių, o tarpas tarp šventyklos šoninių kambarių</verse>
				<verse number="10">ir kiemo kambarių buvo dvidešimt uolekčių pločio aplink visą šventyklą.</verse>
				<verse number="11">Šoniniai kambariai buvo atgręžti į atvirą vietą; vienos durys – šiauriniame pakraštyje, o kitos – pietiniame. Atvirosios vietos plotis visur aplinkui buvo penkios uolektys.</verse>
				<verse number="12">Pastatas, atgręžtas į šventyklos kiemą vakarinėje pusėje, buvo septyniasdešimt uolekčių pločio, pastato siena visur aplinkui – penkių uolekčių storio ir devyniasdešimt uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="13">Tuomet jis išmatavo šventyklos ilgį, ir jis buvo šimto uolekčių, o kiemo ir pastato bei jo sienų – šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Jis išmatavo ir rytinį šventyklos pakraštį bei kiemą; ilgis buvo šimtas uolekčių.</verse>
				<verse number="15">Tuomet jis išmatavo ir ilgį pastato, atgręžto į kiemą vakarinėje pusėje, bei jo prieangių iš abiejų pusių; jis buvo šimtas uolekčių. Šventyklos šventoji, vidus ir kiemo prieangiai</verse>
				<verse number="16">visur aplink buvo apmušti lentelėmis, ir visi trys turėjo nišose langus su pinučiais. Nuo slenksčio šventykla visur aplink buvo apmušta medžiu nuo grindų iki langų; langai buvo uždengti;</verse>
				<verse number="17">ligi durų viršaus, net Namų viduje ir iš lauko pusės, vidus ant visų sienų visur aplink ir šventojoje buvo išpuoštas raižiniais –</verse>
				<verse number="18">kerubais ir palmėmis tarp kerubų. Kiekvienas kerubas turėjo du veidus:</verse>
				<verse number="19">žmogaus veidą, atgręžtą į palmę iš vienos pusės, ir liūto veidą, atgręžtą į palmę iš kitos pusės. Tai kartojosi visur šventykloje;</verse>
				<verse number="20">kerubai ir palmės buvo išraižyti ant sienų nuo aslos ligi durų viršaus.</verse>
				<verse number="21">Šventosios durų staktos buvo keturkampės.</verse>
				<verse number="22">Priešais šventų švenčiausiąją stovėjo pavidalas, kuris atrodė lyg medinis aukuras, – trijų uolekčių aukščio, dviejų uolekčių ilgio ir dviejų uolekčių pločio. Aukuro kampai, pakojis ir sienos buvo iš medžio. Jis tarė man: „Tai stalas, stovintis priešais VIEŠPATĮ “.</verse>
				<verse number="23">Šventoji ir šventų švenčiausioji turėjo dvejas duris.</verse>
				<verse number="24">Abejos durys turėjo dvi sąvaras: dvi sąvaras vienos durys ir dvi sąvaras kitos.</verse>
				<verse number="25">Ant navos durų buvo išraižyti kerubai ir palmės, kaip ir ant sienų. Lauke, prieangio priekyje, buvo stoginė iš medžio.</verse>
				<verse number="26">Šoninėse prieangio sienose buvo langai nišose ir palmės ant abiejų šonų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="42">
				<verse number="1">Tuomet jis vedė mane pro šiaurinius vartus į išorinį kiemą ir atvedė prie kambarių, buvusių priešais šventyklos kiemą ir pastato šiauriniame šone.</verse>
				<verse number="2">Pastato ilgis šiauriniame pakraštyje buvo šimtas uolekčių, o plotis – penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="3">Priešais vidinio kiemo vartus viename pakraštyje ir priešais išorinio kiemo grindinį kitame pakraštyje buvo kambariai – triaukštė stoginė su kambariais.</verse>
				<verse number="4">Kambarių priekyje buvo dešimties uolekčių pločio ir šimto uolekčių ilgio takas, o durys į kambarius buvo šiaurės pusėje.</verse>
				<verse number="5">Viršutinio aukšto kambariai buvo siauresni negu žemutinio ir vidurinio aukšto, nes jame stoginė užėmė daugiau vietos.</verse>
				<verse number="6">Jie buvo visuose trijuose aukštuose, bet tokių stulpų, kaip kiemo stulpai, neturėjo, todėl viršutinio aukšto kambariai ir buvo siauresni, negu žemiau esantys vidurinio ir žemutinio aukšto kambariai.</verse>
				<verse number="7">Siena lauke, lygiagreti kambariams ir priešais kambarius, išorinio kiemo pusėje buvo penkiasdešimt uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="8">Ir kambariai išorinio kiemo pusėje buvo penkiasdešimt uolekčių ilgio, bet kambariai priešais šventyklą buvo šimto uolekčių ilgio.</verse>
				<verse number="9">Po šiais kambariais buvo įėjimas; reikėjo eiti iš rytų pusės, norint įeiti į juos iš išorinio kiemo,</verse>
				<verse number="10">kur prasidėjo išorinė siena. Pietiniame pakraštyje, priešais kiemą ir pastatą, irgi buvo kambarių</verse>
				<verse number="11">su taku priekyje. Jie buvo panašūs į kambarius šiauriniame pakraštyje, tokio pat ilgio ir pločio, su tokiais pat išėjimais, įrengimais ir durimis.</verse>
				<verse number="12">Įėjimai į kambarius pietiniame pakraštyje buvo pasiekiami per įėjimą atitinkamo tako pradžioje iš rytų pusės palei vidaus sieną.</verse>
				<verse number="13">Tuomet jis kreipėsi į mane: „Šiauriniai kambariai ir pietiniai kambariai priešais kiemą yra šventi kambariai, kur kunigai, tarnaujantys VIEŠPAČIUI, valgys švenčiausias atnašas. Ten jie pasidės švenčiausias atnašas – ir javų atnašas, ir atnašas už nuodėmę, ir atnašas už kaltę, nes ta vieta šventa.</verse>
				<verse number="14">Kunigai, įėję į šventąją vietą, neišeis į išorinį kiemą, nepalikę ten drabužių, kuriais apsirengę tarnauja, nes jie šventi. Prieš eidami į žmonėms skirtą vietą, jie turi apsivilkti kitais drabužiais“.</verse>
				<verse number="15">Baigęs matuoti šventyklos vidų, jis išvedė mane pro rytinius vartus ir išmatavo ją visur aplinkui.</verse>
				<verse number="16">Matuojamąja nendre jis išmatavo rytinį pakraštį ir gavo penkis šimtus uolekčių matuojamąja nendre. Tuomet apsisuko,</verse>
				<verse number="17">išmatavo šiaurinį pakraštį ir gavo penkis šimtus uolekčių matuojamąja nendre.</verse>
				<verse number="18">Apsisuko, išmatavo pietinį pakraštį ir gavo penkis šimtus uolekčių matuojamąja nendre.</verse>
				<verse number="19">Atsisuko į vakarinį pakraštį, išmatavo ir gavo penkis šimtus uolekčių matuojamąja nendre.</verse>
				<verse number="20">Jis išmatavo šventyklą iš visų keturių šonų. Ji turėjo aplink penkių šimtų uolekčių ilgio ir penkių šimtų uolekčių pločio sieną, kuri skyrė pašventintą vietą nuo paprastos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="43">
				<verse number="1">Tuomet jis atvedė mane prie rytinių vartų.</verse>
				<verse number="2">Žiūriu, Izraelio Dievo Šlovė artinasi iš rytų, jos ūžesys kaip šniokštimas galingų vandenų, ir žemė spindi nuo jo Artumo.</verse>
				<verse number="3">Regėjimas, kurį mačiau, buvo kaip regėjimas, kurį buvau matęs, kai jis atėjo sunaikinti miesto, ir kaip regėjimas, kurį buvau matęs prie Kebaro upės. Puoliau veidu žemėn.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATIES Šlovei įžengus į šventyklą pro rytų vartus,</verse>
				<verse number="5">dvasia pakėlė mane ir nuvedė į vidinį kiemą. Žiūriu, šventykla sklidina VIEŠPATIES Šlovės.</verse>
				<verse number="6">Vyrui stovint šalia manęs, išgirdau kažką kalbant man iš šventyklos.</verse>
				<verse number="7">Man buvo sakoma: „Žmogau, tai ir mano sosto vieta, ir vieta mano kojų padams. Amžiais čia gyvensiu tarp Izraelio žmonių. Izraelio namai nebeterš daugiau mano šventojo vardo – nei jie, nei jų karaliai savo kekšavimu ir savo karalių lavonais, jiems mirus.</verse>
				<verse number="8">Jie dėjo savo slenkstį prieš mano slenkstį ir savo staktas prieš mano staktas taip, kad tarp manęs ir jų liko tik siena, suteršė mano šventąjį vardą savo bjauriais nusikaltimais, kurių pridarė, ir aš iš pykčio juos sunaikinau.</verse>
				<verse number="9">Dabar teatitolina jie savo kekšavimą ir savo karalių lavonus nuo manęs, ir aš amžinai tarp jų gyvensiu.</verse>
				<verse number="10">O tu, žmogau, parodyk Izraelio namams šventyklą; teišmatuoja jie jos matmenis ir tesusigėsta dėl savo bjaurių nusikaltimų.</verse>
				<verse number="11">Kai jie susigės dėl viso, ką padarė, supažindink juos su šventyklos sąranga, įrengimu, išėjimais ir įėjimais, su visa jos sąranga, su visais jos sąrangą nusakančiais įstatais ir nurodymais. Surašyk tai jiems matant, kad jie ištikimai laikytųsi visos jos sąrangos ir visų jos nuostatų.</verse>
				<verse number="12">Toks yra šventyklos kalno viršuje įstatymas: visas plotas aplink bus švenčiausias. Toks yra šventyklos įstatymas.</verse>
				<verse number="13">Štai aukuro matmenys uolektimis, kai uolektį sudaro uolektis ir plaštaka. Jo pagrindas – vienos uolekties aukščio ir vienos uolekties pločio su vieno sprindžio pločio apvadu palei kraštą. Aukuro aukštis toks:</verse>
				<verse number="14">nuo pagrindo ant žemės ligi vienos uolekties pločio apatinės briaunos – dvi uolektys, o nuo mažosios briaunos ligi vienos uolekties pločio didžiosios briaunos – keturios uolektys.</verse>
				<verse number="15">Aukuro židinys – keturių uolekčių aukščio, o nuo aukuro židinio aukštyn kyšos keturi ragai.</verse>
				<verse number="16">Aukuro židinys – keturkampis, dvylikos uolekčių ilgio ir dvylikos uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="17">Briauna – keturkampė, keturiolikos uolekčių ilgio ir keturiolikos uolekčių pločio su pusės uolekties pločio apvadu aplink. Aukuro pagrindas aplinkui – vienos uolekties, o jo laiptai atgręžti į rytus“.</verse>
				<verse number="18">Tuomet jis tarė man: „Žmogau, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – štai aukuro nuostatai. Tą dieną, kai jis bus pastatytas, kad ant jo būtų aukojamos deginamosios atnašos ir išliejamas kraujas,</verse>
				<verse number="19">levitams kunigams iš Cadoko šeimos, kurie artinasi prie manęs man tarnauti, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – duosi iš kaimenės jautuką kaip auką už nuodėmę.</verse>
				<verse number="20">Paėmęs jo kraujo, pavilgysi juo keturis aukuro ragus, keturis briaunos kampus ir apvadą aplinkui; taip apvalysi jį ir išpirksi.</verse>
				<verse number="21">Taip pat paimsi aukai už nuodėmę jautį; jis bus sudegintas skirtoje Namų vietoje, bet už šventyklos ribų.</verse>
				<verse number="22">Kitą dieną paaukosi ožį, neturintį kliaudos, kaip atnašą už nuodėmę; aukuras bus apvalytas, kaip buvo apvalytas jaučiu.</verse>
				<verse number="23">Atlikęs apvalymą, paaukosi iš kaimenės jautuką be kliaudos ir aviną be kliaudos.</verse>
				<verse number="24">Atvesi juos VIEŠPAČIUI, kunigai pabarstys juos druska ir paaukos kaip deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="25">Septynias dienas kasdien paruoši ožį aukai už nuodėmę; taip pat turės būti paruošti iš kaimenės jautukas ir avinas be kliaudos.</verse>
				<verse number="26">Septynias dienas bus atliekamas aukuro išpirkimas ir apvalymas; taip jis bus pašventintas.</verse>
				<verse number="27">Pasibaigus toms dienoms, pradedant nuo aštuntos dienos, kunigai ant aukuro aukos jūsų deginamąsias atnašas bei bendravimo aukas, ir aš būsiu jums palankus“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="44">
				<verse number="1">Tuomet jis parvedė mane prie šventyklos išorinių vartų rytiniame pakraštyje; jie buvo uždaryti.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATS tarė man: „Šie vartai liks uždaryti. Jie nebus atidaryti! Niekas pro juos neįeis, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos; jie liks uždaryti.</verse>
				<verse number="3">Vien vadas, kadangi jis vadas, galės juose sėstis ir valgyti duoną VIEŠPATIES akivaizdoje. Jis įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu“.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jis nuvedė mane pro šiaurinius vartus prie šventyklos priekio. Pažvelgiau, ir štai! VIEŠPATIES Šlovės buvo sklidina VIEŠPATIES šventykla. Parpuoliau veidu žemyn.</verse>
				<verse number="5">VIEŠPATS man tarė: „Žmogau, įsidėk sau į širdį, gerai įsižiūrėk akimis ir atidžiai įsiklausyk ausimis visa, ką tau pasakysiu apie visus VIEŠPATIES Namų įstatus bei įstatymus. Gerai įsidėmėk, kam leidžiama įeiti į Namus ir kas neturi būti įleidžiamas į šventyklą.</verse>
				<verse number="6">Sakyk maištininkams Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. O Izraelio namai, gana jums visų jūsų bjauriųjų nusikaltimų!</verse>
				<verse number="7">Gausinate jų, įvesdami neapipjaustytos širdies ir neapipjaustyto kūno svetimtaučius, kad jie lankytųsi mano šventykloje, suteršdami mano Namus, kai jūs aukojate man peną – taukus ir kraują. Sulaužėte mano Sandorą savo bjauriaisiais nusikaltimais.</verse>
				<verse number="8">Užuot patys prižiūrėję mano šventąsias atnašas, jūs paskyrėte svetimtaučius, kad už jus jie prižiūrėtų mano šventyklą’“.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Joks neapipjaustytos širdies ir neapipjaustyto kūno svetimtautis neįeis į mano šventyklą, net joks svetimtautis, gyvenantis tarp izraelitų.</verse>
				<verse number="10">Tik levitai, nors jie izraelitams klaidžiojant paskui savo stabus pasitraukė toli nuo manęs ir turėjo priimti bausmę už savo kaltę,</verse>
				<verse number="11">bus mano šventyklos tarnai. Jie bus paskirti šventyklos vartams prižiūrėti ir šventykloje tarnauti; jie skers deginamąsias atnašas bei aukas žmonėms ir jiems patarnaus.</verse>
				<verse number="12">Kadangi jie tarnavo žmonėms jų stabų akivaizdoje ir buvo Izraelio namų kaltės priežastis, aš pakėliau prieš juos savo ranką, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – ir jie turės priimti bausmę už savo kaltę.</verse>
				<verse number="13">Jie nesiartins prie manęs tarnauti kaip kunigai, nesiartins nė prie mano šventųjų atnašų – švenčiausių dalykų, bet turės priimti gėdą už bjauriuosius nusikaltimus, kuriuos darė.</verse>
				<verse number="14">Tačiau paskirsiu juos prižiūrėti šventyklą, kad atliktų visą jos ruošą ir darytų visa, kas reikalinga.</verse>
				<verse number="15">O Levio giminės kunigai, Cadoko palikuonys, ištikimai rūpinęsi mano Šventykla izraelitams nuklydus nuo manęs, artinsis prie manęs, kad man tarnautų; jie stosis mano akivaizdoje aukoti taukus ir kraują, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="16">Vien jie eis į mano šventyklą, vien jie artinsis prie mano stalo man tarnauti ir rūpinsis mano tarnyste.</verse>
				<verse number="17">Įeidami pro vidinio kiemo vartus, jie vilkės lininiais drabužiais, o tarnaudami prie vidinio kiemo vartų ar šventykloje, nesirengs jokiu vilnoniu apdaru.</verse>
				<verse number="18">Ant galvos jie dėvės lininius turbanus, ant strėnų vilkės apatiniais iš lino ir nesijuos diržu, kad neprakaituotų.</verse>
				<verse number="19">Išeidami į vidinį kiemą pas žmones vidiniame kieme jie nusivilks drabužius, kuriuos vilkėjo tarnaudami, ir padės juos šventyklos kambariuose; tuomet apsivilks kitais drabužiais, kad savo drabužiais nepašventintų žmonių.</verse>
				<verse number="20">Galvos jie nesiskus, bet ilgų plaukų neaugins, tik apkarpys savo galvos plaukus.</verse>
				<verse number="21">Kunigas, kai turės eiti į vidaus kiemą, negers vyno.</verse>
				<verse number="22">Našlės ar atleistos moters jie sau žmona neims ir ims tik mergelę iš Izraelio namų palikuonių arba našlę, kuri yra kunigo našlė.</verse>
				<verse number="23">Jie mokys mano tautą, kaip skirti šventa ir nešventa, rodys jiems, kaip atskirti tai, kas švaru, ir tai, kas nešvaru.</verse>
				<verse number="24">Kilus ginčui, vien jie bus teisėjai ir spręs jį pagal mano nuostatus. Jie saugos mano įstatymus bei įstatus visose mano šventėse ir švęs mano šabus.</verse>
				<verse number="25">Jie neis prie numirėlio, kad nesusiterštų. Mirus tėvui ar motinai, sūnui ar dukteriai, broliui ar netekėjusiai seseriai, jiems leista susiteršti.</verse>
				<verse number="26">Atskaičiavęs septynias dienas po apsivalymo, jis bus švarus.</verse>
				<verse number="27">Tą dieną, kai eis į šventyklą, į vidinį kiemą tarnauti šventykloje, jis turės paaukoti atnašą už nuodėmę, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="28">Jie gaus paveldą, o jų paveldas – aš; jūs neduosite jiems nuosavybės Izraelyje, aš – jų nuosavybė.</verse>
				<verse number="29">Jie valgys javų atnašas, atnašas už nuodėmę, atnašas už kaltę; visa, kas Izraelyje paaukota, priklausys jiems.</verse>
				<verse number="30">Visų pirmagimių ir visų jūsų dovanų, visų jūsų atnašų pirmienos priklausys kunigams. Ir pirmienas savo tešlos jūs duosite kunigams, idant palaima nužengtų ant jūsų namų.</verse>
				<verse number="31">Kunigai nevalgys nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto paukščio ar galvijo mėsos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="45">
				<verse number="1">Dalydami burtų keliu kraštą kaip paveldą, atskirkite iš krašto kaip dovaną VIEŠPAČIUI šventą sritį dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio ir dvidešimt tūkstančių uolekčių pločio; visas jos plotas bus šventas.</verse>
				<verse number="2">Iš jos keturkampis penkių šimtų uolekčių iš penkių šimtų uolekčių plotas bus skirtas šventyklai su penkiasdešimt uolekčių laisvo ploto aplink jį.</verse>
				<verse number="3">Šventojoje srityje atmatuokite dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio ir dešimt tūkstančių uolekčių pločio dalį, kurioje bus šventykla – šventų šventoji.</verse>
				<verse number="4">Tai bus šventoji krašto dalis; ji priklausys kunigams, kurie tarnauja šventykloje ir artinasi prie VIEŠPATIES jam tarnauti, vieta jų namams ir šventoji vieta šventyklai.</verse>
				<verse number="5">Kita dalis – dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio ir dešimt tūkstančių uolekčių pločio – priklausys levitams, tarnaujantiems šventykloje, kaip jų nuosavybė; joje bus miestai jiems gyventi.</verse>
				<verse number="6">Palei atskirtą šventąją sritį paskirkite penkių tūkstančių uolekčių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio plotą kaip nuosavybę miestui; tai priklausys visiems Izraelio namams.</verse>
				<verse number="7">O vadui priklausys nuosavybė greta abiejų šventosios srities ir miesto nuosavybės pakraščių, palei šventąją sritį ir miesto nuosavybę, vakarų ir rytų pusėje, tokio pat ilgio kaip viena iš giminių dalių, besidriekianti nuo vakarinės ligi rytinės</verse>
				<verse number="8">krašto sienos. Tai bus jo nuosavybė Izraelyje. Mano vadai daugiau nebeengs mano tautos, bet paliks likusį kraštą Izraelio namams pagal jų gimines“.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Gana jums, Izraelio vadai! Pašalinkite smurtą ir plėšikavimą, vykdykite teisumą ir teisingumą. Liaukitės engę mano tautą“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="10">„Tebūna jūsų svarstyklės teisingos, teisinga efa ir teisingas batas.</verse>
				<verse number="11">Efa ir batas turi būti vienodos talpos – bate telpa dešimtadalis homero ir efoje dešimtadalis homero, ir jų talpa bus matuojama homeru.</verse>
				<verse number="12">Šekelis turės dvidešimt gerų. Dvidešimt šekelių, dvidešimt penki šekeliai ir penkiolika šekelių sudarys vieną miną.</verse>
				<verse number="13">Štai aukos, kurias atnašausite: nuo kiekvieno homero kviečių – šeštadalį efos, nuo kiekvieno homero miežių – šeštadalį efos.</verse>
				<verse number="14">Aliejui, kuris matuojamas batu, nustatomas toks saikas: nuo kiekvieno koro – dešimtadalis bato, nes koras kaip ir homeras turi dešimt batų.</verse>
				<verse number="15">Viena avis – nuo kiekvienos dviejų šimtų kaimenės iš Izraelio ganyklų. Tokios yra permaldavimo javų atnašos, deginamosios atnašos ir bendravimo aukos, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –</verse>
				<verse number="16">Visi krašto gyventojai turės duoti šias aukas vadui Izraelyje.</verse>
				<verse number="17">Vado pareiga bus rūpintis deginamosiomis atnašomis, javų atnašomis ir liejamosiomis atnašomis per šventes, jaunaties dienas ir šabus, per visas Izraelio namų iškilmes. Jis pasirūpins atnašomis už nuodėmę, javų atnašomis, deginamosiomis atnašomis ir bendravimo aukomis permaldavimui už Izraelio namus“.</verse>
				<verse number="18">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Pirmo mėnesio pirmą dieną iš kaimenės paimsi jokio trūkumo neturintį jautį ir apvalysi šventyklą.</verse>
				<verse number="19">Kunigas paims kraujo iš aukos už nuodėmę ir juo pašlakstys šventyklos durų staktas, keturis aukuro briaunos kampus ir vidinio kiemo vartų staktas.</verse>
				<verse number="20">Tą pat pakartosi mėnesio septintą dieną už kiekvieną, kuris nusidėjo per klaidą ar nežinojimą. Taip atliksite permaldavimą už šventyklą.</verse>
				<verse number="21">Pirmo mėnesio keturioliktą dieną švęsite Paschos iškilmę, ir septynių dienų šventėje bus valgoma nerauginta duona.</verse>
				<verse number="22">Tą dieną vadas parūpins sau ir visiems krašto žmonėms jautį aukai už nuodėmę.</verse>
				<verse number="23">Per septynias šventės dienas jis kasdien parūpins neturinčius jokio trūkumo septynis jaučius ir septynis avinus kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI, ir vieną ožį kasdien aukai už nuodėmę per septynias dienas.</verse>
				<verse number="24">Jis parūpins javų aukai: kiekvienam jaučiui – vieną efą ir kiekvienam avinui – vieną efą su hinu aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="25">Iškilmėje, kuri švenčiama septinto mėnesio penkioliktą dieną, jis turi daryti tą pat septynias šventės dienas, parūpindamas atnašas už nuodėmę, atnašas deginamajai aukai, javų atnašas ir aliejaus siūbuojamajai atnašai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="46">
				<verse number="1">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Vidinio kiemo rytiniai vartai bus uždari šešias darbo dienas, bet bus atidaryti šabo dieną ir mėnulio jaunaties dieną.</verse>
				<verse number="2">Vadas įeis iš lauko pro vartų prieangį ir stovės prie vartų stulpų. Kunigai paaukos jo deginamąją atnašą ir jo bendravimo aukas, o jis pagarbins ant vartų slenksčio. Tuomet jis išeis, bet vartai liks atidaryti iki vakaro.</verse>
				<verse number="3">Ir paprasti žmonės prie tų pačių vartų garbins VIEŠPATĮ šabo ir jaunaties dienomis.</verse>
				<verse number="4">Deginamoji auka, kurią vadas paaukos VIEŠPAČIUI šabo dieną, bus šeši avinėliai, neturintys jokio trūkumo, ir vienas avinas, neturintis jokio trūkumo,</verse>
				<verse number="5">su vienos efos javų atnaša prie avino, o javų atnaša prie avinėlių priklausys nuo jo rankos dosnumo drauge su vienu hinu aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="6">Mėnulio jaunaties dieną iš kaimenės jis paaukos jokio trūkumo neturintį jautį, šešis avinėlius ir vieną aviną; šie irgi turi būti be jokio trūkumo.</verse>
				<verse number="7">Kaip javų atnašą jis parūpins vieną efą prie jaučio ir vieną efą prie avino, o prie avinėlių – pagal savo rankos dosnumą drauge su vienu hinu aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="8">Vadas visuomet įeis ir išeis pro vartų prieangį.</verse>
				<verse number="9">Paprasti žmonės, eidami VIEŠPATIES akivaizdon švenčių metu, įeina pagarbinti pro šiaurinius vartus ir turi išeiti pro pietinius vartus, o įėję pro pietinius vartus turi išeiti pro šiaurinius vartus; tenegrįžta jie prie vartų, pro kuriuos įėjo, bet teišeina pro priešais esančius vartus.</verse>
				<verse number="10">Kai jie įeina, drauge su jais įeis ir vadas; kai jie išeina, išeis ir jis.</verse>
				<verse number="11">Per iškilmes ir šventes javų atnaša prie jaučio bus viena efa, prie avino – irgi viena efa, o prie avinėlių priklausys nuo jo rankos dosnumo drauge su hinu aliejaus prie kiekvienos efos.</verse>
				<verse number="12">Rytiniai vartai bus atidaryti vadui, kai tik jis savo noru parūpins atnašas, savo noru paaukotas VIEŠPAČIUI – ar tai geros valios deginamajai aukai, ar tai geros valios bendravimo aukoms, kad jis galėtų paaukoti savo deginamąją auką ir bendravimo aukas kaip šabo dieną. Tuomet jis išeis, ir jam išėjus vartai bus uždaryti.</verse>
				<verse number="13">Kasdien parūpinsi vienerių metų avinėlį, neturintį jokio trūkumo, kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI; parūpinsi po vieną kiekvieną rytą.</verse>
				<verse number="14">Kas rytą parūpinsi prie jo ir javų atnašų – šeštadalį efos ir trečdalį hino aliejaus, kuris turi būti sumaišytas su geriausiais miltais kaip javų auka VIEŠPAČIUI. Tai amžini įstatai.</verse>
				<verse number="15">Taip bus parūpinti avinėlis, javų atnašos ir aliejus kas rytą kaip nuolatinė deginamoji auka“.</verse>
				<verse number="16">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Jei vadas duoda dovaną iš savo paveldo kuriam nors iš savo sūnų, ji priklausys jo sūnums; kaip paveldas ji bus jų nuosavybė.</verse>
				<verse number="17">Bet jei jis duoda dovaną iš savo paveldo kuriam nors iš savo tarnų, ji bus jo iki atlaidos metų, o tuomet sugrįš vadui; tik jo sūnūs gali pasilaikyti dovaną iš jo paveldo.</verse>
				<verse number="18">Vadas negalės atimti iš žmonių jokio paveldo, išvarydamas juos iš jų nuosavybės. Tik iš savo paties nuosavybės jis galės duoti savo sūnums paveldą, idant nė vienas iš mano tautos nebūtų išblokštas iš savo nuosavybės“.</verse>
				<verse number="19">Tuomet pro įėjimą, esantį šalia vartų, jis nuvedė mane prie kunigams skirtų šventųjų kambarių, atgręžtų į šiaurę. Ten vakarų pusėje buvo vieta.</verse>
				<verse number="20">Jis man paaiškino: „Tai vieta, kur kunigai virs atnašas už kaltę bei atnašas už nuodėmę ir keps javų atnašas, idant nereikėtų išnešti jų iš vidinio kiemo ir nebūtų pašventinti žmonės “.</verse>
				<verse number="21">Tuomet jis išvedė mane į išorinį kiemą ir vedė palei keturis kiemo kampus. Žiūriu, kiekviename kiemo kampe – dar vienas kiemas;</verse>
				<verse number="22">keturiuose kiemo kampuose buvo kiemeliai keturiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio, visi keturi tokio pat dydžio.</verse>
				<verse number="23">Aplink visus keturis ėjo mūrinys, o po mūriniu visur aplink – židiniai.</verse>
				<verse number="24">Tuomet jis man paaiškino: „Tai virtuvės, kur šventyklos tarnai virs tautos atnašas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="47">
				<verse number="1">Tuomet jis vėl nuvedė mane prie įėjimo į šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po šventyklos slenksčio rytų link, nes šventyklos priekis buvo rytų pusėje. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio šventyklos pakraščio galo, į pietus nuo aukuro.</verse>
				<verse number="2">Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplink lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame pakraštyje.</verse>
				<verse number="3">Eidamas rytų kryptimi su virve rankoje, vyras atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kulkšnių.</verse>
				<verse number="4">Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kelių. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi juosmens.</verse>
				<verse number="5">Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių, ir jau buvo upė, kurios nebegalėjau pereiti, nes vanduo buvo taip patvinęs, jog reikėjo plaukti; upė buvo nepereinama.</verse>
				<verse number="6">Jis paklausė mane: „Žmogau, ar matei?“ Tuomet jis parvedė mane atgal prie upės kranto.</verse>
				<verse number="7">Eidamas atgal mačiau ant upės kranto daugybę medžių vienoje ir kitoje pusėje.</verse>
				<verse number="8">Jis man paaiškino: „Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą, dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas.</verse>
				<verse number="9">Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje bus daugybė žuvų, nes jis taps sveikas, ir visa gyvuos, kur tik tekės upė.</verse>
				<verse number="10">Palei ją stovės žvejai nuo En Gedžio iki pat En Eglaimų, ir bus vietos tinklams džiovinti. Bus gausu visokiausių žuvų, panašiai kaip Didžiojoje jūroje.</verse>
				<verse number="11">Bet jos pelkės ir balos nepraras sūrumo, nes turi būti paliktos druskai.</verse>
				<verse number="12">Ant krantų abipus upės augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės, ir jiems vaisių nepristigs; kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes vanduo jiems atitekės iš šventyklos. Jų vaisiai bus maistas, o lapai – vaistas“.</verse>
				<verse number="13">Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai ribos, pagal kurias paskirstysite kraštą kaip paveldą dvylikai Izraelio giminių. Juozapas gaus dvi dalis,</verse>
				<verse number="14">o likusį kraštą dalysitės po lygiai. Kadangi prisiekiau duoti jį jūsų protėviams, šis kraštas bus jūsų paveldas.</verse>
				<verse number="15">Krašto riba bus tokia. Šiaurės pusėje – nuo Didžiosios jūros pro Hetloną ligi Lebo Hamato, Cedado,</verse>
				<verse number="16">Berotajo bei Sibraimų, kurie yra tarp Damasko bei Hamato ribos, ir iki pat Hacer Tikono, kuris yra ant Haurano ribos.</verse>
				<verse number="17">Taigi riba eis nuo Jūros ligi Hacar Enono, kuris yra į šiaurę nuo Damasko krašto, su Hamato kraštu šiaurės pusėje.</verse>
				<verse number="18">Rytų pusėje – tarp Haurano ir Damasko palei Jordaną, tarp Gileado ir Izraelio krašto iki Rytų jūros ir ligi pat Tamaros. Tai rytinė riba.</verse>
				<verse number="19">Pietų pusėje riba eis nuo Tamaros ligi pat Meribos, o iš ten palei Egipto upės vagą iki Didžiosios jūros. Tai pietinė riba.</verse>
				<verse number="20">Vakarų pusėje riba bus Didžioji jūra iki pat vietos priešais Lebo Hamatą. Tai vakarinė riba.</verse>
				<verse number="21">Taip padalysite šį kraštą tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="22">Kaip paveldą paskirstysite jį burtu sau patiems ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų, kurie pagimdė pas jus vaikų. Su jais elgsitės kaip su gimusiais Izraelyje, su jumis bus jiems burtu paskirtas paveldas tarp Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="23">Kad ir kokioje giminėje gyventų ateiviai, toje giminėje duosite jiems paveldą“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="48">
				<verse number="1">Štai giminių vardai. Pradedant šiaurine riba ant Hetlono kelio, nuo Lebo Hamato ligi pat Hacar Enono, kuris yra ant Damasko ribos su Hamatu šiaurėje, ir nuo rytinio pakraščio iki Jūros bus Danas – viena dalis.</verse>
				<verse number="2">Prie Dano žemės, nuo rytinės ribos iki vakarinės ribos, bus Ašeras – viena dalis.</verse>
				<verse number="3">Prie Ašero žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Naftalis – viena dalis.</verse>
				<verse number="4">Prie Naftalio žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Manasas – viena dalis.</verse>
				<verse number="5">Prie Manaso žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Efraimas – viena dalis.</verse>
				<verse number="6">Prie Efraimo žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Rubenas – viena dalis.</verse>
				<verse number="7">Prie Rubeno žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Judas – viena dalis.</verse>
				<verse number="8">Prie Judo žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus šventoji dalis, kurią atskirsite dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių pločio, o ilgiu lygią vienai iš giminių dalių, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos su šventykla jos viduryje.</verse>
				<verse number="9">Šventoji dalis, kurią atskirsite, bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio ir dvidešimt tūkstančių uolekčių pločio.</verse>
				<verse number="10">Iš šventosios dalies kunigams priklausys dvidešimt penki tūkstančiai uolekčių šiauriniame pakraštyje, dešimt tūkstančių uolekčių pločio vakariniame pakraštyje ir dešimt tūkstančių uolekčių rytiniame pakraštyje su VIEŠPATIES šventykla viduryje.</verse>
				<verse number="11">Ši šventoji vieta bus kunigams iš Cadoko palikuonių, kurie man tarnavo ir nenuklydo su paklydusiais Izraelio žmonėmis, kaip padarė levitai.</verse>
				<verse number="12">Ji bus jiems ypatinga dalis iš šventosios krašto dalies, švenčiausia vieta šalia levitų žemės.</verse>
				<verse number="13">Greta kunigų žemės levitai turės dalį dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgio ir dešimt tūkstančių uolekčių pločio. Visas ilgis bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių, o plotis – dešimt tūkstančių uolekčių.</verse>
				<verse number="14">Jokia šios žemės dalis negali būti nei parduota, nei išmainyta, nei perduota, nes tai rinktinė krašto dalis, šventa VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="15">Likęs plotas – penkių tūkstančių uolekčių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių ilgio – bus skirtas kasdieniams miesto reikalams, jo trobesiams ir ganykloms. Miestas bus jo viduryje.</verse>
				<verse number="16">Štai jo matmenys: šiauriniame pakraštyje – keturi tūkstančiai penki šimtai uolekčių, pietiniame pakraštyje – penki tūkstančiai, rytiniame pakraštyje – keturi tūkstančiai penki šimtai ir vakariniame pakraštyje – keturi tūkstančiai penki šimtai.</verse>
				<verse number="17">Miestas turės ganyklų: šiaurėje – du šimtus penkiasdešimt uolekčių, pietuose – du šimtus penkiasdešimt, rytuose – du šimtus penkiasdešimt, vakaruose – du šimtus penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="18">Likusio dešimt tūkstančių uolekčių į rytus ir dešimt tūkstančių uolekčių į vakarus ploto derlius bus skirtas mieste dirbančių maistui.</verse>
				<verse number="19">Mieste darbuosis darbininkai iš visų Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="20">Visa atskirta dalis bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių iš dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ketvirtainis, apimantis šventąją dalį drauge su miesto nuosavybe.</verse>
				<verse number="21">O kas atlieka abipus šventosios dalies ir miesto nuosavybės, priklausys vadui. Nuo šventosios dalies dvidešimt penki tūkstančiai uolekčių ligi rytinės krašto ribos ir į vakarus dvidešimt penki tūkstančiai uolekčių ligi vakarinės krašto ribos, šalia giminių dalių, priklausys vadui. Šventoji dalis bus su Namų šventykla viduryje,</verse>
				<verse number="22">o levitų ir miesto nuosavybė – viduryje žemės, kuri priklauso vadui. Vado žemė bus tarp Judo ribos ir Benjamino ribos.</verse>
				<verse number="23">Likutis priklausys kitoms giminėms. Nuo rytinės ribos ligi vakarinės bus Benjaminas – viena dalis.</verse>
				<verse number="24">Prie Benjamino žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Simeonas – viena dalis.</verse>
				<verse number="25">Prie Simeono žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Isacharas – viena dalis.</verse>
				<verse number="26">Prie Isacharo žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Zabulonas – viena dalis.</verse>
				<verse number="27">Prie Zabulono žemės, nuo rytinės ribos ligi vakarinės ribos, bus Gadas – viena dalis.</verse>
				<verse number="28">O prie Gado žemės pietų pakraštyje riba eis nuo Tamaros iki Meribat Kadešo vandenų ir nuo ten palei Egipto upės vagą ligi Didžiosios jūros.</verse>
				<verse number="29">Toks yra kraštas, kurį padalysite burtu tarp Izraelio giminių, ir tokios jų dalys, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="30">Miesto išėjimai bus tokie. Šiauriniame pakraštyje, kuris bus keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgio,</verse>
				<verse number="31">bus treji vartai: vieneri Rubeno vartai, vieneri Judo vartai ir vieneri Levio vartai. Miesto vartai bus vadinami Izraelio giminių vardais.</verse>
				<verse number="32">Rytiniame pakraštyje, kuris bus keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgio, bus treji vartai: vieneri Juozapo vartai, vieneri Benjamino vartai ir vieneri Dano vartai.</verse>
				<verse number="33">Pietiniame pakraštyje, kuris bus keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgio, bus treji vartai: vieneri Simeono vartai, vieneri Isacharo vartai ir vieneri Zabulono vartai.</verse>
				<verse number="34">Vakariniame pakraštyje, kuris bus keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgio, bus treji vartai: vieneri Gado vartai, vieneri Ašero vartai ir vieneri Naftalio vartai.</verse>
				<verse number="35">Aplink miestą bus aštuoniolika tūkstančių uolekčių. O miesto vardas nuo tos dienos bus: „Ten yra VIEŠPATS “.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="27">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Trečiais Judo karaliaus Jehojakimo valdymo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiavo į Jeruzalę ir apgulė ją.</verse>
				<verse number="2">Judo karalių Jehojakimą drauge su dalimi indų iš Dievo Namų Viešpats atidavė jam į rankas, o tas išgabeno juos į Šinaro šalį ir padėjo indus į savo dievų iždą.</verse>
				<verse number="3">Tuomet karalius įsakė savo rūmų vyriausiajam pareigūnui Ašpenazui atvesti jam keletą izraelitų iš karališkos šeimos ir diduomenės</verse>
				<verse number="4">– sveikų vaikinų gražios išvaizdos, sumanių visose išminties šakose, apdovanotų pažinimu bei supratimu ir tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose, kad jie būtų mokomi chaldėjų raštų ir kalbos.</verse>
				<verse number="5">Karalius skyrė jiems kasdien maisto iš karališkų valgių bei vyno, kurį pats gėrė. Jie turėjo būti auklėjami trejus metus, o paskui tarnauti karaliaus dvare.</verse>
				<verse number="6">Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija.</verse>
				<verse number="7">Rūmų vyriausiasis pareigūnas praminė juos kitais vardais: Danielių – Beltšacaru, Hananiją – Šadrachu, Mišaelį – Mešachu ir Azariją – Abed Negu.</verse>
				<verse number="8">Bet Danielius apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais ir vynu, todėl paprašė rūmų vyriausiąjį pareigūną leisti jam nesusiteršti.</verse>
				<verse number="9">Dievas maloniai nuteikė rūmų vyriausiąjį pareigūną, ir jis Danielių atjautė.</verse>
				<verse number="10">Bet rūmų vyriausiasis pareigūnas įspėjo Danielių: „Aš prisibijau savo viešpaties karaliaus! Jis nustatė, ką jūs turite valgyti ir gerti, o jei pastebėtų, kad prasčiau atrodote už kitus jūsų amžiaus vaikinus, man reikės savo galva atsakyti karaliui“.</verse>
				<verse number="11">Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai:</verse>
				<verse number="12">„Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti.</verse>
				<verse number="13">Po to tebūna palyginta tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“.</verse>
				<verse number="14">Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juos dešimt dienų.</verse>
				<verse number="15">Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius.</verse>
				<verse number="16">Prižiūrėtojas laikėsi pažado, nunešdavo nuo stalo karališkus valgius bei vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių.</verse>
				<verse number="17">Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną.</verse>
				<verse number="18">Kai atėjo laikas, kurį karalius buvo nustatęs jaunuoliams pas jį atvesti, rūmų vyriausiasis pareigūnas atvedė juos pas Nebukadnecarą.</verse>
				<verse number="19">Karalius, pasikalbėjęs su jais, nerado tarp jų visų nė vieno, kuris prilygtų Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, todėl jie buvo paimti į karaliaus tarnybą.</verse>
				<verse number="20">Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus.</verse>
				<verse number="21">Danielius ten išbuvo iki pirmųjų karaliaus Kyro valdymo metų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Antrais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnecaras sapnavo sapną, taip sukrėtusį jo dvasią, kad jis nebegalėjo miegoti.</verse>
				<verse number="2">Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir chaldėjus, kad jie pasakytų karaliui, ką šis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje,</verse>
				<verse number="3">karalius tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį suprasti“.</verse>
				<verse number="4">Chaldėjai atsakė karaliui aramėjiškai: „O karaliau! Gyvuok amžinai! Papasakok tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“.</verse>
				<verse number="5">Karalius chaldėjams atsakė: „Toks mano įsakas! Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti.</verse>
				<verse number="6">Bet jei atskleisite man šį sapną ir paaiškinsite, tai gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didžią garbę“.</verse>
				<verse number="7">Jie antrąkart atsakė: „Tepapasakoja pirma karalius tą sapną savo tarnams, tuomet mes galėsime jį paaiškinti“.</verse>
				<verse number="8">Atsakydamas karalius tarė: „Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas:</verse>
				<verse number="9">jei neatskleisite man sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol nepasikeis aplinkybės. Tad papasakokite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog galite man jį paaiškinti“.</verse>
				<verse number="10">Chaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: „Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir koks didis ir galingas, niekada nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago, kerėtojo ar chaldėjo.</verse>
				<verse number="11">Dalykas, kurio reikalauja karalius, per daug sunkus, ir niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų“.</verse>
				<verse number="12">Dėl to karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius.</verse>
				<verse number="13">Paskelbus įsaką, kad visi išminčiai turi būti nužudyti, buvo ieškoma ir Danieliaus bei jo draugų, kad ir jie būtų nužudyti.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Danielius sumaniai ir atsargiai kreipėsi į karaliaus sargybos vadą Arjochą, išėjusį žudyti Babilono išminčių.</verse>
				<verse number="15">Jis paklausė karaliaus pareigūno Arjocho: „Kodėl karalius išleido tokį nuožmų įsaką?“ Arjochas paaiškino reikalą Danieliui.</verse>
				<verse number="16">Danielius nuėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius duotų jam laiko, ir jis paaiškinsiąs karaliui tą sapną.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Danielius parėjo namo, paaiškino reikalą savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai</verse>
				<verse number="18">ir liepė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielius ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais.</verse>
				<verse number="19">Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielius šlovino dangaus Dievą.</verse>
				<verse number="20">Danielius tarė: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra išmintis ir galybė.</verse>
				<verse number="21">Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems pažinimą.</verse>
				<verse number="22">Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa.</verse>
				<verse number="23">Tau, mano protėvių Dieve, aš dėkoju ir tave giriu, nes davei man išminties ir jėgų. Dabar tu apreiškei, ko tavęs prašėme, apreiškei mums karaliaus sapną“.</verse>
				<verse number="24">Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išžudyti visus Babilono išminčius, ir tarė jam: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui paaiškinsiu sapną“.</verse>
				<verse number="25">Tuomet Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir tarė: „Tarp tremtinių iš Judo užtikau žmogų, kuris gali karaliui sapną paaiškinti“.</verse>
				<verse number="26">Karalius paklausė Danielių, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“</verse>
				<verse number="27">Danielius atsakė karaliui: „Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai.</verse>
				<verse number="28">Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Štai koks buvo tavo sapnas ir kokie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje.</verse>
				<verse number="29">Tau, karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks.</verse>
				<verse number="30">O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi viršyčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų karaliui atskleista sapno prasmė ir suprastum savo širdies mintis.</verse>
				<verse number="31">Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę.</verse>
				<verse number="32">Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario,</verse>
				<verse number="33">kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio.</verse>
				<verse number="34">Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius.</verse>
				<verse number="35">Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.</verse>
				<verse number="36">Toks buvo sapnas. Dabar jį paaiškinsime karaliui.</verse>
				<verse number="37">Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę,</verse>
				<verse number="38">į kurio rankas jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva.</verse>
				<verse number="39">Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo, o paskui ir trečia – žalvario karalystė, kuri užvaldys visą žemę.</verse>
				<verse number="40">Ketvirtoji karalystė bus stipri lyg geležis; kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas.</verse>
				<verse number="41">Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš dalies iš puodžiaus molio ir iš dalies iš geležies, o tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu.</verse>
				<verse number="42">Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi.</verse>
				<verse number="43">Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, o tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu.</verse>
				<verse number="44">O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai,</verse>
				<verse number="45">kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras“.</verse>
				<verse number="46">Tuomet karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką.</verse>
				<verse number="47">Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį“.</verse>
				<verse number="48">Tuomet karalius labai išaukštino Danielių, apipylė jį puikiomis dovanomis ir padarė visos Babilono srities valdytoju bei visų Babilono išminčių seniūnu.</verse>
				<verse number="49">Danieliaus prašymu, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą valdyti Babilono sritį. O pats Danielius pasiliko karaliaus dvare.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Karalius Nebukadnecaras padarė statulą iš aukso šešiasdešimt uolekčių aukščio, šešių uolekčių pločio ir pastatė ją Dūros lygumoje, Babilono srityje.</verse>
				<verse number="2">Tuomet karalius Nebukadnecaras įsakė, kad būtų pašaukti satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai dalyvauti pašventinimo iškilmėse statulos, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.</verse>
				<verse number="3">Taigi satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai susirinko į pašventinimo iškilmes statulos, kurią buvo pastatęs karalius Nebukadnecaras. Jiems stovint priešais statulą, kurią Nebukadnecaras buvo pastatęs,</verse>
				<verse number="4">šauklys garsiai paskelbė: „O tautos ir gentys visų kalbų! Jums įsakyta,</verse>
				<verse number="5">išgirdus garsą rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio instrumento, parpulti ir pagarbinti aukso statulą, kurią pastatė karalius Nebukadnecaras.</verse>
				<verse number="6">O kas neparpuls ir nepagarbins, tas bus tuojau pat įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi“.</verse>
				<verse number="7">Todėl, išgirdusios rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, visų kalbų tautos ir gentys parpuolė ir pagarbino Nebukadnecaro pastatytą aukso statulą.</verse>
				<verse number="8">Pasinaudodami proga, kai kurie chaldėjai atėjo ir apskundė judėjus.</verse>
				<verse number="9">Jie kreipėsi į karalių Nebukadnecarą ir tarė: „O karaliau! Gyvuok amžinai!</verse>
				<verse number="10">Karaliau, tu išleidai įsaką, kad kiekvienas žmogus, išgirdęs rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, turi parpulti ir pagarbinti aukso statulą,</verse>
				<verse number="11">o kas neparpuls ir nepagarbins, tas bus įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi.</verse>
				<verse number="12">Yra judėjų, kuriuos tu paskyrei valdyti Babilono sritį, – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas. O karaliau, šie vyrai tavęs nepaiso! Tavo dievams jie netarnauja ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbina“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Nebukadnecaras, įtūžęs iš pykčio, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Jie buvo tuojau pat atvesti pas karalių.</verse>
				<verse number="14">Nebukadnecaras paklausė jų: „Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, kad jūs netarnaujate mano dievams ir negarbinate aukso statulos, kurią aš pastačiau?</verse>
				<verse number="15">Taigi dabar, jei esate pasirengę, išgirdę rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, turite parpulti ir pagarbinti mano padarytą statulą. Bet jei nepagarbinsite, būsite tuojau pat įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi. Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“</verse>
				<verse number="16">Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė karaliui: „O Nebukadnecarai, mums nėra reikalo ką nors tau atsakyti.</verse>
				<verse number="17">Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.</verse>
				<verse number="18">Bet jeigu ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“.</verse>
				<verse number="19">Nebukadnecaras taip įtūžo ant Šadracho, Mešacho bei Abed Nego, kad pyktis net iškreipė veidą, ir liepė pakurti krosnį septynis kartus smarkiau negu paprastai buvo kūrenama.</verse>
				<verse number="20">O keliems savo kariuomenės galiūnams jis liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį.</verse>
				<verse number="21">Taigi šie vyrai buvo surišti kaip buvo apsirengę, su skraistėmis, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais, ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį.</verse>
				<verse number="22">Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis buvo taip labai prikūrenta, nuo liepsnos liežuvių žuvo vyrai, nešusieji Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą.</verse>
				<verse number="23">O tie trys vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas nukrito surišti į ugnimi plieskiančią krosnį.</verse>
				<verse number="24">Karalius Nebukadnecaras buvo nustebintas. Jis skubiai pakilo ir kreipėsi į savo patarėjus, klausdamas: „Argi ne tris vyrus įmetėme į ugnį surištus?“ Jie atsakė karaliui: „Tikrai taip, o karaliau!“ –</verse>
				<verse number="25">„Bet, – atkirto karalius, – aš matau keturis nesurištus vyrus vaikštant ugnies liepsnose. Jie visiškai nepaliesti! O tas ketvirtasis atrodo lyg dangiškoji būtybė!“</verse>
				<verse number="26">Tuomet Nebukadnecaras priėjo prie ugnimi plieskiančios krosnies durų ir tarė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite! Ateikite čia!“ Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas tuojau pat išėjo iš ugnies.</verse>
				<verse number="27">Satrapai, seniūnai, valdytojai ir karaliaus patarėjai apspito juos ir pamatė, kad ugnis neturėjo jokios galios tų vyrų kūnams: jų galvos plaukai nebuvo nusvilinti, jų skraistės nebuvo ugnies apdegintos, joks ugnies kvapas nesklido nuo jų.</verse>
				<verse number="28">Nebukadnecaras pareiškė: „Tebūna pašlovintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas! Jis atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie juo pasitikėjo! Jie nepakluso karaliaus įsakui ir sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti, išskyrus jų pačių Dievą.</verse>
				<verse number="29">Todėl įsakau visų kalbų tautoms ir gentims: kas tik nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą, tas bus sudraskytas į gabalėlius ir jo namai bus išgriauti, nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“.</verse>
				<verse number="30">Tada karalius paaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono srityje.</verse>
				<verse number="31">„Karalius Nebukadnecaras – visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms žemėje. Teklesti jūsų gerovė!</verse>
				<verse number="32">Man malonu paskelbti aukščiausiojo Dievo ženklus ir nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="33">Kokie didingi jo ženklai, kokie galingi jo nuostabūs darbai! Jo karalystė yra amžina karalystė, ir jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Aš, Nebukadnecaras, patogiai įsitaisęs savo namuose ir jausdamasis laimingas savo rūmuose,</verse>
				<verse number="2">sapnavau mane išgąsdinusį sapną. Mane, gulintį lovoje, apėmę vaizdiniai ir man galvon atėję regėjimai sukėlė siaubą.</verse>
				<verse number="3">Įsakiau sušaukti visus Babilono išminčius pas mane, kad jie man pasakytų, ką tas sapnas reiškia.</verse>
				<verse number="4">Suėjo magai, kerėtojai, chaldėjai ir spėliotojai ir aš papasakojau jiems tą sapną, bet jie neįstengė man pasakyti, ką jis reiškia.</verse>
				<verse number="5">Galų gale atėjo pas mane Danielius, vadinamas Beltšacaru, mano dievo vardu, ir apdovanotas šventųjų dievų dvasia, ir jam aš papasakojau savo sapną.</verse>
				<verse number="6">‘O Beltšacarai, magų galva, aš žinau, kad tu apdovanotas šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Štai sapnas, kurį sapnavau. Pasakyk man, ką jis reiškia.</verse>
				<verse number="7">Lovoje man atėjo į galvą tokie regėjimai. Mačiau medį žemės viduryje, ir jis buvo labai aukštas.</verse>
				<verse number="8">Medis augo vis aukštesnis ir tvirtesnis, o jo viršūnė pasiekė dangų. Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="9">Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti, vaisiai gausūs, ir maisto jame buvo visiems. Po juo laukų žvėrys rado paunksmę, jo šakose krovėsi lizdus padangių paukščiai, iš jo maitinosi visi gyvūnai.</verse>
				<verse number="10">Lovoje nesiliaudamas stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.</verse>
				<verse number="11">Garsiai šaukdamas, jis liepė: ‹Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius! Tenubėga šalin nuo jo žvėrys, teišlaksto nuo jo šakų paukščiai.</verse>
				<verse number="12">Bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis; surištas geležies ir žalvario grandine, teguli jis gležnoje lauko žolėje. Temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę!</verse>
				<verse number="13">Tebūna pakeista jo žmogaus širdis, tebūna jam duota žvėries širdis ir tepraslenka pro jį septyni laikotarpiai.</verse>
				<verse number="14">Tai nuspręsta Budėtojų įsaku, o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu, kad visi gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę, duoda ją, kam nori, ir jai valdyti skiria net žemos kilmės žmones›.</verse>
				<verse number="15">Tokį sapną, aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. Dabar, Beltšacarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’“</verse>
				<verse number="16">Tuomet Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką buvo lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius tarė jam: „Beltšacarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė: „Mano valdove, tas sapnas turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, o jo aiškinimas – tavo priešams!</verse>
				<verse number="17">Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių,</verse>
				<verse number="18">kurio lapai buvo gražūs pažiūrėti ir vaisiai gausūs, kuris davė maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose padangių paukščiai krovėsi lizdus,</verse>
				<verse number="19">esi tu, o karaliau! Tu tapai didis ir galingas. Tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia – ligi žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="20">Kadangi karalius matė šventąjį Budėtoją, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite ir sunaikinkite medį, bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis, surištą geležies ir žalvario grandine lauko žolėje; temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę, kol praslinks pro jį septyni laikotarpiai’, –</verse>
				<verse number="21">toks bus aiškinimas, o karaliau, ir tai Aukščiausiojo sprendimas, atsiųstas mano valdovui karaliui.</verse>
				<verse number="22">Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, būsi maudomas rasos iš dangaus, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori.</verse>
				<verse number="23">Įsakymas palikti medžio kelmą su šaknimis reiškia, kad tavo karalystė bus atkurta, kai pripažinsi, jog Dangus yra visavaldis.</verse>
				<verse number="24">Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus – gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“.</verse>
				<verse number="25">Visa tai ir ištiko karalių Nebukadnecarą.</verse>
				<verse number="26">Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone,</verse>
				<verse number="27">karalius tarė sau: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“</verse>
				<verse number="28">Šiems žodžiams dar tebesant jo lūpose, pasigirdo balsas iš dangaus: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!</verse>
				<verse number="29">Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“.</verse>
				<verse number="30">Nuosprendis Nebukadnecarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jaučiai ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelių plunksnos, o nagai tapo kaip paukščių nagai.</verse>
				<verse number="31">„Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, garbinau ir aukštinau tą, kuris gyvena per amžius, nes jo valdžia yra amžina valdžia ir jo karalystė tveria per kartų kartas.</verse>
				<verse number="32">Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, o jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti jo ranką ar sakyti: ‘Ką tu darai?’</verse>
				<verse number="33">Tuo metu grįžo man protas, o didybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano patarėjai ir didžiūnai susiieškojo mane, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę ir man buvo suteikta net daugiau didybės.</verse>
				<verse number="34">Dabar aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai teisingi ir jo keliai teisūs; jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Karalius Belšacaras iškėlė puikią puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir drauge su tūkstančiu gėrė vyną.</verse>
				<verse number="2">Būdamas apsvaigęs nuo vyno, Belšacaras įsakė atnešti aukso ir sidabro indus, jo tėvo Nebukadnecaro paimtus iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų galėtų gerti karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės.</verse>
				<verse number="3">Aukso indai, paimti iš šventyklos, tai yra Dievo Namų Jeruzalėje, buvo atnešti, o karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų.</verse>
				<verse number="4">Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens.</verse>
				<verse number="5">Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karaliaus rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką.</verse>
				<verse number="6">Karaliaus veidas išbalo, jo mintys kėlė jam siaubą. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo.</verse>
				<verse number="7">Karalius ėmė garsiai šaukti, kad būtų atvesti kerėtojai, chaldėjai ir spėliotojai. „Kas perskaitys šį raštą ir pasakys man, ką jis reiškia, – tarė karalius Babilono išminčiams, – tas bus apvilktas purpuru, nešios ant kaklo aukso grandinę ir bus trečias mano karalystės valdžioje“.</verse>
				<verse number="8">Tada suėjo visi karaliaus išminčiai, bet neįstengė nei perskaityti rašto, nei jo paaiškinti karaliui.</verse>
				<verse number="9">Tuomet karalių apėmė dar didesnis siaubas, visai išbalo jo veidas, o jo didžiūnai buvo apstulbinti.</verse>
				<verse number="10">Nugirdusi apie karaliaus ir jo didžiūnų būklę, į puotos menę atėjo karalienė. „O karaliau! – tarė karalienė, – gyvuok amžinai! Tenekelia tau nerimo tavo mintys, ir nebūk toks išbalęs.</verse>
				<verse number="11">Tavo karalystėje yra žmogus, apdovanotas Šventųjų dievų dvasia. Jau tavo tėvo dienomis jis reiškėsi nepaprastu supratimu, pažinimu ir išmintimi. Tavo tėvas Nebukadnecaras paskyrė jį magų, kerėtojų, chaldėjų ir spėliotojų galva</verse>
				<verse number="12">dėl to, kad nepaprasta dvasia, pažinimas ir supratimas aiškinti sapnus, įminti mįsles, išspręsti sunkius klausimus reiškėsi tam Danieliui, karaliaus pramintam Beltšacaru. Tebūna dabar pašauktas Danielius; jis tau paaiškins“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet pas karalių buvo atvestas Danielius. Karalius tarė Danieliui: „Taigi tu esi Danielius, vienas iš Judo tremtinių, kurį mano tėvas parvedė iš Judo?</verse>
				<verse number="14">Girdėjau apie tave, kad turi dievų dvasią ir tau reiškiasi nepaprastas supratimas, pažinimas ir nuostabi išmintis.</verse>
				<verse number="15">Išminčiai ir kerėtojai buvo pašaukti pas mane perskaityti šį raštą ir paaiškinti, ką jis reiškia, tačiau jie neįstengė paaiškinti, ką jis reiškia.</verse>
				<verse number="16">Bet aš girdėjau apie tave, kad tu pajėgi paaiškinti ir išspręsti sunkius klausimus. Tad jei gali perskaityti tą raštą ir pasakyti man, ką jis reiškia, būsi apvilktas purpuru, nešiosi ant kaklo aukso grandinę ir būsi trečias karalystės valdžioje“.</verse>
				<verse number="17">Danielius atsakė karaliui: „Savo dovanas sau pačiam pasilaikyk ir apdovanojimus kam nors kitam duok! Be abejo, tą raštą karaliui perskaitysiu ir pasakysiu, ką jis reiškia.</verse>
				<verse number="18">O karaliau, Dievas Aukščiausiasis davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, didybę, garbę ir didingumą.</verse>
				<verse number="19">Dėl jam duotos didybės visų kalbų tautos ir gentys drebėjo prieš jį iš baimės. Jis žudydavo, ką norėjo nužudyti, ir palikdavo gyvą, ką norėjo palikti gyvą, išaukštindavo, ką norėjo, ir pažemindavo, ką norėjo.</verse>
				<verse number="20">Bet kadangi jo širdis išpuiko ir jo dvasia surambėjo iš įžūlumo, jis buvo nuverstas nuo karaliaus sosto, ir iš jo buvo atimta garbė.</verse>
				<verse number="21">Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, o jo širdis tapo panaši į žvėries širdį; jo buveinė buvo tarp laukinių asilų. Jis maitinosi žole kaip jautis, o jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol pripažino, jog Dievas Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir skiria jai valdyti, ką jis nori.</verse>
				<verse number="22">O tu, jo sūnau Belšacarai, netramdei savo širdies, nors visa tai žinojai!</verse>
				<verse number="23">Tu išaukštinai save prieš dangaus Viešpatį! Tau buvo atnešti jo šventyklos indai, o tu ir tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės iš jų gėrėte. Tu šlovinai dievus, padarytus iš sidabro ir aukso, žalvario, geležies, medžio ir akmens, kurie nei mato, nei girdi, nei žino, o Dievo, kurio rankoje tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai, tu nepagarbinai.</verse>
				<verse number="24">Taigi iš jo Artumo buvo atsiųsta ta ranka, kad parašytų šį užrašą.</verse>
				<verse number="25">O užrašas toks: ‘MENE MENE, TEKEL ir PARSIN’.</verse>
				<verse number="26">Štai ką jis reiškia: ‘MENE’ – Dievas atliko tavo karalystės apyskaitą ir atvedė ją prie galo;</verse>
				<verse number="27">‘TEKEL’ – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas;</verse>
				<verse number="28">‘PERES’ – tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams“.</verse>
				<verse number="29">Tuomet, Belšacarui įsakius, Danielius buvo apvilktas purpuru, jam ant kaklo uždėta aukso grandinė ir paskelbta, kad jis turėtų būti trečias karalystės valdžioje.</verse>
				<verse number="30">Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.</verse>
				<verse number="2">Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų ir išskirstyti juos po visą karalystę.</verse>
				<verse number="3">Jie buvo atsakingi trim ministrams, o Danielius buvo vienas iš jų. Satrapai privalėjo jiems atsiskaityti, kad karaliui nebūtų jokios žalos.</verse>
				<verse number="4">Greitai Danielius pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius ketino paskirti jį valdyti visą karalystę.</verse>
				<verse number="5">O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui dėl karalystės reikalų. Tačiau jie negalėjo rasti jokios priežasties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo.</verse>
				<verse number="6">Tuomet tie vyrai pasakė: „Nerasime jokio pagrindo apskųsti Danielių, nebent rastume ką nors, kas susiję su jo Dievo Įstatymu“.</verse>
				<verse number="7">Todėl anie ministrai ir satrapai susimokė, atėjo pas karalių ir kreipėsi į jį: „Karaliau Darijau, gyvuok amžinai!</verse>
				<verse number="8">Visi karalystės ministrai, seniūnai ir satrapai, patarėjai ir valdytojai sutarė, jog turėtų būti paskelbtas ir griežtai vykdomas toks karaliaus įsakas: jeigu kas per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kokiam nors dievui ar žmogui, išskyrus tave, karaliau, tai būtų įmestas į liūtų duobę.</verse>
				<verse number="9">Taigi, o karaliau, paskelbk uždraudimą ir pasirašyk raštą, nepakeičiamą ir neatšaukiamą pagal medų ir persų įstatymą“.</verse>
				<verse number="10">Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.</verse>
				<verse number="11">Nors Danielius ir žinojo, kad raštas pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau.</verse>
				<verse number="12">Anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielių besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo.</verse>
				<verse number="13">Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo apie jo uždraudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei uždraudimo, pagal kurį kiekvienas, kuris per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kitam dievui ar žmogui, išskyrus tave, bus įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“.</verse>
				<verse number="14">Į tai atsakydami, jie tarė karaliui: „Danielius, vienas iš Judo tremtinių, karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, bet meldžiasi tris kartus per dieną“.</verse>
				<verse number="15">Tai išgirdęs, karalius buvo smarkiai sujaudintas. Jis buvo pasiryžęs apsaugoti Danielių ir iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų.</verse>
				<verse number="16">Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir sakė jam: „O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas“.</verse>
				<verse number="17">Tuomet karaliaus įsakymu Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę. Karalius tarė Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“</verse>
				<verse number="18">Atitempus akmenį, jis buvo užristas ant duobės angos, ir karalius užantspaudavo jį savo žiedu ir savo didžiūnų žiedais, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danieliaus likimas.</verse>
				<verse number="19">Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, atsisakęs pramogų ir negalėdamas užmigti.</verse>
				<verse number="20">Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.</verse>
				<verse number="21">Prisiartinęs prie duobės, jis verksmingu balsu sušuko Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“</verse>
				<verse number="22">Danielius atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai!</verse>
				<verse number="23">Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau“.</verse>
				<verse number="24">Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu.</verse>
				<verse number="25">Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.</verse>
				<verse number="26">Tuomet karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė!</verse>
				<verse number="27">Šiuo raštu įsakau, kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes jis yra gyvasis Dievas, jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.</verse>
				<verse number="28">Jis apsaugo ir išgelbsti, daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje; jis išgelbėjo Danielių iš liūtų letenų“.</verse>
				<verse number="29">Taigi Danieliui sekėsi valdant Darijui, kaip ir persui Kyrui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Pirmais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo ir jam gulint lovoje, galvon atėjo regėjimai. Paskui jis tą sapną užrašė. Pasakojimas prasideda taip.</verse>
				<verse number="2">„Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą.</verse>
				<verse number="3">Keturi galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros.</verse>
				<verse number="4">Pirmasis buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis.</verse>
				<verse number="5">Žiūriu, išniro kitas žvėris, antrasis panašus į mešką, stovinčią ant užpakalinių kojų su trim iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‘Pakilk! Suryk daug kūnų!’</verse>
				<verse number="6">Po to, man stebint, štai išniro dar vienas, panašus į leopardą. Žvėris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia.</verse>
				<verse number="7">Paskui nakties regėjimuose išvydau ketvirtą žvėrį, keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis. Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis. Jis skyrėsi nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų.</verse>
				<verse number="8">Man besistebint tais ragais, žiūriu, išdygo tarp jų dar vienas, mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad šiam užtektų vietos. Šis ragas turėjo akis, panašias į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančią burną.</verse>
				<verse number="9">Man stebint buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai – tarsi gryna vilna; jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai – plieskianti ugnis.</verse>
				<verse number="10">Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais jį. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos.</verse>
				<verse number="11">Aš vis stebėjau. Tuomet dėl įžūliųjų rago žodžių, man stebint, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas, įmestas sudeginti į ugnį.</verse>
				<verse number="12">Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas.</verse>
				<verse number="13">Vis stebėdamas nakties regėjimus pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio, ir buvo jam pristatytas.</verse>
				<verse number="14">Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta.</verse>
				<verse number="15">Aš, Danielius, jaučiau, kad mano dvasia verčia mane nerimauti, o galvon ateinantys regėjimai kėlė siaubą.</verse>
				<verse number="16">Aš priėjau prie vieno iš patarnautojų paklausti, ką visa tai iš tikrųjų reiškia. Atsakydamas jis man paaiškino, ką reiškia tie dalykai:</verse>
				<verse number="17">‘Šie keturi galingi žvėrys – tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje.</verse>
				<verse number="18">Bet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai ir per amžių amžius’.</verse>
				<verse number="19">Tada aš norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, besiskiriantis nuo visų kitų ir keliantis siaubą, geležies dantimis ir žalvario nagais, kuris visa rijo ir trypė kojomis, kas buvo likę;</verse>
				<verse number="20">ką reiškia tie dešimt ragų ant jo galvos ir ką reiškia tas dar vienas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito, tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus.</verse>
				<verse number="21">Man stebint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir ėmė viršų,</verse>
				<verse number="22">kol neatėjo Ilgaamžis. Tuomet Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę.</verse>
				<verse number="23">Štai ką jis atsakė: ‘Ketvirtasis žvėris reiškia, kad bus ketvirtoji karalystė žemėje, besiskirianti nuo visų kitų karalysčių; ji praris visą žemę, sutryps ją ir sudaužys į šipulius.</verse>
				<verse number="24">O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius.</verse>
				<verse number="25">Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio.</verse>
				<verse number="26">Tuomet teismas sės posėdžiauti, ir jo valdžia bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta.</verse>
				<verse number="27">Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus’“.</verse>
				<verse number="28">Taip baigiasi pasakojimas. Aš, Danielius, dėl tokių minčių buvau didelio nerimo apimtas, ir mano veidas išbalo. Tą dalyką aš laikiau savo širdyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Po šio pirmojo regėjimo aš, Danielius, turėjau dar vieną trečiais karaliaus Belšacaro viešpatavimo metais.</verse>
				<verse number="2">Šiame regėjime mačiau save Sūzų tvirtovėje, esančioje Elamo srityje. Aš buvau prie Ulajo upės.</verse>
				<verse number="3">Pakėliau akis ir pamačiau palei upę stovintį aviną. Jis turėjo du ragus. Abu ragai buvo ilgi, bet vienas ilgesnis už kitą, nors ilgasis ir vėliau išdygęs.</verse>
				<verse number="4">Aš mačiau aviną, badantį ragais į vakarus, šiaurę ir pietus. Visi žvėrys buvo bejėgiai jam pasipriešinti, nebuvo nė vieno, kas būtų galėjęs išsigelbėti iš jo galybės. Jis darė, kas jam patiko, ir tapo galingas.</verse>
				<verse number="5">Man besvarstant, staiga iš vakarų pasirodė ožys, atskubantis skersai visą žemę, net neliesdamas žemės. Ožys turėjo iškilų ragą tarp akių.</verse>
				<verse number="6">Jis priėjo prie ano avino su dviem ragais, kurį buvau matęs stovintį palei upę, ir įsibėgėjęs puolė visa savo įniršio jėga.</verse>
				<verse number="7">Aš mačiau, kaip jis pasiekė aviną ir niršo ant jo, smogė avinui ir nulaužė jam abu ragus. Avinas buvo bejėgis jam pasipriešinti. Parbloškęs aviną ant žemės, jis trypė jį kojomis, ir nebuvo nieko, kas būtų galėjęs išgelbėti aviną iš jo galybės.</verse>
				<verse number="8">Ožys tapo nepaprastai galingas, bet jam esant pačioje galybėje jo didysis ragas buvo nulaužtas, o vietoj jo išdygo keturi iškilūs ragai, atsukti į keturis padangių vėjus.</verse>
				<verse number="9">Iš vieno jų išdygo kitas ragas, mažutis, bet ilgainiui jis išaugo nepaprastai didelis pietų link, rytų link ir gražiojo krašto link.</verse>
				<verse number="10">Augdamas jis pasiekė net dangaus Galybes, nubloškė žemėn keletą žvaigždžių iš dangaus Galybių ir sutrypė jas.</verse>
				<verse number="11">Net su pačiu Galybių vadu jis įžūliai elgėsi, iš jo atėmė kasdienę deginamąją auką ir išardė jo šventąją buveinę.</verse>
				<verse number="12">Už nuodėmę jam buvo perduotos Galybės drauge su nuolatine deginamąja auka. Jis nudrėbė žemėn tiesą, ir ką tik darė, tas jam sekėsi.</verse>
				<verse number="13">Išgirdau kalbant šventąjį, o kitas šventasis kreipėsi į tą nepažįstamą kalbantįjį: „Kiek ilgai tęsis šio regėjimo įvykiai, susiję su kasdiene deginamąja auka, siaubą keliančia nuodėme, šventyklos ir Galybių trypimu?“</verse>
				<verse number="14">Jis man atsakė: „Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta“.</verse>
				<verse number="15">Aš, Danielius, stebėdamas tą regėjimą ir mėgindamas jį suprasti, pamačiau stovintį priešais mane kažką, kuris atrodė kaip žmogus.</verse>
				<verse number="16">Išgirdau iš Ulajo žmogaus balsą, šaukiantį: „Gabrieliau! Paaiškink tam žmogui regėjimą!“</verse>
				<verse number="17">Jis priėjo arti vietos, kur aš stovėjau. Jam priėjus, mane apėmė baimė, ir aš puoliau kniūbsčias ant žemės. Bet jis tarė man: „Suprask, žmogau, kad tai regėjimas apie baigmės metą“.</verse>
				<verse number="18">Kada jis man kalbėjo, nualpęs parpuoliau veidu į žemę. Tuomet jis palietė mane, pastatė ant kojų</verse>
				<verse number="19">ir tarė: „Tikėk manimi, aš tau pasakysiu, kas įvyks vėliau, pykčio laiku, nes baigmė bus nustatytu metu.</verse>
				<verse number="20">Avinas, kurį regėjai, turintis du ragus, tai Medijos ir Persijos karaliai.</verse>
				<verse number="21">Ožys – Graikijos karalius, o didysis ragas tarp jo akių – pirmasis karalius.</verse>
				<verse number="22">Tai, kad vienas buvo nulaužtas, ir vietoj jo išdygo keturi, reiškia, kad keturios karalystės kils iš jo tautos, bet neturės jo galybės.</verse>
				<verse number="23">Jų valdymo pabaigoje, kai nusidėjėliai bus pripildę savo nedorybės saiką, iškils įžūlus karalius, gudrus ir suktas.</verse>
				<verse number="24">Jis bus stiprus ir galingas, nors ir ne savo jėga, ir neš baisų sunaikinimą. Visa, ką jis darys, jam seksis; jis sunaikins galingas tautas ir šventuosius, Dievo tautą.</verse>
				<verse number="25">Dėl savo klastingumo jis sėkmingai naudosis apgaule ir bus įžūlios širdies. Be įspėjimo jis sunaikins daugelį ir pakils net prieš vadų Vadą, bet bus palaužtas, ir tai ne žmonių rankomis.</verse>
				<verse number="26">Čia papasakotas vakarų ir rytmečių regėjimas yra tikras. O tu užantspauduok regėjimą, nes jis apie tolimas dienas“.</verse>
				<verse number="27">Aš, Danielius, pasijutau blogai ir sirgau keletą dienų. Paskui atsikėliau ir rūpinausi karaliaus reikalais. Bet jaučiau regėjimo baimę ir jo nesupratau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Pirmais Ahasvero sūnaus Darijaus, kilusio iš medų ir tapusio chaldėjų karalystės karaliumi, metais,</verse>
				<verse number="2">pirmais jo valdymo metais, aš, Danielius, stengiausi suvokti knygose, kaip pagal pranašą Jeremiją pasiekusį VIEŠPATIES žodį skaičiuoti metus, po kurių turėjo baigtis Jeruzalės nuniokojimas, būtent septyniasdešimt metų.</verse>
				<verse number="3">Atsigręžiau į Viešpatį Dievą, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku, ašutine ir pelenais.</verse>
				<verse number="4">Maldavau Viešpatį, savo Dievą, išpažindamas: „Ak, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi Sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir vykdančius tavo įsakymus.</verse>
				<verse number="5">Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir maištavome, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų.</verse>
				<verse number="6">Mes neklausėme tavo tarnų pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, didžiūnams, protėviams ir visiems krašto žmonėms.</verse>
				<verse number="7">Tu, Viešpatie, esi teisus, ir kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, arti ir toli esantieji visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei dėl išdavystės, kuria jie tau nusidėjo.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIE, raustame iš gėdos mes, mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes nusidėjome tau.</verse>
				<verse number="9">Bet tau, Viešpatie, mūsų Dieve, priklauso gailestingumas ir atleidimas! Mes juk maištavome prieš tave</verse>
				<verse number="10">ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus pranašus.</verse>
				<verse number="11">Visas Izraelis nusižengė tavo Įstatymui ir atsimetė, atsisakęs paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Dievo tarno Mozės Įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome.</verse>
				<verse number="12">Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas baisią nelaimę, kokia niekada nebuvo padaryta po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="13">Kaip parašyta Mozės Įstatyme, taip visa ši nelaimė ir atėjo pas mus. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe.</verse>
				<verse number="14">O VIEŠPATS budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro VIEŠPATS, mūsų Dievas, teisus dėl visko, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso.</verse>
				<verse number="15">O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą iki pat šios dienos, mes nusidėjome ir nedorai elgėmės.</verse>
				<verse number="16">Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis nuo tavo miesto Jeruzalės, nuo tavo šventojo kalno! Dėl mūsų nuodėmių ir mūsų protėvių kalčių Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas nuniokotoje tavo šventykloje.</verse>
				<verse number="18">Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais tavo veidą, bet dėl tavo didelio gailestingumo.</verse>
				<verse number="19">Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“.</verse>
				<verse number="20">Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaujant VIEŠPATĮ, mano Dievą, dėl mano Dievo šventojo kalno,</verse>
				<verse number="21">dar man tebekalbant maldoje, vyras Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime, atsirado, greitai skrisdamas pas mane vakaro aukos metu.</verse>
				<verse number="22">Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas: „Danieliau, atėjau duoti tau išminties ir supratimo.</verse>
				<verse number="23">Kai tu pradėjai maldauti, atsirado žodis, ir aš atėjau tau jo paskelbti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!</verse>
				<verse number="24">Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia.</verse>
				<verse number="25">Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metais.</verse>
				<verse number="26">Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas.</verse>
				<verse number="27">Vieną septynetą jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Trečiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltšacaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir susijęs su dideliu mūšiu. Jis suprato tą apreiškimą po to, kai gavo paaiškinimą per regėjimą.</verse>
				<verse number="2">„Tuo metu aš, Danielius, buvau gedėjęs tris savaites.</verse>
				<verse number="3">Nebuvau valgęs gardžių valgių, nebuvau ėmęs į burną nei mėsos, nei vyno, nei buvau tepęsis aliejais ištisas tris savaites.</verse>
				<verse number="4">Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, stovėdamas ant didžiosios upės Tigro kranto,</verse>
				<verse number="5">pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, susijuosusį Ufazo aukso juosta.</verse>
				<verse number="6">Jo kūnas buvo tarsi chrizolitas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o žodžių garsas – tarsi žmonių minios ūžesys.</verse>
				<verse number="7">Tik aš, Danielius, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis siaubas ir jie bėgo slėptis.</verse>
				<verse number="8">Taigi aš likau vienas žiūrėti į šį didį regėjimą. Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis.</verse>
				<verse number="9">Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir išgirdęs jo žodžių garsą puoliau be sąmonės veidu ant žemės.</verse>
				<verse number="10">Bet tuomet mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius.</verse>
				<verse number="11">‘Danieliau, brangusis žmogau, – tarė jis man, – gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos sakau! Atsistok, nes aš atsiųstas pas tave’. Jam tariant šiuos žodžius drebėdamas atsistojau.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jis tęsė: ‘Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.</verse>
				<verse number="13">Bet Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, man padėti atėjo Mykolas, vienas iš vyriausių didžiūnų. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu</verse>
				<verse number="14">ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje’.</verse>
				<verse number="15">Jam tariant šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado.</verse>
				<verse number="16">Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano lūpas. Atvėriau lūpas ir tariau stovinčiam prieš mane: ‘Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis.</verse>
				<verse number="17">Kaipgi gali mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, negaliu net alsuoti’.</verse>
				<verse number="18">Kažkas panašus į žmogų vėl palietė mane ir sustiprino.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė: ‘Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!’ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: ‘Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų’.</verse>
				<verse number="20">Tuomet jis paklausė: ‘Ar žinai, dėl ko atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti prieš Persijos didžiūną. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas.</verse>
				<verse number="21">Bet turiu pasakyti, kas įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas nepadeda man varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Mykolą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">O aš pirmais Darijaus Medo metais ėmiausi jam padėti ir jį stiprinti.</verse>
				<verse number="2">Dabar paskelbsiu tau tiesą. Tikėk manimi, Persija turės dar tris karalius. Ketvirtasis bus kur kas turtingesnis už visus kitus ir dėl savo turtų tapęs galingu sukurstys visus prieš Graikijos karalystę.</verse>
				<verse number="3">Tuomet iškils galiūnas karalius, jis turės plačias valdas ir darys, kas jam patiks.</verse>
				<verse number="4">Bet jam tapus galingesniam, jo karalystė bus nualinta ir padalyta pagal keturis padangių vėjus, tačiau ne jo palikuonims, ne jo turėtai galingai valdžiai. Jo karalystė bus išrauta ir atiduota kitiems, o ne jo įpėdiniams.</verse>
				<verse number="5">Tuomet taps galingas pietų karalius, tačiau vienas jo didžiūnų taps už jį galingesnis ir valdys, turėdamas platesnes valdas negu jis.</verse>
				<verse number="6">Po keleto metų jie sudarys sąjungą: pietų karaliaus duktė ištekės už šiaurės karaliaus susitarimui patvirtinti. Bet nei ji turės jėgų ištverti, nei jos palikuonis išliks; ji bus pasmerkta mirti drauge su savo palydovais, vaiku ir vyru. Ilgainiui</verse>
				<verse number="7">išaugs atžala iš jos šaknų. Jis žygiuos prieš šiaurės karaliaus kariuomenę, įsiverš į jo tvirtovę, parodys, ką gali, ir nugalės.</verse>
				<verse number="8">Net jų dievus, jų stabus drauge su brangiais sidabro ir aukso indais išgabens į Egiptą kaip karo grobį. Keletą metų jis paliks šiaurės karalių ramybėje.</verse>
				<verse number="9">Pastarasis užpuls pietų karaliaus šalį, bet sugrįš į savo kraštą.</verse>
				<verse number="10">O jo sūnūs kariaus ir sutelks labai galingą kariuomenę. Vienas jų žygiuos pirmyn tarsi potvynis ir nušluos kraštą, paskui vėl kariaus prie pat jo tvirtovės.</verse>
				<verse number="11">Pietų karalius įtūžęs išeis ir kovos su šiaurės karaliumi, sutelkusiu milžinišką kariauną, bet ji bus atiduota jo priešams į rankas.</verse>
				<verse number="12">O kai ta kariauna bus paimta, jo širdis didžiuosis iš puikybės, ir jis išžudys dešimtis tūkstančių, bet nenugalės.</verse>
				<verse number="13">Mat šiaurės karalius vėl sutelks kariauną, didesnę už pirmąją, ir po keleto metų vėl atžygiuos su didele kariuomene ir gausiais karo reikmenimis.</verse>
				<verse number="14">Tais laikais daugelis sukils prieš pietų karalių. Nedori karštuoliai iš tavo tautos pakils įgyvendinti tą regėjimą, bet bus nugalėti.</verse>
				<verse number="15">Tuomet šiaurės karalius atžygiuos, skubiai supils apgulos pylimą ir paims tvirtovės miestą. O pietų pajėgos neįstengs atlaikyti, net geriausi būriai stokos jėgų priešintis.</verse>
				<verse number="16">Jo užpuolikas darys, kas jam patiks, ir niekas neįstengs prieš jį atsilaikyti. Jis apsistos gražiajame krašte, kuris visas bus jo rankose.</verse>
				<verse number="17">Jis sumanys jėga užimti visą jo karalystę, bet sudarys su juo sutartį ir norėdamas sunaikinti tą karalystę jis atiduos jam dukterį žmona. Bet jam nepasiseks, ir naudos iš to jam nebus.</verse>
				<verse number="18">Tada jis atsigręš į pajūrio salas ir daugelį iš jų užims. Bet vienas karo vadas padarys galą jo įžūlumui, atgręždamas prieš jį patį jo įžūlumą.</verse>
				<verse number="19">Tuomet jis atsigręš į savo krašto tvirtoves, bet suklups, kris, ir niekas jo neras.</verse>
				<verse number="20">Jo vietą užims žmogus, pasiųsiantis pareigūną su karališka palyda išreikalauti duoklės, tačiau po kelių dienų ir jis bus nužudytas, bet ne iš pykčio ir ne mūšyje.</verse>
				<verse number="21">Jo vieton stos niekšas, kuriam karališka garbė nebuvo suteikta. Jis atvyks vogčiomis ir apgaule pasiims karalystę.</verse>
				<verse number="22">Kariuomenes jis šluote nušluos ir sutriuškins drauge su pačiu sandoros vadu.</verse>
				<verse number="23">Sudaręs sąjungą, jis elgsis klastingai ir su sauja sekėjų paims valdžią.</verse>
				<verse number="24">Be įspėjimo jis veršis į turtingiausias sritis ir darys, ko nei jo tėvas, nei protėviai niekada nedarė, išdalydamas grobį, karo laimikį ir turtus. Jis kėsinsis užimti tvirtoves, bet tik iki nustatyto meto.</verse>
				<verse number="25">Didele kariuomene jis sukaups savo jėgą ir drąsą prieš pietų karalių. Pietų karalius išžygiuos į karą, vedinas kur kas didesne ir stipresne kariuomene, bet atsispirti jam nepavyks, nes prieš jį bus rengiami sąmokslai.</verse>
				<verse number="26">Valgantieji prie jo stalo jį pražudys. Jo kariuomenė bus sutriuškinta, daugelis kris užmušti.</verse>
				<verse number="27">Abu karaliai, širdyje pikta galvodami, sėdės prie to paties stalo ir meluos vienas kitam, tačiau nesėkmingai, nes dar nebus atėjęs galui nustatytas metas.</verse>
				<verse number="28">Jis pasuks į savo kraštą su gausybe turtų, bet jo širdis bus nusiteikusi prieš šventąją sandorą. Jis pasielgs pagal savo norą ir sugrįš į savo kraštą.</verse>
				<verse number="29">Atėjus nustatytam metui jis vėl įsiverš į pietus, bet šį kartą viskas nesibaigs kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="30">Prieš jį atplauks laivai iš Kitimų, jis neteks drąsos ir pasitrauks, pargrįš ir išlies įniršį ant šventosios sandoros, savo noru pasielgs gerindamasis tiems, kurie atsimeta nuo šventosios sandoros.</verse>
				<verse number="31">Jo atsiųsti kariuomenės būriai užims ir išniekins šventyklą ir tvirtovę. Jie pašalins kasdienę deginamąją auką ir pastatys siaubingąją pabaisą.</verse>
				<verse number="32">Pataikavimu jis suvedžios sandorai neištikimus, bet savo Dievui ištikimi žmonės bus ištvermingi ir imsis žygių.</verse>
				<verse number="33">Išmintingieji tarp žmonių padės daugeliui žmonių suprasti, tačiau jie kurį laiką bus tapę kalavijo ir liepsnos aukomis, kęs nelaisvę ir plėšikavimą.</verse>
				<verse number="34">Tapę aukomis jie susilauks mažai pagalbos, nes daugelis dėsis prie jų nenuoširdžiai.</verse>
				<verse number="35">Kai kurie išmintingųjų kris, kad būtų išmėginti ugnyje, išgryninti ir padaryti švarūs iki laikų pabaigos, nes ji turi įvykti nustatytu metu.</verse>
				<verse number="36">Karalius elgsis, kaip jam patiks. Aukštindamas save ir laikydamas didesniu už bet kokį dievą, jis kalbės baisius dalykus prieš dievų Dievą. Jam seksis tik tol, kol nesibaigs pykčio metas ir nebus įvykdyta, kas nuspręsta.</verse>
				<verse number="37">Jis nereikš pagarbos savo protėvių dievams ar moterų pamiltajam, jis pagarbos nereikš jokiam dievui, nes save patį laikys didesniu už visus.</verse>
				<verse number="38">Vietoj jų jis garbins tvirtovių dievą, – dievą, kurio jo protėviai nepažinojo, garbins auksu ir sidabru, brangakmeniais ir vertingomis atnašomis.</verse>
				<verse number="39">Tvirtovių ginti jis pastatys svetimo dievo tautą, o jo išpažinėjus praturtins, paskirs valdyti daugelį ir apdalys žeme kaip atpildu.</verse>
				<verse number="40">Atėjus laikų pabaigai su juo susiims pietų karalius. Bet šiaurės karalius puls jį kaip viesulas su karo vežimais, raiteliais ir daugybe laivų. Jis užtvindys šalis ir pereis jas tarsi potvynis.</verse>
				<verse number="41">Jis įžygiuos į gražųjį kraštą, jame žus dešimtys tūkstančių, bet Edomas ir Moabas bei didžioji Amono dalis išsigelbės iš jo rankų.</verse>
				<verse number="42">Jis uždės savo ranką ant šalių ir net Egipto kraštas neišsigelbės.</verse>
				<verse number="43">Jam atiteks aukso bei sidabro lobiai ir visi Egipto turtai. Įkandin jo seks Libija ir Kušas.</verse>
				<verse number="44">Kai pranešimai iš rytų ir šiaurės ims jį gąsdinti, didžio įniršio apimtas jis išžygiuos žudyti ir naikinti daugelio.</verse>
				<verse number="45">Savo rūmų palapines jis statysis tarp jūros ir garbingo šventojo kalno, tačiau gaus galą ir nebus, kas jam padėtų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Anuo metu pasirodys Mykolas, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje.</verse>
				<verse number="2">Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei.</verse>
				<verse number="3">Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius.</verse>
				<verse number="4">O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto. Daugelis bus pasimetę, ir nedorumas vis labiau plis’.</verse>
				<verse number="5">Tuomet aš, Danielius, pažvelgiau ir pamačiau dar du vyrus: vieną – ant šio upės kranto, kitą – ant ano.</verse>
				<verse number="6">Vienas jų tarė vyrui, vilkinčiam drobiniais ir stovinčiam ant upės vandenų: ‘Kada ateis šių nuostabiųjų dalykų pabaiga?’</verse>
				<verse number="7">Drobiniais vilkintis vyras, stovintis ant upės vandenų, iškėlė į dangų savo dešinę ir kairę. Aš girdėjau jį prisiekiant amžinai Gyvuoju, kad tai tęsis vieną laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio ir kad visi šie dalykai bus įvykdyti, kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas.</verse>
				<verse number="8">Aš tai girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‘Mano viešpatie, koks bus šių dalykų galas?’ –</verse>
				<verse number="9">‘Eik savo keliu, Danieliau, – atsakė jis, – nes šie žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto.</verse>
				<verse number="10">Daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje, tačiau nedorėliai ir toliau nedorai elgsis. Nė vienas nedorėlių to nesupras, o išmintingieji supras.</verse>
				<verse number="11">Nuo to meto, kai buvo nutraukta kasdienė deginamoji auka ir pastatyta siaubingoji pabaisa, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, kuris lauks ir ištvers tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas!</verse>
				<verse number="13">O tu, eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje’“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="28">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis, pasiekęs Beerio sūnų Ozėją Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo bei Ezekijo dienomis ir Izraelio karaliaus Jehoašo sūnaus Jeroboamo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Pirmąsyk kalbėdamas per Ozėją VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“.</verse>
				<verse number="3">Taigi jis ėjo ir paėmė žmona Diblaimo dukterį Gomerą; ji tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų.</verse>
				<verse number="4">VIEŠPATS tarė jam: „Pavadink jį vardu Jezreelis, nes netrukus nubausiu Jehuvo namus už Jezreelyje pralietą kraują ir padarysiu galą Izraelio namų karalystei.</verse>
				<verse number="5">Tą dieną sulaužysiu Izraelio lanką Jezreelio slėnyje“.</verse>
				<verse number="6">Ji ir vėl tapo nėščia ir pagimdė dukterį. Tuomet VIEŠPATS tarė jam: „Pavadink ją vardu Lo Ruhama, nes daugiau nebepagailėsiu Izraelio namų ir nebeatleisiu jiems.</verse>
				<verse number="7">Tačiau Judo namų pagailėsiu ir išgelbėsiu juos per VIEŠPATĮ, jų Dievą. Neišgelbėsiu jų lanku nei kalaviju, nei karu, nei žirgais, nei raiteliais“.</verse>
				<verse number="8">Nujunkiusi Lo Ruhamą, ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų.</verse>
				<verse number="9">Tuomet VIEŠPATS tarė: „Pavadink jį vardu Lo Amis, nes jūs nesate mano tauta, ir aš nebūsiu jūsų Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O Izraelio vaikų bus kaip jūros smilčių, kurių negalima nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot sakius: „Jūs nesate mano tauta!“ – jiems bus sakoma: „Gyvojo Dievo vaikai“.</verse>
				<verse number="2">Judo žmonės ir Izraelio žmonės bus surinkti į viena, jie pasistatys sau vieną galvą ir užvaldys kraštą, nes Jezreelio diena bus galinga.</verse>
				<verse number="3">Sakykite savo broliui: „Mano tauta“ – ir savo seseriai: „Ta, kurios pasigailėta“.</verse>
				<verse number="4">Maldaukite savo motiną, maldaukite, nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! Tepašalina ji nuo savo veido kekšystę ir nuo savo krūtų svetimavimą.</verse>
				<verse number="5">Antraip aš ją išrengsiu nuogai, paliksiu, kokia ji buvo gimimo dieną, padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais ir leisiu jai mirti nuo troškulio.</verse>
				<verse number="6">Nė jos vaikų nepagailėsiu, nes tai kekšystės vaikai.</verse>
				<verse number="7">Taip! Jų motina buvo kekšė, ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. „Eisiu paskui savo meilužius, – sakė ji, – nes gaunu iš jų duonos ir vandens, vilnų ir linų, aliejaus ir gėrimo“.</verse>
				<verse number="8">Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią ir prieš ją pastatysiu sieną, kad ji nebegalėtų rasti savo takų.</verse>
				<verse number="9">Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet nepasivys, ieškos jų, bet neras. Tuomet ji tars sau: „Eisiu, grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar“.</verse>
				<verse number="10">Ji nežinojo, kad tai aš daviau jai grūdų, vyno ir aliejaus, apipyliau ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui.</verse>
				<verse number="11">Todėl atsiimsiu savo grūdus jų laiku ir savo vyną jo metu; atimsiu savo vilnas ir linus, duotus jos nuogumui pridengti.</verse>
				<verse number="12">Dabar aš atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, ir iš mano rankų niekas jos neišgelbės.</verse>
				<verse number="13">Padarysiu galą visam jos džiaugsmui, jos šventėms, jaunatims, šabams ir visoms iškilmių dienoms.</verse>
				<verse number="14">Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: „Tai mano atlygis, kurį man davė meilužiai“. Paversiu juos brūzgynais, ir laukiniai žvėrys juos nuės.</verse>
				<verse number="15">Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus; išsidabinusi auskarais ir puošmenomis ji ėjo paskui savo meilužius ir pamiršo mane, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="16">Todėl dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį.</verse>
				<verse number="17">Ten atiduosiu jai vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji atsilieps man kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.</verse>
				<verse number="18">Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane „Mano vyras“ ir niekuomet nebevadins manęs „Mano viešpats Baalas“.</verse>
				<verse number="19">Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, ir vardais jų nebebus daugiau šaukiamasi.</verse>
				<verse number="20">Sudarysiu tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, suteiksiu jiems ramų ir saugų poilsį.</verse>
				<verse number="21">Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.</verse>
				<verse number="22">Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną atsiliepsiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – atsiliepsiu dangums, o jie atsilieps žemei.</verse>
				<verse number="24">Žemė atsilieps javais, vynu ir aliejumi, o jie atsilieps Jezreeliui.</verse>
				<verse number="25">Pasėsiu ją krašte sau pačiam, pasielgsiu gailestingai su Lo Ruhama ir sakysiu Lo Amiui: „Tu mano tauta“, o jis atsakys: „Tu mano Dievas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">VIEŠPATS tarė man: „Eik ir mylėk savo moterį, turinčią mylimąjį ir svetimaujančią, kaip VIEŠPATS myli izraelitus, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus ir mėgsta razinų papločius “.</verse>
				<verse number="2">Tuomet pirkau ją už penkiolika sidabro šekelių ir homerą su letechu miežių.</verse>
				<verse number="3">O jai pasakiau: „Tu pasiliksi su manimi ilgą laiką ir nebesielgsi kaip kekšė, nebeatsiduosi jokiam vyriškiui nei man“.</verse>
				<verse number="4">Juk ir izraelitai pasiliks ilgą laiką be karaliaus ir didžiūno, be aukų ir šventųjų stulpų, be efodo ir terafimų.</verse>
				<verse number="5">Paskui izraelitai sugrįš, ieškos VIEŠPATIES, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus. Paskutinėmis dienomis jie artinsis prie VIEŠPATIES ir jo gerumo su pagarbos kupina baime.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Klausykis VIEŠPATIES žodžio, Izraelio tauta, nes VIEŠPATS traukia į teismą krašto gyventojus: „Dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra!</verse>
				<verse number="2">Kreiva priesaika, melagystė, žmogžudystė, vagystė ir svetimavimas įsigalėjo, kraujo praliejimas po kraujo praliejimo.</verse>
				<verse number="3">Todėl kraštas rauda, visi jo gyventojai gaišta ir žūva drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais ir jūrų žuvimis.</verse>
				<verse number="4">Tačiau niekas tenesmerkia, niekas tenekaltina. Aš kaltinu tave, kunige!</verse>
				<verse number="5">Tu klupsi dieną, ir pranašas su tavimi klups naktį, o aš sunaikinsiu tavo motiną.</verse>
				<verse number="6">Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave kaip savo kunigą; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir aš tavo vaikus.</verse>
				<verse number="7">Juo daugiau jų buvo, juo labiau jie man nusidėjo, išmainė savo garbę į gėdą.</verse>
				<verse number="8">Jie minta mano tautos nuodėme ir godžiai trokšta jos kalčių.</verse>
				<verse number="9">Ir tautą, ir kunigą nubausiu už jų kelius, atlyginsiu jiems už jų darbus.</verse>
				<verse number="10">Jie valgys, bet nebus sotūs, jie kekšaus, bet vaikų neturės, nes paliko VIEŠPATĮ ir atsidavė</verse>
				<verse number="11">kekšystei. Vynas, senas ir jaunas – atima protą.</verse>
				<verse number="12">Mano tauta atsiklausia rąstigalio, burtų lazda jiems išburia. Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius; palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšės.</verse>
				<verse number="13">Jie skerdžia aukas ant kalnų keterų, degina smilkalus ant kalvų po ąžuolu, po tuopa ir po terpentinmedžiu, nes jų pavėsis malonus. Todėl ir jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės, ir jūsų marčios svetimauja!</verse>
				<verse number="14">Nebausiu jūsų dukterų, kai jos elgiasi kaip kekšės, nei jūsų marčių, kai jos svetimauja, nes patys vyrai susideda su paleistuvėmis ir skerdžia aukas su šventyklų kekšėmis. Taip tauta be proto eina į pražūtį.</verse>
				<verse number="15">Nors tu ir elgiesi kaip ištvirkėlis, Izraeli, neleisk Judui nusikalsti! Neikite į Gilgalą, nekopkite į Bet Aveną, netarkite priesaikos: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’</verse>
				<verse number="16">Izraelis užsispyręs lyg užsispyrusi telyčia. Argi gali VIEŠPATS dabar juos ganyti kaip avinėlį plačioje ganykloje?</verse>
				<verse number="17">Efraimas prisirišo prie stabų, tad palik jį sau!</verse>
				<verse number="18">Po ilgo girtavimo jie mėgaujasi kekšyste, gašlumą vertina labiau negu savo garbę.</verse>
				<verse number="19">Vėjas apgaubs juos savo sparnais, ir jie gėdysis savo aukurų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Išgirskite tai, kunigai! Įsidėmėkite, Izraelio namai! Klausykitės, karaliaus rūmai! Juk jūs turite rūpintis teisingumu, bet tapote spąstais Micpoje, ant Taboro užmestu tinklu</verse>
				<verse number="2">ir Šitimuose giliai iškasta duobe. Nubausiu juos visus.</verse>
				<verse number="3">Efraimą aš pažinojau, ir Izraelis nebuvo nuo manęs paslėptas, bet dabar, Efraimai, tu elgiesi kaip kekšė, o Izraelis ištvirkęs.</verse>
				<verse number="4">Jų darbai neleidžia jiems grįžti pas savo Dievą, kekšystės dvasia juose įsigalėjusi, ir jie nepažįsta VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="5">Izraelio išdidumas liudija prieš jį, ir Efraimas klumpa dėl savo kaltės, o Judas klumpa drauge su jais.</verse>
				<verse number="6">Tuomet su savo avimis ir galvijais jie eis ieškoti VIEŠPATIES, bet neras, nes jis pasitraukė nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Jie tapo neištikimi VIEŠPAČIUI, pagimdę pavainikius. Jaunatis dabar praris juos drauge su jų laukais.</verse>
				<verse number="8">Pūskite ragą Gibėjoje, trimitą Ramoje! Skelbkite pavojų Bet Avene: ‘Benjaminai, pasižiūrėk atgal!’</verse>
				<verse number="9">Efraimas bausmės dieną virs tyrlaukiais. Skelbiu Izraelio giminėms, kas tikrai įvyks.</verse>
				<verse number="10">Judo galiūnai tapo lygūs perkeliantiems laukų ribas; išliesiu ant jų savo pyktį kaip vandenį.</verse>
				<verse number="11">Efraimas nuengtas ir teismo sutriuškintas dėl to, kad sąmoningai ėjo paskui melą.</verse>
				<verse number="12">Tarsi kandis esu Efraimui, tarsi puvimas Judo namams.</verse>
				<verse number="13">Kai Efraimas pamatė savo ligą, o Judas – savo žaizdą, Efraimas kreipėsi į Asiriją ir siuntė pasiuntinius pas didįjį karalių. Bet jis negali jūsų pagydyti ar užgydyti jūsų žaizdos,</verse>
				<verse number="14">nes Efraimui aš esu tarsi liūtas ir Judo namams tarsi liūto jauniklis. Aš pats draskysiu ir eisiu sau, aš nusinešiu, ir niekas neišgelbės.</verse>
				<verse number="15">Aš pasitrauksiu, kol jie suvoks savo kaltę ir ieškos mano veido. Vargdami jie maldaus mano malonės:</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">‘Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes tai jis mus sudraskė, jis ir išgydys; jis mus sužeidė, jis ir sutvarstys.</verse>
				<verse number="2">Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume.</verse>
				<verse number="3">Pažinkime, veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę’.</verse>
				<verse number="4">Ką man daryti su tavimi, Efraimai? Ką man daryti su tavimi, Judai? Judviejų meilė – kaip rytmečio debesis, kaip anksti krintanti rasa.</verse>
				<verse number="5">Todėl skaptuosiu juos per pranašus, žudysiu savo lūpų žodžiais, ir mano nuosprendis nutviks kaip šviesa.</verse>
				<verse number="6">Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos.</verse>
				<verse number="7">Prie Adomo jie sulaužė sandorą ir taip tapo man neištikimi.</verse>
				<verse number="8">Gileadas – nedorėlių miestas, pažymėtas krauju.</verse>
				<verse number="9">Kaip plėšikai ko nors tyko, taip ir kunigai susibūrę; jie žudo ant kelio į Sichemą, daro baisų nusikaltimą.</verse>
				<verse number="10">Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką: ten kekšauja Efraimas, teršiamas Izraelis.</verse>
				<verse number="11">Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis. Kai tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">kai tik noriu išgydyti Izraelį, vis prasikiša Izraelio kaltė ir nedori Samarijos darbai, nes jie elgiasi apgaulingai. Vagys laužiasi į namus, gaujos plėšikauja lauke.</verse>
				<verse number="2">Ir jiems neateina į širdį, kad aš atmenu visą jų nedorumą. Dabar juos gaubia nusikaltimai, jie – priešais mane.</verse>
				<verse number="3">Savo nedorumu jie linksmina karalių, o klastingumu – didžiūnus.</verse>
				<verse number="4">Jie visi yra svetimautojai, jie tarsi prikūrenta krosnis, kurioje kepėjui nebereikia kurstyti ugnies nuo tešlos minkymo iki jos iškilimo.</verse>
				<verse number="5">Mūsų karaliaus dieną įkaitę nuo vyno didžiūnai ėmė siautėti, o jis tiesė ranką apsimetėliams.</verse>
				<verse number="6">Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis; jų įniršis rusena visą naktį, o rytą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.</verse>
				<verse number="7">Visi jie įkaitę kaip krosnis ir ryja savo valdovus. Visi jų karaliai krito, bet nė vienas nesišaukia manęs.</verse>
				<verse number="8">Efraimas pats maišosi su tautomis; Efraimas – kepantis neapverstas paplotis.</verse>
				<verse number="9">Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino. Net jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežino.</verse>
				<verse number="10">Izraelio puikybė buvo pažeminta jo paties akyse, tačiau jie, viso to nepaisydami, nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nei jo ieško.</verse>
				<verse number="11">Efraimas tapo kaip balandis, suviliotas ir nesupratingas; jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją.</verse>
				<verse number="12">Jiems einant, užmesiu ant jų savo tinklą, nutrauksiu žemyn kaip paukščius iš padangių, nubausiu, kaip buvo sakyta jų bendrijai.</verse>
				<verse number="13">Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs! Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane! Kai tik noriu juos atpirkti, jie skleidžia prieš mane melus.</verse>
				<verse number="14">Iš širdies jie manęs nesišaukia, aimanuodami savo guoliuose, o žeisdami save dėl grūdų ir vyno, būna man neištikimi.</verse>
				<verse number="15">Aš juos protinau ir stiprinau jų rankas, tačiau jie rezga pikta apie mane.</verse>
				<verse number="16">Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga, ir tampa netikusiu lanku; jų didžiūnai žus nuo kalavijo dėl savo įžūlaus liežuvio. Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Dėk ragą prie lūpų! Tarsi vanagas virš VIEŠPATIES Namų įsikūrė nelaimė, nes jie sulaužė mano Sandorą ir buvo neištikimi mano mokymui.</verse>
				<verse number="2">Jie šaukia man: ‘Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!’</verse>
				<verse number="3">Izraelis atmetė tai, kas gera; priešas jį persekios.</verse>
				<verse number="4">Jie rinkosi karalius, bet ne per mane, skyrė didžiūnus, bet be mano žinios. Iš sidabro ir aukso pasidarė stabų savo pačių pražūčiai.</verse>
				<verse number="5">Atmečiau tavo veršį, Samarija! Užsidegiau įniršiu ant jų! Kiek ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo?</verse>
				<verse number="6">Juk tai kyla iš Izraelio; jį padarė meistras, bet tai ne Dievas. Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis!</verse>
				<verse number="7">Jie sėja vėją, todėl pjaus audrą. Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų, o jei ir duotų, juos surytų svetimieji.</verse>
				<verse number="8">Izraelis jau prarytas; dabar jie tarp tautų – kaip nereikalingas indas.</verse>
				<verse number="9">Juk jie ėjo į Asiriją kaip vienišas laukinis asilas, o Efraimas samdėsi meilužius.</verse>
				<verse number="10">Nors jie samdo tautas, dabar aš pats juos surinksiu, ir greitai jie raitysis po karalių ir didžiūnų našta.</verse>
				<verse number="11">Efraimas gausino aukurus, kad išpirktų nuodėmę, bet aukurai jam tapo proga nusidėti.</verse>
				<verse number="12">Nors surašau jam daugybę pamokymų, jie laikomi nepriimtinais.</verse>
				<verse number="13">Jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas ir valgo aukų mėsą, bet VIEŠPATS jų nepriima. Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes. Jie turės grįžti į Egiptą!</verse>
				<verse number="14">Izraelis užmiršo savo Kūrėją ir prisistatė rūmų, Judas pagausino įtvirtintų miestų, bet aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų ir surysiu jo tvirtoves.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Nesilinksmink, Izraeli, nedžiūgauk, kaip daro kitos tautos, nes atsitraukdamas nuo savo Dievo elgeisi kaip kekšė. Tu mėgai kekšės užmokestį kiekviename klojime.</verse>
				<verse number="2">Klojimas ir vyno spaudykla jų neišmaitins, jiems pritrūks naujo vyno.</verse>
				<verse number="3">Jie nebegyvens VIEŠPATIES krašte; Efraimas turės sugrįžti į Egiptą, o Asirijoje jie valgys nešvarų maistą.</verse>
				<verse number="4">Vyno liejamųjų atnašų VIEŠPAČIUI jie nebeatnašaus, jų skerdžiamosios aukos jam nebus malonios ir bus jiems kaip šermenų duona. Visi, kas ją valgys, taps nešvarūs, nes jų duona bus tik alkiui patenkinti, bet į VIEŠPATIES Namus nepateks.</verse>
				<verse number="5">Ką jūs darysite iškilmės dieną ir VIEŠPATIES šventės dieną?</verse>
				<verse number="6">Net jeigu jie ištrūktų iš pražūties, Egiptas juos surinks, Nofas juos palaidos. Jų brangius sidabro daiktus paveldės dilgėlės, o jų palapinėse augs erškėčiai.</verse>
				<verse number="7">Atėjo bausmės dienos, atėjo atlygio dienos, ir Izraelis tai žino! ‘Pranašas – kvailas, dvasios vyras – pamišęs!’ Kadangi didelė tavo kaltė, didelis ir priešiškumas.</verse>
				<verse number="8">Efraimo sargybinis mano Dievui – pranašas, tačiau medžiotojo žabangos jam paspęstos ant visų kelių, ir jis puolamas net Dievo Namuose.</verse>
				<verse number="9">Jie skendi ištvirkimo gelmėse kaip Gibėjos dienomis. Jis atmins jų kaltę, nubaus už nuodėmes.</verse>
				<verse number="10">Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį. Lyg pirmą vaisių ant pirmųjų metų figmedžio aš pamačiau jūsų protėvius. Bet atėję į Baal Peorą, jie atsidavė Gėdai ir tapo pasibjaurėtini kaip ir jų pamiltas daiktas.</verse>
				<verse number="11">Efraimo garbė nuskris kaip paukštis; nebus nei gimimo, nei nėštumo, nei pradėjimo!</verse>
				<verse number="12">Net jeigu jie užaugintų vaikų, aš padarysiu juos bevaikius, ir nė vienas nebus paliktas. Ak, vargas jiems, kai juos palieku!</verse>
				<verse number="13">Efraimas, kai jį pamačiau, buvo kaip jauna palmė, pasodinta gražioje lankoje, bet dabar Efraimas turi atiduoti savo vaikus nužudyti.</verse>
				<verse number="14">‘Duok jiems, VIEŠPATIE!’ Ką jiems duosi? Duok jiems nevaisingas įsčias ir užtrūkusias krūtis.</verse>
				<verse number="15">Visas jų nedorumas prasidėjo Gilgale; taip, ten pradėjau jų neapkęsti. Dėl jų nedorų darbų išvarysiu juos iš savo namų. Daugiau nebemylėsiu jų; visi jų didžiūnai – maištininkai.</verse>
				<verse number="16">Efraimas palaužtas; jų šaknis nudžiūvusi, jie nebeduos vaisių. Nors jie ir gimdytų, išžudysiu jų branginamus įsčių vaisius“.</verse>
				<verse number="17">Mano Dievas juos atmes, nes jie jo neklausė, ir jie taps klajūnais tarp tautų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Izraelis – vešlus vynmedis, jo vaisiai – kaip ir jis pats. Juo buvo turtingesnis vaisių, juo daugiau jis statėsi aukurų; juo geresnis buvo jo krašto derlius, juo daugiau jis pasistatė šventųjų stulpų.</verse>
				<verse number="2">Jų širdis melaginga, ir dabar jie turi kentėti dėl savo kaltės. VIEŠPATS sugriaus jų aukurus ir sunaikins jų šventuosius stulpus.</verse>
				<verse number="3">Iš tikro jie dabar sakys: „Neturime karaliaus, kadangi nebijome VIEŠPATIES; o ką gera galėtų mums padaryti karalius?“</verse>
				<verse number="4">Jie dalija pažadus, tuščiomis priesaikomis sudarinėja sutartis, ir teisingumas pavirsta nuodingomis piktžolėmis suartame lauke!</verse>
				<verse number="5">Samarijos gyventojai dreba dėl Bet Aveno veršio. Ten žmonės liūdi, stabmeldžiai kunigai rauda dėl jo garbės, nes jis iš ten išgabentas.</verse>
				<verse number="6">Ir bus jis nugabentas į Asiriją kaip dovana didžiajam karaliui. Gėda apims Efraimą, Izraelis bus sugėdintas dėl savo stabo.</verse>
				<verse number="7">Samarijos karalius prapuls kaip medžio skiedra, plūduriuojanti vandenyse.</verse>
				<verse number="8">Bus sunaikinti Bet Aveno aukštumų alkai, toji Izraelio nuodėmė, erškėčiais ir usnimis apžels jų aukurai. Tuomet jie sakys kalnams: „Paslėpkite mus!“ ir kalvoms: „Griūkite ant mūsų!“</verse>
				<verse number="9">„Nuo Gibėjos dienų nusidedi, Izraeli; ten jie apsisprendė! Ar neužklups karas Gibėjoje?</verse>
				<verse number="10">Ateinu pas nusikaltėlius jų bausti; prieš juos bus sutelktos tautos, kai jie bus baudžiami už savo dvigubą kaltę.</verse>
				<verse number="11">Efraimas tapo prijaukinta telyčia, mėgstančia kulti javus. Bet aš uždėsiu jungą ant jos gražaus kaklo ir priversiu Efraimą plėšti dirvoną. Judas turi arti, o Jokūbas – akėti.</verse>
				<verse number="12">Sėkite teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite dirvoną, nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES, kad jis ateitų ir apšviestų mus teisumu.</verse>
				<verse number="13">Arėte nedorumą, pjovėte neteisingumą, valgėte melo vaisius. Kadangi pasitikėjai savo galybe ir savo galiūnų daugybe,</verse>
				<verse number="14">karo dundesys kils prieš tavo tautą. Visos tavo tvirtovės bus sunaikintos, kaip Šalmanas mūšio dieną sunaikino Bet Arbelį, kai motinos buvo kapojamos drauge su kūdikiais.</verse>
				<verse number="15">Taip bus pasielgta su jumis, Beteli, dėl jūsų didelio nedorumo. Auštant žus Izraelio karalius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.</verse>
				<verse number="2">Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams.</verse>
				<verse number="3">Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankomis juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi.</verse>
				<verse number="4">Siejau juos su savimi žmogiškais saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.</verse>
				<verse number="5">Jiems nebereikės grįžti į Egiptą; Asirija bus jų karalius, nes jie atsisakė grįžti pas mane.</verse>
				<verse number="6">Kalavijas siautėja jų miestuose, naikina jų vartų sijas, ryja juos dėl jų sąmokslų.</verse>
				<verse number="7">Mano tauta atkakliai gręžiasi nuo manęs. Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo, bet niekas jo nepakels.</verse>
				<verse number="8">Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais? Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus!</verse>
				<verse number="9">Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus; aš esu Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neateisiu.</verse>
				<verse number="10">Jie eis paskui VIEŠPATĮ, riaumojantį tarsi liūtas. Kai jis riaumos, jo vaikai drebėdami rinksis iš vakarų.</verse>
				<verse number="11">Jie rinksis drebėdami tarsi paukščiai iš Egipto, tarsi balandžiai iš Asirijos krašto; aš sugrąžinsiu juos į namus“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Efraimas apsupo mane melu, Izraelio namai – apgaule, bet Judas dar eina su Dievu ir yra ištikimas Šventajam.</verse>
				<verse number="2">Efraimas gano vėją, visą dieną laksto paskui vėją iš rytų ir kaupia neteisybę bei smurtą. Jie sudaro sutartį su Asirija ir siunčia aliejų į Egiptą.</verse>
				<verse number="3">VIEŠPATS kelia kaltinimą Judui; jis nubaus Jokūbą pagal jo elgesį ir atlygins jam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="4">Įsčiose jis bandė užimti brolio vietą, o suaugęs ėjo grumtis su Dievu.</verse>
				<verse number="5">Jis grūmėsi su angelu ir nugalėjo, maldavo ir verkė. Jis sutiko Dievą Betelyje, ir ten jis kalbėjo mums.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS, Galybių Dievas, VIEŠPATS yra jo vardas!</verse>
				<verse number="7">Tu turi sugrįžti pas savo Dievą! Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo ir visuomet pasitikėk savo Dievu!</verse>
				<verse number="8">„Pirklys, kurio rankose neteisingos svarstyklės, mėgsta skriausti.</verse>
				<verse number="9">Nors Efraimas ir sakė: ‘Koks aš turtingas! Sukaupiau turtų! Visuose mano darbuose nerasta kaltės, kuria būčiau nusidėjęs!’</verse>
				<verse number="10">Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, nuo dienų Egipto žemėje; aš ir vėl tave apgyvendinsiu palapinėse kaip Susitikimo dienomis.</verse>
				<verse number="11">Kalbėjau pranašams, gausinau jų regėjimus, per pranašus sukelsiu ir pražūtį.</verse>
				<verse number="12">Gileadas – kupinas nedorumo; jie tikrai prieis liepto galą. Gilgale jie aukoja jaučius, todėl jų aukurai taps akmenų krūvomis suartame lauke“.</verse>
				<verse number="13">Kai Jokūbas pabėgo į Aramo šalį, Izraelis tarnavo, kad gautų žmoną, ir dėl žmonos ganė kaimenes.</verse>
				<verse number="14">Per pranašą VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto, per pranašą Izraelis ir buvo išlaikytas.</verse>
				<verse number="15">Efraimas skaudžiai įžeidė Dievą, todėl jo Viešpats užkraus jam kraujo kaltę ir atlygins už įžeidimus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Efraimas kalbėdamas keldavo baimę, nes buvo galingas Izraelyje. Bet jis užsitraukė kaltę per Baalą ir mirė.</verse>
				<verse number="2">Dabar jie ir toliau nusideda, dirbdinasi liedinį ir stabus iš sidabro pagal savo supratimą. Visa tai – tik meistrų darbas. „Aukokite jiems!“ – sako jie, ir žmonės bučiuoja veršius!</verse>
				<verse number="3">Todėl jie bus kaip ryto debesis arba kaip anksti krintanti rasa, kaip audros nunešti nuo klojimo pelai arba kaip dūmas, kylantis pro langą.</verse>
				<verse number="4">„Tačiau aš buvau VIEŠPATS, tavo Dievas, nuo dienų Egipto žemėje; tu nepažįsti kito Dievo, išskyrus mane, ir be manęs nėra kito gelbėtojo.</verse>
				<verse number="5">Aš maitinau tave dykumoje, sausros žemėje.</verse>
				<verse number="6">Kai juos maitinau, jie buvo sotūs; jie buvo sotūs, bet jų širdis išpuiko, todėl jie užmiršo mane.</verse>
				<verse number="7">Būsiu jiems kaip liūtas, tykosiu kaip leopardas prie kelio.</verse>
				<verse number="8">Pasitiksiu juos kaip jauniklių netekusi meška ir suplėšysiu jų širdies dangą; rysiu juos ten kaip liūtė, plėšysiu juos kaip laukinis žvėris.</verse>
				<verse number="9">Sunaikinsiu tave, Izraeli! Kas tau gali padėti?</verse>
				<verse number="10">Kur gi tavo karalius? Tegelbsti jis tave! Kur visų tavo miestų valdovai, apie kuriuos sakei: ‘Duok man karalių ir didžiūnus!’?</verse>
				<verse number="11">Daviau tau karalių savo įniršiu ir atėmiau savo pykčiu.</verse>
				<verse number="12">Efraimo kaltė surišta į ryšulį, jo nuodėmė padėta apsaugon.</verse>
				<verse number="13">Gimdyvę apima skausmai, bet jis – neišmintingas sūnus, nes laiku nenori eiti ten, kur veržiasi kūdikiai.</verse>
				<verse number="14">Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios, ar atpirksiu juos iš mirties? O mirtie, kur tavo rykštės! O Šeole, kur tavo geluonis! Nėra užuojautos mano akyse!</verse>
				<verse number="15">Nors jis klestės tarp brolių, ateis rytys, VIEŠPATIES vėjo gūsis, kylantis iš dykumos, ir nuseks jo šulinys, išdžius jo šaltinis. Iš jo iždo bus atimta visa, kas brangu“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Samarija turės išpirkti savo kaltę, nes ji maištavo prieš savo Dievą. Jie kris nuo kalavijo, jų mažyliai bus sutraiškyti, o jų nėščios moterys perskrostos.</verse>
				<verse number="2">Grįžk, Izraeli, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes tu sukniubai per savo kaltę.</verse>
				<verse number="3">Pasiimkite žodžius ir grįžkite pas VIEŠPATĮ. Sakykite jam: „Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera, ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių.</verse>
				<verse number="4">Asirija mūsų neišgelbės, ant žirgų mes nebesėsime, ir savo rankų darbams daugiau nebesakysime: ‘Mūsų Dievas’. Tavyje našlaitis randa gailestingumo“.</verse>
				<verse number="5">„Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi, nes mano įniršis nuo jų nusigręžė.</verse>
				<verse number="6">Izraeliui aš būsiu lyg rasa; jis žydės kaip lelija ir suleis šaknis kaip Libano miškas.</verse>
				<verse number="7">Skleisis jo atžalos, jo grožis bus kaip alyvmedžio, o kvapas kaip Libano.</verse>
				<verse number="8">Jie vėl gyvens mano paunksmėje, vėl augins javus ir žydės kaip vynmedis, o jų kvapas bus kaip Libano vyno.</verse>
				<verse number="9">Efraimai, ką aš turiu bendra su stabais? Tai aš išklausau ir rūpinuosi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, ir tavo ištikimybė kyla iš manęs“.</verse>
				<verse number="10">Kas išmintingas, tas tesvarsto šiuos dalykus, kas protingas, tas teišmano juos. Tiesūs VIEŠPATIES keliai, ir teisieji jais eina, o nusidėjėliai juose suklumpa.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="29">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Petuelio sūnui Joeliui.</verse>
				<verse number="2">Išklausykite tai, seniūnai, išgirskite, visi krašto gyventojai! Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis arba jūsų protėvių dienomis?</verse>
				<verse number="3">Pasakokite apie tai savo vaikams, jūsų vaikai tepasakoja savo vaikams, o jų vaikai – tolesnei kartai.</verse>
				<verse number="4">Kas liko nuo skėrių vikšrų, suėdė skraidantys skėriai. Kas liko nuo skraidančių skėrių, suėdė šokinėjantys skėriai. Kas liko nuo šokinėjančių skėrių, suėdė skėriai rijikai.</verse>
				<verse number="5">Pabuskite, girtuokliai, ir verkite; aimanuokite, visi vyno gėrėjai, dėl saldaus vyno; jis atitrauktas jums nuo burnos.</verse>
				<verse number="6">Prieš mano kraštą pakilo tauta, galinga ir nesuskaičiuojama. Jos dantys – liūto, o iltys – liūtės.</verse>
				<verse number="7">Ji nuniokojo mano vynmedžius ir pakenkė mano figmedžiams; ji nulupo jų žievę ir numetė žemėn, palikdama jų šakas baltas.</verse>
				<verse number="8">Raudok tarsi mergelė, vilkinti ašutine, dėl savo jaunystės vyro!</verse>
				<verse number="9">Javų atnašos ir liejamosios aukos dingo iš VIEŠPATIES Namų. Kunigai, VIEŠPATIES tarnai, gedi.</verse>
				<verse number="10">Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nėra, aliejus išseko.</verse>
				<verse number="11">Baisėkitės, artojai, aimanuokite, vynuogininkai, dėl kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.</verse>
				<verse number="12">Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis, visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta.</verse>
				<verse number="13">Vilkitės ašutinę ir raudokite, kunigai, aimanuokite, aukuro tarnai! Ateikite, išbūkite naktį su ašutine, mano Dievo tarnai, nes jūsų Dievo Namams trūksta javų atnašų ir liejamųjų aukų.</verse>
				<verse number="14">Paskelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją. Surinkite seniūnus ir visus krašto gyventojus į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus ir maldaukite VIEŠPATĮ.</verse>
				<verse number="15">Ak, ta diena! VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio.</verse>
				<verse number="16">Argi ne mūsų pačių akyse atimamas maistas, o iš mūsų Dievo Namų – džiaugsmas ir linksmybė?</verse>
				<verse number="17">Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti, svirnai nugriauti, nes nebėra grūdų.</verse>
				<verse number="18">Kaip kenčia gyvuliai! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes nėra ganyklos; net avių kaimenės apstulbintos.</verse>
				<verse number="19">VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi, nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas ir liepsnos sudegino visus laukų medžius.</verse>
				<verse number="20">Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave, nes išdžiūvo upės, ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Pūskite ragą Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne! Tedreba visi krašto gyventojai, nes VIEŠPATIES diena ateina, ji jau arti.</verse>
				<verse number="2">Tamsos ir niūrumo diena, debesų ir tamsumo diena! Tarsi juoduma, gaubianti kalnus, ateina gausi ir galinga kariauna; panašių į juos niekada nėra buvę nei po jų kada nors bus per kartų kartas.</verse>
				<verse number="3">Pirma jų – ryja ugnis, o jiems iš paskos degina liepsna. Priešais juos – kraštas tarsi Edeno sodas, o už jų – apleisti tyrlaukiai, ir niekas nuo jų nepabėgs.</verse>
				<verse number="4">Išvaizda jie panašūs į arklius ir atšuoliuoja kaip karo žirgai.</verse>
				<verse number="5">Trinksėdami tarsi karo vežimai, jie šokinėja po kalnų viršūnes, spragsi kaip ugnies liepsna, rydama šiaudus, išsirikiuoja mūšiui kaip galinga kariauna.</verse>
				<verse number="6">Prieš juos dreba tautos, blykšta visų veidai.</verse>
				<verse number="7">Kaip galiūnai jie puola, kaip kariai kopia per sienas. Visi žygiuoja pirmyn savo keliu, nenukrypdami nuo savo takų.</verse>
				<verse number="8">Vienas kito nestumdo, kiekvienas laikosi savo kelio, prasiveržia pro gynybą ir lieka nesulaikyti.</verse>
				<verse number="9">Jie puola miestą, kopia sienomis, lipa į namus, lenda pro langus kaip vagys.</verse>
				<verse number="10">Prieš juos dreba žemė, virpa dangūs, aptemsta saulė ir mėnulis, žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS pakelia balsą savo kariuomenės priešakyje, nes iš tikrųjų beribė jo stovykla! Nesuskaitomi vykdantys jo žodį. Taip, VIEŠPATIES diena didi, nepaprastai baisi ir kas gali ją ištverti?</verse>
				<verse number="12">„Tačiau dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu;</verse>
				<verse number="13">persiplėškite širdis, o ne drabužius“. Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti.</verse>
				<verse number="14">Kas žino, ar jis vėl neatleis ir nepaliks palaiminimo – javų atnašų ir liejamųjų aukų VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?</verse>
				<verse number="15">Pūskite ragą Sione, skelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją!</verse>
				<verse number="16">Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui. Sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį, o jaunoji – savo pavėsinę.</verse>
				<verse number="17">Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai. Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kurgi jų Dievas?’“</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATS karštai susirūpino savo kraštu ir pasigailėjo savo tautos.</verse>
				<verse number="19">Atsakydamas savo tautai, VIEŠPATS tarė: „Tikėkite manimi, atsiųsiu jums grūdų, naujo vyno, aliejaus, ir būsite sotūs. Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms.</verse>
				<verse number="20">Kariauną iš šiaurės nutolinsiu nuo jūsų, išvarysiu ją į išdegintą ir apleistą kraštą, jos priekinius spiečius – į Rytų jūrą, o užpakalinius spiečius – į Vakarų jūrą. Nuo jos kils dvokas, sklis puvėsių kvapas, nes ji išdrįso išdidžiai elgtis!</verse>
				<verse number="21">Nebijok, žeme! Linksminkis ir džiaukis, nes VIEŠPATS padarė didelių dalykų!</verse>
				<verse number="22">Nebijokite, laukiniai gyvuliai, nes žaliuoja tyrlaukių ganyklos, medžiai neša vaisių, figmedis ir vynmedis duoda derlių.</verse>
				<verse number="23">Linksminkitės ir džiaukitės, Siono vaikai, VIEŠPAČIU, savo Dievu, nes jis davė jums ankstyvuosius lietus kaip reikalauja teisumas, išliejo žemyn jums gausų lietų – ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus kaip seniau.</verse>
				<verse number="24">Klojimai bus pilni grūdų, iš kubilų per kraštus liesis naujas vynas ir aliejus.</verse>
				<verse number="25">Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai – skraidantieji, šokinėjantieji, ryjantieji – ir skėrių vikšrai, mano didžioji kariauna, siųsta prieš jus.</verse>
				<verse number="26">Jūs valgysite ir būsite sotūs, šlovinsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.</verse>
				<verse number="27">Žinosite, kad aš esu Izraelyje; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir kito be manęs nėra. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Paskui išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos; jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seneliai sapnuos sapnus, o jūsų jaunuoliai turės regėjimų.</verse>
				<verse number="2">Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo Dvasią.</verse>
				<verse number="3">Parodysiu ženklus danguose ir žemėje – kraują, ugnį ir dūmų stulpus.</verse>
				<verse number="4">Saulė bus paversta tamsa, o mėnulis – krauju prieš ateinant didingajai ir baisiajai VIEŠPATIES dienai.</verse>
				<verse number="5">Tuomet, kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, tas bus išgelbėtas, nes Siono kalne ir Jeruzalėje bus likutis, kaip VIEŠPATS sakė. Tarp išlikusių bus VIEŠPATIES šaukiamieji.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="30">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Amoso, vieno iš Tekojos kerdžių, žodžiai, kuriuos jis gavo per regėjimą apie Izraelį Judo karaliaus Uzijo dienomis ir Izraelio karaliaus Jehoašo sūnaus Jeroboamo dienomis, dveji metai prieš žemės drebėjimą.</verse>
				<verse number="2">Jis tarė: „ VIEŠPATS sugriaudžia iš Siono, iš Jeruzalės pakelia balsą, ir piemenų ganyklos vysta, Karmelio viršūnė džiūsta“.</verse>
				<verse number="3">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Damaskas nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie kūlė Gileadą geležiniais kūlimo volais.</verse>
				<verse number="4">Pasiųsiu ugnį Hazaelio namams, ir ji praris Ben Hadado tvirtoves.</verse>
				<verse number="5">Sulaužysiu Damasko vartų velkes, išnaikinsiu gyventojus iš Bikat Aveno slėnio ir laikantįjį skeptrą iš Bet Edeno, o Aramo tauta bus ištremta į Kyrą“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Gaza nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie išvarė į tremtį ištisas bendruomenes ir atidavė jas Edomui.</verse>
				<verse number="7">Pasiųsiu ugnį Gazos sienoms, ir ji suris jos tvirtoves.</verse>
				<verse number="8">Išnaikinsiu gyventojus iš Ašdodo ir laikantįjį skeptrą iš Aškelono. Pakelsiu ranką prieš Ekroną, ir filistinų likutis žus“, – sako Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Tyras nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie išdavė į tremtį Edomui ištisas bendruomenes, nepaisydami broliškumo sandoros.</verse>
				<verse number="10">Pasiųsiu ugnį Tyro sienoms, ir ji suris jo tvirtoves“.</verse>
				<verse number="11">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Edomas nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jis su kalaviju persekiojo savo brolį, neparodydamas jokio gailestingumo. Kadangi jo įniršis siautėjo be perstojo ir leido pykčiui nežabotai šėlti,</verse>
				<verse number="12">pasiųsiu ugnį Temanui, ir ji suris Bocros tvirtoves“.</verse>
				<verse number="13">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Amonas nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie perskrodė nėščias moteris Gileade, plėsdami savo krašto sienas.</verse>
				<verse number="14">Sukursiu ugnį ant Rabos sienos, ir ji suris jos tvirtoves, aidint šauksmams mūšio dieną, šėlstant audrai viesulo dieną.</verse>
				<verse number="15">Tuomet jos karalius išeis į tremtį drauge su savo didžiūnais“, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Moabas nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jis pavertė pelenais Edomo karaliaus kaulus.</verse>
				<verse number="2">Pasiųsiu ugnį Moabui, ir ji suris Kerijoto tvirtoves. Moabo žmonės sutiks mirtį sąmyšyje, tarp šauksmų ir ragų gaudimo.</verse>
				<verse number="3">Išrausiu Moabo valdovą ir išžudysiu visus jo didžiūnus drauge su juo“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Judas nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie atmetė VIEŠPATIES mokymą ir nesilaikė jo įsakymų. Kadangi jie leidosi suvedžiojami tų pačių melų, paskui kuriuos ėjo jų protėviai,</verse>
				<verse number="5">pasiųsiu ugnį Judui, ir ji suris Jeruzalės rūmus“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba VIEŠPATS: „Kadangi Izraelis nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį – už sandalų porą.</verse>
				<verse number="7">Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas ir verčia kukliuosius trauktis iš kelio; tėvas ir sūnus eina pas tą pačią kekšę, teršdami mano šventąjį vardą.</verse>
				<verse number="8">Jie gulasi prie kiekvieno aukuro ant paimtų už užstatą drabužių ir geria savo dievo namuose vyną, pirktą už savo pačių uždėtas baudas.</verse>
				<verse number="9">Tačiau aš sunaikinau jų akivaizdoje amoritą, aukštą kaip kedrą ir stiprų kaip ąžuolą, sunaikinau jo vaisius viršuje ir jo šaknis apačioje.</verse>
				<verse number="10">Aš išvedžiau jus iš Egipto žemės ir vedžiau per dykumą keturiasdešimt metų, kad paveldėtumėte amorito kraštą.</verse>
				<verse number="11">Aš išsirinkau pranašų iš jūsų sūnų ir nazyrų iš jūsų jaunuolių. Argi ne taip yra iš tikrųjų, Izraelio tauta? – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="12">Bet jūs vertėte nazyrus gerti vyną, o pranašams įsakėte: ‘Nepranašaukite!’</verse>
				<verse number="13">Žinokite, jog slėgsiu jus vietoje prie žemės, kaip slegia vežimas, kupinas javų pėdų.</verse>
				<verse number="14">Greitieji neteks savo greitumo, stiprieji nepasitikės savo stiprumu, nė galiūnai neišsigelbės.</verse>
				<verse number="15">Lankininkai neištvers, greitakojai neišsigelbės, nė raitieji neišgelbės savo gyvybės.</verse>
				<verse number="16">Drąsiausi galiūnai tą dieną pabėgs nuogi“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Klausykitės žodžio, kurį VIEŠPATS ištarė jums, izraelitai, visai šeimai, kurią išvedžiau iš Egipto žemės!</verse>
				<verse number="2">Tik jus pažinau iš visų žemės šeimų, todėl nubausiu jus už visas jūsų kaltes.</verse>
				<verse number="3">Argi du žmonės eina kartu, jei nėra susitarę?</verse>
				<verse number="4">Argi liūtas riaumoja miške, neturėdamas grobio? Argi liūtukas suurzgia iš savo guolio, jei neturi ko nors sugavęs?</verse>
				<verse number="5">Argi paukštis įkliūva į spąstus ant žemės, kai ten nėra jauko? Argi spąstai pašoka nuo žemės, nieko nepagaudami?</verse>
				<verse number="6">Kai pasigirsta rago gausmas mieste, argi žmonės neišsigąsta? Kai ištinka miestą nelaimė, argi ne VIEŠPATS tai padarė?</verse>
				<verse number="7">Tikrai Viešpats DIEVAS nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.</verse>
				<verse number="8">Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?</verse>
				<verse number="9">Paskelbkite tvirtovėms Ašdode, tvirtovėms Egipto žemėje ir sakykite: ‘Rinkitės ant kalno, vardu Samarija, ir pamatysite, kokie baisūs ten sąmyšiai ir kokia priespauda joje’.</verse>
				<verse number="10">Jie nežino, kaip daryti tai, kas teisinga, – tai VIEŠPATIES žodis, – tie, kurie smurtauja ir plėšikauja savo tvirtovėse“.</verse>
				<verse number="11">Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Priešas apsups kraštą, atims iš tavęs galybę ir bus išplėštos tavo tvirtovės“.</verse>
				<verse number="12">Taip kalba VIEŠPATS: „Kaip kerdžius išgelbsti iš liūto nasrų porą kojų ar ausies gabalą, taip bus išgelbėti Samarijoje gyvenantys Izraelio žmonės, nešini guolio kampu ar lovos dalimi.</verse>
				<verse number="13">Klausykitės ir skelbkite Jokūbo namams, – tai žodis Viešpaties DIEVO, Galybių Dievo. –</verse>
				<verse number="14">Tą dieną, kai bausiu Izraelį už jo nusižengimus, nubausiu ir Betelio aukurus; aukuro ragai bus nukirsti ir nukris žemėn.</verse>
				<verse number="15">Nuversiu žiemos rūmus drauge su vasaros rūmais. Dramblio kaulo namai bus nugriauti, didingieji namai sunaikinti“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Klausykitės šio žodžio, Samarijos kalno moterys, Bašano karvės, engiančios vargšus, spardančios elgetas, sakančios savo vyrams: „Atneškite ko nors išgerti!“</verse>
				<verse number="2">Viešpats DIEVAS prisiekė savo šventumu! „Tikrai ateina jums dienos, kai jie išvilks jus kabliais tarsi žuvį ant kabliuko, visas iki paskutinės.</verse>
				<verse number="3">Išeisite pro spragas sienose, kiekviena tiesiausiu keliu, ir būsite išmestos į šiukšlyną, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="4">Eikite į Betelį ir darykite nuodėmes, į Gilgalą – ir gausinkite nuodėmes. Kas rytą atnašaukite savo kruvinas aukas, o kas trečią dieną – dešimtines.</verse>
				<verse number="5">Deginkite neraugintos duonos bendravimo auką, skelbkite plačiai gera valia daromas atnašas, nes taip jūs mėgstate daryti, izraelitai, – tai Viešpaties DIEVO žodis.</verse>
				<verse number="6">Nors padariau, kad jūsų burnos būtų tuščios visuose jūsų miestuose ir trūktų duonos visuose jūsų kaimuose, jūs pas mane nesugrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="7">Nors sulaikiau virš jūsų lietų, kai iki pjūties dar buvo trys mėnesiai, vienam miestui daviau lietaus, o kitam nedaviau, vienas laukas buvo lietaus palaistytas, o kitas be lietaus išdžiūvo,</verse>
				<verse number="8">nors du ar trys miestai keliaudavo į vieną miestą atsigerti vandens, o troškulys likdavo nenumalšintas, jūs pas mane nesugrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="9">Nors naikinau jus kūlėmis ir miltlige, nuniokojau jūsų sodus ir vynuogynus, o skėriai surijo jūsų figmedžius ir alyvmedžius, jūs pas mane nesugrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="10">Nors pasiunčiau jums marą kaip Egiptui, išžudžiau kalaviju jūsų jaunus vyrus, leidau pagrobti jūsų žirgus ir padvelkti jums į nosis jūsų stovyklų smarvei, jūs pas mane nesugrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="11">Nors naikinau jus, kaip Dievas naikino Sodomą ir Gomorą, ir tapote tarsi iš ugnies ištrauktas nuodėgulis, jūs pas mane nesugrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="12">Todėl taip darysiu tau, Izraeli! Kadangi taip darysiu tau, pasirenk susitikti su savo Dievu, Izraeli!</verse>
				<verse number="13">Juk tai tas, kuris padaro kalnus, kuris sukuria vėją ir apreiškia žmogui savo mintis, kuris tamsą paverčia aušra ir žengia žemės aukštumomis; jis vardu VIEŠPATS, Galybių Dievas!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Klausykitės šio žodžio, kurį užgiedu jums kaip raudą, Izraelio namai:</verse>
				<verse number="2">Žuvo ir nebeatsikels mergelė, Izraelio tauta; ji parblokšta savo žemėje, ir nėra, kas ją pakeltų.</verse>
				<verse number="3">Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: „Miestas, kuris išsiųsdavo tūkstantį, pasiliks su šimtu, o tas, kuris išsiųsdavo šimtą, pasiliks su dešimčia Izraelio namuose“.</verse>
				<verse number="4">Taip kalba VIEŠPATS Izraelio namams: „Ieškokite manęs ir būsite gyvi!</verse>
				<verse number="5">Bet neieškokite Betelio, neikite į Gilgalą ir nekeliaukite į Beer Šebą, nes Gilgalas tikrai bus išvarytas į tremtį, o Betelis virs nieku.</verse>
				<verse number="6">Ieškokite VIEŠPATIES ir būsite gyvi, kad jis neateitų prieš Juozapo namus kaip ugnis ir nesant kam gesinti nesurytų Betelio“.</verse>
				<verse number="7">Vargas jums, teisingumą paverčiantiems metėlėmis ir teisumą metantiems žemėn!</verse>
				<verse number="8">Jis, kuris padarė Sietyną ir Šienpjovius, mirtiną tamsą paverčia rytmečiu, dieną pakeičia naktimi, pasišaukia jūros vandenis ir išlieja juos ant žemės paviršiaus, – jis vardu VIEŠPATS!</verse>
				<verse number="9">Jis žaibuoja sunaikinimu galiūnams, ir sunaikinimas užklumpa tvirtovę.</verse>
				<verse number="10">Nekenčiama to, kuris sudraudžia vartuose, ir bjaurimasi tuo, kuris sako tiesą.</verse>
				<verse number="11">Kadangi trypėte vargšą ir plėšėte iš jo mokesčius už grūdus, nors pasistatėte namus iš tašytų akmenų, juose negyvensite, nors užsiveisėte rinktinius vynuogynus, jų vyno negersite.</verse>
				<verse number="12">Juk žinau, kokia daugybė jūsų nusikaltimų ir kokios sunkios jūsų nuodėmės; jūs engiate teisiuosius, imate kyšius, nustumiate į šalį pavargėlius vartuose!</verse>
				<verse number="13">Tokiu metu protingas žmogus tylės, nes tai blogas metas.</verse>
				<verse number="14">Ieškokite gera, o ne pikta, kad būtumėte gyvi. Tuomet, kaip sakėte, bus su jumis VIEŠPATS, Galybių Dievas.</verse>
				<verse number="15">Nekęskite pikta ir mylėkite gera, įgyvendinkite vartuose teisingumą, ir galbūt VIEŠPATS, Galybių Dievas, bus gailestingas Juozapo likučiui.</verse>
				<verse number="16">Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių DIEVAS, mano Viešpats: „Visose aikštėse bus raudama, visose gatvėse bus sakoma: ‘Vargas! Vargas!’ Žemdirbys bus kviečiamas gedėti, o mokantieji – aimanų raudoti.</verse>
				<verse number="17">Visuose vynuogynuose bus raudama, nes aš pereisiu tarp jūsų“, – sako VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="18">„Vargas laukiantiems VIEŠPATIES dienos! Kodėl jūs laukiate VIEŠPATIES dienos? Ji – tamsybė, o ne šviesa!</verse>
				<verse number="19">Tarsi kas pabėgtų nuo liūto ir būtų užpultas meškos ar pareitų namo, ranka atsiremtų į sieną ir būtų įgeltas gyvatės.</verse>
				<verse number="20">Argi VIEŠPATIES diena nebus tamsybė, o ne šviesa, tamsi naktis be jokios prošvaistės?</verse>
				<verse number="21">Nekenčiu, niekinu jūsų šventes, nerandu jokio malonumo jūsų iškilmėse.</verse>
				<verse number="22">Nors jūs atnašaujate man deginamąsias aukas ir javų atnašas, aš jų nepriimsiu; į jūsų penimų galvijų atnašas nepažvelgsiu.</verse>
				<verse number="23">Pasitraukite šalin su savo giesmių triukšmu; aš neklausau jūsų arfų skambesio!</verse>
				<verse number="24">Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė.</verse>
				<verse number="25">Ar atnašavote man aukas ir javų atnašas per anuos keturiasdešimt metų dykumoje, Izraelio namai?</verse>
				<verse number="26">Jūs nešėtės savo karalių Sikutą ir savo dievo žvaigždę Kijūną – stabus, kuriuos pasidarėte.</verse>
				<verse number="27">Išvarysiu jus į tremtį anapus Damasko“, – sako VIEŠPATS; jis vardu Galybių Dievas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vargas tiems, kurie Sione patenkinti savimi, ir tiems, kurie ant Samarijos kalno jaučiasi saugiai; vargas tautų pirmūnės įžymybėms, kuriomis kliaujasi Izraelio namai!</verse>
				<verse number="2">Nueikite į Kalnę ir pasižiūrėkite, o iš ten – į šaunųjį Hamatą, paskui nusileiskite į filistinų Gatą. Ar jūs geresni už šias karalystes? Ar jūsų šalis didesnė už jų šalį?</verse>
				<verse number="3">Jūs norite nustumti tolyn nelaimės dieną, bet artinate smurto viešpatavimą!</verse>
				<verse number="4">Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo!</verse>
				<verse number="5">Jie rėkauja dainos posmus, pritardami arfa, ir tarsi Dovydas išradinėja muzikos instrumentus.</verse>
				<verse number="6">Jie geria vyną taurėmis ir tepasi geriausiais aliejais, bet dėl Juozapo pražūties nesisieloja!</verse>
				<verse number="7">Todėl dabar jie pirmi išeis į tremtį, ir baigsis dykaduonių lėbavimas.</verse>
				<verse number="8">Viešpats DIEVAS prisiekė pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES, Galybių Dievo, žodis: „Bjauriuosi Jokūbo išdidumu, neapkenčiu jo tvirtovių; atsižadėsiu miesto ir visko, kas jame.</verse>
				<verse number="9">Jei dešimt žmonių išliktų vienuose namuose, jie mirs.</verse>
				<verse number="10">Ir jei kieno nors giminaitis, deginantis mirusiuosius, paims palaikus iš namų ir sakys esančiam namuose: ‘Ar dar yra kas nors su tavimi?’ – o šis atsakys: ‘Nėra nė vieno!’ – tai giminaitis sakys: ‘Ša, tylėk! Mes neturime minėti VIEŠPATIES vardo’.</verse>
				<verse number="11">Žiūrėk! VIEŠPATS įsako, ir didesnis namas bus sutriuškintas į šipulius, o mažesnis į skeveldras.</verse>
				<verse number="12">Argi gali arkliai šuoliuoti uolomis? Argi aria kas jaučiais jūrą? Bet jūs teisingumą pavertėte nuodais, o teisumo vaisių – metėlėmis.</verse>
				<verse number="13">Jūs džiaugiatės Lo Debaru ir sakote: ‘Argi ne savo jėgomis užėmėme Karnaimus?’</verse>
				<verse number="14">Iš tikrųjų, Izraelio namai, siunčiu prieš jus tautą, – tai VIEŠPATIES, Galybių Dievo, žodis, – ir jie engs jus nuo Lebo Hamato perėjos iki pat Arabos tarpeklio“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, jis kuria skėrius tuo metu, kai buvo pradėjęs želti atolas; tai buvo atolas po karaliaus šienapjūtės.</verse>
				<verse number="2">Kai jie baigė ryti visą krašto žolę, aš tariau: „Viešpatie DIEVE, atleisk, maldauju tave! Kaip gali Jokūbas tai pakelti? Jis toks mažas!“</verse>
				<verse number="3">VIEŠPAČIUI jo pagailo. „To nebus“, – tarė VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, Viešpats DIEVAS baudžia ugnimi. Ji prarijo didžiąją gelmę ir pradėjo ryti laukus.</verse>
				<verse number="5">Aš tariau: „Viešpatie DIEVE, nustok, maldauju tave! Kaip gali Jokūbas tai pakelti? Jis toks mažas!“</verse>
				<verse number="6">VIEŠPAČIUI jo pagailo. „Ir to nebus“, – tarė Viešpats DIEVAS.</verse>
				<verse number="7">Jis man parodė šitokį dalyką. Žiūriu, Viešpats stovi prie sienos, statytos su svambalu. Laikydamas rankoje svambalą,</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATS mane paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Aš atsakiau: „Svambalą“. Tuomet VIEŠPATS tarė: „Žiūrėk, dedu svambalą prie Izraelio, savo tautos; nebeatleisiu jam niekada daugiau.</verse>
				<verse number="9">Izaoko aukštumų alkai bus išardyti, Izraelio šventyklos sunaikintos; su kalaviju pakilsiu prieš Jeroboamo namus“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet Betelio kunigas Amacija nusiuntė žinią Izraelio karaliui Jeroboamui: „Amosas rengia sąmokslą prieš tave pačiuose Izraelio namuose. Kraštas nebegali pakęsti visų jo žodžių.</verse>
				<verse number="11">Juk taip kalba Amosas: ‘Jeroboamas žus nuo kalavijo, Izraelis tikrai bus ištremtas iš savo žemės’“.</verse>
				<verse number="12">Amacija tarė Amosui: „Regėtojau, eik sau, bėk į Judo kraštą, ten pelnykis duoną ir pranašauk.</verse>
				<verse number="13">Bet niekuomet nebepranašauk Betelyje, nes tai karaliaus šventykla ir karalystės šventykla“.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Amosas atsakė Amacijai: „Aš nebuvau nei pranašas, nei pranašo sūnus, aš buvau kerdžius ir šilkmedžio vaisių brandintojas.</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir VIEŠPATS man įsakė: ‘Eik ir pranašauk Izraeliui, mano tautai!’</verse>
				<verse number="16">Tad dabar klausykis VIEŠPATIES žodžio! Tu sakai: ‘Nepranašauk Izraeliui, liaukis skelbęs Izaoko namams’.</verse>
				<verse number="17">Todėl taip kalba VIEŠPATS: ‘Tavo žmona taps kekše mieste, tavo sūnūs ir dukterys žus nuo kalavijo, o tavo žemė bus išdalyta virve. Tu pats mirsi nešvarioje žemėje, o Izraelis tikrai bus ištremtas iš savo žemės’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, vasaros vaisių krepšys.</verse>
				<verse number="2">Jis paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Atsakiau: „Vasaros vaisių krepšį“. VIEŠPATS tarė man: „Galas atėjo Izraeliui, mano tautai, nebeatleisiu jam niekada daugiau.</verse>
				<verse number="3">Tą dieną šventyklos giesmės virs raudomis, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – daugybė visur išmėtytų lavonų. Ša! Tylos!“</verse>
				<verse number="4">Išklausykite tai jūs, kurie mindote beturtį ir žudote krašto vargšus!</verse>
				<verse number="5">„Kada gi baigsis jaunatis, – klausiate, – kad galėtume parduoti grūdus, ir šabas, kad galėtume nešti į turgų kviečius? Efą sumažinsime, šekelį padidinsime, ir svarstykles parengsime apgavystei!</verse>
				<verse number="6">Pirksime vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą ir parduosime net kviečių pasturlakus!“</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS prisiekė Jokūbo išdidumu: „Tikrai niekada nepamiršiu nė vieno jų darbų!</verse>
				<verse number="8">Argi nesudrebės dėl to žemė, argi neliūdės visa, kas gyva joje? Ji visa pakils kaip Nilas, patvins ir atslūgs kaip Egipto Nilas.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – padarysiu, kad saulė nusileis vidurdienį, ir viduryje dienos apdengsiu žemę tamsa.</verse>
				<verse number="10">Paversiu jūsų iškilmes gedulu, o visas jūsų giesmes – raudomis. Apdengsiu visų strėnas ašutine ir plikai nuskusiu visiems galvas. Padarysiu ją kaip gedulą dėl vienturčio sūnaus, o jos pabaigą – kaip kartėlio dieną.</verse>
				<verse number="11">Tikrai ateina dienos, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą.</verse>
				<verse number="12">Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros, nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten, ieškodami VIEŠPATIES žodžio, bet jo neras.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną alps nuo troškulio gražios merginos ir vaikinai.</verse>
				<verse number="14">O tie, kurie prisiekia Samarijos stabu Ašima ir sako: ‘Kaip gyvas tavo dievas, Dane!’ arba: ‘Kaip gyvas kelias į Beer Šebą!’ – visi kris ir niekada neprisikels“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Pamačiau VIEŠPATĮ, stovintį prie aukuro. Jis tarė: „Daužyk stulpų antgalius tol, kol pradės drebėti slenksčiai, ir sutrupink juos į visų žmonių galvas! Išlikusius nužudysiu kalaviju; nė vienas jų neištrūks, nė vienas jų neišliks.</verse>
				<verse number="2">Nors jie nužengtų į Šeolą, mano ranka juos iš ten paims; nors jie užkoptų į dangų, iš ten juos nulaipinsiu.</verse>
				<verse number="3">Nors jie slėptųsi ant Karmelio viršūnės, surasiu juos ten ir paimsiu. Nors jie slėptųsi nuo mano akių jūros dugne, paliepsiu slibinui, kad jiems įgeltų.</verse>
				<verse number="4">Nors jie eitų į tremtį savo priešų priekyje, paliepsiu kalavijui, kad juos išžudytų. Akis įsmeigsiu į juos nelaimei, o ne palaimai.</verse>
				<verse number="5">Viešpats, Galybių DIEVAS, paliečia žemę, ir ji tirpsta, o visi jos gyventojai gedi. Ji visa pakils kaip Nilas ir vėl atslūgs kaip Egipto Nilas.</verse>
				<verse number="6">Jis statosi būstą danguje, o savo skliautui pamatus deda žemėje; jis pasišaukia jūros vandenis ir išlieja juos ant žemės; jis vardu VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="7">Argi man jūs nesate kaip kušitai, Izraelio tauta? – tai VIEŠPATIES žodis. – Argi ne aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės, o filistinus iš Kaftoro ir aramėjus iš Kyro?</verse>
				<verse number="8">Tikrai Viešpaties DIEVO akys įsmeigtos į nuodėmingą karalystę. Išnaikinsiu ją žemės paviršiuje! Bet Jokūbo namų visiškai nesunaikinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="9">Štai paliepsiu ir išsijosiu Izraelio namus tarp tautų, kaip sijojama rėčiu, neleidžiant jokiam žvirgždui nukristi žemėn.</verse>
				<verse number="10">Nuo kalavijo žus visi mano tautos nusidėjėliai, sakantys: ‘Nelaimė niekada mūsų nepasivys ir nepasitiks’.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo Padangtę, užtaisysiu jos plyšius, prikelsiu jos griuvėsius, atstatysiu, kokia ji buvo kadaise,</verse>
				<verse number="12">kad jie paveldėtų Edomo likutį ir visas tautas, pavadintas mano vardu, – tai žodis VIEŠPATIES, kuris tai daro. –</verse>
				<verse number="13">Tikrai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai artojas pasivys pjovėją, o vynuogių traiškytojas – sėjėją, kai kalnai trykš saldžiu vynu, ir jis sruvens visomis kalvomis.</verse>
				<verse number="14">Sugrąžinsiu Izraelio, savo tautos, tremtinius; jie atstatys sugriautus miestus ir juose gyvens, veis vynuogynus ir gers jų vyną, sodins sodus ir valgys jų vaisius.</verse>
				<verse number="15">Pasodinsiu juos jų žemėje, ir jie niekada daugiau nebebus išrauti iš žemės, kurią jiems daviau“, – sako VIEŠPATS, tavo Dievas.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="31">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Abdijo regėjimas. Taip kalba Viešpats DIEVAS apie Edomą: – Girdėjome pranešimą iš VIEŠPATIES, pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms: „Kilkite! Kilkime į karą prieš jį!“</verse>
				<verse number="2">Tikėk manimi! Padarysiu tave mažiausią tarp tautų. Tu būsi visiškai paniekintas.</verse>
				<verse number="3">Įžūli širdis apakino tave, gyvenantį uolų plyšiuose, turintį būstą aukštumose. Sakai savo širdyje: „Kas gali mane nulaipinti žemėn?“</verse>
				<verse number="4">Nors skraidytumei aukštai kaip erelis, nors tavo lizdas būtų sukrautas tarp žvaigždžių, nulaipinsiu tave iš ten, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="5">Jei vagys ateitų pas tave ar plėšikai nakčia, kaip tu galėtumei būti taip sunaikintas? Argi jie nevogtų tik tiek, kiek jiems gana? Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave, argi jie nepaliktų išrankų?</verse>
				<verse number="6">Kaip buvo apiplėštas Ezavas ir išnaršytos jo sankaupos!</verse>
				<verse number="7">Prie sienos nustūmė tave visi tavo sąjungininkai; tave apgavo, prislėgė tavo bičiuliai; valgantieji tavo duoną paspendė tau spąstus. To jis visiškai nesupranta!</verse>
				<verse number="8">Argi tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – nesunaikinsiu išminčių Edome ir supratimo Ezavo kalne?</verse>
				<verse number="9">Temane, tavo galiūnai praras drąsą, ir bus sunaikinti visi iki vieno Ezavo kalne.</verse>
				<verse number="10">Už žudynes ir smurtą, padarytą tavo broliui Jokūbui, rausi iš gėdos ir būsi sunaikintas amžinai.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną, kai laikeisi nuošaliai, tą dieną, kai svetimieji nešėsi jo turtus ir svetimšaliai ėjo pro jo vartus bei metė burtą dėl Jeruzalės, tu irgi buvai kaip vienas iš jų.</verse>
				<verse number="12">Neturėjai džiaugtis jo nelaime savo brolio dieną; neturėjai džiūgauti dėl Judo žmonių jų žuvimo dieną; neturėjai išdidžiai kalbėti kančios dieną!</verse>
				<verse number="13">Neturėjai eiti pro mano tautos vartus jų nedalios dieną; bent neturėjai džiaugtis Judo nelaime jo nedalios dieną; neturėjai grobti jo nuosavybės jo nedalios dieną!</verse>
				<verse number="14">Neturėjai stotis ant kryžkelių jo pabėgėlių žudyti; neturėjai išduoti jo išlikusiųjų jo kančios dieną!</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATIES diena jau arti visoms tautoms! Kaip tu darei, taip ir tau bus daroma; tavo darbai kris ant tavo galvos.</verse>
				<verse number="16">Kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne, taip gers ir visos tautos be perstojo. Jos gers ir prisigers, lyg jų niekada nebūtų buvę.</verse>
				<verse number="17">Bet Siono kalne prisiglaus išlikusieji, ir kalnas bus šventas; Jokūbo namai iškraustys tuos, kurie buvo juos iškraustę.</verse>
				<verse number="18">Jokūbo namai taps ugnimi, Juozapo namai – liepsna, o Ezavo namai – ražienomis; jie padegs jas ir suris. Neišliks nė vienas iš Ezavo namų, nes VIEŠPATS taip pasakė!</verse>
				<verse number="19">Gyvenantys Negebe užims Ezavo kalną, o gyvenantys Šefeloje – filistinų kraštą. Jie užims Efraimo žemę ir Samarijos žemę, o Benjaminas užims Gileadą.</verse>
				<verse number="20">Izraelio tremtiniai, esantys Halache, užims Finikiją ligi pat Sareptos, o Jeruzalės tremtiniai, esantys Sefarade, užims Negebo miestus.</verse>
				<verse number="21">Išgelbėtojai kops į Siono kalną valdyti Ezavo kalno, o karalystė bus VIEŠPATIES!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="32">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Amitajo sūnų Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“.</verse>
				<verse number="3">Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą. Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo.</verse>
				<verse number="4">Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti.</verse>
				<verse number="5">Išgąstis apėmė jūreivius, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė į jūrą laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nusileidęs į laivo triumą, gulėjo giliai įmigęs.</verse>
				<verse number="6">Kapitonas atėjo pas jį ir tarė: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus, ir mes nežūsime“.</verse>
				<verse number="7">Jūreiviai sakė vienas kitam: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės“. Jie metė burtus, ir burtas teko Jonai.</verse>
				<verse number="8">Tuomet jie tarė jam: „Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?“ –</verse>
				<verse number="9">„Esu hebrajas, – atsakė jis, – garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir sakė: „Kaip tu išdrįsai taip pasielgti!“ Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo; apie tai jis buvo jiems pasisakęs.</verse>
				<verse number="11">Tuomet jie klausė jį: „Kaip turime su tavimi pasielgti, kad jūra nurimtų?“ Tuo tarpu jūroje vis labiau šėlo audra.</verse>
				<verse number="12">Jis atsakė jiems: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra nurimtų. Žinau, kad per mane jus užklupo ši baisi audra“.</verse>
				<verse number="13">Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi grįžti į sausumą, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo.</verse>
				<verse number="14">Tad jie šaukėsi VIEŠPATIES: „ VIEŠPATIE, prašome, maldaujame, neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės! Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo praliejimą, nes kaip tu, VIEŠPATIE, norėjai, taip ir padarei“.</verse>
				<verse number="15">Tuomet jie paėmė Joną, įmetė jį į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi.</verse>
				<verse number="16">Apimti didelės VIEŠPATIES baimės, vyrai aukojo VIEŠPAČIUI aukas ir davė įžadus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną. Ir žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis.</verse>
				<verse number="2">Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui.</verse>
				<verse number="3">Jis sakė: „Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą!</verse>
				<verse number="4">Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros širdį. Mane prarijo vandenys, apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.</verse>
				<verse number="5">Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas! Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?</verse>
				<verse number="6">Vandenys užliejo mane ligi kaklo, bedugnė prarijo mane, jūros dumbliai apraizgė man galvą</verse>
				<verse number="7">prie kalnų papėdės. Nužengiau į kraštą, kurio velkės užsklendė mane amžinai. Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve, iškėlei mano gyvastį iš kapo.</verse>
				<verse number="8">Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atminiau VIEŠPATĮ ir mano malda pasiekė tave tavo šventojoje buveinėje.</verse>
				<verse number="9">Tuščius stabus garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio,</verse>
				<verse number="10">o aš padėkos giesmę tau aukosiu, duotą įžadą įvykdysiu. Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!’“</verse>
				<verse number="11">Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Antrąkart Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau“.</verse>
				<verse number="3">Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas; jį pereiti reikėjo trijų dienų.</verse>
				<verse number="4">Jona pradėjo kelionę per miestą ir eidamas pirmos dienos kelią skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“</verse>
				<verse number="5">Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis.</verse>
				<verse number="6">Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo sosto, nusivilko drabužius, apsisiautė ašutine ir sėdosi į pelenus.</verse>
				<verse number="7">Paskui jis įsakė paskelbti Ninevėje: „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu joks žmogus ar gyvulys nelies jokio maisto; raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria.</verse>
				<verse number="8">Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutinėmis ir visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto.</verse>
				<verse number="9">Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“.</verse>
				<verse number="10">Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs.</verse>
				<verse number="2">Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti.</verse>
				<verse number="3">Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“.</verse>
				<verse number="4">O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“</verse>
				<verse number="5">Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo jo rytinėje pusėje ir pasidarė pastogę. Atsisėdo jos pavėsyje ir laukė, kas toliau atsitiks miestui.</verse>
				<verse number="6">VIEŠPATS Dievas parūpino plačialapį augalą, išaugindamas jį virš Jonos, kad teiktų pavėsį jo galvai ir apgintų nuo blogos nuotaikos. Augalu Jona buvo labai patenkintas.</verse>
				<verse number="7">Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando augalą, kad jis nudžiūvo.</verse>
				<verse number="8">Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: „Geriau man mirti negu gyventi“.</verse>
				<verse number="9">Tada Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl to augalo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos“.</verse>
				<verse number="10">Tuomet VIEŠPATS pasakė: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo.</verse>
				<verse number="11">Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="33">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Michėjui iš Morešeto, pranašavusiam apie Samariją ir Jeruzalę Judo karalių Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Klausykitės, visos tautos, išgirskite, visi gyvenantieji žemėje! Teliudija prieš jus Viešpats DIEVAS, Viešpats iš savo šventosios buveinės!</verse>
				<verse number="3">Žiūrėkite! Viešpats palieka savo buveinę, jis nužengs ir eis žemės aukštumomis.</verse>
				<verse number="4">Po juo kalnai sutirps ir nutekės žemyn į slėnius kaip vaškas arti ugnies, kaip vandenys, pilami ant stataus šlaito.</verse>
				<verse number="5">Visa tai – dėl Jokūbo nusikaltimo ir dėl Izraelio namų nuodėmių. Koks gi Jokūbo nusikaltimas? Argi ne Samarija? Koks gi Judo aukštumų alkas? Argi ne Jeruzalė?</verse>
				<verse number="6">Todėl paversiu Samariją griuvėsiais tuščiame lauke, vieta vynuogynams veisti. Sumesiu į slėnį jos akmenis, atidengsiu jos pamatus.</verse>
				<verse number="7">Bus sudaužyti visi jos drožiniai, sudegintas ugnyje visas jos kekšavimo atlygis ir sunaikinti visi jos stabai. Juk kaip kekšės atlygį ji juos surinko, todėl kekšės atlygiu jie ir vėl taps.</verse>
				<verse number="8">Todėl raudosiu ir vaitosiu; vaikščiosiu basas ir nuogas, raudosiu liūdnai kaip šakalai, liūdėsiu kaip stručiai.</verse>
				<verse number="9">Jos žaizda neužgydoma, nes apėmė Judą, pasiekė net mano tautos vartus, pačią Jeruzalę.</verse>
				<verse number="10">Gate to neskelbkite, nuo ašarų susilaikykite, Bet Leafroje raitykitės dulkėse.</verse>
				<verse number="11">Eikite sau, Šafyro gyventojai, nuogi ir susigėdę. Neišeina Caanano gyventojai; Bet Ecelis vaitoja ir atims jums savo paramą.</verse>
				<verse number="12">Maroto gyventojai tikėjosi palaimos, tačiau atėjo iš VIEŠPATIES nelaimė prie Jeruzalės vartų.</verse>
				<verse number="13">Kinkykite žirgus į kovos vežimus, Lachišo gyventojai! Lachiše, tu buvai nuodėmės pradžia Siono dukteriai, nes Izraelio nusikaltimai kyla iš tavęs!</verse>
				<verse number="14">Todėl duosi atsisveikinimo dovanų Morešet Gatui. Achzibo namai bus apgaulė Izraelio karaliams.</verse>
				<verse number="15">Vėl atvesiu užkariautoją jums, Marešos gyventojai. Izraelio šlovė ateis į Adulamą.</verse>
				<verse number="16">Nusiskusk galvą, raukis plaukus dėl savo išpaikintų vaikų, pasidaryk plika kaip erelis, nes jie išėjo iš tavęs į tremtį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Vargas rengiantiems nedorus darbus ir puoselėjantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jie jau vykdo tai, nes jėga jų rankose.</verse>
				<verse number="2">Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo.</verse>
				<verse number="3">Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, rengiu nelaimę šiai giminei; negalėsite ištraukti iš jos savo kaklų. Eidami galvos išdidžiai nekelkite, nes tai bus blogas metas“.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną bus tau skiriama patyčių daina, aimanuojama karti rauda ir sakoma: „Mes visiškai nuniokoti! VIEŠPATS perduoda kitiems mano tautos paveldą, jis atima jį iš manęs! Užgrobėjams mūsų laukus išdalija“.</verse>
				<verse number="5">Todėl nebus tau kas burtu mestų virvę VIEŠPATIES bendrijoje.</verse>
				<verse number="6">„Liaukitės pranašavę, – skelbia jie, – tokių dalykų neturite pranašauti! Gėda mūsų neužklups“.</verse>
				<verse number="7">Ar reikėtų taip sakyti, Izraelio namai? Ar VIEŠPATIES kantrybė išseko? Ar tai jo darbai? Ar mano žodžiai nepadeda tam, kas elgiasi teisingai?</verse>
				<verse number="8">Bet jūs pakilote kaip mano tautos priešas; jūs nuvelkate skraistę taikiųjų, su pasitikėjimu einančių pro šalį, nė negalvojančių apie karą.</verse>
				<verse number="9">Mano tautos moteris jūs išvarote iš jų jaukių namų ir iš jų vaikų atimate mano amžinai duotą garbę.</verse>
				<verse number="10">Kelkitės ir eikite, nes ši vieta – ne poilsiui! Kadangi ji buvo užteršta, ją ištiks sunaikinimas, nuožmus sunaikinimas.</verse>
				<verse number="11">Jei kas nors vaikštinėtų, pūsdamas miglą į akis bei skelbdamas melus, ir sakytų: „Pranašausiu jums apie vyną ir svaigųjį gėrimą“, – tokiu pranašu džiaugtųsi ši tauta.</verse>
				<verse number="12">Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai, tikrai subursiu Izraelio likutį. Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę, lyg kaimenę į ganyklą. Ji skardės žmonių klegesiu.</verse>
				<verse number="13">Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus. Jų karalius žygiuos pirmas, o VIEŠPATS jų priekyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš tariau: „Klausykitės, Jokūbo vadai, Izraelio namų valdovai! Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga!</verse>
				<verse number="2">Bet jūs nekenčiate to, kas gera, ir mylite tai, kas pikta; jūs lupate nuo mano žmonių odą ir raumenis nuo jų kaulų.</verse>
				<verse number="3">Jūs ėdate mano tautos kūną, nudiriate jiems odą, į gabalus laužote jų kaulus, kapojate juos kaip puode, kaip mėsą katile“.</verse>
				<verse number="4">„Kada nors jie šauksis VIEŠPATIES, bet jis neatsilieps, paslėps nuo jų savo veidą tuo metu, nes jie nedorai elgėsi“.</verse>
				<verse number="5">Taip kalba VIEŠPATS apie pranašus, klaidinančius mano tautą, šaukiančius: „Taika!“, kai turi ko pavalgyti, bet skelbiančius karą tiems, kurie nieko nekiša jiems į burnas.</verse>
				<verse number="6">Todėl ateis jums naktis, ir jūs negalėsite regėti, bus jums tamsu, ir negalėsite burti. Pranašams nusileis saulė ir aptems diena.</verse>
				<verse number="7">Regėtojai bus sugėdinti, žyniai apstulbinti. Sumišę jie dengsis lūpas, nes Dievas neatsiliepia.</verse>
				<verse number="8">O aš, aš pertekęs jėgų, VIEŠPATIES Dvasios, teisingumo ir drąsos skelbti Jokūbui apie jo nusikaltimą ir Izraeliui apie jo nuodėmę.</verse>
				<verse number="9">Tad išklausykite tai, Jokūbo namų valdovai ir Izraelio namų vadai! Jūs neapkenčiate teisingumo ir iškraipote visa, kas tiesu!</verse>
				<verse number="10">Jūs statote Sioną krauju ir Jeruzalę neteisingumu!</verse>
				<verse number="11">Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą, bet jie šaukiasi VIEŠPATIES ir sako: „Tikrai VIEŠPATS yra su mumis! Mūsų nepasieks jokia nelaimė“.</verse>
				<verse number="12">Todėl per jūsų kaltę Sionas taps ariamu lauku, Jeruzalė virs griuvėsių krūva, o Šventyklos kalnas – mišku apaugusia aukštuma.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Ateityje bus taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalvų ir bus aukštesnis už kalnus. Tautos plūs jo link,</verse>
				<verse number="2">daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais“. Iš Siono ateis mokymas ir iš Jeruzalės VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="3">Jis išspręs daugelio tautų ginčus, išspręs galingų, nors ir tolimų tautų bylas. Jos perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.</verse>
				<verse number="4">Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!</verse>
				<verse number="5">Nors visos tautos žengia, kiekviena dėl savo dievų, o mes žengsime dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo, per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">„Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – sutelksiu šlubuosius, surinksiu išblaškytuosius ir tuos, kuriuos nuliūdinau.</verse>
				<verse number="7">Šlubuosius padarysiu Likučiu, išblaškytuosius – galinga tauta. VIEŠPATS jiems viešpataus Siono kalne nuo dabar amžinai“.</verse>
				<verse number="8">O Migdal Edere, o Siono kalvos dukterie! Tau grįš ankstesnė valdžia, dukters Jeruzalės karalystė.</verse>
				<verse number="9">Ko gi dabar taip aimanuoji? Ar nebeturi karaliaus? Ar žuvo tavo patarėjas, kad tave surėmė gimdyvės skausmai?</verse>
				<verse number="10">Raitykis ir vaitok kaip gimdyvė, Siono dukterie, nes turi dabar išeiti iš miesto ir likti po atviru dangumi. Tu nueisi į Babiloną ir ten būsi išgelbėta; ten VIEŠPATS išpirks tave iš tavo priešų rankų.</verse>
				<verse number="11">Tikrai daug tautų susirinko prieš tave, sakydamos: „Tebūna ji išniekinta, Siono griuvėsiuose tesigano mūsų akys!“</verse>
				<verse number="12">Bet jos nežino VIEŠPATIES minčių, nesuvokia jo užmojo, nes jis surinko jas kaip pėdus į klojimą.</verse>
				<verse number="13">Pakilk ir kulk, Siono dukterie, nes duosiu tau geležies ragus ir parūpinsiu vario kanopas. Tu sutrypsi daug tautų ir paskirsi jų grobį VIEŠPAČIUI, jų turtus – visos žemės Viešpačiui.</verse>
				<verse number="14">Dabar apsisaugok mūrais, Bat Gadera! „Mes apsiausti!“ Jie smogia lazda į žandą Izraelio valdovui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus.</verse>
				<verse number="2">Todėl jis paliks juos iki laiko, kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus.</verse>
				<verse number="3">Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę VIEŠPATIES galia, VIEŠPATIES, savo Dievo, galingu vardu. Jie gyvens saugiai, nes jo didybė pasieks žemės pakraščius.</verse>
				<verse number="4">Jis pats bus taika! Jei Asirija ateis į mūsų kraštą ir ims trypti mūsų žemę, išrikiuosime prieš ją septynetą ganytojų, aštuonetą karališkų vadų.</verse>
				<verse number="5">Jie valdys Asirijos kraštą kalaviju, Nimrodo šalį nuogu kardu. Jie išvaduos mus nuo asirų, jei jie ateis į mūsų kraštą ir mindžios mūsų šalies ribas.</verse>
				<verse number="6">Jokūbo likutis tarp daugelio tautų tuomet bus kaip VIEŠPATIES siunčiama rasa ir kaip žolę palaistantis lietus, nelaukiantis nieko iš žmogaus ir nededantis vilčių į mariuosius.</verse>
				<verse number="7">Jokūbo likutis tarp tautų, tarp daugelio tautų, tuomet bus kaip liūtas tarp miško žvėrių ir kaip liūtukas avių kaimenėse. Kur tik jis eis, ten mindžios ir draskys, ir nebus, kas išgelbėtų.</verse>
				<verse number="8">Tavo ranka pakils prieš priešus, ir visi tavo priešininkai bus sunaikinti!</verse>
				<verse number="9">„Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – atimsiu iš tavęs tavo arklius ir sunaikinsiu tavo karo vežimus;</verse>
				<verse number="10">nuniokosiu tavo krašto miestus ir sugriausiu visas tavo tvirtoves;</verse>
				<verse number="11">atimsiu iš tavo rankų apžavus, ir tu nebeturėsi daugiau žiniuonių;</verse>
				<verse number="12">atimsiu iš tavęs tavo stabus ir šventuosius akmenis, ir tu nebesilenksi daugiau savo rankų dirbiniams;</verse>
				<verse number="13">išrausiu iš tavęs tavo šventuosius stulpus ir sunaikinsiu tavo miestus.</verse>
				<verse number="14">Įpykęs atkeršysiu tautoms, kurios nepakluso“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Klausykitės, ką VIEŠPATS sako: „Pakilk, iškelk bylą kalnų akivaizdoje, ir tegirdi kalvos tavo balsą!“</verse>
				<verse number="2">Klausykitės, kalnai, apie VIEŠPATIES bylą ir jūs, patvarieji žemės pamatai, nes VIEŠPATS bylinėjasi su savo tauta, skelbia ieškinį Izraeliui.</verse>
				<verse number="3">„Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo gi tave nuvarginau? Atsakyk man!</verse>
				<verse number="4">Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės, išpirkau tave iš vergijos namų ir pasiunčiau tau vadovauti Mozę, Aaroną ir Mirjamą.</verse>
				<verse number="5">Mano tauta, atmink, ką buvo sumanęs Moabo karalius Balakas, ką jam atsakė Beoro sūnus Bileamas ir kas nutiko nuo Šitimų iki Gilgalo, kad žinotumei VIEŠPATIES teisumo darbus“.</verse>
				<verse number="6">„Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais?</verse>
				<verse number="7">Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?“</verse>
				<verse number="8">Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATIES balsas šaukia miestui (didžiai išmintinga bijoti tavo vardo): „Klausykitės, gimine ir miesto taryba!</verse>
				<verse number="10">Argi aš galiu nematyti nedorai įgytų turtų nedorėlių namuose ir keikiamos sumažintos efos?</verse>
				<verse number="11">Argi aš galiu pakęsti apgavikiškas svarstykles ir nesąžiningų svarsčių maišą?</verse>
				<verse number="12">Tavo turtuoliai pilni smurto, tavo gyventojai meluoja apgauliais liežuviais burnoje.</verse>
				<verse number="13">Todėl aš tave ir parbloškiau, nuniokodamas dėl tavo nuodėmių.</verse>
				<verse number="14">Tu valgysi, bet nepasisotinsi, ir tavęs nepaliks kankinantis alkis; tu įgysi, bet neišsaugosi, o jei ką ir išsaugotum, aš atiduosiu kalavijui.</verse>
				<verse number="15">Tu sėsi, bet nepjausi, spausi alyvas, bet aliejumi nesitepsi; traiškysi vynuoges, bet vyno negersi.</verse>
				<verse number="16">Tu laikeisi Omrio įstatų, visų Ahabo namų darbų ir sekei jų užmojais. Todėl paversiu tave tyrlaukiais, o tavo gyventojus – pajuoka, ir tu turėsi pakelti mano tautos panieką“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Vargas man! Aš kaip žmogus po to, kai vasaros derlius nuimtas, kai vynuogės nurinktos, neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.</verse>
				<verse number="2">Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus. Visi tyko kraujo, gaudo vienas kitą tinklu.</verse>
				<verse number="3">Jų rankos įgudusios daryti pikta: didžiūnas kelia reikalavimus, teisėjas prašo kyšio, o turtuolis įsako pagal savo norą. Taip jie iškraipo teisingumą!</verse>
				<verse number="4">Geriausias tarp jų – kaip erškėtis, teisingiausias tarp jų – kaip erškėčių tvora. Tavo sargybinių skelbtoji diena, tavo bausmė atėjo, ir jau čia pat jų sumišimo metas.</verse>
				<verse number="5">Netikėkite draugu, nepasitikėkite bičiuliu! Nuo miegančios tavo glėbyje saugok savo lūpų duris!</verse>
				<verse number="6">Juk sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš motiną, marti prieš anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai!</verse>
				<verse number="7">O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą, ir išklausys mane mano Dievas!</verse>
				<verse number="8">Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše! Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS – mano šviesa.</verse>
				<verse number="9">Kadangi jam nusidėjau, turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį, kol jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu jo teisumą.</verse>
				<verse number="10">Tai regėdamas, mano priešas paraus iš gėdos, nes jis sakė man: „Kur jis, VIEŠPATS, tavo Dievas?“ Mano akys regės jo žlugimą; jis bus sutryptas kaip purvas gatvėse.</verse>
				<verse number="11">Tavo sienų atstatymo dieną, būtent tą dieną tavo ribos bus platesnės;</verse>
				<verse number="12">tą dieną kiti eis pas tave net iš Asirijos ir Egipto miestų, iš Egipto ir nuo Upės, net nuo jūros iki jūros, nuo kalno iki kalno.</verse>
				<verse number="13">Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais jo gyventojams dėl jų nedorų darbų.</verse>
				<verse number="14">Savo lazda ganyk savo tautą, tavo paveldo kaimenę, gyvenančią atskirai miške, sodų krašto viduje. Tesigano ji Bašane ir Gileade kaip senovės dienomis.</verse>
				<verse number="15">Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis, dabar parodyk jai nuostabius darbus.</verse>
				<verse number="16">Tautos regės ir gėdysis, nepaisydamos visos savo galybės; jos ranka užsidengs sau burnas, ir apkurs jų ausys.</verse>
				<verse number="17">Jos laižys dulkes kaip žalčiai, kaip žemės ropliai; jos išeis baimingai iš savo tvirtovių, siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir patirs tavo baimę.</verse>
				<verse number="18">Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.</verse>
				<verse number="19">Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="20">Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="34">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ištarmė Ninevei. Nahumo Elkošiečio regėjimo knyga.</verse>
				<verse number="2">Pavydulingas ir keršijantis Dievas yra VIEŠPATS; VIEŠPATS keršija ir dega pykčiu; VIEŠPATS keršija savo nedraugams ir niršta ant savo priešų.</verse>
				<verse number="3">Kantrus yra VIEŠPATS, bet didis galybe; VIEŠPATS niekada nepalieka nenubausto kaltojo. Viesulu ir audra jis keliauja, debesys – jo kojų dulkės.</verse>
				<verse number="4">Jis sudraudžia jūrą ir ją nusausina, išdžiovina visas upes. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai.</verse>
				<verse number="5">Prieš jį dreba kalnai, nyksta kalvos; nuo jo veido krūpčioja žemė, pasaulis ir visa, kas jame gyvena.</verse>
				<verse number="6">Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį? Kas gali pakelti jo degantį pyktį? Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis; nuo jo skeldėja uolos.</verse>
				<verse number="7">Geras yra VIEŠPATS, tvirtovė nelaimės dieną. Jis apsaugo, kas juo pasitiki,</verse>
				<verse number="8">net potvyniui ištikus. Jis padarys visišką galą savo nedraugams ir priešus nuvys į tamsybes.</verse>
				<verse number="9">Kokių priekaištų turite VIEŠPAČIUI? Jis padarys galą, ir nelaimės nebesikartos!</verse>
				<verse number="10">Tarsi susipynę erškėčiai, tarsi įkaušę girtuokliai, jie deginami kaip sausi šiaudai.</verse>
				<verse number="11">Iš tavęs iškilo rezgantis piktus kėslus prieš VIEŠPATĮ niekšybės patarėjas.</verse>
				<verse number="12">Taip kalba VIEŠPATS: „Nors ir labai stiprūs bei gausūs, jie bus sunaikinti ir išnyks. Nors ir nuplakiau tave, daugiau nebeplaksiu.</verse>
				<verse number="13">O dabar nuimsiu nuo tavęs jungą ir sutraukysiu tavo pančius“.</verse>
				<verse number="14">Apie tave VIEŠPATS ištarė: „Savo vardo palikuonių daugiau nebeturėsi; iš tavo dievų namų išmesiu ir drožtą stabą, ir liedintą stabą; supilsiu tau kapą, nes tu niekam nebetinki“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys, nešantis gerą žinią, skelbiantis taiką! „Švęsk, Judai, savo šventes, vykdyk savo įžadus, nes niekada daugiau niekšas per tave nebežengs; jis visiškai sunaikintas!“</verse>
				<verse number="2">Griovėjas pakilo prieš tave. Budėk ant pylimų, stebėk kelią, juoskis kalaviją ant strėnų, sutelk visas savo jėgas!</verse>
				<verse number="3">Juk VIEŠPATS grąžina ne tik Jokūbo didybę, bet ir Izraelio didybę, nors plėšikai juos nuniokojo ir sunaikino jų atžalas.</verse>
				<verse number="4">Jo galiūnų skydai dažyti raudonai, kariai aprengti purpuru. Karo vežimai, tą dieną apžiūrimi prieš mūšį, – tarsi liepsnojantys deglai. Kovos žirgai stojasi piestu!</verse>
				<verse number="5">Gatvėmis pasiutusiai daužosi vežimai, aikštėmis darda šen ir ten. Jie atrodo lyg deglai, jie tvyksi lyg žaibai.</verse>
				<verse number="6">Jis šaukia savo drąsuolius, ir klupinėdami jie žengia pirmyn, skuba miesto mūrų link; skydų priedanga jau parengta.</verse>
				<verse number="7">Atsiveria upės vartai, ir tirpsta iš siaubo rūmai.</verse>
				<verse number="8">Jų valdovė varoma į nelaisvę; tarnaitės lydi ją, dejuodamos kaip balandžiai ir mušdamosi krūtinėn.</verse>
				<verse number="9">Nuo seniausių laikų Ninevė buvo tarsi vandenų tvenkinys. Dabar jie tvinsta. „Sustokite! Sustokite!“ – bet nė vienas negrįžta.</verse>
				<verse number="10">„Grobkite sidabrą, grobkite auksą! Lobiams nėra galo! Visokiausių brangenybių gausybė!“</verse>
				<verse number="11">Ninevė nusiaubta, nuniokota ir sunaikinta! Širdis alpsta, keliai linksta, visų strėnos pakirstos, visų veidai mirtinai išbalę!</verse>
				<verse number="12">Kas nutiko liūtų olai, liūtukų urvui, kur būvodavo liūtas bei liūtukai ir nebūdavo kam jų baidyti?</verse>
				<verse number="13">Gana pridraskė liūtas savo mažyliams ir prismaugė grobio savo liūtėms; jis pripildė savo olas grobio, savo urvus draskytos mėsos.</verse>
				<verse number="14">„Tikėk manimi, aš tavo priešas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – aš paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo liūtukus suris kalavijas. Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje, nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ak! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje, kupinas grobio; nėra galo jo grobimui!</verse>
				<verse number="2">Botagai pliaukši, ratai darda, žirgai šuoliuoja, karo vežimai tarška!</verse>
				<verse number="3">Raiteliai puola, švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys! Šūsnys žuvusiųjų, krūvos lavonų, nesuskaičiuojami užmuštieji; klumpama ant kūnų!</verse>
				<verse number="4">Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės, patrauklios kerėjimo valdovės, tautas pavergusios savo ištvirkavimais, o gentis – kerėjimu,</verse>
				<verse number="5">tikėk manimi, atėjau prieš tave, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Užversiu tau sijoną ant galvos, parodysiu tavo nuogumą tautoms ir tavo gėdą karalystėms.</verse>
				<verse number="6">Apmėtysiu tave nešvarumais, sudarkysiu tave ir paversiu tave siaubo reginiu.</verse>
				<verse number="7">Kas tik pamatys tave, tas trauksis nuo tavęs ir sakys: ‘Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?’ Kur rasiu, kas tave paguostų?</verse>
				<verse number="8">Argi tu geresnė už No Amoną, sėdėjusį prie Nilo, apsuptą iš visų pusių vandenų? Jūra buvo jo pylimai, o vandenys – sienos.</verse>
				<verse number="9">Kušas buvo jo stiprybė ir Egiptas, ir nesuskaičiuojami kiti. Jam padėjo Putas ir libiai.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jis buvo ištremtas ir išėjo į nelaisvę; net jo mažyliai buvo ištaškyti prie kiekvieno gatvės kampo; burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų, ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis.</verse>
				<verse number="11">Ir tu būsi girta, visiškai apsvaigusi; ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.</verse>
				<verse number="12">Visos tavo tvirtovės – kaip figmedžiai su ankstyvosiomis figomis; kam nors juos papurčius, figos krinta į valgančiojo burną.</verse>
				<verse number="13">Žiūrėk! Tavo kariai kaip moterys. Tavo krašto vartai patys atsivėrė tavo priešams, ugnis surijo tavo vartų velkes.</verse>
				<verse number="14">Prisisemk vandens apgulos metui, sustiprink įtvirtinimus; lipk į purvą, mink molį, pasidirbk kietų plytų!</verse>
				<verse number="15">Ten suris tave ugnis, paguldys tave kalavijas; jie suris tave kaip skėrių vikšrus. Dauginkitės kaip skėrių vikšrai, dauginkitės kaip skėriai!</verse>
				<verse number="16">Prisidarei sau pirklių daugiau negu danguje yra žvaigdžių. Skėriai išsirita ir nuskrenda.</verse>
				<verse number="17">Tavo didžiūnai – kaip skėriai, tavo raštvedžiai – kaip skėrių spiečiai, nutupiantys ant tvorų šaltą dieną. Saulei patekėjus, jie nuskrenda, ir nėra, kas žinotų, kur jie dingo.</verse>
				<verse number="18">Snaudžia tavo ganytojai, Asirijos karaliau, atgulė poilsio tavo kilmingieji. Tavo žmonės išblaškyti kalnuose, ir nėra kam jų surinkti.</verse>
				<verse number="19">Nepagydomas tavo sužalojimas, mirtina tavo žaizda. Kas tik girdi šią žinią apie tave, tas ploja rankomis. Juk kas nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo?“</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="35">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą.</verse>
				<verse number="2">Kiek ilgai dar šauksiu, VIEŠPATIE, o tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – o tu manęs negelbėsi?</verse>
				<verse number="3">Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Aš puldinėjamas ir prievartaujamas, kyla vaidai, nesiliauja barniai.</verse>
				<verse number="4">Įstatymas be galios, teisingumas niekada nelaimi. Sukčius apmauna teisųjį, o teismo sprendimas kreivas.</verse>
				<verse number="5">„Pasižvalgykite po tautas ir įsidėmėkite! Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta.</verse>
				<verse number="6">Tikėk manimi! Aš išjudinu chaldėjus, tą žiaurią ir veržlią tautą, žygiuojančią per žemės platybes užimti svetimų sodybų.</verse>
				<verse number="7">Jie baisūs ir kelia siaubą; jie patys nusistato teisę ir viršenybę.</verse>
				<verse number="8">Jų žirgai greitesni už leopardus, aršesni už vilkus vakare. Jų ristūnai šuoliuoja, jų raiteliai atjoja iš toli, atskrenda lyg erelis prie grobio.</verse>
				<verse number="9">Visi jie joja siaubti, įbedę akis į priekį, ir semia belaisvius kaip smėlį.</verse>
				<verse number="10">Jie tyčiojasi iš karalių, išjuokia valdovus. Kiekvieną tvirtovę pajuokia, supila žemių pylimą ir paima ją.</verse>
				<verse number="11">Tuomet pasikeičia kaip vėjas ir pradingsta. Jie nusižengia ir nusikalsta, nes jų dievas – jų pačių galybė!“</verse>
				<verse number="12">Argi tu nesi nuo pat pradžios, VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis? Tu esi nemirtingas! Tu VIEŠPATIE, paskyrei jiems teismą, tu Uola, parengei jiems bausmę.</verse>
				<verse number="13">Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai ryja teisesnius už save?</verse>
				<verse number="14">Lyg jūros žuvis padarei žmones, lyg šliužus, neturinčius valdovo.</verse>
				<verse number="15">Ištraukia priešas juos visus kabliu, išvelka tinklu, surenka bradiniu.</verse>
				<verse number="16">Todėl jie linksminasi ir džiūgauja, aukoja atnašas savo tinklui ir degina smilkalus savo bradiniui, nes dėl jų pagausėjo jų davinys, ir valgis riebus.</verse>
				<verse number="17">Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą žudydami tautas be pasigailėjimo?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Stovėsiu savo sargybos vietoje, liksiu ant pylimo, lauksiu, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą.</verse>
				<verse number="2">Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: „Užrašyk regėjimą, įrašyk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų.</verse>
				<verse number="3">Nustatytu laiku regėjimas išsipildys, o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos“.</verse>
				<verse number="4">Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.</verse>
				<verse number="5">Turtas tikrai apgaulus; puikuoliai neiškenčia, išsižioja plačiai kaip Šeolas, nepasotinami kaip mirtis, glemžia visas tautas ir užkariauja visas gentis.</verse>
				<verse number="6">Ar neims visi tokius žmones pajuokti, kalbėti apie juos patyčiomis ir patarlėmis? „Vargas tam, kuris krauna, kas jam nepriklauso!“ Kiek ilgai nesiliausi kaupti daiktus, paimtus kaip užstatą?</verse>
				<verse number="7">Ar nepakils staiga tavo skolintojai? Ar neatbus tie, kurie tau kelia baimę? Tuomet tu būsi jų grobis!</verse>
				<verse number="8">Kadangi apiplėšei daug tautų, tave plėš visų tautų likučiai dėl pralieto žmonių kraujo ir smurto žemei, miestams ir visiems, kas juose gyvena.</verse>
				<verse number="9">„Vargas tam, kuris siekia neteisėtos naudos savo namams, kraunasi aukštai lizdą, norėdamas saugiai gyventi!“</verse>
				<verse number="10">Užtraukei gėdą savo namams, išžudydamas daug tautų, ir sau užsitraukei pražūtį.</verse>
				<verse number="11">Net sienų akmenys šauks ir medžio sijos joms atsilieps.</verse>
				<verse number="12">„Vargas tam, kuris statosi miestą praliedamas kraują ir kuria gyvenvietę nusikalsdamas!“</verse>
				<verse number="13">Argi ne Galybių VIEŠPATIES valia tautos tik tam turėjo triūsti, kad liepsnas pamaitintų, o gentys tuščiai vargintųsi?</verse>
				<verse number="14">Juk žemė bus kupina VIEŠPATIES šlovės pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.</verse>
				<verse number="15">„Vargas tam, kuris, liedamas pyktį, girdo savo kaimynus, kol jie pasigeria, norėdamas pasižiūrėti į jų nuogumą!“</verse>
				<verse number="16">Būsi sotus panieka užuot pasisotinęs garbe. Gerk ir pats! Svirduliuok! Taurė VIEŠPATIES dešinėje pasisuks į tave, ir gėda aptemdys tavo garbę!</verse>
				<verse number="17">Libanui padarytas smurtas užgoš tave, žvėrių išnaikinimas tau kels siaubą dėl pralieto žmonių kraujo ir smurto žemei, miestams ir visiems, kas juose gyvena.</verse>
				<verse number="18">Ką padės stabas, meistro padarytas, liedintas atvaizdas ir melo mokytojas? Meistras pasitiki savo darbu, nors jo kūrinys – tik stabas, negalintis žodžio ištarti!</verse>
				<verse number="19">„Vargas tam, kuris taria rąstigaliui: ‘Pabusk!’ ir kurčiam akmeniui: ‘Kelkis!’“ Ar jis gali pamokyti? Įsižiūrėk! Auksu ir sidabru jis aptrauktas, tačiau gyvybės alsavimo jis neturi.</verse>
				<verse number="20">Bet VIEŠPATS yra savo šventykloje; tenutyla jo akivaizdoje visa žemė!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pranašo Habakuko malda. Pagal raudos melodiją.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių; esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų. Atnaujink juos mūsų laikais, padaryk juos žinomus mūsų laikais! Būk gailestingas net kai pyksti!</verse>
				<verse number="3">Dievas atėjo iš Temano, Šventasis iš Parano kalno.. Jo Garbė padengė dangų, ir žemė buvo sklidina jo garbės.</verse>
				<verse number="4">Žėrėjimas kaip saulės; du spinduliai švyti iš jo rankos, iš ten, kur slypi jo galybė.</verse>
				<verse number="5">Maras žygiavo pirma jo, o mirtis sekė įkandin.</verse>
				<verse number="6">Sustodamas jis supurtė žemę, pažvelgdamas sudrebino tautas. Amžinieji kalnai skeldėjo, palei jo senuosius kelius įdubo pirmykštės kalvos.</verse>
				<verse number="7">Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines, virpančias Midjano krašto palapinių dangas.</verse>
				<verse number="8">Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE? Nejau tu įniršai ant upių ir įtūžai ant jūros, kai valdei savo žirgus, pergalingus karo vežimus?</verse>
				<verse number="9">Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku, ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Tu upėmis vagojai žemę.</verse>
				<verse number="10">Kalnai matydami tave drebėjo; pratrūko liūtis, suriaumojo jūrų bedugnė. Saulė iškėlė aukštai savo rankas,</verse>
				<verse number="11">mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje nuo tavo greitųjų strėlių šviesos, nuo tavo žaibuojančios ieties spindesio.</verse>
				<verse number="12">Įniršęs žengei per žemę, įpykęs sutrypei tautas.</verse>
				<verse number="13">Išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo. Sutriuškinai nedorųjų namų galvą, apnuogindamas juos nuo pamatų ligi stogo.</verse>
				<verse number="14">Pervėrei jo paties strėlėmis jo karių galvas, kai jie ėjo kaip viesulas mūsų išblaškyti, džiūgavo, kad galės praryti besislapstančius vargšus.</verse>
				<verse number="15">Savo žirgais ištrypei jūrą, išjudindamas galingus vandenis.</verse>
				<verse number="16">Girdžiu ir drebu visu kūnu; išgirdus balsą, virpa mano lūpos. Suguro mano kaulai, netvirti tapo mano žingsniai. Vis dėlto ramiai laukiu dienos, kuri atneš nelaimę mus puolančiai tautai.</verse>
				<verse number="17">Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, nors avių kaimenė dingtų iš avidės, o galvijų banda – iš tvarto,</verse>
				<verse number="18">aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.</verse>
				<verse number="19">Mano stiprybė – VIEŠPATS Dievas; jis daro mano kojas kaip stirnų ir įgalina mane žengti aukštumomis. Choro vadovui. Su styginiais instrumentais.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="36">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis Ezekijo sūnaus Amarijos sūnaus Gedalijos sūnaus Kušio sūnui Sofonijui Judo karaliaus Amono sūnaus Jošijo dienomis.</verse>
				<verse number="2">Šluote nušluosiu visa nuo žemės paviršiaus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="3">Nušluosiu žmones ir gyvulius, nušluosiu padangių paukščius ir jūros žuvis. Parblokšiu nedorėlius, išnaikinsiu žmoniją nuo žemės paviršiaus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="4">Pakelsiu ranką prieš Judą ir prieš visus Jeruzalės gyventojus. Išnaikinsiu iš šios vietos visas Baalo liekanas ir patį stabmeldžių kunigų vardą,</verse>
				<verse number="5">visus, kurie ant stogų garbina dangaus Galybes, visus, kurie garbina ir prisiekia VIEŠPAČIUI, bet prisiekia ir Melechui,</verse>
				<verse number="6">visus, kurie paliko VIEŠPATĮ ir nei VIEŠPATIES ieško, nei jo paiso.</verse>
				<verse number="7">Tylėk Viešpaties DIEVO akivaizdoje! Juk VIEŠPATIES diena arti; VIEŠPATS parengė kruviną auką, pašventė savo svečius.</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES kruvinos aukos dieną nubausiu didžiūnus bei karaliaus sūnus ir visus, kurie rengiasi svetimšalių apdarais.</verse>
				<verse number="9">Tą dieną nubausiu visus, kurie šoka per slenkstį, pripildo savo valdovo namus smurto ir apgavysčių.</verse>
				<verse number="10">Ir tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – bus girdėti šauksmai nuo Žuvų vartų, aimanos iš Antrojo kvartalo, didelis bildesys nuo kalvų.</verse>
				<verse number="11">Aimanuoja Machtešo gyventojai, nes žuvo visi pirkliai; visi, kas sveria sidabrą, sunaikinti.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną išnaršysiu Jeruzalę su žiburiu ir nubausiu žmones, kurie patenkinti ilsisi ant savo nuosėdų, manydami savo širdyse: „ VIEŠPATS nedarys gero, bet nedarys nė pikto“.</verse>
				<verse number="13">Bus išplėšti jų turtai ir sunaikinti jų namai. Nors jie statosi namus, juose negyvens, nors jie veisia vynuogynus, jų vyno negers.</verse>
				<verse number="14">Didžioji VIEŠPATIES diena jau arti, arti ir sparčiai artėja. Klausykis, VIEŠPATIES diena! „Ji karti!“ – galiūnas ten klykia!</verse>
				<verse number="15">Tai bus pykčio diena, sielvarto ir skausmo diena, pražūties ir siaubo diena, tamsos ir sutemų diena, juodų debesų diena,</verse>
				<verse number="16">diena rago garsų ir kovos šauksmų prie įtvirtintų miestų ir didingų tvirtovių bokštų.</verse>
				<verse number="17">Sukelsiu žmonėms tokį sielvartą, kad jie vaikščios lyg akli. Kadangi jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, jų kraujas bus išpilamas kaip dulkės ir jų viduriai išverčiami kaip mėšlas.</verse>
				<verse number="18">VIEŠPATIES pykčio dieną nepajėgs jų išgelbėti nei auksas, nei sidabras. Jo pavyduliavimo ugnyje bus sunaikinta visa žemė. Visišką ir baisų galą jis padarys visiems žemės gyventojams.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Susieikite, susirinkite, begėde tauta,</verse>
				<verse number="2">kol nesate išpustyti kaip pelai pavėjui, kol jūsų neištiko degantis VIEŠPATIES pyktis, kol neatėjo VIEŠPATIES įniršio diena.</verse>
				<verse number="3">Ieškokite VIEŠPATIES, visi krašto nuolankieji, kurie vykdote jo teisingumą; siekite teisumo, siekite nuolankumo, kad galėtumėte rasti prieglobstį VIEŠPATIES įniršio dieną.</verse>
				<verse number="4">Gaza bus apleista, Aškelonas virs dykyne, Ašdodo gyventojai viduryje dienos bus išvaryti, Ekronas išgriautas iki pamatų.</verse>
				<verse number="5">Vargas jums, pajūrio gyventojai, keretų tauta! VIEŠPATIES žodis prieš jus, Kanaane, filistinų šalie! Naikinsiu tave, ir tu liksi be gyventojų.</verse>
				<verse number="6">Tu, keretų pajūri, virsi ganyklomis, piemenų lankomis ir kaimenių aptvarais.</verse>
				<verse number="7">Pajūris priklausys Judo namų likučiui. Prie jūros jie ganys, o vakare Aškelono namuose guldys savo kaimenes, nes VIEŠPATS, jų Dievas, juos aplankys ir sugrąžins iš nelaisvės.</verse>
				<verse number="8">Girdėjau Moabo patyčias ir Amono užgaules, kai jie tyčiojosi iš mano tautos ir užgauliojo jų kraštą.</verse>
				<verse number="9">Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių VIEŠPATIES, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė. Mano tautos likutis juos plėš, mano genties išlikusieji juos paveldės.</verse>
				<verse number="10">Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių VIEŠPATIES tautą.</verse>
				<verse number="11">VIEŠPATS sukels jiems siaubą, padaręs bejėgius visus žemės dievus. Tuomet jį pagarbins, kiekvienas savo vietoje, visi tautų pajūriai ir salos.</verse>
				<verse number="12">Ir jūs, kušitai, būsite mano kalavijo išžudyti.</verse>
				<verse number="13">Jis pakels ranką šiaurės link ir sunaikins Asiriją; jis pavers Ninevę dykyne, tokia išdžiūvusia kaip dykuma.</verse>
				<verse number="14">Joje ilsėsis bandos ir visi laukiniai žvėrys; ant stulpų tūps kuosos ir pelėdos; bus girdėti ūbavimas lange, o varnas kranks ant slenksčio, nes bus nuplėštos kedro lentelės.</verse>
				<verse number="15">Ar tai tas linksmasis miestas, kuris gyveno saugiai ir manė širdyje: „Aš esu, ir be manęs nėra kito“? Kokia dykyne jis virto, laukinių gyvūnų guoliu! Kas tik praeina pro šalį, tas švilpia ir grūmoja kumščiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Vargas maištaujančiam, užterštam, valdingam miestui!</verse>
				<verse number="2">Jis neklausė jokio balso, nepriėmė jokio pamokymo. Jis nepasitikėjo VIEŠPAČIU, nesiartino prie savo Dievo.</verse>
				<verse number="3">Jo pareigūnai – lyg riaumojantys liūtai, teisėjai – lyg vakaro vilkai, kurie nieko nepalieka rytui.</verse>
				<verse number="4">Jo pranašai – įžūlūs, klastingi bičiuliai; jo kunigai suteršia, kas šventa, ir iškraipo Įstatymą.</verse>
				<verse number="5">Bet VIEŠPATS jame teisus, jis nedaro, kas neteisinga. Savo teisingumą jis atskleidžia kas rytą taip ištikimai, kaip ištikima aušra, bet nedorėlis nepažįsta gėdos.</verse>
				<verse number="6">Sunaikinau tautas, jų gynybos bokštai sugriauti. Kalaviju taip iššlaviau jų gatves, kad nebėra kam jomis vaikščioti. Jų miestai sunaikinti, be žmonių, be gyventojų.</verse>
				<verse number="7">Tariau: „Tikrai tas miestas bijos manęs, priims pamoką ir neišleis iš akių nieko, ką jam padariau“. Tačiau jie su dar didesniu noru darė tai, kas suteršia visus jų darbus.</verse>
				<verse number="8">Todėl laukite manęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – laukite dienos, kai pakilsiu kaip kaltintojas. Aš nusprendžiau surinkti gentis, sutelkti karalystes ir išlieti ant jų savo pyktį, visą mano įniršio karštį, nes mano pavyduliavimo ugnyje bus sudeginta visa žemė.</verse>
				<verse number="9">Tuomet pakeisiu ir nuvalysiu tautų lūpas, kad jos visos galėtų šauktis VIEŠPATIES vardo ir sutartinai jam tarnauti.</verse>
				<verse number="10">Iš anapus Kušo upių mano garbintojai, mano išblaškytieji, atneš man atnašas.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną nebebūsi sugėdinta dėl visų savo darbų, kuriais maištavai prieš mane, nes pašalinsiu iš tavęs išdidžiuosius pagyrūnus. Nebeaukštinsi daugiau savęs ant mano šventojo kalno.</verse>
				<verse number="12">Paliksiu tavo viduryje nuolankią ir kuklią tautą. VIEŠPATIES vardas bus jiems prieglauda,</verse>
				<verse number="13">ir aš išsaugosiu Izraelio likutį. Jie blogai nebesielgs ir nebekalbės netiesos. Apgaulingam liežuviui jų burnose nebebus vietos. Tuomet jie ganysis ir ilsėsis, ir nebebus kam jų gąsdinti.</verse>
				<verse number="14">Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukterie, šauk, Izraeli! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukterie Jeruzale!</verse>
				<verse number="15">VIEŠPATS atšaukė tau skirtą nuosprendį, jis nušlavė šalin tavo priešus. Izraelio karalius, pats VIEŠPATS yra tavyje; tau daugiau nebereikės bijoti nelaimės.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną Jeruzalei bus sakoma: „Nebijok, Sione, nenuleisk rankų!“</verse>
				<verse number="17">VIEŠPATS, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas,</verse>
				<verse number="18">kaip džiūgaujama iškilmių dieną. Atitolinsiu nuo tavęs nelaimę, dėl kurios tu kentėjai pajuoką.</verse>
				<verse number="19">Tikėk manimi! Tuo metu padarysiu galą visiems, kurie tave engė. Išgelbėsiu raišuosius, surinksiu paklydusiuosius ir permainysiu jų gėdą į gyrių ir garbę visoje žemėje.</verse>
				<verse number="20">Tuo metu parvesiu jus namo ir tuo laiku jus surinksiu. Padarysiu jus garbingus ir giriamus visose žemės tautose, kai sugrąžinsiu jums matant tremtinius, – sako VIEŠPATS.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="37">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antrų karaliaus Darijaus metų šešto mėnesio pirmą dieną VIEŠPATIES žodis per pranašą Agėją pasiekė Judo valdytoją Šaltielio sūnų Zerubabelį ir vyriausiąjį kunigą Jehocadako sūnų Jozuę:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS: ‘Šie žmonės sako, kad dar neatėjo metas atstatyti VIEŠPATIES Šventyklą’“.</verse>
				<verse number="3">Taigi per pranašą Agėją buvo ištartas VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="4">„Argi metas jums gyventi pagražinimais apkaltuose savo namuose, kai šie Namai tebėra sugriauti?“</verse>
				<verse number="5">Dabar taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Susimąstykite, kaip jums sekėsi!</verse>
				<verse number="6">Jūs daug sėjote, bet mažai nuvalėte, jūs valgote, bet jums niekada negana, jūs geriate, bet jums niekada neužtenka, jūs rengiatės, bet nė vienam nėra šilta, ir kas šį tą užsidirba, tas deda į kiaurą maišą“.</verse>
				<verse number="7">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Susimąstykite, kaip jums sekasi!</verse>
				<verse number="8">Kopkite į kalvas, pargabenkite rąstų ir atstatykite Namus. Tuomet žvelgsiu į juos su malonumu ir būsiu pašlovintas, – sako VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="9">Jūs daug tikėjotės, bet mažai gavote, ir ką namo pargabenote, tą aš vėjais paleidau. Kodėl gi? – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Ogi todėl, kad mano Namai tebėra sugriauti, o jūs visi skubinatės kiekvienas į savo namus.</verse>
				<verse number="10">Todėl dangūs virš jūsų nedavė rasos, o žemė – savo derliaus.</verse>
				<verse number="11">Pašaukiau sausrą žemei ir kalvoms, javams, jaunam vynui ir šviežiam aliejui, viskam, ką augina dirva, žmonėms ir gyvuliams ir visiems jų triūso vaisiams“.</verse>
				<verse number="12">Šaltielio sūnus Zerubabelis ir vyriausiasis kunigas Jehocadako sūnus Jozuė drauge su visu tautos likučiu paklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir pranašo Agėjo žodžių, nes VIEŠPATS, jų Dievas, buvo jį siuntęs. Žmonės buvo apimti VIEŠPATIES baimės.</verse>
				<verse number="13">Tuomet VIEŠPATIES pasiuntinys Agėjas, vykdydamas VIEŠPATIES pasiuntinybę, tarė žmonėms: „Aš su jumis, – tai VIEŠPATIES žodis“.</verse>
				<verse number="14">VIEŠPATS paskatino Judo valdytojo Šaltielio sūnaus Zerubabelio dvasią, vyriausiojo kunigo Jehocadako sūnaus Jozuės dvasią ir viso tautos likučio dvasią. Jie atėjo ir ėmėsi darbo prie Galybių VIEŠPATIES, savo Dievo, Namų</verse>
				<verse number="15">šešto mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Antrų karaliaus Darijaus metų septinto mėnesio dvidešimt pirmą dieną per pranašą Agėją buvo ištartas VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Kreipkis į Judo valdytoją Šaltielio sūnų Zerubabelį, vyriausiąjį kunigą Jehocadako sūnų Jozuę bei tautos likutį ir sakyk:</verse>
				<verse number="3">‘Kas tarp jūsų dar yra gyvas, kuris matė šių namų pirmykštę šlovę? Kaip jums dabar jie atrodo? Argi jie ne niekas jūsų akyse?</verse>
				<verse number="4">Tačiau dabar drąsos, Zerubabeli, – tai VIEŠPATIES žodis, – drąsos, vyriausiasis kunige, Jehocadako sūnau Jozue, drąsos, visi krašto žmonės, – tai VIEŠPATIES žodis. – Imkitės darbo! Juk aš su jumis, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis! –</verse>
				<verse number="5">Tai aš jums pažadėjau, kai išėjote iš Egipto. Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!’“</verse>
				<verse number="6">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą.</verse>
				<verse number="7">Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų lobiai suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="8">Mano yra sidabras ir mano yra auksas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="9">Šių naujųjų Namų šlovė bus didesnė negu senoji, – sako Galybių VIEŠPATS, – šioje vietoje aš dovanosiu taiką, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis“.</verse>
				<verse number="10">Antrų Darijaus metų devinto mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną VIEŠPATIES žodis pasiekė pranašą Agėją:</verse>
				<verse number="11">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Atsiklausk kunigų nuomonės tokiu reikalu.</verse>
				<verse number="12">Jei kas nešasi pašventintos mėsos savo drabužio skverne ir paliečia tuo skvernu duoną, viralą, vyną ar aliejų, kiekvieną valgį, tai ar taps jie pašventinti?“ – „Ne“, – atsakė kunigai.</verse>
				<verse number="13">Agėjas vėl klausė: „Jei kas nors, susiteršęs palietęs lavoną, paliestų kurį iš valgių, tai ar tas taptų nešvarus?“ – „Taip, jis tampa nešvarus“, – atsakė kunigai.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Agėjas tęsė: „Tokia ir ši tauta, tokia ir ši gentis mano akivaizdoje, – tai VIEŠPATIES žodis, – toks kiekvienas jų rankų darbas; net tai, ką jie aukoja, yra nešvaru.</verse>
				<verse number="15">Bet dabar įsidėmėkite, kas dėsis nuo šios dienos ir ateityje. Kol nebuvo dėtas akmuo ant akmens VIEŠPATIES šventykloje,</verse>
				<verse number="16">kaip jums sekėsi? Kai nueidavo kuris prie dvidešimt saikų javų krūvos, ten jų būdavo tik dešimt; kai nueidavo kuris prie vyno statinės pasisemti penkiasdešimt saikų, jų būdavo tik dvidešimt.</verse>
				<verse number="17">Plakiau jus, visus jūsų rankų darbus sausra, kūlėmis ir kruša, tačiau jūs pas mane negrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="18">Įsidėmėkite, kas darysis nuo šiandien, nuo devinto mėnesio dvidešimt ketvirtos dienos. Nuo tos dienos, kai buvo padėti VIEŠPATIES šventyklos pamatai, įsidėmėkite,</verse>
				<verse number="19">ar svirne vis dar trūks grūdų sėklai. Ar vynuogė, figmedis, granatmedis ir alyvmedis vis dar neneš vaisių? Nuo šiandien jus laiminsiu!“</verse>
				<verse number="20">Antrąkart VIEŠPATIES žodis pasiekė Agėją mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną:</verse>
				<verse number="21">„Kalbėk Judo valdytojui Zerubabeliui. Sakyk: ‘Sudrebinsiu dangus ir žemę,</verse>
				<verse number="22">nugriausiu karalysčių sostus, sunaikinsiu tautų karalysčių galybę. Išvartysiu karo vežimus drauge su jų įgulomis; žirgai klups, o jų raiteliai žudys vienas kitą kalaviju.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – paimsiu tave, Zerubabeli, mano tarne, Šaltielio sūnau, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir padarysiu tave savo antspaudo žiedu, nes aš tave išsirinkau’“, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="38">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Antrų karaliaus Darijaus metų aštuntą mėnesį Dievo žodis pasiekė Berechijos sūnaus Idojo sūnų pranašą Zachariją:</verse>
				<verse number="2">„ VIEŠPATS labai supykęs ant jūsų protėvių.</verse>
				<verse number="3">Sakyk jiems: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Grįžkite pas mane, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – ir aš grįšiu pas jus’, – sako Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="4">Nebūkite kaip jūsų protėviai, kuriems ankstesni pranašai skelbė: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir nedorų darbų’. Bet jie nei manęs klausė, nei manęs paisė, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="5">Kur jūsų protėviai? O pranašai argi gyvena amžinai?</verse>
				<verse number="6">Bet argi mano žodžiai ir įstatai, paskelbti per mano tarnus pranašus, nepasivijo jūsų protėvių? Jie gailėjosi ir sakė: ‘Galybių VIEŠPATS pasielgė su mumis, paisydamas mūsų kelių ir darbų, kaip ir buvo nusprendęs padaryti’“.</verse>
				<verse number="7">Antrų karaliaus Darijaus metų vienuolikto mėnesio – šebato – dvidešimt ketvirtą dieną VIEŠPATIES žodis pasiekė Berechijos sūnaus Idojo sūnų pranašą Zachariją. Zacharijas tarė:</verse>
				<verse number="8">„Nakčia regėjau raitelį ant sarto žirgo! Jis stovėjo lomoje tarp mirtų medžių, o už jo žirgai – sartas, bėras ir baltas.</verse>
				<verse number="9">Paklausiau: ‘Mano viešpatie, kas tai?’ Angelas, kalbantis su manimi, tarė man: ‘Aš tau parodysiu, kas tai’.</verse>
				<verse number="10">Tuomet vyras, stovėjęs tarp mirtų medžių, atsakė: ‘Tai tie, kuriuos VIEŠPATS pasiuntė eiti sargybą žemėje’.</verse>
				<verse number="11">Paskui jie tarė VIEŠPATIES angelui, stovinčiam tarp mirtų medžių: ‘Ėjome sargybą žemėje, ir štai visa žemė taikiai gyvena’.</verse>
				<verse number="12">Tuomet VIEŠPATIES angelas ištarė: ‘O Galybių VIEŠPATIE, kiek dar ilgai nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų, ant kurių pykai šiuos septyniasdešimt metų?’</verse>
				<verse number="13">Angelui, kalbėjusiam su manimi, VIEŠPATS atsakė maloniais paguodos žodžiais.</verse>
				<verse number="14">Tuomet su manimi kalbėjęsis angelas tarė man: ‘Paskelbk šią žinią. ‹Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Aš labai pavyduliauju dėl Jeruzalės ir Siono.</verse>
				<verse number="15">Pykstu didžiu pykčiu ant savimi patenkintų tautų; kai buvau tik truputį įpykęs, jos padidino nelaimę.›</verse>
				<verse number="16">‹Todėl taip kalba Galybių VIEŠPATS: Grįžtu į Jeruzalę iš pasigailėjimo; joje bus atstatyti mano Namai, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – virš Jeruzalės bus ištiesta matavimo virvė›’. –</verse>
				<verse number="17">‘Dar paskelbk. ‹Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Mano miestai dar bus pertekę gerovės, VIEŠPATS dar paguos Sioną, VIEŠPATS vėl išsirinks Jeruzalę›’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Pakėliau akis ir regėjau keturis ragus.</verse>
				<verse number="2">Paklausiau kalbėjusį su manimi angelą: ‘Kas tai?’ Angelas atsakė man: ‘Tai ragai, kurie vėtė Judą, Izraelį ir Jeruzalę’.</verse>
				<verse number="3">Paskui VIEŠPATS man parodė keturis kalvius.</verse>
				<verse number="4">Aš paklausiau: ‘Ką jie darys atėję?’ Jis atsakė: ‘Ragai taip vėtė Judą, kad niekas negalėjo galvos pakelti. Tada kalviai atėjo įvaryti jiems siaubo ir ragų nukirsti tautoms, pakėlusioms ragus prieš Judo kraštą, kad jį išvėtytų’.</verse>
				<verse number="5">Vėl pakėliau akis ir regėjau vyrą su matavimo virve rankoje.</verse>
				<verse number="6">Paklausiau: ‘Kur tu eini?’ Jis atsakė man: ‘Jeruzalės matuoti ir pažiūrėti, koks jos plotis ir ilgis’.</verse>
				<verse number="7">Žiūriu, su manimi kalbėjęsis angelas paėjėjo į priekį, o kitas angelas išėjo jo pasitikti</verse>
				<verse number="8">ir tarė jam: ‘Bėk ir pasakyk tam jaunam vyrui. Jeruzalėje bus gyvenama tarsi kaimuose be sienų, nes joje bus daug žmonių ir gyvulių.</verse>
				<verse number="9">Juk aš būsiu ją supanti ugnies siena, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš būsiu Šlovė jos viduje’.</verse>
				<verse number="10">‘Ei, bėkite iš šiaurės krašto! – tai VIEŠPATIES žodis, – nors išsklaidžiau aš jus tarsi keturis padangių vėjus, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="11">Ei, bėkite į Sioną, gyvenantieji Babilone!’</verse>
				<verse number="12">Juk taip kalba Galybių VIEŠPATS, po to, kai jo Šlovė pasiuntė mane, apie jus apiplėšusias tautas: ‘Kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį.</verse>
				<verse number="13">Dabar, tikėkite manimi, aš keliu prieš juos ranką, ir jie taps savo vergų grobiu’. Tuomet žinosite, kad Galybių VIEŠPATS siuntė mane.</verse>
				<verse number="14">‘Krykštauk ir džiaukis, Siono dukterie! Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų, – tai VIEŠPATIES žodis. –</verse>
				<verse number="15">Tą dieną daug genčių prisidės prie VIEŠPATIES, ir jos bus mano tauta, o aš gyvensiu tarp jų’. Tuomet tu žinosi, kad Galybių VIEŠPATS siuntė mane pas tave.</verse>
				<verse number="16">VIEŠPATS paveldės Judą kaip savo dalį šventajame krašte ir vėl išsirinks Jeruzalę.</verse>
				<verse number="17">Tenutyla visa žmonija VIEŠPATIES akivaizdoje, nes jis pakilo iš savo šventosios buveinės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Tuomet jis parodė man vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir šėtoną, atsistojusį dešinėje jo apkaltinti.</verse>
				<verse number="2">VIEŠPATIES angelas tarė šėtonui: ‘Tesudraudžia tave VIEŠPATS, šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?’</verse>
				<verse number="3">Mat Jozuė stovėjo priešais angelą, vilkėdamas purvinais drabužiais.</verse>
				<verse number="4">Pastarasis paliepė savo tarnams: ‘Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius’. O jam tarė: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru’.</verse>
				<verse number="5">Ir dar paliepė: ‘Uždėkite jam ant galvos švarų gobtuvą’. Jie uždėjo jam ant galvos švarų gobtuvą ir apvilko jį drabužiais, VIEŠPATIES angelui stovint šalia.</verse>
				<verse number="6">Tuomet VIEŠPATIES angelas patikino Jozuę, sakydamas:</verse>
				<verse number="7">‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Jei eisi mano keliais ir laikysies mano reikalavimų, tai valdysi mano Namus, saugosi mano kiemus ir turėsi teisę būti tarp čia tarnaujančiųjų.</verse>
				<verse number="8">Taigi klausykis, vyriausiasis kunige Jozue! Tu ir tavo bendražygiai, sėdintys priešais tave, esate būsimų dalykų ženklas. Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą.</verse>
				<verse number="9">Ant šio akmens, kurį padėjau priešais Jozuę, ant akmens su septyniomis akimis, aš pats įrėšiu užrašą, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – ir per vieną dieną pašalinsiu šio krašto kaltę.</verse>
				<verse number="10">Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – kviesite vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego.</verse>
				<verse number="2">‘Ką matai?’, – paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.</verse>
				<verse number="3">Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje’.</verse>
				<verse number="4">Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’</verse>
				<verse number="5">Kalbėjęsis su manimi angelas atsakė man: ‘Argi tu nežinai, kas tai?’ Atsakiau: ‘Ne, mano viešpatie’.</verse>
				<verse number="6">Jis tarė man: ‘Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, – skelbia Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="7">Kas tu toks, didysis kalne? Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį! Jis padės baigiamąjį akmenį į vietą, lydimas šauksmų: ‹Malonė! Malonė jam!›’</verse>
				<verse number="8">Be to, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="9">‘Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems Namams, jo rankos juos ir baigs’. Tuomet žinosite, kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus.</verse>
				<verse number="10">Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną, dabar džiaugsis ir regės kertinį akmenį Zerubabelio rankoje. [Paskui jis man atsakė:] ‘Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę’.</verse>
				<verse number="11">– ‘O kas tie du alyvmedžiai: vienas – žvakidės dešinėje, o kitas – kairėje?’ – paklausiau.</verse>
				<verse number="12">Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’</verse>
				<verse number="13">Jis tarė man: ‘Argi nežinai, kas tai?’ – ‘Ne, mano viešpatie’, – atsakiau.</verse>
				<verse number="14">Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Vėl pakėliau akis ir regėjau skraidantį ritinį.</verse>
				<verse number="2">‘Ką matai?’ – paklausė jis. Atsakiau: ‘Matau skraidantį ritinį! Jo ilgis dvidešimt uolekčių ir plotis dešimt uolekčių’.</verse>
				<verse number="3">Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai prakeikimas, kuris tvyro ant viso krašto veido. Pasak įrašo vienoje jo pusėje, kas tik vagia, tas bus atskirtas, ir pasak įrašo kitoje pusėje, kas melagingai prisiekia, tas bus atskirtas.</verse>
				<verse number="4">Aš jį pasiunčiau, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Jis įeis į vagies namus ir į namus kiekvieno, melagingai prisiekiančio mano vardu. Jis apsistos tuose namuose ir sunaikins jų sienojus ir akmenis’.</verse>
				<verse number="5">Tuomet su manimi kalbėjęsis angelas priėjo ir tarė man: ‘Pakelk akis ir pažiūrėk į tai, kas išeina!’ –</verse>
				<verse number="6">‘Kas gi tai?’ – paklausiau. Jis tarė: ‘Tai krepšys, kuris išeina’. Ir paaiškino: ‘Tai jų kaltė visame krašte’.</verse>
				<verse number="7">Tuomet buvo nukeltas švino dangtis, ir štai krepšio viduje sėdi moteris!</verse>
				<verse number="8">Jis tarė: ‘Tai Nedorybė’. Jis įstūmė ją atgal į krepšio vidų ir užvožė krepšio angą švino svarsčiu.</verse>
				<verse number="9">Pakėliau akis ir regėjau dvi besiartinančias moteris. Jų sparnuose buvo vėjas, o jų sparnai tarsi gandro sparnai, ir jos pakėlė krepšį tarp dangaus ir žemės.</verse>
				<verse number="10">Tuomet paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kur gi jos neša tą krepšį?’</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė man: ‘Pastatyti jam buveinę Šinaro krašte. Kai ji bus pastatyta, jos ten padės krepšį ant stovo’.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vėl pakėliau akis ir regėjau keturis vežimus, išvažiuojančius tarp dviejų kalnų. Tie kalnai buvo žalvario.</verse>
				<verse number="2">Pirmo vežimo žirgai buvo sarti, antro juodi,</verse>
				<verse number="3">trečio balti, o ketvirto palši obuolmušiai, eiklūs ristūnai.</verse>
				<verse number="4">Aš paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’</verse>
				<verse number="5">Angelas atsakė man: ‘Tai keturi padangių vėjai. Jie išeina, nusilenkę visos žemės VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="6">Sartieji žirgai eina į rytų šalį, vežimas su juodais žirgais – į šiaurės šalį, baltieji – į vakarų šalį, o palšieji obuolmušiai – į pietų šalį’.</verse>
				<verse number="7">Išėję ristūnai nekantravo pradėti eiti sargybą žemėje. Jis tarė: ‘Pradėkite! Eikite sargybą žemėje!’ Ir jie ėjo sargybą žemėje.</verse>
				<verse number="8">Jis pašaukė mane, tardamas: ‘Žiūrėk, einantieji į šiaurės šalį įkurdino mano Dvasią šiaurės krašte’.</verse>
				<verse number="9">Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="10">‘Paimk sidabro ir aukso iš tremtinių Heldajo, Tobijos ir Jedajos, atvykusių iš Babilono, ir nueik tą pačią dieną į Sofonijos sūnaus Jošijos namus.</verse>
				<verse number="11">Paimk sidabro ir aukso, padaryk karūną ir uždėk ją vyriausiajam kunigui Jehocadako sūnui Jozuei ant galvos.</verse>
				<verse number="12">Sakyk jam: ‹Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Štai vyras, kurio vardas Atžala, nes jis turės atžalą vietoj savęs ir pastatys VIEŠPATIES šventyklą.</verse>
				<verse number="13">Tai jis pastatys VIEŠPATIES šventyklą, turės karališką didybę, sėdės ir valdys savo soste. Bus ir kunigas, sėdintis savo soste, ir taikus sutarimas tarp jų›’.</verse>
				<verse number="14">Pati karūna liks VIEŠPATIES šventykloje kaip Heldajo, Tobijos, Jedajos ir Sofonijos sūnaus Jošijos atminimas.</verse>
				<verse number="15">Toli toli esantieji ateis ir padės statyti VIEŠPATIES šventyklą. Tuomet jūs žinosite, kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus. Tai įvyks, jei jūs uoliai klausysitės VIEŠPATIES balso“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Ketvirtų karaliaus Darijaus metų devinto mėnesio – kislevo – ketvirtą dieną VIEŠPATIES žodis pasiekė Zachariją.</verse>
				<verse number="2">Mat Betelio žmonės buvo pasiuntę Sarecerą ir Regem Melechą drauge su įgaliotiniais prašyti VIEŠPATIES malonės</verse>
				<verse number="3">ir paklausti Galybių VIEŠPATIES Namų kunigus ir pranašus: „Ar ir toliau man verkti ir pasninkauti, kaip dariau šitiek metų?“</verse>
				<verse number="4">„Tuomet mane pasiekė Galybių VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="5">‘Sakyk visiems krašto žmonėms ir kunigams: Pasninkaudami ir raudodami penktą mėnesį ir septintą mėnesį per tuos septyniasdešimt metų, argi iš tikro dėl manęs pasninkaudavote?</verse>
				<verse number="6">Juk valgydami ir gerdami argi nevalgote ir negeriate tik dėl savęs pačių?’“</verse>
				<verse number="7">Argi tai ne tie patys žodžiai, kuriuos VIEŠPATS skelbė per ankstyvuosius pranašus, kai Jeruzalė ir aplinkiniai miestai buvo pilni žmonių ir klestėjo, kai Negebas ir Šefela buvo pilni gyventojų?</verse>
				<verse number="8">VIEŠPATIES žodis pasiekė Zachariją:</verse>
				<verse number="9">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS: ‘Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems.</verse>
				<verse number="10">Neskriauskite našlės ir našlaičio, ateivio ir vargšo. Nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems’“.</verse>
				<verse number="11">Bet jie atsisakė klausyti, atkakliai atsuko nugarą ir nenorėdami girdėti užsikimšo ausis.</verse>
				<verse number="12">Savo širdis jie taip užkietino kaip kietą deimantą, kad negirdėtų Įstatymo ir žodžių, kuriuos Galybių VIEŠPATS buvo savo dvasia siuntęs per ankstyvuosius pranašus. Todėl ir atėjo tas aitrus pyktis iš Galybių VIEŠPATIES.</verse>
				<verse number="13">„Kaip jie atsisakė klausyti, kai aš šaukiau, taip aš atsisakiau juos išklausyti, kai jie manęs šaukėsi, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="14">Išblaškiau juos audra anose tautose, kurių jie nebuvo pažinę. O kraštas, kurį jie paliko, buvo taip nusiaubtas, kad niekas nei ten, nei iš ten nebekėlė kojos. Jie padarė, kad žavus kraštas virto tyrais.“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">[Mane] pasiekė Galybių VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="2">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Esu pavydus dėl Siono didžiu pavydu, didžiu įniršiu esu pavydus dėl jo!“</verse>
				<verse number="3">Taip kalba VIEŠPATS: „Sugrįšiu į Sioną ir gyvensiu Jeruzalėje. Jeruzalė bus vadinama ištikimuoju miestu, o Galybių VIEŠPATIES kalnas bus vadinamas šventuoju kalnu“.</verse>
				<verse number="4">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Senukai ir senutės, kiekvienas dėl žilos senatvės su lazda rankoje, vėl sėdės Jeruzalės gatvėse.</verse>
				<verse number="5">Miestas bus pilnas berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse“.</verse>
				<verse number="6">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Nors šiomis dienomis tai ir atrodo neįmanoma šios tautos likučiui, argi tai turi atrodyti ir man neįmanoma?“ – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="7">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, išgelbėsiu savo tautą iš saulėtekio šalies ir iš saulėlydžio šalies; parvesiu juos gyventi į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="8">Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas ištikimybe ir teisumu“.</verse>
				<verse number="9">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tebūna tvirtos jūsų rankos! Neseniai girdėjote šiuos žodžius iš lūpų pranašų, buvusių tą dieną, kai buvo dedami Galybių VIEŠPATIES Namų pamatai jo Šventyklai atstatyti.</verse>
				<verse number="10">Juk iki tos dienos nebuvo nei algos žmonėms, nei pelno iš gyvulių, nebuvo saugu nuo priešų nei išeinančiam, nei grįžtančiam. Aš nuteikiau žmones būti priešiškus vienas kitam.</verse>
				<verse number="11">Bet dabar aš nebesielgsiu su šios tautos likučiu, kaip elgiausi anomis dienomis, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, –</verse>
				<verse number="12">nes sėja bus sėkminga: vynmedis duos savo vaisių, žemė duos savo derlių, ir dangūs duos savo rasą.</verse>
				<verse number="13">Kaip buvote keikiami tautų, o Judo namai ir Izraelio namai, taip pat, kai jus išgelbėsiu, būsite giriami. Nebijokite! Tebūna tvirtos jūsų rankos!“</verse>
				<verse number="14">Juk taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Kaip nusprendžiau siųsti jums nelaimę ir nepasigailėjau, kai jūsų protėviai mane įpykdė, – sako Galybių VIEŠPATS, –</verse>
				<verse number="15">taip šiomis dienomis nusprendžiau daryti gera Jeruzalei ir Judo namams. Nebijokite!</verse>
				<verse number="16">Štai dalykai, kuriuos turite daryti. Sakykite tiesą vieni kitiems, teiskite savo vartuose paisydami tiesos ir tobulo teisingumo,</verse>
				<verse number="17">nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="18">Mane pasiekė Galybių VIEŠPATIES žodis:</verse>
				<verse number="19">„Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Ketvirto mėnesio pasninkas, penkto mėnesio pasninkas, septinto mėnesio pasninkas ir dešimto mėnesio pasninkas pavirs džiaugsmu bei linksmybe ir malonia švente Judo namams. Branginkite tiesą ir taiką!“</verse>
				<verse number="20">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Dar ateis tautų, daugelio miestų gyventojų.</verse>
				<verse number="21">Vieno miesto gyventojai eis į kitą, sakydami: ‘Eikite šen! Eime maldauti VIEŠPATIES malonės, ieškoti Galybių VIEŠPATIES. Aš ir pats einu!’</verse>
				<verse number="22">Ateis daug tautų ir galingų genčių ieškoti Jeruzalėje Galybių VIEŠPATIES ir maldauti VIEŠPATIES malonės“.</verse>
				<verse number="23">Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų kalbų genčių stvers judėją ir laikydami už jo drabužio skverno sakys: ‘Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">VIEŠPATIES žodis pasiekė Hadracho kraštą ir apsistojo poilsio Damaske, nes VIEŠPAČIUI priklauso Aramo sostinė, kaip ir visos Izraelio giminės,</verse>
				<verse number="2">taip pat Hamatas, esantis ant jo ribos, Tyras ir Sidonas, nors jie ir sklydi išmintimi.</verse>
				<verse number="3">Tyras pasistatė tvirtovę, prisikrovė sidabro kaip dulkių ir aukso kaip gatvių purvo.</verse>
				<verse number="4">Bet dabar Viešpats padarys jį skurdų, nublokš į jūrą jo turtus, o pats Tyras bus ugnies prarytas.</verse>
				<verse number="5">Tai matydamas Aškelonas drebės iš baimės, Gaza raitysis iš skausmo, Ekronas regės, kad žlugo jo viltys. Gazos karalius žus, o Aškelonas liks be gyventojų.</verse>
				<verse number="6">Mišrūnė tauta apsigyvens Ašdode, o aš išrausiu Filistijos puikybę.</verse>
				<verse number="7">Išvalysiu kraują jai iš burnos, bjauriuosius dalykus jai iš tarpdančių. Jos likutis priklausys mūsų Dievui; jie bus kaip šeima Judo giminėje, o Ekronas bus panašus į jebusiečius.</verse>
				<verse number="8">Atsistosiu kaip sargas prie savo namų, kad niekas aplink juos nežygiuotų. Nenusiaubs jų daugiau joks engėjas, nes dabar į juos nukreiptos mano akys.</verse>
				<verse number="9">Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.</verse>
				<verse number="10">Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių.</verse>
				<verse number="11">O dėl tavęs, dėl tavo Sandoros su manimi kraujo, aš išlaisvinsiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens.</verse>
				<verse number="12">Grįžkite į savo tvirtovę, vilties nepraradę kaliniai! Šiandien aš pareiškiu, kad grąžinsiu jums dvigubai.</verse>
				<verse number="13">Juk aš įtempiau Judą tarsi lanką, o Efraimą padariau jo strėle. Aš sukelsiu tavo sūnus, Sione, padarysiu tave tarsi galiūno kalaviją prieš tavo sūnus, Graikija.</verse>
				<verse number="14">Tuomet pats VIEŠPATS pasirodys jiems, švytruos jo strėlės it žaibai; pats Viešpats DIEVAS duos ženklą rago gausmu ir žygiuos pirmyn pietų viesulų audromis.</verse>
				<verse number="15">Galybių VIEŠPATS juos apsaugos, ir jie praris svaidyklių akmenis, sutryps juos kojomis; jie gers jų kraują tarsi vyną ir bus sklidini kaip liejamųjų aukų dubuo, kiaurai permerkti kaip aukuro ragai.</verse>
				<verse number="16">Tą dieną VIEŠPATS, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie – jo tautos kaimenė. Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės jo žemėje.</verse>
				<verse number="17">Koks bus jos gerumas ir grožis! Grūdai duos jėgų vaikinams, o jaunas vynas – merginoms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Prašykite VIEŠPATĮ lietaus, ankstyvųjų lietų, VIEŠPATĮ, kuris sukuria perkūnijos debesis, gausiai duoda lietaus ir žolės kiekvienam jo laukuose.</verse>
				<verse number="2">Juk terafimai kalba nesąmones, žyniai regi melą, svajotojai pasakoja apgaulingas svajones ir guodžia tuščiais sapnais. Todėl žmonės ir klajoja kaip avys; jie kenčia, nes neturi ganytojo.</verse>
				<verse number="3">Užsidegiau įniršiu ant ganytojų, išliesiu jį ant užsispyrėlių, nes Galybių VIEŠPATS rūpinasi savo kaimene – Judo namais ir padarys juos didingu savo karo žirgu.</verse>
				<verse number="4">Iš jų kils kertinis akmuo, palapinės kuolas, kario lankas; iš jų kils visi pareigūnai.</verse>
				<verse number="5">Jie mūšyje bus kaip galiūnai, gatvių purve trypiantys priešą; jie kausis, nes VIEŠPATS yra su jais ir privers raitelius bėgti.</verse>
				<verse number="6">„Padarysiu tvirtus Judo namus ir išgelbėsiu Juozapo namus. Parvesiu juos atgal, nes jiems atleidžiu. Jie bus, tarsi nebūčiau jų atmetęs, nes aš esu jų Dievas ir juos išklausysiu.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Efraimo žmonės bus kaip galiūnai, tarsi nuo vyno bus džiugios jų širdys. Jų vaikai tai regės ir džiaugsis, o jų širdys krykštaus VIEŠPATYJE.</verse>
				<verse number="8">Duosiu jiems ženklą ir juos surinksiu, nes juos išpirkau, ir jie bus tokie pat gausūs kaip anksčiau.</verse>
				<verse number="9">Nors aš ir išblaškiau juos tautose, jie atmins mane tolimose šalyse, išaugins savo vaikus ir grįš.</verse>
				<verse number="10">Grąžinsiu juos namo iš Egipto žemės, surinksiu juos iš Asirijos, parvesiu į Gileado kraštą ir Libaną, bet net ten neužteks jiems vietos.</verse>
				<verse number="11">Jie pereis kančios jūrą; bus nutildytos jūros bangos ir nusausintos visos Nilo gelmės. Asirijos puikybė bus pažeminta, iš Egipto atimtas skeptras.</verse>
				<verse number="12">Padarysiu juos tvirtus VIEŠPATYJE, ir jie žygiuos mano vardu“, – tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Atidaryk, Libane, savo duris, ir tesuryja ugnis tavo kedrus!</verse>
				<verse number="2">Raudok, kiparise, nes krito kedras, sunaikinti puikieji medžiai! Raudokite, Bašano ąžuolai, nes buvo iškirstas tankusis miškas!</verse>
				<verse number="3">Įsiklausyk! Piemenys rauda, nes apiplėšta jų didybė! Įsiklausyk! Liūtai riaumoja, nes sunaikintos Jordano tankmės!</verse>
				<verse number="4">Taip kalba VIEŠPATS, mano Dievas: „Būk piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms.</verse>
				<verse number="5">Perkantieji jas žudo nebaudžiami, o parduodantieji sako: ‘Tebūna garbė VIEŠPAČIUI, nes aš tapau turtingas!’ Net jų pačių piemenys jų nesigaili.</verse>
				<verse number="6">Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, – tai VIEŠPATIES žodis. – Tikėk manimi, atiduosiu juos, kiekvieną jų, jo kaimynui ir jo karaliui į nagus. Jie nusiaubs žemę, bet iš jų rankų aš negelbėsiu nė vieno“.</verse>
				<verse number="7">Taigi dėl avių pirklių naudos aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau „Malone“, o kitą – „Vienybe“ ir rūpinausi avimis.</verse>
				<verse number="8">Per vieną mėnesį atsikračiau trijų piemenų, nes buvau dėl jų netekęs kantrybės, o ir jie manęs neapkentė.</verse>
				<verse number="9">Tariau: „Aš nebūsiu jūsų piemeniu. Kuri turi mirti, tenumiršta, kuri turi būti sunaikinta, tebūna sunaikinta, o likusios teryja viena kitos kūną!“</verse>
				<verse number="10">Paėmiau lazdą „Malonę“ ir perlaužiau, panaikindamas Sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną ji buvo panaikinta, ir avių pirkliai, stebėję mane, suprato, kad tai VIEŠPATIES žodis.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jiems tariau: „Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to“. Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabro šekelių.</verse>
				<verse number="13">Bet VIEŠPATS man tarė: „Įmesk tai į iždą, šią šaunią kainą, kuria buvau jų įvertintas“. Paėmęs trisdešimt sidabro šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose.</verse>
				<verse number="14">Tuomet perlaužiau antrąją lazdą – „Vienybę“, panaikindamas šeimos ryšius tarp Judo ir Izraelio.</verse>
				<verse number="15">Tada VIEŠPATS tarė man: „Būk dar kartą piemeniu, šį kartą – niekam tikusiu piemeniu,</verse>
				<verse number="16">nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūvančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet ris riebiųjų mėsą ir net plėš jų nagus.</verse>
				<verse number="17">Ak, mano niekam tikęs piemenie, tu nesirūpini kaimene! Teužgauna kalavijas jam ranką ir dešinę akį! Tenudžiūsta visiškai jo ranka, teapanka jo dešinė akis!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ištarmė. VIEŠPATIES žodis Izraeliui. Tai žodis VIEŠPATIES, kuris išskleidė dangus, padėjo pamatus žemei ir sukūrė žmogaus dvasią:</verse>
				<verse number="2">„Štai padarysiu Jeruzalę svaigulio taure visoms aplinkinėms tautoms apstulbinti. Ji bus tokia pat ir Judui, Jeruzalės apgultam.</verse>
				<verse number="3">Tą dieną padarysiu iš Jeruzalės sunkų akmenį visoms tautoms; visos, norinčios ją pakelti, sunkiai susižalos. Bet susirinks prieš ją visos žemės tautos.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ištiksiu visus žirgus siaubu, o raiteliai eis iš proto. O nuo Judo namų nenuleisiu akių, apakinęs visų tautų žirgus.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Judo didžiūnai sau tars: ‘Jeruzalės gyventojai semiasi stiprybės iš Galybių VIEŠPATIES, savo Dievo!’</verse>
				<verse number="6">Tą dieną padarysiu Judo didžiūnus lyg žarijų indą malkų krūvoje, lyg liepsnojantį deglą javų gubose. Jie praris iš dešinės ir iš kairės visas aplinkines tautas, o Jeruzalė bus pilna žmonių ir toliau pasiliks savo vietoje – Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="7">VIEŠPATS pirmiau išgelbės Judo palapines, kad Dovydo namų garbė ir Jeruzalės gyventojų garbė nebūtų išaukštinta labiau negu Judo.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną VIEŠPATS taip apsaugos Jeruzalės gyventojus, kad silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – lyg Dievas, lyg VIEŠPATIES angelas jų priekyje.</verse>
				<verse number="9">Atėjus tai dienai, norėsiu sunaikinti tautas, atžygiavusias pulti Jeruzalės.</verse>
				<verse number="10">Ant Dovydo namų ir Jeruzalės taip išliesiu malonės ir maldavimo dvasią, kad, žvelgdami į tą, kurį pervėrė, jie raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus.</verse>
				<verse number="11">Tą dieną Jeruzalės rauda bus didesnė už Hadad Rimono raudą Megido lygumoje.</verse>
				<verse number="12">Ir kraštas raudos, kiekviena kiltis atskirai: Dovydo namų kiltis skyrium ir jų žmonos atskirai; Natano namų kiltis skyrium ir jų žmonos atskirai;</verse>
				<verse number="13">Levio namų kiltis skyrium ir jų žmonos atskirai; šimių kiltis skyrium ir jų žmonos atskirai;</verse>
				<verse number="14">ir visos kitos kiltys, kiekviena skyrium ir jų žmonos atskirai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tą dieną Dovydo namams ir visiems Jeruzalės gyventojams bus atviras šaltinis nuodėmei ir nešvarumui nuvalyti.“</verse>
				<verse number="2">„Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – taip išdildysiu iš krašto stabų vardus, kad jie nebebus daugiau nė minimi, ir išvarysiu iš krašto pranašus bei nešvarumo dvasią.</verse>
				<verse number="3">O jei kas nors vėl imtų pranašauti, jo tėvas ir motina, jo gimdytojai, tars jam: ‘Tu neliksi gyvas, nes kalbi melą VIEŠPATIES vardu!’ Tėvas ir motina, jo gimdytojai, pervers jį, kai jis pranašaus.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną pranašai visi iki vieno gėdysis savo turėtų regėjimų, kai pranašavo, ir nevilkės ašutinės pranašo skraistės, norėdami apgauti;</verse>
				<verse number="5">kiekvienas jų sakys: ‘Aš ne pranašas, aš žmogus žemdirbys, nes paveldėjau žemę dar savo jaunystėje’.</verse>
				<verse number="6">O jei kas jį paklaus: ‘Iš kur gi tos žaizdos ant tavo krūtinės?’ – jis atsakys: ‘Gavau jas per muštynes bičiulių namuose’“.</verse>
				<verse number="7">„Pabusk, kalavijau, prieš mano piemenį, prieš žmogų, kuris man artimas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Užmušk piemenį, kad būtų išblaškytos avys, ir aš pakelsiu ranką prieš mažutėlius.</verse>
				<verse number="8">Visame krašte, – tai VIEŠPATIES žodis, – du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, o vienas trečdalis liks.</verse>
				<verse number="9">Tą trečdalį vesiu per ugnį, apvalysiu juos, kaip apvalomas sidabras, išmėginsiu juos, kaip išmėginamas auksas. Jie šauksis mano vardo, ir aš juos išklausysiu. Sakysiu: ‘Jie – mano tauta’, – o jie sakys: ‘ VIEŠPATS yra mūsų Dievas’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Žiūrėk! Ateina VIEŠPATIES diena, kai iš tavęs paimtas grobis bus padalytas tavo vietoje.</verse>
				<verse number="2">Aš surinksiu visas tautas į mūšį su Jeruzale. Miestas bus paimtas, namai išplėšti ir moterys išniekintos. Pusė miesto išeis į tremtį, bet likusieji žmonės nebus išvaryti iš miesto.</verse>
				<verse number="3">Tuomet VIEŠPATS ir stos į mūšį su anomis tautomis, kaip jam įprasta kovoti mūšio dieną.</verse>
				<verse number="4">Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas bus taip perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu iš rytų į vakarus, kad viena jo dalis pasislinks šiaurės link, o kita – pietų link.</verse>
				<verse number="5">Slėnis tarp kalnų bus užverstas, nes jis eis iki Acalo; jis bus taip užverstas, kaip per žemės drebėjimą Judo karaliaus Uzijo dienomis. Ir VIEŠPATS, mano Dievas, ateis drauge su visais savo šventaisiais.</verse>
				<verse number="6">Tą dieną nebus nei šalčio, nei šalnos.</verse>
				<verse number="7">Bus viena ištisa diena, žinoma VIEŠPAČIUI, ne diena ir ne naktis, nes ir vakare bus šviesu.</verse>
				<verse number="8">Tą dieną gyvieji vandenys ims tekėti iš Jeruzalės: pusė jų – į Rytų jūrą, pusė – į Vakarų jūrą. Taip bus ir vasarą, ir žiemą.</verse>
				<verse number="9">VIEŠPATS bus Karalius visoje žemėje, tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas jo vardas.</verse>
				<verse number="10">Visas kraštas nuo Gebos iki Rimono į pietus nuo Jeruzalės bus paverstas lyguma. Bet Jeruzalė pasiliks aukštai savo vietoje – nuo Benjamino vartų iki Senųjų vartų vietos, iki Kampo vartų, ir nuo Hananelio bokšto iki karaliaus vyno spaudyklų.</verse>
				<verse number="11">Ji bus pilna žmonių, nes niekada daugiau nebus pasmerkta sunaikinti. Jeruzalė bus saugi vieta gyventi.</verse>
				<verse number="12">O rykštė, kuria VIEŠPATS nuplaks visas tautas, kariaujančias su Jeruzale, bus tokia: jų kūnai supus jiems bestovint ant kojų, jų akys išpus akiduobėse, o liežuviai jiems supus burnose.</verse>
				<verse number="13">Tą dieną VIEŠPATS sukels tokį didelį sąmyšį, kad kiekvienas žmogus stvers kaimyno ranką ir kiekvieno žmogaus ranka bus pakelta prieš kaimyno ranką.</verse>
				<verse number="14">Net Judas stos į mūšį Jeruzalėje. Bus surinkti visų aplinkinių tautų turtai – auksas, sidabras ir didelės krūvos drabužių.</verse>
				<verse number="15">Tokia pat rykštė užklups arklius, mulus, kupranugarius, asilus ir visus gyvulius tose stovyklose.</verse>
				<verse number="16">Likusieji gyvi tarp tautų, atžygiavusių prieš Jeruzalę, kasmet keliaus pagarbinti Karaliaus, Galybių VIEŠPATIES, ir švęsti Palapinių iškilmės.</verse>
				<verse number="17">Jei kuri nors iš šeimų žemėje neatkeliautų pagarbinti Karaliaus, Galybių VIEŠPATIES, ji negaus lietaus.</verse>
				<verse number="18">Jei Egipto šeima neatkeliaus ir nenorės atvykti, ištiks ir juos ta rykštė, kuria VIEŠPATS plaka tautas, neatkeliavusias Palapinių iškilmės švęsti.</verse>
				<verse number="19">Taip bus baudžiamas Egiptas ir tautos, neatkeliaujančios Palapinių iškilmės švęsti.</verse>
				<verse number="20">Tą dieną net varpeliai ant žirgų turės įrašą: „Pašvęstas VIEŠPAČIUI “. Virimo katilai VIEŠPATIES Namuose bus tokie pat šventi, kaip šventieji dubenys ties VIEŠPATIES aukuru.</verse>
				<verse number="21">Kiekvienas virimo katilas Jeruzalėje ir Jude bus šventas Galybių VIEŠPAČIUI. Visi, norintys atnašauti auką, ateis juose virti. Tą dieną nebebus daugiau pirklių Galybių VIEŠPATIES Namuose.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="39">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Ištarmė. VIEŠPATIES žodis Izraeliui per Malachiją.</verse>
				<verse number="2">„Mylėjau jus, – sako VIEŠPATS. – Bet jūs klausiate: ‘Kaip mus mylėjai?’ Argi Ezavas ne Jokūbo brolis? – tai VIEŠPATIES žodis. – Tačiau aš mylėjau Jokūbą,</verse>
				<verse number="3">o Ezavo nekenčiau. Paverčiau jo kalnus tyrais, atidaviau jo paveldą dykumos šakalams“.</verse>
				<verse number="4">Jei Edomas mano: „Nors mes ir sutriuškinti, bet atstatysime griuvėsius“, – tai taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Jie gali statyti, bet aš nugriausiu. Jie bus žinomi kaip nedorybės šalis, kaip tauta, ant kurios amžinai pyksta VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="5">Tai matysite savo akimis ir sakysite: ‘Didis yra VIEŠPATS net už Izraelio ribų!’</verse>
				<verse number="6">Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių VIEŠPATS jums, kunigai, niekinantys mano vardą. – Klausiate: ‘Kaip mes paniekinome tavo vardą?’</verse>
				<verse number="7">Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro! Klausiate: ‘Kaip mes jį suteršėme?’ Manydami, kad VIEŠPATIES stalą galima niekinti!</verse>
				<verse number="8">Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="9">Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą malonės! Ar bus jis maloningas? Tai jūsų kaltė! Argi jis galėtų būti maloningas kam nors iš jūsų? – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="10">O, kad kuris jūsų užrakintų duris, ir jūs nebekurtumėte ugnies veltui ant mano aukuro! Jūs neteikiate man malonumo, – sako Galybių VIEŠPATS, – atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.</verse>
				<verse number="11">Juk nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo mano vardas didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui, nes mano vardas didis tautoms, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="12">Bet jūs suteršiate jį, sakydami: ‘Viešpaties stalas suterštas, todėl ir maistas ant jo gali būti niekam tikęs’.</verse>
				<verse number="13">Jūs net sakote, sukdami nosį nuo manęs: ‘Oi, koks vargas!’ – sako Galybių VIEŠPATS. – Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – sako VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="14">Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę, nes aš didis Karalius, – sako Galybių VIEŠPATS, – ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O dabar, kunigai, štai įsakymas jums.</verse>
				<verse number="2">Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad reikia gerbti mano vardą, – sako Galybių VIEŠPATS, – tai prakeiksiu jus ir visa, kas neša jums palaimą. Taip jau ir padariau, nes jūs neimate į širdį.</verse>
				<verse number="3">Štai grasinsiu jūsų palikuonims, drėbsiu jums į veidą mėšlą, jūsų iškilmių atnašų mėšlą, ir numesiu jus nuo savęs kartu su tuo mėšlu.</verse>
				<verse number="4">Taigi žinokite, kad siunčiau šį įsakymą dėl to, kad tvertų mano Sandora su Leviu, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="5">Mano Sandora su juo buvo Sandora gyvenimo ir gerovės, kurią jam daviau, ir pagarbios baimės, kurią jis man parodė. Jis gyveno, pagarbiai bijodamas mano vardo.</verse>
				<verse number="6">Tikras mokymas sklido iš jo lūpų, ir nieko neteisaus nebuvo rasta jo lūpose. Dorai ir sąžiningai jis man tarnavo ir daugelį atitraukė nuo kaltės.</verse>
				<verse number="7">Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis – Galybių VIEŠPATIES pasiuntinys.</verse>
				<verse number="8">Bet jūs nuklydote nuo to kelio, daugelį suvedžiojote savo mokymu, sulaužėte Levio Sandorą, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="9">Todėl aš savo ruožtu paniekinsiu ir pažeminsiu jus visos tautos akyse dėl to, kad nesilaikėte mano kelių ir buvote šališki mokydami“.</verse>
				<verse number="10">Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą?</verse>
				<verse number="11">Judas buvo neištikimas, Izraelyje ir Jeruzalėje buvo daromi bjaurūs dalykai. Judas išniekino VIEŠPATIES mylimą Šventyklą ir paėmė žmona svetimo dievo dukterį.</verse>
				<verse number="12">Tepašalina VIEŠPATS žmogų, kuris tai daro, iš Jokūbo palapinių – ir liudytoją, ir gynėją, ir atnašaujantį auką Galybių VIEŠPAČIUI!</verse>
				<verse number="13">Ir jūs tai darote: verkdami ir dūsaudami jūs laistote ašaromis VIEŠPATIES aukurą dėl to, kad jis atsisako pažvelgti į jūsų auką ar maloniai priimti ją iš jūsų rankų.</verse>
				<verse number="14">Jūs klausiate: „Dėl ko taip?“ Dėl to, kad VIEŠPATS buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona.</verse>
				<verse number="15">Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko trokšta tas vienas Dievas? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai.</verse>
				<verse number="16">„Aš nekenčiu skyrybų, – sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu“, – sako Galybių VIEŠPATS. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi.</verse>
				<verse number="17">Savo kalbomis jūs nuvarginote VIEŠPATĮ, tačiau klausiate: „Kaip mes jį nuvarginome?“ Ogi sakydami: „Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse; tokie jam patinka“, – arba klausdami: „Kur teisingumo Dievas?“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">„Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="2">Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis – lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas.</verse>
				<verse number="3">Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI.</verse>
				<verse number="4">Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.</verse>
				<verse number="5">Pasirodysiu pas jus teisti ir tuojau liudysiu prieš raganius, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius, prieš tuos, kurie apgauna samdinį dėl algos, skriaudžia našlę ir našlaitį, prieš tuos, kurie atstumia ateivį ir manęs nebijo, – sako Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="6">Aš esu VIEŠPATS, ir aš nesikeičiu. Todėl jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote.</verse>
				<verse number="7">Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, – sako Galybių VIEŠPATS. – Bet jūs sakote: ‘Kaip mes grįšime?’</verse>
				<verse number="8">Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‘Kaip mes tave apsukame?’ Savo dešimtinėmis ir atnašomis!</verse>
				<verse number="9">Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis!</verse>
				<verse number="10">Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, – sako Galybių VIEŠPATS. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.</verse>
				<verse number="11">Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, – sako Galybių VIEŠPATS. –</verse>
				<verse number="12">Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas“, – sako Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="13">„Įžūliai kalbėjote prieš mane“, – taria VIEŠPATS. – Tačiau jūs klausiate: „Ką mes kalbėjome prieš tave?“</verse>
				<verse number="14">Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių VIEŠPATIES akivaizdoje?</verse>
				<verse number="15">Mes įžūliuosius laikome laimingais, nes nedorėliai ne tik puikiai gyvena, bet ir bausmės išvengia, kai gundo Dievą savo darbais!“</verse>
				<verse number="16">Taip bijantieji VIEŠPATIES kalbėjo vienas kitam. VIEŠPATS atkreipė dėmesį ir išgirdo. Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu.</verse>
				<verse number="17">„Jie bus mano, – sako Galybių VIEŠPATS, – ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja.</verse>
				<verse number="18">Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo.</verse>
				<verse number="19">Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.</verse>
				<verse number="20">Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo.</verse>
				<verse number="21">Jūs sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai aš veiksiu, – sako Galybių VIEŠPATS.</verse>
				<verse number="22">Atminkite mano tarno Mozės Įstatymą, įsakymus ir potvarkius, kuriuos daviau jam prie Horebo, skirtus visam Izraeliui.</verse>
				<verse number="23">Žiūrėk! Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją.</verse>
				<verse number="24">Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
			</chapter>
		</book>
	</testament>
	<testament name="New">
		<book number="40">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo, kilmės knyga.</verse>
				<verse number="2">Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.</verse>
				<verse number="3">Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas.</verse>
				<verse number="4">Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas.</verse>
				<verse number="5">Salmonui gimė Boazas iš Rahabos, Boazui gimė Jobedas iš Rūtos, Jobedui gimė Jesė.</verse>
				<verse number="6">Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Ūrijos žmonos.</verse>
				<verse number="7">Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abija, Abijai gimė Asa.</verse>
				<verse number="8">Asai gimė Juozapatas; Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas.</verse>
				<verse number="9">Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas.</verse>
				<verse number="10">Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas.</verse>
				<verse number="11">Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloną laikais.</verse>
				<verse number="12">Po ištrėmimo į Babiloną Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis.</verse>
				<verse number="13">Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras.</verse>
				<verse number="14">Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas.</verse>
				<verse number="15">Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas.</verse>
				<verse number="16">Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi.</verse>
				<verse number="17">Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną – keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus – keturiolika kartų.</verse>
				<verse number="18">Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.</verse>
				<verse number="19">Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.</verse>
				<verse number="20">Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="21">Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.</verse>
				<verse number="22">Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:</verse>
				<verse number="23">Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.</verse>
				<verse number="24">Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save.</verse>
				<verse number="25">Jis negyveno su ja kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies</verse>
				<verse number="2">ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.</verse>
				<verse number="3">Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.</verse>
				<verse number="4">Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.</verse>
				<verse number="5">Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:</verse>
				<verse number="6">Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.</verse>
				<verse number="7">Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą</verse>
				<verse number="8">ir siųsdamas į Betliejų tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.</verse>
				<verse number="9">Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.</verse>
				<verse number="10">Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.</verse>
				<verse number="11">Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir parpuolę ant žemės jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.</verse>
				<verse number="12">Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.</verse>
				<verse number="13">Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“.</verse>
				<verse number="14">Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą.</verse>
				<verse number="15">Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.</verse>
				<verse number="16">Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.</verse>
				<verse number="17">Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai:</verse>
				<verse number="18">Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos; tai Rachelė rauda savo vaikų, ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.</verse>
				<verse number="19">Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte</verse>
				<verse number="20">ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“.</verse>
				<verse number="21">Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę.</verse>
				<verse number="22">Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį</verse>
				<verse number="23">ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: „Jį vadins Nazariečiu “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje:</verse>
				<verse number="2">„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“.</verse>
				<verse number="3">O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!</verse>
				<verse number="4">Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.</verse>
				<verse number="5">Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė.</verse>
				<verse number="6">Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.</verse>
				<verse number="7">Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „ Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Duokite atsivertimą liudijančių vaisių!</verse>
				<verse number="9">Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.</verse>
				<verse number="10">Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.</verse>
				<verse number="11">Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane; aš nevertas jam nė apavo nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.</verse>
				<verse number="12">Jo rankoje – vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.</verse>
				<verse number="14">Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“</verse>
				<verse number="15">Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tada Jonas sutiko.</verse>
				<verse number="16">Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo.</verse>
				<verse number="17">O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.</verse>
				<verse number="2">Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.</verse>
				<verse number="3">Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.</verse>
				<verse number="4">Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.</verse>
				<verse number="5">Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens</verse>
				<verse number="6">ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam atsako: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.</verse>
				<verse number="8">Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę</verse>
				<verse number="9">taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“.</verse>
				<verse number="10">Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“</verse>
				<verse number="11">Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.</verse>
				<verse number="12">Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.</verse>
				<verse number="13">Jis paliko Nazarą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys.</verse>
				<verse number="14">Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:</verse>
				<verse number="15">Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja!</verse>
				<verse number="16">Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.</verse>
				<verse number="17">Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“</verse>
				<verse number="18">Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="19">Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.</verse>
				<verse number="20">Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.</verse>
				<verse number="21">Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.</verse>
				<verse number="22">Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.</verse>
				<verse number="23">Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="24">Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos.</verse>
				<verse number="25">Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai.</verse>
				<verse number="2">Atvėręs lūpas jis mokė:</verse>
				<verse number="3">„Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="4">Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.</verse>
				<verse number="5">Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.</verse>
				<verse number="6">Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.</verse>
				<verse number="7">Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.</verse>
				<verse number="8">Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.</verse>
				<verse number="9">Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.</verse>
				<verse number="10">Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="11">Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami.</verse>
				<verse number="12">Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai.“</verse>
				<verse number="13">„Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.</verse>
				<verse number="14">Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.</verse>
				<verse number="15">Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.</verse>
				<verse number="16">Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.</verse>
				<verse number="17">Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.</verse>
				<verse number="19">Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="20">Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="21">Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.</verse>
				<verse number="22">O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’ – tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’ – tas smerktinas į pragaro ugnį.</verse>
				<verse number="23">Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,</verse>
				<verse number="24">palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.</verse>
				<verse number="25">Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą.</verse>
				<verse number="26">Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.</verse>
				<verse number="27">Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!</verse>
				<verse number="28">O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.</verse>
				<verse number="29">Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.</verse>
				<verse number="30">Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.</verse>
				<verse number="31">Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą.</verse>
				<verse number="32">O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja.</verse>
				<verse number="33">Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.</verse>
				<verse number="34">O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas,</verse>
				<verse number="35">nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas.</verse>
				<verse number="36">Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.</verse>
				<verse number="37">Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.</verse>
				<verse number="38">Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.</verse>
				<verse number="39">O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.</verse>
				<verse number="40">Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.</verse>
				<verse number="41">Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.</verse>
				<verse number="42">Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.</verse>
				<verse number="43">Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.</verse>
				<verse number="44">O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,</verse>
				<verse number="45">kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.</verse>
				<verse number="46">Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!</verse>
				<verse number="47">Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!</verse>
				<verse number="48">Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.</verse>
				<verse number="2">Todėl dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.</verse>
				<verse number="3">Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,</verse>
				<verse number="4">kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.</verse>
				<verse number="5">Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.</verse>
				<verse number="6">Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.</verse>
				<verse number="7">Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.</verse>
				<verse number="8">Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.</verse>
				<verse number="9">Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,</verse>
				<verse number="10">teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.</verse>
				<verse number="11">Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien</verse>
				<verse number="12">ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.</verse>
				<verse number="13">Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto’.</verse>
				<verse number="14">Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.</verse>
				<verse number="15">O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.</verse>
				<verse number="16">Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.</verse>
				<verse number="17">O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,</verse>
				<verse number="18">kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.</verse>
				<verse number="19">Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.</verse>
				<verse number="20">Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,</verse>
				<verse number="21">nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.</verse>
				<verse number="22">Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.</verse>
				<verse number="23">O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!</verse>
				<verse number="24">Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.</verse>
				<verse number="25">Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį?</verse>
				<verse number="26">Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?</verse>
				<verse number="27">O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!</verse>
				<verse number="28">Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia,</verse>
				<verse number="29">bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.</verse>
				<verse number="30">Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?</verse>
				<verse number="31">Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ – arba: ‘Ką gersime?’ – arba: ‘Kuo vilkėsime?’</verse>
				<verse number="32">Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.</verse>
				<verse number="33">Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="34">Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.</verse>
				<verse number="2">Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.</verse>
				<verse number="3">Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!</verse>
				<verse number="4">Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – kai tavo akyje rąstas?!</verse>
				<verse number="5">Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.</verse>
				<verse number="6">Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.</verse>
				<verse number="7">Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.</verse>
				<verse number="8">Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.</verse>
				<verse number="9">Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?!</verse>
				<verse number="10">Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę?</verse>
				<verse number="11">Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.</verse>
				<verse number="12">Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.</verse>
				<verse number="13">Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.</verse>
				<verse number="14">Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.</verse>
				<verse number="15">Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.</verse>
				<verse number="16">Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!</verse>
				<verse number="17">Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus.</verse>
				<verse number="18">Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų.</verse>
				<verse number="19">Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.</verse>
				<verse number="20">Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių.</verse>
				<verse number="21">Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.</verse>
				<verse number="22">Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’</verse>
				<verse number="23">Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!’</verse>
				<verse number="24">Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.</verse>
				<verse number="25">Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.</verse>
				<verse number="26">Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.</verse>
				<verse number="27">Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.</verse>
				<verse number="28">Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu,</verse>
				<verse number="29">nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios.</verse>
				<verse number="2">Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“.</verse>
				<verse number="3">Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.</verse>
				<verse number="4">Jėzus pridūrė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą kaip liudijimą jiems“.</verse>
				<verse number="5">Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas:</verse>
				<verse number="6">„Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį“.</verse>
				<verse number="8">Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.</verse>
				<verse number="9">Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ – ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ – ir jis daro“.</verse>
				<verse number="10">Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!</verse>
				<verse number="11">Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.</verse>
				<verse number="12">O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.</verse>
				<verse number="13">Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.</verse>
				<verse number="14">Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.</verse>
				<verse number="15">Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.</verse>
				<verse number="16">Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,</verse>
				<verse number="17">kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas.</verse>
				<verse number="18">Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.</verse>
				<verse number="19">Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“</verse>
				<verse number="20">Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.</verse>
				<verse number="21">Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.</verse>
				<verse number="22">Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“.</verse>
				<verse number="23">Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį.</verse>
				<verse number="24">Ir štai ežere pakilo tokia smarki audra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo.</verse>
				<verse number="25">Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“</verse>
				<verse number="26">Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.</verse>
				<verse number="27">Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“</verse>
				<verse number="28">Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.</verse>
				<verse number="29">Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“</verse>
				<verse number="30">Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių.</verse>
				<verse number="31">Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“.</verse>
				<verse number="32">Ir jis jiems tarė: „Eikite!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.</verse>
				<verse number="33">Piemenys pabėgo ir pasiekę miestą viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.</verse>
				<verse number="34">Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.</verse>
				<verse number="2">Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“</verse>
				<verse number="3">Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: „Tasai piktžodžiauja!“</verse>
				<verse number="4">Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?</verse>
				<verse number="5">Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?</verse>
				<verse number="6">Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“</verse>
				<verse number="7">Šis atsistojo ir nuėjo namo.</verse>
				<verse number="8">Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.</verse>
				<verse number="9">Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="10">Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių.</verse>
				<verse number="11">Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="12">Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.</verse>
				<verse number="13">Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.</verse>
				<verse number="14">Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“</verse>
				<verse number="15">Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.</verse>
				<verse number="16">Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja.</verse>
				<verse number="17">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.</verse>
				<verse number="18">Jam taip bekalbant, prisiartino vienas [sinagogos] vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“.</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su mokiniais.</verse>
				<verse number="20">Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą.</verse>
				<verse number="21">Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėčiau jo drabužį, išgyčiau“.</verse>
				<verse number="22">Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.</verse>
				<verse number="23">Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią,</verse>
				<verse number="24">Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo.</verse>
				<verse number="25">Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė.</verse>
				<verse number="26">Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.</verse>
				<verse number="27">Jėzui išeinant, du neregiai sekė įkandin ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“</verse>
				<verse number="28">Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“</verse>
				<verse number="29">Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite“.</verse>
				<verse number="30">Ir atsivėrė jiems akys. Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“</verse>
				<verse number="31">Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.</verse>
				<verse number="32">Jiems pasitraukus, štai buvo atvestas demono apsėstas nebylys.</verse>
				<verse number="33">Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.</verse>
				<verse number="34">O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia“.</verse>
				<verse number="35">Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="36">Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.</verse>
				<verse number="37">Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.</verse>
				<verse number="38">Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias.</verse>
				<verse number="2">Štai dvylikos apaštalų vardai: pirmas Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas,</verse>
				<verse number="3">Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir muitininkas Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas,</verse>
				<verse number="4">Simonas Kananajas ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį.</verse>
				<verse number="5">Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus.</verse>
				<verse number="6">Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis.</verse>
				<verse number="7">Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė.</verse>
				<verse number="8">Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!</verse>
				<verse number="9">Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti;</verse>
				<verse number="10">nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei apavo, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.</verse>
				<verse number="11">Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.</verse>
				<verse number="12">Įeidami į namus, pasveikinkite juos.</verse>
				<verse number="13">Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums.</verse>
				<verse number="14">Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai išėję iš tokių namų ar tokio miesto nusikratykite ir dulkes nuo kojų.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui.</verse>
				<verse number="16">Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.</verse>
				<verse number="17">Sergėkitės žmonių, nes jie įskundinės jus teismams ir plaks savo sinagogose.</verse>
				<verse number="18">Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims.</verse>
				<verse number="19">Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.</verse>
				<verse number="20">Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.</verse>
				<verse number="21">Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.</verse>
				<verse number="22">Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="23">Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką.</verse>
				<verse number="25">Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!</verse>
				<verse number="26">Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.</verse>
				<verse number="27">Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.</verse>
				<verse number="28">Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.</verse>
				<verse number="29">Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.</verse>
				<verse number="30">O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.</verse>
				<verse number="31">Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="32">Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="33">O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="34">Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.</verse>
				<verse number="35">Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.</verse>
				<verse number="36">Žmogaus namiškiai taps jam priešais.</verse>
				<verse number="37">Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs.</verse>
				<verse number="38">Kas neima savo kryžiaus ir seka paskui mane, nevertas manęs.</verse>
				<verse number="39">Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.</verse>
				<verse number="40">Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.</verse>
				<verse number="41">Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.</verse>
				<verse number="42">Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Baigęs nurodymus dvylikai mokinių, Jėzus iškeliavo mokyti ir skelbti [Evangelijos] kituose miestuose.</verse>
				<verse number="2">Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:</verse>
				<verse number="3">„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“</verse>
				<verse number="4">Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote:</verse>
				<verse number="5">aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.</verse>
				<verse number="6">Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.</verse>
				<verse number="7">Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?</verse>
				<verse number="8">Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys antai gyvena karaliaus rūmuose.</verse>
				<verse number="9">Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo!</verse>
				<verse number="10">Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausiasis dangaus karalystėje didesnis už jį.</verse>
				<verse number="12">Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.</verse>
				<verse number="13">Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono,</verse>
				<verse number="14">ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti.</verse>
				<verse number="15">Kas turi ausis, teklauso!</verse>
				<verse number="16">Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams:</verse>
				<verse number="17">‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote..’.</verse>
				<verse number="18">Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’.</verse>
				<verse number="19">Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais“.</verse>
				<verse number="20">Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė:</verse>
				<verse number="21">„Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine bei pelenuose.</verse>
				<verse number="22">Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums!</verse>
				<verse number="23">Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“.</verse>
				<verse number="25">Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.</verse>
				<verse number="26">Taip, Tėve, nes tau taip patiko.</verse>
				<verse number="27">Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti.</verse>
				<verse number="28">Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!</verse>
				<verse number="29">Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.</verse>
				<verse number="30">Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti.</verse>
				<verse number="2">Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama“.</verse>
				<verse number="3">Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani?</verse>
				<verse number="4">Kaip jie nuėjo į Dievo Namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.</verse>
				<verse number="5">Arba gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta?</verse>
				<verse number="6">Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!</verse>
				<verse number="7">Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.</verse>
				<verse number="8">Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“.</verse>
				<verse number="9">Iš ten išėjęs, jis atėjo į jų sinagogą.</verse>
				<verse number="10">Čia buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): „Ar leistina šabo dieną gydyti?“</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?!</verse>
				<verse number="12">O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet tarė žmogui: „Ištiesk ranką!“ Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.</verse>
				<verse number="14">Išėję fariziejai susimokė Jėzų pražudyti.</verse>
				<verse number="15">Tai žinodamas, Jėzus pasitraukė iš ten. Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė,</verse>
				<verse number="16">bet įspėdavo, kad jo negarsintų.</verse>
				<verse number="17">Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai:</verse>
				<verse number="18">Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš suteiksiu jam savo Dvasią, ir jis skelbs tautoms teisingumą.</verse>
				<verse number="19">Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso.</verse>
				<verse number="20">Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo;</verse>
				<verse number="21">o jo vardas teiks viltį tautoms.</verse>
				<verse number="22">Kartą pas Jėzų buvo atvestas apsėstasis, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, tada šis prakalbo ir praregėjo.</verse>
				<verse number="23">Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: „Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!“</verse>
				<verse number="24">Tai išgirdę, fariziejai sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia“.</verse>
				<verse number="25">Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys.</verse>
				<verse number="26">Tad jeigu šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė?</verse>
				<verse number="27">Jeigu jau aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai?! Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="28">Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="29">Argi gali kas nors įsilaužti į galiūno namus ir pasiglemžti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno?! Tik tada jis apiplėš jo namus.</verse>
				<verse number="30">Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto.</verse>
				<verse number="31">Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas.</verse>
				<verse number="32">Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime.</verse>
				<verse number="33">Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant netikusį ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių.</verse>
				<verse number="34">Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis.</verse>
				<verse number="35">Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.</verse>
				<verse number="36">Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.</verse>
				<verse number="37">Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“.</verse>
				<verse number="38">Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“.</verse>
				<verse number="39">Jis atsakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas.</verse>
				<verse number="40">Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.</verse>
				<verse number="41">Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona.</verse>
				<verse number="42">Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas.</verse>
				<verse number="43">Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.</verse>
				<verse number="44">Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="45">Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“.</verse>
				<verse number="46">Jam tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti.</verse>
				<verse number="47">O kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasikalbėti“.</verse>
				<verse number="48">Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“</verse>
				<verse number="49">Ir ištiesęs ranką į mokinius tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!</verse>
				<verse number="50">Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto.</verse>
				<verse number="2">Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje.</verse>
				<verse number="3">Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti.</verse>
				<verse number="4">Jam besėjant vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="5">Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.</verse>
				<verse number="6">Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir neturėdami šaknų sudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.</verse>
				<verse number="8">Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni – šimteriopą grūdą, kiti – šešiasdešimteriopą, dar kiti – trisdešimteriopą.</verse>
				<verse number="9">Kas turi ausis, teklauso!“</verse>
				<verse number="10">Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota.</verse>
				<verse number="12">Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="13">Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.</verse>
				<verse number="14">Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.</verse>
				<verse number="15">Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.</verse>
				<verse number="16">Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.</verse>
				<verse number="18">O jūs dabar pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.</verse>
				<verse number="19">Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio.</verse>
				<verse number="20">Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.</verse>
				<verse number="21">Tačiau jis be šaknų, nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta.</verse>
				<verse number="22">Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.</verse>
				<verse number="23">Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.</verse>
				<verse number="24">Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą.</verse>
				<verse number="25">Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.</verse>
				<verse number="26">Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės.</verse>
				<verse number="27">Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’</verse>
				<verse number="28">Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’.</verse>
				<verse number="29">Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių.</verse>
				<verse number="30">Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‹Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną›’“.</verse>
				<verse number="31">Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.</verse>
				<verse number="32">Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.</verse>
				<verse number="33">Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.</verse>
				<verse number="34">Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo.</verse>
				<verse number="35">Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.</verse>
				<verse number="36">Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“.</verse>
				<verse number="37">Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="38">Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai.</verse>
				<verse number="39">Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.</verse>
				<verse number="40">Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.</verse>
				<verse number="41">Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius</verse>
				<verse number="42">ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.</verse>
				<verse number="43">Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!</verse>
				<verse number="44">Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.</verse>
				<verse number="45">Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų.</verse>
				<verse number="46">Atradęs vieną brangų perlą jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.</verse>
				<verse number="47">Dangaus karalystė dar panaši į ežeran metamą tinklą, užgriebiantį įvairiausių žuvų.</verse>
				<verse number="48">Kai prisipildo, jis išvelkamas į krantą, susėdama ir gerosios surenkamos į indus, o netikusios išmetamos.</verse>
				<verse number="49">Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų</verse>
				<verse number="50">ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.</verse>
				<verse number="51">Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“.</verse>
				<verse number="52">Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.</verse>
				<verse number="53">Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai.</verse>
				<verse number="54">Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?</verse>
				<verse number="55">Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai?</verse>
				<verse number="56">Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.</verse>
				<verse number="57">O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“.</verse>
				<verse number="58">Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis,</verse>
				<verse number="2">ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios“.</verse>
				<verse number="3">Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.</verse>
				<verse number="4">Jonas mat jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.</verse>
				<verse number="6">Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui,</verse>
				<verse number="7">kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti.</verse>
				<verse number="8">O ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.</verse>
				<verse number="9">Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti.</verse>
				<verse number="10">Jis pasiuntė [budelį], kad nukirstų kalėjime Jonui galvą.</verse>
				<verse number="11">Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.</verse>
				<verse number="12">Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.</verse>
				<verse number="13">Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.</verse>
				<verse number="14">Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius.</verse>
				<verse number="15">Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones kad nuėję į kaimus nusipirktų maisto“.</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“.</verse>
				<verse number="17">Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.</verse>
				<verse number="18">Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.</verse>
				<verse number="19">Ir liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms.</verse>
				<verse number="20">Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų dvylika pilnų pintinių.</verse>
				<verse number="21">O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="22">Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią.</verse>
				<verse number="23">Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui jis buvo ten vienas.</verse>
				<verse number="24">Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.</verse>
				<verse number="25">Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.</verse>
				<verse number="26">Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.</verse>
				<verse number="27">Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“</verse>
				<verse number="28">Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.</verse>
				<verse number="29">Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus.</verse>
				<verse number="30">Bet pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“</verse>
				<verse number="31">Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“</verse>
				<verse number="32">Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.</verse>
				<verse number="33">Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“</verse>
				<verse number="34">Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.</verse>
				<verse number="35">Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius.</verse>
				<verse number="36">Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė, pasveiko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų ir fariziejų iš Jeruzalės ir paklausė:</verse>
				<verse number="2">„Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų “.</verse>
				<verse number="3">Jis atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?!</verse>
				<verse number="4">Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! – ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta!</verse>
				<verse number="5">O jūs sakote: ‘Kas pasakė tėvui ar motinai: ‹Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti›, –</verse>
				<verse number="6">tas gali nepagerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio.</verse>
				<verse number="7">Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:</verse>
				<verse number="8">Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="9">Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“.</verse>
				<verse number="10">Paskui, sušaukęs minią, jis kalbėjo: „Klausykite ir supraskite!</verse>
				<verse number="11">Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“.</verse>
				<verse number="12">Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?“</verse>
				<verse number="13">Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.</verse>
				<verse number="14">Palikite juos; jie – akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.</verse>
				<verse number="15">Petras paprašė: „Išaiškink mums palyginimą“.</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsakė: „Ar ir jūs vis dar esate be nuovokos?!</verse>
				<verse number="17">Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?</verse>
				<verse number="18">O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.</verse>
				<verse number="19">Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.</verse>
				<verse number="20">Šie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“.</verse>
				<verse number="21">Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.</verse>
				<verse number="22">Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“</verse>
				<verse number="23">Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“</verse>
				<verse number="24">Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.</verse>
				<verse number="25">Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“</verse>
				<verse number="26">Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.</verse>
				<verse number="27">O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.</verse>
				<verse number="29">Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.</verse>
				<verse number="30">Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos.</verse>
				<verse number="31">Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.</verse>
				<verse number="32">Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.</verse>
				<verse number="33">Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.</verse>
				<verse number="35">Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės.</verse>
				<verse number="36">Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, padėkojo, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms.</verse>
				<verse number="37">Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų septynis pilnus krepšius.</verse>
				<verse number="38">O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.</verse>
				<verse number="39">Paleidęs minią, jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano paribį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Čia pas jį atėjo fariziejų ir sadukiejų jo mėginti. Jie prašė parodyti jiems ženklą iš dangaus.</verse>
				<verse number="2">Jis atsakė: „Atėjus vakarui jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’ –</verse>
				<verse number="3">ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apniukęs dangus’. Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne.</verse>
				<verse number="4">Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas“. Ir palikęs juos nuėjo šalin.</verse>
				<verse number="5">Keldamiesi kitapus ežero, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos.</verse>
				<verse number="6">Jėzus jiems tarė: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“.</verse>
				<verse number="7">O jie svarstė: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos“.</verse>
				<verse number="8">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Mažatikiai! Kam tariatės neturį duonos?</verse>
				<verse number="9">Argi dar neįgijote išmonės? Ar neprisimenate penkių duonos kepaliukų penkiems tūkstančiams vyrų ir kiek pintinių pririnkote likučių?!</verse>
				<verse number="10">Arba septynių duonos kepaliukų keturiems tūkstančiams ir kiek krepšių pririnkote likučių?!</verse>
				<verse number="11">Tad kaip nesusivokiate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!“</verse>
				<verse number="12">Tuomet jie suprato, kad jis buvo liepęs saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.</verse>
				<verse number="13">Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“</verse>
				<verse number="14">Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.</verse>
				<verse number="15">Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“</verse>
				<verse number="16">Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“</verse>
				<verse number="17">Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.</verse>
				<verse number="18">Ir aš tau sakau: tu esi Petras [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.</verse>
				<verse number="19">Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.</verse>
				<verse number="20">Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.</verse>
				<verse number="21">Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.</verse>
				<verse number="22">Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“</verse>
				<verse number="23">O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="25">Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.</verse>
				<verse number="26">Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?</verse>
				<verse number="27">Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="28">Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno.</verse>
				<verse number="2">Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.</verse>
				<verse number="3">Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.</verse>
				<verse number="4">Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.</verse>
				<verse number="5">Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“</verse>
				<verse number="6">Tai išgirdę mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.</verse>
				<verse number="7">Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“</verse>
				<verse number="8">Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.</verse>
				<verse number="9">Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.</verse>
				<verse number="10">Tada jo mokiniai paklausė: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: „Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atitaisyti.</verse>
				<verse number="12">Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.</verse>
				<verse number="14">Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių</verse>
				<verse number="15">ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį arba į vandenį.</verse>
				<verse number="16">Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti“.</verse>
				<verse number="17">Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane“.</verse>
				<verse number="18">Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.</verse>
				<verse number="19">Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“ Jis atsakė:</verse>
				<verse number="20">„Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo “.</verse>
				<verse number="21"></verse>
				<verse number="22">Tebebūdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas,</verse>
				<verse number="23">ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels“. Tada jie labai nuliūdo.</verse>
				<verse number="24">Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?“</verse>
				<verse number="25">Jis atsakė: „Taip!“ Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“</verse>
				<verse number="26">Jis atsakė: „Iš svetimųjų“. Jėzus jam tarė: „Taigi vaikai laisvi.</verse>
				<verse number="27">Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už mane ir už save“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“</verse>
				<verse number="2">Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų</verse>
				<verse number="3">ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="4">Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.</verse>
				<verse number="5">Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.</verse>
				<verse number="6">O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.</verse>
				<verse number="7">Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.</verse>
				<verse number="8">Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį.</verse>
				<verse number="9">Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.</verse>
				<verse number="10">Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.</verse>
				<verse number="11"></verse>
				<verse number="12">Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?</verse>
				<verse number="13">Ir jei surastų – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios.</verse>
				<verse number="14">Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių.</verse>
				<verse number="15">Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.</verse>
				<verse number="16">O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais.</verse>
				<verse number="17">Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.</verse>
				<verse number="19">Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.</verse>
				<verse number="20">Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.</verse>
				<verse number="21">Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“</verse>
				<verse number="22">Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.</verse>
				<verse number="23">Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.</verse>
				<verse number="24">Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.</verse>
				<verse number="25">Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.</verse>
				<verse number="26">Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’.</verse>
				<verse number="27">Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.</verse>
				<verse number="28">Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’</verse>
				<verse number="29">Puolęs ant kelių draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’.</verse>
				<verse number="30">Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą iki atiduos skolą.</verse>
				<verse number="31">Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.</verse>
				<verse number="32">Tuomet pasišaukęs jį valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai.</verse>
				<verse number="33">Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’</verse>
				<verse number="34">Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.</verse>
				<verse number="35">Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį Užjordanėje.</verse>
				<verse number="2">Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė.</verse>
				<verse number="3">Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“</verse>
				<verse number="4">Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį</verse>
				<verse number="5">ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.</verse>
				<verse number="6">Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.</verse>
				<verse number="7">Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“</verse>
				<verse number="8">Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo.</verse>
				<verse number="9">Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja “.</verse>
				<verse number="10">Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti.</verse>
				<verse number="12">Juk yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.</verse>
				<verse number="13">Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė.</verse>
				<verse number="14">Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.</verse>
				<verse number="15">Ir uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.</verse>
				<verse number="16">Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.</verse>
				<verse number="18">Tas paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: „ Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;</verse>
				<verse number="19">gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“.</verse>
				<verse number="20">Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.</verse>
				<verse number="22">Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.</verse>
				<verse number="23">Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę.</verse>
				<verse number="24">Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="25">Tai išgirdę mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="26">Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“.</verse>
				<verse number="27">Tada Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“</verse>
				<verse number="28">O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="29">Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="30">Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.</verse>
				<verse number="2">Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.</verse>
				<verse number="3">Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.</verse>
				<verse number="4">Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’</verse>
				<verse number="5">Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.</verse>
				<verse number="6">Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’</verse>
				<verse number="7">Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.</verse>
				<verse number="8">Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!’</verse>
				<verse number="9">Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.</verse>
				<verse number="10">Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.</verse>
				<verse number="11">Imdami jie murmėjo prieš šeimininką</verse>
				<verse number="12">ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.</verse>
				<verse number="13">Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?</verse>
				<verse number="14">Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.</verse>
				<verse number="15">Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’</verse>
				<verse number="16">Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.</verse>
				<verse number="17">Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:</verse>
				<verse number="18">„Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti,</verse>
				<verse number="19">atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“.</verse>
				<verse number="20">Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir parpuolusi prie jo kojų norėjo kažko prašyti.</verse>
				<verse number="21">Jėzus paklausė: „Ko nori?“ Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.</verse>
				<verse number="22">Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime“.</verse>
				<verse number="23">Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.</verse>
				<verse number="24">Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.</verse>
				<verse number="25">O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią.</verse>
				<verse number="26">Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas,</verse>
				<verse number="27">ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.</verse>
				<verse number="28">Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.</verse>
				<verse number="29">Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jėzų sekė didelė minia.</verse>
				<verse number="30">Pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinant Jėzų, jie ėmė šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“</verse>
				<verse number="31">Minia draudė juos, kad tylėtų. Bet anie dar garsiau šaukė: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“</verse>
				<verse number="32">Jėzus sustojo, pasišaukė juos ir paklausė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“</verse>
				<verse number="33">Neregiai sako jam: „Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys“.</verse>
				<verse number="34">Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,</verse>
				<verse number="2">tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.</verse>
				<verse number="3">O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.</verse>
				<verse number="4">Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:</verse>
				<verse number="5">Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.</verse>
				<verse number="6">Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.</verse>
				<verse number="7">Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus.</verse>
				<verse number="8">Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.</verse>
				<verse number="9">Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „ Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“</verse>
				<verse number="10">Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“</verse>
				<verse number="11">O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.</verse>
				<verse number="12">Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus</verse>
				<verse number="13">ir tarė jiems: „Parašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!“</verse>
				<verse number="14">Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos.</verse>
				<verse number="15">Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: „Osana Dovydo Sūnui!“ –</verse>
				<verse number="16">įpyko ir prikišo jam: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“</verse>
				<verse number="17">Ir palikęs juos jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.</verse>
				<verse number="18">Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas.</verse>
				<verse number="19">Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo.</verse>
				<verse number="20">Tai pamatę mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’ – ir taip atsitiktų.</verse>
				<verse number="22">Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“.</verse>
				<verse number="23">Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?“</verse>
				<verse number="24">Jėzus atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau.</verse>
				<verse number="25">Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Jie samprotavo: „Jei pasakysime – iš dangaus, jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="26">O jei pasakysime – iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu“.</verse>
				<verse number="27">Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tad ir jis atsakė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau.</verse>
				<verse number="28">Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’.</verse>
				<verse number="29">Šis atsakė: ‘Nenoriu’, – bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.</verse>
				<verse number="30">Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, – bet nenuėjo.</verse>
				<verse number="31">Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="32">Juk Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.</verse>
				<verse number="33">Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams</verse>
				<verse number="34">ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas ūkininkus atsiimti savosios vaisių dalies.</verse>
				<verse number="35">Bet ūkininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis.</verse>
				<verse number="36">Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet ūkininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.</verse>
				<verse number="37">Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.</verse>
				<verse number="38">Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’.</verse>
				<verse number="39">Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.</verse>
				<verse number="40">Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?“</verse>
				<verse number="41">Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.</verse>
				<verse number="42">Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.</verse>
				<verse number="43">Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.</verse>
				<verse number="44">Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas“.</verse>
				<verse number="45">Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos.</verse>
				<verse number="46">Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:</verse>
				<verse number="2">„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.</verse>
				<verse number="3">Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’</verse>
				<verse number="5">Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,</verse>
				<verse number="6">o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.</verse>
				<verse number="7">Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.</verse>
				<verse number="8">Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.</verse>
				<verse number="9">Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.</verse>
				<verse number="10">Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.</verse>
				<verse number="11">Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.</verse>
				<verse number="12">Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.</verse>
				<verse number="13">Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.</verse>
				<verse number="14">Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.</verse>
				<verse number="15">Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.</verse>
				<verse number="16">Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.</verse>
				<verse number="17">Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“</verse>
				<verse number="18">Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?</verse>
				<verse number="19">Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.</verse>
				<verse number="20">Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“</verse>
				<verse number="21">Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.</verse>
				<verse number="22">Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.</verse>
				<verse number="23">Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:</verse>
				<verse number="24">„Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.</verse>
				<verse number="25">Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui.</verse>
				<verse number="26">Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.</verse>
				<verse number="27">Visų paskiausiai numirė ta moteris.</verse>
				<verse number="28">Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.</verse>
				<verse number="29">Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.</verse>
				<verse number="30">Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.</verse>
				<verse number="31">O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:</verse>
				<verse number="32">Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“</verse>
				<verse number="33">Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.</verse>
				<verse number="34">Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn,</verse>
				<verse number="35">ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:</verse>
				<verse number="36">„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“</verse>
				<verse number="37">Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.</verse>
				<verse number="38">Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.</verse>
				<verse number="39">Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.</verse>
				<verse number="40">Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.</verse>
				<verse number="41">Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:</verse>
				<verse number="42">„Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“.</verse>
				<verse number="43">Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:</verse>
				<verse number="44">Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.</verse>
				<verse number="45">Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“</verse>
				<verse number="46">Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:</verse>
				<verse number="2">„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai.</verse>
				<verse number="3">Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.</verse>
				<verse number="4">Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.</verse>
				<verse number="5">Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus.</verse>
				<verse number="6">Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,</verse>
				<verse number="7">mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.</verse>
				<verse number="8">O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai.</verse>
				<verse number="9">Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje.</verse>
				<verse number="10">Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.</verse>
				<verse number="11">Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas.</verse>
				<verse number="12">Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.</verse>
				<verse number="13">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate.</verse>
				<verse number="14"></verse>
				<verse number="15">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.</verse>
				<verse number="16">Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: ‘Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja’.</verse>
				<verse number="17">Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis – auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą?</verse>
				<verse number="18">Arba, anot jūsų: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas’.</verse>
				<verse number="19">Akli! Kas gi didesnis – atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?</verse>
				<verse number="20">Todėl, kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta,</verse>
				<verse number="21">o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena.</verse>
				<verse number="22">Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.</verse>
				<verse number="23">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!</verse>
				<verse number="24">Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį...</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo.</verse>
				<verse number="26">Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!</verse>
				<verse number="27">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.</verse>
				<verse number="28">Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.</verse>
				<verse number="29">Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus</verse>
				<verse number="30">ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’.</verse>
				<verse number="31">Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.</verse>
				<verse number="32">Pripildykite gi savo tėvų saiką!</verse>
				<verse number="33">Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!</verse>
				<verse number="34">Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,</verse>
				<verse number="35">kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro.</verse>
				<verse number="36">Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą.</verse>
				<verse number="37">Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!</verse>
				<verse number="38">Štai jūsų namai bus jums palikti tušti.</verse>
				<verse number="39">Taigi aš jums sakau: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus.</verse>
				<verse number="2">O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.</verse>
				<verse number="3">Kai jis atsisėdo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“</verse>
				<verse number="4">Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų.</verse>
				<verse number="5">Daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’ – ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="6">Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų.</verse>
				<verse number="7">Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų.</verse>
				<verse number="8">Tačiau visa tai – tik kentėjimų pradžia.</verse>
				<verse number="9">Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami.</verse>
				<verse number="10">Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti.</verse>
				<verse number="11">Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.</verse>
				<verse number="12">Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals.</verse>
				<verse number="13">O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.</verse>
				<verse number="15">Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!),</verse>
				<verse number="16">tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus,</verse>
				<verse number="17">kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų,</verse>
				<verse number="18">o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.</verse>
				<verse number="19">Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis!</verse>
				<verse number="20">Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną.</verse>
				<verse number="21">Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.</verse>
				<verse number="22">Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.</verse>
				<verse number="23">Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas’, – arba: ‘Jis tenai!’ – netikėkite.</verse>
				<verse number="24">Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.</verse>
				<verse number="25">Štai jus apie tai iš anksto įspėjau!</verse>
				<verse number="26">Tad jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose!’ – neikite; – ‘Štai jis namų gilumoje!’ – netikėkite.</verse>
				<verse number="27">Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.</verse>
				<verse number="28">Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.</verse>
				<verse number="29">Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.</verse>
				<verse number="30">Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove.</verse>
				<verse number="31">Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.</verse>
				<verse number="32">Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara.</verse>
				<verse number="33">Taip pat visa tai išvydę žinokite, jog jis arti, prie slenksčio.</verse>
				<verse number="34">Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="35">Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="36">Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas.</verse>
				<verse number="37">Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant.</verse>
				<verse number="38">Kaip dienomis prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą,</verse>
				<verse number="39">kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="40">Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="41">Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.</verse>
				<verse number="42">Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.</verse>
				<verse number="43">Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.</verse>
				<verse number="44">Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.</verse>
				<verse number="45">Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos?</verse>
				<verse number="46">Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.</verse>
				<verse number="48">O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, –</verse>
				<verse number="49">ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais,</verse>
				<verse number="50">to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano.</verse>
				<verse number="51">Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios pasiėmusios žibintus išėjo pasitikti jaunikio.</verse>
				<verse number="2">Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos.</verse>
				<verse number="3">Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos.</verse>
				<verse number="4">Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos.</verse>
				<verse number="5">Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.</verse>
				<verse number="6">Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‘Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!’</verse>
				<verse number="7">Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.</verse>
				<verse number="8">Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’.</verse>
				<verse number="9">Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’.</verse>
				<verse number="10">Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.</verse>
				<verse number="11">Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!’</verse>
				<verse number="12">O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’</verse>
				<verse number="13">Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.</verse>
				<verse number="14">Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą.</verse>
				<verse number="15">Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.</verse>
				<verse number="16">Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis.</verse>
				<verse number="17">Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.</verse>
				<verse number="18">O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.</verse>
				<verse number="19">Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.</verse>
				<verse number="20">Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.</verse>
				<verse number="21">Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’</verse>
				<verse number="22">Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.</verse>
				<verse number="23">Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’</verse>
				<verse number="24">Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei.</verse>
				<verse number="25">Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo’.</verse>
				<verse number="26">Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau.</verse>
				<verse number="27">Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis.</verse>
				<verse number="28">Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.</verse>
				<verse number="29">Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.</verse>
				<verse number="30">Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.</verse>
				<verse number="31">Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.</verse>
				<verse number="32">Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.</verse>
				<verse number="33">Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.</verse>
				<verse number="34">Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!</verse>
				<verse number="35">Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,</verse>
				<verse number="36">buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.</verse>
				<verse number="37">Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?</verse>
				<verse number="38">Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?</verse>
				<verse number="39">Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’</verse>
				<verse number="40">Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.</verse>
				<verse number="41">Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!</verse>
				<verse number="42">Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,</verse>
				<verse number="43">buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.</verse>
				<verse number="44">Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’</verse>
				<verse number="45">Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’.</verse>
				<verse number="46">Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams:</verse>
				<verse number="2">„Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“.</verse>
				<verse number="3">Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas,</verse>
				<verse number="4">ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti.</verse>
				<verse number="5">Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio“.</verse>
				<verse number="6">Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,</verse>
				<verse number="7">atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.</verse>
				<verse number="8">Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas?</verse>
				<verse number="9">Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“.</verse>
				<verse number="10">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą!</verse>
				<verse number="11">Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs, o mane – ne visuomet.</verse>
				<verse number="12">Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.</verse>
				<verse number="13">Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“.</verse>
				<verse number="14">Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus</verse>
				<verse number="15">ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.</verse>
				<verse number="16">Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.</verse>
				<verse number="17">Pirmąją Neraugintosios duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“</verse>
				<verse number="18">Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“.</verse>
				<verse number="19">Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.</verse>
				<verse number="20">Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo.</verse>
				<verse number="21">Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.</verse>
				<verse number="22">Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“</verse>
				<verse number="23">Jis atsakė: „ Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.</verse>
				<verse number="24">Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.</verse>
				<verse number="25">Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu pasakei!“</verse>
				<verse number="26">Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.</verse>
				<verse number="27">Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,</verse>
				<verse number="28">nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.</verse>
				<verse number="29">Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.</verse>
				<verse number="30">Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="31">Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.</verse>
				<verse number="32">O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.</verse>
				<verse number="33">Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.</verse>
				<verse number="35">Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.</verse>
				<verse number="36">Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“.</verse>
				<verse number="37">Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.</verse>
				<verse number="38">Tada tarė jiems: „ Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“.</verse>
				<verse number="39">Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“</verse>
				<verse number="40">Jis sugrįžo pas mokinius ir radęs juos miegančius tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?</verse>
				<verse number="41">Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.</verse>
				<verse number="42">Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“</verse>
				<verse number="43">Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius; jų akys buvo mieguistos.</verse>
				<verse number="44">Tuomet palikęs juos vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.</verse>
				<verse number="45">Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="46">Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.</verse>
				<verse number="47">Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų.</verse>
				<verse number="48">Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“</verse>
				<verse number="49">Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį.</verse>
				<verse number="50">O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.</verse>
				<verse number="51">Ir štai vienas Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.</verse>
				<verse number="52">Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.</verse>
				<verse number="53">Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!</verse>
				<verse number="54">Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“</verse>
				<verse number="55">Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte.</verse>
				<verse number="56">Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.</verse>
				<verse number="57">Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai.</verse>
				<verse number="58">Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir įėjęs į kiemą atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.</verse>
				<verse number="59">Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti,</verse>
				<verse number="60">tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du</verse>
				<verse number="61">ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventovę ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.</verse>
				<verse number="62">Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“</verse>
				<verse number="63">Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“</verse>
				<verse number="64">Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“</verse>
				<verse number="65">Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą.</verse>
				<verse number="66">Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“</verse>
				<verse number="67">Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą</verse>
				<verse number="68">ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“</verse>
				<verse number="69">Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.</verse>
				<verse number="70">Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.</verse>
				<verse number="71">Einantį vartų link jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.</verse>
				<verse number="72">Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“</verse>
				<verse number="73">Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.</verse>
				<verse number="74">Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="75">Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas.</verse>
				<verse number="2">Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.</verse>
				<verse number="3">Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių</verse>
				<verse number="4">ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“</verse>
				<verse number="5">Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.</verse>
				<verse number="6">Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują“.</verse>
				<verse number="7">Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.</verse>
				<verse number="8">Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.</verse>
				<verse number="9">Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų</verse>
				<verse number="10">– ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.</verse>
				<verse number="11">Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei“.</verse>
				<verse number="12">Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis visai neatsiliepė.</verse>
				<verse number="13">Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“</verse>
				<verse number="14">Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.</verse>
				<verse number="15">Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.</verse>
				<verse number="16">Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą.</verse>
				<verse number="17">Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“</verse>
				<verse number="18">Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.</verse>
				<verse number="19">Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.</verse>
				<verse number="20">Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.</verse>
				<verse number="21">Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“</verse>
				<verse number="22">Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“</verse>
				<verse number="23">Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“</verse>
				<verse number="24">Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“</verse>
				<verse number="25">O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“</verse>
				<verse number="26">Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="27">Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą.</verse>
				<verse number="28">Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.</verse>
				<verse number="29">Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“</verse>
				<verse number="30">Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą.</verse>
				<verse number="31">Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="32">Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.</verse>
				<verse number="33">Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“),</verse>
				<verse number="34">davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė.</verse>
				<verse number="35">Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą,</verse>
				<verse number="36">ir ten pat susėdę sergėjo jį.</verse>
				<verse number="37">Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“.</verse>
				<verse number="38">Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.</verse>
				<verse number="39">Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas</verse>
				<verse number="40">ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“</verse>
				<verse number="41">Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais,</verse>
				<verse number="42">kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime...</verse>
				<verse number="43">Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“.</verse>
				<verse number="44">Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.</verse>
				<verse number="45">Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.</verse>
				<verse number="46">O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? – tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!</verse>
				<verse number="47">Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo.</verse>
				<verse number="48">Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.</verse>
				<verse number="49">Kiti kalbėjo: „Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.</verse>
				<verse number="50">Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="51">Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.</verse>
				<verse number="52">Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="53">Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.</verse>
				<verse number="54">Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“</verse>
				<verse number="55">Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos.</verse>
				<verse number="56">Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.</verse>
				<verse number="57">Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys.</verse>
				<verse number="58">Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti.</verse>
				<verse number="59">Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę</verse>
				<verse number="60">ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo.</verse>
				<verse number="61">Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.</verse>
				<verse number="62">Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai</verse>
				<verse number="63">ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.</verse>
				<verse number="64">Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.</verse>
				<verse number="65">Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“.</verse>
				<verse number="66">Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalena ir kita Marija ėjo aplankyti kapo.</verse>
				<verse number="2">Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.</verse>
				<verse number="3">Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.</verse>
				<verse number="4">Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.</verse>
				<verse number="5">O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="6">Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta.</verse>
				<verse number="7">Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“.</verse>
				<verse number="8">Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.</verse>
				<verse number="9">Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir puolusios žemėn apkabino jo kojas.</verse>
				<verse number="10">Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.</verse>
				<verse number="11">Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę.</verse>
				<verse number="12">Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė:</verse>
				<verse number="13">„Sakykite, kad jums bemiegant jo mokiniai atėję naktį jį išvogė.</verse>
				<verse number="14">O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus“.</verse>
				<verse number="15">Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos.</verse>
				<verse number="16">Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.</verse>
				<verse number="17">Jį pamatę mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.</verse>
				<verse number="18">Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.</verse>
				<verse number="19">Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,</verse>
				<verse number="20">mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="41">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia,</verse>
				<verse number="2">kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią.</verse>
				<verse number="3">Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!</verse>
				<verse number="4">Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti.</verse>
				<verse number="5">Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.</verse>
				<verse number="6">Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų.</verse>
				<verse number="7">Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane; aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio.</verse>
				<verse number="8">Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.</verse>
				<verse number="9">Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane.</verse>
				<verse number="10">Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo.</verse>
				<verse number="11">Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.</verse>
				<verse number="12">Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą.</verse>
				<verse number="13">Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.</verse>
				<verse number="14">Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją,</verse>
				<verse number="15">kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „ Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“</verse>
				<verse number="16">Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.</verse>
				<verse number="17">Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.</verse>
				<verse number="18">Ir tuojau palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.</verse>
				<verse number="19">Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.</verse>
				<verse number="20">Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="21">Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti.</verse>
				<verse number="22">Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.</verse>
				<verse number="23">Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti:</verse>
				<verse number="24">„Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“</verse>
				<verse number="25">Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“</verse>
				<verse number="26">Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir baisiai šaukdama išėjo iš jo.</verse>
				<verse number="27">Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“</verse>
				<verse number="28">Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.</verse>
				<verse number="29">Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus.</verse>
				<verse number="30">Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė.</verse>
				<verse number="31">Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.</verse>
				<verse number="32">Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji;</verse>
				<verse number="33">visas miestas buvo susirinkęs prie durų.</verse>
				<verse number="34">Jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.</verse>
				<verse number="35">Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.</verse>
				<verse number="36">Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos</verse>
				<verse number="37">ir suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“.</verse>
				<verse number="38">Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“.</verse>
				<verse number="39">Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.</verse>
				<verse number="40">Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“.</verse>
				<verse number="41">Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“</verse>
				<verse number="42">Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.</verse>
				<verse number="43">Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino:</verse>
				<verse number="44">„Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą kaip liudijimą jiems“.</verse>
				<verse number="45">O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose,</verse>
				<verse number="2">ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.</verse>
				<verse number="3">Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų.</verse>
				<verse number="4">Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir padarę skylę nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.</verse>
				<verse number="5">Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“</verse>
				<verse number="6">Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje:</verse>
				<verse number="7">„Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“</verse>
				<verse number="8">Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje?</verse>
				<verse number="9">Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?</verse>
				<verse number="10">Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, –</verse>
				<verse number="11">sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“</verse>
				<verse number="12">Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“.</verse>
				<verse number="13">Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė.</verse>
				<verse number="14">Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="15">Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="16">Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="17">Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“.</verse>
				<verse number="18">Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi jaunikį, jie negali pasninkauti.</verse>
				<verse number="20">Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.</verse>
				<verse number="21">Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų.</verse>
				<verse number="22">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“</verse>
				<verse number="23">Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas.</verse>
				<verse number="24">Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę:</verse>
				<verse number="26">prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo Namus ir valgė padėtinės duonos ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“.</verse>
				<verse number="27">Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui;</verse>
				<verse number="28">taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka.</verse>
				<verse number="2">Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“</verse>
				<verse number="4">O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo.</verse>
				<verse number="5">Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.</verse>
				<verse number="6">Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.</verse>
				<verse number="7">Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos,</verse>
				<verse number="8">Jeruzalės ir Idumėjos, iš Užjordanės bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus.</verse>
				<verse number="9">Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų.</verse>
				<verse number="10">Mat jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti.</verse>
				<verse number="11">Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“</verse>
				<verse number="12">Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.</verse>
				<verse number="13">Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį.</verse>
				<verse number="14">Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio</verse>
				<verse number="15">ir jie turėtų galią išvarinėti demonus.</verse>
				<verse number="16">Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru,</verse>
				<verse number="17">Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanerges, tai yra „griaustinio vaikai“),</verse>
				<verse number="18">Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananają</verse>
				<verse number="19">ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.</verse>
				<verse number="20">Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti.</verse>
				<verse number="21">Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis netekęs nuovokos.</verse>
				<verse number="22">Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“, ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“.</verse>
				<verse number="23">O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?</verse>
				<verse number="24">Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.</verse>
				<verse number="25">Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka.</verse>
				<verse number="26">Todėl, jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas.</verse>
				<verse number="27">Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.</verse>
				<verse number="28">„Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų,</verse>
				<verse number="29">bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“.</verse>
				<verse number="30">Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.</verse>
				<verse number="31">Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir lauke sustoję per kitus prašė jį iškviesti.</verse>
				<verse number="32">Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“.</verse>
				<verse number="33">O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“</verse>
				<verse number="34">Ir apžvelgęs aplink sėdinčius pasakė: „Štai mano motina ir broliai!</verse>
				<verse number="35">Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą.</verse>
				<verse number="2">Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo:</verse>
				<verse number="3">„Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti.</verse>
				<verse number="4">Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="5">Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.</verse>
				<verse number="6">Bet saulei užtekėjus daigai nuvyto ir neturėdami šaknų sudžiūvo.</verse>
				<verse number="7">Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.</verse>
				<verse number="8">Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni – trisdešimteriopą grūdą, kiti – šešiasdešimteriopą, treti – šimteriopą“.</verse>
				<verse number="9">Jis dar pridėjo: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“</verse>
				<verse number="10">Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys, o svetimiesiems viskas sakoma palyginimais,</verse>
				<verse number="12">kad jie regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista“.</verse>
				<verse number="13">Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?</verse>
				<verse number="14">Sėjėjas – tai sėjantis žodį.</verse>
				<verse number="15">Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį.</verse>
				<verse number="16">Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.</verse>
				<verse number="17">Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta.</verse>
				<verse number="18">Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,</verse>
				<verse number="19">bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.</verse>
				<verse number="20">Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.</verse>
				<verse number="21">Jėzus jiems dar sakė: „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?!</verse>
				<verse number="22">Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn.</verse>
				<verse number="23">Jei kas turi ausis klausyti, teklauso!“</verse>
				<verse number="24">Jis taip pat jiems sakė: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta.</verse>
				<verse number="25">Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“.</verse>
				<verse number="26">Ir vėl jis kalbėjo: „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą.</verse>
				<verse number="27">Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.</verse>
				<verse number="28">Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.</verse>
				<verse number="29">Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.</verse>
				<verse number="30">Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?</verse>
				<verse number="31">Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje,</verse>
				<verse number="32">bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.</verse>
				<verse number="33">Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.</verse>
				<verse number="34">Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.</verse>
				<verse number="35">Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“</verse>
				<verse number="36">Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.</verse>
				<verse number="37">Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė.</verse>
				<verse number="38">Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“</verse>
				<verse number="39">Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.</verse>
				<verse number="40">O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“</verse>
				<verse number="41">Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte.</verse>
				<verse number="2">Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras.</verse>
				<verse number="3">Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.</verse>
				<verse number="4">Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.</verse>
				<verse number="5">Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Iš tolo pamatęs Jėzų atbėgo, parpuolė priešais</verse>
				<verse number="7">ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“</verse>
				<verse number="8">Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“</verse>
				<verse number="9">Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“.</verse>
				<verse number="10">Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.</verse>
				<verse number="11">Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė.</verse>
				<verse number="12">Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“</verse>
				<verse number="13">Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.</verse>
				<verse number="14">Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.</verse>
				<verse number="15">Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.</verse>
				<verse number="16">Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules.</verse>
				<verse number="17">Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto.</verse>
				<verse number="18">Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo,</verse>
				<verse number="19">bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“.</verse>
				<verse number="20">Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="21">Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje.</verse>
				<verse number="22">Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir pamatęs jį puola jam po kojų karštai maldaudamas:</verse>
				<verse number="23">„Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“.</verse>
				<verse number="24">Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.</verse>
				<verse number="25">Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.</verse>
				<verse number="26">Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn.</verse>
				<verse number="27">Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto.</verse>
				<verse number="28">Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“</verse>
				<verse number="29">Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios.</verse>
				<verse number="30">O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“</verse>
				<verse number="31">Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“</verse>
				<verse number="32">Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi.</verse>
				<verse number="33">Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir puolusi prieš jį ant kelių papasakojo visą teisybę.</verse>
				<verse number="34">O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.</verse>
				<verse number="35">Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“</verse>
				<verse number="36">Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“</verse>
				<verse number="37">Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.</verse>
				<verse number="38">Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones.</verse>
				<verse number="39">Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“.</verse>
				<verse number="40">Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.</verse>
				<verse number="41">Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“</verse>
				<verse number="42">Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos.</verse>
				<verse number="43">Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Išvykęs iš ten Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.</verse>
				<verse number="2">Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?</verse>
				<verse number="3">Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.</verse>
				<verse number="4">O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.</verse>
				<verse number="5">Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.</verse>
				<verse number="6">Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.</verse>
				<verse number="7">Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.</verse>
				<verse number="8">Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže,</verse>
				<verse number="9">tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.</verse>
				<verse number="10">Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.</verse>
				<verse number="11">Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.</verse>
				<verse number="12">Jie iškeliavo, ragino atsiversti,</verse>
				<verse number="13">išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.</verse>
				<verse number="14">Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.</verse>
				<verse number="15">Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“.</verse>
				<verse number="16">Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“</verse>
				<verse number="17">Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.</verse>
				<verse number="18">Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.</verse>
				<verse number="19">Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,</verse>
				<verse number="20">nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.</verse>
				<verse number="21">Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.</verse>
				<verse number="22">Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.</verse>
				<verse number="23">Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“</verse>
				<verse number="24">Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“</verse>
				<verse number="25">Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.</verse>
				<verse number="26">Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado.</verse>
				<verse number="27">Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą</verse>
				<verse number="28">ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.</verse>
				<verse number="29">Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.</verse>
				<verse number="30">Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.</verse>
				<verse number="31">O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.</verse>
				<verse number="32">Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.</verse>
				<verse number="33">Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.</verse>
				<verse number="34">Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.</verse>
				<verse number="35">Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas.</verse>
				<verse number="36">Paleisk juos, kad pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus jie nusipirktų valgyti“.</verse>
				<verse number="37">Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“</verse>
				<verse number="38">Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“.</verse>
				<verse number="39">Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.</verse>
				<verse number="40">Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.</verse>
				<verse number="41">Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis.</verse>
				<verse number="42">Visi valgė ir pasisotino.</verse>
				<verse number="43">Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių.</verse>
				<verse number="44">O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="45">Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones.</verse>
				<verse number="46">Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.</verse>
				<verse number="47">Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto.</verse>
				<verse number="48">Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.</verse>
				<verse number="49">Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti.</verse>
				<verse number="50">Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“</verse>
				<verse number="51">Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi,</verse>
				<verse number="52">nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.</verse>
				<verse number="53">Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.</verse>
				<verse number="54">Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų,</verse>
				<verse number="55">paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant.</verse>
				<verse number="56">Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės.</verse>
				<verse number="2">Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis.</verse>
				<verse number="3">Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas.</verse>
				<verse number="4">Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.</verse>
				<verse number="5">Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“</verse>
				<verse number="6">Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.</verse>
				<verse number="7">Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.</verse>
				<verse number="8">Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.</verse>
				<verse number="9">Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius!</verse>
				<verse number="10">Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta’.</verse>
				<verse number="11">O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’,</verse>
				<verse number="12">– tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,</verse>
				<verse number="13">niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.</verse>
				<verse number="14">Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite:</verse>
				<verse number="15">nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.</verse>
				<verse number="16"></verse>
				<verse number="17">Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą.</verse>
				<verse number="18">Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,</verse>
				<verse number="19">nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.)</verse>
				<verse number="20">Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina.</verse>
				<verse number="21">Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,</verse>
				<verse number="22">svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.</verse>
				<verse number="23">Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.</verse>
				<verse number="24">Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.</verse>
				<verse number="25">Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų.</verse>
				<verse number="26">Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.</verse>
				<verse number="27">Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.</verse>
				<verse number="28">Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino“.</verse>
				<verse number="29">Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo; demonas jau išėjęs iš tavo dukters“.</verse>
				<verse number="30">Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį.</verse>
				<verse number="31">Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.</verse>
				<verse number="32">Ten buvo atvestas jam sunkiai kalbantis kurčius ir prašyta uždėti ant jo ranką.</verse>
				<verse number="33">Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, paseilino ir palietė jam liežuvį,</verse>
				<verse number="34">pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“</verse>
				<verse number="35">Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.</verse>
				<verse number="36">Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.</verse>
				<verse number="37">Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Anomis dienomis vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė:</verse>
				<verse number="2">„Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti.</verse>
				<verse number="3">Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.</verse>
				<verse number="4">Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“</verse>
				<verse number="5">Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“.</verse>
				<verse number="6">Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, padėkojo, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.</verse>
				<verse number="7">Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.</verse>
				<verse number="8">Jie valgė ir pasisotino, ir nulikusių gabaliukų surinko septynis krepšius.</verse>
				<verse number="9">O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Jis atleido juos</verse>
				<verse number="10">ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.</verse>
				<verse number="11">Čia priėjo fariziejų ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: „ Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“</verse>
				<verse number="13">Ir palikęs juos jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.</verse>
				<verse number="14">Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.</verse>
				<verse number="15">O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.</verse>
				<verse number="16">Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos.</verse>
				<verse number="17">Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos?</verse>
				<verse number="18">Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate,</verse>
				<verse number="19">jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika“. –</verse>
				<verse number="20">„O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis“.</verse>
				<verse number="21">Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“</verse>
				<verse number="22">Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti.</verse>
				<verse number="23">Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“</verse>
				<verse number="24">Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė.</verse>
				<verse number="26">Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.</verse>
				<verse number="27">Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“</verse>
				<verse number="28">Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.</verse>
				<verse number="29">Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“.</verse>
				<verse number="30">Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.</verse>
				<verse number="31">Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.</verse>
				<verse number="32">Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti.</verse>
				<verse number="33">Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“</verse>
				<verse number="34">Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="35">Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="36">O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?</verse>
				<verse number="37">Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!</verse>
				<verse number="38">Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe“.</verse>
				<verse number="2">Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.</verse>
				<verse number="4">Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.</verse>
				<verse number="5">Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“.</verse>
				<verse number="6">Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.</verse>
				<verse number="7">Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“</verse>
				<verse number="8">Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.</verse>
				<verse number="9">Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.</verse>
				<verse number="11">Jie klausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“</verse>
				<verse number="12">Jis atsakė: „Tikrai Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?</verse>
				<verse number="13">Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, kaip apie jį parašyta“.</verse>
				<verse number="14">Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus.</verse>
				<verse number="15">Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti.</verse>
				<verse number="16">Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“</verse>
				<verse number="17">Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas.</verse>
				<verse number="18">Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“.</verse>
				<verse number="19">Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“</verse>
				<verse number="20">Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.</verse>
				<verse number="21">Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Jis atsakė: „Nuo pat kūdikystės.</verse>
				<verse number="22">Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“</verse>
				<verse number="24">Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“</verse>
				<verse number="25">Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“</verse>
				<verse number="26">Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.</verse>
				<verse number="27">Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.</verse>
				<verse number="28">Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“</verse>
				<verse number="29">O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.</verse>
				<verse number="30">Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.</verse>
				<verse number="31">Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“.</verse>
				<verse number="32">Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.</verse>
				<verse number="33">Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“</verse>
				<verse number="34">Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.</verse>
				<verse number="35">Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“</verse>
				<verse number="36">Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir apsikabinęs jį pasakė:</verse>
				<verse number="37">„Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.</verse>
				<verse number="38">Jonas jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“.</verse>
				<verse number="39">Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.</verse>
				<verse number="40">Kas ne prieš mus, tas už mus!</verse>
				<verse number="41">Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.</verse>
				<verse number="42">Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.</verse>
				<verse number="43">Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį.</verse>
				<verse number="44"></verse>
				<verse number="45">Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą.</verse>
				<verse number="46"></verse>
				<verse number="47">O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą,</verse>
				<verse number="48">kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.</verse>
				<verse number="49">Mat kiekvienas bus pasūdytas ugnimi.</verse>
				<verse number="50">Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Jėzus, iškeliavęs iš ten atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs.</verse>
				<verse number="2">Tada atėjo fariziejų, kurie spęsdami jam pinkles klausė jį, ar galima atleisti žmoną.</verse>
				<verse number="3">Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“</verse>
				<verse number="4">Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.</verse>
				<verse number="5">Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.</verse>
				<verse number="6">O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.</verse>
				<verse number="7">Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.</verse>
				<verse number="8">Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas.</verse>
				<verse number="9">Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“</verse>
				<verse number="10">Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką.</verse>
				<verse number="11">Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.</verse>
				<verse number="12">Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.</verse>
				<verse number="13">Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.</verse>
				<verse number="14">Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="15">Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“.</verse>
				<verse number="16">Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.</verse>
				<verse number="17">Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="18">Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.</verse>
				<verse number="19">Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“.</verse>
				<verse number="20">Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.</verse>
				<verse number="21">Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane “.</verse>
				<verse number="22">Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.</verse>
				<verse number="23">Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“</verse>
				<verse number="24">Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="26">Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“</verse>
				<verse number="27">Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.</verse>
				<verse number="28">Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.</verse>
				<verse number="29">Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus</verse>
				<verse number="30">ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.</verse>
				<verse number="31">Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutiniųjų – pirmi“.</verse>
				<verse number="32">Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia:</verse>
				<verse number="33">„Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims,</verse>
				<verse number="34">o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.</verse>
				<verse number="35">Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“.</verse>
				<verse number="36">Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“</verse>
				<verse number="37">Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje?“</verse>
				<verse number="38">Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“</verse>
				<verse number="39">Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.</verse>
				<verse number="40">Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje; tai bus tiems, kuriems paskirta“.</verse>
				<verse number="41">Tai išgirdę, dešimt kitų supyko ant Jokūbo ir Jono.</verse>
				<verse number="42">Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią.</verse>
				<verse number="43">Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,</verse>
				<verse number="44">ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.</verse>
				<verse number="45">Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.</verse>
				<verse number="46">Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio.</verse>
				<verse number="47">Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="48">Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="49">Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“.</verse>
				<verse number="50">Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.</verse>
				<verse number="51">Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“</verse>
				<verse number="52">Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius</verse>
				<verse number="2">tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir vos įžengę į jį rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.</verse>
				<verse number="3">Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’ – atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’“.</verse>
				<verse number="4">Nuėję juodu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.</verse>
				<verse number="5">Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“</verse>
				<verse number="6">O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.</verse>
				<verse number="7">Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo.</verse>
				<verse number="8">Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose.</verse>
				<verse number="9">Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana!</verse>
				<verse number="10">Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“</verse>
				<verse number="11">Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, kadangi buvo jau vakaro valanda, jis su Dvylika išėjo į Betaniją.</verse>
				<verse number="12">Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas.</verse>
				<verse number="13">Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau atėjęs prie medžio jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas.</verse>
				<verse number="14">Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.</verse>
				<verse number="15">Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus</verse>
				<verse number="16">ir neleido nešti rakandų per šventyklą.</verse>
				<verse number="17">Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.</verse>
				<verse number="18">Tai išgirdę aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo.</verse>
				<verse number="19">Atėjus vakarui Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.</verse>
				<verse number="20">Rytą eidami pro šalį jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.</verse>
				<verse number="21">Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo“.</verse>
				<verse number="22">Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu!</verse>
				<verse number="23">Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, tai jam ir įvyktų.</verse>
				<verse number="24">Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.</verse>
				<verse number="25">Eidami melstis atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“.</verse>
				<verse number="26"></verse>
				<verse number="27">Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia:</verse>
				<verse number="28">„Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“</verse>
				<verse number="29">Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau.</verse>
				<verse number="30">Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“</verse>
				<verse number="31">Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="32">Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo liaudies, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.</verse>
				<verse number="33">Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.</verse>
				<verse number="2">Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną atsiimti iš ūkininkų savosios vaisių dalies.</verse>
				<verse number="3">Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="4">Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė.</verse>
				<verse number="5">Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė, ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.</verse>
				<verse number="6">Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.</verse>
				<verse number="7">Bet ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’.</verse>
				<verse number="8">Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.</verse>
				<verse number="9">Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys ūkininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.</verse>
				<verse number="10">Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="11">Tai Viešpaties padaryta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia“.</verse>
				<verse number="12">Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad palikę jį pasitraukė.</verse>
				<verse number="13">Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje.</verse>
				<verse number="14">Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu nepaisai žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“</verse>
				<verse number="15">Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“.</verse>
				<verse number="16">Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“.</verse>
				<verse number="17">Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.</verse>
				<verse number="18">Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:</verse>
				<verse number="19">„Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių.</verse>
				<verse number="20">Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.</verse>
				<verse number="21">Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip pat atsitiko ir su trečiuoju,</verse>
				<verse number="22">ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris.</verse>
				<verse number="23">Per prisikėlimą, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?“</verse>
				<verse number="24">Jėzus jiems atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!</verse>
				<verse number="25">Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.</verse>
				<verse number="26">O kad mirusieji keliasi, ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą, kaip Mozei Dievas yra pasakęs: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas?!</verse>
				<verse number="27">Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate“.</verse>
				<verse number="28">Vienas Rašto aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“</verse>
				<verse number="29">Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;</verse>
				<verse number="30">tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.</verse>
				<verse number="31">Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.</verse>
				<verse number="32">Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo;</verse>
				<verse number="33">o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.</verse>
				<verse number="34">Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.</verse>
				<verse number="35">Mokydamas šventykloje Jėzus kalbėjo: „Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų?</verse>
				<verse number="36">Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.</verse>
				<verse number="37">Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?“ Didelė minia norom klausėsi Jėzaus.</verse>
				<verse number="38">Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse,</verse>
				<verse number="39">užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse.</verse>
				<verse number="40">Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.</verse>
				<verse number="41">Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.</verse>
				<verse number="42">Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.</verse>
				<verse number="43">Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią.</verse>
				<verse number="44">Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“</verse>
				<verse number="2">Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.</verse>
				<verse number="3">Kai jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė jį:</verse>
				<verse number="4">„Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“</verse>
				<verse number="5">Jėzus pradėjo jiems aiškinti: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nesuklaidintų!</verse>
				<verse number="6">Daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: ‘Tai aš’, – ir daugelį suklaidins.</verse>
				<verse number="7">Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite. Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas.</verse>
				<verse number="8">Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus žemės drebėjimų, bus badmečių. Tokia bus kentėjimų pradžia.</verse>
				<verse number="9">Jūs sergėkitės: būsite atidavinėjami teismams, plakami sinagogose ir turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, kad jiems liudytumėte.</verse>
				<verse number="10">Bet pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.</verse>
				<verse number="11">Kai suimti būsite vedami, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia.</verse>
				<verse number="12">Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys.</verse>
				<verse number="13">Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.</verse>
				<verse number="14">„Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas Judėjoje, tebėga į kalnus;</verse>
				<verse number="15">kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneina ko nors pasiimti iš namų;</verse>
				<verse number="16">o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.</verse>
				<verse number="17">Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!</verse>
				<verse number="18">Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą!</verse>
				<verse number="19">Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus.</verse>
				<verse number="20">Jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, jis sutrumpino tas dienas.</verse>
				<verse number="21">Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas, štai ten’, – netikėkite,</verse>
				<verse number="22">nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.</verse>
				<verse number="23">Todėl būkite apdairūs; aš jus iš anksto dėl visko įspėjau.</verse>
				<verse number="24">Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,</verse>
				<verse number="25">žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.</verse>
				<verse number="26">Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.</verse>
				<verse number="27">Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.</verse>
				<verse number="28">Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara.</verse>
				<verse number="29">Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio.</verse>
				<verse number="30">Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="31">Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="32">Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas.</verse>
				<verse number="33">Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!</verse>
				<verse number="34">Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.</verse>
				<verse number="35">Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety,</verse>
				<verse number="36">kad netikėtai sugrįžęs nerastų jūsų miegančių.</verse>
				<verse number="37">Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Iki Velykų ir Neraugintosios duonos šventės bebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio“.</verse>
				<verse number="3">Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos.</verse>
				<verse number="4">Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?!</verse>
				<verse number="5">Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį.</verse>
				<verse number="6">Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.</verse>
				<verse number="7">Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir kada tik panorėję galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.</verse>
				<verse number="8">Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.</verse>
				<verse number="9">Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.</verse>
				<verse number="10">Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų.</verse>
				<verse number="11">Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.</verse>
				<verse number="12">Pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“</verse>
				<verse number="13">Jis išsiunčia du mokinius tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos</verse>
				<verse number="14">ir kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’</verse>
				<verse number="15">Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“.</verse>
				<verse number="16">Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.</verse>
				<verse number="17">Vakare jis atėjo su Dvylika.</verse>
				<verse number="18">Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“.</verse>
				<verse number="19">Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?“</verse>
				<verse number="20">O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje.</verse>
				<verse number="21">Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.</verse>
				<verse number="22">Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“</verse>
				<verse number="23">Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.</verse>
				<verse number="24">O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.</verse>
				<verse number="26">Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="27">Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys.</verse>
				<verse number="28">O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“.</verse>
				<verse number="29">Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“</verse>
				<verse number="30">Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“.</verse>
				<verse number="31">Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.</verse>
				<verse number="32">Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“.</verse>
				<verse number="33">Pasiėmęs drauge Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis.</verse>
				<verse number="34">Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“</verse>
				<verse number="35">Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad jei galima, jį aplenktų toji valanda.</verse>
				<verse number="36">Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!</verse>
				<verse number="37">Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?</verse>
				<verse number="38">Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.</verse>
				<verse number="39">Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.</verse>
				<verse number="40">Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius; jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti.</verse>
				<verse number="41">Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.</verse>
				<verse number="42">Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.</verse>
				<verse number="43">Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų.</verse>
				<verse number="44">Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“</verse>
				<verse number="45">Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“ – ir pabučiavo jį.</verse>
				<verse number="46">O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė.</verse>
				<verse number="47">Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.</verse>
				<verse number="48">O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais.</verse>
				<verse number="49">Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“.</verse>
				<verse number="50">Tada palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo.</verse>
				<verse number="51">Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,</verse>
				<verse number="52">bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.</verse>
				<verse number="53">Jėzus buvo nuvestas pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai.</verse>
				<verse number="54">Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.</verse>
				<verse number="55">Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado.</verse>
				<verse number="56">Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.</verse>
				<verse number="57">Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami:</verse>
				<verse number="58">„Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventovę ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“.</verse>
				<verse number="59">Bet ir šie kaltinimai nesutapo.</verse>
				<verse number="60">Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“</verse>
				<verse number="61">Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“</verse>
				<verse number="62">Jėzus jam atsakė: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.</verse>
				<verse number="63">Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai?</verse>
				<verse number="64">Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties.</verse>
				<verse number="65">Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.</verse>
				<verse number="66">Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė</verse>
				<verse number="67">ir pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“.</verse>
				<verse number="68">Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo.</verse>
				<verse number="69">Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“</verse>
				<verse number="70">Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų; juk tu irgi galilėjietis“.</verse>
				<verse number="71">Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“.</verse>
				<verse number="72">Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui.</verse>
				<verse number="2">O Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Tu pasakei“.</verse>
				<verse number="3">Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė.</verse>
				<verse number="4">Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina“.</verse>
				<verse number="5">Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.</verse>
				<verse number="6">Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo.</verse>
				<verse number="7">Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų.</verse>
				<verse number="8">Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo.</verse>
				<verse number="9">Pilotas prabilo: „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“</verse>
				<verse number="10">Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo.</verse>
				<verse number="11">Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.</verse>
				<verse number="12">Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: „O ką man daryti su žydų karaliumi?“</verse>
				<verse number="13">Tie ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį!“</verse>
				<verse number="14">Pilotas dar klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs?“ Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: „Ant kryžiaus jį!“</verse>
				<verse number="15">Norėdamas įsiteikti miniai Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="16">Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.</verse>
				<verse number="17">Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką</verse>
				<verse number="18">ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“</verse>
				<verse number="19">Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį.</verse>
				<verse number="20">Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet jie išvedė Jėzų nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="21">Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panešėti jo kryžių.</verse>
				<verse number="22">Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.</verse>
				<verse number="23">Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė.</verse>
				<verse number="24">Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.</verse>
				<verse number="25">Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo.</verse>
				<verse number="26">Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“.</verse>
				<verse number="27">Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.</verse>
				<verse number="28"></verse>
				<verse number="29">Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas ją atstatai.</verse>
				<verse number="30">Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“</verse>
				<verse number="31">Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.</verse>
				<verse number="32">Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.</verse>
				<verse number="33">Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.</verse>
				<verse number="34">Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!</verse>
				<verse number="35">Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“.</verse>
				<verse number="36">Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“.</verse>
				<verse number="37">Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="38">Tuo metu šventovės uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios.</verse>
				<verse number="39">Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“</verse>
				<verse number="40">Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalena, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė.</verse>
				<verse number="41">Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="42">Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Pasirengimas, arba šabo išvakarės),</verse>
				<verse number="43">atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="44">Pilotas nustebo: argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs.</verse>
				<verse number="45">Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.</verse>
				<verse number="46">Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.</verse>
				<verse number="47">Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.</verse>
				<verse number="2">Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.</verse>
				<verse number="3">Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“</verse>
				<verse number="4">Bet pažvelgusios iš arčiau pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.</verse>
				<verse number="5">Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.</verse>
				<verse number="6">Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę.</verse>
				<verse number="7">Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.</verse>
				<verse number="8">Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.</verse>
				<verse number="9">Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.</verse>
				<verse number="10">Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė.</verse>
				<verse number="11">Tie išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo.</verse>
				<verse number="12">Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.</verse>
				<verse number="13">Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.</verse>
				<verse number="14">Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.</verse>
				<verse number="15">Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.</verse>
				<verse number="16">Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.</verse>
				<verse number="17">Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,</verse>
				<verse number="18">ims plikomis rankomis gyvates ir jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.</verse>
				<verse number="19">Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="20">O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="42">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius,</verse>
				<verse number="2">kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai.</verse>
				<verse number="3">Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą,</verse>
				<verse number="4">kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.</verse>
				<verse number="5">Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių.</verse>
				<verse number="6">Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.</verse>
				<verse number="7">Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.</verse>
				<verse number="8">Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį</verse>
				<verse number="9">burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus.</verse>
				<verse number="10">Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.</verse>
				<verse number="11">Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje.</verse>
				<verse number="12">Pamatęs jį Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.</verse>
				<verse number="13">Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.</verse>
				<verse number="14">Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,</verse>
				<verse number="15">nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios</verse>
				<verse number="16">ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą.</verse>
				<verse number="17">Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.</verse>
				<verse number="18">Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“.</verse>
				<verse number="19">Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną.</verse>
				<verse number="20">Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.</verse>
				<verse number="21">Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventovėje.</verse>
				<verse number="22">Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.</verse>
				<verse number="23">Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="24">Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi sakydama:</verse>
				<verse number="25">„Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.</verse>
				<verse number="26">Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas,</verse>
				<verse number="27">pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.</verse>
				<verse number="28">Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“</verse>
				<verse number="29">Išgirdusi šiuos žodžius ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.</verse>
				<verse number="30">O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!</verse>
				<verse number="31">Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.</verse>
				<verse number="32">Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą;</verse>
				<verse number="33">jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“.</verse>
				<verse number="34">Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“</verse>
				<verse number="35">Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.</verse>
				<verse number="36">Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga,</verse>
				<verse number="37">nes Dievui nėra negalimų dalykų“.</verse>
				<verse number="38">Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.</verse>
				<verse number="39">Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.</verse>
				<verse number="40">Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.</verse>
				<verse number="41">Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="42">Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!</verse>
				<verse number="43">Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!</verse>
				<verse number="44">Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.</verse>
				<verse number="45">Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.</verse>
				<verse number="46">O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,</verse>
				<verse number="47">mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,</verse>
				<verse number="48">nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,</verse>
				<verse number="49">nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!</verse>
				<verse number="50">Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.</verse>
				<verse number="51">Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.</verse>
				<verse number="52">Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.</verse>
				<verse number="53">Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.</verse>
				<verse number="54">Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,</verse>
				<verse number="55">kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.</verse>
				<verse number="56">Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.</verse>
				<verse number="57">Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.</verse>
				<verse number="58">Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.</verse>
				<verse number="59">Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.</verse>
				<verse number="60">Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.</verse>
				<verse number="61">Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.</verse>
				<verse number="62">Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.</verse>
				<verse number="63">Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.</verse>
				<verse number="64">Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.</verse>
				<verse number="65">Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.</verse>
				<verse number="66">Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.</verse>
				<verse number="67">Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:</verse>
				<verse number="68">„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.</verse>
				<verse number="69">Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose,</verse>
				<verse number="70">kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,</verse>
				<verse number="71">jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="72">Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atmena savo šventąją Sandorą –</verse>
				<verse number="73">priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,</verse>
				<verse number="74">išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti</verse>
				<verse number="75">per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.</verse>
				<verse number="76">O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti;</verse>
				<verse number="77">tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="78">Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių,</verse>
				<verse number="79">kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.</verse>
				<verse number="80">O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.</verse>
				<verse number="2">Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.</verse>
				<verse number="3">Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.</verse>
				<verse number="4">Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.</verse>
				<verse number="5">Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.</verse>
				<verse number="6">Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų,</verse>
				<verse number="7">suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.</verse>
				<verse number="8">Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą.</verse>
				<verse number="9">Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando,</verse>
				<verse number="10">bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.</verse>
				<verse number="11">Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.</verse>
				<verse number="12">Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.</verse>
				<verse number="13">Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:</verse>
				<verse number="14">„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“</verse>
				<verse number="15">Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“.</verse>
				<verse number="16">Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.</verse>
				<verse number="17">Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.</verse>
				<verse number="18">O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.</verse>
				<verse number="19">Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.</verse>
				<verse number="20">Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.</verse>
				<verse number="21">Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.</verse>
				<verse number="22">Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui,</verse>
				<verse number="23">kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, –</verse>
				<verse number="24">ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus.</verse>
				<verse number="25">Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo.</verse>
				<verse number="26">Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo.</verse>
				<verse number="27">Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja,</verse>
				<verse number="28">Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:</verse>
				<verse number="29">„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,</verse>
				<verse number="30">nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,</verse>
				<verse number="31">kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:</verse>
				<verse number="32">šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.</verse>
				<verse number="33">Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.</verse>
				<verse number="34">O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,</verse>
				<verse number="35">ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.</verse>
				<verse number="36">Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,</verse>
				<verse number="37">o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.</verse>
				<verse number="38">Ir ji tuo pat metu priėjusi šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.</verse>
				<verse number="39">Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.</verse>
				<verse number="40">Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.</verse>
				<verse number="41">Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų.</verse>
				<verse number="42">Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="43">Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.</verse>
				<verse number="44">Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.</verse>
				<verse number="45">Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="46">Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.</verse>
				<verse number="47">Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.</verse>
				<verse number="48">Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.</verse>
				<verse number="49">O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“</verse>
				<verse number="50">Bet jie nesuprato jo žodžių.</verse>
				<verse number="51">Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.</verse>
				<verse number="52">O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu,</verse>
				<verse number="2">prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.</verse>
				<verse number="3">Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti,</verse>
				<verse number="4">kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!</verse>
				<verse number="5">Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti.</verse>
				<verse number="6">Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.</verse>
				<verse number="7">Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „ Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?</verse>
				<verse number="8">Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.</verse>
				<verse number="9">Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“.</verse>
				<verse number="10">Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“</verse>
				<verse number="11">Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“.</verse>
				<verse number="12">Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“</verse>
				<verse number="13">Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“.</verse>
				<verse number="14">Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga“.</verse>
				<verse number="15">Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas,</verse>
				<verse number="16">Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.</verse>
				<verse number="17">Jo rankoje – vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.</verse>
				<verse number="18">Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną.</verse>
				<verse number="19">Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias darė,</verse>
				<verse number="20">pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.</verse>
				<verse number="21">Kai visai tautai krikštijantis ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus,</verse>
				<verse number="22">ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.</verse>
				<verse number="23">Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Elio, sūnaus Matato,</verse>
				<verse number="24">sūnaus Levio, sūnaus Melchio, sūnaus Janajo, sūnaus Juozapo,</verse>
				<verse number="25">sūnaus Matatijo, sūnaus Amoso, sūnaus Naumo, sūnaus Heslio, sūnaus Nagajo,</verse>
				<verse number="26">sūnaus Maato, sūnaus Matatijo, sūnaus Semeino, sūnaus Josecho, sūnaus Jodos,</verse>
				<verse number="27">sūnaus Joanano, sūnaus Resos, sūnaus Zorobabelio, sūnaus Salatielio, sūnaus Nerio,</verse>
				<verse number="28">sūnaus Melchio, sūnaus Adijo, sūnaus Kosamo, sūnaus Elmadamo, sūnaus Ero,</verse>
				<verse number="29">sūnaus Jėzaus, sūnaus Eliezero, sūnaus Jorimo, sūnaus Matato, sūnaus Levio,</verse>
				<verse number="30">sūnaus Simeono, sūnaus Judo, sūnaus Juozapo, sūnaus Jonamo, sūnaus Eliakimo,</verse>
				<verse number="31">sūnaus Melėjo, sūnaus Menos, sūnaus Matatos, sūnaus Natamo, sūnaus Dovydo,</verse>
				<verse number="32">sūnaus Jesės, sūnaus Jobedo, sūnaus Boazo, sūnaus Salos, sūnaus Naasono,</verse>
				<verse number="33">sūnaus Aminadabo, sūnaus Admino, sūnaus Arnio, sūnaus Esromo, sūnaus Faro, sūnaus Judo,</verse>
				<verse number="34">sūnaus Jokūbo, sūnaus Izaoko, sūnaus Abraomo, sūnaus Taros, sūnaus Nachoro,</verse>
				<verse number="35">sūnaus Serucho, sūnaus Ragaujo, sūnaus Faleko, sūnaus Ebero, sūnaus Salos,</verse>
				<verse number="36">sūnaus Kainamo, sūnaus Arfaksado, sūnaus Semo, sūnaus Nojaus, sūnaus Lamecho,</verse>
				<verse number="37">sūnaus Matūzalio, sūnaus Henocho, sūnaus Jareto, sūnaus Maleleelio, sūnaus Kainamo,</verse>
				<verse number="38">sūnaus Eno, sūnaus Seto, sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą</verse>
				<verse number="2">keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir joms pasibaigus buvo alkanas.</verse>
				<verse number="3">Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.</verse>
				<verse number="4">Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“</verse>
				<verse number="5">Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes</verse>
				<verse number="6">ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju.</verse>
				<verse number="7">Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“.</verse>
				<verse number="8">O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“</verse>
				<verse number="9">Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn,</verse>
				<verse number="10">nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:</verse>
				<verse number="11">Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.</verse>
				<verse number="12">Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“</verse>
				<verse number="13">Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.</verse>
				<verse number="14">Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas.</verse>
				<verse number="15">Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.</verse>
				<verse number="16">Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.</verse>
				<verse number="17">Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs ritinį, jis rado vietą, kur parašyta:</verse>
				<verse number="18">Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų</verse>
				<verse number="19">ir skelbti Viešpaties malonės metų.</verse>
				<verse number="20">Suvyniojęs ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.</verse>
				<verse number="21">Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.</verse>
				<verse number="22">Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“</verse>
				<verse number="23">O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.</verse>
				<verse number="24">Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.</verse>
				<verse number="25">Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.</verse>
				<verse number="26">Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidono šalyje, Sareptoje.</verse>
				<verse number="27">Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.</verse>
				<verse number="28">Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino;</verse>
				<verse number="29">jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn.</verse>
				<verse number="30">Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.</verse>
				<verse number="31">Jis nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną šabą mokė žmones.</verse>
				<verse number="32">Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe.</verse>
				<verse number="33">Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti:</verse>
				<verse number="34">„Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“</verse>
				<verse number="35">Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.</verse>
				<verse number="36">Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“</verse>
				<verse number="37">Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.</verse>
				<verse number="38">Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos.</verse>
				<verse number="39">Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštligę, ir toji liovėsi. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.</verse>
				<verse number="40">Saulei leidžiantis visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.</verse>
				<verse number="41">Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją.</verse>
				<verse number="42">Dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų.</verse>
				<verse number="43">O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“.</verse>
				<verse number="44">Ir jis skelbė [žodį] Judėjos sinagogose.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero</verse>
				<verse number="2">ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.</verse>
				<verse number="3">Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.</verse>
				<verse number="4">Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.</verse>
				<verse number="5">Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.</verse>
				<verse number="6">Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.</verse>
				<verse number="7">Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.</verse>
				<verse number="8">Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“</verse>
				<verse number="9">Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę,</verse>
				<verse number="10">taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.</verse>
				<verse number="11">Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.</verse>
				<verse number="12">Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“</verse>
				<verse number="13">Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai pranyko.</verse>
				<verse number="14">O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“.</verse>
				<verse number="15">Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų.</verse>
				<verse number="16">O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis.</verse>
				<verse number="17">Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.</verse>
				<verse number="18">Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų.</verse>
				<verse number="19">Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi.</verse>
				<verse number="20">Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“</verse>
				<verse number="21">Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“</verse>
				<verse number="22">O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje?</verse>
				<verse number="23">Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?</verse>
				<verse number="24">O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.</verse>
				<verse number="25">Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir šlovindamas Dievą nuėjo namo.</verse>
				<verse number="26">Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų“.</verse>
				<verse number="27">Išėjęs Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levis, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="28">Tasai viską palikęs atsikėlė ir sekė paskui jį.</verse>
				<verse number="29">Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko didelis būrys muitininkų ir kitų svečių.</verse>
				<verse number="30">Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“</verse>
				<verse number="31">O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.</verse>
				<verse number="32">Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“.</verse>
				<verse number="33">Tada jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria“.</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?!</verse>
				<verse number="35">Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.</verse>
				<verse number="36">Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.</verse>
				<verse number="37">Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.</verse>
				<verse number="38">Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius.</verse>
				<verse number="39">Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vieną šabą, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas, ir, ištrynę tarp delnų, valgė.</verse>
				<verse number="2">Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas per šabą draudžiama?!“</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?</verse>
				<verse number="4">Kaip jis įėjo į Dievo Namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“</verse>
				<verse number="5">Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.</verse>
				<verse number="6">Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.</verse>
				<verse number="7">Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti.</verse>
				<verse number="8">Bet jis įžvelgė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tasai atsistojo.</verse>
				<verse number="9">Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus: ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“</verse>
				<verse number="10">Ir apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo.</verse>
				<verse number="11">O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.</verse>
				<verse number="12">Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.</verse>
				<verse number="13">Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais:</verse>
				<verse number="14">Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,</verse>
				<verse number="15">Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju,</verse>
				<verse number="16">Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.</verse>
				<verse number="17">Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio.</verse>
				<verse number="18">Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.</verse>
				<verse number="19">Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.</verse>
				<verse number="20">Tuomet pakėlęs akis į savo mokinius Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.</verse>
				<verse number="22">Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus.</verse>
				<verse number="23">Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.</verse>
				<verse number="24">Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.</verse>
				<verse number="25">Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite.</verse>
				<verse number="26">Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.</verse>
				<verse number="27">Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="28">Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.</verse>
				<verse number="29">Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.</verse>
				<verse number="30">Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.</verse>
				<verse number="31">Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.</verse>
				<verse number="32">Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.</verse>
				<verse number="33">Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.</verse>
				<verse number="34">Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.</verse>
				<verse number="35">Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.</verse>
				<verse number="36">Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.</verse>
				<verse number="37">Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.</verse>
				<verse number="38">Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.</verse>
				<verse number="39">Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?!</verse>
				<verse number="40">Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.</verse>
				<verse number="41">Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!</verse>
				<verse number="42">Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.</verse>
				<verse number="43">Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius.</verse>
				<verse number="44">Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių.</verse>
				<verse number="45">Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.</verse>
				<verse number="46">Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!</verse>
				<verse number="47">Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo; aš jums parodysiu, į ką jis panašus.</verse>
				<verse number="48">Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.</verse>
				<verse number="49">O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.</verse>
				<verse number="2">Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.</verse>
				<verse number="3">Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.</verse>
				<verse number="4">Atėję pas Jėzų jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum,</verse>
				<verse number="5">nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“.</verse>
				<verse number="6">Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.</verse>
				<verse number="7">Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas!</verse>
				<verse number="8">Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ – ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’ – ir jis daro“.</verse>
				<verse number="9">Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir atsigręžęs į jį lydinčią minią tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“.</verse>
				<verse number="10">Sugrįžę į namus pasiųstieji rado tarną pasveikusį.</verse>
				<verse number="11">Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Nainas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia.</verse>
				<verse number="12">Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia.</verse>
				<verse number="13">Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“</verse>
				<verse number="14">Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“</verse>
				<verse number="15">Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.</verse>
				<verse number="16">Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.</verse>
				<verse number="17">Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.</verse>
				<verse number="18">Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai.</verse>
				<verse number="19">Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“</verse>
				<verse number="20">Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“</verse>
				<verse number="21">Kaip tik tuo metu Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.</verse>
				<verse number="22">Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.</verse>
				<verse number="23">Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.</verse>
				<verse number="24">Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?</verse>
				<verse number="25">O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.</verse>
				<verse number="26">Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo.</verse>
				<verse number="27">Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.</verse>
				<verse number="28">Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį.</verse>
				<verse number="29">Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu.</verse>
				<verse number="30">Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs.</verse>
				<verse number="31">Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?</verse>
				<verse number="32">Panašūs jie į vaikus, kurie susėdę prekyvietėje šaukia vieni kitiems: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.</verse>
				<verse number="33">Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.</verse>
				<verse number="34">Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.</verse>
				<verse number="35">Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.</verse>
				<verse number="36">Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo.</verse>
				<verse number="37">Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir</verse>
				<verse number="38">verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.</verse>
				<verse number="39">Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“</verse>
				<verse number="40">O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“</verse>
				<verse number="41">„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.</verse>
				<verse number="42">Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“</verse>
				<verse number="43">Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.</verse>
				<verse number="44">Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais.</verse>
				<verse number="45">Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų.</verse>
				<verse number="46">Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.</verse>
				<verse number="47">Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.</verse>
				<verse number="48">O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.</verse>
				<verse number="49">Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“</verse>
				<verse number="50">O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų]</verse>
				<verse number="2">ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai,</verse>
				<verse number="3">Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.</verse>
				<verse number="4">Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu:</verse>
				<verse number="5">„Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė.</verse>
				<verse number="6">Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės.</verse>
				<verse number="7">Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė.</verse>
				<verse number="8">O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“</verse>
				<verse number="9">Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas.</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.</verse>
				<verse number="11">Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis.</verse>
				<verse number="12">Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.</verse>
				<verse number="13">Ant uolų – tie, kurie išgirdę žodį su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta.</verse>
				<verse number="14">Kas krito tarp erškėčių – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus.</verse>
				<verse number="15">Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.</verse>
				<verse number="16">Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="17">Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.</verse>
				<verse number="18">Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.</verse>
				<verse number="19">Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią.</verse>
				<verse number="20">Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“.</verse>
				<verse number="21">O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.</verse>
				<verse number="22">Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto.</verse>
				<verse number="23">Mokiniams irkluojant Jėzus užmigo. Ežere pakilo viesulas. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje.</verse>
				<verse number="24">Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėją ir bangas. Jie nurimo, stojo tyla.</verse>
				<verse number="25">O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“</verse>
				<verse number="26">Jie atplaukė į gergeziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.</verse>
				<verse number="27">Kai tik Jėzus išlipo į krantą, jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras. Šis buvo demonų apsėstas, seniai nedėvėjo drabužių, negyveno namuose, laikėsi kapinėse.</verse>
				<verse number="28">Pamatęs Jėzų, jis parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“</verse>
				<verse number="29">Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš žmogaus. Dvasia dažnai sugriebdavo jį. Žmonės jį laikydavo surakintą, supančiotomis kojomis, bet jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį nuvarydavo į dykumą.</verse>
				<verse number="30">Jėzus paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat jį buvo apsėdę daug demonų.</verse>
				<verse number="31">Jie maldavo, kad Jėzus neįsakytų jiems nugrimzti gelmėn.</verse>
				<verse number="32">Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido.</verse>
				<verse number="33">Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.</verse>
				<verse number="34">Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose.</verse>
				<verse number="35">Žmonės išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę, ir susibūrė prie Jėzaus. Čia jie rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto, ir nusigando.</verse>
				<verse number="36">Tie, kurie buvo matę, papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis.</verse>
				<verse number="37">Tada visi gergeziečių šalies gyventojai ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų iš jų, nes juos buvo pagavusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir sugrįžo atgal.</verse>
				<verse number="38">Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau jis atleido jį ir paliepė:</verse>
				<verse number="39">„Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus jam padaręs.</verse>
				<verse number="40">Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi jo laukte laukė.</verse>
				<verse number="41">Ir štai atėjo vyras, vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus.</verse>
				<verse number="42">Mat jo vienturtė dvylikametė dukrelė buvo marinama. Jėzus ėjo minios apgultas.</verse>
				<verse number="43">Viena moteris, dvylika metų sirgusi kraujoplūdžiu, kurios niekas negalėjo pagydyti,</verse>
				<verse number="44">prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs.</verse>
				<verse number="45">O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia“.</verse>
				<verse number="46">Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia“.</verse>
				<verse number="47">Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi.</verse>
				<verse number="48">Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“</verse>
				<verse number="49">Jėzui tebekalbant atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“.</verse>
				<verse number="50">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta“.</verse>
				<verse number="51">Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai.</verse>
				<verse number="52">Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega“.</verse>
				<verse number="53">Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi.</verse>
				<verse number="54">Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“</verse>
				<verse number="55">Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti.</verse>
				<verse number="56">Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti.</verse>
				<verse number="2">Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti.</verse>
				<verse number="3">Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių.</verse>
				<verse number="4">Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau.</verse>
				<verse number="5">O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“.</verse>
				<verse number="6">Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.</verse>
				<verse number="7">Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė:</verse>
				<verse number="8">Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas senųjų pranašų.</verse>
				<verse number="9">Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis stengėsi susitikti Jėzų.</verse>
				<verse number="10">Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes.</verse>
				<verse number="11">Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.</verse>
				<verse number="12">Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“.</verse>
				<verse number="13">Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“.</verse>
				<verse number="14">O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“.</verse>
				<verse number="15">Jie taip padarė ir visus susodino.</verse>
				<verse number="16">Tuomet paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai.</verse>
				<verse number="17">Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų.</verse>
				<verse number="18">Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“</verse>
				<verse number="19">Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako: prisikėlęs vienas senųjų pranašų“.</verse>
				<verse number="20">Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.</verse>
				<verse number="21">Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.</verse>
				<verse number="22">Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.</verse>
				<verse number="23">Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.</verse>
				<verse number="24">Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.</verse>
				<verse number="25">Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!</verse>
				<verse number="26">Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove.</verse>
				<verse number="27">Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.</verse>
				<verse number="28">Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.</verse>
				<verse number="29">Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.</verse>
				<verse number="30">Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.</verse>
				<verse number="31">Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="32">Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus.</verse>
				<verse number="33">Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs.</verse>
				<verse number="34">Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.</verse>
				<verse number="35">O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“</verse>
				<verse number="36">Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.</verse>
				<verse number="37">Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.</verse>
				<verse number="38">Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis.</verse>
				<verse number="39">Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama.</verse>
				<verse number="40">Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė“.</verse>
				<verse number="41">Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kiek ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų“.</verse>
				<verse number="42">Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.</verse>
				<verse number="43">Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės. Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius:</verse>
				<verse number="44">„Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“.</verse>
				<verse number="45">Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.</verse>
				<verse number="46">Tarp mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias.</verse>
				<verse number="47">Įžvelgęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs</verse>
				<verse number="48">ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“.</verse>
				<verse number="49">Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“</verse>
				<verse number="51">Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="52">Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti.</verse>
				<verse number="53">Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.</verse>
				<verse number="54">Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“</verse>
				<verse number="55">Bet jis atsisukęs sudraudė juos.</verse>
				<verse number="56">Jie pasuko į kitą kaimą.</verse>
				<verse number="57">Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“</verse>
				<verse number="58">Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.</verse>
				<verse number="59">Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.</verse>
				<verse number="60">Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“</verse>
				<verse number="61">Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.</verse>
				<verse number="62">Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.</verse>
				<verse number="2">Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.</verse>
				<verse number="3">Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.</verse>
				<verse number="4">Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite.</verse>
				<verse number="5">Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’</verse>
				<verse number="6">Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, sugrįš pas jus.</verse>
				<verse number="7">Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.</verse>
				<verse number="8">Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.</verse>
				<verse number="9">Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’</verse>
				<verse number="10">O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę, tarkite:</verse>
				<verse number="11">‘Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau prisiartino!’</verse>
				<verse number="12">Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.</verse>
				<verse number="13">Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose.</verse>
				<verse number="14">Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.</verse>
				<verse number="15">Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio!</verse>
				<verse number="16">Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“.</verse>
				<verse number="17">Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.</verse>
				<verse number="18">O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.</verse>
				<verse number="19">Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.</verse>
				<verse number="21">Tuomet jis džiūgavo Šventojoje Dvasioje ir kalbėjo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.</verse>
				<verse number="22">Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.</verse>
				<verse number="23">Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.</verse>
				<verse number="24">Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.</verse>
				<verse number="25">Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="26">Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“</verse>
				<verse number="27">Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.</verse>
				<verse number="28">Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.</verse>
				<verse number="29">Norėdamas pasiteisinti anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“</verse>
				<verse number="30">Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.</verse>
				<verse number="31">Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.</verse>
				<verse number="32">Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.</verse>
				<verse number="33">O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.</verse>
				<verse number="34">Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.</verse>
				<verse number="35">Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.</verse>
				<verse number="36">Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“</verse>
				<verse number="37">Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“</verse>
				<verse number="38">Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti.</verse>
				<verse number="39">Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.</verse>
				<verse number="40">Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.</verse>
				<verse number="41">Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų,</verse>
				<verse number="42">o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.</verse>
				<verse number="2">Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė.</verse>
				<verse number="3">Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien</verse>
				<verse number="4">ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundą’“.</verse>
				<verse number="5">Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir nuėjęs pas jį vidurnaktį sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos,</verse>
				<verse number="6">nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo’.</verse>
				<verse number="7">O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’.</verse>
				<verse number="8">Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.</verse>
				<verse number="9">Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.</verse>
				<verse number="10">Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.</verse>
				<verse number="11">Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę?</verse>
				<verse number="12">Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną?</verse>
				<verse number="13">Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.</verse>
				<verse number="14">Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi.</verse>
				<verse number="15">Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“.</verse>
				<verse number="16">Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.</verse>
				<verse number="17">Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų.</verse>
				<verse number="18">Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia.</verse>
				<verse number="19">Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai.</verse>
				<verse number="20">Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="21">Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.</verse>
				<verse number="23">Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto.</verse>
				<verse number="24">Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’.</verse>
				<verse number="25">Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus.</verse>
				<verse number="26">Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“.</verse>
				<verse number="27">Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“</verse>
				<verse number="28">O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.</verse>
				<verse number="29">Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „ Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.</verse>
				<verse number="30">Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.</verse>
				<verse number="31">Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Juk ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas.</verse>
				<verse number="32">Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona.</verse>
				<verse number="33">Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.</verse>
				<verse number="34">Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje.</verse>
				<verse number="35">Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsybė!</verse>
				<verse number="36">Taigi jei visam tavo kūnui šviesu, ir niekas jo netemdo, tai jis ir bus šviesus, lyg būtum apšviestas žiburio spindulių“.</verse>
				<verse number="37">Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė jį pietų. Įėjęs jis sėdosi už stalo.</verse>
				<verse number="38">Tai matydamas fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.</verse>
				<verse number="39">O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo.</verse>
				<verse number="40">Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?!</verse>
				<verse number="41">Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta.</verse>
				<verse number="42">Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!</verse>
				<verse number="43">Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse!</verse>
				<verse number="44">Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.</verse>
				<verse number="45">Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“.</verse>
				<verse number="46">Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.</verse>
				<verse number="47">Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė!</verse>
				<verse number="48">Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.</verse>
				<verse number="49">Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios,</verse>
				<verse number="50">kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo,</verse>
				<verse number="51">pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventovės’. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.</verse>
				<verse number="52">Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte“.</verse>
				<verse number="53">Jam iš ten išėjus, Rašto aiškintojai bei fariziejai pradėjo smarkiai jį pulti ir visaip kamantinėti,</verse>
				<verse number="54">tykodami ką nors pagauti iš jo lūpų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuo tarpu susirinko tūkstančiai žmonių, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „ Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!</verse>
				<verse number="2">Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.</verse>
				<verse number="3">Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų!</verse>
				<verse number="4">Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti.</verse>
				<verse number="5">Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!</verse>
				<verse number="6">Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas jų nėra Dievo užmirštas.</verse>
				<verse number="7">Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.</verse>
				<verse number="8">Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="9">O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.</verse>
				<verse number="10">Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.</verse>
				<verse number="11">Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite,</verse>
				<verse number="12">nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti“.</verse>
				<verse number="13">Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.</verse>
				<verse number="14">Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“</verse>
				<verse number="15">Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.</verse>
				<verse number="16">Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.</verse>
				<verse number="17">Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’.</verse>
				<verse number="18">Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.</verse>
				<verse number="19">Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’</verse>
				<verse number="20">O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’</verse>
				<verse number="21">Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.</verse>
				<verse number="22">Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite.</verse>
				<verse number="23">Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį.</verse>
				<verse number="24">Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!</verse>
				<verse number="25">Kas gi jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?!</verse>
				<verse number="26">Tad jei jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais?</verse>
				<verse number="27">Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.</verse>
				<verse number="28">Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!</verse>
				<verse number="29">Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite!</verse>
				<verse number="30">Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia.</verse>
				<verse number="31">Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.</verse>
				<verse number="32">Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!</verse>
				<verse number="33">Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.</verse>
				<verse number="34">Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.</verse>
				<verse number="35">Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.</verse>
				<verse number="36">Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų.</verse>
				<verse number="37">Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir eidamas aplinkui patarnaus jiems.</verse>
				<verse number="38">Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie!</verse>
				<verse number="39">Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus.</verse>
				<verse number="40">Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.</verse>
				<verse number="41">Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“</verse>
				<verse number="42">Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus prievaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti?</verse>
				<verse number="43">Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį.</verse>
				<verse number="44">Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų.</verse>
				<verse number="45">Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti,</verse>
				<verse number="46">tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.</verse>
				<verse number="47">Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas.</verse>
				<verse number="48">O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.</verse>
				<verse number="49">Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!</verse>
				<verse number="50">Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!</verse>
				<verse number="51">Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.</verse>
				<verse number="52">Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris.</verse>
				<verse number="53">Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.</verse>
				<verse number="54">Jėzus pasakė ir minioms: „Matydami debesį, kylantį vakaruose, jūs tuoj pat sakote: ‘Ateina lietus’, ir taip atsitinka.</verse>
				<verse number="55">Pučiant pietų vėjui, jūs tvirtinate: ‘Bus karšta’, ir taip iš tiesų esti.</verse>
				<verse number="56">Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės?</verse>
				<verse number="57">Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu?</verse>
				<verse number="58">Kai eini su ieškovu pas vyresnybę, pasistenk dar kelyje su juo sulygti, kad jis tavęs kartais nenusitemptų pas teisėją, teisėjas neatiduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą.</verse>
				<verse number="59">Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko “.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis.</verse>
				<verse number="2">Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?!</verse>
				<verse number="3">Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.</verse>
				<verse number="4">Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!</verse>
				<verse number="5">Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.</verse>
				<verse number="6">Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado.</verse>
				<verse number="7">Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’</verse>
				<verse number="8">Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu.</verse>
				<verse number="9">Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi’“.</verse>
				<verse number="10">Šabo dieną Jėzus mokė sinagogoje.</verse>
				<verse number="11">Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.</verse>
				<verse number="12">Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“</verse>
				<verse number="13">Jis uždėjo ant jos rankas, toji bemat atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą.</verse>
				<verse number="14">Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus gydė šabo dieną, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne per šabą!“</verse>
				<verse number="15">Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?!</verse>
				<verse number="16">Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?“</verse>
				<verse number="17">Jam tai kalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi šlovingais jo darbais.</verse>
				<verse number="18">Jėzus kalbėjo: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti?</verse>
				<verse number="19">Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.</verse>
				<verse number="20">Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę?</verse>
				<verse number="21">Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.</verse>
				<verse number="22">Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="23">Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems:</verse>
				<verse number="24">„Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.</verse>
				<verse number="25">Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’.</verse>
				<verse number="26">Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...’</verse>
				<verse number="27">O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’</verse>
				<verse number="28">Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.</verse>
				<verse number="29">Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje.</verse>
				<verse number="30">Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“.</verse>
				<verse number="31">Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti“.</verse>
				<verse number="32">Jis atsakė jiems: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs.</verse>
				<verse number="33">Bet šiandien ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti; nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje’.</verse>
				<verse number="34">Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!</verse>
				<verse number="35">Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.</verse>
				<verse number="2">Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.</verse>
				<verse number="3">Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia per šabą gydyti ar ne?“</verse>
				<verse number="4">Tie tylėjo. Tada jis ėmė išgydė jį ir paleido.</verse>
				<verse number="5">O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“</verse>
				<verse number="6">Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:</verse>
				<verse number="8">„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave</verse>
				<verse number="9">ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.</verse>
				<verse number="10">Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.</verse>
				<verse number="11">Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.</verse>
				<verse number="12">Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.</verse>
				<verse number="13">Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,</verse>
				<verse number="14">tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.</verse>
				<verse number="15">Tai išgirdęs, vienas svečias jam tarė: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.</verse>
				<verse number="17">Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.</verse>
				<verse number="18">Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’.</verse>
				<verse number="19">Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’.</verse>
				<verse number="20">Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’.</verse>
				<verse number="21">Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’.</verse>
				<verse number="22">Tarnas ir vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos’.</verse>
				<verse number="23">Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.</verse>
				<verse number="24">Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’“.</verse>
				<verse number="25">Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms:</verse>
				<verse number="26">„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="27">Kas neneša savo kryžiaus ir eina paskui mane, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="28">Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?</verse>
				<verse number="29">Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų:</verse>
				<verse number="30">‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.</verse>
				<verse number="31">Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!</verse>
				<verse number="32">Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.</verse>
				<verse number="33">Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.</verse>
				<verse number="34">Druska – geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?</verse>
				<verse number="35">Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti.</verse>
				<verse number="2">O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:</verse>
				<verse number="4">„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!</verse>
				<verse number="5">Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių</verse>
				<verse number="6">ir sugrįžęs namo susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’</verse>
				<verse number="7">Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.</verse>
				<verse number="8">Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda?</verse>
				<verse number="9">Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.</verse>
				<verse number="10">Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.</verse>
				<verse number="11">Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.</verse>
				<verse number="12">Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.</verse>
				<verse number="13">Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas išeikvojo savo lobį.</verse>
				<verse number="14">Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti.</verse>
				<verse number="15">Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.</verse>
				<verse number="16">Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.</verse>
				<verse number="17">Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!</verse>
				<verse number="18">Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau.</verse>
				<verse number="19">Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’</verse>
				<verse number="20">Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.</verse>
				<verse number="21">O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’</verse>
				<verse number="22">Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!</verse>
				<verse number="23">Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!</verse>
				<verse number="24">Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.</verse>
				<verse number="25">Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius.</verse>
				<verse number="26">Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi.</verse>
				<verse number="27">Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’.</verse>
				<verse number="28">Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.</verse>
				<verse number="29">O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.</verse>
				<verse number="30">Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’.</verse>
				<verse number="31">Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.</verse>
				<verse number="32">Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.</verse>
				<verse number="2">Tuomet pasišaukęs jį turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’.</verse>
				<verse number="3">O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda.</verse>
				<verse number="4">Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.</verse>
				<verse number="5">Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’</verse>
				<verse number="6">Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’.</verse>
				<verse number="7">Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.</verse>
				<verse number="8">Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.</verse>
				<verse number="9">Taip pat ir aš jums sakau: neteisingąja Mamona pasidarykite bičiulių, kad kai jos nebeliks, priimtų jus į amžinąsias padangtes.</verse>
				<verse number="10">Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose.</verse>
				<verse number="11">Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!</verse>
				<verse number="12">Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!</verse>
				<verse number="13">Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.</verse>
				<verse number="14">Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.</verse>
				<verse number="15">O jis pasakė jiems: „Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru.</verse>
				<verse number="16">Iki Jono buvo Įstatymas ir Pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi.</verse>
				<verse number="17">Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.</verse>
				<verse number="19">Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo.</verse>
				<verse number="20">O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius.</verse>
				<verse number="21">Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.</verse>
				<verse number="22">Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.</verse>
				<verse number="23">Kentėdamas mirusiųjų pasaulyje, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.</verse>
				<verse number="24">Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’.</verse>
				<verse number="25">Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.</verse>
				<verse number="26">Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.</verse>
				<verse number="27">Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus;</verse>
				<verse number="28">aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.</verse>
				<verse number="29">Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’</verse>
				<verse number="30">O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’.</verse>
				<verse number="31">Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina.</verse>
				<verse number="2">Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių.</verse>
				<verse number="3">Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir jeigu jis gailisi, atleisk jam.</verse>
				<verse number="4">Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam“.</verse>
				<verse number="5">Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“.</verse>
				<verse number="6">O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.</verse>
				<verse number="7">Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?</verse>
				<verse number="8">Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...’?</verse>
				<verse number="9">Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?</verse>
				<verse number="10">Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.</verse>
				<verse number="11">Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.</verse>
				<verse number="12">Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu</verse>
				<verse number="13">ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“</verse>
				<verse number="14">Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.</verse>
				<verse number="15">Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.</verse>
				<verse number="16">Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.</verse>
				<verse number="17">Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?</verse>
				<verse number="18">Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“</verse>
				<verse number="19">Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.</verse>
				<verse number="20">Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai.</verse>
				<verse number="21">Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.</verse>
				<verse number="22">Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.</verse>
				<verse number="23">Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – neikite ir nebėkite paskui juos!</verse>
				<verse number="24">Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="25">Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.</verse>
				<verse number="26">Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.</verse>
				<verse number="27">Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.</verse>
				<verse number="28">Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.</verse>
				<verse number="29">O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino.</verse>
				<verse number="30">Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="31">Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.</verse>
				<verse number="32">Prisiminkite Loto žmoną!</verse>
				<verse number="33">Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.</verse>
				<verse number="34">Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.</verse>
				<verse number="35">Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“.</verse>
				<verse number="36"></verse>
				<verse number="37">Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti.</verse>
				<verse number="2">Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.</verse>
				<verse number="3">Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’</verse>
				<verse number="4">Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu,</verse>
				<verse number="5">vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gera, ji manęs neapkultų ’“.</verse>
				<verse number="6">Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas.</verse>
				<verse number="7">Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!</verse>
				<verse number="8">Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“</verse>
				<verse number="9">Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:</verse>
				<verse number="10">„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas.</verse>
				<verse number="11">Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba va kaip šis muitininkas.</verse>
				<verse number="12">Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju’.</verse>
				<verse number="13">O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’</verse>
				<verse number="14">Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.</verse>
				<verse number="15">Žmonės Jėzui nešdavo kūdikius, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis.</verse>
				<verse number="16">O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!“</verse>
				<verse number="18">Vienas didikas kartą paklausė: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“</verse>
				<verse number="19">Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas.</verse>
				<verse number="20">Įsakymus žinai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną...“</verse>
				<verse number="21">Tas atsakė: „Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės“.</verse>
				<verse number="22">Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="23">Tai išgirdęs didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas.</verse>
				<verse number="24">Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę!</verse>
				<verse number="25">Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“</verse>
				<verse number="26">Girdėjusieji tai paklausė: „Kas tada galės būti išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="27">Jėzus atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Petras tarė: „Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave“.</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus,</verse>
				<verse number="30">kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“.</verse>
				<verse number="31">Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų.</verse>
				<verse number="32">Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas.</verse>
				<verse number="33">Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“.</verse>
				<verse number="34">Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.</verse>
				<verse number="35">Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta.</verse>
				<verse number="36">Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų.</verse>
				<verse number="37">Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis.</verse>
				<verse number="38">Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="39">Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“</verse>
				<verse number="40">Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė:</verse>
				<verse number="41">„Ko nori, kad tau padaryčiau?“</verse>
				<verse number="42">Šis atsakė: „Viešpatie, kad praregėčiau!“ Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.</verse>
				<verse number="43">Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.</verse>
				<verse number="2">Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis.</verse>
				<verse number="3">Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio.</verse>
				<verse number="4">Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.</verse>
				<verse number="5">Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.</verse>
				<verse number="6">Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.</verse>
				<verse number="7">Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius?“</verse>
				<verse number="8">O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.</verse>
				<verse number="9">Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.</verse>
				<verse number="10">Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.</verse>
				<verse number="11">Jiems klausantis, Jėzus kalbėjo toliau ir pasakė palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti apsireikšti Dievo karalystė.</verse>
				<verse number="12">Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.</verse>
				<verse number="13">Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.</verse>
				<verse number="14">Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mus valdytų’.</verse>
				<verse number="15">Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.</verse>
				<verse number="16">Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man pelnė dešimtį minų’.</verse>
				<verse number="17">Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’.</verse>
				<verse number="18">Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’.</verse>
				<verse number="19">Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.</verse>
				<verse number="20">Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą.</verse>
				<verse number="21">Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’.</verse>
				<verse number="22">Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau.</verse>
				<verse number="23">Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’</verse>
				<verse number="24">Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.</verse>
				<verse number="25">Tie sakė: ‘Valdove, bet anas jau turi dešimt minų!’</verse>
				<verse number="26">Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo.</verse>
				<verse number="27">Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“</verse>
				<verse number="28">Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="29">Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius</verse>
				<verse number="30">ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir vos įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.</verse>
				<verse number="31">O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’ – atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.</verse>
				<verse number="32">Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta.</verse>
				<verse number="33">Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“</verse>
				<verse number="34">Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“.</verse>
				<verse number="35">Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus.</verse>
				<verse number="36">Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius.</verse>
				<verse number="37">Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.</verse>
				<verse number="38">Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“</verse>
				<verse number="39">Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“</verse>
				<verse number="40">Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“</verse>
				<verse number="41">Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė:</verse>
				<verse number="42">„O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.</verse>
				<verse number="43">Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave;</verse>
				<verse number="44">jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.</verse>
				<verse number="45">Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus.</verse>
				<verse number="46">Jis sakė jiems: „Parašyta: Mano Namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne “.</verse>
				<verse number="47">Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti,</verse>
				<verse number="48">tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Vieną dieną Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant gerąją naujieną, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų su seniūnais</verse>
				<verse number="2">ir klausė jį: „Sakyk, kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?!“</verse>
				<verse number="3">Jis atsakė: „Ir aš noriu jus paklausti vieno dalyko. Pasakykite,</verse>
				<verse number="4">ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“</verse>
				<verse number="5">Jie pradėjo svarstyti: „Jei pasakysime – iš dangaus, jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’</verse>
				<verse number="6">O jei pasakysime – iš žmonių, visa liaudis užsvaidys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.</verse>
				<verse number="7">Taigi jie atsakė nežiną, iš kur.</verse>
				<verse number="8">Tada Jėzus tarė: „Tai ir aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“.</verse>
				<verse number="9">Jėzus pradėjo pasakoti žmonėms dar vieną palyginimą: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, išnuomojo jį ūkininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.</verse>
				<verse number="10">Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau ūkininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="11">Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis.</verse>
				<verse number="12">Tada jis pasiuntė dar trečią tarną, tai jie ir šitą sužeidę pavarė šalin.</verse>
				<verse number="13">Tuomet vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, rasi drovėsis jo?’</verse>
				<verse number="14">Bet išvydę sūnų, ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.</verse>
				<verse number="15">Taigi jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?</verse>
				<verse number="16">Jis ateis ir išžudys tuos ūkininkus, o vynuogyną atiduos kitiems“. Klausytojai tarė: „Neduok, Dieve!“</verse>
				<verse number="17">Bet Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: „O ką reiškia šitas Rašto posakis: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?</verse>
				<verse number="18">Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“.</verse>
				<verse number="19">Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.</verse>
				<verse number="20">Jie patys ėmė Jėzų sekti ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį jo žodį, galėtų įskųsti jį vyresnybei ir perduoti valdytojui.</verse>
				<verse number="21">Taigi jie klausė jį: „Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, paisydamas teisybės.</verse>
				<verse number="22">Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“</verse>
				<verse number="23">Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems:</verse>
				<verse number="24">„Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“.</verse>
				<verse number="25">Tada jis tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.</verse>
				<verse number="26">Taip jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti jo kalboje. Stebėdamiesi jo atsakymu, jie nutilo.</verse>
				<verse number="27">Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:</verse>
				<verse number="28">„Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių.</verse>
				<verse number="29">Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.</verse>
				<verse number="30">Ją vedė antrasis,</verse>
				<verse number="31">paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė nepalikdami vaikų.</verse>
				<verse number="32">Galiausiai mirė ir ta moteris.</verse>
				<verse number="33">Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka,</verse>
				<verse number="35">o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės.</verse>
				<verse number="36">Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="37">O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.</verse>
				<verse number="38">Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.</verse>
				<verse number="39">Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“</verse>
				<verse number="40">Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.</verse>
				<verse number="41">Jėzus pats juos paklausė: „Kodėl sakoma, jog Mesijas esąs Dovydo sūnus?</verse>
				<verse number="42">Juk pats Dovydas Psalmių knygoje kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="43">aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų’.</verse>
				<verse number="44">Taigi Dovydas vadina jį ‘Viešpačiu’, – kaip tada jis gali būti jo sūnus?!“</verse>
				<verse number="45">Visiems žmonėms girdint Jėzus tarė mokiniams:</verse>
				<verse number="46">„Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami turgavietėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse.</verse>
				<verse number="47">Jie ryja našlių namus ir dangstosi ilgomis maldomis. Todėl jų laukia itin griežtas teismas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią.</verse>
				<verse number="2">Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius.</verse>
				<verse number="3">Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus.</verse>
				<verse number="4">Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“.</verse>
				<verse number="5">Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo:</verse>
				<verse number="6">„Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.</verse>
				<verse number="7">Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“</verse>
				<verse number="8">Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ – ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos!</verse>
				<verse number="9">O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.</verse>
				<verse number="10">Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę.</verse>
				<verse number="11">Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus.</verse>
				<verse number="12">Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus.</verse>
				<verse number="13">Tada jums bus proga liudyti.</verse>
				<verse number="14">Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės;</verse>
				<verse number="15">aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas.</verse>
				<verse number="16">Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys.</verse>
				<verse number="17">Visi jūsų nekęs dėl mano vardo.</verse>
				<verse number="18">Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris.</verse>
				<verse number="19">Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.</verse>
				<verse number="20">Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas.</verse>
				<verse number="21">Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo, kas apylinkėse, tenegrįžta.</verse>
				<verse number="22">Tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų Raštai.</verse>
				<verse number="23">Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą.</verse>
				<verse number="24">Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai.</verse>
				<verse number="25">Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo.</verse>
				<verse number="26">Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.</verse>
				<verse number="27">Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe.</verse>
				<verse number="28">Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.</verse>
				<verse number="29">Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius.</verse>
				<verse number="30">Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą.</verse>
				<verse number="31">Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.</verse>
				<verse number="32">Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks.</verse>
				<verse number="33">Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.</verse>
				<verse number="34">Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.</verse>
				<verse number="35">It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="36">Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.</verse>
				<verse number="37">Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne.</verse>
				<verse number="38">Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi jo pasiklausyti šventykloje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis.</verse>
				<verse number="2">Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo liaudies.</verse>
				<verse number="3">O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos.</verse>
				<verse number="4">Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti.</verse>
				<verse number="5">Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.</verse>
				<verse number="6">Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.</verse>
				<verse number="7">Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį.</verse>
				<verse number="8">Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“.</verse>
				<verse number="9">Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“</verse>
				<verse number="10">Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks,</verse>
				<verse number="11">ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’</verse>
				<verse number="12">Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite“.</verse>
				<verse number="13">Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.</verse>
				<verse number="14">Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo.</verse>
				<verse number="15">Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.</verse>
				<verse number="16">Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“.</verse>
				<verse number="17">Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.</verse>
				<verse number="18">Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.</verse>
				<verse number="19">Ir paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.</verse>
				<verse number="20">Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.</verse>
				<verse number="21">Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.</verse>
				<verse number="22">Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“</verse>
				<verse number="23">Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.</verse>
				<verse number="24">Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu.</verse>
				<verse number="25">Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais.</verse>
				<verse number="26">Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.</verse>
				<verse number="27">Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.</verse>
				<verse number="28">Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,</verse>
				<verse number="29">todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas.</verse>
				<verse number="30">Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.</verse>
				<verse number="31">Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.</verse>
				<verse number="32">Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“</verse>
				<verse number="33">Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“</verse>
				<verse number="34">Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.</verse>
				<verse number="35">Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“.</verse>
				<verse number="36">Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.</verse>
				<verse number="37">Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.</verse>
				<verse number="38">Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“</verse>
				<verse number="39">Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai.</verse>
				<verse number="40">Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“</verse>
				<verse number="41">Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:</verse>
				<verse number="42">„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“</verse>
				<verse number="43">Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.</verse>
				<verse number="44">Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.</verse>
				<verse number="45">Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius.</verse>
				<verse number="46">Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“</verse>
				<verse number="47">Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.</verse>
				<verse number="48">Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“</verse>
				<verse number="49">Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“</verse>
				<verse number="50">Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.</verse>
				<verse number="51">Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.</verse>
				<verse number="52">Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?!</verse>
				<verse number="53">Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.</verse>
				<verse number="54">Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo.</verse>
				<verse number="55">Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.</verse>
				<verse number="56">Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“.</verse>
				<verse number="57">Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“</verse>
				<verse number="58">Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“</verse>
				<verse number="59">Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“</verse>
				<verse number="60">Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="61">Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“.</verse>
				<verse number="62">Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.</verse>
				<verse number="63">Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė.</verse>
				<verse number="64">Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“</verse>
				<verse number="65">Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.</verse>
				<verse number="66">Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tarybą</verse>
				<verse number="67">ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,</verse>
				<verse number="68">o jei paklausiu, man neatsakysite.</verse>
				<verse number="69">Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“.</verse>
				<verse number="70">Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!“</verse>
				<verse number="71">Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.</verse>
				<verse number="2">Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“.</verse>
				<verse number="3">Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Tu pasakei“.</verse>
				<verse number="4">Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.</verse>
				<verse number="5">Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki čia“.</verse>
				<verse number="6">Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis.</verse>
				<verse number="7">Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="8">Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą.</verse>
				<verse number="9">Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo.</verse>
				<verse number="10">Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino.</verse>
				<verse number="11">Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui.</verse>
				<verse number="12">Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.</verse>
				<verse number="13">Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį,</verse>
				<verse number="14">pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės;</verse>
				<verse number="15">taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.</verse>
				<verse number="16">Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu“.</verse>
				<verse number="17"></verse>
				<verse number="18">Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“</verse>
				<verse number="19">O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.</verse>
				<verse number="20">Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos,</verse>
				<verse number="21">bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“</verse>
				<verse number="22">Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“.</verse>
				<verse number="23">Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.</verse>
				<verse number="24">Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.</verse>
				<verse number="25">Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.</verse>
				<verse number="26">Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="27">Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo.</verse>
				<verse number="28">Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!</verse>
				<verse number="29">Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’</verse>
				<verse number="30">Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ – ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’</verse>
				<verse number="31">Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“</verse>
				<verse number="32">Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.</verse>
				<verse number="33">Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.</verse>
				<verse number="34">Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.</verse>
				<verse number="35">Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“</verse>
				<verse number="36">Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno</verse>
				<verse number="37">ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“</verse>
				<verse number="38">Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.</verse>
				<verse number="39">Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“</verse>
				<verse number="40">Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę!</verse>
				<verse number="41">Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs“.</verse>
				<verse number="42">Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“</verse>
				<verse number="43">Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.</verse>
				<verse number="44">Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos,</verse>
				<verse number="45">saulei užtemus. Šventovės uždanga perplyšo pusiau.</verse>
				<verse number="46">O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.</verse>
				<verse number="47">Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“</verse>
				<verse number="48">Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.</verse>
				<verse number="49">Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.</verse>
				<verse number="50">Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,</verse>
				<verse number="51">kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno, laukdamas Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="52">Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="53">Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.</verse>
				<verse number="54">Visa tai dėjosi Pasirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.</verse>
				<verse number="55">Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.</verse>
				<verse number="56">Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus.</verse>
				<verse number="2">Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,</verse>
				<verse number="3">o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="4">Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais.</verse>
				<verse number="5">Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?</verse>
				<verse number="6">Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje:</verse>
				<verse number="7">‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“</verse>
				<verse number="8">Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.</verse>
				<verse number="9">Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems.</verse>
				<verse number="10">Tai buvo Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams.</verse>
				<verse number="11">Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.</verse>
				<verse number="12">Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.</verse>
				<verse number="13">Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu.</verse>
				<verse number="14">Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius.</verse>
				<verse number="15">Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.</verse>
				<verse number="16">Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.</verse>
				<verse number="17">O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.</verse>
				<verse number="18">Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“</verse>
				<verse number="19">Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse.</verse>
				<verse number="20">Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="21">O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.</verse>
				<verse number="22">Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo</verse>
				<verse number="23">ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą.</verse>
				<verse number="24">Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!</verse>
				<verse number="26">Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“</verse>
				<verse number="27">Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.</verse>
				<verse number="28">Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau.</verse>
				<verse number="29">Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos.</verse>
				<verse number="30">Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems.</verse>
				<verse number="31">Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.</verse>
				<verse number="32">O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“</verse>
				<verse number="33">Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais,</verse>
				<verse number="34">kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“.</verse>
				<verse number="35">O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.</verse>
				<verse number="36">Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“</verse>
				<verse number="37">Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.</verse>
				<verse number="38">O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?</verse>
				<verse number="39">Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“.</verse>
				<verse number="40">Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.</verse>
				<verse number="41">Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“</verse>
				<verse number="42">Jie padavė jam gabalą keptos žuvies.</verse>
				<verse number="43">Jis paėmė ir valgė jų akyse.</verse>
				<verse number="44">Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“</verse>
				<verse number="45">Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,</verse>
				<verse number="46">ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių</verse>
				<verse number="47">ir pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="48">Jūs esate šių dalykų liudytojai.</verse>
				<verse number="49">Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir iškėlęs rankas palaimino juos.</verse>
				<verse number="51">Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.</verse>
				<verse number="52">Jie pagarbino jį, paskui didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="53">Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="43">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.</verse>
				<verse number="2">Jis pradžioje buvo pas Dievą.</verse>
				<verse number="3">Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.</verse>
				<verse number="4">Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.</verse>
				<verse number="5">Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.</verse>
				<verse number="6">Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.</verse>
				<verse number="7">Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.</verse>
				<verse number="9">Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.</verse>
				<verse number="10">Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.</verse>
				<verse number="11">Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.</verse>
				<verse number="12">Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą,</verse>
				<verse number="13">kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.</verse>
				<verse number="14">Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.</verse>
				<verse number="15">Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.</verse>
				<verse number="16">Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.</verse>
				<verse number="17">Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="18">Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.</verse>
				<verse number="19">Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“</verse>
				<verse number="20">Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“</verse>
				<verse number="21">Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“</verse>
				<verse number="22">Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“</verse>
				<verse number="23">Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! – kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.</verse>
				<verse number="24">Atsiųstieji buvo iš fariziejų.</verse>
				<verse number="25">Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“</verse>
				<verse number="26">Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate,</verse>
				<verse number="27">kuris po manęs ateis; jam aš nevertas atrišti apavo dirželio“.</verse>
				<verse number="28">Tai atsitiko Betanijoje, Užjordanėje, kur Jonas krikštijo.</verse>
				<verse number="29">Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!</verse>
				<verse number="30">Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.</verse>
				<verse number="31">Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“.</verse>
				<verse number="32">Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo.</verse>
				<verse number="33">Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’</verse>
				<verse number="34">Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="35">Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai.</verse>
				<verse number="36">Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“</verse>
				<verse number="37">Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.</verse>
				<verse number="38">O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia ‘Mokytojau’), kur gyveni?“</verse>
				<verse number="39">Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.</verse>
				<verse number="40">Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus.</verse>
				<verse number="41">Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“).</verse>
				<verse number="42">Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas “, tai reiškia Petras [uola].</verse>
				<verse number="43">Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="44">Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.</verse>
				<verse number="45">Pilypas susitiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.</verse>
				<verse number="46">Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“</verse>
				<verse number="47">Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.</verse>
				<verse number="48">O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, aš mačiau tave po figmedžiu“.</verse>
				<verse number="49">Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“</verse>
				<verse number="50">Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.</verse>
				<verse number="51">Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina.</verse>
				<verse number="2">Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai.</verse>
				<verse number="3">Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“.</verse>
				<verse number="4">Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“</verse>
				<verse number="5">Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.</verse>
				<verse number="6">Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.</verse>
				<verse number="7">Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus.</verse>
				<verse number="8">Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė.</verse>
				<verse number="9">Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį</verse>
				<verse number="10">ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.</verse>
				<verse number="11">Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį.</verse>
				<verse number="12">Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.</verse>
				<verse number="13">Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="14">Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų.</verse>
				<verse number="15">Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.</verse>
				<verse number="16">Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“</verse>
				<verse number="17">Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.</verse>
				<verse number="18">Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“</verse>
				<verse number="19">Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“</verse>
				<verse number="20">Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“</verse>
				<verse number="21">Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.</verse>
				<verse number="22">Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.</verse>
				<verse number="23">Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus.</verse>
				<verse number="24">Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo.</verse>
				<verse number="25">Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas.</verse>
				<verse number="2">Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“.</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“.</verse>
				<verse number="4">Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“</verse>
				<verse number="5">Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="6">Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.</verse>
				<verse number="7">Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės.</verse>
				<verse number="8">Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.</verse>
				<verse number="9">Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“</verse>
				<verse number="10">Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?</verse>
				<verse number="11">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo.</verse>
				<verse number="12">Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?</verse>
				<verse number="13">Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.</verse>
				<verse number="14">Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,</verse>
				<verse number="15">kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.</verse>
				<verse number="16">Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="17">Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.</verse>
				<verse number="18">Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.</verse>
				<verse number="19">Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.</verse>
				<verse number="20">Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.</verse>
				<verse number="21">O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.</verse>
				<verse number="22">Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino.</verse>
				<verse number="23">Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis.</verse>
				<verse number="24">Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.</verse>
				<verse number="25">Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų.</verse>
				<verse number="26">Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi Užjordanėje, kurį tu paliudijai, jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį“.</verse>
				<verse number="27">Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus.</verse>
				<verse number="28">Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku.</verse>
				<verse number="29">Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta.</verse>
				<verse number="30">Jam skirta augti, o man – mažėti“.</verse>
				<verse number="31">Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis.</verse>
				<verse number="32">Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso.</verse>
				<verse number="33">O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis,</verse>
				<verse number="34">nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko.</verse>
				<verse number="35">Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas.</verse>
				<verse number="36">Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Sužinojęs, kad fariziejai išgirdo jį daugiau už Joną susilaukiant mokinių ir gausiau krikštijant</verse>
				<verse number="2">(nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik jo mokiniai),</verse>
				<verse number="3">Jėzus paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.</verse>
				<verse number="4">Jam reikėjo eiti per Samariją.</verse>
				<verse number="5">Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui.</verse>
				<verse number="6">Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.</verse>
				<verse number="7">Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“.</verse>
				<verse number="8">(Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.)</verse>
				<verse number="9">Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)</verse>
				<verse number="10">Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, – rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“</verse>
				<verse number="11">Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?</verse>
				<verse number="12">Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“</verse>
				<verse number="13">Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš.</verse>
				<verse number="14">O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.</verse>
				<verse number="15">Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“</verse>
				<verse number="16">Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“.</verse>
				<verse number="17">Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’,</verse>
				<verse number="18">nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis – ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“.</verse>
				<verse number="19">Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas.</verse>
				<verse number="20">Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.</verse>
				<verse number="21">Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="22">Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.</verse>
				<verse number="23">Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.</verse>
				<verse number="24">Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.</verse>
				<verse number="25">Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“.</verse>
				<verse number="26">Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“</verse>
				<verse number="27">Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“</verse>
				<verse number="28">O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms:</verse>
				<verse number="29">„Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“</verse>
				<verse number="30">Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“</verse>
				<verse number="32">O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“.</verse>
				<verse number="33">Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“</verse>
				<verse number="34">Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.</verse>
				<verse number="35">Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.</verse>
				<verse number="36">Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.</verse>
				<verse number="37">Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna.’</verse>
				<verse number="38">Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.</verse>
				<verse number="39">Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“.</verse>
				<verse number="40">Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas.</verse>
				<verse number="41">Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų.</verse>
				<verse number="42">O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.</verse>
				<verse number="43">Po dviejų dienų jis išvyko iš ten į Galilėją.</verse>
				<verse number="44">Pats Jėzus buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“.</verse>
				<verse number="45">Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai pagarbiai jį priėmė, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat ir jie buvo nukeliavę į tas šventes.</verse>
				<verse number="46">Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo.</verse>
				<verse number="47">Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų.</verse>
				<verse number="48">Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“.</verse>
				<verse number="49">O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“.</verse>
				<verse number="50">Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo.</verse>
				<verse number="51">Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas.</verse>
				<verse number="52">Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“.</verse>
				<verse number="53">Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai.</verse>
				<verse number="54">Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines.</verse>
				<verse number="3">Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.</verse>
				<verse number="4"></verse>
				<verse number="5">Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus.</verse>
				<verse number="6">Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“</verse>
				<verse number="7">Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“.</verse>
				<verse number="8">Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“</verse>
				<verse number="9">Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas.</verse>
				<verse number="10">Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“.</verse>
				<verse number="11">Jis paaiškino: „Tas, kuris mane išgydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“</verse>
				<verse number="12">Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“</verse>
				<verse number="13">Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.</verse>
				<verse number="14">Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“</verse>
				<verse number="15">Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.</verse>
				<verse number="16">Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šabo dieną.</verse>
				<verse number="17">O Jėzus jiems sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“.</verse>
				<verse number="18">Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.</verse>
				<verse number="19">Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.</verse>
				<verse number="20">O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.</verse>
				<verse number="21">Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs.</verse>
				<verse number="22">Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui,</verse>
				<verse number="23">kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.</verse>
				<verse number="25">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi.</verse>
				<verse number="26">Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje.</verse>
				<verse number="27">Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="28">Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą.</verse>
				<verse number="29">Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.</verse>
				<verse number="30">Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.</verse>
				<verse number="31">Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras.</verse>
				<verse number="32">Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau jo liudijimą apie mane esant tikrą.</verse>
				<verse number="33">Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą.</verse>
				<verse number="34">Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti.</verse>
				<verse number="35">Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.</verse>
				<verse number="36">Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas.</verse>
				<verse number="37">Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekada nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido,</verse>
				<verse number="38">ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs.</verse>
				<verse number="39">Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane,</verse>
				<verse number="40">bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.</verse>
				<verse number="41">Garbės iš žmonių aš nepriimu.</verse>
				<verse number="42">Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės.</verse>
				<verse number="43">Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, jūs jį priimtumėte.</verse>
				<verse number="44">Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.</verse>
				<verse number="45">Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję.</verse>
				<verse number="46">Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.</verse>
				<verse number="47">Kadangi jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.</verse>
				<verse number="2">Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.</verse>
				<verse number="3">Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.</verse>
				<verse number="4">Artėjo žydų šventė Velykos.</verse>
				<verse number="5">Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“</verse>
				<verse number="6">Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.</verse>
				<verse number="7">Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.</verse>
				<verse number="8">Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė:</verse>
				<verse number="9">„Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“</verse>
				<verse number="10">Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.</verse>
				<verse number="11">Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo.</verse>
				<verse number="12">Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų“.</verse>
				<verse number="13">Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.</verse>
				<verse number="14">Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.</verse>
				<verse number="15">O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.</verse>
				<verse number="16">Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero,</verse>
				<verse number="17">sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.</verse>
				<verse number="18">Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.</verse>
				<verse number="19">Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando.</verse>
				<verse number="20">O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“</verse>
				<verse number="21">Jie panoro jį pasiimti į valtį, o valtis iškart priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.</verse>
				<verse number="22">Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni.</verse>
				<verse number="23">Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos.</verse>
				<verse number="24">Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.</verse>
				<verse number="25">Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“</verse>
				<verse number="26">O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties.</verse>
				<verse number="27">Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.</verse>
				<verse number="28">Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“</verse>
				<verse number="29">Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.</verse>
				<verse number="30">Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?</verse>
				<verse number="31">Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“.</verse>
				<verse number="32">Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.</verse>
				<verse number="33">Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.</verse>
				<verse number="34">Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“</verse>
				<verse number="35">Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.</verse>
				<verse number="36">O aš jau esu jums sakęs: jūs mane regėjote, bet netikite.</verse>
				<verse number="37">Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu,</verse>
				<verse number="38">nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="39">O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="40">Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.</verse>
				<verse number="41">Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“.</verse>
				<verse number="42">Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“</verse>
				<verse number="43">Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję!</verse>
				<verse number="44">Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="45">Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.</verse>
				<verse number="46">Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo.</verse>
				<verse number="47">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="48">Aš esu gyvybės duona.</verse>
				<verse number="49">Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.</verse>
				<verse number="50">O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.</verse>
				<verse number="51">Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.</verse>
				<verse number="52">Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“</verse>
				<verse number="53">O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!</verse>
				<verse number="54">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="55">Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.</verse>
				<verse number="56">Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.</verse>
				<verse number="57">Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.</verse>
				<verse number="58">Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.</verse>
				<verse number="59">Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.</verse>
				<verse number="60">Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“</verse>
				<verse number="61">Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina?</verse>
				<verse number="62">O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!</verse>
				<verse number="63">Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.</verse>
				<verse number="64">Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos.</verse>
				<verse number="65">Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“.</verse>
				<verse number="66">Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.</verse>
				<verse number="67">Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“</verse>
				<verse number="68">Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.</verse>
				<verse number="69">Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“.</verse>
				<verse number="70">Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias“.</verse>
				<verse number="71">Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tada Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti.</verse>
				<verse number="2">Artėjo žydų Palapinių šventė.</verse>
				<verse number="3">Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai.</verse>
				<verse number="4">Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui“.</verse>
				<verse number="5">(Mat netgi jo broliai juo netikėjo.)</verse>
				<verse number="6">Jėzus jiems atsakė: „Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas.</verse>
				<verse number="7">Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti.</verse>
				<verse number="8">Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo“.</verse>
				<verse number="9">Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje.</verse>
				<verse number="10">Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.</verse>
				<verse number="11">Tuo tarpu iškilmėse žydai jo ieškojo, klausinėdami: „O kur tasai?“</verse>
				<verse number="12">Apie jį taip pat ėjo kalbos miniose. Vieni sakė: „Jis geras!“ Kiti neigė: „Visai ne. Jis tik klaidina žmones“.</verse>
				<verse number="13">Bijodami žydų, visi privengė apie jį viešai kalbėti.</verse>
				<verse number="14">Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti.</verse>
				<verse number="15">Žydai stebėjosi ir sakė: „Iš kur jis išmano Raštą, visai nesimokęs?“</verse>
				<verse number="16">Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs.</verse>
				<verse number="17">Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos.</verse>
				<verse number="18">Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės.</verse>
				<verse number="19">Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti?“</verse>
				<verse number="20">Žmonės atsiliepė: „Ar velnias tave apsėdo?! Kas gi tyko tave nužudyti?“</verse>
				<verse number="21">Jėzus jiems atsakė: „Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote.</verse>
				<verse number="22">Mozė jums įsakė apipjaustymą – nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, – ir jūs apipjaustote šabo dieną.</verse>
				<verse number="23">Jei galima žmogų apipjaustyti šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų išgydžiau šabo dieną?!</verse>
				<verse number="24">Tad neteiskite pagal išorę, bet paisykite teisingumo“.</verse>
				<verse number="25">Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti?</verse>
				<verse number="26">Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas?</verse>
				<verse number="27">Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“.</verse>
				<verse number="28">Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate.</verse>
				<verse number="29">Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“.</verse>
				<verse number="30">Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.</verse>
				<verse number="31">Daugelis iš minios įtikėjo jį ir kalbėjo: „Argi atėjęs Mesijas padarytų daugiau ženklų, kaip kad šitas yra padaręs?!“</verse>
				<verse number="32">Fariziejai nugirdo žmones šitaip bešnekant apie jį, todėl aukštieji kunigai bei fariziejai pasiuntė sargybinius jo suimti.</verse>
				<verse number="33">Tuomet Jėzus prabilo: „Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="34">Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti“.</verse>
				<verse number="35">Žydai ėmė kalbėtis tarp savęs: „Kurgi jis žada keliauti, kad mes negalėsime jo rasti? Gal jis rengiasi išvykti pas žydus, pasklidusius tarp graikų, ir mokyti graikus?</verse>
				<verse number="36">Ką reiškia tie jo žodžiai: ‘Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti’?“</verse>
				<verse number="37">Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.</verse>
				<verse number="38">Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.</verse>
				<verse number="39">Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.</verse>
				<verse number="40">Išgirdę tuos žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas!“</verse>
				<verse number="41">Kiti tvirtino: „Jis Mesijas!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos?</verse>
				<verse number="42">Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“</verse>
				<verse number="43">Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens.</verse>
				<verse number="44">Buvo tokių, kurie norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos.</verse>
				<verse number="45">Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“</verse>
				<verse number="46">Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“</verse>
				<verse number="47">Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami?</verse>
				<verse number="48">Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?</verse>
				<verse number="49">O šita minia, neišmananti Įstatymo, yra prakeikta“.</verse>
				<verse number="50">Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų:</verse>
				<verse number="51">„Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“</verse>
				<verse number="52">Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“.</verse>
				<verse number="53">Ir taip jie išsivaikščiojo kas sau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.</verse>
				<verse number="2">Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje</verse>
				<verse number="4">ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant.</verse>
				<verse number="5">Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“</verse>
				<verse number="6">Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės.</verse>
				<verse number="7">Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“.</verse>
				<verse number="8">Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.</verse>
				<verse number="9">Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.</verse>
				<verse number="10">Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“</verse>
				<verse number="11">Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“.</verse>
				<verse number="12">Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“.</verse>
				<verse number="13">Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“.</verse>
				<verse number="14">Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu.</verse>
				<verse number="15">Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno.</verse>
				<verse number="16">Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.</verse>
				<verse number="17">Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų žmonių liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="18">Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.</verse>
				<verse number="19">Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.</verse>
				<verse number="20">Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.</verse>
				<verse number="21">Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.</verse>
				<verse number="22">Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“</verse>
				<verse number="23">Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio.</verse>
				<verse number="24">Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse“.</verse>
				<verse number="25">Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!</verse>
				<verse number="26">Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.</verse>
				<verse number="27">Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.</verse>
				<verse number="28">O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.</verse>
				<verse number="29">Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.</verse>
				<verse number="30">Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.</verse>
				<verse number="31">Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;</verse>
				<verse number="32">jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.</verse>
				<verse number="33">Jie atsakė: „ Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.</verse>
				<verse number="35">Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.</verse>
				<verse number="36">Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.</verse>
				<verse number="37">Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse.</verse>
				<verse number="38">Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.</verse>
				<verse number="39">Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus.</verse>
				<verse number="40">Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!</verse>
				<verse number="41">Jūs darote savojo tėvo darbus“. Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.</verse>
				<verse number="42">O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs.</verse>
				<verse number="43">Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti?</verse>
				<verse number="44">Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.</verse>
				<verse number="45">O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi.</verse>
				<verse number="46">Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Tad jeigu tiesą sakau, kodėl netikite manimi?</verse>
				<verse number="47">Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo“.</verse>
				<verse number="48">Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“</verse>
				<verse number="49">Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane.</verse>
				<verse number="50">Aš neieškau sau garbės; yra ieškantysis ir teisiantysis.</verse>
				<verse number="51">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.</verse>
				<verse number="52">Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’</verse>
				<verse number="53">Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“</verse>
				<verse number="54">Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinate.</verse>
				<verse number="55">Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio.</verse>
				<verse number="56">Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.</verse>
				<verse number="57">Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“</verse>
				<verse number="58">Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“</verse>
				<verse number="59">Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.</verse>
				<verse number="2">Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“</verse>
				<verse number="3">Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.</verse>
				<verse number="4">Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.</verse>
				<verse number="5">Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“</verse>
				<verse number="6">Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis</verse>
				<verse number="7">ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.</verse>
				<verse number="8">Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“</verse>
				<verse number="9">Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“.</verse>
				<verse number="10">Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“</verse>
				<verse number="11">Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“.</verse>
				<verse number="12">Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.</verse>
				<verse number="13">Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus.</verse>
				<verse number="14">O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas.</verse>
				<verse number="15">Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“.</verse>
				<verse number="16">Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutapo.</verse>
				<verse number="17">Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.</verse>
				<verse number="18">Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus</verse>
				<verse number="19">ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“</verse>
				<verse number="20">Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas.</verse>
				<verse number="21">O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save“.</verse>
				<verse number="22">Tėvai šitaip pasakė bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos.</verse>
				<verse number="23">Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.</verse>
				<verse number="24">Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“.</verse>
				<verse number="25">Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“.</verse>
				<verse number="26">Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“</verse>
				<verse number="27">Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“</verse>
				<verse number="28">Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai.</verse>
				<verse number="29">Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“.</verse>
				<verse number="30">Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis!</verse>
				<verse number="31">Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso.</verse>
				<verse number="32">Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!</verse>
				<verse number="33">Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.</verse>
				<verse number="34">Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.</verse>
				<verse number="35">Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“</verse>
				<verse number="36">Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“</verse>
				<verse number="37">Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“.</verse>
				<verse number="38">Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ – ir parpuolęs pagarbino jį.</verse>
				<verse number="39">O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.</verse>
				<verse number="40">Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“</verse>
				<verse number="41">Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.</verse>
				<verse number="2">O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.</verse>
				<verse number="3">Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.</verse>
				<verse number="4">Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.</verse>
				<verse number="5">Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.</verse>
				<verse number="6">Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.</verse>
				<verse number="7">O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai.</verse>
				<verse number="8">Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys.</verse>
				<verse number="9">Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.</verse>
				<verse number="10">Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.</verse>
				<verse number="11">Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.</verse>
				<verse number="12">Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko.</verse>
				<verse number="13">Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.</verse>
				<verse number="14">Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane,</verse>
				<verse number="15">kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.</verse>
				<verse number="16">Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.</verse>
				<verse number="17">Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.</verse>
				<verse number="18">Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.</verse>
				<verse number="19">Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.</verse>
				<verse number="20">Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“</verse>
				<verse number="21">Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“</verse>
				<verse number="22">Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema.</verse>
				<verse number="23">Jėzus vaikščiojo šventykloje po Saliamono stoginę.</verse>
				<verse number="24">Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“</verse>
				<verse number="25">Jėzus jiems atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys.</verse>
				<verse number="27">Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.</verse>
				<verse number="28">Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.</verse>
				<verse number="29">Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.</verse>
				<verse number="30">Aš ir Tėvas esame viena“.</verse>
				<verse number="31">Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.</verse>
				<verse number="32">O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“</verse>
				<verse number="33">Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.</verse>
				<verse number="34">Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esate dievai!?</verse>
				<verse number="35">Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas.</verse>
				<verse number="36">Tad kaip jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‘Tu piktžodžiauji’, – kai jis pareiškė: ‘Aš – Dievo Sūnus!’?</verse>
				<verse number="37">Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi!</verse>
				<verse number="38">O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.</verse>
				<verse number="39">Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.</verse>
				<verse number="40">Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai.</verse>
				<verse number="41">Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“.</verse>
				<verse number="42">Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Buvo vienas ligonis – Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.</verse>
				<verse number="2">Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.</verse>
				<verse number="3">Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“</verse>
				<verse number="4">Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.</verse>
				<verse number="5">Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.</verse>
				<verse number="6">Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo,</verse>
				<verse number="7">ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“</verse>
				<verse number="8">Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“</verse>
				<verse number="9">Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.</verse>
				<verse number="10">O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.</verse>
				<verse number="11">Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.</verse>
				<verse number="12">Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“.</verse>
				<verse number="13">Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.</verse>
				<verse number="14">Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė.</verse>
				<verse number="15">Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“</verse>
				<verse number="17">Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje.</verse>
				<verse number="18">O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu.</verse>
				<verse number="19">Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.</verse>
				<verse number="20">Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.</verse>
				<verse number="21">Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.</verse>
				<verse number="22">Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“.</verse>
				<verse number="23">Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“</verse>
				<verse number="24">Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.</verse>
				<verse number="25">Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.</verse>
				<verse number="26">Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“</verse>
				<verse number="27">Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.</verse>
				<verse number="28">Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“.</verse>
				<verse number="29">Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį.</verse>
				<verse number="30">O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta.</verse>
				<verse number="31">Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.</verse>
				<verse number="32">O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.</verse>
				<verse number="33">Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs</verse>
				<verse number="34">paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.</verse>
				<verse number="35">Jėzus pravirko.</verse>
				<verse number="36">Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“</verse>
				<verse number="37">O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“</verse>
				<verse number="38">Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.</verse>
				<verse number="39">Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.</verse>
				<verse number="40">Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“</verse>
				<verse number="41">Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.</verse>
				<verse number="42">Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.</verse>
				<verse number="43">Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“</verse>
				<verse number="44">Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.</verse>
				<verse number="45">Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.</verse>
				<verse number="46">Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.</verse>
				<verse number="47">Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų.</verse>
				<verse number="48">Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“.</verse>
				<verse number="49">Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote</verse>
				<verse number="50">ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.</verse>
				<verse number="51">Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,</verse>
				<verse number="52">ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus.</verse>
				<verse number="53">Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.</verse>
				<verse number="54">Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais.</verse>
				<verse number="55">Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti.</verse>
				<verse number="56">Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“</verse>
				<verse number="57">Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.</verse>
				<verse number="2">Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo.</verse>
				<verse number="3">Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.</verse>
				<verse number="4">Vienas jo mokinys – Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė:</verse>
				<verse number="5">„Kodėl to tepalo neparduota už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduota vargšams?!“</verse>
				<verse number="6">Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas.</verse>
				<verse number="7">O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.</verse>
				<verse number="8">Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite“.</verse>
				<verse number="9">Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių,</verse>
				<verse number="11">nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.</verse>
				<verse number="12">Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „ Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, – Izraelio Karaliui!“</verse>
				<verse number="14">Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:</verse>
				<verse number="15">Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!</verse>
				<verse number="16">Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.</verse>
				<verse number="17">Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="18">Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą.</verse>
				<verse number="19">O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“</verse>
				<verse number="20">Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų.</verse>
				<verse number="21">Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“</verse>
				<verse number="22">Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.</verse>
				<verse number="23">O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.</verse>
				<verse number="24">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.</verse>
				<verse number="25">Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="26">Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.</verse>
				<verse number="27">Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.</verse>
				<verse number="28">Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“</verse>
				<verse number="29">Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“.</verse>
				<verse number="30">O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.</verse>
				<verse number="31">Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.</verse>
				<verse number="32">O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“.</verse>
				<verse number="33">Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.</verse>
				<verse number="34">O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“</verse>
				<verse number="35">Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.</verse>
				<verse number="36">Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.</verse>
				<verse number="37">Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.</verse>
				<verse number="38">Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?</verse>
				<verse number="39">Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo:</verse>
				<verse number="40">Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, – kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.</verse>
				<verse number="41">Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę ir kalbėjo apie jį.</verse>
				<verse number="42">Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.</verse>
				<verse number="43">Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę.</verse>
				<verse number="44">O Jėzus garsiai šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="45">Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.</verse>
				<verse number="46">Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.</verse>
				<verse number="47">Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.</verse>
				<verse number="48">Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną.</verse>
				<verse number="49">Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti.</verse>
				<verse number="50">Ir dar aš žinau, kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.</verse>
				<verse number="2">Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį,</verse>
				<verse number="3">žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą,</verse>
				<verse number="4">Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu.</verse>
				<verse number="5">Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.</verse>
				<verse number="6">Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“</verse>
				<verse number="7">Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.</verse>
				<verse number="8">Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“.</verse>
				<verse number="9">Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“</verse>
				<verse number="10">Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“.</verse>
				<verse number="11">Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.</verse>
				<verse number="12">Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau?</verse>
				<verse number="13">Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu.</verse>
				<verse number="14">Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.</verse>
				<verse number="15">Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.</verse>
				<verse number="16">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.</verse>
				<verse number="17">Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi.</verse>
				<verse number="18">Deja, tai sakau ne apie visus jus. Aš žinau, ką esu išsirinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai: Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti.</verse>
				<verse number="19">Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu.</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs“.</verse>
				<verse number="21">Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“</verse>
				<verse number="22">Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.</verse>
				<verse number="23">Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės.</verse>
				<verse number="24">Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“.</verse>
				<verse number="25">Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“</verse>
				<verse number="26">Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui.</verse>
				<verse number="27">Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“</verse>
				<verse number="28">Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė.</verse>
				<verse number="29">Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams.</verse>
				<verse number="30">Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.</verse>
				<verse number="31">Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį.</verse>
				<verse number="32">O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, bematant jį pašlovins.</verse>
				<verse number="33">Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti...</verse>
				<verse number="34">Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!</verse>
				<verse number="35">Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.</verse>
				<verse number="36">Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.</verse>
				<verse number="37">Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“</verse>
				<verse number="38">Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane!</verse>
				<verse number="2">Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’?</verse>
				<verse number="3">Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.</verse>
				<verse number="4">Kur aš einu, jūs žinote kelią“.</verse>
				<verse number="5">Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“</verse>
				<verse number="6">Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.</verse>
				<verse number="7">Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.</verse>
				<verse number="8">Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.</verse>
				<verse number="9">Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?</verse>
				<verse number="10">Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus.</verse>
				<verse number="11">Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!</verse>
				<verse number="12">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.</verse>
				<verse number="13">Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.</verse>
				<verse number="14">Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu.</verse>
				<verse number="15">Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų;</verse>
				<verse number="16">aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, –</verse>
				<verse number="17">Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.</verse>
				<verse number="18">Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.</verse>
				<verse number="19">Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.</verse>
				<verse number="20">Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.</verse>
				<verse number="21">Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.</verse>
				<verse number="22">Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.</verse>
				<verse number="24">Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.</verse>
				<verse number="25">Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus,</verse>
				<verse number="26">o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.</verse>
				<verse number="27">Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!</verse>
				<verse number="28">Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.</verse>
				<verse number="29">Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.</verse>
				<verse number="30">Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios,</verse>
				<verse number="31">bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. Kelkitės, eikime iš čia!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas.</verse>
				<verse number="2">Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.</verse>
				<verse number="3">Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.</verse>
				<verse number="4">Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.</verse>
				<verse number="5">Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.</verse>
				<verse number="6">Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.</verse>
				<verse number="7">Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.</verse>
				<verse number="8">Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.</verse>
				<verse number="9">Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!</verse>
				<verse number="10">Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.</verse>
				<verse number="11">Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="12">Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.</verse>
				<verse number="13">Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.</verse>
				<verse number="14">Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.</verse>
				<verse number="15">Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs.</verse>
				<verse number="16">Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.</verse>
				<verse number="17">Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!</verse>
				<verse number="18">Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.</verse>
				<verse number="19">Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="20">Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.</verse>
				<verse number="21">Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.</verse>
				<verse number="22">Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.</verse>
				<verse number="23">Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.</verse>
				<verse number="24">Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo.</verse>
				<verse number="25">Turėjo išsipildyti užrašytas Įstatyme žodis: Jie manęs nekentė be priežasties.</verse>
				<verse number="26">Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane.</verse>
				<verse number="27">Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte.</verse>
				<verse number="2">Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.</verse>
				<verse number="3">Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta.</verse>
				<verse number="4">Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis.</verse>
				<verse number="5">Dabar išeinu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur tu eini?’</verse>
				<verse number="6">Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo.</verse>
				<verse number="7">Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.</verse>
				<verse number="8">Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo.</verse>
				<verse number="9">Dėl nuodėmės, kadangi netiki manimi.</verse>
				<verse number="10">Dėl teisumo, kadangi aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsite.</verse>
				<verse number="11">Dėl teismo, kadangi šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas.</verse>
				<verse number="12">Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.</verse>
				<verse number="13">Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.</verse>
				<verse number="14">Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.</verse>
				<verse number="15">Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.</verse>
				<verse number="16">Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysite“.</verse>
				<verse number="17">Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysite’? ir: ‘Aš einu pas Tėvą’?“</verse>
				<verse number="18">Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia ‘valandėlė’? Mums neaišku, ką jis kalba“.</verse>
				<verse number="19">Pamatęs, kad jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: „Klausinėjate vieni kitus, ką reiškia žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysite’?</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.</verse>
				<verse number="21">Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.</verse>
				<verse number="22">Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.</verse>
				<verse number="23">Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums.</verse>
				<verse number="24">Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="25">Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.</verse>
				<verse number="26">Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus;</verse>
				<verse number="27">juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.</verse>
				<verse number="28">Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“.</verse>
				<verse number="29">Jo mokiniai tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.</verse>
				<verse number="30">Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“.</verse>
				<verse number="31">Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite?</verse>
				<verse number="32">Štai ateina valanda – ir net yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.</verse>
				<verse number="33">Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave</verse>
				<verse number="2">ir – tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs.</verse>
				<verse number="3">O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.</verse>
				<verse number="4">Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.</verse>
				<verse number="5">Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.</verse>
				<verse number="6">Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio.</verse>
				<verse number="7">Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.</verse>
				<verse number="8">Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.</verse>
				<verse number="9">Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji!</verse>
				<verse number="10">Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose.</verse>
				<verse number="11">Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.</verse>
				<verse number="12">Kol buvau su jais, aš išlaikiau juos tavo vardu, kurį esi man davęs, išsaugojau juos, ir nė vienas jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų; taip išsipildė Raštas.</verse>
				<verse number="13">Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.</verse>
				<verse number="14">Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.</verse>
				<verse number="15">Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.</verse>
				<verse number="16">Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.</verse>
				<verse number="18">Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.</verse>
				<verse number="19">Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.</verse>
				<verse number="20">Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:</verse>
				<verse number="21">tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.</verse>
				<verse number="22">Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:</verse>
				<verse number="23">aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.</verse>
				<verse number="24">Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.</verse>
				<verse number="25">Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.</verse>
				<verse number="26">Aš paskelbiau tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą.</verse>
				<verse number="2">Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokiniais.</verse>
				<verse number="3">Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais.</verse>
				<verse number="4">Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“</verse>
				<verse number="5">Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų.</verse>
				<verse number="6">Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.</verse>
				<verse number="7">O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“.</verse>
				<verse number="8">Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“.</verse>
				<verse number="9">Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“.</verse>
				<verse number="10">Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.</verse>
				<verse number="11">Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“</verse>
				<verse number="12">Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną.</verse>
				<verse number="13">Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis.</verse>
				<verse number="14">Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.</verse>
				<verse number="15">Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą.</verse>
				<verse number="16">Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun.</verse>
				<verse number="17">Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O, ne!“</verse>
				<verse number="18">Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.</verse>
				<verse number="19">Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą.</verse>
				<verse number="20">Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia.</verse>
				<verse number="21">Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.</verse>
				<verse number="22">Jam tai pasakius, vienas ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“</verse>
				<verse number="23">Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, kam mane muši?“</verse>
				<verse number="24">Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.</verse>
				<verse number="25">Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“</verse>
				<verse number="26">Vienas vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“</verse>
				<verse number="27">Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.</verse>
				<verse number="28">Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį.</verse>
				<verse number="29">Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“</verse>
				<verse number="30">Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.</verse>
				<verse number="31">Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.</verse>
				<verse number="32">Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.</verse>
				<verse number="33">Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“</verse>
				<verse number="34">Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“</verse>
				<verse number="35">Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs!“</verse>
				<verse number="36">Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.</verse>
				<verse number="37">Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.</verse>
				<verse number="38">Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės.</verse>
				<verse number="39">Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“</verse>
				<verse number="40">Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų.</verse>
				<verse number="2">Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste,</verse>
				<verse number="3">ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam į veidą.</verse>
				<verse number="4">O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“.</verse>
				<verse number="5">Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“</verse>
				<verse number="6">Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.</verse>
				<verse number="7">Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.</verse>
				<verse number="8">Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando.</verse>
				<verse number="9">Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė.</verse>
				<verse number="10">Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėtis su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“</verse>
				<verse number="11">Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.</verse>
				<verse number="12">Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“.</verse>
				<verse number="13">Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata.</verse>
				<verse number="14">Buvo Velykų Pasirengimo diena, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“</verse>
				<verse number="15">Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“.</verse>
				<verse number="16">Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė.</verse>
				<verse number="17">Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą.</verse>
				<verse number="18">Tenai jį nukryžiavo; kartu su juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje.</verse>
				<verse number="19">Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“.</verse>
				<verse number="20">Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.</verse>
				<verse number="21">Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.</verse>
				<verse number="22">Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“</verse>
				<verse number="23">Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta.</verse>
				<verse number="24">Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. Šitaip kareiviai ir padarė.</verse>
				<verse number="25">Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena.</verse>
				<verse number="26">Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“</verse>
				<verse number="27">Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.</verse>
				<verse number="28">Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!“</verse>
				<verse number="29">Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų.</verse>
				<verse number="30">Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.</verse>
				<verse number="31">Kadangi buvo Pasirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, nes tas šabas buvo didelės šventės diena, jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti.</verse>
				<verse number="32">Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti.</verse>
				<verse number="33">Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų,</verse>
				<verse number="34">tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.</verse>
				<verse number="35">Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte.</verse>
				<verse number="36">Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas.</verse>
				<verse number="37">Vėl kitoje vietoje Raštas sako: Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.</verse>
				<verse number="38">Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.</verse>
				<verse number="39">Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio.</verse>
				<verse number="40">Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys.</verse>
				<verse number="41">Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.</verse>
				<verse number="42">Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Pasirengimo diena, o kapas arti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.</verse>
				<verse number="2">Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.</verse>
				<verse number="3">Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.</verse>
				<verse number="4">Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį.</verse>
				<verse number="5">Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.</verse>
				<verse number="6">Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules</verse>
				<verse number="7">ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.</verse>
				<verse number="8">Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.</verse>
				<verse number="9">Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.</verse>
				<verse number="10">Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="11">O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų</verse>
				<verse number="12">ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.</verse>
				<verse number="13">Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.</verse>
				<verse number="14">Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.</verse>
				<verse number="15">O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.</verse>
				<verse number="16">Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.)</verse>
				<verse number="17">Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“</verse>
				<verse number="18">Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.</verse>
				<verse number="19">Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“</verse>
				<verse number="20">Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.</verse>
				<verse number="21">O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.</verse>
				<verse number="22">Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="23">Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.</verse>
				<verse number="24">Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs.</verse>
				<verse number="25">Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“.</verse>
				<verse number="26">Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“</verse>
				<verse number="27">Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“.</verse>
				<verse number="28">Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“</verse>
				<verse number="29">Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“</verse>
				<verse number="30">Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.</verse>
				<verse number="31">O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.</verse>
				<verse number="2">Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai.</verse>
				<verse number="3">Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.</verse>
				<verse number="4">Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.</verse>
				<verse number="5">O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“.</verse>
				<verse number="6">Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.</verse>
				<verse number="7">Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.</verse>
				<verse number="8">Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.</verse>
				<verse number="9">Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų, ir duonos.</verse>
				<verse number="10">Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“.</verse>
				<verse number="11">Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tinklas nesuplyšo.</verse>
				<verse number="12">Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“ – nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats.</verse>
				<verse number="13">Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat žuvies.</verse>
				<verse number="14">Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.</verse>
				<verse number="15">Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“.</verse>
				<verse number="16">Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“.</verse>
				<verse number="17">Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ – ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.</verse>
				<verse number="18">Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.</verse>
				<verse number="19">Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="20">Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“</verse>
				<verse number="21">Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas šitam bus?“</verse>
				<verse number="22">Jėzus atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“</verse>
				<verse number="23">Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė: „Jis nemirs“, tik: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“</verse>
				<verse number="24">Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="25">Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="44">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Pirmoje knygoje, Teofili, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė</verse>
				<verse number="2">iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.</verse>
				<verse number="3">Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="4">Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš manęs;</verse>
				<verse number="5">mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.</verse>
				<verse number="6">Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“</verse>
				<verse number="7">Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.</verse>
				<verse number="8">Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="9">Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.</verse>
				<verse number="10">Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais</verse>
				<verse number="11">ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“.</verse>
				<verse number="12">Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną.</verse>
				<verse number="13">Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. Ten buvo Petras, Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis.</verse>
				<verse number="14">Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.</verse>
				<verse number="15">Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių – ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, – Petras tarė:</verse>
				<verse number="16">„Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu.</verse>
				<verse number="17">Jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje.</verse>
				<verse number="18">Bet jis niekšybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo.</verse>
				<verse number="19">Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu; tai reiškia ‘Kraujo sklypas’.</verse>
				<verse number="20">Beje, Psalmyne parašyta: Jo kiemas dykviete tepavirsta, ir tegul niekas tenai nebegyvena, ir: Tegul kitas perima jo pareigas.</verse>
				<verse number="21">Taigi vienam vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų,</verse>
				<verse number="22">pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu, reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju.“</verse>
				<verse number="23">Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justą, ir Motiejų.</verse>
				<verse number="24">Paskui meldėsi: „Tu, Viešpatie, kuris visų širdis pažįsti, parodyk, katrą iš šiųdviejų pasirenki,</verse>
				<verse number="25">kad užimtų tą apaštalo tarnystės vietą, nuo kurios nuklydo Judas, pasukdamas į savo kelią“.</verse>
				<verse number="26">Tada metė burtus, ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.</verse>
				<verse number="2">Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.</verse>
				<verse number="3">Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.</verse>
				<verse number="4">Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.</verse>
				<verse number="5">Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.</verse>
				<verse number="6">Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.</verse>
				<verse number="7">Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?</verse>
				<verse number="8">Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!</verse>
				<verse number="9">Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,</verse>
				<verse number="10">Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai,</verse>
				<verse number="11">žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.</verse>
				<verse number="12">Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“</verse>
				<verse number="13">O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“.</verse>
				<verse number="14">Tada stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius!</verse>
				<verse number="15">Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę – juk dabar vos trečia dienos valanda, –</verse>
				<verse number="16">bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai:</verse>
				<verse number="17">Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.</verse>
				<verse number="18">Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus.</verse>
				<verse number="19">Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.</verse>
				<verse number="20">Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai,</verse>
				<verse number="21">ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="22">Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote,</verse>
				<verse number="23">taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.</verse>
				<verse number="24">Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.</verse>
				<verse number="25">Juk Dovydas apie jį sako: Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau.</verse>
				<verse number="26">Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,</verse>
				<verse number="27">nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi savo šventajam supūti.</verse>
				<verse number="28">Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="29">Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos.</verse>
				<verse number="30">Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą,</verse>
				<verse number="31">Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs.</verse>
				<verse number="32">Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.</verse>
				<verse number="33">Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.</verse>
				<verse number="34">Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje,</verse>
				<verse number="35">aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.</verse>
				<verse number="36">Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.</verse>
				<verse number="37">Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“</verse>
				<verse number="38">Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.</verse>
				<verse number="39">Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.</verse>
				<verse number="40">Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“</verse>
				<verse number="41">Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.</verse>
				<verse number="42">Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.</verse>
				<verse number="43">Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų.</verse>
				<verse number="44">Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra.</verse>
				<verse number="45">Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.</verse>
				<verse number="46">Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi,</verse>
				<verse number="47">garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje.</verse>
				<verse number="2">Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos.</verse>
				<verse number="3">Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.</verse>
				<verse number="4">Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“.</verse>
				<verse number="5">Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs.</verse>
				<verse number="6">Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“</verse>
				<verse number="7">Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo.</verse>
				<verse number="8">Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą.</verse>
				<verse number="9">Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą.</verse>
				<verse number="10">Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.</verse>
				<verse number="11">Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę apimti nuostabos susibėgo visi žmonės.</verse>
				<verse number="12">Tai matydamas, Petras kreipėsi į minią: „Izraelitai! Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?!</verse>
				<verse number="13">Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas – mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti.</verse>
				<verse number="14">Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį.</verse>
				<verse number="15">Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai.</verse>
				<verse number="16">Jėzaus vardas – dėlei tikėjimo jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse.</verse>
				<verse number="17">O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinojimo kaip ir jūsų vadai.</verse>
				<verse number="18">Taip Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent, kad jo Mesijas kentėsiąs.</verse>
				<verse number="19">Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės,</verse>
				<verse number="20">kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų.</verse>
				<verse number="21">Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis.</verse>
				<verse number="22">Antai Mozė yra pasakęs: Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys.</verse>
				<verse number="23">O kas to pranašo neklausys, bus išdildytas iš savo tautos.</verse>
				<verse number="24">Ir visi pranašai, kurie tik bylojo nuo Samuelio laikų, vienas po kito skelbė šias dienas.</verse>
				<verse number="25">Jūs esate vaikai pranašų ir tos Sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų protėviais, tardamas Abraomui: Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės.</verse>
				<verse number="26">Dievas pirmiausia jums pažadino ir pasiuntė savo tarną, kad jis atneštų jums palaimą, atitraukdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Jiems dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų.</verse>
				<verse number="2">Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu.</verse>
				<verse number="3">Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.</verse>
				<verse number="4">Vis dėlto daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo maždaug iki penkių tūkstančių.</verse>
				<verse number="5">Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai,</verse>
				<verse number="6">taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.</verse>
				<verse number="7">Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“</verse>
				<verse number="8">Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai!</verse>
				<verse number="9">Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus tardote, kaip jis buvo išgydytas,</verse>
				<verse number="10">tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.</verse>
				<verse number="11">Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu.</verse>
				<verse number="12">Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“.</verse>
				<verse number="13">Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet,</verse>
				<verse number="14">žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.</verse>
				<verse number="15">Tuomet liepė jiems pasišalinti iš teismo tarybos, o patys ėmė tartis:</verse>
				<verse number="16">„Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti.</verse>
				<verse number="17">Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu“.</verse>
				<verse number="18">Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="19">Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!</verse>
				<verse number="20">Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“.</verse>
				<verse number="21">Prigrasinę jie paleido juos, nes nerado už ką bausti. Be to, jie bijojo žmonių, nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą.</verse>
				<verse number="22">Žmogui, kuris taip stebuklingai išgijo, buvo keturiasdešimt metų su viršum.</verse>
				<verse number="23">Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir seniūnai.</verse>
				<verse number="24">Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: „Valdove, tu sutvėrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.</verse>
				<verse number="25">Tu esi taręs per Šventąją Dvasią mūsų tėvo, savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?</verse>
				<verse number="26">Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją.</verse>
				<verse number="27">Taip, šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei,</verse>
				<verse number="28">kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi.</verse>
				<verse number="29">O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.</verse>
				<verse number="30">Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų išgydoma ir daromi ženklai bei stebuklai“.</verse>
				<verse number="31">Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.</verse>
				<verse number="32">Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.</verse>
				<verse number="33">Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa.</verse>
				<verse number="34">Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, parduodavo juos, gautus pinigus</verse>
				<verse number="35">sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.</verse>
				<verse number="36">Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia „Paguodos sūnus“), buvo levitas, kilęs iš Kipro.</verse>
				<verse number="37">Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą.</verse>
				<verse number="2">Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų.</verse>
				<verse number="3">Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų?</verse>
				<verse number="4">Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“</verse>
				<verse number="5">Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius.</verse>
				<verse number="6">Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo marškomis kūną, išnešė ir palaidojo.</verse>
				<verse number="7">Po kokių trijų valandų atėjo Ananijo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.</verse>
				<verse number="8">Petras ją paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ – „Taip, už tiek“, – atsakė ji.</verse>
				<verse number="9">Tada Petras prabilo: „Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“.</verse>
				<verse number="10">Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.</verse>
				<verse number="11">Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.</verse>
				<verse number="12">Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.</verse>
				<verse number="13">Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.</verse>
				<verse number="14">Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.</verse>
				<verse number="15">Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų.</verse>
				<verse number="16">Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo išgydomi.</verse>
				<verse number="17">Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai, tai yra sadukiejų atskala. Degdami neapykanta,</verse>
				<verse number="18">jie suėmė apaštalus ir įmetė į viešą kalėjimą.</verse>
				<verse number="19">Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:</verse>
				<verse number="20">„Eikite ir atsistoję šventykloje skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“.</verse>
				<verse number="21">Jie paklausė ir, auštant nuėję į šventyklą, ėmė mokyti. Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė aukščiausiąją teismo tarybą bei visą izraelitų vyresnybę. Jie nusiuntė į kalėjimą tarnus, kad atvestų apaštalus.</verse>
				<verse number="22">Nuėję tarnai neberado jų kalėjime. Tad sugrįžę jie pranešė:</verse>
				<verse number="23">„Mes radome kalėjimą saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome“.</verse>
				<verse number="24">Išgirdę tokį pranešimą, šventyklos apsaugos viršininkas ir vyriausiasis kunigas sumišę klausinėjo, ką tai galėtų reikšti.</verse>
				<verse number="25">Tuo metu kažkas atėjęs pranešė: „Tie vyrai, kuriuos jūs buvote uždarę kalėjime, stovi sau šventykloje ir moko žmones“.</verse>
				<verse number="26">Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis.</verse>
				<verse number="27">Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą:</verse>
				<verse number="28">„Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.</verse>
				<verse number="29">Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.</verse>
				<verse number="30">Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.</verse>
				<verse number="31">Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="32">Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“.</verse>
				<verse number="33">Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti.</verse>
				<verse number="34">Tuomet taryboje pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti tuos vyrus</verse>
				<verse number="35">ir prabilo: „Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis.</verse>
				<verse number="36">Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jis subūrė apie keturis šimtus šalininkų, bet buvo užmuštas, visi jo bičiuliai išsisklaidė ir nuėjo niekais.</verse>
				<verse number="37">Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė dalį žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.</verse>
				<verse number="38">Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime,</verse>
				<verse number="39">o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Sergėkitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ Ir taryba paklausė jo patarimo.</verse>
				<verse number="40">Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.</verse>
				<verse number="41">O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.</verse>
				<verse number="42">Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją – Jėzų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Tomis dienomis, mokinių daugėjant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais hebrajais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės.</verse>
				<verse number="2">Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: „Nedera mums apleidus Dievo žodį tarnauti prie stalų.</verse>
				<verse number="3">Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui,</verse>
				<verse number="4">o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“.</verse>
				<verse number="5">Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos.</verse>
				<verse number="6">Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.</verse>
				<verse number="7">Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.</verse>
				<verse number="8">Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų.</verse>
				<verse number="9">Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu.</verse>
				<verse number="10">Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.</verse>
				<verse number="11">Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui.</verse>
				<verse number="12">Taip jie sukurstė liaudį, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą.</verse>
				<verse number="13">Ten pristatė melagingų liudytojų, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš Šventąją Vietą ir Įstatymą.</verse>
				<verse number="14">Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės mums perduotus papročius“.</verse>
				<verse number="15">Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė, kad jo veidas tartum angelo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“</verse>
				<verse number="2">O Steponas prabilo: „Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,</verse>
				<verse number="3">ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.</verse>
				<verse number="4">Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.</verse>
				<verse number="5">Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis.</verse>
				<verse number="6">Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami.</verse>
				<verse number="7">Tačiau, – tarė Dievas, – aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje.</verse>
				<verse number="8">Ir tuomet jis sudarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.</verse>
				<verse number="9">Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo.</verse>
				<verse number="10">Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto valdovo faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.</verse>
				<verse number="11">Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto.</verse>
				<verse number="12">Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą,</verse>
				<verse number="13">o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę.</verse>
				<verse number="14">Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos – septyniasdešimt penkių asmenų.</verse>
				<verse number="15">Šitaip Jokūbas nukeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai.</verse>
				<verse number="16">Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro vaikų.</verse>
				<verse number="17">Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,</verse>
				<verse number="18">kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.</verse>
				<verse number="19">Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.</verse>
				<verse number="20">Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose,</verse>
				<verse number="21">o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.</verse>
				<verse number="22">Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.</verse>
				<verse number="23">Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus.</verse>
				<verse number="24">Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.</verse>
				<verse number="25">Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.</verse>
				<verse number="26">Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikyti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’</verse>
				<verse number="27">Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?</verse>
				<verse number="28">Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’</verse>
				<verse number="29">Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, o ten jam gimė du sūnūs.</verse>
				<verse number="30">Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.</verse>
				<verse number="31">Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas:</verse>
				<verse number="32">‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.</verse>
				<verse number="33">O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk kojų apavą, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa.</verse>
				<verse number="34">Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą’.</verse>
				<verse number="35">Tad tą Mozę, kurio jie buvo išsižadėję, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’ – Dievas pasiuntė kaip valdovą ir išvaduotoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėtyje.</verse>
				<verse number="36">Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.</verse>
				<verse number="37">Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: ‘Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane’.</verse>
				<verse number="38">Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius.</verse>
				<verse number="39">Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą.</verse>
				<verse number="40">Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto’.</verse>
				<verse number="41">Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu.</verse>
				<verse number="42">Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta Pranašų knygoje: Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami tyruose?</verse>
				<verse number="43">Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.</verse>
				<verse number="44">Mūsų protėviai dykumoje turėjo liudijimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos pavyzdį.</verse>
				<verse number="45">Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų.</verse>
				<verse number="46">Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams;</verse>
				<verse number="47">ją ir pastatė Saliamonas.</verse>
				<verse number="48">Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:</verse>
				<verse number="49">Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? – klausia Viešpats, – ir kokia mano poilsio vieta?</verse>
				<verse number="50">Argi ne mano ranka visa tai padarė?!</verse>
				<verse number="51">Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.</verse>
				<verse number="52">Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!</verse>
				<verse number="53">Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.</verse>
				<verse number="54">Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.</verse>
				<verse number="55">O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="56">Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.</verse>
				<verse number="57">Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,</verse>
				<verse number="58">išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.</verse>
				<verse number="59">Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“</verse>
				<verse number="60">Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Saulius pritarė Stepono nužudymui. Aną dieną prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse.</verse>
				<verse number="2">Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį apraudojo.</verse>
				<verse number="3">O Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.</verse>
				<verse number="4">Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį.</verse>
				<verse number="5">Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją.</verse>
				<verse number="6">Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus.</verse>
				<verse number="7">Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios. Buvo išgydyta daug paralyžiuotųjų ir luošių.</verse>
				<verse number="8">Taigi didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą.</verse>
				<verse number="9">Mieste buvo vienas žmogus, vardu Simonas; jis vertėsi žyniavimu, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis esąs didis.</verse>
				<verse number="10">Ir visi – nuo mažo iki didelio – prie jo šliejosi ir sakė: „Jis yra Dievo galybė, vadinama ‘Didžioji’“.</verse>
				<verse number="11">Žmonės prie jo šliejosi, nes per ilgesnį laiką buvo apsukęs jiems galvas savo kerais.</verse>
				<verse number="12">Bet, patikėję Pilypu, skelbiančiu Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys.</verse>
				<verse number="13">Simonas taip pat įtikėjo ir pasikrikštijęs visur sekė paskui Pilypą. Jis buvo apstulbintas, matydamas nepaprastus ženklus ir didžius stebuklus, kurie dėjosi jo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną.</verse>
				<verse number="15">Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="16">Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="17">Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="18">Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų ir prašė:</verse>
				<verse number="19">„Duokite ir man tą galią, kad, kam uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią“. Bet Petras tarė jam:</verse>
				<verse number="20">„Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!</verse>
				<verse number="21">Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi.</verse>
				<verse number="22">Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį; gal jis atleis tavo širdies paklydimą.</verse>
				<verse number="23">Kaip matau, esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės“.</verse>
				<verse number="24">Simonas atsakė: „Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų, ką jūs pasakėte“.</verse>
				<verse number="25">O jie, paliudiję ir apsakę Dievo žodį, pasuko atgal į Jeruzalę, pakeliui skelbdami gerąją naujieną daugelyje Samarijos kaimų.</verse>
				<verse number="26">Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: „Kelkis ir nueik vidurdienį prie vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias“.</verse>
				<verse number="27">Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos valdovės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti,</verse>
				<verse number="28">o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją.</verse>
				<verse number="29">Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo“.</verse>
				<verse number="30">Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“</verse>
				<verse number="31">Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia.</verse>
				<verse number="32">Rašto skirsnis, kurį jis ką tik skaitė, skelbė: Kaip avis jis buvo vedamas į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų.</verse>
				<verse number="33">Jo pažeminime nebuvo jam teisingumo. Kas apsakys jo giminę, jeigu jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!</verse>
				<verse number="34">Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“</verse>
				<verse number="35">Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų.</verse>
				<verse number="36">Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?“</verse>
				<verse number="37"></verse>
				<verse number="38">Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo.</verse>
				<verse number="39">Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais.</verse>
				<verse number="40">O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė gerąją naujieną visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą</verse>
				<verse number="2">ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="3">Atkeliavusį netoli Damasko, jį staiga apšvietė šviesa iš dangaus.</verse>
				<verse number="4">Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“</verse>
				<verse number="5">Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.</verse>
				<verse number="6">Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“.</verse>
				<verse number="7">Jo kelionės draugai stovėjo be žado: mat girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.</verse>
				<verse number="8">Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską.</verse>
				<verse number="9">Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.</verse>
				<verse number="10">Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“.</verse>
				<verse number="11">Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai jisai meldžiasi</verse>
				<verse number="12">ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“.</verse>
				<verse number="13">Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="14">Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“.</verse>
				<verse number="15">Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams.</verse>
				<verse number="16">Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“.</verse>
				<verse number="17">Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“.</verse>
				<verse number="18">Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą. Pakilęs priėmė krikštą</verse>
				<verse number="19">ir užvalgęs įgijo jėgų. Kelias dienas jis buvo su Damasko mokiniais</verse>
				<verse number="20">ir beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.</verse>
				<verse number="21">Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“</verse>
				<verse number="22">O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas.</verse>
				<verse number="23">Po kurio laiko žydai susimokė jį nužudyti.</verse>
				<verse number="24">Vis dėlto Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,</verse>
				<verse number="25">bet jo mokiniai nakčia virvėmis nuleido jį per sieną pintinėje.</verse>
				<verse number="26">Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį.</verse>
				<verse number="27">Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="28">Taip jis ėmė lankytis pas juos Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="29">Jis kalbėdavosi bei ginčydavosi ir su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti.</verse>
				<verse number="30">Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.</verse>
				<verse number="31">Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.</verse>
				<verse number="32">Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.</verse>
				<verse number="33">Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.</verse>
				<verse number="34">Petras jam tarė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė.</verse>
				<verse number="35">Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį.</verse>
				<verse number="36">Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis.</verse>
				<verse number="37">Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje.</verse>
				<verse number="38">Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“</verse>
				<verse number="39">Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė.</verse>
				<verse number="40">Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.</verse>
				<verse number="41">Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.</verse>
				<verse number="42">Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.</verse>
				<verse number="43">Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas.</verse>
				<verse number="2">Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo pamaldumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui.</verse>
				<verse number="3">Kartą, apie devintą valandą, regėjime jis aiškiai išvydo ateinantį angelą; šis tarė: „Kornelijau!“</verse>
				<verse number="4">Išsigandęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir jis tave prisiminė.</verse>
				<verse number="5">Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru.</verse>
				<verse number="6">Jis svečiuojasi pas tokį odininką Simoną, kurio namai stovi prie jūros“.</verse>
				<verse number="7">Kai su juo kalbėjęs angelas pasišalino, Kornelijus pasišaukė du namiškius ir vieną pamaldų kareivį iš savo valdinių</verse>
				<verse number="8">ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.</verse>
				<verse number="9">Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo apie šeštą valandą.</verse>
				<verse number="10">Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava.</verse>
				<verse number="11">Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio kažkoks rykas, it didelė marška, laikomas už keturių kampų, leidosi žemėn.</verse>
				<verse number="12">Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių.</verse>
				<verse number="13">Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“</verse>
				<verse number="14">Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar netyro maisto“.</verse>
				<verse number="15">O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“</verse>
				<verse number="16">Taip atsitiko tris kartus, ir rykas tučtuojau vėl pakilo į dangų.</verse>
				<verse number="17">Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti regėjimas, štai prie vartų sustojo Kornelijaus pasiuntiniai, kurie teiravosi Simono namų.</verse>
				<verse number="18">„Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“ – klausė jie garsiai.</verse>
				<verse number="19">Petrui, tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.</verse>
				<verse number="20">Greičiau kelkis, lipk žemyn ir nedvejodamas keliauk su jais, nes aš juos atsiunčiau“.</verse>
				<verse number="21">Taigi Petras nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Kokiu reikalu atėjote?“</verse>
				<verse number="22">Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų“.</verse>
				<verse number="23">Tuomet Petras pakvietė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.</verse>
				<verse number="24">Rytojaus dieną jis atvyko į Cezarėją. Kornelijus jo laukė, susikvietęs gimines ir artimiausius bičiulius.</verse>
				<verse number="25">Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.</verse>
				<verse number="26">Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“.</verse>
				<verse number="27">Paskui, kalbėdamasis su juo, įžengė vidun ir, atradęs daug susirinkusių žmonių,</verse>
				<verse number="28">prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.</verse>
				<verse number="29">Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?“</verse>
				<verse number="30">Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras</verse>
				<verse number="31">ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo išmaldas.</verse>
				<verse number="32">Siųsk pasiuntinius į Jopę ir atsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros’.</verse>
				<verse number="33">Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei, čionai atvykdamas. Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė“.</verse>
				<verse number="34">Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas.</verse>
				<verse number="35">Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.</verse>
				<verse number="36">Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną. Šitas yra visų Viešpats.</verse>
				<verse number="37">Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant Galilėja, po Jono skelbtojo krikšto.</verse>
				<verse number="38">Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.</verse>
				<verse number="39">Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio.</verse>
				<verse number="40">Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti,</verse>
				<verse number="41">beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.</verse>
				<verse number="42">Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.</verse>
				<verse number="43">Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“.</verse>
				<verse number="44">Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.</verse>
				<verse number="45">Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.</verse>
				<verse number="46">Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą.</verse>
				<verse number="47">Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų uždrausti šituos krikštyti vandeniu, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“</verse>
				<verse number="48">Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Apaštalai ir broliai, buvę Judėjoje, išgirdo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį.</verse>
				<verse number="2">Todėl kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti:</verse>
				<verse number="3">„Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“</verse>
				<verse number="4">Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti:</verse>
				<verse number="5">„Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą: prie pat manęs nusileido kažkoks rykas, it didžiulė marška, už keturių kampų nuleidžiamas iš dangaus.</verse>
				<verse number="6">Atidžiai įsižiūrėjęs, pamačiau jame keturkojų žemės gyvūnų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių.</verse>
				<verse number="7">Dar išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’</verse>
				<verse number="8">Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir netyras maistas nebuvo mano burnoje’.</verse>
				<verse number="9">Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’</verse>
				<verse number="10">Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų.</verse>
				<verse number="11">Ir tuojau prieš namus, kuriuose mes buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos.</verse>
				<verse number="12">Dvasia man įsakė nedvejojant keliauti su jais. Mane lydėjo šitie šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus.</verse>
				<verse number="13">Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk ką į Jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru.</verse>
				<verse number="14">Jis pamokys tave ir visus tavo namiškius, kaip išsigelbėti’.</verse>
				<verse number="15">Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę ir mums.</verse>
				<verse number="16">Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’.</verse>
				<verse number="17">Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“</verse>
				<verse number="18">Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų“.</verse>
				<verse number="19">Išblaškytieji persekiojimo, kilusio dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams.</verse>
				<verse number="20">Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų.</verse>
				<verse number="21">Viešpaties ranka buvo su jais: daug žmonių įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.</verse>
				<verse number="22">Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės Bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją.</verse>
				<verse number="23">Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui.</verse>
				<verse number="24">Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys.</verse>
				<verse number="25">Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon.</verse>
				<verse number="26">Juodu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.</verse>
				<verse number="27">Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų.</verse>
				<verse number="28">Vienas jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį. Badas iš tiesų atėjo Klaudijui valdant.</verse>
				<verse number="29">Mokiniai, kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Judėjos brolius ir nusiųsti jiems pašalpą.</verse>
				<verse number="30">Jie taip padarė ir per Barnabą bei Saulių nusiuntė vyresniesiems paramą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones.</verse>
				<verse number="2">Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį.</verse>
				<verse number="3">Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintosios duonos dienos.</verse>
				<verse number="4">Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai.</verse>
				<verse number="5">Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.</verse>
				<verse number="6">Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai sergėjo kalėjimą.</verse>
				<verse number="7">Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.</verse>
				<verse number="8">Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“</verse>
				<verse number="9">Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą.</verse>
				<verse number="10">Šitaip juodu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė.</verse>
				<verse number="11">Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.</verse>
				<verse number="12">Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kur nemažas būrys buvo susirinkęs melstis.</verse>
				<verse number="13">Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten.</verse>
				<verse number="14">Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų.</verse>
				<verse number="15">Jai sakė: „Tu pakvaišai!“ Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai jo angelas“.</verse>
				<verse number="16">Tuo tarpu Petras toliau beldėsi. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro.</verse>
				<verse number="17">Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: „Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams“. Paskui iškeliavo kitur.</verse>
				<verse number="18">Išaušus dienai, tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl Petro.</verse>
				<verse number="19">Erodas įsakė jo ieškoti. Nesuradęs ištardė sargybinius ir įsakė juos nubausti mirtimi. Paskui persikėlė iš Judėjos į Cezarėją ir čia pasiliko.</verse>
				<verse number="20">Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie sutartinai kreipėsi į jį ir, pasitelkę karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas iš karaliaus žemių gabenosi maistą.</verse>
				<verse number="21">Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą.</verse>
				<verse number="22">Liaudis ėmė šaukti: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“</verse>
				<verse number="23">Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė, kirminų suėstas.</verse>
				<verse number="24">Viešpaties žodis vis augo ir plito.</verse>
				<verse number="25">Barnabas ir Saulius, baigę savo užduotį ir pasiėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Liucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.</verse>
				<verse number="2">Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“.</verse>
				<verse number="3">Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.</verse>
				<verse number="4">Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą.</verse>
				<verse number="5">Atvykę į Salaminą, jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas.</verse>
				<verse number="6">Taip jie perėjo visą salą iki Pafo, kur susitiko vieną žydą, burtininką ir netikrą pranašą, vardu Barjėzų.</verse>
				<verse number="7">Jis buvo artimas prokonsului Sergijui Pauliui, išmintingam vyrui. Šis, pasivadinęs Barnabą ir Saulių, panorėjo pasiklausyti Dievo žodžio.</verse>
				<verse number="8">Jiems priešinosi Elimas – burtininkas (toks šito žodžio vertimas). Jis stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo.</verse>
				<verse number="9">Tada Saulius, kitaip vadinamas Pauliumi, Šventosios Dvasios kupinas, įdėmiai pažvelgė į jį</verse>
				<verse number="10">ir prabilo: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?</verse>
				<verse number="11">Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės“. Ir tučtuojau užgulė jį tiršta tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink, ieškodamas, kas jam ištiestų ranką.</verse>
				<verse number="12">Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, neatsistebėdamas Viešpaties mokslu.</verse>
				<verse number="13">Iš Pafo Paulius ir jo palydovai atplaukė į Pergę Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="14">O jie iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pisidijos Antiochiją. Šabo dieną jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo.</verse>
				<verse number="15">Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: „Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams, tarkite!“</verse>
				<verse number="16">Tada Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo: „Izraelio vyrai ir dievobaimingieji žmonės, paklausykite!</verse>
				<verse number="17">Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius ir išaukštino juos, gyvenančius išeivijoje, Egipto šalyje. Rodydamas savo rankos galybę, išvedė juos iš Egipto</verse>
				<verse number="18">ir per keturiasdešimt metų rūpinosi jais tyruose.</verse>
				<verse number="19">Vėliau, išnaikinęs septynias tautas Kanaane, leido jiems paveldėti anų žemes</verse>
				<verse number="20">beveik po keturių šimtų penkiasdešimt metų. Paskui davė teisėjus iki pranašo Samuelio.</verse>
				<verse number="21">Tuo laiku jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų.</verse>
				<verse number="22">Pašalinęs Saulių, jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus.</verse>
				<verse number="23">Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų.</verse>
				<verse number="24">Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai.</verse>
				<verse number="25">Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘ Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio’.</verse>
				<verse number="26">Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai mums atsiųstas šis išganymo žodis.</verse>
				<verse number="27">Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jėzaus ir, jį pasmerkdami, įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą.</verse>
				<verse number="28">Nors nerado jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad jis būtų nužudytas.</verse>
				<verse number="29">Išpildę visa, kas buvo apie jį parašyta, jie nuėmė jį nuo [kryžiaus] medžio ir paguldė į kapą.</verse>
				<verse number="30">Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="31">Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms.</verse>
				<verse number="32">Ir mes jums skelbiame gerąją naujieną apie protėviams duotąjį pažadą:</verse>
				<verse number="33">jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau!</verse>
				<verse number="34">Kad jį prikėlė iš numirusių ir jis neturėjo supūti, Dievas buvo taip nusakęs: Aš ištesėsiu šventus bei tikrus pažadus Dovydui.</verse>
				<verse number="35">Dar kitoje vietoje sakoma: Tu neleisi savo Šventajam supūti.</verse>
				<verse number="36">Bet Dovydas numirė, savo kartoje patarnavęs Dievo valiai. Jis buvo palaidotas prie savo protėvių ir supuvo.</verse>
				<verse number="37">O tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo.</verse>
				<verse number="38">Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to,</verse>
				<verse number="39">nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas.</verse>
				<verse number="40">Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis:</verse>
				<verse number="41">Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos“.</verse>
				<verse number="42">Jiems išeinant, žmonės prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus.</verse>
				<verse number="43">Susirinkimui pasibaigus, daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui Paulių ir Barnabą. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei.</verse>
				<verse number="44">Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio.</verse>
				<verse number="45">Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai.</verse>
				<verse number="46">Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis.</verse>
				<verse number="47">Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“.</verse>
				<verse number="48">Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="49">Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.</verse>
				<verse number="50">Tuo tarpu žydai sukurstė pamaldžias bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių.</verse>
				<verse number="51">O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų.</verse>
				<verse number="52">Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Panašiai ir Ikonijuje jie nuėjo į žydų sinagogą ir taip sėkmingai prabilo, jog įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų.</verse>
				<verse number="2">Bet tikėjimą atmetusieji žydai kurstė ir pjudė pagonis prieš brolius.</verse>
				<verse number="3">Paulius ir Barnabas tenai pasiliko ilgesnį laiką ir drąsiai kalbėjo, remdamiesi Viešpačiu, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus.</verse>
				<verse number="4">Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus.</verse>
				<verse number="5">Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi juos iškoneveikti ir užmušti akmenimis.</verse>
				<verse number="6">Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes.</verse>
				<verse number="7">Ten jie skelbė gerąją naujieną.</verse>
				<verse number="8">Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs.</verse>
				<verse number="9">Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia išgyti,</verse>
				<verse number="10">garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.</verse>
				<verse number="11">Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!“</verse>
				<verse number="12">Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai.</verse>
				<verse number="13">Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.</verse>
				<verse number="14">Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir šoko prie minios,</verse>
				<verse number="15">šaukdami: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės, kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.</verse>
				<verse number="16">Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais.</verse>
				<verse number="17">Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“.</verse>
				<verse number="18">Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.</verse>
				<verse number="19">Iš Antiochijos ir Ikonijaus atvykę žydai sukurstė žmones, tie apsvaidė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu.</verse>
				<verse number="20">Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę.</verse>
				<verse number="21">Šitame mieste jie skelbė gerąją naujieną ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją.</verse>
				<verse number="22">Ten jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą ir sakė: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienoje Bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.</verse>
				<verse number="24">Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją,</verse>
				<verse number="25">skelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją.</verse>
				<verse number="26">Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė.</verse>
				<verse number="27">Sugrįžę jie sušaukė Bažnyčią ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus.</verse>
				<verse number="28">Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Iš Judėjos atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „ Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.</verse>
				<verse number="2">Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir dar keletas nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.</verse>
				<verse number="3">Bažnyčios aprūpinti jie iškeliavo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė daug džiaugsmo visiems broliams.</verse>
				<verse number="4">Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti Bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas buvo per juos nuveikęs.</verse>
				<verse number="5">Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusių tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir reikalauti, kad jie laikytųsi Mozės Įstatymo“.</verse>
				<verse number="6">Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.</verse>
				<verse number="7">Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: „Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų.</verse>
				<verse number="8">Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.</verse>
				<verse number="9">Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis.</verse>
				<verse number="10">Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?</verse>
				<verse number="11">Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“.</verse>
				<verse number="12">Visas susirinkimas nutilo. Dalyviai ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kokių didžių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė pagonijoje.</verse>
				<verse number="13">Jiems nutilus, atsiliepė Jokūbas ir tarė: „O dabar, broliai, paklausykite manęs!</verse>
				<verse number="14">Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą.</verse>
				<verse number="15">Čia dera pranašo žodžiai, nes parašyta:</verse>
				<verse number="16">Paskui aš sugrįšiu ir vėl atstatysiu suirusią Dovydo padangtę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir atkursiu ją,</verse>
				<verse number="17">kad imtų ieškoti Viešpaties visi kiti žmonės, visos tautos, kuriose minimas mano vardas. Taip sako Viešpats,</verse>
				<verse number="18">leisdamas nuo amžių tai pažinti.</verse>
				<verse number="19">Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti,</verse>
				<verse number="20">o tiktai jiems parašyti, kad susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo.</verse>
				<verse number="21">Mat Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie kas šabą jį skaito sinagogose“.</verse>
				<verse number="22">Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa Bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys tarp brolių.</verse>
				<verse number="23">Jiems įteiktas toks raštas: „Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių.</verse>
				<verse number="24">Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį,</verse>
				<verse number="25">mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,</verse>
				<verse number="26">kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.</verse>
				<verse number="27">Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu.</verse>
				<verse number="28">Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:</verse>
				<verse number="29">susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“</verse>
				<verse number="30">Atvykę į Antiochiją, pasiuntiniai sukvietė visą bendruomenę ir įteikė laišką.</verse>
				<verse number="31">Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais.</verse>
				<verse number="32">Judas ir Silas, būdami pranašai, guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais.</verse>
				<verse number="33">Kurį laiką ten pagyvenę, jie buvo brolių išleisti su ramybės linkėjimais atgal pas tuos, kurie buvo juos siuntę.</verse>
				<verse number="34"></verse>
				<verse number="35">Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Kartu su daugeliu kitų jie mokė ir skelbė Viešpaties žodžio gerąją naujieną.</verse>
				<verse number="36">Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“.</verse>
				<verse number="37">Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi,</verse>
				<verse number="38">bet Paulius linko neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais.</verse>
				<verse number="39">Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,</verse>
				<verse number="40">o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei.</verse>
				<verse number="41">Jis leidosi per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas Bažnyčias.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas.</verse>
				<verse number="2">Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo,</verse>
				<verse number="3">Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.</verse>
				<verse number="4">Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.</verse>
				<verse number="5">Taip Bažnyčios vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.</verse>
				<verse number="6">Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.</verse>
				<verse number="7">Atvykę netoli Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido.</verse>
				<verse number="8">Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.</verse>
				<verse number="9">Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“</verse>
				<verse number="10">Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Gerosios Naujienos.</verse>
				<verse number="11">Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.</verse>
				<verse number="12">Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.</verse>
				<verse number="13">Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.</verse>
				<verse number="14">Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams.</verse>
				<verse number="15">Ji su savo namiškiais priėmė krikštą ir pakvietė: „Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose“. Ji tiesiog mus privertė.</verse>
				<verse number="16">Kartą einančius į maldos vietą mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.</verse>
				<verse number="17">Ji ėmė sekti paskui Paulių ir mus šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“.</verse>
				<verse number="18">Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti“. Ir dvasia tučtuojau pasišalino.</verse>
				<verse number="19">Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.</verse>
				<verse number="20">Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai</verse>
				<verse number="21">ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis“.</verse>
				<verse number="22">Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis.</verse>
				<verse number="23">Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti.</verse>
				<verse number="24">Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą.</verse>
				<verse number="25">Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi.</verse>
				<verse number="26">Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.</verse>
				<verse number="27">Viršininkas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę.</verse>
				<verse number="28">Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“.</verse>
				<verse number="29">Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.</verse>
				<verse number="30">Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Viešpačiai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“</verse>
				<verse number="31">Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“.</verse>
				<verse number="32">Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.</verse>
				<verse number="33">Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą.</verse>
				<verse number="34">Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.</verse>
				<verse number="35">Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: „Paleisk tuos žmones!“</verse>
				<verse number="36">Tasai perdavė tuos žodžius Pauliui: „Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai sau keliauti“.</verse>
				<verse number="37">Bet Paulius liktoriams pasakė: „Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!“</verse>
				<verse number="38">Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.</verse>
				<verse number="39">Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.</verse>
				<verse number="40">Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga.</verse>
				<verse number="2">Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus.</verse>
				<verse number="3">Jis dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: „Mesijas – tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu“.</verse>
				<verse number="4">Kai kurie jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė dievobaimingų graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų.</verse>
				<verse number="5">Žydus pagavo pavydas. Surinkę iš gatvės piktų žmonių, jie sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Paskui patraukė prie Jasono namų ir ten ėmė ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išduoti minios teismui.</verse>
				<verse number="6">Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: „Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai,</verse>
				<verse number="7">ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus“.</verse>
				<verse number="8">Tokiomis kalbomis žydai sukėlė ant kojų minią ir miesto vadovus.</verse>
				<verse number="9">Pastarieji, gavę iš Jasono ir kitų užstatą, paleido juos.</verse>
				<verse number="10">Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą.</verse>
				<verse number="11">Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų.</verse>
				<verse number="12">Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų.</verse>
				<verse number="13">Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čionai drumsti ir kurstyti žmonių.</verse>
				<verse number="14">Tuomet broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai.</verse>
				<verse number="15">Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiausiai atvyktų pas jį, grįžo atgal.</verse>
				<verse number="16">Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu.</verse>
				<verse number="17">Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje.</verse>
				<verse number="18">Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis – svetimų dievybių skelbėjas“. Mat jis skelbė gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą.</verse>
				<verse number="19">Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi?</verse>
				<verse number="20">Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“.</verse>
				<verse number="21">Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.</verse>
				<verse number="22">Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi.</verse>
				<verse number="23">Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.</verse>
				<verse number="24">Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose</verse>
				<verse number="25">ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.</verse>
				<verse number="26">Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas,</verse>
				<verse number="27">kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų.</verse>
				<verse number="28">Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš jo giminės’.</verse>
				<verse number="29">Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.</verse>
				<verse number="30">Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar nurodo žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.</verse>
				<verse number="31">Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.</verse>
				<verse number="32">Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“.</verse>
				<verse number="33">Šitaip Paulius paliko jų būrį.</verse>
				<verse number="34">Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizijas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą.</verse>
				<verse number="2">Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priscile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis apsigyveno prie jų</verse>
				<verse number="3">ir, kadangi mokėjo bendrą amatą, pasiliko ten ir ėmė darbuotis. Jie vertėsi palapinių audimu.</verse>
				<verse number="4">Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus.</verse>
				<verse number="5">Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas.</verse>
				<verse number="6">Jiems nesiliaujant prieštarauti ir piktžodžiauti, jis nusipurtė drabužius ir tarė: „Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis“.</verse>
				<verse number="7">Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Ticijaus Justo, namus, buvusius šalia sinagogos.</verse>
				<verse number="8">Tuo tarpu sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi [Pauliaus] priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo.</verse>
				<verse number="9">Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk!</verse>
				<verse number="10">Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji“.</verse>
				<verse number="11">Taigi jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, skelbdamas jiems Dievo žodį.</verse>
				<verse number="12">Galionui būnant Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismą</verse>
				<verse number="13">ir ėmė skųsti: „Šitas žmogus įkalbinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu“.</verse>
				<verse number="14">Pauliui besirengiant prabilti, Galionas tarė žydams: „Jei tai būtų koks nusikaltimas ar piktas darbas, aš, žydų vyrai, deramai ir kantriai jūsų paklausyčiau.</verse>
				<verse number="15">Bet kai kyla ginčas apie mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite jūs patys; tokių dalykų teisėjas būti nenoriu“.</verse>
				<verse number="16">Ir pavarė juos iš teismo.</verse>
				<verse number="17">Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sosteną ir teismo akyse jį sumušė. Galionas į tai nekreipė dėmesio.</verse>
				<verse number="18">Paulius pasiliko Korinte ilgesnį laiką. Paskui atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile bei Akvilu iškeliavo į Siriją. Kenchrėjoje jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą.</verse>
				<verse number="19">Atvykęs į Efezą, jis atsiskyrė nuo palydovų, nuėjo į sinagogą ir ėmė skelbti žodį žydams.</verse>
				<verse number="20">Jie prašė jį pasilikti ilgesnį laiką, bet jis nesutiko</verse>
				<verse number="21">ir atsisveikindamas tarė: „Jei Dievas panorės, aš vėl atvyksiu pas jus“. Ir iškeliavo iš Efezo.</verse>
				<verse number="22">Atplaukęs į Cezarėją ir išlipęs į krantą, Paulius pasveikino Bažnyčią ir patraukė į Antiochiją.</verse>
				<verse number="23">Šiek tiek pabuvęs, vėl leidosi į kelionę, eidamas per galatų kraštą, per Frygiją ir stiprindamas visus mokinius.</verse>
				<verse number="24">Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus.</verse>
				<verse number="25">Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą.</verse>
				<verse number="26">Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje. Išgirdę jį kalbant, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.</verse>
				<verse number="27">Kai Apolas sumanė vykti į Achają, broliai jam pritarė ir parašė mokiniams, kad jį priimtų. Nuvykęs tenai buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiems.</verse>
				<verse number="28">Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir</verse>
				<verse number="2">paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“.</verse>
				<verse number="3">Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą“.</verse>
				<verse number="4">Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų“.</verse>
				<verse number="5">Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.</verse>
				<verse number="6">Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.</verse>
				<verse number="7">Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.</verse>
				<verse number="8">Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę.</verse>
				<verse number="9">Kai kurie, užkietėję ir atmetę tikėjimą, piktžodžiavo Keliui daugelio akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir pradėjo juos mokyti Tirano mokykloje.</verse>
				<verse number="10">Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.</verse>
				<verse number="11">Pauliaus rankomis Dievas padarydavo nepaprastų stebuklų.</verse>
				<verse number="12">Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.</verse>
				<verse number="13">Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.</verse>
				<verse number="14">Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.</verse>
				<verse number="15">Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“</verse>
				<verse number="16">Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų.</verse>
				<verse number="17">Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas.</verse>
				<verse number="18">Daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę.</verse>
				<verse number="19">Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų.</verse>
				<verse number="20">Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir tarpo.</verse>
				<verse number="21">Atlikęs tuos darbus, Paulius, Dvasios skatinamas, nusprendė per Makedoniją ir Achają keliauti į Jeruzalę. „Aplankęs šiuos kraštus, – sakė jis, – aš turiu pamatyti ir Romą“.</verse>
				<verse number="22">Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.</verse>
				<verse number="23">Maždaug tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.</verse>
				<verse number="24">Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gamindavo sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavo gerai uždirbti amatininkams.</verse>
				<verse number="25">Susivadinęs juos ir kitus to amato darbininkus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.</verse>
				<verse number="26">Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.</verse>
				<verse number="27">Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis“.</verse>
				<verse number="28">Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“</verse>
				<verse number="29">Sąmyšis apėmė visą miestą, ir visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą, pasigriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą.</verse>
				<verse number="30">Pauliaus, panūdusio įsimaišyti į minią, mokiniai neleido.</verse>
				<verse number="31">Taip pat keli jo bičiuliai Azijos provincijos valdininkai per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.</verse>
				<verse number="32">O ten vieni rėkavo vienaip, kiti – kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikas, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.</verse>
				<verse number="33">Kai kas iš minios ragino kalbėti Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.</verse>
				<verse number="34">Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė spiegti ir kokias dvi valandas šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“</verse>
				<verse number="35">Galiausiai miesto raštininkui pavyko nuraminti minią. Jis pasakė: „Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!</verse>
				<verse number="36">Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.</verse>
				<verse number="37">Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventvagiai, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.</verse>
				<verse number="38">Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.</verse>
				<verse number="39">O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame liaudies susirinkime.</verse>
				<verse number="40">Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį triukšmingą sambūrį“. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino juos ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.</verse>
				<verse number="2">Keliaudamas per anuos kraštus, jis duodavo mokiniams ilgų pamokymų. Paskui atvyko į Graikiją</verse>
				<verse number="3">ir ten pasiliko tris mėnesius. Jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai rezgė prieš jį sąmokslą. Todėl jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.</verse>
				<verse number="4">Jį lydėjo Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.</verse>
				<verse number="5">Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.</verse>
				<verse number="6">Po Neraugintosios duonos švenčių mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadėje; ten užtrukome septynias dienas.</verse>
				<verse number="7">Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio.</verse>
				<verse number="8">Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų.</verse>
				<verse number="9">Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.</verse>
				<verse number="10">Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame“.</verse>
				<verse number="11">Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, ligi pat aušros, ir tada iškeliavo.</verse>
				<verse number="12">O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.</verse>
				<verse number="13">Įsėdę į laivą, mes išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.</verse>
				<verse number="14">Susitikę Ase, paėmėme jį ir nuplaukėme į Mitilėnę.</verse>
				<verse number="15">Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir dar po dienos – Miletą.</verse>
				<verse number="16">Nenorėdamas gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes, kiek įmanydamas, skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="17">Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų Bažnyčios vyresnieji.</verse>
				<verse number="18">Jiems atėjus, Paulius prabilo: „Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi,</verse>
				<verse number="19">kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių.</verse>
				<verse number="20">Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus,</verse>
				<verse number="21">žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.</verse>
				<verse number="22">Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks;</verse>
				<verse number="23">tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai.</verse>
				<verse number="24">Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.</verse>
				<verse number="25">Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Karalystę.</verse>
				<verse number="26">Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus!</verse>
				<verse number="27">Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus.</verse>
				<verse number="28">Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju.</verse>
				<verse number="29">Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.</verse>
				<verse number="30">Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.</verse>
				<verse number="31">Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.</verse>
				<verse number="32">O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.</verse>
				<verse number="33">Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.</verse>
				<verse number="34">Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos.</verse>
				<verse number="35">Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’ “.</verse>
				<verse number="36">Tai pasakęs jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.</verse>
				<verse number="37">Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.</verse>
				<verse number="38">Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Išsiplėšę iš jų glėbio, mes išplaukėme ir tiesiu keliu atvykome į Kosą, o kitą dieną per Rodą į Patarą.</verse>
				<verse number="2">Radę laivą, plaukiantį į Finikiją, įlipome ir išplaukėme.</verse>
				<verse number="3">Išvydę artėjant Kiprą, palikome jį kairėje, leidomės link Sirijos ir išlipome Tyre. Ten laivas turėjo iškrauti savo krovinius.</verse>
				<verse number="4">Suradę mokinių, prabuvome su jais septynias dienas. Dvasios apšviesti, jie patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="5">Toms dienoms prabėgus, mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.</verse>
				<verse number="6">Atsisveikinę sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.</verse>
				<verse number="7">Keliaudami toliau, iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome brolius ir pasilikome pas juos vienai dienai.</verse>
				<verse number="8">Kitą dieną vėl keliavome ir atvykome į Cezarėją. Ten nuėjome į evangelisto Pilypo, vieno iš Septynių, namus ir pas jį pasilikome.</verse>
				<verse number="9">Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės.</verse>
				<verse number="10">Mums būnant dar kelias dienas, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas.</verse>
				<verse number="11">Jis apsilankė pas mus, paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: „Šventoji Dvasia kalba: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’“.</verse>
				<verse number="12">Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="13">Bet Paulius atsakė: „Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus vardo ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!“</verse>
				<verse number="14">Taigi, jam nesutinkant, mes liovėmės įkalbinėję ir tarėme: „Tebūnie Viešpaties valia!“</verse>
				<verse number="15">Po tų dienų, susiruošę į kelią, išvykome į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="16">Kai kurie mokiniai iš Cezarėjos lydėjo mus ir nuvedė viešnagėn pas kiprietį Mnasoną, vieną senųjų mokinių.</verse>
				<verse number="17">Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai.</verse>
				<verse number="18">Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji.</verse>
				<verse number="19">Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste.</verse>
				<verse number="20">Jie išklausę šlovino Dievą ir tarė Pauliui: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.</verse>
				<verse number="21">Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių.</verse>
				<verse number="22">Ką daryti? Šiaip ar taip, jie sužinos, kad esi atvykęs.</verse>
				<verse number="23">Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą.</verse>
				<verse number="24">Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo.</verse>
				<verse number="25">O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“.</verse>
				<verse number="26">Tuomet Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kitą dieną su jais apsivalęs įžengė į šventyklą. Ten jis nurodė paskutinę apsivalymo dieną, kada už kiekvieną jų turės būti paaukota atnaša.</verse>
				<verse number="27">Toms septynioms dienoms baigiantis, Azijos žydai, pastebėję Paulių šventykloje, sukurstė visą minią ir, nutvėrę jį,</verse>
				<verse number="28">pakėlė riksmą: „Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą. Jis net atsivedė šventyklon graikų ir suteršė šią šventą vietą“.</verse>
				<verse number="29">Mat jie prieš tai buvo matę su juo mieste Trofimą iš Efezo ir dabar manė, jog Paulius jį atsivedęs į šventyklą.</verse>
				<verse number="30">Sujudo visas miestas, susibėgo žmonės, nutvėrė Paulių ir ištempė už šventyklos vartų. Vartai bematant buvo uždaryti.</verse>
				<verse number="31">Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui – tribūnui buvo duota žinia: „Visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis!“</verse>
				<verse number="32">Jis nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo tenai. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių.</verse>
				<verse number="33">Prisiartinęs tribūnas įsakė suimti Paulių ir surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs.</verse>
				<verse number="34">Tuo tarpu iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro sužinoti, tribūnas įsakė nuvaryti Paulių į kareivines.</verse>
				<verse number="35">Atėjus prie laiptų, per minios grūstį kareiviams teko jį nešte nešti.</verse>
				<verse number="36">Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: „Mirtis jam!“</verse>
				<verse number="37">Vedamas į kareivines Paulius kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau šį tą pasakyti?“ Šis atsiliepė: „Tai tu moki graikiškai?</verse>
				<verse number="38">Vadinasi, tu – ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius sikarijų!“</verse>
				<verse number="39">Paulius atsakė: „Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi įžymaus miesto pilietis. Prašau tave, leisk man prabilti žmonėms“.</verse>
				<verse number="40">Tribūnas sutiko. Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba:</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">„Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką nūnai pasakysiu sau apginti“.</verse>
				<verse number="2">Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. O Paulius kalbėjo toliau:</verse>
				<verse number="3">„Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir griežtai pagal protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandien.</verse>
				<verse number="4">Todėl iki mirties bausmės persekiojau šį Kelią, pančiodamas ir įkalindamas vyrus ir moteris.</verse>
				<verse number="5">Tai gali paliudyti vyriausiasis kunigas ir seniūnų taryba. Iš jų buvau gavęs laišką broliams Damaske. Ir aš keliavau, pasiryžęs tenykščius supančioti ir atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti.</verse>
				<verse number="6">Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa.</verse>
				<verse number="7">Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’</verse>
				<verse number="8">Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji’.</verse>
				<verse number="9">Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso.</verse>
				<verse number="10">Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’.</verse>
				<verse number="11">Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.</verse>
				<verse number="12">Toksai Ananijas, dievobaimingas, Įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų aplinkinių žydų,</verse>
				<verse number="13">atėjęs stojo prieš mane ir tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau.</verse>
				<verse number="14">O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum jo balsą iš jo burnos,</verse>
				<verse number="15">nes tu visiems žmonėms paliudysi, ką esi regėjęs ir girdėjęs.</verse>
				<verse number="16">Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!’</verse>
				<verse number="17">Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, aš patyriau dvasios pagavą.</verse>
				<verse number="18">Išvydau Jėzų, ir jis pasakė: ‘Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie mane’.</verse>
				<verse number="19">Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad aš tavo tikinčiuosius sinagoga nuo sinagogos varydavau į kalėjimą ir plakdinau.</verse>
				<verse number="20">O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas ir sergėjau jo žudikų drabužius’.</verse>
				<verse number="21">Bet jis man pakartojo: ‘Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis’“.</verse>
				<verse number="22">Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!“</verse>
				<verse number="23">Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį.</verse>
				<verse number="24">Tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir liepė tardyti plakant, kad išaiškėtų, kodėl žmonės prieš jį taip įsiutę.</verse>
				<verse number="25">Kai jau buvo pririštas diržais, jis kreipėsi į šalia stovintį šimtininką: „Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“</verse>
				<verse number="26">Tai išgirdęs, šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: „Ką sumanei daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis!“</verse>
				<verse number="27">Tribūnas atėjęs paklausė: „Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?“ Šis patvirtino: „Taip“.</verse>
				<verse number="28">Tribūnas tarė: „Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus“. Paulius atsiliepė: „O aš ją turiu nuo gimimo“.</verse>
				<verse number="29">Bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti. Sužinojęs jį esant Romos pilietį, tribūnas nusigando, kam jį surišdinęs.</verse>
				<verse number="30">Rytojaus dieną, norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo jis žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="23">
				<verse number="1">Skvarbiu žvilgsniu permetęs tarybą, Paulius prabilo: „Vyrai, broliai! Iki šios dienos aš elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“.</verse>
				<verse number="2">Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė ten stovintiesiems smogti jam per burną.</verse>
				<verse number="3">Tuomet Paulius jam tarė: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?“</verse>
				<verse number="4">Ten esantys įspėjo: „Tu įžeidi Dievo vyriausiąjį kunigą“.</verse>
				<verse number="5">Paulius atsiliepė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui“.</verse>
				<verse number="6">Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį“.</verse>
				<verse number="7">Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.</verse>
				<verse number="8">Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.</verse>
				<verse number="9">Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje.</verse>
				<verse number="10">O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!“ Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.</verse>
				<verse number="11">Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: „Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje“.</verse>
				<verse number="12">Rytojaus dieną susirinko būrys žydų ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nenužudys Pauliaus.</verse>
				<verse number="13">Tokį suokalbį padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.</verse>
				<verse number="14">Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir pasakė: „Mes prisiekėme nieko neragauti, kol nenužudysime Pauliaus.</verse>
				<verse number="15">O jūs kartu su taryba prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasirengę nudėti jį kelyje“.</verse>
				<verse number="16">Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.</verse>
				<verse number="17">Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti“.</verse>
				<verse number="18">Tas paėmė, nuvedė jį pas tribūną ir paaiškino: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti“.</verse>
				<verse number="19">Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivėdėjo į šalį ir paklausė: „Ką turi man pranešti?“</verse>
				<verse number="20">Tas atsakė: „Žydai susimokė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.</verse>
				<verse number="21">Netikėk jais! Daugiau negu keturiasdešimt vyrų susitarę prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jo nenužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo“.</verse>
				<verse number="22">Tribūnas atleido jaunuolį ir liepė niekam nesakyti, ką buvo jam pranešęs.</verse>
				<verse number="23">Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Nuo trečios nakties valandos laikykite parengtyje du šimtus karių žygiuoti į Cezarėją, taip pat septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.</verse>
				<verse number="24">Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių būtų galima saugiai nugabenti pas valdytoją Feliksą“.</verse>
				<verse number="25">Be to, jis parašė tokį laišką:</verse>
				<verse number="26">„Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.</verse>
				<verse number="27">Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš su kareiviais jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį.</verse>
				<verse number="28">Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau į jų teismo tarybą.</verse>
				<verse number="29">Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.</verse>
				<verse number="30">Kadangi man buvo pranešta apie jam gresiantį sąmokslą, aš nedelsdamas siunčiu jį pas tave. Taip pat nurodžiau kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus“.</verse>
				<verse number="31">Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.</verse>
				<verse number="32">Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.</verse>
				<verse number="33">Atvykę į Cezarėją, raiteliai įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.</verse>
				<verse number="34">Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos esąs. Sužinojęs, jog iš Kilikijos,</verse>
				<verse number="35">jis pasakė: „Aš tave apklausiu, kai atvyks tavo kaltintojai“. Ir liepė jį sergėti Erodo pretorijuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="24">
				<verse number="1">Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais seniūnais ir advokatu Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių.</verse>
				<verse number="2">Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą: „Tavo dėka mes turime tikrą taiką ir daug pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu.</verse>
				<verse number="3">Mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu.</verse>
				<verse number="4">Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu.</verse>
				<verse number="5">Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas.</verse>
				<verse number="6">Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl mes jį suėmėme.</verse>
				<verse number="7"></verse>
				<verse number="8">Iš jo galėsi pats išsiteirauti ir viską sužinoti apie mūsų kaltinimus“.</verse>
				<verse number="9">Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, jog taip esą iš tikrųjų.</verse>
				<verse number="10">Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: „Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju su pasitikėjimu mėginsiu ginti savo bylą.</verse>
				<verse number="11">Tau nesunku nustatyti jog prabėgo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai aš atvykau į Jeruzalę kaip maldininkas.</verse>
				<verse number="12">Nei šventykloje, nei sinagogose, nei mieste niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant ar telkiant minią.</verse>
				<verse number="13">Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala. Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose.</verse>
				<verse number="15">Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.</verse>
				<verse number="16">Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.</verse>
				<verse number="17">Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti pašalpų ir paaukoti atnašų.</verse>
				<verse number="18">Ta proga rado mane šventykloje apsivaliusį, be jokios minios ir be jokio triukšmo</verse>
				<verse number="19">kai kurie Azijos žydai. Tai jiems reikėjo čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.</verse>
				<verse number="20">Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė teismo taryboje!</verse>
				<verse number="21">Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’“</verse>
				<verse number="22">Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išsiaiškinsiu jūsų klausimą“.</verse>
				<verse number="23">Jis davė nurodymą šimtininkui sergėti Paulių, tačiau daryti lengvatų ir netrukdyti jo žmonėms teikti jam paslaugų.</verse>
				<verse number="24">Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo pasakojimo apie Kristaus Jėzaus tikėjimą.</verse>
				<verse number="25">Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu“.</verse>
				<verse number="26">Be to, jis tikėjosi gauti iš Pauliaus pinigų. Todėl dažnokai jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.</verse>
				<verse number="27">Prabėgus dvejiems metams, Feliksą pakeitė įpėdinis Porcijus Festas. Norėdamas įsiteikti žydams, Feliksas paliko Paulių kalėjime.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="25">
				<verse number="1">Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="2">Ten į jį kreipėsi aukštieji kunigai ir žydų didikai, kaltindami Paulių</verse>
				<verse number="3">ir prašydami malonės jį atsiųsti į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje nužudyti.</verse>
				<verse number="4">Festas atsakė, jog Paulius turįs būti saugomas Cezarėjoje, be to, jis pats ketinąs netrukus ten grįžti.</verse>
				<verse number="5">„Tegul jūsų įgaliotiniai, – tęsė jis, – keliauja kartu ir, jei tas vyras nusikaltęs, jį skundžia“.</verse>
				<verse number="6">Pabuvęs tarp jų ne daugiau kaip aštuonias ar dešimt dienų, jis sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių.</verse>
				<verse number="7">Vos tik pasirodžiusį apspito jį iš Jeruzalės atvykę žydai, mėgindami primesti aibę sunkių kaltinimų, tačiau neįstengė jų įrodyti.</verse>
				<verse number="8">Paulius gynėsi: „Aš nieku nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui“.</verse>
				<verse number="9">Norėdamas parodyti palankumą žydams, Festas paklausė Paulių: „Ar nori keliauti į Jeruzalę ir ten būti mano teisiamas už šiuos dalykus?“</verse>
				<verse number="10">Paulius atsakė: „Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Aš nepadariau žydams skriaudos, kaip tu pats puikiai žinai.</verse>
				<verse number="11">Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, tai neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!“</verse>
				<verse number="12">Tuomet Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: „Šaukeisi ciesoriaus – eisi pas ciesorių“.</verse>
				<verse number="13">Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė apsilankė Cezarėjoje Festo pasveikinti.</verse>
				<verse number="14">Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: „Feliksas paliko man tokį kalinį.</verse>
				<verse number="15">Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti.</verse>
				<verse number="16">Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų.</verse>
				<verse number="17">Jiems čionai atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą žmogų.</verse>
				<verse number="18">Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis.</verse>
				<verse number="19">Jie vien ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.</verse>
				<verse number="20">Dvejodamas, kaip išspręsti tokius klausimus, aš paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir tenai būti teisiamas.</verse>
				<verse number="21">Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augusto žiniai. Todėl aš įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųsiu pas ciesorių“.</verse>
				<verse number="22">Agripa tarė Festui: „Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus“. Anas sutiko: „Galėsi rytoj pasiklausyti“.</verse>
				<verse number="23">Rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme. Jie įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais. Festas liepė įvesti Paulių.</verse>
				<verse number="24">Festas prabilo: „Karaliau Agripa ir svečiai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa gausybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo.</verse>
				<verse number="25">Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti,</verse>
				<verse number="26">tačiau nežinau nieko tikra, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl aš iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad, jį apklausęs, žinočiau, ką turiu parašyti.</verse>
				<verse number="27">Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį, nenurodant kaltinimo“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="26">
				<verse number="1">Tuomet Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama paaiškinti savo bylą“. Ir Paulius, pamojęs ranka, pradėjo apsigynimo kalbą:</verse>
				<verse number="2">„Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo visų žydų kaltinimų,</verse>
				<verse number="3">juo labiau, kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.</verse>
				<verse number="4">Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės, ir kaip jis prabėgo iš pradžių mano tautoje, Jeruzalėje.</verse>
				<verse number="5">Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties.</verse>
				<verse number="6">Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams.</verse>
				<verse number="7">Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai.</verse>
				<verse number="8">Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?</verse>
				<verse number="9">Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.</verse>
				<verse number="10">Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau.</verse>
				<verse number="11">Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.</verse>
				<verse number="12">Tais pačiais tikslais aš keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą.</verse>
				<verse number="13">Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę.</verse>
				<verse number="14">Mes visi parpuolėme žemėn, o aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’</verse>
				<verse number="15">Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.</verse>
				<verse number="16">Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.</verse>
				<verse number="17">Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu,</verse>
				<verse number="18">kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais’.</verse>
				<verse number="19">Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui.</verse>
				<verse number="20">Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų.</verse>
				<verse number="21">Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti.</verse>
				<verse number="22">Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė,</verse>
				<verse number="23">būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims“.</verse>
				<verse number="24">Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“.</verse>
				<verse number="25">Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius.</verse>
				<verse number="26">Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.</verse>
				<verse number="27">Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“.</verse>
				<verse number="28">Agripa atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti...“</verse>
				<verse number="29">Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“</verse>
				<verse number="30">Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai.</verse>
				<verse number="31">Išeidami jie kalbėjosi: „Šitas žmogus niekuo nenusipelnė mirties ar pančių“.</verse>
				<verse number="32">Agripa Festui pareiškė: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="27">
				<verse number="1">Kai buvo nuspręsta, kada išplaukti mums į Italiją, Paulius ir keli kiti kaliniai buvo perduoti Augusto kohortos šimtininkui, vardu Julijui.</verse>
				<verse number="2">Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis ir netrukus leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos.</verse>
				<verse number="3">Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus draugiškai elgėsi su Pauliumi, leido jam aplankyti bičiulius, ir šie juo pasirūpino.</verse>
				<verse number="4">Iš ten mums teko buriuoti Kipro užuovėja, nes pūtė priešiniai vėjai.</verse>
				<verse number="5">Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, mes atvykome į Lykijos miestą Myrą.</verse>
				<verse number="6">Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.</verse>
				<verse number="7">Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė priplaukti prie kranto, plaukėme Kretos priedangoje, Salmonės kyšulio kryptimi.</verse>
				<verse number="8">Vargingai jį aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinasi Gražioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.</verse>
				<verse number="9">Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas.</verse>
				<verse number="10">Paulius juos įspėjo: „Vyrai, aš numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms“.</verse>
				<verse number="11">Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu Pauliaus įspėjimais.</verse>
				<verse number="12">Kadangi uostas nebuvo tinkamas žiemoti, daugumas nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir tenai žiemoti.</verse>
				<verse number="13">Papūtus lengvam pietų vėjui, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus.</verse>
				<verse number="14">Bet greitai nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiaurryčiu.</verse>
				<verse number="15">Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui.</verse>
				<verse number="16">Kai mus nešė pro salelę, vardu Kaudą, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį.</verse>
				<verse number="17">Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmėsi stiprinti laivą ir apjuosė jį virvėmis. Kad nepakliūtume ant Sirto seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau.</verse>
				<verse number="18">Mus baisiai vargino audra. Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio.</verse>
				<verse number="19">Trečią dieną jūrininkai savo rankomis išmetė kai kuriuos laivo įrenginius.</verse>
				<verse number="20">Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, mes galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.</verse>
				<verse number="21">Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius priėjo prie jų ir tarė: „Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta pavojų ir nuostolių.</verse>
				<verse number="22">Tačiau ir dabar patariu nenusiminti. Niekas iš jūsų nežus, tik laivas.</verse>
				<verse number="23">Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,</verse>
				<verse number="24">ir pranešė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia’.</verse>
				<verse number="25">Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.</verse>
				<verse number="26">Mus išmes į kokią nors salą“.</verse>
				<verse number="27">Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie sausumos.</verse>
				<verse number="28">Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties jūros sieksnių gylį; išmatavę dar kartą, berado penkiolika.</verse>
				<verse number="29">Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir ėmė laukti aušros.</verse>
				<verse number="30">Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje.</verse>
				<verse number="31">Paulius įspėjo šimtininką ir kareivius: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite“.</verse>
				<verse number="32">Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.</verse>
				<verse number="33">Dar nepradėjus švisti, Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: „Šiandien jau keturiolikta diena, kaip jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję.</verse>
				<verse number="34">Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!“</verse>
				<verse number="35">Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, laužė ir pradėjo valgyti.</verse>
				<verse number="36">Tuomet visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio.</verse>
				<verse number="37">Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės.</verse>
				<verse number="38">Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.</verse>
				<verse number="39">Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą.</verse>
				<verse number="40">Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą.</verse>
				<verse number="41">Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios mūšos.</verse>
				<verse number="42">Tuo metu kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepaspruktų.</verse>
				<verse number="43">Bet šimtininkas, gelbėdamas Paulių, sutrukdė jų sumanymą. Jis įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą,</verse>
				<verse number="44">o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="28">
				<verse number="1">Išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Malta.</verse>
				<verse number="2">Vietos gyventojai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta.</verse>
				<verse number="3">Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko angis ir įsikirto jam į ranką.</verse>
				<verse number="4">Pamatę prikibusį prie rankos šliužą, gyventojai ėmė vienas kitam kalbėti: „Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi“.</verse>
				<verse number="5">Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo.</verse>
				<verse number="6">Gyventojai laukė, kada jis ištins ir kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievaitis.</verse>
				<verse number="7">Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo.</verse>
				<verse number="8">Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė.</verse>
				<verse number="9">Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo išgydyti.</verse>
				<verse number="10">Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo.</verse>
				<verse number="11">Po trijų mėnesių mes išplaukėme Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje. Jis turėjo Dioskūrų ženklą.</verse>
				<verse number="12">Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas.</verse>
				<verse number="13">Tada, buriuodami palei krantą, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, per dvi dienas atvykome į Puteolus.</verse>
				<verse number="14">Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynias dienas paviešėti. Taip mes atvykome į Romą.</verse>
				<verse number="15">Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų Tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo pasitikėjimo.</verse>
				<verse number="16">Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su serginčiu jį kareiviu.</verse>
				<verse number="17">Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vyresniuosius. Jiems susirinkus, jis prabilo: „Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas.</verse>
				<verse number="18">Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo.</verse>
				<verse number="19">Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą.</verse>
				<verse number="20">Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!“</verse>
				<verse number="21">Jie atsakė jam: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave.</verse>
				<verse number="22">Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“.</verse>
				<verse number="23">Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.</verse>
				<verse number="24">Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti ne.</verse>
				<verse number="25">Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: „Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją:</verse>
				<verse number="26">Eik pas šią tautą ir sakyk: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.</verse>
				<verse number="27">Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.</verse>
				<verse number="28">Todėl žinokite: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, jos ir išgirs“.</verse>
				<verse number="29"></verse>
				<verse number="30">Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus.</verse>
				<verse number="31">Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="45">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją,</verse>
				<verse number="2">kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose.</verse>
				<verse number="3">O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės,</verse>
				<verse number="4">šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.</verse>
				<verse number="5">Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose,</verse>
				<verse number="6">tarp kurių ir jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui.</verse>
				<verse number="7">Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems tebūna malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="8">Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.</verse>
				<verse number="9">Man gali paliudyti Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus miniu,</verse>
				<verse number="10">visuomet savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus.</verse>
				<verse number="11">Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,</verse>
				<verse number="12">tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.</verse>
				<verse number="13">Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus – deja, iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, – kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir kitose tautose.</verse>
				<verse number="14">Juk aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems.</verse>
				<verse number="15">Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.</verse>
				<verse number="16">Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.</verse>
				<verse number="17">Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.</verse>
				<verse number="18">Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu.</verse>
				<verse number="19">Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė.</verse>
				<verse number="20">Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.</verse>
				<verse number="21">Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.</verse>
				<verse number="22">Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili</verse>
				<verse number="23">ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.</verse>
				<verse number="24">Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus.</verse>
				<verse number="25">Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!</verse>
				<verse number="26">Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.</verse>
				<verse number="27">Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.</verse>
				<verse number="28">Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera.</verse>
				<verse number="29">Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.</verse>
				<verse number="30">Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,</verse>
				<verse number="31">neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi.</verse>
				<verse number="32">Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.</verse>
				<verse number="2">O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.</verse>
				<verse number="3">Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?!</verse>
				<verse number="4">Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?</verse>
				<verse number="5">Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas.</verse>
				<verse number="6">Jis kiekvienam atmokės už jo darbus:</verse>
				<verse number="7">tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu,</verse>
				<verse number="8">o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe.</verse>
				<verse number="9">Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.</verse>
				<verse number="10">Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.</verse>
				<verse number="11">Juk Dievas nėra šališkas.</verse>
				<verse number="12">Visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą.</verse>
				<verse number="13">Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai.</verse>
				<verse number="14">Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra įstatymas.</verse>
				<verse number="15">Jie parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą...</verse>
				<verse number="16">Aną dieną Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano Evangelija.</verse>
				<verse number="17">Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji Įstatymu ir giriesi Dievu.</verse>
				<verse number="18">Tu pažįsti jo valią ir, Įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.</verse>
				<verse number="19">Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems,</verse>
				<verse number="20">neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs Įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą.</verse>
				<verse number="21">Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?!</verse>
				<verse number="22">Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?!</verse>
				<verse number="23">Giriesi Įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas Įstatymą?!</verse>
				<verse number="24">Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.</verse>
				<verse number="25">Apipjaustymas naudingas, jei vykdai Įstatymą. O jeigu esi Įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu.</verse>
				<verse number="26">Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi Įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?!</verse>
				<verse number="27">Taip kūniškai neapipjaustytas, bet vykdantis Įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai Įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą.</verse>
				<verse number="28">Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.</verse>
				<verse number="29">Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?!</verse>
				<verse number="2">Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai.</verse>
				<verse number="3">O jei kai kurie tapo neištikimi? Ar jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę?</verse>
				<verse number="4">Nieku būdu! Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip parašyta: Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas.</verse>
				<verse number="5">Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, ką gi sakysime?! Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas?! Kalbu, kaip žmonėms įprasta.</verse>
				<verse number="6">Nieku būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?!</verse>
				<verse number="7">Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik skaidriau nušvito jo garbei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?!</verse>
				<verse number="8">Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant?! Šitokie tikrai smerktini.</verse>
				<verse number="9">Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! Juk jau esame apkaltinę ir žydus, ir pagonis, kad visi yra nuodėmės pavergti,</verse>
				<verse number="10">kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno.</verse>
				<verse number="11">Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.</verse>
				<verse number="12">Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!</verse>
				<verse number="13">Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.</verse>
				<verse number="14">Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,</verse>
				<verse number="15">jų kojos eiklios kraują pralieti,</verse>
				<verse number="16">jų keliais skuba griovimas ir skurdas.</verse>
				<verse number="17">Jie nepažino taikos kelio,</verse>
				<verse number="18">ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.</verse>
				<verse number="19">O mes žinome, jog tai, ką sako Įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs Įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,</verse>
				<verse number="20">nes Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę.</verse>
				<verse number="21">Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų.</verse>
				<verse number="22">Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo,</verse>
				<verse number="23">nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,</verse>
				<verse number="24">o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.</verse>
				<verse number="25">Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,</verse>
				<verse number="26">dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.</verse>
				<verse number="27">Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.</verse>
				<verse number="28">Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų.</verse>
				<verse number="29">Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių,</verse>
				<verse number="30">nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis.</verse>
				<verse number="31">O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">O ką pasakysime dėl Abraomo – mūsų protėvio pagal kūną?</verse>
				<verse number="2">Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui.</verse>
				<verse number="3">Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="4">Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole.</verse>
				<verse number="5">O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas.</verse>
				<verse number="6">Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:</verse>
				<verse number="7">Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;</verse>
				<verse number="8">palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!</verse>
				<verse number="9">Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.</verse>
				<verse number="10">Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai.</verse>
				<verse number="11">Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,</verse>
				<verse number="12">ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.</verse>
				<verse number="13">Ne Įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.</verse>
				<verse number="14">Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi Įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis.</verse>
				<verse number="15">Juk Įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo.</verse>
				<verse number="16">Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi Įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas,</verse>
				<verse number="17">kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.</verse>
				<verse number="18">Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija.</verse>
				<verse number="19">Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias.</verse>
				<verse number="20">Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę</verse>
				<verse number="21">ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti.</verse>
				<verse number="22">Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="23">Tačiau ne vien apie jį parašyta: jam buvo įskaityta,</verse>
				<verse number="24">bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų,</verse>
				<verse number="25">paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="2">per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.</verse>
				<verse number="3">Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,</verse>
				<verse number="4">ištvermė – išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė – viltį.</verse>
				<verse number="5">O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.</verse>
				<verse number="6">Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.</verse>
				<verse number="7">Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį.</verse>
				<verse number="8">O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.</verse>
				<verse number="9">Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės.</verse>
				<verse number="10">Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikyti.</verse>
				<verse number="11">Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikė.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.</verse>
				<verse number="13">Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusižengimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.</verse>
				<verse number="15">Bet dovana yra kas kita negu nusikaltimas. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei.</verse>
				<verse number="16">Ne, dovana yra ne tas pat, kas vieno nuodėmė. Juk teismas virto pasmerkimu dėl vieno kaltės, o malonė iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo.</verse>
				<verse number="17">Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="18">Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų.</verse>
				<verse number="19">Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.</verse>
				<verse number="20">Įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,</verse>
				<verse number="21">kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?</verse>
				<verse number="2">Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?</verse>
				<verse number="3">Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?</verse>
				<verse number="4">Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.</verse>
				<verse number="5">Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo [panašybe].</verse>
				<verse number="6">Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei.</verse>
				<verse number="7">Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.</verse>
				<verse number="8">Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.</verse>
				<verse number="9">Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios.</verse>
				<verse number="10">Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.</verse>
				<verse number="11">Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="12">Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams.</verse>
				<verse number="13">Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius ir savo narius – kaip teisumo ginklus.</verse>
				<verse number="14">Jumyse nebeviešpataus nuodėmė; jūs ne Įstatymo, bet malonės galioje.</verse>
				<verse number="15">Tai ką gi? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne Įstatymo, bet malonės valdžioje?! Nieku būdu!</verse>
				<verse number="16">Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote, ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą.</verse>
				<verse number="17">Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti,</verse>
				<verse number="18">ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais.</verse>
				<verse number="19">Aš kalbu kaip žmonėms įprasta, atsižvelgdamas į jūsų kūnišką silpnumą. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.</verse>
				<verse number="20">Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas – mirtis.</verse>
				<verse number="22">O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="23">Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Argi nežinote, broliai, – aš kalbu išmanantiems Įstatymą, – jog Įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?</verse>
				<verse number="2">Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris Įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo, siejusio ją su vyru.</verse>
				<verse number="3">Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja.</verse>
				<verse number="4">Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę Įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui.</verse>
				<verse number="5">Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė Įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai.</verse>
				<verse number="6">O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo Įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo.</verse>
				<verse number="7">Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!</verse>
				<verse number="8">Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be Įstatymo nuodėmė negyva.</verse>
				<verse number="9">Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė,</verse>
				<verse number="10">o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.</verse>
				<verse number="11">Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.</verse>
				<verse number="12">Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.</verse>
				<verse number="13">Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga.</verse>
				<verse number="14">Mes žinome, kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion.</verse>
				<verse number="15">Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.</verse>
				<verse number="16">O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog Įstatymas geras.</verse>
				<verse number="17">Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.</verse>
				<verse number="18">Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.</verse>
				<verse number="19">Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.</verse>
				<verse number="20">O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.</verse>
				<verse number="21">Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.</verse>
				<verse number="22">Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo Įstatymu.</verse>
				<verse number="23">Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.</verse>
				<verse number="24">Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!</verse>
				<verse number="25">Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo Įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="2">Juk gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo.</verse>
				<verse number="3">O ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne,</verse>
				<verse number="4">kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="5">Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais.</verse>
				<verse number="6">Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę.</verse>
				<verse number="7">Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti.</verse>
				<verse number="8">Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui.</verse>
				<verse number="9">Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.</verse>
				<verse number="10">Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo.</verse>
				<verse number="11">Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.</verse>
				<verse number="12">Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.</verse>
				<verse number="13">Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite.</verse>
				<verse number="14">Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="15">Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“</verse>
				<verse number="16">Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="17">O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.</verse>
				<verse number="18">Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.</verse>
				<verse number="19">Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai.</verse>
				<verse number="20">Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi,</verse>
				<verse number="21">kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.</verse>
				<verse number="22">Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.</verse>
				<verse number="23">Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.</verse>
				<verse number="24">Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?</verse>
				<verse number="25">Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.</verse>
				<verse number="26">O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.</verse>
				<verse number="27">Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.</verse>
				<verse number="28">Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.</verse>
				<verse number="29">O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.</verse>
				<verse number="30">Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.</verse>
				<verse number="31">Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!</verse>
				<verse number="32">Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!</verse>
				<verse number="33">Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!</verse>
				<verse number="34">Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!</verse>
				<verse number="35">Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?</verse>
				<verse number="36">Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.</verse>
				<verse number="37">Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo.</verse>
				<verse number="38">Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės,</verse>
				<verse number="39">nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju; tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,</verse>
				<verse number="2">kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.</verse>
				<verse number="3">Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną.</verse>
				<verse number="4">Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus;</verse>
				<verse number="5">jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!</verse>
				<verse number="6">Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.</verse>
				<verse number="7">Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai; juk pasakyta: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.</verse>
				<verse number="8">Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis.</verse>
				<verse number="9">O pažadas taip skamba: Apie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų.</verse>
				<verse number="10">Ir ne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi nuo vienintelio mūsų tėvo Izaoko.</verse>
				<verse number="11">Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas –</verse>
				<verse number="12">ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, – jai buvo pasakyta: Vyresnis tarnaus jaunesniam,</verse>
				<verse number="13">kaip ir parašyta: Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau.</verse>
				<verse number="14">Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu!</verse>
				<verse number="15">Jis Mozei sako: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.</verse>
				<verse number="16">Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo.</verse>
				<verse number="17">Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.</verse>
				<verse number="18">Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.</verse>
				<verse number="19">Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“</verse>
				<verse number="20">Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“</verse>
				<verse number="21">Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!</verse>
				<verse number="22">Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,</verse>
				<verse number="23">kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei...</verse>
				<verse number="24">Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.</verse>
				<verse number="25">Dievas kalba Ozėjo lūpomis: Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.</verse>
				<verse number="26">Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.</verse>
				<verse number="27">O Izaijas šaukia apie Izraelį: Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti.</verse>
				<verse number="28">Tęsėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.</verse>
				<verse number="29">Izaijas nusakė iš anksto: Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs.</verse>
				<verse number="30">Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.</verse>
				<verse number="31">O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Įstatymo.</verse>
				<verse number="32">Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,</verse>
				<verse number="33">kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tiki, neliks sugėdintas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui.</verse>
				<verse number="2">Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo.</verse>
				<verse number="3">Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.</verse>
				<verse number="4">Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.</verse>
				<verse number="5">Mozė rašo apie teisumą iš Įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens.</verse>
				<verse number="6">Bet teisumas iš tikėjimo kalba: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus nulaipinti;</verse>
				<verse number="7">arba: Kas nusileis į bedugnę? – tai yra Kristaus iš numirusių užlaipinti“.</verse>
				<verse number="8">Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje; tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį.</verse>
				<verse number="9">Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.</verse>
				<verse number="10">Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.</verse>
				<verse number="11">Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas.</verse>
				<verse number="12">Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi:</verse>
				<verse number="13">Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.</verse>
				<verse number="14">Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!</verse>
				<verse number="15">O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!</verse>
				<verse number="16">Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?</verse>
				<verse number="17">Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.</verse>
				<verse number="18">Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne! Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai.</verse>
				<verse number="19">Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato?! Bet Mozė pirmas sako: Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai, apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą.</verse>
				<verse number="20">Izaijas drįsta sakyti: Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.</verse>
				<verse number="21">O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties.</verse>
				<verse number="2">Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto yra numatęs. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Dievui Izraeliu:</verse>
				<verse number="3">Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės?</verse>
				<verse number="4">O kaip skamba Dievo atsakymas? Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurių keliai nesulinko prieš Baalą.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.</verse>
				<verse number="6">Bet jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė.</verse>
				<verse number="7">Tai kaipgi? Izraelis nepasiekė to, ko buvo siekęs. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti užkietėjo,</verse>
				<verse number="8">kaip parašyta: Dievas siuntė jiems svaigulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos.</verse>
				<verse number="9">Ir Dovydas sako: Jų vaišių stalas tepavirsta spąstais, žabangais, suklupimo pinklėmis ir atpildu.</verse>
				<verse number="10">Tegul apspangsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą.</verse>
				<verse number="11">Tad aš klausiu: ar jie taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas.</verse>
				<verse number="12">Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius – pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?!</verse>
				<verse number="13">Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę;</verse>
				<verse number="14">galgi pavyks man sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.</verse>
				<verse number="15">Juk jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikymą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?</verse>
				<verse number="16">Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos.</verse>
				<verse number="17">Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku,</verse>
				<verse number="18">tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.</verse>
				<verse number="19">Gal pasakysi: „Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas“?</verse>
				<verse number="20">Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok!</verse>
				<verse number="21">Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs?</verse>
				<verse number="22">Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas!</verse>
				<verse number="23">Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti.</verse>
				<verse number="24">Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje.</verse>
				<verse number="25">Kad jūs, broliai, per aukštai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma,</verse>
				<verse number="26">o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: Iš Siono kalno ateis gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo.</verse>
				<verse number="27">Ir tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes.</verse>
				<verse number="28">Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai, bet, žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių.</verse>
				<verse number="29">Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.</verse>
				<verse number="30">Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą,</verse>
				<verse number="31">taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo.</verse>
				<verse number="32">Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.</verse>
				<verse number="33">O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!</verse>
				<verse number="34">Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?</verse>
				<verse number="35">Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?</verse>
				<verse number="36">Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.</verse>
				<verse number="2">Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.</verse>
				<verse number="3">Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą.</verse>
				<verse number="4">Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį,</verse>
				<verse number="5">taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai.</verse>
				<verse number="6">Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo;</verse>
				<verse number="7">kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko,</verse>
				<verse number="8">kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu.</verse>
				<verse number="9">Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero.</verse>
				<verse number="10">Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.</verse>
				<verse number="11">Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.</verse>
				<verse number="12">Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje.</verse>
				<verse number="13">Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.</verse>
				<verse number="14">Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite.</verse>
				<verse number="15">Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.</verse>
				<verse number="16">Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais.</verse>
				<verse number="17">Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse.</verse>
				<verse number="18">Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.</verse>
				<verse number="19">Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats.</verse>
				<verse number="20">Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos.</verse>
				<verse number="21">Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos.</verse>
				<verse number="2">Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.</verse>
				<verse number="3">Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.</verse>
				<verse number="4">Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji – Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.</verse>
				<verse number="5">Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.</verse>
				<verse number="6">Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais.</verse>
				<verse number="7">Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.</verse>
				<verse number="8">Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą.</verse>
				<verse number="9">Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį.</verse>
				<verse number="10">Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo įvykdymas.</verse>
				<verse number="11">Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome.</verse>
				<verse number="12">Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!</verse>
				<verse number="13">Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavydo.</verse>
				<verse number="14">Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Silpno tikėjimo žmogų priimkite, tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.</verse>
				<verse number="2">Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves.</verse>
				<verse number="3">Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas.</verse>
				<verse number="4">Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti.</verse>
				<verse number="5">Vėlgi vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą.</verse>
				<verse number="6">Kas daro skirtumą tarp dienų, daro tai Viešpačiui; kas valgo, valgo Viešpačiui, nes dėkoja Dievui; o kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui ir taip pat dėkoja Dievui.</verse>
				<verse number="7">Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta.</verse>
				<verse number="8">Jei gyvename – Viešpačiui gyvename, jei mirštame – Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Juk Kristus numirė ir atgijo, idant būtų ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats.</verse>
				<verse number="10">Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! Arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą.</verse>
				<verse number="11">Parašyta: Kaip aš gyvas, sako Viešpats, prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir visų lūpos šlovins Dievą.</verse>
				<verse number="12">Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.</verse>
				<verse number="13">Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti.</verse>
				<verse number="14">Aš žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet jei kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri.</verse>
				<verse number="15">Jei tavo brolis liūdi, kai tu viską valgai, tu jau nebesielgi, kaip reikalauja meilė. Savo valgymu nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kristus!</verse>
				<verse number="16">Ką jūs gerai darote, tegul nebūna akstinas piktžodžiauti.</verse>
				<verse number="17">Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.</verse>
				<verse number="18">Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.</verse>
				<verse number="19">Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui.</verse>
				<verse number="20">Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus.</verse>
				<verse number="21">Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę.</verse>
				<verse number="22">Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų.</verse>
				<verse number="23">O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti.</verse>
				<verse number="2">Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai.</verse>
				<verse number="3">Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.</verse>
				<verse number="4">O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.</verse>
				<verse number="5">Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu,</verse>
				<verse number="6">kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.</verse>
				<verse number="7">Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.</verse>
				<verse number="8">Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus</verse>
				<verse number="9">ir kad pagonių tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą, kaip parašyta: Pagonims išpažinsiu tave, tavo vardui giedosiu.</verse>
				<verse number="10">Ir vėl sakoma: Džiaukitės, pagonys, kartu su jo tauta.</verse>
				<verse number="11">Ir dar: Girkite, visi pagonys, Viešpatį, teaukština jį visos tautos.</verse>
				<verse number="12">Ir Izaijas kalba: Ateis Jesės atžala, tasai, kuris pakils valdyti pagonių, ir juo vilsis pagonys.</verse>
				<verse number="13">Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.</verse>
				<verse number="14">Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo, pilni tikro pažinimo ir mokate vieni kitus perspėti.</verse>
				<verse number="15">Aš jums parašiau kiek per drąsiai, norėdamas jums tai priminti ir remdamasis man Dievo suteiktąja malone</verse>
				<verse number="16">būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša, pašventinta Šventosios Dvasios.</verse>
				<verse number="17">Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais.</verse>
				<verse number="18">Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu,</verse>
				<verse number="19">ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe. Tik taip aš galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos.</verse>
				<verse number="20">Be to, maniau esant garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų,</verse>
				<verse number="21">bet, kaip parašyta: Pamatys tie, kuriems nebuvo apie jį skelbta, supras tie, kurie nebuvo girdėję.</verse>
				<verse number="22">Todėl aš buvau daugel kartų sutrukdytas ir neatvykau pas jus.</verse>
				<verse number="23">O dabar, šiuose kraštuose nebeturėdamas kitų užmojų ir jau daugel metų trokšdamas atvykti pas jus,</verse>
				<verse number="24">aš apsilankysiu, keliaudamas į Ispaniją. Turiu vilties, keliaudamas pro šalį, išvysti jus ir gauti paramos kelionei, prieš tai bent kiek tarp jūsų pailsėjęs.</verse>
				<verse number="25">Bet dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti.</verse>
				<verse number="26">Mat Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti.</verse>
				<verse number="27">Jos taip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems patarnauti bent medžiagine parama.</verse>
				<verse number="28">Taigi, baigęs šį reikalą ir rinkliavą jiems tvarkingai atidavęs, aš keliausiu pro jus į Ispaniją.</verse>
				<verse number="29">Ir žinau, kad, atvykdamas pas jus, atsinešiu Kristaus palaimos pilnatvę.</verse>
				<verse number="30">Todėl aš raginu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dvasios dovanotosios meilės dėlei kartu su manimi ir už mane kovoti maldomis Dievui,</verse>
				<verse number="31">kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems</verse>
				<verse number="32">ir kad, Dievo valia su džiaugsmu atvykęs pas jus, atsigaivinčiau jūsų draugėje.</verse>
				<verse number="33">O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Aš pavedu jums mūsų sesę Febę – ji yra Kenchrėjos Bažnyčios diakonė;</verse>
				<verse number="2">priimkite ją Viešpatyje, kaip dera šventiesiems, ir pagelbėkite jai, kai prireiks jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.</verse>
				<verse number="3">Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="4">kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių [kraštų] Bažnyčios.</verse>
				<verse number="5">Pasveikinkite ir bendruomenę, susirenkančią jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą, pirmąjį Azijoje įtikėjusį Kristų.</verse>
				<verse number="6">Sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui.</verse>
				<verse number="7">Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie didžiai gerbiami apaštalų draugėje ir pirmiau už mane prisidėjo prie Kristaus.</verse>
				<verse number="8">Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą.</verse>
				<verse number="9">Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį.</verse>
				<verse number="10">Sveikinkite Apelį, išmėgintąjį Kristuje. Sveikinkite tikinčiuosius iš Aristobulo namų.</verse>
				<verse number="11">Sveikinkite mano tautietį Erodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje.</verse>
				<verse number="12">Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, daugel triūsusią dėl Viešpaties.</verse>
				<verse number="13">Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat jo bei mano motiną.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius.</verse>
				<verse number="15">Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus jų draugus šventuosius.</verse>
				<verse number="16">Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus Bažnyčios.</verse>
				<verse number="17">Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų!</verse>
				<verse number="18">Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis.</verse>
				<verse number="19">Jūsų klusnumas žinomas visur. Tad džiaugiuosi jumis ir linkiu, kad išmanytumėte, kas gera, ir nesiveltumėte į blogį.</verse>
				<verse number="20">O ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis!</verse>
				<verse number="21">Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.</verse>
				<verse number="22">Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje.</verse>
				<verse number="23">Jus sveikina Gajus, mano ir visos bendruomenės šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir brolis Kvartas.</verse>
				<verse number="24"></verse>
				<verse number="25">Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus,</verse>
				<verse number="26">o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui,</verse>
				<verse number="27">vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="46">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas –</verse>
				<verse number="2">Dievo Bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo pas juos ir pas mus.</verse>
				<verse number="3">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="4">Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad Kristuje Jėzuje Dievas suteikė jums savo malonę,</verse>
				<verse number="5">nes per jį praturtėjote visu kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu, –</verse>
				<verse number="6">ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas.</verse>
				<verse number="7">Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos.</verse>
				<verse number="8">Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai.</verse>
				<verse number="9">Ištikimas yra Dievas, jus pašaukęs į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę.</verse>
				<verse number="10">Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties.</verse>
				<verse number="11">Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų.</verse>
				<verse number="12">Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo “, „o aš – Kristaus“.</verse>
				<verse number="13">Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?</verse>
				<verse number="14">Dėkui Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų,</verse>
				<verse number="15">todėl niekas negali pasakyti, jog jūs buvote pakrikštyti mano vardu.</verse>
				<verse number="16">Tiesa, esu pakrikštijęs ir Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką besu pakrikštijęs.</verse>
				<verse number="17">Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios.</verse>
				<verse number="18">Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.</verse>
				<verse number="19">Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę.</verse>
				<verse number="20">Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?</verse>
				<verse number="21">O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.</verse>
				<verse number="22">Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties,</verse>
				<verse number="23">o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.</verse>
				<verse number="24">Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.</verse>
				<verse number="25">Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.</verse>
				<verse number="26">Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.</verse>
				<verse number="27">Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.</verse>
				<verse number="28">Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo,</verse>
				<verse number="29">kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.</verse>
				<verse number="30">Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu,</verse>
				<verse number="31">kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi.</verse>
				<verse number="2">Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.</verse>
				<verse number="3">Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.</verse>
				<verse number="4">Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,</verse>
				<verse number="5">kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.</verse>
				<verse number="6">Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.</verse>
				<verse number="7">Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.</verse>
				<verse number="8">Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.</verse>
				<verse number="9">Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.</verse>
				<verse number="10">Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.</verse>
				<verse number="11">Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.</verse>
				<verse number="13">Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.</verse>
				<verse number="14">Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.</verse>
				<verse number="15">Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.</verse>
				<verse number="16">Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje.</verse>
				<verse number="2">Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite,</verse>
				<verse number="3">nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?</verse>
				<verse number="4">Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus,“ kitas: „Aš – Apolo,“ – argi nesate vien žmogiški?</verse>
				<verse number="5">Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta.</verse>
				<verse number="6">Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.</verse>
				<verse number="7">Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas.</verse>
				<verse number="8">Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą.</verse>
				<verse number="9">Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba.</verse>
				<verse number="10">Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Kiekvienas tegul būna apdairus ant jo statydamas.</verse>
				<verse number="11">Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="12">Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, –</verse>
				<verse number="13">kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.</verse>
				<verse number="14">Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį.</verse>
				<verse number="15">O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.</verse>
				<verse number="16">Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?</verse>
				<verse number="17">Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!</verse>
				<verse number="18">Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.</verse>
				<verse number="19">Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje.</verse>
				<verse number="20">Ir toliau: Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos.</verse>
				<verse number="21">Tad niekas tenesigiria žmonėmis! Viskas yra jūsų;</verse>
				<verse number="22">ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų,</verse>
				<verse number="23">bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais.</verse>
				<verse number="2">O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi.</verse>
				<verse number="3">Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu.</verse>
				<verse number="4">Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu nuteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats.</verse>
				<verse number="5">Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.</verse>
				<verse number="6">Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau Apolui ir sau, kad iš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: „Nieko daugiau, negu parašyta“ ir kad vienas dėl kito nesipūstumėte prieš kitus.</verse>
				<verse number="7">Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?</verse>
				<verse number="8">Beje, jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte ir kad mes galėtume kartu karaliauti!</verse>
				<verse number="9">Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi pasmerktiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms.</verse>
				<verse number="10">Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes nieku laikomi.</verse>
				<verse number="11">Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės</verse>
				<verse number="12">ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame,</verse>
				<verse number="13">piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.</verse>
				<verse number="14">Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus.</verse>
				<verse number="15">Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="16">Taigi raginu jus: būkite mano sekėjai!</verse>
				<verse number="17">Tam ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą sūnų Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kurių aš mokau visur, kiekvienoje Bažnyčioje.</verse>
				<verse number="18">Kai kurie ėmė pūstis, tartum neketinčiau pas jus atvykti.</verse>
				<verse number="19">Bet, jei Viešpats panorės, aš veikiai atkeliausiu pas jus ir pažiūrėsiu ne ką išpuikėliai sako, bet ką pajėgia.</verse>
				<verse number="20">Dievo karalystė yra ne kalboje, bet galybėje.</verse>
				<verse number="21">Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumo dvasia?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Apskritai tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų, net apie tokį ištvirkimą, kokio nepasitaiko nė pas pagonis, būtent – kažkas gyvenąs su tėvo žmona...</verse>
				<verse number="2">Ir jūs dar esate pasipūtę? Užuot nuliūdę ir taip darantį išmetę iš savo tarpo?!</verse>
				<verse number="3">Bent aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau, lyg būdamas tarp jūsų, tą nusikaltimą padariusį.</verse>
				<verse number="4">Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe,</verse>
				<verse number="5">atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.</verse>
				<verse number="6">Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?</verse>
				<verse number="7">Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus.</verse>
				<verse number="8">Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.</verse>
				<verse number="9">Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais.</verse>
				<verse number="10">Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio.</verse>
				<verse number="11">Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!</verse>
				<verse number="12">Kam man teisti svetimuosius?! Argi ir jūs ne savuosius teisiate?</verse>
				<verse number="13">Svetimuosius teis Dievas. Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kaipgi kai kurie jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius?</verse>
				<verse number="2">Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų?</verse>
				<verse number="3">Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?</verse>
				<verse number="4">Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, argi savo teisėjais pasodinsite neturinčius balso bendruomenėje?</verse>
				<verse number="5">Aš tai sakau norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi nebeturite išmintingo žmogaus, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą?</verse>
				<verse number="6">Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius.</verse>
				<verse number="7">Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį?</verse>
				<verse number="8">Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate, ir dar brolius!</verse>
				<verse number="9">Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais,</verse>
				<verse number="10">nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="11">Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.</verse>
				<verse number="12">„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!</verse>
				<verse number="13">„Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui“, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.</verse>
				<verse number="14">Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.</verse>
				<verse number="15">Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu!</verse>
				<verse number="16">Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu.</verse>
				<verse number="17">Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.</verse>
				<verse number="18">Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui.</verse>
				<verse number="19">Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?</verse>
				<verse number="20">Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters.</verse>
				<verse number="2">Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą.</verse>
				<verse number="3">Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.</verse>
				<verse number="4">Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.</verse>
				<verse number="5">Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.</verse>
				<verse number="6">Žinoma, aš tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas.</verse>
				<verse number="7">Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.</verse>
				<verse number="8">Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš.</verse>
				<verse number="9">Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.</verse>
				<verse number="10">Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,</verse>
				<verse number="11">o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.</verse>
				<verse number="12">Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka.</verse>
				<verse number="13">Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka.</verse>
				<verse number="14">Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.</verse>
				<verse number="15">Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais [tikėjimo] brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai.</verse>
				<verse number="16">Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną?</verse>
				<verse number="17">Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose Bažnyčiose.</verse>
				<verse number="18">Kas nors buvo pašauktas tikėti apipjaustytas? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Buvo pašauktas neapipjaustytas? Tegu nedaro apipjaustymo.</verse>
				<verse number="19">Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis – viskas.</verse>
				<verse number="20">Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas.</verse>
				<verse number="21">Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok.</verse>
				<verse number="22">Viešpatyje pašauktas tikėti vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas.</verse>
				<verse number="23">Jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais.</verse>
				<verse number="24">Kiekvienas jūsų, broliai, koksai buvo pašauktas, toks ir tepasilieka prieš Dievą.</verse>
				<verse number="25">Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą kaip žmogus, iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimo.</verse>
				<verse number="26">Taigi aš manau, jog šiais sunkiais laikais tai tam tikras turtas: geriau žmogui būti tokiam.</verse>
				<verse number="27">Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Nesusituokei? Neieškok žmonos.</verse>
				<verse number="28">Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.</verse>
				<verse number="29">Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,</verse>
				<verse number="30">ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,</verse>
				<verse number="31">ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina.</verse>
				<verse number="32">Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="33">O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai</verse>
				<verse number="34">ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.</verse>
				<verse number="35">Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas deramai elgtis ir visiškai atsiduoti Viešpačiui.</verse>
				<verse number="36">Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks peraugusi, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori, nenusidės; tegu jie susituokia.</verse>
				<verse number="37">Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savąją mergaitę, tas gerai padarys.</verse>
				<verse number="38">Taigi, kas veda savo mergaitę, gerai daro, o kas neveda savo mergaitės, geriau daro.</verse>
				<verse number="39">Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje.</verse>
				<verse number="40">Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Dėl stabams paaukotų dalykų mums aišku: mes visi turime pažinimą. Deja, pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo.</verse>
				<verse number="2">Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti.</verse>
				<verse number="3">Bet kas myli Dievą, tas yra jo pažintas.</verse>
				<verse number="4">Taigi dėl stabams paaukotos mėsos valgymo mes žinome, jog iš tikro nėra pasaulyje stabų ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas.</verse>
				<verse number="5">Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, –</verse>
				<verse number="6">tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.</verse>
				<verse number="7">Deja, ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie, iki šiol pripratę prie stabų, valgo mėsą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa.</verse>
				<verse number="8">Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime.</verse>
				<verse number="9">Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.</verse>
				<verse number="10">Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventykloje už stalo, tai argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos?!</verse>
				<verse number="11">Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis – brolis, už kurį numirė Kristus.</verse>
				<verse number="12">Šitaip nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, jūs nusikalstate Kristui.</verse>
				<verse number="13">Tad jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ar aš ne laisvas? ar aš ne apaštalas? argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje?</verse>
				<verse number="2">Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai vis dėlto jums esu, ir mano apaštalystės patvirtinimas esate jūs Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina.</verse>
				<verse number="4">Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti?</verse>
				<verse number="5">Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?</verse>
				<verse number="6">O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti rankų darbo?</verse>
				<verse number="7">Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu?</verse>
				<verse number="8">Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas?</verse>
				<verse number="9">Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai?</verse>
				<verse number="10">O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį.</verse>
				<verse number="11">Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?</verse>
				<verse number="12">Jei kiti turi teisių į jus, tai mes juo labiau. Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių.</verse>
				<verse number="13">Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų?</verse>
				<verse number="14">Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.</verse>
				<verse number="15">Bet aš nesinaudojau jokiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad būtų antraip. Verčiau numirti, negu leisti, kad kas man atimtų šį pagrindą girtis.</verse>
				<verse number="16">Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!</verse>
				<verse number="17">Jeigu tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, atlieku tik man patikėtą tarnybą.</verse>
				<verse number="18">Koks tad atlygis? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikiu ją veltui ir nesinaudoju teise, kurią man duoda Evangelija.</verse>
				<verse number="19">Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau.</verse>
				<verse number="20">Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi Įstatymo, tapau Įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius Įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus.</verse>
				<verse number="21">Tiems, kurie neturi Įstatymo, buvau kaip neturintis Įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi Įstatymo, nors pats esu ne be Dievo Įstatymo, bet susaistytas Kristaus Įstatymo.</verse>
				<verse number="22">Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.</verse>
				<verse number="23">Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.</verse>
				<verse number="24">Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte!</verse>
				<verse number="25">Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį.</verse>
				<verse number="26">Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas,</verse>
				<verse number="27">bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą.</verse>
				<verse number="2">Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;</verse>
				<verse number="3">visi valgė to paties dvasinio maisto</verse>
				<verse number="4">ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.</verse>
				<verse number="5">Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje.</verse>
				<verse number="6">Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.</verse>
				<verse number="7">Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti.</verse>
				<verse number="8">Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai.</verse>
				<verse number="9">Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių.</verse>
				<verse number="10">Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.</verse>
				<verse number="11">Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje.</verse>
				<verse number="12">Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.</verse>
				<verse number="13">Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės!</verse>
				<verse number="15">Aš kalbu kaip nuovokiems; apsvarstykite patys, ką sakau.</verse>
				<verse number="16">Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?</verse>
				<verse number="17">Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona.</verse>
				<verse number="18">Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai?</verse>
				<verse number="19">Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas?</verse>
				<verse number="20">Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais.</verse>
				<verse number="21">Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai.</verse>
				<verse number="22">Nejaugi kurstysime Viešpaties pavyduliavimą? Gal esame už jį stipresni?</verse>
				<verse number="23">„Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo!</verse>
				<verse number="24">Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.</verse>
				<verse number="25">Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami.</verse>
				<verse number="26">Juk Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik ant žemės.</verse>
				<verse number="27">Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami.</verse>
				<verse number="28">Bet jei kas jums pasakytų: „Tai atnašinė mėsa“, tai nebevalgykite dėl žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės.</verse>
				<verse number="29">Čia aš kalbu ne apie tavo paties, bet apie kito sąžinę. Kam gi mano laisvė turėtų būti teisiama kitos sąžinės?</verse>
				<verse number="30">Jeigu aš valgau dėkodamas, kam gi man priekaištaujama dėl to, už ką aš dėkoju Dievui?</verse>
				<verse number="31">Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.</verse>
				<verse number="32">Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios;</verse>
				<verse number="33">šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!</verse>
				<verse number="2">Aš jus giriu, kad jūs visame kame prisimenate mane ir tvirtai laikotės nurodymų, kokius esu jums davęs.</verse>
				<verse number="3">Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas vyras, melsdamasis ar pranašaudamas apdengta galva, paniekina savo galvą.</verse>
				<verse number="5">Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgobta galva, paniekina savo galvą; tai tolygu būti nuskustai.</verse>
				<verse number="6">Jei jau moteris neapsigobia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, tegul apsigobia.</verse>
				<verse number="7">Vyrui nereikia gobti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas. O moteris yra vyro atšvaitas.</verse>
				<verse number="8">Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro,</verse>
				<verse number="9">taip pat ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui.</verse>
				<verse number="10">Todėl moteris privalo turėti ant galvos valdymo ženklą dėl angelų.</verse>
				<verse number="11">Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters.</verse>
				<verse number="12">Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visa yra iš Dievo.</verse>
				<verse number="13">Spręskite patys: argi tinka moteriai melsti Dievą neapsigobusiai?</verse>
				<verse number="14">Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus?</verse>
				<verse number="15">Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Mat plaukai jai duoti vietoj dangalo.</verse>
				<verse number="16">Jei kas dar norėtų ginčytis, težino, jog nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo Bažnyčios.</verse>
				<verse number="17">Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga.</verse>
				<verse number="18">Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu.</verse>
				<verse number="19">Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės.</verse>
				<verse number="20">Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės,</verse>
				<verse number="21">nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria.</verse>
				<verse number="22">Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu.</verse>
				<verse number="23">Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną,</verse>
				<verse number="24">padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui“.</verse>
				<verse number="25">Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.</verse>
				<verse number="26">Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.</verse>
				<verse number="27">Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui.</verse>
				<verse number="28">Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.</verse>
				<verse number="29">Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.</verse>
				<verse number="30">Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.</verse>
				<verse number="31">Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami.</verse>
				<verse number="32">O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.</verse>
				<verse number="33">Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų.</verse>
				<verse number="34">Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti. Kitus reikalus sutvarkysiu atvykęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Broliai, aš noriu, kad jūs nebūtumėte neišmaną apie dvasines dovanas.</verse>
				<verse number="2">Kai dar buvote pagonys, kaip žinote, jus traukte traukė prie nebylių stabų.</verse>
				<verse number="3">Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.</verse>
				<verse number="4">Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia.</verse>
				<verse number="5">Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats.</verse>
				<verse number="6">Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.</verse>
				<verse number="8">Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą,</verse>
				<verse number="9">kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje,</verse>
				<verse number="10">kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą.</verse>
				<verse number="11">Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.</verse>
				<verse number="12">Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.</verse>
				<verse number="13">Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.</verse>
				<verse number="14">Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.</verse>
				<verse number="15">Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?</verse>
				<verse number="16">O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?</verse>
				<verse number="17">Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė?</verse>
				<verse number="18">Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.</verse>
				<verse number="19">Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas?</verse>
				<verse number="20">Bet dabar narių daug, o kūnas vienas.</verse>
				<verse number="21">Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“.</verse>
				<verse number="22">Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni.</verse>
				<verse number="23">Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo,</verse>
				<verse number="24">kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo,</verse>
				<verse number="25">kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais.</verse>
				<verse number="26">Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.</verse>
				<verse number="27">Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai.</verse>
				<verse number="28">Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos...</verse>
				<verse number="29">Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai?</verse>
				<verse number="30">ar visi turi išgydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai?</verse>
				<verse number="31">Taigi jūs siekite aukštesniųjų malonės dovanų!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.</verse>
				<verse number="2">Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.</verse>
				<verse number="3">Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.</verse>
				<verse number="4">Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.</verse>
				<verse number="5">Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,</verse>
				<verse number="6">nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.</verse>
				<verse number="7">Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.</verse>
				<verse number="8">Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.</verse>
				<verse number="9">Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.</verse>
				<verse number="10">Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.</verse>
				<verse number="11">Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.</verse>
				<verse number="12">Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.</verse>
				<verse number="13">Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo.</verse>
				<verse number="2">Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus.</verse>
				<verse number="3">O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius.</verse>
				<verse number="4">Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią.</verse>
				<verse number="5">Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, ugdydamas Bažnyčią.</verse>
				<verse number="6">Broliai, jei aš imčiau ir ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?</verse>
				<verse number="7">Taip pat, jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?</verse>
				<verse number="8">Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?</verse>
				<verse number="9">Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!</verse>
				<verse number="10">Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos.</verse>
				<verse number="11">Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis.</verse>
				<verse number="12">Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.</verse>
				<verse number="13">Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti.</verse>
				<verse number="14">Jei meldžiuosi kalba, meldžiasi mano dvasia, o protas lieka bevaisis.</verse>
				<verse number="15">Ką daryti? Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.</verse>
				<verse number="16">Jei tu šlovini dvasia, tai kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi?</verse>
				<verse number="17">Gal tu ir gražiai dėkoji, bet kitam iš to nėra naudos.</verse>
				<verse number="18">Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,</verse>
				<verse number="19">tačiau, Bažnyčiai susirinkus, verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.</verse>
				<verse number="20">Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės.</verse>
				<verse number="21">Įstatyme parašyta: Šitai tautai aš kalbėsiu svetimomis kalbomis, svetimųjų lūpomis, bet ir tuomet jie nepaklausys manęs, – sako Viešpats.</verse>
				<verse number="22">Vadinasi, kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašystė skirta ne netikintiems, bet tikintiems.</verse>
				<verse number="23">Juk jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, tai argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto?</verse>
				<verse number="24">Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis būtų visų įspėtas ir visų apkaltintas.</verse>
				<verse number="25">Ką slepia širdyje, taptų atverta, ir jis, puolęs veidu žemėn, pašlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse.</verse>
				<verse number="26">Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi ar giedojimo dovaną, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbą, ar aiškinimą. Tegul viskas bus daroma ugdymui.</verse>
				<verse number="27">Jei kas gali kalbėti kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, ir pakaitomis, o vienas tegul aiškina.</verse>
				<verse number="28">Jeigu nėra aiškintojo, tegul kalbėtojas bendruomenėje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui.</verse>
				<verse number="29">Iš pranašų tegul kalba du ar trys, o kiti tegul apsvarsto.</verse>
				<verse number="30">Bet jei kitam sėdinčiam kas apreiškiama, pirmesnysis tegul nutyla.</verse>
				<verse number="31">Juk jūs galite po vieną visi pranašauti, kad visi pasimokytų ir pasiragintų.</verse>
				<verse number="32">Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios,</verse>
				<verse number="33">nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas. Kaip visose šventųjų bendruomenėse,</verse>
				<verse number="34">moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti pavaldžios, kaip skelbia Įstatymas.</verse>
				<verse number="35">Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.</verse>
				<verse number="36">Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? ar tik jus vienus pasiekė?</verse>
				<verse number="37">Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas.</verse>
				<verse number="38">O jei kas šito nenori pripažinti, pats nebus pripažintas.</verse>
				<verse number="39">Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanos, tačiau nedrauskite kalbėti kalbomis.</verse>
				<verse number="40">Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite</verse>
				<verse number="2">ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję.</verse>
				<verse number="3">Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai;</verse>
				<verse number="4">jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai;</verse>
				<verse number="5">jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai.</verse>
				<verse number="6">Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę.</verse>
				<verse number="7">Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams.</verse>
				<verse number="8">O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.</verse>
				<verse number="9">Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.</verse>
				<verse number="10">Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė.</verse>
				<verse number="11">Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.</verse>
				<verse number="12">Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?!</verse>
				<verse number="13">Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas.</verse>
				<verse number="14">O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.</verse>
				<verse number="15">Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti.</verse>
				<verse number="16">Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas.</verse>
				<verse number="17">O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.</verse>
				<verse number="18">Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę.</verse>
				<verse number="19">Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.</verse>
				<verse number="20">Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.</verse>
				<verse number="21">Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.</verse>
				<verse number="22">Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,</verse>
				<verse number="23">tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po jo – priklausantys Kristui jo atėjimo metu.</verse>
				<verse number="24">Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.</verse>
				<verse number="25">Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus.</verse>
				<verse number="26">Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.</verse>
				<verse number="27">Juk jis visa palenkė jam po kojų. Kai sakoma, jog visa palenkta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa palenkė.</verse>
				<verse number="28">Kai jam bus visa palenkta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam palenkęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.</verse>
				<verse number="29">Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoj mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos?</verse>
				<verse number="30">O kodėl ir mes kas valandą nevengiame pavojų?</verse>
				<verse number="31">Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!</verse>
				<verse number="32">Jei aš grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda? Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.</verse>
				<verse number="33">Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“</verse>
				<verse number="34">Pabuskite, kaip dera, iš apsvaigimo ir nebedarykite nuodėmių! Jūsų gėdai pasakysiu, kad kai kurie jūsų visiškai nepažįsta Dievo.</verse>
				<verse number="35">Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“</verse>
				<verse number="36">Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta.</verse>
				<verse number="37">Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.</verse>
				<verse number="38">Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.</verse>
				<verse number="39">Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų.</verse>
				<verse number="40">Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų.</verse>
				<verse number="41">Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.</verse>
				<verse number="42">Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis.</verse>
				<verse number="43">Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas.</verse>
				<verse number="44">Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio.</verse>
				<verse number="45">Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.</verse>
				<verse number="46">Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis.</verse>
				<verse number="47">Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus – iš dangaus.</verse>
				<verse number="48">Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji.</verse>
				<verse number="49">Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.</verse>
				<verse number="50">Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.</verse>
				<verse number="51">Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti –</verse>
				<verse number="52">staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.</verse>
				<verse number="53">Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.</verse>
				<verse number="54">Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!</verse>
				<verse number="55">Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!</verse>
				<verse number="56">Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – Įstatymas.</verse>
				<verse number="57">Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="58">Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Dėl rinkliavos šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos Bažnyčioms.</verse>
				<verse number="2">Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus.</verse>
				<verse number="3">Atvykęs aš pasiųsiu žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie su lydimaisiais laiškais nugabentų jūsų dovaną į Jeruzalę.</verse>
				<verse number="4">Jei pasirodytų reikalinga ir man keliauti, tai jie vyks kartu su manimi.</verse>
				<verse number="5">Aš atvyksiu pas jus, perėjęs Makedoniją. Mat per Makedoniją aš tik eisiu,</verse>
				<verse number="6">o pas jus, galimas daiktas, pabūsiu arba ir peržiemosiu, kad jūs mane palydėtumėte, kai vyksiu toliau.</verse>
				<verse number="7">Aš nenoriu dabar su jumis susitikti prabėgomis. Tikiuosi, jei Viešpats leis, kurį laiką pasilikti pas jus.</verse>
				<verse number="8">Efeze aš prabūsiu iki Sekminių.</verse>
				<verse number="9">Mat man atsivėrusios plačios durys našiam darbui, bet ir priešininkų daug.</verse>
				<verse number="10">Jeigu atvyks Timotiejus, žiūrėkite, kad jis gyventų pas jus be baimės, nes jis dirba Viešpaties darbą kaip ir aš.</verse>
				<verse number="11">Taigi tegul niekas jo neniekina. Išlydėkite jį su ramybe, kad atvyktų pas mane, nes laukiu jo su broliais.</verse>
				<verse number="12">Brolį Apolą aš labai raginau keliauti su broliais pas jus, bet jis niekaip nenori šiuo metu. Jis atvyks, radęs tinkamą laiką.</verse>
				<verse number="13">Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!</verse>
				<verse number="14">Viską darykite su meile.</verse>
				<verse number="15">Broliai, jūs pažįstate Stepono namus ir žinote, kad jie yra Achajos pirmatikiai, pasiaukoję tarnauti šventiesiems.</verse>
				<verse number="16">Aš prašau, kad ir jūs būtumėte klusnūs tokiems žmonėms ir visiems, kurie su jais dirba ir triūsia.</verse>
				<verse number="17">Aš džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko apsilankymu. Jie man atstojo jus,</verse>
				<verse number="18">atgaivino mano ir jūsų dvasią. Branginkite tokius žmones!</verse>
				<verse number="19">Jus sveikina Azijos Bažnyčios. Karštai sveikina Viešpatyje Akvilas ir Priska kartu su bendruomene, kuri renkasi jų namuose.</verse>
				<verse number="20">Jus sveikina visi broliai. Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="21">Sveikinu jus savo, Pauliaus, ranka.</verse>
				<verse number="22">Jei kas nemyli Viešpaties, tebūnie prakeiktas! Maranata!</verse>
				<verse number="23">Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis!</verse>
				<verse number="24">Mano meilė jums visiems Kristuje Jėzuje!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="47">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus – Dievo Bažnyčiai Korinte ir visiems šventiesiems, gyvenantiems visoje Achajoje.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,</verse>
				<verse number="4">kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.</verse>
				<verse number="5">Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.</verse>
				<verse number="6">Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakelti tokius pat kentėjimus, kokius mes kenčiame.</verse>
				<verse number="7">Ir tvirtai viliamės jumis, nes žinome, kad, dalydamiesi kentėjimais, jūs dalysitės ir paguoda.</verse>
				<verse number="8">Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi.</verse>
				<verse number="9">Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius.</verse>
				<verse number="10">Tai jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi. Viliamės, jog jis ir toliau mus gelbės,</verse>
				<verse number="11">prisidedant jums maldomis už mus, kad už daugelio mums išmelstą malonę daugelis mūsų vardu dėkotų.</verse>
				<verse number="12">Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu, ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.</verse>
				<verse number="13">Mes nerašome jums nieko kita, kaip tik tai, ką jūs perskaitote ir suprantate. Turiu vilties, kad suprasite iki galo,</verse>
				<verse number="14">kaip iš dalies jau supratote, kad mūsų Viešpaties Jėzaus dieną mes būsime jūsų pasididžiavimas, lygiai kaip ir jūs – mūsų.</verse>
				<verse number="15">Tokio pasitikėjimo kupinas, ir kad jūs pakartotinai gautumėte malonę, aš ketinau pirmiausia atvykti pas jus</verse>
				<verse number="16">ir pro jus keliauti į Makedoniją, o iš Makedonijos vėl grįžti pas jus, kad jūs mane išlydėtumėte į Judėją.</verse>
				<verse number="17">Argi taip manydamas aš elgiausi lengvabūdiškai? O gal mano sumanymai buvo grynai žmogiški? Gal mano „taip, taip“ kartu reiškė ir „ne, ne“?</verse>
				<verse number="18">Kaip Dievas mato, jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu „taip“ ir „ne“.</verse>
				<verse number="19">Juk Dievo Sūnus Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir „taip“, ir „ne“, bet jame buvo tik „taip“.</verse>
				<verse number="20">Kiek tik yra Dievo pažadų, jie jame yra „taip“. Todėl per jį skamba ir mūsų „Amen“ Dievo garbei.</verse>
				<verse number="21">Juk Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė,</verse>
				<verse number="22">pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.</verse>
				<verse number="23">Šaukiuosi Dievą liudytoju – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas.</verse>
				<verse number="24">Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu.</verse>
				<verse number="2">O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?</verse>
				<verse number="3">Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.</verse>
				<verse number="4">Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.</verse>
				<verse number="5">Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus.</verse>
				<verse number="6">Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės.</verse>
				<verse number="7">Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų.</verse>
				<verse number="8">Todėl aš raginu jus parodyti jam meilę.</verse>
				<verse number="9">Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.</verse>
				<verse number="10">O kam jūs dovanojate, tam dovanoju ir aš, nes, jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,</verse>
				<verse number="11">kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.</verse>
				<verse number="12">Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris,</verse>
				<verse number="13">bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.</verse>
				<verse number="14">Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą.</verse>
				<verse number="15">Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį:</verse>
				<verse number="16">vieniems – mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems – gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?</verse>
				<verse number="17">Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Ar pradėsime jums iš naujo prisistatinėti? Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų jums ar nuo jūsų?</verse>
				<verse number="2">Ne, nes jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas.</verse>
				<verse number="3">Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, parengtas mūsų patarnavimu, surašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.</verse>
				<verse number="4">Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka.</verse>
				<verse number="5">Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo,</verse>
				<verse number="6">kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.</verse>
				<verse number="7">Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti,</verse>
				<verse number="8">tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai.</verse>
				<verse number="9">Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė.</verse>
				<verse number="10">Ankstesnis garbingumas visai nebegarbingas, palyginti su viską nustelbiančia garbe.</verse>
				<verse number="11">Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas.</verse>
				<verse number="12">Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai,</verse>
				<verse number="13">ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gobtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos.</verse>
				<verse number="14">Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gobtuvas, kai skaito Senąjį Testamentą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus.</verse>
				<verse number="15">Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gobtuvas tebedengia jų širdį.</verse>
				<verse number="16">Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gobtuvas nukrinta.</verse>
				<verse number="17">Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.</verse>
				<verse number="18">Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų.</verse>
				<verse number="2">Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį,</verse>
				<verse number="4">netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo – Kristaus šlovės Evangelijos šviesos.</verse>
				<verse number="5">Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save – jūsų tarnais dėl Jėzaus.</verse>
				<verse number="6">Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.</verse>
				<verse number="7">Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.</verse>
				<verse number="8">Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename.</verse>
				<verse number="9">Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.</verse>
				<verse number="10">Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.</verse>
				<verse number="11">Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne.</verse>
				<verse number="12">Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.</verse>
				<verse number="13">Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame,</verse>
				<verse number="14">žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis.</verse>
				<verse number="15">O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.</verse>
				<verse number="16">Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.</verse>
				<verse number="17">O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.</verse>
				<verse number="18">Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.</verse>
				<verse number="2">Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveinę iš dangaus,</verse>
				<verse number="3">jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi.</verse>
				<verse number="4">O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta.</verse>
				<verse number="5">Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.</verse>
				<verse number="6">Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties.</verse>
				<verse number="7">Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.</verse>
				<verse number="8">Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį.</verse>
				<verse number="9">Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti.</verse>
				<verse number="10">Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.</verse>
				<verse number="11">Taigi, žinodami, kas yra bijoti Viešpaties, mes stengiamės įtikinti žmones. Dievui mes atviri, ir tikiuosi, jog esame atviri ir jūsų sąžinėms.</verse>
				<verse number="12">Nenorime jums iš naujo prisistatinėti, bet duodame progą pasigirti mumis, kad turėtumėte ką sakyti žmonėms, besigiriantiems išore, ne širdimi.</verse>
				<verse number="13">Jei mes persistengiame, tai Dievui, jei esame nuosaikūs, tai dėl jūsų.</verse>
				<verse number="14">Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.</verse>
				<verse number="15">Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.</verse>
				<verse number="16">Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame.</verse>
				<verse number="17">Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.</verse>
				<verse number="18">O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikė su savimi ir davė mums sutaikymo tarnystę.</verse>
				<verse number="19">Juk tai Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikymo žinią.</verse>
				<verse number="20">Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikykite su Dievu!“</verse>
				<verse number="21">Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui!</verse>
				<verse number="2">Jis sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!</verse>
				<verse number="3">Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina.</verse>
				<verse number="4">Priešingai, visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose,</verse>
				<verse number="5">plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose;</verse>
				<verse number="6">pasirodome tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile,</verse>
				<verse number="7">tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės;</verse>
				<verse number="8">gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais,</verse>
				<verse number="9">nepažįstamais ir gerai žinomais, kai mirštame ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami ir nenužudomi,</verse>
				<verse number="10">kai liūdime ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime ir viską turime.</verse>
				<verse number="11">Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi.</verse>
				<verse number="12">Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse.</verse>
				<verse number="13">Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams, – ir praplėskite savo širdis!</verse>
				<verse number="14">Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?</verse>
				<verse number="15">Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu?</verse>
				<verse number="16">Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta.</verse>
				<verse number="17">Todėl: Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu</verse>
				<verse number="18">ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą.</verse>
				<verse number="2">Atverkite mums savo širdis! Juk mes nė vienam nepadarėme skriaudos, nė vieno nesužlugdėme, nė vieno neapgavome.</verse>
				<verse number="3">Sakau tai, ne norėdamas jus smerkti. Juk jau sakiau, jog esate mūsų širdyje, kad kartu mirtume ir kartu gyventume.</verse>
				<verse number="4">Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis giriuosi. Aš kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.</verse>
				<verse number="5">Kai atvykome į Makedoniją, mūsų kūnui neteko patirti nė kiek ramybės; mes buvome visokeriopai varginami: iš lauko – kovos, iš vidaus – baimė.</verse>
				<verse number="6">Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu.</verse>
				<verse number="7">Ir ne vien jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kurią jis buvo patyręs iš jūsų. Jis pranešė mums apie jūsų ilgesį, dejones, jūsų rūpinimąsi manimi ir tuo dar labiau mane nudžiugino.</verse>
				<verse number="8">Jeigu aš ir buvau nuliūdinęs jus laišku, tai šito nesigailiu. Jei aš ir apgailestavau, nes anas laiškas, matyt, kurį laiką buvo jus nuliūdinęs,</verse>
				<verse number="9">tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne dėl to, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos.</verse>
				<verse number="10">Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį.</verse>
				<verse number="11">Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte nesusitepę anuo nusikaltimu.</verse>
				<verse number="12">Taigi, jeigu jums parašiau, tai ne dėl įžeidėjo ir ne dėl įžeistojo, bet kad jums Dievo akivaizdoje išryškėtų, kaip rūpinatės manimi.</verse>
				<verse number="13">Tai mus ir paguodė. Mes ne tik paguosti, dar labiau mes nudžiugę dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.</verse>
				<verse number="14">Nelikau sugėdintas, kad jam buvau pasigyręs jumis, bet kaip visa jums teisingai kalbėjome, taip ir mūsų pasigyrimas Titui pasirodė teisingas.</verse>
				<verse number="15">Jo paties širdis dar labiau linksta prie jūsų, nes jis prisimena, kokie visi buvote klusnūs, kaip priėmėte jį su baime ir pagarba.</verse>
				<verse number="16">Aš tik džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais galiu jumis pasikliauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos Bažnyčioms.</verse>
				<verse number="2">Nors ir dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais.</verse>
				<verse number="3">Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir virš išgalių savo noru</verse>
				<verse number="4">prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie šventųjų šalpos.</verse>
				<verse number="5">Jie net pranoko mūsų viltis ir Dievo valia aukojo patys save, pirmiausia – Viešpačiui, paskui – mums.</verse>
				<verse number="6">Štai kodėl mes paprašėme Titą, kad, pas jus tą gerą darbą pradėjęs, jį ir užbaigtų.</verse>
				<verse number="7">Tad, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo.</verse>
				<verse number="8">Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą.</verse>
				<verse number="9">Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.</verse>
				<verse number="10">Aš duodu šiuo reikalu patarimą, nes tai naudinga jums, kurie pernai pirmi pradėjote ne tik veikti, bet ir to trokšti.</verse>
				<verse number="11">Dabar pagal išgales tai užbaikite, kad būtų įvykdyta, ko taip gyvai troškote.</verse>
				<verse number="12">Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali.</verse>
				<verse number="13">Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė.</verse>
				<verse number="14">Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė,</verse>
				<verse number="15">kaip parašyta: Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, nekentėjo nepritekliaus.</verse>
				<verse number="16">Dėkui Dievui, pažadinusiam Tito širdyje tokį uolumą jūsų atžvilgiu.</verse>
				<verse number="17">Jis ne tik paklausė mano raginimo, bet, būdamas labai uolus, savo noru leidžiasi keliauti pas jus.</verse>
				<verse number="18">Kartu su juo siunčiame brolį, pagarsėjusį Evangelijos skelbimu visose Bažnyčiose.</verse>
				<verse number="19">Jis netgi yra Bažnyčių paskirtas mano kelionių palydovu šiam šalpos darbui, kurį atliekame paties Viešpaties garbei ir su užsidegimu,</verse>
				<verse number="20">sergėdamiesi, kad kas nors neimtų mūsų įtarinėti dėl tokių gausių aukų, pavestų mums tvarkyti.</verse>
				<verse number="21">Mes juk rūpinamės geru vardu ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse.</verse>
				<verse number="22">Taigi su jais pasiuntėme savo brolį, kurio uolumą daugel kartų įvairiopai esame patikrinę ir kuris dabar yra dar uolesnis, labai jumis pasitikėdamas.</verse>
				<verse number="23">Titas – tai mano bičiulis ir bendradarbis tarp jūsų, o tie mūsų broliai – tai Bažnyčių pasiuntiniai, Kristaus šlovė.</verse>
				<verse number="24">Todėl visų Bažnyčių akyse įrodykite savo meilę ir kad mes ne veltui jumis giriamės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tiesą sakant, nebereikia daugiau rašyti jums apie paramą šventiesiems:</verse>
				<verse number="2">aš juk žinau jūsų pasiryžimą ir giriuosi jumis makedoniečiams, sakydamas, jog Achaja pasirengusi nuo pernai. Ir jūsų uolumas yra daugelį paskatinęs.</verse>
				<verse number="3">O brolius siunčiu tam, kad mano pasigyrimas jumis nepasirodytų šituo atveju tuščias ir kad jūs, kaip esu sakęs, būtumėte pasirengę.</verse>
				<verse number="4">Jei kartais makedoniečiai atvyktų kartu su manimi, tegul neužklumpa jūsų nepasiruošusių ir tegul netenka dėl tokio įsitikėjimo raudonuoti mums, ką ir kalbėti apie jus.</verse>
				<verse number="5">Todėl aš maniau esant reikalinga paprašyti brolius anksčiau nuvykti pas jus ir pasirūpinti, kad žadėtoji dovana būtų paruošta ir kad ji liudytų jūsų dosnumą, ne šykštumą.</verse>
				<verse number="6">Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.</verse>
				<verse number="7">Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.</verse>
				<verse number="8">O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo,</verse>
				<verse number="9">kaip parašyta: Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka.</verse>
				<verse number="10">Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams.</verse>
				<verse number="11">Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.</verse>
				<verse number="12">Šis paslaugus tarnavimas ne tik pagelbės šventiesiems skurde, bet ir paskatins gausias padėkos maldas Dievui.</verse>
				<verse number="13">Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems.</verse>
				<verse number="14">Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėlei visa pranokstančios Dievo malonės jumyse.</verse>
				<verse number="15">Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš pats, Paulius, jus maldauju dėl Kristaus romumo ir švelnumo – aš, kuris „akyse su jumis esu toks nusižeminęs, o už akių taip smarkauju prieš jus“.</verse>
				<verse number="2">Aš jus prašau, kad atvykęs neturėčiau pasirodyti smarkuoliu, pasiryžusiu griežtai sudrausti kai kuriuos, manančius, jog mes vadovaujamės kūno sumetimais.</verse>
				<verse number="3">Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai.</verse>
				<verse number="4">Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus</verse>
				<verse number="5">ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui,</verse>
				<verse number="6">ir esame pasirengę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas.</verse>
				<verse number="7">Tik pažvelkite, kas jums po akių! Jei kas tariasi esąs Kristaus, tegul kartkartėmis pats sau taria: kaip jis Kristaus, taip ir mes.</verse>
				<verse number="8">O jei panorėčiau daugiau pasigirti ta galia, kurią Viešpats mums suteikė jūsų ugdymui, o ne griovimui, tai nebūtų man gėdos.</verse>
				<verse number="9">Beje, nenorėčiau pasirodyti bauginąs jus laiškais.</verse>
				<verse number="10">Juk „laiškai, – sakoma, – yra svarūs ir griežti, bet jo kūno išvaizda menka ir iškalba prasta“.</verse>
				<verse number="11">Kas taip sako, tegul įsidėmi, jog kokie esame iš tolo ir laiško žodžiais, tokie esame ir vietoje darbais.</verse>
				<verse number="12">Mes nedrįstame savęs gretinti ar lyginti su kai kuriais žmonėmis, kurie patys save aukština. Juk jie, matuodami save pagal save pačius ir lygindami save su savimi, yra be nuovokos.</verse>
				<verse number="13">Nesame linkę girtis be krašto, o tik iki tų ribų, kurias mums Dievas užbrėžė ir kurios siekia ligi pat jūsų.</verse>
				<verse number="14">Ir mes nepersistiebiame – taip būtų, jei nebūtume jūsų, – nes juk Kristaus Evangelija jus pasiekėme.</verse>
				<verse number="15">Mes be krašto nesigiriame svetimo darbo vaisiais, bet turime viltį, jūsų tikėjimui tarpstant, praaugti ligšiolines ribas,</verse>
				<verse number="16">kad galėtume nešti Evangeliją už jūsų ribų, tik, žinoma, nesigirti kito atliktu darbu svetimoje srityje.</verse>
				<verse number="17">Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu!</verse>
				<verse number="18">Ne tas priimtinas, kuris pats prisistato, bet tas, kurį Viešpats pristato.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate.</verse>
				<verse number="2">Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavyduliavimu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę.</verse>
				<verse number="3">Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui.</verse>
				<verse number="4">Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate.</verse>
				<verse number="5">Bet aš manau nesąs prastesnis už anuos „antapaštalius“.</verse>
				<verse number="6">Ir jei man trūksta iškalbingumo, tai anaiptol ne pažinimo. Ir tai mes esame jums įrodę visais atžvilgiais.</verse>
				<verse number="7">Nejaugi aš nusidėjau, kad pažeminau save ir išaukštinau jus, paskelbdamas jums Dievo Evangeliją dovanai?!</verse>
				<verse number="8">Aš apiplėšiau kitas Bažnyčias, gaudamas iš jų išlaikymą, kad galėčiau tarnauti jums.</verse>
				<verse number="9">O būdamas pas jus ir stokodamas, nė vieno neapsunkinau. Neturte sušelpė mane iš Makedonijos atvykę broliai. Aš saugojausi ir ateityje saugosiuos tapti jums našta bet kuria prasme.</verse>
				<verse number="10">Sakau jums vardan Kristaus tiesos, esančios manyje, kad šio pasididžiavimo Achajos srityse niekas iš manęs neatims.</verse>
				<verse number="11">Kodėl? Ar todėl, kad jūsų nemyliu? O, Dievas tai žino!</verse>
				<verse number="12">Kaip darau, taip ir darysiu, kad neduočiau progos ieškantiems priekabių pagyrūnams, kurie norėtų pasirodyti esą tokie kaip ir mes.</verse>
				<verse number="13">Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais.</verse>
				<verse number="14">Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu.</verse>
				<verse number="15">Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai.</verse>
				<verse number="16">Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti.</verse>
				<verse number="17">Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti.</verse>
				<verse number="18">Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš.</verse>
				<verse number="19">Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius.</verse>
				<verse number="20">Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą.</verse>
				<verse number="21">Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... Bet jei kas drįsta kuo nors girtis – tai sakau iš kvailumo, – drįstu ir aš.</verse>
				<verse number="22">Jie hebrajai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš.</verse>
				<verse number="23">Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje.</verse>
				<verse number="24">Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio.</verse>
				<verse number="25">Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje.</verse>
				<verse number="26">Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių.</verse>
				<verse number="27">Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą.</verse>
				<verse number="28">Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis.</verse>
				<verse number="29">Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!</verse>
				<verse number="30">Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu.</verse>
				<verse number="31">Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju.</verse>
				<verse number="32">Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti,</verse>
				<verse number="33">bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jo nagų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų.</verse>
				<verse number="2">Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų – ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus.</verse>
				<verse number="3">Ir žinau, kad šitas žmogus – ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino –</verse>
				<verse number="4">buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.</verse>
				<verse number="5">Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negaliomis.</verse>
				<verse number="6">Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi,</verse>
				<verse number="7">taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.</verse>
				<verse number="8">Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.</verse>
				<verse number="9">Bet man jis atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.</verse>
				<verse number="10">Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.</verse>
				<verse number="11">Jūsų verčiamas, nukalbėjau neprotingai. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane pagirti, nes aš ne prastesnis už „antapaštalius“, nors esu niekas.</verse>
				<verse number="12">Jūsų akyse pasitvirtino tikro apaštalo žymės: kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai.</verse>
				<verse number="13">Tad ko gi jums trūksta, palyginti su kitomis Bažnyčiomis? Vien to, kad nebuvau jums našta? Atleiskite man šitą nusikaltimą!</verse>
				<verse number="14">Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų, nes geidžiu ne jūsų turto, o jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams.</verse>
				<verse number="15">Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu. Argi, be krašto jus mylėdamas, turėčiau būti jūsų mažiau mylimas?</verse>
				<verse number="16">Tebūnie ir taip, – sakysite, – aš jūsų neapsunkinau, bet, būdamas gudrus, klasta jus prisiviliojau.</verse>
				<verse number="17">Bet argi aš kaip nors išnaudojau jus per kurį savo pasiuntinį?</verse>
				<verse number="18">Aš įprašiau Titą keliauti ir pasiunčiau su juo vieną brolį. Argi Titas jus išnaudojo? Argi mes veikėme ne ta pačia dvasia? Argi nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?</verse>
				<verse number="19">Jūs jau seniai manote, kad mes prieš jus teisinamės. Ne, mes kalbame Dievo akivaizdoje, Kristuje, ir visa tai, mylimieji, jūsų pažangai.</verse>
				<verse number="20">Mat aš bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasipūtimų, netvarkos,</verse>
				<verse number="21">kad, kai vėl atvyksiu, mano Dievas nepažemintų manęs prieš jus ir man netektų apraudoti daugelio, kurie pirmiau buvo nusidėję ir dar nėra atgailavę dėl savo netyrumo, ištvirkavimo ir gašlumo darbų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Jau trečią kartą keliauju pas jus. Dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis visa byla.</verse>
				<verse number="2">Jau esu sakęs, antrukart lankydamasis pas jus, ir dabar, dar būdamas toli, vėl sakau anksčiau nusidėjusiems ir visiems kitiems, jog atėjęs būsiu negailestingas.</verse>
				<verse number="3">Jūs reikalaujate įrodymo, kad manyje kalba Kristus, o jis nėra silpnas prieš jus, bet galingas jumyse.</verse>
				<verse number="4">Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar jis gyvas Dievo galybe. Mes irgi silpni jame, bet jums gyvensime su juo Dievo galybe.</verse>
				<verse number="5">Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, tai esate atmestini.</verse>
				<verse number="6">Bet aš turiu vilties, kad jūs įsitikinsite, jog mes nesame atmestini.</verse>
				<verse number="7">Mes meldžiame Dievą, kad jūs nedarytumėte nieko blogo, ne tam, kad mes pasirodytume tinkami, bet kad jūs darytumėte gera, o mes būtume tartum atmestini.</verse>
				<verse number="8">Mes juk nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už tiesą.</verse>
				<verse number="9">Mums džiaugsmas, kad mes silpni, o jūs stiprūs. Mes to ir meldžiame: kad jūs taptumėte tobuli.</verse>
				<verse number="10">Todėl, būdamas toli, rašau tai, kad atvykęs neturėčiau griežtai elgtis, griebdamasis galios, kurią man Viešpats suteikė tam, kad ugdyčiau, o ne kad griaučiau.</verse>
				<verse number="11">Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="12">Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji.</verse>
				<verse number="13">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="48">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo,</verse>
				<verse number="2">ir visi su manimi esantys broliai – Galatijos Bažnyčioms.</verse>
				<verse number="3">Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="4">kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią.</verse>
				<verse number="5">Jam šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="6">Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos,</verse>
				<verse number="7">nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją.</verse>
				<verse number="8">Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!</verse>
				<verse number="9">Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!</verse>
				<verse number="10">Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="11">Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių.</verse>
				<verse number="12">Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.</verse>
				<verse number="13">Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas judėjų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti;</verse>
				<verse number="14">kaip judėjų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius.</verse>
				<verse number="15">Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo</verse>
				<verse number="16">apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, aš neskubėjau tartis su kūnu ir krauju</verse>
				<verse number="17">ir nevykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl grįžau į Damaską.</verse>
				<verse number="18">Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.</verse>
				<verse number="19">Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.</verse>
				<verse number="20">Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.</verse>
				<verse number="21">Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.</verse>
				<verse number="22">Aš buvau iš veido nepažįstamas Kristaus Bažnyčioms Judėjoje.</verse>
				<verse number="23">Jos buvo tik girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė.</verse>
				<verse number="24">Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.</verse>
				<verse number="2">Nuvykau, apreiškimo paskatintas ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.</verse>
				<verse number="3">Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.</verse>
				<verse number="4">Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti,</verse>
				<verse number="5">jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.</verse>
				<verse number="6">O dėl įžymesniųjų asmenų – kokie jie buvo kadaise man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – tai man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.</verse>
				<verse number="7">Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui – žydams,</verse>
				<verse number="8">nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu.</verse>
				<verse number="9">Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus;</verse>
				<verse number="10">tik turėjome prisiminti jų vargšus, o aš ir stengiausi tai daryti.</verse>
				<verse number="11">Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo peiktinas.</verse>
				<verse number="12">Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis, bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų.</verse>
				<verse number="13">Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei.</verse>
				<verse number="14">Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“</verse>
				<verse number="15">Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,</verse>
				<verse number="16">tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, nes Įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus.</verse>
				<verse number="17">Ieškant mums nuteisinimo Kristuje, paaiškėjo, kad patys esame nusidėjėliai. Ar dėl to Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku būdu!</verse>
				<verse number="18">Bet jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai pasirodau esąs nusikaltėlis.</verse>
				<verse number="19">Aš Įstatymu numiriau Įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.</verse>
				<verse number="20">Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.</verse>
				<verse number="21">Aš neatmetu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas Įstatymu, tai Kristus numirė veltui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus?</verse>
				<verse number="2">Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią Įstatymo darbais, ar įtikėdami, ką išgirdote?</verse>
				<verse number="3">Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?</verse>
				<verse number="4">Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!..</verse>
				<verse number="5">Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų Įstatymo darbų, ar dėl to, kad įtikėjote, ką išgirdote?</verse>
				<verse number="6">Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.</verse>
				<verse number="7">Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki.</verse>
				<verse number="8">Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos.</verse>
				<verse number="9">Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.</verse>
				<verse number="10">Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo.</verse>
				<verse number="11">Kad Įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu.</verse>
				<verse number="12">O Įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvens jais.</verse>
				<verse number="13">Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.</verse>
				<verse number="14">Šitaip įvyko idant per Kristų Jėzų pagonims atitektų Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.</verse>
				<verse number="15">Broliai, aš kalbu, kaip įprasta žmonėse: net žmogaus teisėto testamento niekas negali atmesti ar papildyti!</verse>
				<verse number="16">Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo ainijai. Nėra pasakyta „ir ainiams“, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo ainijai, tai yra Kristui.</verse>
				<verse number="17">Aš noriu pasakyti: Dievo patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimt metų atsiradęs Įstatymas, ir jis negali pažado paversti niekais.</verse>
				<verse number="18">Jei paveldėjimas būtų iš Įstatymo, tai negalėtų būti iš pažado. O Dievas dovanojo jį Abraomui pažadu.</verse>
				<verse number="19">Tad kam gi reikalingas Įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam skirtas pažadas; Įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininką.</verse>
				<verse number="20">Tarpininko nebūna, kur yra vienas, o Dievas tėra vienas.</verse>
				<verse number="21">Tad gal Įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas Įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš Įstatymo.</verse>
				<verse number="22">Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.</verse>
				<verse number="23">Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi Įstatymo, kol apsireikš tikėjimas.</verse>
				<verse number="24">Taigi Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti.</verse>
				<verse number="25">Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje.</verse>
				<verse number="26">Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="27">Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.</verse>
				<verse number="28">Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!</verse>
				<verse number="29">O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dar pasakysiu: kol paveldėtojas nepilnametis, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas;</verse>
				<verse number="2">jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.</verse>
				<verse number="3">Taip buvo ir mums: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.</verse>
				<verse number="4">Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui,</verse>
				<verse number="5">kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.</verse>
				<verse number="6">Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“</verse>
				<verse number="7">Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.</verse>
				<verse number="8">Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai.</verse>
				<verse number="9">Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!</verse>
				<verse number="10">Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų...</verse>
				<verse number="11">Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui.</verse>
				<verse number="12">Tapkite tokie kaip aš, nes ir aš esu tapęs toks kaip jūs. Maldauju jus, broliai! Jūs nesate manęs įžeidę.</verse>
				<verse number="13">Jūs žinote, kad pirmą kartą jums paskelbiau gerąją naujieną sirgdamas.</verse>
				<verse number="14">Mano kūno negalia buvo jums išmėginimas, bet jūs jo nepaniekinote ir neatmetėte, o mane priėmėte kaip Dievo pasiuntinį, kaip patį Kristų Jėzų.</verse>
				<verse number="15">Kurgi dabar tas jūsų džiaugsmingasis priėmimas? Juk aš galiu paliudyti, kad įmanydami jūs būtumėte išsilupę akis ir atidavę man.</verse>
				<verse number="16">Nejau tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?!</verse>
				<verse number="17">Anie jus vilioja ne kilniais sumetimais. Jie norėtų jus atitraukti, kad prisirištumėte prie jų.</verse>
				<verse number="18">Gražu patirti taurų prisirišimą visada, o ne vien kai esu pas jus,</verse>
				<verse number="19">mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas.</verse>
				<verse number="20">Aš norėčiau būti dabar pas jus, kad žinočiau, kaip prabilti, nes neišmanau, ką man su jumis daryti.</verse>
				<verse number="21">Pasakykite man jūs, norintys būti Įstatymo valdžioje, ar negirdite Įstatymo?</verse>
				<verse number="22">Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, kitą iš laisvosios.</verse>
				<verse number="23">Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – dėl pažado.</verse>
				<verse number="24">Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei; ją reiškia Hagara.</verse>
				<verse number="25">Hagara – tai Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais.</verse>
				<verse number="26">Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina,</verse>
				<verse number="27">nes parašyta: Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Juk apleistoji turi daug vaikų, daugiau negu turinčioji vyrą.</verse>
				<verse number="28">Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant Izaokas.</verse>
				<verse number="29">Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar.</verse>
				<verse number="30">O ką gi sako Raštas? – Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi.</verse>
				<verse number="31">Štai kodėl, broliai, mes esame ne vergės vaikai, bet laisvosios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!</verse>
				<verse number="2">Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas.</verse>
				<verse number="3">Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso Įstatymo.</verse>
				<verse number="4">Jūs, ieškantys nuteisinimo Įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.</verse>
				<verse number="5">O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo.</verse>
				<verse number="6">Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.</verse>
				<verse number="7">Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos?</verse>
				<verse number="8">Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo.</verse>
				<verse number="9">Truputis raugo įraugina visą maišymą.</verse>
				<verse number="10">Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų, o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo.</verse>
				<verse number="11">Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas.</verse>
				<verse number="12">O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!</verse>
				<verse number="13">Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.</verse>
				<verse number="14">Juk visas Įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį.</verse>
				<verse number="15">Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!</verse>
				<verse number="16">Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams.</verse>
				<verse number="17">Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.</verse>
				<verse number="18">Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate Įstatymo valdžioje.</verse>
				<verse number="19">Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,</verse>
				<verse number="20">stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,</verse>
				<verse number="21">pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="22">Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,</verse>
				<verse number="23">romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra Įstatymo.</verse>
				<verse number="24">Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.</verse>
				<verse number="25">Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.</verse>
				<verse number="26">Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!</verse>
				<verse number="2">Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą.</verse>
				<verse number="3">O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.</verse>
				<verse number="4">Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu,</verse>
				<verse number="5">nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą.</verse>
				<verse number="6">Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju.</verse>
				<verse number="7">Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.</verse>
				<verse number="8">Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="9">Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!</verse>
				<verse number="10">Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.</verse>
				<verse number="11">Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums rašau savo ranka...</verse>
				<verse number="12">Žmonės, kurie nori įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais, verčia jus apsipjaustyti, kad jiems netektų būti persekiojamiems dėl Kristaus kryžiaus.</verse>
				<verse number="13">Bet ir apipjaustymo šalininkai patys nesilaiko Įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jūsų kūnu.</verse>
				<verse number="14">Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui.</verse>
				<verse number="15">Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys.</verse>
				<verse number="16">Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas, taip pat ir Dievo Izraeliui!</verse>
				<verse number="17">O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes.</verse>
				<verse number="18">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="49">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="2">Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje,</verse>
				<verse number="4">mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės,</verse>
				<verse number="5">palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais</verse>
				<verse number="6">savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo,</verse>
				<verse number="7">kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.</verse>
				<verse number="8">Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu,</verse>
				<verse number="9">paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame,</verse>
				<verse number="10">amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje.</verse>
				<verse number="11">Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą,</verse>
				<verse number="12">kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje.</verse>
				<verse number="13">Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį – savo išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia,</verse>
				<verse number="14">kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.</verse>
				<verse number="15">Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems,</verse>
				<verse number="16">nesiliauju dėkojęs už jus, minėdamas jus savo maldose,</verse>
				<verse number="17">idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti,</verse>
				<verse number="18">idant apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas</verse>
				<verse number="19">ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai.</verse>
				<verse number="20">Ja jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje,</verse>
				<verse number="21">aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame,</verse>
				<verse number="22">ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios,</verse>
				<verse number="23">kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis,</verse>
				<verse number="2">kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose.</verse>
				<verse number="3">Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.</verse>
				<verse number="4">Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo,</verse>
				<verse number="5">mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, –</verse>
				<verse number="6">prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="7">kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="8">Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,</verse>
				<verse number="9">ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.</verse>
				<verse number="10">Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.</verse>
				<verse number="11">Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis.</verse>
				<verse number="12">Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.</verse>
				<verse number="13">Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.</verse>
				<verse number="14">Jis yra mūsų sutaikymas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.</verse>
				<verse number="15">Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką</verse>
				<verse number="16">ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikė su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą.</verse>
				<verse number="17">Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti,</verse>
				<verse number="18">nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.</verse>
				<verse number="19">Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,</verse>
				<verse number="20">pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų,</verse>
				<verse number="21">ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje,</verse>
				<verse number="22">ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl aš, Paulius, esu Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų – pagonių.</verse>
				<verse number="2">Jūs, be abejo, esate girdėję, kokia malonės tarnyba Dievo man suteikta jūsų labui:</verse>
				<verse number="3">apreiškimu buvo man atskleistas slėpinys, kaip aš ką tik esu trumpai aprašęs.</verse>
				<verse number="4">Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus slėpinį,</verse>
				<verse number="5">kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams:</verse>
				<verse number="6">pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.</verse>
				<verse number="7">Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dovanos, kuri buvo man duota jo galybės veikimu.</verse>
				<verse number="8">Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus</verse>
				<verse number="9">ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjyje, –</verse>
				<verse number="10">kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis.</verse>
				<verse number="11">Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="12">Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo.</verse>
				<verse number="13">Todėl aš prašau nenusiminti dėl mano vargų jūsų dėlei, nes jie yra jūsų garbė.</verse>
				<verse number="14">Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą,</verse>
				<verse number="15">nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą,</verse>
				<verse number="16">kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų,</verse>
				<verse number="17">kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,</verse>
				<verse number="18">galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis,</verse>
				<verse number="19">ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.</verse>
				<verse number="20">O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau negu mes prašome ar išmanome,</verse>
				<verse number="21">jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.</verse>
				<verse number="2">Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę,</verse>
				<verse number="3">uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu.</verse>
				<verse number="4">Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.</verse>
				<verse number="5">Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.</verse>
				<verse number="6">Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.</verse>
				<verse number="7">O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.</verse>
				<verse number="8">Todėl pasakyta: Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų.</verse>
				<verse number="9">Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje.</verse>
				<verse number="10">O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų.</verse>
				<verse number="11">Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,</verse>
				<verse number="12">idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui,</verse>
				<verse number="13">kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką,</verse>
				<verse number="14">kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius.</verse>
				<verse number="15">Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje.</verse>
				<verse number="16">Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.</verse>
				<verse number="17">Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės.</verse>
				<verse number="18">Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo.</verse>
				<verse number="19">Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų!</verse>
				<verse number="21">Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje:</verse>
				<verse number="22">privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,</verse>
				<verse number="23">atnaujinti savo proto dvasią,</verse>
				<verse number="24">apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.</verse>
				<verse number="25">Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.</verse>
				<verse number="26">Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!</verse>
				<verse number="27">Ir nepalikite vietos velniui.</verse>
				<verse number="28">Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.</verse>
				<verse number="29">Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.</verse>
				<verse number="30">Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.</verse>
				<verse number="31">Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.</verse>
				<verse number="32">Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai,</verse>
				<verse number="2">ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.</verse>
				<verse number="3">Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems;</verse>
				<verse number="4">taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas.</verse>
				<verse number="5">Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.</verse>
				<verse number="6">Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus.</verse>
				<verse number="7">Nebūkite jų bendrai!</verse>
				<verse number="8">Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai.</verse>
				<verse number="9">O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.</verse>
				<verse number="10">Ištirkite, kas patinka Viešpačiui,</verse>
				<verse number="11">ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.</verse>
				<verse number="12">Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti.</verse>
				<verse number="13">Bet visa, kas atskleista, šviesa padaro regima,</verse>
				<verse number="14">o kas padaryta regima, yra šviesa. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“.</verse>
				<verse number="15">Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi,</verse>
				<verse number="16">gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos.</verse>
				<verse number="17">Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.</verse>
				<verse number="18">Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios.</verse>
				<verse number="19">Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį,</verse>
				<verse number="20">visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.</verse>
				<verse number="21">Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės.</verse>
				<verse number="22">Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui,</verse>
				<verse number="23">nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas.</verse>
				<verse number="24">Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų.</verse>
				<verse number="25">Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save,</verse>
				<verse number="26">kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį,</verse>
				<verse number="27">kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.</verse>
				<verse number="28">Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.</verse>
				<verse number="29">Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią,</verse>
				<verse number="30">kadangi esame jo Kūno nariai.</verse>
				<verse number="31">Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu.</verse>
				<verse number="32">Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią.</verse>
				<verse number="33">Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas.</verse>
				<verse number="2">Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu:</verse>
				<verse number="3">Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.</verse>
				<verse number="4">Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="5">Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus,</verse>
				<verse number="6">ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią.</verse>
				<verse number="7">Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,</verse>
				<verse number="8">žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties.</verse>
				<verse number="9">Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad jis nedaro skirtumo tarp asmenų.</verse>
				<verse number="10">Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga.</verse>
				<verse number="11">Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.</verse>
				<verse number="12">Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.</verse>
				<verse number="13">Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti.</verse>
				<verse number="14">Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais</verse>
				<verse number="15">ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją.</verse>
				<verse number="16">Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.</verse>
				<verse number="17">Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.</verse>
				<verse number="18">Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius</verse>
				<verse number="19">ir mane, kad, kai atveriu lūpas, būtų man duota drąsiai skelbti Evangelijos slėpinį;</verse>
				<verse number="20">jos pasiuntinys esu ir būdamas surakintas grandinėmis, kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti.</verse>
				<verse number="21">Kad ir jūs sužinotumėte apie mano reikalus ir ką veikiu, visa papasakos jums Tichikas, mylimas brolis ir ištikimas padėjėjas Viešpatyje.</verse>
				<verse number="22">Aš tam jį ir siunčiu, kad jūs sužinotumėte apie mus ir kad jis paguostų jūsų širdis.</verse>
				<verse number="23">Broliams ramybė ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="24">Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="50">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="3">Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu,</verse>
				<verse number="4">visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas,</verse>
				<verse number="5">už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.</verse>
				<verse number="6">Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.</verse>
				<verse number="7">Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai.</verse>
				<verse number="8">Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu.</verse>
				<verse number="9">Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu,</verse>
				<verse number="10">kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną,</verse>
				<verse number="11">pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.</verse>
				<verse number="12">Broliai, noriu, kad žinotumėte, jog mano būklė išėjo į gera Evangelijos plitimui.</verse>
				<verse number="13">Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų žmonių.</verse>
				<verse number="14">Daugumas brolių Viešpatyje, dėl mano pančių įgiję pasitikėjimo Viešpačiu, ryžtingai imasi be baimės skelbti Dievo žodį.</verse>
				<verse number="15">Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti skelbia Kristų gera valia;</verse>
				<verse number="16">šitie iš meilės, suprasdami, kad aš pašauktas ginti Evangelijos,</verse>
				<verse number="17">o anie skelbia Kristų ne iš gryno nusistatymo, bet iš savanaudiškumo tardamiesi pasunkinsią mano pančius.</verse>
				<verse number="18">Tesižinai! Kad visokiais būdais, dėl akių ar iš tiesų, yra skelbiamas Kristus – štai kuo džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi.</verse>
				<verse number="19">Juk žinau, kad šitai pravers mano išganymui dėl jūsų maldos ir Jėzaus Kristaus Dvasios pagalbos.</verse>
				<verse number="20">Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne arba gyvenimu, arba mirtimi.</verse>
				<verse number="21">Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.</verse>
				<verse number="22">Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tai nebežinau, ką pasirinkti.</verse>
				<verse number="23">Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau.</verse>
				<verse number="24">O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.</verse>
				<verse number="25">Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui,</verse>
				<verse number="26">kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Kristuje Jėzuje, kai vėl atvyksiu pas jus.</verse>
				<verse number="27">Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu, išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą</verse>
				<verse number="28">ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.</verse>
				<verse number="29">Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti,</verse>
				<verse number="30">kovojantiems tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos,</verse>
				<verse number="2">tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą.</verse>
				<verse number="3">Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save</verse>
				<verse number="4">ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.</verse>
				<verse number="5">Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.</verse>
				<verse number="6">Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu,</verse>
				<verse number="7">bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;</verse>
				<verse number="8">jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.</verse>
				<verse number="9">Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,</verse>
				<verse number="10">kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme</verse>
				<verse number="11">ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“</verse>
				<verse number="12">Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami,</verse>
				<verse number="13">nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!</verse>
				<verse number="14">Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,</verse>
				<verse number="15">kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.</verse>
				<verse number="16">Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs.</verse>
				<verse number="17">O jei turės būti pralietas mano kraujas, kaip jūsų tikėjimo auka ir atnaša Dievui, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais.</verse>
				<verse number="18">Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi.</verse>
				<verse number="19">Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau ramus, sužinojęs, kaip jums sekasi.</verse>
				<verse number="20">Mat neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.</verse>
				<verse number="21">Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos.</verse>
				<verse number="22">O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis su manimi tarnavo kaip sūnus su tėvu.</verse>
				<verse number="23">Taigi, kai tik paaiškės mano byla, turiu viltį tučtuojau jį pasiųsti.</verse>
				<verse number="24">Be to, turiu Viešpatyje viltį ir pats netrukus atvykti pas jus.</verse>
				<verse number="25">Aš dar nusprendžiau, jog būtina siųsti pas jus Epafroditą, mano brolį, bendradarbį ir bendražygį, o jūsų pasiuntinį ir pagalbininką mano varguose.</verse>
				<verse number="26">Jis labai jūsų pasiilgo ir sielojosi, kad išgirdote apie jo ligą.</verse>
				<verse number="27">O jis buvo arti mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, ir ne vien tik jo, bet ir manęs, kad manęs neužgriūtų sielvartas po sielvarto.</verse>
				<verse number="28">Taigi aš jį skubiai siunčiu, kad, jį pamatę, pradžiugtumėte ir aš taip neliūdėčiau.</verse>
				<verse number="29">Priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones,</verse>
				<verse number="30">nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas.</verse>
				<verse number="2">Sergėkitės šunų, sergėkitės netikrų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių!</verse>
				<verse number="3">Tikrieji apipjaustytieji esame mes, kurie tarnaujame Dievui jo Dvasia, didžiuojamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu.</verse>
				<verse number="4">O juk aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis,</verse>
				<verse number="5">aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, Įstatymo besilaikantis fariziejus,</verse>
				<verse number="6">uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs Įstatymo reikalaujamą teisumą.</verse>
				<verse number="7">Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.</verse>
				<verse number="8">O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų</verse>
				<verse number="9">ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.</verse>
				<verse number="10">Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti,</verse>
				<verse number="11">kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.</verse>
				<verse number="12">Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.</verse>
				<verse number="13">Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn,</verse>
				<verse number="14">į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš.</verse>
				<verse number="16">Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme.</verse>
				<verse number="17">Broliai, visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį.</verse>
				<verse number="18">Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai.</verse>
				<verse number="19">Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.</verse>
				<verse number="20">O mes esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus,</verse>
				<verse number="21">kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!</verse>
				<verse number="2">Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje.</verse>
				<verse number="3">Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje.</verse>
				<verse number="4">Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!</verse>
				<verse number="5">Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!</verse>
				<verse number="6">Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.</verse>
				<verse number="7">Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="8">Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.</verse>
				<verse number="9">Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis.</verse>
				<verse number="10">Aš labai apsidžiaugiau Viešpatyje, kad pagaliau pražydo jūsų rūpinimasis manimi. Jūs ir seniau rūpindavotės, bet stigo progų tai parodyti.</verse>
				<verse number="11">Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle.</verse>
				<verse number="12">Esu patyręs ir vargo, ir pertekliaus. Visa ko teko ragauti: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis.</verse>
				<verse number="13">Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manimi varge.</verse>
				<verse number="15">Jūs, filipiečiai, ir patys žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia Bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni.</verse>
				<verse number="16">Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką.</verse>
				<verse number="17">Aš netrokštu dovanos, bet noriu, kad jūsų naudai augtų vaisiai jūsų sąskaiton.</verse>
				<verse number="18">O aš esu visko gavęs ir turiu per akis. Aš visiškai aprūpintas, per Epafroditą gavęs kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkamą auką.</verse>
				<verse number="19">O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes.</verse>
				<verse number="20">Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="21">Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje. Jus sveikina su manimi esantys broliai.</verse>
				<verse number="22">Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos.</verse>
				<verse number="23">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="51">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus, –</verse>
				<verse number="2">šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose: malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo!</verse>
				<verse number="3">Nuolat melsdamiesi už jus, mes dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,</verse>
				<verse number="4">nes girdime, kad jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius</verse>
				<verse number="5">dėlei vilties, kuri jums atidėta danguje. Apie tą viltį esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje,</verse>
				<verse number="6">kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir teisingai pažinote Dievo malonę.</verse>
				<verse number="7">Jus to išmokė mūsų mylimasis bendradarbis Epafras, kuris mane pavaduoja kaip ištikimas Kristaus tarnas.</verse>
				<verse number="8">Jis ir davė žinią mums apie Dvasios įkvėptą jūsų meilę.</verse>
				<verse number="9">Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu,</verse>
				<verse number="10">kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu,</verse>
				<verse number="11">kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu</verse>
				<verse number="12">dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje,</verse>
				<verse number="13">kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę;</verse>
				<verse number="14">jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.</verse>
				<verse number="15">Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis,</verse>
				<verse number="16">nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam,</verse>
				<verse number="17">jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.</verse>
				<verse number="18">Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę,</verse>
				<verse number="19">nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę</verse>
				<verse number="20">ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.</verse>
				<verse number="21">Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais,</verse>
				<verse number="22">Dievas dabar sutaikė jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti.</verse>
				<verse number="23">Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai Kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu.</verse>
				<verse number="24">Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.</verse>
				<verse number="25">Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį,</verse>
				<verse number="26">tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems.</verse>
				<verse number="27">Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis.</verse>
				<verse number="28">Mes jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.</verse>
				<verse number="29">To dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip man tenka kovoti už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano veido,</verse>
				<verse number="2">kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų,</verse>
				<verse number="3">kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai.</verse>
				<verse number="4">Sakau jums tai, kad niekas jūsų nesuvedžiotų suktais įrodinėjimais.</verse>
				<verse number="5">Kūnu esu toli nuo jūsų, tačiau dvasia – su jumis ir džiaugiuosi, matydamas jūsų tvarkingumą ir kaip tvirtai jūs tikite Kristų.</verse>
				<verse number="6">Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame,</verse>
				<verse number="7">būdami jame įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.</verse>
				<verse number="9">Juk Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė,</verse>
				<verse number="10">ir jūs esate pripildyti jame – visokių kunigaikštysčių ir valdžių Galvoje.</verse>
				<verse number="11">Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu.</verse>
				<verse number="12">Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.</verse>
				<verse number="13">Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus.</verse>
				<verse number="14">Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.</verse>
				<verse number="15">Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas.</verse>
				<verse number="16">Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų.</verse>
				<verse number="17">Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui.</verse>
				<verse number="18">Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,</verse>
				<verse number="19">nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu.</verse>
				<verse number="20">Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais:</verse>
				<verse number="21">„Neliesk! Neragauk! Neimk!“?</verse>
				<verse number="22">Visa tai skirta vartojant pranykti, ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai.</verse>
				<verse number="23">Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.</verse>
				<verse number="2">Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.</verse>
				<verse number="3">Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve.</verse>
				<verse number="4">Kai apsireikš Kristus – jūsų gyvastis, su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.</verse>
				<verse number="5">Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.</verse>
				<verse number="6">Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams.</verse>
				<verse number="7">Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų.</verse>
				<verse number="8">Bet dabar visa tai pameskite – piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.</verse>
				<verse number="9">Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais</verse>
				<verse number="10">ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą.</verse>
				<verse number="11">Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.</verse>
				<verse number="12">Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.</verse>
				<verse number="13">Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.</verse>
				<verse number="14">Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.</verse>
				<verse number="15">Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!</verse>
				<verse number="16">Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.</verse>
				<verse number="17">Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.</verse>
				<verse number="18">Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje.</verse>
				<verse number="19">O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs.</verse>
				<verse number="20">Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui.</verse>
				<verse number="21">O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.</verse>
				<verse number="22">Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties.</verse>
				<verse number="23">Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms,</verse>
				<verse number="24">žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!</verse>
				<verse number="25">Kas daro neteisybę, susilauks bausmės už savo neteisumą, ir nebus žiūrima asmens.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">O jūs, šeimininkai, duokite vergams kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje.</verse>
				<verse number="2">Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami;</verse>
				<verse number="3">melskitės ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus slėpinį, dėl kurio aš kalinamas,</verse>
				<verse number="4">kad sugebėčiau jį atskleisti taip, kaip privalau jį išsakyti.</verse>
				<verse number="5">Išmintingai elkitės su svetimaisiais; išnaudokite laiką.</verse>
				<verse number="6">Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.</verse>
				<verse number="7">Apie mano reikalus jums viską praneš Tichikas, mylimas brolis, ištikimas padėjėjas ir bendradarbis Viešpatyje.</verse>
				<verse number="8">Aš tam jį ir siunčiu, kad sužinotumėte apie mus ir kad jis paguostų jūsų širdis.</verse>
				<verse number="9">Jis vyksta su Onesimu, ištikimu ir mylimu broliu, kuris yra iš jūsų; jiedu papasakos jums visa, kas čia dedasi.</verse>
				<verse number="10">Jus sveikina kalėjimo draugas Aristarchas ir Barnabo pusbrolis Morkus; dėl jo jau esate gavę nurodymų: jeigu jis atvyktų pas jus, priimkite jį.</verse>
				<verse number="11">Dar jus sveikina Jėzus, vadinamas Justu. Iš apipjaustytųjų jie vieninteliai su manimi darbuojasi Dievo karalystei; jie yra tapę mano paguoda.</verse>
				<verse number="12">Jus sveikina jūsiškis Epafras, Kristaus Jėzaus tarnas, kuris visuomet grumiasi už jus maldose, kad tvirtai laikytumėtės ir tobulai vykdytumėte Dievo norus.</verse>
				<verse number="13">Aš galiu paliudyti, kad jis labai rūpinasi jumis, Laodikėja ir Hierapoliu.</verse>
				<verse number="14">Sveikina jus mylimasis gydytojas Lukas ir Demas.</verse>
				<verse number="15">Pasveikinkite brolius Laodikėjoje ir Nimfą bei jos namuose susirenkančią bendruomenę.</verse>
				<verse number="16">Kai šitas laiškas bus perskaitytas pas jus, pasirūpinkite, kad jis būtų perskaitytas ir Laodikėjos Bažnyčioje, o jūs perskaitykite laišką, kuris ateis iš Laodikėjos.</verse>
				<verse number="17">Taip pat pasakykite Archipui: „Žiūrėk, kad vykdytum tarnystę, kurią gavai Viešpatyje!“</verse>
				<verse number="18">Sveikinimas, parašytas mano, Pauliaus, ranka. Prisiminkite mano pančius. Malonė su jumis!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="52">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių Bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė!</verse>
				<verse number="2">Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose,</verse>
				<verse number="3">nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.</verse>
				<verse number="4">Mes žinome, Dievo numylėtieji broliai, apie jūsų išrinkimą,</verse>
				<verse number="5">nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia bei su tvirtu įsitikinimu. Juk žinote, kaip pas jus elgėmės jūsų pačių labui.</verse>
				<verse number="6">Todėl jūs ne tik pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu,</verse>
				<verse number="7">bet ir tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems.</verse>
				<verse number="8">Mat iš jūsų pasklidęs Viešpaties žodis ne tik pagarsėjo Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur, ir mums jau nebereikia apie tai kalbėti.</verse>
				<verse number="9">Žmonės pasakoja apie mus, kaip buvome jūsų priimti ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui</verse>
				<verse number="10">ir laukti iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusių, – Jėzaus, mus išgelbėsiančio nuo ateinančios rūstybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Jūs patys, broliai, žinote, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo bergždžias.</verse>
				<verse number="2">Prieš tai, kaip patys žinote, nukentėję bei patyrę nuoskaudų Filipuose, pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki.</verse>
				<verse number="3">Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos nei iš nedoro tikslo, nei iš klastingumo.</verse>
				<verse number="4">Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis.</verse>
				<verse number="5">Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekada – tepaliudija Dievas – nebuvome pasidavę godumui;</verse>
				<verse number="6">niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur.</verse>
				<verse number="7">Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius.</verse>
				<verse number="8">Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.</verse>
				<verse number="9">Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.</verse>
				<verse number="10">Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.</verse>
				<verse number="11">Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus,</verse>
				<verse number="12">raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę.</verse>
				<verse number="13">Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji.</verse>
				<verse number="14">Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo Bažnyčių Judėjoje, kurios yra Kristuje Jėzuje, nes tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų,</verse>
				<verse number="15">kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai,</verse>
				<verse number="16">nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė.</verse>
				<verse number="17">O mes, broliai, kuriam laikui atskirti nuo jūsų – žinoma, tik kūnu, ne širdimi, – be galo pasiilgę, labai troškome išvysti jūsų veidus.</verse>
				<verse number="18">Todėl ruošėmės atvykti pas jus – bent jau aš, Paulius, ruošiausi kartą ir kitą, – tačiau mus sutrukdė šėtonas.</verse>
				<verse number="19">Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai jis ateis, jeigu ne jūs?!</verse>
				<verse number="20">Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, ryžomės vieni pasilikti Atėnuose</verse>
				<verse number="2">ir pasiuntėme Timotiejų, savo brolį ir Dievo bendradarbį Kristaus Evangelijoje, kad paremtų jus ir sustiprintų jūsų tikėjimą,</verse>
				<verse number="3">kad nė vienas nesvyruotų tose negandose. Ir jūs patys žinote, kad esame tam skirti.</verse>
				<verse number="4">Juk, dar būdami tarp jūsų, mes iš anksto pasakėme, kad turėsime kentėti negandą, ir, kaip žinote, tai ir įvyko.</verse>
				<verse number="5">Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau pasiuntinį, norėdamas sužinoti apie jūsų tikėjimą, ar kartais jūsų nesuviliojo gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas.</verse>
				<verse number="6">Dabar Timotiejus iš jūsų grįžo pas mus ir atnešė gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir jūsų meilę: kad jūs nuolat mus maloniai prisimenate ir norite mus pamatyti, kaip ir mes jus.</verse>
				<verse number="7">Šitaip, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visose mūsų bėdose ir negandose.</verse>
				<verse number="8">Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje.</verse>
				<verse number="9">Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos iš jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje?</verse>
				<verse number="10">Dieną ir naktį karštai maldaujame, kad mums būtų leista išvysti jūsų veidus ir papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui.</verse>
				<verse number="11">Jis pats – mūsų Dievas ir Tėvas – ir mūsų Viešpats Jėzus tepraskina mums kelią pas jus.</verse>
				<verse number="12">Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,</verse>
				<verse number="13">kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos!</verse>
				<verse number="2">Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu.</verse>
				<verse number="3">Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo!</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai,</verse>
				<verse number="5">nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.</verse>
				<verse number="6">Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę.</verse>
				<verse number="7">Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui.</verse>
				<verse number="8">Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.</verse>
				<verse number="9">Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą,</verse>
				<verse number="10">ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos,</verse>
				<verse number="11">stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę.</verse>
				<verse number="12">Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.</verse>
				<verse number="13">Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties.</verse>
				<verse number="14">Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.</verse>
				<verse number="15">Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.</verse>
				<verse number="16">O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje,</verse>
				<verse number="17">paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.</verse>
				<verse number="18">Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti.</verse>
				<verse number="2">Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį.</verse>
				<verse number="3">Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tartum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs.</verse>
				<verse number="4">Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis.</verse>
				<verse number="5">Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.</verse>
				<verse number="6">Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!</verse>
				<verse number="7">Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį.</verse>
				<verse number="8">O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą.</verse>
				<verse number="9">Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="10">kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume su juo.</verse>
				<verse number="11">Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote.</verse>
				<verse number="12">Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų.</verse>
				<verse number="13">Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!</verse>
				<verse number="14">Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, suraminkite mažadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs visiems!</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.</verse>
				<verse number="16">Visuomet džiaukitės,</verse>
				<verse number="17">be paliovos melskitės!</verse>
				<verse number="18">Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="19">Negesinkite Dvasios!</verse>
				<verse number="20">Neniekinkite pranašavimų!</verse>
				<verse number="21">Visa ištirkite ir kas gera, palaikykite!</verse>
				<verse number="22">Susilaikykite nuo visokio blogio!</verse>
				<verse number="23">Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.</verse>
				<verse number="24">Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys!</verse>
				<verse number="25">Broliai, melskitės už mus!</verse>
				<verse number="26">Pasveikinkite visus brolius šventu pabučiavimu.</verse>
				<verse number="27">Saikdindamas jus Viešpačiu, prašau, kad šis laiškas būtų perskaitytas visiems broliams.</verse>
				<verse number="28">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="53">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių Bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje.</verse>
				<verse number="2">Malonė jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!</verse>
				<verse number="3">Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.</verse>
				<verse number="4">Todėl mes ir giriamės jumis Dievo Bažnyčiose – jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti.</verse>
				<verse number="5">O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate.</verse>
				<verse number="6">Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda,</verse>
				<verse number="7">o jums, engiamiesiems, – atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus</verse>
				<verse number="8">liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai.</verse>
				<verse number="9">Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės,</verse>
				<verse number="10">kai jis ateis, kad pasirodytų tą dieną garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu.</verse>
				<verse number="11">Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą.</verse>
				<verse number="12">Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums – jame iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį:</verse>
				<verse number="2">nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat.</verse>
				<verse number="3">Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus,</verse>
				<verse number="4">prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu.</verse>
				<verse number="5">Ar neprisimenate, jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų?</verse>
				<verse number="6">Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu.</verse>
				<verse number="7">Nedorybės slėpinys jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo;</verse>
				<verse number="8">tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo didingu atėjimu.</verse>
				<verse number="9">Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai</verse>
				<verse number="10">ir visokios nedoros apgaulės einantiems į pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi.</verse>
				<verse number="11">Todėl Dievas jiems siunčia galingą paklydimą, idant tikėtų melu;</verse>
				<verse number="12">taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.</verse>
				<verse number="13">Mes privalome visuomet dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas išrinko jus kaip pirmienas išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu.</verse>
				<verse number="14">Tam jis ir pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę.</verse>
				<verse number="15">Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.</verse>
				<verse number="16">O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties,</verse>
				<verse number="17">tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas kaip ir pas jus,</verse>
				<verse number="2">o mes būtume išgelbėti nuo iškrypusių ir blogų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą.</verse>
				<verse number="3">Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto.</verse>
				<verse number="4">Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome.</verse>
				<verse number="5">Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę.</verse>
				<verse number="6">Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų.</verse>
				<verse number="7">Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes juk pas jus netinginiavome</verse>
				<verse number="8">ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų,</verse>
				<verse number="9">ir ne dėl to, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti.</verse>
				<verse number="10">Dar būdami pas jus, skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“</verse>
				<verse number="11">Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja.</verse>
				<verse number="12">Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną.</verse>
				<verse number="13">O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera!</verse>
				<verse number="14">Jeigu kas neklausytų mūsų laiške surašytų nurodymų, tokį pasižymėkite, nebendraukite su juo, kad susigėstų.</verse>
				<verse number="15">Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį.</verse>
				<verse number="16">Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais. Viešpats su jumis visais!</verse>
				<verse number="17">Šis sveikinimas prirašytas mano, Pauliaus, ranka. Tai ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.</verse>
				<verse number="18">Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="54">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo, mūsų Gelbėtojo, ir Kristaus Jėzaus, mūsų vilties, paliepimu Kristaus Jėzaus apaštalas,</verse>
				<verse number="2">Timotiejui, tikram savo vaikui tikėjime: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Kristaus Jėzaus!</verse>
				<verse number="3">Dar keliaudamas į Makedoniją aš prašiau tave pasilikti Efeze ir įsakyti kai kuriems, kad jie nemokytų klaidingų mokslų,</verse>
				<verse number="4">neužsiiminėtų pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu.</verse>
				<verse number="5">Šio priesako tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo.</verse>
				<verse number="6">Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose.</verse>
				<verse number="7">Jie norėtų būti Įstatymo mokytojais, nors nesupranta nei ką kalbą, nei ką tvirtiną.</verse>
				<verse number="8">Mes žinome, jog Įstatymas yra geras, jeigu žmogus juo deramai naudojasi,</verse>
				<verse number="9">suprasdamas, kad Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams,</verse>
				<verse number="10">paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui.</verse>
				<verse number="11">Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija, kuri man yra patikėta.</verse>
				<verse number="12">Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę,</verse>
				<verse number="13">nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.</verse>
				<verse number="14">Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="15">Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.</verse>
				<verse number="16">Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Kristus Jėzus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="17">Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="18">Šituos pamokymus aš perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave kad jų stiprinamas kovotum gerą kovą,</verse>
				<verse number="19">išlaikytum tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo.</verse>
				<verse number="20">Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau šėtonui, kad jie išmoktų nebepiktžodžiauti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones,</verse>
				<verse number="2">už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.</verse>
				<verse number="3">Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo,</verse>
				<verse number="4">kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.</verse>
				<verse number="5">Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus,</verse>
				<verse number="6">kuris atidavė save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku.</verse>
				<verse number="7">Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas, – sakau tiesą, nemeluoju, – tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims.</verse>
				<verse number="8">Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.</verse>
				<verse number="9">Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių,</verse>
				<verse number="10">o verčiau – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu – gerais darbais.</verse>
				<verse number="11">Moteris tesimoko tyliai, su tikru klusnumu.</verse>
				<verse number="12">Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai.</verse>
				<verse number="13">Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui – Ieva.</verse>
				<verse number="14">Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir prasižengė.</verse>
				<verse number="15">Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus; jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo.</verse>
				<verse number="2">O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti,</verse>
				<verse number="3">ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus,</verse>
				<verse number="4">geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus.</verse>
				<verse number="5">Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, tai kaipgi jis pasirūpins Dievo Bažnyčia?!</verse>
				<verse number="6">Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą.</verse>
				<verse number="7">Be to, jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų, kad nebūtų niekinamas ir neįkliūtų į velnio žabangus.</verse>
				<verse number="8">Taip pat ir diakonai privalo būti garbingi vyrai, ne dviliežuviai, ne besaikiai vyno gėrovai, ne geidžiantys nešvaraus pelno,</verse>
				<verse number="9">bet saugantys tikėjimo slėpinį tyroje sąžinėje.</verse>
				<verse number="10">Ir jie pirmiau turi būti išbandyti, o paskui, jei pasirodys esą be kaltės, tegul diakonauja.</verse>
				<verse number="11">Moterys taip pat turi būti garbingos, ne šmeižikės, blaivios ir patikimos visuose reikaluose.</verse>
				<verse number="12">Diakonai tebūnie tik kartą vedę, gerai tvarkantys savo vaikus ir namus.</verse>
				<verse number="13">Kurie tinkamai diakonaus, įsigis garbingą laipsnį ir tikrą tikėjimo drąsą Kristuje Jėzuje.</verse>
				<verse number="14">Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greit atvykti pas tave;</verse>
				<verse number="15">jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama.</verse>
				<verse number="16">Ir kaip visi sutinka, didis yra maldingumo slėpinys: Jis apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams,</verse>
				<verse number="2">veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu,</verse>
				<verse number="3">draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka,</verse>
				<verse number="5">nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!</verse>
				<verse number="6">Jeigu šitaip aiškinsi broliams, būsi geras Kristaus Jėzaus tarnas, mintantis tikėjimo žodžiais ir tikruoju mokslu, kuriam esi atsidavęs.</verse>
				<verse number="7">Venk nerimtų bobiškų pasakų. Ugdykis maldingumą.</verse>
				<verse number="8">Kūno mankštinimas nedaug kam tinka, o maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas.</verse>
				<verse number="9">Štai tikras žodis, vertas visiško pritarimo:</verse>
				<verse number="10">mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.</verse>
				<verse number="11">Taip įsakinėk ir mokyk!</verse>
				<verse number="12">Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.</verse>
				<verse number="13">Kol atvyksiu, užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu.</verse>
				<verse number="14">Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu.</verse>
				<verse number="15">Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą.</verse>
				<verse number="16">Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas išganysi ir save, ir savo klausytojus.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą, o jaunesnius – kaip brolius,</verse>
				<verse number="2">vyresnio amžiaus moteris – kaip motinas, o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo.</verse>
				<verse number="3">Gerbk našles, kurios yra tikros našlės.</verse>
				<verse number="4">Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui.</verse>
				<verse number="5">Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi.</verse>
				<verse number="6">Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi.</verse>
				<verse number="7">Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto.</verse>
				<verse number="8">Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!</verse>
				<verse number="9">Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri buvo tik kartą ištekėjusi,</verse>
				<verse number="10">jeigu ji pasižymėjo gerais darbais: jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą.</verse>
				<verse number="11">Jaunesnių našlių nepriimk. Pasidavusios gašlumui, jos atsitolina nuo Kristaus ir geidžia ištekėti,</verse>
				<verse number="12">o tuo užsitraukia kaltinimą, jog pametusios pirmuosius pažadus.</verse>
				<verse number="13">Be to, jos išmoksta dykinėti bei landžioti po svetimus namus ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera.</verse>
				<verse number="14">Taigi aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos jas koneveikti.</verse>
				<verse number="15">Kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną.</verse>
				<verse number="16">Jei kuri tikinti moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad nebūtų apsunkinama Bažnyčia ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms.</verse>
				<verse number="17">Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami.</verse>
				<verse number="18">Juk Raštas sako: Neužrišk kuliančiam jaučiui snukio ir: Darbininkas vertas savo užmokesčio.</verse>
				<verse number="19">Skundo prieš vyresnįjį nepriimk, nebent liudytų du ar trys liudytojai.</verse>
				<verse number="20">Nusidedančius bark visų akivaizdoje, kad ir kiti bijotų.</verse>
				<verse number="21">Aš maldaute maldauju tave Dievo, Kristaus Jėzaus ir išrinktųjų angelų akivaizdoje, kad nuosekliai laikytumeis šių nurodymų, niekam nedarydamas išimčių.</verse>
				<verse number="22">Niekam greitomis neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.</verse>
				<verse number="23">Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų.</verse>
				<verse number="24">Kai kurių žmonių nusidėjimai esti žinomi pirma teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau.</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir geri darbai visiems žinomi, o jei pasitaiko kitaip, jie irgi negali likti paslėpti.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Vergai, esantys po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų peikiamas Dievo vardas ir mokymas.</verse>
				<verse number="2">O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina už tai, kad jie yra broliai; verčiau tegul jiems dar geriau tarnauja, nes jie, būdami tikintys ir mylimi, įvertina gerus tarnavimo darbus.</verse>
				<verse number="3">Taip mokyk, taip ragink! Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei maldingumo mokslu,</verse>
				<verse number="4">tas yra pasipūtėlis, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių gimsta pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai</verse>
				<verse number="5">ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis.</verse>
				<verse number="6">Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi.</verse>
				<verse number="7">Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime.</verse>
				<verse number="8">Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.</verse>
				<verse number="9">Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo.</verse>
				<verse number="10">Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.</verse>
				<verse number="11">O tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų! Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą.</verse>
				<verse number="12">Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kuriam pateikei gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse.</verse>
				<verse number="13">Dėl Dievo, kuris visiems duoda gyvybę, ir dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, aš tau įsakau</verse>
				<verse number="14">išlaikyti įsakymą be dėmės ir priekaišto iki pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="15">Jį skirtu laiku apreikš palaimintasis, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats,</verse>
				<verse number="16">vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.</verse>
				<verse number="17">Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui.</verse>
				<verse number="18">Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais.</verse>
				<verse number="19">Šitaip jie susikraus lobį – gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="20">O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų,</verse>
				<verse number="21">nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo. Malonė su jumis!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="55">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas pagal gyvenimo Kristuje Jėzuje pažadą,</verse>
				<verse number="2">mylimam vaikui Timotiejui: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Kristaus Jėzaus!</verse>
				<verse number="3">Aš dėkoju Dievui, kuriam tarnauju kaip ir mano protėviai su tyra sąžine, be paliovos tave prisimindamas savo maldose dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="4">Menu tavo ašaras ir trokštu tave pamatyti, kad sugrįžtų man džiaugsmas.</verse>
				<verse number="5">Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje.</verse>
				<verse number="6">Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu.</verse>
				<verse number="7">Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.</verse>
				<verse number="8">Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo,</verse>
				<verse number="9">kuris mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.</verse>
				<verse number="10">Ji dabar tapo regima, pasirodžius mūsų Išganytojui Kristui Jėzui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija;</verse>
				<verse number="11">aš esu jai paskirtas šaukliu, apaštalu ir mokytoju.</verse>
				<verse number="12">Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos.</verse>
				<verse number="13">Su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje laikyk sau taisykle sveikus pamokymus, kuriuos esi iš manęs girdėjęs.</verse>
				<verse number="14">Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse.</verse>
				<verse number="15">Tu žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, esantys Azijoje, tarp jų Figelas ir Hermogenas.</verse>
				<verse number="16">Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių,</verse>
				<verse number="17">bet atvykęs į Romą rūpestingai ieškojo manęs ir surado.</verse>
				<verse number="18">Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą. Be to, tu geriau žinai, kiek daug jis yra tarnavęs man Efeze.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi tu, mano vaike, stiprėk Kristaus Jėzaus malone</verse>
				<verse number="2">ir ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti.</verse>
				<verse number="3">Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys.</verse>
				<verse number="4">Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon.</verse>
				<verse number="5">Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles.</verse>
				<verse number="6">Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisių.</verse>
				<verse number="7">Suprask, ką sakau: Viešpats tau duos išmanymą apie visus dalykus.</verse>
				<verse number="8">Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje,</verse>
				<verse number="9">dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam lyg piktadariui. Bet Dievo žodis nesurakinamas!</verse>
				<verse number="10">Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.</verse>
				<verse number="11">Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime.</verse>
				<verse number="12">Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės,</verse>
				<verse number="13">bet jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti.</verse>
				<verse number="14">Primink tai ir Dievo akivaizdoje reikalauk, kad nebūtų kovojama svaidantis žodžiais; iš to nebūna jokios naudos, vien žala klausytojams.</verse>
				<verse number="15">Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį.</verse>
				<verse number="16">Venk nerimtų tauškalių. Jie vis giliau bris į bedievystę,</verse>
				<verse number="17">ir jų kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis. Tokie yra Himenėjas ir Filetas,</verse>
				<verse number="18">kurie nuklydo nuo tiesos, tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir tuo griaudami kai kurių tikėjimą.</verse>
				<verse number="19">Bet nepajudinamai stovi Dievo pamatas su iškirstu įrašu: Viešpats pažįsta savuosius ir: Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą.</verse>
				<verse number="20">Dideliuose namuose esti ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Pirmieji vartojami garbingiems reikalams, antrieji – negarbingiems.</verse>
				<verse number="21">Kas apsivalys nuo tų ydų, tas bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasirengęs kiekvienam geram darbui.</verse>
				<verse number="22">Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties.</verse>
				<verse number="23">O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius.</verse>
				<verse number="24">Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam,</verse>
				<verse number="25">švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą,</verse>
				<verse number="26">ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai,</verse>
				<verse number="2">nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai,</verse>
				<verse number="3">nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera,</verse>
				<verse number="4">išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą,</verse>
				<verse number="5">dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!</verse>
				<verse number="6">Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir prisivilioja moterėles, pilnas nuodėmių ir blaškomas visokių įgeidžių,</verse>
				<verse number="7">nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos.</verse>
				<verse number="8">Kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir jie prieštarauja tiesai. Tai žmonės sugedusio proto, netvaraus tikėjimo.</verse>
				<verse number="9">Bet jie toli nenužengs, nes jų paikumas, kaip ir anų, bus visiems regimas.</verse>
				<verse number="10">Tačiau tu pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, sumanymais, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe,</verse>
				<verse number="11">persekiojimais, kančiomis, kurios mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats.</verse>
				<verse number="12">Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.</verse>
				<verse number="13">Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami.</verse>
				<verse number="14">O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs.</verse>
				<verse number="15">Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.</verse>
				<verse number="16">Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,</verse>
				<verse number="17">kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės:</verse>
				<verse number="2">skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.</verse>
				<verse number="3">Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims;</verse>
				<verse number="4">jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.</verse>
				<verse number="5">Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę.</verse>
				<verse number="6">Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti.</verse>
				<verse number="7">Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.</verse>
				<verse number="8">Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant.</verse>
				<verse number="9">Paskubėk veikiai atvykti pas mane,</verse>
				<verse number="10">nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją.</verse>
				<verse number="11">Vienas Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas.</verse>
				<verse number="12">Tichiką aš pasiunčiau į Efezą.</verse>
				<verse number="13">Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadėje pas Karpą, taip pat knygas, ypač pergamentus.</verse>
				<verse number="14">Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam atmokės pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="15">Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams.</verse>
				<verse number="16">Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tatai palaikyta nusikaltimu!</verse>
				<verse number="17">Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos jį išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų.</verse>
				<verse number="18">Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei. Jam garbė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="19">Pasveikink Priską, Akvilą ir Onesiforo namiškius.</verse>
				<verse number="20">Erastas pasiliko Korinte, o Trofimą palikau Milete sergantį.</verse>
				<verse number="21">Paskubėk atvykti dar prieš žiemą! Tave sveikina Eubulas, Pudentas, Linas ir Klaudija bei visi broliai.</verse>
				<verse number="22">Viešpats tebūna su tavo dvasia! Malonė teesie su jumis!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="56">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei maldingumą atitinkančios tiesos pažinimą</verse>
				<verse number="2">su amžinojo gyvenimo viltimi – jį tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus,</verse>
				<verse number="3">o atėjus nustatytam metui apreiškė savo žodį, man patikėtą skelbti Gelbėtojo Dievo valia, –</verse>
				<verse number="4">Titui, tikram savo vaikui bendrame tikėjime: malonė ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus!</verse>
				<verse number="5">Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų:</verse>
				<verse number="6">jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs, turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami blogu elgesiu ar neklusnumu.</verse>
				<verse number="7">Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis,</verse>
				<verse number="8">bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs,</verse>
				<verse number="9">tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas.</verse>
				<verse number="10">Mat daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų.</verse>
				<verse number="11">Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno.</verse>
				<verse number="12">Vienas jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai visuomet melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“.</verse>
				<verse number="13">Teisingai paliudyta! Todėl bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo,</verse>
				<verse number="14">nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir tiesos nepaisančių žmonių priesakus.</verse>
				<verse number="15">Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net jų protas bei sąžinė suteršti.</verse>
				<verse number="16">Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina; jie pasibjaurėtini, maištingi, netikę jokiam geram darbui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">O tu kalbėk, kas sutinka su sveiku mokslu:</verse>
				<verse number="2">kad seni vyrai būtų blaivūs, orūs, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės.</verse>
				<verse number="3">Taip pat, kad senos moterys elgtųsi, kaip dera šventoms: neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero,</verse>
				<verse number="4">tai yra skatintų jaunesniąsias mylėti savo vyrus ir vaikus,</verse>
				<verse number="5">būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.</verse>
				<verse number="6">Taip pat jaunuolius ragink, kad būtų santūrūs.</verse>
				<verse number="7">Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą,</verse>
				<verse number="8">sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko bloga.</verse>
				<verse number="9">Kalbėk, kad vergai būtų visa kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti,</verse>
				<verse number="10">kad nevogtų, bet parodytų gražią visokeriopą ištikimybę, kad visu kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą.</verse>
				<verse number="11">Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms</verse>
				<verse number="12">ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje,</verse>
				<verse number="13">laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.</verse>
				<verse number="14">Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams.</verse>
				<verse number="15">Taip kalbėk, ragink, bark kuo svariau. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs valdovams bei vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui,</verse>
				<verse number="2">nieko neįžeidinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą.</verse>
				<verse number="3">Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, paklydėliai, vergaujantys įvairiems įnoriams ir malonumams, stūmėme dienas blogybėje ir pavyde, buvome patys verti neapykantos ir vieni kitų nekentėme.</verse>
				<verse number="4">Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms,</verse>
				<verse number="5">jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.</verse>
				<verse number="6">Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų,</verse>
				<verse number="7">kad jo malone nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.</verse>
				<verse number="8">Tai tikras žodis. Ir aš noriu, kad tu pabrėžtinai mokytum šių dalykų, idant patikėjusieji Dievu rūpintųsi pirmauti gerais darbais. Tai gera ir naudinga žmonėms.</verse>
				<verse number="9">O paikų klausimų, kilmės sąrašų, ginčų ir vaidų dėl Įstatymo venk; visa tai nenaudinga ir tuščia.</verse>
				<verse number="10">Keliančio susiskaldymus, vieną kitą kartą įspėjęs, šalinkis,</verse>
				<verse number="11">žinodamas, jog jis nukrypėlis ir nusidėjėlis, savo paties nuosprendžiu pasmerktas.</verse>
				<verse number="12">Kai nusiųsiu pas tave Artemą ar Tichiką, paskubėk atvykti pas mane į Nikopolį; mat esu nutaręs ten žiemoti.</verse>
				<verse number="13">Teisininką Zeną ir Apolą išleisk į kelionę gerai aprūpintus, kad jiems nieko netrūktų.</verse>
				<verse number="14">Tesimoko ir mūsiškiai pirmauti gerais darbais būtinoms reikmėms patenkinti, kad neliktų bevaisiai.</verse>
				<verse number="15">Tave sveikina visi esantys su manimi. Pasveikink tuos, kurie myli mus tikėjime. Malonė su jumis visais!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="57">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Paulius, Kristaus Jėzaus kalinys, ir brolis Timotiejus mūsų mylimajam bendradarbiui Filemonui,</verse>
				<verse number="2">seseriai Apfijai, mūsų bendražygiui Archipui ir visai tavo namuose susirenkančiai bendruomenei:</verse>
				<verse number="3">malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties!</verse>
				<verse number="4">Aš visuomet dėkoju savo Dievui, prisimindamas tave savo maldose,</verse>
				<verse number="5">nes girdžiu apie tavo tikėjimą ir meilę Viešpačiui Jėzui ir visiems šventiesiems.</verse>
				<verse number="6">Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų.</verse>
				<verse number="7">Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis.</verse>
				<verse number="8">Nors ir turėdamas Kristuje drąsos tau liepti,</verse>
				<verse number="9">verčiau kreipiuosi meilės vardu toks, koks esu: aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys,</verse>
				<verse number="10">prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas, už Onesimą.</verse>
				<verse number="11">Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas.</verse>
				<verse number="12">Siunčiu tau jį kaip savo širdį.</verse>
				<verse number="13">Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis vietoj tavęs man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos,</verse>
				<verse number="14">tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tartum iš prievartos.</verse>
				<verse number="15">Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai</verse>
				<verse number="16">jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis.</verse>
				<verse number="17">Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane.</verse>
				<verse number="18">O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, įrašyk tai į mano sąskaitą!</verse>
				<verse number="19">Aš, Paulius, rašau savo ranka: aš apmokėsiu, – kad nesakyčiau, jog ir pats save esi man skolingas.</verse>
				<verse number="20">Taip, brolau, aš norėčiau pasinaudoti tavimi Viešpatyje; atgaivink mano širdį Kristuje!</verse>
				<verse number="21">Rašau tau, pasitikėdamas tavo klusnumu ir žinodamas, jog padarysi daugiau negu prašau.</verse>
				<verse number="22">Tad kartu paruošk man viešnagę, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums maloningai sugrąžintas.</verse>
				<verse number="23">Tave sveikina Epafras, mano kalėjimo bičiulis Kristuje Jėzuje,</verse>
				<verse number="24">mano bendradarbiai Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas.</verse>
				<verse number="25">Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė teesie su jūsų dvasia!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="58">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,</verse>
				<verse number="2">o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.</verse>
				<verse number="3">Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse</verse>
				<verse number="4">ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.</verse>
				<verse number="5">Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?! Ir vėl: Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus.</verse>
				<verse number="6">Toliau, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, jis sako: Tepagarbina jį visi Dievo angelai.</verse>
				<verse number="7">Angelams sako: Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams, savo tarnus – kaip ugnies liežuvius.</verse>
				<verse number="8">O Sūnui: Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo lazda yra tavo karališkoji lazda.</verse>
				<verse number="9">Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė tave Dievas, o Dieve, džiaugsmo aliejumi gausiau negu tavo bičiulius.</verse>
				<verse number="10">Ir: Iš pradžių tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs – tavo rankų darbas.</verse>
				<verse number="11">Jie išnyks, o tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,</verse>
				<verse number="12">ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi tartum drabužį, ir jie bus pakeisti. Bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.</verse>
				<verse number="13">Ar kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų?</verse>
				<verse number="14">Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.</verse>
				<verse number="2">Jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės,</verse>
				<verse number="3">tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję,</verse>
				<verse number="4">Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia.</verse>
				<verse number="5">Ne angelams jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.</verse>
				<verse number="6">Beje, kažkas kažkur yra liudijęs: Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi?!</verse>
				<verse number="7">Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai,</verse>
				<verse number="8">visa pajungei jo valdžiai. Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta.</verse>
				<verse number="9">Tačiau regime tą trumpam laikui padarytą mažesnį negu angelai, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe.</verse>
				<verse number="10">Tasai, kuriam ir iš kurio yra Visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam derėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą.</verse>
				<verse number="11">Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais;</verse>
				<verse number="12">jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme.</verse>
				<verse number="13">Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai aš ir vaikai, kuriuos davė man Dievas.</verse>
				<verse number="14">Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią,</verse>
				<verse number="15">ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.</verse>
				<verse number="16">Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys.</verse>
				<verse number="17">Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes.</verse>
				<verse number="18">Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Taigi, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų tikėjimo išpažinimo apaštalą ir vyriausiąjį kunigą Jėzų,</verse>
				<verse number="2">kuris kaip ir Mozė visuose jo namuose buvo ištikimas jį paskyrusiam.</verse>
				<verse number="3">Juk jis yra pripažintas vertu didesnės garbės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą.</verse>
				<verse number="4">Mat kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas.</verse>
				<verse number="5">Mozei patikėti visi jo namai kaip tarnui, idant paliudytų tai, kas skelbiama.</verse>
				<verse number="6">O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą viltimi.</verse>
				<verse number="7">Taigi anot Šventosios Dvasios žodžių: Jei šiandien išgirsite jo balsą,</verse>
				<verse number="8">neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje,</verse>
				<verse number="9">kur jūsų tėvai gundė mane ir mėgino, nors buvo regėję mano darbus</verse>
				<verse number="10">per keturiasdešimt metų. Todėl aš įnirtau prieš šią giminę ir pasakiau: „Visuomet jie klysta širdyje; jie nepažįsta mano kelių“.</verse>
				<verse number="11">Taigi aš užsirūstinęs prisiekiau: „Jie neįžengs į mano atilsį!“</verse>
				<verse number="12">Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo.</verse>
				<verse number="13">Verčiau raginkite vieni kitus kasdien – kol dar tebėra šiandien, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.</verse>
				<verse number="14">Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą.</verse>
				<verse number="15">Juk pasakyta: Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą.</verse>
				<verse number="16">Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto?!</verse>
				<verse number="17">Prieš ką jis buvo įnirtęs per keturiasdešimt metų? Argi ne prieš nusikaltusius, kurių lavonai krito dykumoje?!</verse>
				<verse number="18">O kam prisiekė, jog neįžengs į jo atilsį, jei ne tiems, kurie jo neklausė?!</verse>
				<verse number="19">Taigi matome, kad jie negalėjo įžengti dėl netikėjimo.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą.</verse>
				<verse number="2">Mes, kaip ir jie, esame gavę Gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję.</verse>
				<verse number="3">O mes, įtikėjusieji, einame į atilsį, kaip jo pasakyta: Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau: „Jie neįžengs į mano atilsį“. Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo;</verse>
				<verse number="4">vienoje vietoje jis yra pasakęs apie septintąją dieną: Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų.</verse>
				<verse number="5">Ir vėl anoje vietoje: Jie neįžengs į mano atilsį.</verse>
				<verse number="6">Kadangi kai kuriems skirta įžengti, o tie, kurie pirma gavo Gerąją naujieną, neįžengė dėl neklusnumo,</verse>
				<verse number="7">jis ir vėl nustato dieną – šią dieną, po tiek laiko kartodamas Dovydo lūpomis, kas ir kadaise buvo pasakyta: Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių.</verse>
				<verse number="8">Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į atilsį, Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną.</verse>
				<verse number="9">Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis,</verse>
				<verse number="10">nes, kas įžengia į atilsį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.</verse>
				<verse number="11">Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu.</verse>
				<verse number="12">Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis.</verse>
				<verse number="13">Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.</verse>
				<verse number="14">Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo.</verse>
				<verse number="15">Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o kaip ir mes visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.</verse>
				<verse number="16">Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes.</verse>
				<verse number="2">Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo</verse>
				<verse number="3">ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo.</verse>
				<verse number="4">Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.</verse>
				<verse number="6">Kitoje vietoje jis sako: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.</verse>
				<verse number="7">Savo žemiškojo gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės.</verse>
				<verse number="8">Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo</verse>
				<verse number="9">ir pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi,</verse>
				<verse number="10">Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.</verse>
				<verse number="11">Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.</verse>
				<verse number="12">Ir nors žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.</verse>
				<verse number="13">Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis.</verse>
				<verse number="14">Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Todėl palikę pradinį Kristaus mokslą kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,</verse>
				<verse number="2">iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo.</verse>
				<verse number="3">Jei Dievas duos, ir tai padarysime.</verse>
				<verse number="4">Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,</verse>
				<verse number="5">patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę</verse>
				<verse number="6">ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai.</verse>
				<verse number="7">Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos,</verse>
				<verse number="8">bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta.</verse>
				<verse number="9">Nors šitaip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, į išganymą vedančių, dalykų.</verse>
				<verse number="10">Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.</verse>
				<verse number="11">Todėl mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo,</verse>
				<verse number="12">kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.</verse>
				<verse number="13">Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, jis prisiekė savimi</verse>
				<verse number="14">ir tarė: Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave.</verse>
				<verse number="15">Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta.</verse>
				<verse number="16">Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.</verse>
				<verse number="17">Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką.</verse>
				<verse number="18">Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje.</verse>
				<verse number="19">Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,</verse>
				<verse number="20">kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, Aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį.</verse>
				<verse number="2">Abraomas jam atidavė nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius,</verse>
				<verse number="3">be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius.</verse>
				<verse number="4">Pažvelkite, koks didis tasai, kuriam patriarchas Abraomas atidavė dešimtinę nuo karo grobio!</verse>
				<verse number="5">Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi teisę imti iš žmonių dešimtinę, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo giminės.</verse>
				<verse number="6">O tas, kuris savęs iš jų nekildino, yra ėmęs dešimtinę iš Abraomo ir palaiminęs tą, kuris turėjo pažadą.</verse>
				<verse number="7">Be abejonių, visuomet žemesnį laimina aukštesnis.</verse>
				<verse number="8">Ir čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai – žmogus, apie kurį paliudyta, jog jis tebegyvenąs.</verse>
				<verse number="9">Ir taip sakant per Abraomą ir Levis yra davęs dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas.</verse>
				<verse number="10">Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kurį pasitiko Melchizedekas.</verse>
				<verse number="11">Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę – o tauta jos pagrindu buvo gavusi Įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu?</verse>
				<verse number="12">Juk besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir Įstatymas.</verse>
				<verse number="13">O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui.</verse>
				<verse number="14">Aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs.</verse>
				<verse number="15">Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką,</verse>
				<verse number="16">tapęs kunigu ne kūniško įstatymo įsakymu, bet nenykstamo gyvenimo galybe.</verse>
				<verse number="17">Juk liudijama: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.</verse>
				<verse number="18">Šitaip atšaukiamas ankstesnis įsakymas kaip silpnas ir bergždžias –</verse>
				<verse number="19">Įstatymas juk nieko dar nepadarė tobulo – ir įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.</verse>
				<verse number="20">Juo labiau, kad tai neįvyko be priesaikos, nes anie tapdavo kunigais be priesaikos,</verse>
				<verse number="21">o šis su priesaika to, kuris jam pasakė: Viešpats prisiekė, ir jis nesigailės: tu esi kunigas per amžius!</verse>
				<verse number="22">Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros laiduotoju.</verse>
				<verse number="23">Anų daugelis tapdavo kunigais, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.</verse>
				<verse number="24">O kadangi šitas išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę.</verse>
				<verse number="25">Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.</verse>
				<verse number="26">Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus.</verse>
				<verse number="27">Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.</verse>
				<verse number="28">Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o po Įstatymo duotos priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje</verse>
				<verse number="2">kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas privalo turėti, ką atnašauti.</verse>
				<verse number="4">Jeigu jis būtų žemėje, nebūtų kunigas, nes čia jau yra, kas pagal Įstatymą atnašauja dovanas.</verse>
				<verse number="5">Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: Žiūrėk, – sakyta jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno.</verse>
				<verse number="6">Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukštesnės, svaresniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.</verse>
				<verse number="7">Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.</verse>
				<verse number="8">Jis sakė peikdamas juos: Štai ateis dienos, – sako Viešpats, – ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais sudarysiu naują Sandorą.</verse>
				<verse number="9">Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir aš juos apleidau, – sako Viešpats. –</verse>
				<verse number="10">Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta.</verse>
				<verse number="11">Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio nei savo brolio sakydamas: „Pažink Viešpatį!“ Jie visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio.</verse>
				<verse number="12">Aš atleisiu jiems nedorybes ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių.</verse>
				<verse number="13">Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą.</verse>
				<verse number="2">Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji.</verse>
				<verse number="3">Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji.</verse>
				<verse number="4">Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės.</verse>
				<verse number="5">Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.</verse>
				<verse number="6">Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų,</verse>
				<verse number="7">o į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus.</verse>
				<verse number="8">Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė,</verse>
				<verse number="9">kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo,</verse>
				<verse number="10">bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.</verse>
				<verse number="11">Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos,</verse>
				<verse number="12">taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.</verse>
				<verse number="13">Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą,</verse>
				<verse number="14">tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.</verse>
				<verse number="15">Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas kad įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą.</verse>
				<verse number="16">Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį.</verse>
				<verse number="17">Testamentas įgyja galią mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja.</verse>
				<verse number="18">Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo įsteigta be kraujo.</verse>
				<verse number="19">Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą,</verse>
				<verse number="20">tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas!</verse>
				<verse number="21">Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus.</verse>
				<verse number="22">Taip pat bemaž viskas pagal Įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.</verse>
				<verse number="23">Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos.</verse>
				<verse number="24">Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą.</verse>
				<verse number="25">Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju;</verse>
				<verse number="26">tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo Pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę.</verse>
				<verse number="27">Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą,</verse>
				<verse number="28">taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo.</verse>
				<verse number="2">Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nusikaltimo?</verse>
				<verse number="3">Priešingai, jos metai iš metų primena nuodėmes.</verse>
				<verse number="4">Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.</verse>
				<verse number="5">Todėl ateidamas į pasaulį jis byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.</verse>
				<verse number="6">Tau nepatiko deginamosios aukos ir aukojimai už nuodėmes.</verse>
				<verse number="7">Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!</verse>
				<verse number="8">Anksčiau pasakęs: Aukų ir atnašų, deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmes tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, –</verse>
				<verse number="9">paskui jis paskelbė: Štai ateinu vykdyti tavo valios. Jis panaikina viena, idant nustatytų kita.</verse>
				<verse number="10">Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.</verse>
				<verse number="11">Kiekvienas kunigas kasdien stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių.</verse>
				<verse number="12">O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje</verse>
				<verse number="13">laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų.</verse>
				<verse number="14">Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams.</verse>
				<verse number="15">Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:</verse>
				<verse number="16">Štai Sandora, kurią aš su jais sudarysiu praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse,</verse>
				<verse number="17">ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių nei jų nedorybių.</verse>
				<verse number="18">O kur jos atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes.</verse>
				<verse number="19">Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo įgavę pasitikėjimo įžengti į šventovę</verse>
				<verse number="20">nauju ir gyvu keliu, jo atvertu mums pro uždangą, tai yra per jo kūną,</verse>
				<verse number="21">turėdami didį kunigą Dievo Namams,</verse>
				<verse number="22">ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!</verse>
				<verse number="23">Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus;</verse>
				<verse number="24">sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.</verse>
				<verse number="25">Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną.</verse>
				<verse number="26">O jeigu gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka,</verse>
				<verse number="27">ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris priešininkus.</verse>
				<verse number="28">Kas pamina Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trim liudytojams paliudijus.</verse>
				<verse number="29">Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią!</verse>
				<verse number="30">Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis savo tautą.</verse>
				<verse number="31">Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!</verse>
				<verse number="32">Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžią kentėjimų kovą,</verse>
				<verse number="33">tiek patys išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui, tiek būdami bendrininkai tų, kurie taip buvo skriaudžiami.</verse>
				<verse number="34">Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį.</verse>
				<verse number="35">Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!</verse>
				<verse number="36">Taip, reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta.</verse>
				<verse number="37">Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks.</verse>
				<verse number="38">Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.</verse>
				<verse number="39">Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.</verse>
				<verse number="2">Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.</verse>
				<verse number="3">Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.</verse>
				<verse number="4">Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.</verse>
				<verse number="5">Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas gavo liudijimą, jog patikęs Dievui.</verse>
				<verse number="6">Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.</verse>
				<verse number="7">Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.</verse>
				<verse number="8">Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko nežinodamas kur einąs.</verse>
				<verse number="9">Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais.</verse>
				<verse number="10">Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.</verse>
				<verse number="11">Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą.</verse>
				<verse number="12">Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.</verse>
				<verse number="13">Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.</verse>
				<verse number="14">Taip kalbėdami jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės.</verse>
				<verse number="15">Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.</verse>
				<verse number="16">Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!</verse>
				<verse number="17">Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis, kuris buvo gavęs pažadus,</verse>
				<verse number="18">kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko.</verse>
				<verse number="19">Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.</verse>
				<verse number="20">Taip pat Izaokas tikėdamas laimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.</verse>
				<verse number="21">Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir parimo ant savo lazdos drūtgalio.</verse>
				<verse number="22">Tikėdamas merdintis Juozapas paminėjo Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.</verse>
				<verse number="23">Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo.</verse>
				<verse number="24">Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.</verse>
				<verse number="25">Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.</verse>
				<verse number="26">Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes žvelgė į atpildą.</verse>
				<verse number="27">Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.</verse>
				<verse number="28">Tikėdamas jis šventė Velykas ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.</verse>
				<verse number="29">Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.</verse>
				<verse number="30">Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.</verse>
				<verse number="31">Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais, nes buvo taikingai priėmusi žvalgus.</verse>
				<verse number="32">Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,</verse>
				<verse number="33">kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,</verse>
				<verse number="34">užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.</verse>
				<verse number="35">Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą.</verse>
				<verse number="36">Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.</verse>
				<verse number="37">Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.</verse>
				<verse number="38">Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.</verse>
				<verse number="39">Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta,</verse>
				<verse number="40">nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,</verse>
				<verse number="2">žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.</verse>
				<verse number="3">Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!</verse>
				<verse number="4">O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme.</verse>
				<verse number="5">Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas,</verse>
				<verse number="6">nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.</verse>
				<verse number="7">Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!</verse>
				<verse number="8">Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.</verse>
				<verse number="9">Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?!</verse>
				<verse number="10">Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais.</verse>
				<verse number="11">Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.</verse>
				<verse number="12">Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius</verse>
				<verse number="13">ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.</verse>
				<verse number="14">Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.</verse>
				<verse number="15">Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų,</verse>
				<verse number="16">kad neatsirastų ištvirkėlių ir šventenybių niekintojų kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.</verse>
				<verse number="17">Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas gauti palaiminimą, buvo atmestas ir nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.</verse>
				<verse number="18">Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir ugnimi liepsnojančio kalno ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,</verse>
				<verse number="19">ar trimito skardesio, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė daugiau jiems nebekalbėti.</verse>
				<verse number="20">Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis turi būti užmuštas akmenimis.</verse>
				<verse number="21">Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Bijau ir visas drebu!“</verse>
				<verse number="22">Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio,</verse>
				<verse number="23">prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių</verse>
				<verse number="24">ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris byloja geriau už Abelio kraują.</verse>
				<verse number="25">Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neišsisuko, kai atmetė tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neišsisuksime mes, nusigręžę nuo to, kuris kalba iš dangaus.</verse>
				<verse number="26">Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar jis žada: Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!</verse>
				<verse number="27">Žodžiai dar kartą rodo, kad sudrebintieji dalykai kaip sutvertieji bus permainyti, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.</verse>
				<verse number="28">Todėl gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime,</verse>
				<verse number="29">nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Teišsilaiko [tikėjimo] brolių meilė.</verse>
				<verse number="2">Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.</verse>
				<verse number="3">Prisiminkite kalinius, tarsi patys būtumėte kartu įkalinti, prisiminkite skriaudžiamuosius, nes patys tebesate kūne.</verse>
				<verse number="4">Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.</verse>
				<verse number="5">Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.</verse>
				<verse number="6">Todėl galime su pasitikėjimu tarti: Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!</verse>
				<verse number="7">Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu.</verse>
				<verse number="8">Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.</verse>
				<verse number="9">Nesiduokite suvedžiojami įvairių svetimų mokslų. Gera, kai širdis sustiprinta malonės, o ne valgių, nedavusių naudos tiems, kurie laikėsi nuostatų dėl jų vartojimo.</verse>
				<verse number="10">Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei.</verse>
				<verse number="11">Juk kūnai gyvulių, kurių kraujas vyriausiojo kunigo įnešamas į šventovę aukai už nuodėmes, sudeginami už stovyklos.</verse>
				<verse number="12">Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų.</verse>
				<verse number="13">Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą.</verse>
				<verse number="14">Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.</verse>
				<verse number="15">Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.</verse>
				<verse number="16">Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.</verse>
				<verse number="17">Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.</verse>
				<verse number="18">Melskite už mus, nes mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis.</verse>
				<verse number="19">Itin prašau melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.</verse>
				<verse number="20">Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją – mūsų Viešpatį Jėzų,</verse>
				<verse number="21">tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią; tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="22">Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai.</verse>
				<verse number="23">Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greičiau atvyks, aš su juo pamatysiu ir jus.</verse>
				<verse number="24">Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos.</verse>
				<verse number="25">Malonė teesie su jumis visais!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="59">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai giminių išeivijoje.</verse>
				<verse number="2">Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.</verse>
				<verse number="3">Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,</verse>
				<verse number="4">o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.</verse>
				<verse number="5">Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.</verse>
				<verse number="6">Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.</verse>
				<verse number="7">Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties –</verse>
				<verse number="8">toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.</verse>
				<verse number="9">Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu,</verse>
				<verse number="10">o turtingasis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.</verse>
				<verse number="11">Juk pakyla kaitri saulė, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose.</verse>
				<verse number="12">Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.</verse>
				<verse number="13">Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.</verse>
				<verse number="14">Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas.</verse>
				<verse number="15">Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.</verse>
				<verse number="16">Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai!</verse>
				<verse number="17">Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.</verse>
				<verse number="18">Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi jo kūrinių pirmienos.</verse>
				<verse number="19">Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.</verse>
				<verse number="20">Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.</verse>
				<verse number="21">Todėl atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.</verse>
				<verse number="22">Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.</verse>
				<verse number="23">Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje.</verse>
				<verse number="24">Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.</verse>
				<verse number="25">Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.</verse>
				<verse number="26">Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.</verse>
				<verse number="27">Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis.</verse>
				<verse number="2">Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru.</verse>
				<verse number="3">Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“.</verse>
				<verse number="4">Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?</verse>
				<verse number="5">Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimo ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?</verse>
				<verse number="6">O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus?</verse>
				<verse number="7">Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?!</verse>
				<verse number="8">Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote,</verse>
				<verse number="9">bet jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate Įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.</verse>
				<verse number="10">Mat kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.</verse>
				<verse number="11">Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! – taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas.</verse>
				<verse number="12">Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą.</verse>
				<verse number="13">Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą.</verse>
				<verse number="14">Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas?</verse>
				<verse number="15">Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto,</verse>
				<verse number="16">ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?!</verse>
				<verse number="17">Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.</verse>
				<verse number="18">Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus“. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą.</verse>
				<verse number="19">Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba.</verse>
				<verse number="20">Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?</verse>
				<verse number="21">Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro?</verse>
				<verse number="22">Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą.</verse>
				<verse number="23">Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu.</verse>
				<verse number="24">Matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.</verse>
				<verse number="25">Taip pat ir paleistuvė Rahaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido?</verse>
				<verse number="26">Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas.</verse>
				<verse number="2">Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.</verse>
				<verse number="3">Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną.</verse>
				<verse number="4">Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas.</verse>
				<verse number="5">Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią;</verse>
				<verse number="6">ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas.</verse>
				<verse number="7">Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė.</verse>
				<verse number="8">O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.</verse>
				<verse number="9">Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą.</verse>
				<verse number="10">Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!</verse>
				<verse number="11">Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?</verse>
				<verse number="12">Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.</verse>
				<verse number="13">Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais.</verse>
				<verse number="14">Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai.</verse>
				<verse number="15">Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas.</verse>
				<verse number="16">Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai.</verse>
				<verse number="17">Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.</verse>
				<verse number="18">O teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose.</verse>
				<verse number="2">Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote.</verse>
				<verse number="3">Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.</verse>
				<verse number="4">Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.</verse>
				<verse number="5">Gal manote, kad Raštas veltui sako: „Pavydulingai trokšta jis dvasios, kurią apgyvendino mumyse“?</verse>
				<verse number="6">Bet jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.</verse>
				<verse number="7">Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.</verse>
				<verse number="8">Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji!</verse>
				<verse number="9">Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – liūdesiu.</verse>
				<verse number="10">Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.</verse>
				<verse number="11">Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalbinėja arba teisia savo brolį, tas apkalbinėja ir teisia Įstatymą. O jeigu tu teisi Įstatymą, vadinasi, esi ne Įstatymo vykdytojas, bet teisėjas.</verse>
				<verse number="12">Tačiau tėra vienintelis Įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!</verse>
				<verse number="13">Nagi jūs, kurie kalbate: „Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, –</verse>
				<verse number="14">jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.</verse>
				<verse number="15">Verčiau sakytumėte: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“.</verse>
				<verse number="16">O dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo, ir kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs.</verse>
				<verse number="17">Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!</verse>
				<verse number="2">Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti.</verse>
				<verse number="3">Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų pabaigoje.</verse>
				<verse number="4">Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis.</verse>
				<verse number="5">Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai.</verse>
				<verse number="6">Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį; jis jums nesipriešina.</verse>
				<verse number="7">Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų.</verse>
				<verse number="8">Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.</verse>
				<verse number="9">Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio.</verse>
				<verse number="10">Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="11">Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.</verse>
				<verse number="12">Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą.</verse>
				<verse number="13">Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda.</verse>
				<verse number="14">Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu.</verse>
				<verse number="15">Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.</verse>
				<verse number="16">Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda.</verse>
				<verse number="17">Elijas buvo vargo žmogus, kaip ir mes. Jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius;</verse>
				<verse number="18">ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.</verse>
				<verse number="19">Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų,</verse>
				<verse number="20">težino, kad sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="60">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, pakeleiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems</verse>
				<verse number="2">išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tegausėja jums malonė ir ramybė!</verse>
				<verse number="3">Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai</verse>
				<verse number="4">ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.</verse>
				<verse number="5">Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu.</verse>
				<verse number="6">Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose.</verse>
				<verse number="7">Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="8">Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu,</verse>
				<verse number="9">nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą.</verse>
				<verse number="10">Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę.</verse>
				<verse number="11">Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.</verse>
				<verse number="12">Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo, ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia. Į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai.</verse>
				<verse number="13">Todėl susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus.</verse>
				<verse number="14">Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms.</verse>
				<verse number="15">Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu,</verse>
				<verse number="16">kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas.</verse>
				<verse number="17">Ir jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu.</verse>
				<verse number="18">Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,</verse>
				<verse number="19">bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.</verse>
				<verse number="20">O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums,</verse>
				<verse number="21">per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą.</verse>
				<verse number="22">Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus.</verse>
				<verse number="23">Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu.</verse>
				<verse number="24">Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė – tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra;</verse>
				<verse number="25">tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip Geroji naujiena.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Taigi atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavydą ir visokias apkalbas,</verse>
				<verse number="2">lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui,</verse>
				<verse number="3">jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats.</verse>
				<verse number="4">Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus.</verse>
				<verse number="5">Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="6">Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas.</verse>
				<verse number="7">Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu,</verse>
				<verse number="8">suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.</verse>
				<verse number="9">O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.</verse>
				<verse number="10">Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.</verse>
				<verse number="11">Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą.</verse>
				<verse number="12">Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.</verse>
				<verse number="13">Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam,</verse>
				<verse number="14">tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų.</verse>
				<verse number="15">Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones.</verse>
				<verse number="16">Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.</verse>
				<verse number="17">Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių.</verse>
				<verse number="18">Šeimynykščiai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems bei švelniems, bet ir įnoringiems.</verse>
				<verse number="19">Tai malonė, jei kas pažindamas Dievą pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia.</verse>
				<verse number="20">Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse.</verse>
				<verse number="21">Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis.</verse>
				<verse number="22">Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos.</verse>
				<verse number="23">Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui.</verse>
				<verse number="24">Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.</verse>
				<verse number="25">Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu,</verse>
				<verse number="2">matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.</verse>
				<verse number="3">Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, –</verse>
				<verse number="4">bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.</verse>
				<verse number="5">Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve ir buvo klusnios savo vyrams.</verse>
				<verse number="6">Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų.</verse>
				<verse number="7">O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos.</verse>
				<verse number="8">Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys [tikėjimo] brolius, gailestingi, nuolankūs.</verse>
				<verse number="9">Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.</verse>
				<verse number="10">Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų.</verse>
				<verse number="11">Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!</verse>
				<verse number="12">Mat Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas, bet Viešpaties veidas – prieš darančius pikta.</verse>
				<verse number="13">Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera?</verse>
				<verse number="14">Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite.</verse>
				<verse number="15">Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.</verse>
				<verse number="16">Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia.</verse>
				<verse number="17">Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus.</verse>
				<verse number="18">Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas.</verse>
				<verse number="19">Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms,</verse>
				<verse number="20">kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė bestatant laivą, kuriuo nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu.</verse>
				<verse number="21">Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo;</verse>
				<verse number="22">įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę,</verse>
				<verse number="2">kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia.</verse>
				<verse number="3">Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis.</verse>
				<verse number="4">Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja.</verse>
				<verse number="5">Betgi jie turės duoti apyskaitą tam, kuris pasirengęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius.</verse>
				<verse number="6">Todėl ir buvo paskelbta Geroji naujiena net mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų Dvasia kaip Dievas.</verse>
				<verse number="7">Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis.</verse>
				<verse number="8">Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.</verse>
				<verse number="9">Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo.</verse>
				<verse number="10">Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone.</verse>
				<verse number="11">Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="12">Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti.</verse>
				<verse number="13">Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis.</verse>
				<verse number="14">Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų.</verse>
				<verse number="15">Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis.</verse>
				<verse number="16">Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą.</verse>
				<verse number="17">Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?!</verse>
				<verse number="18">Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui?</verse>
				<verse number="19">Todėl kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Jūsų vyresniuosius prašau aš, irgi vyresnysis bei Kristaus kentėjimų liudytojas, taip pat šlovės, kuri bus apreikšta, dalyvis:</verse>
				<verse number="2">ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia,</verse>
				<verse number="3">ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys.</verse>
				<verse number="4">Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką.</verse>
				<verse number="5">Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę.</verse>
				<verse number="6">Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.</verse>
				<verse number="7">Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.</verse>
				<verse number="8">Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.</verse>
				<verse number="9">Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje.</verse>
				<verse number="10">O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.</verse>
				<verse number="11">Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="12">Per Silvaną, ištikimąjį brolį – tokiu jį laikau, – aš jums trumpai parašiau, ragindamas ir liudydamas, jog tokia tikroji Dievo malonė. Tvirtai jos laikykitės!</verse>
				<verse number="13">Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus.</verse>
				<verse number="14">Sveikinkite vieni kitus meilės pabučiavimu! Ramybė jums visiems, kurie esate Kristuje!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="61">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Simeonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu.</verse>
				<verse number="2">Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.</verse>
				<verse number="3">Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga.</verse>
				<verse number="4">Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.</verse>
				<verse number="5">Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą,</verse>
				<verse number="6">pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą,</verse>
				<verse number="7">maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę.</verse>
				<verse number="8">Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.</verse>
				<verse number="9">O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.</verse>
				<verse number="10">Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite.</verse>
				<verse number="11">Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.</verse>
				<verse number="12">Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje.</verse>
				<verse number="13">Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais.</verse>
				<verse number="14">Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs.</verse>
				<verse number="15">Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti.</verse>
				<verse number="16">Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę.</verse>
				<verse number="17">Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.</verse>
				<verse number="18">Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.</verse>
				<verse number="19">Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.</verse>
				<verse number="20">Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama,</verse>
				<verse number="21">nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą.</verse>
				<verse number="2">Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.</verse>
				<verse number="3">Iš godumo jie bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia.</verse>
				<verse number="4">Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui.</verse>
				<verse number="5">Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną.</verse>
				<verse number="6">Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.</verse>
				<verse number="7">Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio;</verse>
				<verse number="8">mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų.</verse>
				<verse number="9">Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,</verse>
				<verse number="10">ypač tuos, kurie pasidavę kūnui pasineria nešvariuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems,</verse>
				<verse number="11">tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje nedrįsta jiems ištarti pikto sprendimo.</verse>
				<verse number="12">Bet jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime,</verse>
				<verse number="13">kęsdami skriaudą kaip atpildą už savo daromas skriaudas. Jie laiko pramoga smaguriauti viduryje dienos. Jie purvini ir iškrypę, kai vaišindamiesi su jumis mėgaujasi apgavystėmis.</verse>
				<verse number="14">Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godulystės. Jie prakeikimo vaikai.</verse>
				<verse number="15">Palikę tiesos kelią, jie nuklydo ir pasuko keliu Bosoro sūnaus Balaamo, kuris pamilo nedorybės atpildą,</verse>
				<verse number="16">tačiau buvo subartas dėl savo nusižengimo; darbinis, nebylys gyvulys prabilo žmogaus balsu ir sutrukdė pranašo beprotystę.</verse>
				<verse number="17">Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė.</verse>
				<verse number="18">Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie pavilioja tuos, kurie vos paspruko nuo gyvenančių paklydime.</verse>
				<verse number="19">Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.</verse>
				<verse number="20">Bet jeigu ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma.</verse>
				<verse number="21">Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo.</verse>
				<verse number="22">Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo“ ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiais laiškais aš žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais,</verse>
				<verse number="2">kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą.</verse>
				<verse number="3">Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais</verse>
				<verse number="4">ir kalbės: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“.</verse>
				<verse number="5">Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu.</verse>
				<verse number="6">Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas.</verse>
				<verse number="7">O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai.</verse>
				<verse number="8">Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.</verse>
				<verse number="9">Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.</verse>
				<verse number="10">O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs.</verse>
				<verse number="11">Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu,</verse>
				<verse number="12">kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio!</verse>
				<verse number="13">Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.</verse>
				<verse number="14">Todėl, mylimieji, šito laukdami stenkitės, kad jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi.</verse>
				<verse number="15">Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį;</verse>
				<verse number="16">jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.</verse>
				<verse number="17">Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami sergėkitės, kad nedorėlių paklydimo traukiami neiškryptumėte iš savo stiprybės.</verse>
				<verse number="18">Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="62">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.</verse>
				<verse number="2">Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.</verse>
				<verse number="3">Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.</verse>
				<verse number="4">Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.</verse>
				<verse number="5">Tai žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės.</verse>
				<verse number="6">Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos.</verse>
				<verse number="7">O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.</verse>
				<verse number="8">Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.</verse>
				<verse number="9">Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.</verse>
				<verse number="10">Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="2">Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.</verse>
				<verse number="3">Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų.</verse>
				<verse number="4">Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.</verse>
				<verse number="5">O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame.</verse>
				<verse number="6">Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.</verse>
				<verse number="7">Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra žodis, kurį jūs girdėjote.</verse>
				<verse number="8">Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia.</verse>
				<verse number="9">Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje.</verse>
				<verse number="10">Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.</verse>
				<verse number="11">Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.</verse>
				<verse number="12">Rašau jums, vaikeliai: jo vardu atleistos jums nuodėmės.</verse>
				<verse number="13">Rašau jums, tėvai: jūs pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau: jūs nugalėjote piktąjį.</verse>
				<verse number="14">Parašiau jums, vaikeliai: jūs pažįstate Tėvą. Parašiau ir jums, tėvai: pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį.</verse>
				<verse number="15">Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,</verse>
				<verse number="16">nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.</verse>
				<verse number="17">Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.</verse>
				<verse number="18">Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė. Kaip esate girdėję, ateis Antikristas; taigi dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog atėjo valanda paskutinė.</verse>
				<verse number="19">Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.</verse>
				<verse number="20">Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote.</verse>
				<verse number="21">Rašiau jums ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją ir iš tiesos negali kilti joks melas.</verse>
				<verse number="22">Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tasai yra Antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.</verse>
				<verse number="23">Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.</verse>
				<verse number="24">Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tai jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve.</verse>
				<verse number="25">Štai pažadas, kurį jis pats mums yra davęs, – amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="26">Aš tai parašiau apie tuos, kurie norėtų jus suklaidinti.</verse>
				<verse number="27">Dėl jūsų patepimas, kurį iš jo esate gavę, lieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė, taip jame ir laikykitės.</verse>
				<verse number="28">Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite jame, kad kai jis pasirodys, turėtume pasitikėjimą ir kai ateis, nereikėtų su gėda nuo jo pasitraukti.</verse>
				<verse number="29">Jei žinote, kad jis teisus, tai žinokite, jog kiekvienas, kuris daro teisybę, iš jo yra gimęs.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.</verse>
				<verse number="2">Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė kas būsime. Mes žinome, kad kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.</verse>
				<verse number="3">Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.</verse>
				<verse number="4">Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo Įstatymą, nuodėmė – tai Įstatymo laužymas.</verse>
				<verse number="5">Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės.</verse>
				<verse number="6">Kas tik gyvena jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino.</verse>
				<verse number="7">Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir jisai teisus.</verse>
				<verse number="8">Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.</verse>
				<verse number="9">Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo.</verse>
				<verse number="10">Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai; tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli.</verse>
				<verse number="11">Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus.</verse>
				<verse number="12">Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs.</verse>
				<verse number="13">Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia.</verse>
				<verse number="14">Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.</verse>
				<verse number="15">Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.</verse>
				<verse number="16">Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius.</verse>
				<verse number="17">Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?</verse>
				<verse number="18">Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.</verse>
				<verse number="19">Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį,</verse>
				<verse number="20">jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.</verse>
				<verse number="21">Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu</verse>
				<verse number="22">ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.</verse>
				<verse number="23">O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta.</verse>
				<verse number="24">Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.</verse>
				<verse number="2">Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo,</verse>
				<verse number="3">ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje.</verse>
				<verse number="4">Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.</verse>
				<verse number="5">Jie yra iš pasaulio, todėl kalba apie pasaulio reikalus, ir pasaulis jų klauso.</verse>
				<verse number="6">Mes esame iš Dievo. Kas pažįsta Dievą, tas mūsų klauso, o kas ne iš Dievo, tas mūsų neklauso. Iš to mes pažįstame tiesos Dvasią ir klaidos dvasią.</verse>
				<verse number="7">Mylimieji, mylėkime vieni kitus nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.</verse>
				<verse number="8">Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.</verse>
				<verse number="9">O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.</verse>
				<verse number="10">Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.</verse>
				<verse number="11">Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.</verse>
				<verse number="12">Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.</verse>
				<verse number="13">Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios.</verse>
				<verse number="14">Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją.</verse>
				<verse number="15">Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.</verse>
				<verse number="16">Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.</verse>
				<verse number="17">Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad mes turime tvirtą pasitikėjimą teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.</verse>
				<verse number="18">Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė numato bausmę, taigi kas bijo, tas dar netobulai myli.</verse>
				<verse number="19">Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.</verse>
				<verse number="20">Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.</verse>
				<verse number="21">Mes turime tokį jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį.</verse>
				<verse number="2">Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus,</verse>
				<verse number="3">nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.</verse>
				<verse number="4">Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!</verse>
				<verse number="5">O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!</verse>
				<verse number="6">Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują, – Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.</verse>
				<verse number="7">Mat yra trys liudytojai:</verse>
				<verse number="8">Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria.</verse>
				<verse number="9">Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toksai: jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi savyje tą liudijimą. Kas Dievo netiki, tas jį melagiu verčia, nes nepatikėjo liudijimu, kurį Dievas davė apie savo Sūnų.</verse>
				<verse number="11">O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje.</verse>
				<verse number="12">Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.</verse>
				<verse number="13">Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą.</verse>
				<verse number="14">Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso.</verse>
				<verse number="15">O jeigu žinome, kad jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę.</verse>
				<verse number="16">Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma.</verse>
				<verse number="17">Kiekviena neteisybė yra nuodėmė, tačiau esama nuodėmės ne iki mirčiai.</verse>
				<verse number="18">Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia.</verse>
				<verse number="19">Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas.</verse>
				<verse number="20">Dar mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas.</verse>
				<verse number="21">Vaikeliai, sergėkitės stabų!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="63">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams, kuriuos aš myliu tiesoje, ir ne tik aš vienas, bet ir visi, kurie yra pažinę tiesą,</verse>
				<verse number="2">dėlei tiesos, pasiliekančios mumyse ir būsiančios su mumis per amžius.</verse>
				<verse number="3">Su mumis bus malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Tėvo Sūnaus Jėzaus Kristaus tiesoje ir meilėje.</verse>
				<verse number="4">Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas.</verse>
				<verse number="5">O dabar prašau tave, ponia, – ne kaip rašydamas naują įsakymą, bet kaip tą, kurį turėjome nuo pradžios, – kad mylėtume vieni kitus.</verse>
				<verse number="6">O meilė – tai vaikščioti jo įsakymų keliais. Toks ir yra įsakymas, kurį girdėjote nuo pradžios: kad vaikščiotumėte meilės keliais.</verse>
				<verse number="7">Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas.</verse>
				<verse number="8">Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę, bet kad gautumėte visą užmokestį.</verse>
				<verse number="9">Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.</verse>
				<verse number="10">Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite,</verse>
				<verse number="11">nes kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose.</verse>
				<verse number="12">Turėčiau dar daug ką jums rašyti, bet nenoriu to daryti ant papiruso ir rašalu. Aš tikiuosi pas jus atvykti ir pasikalbėti gyvu žodžiu, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.</verse>
				<verse number="13">Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="64">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Vyresnysis mylimajam Gajui, kurį aš myliu tiesoje.</verse>
				<verse number="2">Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai.</verse>
				<verse number="3">Aš labai apsidžiaugiau, kai atvykę broliai paliudijo apie tavo teisumą, kaip tu vaikščioji tiesoje.</verse>
				<verse number="4">Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje.</verse>
				<verse number="5">Mielasis, tu ištikimai elgiesi, pagelbėdamas broliams, ypač atvykstantiems iš kitur.</verse>
				<verse number="6">Jie ir paliudijo Bažnyčiai apie tavo meilę. Tu puikiai padarysi, išruošdamas juos į kelionę taip, kaip Dievui patinka.</verse>
				<verse number="7">Jie leidosi keliauti jo vardo labui, nieko neimdami iš pagonių.</verse>
				<verse number="8">Mes turime tokius žmones svetingai priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais.</verse>
				<verse number="9">Aš esu šį tą parašęs Bažnyčiai. Bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepripažįsta mūsų.</verse>
				<verse number="10">Todėl jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro skleisdamas apie mus piktas kalbas; nesitenkindamas tuo, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir net išmeta juos iš bendruomenės.</verse>
				<verse number="11">Mielasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kuris daro gera, yra iš Dievo, o kuris pikta, nėra matęs Dievo.</verse>
				<verse number="12">Apie Demetriją gerai liudija visi ir pati tiesa. Ir mes liudijame, o tu žinai, kad mūsų liudijimas tikras.</verse>
				<verse number="13">Dar daug ką turėčiau tau rašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna.</verse>
				<verse number="14">Tikiuosi greitai pamatyti tave ir pasikalbėti gyvu žodžiu.</verse>
				<verse number="15">Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui!</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="65">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis, Dieve Tėve numylėtiems ir Jėzui Kristui išsaugotiems pašauktiesiems:</verse>
				<verse number="2">tebūnie jums gausiai duota gailestingumo, ramybės ir meilės!</verse>
				<verse number="3">Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems.</verse>
				<verse number="4">Mat vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų.</verse>
				<verse number="5">Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius.</verse>
				<verse number="6">Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.</verse>
				<verse number="7">Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.</verse>
				<verse number="8">Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems.</verse>
				<verse number="9">Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: Tesudraudžia tave Viešpats!</verse>
				<verse number="10">Šitie šmeižia, ko neišmano, o ką prigimtimi pažįsta kaip neprotingi gyvuliai, nuo to žlugs.</verse>
				<verse number="11">Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, parsidavė Balaamo paklydimui, pražudė save Korės prieštaravimu.</verse>
				<verse number="12">Jie maišosi jūsų meilės pokyliuose, nesidrovėdami savo purvo, ir tunka. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti.</verse>
				<verse number="13">Jie lyg šėlstančios jūros bangos, putojančios savo begėdyste lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė.</verse>
				<verse number="14">Apie juos pranašavo septintasis nuo Adomo [žmogus] Henochas: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų</verse>
				<verse number="15">įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“.</verse>
				<verse number="16">Jie visada niurzga nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba puikybės žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl pelno.</verse>
				<verse number="17">O jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kurie iš anksto buvo paskelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų.</verse>
				<verse number="18">Jie yra sakę: paskutiniais laikais atsiras šaipūnų, kurie gyvens savo bedieviškais geismais.</verse>
				<verse number="19">Tai tie, kurie kelia susiskaldymą, jusliniai, Dvasios neturintys žmonės.</verse>
				<verse number="20">Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje!</verse>
				<verse number="21">Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui.</verse>
				<verse number="22">Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti;</verse>
				<verse number="23">kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio.</verse>
				<verse number="24">Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nesuteptus ir džiaugsmingus,</verse>
				<verse number="25">vieninteliam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, valdžia ir galybė prieš visus amžius ir dabar, ir visais amžių amžiais! Amen.</verse>
			</chapter>
		</book>
		<book number="66">
			<chapter number="1">
				<verse number="1">Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui.</verse>
				<verse number="2">Šis paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs.</verse>
				<verse number="3">Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.</verse>
				<verse number="4">Jonas septynioms Azijos Bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių dvasių, esančių priešais jo sostą,</verse>
				<verse number="5">ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,</verse>
				<verse number="6">ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.</verse>
				<verse number="7">Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!</verse>
				<verse number="8">„Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.</verse>
				<verse number="9">Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo.</verse>
				<verse number="10">Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,</verse>
				<verse number="11">bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją“.</verse>
				<verse number="12">Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,</verse>
				<verse number="13">o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.</verse>
				<verse number="14">Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna,</verse>
				<verse number="15">jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.</verse>
				<verse number="16">Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.</verse>
				<verse number="17">Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis,</verse>
				<verse number="18">ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.</verse>
				<verse number="19">Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.</verse>
				<verse number="20">Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys: septynios žvaigždės – tai septynių Bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios Bažnyčios.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="2">
				<verse number="1">Efezo Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų.</verse>
				<verse number="2">Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius.</verse>
				<verse number="3">Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus.</verse>
				<verse number="4">Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.</verse>
				<verse number="5">Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, jei neatsiversi, tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą.</verse>
				<verse number="6">Savo naudai tu turi, kad nekenti mikalojininkų darbų, kurių ir aš nekenčiu!’</verse>
				<verse number="7">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms: ‘Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!’</verse>
				<verse number="8">Smirnos Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą.</verse>
				<verse number="9">Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą – o vis dėlto tu turtingas! – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.</verse>
				<verse number="10">Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!’</verse>
				<verse number="11">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties’.</verse>
				<verse number="12">Pergamo Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.</verse>
				<verse number="13">Aš žinau, kur tu gyveni – ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, kur gyvena šėtonas, buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.</verse>
				<verse number="14">Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų.</verse>
				<verse number="15">Ir tu turi panašiai besilaikančių mikalojininkų mokslo.</verse>
				<verse number="16">Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.</verse>
				<verse number="17">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms: ‘Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas’.</verse>
				<verse number="18">Tiatyrų Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Dievo Sūnus, kuris turi akis tarytum ugnies liepsną ir kurio kojos panašios į skaistvarį.</verse>
				<verse number="19">Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius.</verse>
				<verse number="20">Bet turiu prieš tave, kad leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą.</verse>
				<verse number="21">Aš jai daviau laiko atsiversti, bet ji nenori nusigręžti nuo savo ištvirkavimo.</verse>
				<verse number="22">Štai aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didį vargą, jeigu jie nenusigręš nuo jos darbų.</verse>
				<verse number="23">Jos vaikus aš išžudysiu, ir visos Bažnyčios sužinos, kad aš esu tas, kuris permato inkstus ir širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.</verse>
				<verse number="24">O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie sakosi nepažinę vadinamųjų šėtono gelmių, aš sakau: neužkrausiu jums kitokios naštos,</verse>
				<verse number="25">tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu.</verse>
				<verse number="26">Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis;</verse>
				<verse number="27">jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai,</verse>
				<verse number="28">kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo; ir dar duosiu jam aušros žvaigždę’.</verse>
				<verse number="29">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!</verse>
			</chapter>
			<chapter number="3">
				<verse number="1">Sardų Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris laiko septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi miręs.</verse>
				<verse number="2">Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi! Aš nerandu tavo darbų, tobulų mano Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="3">Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk! Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.</verse>
				<verse number="4">Vis dėlto tu Sarduose turi tegul ir nedaugelį žmonių, kurie nėra susitepę drabužių. Jie vaikščios su manimi apsirengę baltai, nes jie šito verti.</verse>
				<verse number="5">Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje’.</verse>
				<verse number="6">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms.</verse>
				<verse number="7">Filadelfų Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas nebeužrakina, užrakina, ir niekas nebeatrakina.</verse>
				<verse number="8">Aš žinau tavo darbus. Štai atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; žinau, nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.</verse>
				<verse number="9">Štai aš duodu tau kai kuriuos iš šėtono sinagogos, iš tų, kurie tvirtina, jog jie žydai, bet nėra, nes jie meluoja. Taigi aš padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir suprastų, jog aš esu pamilęs tave.</verse>
				<verse number="10">Kadangi tu laikeisi mano paliepimo ištverti, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.</verse>
				<verse number="11">Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.</verse>
				<verse number="12">Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą’.</verse>
				<verse number="13">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!</verse>
				<verse number="14">Laodikėjos Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia.</verse>
				<verse number="15">Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O kad būtum arba šaltas, arba karštas!</verse>
				<verse number="16">Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.</verse>
				<verse number="17">Tu juk sakai: ‹Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,› – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.</verse>
				<verse number="18">Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.</verse>
				<verse number="19">Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk!</verse>
				<verse number="20">Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.</verse>
				<verse number="21">Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste’.</verse>
				<verse number="22">Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="4">
				<verse number="1">Paskui aš regėjau: štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“.</verse>
				<verse number="2">Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.</verse>
				<verse number="3">Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.</verse>
				<verse number="4">Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.</verse>
				<verse number="5">Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.</verse>
				<verse number="6">Priešais sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.</verse>
				<verse number="7">Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.</verse>
				<verse number="8">Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“</verse>
				<verse number="9">Ir kiekvieną kartą, kai Sėdintįjį soste, Gyvąjį per amžių amžius, būtybės šlovindavo, garbindavo ir jam dėkodavo,</verse>
				<verse number="10">dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami:</verse>
				<verse number="11">„Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="5">
				<verse number="1">Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.</verse>
				<verse number="2">Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“</verse>
				<verse number="3">Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nė pažiūrėti į ją.</verse>
				<verse number="4">Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti.</verse>
				<verse number="5">Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus“.</verse>
				<verse number="6">Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum nužudytas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo dvasios, siųstos į visą žemę.</verse>
				<verse number="7">Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.</verse>
				<verse number="8">Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, tai yra šventųjų maldų.</verse>
				<verse number="9">Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.</verse>
				<verse number="10">Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie karaliaus žemėje“.</verse>
				<verse number="11">Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.</verse>
				<verse number="12">Jie skelbė skambiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“</verse>
				<verse number="13">Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“</verse>
				<verse number="14">Keturios būtybės kartojo: „Amen!“ – o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="6">
				<verse number="1">Aš mačiau, kaip Avinėlis atplėšė pirmąjį iš septynių antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik!“</verse>
				<verse number="2">Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su lanku rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų.</verse>
				<verse number="3">Kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: „Ateik!“</verse>
				<verse number="4">Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas.</verse>
				<verse number="5">Kai Avinėlis atplėšė trečiąjį antspaudą, aš išgirdau trečiąją būtybę tariant: „Ateik!“ Ir aš regėjau: štai pasirodė juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles.</verse>
				<verse number="6">Ir aš girdėjau tarytum kokį balsą keturių būtybių viduryje skelbiant: „Kviečių stuopa už denarą, trys miežių stuopos už denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk žalos!“</verse>
				<verse number="7">Kai atplėšė ketvirtąjį antspaudą, aš išgirdau ketvirtosios būtybės balsą sakant: „Ateik!“</verse>
				<verse number="8">Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.</verse>
				<verse number="9">Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę.</verse>
				<verse number="10">Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“</verse>
				<verse number="11">Tuomet kiekvienam jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol į skaičiaus pilnybę įsijungs jų tarnystės draugai ir broliai, kurie turi būti nužudyti kaip ir jie.</verse>
				<verse number="12">Aš mačiau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas,</verse>
				<verse number="13">o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.</verse>
				<verse number="14">Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų.</verse>
				<verse number="15">Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.</verse>
				<verse number="16">Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,</verse>
				<verse number="17">nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="7">
				<verse number="1">Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius.</verse>
				<verse number="2">Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai:</verse>
				<verse number="3">„Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“</verse>
				<verse number="4">Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių – šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:</verse>
				<verse number="5">Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="6">iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Neftalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="7">iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,</verse>
				<verse number="8">iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.</verse>
				<verse number="9">Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose.</verse>
				<verse number="10">Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“</verse>
				<verse number="11">Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,</verse>
				<verse number="12">giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“</verse>
				<verse number="13">Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“</verse>
				<verse number="14">Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.</verse>
				<verse number="15">Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.</verse>
				<verse number="16">Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nė jokia kaitra,</verse>
				<verse number="17">nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="8">
				<verse number="1">Kai Avinėlis atplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu.</verse>
				<verse number="2">Aš išvydau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, ir jiems buvo įteikti septyni trimitai.</verse>
				<verse number="3">Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą.</verse>
				<verse number="4">Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų Dievo akivaizdon.</verse>
				<verse number="5">Paskui angelas paėmė smilkytuvą, pripildė jį aukuro žarijų ir sviedė į žemę. Ir sugriaudė griausmai, pakilo šauksmai, sublyksėjo žaibai, sudrebėjo žemė.</verse>
				<verse number="6">Septyni angelai, turintys septynis trimitus, pasirengė trimituoti.</verse>
				<verse number="7">Ir sutrimitavo pirmasis. Ir radosi kruša ir ugnis, sumišę su krauju, ir pabiro žemėn. Ir išdegė trečdalis žemės, ir sudegė trečdalis medžių, ir visa žalia žolė nusvilo.</verse>
				<verse number="8">Sutrimitavo antrasis angelas. Ir tartum didžiulis kalnas, liepsnojantis ugnimi, buvo sviestas į jūrą. Trečdalis jūros pavirto krauju,</verse>
				<verse number="9">trečdalis jūros padarų, turinčių gyvybę, išgaišo, ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.</verse>
				<verse number="10">Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nupuolė didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių.</verse>
				<verse number="11">Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų metėle, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens.</verse>
				<verse number="12">Ir sutrimitavo ketvirtasis angelas. Tuomet buvo užgautas trečdalis saulės, trečdalis mėnulio ir trečdalis žvaigždžių, kad jų trečdalis užtemtų ir diena prarastų trečdalį šviesumo ir tiek pat naktis.</verse>
				<verse number="13">Aš regėjau ir girdėjau dangaus viduriu skrendantį erelį, kuris skardžiu balsu skelbė: „Vargas, vargas, vargas žemės gyventojams nuo besirengiančių užtrimituoti kitų trijų angelų trimitų garsų!“</verse>
			</chapter>
			<chapter number="9">
				<verse number="1">Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio.</verse>
				<verse number="2">Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tartum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų,</verse>
				<verse number="3">o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai.</verse>
				<verse number="4">Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.</verse>
				<verse number="5">Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų.</verse>
				<verse number="6">Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.</verse>
				<verse number="7">Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai;</verse>
				<verse number="8">jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys.</verse>
				<verse number="9">Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį.</verse>
				<verse number="10">Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie, turi galią kenkti žmonėms penkis mėnesius.</verse>
				<verse number="11">Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abadonas, o graikiškai tas vardas Apolionas.</verse>
				<verse number="12">Pirmoji neganda praėjo; štai iš paskos eina dar dvi negandos.</verse>
				<verse number="13">Ir sutrimitavo šeštasis angelas. Aš išgirdau balsą nuo keturių ragų auksinio aukuro, stovinčio Dievo akivaizdoje.</verse>
				<verse number="14">Jis įsakė šeštajam angelui, turinčiam trimitą: „Paleisk keturis angelus, kurie yra surišti prie didžiosios Eufrato upės!“</verse>
				<verse number="15">Ir buvo atrišti keturi angelai, parengti nustatytą valandą, dieną, mėnesį ir metais išžudyti trečdalį žmonių.</verse>
				<verse number="16">Jų kariuomenės skaičius – aš išgirdau jų skaičių – buvo du miriadai miriadų raitelių.</verse>
				<verse number="17">Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais – ugniaspalviais, violetiniais ir sieraspalviais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera.</verse>
				<verse number="18">Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių – nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų.</verse>
				<verse number="19">Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.</verse>
				<verse number="20">Bet kiti žmonės, kurie nebuvo šitų piktenybių išžudyti, vis tiek nepametė savo rankų darbų, kad jau nebegarbintų demonų ir aukso, sidabro, žalvario, akmens ir medžio stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti.</verse>
				<verse number="21">Jie taip pat nesiliovė žudę, būrę, ištvirkavę ir vogę.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="10">
				<verse number="1">Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos – tarsi ugnies stulpai.</verse>
				<verse number="2">Jis laikė rankoje išvyniotą knygelę. Ir jis atsistojo dešiniąja koja ant jūros, o kairiąja ant sausumos.</verse>
				<verse number="3">Paskui ėmė šaukti galingu balsu tartum riaumojantis liūtas. Kai jis sušuko, atsiliepė septyni griaustiniai savais balsais.</verse>
				<verse number="4">Septyniems griaustiniams prabilus, aš buvau berašąs, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!“</verse>
				<verse number="5">O angelas, kurį mačiau stovint ant jūros ir ant sausumos, pakėlė dešinę ranką į dangų</verse>
				<verse number="6">ir prisiekė Gyvuoju per amžių amžius, kuris sutvėrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, bei jūrą ir visa, kas joje: „Laiko daugiau nebebus!</verse>
				<verse number="7">Mat kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, bus atbaigtas Dievo slėpinys, kaip jis yra paskelbęs Gerąją naujieną savo tarnams pranašams“.</verse>
				<verse number="8">Tuomet balsas, kurį buvau girdėjęs iš dangaus, vėl ėmė kalbėtis su manimi ir tarė: „Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo, stovinčio virš jūros ir sausumos“.</verse>
				<verse number="9">Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau, kad duotų man knygelę. Jis man atsakė: „Imk, suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus“.</verse>
				<verse number="10">Aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi tartum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.</verse>
				<verse number="11">Tuomet man buvo pasakyta: „Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="11">
				<verse number="1">Ir buvo man duotas nendrinis mastas, panašus į lazdą, ir buvo liepta: „Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklą, aukurą ir tuos, kurie tenai meldžiasi.</verse>
				<verse number="2">O šventyklos išorinį kiemą praleisk, nematuok jo, nes jis skirtas pagonims. Jie tryps šventąjį miestą keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="3">Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, kad jie, maišais apsivilkę, pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų“.</verse>
				<verse number="4">Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje.</verse>
				<verse number="5">Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus.</verse>
				<verse number="6">Juodu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, turi galią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada panorės.</verse>
				<verse number="7">Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos.</verse>
				<verse number="8">Jų lavonai gulės aikštėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir jų Viešpats buvo nukryžiuotas.</verse>
				<verse number="9">Tuomet įvairių tautų, genčių, kalbų ir giminių žmonės galės žiūrėti į jų lavonus pusketvirtos dienos, ir nebus leista jų lavonų palaidoti kape.</verse>
				<verse number="10">Žemės gyventojai džiūgaus ir linksminsis dėl jų žuvimo, jie siuntinės vieni kitiems dovanas, nes tuodu pranašai vargino žemės gyventojus.</verse>
				<verse number="11">O po pusketvirtos dienos gyvybės dvasia nuo Dievo įžengė į juodu. Jie pašoko ant kojų, ir didžiulė baimė pagavo tuos, kurie į juos žiūrėjo.</verse>
				<verse number="12">Tada jie išgirdo galingą balsą iš dangaus, kuris jiems šaukė: „Užženkite šen!“, ir jiedu užžengė į dangų debesyje, o jų priešai žiūrėjo į juodu.</verse>
				<verse number="13">Tą pačią valandą kilo baisus žemės drebėjimas, ir dešimta dalis miesto sugriuvo. Nuo žemės drebėjimo žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o kiti, baimės pagauti, ėmė garbinti dangaus Dievą.</verse>
				<verse number="14">Antroji neganda praėjo. Štai greit artinasi trečioji neganda.</verse>
				<verse number="15">Sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis karaliaus per amžių amžius!“</verse>
				<verse number="16">O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą,</verse>
				<verse number="17">šaukdami: „Dėkojame tau, Viešpatie, Visagali Dieve, kuris esi ir kuris buvai, kad pasiėmei savo didžiąją galybę ir ėmei viešpatauti.</verse>
				<verse number="18">Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę“.</verse>
				<verse number="19">Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros Skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="12">
				<verse number="1">Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.</verse>
				<verse number="2">Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.</verse>
				<verse number="3">Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.</verse>
				<verse number="4">Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.</verse>
				<verse number="5">Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.</verse>
				<verse number="6">O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.</verse>
				<verse number="7">Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,</verse>
				<verse number="8">bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.</verse>
				<verse number="9">Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.</verse>
				<verse number="10">Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.</verse>
				<verse number="11">Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.</verse>
				<verse number="12">Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“.</verse>
				<verse number="13">Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.</verse>
				<verse number="14">Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio.</verse>
				<verse number="15">Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų.</verse>
				<verse number="16">Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.</verse>
				<verse number="17">Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.</verse>
				<verse number="18">O aš stovėjau ant jūros kranto.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="13">
				<verse number="1">Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai.</verse>
				<verse number="2">Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.</verse>
				<verse number="3">Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.</verse>
				<verse number="4">Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: „Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!“</verse>
				<verse number="5">Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.</verse>
				<verse number="6">Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo vardą, jo buveinę – tuos, kurie gyvena danguje.</verse>
				<verse number="7">Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.</verse>
				<verse number="8">Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.</verse>
				<verse number="9">Kas turi ausis, teklauso:</verse>
				<verse number="10">Jei kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo, tas ir bus kalaviju nužudytas. Čia ir pasirodo šventųjų ištvermė bei tikėjimas!</verse>
				<verse number="11">Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.</verse>
				<verse number="12">Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.</verse>
				<verse number="13">Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.</verse>
				<verse number="14">Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno.</verse>
				<verse number="15">Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.</verse>
				<verse number="16">Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,</verse>
				<verse number="17">kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.</verse>
				<verse number="18">Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="14">
				<verse number="1">Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.</verse>
				<verse number="2">Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.</verse>
				<verse number="3">Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.</verse>
				<verse number="4">Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.</verse>
				<verse number="5">Jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės.</verse>
				<verse number="6">Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.</verse>
				<verse number="7">Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“</verse>
				<verse number="8">Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „ Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“</verse>
				<verse number="9">Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą,</verse>
				<verse number="10">tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.</verse>
				<verse number="11">Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“.</verse>
				<verse number="12">Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!</verse>
				<verse number="13">Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi’“.</verse>
				<verse number="14">Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="15">Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko“.</verse>
				<verse number="16">Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.</verse>
				<verse number="17">Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.</verse>
				<verse number="18">Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo“.</verse>
				<verse number="19">Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.</verse>
				<verse number="20">Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="15">
				<verse number="1">Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė.</verse>
				<verse number="2">Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.</verse>
				<verse number="3">Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!</verse>
				<verse number="4">Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“.</verse>
				<verse number="5">Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventykla danguje,</verse>
				<verse number="6">ir išėjo iš šventyklos septyni angelai su septyniomis negandomis. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis.</verse>
				<verse number="7">Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvojo per amžių amžius Dievo rūstybės.</verse>
				<verse number="8">Šventykla prisipildė dūmų nuo Dievo garbės ir galybės, ir niekas negalėjo įžengti šventyklon, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="16">
				<verse number="1">Ir aš išgirdau iš šventyklos galingą balsą, šaukusį septyniems angelams: „Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!“</verse>
				<verse number="2">Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.</verse>
				<verse number="3">Antrasis išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyvūnai jūroje išgaišo.</verse>
				<verse number="4">Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir jie pavirto krauju.</verse>
				<verse number="5">Ir išgirdau vandenų angelą sakant: „Teisus tu, kuris esi ir buvai, Šventasis, kad taip nusprendei.</verse>
				<verse number="6">Jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl duodi jiems gerti kraują. Jie to verti!“</verse>
				<verse number="7">Aš dar išgirdau aukurą kalbant: „Taip, Visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!“</verse>
				<verse number="8">Ketvirtasis išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi.</verse>
				<verse number="9">Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitokioms negandoms. Jie neatsivertė ir neteikė jam pagarbos.</verse>
				<verse number="10">Penktasis išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.</verse>
				<verse number="11">Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų.</verse>
				<verse number="12">Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš saulėtekio šalies.</verse>
				<verse number="13">Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles.</verse>
				<verse number="14">O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai.</verse>
				<verse number="15">„Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!“</verse>
				<verse number="16">Jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas.</verse>
				<verse number="17">Septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą, ir nuskambėjo iš šventyklos, nuo sosto, galingas balsas: „Įvyko!“</verse>
				<verse number="18">Ir pasipylė žaibai, pasigirdo balsai, sudundėjo griaustiniai, ir kilo baisus žemės drebėjimas, kokio nebūta, kiek žmogus žemėje gyvena; toks smarkus buvo drebėjimas!</verse>
				<verse number="19">Didysis miestas suskilo į tris dalis, o pagonių miestai sugriuvo. Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę.</verse>
				<verse number="20">Ir pabėgo visos salos, ir nebeliko kalnų.</verse>
				<verse number="21">Ledo luitai kaip talentai krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="17">
				<verse number="1">Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir užkalbino mane: „Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų.</verse>
				<verse number="2">Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“.</verse>
				<verse number="3">Ir jis dvasios galia nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.</verse>
				<verse number="4">Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir raudonu drabužiu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų.</verse>
				<verse number="5">Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.</verse>
				<verse number="6">Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi.</verse>
				<verse number="7">O angelas man tarė: „Ko stebiesi? Aš tau atskleisiu slėpinį moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų.</verse>
				<verse number="8">Žvėris, kurį tu regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi iškopti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.</verse>
				<verse number="9">Čia reikia proto, apšviesto išminties! Septynios galvos reiškia septynias kalvas, ant kurių moteris sėdi. Taip pat yra septyni karaliai;</verse>
				<verse number="10">penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.</verse>
				<verse number="11">O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, tai yra aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.</verse>
				<verse number="12">Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karališkos valdžios, bet jie gaus ją vienai valandai kartu su žvėrimi.</verse>
				<verse number="13">Jie turi vieną sumanymą ir savo galybę bei valdžią atiduoda žvėriui.</verse>
				<verse number="14">Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“.</verse>
				<verse number="15">Angelas toliau man sako: „Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.</verse>
				<verse number="16">Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, – jie ims nekęsti ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.</verse>
				<verse number="17">Mat Dievas įkvėpė jų širdyse norą vykdyti jo sumanymą, siekti vieno tikslo – atiduoti savo karališką valdžią žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.</verse>
				<verse number="18">Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="18">
				<verse number="1">Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.</verse>
				<verse number="2">O jis šaukė skambiu balsu: „ Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.</verse>
				<verse number="3">Mat jos ištvirkimo vynu nusigėrė visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos“.</verse>
				<verse number="4">Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „ Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!</verse>
				<verse number="5">Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.</verse>
				<verse number="6">Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.</verse>
				<verse number="7">Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu’.</verse>
				<verse number="8">Todėl vieną dieną ją apniks negandos – mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją“.</verse>
				<verse number="9">Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.</verse>
				<verse number="10">Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja: „Vargas, vargas, didysis mieste! Babele, galingasis mieste, per valandą įvyko tavo teismas!“</verse>
				<verse number="11">Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:</verse>
				<verse number="12">aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, raudono audinio, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,</verse>
				<verse number="13">cinamono, amomo, kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.</verse>
				<verse number="14">„Vaisiai, kurių taip geidė tavo siela, nutolo nuo tavęs; visoks puošnumas ir spindesys tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos“.</verse>
				<verse number="15">Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:</verse>
				<verse number="16">„Vargas, vargas didžiajam miestui, vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, raudonu drabužiu, išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.</verse>
				<verse number="17">Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!“ Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir</verse>
				<verse number="18">stebėdami gaisro dūmus šaukė: „Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!“</verse>
				<verse number="19">Jie bėrėsi žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo: „Vargas, vargas didžiajam miestui, iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų! Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!“</verse>
				<verse number="20">Džiūgauk dėl jo, dangau, ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai, nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!</verse>
				<verse number="21">Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį tarsi didelį girnakmenį ir sviedė jį į jūrą, sakydamas: „Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti.</verse>
				<verse number="22">Niekas daugiau nebegirdės tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų, ir nebebus girdėti tavyje malūno dūzgimo.</verse>
				<verse number="23">Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso, nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos</verse>
				<verse number="24">ir tavyje rastas sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="19">
				<verse number="1">Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios: „Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui,</verse>
				<verse number="2">nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis“.</verse>
				<verse number="3">Ir dar kartą jie skelbė: „Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!“</verse>
				<verse number="4">Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen. Aleliuja!“</verse>
				<verse number="5">O nuo sosto nuskambėjo balsas: „Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai, visi, kurie jo bijote, maži ir dideli!“</verse>
				<verse number="6">Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.</verse>
				<verse number="7">Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi!</verse>
				<verse number="8">Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“.</verse>
				<verse number="9">Ir sako man [angelas]: „Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’“. Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“</verse>
				<verse number="10">Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“.</verse>
				<verse number="11">Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja.</verse>
				<verse number="12">Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats.</verse>
				<verse number="13">Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis.</verse>
				<verse number="14">Jį lydėjo dangaus galybių pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais.</verse>
				<verse number="15">Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.</verse>
				<verse number="16">Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.</verse>
				<verse number="17">Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: „Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį,</verse>
				<verse number="18">ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, didelių ir mažų!“</verse>
				<verse number="19">Tuomet aš išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene.</verse>
				<verse number="20">Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Juodu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.</verse>
				<verse number="21">Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="20">
				<verse number="1">Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.</verse>
				<verse number="2">Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų</verse>
				<verse number="3">ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui.</verse>
				<verse number="4">Aš pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="5">Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas.</verse>
				<verse number="6">Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų.</verse>
				<verse number="7">Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo</verse>
				<verse number="8">ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys.</verse>
				<verse number="9">Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo,</verse>
				<verse number="10">o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.</verse>
				<verse number="11">Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.</verse>
				<verse number="12">Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.</verse>
				<verse number="13">Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus.</verse>
				<verse number="14">Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis – ugnies ežeras.</verse>
				<verse number="15">Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="21">
				<verse number="1">Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko.</verse>
				<verse number="2">Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui.</verse>
				<verse number="3">Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „ Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.</verse>
				<verse number="4">Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.</verse>
				<verse number="5">O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“.</verse>
				<verse number="6">Ir jis man atsakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio.</verse>
				<verse number="7">Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus.</verse>
				<verse number="8">O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“.</verse>
				<verse number="9">Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir tarė man: „Eikš, parodysiu tau jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“.</verse>
				<verse number="10">Ir nunešė mane dvasioje ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo,</verse>
				<verse number="11">žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.</verse>
				<verse number="12">Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai.</verse>
				<verse number="13">Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai.</verse>
				<verse number="14">Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.</verse>
				<verse number="15">Kalbantysis su manimi turėjo aukso mastą išmatuoti miestui, jo vartams ir mūrams.</verse>
				<verse number="16">Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis išmatavo miestą mastu ir rado dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis lygūs.</verse>
				<verse number="17">Jis išmatavo jo mūrą ir rado šimtą keturiasdešimt uolekčių žmonių mastu, kurį vartojo ir angelas.</verse>
				<verse number="18">Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į tyrą stiklą.</verse>
				<verse number="19">Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo,</verse>
				<verse number="20">penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto.</verse>
				<verse number="21">Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.</verse>
				<verse number="22">Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.</verse>
				<verse number="23">Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.</verse>
				<verse number="24">Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą.</verse>
				<verse number="25">Jo vartai nebus uždaromi dieną, nes tenai nebus nakties,</verse>
				<verse number="26">ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės.</verse>
				<verse number="27">Bet ten niekada nepateks kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.</verse>
			</chapter>
			<chapter number="22">
				<verse number="1">Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto.</verse>
				<verse number="2">Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.</verse>
				<verse number="3">Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir jo tarnai garbins jį.</verse>
				<verse number="4">Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas.</verse>
				<verse number="5">Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.</verse>
				<verse number="6">Tuomet jis man pasakė: „Šie žodžiai patikimi ir tikri. Viešpats, pranašų dvasių Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus.</verse>
				<verse number="7">Štai aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!“</verse>
				<verse number="8">Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti.</verse>
				<verse number="9">Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“</verse>
				<verse number="10">Jis sako man: „Neslėpk pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas.</verse>
				<verse number="11">Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja.</verse>
				<verse number="12">Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus.</verse>
				<verse number="13">Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“.</verse>
				<verse number="14">Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.</verse>
				<verse number="15">O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.</verse>
				<verse number="16">„Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie Bažnyčias. Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!“</verse>
				<verse number="17">Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.</verse>
				<verse number="18">Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų.</verse>
				<verse number="19">Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje“.</verse>
				<verse number="20">Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, aš veikiai ateinu!“ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!</verse>
				<verse number="21">Viešpaties Jėzaus malonė su jumis visais!</verse>
			</chapter>
		</book>
	</testament>
</bible>